Specialiai sudarytas muzikos kūrinių (skambančių radijo eteryje arba priklausančių kieno nors asmeninei kolekcijai) sąrašas, kuris gali būti grojamas iš eilės arba atsitiktine tvarka.

Emocinė kokio nors objekto kuriama (spinduliuojama, „vibruojama“) atmosfera.

Delikatesinis, gydomųjų savybių turintis japoniškas grybas (lot. Lentinula edodes).

mèsti, mẽta, mẽtė
1. tr. sviesti tolyn, aukštyn, žemyn: Mesčiau šluotelę kairion šalelėn, o pati jauna aukštan svirnelin (d.) Čb. Meti̇̀ (mesk) viedran! Dsn. Baltą žąsį peša, šalia plunksnas mẽta Dkš. Ji má[n] metė obuolėlį par stiklo langelį JD665. Anas negi metė [akmens] – tik iš rankų paleidė Km. Mèskie stiklelį in akmenėlį, lieki vynelį in purvynėlį (d.) Klvr. Ar mesti kūlį nuo stogo? Pn. Kai starkus meta iš lizdo kiaušinius, bus geri metai, kai vaikus – blogi (priet.) Pnd. Metė jį žemėn J.Jabl. Kaip aną mesi – vis ans kaip katė ant kojų nukris Plt. Neduokit to, kas yra šventa, šunims, nei meskit perlų jūsų prieš kiaules Ch1Mt7,6. Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna BB1Moz37,22. Mèskit Perliušę [į] gilų Dunojų (d.) Vlkv. Nė koks žmogus: šake mèstinas pro duris Šts. Sprogyklas (bombas) mesti, laidyti I. Vilyčia metama MŽ548. Metama ugnis (raketa) N. Akmenelis toks, kaip iš rankos metamas Šts. Metamąsias velėnas (durpes) uždura su duru Šts.
| Su liže duoną pečiun meta (šauna) Antš.
| Mesk (leisk) kortą par tris kartus: jeigu ben kartą išloši, tai gerai BM41.
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį NžR. Nemesk lazdos, šunų dar nepraėjęs PPr217. Senio žodis ne klanan mestas (teisingas, išmintingas) Dkš. Kam čia mèst į balą vandenį (kam šelpti turtingą) Gs. O išgamos! Pirštinę štai geležinę dabar metu jums į akis (šaukiu į dvikovą)! Mair. Ir jis, kas svetima, nemeta (mėgsta pasisavinti) Ds. Dabar mergų pilna: kur pagalį mesi̇̀ – vis an mergos Užp. Tai kviečiai! Kepurę mesk – neįkris (tankūs, geri) Šl. Tokias akėčias tik mèst par tvorą (prastos) Rd. Mèsk jauną, kaip jis (senas) eina (jaunas neprilygsta senam, taip greit nepaeina) Ėr. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį (kiti daug prastesni) Ėr. Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį Srv. Geri kortai silkus meta (vertesni už šilką) Varn. Mesk šunį an kiaulės, ka nepjauna (sakoma, kai kas nenori ko siūlomo imti) Kt. Kad yr i jaunų visokių: kitam mesk šunį viršuo – ans trauksis, i tiek Vgr.
mestinai̇̃ adv., mestinõs: Mestinai̇̃ antmečiau vaiką ant šieno vežimo kaip kunkolą Skd. Ans mestinõs meta Vkš. Iš lovos išmetė mestinõs Trkn.
ǁ tr., intr. sviesti kuo taikant į ką nors: Gaspadinė jį pamatė, pagriebus su samčiu metė JD265. Jisai čebatu ją metė LB158.
^ Žmonės juos purvais meta (mėto, drabsto) J.Jabl. Aš į jį metù duona, o jis į mane akmeniu Klvr. Kuo mesi, tuo teksi: medum – medum, lašiniais – lašiniais (kuo kaltinsi, tuos bus kaltas) Trgn.
ǁ refl. sviesti ką tolyn lenktyniaujant: Eikiv mestis: kas toliau numesav, tas piningus palaikysav TDrVII106. Meskiavos pypkoms, katro toliau nukris Ggr.
ǁ nusivilkti (drabužį): Namie jau tai aš nemetu kailinių nuo pečių Rmš. Šilta, reikia mesti nuo pečių milinę rš.
2. tr. pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą): Mesiu tą sviestą – žibalu atsiduoda Vb. Mesk tu tuos griozdus stalus – nebegali jau gražesnių įsitaisyt Slm. Mèskit lauk tais supuvusias bulves, ką da čia laikot Gs.
| Ledą metant neršta lydekos Šts. Nosvaity (ežeras) ledą jau baigia mest Užp.
3. tr. VlnE137, Ch1Mr1,16 leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą): Mès tą tinklaitį Rsn. Bet ant tavo žodžio tinklą mesiu BPII272. Eik pas marias, mesk meškerę BtMt17,27. Mesk aukso inkarelį KlpD10.
ǁ leisti nukristi iš rankų: Papuneli, mèsk cukraus į arbatą KlvrŽ. Rozu metėm (sodinome) bulbas Lp. Ar čia metamà (vaga, į kurią sodinant metamos bulvės)? Sdk.
^ Pirma mèsi, paskui rasi (ką gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Gs. Ką vasarą mesi, tą žiemą rasi Vl. Nori rasti – pirma tur mesti PPr222.
4. tr. iškrauti, tuštinti (prikrautą vežimą): Einam vežimo mesti KlvrŽ. Vienas lauke į vežimą krauna, o kitas daržinėj iš vežimų mẽta Jnš. Šienas yr mẽtamas, turu padėti, negaliu šnekėties Vn.
5. tr. krėsti, pilti: Tėtė po kamarą jau baigia putrą mèsti (krėsti į kubilą) Jnšk. Meta (beria) krušą savo CII453. Ėmusys su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdamys (gausiai pildami, užversdami), svetį savo lygiai pėrusys S.Dauk.
ǁ Užp dėti raugimui (burokus): Burokai, mesti̇̀ senagaly, gardūs Ktk.
ǁ įdėti mėsos, riebalų, uždaryti (viralą, košę): Kuo gi košė mestà, kad teip negardu? Ktk. Mẽstas puodas Dglš.
ǁ daryti (krūvą), krauti: Kap toli namo vežt ar kelias šlapias, tada kūgį mẽta Lz.
^ Šimtakys stirtą (kūgį Tvr) meta (sietas) LTR(Pkl).
6. tr. dėti, duoti savo dalį (ppr. pinigų) kokiam tikslui: Kai rinko pinigus, daug kas metė Jnšk. Nu gieda, nu piningus meta Trk. Drąsiai visi gėrė, nes visų buvo mesti pinigai Žem. Ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų Žem. Rinkliavą rink, mezliavą mèsk, pyliavą pilk J.
7. tr. smūgiu blokšti, griauti, versti: Kad metė aukštielinką ant žemės, net dirvonai suskambėjo Jnšk. Priėjo prie tokios balos – kaip mes tą gaspadorių in tą balą! BsPIV46.
ǁ priversti griūti (apie epilepsijos priepuolį): Jį mažą mèsdavo nuomaras Pc. Nuomara mesdavo, o kai jis išgydė, jau nebemesdavo Rm. Kas turi metamąją ligą (epilepsiją), viena diena suverpti, suausti, pasiūti ir apvilkti – sugis LMD(Km).
| impers.: Buvo apgydę, bet dabar vėl jį dažnai mẽta Dbk. Šunio išsigąsdino, pradėjo mèst Trak. Girdėjom, kad mẽta nuomarin Bgs.
ǁ stumti atgal, blokšti, versti iš vietos: Viena banga varo „Argą“ priekin, kita meta jį atgal rš. Negaliu įlipt į vyšnią, mẽta lauk vėjas Skr.
| Ratelis mẽta šniūrą pr.
ǁ refl. tiestis, loštis: Kap metės [sūpuodamasis], tai išsigrūdo iš sūpluokių Dglš.
ǁ staigiai kreipti: Kai akis meti, tokios musytės akyse tik sijoja, sijoja Ant.
8. tr. varyti, šalinti (iš užimamos vietos): Mèsti iš buto DŽ. Jau mes savo seniūną mèsim, rinksim naują Nmn. Sueję mesmà storastą Ds.
ǁ atitolinti, atstumti: Nemesk mus nuog meilės tavo Mž335.
9. tr. kelti, tiesti į priekį ar į šalį (kojas, rankas): Klyš kleiš, klyš kleiš kojas mẽta (į šonus stato) eidamas Vkš. Kareivis turėjo gerai kojas mèsti Prk. Arklys meta koją į koją, parsvieda paskutinę koją par pirmąją Šts. Rankas mesdamys vaikščio[ja] kareiviai Šts. Šalta? Met' kojas (eik) kap išgali, i sušilsi Ml.
| Jų arklio ilgos kojos, užtai jis meta didelį šakymą Dglš. Plačiai žingsnį meta (žergia) Srv. Mẽtė žingsnį ir pastvėrė Gs.
| Ir metė (pakėlė) ant jo rankas savo, ir pagavo jį Ch1Mr14,46.
10. tr. sutelkus siųsti, gabenti kur: Antantės valstybės nutarė mesti stambias karo jėgas prieš Tarybų šalį (sov.) rš.
11. tr. prk. tiesti, skleisti (šviesą, šešėlius): Medžiai mẽta ilgus šešėlius KII149. Saulutė prabėgdama spindulį metė į mano langelį S.Nėr. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas rš.
12. tr. Upt, Lš, Ut netekti senųjų (dantų, plunksnų, plaukų, ragų) prieš dygstant naujiems: Vaikas dantelius meta Grž. Gal ar dantis karvė meta, kad neėda Ds. Senoji kumelė dantis meta Šts. Senės vištos rudenį meta plunksnas (šeriasi) Ėr. Seni briedžiai ragus meta anksčiau – lapkričio–gruodžio mėnesiais, o jaunesni – dažnai sausio mėnesį rš. Daba anie (katinai) kūdi, plauką meta šalin Tl. Medžiai pagelto, pradėjo mesti lapus A.Vien.
^ Vilkas plauką meta, o natūros nemeta Škn.
13. intr. Pgr, Rs keisti, mainyti kuo nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar meti, ar ne su manim peiliais? Snt. Na, Jonai, metame dalgėm! – Ne, mano geresnė Slk. Aš su tavim nemesiu, gali apgaut Kp. Čigonėli, meskim pypkėm Šn.
| refl. Brs, Als, Žd, Skd: Paaugę maino arklius, o piemenys peiliais mesdavos Trk.
14. tr. sumažinti, nuleisti (kainą): Sakau, da mèsk penkis rublius, tai pirksu Lkv.
15. tr. SD345, R vynioti ant mestuvų ar ant sienos audeklo metmenis: Mūsų šiandie moterys audeklą meta po gryčią, ir vietos ten nėr Jnšk. O ką mès ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo? K.Donel. Ar susirikiojot mesti audeklo gijas? Šts. Nuo krijelio mẽta an sienų Prn. Ant mieto, įbesto sienon, mèsk geinį, driką J. Atneš krijelius, įkals kuolelius, reikės man jaunai drobeles mesti LTR. Ant sienų nė nemetus, ant mestuvų nepapratus Plv. Mesiù žilu, o atausiu žaliu Alv. Bernyti mano, pliudrinės tavo tai gražiai mestos ir atskersuotos JD835.
^ Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta (vaivorykštė) Pnd.
ǁ užnerti reikiamą akių skaičių mezgant: Dvylikos akių mečiau kojinę Šts.
16. tr. dėti, traukti (lanką ant statinės): Bačkeles mečiáu lankais cielą dieną Šateikių bravare Štk. Liuob eis pavasarį par sodas, mesdamas lankus Šts.
17. tr. privirinti, pridurti plieno prie norago, prie kirvio, dalgio ašmenų: Metu, užmetu noragą MŽ522. Reikia mèst dalgė Lp.
18. tr., intr. prk. griežtai, trumpai pasakyti, ištarti: Lik vietoj! – metė aviatorius Gecevičius Petrui lyg įsakymą, o pats nubėgo su kitais draugais prie garažo rš. Tėvas pastovėjo, o paskui išpūtė susitvenkusį krūtinėj orą, dusliai metė: – Šį kartą aš dar ateisiu J.Balt.
| Partija metė (iškėlė) naują strateginį šūkį – pasirengti socialistinei revoliucijai (sov.) rš.
19. tr. prk. griežtai reikšti, skelbti: „Sakmės“ autorius meta aštrų priekaištą feodaliniams valdovams K.Kors. Dovydas meta prakeikimą ant savo priešų brš. Jis – paprastų darbo žmonių pusėje, giliai užjaučia skriaudžiamuosius ir meta panieką skriaudėjams (sov.) rš.
20. tr., intr. Grd, Ds, Plv gerti (svaiginamuosius gėrimus): Jau jie penktą bakalą mẽta Vlkv. Mèsk stiklelį Gs. Kad ana samagonką meta KlvrŽ. Iš jo bus didelis pijokas – meta arielką kaip [v]andenį Vžns. Nebuvo parsigėręs, bet, žinoma, jau metęs Šts.
ǁ turėti įprotį gerti, girtauti: Tas vyras metą̃s, sako, gerai gerąs Vgr.
ǁ valgyti: Skani košė, ir vedvi našiai mẽtėm KlvrŽ.
21. intr. smogti, skelti: Metė per ausį vienąkart, kitąkart, ir užteko Jnšk. Mesk į kramę (makaulę) ir stumk pro duris Šts.
22. intr. greitai eiti: Meta kaip jaunas Žr.
23. refl. KlvrŽ, Vn ne laiku, per anksti turėti (apie kumelę, karvę): Mūsų kumelė metasi. Ar nežinai kokių žolių ant suturėjimo? Skd. Karvės papilvė nutįsusi, mesis laukan Šts.
24. tr. atsiskiriant, išvykstant palikti, nebesirūpinti; nebebūti kur, su kuo drauge: Žada jis tą pačią mesti Pn. Šiandien ves, rytoj mes LTR(Šll). Nė jis mane ves, nė mes Rd. Paniulaitė mumis meti̇̀, žadi ryto poni būti JD1558. Sūnus buvo mẽtęs mane Nmč. Kodėl anas jus mẽta be jokios prieglaudos? Str. Neturtingieji meta žemę ir virsta samdomais darbininkais rš. Visa metus, žusrišo akis ir leidos, kur kojos nešė Rod. Ir nuliūdo širdis bernelio, kad visi jį vieną paliko, vieną metė priešininkų kerštui V.Krėv.
^ Pupa sėklos nemeta (koks tėvas, tokie ir vaikai) Rod, Šmn.
| refl.: Kad greit anas nuo jos mẽtės, kai pamatė, koks žmogus Ut.
25. tr. toliau nebevartoti, nebesinaudoti: Mečiau dviratį, dabar pėsčias vaikštau Vb. Pradėjau skaityt knygą, negraži, i mečiaũ Dglš. Pamatysi – pabūsi mieste, mesi visas senas sukneles, užsimanysi naujų Vb.
^ Nemesk kelio dėl takelio Mrj, Ds.
ǁ nebetęsti, nutraukti (darbą, įprotį …), atsisakyti įprasto dalyko: Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn – šiandien mūsų šventė, Gegužės Pirmoji J.Bil. Sesės meta dainą, dundančias stakles S.Nėr. Meskim visas kalbas į šalį rš. Jei mes visus šitus papročius mestume, tuomet mūsų gyvenimas būtų daug lengvesnis rš. Mèsk savo sumanymą BŽ326.
| refl. tr.: Ar dar jis savo papročio [rūkyti, gerti, bartis] nèsmetė? Lp. Ar dar jis vis nèsmeta mados rėkt? Ar jau metės? Lp.
ǁ intr. (su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu ar bendratimi) liautis, nustoti ką darius: Rašė, rašė ir metė rašęs J.Jabl. Artojas metė aręs Grž. Metė rūkęs, bet nuo stiklelio neatsisakydavo rš. Meskiat rūkyti Štk. Meskie, mergele, kaselę mezgus, te sidabro žiedelis (d.) Rod. Gydausi, bet ašaros dar nemetė bėgusios Zr. Mesk, broleli, rašytie, imk grėblelį taisytie LB134. Vištos metė dėt, nėr kiaušinių Arm.
| refl.: Mestųsi vogęs Lp.
26. tr. palikti kieno daliai, skirti kam: Jūs patys pirštais išsivarpot [valgį], tada jau man mẽtat Str. Vieną lauką mẽta pūdymui, kitą – rugiam, trečią lauką – vasarojui Brsl.
27. tr. palikti toje pačioje vietoje, tokioje pat būklėje: Aš būčia senį mẽtus (pasilikusi prie savęs), bet kai šit, kap sau nori – tedarai (tegu sau važiuoja, eina, kur nori) Str. Lenkia ji vyresnę [seserį], mẽta (palieka netekėjusią namie) Str. Labai gerai mokias, an penketukų, draugus visus sa[vo] mẽta (pralenkia) Str. Nesmokini, tai po pamokų tada mẽta Str.
28. refl. staigiai leistis bėgti, šokti kuria kryptimi: Puolė Alfonsas dešinėn, metėsi kairėn, bet traukinys tarytum šokinėjo nuo bėgių ant bėgių ir ėjo stačiai ant jo A.Vien. Antanas metėsi bėgliams iš paskos J.Avyž. Metė̃s vienon šalin, metė̃s kiton, ir susturėj[o] Arm. Arklių nesutavalioju, mẽtasi ir mẽtasi į visas puses Kt. Tuo tarpu mergaitės metasi skersai gatvę rš. Matai, kad arkliai mẽtas prie šulnio Šd. Skrido tiesiai, paskui metė̃s tiesion šalin Rod. Nulipo nuo arklio, metėsi (puolė) į savo pačios glėbį rš.
| Kano katran dabar šonan mesis (pereis) su rinkliavom Užp. Nu vieno darbo mẽtas pri kito (vieną palikęs, nebaigęs, griebiasi kito) Krš.
| prk.: Kap tik užsiminiau apie veseilią, Jonas mẽtėsi kiton kalbon (pradėjo kitą kalbą) Lp. Paskui kitap metė̃s [šnekėti] Lp.
ǁ refl. eiti, pulti kur ieškant išeities: Kur dabar mèstis, kurio galo stvertis? Arm. Mečiausi aš šen, mečiausi ten, ir jokios vilties ant pagerinimo padėjimo V.Piet. Meskis (kreipkis) pas ką kalvėk, gal pažyčiosi koc nedaugį pinigų Arm.
ǁ refl. šlietis, glaustis: Pri vieno vaiko metuos, pri kito, o savo kerčios neturu Krš.
| Aš mesiuos prie Jono (eisiu drauge su juo) Pn.
ǁ refl. pulti, šokti (ant ko): Užpuolu, metuosi ant ko SD378. Žalnieriūs prišoko ir metės ant Viešpaties DP156. Iš pasuolės, piktai cypiamai lodamas, metėsi į ją Elfas rš. Akliai prie karvių dažniausia mẽtasi Pš.
ǁ refl. prasiveržti, siūbtelėti: Tatai visiškai pakirto silpnas jo spėkas, metėsi per burną kraujas rš. Liepsna metėsi iš krosnies į trobą ir išsitiesė kaip paklodė Pn. Kraujas karšta banga metėsi jam į veidą rš.
| prk.: Silpnas alus nemetas į galvą (nesvaigina) Šts.
ǁ refl. pasisukti; pakrypti: Ka prieisi karvidę, mèskias į dešinę Lk.
| Tas kelias mẽtas į šalį, paskuo vėl pasimeta Krtn. Kelias nuo Veiverių mèsis in šoną Iš.
ǁ refl. smarkiai imtis, pulti ką daryti (ppr. su bendratimi): Jau griebiau vanagui už uodegos, bet kai mẽtėsi lėkt, tiek jo ir temačiau Srv. Pradžioj metė̃s keliu bėgt, o potym (po to) pasukė medžian Arm. Mečiáus eiti Kin.
| An brudną darbą nesi̇̀meta Ob. Visi į mokslą metėsi (ėmė mokytis) rš. Metasi ing provas (ima bylinėtis) srš. Metės į rusų kalbą, bet, rusiškai nemokėdamas, nėko neišaiškino Plng.
29. refl. pradėti, mėginti ką daryti: Mẽtas skaudėti jamui akys J. A pūliuotis mẽtas tas tavo pirštas? Grg. Dar jaunas mūso murzis, bet jau metas loti Grg. Pamatęs tai, Jonas metės pykti M.Valanč. Iš to piktumo ir kriokti metas, ir ką nedaro Krt. Jau sniegas metės būti, kad Kęstaičius budeliojo Šts. Mèsas (mesis) ant šalimo, teip pradėjo sniegas rastis Grg. Šįrytais buvo besimetanti lyti Grg. Metas ant lytaus kelintą dieną, bet nepralyna Šts. Kai aš parejau, jau link aušros mẽtėsi Up. Miškas jau į žalumą metėsi Žem.
30. refl. linkti, turėti patraukimą: Metės ant daktarystės, bet į daktarus neišejo Šts. Ant ko tu mèsies, pabengęs mokslus? Skd. Kas ant ko metas nu pat mažystei, tą ir senatvėj randa Dr. Ans iš pat jauno metėsi ant darbo Brs. Vaikas nemetas ant amato Šts. Ta mẽtės ant to dainiavimo, o mes nèmetėmos ant dainų Prk. O jo širdis tuo daugiaus ant jūsų metasi, jog atmena paklusnystę jūsų visų Bt2PvK7,15.
ǁ refl. kibti, lįsti prie ko: Mergos mẽtas ant vaikių J. In ją mẽtės vokietys Ktk. Ta boba mẽtės pri ano (berno) Krš.
31. refl. telktis, burtis, spiestis: Tada (motinai atlėkus) bitės ir tikrai pradeda jau mesties į vieną vietą S.Dauk. Žiūrau, jau mẽtasi bitės į slyvukę Gs.
32. refl. Lnkv veistis, rastis: Žirnių sėti negalima priešpilniu – kirminai metas Sk. Ten drėgna yr, tai visokie vabalai metas KlvrŽ. Pelės metasi į drėgnus šiaudus Šts. Kad lynant sėsi, smilga mèsias Trš. Į pusiaudienio pusę stogo kerpės nemetas, tik į šiaurės Šts. Drigniažolė mẽtasi pati, ir niekaip negali jos išnaikinti Grž. Šiaudūs taip nèmetės blusos (tiek blusų nebuvo) Nv.
| Drėgmė metasi [į stiklinius indus] visuomet prieš oro atmainą Blv. Man blūzgai mẽtas į galvą Šts.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą): Kad teip mestumias rožė, visims išsigandusims prisimestų Šts. Pradeda niežai mestis Als. Kad mẽtėsi rankon dieglys! Pn. Visur mẽtas skaudumai, ka pavaikščioju Plng.
ǁ refl. kibti, lipti: Vėžys ar metas žmoguo? Trk.
33. tr. su daiktavardžiais reiškia susidarymą, atsiradimą paviršiuje to, kas žymima daiktavardžiu: Milas pasiūtas rukšlas meta (raukšlėjasi) Šts. Veidas rukšlas meta, jau senstu Šts. Ištisi teip y[ra] anos plaukai, į garbaną nemeta Ms. Kad siena pilvą meta (išsiriečia), sudeda du sienmiečius, ir siena nebriesis Trk. Vanduo atrodo toks ramus, o tik įspjauk – ir žiūrėk, kaip jis lankus meta I.Simon.
| refl.: Kai ji eina, jai gražiai klostai metasi Jnšk. Kad į pryšakį [plaukus] sušukuo[ja], mẽtas garbanos Krš. Rukšlė metas (drabužyje pasidaro raukšlė) MitI75. Raukšlos į kaktą metas, jau senatvia Varn. Raukšlės metas ant burnos Vn. Kupra mẽtas Lkv. Metas į gurgždulius (raitosi, garankštėja) sukriai suverpti siūlai Šts. Augo, augo į aukštį, dabar pradėjo į kuprą mèstis (kūprintis) Trg. Būk išsitiesęs, nemeskias ing kuprą IM1860,60. Vaikas į kuprystę mẽtasi Rm.
ǁ išleisti iš savęs į paviršių, į aplinką: Duok su dalba į pat dugną, kad burbulą mestų (kad burbulas iškiltų), jei nori žuvį išbaidyti Slnt. Geras alus sujudintas putodamas meta karolius (atsiranda daug burbuliukų), galvos neapsuka I. Vanduo verda, kunkulį mesdamas (kunkuliuodamas) rš. Geras dalgis zyza ilgai, mėleną ugnį meta Šts. Kibirkštes mesti I.
34. tr. berti (spuogais, pūslėmis): Sako, labai spuogais mẽta vaikus Gdr. Prieš liepsną nešildo vaikui prausti vandens, nes kenkia – meta vaiką pūslėm (priet.) LTR(Lš).
35. refl. atlėgti, kristi (apie šaltį), nurimti (apie vėją): Jau ir šaltis metasi Pln. Par nedėlią rast mèsas šaltis Prk. Jeigu šaltis nesimès, reikės krosnį taisyt Up. Liovės vėjas, metės oras, tylus oras SD31. Metąsis (nepastovus) kai oras N.
36. refl. S.Dauk dėtis kuo, apsimesti: Ir jis kažin kodėl ėmė kvailiu mestis J.Jabl. Ir jis metasi (stengiasi apsimesti) sergąs J.Jabl. Geru metas, o nagus raito KrvP(Ds).
37. tr. apytikriai nustatyti dydį: Užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis metė [ąžuoliuko] stiebo ilgumą Žem. Iš akių metus, bus čia penki hektarai Yl.
38. intr. sverti: Litras vandens meta beveik 1000 gramų, tuo tarpu litras vandenilio tesveria mažiau kaip 1/10 gramo rš.
39. intr. spėti, manyti: Aš tep ir mečiaũ, kad jis pinigų ieško Lp. Aš metu, kad čia bus koki penki karčiai rugių Lš. Kaip tu meti ant tos kumelės (kaip manai, kiek ji verta)? Drsk.
40. intr. suprasti, orientuotis: Nieko nemetu, mano galva maišos Ad.
41. intr. priekaištauti: Pats (vyras) meta, kad ne ano vaikas esąs, bet kaimynų vaikio Šts.
◊ ãkį (akimi̇̀, akià, akimi̇̀s) mèsti žvilgterėti, pasižiūrėti: Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yr: va, mečiau akį ir jau žinau Pbs. Na, luktelk. Aš mesiu akį, kas ten atsitiko rš. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo Trs. Apsižvalgę Palangoje, galime mesti akį į jos apielinkę A1884,263. Vyriškis rudomis liepsnotomis akimis metė šen ir ten Žem. Kur tik metei akimis, matei žymę rūpestingų rankų V.Piet. Tėvas mẽtė ant sūnaus akià Rdm.
ãkį mèsti (ant ko, į ką) domėtis kuo, reikšti kam simpatiją: Jis ant Onos ãkį mẽta (Ona jam patinka) Ss. Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla V.Myk-Put.
alkū́nę mèsti vingiuotis: Senutė (upė) alkū́nes mẽtė; daba iškasė ir patiesino Šlu.
bė̃dą mèsti (ant ko, kam) kaltinti: Nemesk ant kito bėdos! Kp. Vienas an kito bėdą meta Pbs. Tik kad jo nėra, tai ant jo mes bėdą Plv. Be reikalo ant manę bė̃dą meti̇̀ Sim. Pats padirbo, o dabar kitam bė̃dą mẽta Dbk. Dabar jie visi mẽta bė̃dą man Up.
bùrtus (bùrtas) mèsti naudojantis tam tikrais ženklais gauti į ką teisę, įsipareigoti ką daryti: Ka tep nepasidalinat, tai mèskit bùrtus Gs. Ir metė burtus sargybosp vienas prieš kitą Ch11Krn25,8. Burtas metu, per burteles ką daliju SD135. Iždalijo sau rūbus manus ir ant jupos manos metė burtas DP172.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk i mésk į ãkį Štk.
į aki̇̀s mèsti priekaištauti: Jisai jų neviernumą jiems nei į akis nemeta prš.
į aki̇̀s mèstis išsiskirti savo išvaizda, patraukti dėmesį: Jo apsirengimas visiem mẽtasi į aki̇̀s Jnš. Gražus namas iš pirmo žvilgsnio metėsi į akis rš.
į kãklą (į gérklę) mèsti gerti svaiginamuosius gėrimus: Turgaus dieną žmonys meta į kaklą Sd. Į gérklę nèmetė – į žemę [pinigus] krušo Vn.
į plùtą mèsti mušti: Meta į plutą [pačiai] prisigėręs Grd.
į savè mèsti valgyti, gerti: Tu gerai meti į save Šts.
iš galvõs mèsti (rūpesčius, bėdas) užmiršti, atsikratyti ko: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tais bėdas Gs.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) meti̇̀ kiek užmatyti, labai didelis: Vakzalas – kap akià meti̇̀ Lp.
kai̇̃p už ausiẽs mèsti greit išgerti: Jam tik duok – meta kaip už ausies Kp. ×
kabolùs mèsti Aln, Žl burti.
kal̃tę (kaltýbę) mèsti (ant ko) kaltinti: Tyčiomis maluo[ja], mesdamas ant kitų kaltybę P. Baltrus vis kaltę metė ant jos MPs.
káulus (kauleliùs) mèsti NdŽ žaisti, lošti kauleliais.
kortàs (kartàs, kõrtomis) mèsti burti: O kai aš, o kai aš jaunutė buvau, cigonas melagis korteles metė (d.) Nč. Ir kortom mečiau – vis tą patį Sdk. Kartàs mẽtė Škn. Meskiamos kartas Šts.
kū́ną (lãšinius) mèsti liesėti: Karas, ir kūno nemeta Ėr. Jis rūkymu lãšinius nuo pilvo mẽta Skr.
kuñkulį mèsti Vvr virti.
mãtą mèsti
1. R67 kelti vestuves pagal lietuviškus papročius (?).
2. CI26 matuoti, seikėti.

mèsti ir áusti (atáusti) išsigalvoti, meluoti: Pats audžia, pats meta B. Ir audžia, ir meta ST521. Čia meta, čia atauda VP10.
mė́šlą (mė́šlus) mèsti euf. tuštintis: Arklys nedirbdamas meta mėšlus kas 5–6 val. rš. Kietą mėšlą meta karvė Ul. Miške gimęs, miške augęs, ant lauko išėjęs, mėšlą riekėm meta (arklas) Lg.
per bálkį (per bažnýčią) mèsti psn. skelbti bažnyčioje būsimas vedybas, užsakyti: Jau sekmadienį juodu mès per bálkį Gs. Metė per bažnyčią virėją su siuvėju Kn.
pi̇̀nkles mèsti; I daryti išdaigas, krėsti juokus.
pri̇̀žadus mèsti; I burti.
skaràs į kùpetą mèsti sukurti šeimą, vesti: Ko veizi, mèsk skaràs į kùpetą! Nesigailėsi, graži merga Sd.
sprándą mèsti liesėti: Ir mūsų ponas jau meta sprandą An.
spri̇̀ndį mèsti tiesti pirštus ką matuojant: Mèsk spri̇̀ndį, tai žinosi, kokio ilgumo naginių tau reik Jnšk. Jis kaip vyras meta sprindį – didelė koja, didelių naginių reiks Jnšk.
sū́kumą mèsti daryti lankstą: Kel[ia]s sūkumą meta Vgr.
už akių̃ mèsti tiesiai sakyti: Paikas aštriai už akių meta (į akis kalba) CII803.
už akių̃ (už aki̇̀s) mèsti priekaištauti: Man daugis už akių meta, kad aš pirm to socialdemokratus užstojęs LC1878,40. Prarakas žydams už akis meta, kad kožno šilingo pasigaili brš. Kam ką bardamas už akių̃ mèsti KII332.
vándenį mèsti Šts euf. šlapintis: Ta kumelė kosa, perda ir vandenį meta Grg.
vi̇̀ngį mèsti sukti į šalį, daryti lanką einant, važiuojant: Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, mesdavo didžiausius vingius rš. Grįždami vestuvininkai važiuoja ne tais keliais, kuriais atvyko. Metę didelį vingį, jie klaidina apylinkės gyventojus I.Simon. Vingį metęs per mišką, aš vėl už akių! Kl. Pasižyčiojo piningų, dabar vingį meta pro šalį, nenora susitikti Vkš.
| Ūmai miškas pasibaigė, kelias metė vingį, ir balta jo dulkių juosta įsirėmė į žalią kalvos gūbrį rš.
žãgrę mèsti verstis kūlversčiais: Žagrę mesdavo dėl to, kad paskiau visą vasarą neskaudėtų galvos rš.
žaibùs mèsti Skd, Žml; MŽ459 žaibuoti: Žaibus kas kartą tankiau metė, griaustinė tankiau griovė Žem. Tiek meta žáibus, ka visi pašaliai tviska Vvr. Žiebus meta – būs perkūnija Lkv. Kai žaibùs mẽta, tai baisu stovėt po dideliu medžiu – gali trenkti Jnšk.
žõdį mèsti šiurkščiai, priekaištingai, užgauliai ką pasakyti: Tai gal Endrė jam kokį žodį metė? – Ką jis ten mes J.Paukš. Piktais žodžiais metęs buvo ant Dovydo už neišpildymą duoto žodžio I. Vienas žodį, kitas žodį meta – kūmoms nė išsižioti, nė pasiteisinti Žem. Žodį po žodžio meta – akės plinka Krš.
žvil̃gsnį mèsti pasižiūrėti: Žvilgsnį mesk ir į mane Šd. Mesti žvilgsnį į ateitį Sr.
antmèsti, añtmeta, añtmetė (ž.)
1. tr. užmesti, užsviesti: Kepurę švilpt ir antmetė ant stogo Grg. Antmesk man tą šakę ant vežimo Slnt. Añtmetė šarką ant kėdės Krtn.
| Koks čia lytus, tik truputį rasą antmetė (palašnojo) Šv.
2. tr. užkloti, užtiesti: Antmèsk ką an kojų – šala Jdr. Ančmèsk ką – šalt gulėti Pvn.
3. refl. tr. užsidėti, užsikelti (ant pečių): Puspūrę grūdų antsi̇̀metė an pečių Šv.
4. refl. tr., intr. užsivilkti: Jinai, niekam nieko nesakiusi, nusimetė prinešinius drabužius, antsimetė geresnius ir išbėgo I.Simon.
| prk.: Antsimetę (prisidengę) ličyna vieros, norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti S.Dauk.
5. tr. dar kiek pridėti, uždėti: Vieną silkę antmeta ant būrio Šts.
6. refl. užšokti, užsikabinti: Vaikas antsi̇̀metė tėvuo ant pečių Krtn.
7. tr. priversti priimti: Norėjo jiems savo tikėjimą antmesti S.Dauk. Šie ne sykį priešinosi antmestiems bažnyčios teismams A.Janul. Iš oro niekas neantmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių Vaižg.
8. tr. sukelti, užleisti (ligos antkrytį, ligą): Kiekvienas mokąs žavėti būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs atimti javams brandą, žmogui, nors kaip atsčiai gyvenančiam, antmesti ligą M.Valanč.
9. refl. atsirasti, iškilti (apie spuogus ir pan.): Antsi̇̀metė jamui ant burnos spuogai J. Čia toks pumpurelis ant sprando antsi̇̀metė Rnv. Tas skaudulys ne vieto[je] ansimetė Skd.
10. refl. imtis ko, pasišauti ką daryti: Buvo antsimetę žmonis reviduoti, bet patys pakliuvo Šts.
11. intr. užduoti, užpliekti: Kad antmèsiu, netiks! Šts.
◊ ãkį antmèsti pažvelgti: Akį antmečiau ir pažinau savąjį rūbą Šts. Ana añtmeta ãkį i moka End. Nieko nei klausinėjo [gydytojas], nei čiupinėjo, tik añtmetė ãkį ir sako: „Žinau tavo ligą“ Skd. Dabar verki, o svietas ant tavo ašarų nė akies neančmeta Jzm.
bė̃dą (karãbą) antmèsti (ant ko, kam) nekaltai apkaltinti: Añtmetė bė̃dą kitam Krtn. Led prisitikau, añtmetė ant manęs karãbą J.
kuñkulį antmèsti užvirti, sukunkuliuoti: Bereik kunkulį antmesti, ir atvirs kruopai Šts.
prãstą ãkį antmèsti priet. apžavėti: Prãstą ãkį añtmetė, ir susirgo karvė Šts.
apmèsti, àpmeta, àpmetė
1. tr. metant apdėti, apkrauti iš viršaus: Vaikiai su mergoms bevaliūkaudami àpmetė daržingalė[je] su šienu šlajikes Šv. Apmetė duobę šakom Gs. Buvau su žemėms àpmestas (apverstas) Grg.
| prk.: Dvariškiai beveizdint apmetė ją darbais Žem.
2. tr. apsodinti (mėtant po vieną bulvę): Apmesim ir vienos Lp. Nuej[o] pažiūrėt, ar apmetė Lp.
3. refl. tr., intr. apsivilkti, apsigobti: Apsimesk geresniais drabužiais – tuoj talka pareis pavakarių Lkš. Apsimetė kokia drapanele – tai visas jos apsvilkalas Tvr. Apsi̇̀mečiau skranda ir išėjau lauk pažiūrėti, kas ten atsitiko Žvr. Apsimèsk su skara greitai J. Skepetą aplink pečius apsidėti, apsimèsti KII255.
4. refl. apsitraukti, aptekti iš paviršiaus: Kopūstai apsimeta pelėjais ir pradeda pūti IM1847,31. Kad apsimeta burna niežais, reik dėti plėnis į pastijolką ir tepti Šts.
5. tr. išvynioti ant mestuvų (ar ant sienos) audeklo metmenis: Apmèsk audimą ant mestuvų J. Aš apmesiu audeklą ir be lankčio an sienos! BsPII254. Ikpiet penkias sienas drobės àpmečiau Alv. Pailso ranka bemetant audimą Grk. Ar jau ir kitą audeklą api̇̀metėt? Trgn. Šiandien divonus apmečiau, apriečiau ir užaudžiau Srj. Aš nū apmečiau keturnytį Lz. Apmečiau kelis lankus metmenų Krok. Ant kiek posmų àpmetei? Smn. Ir apmečiau ploną sieną, ir suaudžiau ploną drobę KrvD153.
^ Gera audėja ir ant kuolo apmeta KrvP(Mrc, Erž, Ds). Ant kuolų apmetė, tvorelėj išaudė LTR.
| refl. tr.: Gražus tas [kaklaraiščio] raštas, tik aš nemoku teip apsimèst Jnšk. Apsi̇̀mečiau tiek daug ir ataudų pritrūkau Trg. Ji apsimetė keturnyčius Auk. Kai inkelsiu mestuvus, galėsi drobę apsimesti Sdk.
ǁ užnerti pirmąsias mezginio akis: Duokiat, aš apmèsu antrą pančeką KlvrŽ.
ǁ Prk pradėti nerti tinklą.
6. tr. prk. parengti, sudaryti bendrais bruožais: Ištremtyje Leninas apgalvojo ir apmetė revoliucinės proletariato partijos įkūrimo planą (sov.) rš. Sunkiausia man buvo apmesti šią įžangą, kurią čia skaitei rš.
| refl. tr.: Apsimečiau satyrinio pobūdžio komediją rš.
7. tr. BŽ303 apsiūti, apmėtyti pakraštį: Reik siūles apmèsti, o pradės rykšti Vvr.
8. tr. aptraukti, suveržti (lanku, viela): Visus kubilus apmetė naujais lankais Krkl. Viedras iš eglinių šulų padirbtas ir lazdos lankais apmestas Plt. Su drata apmesti klumpiai ir pamaliavoti Rt.
| refl. tr.: Parskilo mano klumpis, i apsi̇̀mečiau su drote Kl.
9. tr. Ml prilieti, privirinti plieno (prie norago, kirvio ašmenų): Kausto jis ratus, apmeta noragus, virina drapakų spyruokles J.Balt.
10. tr. apytikriai pamatuoti: Apmečiau tik žingsniais, ir išejo penkiasdešimt metrų ploto Plng.
11. tr. CII559 padaryti, kad aptektų, būtų apipultas, apniktas: Teipajeg tuojaus jį tais piktais niežais … apmetė BPI190. Aną apmeta utimis, kuriomis tas žmogus niekados nebgalia nusikratyti FrnS176(Kv).
ǁ apnikti, visą apiberti: Skauduliai apmèsdavo žmonis Pj.
12. refl. apsikrėsti, susirgti: Liga apsimetu B, R, N.
13. refl. dėtis kuo, rodytis ne tokiam, koks esi, vaizduoti save kitokį norint suklaidinti, apgauti: Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau A.Vien. Jis apsimetė nėko neišmanąs Tt. Apsimečiau nėko negirdįs ir nėko nematąs Brs. Jis tik apsimeta nekaltas esąs Ssk. Vincas, apsimetęs abejingas, mostelėjo galva į daržinę V.Myk-Put. Brolis, pamatęs lokį, apsimetė negyvas J.Jabl. Kartais apsimesdavo nepykstanti, bet tai būdavo tik klasta Blv. Ans apsimetė nežinančiu Klm. Karalaitis buvo apsmẽtęs paprastu kareiviu (ps.) Ds. Ji pati atsigulė į Alenėlės lovą ir apsimetė liga (dėjosi serganti) BsMtII159. Apsimetęs vilko liga, ant lovos gulėjo (d.) Kp. Apsi̇̀mečiau miegu i knarku Krš. Tinginiu apsimèsti Krš. Vyras tyčiomis snauduliu apsimetė (dėjosi snaudžiąs) LTR. Nemoku apsimesti ir meluoti rš. Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimẽtę, o paskui geria Žml. Ne tiek girtas, kiek apsimeta Vj. Jis apsimeta, ka negirdžia Pš. Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tad jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta J.Balč.
14. refl. apsigauti, apsirikti: Biškį apsi̇̀mečiau: iš septynių kiaušinių tik vienas viščiukas Lk.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) apmèsti apžvelgti: Daktaras apmetė akimis ranką Dr. Kaziukas apmetė visus išdidžiu žvilgsniu J.Avyž. Tai jų rugių daug, net akim̃ neseka apmèst Lš. Aš pakilęs apmečiau akia apygardę, kur dingt V.Piet.
[liežuviù] apmèsti ir atáusti mokėti prišnekėti, pagražinti, pameluoti: Bepigu su tokiu liežuviu: bematant apmeta ir atauda Šv. Ans moka ir apmesti, ir atausti KlvrŽ. Pati api̇̀meta, pati atáudžia Krs. Geras jo (piršlio) liežuvėlis apmetė ir ataudė Žem.
atmèsti, àtmeta, àtmetė
1. tr. R mesti artyn, šen; atsviesti iki tam tikros vietos: Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų J.Balč. Gal tu man šukas atmesi̇̀? Pc. Atmèsk šen akmenaitį K. Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu! BsMtII8.
| refl. tr.: Atsimèsk rugių – reikės kulti Mrj.
2. tr. nusviesti tolyn, į šalį: Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją ir atmesk nuog savęs DP516. Ir bus, kaip ir tu ponu būsi, ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40.
| prk.: Nuog jo atmes (nuims) prakeikimą, žmogaus vaikamus priegimtą Mž386.
ǁ staigiu judesiu atitraukti atgal, atstumti į šalį: Taip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man pavergtą žmoniją J.Bil. Audeklas, vėjo atmestas, atidengė atvirą įėjimą rš. Atmèsk (atidaryk, atkelk) vartus – parvažiuoja su rugiais Rdm. Par durų skylę peilį užkišau i àtmečiau (atkabinau) tą kabliuką Šmk.
| prk.: Àtmeta mane valgymo (nesinori valgyti) Arm.
3. tr. K atidėti į šalį, atskirti kaip netinkamą, nereikalingą: Atmeskime apipuvusias bulves, kad nepradėtų kitos pūti rš. Mažutes bulbas atàmetu (rinkdama dedu skyrium) Aps. Akmuo, kurį atmetė budaunykai, tas stojos galva sąsparos (kampinis akmuo) BtMr12,10. [Kitos dainos] arba suvisu atmestos buvo, arba šiame tiktai dainų surinkime nėra talpintos S.Stan.
| Žmogų atmetus (išskyrus), pingvinas nedaug teturi neprietelių Blv.
| refl.: Rugiai grūdas į grūdą. Paprastai priemaišų nuo pūdo kilogramas atsimeta. Iš šitų nė saujos neatsimes J.Avyž. Menka nauda iš tų bruknių – perpus atsi̇̀meta Vb.
4. tr. atkasti, atžerti (žemes nuo ko): Atmèsk rūsį K.
5. tr. atkraginti, užversti (galvą): Kalnai buvo statūs kaip bokštai, į kiekvieno viršūnę reikėjo žiūrėti visai atmetus galvą Šlč. Snaudulys snučas galvą àtmeta kikinkt J. Giedotum galvą atmẽtus, kai išgertum Grv. Galvą atmetęs (išdidus, pasipūtęs) sėdi Rm. Sėdžia daktaras, barzdą atmẽtęs Ėr.
| Eina atmetęs (atsismaukęs) kepurę Grž.
6. tr. ištiesti į šalį, nukreipti atgal (ranką, koją, uodegą): Jis atsigulė, atmetė rankas už galvos ir ėmė į lubas žiūrėti rš. Ponas mat: viską po nosim jam padėk, nė rankos atgal negali atmest Srv. Paršelis vos gyvas, kojas atmetęs begulįs Šts. Žmogus guli, visas keturias atmetęs J. Sėdi kojas atmetęs ir kalbasi kaip prezidentas Plv. [Lapė] užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio, atmetė uodegą ir guli lyg negyva BsPIII310. Nu ką tu veiki? Guli per dienas atmetus pasturgalį, ir tiek Rdm.
^ Prieš pečių klūpo atmetęs lūpą LMD(Sln).
7. tr. Žg palikti, nutraukti, atidėti (darbą): Viską atmetę, tuojau ėmė ruoštis į kelionę LzP. Ravėsiu visus darbus atmetusi Šts. Viską atmetę, turim eiti šiek tiek pataisyti tas duobes ir tiltuką Žem.
| Jau atmesčiau davatkystą, o priimčiau moterystą JD409.
8. tr. nepripažinti esant tinkamą ar reikalingą, nepritarti, nepriimti: Ji tą teoriją atmeta LTII478. Labai bloga, kai susidaro grupelė jaunų rašytojų, kurie giria vienas kitą, atmesdami kritiką, pasakytą iš šalies A.Vencl. Jam tarpais rodėsi, kad tai jo pašluostė, bet greitai atmesdavo tokią mintį rš.
9. tr. nepriimti, nepatenkinti: Atmetė viršininkas muno prašymą Šts. Jo pasiūlymai buvo atmesti rš. Atsakė žmonėms ir jų geidimą atmetė S.Stan.
| Atmes tą darbą (nepripažins tinkamą, atliktą) Lp.
10. tr. atstumti nuo savęs, atsisakyti nuo bendravimo (su kuo): Aš bevelyčiau aukštus kalnus kasti, nekaipo mylėjęs mergelę atmesti JD551. Galvą padėsiu, bet neatmesiu tamstą nuo savo širdelės Grž. Aš esmu sirata, nuog visų atmesta (d.) Nm. O neatmesk manęs nuog veido tavo PK63. Atmeskiat nuog jūsų svetimus dievus BB1Moz35,2. Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykiat ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat Mž9.
| Atmetu nuog tėviškystės (atimu tėviškės paveldėjimo teisę) Sut.
^ Poną Dievą mylia, bet ir velnio neatmeta NžR.
11. tr. atsisakyti, susilaikyti: Vyras taigi stipriausis su rūstybe atmetė užgintą valgį S.Stan. Nenori griekus atmesti brš.
ǁ pašalinti: Neatmeta iš savo širdies neapkantos ir supykimo ant artimo P. Mes turime mokėti atmesti bet kokią baimę rš. Visas tokias pramones jūs turiat atmesti, jei noriat, kad jums bitės vyktų S.Dauk.
ǁ atsispirti, nepasiduoti: Idant mumus pastiprintų pagundymams atmesti, jeigu mumus užtiktų A.Baran.
12. refl. atsiskirti nuo ko, pasitraukti iš kur: Visi susimetė po pusę rublio, aš atsi̇̀mečiau (neprisidėjau) Slm. Daug jų atsimetė nuo tos draugijos Pg. Vis didesnis darbininkų skaičius atsimeta nuo socialdemokratų ir dedasi prie komunistų partijos (sov.) rš. Paukščiukų lizdelio neapdūsuok – paukštelė atsimes Klt. Ir atsimetė pelėda nuo to kiaušinio Al. Nuo Dievo atsimẽtusis BŽ30.
13. refl. atsisakyti nuo to, kas buvo suderėta, žadėta: Ji atsi̇̀metė nuo darbo: mat per pigiai suderėjo Alv. Nupirkt tai nupirko, ale kažin ar neatsimes Srv. Piningus sumokėjus sunku atsimèsti Vvr. Suderėjo karvę ir vėl atsi̇̀metė Ds. Nuomininkas turi teisę atsimesti nuo sutarties rš. Ką? Nori atsimesti duotojo žodžio? B.Sruog. Tave sako buvus jau i suderėjus (susižadėjus), bet atsimetus Plt. Jau ne čėsas atsimèsti, kaip į vinčių reikia vesti JD1084. Kad anis (bernas) atsimèst, tai šitam tektų [nuotaka] Lp.
ǁ refl. atsisakyti nuo ko gauto, turėto, siūlomo ar norimo gauti: Noriu atsimèsti nuo to sklypo Kair. Ana pavasarį atsi̇̀metė daržo Dkšt. Visi pirkėjai nuo jo karvės atsi̇̀metė (atlyžo, atstojo) Ds. Kur tik jį statyk pirmą, tai jis vis atsimeta Lp. Buvo sandėlininkas, bet nuo pavasario atsimetė (atsisakė šių pareigų) Skr. Tai ji (jaunoji) šitaip atsimeta: „Negi eisiu iš vietelės be tikro tėvelio“ LMD(S.Dauk).
14. refl. nuprasti, nugristi: Sunku nuo tabokos atsimesti rš.
15. tr. greit atlikti, nusikratyti (darbu): Nesirūpina, idant galėtų viską padarytie ko geriausiai, ale bile kaip, bile tiktai atmestie Tat. Reikia kokia maldelė atmèst ar litanija (greit, bet kaip sukalbėti) Krok.
^ Steigiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti Žem. Seni meistrai tai netaiko, bile atmestóji (padaro bet kaip) Skr. Bet tik nu rankų atmestoji (kad tik atsikratyta darbu) Lkv.
16. tr. grąžinti, atiduoti: Mano žentas didumą àtmetė skolų, t. y. atidavė J. Atàmetė pinigus Pl.
| Peilis atsirado: turėj[o] kai pavogę – àtmetė (slapta grąžino) Krok.
17. tr. Žg, KlvrŽ, Žm, Pšl, Trš duoti grąžos: Ans munie atmetė mažiau, kaip reikėjo Slnt. Jis mun neàtmetė pusę rublio Gr.
18. tr. padaryti nereikalingą eiti, dirbti: Eisim čia, tiesiog, tai kavalką kelio atmesim Lp. Daba jau tą vingį àtmetė – biskį ištiesino kelią Jrb.
| refl.: Čia daug arčiau, daug kelio atsi̇̀meta Brš. Šiuo keliu važiuojant atsimeta vingis, beliekta kilometras Šts. Su kombainu daug darbo atsi̇̀meta Ėr.
| Jau pustrečios valandos atsimetė nakties (tiek sutrumpėjo naktis) Mlt.
ǁ atskaičiuoti, neįtraukti: Penkiasdešims [metų] atgalion atmest, tai čia visi buvo lietuviai Dv.
19. refl. R, KI511, Užv, Vdk, Pln, Alk, Jrb, Lš sumažėti, atsileisti, atsimėtėti (apie šaltį): Kol atsimes tas šaltis, da tau i nosis ištįs Prk. Biškį atsi̇̀metė šaltis, t. y. atsileido J. Langai nubėgę, matyti, speigas atsimetė Šts. Po apyvartų gali ir oras atsmèst Trgn. Ale sakyk, kad ir neatsi̇̀meta nė kiek: šąla ir šąla Mlt. Jau kiek atsi̇̀metė, nenušalsi nosies Lkm.
20. refl. praeiti (apie ligą): Liga atsimeta R.
21. tr. sumažinti, pašalinti (karštį): Degino, ale išgėriau vaistų, tai tep karštį ir àtmetė Vlk.
ǁ intr. sumažėti, nukristi: Tai vėl atmeta karštis Rmš.
22. refl. pakeisti kryptį, atsisukti (apie vėją): Iš rytų i iš rytų vėjas, neatsi̇̀meta iš vakarų Bsg. Vėjas žiemių. Ką tik buvo pietų atsimetęs Pc. Vėjas pūtė pūtė nuo pietų, dabar atsimetė nuo vakarų Jnšk.
| prk.: Tas žmogus savo dūmoj atsi̇̀metė (staiga ėmė kitaip galvoti) K. Aš atsi̇̀mečiau antraip (ėmiau kalbėti priešingai) ir, prisigerindamas ponuo, ėmiau žeminties Šts.
23. refl. atsigręžti: Atsi̇̀metu, paisau – vilkas Arm. Gudai ėmė jus vyti. Lietuviai, noris keliu suvargusys, vienok veikiai atsimetė an gudų ir kuo narsesniai susirėmė S.Dauk.
ǁ refl. atsitiesti: Valkus dalgis tas tėra geras, kurs palankuotas vėl atsimeta į vietą Ggr.
ǁ refl. atsilošti: Atsimetė su kirviu kirst Ml.
24. refl. pasukti į šalį, padaryti lankstą, kad geriau būtų įvažiuoti ar apsigręžti: Priš į žardieną įvažiuodamas, gerai atsimèsk, ka až štulpo neužkliūtumi Plt. Atsimesk, kad neužkliūtum už vartų Lkž. Atsi̇̀meta kumelė pati, norėdama sukties į kelią, nereik nė sukinėti Šts. Arklys nemokėjo atsimesti ir išvertė vežimą Šts.
25. tr. SD406 atremti (priešą).
26. tr., intr. apimti tai pačiai ligai pakartotinai, atkristi: Kap àtmetė jį liga, tai jau ir nepasveiko Nč. Buvo nedaugį atgijęs, ir vėlei àtmetė Vrnv. Paisyk, kad tau neatmest po itokiai ligai Vrnv.
| refl.: Šiltinė atsimetė, ir šešiuras numirė Ldk. Liga jam vėl atsi̇̀metė Up. Šiandien mokyklon neik, ba da atsimesi Bgs.
27. refl. Kv, Lkv atšipti: Dantys nu rūkštų obulų atsi̇̀metė Tl. Pjautuvo dantys visai atsimetė Jž.
28. tr. atarti vagų galuose nesuartos žemės liekaną: Jonai, atmeskie nuo kelio Rdm. Dabar kap arsi, tai į ežią reikės atmesti Lš.
29. tr. pralenkti, palikti: Àtmetė kur! Lp.
30. tr. atskirti, nepainioti: Mokytas žmogus àtmeta gerą nuo blogo Smn.
◊ lū́pą atmèsti būti nepatenkintam: Àtmet lū́pą – neprašnekinsi Krš. Susiraukęs visumet, lūpą atmetęs Šts.
pastar̃galį (sùbinę) atmèsti Lp apsirgti: Sprogo (gėrė), kol sùbinę àtmetė Užv.
šatràs atmèsti menk. mirti: Badas vėl negerai: gali šatras atmest Vlk.
úodegą atmèsti
1. pastipti: Tas šuniukas kaip tik paragav[o], tep tuo uodegą atmetė Brt. Jautis pimt ir uodegą atmetė Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą Rod.
2. atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą Rdm.

×damèsti, dàmeta, dàmetė (hibr.) tr.
1. numesti iki skirtos vietos: Mesk, a damesi lig to kelmo Als.
2. kiek duoti, primesti: Dvyleka rublių gaunu, vaikai demeta, i stumuos Krš.
įmèsti, į̇̃meta, į̇̃metė
1. tr. SD404 įsviesti: Kad taip nekenti manęs, matuše, buvo mažą neauginti: buvo nunešti, buvo įmesti į gilų ežerelį StnD9. Įmeskime jį duobėna BB1Moz37,20. Bernelį … įmetė ing pečių degantį DP140. A ant balą įmetėm, a jam atidavėm – tai tas pats Upt. Tas arklys jį kaip meste įmetęs į kalną (labai greit užnešęs) S.Dauk.
^ Jei pats nesirūpinsi, niekas per langą neįmès (neduos, neatneš) Ėr. Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmès nestorojusys J. Šį kaip į ugnį įmečiau (labai supyko), kad pasakiau Lnk. Po Užgavėnių šmakšt ir įmetė gužutis Jonienei sūnų (jai gimė sūnus) Žem. Į pilvą ką įmeti (ką suvalgai), tas gerai rš. Kap nuejau in juos, tai tik pirkion bėdą inmečiau (pridariau bėdos, tapau bėdos priežastimi) Rod.
2. tr. įdėti, padėti į vidų: Įmèsk į puodą mėsos šmotelį J. Ar daug jau rugių į̇̃metei (įvežei, sukrovei) į daržingalį? Šv. Tėvas tuos miltus į̇̃metė ir vėl išlėkė, dalgį pasėmęs Kp. Ar paršiukam į̇̃metei šiaudų? Pc. Neužmiršk įmèst laiško [į pašto dėžutę] Rs. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų, šmotelį žemės išarę, grūdą įmesti (pasėti) M.Valanč. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, … nė vieno vaisiaus notneš DP486.
| Ugnį inmesk (padek), tai jau ir bėk iš medžio (miško) Šlčn.
| prk.: Ir rusišką žodį iñmeta (pavartoja, įterpia kalbėdamas lietuviškai) Vdš.
| refl. tr.: Tai kiaušinuką insimeta puodan, tai ko Lp. In ragažę kiaušinį insi̇̀meta Jz. Įsi̇̀metu į burną vieną i sučiulpiu Šmk. Įsimetėm į ratus arkliams pašaro ir išvažiavom rš. Pagriebęs karvę įsimetė į vežimą … ir važiuoja BsPIII65. Įsimetęs (įsisodinęs) Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor.
| Kas kokią kumelkšę turėj[o], insimetė ienosna (pasikinkė) dz.
3. tr. įleisti, nugramzdinti (tinklą, inkarą): Vėl prilyginta yra karalysta dangaus tinklui, įmestamuojam mariosna VlnE186. Pasukau į tą pusę ir netrukus įmečiau inkarą prie krašto J.Balč. Katą įmesti N.
4. refl. Sut, KII349 įšokti; įkristi, įpulti: Simonas Petras … apsijuosė marškiniais (nes buvo nuogas) ir įsimetė į marias NTJn21,7. Visas pulkas kiaulių skradžiai (didžiu tranksmu) įsimetė mariosna ir padvėsė vandenyje BtMt8,32.
| prk.: Kitiemus pagundose duosti pagalbą savo, kurie ne patys josna įsimeta (įpuola, pasiduoda) SPII11.
5. refl. greit įbėgti, įsmukti: Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčiau BsV116.
6. tr. uždaryti (į kalėjimą): Įmetė jį į kalėjimą J.Jabl. Įmetu kalinėn SD230. Jis paleido į kalėjimą įmestąjį brš. Daug čia į tuos mūsų bokštus žmonių į̇̃mesta ir užmiršta Skr.
| Bet nuėjo ir įmetė jį saituosna (surakino), kolei užmokėtų skolą DP359.
7. tr. Šv, Gdž išvynioti ant mestuvų audeklo metmenis: Įmečiau penkioleka sieksnių lininio Brs. Ant mūsų mestuvų daugiausia galima įmèsti tai penkias sienas Pš. Į kiek posmų šitą audimą į̇̃metei? Alk. Reik suskaityt, kiek audimo nori įmèst, kokio pločio Jrb.
ǁ įmaišyti kitokių siūlų metant: Norint išausti languotą staltiesę, į metmenis įmetama spalvotų dryžių rš. Ar man juostos įmèst maišan (ar apmesti kitokios spalvos siūlų, kad maišų audeklas būtų juostuotas), ar iš vieno mest? Lp.
