kap akià išmèst Pievos tęsias kap akià išmèst. Arm. Vasarojus – kap akià išmèst. Arm.
kap rankà išmèst Keturi metai kap rankà išmèst praejo. Ml.
kaip (kap) už (ant) ausiẽs (už ausių̃) išmèst(i) Alaus bitoną ìšmetė kap ant ausiẽs (bemat). Gs. Ìšmeta vakare kruopų puodą kap už ausiẽs. KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausiẽs ìšmeta. Upt. Kad ruošė, tai ruošė (valgė) – bliūdą kaip už ausių̃ ìšmetė. Užp. Vakare tėvas tą košę išmetė kaip už ausies. BsV 264. Atneša bliūdelį, tai kap ant ausiẽs ìšmeta. Plv. Išmetė kap už ausies. LPP I 241 (Klvr).

driuoksė́ti, driúoksi, -ė́jo intr. bėgti, eiti nelygiai (tai lėčiau, tai greičiau), striuoksėti: Nors kiek nurimk, nedriuoksė́k! Km. Nenoriu širmąja važiuot, ji labai driúoksi, dar gali išmest Km.
nudriuoksė́ti intr. nubėgti, nustriuoksėti: Kiškis per lauką nudriuoksė́jo Km. Nudriuoksė́jo ji pas Antanus Tr.

akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

válgyti, -o, -ė KBI35, Š, Rtr, DŽ, FrnW, KŽ
1. tr., intr. SD147,49, SD288, H, H173, R, MŽ, Sut, K, J, L vartoti maistą, maitintis, sotintis: Miegmi, valgau, geriu iki soti SD44. Bent prieš valgydamas nusiprausk J.Jabl. Čia jų válgyta Jn. Vaipydamas valgau R130, MŽ171. Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų su lašiniais gardžiais išvirtus girdami válgom K.Donel. Jis válgo duonos, mėsos KI411. Agi, būdavo, duonelę susimali – ir válgai Krns. Tris dienas šeimyna, būdavo, válgo šitą [duonos] kepalą Upn. Duonelės nusiperki, tai pati válgai, viščiukelius papeni Aps. Aš gyvulį pašeriu, tik tada pati válgau Pc. Aš pieno atnešiu, kad válgysi Ker. Válgis dabar tau anas (vaikas) čirškulius! Klt. Laumė, veik atėjusi, pradėjo tuos spirgus valgyt BsPI70(Rg). Sūrį an lentelės padėsi, pasūdysi kruopelę ir valgysi Dgp. Anys tik medų válgo Šlčn. Válgyk plutą, tai būsi drūtas Klt. Neválgęs lengvas, tik nedrūtas Dkš. Válgyk, kad stipras būtum J.Jabl. Ar válgius neválgius vis tiek uogas válgau Kpč. Tai prisrinkt neprisrinkai, o válgyt válgai [uogas] Srj. Valgąs vienas roputes I. Aš gerai negyvenau, vis blogąjį kąsnelį válgiau Dglš. Ką pati válgau, tą ir jai duodu Krd. Kas yr, tas reikia válgyt Aln. Ką válgo ryte, paliekti to pačio pietumi Kpč. Imk keptienės, imk sūrio, sviesto, visko reik válgyt KzR. Aš šiandien nieko neválgiau, o ir negėriau KI97. Dviem nėra kas válgą NdŽ. Mama, palik ant stalo válgyt Pnm. Nėra kas valgą (nėra duonos) J.Jabl. Kad būtų alkanas buvęs, būtų válgyt prašęs J.Jabl. Ir aš išalkau valgyti J.Jabl. Yra ko válgyti, tik nėr kada Btrm. Kad mes neturim labai ko válgyt duotie (ps.) LKT380(Kč). Čystai sausai válgydavom, nė pieno, nė mėsos neválgėm nė kruopelės Grž. Kūčių̃ dieną galima visus darbus dirbt, tik reikia sausai valgyt arba nieko nevalgyt MTtI124(Nj). Ans apsižagė, t. y. válgė pasninke su mėsa JI80. Vieni su mėsa válgydavo, kiti užsilaikydavo – su pienu Alz. Išnaikino [karas] laukus, sudegino kluonus. Válgė [žmonės] be druskos, válgė be duonos (d.) Dglš. Juodos duonos nevalgysiu, kad ir baltos nematysiu LLDII517(Rs). Per Užgavėnes daug válgo Kpč. Dabar jo (vaiko) pats augimas, válgo apsisukdamas Slk. Apsgręžęs ir vėl válgysi Žl. Iš dyko buvimo tik válgyk ir válgyk Žl. Išalkusiai valgo LKGII515. Labai užsilaikė: labai riebiai válgė, labai daug miegodavo Kpr. Seniau gi tai prastai válgydavo, kurgi te gerai válgis! Kp. Seniau žmonės drūtesni buvo, prasčiau válgė Dg. Tu válgai geriau, tai tu nesirgsi Lz. Válgyt duoma, nesakysi, ka neduoma Pst. Válgis neválgis, ale reikia duot [svečiui] Žl. Pati válgai ir svečiui duo[k] Švnč. Atejo pietuot, duok válgyt Pb. Válgait, rinkit šaukštaitį LzŽ. Nekliudai tu jo, dabar anas teválgo LzŽ. Válgyk, ba vė sakysi, kad nedavė Gs. Válgyk – tik jau namie kalte neprikalei Jrb. Tegu juodu válgai Erž. Su skoniu válgykit, kiek te válgėt, pažiūrėjot, ir tiek Kvr. Na, tai válgaime Švnč. Eikš válgytų Aln. Aš prašau, kad jūs válgytūt Rod. Prašom imtienai ir válgytienai LKT317(Ds). Pieniuko gerte a su duonele válgaite Str. Tep válgaite kap savus obuolius Pst. Válgaite greičiau, ba turkas ateina! (juok.) Tvr. Válgyt nereikia prašytei Sld. Nori teválgai, nori ne Dglš. Testa sau válgo berniokas Mlk. Ryto pirmasiai darbas – válgyt Ktk. Pilasi i válgo, pilasi i válgo – nėr kada bliūdelį išmazgot Plv. Nėra kas valgai (nėra valgytojo) J.Jabl. Válgyt yr kam, ė krutėt nėr kam Dglš. Ka dirba žmogus, tai reik ir válgyt Brž. Matai, reikia vis su tvarka: da biškį nori – nebeválgyk, ne teip, kad braška šonai! Mžš. Siaura kešenė (sunkus pragyvenimas), kai vienas dirba, o šeši válgo LKT179(Jrb). Vaikai verkia valgyti Žem. Vienas [vaikas] verkia, válgyt nori, kitas verkia, pasupt reikia DrskD202. Krutėt reikia, válgyt noris LKT355(Nmč). Kai išalksi, tai ir sausą duoną válgysi su medum (pasigardžiuodamas) Ktk. Gulėk negulėk, ė válgyt nori kap šuva Plš. Válgyt negali trivot, šunį suėstum! Plv. Tai noriu válgyt, kad pilvas prie nugarai prilips LKT374(Rdm). Válgyt noris – kaip grąžtu gręžia Ds. Válgyt nieko nenoriu, teip nenoriu – anei krislo Kp. Kap ažsikenčiu i nenoriu válgyt Dglš. Kad i norėtai válgyt, sarmatytais svieto Eiš. Válgyt badas buvo (nebuvo ko valgyti) Ėr. Ašiai dantų nebeturiu, tai reikia ir neválgius pabūt Pnd. Liko kaip šaka: nė válgė, nė miegojo Adm. Válgyt válgau, o džiūstu kai skiedra Jsv. Niekas nesopa, tik válgyt neprisiima Rš. Ir válgyt ažuriša, kai nervai pasikelia Aln. Válgau tik, kad reikia Pv. Dirbi, tai pamiršti ir válgyt Rdš. Eini vakare namo pervargęs, válgyt nebegali Kvr. Aš kada válgius, kada neválgius buvau Rmš. Be motkos nėra gero, kada válgęs, kada neválgęs Lt. Dabar válgyk ir bijok (trūksta pinigų net maistui) Aln. Par maniem viskas skalsu, mažai aš válgau Žl. Blogai válgyk ir išvirsi pilvan kaip našlaitis gėriokas Jž. Tei[p] mažai teválgo kai katė Erž. Kai neválgysi, kojų nepatęsi – kas iš to bus?! Švnč. Neválgęs, kojos pinasi Mrj. Vaikai pilna burna válgo, visko yra Ūd. Tu válgai pilna lūpa duoną Pls. Valgo lyg ne savo dantims Skr. Valgo kai ne savo burna, paskubink tu jį Klt. Atabulais dantimi duoną válgysi, jei nedarbuisi Lp. Valgysit, valgysit jūs šiemet žuvis – atabulais šaukštais! Lp. Po kari duonelę valgėm su nieku Pns. Jei tu pieno valgysi, per Velyką po pečium uždarysiu (gąsdinamas nesilaikantis per gavėnią pasninko) Kb. Kiaulės uodegos neválgyk, tai šunes nekąs ir nelos Vlk. Jei Kūčioj obuolį valgai, tai vasarą gerti nenori LMD(Vlkv). Valgydamas negirdyk arklių – durną pačią gausi VšR. Nevalgyk iš puodo – bobą juodą gausi Krč. Neválgyk iš puodo – bus vaikai juodi Ps. Válgydamas nedainuok, ba užtiks tupintį už kampo Kt. Válgydamą (valgant) nemožna ūtaryt: možna liežuvis pagurint Lz. Griausme nemožna válgyt Dglš. Sako, griekas gulėdamam válgyt – koks čia griekas! Žl. Válgyda ma atejau – atavedžiau peles Mlt. Jei valgant užspringsti – kas pavydi LTR(VšR). Kap tik koją mygtersiu, tai tu i pamesk válgyt (ps.) Smal. Pinigų tarbą vežėsi, ale kad pinigų neválgysi Dg. Valgomasis kambarys LL50. Stuba valgomoji R347, MŽ465. Torielius, lentelė valgoma R304, MŽ407. Po vieną valgomąjį šaukštą liepta gerti šito vaisto J.Jabl. Kai ateina valgomas laikas, reikia duot valgyti žmonėms J.Jabl. Šiandien valgoma (ne pasninko) diena, kas nori, tevalgai J. Šeimynai duodavo válgomoj dienoj po pusę silkės Žgn. Apie válgyti mums duoti kalbėti nekalbėjo Plšk. Mirdamas gali válgyti – kokia ta duona numų buvo skani Krž. Kopūstus reik sodyt válgomą dieną Gs. Válgomoji diena I. Válgoma gerklė ir geriama Kp. Surinko tada ir pripylė dvylika sūdarėčių trupučių iž penketo duonos miežienės [kepalų], kurie likos valgiusiemus SPII78. Saiko … neturime ne teip válgydami ir gerdami, idant gyvi būtumbime DP340. Niekas netur būt atmesta, kas … est válgoma arba geriama DP110. Per didį sopulį negaliu valgyt ir duonos mano, o gėrimas mano tikrai su ašaromis sumaišyta MP123. Šita yra duona iš dangaus ateinanti, kad tos valgąsis nenumirtų NTJn6,51. Imkite ir valgykite, tai est kūnas mano, kursai už jus bus ižduotas PK13. Nes nėr to piemens, kursai neválgytų pieno kaimenės, kurią gano DP210. Nėjo į rotušę, idant nepasiteptų, bet idant galėtų valgyti Velykos avinėlį VlnE199. Evangelista Lukošius šios dienos evangelijoje rašo Poną mūsų Jėzų Kristų … su jais žuvies keptos ir medaus korio valgiusį BPII32. Medų radęs valgyk ir pakankant BBPat25,16. Jau tris dienas kenčia prie manęs, o netur ką valgytų SE167. Tu klausei balso moters tavo ir valgei iš medžio, iš kurio aš tau uždraudžiau Vln52. Iš visų medžių daržo valgysi, tiktai iš medžio išminties neragausi BPII47. Papratę teipag buvo kiti tris dienas nevalgyt, basai vaikščiot MP145. Štai surenku dvi malki, idant ineičia ir daryčia ją sau ir sūnui savo, idant valgytuvėv ir numirtuvėv Ba3Kar17,12.
| Aš rytoj eisiu neválgęs (komunijos) Pnd. Tai kad žmona an kitą eina válgyt virt (neištikima) Kp.
| prk.: Šiltas sausas vėjas greit sniegą válgo (tirpdo) Ml. Kad būtų mokslo valgęs ir šio to matęs M.Katil. Seniau išeidavai laukan, nor válgyk tu orą, kaip kvepia Ppl.
| nj. ž.: Duoną gerą válgėm, rugiai liuob užaugs Kl. Da esu aš daug pieno to kanapių válgiusi KlvrŽ. [Aguonas] suksi, i pasidarys pienas, antpilsi [v]andens i válgysi pri košei LKT64(Lkž). Duonos nebuvo, žmonys dirseles válgė LKT116(Nmk). Juo pyragus válgom, juo mumis suka (sergame) Žr. Ką válgysi, a dantis į gembę kabinsi? Dov. Válgyk, graži juo būsi LKT129(Krg). Kartas nu karto válgant ir neišalkstas LKT74(Rdn). Būtų visko, o nėra kas válgąs Pkl. Jug ana válgė, ko širdis norėjo End. Tas muno Petris yr kamšlys: kas val̃gytų neval̃gytų, ans visims padeda Lkv. Ir daba aš válgyti dideliai mažai teválgau Akm. Kupeto[je] válgo – būrė[je] vis geriau LKT100(Užv). A válgomą ligą turi, ka taip be parstojo ėdi? (juok.) Krš. Anos válgoma liga: válgo ir nepriválgo Šts. Kaip tu šneki, jug su ta pačia burna válgysi perejęs! Jdr.
^ Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną pjovęs J.Bil. Válgo kaip badų šaly buvęs Krs. Válgo, net ausys linksta Dkš. Tai anas válgo, net ausys lapai LKKXIII131(Grv). Eina kap devynias dienas neválgęs Lp. Tyli kai mėsą valgydami Snt. Nutilo kai válgydamas Jrb. Tos garbės reik kap duonos valgyt Gs. Sninga, kaip ubago kąsniais valgo (dideliais gabalais) Grž. I kalba jos negraži: ūtarija, kai bulbas válgo Švnč. Ma[no] kada vyras buvo jaunas, tai cibulį válgė kap bulbą Btrm. Kogi sėdi, neválgai kai pamergys? Šmn. Jis válgo kaip su kišene (labai lėtai) Snt. Teip skaniai išviriau, rodos, akim̃s válgyk Jrb. Válgai lapus, daugiau nieko nebus Grv. Ot, vaikeli, košė – valgyk ir pirštus nulaižyk KlK13,96(Sk). Batviniai – válgyk ir ausis draskyk KlK13,96(Kp). Pienas – tai válgyk ir norėk Pv. Šiupinį užspirgysiu šviežiais lašiniukais, tai válgysit šonus apsidaužydami Stak. Žiūrėk, kiek sviesto – tai tu válgęs válgysi Pc. Jeigu ma[n] nekarštas [valgis], tai a válgius, a šalia padėjus Erž. Ganyt, kaip válgyt – rašto nereikia Ds. Verkia duona tinginio valgoma J.Jabl. Iš svetimų rankų nevalgysi duonos LTR(Zp). Kas tėvų neklauso, válgo duoną sausą JT363. Neklausai tatos, mamos, válgai duoną su druska LKKXIII137(Grv). Kieno duoną válgai, tam ir lok JT268. Kas valgo, tas veža Tvr. Skubin’ darbą daryt, ė ne duoną válgyt Švnč. Ko tę pykt, gal mes vienas kito duoną válgom?! Blnk. Tėvo duoną válgo (gyvena pas tėvą) Žrm. Ne vieno pečiaus duoną valgęs (apie klajūną) R237. Brolis mano, válgyk duoną savo Mžš, Kp, An; LTR(Vdn, Vdšk). Bepig duoną valgyt, kad jau sykį iškepta prš. Gerą duoną turėjo, tik valgyt nemokėjo LTR(Vdšk). Mes patys, juodą duoną valgydami, neturime iš ko jums pyrago iškepti Žem. Kasdien valgant ir pyragas nusbosta Sld. Ubagas sviesto nevalgo LTR(Vlkv). Tik dratų neválgau, o šiaip viską Snt. Pernai žąsį valgė, šįmet pilve girgsi Vlkv. Válgyt ir jis mėsą, tik pinigų nėsą Krs. Kas gyvas gyvens, tas ir kukeles válgys Plš. Pasilaikyk burną košei valgyt LTR(Srd). Ką numiręs válgysiu, niekad negalvoju (nesirūpinu ateitimi) Jrb. Nevalgyk košės su duona – liežuvis nuluš LTsV837(Všk). Kas ją válgis, kas ją válgis (nusakomas verdančios košės pliupėjimas) Žsl. Puodžius vis iš šukelės valgo PPr66(Ds). Kas nedirba, tas nevalgo (tenevalgo S.Dauk, teneválgai DP299) LTR(Lp). Kas nemoka pelnyti, tas tenemoka ir valgyti LTR. Nekrutėsi – neválgysi Pst. Kas gerai dirba, tas gerai ir válgo Gr; J.Jabl, Sln. Per tvorą kopęs valgyk MŽ171. Valgyk, kad pilvas plyštų, dirbk, kad akys lįstų PPr54. Valgyk, kad ausys klabėtų, eik, kad žemė drebėtų Alvt. Reikia válgyt, kad netrūkt, reikia dirbt, kad nekaist Sn. Dirba kap gaidys, o valgo kap arklys LTR(Grv). Válgo kap didelis, rėkia kap pjaunamas LKT198(KzR). Jei válgyte neprivalgysi, laižyte neprilaižysi Sch101; B436,1010, PrLXVII8, MŽ. Iš namų išeik nevalgęs, ir kitur (svečiuosa) negausi B645. Išeisi neválgęs, pareisi išalkęs Jn. Nevalgęs atsigulsi, nemigęs atsikelsi Vl. Neik iš namų nevalgęs, iš miško neišsituštinęs VP31. Válgyt – tai ne šikt, galima palaukt Šd. Prašom sėst, rytoj válgyt duosiu (juok.) Rm. Aš graži ir neválgius Alks. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Válgyk, kad kailis kaulų nepamestų JT223; S.Dauk. Kiek atrieksi, tiek valgysi S.Dauk. Dievas davė burną, duos ir valgyt LTR(Grv). Valgyk, Dievą garbink, (o PrLXVII27) namų neminėk (sakoma svečiams) B437, M. Sveikas valgęs, sveikas nešiojęs, sveikas ir kitą ėsk M. Ačiū až obuolius. – Válgyk sveika! Dglš. Sveikas valgyk SD446. Prašom válgyt: padėta, nė nepavydėta Prng. Motinai vaikas visad mažai valgo, tik pamotei daug valgo LTR. Nevalgęs pereisi tris keturis laukus, o nuogas ne per slenkstį neperžengsi B436. Neválgyk daug: nebūsi bagotas, tik būsi pilvotas Pšl. Válgyk, ne kiek nori, bet kiek reikia Mrk. Vyro duoną válgai persdama, o vaikų – verkdama Kair. Ką válgysi neviręs, kur dingsi nemiręs Grk. Daugiau válgyk, mažiau šnekėk! Šk. Dauk kalbėdamas ir nevalgęs paliksi PPr173. Geras svečias mažai valgo LTR(Srj). Gerai išvirsi, gerai ir valgysi LTR(Smn). Kaip turi, teip ir válgai Užp. Ką tik burna nori, tą válgo Dglš. Ardamai nereikia žiopsot, válgydamai nereikia skaityt LD388(Pun). Gardu kaip du medu, trečią pridėtum, válgyt negalėtum Lkš. Su kiaule iš vieno bliūdo nevalgysi LTR(Šmk). Beválgant paliksi, besipešant rasi Jrb. Su dviem šaukštais neválgysi Nm. Tada brangus, kap valgyt reikia (šaukštas) LTR(Švnč). Pats nevalgo, o kitus peni (plūgas) LTR(Kp), Erž, Švnč. Nevalgo nei smilgos grūdo, negeria nei vandens lašo, o gyvena (laikrodis) LTR(Rk). Baltą valgo, juodą šika (deganti balana) LTR(Slk). Tavi kai válgo – spjaudos, o mani kai válgo – laižos (kiaulė sakanti žuviai) Erž. Visi valgo, tik an stalo nededa (motinos pienas) Klvr. Balta, apskrita, visi valgo, tik ant stalo nededa (krūtis) Slk. Sudžiūvėlė, sukepėlė, nei pati valgo, nei kitam duoda (spyna) An, Ut, Slk, Antz. Maža kulipkėlė žmonėms valgyt neša (bitė) LTR.
| nj. ž.: Válgo tai válgo, kai du pilvu turėdamas Rs. Válgau – kaip šalip dedu Slnt. Válgyk, juk gaidys par torą parlėkęs i tas lesa (sakoma svečiui, kuris sakosi neseniai valgęs) Kv. Žegnok Dieve válgančius! (toks pasisveikinimas) Klm. Ot šoka, dainiuo[ja] ir viskas, ar válgęs, ar neválgęs Yl. Storą dėvėjęs – nenutrūkęs, juodą valgęs – neišalkęs LTsV317(Rs). Kieno duoną válgai, tam ir dirbk Plik. Ko válgai, to privalgai Lkv. Išmanysi, iš kur duoną válgai (sakoma gavusiam mušti) NmŽ. Iš vieno pečiaus duoną válgėm (kartu gyvenome) Klk. Pirmu duoną válgyk, paskuo pyragą Pln. Ne dyvai, kad valgo, bet dyvai, kur telpa LTR(Pp). Viską válgau, tik šūdo ir pagalio neválgau Klm. Tas jau košės daugiau nebválgys (sakoma apie mirusį) Vkš.
válgytinai
válgomai adv. nj. ž.: Valgomą dieną valgėm valgomai, o posnykie[je] – su silke Plng. Sukepinai blynus neválgomai Mžk.
| refl. Dkš, Vlkv, Šk, Al, Klt, Prng, On, Ėr: Kai nėra bulvių, duona greit válgosi DŽ1. Kap válgos, tai reikia ir valgyt Pv. Nesválgo nei pienas, nei niekas Dglš. Nesválgo da ir tau dorai po zekvijų (dar pagiriotas)? Slm. Kur čia nebus musių: čia válgos tankiau ir langai daros Pš. Sakramentus šventuosius … ne tiektai palytėtis, bet ir válgytis mumus prileidžias, idant … ižganyti būtumbime DP403.
| nj. ž.: Žmonims daba pyragai válgos Grd.
ǁ intr. apsirūpinti maistu, prasimaitinti: Seniau válgydavo iš aruodo, o dabar iš terbos (ką nusiperka) Aln. Iš šitos karvės i tu válgai, o aš pusės žodžio nesakau! Klt. Isaakas mylėjo Esau ir rodas valgydavo iš to medijystos BB1Moz25,28.
| refl. nj. ž.: Kas iš rankų válgės (turėjo amatą), bado nepažino Šts.
ǁ Sut, N, K, M, LL50, MedŽ129,164 vartoti maistui: Tie obuoliai jau geri válgyt Pc. Pačios tos jau válgyt, kaip kiaušinis bulbos Kur. Válgyt tų bulbų nenusduoda, negardžios Rod. Sumukę agurkai – válgyt nebegali, tokie tik išmest Mžš. Gražūs pažiūrėt [pomidorai], tai bus skanūs ir válgyt Č. Gardu válgyt, kai paršas uodegą mirkė (juok. sriuba su kiauliena) An. Baravykai va džiovinti, tai nėr gardžiau válgyt Rk. Dabar jau ir indus šulnio [v]andeniu perplaudžiam, o senai čia iš ežero válgėm Slk. Griežčiai būdavo dvejopi, geltoni ir balti: geltoni válgomi jau būdavo, skaptuodavom, o balti pašariniai Kp. Válgomos bulbos Dv. Mažoji valgomoji varlė (Rana esculenta) EncI488. Valgomosios medžiagos E. Válgomasis aliejus KII194. Per visą vaikščiojimą po mišką nieko nerado: nei uogos, nei valgomos šaknelės LTR. Nė kokio tokio daikto geramo ar valgomo nebuvo jų numūse, kuriuomi nebūt savo svetį vaišinusys S.Dauk. Ilgainiu žuvėdams, pastarą sykį į Žemaičius įsisukus ir viską valgomą suvalgius, pritrūko duonos M.Valanč. Davė augti iš žemės visokius medžius, gražius įveizėti ir gerus valgyti BB1Moz2,9.
^ Dvi geldelės, dvi pliauskelės, dvi valgomos, dvi žemėn metamos (riešutas) LTR.
ǁ Pn, Plš, Rz, Skrb apie bites: Bitelės válgo, ne ėda Grž. Bitės valgo medų J.Krišč.
| Tranai labai daug válgo Gg.
ǁ tr. SD1192, SD396 tam tikru laiku vartoti maistui duodamus patiekalus: Pusryčių, pusryčius valgau R130, MŽ171. Vakarieniauju, vakarienę valgau R130, MŽ171. Velykas válgo iš bažnyčios sugrįžę, o važiuodamas neválgai nieko Slm. Mūsieji namiegai pusryčių valgydavo laiku Vaižg. Reikia pusryčio válgytų, kultų eitų Slm. Dviejų sriubų válgydavom dažniausia pusrytį Plvn. Sėdam pietų válgyt – te gi dainos, sėdam pusdienio valgyt – dainos Dj. Pietų duodavo valgytien E. Buvo jau pietų valgomas, mišių laikomas metas J.Jabl. Idant tą večerę visi valgytumbim PK124.
| nj. ž.: Ir mes su duonele valgėm Velykas, ne su pyragu Šts. Da snapelis nenudžiūvo, ka pietus válgei [, o jau vėl prašai valgyti] End.
2. tr. NdŽ, LKT192(Zp), Aps ėsti, graužti: Avelė válgo šitą pieną, bet guotinia (karvelė) – ne Dgp. Jei palis, tai atolas ataugs gyvuliukam. Mes – tai mes, ale gyvuliukai neturi ko válgyt Dg. Išviriau paršiuku žolelių – gal válgis Vb. Vienok ir šunyčiai valgo trupučius, kurie puola nuog ponų stalo VlnE46. [Jėzus] guli ant sauso šieno, kurį jautis, asilas valgo Mž186. Lavonus kitus ing vandenį metė žuvims valgyti Mž427. Ir žmogui numirus, valgo jį angys bei kirmys BBSir10,13. Idant anys (gyvuliai) visokią žalią žolę valgytų BB1Moz1,30.
^ Anas cypia kap peliukas neválgęs Tvr.
ǁ intr. lesti: Tikt n’užmiršk, gaidau, per daug giedodama válgyt (sakoma lakštingalai) K.Donel. Gaidys šaukia vištas, pats neválgo LKT355(Nmč).
3. intr. LD29(Zt), LKKII200,212(Zt) pietauti.
◊ akimi̇̀s válgyti Mrj įdėmiai žiūrėti.
dúoną válgyti pragyventi, prasimaitinti: Iš siuvinėjimo dúonos neválgysi Sb. Vieni su grojimu válgo dúoną, kiti su arimu Slm. Neválgiau iš dainų dúonos, iš darbų tik Pkn. Mokyti tik iš galvos dúoną válgo Užp. Jūs išmokstat, dúonos neválgystat, eikit žemės dirbt Kp. Jau kažna, šituo plūgu kai dirbs žemę, ar válgis duonelę LKT328(Sug). Jūs iš to dúoną válgot, aš iš kito Krm. Neválgyste iš šautuvo dúonos: ar smertis, ar kalėjimas Vdn. Žiūrėk (Saugok Jnš), iš ko duoną valgai LTsV312(Vl). Kriaučius ir ant akmenio dúoną válgo JT268. Prakaite veido tavo valgysi duoną tavo BB1Moz3,19, SPI106. ×
kòc válgyk apie ką labai gražų: Šienas buvo kòc válgyk Tr. Ka gražiai anys dainuoja, kòc ir válgyk Msn.
mažai̇̃ kõšės válgęs apie labai jauną: Aš buvau mažai košės valgęs, kada ėmiau svetimą bandą ganyt Jnš.
nei̇̃ gė́rus nei̇̃ válgius niekuo nepasinaudojus: Jai baisiai pikta – nei gėrus nei valgius reiks mokėt Pc.
nei̇̃ (nė̃ Prn) válgęs nei̇̃ (nė̃) gė́ręs Lp nieko negavęs: Išėjau nei̇̃ válgęs nei̇̃ gė́ręs Šk. Sumokėjom ir išėjom nei̇̃ válgę nei̇̃ gė̃rę Šmn.
nei̇̃ (nė̃) válgyti nei̇̃ (nė̃) žiūrė́ti labai maža (ko valgomo): Nė̃ válgyt nė̃ žiūrė́t tos duonos Gs.
ne vãkar kõšę válgė pirštù suaugęs, ne vaikas: Tu, širdele, man nesakyk, aš ne vãkar pirštù kõšę válgiau Mrs.
nuo vi̇́eno pãdo válgyti Trgn gyventi tėvų ūkyje neatsidalijus.
rū́gščius kopūstùs válgyti knarkti: Parejo namona ir jau kopūstus rūgštus válgo LKKXIII119(Grv).
val̃dišką dúoną válgyti; sp sėdėti kalėjime.
válgyti nóri (prãšo Snt) Msn apie batą, kurio padas atplyšęs.
válgyti neprãšo Snt, Mrj, Sk, Mžš, Ds, Švnč apie šiuo metu nelabai ką reikalingą, ko vėliau gali prireikti: Tegul stovi [duona], válgyt neprãšo Žl. Pasisiūsiu [įkapių suknelę], tegu stovi – válgyt gi neprãšo Slk. Ko moki – válgyt neprãšo Tr. Neišmesk girnų, jos válgyt neprãšo, gal da priseit patiem kamaro[je] maltis Skrb.
žarná žárną válgo apie didelį alkį: Man žarnà žárną válgo Rš.
antsiválgyti (ž.) nj. pavalgius dar užvalgyti, užsigardžiuoti: Aš atnešu uogų antsiválgyti Pln. To pyrago antsiválgyk Slnt.
apválgyti tr.
1. [K], Š, NdŽ, KŽ iš visų pusių nuvalgyti: Sugavau žuvį, mėsą apválgiau, o kaulus pastačiau LKKXXIX183(Lz). Reikia mergaitėm žuvų sparneliai apvalgyt OG111.
2. DŽ, NdŽ, KŽ valgant kiek sunaudoti, kiek suvalgyti: Lig pavasariui bulbes apvalgytumėm Ėr. Pasiskerdėm meitėlį, tai mažumas drebėzgų jau ir apválgėm Ds. Turim dar̃ mėsos, kap apválgysim, tai gal nuspirksim kokį gaiduką Pv.
| nj. ž.: Tą košę apválgęs, tus lašinius suėdęs Lnk.
^ Gali ir ausis apvalgyt (daug valgo) Ds.
| nj. ž.: Merge tarnavau penkioleka metų, esu jau visokių košių apválgiusi (visko mačiusi) Gršl.
| refl.: Ateis vasara, mėsa apsválgis Klt. [Miltai] apsiválgo jau paržiem Slm. Jau biskį apsiválgę buvo, ir kažno ko nepadės tę [ant stalo] Šlvn.
ǁ NdŽ, KŽ viską suvalgyti.
3. Sd, Mšk, Žg, Trgn, Ml pajėgti suvalgyti: Žmogus tiek pasilieka [obuolių], kiek jis pats apválgo Alz. Dabar gerų uogų negali apválgyt, kiek priverdam Č. Turim gerą karvę, sviesto neapválgom Mrj. Šiemet kiaušinių neapválgysme Dglš.
4. DŽ1, Pg, Pc, Tr, Ds, Sdk, Lp, Vrn, Gdl, Grš, Rmš valgant nuskriausti kitą: Koki vaikai ir senus tėvus apválgo Rtn. Ana visus vaikus apválgo Dglš. Valgyk greičiau, ba apválgysme tave Mlt. Ačiū už obuolius, atėjęs jum apválgiau Brž. Pamotė pradėjo podūkros Gedulės nekęsti, ėmė ją apvalgyti, menkesniais drabužiais rengti MPas.
ǁ daugiau už kitą suvalgyti, valgant aplenkti: Tas vaikas kai sės prie stalo, tai jis mus visus apválgo Lkč. Tu mañ ir apválgai, ir apigeri Slm. Kai balana boba, o vyrą apválgo Ukm. Visus vyrus anas apválgydavo Dglš. Aš tave an agurkų apválgytau Nmn. Jei ją apvalgysi, tai karalaitę apsiženysi MPs.
5. Skr valgant suteršti: Vieno [žmogaus] apvalgyto maisto nebenori kitas valgyti rš.
6. refl. tr., intr. D.Pošk, N, M, J, Š, NdŽ, DŽ1, Lt, Km, Klt per daug prisivalgyti, persivalgyti: Po biškio visko válgau [po operacijos], tik neapsválgau Drsk. Mažas pilvas pasdarė: kiek čia suvalgiau ir apsiválgiau Pv. Tokis smaguris: kap prieg gardaus valgio pripuola, tai valgo, paki apsivalgo Lš. Apsiválgyk, tulžies išgerk, ir būsi sveikas Gdr. Kai tų girtuoklių [uogų] apsiválgai, esi girtas Pgg. Dabar par daug apsiválgo, vis su mėsa Pc. Tik neapsválgykit Velykose Dglš. Riebiais daiktais apsivalgytie, macniais gėrimais pasigertie Tat.
^ Ir bėginėja kap žalių žirnių apsivalgęs KrvP(Ndz).
7. refl. tr., intr. K, DŽ, Drsk, Srj, Ds, Km užvalgyti ko nors kenksmingo: Apsválgiau – eina seilės par burną Klt. Apsválgė gal kuom vaikas, vėmė Klt. Pernai vaikai, apsivalgę ūmėdžių ir pienių, buvo susirgę Rp. Žmonės trikiniuotos męsos apsivalgę LC1885,20.
| nj. ž.: Šią naktį vėmė, a ans apsiválgė ką noris Trk.
^ Senis žiūri, kad Valentas kažkoks lyg musmirių apsivalgęs J.Paukš. Jis vaikštinėjo kaip šungrybių apsivalgęs rš.
8. refl. Dg prisivalgyti iki soties, pasisotinti: Pasdairiau, kad tu apsiválgęs, ėmiau ir suvalgiau viščiuką (ps.) Dv.
atválgyti Rtr
1. tr., intr. BŽ624, DŽ, KŽ, Ds daugiau arba tiek, kiek kiti, suvalgyti, įveikti valgant: Aš aną atválgiau, t. y. daugiau suvalgiau kaip jis J. Geras tau be piemuo – tris vyrus atválgo Š. Geras darbinykas už du atválgo Blnk. Jy už keturias žmones atválgo, valgo ir vemia, valgo ir vemia Slm. Vaikai atsigulė be vakarienės, tai ryte dukart atválgė Smn.
^ Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom (visiškai) atválgo Asv.
2. intr. Slm suvalgyti už kitą: Kad aš nevalgau, tu už mane atválgyk Ėr.
3. intr. privalgyti už kitą laiką: Pernai atválgėm grybų ir už šiuos metus Vrn.
^ Neatválgysi už nebūtą (ką praleidai, tas ir dingo) Rs.
| refl.: Grafo rūsiuose buvo tiek maisto, kad galima buvo už visą pereitą laiką atsivalgyti! B.Sruog.
4. tr. J, KŽ valgyti pas tą, kuris anksčiau buvo vaišinamas: Pas jus valgiau, kada jūs pas mane ateisit atválgyt? Zp.
| refl. tr.: Skolą atsiválgyti KI7.
5. intr. Kpč kurį laiką kur maitintis: Atvalgiau dieną pas juos, einu vėl Saliamutės galan J.Balt. Jis, būdavo, dieną atválgęs pas kitą eina Dbč.
6. tr. Grv atšipinti valgant (ppr. ką rūgštų): Atválgiau dantis [nuo obuolių] Rs.
| refl.: Dantes atsiválgė, ką plutos ankąst negaliu Grv.
7. refl. LL119, Š, DŽ, KŽ iki soties privalgyti, prisisotinti: Nueisiu svečiuos, tai nors medaus atsiválgysiu Ds. Piernykų tai ir vaikai greit atsiválgo Slm. Grybų greit atsiválgai, kap tos žuvelės be kaulų Aps. Atsiválgiau obuolių, dantes bijos Drsk. Valgėm valgėm i negalėjom atsiválgyt Kdn. Nu jau dėl to dabar tai ir aš atsiválgysiu žuvų! Sdk. Negali atsválgyt, kokios skanios bulbos Aln. Ir gėrė, ir valgė visi, kas ko panorėjo, atsigerti, atsivalgyti negalėdami V.Krėv.
ǁ Ds, JnšM, Rod apie labai gardų: Grikinis blynas atsiválgyt nemožna Švd. Gardi bulbienė – neatsiválgysi Ėr. Morkvelės intarkavok, cibulio indėk – neatsiválgysi viralo Klt.
| nj. ž.: Neatsivalgomas y[ra] pyragas, iškeptas viename pečiuo[je] su vėdarais Šts.
8. refl. Snt, Alv daug ar ilgai valgant pasidaryti negardžiam: Pienas niekada neatsiválgo, iž mėsos – atsiválgo Švnč. Neima lašinių nei burnon, jau atsiválgė Ps. Atsiválgė per ilga lašiniai Dglš. Vienuolika avių papjovė, tai atsiválgė man tas lajus, per ilgą laiką negalėjau nei žiūrėt Pv.
| prk.: Aš jau siuvimo atsiválgiau (įgriso) Kn.
^ Ir gera duona atsivalgo KrvP(Lb).

