Žvaigždžių fizik. būsenos diagrama. Jos abscisė žymi žvaigždžių spektr. klasę, ją atitinkančią efektinę t-rą arba spalvos rodiklį, ordinatė – abs. ryškį M arba šviesį L (pav.). Žvaigždės vieta HR diagramoje vaizduojama tašku; jis yra juo aukščiau, juo didesnė žvaigždės spinduliavimo galia, ir juo kairiau, juo aukštesnė jos efektinė t-ra. Didžiausio skersmens žvaigždės yra diagramos viršutmiame dešiniajame kampe, mažiausio – apatiniame kairiajame. Dauguma žvaigždžių išsidėsto išilgai palyginti siauros juostos, kuri eina nuo diagramos kairiojo viršutinio kampo žemyn į dešinę – tai pagrindinės sekos žvaigždės. F, G, K, M spektr. klasių pagr. sekos žvaigždės dar vadinamos nykštukėmis. O–F spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes ~1 ryškiu, ir G–K–M spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes 4–14 ryškių, sudaro milžinių seką. Didesnį šių žvaigždžių šviesį lemia dešimtis kartų didesnis jų skersmuo. HR diagramos viršuje yra supermilžinės kurių šviesis ~10⁵ kartų viršija Saulės šviesį, o skersmenys – šimtus ir tūkstančius kartų tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių skersmenis. Diagramos apačioje kairėje yra baltųjų nykštukių seka. Baltųjų nykštukių šviesis šimtus ir tūkstančius kartų mažesnis negu tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių; tai rodo, kad baltosios nykštukės turi mažus (kelių dešimčių tūkstančių kilometrų) skersmenis. Šiek tiek žemiau vėlyvųjų spektr. klasių pagr. sekos žvaigždžių yra mažesnio šviesio ir skersmens subnykštukės tarp pagr. sekos ir milžinių sekos žvaigždžių – submilžinės. Kai kuriose HR diagramos vietose grupuojasi kintamosios žvaigždės. HR diagramą 1905–13 sudarė E. Hercšprungas ir H. Raselas.

Žvaigždžių fizikinės būsenos diagrama. Jos abscisė žymi žvaigždžių spektr. klasę, ją atitinkančią efektinę temperatūrą arba spalvos rodiklį, ordinatė – absoliutinį ryškį M arba šviesį L. 136 pav. Žvaigždės vieta HR diagramoje vaizduojama tašku; jis yra tuo aukščiau, kuo didesnė žvaigždės spinduliavimo galia, ir tuo kairiau, kuo aukštesnė jos efektinė temperatūra. Didžiausio skersmens žvaigždės yra diagramos viršutiniame dešiniajame kampe, mažiausio – apatiniame kairiajame. Dauguma žvaigždžių išsidėsto išilgai palyginti siauros juostos, kuri eina nuo diagramos kairiojo viršutinio kampo žemyn į dešinę – tai pagrindinės sekos žvaigždės. F, G, K, M spektr. klasių pagr. sekos žvaigždės dar vadinamos nykštukėmis. O–F spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes ~1 ryškiu, ir G–K–M spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes 4–14 ryškių, sudaro milžinių seką. Didesnį šių žvaigždžių šviesį lemia dešimtis kartų didesnis jų skersmuo. HR diagramos viršuje yra supermilžinės, kurių šviesis ~10⁵ kartų viršija Saulės šviesį, o skersmenys – šimtus ir tūkstančius kartų tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių skersmenis. Diagramos apačioje kairėje yra baltųjų nykštukių seka. Baltųjų nykštukių šviesis šimtus ir tūkstančius kartų mažesnis negu tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių; tai rodo, kad baltosios nykštukės turi mažus kelių dešimčių tūkstančių kilometrų skersmenis. Šiek tiek žemiau F–G–K spektr. klasių pagr. sekos žvaigždžių yra mažesnio šviesio subnykštukės, tarp pagr. sekos ir milžinių sekos žvaigždžių – submilžinės. Kai kuriose HR diagramos vietose grupuojasi kintamosios žvaigždės žr. Nestabilumo juosta . HR diagramą 1905–13 m. sudarė danų astronomas E. Hercšprungas Hertzsprung ir JAV astronomas H. Raselas Russell .

Žvaigždžių būsenos diagrama, rodanti spiečiaus žvaigždžių absoliutinio arba regimojo ryškio priklausomybę nuo spalvos rodiklio. Spalvos ir ryškio diagrama yra Hercšprungo–Raselo diagramos analogas, nes visos spiečiaus žvaigždės yra tame pačiame nuotolyje, taigi jų nuotolio modulis V–M_V yra vienodas.

Beveik vertikalus žvaigždės evoliucijos takas, einantis pagrindinės sekos (↗Hercšprungo ir Raselo diagrama) kryptimi, kai visa arba beveik visa žvaigždė yra konvekcinės pusiausvyros. Besitraukiančios žvaigždės šviesis staigiai mažėja, paviršiaus t-ra lieka beveik pastovi. Po šios stadijos žvaigždė pereina į spinduliavimo pusiausvyros būseną (Henio treką).