8. refl. apsigyventi, įsikurti: Tas žmogus turėjo miške beržan intrauktą avilį del bičių. Kartą nuėjęs pasižiūrėtų, ar neinsimetė bitelės, rado insimesta BsPII269. Kad da tan avilin įsimestų̃, tai užtekt Slm. Tose drevėse įsimesdavo bitės, kurios sunešdavo daug medaus LTR(Užp). Įsi̇̀metė bitės į pačią [medžio] viršūnę – kap tu jais i susemsi Gs. Pradžio[je] trylektojo amžiaus įsimetė Mozūrų žemė[je] vokyčių zokaninkai M.Valanč. Įsimetus vokyčiams į Žemaičių pajūrius, [lietuviai] į akminį ir [v]andenį vertė tą kraštą, kuriame vokyčiai norėjo įsikurti S.Dauk. Matai, ir vėl duona suvalgyta – jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs BsPII88. Vieno ūkininko jaujoj buvę biesai įsimetę S.Dauk.
9. refl. įsiveisti, atsirasti: Į mūso tapalį širšūnai įsi̇̀metė Slnt. Tą šiaudinį stogą uždenk: pelės, žiurkės įsimeta ir stogą tau su metais sukapoja Nm. Senoji, tebebūdama gyva, kai kada ištraukdavo iš skrynios [drabužius] pažiūrėti, ar neįsimetusios kandys I.Simon. Kirmėlės įsimẽtusios į mėsą Pgg. Nukirto tas pušis – įsi̇̀metė beržai Lnkv. Tuščiosiose vietose įsimeta varpučiai rš.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą ir kt.): Į lūpą įsi̇̀metė vėžys, paskui į kaklą, i užsmaugė Jrb. Kojon rožė insimetė Ds. Įsimetė vieną sykį į pirštą aptakas I.Simon. Man landuonis buvo įsimẽtusi KlvrŽ. Įsi̇̀metė kaltūnas į galvą, nė iššukuot nebegaliu Srv. Skausmas, įsimẽtęs į narį, yra grižas J. Iš rudenes kas kad insi̇̀metė kojon, tai ir nū su lazdom vaikštau Rod. Įsi̇̀metė skaudulys Skd. Į nugarą įsimetė dieglys rš. Pasirodė dėl to ronas įsimetus, kad senis niekumet jų (kojų) neplovė M.Valanč. Nespjaudyk ugnin – insmes veidan votis LTR(Dkk). Pupinelė ant nosies įsi̇̀metė Plng. Raupai odoj visiškai įsimeta Ch3Moz13,12. Jei insi̇̀metė grybas naman ir nieko jam nedarysi, tai po namų Alv. Drėgnoj vietoj greit įsimeta puvinys rš. Į roną karštis įsimẽtęs (žaizda paraudusi, dega nuo karščio) KI383. Žiemospirgis į subinę įsimetė, ir lenda pri pečiaus (juok.) Skdv. Ko čia gąsdini! Rožė į kišenę įsimes (juok.) Slnt.
| prk.: Įsimetė (įsisuko) nelaimė rš. Kas gi tau galvon įsi̇̀metė (įlindo), kad vis šneki ir šneki apie sūnų Ds.
10. refl. įprasti, įjunkti ką daryti: Įsimetė naktim eiti į svetimą sodą Jnš.
11. refl. įsižiūrėti, pamilti: Jis į ją mirtinai įsimẽtęs KII207.
12. intr., tr. Ut, Rdn išgerti, įkaušti: Vestuvininkai buvo jau gerai įmetę ir ėmė dainuoti Tt. Ne naujyna, ka vyras į̇̃metė Pp. Aš jau ben kiek įmetęs Pnd.
ǁ intr. mėgti, turėti įprotį išgerti: Esu įmetąs žmogus, bet ne pijokas Šts.
13. intr. užduoti, užpliekti: Nu, ka būt pasitaikęs, būč įmẽtęs į tą nosę (sumušęs) Ms.
14. refl. pradėti (kalbą): Su juo kad įsimesi̇̀ kalbon – nė galo, nė krašto Mžš.
15. intr. priekaištauti, priminti ką nemalonų: Aš jam visą gyvenimą įmesiu del tos mergos Brž.
◊ į ãkį įmèsti ką nemalonaus tiesiai pasakyti: Neužmiršk agranomei tą į ãkį įmèsti Vgr.
į ãpmaudą įmèsti supykdyti: Jei kuomet prašė vyro kokį niekniekį nupirkti, tad į pikčiausią apmaudą kaip į ugnį įmesdavo Žem. Vaikai tankiai įmeta muni į apmaudą KlvrŽ.
į gálvą įmèsti Grd įsigerti, įkaušti: Senis „į̇̃meta į gálvą“, t. y. įkaušta J.
į gróbo gãlą įmèsti užvalgyti: Į gróbo gãlą į̇̃metei i gana Vn.
į kar̃štį įmèsti Stak karščiuoti: Ėmė sirgti, į karštį, į kleją įmetė – ir mirė Gs.
į ki̇̀tą kal̃bą įsimèsti pradėti kalbėti apie kitką: Kalbėjau, kalbėjau, bet kai priminė pinigus, tai kitõn kalbõn įsi̇̀mečiau Vrn.
į klẽją įmèsti Gs kliedėti, klejoti.
į li̇̀gą (ligàs) įmèsti susargdinti: Maža baimė į ligą neįmès Pln. Negandink žmogų – įmesi į ligas Dr. Jie tą mergelę į ligas įmès. Kur ji dings? Gr.
į li̇̀gą įsimèsti
1. susirgti: Ji insimetė in ligą Klvr. Insi̇̀metė Kasiulė ligelėn, užsimanė marių žolynėlių (d.) Mrc.
2. apsimesti sergančiu: Norėdamas iš tarnystės ištrūkti, į li̇̀gą įsi̇̀metė Plv. Dar tyčia insi̇̀metė ligõj Krok. Jei tik tep ligõn insimestáu, tai tada nereiktų eit Vs.

į mandrỹstą įsimèsti išpuikti: Prie poniškų buvo, tai ir įsi̇̀metė į mandrỹstą Skr.
į ši̇̀rdį įmèsti paskatinti, sukelti: Pergalėjimai įmetė pavydą ing pagonų širdį I. Velnias jau buvo įmetęs ing širdį Judošiaus Simono Iskarijoto, idant jį išduotų GNJn13,2.
į var̃gą (vargùs, skur̃dą) įmèsti nuskurdinti, suvarginti: Įmeta į vargą ta šnapšė žmonis Šts. Vyras pačią įmetė į vargus Šts. Vokiečių okupacijos metai jį įmetė į dar didesnį skurdą sp.
išmèsti, i̇̀šmeta, i̇̀šmetė
1. tr. R išsviesti lauk: Kad gandras išmeta vieną arba du savo vaiku iš lizdo, būs blogi metai Klp. Išmesk tą katę per langą Vb. Arklys pašoko ir išmetė iš balno raitelį tartum kamštį iš butelio P.Cvir. Nesėsk, Joneli, ant rauduko: tas beprotis kartais baidosi, gali tave išmesti Žem. Ko tik iš lovų nei̇̀šmetė [trenksmas], kap bombardavo Gs.
| prk.: Jis nenori pardavinėti kiaulių dabar, išmesti pusvelčiui I.Simon.
^ Bagotam ir velnias vaiką pasupa, o biednam ir iš lopšio išmeta Mrc.
išmestinai̇̃ adv. labai pigiai, pusvelčiui: Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinai pardavinėja rš.
| refl. tr., intr.: Ar neišsi̇̀metė vienas kito iš ratų? Pc. Arklys išsimetė iš ienų (išsikinkė) Ldk.
2. tr. neišlaikyti, leisti iškristi: Velnias jį (akmenį) kažkur nešęs, tik per Šventąją pernešt nepajėgęs – ėmęs ir išmetęs Mš. Dingt ir i̇̀šmetė raktus J. Neimk daug [indų], žiūrėk, ka neišmèstum [benešdama] Gs.
3. refl. SD277, R, KII315, Skd, Klp, Lnkv, Aps, Svn, Jrb ne laiku atsivesti negyvą jauniklį: Kumelė išsi̇̀metė, kiaulė išsibarstė, žmona parsileido J. Kumelė, karvė, ožka, avis išsimetė, kiaulė išsibarstė B. Nesiseka mums su gyvuliais: pernai karvė išsimetė, šiemet kumelė Nmn.
4. tr. pašalinti (nereikalingą, netinkamą): Jau aš stovus iš pirkios išmečiau Rod. Arielka iš namų išmesta paliko Sz. Broli, duok išmesiu krislą ižg akies tavos DP283. Išmetė kaip žąsino uodegą iš kopūstų Škn.
^ Iš dainos žodžio neišmèsi Kt. Marių vanduo neišneštie, giesmės žodis neišmèstie Tvr. Išmesiu iš akių sarmatą (nugalėsiu sarmatą) ir nueisiu, nor neprašo Vlk.
| refl. tr.: Pabaigsiu audimus, išsimesiu stakles, ir bus ramu Kt. Marti išsi̇̀metė naudas, t. y. iš vienos butos į kitą [išvežė], kad neatimtum rubauninkai J.
5. tr. priversti išeiti, išvaryti: O jeigu išmès mane ant tokio sniego, kur pasidėsiu? Upt. Par du rozu išmečiau karvę iš pievos Ktk. Grapas neišmetė mūso tėvalių, tėvaliai su geru išejo Plng. Ažpykęs paėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn BsPII196.
| Kad išmetė velnią, prakalbėjo nebylys brš.
6. tr. atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ponas noria išmèsti gaspadorių J. Reiks išmest tas storasta, niekam netikęs Ds. Sako, jau mūsų viršaitį išmetė Up. Daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti J.Bil. Iš urėdo išmesti B. Išmesti iš vyresnybės (pažeminti), nukelti nuog ko vyresnybę I.
| refl.: Tėvas buvo šaltyšius, tai išsimetė (atsisakė nuo tų pareigų) Lp. Tuščia jo, išsimèsk (mesk šaltyšiavęs) Lp.
ǁ išbraukti, pašalinti iš draugijos: Išmetu, išvarau iš draugystės R52. Išmetu iš surinkimo B. Revoliucija mobilizuoja savo jėgas, išmesdama iš savo tarpo susitaikėlius iš menševikų ir eserų (sov.) rš.
| refl.: Kas jūsų nenori tokios bičiuolystės ir iš jos išsimeta? Vaižg.
7. tr. Škn išsviesti aukštyn, į viršų: Velnias paėmė akmenėlį ir išmetė teip labai aukštai, kad led už trijų adynų akmenėlis nukrito BM166. Mane tik švyst ir išmetė iš gilumos aukštyn į orą Mš. Grunto vanduo … išmetamas kartais aukščiau žemės paviršiaus EncIX713. Ka yr pašalas, šaltis išmeta (iškelia) šaknis Krtn. Puokes liuobam išmesti (ištraukti) ant meškerės Šts.
^ Išmetė save į palubes (labai išaugo), išstypo į pusantro jonkelio Varn.
ǁ sukrėsti, patempti (ranką) metant: Nemesk bulvės smarkiai – gali ranką išmèsti An. Išmečiau vakar ranką, tai nė pakelt nebegaliu Ds. Neatsargiai sviesdamas žmogus išmeta ranką Lnkv.
8. refl. sviesti tolyn lenktyniaujant: Einam išsimesti – katras toliau numesiav Šts. Einav išsimèsti (mesti nuo kojos lazdą), kam kliūs dvaras (žaidžiant) Ms.
9. tr. nuleisti (inkarą): Voi, kad išmesi aukso inkarelį, lipk mastų viršūnelėj KlpD10. Prasidėjo ruduo, užėjo šalčiai, jūroje atsirado ledo kalnų, ir laivai turėjo išmesti inkarus rš.
10. tr. Rod, Lp, Pc, Jnš. Kž iškrauti (prikrautą vežimą): Išmèsk dobilų vežimą Kt. Eikit, vyručiai, išmesti tą vežimą rugių, o paskui nuvažiuokit padraikų parvežt Šn. Ìšmetėv vežimą su Stasiu KlvrŽ. Išmèskit šieną iš vežimo Gs.
| refl. tr.: Aš savo vežimą šakų išsimečiau, o tavo pasiliko Jrb.
ǁ iškasti, iškabinti: Nuėjo ton vieton … ir pradėjo kast. Išmetę keletą lopetų, užkasė supuvusį šunį BsPII201.
11. tr. su jėga išstumti, išnešti į paviršių, kraštą: Išmesto žvejininko nelaido tujau, lauk, bene atsiskelbs giminės Plng. Ima turtus arba išmestus iž marių tavorus srš. Laivą ledai išmetė ant kranto rš.
| Beatradom, ka ledą išmetė (išnešė) Lkž.
12. tr. išskirti iš savęs į aplinką: Sviestas sukamas pasukų dar neišmetė, dar reik sukti Ggr. Fotosfera be paliovos išmeta spinduliais didelius energijos kiekius P.Slavėn.
13. tr. Prk staigiu judesiu ištiesti į šalį, iškelti aukštyn (rankas, kojas): Šalimais ant sniego, plačiai rankas išmetęs, guli kalėjimo sargybinis J.Dov. Jie ėjo sportiška žingine, aukštai išmesdami dešiniąją ranką rš. Ponas išmetė į viršų rankas tarytum pagalius rš. Alyzas jau sėdėjo ant trobos slenksčio, plačiai išmetęs susiklaipiusias kojas J.Balt.
| Ir taip šuo baigė savo dienas, pririštas prie plačiai šakas išmetusio beržo rš.
14. tr. Krš išlenkti, išriesti (nugarą, kuprą, krūtinę): Lapės bėga, kuprą išmetusios, nu medžiotojų Šts. Katinas, kuprą išmetęs, gluosniuojas pri kojų Skd. Arklys ėjo, nugarkaulį išmetęs, šnerves išpūtęs, sunkiai alsuodamas rš. Jo papratimas – stovėti krūtinę išmetus rš. Šitas langas biškį kuprą išmẽtęs (kreivas) Rs. Pjūklas išmeta muldą (kuprą) (išsilenkia) Šts.
| refl.: Dumšliais išsi̇̀metė audeklas (išėjo nelygus, dumšlėtas) J.
15. refl. išsikišti į priekį: Šitas medis iš miško išsimetęs, reikia nupjaut Ml.
16. tr. netekti (dantų, plunksnų, plaukų, ppr. dygstant, augant naujiems): Kiek metų tas arklys? – Ar nematai, kad dar dantų neišmẽtęs tebėra! Šv. Jau visus dantis išmečiau Lp. Plunksnas išmesti (išsišerti) LL293. Išmès mano jautužėliai savo palšus plaukelius JD1000. Pavasarį vėžiai kailį neišmetę, murzoti Krn. Skolą atiduosiu, kad medžiai išmes lapus (kai nukris lapai) Plng.
17. tr. Svn išvynioti (audeklo metmenis ant mestuvų): Jau išmečiau siūlus an mestuvų Klt. Siūlų kai turi, tai daugiau, ilgiau ir plačiau išmesi Pb.
18. tr. išleisti, prapirkti (pinigus): Tiek pinigo išmest! Klvr. Tus du šimtus i̇̀šmečiau kaip į pelkę, be jokio reikalo Trg. Jis saldainiams išmetęs paskutinius rublius rš.
19. tr. Kal, Jnš, Trgn duoti kam ko (ppr. pinigų) dovanai̇̃ iš dosnumo ar atsilyginant: Nuėjo Katinas į dvarą, kad grapas nors kiek ant pačios grabo išmestų P.Cvir. Ìšmečiau penkis rublius už sviestą Ėr. Tau gal da sūnus parvažiuodamas po kiek i̇̀šmeta Ds. Išmesk magaryčių, tai nuvešiu Šts. Gal kada kokį pūdą išmès Vlk.
| refl.: Nu jo gali netykoti – neišsimès Ll. Bepigu su tokiu ponu: biškį pavežei, tujau i išsi̇̀meta Vdk. Ezavas buvo lengvios širdies ir išsimetąs (dosnus) I. Jam gali padus nuplauti, i tai nieko negausi: jis neišsimetą̃s (šykštus) Vdk.
20. tr. nuleisti (kainą): Brangiai nori – reikia išmèsti porą desėtkų Jnš.
21. tr. Rm duoti grąžos: Neturėsiu rublio išmèsti Pmp. Iš penkinės išmetė tris rublius Dkk.
22. tr. neįtraukti į bendrą skaičių, atmesti: Maišams svėrė[ja]s išmetė po du kilu nu maišo Šts. Ant kiaulės išmeta (atmeta nuo gyvo svorio) pusantro pūdo Gl. Kiemas i̇̀šmestas (neįskaitytas į sodybos plotą) Klvr.
| refl.: Iš dalyklo išsimeta ta suma rš.
23. tr. padalyti, išskirstyti: An penkių dalių išmèskite Lp.
24. tr. aprėpti, apimti matu, išmatuoti: Nu ir šamą sugovė – sieksniu neišmesi̇̀ Drsk. Kap sprindžiu išmest – tokis dydžio Rod. Trimi sieksniais tai gal ir išmestái Lp. Ne ką išmesi į sprindį – tokie ilgi buvo senųjų kiaulių šeriai Šts. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šioje pasaulėje buvusius, kurių vienos garankšties sprindžiu negal išmesti S.Dauk. Penki sieksniai buvo lenciūgo, kap i̇̀šmeti Lp.
25. tr. siekti (tam tikrą dydį): Ištiesti sparnai išmesdavo 4 sieksnius rš. Sprindžio nei̇̀šmeta (apie trumpą dainą) Brš.
26. tr. užleisti didesnę dalį, pailginti: In geresnės kumelės išmèsk nedaugį žagrės (paleisk ilgesnį branktelio galą), ba itai (menkesnei kumelei) sunku Arm.
27. intr. Ds išburti kortomis: Až pinigus ir aš galiu išmèst Trgn.
28. intr. kliūti, tekti pagal burtų parodymą: Kasmet anas (slibinas) reikalaująs vieno žmogaus an prarijimo, ir dėl to meta tokiuos pagaliukus. Šiemet išmetė an karaliūčios BsPII303.
29. tr., intr. išgerti, išlenkti (ppr. svaiginamųjų gėrimų): Alfonsiuk, nepasididžiuok su mumis prastais išmesti po burnelę A.Vien. Eitumi burną išmèsti Krtn. Ìšmečiau pusbonkę – kaip niekur nieko, nė just nejuntu Srv. Išmesk kokią čėrką Al. Jis daug degtinės yr išmetęs par savo amželį Dr. Ìšmečiau dvi stiklines arbatos Grk. Ne pijokas, ale išmèst tai ukvatnas Ktk. Rodos, ir tavo žentas po trupučiuką i̇̀šmeta Up. Jau matyt, ka gerokai išmẽtęs Rs.
| refl. tr.: Išsi̇̀metu stiklelį, i drąsiau Gs. Nuėję, rodos, tik po burnelę išsimetėm – štai ir vakaras Grl.
30. refl. eiti imtynių, persiristi: Einav išsimesti, pamatysiav, katras katrą nugalėsiav Sd.
ǁ refl. tr. pargriauti imantis: Jie susiginčijo iš literio, katras katrą išsimès Skr.
31. refl. pasikeisti (ppr. peiliais), iš anksto nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar einam peiliais išsimèsti? Brs.
32. refl. Brt išsiskirti kuo iš kitų: Prie svečiais reikia neišsimèsti iš kumpanijos Žž. Jis nė kiek ne kitoniškas, iš kitų nė kiek neišsi̇̀meta Ėr. Ne tavo yr tas vaikas: išsimẽtęs iš pamilijos Lnkv. Mūsų karvė neišsi̇̀meta, kad senapienė, duoda tiek pat pieno, kaip ir kitos Všk.
33. refl. tr., intr. greitomis apsisiausti, užsimesti: Išsimesk kokiu ryzu ir pastovėk pas skatynas, kad nenueit škadon Vrnv. Kaip išgirdo riksmą, iššoko iš lovos, išsimetė skrebučius ir išsinešė pro duris Rod.
34. tr. išarti: Ką stovi kumelė be darbo, tai išsimestái žuoganėlę Rod. Iš lysų išmesti (pirmąsyk išarti) N.
◊ ant akių̃ išmèsti padaryti priekaištą, išbarti: Bet Abrahomas išmetė ant akių Abimelechui dėl vandenies šulnio, kurį atėmė gvoltu tarnai Abimelecho Ch1Moz21,25.
į gãtvę išmèsti palikti be priežiūros, be pragyvenimo šaltinio: Karas, bado metai išmetė į gatvę šimtus tūkstančių benamių vaikų rš. Į gatvę buvo išmesta daugiau kaip 100 tūkstančių darbininkų rš.
iš bū̃do išsimèsti pasikeisti iš veido, pasidaryti kitokiam: Marytė išsimetus ir iš būdo Lp.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmet iš galvos Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos! V.Krėv. ×
kabolùs išmèsti išburti (kortomis ar iš rankos): Buvo cigonė ir išmetė kabolus Žl.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) išmèsti kiek galima aprėpti žvilgsniu: Pievos tęsias kap akià išmèst Arm. Vasarojus – kap akià išmèst (geras) Arm.
kai̇̃p už ausiẽs (ant ausiẽs) išmèsti labai greit išgerti, išvalgyti: Alaus bitoną išmetė kap ant ausies Gs. Išmeta vakare kruopų puodą kaip už ausies KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausies išmeta Upt. Kai susirinko talka, tai iš karto kisielių kaip už ausies išmetė rš.
kortàs išmèsti (išsimèsti) Jnš iš(si)burti: Čigonė man išmetė kortas, kad būsiu šviesiuos namuos Slm. Kad aš pati moku išsimest kortas! Lp.
lãšinius (mėsàs) išmèsti suliesėti: Paulelius turbūt išmetė lašinius KlvrŽ. Kožnas išmèst mėsas, kad šitokiam varge pabūt Trgn.
per bálkį išmèsti psn. paskelbti užsakus: Ar daug porų klebonelis išmetė par balkį? Skd.
pro duri̇̀s išmèsti išvaryti: Visai nekaltą žmogų išmetė pro duris rš.
raudõnį išmèsti padaryti, kad paraustų: Šnapšė raudonį išmeta (nuo degtinės žmogus parausta) Šts.
žiñgsnį išmèsti žengti, eiti: Aš jau nebišmetu žingsnį Vn.
žõdį išmèsti Skr pasakyti: Vyras užpykęs tą žodį neapdūmodamas išmet Jrk74.
numèsti, nùmeta, nùmetė
1. tr. nusviesti tolyn, žemyn: Numetė akmeną lig balai Mlt. Boliukas vieną draugą stūmė į klaną, kitam kepurę numetė per tvorą Žem. Numesim žiedelį in rūdymelių (d.) Tvr. Numetęs ryšulį prie uosio, pats atsisėdau šalia ir braukiu rankove prakaitą V.Mont. Pliaukšt šaukštą nùmetė ant stalo ir nevalgo Gs. O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nuog angos numestas (nuristas), ir jau jų nėra BsPIV274.
| Parnešė paskenduolį ir numetė kaip pagalį Jnš.
^ Su viena ranka numetęs, nė su dviem nerasi LTR(Jnš). Ką pirma numesi, tą paskuo atrasi (gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Sim. Jį toliau numèsi, nė nusiųsi (apie negreitą žmogų) Klvr.
| refl. tr.: Svečias nusimetė ant suolo krepšį, nusiėmė skrybėlę A.Vencl. Nusimèsk nuo tvarto šieno i pašerk karves Gs.
ǁ Lp paduoti nenoromis, nepagarbiai: Girtas prišlyvino in stalą, tai ir nùmetėm porą kiliškų – nesnorėj[o] bartis Vlk. Valgį man numetė kaip šuniui N. Nùmetė penketą rublių i nuvažia[vo] Dglš.
| prk.: Pavalgydink kaip poną, o jis tau nė dėkui išeidamas nenumeta (nepasako) A.Vencl.
2. tr. Lpl užkliudžius ar pastūmus nuversti: Nùmečiau beimdamas nuo viršaus J. Nuo daržinės stogo vėjas numetė vieną lotą Paį. Storai leido, užkišė kūlėją, numetė diržą – dabar visi gaišta Lnkv.
3. tr. nusivilkti (drabužį): Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprėdė jį gražiom BsPIV242. Kvartūką galėjau numèst, nerodyt viešniom Pnd. O ans, numetęs ploščių savo, kėlės ir atajo Jėzausp Ch1Mr10,50.
| refl. tr. Šlčn: Jis nusimetė apsiaustą ir įėjo į kambarį rš. Eik namo, kelnes nusmesi̇̀ ir išdžiovinsi Pls.
ǁ prk. pašalinti (dangą): Visi upeliai ir upės ledus numetė rš. Kai sniegą numes, tai vė darbų bus: tai ravai kast, tai buduit Švnč.
| refl. tr.: Nusimetė žiemos apklotą baltą T.Tilv.
4. tr. prk. pašalinti, nusikratyti: Ma[no] tėvelis pasako[jo], kap baudžiavą nùmetė Onš. Tegu žemė visa pasiryžta nuo savęs priešo jungą numest S.Nėr. Vargus nuomesk, taip ir ryšius Mž58. Nusiuntęs [Pilotas] jį Herodop, idant tą sūdą nuog savęs numestų DP167. Ir patis ciesorius …, numẽtęs didžiavimą, stovi melsdamas DP540.
| refl. tr.: Nusimesti nuo savęs atsakomybę LmŽ672.
5. tr. Pgr, Lkš, Svn atleisti iš pareigų, pašalinti, nuversti: Pirminykai neprityrę buvo, tai juos nùmetė Brt. Nùmetė carą Lnkv. Kaip šunį numetė nuo tarnystės Srv.
| refl.: Aną seniūną nùmetė, ar jis pats nusi̇̀metė (atsisakė pareigų)? Ėr.
6. tr. parblokšti, pargriauti: Eidamas su kuolabarzdžiu mintynių, kad numečiau vienąkart ant žemės, net išsitiesė! Jž.
7. tr. užmušti: Jautį tenumeta akmenimis bei jo mėsą tenevalgo BB2Moz21,28. Akmenimis numeti tus, kurie nusiųsti yra tavęsp Ch1Mt23,37.
8. tr. labai nusilpninti, atimti jėgas (apie ligą): Nebesiblaškė, nebekliedėjo, bet visa išblyškusi ir numesta gulėjo A.Vien. Vakar perdien vaikas numestas buvo, norėjom ir daktarą vežt Skdt. Nei nieko labai sopa, ale vat visas numestas, ir baigta Sdk.
| Išgėriau vieną, kitą, trečią stiklinę [degtinės] ir nepamačiau, kaip nùmetė Dbk.
9. tr. prapuldyti, nukišti: Ir turėk tas pirštines, nenumesk Pc. Kur nùmetėt tą kepurę, ka negalima rast? Gs.
| refl. Grz, Trgn: Nusi̇̀metė kur šėpos raktas, ir dabar negalima atidaryti Mrj.
10. tr. Jnš, Šts netekti (plaukų, lapų), leisti nukristi, nusišerti: Geras arklys ankstie nùmeta žiemos plauką Vvr. In geros ganiavos kai papuolė, plauką numetė – kaip kita karvė dabar Skdt. Medžiai, kad ateit metas žiemos, … lakštus numeta DP585. Miškai jau buvo lapus numetę rš.
^ Vilkas, kad ir plauką numeta, būdo nepameta LTR.
11. tr. Ėr apkrėsti (mėšlu): Šįmet užtekom mėšlo, visą lauką nùmetėm, ir dar liko Jnšk. Žemė, miežiams paskirta, turi būti gera, išpurėjusi ir mėšlu numesta rš.
12. tr. atidėti, netęsti (pradėto darbo): Linus numetė į šalį, ginė pri laukų Vvr.
ǁ atsisakyti nuo ko įprasto: Nùmetė taboką vyrai (atprato nuo rūkymo, liovėsi rūkę) Jdr.
13. tr. sumažinti: Po penkis metus kalėjimo nùmetė Onš. Nùmeta mokesčius Arm. Ka kas numèstų dešimtį metų, būtų gerai Krš.
ǁ netekti, kiek prarasti (svorio): Normaliai misdamas nepriauga ir nenumeta svorio rš. Per vasarą tris kilogramus numečiau Kn.
ǁ nuleisti (kainą): Derėk, maž kiek numes Sdk. Reik derėtis – derantis visad nùmeta Skr.
14. tr. atmesti, neįskaityti: Kai sverstat vilnas, tai numeskit ir an maišo Užp. Turi numèst gyvo svorio ant žarnų Skr.
15. refl. nueiti niekais, dingti: Vienus metus sirgo, kitus teip nebėjo [į mokyklą] – teip dveji metai ir nusi̇̀metė Dbk. Atsimetus [nuo sutarties], daug nusi̇̀meta (pvz., žūva rankpinigiai) Ds.
16. tr. ne laiku atvesti, gimdyti: Pernai mūsų kumelė numetė kumeliuką Lz. Ištinka nėščią moteriškę, jog vaisių numeta Ch2Moz21,22.
17. refl. smarkiai nupulti žemyn: Vanagas lyg šaute šaudamas nusimetė (nupuolė) ant balandžio KI630.
18. intr. susiorientuoti, suprasti: Aš kitaip nenùmetu, ale aš tep metu, kad Stasei dešimti metai: Bolesiu dvylikti, o jy dvejais jaunesnė Lp.
◊ akių̃ nenumèsti atidžiai, įsispyrus žiūrėti: To mergiotė tai akių̃ nenùmeta nuo Prano Ktk. Nenumesk akių, ba kruopos nubėgs Lš. Akis nenumesk į šalį (neišleisk iš akių) Gršl.
bė̃dą (kaltýbę) numèsti (kam, ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Nepakėlė – žmonai bėdą numes Plng. Ubagai teisinos, kad esą žabali, ir visą kaltybę numetė an pravadariaus BsPII307.
dū́mą numèsti parūkyti: Einam dūmą numest Pkr.
káušą numèsti Skdv išgerti degtinės.
kortàs (kartàs, kartõms, kartosè) numèsti (nusimèsti) iš(si)burti: Prisispyrus prašo, kad jai numestų kortas, ar išloš loterijoje Jnš. Man kortàs nùmetė, kad rėksiu, ir dar akis niežti, tai jau tikrai rėksiu Šk. Buvau numetęs kartose didelius piningus Šts. Nusimesk kartas ir žinosi, kas pavogė tavo ožkelę Dr. Nusimečiau kartoms, kad sena mirsu Ggr.
lãšinius numèsti (nusimèsti) Šv suliesėti: Žiūrėk, kaip ji lãšinius nùmetė: sudžiūvo, subliuško Skr. Padirbtų sunkiau, tai i nusimèstų lãšinius Gs.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nu akių numeta, o nepadirba Gršl.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį): Džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos Žem.
rãką numèsti paskirti, nustatyti laiką: Ir ponas numetė raką bylodams BB2Moz9,5.
vándenį numèsti (nusimèsti) euf. nusišlapinti: Palaukiat, vyrai, numèskiam vándenį Grg. Atsiprašau, aš biškį vandenį numèsuos Pln.
žiñgsnį numèsti bėgti, žengti: Mažas arklys netoli numeta žingsnį (negreit bėga) Rm.
žõdį numèsti Gž užgauliai pasakyti, atkirsti: Gerai, ka jam užvažiavai, ba ir jis kitam dažnai nùmeta žõdį Gs. Toks žabtus senis! Kad tik kiek, ir nùmeta žõdį Gs.
pamèsti, pàmeta, pàmetė
1. tr. SD278, R prapuldyti, pragaišinti: Pamèst pàmečiau, o rast neradau Lp. Radau pamestą kely J.Jabl. Pametė grašį B. Ir pàmetė žirgužėlis plieno padkavėlę JD774. Karvė lenciūgą pàmetė Skr. Kurs žmogus iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir jei vieną pamestų, ar nepaliekt devynių dešimtų ir devynių girioje ir eit pamestospi, ik ją atranda? BPII217.
^ Eina kaip pinigus pamẽtęs (labai nusiminęs) Lnkv. Jam rublis dabar pamestini (nedideli, nebrangūs) pinigai tėra J.Jabl. Už pamestinus pinigus (nebrangiai) nupirks Ilg. Visa tai buvo parduodama kaip paprastai pamestina kaina (labai pigiai) Šlč. Su tokiu žmogum nei radus, nei pametus LTIII459. Geriau su protingu pamest, nei su kvailu rast Lš. Nesidžiauk radęs, nedejuok pametęs J.Jabl. Liepė savo nepamesti, o svetimo nenorėti M.Valanč. Kas ieško pyragų, tai pàmeta ir duoną Krok. Dugnelį pametei (sakoma pagadinusiam orą) Ds. Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) R174.
pamestinai̇̃ labai pigiai, pusvelčiui: Šiandie žąsys turguje buvo visai pamestinai̇̃ Gs. Į rudenį pamestinai̇̃ tų karvių bus [turguje] Gl. Ans pamestinai̇̃ javus parduoda J. Turėjau žuvis pamestinai̇̃ parduot – bijojau, kad nesugestų Plv.
| refl. tr., intr.: Pamesys piningus – įsikišk giliau Šts. Kažkur sagutę pasi̇̀mečiau Skr. Pamečiaus adatą ir nebrandu Lnk.
| Mano peilis čia kažkur viduj pasimetė (dingo) Grz. Sumauk pirštines, kad nepasimestų̃ Lp.
2. tr. R371 nebematyti, išleisti iš akių: Šuva kiškį pametė (pametė jo pėdas vydamasis) Ėr. Pametu kelią, paklystu SD386. Važiuodami pametė kelią ir išvažiavo ing tankų karklyną BM263.
^ Pametęs kelį, keiksi takelį S.Dauk.
3. tr. prarasti, nustoti, netekti: Katram rodu savo pamèst (nė vienas nenori savo prarasti)! Ps. Kodėlei eš jus (sūnus) abudu vieną dieną pamesčiau? BB1Moz27,45. Ką surinkimas per šio nabašninko atstojimą pameta, jo klausytojai žinom geriausiai LC1883,2. Jų karvė atariją pàmetė (nebegromuliuoja) Lš. Jau mūsoji žalė pàmetė gromulį – musintais sirgs Slnt. Pakeikiau, kad karvė pieną pàmetė (nebeduoda pieno) Lp. Pàmečiau balsą, užkimęs Onš. Ant senatvės apetitą pàmetėt Pn. Jis jau negal atsidvėsti, jis žadą pamẽtęs KI137–138. Jis jau sąmonę buvo pamẽtęs KI236. Jis savo akių žiūrėjimą pametė brš. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis Brt. Garbę pamẽtęs – viską pamẽtęs, tai jau paskujęjis Kin. Drąsos nepametęs LL110. Dievabaimumą pameta DP570. Po ligos visai pamečiau atmintį Gs. Saulė ir mėnuo skaistumą pames CII409. Duok į vandenį numirti žiuvei – spalvą pamès, duok į sausą – spalva paliks Klp. Medžiai želmenį jau būtinai pametę J.Jabl. Medis lapus pamẽtęs KII30. Moterišką pavardę pàmetei [ištekėjusi] Rsn. Abudu vaiku savo kalbą (tarmę) pamẽtusiu (užmiršę) Šv.
4. tr. nusikratyti (kokiu jausmu, įpročiu ir pan.), nugalėti (kokį polinkį, jausmą ir pan.): Aš tą rūpestį pàmečiau KII36. Pati pametė savo pyktį, ir anys abu labai gražiai pragyveno savo amžių BsPII269. O patys savo ydą pamesti nenoriam M.Valanč. Pagimesk griekus SE15. Lapė, pamẽtus išgąstį urve, pradėjo klausinėt BM260. Sarmatą pamẽtus, reikia nusivilkti Ėr. Pamẽtę gėdą, į kašes krovė JV750.
| Ligą pamèsti KII36. Jis drugį pàmetė (nebeserga drugiu) KII299.
^ Pono nepavijęs, mužiko (storžieviškumo) nepametęs LTR(Yl).
5. tr. R374 atsisakyti ko: Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas deives apleiskiat Mž9. Pametė Dievą B. Naujo tikėjimo kunegai privers jus pamesti savo kalbą, o lieps mokyties vokiškai ir lenkiškai M.Valanč. Svetimoms šalėms tą paprotį pametus, žemaičiai ilgai dar nemetė M.Valanč. Nepameskite būdo neraugin[tos] duonos BB2Moz12,17. Jau pameta (nustoja vartoję) tokius pavadinimus Smn. Zdramys pametė taboką (neberūko) Pln.
^ Ne žmogus griekus pàmeta, bet griekai žmogų (senam neberūpi tai, nuo ko jaunas negalėjo atsisakyti) Gs. Prie ko priprasi, sunkiai pamesi LTR(Jnš). Ir saldu radus, reik pamèst Gs.
6. tr. SD208 atsiskiriant, išvykstant palikti; nebebūti drauge: Pàmečiau žmoną, pàmečiau vaikus, pàmečiau visą gaspadorystę Lz. Oi tu, mergele, gali suprastie: ilgai mylėjus, sunku pamèstie (d.) Ds. Tad mokytiniai jo, pametę jį, visi pabėgo DP154. Kaip tik kareivis subirbino birbyne, tuoj skerdžius, pametęs galvijus, pradėjo šokti LTR(Alvt). Nemitusi motina pametė ją ir ejo viena namo M.Valanč. Tas gizelis su tuo kriaučium susipyko ir pametė jį Gs. Tokiuos mažus vištelius višta pametė (nustojo vedžioti) Ėr.
| Žmonys, bijodamys nelaimės, pametė butas ir dirvas neartas, o kur pakliūk po miškus slapstės M.Valanč. Ponai pàmetė dvarus, išbėgo Ds. Ne vieną kartą baudžiaus slapta namus pamesti I.
| Liga nepameta (nesibaigia, nepraeina), ir gana Žem. Šįmet ta sloga pames, pames, tai ir vėl Kt. Vakar sekmą hadyną drugys jį pametė BPII475.
^ Dirbkim, kad duona nepamèstų (vis būtų, nesibaigtų) Mrj. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų LMD. Gaila kap busilui bala pamesti KrvP(Drsk). Jau utėles esam pamẽtę (švarūs) Grd.
nepamestinai̇̃ adv.: Eikš, širdait, tave bučiuosu, nepamestinai globosu brš.
| refl.: Jis gyvena pasimetęs (išsiskyręs) su pačia Kp. Ana buvo su vyru pasmẽtus, paskui vėl suejo draugėn Km. Pasi̇̀metė tai pasi̇̀metė, ale kur vaikai dėsis? Ktk. Pagyvenau aš su juo tris metus ir pasi̇̀mečiau Plv.
7. tr. nutraukti, nebetęsti (darbo, pareigų): Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, ką tik darbą pametę, fabrikus palikę J.Bil. Nė pusės darbo neišvaręs, pametė Srv. Dirbęs dirbęs negi pamesi̇̀ Ut. Visus darbus pamẽtusi, reiks dumpleles dumpti JV251. Visa pamẽtęs, šokau atrašytų A.Baran. Reiks, pamẽtus visa kas, važiuot Ds. Pameskitek šitą be reikalo barnį apie vyresnybę DP500. Pametu, paliauju prietelystę R35. Kiti, pametusys kunegystę, gyvena it šiaipjau žmonys M.Valanč. Voveris paseno, Levui įkyrėjo, metas buvo pamesti tarnystę Blv. Būtum pamẽtus aveles (atsisakiusi aveles prižiūrėti), būčia nubraukęs vasaros darbą Ps. Kad visur nei metų neišbuvai, pametei ir pametei (pasitraukei iš darbo, atsisakei nuo tarnybos), kiek žinom Smn.
^ Karui kilus, pamesk valgį, galąsk dalgį TŽV608.
| refl. tr., intr.: Skripkelę rankon, smičilėlį antron, visi darbai pasimetus, reiks kazokas šokti (d.) Knv. Jis pasimetė pats (metė tarnybą) Lnkv.
8. intr. (paprastai su bendratimi ar veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu) liautis, nustoti ką darius: Kai pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Daktarai pametė ją gydę Blv. Oi, pamesk pūtęs, šiaury vėjeli, oi, pamesk baręs, šelmi berneli TDrIV68. Pamèsk, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti JD122. Pamèsk tu niekus tauzyt Ign. Ir pàmetė jam dantį sopėję Lp. Nėra lietaus – pàmetė augt dobilai Mlt. Kad labai kieta, tai pamesk [aręs] Mlt. Ir kuomet jis degtinę pames gerti! Pln. Kad drugys pamestų žmogų krėtęs, reikia balną uždėti ant ligonio (priet.) Snt. Bus du orkestrai: vienas pàmeta – kitas grajija Dkšt. Pamesk (duok ramybę) OG46. Pamesk tu koc, nei su tavo vaiku buvo kas, nei bus Nč.
| refl.: Buvau pradėjęs rūkyti, bet dabar pasi̇̀mečiau Svn. Taip užsidegęs dirbo ir dabar jau pasi̇̀metė Grž. Geria? Dabar, sako, pasimetė Prng.
9. tr. Dv, Dkšt palikti kur (pačiam nueinant): Arklius pamèsme krašte miško Rš. Senus arklius pririša ir pameta, ir nueina namop Lz. Bobos dukterys ją papjovė, apmetė laužu ir pametė tenai Aru26. Prisakė savo tarnams išvežti pusčion girion, kur niekas neužeina, ir pamest MPs. Čia nerasi, kai pamesi̇̀ Str.
| Kap eisi, tai vieną pirkią pamesi̇̀ (praeisi), o kita – jos Dv.
10. tr. padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui: Pamèsk sėklai bulbų Stlm. Šitą pamèsk del veislės Rš. Ar gana bus tau šero, kad tiek gyvuolių pàmetei žiemai? Prng. Kap daug pàmeta bitėm maisto, tep pačia negerai Arm. Brachaunius grašius nupylė, o gerus grašius pàmetė Lz. Šluostykis, šluostykis ir man galiuką [sauso rankšluosčio] pamèsk Str.
| refl. tr.: Pasimečiau dvi aveles žiemai Dkšt. Man duo pusę, o pusę sau pasmèt' Ml. Aš pàsmečiau pieno Dv.
ǁ palikti, neimti, nešaukti: Dar metus pamès mane (nešauks į kariuomenę): motina nesveikatinga, sesutės mažos Str. Buvo pamẽtę (atleidę nuo karo tarnybos) an metų, o paskui vėl sugrinė Str.
11. tr. atiduoti, palikti kam: Atsiminė bočis, kad jam kūmas pàmetė arkliuką Aru47. Anys pàmetė mum daug knygų Dv. Aš jam pamèsiu [pinigų], del jo čia davė Str.
12. tr. palikti vietoje, neleisti išeiti: Nieko nėra namie pamèst – visa šeimyna [vyras su žmona] Dv.
13. tr. palikti kokioje būklėje: Vaikai duris pàmeta (palieka atviras) dažnai, ažtat ir musių yra Švnč. Vartus pàmetei atkilus Dv.
14. refl. Ėr netyčia išsiskirti (ppr. žmonių būryje), nebesusirasti, nebematyti kits kito: Ėjom sykiu, ale nė nepamačiau, kai pasi̇̀metėm Alk. Traukėmės kartu su broliu, bet paskui pasimetėme rš. Pasimetėm abu ir ieškom vienas kito Trgn. Ar pasimetei nuo ko? P.Cvir. Pasimečiau su vaikais Kp.
| prk.: Atsisveikinę su šeimininkais, jie paliko stepėje pasimetusį (atsiskyrusį nuo kitų) kaimelį rš.
15. refl. paklysti: Buvau girio[je] pasimetęs Kltn.
16. refl. suglumti, nebesusiorientuoti: Aš sustojau ir stovėjau išsižiojęs ir pasimetęs: visko mačiau savo gyvenime, bet verkiantį vyrą… J.Balt. Net ir Povilas, už kitus turįs daugiau patyrimo, labiau subrendęs, kažkodėl lemiamu momentu pasimetė, neparodė ryžtingumo, iniciatyvos rš. Išsigandau, pasi̇̀mečiau, visiškai nieko nebenutveriu Užp. Tokioj daugybėj darbų pasimetė, nebežino, ką daryti Mrj.
17. tr. R206 staigiu judesiu padėti kur, numesti: Gervė, įkišusi savo ilgą kaklą į gerklę vilko, ištraukė kaulą ir pàmetė ant žemės PP19. Paleiskie žirgelį ant pūdymėlio, pameskie žiedelį ant rūdymėlio (d.) Lp. Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino M.Valanč. Po troba pàmetėme (po slenksčiu padėjome) vieną plytą Lp. O kaip jau nebebuvo vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15.
^ Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi Rod. Iš jo žmogus tai velnio neštas ir pàmestas (nedoras, prastas) Trgn. Vilko neštas ir pamestas VP50.
| refl. tr.: Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais BsMtII22. Oi tu svotai, tu begėdi, žiūrėk, kap tu sėdi: šalin barzdą pasimetęs, tiekiai mėsą ėdi (d.) Vlk. Kap sunyksta dūkt, pasi̇̀meta (nusivelka, nusimeta) i švernelius Žal.
18. tr. numesti po kuo: Caras Aleksandras važiavo, ir jam bombą po karieta pametė Raud.
ǁ Jnšk įmesti, įdėti: Pamèsk da malkų po pečium Ėr. Nekietai užminkiau [duoną], led po pečium pàmečiau Tj.
19. tr. Skdt, Lš, PnmR paduoti, padėti ties kuo kam naudotis: Pamèsk kiaulėm lapūkų Nč. [Martynaitis] sugraibstė pirštais arkliams pamestus dobilus, sumetė į vežimo galą I.Simon. Pamèsk arkliam glėbelį šieno, beką tep krankso Rdm. Išėmė Savelina iš savo ryšuliuko pyrago ir pametė šuniui Jnš. Kokis galuosa gaspadorius, kad dalios vištai saujelės miežių neturi pamest Rod. Netink vaikamus imti duoną, o aną šunims pamesti BPI284.
^ Nė šuo, nemandagiai kaulą pamestas, uodegos nevizgina Pln.
| refl. tr.: Vakare burokų karvėm pasimeta Ėr.
20. tr. pakloti, patiesti: Pamèsk čia lupatą – daug [v]andenio PnmR. Pamèsk (pakreik) arkliui šiaudų po kojų Jnš.
| prk.: Visa pametei po kojomis jo … ir gyvį lauko, ir paukščius oro DP521.
| refl. tr.: Pasmetęs šienykelį po šonu, ažusnūdau Ml. Pasmeta kokį ryzą an sklepo ir guli Lp.
^ Ka neturi kur, šikną pasimèsk an žemės i atsisėsk (sakoma nerandančiam kur atsisėsti) Žal.
21. tr. padėti netvarkingai, ne vietoje: Pameta kas kame kur kokį daiktą, pasku ir męsk pusę dienos Vvr. Kuris kame ką turėjo, ten ir pametė Žem.
22. tr. leisti iškristi, išmesti: Papyko jis kerštu ir pametė tablyčią iš savo rankos BB2Moz32,19.
23. intr. pajėgti, galėti mesti tolyn: Prieš vėją nelabai tepamesi̇̀ Sb.
24. tr. padėti (kiaušinį): Gūžinėja kap višta, ieškodama, kur kiaušinį pamesti KrvP(Mrc). Gegutė neperi savo vaikų, prie kielės pameta Lnkv.
ǁ padėti ne vietoje (kiaušinį): Jau antra diena margoji pameta kiaušį Slnt. Mūs raiboji jau tris kiaušinius pàmetė Lš.
25. refl. tr. pasikišti (po pažastimi): Veselion eit – tai ne pirtin: vantos, pasmetęs pažastin, nenusneši Prng. Vasarą pasmetei vaiką ir eini rugių pjaut Kb.
26. refl. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Štyvai pasimetęs BzF141.
27. refl. Sut užpulti.
28. refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti (į šalį): Pasimesk po kairios ir anteisi trobelę Šts. Ans pasimetė į šalį, o mes sekioties ėmėm, gaudyti Šts.
29. refl. lįsti, kibti, šlietis: Pasimeta ir ana an kavalierius Ds.
30. refl. užsidegti, pasiryžti ką padaryti: Krūpaudamys, idant Alcibiades, pasimetęs išliuosuoti savo ūkę, neišsikeltum į naujį Viešpatį S.Dauk. Vokyčių meldžionys, krisčioniškos tikybos aitra pasimetę, norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti S.Dauk.
31. refl. dėtis kitokiam, apsimesti: Žmona pàsmetė gera Lp. Durniu pasimetusi, nešė maišą Pn. Pàsmetė liga (apsimetė sergąs) Alv. Spąslus į ranką paėmęs ir medinčiu pasimetęs, nuneša į Persus S.Dauk. Pasimetęs eitąs ligonio lankyti, laimingai parsigavo par rubežių S.Dauk.
32. refl. prisigerinti: Tai kad nor būt gražiai pasmẽtęs tiem palicijantam… Lp.
33. refl. atsigimti į ką: Mano visi vaikai pasi̇̀metė po tėvu Skd.
◊ dvãsią pamẽtus (ką daryti) labai greitai: Dvãsią pamẽtus einu Ps.
gálvą pamèsti suglumti, negalvoti, apkvaišti: Tik niekad nereikia pamesti galvos! J.Paukš. Nieko nebežino, visai pametė galvą Jnš.
káulus pamèsti atsigulti: Ka nuvargus, tai bet kap káulus pàmetu, i gerai Gs.
kójas pamèsti Rdn labai nuvargti: Aš buvau didžiai greita – pàmečiau kójas Dov.
pil̃vą pamèsti apie labai didelį juoką: Bet jau gali pilvus pamesti Dkš.
prõtą pamèsti Grd apkvaišti, suglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino, kas daryti Blv.
žõdį pamèsti trumpai, griežtai pasakyti: Žõdį pamèsu ir eisu Sg.
papamèsti, papàmeta, papàmetė tr. (dial.) palikti: Prastas žemes papàmetė Dv.
parmèsti, par̃meta, par̃metė
1. tr. R, Ps, Brž, Rod pargriauti, parblokšti: Parmetu ką, bloškiu žemėn SD196. Mažas, o didelį par̃meta Gs. Daugiausia tai einam veltynių, ir aš beveik visuomet parmetu jį apačion J.Balt. Jis velnio nestengęs parmest BsMtII65. Po didesnės vėtros arba audros reikia lauką apžiūrėti, nes būna daug parmestų ant žemės pėdų J.Krišč. Vėjas par̃metė rugius [lauke sustatytus] Pls.
| refl. tr. Lp: Juozas, parsimẽtęs aną ant žemės, ėmė smaugti Užv. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros BsMtII188.
2. refl. KII93 parpulti, prikristi prie žemės: Pailsęs jis parsimetė ant žemės Rdž. Jis parsimetė ant žemės ir, ausį pridėjęs, klausės rš. Lapė, už akių užbėgus, parsi̇̀metė šalia kelio išsišiepus, neva negyva Jrk38. Visi parsimetė ant kelių prš. Dabar parsimeta ji vyskupui Nonui prie kojų, apkabina jo kelius LC1887,9.
3. intr. greitai pareiti: Ten viena motriška par̃meta teip staigiai Kl.
pérmesti
1. tr. SD298, B, Ob metant nusviesti per ką, per kieno viršų: Jo didelės rankos tarytum sakė, kad jis gan greit galėtų permesti arklį per stogą J.Dov. Jeigu per bičių avilį permesi zuikio koją arba kiaulės mėšlą, tai bitės išnyksta (priet.) LTR(Žg). O aš jam užduosiu sunkų darbelį: parmest akmenėlį par jūres mareles JV960.
^ Ar neparmes kas it mėšlą par koją VP6.
2. tr. greit perdėti, perkelti iš vienos vietos į kitą: Nešikai stabtelėjo valandėlę kartims ant kito peties permesti rš. Kartais prekės reikia iš vieno vagono permesti į kitą rš.
ǁ greit nukreipti, perkelti į kitą objektą (akis, žvilgsnį): Reik akį pármesti nu lapės ant šautuvo, kiteip prašausi Sd. Nuo Žemės permeskime žvilgsnį į Mėnulį rš.
3. tr. uždėti taip, kad persisvertų per ką: Permetę švarkus per petį, užsidėję dalges, šnekučiavo, kiek padaryta šiandien J.Balt. Senukas šluotas suriša ir parmeta par kartelę Ps. Jis sėdėjo, permetęs per kelį koją rš.
| refl. tr.: Kazys lengvai persimetė per petį obuolių maišiuką rš. Jis nusivelka jaką, persimeta per rankos staibulą I.Simon. Pérsmet[ė] vyžus per petį i nuė[jo] šalčio ieškot (ps.) Ml.
4. tr. nutiesti skersai sujungiant dvi puses: Tas tiltas buvo permestas per gilų upelį J.Balč. Per bedugnes nuo vieno kalnagūbrio ant antro permesti kabantieji tiltai rš.
| refl. tr.: Pérsimesk lieptą per griovį, o paskui tik eik Žvr.
ǁ pertverti: Priemenę pérmetė per vidų, tai vienam šone padarė kamarelę rūbam pakart Švnč.
5. tr. skubiai perkelti, pergabenti: Kariuomenė geležinkeliu buvo permetama į šiaurę rš. Šiuo metu visa darbo jėga permesta miško medžiagai gaminti sp.
6. tr. perversti, apversti: Dar sykį šiandieną pérmesme, ir būs dobilai sausi, galėsma vežti Šv.
7. refl. greit peršokti, persiristi: Vienu galingu šūksniu milžinas kraujalakis (liūtas) persimeta par žiogrį pasiimti sau tinkamą auką Blv. Tik opc ir pérsimetė per turniką Ds.
8. refl. pasukti, pasiduoti kita, priešinga kryptimi: Kiškis bėgo į rugius, staiga pérsimetė į mišką Jnš.
| prk.: Jis paskui persimetė į inžinerijos skyrių ir baigė jį 1914 metais Vaižg.
ǁ pereiti, perbėgti į priešo pusę: Jis pérsimetė priešų pusėn BŽ364. Kas persimetė į kapitalistų lekajų lagerį, iš to nieko gera laukt negalima rš.
9. refl. pereiti į kitą objektą, apimti kitus: Ugnis bematant persimetė į garažus ir grėsė pačiam fabrikui rš. Blakės pérsimetė į kitą kambarį Jnš. Džiaugsmas ir juokas persimeta į priešakinius suolus rš.
10. tr. perimti, apimti visą: Pármetė muni didis karštis, silpnumas Šts.
11. tr. pargriauti: Aš kitą sykį ir vyrišką pármesu, dėsu an žemės Krš.
| refl. tr.: Pársimetė ant slenksčio ir priplakė Lk.
12. refl. Vvr, Rs, Brs, Ds, Alv eiti imtynių, persiristi: Einam pársimesti, matysiam, katras esav stipresnis Mžk. An pievukės minkšta, tai bus gerai eit pérsimest Krok. Eikše, persimesiva sykį! BsV332.
13. refl. pasivaikščioti, pajudėti: Einam pársimesti. Sustingau pri knygų besėdėdamas Plng.
14. tr. pakelti, įveikti ligą: Bene pármes, jug dar toks jaunas Užv. Parnešė liekarstų, dėl to teip greitai i pármetė Slnt. Ar ana pármes ligą (nugalės ligą, pasveiks), ar mirs J.
| Liga aną pármetė (liga persilaužė, pakrypo į gerąją pusę), eina geryn J. Išgys dar, pármes aną liga Šts.
15. tr. paskubomis kiek paduoti (pašaro): Galvijam pérmesiu ir ateisiu Sdk. Iš kur tos karvės duos pieno, jei per dieną parmeta po glėbelį šiaudų, ir viskas Paį.
16. tr. pakartotinai kiek pakurti, perkurti: Dar reikia pérmesti pečius – neiškeps duona Brt.
17. pakeisti (plauką): Pármes plauką beaugdamas Šts.
18. intr. pasikeisti kuo, pasimainyti: Permetėm arkliais Upn. Mes permeskim kailiniais Vrn.
19. refl. tr., intr. skubiai persirengti, persivilkti: Va tuoj pérsimeta kitais rūbais ir važiuoja Al. Palūkėk mažą brydelį, aš noriu drabužius parsimesti Klp.
20. refl. KII349 pasidaryti kreivam, išsilenkti, persisukti, sukrypti: Labai nedžiovink lentų, ba pérsmes Mlt. Kaip gavo drėgnumo lenta, ir pársimetė Vvr. Skiedras reikia iš viršaus prislėgti, kad džiūdamos kuo mažiausiai persimestų rš. Pársimetęs skietas, stalas, durys J. Durys pérsimetė, neužsidaro Jnš. Žalio medžio padirbo [komodą], ir pérsimetė Skp. Mestuvai visiškai pérsmetę ir audeklo negalima apmest Užp. Žiūrėk, kad nebūtų pérsimetę muštuvai Kt. Nelaidyk žirklių, būs ir pársimetusios Šts. Kerpant avis nereikia žirklių peržergt – žirklės persimeta Kp. Parsimetęs dalgis Ggr.
ǁ Rs, Grš persikreipti, susiriesti (apie nesveiką žmogų, gyvulį): Ko vaikščioji tep pérsimetęs, lyg sulaužytas? Gs. Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį B.Sruog. Ta motina jos pársimetė, sulinko Skr. Tai menki jūs paršai, net pérsimetę Rdm.
ǁ perkristi, suliesėti: Tu jau visai pérsimetei, tik skūra Švn. Simas po ligos labai pérsimetęs Mrj. Kiba gert nedavei visądien bėriu[i], kad tokis pérsimetęs Krok.
21. tr. peržvelgti ką parašyta: Norkūnas greitosiomis permetė raštą, ir jo veidu nejučiomis perbėgo šypsnys rš. Permesk antrąkart, ba galėjai apsirikti pirmąkart skaitydama Lš.
22. intr. greitomis užvalgyti, užkąsti: Permeskit šio to ir važiuokit dobilų vežtų: lietaus ateina Vžns.
23. tr. Trgn, Mlt greitomis sukalbėti (poterius): Na, dar reikia permest kokį poterį, paskum gultis Ėr. Permesiu „Tėve mūsų“ ir einu Žmt.
24. intr. sulošti (kortomis): Sėski, permesim kokį sykį kitą, – gundė pašydamas kortas rš.
25. tr. per daug įmesti, įdėti: Pármetė mergė putrą (persūdė), sūra be galo Dr. Druskos neparmesk, kas bevalgys parmestą Dr.
26. tr. kurį laiką mesti apmatus: Audeklą pusę dienos pármečiau Šv.
27. intr. suklysti metant, perkelti apmatų siūlą, padaryti perlanką: Kad sustoji bemesdama, galia greit pármesti. Šiaip galiu mesti – nepármesiu Grg.
28. intr. grasinti, priekaištauti: Be reikalo tu pármetei anam Akm.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) pérmesti greit peržiūrėti, peržvelgti: Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo I.Simon. Pérmetei akimi̇̀s žmogų ir žinai, ko jis vertas Alv. Atsinešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias J.Avyž. Pinigų nei neskaitė, tik akià pérmetė Rod. Kas tau?… – kartą per pusryčius paklausė Antaną tėvas, žiūrėdamas jam į akis, iš pradžių permetęs jį žvilgsniu nuo galvos iki kojų A.Vien.
akimi̇̀s (žvilgsniù, žvil̃gsniais) pérsimesti pažvelgti vienam į kitą, susižvalgyti: Vyrai pérsimetė akim̃ ir viską suprato Jnš. Grovienė persimetė žvilgsniu su Sonia rš. Tėvas su motina žvilgčiojo į sūnų, persimesdavo daug reiškiančiais žvilgsniais ir tarp savęs A.Vien.
al̃kį (bãdą) pérmesti Užv kiek pasisotinti: O kad jau alkį permetė, seniukas vėl pradėjo kalbėti brš.
per bálkį (per bažnýčią) pérmesti psn. paskelbti užsakus: Jau Norvilaitę pérmetė per bálkį Krkl. Tepermes jus kunigėlis per bažnyčią V.Krėv.
per lū́pas pérmesti suvalgyti: Permetei per lūpas kur ką, i gerai Prng.
žõdį pérmesti; žõdžiais (žodžiù, po žõdį) pérsimesti trumpai pasikalbėti: Pármesiav žodẽlį ir parsiskirsiav Šts. Kaip eini darbuosna, tai porą žõdžių pérmeti Slk. Likusį kelio gabaliuką juodu pravažiavo tylėdami, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu rš. Persimetęs keliais žodžiais su čia pat buvusiais eisenos tvarkytojais, Arvydas vėl priėjo prie Poderio A.Vien. Jiedviem pakako persimesti po vieną žodį – ir viskas buvo pasakyta, suprasta V.Myk-Put. Nė nebuvau sustojus, tik iš tolo po žõdį pérsimetėm Lkč. Buvo dar tik pirmosios jų draugystės dienos, ir tai persimesdavo aštresniais žodžiais (pasakydavo vienas kitam aštresnį žodį) J.Avyž. Dėl balandžių auginimo net kaimynai žodžiais persimeta (susibara, susižodžiuoja) Jnš.
pramèsti, pràmeta, pràmetė
1. tr. numesti pro šalį, nepataikyti: Kam teip tolie pasidėjai krežį – daug bulbių prameti pro šalį Als.
| refl.: Iš toli negali pataikyt – pro šalį prasi̇̀meta Gs.