×daválgyti (hibr.)
1. intr. Erž, Slm, Ad pakankamai privalgyti: Mano vaikai vargo regėję: i nedaválgę, i nedasvilkę Dglš. Kad ir nedaválgę, nedaapsiavę, nedaapsitaisę buvom, ale linksmu buvo Kp.
^ Geriau nedaválgyt, ką paskui rūgaut Aln.
2. tr. baigti valgyti: Davalgau, davalginėju D.Pošk.
įválgyti K
1. intr., tr. Š, J.Jabl, Rtr, DŽ, NdŽ, OGLIII317, Grdž, Alk, Žvr, Slv, Al, Vrn pajėgti, galėti suvalgyti: Ligonė įválgė šiandien šmotą J. Vyrai visi daugiau įválgo Erž. Visą dieną nevalgę daug gali inválgyt Rmš. Neseniai valgiau, daugiau negaliu inválgyt Kt. Kažin kas čia man yr, kad nebeįválgau Skr. Ojė, neįválgysi – kepta silkė baisiai sūri! Pc. Karšti tie kopūstai, kas juos įválgys! Jrb.
| Viena [gaspadinė] sakanti, kad muno šeimyna didžiai įvalgo, o antra sakanti, kaip muno šeimyna nieko neįvalgo S.Dauk.
2. tr., intr. N, J, NdŽ, KŽ, Ktk suvartoti maisto, suvalgyti: Ligonis blogas, nieko nebeįvalgo; ką tik įválgys, tuoj išvemia Š. Kaip tik ką įvalgau, tai ir maudžia Sv. Kas mažai mėsos įválgo, tas ilgai gyvena Dkš. Rytą pasikeliu, tai krūvon riečia, vidurius traukia, tai pardien valgau valgau, vakare jau inválgau Slk. Tai inválgiau tuos metus žuvų! Lp.
| nj. ž.: Ką tik įválgo – vema Užv. Par daug įválgiau, i vėl atsiranda negerai End.
3. tr. valgant ką nors įryti: Aš kaulą įválgiau Alk. Tamsoj nesmagu valgyt – dar gali kokią musę įválgyt Žvr.
| prk.: Mes gana gerai žinojom, kad mes nuo uždraustojo medžio smertį įvalgysim prš.
4. tr. ko kenksmingo užvalgyti: [Jautiesi] taip, lyg būtum ką įvalgius ir norėtum vemti Mš.
5. refl. J, RtŽ, KŽ, Aln daug privalgyti, įsitraukti į valgymą: Nenoromis nenoromis, o kai įsiválgė, tai už visus daugiau suvalgė Š. Nieko sau: gali valgyt įsiválgęs Jrb. Išsyk nenorėjo, paskui įsiválgė Snt. Nenorė[ja]u – valgiau valgiau ir insválgiau Prng.
6. refl. įsipenėti, įsiganyti: Kūdas buvo, paskui insválgė, pariebėjo Prng.
7. tr. valgant įsiskolinti: Šimtą auksinų esi jau tamsta įválgęs: trečias mėnuo nieko nemoki Š.
| refl. KŽ: Esmu skolingas, kur įsiválgiau, t. y. ant duonos (= duonai) žyčijau J.
8. refl. prk. įsigraužti gilyn: Jei ženklas pasiliekt, kokį pirm regėjo, bei toliaus neįsivalgė ant odos, tada turi jį plebonas vėl septynias dienas užrakinti BB3Moz13,5.
išválgyti K, Rtr, NdŽ
1. tr. R42, MŽ57, N, Š, DŽ, KŽ, Sn, Lkš, Erž, Ul visus ar viską (iš indo, iš vidaus) suvalgyti: Keleivis išválgė visą bliūdą košės J. Viską išválgėm, matyt, pagada bus (juok.) Snt. Dabar išválgyč bliūdą degtienės, ai kokia skani buvo! Užp. Kartą jos didybė per pietus paėmusi kaulą išvalgė smegenis ir jį vėl padėjo į dubenį J.Balč. Pastatai kuliešį, teišválgo ik dugni LzŽ. Peržiem penkis ar šešis duonkepius [saldės] išválgom su bulbomi Kpč. Batvinių lėkštelę išválgau, ir gana Vp. Nebeišválgysiu aš viso bliūdelio, tik prižagsiu Plvn. Ir kaip buvo išvalgę javus, iš Egipto atgabentus, bylojo jų tėvas jumpi BB1Moz43,2.
| nj. ž.: Tiek smetono liuobi išválgyt, tai da nemirsi! Slnt.
| prk.: Marti anytai daug sveikatos išválgė Dglš.
^ O jūs neišválgėt – gausit su ubagu gulėt! Grk. Išvalgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ171.
| refl. tr., intr. KŽ: Tokiai didelei šeimynai valgant, veikiai išsiválgo aruodas Š. Nėra, išsiválgėm ryto viralą Db.
2. intr., tr. Ėr kurį laiką valgyti: Visą amžių gražiai neišnešiosi, skaniai neišválgysi Jnš. Visą gavėnią sausai išválgydavom Škt.
| nj. ž.: Aštuonias savaites reik išválgyti su pasninku Krž.
3. tr. valgant nudilinti: Priekis mano dantų išválgytas – pusantro dantelio liko Mlt.
| refl.: Smagenys išsiválgė – silkės nesukramtau Klt.
4. refl. iki soties prisivalgyti: Kad mane paimtų šitas virėjas [į pačias], tai aš nor išsiválgytau (ps.) Ūd.
5. refl. nj. ž. pasivaržyti, kas daugiau suvalgys: Eisva išsiválgyt: katras didesnę porciją suvalgysiav Šts.
6. tr. LL288 išėsti, išgraužti: Kirmėlės jo (Erodo) kūną visą išvalgė, kaip antai, maitą kokią išvalgo BPI112. Šašai išpūstydavo kaip valgyti išvalgydavo visą kūną žmogaus BPI188.
◊ mažai̇̃ kõšės išválgęs apie labai jauną: Pačiai nėr ko galvą sukt su dukteria – mažai̇̃ dar kõšės išválgius Jnš.
nuválgyti K
1. tr. Š, KŽ kiek nuo paviršiaus ar dalį suvalgyti: Mėsą nuo kaulų nuválgyti NdŽ. Vėl mano duona nuválgyta NdŽ. Buvo pilna puodynė sviesto, dabar jau nuválgėm trečią dalį Ėr. Silkę pajemu, nuo galvos lig uodegai nuválgau Žl. Nuválgyk kiek, tada vė užpilsiu Dglš. Nuválgiau sūrio galą PnmA. Ačiū, pavalgiau, matai, kiek nuválgiau Sk.
| nj. ž.: Nenuvalgytą obulą pametei! Ar tas yr nuvalgymas? Šts.
^ Kas nuvalgo košę nuo kočėlo, tas gauna vyrą su ilga nosia Prn. Da penki žmonės šeimynos prisidėjo – nuválgysit nuo galvos plaukus Slv.
| refl. tr., intr. Š: Jau nemažai kopūstų nusiválgė DŽ1.
| Košės buvo visur tiek daug, jog tas, kas norėjo eiti į miestą, pirma turėjo kelią nusiválgyti (ps.) NdŽ.
2. tr. Al nurinkus suvalgyti: Vyšnės (uogos) nuo medžio nuválgytos KI7. Kai nuválgysim vieną ežią [svogūnų], pradėsim kitą Jnš. Buvo dvi obelaitės alyvinės – tuos (obuolius) baigiam nuválgyt Gs.
| nj. ž.: Vaikų mažiau, rasit nenuválgo [uogų] Krtn.
3. tr., intr. pavalgyti: Nuválgyti ką ten padarei? NdŽ. Šiandie gardžiai nuválgiau Mrj.
4. tr. Bgt daug suvalgyti: Mėsos da nuválgo, ir gurkliukas yra Kt.
ǁ įstengti viską suvalgyti: Po dešimts metų obuolių nenuválgysi – sodas užaugs Pc. Tų lašinių vienas nenuválgysi! Šd. Dirbk ir valgyk, kiek nori, ir mėsiško, pieniško nenuvalgoma M.Katk.
| refl. tr. nj. ž.: Meisą valgo, po bekoną katrą metą nusiválgo Akm.
5. tr. Mžš valgant nuskriausti, apvalgyti: Kad tik nenuválgytų vaiko [didesnioji] mergaitė Rm. Vienas brolis vis kitą brolį nuválgydavo Grž.
| nj. ž.: Pri būrio tavi nuválgytum, nognai lėtai valgai End.
ǁ valgant skurdinti, viską suvalgyti: Juk dykai negalime tamstų nuvalgyti Pč.
| refl. I: Nusiválgę tie linkuviečiai, kad teip nieko nebeturi Lnkv.
6. tr. nj. ž. valgant įveikti, aplenkti: Valgykiavos – katras katrą nuvalgysiav Slnt.
| refl. Grž.
7. tr. įstengti nuryti: Drugiu serga ir nieko nenuválgo Tvr.
8. tr. Dg valgant nudilinti: Aš senas, ir mano dantys nuválgyti Prn. Senoji Rozalija atrinko iš krūvos kreivai nuvalgytu šonu medinį šaukštą, atkišo man J.Balt.
| refl. nj. ž.: Jis dantis turėjo, ale negalėjo valgyt, kauliukai nusiválgė, paliko kaip gyvanagiai Skdv.
9. tr. nugraužti, nuėsti: Regi, kaip kirmėlės kopūstus nuválgė Ds. Ištiesk savo ranką ant … žiogų, idant anys ant Egipto žemės ateitų ir nuvalgytų visas žoles ant žemės BB2Moz10,12.
| prk.: A ugnis tave suės ir kardas nužavins, jis tave nuvalgys kaip vabalai BBNa3,15.
paválgyti KBI11, Rtr
1. intr. Sut, N, K, M, LL158, L, DŽ, KŽ baigti valgyti: Dabar ir jie turėtų būti pavalgę J.Jabl. Valgykite dabar, paválgykite, tuomet pakalbėsime! NdŽ. Tas stalas paválgė, paskiau kitas stalas [valgo] Rm. Pakol paválgysi, tai ir išvažiuos Mlk. Pavalgius reikia šiek tiek pagulėt, kad taukai aplink bambą apsisuktų (juok.) Tvr. Par gerą gaspadorių paválgęs prigula An. Rimas čiūkš čiūkš paválgė, apsitaisė – ir nebėr Kp. Pienas tik paválgius ažusemt Btrm. Buteliuke mažutės, baisiai karčios ropeliūtės – paválgius gert Klt. Pavalgęs ėmė kepurės ieškoti J.Bil. O kol valgė, tai gardavo, o paválgius ligą gavo DrskD240. Mes pavalgę eisma gulti, rytą ankstie kelsma kulti D110.
| nj. ž.: Aš paválgysu ir eisu lauko LKT100(Krtv).
^ Ka nepaválgei, tai su paršais pabaigsi Bgt. Jei pavalgei, duok katei nosį nulaižyt LTR(Šd).
| nj. ž.: Paválgiau, atsisukau – i vėl noriu valgyt Nmk. Paválgęs – dirbti, pasenęs – mirti LTR(Šll).
| refl. tr., intr. DŽ, NdŽ, KŽ, Snt: Šeimyna pasivalgę po savo patalo sulindo Žem.
ǁ tr. Sb tam tikru laiku baigti valgyti patiekalus: Jis paválgė pietus, pavakarę J. Onelė pavalgydavo pusryčių ir bėgdavo į lauką Žem. O ką žmonės pas jus daro vakarienę paválgę? Jrk. Pusryčio paválgom ir einam linų brauktų Šmn. Ažugavas paválgo, tai septynias nedėlias mėsos nekliudo Vdn. Pavalgius pusrytį užeina [bernui] didelis miegas SI183. Tik pietų parvažiuoja paválgyt, tai par dieną nėra namuose jo Krs.
| nj. ž.: Ankstie reik kelties, ankstie išverdam [pusrytį], ankstie paválgom Klk.
| refl. tr.: I ma[n] dvidešimt markių įdėdavo pietus pasiválgyt Raud.
| nj. ž. End, Pln: Pusrytį pasiválgysi ir išeisi linų rauti Nt.
2. tr., intr. LzŽ, Nj, Ker panaudoti maistui: Jis nusipirko sau paválgyti NdŽ. Neturėjo nė tam kartui ko paválgyti NdŽ. Bulbų su pienu paválgai – užtenka pardien Dkk. Jau tinimą atleidė, paválgiau rūgusio pieno Dgč. Galva sukas, kai girtuoklių paválgysi Aps. Girninių [miltų] duonos paválgai Pls. Nieko nepaválgai žuvų, kas tę tos žuves Klt. Primaišyk gaidžio, tai paválgysim Žrm. Parejo rugius pjovę, agurko paválgė su duonyte, ir gerai Kpr. Kad jau yra žirnių pavalgomų, tai jau yra ir riešutų Sln. Ažugavose paválgai pieno, tai paskui tik po Velykų Žl. Ažneškit, tegul medaus paválgo Nmč. Linus pasėjus sėjėjui duodama kiaušinių pavalgyt LTR(Mrc).
^ Kai pakrutėsi, paválgysi kai su medum Švnč. Kai paválgysi kariuomenės duonos, lėksi namo kai pakaustytas Švnč. Pavalgęs pieno kap arklys šieno ilgai netęsi LTR(Mrc).
| refl. NdŽ: Pasiválgė vieną kartą, atejo dar Gr. Aš ne skyt [vyšnių] atėjau, pasiválgyt Skr. Da žirnių pasiválgė i jau neatsikėlė žmogus (mirė) Slv.
| nj. ž.: Pasisėskiam i pasiválgykiam Šv. Aš pasiválgau pati, ką turu Rsn. Tinklelį įleis savie pasiválgyti [žuvų] Plng. Skiestinės košės pasiválgysiu ir išeisiu į Kulius, į bažninčią Kl. Pasikrėsk, pasiválgyk, gal i gausi tą savo obulą (ps.) Gd.
3. tr., intr. N, KŽ, LzŽ, Kbr, Žg, Km, Švnč, Dglš, Arm, Asv, Pv pasisotinti valgant: Daug nesuvalgo, maž nepavalgo, t. y. kur daug šeimos, parteks, o kur maž, neteks duonos J. Abu vieno viščiuko nepaválgys NdŽ. Gyvenu ne ant ledo, galiu dar kitam duot paválgyt Gž. Šitep paválgę galim eit ir akmenų skaldyt Drsk. Aš gi soti, paválgius Avl. Ė kap paválgęs, tai ne bėda LKT355(Nmč). Susėdam visa draugė, kad paválgom! Eiš. Buvom linksmi ir paválgę Kč. Ir paválgius, ir prisdengus Slk. Jam ir paválgyt reikia, ir apsisegt Btrm. Ką ažsidirba, reikia paválgyt, apsvilkt Ad. Da ir paválgau neblogai, ir matau, tik viena ausia nebegirdžiu Skdt. Mūsų tėvas tai da ir paválgo Skp. Reikia ir paválgyt duot žmogu[i] Rod. Aš daugiau badum būnu, kap aš paválgau Pls. Tu gi, Kazimier, pavalgyk gerai an kelio, da ir pasimk KlbIV82(Mlk). Jum nėr kada ir paválgo Lnt. Ko paduodi, tai to paválgo Pl. Pieno yra, višta kiaušinį sudeda, i paválgom Klt. Kurgi nebus stora – paválgyt kiek nori, ko nori Slk. Darbas reikia dirbt, ale reikia ir paválgyt Krns. Nelabai aš noriu valgyt – namuose paválgęs Pšš. Ko tiktai jis norėjęs, to pavalgęs Sln. Atėjo paskirtoji valanda – atsisėdai, pagėrei ar pavalgei Vaižg. Pavalgė, atsigėrė [kareivis], padėkavojo tam senukui už jo dovaną BsPIV7. Prausdamasis i atsigeria, i paválgo (labai prunkščia, taškosi) Plv. Ko verki – nepaválgius, nepaklota, neužklota!? Lb. Savęs neskriaudžiam, paválgom pilna burna Mrj.
| nj. ž.: Negaliu sakyti, paválgiusi buvau, apauta Všv. Menkai paválgęs žmogus, iš kur ans nebūs pardžiūvęs End. Kas paslinko darbuoties, visi buvo paválgę Trkn.
| prk.: Tai gražiai kalba, jo kalbos paválgai Vlkv. Oi dukrele mano miela, aš pavalgiau atodūsių, aš pavalgiau atodūsių, atsigėriau ašarėlių LLDIII699(Lyda). Aš paválgius, broleli, didžio vargelio Vlk.
^ Tei[p] kai šventą dieną paválgėm Erž. Paválgiau kap per Velykas Dkš. Vaikeliai, kap par momą paválgaita! Rš. Sveikas paválgęs! KII363. Kai paválgysi, tada bus dėkui Trgn. Kad kas paválgytų, būtų gerai (sakoma labai pavargus) Erž. Jau aš paválgiau duonos pas visokius (visko patyriau) Vrn. Da kad nevalgei šitos duonos, tai da pavalgysi Ktk. Be savo duonos esi nepavalgęs LTR(Kš). Gardus tik paragaut, o ne pavalgyt KrvP(Jnš). Namie paválgyk (Nueik pavalgęs Pnd), tai ir svečiuos gausi Ukm. Kad nepavalgei – neprisilaižysi Gdž. Jeb ko valgai, by pavalgai M.Katk. Šiandien paválgiau, o ryt Dievas duos Jz. Kasdien gražiai nepanešiosi, gardžiai nepavalgysi LMD(Pšl). Nekramtęs nepavalgysi LTR(Zp). Ko ana te važiuos – paválgius šikt! Žl.
| refl. R, MŽ, TS1899,12, NdŽ, LzŽ, Asv, Kb, Lzd: Mažumą pasivalgyti N. Sotinai pasivalgiau, prisivalgiau D.Pošk. Dėkui, aš jau pasiválgiau Lkč. Pasiválgau, pasigeriu, gerai viešnagėt Mlt. Tegul pasiválgo ir eina! Kš. Į stotį aš pasiválgiau ir pasilsėjau Plšk. Ir aš eisiu, duos man įsigert ir pasiválgyt (ps.) LKT395(Lz). Prie itokio darbo lengvo, tai kap pasválgo, tep gerai Vrnv. Pasivalgė iš tos savo skrynutės ir nakvoja BsPIV7. Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį, ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasiválgyt K.Donel. Eik, Sigute, eik, dukrele! Šilta duona šiandien kepta, rūgšti gira vakar raugta: pasivalgai, atsigeri! VoK133(Mrj). Pasivalgę kaip privalo, mudu eisiv ir prie dalgio A1885,70. Pasigėręs, pasiválgęs matušaitei dėkavosiu JV980. Pasivalgęs, pasigėręs bizyk namon gulti! KlvD175. Eikit pakajuje, susišildykit ir pasivalgykit BtJokL2,16.
| nj. ž.: Tai bent gerai pasiválgiau! Slnt. Gerai paválgos i drūktėjas Krš. Dirbo kaip arklys, o atlyginimą tegavo paválgyties ir apsidaryti Bdr. I paválgyties blogai tebuvo, o darbo daug Krt. Kažkas negerai yra – atrodo, ir skaniai buvo, o paválgiau kaip par torą Vkš. Pasiválgiau kaip į rugpjūtę Krt.
^ Sėskis, namie pasivalgysi PrLXVII17.
| nj. ž.: Vis tik pasivalgė gerai duonelės (ilgai gyveno) Žem. Meldusys reik ir pasivalgyti Jn(Kv). Kas pasiválgęs neeita gulti, tas y[ra] slinkis Kin.
ǁ J.Krišč, LTR(Srj) pasimaitinti (apie bites).
4. intr. Dg sugebėti, galėti valgyti: Jie paválgo be pinigų NdŽ. Kaip jis te paválgo su taim trim dantim?! Mžš. Da pats paválgo, pats paskelia, pats atsigula [ligonis] Eiš.
5. tr. NdŽ, Rod, Dsn suvalgyti: Jei nežinotau, tai ir paválgytau Stk. Morkvas nuog lauko paválgo Dv. Visiemu svotamu gana: in stalo nė kąsnelio, o po stalu nė kaulelio – visa paválgė Dv. Valgis – ne padarynė: paválgyti gali viską Tlž.
| refl.: Ir pasválgo, kap draugė nemaža Asv.
6. tr. suėsti, sugraužti: Bjaurios ir liesos pavalgė (viršuje suvalgė) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,4.
| refl.: Stojose vilku, susigavo avį, pasivalgė DS309(Stak).
| nj. ž.: Anam (zuikučiui) valnu pasiválgyti, atsigerti ir pasidžiaugti BM377(Plng).
ǁ refl. prisilesti: Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė … ir pasiválgiusios pliuškėjo pasaką savo K.Donel.
papaválgyti (dial.) tr. viską suvalgyti, pasisotinti: Vitvisi kartu sėdasi ir papaválgo Dv. Draugė ma[no] papaválgė, o ma[n] nieko nepametė Dv.
| refl.: Ar jau papasválgėt, vaikai? Dv.
parválgyti tr.
1. bevalgant sudilinti: Aš parválgiau dantis in duonos plutas Kt. Tai aš jau ir dantis parválgiau an šitos duonos Sdk.
^ Dantis parvalgei, šikną praperdei ir Punios neregėjai LTR(Mrc).
2. suvartoti valgant, suvalgyti: Daugiau parválgom, kap uždirbam Vrn.
3. praleisti valgant, pravalgyti: Nei daug pargėriau, nei daug parvalgiau – rymo balnelį, šyvą žirgelį TDrIV1(Vlk).
◊ danti̇̀s parválgė apie gerai nusimanantį, įgudusį: Ant šito danti̇̀s jau parválgęs Lš.
pérvalgyti KŽ
1. tr. BŽ364 valgant aplenkti, įveikti: Jis visus pérvalgo NdŽ. Kitas mažas senį pérvalgo Rod.
| nj. ž.: Eisiav išsivalgyti – katras katrą párvalgysiav Šts.
^ Ne žmogus duoną pérvalgo, bet duona žmogų Rod.
2. tr., intr. Š, BŽ156, NdŽ, DŽ1, Rmš, Km, Alks, Dkšt, Ad paskubomis, truputį užvalgyti, perkąsti: Vienas žmogus tai ką parválgai, ir gerai Slm. Pérvalgiau ben kiek avienos raumeniuko Skp. Palauk, duok pérvalgyt! Blnk. Tėvas pérvalgė ant greitųjų ir išvažiavo Ds. Reikia pérvalgyt ir eit Aps. Pérvalgė kruopelę i nuej[o] Dglš. Gauna gal par žmones ką pérvalgyt Ob.
ǁ tr. tam tikru laiku paskubomis suvartoti maistui duodamus patiekalus: Pietus parválgo kiek ir vėl lekia darban Krs.
3. tr. įstengti suvalgyti: Nepérvalgau daug bulbų Dglš.
4. intr. per daug privalgyti, apsivalgyti: Dabar visas svietas pérvalgo, ir dar negadna (negerai) Dv. Ana tę pérvalgė, šta jai negerai pasdarė LzŽ.
| refl. N, L, LL186, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Skrb, Aln: Persivalgau, persiėdmi R359, MŽ481. Jijė pársivalgė, t. y. daugiau valgė, kaip reikia J. Valgait kiek lenda, liš nepérsivalgait LzŽ. Skanumas tų virtinių: kad neparsiválgyčia! Mžš. Daba tai geresnių laikų nebesulauksi – parsigėrę, pársivalgę! Žg. Du dalykai tikri: žmogus ridikų nepérsivalgis, karvė burokų nepersiės Krs. Rudinį … prylaidus ir paršus paskerdus … vaišino savo šeimyną … lig parsivalgant S.Dauk.
| nj. ž.: Bado nematėm, o pársivalgę vėl nebuvom Ub. Kokie skani kopūstai, tu galėjai parsivalgyti! Vgr.
^ Dukart pilvą sopa [šykštuoliui]: namie nedavalgo, pas svetimą persivalgo Mrc.
pieválgyti (dial. ž.) intr. Kin nj. privalgyti: Mes esam apsirėdę ir pyválgę Rmč.
| refl.: Tu tų žievių pysiválgai – ema piktis Kin.
praválgyti tr.
1. Asv valgant pradilinti, sugadinti: Dantis praválgiau, akis pražiūrėjau, ir viskas jau Grv. Aš jau dantis praválgiau Ig. Vėderelio nepraválgiau i dantų neturiu Dglš.
| refl. Mrc, Grš: Sako, dantys prasikalba, ne tik prasiválgo (sakoma plepiai moteriškei) Mlt.
2. J, Š, Rtr, LL186, NdŽ, KŽ, DŽ1, Vb, Rm, Mžš, Avl, Klt, Auk, Graž išleisti, išeikvoti valgiui: Praválgėm drabužius, patalynes, viską Ldvn. Valgot valgot ir praválgot, nieko neturit Vj. Ką par vasarą uždirba, tą par žiemą praválgo Skrb. Ką uždirbdavo [Gugis] – pravalgydavo, o ko nepravalgydavo, tuojau pragerdavo V.Krėv. Par metus biednasis praválgė šimtą rublių ir pradėjo vėl badmiraut BM133(Klov). Da kol turėjo pinigų, tuos pinigus pravalgė, paskui pravalgė ir arklius, ir bričką BsPIV233. Nedaug pragėriau, nedaug pravalgiau: rymo balnelį, šyvą žirgelį KrvD185.
| Žemę bandelėm praválgis (iš turgaus grįždavo bandelių prisipirkęs) Šmn.
| refl. NdŽ, Mrj, Sb: Pilvotas žmogus nebus bagotas, anas prasválgo Krns. Kad neprasigersi – neprasiválgysi Kp.
| nj. ž.: Prasiválgiau išposnykavęs visą gavėnę, neužteksu nė piningų Šts.
3. valgant nuskriausti ar aplenkti, apvalgyti: Tegul sau valgo, nepraválgis Slm. Atsiskirkim bulves, tai nė vienas kitą nepraválgysim Gs.
4. valgant sunaudoti: Ka būt medžiotojas [vyras], tai mėsos negalėtum praválgyt Upn.
5. Mrj kiek nuvalgyti.
◊ danti̇̀s (dañtį Al) praválgė Ppr, Msn, Bgt; TŽIV511(And); dañtys praválgyta apie gerai nusimanantį, įgudusį, ilgai ką dirbus ar darius: Dėl sviesto gerumo manęs neapgausi – danti̇̀s sviestu praválgiau Mrj. Kaipgi nežinosi, kad jau čia žmogus danti̇̀s praválgęs ant šito darbo Kkl. Danti̇̀s praválgiau an kaladų (veždamas rąstus)! Lp. Nemokyk melžt, aš i danti̇̀s praválgiau prie tešmenio Ps. Kur nebus jos audeklas geresnis?! Beaudžiant jos ir dañtys praválgyta, ir šikinė prasėdėta Prng. Šitam darbe danti̇̀s praválgęs, šikinę praperdęs Dglš. Danti̇̀s praválgei, o dar nežinai, kaip paskaityt Čk.
priválgyti
1. intr., tr. SD163,260, R, R299, MŽ, MŽ400, D.Pošk, Sut, I, K, J, LL103, L, Š, Rtr, DŽ1, KŽ, Žl, Lt iki soties pavalgyti: Neprivalgau duonos N. Visi valgė ir priválgė NdŽ. Priválgyti už tris dienas NdŽ. Žolės priválgom ir vis tiek dainuojam (bado metais) Ad. Aš valgius ir priválgius šiandie Slk. Nieko daugiau nenoriu, lig davaliai priválgiau Mlk. Kai sausiai ką suvalgau, rodos, nepriválgiau, ir gana – reikia sriubos Aln. Tai mat par tris kartus jis šiaip teip jau priválgė Sb. Kai jy pati priválgant[i], tai, kas liko, duodant[i] vaikam ir močiai Slm. Šita piemenė vis aplaupo ir aplaupo duoną, vis nepriválgo Šmn. Viena karvė – pieno priválgyt nepriseidavo Dgč. Rūgyto pieno privalgė – pilvas pukši Ad. Priválgiau plyštinai Ds. Aguonų priválgius miegas jema JT384. Galgi atejo priválgyt, – pasgrožėt atejo boliun! Klt. Kadai grūšių tai priválgydavom! Dglš. Didelė čia manta tie tavo obaliai, nueisiu pas dėdę ir priválgysiu, kiek noriu Skrb. Privalgė seno, ir sopa kriūtinę Klt. Tas jau būt priválgęs, bet katė užmynė jam ant kojos (ps.) Nm. Vaike, priválgydams ir gerdams mandagiai elkis K.Donel. Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių? … Ar reikėjo tau bensyk išgyt nepriválgius? K.Donel. Pilna burna priválgote ir dar negerai! Pv. O ėmęs septynetą duonos … laužė ir davė mokytiniamus saviemus … Valgė tad ir priválgė visi DP299. Jie valgys, o neprivalgys CII367. Turėjo duoną valgyt sverdami, o valgydami neprivalgyt ir išdžiūti rūstybėje tavoj MKr41. Mes turėjom Egiptui ir Asurui pasiduoti, jeib duonos privalgytumbim BBRd5,6.
| nj. ž.: Kaip jau begalia būti geriau, jug y[ra] priválgę kožnas vienas, ko tik nora Kl. Rods, jei košės nepriválgei, ta nepavalgęs esi Lž. Užgavėnių dieną tiek blynų priválgęs, ka susirgęs Gd. Anos valgoma liga: valgo i neprivalgo Šts. I ką tu ten gali darbininkas priválgyti iš tos pusės silkės KlbXXXII(1)68(Ms). O dabar žmonys y[ra] priválgę i piningo tura, o dainos nebėra End. Tos meisikės nebuvo lig priválgant nė vaikams End. Aš geriau priválgiusi mirsu negu išalkusi Sd. Par gavėnę – sykį priválgyti, o dusyk užsikąsti [kasdien] Žlp.
| prk.: Dulka te pas bulbas, žemių priválgo kiek gana! Jon. Eikš valgyt. – Jau privalgiau šiandien ir ašarų B437,808, PrLXVII3. Jau privalgiau iš ašarų N. Jis ant savo neprietelių atsitiešytų, kur kardas ės ir iš jų kraujo privalgys ir apsigers BBJer46,10.
^ Su tavim ūtaryt, tai reikia geležinių pupų priválgyt (būti labai kantriam) Švnč. Su juo kalbėt reikia pupų priválgius Zr. Važiuojam tykiai, kap muilo priválgę bobos Ad. Priválgiau kap agurkas Dkš. Priválgiau, kad pilvas aukščiau bambos užsirietė Vlkv. Privalgiau teip, kad blusą ant pilvo sugaučiau LTR(Šmk). Priválgiau lig kaklui Ds. Priválgė iki ausų Vlkv. Privalgiau kai ant tėvo šermenų B. Privalgė kaip per Užgavėnes PPr289. Privalgiau, net šonkauliai braška Kp. Priválgiau – nat krosnis griūva (raugėju) Alks. Oi! Kaip aš jau priválgau – žvirblis sulesa daugiau Jrb. Nė ko skubytis [tekėti], priválgysi da tos košės, paspėsi Jnš. Aš ženijaus dvidešimt aštuonių metų ir davaliai tokių pyragų priválgiau Brž. Pyragų privalgęs nedaug tenudirbsi LTR(Auk). Namai ne blynais dengti – neprivalgysi LTR(Vv). Ateik priválgęs, ir čia gausi Sch74; B, LTsV254(Grk). Kad namie privalgysi, ir kitur ką gausi J.Jabl. Ateik neprivalgęs, ir čia (svečiuose) negausi KrvP(Ps). Jei valgyte neprivalgysi, laižyte neprilaižyti B436,855. Kad neprivalgei, neprilaižysi Nj. Jei neprivalgei, tai ir neprigramdysi Lš. Darbus, kad ir mažą gauna algą, taip pat privalgo S.Dauk. Privalgęs daug nebūsi bagotas, o tik pilvotas LTR(Vdn).
| nj. ž.: Druska ta ne duona, anos nepriválgysi Pln. Jei esi sveikas, i bagotas – priválgai a juodos, a baltos [duonos] End. Lig nosės priválgę dabar visi būna Všv. Ka išsižiočiau, būt matyt – tiek privalgiau! Rs. Suspėsi, suspėsi dar, priválgysi to pyrago End. Toks muno gyvenimas: nė išalkęs, nė priválgęs Jdr. Maža maža karvikė bebėgdama privalgo (ritė) Grg.
priválgytinai
| nj. ž.: Tiktai builės su meisa i viskas, i tos meisos lig priválgytinai Kl.
| refl. tr., intr. MŽ, MŽ171, D.Pošk, S.Dauk, N, K, Sut, LL96, Š, Rtr, DŽ1, KŽ, LzŽ: Vėdaro prisválgius [v]andenio tik norias LKT297(Kp). Dėkui, kad pi̇̀lna prisiválgėm Antz. Prisválgėm ir išsimiegojom lyg valiai Grv. Taigi dabar dešrų visokių bus prisiválgyt …, ir vargus visus užmiršę vėl atsigausim K.Donel. Tau kartais tropijas skūpai prisiválgyt K.Donel. Kap prisválgo to vereščėko iš silkių, tai vaikai skraido visą dieną, valgyt nenori Asv. I arklienos dvėsenos, i notrų prisválgiau [lageryje] Pst. Teruzga (murma) neprisivalgydami BBPs59,16.
| nj. ž.: Šiupinio su meisa prisiválgysi, tuokart liuobam eiti į kaimynus Krt. Bi ko prisiválgius toks esi susilenkęs žmogus, i gan Nt. Prisiválgyk, prisitašyk! Bdr.
| prk.: Aš jėvarėly pasėdėjau, atodūsėlių prisivalgiau, o ašarėlių atsigėriau LTR(Švn).
^ Jonas zaunijo kaip drignių prisivalgęs Tat. Prisivalgę juodos duonos užsimano pyragų LMD(Vlkv). Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi B418. Ale teip liuobam prisiválgyti lig kaklo Nt. Prisiválgiau, kad par pilvą kelių nematyti Šv. Prisiválgiau, kai ant tėvo šerminių̃ Grdm.
ǁ tr. valgant pripildyti: Netur tiek, kaip galėtų savo kūną apdengti alba pilvą privalgyti BPII198.
2. tr. per ilgesnį laiką atsivalgyti: Privalgysim košės, kai nebus duonos Ėr. Priválgiau jau ant savo gyvenimo mėsos, gana jau Nmč.
| refl.: Jau kopūstai prisvalgė, išvirk burokų Arm. Duona nigdi neprisvalgo Arm.
3. tr. priėsti: Jūs riebų valgysit, iki privalgą, ir kraują gersit, iki prigerią BBEz39,19.
ǁ prilesti: Balandis priválgo pilną gūžiuką ir nuneša vaikams, atiduoda Skdv.
| refl.: Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisiválgai. Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka K.Donel.
suválgyti
1. tr. SD1215, H, H156, R, R34, MŽ, MŽ45, Sut, N, K, M, Š, L, LL176,323, Rtr, DŽ, KŽ, LD140(Dbč), Lt valgant viską ar dalį suvartoti: Mes suválgom, mum neatlinka Mžš. Pats duonos užsiminkei, pats suválgei Šd. Kiek čia pareidavom perkalėdžiu: duonos kepalą suválgei prie močekėlės ir eik [tarnauti] Sutk. Jeigu iš pečio išimtų, tai visą an karto duoną suválgytų [alkani vaikai] Kpč. Sausą blynelį suválgydavai i nieko daugiau Dglš. Gerai pasistiprino – pusė puodo suválgė Pv. Pietų vaikas parlėkė iš mokyklos baisiausia išalkęs: ką paduodu, tą suválgo Ukm. Kas pamatis geresnį sapnį, tam bus višta suválgyt BM7(Kp). Pirma – silkę suválgai ir nagus nučiulpi Pl. Gardu žuvis valgyt, kap suválgai – sotu GrvT54. Par rudenį išpjaudavai tuos gėrus, parduot neparduodavai, suválgydavai Pš. Nugarokaulį suválgė, i nėr kiaulio! Klt. Aš suválgiau du spirgeliuku, ir man gana Kvr. Kiek Užugavėniose liko mėsos nesuválgyta, tai taukais apleidžia Sb. Kai valgau – suválgau dvi stiklines [pieno], kai geriu – vieną Skdt. Suválgyk pieną, o tai kačiokas sulaks Mlk. Kai miegas nejema, tai reikia medaus šaukščiukas suválgyt Ant. Bent kiaušinėlį kokį suválgysi! Všn. Po ropeliūtei, po ropeliūtei i suválgiau par penkiolką dienų [vaistus] Klt. Pastatė pautienę ir suválgė LKKIII200(Lz). I ko tik nori, duosme, tik suválgai! Ml. Duo[k] vaiku bulbaitę suválgyt LzŽ. Jei rasdavo tie vaikai plutą, tai ir suválgydavo Plšk. Mes ir dirgėlių šaknis suválgėm, ir beržų žieves apgraužėm Kč. Kiek aš tę suválgau kai kielė Jnš. Suvalgė lig trupineliais KlbIV84(Mlk). Ate[jo] kokia boba i pradė[jo] jam ūturt: kad kirmėlę karalius suvalgyt, tai anas žinot, kas ką ūtura LTR(Brsl). Gėrė sugėrė visą žalią vynelį, valgė suvalgė visą baltą duonelę LLDII216(Srj). Suválgyt suválgiau priemenėn už durelių; kiek kąsnelių kandau, ašarėles lėjau DrskD219. Palaiką tesuvalgo Aaronas ir jo sūnus, ir tur tatai neraugintą valgyti BB3Moz6,16. Anys tavo dagą ir tavo duoną suvalgys, anys tavo sūnus ir dukteris ės BBJer5,17. Suvalgė ir sugėrė vis, kas te buvo BBDan14,14.
| Teip dažnai Christus priimtas, tačiau niekad nesuválgomas yra DP134.
| nj. ž.: Patys rugius kūlėm, patys malėm, patys kepėm, patys i suválgėm Pp. Išeidamas liuob viską uždarinės, ka pati nesuválgytum LKT88(End). Viską suválgėm, tavie nebliko Pln. O to pyrago tokį gnybelį kaip adatos bulę suválgė Ms. Valgyti nebuvo ko: motynikes (sėklines bulves) iškasė i suválgė Krš.
| prk.: Reikia tai ligai – tep greit tą žmogų suválgo Auk. Eš čionai gimęs, čionai noriu ir mirt: šita žemė manę išpenėjo, tegul ana manę ir suválgis LKT356(Nmč). Kiek žemelė suválgė svietelio! Dglš.
^ Važiuojam tykute (tylėdami), kap muilo suválgę Ad. Aršesnis griekas, kad nėra ką suválgyt Vžn. Nei valgyt ko, nei suválgyt Rod. Ma[n] atnešė plutą duonos, tai suválgiau kai medų Nm. Kai išalksi, tai ir šaltas bulbas suválgysi su medum (gardžiai) Ktk. Atrodo, šunį suválgyčia, kap noris valgyt! Dglš. Ne toj kirmėlė, katrą suválgysiu, ale toj, kuri mane suės Aln. Kad jo jau nėra – kruopas suválgė až jį (sakoma apie mirusį) LKKXIII128(Grv). Ką girtas suválgis, o ką mažas sunešios, tai neatsimins nieko An. Valgydamas neskaityk, atmintį suválgysi Dkš. Bėda be dantų, o žmogų suválgo NdŽ, Srj. Duona ne marti – suválgei, ir nebėr NdŽ. Duona ne marti – suvalgysi, kad ir karti Klt. Vienas duoną suvalgysi, o darbo vienas nepadirbsi NžR. Ką suválgai – ant vartų neparašyta Dl. Pilvas tai ne gromata: ką suvalgai, tas gerai Aln. Negaila, ką suválgiau, bet gaila, ką da liko Prng. Bagočius nesuválgo daugiau až biedną JT315. Bus dantis, kurs duoną suvalgys VP10. Kad suvalgei košę, imk ir puodą VP20, S.Dauk. Suvalgei veršį, pasim (pasiimk) i žarnas! Ml. Pats košės prisivirei, pats ir suválgyk Sv. Kad pirma suvalgei raumenį, tai paskui reik kaulą griaužt Sln. Suválgyk kampelį, Dievas duos sūnelį NdŽ. Kas suvalgo duonos kampelį, tas kūmystės paprašis LTR(Ds). Atlėkė paukštis be sparnų, nutūpė medin be šakų ir visa suvalgė be dantų (žiema) Slk. Dešimts dirba, o ką uždirba, trisdešimts du suvalgo (pirštai ir dantys) Jrg. Nupešė ne plūksnas, suválgė ne mėsą (žuvis) JT367.
| nj. ž.: Du kąsniu su sykiu nesuvalgysi Rs.
| refl. intr., tr. NdŽ, DŽ1, Ldvn, Sdk, Ktk, Ds: Kad ir po truputį valgai, vis tiek susválgo: nevalgęs nebūvi Aln. Kai pasmaišo daug svečių, i susválgo [lašiniai] Dglš. Šeimynai kaipmat ir susválgis [kiaulė] Žl. Gerai susválgė mėsukė Srj. Daba i susieis visi agurkai, susiválgys Erž. Dabar (žiemą) nėr kada pienui pasenėt, susválgo Klt. Beeidams susivalgė paskutinę bandutę – daugiaus jau netur BsMtI55-56. Kad ir rupesnė duona – susiválgo Alz.
| nj. ž.: Viskas susiválgos: jaučiai, karvės, didžiausios kiaulės Krš. Vežimais nebisusivalgo, kad sena širdis bėra Šts.
^ Duona susivalgo, drabužis susidėvi LTsV221(Ldvn).
ǁ tam tikru laiku suvartoti maistui duodamus patiekalus: Atėjo tėvelis, atnešė sūneliui jau pietus suválgyt Aru11(Grv). Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui rš.
2. tr., intr. NdŽ, Gg pavartoti maisto, pavalgyti: Posninke su pienu suválgiau, t. y. įžagau J. Duok suválgyt žmoguo Grv. Reikė buvo i blogiau suválgyt, i blogiau sunešiot Ad. Dar̃ žemės nereikia, geriau suválgo, sunešioja Dg. Pasnorė[jo] žalių lašinių – i suválgiau kiek Klt. Kai ką suválgau – nieko, o kada ką suválgysiu, tai po duobele kaip obuolys spaudžia ir spaudžia Slk. Ką suválgiau, tai man vėdarėlis sopa Nmč. Kokio pieno suválgysi: prėsko ar rūgštaus? Šlčn.
| Kai šilto suválgai, išgeri, tai jau geriau Krm. Rūgščiai kad ko noris suválgyt Dglš. Paprašė ko suválgyt Ker. Duodi ką suválgyt – kosulys nusistumia Klt. Visa sela eit išgert ir suválgyt, kad aš mirtau LzŽ. Ką turiu, duosu suválgyt Dbč.
| nj. ž.: Ka tik suválgau ką riebiau, dega dikčiai, degina rėmuo Trk.
| prk.: Teta, galėt jau pasnyką suválgė [vaikas] (apie nesilaikantį pasninko) Pv. Da nesam nė vienos Pelenijos suválgę gal su pienu ar su mėsa Všk. Dar nė vienos pėtnyčios nesuválgiau su lašiniais Dv.
3. intr., tr. J pajėgti, galėti (ppr. daug) valgyti, įvalgyti: Jis už du suválgo NdŽ. Kai jis sėda prie stalo, tai suválgo už tris Jnš. Mes da suválgyt i galim, ė krutėt tai nelabai Ck. Dar galiu nedaugaitį suválgyt ir darbuit Šlčn. Kiek ana suválgo, tai didelis nesuválgis Trgn. Pulke daugiau suválgai – až vienas kito Aln. I valgyt nesuválgai, kiek duoda [ligoninėje] Kvr. Kur tu te suválgysi – keturiskart duoda valgyt Grv. Daugiau suválgo, negu žudarbuja Rod. Šiandie viškum man nėr pakalnės: negaliu nė kąsnio suválgyt, nė gurkšnio praryt Krs. Ką gi seni begali̇̀ valgyt, ką čia besuválgai Kpr. Kasdien [vištos] pilia i pilia [kiaušinius], kap seniam – nesuválgysma Ad.
nesuválgomai adv.: Iš varguoliaus stojos didžturčiu, gėrybių nežino nė kur dėt …, mėsos, pieno, medaus, nesuvalgomai visko, kad ką gi! BsMtII227(Srd).
4. tr. valgant įstengti sukramtyti, sugraužti: Aš tep suválgau [mėsą], kap karvė ruginius šiaudus Plv. Kai buvo dantys, tai kaulus sugrauždavau, o dabar ir bulbos nesuválgau Žl. Kruopas srebiu srebiu, suválgyt nieko dantim negaliu Klt.
| nj. ž.: Ta neduok pone Dieve, šiandien duonos negaliu suválgyti Klk.
5. tr. išleisti valgiui: Penki rubliai suválgyta, penki išgerta Grl. Kiek diedas prageria, aš tiek nesuválgau i nesunešioju Klt. Šešios dukterys, septintas sūnus, aštunta pati – suvalgydavo algą benešant per dvaro kiemą Blv. Pirmam užveizdėtojui su jo įpėdiniais pavedė kleboniją Tauragės ir didžius piningus, kurius paskiaus Keidainių žydai suvalgė M.Valanč. Visi namai suválgyta ir pragerta Rmš. Ana (piemenė) mus su namais suválgis (apie daug valgantį) Dglš.
6. tr. NdŽ valgant sudilinti: Suválgiau vienus dantis Dglš. Tavo danteliai jau suválgyta Aps.
| refl.: Man nėra dančių, dančiai susiválgė Kr. Tau ir smagenys susiválgė Slm.
7. tr. suėsti, sugraužti: Katros žolės nesuválgis gyvuliai, tai galima bus sušienaut Dbg. Šeškas tai, matai, vieną [vištą] papjovė, suválgė Plvn. Pikta žvėris jį (Juozapą) suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20. Bei anys (skėriai) turės suvalgyti, kas jumus atliko ir išgelbėta yra nug krušos (ledų) BB2Moz10,5.
ǁ sulesti: Ant obuolių užpuolė [varnos], visus baigia suválgyt Jon.
8. tr. prk. sunaikinti, sugadinti: Šitokis sunkus darbas visą sveikatą suválgo Ml. Sveikatą turma suválgė Dglš. Vėžys Meleniją suválgė suvis Dglš.
ǁ Gs, Ad pražudyti: Ana (anyta) mano gyvenimą suválgė Dglš. Žmonės įmanę vienas kitą suválgytų Mrj. Ot suválgė žmogų! Ir kas? Ne svetimi, ale savi Dbk. Dvi žmonas turėjo, abi suválgė Mlt. Pavydas žmogų i suválgo Dglš. O, kiek šitas kelias suválgė žmonių! Nmn. Oi tu bernužėli, oi balamūtėli, suvalgei tu mano visą gražumėlį LTR(Rgv). Melioracija suválgė visa: busilus, varles ir medų suválgė Drsk. Pamileisk, idant mano kerštą (viršuje rūstybę) ant jų įkirštų ir (juos) suvalgytų BB2Moz32,10.
| Jau suválgė kas mano skarelę – niekaip negaliu rast Dbk.
| refl. nj. ž.: Kiek žmonių susiválgės par mišką! Grd.
ǁ sudaužyti: Vaikai besimėtydami sniegu suválgė langą Dsn.
◊ [su] akimi̇̀s suválgyti apie labai ko norintį: Įmanytų – akim̃ suválgytų! Mrj. Tokios skanios bulvės: su akim̃s gali suválgyt Erž.
danti̇̀s suválgė NdŽ apie gerai nusimanantį, įgudusį.
Diẽvo teliùką suválgyti labai nusidėti, nusikalsti: Negi aš Diẽvo teliùką suválgiau, kad darban eičiau [sirgdama]! Jon. ×
dur̃nių suválgyti būti apkvailintam: Do nuo kaimyno dur̃nių suválgiau Dglš.
lãzdą suválgyti gauti mušti: Kiek lazdų anas suvalgė nuo pono, tai ir pora arklių nevežtų Švnč.
nórs suválgyk apie ką labai gražų: Mergytės teip gražiai aptaisytos, nórs suválgyk, kaip saldainėliai Pnd.
pas (par) Diẽvą teliùką suválgyti įgyti išskirtinumą, sėkmę: Kas tu – par Diẽvą teliùką suválgei?! Švnč. Gal par Diẽvą teliùką suválgei, kad tu visa ką gauni? Švnč.
sàvo papéntį suválgyti nj. mirti: Jau savo papentį suvalgė Šts.
užválgyti
1. tr., intr. Š, DŽ, NdŽ kiek pavalgyti, užkąsti: Duok užválgyt, svečias atėjo Brž. Užvalgiau su pienu gavėnė[je] J. Atejai kūlęs, ažválgei – tada linų braukt Švd. Ažválgė kiek i nue[jo] šienaut Dglš. Užválgė kokių barščių ir eina ganyt Sn. Stačiais kąsniais užválgai kiek – i vė darban Mžš. Užválgykim, kad širdžiai būtų stipriau Brb. Žuválgyt padaryk tu jam Žrm. Ažválgai pieno šviežio su duonele Klt. Eik, ažválgyk kopūstų, va mėsos! Km. Maž ažválgytute kiaušinaitį? GrvT134. Eikš ažválgysi! Nmč. Užválgyk ką matydama ir eisme į grybes Jnš. Šio to ažválgysi, ir gerai Mlk. Neprivalgiau, tik biškį užválgiau Žl. Kartais pradedi užválgyt, tuo į galvą puola, svaigina Vlkv. Tai silkės kap užválgai, tada jau vėl nori valgyt Klvr. Užvalgęs aguonų ilgai miegosi LTR(VšR). Kap nemato [tėvai], tai pieno užválgau užválgau [per pasninką] Dg. Jau noris žmogui ažuválgytie Dgp. O anas prinokęs ir norėjo ažvalgyt LTR(Slk). Vaikas apsiima, duoda jam užválgyt ir an rytojaus išvaro kiškius ganyt (ps.) LKT364(Pv).
| Rymojo Gedminas, pirmą alkį užvalgęs TS1900,8.
| nj. ž.: Užválgysi lašinių, to pieno užsigersi Pln.
| refl. tr., intr. NdŽ: Gal rūgštaus pieno nori užsiválgyt? Sdk. Kaip sūriai užsiválgo, tai i arbata gerai Mžš. Užsiválgyk tų bulbų, tokios skanios! Dg.
| nj. ž.: Į tus sėminis mirkysi [bulvę] i tos užsiválgysi, užsisrėbsi Vž.
^ Juodos duonos kaip užsiválgė, bėgo pyragų ieškoti Kv.
ǁ kiek pasimaitinti (apie bites): Tos bitys, kai užválgo to cukraus, susipjauna Erž.
2. tr. privalgius dar ko valgyti: Blynų pavalgei, kruopų užválgei Užp.
| nj. ž.: Kuršininkai ant meisos užvalgo silkės. Ponas Dievas kad veizės į gerklę, meisos nepamatys (juok.) Šts.
ǁ valgyti kartu su kokiu kitu maistu: Rūkyta mėsa, užvalgoma rupia ir juoda rugine duona, greit nyko jų išalkusiuose viduriuose rš.
3. tr. KŽ, Mžš suvalgyti netinkamo ar kenksmingo maisto: Gal ko užválgė, kad serga DŽ1. Kažin ko ažválgęs visą naktį pilvu išsiraičiau Š. Teip slobna pasdarė, pilvą sopa, maž užválgiau ko Žl. Kai tik ažválgo [braškių], tai vaikšto kaip uodų sukapoti Slk. Ko užválgiau, negaliu, diegliai, skauda vidurius, karštis pakyla Sdb. Kad ažválgiau, tai net burnoj kepa Ml. Ogi ir mes buvom užválgę durnaropių, tai juokas ėmė ir ėmė Slm.
| nj. ž.: O buvo meisa pasenusi, aš užválgiau tos meisos Jdr. Kai tų (žolių) užválgo žmogus, paiku pasto[ja] Rsn. Ka užválgysi kokio riebumo, kokios meisos [po gavėnios], tada reikėjo sirgti Krž.
| refl. intr., tr.: Vaikas užsiválgė ir suviduriavo Dkš. Užsiválgiau – burbuliavo pilvas tris dienas Mžš. Užsiválgė plaučinės dešros i apsirgo Snt.
| nj. ž.: Nu ko tu čia galėjai susirgti, gal ko užsiválgei?! Ll.
| Ji po valandos ėmusi nuodų užsivalgė LC1883,2.
ǁ refl. tr., intr. Bgt persivalgyti: Kunigas par pamokslą sakydavo: – Žmonys, būkit atsargūs, par Velykas neužsiválgykit! Sk. An Kalėdų užsiválgo mėsos daug – i prietvarius PnmŽ.
| nj. ž.: Ka tik daugiau užsiválgau, mun tik kurka kurka pilve Skdv. Užsiválgė par Velykas, susirgo i pasimirė Rdn.
4. intr., tr. iki soties pavalgyti, privalgyti: Ką valgė, tą užválgė, alkanas nevažiuos Ėr. Plunksnas plėšau, užválgius ir užsnūdau Pžrl.
| refl. tr., intr.: Užsiválgai tos duonelės, tokia gardi buvo Vrn. Kad kvepia, kad kvepia, tę tų prieskonių prideda, kad, rodos, užsiválgytum Všt. Šitą košę valgyk ir užsiválgyk – tep skanu Al.
5. intr. nj. ž. privalgyti atsargai: Už atejančią dieną neužválgysi J. Už antrą dieną nei užválgysi, nei užmiegosi End.
6. tr. Užp valgant nuskriausti kitą, apvalgyti: Gaspadinė užválgo šeimyną J. Nei aš jo užválgiau, nei aš jo nieko Mrc. Šeimynoj mane suvis ažválgyt, aš pamažu valgau Dglš. Boba buvo ažválgyta suvis Dkšt. Tu pareini pusryčių, o aš tave jau užválgiau, kai ką jau ir suvalgiau Skm. Atrodo, kad mes tave, žentuli, užvalgom V.Krėv.
7. refl. valgant užgaišti, užsibūti: Biskį užsiválgėva i susivėlavova Jrb.