2. tr. praskleisti į šalis, praskirti: Svotas [kvailą] primokė, kad, sako, kai atsisėsi ažustalėn, tai pramèsk palas Dglš.
| refl. tr.: Ėjau prasimesdamas nuo tako žabus rš.
3. refl. pasitraukti į šalį: Kap važia[vo] automobiliu, tai tiktau žmonys prasimet[ė], prasimet[ė] šonan – padarė jam kelią Tvr. Ale ir skrido! Ledva pràsmetėm iš kelio Dv.
4. refl. pasidėti: Pas kaimyną prasimetė [daiktus], kad nepragertų J.
5. tr. padaryti išlaidų, praleisti (pinigus): Visi anys daug pinigų pro šalį prameta Ds. Begrodamas kortom daug pinigų pramečiau Slk. Pràmečiau (pragėriau) par naktį dešimt rublių Šts.
ǁ turėti nuostolio (pinigais): Šiandien pràmečiau pusketvirto rublio (antrąkart turėjau apmokėti sąskaitą) Mrj. Pavasarį duos brangiau už cibulius, o jei dabar parduosi, tai pramèsi Skr. Anys karvę meste prametė (pusvelčiui pardavė) Ds. Pramečiau šnapšę bevarydamas Varn.
6. tr. prarasti, netekti: Pràmečiau pensiją, išejusi iš kolkozo Trš. Sakė tave karčemėlėj vainiką prametus KlvD297.
ǁ praleisti, pražiopsoti: Vieną dieną pramèsi [derlių valant], nūstolį turėsi šimtą (šimteriopai didesnį) Užv.
7. intr. prakišti, apsigauti: Už jo eidama nepramèstų – vyras darbinykas, ne girtuoklis Gs. Ji tai pràmetė su tom ženybom Gs. Dideliai pramečiau, kad tos karvės nepirkau Užv. Prametė pigiai pardavęs Jnš. Pramečiau šituo rozu, n'ale daugiau tai jau nebūsiu toks durnas Skdt.
| refl.: Aš labai prasi̇̀mečiau, kad ėmiau šitą vienasėdį Ds.
ǁ pralaimėti, pralošti: Būčio nukirtęs, o dabar pramečiau [lošdamas kortomis] Šts. Matai, pràmetei (pralaimėjai lažybas) – atiduok pinigus! Kt.
| refl.: Kad tu visiškai nemoki kortom grot, vis prasi̇̀meti Ds.
8. refl. per daug duoti, dovanoti (pinigų): Pradžios gyvenimui aš jam penkis šimtus išmečiau, bet turbūt per daug prasi̇̀mečiau Kair.
9. tr., intr. lošiant kortomis apsižiopsoti, ne taip išmesti, išmesti anksčiau reikalingą kortą: Pràmetėm gilius kaip žiopliai Krš. Dabar tai jau pralošiu, ba gilių devynakę pràmečiau Mrj. Saugokis, nepramesk kortos grodamas Sl.
| refl.: Kad nebūčia prasimetęs, būčia išlošęs Sb.
10. intr. baigtis, praeiti (ligai): Liga jau pràmetė, t. y. praejo J.
11. refl. pasišalinti, pasitraukti: Tokiam laike visi kur nors prasi̇̀meta Trgn.
12. refl. išsiskirti iš kitų kuo: I prasi̇̀metė vienas iš to būrio negalįs srėbti rūgšto pieno Plt. Ana prasimetusi pro visus, nesutelpa su visais J. Aš prasimesiu, meistru būsiu J.
13. refl. prasimanyti kokį reikalą, priežastį kur einant, turint visai kitą tikslą: Pirmą sykį visada piršliai atvažiuoja ko nors prasimetę: ar avižų pirkti, ar kelio klausia Kair. Petras tik degtukų prasimetęs atejo, o jam rūpėjo paklaust, iš kur piršliai buvo Užp. Reikia ko nors prasimest eit miestan Kp. Turi ko prasimèst: nueis žibalo pasiskolint – gaus alaus Srv. Kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės? Vaižg. Pasikvietė tad Vaclovą, prasimetęs brolyste, norėdamas jo privilioti ir nužudyti A.Baran. Atvažiavo prasimẽtę, kad avis išbėgo Pc. Ažejau prasmẽtęs būk tai karvės pirktų Ds. Tetulė atėjo prasmetus, ana labai sukta Zr. Pasiėmėm pinigų, einam į Truskavą dažylų pirkt prasimetę Rm.
14. refl. kaip nors įsigyti, prasimanyti ko: Prieš sukeltuves svotai noria prasimesti (prasimanyti pinigų išgertuvėms) ir vagia gyvolius nuo kaimynų J.
15. tr. prabūti, praleisti (laiką): Vieną sparną pasklosiu, kitu užsiklosiu, vis tą žiemelę pramèsiu Ktk.
16. tr. pradėti ką daryti: Jijė prametė kalbą, t. y. pradėjo besiedą J.
17. tr. Sut padėti pamatus.
18. tr. [K], Lb, Al, Dbč, Mrj paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu): Prametu, ažutrinu viralą SD223. Sriuba neriebi – jau lašinius pabaigiau, neturiu kuo pramèsti Prl. Pramesk kopūstus nes (nors) del akių Ktk. Kisielių pràmeta sviestu ar lašiniais Aps. Liepė valgyt tik avižienę košę, sviestu pramestą Ad. Tep nieko neturiu nei kuoj puodo pramest Lzd.
| Oi, sunki mergaitė! Numirtų, tai žemę pramestų̃ (patręštų) Lp.
^ Gražumu puodo nepramesi Slk.
| refl. tr.: Kai reikia, tai ir tuo trupučiu prasimeti Trgn.
◊ bė̃dą pramèsti apsimesti, prasimanyti: Nenorėdamas eiti į alų (į balių), pràmečiau bė̃dą, kad sergu Jnšk.
žemýną pramèsti numirti: Kad aš būtau maža žemyną prametus, anižėli (negu) tokį vargą vargt Arm.
žõdį pramèsti Trgn pasakyti ką nereikalinga, prasitarti: Dabok, nepramèsk žõdžio, ba sarmata bus paskui Slk.
primèsti, pri̇̀meta, pri̇̀metė
1. intr. numesti iki tam tikros vietos: Kartais permesdavo, kartais neprimesdavo ir retai kada pataikydavo į taikinį A.Vien.
^ Neprimesi su kepure – toki eilė pri biliotų! Šts.
primetamai̇̃ adv.: Pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai rš.
primestinai̇̃ adv.: Nė iš tolo, nė primestinai̇̃ negal prieiti pri agurkų – varžos pirkliai Dr.
| refl.: Susitraukė prie kelio minia, kad nei su kepure neprisimesi, nei grūste neprisigrūsi rš.
2. tr. N metant iš tolo paduoti: Ilžė primetė jai raktus ir pati nusisuko į langą I.Simon. Tai plikai panai karalius primetė ploščių apsivilkti (ps.) Plng. An smerties vedama, šaukė brolius į pagalbą, ir atlėkė devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau veik gatavus pri̇̀metė Jrk101. Man prišaukė, kad jam kartę primesčiau LMD. Matrozai jiems lyną primetė Rdž.
3. tr. daug pridėti metant: Iš markos primetė didžiausią krūvą žemių Lnkv. Kas gi taip daro: pri̇̀metė, pri̇̀metė be jokios tvarkos! Srv.
| refl. tr.: Pri̇̀smetė tų [rugių], katrų jis nori Lp.
ǁ prikrauti, pripildyti metant: Primetė pečių medžių Jnš. Pri̇̀metėm pilną rėčką bulvių Gs.
| refl. tr.: Netrukome prisimèstie vežimą žvyriaus Mrj.
4. tr. daugiau, dar įmesti, įdėti (malkų į krosnį): O kad baigia kūrintis, o dar neužminkyta! Primèsk, dar tepasikūrina Sml.
5. tr. R30 pridėti, prikrėsti prie ko: Kalkių prie sienos, žemių prie medžių primèsti KI88.
| Plyšius užlaistyti, primèsti KII315.
6. tr. Trgn, Ad paduoti po truputį, retkarčiais (pašaro): Jei kada pri̇̀meti kokį gorčių avižų, tai ar tokiu arkliu greitai važiuosi! Alv. Gal kiaulėm ką pri̇̀metėt? Pc. Gyvuliam – kap Dievas davė: pri̇̀metė – nepri̇̀metė, bile jis pavalgęs Dkš. Žėdnas nenori valgint, tik kap šuniu primeta Arm. Turėjo žolę vargingai suieškoti arba svėres rankiot, kad tikt vakarais savo melžamoms karvėms ką primesti galėtų K.Donel1.
7. tr. duoti dovanai, iš malonės: Pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką (ps.) Brt. Pirkit knygas, tai ir aš primesiu kokį skatiką Rod. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį Ds. Kad būt župonuką davę, o dar̃ pri̇̀metė kokį (seną) Lp. Džiaugėsi kaip išalkęs vargdienis, plutelę primestas J.Jabl. Džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį Žem. Niekados nevilkias, kad tiesiog iš dangaus tau ką primes S.Dauk. O tai visa bus jumus primesta SPII86.
| Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė (mums gimė sūnus) BsPII94.
ǁ duoti šiek tiek atsilyginant: Vaikams už žąsiagonę žadėjai puspūdį rugių primest, tai kur tie rugiai? J.Balt. Pri̇̀metė ben kiek už tuos daiktus Dbk. Motinai kepaluką pagrandelį primes ir lieps vaikus supti ir namie būti Sz. Primesk kelis rublius, i pažiūrės tau tą karvę Šmk. Kad nieko nesušnekėjai, tai primes tau kelis rublius, ir galėsi džiaugtis Lkč.
ǁ dar kiek primokėti, pridėti: Aš tamstai savo karvę parduosiu, jei dar porą rublių ant uodegos primèsi Vkš.
| Tu dar primestumi (pridėtum bausmės), kad galėtumi Nt.
8. tr. prievarta priskirti, įbrukti: Gegužės vargas – kur svetimą lizdą surasti, kam savo vaikelį primesti KrvP(Grk). Primetė kaip gegužė kielei vaiką LTR(Kv). Ar anas tau mergos primestas, ar giminietis? Tvr. Jam arklys primestas J.Jabl. Kam tu man svetimą bėdą pri̇̀meti?! Dbk. Negi gegulė esi, kad savas bėdas kitam primestum! PPr390. Jie mums primeta savo skonį rš. Tarybų Sąjungai karas buvo primestas (sov.) sp. Čia turime kelius sakinius, kuriems trūksta veiksnių, ir – kas svarbiausia – tų trūkstamųjų veiksnių čia nė neprimesi J.Jabl.
9. tr. prijungti, priskirti: Klaipėdos kraštą prie Lietuvos pri̇̀metė Vlkš. Šiaudviečiai buvo primesti prie Užpelkių Pgg.
×10. žr. užmesti 32: Kiekviename žingsnyje man primestų, kokią malonę man jos sūnus padaręs ir kad aš jo neverta I.Simon. Jau ma[n] pri̇̀metė, kam leidžiu su eržilu dirbt Žl. Nė vienas nepri̇̀metė, kad aš neteisinga, tik tu Trgn. Kas jūsų gali primesti man nuodėmę? brš. Dabar man tą patį pri̇̀meta: sako, kad ir aš kartu su jais sūrius vogęs Dbk.
11. tr. Alk, Užv, Sml, Rm grąžinti sugadintą daiktą tam, kas jį sugadino, išreikalaujant jo vertę: Negerai pasiuvo kailinius, tai pri̇̀mečiau Rdm. Visi stebas, kad tu to audeklo audėjai neprimeti Plt. Mergos sutepė jos skepetą, tai ir pri̇̀metė jom Lp.
12. refl. tr. apsimesti daug metmenų: Kada beišausi tiek drobės prisimetusi? Kp.
13. refl. paskubomis apsisiausti, užsimesti drabužį: Prismesk kokia skara – lauke labai vėjas pučia Lš. Kap jam nešalta: tik su marškiniais ir skrebukais prismẽtęs Dbč.
14. priglausti, prikišti (prie žemės): Primès galvelę in žemę, i užgirdo: jau velniai dunda (ps.) Tvr.
ǁ refl. priglusti, prikristi (prie žemės): [Moterys] meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios M.Valanč. Jūs tokio bijokiatės, kurs, pri žemės prisimèsdamas, pilvu slinkdamas, pažemiais eit PP84. Ne tiek ji grėbė, kiek graudžiai verkė, int margo grėblelio pasiremdama, prie juodos žemelės prisimesdama KlpD88. Nė prisimetus (prisikišus) negal matyti – toki tamsi naktis Šts. Paršelis prisimesdamas (labai godžiai) ėda jovalą Šts.
15. refl. Tvr prisiglausti, pasislėpti: Kai pradės lyt, kur tu prismesi̇̀? Sdk. Čia zuikis prisimes, dėl to aš i padėjau tą šaką lapuotą Šts. Prisimèsti norėjo už medžių krūvos Dr.
16. refl. prisigretinti, prisidėti, pritapti: Svetimas šuo prisi̇̀metė pri munęs: kur aš, ten ir šuo Šts. Einant vakare prisi̇̀metė kažkoks žmogus. Gavau pabėgti, kol atsikračiau Trg. Norėjo ir jis prisimest prie mūsų kompanijos, tik močia neleido Ėr. Aš prisimèsiu, ir ans nuveš muno grūdus su savaisiais į malūną Lk.
ǁ Žg prikibti, prisigretinti, prisimeilinti: Reiks atstoti nuo mergaičių, prisimesti prie našlelės NS1037. Ta mergė prisi̇̀metė pri to vaikio Vkš.
ǁ kur prisiglausti, apsigyventi: Likus našle, prisimetė prie brolio ir gyvena Ign. Gera jai, prie bagoto našlio prismetus Ds. Neturiu kur prisimesti N. Kažkieno rudas katinas pri mūsų prisi̇̀metė Up.
17. refl. Skr, Ktk. Trg, Skd, Vkš prikibti (apie ligą): Ažusikrečiu, prisimeta manęsp liga SD437. Kano, ar jau liga kokia prisimes: taip nesigali, nei valgyt norisi Ds. Prisimetė džiova, ir mirė Šts. Ilgai vartojant taboką, prisimeta nosies sloga V.Kudir. Prisimetė jam po tam gelta BPI112.
| Buvo prisimetęs karštis akyse; iš kelių daktarų ėmiau vaistų, ir atpuolė Pšl. Nagais pačiupinėjo, ir karštis prie ronos prisimetė, paraudo aplink Mrj. Ugnis prisimetė R402. Pri̇̀smetė ugnis ingi koją, vėlei sopa Arm.
18. refl. privisti, atsirasti: Niežų prisimetė galva vaikams Šts. Tame darže prisi̇̀metė usnių Škn. Prisimeta pilnos dirvos, kad linūse suskis randas Šts. Kailiniuose prisimetė utėlių Jnš.
19. refl. užsikrėsti, išsiplėsti žaizdai: Šunio dantys – tai žinai: pri̇̀smeta nuog jo [įkandimo] Lp. Nekrapštyk to šašo – kap prismès, tai sunku bus išgydyti Nč. Rodos, tik truputį įdrėskiau ranką, ale kad prisi̇̀metė, tai atsivėrė baisus sopulys Mrs. Kad neprismestų visoki indrėskimai, labai gerai kiaulės tulžim užtept, kai tik insidreski Krok. Kap sušalo, tai vėl žaizda prisi̇̀metė ant kojos toj pačioj vietoj Pns.
20. refl. Dglš dėtis kuo, apsimesti: Kaip tik kas dirbt, tai tu vis sergančiu prisi̇̀meti Sdk. Aš bent tikrai negaliu kęsti tų šventaisiais prisimetusių LzP. Žinojo visa, tik prisimetė nežinančiu Ds. Lapė atsigulė šone kelio ir prisimetė negyva (ps.) Mlt. Vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega TŽII254.
^ Angelu prisimetęs, velnio darbą atliko KrvP(Mrk).
21. refl. prasimanyti kokį reikalą norint kur nueiti: Prisimetęs kažkokiu reikalu, nuėjau pas draugą rš. Nuėjau pas juos, prisimetęs rėčio Ėr.
22. tr. Jž, Kp privirinti, prilieti metalo gabalą (prie norago, prie kirvio ašmenų): Šitos žagrės jau nebegalės pasmailinti, reikės primesti Ps. Nešk į kalvę kirvį, tegul ašmenis primeta Lnkv.
23. tr. paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu), pramesti: Viralą kiek primeti, tai vis gardžiau Rš. Šiandie ne prasta [diena] – primestà (viralas uždarytas riebalais) Al.
24. tr. pritraukti (valktį): Žiūrėk, arklys sunkiai veža – primèsk valktį Km.
25. tr., intr. prigerti svaiginamųjų gėrimų: Primetė šnapšės, kad ėmė keikties Šts. Abudu primẽtę buvo Vkš.
| refl.: Prisimetusiu besugrįžo iš miestalio Šts.
26. intr. pridėti (žodį), pridurti: Ar nepavelysite tamistos prie jūsų kalbos keletą žodžių primestie? Rp. Duok Dieve sveikatos! – primetė moteriškė LzP. Išbalo kaip popierelis, – primetė Striaukienė S.Čiurl.
◊ kùmščią primèsti užduoti, smogti: Jis jai kokią kùmščią pri̇̀metė i pabarė Gs.
po žõdį primèsti pritarti, patarti: Visi primetė po žodį, kad ženytųsi, o dar̃ tylėkit, nieko nekaltinkit Arm. Kap primetėm po žodį, tai ir paklausė Arm.
šùnkojes primèsti; M.Valanč veltui suvaikščioti: Šunkojes primečiau, t. y. darmiai sucangavau, suvaikščiojau J.
žõdį primèsti
1. pasakyti, pratarti: Pratūzino pro šalį, žodžio neprimetęs Šts. Nėkas žodelio doro neprimetė vargšuo par amžių Šts.
2. užtarti: Jei reiks, ir aš primèsiu kokį žodẽlį Gs. Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciecorius parsisakė jų neužkentąs, todėl nėkas nebdrįso jų ginti M.Valanč.

×razsimèsti, razsi̇̀meta, razsi̇̀metė (hibr.) pasimesti, išsiskirti: Be žmonos gyvena: razsi̇̀metė, i baigta Str.
sumèsti, sùmeta, sùmetė
1. tr. visus įmesti, įsviesti į ką, į kieno vidų: Žmogaus medžius in ežerą sùmetė Vv. Tie žmogžudžiai visus turtus nuog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį BsPIV192. Sumečiau (paslėpiau) į stalčių nuo katės tuos blynus Jrb.
^ Dar kregždės nematęs, vyžas balon sumetė KrvP(Ps).
2. tr. Plng sukrauti metant: Privažiuok prie pieninės, sumèsi bitonus, ir važiuosim Skr. Mergės šiaudus turia sunešti ir ant kūtei turia sumesti D110. Krauju, sukrauju, sumetu krūvą SD123. Šiemet sumečiau keturius kūgius šieno, tai šero bus gana Nč. Šį metą sùmečiau (sutalpinau) visus javus į daržinę Šv.
| prk.: Po žodžiui sumeta (pasako), ir tai vienam gana Trgn.
| refl. tr.: Susimeskite pėdus arti šalinės krašto Žvr. Susmečiau vežimėlį malkos ir nuvežiau Lp.
ǁ refl. tr. metant susirinkti, susikaupti: Mesk po kapeiką [į taupyklę] – matysi, kiek par porą metų susimèsi (susitaupysi) Krš.
3. tr. Jnšk supilti, sudėti, sukrėsti: Reik sumest, sukrėst alų Škn. Atejus subatos dienai, nuvedusys savo svetį į pirtį; sumetusys tenai garo po kelis atvejus ant krosnį, ėmusys su plačiomis beržinėmis [v]antomis nemeilingai plakti S.Dauk.
ǁ užraugti žiemai (daržoves): Sumečiau žiemai pusantros staunelės burokų Vdš. Ar jau sùmetei kopūstus? Trgn.
| refl. tr.: Mes pilną rėčką susimetėm cvikliukų Užp.
ǁ patalpinti skyrium, atskirti (penėjimui): Prielaidinius jau sùmetėm į peną Pjv. Žąsys jau sùmestos į peną Pjv.
4. tr. Lex21, CI433, Varn sudėti po dalį, suaukoti: Sumetė visi mesliavą pinigų J. Svečiai sùmetė muzikantam keletą rublių Rm. Nu ar daug tau sùmetė pinigų? Vdn. Sau gėdą daro visuomenės sumestais pinigais šitaip šeimininkaudami Pt. Kiek jai dovanų sumetė per vestuves, kiek rūbų, audeklų! Ds.
| refl. tr., intr. Šn: Krušai javus pamušus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį sušelpa S.Dauk. Susimetėme ir pirkome alaus, midaus J. Nedėlioj susmesmà ant buteliuko Dbk. Susimetė anie piningų ir nusipirko gerą daiktą Vvr.
5. tr. Krš sudėti vieną ant kitos (rankas): Geniulis, rankas sumetęs už nugaros, ėmė vaikščioti po kambarį J.Dov. Prejo berniokas artyn ir pamatė, kad jo dėdės rankos ažupkalin sumestos ir viržiais apie eglės prisuktos BsPII203. Moteriškė stovėjo, rankas sumetus ant krūtinės rš.
6. tr. glaudžiai vieną ant kito uždėti, susiausti (skvernus): Sumèsk skvernus, kad nebūtų išsikėtoję Km.
| refl. tr.: Per šaltį negali vaikščioti tik susisegiojęs: reikia sagas atsegti, gerai susimesti ir kietai kokiu pančiu susiveržti Ps. Jau dabar susimečiau kalinių palas, bus šilta Dkšt. Susimesk ploštį, diržu susijuosk – bus šilčiau Ėr.
7. tr. Km, Trgn suveržti, sutraukti, surišti (pavalkus): Žiūrėk, gerai sumesk sąmatą – toli važiuojam Rš. Labai platus lankas, nemožna sumest pavalkai Dgl.
| refl.: Sąmatas stipriai susimetė – neišsikinkys arklys Jnšk.
8. tr. Lš suimti, įlenkti (per platų drabužį): Sumeskit man kelnių antjuostį: man per didelis, ir kelnės smunka Mrj.
| refl. tr.: Kad kelnių juosmuo per platus, tai kodėl pats negali susimèst? Srv.
9. tr. užlenkti, sudėti (klostę): Jei nori, tai siūk rankovaitę, o kur nor koldą sumèsit, kur regėsit Rtn.
ǁ sulenkti: Kirmėlė sumeta kampą (išsilenkia) ir kanda Šts. Kupri, kupri, kuprą sumẽtęs (susikūprinęs), leka i leka Krš.
10. tr. aptraukti, suveržti lanku: Parsinešiau lankų, reiks kipalę sumesti Krt. Šulus dailiai sustatys, lazdos lankais sumes Plt. Trūbas eglės šakos sumestas su mediniais lankeliais (kad būtų garsingesnis) Šts.
ǁ apkalti, apjuosti: Klumpes reik iš anksto sumèsti [viela], ka neparsprogtų Lkv.
11. tr. Gs išarti pirmas dvi vagas suverčiant vieną prieš kitą, padaryti sumetimą: Vagas sumesti N. Juk sumetimą pirmiausia sumeta ir tik paskui viską gali suart Lp.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip jis bjauriai susi̇̀metė: vienur siauriau, o kitur plačiau Šn. Man tai tik susmèst bėda, o paskun tai jau gerai art Lp. Tokiam valkūne susimèst sunkiausia Al. Tiesiai tik susimèsk sumetimą Žvr.
12. tr. sukasti: Po dešine kapai sumesti Všk. Sumesiu prieš tave pylimą ir padirbsiu sustiprinimų tau apgulti SkvIz29,3.
13. tr. apmesti audeklo metmenis: Sumèst sùmečiau, o išaust – kap Dievas duos Lz. Metmenys sumetami spalvotais dryžiais rš. Gražiai sumestą raštą reik gražiai ir atausti Dr.
| prk.: Sumesti planą rš.
| refl. tr.: Pagedo mestuvai, negaliu susimèst siūlus, negaliu nė aust Gs. Sumarginsiu, sumèsiuos ir išausiuos bent pryš mirtį par tris dienas Gršl.
14. tr. suvartoti apmatams: Sùmečiau visus siūlus, ir dar neužteko Als.
| refl.: Susi̇̀metė visas kilogramas bovelnos Jrb.
15. refl. sulėkti, supulti kur: Paukščiai susimetė į krūmus rš. Dezertyrai, sako, į krūmus susimetę rš.
ǁ Pbr sulėkus apsigyventi, įsikurti: Atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus BsPII93. Atmini, kaip blezdingos buvo susimẽtusios į kūtę Krš.
16. refl. susitelkti, susispiesti, susiburti į vieną vietą, į krūvą: Paukšteliai, rudenio sulaukę, sùsmeta vienan daiktan ir lekia šiltuosna kraštuosna Nč. Avys, užvydę vilką, sùsmetė krūvon Grv. Arkliai susi̇̀metė prie ugnies, per ugnį nešoka Rm. Bitės dėl oro atšalimo susimeta į kamuolį J.Krišč. Bitys spieta, susimetusios į kurkūlę Plt. Pažiūriu – ant šakos bitės susimetusios Pš. Bitės dažnai medin susi̇̀meta [spiesdamos] Trgn. Netrukus skrido kitas pulkas žąsų, susimetęs į dvi lygiagretes kartis J.Balč. Zylelės vaikus susi̇̀meta perėti Pp.
ǁ sueiti, susirinkti: Susimetė žmonių būrys ir pradėjo dainiuoti Vvr. Vyrai pypkiauja, susimetę kur į patvorį Mrj. Visi, susimetę priemenės duryse, žiūrėjo kieman A.Vien. Žmonys nuog vargų ginas kap stotkas nuog vilkų, krūvosna susmẽtę Asv. Susimeskite (paraštėje susirinkitės) ir ateikiat še visi BBJoel4,11. Susi̇̀metėm visas būrys bobų ir pradėjom pletkavoti Krkn. Susi̇̀metėm pašokti valandelę Nt. Katram kieme susi̇̀meta ir pavakaruoja [jaunimas] Kp.
| prk.: Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis J.Bil. Svietas iš reto gyveno, tankiausiai susimetęs į kaimus V.Piet.
17. refl. susikoncentruoti, susilieti: Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stambius lašus rš. [Prakaitas,] susimetęs kaktos raukšlėse, stambiais lašais sruvo veidu P.Cvir. Per stiklelį spinduliai susimeta į vieną tašką Mš. Druskos krikštolėliai laiveliu susimetę rš. Visų geriausiai pastijolka susimeta ir užsilaiko pri 10 žingių (laipsnių) šilimos I.
18. refl. pereiti, persimesti į kitą vietą, susitelkti kitoje vietoje: Jūros dugnas iškilo, nusausėjo, vanduo kitur susimetė, ten, kur kevalas buvo naujai įdubęs Mš. Ugnis, šimtąkart nuvyta nuo tvartų, susimetė ant kluono V.Kudir. Pirmiau ranka skaudėjo, paskum skausmas į koją susimetė Up. Kraujas susimetė (suplūdo) jai į veidą rš. Virto, i susi̇̀metė krau[ja]s į sprandą Krš. Krau[ja]s ka kur susi̇̀meta, tad kravauninkas išsklaido Tl.
19. refl. Dbk, Mlt, Kt, Šauk, Vkš, Pvn imti gyventi poroje nesusituokus, susidėti: Susi̇̀meta neženoti i gyvena Smn. Bobą pametė, su merga susi̇̀metė Skr. Visos anos dukterys susimẽtusios gyvena Pp.
20. refl. susidraugauti: Bernas su merga susimetė Jnšk. Mes nebuvom susimẽtę, nesimylėjom Lnkv.
21. refl. susidaryti, atsirasti (apie raukšlę, nelygumą): Raukšlės rankovė[je] susimetė Kltn. Jos veidas buvo išgeltęs, kaulėtas, apie akis susimetusios gilios raukšlės rš. Gunkla susimetė audime, ir per tai nelygus J. Ant delno susimetė popūkštė nuo darbo J. Susimetė ant sprando didžiausis skaudulys Vvr. Uždančiai susimeta arkliams iš ėdimo pelų miežinių Šts.
| Stalas susimetė į gunklas Užv. Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles P.Cvir.
22. refl. Kal, Brs, Vrn persikreipti, išlinkti, susikreivinti: Šiek tiek susimẽtus stalo lenta, tai kliba Rdm. Žalias medis bedžiūdamas susi̇̀metė Bt. Kas gi tom durim pasdarė, kad neseka uždaryt? – Naigi sùsmetė nuog šalčio Lp. Į duris įdėk skersinį: vienos lentos neturia tvermės, susi̇̀meta Skr. Trobos siena susimetė Sn. Iš to neišeis gražus grėblakotis, bo labai susimẽtęs Vdžg. Ratas susimẽtęs, važiuot ledoka Vrnv. Susimetęs kaip melnyčios sparnas LMD.
23. refl. susiraityti, susisukti: Atnarpliok vadeles, tę kur susi̇̀metė Al.
| Mergaitės plaukai gražiai susimẽtę Kš.
| Kelias suktais vingiais susimetęs rš. Žaibas susi̇̀metė KII157.
| prk.: Man klysta liežuvis, susi̇̀meta (susipainioju kalbėdamas) Šln.
24. refl. susiriesti, susigūžti, susitraukti: Anupras iš pradžių verkė, o vėliau sėdėjo susimetęs į krūvutę it ežiukas rš. Jis pasiliko tiesus, nors ir kiek susimetęs per pečius V.Myk-Put. Ta karvė jau visai susimetus, kažin ar kas bus jau iš jos VšR. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328.
| Paseno, susi̇̀metė į kuprą (susikūprino) žmogus – negali jau nė pažinti Trg. Kad duosiu vidupetėn, tuoj kupron susmesi Kp. Cinokas ėjo tylomis, rankas į rankoves susinėręs, į kuprą susimetęs Žem. Į devynias kupras susimetusi moterėlė A.Vencl.
25. refl. Trgn staiga apsigręžti, pasukti priešinga kryptimi: Susi̇̀metė atgal, i bėgt kiek tik gal Žal. Ejo plentu, bet paskui susi̇̀metė vieškelin Lš. Arklys bėgo keliu, bet staiga susi̇̀metė į lauką Jnš.
ǁ šokti, mestis į vieną ir į kitą pusę: Kap šoviau, tai vilkas sùsmetė ir parvirto Vrnv.
26. refl. Plt, Krš, Vkš, Mžk, Šk įtempti jėgas dirbant, suskasti, sujusti, paskubėti: Šįmet su darbais reik susimèsti, būs ankstybas ruduo Šts. Motriškosios, susimèskiat su pusryčiais (greičiau virkite pusryčius)! Šts. Tik biškį susimesk, vyruti, ir pabaigsi lig vakaro pjaut Žg. Kad ir stovėjom lig pietų, paskuo susi̇̀metėm rauti [linus] Nt. Greitai susimèskim, ir pavysim juos Pžrl. Kad aš dar greit susi̇̀mečiau namo, tai nė tamsa neužtiko mieste Žvr. Mitri, susi̇̀metanti motriška Šts.
27. refl. greit suvaikščioti, suvažinėti ten ir atgal: Ot tu greit susimetei (nubėgai ir grįžai) Šl. Mat kaip greit susi̇̀mečiau: per tris valandas penkiolika žmonių į talką pakviečiau Kair.
28. tr., intr. suprasti, suvokti, susiorientuoti: Aš iš karto nesumečiau, ko tau reikia Sdb. Sùmečiau, ka teisybės tokims negal sakyti Krš. Tuoj sumetė, kas atsakyt Ds. Buvau jį susitikęs, tik nesùmečiau paklausti Ll. Tuo pasimatymu (susitikimu) nesumečiau (nesusipratau, nesusiprotėjau) pakalbėti su juo J.Jabl. Jis greit sùmeta, jam daug aiškinti nereikia Lkš. Sumečiau [paklydęs], kad numai būs to[je] pusė[je] Dr. Tu bręsti sparčiai ir jau daug dalykų sumeti teisingai Vaižg.
| refl.: Aš tik tiek susi̇̀mečiau, kad jis pasiklydęs Ėr. Tada nesusi̇̀mečiau paprašyti, gal būtų pažadėjęs Ll. Pradėjo sakyti, paskui susimetė (susigriebė, susilaikė) Ėr.
29. intr., tr. suskaičiuoti: Manai, jis sumès, kiek ten žmonių buvo Tj. Sumèsk – pažiūrėsim, ar tiek ir pas tave gauta Mrk. Sumèsti skaičius (apskaičiuoti) BŽ89.
30. tr. sugalvoti: Paklausykit, ką mano galva sumetė J.Marc. Sumečiau mislią J.
ǁ sukurti, sudėti: Ans sùmetė dainą J.
31. intr., tr. suduoti, sušerti: Vaikuo sùmečiau par nosį už vaipymos Šts. Tam vaikinuo reik į kuprą sumèsti Šv. Eik, nebijok, kad kiek ir sumès per sprandą – neužmuš, bet užtat viską pamatysi ir sužinosi Lk. Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos: „Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!“ – ir vėl da kelias kumščias sumetė BsMtII49.
32. tr., intr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Užeikiam į karčemą, sumeskiam po burną M.Valanč. Vyrai, einam pas mane sumest Lnkv.
33. tr. susiorganizavus ką padaryti: Sumetė (sulošė) proferansą rš. Visas būrelis sumesdavome (sudainuodavome) ne vieną dainą rš. Sùmetu (sušoku) dar polką ir aš Grd.
34. refl. pasirengti (ką daryti): Rožė susimetusi yr kiurti, bet nekiursta Šts.
35. refl. traukti burtą metant lazdas: Susimeskiam lazdoms, eisiam „kiaulę varyti“ Šts.
36. tr., intr. greitomis sukalbėti (poterius), permesti: Nuejęs bažnyčion, poterius sumečiau ir vė namo Prng. Sumèsk kokius poteriukus ir už mane Lp. Nėr man laiko daug melstis: sùmetu kokį poterį vakare, ir gana Šmn. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti rš.
◊ akimi̇̀s sumèsti aprėpti, apimti žvilgsniu: Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti (ps.) Prng.
aki̇̀s sumèsti pradėti miegoti, užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai Plt. Visą naktį neatsitraukė nuo jos lovos nesumesdamas akių rš.
bė̃dą sumèsti (ant ko) nekaltai apkaltinti: Pametė piningus, o ant piemenuko sumetė bėdą, būk ans pavogęs Užv. Ant jo visą bėdą sumetė, ir dabar sėdi [kalėjime] Kp.
bùčkį sumèsti Varn pasibučiuoti.
į dẽbesis sumèsti sudainuoti: Na, vyrai, eitam sumesti į debesis Šts.
kai̇̃p žaibùs sumèsti greit aplakstyti: Beždžionė lapei atsakė: „ … su savo lakiu šūksniu kaip žaibùs visur sùmeti“ PP45.
kal̃tę (kaltýbę) sumèsti (ant ko) nepagrįstai apkaltinti: Sùmetė ant manęs tą kaltýbę Lnk. Jis kaltę sumetė ant manęs rš.
krỹžių sumèsti persižegnoti: Nujau ledu neledu kryžių besumet Dr. Nežymiai sumeta ir jis kryžių ant krūtinės J.Paukš. ×
kùmštą sumèsti Grg padaryti staigmeną.
lùkutus į krū̃vą (į kùpetą) sumèsti Lkv, Tl susituokti.
matùs sumèsti J gudriai sumekuoti, apsukti.
pė́das sumèsti paslėpti, sumaišyti pėdsakus, kad negalima būtų susekti, kur eita, bėgta: Tik į mišką įjota, pė́dos sùmestos, i nė žinios, kur nujota Bsg. Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas V.Krėv.
po žõdį (pórą žõdžių) sumèsti trumpai pasikalbėti: Eidamas pakluonėmis sùmečiau pórą žõdžių su ja Šl. Susitikę sùmetė po žodẽlį ant greitųjų Jnš.
ri̇̀nkį sumèsti sustoti ratu: Ta dingste virtinės žemaičių, savo būdu sumetusios rinki̇̀, teip smarkiai surėmė tą pulką … S.Dauk.
skar̃malus (škurliùs) sumèsti susituokti: Tai mat susiuostinėjo ir sùmetė skar̃malus Šv. Sumèskiam škurliùs, utėlės pačios sueis (taip pašiepdavo be santuokos gyvenančius) Krš.
žaibùs (ži̇́ebus) sumèsti sužaibuoti: Sumetė žaibus, graustinė trenkė ir vėl sugrumėjo Žem. Sumetė žáibus ir prakiuro lyti Šts. Kad žaibus kryžiškai sumeta – trenks LMD. Sùmetė žaibùs ing tą stulpą Žml. Ži̇́ebus kelis sykius sùmetė, gal to lytaus sulauksma Šv.
žõdį po žõdžio sumèsti trumpai pasikalbėti: Sumetėm žodelį po žodelio ir parejom iš vyrijos Rod.
žvilgsniù susimèsti susižvalgyti: Klausom, klausom, – nepatikimai numykė Kuopaitis ir sąmokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum rš.
pasumèsti, pasùmeta, pasùmetė (dial.) tr. visus sumesti: Itas lovas pakapojo ir pasùmetė ugnin Dv.
užmèsti, ùžmeta, ùžmetė
1. tr. Šv, Krok, Mrj metant užsviesti ant ko: Vaikas grėblį ant stogo užmetė Ėr. Ùžmečiau klėty ant užlų lazdą: kai reiks, pasiimsiu Jnšk. Didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto J.Balč.
^ Ko prieš kalną negal užmesti? (plunksnos) Sim. Neužmesi šunies ant kiaulės, kad pats nepjauna Gdž.
2. refl. tr. pakėlus aukštyn užsidėti, užsikelti (ant pečių): Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau J.Bil. Pirmiau užsimèsdavau centnerį, dabar centneris mane sugniuždytų Gs. Parnešiau tokią naštą žolių – vos tik užsi̇̀mečiau Jrb. Pagaliau Bernardas užsimetė ant peties šautuvą, ir jie pasuko į mišką rš.
3. tr. R36 uždėti ant kieno viršaus: Aš tuoj nuvelku nuo savęs skrandą ir ją ùžmetu palviui an sprando Vlkv. Atvedė tada asilaitį Jezausp ir užmetė rūbus savo ant jo, o ans užsėdo ant jo Ch1Mr11,7. Elena stovėjo prieš veidrodį su užmestu ant peties audiniu ir žiūrėjo į save rš.
ǁ SD117 užkloti, užtiesti: Lovą galėtum užmèsti atsikėlusi Rdn. Galinienė kumšteri Barbei; ta padeda duoną ir lašinius ant suolo ir užmeta prijuoste rš.
ǁ prk. pavesti, palikti kam kuo rūpintis: Užmeskit ant jo visą rūpestį Bt1Ptr5,7. Nei maldos, nei įsistojimo šventųjų už lengva sau turėkime, nei viso ant jų užmeskime DP540.
4. refl. tr., intr. ant pečių užsisiausti (drabužį); skubiai apsivilkti: Veliulis tik nuo pečiaus, kailinius užsi̇̀metė ir išlėkė Pc. Grėtė Karalienė užmiršo, kad ją buvo paėmęs baugumas, ji atsikelia, kažką užsimeta ir nueina į virtuvę I.Simon. Užsimesk nors skepetą, tep neik! Šn. Užsimèskit kokius vatinukus, ir nebus šalta Jnšk. Tuoj užsi̇̀metu kalniais ir einu Ds. Turėk tu gražią širdį ir apkuoptą, o Dievui mėgsi ir kuo tuo užsimetės SPII177.
5. tr. metant užnerti, užkabinti: Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu BsPIII80. Voras musei lekant ùžmetė savo šniūrą už koją PP83. Jie pataisė kilpą, ùžmetė an kaklo ir ištraukė pirmą vilką Lnkv.
| refl. tr.: Skolinausi iš privačių asmenų ir buožių, užsimesdamas ant kaklo naują kilpą (patekdamas į sunkią, be išeities padėtį) (sov.) sp.
6. tr. užkišti (angą) metamu daiktu: Mano (vilko) gerklė nei kuolu neužbedama, nei ratu neužsukama, tiktai paršeliu užmetama (ps.) Prng.
^ Gulia sau pupa ausį užmetęs (dedasi nieko nežinąs, nesuprantąs) S.Dauk.
7. tr. staigiai keliant uždėti ant ko, už ko: Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Užmetė rankas į užpakalį, nedavė pabučiuoti Šts. Endrė sėdasi ant suolelio, užmeta koją ant kojos, papučia gurklį ir rūko papirosą J.Paukš.
| Eita koją užmesdamas už kojos, lygu klišas būtų Šts. Užmeta kojas pastaras ant pirmųjų, ir vadina [tokį] arklį strykulys Ggr.
| refl. tr.: Jis pats atsisėdo prie staliuko ant sofos, užsimetė koją ant kojos ir rodė merginai vietą šalia savęs V.Myk-Put.
8. tr. Grd įleisti, nugramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę): Šioj gilmėj užmeskiat tinklus M.Valanč. Dai aš užmesiu šilko tinklelį, dai aš pagausiu marių žuvelę (d.) Tvr. Ir užmeskite tinklus jūsų BPII271. Kai atvyko broliai, davė jiems išsirinkti geriausias vietas, o pats užmetė meškerę paskui J.Balč. Kad tu ir nemoki meškeries ažmèst! Vdn.
9. tr. numesti, leisti nukristi už ko: Kas ùžmetė pirštinę už pečiaus? Šv. Kur tu ažùmetei malkas až pečiaus! Dabar neiškrapštysi Ds.
^ Aš kaip už sienos užmesta (vyrui mirus) Mrc.
10. tr. užgriebti, užkabinti (pjaunant pjautuvu): Jauna mano dukrelė jau nuvargo, jau nuilso, kuo tankiausiai pjautuvėliu užmesdama, užmesdama, kuo tankiausiai saujelėn beimdama, beimdama TDrV199.
11. tr. užkasti, užversti: Šulinį užmèsti KII387. Eik ir ažmesi̇̀ didžiosias duobes an kelio Sdk.
ǁ užtverti: Kelią užmesti N.
12. tr. paduoti kiek (gyvuliui pašaro): Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, kaip pašėlusios bliauna visas rytas! J.Balt. Užmèsk arkliams ant nakties Rs. Užmèsk karvėms šiaudų Jnš.
13. tr. papildomai įdėti kuro (į krosnį): Užmèsk dar kokią pliuskę, bus šilčiau Jnšk. Duoną pašovus, kad apimtų, reikia užmesti užkuro Antš. Tegu merga da ùžmeta pečių – duona bus žalia Sdb.
14. tr. kiek pasnigti: Kad dar̃ dár eilukę sniego užmestų̃! Lp. Ùžmetė kiek sniego, ir važiuoja su rogėm Ėr. Šiandien biškį patraukta, biškį ùžmesta Skr.
15. tr. duoti rankpinigių: Reikia suderėt ir užmèst kiek Lp. Kiaulę suderėjo ir pusę pinigų užmetė, ir lauk dabar jo Lš.
ǁ I duoti viršaus, pridėti daugiau: Jei mylės, klausys, galiu dar kokį šimtą užmesti S.Čiurl.
16. tr. Krok, Ldk, Trgn, Ds, Pn, Slv privirinti, pridurti plieno (prie norago, prie kirvio ašmenų): Kirvį daro iš geležies, ašmenis užmeta plieno Kp. Jau mano noragas visai sudilo, reiks nešt pas kalvį, kad užmestų Mrj. Kirviui plieną priskelti, užmèsti KII201. Užmetu noragą R388. Plienu ažmetu SD351.
^ Tai vynas – šlakelę tegėriau, o dūšią kaip plienu užmetė CII554.
ǁ pastorinti (ką nudilusį): Subrūžino siečkarnos ašis, reikia užmest nedaugį Nč. Nudilus ašis, reikės duot užmest Gs.
17. tr. R34, Šl apmesti audeklo metmenis: Kaip be mestuvų užmesi audeklą, aš nesuprantu Rm. Grabnyčių dienoj užmetus audeklą audžiant labai sukasi (priet.) TŽIII346. Užmès bovelnike, ataus pakulike (juok.) Grd.
ǁ metant įdėti pakraščiams kitos spalvos siūlų: Reik dažyvių ben pašaliams užmesti Šts. Paraštės užmestos plačios, būs puikus audeklas Šts.
18. tr. užlenkti, uždėti (klostę): Pečių linijoje užmetamas dygsniuotas klostas sp.
| refl.: Sijonas lygus, priekyje į vieną pusę užsimeta klostė sp.
19. tr. Lš, Gs sutrumpinti (viržį) užneriant, sumezgant: Užmèsk viržius, bus lengviau arkliams Čk.
20. tr. Trg prapuldyti, nudanginti, nukišti: Ùžmetei kur, o dabar rask, kai reikia Grš. Žùmetei kur kampan, tai ir nerasi dartės Rod.
| refl.: Prapult neprapuolė visai, bet turbūt tik užsimetė kur nors Srv. Užsi̇̀metė kur raštelis, nerandu Lp.
21. tr. palikti, nebetęsti (darbo, sumanymo): Visą darbą užmetė ir išvažiavo an miestą Ėr. Mokslas jo vėl užmetamas rš. Tik neužmeskime šito užmanymo, kaip daug kitų užmanymų! V.Kudir.
| refl.: Baimės paimtas žmogus nebeįstengia susivaldyti: visi jo darbai užsimeta, nieko jis nebepasidaro išmintingai Š.
ǁ atsisakyti, nuprasti nuo ko: Užùmetė lietuvišką kalbą Šr. Rūkiau ir gėriau, o dabar visa ùžmečiau – širdis neleidžia Nmč.
ǁ apleisti, nesirūpinti: Užmesti̇̀ laukai Jz. Naujas dvaro savininkas Trojeckas kirto, pardavinėjo ponų užaugintus miškus, užmetė durpių kasyklą ir pats, ir visi dvariškiai kūreno malkomis A.Vien.
22. tr. Šmk, Šts, Ll atskirti penėti (gyvulį, paukštį), pradėti penėti uždarius: Paršą užmèsim, pašersim, ir bus mėsos Gs. Jau ir mes savo kiaules ùžmetėm Slm. Mūsų jau žąsis ùžmetė Jnšk. Kiaules užmetė penėti, kitas į bulbienas paleido Žem. Da nežino, a bus kas, a ne (apie vestuves), o jau ir jautį ùžmetė penėti Bsg. Užmečiau savo dvi kiaules penui Vv. Ar jau užmetėt žąsis ant peno? Lkš.
| refl. tr.: Nuo rudenio du paršiokus ažsi̇̀metėm. Kad eis doran, tai pavasarį geri bekonai bus Ktk.
23. refl. greit užbėgti, užsiglausti už ko: Jaunoji ažsi̇̀met[ė] až durų priemenėj, kad svotai neregėtų Ml. Kai pamatė bernuželį, už berželio užsimetė ir skarele užsileido Dkšt. Nue[jo] daržinėn i ažsi̇̀metė (pasislėpė), kad niekas jo i nerastų Tvr. Užsimetęs už galvų galo bestovįs velnias Šts.
24. refl. KII178 užšokti, greitai užlipti ant ko: Jis, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimẽtęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt K.Donel. Kai ji jau per girią bėgo ir anie paskui, tai ji užsimetė ant vieno medžio BsPI10. Užsimetu, užšoku ant arklio R323.
ǁ greit užlėkti: Musė užsi̇̀meta seneliui an kaktos (ps.) Brž.
| Tvartą uždegė, nuo kurio ugnis tada ir ant skūnės užsimetė prš.
25. refl. apsisukti, apsigręžti: Aš žùsmečiau ir išejau iš namų, o tu būk sau čia vienas Rod. Žùsmečiau ir nuejau savo keliu Rod.
26. refl. susilenkti, susikraipyti, persimesti: Visas lygus sienojis, tik galas ažsimetęs Ml.
27. tr. SPI146 užduoti, paskirti ką daryti: Darbą užmesdavo, ir dirbk Kp. Kunigas užumetė tris sveikamarijas už gyvus ir mirusius Slm. Ùžmetė šį metą veršiuką auginti Grd. Sirijos karalius užmetė donį mokėti I. Mezliava bus užmesta CI150.
28. tr. nustatyti, paskirti (laiką): Žmonės del savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
29. tr. priversti elgtis kaip, užsipulti: Aš jums neužmetu. Nenorite eiti dienų – neganysite medėse Žem. Aš tau savo maršruto neužmetu, važiuok, kaip nori rš.
| refl.: Kad nenorite nuo manęs pinigų, neskolinkite, aš nė vienam su savo pinigais neužsimetu rš.
30. refl. lįsti, prikibti prie ko: Nereikia niekam per daug užsimesti, ypač labai užsiėmusiems žmonėms Pč. Niekad nereik su savo draugyste užsimèsti Alk. Užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu negalėjo Vaižg. Norėjo užsimèsti tam vaikiuo Šv.
ǁ apipulti: Jau kaip buvo užsimẽtę vilkai – baisu! Dgč.
31. refl. labai užsinorėti, užsimanyti ko; prisispyrus prašyti, reikalauti ko labai norimo, geidžiamo: Vaikas užsi̇̀metė obuolio Grž. Jis kad užsi̇̀meta barankų kaip mažas vaikas Ps. Sykį užsimetei ko, tai jau tau turi duoti Erž. Sesuo užsi̇̀metė šėpos drapanom Jnšk. Kad jau labai užsi̇̀meti, tai imk sau Sl. Kad užsi̇̀metė, tai niekaip neišsisukiau nedavęs Svn. Užsi̇̀metė – nupirk jam peilį, ir gana On. Kad užsimetė Juzė – leisk ir leisk ant vakaruškų Ps.
ǁ atkakliai pasiryžti, užsispirti ką daryti: Užsi̇̀metė važiuot į miestą, negalim perkalbėt Jnšk. Vakar užsi̇̀metė jin eit į kiną Šd. Tamsta matomai užsimetei viską sužinoti iš pat pašaknių Blv. Vaikinas užsimetė vesti pačią A1884,14. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų Vaižg. Kad užsi̇̀meta stovėt, tai nors basliu mušk – nesijudys iš vietos Skp. Pasiutęs ginčas: kad užsimès ką ginčyt, nors tu jam galvą kirsk – neparginčysi Bsg.
×32. (l. zarzucać) tr., intr. padaryti priekaištą: Vienok ir šitai sistemai galima šį tą užmesti V.Kudir. Moka užmesti kitam, o pati toki pat Dr. Ùžmetė, ka pri darbo neinu Užv.
ǁ intr., tr. prikišti kaltę, apkaltinti: Ùžmeta, kad aš jo piningus paėmęs Up. Man užùmeta, kad mano darbas Tj. Kam tu ùžmeti nežinodamas, a? Ktk. Ùžmetė ant jos, nors nekalčiausia Dbk. A matei? Kaip tu gali tokią vagystę užmèsti?! Grd.
33. tr. įdėti riebalų, užspirginti: Ùžmeta riebuliais ir sukepa dešrą Pst. Da ir pervasar turėjom ažmest viralui po trupučiui Ktk. Šįvakar košė ažmestà Ktk.
ǁ pasūdyti: Jei druska nesūra tampa, kuomi užmesim (nudarysim)? CII582.
34. intr., tr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Šoperis užmẽtęs važiavo, ir matai, kas atsitiko Krš. Kai parduosi arklį, eisiam i traktierių užmèsti Up. Stiklinę degtienės ažùmeta burnon Gdr.
| refl.: Per štarkiai drąsos užsimetęs BzF141.
35. tr. skubiai šiek tiek užvalgyti, užkąsti: Koks čia valgymas, kai gyvuliai palaidi: pribėgsi, užmesi bent kamarėlę ir vėl lėk nuo stalo Ds.
36. tr., intr. Jrk36, Lkč, Lkv užduoti, užpliekti: Nė mušo, nė ką, tik truputį par kuprą ùžmetė Šv. Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui par kaktą BsMtII112. Dar gal i munie užmesti į pakaušį Pln. Arkliuo kad užmes su bizūnu! Šts. Ažsipyktinęs diedas ùžmetė ožkai lazda Grv. Ausų jam ùžmetėm ir išginėm Grd. Neklauso, reiks vaikuo diržų užmèsti Krš. Jis užmetė arkliui trečią ir ketvirtą smūgį, ir tas arklys dar smarkiau traukė SI418.
37. tr. pradėti (kalbą): Aš su juo ùžmečiau šnektą, o jis nuėjo, net klausyti nenorėjo Kn. Pamatys žmogų, prilįs, užmès tokią ilgą kalbą Skr. Jis tuo kitą kalbą ùžmeta, neįsišnenka nuo skolos Jrb.
38. tr. pasakyti: Storasta sakė, kad jam jau pusę skolos parsiuntė Domukas, – užmetė tetutė Žem. Arklius da pavogdinsi nuo karčemos, – užmetė Raulas V.Piet. Kap kada tai kad ùžmeta jis kokį juoką! Lp.
ǁ priminti: Aš jam tankiai ùžmetu, kad jis ma[n] skolingas da Jrb.
39. tr. sukelti (baimę, ligą): Policija užmeta tokią baimę žmoguo, kad nė žodžio nebištara Trk. Indrius nuvargęs atsigėrė [v]andenio šalto ir apsirgo: gal kas užmetė ligą O.
◊ ãkį (aki̇̀s, akià, akimi̇̀, akimi̇̀s) užmèsti pažvelgti, dirstelėti: Užmetė ant jo akį ir pažino, kas jis toks Šl. Vieni tik pusberniai… – Žinoma, tokiai panai, kaip tau, nėr kur akies užmesti, – juokėsi antroji Žem. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia Lkč. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų Lš. Eidamas pro šalį užmesk akis J. Ana akim tik užmetė, ir žino viską Ds. Ak mergele, ak dienele, užmesk akelėm Tvr. Akià užmẽtęs ir žinau, kiek čia yra Skp. Savo akims ant ko užmesti B.
akimi̇̀ (akimi̇̀s) užmèsti aprėpti žvilgsniu, užmatyti: Didelė, plati mūsų Dzūkija, jos akimis neužmesi VŽ1905,129. Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti rš.
aki̇̀s užmèsti (dirbant ką) prastai, paviršutiniškai: Daro – tik akis žumest Rod. Padarė – tik akis žumetė Rod.
al̃kį užmèsti (užsimèsti) Šts kiek pasisotinti: Vaikučiai, užmetę alkį, pradėjo savo tarpe žaisti Žem. Drūktenis, valgydamas pietus, alkį jau užmetęsis, ėmė savo žmonai pasakoti Žem. Ùžmetėmos al̃kį, dabar galėsma pabūti lig pietų Pln.
bė̃dą (kaltýbę) užmèsti (ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Ant tos savo mošos visą bė̃dą ùžmetė Plv. Jis ant manęs bėdą ùžmetė Ėr. Marė norėjo užmesti visą kaltybę ant kito rš.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) užmèsti (ùžmeti, užmèsi) labai didelis, kiek užmatomas: Vakzalas kap akià užmèst Lp. Kap akià ùžmeti – didžiuliai plotai Smn. Žemės daug, kap akià ùžmeti, ale menka Lp. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio V.Krėv.
kai̇̃p už ausų̃ (už ausiẽs, už savę̃s) užmèsti labai greitai suvalgyti: Nešk daugiau, čia jam nieko nėr, kaip až ausų̃ ažùmetė Ut. Kas čia tokiam vyrui – kaip už ausiẽs ùžmetė, ir gana Skdt. Kai žu savęs žumečiau Pls.
kláusimą užmèsti paklausti: Ivonas užmetė klausimą apie tai V.Piet.
matùs užmèsti J gudriai sumeluoti, apsukti.
mį̇̃slę užmèsti J.Jabl(ž.) užklausti.
núobodulį užmèsti prasiblaškyti, nenuobodžiauti: Buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį rš.
per aki̇̀s užmèsti laikyti kuo: Rūstai mumus kalbėjo, tikėdamas (užmesdamas mumus per akis) mus esančius spiegoriais žemės BB1Moz42,30.
rankàs užmèsti (ant ko) nustverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo GNLuk20,19.
ši̇̀kną užmès nieko gera nebus: Eis perdien viksvų pjaut, užmès tą ši̇̀kną! Lp. Pavalgysi tu tę spirginio, užmesi̇̀ ši̇̀kną! Lp.
už lū́pos užmèsti
1. kiek užvalgyti: Bobut, duok ką užmèst už lūpos Ukm.
2. išgerti kiek svaigiųjų gėrimų: Jau jis biskį už lū́pos užmẽtęs Skr.

žõdį užmèsti užtarti: Nor motka už ją palaiko, kokį žõdį ùžmeta, ir tai gerai Alv. Jis už mane žadėjo irgi kokį žodį užmesti Lš. Jis ùžmetė už jį žõdį, ir paliko neišmetę iš buto Rm.
žvil̃gsnį užmèsti dirstelėti: Povilas retkarčiais užmesdavo pavydų žvilgsnį į nerūpestingus bendrakeleivius J.Avyž.

1 ski̇̀rti, -ia, skýrė tr. K, Rtr, Š; SD185, H153, R, N, M, L
1. valant atrinkti, atmesti, kas netinkama (ppr. apie grūdus): Puikiai ski̇̀ria arputė kūkales ir viską Gs. Čia pirmlakai, čia antrininkai, čia žolelės, – pati mašiną skýrė Lpl. Par vėjį ka leido, grūdus neskýrė Grg. Nečysti grūdai, su pelais buvo, visai neskýrė Yl. Mašina ta toki buvo, kad ana su visais pelais, su viskuo, neskýrė nė biškio Als. Šlapių javų nė mašina nèskiria Dkš. Vyresnysis [brolis] ėjo ėjo, užėjo tokius žmones, katrie grūdus skiria rankom LTR(Rk). Tau būs (reikės) grybai ski̇̀rti Bt. Eisiva grybų ski̇̀rt Snt.
2. skaidyti į dalis, dalyti: Šita bičių šeimyna didelė, reikia ski̇̀rt, tai bus dvi Prn. Jeigu tas avilys spiečiaus neleis, reiks ski̇̀rt Sb. Kaimenę ski̇̀rti pusiau NdŽ. Vinculis skiria juos (linus) saujomis ir duoda mynėjoms J.Balt. Reikia pirma suvyt kamuolin siūlus, tada ski̇̀rt Klt. Skiriamasis piltuvas PolŽ54. Riešutus skirk į dvi dali lygiai vienam ir antram J. Ana skyrė bulves dėl sėklos ir dėl valgio J. Ing dvi dali skiriu, dvejinu SD48. Skirti, dalyti ing margius I. Girią taškais skirti I. Čvertavoti, skirti ing keturias dalis I.
| Kiekviena dvasia, kuryji skiria Jėzų, ižg Dievo neest, bet yra antichristu DP140.
^ Skirk lygiai, tik savęs neapsigauk Sln.
| refl.: Kap išeina kartum dvi motinos, bitės ski̇̀rias ir eina iž avilio Rod. Spiečias bitės, ė naujos mamelės nėr, i anos nesi̇̀skiria Rš. Sodžiai skiriasi vienasėdžiais, visur pasidaro reikalingumas lengvai gaunamos paskolos Pt.
ǁ atidalyti: Ožkos pienas grietienės nèskiria – visas pienas toks Upn. Sudėjau sūrį neski̇̀rto pieno Ktk.
| refl.: Mėsa nuo kaulų ski̇̀rias KI18. Varškė labai gerai skýrėsi [nuo išrūgų] šį rytą Snt. Naujos karvės pienas ski̇̀rias (gerai atsiskiria grietinė) Lel. [Ožkos pieno] ir į pieninę nenora priimti, ka ans nèskiras LKT67(KlvrŽ).
ǁ refl. prk. nesutikti nesutariant dėl nuomonių skirtumo, nebūti vieningam: Kožnas teipag miestas aba namai, kurie skirias prieš save (suskilę), neapsistos Ch1Mt12,25. Tėvas skirsis prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą Ch1Luk12,53.
3. stengtis atitraukti, atstumti vieną nuo kito (susimušusius, susiginčijusius): Jie pešas, o aš einu ski̇̀rt Jrb. Ana skýrė skýrė juos, sakiau, gal patruks Klt. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė VoL429(Žem).
4. imti iš būrio: Aš vienas tebuvau vaikelis, kur ims į karumenę, ski̇̀rs [nuo tėvų] Sd. Ims vainikėlį, dės nuometėlį, skir̃s mane jauną iš seserėlių (d.) Alvt.
skiriamai̇̃ adv.: Neskiriamai I.
skirtinai
| refl. H153, R, Sut.
5. refl. skilti, plyšti, trūkti: Ski̇̀ras tokiais trupiniais [duona], i viskas Trk. Jei duona skirias (kepalas įplyšta išilgai), tai iš namų kas išsiskirs LTR(Ant). Kad žemė po kojom skirtųsi, kad dangus ant mano galvelės griūtų, už nieko netekėsiu V.Krėv. Skirkis, sieroj žemynyka, tai ir aš su tavim razsiskirsiu (rd.) Arm.
ǁ nesilaikyti sudėtam, irti: Malkų kūgis ski̇̀riasi DŽ. Pirmažolė ski̇̀rias, o atolas velias, kai dedi žaginin Klt. Tas kaulas turėtų ski̇̀rtis: čia parkirsta Jrb. Pabrūžkuok, pabrūžkuok, kad siūlai lengviau skirtų̃s (nebūtų sukibę vejant) Aln. Namo siena ski̇̀riasi į šonus DŽ1.
^ Laiko viena ranka dubenį, o kita virtinius kemša, net žandai skiriasi rš.
ǁ skleistis (apie pumpurą): Jau ski̇̀rias, tuoj žydės Pv.
6. refl. šakotis, dalytis: Nuog Šadžiūnų [kaimo] kelias ski̇̀riasi Dv. Tas vieškelis skyrės į dvi puses LTR(Trg). Ėjo tada ir atrado asilaitį, pririštą pas duris ore (lauke,) kur kelias skiras, ir atrišo jį BtMr11,4.
7. praskleisti, prastumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Laužydamas medžių šakas, skirdamas ir lankstydamas krūmus, išbėgo didelis briedis A.Vien. Blogą rūtos šakelę skýrė (lenkė) į šalį, o gerą šakelę nuskynė Rdd.
| refl.: Gal išsigiedris – debesiai ski̇̀riasi Ėr. Su kiekvienu jo žingsniu ščiuvo šokėjai, paguromis skyrėsi, darė taką Stanislovui J.Balt. Plačioji tamsybė skirias – daro taką prš. Skirkis, ūlyčia tu plačioji, tegul broleliai uliavoja LTR(Ldvn).
ǁ daryti tarpą praskleidžiant, prastumiant: Staiga Drižas pakilo iš vietos ir, skirdamas rankomis taką, ėjo prie durų rš. Mielas mėnulis ir sietynėlis skyrė kelelį tėvo sūneliui BsO420.
| prk.: [Nedidelė nuodėmė] skiria kelią nuodėmėsp marinančiosp DK93.
8. refl. krikti, sklaidytis, skirstytis: Gal gana sėdėt, gal jau ski̇̀rsmės Slm. Vieni vienon pusėn skýrės, kiti kiton Žln. Jau ir po dvylikos, jau turgus skirias, pirkėjai išvaikščiojo rš. Ir kad susiejo su jais, įsakė jiemus, kad neskirtųs iš Jeruzalės, bet lauktų Ch1ApD1,4.
9. neleisti būti, gyventi kartu: Skir̃s tave jauną nuo motinėlės kap žalią rūtą nuo lelijėlės DrskD141. Bernužėli mano, dobilėli mano, žada mudu jaunu ski̇̀rti, poro[je] nelaikyti JD352. Ką tada Dievas suvienijo, žmogus (to) teneskiria Ch1Mt19,6. Smertis tur mane ir tave skirti CII407.
ǁ atjunkyti: Kumet vaiką skiri̇̀ nu savęs, reik aną paržegnoti, pabučiuoti ir tik tada atskirti Vkš.
ǁ ardyti (bendrą gyvenimą): Atleka ir keika: tu mun skiri̇̀ gyvenimą! Krš.
ǁ refl. trauktis nuo ko, nustoti kartu būti, gyventi: Kaip yra sunku skirtis su tėvyne, nesitikint daugiau jon grįžti! A.Vien. Broliai nor skirtis šalin nuo mūsų J. Seniau vaikai nenorėdavo nuo tėvų ski̇̀rties Ad. Kai skýrės nuo mūsų, norėjo kalnan neštis namą Klt. Skirdamasis su ja, kiekvieną kartą duodavau sau žodį niekad daugiau nebesusitikti rš. Atėjo Kūčia, kada pas mus mainosi šeimynos; jau tiem bernam reikia skirtis BsPIV29. Gaila buvo ski̇̀rtis su jum Krs. Jis nuo jos nesi̇̀skiria: prie šono ir prie šono Ėr. Skiriuosi nuog ko SD326. Skirkias nuog manęs. Jei tu nori po kairės, tad eš eisiu po dešinės BB1Moz13,9.
| prk.: Žiemą ir vasarą turbūt jam buvo vienodai šalta, nes su kailiniais nesiskyrė P.Cvir. Žmogus prisiriši pri to darbo i gaila ski̇̀rtis Kdn.
| Norė[jo] ana nuo karvių ski̇̀rties (atsisakyti melžti) Dglš.
ǁ refl. prk. mirti: Atrodo, ka reiks ski̇̀rtis jau Krš. Nedavėt man žinios, kad mano vaikas iš jūs ski̇̀rias Lp.
ǁ refl. prk. gaišti: Kaip žąsyčiai užbadė[ja], teip ir pradeda ski̇̀rties Grg.
10. refl. nutraukus santuoką, kartu negyventi, išsituokti: Seniau retai kad kada ski̇̀rdavos Sug. Nei geras vyras, nei gera boba nesi̇̀skiria Dglš. Jau jei ski̇̀rias, tai didelė negražovė per kelis kaimus Nmn. Ski̇̀rtis – tai ski̇̀rtis! Kam žudytis – a neužtenka sviete vietos?! Žlp. Pagyvena mėnesį du, jau ski̇̀ras Trk. Tai svietas: tik susideda i ski̇̀rias Jrb. Teisman padaviau – ski̇̀riams Slm. Šauka: negaliu širdies užlaužti, ski̇̀rsuos! Krš. O noris ir skirias, teneteka Ch11PvK7,11. Kurs nuo moters savo skiriasi, tas tur jai duoti ženklą persiskyrimo CII406-407.
11. P, I, Trgn justi, suvokti kieno būdingas ypatybes, matyti skirtumą: Reikia mokėti ski̇̀rti du skirtingus dalykus DŽ. Nors pagal vieškelį žemė priklausė tik vienam Jonui Puodžiūnui, bet dabar abu broliai jau nebeskyrė, kas vieno, kas kito A.Vien. Anas nèskiria, kad tai šitas rūbas darban, šitas geresnis, išeit kur – par jį visi sudokanoti Mlt. Jis (laiko įnagininkas) skirtinas, kaip matyti iš kalbos pavyzdžių, nuo laiko galininko J.Jabl. Neskiriami̇̀ yra dalykai, tarp kurių nedaroma skirtumo FT. Kirtis tarmėje esti ir kaip skiriamasis žodžio reikšmių ar formų elementas GrvT13. Įterptas j tarp dviejų balsių kaip skiriamasis garsas rš. Idant … tą dvasišką … penukšlą ir gėrimą nuog kitų penukšlų ir gėrimų visų pilnai skirtumbim PK217-218. Gaila, kai žmogus nèskiria gėlės nuo dilgėlės Mrj.
12. daryti skirtingą, kitokį, teikti būdingų ypatybių: Mokėjimas pasigaminti įrankius ir su jais dirbti yra skiriamasis žmogaus bruožas rš. Ir tataig yra, kas ypačiai krikščionis nuog klaidėjimo pahonių skiria DP584.
| refl.: Bet ypač jie skiriasi iš kitų savo batais, tų batų aulai tokie ilgi, jog niekur kitur pasaulyje tokių nesiuva J.Balč. Dabar ir darbai ski̇̀rias, ir laikas ski̇̀rias Vdn. Pusvaikio skýrės darbas, matai, jau lengvesnis Lkž. Jau dabar tai nesi̇̀skiria [miesto ir kaimo apsirengimas], o kap kadaise, tai skýręsis LKT231(Ktv). Jau beveik nesi̇̀skiria tie ančiukai, o tas buvo daug mažesnis Jrb. Drebulės štamas sunkiau ski̇̀ras nu jovaro Plšk. Jau obuoliai iš lapų ski̇̀rias – jau vasaros galas Jrb. Šviesos nematyti, diena nuo nakties nesiskyrė V.Krėv. Barbės veido spalva labai nežymiai tesiskiria nuo durų spalvos – toks jis baltas I.Simon. Jo žodžiai nesi̇̀skiria nuo darbų DŽ1. Čia niekas neperkirtinėjo vienas kito kalbos, nenuobodžiavo, nesikarščiavo, nesiskyrė savo nuomonėmis J.Balč. Žmogus kaip žmogus: nieku nesiskiria nuo kitų P.Vaičiūn. Baltas ant balto man nèskirias – nematau Vdžg. Tuo didžiausiai skyrė̃s tikusios [mergos] nuog netikusių, jog anos aliejų turėjo, o šios jo neturėjo DP569. Tuo [žmogus] nuog kitų žvėrų nekalbančių skiriasi PK232.
^ Skiriasi kaip dangus nuo žemės LTR.
ǁ lingv.: Skiriamojo sujungimo sakiniais pasakomi reiškiniai bei veiksmai, kurių vienas pašalina kito galimybę LKGIII770. Sakiniai su kartojamuoju jungtuku arba … arba paprastai vartojami savo pagrindine skiriamąja reikšme LKGIII771.
13. pažinti, suprasti: Jauna būdama par du kilometrus skirdavau iš eisenos, iš viso ko, moteris ar vyras ir kas Dgl. Jaunikliai jau pirmomis dienomis skiria motinos balsą rš. Kas pasieny gyvena, tie ski̇̀ria kalbas, o kiti nèskiria RdN. Plaučių uždegimu susirgau, porą savaičių nieko neskýriau Krtn.
14. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Manę neskýrė jaunimas, mylėjo, prašė Ad. Seniau labai ski̇̀rdavo: bagotos atskirai, tarnaitės atskirai Pnm. Berniokai trys, ale negaliu ski̇̀rt nė vieno Lb. Nekokie te žmonės: šeimyną ski̇̀ria (skyrium valgyti duoda) Dbk. Senė buvo bešokanti į akis: – Kaip gyva neskyriau samdinio nuo šeimynos ir dabar neskirsiu! J.Balt. Kitas liūb šeimyną ski̇̀rs nu valgymo (prasčiau maitins) Ub. Eik ėsti – paskiau sakysi, ka nu valgymo ski̇̀ram Krš. Skýrė su valgymu, negalėjo pri anų pabūti DūnŽ. Idant ištirtumbit, kaipo ponas Egiptą ir Izraelią skiria BB2Moz11,7.
15. riboti: Sėlių žemę skirianti nuo latvių Dauguvos upė K.Būg. Žuvinto ežeras skiria dzūkus nuo kapsų rš. Pro raudonai išdažytus vartus sienoje, kuri skyrė gatvę nuo namų, įėjome į keturkampį kiemelį A.Vencl. Skiriamasis (intarpo) žiedas VĮ.
ǁ prk. trukdyti bendrauti: Visi gėrėjosi Stašio drąsa ir džiaugėsi, kad dabar jau bus pasibaigęs tas įtarinėjimas, tiek metų skyręs kaimyną nuo kaimyno V.Myk-Put.
16. duoti, suteikti, aprūpinti kuo: Tėvelis man skýrė tris šimtus Krs. Ski̇̀rti premiją NdŽ. Jai už metų bus skirtà pensija Upn. Ski̇̀rti pinigų patobulinimams NdŽ. Ski̇̀rti kam butą, kambarį NdŽ. Vaistus geriausius skýrė Erž. Šitą žiedą tau skýriau Pv. Jos čia paliko bitys, jau jai ski̇̀rtos: kur brolio – brolio, kur jai – jai Mšk. [Žmonės] iškirto jiem ski̇̀rtą mišką, kai sudegė Tvr. Kiek ski̇̀ria dalies, čia taip nu tėvų priklausė Trk. Ski̇̀rk lygiai visiem! Ml. Išėjo mada: i dukterim reikia lygi dalia ski̇̀rt Jnšk. Ski̇̀ria, kad mergiotei i mašina, i namas, o kitiem vaikam nieko Klt. Kad nors pusę karvės skirtų̃be sūnui Klt. Nėr man matušės kraiteliui kloti, nėr man tetušio dalelei skirti D84. Kad ir verksiu, bet ne viena, verks ir tėvulis, dalelę ski̇̀rdamas DrskD142. Tada skyrė sau Lot visą žemę pas Jordaną BB1Moz13,11. O eš tuo čėsu pakėliau savo ranką, idant išvesčiau juos iš Egiptų žemės žemėna, kurią eš jiemus skyriau BBEz20,6. Dievas nudalijo (viršuje skyrė dalią) kožnamui Ch11PvK7,17. Ir aš skiriu jumus … karalystą DP495.
^ Nei skirtas, nei pamestas TŽIV514.
ǁ paaukoti: Pašvęsk (paraštėje Skirkite) man visą pirmgimį BB2Moz13,2.
17. pateikti vartoti, naudotis kuo pritaikytu kuriam tikslui: Mokyklai skiriami̇̀ skaitiniai DŽ1. Tokie straipsniai yra tikrai geri dalykai, bet jie skirti reikėtų vadovėliuose ne pirmai mokslo pradžiai J.Jabl. Tik mažas krūmais apžėlęs, apdulkėjęs sodelis glaudžiasi prie tos mūro trobos, kuri skiriama keliauninkams Pt. Peiliai, skirti knygrišystės darbams, galandami iš vieno, dešiniojo šono rš. Javams sėti ski̇̀rtas laukas NdŽ.
18. leisti patirti: Neski̇̀rk peilio (operacijos), Dieve, i neprieteliui Adm. Tėvelis mirė – vargą skyrė ir nuo giminės mane atskyrė LTR(Grv).
^ Ką Dievas myli, tam i kryžių skyrė LTR(Rm).
ǁ perleisti, teikti kam ką:
^ Nei čia kitam ski̇̀rt, nei čia savo išbėgt (apie mirtį) Ob. Kad peikia, tai reikia; kad giria, tai kitam ski̇̀ria Slm.
ǁ linkėti: Tep pragyvenau ir jiemi skiriù gyvenimo laimingo Lp.
^ Ko pats nenori, kitam neski̇̀rk Sb.
19. panaudoti, teikti kuriam reikalui (laiką, jėgas ir pan.): J. Lelevelis domėjosi ir Lietuvos istorija ir ne vieną veikalėlį ar straipsnelį yra jai skyręs rš. Pačias geriausias rytmečių valandas turėdavau atiduoti mokyklai, o popiečius ir vakarus skirdavau literatūrai J.Paukš. Daug dėmesio kritikas skyrė literatūrinio palikimo tyrimo, vertinimo ir tvarkymo klausimams rš.
ǁ pavesti, panaudoti ką vykdomą tam tikram tikslui: Dvi dienas vyko seminaras, skirtas ideologinio darbo tobulinimo klausimams (sov.) sp. Vakar įvyko iškilmingas susirinkimas, skirtas Raketinės kariuomenės ir artilerijos dienai (sov.) sp.
20. nustatyti: Skirtą valandą visi kviestieji svečiai buvo vietoje T.Tilv. Dievas surėdė žmogų, gyvulius, skýrė metus visiem (ps.) LKT267(Brž). Ski̇̀rti baudą, atlyginimą DŽ1.
21. pavesti eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą: Jį čia mokytoju skirsią J.Jabl. Švietimo skyrius pavedė man mokyklos vedėjo pareigas. Čia yra skiriamasis raštas rš. Tave skirsim apylinkės pirmininku rš. Vienus [piemenis] kiaulium ski̇̀rdavai ganyt, kitus ski̇̀rdavai žąsim ganyt po laukus Mšk. Nu, ir skýrė ans: katrie jaunesni, tus į darbą, į darbą Trš. Martynas Karalius skirtas trečiuoju pabroliu I.Simon. Su didžiu nusižeminimu meldė karaliaus Aleksendros, kad tokių niekam Žemaičiūse nederančių kunegų nebskirtum į klebonus M.Valanč.
| Jį turbūt į sanatoriją skir̃s (siųs) kur no[rs] Jrb.
ǁ duoti (darbą, vietą): Skýrė darbą Radvilišky Sug. Ei močiute, motule, skyrei ma[n] vietelę, ir išskyrei ma[n] vietelę į didį vargelį (d.) VšR.
ǁ užduoti ką padaryti: Atidirbau, kas man buvo ski̇̀rta NdŽ. Lig šiem metam ravėjau, šiemet jau neskýrė Str.
22. rinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Skirkime, kas mūsų sąžinei arčiau. Juk turime pastatytą savo lietuvišką kandidatą. Aišku, kad tą ir skirsime I.Simon. Mes tave paukščių karaliene turėsim skirti J.Jabl. Ne svietas beskyrė sau vyresniūsius, nes karaliai pardėjo jus svietui S.Dauk.
23. rinkti geresnį, tinkamesnį: Prie ūkės visiem reikėjo dirbt, i neskiriant darbų: ar vyriškas, ar moteriškas – viską iš vieno dirbom Bsg. Ski̇̀rdavom [perinti], kad būtų apskritesni kiaušiniai – tai viščikės Rs. Aš skiriù tau arklį, t. y. išrenku J. Daba aš tai jau viską galiu valgyt, nieko nèskiriu Šmk. Laiminga esu: nieko nèskiru, viską ėdu Krš. Neskiriant (viską) liepta jam valgyti Gmž. Vaikius skýrė i paliko be vyro Jdr. Skýriau skýriau tą skarelę, i netiko Vž. Skirk sau bernelį, kur raudonais veideliais J.Jabl. Eičiau, skirčiau iš to pulkelio kur sau lygią mergelę JV1083. A jūs tokį ėrelį sau skirkiat (imkiat), kursai yra be nutarties (paraštėje patinėlis) bei mitulys BB2Moz12,5.
| Dobilai, miežiai žemę ski̇̀ra – prasto[je] neauga Šts.
| refl. tr. DŽ: Tu, vaikeli, nesiski̇̀rk, viską valgyk Kdl. Yra iš ko ski̇̀rties Vkš. Kiti vaikai ski̇̀ras sau žąsyčius, o Stasius nesi̇̀skira Šll. Tų kavalierių buvo riaušės, o skýrės skýrės i pasiliko netekėjus Jrb. Aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite Žem. Matote, ik šiol buvau jaunikis, laikas jau skirtis moteriškę V.Kudir. Laikas vieną iš dviejų skirtis prš. Geriaus yra tarp dviejų piktų daiktų mažesnįjį skirtis prš. Ski̇̀rkis ar smertį, ar vergystę KII334. Ei sūnyt, sūnyt, sūnyti mano, ski̇̀rkis širdy mergelę LB69. O aš tau duosiu ski̇̀rtisi iš šimto JD693. Valia man skirtis iš visų, kuri dailiausia KlvD19. Seserele muno, skirkis po visą stalnelį tinkamą žirgelį (d.) Krtn.
ǁ ieškoti reikiamo, pritaikyto: Įėjo į krautuvę, užsibrėžė žiuburį ir ėmė rakčiukus prie stalčiaus skirti Žem.
24. įtraukti į tam tikrą kategoriją pagal būdingas ypatybes: Visi šie veiksmažodžiai skiriami prie I asmenuotės LKGII131.
25. lemti, žadėti, numatyti: Jam skirtà didi ateitis NdŽ. Ji ne tau skirtà NdŽ. Taip jam likimo ski̇̀rta DŽ1. Tavo tokia dalia ski̇̀rta OG111. Kodėl, kodėl likimas skyrė keliaut man svetimus kelius? S.Nėr. Kiek ma[n] ski̇̀rta [amžiaus], tiek užteks i be peilių (operacijos) Jrb. Kas man ski̇̀rta, atsiimsiu alei kruopelytę Ds. Dievas žino, kam ski̇̀rta ta [užkasta] skrynia buvo Sug. Nieko nepadarysi – kaip jau kam ski̇̀rta Sdk. Anam buvo laimė skirtà, bet nesugebėjo pasiimti Tl. Neverkie, mergele, neverkie, jaunoji, kad bus mumim Dievo skirta, tai mes nesiskirsim (d.) Vlk.
^ Kam kas skirta, tai kaip koja įspirta LTsV205(Vrn). Kaip ski̇̀rta, tą pasiemi Rs.
| refl.: Kad pelėda vaitoja, tai tam kieme nelaimė skir̃sis (priet.) Vdšk.
ǁ manyti ką įvyksiant: Visi skýrė smertį mamai, o pasidarė tetei Mžš.
26. numatyti, nuspręsti kam ką daryti: Ana buvo skirtà an operacijos Upn.
ǁ refl. rengtis, ketinti ką daryti: Aš skiriúosi rytoj važiuot į Braziūkus Zp.
27. refl. sektis, klotis: Kad darbas skirtumias, reik gero gaspadoriaus Šts. Anai viskas (visi darbai) baisiai ski̇̀ras, kaip žaibas ana yra visur Plt. Kad tik skiras darbas tam vaikiuo Šts. Kalba anam ski̇̀ras MitI80(Klp). Darbas neskiras (nevedas) MitI80(Klp).
◊ ant lãpių ski̇̀rti laikyti nebetinkamu: Ant lãpių jau mane ski̇̀ria Grdž.
burnõs neski̇̀rti neprašnekti: I burnõs neskýrė, i žodžio netarė [marti] Klt.
Diẽvulia neski̇̀rk nusistebėjimui reikšti: Šaltis – Diẽvulia neski̇̀rk! Lp.
dūšià ski̇̀rias nuo kū́no KII235 miršta.
gẽlumbes ski̇̀rti Lk snausti: Ir skirs gelumbes kaip tris naktis nemiegojęs Krkl.
kū́nas ski̇̀riasi su dūšià apie didelį nuovargį: Nežino, ka muno kū́nas su dūšià ski̇̀ras nu darbo Šts.
pãlaikus ski̇̀rti dvėsti (apie gyvulį): Užvirtęs paršas kojom tik buria, matyt, pãlaikus ski̇̀ria Gs.
pelùs nuo grūdų̃ ski̇̀rti suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Mokėk ski̇̀rt pelùs nuo grūdų̃ Ut.
ski̇̀rto gãlo nebū́ti turėti vargo (su kuo): Matos, kad nebus skirto galo su tuo durnium An.
su [šiuõ, tuõ] pasáuliu (ámžiumi, gyvẽnimu rš, svi̇́etu) ski̇̀rtis mirti: Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Be laiko reikia ski̇̀rtis su tuõm pasáuliu Kdn. Jau anas ski̇̀riasi su šiuõ ámžiu LKKXIII135(Grv). Vesk pakajuj ing tavą šventą garbę su tuo svietu skiriančius MKr30.
keliai̇̃ (takai̇̃) ski̇̀riasi (kieno) rš nutrūksta, neįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Man baisu – žinau, kad mūsų skiriasi takai S.Nėr.
vė́lei ski̇̀rtis su kū́nu mirti: Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis V.Krėv.
žẽmė ski̇̀riasi [po kójų] apie smarkų, intensyvų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žẽmė ski̇̀riasi, būdavo, kai važiuoja Krs. Tai bent vyras: kai eina, žẽmė po kójų ski̇̀riasi! Dkš. Keikia, net žẽmė ski̇̀riasi Mrj.
1 apski̇̀rti, àpskiria, apskýrė tr. Rtr
1. liepti, pavesti ką daryti: Apskyrė man įstato mokslą, bet aš su visu kitokį turėjau savo pastatymą I. Kunigų yra urėdas žmones mokyti, bo ant to visi yra apskirti Mž11.
2. N, Š išrinkti (balsuojant ar susitarus) į kokį postą: Karalius mirė po tų metų, o ing ano vietą žmonys apskyrė tą meistrą DS149(Vdk). Ant galo diena nemetu apskyrė jį savo Viešpačiu S.Dauk. Apskirkiam sau vadovą I. Todėl Dievą jūsų kaipo stipresnį saunoriai už Dievą apskiram ir išpažįstam M.Valanč.
| refl. tr.: Pasisaugokit, kad, tėviškę mylintį skirt norėdami, neapsiskirtumbit tėviškės neprietelių TP1881,8.
3. parinkti, surasti (vietą): Einam, apski̇̀rsim daržinei vietą Grž. Apskyrus vietą dėl skynimo, reikia aulių pridirbintise Nz. Tranai àpskira vietą bitims Lk. Žemaičių reikalingas skaitlius susirinkęs iš čėso apskirto[je] vieto[je] BM332(Šv). Stovėjo vienas [medis] nelab toli krašto jūrės, ir tą patį lovos vietoj sau apskyriau I.
4. išrinkti ką tinkamą, parinkti: Apskýrė parinktinius vyrus imti akrūtams J. Apskýrei vietą, nu apski̇̀rk sau moterišką ir žanykis J. Čia tokio vyro aš negaliu apski̇̀rti Gr. Nebàpskiru seno žmogaus mūsų parakvijo[je] Šts. Vištą jau apskýriau, katrą papjauti Užv. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? – Vincelis, jau mano apskirtas, – atsiliepė pati Žem. Nė kokios kitos negalįs sau apskirti, tiktai tą [paną] S.Dauk. Ir apskýrė ma[n] bernelį kaip lauže kelmelį JD142. Vesk mus keliu teisuoju, tau ant garbės apskirtuoju Mž50.
| refl. tr.: Visi turiam po karvę apsiskýrę Grd. Motriška kol nejo pri daktaro, tol ana negalėjo apsiski̇̀rti akuliorių Lks. Mikolas jau buvo apsiskýręs mergą, ale motyna neleido imti Krš. Tu negražią moterį apsiskýrei. – O kad tu su mano akia matytum! Prk. Pačios, rodos, ir dar neturi apsiskyręs? I.Simon. Ten yr sūnus, gali apsiski̇̀rties par kavalierių Krg. Iš pat pradžios vakaro jis ją apsiskyrė, visus beveik šokius su ja šoko LzP. Apsiskýrė viens bernelis kur jauniausią mergužėlę JV54.
5. nustatyti, sutarti: Neapskirtas, neapimtas, neuždėtas laikas I. Atgiedojus himną, kunigas kozonį tur savo apskirtąją sakyti Mž496.
6. refl. išsivaikščioti, išsiskirstyti: Apsiskýrė svečiai, susėdo valgyti numiškiai Šts.
7. duoti nuosavybėn, suteikti, aprūpinti kuo: Tau yra apski̇̀rtos pievos J. Nėr man motušės kraiteliui krauti, anei tetušelio dalelę apskirti LTR(Kltn).
1 atski̇̀rti, àtskiria, atskýrė tr. K, Š, Rtr; SD208,211,414, H153, R42, N, LL185
1. DŽ1, Dv atrinkti, atmetant, kas netinkama: Àtskiria gerus grūdus sėklai JnšM. Rugius su kretilais sijos: kas sėklai, kas kiaulioms atski̇̀rs LKT63(Lkž).
| refl. tr., intr. H, Sut, N, L, Š: Vėto su rankom – pelai sau, grūdai sau atsi̇̀skiria Gg. Kaip atsi̇̀skiria grūdai, tai švarūs būdavo Trgn. Bulbes rinksiam, gatavai sėklai atsiski̇̀rsiam Trk.
ǁ pašalinti iš visumos: Vėtydami žirnius, mas nuo jų atskiriam avižas Skrb. Niekočia tai jau pelus atàskiria Imb. Kai šukuoji šepečiu, pakulas àtskiri LKT332(Gdr). Pirmuliausia pilam [pieną] betonan (į bidoną), smetoną àtskiriam Pls.
| refl.: Eina pripiestin [grikiai] su lukštu, per sietą išsijoji – miltai atsi̇̀skiria Eiš. Patrina ir supranta tujau pat – spalis atsi̇̀skira nu to pluokšto Yl. Atsiski̇̀rs, būs vieni gryni jau, jokių pakulų susimaišymų nebūs [linuose] Lž. Jai tai atsi̇̀skiria pienas labai Kp.
2. atidėti dalį, atidalyti iš visumos: Ataski̇̀rtas spiečius Jž. Atskirkite savo daržuose po kelias ežes apvyniams Rp. Atskirk linų pluoštelį Sk. Žiupsniuką atàskiri ramunėlių, indedi vandenin Upn. [Sušlapęs gaidys] po plūksnelę vieną atàskiria ir džiovena Ob. Pavienių [gyventojų] atskirti̇̀ sienojai paravėj Slm. Tada buvo atskirti̇̀ kapai, katrie pasikorę Ob.
| refl. tr.: Aš išsiėmiau pinigus, dešimtį auksinių atsiskyriau, o kitus sudėjau į sėlenų puodą J.Balč. Atsipjauk, atsiski̇̀rk raumenį Erž.
3. atidalyti vieną nuo kito: Susviję, susisukę siūlai matkoj, negaliu atski̇̀rt Klt.
| refl.: Kūda boba, žiaunos tik atsiskýrę (labai įdubę žandai)! Klt.
ǁ atidalyti, atitraukti ką glaudžiai susijusį: Sąvokų turinys neatskiriamas nuo formos EncIX1179.
atskiriamai̇̃ adv.: Rinkos dydis yra neatskiriamai susijęs su visuomeninio darbo specializacijos laipsniu rš.
atskirtinai̇̃ Neatskirtinai I. Du bus viename kūne, tai est neatskirtinai suglausti MT229.
4. MP64, NdŽ paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Savo avį atski̇̀rk sau J. Baltį atskýrė penėt Dkš. Trys [karvės] jau buvo ataski̇̀rtos ligotos, tai tas, va, saugok Antz. I kiaules atski̇̀rtas ganydavai Mšk. Atskirtas nuo giminelės kai baltas akmenelis [v]andeny (d.) Ad. Atskyrėm ir neprileidžiam večeriosp jo šventosp PK208. Ir atskirs jis vienus nuog antrų VlnE131. Išeis angelai ir atskirs piktuosius ižg vidurio teisinykų DP524. Ir pats jas atskirs vieną nuog kito, kaipo piemuo atskiria avis nuog ožių Ch1Mt25,32.
| refl. tr., intr. R, Š, Rtr, NdŽ: Atsiskirtisi H153. Kap išeini perimot [gyvulių], ir atsi̇̀skiria savi Ad. Atsiskýrė nuo keltavų ir lekia miežiuosna karvė Pb. Juodu nejučiomis atsiskyrė nuo kitų ir nuėjo vienu du pasivaikščioti į pamarį I.Simon. Ir atsiskyrė nuog jų …, ir klaupė and kelių ir meldės Ch1Luk22,41. Tie patys nuog tos draugystės tikrai atsiskiria PK209. Atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią BsPIV126.
5. refl. nutolti (nuo vietos, prie kurios buvo priglusta): Laivė buvo jau atsiskyrusi nuo kranto J.Balč. Nuo tamsios pilkos namo sienos atsiskyrė šešėlis rš.
6. refl. atsišakoti, atsidalyti: Tarama – ežeriokas, anas atsi̇̀skiria nuo Dringių Ign.
7. neleisti būti, gyventi kartu: Juos abeitą (abu) atskýrė Lz. Kartais nuo vaikų meilingus àtskiria tėvus K.Donel. Negerk, sesute, žalio vynelio, ba tave atskir̃s nuo motinėlės DrskD141. Verks našlaitė nevirkdyta, nuo tėvelio atskirta LTR(Grv). Jau atskýrė mudu jaunu ir meilius žodelius JD352.
| Nė vieno ižg bendrumo to džiaugsmo neatskiria, visi vieną džiaugsmo priežastį tur bendrą DP47. Vislab, kas mūsų širdį nuo Viešpaties atskiria, tur būti atskiriama Ns1832,8.
ǁ atjunkyti: Ji maitina jį (kūdikį), o paskui, kai laikas ateina, ji àtskiria jį nuo savę Šmk. Kai atskýriau vaiką nuo savę, ir ėmė negeruot Ds. Paršeliai jau keturių savaičių, galiama būs nu kiaulės atski̇̀rti Vkš. Tėvai, užtverk gardinį, reikia teliokas atski̇̀rt Ds.
ǁ refl. R9, LL214, DŽ1 nustoti kartu būti, drauge nebegyventi: Kai vyresnysiai sūnus pasistatė gryčią, tuoj pat ir atsiskýrė nuo tėvo Skrb. Po mažai žemės mes turėjom, kap atsiskýrėm Eiš. Jis atsiskýrė nuo brolių J. Matai, anie atsi̇̀skira, anims (tėvams) išimtinę duoda, anie į pryšininkę išeita Knt. Susiblakavo su juo, i jau neina atsiski̇̀rt Jrb. Tas kareivis atsiskyręs nuo to senuko ir nukeliavęs toliau BsPIV7. Ka tie bajorai atsiski̇̀rdavai, tai mum mažiau tos bandos būdavai [ganyti] Mšk. Atsiski̇̀rki, dukrele, atsiski̇̀rki, jaunoja, nuo pijoko bernelio (d.) Šmn. Ko saulužės atsiskyrei? Aušrinę pamylėjai? RD27. Ir šitaipo atsiskyrė brolis nug antro BB1Moz13,11.
ǁ refl. pasitraukti nuošaliai vienam, nebendrauti su kitais: Atsiskyręs nuog žmonių SD211. O jūs kaip kokie vieniši kurmiai norit lindėti savo urve, atsiskyrę nuo žmonių ir nuo gyvenimo A.Gric. Atsiskyręs it girios paukštelė Pšl. Turime … nuog žmonių atskirtis DP619.
ǁ refl. prk. pasitraukti iš gyvųjų tarpo: Sušalę, išalkę, visokie vargai spaudžia, o išeiti iš tos žemės, atsiskirti nė vienas nenori Žem. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo (miršta) V.Krėv.
8. refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Pykosi – ir atsiskýrė Mrj. Girdėjau, kad su vyru atsiskýrė Ln. Toks gražus vaikas buvo, o pasidarė nė šioks, nė toks – su boba atsiskýrė Vdk. Motka atsiskýrė nuog vyro, mylėjo tą berną Dbč. Bet jeigu neviernas atsiskiria, tesiskiria Ch11PvK7,15.
9. R329, LL122 suvokti, pajusti kieno būdingas ypatybes, skirtumus: Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą atskirti šiandien nebemoku V.Myk-Put. Daba vyro nuo mergaitės neatski̇̀rsi [iš aprangos] Vdk. Paseno ir da nemoka merginos nuo moters atskirti V.Kudir. Kad abidi sutinku – àtskiru, kad vieną – nežinau, katra LKT73(Eig). Kaip ji (katė) atskiria pelės tylius žingsnius nuo vėjelio ošimo už klėties durų, tai jau jos slaptis Blv. Pridera ji skaityti atsargiai, t. y. ataskiriant, kas tikra, kas ne A.Baran.
^ Auksą ir pelenuose atskirsi KrvP(Erž, Vkš). Geras bernas, kad pažagrės nuo žagrės neatskiria TŽV599. Abu kaip vienas: nei pats velnias neatskirs KrvP(Lš). Aklas šviesos nuo tamsos neàtskiria Lp. Kad tu jau dienos nuo nakties neatskirtum, tėvo motinos nepažintum! KrvP(Vlkv). Ir durnius atskiria lašinius nuo pelų, ir aklas – dieną nuo nakties KrvP(Vs).
10. LL209,213, DŽ atpažinti: Žymė įkirpta [avies ausyje], kad atskir̃tų Žg. Raidžių neatàskiriu, nematau Ut. Paukščių aš nepažįstu, varną atàskiriu Pnd. Ma[n] įdomu, kaip tie paukščiai àtskiria, katram vaikui davė lest Šl. Iš tolo àtskiria mano balsą LKT353(JnšM). Jie (gyvuliai) atskiria laiką, vietą, spalvą, gaidą Blv.
| refl.: Ji atsi̇̀skira, ka ne vainutiškis esi Vn.
11. padaryti skirtingą, parodyti būdingas ypatybes: Sakiau, jos moterystė yra padorus suglaudimas, o tatai todrin, idant jį atskirčia nuog nepadoraus sujungimo DP69.
| refl. LL212: Maž teàtskirias kalba lietuvių ir žemaičių J. Juk aš negaliu atsiski̇̀rt nu kitų Vdk. Sakau, kaipo ilgai tėvonis yra vaikas, nieku neatsiskyręsi nuog tarno VlnE17. Kuriuo pašlovinimu atsiskyrė nuog kitų visų numirusiųjų žmonių MT269. Naujasis aprėdas vaiskui atsiskir visuotinai nuo dabarnykščiojo prš.
ǁ pažymėti kuo, padaryti kitokį, kuo ypatingą: Šiuosmet ažu bėdų tai nebus kuom ir šventės atski̇̀rt Arm.
12. LL291 skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Našlaitis, vaikel, vis visų atski̇̀rtas Ds. Atski̇̀rdavo samdininkus, daug tokių buvo vietų, kur atski̇̀rdavo nū valgymo Grd. Muni valdžia neàtskira i pensiją duoda Stl.
13. BŽ78, NdŽ atriboti, atitverti: Per ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio A.Vien. Jara (upė) mus atàskiria – gretimai gyvenam Adm. Eilia medžių eina, kaip ir laukai atskirti̇̀ Alks. Vaisingus medžius aplink savo sklypą sodino, kad savo kupelį (aptvarą) kiekviens nuo kito atskirtų K.Donel1. Užtveriu, tvora atskiriu R12. Ir atskyrė vandenį po tvirtybės nuog vandenio aukštai (ant) tvirtybės BB1Moz1,7.
| Sujungiamieji sakiniai visada vienas nuo kito atskiriami tam tikru skyrybos ženklu rš.
ǁ izoliuoti nuo įtakos: Įstatymiškai bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios (sov.) rš.
ǁ neduoti teisės į ką, nepripažinti kuo, pašalinti iš kur: Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ištremtas J.Jabl. Atskirti nuo surinkimo H. Atskiriu, iš surinkimo išmetu R362. Atskiriu nuo tėviško dalyko, nuo tėvonystės R119.
14. BŽ79 atidalijus iš visumos, duoti nuosavybėn: Duoda sūnui [tėvai], nuog savo žemės atskýrę Rud. Jau kraitis atskirtas, skrynia užrakinta M.Katk. Dėkui tėvužėliu[i], dėkui senajam, kad atskýrei man dalelę, jau daugiau nereiks DrskD168. Mes tau atski̇̀rsim didę dalelę, mes tau sukrausim aukštą kraitelį JD1242. Matužėlė širdužėlė, atski̇̀rk manei kraitelį JV579. Randu tėvo numirta, maža dalelė atskirta (d.) Krč.
| Paprašyčiau gegutytės, kad atskirtų man plunksnytę. Lėkčiau greitai ant kapelių LTR(Brž).
◊ dūšià (vėlė̃) atsiskýrė nuo kū́no numirė: Kaip dūšia Kristaus nuog jo kūno atsiskyrė, tai žemė būk kad nuo savęs atsiskirti norėjo brš. Vėlė atsiskyrė nuo kūno J.Balč.
su šiuõ pasáuliu (svi̇́etu Rtr, Ls) atsiski̇̀rti numirti: Abu mano seneliai buvo atsiskyrę su šiuo pasauliu J.Marc. Atsiskyrė su šiuo svietu brš.
šiáudus atski̇̀rti nuo grūdų̃ suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Matai, aš atskýriau šiáudus nuo grūdų̃ Jnš.
1 ×daski̇̀rti, dàskiria, daskýrė (hibr.) žr. 1 paskirti 3: Daski̇̀rkie gi man dalelę LKKIX209(Dv).
1 įski̇̀rti, į̇̃skiria, įskýrė tr. įtraukti į tarpą: [Žmones] į krikščionių surinkimą priėmiau ir įskyriau Ns1832,6. Neįskirk ing peklą manęs su razbainykais PK52.
| Į šią grupę reikia įskirti ir vadinamuosius samplaikinius įvardžius rš.
įskiriamai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Visi pareigūnai, iki eilinio įskiriamai, turi žinoti, kaip bus puolama rš.
įskirtinai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Būrys sudaromas iš pareigūnų, esančių Kėdainių–Baisogalos geležinkelio plote įskirtinai rš.
1 išski̇̀rti, i̇̀šskiria, išskýrė tr.
1. SD185, H, Sut, N, K, Š, Rtr padaryti atranką, atmetant, kas netinkama: Išski̇̀rk man grūdus, kurie susimaišę J. Prieš sėjimą mes grūdus išskiriam, parvėtom, kad sėkla būt čystesnė Jnšk. Aš per valandą kitą išskirsiu visus grūdus LTR(Rk). Žirnius išski̇̀rs teip, kad jeigu pusė žirnio būs, įkirmėjęs būs, i tą atims šalin Trk. Bandą ganysi, liuob mamai parneši krežį išskirtų̃ grybų Lpl.
2. suskaidyti, atidalyti: Skanus sūris – pienas da neišski̇̀rtas Kp. Siūlas nesusuktas, možnės išski̇̀rt Klt.
3. paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Jis apžiūrėjo suimtuosius ir nurodė dar keletą vyrų ir moterų, kuriuos kareiviai tuojau išskyrė iš minios ir pavedė sargybai V.Myk-Put. Išski̇̀rs tus, katrie biškį tokie jau smarkesni Nv. Kalėjimas baisus tuo, kad išskiria žmogų iš kitų tarpo rš. Visa šeima, nei̇̀šskiriant tarnų NdŽ. Iš pulko seselių vieną išskyrė, geltonas kaseles broliai išpynė LTR(Plv). Ir išskyrė muni jauną iš seselių būrio kaip roželę pražydusią iš lelijų tarpo D22. Jūs, seselės jaunosios, seseružės dailiosios, turite man išskirtie tą jauniausią sesutę BsO142. Ir išskirsiu visas šlakeliais apkrapytas ir margas avis BB1Moz30,32. Išimu, ižskiriu iž skaičiaus SD422.
išskiriamai̇̃
išskirtinai̇̃
| refl. Rtr, NdŽ: Vaikas išsiskýrė iš tunto ir nuėjo sau J. Išsi̇̀skiria vienas kareivis iš pulko ir užsuka pas mus į kiemą Mrc. Tada pažinau vargingas dienas, kai išsiskyriau iš pulko vienas LMD(Sln). Kurio klumpė iššoka pirmiausiai, tai tas greit iš tos šeimos išsiskirs (ves ar ištekės) LTR(Klvr).
4. DŽ1 atstumti vieną nuo kito (susimušusius): Šuva ir gaidžius išskiria, vištas iš kviečių išvaro Bt.
| refl.: Visą viedrą vandinio kap kliusterėjau an gaidžių tai tiej tuoj išsiskýrė Kpč.
5. arti esančius atitolinti vieną nuo kito: Grįžtant ištiko didelė audra, kuri laivus išskyrė ir vos nepražudė K.Bor.
^ Juos naktis suartina, o diena išskiria LTR(Srd).
6. DŽ1 atriboti: Kableliais išskiriamas sudėtinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio rš. Išskiriamà dalelytė NdŽ. Išskiriamieji ženklai rš.
7. refl. pasidarius tarpui, prasiskleisti į šalis: Kada Jonelis mostelėjo ant girios – medžiai nulinko, kada mostelėjo an marių – vanduo išsiskyrė! BsMtII257.
8. išskleisti ką sudėtą: Maryt, išski̇̀rk kaldrą! Pc.
9. refl. suirti, iširti: Ana druskos puodą kad duos, pūkš vidurin gryčios – puodynėlė ir išsiskýrė (subyrėjo suskilusi)! Vdšk. Malkų kūgis išsiskýrė DŽ. Arklys persigandęs šuoliais lyg skriste perskrenda su vežimu į kitą krantą, nespėjus tiltui nei išsiskirti, nei subyrėti rš. Kad paleidžiau zovadom, tai ratai tuoj po velnių išsiskýrė Jnšk. Vežimus reikėjo dailiai nukraut – pėdeliai kitaip išsiskir̃s Sk. Supintas kasas an pakaušio kap susuku, špilkom jas persmaigstau, kad neišsiski̇̀rtų Kpč.
^ Kas didelį kąsnį kanda, to žandai išsi̇̀skiria Kp. Išsiskyrė kaip genio plaučiai TŽIV511.
10. pašalinti, išmesti: Ką tu su ja veiksi, jei aš tave iš ūkio išskirsiu? P.Vaičiūn. Pašlovinti este, kad jūsų žmones nopkenčia ir kad jus ižskiria Ch1Luk6,22. Būtų išskirtas iš sinagogos, jei kas išpažintų jį Kristum Ev.
11. refl. Slm išsivaikščioti: Laimingai pasiekę Salaką, išsiskyrė kas kur sau LTR(Slk). Mano viena šeimynėlė išsiskýrė, kita susirinko Kp. Per kiekvienus pietus, kai stalas jau būdavo nukraustytas ir visi išsiskyrę, ištikimas tarnas turėdavo atnešti dar vieną valgį J.Balč.
12. išskirstyti, išdalyti: Ta banka suvisu išskýrė (išvaržė) tą dvarą lauk Knt.
13. refl. kartu nebebūti, nebegyventi: Kai susmyli, tai jau sunku išsiski̇̀rt Ut. Juodu išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko J.Dov. Jie jau išsiskýrę gyvena, nebe draugėj Š. Pr[i]eina ant kryžiakelės. – Čia, – sako vienas kitam, – išsiski̇̀rkim! BM205(Pg).
14. Rtr ištuokti: Teismas juos išskýrė DŽ1. Ne tu aną žanindinai, ne tu anus išski̇̀rsi, kad anai patinka Trk.
ǁ refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Dabar tokia mada: dieną pagyvena ir išsi̇̀skiria Lel. Ką muštis, tai geriau išsi̇̀skiria i gyvena Vad. Išsiskýriau, nebgyvenau Slnt.
15. LL290, NdŽ atpažinti pagal būdingas savybes: Tas ašvienis nuo visų i̇̀šskiriamas J. Šeškus įsisuko, jau i̇̀šskiramas vištikes išpjovė Krš. Neišskýriau aš juodviejų, katra tę buvo Jrb. Nė tėvas jų beišskyręs, ir jos visos jį tėvu vadinusios BsMtI12. Negaliam išski̇̀rti, a čia vaikelis, a mergelė (taip panašūs atrodo) Akm. Atvesdavo tris užsidengusias merginas, ir piršlys turėdavo išskirti, kuri jaunoji LTR(Rs). Jau žmogų išski̇̀rsi po kalbai, iš kur [kilęs] Nč. Ka eisi par lauką, neišski̇̀rsi, ar rugiai, ar atuodogiai (vasariniai rugiai), tik vėliau pjaunas Vdk. Ar jaučio ėjimas, ar žmogaus pėdos, negal išski̇̀rti Lkv. Jei „velnio piningą“ išski̇̀rsi ir išmesi, būs tavo visi piningai Brs. Šerno mesos negal iš kiaulės išski̇̀rti Dr. Paėmė pačią iš pelėdos nei̇̀šskiramą (labai negražią) Plt. Vienas iš vieno (labai panašūs) – negalėjo anuodums išskirti nė katro Lkž. Plaukai ilgiausiai, vyrų iš motriškų negal išski̇̀rti Krš. Eis su kelnėms motriškos kaip vyrai, negalės išski̇̀rti vyriško iš motriškos Trkn. Tada bitės nug tranų lengvai gal būti išskiriamos Nz. Kruopynė bus iš sermėgos neišskiriama – turi valgyti KlK13,97(Pln).
ǁ pajėgti suvokti skirtumą: Per sekundę žmogus išskiria ne daugiau kaip 20 greitai besikeičiančių vaizdų rš.
16. padaryti kitokį, skirtingą dėl tam tikrų ypatybių; pabrėžti, iškelti: Yra savybių, kurios ypač išskiria tam tikrą kūrinį iš kitų tarpo A.Vencl. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria vienus daiktus iš kitų pagal savo leksinę reikšmę KlK1,12. Pasitaiko sakmių, kuriose užsimenama ir apie tokius laumių išvaizdos bruožus, kurie išskiria jas iš paprastų moterų rš. Didūs laikai išskiria iš minių didžius žmones M.Katk. Mūs kunigai vis per daug aiškiai išskiria save iš tarpo visų draugijos sąnarių V.Kudir.
^ Kap išski̇̀rtas (puikiai atrodo) šniūras [javų]! Lp.
išskiriamai̇̃ adv.: Išskiramai̇̃ įstabiai rėdos Vn.
| refl. NdŽ: Eiškiai pažinsi, ka jis latvys – a mūsų žmonys išsi̇̀skiria? Mšk. Jin išsiskýrus iš viso miesčiuko, pasiutus Šln. Visokiums madums [vaikiščiai] nora iš būrio išsiski̇̀rti Krš. Burtininkai, kaip ir raganos, sakmėse iš kitų žmonių išsiskiria vien savo sugebėjimais, o ne išvaizda rš. Prieveiksmis iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių išsiskiria tuo, kad jis, kaip ir būdvardis, turi laipsnio kategoriją MLTEII22. Iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos „Anykščių šilelis“ išsiskyrė ir savo kalbos liaudiškumu rš. Baldai kaimiški, iš jų išsiskiria kampe stovinti sofa ir puošnus bufetas J.Avyž.
17. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Nei̇̀šskiru ne vieno, geri visi vaikiai Krš. Su vaiku [mergina] paliko, iš viso būrio išskirtà, niekam nebreikalinga Rdn.
×18. (sl.) DŽ1 suteikti, paskirti: Draugija privalo kasmet išskirti lėšų ūkiui tvarkyti rš. Tam reikalui bus išskirti specialūs prekių ir statybinių medžiagų fondai sp.
19. pavesti eiti kokias pareigas: Volterį valdžia išskyrė į lietuviškųjų raštų cenzorį K.Būg. Posėdyje iš tarpo Komiteto narių išskirta (sudaryta) iš trijų žmonių … komisija LTII137.
20. išrinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Žadėjo to klausyti kunigaikščio, kurį abi pusi vienybė[je] išskirs S.Dauk. Patys išskyrusys tinkamąjį kunegą, liuob rašyti pri vyskupo, kad klebonu padarytum M.Valanč. Jurkų ir Malakauskį pašalinkime nuo perdėtinystės, o į jų vietą išskirkime dorus žmones TS1897,9. Kurį jis išskirs (paraštėje išrinks), tas jam teafieravoj BB4Moz16,5.
| refl. tr.: Bet turi atminti, kad mes išsiskiriame tik vieną kandidatą I.Simon.
21. NdŽ išrinkti ką geresnį, tinkamesnį, parinkti: Tėvai išskiria visuomet sau žentą, nors tuo paprastai sunkiausią naštą užkrauna dukteriai ant pečių Pt. Išskýrė vardą – baisu klausyties! Krš. Liuobav čystą anglį išski̇̀rsma [dėti į kisielių] Grd. Paskambins [pirkdamas] dalgį ir išski̇̀rs geriausį Krš. Ne visumet ant žemės lygios tegal išskirti vietas, kuriose reik parkasus kasti Rp. Reik išskirti du stiebu to meto stipriu ir lenkti judu apei apynvarptį S.Dauk. Kaip jis tave iš mergų viso svieto išskyrė BPI337. Kam išskyrei man bernelį kaip šile kelmelį? LTR(Bt). Išskirsi sau tris miestus Ch5Moz19,7.
^ Kaip gegužė užrištomis akimis išskyrė sau vyrą S.Dauk, M.
| refl. tr. N, NdŽ: Pamatysiu, kokį tu žentą išsiskirsi Žem. Davė išsiskirti porą arklių LTR(Grk). Kokį ji gražų vardą išsiskýrė mergučei! Skr. Išsiski̇̀rkiat valgį, koki šiandien pietai būs Žeml. Kad aš numirsiu, kožnas išsiski̇̀rkiat sau lauką BM352(Vkš). Išsirašiau raštužėlį, kokį tik mokėjau, išsiskýriau sau bernelį, kokį tik norėjau (d.) Šmk. Aš išsiski̇̀rsiu, išsilasysiu kur sau lygų bernelį JV250. Ei, išeik, išeik, mano brolužėli, išsiski̇̀rk sau mergužėlę JD441.
^ Iš cielo bliūdo mesos išsiskyrė veršio uodegą (ilgai rinkęs, prastą žmoną išsirinko) LTR(Plng). Skyrė skyrė ir iš visos mėsos išsiskyrė uodegą Žem.
22. išleisti iš savęs: Skrandžio sienelių liaukos i̇̀šskiria tam tikras sultis DŽ1. Išskiriami̇́eji organai NdŽ. Daugiausia prakaito išskiriama tada, kai oro temperatūra lygi kūno temperatūrai arba aukštesnė rš. Bandymas rodo, kad augalai kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį rš.
| refl.: Skrandžio sultys išsiskiria ne tik patekus maistui į burną, bet ir pamačius jį, užuodus jo kvapą V.Laš. Išsiskyrusios ašaros drėkina akį, vienodai vilgydamos jos paviršių rš.
23. refl. išsiristi: Ir išsiskyrė iš to kiaušinio tokis ledokas DS342(Vlk).
◊ keliai̇̃ išsi̇̀skiria (kieno) nutrūksta, nebeįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Mūsų keliai̇̃ išsiskýrė BŽ485.
nuo šiõ svi̇́eto (į ámžiną gyvẽnimą) išsiski̇̀rti mirti: Numiršta tas agradnykas, o netrukus išsiskýrė ir pati nuo šiõ svi̇́eto BM90(Brž). Vyras išsiskýrė į ámžiną gyvẽnimą Vdk.
1 nuski̇̀rti, nùskiria, nuskýrė tr. Š, Rtr; Ser
1. nuvalyti, nudaryti: Nūski̇̀rs kruopus su pakeltums girnums Grd. Kapūstus nukertam, nùskiriam StngŽ72. Grybus parnešus tuojau nùskiriu Snt.
2. atidalijus duoti nuosavybėn: Ir dalys, nuski̇̀rtos anksčiau, pagal dabartinius metus turėtų būt mažinamos Gs. Ans nuskýrė man dalį, t. y. nudalino J. Nuskyrė man žemės iš to paties dvaro P.Cvir.
3. duoti, suteikti: Nuski̇̀rtas jai kambariukas, ir būna Gs. Ji liepė jiems (velniams) nuski̇̀rtą mišką išraut MitI371.
ǁ nuspręsti, numatyti duoti: Buvo nuski̇̀rtas butas, būt gavus Klt. Karšintis ant mūro, kai namuose ir taip kiekvienas kąsnis nuskirtas (kam nors numatytas, apskaičiuotas), skriauda namams P.Cvir.
4. refl. būti kitokiam, nutolti, nesutapti: Literatūra nusiskyrusi nuog rašliavos A1884,199.
5. DŽ nustatyti, sutarti: Prisiminiau, kad ši diena nuskirta mano mokslo pradžiai rš. Atėjau nuskirtu laiku Juoziokų galan pusryčių, o ten stalas tuščias J.Balt. Nuski̇̀rtas metas NdŽ. Ir algą nuskýrė nuog tos dienos Lp. Vaikams šitaip buvo nuskiriama tikyba: sūnūs seka tėvo tikybą, dukterys – motinos A.Janul.
| refl.: Nusiskýrę iš anksto b[uv]o pro čia eit Gs.
6. NdŽ pavesti užimti kokią vietą, eiti kokias pareigas: Buvo nuskýrę mokytoju į Juozapavą Krš. Gal sužinojai, kur mūs bernioką nuskýrė? Ds. Jį nuskýrė dirbt mūsų kolūky (sov.) Grdž. Nuskýrė jį prie griovių Rm. Tris vyrus nuskyrė kaminus išvalyti Užv.
| Nežino, ar paims vaiskan – nuskýrė (nusprendė guldyti) ligoninėn Mlt.
ǁ užduoti kokį darbą: Jam buvo nuski̇̀rta tuos arklius žiūrėt Krs. Man čia ravėt nuski̇̀rta Sug.
7. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Žmonės duoda prašymus valdžiai, kad nuskirtų komisiją iškadai apžiūrėt Grž. Apiekūnus nuskýrė [našlaičiams] Grz.
| refl. tr.: Susirinkimas nusiskyręs vyresnybę – viršininką, raštininką ir piningių A1885,25.
8. išrinkti geresnį, tinkamesnį, parinkti: Ana nuskýrė slūgą J. Dalgį nū̃skira, su nūšukomis braukdami Ggr.
| refl. tr., intr.: Nevedęs atrodė ant gyvenimo (tinkamas gyventi), ir nusiskýriau, o pasirodė niekai Skr. Jei blogai nusiskýrei – blogai Plng. Aš nusiskyriau jaunąjį bernelį, kurs į vaiskelį išjojo LTR(Vkš). Pigesnis skustuvas nusiskýrė (buvo išsirinktas) geresnis, o paskuo paprastėjo Šts.
^ Skyreis ir nusiskýrei veršio uodegą (ilgai rinkdamasis, išsirinkai blogiausią merginą) Mžk.
9. lemti: Matyt, jam taip nuski̇̀rta visą amžių vargt Rs. Kiek anam amželius nuski̇̀rtas, ans tiek išgyvęs sau Sd.
10. įjungti, įtraukti į tam tikrą kategoriją: Čia yra ir tokių kalbos savotiškumų, kurie į vieną kurią klaidų rūšį sunku nuskirti J.Jabl. Į prieveiksmius čia nuskiriami ir žodžiai be, irgi, ir J.Jabl.
1 paski̇̀rti, pàskiria, paskýrė tr. Š, Rtr
1. nuspręsti duoti, suteikti: Už gerą darbą paskýrė premiją DŽ1. Gautą pelną jie paskýrė pabėgėliams šelpti NdŽ. Piningų didliai daug paskirtà pabrikuo (fabrikui) plėsti Trk. Be teismo, be nieko jisai pats kiek tę pàskiria ir atsiunčia pinigų Jrb. Kodėl mama, paskirdama man kokį kąsnį, visada slėpėsi nuo tėtušio? LzP. Aš tau algos paskiriu tris avis BsPIV126. O mañ jauną jaunuolėlę berneliui paskýrė (d.) Šmn. Daėjo jis tokį dvarą, kur karalaitė buvo paskirta smakui LTI163. Karo lauko teismas paskyrė mirties bausmę rš. Lempas jai paskýrė šildyt (gydytis) Jrb.
| refl. tr.: Geriausią dalį sau pasiskýrė DŽ1. Artojas bulves vagomis aria, o kasėjai, kiekvienas pasiskyręs po vagą, jas kasa rš.
ǁ Sch167, NdŽ duoti naudotis (vietą, patalpą, plotą): Tą namą visą mokyklai paskýrė Vlkv. Grūdams reikia paskirti geriausias patalpas rš. Labai gerą ganiavą pàskiria jaučiam Žln. Tokį kampą paskýrė toms kapinėms LKT190(Šk). Ten buvo didelis gabalas paski̇̀rtas [prekyvietei] Krp. Gamta, paskyrusi elniui gyvenimo vietą nemalonią šiaurę, davė visa, kas tenai reikia turėti Blv. Kamaros priš šiaurę ir kamaros priš pietus bažnyčiospi, tos paskirtos yra švenčiausiop BBEz42,13.
2. atiduoti nuosavybėn, suteikti: Paskýrė jai savo suknelę mirdama Klt. Ar didį sukrovė motulė kraitelį, ar didžią paskýrė tėvulis dalelę? DrskD34. Tėvas jei numiršta nepaskýręs [dalių], tada [turtą] dalinas į lygias dalis vaikai Grz. Išleidant duoda gyvolių, kiek jau paskiramà, piningų, tas vadinas jau kraitis Trš. Ir aš skiriu jumus, kaip man tėvas manas paskyrė, karalystą DP495. Paski̇̀rk man tą, ko namie nepalikai (ps.) Aln. Dėkui, tėveli, dėkui, tikrasai, kad paskyrei man dalelę, – daugiau nebereiks LTR(Grv).
ǁ paaukoti: Visus savo žemės turtus bažnyčiai paskyrė Žem. Nuvedus bažnyčion, mañ Dievui paskýrei BM448. Pàskiriu jam dūšią DK69.
| prk.: Turbūt savo širdį jau paskyrei kam nors J.Dov.