riñkti, reñka (riñka LD338(Zt)), -o tr. Q326, H157, R, Sut, I, M
1. K imti po kiek ir dėti į vieną vietą: Spanguolės augo, bet nėkas neriñko Lpl. Aš čia obuolius renkù Rmš. Bulbės riñkt sunku: eini eini, čia bulbė, čia bulbė – linginėji Mžš. Išejo bulbų antrailio riñkt Dglš. Aš nerinkaũ riešutų – neinkandu Eiš. Būtau ejus malkos riñkt medžian Rud. Uogas reñka, an turgo atveždo Pls. Reikia pusdienį riñkti uogas Žlb. Vandutė kai uogas reñka, tai net perskreipus gniūsija Ign. Dieną negalėdavo riñkt grybų [pono miške], naktį laipioja ir čiupena baravykus Grv. Vidudienį grybų nereñka Ob. Akmenų kaip prisėta, tik riñk ir krauk ant vežimą Skrb. Kankorėžius kitąsyk riñkdavo, kuldavo Pgr. Pripylė pelenuos aguonų ir liepė jam rinkt LTR(Rk). Vasaros metu tai reikia žoles riñkt LKT164(Dt). Nemėtai duonos, trupinius rinksi̇̀ LKKI182(Sld). Jei sapnuoji, kad renki bulves arba kiaušinius, reiškia barnius LTR(Šil). Šliauždamas rinku uogas SD31. Jis reñka uogas nuo krūmo KI18. Su ranka renkù varpas nuo dirvos J. Žemuogių stiebelius i žiedus liuob riñksiam Brs. Aš uogelių nerinkau, serbentėlių nebraukiau RD7. Te beriñksi juodas uogas, bebraukysi serbentėles JD717. Žemuogėles rinkte rinko, serbentėles braukte braukė KlvD27. Nuog baltų [dobilų] bitės medų reñka Pls. Liesnykai drobynas pastato rudenį ir reñka medų [iš drevių] Rod. Aš bitutė, aš mažutė, renku žieduose medutį K.Bor. Šaknelių ir žolių rinkti teta eidavo į laukus P.Cvir. Mamaitė dėl mūsų darbo paršelį pardavė: nebuvo laiko šerti, žoles rinkti Žem. Teeit anys patys ir terenka šiaudus BB2Moz5,7. Rinkagu ižg erškėčių uogas vyno aba ižg usnių fygas? Ev. Kas nerenka su manim, išbarsto Ch1Mt12,30.
| prk.: Su saule [nauja dienelė] atitviskėjo vakarykščių vargelių rinkti S.Čiurl. Aista … renka savo vandenis iš pietų link nuo to kaimo gulinčiųjų kalnų LTI91(Bs). Reñka reñka po vieną – visi pareisma į tą žemelę Krš. Bobutes reñka, reñka dabar [giltinė] LKT306(Skm). To[ji] smertelė dabar senesnius tokiuos vis riñko Mžš. Pakrūmėj kulkos rinko jų vadus T.Tilv. Šįmet mirtis senukus reñka Mrj.
ǁ nuimant, išimant šalinti, naikinti: Par antrąjį čia tą karą ans buvo paimtas minų riñkti Akm. Bulbes parejau, žoles rinkáu, vabalus rinkáu Skdv. Pernais rinkáu vabalus Šv.
^ Kad bersi, tai ir rinksi Ėr. Kas eidamas beria, tas grįždamas renka LTsV295. Mėtydamas išmėtysi, riñkdamas surinksi LTR(Kš).
rinktinai̇̃ adv.: Ką čia rasi, kai jau viskas rinktinai̇̃ išrinkta Vdžg.
| refl.: Reñkas [kriaušės] nuo medžio pusėj rugsėjo P.
2. lasyti: Juodųjų [serbentų] nèrenka špokai LKT254(Srv). Paukščių pilna dirva – reñka grūdus Ktk. Ančiukai atėjo i duoną reñka iš lovio Jrb. Matai, kai ančiukai reñka baltymą, trynio nenori Jrb. Antinas ejo, riñko i rijo LKT351(Švnč).
ǁ po kiek imant ėsti (ką pabirą): Kai su lopetėle su snukiu reñka grūdus [šernas] Dgč. Arkliai iš lovių avižas ėda, o ta kiaulelė reñka Vž.
3. iš įvairių asmenų, įvairių vietų imti, gauti: Riñkti aukas NdŽ. Mokesčius, rinkliavas riñkti NdŽ. Žinias riñkti NdŽ. Parašus riñkti NdŽ. Ans pradėjo eiti par žmonis, riñkdamas piningus Žeml. Pašarą, peną rinkti I. Padegėliu važinėjau – rinkaũ sau duoną Dglš. Ejo po kaimą visa ką riñkdamas – sūrius, dešras LKT46(Vgr). Atostogų metu, parvykęs į tėviškę, pats rinkdavo (užrašinėdavo) dainas, pasakas rš.
ǁ prašyti išmaldos, elgetauti: Ejo ubagais po žmonis riñkdamas Jdr.
| refl.: Leido tėvą riñkties pri bažnyčios Krš. Darbo dirbti nebgaliu, tad ir einu po svietą rinkdamõs Skd. Kitą kartą buvo turtingas, o dabar eina rinkdamõs Slnt. Riñkties buvo išejęs žmogelis Pj.
ǁ vogti: Anie pripras i toliau riñks Vdk.
4. K kaupti, krauti (turtą, atsargas ir pan.): Reikia riñkt pinigai Pb. Lokamčius (šykštuolis) pinigus reñka, o velnias mašną siuva Igl. Jisai reñka pinigus senatvei Sr. Seniau riñkdavai auksą, kasdavai į žemes, daba į pančekas nededa aukso Btg. Tetulytė turtų neriñko Dkš. Verks mano močiutė nevirkdoma, man didį kraitelį berinkdama (d.) Drs. Rinkau rinkau grietinę [nuo pieno] ir vis negalėjau sviesto susukti rš. Seniau gaspadinės vasarą reñka sviestą ir sūdžia žiemai, tai druskos net čiuža Ob. Pašto ženklus riñkti (kolekcionuoti) NdŽ. Pasogą reñka OG283. Neturite savo skarbus rinkti, kuriump vagys įsikasa CII103. Jie (paukščiai) nei sėja, nei pjauja, nei renka kluonuosna BPII393. Ir dažnai tatai gadijas, kad tie, kurie didžius turtus vaikamus savo renka, nieko kito jiemus nepaliekti MP63.
| Nuoširdžiausiai baru tuos, kurie neklauso mokytojų, kurie renka dvejetus V.Bub.
5. burti į vieną vietą, telkti draugėn: Ponas Lapocinskis turėjęs iš Vilniaus Kalinausko įsakymą visus sukilėlius nuo Švenčionių iki Biržų rinkti po savo vėliava A.Vien. Turėjo tuojau … susitekėt jump pulkais iž visų šalių, nelaukiant, idant jų po vieną ieškotų ir rinktų̃ DP89.
| prk.: Viršum jūrų žilo ploto vėjas debesis jau renka rš.
| refl.: Žmonės reñkas K. Pirkia didelė, tai tenai daugiau riñkos Pb. Priebrėkšmiais, atlikę nuo darbo, rinkosi dvariškiai prie Topylienės Žem. Užmatysi, a jau reñkasi kas gegužinėn Ssk. Dabar prieš dieną reñkas [šokti] Pst. Gentys suvažiavo, kaip musys pradėjo riñkties LKT62(Pp). Renkasi kaip varnos prieš lietų LTR(Al). Jie dabar posėdžio renkasi J.Jabl. Vyrai, moterys pakrante šiandien renkasi į šventę E.Miež. Seniau raganų rinktas šito kalno viršūnėj A.Damb. Vos spėjo suolus sustatyti, pradėjo ir žmonės rinktis J.Avyž. Ir rinkos jop daug minių Ch1Mt13,2.
6. kaupti, traukti į vieną vietą ką pasklidą: Arklio pasagos reñka sniegus (neišbyra po jomis patekęs sniegas), ir susimina kaušai Šts. Šviesai einant pro renkamąjį lęšį, spinduliai lūžta ašies kryptimi rš.
| refl.: Debesys reñkasi, bus lietaus Dkš. Kartais bajorės, išpylusios į bliūdelį kavos tirštimus, veizas, kaip tie renkas į kupetas ir kokios daros liečynos M.Valanč. Tuoj tie visi kaulai ir mėsos pradėjo krutėt ir rinkties an vietą BsPII296. Labiausiai šaltis renkasi, kai durys valio[je] (atviros) Lnkv. Pikti žodžiai pradeda rinktis jos lūpose I.Simon. Akyse renkasi ašaros I.Simon. Martyną vėl ima pagunda kareiviškai nusispjauti. Jo burnoj jau renkasi seilės I.Simon. Vėl renkasi jėgos išvargintame kūne J.Paukš. Čia paarta, gal riñksis (byrės į batus einant) Pls.
7. Lž, Vkš, Btg, Rd imti nuo pradalgio ir rišti į pėdus: Ejau dienums rugių riñkti Užv. Nu keturiolekos metų rugius rinkáu po tėvu Krš. Praniukas rinko Kasparui M.Katk. Geriau rugius riñkti, neko pri vaiko sėdėti Rdn. Pjaus su dalgeliais rugius: motriškosios riñks, vyrai pjaus Gd. Dvylekos metų aš jau rugius rinkáu Vn. Vieną kartą aš renkù renkù rugius, nėkaip nebspėju Lpl. Vežimus myniau, rugius rinkaũ Pšš. Pradalgę reñka į pėdus LKT160(Šlv). Iš po pjautuvo reñkam [rugius] ir vežam [, kai sausa] Pls. Pradilo dalgelis, tankiai brūkštuojamas, pavargo mergelė, rugius rinkdama LTR(Šts). Eisiu į kalnelį kvietelių pakirsti, eis mano mergelė paskui mane riñkti JV420. Aš nemoku rugių rišti, nei miežaičių rinkti RD107.
ǁ imti nuo kraikos (linus) ir dėti pėdais: Tada kloja linus, reñka, riša in kūlius Šlčn. Klojam linus in pievos i paskui reñkam Dv. Kap jau atsiguli [linai], reñkam, pirtį kūrinam, džiovinam Eiš.
8. imti nuo lauko, valyti, vokti: Dideli darbai būva tik tada, kap nuo laukų reñkam Dsn. Prispėję rugiai, reikia riñkt JnšM. Jei ne lietus, reñkam nuog lauko ir vežam kluonan Pls. Nušienav kąsnį šieno ir nèrenka namo Lz.
9. tikrinti rūšiuojant, atmetant netinkamus: Netoli kolūkio raštinės moterys rinko bulves. Sėklines kapčiavo rš. Nuvėtytos, švariausios uogelės, nereiks nė riñkti Krš. Moterys popiet eis kanapių riñkt (rauti pleiskanių) Rdm.
| prk.: Neriñko, katras [vaikas] kaltas, abiem atatašė Klt. Aš tavo darbus nèrenku (netyrinėju, ką blogai padarai) Jrb.
| refl.: Kulipkėlė nesirenka, lietuvis tu ar lenkas. Guldo visus iš eilės rš.
10. ieškoti ko kuriam reikalui tinkamo, iš daugelio skirtis tinkamą: Kai kas švendrą traukia ar degtuką stumia, kai reñka dalgį Slm. Nuometėlis pirktas, krautuvėse rinktas LTR(Igl). Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji LB136. Ei močiutė, motynėlė, rinkai̇̃ ma bernelį JD295. Rinkai metus, rinkai ir antarus – ir neišrinkai dukrelei raunelės TDrIV113(Kb). Tarė … pakviestump prilyginimą šitą, dabodamas, kaip pirmas vietas rinko DP338.
| Ignas nutilo ir valandėlę nesiryždamas rinko žodžius J.Avyž. Jis ilgai niūniavo, rinko melodiją ir pagaliau uždainavo K.Saj. Reñka dieną bulbom sodint Klt.
^ Reñka reñka kaip Gelumbauskis beigelius Kv. Girio[je] kirstas, krome riñktas, an rankelių graudžiai verkia (smuikas) Alvt.
rinktinai̇̃ adv.: Jie išsirūpino iš valdžios leidimą kirsti medžius rinktinai LKGII529.
| refl. tr.: Vis reñkasi reñkasi – sausų malkų nebedaug liko [krūvoje] Ėr. Knygos lentynose sudėtos taip, jog kiekvienas skaitytojas laisvai gali vaikščioti po biblioteką ir rinktis, kas jam reikalinga A.Vencl. Jai (našlei) nebebuvo kaip riñktis: su dviem vaikais kas ims! Ob. Rinkis, mergele, vargo bernelį LTsI499. Vedė žirgą in žalią grūšią, rinkaus mergelę in savo dūšią TDrV174(Vlk). Kas manęs verks mano pakasynose, tą rinkis sau už tėvą S.Dauk.
| Liga žmonių nesirenka rš.
^ Rinkos rinkos ir išsirinko iš viso mesos bliūdo veršio uodegą LTR(Pp). Nešerk žolės su rasa, nesiriñk panos ant atlaidų Bsg.
11. šaukti, mobilizuoti: Žalnierius rinkti N. Naujokus riñkti NdŽ. Ąžuolėlio šakos linko, o mus jaunus vaiskan rinko LTR(Mrk).
12. LL285 skirti balsuojant: Rinkimų sistema laiduoja kiekvienam piliečiui teisę rinkti ir būti renkamam sp.
13. skirti, padaryti ką kuo: Mums žadėjo vis…, kada mus rinko ig sūnus Mž51. Atstovus rinkdavom, rodos, tik trejiems metams J.Jabl. Riñkti atstovu, vadu NdŽ. Rinksim tave į pirmininkus rš. Aš patsai tapau valdovu ir nežinau, kad mane kas būtų rinkęs V.Krėv.
| refl. tr.: O kolektyviniam ūky paprasčiau: vadovybę patys valstiečiai renkasi rš.
14. dėti iš raidžių tekstą, rengiamą spaudai: Kūrinys kartais dar nebūdavo baigtas rašyti, o jį jau rinkdavo spaustuvė, nes laukti nebuvo galima rš. Iki Ignotas skubėjo įsirengti požemyje, Karolis išmokė Karusę rinkti raides rš.
ǁ sudaryti reikiamą skaitmenį (sukant telefono diską): Viktorija paėmė telefono ragelį ir ėmė rinkti numerį rš.
15. jungti į daiktą atskiras montuojamo mechanizmo, įrenginio dalis: Agregatus galima rinkti individualiai ir sroviniu būdu rš.
16. daryti raštus audžiant: Sajonus pačios irgi audė, pačios žiurstus ko nopuikiausius staklėse rinko V.Piet.
17. dainuoti sutartinės rinkinį: Rinkėjas renka, o giedotojas neatkartoja tų pačių žodžių LTII101.
ǁ giedotinai, giedamai skaityti: Nė vienas iš jų nemokėjo maldų rinkti Grž.
18. imti (pačią), vesti: Ją riñko iš savos vesės Zt. Mūsos mergutos panuvažiavo Lotvon – čia nėr kam riñkt Lz. Sūnaitis manas, neriñk jos Lz. Lietuvnykai neriñko, o až ruskų nenorėjau Lz.
| refl. tr.: Aš čiut nenumiriau verkdamos, kad anas jos nesriñkt Lz.
19. imti (ranka ar kokiu įrankiu): Rinksiù visa (visų valgių), rinksiù – nereikia pravarinėt (raginti) Lz. Pautienę šaukštu reñkam ir valgom Lz. Iš pirkios reñka ir neša jai Lz. Čepela skarvadą riñktie Lz. Merguta merguta, reñk rankom mane, o nenori rankom – reñk šakėm per slenkstį Lz. Kad aš itų lazdų nerinktáu rankõs! Lz. Duoma jam zalato – anas vėl nèrenka Lz. Tau duodant, jie renka, tau atveriant ranką tavą, jie pasotinami yra geru BBPs104,28. Ana [v]andenį reñka (semiasi) iš mūsio šulnio Lz.
^ Neriñks jo velnias Ds. Bernioko velnias neriñks, o mergiotė vargs gyvenime Ut. Kur jis eina tokią naktį? – O, neriñks jo galas! Mrj. Neriñks galas tas malkas – ryt sunešim Dkš. Valgom gerai, ale velnias reñka (neina į naudą), i visa Vdš. Skubos darbą velnias renka LTR(Vl). Dagi nerenka biesas (turtingas) – kitiem pinigus skolina An. Kad tave perkūnas rinktų! (keik.) Yl.
| refl.: Reñkasi (įsikimba, stveriasi) až arklio uodegos ir joja Lz.
20. atiminėti: Kam jūs tep rabavojat, visa reñkat? Rod. Riñko arklius niemčiai Rod.
21. paimti, areštuoti: Čia jau jį reñka tiurmon LKKII206(Zt).
22. dėti (į ką): Koja prikulta – gipsan riñko Zt.
| refl. tr.: Ana renkasi̇̀ [bulvių] vel kiton terlykon (puspuodynėlėn) LKKII204(Zt).
23. refl. tr., intr. imtis (darbo): Aš jau darbo nèsrenku – aš jau sena Lz. Reikia riñktis až kuodelio (sėstis verpti) Lz.
24. apimti (tam tikrai būsenai): Piktumas reñka, kad nerašo Lz. Manę miegas nèrenka Lz. Mane juokas reñka Lz.
25. gerai imti (apie skustuvą): O ką, reñka britva barzdą? Lz.
26. imti, kraustyti (nuo stalo): Kode[l] stalas nèrinktas stovi? Dglš. Kas valgo, ė aš vis stalą renkù Trgn.
ǁ tvarkyti: Nerinktoj pirkioj gyveno Dglš.
27. refl. N, Sut, I, GrvT132 rengtis, ruoštis (ką daryti): Kelian rinkuosi SD408. Rinkõmės rinkõmės [pirkti] ir nepirkom Tvr. Nu, tai renkies ir važiuo[j] (važiuok) par tetą LKKXIII27(Grv). Kap pavasaris ateima, reñkasi dirbt až lauko Lz. Jau renkúos pakalbėt Ad. Rinkõs rinkõs lietus, ir nieko nebuvo Kli. Rinkõs, rinkõs lyt, tai i dav[ė] (smarkiai palijo) Ad.
28. refl. skirstytis: Patalkis reñkas laukan, maž tebuvo šnapšės Šts.
29. refl. dvėsti, baigtis: Jau mūsų juodis dėl dusulio riñksis Žgč. Ta juodgalvė avis jau, tur būti, greit riñksis: nebkelia nė kelti Grg. Bene riñktis nori, kad nebevalgai? Grg.
30. refl. pradėti augti, taisytis: Pomidorai buvo prasti, o rudenio pusėn ėmė riñktis Antš.
◊ [sau] į gálvą riñkti
1. stengtis įsiminti, dėmėtis: Dabar žmogus visa ir galvon nèrenki, o tada tai mokėjom visokių tę giesmių, sekmių LKKII226(Lz).
2. kreipti dėmesį, rūpintis, jaudintis: Anas galvon nèrenka Lz. O kalvis nerenka sau galvon Aru32(Lz).

pýpliauogių išei̇̃ti riñkti Kt sušalti.
(kieno) trùpinius (pė́das NdŽ) riñkti mėgdžioti, sekti: Jau taip reñk tėvo trupinius! Rs.
varpùs riñkti prieš pradedant skambinti visais varpais, skambinti iš pradžių su vienu, paskui su kitu varpu: Jau pradėjo varpùs riñkti, greit būs pamaldos Šts. Jau reñka varpùs, tujau skambins sumai Šts.
(kieno) žodžiùs riñkti kartoti, sakyti mėgdžiojant: Vaikai, negražu motinos žodžiùs riñkt Rs.
apriñkti, àprenka (apreñka), -o tr. K; Q167, H173, SD198, B, Sut
1. DŽ, Pb kiek nurinkti: Nueik agurkus apriñkt Gs. Jau gal ir àprinktos yr mėlynės Erž. Iš ryto buvo aviečių, dabar vaikų àprinkta, àprinkta Gl. Giliukus išneš, išnarinės, ir taip jau àprinkta Krkn. Malkas visas apriñko Dglš. Obuolių nereikia kratyt, reikia apriñkt, tai ilgiau stovės JnšM. Jau apriñko riešutus Btrm. Po dvi obelis àprenkam – stiprūs, macnūs obuoliai Dv. N’àprinktas medis KII261. Mažai jų (viržių) možna pririnkt: aprinkti̇̀ labai Str. Lietuviai, nakčia pagal palaidojusys kūnus ir grobį aprinkusys, auštant ties mūrais Kijevo sustojo S.Dauk.
| Šitie popierėliai (musgaudžiai) àprenka muses Ėr.
| prk.: Mirtis jau apriñko keletą tų gėrovų (keli begerdami jau mirė) Gs. Apriñks Dievas senius (vienas paskui kitą išmirs senieji) – Dievui visi geri Lkm.
| refl.: Uogos dabar apsiriñkę Ds. Jau braškės biškį apsiriñko: vienas ateina, kitas, tai vis uogikę Vdk. Kap apsiriñko obuoliai geresni, tai ir itiej geri Arm.
ǁ nuimant apnaikinti, pašalinti: Tik apreñkam vakare [Kolorado vabalus], rytą i vėl anys skrenda Ad. Plaikstos su vyrais, o vaikams utų neàprenka Šts.
2. aplasyti: Vištos apriñko sėjant rugių pakraščius, dabar ir reti Ds.
ǁ po kiek imant suėsti (ką padėliotą, išbarstytą): Grūšeles apriñko telyčia Dglš. Ateina ana (lapė), te apreñka, apėda, o kapkono nekliudo Dgč.
| refl.: Apsiriñko mėsa (nebėra, suvalgyta, kur tik jos kiek buvo) Lp.
3. didumą paimti, pašaukti: Iš kaimo visus geruosius vyrus aprinko [karui] rš.
4. Kp, Al rasti, skirtis tinkamą: Apriñk man kur gerą arklį – pirksiu Rm. Vison parapijon tokio žmogaus neàprenku, kap jis (labai geras) Lp. Aš neàprenku, kas už jį gudriau pakalbėtų Jnšk. Tas kelmas apriñktas didesnis, nebegali išraut Lnkv. Alksniokas buvo vienas api̇̀rinktas Strn. Apriñki vietelę, apriñk bernužėlį JV29. Tada mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačias aprinkti BsPII53. Praustis tik vieną šaltinį buvo aprinkę LTI185. Eidamas žiūriu, kur triobos statyt, tai šitą vietą aprinkaũ Ob. Marija gerą dalį aprinko, kuri nuog jos nebus atimta VlnE167. Anys pirmosias vietas aprinklavo VlnE115. Idant kiekvienas [pakviestasis] aprinktų sau galiausią vietą DP341. Kursai vietą aprinkai PK95. Idant jis žinotų pikt atmesti, o ger aprinkti VlnE148.
| refl. tr. N, Š, RtŽ, Rd, Slk, Antz, Kp: Apsiriñko vardą Magdelena Krš. Apsiriñk paną, nevaikščiok vienas Vn. Tu rasi jau turi kurią apsiriñkęs? Rg. Vienan kaiman apsiriñko mergaitę Rod. Apsirinkaũ sau mergelę iš viso pulkelio Sdk. Toks ten iš jo ir jaunikis: žmonos savoj parapijoj negalėjo apsiriñkt Srv. Nesiženija – apsiriñkęs neturi Vb. Bara man tėvelis ir motinėlė, kad apsirinkaũ sau mergužėlę (d.) Ps. Pavasarį parskrido – tujau ans (varnėnas) apsi̇̀renka vietą, tujau deda kiaušelius Sd. Nakvynei apsirinkau gerą vietą rš. Jie apsirinko šakotą eglę ir apsinakvojo ant jos LTR(Žm). Apsirinkaũ savo buvimą Vs. Ne tą kelią apsirenki̇̀, kursai laimėn veda BM452. Daleista apsiriñkti darbai tokie, kokių nori ir kada nori A.Baran. Kad aš jums po akių dedu gyvastį ir smertį, kad jūs gyvastį sau apsirinktumbit brš.
ǁ refl. Sut būti, atsirasti pasiryžusiam, pajėgiančiam ką padaryti: Vos àprenkas ižg šimto vienas, kuris pildytų įsakymą jo DP39. Apsirinkęs ant ko SD315.
5. paskirti iš daugelio (kokioms pareigoms): O kodel jaunesnių neapreñka [dirbti]? Pb. Jį apriñko brigadyrium Vdn. Petrą apriñko seniūnu Sv. Senį vilką aprinko klausytoju LTR(Lp). Susrenka visas kiemas, kataras [skerdžius] geriausiai patinka, tą ir àprenka Grv. Aš tave aprenku sau už tėvą S.Dauk. Bitės pačios apreñka motiną Vdn. Kariau už mus vyras macnas, kurs nuog Dievo est aprinktas Mž396. Jis žinosi ne žydų pačių ant karalystės aprinktas BPI110. Norėjo aprinkt jo ažu mesijašių SPI34. Kunigas buvo àprenkamas pagal zokano DP27. Aprinktas karalium MP89. Įstatau, aprinku kitą ant būklės, ant vietos kieno SD165. Aprinko tave, kad pabudavotumei namus Ch1Krn28,10.
| refl. tr.: Aprenkuos tave sau už motiną P.
6. Dsn, Str, Lp apvogti, apiplėšti: Milicija [jį] paėmė už tai, ką apriñko žmogų Aps. Apriñko šitą malūninyką – ką jis ten prisaugos Grv. Šiemet tai mus suvis apriñko Pst. Ale kai paprašysi, tai patį apriñks JnšM. Tę dieną apriñko tą dvarą Prng. Vienus metus ir mane apriñko Šlčn. Mažu kas apriñko tę namus Lz. Ir vaikai Izraelio … aprinko (aprinkinėjo, applėšė) abazą BB1Sam17,53.
ǁ pavogti: Bernai apriñko mūsų kalnius, veilokus Pst.
ǁ refl. tr., intr. susigrobti: Apsriñko Onelės turtą svetimi Dglš. Apsriñko, per brolį nuvažiavę, tada brolio nereikia Dglš.
7. aprengti, apvilkti: Vaikelius aprėdė, apriñko ir parvažiavo par marias Grv. Apriñko diedą kap poną, ė bobą kap ponią Aru15(Grv).
| refl.: Mergaitės apsriñko tautiškais rūbais Grv. Jaunoji laukia jaunojo dar neapsriñkę Lz. Regi – ką kas baltai apsriñkęs stov Grv.
8. refl. apsitaisyti kuo (maskuojantis): Cigonkom apsriñkę vaikščioja [per Užgavėnes] LKKXIII27(Grv).
9. aptvarkyti, apvalyti: Apriñkit jūs padą didumą, reiks rugiai vėtyt Trgn. Reikia stalas apriñkt Klt. Apriñk kambarį Db.
| refl.: Reikia pirkioj apsriñkt Dglš.
10. refl. apsistoti, apsigyventi: Nebuvo kur apsiriñkt [, atvažiavus į naują vietą] Grv.
◊ kudlàs apsiriñkti apsipešti, apsimušti: Apsi̇̀renka kartais [vaikai] kudlàs Grd.
paapriñkti, paàprenka, -o (dial.) tr. atimti, sugrobti: Paapriñko visa ką niemčiai Str.
atriñkti, àtrenka, -o tr.; Q162
1. DŽ, Prng, Tvr iš daugelio atskirti, paimti: Atrinkaũ aš sėklai bulbes, t. y. atskyriau J. Mažėles bulbes àtrenkam paršam Ėr. Reiks atriñkt kiaulinės bulbos Mlk. Mes savus šniūrus atrinktum̃ Rud. Sumakalavo, sumaišė posmus, negali atriñkt (sutvarkyti) Dkš. Na, kad toks gudras, atriñk pelus nuo grūdų Žvr. Žmonės tai kalena į dantis [kiaušinius], kol stipriausią atrenka J.Balt. Iš liaudies kalbos jis atrenka tai, kas joje yra geriausia, vaizdingiausia, gryniausia A.Vencl. Mandročiai … negalėjo atriñkti tokių liekarstų, kurios galėtų jam (karaliui) pamačyt BM254.
atrinktinai̇̃ adv.: Atrinktinai daržovės imamos keletą kartų iš to paties ploto, kai tik jos subręsta rš.
| refl. tr. Š: Reiks keletas paršelių atsiriñkt veislei Ds. Atsirinkai̇̃ savo kailį? Mšk. Oi jiej ir sulėkė, visi čiulbėjo, bet motinėlės neatsirinko LTR(Mrk). Svečiai sumetė visas drapanas ant krūvą, dabar atsiriñk savo, ka gudras! Skrb. Kaip mes rubežius atsiriñksim? Vad.
2. suprasti, suvokti: Malvina klausė, stengdamasi atrinkti, kas yra tikra jo žodžiuose, o kas vien liguistos jo būsenos padarinys V.Myk-Put. Da uodas atriñks, katro minkšta mėsa – jam visur minkšta: kanda, kur nutveria Klt. Neatrinksi, ar žmogus, ar inkastas koks stulpas Mrc. Regiu – eina, ale neàtrenku (neįžiūriu, nepažįstu) Vrn. Tai čia mūs ūturka – neatriñkt (nesuprast) kitam Ml.
3. N gauti, paimti: Duoklę atrinku SD256.
| refl. tr.: Mas iš tos žemės turiam atsiriñkt pinigus, katruos už ją sumokėjom Skrb. Tu už savo neščėstį pinigus atsiriñksi, kad teip padarysi, kaip aš tau pasakysiu BM202(Grnk).
4. suimti nuo pradalgio ir surišti, ką pavaduojant: Atriñko rugius duktė už motiną sergančią Nt.
ǁ refl. susivalyti, susigrėbti: Miežiai atsiriñks, ir būs ežės prieinamos karvėms Šts.
5. pasiimti su savim: Visa àtrinkta (papasakota) [tautosakos rinkėjams], nieko nėra dauges LKKIX202(Dv).
6. atimti: Kiek valgyt pametė, ė tep atriñko visa ką Kli.
| Anas atriñko būstymą mumi LKKIII117(Zt).
7. nuimti, aptvarkyti, apvalyti: Levikė atrinko indus, nušluostė stalą Žem. Palaukit, sveteliai, atrinksiù suolą, bus kur atsisėst Trgn.
8. suparalyžiuoti, atimti (galūnes): Brolis po momos smerti penkerius metus sirgo, – kojas atriñkę buvo Dv. Išgąsčiai rankas ir kojas atriñko Rod.
◊ posmùs atriñkti suprasti: Nežiūrėkit jo, jis põsmų nebeàtrenka, apie ką čia kalbat Žmt.

×dariñkti, dàrenka, -o (hibr.) tr.
1. iki pilnumo pririnkti: Dariñk pilną kašelę Mlk.
2. rasti tinkamą, išrinkti: Skietas sunku dariñkt Trgn. Kokias tu velnio kalvis – packavos arkliu[i] nedàrenki! Lp. Aždūmoj[o] anas ženytis ir pats sau mergos nedàrenka Lz. Labai graži merga – nedariñko sau bernų Lz. Laiko nedariñksim pamirt Aps. Dar̃ nedarinksi̇̀ laiko: kada arklį govė ir sodina Rod. Tiek sekmadienių buvo, ir nedarinkai̇̃ kada atvažiuot Alks.
| refl. tr.: Piršliai važiavo, vis nedasriñko, i dabar senmerge Ad. Nedasriñko [žmonos], i šiandie gyvena vienas Ad.
įriñkti, į̇̃renka, -o tr.
1. K po kiek imant, įdėti, įmesti: Įriñk bulvių [į krežį], reik jau kaišti pietams Šts. Įriñk truputį bulbių šitan keselin Š.
| refl. tr. K: Įsiriñkom pintinėlėn truputį uogų Š.
2. refl. tr. įsismaginti rinkti: Įsiriñkom (uogas) šitoj vietoj, tai toliau nebenorim nė eiti Š.
3. iš įvairių šaltinių gauti, surinkti: Jis daug piningų įriñko, įėmė KI509. Vislab taip surokuota, kad tiek išleidžiama, kaip įrenkama Kel1865,50.
4. Š įausti: Gale rankšluosčio rinkiniai įrinkti J.
5. Lz gražiai aprengti, apvilkti: Añrenka [mirusį], rakštin padeda LKKXIII27(Grv).
| refl.: Viso atvežė iš ten insriñkti LKKII209(Zt).
6. paruošti, padengti (stalą): Ir iñrenkam stalą gražiai, ir ateima svečiai LKKII209(Zt).
7. refl. įlįsti: Anas te kaiman insriñko ir geria Švnč.
išriñkti, i̇̀šrenka (išreñka), -o tr. K, Š; H173, R, Sut, I, M, LL182
1. DŽ, Tvr renkant visus paimti: Išrinkti̇̀ visi grybai Vdk. Dabar išriñkta, ale būta aviečių Ob. Vienoj dienoj išrinkai̇̃ – kitoj i vė priaugę [uogų] Dgč. Dabar išreñka dar baltas [uogas] Pb. Išriñk žirnius iš šiugžmų ant virimo [= virimui, virti] J. Ažudavė tada jam išrinkti iš krūvos pelų grūdus ir sunešt aruodan parnakt LTR(Ant). Palik vištai padėlį, neišriñk visus Trg.
| Kiaulės išreñka gyvates iš miško Klt.
| prk.: Išriñko Dievas senius Rud. Po vieną, po vieną ir išriñks visus [senuosius] Krš. Šįmet renka gripas senukus: pas mus nemažai išriñko Plv.
^ Ji iš po odinos (gyvatės) kiaušinius išrinktų LTR(Grv).
| refl. H173, K.
ǁ vieną po kito išimti, pašalinti: Kol jau išriñko [minas], bijojom ir į daržą įeiti Pp. Čia išlupta silkė, visi tie kauleliai išrinkti̇̀ Lpl. Mėsą atvėsinti ir išrinkti kaulus rš. Tik išrenki akmenis iš dirvų, žiūrėk – ir vėl prisiaria Ds. Kūliai buvo neišrinkti̇̀ iš žemės Šv.
| Seliūnu buvo po karo, ir stiklus išriñko (išdaužė, išmušė) Vn.
2. Plng iš įvairių asmenų, vietų paimti, gauti: Tik pinigai išriñkt [iš žmonių] Lp. Maž ir rendo nei̇̀šrenka – delto šeši šimtai išriñkt! Mlt. Išrinku (orig. išrikku) donį SD408. Net iš raštų ne visi hidronimai išrinkti (išrašyti) KlbX283(J.Balč).
3. vieną po kito paimti (į kariuomenę), mobilizuoti: Ateis šaltas rudenėlis, išrinks jaunus bernužėlius LTR(Sb).
4. gauti pajamų, parduodant po kiek: Iš vienų agrastų išriñko šimtą rublių Krš. Už obūlius išriñko a du šimtu Rdn. Pusantro tūkstančio išriñko už pieną Nmk. Arendai mokėt kiek reikėdavo, iš vien linų išriñkdavau Sml. Visus aruodus turės išpilti, kol išriñks tiek pinigų Jnšk. Iš to sodo išriñks kelis šimtus Jrb. Iš vieno pūro ką jie i̇̀šrenka pinigų! Srd. Ìšrenka daug pinigų už medų Bb. Už vienus kiaušinius ko tik ne šimtą litų išrinkaũ Srv. Iš smetonos daugiau išreñka, kaip iš sviesto Ėr. Už grybus galima gerus pinigus išriñkt Rm. Iš žemės nebegalėjo nuošimčio išriñkti, o apie skolą nėr ko ir kalbėt Rm. Mirk, ir tai šitų pinigų neišrinksi̇̀ Trgn. In šimto rublių iš pieno išrinkaũ Dglš. Mokėsime išrinkti iš jo pelną A1884,379.
| refl. tr.: Karvė jau pašarą savo išsiriñko (už pieną jau gauta tiek, kiek išleista pašarui) Jrb.
5. kurį laiką imti ir rišti pėdus: Dvylekos metų aš dešimtį dienų rugius išrinkáu, dabar šešiolekos metų drimbailos neina Krš. Išrinkáu dešimt dienų rugius, gavau tris rublius Krš. Tris dienas rugius išrinkáu, o nepavargau Trk.
6. peržiūrint atmesti, pašalinti netinkamus: Paki jūs papietuosit, tai aš vienas išrinksiù šituos grūdus LKT286(Msn). Gražūs grūdai – kaip išrinkti̇̀ (be šiugžmų) Jnšk. Išrinkaũ kanapę an marių krantelio DrskD258.
7. R129, DŽ išskirti, paimti iš daugelio gerąjį: Pernai tokių obuolių išriñkom gražių – tokių raudonų dryžų Jrb. Vilną nuo nugaros išriñko, o prastą paliko Klvr. Mumis išriñko tiktai iš Mažeikių, kas mokėjom šiek tiek rašyti Akm. Išleis tą vandenį, karosus išriñks didiliūsius, mažūsius paliks Vž. Apsidairę išrinko laužui vietą ir nuėjo skinti sausų kadugėlių K.Saj. Išrinko gerąsias [žuvis] in rykus savus, o piktąsias oran išmetė DP524. Išrinkiat ir imkiat avis kožnas savo šeimynai ir papjaukite BB2Moz12,21.
išrinktinai̇̃ adv.: Buvo tat jau išrinktinai gera medžiaga pastatymui laivės I. Lindynė buvo išrinktinai gera I.
| refl. tr. DŽ: Kad mylit žuvelę, suvalgaite, sėste, ažukandinėjat, gerelesnę išsirinktè LKT392(Brsl). Išsirinkaũ patį geriausią KlbIII16(Lkm). Par vasarą ganos [avys], o rudenį išsi̇̀renkam Mšk. Laikraštis pats sau išsirenka iš prisiųstų straipsnių tuos, kurie jam patinka, o ne tą, kas ką pakiš V.Kudir. Neišsirinksi darbo Ps. Išvažiavo ožkų pirkt, jis negavo išsiriñkt JD547.
^ Išsirinko visų kirvių kaplį LTR(Ldvn).
išsirinktinai̇̃ išsirinktinõ: Bagotam jaunikiui mergų išsirinktinõ pilna Vj. Davė išsirinktinõ kirsties miško Vj.
8. suieškoti tinkamą: Tu išrinkai̇̃ ma[n] bernelį kaip girios stuobrelį JD295. Aš išrinksiù tau bernelį, pošnios artojėlį DrskD103. Aš iš visos Lietuvos neišrinkau sau panos (d.) Dbč. Nė vienas neišriñkom i neišriñksim [sūnui žmonos] Vel. Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams, ir tarnus sau i̇̀šrinktus apjekti mokina K.Donel. Bus kas išrenkąs J.Jabl. Jis su kitais egzaminų komisijos nariais išrinkdavo rašomojo darbo temą KlbV61(J.Balč). Oi tai dėkui motulei, mano mielai širdelei, ką išrinkai̇̃ išdabinai tokį gražų vardelį (d.) Drsk.
| refl. tr. N, Š, J: Nu ale kad išsirinkái paną su tokia ilga nose LKT108(Tt). Išsirinko tėvutėlis dėl savę draugelę, o dėl mūsų našlaitėlių aštrų erškėtėlį (d.) Šmn. Išsiriñk, mergele, sau vieną bernelį DrskD109. Neieško, tai ir neišsi̇̀renka [žmonos] Lel. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau SkvJn15,16. Nagi senis (vyras) išsirinko [vardą] Mžš. O kad būt daiktas išsi̇̀rinktas, tai greit persivežtum Azr. Laiką tokį išsiriñkot Rš.
^ Išsirinko iš viso bliūdo veršio uodegą LTR(Grk).
9. paskirti iš daugelio (tinkamą kokioms pareigoms, vertą būti kuo): Jį dabar išrinksią (paskirsią) mokytoju J.Jabl. Gerai sakė ir karalaitis buvusysis, tos žemės karaliumi jau išrinktas J.Jabl. Tris žmones kiemas i̇̀šrenka apiekūnais [našlaičiams] Grv. Mus savi už sūnus išrinko PK112. Eš jus iš svieto išrinkau, dėl to neapkenč jūsų svietas VlnE177. Daug pakviestų, bet maž išrinktų DP526. Išrink mumus vyrus, išeik bei kariauk priš Amalek BB2Moz17,9. Sau velytas, išrinktas R177.
^ Girdėti visiems, regėti tik išrinktiems KrvP(Al).
| refl. tr.: Ans būtų už pasiuntinį muni išsiriñkęs Akm. O tarp liudininkų išsirinko vilką bei lapę K.Donel.
^ Motinos neišsirinksi LTR(Srd).
10. LL113, DŽ paskirti balsuojant: Išrinkti į pirmininkus LKKVII98. Dvarininkai išrinko savo komitetą, kurio priešaky atsistojo Jokūbas Geištoras V.Myk-Put. Rinkėjai gali bet kuriuo metu atšaukti teisėjus ar tarėjus ir jų vieton išrinkti kitus sp. Konferencijos darbui vadovauti buvo išrinktas prezidiumas sp.
| refl. tr.: Ir dar sako: išsirinko pirmininką, pabuvo dvi savaites, atėjo naktiniai ir nupylė V.Bub.
11. refl. išsiskirstyti: Išejo, išsiriñko žmonės, kiti suejo Alks. Jaunimas greit išsiriñko iš kuokinės Rš. Jau visi iš gryčios išsiriñko Tvr. Išsiriñkit jūs iš čia, ba jūs čia daug priviso (atkalbant nuo gyvačių) Ml. Pacukai irgi: jeigu sugausi, užmuši kiek, tai išsireñka paskui Str. Visi žmonės išsiriñkę, nieko namie nė[ra] Vl. Visi svečiai išsirinko arba pakerčiais sumigę knarkė Žem.
12. padaryti raštus audžiant: Novalačkų galam išriñkdavom visokio rašto žičkus: kvietkelius, paukščiukus ir kitokius Ps. Įvairumo dėlei spalvotos rašto juostelės būdavo išrenkamos žvaigždutėmis, vingeliais, rombiukais ar kitu nesudėtingu rašteliu rš. Audeklo dugnas dažniausiai būna šviesus, o išrinktasis raštas tamsus rš.
13. paimti, areštuoti: Ižriñko ir pasodino [į kalėjimą] LKKII206(Zt).
14. išimti ranka ar kokiu įrankiu: Aš teipo stoviu ir žiūriu an tų galkų, kur mama išriñko iš pečio Eiš. Košę iš piestos i̇̀šrenka kaukorin Dv. O anas (gaidys) ir visus pinigus ižriñko iš pono skrynios ir parejo pas diedą LKT400(Rod).
15. atimti: Mano daržinę išriñko Zt.
| Išrinkai̇̃ (išnaikinai) gražumą iš mano veidelių (d.) Grv.
16. išardyti: Jei sergantis sunkiai miršta, tai reikia lubas išriñkti – greit mirs (priet.) Dbč.
17. sutvarkyti: Kai išrinkaũ kamarą, net šviesesnė: buvo ažkrauta baisiausia Trgn.
18. refl. išsiruošti, išsirengti: Išsirinkt an kelio SD394. Tingiai išsirinku ir prademi ką dirbt SD21. Visi buvo išsiriñkę Lietuvon Grv. Duok mums ant smerties prietemio atminti, geroj sąžinėj iš čion išsirinkti KN249. Išrinkos atlankytų Elžbietos DP472.
19. refl. išsigauti, išsibrauti, išlįsti: Moteriškė sėdos an lokės, o bernėkas an kito lokyčio ir nuvažiavo – išsiriñko ani iš medžio an lauko ir padvažiuodinėjo nuogi selų Aru31(Lz).
20. refl. pasipuošti: Kap kur eimi, reikia išsiriñkt Lz.
21. surasti: Kitas ydas ana išriñko ir nevažiavo į svečius Šts.
22. išbarti: Išrinksiu aš jį kada ažu itus darbus Vrnv. Po svieto akimu kap išrinksiu jį, tai net sčiaudės Vrnv.
23. pažinti iš daugelio: Kai ineisiu pulkelin, neišrinksi manęs LTR(Rš). Neišrinktas, nesusektas, nepažintas I.
◊ aki̇̀s išriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių̃ neišriñko Auk.
danti̇̀s išriñkti duoti antausių, primušti: Nenorėk, kad aš tau danti̇̀s išriñkčiau Šv. Aš jam kada kalvek išrinksiù danti̇̀s Arm. Dantis tau išrinkčiau, – pabalino akis Domas Žem.
nuriñkti, nùrenka (nureñka), -o tr. K
1. N, DŽ renkant visus nuimti: Dabar ir aviečiai nedideli – pirmieji nurinkti̇̀ visi Ob. Prieš rugių pjovimą reikia tas uogas nuriñkt Rm. Jau baigia avietes nuriñkti Brž. Juoduosius serbentus nurinkaũ Jrb. Nū̃rinktos tos bruknės, ka ten visai nėko nebėr Pp. Nurenku uogas, uogauju R7. Nurinkaũ [kiaušinius] nuo tvarto, nuo sklepo – torelką prisdėjau Klt. Visas varpas nu miežienos nūgaliai nurinkaũ J. Varpas nuo dirvos nuriñkti KI202. Atlekia svetimi vaikai, nùrenka, nùrenka grūšią Lp. Kad nurinksi vynyčią tavo, tada nerinksi paskui tavęs uogų Ch5Moz24,21. Aš juos taip nurinksu, jog nė viena kekė neliks ant vynmedžio CI25.
| prk.: Visas ankstyvo rudens spalvas nurinko naktį vėtra rš. Ašarėles nuo akelių tartum uogas tau nurinksiu rš. Vanduo nuriñko (nuplovė, nunešė) žmones nuo pluosto, ir pluostas pagrimzdo Krt.
| refl. tr. N.
ǁ nuimant vieną po kito pašalinti: Nureñkam, kad kur pamatom kirmėles [ant kopūstų] Ad. Akmenėlius nurinktáu LKKIX209(Dv). Aš tuos pilkus akmenėlius rankelėm nurinksiu LTsI525.
| refl. tr.: Nusirink spalius nuo kupros Ėr.
ǁ nuravėti: Kad kokią vagelę [sūnus] nurinktų̃, vis man mažiau būtų Mžš.
2. nulasyti: Paukščiai nuriñko šermukšnio uogas Ėr. Vištos užeina, nurenka [serbentus] Vdk.
3. nuimti derlių, nuvalyti laukus: Nurinko rugelius, bulbas išsikasė Aps. Jau visa kas nùrinkta nug lauko Grv. Daržus visus nurinkaũ Dglš. Visa žemėn pasėjom, o paskui reikia visa nuriñkt Dv. Visą naudą nuo laukų nuriñkom Zr. Pusę varsto bulbų nuriñkom (nukasėme) Kp. Tik bulbos liko nenùrinkta Str. Bulbes tas nùrenki prieš kūlimą, tai labai gerai Mšk.
| refl. tr.: Nusriñkom nuo lauko visa ką Prng. Ar jau nusirinkai̇̃ bulbes? Grz. Daržą nusi̇̀renku pati Btg.
4. iš daugelio rasti, išskirti tinkamą: Rinko rinko ir nenuriñko man kepurės Jnšk. Nurenkame gražią dieną ir visi mokiniai einame į mišką M.Katk.
| refl. tr.: Nusiriñko sau gražią mergelę Vb. Jau nusirinkai̇̃ mergą, ko neimi? Jnšk. Gražus vyras niekad gražios nenusi̇̀renka Skr. Aš tuos čebatėlius nusirinkaũ ir žadu pirkti Jnšk.
5. refl. tr. prastai išsirinkti: Rinkosi rinkosi, kur geresnė žemė, ir nusiriñko Ėr. Rinkos rinkos geriausius arklius ir nusriñko vienan galan Vj. Kad jis nusiriñko žmoną: nė pačiam pažiūrėt, nė kitam parodyt! Bsg. Ar išsiriñko, ar nusiriñko [jaunikį]? Ėr.
6. DŽ, Gs, Kp paskirti (kokioms pareigoms): Ar seniūnas liks tas pats, ar kitą nuriñksit? KzR. Visi atstovai jau nurinkti̇̀ Ėr. Antanaičio Praną kokiuo vyresniu nuriñko Srv. Kokį jūs starastą šįmet nuriñkot? Jnšk. Mano tėtė buvo nùrinktas gaudyti vaikezus Lnkv.
7. Krns nuimti, nukraustyti: Stalą nùrenkam, eisim gulti Erž. Aš nurinksiù stalą Švnč. Nuriñk nuo stalo Arm. Nuriñk pečių, kad nesudegt koks rūbas Trgn. Ji tik dabar nurinko viską nuo pusryčių stalo A.Vencl.
| refl. tr.: Aš pati nusiriñksiu [indus] nū stalo Erž.
8. nuardyti: Laužus (lūšnas) nuriñko jau – tvarko Klt. Tvora nùrinkta Dglš.
9. refl. nusivilkti, nusirengti: Atejau gryčion – negaliu nusiriñkt Kkl.
10. išvogti, paimti: Tai, sakai, Jonienei nuriñko visą mėsą? Upt.
| refl. tr.: Čeraunykas nuo tvoros matkus, rūbus nusriñkdavo Dglš.
11. refl. BŽ589 nuskaidrėti, nusistoti: Nusirinkęs alus R, MŽ, N. Nusiriñkęs (čystas) alus KI239.
panuriñkti, panùrenka, -o (dial.) tr.
1. vieną po kito nurinkti: Darbinykai akmenis nūnai panuriñks Dv.
2. viską nuimti, nukraustyti: Panùrenka nuog stalo, nuog skotertės vitvisa Dv.
3. viską iš eilės sudoroti, nuvalyti (nuo lauko): Mes jau panuriñksim visa nuog lauko Dv.
4. pašalinti, iškirsti: Dabar vėl medžią panuriñko nuog to lauko Dv.
5. nurengti: Tiej vagiai juos būt panuriñkę Lz.
papanuriñkti, papanùrenka, -o (dial.) tr. visiems visa nurinkti: Gaspadoriai akmenius papanuriñko Dv. Vaikai papanuriñko akmenius nuog kaniušinos ir supylė krosnin Dv.
pariñkti, pàrenka, -o tr. K; Q47
1. kiek rinkti, parankioti (uogų, grybų ir pan.): Šiandiej nepasikepėm obuolių, mat niekas nepariñko Ds. Tai pavasarį eina parinkt uogų Pb. Marytė gal pariñks bulves Pc. Einam vieną krestį pariñkti [uogų] LKT111(Kltn).
| refl. tr. M, DŽ, Mšk: Spanguolių, mėlynių sau pasrenki miškuos Dgč. Eikit, moč, su viešnia obuolių sode pasriñksit Ds. Atvažiuoja in savo anytą, tai pasreñka uogų Smal. Beržyniukas yra, lepšių pasrenkam Dgč. Neturiu kuoj kūryt – net eidama bužulių pasirinkaũ Lzd. Einu į šlaitą malkų pasiriñkt Skr. Kiaulikei lapų pasi̇̀renku i pasipjaustau Vdk. Tas vaikas, būdavo, pasirenka šakučių, neša į miestą parduot BsPIV211. Pasiriñk da bulvelių Upt.
2. Dg, Pls, Dbč vieną po kito paimti ką nukritusį, pasklidą: Ir varpytes pàrenka Šr. Rinko rinko pupeles ir nepariñko – viena liko Ad. Mano pinigai išmėtyti, reikia pariñkt! Lp. Nekoj eina ir pàrenka tas šukeles Asv. Pariñk varpas nuo žemės J. Broleliai berželius pakirs pakirs, seselės šakeles parinks parinks BsO44. Ir atlėkė gegulė, ir parinko plūksneles KrvD300. Kada tu tavo javus daguoji, neturi paskiausią varpelę parinkti CI166. Mus (sužeistus) pariñko sanitarai Kli. Aš mačiau, kai juos (žuvusius) parinko ir suguldė vienoje vietoje, greta, prieš palaidojant V.Krėv.
| prk.: Giltinė kap atskrido atšvokštė mūs dvaran, tai ir nušlav[ė] pariñko visus vaikelius (ps.) Rod.
| refl. tr., intr.: Tas žuveles pasrinko, pasrinko i kepa LTR(Ad). Lapė pariñkosi žuvis po krūmu ir ėda (ps.) Dv. Dabar nėr tokių žolių – pasriñko (jau surinktos) Vlk.
ǁ Grv važiuojant paimti iš įvairių vietų, įsisodinti: Pàrenka [autobusas] vaikus, ataveža mokyklon Švnč.
3. suėsti, sulasyti ką pabirą, pamėtytą: Karvės suėda bulbojus – kad tik būt: ir stranklelius pàrenka Rdš. Šuva pàrenka [kiaušinius] ant kiemo Mrk.
| refl. tr.: Tie ančiukai vis kaži ką no žemės pasi̇̀renka: a jie lapą, a jie žolę Jrb.
4. iš įvairių asmenų, įvairių vietų kiek paimti, gauti: Per bagotesnius pavažinėkime, ir parinksime pinigų Strn. Senelė vaikus išsiuntė į žmones duonos parinkt rš. Va ir čia kiek žinių parinkaũ, tai tyliu tik Slm. Reikės čia ir medžiagos parinkti, ir knygų paskaityti V.Myk-Put.
| Parenku (kopinėju) bites Sut.
| refl. tr.: Tėvas buvo išėjęs į kaimą su vyrais pasišnekėti, naujienų pasirinkti V.Bub. Aš ejau į Salantus žinių pasiriñkti Plt.
ǁ refl. Pln, Grd, Krš, Vkš, Skd prašyti išmaldos, elgetauti: Pasiriñkdamos ejo žmoginas Sg. Ejo pasirinkdamà nū žmonių Akm. Kol sveikas, dirbti nesunku, nereikia eiti pasiriñkti Trg. Padegėlis tur pasiriñkti – kur dings Pj. Gi šiaip teip gyvenu: po žmones eidama, pasi̇̀renku Upt.
5. kiek sukaupti, sukrauti, sudėti, sudaryti: Būdama namie, tai sviesto pàrenku, tai sūrį sudedu vaikams Rm.
| refl. tr.: Nustosim kokį mėnesį vežt pieną [į pieninę], gal sviesto pasiriñksim Srv.
6. sušaukti, suvesti į vieną vietą: Kai karas ejo, tai vokiečiai vyrus pariñko ir išvarė Smal. Visus buvo pariñkę ir panuvarę Lz.
ǁ suimti, sulaikyti: Anas juos davis ir gyvus pariñks Lz. Kas neklausė, anus pašaudė, pariñko Arm.
7. įstengti rinkti (uogas, grybus ir pan.): Kai neprimato, tai ir nepàrenka Sb.
8. įstengti rišti pėdus: Nepàrenka rugių, slabnė[ja] Krš.
9. nuimti nuo lauko, sudaryti, suvokti: Ar jau pariñkot grikius? Lp. Prieš rugelius visą šieną parinktái, tada gerai i rugeliai Btrm. Linus a[p]mušdo pirma, potom pakloja, potom pàrenkam Btrm. Linus pariñkt MŽ, N.
| refl. tr.: Pasrenki̇̀ tik per kalnus rugius [lietingą vasarą] Strn.
10. pakasėti: Išeinam i bulbių pariñkti, i runkelius pavalom rudinį Klk.
11. gauti parduodant: Iž inpenėtas žąsis pariñko po du rubliu Zt.
12. surasti, išrinkti tinkamą: Kiaušinius pareñka tokius rident Pb. Važiuokim sykiu į mišką, padėsi pariñkt kaladžių lentoms Srv. Prastas maistras buvo, tai negerą vietą šulniu[i] pariñko LKT210(Dkš). Pariñkt reikia, kad daržas geras būt, kai statais [namus] Klt. Jam ir obuolį gražių gražiausią parinko J.Jabl. Kiaušinius prieš perejimą parenka: kada pūčka gale stačiai, tai bus gaidžiukas, o kada šone ir apskritesnis kiaušinis, tai bus vištytė LTR(Užp). Marytė jam ir arbatos pripylė, ir gardesnį kąsnelį parinko A.Vien. Tu parinkta tarnauti meilei Vd. Jis pas parinktus gaspadorius eina viešėti J. Pariñkit geriausį arklį dėl manę, išjosiu į pasaulį vandravot (d) Žln. Tam tyčia parinkta giesmė, prie jos pritaikinta graudi vargonų muzika I.Simon. Citatos dažniausiai trumpos, vykusiai parinktos rš. Gimus vaikui, Puplesis pats parinkdavo vardą, ir būtinai pagonišką J.Avyž. Iš krikšto parvežė Matavušą, močios parinktu vardu Ps. Gal dar aš nemoku žodelio pariñktie, motulės paprašytie? (rd.) LKT387(Rud). Reik tamstai pariñkti žodį (pagalvojus pasakyti) Pvn. Jonukelis, čėsą parinkęs, i vė an tą sliesorių [eina] Švnč.
parinktinai̇̃ adv.: Kožno neveš, tai veža parinktinai̇̃ Dkk. Buvo gerų vietų, ale parinktinai̇̃ Krš. Sėklinius agurkus galima rinkti parinktinai, nes iš anksčiausiai nunokusių agurkų gaunama geresnė sėkla rš.
| refl. tr. Lž: Liga kai ažeina, tai silpnesnius pasireñka Slk. Juodu seniai tą vietą buvo pasiriñkę Jrb. Triobom vietą pasiriñko ant kalnelio Ps. Duodavo pasiriñkt žemę bajoram, žmonės turėdavo išeit Skp. Pasiriñkęs laiką, atvažiuok pasiviešėti Rm. Galia ans pasiriñkti pačią menkiausią trobelę, lauželį LKT101(Kv). Bet amatą nekokį pasirinkai̇̃ Plng. Liga nepasirenkamà Skrd. Jin pasi̇̀renkas darbą, ne kiekvieną dirba Jnš. Žmogus turi pats sau kelią pasirinkti Vd. Profesiją pasirinkti – tai ne malkas skaldyti rš. Drąsiųjų kelią pasirinkom mes, liaudies paprasti vaikai rš. [Gediminas] matydavo veidus, pasmerktus baisiai mirčiai, kurią kankiniai patys pasirinko, kad kiti galėtų gyventi J.Avyž. Nė tę niekas piršo, pati pasiriñko, o dabar nenori gyvęt Jrb. Vyras mirė, ji (našlė) kitą pasiriñko Grv. Tepasirenka tave, širdies mergele, kaip riterių papročiai liepia V.Krėv. Pasėsiu kvietelius į lygumas, pasrinksiu mergelę kur mylimą TDrV185.
| Kitas labai pasi̇̀renka žodį [kalbėdamas] (gerai pagalvojęs, tepasako) Vlkv.
^ Svečiuos nevalninkas – nepasirinksi Plv.
pasirinktinai̇̃ adv.: Bus dvejos vakaruškos pasirinktinai̇̃: kur norėsi, čia galėsi eit Bsg.
13. paieškoti: Oo, da pariñkt tokio pjovėjo, kaip mūsų Petras! Trgn. Jis, žmogus, reik pariñkti – tokio kito per visą sodžių nėr Jnšk. Reikia pariñkt tokių žmonių (labai geri žmonės)! Prn. Toks geras darbinykas reta pariñkti Grž. Parinkti̇̀, katrie moka gražiai dainuot Klt.
14. paskirti (kokioms pareigoms): Pàrinktas buvo valdybose gan seniai Msn.
15. paimti sau, su savimi: Ana padailė (padalijo), o aš parinkaũ, o! LKKII205(Zt).
^ Tylėk, ba ka paėmęs pakratysiu, tai velnias tave pariñks! Plv. Kad duosiu, tai net velnias pariñks! Ds. Jau tave kvaraba pariñko Ds. Jau vieną davatką velnias pariñko Ut. Mano šeimyną velnias pariñko Str. Kad jus, itokius vaikus, smertis pariñkt! Arm. Kad tave devynios parinktų! LTR. Nerinks tokio devynios! Pg. Kad man Dievas pariñkt nuog jūs (kad duotų numirti)! Vrnv.
| refl. tr.: Pasriñko visa, mus grynus palikdė Arm. Visas virves pasriñko, ir nėr kuom art Arm. Ana visa pasriñko savo ir nuė[jo] pas advokatą slūžyt Vrnv.
16. Dglš, Ml, Rud, Dsn, Kls atimti, nusavinti: Iš visų po karvę pariñko Aps. Pariñko nuog jo visus rugelius [per karą] Rod. Anys kiek mum pames, o visus [javus] iš mūs pariñks Dv. Žemę pariñko, i būna viena Arm. Ir ratus, ir raguites, ir arklius – visa pariñko Arm. Pariñko vainoj akėčias, plūgus i ratus Ck. Kap ėjo vaiskas, tai pariñko visus mūs arklius Lp. Pariñko arklius, tai karvėm arė Knv. Parinkt kieno turtus iždan visotimės SD102.
17. pagrobti, pavogti: Iš kuparų vagiai rūbus pariñko Eiš. Svirną atmušė, visa pariñko, pariñko Žrm. Jobui … neprietelius visa vieną dieną parinko SPI115. Ar ne blynais dengta namai – kas tę juos pariñks! Tvr.
| refl. tr.: Pasriñko pinigus Rod.
18. vesti (moterį): Pãčios pàrinkta lenkės Aps. Visi pariñko mergas – raz ne jauną, tai seną Zt.
19. aprengti, apvilkti: Aš juos paprausiu, parinksiù Grv.
ǁ refl. pasipuošti: Nu jau kąsnį pasirinkaũ Lz.
20. SD276 patvarkyti, nukraustyti: Nuo stalo reikia šaukštai pariñkt Eiš.
21. įsiminti, įsidėmėti: Šitą giesmę tik vienąkart girdėjau, tai da neparinkaũ Ad. Ot jo gera galva: ką užgirsta, tai ažkart pareñka Ad.
22. refl. Grg, End, Slnt nudvėsti, nugaišti: Vėl viena kiaulė pasiriñko Kl. Kumelė mūso pasiriñko Jdr. Karvė beėsdama vinį prarijo i pasiriñko Lkv.
ǁ DŽ menk., juok. mirti: Aš pasiriñksu – marti džiaugsis Jdr. Senieji žmonės yr pasiriñkę Šts. Brūžiojo brūžiojo motriškelė, vieną sykį ir pasiriñko Vvr. Kiti, nepapratę be stogo gyyenti, įsirgo ir pasirinko M.Valanč. Pasirinko iš šio svieto Rimgaudas S.Dauk.
◊ (kieno) gùrulius pariñkti būti labai panašiam: Tas vaikas tai tėvulio ir guruliai̇̃ parinkti̇̀ Mrc.
papariñkti, papàrenka, -o (dial.) tr.
1. Lz surankioti: Ejau aš keliu ir radau – baronkos razpilta, ir aš jas paparinkau Dv. Kap papilia cukerkų, tada papàrenka ir atkelia vartus Dv. Bulbas rytoj nukasim ir papariñksim Dv. Papariñko uogas LKKXI221(Btrm).
2. nuimti nuo lauko: Visi viralus papariñko nūnai, ir aš paparinksiù Dv.
3. visus pasiimti, atimti: Panulupė, papariñko ir karves, ir meitėlius Dv. Grįžo namo ir papariñko suknias Dv. Anas visa papariñko ir mane gryną su vaikais metė Dv.
4. visus sugaudyti, paimti (į kariuomenę): Iž jų kiemo bernus do vienam maskoliuosna papariñko GrvT109. Kap užšoko, i papariñko juos Pst.

×padriñkti, pàdrenka, -o (hibr.) tr.
1. parankioti, parinkti: Padrinkaũ kur geresnių bulbų Dglš.
2. išrinkti tinkamą: Nueima medžian, alksnį kreivą pàdrenka, ištašo Lz. Padrinkaũ drūtą kiaušinį Aps.
pérrinkti tr.
1. N, Sut, DŽ, Žvr, Ds po vieną patikrinti, atmetant netinkamus: Visas bulbas lig da vienai pérrinkau Dglš. Pérrenki bulbes, kad nebūt sopulio Rud. Reiks párrinkt [bulves]: mažąsias – kiaulium, didžiąsias – valgyt, sėklai LKT155(Škn). A dar tų uogų nepárrinkai? Krš. Adelė linksmai dainavo, perrinkdama cukrinių runkelių sėklas J.Avyž. Neižlasytas, neperrinktas SD183. Perrinku, aplasau SD18.
2. Eiš supašyti, iškedenti: Ka jau karšt eisi, tai tada [vilnas] pérrinksi Pb. Pérrinkau rankosan vilną Kls.
3. BŽ34 skirtis tinkamą, norimą: Jis viską ima, valgo, nieko nepérrenka Lp. Senuos čėsuos dirbo vyrai ir moteriškus darbus – perrinkto darbo nebuvo LTR(Lš). Mušė vieni kitus nepérrinkdami Lp. Tę jų nepérrenka – visus lygiai ima [į kariuomenę] Lp.
4. iš naujo išrinkti, paskirti: Bobos pradėjo reikalaut tuoj parriñkt valdybą Pc. Viršaitis perrenkamas kiekvieną trimetį rš.
5. refl. persirengti: Diedas at[ej]o namon ir pérsirinko savon adiežion Grv.
6. refl. persikelti, persikraustyti: An geresnės žemės pérsirinkom Grv. Jiej nori pérsirinkt čianuje Azr. Kap man pérsirinkt tan kraštan marių? Grv. Galan gale ir ana pati su maimi pérsirinko pas tą dupliavotą medžiagą AruP34(Lz).
7. primušti, apdaužyti: Pérrinko tai pérrinko mane policija pastaranke Nč.
8. per daug pririnkti: Jau tu párrinkai par viršų, t. y. daugiau pririnkai, kaip buvo pasakyta J.
×9. (plg. l. nieprzebrany) part. praet. su ne- gausus, neišsenkantis: Apstinga o niekad neperrinkta mieloširdystė jo MP125. Ir dabar neperrinkti yra skarbai dosnumo tavo MKr42.
pieriñkti tr.
1. surinkti: Pieriñko ponai maskolius ir užpuolė an Asilko LKKII220(Lz).
2. aprengti: Anys pieriñko ją baltai LKKXIV227(Grv).
prariñkti, pràrenka, -o tr.
1. atrinkti, imant geresnius, tinkamus: Kad i pūva [obuoliai], pràrenka kiek i parduoda Mžš. Pràrenka, kur gabesnis, pasiunčia mokytis Mžš. Nagi paimk ir prariñk spalgenų [kisieliui] Skdt.
| refl.: Turiu kiaulę – sušersiu [bulves], o valgyti iš tų pačių prasiriñksiu Rm. Žolės dabar pažėlė, karvė prasi̇̀renka Mžš.
2. aprankioti, paimti: Vokiečiai prariñko arklius Ėr. Kad prariñktų (kiek išgaudytų) tuos šunis! Ėr.
| prk.: Par mum senius šį pavasarį kiek prariñko (dalis jų išmirė) Ad.
3. nugriauti; išardyti: Prariñko namus – mūruos gyvena Ad. Tvorą prariñksma ir išvažiuosma Str.
4. didumą nuimti, nukraustyti (nuo stalo): Aš stalą prarinksiù Ad. Prariñk stalą Lnt.
| refl.: Valgai, ba prasriñkt reiks Str.
ǁ aptvarkyti: Prarinktū̃m aslą – dabar kalvaratas pačiam viduasly Trgn.
| refl.: Mergelė rytą paskėlė, apsmazgo[jo], prasriñko Tvr.
5. pralenkti, renkant nuo pradalgio ir rišant į pėdus: Liuobu mergę prarinksu, praverpsu ir praausu, ka jauna buvau Šts.
pririñkti, pri̇̀renka (prireñka Strn), -o tr. SD267, I, N, K, M, LL101
1. Pš, Bgs imant po kiek, pridėti į vieną vietą: Kaip mat ir pririñko keseliuką grybių Krs. Kiti pri̇̀renka galybėms [uogų], o aš nieko Nv. Uogelių pri̇̀renku Mrc. Prireñkam maišą [obuolių], tada atanešam, papiliam LKT350(Švnč). Lepšių miške prireñka Imb. Pririñko žolės kiaulėm Šlčn. Šungrybių pririñko par pienikes Erž. Kvartūke pririnkaũ žuvų Tvr. Tai tu pririñkie, leliumoj, marių putelių, leliumoj (d.) Vrn. Tol jos rinko [uogas], kol pririnko KlvD5. Valgė tada ir privalgė, ir pririnko, kas atliko jiemus trupučių, dvylika sudaryčių Ch1Luk9,17.
| refl. tr. N, DŽ: Nueinu, šimtą kiliogramų prisrenkù tų spelgenų Dbč. Pavasarį kap nuvaro sniegą, i nueina, da kašikus [spanguolių] prisreñka Ad. An vietos sėdais ir pri̇̀srenki grybų Nč. Yra tokių bobų, kurios prisriñkę, prisdžiovinę turi žolynų Pls. Nekiek aš ir prisrinkaũ aviečių, ė vis da turiu po truputį Sdk. Akmenų skreitą prisiriñko ir atnešė Lk. Eidavom Pažemelin gaudytie vėžių – kašelę prisriñkdavom Dgč. Teresė prisirinko pintinę kvepiančių skiedrų pakurom ir sustojo ant tako V.Bub.
2. iš įvairių vietų, įvairių asmenų gauti po kiek: Prireñka kokį porį viedrų pieno [piemenys per Sekmines] Ob.
| refl. tr.: Lalaunykai pri̇̀srenka kiaušinių, kur gražiausiai gieda Žln. Pri̇̀srenka pinigo ir geria, parejęs namo Rud. Kaip karalaitis prisirinko visokių žvėrelių ir eina namo, o tie žvėreliai seka iš paskos LTR(Rk).
3. I po kiek dedant, prikaupti, prikrauti: Nu tai diečkos jau pieno pripilta, pri̇̀rinkta [seniau per gavėnią] Aps. Kap bėga, reikia pririñkt sulos ir pastatyt kur Šlčn.
| refl. I: Tų butelių prisiriñko pilni kampai Jrb. Mėšlo prisirenka tenai daugybė J.Jabl. Po oda prisirenka daug taukų, o ypač ant pilvo V.Kudir.
| prk.: Dėl visų tų žinių ir gandų Jadvygos širdyje prisirinko daug kartėlio V.Myk-Put. Ale kad jau mokytų žodžių prisirinkęs! K.Saj. Kai ganai, tai dainų tų prisi̇̀renka (daug jų prisimeni) Slm.
ǁ refl. tr. prk. pasidaryti apimtam (kokios ypatybės): [Vaikas] po tus dvarus valios tik prisirinko (išdyko) Žem. Prisirinkęs štikių kaip šuva blusų Žg. Nikių prisiriñkęs, sunku su tokiu sugyventi Krš. Žinai, kai sena, prisiriñkus visokių negerumų Vdk. Sena jau, o dar visko prisiriñkus (nerimsta, visko prasimano) Erž.
4. daug prigaudyti, privaryti: O tai dėkui tam vaituku[i], ką pririñko rekrūtukų DrskD37.
ǁ refl. prisinešti rekvizavus: Prisiriñko [draudžiamų] knygų teisman [1903 m.] ir išvežė Sibiran tėvą Krs.
5. refl. Aps, Eiš, Jdr, Plt, Ps daug prieiti: Į vestuves prisiriñko daug giminaičių Tt. Prisriñko daug žmonių LKKII220(Lz). Žmonių prisirinko pilnas kiemas Ašb. Kiek dykduonių prisiriñkos miestūse! Krš. Devynios galybės jų ten prisirinko! KrvP(Jnš). Prisirinko kaip amaro LTR(Srj).
6. I, LL21, DŽ surasti tinkamą, pritaikyti: Pri̇̀renka keturis berželius tokius kreivus [važiui daryti] Pls. Aš misliu, kad pririñksiu senus langus, nereiks naujų Slm. Jūs pririñkite guzikus patys, aš nepirksiu Jrb. Tokiam dideliam sunku ir mierą pririñkt Ds. Ar daktaro pririnkti̇̀ akiniai? Lkš. Pririnko raktą spynai J. Seniau nepririñkdavo miežiam žemės Dglš. Vagis prirenka tamsią naktį Rm. Negali pririñkt ką nons valgyt Čk. Gerai mergai reikia geras bernas pririñktie Brsl. Neprirenku žodelių kaip vainikui žiedelių LTR(Pnd). O kai prisėdo šalyj bernelis, nebepririnksi dainuot čėselio LTR(Klt).
| refl. tr.: Ant savo kojos prisirinkaũ [batus] Ėr. Gatavas būt pigiau, ale gi prisrink! Sdk. Graži buvo – nei kavalierių prisriñko Lb. Kiek ji davės po visus kaimus, kol tarnaitę prisiriñko Srv. Aukštaičiai tuokiasi šalčiau. Poras prisirenka, dažnai maža tepasižindami Vaižg. Senatvėj negali valgį prisiriñkt – viskas neskanu Klvr.
7. paimti sau, su savimi: Kad man pririñkt Dievas nuog jūs (kad greičiau ateitų mirtis)! Arm.
8. Sut aprengti: O boba savo dukterį pririñko jos rūbuosna LTR(Grv).
| refl.: Kai važiuoja an šliūbo, jaunoja prisiriñka gražiai Kkl. Mergos gražiai prisriñkę, o aš suplyšus Lz. Visap tę anys prisriñkę prisriñkę GrvT99. Parvažiuoja diedo duktė, šilkuos prisrinkus (ps.) Tvr.
| prk.: Stovėjo berželis šone kelio, baltai prisriñkęs Tvr.
ǁ pakloti (lovą): Lova negražiai pririnktà LKKXIII137(Grv).
9. gražiai aprengti, papuošti: Užūgino mane motynelė ir pririñko kai tą ponaitelį (d.) Ad.
| Kuom tu pririñksi eglutę? LKKXIII139(Grv).
| refl.: Tavo duktė prisriñko Dsn. Anies manęs neleidė – aš neprisriñkus buvau Aps.
10. priruošti, prirengti: Aš gi pririnkau savo motinėlei namelius ant gluotnių sąsparėlių LTR(Msn). Ir ėst pri̇̀rinkta bit, ir vis padaryta bit visa LKKII208(Zt). Balsas pririnkąs, aba patoginąs, elnius SPI141. Pririnkiam širdis mūsų DP25. Sugaminta, pririnkta, prirėdyta SD64.
| refl.: Aš užu darbų neprisrinkaũ in tave ateit Tvr. Vertai ir priderančiai prisirinkę SPII93.
11. refl. tr. prisidaryti: Žmogus prisriñko bėdos Lz.
12. refl. daug, sunkiai prisidirbti: Per visą buitį prisrinkaũ, ką in senystos paeit negaliu (išsekau, nusilpau) Arm.
◊ pamušų̃ prisiriñkti Krš išmokti suktai kalbėti.
papririñkti, papri̇̀renka, -o (dial.) tr.
1. Dv daugeliui daug pririnkti (uogų, grybų ir pan.).
| refl. tr.: Visi panuej ir obuolių paprisriñko Dv. Mergos papri̇̀srenka tų šilagaidžių ir nešasi namo Dv. Anos bobos kasmet papri̇̀srenka uogų, grybų, tik mes ne Dv.
2. daug, iš visur pririnkti, prikviesti: Papririñko žmonių darbamu, jiemu brangiai moka Dv.

×razriñkti, ràzrenka (razreñka), -o (hibr.)
1. tr. surinkti, paimti: Itep ana razdailė (išdalijo), o aš razrinkaũ LKKII205(Zt).
2. tr. peržiūrėti, patikrinti, atrinkti: Reikia [vilnas] supešiot, razriñkt, kur drena – išmest Pb.
3. tr. išrinkti tinkamą: Žmonės razriñko, kur geresnė žemė Grv.
| refl. tr.: Jei ponas razsi̇̀renka [gyvulį], tai reikia ažmokėti Grv.
4. tr. Grv, Str, Aps nugriauti, išardyti: Du namai buvo, tai juos razriñko Ign. Senasiai tvartas reikia razriñkt, bus daugiau daikto Klt. Kluoną ir svirną razriñko ir nuvežė Pst. Mano staklės ràzrinkta Smal.
| refl. tr.: Tada razsiriñko trobėsynus Dglš.
5. tr. išgriebti, išnešioti: Bus kam razriñkt turtas Dglš. Jau [prekes] razriñko (išpirko) – nėra Aps.
6. refl. išsiskirstyti, išsisklaidyti: Susirinko krūvon ir tuoj vėl razsiriñko Pb. Razsiriñko visi gyventojai Dglš.
7. refl. atsiskaityti: Dėkui Dievui, jau šiemet baigiau su banku razsiriñktie Slk.
8. intr. nusirengti: Reikia razriñkt tep, kap namie Lz.
9. tr. suvokti, atpažinti: Jei kur priseitų tėvykščia rast, nerazrinktau Dbč.
| Abi tokios; aš jų nelabai razrenkù Klt.
10. tr., intr. Ad, Aps suprasti, susigaudyti: Atej kieman du žmonės, nerazrinksi̇̀, ką dudena Šlčn. O kas tę jas razriñks, katara kalta Švnč. Nerazrenki̇̀ jų gavendos Arm. Jūs ir nerazrinksta, kas kur yr Ign. Pastovėjau, paklausiau – nieko nerazrinkaũ Arm. Čia nieko nesuprasi, nieko nerazrinksi̇̀ Vdš.
11. intr. įeiti, patekti: Žiemą nemožnėjo medžian razriñktie Lz.

×parazsiriñkti, parazsi̇̀renka, -o (hibr.) išsiskirstyti: An rytojo prieš dieną parazsiriñko miego – panuejo gult Lz.

×paparazriñkti, paparàzrenka, -o (hibr.) tr. daugeliui visus išrinkti: Degesius paparazriñkom ir ažu nedėlios čėso pradėjom važiot sienojus, tašyt, skust Dv.
suriñkti, sùrenka, -o; Q145,655, SD443, R, K, M, LL319
1. tr. DŽ, Dkš vieną po kito imant, sudėti į vieną vietą: Pernai aštuonis literius surinkáu par dieną Vkš. Puodelį surinkaũ [uogų], i namo Klt. Kad tu išbėrei, tai tu ir suriñk Sb. Uogų sùrenki, parduodi, sùrenki rublį Dv. Te yra malkų sùrinkta miške Aps. Surinkau visas šakes, neliko nė vienos Grz. Nuejom, suėmėm mės jas, suriñkom tas [išspietusias] bites Smal. Surinki̇̀t viso dvaro raktus LKKII228(Lz). Suriñkti išmėtytus drabužius NdŽ. Prisiminė [Akvilė] nesurinkus prie dienos šviesos kiaušinių J.Avyž. Druskos žemėn negalima numest – velniai surenka LTR(Ds). Sodely klevelį kirsiu, šakeles surinksiu LTR(Aln). O kas išlaužė vyšnių šakeles, o kas suriñko vyšnių uogeles? JD29. Aš surinksiu aliai vieno visus pievų žiedelius iš nupjauto rytą šieno K.Bink. Surinkite pirm kūkalius ir suriškit ing pėdelius VlnE31. Ir anys surinko jas (varles) krūvon, šičia krūvą, ir tenai krūvą BB2Moz8,14. Surinko tada ir pripylė dvylika pintinių trupučių VlnE51. Daug surenkąsis neturėjo per daug, ir maž surenkąsis nestokojo NT2PvK8,15.
| prk.: Eikit eikit, mergos, vest [bernų šokti]. – O jūs? – Mes jau šiukšles suriñksma Ob.
^ Ant vėjo paleidęs plunksnas – nebesurinksi PPr164. Ne tas plunksnas išbarstytas surinkaũ, kurias reikėjo (ne tą vedžiau – reikėjo geresnę vesti) Sk. Jaunas būdamas, ką pasikloji, senas sùrenki LKT103(Klm). Mėnuo tėvelis pabėrė, saulė močiutė surinko (rasa) Pnd.
| refl. tr.: Jonukas šovė ir nušovė [varnas], o kunigužis nuėjo susirinkti LTR(Žal). Tuos piningus ant žemės – susiriñkit! Mšk. Vakar buvov mėlenių susiriñkusiu LKT63(Lkž). Susreñka [uogų] an kokio šimtelio rublių Rud. Bobelė tegu susreñka [bulves] Rš. Kai nagas nupjauna ir numeta žemėn, tai ateina velnias ir susirenka nagas ir, nunešęs peklon, sudegina LTR(Slk).
ǁ nuimant visus pašalinti: Ir suriñkt sunku [Kolorado vabalus] – kaip paskutinį surasi (jų vis liks)! Antz.
ǁ vieną po kitos uždėti ant vąšelio (išnertas kilpas): Pirma nėrimo eilė – surenkamos ant vąšelio kilpos, o antra – kilpos nuleidžiamos rš.
2. tr. vieną po kito suėsti, sulasyti: Šuva sùrenka visus kiaušinėlius Upt.
3. tr. iš įvairių vietų, įvairių asmenų paimti, gauti: Suriñk rinkliavą pinigų J. Pradeda ačiuoti – jaunajai dovanas reik suriñkt Vdk. Surink po kokius tris keturis rublius – nupirksim dovaną, pagerbsim vakare K.Saj. Jis tuojau surinko apie jį žinias J.Balč. Reikėjo suriñkt dvyleka pavardžių (parašų), ka vyrą iš kalėjimo paleistų Rd. Surinkti̇̀ duomenys NdŽ.
| refl. tr.: Perlekiu [per kaimą] žinių susriñkt Dglš. A jis (Slančiauskas) iš Trumpaičių jas (pasakas) buvo susiriñkęs, a iš kitur kur Mšk.
4. tr. Q162, SD66, LL227 sukaupti, sukrauti (turtą, atsargas ir pan.): Sùrenku piemenim algą i užmoku Rm. Sureñka pinigų, nuperka ko vaikam Mlt. Nauda, kas metai surinkama SD41. Vai tai dėkui tėveliui, ką surinko dalelę LTR(Igl). Mano buvo surinkta didžiausi glėbiai laikraščių Slk. Sviestui smetonos nigdi nesurinksi̇̀ Asv. Pakolei spėji, surink sau turtus nemarius M.Valanč. Turtas to svieto su abyda artimų surinktas SPI381. Jie (paukščiai) nei sėja, nei pjauja, nei surenka kluonuosna VlnE111. Jis savo klojimą šluos ir kviečius į savo skūnę surinks CII578. Ir surinks kviečius savo ing kluoną savo BtMt3,12.
^ Aitvaro suneštas, bet mano rankom surinktas KrvP(Dg).
| refl. tr., intr.: Vienas prie kitam, i susi̇̀renka [pinigai] Rod. Ana turėjo pinigų susriñkus, ana i užsikrutinėjo Grv. Ir daug prakaito, per visą vasarą mielą dirbdami, nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm, ik zopostėliui ką susiriñkom ir pakavojom K.Donel. Buvo susirinkusi jau nebemaža suma pinigų J.Balč.
5. tr. sutelkti, sukaupti ką pasklidą į vieną vietą: Jei tas ašaras surinktumei, pasidarytų srauni upė J.Bil. Fizikos požiūriu akis yra optinė sistema, kuri gali spindulius surinkti ir laužti rš. Šluota surinksi̇̀ (sustumsi, subrauksi) [grūdus], ir gerai Nmč. Lietaus vandeniui surinkti prie stogų vamzdžių statomas didesnis indas rš. Trečio[je] dieno[je] surinko vandenis į vieną vietą S.Stan. Surenku į žaką R134. Kilo mintis surinkti tuos raštus į vieną vietą K.Kors. Patogi yra karalystė dangų nevadui, inleistam ing marias, o ižg visokios giminės žuvų surenkančiam DP524. Ką iš to pamokslo š[vento] atmint turim, trumpai surinkta MP66.
| refl. Rod: Po varstotu susirinko didelė skiedrų krūva A.Vencl. Susiriñks i lietuko – dygtų geriau Ppr. Susriñks in naktį [lietaus] Pls. Žiūrėk, į vakarą susirinks lietaus A.Vien. Mirksi, savo tankiomis ilgomis blakstienomis dangsto akis, kad susirinkusios ašaros neišsiveržtų Pt. Taukai susi̇̀renka uodegoje NdŽ. Tesusirenk vanduo po dangumi ing ypatines vietas BB1Moz1,9. Surenkas vanduo ing žemumą duobės DP492.
| prk.: An senystos visa (visi negalavimai) sùsrenka (susideda) Rod. Tiek lazda gavau [mušti], tai viskas [senystėje] susriñko (atsiliepia) Rud. Į tą šeštadienį visi reikalai susirenka Prn. Teip dabar susirinko ant manęs visos bėdos PK59. Susriñko meteliai (jau daug metų) Btrm.
^ Visos giminės kakton susirinkę (sakoma apie tą, kurio kakta labai raukšlėta) LTR(Kp).
6. tr. R370 suburti, sukviesti, sutelkti draugėn: Prie darbų sùrenka daug moterių Dv. Jauniklius sùrenka i giesmes giema Lz. Ir surinko sudiktavo pirmąjį pulkelį LTR(Lp). Surink ūkininkus, pašnekėsim ir sutarsim, ką ir kaip turime daryti M.Valanč. Sykį Milordas surinko dvylika ištikimų vyrų BsPIV188. Tu … surinkai pagonis ing vieros vienybę Mž310. Ir suvadino (surinko) svietą (paraštėje susirinkimą) BB3Moz8,4. Nuėję tarnai ant kelių surinko, kurius tiektai rado – piktus ir gerus VlnE120. Visi žmonės … ant vienos vietos sùrinkti bus DP8. Kiek kartų norėjau vaikus tavo surinkt, kaipo surenka višta vištelius po sparnais savo BtMt23,37.
| Buvo žmogus iš Kraštupėnų. Surinksią visus, kas tarnavo prie senosios valdžios J.Avyž.
| refl. Q655, N, K, Krš, JnšM, Mšk, Brs, Krt, Lž: Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susiriñko K.Donel. Buvo susirinkę vyrų, pypkiavo, šnekučiavosi P.Cvir. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado J.Bil. Paskui pamažu jau suūžia visi susirinkusieji I.Simon. Kad vakarą subatos susiriñks, šoks Žr. Visi susi̇̀renkas po porį Sk. Mergos tik susreñka ir sau verpia, ir gieda, ir juokias Pb. Teip visi susriñkę jį ir pakavojo Nmč. Susiriñko, padudeno ir razsiejo Btrm. Nuleidė turgun, ė tegi sùsrenka visi Str. Buvo te kiek jų susiriñkusių Ėr. Kiek susiriñks, tiek – vis tiek pradėsim Slnt. Vaikai gal ir pasupdavo vienas vieną te susriñkę Smal. Sùsrenka visi bendrai ir paslinksmina Žln. Gražu, kaip susreñka visi krūvon – ir vaikai, ir tėvai Pb. Vyrai sùsrenka i varo per ūlyčią [vagį] Pls. Jaunų sasriñkom ir rėkiam palitovski Zt. Visi sàsrenka ir bučiuojas Rdš. Susriñkę bobos niūkė (kalbėjosi) Aps. Kai sùsrenka, kab ima sekti itas sekšmes LKKII226(Lz). Žmogus mislijo, kad susirinko iš kaimo vyrai ir švilpia LTR(Grk). Aba kartais vėlai vakarą susiriñksma į trobą LKT84(Lk). Žmonės jau susiriñkę K. Karalius pagrįžo namol ir liepė visus galvočius karalystės susiriñkti BM178(Jnš). Tada susirinko jopi visi vaikai Levi BB2Moz32,26. Kur bus maita, tenai ir ereliai susirinks VlnE130. Regėdamas tad Viešpatis didumą žmonių surinkusius (orig. surįkusiųs), bylojo jump po priežodžiu DP98. Surinkimės ir nuoširdžiai džiaukimės SGI48.
^ Dešimts žmonių rinkosi – vienas susirinko KrvP(Al).
7. tr. sušaukti, mobilizuoti: Suriñkti kariuomenę NdŽ. Sukilėlių kariuomenė sumušta, išblaškyta. Kas ją besurinks? V.Myk-Put. Ateis šaltas rudenėlis, surinks jaunus bernužėlius LTR(Grv). Surinko mus jaunus iš gražaus pulkelio, nepasigailėjo nei seno tėvelio LTR(Kp).
| refl. tr.: Vilkas nue[jo] miškan sau jau susriñkt vaisko (ps.) LKT351(Švnč).
8. tr. End, Kl suimti (nuo kraikos linus) pėdais: Teip išpurtinsma an žemės [linus], išdžiūs, tujau suriñksiam Krt. Suriñksma į pėdus, i pask jau veš džiovinti Vž. Nurauna i paskleida į eilelę, reik suriñkti i surišti Trk. Aš surinkaũ linelius iš tėtušio laukelio JD73.
9. tr. sudoroti, suvalyti nuo lauko: Rugius suriñksi, sublokši, stogus dengsi Všv. Metūse 1741 ir 1742 dideli lytūs nedaleido artojams javų surinkti M.Valanč. Tik ne visą mes derlių šiemet surinkome P.Cvir. Iš rudenio ką surinkom nuog savo laukelio, visa dvaras tuoj išvežė srš. Kap Dievas pazvalys suriñkt [derlių] Pst. Išdžiūvus ir prinokus javams, paleidžiamas kombainas, kuris juos surenka ir iškulia rš. Nesurinko rugių pūro skolai atiduoti A.Vien.
10. tr. gauti pajamų (ppr. parduodant ką): Už pakulas, vaikel, pinigo nesuriñksi, tik pančius galėsi iš jų vyt Skrb. Dvejus piningus surinkaũ Šl. Reikia išaugyt kumeluką itą, kad gražus būtų, ir itus paršus, itą visą išaugyt ir sariñkt asmokų LKKII205(Zt). Krapšį sūrių nuvilkau, surinkáu dvyleka rublių Krš. Jei karvės neblogos, tūkstantį litų per mėnesį surinktumėte J.Marc.
| refl. tr.: Buvom susiriñkę už sodą apie devyniasdešimt litų Jnšk. Ir sėklos nesusiriñks [iš prastai užderėjusių kviečių] Strn.
11. tr. DŽ sudaryti raidžių rinkinį spausdinti: Šiandien žodyno surinktu jau du lanku (32 psl.) – iki žodžio akis KlbXIV166(K.Būg). Ir štai beveik visas žurnalo numeris surinktas A.Vencl. Pirmuosius atsišaukimus jie surinko ir atspausdino dviese rš.
ǁ iš atskirų skaitmenų sudaryti (sukant telefono diską): Trakimas pakelia telefono ragelį, surenka numerį V.Bub.
12. tr. sudėti atskiras dalis į tam tikro pavidalo grupę: [Augalas] su žaliais žiedais, surinktais kekėmis EncIX950. Varpinių augalų žiedai surinkti į varpeles rš.
13. tr. sujungti iš atskirų dalių, sumontuoti: Gamykloje surenkamos naujos staklės, labiau automatizuotos sp. Dabar gyvenamieji namai mūsų šalyje statomi iš surenkamųjų elementų rš. Surenkamasis gelžbetonis sp. Surenkamasis vagonas PolŽ35.
14. tr. SD357 susumuoti.
15. tr. parinkti, surasti tinkamą: Kab surinksi̇̀ visus kiaušinius su pūne viršuj, tai vištaitės bus Kls.
| refl. tr.: Pasėjau rūtelę ant lygumo, susrinkaũ panelę sau mylimą (d.) Ut.
16. tr. sugabenti, suvesti: Surink pekų tavo ir vis tai, ką turi and lauko: visokias žmogus ir žvėris, kursai atsiras lauke, o nebus surinktas namuosna, … tada numirs Ch2Moz9,19.
| Ir [miręs] buvo žmoniump savump surinktas (su jais suvienytas) BB1Moz25,8.
17. tr. atimti, pasiimti su savimi: Suriñko nuog jo viską Vvs.
| refl. tr.: Susriñko jy savo visokius padramaizgus ir išėj Krok. Anas visa susriñko ir išsivežė LKKIX201(Dv). Jam telieka susirinkti savo žaisliukus ir pasiieškoti laimės kitur rš.
18. tr. parengti, suruošti: Dabinu, prirėdau, surinku SD64.
| refl.: Susiriñko anys išvažiuot Švnč. Boba, nesulaukdama savo diedo, susriñko pati eit VoL397(Tvr).
19. tr., intr. atminti, prisiminti: Trisdešimt metų [nuo vyro mirties], tai kurgi aš surinksiù [, kaip jo raudojau] Dglš. Nesurenkù jau pasakų Ign. Negaliu suriñkt [dainos žodžių] Mrc. Kai suriñks, tai bus daug, tik ana ažmiršus [dainas] Ad.
| refl. tr.: Kad būčia žinojus, būčia susriñkus pasakų Ad. Dagi iš senesnių laikų susrenkù dainų, negirdėtų tokių Lel. Kad susriñktum kiek (pagalvotum, prisimintum prieš dainuodama)! Ad.
20. tr. supaisyti: Aš šitų burtų jau nesurenkù Dglš. Surinksi̇̀, ką anys pasako! Mlt.
21. tr. numanyti: Kai kas tai sùrenka, kad mudvi seserys Drs.
22. refl. atsirasti, iškilti: I vėl guzelis susriñko Dglš.
23. refl. būti, susidaryti: Koki du kilometrai susiriñks [kelio] Grv.
24. refl. pradėti augti, pasitaisyti: Vasarojas vėlai sėjos, tai blogai rodžias – gal susriñks Mrp. Dobilai iš pavasario buvo visiškam išsigandę, bet paskum susiriñko Sml. Pradžioj buvo niekam varti, o dabar susirinko Antš.
◊ (kas) bùrną susiriñks į sáują bus išmušti dantys (kam): Dar ji susiriñks bùrną į sáują! Ldvn.
danti̇̀s suriñkti apkulti: Surinksiu tau tuojau dantis! Knv.
dantų̃ nesuriñkti prisitrenkti: Nesisiutink: nulėksi nu laiptų – dantų̃ nebesuriñksi Krš.
káulų nesuriñkti užsimušti: Nesisverk ant lango – pultum, tai káulų nesuriñktum! Mrj. Kai nuvažiuosi tokion panuovarton, tai ir káulų nesurinksi̇̀ Trgn.
kir̃vis ant ãkmenio susiriñko toks tokį sutiko: Abudu pikti – kir̃vis an ãkmenio susriñko! Lp.
paskutinią́sias suriñkti sužinoti plepalus: Suriñko paskutinią́sias, ir būk tu žmogus geras, kad nori! Blnk.
(kieno) [visàs] pė́das (pė́dus, kruopàs, trùpinius) suriñkti (susiriñkti) būti labai panašiam: Duktė mamos ir pė́das suriñkus Mrj. Jau vaikelis tėvo pė́das nesuriñks Lkč. Visàs tėvo pė́das suriñkęs Krš. Toji visas motinos kruopeles susirinkusi J.Avyž. Ji savo motinos ir trùpinius suriñkus Mrj. Jis ir trùpinius tėvo suriñko Užg.
pasusiriñkti, pasusi̇̀renka, -o (dial.) daug, būriui sueiti: Panedaugutį ir vėl žmonės pasusiriñko Dv. Pasùsrenka anksti daug vyrų Lz. Seni, maži, pasùsrenka visi LKKIX203(Dv).
papasusiriñkti, papasusi̇̀renka, -o (dial.) iš visur sueiti į vieną vietą: Mergos papasùsrenka kur in tvoros ir pradeda giedot Dv.
užriñkti, ùžrenka, -o tr.
1. surinkti draugėn: Tada any až jo pastarankan ažriñkę kartu vyrus Lz.
2. išrinkti, paskirti: Mane jau užriñkt norėjo, sakė, nieko tep nemėgo, kab jau mane mėgo LKKII209(Zt).
3. paimti, mobilizuoti: Vyrą ažriñko an palskos vainos Lz.
| Ažrinko plienan (paėmė į nelaisvę) Pst.
4. pasiimti su savimi, sau: Ažriñko vaikus ir žmoną Lz.
| refl. tr.: Po smertie tatos anas visa ką ažsiriñko, ė man nieko nepaliko Grv. Tada aš ją ažsirinkaũ par sau LKKXIII27(Grv). Katara dūšia griešna, tai ažsi̇̀renka velniai Grv.
5. Dv atimti, nusavinti: Vokiečiai visus gyvulius ažriñko, tvartus sudegino Ad. Ažriñksim itą daiktą (sklypą) in pono Lz.
6. išimti: Lokys išlenda medžiagon, atlupa bites ir medų ùžrenka Lz.
7. uždaryti: Bažnyčia yra, ale any ažriñkę – eimam Dūdon Lz.
8. Grv parsivaryti, užgrėbti (svetimus gyvulius iš savo lauko).
9. išrinkus uždėti: Bulbes užrinkaũ ant sauso maišo Ėr.
10. renkant uždirbti: Až uogas daug ažriñko Klt. Uogom ažriñko namą Klt.