ǁ NdŽ dedikuoti: Nežinau, kodėl ji parašė tokį eilėraštį ir kodėl paskyrė Adomui J.Gruš.
ǁ LL75 (testamentu) užrašyti, palikti: Jis savo turtą paskýrė geriems tikslams NdŽ.
3. panaudoti, pavesti kuriam nors tikslui: Paskýrė savo gabumus mokslui DŽ1.
| Veiksmažodžiams paskirta mažne pusė visos gramatikos J.Jabl. Tam mokslui paskirti trys puslapiai KlbIII240(J.Balč).
| refl. tr., intr. NdŽ: Pirmosios XIX šimtmečio pusės socialistai utopistai visa siela pasiskiria tokiems tyrinėjimams rš.
4. BŽ264 nustatyti, numatyti: Vestuvių diena jau paskirtà NdŽ. Traukinys išėjo paskirtą valandą J.Balč. Čiagi nepaski̇̀rtas laikas: kada spės, ir padaris Ob. Kiekvienas jų (perkūnų) turįs paskirtą sau metą MitII178. Parašė in visas karalystes, kad jis paskirtoj dienoj parodys savo dukterį BsPIV19. Paskalba toki buvo, kad geras kalendorius pàskira orą sėti Ggr. Paskirtas metas N. Po kelių dienų jau abudu buvo paskirtame mieste BsMtII48. Paski̇̀rdavo į kokią daržinę [piemenukams rinktis] Mšk. Paskyrė susitikimą vėlai vakare už kaimo trobų rš. Ir kad buvo paskirta, idant leistumbimės vandeniu Vlakuosna (į Italiją), padavė Povilą ir nekurius kitus kalinius šimtininkui Ch1ApD27,1.
| refl. tr.: Pasiskýrė sau gyvenime tikslą DŽ1. Kiek buvom pasiskýrę, tiek ir užsėjom PnmA.
5. SD147, H, Sut, I, NdŽ pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą: Jį čia mokytoju mums paskirsią J.Jabl. Iš mūs kaimo vienas buvo paski̇̀rtas kaip vyresnis Plšk. Komisiją paskýrė nuostoliams apskaičiuoti DŽ. Jis buvo paskirtas ligoninėn eiliniu gydytoju rš. Paski̇̀rdavo mergaites [iš piemenių], kas išvirs varškėčių [per sambarį] Sk. Į darbą žmonys eina, kas kur paski̇̀rtas LKT254(Srv). Nuo laukų tik dabojo paskirti̇̀ piemeniukai, kad į vasarojų, tai į rugius neįeitų LKT183(Prnv). Viršininkas (kerdžius) buvo ant anų (piemenų) paski̇̀rtas Krp. Blogai renka tavo Dievas, jei paskyrė būti valdovais mane ir mano brolį Jogailą V.Krėv. Iš antelerijos (artilerijos) mane atmetė, paskýrė in karališką gvardiją LKT229(Žž). Pirm paskirti buvome pagal nustatymą to, kursai daro visus daiktus pagal rodą valės savo BtPvE1,11. Kožnas nes aukščiausias kunigas, iš žmonių imtas, paskiriamas est dėl žmonių Ch1PvŽ5,1. Jis est paskirtasis nuog Dievo sūdžia gyvųjų ir numirusiųjų VlnE78. Akies mirkterėjime iž karalysčių savo bus ižvaryti, o kiti jų vieton nuog Dievo paskirti SPI134.
| refl. tr. NdŽ: Pasiskýrė sau padėjėją DŽ1. Apygudris buvo, tai ponas į dvarą pasiskýrė Mšk.
ǁ liepti atlikti, užduoti (darbą): Ji paskyrė namų darbus ir užvertė žurnalą V.Bub.
ǁ suteikti (vietą, pareigas): Rodžia didumą apaštalų, kad juos paskirtamęjime (orig. paskirtumęjime) urėde lygius sau daro DP203.
6. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Paskyrusys sau vaideliotus arba kunegus, vėl sukūrė šventą ugnį M.Valanč.
| refl. tr.: Kiekvienas žmogus, ant savo žeme ir savo piningais naujus pastatęs numus Dievo, galėjo visumet paskirties tinkamą į kleboną M.Valanč.
7. R42, Sut, K, M parinkti ką geresnį, tinkamesnį: Aš paskýriau taų arklį, t. y. išrinkau iš kitų J. Tokių arklių – paskirti (mažai belikę) Šts. Paskirk tokią dainą, kad pritiktų tokiai dienai! Žem. Paski̇̀rsma į raudoną molį pasėti – kviečiai būs laužas (vešlūs) Lk. Ridikų išrauk paskýrusi [kur geresni] Žr. Vietą augynojui reik paskirti aukštą S.Dauk. Bet kurius jis paskyrė, tus taipajeg ir pavadino VlnE163. Idant šita būtų ta, kurią tu tavam tarnui Isaak paskyrei BB1Moz24,14.
paskiriamai̇̃ adv. retai, paieškais: Paskiramai̇̃ galėjo kur šokti [senovėje] Šv. Paskiramai̇̃ bėr žolininkių Šts.
paskiriančiai̇̃ adv.: Daba y[ra] obulų paskirančiai̇̃ Ms.
paskirtinai̇̃ adv.
1. specialiai pasirinkus: Dabar matai, – kalbėjo toliau jisai, kreipdamasi paskirtinai į Bukotą V.Piet.
2. retai, paieškais: Paskirtinai̇̃ ponai buvo geri Krš. Paskirtinai̇̃ būs liuob koks pijokas, o taip negėrė Krš.
| refl. tr. K, NdŽ: Pati nueisi ir pasiski̇̀rsi [dovaną] Jrb. Su kauliuku pasiski̇̀rk mėsos Erž. Anie, sako, eis, ten paršelius pasiski̇̀rs Als. Berniokas katrą gyvulį pasi̇̀skiria, tai vis užauga Sdk. Iš visų riebiausią žąsį pasiskýriau Kdl. Pačią gražiausią vištikę pasiskýrė sau Šll. Pasi̇̀skiras [karvė], kokia žolelė skanesnė yr LKT56(Akm). Kad jis, būdavo, kokį gyvulį sau pasiskiria, tai vis, būdavo, jam pastimpa BsPIV8. Ją pasiskýrė į marčias Jrb. Kad aš tokiam turte gyvenus, būč ne tokį pasiskýrus Ds. Mes pasiski̇̀rdavom, su kuo eiti šokti KlvrŽ. Taip jai buvo gamtos žadėta, ne savo pasiskirta Vaižg. An rėžių galų pasiskýrėm gyventi, meilijom daugiau žemės Vn. Esant iš ko pasiskirti, rodos, nebėra gero Žem. Aulį būtinai išdrevėjus, paskirkiatės iš tų perų korių keturis ar penkis geriausius S.Dauk. Pasiskýriau, kur gyventi J.
^ Pasiski̇̀rk mergą iš pulko kai roputę iš gurbo Jrb. Neatpūtauk: kokią norėsi, tokią gausi – jei beliks, ir pasiskirsi Plt.
pasiskiriamai̇̃ adv.: Į Telšius nuvažiuosu i gausu pasiskiramai̇̃ [vaistų] Gd. Gėralų buvo pasiskiramai LzP.
pasi̇̀skiriančiai adv.: Pasi̇̀skirančiai yr knygų visokių Šts. Pasi̇̀skirančiai ėda karvės, laukus atvokus Šts.
pasiskirtinai̇̃ adv.: Pasiskirtinai̇̃ yra kunigų bažnyčio[je] J.
8. atitraukti, atitolinti vieną nuo kito: Tas šnapšiukas pàskira žmonis, protus sumaišo Rdn.
| refl.: Negrūskit gyvulių krūvon, tegul pasiskyrę ėda Pnd. Bet niekaip negalėjo pačios (moterys) su avinu pasiskirti (atlipti) BsPII185.
ǁ refl. iširti, nutrūkti: Pasiskýrė mūsų draugystė Sv.
9. refl. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Po vakaruškų jaunimas an visas puses pasiskýrė Vžns.
10. refl. N, NdŽ nustoti kartu būti, gyventi; nebebendrauti: Šeimos pasiskýrė: kur tėvas, kur sūnus Grv. Jau anas kai sustinka tą savo mergą, tai pardien negali pasiski̇̀rt Ds. Išeikime! Tesižinai vienas; bene greičiau pasiskirs Vaižg. Kol krūvoj buvom, nemeiliai buvom, kad pasiskirsim, tai graudžiai verksim N263. Broliai paklausė ir, supylę pinigus, pasiskyrė: kunigas sau nuvažiavo, ė anys namo parvažiavo BsPII204. Jie toj kryžkelėj pasiskyrė LTR(An).
11. refl. Upn, Pnm, Žl, Aln, Sug nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Kai šitei blogai sugyvena, tegul pasi̇̀skiria Lel. Vyras pasiskýrė su tą[ja] pirmąja [žmona] Klk. O šitas jaunis tai su pačia pasiskýrė Skp. Su pirmuoju [vyru] pasiskýrus, o su tuo susidėjus gyvena Klt.
12. nulemti: Taip likimas paskýrė NdŽ. Koki yra paskirtà, ar tu gink negink – apsiženis Slm. Klaidžiais, pilkais žemės takais paskirta mums klajot S.Nėr. Pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus V.Krėv. Rodos, širdžiai paskirta mylėti, tai kodėl gi jai tenka kentėti? Mair. Tėvelis mirė – dalelę skyrė, močiutė mirė – vargą paskýrė (d.) Ds. Žmogui buvo paski̇̀rta trisdešim metų [gyventi] LKT267(Brž).
1 pérskirti tr. K; Q586, SD50,294, H184, Sut, M, Š
1. padaryti atranką: Párskirk geresnį nuo blogesnio grūdo J. Blogai miežius párskyrė – sėklai netiks Brs.
2. padalyti į dalis: Pusiau perskirti N. Dvišakai pérskirti NdŽ. Knygutę lengvai gali perskirti į dvi dali V.Kudir. Teresė, perskyrusi kūlį perpus, suriša du stambius pėdus V.Bub. Tris šimtus vyrų į tris dalis parskyrė S.Stan. Geriau [šeimos] nepérskirt, ale pačiom (bitėms) leist spiest, tada geriau jos dirba LKT205(Kt). Žmonės buvo pérskirti į du luomu NdŽ. [Sala] parskirta yra ant 5 pavietų ir 11 parakvijų I. Perskirtasgu yra Christusas? Ch11PvK1,13.
| refl. N, K, Gs: Kaip šveis kūju – akmuo į tris dalis persiskyrė J.Paukš. Būrys pérsiskyrė į dvi dalis DŽ. O minia miesto persiskyrė Ch1ApD14,4. Ir dvejos žmones persiskirsis iš tavo žyvato BB1Moz25,23.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Jeigu vienam patinka, kitam – nepatinka, i pársiskiria žemę Mšk. Broliai žemę pársiskyrė, tėvai kaip mirė Žg. Mudu tą lobį pérsiskirsime pusiau Lkš.
ǁ refl. prk. suskilti, pasidalyti, nesutariant dėl nuomonių skirtumo: Nuog šio meto nes penketas vienuose namuose persiskirs: trejetas prieš dvejetą ir dvejetas prieš trejetą Ch1Luk12,52. Kožna karalystė, kuri skirias (taisyta iš persiskiria) prieš save, gaišta Ch1Mt12,25.
3. H, LL209,210, Rtr, NdŽ atitolinti vieną nuo kito: Likimas pérskyrė juodu NdŽ.
| prk.: Kitąsyk tų skyrimos nebuvo, tik grabo lenta párskyrė Vdk.
ǁ išardyti, nutraukti (tarpusavio ryšį): Pertraukt, perskirt prietelystę SD321. Moteres paėmimas yr nepérskirtinas suglaudimas DP69. Šlovin tą būtį šventa traicė, kuri esti neperskirtoji vienybė Mž322.
^ Jų draugystės lašu vandens nepérskirsi (labai susidraugavę, ištikimi) Vlkj.
pérskiriamai adv.: Neparskiriamai I.
pérskirtinai adv.: Nepárskirtinai I. Natūra … yra suglausta nepérskirtinai su dievyste DP230.
pérskirtai adv.: Turi dėl savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties DS186(Rs).
4. refl. R412 perskilti: Pársiskyrė duona Krš. Žemė kalbėjo persiskirdama: dar tau ne laikas, vargo berneli, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Gali žemė pársiskirt Krm.
5. refl. išsišakoti, pasidalyti: Į Akmeną įbėga tie intakai i pársiskiria Erž. Viena upė persiskyrė į keturias dides upes CII747.
6. SD322, LL216 perdalyti, praskleisti, kad atsirastų tarpas: Mozešius melsdamasi perskyrė marias BPII99.
^ Jūros neperskirsi, upės neužtvenksi LTR(Šll).
| refl. NdŽ: Kad liepos grabelis atsivertų, plonos drobelės persiskirtų LTR(PnmR). [Reikia] į dubenį pūsti, kad pienas persiskirtų LTR(Mrk). Kad turėjo ranką ištiestą ant marios, vandenys parsiskyrė S.Stan. Ir išdžiovino marias, ir vandenys persiskyrė BB2Moz14,21.
ǁ DŽ, NdŽ padaryti sklastymą, praskirti (plaukus): Motina sklastyman kaip dideliam vyrui jam perskyrė plaukelius P.Cvir. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos I.Simon.
| refl. tr.: Zelika buvo lig pat pakaušio persiskyręs skyrimą Vaižg.
7. atriboti: Mūsų žemės eže tit parskirtos J.
8. neleisti kartu būti, gyventi: Pérskirti vaikus su motina NdŽ. Mes mudu gyvenom kap pora karvelių, o kas mus pérskyrė, Dieve, jį korokie DrskD109.
ǁ refl. H, LL216 kartu nebebūti, drauge nebegyventi: Broliai pársiskyrė ir pasidalino tėvo naudą J. Čia baigėsi kelias, reikėjo pérsiskirti NdŽ. Besėdėdami broliai nutarė persiskirti: vienas vienu, kitas kitu keliu eiti LTR(Žal). Tikos nesuderėjimas tarp Povilo ir Barnabo, teip kad perskyrės viens nuog antro DP496.
| prk.: Lietuviai su savo pamėgtais raginiais indais nepersiskirdavę ir mirdami LTII113.
^ Nepersiskiria kaip bezdalas su marškiniais LTR(Rz).
ǁ refl. atsisveikinti: Pérsiskirta didžiausiais prieteliais NdŽ. Apsiverkė persiskyręs, apsidžiaugė pasimatęs KrvP(Ašm). Susitikom, ka rėkėm vedvi, ne pársiskirti negalėjom susitikusios Lc.
| Suspaudė aną sopuliai neišpasakyti, ale nė jokiu spasabu parsiskirti (pagimdyti) negalėjo P.
9. NdŽ ištuokti: Teismas pérskyrė vyrą su pačia DŽ1. Ką ponas Dievas suvedė, to nė vienas žmogus netur perskirti Vln50.
ǁ refl. NdŽ nutraukus santuoką, kartu nebegyventi: Iš didelios nelaimės kame ka būtum žanoti žmonys pársiskyrę Trk. Kaip aš atminu, nė vienas nėr pársiskyręs Tl.
10. NdŽ iš naujo, pakartotinai skirti.
11. padaryti, kad būtų žinomas, matomas vienų ir kitų skirtumas: Klebonams įsakė parskirti pavargėlius: tikrai nebgaliantims duonos uždirbti liepė duoti kokius nor ženklus M.Valanč. Būk žvakės ant tvirtybės dangaus, perskiriančios dieną bei naktį BB1Moz1,14.
12. pajusti, suvokti skirtumą: Idant galėtumbit perskirti, kas šventa ir nešventa, kas nečysta bei čysta yra BB3Moz10,10.
13. atskirti, atpažinti: A čia būs kielė, a blezdinga – aš nepárskiru anų Dov. Nutraukuos ant nosės galo akinius i párskiru žolę Kl. Aš matau, bet nepárskiru kas Rt.
◊ rankàs pérskirti NdŽ trečiajam asmeniui kaip liudininkui patvirtinti dviejų asmenų susitarimą, lažybas ir pan.
su protù pérsiskirti išprotėti: Ar tu durnas, ar su protù pársiskyrei? Krž.
su šiuõ (su šiuomi̇̀) pasáuliu (svi̇́etu) pérsiskirti NdŽ; su šià pasáule pérsiskirti mirti: Jos da mažos buvo, kai tėvai parsiskýrė su šiuõ svi̇́etu BM86(Brž). Visi žinojo – ėjo ant mirties, kad su šiuo pasauliu persiskirt reikės LTR(Švnč). Nė biškio nežinom, kumet ir kaip vyskupas Jokūbas parsiskyrė su šia pasaule M.Valanč. Mun liepsi parsiskirti su šiuomi svietu P.
1 praski̇̀rti, pràskiria, praskýrė tr. Š
1. kiek atrinkti, atmetant, kas netinkama: Kviečių dėl sėklos praskýriau J. Praski̇̀rk keletą kapų, kur didesnių, rugių sėklai Ds.
2. Rtr atitraukti tolyn, atitolinti vieną nuo kito: Truputį pašokus, kojos praskiriamos į šonus tiek, kad būtų galima jas sukeisti vietomis rš.
| refl.: Grikštelės ranka, kad kaulas prasiskirs J.
3. N praskleisti, atstumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Ėjau, praski̇̀rdamas krūmų šakas DŽ1. Praski̇̀rti tiltą NdŽ. Ji pasilenkė, praskyrė kregždės plunksneles ties galva ir pabučiavo jos užmerktas akis J.Balč. Ten aukšta žolė buvo praskirta Šlč. Praskirtos laivo bangos susilieja – to griovio nepalieka ir žymelės T.Tilv. Tai riebi sriuba: negali visai praski̇̀rt (prapūsti) Jrb. Praskýriau tas metmenis Eiš. Aš, rugelius praskirdama, vosilkėles pamindama, aš rasiu kelelį pas močiutę JV1011. Nueisiu, berneli, nueisiu, jaunasis, berželius praskirdama, dobilėlius pramindama LTR(Mrj). Nor verksi, sesule, gegule kukuosi, nepraskirsi žemelės an mano kapo KrvD64.
| prk.: Tai rago balsas tylumą praskyrė V.Kudir.
| refl. tr., intr. Š, DŽ1: Paršas, kai noria, tvorą prasi̇̀skiria ir eina į daržą Skr. Žmonės ant turgų prasiskirs prieš tave TS1896,9(Vaižg). Salėj užgeso lempos, iš lėto į šonus prasiskyrė uždanga P.Cvir. Susyk prasiskyrė grindys, ir ji nuėjo BsPIV88. Ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys BsPIV159. Pastogės galai prasiskyrę, stogo viršus nelygus Lg.
ǁ refl. tr., intr. pasidaryti tarpą, prastumiant, praskleidžiant ką į šalis: Ėjau per minią, prasiskirdamas taką rš. Poviliokas prasiskyrė pro juos (svečius) prie Alyzo, suėmė šį glėbin J.Balt.
ǁ padaryti sklastymą: Mano mergelė kruglagalvelė, in abejas šaleles praskirtais plaukeliais (d.) Rod.
4. išskleisti (sudėtą, sulankstytą): Praski̇̀rk praski̇̀rk [antklodę], tegu šyla Pc.
ǁ refl. prasiskleisti, pražysti: Jau ir rožės keli žiedai prasiskýrė Kč. Neprasiskiria, ir gana Lp.
5. refl. NdŽ perskilti, prasiverti: O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti… V.Krėv. Vai, tu prasiskirki, motule žemele, vai, tu atsikelki, jaunasai berneli!.. V.Krėv. Žemė kalbėjo prasiskirdama: dar tau ne laikas, vargo martele, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Maž ir prasiskirtų sunkioja žemelė, maž ir prakalbėtų miela motinėlė LTR(Ds).
6. refl. nustoti drauge gyventi, išsisklaidyti: Prasiskýrė broliai ir seserys iš pulko Antš.
7. refl. NdŽ išsivaikščioti, išsiskirstyti: Kaip aš nuėjau, buvo jau prasiskýrę žmonys Mžš. Jau po dvylikės šokėjai pamažėle prasiskyrė SI179.
8. refl. kartu nebebūti, atsiskirti: Eidami jiej sugalvojo: reikia mum prasiski̇̀rt (ps.) Ppr.
◊ kójas praski̇̀rti išeiti: Jis man neduoda niekur kójas praski̇̀rt Skr.
kójomis praski̇̀rti negali̇̀ labai daug ko: Ot dagyvenom: moterų kójom praski̇̀rt negali̇̀, o vyrai turi puodus kilot! Ob.
nė̃ praskirtų̃ nagų̃; praskirtų̃ nagų̃ neturė́ti apie labai užsiėmusį, neturintį laiko pailsėti: Aš neturėdavau laiko nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Rm. Kadgi dabar pati darbymetė – nėr nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Ssk. Dievuliau mano, praskirtų̃ nagų̃ šiąvasar netùriam! Mžš.
rañkoms (nagáms) praski̇̀rti būtiniausiems reikalams (yra, bus): Užsidirbau kelius rublius, bus rañkom praski̇̀rt Ktk. Rañkom tik praski̇̀rt šitie pinigai Klt. Nėr kapeikos nė nagám praski̇̀rt Sdk.
rankàs (nagùs) praski̇̀rti atsikvėpti, pailsėti: Kad tik nagùs praskýrei, tai, žiūrėk, ir jie čia Lš. Neturiu laiko: nė nagų̃ nepràskiriu Srv. Žu darbų ir vaikų rañkų nepràskiri Rod. Dirbu, plūkiu, rankų nepraskiriu nuo ryto iki naktelės tamsios J.Balt. Už vaikiščių rañkų nepràskiri Vlk. Kai užsikeli, tai už tų darbų nei rañkų praski̇̀rt negali Al. Negali rañkų praski̇̀rt nuo darbo, kada gi atsipūsi?! Sb. Kaip čia nepyksi, nerėksi, kaip čia nebarsi – už darbų nėra kada nei rankų praskirti V.Krėv.
1 priski̇̀rti, pri̇̀skiria, priskýrė tr. K, Rtr, Š; SD1150, M
1. DŽ1 prijungti: Kolūkiams priskirti nemaži miškų plotai (sov.) sp. Sako, ežeras būsiąs miesto poilsio zonai priskirtas V.Bub. Dabar mus priskýrė Molėtuosna JnšM. Pry Kelmės mumis priskýrė Užv. I Trakai buvo priski̇̀rta šitam pačiam apskričiu[i] Pb. Mes buvom priskirti Dūkštosnan (tai apylinkei) Ker. Jei pamiškės dirvoje išdygdavęs koks medelis, tai ponas uždrausdavęs arti ir tą sklypelį priskirdavęs prie miško A.Vien.
| refl. K: Mes norėjom prisiski̇̀rt in Vilnių Rod.
2. įtraukti į būrį, prigretinti prie ko: Jam [į porą] priskirta Tautrimytė I.Simon. Į tą grupę, kur mane priskýrė, buvo pora šimtų vyrų Plšk.
ǁ refl. Sut, N pritapti, prisišlidinti: In lenkus neprisiskýriau Zr. Ir tie, kurie paklydę, prisiskirs prie pulko dorų brolių savo A1885,5. Tai aš dartės tai kap blūdna avelė, tai kap vienas stulpelis: tai niekas nei neprisglaudžia, tai niekas nei neprisi̇̀skiria (rd.) Rod. Dėl to apleis žmogus tėvą ir motiną savo, o prisiskirs moterėsp savo GNPvE5,31. Ir keli iš jų įtikėjo ir prisiskyrė Povilui ir Zylui NTApD17,4. Prisiskyrė pri jo jaunikaitis brš.
3. DŽ1 įtraukti į tam tikrą kategoriją, į kieno nors tarpą pagal būdingas ypatybes, laikyti kuo: Vilius su Anskiu jau buvo priskiriami prie suaugusių I.Simon. Žvaigždės pri̇̀skiriamos prie saulių BŽ336. Tarnai ir padienininkai priskirtini prie darbininkų klasės rš. Jau tėvas, dėku, priskýrė prie pusberniuko LKT217(Šl). Kurs nelaiko ašrumo, trupa, tą dalgį pri̇̀skira pri prasto Ggr. Šitie laiškeliai visiems žinovams iš sevęs prymena, kam anie pryskirti MitI61(Klp).
| refl. tr. NdŽ.
4. R418, N, LL194 pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą, liepti ką daryti: Arkliai (arklių priežiūra) jam buvo priski̇̀rti Jrb. Jį (kvailutį) priskýrė kiaulių ganytie (ps.) Lp. Kam padėjėją priski̇̀rti NdŽ. Priski̇̀rtas buvo prie purkštimo Mžš. Mañ priskýrė in Molėtų vieškelio sniegą valyt Ktk. Mañ šiandiej priskýrė prie Petrui, tai bitonavom Slm. Duokiam ant pabudavojimo ir išlaikymo namų Dievo ir tarnų, kurie tiemus priskirti yra BPI194. Ir puolė burta ant Motiejaus, o priskirtas yra bendru balsu ing vienuolika apaštalų BtApD1,26.
priskirtinai̇̃
| refl. tr. NdŽ.
ǁ užduoti (darbą), pavesti prižiūrėti: Dabar juk nieko daugiaus daryt negaliu, kaip atlikti, ko man priskyrė TŽV325. Penki ar šeši ežerai buvo priskirti̇̀ prie mañ, kad negaudyt žuvų Dgč.
5. nustatyti, paskirti: Dabar gaus jam priskirtąją bausmę, pustretį metą, atsėdėti prš. Liuob an trijų rūšių priski̇̀rs (suskirstys) tus grūdus Trkn.
6. duoti nuosavybėn, aprūpinti, suteikti: Tėvas savo vaikus myl, už juos rūpinas, jiems dalį priskiria prš. Moteriškė, kurią tu man priskyrei, davė man valgyt nuo to medžio, ir aš valgiau Bb11Moz3,12.
ǁ N testamentu palikti.
7. I, NdŽ išrinkti tinkamą, geresnį: Kas priskirs jam tokį arklį, tokią tarnę, kokios jis nor J. Lepni [mergaitė] an valgymo: kol anai pri̇̀skiri, kol paduodi! Krš. Motynėlė širdužėlė, ką tu ma padarei? Tu priskýrei ma bernelį kaip girio[je] kelmelį JV783.
| refl. tr.: Valgyt teip nenoriu – neprisi̇̀skiriu nieko Jrb. Nėr motriškinių didesnių batų, negal prisiski̇̀rti Krš. Ten tekinių daržinė[je] prikriauta: jeigu tau reiks, prisiskýrei, antsimovei, i važiuok Trk. Čia gali prisiski̇̀rti akinius vogul akių Akm. Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių Žem. Virsta ant vieno, virsta ant kito šono – niekur neprisiskiria sau vietos Žem. Vyras pačią sau, o tu drabužį prisiskýrei J. Jau neprisi̇̀skiri [merginos], kad nežanotas Rdn. Prisiskýrė sau vietą i gyvena gerai Krš. Toks tokį prisiskira ir gyvena susidėję Šts.
ǁ pritaikyti, priderinti: Kokiu būdu priėjai prie duonos, rakčiukus pagavai, o gal kitus priskyrei? Žem.
8. Š, Kv liepti vartoti, taikyti kuriam nors tikslui: Nuo daktarų yr priski̇̀rta ryžių klijus Jrb. Jam daktaras akinius priskýrė Skr.
9. nulemti: Ar teks dangus tau, ar pekla, priskirs viena tai adyna PG.
1 ×razski̇̀rti, ràzskiria, razskýrė (hibr.) tr.
1. išskaidyti, padalyti: Kaimą reikia razski̇̀rt: sodybos bus plačiau Tvr.
2. atitolinti vieną nuo kito: Abu razskýrė, ale vė vienas kitą rado Rš. Tep mylisi, tai mylisi, negal'ma ir razski̇̀rt – kap smala susmaluota Dv. Svieto liežiuviai daug žmonių razskýrė LKKXIII135(Grv).
| refl.: Jaunas bernelis su miela razsiskyrė LTR(Švnč).
3. refl. išsisklaidyti, pasklisti: Anys razsiskýrė vienan šonan kelio Aps.
4. refl. JnšM nebegyventi santuokoje, išsituokti: Kap susmušė, ir razsiskýrė su vyru paskui Dbč. Kap kada i nuo dvidešimties metų razsi̇̀skiria vyras su pačia Dglš.
5. refl. išsileisti: Išvelė[jo] rozą drobę, ir razsiskyrė Dglš.
1 suski̇̀rti, sùskiria, suskýrė tr. Š
1. Erž atrinkti, išvalyti: Jau grybus suskýriau Pgr.
ǁ atrinkus tinkamus, sudėti: Suski̇̀rk mun ramules Vn. Lygias gijas suskirk man dėl audimo, kad nebūtų vienos storesnės, o kitos plonesnės J.
2. sujungti, suvienyti: Kad mus Dievas suskirt Rod. Su kuo ponas suskýrė, su tuo turėjo žanyties Plng. Norėjo suskirti sektas, bet juoba didesnį sumaištį suteikė brš.
| refl.: Partizanai norė[jo] su frontu susiski̇̀rtie Dsn. Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu Vaižg. Nesusiskirk su griešnykais, nei valgyk su anais, nei gerk brš.
3. NdŽ sudėstyti, išdėlioti, suskirstyti: O tas pulkauninkas kaipo rabauninkas sùskir į pulkelius jaunuosius bernelius (d.) Š. Staliorius turi teip suskirti ir sustatyti išdirbinio dalis, kad jis nepagestų nuo sukimos rš. Surasti ir suskirti dalykus mes padėtumėme TS1899,2.
| refl.: Susiski̇̀rkiam, kas su kuo šoksma Šts.
4. NdŽ, Vvr pavesti daugeliui eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą, liepti ką daryti: Suskýrė geresnius mokytojus į mokyklą Krš. Mus, šešis liokajus, suskyrė slūžyti pietums Žem.
5. įtraukti, įjungti (į būrį): Į tą grupę buvo tie suskirti, kurie turėjo toliau varomi būti Plšk.
6. refl. susidaryti, susirinkti: Kada su mintuvais mynėm, tumet susiski̇̀rs tiek vyrų, tiek motriškų minti Žr.
7. refl. susikurti, susiorganizuoti: Valdžia susiskýrė iš biednųjų Šts.
8. išrinkti: Sùskira stipresnius vyrus strunguo traukti (apie tokį žaidimą) Štk. Suski̇̀rti drabužių važiavo į Šilalę Pj.
| refl. tr.: Vokyčiai susiskýrė penkias karves ir išvarė Šts.
9. perskirti (plaukus): Nusiprausus tuojaus [reikia] suskirti plaukus, kad galva nebūtų panaši į šieno glėbį rš.
10. refl. nebegyventi santuokoje, išsituokti: Su savo žmona susiskýrė Pgg.
11. sukergti: Kumelys buvo artiẽ suski̇̀rt [kumelei] Aps.
1 užski̇̀rti, ùžskiria, užskýrė tr. užtverti, užstoti: Kad tu valiai, bernuželi, akmeneliu virtęs, nei ką tu man jaunutelei kelelį užskýrei (d.) Švnč.

1 ski̇̀rti, -ia, skýrė tr. K, Rtr, Š; SD185, H153, R, N, M, L
1. valant atrinkti, atmesti, kas netinkama (ppr. apie grūdus): Puikiai ski̇̀ria arputė kūkales ir viską Gs. Čia pirmlakai, čia antrininkai, čia žolelės, – pati mašiną skýrė Lpl. Par vėjį ka leido, grūdus neskýrė Grg. Nečysti grūdai, su pelais buvo, visai neskýrė Yl. Mašina ta toki buvo, kad ana su visais pelais, su viskuo, neskýrė nė biškio Als. Šlapių javų nė mašina nèskiria Dkš. Vyresnysis [brolis] ėjo ėjo, užėjo tokius žmones, katrie grūdus skiria rankom LTR(Rk). Tau būs (reikės) grybai ski̇̀rti Bt. Eisiva grybų ski̇̀rt Snt.
2. skaidyti į dalis, dalyti: Šita bičių šeimyna didelė, reikia ski̇̀rt, tai bus dvi Prn. Jeigu tas avilys spiečiaus neleis, reiks ski̇̀rt Sb. Kaimenę ski̇̀rti pusiau NdŽ. Vinculis skiria juos (linus) saujomis ir duoda mynėjoms J.Balt. Reikia pirma suvyt kamuolin siūlus, tada ski̇̀rt Klt. Skiriamasis piltuvas PolŽ54. Riešutus skirk į dvi dali lygiai vienam ir antram J. Ana skyrė bulves dėl sėklos ir dėl valgio J. Ing dvi dali skiriu, dvejinu SD48. Skirti, dalyti ing margius I. Girią taškais skirti I. Čvertavoti, skirti ing keturias dalis I.
| Kiekviena dvasia, kuryji skiria Jėzų, ižg Dievo neest, bet yra antichristu DP140.
^ Skirk lygiai, tik savęs neapsigauk Sln.
| refl.: Kap išeina kartum dvi motinos, bitės ski̇̀rias ir eina iž avilio Rod. Spiečias bitės, ė naujos mamelės nėr, i anos nesi̇̀skiria Rš. Sodžiai skiriasi vienasėdžiais, visur pasidaro reikalingumas lengvai gaunamos paskolos Pt.
ǁ atidalyti: Ožkos pienas grietienės nèskiria – visas pienas toks Upn. Sudėjau sūrį neski̇̀rto pieno Ktk.
| refl.: Mėsa nuo kaulų ski̇̀rias KI18. Varškė labai gerai skýrėsi [nuo išrūgų] šį rytą Snt. Naujos karvės pienas ski̇̀rias (gerai atsiskiria grietinė) Lel. [Ožkos pieno] ir į pieninę nenora priimti, ka ans nèskiras LKT67(KlvrŽ).
ǁ refl. prk. nesutikti nesutariant dėl nuomonių skirtumo, nebūti vieningam: Kožnas teipag miestas aba namai, kurie skirias prieš save (suskilę), neapsistos Ch1Mt12,25. Tėvas skirsis prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą Ch1Luk12,53.
3. stengtis atitraukti, atstumti vieną nuo kito (susimušusius, susiginčijusius): Jie pešas, o aš einu ski̇̀rt Jrb. Ana skýrė skýrė juos, sakiau, gal patruks Klt. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė VoL429(Žem).
4. imti iš būrio: Aš vienas tebuvau vaikelis, kur ims į karumenę, ski̇̀rs [nuo tėvų] Sd. Ims vainikėlį, dės nuometėlį, skir̃s mane jauną iš seserėlių (d.) Alvt.
skiriamai̇̃ adv.: Neskiriamai I.
skirtinai
| refl. H153, R, Sut.
5. refl. skilti, plyšti, trūkti: Ski̇̀ras tokiais trupiniais [duona], i viskas Trk. Jei duona skirias (kepalas įplyšta išilgai), tai iš namų kas išsiskirs LTR(Ant). Kad žemė po kojom skirtųsi, kad dangus ant mano galvelės griūtų, už nieko netekėsiu V.Krėv. Skirkis, sieroj žemynyka, tai ir aš su tavim razsiskirsiu (rd.) Arm.
ǁ nesilaikyti sudėtam, irti: Malkų kūgis ski̇̀riasi DŽ. Pirmažolė ski̇̀rias, o atolas velias, kai dedi žaginin Klt. Tas kaulas turėtų ski̇̀rtis: čia parkirsta Jrb. Pabrūžkuok, pabrūžkuok, kad siūlai lengviau skirtų̃s (nebūtų sukibę vejant) Aln. Namo siena ski̇̀riasi į šonus DŽ1.
^ Laiko viena ranka dubenį, o kita virtinius kemša, net žandai skiriasi rš.
ǁ skleistis (apie pumpurą): Jau ski̇̀rias, tuoj žydės Pv.
6. refl. šakotis, dalytis: Nuog Šadžiūnų [kaimo] kelias ski̇̀riasi Dv. Tas vieškelis skyrės į dvi puses LTR(Trg). Ėjo tada ir atrado asilaitį, pririštą pas duris ore (lauke,) kur kelias skiras, ir atrišo jį BtMr11,4.
7. praskleisti, prastumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Laužydamas medžių šakas, skirdamas ir lankstydamas krūmus, išbėgo didelis briedis A.Vien. Blogą rūtos šakelę skýrė (lenkė) į šalį, o gerą šakelę nuskynė Rdd.
| refl.: Gal išsigiedris – debesiai ski̇̀riasi Ėr. Su kiekvienu jo žingsniu ščiuvo šokėjai, paguromis skyrėsi, darė taką Stanislovui J.Balt. Plačioji tamsybė skirias – daro taką prš. Skirkis, ūlyčia tu plačioji, tegul broleliai uliavoja LTR(Ldvn).
ǁ daryti tarpą praskleidžiant, prastumiant: Staiga Drižas pakilo iš vietos ir, skirdamas rankomis taką, ėjo prie durų rš. Mielas mėnulis ir sietynėlis skyrė kelelį tėvo sūneliui BsO420.
| prk.: [Nedidelė nuodėmė] skiria kelią nuodėmėsp marinančiosp DK93.
8. refl. krikti, sklaidytis, skirstytis: Gal gana sėdėt, gal jau ski̇̀rsmės Slm. Vieni vienon pusėn skýrės, kiti kiton Žln. Jau ir po dvylikos, jau turgus skirias, pirkėjai išvaikščiojo rš. Ir kad susiejo su jais, įsakė jiemus, kad neskirtųs iš Jeruzalės, bet lauktų Ch1ApD1,4.
9. neleisti būti, gyventi kartu: Skir̃s tave jauną nuo motinėlės kap žalią rūtą nuo lelijėlės DrskD141. Bernužėli mano, dobilėli mano, žada mudu jaunu ski̇̀rti, poro[je] nelaikyti JD352. Ką tada Dievas suvienijo, žmogus (to) teneskiria Ch1Mt19,6. Smertis tur mane ir tave skirti CII407.
ǁ atjunkyti: Kumet vaiką skiri̇̀ nu savęs, reik aną paržegnoti, pabučiuoti ir tik tada atskirti Vkš.
ǁ ardyti (bendrą gyvenimą): Atleka ir keika: tu mun skiri̇̀ gyvenimą! Krš.
ǁ refl. trauktis nuo ko, nustoti kartu būti, gyventi: Kaip yra sunku skirtis su tėvyne, nesitikint daugiau jon grįžti! A.Vien. Broliai nor skirtis šalin nuo mūsų J. Seniau vaikai nenorėdavo nuo tėvų ski̇̀rties Ad. Kai skýrės nuo mūsų, norėjo kalnan neštis namą Klt. Skirdamasis su ja, kiekvieną kartą duodavau sau žodį niekad daugiau nebesusitikti rš. Atėjo Kūčia, kada pas mus mainosi šeimynos; jau tiem bernam reikia skirtis BsPIV29. Gaila buvo ski̇̀rtis su jum Krs. Jis nuo jos nesi̇̀skiria: prie šono ir prie šono Ėr. Skiriuosi nuog ko SD326. Skirkias nuog manęs. Jei tu nori po kairės, tad eš eisiu po dešinės BB1Moz13,9.
| prk.: Žiemą ir vasarą turbūt jam buvo vienodai šalta, nes su kailiniais nesiskyrė P.Cvir. Žmogus prisiriši pri to darbo i gaila ski̇̀rtis Kdn.
| Norė[jo] ana nuo karvių ski̇̀rties (atsisakyti melžti) Dglš.
ǁ refl. prk. mirti: Atrodo, ka reiks ski̇̀rtis jau Krš. Nedavėt man žinios, kad mano vaikas iš jūs ski̇̀rias Lp.
ǁ refl. prk. gaišti: Kaip žąsyčiai užbadė[ja], teip ir pradeda ski̇̀rties Grg.
10. refl. nutraukus santuoką, kartu negyventi, išsituokti: Seniau retai kad kada ski̇̀rdavos Sug. Nei geras vyras, nei gera boba nesi̇̀skiria Dglš. Jau jei ski̇̀rias, tai didelė negražovė per kelis kaimus Nmn. Ski̇̀rtis – tai ski̇̀rtis! Kam žudytis – a neužtenka sviete vietos?! Žlp. Pagyvena mėnesį du, jau ski̇̀ras Trk. Tai svietas: tik susideda i ski̇̀rias Jrb. Teisman padaviau – ski̇̀riams Slm. Šauka: negaliu širdies užlaužti, ski̇̀rsuos! Krš. O noris ir skirias, teneteka Ch11PvK7,11. Kurs nuo moters savo skiriasi, tas tur jai duoti ženklą persiskyrimo CII406-407.
11. P, I, Trgn justi, suvokti kieno būdingas ypatybes, matyti skirtumą: Reikia mokėti ski̇̀rti du skirtingus dalykus DŽ. Nors pagal vieškelį žemė priklausė tik vienam Jonui Puodžiūnui, bet dabar abu broliai jau nebeskyrė, kas vieno, kas kito A.Vien. Anas nèskiria, kad tai šitas rūbas darban, šitas geresnis, išeit kur – par jį visi sudokanoti Mlt. Jis (laiko įnagininkas) skirtinas, kaip matyti iš kalbos pavyzdžių, nuo laiko galininko J.Jabl. Neskiriami̇̀ yra dalykai, tarp kurių nedaroma skirtumo FT. Kirtis tarmėje esti ir kaip skiriamasis žodžio reikšmių ar formų elementas GrvT13. Įterptas j tarp dviejų balsių kaip skiriamasis garsas rš. Idant … tą dvasišką … penukšlą ir gėrimą nuog kitų penukšlų ir gėrimų visų pilnai skirtumbim PK217-218. Gaila, kai žmogus nèskiria gėlės nuo dilgėlės Mrj.
12. daryti skirtingą, kitokį, teikti būdingų ypatybių: Mokėjimas pasigaminti įrankius ir su jais dirbti yra skiriamasis žmogaus bruožas rš. Ir tataig yra, kas ypačiai krikščionis nuog klaidėjimo pahonių skiria DP584.
| refl.: Bet ypač jie skiriasi iš kitų savo batais, tų batų aulai tokie ilgi, jog niekur kitur pasaulyje tokių nesiuva J.Balč. Dabar ir darbai ski̇̀rias, ir laikas ski̇̀rias Vdn. Pusvaikio skýrės darbas, matai, jau lengvesnis Lkž. Jau dabar tai nesi̇̀skiria [miesto ir kaimo apsirengimas], o kap kadaise, tai skýręsis LKT231(Ktv). Jau beveik nesi̇̀skiria tie ančiukai, o tas buvo daug mažesnis Jrb. Drebulės štamas sunkiau ski̇̀ras nu jovaro Plšk. Jau obuoliai iš lapų ski̇̀rias – jau vasaros galas Jrb. Šviesos nematyti, diena nuo nakties nesiskyrė V.Krėv. Barbės veido spalva labai nežymiai tesiskiria nuo durų spalvos – toks jis baltas I.Simon. Jo žodžiai nesi̇̀skiria nuo darbų DŽ1. Čia niekas neperkirtinėjo vienas kito kalbos, nenuobodžiavo, nesikarščiavo, nesiskyrė savo nuomonėmis J.Balč. Žmogus kaip žmogus: nieku nesiskiria nuo kitų P.Vaičiūn. Baltas ant balto man nèskirias – nematau Vdžg. Tuo didžiausiai skyrė̃s tikusios [mergos] nuog netikusių, jog anos aliejų turėjo, o šios jo neturėjo DP569. Tuo [žmogus] nuog kitų žvėrų nekalbančių skiriasi PK232.
^ Skiriasi kaip dangus nuo žemės LTR.
ǁ lingv.: Skiriamojo sujungimo sakiniais pasakomi reiškiniai bei veiksmai, kurių vienas pašalina kito galimybę LKGIII770. Sakiniai su kartojamuoju jungtuku arba … arba paprastai vartojami savo pagrindine skiriamąja reikšme LKGIII771.
13. pažinti, suprasti: Jauna būdama par du kilometrus skirdavau iš eisenos, iš viso ko, moteris ar vyras ir kas Dgl. Jaunikliai jau pirmomis dienomis skiria motinos balsą rš. Kas pasieny gyvena, tie ski̇̀ria kalbas, o kiti nèskiria RdN. Plaučių uždegimu susirgau, porą savaičių nieko neskýriau Krtn.
14. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Manę neskýrė jaunimas, mylėjo, prašė Ad. Seniau labai ski̇̀rdavo: bagotos atskirai, tarnaitės atskirai Pnm. Berniokai trys, ale negaliu ski̇̀rt nė vieno Lb. Nekokie te žmonės: šeimyną ski̇̀ria (skyrium valgyti duoda) Dbk. Senė buvo bešokanti į akis: – Kaip gyva neskyriau samdinio nuo šeimynos ir dabar neskirsiu! J.Balt. Kitas liūb šeimyną ski̇̀rs nu valgymo (prasčiau maitins) Ub. Eik ėsti – paskiau sakysi, ka nu valgymo ski̇̀ram Krš. Skýrė su valgymu, negalėjo pri anų pabūti DūnŽ. Idant ištirtumbit, kaipo ponas Egiptą ir Izraelią skiria BB2Moz11,7.
15. riboti: Sėlių žemę skirianti nuo latvių Dauguvos upė K.Būg. Žuvinto ežeras skiria dzūkus nuo kapsų rš. Pro raudonai išdažytus vartus sienoje, kuri skyrė gatvę nuo namų, įėjome į keturkampį kiemelį A.Vencl. Skiriamasis (intarpo) žiedas VĮ.
ǁ prk. trukdyti bendrauti: Visi gėrėjosi Stašio drąsa ir džiaugėsi, kad dabar jau bus pasibaigęs tas įtarinėjimas, tiek metų skyręs kaimyną nuo kaimyno V.Myk-Put.
16. duoti, suteikti, aprūpinti kuo: Tėvelis man skýrė tris šimtus Krs. Ski̇̀rti premiją NdŽ. Jai už metų bus skirtà pensija Upn. Ski̇̀rti pinigų patobulinimams NdŽ. Ski̇̀rti kam butą, kambarį NdŽ. Vaistus geriausius skýrė Erž. Šitą žiedą tau skýriau Pv. Jos čia paliko bitys, jau jai ski̇̀rtos: kur brolio – brolio, kur jai – jai Mšk. [Žmonės] iškirto jiem ski̇̀rtą mišką, kai sudegė Tvr. Kiek ski̇̀ria dalies, čia taip nu tėvų priklausė Trk. Ski̇̀rk lygiai visiem! Ml. Išėjo mada: i dukterim reikia lygi dalia ski̇̀rt Jnšk. Ski̇̀ria, kad mergiotei i mašina, i namas, o kitiem vaikam nieko Klt. Kad nors pusę karvės skirtų̃be sūnui Klt. Nėr man matušės kraiteliui kloti, nėr man tetušio dalelei skirti D84. Kad ir verksiu, bet ne viena, verks ir tėvulis, dalelę ski̇̀rdamas DrskD142. Tada skyrė sau Lot visą žemę pas Jordaną BB1Moz13,11. O eš tuo čėsu pakėliau savo ranką, idant išvesčiau juos iš Egiptų žemės žemėna, kurią eš jiemus skyriau BBEz20,6. Dievas nudalijo (viršuje skyrė dalią) kožnamui Ch11PvK7,17. Ir aš skiriu jumus … karalystą DP495.
^ Nei skirtas, nei pamestas TŽIV514.
ǁ paaukoti: Pašvęsk (paraštėje Skirkite) man visą pirmgimį BB2Moz13,2.
17. pateikti vartoti, naudotis kuo pritaikytu kuriam tikslui: Mokyklai skiriami̇̀ skaitiniai DŽ1. Tokie straipsniai yra tikrai geri dalykai, bet jie skirti reikėtų vadovėliuose ne pirmai mokslo pradžiai J.Jabl. Tik mažas krūmais apžėlęs, apdulkėjęs sodelis glaudžiasi prie tos mūro trobos, kuri skiriama keliauninkams Pt. Peiliai, skirti knygrišystės darbams, galandami iš vieno, dešiniojo šono rš. Javams sėti ski̇̀rtas laukas NdŽ.
18. leisti patirti: Neski̇̀rk peilio (operacijos), Dieve, i neprieteliui Adm. Tėvelis mirė – vargą skyrė ir nuo giminės mane atskyrė LTR(Grv).
^ Ką Dievas myli, tam i kryžių skyrė LTR(Rm).
ǁ perleisti, teikti kam ką:
^ Nei čia kitam ski̇̀rt, nei čia savo išbėgt (apie mirtį) Ob. Kad peikia, tai reikia; kad giria, tai kitam ski̇̀ria Slm.
ǁ linkėti: Tep pragyvenau ir jiemi skiriù gyvenimo laimingo Lp.
^ Ko pats nenori, kitam neski̇̀rk Sb.
19. panaudoti, teikti kuriam reikalui (laiką, jėgas ir pan.): J. Lelevelis domėjosi ir Lietuvos istorija ir ne vieną veikalėlį ar straipsnelį yra jai skyręs rš. Pačias geriausias rytmečių valandas turėdavau atiduoti mokyklai, o popiečius ir vakarus skirdavau literatūrai J.Paukš. Daug dėmesio kritikas skyrė literatūrinio palikimo tyrimo, vertinimo ir tvarkymo klausimams rš.
ǁ pavesti, panaudoti ką vykdomą tam tikram tikslui: Dvi dienas vyko seminaras, skirtas ideologinio darbo tobulinimo klausimams (sov.) sp. Vakar įvyko iškilmingas susirinkimas, skirtas Raketinės kariuomenės ir artilerijos dienai (sov.) sp.
20. nustatyti: Skirtą valandą visi kviestieji svečiai buvo vietoje T.Tilv. Dievas surėdė žmogų, gyvulius, skýrė metus visiem (ps.) LKT267(Brž). Ski̇̀rti baudą, atlyginimą DŽ1.
21. pavesti eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą: Jį čia mokytoju skirsią J.Jabl. Švietimo skyrius pavedė man mokyklos vedėjo pareigas. Čia yra skiriamasis raštas rš. Tave skirsim apylinkės pirmininku rš. Vienus [piemenis] kiaulium ski̇̀rdavai ganyt, kitus ski̇̀rdavai žąsim ganyt po laukus Mšk. Nu, ir skýrė ans: katrie jaunesni, tus į darbą, į darbą Trš. Martynas Karalius skirtas trečiuoju pabroliu I.Simon. Su didžiu nusižeminimu meldė karaliaus Aleksendros, kad tokių niekam Žemaičiūse nederančių kunegų nebskirtum į klebonus M.Valanč.
| Jį turbūt į sanatoriją skir̃s (siųs) kur no[rs] Jrb.
ǁ duoti (darbą, vietą): Skýrė darbą Radvilišky Sug. Ei močiute, motule, skyrei ma[n] vietelę, ir išskyrei ma[n] vietelę į didį vargelį (d.) VšR.
ǁ užduoti ką padaryti: Atidirbau, kas man buvo ski̇̀rta NdŽ. Lig šiem metam ravėjau, šiemet jau neskýrė Str.
22. rinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Skirkime, kas mūsų sąžinei arčiau. Juk turime pastatytą savo lietuvišką kandidatą. Aišku, kad tą ir skirsime I.Simon. Mes tave paukščių karaliene turėsim skirti J.Jabl. Ne svietas beskyrė sau vyresniūsius, nes karaliai pardėjo jus svietui S.Dauk.
23. rinkti geresnį, tinkamesnį: Prie ūkės visiem reikėjo dirbt, i neskiriant darbų: ar vyriškas, ar moteriškas – viską iš vieno dirbom Bsg. Ski̇̀rdavom [perinti], kad būtų apskritesni kiaušiniai – tai viščikės Rs. Aš skiriù tau arklį, t. y. išrenku J. Daba aš tai jau viską galiu valgyt, nieko nèskiriu Šmk. Laiminga esu: nieko nèskiru, viską ėdu Krš. Neskiriant (viską) liepta jam valgyti Gmž. Vaikius skýrė i paliko be vyro Jdr. Skýriau skýriau tą skarelę, i netiko Vž. Skirk sau bernelį, kur raudonais veideliais J.Jabl. Eičiau, skirčiau iš to pulkelio kur sau lygią mergelę JV1083. A jūs tokį ėrelį sau skirkiat (imkiat), kursai yra be nutarties (paraštėje patinėlis) bei mitulys BB2Moz12,5.
| Dobilai, miežiai žemę ski̇̀ra – prasto[je] neauga Šts.
| refl. tr. DŽ: Tu, vaikeli, nesiski̇̀rk, viską valgyk Kdl. Yra iš ko ski̇̀rties Vkš. Kiti vaikai ski̇̀ras sau žąsyčius, o Stasius nesi̇̀skira Šll. Tų kavalierių buvo riaušės, o skýrės skýrės i pasiliko netekėjus Jrb. Aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite Žem. Matote, ik šiol buvau jaunikis, laikas jau skirtis moteriškę V.Kudir. Laikas vieną iš dviejų skirtis prš. Geriaus yra tarp dviejų piktų daiktų mažesnįjį skirtis prš. Ski̇̀rkis ar smertį, ar vergystę KII334. Ei sūnyt, sūnyt, sūnyti mano, ski̇̀rkis širdy mergelę LB69. O aš tau duosiu ski̇̀rtisi iš šimto JD693. Valia man skirtis iš visų, kuri dailiausia KlvD19. Seserele muno, skirkis po visą stalnelį tinkamą žirgelį (d.) Krtn.
ǁ ieškoti reikiamo, pritaikyto: Įėjo į krautuvę, užsibrėžė žiuburį ir ėmė rakčiukus prie stalčiaus skirti Žem.
24. įtraukti į tam tikrą kategoriją pagal būdingas ypatybes: Visi šie veiksmažodžiai skiriami prie I asmenuotės LKGII131.
25. lemti, žadėti, numatyti: Jam skirtà didi ateitis NdŽ. Ji ne tau skirtà NdŽ. Taip jam likimo ski̇̀rta DŽ1. Tavo tokia dalia ski̇̀rta OG111. Kodėl, kodėl likimas skyrė keliaut man svetimus kelius? S.Nėr. Kiek ma[n] ski̇̀rta [amžiaus], tiek užteks i be peilių (operacijos) Jrb. Kas man ski̇̀rta, atsiimsiu alei kruopelytę Ds. Dievas žino, kam ski̇̀rta ta [užkasta] skrynia buvo Sug. Nieko nepadarysi – kaip jau kam ski̇̀rta Sdk. Anam buvo laimė skirtà, bet nesugebėjo pasiimti Tl. Neverkie, mergele, neverkie, jaunoji, kad bus mumim Dievo skirta, tai mes nesiskirsim (d.) Vlk.
^ Kam kas skirta, tai kaip koja įspirta LTsV205(Vrn). Kaip ski̇̀rta, tą pasiemi Rs.
| refl.: Kad pelėda vaitoja, tai tam kieme nelaimė skir̃sis (priet.) Vdšk.
ǁ manyti ką įvyksiant: Visi skýrė smertį mamai, o pasidarė tetei Mžš.
26. numatyti, nuspręsti kam ką daryti: Ana buvo skirtà an operacijos Upn.
ǁ refl. rengtis, ketinti ką daryti: Aš skiriúosi rytoj važiuot į Braziūkus Zp.
27. refl. sektis, klotis: Kad darbas skirtumias, reik gero gaspadoriaus Šts. Anai viskas (visi darbai) baisiai ski̇̀ras, kaip žaibas ana yra visur Plt. Kad tik skiras darbas tam vaikiuo Šts. Kalba anam ski̇̀ras MitI80(Klp). Darbas neskiras (nevedas) MitI80(Klp).
◊ ant lãpių ski̇̀rti laikyti nebetinkamu: Ant lãpių jau mane ski̇̀ria Grdž.
burnõs neski̇̀rti neprašnekti: I burnõs neskýrė, i žodžio netarė [marti] Klt.
Diẽvulia neski̇̀rk nusistebėjimui reikšti: Šaltis – Diẽvulia neski̇̀rk! Lp.
dūšià ski̇̀rias nuo kū́no KII235 miršta.
gẽlumbes ski̇̀rti Lk snausti: Ir skirs gelumbes kaip tris naktis nemiegojęs Krkl.
kū́nas ski̇̀riasi su dūšià apie didelį nuovargį: Nežino, ka muno kū́nas su dūšià ski̇̀ras nu darbo Šts.
pãlaikus ski̇̀rti dvėsti (apie gyvulį): Užvirtęs paršas kojom tik buria, matyt, pãlaikus ski̇̀ria Gs.
pelùs nuo grūdų̃ ski̇̀rti suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Mokėk ski̇̀rt pelùs nuo grūdų̃ Ut.
ski̇̀rto gãlo nebū́ti turėti vargo (su kuo): Matos, kad nebus skirto galo su tuo durnium An.
su [šiuõ, tuõ] pasáuliu (ámžiumi, gyvẽnimu rš, svi̇́etu) ski̇̀rtis mirti: Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Be laiko reikia ski̇̀rtis su tuõm pasáuliu Kdn. Jau anas ski̇̀riasi su šiuõ ámžiu LKKXIII135(Grv). Vesk pakajuj ing tavą šventą garbę su tuo svietu skiriančius MKr30.
keliai̇̃ (takai̇̃) ski̇̀riasi (kieno) rš nutrūksta, neįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Man baisu – žinau, kad mūsų skiriasi takai S.Nėr.
vė́lei ski̇̀rtis su kū́nu mirti: Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis V.Krėv.
žẽmė ski̇̀riasi [po kójų] apie smarkų, intensyvų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žẽmė ski̇̀riasi, būdavo, kai važiuoja Krs. Tai bent vyras: kai eina, žẽmė po kójų ski̇̀riasi! Dkš. Keikia, net žẽmė ski̇̀riasi Mrj.
1 apski̇̀rti, àpskiria, apskýrė tr. Rtr
1. liepti, pavesti ką daryti: Apskyrė man įstato mokslą, bet aš su visu kitokį turėjau savo pastatymą I. Kunigų yra urėdas žmones mokyti, bo ant to visi yra apskirti Mž11.
2. N, Š išrinkti (balsuojant ar susitarus) į kokį postą: Karalius mirė po tų metų, o ing ano vietą žmonys apskyrė tą meistrą DS149(Vdk). Ant galo diena nemetu apskyrė jį savo Viešpačiu S.Dauk. Apskirkiam sau vadovą I. Todėl Dievą jūsų kaipo stipresnį saunoriai už Dievą apskiram ir išpažįstam M.Valanč.
| refl. tr.: Pasisaugokit, kad, tėviškę mylintį skirt norėdami, neapsiskirtumbit tėviškės neprietelių TP1881,8.
3. parinkti, surasti (vietą): Einam, apski̇̀rsim daržinei vietą Grž. Apskyrus vietą dėl skynimo, reikia aulių pridirbintise Nz. Tranai àpskira vietą bitims Lk. Žemaičių reikalingas skaitlius susirinkęs iš čėso apskirto[je] vieto[je] BM332(Šv). Stovėjo vienas [medis] nelab toli krašto jūrės, ir tą patį lovos vietoj sau apskyriau I.
4. išrinkti ką tinkamą, parinkti: Apskýrė parinktinius vyrus imti akrūtams J. Apskýrei vietą, nu apski̇̀rk sau moterišką ir žanykis J. Čia tokio vyro aš negaliu apski̇̀rti Gr. Nebàpskiru seno žmogaus mūsų parakvijo[je] Šts. Vištą jau apskýriau, katrą papjauti Užv. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? – Vincelis, jau mano apskirtas, – atsiliepė pati Žem. Nė kokios kitos negalįs sau apskirti, tiktai tą [paną] S.Dauk. Ir apskýrė ma[n] bernelį kaip lauže kelmelį JD142. Vesk mus keliu teisuoju, tau ant garbės apskirtuoju Mž50.
| refl. tr.: Visi turiam po karvę apsiskýrę Grd. Motriška kol nejo pri daktaro, tol ana negalėjo apsiski̇̀rti akuliorių Lks. Mikolas jau buvo apsiskýręs mergą, ale motyna neleido imti Krš. Tu negražią moterį apsiskýrei. – O kad tu su mano akia matytum! Prk. Pačios, rodos, ir dar neturi apsiskyręs? I.Simon. Ten yr sūnus, gali apsiski̇̀rties par kavalierių Krg. Iš pat pradžios vakaro jis ją apsiskyrė, visus beveik šokius su ja šoko LzP. Apsiskýrė viens bernelis kur jauniausią mergužėlę JV54.
5. nustatyti, sutarti: Neapskirtas, neapimtas, neuždėtas laikas I. Atgiedojus himną, kunigas kozonį tur savo apskirtąją sakyti Mž496.