mèsti, mẽta, mẽtė
1. tr. sviesti tolyn, aukštyn, žemyn: Mesčiau šluotelę kairion šalelėn, o pati jauna aukštan svirnelin (d.) Čb. Meti̇̀ (mesk) viedran! Dsn. Baltą žąsį peša, šalia plunksnas mẽta Dkš. Ji má[n] metė obuolėlį par stiklo langelį JD665. Anas negi metė [akmens] – tik iš rankų paleidė Km. Mèskie stiklelį in akmenėlį, lieki vynelį in purvynėlį (d.) Klvr. Ar mesti kūlį nuo stogo? Pn. Kai starkus meta iš lizdo kiaušinius, bus geri metai, kai vaikus – blogi (priet.) Pnd. Metė jį žemėn J.Jabl. Kaip aną mesi – vis ans kaip katė ant kojų nukris Plt. Neduokit to, kas yra šventa, šunims, nei meskit perlų jūsų prieš kiaules Ch1Mt7,6. Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna BB1Moz37,22. Mèskit Perliušę [į] gilų Dunojų (d.) Vlkv. Nė koks žmogus: šake mèstinas pro duris Šts. Sprogyklas (bombas) mesti, laidyti I. Vilyčia metama MŽ548. Metama ugnis (raketa) N. Akmenelis toks, kaip iš rankos metamas Šts. Metamąsias velėnas (durpes) uždura su duru Šts.
| Su liže duoną pečiun meta (šauna) Antš.
| Mesk (leisk) kortą par tris kartus: jeigu ben kartą išloši, tai gerai BM41.
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį NžR. Nemesk lazdos, šunų dar nepraėjęs PPr217. Senio žodis ne klanan mestas (teisingas, išmintingas) Dkš. Kam čia mèst į balą vandenį (kam šelpti turtingą) Gs. O išgamos! Pirštinę štai geležinę dabar metu jums į akis (šaukiu į dvikovą)! Mair. Ir jis, kas svetima, nemeta (mėgsta pasisavinti) Ds. Dabar mergų pilna: kur pagalį mesi̇̀ – vis an mergos Užp. Tai kviečiai! Kepurę mesk – neįkris (tankūs, geri) Šl. Tokias akėčias tik mèst par tvorą (prastos) Rd. Mèsk jauną, kaip jis (senas) eina (jaunas neprilygsta senam, taip greit nepaeina) Ėr. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį (kiti daug prastesni) Ėr. Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį Srv. Geri kortai silkus meta (vertesni už šilką) Varn. Mesk šunį an kiaulės, ka nepjauna (sakoma, kai kas nenori ko siūlomo imti) Kt. Kad yr i jaunų visokių: kitam mesk šunį viršuo – ans trauksis, i tiek Vgr.
mestinai̇̃ adv., mestinõs: Mestinai̇̃ antmečiau vaiką ant šieno vežimo kaip kunkolą Skd. Ans mestinõs meta Vkš. Iš lovos išmetė mestinõs Trkn.
ǁ tr., intr. sviesti kuo taikant į ką nors: Gaspadinė jį pamatė, pagriebus su samčiu metė JD265. Jisai čebatu ją metė LB158.
^ Žmonės juos purvais meta (mėto, drabsto) J.Jabl. Aš į jį metù duona, o jis į mane akmeniu Klvr. Kuo mesi, tuo teksi: medum – medum, lašiniais – lašiniais (kuo kaltinsi, tuos bus kaltas) Trgn.
ǁ refl. sviesti ką tolyn lenktyniaujant: Eikiv mestis: kas toliau numesav, tas piningus palaikysav TDrVII106. Meskiavos pypkoms, katro toliau nukris Ggr.
ǁ nusivilkti (drabužį): Namie jau tai aš nemetu kailinių nuo pečių Rmš. Šilta, reikia mesti nuo pečių milinę rš.
2. tr. pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą): Mesiu tą sviestą – žibalu atsiduoda Vb. Mesk tu tuos griozdus stalus – nebegali jau gražesnių įsitaisyt Slm. Mèskit lauk tais supuvusias bulves, ką da čia laikot Gs.
| Ledą metant neršta lydekos Šts. Nosvaity (ežeras) ledą jau baigia mest Užp.
3. tr. VlnE137, Ch1Mr1,16 leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą): Mès tą tinklaitį Rsn. Bet ant tavo žodžio tinklą mesiu BPII272. Eik pas marias, mesk meškerę BtMt17,27. Mesk aukso inkarelį KlpD10.
ǁ leisti nukristi iš rankų: Papuneli, mèsk cukraus į arbatą KlvrŽ. Rozu metėm (sodinome) bulbas Lp. Ar čia metamà (vaga, į kurią sodinant metamos bulvės)? Sdk.
^ Pirma mèsi, paskui rasi (ką gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Gs. Ką vasarą mesi, tą žiemą rasi Vl. Nori rasti – pirma tur mesti PPr222.
4. tr. iškrauti, tuštinti (prikrautą vežimą): Einam vežimo mesti KlvrŽ. Vienas lauke į vežimą krauna, o kitas daržinėj iš vežimų mẽta Jnš. Šienas yr mẽtamas, turu padėti, negaliu šnekėties Vn.
5. tr. krėsti, pilti: Tėtė po kamarą jau baigia putrą mèsti (krėsti į kubilą) Jnšk. Meta (beria) krušą savo CII453. Ėmusys su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdamys (gausiai pildami, užversdami), svetį savo lygiai pėrusys S.Dauk.
ǁ Užp dėti raugimui (burokus): Burokai, mesti̇̀ senagaly, gardūs Ktk.
ǁ įdėti mėsos, riebalų, uždaryti (viralą, košę): Kuo gi košė mestà, kad teip negardu? Ktk. Mẽstas puodas Dglš.
ǁ daryti (krūvą), krauti: Kap toli namo vežt ar kelias šlapias, tada kūgį mẽta Lz.
^ Šimtakys stirtą (kūgį Tvr) meta (sietas) LTR(Pkl).
6. tr. dėti, duoti savo dalį (ppr. pinigų) kokiam tikslui: Kai rinko pinigus, daug kas metė Jnšk. Nu gieda, nu piningus meta Trk. Drąsiai visi gėrė, nes visų buvo mesti pinigai Žem. Ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų Žem. Rinkliavą rink, mezliavą mèsk, pyliavą pilk J.
7. tr. smūgiu blokšti, griauti, versti: Kad metė aukštielinką ant žemės, net dirvonai suskambėjo Jnšk. Priėjo prie tokios balos – kaip mes tą gaspadorių in tą balą! BsPIV46.
ǁ priversti griūti (apie epilepsijos priepuolį): Jį mažą mèsdavo nuomaras Pc. Nuomara mesdavo, o kai jis išgydė, jau nebemesdavo Rm. Kas turi metamąją ligą (epilepsiją), viena diena suverpti, suausti, pasiūti ir apvilkti – sugis LMD(Km).
| impers.: Buvo apgydę, bet dabar vėl jį dažnai mẽta Dbk. Šunio išsigąsdino, pradėjo mèst Trak. Girdėjom, kad mẽta nuomarin Bgs.
ǁ stumti atgal, blokšti, versti iš vietos: Viena banga varo „Argą“ priekin, kita meta jį atgal rš. Negaliu įlipt į vyšnią, mẽta lauk vėjas Skr.
| Ratelis mẽta šniūrą pr.
ǁ refl. tiestis, loštis: Kap metės [sūpuodamasis], tai išsigrūdo iš sūpluokių Dglš.
ǁ staigiai kreipti: Kai akis meti, tokios musytės akyse tik sijoja, sijoja Ant.
8. tr. varyti, šalinti (iš užimamos vietos): Mèsti iš buto DŽ. Jau mes savo seniūną mèsim, rinksim naują Nmn. Sueję mesmà storastą Ds.
ǁ atitolinti, atstumti: Nemesk mus nuog meilės tavo Mž335.
9. tr. kelti, tiesti į priekį ar į šalį (kojas, rankas): Klyš kleiš, klyš kleiš kojas mẽta (į šonus stato) eidamas Vkš. Kareivis turėjo gerai kojas mèsti Prk. Arklys meta koją į koją, parsvieda paskutinę koją par pirmąją Šts. Rankas mesdamys vaikščio[ja] kareiviai Šts. Šalta? Met' kojas (eik) kap išgali, i sušilsi Ml.
| Jų arklio ilgos kojos, užtai jis meta didelį šakymą Dglš. Plačiai žingsnį meta (žergia) Srv. Mẽtė žingsnį ir pastvėrė Gs.
| Ir metė (pakėlė) ant jo rankas savo, ir pagavo jį Ch1Mr14,46.
10. tr. sutelkus siųsti, gabenti kur: Antantės valstybės nutarė mesti stambias karo jėgas prieš Tarybų šalį (sov.) rš.
11. tr. prk. tiesti, skleisti (šviesą, šešėlius): Medžiai mẽta ilgus šešėlius KII149. Saulutė prabėgdama spindulį metė į mano langelį S.Nėr. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas rš.
12. tr. Upt, Lš, Ut netekti senųjų (dantų, plunksnų, plaukų, ragų) prieš dygstant naujiems: Vaikas dantelius meta Grž. Gal ar dantis karvė meta, kad neėda Ds. Senoji kumelė dantis meta Šts. Senės vištos rudenį meta plunksnas (šeriasi) Ėr. Seni briedžiai ragus meta anksčiau – lapkričio–gruodžio mėnesiais, o jaunesni – dažnai sausio mėnesį rš. Daba anie (katinai) kūdi, plauką meta šalin Tl. Medžiai pagelto, pradėjo mesti lapus A.Vien.
^ Vilkas plauką meta, o natūros nemeta Škn.
13. intr. Pgr, Rs keisti, mainyti kuo nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar meti, ar ne su manim peiliais? Snt. Na, Jonai, metame dalgėm! – Ne, mano geresnė Slk. Aš su tavim nemesiu, gali apgaut Kp. Čigonėli, meskim pypkėm Šn.
| refl. Brs, Als, Žd, Skd: Paaugę maino arklius, o piemenys peiliais mesdavos Trk.
14. tr. sumažinti, nuleisti (kainą): Sakau, da mèsk penkis rublius, tai pirksu Lkv.
15. tr. SD345, R vynioti ant mestuvų ar ant sienos audeklo metmenis: Mūsų šiandie moterys audeklą meta po gryčią, ir vietos ten nėr Jnšk. O ką mès ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo? K.Donel. Ar susirikiojot mesti audeklo gijas? Šts. Nuo krijelio mẽta an sienų Prn. Ant mieto, įbesto sienon, mèsk geinį, driką J. Atneš krijelius, įkals kuolelius, reikės man jaunai drobeles mesti LTR. Ant sienų nė nemetus, ant mestuvų nepapratus Plv. Mesiù žilu, o atausiu žaliu Alv. Bernyti mano, pliudrinės tavo tai gražiai mestos ir atskersuotos JD835.
^ Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta (vaivorykštė) Pnd.
ǁ užnerti reikiamą akių skaičių mezgant: Dvylikos akių mečiau kojinę Šts.
16. tr. dėti, traukti (lanką ant statinės): Bačkeles mečiáu lankais cielą dieną Šateikių bravare Štk. Liuob eis pavasarį par sodas, mesdamas lankus Šts.
17. tr. privirinti, pridurti plieno prie norago, prie kirvio, dalgio ašmenų: Metu, užmetu noragą MŽ522. Reikia mèst dalgė Lp.
18. tr., intr. prk. griežtai, trumpai pasakyti, ištarti: Lik vietoj! – metė aviatorius Gecevičius Petrui lyg įsakymą, o pats nubėgo su kitais draugais prie garažo rš. Tėvas pastovėjo, o paskui išpūtė susitvenkusį krūtinėj orą, dusliai metė: – Šį kartą aš dar ateisiu J.Balt.
| Partija metė (iškėlė) naują strateginį šūkį – pasirengti socialistinei revoliucijai (sov.) rš.
19. tr. prk. griežtai reikšti, skelbti: „Sakmės“ autorius meta aštrų priekaištą feodaliniams valdovams K.Kors. Dovydas meta prakeikimą ant savo priešų brš. Jis – paprastų darbo žmonių pusėje, giliai užjaučia skriaudžiamuosius ir meta panieką skriaudėjams (sov.) rš.
20. tr., intr. Grd, Ds, Plv gerti (svaiginamuosius gėrimus): Jau jie penktą bakalą mẽta Vlkv. Mèsk stiklelį Gs. Kad ana samagonką meta KlvrŽ. Iš jo bus didelis pijokas – meta arielką kaip [v]andenį Vžns. Nebuvo parsigėręs, bet, žinoma, jau metęs Šts.
ǁ turėti įprotį gerti, girtauti: Tas vyras metą̃s, sako, gerai gerąs Vgr.
ǁ valgyti: Skani košė, ir vedvi našiai mẽtėm KlvrŽ.
21. intr. smogti, skelti: Metė per ausį vienąkart, kitąkart, ir užteko Jnšk. Mesk į kramę (makaulę) ir stumk pro duris Šts.
22. intr. greitai eiti: Meta kaip jaunas Žr.
23. refl. KlvrŽ, Vn ne laiku, per anksti turėti (apie kumelę, karvę): Mūsų kumelė metasi. Ar nežinai kokių žolių ant suturėjimo? Skd. Karvės papilvė nutįsusi, mesis laukan Šts.
24. tr. atsiskiriant, išvykstant palikti, nebesirūpinti; nebebūti kur, su kuo drauge: Žada jis tą pačią mesti Pn. Šiandien ves, rytoj mes LTR(Šll). Nė jis mane ves, nė mes Rd. Paniulaitė mumis meti̇̀, žadi ryto poni būti JD1558. Sūnus buvo mẽtęs mane Nmč. Kodėl anas jus mẽta be jokios prieglaudos? Str. Neturtingieji meta žemę ir virsta samdomais darbininkais rš. Visa metus, žusrišo akis ir leidos, kur kojos nešė Rod. Ir nuliūdo širdis bernelio, kad visi jį vieną paliko, vieną metė priešininkų kerštui V.Krėv.
^ Pupa sėklos nemeta (koks tėvas, tokie ir vaikai) Rod, Šmn.
| refl.: Kad greit anas nuo jos mẽtės, kai pamatė, koks žmogus Ut.
25. tr. toliau nebevartoti, nebesinaudoti: Mečiau dviratį, dabar pėsčias vaikštau Vb. Pradėjau skaityt knygą, negraži, i mečiaũ Dglš. Pamatysi – pabūsi mieste, mesi visas senas sukneles, užsimanysi naujų Vb.
^ Nemesk kelio dėl takelio Mrj, Ds.
ǁ nebetęsti, nutraukti (darbą, įprotį …), atsisakyti įprasto dalyko: Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn – šiandien mūsų šventė, Gegužės Pirmoji J.Bil. Sesės meta dainą, dundančias stakles S.Nėr. Meskim visas kalbas į šalį rš. Jei mes visus šitus papročius mestume, tuomet mūsų gyvenimas būtų daug lengvesnis rš. Mèsk savo sumanymą BŽ326.
| refl. tr.: Ar dar jis savo papročio [rūkyti, gerti, bartis] nèsmetė? Lp. Ar dar jis vis nèsmeta mados rėkt? Ar jau metės? Lp.
ǁ intr. (su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu ar bendratimi) liautis, nustoti ką darius: Rašė, rašė ir metė rašęs J.Jabl. Artojas metė aręs Grž. Metė rūkęs, bet nuo stiklelio neatsisakydavo rš. Meskiat rūkyti Štk. Meskie, mergele, kaselę mezgus, te sidabro žiedelis (d.) Rod. Gydausi, bet ašaros dar nemetė bėgusios Zr. Mesk, broleli, rašytie, imk grėblelį taisytie LB134. Vištos metė dėt, nėr kiaušinių Arm.
| refl.: Mestųsi vogęs Lp.
26. tr. palikti kieno daliai, skirti kam: Jūs patys pirštais išsivarpot [valgį], tada jau man mẽtat Str. Vieną lauką mẽta pūdymui, kitą – rugiam, trečią lauką – vasarojui Brsl.
27. tr. palikti toje pačioje vietoje, tokioje pat būklėje: Aš būčia senį mẽtus (pasilikusi prie savęs), bet kai šit, kap sau nori – tedarai (tegu sau važiuoja, eina, kur nori) Str. Lenkia ji vyresnę [seserį], mẽta (palieka netekėjusią namie) Str. Labai gerai mokias, an penketukų, draugus visus sa[vo] mẽta (pralenkia) Str. Nesmokini, tai po pamokų tada mẽta Str.
28. refl. staigiai leistis bėgti, šokti kuria kryptimi: Puolė Alfonsas dešinėn, metėsi kairėn, bet traukinys tarytum šokinėjo nuo bėgių ant bėgių ir ėjo stačiai ant jo A.Vien. Antanas metėsi bėgliams iš paskos J.Avyž. Metė̃s vienon šalin, metė̃s kiton, ir susturėj[o] Arm. Arklių nesutavalioju, mẽtasi ir mẽtasi į visas puses Kt. Tuo tarpu mergaitės metasi skersai gatvę rš. Matai, kad arkliai mẽtas prie šulnio Šd. Skrido tiesiai, paskui metė̃s tiesion šalin Rod. Nulipo nuo arklio, metėsi (puolė) į savo pačios glėbį rš.
| Kano katran dabar šonan mesis (pereis) su rinkliavom Užp. Nu vieno darbo mẽtas pri kito (vieną palikęs, nebaigęs, griebiasi kito) Krš.
| prk.: Kap tik užsiminiau apie veseilią, Jonas mẽtėsi kiton kalbon (pradėjo kitą kalbą) Lp. Paskui kitap metė̃s [šnekėti] Lp.
ǁ refl. eiti, pulti kur ieškant išeities: Kur dabar mèstis, kurio galo stvertis? Arm. Mečiausi aš šen, mečiausi ten, ir jokios vilties ant pagerinimo padėjimo V.Piet. Meskis (kreipkis) pas ką kalvėk, gal pažyčiosi koc nedaugį pinigų Arm.
ǁ refl. šlietis, glaustis: Pri vieno vaiko metuos, pri kito, o savo kerčios neturu Krš.
| Aš mesiuos prie Jono (eisiu drauge su juo) Pn.
ǁ refl. pulti, šokti (ant ko): Užpuolu, metuosi ant ko SD378. Žalnieriūs prišoko ir metės ant Viešpaties DP156. Iš pasuolės, piktai cypiamai lodamas, metėsi į ją Elfas rš. Akliai prie karvių dažniausia mẽtasi Pš.
ǁ refl. prasiveržti, siūbtelėti: Tatai visiškai pakirto silpnas jo spėkas, metėsi per burną kraujas rš. Liepsna metėsi iš krosnies į trobą ir išsitiesė kaip paklodė Pn. Kraujas karšta banga metėsi jam į veidą rš.
| prk.: Silpnas alus nemetas į galvą (nesvaigina) Šts.
ǁ refl. pasisukti; pakrypti: Ka prieisi karvidę, mèskias į dešinę Lk.
| Tas kelias mẽtas į šalį, paskuo vėl pasimeta Krtn. Kelias nuo Veiverių mèsis in šoną Iš.
ǁ refl. smarkiai imtis, pulti ką daryti (ppr. su bendratimi): Jau griebiau vanagui už uodegos, bet kai mẽtėsi lėkt, tiek jo ir temačiau Srv. Pradžioj metė̃s keliu bėgt, o potym (po to) pasukė medžian Arm. Mečiáus eiti Kin.
| An brudną darbą nesi̇̀meta Ob. Visi į mokslą metėsi (ėmė mokytis) rš. Metasi ing provas (ima bylinėtis) srš. Metės į rusų kalbą, bet, rusiškai nemokėdamas, nėko neišaiškino Plng.
29. refl. pradėti, mėginti ką daryti: Mẽtas skaudėti jamui akys J. A pūliuotis mẽtas tas tavo pirštas? Grg. Dar jaunas mūso murzis, bet jau metas loti Grg. Pamatęs tai, Jonas metės pykti M.Valanč. Iš to piktumo ir kriokti metas, ir ką nedaro Krt. Jau sniegas metės būti, kad Kęstaičius budeliojo Šts. Mèsas (mesis) ant šalimo, teip pradėjo sniegas rastis Grg. Šįrytais buvo besimetanti lyti Grg. Metas ant lytaus kelintą dieną, bet nepralyna Šts. Kai aš parejau, jau link aušros mẽtėsi Up. Miškas jau į žalumą metėsi Žem.
30. refl. linkti, turėti patraukimą: Metės ant daktarystės, bet į daktarus neišejo Šts. Ant ko tu mèsies, pabengęs mokslus? Skd. Kas ant ko metas nu pat mažystei, tą ir senatvėj randa Dr. Ans iš pat jauno metėsi ant darbo Brs. Vaikas nemetas ant amato Šts. Ta mẽtės ant to dainiavimo, o mes nèmetėmos ant dainų Prk. O jo širdis tuo daugiaus ant jūsų metasi, jog atmena paklusnystę jūsų visų Bt2PvK7,15.
ǁ refl. kibti, lįsti prie ko: Mergos mẽtas ant vaikių J. In ją mẽtės vokietys Ktk. Ta boba mẽtės pri ano (berno) Krš.
31. refl. telktis, burtis, spiestis: Tada (motinai atlėkus) bitės ir tikrai pradeda jau mesties į vieną vietą S.Dauk. Žiūrau, jau mẽtasi bitės į slyvukę Gs.
32. refl. Lnkv veistis, rastis: Žirnių sėti negalima priešpilniu – kirminai metas Sk. Ten drėgna yr, tai visokie vabalai metas KlvrŽ. Pelės metasi į drėgnus šiaudus Šts. Kad lynant sėsi, smilga mèsias Trš. Į pusiaudienio pusę stogo kerpės nemetas, tik į šiaurės Šts. Drigniažolė mẽtasi pati, ir niekaip negali jos išnaikinti Grž. Šiaudūs taip nèmetės blusos (tiek blusų nebuvo) Nv.
| Drėgmė metasi [į stiklinius indus] visuomet prieš oro atmainą Blv. Man blūzgai mẽtas į galvą Šts.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą): Kad teip mestumias rožė, visims išsigandusims prisimestų Šts. Pradeda niežai mestis Als. Kad mẽtėsi rankon dieglys! Pn. Visur mẽtas skaudumai, ka pavaikščioju Plng.
ǁ refl. kibti, lipti: Vėžys ar metas žmoguo? Trk.
33. tr. su daiktavardžiais reiškia susidarymą, atsiradimą paviršiuje to, kas žymima daiktavardžiu: Milas pasiūtas rukšlas meta (raukšlėjasi) Šts. Veidas rukšlas meta, jau senstu Šts. Ištisi teip y[ra] anos plaukai, į garbaną nemeta Ms. Kad siena pilvą meta (išsiriečia), sudeda du sienmiečius, ir siena nebriesis Trk. Vanduo atrodo toks ramus, o tik įspjauk – ir žiūrėk, kaip jis lankus meta I.Simon.
| refl.: Kai ji eina, jai gražiai klostai metasi Jnšk. Kad į pryšakį [plaukus] sušukuo[ja], mẽtas garbanos Krš. Rukšlė metas (drabužyje pasidaro raukšlė) MitI75. Raukšlos į kaktą metas, jau senatvia Varn. Raukšlės metas ant burnos Vn. Kupra mẽtas Lkv. Metas į gurgždulius (raitosi, garankštėja) sukriai suverpti siūlai Šts. Augo, augo į aukštį, dabar pradėjo į kuprą mèstis (kūprintis) Trg. Būk išsitiesęs, nemeskias ing kuprą IM1860,60. Vaikas į kuprystę mẽtasi Rm.
ǁ išleisti iš savęs į paviršių, į aplinką: Duok su dalba į pat dugną, kad burbulą mestų (kad burbulas iškiltų), jei nori žuvį išbaidyti Slnt. Geras alus sujudintas putodamas meta karolius (atsiranda daug burbuliukų), galvos neapsuka I. Vanduo verda, kunkulį mesdamas (kunkuliuodamas) rš. Geras dalgis zyza ilgai, mėleną ugnį meta Šts. Kibirkštes mesti I.
34. tr. berti (spuogais, pūslėmis): Sako, labai spuogais mẽta vaikus Gdr. Prieš liepsną nešildo vaikui prausti vandens, nes kenkia – meta vaiką pūslėm (priet.) LTR(Lš).
35. refl. atlėgti, kristi (apie šaltį), nurimti (apie vėją): Jau ir šaltis metasi Pln. Par nedėlią rast mèsas šaltis Prk. Jeigu šaltis nesimès, reikės krosnį taisyt Up. Liovės vėjas, metės oras, tylus oras SD31. Metąsis (nepastovus) kai oras N.
36. refl. S.Dauk dėtis kuo, apsimesti: Ir jis kažin kodėl ėmė kvailiu mestis J.Jabl. Ir jis metasi (stengiasi apsimesti) sergąs J.Jabl. Geru metas, o nagus raito KrvP(Ds).
37. tr. apytikriai nustatyti dydį: Užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis metė [ąžuoliuko] stiebo ilgumą Žem. Iš akių metus, bus čia penki hektarai Yl.
38. intr. sverti: Litras vandens meta beveik 1000 gramų, tuo tarpu litras vandenilio tesveria mažiau kaip 1/10 gramo rš.
39. intr. spėti, manyti: Aš tep ir mečiaũ, kad jis pinigų ieško Lp. Aš metu, kad čia bus koki penki karčiai rugių Lš. Kaip tu meti ant tos kumelės (kaip manai, kiek ji verta)? Drsk.
40. intr. suprasti, orientuotis: Nieko nemetu, mano galva maišos Ad.
41. intr. priekaištauti: Pats (vyras) meta, kad ne ano vaikas esąs, bet kaimynų vaikio Šts.
◊ ãkį (akimi̇̀, akià, akimi̇̀s) mèsti žvilgterėti, pasižiūrėti: Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yr: va, mečiau akį ir jau žinau Pbs. Na, luktelk. Aš mesiu akį, kas ten atsitiko rš. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo Trs. Apsižvalgę Palangoje, galime mesti akį į jos apielinkę A1884,263. Vyriškis rudomis liepsnotomis akimis metė šen ir ten Žem. Kur tik metei akimis, matei žymę rūpestingų rankų V.Piet. Tėvas mẽtė ant sūnaus akià Rdm.
ãkį mèsti (ant ko, į ką) domėtis kuo, reikšti kam simpatiją: Jis ant Onos ãkį mẽta (Ona jam patinka) Ss. Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla V.Myk-Put.
alkū́nę mèsti vingiuotis: Senutė (upė) alkū́nes mẽtė; daba iškasė ir patiesino Šlu.
bė̃dą mèsti (ant ko, kam) kaltinti: Nemesk ant kito bėdos! Kp. Vienas an kito bėdą meta Pbs. Tik kad jo nėra, tai ant jo mes bėdą Plv. Be reikalo ant manę bė̃dą meti̇̀ Sim. Pats padirbo, o dabar kitam bė̃dą mẽta Dbk. Dabar jie visi mẽta bė̃dą man Up.
bùrtus (bùrtas) mèsti naudojantis tam tikrais ženklais gauti į ką teisę, įsipareigoti ką daryti: Ka tep nepasidalinat, tai mèskit bùrtus Gs. Ir metė burtus sargybosp vienas prieš kitą Ch11Krn25,8. Burtas metu, per burteles ką daliju SD135. Iždalijo sau rūbus manus ir ant jupos manos metė burtas DP172.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk i mésk į ãkį Štk.
į aki̇̀s mèsti priekaištauti: Jisai jų neviernumą jiems nei į akis nemeta prš.
į aki̇̀s mèstis išsiskirti savo išvaizda, patraukti dėmesį: Jo apsirengimas visiem mẽtasi į aki̇̀s Jnš. Gražus namas iš pirmo žvilgsnio metėsi į akis rš.
į kãklą (į gérklę) mèsti gerti svaiginamuosius gėrimus: Turgaus dieną žmonys meta į kaklą Sd. Į gérklę nèmetė – į žemę [pinigus] krušo Vn.
į plùtą mèsti mušti: Meta į plutą [pačiai] prisigėręs Grd.
į savè mèsti valgyti, gerti: Tu gerai meti į save Šts.
iš galvõs mèsti (rūpesčius, bėdas) užmiršti, atsikratyti ko: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tais bėdas Gs.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) meti̇̀ kiek užmatyti, labai didelis: Vakzalas – kap akià meti̇̀ Lp.
kai̇̃p už ausiẽs mèsti greit išgerti: Jam tik duok – meta kaip už ausies Kp. ×
kabolùs mèsti Aln, Žl burti.
kal̃tę (kaltýbę) mèsti (ant ko) kaltinti: Tyčiomis maluo[ja], mesdamas ant kitų kaltybę P. Baltrus vis kaltę metė ant jos MPs.
káulus (kauleliùs) mèsti NdŽ žaisti, lošti kauleliais.
kortàs (kartàs, kõrtomis) mèsti burti: O kai aš, o kai aš jaunutė buvau, cigonas melagis korteles metė (d.) Nč. Ir kortom mečiau – vis tą patį Sdk. Kartàs mẽtė Škn. Meskiamos kartas Šts.
kū́ną (lãšinius) mèsti liesėti: Karas, ir kūno nemeta Ėr. Jis rūkymu lãšinius nuo pilvo mẽta Skr.
kuñkulį mèsti Vvr virti.
mãtą mèsti
1. R67 kelti vestuves pagal lietuviškus papročius (?).
2. CI26 matuoti, seikėti.

mèsti ir áusti (atáusti) išsigalvoti, meluoti: Pats audžia, pats meta B. Ir audžia, ir meta ST521. Čia meta, čia atauda VP10.
mė́šlą (mė́šlus) mèsti euf. tuštintis: Arklys nedirbdamas meta mėšlus kas 5–6 val. rš. Kietą mėšlą meta karvė Ul. Miške gimęs, miške augęs, ant lauko išėjęs, mėšlą riekėm meta (arklas) Lg.
per bálkį (per bažnýčią) mèsti psn. skelbti bažnyčioje būsimas vedybas, užsakyti: Jau sekmadienį juodu mès per bálkį Gs. Metė per bažnyčią virėją su siuvėju Kn.
pi̇̀nkles mèsti; I daryti išdaigas, krėsti juokus.
pri̇̀žadus mèsti; I burti.
skaràs į kùpetą mèsti sukurti šeimą, vesti: Ko veizi, mèsk skaràs į kùpetą! Nesigailėsi, graži merga Sd.
sprándą mèsti liesėti: Ir mūsų ponas jau meta sprandą An.
spri̇̀ndį mèsti tiesti pirštus ką matuojant: Mèsk spri̇̀ndį, tai žinosi, kokio ilgumo naginių tau reik Jnšk. Jis kaip vyras meta sprindį – didelė koja, didelių naginių reiks Jnšk.
sū́kumą mèsti daryti lankstą: Kel[ia]s sūkumą meta Vgr.
už akių̃ mèsti tiesiai sakyti: Paikas aštriai už akių meta (į akis kalba) CII803.
už akių̃ (už aki̇̀s) mèsti priekaištauti: Man daugis už akių meta, kad aš pirm to socialdemokratus užstojęs LC1878,40. Prarakas žydams už akis meta, kad kožno šilingo pasigaili brš. Kam ką bardamas už akių̃ mèsti KII332.
vándenį mèsti Šts euf. šlapintis: Ta kumelė kosa, perda ir vandenį meta Grg.
vi̇̀ngį mèsti sukti į šalį, daryti lanką einant, važiuojant: Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, mesdavo didžiausius vingius rš. Grįždami vestuvininkai važiuoja ne tais keliais, kuriais atvyko. Metę didelį vingį, jie klaidina apylinkės gyventojus I.Simon. Vingį metęs per mišką, aš vėl už akių! Kl. Pasižyčiojo piningų, dabar vingį meta pro šalį, nenora susitikti Vkš.
| Ūmai miškas pasibaigė, kelias metė vingį, ir balta jo dulkių juosta įsirėmė į žalią kalvos gūbrį rš.
žãgrę mèsti verstis kūlversčiais: Žagrę mesdavo dėl to, kad paskiau visą vasarą neskaudėtų galvos rš.
žaibùs mèsti Skd, Žml; MŽ459 žaibuoti: Žaibus kas kartą tankiau metė, griaustinė tankiau griovė Žem. Tiek meta žáibus, ka visi pašaliai tviska Vvr. Žiebus meta – būs perkūnija Lkv. Kai žaibùs mẽta, tai baisu stovėt po dideliu medžiu – gali trenkti Jnšk.
žõdį mèsti šiurkščiai, priekaištingai, užgauliai ką pasakyti: Tai gal Endrė jam kokį žodį metė? – Ką jis ten mes J.Paukš. Piktais žodžiais metęs buvo ant Dovydo už neišpildymą duoto žodžio I. Vienas žodį, kitas žodį meta – kūmoms nė išsižioti, nė pasiteisinti Žem. Žodį po žodžio meta – akės plinka Krš.
žvil̃gsnį mèsti pasižiūrėti: Žvilgsnį mesk ir į mane Šd. Mesti žvilgsnį į ateitį Sr.
antmèsti, añtmeta, añtmetė (ž.)
1. tr. užmesti, užsviesti: Kepurę švilpt ir antmetė ant stogo Grg. Antmesk man tą šakę ant vežimo Slnt. Añtmetė šarką ant kėdės Krtn.
| Koks čia lytus, tik truputį rasą antmetė (palašnojo) Šv.
2. tr. užkloti, užtiesti: Antmèsk ką an kojų – šala Jdr. Ančmèsk ką – šalt gulėti Pvn.
3. refl. tr. užsidėti, užsikelti (ant pečių): Puspūrę grūdų antsi̇̀metė an pečių Šv.
4. refl. tr., intr. užsivilkti: Jinai, niekam nieko nesakiusi, nusimetė prinešinius drabužius, antsimetė geresnius ir išbėgo I.Simon.
| prk.: Antsimetę (prisidengę) ličyna vieros, norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti S.Dauk.
5. tr. dar kiek pridėti, uždėti: Vieną silkę antmeta ant būrio Šts.
6. refl. užšokti, užsikabinti: Vaikas antsi̇̀metė tėvuo ant pečių Krtn.
7. tr. priversti priimti: Norėjo jiems savo tikėjimą antmesti S.Dauk. Šie ne sykį priešinosi antmestiems bažnyčios teismams A.Janul. Iš oro niekas neantmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių Vaižg.
8. tr. sukelti, užleisti (ligos antkrytį, ligą): Kiekvienas mokąs žavėti būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs atimti javams brandą, žmogui, nors kaip atsčiai gyvenančiam, antmesti ligą M.Valanč.
9. refl. atsirasti, iškilti (apie spuogus ir pan.): Antsi̇̀metė jamui ant burnos spuogai J. Čia toks pumpurelis ant sprando antsi̇̀metė Rnv. Tas skaudulys ne vieto[je] ansimetė Skd.
10. refl. imtis ko, pasišauti ką daryti: Buvo antsimetę žmonis reviduoti, bet patys pakliuvo Šts.
11. intr. užduoti, užpliekti: Kad antmèsiu, netiks! Šts.
◊ ãkį antmèsti pažvelgti: Akį antmečiau ir pažinau savąjį rūbą Šts. Ana añtmeta ãkį i moka End. Nieko nei klausinėjo [gydytojas], nei čiupinėjo, tik añtmetė ãkį ir sako: „Žinau tavo ligą“ Skd. Dabar verki, o svietas ant tavo ašarų nė akies neančmeta Jzm.
bė̃dą (karãbą) antmèsti (ant ko, kam) nekaltai apkaltinti: Añtmetė bė̃dą kitam Krtn. Led prisitikau, añtmetė ant manęs karãbą J.
kuñkulį antmèsti užvirti, sukunkuliuoti: Bereik kunkulį antmesti, ir atvirs kruopai Šts.
prãstą ãkį antmèsti priet. apžavėti: Prãstą ãkį añtmetė, ir susirgo karvė Šts.
apmèsti, àpmeta, àpmetė
1. tr. metant apdėti, apkrauti iš viršaus: Vaikiai su mergoms bevaliūkaudami àpmetė daržingalė[je] su šienu šlajikes Šv. Apmetė duobę šakom Gs. Buvau su žemėms àpmestas (apverstas) Grg.
| prk.: Dvariškiai beveizdint apmetė ją darbais Žem.
2. tr. apsodinti (mėtant po vieną bulvę): Apmesim ir vienos Lp. Nuej[o] pažiūrėt, ar apmetė Lp.
3. refl. tr., intr. apsivilkti, apsigobti: Apsimesk geresniais drabužiais – tuoj talka pareis pavakarių Lkš. Apsimetė kokia drapanele – tai visas jos apsvilkalas Tvr. Apsi̇̀mečiau skranda ir išėjau lauk pažiūrėti, kas ten atsitiko Žvr. Apsimèsk su skara greitai J. Skepetą aplink pečius apsidėti, apsimèsti KII255.
4. refl. apsitraukti, aptekti iš paviršiaus: Kopūstai apsimeta pelėjais ir pradeda pūti IM1847,31. Kad apsimeta burna niežais, reik dėti plėnis į pastijolką ir tepti Šts.
5. tr. išvynioti ant mestuvų (ar ant sienos) audeklo metmenis: Apmèsk audimą ant mestuvų J. Aš apmesiu audeklą ir be lankčio an sienos! BsPII254. Ikpiet penkias sienas drobės àpmečiau Alv. Pailso ranka bemetant audimą Grk. Ar jau ir kitą audeklą api̇̀metėt? Trgn. Šiandien divonus apmečiau, apriečiau ir užaudžiau Srj. Aš nū apmečiau keturnytį Lz. Apmečiau kelis lankus metmenų Krok. Ant kiek posmų àpmetei? Smn. Ir apmečiau ploną sieną, ir suaudžiau ploną drobę KrvD153.
^ Gera audėja ir ant kuolo apmeta KrvP(Mrc, Erž, Ds). Ant kuolų apmetė, tvorelėj išaudė LTR.
| refl. tr.: Gražus tas [kaklaraiščio] raštas, tik aš nemoku teip apsimèst Jnšk. Apsi̇̀mečiau tiek daug ir ataudų pritrūkau Trg. Ji apsimetė keturnyčius Auk. Kai inkelsiu mestuvus, galėsi drobę apsimesti Sdk.
ǁ užnerti pirmąsias mezginio akis: Duokiat, aš apmèsu antrą pančeką KlvrŽ.
ǁ Prk pradėti nerti tinklą.
6. tr. prk. parengti, sudaryti bendrais bruožais: Ištremtyje Leninas apgalvojo ir apmetė revoliucinės proletariato partijos įkūrimo planą (sov.) rš. Sunkiausia man buvo apmesti šią įžangą, kurią čia skaitei rš.
| refl. tr.: Apsimečiau satyrinio pobūdžio komediją rš.
7. tr. BŽ303 apsiūti, apmėtyti pakraštį: Reik siūles apmèsti, o pradės rykšti Vvr.
8. tr. aptraukti, suveržti (lanku, viela): Visus kubilus apmetė naujais lankais Krkl. Viedras iš eglinių šulų padirbtas ir lazdos lankais apmestas Plt. Su drata apmesti klumpiai ir pamaliavoti Rt.
| refl. tr.: Parskilo mano klumpis, i apsi̇̀mečiau su drote Kl.
9. tr. Ml prilieti, privirinti plieno (prie norago, kirvio ašmenų): Kausto jis ratus, apmeta noragus, virina drapakų spyruokles J.Balt.
10. tr. apytikriai pamatuoti: Apmečiau tik žingsniais, ir išejo penkiasdešimt metrų ploto Plng.
11. tr. CII559 padaryti, kad aptektų, būtų apipultas, apniktas: Teipajeg tuojaus jį tais piktais niežais … apmetė BPI190. Aną apmeta utimis, kuriomis tas žmogus niekados nebgalia nusikratyti FrnS176(Kv).
ǁ apnikti, visą apiberti: Skauduliai apmèsdavo žmonis Pj.
12. refl. apsikrėsti, susirgti: Liga apsimetu B, R, N.
13. refl. dėtis kuo, rodytis ne tokiam, koks esi, vaizduoti save kitokį norint suklaidinti, apgauti: Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau A.Vien. Jis apsimetė nėko neišmanąs Tt. Apsimečiau nėko negirdįs ir nėko nematąs Brs. Jis tik apsimeta nekaltas esąs Ssk. Vincas, apsimetęs abejingas, mostelėjo galva į daržinę V.Myk-Put. Brolis, pamatęs lokį, apsimetė negyvas J.Jabl. Kartais apsimesdavo nepykstanti, bet tai būdavo tik klasta Blv. Ans apsimetė nežinančiu Klm. Karalaitis buvo apsmẽtęs paprastu kareiviu (ps.) Ds. Ji pati atsigulė į Alenėlės lovą ir apsimetė liga (dėjosi serganti) BsMtII159. Apsimetęs vilko liga, ant lovos gulėjo (d.) Kp. Apsi̇̀mečiau miegu i knarku Krš. Tinginiu apsimèsti Krš. Vyras tyčiomis snauduliu apsimetė (dėjosi snaudžiąs) LTR. Nemoku apsimesti ir meluoti rš. Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimẽtę, o paskui geria Žml. Ne tiek girtas, kiek apsimeta Vj. Jis apsimeta, ka negirdžia Pš. Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tad jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta J.Balč.
14. refl. apsigauti, apsirikti: Biškį apsi̇̀mečiau: iš septynių kiaušinių tik vienas viščiukas Lk.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) apmèsti apžvelgti: Daktaras apmetė akimis ranką Dr. Kaziukas apmetė visus išdidžiu žvilgsniu J.Avyž. Tai jų rugių daug, net akim̃ neseka apmèst Lš. Aš pakilęs apmečiau akia apygardę, kur dingt V.Piet.
[liežuviù] apmèsti ir atáusti mokėti prišnekėti, pagražinti, pameluoti: Bepigu su tokiu liežuviu: bematant apmeta ir atauda Šv. Ans moka ir apmesti, ir atausti KlvrŽ. Pati api̇̀meta, pati atáudžia Krs. Geras jo (piršlio) liežuvėlis apmetė ir ataudė Žem.
atmèsti, àtmeta, àtmetė
1. tr. R mesti artyn, šen; atsviesti iki tam tikros vietos: Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų J.Balč. Gal tu man šukas atmesi̇̀? Pc. Atmèsk šen akmenaitį K. Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu! BsMtII8.
| refl. tr.: Atsimèsk rugių – reikės kulti Mrj.
2. tr. nusviesti tolyn, į šalį: Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją ir atmesk nuog savęs DP516. Ir bus, kaip ir tu ponu būsi, ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40.
| prk.: Nuog jo atmes (nuims) prakeikimą, žmogaus vaikamus priegimtą Mž386.
ǁ staigiu judesiu atitraukti atgal, atstumti į šalį: Taip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man pavergtą žmoniją J.Bil. Audeklas, vėjo atmestas, atidengė atvirą įėjimą rš. Atmèsk (atidaryk, atkelk) vartus – parvažiuoja su rugiais Rdm. Par durų skylę peilį užkišau i àtmečiau (atkabinau) tą kabliuką Šmk.
| prk.: Àtmeta mane valgymo (nesinori valgyti) Arm.
3. tr. K atidėti į šalį, atskirti kaip netinkamą, nereikalingą: Atmeskime apipuvusias bulves, kad nepradėtų kitos pūti rš. Mažutes bulbas atàmetu (rinkdama dedu skyrium) Aps. Akmuo, kurį atmetė budaunykai, tas stojos galva sąsparos (kampinis akmuo) BtMr12,10. [Kitos dainos] arba suvisu atmestos buvo, arba šiame tiktai dainų surinkime nėra talpintos S.Stan.
| Žmogų atmetus (išskyrus), pingvinas nedaug teturi neprietelių Blv.
| refl.: Rugiai grūdas į grūdą. Paprastai priemaišų nuo pūdo kilogramas atsimeta. Iš šitų nė saujos neatsimes J.Avyž. Menka nauda iš tų bruknių – perpus atsi̇̀meta Vb.
4. tr. atkasti, atžerti (žemes nuo ko): Atmèsk rūsį K.
5. tr. atkraginti, užversti (galvą): Kalnai buvo statūs kaip bokštai, į kiekvieno viršūnę reikėjo žiūrėti visai atmetus galvą Šlč. Snaudulys snučas galvą àtmeta kikinkt J. Giedotum galvą atmẽtus, kai išgertum Grv. Galvą atmetęs (išdidus, pasipūtęs) sėdi Rm. Sėdžia daktaras, barzdą atmẽtęs Ėr.
| Eina atmetęs (atsismaukęs) kepurę Grž.
6. tr. ištiesti į šalį, nukreipti atgal (ranką, koją, uodegą): Jis atsigulė, atmetė rankas už galvos ir ėmė į lubas žiūrėti rš. Ponas mat: viską po nosim jam padėk, nė rankos atgal negali atmest Srv. Paršelis vos gyvas, kojas atmetęs begulįs Šts. Žmogus guli, visas keturias atmetęs J. Sėdi kojas atmetęs ir kalbasi kaip prezidentas Plv. [Lapė] užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio, atmetė uodegą ir guli lyg negyva BsPIII310. Nu ką tu veiki? Guli per dienas atmetus pasturgalį, ir tiek Rdm.
^ Prieš pečių klūpo atmetęs lūpą LMD(Sln).
7. tr. Žg palikti, nutraukti, atidėti (darbą): Viską atmetę, tuojau ėmė ruoštis į kelionę LzP. Ravėsiu visus darbus atmetusi Šts. Viską atmetę, turim eiti šiek tiek pataisyti tas duobes ir tiltuką Žem.
| Jau atmesčiau davatkystą, o priimčiau moterystą JD409.
8. tr. nepripažinti esant tinkamą ar reikalingą, nepritarti, nepriimti: Ji tą teoriją atmeta LTII478. Labai bloga, kai susidaro grupelė jaunų rašytojų, kurie giria vienas kitą, atmesdami kritiką, pasakytą iš šalies A.Vencl. Jam tarpais rodėsi, kad tai jo pašluostė, bet greitai atmesdavo tokią mintį rš.
9. tr. nepriimti, nepatenkinti: Atmetė viršininkas muno prašymą Šts. Jo pasiūlymai buvo atmesti rš. Atsakė žmonėms ir jų geidimą atmetė S.Stan.
| Atmes tą darbą (nepripažins tinkamą, atliktą) Lp.
10. tr. atstumti nuo savęs, atsisakyti nuo bendravimo (su kuo): Aš bevelyčiau aukštus kalnus kasti, nekaipo mylėjęs mergelę atmesti JD551. Galvą padėsiu, bet neatmesiu tamstą nuo savo širdelės Grž. Aš esmu sirata, nuog visų atmesta (d.) Nm. O neatmesk manęs nuog veido tavo PK63. Atmeskiat nuog jūsų svetimus dievus BB1Moz35,2. Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykiat ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat Mž9.
| Atmetu nuog tėviškystės (atimu tėviškės paveldėjimo teisę) Sut.
^ Poną Dievą mylia, bet ir velnio neatmeta NžR.
11. tr. atsisakyti, susilaikyti: Vyras taigi stipriausis su rūstybe atmetė užgintą valgį S.Stan. Nenori griekus atmesti brš.
ǁ pašalinti: Neatmeta iš savo širdies neapkantos ir supykimo ant artimo P. Mes turime mokėti atmesti bet kokią baimę rš. Visas tokias pramones jūs turiat atmesti, jei noriat, kad jums bitės vyktų S.Dauk.
ǁ atsispirti, nepasiduoti: Idant mumus pastiprintų pagundymams atmesti, jeigu mumus užtiktų A.Baran.
12. refl. atsiskirti nuo ko, pasitraukti iš kur: Visi susimetė po pusę rublio, aš atsi̇̀mečiau (neprisidėjau) Slm. Daug jų atsimetė nuo tos draugijos Pg. Vis didesnis darbininkų skaičius atsimeta nuo socialdemokratų ir dedasi prie komunistų partijos (sov.) rš. Paukščiukų lizdelio neapdūsuok – paukštelė atsimes Klt. Ir atsimetė pelėda nuo to kiaušinio Al. Nuo Dievo atsimẽtusis BŽ30.
13. refl. atsisakyti nuo to, kas buvo suderėta, žadėta: Ji atsi̇̀metė nuo darbo: mat per pigiai suderėjo Alv. Nupirkt tai nupirko, ale kažin ar neatsimes Srv. Piningus sumokėjus sunku atsimèsti Vvr. Suderėjo karvę ir vėl atsi̇̀metė Ds. Nuomininkas turi teisę atsimesti nuo sutarties rš. Ką? Nori atsimesti duotojo žodžio? B.Sruog. Tave sako buvus jau i suderėjus (susižadėjus), bet atsimetus Plt. Jau ne čėsas atsimèsti, kaip į vinčių reikia vesti JD1084. Kad anis (bernas) atsimèst, tai šitam tektų [nuotaka] Lp.
ǁ refl. atsisakyti nuo ko gauto, turėto, siūlomo ar norimo gauti: Noriu atsimèsti nuo to sklypo Kair. Ana pavasarį atsi̇̀metė daržo Dkšt. Visi pirkėjai nuo jo karvės atsi̇̀metė (atlyžo, atstojo) Ds. Kur tik jį statyk pirmą, tai jis vis atsimeta Lp. Buvo sandėlininkas, bet nuo pavasario atsimetė (atsisakė šių pareigų) Skr. Tai ji (jaunoji) šitaip atsimeta: „Negi eisiu iš vietelės be tikro tėvelio“ LMD(S.Dauk).
14. refl. nuprasti, nugristi: Sunku nuo tabokos atsimesti rš.
15. tr. greit atlikti, nusikratyti (darbu): Nesirūpina, idant galėtų viską padarytie ko geriausiai, ale bile kaip, bile tiktai atmestie Tat. Reikia kokia maldelė atmèst ar litanija (greit, bet kaip sukalbėti) Krok.
^ Steigiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti Žem. Seni meistrai tai netaiko, bile atmestóji (padaro bet kaip) Skr. Bet tik nu rankų atmestoji (kad tik atsikratyta darbu) Lkv.
16. tr. grąžinti, atiduoti: Mano žentas didumą àtmetė skolų, t. y. atidavė J. Atàmetė pinigus Pl.
| Peilis atsirado: turėj[o] kai pavogę – àtmetė (slapta grąžino) Krok.
17. tr. Žg, KlvrŽ, Žm, Pšl, Trš duoti grąžos: Ans munie atmetė mažiau, kaip reikėjo Slnt. Jis mun neàtmetė pusę rublio Gr.
18. tr. padaryti nereikalingą eiti, dirbti: Eisim čia, tiesiog, tai kavalką kelio atmesim Lp. Daba jau tą vingį àtmetė – biskį ištiesino kelią Jrb.
| refl.: Čia daug arčiau, daug kelio atsi̇̀meta Brš. Šiuo keliu važiuojant atsimeta vingis, beliekta kilometras Šts. Su kombainu daug darbo atsi̇̀meta Ėr.
| Jau pustrečios valandos atsimetė nakties (tiek sutrumpėjo naktis) Mlt.
ǁ atskaičiuoti, neįtraukti: Penkiasdešims [metų] atgalion atmest, tai čia visi buvo lietuviai Dv.
19. refl. R, KI511, Užv, Vdk, Pln, Alk, Jrb, Lš sumažėti, atsileisti, atsimėtėti (apie šaltį): Kol atsimes tas šaltis, da tau i nosis ištįs Prk. Biškį atsi̇̀metė šaltis, t. y. atsileido J. Langai nubėgę, matyti, speigas atsimetė Šts. Po apyvartų gali ir oras atsmèst Trgn. Ale sakyk, kad ir neatsi̇̀meta nė kiek: šąla ir šąla Mlt. Jau kiek atsi̇̀metė, nenušalsi nosies Lkm.
20. refl. praeiti (apie ligą): Liga atsimeta R.
21. tr. sumažinti, pašalinti (karštį): Degino, ale išgėriau vaistų, tai tep karštį ir àtmetė Vlk.
ǁ intr. sumažėti, nukristi: Tai vėl atmeta karštis Rmš.
22. refl. pakeisti kryptį, atsisukti (apie vėją): Iš rytų i iš rytų vėjas, neatsi̇̀meta iš vakarų Bsg. Vėjas žiemių. Ką tik buvo pietų atsimetęs Pc. Vėjas pūtė pūtė nuo pietų, dabar atsimetė nuo vakarų Jnšk.
| prk.: Tas žmogus savo dūmoj atsi̇̀metė (staiga ėmė kitaip galvoti) K. Aš atsi̇̀mečiau antraip (ėmiau kalbėti priešingai) ir, prisigerindamas ponuo, ėmiau žeminties Šts.
23. refl. atsigręžti: Atsi̇̀metu, paisau – vilkas Arm. Gudai ėmė jus vyti. Lietuviai, noris keliu suvargusys, vienok veikiai atsimetė an gudų ir kuo narsesniai susirėmė S.Dauk.
ǁ refl. atsitiesti: Valkus dalgis tas tėra geras, kurs palankuotas vėl atsimeta į vietą Ggr.
ǁ refl. atsilošti: Atsimetė su kirviu kirst Ml.
24. refl. pasukti į šalį, padaryti lankstą, kad geriau būtų įvažiuoti ar apsigręžti: Priš į žardieną įvažiuodamas, gerai atsimèsk, ka až štulpo neužkliūtumi Plt. Atsimesk, kad neužkliūtum už vartų Lkž. Atsi̇̀meta kumelė pati, norėdama sukties į kelią, nereik nė sukinėti Šts. Arklys nemokėjo atsimesti ir išvertė vežimą Šts.
25. tr. SD406 atremti (priešą).
26. tr., intr. apimti tai pačiai ligai pakartotinai, atkristi: Kap àtmetė jį liga, tai jau ir nepasveiko Nč. Buvo nedaugį atgijęs, ir vėlei àtmetė Vrnv. Paisyk, kad tau neatmest po itokiai ligai Vrnv.
| refl.: Šiltinė atsimetė, ir šešiuras numirė Ldk. Liga jam vėl atsi̇̀metė Up. Šiandien mokyklon neik, ba da atsimesi Bgs.
27. refl. Kv, Lkv atšipti: Dantys nu rūkštų obulų atsi̇̀metė Tl. Pjautuvo dantys visai atsimetė Jž.
28. tr. atarti vagų galuose nesuartos žemės liekaną: Jonai, atmeskie nuo kelio Rdm. Dabar kap arsi, tai į ežią reikės atmesti Lš.
29. tr. pralenkti, palikti: Àtmetė kur! Lp.
30. tr. atskirti, nepainioti: Mokytas žmogus àtmeta gerą nuo blogo Smn.
◊ lū́pą atmèsti būti nepatenkintam: Àtmet lū́pą – neprašnekinsi Krš. Susiraukęs visumet, lūpą atmetęs Šts.
pastar̃galį (sùbinę) atmèsti Lp apsirgti: Sprogo (gėrė), kol sùbinę àtmetė Užv.
šatràs atmèsti menk. mirti: Badas vėl negerai: gali šatras atmest Vlk.
úodegą atmèsti
1. pastipti: Tas šuniukas kaip tik paragav[o], tep tuo uodegą atmetė Brt. Jautis pimt ir uodegą atmetė Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą Rod.
2. atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą Rdm.

×damèsti, dàmeta, dàmetė (hibr.) tr.
1. numesti iki skirtos vietos: Mesk, a damesi lig to kelmo Als.
2. kiek duoti, primesti: Dvyleka rublių gaunu, vaikai demeta, i stumuos Krš.
įmèsti, į̇̃meta, į̇̃metė
1. tr. SD404 įsviesti: Kad taip nekenti manęs, matuše, buvo mažą neauginti: buvo nunešti, buvo įmesti į gilų ežerelį StnD9. Įmeskime jį duobėna BB1Moz37,20. Bernelį … įmetė ing pečių degantį DP140. A ant balą įmetėm, a jam atidavėm – tai tas pats Upt. Tas arklys jį kaip meste įmetęs į kalną (labai greit užnešęs) S.Dauk.
^ Jei pats nesirūpinsi, niekas per langą neįmès (neduos, neatneš) Ėr. Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmès nestorojusys J. Šį kaip į ugnį įmečiau (labai supyko), kad pasakiau Lnk. Po Užgavėnių šmakšt ir įmetė gužutis Jonienei sūnų (jai gimė sūnus) Žem. Į pilvą ką įmeti (ką suvalgai), tas gerai rš. Kap nuejau in juos, tai tik pirkion bėdą inmečiau (pridariau bėdos, tapau bėdos priežastimi) Rod.
2. tr. įdėti, padėti į vidų: Įmèsk į puodą mėsos šmotelį J. Ar daug jau rugių į̇̃metei (įvežei, sukrovei) į daržingalį? Šv. Tėvas tuos miltus į̇̃metė ir vėl išlėkė, dalgį pasėmęs Kp. Ar paršiukam į̇̃metei šiaudų? Pc. Neužmiršk įmèst laiško [į pašto dėžutę] Rs. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų, šmotelį žemės išarę, grūdą įmesti (pasėti) M.Valanč. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, … nė vieno vaisiaus notneš DP486.
| Ugnį inmesk (padek), tai jau ir bėk iš medžio (miško) Šlčn.
| prk.: Ir rusišką žodį iñmeta (pavartoja, įterpia kalbėdamas lietuviškai) Vdš.
| refl. tr.: Tai kiaušinuką insimeta puodan, tai ko Lp. In ragažę kiaušinį insi̇̀meta Jz. Įsi̇̀metu į burną vieną i sučiulpiu Šmk. Įsimetėm į ratus arkliams pašaro ir išvažiavom rš. Pagriebęs karvę įsimetė į vežimą … ir važiuoja BsPIII65. Įsimetęs (įsisodinęs) Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor.
| Kas kokią kumelkšę turėj[o], insimetė ienosna (pasikinkė) dz.
3. tr. įleisti, nugramzdinti (tinklą, inkarą): Vėl prilyginta yra karalysta dangaus tinklui, įmestamuojam mariosna VlnE186. Pasukau į tą pusę ir netrukus įmečiau inkarą prie krašto J.Balč. Katą įmesti N.
4. refl. Sut, KII349 įšokti; įkristi, įpulti: Simonas Petras … apsijuosė marškiniais (nes buvo nuogas) ir įsimetė į marias NTJn21,7. Visas pulkas kiaulių skradžiai (didžiu tranksmu) įsimetė mariosna ir padvėsė vandenyje BtMt8,32.
| prk.: Kitiemus pagundose duosti pagalbą savo, kurie ne patys josna įsimeta (įpuola, pasiduoda) SPII11.
5. refl. greit įbėgti, įsmukti: Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčiau BsV116.
6. tr. uždaryti (į kalėjimą): Įmetė jį į kalėjimą J.Jabl. Įmetu kalinėn SD230. Jis paleido į kalėjimą įmestąjį brš. Daug čia į tuos mūsų bokštus žmonių į̇̃mesta ir užmiršta Skr.
| Bet nuėjo ir įmetė jį saituosna (surakino), kolei užmokėtų skolą DP359.
7. tr. Šv, Gdž išvynioti ant mestuvų audeklo metmenis: Įmečiau penkioleka sieksnių lininio Brs. Ant mūsų mestuvų daugiausia galima įmèsti tai penkias sienas Pš. Į kiek posmų šitą audimą į̇̃metei? Alk. Reik suskaityt, kiek audimo nori įmèst, kokio pločio Jrb.
ǁ įmaišyti kitokių siūlų metant: Norint išausti languotą staltiesę, į metmenis įmetama spalvotų dryžių rš. Ar man juostos įmèst maišan (ar apmesti kitokios spalvos siūlų, kad maišų audeklas būtų juostuotas), ar iš vieno mest? Lp.
8. refl. apsigyventi, įsikurti: Tas žmogus turėjo miške beržan intrauktą avilį del bičių. Kartą nuėjęs pasižiūrėtų, ar neinsimetė bitelės, rado insimesta BsPII269. Kad da tan avilin įsimestų̃, tai užtekt Slm. Tose drevėse įsimesdavo bitės, kurios sunešdavo daug medaus LTR(Užp). Įsi̇̀metė bitės į pačią [medžio] viršūnę – kap tu jais i susemsi Gs. Pradžio[je] trylektojo amžiaus įsimetė Mozūrų žemė[je] vokyčių zokaninkai M.Valanč. Įsimetus vokyčiams į Žemaičių pajūrius, [lietuviai] į akminį ir [v]andenį vertė tą kraštą, kuriame vokyčiai norėjo įsikurti S.Dauk. Matai, ir vėl duona suvalgyta – jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs BsPII88. Vieno ūkininko jaujoj buvę biesai įsimetę S.Dauk.
9. refl. įsiveisti, atsirasti: Į mūso tapalį širšūnai įsi̇̀metė Slnt. Tą šiaudinį stogą uždenk: pelės, žiurkės įsimeta ir stogą tau su metais sukapoja Nm. Senoji, tebebūdama gyva, kai kada ištraukdavo iš skrynios [drabužius] pažiūrėti, ar neįsimetusios kandys I.Simon. Kirmėlės įsimẽtusios į mėsą Pgg. Nukirto tas pušis – įsi̇̀metė beržai Lnkv. Tuščiosiose vietose įsimeta varpučiai rš.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą ir kt.): Į lūpą įsi̇̀metė vėžys, paskui į kaklą, i užsmaugė Jrb. Kojon rožė insimetė Ds. Įsimetė vieną sykį į pirštą aptakas I.Simon. Man landuonis buvo įsimẽtusi KlvrŽ. Įsi̇̀metė kaltūnas į galvą, nė iššukuot nebegaliu Srv. Skausmas, įsimẽtęs į narį, yra grižas J. Iš rudenes kas kad insi̇̀metė kojon, tai ir nū su lazdom vaikštau Rod. Įsi̇̀metė skaudulys Skd. Į nugarą įsimetė dieglys rš. Pasirodė dėl to ronas įsimetus, kad senis niekumet jų (kojų) neplovė M.Valanč. Nespjaudyk ugnin – insmes veidan votis LTR(Dkk). Pupinelė ant nosies įsi̇̀metė Plng. Raupai odoj visiškai įsimeta Ch3Moz13,12. Jei insi̇̀metė grybas naman ir nieko jam nedarysi, tai po namų Alv. Drėgnoj vietoj greit įsimeta puvinys rš. Į roną karštis įsimẽtęs (žaizda paraudusi, dega nuo karščio) KI383. Žiemospirgis į subinę įsimetė, ir lenda pri pečiaus (juok.) Skdv. Ko čia gąsdini! Rožė į kišenę įsimes (juok.) Slnt.
| prk.: Įsimetė (įsisuko) nelaimė rš. Kas gi tau galvon įsi̇̀metė (įlindo), kad vis šneki ir šneki apie sūnų Ds.
10. refl. įprasti, įjunkti ką daryti: Įsimetė naktim eiti į svetimą sodą Jnš.
11. refl. įsižiūrėti, pamilti: Jis į ją mirtinai įsimẽtęs KII207.
12. intr., tr. Ut, Rdn išgerti, įkaušti: Vestuvininkai buvo jau gerai įmetę ir ėmė dainuoti Tt. Ne naujyna, ka vyras į̇̃metė Pp. Aš jau ben kiek įmetęs Pnd.
ǁ intr. mėgti, turėti įprotį išgerti: Esu įmetąs žmogus, bet ne pijokas Šts.
13. intr. užduoti, užpliekti: Nu, ka būt pasitaikęs, būč įmẽtęs į tą nosę (sumušęs) Ms.
14. refl. pradėti (kalbą): Su juo kad įsimesi̇̀ kalbon – nė galo, nė krašto Mžš.
15. intr. priekaištauti, priminti ką nemalonų: Aš jam visą gyvenimą įmesiu del tos mergos Brž.
◊ į ãkį įmèsti ką nemalonaus tiesiai pasakyti: Neužmiršk agranomei tą į ãkį įmèsti Vgr.
į ãpmaudą įmèsti supykdyti: Jei kuomet prašė vyro kokį niekniekį nupirkti, tad į pikčiausią apmaudą kaip į ugnį įmesdavo Žem. Vaikai tankiai įmeta muni į apmaudą KlvrŽ.
į gálvą įmèsti Grd įsigerti, įkaušti: Senis „į̇̃meta į gálvą“, t. y. įkaušta J.
į gróbo gãlą įmèsti užvalgyti: Į gróbo gãlą į̇̃metei i gana Vn.
į kar̃štį įmèsti Stak karščiuoti: Ėmė sirgti, į karštį, į kleją įmetė – ir mirė Gs.
į ki̇̀tą kal̃bą įsimèsti pradėti kalbėti apie kitką: Kalbėjau, kalbėjau, bet kai priminė pinigus, tai kitõn kalbõn įsi̇̀mečiau Vrn.
į klẽją įmèsti Gs kliedėti, klejoti.
į li̇̀gą (ligàs) įmèsti susargdinti: Maža baimė į ligą neįmès Pln. Negandink žmogų – įmesi į ligas Dr. Jie tą mergelę į ligas įmès. Kur ji dings? Gr.
į li̇̀gą įsimèsti
1. susirgti: Ji insimetė in ligą Klvr. Insi̇̀metė Kasiulė ligelėn, užsimanė marių žolynėlių (d.) Mrc.
2. apsimesti sergančiu: Norėdamas iš tarnystės ištrūkti, į li̇̀gą įsi̇̀metė Plv. Dar tyčia insi̇̀metė ligõj Krok. Jei tik tep ligõn insimestáu, tai tada nereiktų eit Vs.