6. refl. išsivaikščioti, išsiskirstyti: Apsiskýrė svečiai, susėdo valgyti numiškiai Šts.
7. duoti nuosavybėn, suteikti, aprūpinti kuo: Tau yra apski̇̀rtos pievos J. Nėr man motušės kraiteliui krauti, anei tetušelio dalelę apskirti LTR(Kltn).
1 atski̇̀rti, àtskiria, atskýrė tr. K, Š, Rtr; SD208,211,414, H153, R42, N, LL185
1. DŽ1, Dv atrinkti, atmetant, kas netinkama: Àtskiria gerus grūdus sėklai JnšM. Rugius su kretilais sijos: kas sėklai, kas kiaulioms atski̇̀rs LKT63(Lkž).
| refl. tr., intr. H, Sut, N, L, Š: Vėto su rankom – pelai sau, grūdai sau atsi̇̀skiria Gg. Kaip atsi̇̀skiria grūdai, tai švarūs būdavo Trgn. Bulbes rinksiam, gatavai sėklai atsiski̇̀rsiam Trk.
ǁ pašalinti iš visumos: Vėtydami žirnius, mas nuo jų atskiriam avižas Skrb. Niekočia tai jau pelus atàskiria Imb. Kai šukuoji šepečiu, pakulas àtskiri LKT332(Gdr). Pirmuliausia pilam [pieną] betonan (į bidoną), smetoną àtskiriam Pls.
| refl.: Eina pripiestin [grikiai] su lukštu, per sietą išsijoji – miltai atsi̇̀skiria Eiš. Patrina ir supranta tujau pat – spalis atsi̇̀skira nu to pluokšto Yl. Atsiski̇̀rs, būs vieni gryni jau, jokių pakulų susimaišymų nebūs [linuose] Lž. Jai tai atsi̇̀skiria pienas labai Kp.
2. atidėti dalį, atidalyti iš visumos: Ataski̇̀rtas spiečius Jž. Atskirkite savo daržuose po kelias ežes apvyniams Rp. Atskirk linų pluoštelį Sk. Žiupsniuką atàskiri ramunėlių, indedi vandenin Upn. [Sušlapęs gaidys] po plūksnelę vieną atàskiria ir džiovena Ob. Pavienių [gyventojų] atskirti̇̀ sienojai paravėj Slm. Tada buvo atskirti̇̀ kapai, katrie pasikorę Ob.
| refl. tr.: Aš išsiėmiau pinigus, dešimtį auksinių atsiskyriau, o kitus sudėjau į sėlenų puodą J.Balč. Atsipjauk, atsiski̇̀rk raumenį Erž.
3. atidalyti vieną nuo kito: Susviję, susisukę siūlai matkoj, negaliu atski̇̀rt Klt.
| refl.: Kūda boba, žiaunos tik atsiskýrę (labai įdubę žandai)! Klt.
ǁ atidalyti, atitraukti ką glaudžiai susijusį: Sąvokų turinys neatskiriamas nuo formos EncIX1179.
atskiriamai̇̃ adv.: Rinkos dydis yra neatskiriamai susijęs su visuomeninio darbo specializacijos laipsniu rš.
atskirtinai̇̃ Neatskirtinai I. Du bus viename kūne, tai est neatskirtinai suglausti MT229.
4. MP64, NdŽ paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Savo avį atski̇̀rk sau J. Baltį atskýrė penėt Dkš. Trys [karvės] jau buvo ataski̇̀rtos ligotos, tai tas, va, saugok Antz. I kiaules atski̇̀rtas ganydavai Mšk. Atskirtas nuo giminelės kai baltas akmenelis [v]andeny (d.) Ad. Atskyrėm ir neprileidžiam večeriosp jo šventosp PK208. Ir atskirs jis vienus nuog antrų VlnE131. Išeis angelai ir atskirs piktuosius ižg vidurio teisinykų DP524. Ir pats jas atskirs vieną nuog kito, kaipo piemuo atskiria avis nuog ožių Ch1Mt25,32.
| refl. tr., intr. R, Š, Rtr, NdŽ: Atsiskirtisi H153. Kap išeini perimot [gyvulių], ir atsi̇̀skiria savi Ad. Atsiskýrė nuo keltavų ir lekia miežiuosna karvė Pb. Juodu nejučiomis atsiskyrė nuo kitų ir nuėjo vienu du pasivaikščioti į pamarį I.Simon. Ir atsiskyrė nuog jų …, ir klaupė and kelių ir meldės Ch1Luk22,41. Tie patys nuog tos draugystės tikrai atsiskiria PK209. Atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią BsPIV126.
5. refl. nutolti (nuo vietos, prie kurios buvo priglusta): Laivė buvo jau atsiskyrusi nuo kranto J.Balč. Nuo tamsios pilkos namo sienos atsiskyrė šešėlis rš.
6. refl. atsišakoti, atsidalyti: Tarama – ežeriokas, anas atsi̇̀skiria nuo Dringių Ign.
7. neleisti būti, gyventi kartu: Juos abeitą (abu) atskýrė Lz. Kartais nuo vaikų meilingus àtskiria tėvus K.Donel. Negerk, sesute, žalio vynelio, ba tave atskir̃s nuo motinėlės DrskD141. Verks našlaitė nevirkdyta, nuo tėvelio atskirta LTR(Grv). Jau atskýrė mudu jaunu ir meilius žodelius JD352.
| Nė vieno ižg bendrumo to džiaugsmo neatskiria, visi vieną džiaugsmo priežastį tur bendrą DP47. Vislab, kas mūsų širdį nuo Viešpaties atskiria, tur būti atskiriama Ns1832,8.
ǁ atjunkyti: Ji maitina jį (kūdikį), o paskui, kai laikas ateina, ji àtskiria jį nuo savę Šmk. Kai atskýriau vaiką nuo savę, ir ėmė negeruot Ds. Paršeliai jau keturių savaičių, galiama būs nu kiaulės atski̇̀rti Vkš. Tėvai, užtverk gardinį, reikia teliokas atski̇̀rt Ds.
ǁ refl. R9, LL214, DŽ1 nustoti kartu būti, drauge nebegyventi: Kai vyresnysiai sūnus pasistatė gryčią, tuoj pat ir atsiskýrė nuo tėvo Skrb. Po mažai žemės mes turėjom, kap atsiskýrėm Eiš. Jis atsiskýrė nuo brolių J. Matai, anie atsi̇̀skira, anims (tėvams) išimtinę duoda, anie į pryšininkę išeita Knt. Susiblakavo su juo, i jau neina atsiski̇̀rt Jrb. Tas kareivis atsiskyręs nuo to senuko ir nukeliavęs toliau BsPIV7. Ka tie bajorai atsiski̇̀rdavai, tai mum mažiau tos bandos būdavai [ganyti] Mšk. Atsiski̇̀rki, dukrele, atsiski̇̀rki, jaunoja, nuo pijoko bernelio (d.) Šmn. Ko saulužės atsiskyrei? Aušrinę pamylėjai? RD27. Ir šitaipo atsiskyrė brolis nug antro BB1Moz13,11.
ǁ refl. pasitraukti nuošaliai vienam, nebendrauti su kitais: Atsiskyręs nuog žmonių SD211. O jūs kaip kokie vieniši kurmiai norit lindėti savo urve, atsiskyrę nuo žmonių ir nuo gyvenimo A.Gric. Atsiskyręs it girios paukštelė Pšl. Turime … nuog žmonių atskirtis DP619.
ǁ refl. prk. pasitraukti iš gyvųjų tarpo: Sušalę, išalkę, visokie vargai spaudžia, o išeiti iš tos žemės, atsiskirti nė vienas nenori Žem. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo (miršta) V.Krėv.
8. refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Pykosi – ir atsiskýrė Mrj. Girdėjau, kad su vyru atsiskýrė Ln. Toks gražus vaikas buvo, o pasidarė nė šioks, nė toks – su boba atsiskýrė Vdk. Motka atsiskýrė nuog vyro, mylėjo tą berną Dbč. Bet jeigu neviernas atsiskiria, tesiskiria Ch11PvK7,15.
9. R329, LL122 suvokti, pajusti kieno būdingas ypatybes, skirtumus: Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą atskirti šiandien nebemoku V.Myk-Put. Daba vyro nuo mergaitės neatski̇̀rsi [iš aprangos] Vdk. Paseno ir da nemoka merginos nuo moters atskirti V.Kudir. Kad abidi sutinku – àtskiru, kad vieną – nežinau, katra LKT73(Eig). Kaip ji (katė) atskiria pelės tylius žingsnius nuo vėjelio ošimo už klėties durų, tai jau jos slaptis Blv. Pridera ji skaityti atsargiai, t. y. ataskiriant, kas tikra, kas ne A.Baran.
^ Auksą ir pelenuose atskirsi KrvP(Erž, Vkš). Geras bernas, kad pažagrės nuo žagrės neatskiria TŽV599. Abu kaip vienas: nei pats velnias neatskirs KrvP(Lš). Aklas šviesos nuo tamsos neàtskiria Lp. Kad tu jau dienos nuo nakties neatskirtum, tėvo motinos nepažintum! KrvP(Vlkv). Ir durnius atskiria lašinius nuo pelų, ir aklas – dieną nuo nakties KrvP(Vs).
10. LL209,213, DŽ atpažinti: Žymė įkirpta [avies ausyje], kad atskir̃tų Žg. Raidžių neatàskiriu, nematau Ut. Paukščių aš nepažįstu, varną atàskiriu Pnd. Ma[n] įdomu, kaip tie paukščiai àtskiria, katram vaikui davė lest Šl. Iš tolo àtskiria mano balsą LKT353(JnšM). Jie (gyvuliai) atskiria laiką, vietą, spalvą, gaidą Blv.
| refl.: Ji atsi̇̀skira, ka ne vainutiškis esi Vn.
11. padaryti skirtingą, parodyti būdingas ypatybes: Sakiau, jos moterystė yra padorus suglaudimas, o tatai todrin, idant jį atskirčia nuog nepadoraus sujungimo DP69.
| refl. LL212: Maž teàtskirias kalba lietuvių ir žemaičių J. Juk aš negaliu atsiski̇̀rt nu kitų Vdk. Sakau, kaipo ilgai tėvonis yra vaikas, nieku neatsiskyręsi nuog tarno VlnE17. Kuriuo pašlovinimu atsiskyrė nuog kitų visų numirusiųjų žmonių MT269. Naujasis aprėdas vaiskui atsiskir visuotinai nuo dabarnykščiojo prš.
ǁ pažymėti kuo, padaryti kitokį, kuo ypatingą: Šiuosmet ažu bėdų tai nebus kuom ir šventės atski̇̀rt Arm.
12. LL291 skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Našlaitis, vaikel, vis visų atski̇̀rtas Ds. Atski̇̀rdavo samdininkus, daug tokių buvo vietų, kur atski̇̀rdavo nū valgymo Grd. Muni valdžia neàtskira i pensiją duoda Stl.
13. BŽ78, NdŽ atriboti, atitverti: Per ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio A.Vien. Jara (upė) mus atàskiria – gretimai gyvenam Adm. Eilia medžių eina, kaip ir laukai atskirti̇̀ Alks. Vaisingus medžius aplink savo sklypą sodino, kad savo kupelį (aptvarą) kiekviens nuo kito atskirtų K.Donel1. Užtveriu, tvora atskiriu R12. Ir atskyrė vandenį po tvirtybės nuog vandenio aukštai (ant) tvirtybės BB1Moz1,7.
| Sujungiamieji sakiniai visada vienas nuo kito atskiriami tam tikru skyrybos ženklu rš.
ǁ izoliuoti nuo įtakos: Įstatymiškai bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios (sov.) rš.
ǁ neduoti teisės į ką, nepripažinti kuo, pašalinti iš kur: Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ištremtas J.Jabl. Atskirti nuo surinkimo H. Atskiriu, iš surinkimo išmetu R362. Atskiriu nuo tėviško dalyko, nuo tėvonystės R119.
14. BŽ79 atidalijus iš visumos, duoti nuosavybėn: Duoda sūnui [tėvai], nuog savo žemės atskýrę Rud. Jau kraitis atskirtas, skrynia užrakinta M.Katk. Dėkui tėvužėliu[i], dėkui senajam, kad atskýrei man dalelę, jau daugiau nereiks DrskD168. Mes tau atski̇̀rsim didę dalelę, mes tau sukrausim aukštą kraitelį JD1242. Matužėlė širdužėlė, atski̇̀rk manei kraitelį JV579. Randu tėvo numirta, maža dalelė atskirta (d.) Krč.
| Paprašyčiau gegutytės, kad atskirtų man plunksnytę. Lėkčiau greitai ant kapelių LTR(Brž).
◊ dūšià (vėlė̃) atsiskýrė nuo kū́no numirė: Kaip dūšia Kristaus nuog jo kūno atsiskyrė, tai žemė būk kad nuo savęs atsiskirti norėjo brš. Vėlė atsiskyrė nuo kūno J.Balč.
su šiuõ pasáuliu (svi̇́etu Rtr, Ls) atsiski̇̀rti numirti: Abu mano seneliai buvo atsiskyrę su šiuo pasauliu J.Marc. Atsiskyrė su šiuo svietu brš.
šiáudus atski̇̀rti nuo grūdų̃ suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Matai, aš atskýriau šiáudus nuo grūdų̃ Jnš.
1 ×daski̇̀rti, dàskiria, daskýrė (hibr.) žr. 1 paskirti 3: Daski̇̀rkie gi man dalelę LKKIX209(Dv).
1 įski̇̀rti, į̇̃skiria, įskýrė tr. įtraukti į tarpą: [Žmones] į krikščionių surinkimą priėmiau ir įskyriau Ns1832,6. Neįskirk ing peklą manęs su razbainykais PK52.
| Į šią grupę reikia įskirti ir vadinamuosius samplaikinius įvardžius rš.
įskiriamai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Visi pareigūnai, iki eilinio įskiriamai, turi žinoti, kaip bus puolama rš.
įskirtinai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Būrys sudaromas iš pareigūnų, esančių Kėdainių–Baisogalos geležinkelio plote įskirtinai rš.
1 išski̇̀rti, i̇̀šskiria, išskýrė tr.
1. SD185, H, Sut, N, K, Š, Rtr padaryti atranką, atmetant, kas netinkama: Išski̇̀rk man grūdus, kurie susimaišę J. Prieš sėjimą mes grūdus išskiriam, parvėtom, kad sėkla būt čystesnė Jnšk. Aš per valandą kitą išskirsiu visus grūdus LTR(Rk). Žirnius išski̇̀rs teip, kad jeigu pusė žirnio būs, įkirmėjęs būs, i tą atims šalin Trk. Bandą ganysi, liuob mamai parneši krežį išskirtų̃ grybų Lpl.
2. suskaidyti, atidalyti: Skanus sūris – pienas da neišski̇̀rtas Kp. Siūlas nesusuktas, možnės išski̇̀rt Klt.
3. paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Jis apžiūrėjo suimtuosius ir nurodė dar keletą vyrų ir moterų, kuriuos kareiviai tuojau išskyrė iš minios ir pavedė sargybai V.Myk-Put. Išski̇̀rs tus, katrie biškį tokie jau smarkesni Nv. Kalėjimas baisus tuo, kad išskiria žmogų iš kitų tarpo rš. Visa šeima, nei̇̀šskiriant tarnų NdŽ. Iš pulko seselių vieną išskyrė, geltonas kaseles broliai išpynė LTR(Plv). Ir išskyrė muni jauną iš seselių būrio kaip roželę pražydusią iš lelijų tarpo D22. Jūs, seselės jaunosios, seseružės dailiosios, turite man išskirtie tą jauniausią sesutę BsO142. Ir išskirsiu visas šlakeliais apkrapytas ir margas avis BB1Moz30,32. Išimu, ižskiriu iž skaičiaus SD422.
išskiriamai̇̃
išskirtinai̇̃
| refl. Rtr, NdŽ: Vaikas išsiskýrė iš tunto ir nuėjo sau J. Išsi̇̀skiria vienas kareivis iš pulko ir užsuka pas mus į kiemą Mrc. Tada pažinau vargingas dienas, kai išsiskyriau iš pulko vienas LMD(Sln). Kurio klumpė iššoka pirmiausiai, tai tas greit iš tos šeimos išsiskirs (ves ar ištekės) LTR(Klvr).
4. DŽ1 atstumti vieną nuo kito (susimušusius): Šuva ir gaidžius išskiria, vištas iš kviečių išvaro Bt.
| refl.: Visą viedrą vandinio kap kliusterėjau an gaidžių tai tiej tuoj išsiskýrė Kpč.
5. arti esančius atitolinti vieną nuo kito: Grįžtant ištiko didelė audra, kuri laivus išskyrė ir vos nepražudė K.Bor.
^ Juos naktis suartina, o diena išskiria LTR(Srd).
6. DŽ1 atriboti: Kableliais išskiriamas sudėtinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio rš. Išskiriamà dalelytė NdŽ. Išskiriamieji ženklai rš.
7. refl. pasidarius tarpui, prasiskleisti į šalis: Kada Jonelis mostelėjo ant girios – medžiai nulinko, kada mostelėjo an marių – vanduo išsiskyrė! BsMtII257.
8. išskleisti ką sudėtą: Maryt, išski̇̀rk kaldrą! Pc.
9. refl. suirti, iširti: Ana druskos puodą kad duos, pūkš vidurin gryčios – puodynėlė ir išsiskýrė (subyrėjo suskilusi)! Vdšk. Malkų kūgis išsiskýrė DŽ. Arklys persigandęs šuoliais lyg skriste perskrenda su vežimu į kitą krantą, nespėjus tiltui nei išsiskirti, nei subyrėti rš. Kad paleidžiau zovadom, tai ratai tuoj po velnių išsiskýrė Jnšk. Vežimus reikėjo dailiai nukraut – pėdeliai kitaip išsiskir̃s Sk. Supintas kasas an pakaušio kap susuku, špilkom jas persmaigstau, kad neišsiski̇̀rtų Kpč.
^ Kas didelį kąsnį kanda, to žandai išsi̇̀skiria Kp. Išsiskyrė kaip genio plaučiai TŽIV511.
10. pašalinti, išmesti: Ką tu su ja veiksi, jei aš tave iš ūkio išskirsiu? P.Vaičiūn. Pašlovinti este, kad jūsų žmones nopkenčia ir kad jus ižskiria Ch1Luk6,22. Būtų išskirtas iš sinagogos, jei kas išpažintų jį Kristum Ev.
11. refl. Slm išsivaikščioti: Laimingai pasiekę Salaką, išsiskyrė kas kur sau LTR(Slk). Mano viena šeimynėlė išsiskýrė, kita susirinko Kp. Per kiekvienus pietus, kai stalas jau būdavo nukraustytas ir visi išsiskyrę, ištikimas tarnas turėdavo atnešti dar vieną valgį J.Balč.
12. išskirstyti, išdalyti: Ta banka suvisu išskýrė (išvaržė) tą dvarą lauk Knt.
13. refl. kartu nebebūti, nebegyventi: Kai susmyli, tai jau sunku išsiski̇̀rt Ut. Juodu išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko J.Dov. Jie jau išsiskýrę gyvena, nebe draugėj Š. Pr[i]eina ant kryžiakelės. – Čia, – sako vienas kitam, – išsiski̇̀rkim! BM205(Pg).
14. Rtr ištuokti: Teismas juos išskýrė DŽ1. Ne tu aną žanindinai, ne tu anus išski̇̀rsi, kad anai patinka Trk.
ǁ refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Dabar tokia mada: dieną pagyvena ir išsi̇̀skiria Lel. Ką muštis, tai geriau išsi̇̀skiria i gyvena Vad. Išsiskýriau, nebgyvenau Slnt.
15. LL290, NdŽ atpažinti pagal būdingas savybes: Tas ašvienis nuo visų i̇̀šskiriamas J. Šeškus įsisuko, jau i̇̀šskiramas vištikes išpjovė Krš. Neišskýriau aš juodviejų, katra tę buvo Jrb. Nė tėvas jų beišskyręs, ir jos visos jį tėvu vadinusios BsMtI12. Negaliam išski̇̀rti, a čia vaikelis, a mergelė (taip panašūs atrodo) Akm. Atvesdavo tris užsidengusias merginas, ir piršlys turėdavo išskirti, kuri jaunoji LTR(Rs). Jau žmogų išski̇̀rsi po kalbai, iš kur [kilęs] Nč. Ka eisi par lauką, neišski̇̀rsi, ar rugiai, ar atuodogiai (vasariniai rugiai), tik vėliau pjaunas Vdk. Ar jaučio ėjimas, ar žmogaus pėdos, negal išski̇̀rti Lkv. Jei „velnio piningą“ išski̇̀rsi ir išmesi, būs tavo visi piningai Brs. Šerno mesos negal iš kiaulės išski̇̀rti Dr. Paėmė pačią iš pelėdos nei̇̀šskiramą (labai negražią) Plt. Vienas iš vieno (labai panašūs) – negalėjo anuodums išskirti nė katro Lkž. Plaukai ilgiausiai, vyrų iš motriškų negal išski̇̀rti Krš. Eis su kelnėms motriškos kaip vyrai, negalės išski̇̀rti vyriško iš motriškos Trkn. Tada bitės nug tranų lengvai gal būti išskiriamos Nz. Kruopynė bus iš sermėgos neišskiriama – turi valgyti KlK13,97(Pln).
ǁ pajėgti suvokti skirtumą: Per sekundę žmogus išskiria ne daugiau kaip 20 greitai besikeičiančių vaizdų rš.
16. padaryti kitokį, skirtingą dėl tam tikrų ypatybių; pabrėžti, iškelti: Yra savybių, kurios ypač išskiria tam tikrą kūrinį iš kitų tarpo A.Vencl. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria vienus daiktus iš kitų pagal savo leksinę reikšmę KlK1,12. Pasitaiko sakmių, kuriose užsimenama ir apie tokius laumių išvaizdos bruožus, kurie išskiria jas iš paprastų moterų rš. Didūs laikai išskiria iš minių didžius žmones M.Katk. Mūs kunigai vis per daug aiškiai išskiria save iš tarpo visų draugijos sąnarių V.Kudir.
^ Kap išski̇̀rtas (puikiai atrodo) šniūras [javų]! Lp.
išskiriamai̇̃ adv.: Išskiramai̇̃ įstabiai rėdos Vn.
| refl. NdŽ: Eiškiai pažinsi, ka jis latvys – a mūsų žmonys išsi̇̀skiria? Mšk. Jin išsiskýrus iš viso miesčiuko, pasiutus Šln. Visokiums madums [vaikiščiai] nora iš būrio išsiski̇̀rti Krš. Burtininkai, kaip ir raganos, sakmėse iš kitų žmonių išsiskiria vien savo sugebėjimais, o ne išvaizda rš. Prieveiksmis iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių išsiskiria tuo, kad jis, kaip ir būdvardis, turi laipsnio kategoriją MLTEII22. Iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos „Anykščių šilelis“ išsiskyrė ir savo kalbos liaudiškumu rš. Baldai kaimiški, iš jų išsiskiria kampe stovinti sofa ir puošnus bufetas J.Avyž.
17. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Nei̇̀šskiru ne vieno, geri visi vaikiai Krš. Su vaiku [mergina] paliko, iš viso būrio išskirtà, niekam nebreikalinga Rdn.
×18. (sl.) DŽ1 suteikti, paskirti: Draugija privalo kasmet išskirti lėšų ūkiui tvarkyti rš. Tam reikalui bus išskirti specialūs prekių ir statybinių medžiagų fondai sp.
19. pavesti eiti kokias pareigas: Volterį valdžia išskyrė į lietuviškųjų raštų cenzorį K.Būg. Posėdyje iš tarpo Komiteto narių išskirta (sudaryta) iš trijų žmonių … komisija LTII137.
20. išrinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Žadėjo to klausyti kunigaikščio, kurį abi pusi vienybė[je] išskirs S.Dauk. Patys išskyrusys tinkamąjį kunegą, liuob rašyti pri vyskupo, kad klebonu padarytum M.Valanč. Jurkų ir Malakauskį pašalinkime nuo perdėtinystės, o į jų vietą išskirkime dorus žmones TS1897,9. Kurį jis išskirs (paraštėje išrinks), tas jam teafieravoj BB4Moz16,5.
| refl. tr.: Bet turi atminti, kad mes išsiskiriame tik vieną kandidatą I.Simon.
21. NdŽ išrinkti ką geresnį, tinkamesnį, parinkti: Tėvai išskiria visuomet sau žentą, nors tuo paprastai sunkiausią naštą užkrauna dukteriai ant pečių Pt. Išskýrė vardą – baisu klausyties! Krš. Liuobav čystą anglį išski̇̀rsma [dėti į kisielių] Grd. Paskambins [pirkdamas] dalgį ir išski̇̀rs geriausį Krš. Ne visumet ant žemės lygios tegal išskirti vietas, kuriose reik parkasus kasti Rp. Reik išskirti du stiebu to meto stipriu ir lenkti judu apei apynvarptį S.Dauk. Kaip jis tave iš mergų viso svieto išskyrė BPI337. Kam išskyrei man bernelį kaip šile kelmelį? LTR(Bt). Išskirsi sau tris miestus Ch5Moz19,7.
^ Kaip gegužė užrištomis akimis išskyrė sau vyrą S.Dauk, M.
| refl. tr. N, NdŽ: Pamatysiu, kokį tu žentą išsiskirsi Žem. Davė išsiskirti porą arklių LTR(Grk). Kokį ji gražų vardą išsiskýrė mergučei! Skr. Išsiski̇̀rkiat valgį, koki šiandien pietai būs Žeml. Kad aš numirsiu, kožnas išsiski̇̀rkiat sau lauką BM352(Vkš). Išsirašiau raštužėlį, kokį tik mokėjau, išsiskýriau sau bernelį, kokį tik norėjau (d.) Šmk. Aš išsiski̇̀rsiu, išsilasysiu kur sau lygų bernelį JV250. Ei, išeik, išeik, mano brolužėli, išsiski̇̀rk sau mergužėlę JD441.
^ Iš cielo bliūdo mesos išsiskyrė veršio uodegą (ilgai rinkęs, prastą žmoną išsirinko) LTR(Plng). Skyrė skyrė ir iš visos mėsos išsiskyrė uodegą Žem.
22. išleisti iš savęs: Skrandžio sienelių liaukos i̇̀šskiria tam tikras sultis DŽ1. Išskiriami̇́eji organai NdŽ. Daugiausia prakaito išskiriama tada, kai oro temperatūra lygi kūno temperatūrai arba aukštesnė rš. Bandymas rodo, kad augalai kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį rš.
| refl.: Skrandžio sultys išsiskiria ne tik patekus maistui į burną, bet ir pamačius jį, užuodus jo kvapą V.Laš. Išsiskyrusios ašaros drėkina akį, vienodai vilgydamos jos paviršių rš.
23. refl. išsiristi: Ir išsiskyrė iš to kiaušinio tokis ledokas DS342(Vlk).
◊ keliai̇̃ išsi̇̀skiria (kieno) nutrūksta, nebeįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Mūsų keliai̇̃ išsiskýrė BŽ485.
nuo šiõ svi̇́eto (į ámžiną gyvẽnimą) išsiski̇̀rti mirti: Numiršta tas agradnykas, o netrukus išsiskýrė ir pati nuo šiõ svi̇́eto BM90(Brž). Vyras išsiskýrė į ámžiną gyvẽnimą Vdk.
1 nuski̇̀rti, nùskiria, nuskýrė tr. Š, Rtr; Ser
1. nuvalyti, nudaryti: Nūski̇̀rs kruopus su pakeltums girnums Grd. Kapūstus nukertam, nùskiriam StngŽ72. Grybus parnešus tuojau nùskiriu Snt.
2. atidalijus duoti nuosavybėn: Ir dalys, nuski̇̀rtos anksčiau, pagal dabartinius metus turėtų būt mažinamos Gs. Ans nuskýrė man dalį, t. y. nudalino J. Nuskyrė man žemės iš to paties dvaro P.Cvir.
3. duoti, suteikti: Nuski̇̀rtas jai kambariukas, ir būna Gs. Ji liepė jiems (velniams) nuski̇̀rtą mišką išraut MitI371.
ǁ nuspręsti, numatyti duoti: Buvo nuski̇̀rtas butas, būt gavus Klt. Karšintis ant mūro, kai namuose ir taip kiekvienas kąsnis nuskirtas (kam nors numatytas, apskaičiuotas), skriauda namams P.Cvir.
4. refl. būti kitokiam, nutolti, nesutapti: Literatūra nusiskyrusi nuog rašliavos A1884,199.
5. DŽ nustatyti, sutarti: Prisiminiau, kad ši diena nuskirta mano mokslo pradžiai rš. Atėjau nuskirtu laiku Juoziokų galan pusryčių, o ten stalas tuščias J.Balt. Nuski̇̀rtas metas NdŽ. Ir algą nuskýrė nuog tos dienos Lp. Vaikams šitaip buvo nuskiriama tikyba: sūnūs seka tėvo tikybą, dukterys – motinos A.Janul.
| refl.: Nusiskýrę iš anksto b[uv]o pro čia eit Gs.
6. NdŽ pavesti užimti kokią vietą, eiti kokias pareigas: Buvo nuskýrę mokytoju į Juozapavą Krš. Gal sužinojai, kur mūs bernioką nuskýrė? Ds. Jį nuskýrė dirbt mūsų kolūky (sov.) Grdž. Nuskýrė jį prie griovių Rm. Tris vyrus nuskyrė kaminus išvalyti Užv.
| Nežino, ar paims vaiskan – nuskýrė (nusprendė guldyti) ligoninėn Mlt.
ǁ užduoti kokį darbą: Jam buvo nuski̇̀rta tuos arklius žiūrėt Krs. Man čia ravėt nuski̇̀rta Sug.
7. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Žmonės duoda prašymus valdžiai, kad nuskirtų komisiją iškadai apžiūrėt Grž. Apiekūnus nuskýrė [našlaičiams] Grz.
| refl. tr.: Susirinkimas nusiskyręs vyresnybę – viršininką, raštininką ir piningių A1885,25.
8. išrinkti geresnį, tinkamesnį, parinkti: Ana nuskýrė slūgą J. Dalgį nū̃skira, su nūšukomis braukdami Ggr.
| refl. tr., intr.: Nevedęs atrodė ant gyvenimo (tinkamas gyventi), ir nusiskýriau, o pasirodė niekai Skr. Jei blogai nusiskýrei – blogai Plng. Aš nusiskyriau jaunąjį bernelį, kurs į vaiskelį išjojo LTR(Vkš). Pigesnis skustuvas nusiskýrė (buvo išsirinktas) geresnis, o paskuo paprastėjo Šts.
^ Skyreis ir nusiskýrei veršio uodegą (ilgai rinkdamasis, išsirinkai blogiausią merginą) Mžk.
9. lemti: Matyt, jam taip nuski̇̀rta visą amžių vargt Rs. Kiek anam amželius nuski̇̀rtas, ans tiek išgyvęs sau Sd.
10. įjungti, įtraukti į tam tikrą kategoriją: Čia yra ir tokių kalbos savotiškumų, kurie į vieną kurią klaidų rūšį sunku nuskirti J.Jabl. Į prieveiksmius čia nuskiriami ir žodžiai be, irgi, ir J.Jabl.
1 paski̇̀rti, pàskiria, paskýrė tr. Š, Rtr
1. nuspręsti duoti, suteikti: Už gerą darbą paskýrė premiją DŽ1. Gautą pelną jie paskýrė pabėgėliams šelpti NdŽ. Piningų didliai daug paskirtà pabrikuo (fabrikui) plėsti Trk. Be teismo, be nieko jisai pats kiek tę pàskiria ir atsiunčia pinigų Jrb. Kodėl mama, paskirdama man kokį kąsnį, visada slėpėsi nuo tėtušio? LzP. Aš tau algos paskiriu tris avis BsPIV126. O mañ jauną jaunuolėlę berneliui paskýrė (d.) Šmn. Daėjo jis tokį dvarą, kur karalaitė buvo paskirta smakui LTI163. Karo lauko teismas paskyrė mirties bausmę rš. Lempas jai paskýrė šildyt (gydytis) Jrb.
| refl. tr.: Geriausią dalį sau pasiskýrė DŽ1. Artojas bulves vagomis aria, o kasėjai, kiekvienas pasiskyręs po vagą, jas kasa rš.
ǁ Sch167, NdŽ duoti naudotis (vietą, patalpą, plotą): Tą namą visą mokyklai paskýrė Vlkv. Grūdams reikia paskirti geriausias patalpas rš. Labai gerą ganiavą pàskiria jaučiam Žln. Tokį kampą paskýrė toms kapinėms LKT190(Šk). Ten buvo didelis gabalas paski̇̀rtas [prekyvietei] Krp. Gamta, paskyrusi elniui gyvenimo vietą nemalonią šiaurę, davė visa, kas tenai reikia turėti Blv. Kamaros priš šiaurę ir kamaros priš pietus bažnyčiospi, tos paskirtos yra švenčiausiop BBEz42,13.
2. atiduoti nuosavybėn, suteikti: Paskýrė jai savo suknelę mirdama Klt. Ar didį sukrovė motulė kraitelį, ar didžią paskýrė tėvulis dalelę? DrskD34. Tėvas jei numiršta nepaskýręs [dalių], tada [turtą] dalinas į lygias dalis vaikai Grz. Išleidant duoda gyvolių, kiek jau paskiramà, piningų, tas vadinas jau kraitis Trš. Ir aš skiriu jumus, kaip man tėvas manas paskyrė, karalystą DP495. Paski̇̀rk man tą, ko namie nepalikai (ps.) Aln. Dėkui, tėveli, dėkui, tikrasai, kad paskyrei man dalelę, – daugiau nebereiks LTR(Grv).
ǁ paaukoti: Visus savo žemės turtus bažnyčiai paskyrė Žem. Nuvedus bažnyčion, mañ Dievui paskýrei BM448. Pàskiriu jam dūšią DK69.
| prk.: Turbūt savo širdį jau paskyrei kam nors J.Dov.
ǁ NdŽ dedikuoti: Nežinau, kodėl ji parašė tokį eilėraštį ir kodėl paskyrė Adomui J.Gruš.
ǁ LL75 (testamentu) užrašyti, palikti: Jis savo turtą paskýrė geriems tikslams NdŽ.
3. panaudoti, pavesti kuriam nors tikslui: Paskýrė savo gabumus mokslui DŽ1.
| Veiksmažodžiams paskirta mažne pusė visos gramatikos J.Jabl. Tam mokslui paskirti trys puslapiai KlbIII240(J.Balč).
| refl. tr., intr. NdŽ: Pirmosios XIX šimtmečio pusės socialistai utopistai visa siela pasiskiria tokiems tyrinėjimams rš.
4. BŽ264 nustatyti, numatyti: Vestuvių diena jau paskirtà NdŽ. Traukinys išėjo paskirtą valandą J.Balč. Čiagi nepaski̇̀rtas laikas: kada spės, ir padaris Ob. Kiekvienas jų (perkūnų) turįs paskirtą sau metą MitII178. Parašė in visas karalystes, kad jis paskirtoj dienoj parodys savo dukterį BsPIV19. Paskalba toki buvo, kad geras kalendorius pàskira orą sėti Ggr. Paskirtas metas N. Po kelių dienų jau abudu buvo paskirtame mieste BsMtII48. Paski̇̀rdavo į kokią daržinę [piemenukams rinktis] Mšk. Paskyrė susitikimą vėlai vakare už kaimo trobų rš. Ir kad buvo paskirta, idant leistumbimės vandeniu Vlakuosna (į Italiją), padavė Povilą ir nekurius kitus kalinius šimtininkui Ch1ApD27,1.
| refl. tr.: Pasiskýrė sau gyvenime tikslą DŽ1. Kiek buvom pasiskýrę, tiek ir užsėjom PnmA.
5. SD147, H, Sut, I, NdŽ pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą: Jį čia mokytoju mums paskirsią J.Jabl. Iš mūs kaimo vienas buvo paski̇̀rtas kaip vyresnis Plšk. Komisiją paskýrė nuostoliams apskaičiuoti DŽ. Jis buvo paskirtas ligoninėn eiliniu gydytoju rš. Paski̇̀rdavo mergaites [iš piemenių], kas išvirs varškėčių [per sambarį] Sk. Į darbą žmonys eina, kas kur paski̇̀rtas LKT254(Srv). Nuo laukų tik dabojo paskirti̇̀ piemeniukai, kad į vasarojų, tai į rugius neįeitų LKT183(Prnv). Viršininkas (kerdžius) buvo ant anų (piemenų) paski̇̀rtas Krp. Blogai renka tavo Dievas, jei paskyrė būti valdovais mane ir mano brolį Jogailą V.Krėv. Iš antelerijos (artilerijos) mane atmetė, paskýrė in karališką gvardiją LKT229(Žž). Pirm paskirti buvome pagal nustatymą to, kursai daro visus daiktus pagal rodą valės savo BtPvE1,11. Kožnas nes aukščiausias kunigas, iš žmonių imtas, paskiriamas est dėl žmonių Ch1PvŽ5,1. Jis est paskirtasis nuog Dievo sūdžia gyvųjų ir numirusiųjų VlnE78. Akies mirkterėjime iž karalysčių savo bus ižvaryti, o kiti jų vieton nuog Dievo paskirti SPI134.
| refl. tr. NdŽ: Pasiskýrė sau padėjėją DŽ1. Apygudris buvo, tai ponas į dvarą pasiskýrė Mšk.
ǁ liepti atlikti, užduoti (darbą): Ji paskyrė namų darbus ir užvertė žurnalą V.Bub.
ǁ suteikti (vietą, pareigas): Rodžia didumą apaštalų, kad juos paskirtamęjime (orig. paskirtumęjime) urėde lygius sau daro DP203.
6. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Paskyrusys sau vaideliotus arba kunegus, vėl sukūrė šventą ugnį M.Valanč.
| refl. tr.: Kiekvienas žmogus, ant savo žeme ir savo piningais naujus pastatęs numus Dievo, galėjo visumet paskirties tinkamą į kleboną M.Valanč.
7. R42, Sut, K, M parinkti ką geresnį, tinkamesnį: Aš paskýriau taų arklį, t. y. išrinkau iš kitų J. Tokių arklių – paskirti (mažai belikę) Šts. Paskirk tokią dainą, kad pritiktų tokiai dienai! Žem. Paski̇̀rsma į raudoną molį pasėti – kviečiai būs laužas (vešlūs) Lk. Ridikų išrauk paskýrusi [kur geresni] Žr. Vietą augynojui reik paskirti aukštą S.Dauk. Bet kurius jis paskyrė, tus taipajeg ir pavadino VlnE163. Idant šita būtų ta, kurią tu tavam tarnui Isaak paskyrei BB1Moz24,14.
paskiriamai̇̃ adv. retai, paieškais: Paskiramai̇̃ galėjo kur šokti [senovėje] Šv. Paskiramai̇̃ bėr žolininkių Šts.
paskiriančiai̇̃ adv.: Daba y[ra] obulų paskirančiai̇̃ Ms.
paskirtinai̇̃ adv.
1. specialiai pasirinkus: Dabar matai, – kalbėjo toliau jisai, kreipdamasi paskirtinai į Bukotą V.Piet.
2. retai, paieškais: Paskirtinai̇̃ ponai buvo geri Krš. Paskirtinai̇̃ būs liuob koks pijokas, o taip negėrė Krš.
| refl. tr. K, NdŽ: Pati nueisi ir pasiski̇̀rsi [dovaną] Jrb. Su kauliuku pasiski̇̀rk mėsos Erž. Anie, sako, eis, ten paršelius pasiski̇̀rs Als. Berniokas katrą gyvulį pasi̇̀skiria, tai vis užauga Sdk. Iš visų riebiausią žąsį pasiskýriau Kdl. Pačią gražiausią vištikę pasiskýrė sau Šll. Pasi̇̀skiras [karvė], kokia žolelė skanesnė yr LKT56(Akm). Kad jis, būdavo, kokį gyvulį sau pasiskiria, tai vis, būdavo, jam pastimpa BsPIV8. Ją pasiskýrė į marčias Jrb. Kad aš tokiam turte gyvenus, būč ne tokį pasiskýrus Ds. Mes pasiski̇̀rdavom, su kuo eiti šokti KlvrŽ. Taip jai buvo gamtos žadėta, ne savo pasiskirta Vaižg. An rėžių galų pasiskýrėm gyventi, meilijom daugiau žemės Vn. Esant iš ko pasiskirti, rodos, nebėra gero Žem. Aulį būtinai išdrevėjus, paskirkiatės iš tų perų korių keturis ar penkis geriausius S.Dauk. Pasiskýriau, kur gyventi J.
^ Pasiski̇̀rk mergą iš pulko kai roputę iš gurbo Jrb. Neatpūtauk: kokią norėsi, tokią gausi – jei beliks, ir pasiskirsi Plt.
pasiskiriamai̇̃ adv.: Į Telšius nuvažiuosu i gausu pasiskiramai̇̃ [vaistų] Gd. Gėralų buvo pasiskiramai LzP.
pasi̇̀skiriančiai adv.: Pasi̇̀skirančiai yr knygų visokių Šts. Pasi̇̀skirančiai ėda karvės, laukus atvokus Šts.
pasiskirtinai̇̃ adv.: Pasiskirtinai̇̃ yra kunigų bažnyčio[je] J.
8. atitraukti, atitolinti vieną nuo kito: Tas šnapšiukas pàskira žmonis, protus sumaišo Rdn.
| refl.: Negrūskit gyvulių krūvon, tegul pasiskyrę ėda Pnd. Bet niekaip negalėjo pačios (moterys) su avinu pasiskirti (atlipti) BsPII185.
ǁ refl. iširti, nutrūkti: Pasiskýrė mūsų draugystė Sv.
9. refl. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Po vakaruškų jaunimas an visas puses pasiskýrė Vžns.
10. refl. N, NdŽ nustoti kartu būti, gyventi; nebebendrauti: Šeimos pasiskýrė: kur tėvas, kur sūnus Grv. Jau anas kai sustinka tą savo mergą, tai pardien negali pasiski̇̀rt Ds. Išeikime! Tesižinai vienas; bene greičiau pasiskirs Vaižg. Kol krūvoj buvom, nemeiliai buvom, kad pasiskirsim, tai graudžiai verksim N263. Broliai paklausė ir, supylę pinigus, pasiskyrė: kunigas sau nuvažiavo, ė anys namo parvažiavo BsPII204. Jie toj kryžkelėj pasiskyrė LTR(An).
11. refl. Upn, Pnm, Žl, Aln, Sug nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Kai šitei blogai sugyvena, tegul pasi̇̀skiria Lel. Vyras pasiskýrė su tą[ja] pirmąja [žmona] Klk. O šitas jaunis tai su pačia pasiskýrė Skp. Su pirmuoju [vyru] pasiskýrus, o su tuo susidėjus gyvena Klt.
12. nulemti: Taip likimas paskýrė NdŽ. Koki yra paskirtà, ar tu gink negink – apsiženis Slm. Klaidžiais, pilkais žemės takais paskirta mums klajot S.Nėr. Pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus V.Krėv. Rodos, širdžiai paskirta mylėti, tai kodėl gi jai tenka kentėti? Mair. Tėvelis mirė – dalelę skyrė, močiutė mirė – vargą paskýrė (d.) Ds. Žmogui buvo paski̇̀rta trisdešim metų [gyventi] LKT267(Brž).
1 pérskirti tr. K; Q586, SD50,294, H184, Sut, M, Š
1. padaryti atranką: Párskirk geresnį nuo blogesnio grūdo J. Blogai miežius párskyrė – sėklai netiks Brs.
2. padalyti į dalis: Pusiau perskirti N. Dvišakai pérskirti NdŽ. Knygutę lengvai gali perskirti į dvi dali V.Kudir. Teresė, perskyrusi kūlį perpus, suriša du stambius pėdus V.Bub. Tris šimtus vyrų į tris dalis parskyrė S.Stan. Geriau [šeimos] nepérskirt, ale pačiom (bitėms) leist spiest, tada geriau jos dirba LKT205(Kt). Žmonės buvo pérskirti į du luomu NdŽ. [Sala] parskirta yra ant 5 pavietų ir 11 parakvijų I. Perskirtasgu yra Christusas? Ch11PvK1,13.
| refl. N, K, Gs: Kaip šveis kūju – akmuo į tris dalis persiskyrė J.Paukš. Būrys pérsiskyrė į dvi dalis DŽ. O minia miesto persiskyrė Ch1ApD14,4. Ir dvejos žmones persiskirsis iš tavo žyvato BB1Moz25,23.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Jeigu vienam patinka, kitam – nepatinka, i pársiskiria žemę Mšk. Broliai žemę pársiskyrė, tėvai kaip mirė Žg. Mudu tą lobį pérsiskirsime pusiau Lkš.
ǁ refl. prk. suskilti, pasidalyti, nesutariant dėl nuomonių skirtumo: Nuog šio meto nes penketas vienuose namuose persiskirs: trejetas prieš dvejetą ir dvejetas prieš trejetą Ch1Luk12,52. Kožna karalystė, kuri skirias (taisyta iš persiskiria) prieš save, gaišta Ch1Mt12,25.
3. H, LL209,210, Rtr, NdŽ atitolinti vieną nuo kito: Likimas pérskyrė juodu NdŽ.
| prk.: Kitąsyk tų skyrimos nebuvo, tik grabo lenta párskyrė Vdk.
ǁ išardyti, nutraukti (tarpusavio ryšį): Pertraukt, perskirt prietelystę SD321. Moteres paėmimas yr nepérskirtinas suglaudimas DP69. Šlovin tą būtį šventa traicė, kuri esti neperskirtoji vienybė Mž322.
^ Jų draugystės lašu vandens nepérskirsi (labai susidraugavę, ištikimi) Vlkj.
pérskiriamai adv.: Neparskiriamai I.
pérskirtinai adv.: Nepárskirtinai I. Natūra … yra suglausta nepérskirtinai su dievyste DP230.
pérskirtai adv.: Turi dėl savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties DS186(Rs).
4. refl. R412 perskilti: Pársiskyrė duona Krš. Žemė kalbėjo persiskirdama: dar tau ne laikas, vargo berneli, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Gali žemė pársiskirt Krm.
5. refl. išsišakoti, pasidalyti: Į Akmeną įbėga tie intakai i pársiskiria Erž. Viena upė persiskyrė į keturias dides upes CII747.
6. SD322, LL216 perdalyti, praskleisti, kad atsirastų tarpas: Mozešius melsdamasi perskyrė marias BPII99.
^ Jūros neperskirsi, upės neužtvenksi LTR(Šll).
| refl. NdŽ: Kad liepos grabelis atsivertų, plonos drobelės persiskirtų LTR(PnmR). [Reikia] į dubenį pūsti, kad pienas persiskirtų LTR(Mrk). Kad turėjo ranką ištiestą ant marios, vandenys parsiskyrė S.Stan. Ir išdžiovino marias, ir vandenys persiskyrė BB2Moz14,21.
ǁ DŽ, NdŽ padaryti sklastymą, praskirti (plaukus): Motina sklastyman kaip dideliam vyrui jam perskyrė plaukelius P.Cvir. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos I.Simon.
| refl. tr.: Zelika buvo lig pat pakaušio persiskyręs skyrimą Vaižg.
7. atriboti: Mūsų žemės eže tit parskirtos J.
8. neleisti kartu būti, gyventi: Pérskirti vaikus su motina NdŽ. Mes mudu gyvenom kap pora karvelių, o kas mus pérskyrė, Dieve, jį korokie DrskD109.
ǁ refl. H, LL216 kartu nebebūti, drauge nebegyventi: Broliai pársiskyrė ir pasidalino tėvo naudą J. Čia baigėsi kelias, reikėjo pérsiskirti NdŽ. Besėdėdami broliai nutarė persiskirti: vienas vienu, kitas kitu keliu eiti LTR(Žal). Tikos nesuderėjimas tarp Povilo ir Barnabo, teip kad perskyrės viens nuog antro DP496.
| prk.: Lietuviai su savo pamėgtais raginiais indais nepersiskirdavę ir mirdami LTII113.
^ Nepersiskiria kaip bezdalas su marškiniais LTR(Rz).
ǁ refl. atsisveikinti: Pérsiskirta didžiausiais prieteliais NdŽ. Apsiverkė persiskyręs, apsidžiaugė pasimatęs KrvP(Ašm). Susitikom, ka rėkėm vedvi, ne pársiskirti negalėjom susitikusios Lc.
| Suspaudė aną sopuliai neišpasakyti, ale nė jokiu spasabu parsiskirti (pagimdyti) negalėjo P.
9. NdŽ ištuokti: Teismas pérskyrė vyrą su pačia DŽ1. Ką ponas Dievas suvedė, to nė vienas žmogus netur perskirti Vln50.
ǁ refl. NdŽ nutraukus santuoką, kartu nebegyventi: Iš didelios nelaimės kame ka būtum žanoti žmonys pársiskyrę Trk. Kaip aš atminu, nė vienas nėr pársiskyręs Tl.
10. NdŽ iš naujo, pakartotinai skirti.
11. padaryti, kad būtų žinomas, matomas vienų ir kitų skirtumas: Klebonams įsakė parskirti pavargėlius: tikrai nebgaliantims duonos uždirbti liepė duoti kokius nor ženklus M.Valanč. Būk žvakės ant tvirtybės dangaus, perskiriančios dieną bei naktį BB1Moz1,14.
12. pajusti, suvokti skirtumą: Idant galėtumbit perskirti, kas šventa ir nešventa, kas nečysta bei čysta yra BB3Moz10,10.
13. atskirti, atpažinti: A čia būs kielė, a blezdinga – aš nepárskiru anų Dov. Nutraukuos ant nosės galo akinius i párskiru žolę Kl. Aš matau, bet nepárskiru kas Rt.
◊ rankàs pérskirti NdŽ trečiajam asmeniui kaip liudininkui patvirtinti dviejų asmenų susitarimą, lažybas ir pan.
su protù pérsiskirti išprotėti: Ar tu durnas, ar su protù pársiskyrei? Krž.
su šiuõ (su šiuomi̇̀) pasáuliu (svi̇́etu) pérsiskirti NdŽ; su šià pasáule pérsiskirti mirti: Jos da mažos buvo, kai tėvai parsiskýrė su šiuõ svi̇́etu BM86(Brž). Visi žinojo – ėjo ant mirties, kad su šiuo pasauliu persiskirt reikės LTR(Švnč). Nė biškio nežinom, kumet ir kaip vyskupas Jokūbas parsiskyrė su šia pasaule M.Valanč. Mun liepsi parsiskirti su šiuomi svietu P.
1 praski̇̀rti, pràskiria, praskýrė tr. Š
1. kiek atrinkti, atmetant, kas netinkama: Kviečių dėl sėklos praskýriau J. Praski̇̀rk keletą kapų, kur didesnių, rugių sėklai Ds.
2. Rtr atitraukti tolyn, atitolinti vieną nuo kito: Truputį pašokus, kojos praskiriamos į šonus tiek, kad būtų galima jas sukeisti vietomis rš.
| refl.: Grikštelės ranka, kad kaulas prasiskirs J.
3. N praskleisti, atstumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Ėjau, praski̇̀rdamas krūmų šakas DŽ1. Praski̇̀rti tiltą NdŽ. Ji pasilenkė, praskyrė kregždės plunksneles ties galva ir pabučiavo jos užmerktas akis J.Balč. Ten aukšta žolė buvo praskirta Šlč. Praskirtos laivo bangos susilieja – to griovio nepalieka ir žymelės T.Tilv. Tai riebi sriuba: negali visai praski̇̀rt (prapūsti) Jrb. Praskýriau tas metmenis Eiš. Aš, rugelius praskirdama, vosilkėles pamindama, aš rasiu kelelį pas močiutę JV1011. Nueisiu, berneli, nueisiu, jaunasis, berželius praskirdama, dobilėlius pramindama LTR(Mrj). Nor verksi, sesule, gegule kukuosi, nepraskirsi žemelės an mano kapo KrvD64.
| prk.: Tai rago balsas tylumą praskyrė V.Kudir.
| refl. tr., intr. Š, DŽ1: Paršas, kai noria, tvorą prasi̇̀skiria ir eina į daržą Skr. Žmonės ant turgų prasiskirs prieš tave TS1896,9(Vaižg). Salėj užgeso lempos, iš lėto į šonus prasiskyrė uždanga P.Cvir. Susyk prasiskyrė grindys, ir ji nuėjo BsPIV88. Ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys BsPIV159. Pastogės galai prasiskyrę, stogo viršus nelygus Lg.
ǁ refl. tr., intr. pasidaryti tarpą, prastumiant, praskleidžiant ką į šalis: Ėjau per minią, prasiskirdamas taką rš. Poviliokas prasiskyrė pro juos (svečius) prie Alyzo, suėmė šį glėbin J.Balt.
ǁ padaryti sklastymą: Mano mergelė kruglagalvelė, in abejas šaleles praskirtais plaukeliais (d.) Rod.
4. išskleisti (sudėtą, sulankstytą): Praski̇̀rk praski̇̀rk [antklodę], tegu šyla Pc.
ǁ refl. prasiskleisti, pražysti: Jau ir rožės keli žiedai prasiskýrė Kč. Neprasiskiria, ir gana Lp.
5. refl. NdŽ perskilti, prasiverti: O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti… V.Krėv. Vai, tu prasiskirki, motule žemele, vai, tu atsikelki, jaunasai berneli!.. V.Krėv. Žemė kalbėjo prasiskirdama: dar tau ne laikas, vargo martele, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Maž ir prasiskirtų sunkioja žemelė, maž ir prakalbėtų miela motinėlė LTR(Ds).
6. refl. nustoti drauge gyventi, išsisklaidyti: Prasiskýrė broliai ir seserys iš pulko Antš.
7. refl. NdŽ išsivaikščioti, išsiskirstyti: Kaip aš nuėjau, buvo jau prasiskýrę žmonys Mžš. Jau po dvylikės šokėjai pamažėle prasiskyrė SI179.
8. refl. kartu nebebūti, atsiskirti: Eidami jiej sugalvojo: reikia mum prasiski̇̀rt (ps.) Ppr.
◊ kójas praski̇̀rti išeiti: Jis man neduoda niekur kójas praski̇̀rt Skr.
kójomis praski̇̀rti negali̇̀ labai daug ko: Ot dagyvenom: moterų kójom praski̇̀rt negali̇̀, o vyrai turi puodus kilot! Ob.
nė̃ praskirtų̃ nagų̃; praskirtų̃ nagų̃ neturė́ti apie labai užsiėmusį, neturintį laiko pailsėti: Aš neturėdavau laiko nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Rm. Kadgi dabar pati darbymetė – nėr nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Ssk. Dievuliau mano, praskirtų̃ nagų̃ šiąvasar netùriam! Mžš.
rañkoms (nagáms) praski̇̀rti būtiniausiems reikalams (yra, bus): Užsidirbau kelius rublius, bus rañkom praski̇̀rt Ktk. Rañkom tik praski̇̀rt šitie pinigai Klt. Nėr kapeikos nė nagám praski̇̀rt Sdk.
rankàs (nagùs) praski̇̀rti atsikvėpti, pailsėti: Kad tik nagùs praskýrei, tai, žiūrėk, ir jie čia Lš. Neturiu laiko: nė nagų̃ nepràskiriu Srv. Žu darbų ir vaikų rañkų nepràskiri Rod. Dirbu, plūkiu, rankų nepraskiriu nuo ryto iki naktelės tamsios J.Balt. Už vaikiščių rañkų nepràskiri Vlk. Kai užsikeli, tai už tų darbų nei rañkų praski̇̀rt negali Al. Negali rañkų praski̇̀rt nuo darbo, kada gi atsipūsi?! Sb. Kaip čia nepyksi, nerėksi, kaip čia nebarsi – už darbų nėra kada nei rankų praskirti V.Krėv.
1 priski̇̀rti, pri̇̀skiria, priskýrė tr. K, Rtr, Š; SD1150, M
1. DŽ1 prijungti: Kolūkiams priskirti nemaži miškų plotai (sov.) sp. Sako, ežeras būsiąs miesto poilsio zonai priskirtas V.Bub. Dabar mus priskýrė Molėtuosna JnšM. Pry Kelmės mumis priskýrė Užv. I Trakai buvo priski̇̀rta šitam pačiam apskričiu[i] Pb. Mes buvom priskirti Dūkštosnan (tai apylinkei) Ker. Jei pamiškės dirvoje išdygdavęs koks medelis, tai ponas uždrausdavęs arti ir tą sklypelį priskirdavęs prie miško A.Vien.
| refl. K: Mes norėjom prisiski̇̀rt in Vilnių Rod.
2. įtraukti į būrį, prigretinti prie ko: Jam [į porą] priskirta Tautrimytė I.Simon. Į tą grupę, kur mane priskýrė, buvo pora šimtų vyrų Plšk.
ǁ refl. Sut, N pritapti, prisišlidinti: In lenkus neprisiskýriau Zr. Ir tie, kurie paklydę, prisiskirs prie pulko dorų brolių savo A1885,5. Tai aš dartės tai kap blūdna avelė, tai kap vienas stulpelis: tai niekas nei neprisglaudžia, tai niekas nei neprisi̇̀skiria (rd.) Rod. Dėl to apleis žmogus tėvą ir motiną savo, o prisiskirs moterėsp savo GNPvE5,31. Ir keli iš jų įtikėjo ir prisiskyrė Povilui ir Zylui NTApD17,4. Prisiskyrė pri jo jaunikaitis brš.
3. DŽ1 įtraukti į tam tikrą kategoriją, į kieno nors tarpą pagal būdingas ypatybes, laikyti kuo: Vilius su Anskiu jau buvo priskiriami prie suaugusių I.Simon. Žvaigždės pri̇̀skiriamos prie saulių BŽ336. Tarnai ir padienininkai priskirtini prie darbininkų klasės rš. Jau tėvas, dėku, priskýrė prie pusberniuko LKT217(Šl). Kurs nelaiko ašrumo, trupa, tą dalgį pri̇̀skira pri prasto Ggr. Šitie laiškeliai visiems žinovams iš sevęs prymena, kam anie pryskirti MitI61(Klp).
| refl. tr. NdŽ.
4. R418, N, LL194 pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą, liepti ką daryti: Arkliai (arklių priežiūra) jam buvo priski̇̀rti Jrb. Jį (kvailutį) priskýrė kiaulių ganytie (ps.) Lp. Kam padėjėją priski̇̀rti NdŽ. Priski̇̀rtas buvo prie purkštimo Mžš. Mañ priskýrė in Molėtų vieškelio sniegą valyt Ktk. Mañ šiandiej priskýrė prie Petrui, tai bitonavom Slm. Duokiam ant pabudavojimo ir išlaikymo namų Dievo ir tarnų, kurie tiemus priskirti yra BPI194. Ir puolė burta ant Motiejaus, o priskirtas yra bendru balsu ing vienuolika apaštalų BtApD1,26.
priskirtinai̇̃
| refl. tr. NdŽ.
ǁ užduoti (darbą), pavesti prižiūrėti: Dabar juk nieko daugiaus daryt negaliu, kaip atlikti, ko man priskyrė TŽV325. Penki ar šeši ežerai buvo priskirti̇̀ prie mañ, kad negaudyt žuvų Dgč.
5. nustatyti, paskirti: Dabar gaus jam priskirtąją bausmę, pustretį metą, atsėdėti prš. Liuob an trijų rūšių priski̇̀rs (suskirstys) tus grūdus Trkn.
6. duoti nuosavybėn, aprūpinti, suteikti: Tėvas savo vaikus myl, už juos rūpinas, jiems dalį priskiria prš. Moteriškė, kurią tu man priskyrei, davė man valgyt nuo to medžio, ir aš valgiau Bb11Moz3,12.
ǁ N testamentu palikti.
7. I, NdŽ išrinkti tinkamą, geresnį: Kas priskirs jam tokį arklį, tokią tarnę, kokios jis nor J. Lepni [mergaitė] an valgymo: kol anai pri̇̀skiri, kol paduodi! Krš. Motynėlė širdužėlė, ką tu ma padarei? Tu priskýrei ma bernelį kaip girio[je] kelmelį JV783.
| refl. tr.: Valgyt teip nenoriu – neprisi̇̀skiriu nieko Jrb. Nėr motriškinių didesnių batų, negal prisiski̇̀rti Krš. Ten tekinių daržinė[je] prikriauta: jeigu tau reiks, prisiskýrei, antsimovei, i važiuok Trk. Čia gali prisiski̇̀rti akinius vogul akių Akm. Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių Žem. Virsta ant vieno, virsta ant kito šono – niekur neprisiskiria sau vietos Žem. Vyras pačią sau, o tu drabužį prisiskýrei J. Jau neprisi̇̀skiri [merginos], kad nežanotas Rdn. Prisiskýrė sau vietą i gyvena gerai Krš. Toks tokį prisiskira ir gyvena susidėję Šts.
ǁ pritaikyti, priderinti: Kokiu būdu priėjai prie duonos, rakčiukus pagavai, o gal kitus priskyrei? Žem.
8. Š, Kv liepti vartoti, taikyti kuriam nors tikslui: Nuo daktarų yr priski̇̀rta ryžių klijus Jrb. Jam daktaras akinius priskýrė Skr.
9. nulemti: Ar teks dangus tau, ar pekla, priskirs viena tai adyna PG.
1 ×razski̇̀rti, ràzskiria, razskýrė (hibr.) tr.
1. išskaidyti, padalyti: Kaimą reikia razski̇̀rt: sodybos bus plačiau Tvr.
2. atitolinti vieną nuo kito: Abu razskýrė, ale vė vienas kitą rado Rš. Tep mylisi, tai mylisi, negal'ma ir razski̇̀rt – kap smala susmaluota Dv. Svieto liežiuviai daug žmonių razskýrė LKKXIII135(Grv).
| refl.: Jaunas bernelis su miela razsiskyrė LTR(Švnč).
3. refl. išsisklaidyti, pasklisti: Anys razsiskýrė vienan šonan kelio Aps.
4. refl. JnšM nebegyventi santuokoje, išsituokti: Kap susmušė, ir razsiskýrė su vyru paskui Dbč. Kap kada i nuo dvidešimties metų razsi̇̀skiria vyras su pačia Dglš.
5. refl. išsileisti: Išvelė[jo] rozą drobę, ir razsiskyrė Dglš.
1 suski̇̀rti, sùskiria, suskýrė tr. Š
1. Erž atrinkti, išvalyti: Jau grybus suskýriau Pgr.
ǁ atrinkus tinkamus, sudėti: Suski̇̀rk mun ramules Vn. Lygias gijas suskirk man dėl audimo, kad nebūtų vienos storesnės, o kitos plonesnės J.
2. sujungti, suvienyti: Kad mus Dievas suskirt Rod. Su kuo ponas suskýrė, su tuo turėjo žanyties Plng. Norėjo suskirti sektas, bet juoba didesnį sumaištį suteikė brš.
| refl.: Partizanai norė[jo] su frontu susiski̇̀rtie Dsn. Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu Vaižg. Nesusiskirk su griešnykais, nei valgyk su anais, nei gerk brš.
3. NdŽ sudėstyti, išdėlioti, suskirstyti: O tas pulkauninkas kaipo rabauninkas sùskir į pulkelius jaunuosius bernelius (d.) Š. Staliorius turi teip suskirti ir sustatyti išdirbinio dalis, kad jis nepagestų nuo sukimos rš. Surasti ir suskirti dalykus mes padėtumėme TS1899,2.
| refl.: Susiski̇̀rkiam, kas su kuo šoksma Šts.
4. NdŽ, Vvr pavesti daugeliui eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą, liepti ką daryti: Suskýrė geresnius mokytojus į mokyklą Krš. Mus, šešis liokajus, suskyrė slūžyti pietums Žem.
5. įtraukti, įjungti (į būrį): Į tą grupę buvo tie suskirti, kurie turėjo toliau varomi būti Plšk.
6. refl. susidaryti, susirinkti: Kada su mintuvais mynėm, tumet susiski̇̀rs tiek vyrų, tiek motriškų minti Žr.
7. refl. susikurti, susiorganizuoti: Valdžia susiskýrė iš biednųjų Šts.
8. išrinkti: Sùskira stipresnius vyrus strunguo traukti (apie tokį žaidimą) Štk. Suski̇̀rti drabužių važiavo į Šilalę Pj.
| refl. tr.: Vokyčiai susiskýrė penkias karves ir išvarė Šts.
9. perskirti (plaukus): Nusiprausus tuojaus [reikia] suskirti plaukus, kad galva nebūtų panaši į šieno glėbį rš.
10. refl. nebegyventi santuokoje, išsituokti: Su savo žmona susiskýrė Pgg.
11. sukergti: Kumelys buvo artiẽ suski̇̀rt [kumelei] Aps.
1 užski̇̀rti, ùžskiria, užskýrė tr. užtverti, užstoti: Kad tu valiai, bernuželi, akmeneliu virtęs, nei ką tu man jaunutelei kelelį užskýrei (d.) Švnč.

širdiẽs apėjìmas
1.silpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą. prš.
2.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdies apėjimo. Gs.
širdiẽs atšalìmas abejingumas: Mums regis, jog jis taip pasielgė ne iš atkaklumo ir širdies atšalimo, ale iš maldumo ir dvasios stiprumo. Blv.
širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdies tu mano brūkštekle, kuomet vedu besusitiksiav?. Dr. Širdies brūkšteklė tavo antai pareina. Dr.
širdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatiją. rš.
ikì širdiẽs dùgno labai (sujaudinti, paveikti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Myk-Put. Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. rš.
nuo širdiẽs dùgno nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno. Mž.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti, paveikti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs dùgno B. labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mž. Mes taipajag iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. brš. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didžiai mylėjusią. Bret. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. prš.
širdiẽs ėdìkas sielvarto kėlėjas: Jau toks širdies ėdikas – paėdė man širdį per gyvenimą. End.
širdžių̃ ėdìkas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Tilv. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotoja. rš. Spėriai auga naujas širdžių ėdikas. Trein.
širdiẽs gėlìmas sielvartas: Tu dar man didesnę baimę ir širdies gėlimą darai, su savo akimis į mane rodydamas. LTR.
širdiẽs gelmėjè slaptai (savyje): Apie tą vyriškį mąstė širdies gelmėje mergelė. Žem.
ikì širdiẽs gelmė̃s labai (sujaudinti, paveikti): Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės. Myk-Put.
ikì širdiẽs gelmių̃ labai (sujaudinti, paveikti): Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmių. rš.
iš širdiẽs gelmė̃s labai nuoširdžiai: Dainuoja [Marytė] sodriai, iš širdies gelmės. Šein.
iš širdiẽs gelmių̃ labai nuoširdžiai: Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonai. rš.
širdiẽs gilumojè slaptai (savyje): Širdies gilumoj daugiau kai kada esu įsitikinusi, jog ji turi virsti kūnu ir būtinai virs. Pt.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs gilumõs labai nuoširdžiai: Ką aš žinau, – atsiliepiau iš gilumos širdies. Šein. Dėkoti iš širdies gilumos. Blv.
iš širdiẽs gilùmo labai nuoširdžiai: Atsidūksėjo iš pat širdies gilumo. Lkv. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies. J.
širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdies glėbys. Lnkv.
širdiẽs graũžas sielvartas: Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Gs.
širdiẽs graužìmas sielvartas: Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas!. Nmn. Kai motina sužinos, tai bus širdies graužimo. Lp. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Rt.
širdiẽs griežìmas sielvartas: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdies griežimas. Rod.
širdiẽs ìškrytis didelis sielvartas: Širdies iškrytis įdavė anam puolamąją ligą. Šts.
širdiẽs išliejìmas atviras išsipasakojimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežino. Simon.
širdiẽs ìšpuolis didelis sielvartas: Širdies išpuolis anai buvo didžiausis. End.
širdiẽs išsipylìmas atviras išsipasakojimas: Atleisk man šitą širdies išsipylimą ne vietoje. Baran.
širdiẽs kietýbė nejautrumas: Pasirodė bardamas jų širdies kietybę. Bret.
širdiẽs kietùmas nejautrumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. rš. Pasmerkia kietumą širdies tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Dk. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgautiems. ŠR.
širdiẽs klỹksmas sielvartas: Nėra tačiau mano sieloje nei mažiausio krustelėjimo, nėra nei minties kibirkštėlės, kuri nebūtų sunkaus širdies klyksmo lydima: – Kur dabar mano vaikai?. Pt.
širdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių košelė. Prng.
širdiẽs linkìmas potraukis: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motinai pasisakyti. rš.
širdiẽs lūžìmas didelis sielvartas: Im smertis jų kūdikį, jiems maloniausį, neatbodams lūžimo širdies. prš.
širdiẽs minkštùmas gerumas: Reikia pirma pačiam turėti malonę, širdies minkštumą, protą, išmintį. Blv.
širdiẽs mojù bet kur, kur nori: Kad kelio nežinai, širdies arba akių moju eik sau. J.
širdiẽs nušvietìmas atsigavimas: Koks būtų širdies nušvietimas, piltinio pieno pavalgius. Šts.
iš širdiẽs padugnių̃ visu balsu (nusikvatoti): Juozas užkvatojo galingu balsu iš pačių širdies padugnių nelyginant koks Mefistofelis. Trein.
širdiẽs pajùdinimas susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Tat.
širdiẽs pakarūklùs paė́sti įgristi, įsipykti: Širdies pakarūklus yr paėdęs visiems tas karas. Šts.
širdiẽs pakrùtinimas Sir. sujaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniems. P.
širdiẽs paródymas pavaišinimas: Nepriėdus menka iš to nauda, ot, širdies parodymas!. LzP.
širdiẽs pasaitaĩ paširdžiai: Skauda širdies pasaitus. Ss.
širdiẽs pãsaitus nutráukyti prikankinti: Stalinas dar nutraukys mūsų širdies pasaitus. Šts.
širdiẽs pãsaitus nutráukti susipykti su mylimuoju: Kaip ten buvo, kad širdies pasaitus nutraukei?. Skr.
širdiẽs pãsaitus paė́sti įgristi, įsipykti: Jis jau man širdies pasaitus paėdė. Krkl.
širdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdies pasaitų pajudinti. Rdd.
be širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė man širdį, aš jau be širdies pasaitų. Krš.
širdiẽs pérėmimas sujaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. rš. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo. prš.
širdiẽs peršulỹs sielvartas: Ne, argi galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdies. Kudir.
širdiẽs peršuliaĩ sielvartas: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. prš.
širdiẽs pykìmas pykinimas, blogumas: Pavalgę apserga pykimu širdies. A. Prasideda širdies pykimas, vėmimas ir labai didelis silpnumas. rš.
širdiẽs pjovìkas sielvarto kėlėjas: Širdies pjovikai tie pasiutėliai. Šts.
širdiẽs plikùmas buvimas nevalgius (negėrus): Dėl širdies neplikumo išgeria arbatos ir važiuoja. Šts.
širdiẽs plyšìmas B., M., N. didžiulis liūdesys: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant. brš.
širdiẽs prilenkìmas I. pamilimas:
širdiẽs skaudė́jimas M. sielvartas: Turi skaudėjimą širdies. Gs. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. rš.
širdiẽs skaudesỹs sielvartas: Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai. Krėv.
širdiẽs skaudùmas sielvartas: Kad tie nedainuoja iš širdies linksmumo, o mes padainuosme iš širdies skaudumo. Sln. Tada karaliui pasakė ir padarė didelį širdies skaudumą. Pp.
širdiẽs skaũsmas sielvartas: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Bsg. Neturi vaikų – neturi širdes skausmo. Klt. Kai tu pasakoji, man širdies skausmą didini. Prn. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Kv. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. Žem. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Vnž.
širdiẽs sopà sielvartas: Išlieja visas savo širdies sopas. rš.
širdiẽs sópė sielvartas: Ana mirė iš tos širdies sopės, kad jos vaiko nebėr. Pnm. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sopes širdelės. Kp. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Vaižg. Geria mano tėvas iš tos širdies sopės ir sako man. Trein.
širdiẽs sopė́jimas sielvartas: Iš didelio širdies sopėjimo nė valgytie nenorėjo. Tat. Keliantisi širdies sopėjimams. brš.
širdiẽs sopulỹs sielvartas: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Bil. Kočios seselė mano mandieružę širdies didžiais sopulėliais. JD. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Sir.
širdiẽs sudrumstìmas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies. Sir.
širdiẽs sujudìmas Sir. susijaudinimas: Jis širdies sujudime (geiduliams širdyje degant) tai padarė. K.
širdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžioje ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimai. Valanč.
širdiẽs sumìnkštinimas Blv. sugraudinimas:
širdiẽs suñkinimas C. liūdesys, nusiminimas:
širdiẽs surūdìmas liūdnumas, graudulys: Su tokia neregėle moteriške būčia, tai tik širdies surūdimas. Rod.
širdiẽs susigraužìmas sielvartas: Iš širdies susigraužimo jis ir mirė. Gs.
širdiẽs sutrynìmas sielvartas, gailėjimasis: Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus: ir ižpažino po akim anų byskupų žydų aiškiai nuodėmę savą [Judošius]. Sir. Sutrynimas širdies yra tai didelis gailestis už neteisybes griekų. Tat. Beveliju jausti sutrynimą širdies nekaip mokėti ją žodžiais išsakyti. Valanč. Nuog pirmos nakties girtavimo išginiau iš pomėties sutrynimą širdies. I.
širdiẽs uždavìmas įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdies uždavimas. Pbs. Be širdies uždavimo ana negali būti, turi ką pamauti. Krš.
širdiẽs užkietė́jimas nejautrumas, abejingumas: Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Dauk. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietėjimą širdų. Dk.
širdiẽs užšalìmas abejingumas: Šiandien didelė kupeta sutrupų riogsodama tebrodo mūsų gadynės žmonių užšalimą širdžių. Valanč.
širdìs ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdis ne vietoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. Ktk. Motkos širdis ne vieton dėl vaikų. Drsk. O mano širdelė vis ne vietoje. Čiurl. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta. Žem.
širdiẽs vìrinimas didelis sielvartas: Su tokiu žmogum buitis – tai tik širdies virinimas. Rod.
širdiẽs virpė́jimas baimė: Kiek širdies virpėjimo dėl siūlų [vogimo]. Ldvn.
širdiẽs žaizdàs gýdyti raminti: Matyti, galvojo tik apie Zenoną ir maldavo savo žmonos jį raminti, jo širdies žaizdas gydyti tokiame nusiminime. Pt.
(kieno) akmenìnė širdìs apie nejautrų, negailestingą: Gal jo akmeninė širdis, kad nė kiek nesusigraudino. Gs. Josioji širdis akmeninė. Lz. Akmeninė jo širdelė, kad nepratarė žodelio. d. Sotaus širdis akmeninė. Vv.
akmenìngos širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Mes teip kietos ir akmeningos širdies. Dk.
añkštą šìrdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. Sir.
ankštõs širdiẽs K. žiaurus:
(kieno) atbulà širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdis bus atbula. Ukm.
atkaklià širdimì nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. J.
atkalõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
atkarõs širdiẽs J. apie priešiškai nusiteikusį:
(kieno) atkragì širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Jau ne atkragi, ale palinkusi jo širdis į giminę. J.
atkragiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Širdies atkragios. Valanč.
atlapõs širdiẽs
1.nuoširdus, atviras, be paslapčių: Ji buvo šneki ir atlapos širdies. rš.
2.dosnus: Tokios jau ji atlapos širdies: ko paprašei, tą duos. Srv.
atrakà širdìs nuoširdus, atviras: Širdis mano tau vienam test atraka. brš.
(kieno) atšiaurìnė širdìs negailestingas: Atšiaurinė širdis, nemeilinga. Šts.
atvérta širdimì nuoširdžiai: Nori, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėm. brš.
ãtvira širdimì nuoširdžiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Pt. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Krėv. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtą neslepiu. ŠR.
atvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus. R.
ãtžagaria širdimì nenoromis: Kalbu poterius, vis kaip ir atžagaria širdžia, misliu, gal nenumirė. Slm. Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Avyž.
auksìnę šìrdį turė́ti būti labai geram: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę. Balt.
(kieno) blogà širdìs pykina, šleikštu: Musti širdis y[ra] bloga, kad teip nieko nevalgai?. Šts. Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Žem.
blóga šìrdžiai verčia vemti: Ot, užkulo kvapą užuodžiu, ir bloga širdžiai. Žem.
dañgiškos širdiẽs labai geras: Dangiškos širdies žmogus. Vvr.
drūktõs širdiẽs priešiškai nusiteikęs: Kiti bus ant manęs drūktos širdies. Dauk.
drū́kta širdimì piktai: Paveizėjo į mane drūkta širdžia. Šts.
(kieno) drūtà širdìs apie nejautrų: Širdis faraono yra kieta (drūta). Bret.
drūtõs širdiẽs
1.nejautrus: Labai drūtos širdies – jį sunku pravirkdyt. Kb.
2.valingas, nepalenkiamas: Drūtos širdies esmi. C.
drū́tą šìrdį turė́ti
1.būti priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė. LzP.
2.būti nepalenkiamam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie. LTR. Nebijau nieko, nenusigąstu, turiu drūtą širdelę. JD.
dvìlinkos širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos širdies. Baran.
er̃dvą šìrdį turė́ti Sir. būti dosniam:
gaurúota širdìs negailestingas: Ar jis žvėris? Ar jo širdis gauruota?. Vaič.
(kieno) geležinà širdìs apie nejautrų, negailestingą: Jisai teipag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp. Dk.
gerà širdìs gerumas: Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Kaimynai parodė savo gerą širdį – padėjo kasti. Pt.
gerõs širdiẽs palankus: Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu. Žem.
gerà širdimì mielai: Imk, gera širdžia duodu. Krš.
gẽrą šìrdį išródyti nuoširdžiai ką padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs. LzP.
gẽrą šìrdį ródyti nuoširdžiai ką daryti: Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti užu visas geradėjystas. Baran.
gẽrą šìrdį turė́ti būti palankiam: Turi gerą širdį [pardavėja] ant manęs, paduoda minkštesnių bulkikių. Krš.
gýva širdimì labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gyva širdžia prašau, kad ateitumei savo motynos aplankyti. Vkš. Gyva širdžia norėčiau, bet negaliu. Šts.
grýna širdimì nuoširdžiai: Aš jam sakiau gryna širdžia. Kad nori, gali netikėt. An.
įkáltas širdyjè įstrigęs, įsiminęs: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė... rodosi, man širdy įkalti.... Pt.
imlì širdìs įžvalgumas: Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. ŠR.
įpjautà širdìs rūpi: Neramu, širdis lyg įpjauta. Kdl.
ìšvirkščią šìrdį turė́ti būti priešiškai nusiteikusiam: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti. Avyž.
kantrõs širdiẽs jautrus, gailestingas: Nekeršink, kantros bei lengvos širdies būk. Mž.
(kieno) kietà širdìs
1.apie nejautrų, negailestingą: Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdis kieta kaip arklio. J. Mano širdis kaip akmuo kieta. Mrj. Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdis kietesnė. Dr. Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Dk. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Dk. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Sir.
2.apie ištvermingą: Bet ką darysi žmogus, viską reik pergyvent, motinos širdis kieta. Dt.
3.apie šykštų: I mano širdis nebūt kietesnė až prūsoko krūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir duočiau). Prng. Tėvo širdis kieta kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Vkš.
kietõs širdiẽs
1.nejautrus, negailestingas: Jei klebonas kietos širdies, tu verksi – bus negirdįs. Sln. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. brš.
2.valingas, lengvai nepasiduodantis: Amžių pragyvenau, aš tokios kietos širdies. Kpč.
kíetą šìrdį atvérti padaryti jautrų: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens. Mž.
kíetą šìrdį pajùdinti padaryti jautrų: Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mair.
kíetą šìrdį praláužti palankiai nuteikti, patraukti: Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. KrvP.
kíetą šìrdį trùpinti daryti jautresnį: O Jėzau, kraujais aplietas, trupink mūsų širdis kietas. Baran.
kíetą šìrdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs?. Pošk. Užu šunis širdį turėjo kietesnę ant jo. Bret.
(kieno) kūdà širdìs bloga, silpna: Buvo man kūda širdis, ir valgiau pieno pėtnyčioje. J. Skauda man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti. d. Man šiandien yra kūda širdis, aš negaliu valgyti. Mžk.
(kieno) kupinà širdìs labai graudu: Kupina mano širdis: tiek gero padariau, o jis blogu užmoka. Rs.
laisvà širdìs nieko nemyli: Stenia, ar tavo širdis dar laisva? – paklausė. LzP.
lengvà širdìs apie jautrų žmogų: Mano brolelio lengva širdelė, vis meilieji žodeliai. J.
lengvà širdimì
1.ramiai: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. rš. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Cvir.
2.nuoširdžiai: Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji pati. Simon.
3.lengvabūdiškai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. Mš.
lengvõs širdiẽs Mž. jautrus, gailestingas: Anas labai lengvos širdies: prašai – ką turi, ir atiduoda. Ds. Mano bernytis lengvos širdelės, meilingos ir kalbelės. d. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies. Bret.
leñgvą šìrdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Žmonės nesandoringi, nemeilūs (širdies lengvos neturį). C. Lengvą širdį priš jį turėk. Mž.
medìnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugaus. Tilv.
(kieno) minkštà širdìs apie jautrų, gailestingą: Minkšta širdaitė, plika subinaitė. LTR.
minkštõs širdiẽs R., M.
1.gailestingas: Ot žmogus gailus, minkštos širdies – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Grv.
2.dosnus: Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų. Drsk. Burkuok – išburkuosi: ana minkštos širdies. Vkš.
3.jautrus: Minkštos širdies buvau, kriokiau ir pagadinau [akis]. Nt. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštos širdies. Žeml. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė minkštesnės širdies. Jnš. Jis geras, minkštos širdies žmogus. Paukš.
mìnkštą šìrdį tùrėti būti gailestingam: Mama turi dideliai minkštą širdį, paprašyta ir dūšią tau atiduos. Vkš.
(kam) negerà širdìs neramu: Tėvui negera širdis – vaiką svetima (pamotė) muša. Krš.
(kieno) negerà širdìs pykina, šleikštu: Tupikiui vis seilės bėga, kaži ko negera širdis. Žem.
negýva širdimì išsigandus: Negyva širdžia parbėgau namo. Drsk.
pakéltą šìrdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėti. Ėr.
paskutìnė širdìs ìma labai pikta: Už tokius darbus paskutinė širdis ima. Arm.
pilnà širdìs Vaižg. nuolat apie ką galvoja, kuo rūpinasi:
pirmõs širdiẽs labai geras (giriant): Jie žmonės pirmos širdies. Vl.
(kieno) platì širdìs apie labai gerą, dosnų: Motinos širdis oi plati vaikams!. Krš. Vyrų plačios širdys, didelės akės, daug nori apžioti. Krš.
plačiõs širdiẽs labai geras, dosnus: Pundzius – plačios širdies žmogus. Dvd.
plãčią šìrdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino. LzP.
prasrū̃dytą šìrdį turė́ti nekęsti: [Atskalūnai] turi širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją). Dk.
šìrdžiai saldù pasidarė malonu: Marelė laiminga, net širdžiai saldu. Žem.
skaũdama širdimì sielvartaujant: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Myk-Put. Skaudama širdimi išlydėjau jį į tą atmintiną plechavičiukų žygį. Trein.
(kieno) skaudì širdìs labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi širdis paliko. Eig. Žinai, motinai širdis skaudi yra. Žeml.
(kieno) stačià širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Širdis stačia buvo. J.
(kieno) statì širdìs apie išdidų: Stati širdis ir už didį save turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. I.
stačiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
sugrùdusia širdimì nedrąsiai: Elzei vis rodėsi, kad Mineikienė už vakarykštį nuotykį jai neatleido... todėl sugrudusia širdimi peržengė jos buto slenkstį. Pt.
sugùrintą šìrdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi o širdį turėtumbei labai sugurintą, gali jį apregėt. Dk.
(kieno) storà širdìs apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai. Bret.
suktà širdimì
1.apgavikiškas: Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. ŠR.
2.apgavikiškai: Sukta širdimi rengia piktes, nuolat sėdamas vaidus. ŠR.
sunkì širdìs apie nenorintį susimąstyti: Sunki jų (vaikelių) širdelė bus, kad svetimi mokins. J.
sunkiõs širdiẽs nenorintis susimąstyti: Ik koleig būsite širdies taip sunkios, kodrinag mylite niekniekes. Dk.
sunkià širdimì neramus, prislėgtas: Sunkia širdžia važiavau nuo savo kiemo. Plšk. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi taip pat pakluoniais parėjau namon. Šein.
sunkù šìrdžiai kamuoja rūpestis: Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės. Al. Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai sunku. Pt.
suspáusta širdimì nerimaujant: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Vien. Suspausta širdžia skatino Agotą viską atvirai pasakyti. Myk-Put. Suspausta širdim išvedė Juza juodmargę: vis šis tas už odą. Balt.
(kieno) šaltà širdìs apie nejautrų: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Nėr. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelės. rš.
šaltõs širdiẽs nejautrus: Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip gyvena vaikai]. Všn.
šáltą šìrdį turė́ti būti nejautriam: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras. Nėr.
(kieno) šiurkštì širdìs apie negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Balč.
šiurkščiõs širdiẽs negailestingas: Katras šiurkščios širdies, tai neduoda. Pin.
šlykščiõs širdiẽs greit bjaurisi: Ji labai šlykščios širdies: pamatė tuos pūlius ir ėmė piktavot. Gs.
širdyjè šviesiaũ smagiau, linksmiau: Matai, padarai gerą darbą – ir širdyj šviesiau. Zp.
tikrà širdimì nuoširdžiai: Meldės ne teip nasru, kaip tikra širdžia. Dk. Tikra širdžia gailite taip gerą Poną pažeidę. Petk. Širdžia tikra pažinau tave. Mork. Giesmėmis linksmomis, širdėmis tikromis linksminkias ir džiaukias dūšia kiekvieno. brš.
týra širdimì nuoširdžiai, dorai: Ieškokite jo tyra širdimi. ŠR.
tuščià širdìs alkanas: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo – tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei.... Žem.
tuščià širdimì nevalgius, negėrus: Tai kad duos gaspadinė blynų dar, tai gerai, o kad neduos, tai tuščia širdžia lig dvylikos valandų [dirbo]. Kp.
tvirtõs širdiẽs apie valingą, nepalenkiamą: Mano vaikai tvirtos širdies – neverkdavo. Sutk.
tvìrtą šìrdį turė́ti būti nepalenkiamo nusistatymo: Vis užsižadu neskolyti, ale neturiu tvirtos širdies. Krš. Tvirtą širdį reik turėti, kad ženytis reik pradėti. JD.
tvirtèsnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas tvirtesnę širdį turi, galia pjaustyti. DūnŽ.
(kieno) vienà širdìs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Sir. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Dk. Su valdininkais buvo jis viena dūšia, viena širdis. Pt.
víeną šìrdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vieną širdį turi. Vs.
visà širdimì
1.labai nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Aš tau vis visa širdžia, o tu man visa šikna. Kbr. Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Krėv. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Mž. Visa širdimi mylėkime. Dk. Ir veržėsi visa širdim, tarsi po daugel metų būtų grįžęs iš Sibiro tremties į gimtąją padangę. Mač.
2.atsidėjus (ką dirbti): Reikia darbuit visa širdžia. Pls.
žemõs širdiẽs nuolankus, paklusnus: Buvo žemos širdies, sergėdavosi nuo svietiškos garbės. Baran. Mokykitės nuog manęs, jog aš esmi romus ir žemos širdies. Dk.
šìrdį aĩtrinti kelti sielvartą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdų. Avyž.
širdìs akmenė́ja J. darosi nejautrus, abejingas:
širdìs álpėja
1.sakoma labai ko norint: Eik gulti – alpės širdelė, kai reiks kelti. Grg.
2.darosi silpna, negera: Šieną grėbiant širdis alpėjo – taip buvo karšta. Vkš.
širdìs al̃psta
1.darosi silpna, negera: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trinsiu – širdis alpsta. Erž. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Kdl. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. LTR. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė. JD.
2.darosi malonu: Išgirdo gražį grajijimą: grajija, kad ano širdis alpsta. Žr. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta. Akm. Į Jonį veizant, man širdis alpsta. Vkš. Aš pamatau, man širdis alpsta – neik nuo šalies. Kv. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Bor.
3.sakoma labai ko norint: Saulelė lenda, kelsi – širdis alps, kaip miego norėsi. Všv. Širdis alpsta miego. Žem.
širdìs apal̃po pasidarė silpna, negera: Iš didelio skausmo apalpo širdis. Dkš.
šìrdį apaugìnti sãmanomis pasidaryti abejingam: Sakys, kad samanomis aš savo širdį apauginau, kad nežinojau norų, kad sąžinė negraužė mane niekad. Vaič.
šìrdį apdérgti įskaudinti, įžeisti: Širdį apdergė ir gerinas – neatsileidžiu: šneku kaip su siena. Krš.
širdìs apdrỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Nuo medaus man ir širdis apdryko. KlvrŽ.
2.pasidarė nemalonu: Skaito skaito, ir širdis apdryksta. KlvrŽ.
šìrdį apeĩti įskaudinti, įžeisti: Su tokia kalba jis man tik širdį apėjo. Varn.
šìrdį apė̃jo
1.apėmė pyktis: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėt, ir gana. Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį. Dl.
2.apėmė gailestis: Kai pamačiau vaiką mušant, man širdį apėjo. Užv. Kad ir bara, deltog jam (dėdei) labai apeina širdį dėl manęs. Šein.
širdìs apė̃jo
1.pasidarė silpna, negera: Kad davė į pilvą, ir širdis apėjo. Slnt. Mano širdis apėjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Als. Jau tatai tretį kartą man apeina širdis, ir galva teip apsisuka, suūžia, nė akimis negaliu bematyti. Plt.
2.pasidarė skaudu: Širdis apėjo motinai nuo tokių žodžių. Krš. Kai pagalvojau apie visus anų darbus, širdis apėjo. Krž. Apeina širdis, ugnis lekia iš akių, bet viską numanau. Šts.
širdìs apė̃jo kraujaĩs pasidarė skaudu: Man net širdis kraujais apeina, kai jis teip šneka. Pc.
šìrdį apė́sti
1.iškankinti: Jau vargai ir širdį apėdė. Rod.
2.įkyrėti: Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Žem.
šìrdį apgul̃ti suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Valanč.
širdìs apkaĩto supyko: Joneliui širdis apkaito. LzP.
šìrdį apkálti patraukti, privilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkama. Žem.
šìrdį apkam̃šęs prisivertęs: Srėbk širdį apkamšęs [,kai neskanu]. Šts.
širdìs apkar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Man širdis apkarto nuo tavo žodžių. Srv. Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. rš. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Kudir.
šìrdį apkim̃šęs prisivertęs: Apkimšęs širdį būk, kentėk. Šts.
šìrdį apkū́lęs prisivertęs: Dirbi žmogus širdį apkūlęs, be kokio noro. Vvr. Kad priverčia, apkūlęs širdį ir valgau. Krtn.
širdìs àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkius pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Vien. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė. Jnš. Mano širdis kaip mirte apmirė. Prn. Apmirdavo širdis, ir negalėdavau žodžio ištart. Skr.
širdìs àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi. LTR.
šìrdį apmỹžti vlg. sukelti blogumą, supykinti: Mano širdį apmyžo, aš negaliu tų tortų [valgyti]. End.
šìrdį apsáldinti suteikti malonumą: Muzika apsaldino klausytojų širdis. rš.
širdìs apsãlo
1.pasidarė silpna, negera: Ir širdis apsalo, kai gavau su kūliu į kaktą. Vvr. Kad movė karvė su ragais, tai teip ir apsalė širdis. Sk. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdis apsalo. Vkš. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. LTR. Apsalo širdis, ir apgvaizdėjau. Šts.
2.pasidarė malonu: Pamačius grįžusį sūnų, motinai iš džiaugsmo širdis apsalo. Jnš. Apsalo ir širdis, ir užmigom. Krš. Kas do gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdis apsąla!. Dbk. Širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Baran. Kai ranka slysta gyvulio kaklu, apsąla širdis. Zur.
šìrdį apsikamšýti prisiversti: Marti buvo nuo uošvių išbėgusi, ale apsikamšė širdį ir vėl sugrįžo. Vkš.
šìrdį apsikamšýti pãkulomis prisiversti: Apsikamšyk širdį pakuloms i gyvenk. Ub.
širdìs apsikietãvo pasidarė nejautrus, abejingas: Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Bret. Jeib jis ant mūsų neskųstųsi dėlei mūsų piktos ir apsikietavusios širdies. Bret.
šìrdį apsikū́lęs prisivertęs: Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], širdį apsikūlęs ir būk. Gršl.
širdìs apsipýlė kraujaĩs pasidarė skaudu: Kumet amžinatilsį motynėlę atsimenu, širdis kraujais apsipila. Vkš.
širdìs apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisuko širdis mano, jau aš ir pas pačią. JD.
širdìs apsìvertė pasidarė nemalonu: Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo. Simon. Širdis mano apsivertė žyvate mano, nesa aš didžiai nusitūžijau. Bret.
širdìs apsìvertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliais. Prn.
širdìs apsìvertė kū̃liais krūtìnėje pasidarė negera: Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje. Avyž.
šìrdį apslė̃gti būti apimtam (rūpesčių): Širdys sielvartu sunkiu esti apslėgtos. Mž.
šìrdį apspáusti būti apimtam (rūpesčių): Apspausta širdis yr visų jaunųjų karės metais. Šts.
širdìs apstal̃go pasidarė bloga, šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstalgs širdis. Km.
šìrdį apsuñkinti sukelti nerimą, rūpestį: O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdelę apsunkinai. JD. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Avyž. Žemės melu apsunkinate širdis jūsų. Dk.
šìrdį apšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Tu žinai, kaip tu man širdį apišikei!. Zr. Negailu, kad Jonis mane paliko, tik piktumas ima, kad širdį apšiko. Vkš. Apšiko širdį, o atsisukusi gera taisos!. Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apšiks širdį. Rs.
širdìs aptekė́jo kraujù pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų. Bor.
širdìs aptil̃žo pasidarė bloga, šleikštu: Nuo saldimo tiek buvo aptilžusi širdis, kad tik su duona benušviečiau. Vvr. Jau aptilžo širdis [nuo žirnių], reik druskos turėti kišenė[je]. Plt. Širdis kana ko aptilžo nuo košalynos. Užv.
širdìs aptìžo
1.pasidarė bloga, šleikštu: Aptižo širdis nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriima valgių. J. Nenoriu: širdis nuo tų saldainių tik aptyžta. End. Teip neskaniai privalgiau, širdis paliko tokia aptižusi. Plt. Širdis aptižo – ir būtų nualpęs, jei nebūtų pradėjęs vemti. Dauk.
2.pasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdis aptižo. Mžk. Širdis aptyžta tiktai paveizėjus, kiek reik nuravėti dar. Slnt.
3.pasidarė skaudu: Širdis aptižo beveizint į žudymus. Šts. Nu tavo žodžių man širdis aptižo. Vkš.
širdìs aptùko pasidarė nejautrus, abejingas: Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsivertų. ŠR.
širdìs àpvirė apėmė pyktis: Apvirė širdis, ale nieko nesakiau. Krš.
šìrdį ardýti skaudinti: Tik neverkie, jaunuolėle, neardyk širdelės. LTR.
širdìs atáušo nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Baran.
širdìs atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdis yra atbukusi nuo tų kningų skaitymo. Plt.
širdìs atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdis turia ateit į vietą. Skr.
šìrdį atgaivìnti nusiraminti: Važiuok, pasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. LzP.
šìrdį atgáuti
1.pasigardžiuoti: Obuolienės išverda širdžiai atgauti. Pj.
2.nusiraminti: Teip nesmagu, nėr kur širdies atgaut. Ėr. O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Balt.
šìrdį atidarýti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Bil. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu. Mair. Ne kožnam žmogui teatdaryk širdį tavo, bet išmintingam. Valanč.
šìrdį atideñgti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią.... Žem. Ak, būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį. Šein.
šìrdį atidúoti
1.nuoširdžiai pasirūpinti: Jau teip aš ją myliu, pagatava širdį atiduot. Erž. Ta moterė atiduoda širdį, tamsta nebijok, pirk. Krč. Kai geras – širdį atiduotų, kai supyksta – į šikną įkąstų. Vlkv. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Žem. Ligi lubų prikrovė lovą priegalvių, su gerabūdišku kaimietės stropumu stengdamasi atiduot visą savo širdį. Vencl.
2.pamilti: Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Vaižg.
3.išsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus – gatavas už pinigą širdį atiduot. Rm. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką. KrvP.
šìrdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja. Dk.
širdìs atitir̃po praėjo pyktis: Milašius pajunta, kaip pamažu atitirpsta širdis. Ap.
šìrdį atlapóti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!. Avyž.
širdìs atlė́go praėjo pyktis: Širdis užpykus atlėgo. Tr. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž.
šìrdį atléisti
1.atsigaivinti (gardėsiu): Širdį tuojau atleido, kai išgėriau. Šts.
2.nusiraminti: Padainiuoji, ir širdį atleidžia. Pgr. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį. rš.
šìrdį atlíeti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį. Antš.
širdìs atlýžo praėjo pyktis: Pykstančio širdis atlyžo. J. Tik ir čia visi, kas tik susidurdavo su Napaliu, tiek turėjo meilės ir karštų velijimų, ir tėvo širdis vėl atlyžo. Vaižg.
šìrdį atrakìnti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakinti. Tilv.
širdìs atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdis net kulnyse atsidūrė. Sk.
širdìs atsidū́rė ùžpenčiuose labai išsigando: Teip išsigandau, kad širdis užpenčiuose atsidūrė. Sug.
širdìs atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Žem. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namo. rš.
širdìs atsiléido praėjo pyktis: Kai gražiai imi prašyt, atsileidžia kiekvieno širdis. Gs. Tai kurgi dar dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsileis jam širdis. Km. Kad per metus ir blogai bus, ale ta diena (išleidžiamoji) kad geresnė, ir atsileidžia širdis. Mšk. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsileido širdis mano, jau aš ir pas vyrą. JD. Užkietyta širdis neatsileidžia. Pns.
širdìs atsilíejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis taip atsiliejo. Kp.
širdìs atsitekė́jo praėjo pyktis: Atsitekėjo širdis, nieko nebebijau. Šts.
širdìs atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Simon. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė. prš.
širdìs atslū́go praėjo pyktis: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Krėv. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. rš.
širdìs atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esu. Vkš.
širdìs atšóko nusibodo, įgriso: Pamatysi, kaip ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdis atšoks. Dg.
šìrdį atvérti
1.būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Svetimam žmogui neatverk širdies. Užp. Tai ji priėjus žalią liepelę nelaimėm pasiskundžia, prieš ją atvėrus savo širdelę vargelius pasakoja. Drsk. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Vien. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. Šein. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Šein. Neatverk savo širdies kiekvienam. ŠR.
2.pasidaryti jautriam, paveikiam: Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. ŠR.
širdìs áuga ima graudulys (iš džiaugsmo): Petronėlės net auga širdis: mąstė – tai vis dėl manęs daro. Žem.
šìrdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus auklina širdį. Arm.
šìrdį áušyti slopinti jausmus: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią. Baran.
šìrdį badýti labai žeisti, skaudinti: Tokie žodžiai tik širdį bado. Krš. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Bil. Kogi man skausme degini galvą, kogi taip skaudžiai širdį badai?!. Nėr.
širdìs bjaũrisi darosi bloga, verčia vemti: Kažko širdis bjaurisi. Grž.
širdìs brãška B. ima sielvartas:
šìrdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi, erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia. Dk.
šìrdį dalìnti labai rūpintis, atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina – visiems širdį dalina. rš. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiam. rš.
šìrdį daužýti Sir. daryti jautresnį, gailestingesnį:
širdìs dẽga
1.ima jaudulys: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, kad širdis degte dega. Bt. Širdis dideliai dega. Šts. Ar nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Vln.
2.ima pyktis: Mano širdis yra deganti – ar ans mane, ar aš aną užmušiu. Dr. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tuojau man širdis pradeda degti. Vkš.
šìrdį dẽginti labai jaudinti, veikti, žadinti jausmus: Bet kur buvęs kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Avyž. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. rš. Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Dauk. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina. Sir.
šìrdį díegti kelti sielvartą: Man buvo gaila [nukirstų] klevų. Bet dar giliau širdį diegė paliktieji mūsų šuliniai, mūsų slenksčiai. Dovyd.
šìrdį dìlginti labai jaudinti, graudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Balt.
šìrdį dìlgyti labai jaudinti, graudinti: Jau tokia nelaimė žėdnam širdį dilgė. Kp.
širdyjè dilgsė́ti nujausti: O man visu keliu širdy dilgsėjo, kad negerai negerai pasibaigs. Dbk.
širdyjè dingė́ti nujausti: Dingėjo širdy mano, kad taip bus, t. y. prijautė. J.
širdyjè dingsóti nujausti: Dingsojo man širdy, kad taip taps, bus. J.
šìrdį dìlgtelėti kilti nerimui: Dilgtelėjo širdį, bet neilgam, nes jis išgirdo, kad Teklė tyliai niūniuoja, ir ne – ne liūdną melodiją. Ap.
širdìs diržė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. rš.
šìrdį dovanóti reikšti meilės jausmus: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Pt.
šìrdį draskýti
1.labai skaudinti, kankinti: Eik lauk, žmonims nedraskyk širdies. Krš. Maži vaikai skreitą drasko, dideli – širdį. Lkv. Jaunas drasko skraitą, o suaugęs – širdį. Trg. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Žem.
2.įžeidinėti: Žodžiai kaip strypai širdį drasko. Rdn. Didžiavosi dėdė ir nejautė, kad jo žodžiai drasko man širdį. Švaist.
širdìs drẽba
1.ima baimė: Ne vienai mergai širdis dreba, kaip atvažiuoja jos išimdyt. Rod. Širdis dreba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Brb. Dreba širdis, savo balso nepažįstu. Dovyd.
2.ima jaudulys, nerimas: Jau aš per veselią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdis drebėjo, kaip ji ėjo už jo. Pv. Pamatau aš jį girtą – net širdis dreba. Mžš. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. LTR. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Žem.
šìrdį drė̃ksti labai skaudinti: Sopulys dreskia širdį mano. brš.
širdìs drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdis mano drumstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau. J.
šìrdį dúoti reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, duok ir širdelę, būsiv mudu draugalėliu. J.
šìrdį dùria graudu: Man širdį duria, kad jis mirs. Šts. Širdį duria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėr. Aln.
širdyjè dùria neramu: Širdy kaip ir duria – turi atvažiuot. Aln.
šìrdį džiovìnti kelti nerimą, ilgesį: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. LTR. O svajonės tos širdį džiovino. Krėv.
širdìs džiū́sta labai liūdna, nyku: Be tėvynės širdis džiūsta. Ppr. Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius. Dk.
šìrdį ė́da labai skaudu: Tėvas piktas – man širdį ėda. Aln. Sūnus sirgo, širdį ėdė. Aln.
širdìs eĩna kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Prieisi valgyt, širdis eis kunkuliais. Plt.
šìrdį ė́sti
1.įkyriai varginti, graužti: Iš tų vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda. Drsk. Toks pasiutėlis tėvams tik širdį ėda, širdagraužis rupūžė. DūnŽ. Ėsk mano širdį kaip kirmgriauža koks!. Ms. Graužas širdį ėda. Vlkv. Graudulys, rauda man širdį ėda. Nėr. Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Šein. Jai pačiai didžiausi rūpesčiai ėdė širdį. Gran.
2.įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ėda tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Krš. Nigdi neėdė širdies itsai vaikutas, išsimiegmu gerai. Zt.
šìrdį gadìnti skaudinti, erzinti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. d. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadinti. Žem.
širdìs geĩdžia norisi: Valgyk, ko širdis trokšta, gerk, ko širdis geidžia. Btg.
šìrdį géldinti kelti sielvartą: Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Klp. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Simon.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė. Vaičiul. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Vaižg.
šìrdį gẽlia
1.rūpestis kankina, sielvartą jaučia: Į ją žiūrint, širdį gelia. Rs. Mišką iškirto, tai net širdį gelia, kaip bauža matos. Ds. Kad tau taip dantis geltų, kaip man širdį gelia!. Mrk.
2.neramu: Šeimininkui gėlė širdį ne tiek dėl pačių svečių. Jam daugiausia gaila jo dideliu rūpesčiu ir meile aplink namą auginamų gėlių. Šein.
širdìs gẽlia
1.ima pavydas: Ans mato, ka piningą gražų imi, širdis i gelia. End.
2.jaučia sielvartą: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Dauk.
3.rūpi: Ir Ruiniui širdis gelia ten įlįsti. Trk. Tai jo (vagies) širdis pradėjo gelti, kaip jis pamatė čia daug mėsos ir lašinių. Klp. Jeigu tik sūnus nepareina, man širdis taip ir gelia. Vkš.
šìrdį gìldyti
1.kelti sielvartą: Eik lauko, negildyk žmonims širdies. DūnŽ. Negildyk mano širdies, t. y. neskudink, kad skaudėtų. J. Negildyk man širdies be reikalo. Vkš. O tų kalbų visokių ... – širdį tik gildo. Žem. Gyvnašlumas širdį gildė. Dauk.
2.kelti norą (gauti): Neerzink vaiko, negildyk jam širdies savo saldainiais. Up.
šìrdį glóstyti teikti malonumą: Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Baran. Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Žem. Įsidėmi Audvidis pasakymą: „Mano vaikučiai". Toks jis malonus, širdį glostąs. Šein. Svaigulingai širdį glosto žalio beržo šilkas. Nėr.
šìrdį gnáibyti skaudinti, kelti nerimą: Geri žodžiai glosto širdį, prasti gnaibo. Krš. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. LzP. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibo. rš.
šìrdį gniáužti kelti nerimą, rūpestį: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Žem. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Kudir. Kol ateis pavasaris ir orams atšilus vėl išlįs smėlio kauburėliai, kai kas ir pasimirš, nebedegins krūtinės, nebegniauš taip širdies į juos žiūrint. Zur.
šìrdį gráužti
1.kelti rūpestį, kankinti: Tai širdį kremta, graužia. R. Man to vaiko liga širdį graužia. Slm. Vaikas geras, kol ant skreito laikai, paleidi – pradeda širdį graužti. Krš. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. LTR. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Šein. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Pt.
2.skaudinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia. d. Mano širdį didi nerimastis graužia. Kudir.
šìrdį gríežti Dk. skaudinti:
širdìs griū̃na labai neramu: Jau bus kas, kol mano širdis taip griūna. Pls.
šìrdį gróbstyti užimti kvapą: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem.
šìrdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiai. brš.
šìrdį įdė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Į vaiką visą širdį įdėjo, o dabar tas skersom eina. Grž. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Gruš.
šìrdį įdùrti įskaudinti, įžeisti: Įdūrė man širdį vienos kūmos žodžiai. LzP.
šìrdį įė́sti įgristi, įsipykti: Širdis buvo įėsta, nekenčiau [anytos]. Grd.
šìrdį įgìldinti suteikti sielvarto: Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Vaižg.
šìrdį įjùdinti sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Dk.
širdìs įkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų įkietėjusių kaip akmuo, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios neatneša. Dk.
širdìs yrà ne avẽlė apie nesitenkinimą prastu: Širdis ne avelė - šieno nepaduosi. Lnkv.
širdìs yrà kaklè ima baimė: O širdis buvo kakle. End.
širdìs yrà ne kalýtė apie nesitenkinimą prastu: Ir jo širdis ne kalytė: duok ir jam. Alk.
širdìs yrà kulnuosè ima baimė: Jau čionai davaliai [aukštai], širdis kulnuos. Antš.
širdìs yrà ant dáikto ramu: Kai būsiu viena, tai mano širdis bus an daikto. Vrnv.
širdìs yrà péntyse Lzd. ima baimė:
širdìs yrà kaip įpjautà labai neramu: Širdis kaip įpjauta: išeik dabar įnamiu, savo turėjęs. Šv. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, bus širdis kaip įpjauta [motinai]. Rdn.
širdìs įsìdegė sukilo jausmai, susijaudino: Iš tos gailystos insidegė širdis. Klt. Tavo kalbų klausanties, širdis nenoroms įsidega. Vkš.
širdìs įsijùdino sukilo jausmai, susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Dk.
šìrdį įskaũdinti suteikti sielvarto: Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimais. rš. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Simon.
širdyjè įsmègti labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdyse jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Bret.
širdìs įsprógo labai įgriso: Širdis yr įsprogusi, visai paėdė širdį. Krš.
šìrdį išáušinti nuslopinti jausmus: Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdį. rš.
širdìs ìšdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražilo. Kudir.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti, saugoti: Aš išdemi tavo žodį mano širdyje. Bret. Sena giesmė apie septynis žodžius , kuriuos kožnas krikščionis savo širdėje kaip didį ir brangų lobį tur išdėti. Mž.
širdyjè išdìldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdėje praėjusių laimingų laikų. Dauk.
širdyjè išdìlti užsimiršti, pamiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Jabl. Goda jų širdėje buvo išdilusi. Dauk.
šìrdį išdžiovénti sukelti nerimą, ilgesį: Kai papuoliau neščėslyvai dūkui, išdžioveno mano širdį kaip liepą. LTR.
šìrdį išė́sti priskaudinti, iškankinti: Išės jam vaikai širdį, koleik anas juos išūgins. Lz. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas taip man širdį išėdė. Grv. Rupūžė ta, kaip ana širdį yra išėdusi!. Rdn.
šìrdį išė́sti urvaĩs priskaudinti: Ana man širdį yra išėdusi urvais. KlvrŽ.
šìrdį išė́sti su duobelè priskaudinti: Barniai man širdį su duobele išėdė. Šts.
šìrdį išė́sti su kraujaĩs priskaudinti, iškankinti: Širdį išėdė su kraujais tie rūpesniai. Šts. Širdį su kraujais išėda ligoniui, kad garai, dūmai troboje tyvelioja. Šts.
širdìs iškrìto labai išsigando: Baisiausiai nusigandau, širdis iškrito. Šn. Ui, širdis iškris, negandink. Krš. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritus. Dg.
širdìs ìšlėkė
1.labai išsigando: Anam širdis išlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Šv. Kad persigandau, net širdis išlėkė!. Ds. Man visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau. Šts.
2.labai susijaudino: Ir širdis išlėkė, kai pamačiau jį. Ds.
širdìs išlekiódinėja labai jaudinasi: Mana širdis išlekiodinėja, kur čia aš ką padūmosiu. Zt.
širdìs išlė̃kusi labai rūpinasi: Mano širdis ant jo išlėkusi, ė anas vis nesisaugoja. Ml.
šìrdį išlíeti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Simon. Kad turėčiau kam savo širdį išlieti, lengviau būtų gyventi. Vkš. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek savo širdį pirmoje sargyboje po akim pono. Bret. Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. ŠR.
šìrdį išmìnkštyti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Kietas širdis pats išminkštyk. Petk.
širdìs išperšė́jo labai įgriso: Išperšėjo širdis su maža žeme – noriu didesnės. Šts.
šìrdį išpìlti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį ir išpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties. Dk.
šìrdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Žem.
širdìs išpúolė labai išsigando: Iš baimės ko širdis neišpuola. Plv. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolė. Avyž.
šìrdį išsuñkti iškankinti: Vargas ir nelaisvė labai jau man išsunkė širdį. rš.
šìrdį ištráukti labai privarginti: Tas vaikas baigia man širdį ištraukt. KzR.
širdìs ištrū́ko labai išsigando: Ir širdis ištrūko, kai taip pasakė. Sur.
šìrdį išvarpýti iškankinti: Buvo baisių laikų, visų širdys varpyte išvarpytos. KlvrŽ.
širdìs jaũčia numano: Jaučia mano širdis, kad tėvynė atgydama ir krutėdama atsibus. Žem.
širdìs kaĩpsta
1.darosi silpna: Nuo tokios smarvės man širdis kaipsta. Slnt.
2.darosi malonu: Kaipsta mano širdelė į ją pažiūrėjus. Gršl.
širdìs kaĩsta
1.ima nerimas, rūpestis: Išėjo manasis į miestelį, man širdis jau ir kaista: pareis girtas ar nepareis. Vkš. Tegul nekaista apie mane širdis tavo. I.
2.sakoma labai ko norint: Laka šuo čystą vandenį, mat jam širdis kaista. Šauk.
šìrdį kaĩtinti veikti, žadinti įkarštį: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdis. Myk-Put. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Šein.
šìrdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį. rš.
šìrdį ką́sti skaudinti: Širdį kandąs žodis. K.
širdìs káulėja darosi nejautrus, abejingas: Širdis tavo kaulėjo, kol sukaulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. J.
širdìs kem̃pa jaučia sielvartą: Iš gailesčio širdis kempa. J.
širdìs kẽpa jaučia rūpestį, sielvartą: Kepa ir kepa širdis, jam išvažiavus. Ds. Močiai kepa širdis, žiūrint in nesveiką vaiką. Ut. Kepa jos širdis dėl šito vaiko. Klt.
širdìs kietė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. rš.
širdìs kíetinasi darosi nejautrus, abejingas: O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Jan.
šìrdį kíetinti daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. brš.
širdìs kiùksi darosi bloga, šleikštu: Širdis kiuksi, žiūrint į tokią nešvarą. Upt. Kažko širdis kiuksi, gal reikės vemti. Kp.
širdyjè knìsti rūpėti: Širdy nesiliovė kaži kas knisęs, kaip kaskart čia pro šalį einant. Pt.
širdìs krãtosi jaučia pasišlykštėjimą, darosi nemalonu: Protas skrūpstos, o širdis kratos nuo pikto. Šts. Mano širdis kratos nuo tų kalbų. Lkv. Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Žem.
šìrdį krim̃sti R., M., Sir. kelti rūpestį, kankinti: Tie sūnaus naktinėjimai man širdį krimste kremta. Vkš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Vnž. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Bret.
širdìs kriñta ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam gali būt, širdis krenta. Rs.
širdìs kriñta į kulnùs ima baimė: Krinta Savūnei širdis į kulnus, visai nupuola. Zur.
širdìs kriñta iš núogo kū́no ima baimė: Mes einam ir einam, nors širdis mano krinta iš nuogo kūno. Dovyd.
širdìs krū́pčioja ima baimė: Širdis krūpčioja, į šitų katakombų tamsybę su žvakėmis įeinant. prš.
širdìs krū́psi ima baimė: Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. rš.
širdìs krū́psta ima baimė: Krūpsta širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J. Kai pasakė, kad mirė, širdis pradėjo krūpt, ir ėmiau raudot. Antš.
šìrdį krùtinti jaudintis: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. P.
širdìs kūdė́ja
1.darosi silpna, negera: Širdis kūdė[ja], kad perkaisti. J. Širdis man kūdėja, man taip prastai daros. Pln.
2.labai rūpi: O pati širdis kūdėja, kad tik sakyčiau daugiau. KlvrŽ. Man širdis kūdėja veizant. Žr.
šìrdį kuténti teikti malonumą: Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį. Vaižg. Stengiaus prisiminti, kaip tas [Gundės] žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Šein.
šìrdį kùtina ima noras: Taip širdį kutina pasakyt: čia ne tavo žmona, tavo žmona Stasytė. PnmR.
širdyjè laikýti nuolat prisiminti: Mergyte, tavo vardą aš širdyje laikau. d.
šìrdį laimė́ti patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdį. Simon.
širdìs lẽkia per gérklę ima baimė: Sėdi sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o man širdis lekia per gerklę. Nv.
širdìs lẽkia pro kãklą ima baimė: Aš neužmingu: širdis lekia pro kaklą iš tai baimei. Dr.
šìrdį leñkti
1.veikti jausmus, patraukti: Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. brš. Širdį lenkti ant ko. N.
2.stengtis pamilti: Lenksi širdį kaip nendrelę prie širdies girtuoklio. d.
šìrdį liẽsti jaudinti: Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais liečia širdis žmonių. Dk.
širdìs lim̃pa jaučia patraukimą: Širdis nelimpa prie pikto žmogaus. Šts. Limpa širdis tavo prie pinigų. brš.
širdyjè lim̃pa labai patinka: Žodis širdyse jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra. Bret.
širdìs liñksta jaučia palankumą, patraukimą: Man širdis nelinksta pas ją eit. Dg. Mano širdelė kaip linkte linko už vargdienio bernelio. JD. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Sln. Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Krėv. Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtars, ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. ŠR.
širdìs lìpa pro bùrną Trk. kyla jaudulys: Širdis lipa pro burną, kai pamisliju. Klk.
širdìs lìpa pro gérklę kyla jaudulys: Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – teip ji plaka. Simon.
širdìs lū́žta labai skaudu, sielvartas ima: Jų ronos man didžiai skausti, jų dėl mano širdis lūžta. prš.
širdìs mãgztosi ima nerimas: Širdis pradėjo magztytis iš blogų kalbų. J. Širdis magztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Plng. Jei ans uždegė, širdis magztės, dėl to ir bėgo. Ms. Manai, kad jam nesimagzto širdelė... Kur reikia dingti tokiam jaunam, tėvo išvarytam iš namų. Dr.
širdìs maĩnosi ima baimė: Širdis mainos, nežinau ką bedaryti. Šts.
širdìs mángosi ima nerimas: Širdis mangos: šeštadienį vestuvės (mylimasis kitą ima). Vn.
šìrdį maũdžia neramu, graudu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Vaižg. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėje, ir vėl prieš akis ji. Balt.
širdìs mãzgosi darosi neramu: Širdis mazgos kaip prieš nelaimę. Up.
širdìs meñksta darosi bloga, silpna: Išgėriau penktą – širdis mano menksta. Šk.
šìrdį mýga labai graudu, liūdna: Gal kas bus, ba taip myga širdį. Ut. Širdį tik myga myga, neramu daros. Aln.
šìrdį mìndyti žeisti, skaudinti: Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdį. Tr.
šìrdį mìndžioti žeisti, skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. LzP.
širdìs minkštė́ja darosi atlaidesnis, gailestingesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Cvir.
šìrdį mìnkštinti daryti atlaidesnį, gailestingesnį: Minkštink mūsų širdis. Bret. Dievas minkština užkietėjusias širdis. brš.
širdìs neapléidžia bjauru, nemalonu: Širdis neapleidžia man tų barščių valgyt. Upt.
širdìs nedabója nepatinkamas: Tegul sau joja, tegul prajoja, mano širdelė jo nedaboja. Kp.
širdiẽs nedė́ti būti abejingam, šaltam: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėti širdies. Myk-Put.
širdìs nẽgandojasi ima baimė: Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Simon.
širdìs neįsiteñka krūtìnėje neramu: O jau man širdis krūtinėj neįsitenka, ašaros tik eina per veidus. Erž.
širdìs neišlaĩkė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Monika giliai atsidūsta. – Neišlaikė širdis. Prieinu [prie vagiliaujančio vaiko]. Dovyd. Vieną vakarą nors ir kantri – Juozo širdis neišlaikė. Mont.
širdìs neìšneša nepriimtina, nemalonu: Neišnešė mano širdis dovanai atiduot penkiolika rublių. Dg.
širdìs neišturė́jo prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę. Bil.
širdìs nèkelia nemalonu, nepakeliama: Mano širdis nekelia dabot in alkaną žmogų. Prng.
širdìs nèneša
1.nemalonu, bjauru, nepakeliama: Mano širdis neneša pjauti karvę ar arklį. Plng. Širdis neneša nė paveizėti į vištas. Mžk. Man neneša širdis gyvas varles į striktus pjaustyti. Plng. Neneša širdis žaizdų. Skrb.
2.nesinori: Nebeneša širdis man vienai čia būt. Žg. Kad man neneša širdis eit į tas uogas. Jnš.
širdiẽs nenulaĩko graudinasi: Širdies negali nulaikyti, kad ima į karą vyrą. Šts.
širdìs nepakė́lė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Močios širdis nepakėlė: ji matė mirštant vaiką ir nieko jam padėt negalėjo. Skrb.
širdìs nepérneša nemalonu, nepriimtina: Kaimynam bloga padarys – širdis neperneša. Ktk.
širdiẽs nėrà gaila: Reikėtų tą kačiuką panaikint, bet nėra širdies. Rd.
širdìs nerìmsta rūpinasi: Tik mano gera širdis nerimo, kol sužinojau, kas su tavimi atsitiko. Pt.
šìrdį nérti kelti sielvartą: Tas [pašauto naro] balsas nėrė man širdį, spiegė ausyse, aidu galvoje atsiliepė. Šein.
šìrdį nešióti ant liežùvio išsipasakoti: Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau: širdies ant liežuvio nereikia nešioti. Simon.