į mandrỹstą įsimèsti išpuikti: Prie poniškų buvo, tai ir įsi̇̀metė į mandrỹstą Skr.
į ši̇̀rdį įmèsti paskatinti, sukelti: Pergalėjimai įmetė pavydą ing pagonų širdį I. Velnias jau buvo įmetęs ing širdį Judošiaus Simono Iskarijoto, idant jį išduotų GNJn13,2.
į var̃gą (vargùs, skur̃dą) įmèsti nuskurdinti, suvarginti: Įmeta į vargą ta šnapšė žmonis Šts. Vyras pačią įmetė į vargus Šts. Vokiečių okupacijos metai jį įmetė į dar didesnį skurdą sp.
išmèsti, i̇̀šmeta, i̇̀šmetė
1. tr. R išsviesti lauk: Kad gandras išmeta vieną arba du savo vaiku iš lizdo, būs blogi metai Klp. Išmesk tą katę per langą Vb. Arklys pašoko ir išmetė iš balno raitelį tartum kamštį iš butelio P.Cvir. Nesėsk, Joneli, ant rauduko: tas beprotis kartais baidosi, gali tave išmesti Žem. Ko tik iš lovų nei̇̀šmetė [trenksmas], kap bombardavo Gs.
| prk.: Jis nenori pardavinėti kiaulių dabar, išmesti pusvelčiui I.Simon.
^ Bagotam ir velnias vaiką pasupa, o biednam ir iš lopšio išmeta Mrc.
išmestinai̇̃ adv. labai pigiai, pusvelčiui: Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinai pardavinėja rš.
| refl. tr., intr.: Ar neišsi̇̀metė vienas kito iš ratų? Pc. Arklys išsimetė iš ienų (išsikinkė) Ldk.
2. tr. neišlaikyti, leisti iškristi: Velnias jį (akmenį) kažkur nešęs, tik per Šventąją pernešt nepajėgęs – ėmęs ir išmetęs Mš. Dingt ir i̇̀šmetė raktus J. Neimk daug [indų], žiūrėk, ka neišmèstum [benešdama] Gs.
3. refl. SD277, R, KII315, Skd, Klp, Lnkv, Aps, Svn, Jrb ne laiku atsivesti negyvą jauniklį: Kumelė išsi̇̀metė, kiaulė išsibarstė, žmona parsileido J. Kumelė, karvė, ožka, avis išsimetė, kiaulė išsibarstė B. Nesiseka mums su gyvuliais: pernai karvė išsimetė, šiemet kumelė Nmn.
4. tr. pašalinti (nereikalingą, netinkamą): Jau aš stovus iš pirkios išmečiau Rod. Arielka iš namų išmesta paliko Sz. Broli, duok išmesiu krislą ižg akies tavos DP283. Išmetė kaip žąsino uodegą iš kopūstų Škn.
^ Iš dainos žodžio neišmèsi Kt. Marių vanduo neišneštie, giesmės žodis neišmèstie Tvr. Išmesiu iš akių sarmatą (nugalėsiu sarmatą) ir nueisiu, nor neprašo Vlk.
| refl. tr.: Pabaigsiu audimus, išsimesiu stakles, ir bus ramu Kt. Marti išsi̇̀metė naudas, t. y. iš vienos butos į kitą [išvežė], kad neatimtum rubauninkai J.
5. tr. priversti išeiti, išvaryti: O jeigu išmès mane ant tokio sniego, kur pasidėsiu? Upt. Par du rozu išmečiau karvę iš pievos Ktk. Grapas neišmetė mūso tėvalių, tėvaliai su geru išejo Plng. Ažpykęs paėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn BsPII196.
| Kad išmetė velnią, prakalbėjo nebylys brš.
6. tr. atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ponas noria išmèsti gaspadorių J. Reiks išmest tas storasta, niekam netikęs Ds. Sako, jau mūsų viršaitį išmetė Up. Daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti J.Bil. Iš urėdo išmesti B. Išmesti iš vyresnybės (pažeminti), nukelti nuog ko vyresnybę I.
| refl.: Tėvas buvo šaltyšius, tai išsimetė (atsisakė nuo tų pareigų) Lp. Tuščia jo, išsimèsk (mesk šaltyšiavęs) Lp.
ǁ išbraukti, pašalinti iš draugijos: Išmetu, išvarau iš draugystės R52. Išmetu iš surinkimo B. Revoliucija mobilizuoja savo jėgas, išmesdama iš savo tarpo susitaikėlius iš menševikų ir eserų (sov.) rš.
| refl.: Kas jūsų nenori tokios bičiuolystės ir iš jos išsimeta? Vaižg.
7. tr. Škn išsviesti aukštyn, į viršų: Velnias paėmė akmenėlį ir išmetė teip labai aukštai, kad led už trijų adynų akmenėlis nukrito BM166. Mane tik švyst ir išmetė iš gilumos aukštyn į orą Mš. Grunto vanduo … išmetamas kartais aukščiau žemės paviršiaus EncIX713. Ka yr pašalas, šaltis išmeta (iškelia) šaknis Krtn. Puokes liuobam išmesti (ištraukti) ant meškerės Šts.
^ Išmetė save į palubes (labai išaugo), išstypo į pusantro jonkelio Varn.
ǁ sukrėsti, patempti (ranką) metant: Nemesk bulvės smarkiai – gali ranką išmèsti An. Išmečiau vakar ranką, tai nė pakelt nebegaliu Ds. Neatsargiai sviesdamas žmogus išmeta ranką Lnkv.
8. refl. sviesti tolyn lenktyniaujant: Einam išsimesti – katras toliau numesiav Šts. Einav išsimèsti (mesti nuo kojos lazdą), kam kliūs dvaras (žaidžiant) Ms.
9. tr. nuleisti (inkarą): Voi, kad išmesi aukso inkarelį, lipk mastų viršūnelėj KlpD10. Prasidėjo ruduo, užėjo šalčiai, jūroje atsirado ledo kalnų, ir laivai turėjo išmesti inkarus rš.
10. tr. Rod, Lp, Pc, Jnš. Kž iškrauti (prikrautą vežimą): Išmèsk dobilų vežimą Kt. Eikit, vyručiai, išmesti tą vežimą rugių, o paskui nuvažiuokit padraikų parvežt Šn. Ìšmetėv vežimą su Stasiu KlvrŽ. Išmèskit šieną iš vežimo Gs.
| refl. tr.: Aš savo vežimą šakų išsimečiau, o tavo pasiliko Jrb.
ǁ iškasti, iškabinti: Nuėjo ton vieton … ir pradėjo kast. Išmetę keletą lopetų, užkasė supuvusį šunį BsPII201.
11. tr. su jėga išstumti, išnešti į paviršių, kraštą: Išmesto žvejininko nelaido tujau, lauk, bene atsiskelbs giminės Plng. Ima turtus arba išmestus iž marių tavorus srš. Laivą ledai išmetė ant kranto rš.
| Beatradom, ka ledą išmetė (išnešė) Lkž.
12. tr. išskirti iš savęs į aplinką: Sviestas sukamas pasukų dar neišmetė, dar reik sukti Ggr. Fotosfera be paliovos išmeta spinduliais didelius energijos kiekius P.Slavėn.
13. tr. Prk staigiu judesiu ištiesti į šalį, iškelti aukštyn (rankas, kojas): Šalimais ant sniego, plačiai rankas išmetęs, guli kalėjimo sargybinis J.Dov. Jie ėjo sportiška žingine, aukštai išmesdami dešiniąją ranką rš. Ponas išmetė į viršų rankas tarytum pagalius rš. Alyzas jau sėdėjo ant trobos slenksčio, plačiai išmetęs susiklaipiusias kojas J.Balt.
| Ir taip šuo baigė savo dienas, pririštas prie plačiai šakas išmetusio beržo rš.
14. tr. Krš išlenkti, išriesti (nugarą, kuprą, krūtinę): Lapės bėga, kuprą išmetusios, nu medžiotojų Šts. Katinas, kuprą išmetęs, gluosniuojas pri kojų Skd. Arklys ėjo, nugarkaulį išmetęs, šnerves išpūtęs, sunkiai alsuodamas rš. Jo papratimas – stovėti krūtinę išmetus rš. Šitas langas biškį kuprą išmẽtęs (kreivas) Rs. Pjūklas išmeta muldą (kuprą) (išsilenkia) Šts.
| refl.: Dumšliais išsi̇̀metė audeklas (išėjo nelygus, dumšlėtas) J.
15. refl. išsikišti į priekį: Šitas medis iš miško išsimetęs, reikia nupjaut Ml.
16. tr. netekti (dantų, plunksnų, plaukų, ppr. dygstant, augant naujiems): Kiek metų tas arklys? – Ar nematai, kad dar dantų neišmẽtęs tebėra! Šv. Jau visus dantis išmečiau Lp. Plunksnas išmesti (išsišerti) LL293. Išmès mano jautužėliai savo palšus plaukelius JD1000. Pavasarį vėžiai kailį neišmetę, murzoti Krn. Skolą atiduosiu, kad medžiai išmes lapus (kai nukris lapai) Plng.
17. tr. Svn išvynioti (audeklo metmenis ant mestuvų): Jau išmečiau siūlus an mestuvų Klt. Siūlų kai turi, tai daugiau, ilgiau ir plačiau išmesi Pb.
18. tr. išleisti, prapirkti (pinigus): Tiek pinigo išmest! Klvr. Tus du šimtus i̇̀šmečiau kaip į pelkę, be jokio reikalo Trg. Jis saldainiams išmetęs paskutinius rublius rš.
19. tr. Kal, Jnš, Trgn duoti kam ko (ppr. pinigų) dovanai̇̃ iš dosnumo ar atsilyginant: Nuėjo Katinas į dvarą, kad grapas nors kiek ant pačios grabo išmestų P.Cvir. Ìšmečiau penkis rublius už sviestą Ėr. Tau gal da sūnus parvažiuodamas po kiek i̇̀šmeta Ds. Išmesk magaryčių, tai nuvešiu Šts. Gal kada kokį pūdą išmès Vlk.
| refl.: Nu jo gali netykoti – neišsimès Ll. Bepigu su tokiu ponu: biškį pavežei, tujau i išsi̇̀meta Vdk. Ezavas buvo lengvios širdies ir išsimetąs (dosnus) I. Jam gali padus nuplauti, i tai nieko negausi: jis neišsimetą̃s (šykštus) Vdk.
20. tr. nuleisti (kainą): Brangiai nori – reikia išmèsti porą desėtkų Jnš.
21. tr. Rm duoti grąžos: Neturėsiu rublio išmèsti Pmp. Iš penkinės išmetė tris rublius Dkk.
22. tr. neįtraukti į bendrą skaičių, atmesti: Maišams svėrė[ja]s išmetė po du kilu nu maišo Šts. Ant kiaulės išmeta (atmeta nuo gyvo svorio) pusantro pūdo Gl. Kiemas i̇̀šmestas (neįskaitytas į sodybos plotą) Klvr.
| refl.: Iš dalyklo išsimeta ta suma rš.
23. tr. padalyti, išskirstyti: An penkių dalių išmèskite Lp.
24. tr. aprėpti, apimti matu, išmatuoti: Nu ir šamą sugovė – sieksniu neišmesi̇̀ Drsk. Kap sprindžiu išmest – tokis dydžio Rod. Trimi sieksniais tai gal ir išmestái Lp. Ne ką išmesi į sprindį – tokie ilgi buvo senųjų kiaulių šeriai Šts. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šioje pasaulėje buvusius, kurių vienos garankšties sprindžiu negal išmesti S.Dauk. Penki sieksniai buvo lenciūgo, kap i̇̀šmeti Lp.
25. tr. siekti (tam tikrą dydį): Ištiesti sparnai išmesdavo 4 sieksnius rš. Sprindžio nei̇̀šmeta (apie trumpą dainą) Brš.
26. tr. užleisti didesnę dalį, pailginti: In geresnės kumelės išmèsk nedaugį žagrės (paleisk ilgesnį branktelio galą), ba itai (menkesnei kumelei) sunku Arm.
27. intr. Ds išburti kortomis: Až pinigus ir aš galiu išmèst Trgn.
28. intr. kliūti, tekti pagal burtų parodymą: Kasmet anas (slibinas) reikalaująs vieno žmogaus an prarijimo, ir dėl to meta tokiuos pagaliukus. Šiemet išmetė an karaliūčios BsPII303.
29. tr., intr. išgerti, išlenkti (ppr. svaiginamųjų gėrimų): Alfonsiuk, nepasididžiuok su mumis prastais išmesti po burnelę A.Vien. Eitumi burną išmèsti Krtn. Ìšmečiau pusbonkę – kaip niekur nieko, nė just nejuntu Srv. Išmesk kokią čėrką Al. Jis daug degtinės yr išmetęs par savo amželį Dr. Ìšmečiau dvi stiklines arbatos Grk. Ne pijokas, ale išmèst tai ukvatnas Ktk. Rodos, ir tavo žentas po trupučiuką i̇̀šmeta Up. Jau matyt, ka gerokai išmẽtęs Rs.
| refl. tr.: Išsi̇̀metu stiklelį, i drąsiau Gs. Nuėję, rodos, tik po burnelę išsimetėm – štai ir vakaras Grl.
30. refl. eiti imtynių, persiristi: Einav išsimesti, pamatysiav, katras katrą nugalėsiav Sd.
ǁ refl. tr. pargriauti imantis: Jie susiginčijo iš literio, katras katrą išsimès Skr.
31. refl. pasikeisti (ppr. peiliais), iš anksto nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar einam peiliais išsimèsti? Brs.
32. refl. Brt išsiskirti kuo iš kitų: Prie svečiais reikia neišsimèsti iš kumpanijos Žž. Jis nė kiek ne kitoniškas, iš kitų nė kiek neišsi̇̀meta Ėr. Ne tavo yr tas vaikas: išsimẽtęs iš pamilijos Lnkv. Mūsų karvė neišsi̇̀meta, kad senapienė, duoda tiek pat pieno, kaip ir kitos Všk.
33. refl. tr., intr. greitomis apsisiausti, užsimesti: Išsimesk kokiu ryzu ir pastovėk pas skatynas, kad nenueit škadon Vrnv. Kaip išgirdo riksmą, iššoko iš lovos, išsimetė skrebučius ir išsinešė pro duris Rod.
34. tr. išarti: Ką stovi kumelė be darbo, tai išsimestái žuoganėlę Rod. Iš lysų išmesti (pirmąsyk išarti) N.
◊ ant akių̃ išmèsti padaryti priekaištą, išbarti: Bet Abrahomas išmetė ant akių Abimelechui dėl vandenies šulnio, kurį atėmė gvoltu tarnai Abimelecho Ch1Moz21,25.
į gãtvę išmèsti palikti be priežiūros, be pragyvenimo šaltinio: Karas, bado metai išmetė į gatvę šimtus tūkstančių benamių vaikų rš. Į gatvę buvo išmesta daugiau kaip 100 tūkstančių darbininkų rš.
iš bū̃do išsimèsti pasikeisti iš veido, pasidaryti kitokiam: Marytė išsimetus ir iš būdo Lp.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmet iš galvos Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos! V.Krėv. ×
kabolùs išmèsti išburti (kortomis ar iš rankos): Buvo cigonė ir išmetė kabolus Žl.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) išmèsti kiek galima aprėpti žvilgsniu: Pievos tęsias kap akià išmèst Arm. Vasarojus – kap akià išmèst (geras) Arm.
kai̇̃p už ausiẽs (ant ausiẽs) išmèsti labai greit išgerti, išvalgyti: Alaus bitoną išmetė kap ant ausies Gs. Išmeta vakare kruopų puodą kaip už ausies KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausies išmeta Upt. Kai susirinko talka, tai iš karto kisielių kaip už ausies išmetė rš.
kortàs išmèsti (išsimèsti) Jnš iš(si)burti: Čigonė man išmetė kortas, kad būsiu šviesiuos namuos Slm. Kad aš pati moku išsimest kortas! Lp.
lãšinius (mėsàs) išmèsti suliesėti: Paulelius turbūt išmetė lašinius KlvrŽ. Kožnas išmèst mėsas, kad šitokiam varge pabūt Trgn.
per bálkį išmèsti psn. paskelbti užsakus: Ar daug porų klebonelis išmetė par balkį? Skd.
pro duri̇̀s išmèsti išvaryti: Visai nekaltą žmogų išmetė pro duris rš.
raudõnį išmèsti padaryti, kad paraustų: Šnapšė raudonį išmeta (nuo degtinės žmogus parausta) Šts.
žiñgsnį išmèsti žengti, eiti: Aš jau nebišmetu žingsnį Vn.
žõdį išmèsti Skr pasakyti: Vyras užpykęs tą žodį neapdūmodamas išmet Jrk74.
numèsti, nùmeta, nùmetė
1. tr. nusviesti tolyn, žemyn: Numetė akmeną lig balai Mlt. Boliukas vieną draugą stūmė į klaną, kitam kepurę numetė per tvorą Žem. Numesim žiedelį in rūdymelių (d.) Tvr. Numetęs ryšulį prie uosio, pats atsisėdau šalia ir braukiu rankove prakaitą V.Mont. Pliaukšt šaukštą nùmetė ant stalo ir nevalgo Gs. O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nuog angos numestas (nuristas), ir jau jų nėra BsPIV274.
| Parnešė paskenduolį ir numetė kaip pagalį Jnš.
^ Su viena ranka numetęs, nė su dviem nerasi LTR(Jnš). Ką pirma numesi, tą paskuo atrasi (gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Sim. Jį toliau numèsi, nė nusiųsi (apie negreitą žmogų) Klvr.
| refl. tr.: Svečias nusimetė ant suolo krepšį, nusiėmė skrybėlę A.Vencl. Nusimèsk nuo tvarto šieno i pašerk karves Gs.
ǁ Lp paduoti nenoromis, nepagarbiai: Girtas prišlyvino in stalą, tai ir nùmetėm porą kiliškų – nesnorėj[o] bartis Vlk. Valgį man numetė kaip šuniui N. Nùmetė penketą rublių i nuvažia[vo] Dglš.
| prk.: Pavalgydink kaip poną, o jis tau nė dėkui išeidamas nenumeta (nepasako) A.Vencl.
2. tr. Lpl užkliudžius ar pastūmus nuversti: Nùmečiau beimdamas nuo viršaus J. Nuo daržinės stogo vėjas numetė vieną lotą Paį. Storai leido, užkišė kūlėją, numetė diržą – dabar visi gaišta Lnkv.
3. tr. nusivilkti (drabužį): Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprėdė jį gražiom BsPIV242. Kvartūką galėjau numèst, nerodyt viešniom Pnd. O ans, numetęs ploščių savo, kėlės ir atajo Jėzausp Ch1Mr10,50.
| refl. tr. Šlčn: Jis nusimetė apsiaustą ir įėjo į kambarį rš. Eik namo, kelnes nusmesi̇̀ ir išdžiovinsi Pls.
ǁ prk. pašalinti (dangą): Visi upeliai ir upės ledus numetė rš. Kai sniegą numes, tai vė darbų bus: tai ravai kast, tai buduit Švnč.
| refl. tr.: Nusimetė žiemos apklotą baltą T.Tilv.
4. tr. prk. pašalinti, nusikratyti: Ma[no] tėvelis pasako[jo], kap baudžiavą nùmetė Onš. Tegu žemė visa pasiryžta nuo savęs priešo jungą numest S.Nėr. Vargus nuomesk, taip ir ryšius Mž58. Nusiuntęs [Pilotas] jį Herodop, idant tą sūdą nuog savęs numestų DP167. Ir patis ciesorius …, numẽtęs didžiavimą, stovi melsdamas DP540.
| refl. tr.: Nusimesti nuo savęs atsakomybę LmŽ672.
5. tr. Pgr, Lkš, Svn atleisti iš pareigų, pašalinti, nuversti: Pirminykai neprityrę buvo, tai juos nùmetė Brt. Nùmetė carą Lnkv. Kaip šunį numetė nuo tarnystės Srv.
| refl.: Aną seniūną nùmetė, ar jis pats nusi̇̀metė (atsisakė pareigų)? Ėr.
6. tr. parblokšti, pargriauti: Eidamas su kuolabarzdžiu mintynių, kad numečiau vienąkart ant žemės, net išsitiesė! Jž.
7. tr. užmušti: Jautį tenumeta akmenimis bei jo mėsą tenevalgo BB2Moz21,28. Akmenimis numeti tus, kurie nusiųsti yra tavęsp Ch1Mt23,37.
8. tr. labai nusilpninti, atimti jėgas (apie ligą): Nebesiblaškė, nebekliedėjo, bet visa išblyškusi ir numesta gulėjo A.Vien. Vakar perdien vaikas numestas buvo, norėjom ir daktarą vežt Skdt. Nei nieko labai sopa, ale vat visas numestas, ir baigta Sdk.
| Išgėriau vieną, kitą, trečią stiklinę [degtinės] ir nepamačiau, kaip nùmetė Dbk.
9. tr. prapuldyti, nukišti: Ir turėk tas pirštines, nenumesk Pc. Kur nùmetėt tą kepurę, ka negalima rast? Gs.
| refl. Grz, Trgn: Nusi̇̀metė kur šėpos raktas, ir dabar negalima atidaryti Mrj.
10. tr. Jnš, Šts netekti (plaukų, lapų), leisti nukristi, nusišerti: Geras arklys ankstie nùmeta žiemos plauką Vvr. In geros ganiavos kai papuolė, plauką numetė – kaip kita karvė dabar Skdt. Medžiai, kad ateit metas žiemos, … lakštus numeta DP585. Miškai jau buvo lapus numetę rš.
^ Vilkas, kad ir plauką numeta, būdo nepameta LTR.
11. tr. Ėr apkrėsti (mėšlu): Šįmet užtekom mėšlo, visą lauką nùmetėm, ir dar liko Jnšk. Žemė, miežiams paskirta, turi būti gera, išpurėjusi ir mėšlu numesta rš.
12. tr. atidėti, netęsti (pradėto darbo): Linus numetė į šalį, ginė pri laukų Vvr.
ǁ atsisakyti nuo ko įprasto: Nùmetė taboką vyrai (atprato nuo rūkymo, liovėsi rūkę) Jdr.
13. tr. sumažinti: Po penkis metus kalėjimo nùmetė Onš. Nùmeta mokesčius Arm. Ka kas numèstų dešimtį metų, būtų gerai Krš.
ǁ netekti, kiek prarasti (svorio): Normaliai misdamas nepriauga ir nenumeta svorio rš. Per vasarą tris kilogramus numečiau Kn.
ǁ nuleisti (kainą): Derėk, maž kiek numes Sdk. Reik derėtis – derantis visad nùmeta Skr.
14. tr. atmesti, neįskaityti: Kai sverstat vilnas, tai numeskit ir an maišo Užp. Turi numèst gyvo svorio ant žarnų Skr.
15. refl. nueiti niekais, dingti: Vienus metus sirgo, kitus teip nebėjo [į mokyklą] – teip dveji metai ir nusi̇̀metė Dbk. Atsimetus [nuo sutarties], daug nusi̇̀meta (pvz., žūva rankpinigiai) Ds.
16. tr. ne laiku atvesti, gimdyti: Pernai mūsų kumelė numetė kumeliuką Lz. Ištinka nėščią moteriškę, jog vaisių numeta Ch2Moz21,22.
17. refl. smarkiai nupulti žemyn: Vanagas lyg šaute šaudamas nusimetė (nupuolė) ant balandžio KI630.
18. intr. susiorientuoti, suprasti: Aš kitaip nenùmetu, ale aš tep metu, kad Stasei dešimti metai: Bolesiu dvylikti, o jy dvejais jaunesnė Lp.
◊ akių̃ nenumèsti atidžiai, įsispyrus žiūrėti: To mergiotė tai akių̃ nenùmeta nuo Prano Ktk. Nenumesk akių, ba kruopos nubėgs Lš. Akis nenumesk į šalį (neišleisk iš akių) Gršl.
bė̃dą (kaltýbę) numèsti (kam, ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Nepakėlė – žmonai bėdą numes Plng. Ubagai teisinos, kad esą žabali, ir visą kaltybę numetė an pravadariaus BsPII307.
dū́mą numèsti parūkyti: Einam dūmą numest Pkr.
káušą numèsti Skdv išgerti degtinės.
kortàs (kartàs, kartõms, kartosè) numèsti (nusimèsti) iš(si)burti: Prisispyrus prašo, kad jai numestų kortas, ar išloš loterijoje Jnš. Man kortàs nùmetė, kad rėksiu, ir dar akis niežti, tai jau tikrai rėksiu Šk. Buvau numetęs kartose didelius piningus Šts. Nusimesk kartas ir žinosi, kas pavogė tavo ožkelę Dr. Nusimečiau kartoms, kad sena mirsu Ggr.
lãšinius numèsti (nusimèsti) Šv suliesėti: Žiūrėk, kaip ji lãšinius nùmetė: sudžiūvo, subliuško Skr. Padirbtų sunkiau, tai i nusimèstų lãšinius Gs.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nu akių numeta, o nepadirba Gršl.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį): Džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos Žem.
rãką numèsti paskirti, nustatyti laiką: Ir ponas numetė raką bylodams BB2Moz9,5.
vándenį numèsti (nusimèsti) euf. nusišlapinti: Palaukiat, vyrai, numèskiam vándenį Grg. Atsiprašau, aš biškį vandenį numèsuos Pln.
žiñgsnį numèsti bėgti, žengti: Mažas arklys netoli numeta žingsnį (negreit bėga) Rm.
žõdį numèsti Gž užgauliai pasakyti, atkirsti: Gerai, ka jam užvažiavai, ba ir jis kitam dažnai nùmeta žõdį Gs. Toks žabtus senis! Kad tik kiek, ir nùmeta žõdį Gs.
pamèsti, pàmeta, pàmetė
1. tr. SD278, R prapuldyti, pragaišinti: Pamèst pàmečiau, o rast neradau Lp. Radau pamestą kely J.Jabl. Pametė grašį B. Ir pàmetė žirgužėlis plieno padkavėlę JD774. Karvė lenciūgą pàmetė Skr. Kurs žmogus iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir jei vieną pamestų, ar nepaliekt devynių dešimtų ir devynių girioje ir eit pamestospi, ik ją atranda? BPII217.
^ Eina kaip pinigus pamẽtęs (labai nusiminęs) Lnkv. Jam rublis dabar pamestini (nedideli, nebrangūs) pinigai tėra J.Jabl. Už pamestinus pinigus (nebrangiai) nupirks Ilg. Visa tai buvo parduodama kaip paprastai pamestina kaina (labai pigiai) Šlč. Su tokiu žmogum nei radus, nei pametus LTIII459. Geriau su protingu pamest, nei su kvailu rast Lš. Nesidžiauk radęs, nedejuok pametęs J.Jabl. Liepė savo nepamesti, o svetimo nenorėti M.Valanč. Kas ieško pyragų, tai pàmeta ir duoną Krok. Dugnelį pametei (sakoma pagadinusiam orą) Ds. Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) R174.
pamestinai̇̃ labai pigiai, pusvelčiui: Šiandie žąsys turguje buvo visai pamestinai̇̃ Gs. Į rudenį pamestinai̇̃ tų karvių bus [turguje] Gl. Ans pamestinai̇̃ javus parduoda J. Turėjau žuvis pamestinai̇̃ parduot – bijojau, kad nesugestų Plv.
| refl. tr., intr.: Pamesys piningus – įsikišk giliau Šts. Kažkur sagutę pasi̇̀mečiau Skr. Pamečiaus adatą ir nebrandu Lnk.
| Mano peilis čia kažkur viduj pasimetė (dingo) Grz. Sumauk pirštines, kad nepasimestų̃ Lp.
2. tr. R371 nebematyti, išleisti iš akių: Šuva kiškį pametė (pametė jo pėdas vydamasis) Ėr. Pametu kelią, paklystu SD386. Važiuodami pametė kelią ir išvažiavo ing tankų karklyną BM263.
^ Pametęs kelį, keiksi takelį S.Dauk.
3. tr. prarasti, nustoti, netekti: Katram rodu savo pamèst (nė vienas nenori savo prarasti)! Ps. Kodėlei eš jus (sūnus) abudu vieną dieną pamesčiau? BB1Moz27,45. Ką surinkimas per šio nabašninko atstojimą pameta, jo klausytojai žinom geriausiai LC1883,2. Jų karvė atariją pàmetė (nebegromuliuoja) Lš. Jau mūsoji žalė pàmetė gromulį – musintais sirgs Slnt. Pakeikiau, kad karvė pieną pàmetė (nebeduoda pieno) Lp. Pàmečiau balsą, užkimęs Onš. Ant senatvės apetitą pàmetėt Pn. Jis jau negal atsidvėsti, jis žadą pamẽtęs KI137–138. Jis jau sąmonę buvo pamẽtęs KI236. Jis savo akių žiūrėjimą pametė brš. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis Brt. Garbę pamẽtęs – viską pamẽtęs, tai jau paskujęjis Kin. Drąsos nepametęs LL110. Dievabaimumą pameta DP570. Po ligos visai pamečiau atmintį Gs. Saulė ir mėnuo skaistumą pames CII409. Duok į vandenį numirti žiuvei – spalvą pamès, duok į sausą – spalva paliks Klp. Medžiai želmenį jau būtinai pametę J.Jabl. Medis lapus pamẽtęs KII30. Moterišką pavardę pàmetei [ištekėjusi] Rsn. Abudu vaiku savo kalbą (tarmę) pamẽtusiu (užmiršę) Šv.
4. tr. nusikratyti (kokiu jausmu, įpročiu ir pan.), nugalėti (kokį polinkį, jausmą ir pan.): Aš tą rūpestį pàmečiau KII36. Pati pametė savo pyktį, ir anys abu labai gražiai pragyveno savo amžių BsPII269. O patys savo ydą pamesti nenoriam M.Valanč. Pagimesk griekus SE15. Lapė, pamẽtus išgąstį urve, pradėjo klausinėt BM260. Sarmatą pamẽtus, reikia nusivilkti Ėr. Pamẽtę gėdą, į kašes krovė JV750.
| Ligą pamèsti KII36. Jis drugį pàmetė (nebeserga drugiu) KII299.
^ Pono nepavijęs, mužiko (storžieviškumo) nepametęs LTR(Yl).
5. tr. R374 atsisakyti ko: Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas deives apleiskiat Mž9. Pametė Dievą B. Naujo tikėjimo kunegai privers jus pamesti savo kalbą, o lieps mokyties vokiškai ir lenkiškai M.Valanč. Svetimoms šalėms tą paprotį pametus, žemaičiai ilgai dar nemetė M.Valanč. Nepameskite būdo neraugin[tos] duonos BB2Moz12,17. Jau pameta (nustoja vartoję) tokius pavadinimus Smn. Zdramys pametė taboką (neberūko) Pln.
^ Ne žmogus griekus pàmeta, bet griekai žmogų (senam neberūpi tai, nuo ko jaunas negalėjo atsisakyti) Gs. Prie ko priprasi, sunkiai pamesi LTR(Jnš). Ir saldu radus, reik pamèst Gs.
6. tr. SD208 atsiskiriant, išvykstant palikti; nebebūti drauge: Pàmečiau žmoną, pàmečiau vaikus, pàmečiau visą gaspadorystę Lz. Oi tu, mergele, gali suprastie: ilgai mylėjus, sunku pamèstie (d.) Ds. Tad mokytiniai jo, pametę jį, visi pabėgo DP154. Kaip tik kareivis subirbino birbyne, tuoj skerdžius, pametęs galvijus, pradėjo šokti LTR(Alvt). Nemitusi motina pametė ją ir ejo viena namo M.Valanč. Tas gizelis su tuo kriaučium susipyko ir pametė jį Gs. Tokiuos mažus vištelius višta pametė (nustojo vedžioti) Ėr.
| Žmonys, bijodamys nelaimės, pametė butas ir dirvas neartas, o kur pakliūk po miškus slapstės M.Valanč. Ponai pàmetė dvarus, išbėgo Ds. Ne vieną kartą baudžiaus slapta namus pamesti I.
| Liga nepameta (nesibaigia, nepraeina), ir gana Žem. Šįmet ta sloga pames, pames, tai ir vėl Kt. Vakar sekmą hadyną drugys jį pametė BPII475.
^ Dirbkim, kad duona nepamèstų (vis būtų, nesibaigtų) Mrj. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų LMD. Gaila kap busilui bala pamesti KrvP(Drsk). Jau utėles esam pamẽtę (švarūs) Grd.
nepamestinai̇̃ adv.: Eikš, širdait, tave bučiuosu, nepamestinai globosu brš.
| refl.: Jis gyvena pasimetęs (išsiskyręs) su pačia Kp. Ana buvo su vyru pasmẽtus, paskui vėl suejo draugėn Km. Pasi̇̀metė tai pasi̇̀metė, ale kur vaikai dėsis? Ktk. Pagyvenau aš su juo tris metus ir pasi̇̀mečiau Plv.
7. tr. nutraukti, nebetęsti (darbo, pareigų): Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, ką tik darbą pametę, fabrikus palikę J.Bil. Nė pusės darbo neišvaręs, pametė Srv. Dirbęs dirbęs negi pamesi̇̀ Ut. Visus darbus pamẽtusi, reiks dumpleles dumpti JV251. Visa pamẽtęs, šokau atrašytų A.Baran. Reiks, pamẽtus visa kas, važiuot Ds. Pameskitek šitą be reikalo barnį apie vyresnybę DP500. Pametu, paliauju prietelystę R35. Kiti, pametusys kunegystę, gyvena it šiaipjau žmonys M.Valanč. Voveris paseno, Levui įkyrėjo, metas buvo pamesti tarnystę Blv. Būtum pamẽtus aveles (atsisakiusi aveles prižiūrėti), būčia nubraukęs vasaros darbą Ps. Kad visur nei metų neišbuvai, pametei ir pametei (pasitraukei iš darbo, atsisakei nuo tarnybos), kiek žinom Smn.
^ Karui kilus, pamesk valgį, galąsk dalgį TŽV608.
| refl. tr., intr.: Skripkelę rankon, smičilėlį antron, visi darbai pasimetus, reiks kazokas šokti (d.) Knv. Jis pasimetė pats (metė tarnybą) Lnkv.
8. intr. (paprastai su bendratimi ar veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu) liautis, nustoti ką darius: Kai pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Daktarai pametė ją gydę Blv. Oi, pamesk pūtęs, šiaury vėjeli, oi, pamesk baręs, šelmi berneli TDrIV68. Pamèsk, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti JD122. Pamèsk tu niekus tauzyt Ign. Ir pàmetė jam dantį sopėję Lp. Nėra lietaus – pàmetė augt dobilai Mlt. Kad labai kieta, tai pamesk [aręs] Mlt. Ir kuomet jis degtinę pames gerti! Pln. Kad drugys pamestų žmogų krėtęs, reikia balną uždėti ant ligonio (priet.) Snt. Bus du orkestrai: vienas pàmeta – kitas grajija Dkšt. Pamesk (duok ramybę) OG46. Pamesk tu koc, nei su tavo vaiku buvo kas, nei bus Nč.
| refl.: Buvau pradėjęs rūkyti, bet dabar pasi̇̀mečiau Svn. Taip užsidegęs dirbo ir dabar jau pasi̇̀metė Grž. Geria? Dabar, sako, pasimetė Prng.
9. tr. Dv, Dkšt palikti kur (pačiam nueinant): Arklius pamèsme krašte miško Rš. Senus arklius pririša ir pameta, ir nueina namop Lz. Bobos dukterys ją papjovė, apmetė laužu ir pametė tenai Aru26. Prisakė savo tarnams išvežti pusčion girion, kur niekas neužeina, ir pamest MPs. Čia nerasi, kai pamesi̇̀ Str.
| Kap eisi, tai vieną pirkią pamesi̇̀ (praeisi), o kita – jos Dv.
10. tr. padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui: Pamèsk sėklai bulbų Stlm. Šitą pamèsk del veislės Rš. Ar gana bus tau šero, kad tiek gyvuolių pàmetei žiemai? Prng. Kap daug pàmeta bitėm maisto, tep pačia negerai Arm. Brachaunius grašius nupylė, o gerus grašius pàmetė Lz. Šluostykis, šluostykis ir man galiuką [sauso rankšluosčio] pamèsk Str.
| refl. tr.: Pasimečiau dvi aveles žiemai Dkšt. Man duo pusę, o pusę sau pasmèt' Ml. Aš pàsmečiau pieno Dv.
ǁ palikti, neimti, nešaukti: Dar metus pamès mane (nešauks į kariuomenę): motina nesveikatinga, sesutės mažos Str. Buvo pamẽtę (atleidę nuo karo tarnybos) an metų, o paskui vėl sugrinė Str.
11. tr. atiduoti, palikti kam: Atsiminė bočis, kad jam kūmas pàmetė arkliuką Aru47. Anys pàmetė mum daug knygų Dv. Aš jam pamèsiu [pinigų], del jo čia davė Str.
12. tr. palikti vietoje, neleisti išeiti: Nieko nėra namie pamèst – visa šeimyna [vyras su žmona] Dv.
13. tr. palikti kokioje būklėje: Vaikai duris pàmeta (palieka atviras) dažnai, ažtat ir musių yra Švnč. Vartus pàmetei atkilus Dv.
14. refl. Ėr netyčia išsiskirti (ppr. žmonių būryje), nebesusirasti, nebematyti kits kito: Ėjom sykiu, ale nė nepamačiau, kai pasi̇̀metėm Alk. Traukėmės kartu su broliu, bet paskui pasimetėme rš. Pasimetėm abu ir ieškom vienas kito Trgn. Ar pasimetei nuo ko? P.Cvir. Pasimečiau su vaikais Kp.
| prk.: Atsisveikinę su šeimininkais, jie paliko stepėje pasimetusį (atsiskyrusį nuo kitų) kaimelį rš.
15. refl. paklysti: Buvau girio[je] pasimetęs Kltn.
16. refl. suglumti, nebesusiorientuoti: Aš sustojau ir stovėjau išsižiojęs ir pasimetęs: visko mačiau savo gyvenime, bet verkiantį vyrą… J.Balt. Net ir Povilas, už kitus turįs daugiau patyrimo, labiau subrendęs, kažkodėl lemiamu momentu pasimetė, neparodė ryžtingumo, iniciatyvos rš. Išsigandau, pasi̇̀mečiau, visiškai nieko nebenutveriu Užp. Tokioj daugybėj darbų pasimetė, nebežino, ką daryti Mrj.
17. tr. R206 staigiu judesiu padėti kur, numesti: Gervė, įkišusi savo ilgą kaklą į gerklę vilko, ištraukė kaulą ir pàmetė ant žemės PP19. Paleiskie žirgelį ant pūdymėlio, pameskie žiedelį ant rūdymėlio (d.) Lp. Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino M.Valanč. Po troba pàmetėme (po slenksčiu padėjome) vieną plytą Lp. O kaip jau nebebuvo vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15.
^ Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi Rod. Iš jo žmogus tai velnio neštas ir pàmestas (nedoras, prastas) Trgn. Vilko neštas ir pamestas VP50.
| refl. tr.: Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais BsMtII22. Oi tu svotai, tu begėdi, žiūrėk, kap tu sėdi: šalin barzdą pasimetęs, tiekiai mėsą ėdi (d.) Vlk. Kap sunyksta dūkt, pasi̇̀meta (nusivelka, nusimeta) i švernelius Žal.
18. tr. numesti po kuo: Caras Aleksandras važiavo, ir jam bombą po karieta pametė Raud.
ǁ Jnšk įmesti, įdėti: Pamèsk da malkų po pečium Ėr. Nekietai užminkiau [duoną], led po pečium pàmečiau Tj.
19. tr. Skdt, Lš, PnmR paduoti, padėti ties kuo kam naudotis: Pamèsk kiaulėm lapūkų Nč. [Martynaitis] sugraibstė pirštais arkliams pamestus dobilus, sumetė į vežimo galą I.Simon. Pamèsk arkliam glėbelį šieno, beką tep krankso Rdm. Išėmė Savelina iš savo ryšuliuko pyrago ir pametė šuniui Jnš. Kokis galuosa gaspadorius, kad dalios vištai saujelės miežių neturi pamest Rod. Netink vaikamus imti duoną, o aną šunims pamesti BPI284.
^ Nė šuo, nemandagiai kaulą pamestas, uodegos nevizgina Pln.
| refl. tr.: Vakare burokų karvėm pasimeta Ėr.
20. tr. pakloti, patiesti: Pamèsk čia lupatą – daug [v]andenio PnmR. Pamèsk (pakreik) arkliui šiaudų po kojų Jnš.
| prk.: Visa pametei po kojomis jo … ir gyvį lauko, ir paukščius oro DP521.
| refl. tr.: Pasmetęs šienykelį po šonu, ažusnūdau Ml. Pasmeta kokį ryzą an sklepo ir guli Lp.
^ Ka neturi kur, šikną pasimèsk an žemės i atsisėsk (sakoma nerandančiam kur atsisėsti) Žal.
21. tr. padėti netvarkingai, ne vietoje: Pameta kas kame kur kokį daiktą, pasku ir męsk pusę dienos Vvr. Kuris kame ką turėjo, ten ir pametė Žem.
22. tr. leisti iškristi, išmesti: Papyko jis kerštu ir pametė tablyčią iš savo rankos BB2Moz32,19.
23. intr. pajėgti, galėti mesti tolyn: Prieš vėją nelabai tepamesi̇̀ Sb.
24. tr. padėti (kiaušinį): Gūžinėja kap višta, ieškodama, kur kiaušinį pamesti KrvP(Mrc). Gegutė neperi savo vaikų, prie kielės pameta Lnkv.
ǁ padėti ne vietoje (kiaušinį): Jau antra diena margoji pameta kiaušį Slnt. Mūs raiboji jau tris kiaušinius pàmetė Lš.
25. refl. tr. pasikišti (po pažastimi): Veselion eit – tai ne pirtin: vantos, pasmetęs pažastin, nenusneši Prng. Vasarą pasmetei vaiką ir eini rugių pjaut Kb.
26. refl. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Štyvai pasimetęs BzF141.
27. refl. Sut užpulti.
28. refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti (į šalį): Pasimesk po kairios ir anteisi trobelę Šts. Ans pasimetė į šalį, o mes sekioties ėmėm, gaudyti Šts.
29. refl. lįsti, kibti, šlietis: Pasimeta ir ana an kavalierius Ds.
30. refl. užsidegti, pasiryžti ką padaryti: Krūpaudamys, idant Alcibiades, pasimetęs išliuosuoti savo ūkę, neišsikeltum į naujį Viešpatį S.Dauk. Vokyčių meldžionys, krisčioniškos tikybos aitra pasimetę, norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti S.Dauk.
31. refl. dėtis kitokiam, apsimesti: Žmona pàsmetė gera Lp. Durniu pasimetusi, nešė maišą Pn. Pàsmetė liga (apsimetė sergąs) Alv. Spąslus į ranką paėmęs ir medinčiu pasimetęs, nuneša į Persus S.Dauk. Pasimetęs eitąs ligonio lankyti, laimingai parsigavo par rubežių S.Dauk.
32. refl. prisigerinti: Tai kad nor būt gražiai pasmẽtęs tiem palicijantam… Lp.
33. refl. atsigimti į ką: Mano visi vaikai pasi̇̀metė po tėvu Skd.
◊ dvãsią pamẽtus (ką daryti) labai greitai: Dvãsią pamẽtus einu Ps.
gálvą pamèsti suglumti, negalvoti, apkvaišti: Tik niekad nereikia pamesti galvos! J.Paukš. Nieko nebežino, visai pametė galvą Jnš.
káulus pamèsti atsigulti: Ka nuvargus, tai bet kap káulus pàmetu, i gerai Gs.
kójas pamèsti Rdn labai nuvargti: Aš buvau didžiai greita – pàmečiau kójas Dov.
pil̃vą pamèsti apie labai didelį juoką: Bet jau gali pilvus pamesti Dkš.
prõtą pamèsti Grd apkvaišti, suglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino, kas daryti Blv.
žõdį pamèsti trumpai, griežtai pasakyti: Žõdį pamèsu ir eisu Sg.
papamèsti, papàmeta, papàmetė tr. (dial.) palikti: Prastas žemes papàmetė Dv.
parmèsti, par̃meta, par̃metė
1. tr. R, Ps, Brž, Rod pargriauti, parblokšti: Parmetu ką, bloškiu žemėn SD196. Mažas, o didelį par̃meta Gs. Daugiausia tai einam veltynių, ir aš beveik visuomet parmetu jį apačion J.Balt. Jis velnio nestengęs parmest BsMtII65. Po didesnės vėtros arba audros reikia lauką apžiūrėti, nes būna daug parmestų ant žemės pėdų J.Krišč. Vėjas par̃metė rugius [lauke sustatytus] Pls.
| refl. tr. Lp: Juozas, parsimẽtęs aną ant žemės, ėmė smaugti Užv. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros BsMtII188.
2. refl. KII93 parpulti, prikristi prie žemės: Pailsęs jis parsimetė ant žemės Rdž. Jis parsimetė ant žemės ir, ausį pridėjęs, klausės rš. Lapė, už akių užbėgus, parsi̇̀metė šalia kelio išsišiepus, neva negyva Jrk38. Visi parsimetė ant kelių prš. Dabar parsimeta ji vyskupui Nonui prie kojų, apkabina jo kelius LC1887,9.
3. intr. greitai pareiti: Ten viena motriška par̃meta teip staigiai Kl.
pérmesti
1. tr. SD298, B, Ob metant nusviesti per ką, per kieno viršų: Jo didelės rankos tarytum sakė, kad jis gan greit galėtų permesti arklį per stogą J.Dov. Jeigu per bičių avilį permesi zuikio koją arba kiaulės mėšlą, tai bitės išnyksta (priet.) LTR(Žg). O aš jam užduosiu sunkų darbelį: parmest akmenėlį par jūres mareles JV960.
^ Ar neparmes kas it mėšlą par koją VP6.
2. tr. greit perdėti, perkelti iš vienos vietos į kitą: Nešikai stabtelėjo valandėlę kartims ant kito peties permesti rš. Kartais prekės reikia iš vieno vagono permesti į kitą rš.
ǁ greit nukreipti, perkelti į kitą objektą (akis, žvilgsnį): Reik akį pármesti nu lapės ant šautuvo, kiteip prašausi Sd. Nuo Žemės permeskime žvilgsnį į Mėnulį rš.
3. tr. uždėti taip, kad persisvertų per ką: Permetę švarkus per petį, užsidėję dalges, šnekučiavo, kiek padaryta šiandien J.Balt. Senukas šluotas suriša ir parmeta par kartelę Ps. Jis sėdėjo, permetęs per kelį koją rš.
| refl. tr.: Kazys lengvai persimetė per petį obuolių maišiuką rš. Jis nusivelka jaką, persimeta per rankos staibulą I.Simon. Pérsmet[ė] vyžus per petį i nuė[jo] šalčio ieškot (ps.) Ml.
4. tr. nutiesti skersai sujungiant dvi puses: Tas tiltas buvo permestas per gilų upelį J.Balč. Per bedugnes nuo vieno kalnagūbrio ant antro permesti kabantieji tiltai rš.
| refl. tr.: Pérsimesk lieptą per griovį, o paskui tik eik Žvr.
ǁ pertverti: Priemenę pérmetė per vidų, tai vienam šone padarė kamarelę rūbam pakart Švnč.
5. tr. skubiai perkelti, pergabenti: Kariuomenė geležinkeliu buvo permetama į šiaurę rš. Šiuo metu visa darbo jėga permesta miško medžiagai gaminti sp.
6. tr. perversti, apversti: Dar sykį šiandieną pérmesme, ir būs dobilai sausi, galėsma vežti Šv.
7. refl. greit peršokti, persiristi: Vienu galingu šūksniu milžinas kraujalakis (liūtas) persimeta par žiogrį pasiimti sau tinkamą auką Blv. Tik opc ir pérsimetė per turniką Ds.
8. refl. pasukti, pasiduoti kita, priešinga kryptimi: Kiškis bėgo į rugius, staiga pérsimetė į mišką Jnš.
| prk.: Jis paskui persimetė į inžinerijos skyrių ir baigė jį 1914 metais Vaižg.
ǁ pereiti, perbėgti į priešo pusę: Jis pérsimetė priešų pusėn BŽ364. Kas persimetė į kapitalistų lekajų lagerį, iš to nieko gera laukt negalima rš.
9. refl. pereiti į kitą objektą, apimti kitus: Ugnis bematant persimetė į garažus ir grėsė pačiam fabrikui rš. Blakės pérsimetė į kitą kambarį Jnš. Džiaugsmas ir juokas persimeta į priešakinius suolus rš.
10. tr. perimti, apimti visą: Pármetė muni didis karštis, silpnumas Šts.
11. tr. pargriauti: Aš kitą sykį ir vyrišką pármesu, dėsu an žemės Krš.
| refl. tr.: Pársimetė ant slenksčio ir priplakė Lk.
12. refl. Vvr, Rs, Brs, Ds, Alv eiti imtynių, persiristi: Einam pársimesti, matysiam, katras esav stipresnis Mžk. An pievukės minkšta, tai bus gerai eit pérsimest Krok. Eikše, persimesiva sykį! BsV332.
13. refl. pasivaikščioti, pajudėti: Einam pársimesti. Sustingau pri knygų besėdėdamas Plng.
14. tr. pakelti, įveikti ligą: Bene pármes, jug dar toks jaunas Užv. Parnešė liekarstų, dėl to teip greitai i pármetė Slnt. Ar ana pármes ligą (nugalės ligą, pasveiks), ar mirs J.
| Liga aną pármetė (liga persilaužė, pakrypo į gerąją pusę), eina geryn J. Išgys dar, pármes aną liga Šts.
15. tr. paskubomis kiek paduoti (pašaro): Galvijam pérmesiu ir ateisiu Sdk. Iš kur tos karvės duos pieno, jei per dieną parmeta po glėbelį šiaudų, ir viskas Paį.
16. tr. pakartotinai kiek pakurti, perkurti: Dar reikia pérmesti pečius – neiškeps duona Brt.
17. pakeisti (plauką): Pármes plauką beaugdamas Šts.
18. intr. pasikeisti kuo, pasimainyti: Permetėm arkliais Upn. Mes permeskim kailiniais Vrn.
19. refl. tr., intr. skubiai persirengti, persivilkti: Va tuoj pérsimeta kitais rūbais ir važiuoja Al. Palūkėk mažą brydelį, aš noriu drabužius parsimesti Klp.
20. refl. KII349 pasidaryti kreivam, išsilenkti, persisukti, sukrypti: Labai nedžiovink lentų, ba pérsmes Mlt. Kaip gavo drėgnumo lenta, ir pársimetė Vvr. Skiedras reikia iš viršaus prislėgti, kad džiūdamos kuo mažiausiai persimestų rš. Pársimetęs skietas, stalas, durys J. Durys pérsimetė, neužsidaro Jnš. Žalio medžio padirbo [komodą], ir pérsimetė Skp. Mestuvai visiškai pérsmetę ir audeklo negalima apmest Užp. Žiūrėk, kad nebūtų pérsimetę muštuvai Kt. Nelaidyk žirklių, būs ir pársimetusios Šts. Kerpant avis nereikia žirklių peržergt – žirklės persimeta Kp. Parsimetęs dalgis Ggr.
ǁ Rs, Grš persikreipti, susiriesti (apie nesveiką žmogų, gyvulį): Ko vaikščioji tep pérsimetęs, lyg sulaužytas? Gs. Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį B.Sruog. Ta motina jos pársimetė, sulinko Skr. Tai menki jūs paršai, net pérsimetę Rdm.
ǁ perkristi, suliesėti: Tu jau visai pérsimetei, tik skūra Švn. Simas po ligos labai pérsimetęs Mrj. Kiba gert nedavei visądien bėriu[i], kad tokis pérsimetęs Krok.
21. tr. peržvelgti ką parašyta: Norkūnas greitosiomis permetė raštą, ir jo veidu nejučiomis perbėgo šypsnys rš. Permesk antrąkart, ba galėjai apsirikti pirmąkart skaitydama Lš.
22. intr. greitomis užvalgyti, užkąsti: Permeskit šio to ir važiuokit dobilų vežtų: lietaus ateina Vžns.
23. tr. Trgn, Mlt greitomis sukalbėti (poterius): Na, dar reikia permest kokį poterį, paskum gultis Ėr. Permesiu „Tėve mūsų“ ir einu Žmt.
24. intr. sulošti (kortomis): Sėski, permesim kokį sykį kitą, – gundė pašydamas kortas rš.
25. tr. per daug įmesti, įdėti: Pármetė mergė putrą (persūdė), sūra be galo Dr. Druskos neparmesk, kas bevalgys parmestą Dr.
26. tr. kurį laiką mesti apmatus: Audeklą pusę dienos pármečiau Šv.
27. intr. suklysti metant, perkelti apmatų siūlą, padaryti perlanką: Kad sustoji bemesdama, galia greit pármesti. Šiaip galiu mesti – nepármesiu Grg.
28. intr. grasinti, priekaištauti: Be reikalo tu pármetei anam Akm.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) pérmesti greit peržiūrėti, peržvelgti: Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo I.Simon. Pérmetei akimi̇̀s žmogų ir žinai, ko jis vertas Alv. Atsinešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias J.Avyž. Pinigų nei neskaitė, tik akià pérmetė Rod. Kas tau?… – kartą per pusryčius paklausė Antaną tėvas, žiūrėdamas jam į akis, iš pradžių permetęs jį žvilgsniu nuo galvos iki kojų A.Vien.
akimi̇̀s (žvilgsniù, žvil̃gsniais) pérsimesti pažvelgti vienam į kitą, susižvalgyti: Vyrai pérsimetė akim̃ ir viską suprato Jnš. Grovienė persimetė žvilgsniu su Sonia rš. Tėvas su motina žvilgčiojo į sūnų, persimesdavo daug reiškiančiais žvilgsniais ir tarp savęs A.Vien.
al̃kį (bãdą) pérmesti Užv kiek pasisotinti: O kad jau alkį permetė, seniukas vėl pradėjo kalbėti brš.
per bálkį (per bažnýčią) pérmesti psn. paskelbti užsakus: Jau Norvilaitę pérmetė per bálkį Krkl. Tepermes jus kunigėlis per bažnyčią V.Krėv.
per lū́pas pérmesti suvalgyti: Permetei per lūpas kur ką, i gerai Prng.
žõdį pérmesti; žõdžiais (žodžiù, po žõdį) pérsimesti trumpai pasikalbėti: Pármesiav žodẽlį ir parsiskirsiav Šts. Kaip eini darbuosna, tai porą žõdžių pérmeti Slk. Likusį kelio gabaliuką juodu pravažiavo tylėdami, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu rš. Persimetęs keliais žodžiais su čia pat buvusiais eisenos tvarkytojais, Arvydas vėl priėjo prie Poderio A.Vien. Jiedviem pakako persimesti po vieną žodį – ir viskas buvo pasakyta, suprasta V.Myk-Put. Nė nebuvau sustojus, tik iš tolo po žõdį pérsimetėm Lkč. Buvo dar tik pirmosios jų draugystės dienos, ir tai persimesdavo aštresniais žodžiais (pasakydavo vienas kitam aštresnį žodį) J.Avyž. Dėl balandžių auginimo net kaimynai žodžiais persimeta (susibara, susižodžiuoja) Jnš.
pramèsti, pràmeta, pràmetė
1. tr. numesti pro šalį, nepataikyti: Kam teip tolie pasidėjai krežį – daug bulbių prameti pro šalį Als.
| refl.: Iš toli negali pataikyt – pro šalį prasi̇̀meta Gs.
2. tr. praskleisti į šalis, praskirti: Svotas [kvailą] primokė, kad, sako, kai atsisėsi ažustalėn, tai pramèsk palas Dglš.
| refl. tr.: Ėjau prasimesdamas nuo tako žabus rš.
3. refl. pasitraukti į šalį: Kap važia[vo] automobiliu, tai tiktau žmonys prasimet[ė], prasimet[ė] šonan – padarė jam kelią Tvr. Ale ir skrido! Ledva pràsmetėm iš kelio Dv.
4. refl. pasidėti: Pas kaimyną prasimetė [daiktus], kad nepragertų J.
5. tr. padaryti išlaidų, praleisti (pinigus): Visi anys daug pinigų pro šalį prameta Ds. Begrodamas kortom daug pinigų pramečiau Slk. Pràmečiau (pragėriau) par naktį dešimt rublių Šts.
ǁ turėti nuostolio (pinigais): Šiandien pràmečiau pusketvirto rublio (antrąkart turėjau apmokėti sąskaitą) Mrj. Pavasarį duos brangiau už cibulius, o jei dabar parduosi, tai pramèsi Skr. Anys karvę meste prametė (pusvelčiui pardavė) Ds. Pramečiau šnapšę bevarydamas Varn.
6. tr. prarasti, netekti: Pràmečiau pensiją, išejusi iš kolkozo Trš. Sakė tave karčemėlėj vainiką prametus KlvD297.
ǁ praleisti, pražiopsoti: Vieną dieną pramèsi [derlių valant], nūstolį turėsi šimtą (šimteriopai didesnį) Užv.
7. intr. prakišti, apsigauti: Už jo eidama nepramèstų – vyras darbinykas, ne girtuoklis Gs. Ji tai pràmetė su tom ženybom Gs. Dideliai pramečiau, kad tos karvės nepirkau Užv. Prametė pigiai pardavęs Jnš. Pramečiau šituo rozu, n'ale daugiau tai jau nebūsiu toks durnas Skdt.
| refl.: Aš labai prasi̇̀mečiau, kad ėmiau šitą vienasėdį Ds.
ǁ pralaimėti, pralošti: Būčio nukirtęs, o dabar pramečiau [lošdamas kortomis] Šts. Matai, pràmetei (pralaimėjai lažybas) – atiduok pinigus! Kt.
| refl.: Kad tu visiškai nemoki kortom grot, vis prasi̇̀meti Ds.
8. refl. per daug duoti, dovanoti (pinigų): Pradžios gyvenimui aš jam penkis šimtus išmečiau, bet turbūt per daug prasi̇̀mečiau Kair.
9. tr., intr. lošiant kortomis apsižiopsoti, ne taip išmesti, išmesti anksčiau reikalingą kortą: Pràmetėm gilius kaip žiopliai Krš. Dabar tai jau pralošiu, ba gilių devynakę pràmečiau Mrj. Saugokis, nepramesk kortos grodamas Sl.
| refl.: Kad nebūčia prasimetęs, būčia išlošęs Sb.
10. intr. baigtis, praeiti (ligai): Liga jau pràmetė, t. y. praejo J.
11. refl. pasišalinti, pasitraukti: Tokiam laike visi kur nors prasi̇̀meta Trgn.
12. refl. išsiskirti iš kitų kuo: I prasi̇̀metė vienas iš to būrio negalįs srėbti rūgšto pieno Plt. Ana prasimetusi pro visus, nesutelpa su visais J. Aš prasimesiu, meistru būsiu J.
13. refl. prasimanyti kokį reikalą, priežastį kur einant, turint visai kitą tikslą: Pirmą sykį visada piršliai atvažiuoja ko nors prasimetę: ar avižų pirkti, ar kelio klausia Kair. Petras tik degtukų prasimetęs atejo, o jam rūpėjo paklaust, iš kur piršliai buvo Užp. Reikia ko nors prasimest eit miestan Kp. Turi ko prasimèst: nueis žibalo pasiskolint – gaus alaus Srv. Kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės? Vaižg. Pasikvietė tad Vaclovą, prasimetęs brolyste, norėdamas jo privilioti ir nužudyti A.Baran. Atvažiavo prasimẽtę, kad avis išbėgo Pc. Ažejau prasmẽtęs būk tai karvės pirktų Ds. Tetulė atėjo prasmetus, ana labai sukta Zr. Pasiėmėm pinigų, einam į Truskavą dažylų pirkt prasimetę Rm.
14. refl. kaip nors įsigyti, prasimanyti ko: Prieš sukeltuves svotai noria prasimesti (prasimanyti pinigų išgertuvėms) ir vagia gyvolius nuo kaimynų J.
15. tr. prabūti, praleisti (laiką): Vieną sparną pasklosiu, kitu užsiklosiu, vis tą žiemelę pramèsiu Ktk.
16. tr. pradėti ką daryti: Jijė prametė kalbą, t. y. pradėjo besiedą J.
17. tr. Sut padėti pamatus.
18. tr. [K], Lb, Al, Dbč, Mrj paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu): Prametu, ažutrinu viralą SD223. Sriuba neriebi – jau lašinius pabaigiau, neturiu kuo pramèsti Prl. Pramesk kopūstus nes (nors) del akių Ktk. Kisielių pràmeta sviestu ar lašiniais Aps. Liepė valgyt tik avižienę košę, sviestu pramestą Ad. Tep nieko neturiu nei kuoj puodo pramest Lzd.
| Oi, sunki mergaitė! Numirtų, tai žemę pramestų̃ (patręštų) Lp.
^ Gražumu puodo nepramesi Slk.
| refl. tr.: Kai reikia, tai ir tuo trupučiu prasimeti Trgn.
◊ bė̃dą pramèsti apsimesti, prasimanyti: Nenorėdamas eiti į alų (į balių), pràmečiau bė̃dą, kad sergu Jnšk.
žemýną pramèsti numirti: Kad aš būtau maža žemyną prametus, anižėli (negu) tokį vargą vargt Arm.
žõdį pramèsti Trgn pasakyti ką nereikalinga, prasitarti: Dabok, nepramèsk žõdžio, ba sarmata bus paskui Slk.
primèsti, pri̇̀meta, pri̇̀metė
1. intr. numesti iki tam tikros vietos: Kartais permesdavo, kartais neprimesdavo ir retai kada pataikydavo į taikinį A.Vien.
^ Neprimesi su kepure – toki eilė pri biliotų! Šts.
primetamai̇̃ adv.: Pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai rš.
primestinai̇̃ adv.: Nė iš tolo, nė primestinai̇̃ negal prieiti pri agurkų – varžos pirkliai Dr.
| refl.: Susitraukė prie kelio minia, kad nei su kepure neprisimesi, nei grūste neprisigrūsi rš.
2. tr. N metant iš tolo paduoti: Ilžė primetė jai raktus ir pati nusisuko į langą I.Simon. Tai plikai panai karalius primetė ploščių apsivilkti (ps.) Plng. An smerties vedama, šaukė brolius į pagalbą, ir atlėkė devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau veik gatavus pri̇̀metė Jrk101. Man prišaukė, kad jam kartę primesčiau LMD. Matrozai jiems lyną primetė Rdž.
3. tr. daug pridėti metant: Iš markos primetė didžiausią krūvą žemių Lnkv. Kas gi taip daro: pri̇̀metė, pri̇̀metė be jokios tvarkos! Srv.
| refl. tr.: Pri̇̀smetė tų [rugių], katrų jis nori Lp.
ǁ prikrauti, pripildyti metant: Primetė pečių medžių Jnš. Pri̇̀metėm pilną rėčką bulvių Gs.
| refl. tr.: Netrukome prisimèstie vežimą žvyriaus Mrj.
4. tr. daugiau, dar įmesti, įdėti (malkų į krosnį): O kad baigia kūrintis, o dar neužminkyta! Primèsk, dar tepasikūrina Sml.
5. tr. R30 pridėti, prikrėsti prie ko: Kalkių prie sienos, žemių prie medžių primèsti KI88.
| Plyšius užlaistyti, primèsti KII315.
6. tr. Trgn, Ad paduoti po truputį, retkarčiais (pašaro): Jei kada pri̇̀meti kokį gorčių avižų, tai ar tokiu arkliu greitai važiuosi! Alv. Gal kiaulėm ką pri̇̀metėt? Pc. Gyvuliam – kap Dievas davė: pri̇̀metė – nepri̇̀metė, bile jis pavalgęs Dkš. Žėdnas nenori valgint, tik kap šuniu primeta Arm. Turėjo žolę vargingai suieškoti arba svėres rankiot, kad tikt vakarais savo melžamoms karvėms ką primesti galėtų K.Donel1.
7. tr. duoti dovanai, iš malonės: Pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką (ps.) Brt. Pirkit knygas, tai ir aš primesiu kokį skatiką Rod. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį Ds. Kad būt župonuką davę, o dar̃ pri̇̀metė kokį (seną) Lp. Džiaugėsi kaip išalkęs vargdienis, plutelę primestas J.Jabl. Džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį Žem. Niekados nevilkias, kad tiesiog iš dangaus tau ką primes S.Dauk. O tai visa bus jumus primesta SPII86.
| Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė (mums gimė sūnus) BsPII94.
ǁ duoti šiek tiek atsilyginant: Vaikams už žąsiagonę žadėjai puspūdį rugių primest, tai kur tie rugiai? J.Balt. Pri̇̀metė ben kiek už tuos daiktus Dbk. Motinai kepaluką pagrandelį primes ir lieps vaikus supti ir namie būti Sz. Primesk kelis rublius, i pažiūrės tau tą karvę Šmk. Kad nieko nesušnekėjai, tai primes tau kelis rublius, ir galėsi džiaugtis Lkč.
ǁ dar kiek primokėti, pridėti: Aš tamstai savo karvę parduosiu, jei dar porą rublių ant uodegos primèsi Vkš.
| Tu dar primestumi (pridėtum bausmės), kad galėtumi Nt.
8. tr. prievarta priskirti, įbrukti: Gegužės vargas – kur svetimą lizdą surasti, kam savo vaikelį primesti KrvP(Grk). Primetė kaip gegužė kielei vaiką LTR(Kv). Ar anas tau mergos primestas, ar giminietis? Tvr. Jam arklys primestas J.Jabl. Kam tu man svetimą bėdą pri̇̀meti?! Dbk. Negi gegulė esi, kad savas bėdas kitam primestum! PPr390. Jie mums primeta savo skonį rš. Tarybų Sąjungai karas buvo primestas (sov.) sp. Čia turime kelius sakinius, kuriems trūksta veiksnių, ir – kas svarbiausia – tų trūkstamųjų veiksnių čia nė neprimesi J.Jabl.
9. tr. prijungti, priskirti: Klaipėdos kraštą prie Lietuvos pri̇̀metė Vlkš. Šiaudviečiai buvo primesti prie Užpelkių Pgg.
×10. žr. užmesti 32: Kiekviename žingsnyje man primestų, kokią malonę man jos sūnus padaręs ir kad aš jo neverta I.Simon. Jau ma[n] pri̇̀metė, kam leidžiu su eržilu dirbt Žl. Nė vienas nepri̇̀metė, kad aš neteisinga, tik tu Trgn. Kas jūsų gali primesti man nuodėmę? brš. Dabar man tą patį pri̇̀meta: sako, kad ir aš kartu su jais sūrius vogęs Dbk.
11. tr. Alk, Užv, Sml, Rm grąžinti sugadintą daiktą tam, kas jį sugadino, išreikalaujant jo vertę: Negerai pasiuvo kailinius, tai pri̇̀mečiau Rdm. Visi stebas, kad tu to audeklo audėjai neprimeti Plt. Mergos sutepė jos skepetą, tai ir pri̇̀metė jom Lp.
12. refl. tr. apsimesti daug metmenų: Kada beišausi tiek drobės prisimetusi? Kp.
13. refl. paskubomis apsisiausti, užsimesti drabužį: Prismesk kokia skara – lauke labai vėjas pučia Lš. Kap jam nešalta: tik su marškiniais ir skrebukais prismẽtęs Dbč.
14. priglausti, prikišti (prie žemės): Primès galvelę in žemę, i užgirdo: jau velniai dunda (ps.) Tvr.
ǁ refl. priglusti, prikristi (prie žemės): [Moterys] meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios M.Valanč. Jūs tokio bijokiatės, kurs, pri žemės prisimèsdamas, pilvu slinkdamas, pažemiais eit PP84. Ne tiek ji grėbė, kiek graudžiai verkė, int margo grėblelio pasiremdama, prie juodos žemelės prisimesdama KlpD88. Nė prisimetus (prisikišus) negal matyti – toki tamsi naktis Šts. Paršelis prisimesdamas (labai godžiai) ėda jovalą Šts.
15. refl. Tvr prisiglausti, pasislėpti: Kai pradės lyt, kur tu prismesi̇̀? Sdk. Čia zuikis prisimes, dėl to aš i padėjau tą šaką lapuotą Šts. Prisimèsti norėjo už medžių krūvos Dr.
16. refl. prisigretinti, prisidėti, pritapti: Svetimas šuo prisi̇̀metė pri munęs: kur aš, ten ir šuo Šts. Einant vakare prisi̇̀metė kažkoks žmogus. Gavau pabėgti, kol atsikračiau Trg. Norėjo ir jis prisimest prie mūsų kompanijos, tik močia neleido Ėr. Aš prisimèsiu, ir ans nuveš muno grūdus su savaisiais į malūną Lk.
ǁ Žg prikibti, prisigretinti, prisimeilinti: Reiks atstoti nuo mergaičių, prisimesti prie našlelės NS1037. Ta mergė prisi̇̀metė pri to vaikio Vkš.
ǁ kur prisiglausti, apsigyventi: Likus našle, prisimetė prie brolio ir gyvena Ign. Gera jai, prie bagoto našlio prismetus Ds. Neturiu kur prisimesti N. Kažkieno rudas katinas pri mūsų prisi̇̀metė Up.
17. refl. Skr, Ktk. Trg, Skd, Vkš prikibti (apie ligą): Ažusikrečiu, prisimeta manęsp liga SD437. Kano, ar jau liga kokia prisimes: taip nesigali, nei valgyt norisi Ds. Prisimetė džiova, ir mirė Šts. Ilgai vartojant taboką, prisimeta nosies sloga V.Kudir. Prisimetė jam po tam gelta BPI112.
| Buvo prisimetęs karštis akyse; iš kelių daktarų ėmiau vaistų, ir atpuolė Pšl. Nagais pačiupinėjo, ir karštis prie ronos prisimetė, paraudo aplink Mrj. Ugnis prisimetė R402. Pri̇̀smetė ugnis ingi koją, vėlei sopa Arm.
18. refl. privisti, atsirasti: Niežų prisimetė galva vaikams Šts. Tame darže prisi̇̀metė usnių Škn. Prisimeta pilnos dirvos, kad linūse suskis randas Šts. Kailiniuose prisimetė utėlių Jnš.
19. refl. užsikrėsti, išsiplėsti žaizdai: Šunio dantys – tai žinai: pri̇̀smeta nuog jo [įkandimo] Lp. Nekrapštyk to šašo – kap prismès, tai sunku bus išgydyti Nč. Rodos, tik truputį įdrėskiau ranką, ale kad prisi̇̀metė, tai atsivėrė baisus sopulys Mrs. Kad neprismestų visoki indrėskimai, labai gerai kiaulės tulžim užtept, kai tik insidreski Krok. Kap sušalo, tai vėl žaizda prisi̇̀metė ant kojos toj pačioj vietoj Pns.
20. refl. Dglš dėtis kuo, apsimesti: Kaip tik kas dirbt, tai tu vis sergančiu prisi̇̀meti Sdk. Aš bent tikrai negaliu kęsti tų šventaisiais prisimetusių LzP. Žinojo visa, tik prisimetė nežinančiu Ds. Lapė atsigulė šone kelio ir prisimetė negyva (ps.) Mlt. Vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega TŽII254.
^ Angelu prisimetęs, velnio darbą atliko KrvP(Mrk).
21. refl. prasimanyti kokį reikalą norint kur nueiti: Prisimetęs kažkokiu reikalu, nuėjau pas draugą rš. Nuėjau pas juos, prisimetęs rėčio Ėr.
22. tr. Jž, Kp privirinti, prilieti metalo gabalą (prie norago, prie kirvio ašmenų): Šitos žagrės jau nebegalės pasmailinti, reikės primesti Ps. Nešk į kalvę kirvį, tegul ašmenis primeta Lnkv.
23. tr. paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu), pramesti: Viralą kiek primeti, tai vis gardžiau Rš. Šiandie ne prasta [diena] – primestà (viralas uždarytas riebalais) Al.
24. tr. pritraukti (valktį): Žiūrėk, arklys sunkiai veža – primèsk valktį Km.
25. tr., intr. prigerti svaiginamųjų gėrimų: Primetė šnapšės, kad ėmė keikties Šts. Abudu primẽtę buvo Vkš.
| refl.: Prisimetusiu besugrįžo iš miestalio Šts.
26. intr. pridėti (žodį), pridurti: Ar nepavelysite tamistos prie jūsų kalbos keletą žodžių primestie? Rp. Duok Dieve sveikatos! – primetė moteriškė LzP. Išbalo kaip popierelis, – primetė Striaukienė S.Čiurl.
◊ kùmščią primèsti užduoti, smogti: Jis jai kokią kùmščią pri̇̀metė i pabarė Gs.
po žõdį primèsti pritarti, patarti: Visi primetė po žodį, kad ženytųsi, o dar̃ tylėkit, nieko nekaltinkit Arm. Kap primetėm po žodį, tai ir paklausė Arm.
šùnkojes primèsti; M.Valanč veltui suvaikščioti: Šunkojes primečiau, t. y. darmiai sucangavau, suvaikščiojau J.
žõdį primèsti
1. pasakyti, pratarti: Pratūzino pro šalį, žodžio neprimetęs Šts. Nėkas žodelio doro neprimetė vargšuo par amžių Šts.
2. užtarti: Jei reiks, ir aš primèsiu kokį žodẽlį Gs. Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciecorius parsisakė jų neužkentąs, todėl nėkas nebdrįso jų ginti M.Valanč.

×razsimèsti, razsi̇̀meta, razsi̇̀metė (hibr.) pasimesti, išsiskirti: Be žmonos gyvena: razsi̇̀metė, i baigta Str.
sumèsti, sùmeta, sùmetė
1. tr. visus įmesti, įsviesti į ką, į kieno vidų: Žmogaus medžius in ežerą sùmetė Vv. Tie žmogžudžiai visus turtus nuog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį BsPIV192. Sumečiau (paslėpiau) į stalčių nuo katės tuos blynus Jrb.
^ Dar kregždės nematęs, vyžas balon sumetė KrvP(Ps).
2. tr. Plng sukrauti metant: Privažiuok prie pieninės, sumèsi bitonus, ir važiuosim Skr. Mergės šiaudus turia sunešti ir ant kūtei turia sumesti D110. Krauju, sukrauju, sumetu krūvą SD123. Šiemet sumečiau keturius kūgius šieno, tai šero bus gana Nč. Šį metą sùmečiau (sutalpinau) visus javus į daržinę Šv.
| prk.: Po žodžiui sumeta (pasako), ir tai vienam gana Trgn.
| refl. tr.: Susimeskite pėdus arti šalinės krašto Žvr. Susmečiau vežimėlį malkos ir nuvežiau Lp.
ǁ refl. tr. metant susirinkti, susikaupti: Mesk po kapeiką [į taupyklę] – matysi, kiek par porą metų susimèsi (susitaupysi) Krš.
3. tr. Jnšk supilti, sudėti, sukrėsti: Reik sumest, sukrėst alų Škn. Atejus subatos dienai, nuvedusys savo svetį į pirtį; sumetusys tenai garo po kelis atvejus ant krosnį, ėmusys su plačiomis beržinėmis [v]antomis nemeilingai plakti S.Dauk.
ǁ užraugti žiemai (daržoves): Sumečiau žiemai pusantros staunelės burokų Vdš. Ar jau sùmetei kopūstus? Trgn.
| refl. tr.: Mes pilną rėčką susimetėm cvikliukų Užp.
ǁ patalpinti skyrium, atskirti (penėjimui): Prielaidinius jau sùmetėm į peną Pjv. Žąsys jau sùmestos į peną Pjv.
4. tr. Lex21, CI433, Varn sudėti po dalį, suaukoti: Sumetė visi mesliavą pinigų J. Svečiai sùmetė muzikantam keletą rublių Rm. Nu ar daug tau sùmetė pinigų? Vdn. Sau gėdą daro visuomenės sumestais pinigais šitaip šeimininkaudami Pt. Kiek jai dovanų sumetė per vestuves, kiek rūbų, audeklų! Ds.
| refl. tr., intr. Šn: Krušai javus pamušus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį sušelpa S.Dauk. Susimetėme ir pirkome alaus, midaus J. Nedėlioj susmesmà ant buteliuko Dbk. Susimetė anie piningų ir nusipirko gerą daiktą Vvr.
5. tr. Krš sudėti vieną ant kitos (rankas): Geniulis, rankas sumetęs už nugaros, ėmė vaikščioti po kambarį J.Dov. Prejo berniokas artyn ir pamatė, kad jo dėdės rankos ažupkalin sumestos ir viržiais apie eglės prisuktos BsPII203. Moteriškė stovėjo, rankas sumetus ant krūtinės rš.
6. tr. glaudžiai vieną ant kito uždėti, susiausti (skvernus): Sumèsk skvernus, kad nebūtų išsikėtoję Km.
| refl. tr.: Per šaltį negali vaikščioti tik susisegiojęs: reikia sagas atsegti, gerai susimesti ir kietai kokiu pančiu susiveržti Ps. Jau dabar susimečiau kalinių palas, bus šilta Dkšt. Susimesk ploštį, diržu susijuosk – bus šilčiau Ėr.
7. tr. Km, Trgn suveržti, sutraukti, surišti (pavalkus): Žiūrėk, gerai sumesk sąmatą – toli važiuojam Rš. Labai platus lankas, nemožna sumest pavalkai Dgl.
| refl.: Sąmatas stipriai susimetė – neišsikinkys arklys Jnšk.
8. tr. Lš suimti, įlenkti (per platų drabužį): Sumeskit man kelnių antjuostį: man per didelis, ir kelnės smunka Mrj.
| refl. tr.: Kad kelnių juosmuo per platus, tai kodėl pats negali susimèst? Srv.
9. tr. užlenkti, sudėti (klostę): Jei nori, tai siūk rankovaitę, o kur nor koldą sumèsit, kur regėsit Rtn.
ǁ sulenkti: Kirmėlė sumeta kampą (išsilenkia) ir kanda Šts. Kupri, kupri, kuprą sumẽtęs (susikūprinęs), leka i leka Krš.
10. tr. aptraukti, suveržti lanku: Parsinešiau lankų, reiks kipalę sumesti Krt. Šulus dailiai sustatys, lazdos lankais sumes Plt. Trūbas eglės šakos sumestas su mediniais lankeliais (kad būtų garsingesnis) Šts.
ǁ apkalti, apjuosti: Klumpes reik iš anksto sumèsti [viela], ka neparsprogtų Lkv.
11. tr. Gs išarti pirmas dvi vagas suverčiant vieną prieš kitą, padaryti sumetimą: Vagas sumesti N. Juk sumetimą pirmiausia sumeta ir tik paskui viską gali suart Lp.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip jis bjauriai susi̇̀metė: vienur siauriau, o kitur plačiau Šn. Man tai tik susmèst bėda, o paskun tai jau gerai art Lp. Tokiam valkūne susimèst sunkiausia Al. Tiesiai tik susimèsk sumetimą Žvr.
12. tr. sukasti: Po dešine kapai sumesti Všk. Sumesiu prieš tave pylimą ir padirbsiu sustiprinimų tau apgulti SkvIz29,3.
13. tr. apmesti audeklo metmenis: Sumèst sùmečiau, o išaust – kap Dievas duos Lz. Metmenys sumetami spalvotais dryžiais rš. Gražiai sumestą raštą reik gražiai ir atausti Dr.
| prk.: Sumesti planą rš.
| refl. tr.: Pagedo mestuvai, negaliu susimèst siūlus, negaliu nė aust Gs. Sumarginsiu, sumèsiuos ir išausiuos bent pryš mirtį par tris dienas Gršl.
14. tr. suvartoti apmatams: Sùmečiau visus siūlus, ir dar neužteko Als.
| refl.: Susi̇̀metė visas kilogramas bovelnos Jrb.
15. refl. sulėkti, supulti kur: Paukščiai susimetė į krūmus rš. Dezertyrai, sako, į krūmus susimetę rš.
ǁ Pbr sulėkus apsigyventi, įsikurti: Atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus BsPII93. Atmini, kaip blezdingos buvo susimẽtusios į kūtę Krš.
16. refl. susitelkti, susispiesti, susiburti į vieną vietą, į krūvą: Paukšteliai, rudenio sulaukę, sùsmeta vienan daiktan ir lekia šiltuosna kraštuosna Nč. Avys, užvydę vilką, sùsmetė krūvon Grv. Arkliai susi̇̀metė prie ugnies, per ugnį nešoka Rm. Bitės dėl oro atšalimo susimeta į kamuolį J.Krišč. Bitys spieta, susimetusios į kurkūlę Plt. Pažiūriu – ant šakos bitės susimetusios Pš. Bitės dažnai medin susi̇̀meta [spiesdamos] Trgn. Netrukus skrido kitas pulkas žąsų, susimetęs į dvi lygiagretes kartis J.Balč. Zylelės vaikus susi̇̀meta perėti Pp.
ǁ sueiti, susirinkti: Susimetė žmonių būrys ir pradėjo dainiuoti Vvr. Vyrai pypkiauja, susimetę kur į patvorį Mrj. Visi, susimetę priemenės duryse, žiūrėjo kieman A.Vien. Žmonys nuog vargų ginas kap stotkas nuog vilkų, krūvosna susmẽtę Asv. Susimeskite (paraštėje susirinkitės) ir ateikiat še visi BBJoel4,11. Susi̇̀metėm visas būrys bobų ir pradėjom pletkavoti Krkn. Susi̇̀metėm pašokti valandelę Nt. Katram kieme susi̇̀meta ir pavakaruoja [jaunimas] Kp.
| prk.: Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis J.Bil. Svietas iš reto gyveno, tankiausiai susimetęs į kaimus V.Piet.
17. refl. susikoncentruoti, susilieti: Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stambius lašus rš. [Prakaitas,] susimetęs kaktos raukšlėse, stambiais lašais sruvo veidu P.Cvir. Per stiklelį spinduliai susimeta į vieną tašką Mš. Druskos krikštolėliai laiveliu susimetę rš. Visų geriausiai pastijolka susimeta ir užsilaiko pri 10 žingių (laipsnių) šilimos I.
18. refl. pereiti, persimesti į kitą vietą, susitelkti kitoje vietoje: Jūros dugnas iškilo, nusausėjo, vanduo kitur susimetė, ten, kur kevalas buvo naujai įdubęs Mš. Ugnis, šimtąkart nuvyta nuo tvartų, susimetė ant kluono V.Kudir. Pirmiau ranka skaudėjo, paskum skausmas į koją susimetė Up. Kraujas susimetė (suplūdo) jai į veidą rš. Virto, i susi̇̀metė krau[ja]s į sprandą Krš. Krau[ja]s ka kur susi̇̀meta, tad kravauninkas išsklaido Tl.
19. refl. Dbk, Mlt, Kt, Šauk, Vkš, Pvn imti gyventi poroje nesusituokus, susidėti: Susi̇̀meta neženoti i gyvena Smn. Bobą pametė, su merga susi̇̀metė Skr. Visos anos dukterys susimẽtusios gyvena Pp.
20. refl. susidraugauti: Bernas su merga susimetė Jnšk. Mes nebuvom susimẽtę, nesimylėjom Lnkv.
21. refl. susidaryti, atsirasti (apie raukšlę, nelygumą): Raukšlės rankovė[je] susimetė Kltn. Jos veidas buvo išgeltęs, kaulėtas, apie akis susimetusios gilios raukšlės rš. Gunkla susimetė audime, ir per tai nelygus J. Ant delno susimetė popūkštė nuo darbo J. Susimetė ant sprando didžiausis skaudulys Vvr. Uždančiai susimeta arkliams iš ėdimo pelų miežinių Šts.
| Stalas susimetė į gunklas Užv. Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles P.Cvir.
22. refl. Kal, Brs, Vrn persikreipti, išlinkti, susikreivinti: Šiek tiek susimẽtus stalo lenta, tai kliba Rdm. Žalias medis bedžiūdamas susi̇̀metė Bt. Kas gi tom durim pasdarė, kad neseka uždaryt? – Naigi sùsmetė nuog šalčio Lp. Į duris įdėk skersinį: vienos lentos neturia tvermės, susi̇̀meta Skr. Trobos siena susimetė Sn. Iš to neišeis gražus grėblakotis, bo labai susimẽtęs Vdžg. Ratas susimẽtęs, važiuot ledoka Vrnv. Susimetęs kaip melnyčios sparnas LMD.
23. refl. susiraityti, susisukti: Atnarpliok vadeles, tę kur susi̇̀metė Al.
| Mergaitės plaukai gražiai susimẽtę Kš.
| Kelias suktais vingiais susimetęs rš. Žaibas susi̇̀metė KII157.
| prk.: Man klysta liežuvis, susi̇̀meta (susipainioju kalbėdamas) Šln.
24. refl. susiriesti, susigūžti, susitraukti: Anupras iš pradžių verkė, o vėliau sėdėjo susimetęs į krūvutę it ežiukas rš. Jis pasiliko tiesus, nors ir kiek susimetęs per pečius V.Myk-Put. Ta karvė jau visai susimetus, kažin ar kas bus jau iš jos VšR. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328.
| Paseno, susi̇̀metė į kuprą (susikūprino) žmogus – negali jau nė pažinti Trg. Kad duosiu vidupetėn, tuoj kupron susmesi Kp. Cinokas ėjo tylomis, rankas į rankoves susinėręs, į kuprą susimetęs Žem. Į devynias kupras susimetusi moterėlė A.Vencl.
25. refl. Trgn staiga apsigręžti, pasukti priešinga kryptimi: Susi̇̀metė atgal, i bėgt kiek tik gal Žal. Ejo plentu, bet paskui susi̇̀metė vieškelin Lš. Arklys bėgo keliu, bet staiga susi̇̀metė į lauką Jnš.
ǁ šokti, mestis į vieną ir į kitą pusę: Kap šoviau, tai vilkas sùsmetė ir parvirto Vrnv.
26. refl. Plt, Krš, Vkš, Mžk, Šk įtempti jėgas dirbant, suskasti, sujusti, paskubėti: Šįmet su darbais reik susimèsti, būs ankstybas ruduo Šts. Motriškosios, susimèskiat su pusryčiais (greičiau virkite pusryčius)! Šts. Tik biškį susimesk, vyruti, ir pabaigsi lig vakaro pjaut Žg. Kad ir stovėjom lig pietų, paskuo susi̇̀metėm rauti [linus] Nt. Greitai susimèskim, ir pavysim juos Pžrl. Kad aš dar greit susi̇̀mečiau namo, tai nė tamsa neužtiko mieste Žvr. Mitri, susi̇̀metanti motriška Šts.
27. refl. greit suvaikščioti, suvažinėti ten ir atgal: Ot tu greit susimetei (nubėgai ir grįžai) Šl. Mat kaip greit susi̇̀mečiau: per tris valandas penkiolika žmonių į talką pakviečiau Kair.
28. tr., intr. suprasti, suvokti, susiorientuoti: Aš iš karto nesumečiau, ko tau reikia Sdb. Sùmečiau, ka teisybės tokims negal sakyti Krš. Tuoj sumetė, kas atsakyt Ds. Buvau jį susitikęs, tik nesùmečiau paklausti Ll. Tuo pasimatymu (susitikimu) nesumečiau (nesusipratau, nesusiprotėjau) pakalbėti su juo J.Jabl. Jis greit sùmeta, jam daug aiškinti nereikia Lkš. Sumečiau [paklydęs], kad numai būs to[je] pusė[je] Dr. Tu bręsti sparčiai ir jau daug dalykų sumeti teisingai Vaižg.
| refl.: Aš tik tiek susi̇̀mečiau, kad jis pasiklydęs Ėr. Tada nesusi̇̀mečiau paprašyti, gal būtų pažadėjęs Ll. Pradėjo sakyti, paskui susimetė (susigriebė, susilaikė) Ėr.
29. intr., tr. suskaičiuoti: Manai, jis sumès, kiek ten žmonių buvo Tj. Sumèsk – pažiūrėsim, ar tiek ir pas tave gauta Mrk. Sumèsti skaičius (apskaičiuoti) BŽ89.
30. tr. sugalvoti: Paklausykit, ką mano galva sumetė J.Marc. Sumečiau mislią J.
ǁ sukurti, sudėti: Ans sùmetė dainą J.
31. intr., tr. suduoti, sušerti: Vaikuo sùmečiau par nosį už vaipymos Šts. Tam vaikinuo reik į kuprą sumèsti Šv. Eik, nebijok, kad kiek ir sumès per sprandą – neužmuš, bet užtat viską pamatysi ir sužinosi Lk. Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos: „Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!“ – ir vėl da kelias kumščias sumetė BsMtII49.
32. tr., intr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Užeikiam į karčemą, sumeskiam po burną M.Valanč. Vyrai, einam pas mane sumest Lnkv.
33. tr. susiorganizavus ką padaryti: Sumetė (sulošė) proferansą rš. Visas būrelis sumesdavome (sudainuodavome) ne vieną dainą rš. Sùmetu (sušoku) dar polką ir aš Grd.
34. refl. pasirengti (ką daryti): Rožė susimetusi yr kiurti, bet nekiursta Šts.
35. refl. traukti burtą metant lazdas: Susimeskiam lazdoms, eisiam „kiaulę varyti“ Šts.
36. tr., intr. greitomis sukalbėti (poterius), permesti: Nuejęs bažnyčion, poterius sumečiau ir vė namo Prng. Sumèsk kokius poteriukus ir už mane Lp. Nėr man laiko daug melstis: sùmetu kokį poterį vakare, ir gana Šmn. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti rš.
◊ akimi̇̀s sumèsti aprėpti, apimti žvilgsniu: Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti (ps.) Prng.
aki̇̀s sumèsti pradėti miegoti, užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai Plt. Visą naktį neatsitraukė nuo jos lovos nesumesdamas akių rš.
bė̃dą sumèsti (ant ko) nekaltai apkaltinti: Pametė piningus, o ant piemenuko sumetė bėdą, būk ans pavogęs Užv. Ant jo visą bėdą sumetė, ir dabar sėdi [kalėjime] Kp.
bùčkį sumèsti Varn pasibučiuoti.
į dẽbesis sumèsti sudainuoti: Na, vyrai, eitam sumesti į debesis Šts.
kai̇̃p žaibùs sumèsti greit aplakstyti: Beždžionė lapei atsakė: „ … su savo lakiu šūksniu kaip žaibùs visur sùmeti“ PP45.
kal̃tę (kaltýbę) sumèsti (ant ko) nepagrįstai apkaltinti: Sùmetė ant manęs tą kaltýbę Lnk. Jis kaltę sumetė ant manęs rš.
krỹžių sumèsti persižegnoti: Nujau ledu neledu kryžių besumet Dr. Nežymiai sumeta ir jis kryžių ant krūtinės J.Paukš. ×
kùmštą sumèsti Grg padaryti staigmeną.
lùkutus į krū̃vą (į kùpetą) sumèsti Lkv, Tl susituokti.
matùs sumèsti J gudriai sumekuoti, apsukti.
pė́das sumèsti paslėpti, sumaišyti pėdsakus, kad negalima būtų susekti, kur eita, bėgta: Tik į mišką įjota, pė́dos sùmestos, i nė žinios, kur nujota Bsg. Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas V.Krėv.
po žõdį (pórą žõdžių) sumèsti trumpai pasikalbėti: Eidamas pakluonėmis sùmečiau pórą žõdžių su ja Šl. Susitikę sùmetė po žodẽlį ant greitųjų Jnš.
ri̇̀nkį sumèsti sustoti ratu: Ta dingste virtinės žemaičių, savo būdu sumetusios rinki̇̀, teip smarkiai surėmė tą pulką … S.Dauk.
skar̃malus (škurliùs) sumèsti susituokti: Tai mat susiuostinėjo ir sùmetė skar̃malus Šv. Sumèskiam škurliùs, utėlės pačios sueis (taip pašiepdavo be santuokos gyvenančius) Krš.
žaibùs (ži̇́ebus) sumèsti sužaibuoti: Sumetė žaibus, graustinė trenkė ir vėl sugrumėjo Žem. Sumetė žáibus ir prakiuro lyti Šts. Kad žaibus kryžiškai sumeta – trenks LMD. Sùmetė žaibùs ing tą stulpą Žml. Ži̇́ebus kelis sykius sùmetė, gal to lytaus sulauksma Šv.
žõdį po žõdžio sumèsti trumpai pasikalbėti: Sumetėm žodelį po žodelio ir parejom iš vyrijos Rod.
žvilgsniù susimèsti susižvalgyti: Klausom, klausom, – nepatikimai numykė Kuopaitis ir sąmokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum rš.
pasumèsti, pasùmeta, pasùmetė (dial.) tr. visus sumesti: Itas lovas pakapojo ir pasùmetė ugnin Dv.
užmèsti, ùžmeta, ùžmetė
1. tr. Šv, Krok, Mrj metant užsviesti ant ko: Vaikas grėblį ant stogo užmetė Ėr. Ùžmečiau klėty ant užlų lazdą: kai reiks, pasiimsiu Jnšk. Didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto J.Balč.
^ Ko prieš kalną negal užmesti? (plunksnos) Sim. Neužmesi šunies ant kiaulės, kad pats nepjauna Gdž.
2. refl. tr. pakėlus aukštyn užsidėti, užsikelti (ant pečių): Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau J.Bil. Pirmiau užsimèsdavau centnerį, dabar centneris mane sugniuždytų Gs. Parnešiau tokią naštą žolių – vos tik užsi̇̀mečiau Jrb. Pagaliau Bernardas užsimetė ant peties šautuvą, ir jie pasuko į mišką rš.
3. tr. R36 uždėti ant kieno viršaus: Aš tuoj nuvelku nuo savęs skrandą ir ją ùžmetu palviui an sprando Vlkv. Atvedė tada asilaitį Jezausp ir užmetė rūbus savo ant jo, o ans užsėdo ant jo Ch1Mr11,7. Elena stovėjo prieš veidrodį su užmestu ant peties audiniu ir žiūrėjo į save rš.
ǁ SD117 užkloti, užtiesti: Lovą galėtum užmèsti atsikėlusi Rdn. Galinienė kumšteri Barbei; ta padeda duoną ir lašinius ant suolo ir užmeta prijuoste rš.
ǁ prk. pavesti, palikti kam kuo rūpintis: Užmeskit ant jo visą rūpestį Bt1Ptr5,7. Nei maldos, nei įsistojimo šventųjų už lengva sau turėkime, nei viso ant jų užmeskime DP540.
4. refl. tr., intr. ant pečių užsisiausti (drabužį); skubiai apsivilkti: Veliulis tik nuo pečiaus, kailinius užsi̇̀metė ir išlėkė Pc. Grėtė Karalienė užmiršo, kad ją buvo paėmęs baugumas, ji atsikelia, kažką užsimeta ir nueina į virtuvę I.Simon. Užsimesk nors skepetą, tep neik! Šn. Užsimèskit kokius vatinukus, ir nebus šalta Jnšk. Tuoj užsi̇̀metu kalniais ir einu Ds. Turėk tu gražią širdį ir apkuoptą, o Dievui mėgsi ir kuo tuo užsimetės SPII177.
5. tr. metant užnerti, užkabinti: Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu BsPIII80. Voras musei lekant ùžmetė savo šniūrą už koją PP83. Jie pataisė kilpą, ùžmetė an kaklo ir ištraukė pirmą vilką Lnkv.
| refl. tr.: Skolinausi iš privačių asmenų ir buožių, užsimesdamas ant kaklo naują kilpą (patekdamas į sunkią, be išeities padėtį) (sov.) sp.
6. tr. užkišti (angą) metamu daiktu: Mano (vilko) gerklė nei kuolu neužbedama, nei ratu neužsukama, tiktai paršeliu užmetama (ps.) Prng.
^ Gulia sau pupa ausį užmetęs (dedasi nieko nežinąs, nesuprantąs) S.Dauk.
7. tr. staigiai keliant uždėti ant ko, už ko: Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Užmetė rankas į užpakalį, nedavė pabučiuoti Šts. Endrė sėdasi ant suolelio, užmeta koją ant kojos, papučia gurklį ir rūko papirosą J.Paukš.
| Eita koją užmesdamas už kojos, lygu klišas būtų Šts. Užmeta kojas pastaras ant pirmųjų, ir vadina [tokį] arklį strykulys Ggr.
| refl. tr.: Jis pats atsisėdo prie staliuko ant sofos, užsimetė koją ant kojos ir rodė merginai vietą šalia savęs V.Myk-Put.
8. tr. Grd įleisti, nugramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę): Šioj gilmėj užmeskiat tinklus M.Valanč. Dai aš užmesiu šilko tinklelį, dai aš pagausiu marių žuvelę (d.) Tvr. Ir užmeskite tinklus jūsų BPII271. Kai atvyko broliai, davė jiems išsirinkti geriausias vietas, o pats užmetė meškerę paskui J.Balč. Kad tu ir nemoki meškeries ažmèst! Vdn.
9. tr. numesti, leisti nukristi už ko: Kas ùžmetė pirštinę už pečiaus? Šv. Kur tu ažùmetei malkas až pečiaus! Dabar neiškrapštysi Ds.
^ Aš kaip už sienos užmesta (vyrui mirus) Mrc.
10. tr. užgriebti, užkabinti (pjaunant pjautuvu): Jauna mano dukrelė jau nuvargo, jau nuilso, kuo tankiausiai pjautuvėliu užmesdama, užmesdama, kuo tankiausiai saujelėn beimdama, beimdama TDrV199.
11. tr. užkasti, užversti: Šulinį užmèsti KII387. Eik ir ažmesi̇̀ didžiosias duobes an kelio Sdk.
ǁ užtverti: Kelią užmesti N.
12. tr. paduoti kiek (gyvuliui pašaro): Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, kaip pašėlusios bliauna visas rytas! J.Balt. Užmèsk arkliams ant nakties Rs. Užmèsk karvėms šiaudų Jnš.
13. tr. papildomai įdėti kuro (į krosnį): Užmèsk dar kokią pliuskę, bus šilčiau Jnšk. Duoną pašovus, kad apimtų, reikia užmesti užkuro Antš. Tegu merga da ùžmeta pečių – duona bus žalia Sdb.
14. tr. kiek pasnigti: Kad dar̃ dár eilukę sniego užmestų̃! Lp. Ùžmetė kiek sniego, ir važiuoja su rogėm Ėr. Šiandien biškį patraukta, biškį ùžmesta Skr.
15. tr. duoti rankpinigių: Reikia suderėt ir užmèst kiek Lp. Kiaulę suderėjo ir pusę pinigų užmetė, ir lauk dabar jo Lš.
ǁ I duoti viršaus, pridėti daugiau: Jei mylės, klausys, galiu dar kokį šimtą užmesti S.Čiurl.
16. tr. Krok, Ldk, Trgn, Ds, Pn, Slv privirinti, pridurti plieno (prie norago, prie kirvio ašmenų): Kirvį daro iš geležies, ašmenis užmeta plieno Kp. Jau mano noragas visai sudilo, reiks nešt pas kalvį, kad užmestų Mrj. Kirviui plieną priskelti, užmèsti KII201. Užmetu noragą R388. Plienu ažmetu SD351.
^ Tai vynas – šlakelę tegėriau, o dūšią kaip plienu užmetė CII554.
ǁ pastorinti (ką nudilusį): Subrūžino siečkarnos ašis, reikia užmest nedaugį Nč. Nudilus ašis, reikės duot užmest Gs.
17. tr. R34, Šl apmesti audeklo metmenis: Kaip be mestuvų užmesi audeklą, aš nesuprantu Rm. Grabnyčių dienoj užmetus audeklą audžiant labai sukasi (priet.) TŽIII346. Užmès bovelnike, ataus pakulike (juok.) Grd.
ǁ metant įdėti pakraščiams kitos spalvos siūlų: Reik dažyvių ben pašaliams užmesti Šts. Paraštės užmestos plačios, būs puikus audeklas Šts.
18. tr. užlenkti, uždėti (klostę): Pečių linijoje užmetamas dygsniuotas klostas sp.
| refl.: Sijonas lygus, priekyje į vieną pusę užsimeta klostė sp.
19. tr. Lš, Gs sutrumpinti (viržį) užneriant, sumezgant: Užmèsk viržius, bus lengviau arkliams Čk.
20. tr. Trg prapuldyti, nudanginti, nukišti: Ùžmetei kur, o dabar rask, kai reikia Grš. Žùmetei kur kampan, tai ir nerasi dartės Rod.
| refl.: Prapult neprapuolė visai, bet turbūt tik užsimetė kur nors Srv. Užsi̇̀metė kur raštelis, nerandu Lp.
21. tr. palikti, nebetęsti (darbo, sumanymo): Visą darbą užmetė ir išvažiavo an miestą Ėr. Mokslas jo vėl užmetamas rš. Tik neužmeskime šito užmanymo, kaip daug kitų užmanymų! V.Kudir.
| refl.: Baimės paimtas žmogus nebeįstengia susivaldyti: visi jo darbai užsimeta, nieko jis nebepasidaro išmintingai Š.
ǁ atsisakyti, nuprasti nuo ko: Užùmetė lietuvišką kalbą Šr. Rūkiau ir gėriau, o dabar visa ùžmečiau – širdis neleidžia Nmč.
ǁ apleisti, nesirūpinti: Užmesti̇̀ laukai Jz. Naujas dvaro savininkas Trojeckas kirto, pardavinėjo ponų užaugintus miškus, užmetė durpių kasyklą ir pats, ir visi dvariškiai kūreno malkomis A.Vien.
22. tr. Šmk, Šts, Ll atskirti penėti (gyvulį, paukštį), pradėti penėti uždarius: Paršą užmèsim, pašersim, ir bus mėsos Gs. Jau ir mes savo kiaules ùžmetėm Slm. Mūsų jau žąsis ùžmetė Jnšk. Kiaules užmetė penėti, kitas į bulbienas paleido Žem. Da nežino, a bus kas, a ne (apie vestuves), o jau ir jautį ùžmetė penėti Bsg. Užmečiau savo dvi kiaules penui Vv. Ar jau užmetėt žąsis ant peno? Lkš.
| refl. tr.: Nuo rudenio du paršiokus ažsi̇̀metėm. Kad eis doran, tai pavasarį geri bekonai bus Ktk.
23. refl. greit užbėgti, užsiglausti už ko: Jaunoji ažsi̇̀met[ė] až durų priemenėj, kad svotai neregėtų Ml. Kai pamatė bernuželį, už berželio užsimetė ir skarele užsileido Dkšt. Nue[jo] daržinėn i ažsi̇̀metė (pasislėpė), kad niekas jo i nerastų Tvr. Užsimetęs už galvų galo bestovįs velnias Šts.
24. refl. KII178 užšokti, greitai užlipti ant ko: Jis, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimẽtęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt K.Donel. Kai ji jau per girią bėgo ir anie paskui, tai ji užsimetė ant vieno medžio BsPI10. Užsimetu, užšoku ant arklio R323.
ǁ greit užlėkti: Musė užsi̇̀meta seneliui an kaktos (ps.) Brž.
| Tvartą uždegė, nuo kurio ugnis tada ir ant skūnės užsimetė prš.
25. refl. apsisukti, apsigręžti: Aš žùsmečiau ir išejau iš namų, o tu būk sau čia vienas Rod. Žùsmečiau ir nuejau savo keliu Rod.
26. refl. susilenkti, susikraipyti, persimesti: Visas lygus sienojis, tik galas ažsimetęs Ml.
27. tr. SPI146 užduoti, paskirti ką daryti: Darbą užmesdavo, ir dirbk Kp. Kunigas užumetė tris sveikamarijas už gyvus ir mirusius Slm. Ùžmetė šį metą veršiuką auginti Grd. Sirijos karalius užmetė donį mokėti I. Mezliava bus užmesta CI150.
28. tr. nustatyti, paskirti (laiką): Žmonės del savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
29. tr. priversti elgtis kaip, užsipulti: Aš jums neužmetu. Nenorite eiti dienų – neganysite medėse Žem. Aš tau savo maršruto neužmetu, važiuok, kaip nori rš.
| refl.: Kad nenorite nuo manęs pinigų, neskolinkite, aš nė vienam su savo pinigais neužsimetu rš.
30. refl. lįsti, prikibti prie ko: Nereikia niekam per daug užsimesti, ypač labai užsiėmusiems žmonėms Pč. Niekad nereik su savo draugyste užsimèsti Alk. Užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu negalėjo Vaižg. Norėjo užsimèsti tam vaikiuo Šv.
ǁ apipulti: Jau kaip buvo užsimẽtę vilkai – baisu! Dgč.
31. refl. labai užsinorėti, užsimanyti ko; prisispyrus prašyti, reikalauti ko labai norimo, geidžiamo: Vaikas užsi̇̀metė obuolio Grž. Jis kad užsi̇̀meta barankų kaip mažas vaikas Ps. Sykį užsimetei ko, tai jau tau turi duoti Erž. Sesuo užsi̇̀metė šėpos drapanom Jnšk. Kad jau labai užsi̇̀meti, tai imk sau Sl. Kad užsi̇̀metė, tai niekaip neišsisukiau nedavęs Svn. Užsi̇̀metė – nupirk jam peilį, ir gana On. Kad užsimetė Juzė – leisk ir leisk ant vakaruškų Ps.
ǁ atkakliai pasiryžti, užsispirti ką daryti: Užsi̇̀metė važiuot į miestą, negalim perkalbėt Jnšk. Vakar užsi̇̀metė jin eit į kiną Šd. Tamsta matomai užsimetei viską sužinoti iš pat pašaknių Blv. Vaikinas užsimetė vesti pačią A1884,14. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų Vaižg. Kad užsi̇̀meta stovėt, tai nors basliu mušk – nesijudys iš vietos Skp. Pasiutęs ginčas: kad užsimès ką ginčyt, nors tu jam galvą kirsk – neparginčysi Bsg.
×32. (l. zarzucać) tr., intr. padaryti priekaištą: Vienok ir šitai sistemai galima šį tą užmesti V.Kudir. Moka užmesti kitam, o pati toki pat Dr. Ùžmetė, ka pri darbo neinu Užv.
ǁ intr., tr. prikišti kaltę, apkaltinti: Ùžmeta, kad aš jo piningus paėmęs Up. Man užùmeta, kad mano darbas Tj. Kam tu ùžmeti nežinodamas, a? Ktk. Ùžmetė ant jos, nors nekalčiausia Dbk. A matei? Kaip tu gali tokią vagystę užmèsti?! Grd.
33. tr. įdėti riebalų, užspirginti: Ùžmeta riebuliais ir sukepa dešrą Pst. Da ir pervasar turėjom ažmest viralui po trupučiui Ktk. Šįvakar košė ažmestà Ktk.
ǁ pasūdyti: Jei druska nesūra tampa, kuomi užmesim (nudarysim)? CII582.
34. intr., tr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Šoperis užmẽtęs važiavo, ir matai, kas atsitiko Krš. Kai parduosi arklį, eisiam i traktierių užmèsti Up. Stiklinę degtienės ažùmeta burnon Gdr.
| refl.: Per štarkiai drąsos užsimetęs BzF141.
35. tr. skubiai šiek tiek užvalgyti, užkąsti: Koks čia valgymas, kai gyvuliai palaidi: pribėgsi, užmesi bent kamarėlę ir vėl lėk nuo stalo Ds.
36. tr., intr. Jrk36, Lkč, Lkv užduoti, užpliekti: Nė mušo, nė ką, tik truputį par kuprą ùžmetė Šv. Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui par kaktą BsMtII112. Dar gal i munie užmesti į pakaušį Pln. Arkliuo kad užmes su bizūnu! Šts. Ažsipyktinęs diedas ùžmetė ožkai lazda Grv. Ausų jam ùžmetėm ir išginėm Grd. Neklauso, reiks vaikuo diržų užmèsti Krš. Jis užmetė arkliui trečią ir ketvirtą smūgį, ir tas arklys dar smarkiau traukė SI418.
37. tr. pradėti (kalbą): Aš su juo ùžmečiau šnektą, o jis nuėjo, net klausyti nenorėjo Kn. Pamatys žmogų, prilįs, užmès tokią ilgą kalbą Skr. Jis tuo kitą kalbą ùžmeta, neįsišnenka nuo skolos Jrb.
38. tr. pasakyti: Storasta sakė, kad jam jau pusę skolos parsiuntė Domukas, – užmetė tetutė Žem. Arklius da pavogdinsi nuo karčemos, – užmetė Raulas V.Piet. Kap kada tai kad ùžmeta jis kokį juoką! Lp.
ǁ priminti: Aš jam tankiai ùžmetu, kad jis ma[n] skolingas da Jrb.
39. tr. sukelti (baimę, ligą): Policija užmeta tokią baimę žmoguo, kad nė žodžio nebištara Trk. Indrius nuvargęs atsigėrė [v]andenio šalto ir apsirgo: gal kas užmetė ligą O.
◊ ãkį (aki̇̀s, akià, akimi̇̀, akimi̇̀s) užmèsti pažvelgti, dirstelėti: Užmetė ant jo akį ir pažino, kas jis toks Šl. Vieni tik pusberniai… – Žinoma, tokiai panai, kaip tau, nėr kur akies užmesti, – juokėsi antroji Žem. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia Lkč. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų Lš. Eidamas pro šalį užmesk akis J. Ana akim tik užmetė, ir žino viską Ds. Ak mergele, ak dienele, užmesk akelėm Tvr. Akià užmẽtęs ir žinau, kiek čia yra Skp. Savo akims ant ko užmesti B.
akimi̇̀ (akimi̇̀s) užmèsti aprėpti žvilgsniu, užmatyti: Didelė, plati mūsų Dzūkija, jos akimis neužmesi VŽ1905,129. Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti rš.
aki̇̀s užmèsti (dirbant ką) prastai, paviršutiniškai: Daro – tik akis žumest Rod. Padarė – tik akis žumetė Rod.
al̃kį užmèsti (užsimèsti) Šts kiek pasisotinti: Vaikučiai, užmetę alkį, pradėjo savo tarpe žaisti Žem. Drūktenis, valgydamas pietus, alkį jau užmetęsis, ėmė savo žmonai pasakoti Žem. Ùžmetėmos al̃kį, dabar galėsma pabūti lig pietų Pln.
bė̃dą (kaltýbę) užmèsti (ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Ant tos savo mošos visą bė̃dą ùžmetė Plv. Jis ant manęs bėdą ùžmetė Ėr. Marė norėjo užmesti visą kaltybę ant kito rš.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) užmèsti (ùžmeti, užmèsi) labai didelis, kiek užmatomas: Vakzalas kap akià užmèst Lp. Kap akià ùžmeti – didžiuliai plotai Smn. Žemės daug, kap akià ùžmeti, ale menka Lp. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio V.Krėv.
kai̇̃p už ausų̃ (už ausiẽs, už savę̃s) užmèsti labai greitai suvalgyti: Nešk daugiau, čia jam nieko nėr, kaip až ausų̃ ažùmetė Ut. Kas čia tokiam vyrui – kaip už ausiẽs ùžmetė, ir gana Skdt. Kai žu savęs žumečiau Pls.
kláusimą užmèsti paklausti: Ivonas užmetė klausimą apie tai V.Piet.
matùs užmèsti J gudriai sumeluoti, apsukti.
mį̇̃slę užmèsti J.Jabl(ž.) užklausti.
núobodulį užmèsti prasiblaškyti, nenuobodžiauti: Buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį rš.
per aki̇̀s užmèsti laikyti kuo: Rūstai mumus kalbėjo, tikėdamas (užmesdamas mumus per akis) mus esančius spiegoriais žemės BB1Moz42,30.
rankàs užmèsti (ant ko) nustverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo GNLuk20,19.
ši̇̀kną užmès nieko gera nebus: Eis perdien viksvų pjaut, užmès tą ši̇̀kną! Lp. Pavalgysi tu tę spirginio, užmesi̇̀ ši̇̀kną! Lp.
už lū́pos užmèsti
1. kiek užvalgyti: Bobut, duok ką užmèst už lūpos Ukm.
2. išgerti kiek svaigiųjų gėrimų: Jau jis biskį už lū́pos užmẽtęs Skr.

žõdį užmèsti užtarti: Nor motka už ją palaiko, kokį žõdį ùžmeta, ir tai gerai Alv. Jis už mane žadėjo irgi kokį žodį užmesti Lš. Jis ùžmetė už jį žõdį, ir paliko neišmetę iš buto Rm.
žvil̃gsnį užmèsti dirstelėti: Povilas retkarčiais užmesdavo pavydų žvilgsnį į nerūpestingus bendrakeleivius J.Avyž.