šìrdį nešiótis nuolat prisiminti, neužmiršti: Tą kraštą širdyje nešiojuos dienas ir nemigo naktis. Nėr.
širdìs netráukia nesinori: Tik vaikščioti int kleboniją šiaip jau pavakaruoti, pasišnekučiuoti netraukia širdis. Vaižg.
širdiẽs neturė́ti
1.būti negailestingam: Itas žmuoj akmeninis, širdies suvisu netur. Lz. Nė širdies neturi: piemuo jau sukiumbęs nuo šalčio, o tu dar varai ginti. Vdk. Širdies neturi tiek nuplėšt. Prn. Tas žmogus neturi širdies: tokias liodinges veža – nuskūrys arklius gatavai. Šv.
2.nekęsti: Et, su savo štabrotmistru, – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabrotmistrų. Kudir. Nebturiu širdies an ano, nusidėjo man smarkiai. Krš. Neturi širdies ant tėvo tikro. Adm.
3.nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau. Pasakoju tik tai, kas laikraščiuose rašoma. Pt.
širdìs neužláužia nepriimtina, bjauru: Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdis neužlaužia. Jnš. Neužlaužia širdis gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauko, i gana. Sk. Neužlauš man širdis teip daryti. Žg.
širdìs neužléidžia
1.gaila, nemalonu: Man širdis neužleidžia jo mušt. Ds.
2.bjauru: Norėčiau [valgyti], bet širdis neužleidžia. Kp.
širdìs nevãlo negali valgyti: Akys mato, bet širdis nevalo. Kv.
širdìs niẽžti rūpi, negali nurimti: Jau niežti širdis tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dr. Dar anam jau niežti ta širdis. Trk.
širdìs nỹksta darosi silpna, negera: Alpsta nyksta širdis mano į tave jauną bežiūrint. d. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdis nyksta. K.
širdìs nuáušo nurimo jausmai: Nuaušo širdis mano, nemalonėjas jau. J. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos. J.
širdìs nudrìbo pasidarė nemalonu: Man žiūrint an juos, širdis nudribus – gyvena kaip galvijai. Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo. LzP.
širdìs nudrìbo ikì kulnų̃ pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdis lig kulnų nudribo. Slm.
šìrdį nuglóstyti maloniai nuteikti: Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Balt.
širdìs nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis. Pls.
širdìs nukaĩto apėmė baimė: Nukaista širdis, kad toks baisus mirimas žadėtas. Šts.
širdìs nukrìto į kulnìs labai išsigando: Girdžiu, kažkas pro duris laužias – širdis taip man į kulnis ir nukrito. Vkš. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnis. Avyž.
šìrdį nulaikýti susivaldyti: Širdies negal nulaikyti, kad ima į karą vyrą paskutinį. Šts.
širdìs nùlėkė ikì kẽlių sakoma apie didelį nuovargį: Nebelėk, mano širdis jau nulėkus lig kelių. Slm.
šìrdį nuleñkti
1.pamaloninti: Duok kai ko gardesnio širdelei nulenkt. Svn.
2.nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu. d.
3.nusigręžti: Nulenkė širdį savo. Chyl.
širdìs nuliñko
1.pasidarė graudu: Vaikas atidavė saldainį, bet anam nulinko širdis. Šts.
2.pajuto palankumą, patiko: Mano širdis yra nulinkusi ant ano. Kl. Į kur širdis nulinkus, į ten ir akys žiūri. LTR.
šìrdį numỹžti vlg. sukelti šleikštulį: Arbata numyža širdį. Slnt. Teip man širdį numyžo, teip prastai!. Štk.
šìrdį nupláuti įgristi, nusibosti, atsipykti: Nuplaus pienai širdį, norėsi lašiniukų. Rdn.
širdìs nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolė. rš.
širdìs nusalė́jo pasidarė bloga: Nusalės širdis taip saldžiai užėdus. Krš.
širdìs nusãlo pasidarė silpna, negera: Man širdis nusalo. Pš.
širdìs nusigañdo pasidarė silpna, negera: Man vis tokia širdis nusigandus. Krs.
širdìs nusimỹžo vlg. pasidarė silpna, negera: Mano širdis yra nusimyžusi – noriu valgyti, mamale. Dr.
šìrdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenėlio, atsigėriau arbatikės, nusiploviau širdį. Krš.
širdìs nusismogãvo pasidarė silpna, negera: Širdžiai nusismogavus, reik pagaviko, sūrymėlio. Ggr.
širdìs nusismóko pasidarė silpna, negera: Bulvės su padažu menkas valgis – be mėsos nusismoksta širdis. Plt.
širdìs nusìšveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusišveitė širdis. Krš.
šìrdį nuskaudė́jo apėmė sielvartas: Taip anam širdis nuskaudės, matant žmonių nelaimes!. Užv. Kiek kartų man širdį labai nuskaudėjo. prš.
širdẽlę nuskriódė pasidarė skaudu: Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradau. Rš.
šìrdį nuslė̃gti sukelti rūpestį: Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. brš.
širdìs nusmẽgo labai išsigando: Tik širdis nusmego, kai užgirdau šaudant. Užp.
šìrdį nusmel̃kti sukelti nerimą, rūpestį: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Myk-Put. Nemalonus baimės kipšelis nusmelkia širdį – prieš žmones drąsinasi, o viduje nejauku. Ap. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Balt.
širdìs nusmogė́jo panoro ko stipriau, gardžiau: Nusmogės tavo širdis, kaip išalksi. J.
širdìs nusmõgo pasidarė silpna, negera, išsiilgo geresnio kąsnio: Nunešk šmotelį ir tetai, jug jos senatvė, širdelė nusmogusi, o per šykštumą nenusiperka. Žem.
širdìs nusmóko pasidarė šleikštu: Pavalgiau, taip širdis nusmoko. Lkv.
širdìs nusmùko
1.labai išsigando: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Simon.
2.pasidarė silpna, negera: Kaip širdis nusmuks, užgerk kumpoto. Krš. Nusmukusi paliko širdis, nusikiurkusi po vakarykščio. Lkv.
širdìs nusmùko į kulnìs apmirė, nustėro (iš baimės): Iš baimės širdis į kulnis nusmuko. Vkš.
širdìs nusmùko į ùžpenčius labai išsigando: Širdis iš baimės į užpenčius nusmuko. An.
šìrdį nušveĩsti
1.atgaivinti: Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušveičia širdį. Kp. Gera rūgštelė, tai kad nušveitė širdį. Rdm. Silkė, agurkėlis, duonos šmotelis visuomet pijokėliui širdį nušveičia. Vkš. Noriu kartimo, kad širdį nušveistų. Rdn.
2.nuraminti: Geri žodžiai širdį kaip šveiste nušveičia. Krš. Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia. Vaižg.
šìrdį nušviẽsti
1.atgaivinti: [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį. Katil. Dar šaukštą, dar šaukštą – jug taip nušviečia širdį. Yl.
2.pradžiuginti: Širdį man nenušvietė, kad manęs neklausai. Šts.
širdìs nušvìto pasidarė linksmiau: Kai vyrai įstūmė [į vagoną], tai jau nušvito širdis. Kal.
širdìs nutal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Nutalško širdis po riebių valgių. Varn. Iš vandens gėrimo nusmoko širdis, nutalško, paliko nutalškusi. Lk. Nutalško širdis mano begeriant vandenį, t. y. nutulžo, paplūdo lyg vandeny. J.
širdìs nutir̃po apėmė baimė: Išsigandai, kad net ir širdis nutirpo. Yl. Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Čiurl.
širdìs nutrū́ko
1.pasidarė silpna, negera: Širdis nutrūkusi, norėčiau rūgštelės kokios atsigerti. Šts. Nutrūkusi širdis paliko, be mėsos pavalgius. Šts. Ant duonos biškilelį sviesto antdėk, teip yra širdis nutrūkusi. End.
2.apėmė pyktis: Kaip jis girtas pareina, man tik širdis nutrūksta: sakau, geriau nepareik!. Mžš. Nutrūko širdis – nebgaliu paveizėti [supykus]. Krš.
šìrdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi šiais laikais: reik visiems širdį nuturėti. Šts.
šìrdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama širdį nuvaro. Prn.
šìrdį nuvérti įskaudinti: Iš gryčios atsklidęs vaiko verksmas sopulingai nuveria motinos širdį. Bub. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Myk-Put.
širdìs pabrìnko susikaupė: Aš jam išdėsiu viską, kuo man širdis per tuos metus pabrinko. Myk-Put.
šìrdį padė́ti
1.nusikamuoti: Širdį padėsi, kol prisiprašysi – pati pasidirbu. Krš.
2.labai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėta. Žem.
šìrdį padovanóti pamilti: Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo. prš.
šìrdį padraskýti suteikti sielvarto: Tik širdį padrasko vaikas ir išvažiuoja. Erž.
šìrdį paė́sti įgristi, įsipykti: Tu man širdį paėdei su savo kalbomis. Vlkv. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Šts. Nė ta akia negal į jį žiūrėt – taip širdį paėdė. Kair. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visiems jau širdį paėdė. Užv. Kaip širdį gerai paėdė, ir nekenčia. Skr. Gyvenam prie miško, šernai širdį paėdė. Rdn. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Pt. Tarpais tiek paėda širdį tas vienos buvimas, rodos – nieko nebus!... Gran. Dabar tik su liežuviu temoka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs, paėda širdį visiems!... Žem.
šìrdį paė́sti kruvinaĩ labai įgristi, įsipykti: Tu man širdį jau kruvinai paėdei. Vkš.
šìrdį paė́sti ikì kraũjo įgristi, įsipykti: Tu man lig kraujo širdį paėdei!. Lk.
šìrdį pagadìnti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Tat. Širdis jūsų pagadino paleisti geidimai. brš.
šìrdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžti. Žem.
šìrdį paglóstyti teig. maloniai nuteikti: Vaikų dovanos paglosto motinos širdį. Jnš. Ištarė žmogelis šituos žodžius garsiai, vos ne pusė turgaus girdėjo, ir jie baisiai širdį paglostė. rš. Atsakymas šiltai, išdidžiai paglostė širdį. Švaist.
šìrdį pagìldyti sužadinti jausmus ar norus: Bus kuo senatvėje širdį pagildyti, – su pasididžiavimu tarė aktorius ašarą aky slėpdamas. Trein.
šìrdį pagráužti iškankinti: Išeitumei iš namų, geriau būtų visiems – dabar bengi mums širdį pagraužti. Vkš. Tu širdį pagraužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. J.
šìrdį pajùdinti sujaudinti, paveikti: Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Tat. Širdį pajudinąs. R. Niekas jo širdį nepajudina. K.
širdyjè pakar̃to apėmė nusivylimas: Man, su tavim begyvenant, širdelėj pakarto. rš.
šìrdį pakélti teig.
1.sužadinti taurius jausmus: Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnejump o aukštumpjump pakelt. Dk. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje. Bret.
2.maloniai nuteikti: Jų (Gervydžių) pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Šein.
šìrdį pakélti aukštỹn teig. sužadinti taurius jausmus: O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Petk.
šìrdį pakylė́ti teig. sužadinti taurius jausmus: Idant jūs širdis jūsų Dievop pakylėtumbit. Mž.
širdìs pakìlo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo. Bor.
šìrdį pakrim̃sti iškankinti: Tas mano pijokėlis bengia man širdį pakrimsti. Vkš.
širdìs pakrìto pasidarė silpna (nevalgius ar nuo prasto maisto): Taip širdis pakrito, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Slnt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: širdžiai pakritus bus gerai. Kal. Taip širdis yra pakritusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka. Plt.
šìrdį pakrùtinti sujaudinti, paveikti: Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk. P.
šìrdį pakuténti maloniai nuteikti: Tas jo (Kuprelio) nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. Šein. Kad kas svetimas pasveikina, širdį pakutena. Akn.
šìrdį paláužti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Krėv. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Vien. Gražumu ir kietą širdį palauši. Vlkv. Laužiau žagrelę ir užžagrėlį, tik nepalaužiau tavo širdelės. d.
2.prisiversti pamilti: Aš nepalaužiau savo širdelės už bagoto bernelio. JD. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Bs.
3.prisiversti: Palaužk širdį ir paprašyk. Krš.
šìrdį paléisti užpykti: Širdį paleidžia, užpyksta, ir daryk ką nori. Klvr.
širdìs palengvė́jo pasidarė lengviau, ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Krėv. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusi. Balč.
šìrdį paleñgvinti
1.pasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Avyž. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliau. Myk-Put.
2.nuraminti: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, palengvins tavo širdelę. JD.
šìrdį paleñkti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Krėv. Ji visų širdis į save palenkė. Vaižg. Viešpatie, padaryk man tą malonę ir palenk širdis tų žmonių, kurie galėtų padėti man. Švaist. Palenkiau širdį maną ant išpildymo prisakymo tavo. Dk. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Petk. Palenk savo širdį pamokymui. ŠR.
2.prisiversti: Širdį palenk ir paprašyk. Krš.
šìrdį paliẽsti sujaudinti, paveikti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Cvir.
širdìs paliñko pajuto palankumą, patiko: Jau ne atkragi, ale palinkusi jos širdis į giminę. J. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Vaižg. Su ištekėjusia moterim nesėsk prie stalo nei mėgaukis su ja prie vyno, kad tavo širdis į ją nepalinktų. ŠR.
šìrdį pamèsti įsimylėti: Galiausiai... ir mokinėms pasiseka kartais širdelę pamesti!. Pt.
šìrdį pamìnti po kójų paniekinti: Į abi sauges rėksi, mano širdį po kojų pamynęs. Vkš.
šìrdį pamùšti patraukti, palenkti: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Žem. Na, kas girdėjo, kad tiktai per 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdis. rš.
širdìs paper̃šo labai skaudu: Nuo tokio tavo nedorumo man jau ir širdis paperšo. Vdk. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Žem.
širdìs paplū́do kraujù pasidarė skaudu: Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Myk-Put.
širdìs paplùko kraujaĩs pasidarė skaudu: Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi. rš.
šìrdį parblõkšti atsigaivinti: Kad neišrytų tie špokai tų vyšnių, būtų širdį parblokšti. Žg.
šìrdį paródyti
1.nuoširdžiai, atvirai pakalbėti: Kad aš jum parodytau širdį, tai jūs pamatytūt. Dg. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Balč. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Valanč.
2.nuoširdžiai pasirūpinti: Priskynė uogų, širdį parodė. Rdn. Kad ir girtas, širdį parodė. Vdk. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Simon. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Saj. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Cvir.
nórs šìrdį paródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava!. Trgn. Tu jam nors širdį parodyk – netikės!. Slk.
šìrdį pasíekti sujaudinti, paveikti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Balč. Muzika – tai menas, kuris pasiekia širdį per mintį ir sužadina mintį per širdį. rš. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Sim.
širdimì pasikélti atitrūkti nuo kasdienybės, susikaupti: Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Pt.
širdìs pasikrùtino buvo paveiktas: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiais. brš.
širdìs pasipùrtino pasidarė nemalonu: Kamgi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Vaižg.
šìrdį paskaũdo pajuto sielvartą, gailestį: Paskausta širdį man, į jį žiūrint. Gr. Kai širdis paskausta, i apsirėkiu. Stl.
širdìs paskùdo apėmė sielvartas: Paskudo man širdis, kaip išgirdau, kad mirė. J.
širdìs pasmõgo pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Paimu kartais duonos šmotelį, kai pasmogsta širdis. Žem.
širdìs pasmóko pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Pasidėjau medaus žiemai, kad turėčiau, kaip kada širdis pasmoks. Krž. Ji pamatė obeliuką, ir pasmoko jai širdis. Pd.
širdìs pasrùvo ãšaromis pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Balč.
širdìs pasrùvo kraujaĩs pasidarė skaudu: Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvo. rš.
širdìs pašóko C. atsirado nuojauta:
šìrdį pašvel̃ninti padaryti kiek atlaidesnį, malonesnį: Pašvelninti širdį galės tiktai toks būklas auginimo. A.
širdìs patal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Neskaniai ėdus, patalško širdis, pykina širdį. Varn.
šìrdį patèpti maloniai nuteikti: Mergina valgė, – o jam lyg kad kas būtų patepęs širdį. Kudir.
širdìs patil̃ško pasidarė silpna, negera: Patilškusi širdis nuo viralo prasto. J.
širdìs patỹško pasidarė bloga, šleikštu: Širdis patyško, t. y. patilžo, kaip vandenimi apsiliejo. J.
šìrdį patráukti
1.pasidaryti silpna, negera: Išsisirgau, kažko širdis patraukta, nebžinau kuo atgaivinti. Vkš.
2.sužavėti: Juk Gedvilienė taip, kaip ir jos sūnus, iš karto patraukė prie savęs jos širdį. Pt.
širdìs patrìšo Sb. pasidarė bloga, šleikštu: Patrišo širdis žiūrint, kaip jamui votį skvarbė. J.
šìrdį paveĩkti įgristi, įsipykti: Tokia grizli, paveikė man širdį. Krš.
šìrdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Mair. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus, bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jos širdies. LzP.
širdìs pavir̃to ãkmeniu pasidarė negailestingas: Ne, neišdžiūvo ašaros, nepavirto akmeniu širdis. Zur.
šìrdį pažeĩsti įskaudinti: Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. LzP. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Cvir.
širdìs pérdegė
1.nurimo jausmai: Užgęsta žvaigždės, perdega širdis, o Vilniaus bokštai kaip stebuklas šventas. Sruog. Tie meilės žodžiai pasakyti iš baisios vienatvės ar perdegusios širdies. Mart.
2.dingo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogus. rš.
širdìs pérėjo dingo pyktis: Jau ir vėl gražiai kalbu; mat širdis perėjo. Dl. Perėjo širdis, ir nuėjo. Rdš.
šìrdį pérėsti įgristi, įsipykti: Perėdė [sūnus] motinai širdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Krš. Ėgu jis numirs – taip širdį perėdė – man nė ašara neišeis. Mžš.
šìrdį pérgėlė praėjo sielvartas: Nė biškelio vyras man nebrūpi, seniai jau mano širdis gėlė ir pergėlė. Vkš. Jau širdį pergėlė [dėl sūnaus mirties]. Aln.
šìrdį pérgriaužti išsikankinti: Tie vaikai pačią širdį pergriaužė. Škt.
šìrdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas. prš. Jo žodžiai mano širdį perėmė. K. Tai jo širdį perima. M.
šìrdį pérkirsti labai sujaudinti, sukrėsti: Jis man širdį perkirto tais žodžiais. Pv.
šìrdį pérlaužti
1.prisiversti pamilti: Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. LTR. Aš neperlaužiau savo širdelę už bagoto bernelio. JD.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. I.
šìrdį pérmainyti nustoti mylėti: Neversk savęs, Juozai, – tarė, ranką jo nuo savęs stumdama, – širdį permainei, aš supratau, aš tavęs nenoriu prie savęs per nevalią prikalti. LzP.
šìrdį pérsilaužti pasikeisti: Širdį ir save persilauši ir svietui patiksi. Dg.
širdìs pérskaudėjo praėjo sielvartas: Perskaudėjo jau man širdis, t. y. nebskauda jau. J. Širdis perskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Plng. Širdis perskaudėjo, nebnori to vaikio. Krš. Kad ir gaila ir per gaila, jau širdelė perskaudėjo. JD.
šìrdį pérskaudinti suteikti sielvarto: Ale kam dar tam žmogui taip širdį perskaudint?. Vdk. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Marc.
šìrdį pérskrosti iškankinti: Širdis mano perskrosta. Dauk.
šìrdį pérsmelkti sukelti nerimą, rūpestį: Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis. Bs. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdį. rš.
šìrdį pérsopėjo praėjo sielvartas: Man gailėjos pergailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtelių]. Rš.
širdìs pérsprogo daug skausmo patirta: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdis persprogs. End.
šìrdį per̃šti jaučia sielvartą: Ir man pačiai širdį peršti, kai tu nelaimingas. Vaičiul.
širdìs per̃šti jaučia nerimą: Širdis kažko peršta – ar nelaimę prijaučia. Užv. Nuo tų rietynių ir muštynių neturiu atdvasčiaus, širdis kožną dieną peršta. Vkš. Juk jau treji metai, kaip jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Pč.
šìrdį pérveikti
1.įgristi, įsipykti: Tas niekšas perveikė mano širdį. Sr. Perveikė širdį tas mano vyro gėrimas, nebgyvensiu, skirsiuos. Vkš.
2.persidirbti: Ir šiaip, ir taip gali dirbties, tik neperveik širdies. Krš.
3.pervargti: Kam mamai tų dantų? Kol sudėsi, širdį perveiksi ir numirsi. Krž.
4.priversti ką daryti: O jeigu tie visi regiamys davadai dar tavo širdies neperveikia ant drįsimo išpažinti savo griekus, dar vieną daiktą priminsiu. P.
šìrdį pérversti priversti ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano perverst, idant dovanočiau. brš.
šìrdį pérverti
1.įskaudinti, sukrėsti: Širdį tik pervėrė, kai sužinojau [apie dieduko mirtį]. Aln. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Jabl. Tie žodžiai Girdenio širdį pervėrė taip, jog verkti pradėjo. Dauk.
2.labai sujaudinti: Kitas kad dainuoja, net širdį perveria. Tr. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. Žem. O dėl ko teip maži daiktai perveria širdį tavo?. Valanč.
nórs šìrdį pérverk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį perverk, atviriau negaliu bepasakyti. Dr.
širdìs pykinė́ja darosi bloga, šleikštu: Pykinėja širdis, vemsiu. DūnŽ.
šìrdį pỹkinti imti vymai: Man širdį pykina. Vv.
širdìs pỹksta
1.darosi bloga, šleikštu: Pyksta mi širdis. Sir. Kad duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, širdis pykt, akys genda. Gr. Vieną cigaretę surūkiau – kad man pradėjo širdis pykti, galva sukties!. Vgr. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtekis, kad ir širdis pradėjo pykt. Jrb.
2.nemalonu: Man širdis pyksta tokį darbą dirbt. RdN.
šìrdį pjáustyti labai skaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. rš. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Kudir.
šìrdį pjáuti labai skaudinti: Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o dabar širdį kaip peiliu pjauna, kad vaikeliai mane paliko (išmirė). KzR.
širdìs plãka ima baimė: Einu, nors ir su plakančia širdimi iš pradžių. Pt.
širdìs plaũko kaĩp taukuosè apie linksmai nusiteikusį: Aš tik klausau ir džiaugiuosi, o širdis kaip taukuose plauko. rš.
šìrdį plė́šyti labai skaudinti, kankinti: Vaikų vargai širdį plėšo, o tėvų anie nelabai mato. Rdn. Širdį plėšo tokie žodžiai. Krš. Sielvartas plėšo širdį. rš.
šìrdį plė́šti labai skaudinti: Toki barniai man širdį plėšia. Šlvn. Man širdį plėšte plėšia, kai vaikas verkia. Mrj.
šìrdį plė́šti laukañ labai jaudinti, žavėti: Man tos baltkvartūgės [moterys] širdį plėšia laukan. Plng.
šìrdį plė́šti pusiáu labai jaudinti, skaudinti: Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančias. Žem.
širdìs plyšinė́ja labai skaudu: Nuo gailumos net širdis plyšinėja. Rod.
širdìs plýšoja labai skaudu: Plyšojo širdis, kol nuraminau motyną. Šts.
širdìs plýšta R., M., K. jaučia didelį rūpestį, sielvartą, liūdesį: Dėl vaikų tėvam visada širdis plyšta, vaikam juokai. Bb. Net jam širdis plyšta, bet nieko nepadarysi, reikia atduot. Zt. Ir mano širdis plyšo iš gailesčio. Bil. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo. d. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Žem. Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti – jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Donel. Man širdis plyšta, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ŠR.
širdìs plýšta per pùsę jaučia didelį sielvartą: Kai pradedi galvot, širdis plyšta per pusę. Rd.
širdìs plýšta perpùs kamuoja didelis sielvartas: Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Balč.
širdìs plýšta pusiáu kamuoja sielvartas: Ir mūsų širdelės jau pusiau plyš. JD.
širdìs plýšta skausmù skaudu, liūdna: Eina našlaitis vienas atsiskyręs, plyšta skausmu širdelė, jog visokių vargų po svetimą svietą reiks patirti. Žem.
širdìs plū́sta kraujaĩs darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Kudir. Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta. Baran.
širdìs plū́sta kunkuliaĩs Šts. ima pyktis:
širdìs praperšė́jo labai įgriso: Dėl to bylinėjimos man ir širdis praperšėjo. Šts.
širdìs praskýdo
1.pasidarė graudu: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamas. Bub.
2.pasidarė malonu: Iš meilės širdis praskydo. Skrd.
širdìs praskùdo apėmė sielvartas: Praskudo širdis, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Jrb.
šìrdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti. Jan.
širdìs prìima gali valgyti: Galima be nuodėmės viską valgyti, ką tik širdis priima. Žem.
šìrdį prikabìnti
1.susivaldyti, susitvardyti: Reikia ir širdis prikabint. Dg.
2.labai patraukti: Tokis [gražus] – mergom širdį prikabindavo. Prl.
šìrdį prikálti patraukti, privilioti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Žem.
šìrdį prikélti sujaudinti, paveikti: Širdį piktumu tik prikelsi. Dg.
širdìs prìkepė prisielvartavo: Argi mãža mano širdis prikepė, kai vaikas sirgo!. Užp.
šìrdį prikinkýti juok. pamilti: Ne viena mergina prikinkė širdelę tų jo švilpavimų prisiklausius. LzP.
šìrdį priláužti
1.prisiversti pamilti: Kad ir apsipratau bent kiek, ale vis tiek negaliu širdies prilaužti, ir gana. Užv. Kam man tie senio turtai, kad aš negaliu prie ano širdies prilaužti. Vkš. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
2.prisiversti (ką daryti): Dėl to ir negali prilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos keliais pereiti. Gran.
šìrdį prileñkti
1.prisiversti pamilti: Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi širdį prilenkti. Krš. Širdies neprilenkė prie vyro, nekentė. Pvn. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdies niekaip negaliu prilenkti. Vkš.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. LzP. Prilenk visų kariaujančių širdis ant pakajaus. brš.
širdìs priliñko pajuto palankumą, patiko: Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Kudir. Daug urėdninkų valniemsiems prilinkusią širdį turėjo. prš.
širdìs prilìpo pajuto palankumą, patiko: Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prilipo in gudą mano širdelė. d. Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. LzP. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Chyl. Ir širdis jo prilipusi buvo jai. Bret.
širdìs pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripuolė an tave mano širdelė. d.
šìrdį prirìšti pamilti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. LzP. Mano širdis yra pririšta prie tavęs nuo pat tavo gimimo. Slnt. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. rš.
širdiẽs prisiė́sti išsikankinti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su vyru. Rod.
šìrdį prisirìšti pamėgti: Kaip lokamčius prisirišęs širdį prie turtų. rš.
šìrdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp. brš.
šìrdį priskaũsti suteikti sielvarto: Smūtka ir ubagystė širdį priskausta. C.
šìrdį prispjáuti įskaudinti, apvilti: Prispjovė mergai širdį ir pabėgo į Panevėžį. Ps.
šìrdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį. Vaižg.
širdìs puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia mokslui. Vaižg.
širdìs pùrtinasi ima baimė: Man ir širdis purtinas, aplei karą pamanius. Ggr.
širdìs pùrtosi ima baimė: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Kudir.
šìrdį ráižyti skaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motiną. rš.
šìrdį ráuna labai skaudu: Širdį rauna, kaip pamisliji, kokis buvo kunigas. Ad.
šìrdį raũpo rūpi: Raupo man širdį, man rūpi. Būg.
šìrdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. rš. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesį. Cvir.
šìrdį ródyti
1.nuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam širdį rodyk, o jis vis netiki. Vlk. Nu sakyk, rodyk širdį, kad nori. Brs. Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda. d. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o anas tau špygą. An.
2.daryti gera, nuoširdžiai rūpintis: Širdį rodo, parveža vaikams ko. Rdn. Aš anam širdį rodau, ans man subinę atsuka. Vkš. Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Balt. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Žem.
nórs šìrdį ródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį iš krūtinės išėmęs rodyk – netiki. Mrj.
širdìs sãko nujaučia: Širdis tačiau sako, kad vis dėlto ir kitas kelias turi būti. Pt.
širdìs są̃la
1.darosi silpna, negera: Tai pakalnė – širdis sąla leidžiantis!. Dkš. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. Avyž.
2.darosi malonu: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. rš. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Vaižg. Valtelė taip lengvai čiuožia, taip lengvai, kad net sąla širdis. Ap.
3.sakoma labai ko norint: Širdis salti pradėjo, eisiu gulti. J. Eina miegas, kad širdis sąla. Žg. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Sk. Miego taip dar nori – net širdis salsta. Žem.
širdìs salė́ja
1.darosi silpna, negera: O gėlimas! Širdis salė[ja]. DūnŽ. Niežta, širdis salėja. Krš.
2.darosi malonu: Salėja širdis nuo namų vėjo. Kž.
3.sakoma labai ko norint: Miego noriu – širdis salėja. Rdn. Širdis salėja, kaip nori saldainių. Rdm. Kitai širdis salėja aust, o kitos neprivarysi. Grz. Širdis salėja – gerti norisi. LzP.
šìrdį sãlinti
1.kelti blogumą, pykinti: Sotus valgis man veikiai širdį salina. Šts. Rožė (tokia liga) salina širdį. Šts.
2.įtikti, įsiteikti: Peikia marčią, motynai širdį salina. DūnŽ.
šìrdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia mano širdį lai nesega prie medžio!. Gršl.
širdyjè sintė́ti nuolat prisiminti: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Dauk. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Dauk.
širdyjè skaitýti atspėti mintis: Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Krėv.
širdyjè skambė́ti labai jaudinti, daryti įspūdį: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Mork.
šìrdį skaũda
1.jaučia dvasinį skausmą, sielvartą: Nug tokių žodžių skaust man širdis. Zt. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Dauk. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Baran. Man širdį skauda, o jam net susirūpinimo nekelia. Krėv. Akys nemato – širdies neskauda. Mžš. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. B. Net kai žmogus juokiasi, jam širdį gali skaudėti. ŠR.
2.neramu, ilgu: Teip širdis skauda – ar nėra kas atsitikęs. End. Širdis neskausta dėl vyro. Trk. Ar neskaudės Petrusėlei širdelė, – klausė užsikvempęs, – kad taip ilgai nematysi vyrelio?. Žem.
šìrdį skaũdinti teikti sielvartą: Blogu žodžiu neskaudink artimo širdį. J. Motinėle, negraudink, man širdelės neskaudink. d.
šìrdį skaũdintis rūpintis: Kam čia mums tiek širdį skaudintis apie juos. Skr.
šìrdį skaũsti kelti sielvartą: Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. LTR. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę. d. Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. N. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Sln.
širdìs skỹla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. LTR. Širdis skyla iš skausmo. rš.
šìrdį skródyti labai skaudinti: Mane pirštais badys, tau širdį skrodys. Lz.
šìrdį skrósti labai skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia. LTR. Tie žodžiai skros tau širdį. Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. rš. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Sir.
širdìs skrū̃di neramu: Jiem jau dvi nedėlios širdis skrūdėjo: atleidė laišką – ne jo raštas. Mlt. Oi skrūdi liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano. d.
širdìs skrum̃ba ima baimė, nerimas: Skrumba širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J.
širdìs skrupsnója ima baimė: Skrupsnojo širdis, kol ėmė arklius. Šts.
širdìs skrū̃pso ima baimė: Širdis skrūpso einant per ledą, kad neišvirstumei. J. Širdis skrūpsojo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. J.
šìrdį skrū̃pso neramu, liūdna: Brolis numirė, dabar man širdį skrūpso. Lp.
širdìs skrū̃sta neramu: Skrūsta motinai širdis, kai jos vaikas negeru keliu eina. Ukm. Jau tau širdis skrunda, kai kitas su tava šoka. Trgn. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdis skrunda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna. Lel.
šìrdį skùdinti kelti sielvartą: Nesakyk jam, neskudink širdies. Skr. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Vd.
šìrdį slė̃gti kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmogui slega kas širdį, ans atpūtauja. Lž. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Balt. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Jan.
šìrdį slogìnti kelti nerimą, rūpestį: Atsiriša liežuvis išsipasakoti tai, kas širdį slogina. A.
šìrdį smaigýti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį. A.
širdìs smaĩgstosi neramu: Širdis smaigstosi, nežinau, ar besuspės į traukinį. Gršl.
šìrdį smel̃kia ima baimė, nerimas: O! tai baimė! Smelkia širdį. A.
širdìs smõgsta sakoma labai ko norint: Smogsta širdis šnapselio. Jabl. Smogsta širdis, kaip negauna rūgštimo, t. y. nori labai. J.
šìrdį sópa jaučia sielvartą, nerimą: Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne taip širdį sopa. Kč. Sopsta širdį, matant senelių vargus. Rmš. Man dėl vaiko širdį sopa. Rš. Jam gali širdį sopėt, kad paliko savo vaikus. Grv. Ne savas, nesopa širdies. Ėr. Kaip akys regi, tai ir širdis sopa. Rod. Kaip neregi akys, tai nesopa širdies. Nč. Niūniuoja liūdną dainelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Šein.
šìrdį sópinti kelti sielvartą, nerimą: Dėl ko mane paniekinai, man širdelę sopinai?. Prng. Naktimis negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesopinkit širdies. Grv. Nedainuokit jūs, panelės, gražiųjų dainelių, nesopinkit man širdelės, jaunam kareivėliui. d.
šìrdį spáudžia labai graudu, liūdna: Lenda tas verksmas, spaudžia širdį. Aln. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spaudžia man širdelę, negaliu žiūrėtie. Drsk.
šìrdį spáusti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kogi ji verkia, ko aimanuoja, kas spaudžia jos širdelę?. Drsk. Rūpesniai spaudžia kaip pupa širdį. Slnt. Maži vaikai kelius spaudžia, o dideli – širdį. Grž. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo. Mair. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Krėv.
2.graudinti, liūdinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia. d. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Bor. Miestas džiaugėsi skambančiu žiemos paryčiu, ir jame buvo keistas, širdį spaudžiantis liūdesys. Ap.
šìrdį spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Taip negera, širdį spelgia nuo tų kleckų. Jnšk.
širdìs spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos. Šd.
širdìs sprãga ima pyktis: Mano širdis spraga, į jūsų itą darbą paisant. Arm. Iš pykčio ėmė spragėt širdis. Antš.
šìrdį sprogìnti liūdėti: Ir sprogink širdį namie su vaikais palikusi, o vyras nepareina. Slnt.
širdìs sprógsta
1.darosi liūdna, ilgu, graudu: Jai iš graudumo širdis sprogo. Pc. Kaip tau širdis nesprogo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Krš. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla. Vaižg. Nors širdis sprogsta, aš pajuokti savęs neduosiu!. LzP.
2.apie didelį susijaudinimą: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!. Vd.
širdìs sprógsta pusiáu jaučia didelį sielvartą: Gailu veizėti į tą vaiką – širdis sprogsta pusiau. Skd. Mano širdis pusiau sprogsta. Dauk.
širdìs sprógsta ant pùsės darosi liūdna, graudu: Man pačiai širdis sprogsta ant pusės. Skrb.
širdìs stàbterėjo apėmė baimė: Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stabterėjo. – Susitaikėva?. Šein.
širdìs stìngsta ima baimė, darosi baisu: Ten ašarų, oi oi, paveizėti negali ten, stingsta širdis. Žeml. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. rš.
širdìs stójasi ima baimė, darosi baisu, neramu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdis stojas. Dr.
širdìs stójasi piestù ima baimė, darosi baisu: Širdis piestu stojas – nebus gero gyvenimo. Užp. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi. Avyž.
širdyjè stovė́ti
1.kelti nerimą: Palikom močią sergančią – stovi širdy ir stovi. Aln. Jai ta dukrelė giliai širdy stovi. Mrj.
2.laikytis kokios nuomonės: O man vis širdy stovi, kad čia kaimynų darbas. Rmš.
širdìs stóvi stulpè ima baimė: Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
širdìs stóvi ant pakáušio apie didelį išgąstį: Širdis ant pakaušio stovi iš baimės. Šts.
širdìs stóvi statì ima baimė: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stovi. Skd.
širdyjè strìgti labai jaudinti: Tavo žodžiai nuovierniausieji man širdelėj strigo. LTR.
širdìs suakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. KrvP.
šìrdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelę. Krėv.
šìrdį sublõgti pasidaryti bloga, pravimdyti: Širdį sublogo, nespėjau nė oran išbėgti. Kp.
šìrdį sudaužýti įskaudinti: Sudaužyta širdis. K.
šìrdį sudaũžti įskaudinti: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. prš. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužta. brš.
šìrdį sudė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Marc.
šìrdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta. Rd.
šìrdį sudíegti apimti gailesčiui: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdį. rš.
šìrdį sudìlginti sujaudinti: Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. rš.
šìrdį sudìlgyti sujaudinti: Kažkas skaudžiai sudilgė jo širdį. rš.
širdìs sudir̃žo pasidarė nejautrus, abejingas: Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. rš.
šìrdį sudraskýti suteikti sielvarto: Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi.... Žem.
širdìs sudrebė́jo
1.apėmė baimė: Sudrebėjo mano širdis nuog itos neščėsties. Lz. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjo. Žem.
2.sukilo didelis jaudulys, nerimas: Ar tau širdis nesudreba, kad tokius javus ari?!. Grd. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis. d. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. Baran. Turi rašytojas pasakyt, kad sudrebėtų širdis. Mart.
širdìs sudžiū́vo pasidarė labai liūdna, nyku: Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint. d.
šìrdį sùėmė kilo nerimas: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįši. Balt.
šìrdį suė́sti įskaudinti, iškankinti: Vyras širdį suėdė. Lg. Nigdi nesuėdė širdies, išsimiegmu. Zt. Suėdė širdį ant visados. Rs. Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs. Paukš.
šìrdį sugė́lė
1.apėmė sielvartas: Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Nėr.
2.kilo nerimas: Sužinojau, kad atvažiuoji – sugėlė širdį. Aln.
šìrdį sugélti suteikti sielvarto: Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Baran.
šìrdį sugìldyti
1.suteikti sielvarto: Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Žem. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdį. Dauk.
2.sužadinti jausmus: Sugildė širdį mergaitei ir pametė. Sml.
šìrdį sugìlo apėmė sielvartas: Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Simon.
širdìs sugìlo apėmė sielvartas: Sugilo širdis ir ano, kaip išgirdo merges dainuojant. Užv. Taip ant karto širdis sugilo – bus negerai. Vkš. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. I.
šìrdį sugniáužė kilo nerimas: Ir taip pragysta, kad net žmogui, protingam padarui, viską žinančiam ir suprantančiam, tik užkaista krūtinėj, tik sugniaužia širdį.... Gran.
šìrdį sugniáužti sukelti nerimą, rūpestį: Baisus bejėgiškumas sugniaužė širdį, tačiau ne dėl Antosės, o dėl savo vaiko. Gran.
šìrdį sugnýbti sukelti nerimą: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Kudir.
šìrdį sugráužti iškankinti: Dykūnaičiai vaikai sugraužia širdį tėvams. Ggr. Atsipiktinai tu, tik širdį mano sugraužei, nenoriu priimdyt tavęs. Grv.
šìrdį sugróbti
1.versti vemti, supykinti: Kad sugrobia širdį – reik dėti tabokmalę karštą prie širdies. Šts.
2.atgaivinti: Noriu ką nors suėsti, kad širdį sugrobtų. Lk.
širdìs sugrùbo rš. pasidarė nejautrus, abejingas:
šìrdį sujùdinti susijaudinti, paveikti: Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino. prš.
širdìs sujùdo susijaudino: Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. prš. Mano širdis yra ale teipo sujudusi. prš.
šìrdį sukar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iš pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai. Sir.
širdìs sukáulėjo J. pasidarė nejautrus, abejingas:
širdìs sùkepė į ãkmenį pasidarė nejautrus: Mano širdis į akmenį sukepusi. Žem.
širdìs sùkepė kraujuosè pasidarė nejautrus: Širdis baigia kraujuose sukepti. rš.
širdìs sukietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis jos kietėte sukietėjusi. J. Betgi faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti. ŠR.
šìrdį sukíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ŠR.
šìrdys sukrìto labai sutarė: Su šiais lenkais širdys sukrinta, su jais jauku gyventi ir kalbėtis. Vaižg. Įsūnint įsūnino. O kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Vaižg.
šìrdį sukriùšinti įskaudinti: Jam taip sukriušino širdį, kad net balsu pradėjo raudot. An. Dar ne kartą ir širdelę sukriušins, sugraudins. JD.
širdìs sukrutė́jo susijaudino: Kodėl taip sukrutėjo girininko Milašiaus širdis, kas taip sujaukė jam galvą?. Ap.
šìrdį sukrùtinti sujaudinti, paveikti: Sukrutinau moteriškių širdis. Krš. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Žem. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Valanč.
šìrdį sùkti vimdyti, pykinti: Širdį suka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Skd. Torto užvalgiau, širdį suko. Rdn. Net širdį suka, kaip man juokas ima. Tj.
šìrdį suláužyti įskaudinti: Jis mane siuntė, idant širdis sulaužytas gydyčiau. Bret.
šìrdį sumazgýti pridaryti rūpesčių: Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liepia nepiktauti. Šts.
šìrdį sumỹgdė kilo nerimas: Šaukiu šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – taip širdį sumygdė. Grv.
šìrdį sumýgo kilo nerimas: Kad kas pasakys, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumyga širdį. Smal.
širdìs suminkštė́jo pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Širdis man jau suminkštėjo. Drsk. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Žem. Seniai neragavę alaus seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Vien.
šìrdį sumìnkštinti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Sruog. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Simon.
širdìs sumiñkšto pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Kad parega kokį skanyną: saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. rš. Ir suminkšto širdis tavo. Baran.
šìrdį sumìnti labai įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Kudir.
širdìs sumìzgo kilo rūpestis: Širdis man sumizgo, kad ir valgyti nenoriu. J. Įsirūpinęs esu, sumizgusi mano širdis. Šts.
šìrdį suñkinti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!. Donel. Atstok šalin, dukrele, nesunkink man širdelę. d. Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Cvir. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. I.
2.būti kietaširdžiam, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo ir nišleidė žmonių. Chyl.
širdìs supỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Pavalgius kartais supyksta širdis. Škn. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Balč.
2.pasidarė nemalonu: Net širdis supyko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliu. Gž.
šìrdį supỹko pasidarė bloga, šleikštu: Supyko širdį, ir susivėmė. Kp.
šìrdį suplė́šyti labai sugraudinti: Ar netylėjo žemė, kurčia tavo pratrūkusiai raudai, galėjusiai bet kam širdį suplėšyti. Zur.
šìrdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitė. rš.
širdìs surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdį. Dvd.
šìrdį surambìnti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdies. rš.
šìrdį sùrėmė kilo graudulys: Sukukuo gegelė, surėmė širdelę. JD. Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Šein.
širdìs susidrẽbino apėmė pyktis: Teip širdis susidrebino, kai aną pamačiau. End.
šìrdį susiė́sti susigraužti, išsikankinti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo... Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir gana. Žem.
širdìs susigráužė išsikankino: Ožio širdis susigraužė, visos ožkos aną klausė. JD.
širdìs susimãgztė kilo nerimas: Mano širdis susimagztė – susirūpinau, susigraužiau. Varn. Susimagzto širdis iš rūpesčio. J. Širdis susimagztė, nežinau ką bedaryti, ką besakyti. Šts.
širdìs susìmezgė kilo nerimas: Nebištariu žodžio, susimezgė širdis. Kl.
širdìs susisùko pasidarė bloga, supykino: Susisuko širdis nuo naminės ir susivėmiau. Šts.
širdìs susišiáušė pasidarė baisu: Širdis susišiaušia, senus laikus priminus. Krt.
širdìs susišiur̃pino pasidarė neramu: Širdis šiurpinte susišiurpino, kaip pamislijo. J. Ne mirtinė nuodėmė kareivį nušauti [kare], o širdis susišiurpina dėlto. Šts.
šìrdį suskaudė́ti apimti sielvartui: Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo. d.
šìrdį suskaũdinti suteikti sielvarto: Vyrai karūnavoja pačias, visaip suskaudina širdį. Šts. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. LTR.
širdìs suskaũdo apėmė sielvartas: Širdelė taip labai labai suskaudo.... Pt. Motinai suskaudo širdis, pasruvo ašaros. Švaist. Ateis su kriukiais – kaip man suskaudės širdis!. Yl.
šìrdį suskaũdo apėmė sielvartas: Pamačiau jį su kita, tik širdį suskaudo!. Mrj.
šìrdį suskaũsti suteikti sielvarto: Suskaudė man širdį Tamstos vargai klapatai. Baran. Suskaudė tie žodžiai močiutei bais širdį. rš.
širdìs suskrùdo pasidarė neramu: Taip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Paukš.
šìrdį suskrū̃do pasidarė liūdna: Kai pasižiūriu į jį, tai širdį suskrūsta. Šts.
širdìs suskrū̃do pasidarė liūdna: Širdelė suskrūdo, ir verkia. Gsč.
šìrdį suskrū̃po Kp. pasidarė graudu:
šìrdį suskùdinti suteikti sielvarto: Suskudinai jos širdį, t. y. į skausmą įvarei. J. Suskudino širdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. DūnŽ. Širdį aš tau suskudinsiu. Gr.
širdìs suskùdo
1.apėmė sielvartas: Kaip numirė, suskudo širdis. DūnŽ.
2.apėmė nusivylimas: Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Žem.
3.apėmė liūdesys: Nieko nekenktų nusipirkti. Kartais burnelę... širdžiai suskudus.... Žem.
šìrdį susópinti suteikti sielvarto: Tuoj tau širdį susopina. Ps.
šìrdį susõpo apėmė sielvartas: Iš gailesties širdelę susopo. Ds. O kai išėjo [Milašius] iš to ošiančio miško į nesenų kirtimų pakraštį, net susopo širdį. Ap.
širdìs susõpo pajuto sielvartą, nerimą: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Baran.
šìrdį suspáudė pasidarė liūdna, graudu, skaudu: Širdį suspaudė, kad tėvelis mirė. Mrj. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliui širdelę suspaudė. Drsk. Jo namai, jo klevai dunksojo miglose, ir jam suspaudė širdį, lyg visiems laikams iš čia išeitų. Gran. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Balt. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž.
šìrdį suspáusti sukelti nerimą, rūpestį: Jai gailestis suspaudė širdį, nelaimingo savo vaiko gailestis. Gran. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. ps. Graudulys suspaudė širdį. rš. Širdį suspaustas paklausė. Jabl.
širdìs sustìngo labai išsigando: Iš didelės baimės mano širdis sustingo. Vkš.
širdìs sustójo
1.labai išsigando: Sustojo širdis Juzai nuo šito balso. Balt.
2.susijaudino: Tikrai Andriutis: balti marškiniai atlapi, skrybėlė vienoj rankoj, lazdelė antroj, tiesus, lengvu žingsniu. Man širdis sustojo. Dovyd.
šìrdį susùkti sukelti blogumą, supykinti: Negersiu – dar širdį susuks. Rdn. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių. Šts.
širdìs sušãlo apėmė baimė: Širdis sušalo, kai pamačiau kruviną papunėlį. Ub.
šìrdį sušìldyti maloniai nuteikti: Ta draugystė man sušildė širdį. Pn. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. rš.
širdìs sušìlo sukilo jausmai, susijaudino: Bet kai šišas sukrato, tada tylėt sunkoku: iš ko to šišo kilta, iš ko širdies sušilta?. Baran.
šìrdį sušveĩsti nusiraminti: Išgerkiam: reik širdį sušveisti po tų rūpesnių. Šts.
šìrdį sutirpdìnti įbauginti: Broliai mano, kurie nuėjo su manim, sutirpdino širdį žmonių. Chyl.
šìrdį sutirpdýti paveikti, patraukti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdelę sutirpdo. Rod. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vašką. rš.
širdìs sutir̃po maloniai nuteikė: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Simon. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo. Valanč.
šìrdį sutrìnti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž. Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkenčiančios griekų savo. P. Turėkime visados sutrintą širdį. Tat. Gebėk tankiai sutrinti širdį savo, o atrasi dievobaimingumą. Valanč. Siuntė mane nešti linksmas naujienas beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta. Skv. Ne, jam nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Vaičiul.
šìrdį sutrùpinti
1.padaryti jautresnį, gailestingesnį: Miklos širdys mūkomis Dievo nu verksmo bus suminkštintos ir sutrupintos. brš.
2.įskaudinti: Nusiuntė mane sakyt evangeliją ubagams, gydyt tuos, kurie yra sutrupintos širdies. Chyl.
šìrdį suturė́ti susivaldyti: Kad mano širdis suturima buvus, tai nevažiavus iš Latvijos. Prng. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti... turiu mylėti visada.... Žem. Širdį ir upę sunku suturėti. Mair.
šìrdį suvárstyti įskaudinti: Pažiūrėjo piktai, man širdį tik suvarstė. Dg. Beklausant dainos, Domantui ūmai suvarstė širdį. rš.
širdìs sùvirė staiga susijaudino: Man kaip suverda širdis, tai nežinau ką padarysiu. Vrn. Net širdelė suvirė, kaip mergelė pro langelį bernelį išvydo. Rod. Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Krėv.
širdìs sùvirė kraujù Kltn. graudu, skaudu pasidarė: Širdis krauju suvirusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi. JD.
šìrdį suvìrinti įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirins. LTR.
širdìs suvirpė́jo sukilo jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Bor. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdis. rš. Širdis man suvirpa, kai apie ją pagalvoju. Mark.
šìrdį suvìrpinti sujaudinti: Išbučiavo rankas, suvirpino senikei širdį, ir atsileido. Krš. Oro virpėjimas suvirpina ir žmonių širdis. rš.
šìrdį suvyténti ilgesiu, sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji, kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę taip suvytenai. Slk.
šìrdį sužeĩsti įskaudinti: Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdį. Krėv.
šìrdį šáldyti daryti nejautrų, abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Myk-Put. Ilga malda širdį šaldo. Šts.
širdìs šiaũrisi darosi baisu: Šiaurisi širdis žiūrėti, kur sudegė gyventojai. J.
širdìs šiáušiasi darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdis šiaušiasi. Pbr.
širdìs šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdys. Vaižg.
šìrdį šìldyti kelti gerą nuotaiką: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. rš. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes išsvilina. Dk.
širdìs šiùrpčioja ima baimė: Širdis šiurpčioja, tą bais didę bado bėdą įžvelgiant. prš. Širdis šiurpčioja nuo to pamislijus. rš.
širdìs šiur̃psta ima baimė: Man net šiurpsta širdis, žiūrint į tas žaizdas. Gs.
širdìs šiū́sčioja darosi baisu: Dabar yra skrupuliniai metai: dieną naktį šiūsčioja širdis visiems. Ggr.
širdìs šokinė́ja kuolù labai jaudinasi: Ir man net širdis kuolu šokinėja, kai reikia paršą pjaut. Všn.
šìrdį šveĩsti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas širdį šveitė, visas dulkes nustumia žemyn. J.
šìrdį švel̃ninti daryti atlaidesnį, ne tokį griežtą: Andrius kad ir pyko, bet vis dėlto keistas jausmas valdė ir švelnino jo širdį. Marc.
šìrdį šviẽsti gaivinti: Rūgštimas širdį šviečia. Valanč. Sūrimas, rūgštimas širdį šviečia, balta duona gelžį laužo. Plt.
šìrdį taisýti gaivintis: Meskiam po vieną [burną] – taisykiam širdį. Šts.
širdìs tỹkšo darosi bloga, šleikštu: Širdis tykšo aptižusi po lašinių valgymo. Ggr. Širdis aptižusi nuo saldumo arba nuo patalškusio viralo, širdis tykšos, kad neskaniai pavalgysi. J.
širdìs til̃žta darosi bloga, šleikštu: Širdis tilžta nuo arbatos, daros ledaka. J.
šìrdžiai tiñka patinka: Kai širdžiai netinka, tai nė akys nekimba. Jnš.
šìrdį tirpìnti
1.labai jaudinti: Tai kankliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogaus. Baran. Jos (mylimosios) skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino jį. Šein.
2.nervinti, erzinti: Kaip jaunose dienose tirpino jis man širdį, taip ir senystoj nenustoja. Nč.
širdìs tìrptelėjo staiga suėmė baimė: Motinai širdis tirptelėjo: dragūnai!. rš.
širdìs tir̃psta darosi malonu: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Vaižg.
šìrdį tráukia
1.darosi silpna, negera: Širdį traukia, noriu valgyti. Rt. Širdį traukia – duokiat valgyti!. Slnt. Taip išslopau [gerti], širdį traukia. Trk.
2.labai gaila: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man širdį traukia. Ss.
šìrdį tráukia laukañ
1.sakoma apie didelį nuovargį: Čia širdį traukia laukan lipant į tą kalną. Pln. Kol pripeši klėbį, širdį traukia laukan. Ms. Motinai širdį traukia lauk, kad reik užvaryti tiek aukštai tuos maišus. Trk.
2.labai skaudu: Bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan. LzP.
šìrdį tráukti laukañ labai jaudinti, žavėti: Ta merga širdį traukia laukan – teip buvo įsimylėjęs. Šts.
širdìs trókšta
1.darosi silpna, negera: Norėtum dirbt, širdis trokšta – nėr sveikatos. Erž. Trokšta mano širdelė nuog karščiosios ugnelės. LTR.
2.labai nori: Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatiko. Žem. Širdis mano trokšta tau pasiduodama. Dk.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. rš.
šìrdį trùpinti daryti jautresnį, gailestingesnį: Apgrįš Dievop pagonus Dievo žodžiu, kuriuo širdis daužys ir trupins, idant gailėtųs ažu savo piktybes. Sir.
širdyjè tupė́ti nuolat prisiminti: Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. An.
šìrdį turė́ti
1.būti gailestingam: Turėk širdį, neužmiršk ir proto. Rdd. Ir dabar nedaug kas širdžių turi. Antš. Kad ir turim atstatyti [mergą], reikia širdis turėti. Krėv. Jei širdį dar turi, tai pagailėk manęs. Jei protą dar turi – savęs. Gruš. Jos dėlto turėta širdies, kad ir apkerpėjusios pelno godumu. Vaižg.
2.patikti: Kaip aš į tave turėsiu širdį. Šlčn. Nė ant vienos širdies neturėjau, tik ant tavęs, merguže. JD.
3.pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį. Ll. Sūnus an tėvo turėjo širdį. Rš. Tu ten piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi!. Lp. Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave. LzP.
širdyjè turė́ti
1.jausti simpatiją: Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdelėj turėjau. Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum daidum, širdelėj neturėjau. Dauk.
2.turėti mintyse, nesakyti: Ką žinai, širdy turėk ir niekam nesakyk. Prn. Ką gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje?. Kudir. Teisingas, tinkamas yra daiktas, idant mes visados anuos žodžius širdy turėtumbim. Dk.
širdẽlė tvàksi slapta viliasi, nori: Juokitės juokitės, – tarė už visas senesnė, – kiekvienos širdelė tvaksi, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti. Žem.
šìrdį tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainuoja – jug pačią širdį tveria. Sd.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Akmenėjo, kol užakmenėjo jo širdis. J.
šìrdį uždarýti pasidaryti nejautriam, abejingam: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?. Vln.
šìrdį uždègti sužadinti jausmus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Sv. Nu tai va, baigsiu. Štai kas man širdį uždegė. Dovyd. Idant tuo būdu širdis jų tuo didžiaus uždegtų noru ir troškumu mokslo išmanymo. Dk.
šìrdį uždrū́tinti padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų. Petk. O aš jo širdį užkietinsiu (uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Bret.
šìrdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Marčios pasakymas, matau, tau širdį uždavė. Vb. Kaipgi neverksi, kad širdį ažudavė. Užp. Ale Paulina taip širdį ažudavė, kad pernakt miegot negalėjau. Str. Tu kasdien man užduodi širdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Rm. Nesu širdies uždavusi nė vienam, ir tamstai neužduosiu. Pvn. Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Žem. Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį užduotų?. Gran.
širdìs užė̃jo apėmė pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį. Jnšk. Širdžiai užėjus pasakiau. Šts. Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau. Mrs. Anam užėjo širdis, dėl ko tiek daug reik dirbti. Trkn.
šìrdį užė́sti įgristi, įsipykti: Ažėdė ana man širdį, ažėdė. Ds.
šìrdį užgáuti
1.įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais mano širdį užgavo. Kv. Vaikas tik širdį užgauna, nepadeda man. Erž. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius. LTR. Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. ŠR.
2.teikti rūpesčio: Drauge su tokiomis bendrai visu tautos likimu besirūpinančiomis mintimis užgavo širdį ir savi reikalai. Pt.
šìrdį užgriū́ti suneraminti, pridaryti rūpesčių: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas. rš.
širdìs užgriùvo
1.apėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriūva širdis. Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. rš. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi. Krėv.
2.pasidarė abejingas: Teip man užgriuvo širdis, kad jau ir nesgailiu. Mrc.
šìrdį ùžgulė kilo nerimas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varai. Balt.
šìrdį užgul̃ti suneraminti: Sunkus apmaudas užgulė širdį. rš. Širdį užgulė neramumas. rš.
širdìs užkaĩto apėmė pyktis: Taip širdis užkaito, kad tik tik nepradėjau barties. Up.
šìrdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Vaižg. Paukštytė siūlėsi Jokimui Žaldokui pastatyti taures ir tuo būdu užkariauti aludario širdį. Trein.
širdìs ùžkepė pasidarė nejautrus: Kitam iš gailesčio širdis užkepa. Grš. Užkepė iš piktumo širdis. Vrn. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Brt.
širdìs užkẽpo kraujù pasidarė nejautrus: Širdis krauju užkempa nuog tokių išmetinėjimų. Smn.
širdẽlė užkepė́jo pasidarė nejautrus: Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdelė užkepėjo. Prng.
šìrdį užkèpti supykdyti: Man jau ažukepė širdį, aš jau jam vis tiek sakysiu. Švnč.
širdìs užkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Nu jau ir užkietėjo jo širdis prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Srv. Jūs esate nelankio sprando ir užkietėjusios širdies. Valanč. Piktas o užukietėtos širdies. Mork. Faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų. ŠR.
šìrdį užkíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Dauk. Užkietinsiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Chyl. Užkietina jų širdis kaip uolą. Dk. Jei balsą Dievo išgirsite, tad neužkietinkite širdų jūsų. Dk. Nʼužkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. C.
širdìs užkíeto pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis foraono užkieto. Chyl.
šìrdį užkuténti įskaudinti: Kartą širdį užkuteno, tai ir liko. Rmš.
šìrdį užláužti
1.prisiversti pamilti: Nepatiko, negalėjau širdies užlaužti prie tokio. Rdn. Aš ant anos širdies neužlaužiu. End. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti. Žem.
2.prisiversti: Širdį užlaužęs nuėjau. Kal.
širdìs užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. rš.
širdìs užlìpo ikì gerklė̃s sakoma apie didelį nuovargį: Jau man širdis iki gerklei užlipo. Kt.
širdìs užlū́žo
1.pasidarė abejingas: Širdis užlūžo, nebegaili: gailėjau gailėjau – ką padarysi!. Rm. Ne visada noris pažvelgti į žvaigždes. Širdis užlūžta, pasakysiu. Dovyd.
2.labai susijaudino: Užlūžo širdis – ir nebegaliu [kalbėt]. PnmR.
šìrdį užmìnti labai įžeisti, įskaudinti: Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdies. rš.
širdìs užpỹko pasidarė bloga, šleikštu: Aš negalėjau nė valgyt: man širdis užpyko. Šl.
šìrdį užrakìnti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakina. brš. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?. ŠR.
širdìs užsìdegė apėmė pyktis: Užsidegė širdis, ir pasakiau tiesą į akis. Šts. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdis užsidega. Rmš.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį. Šts.
šìrdys užsikietãvo pasidarė abejingi, nejautrūs: Užsikietavo širdys tų žmonių. Bit.
širdìs užsìmezgė pasidarė neramu: Nebeištariu žodžio, užsimezgė širdis. Kl.
šìrdį užslė̃gti pridaryti rūpesčių: Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta. Mž.
šìrdį užsõpo apėmė sielvartas: Teip užsopo širdį, kad net raudojau. Dbk.
šìrdį užspáusti nuslopinti, suvaldyti jausmus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškok. Balt. Ona dabar klausia savęs, užspaudusi širdį: – Ko jam iš manęs reikia?. Šein.
širdìs užšãlo
1.apėmė baimė: Tam tam tam duris verandos – man tik širdis užšalo!. Šmn. Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdis ir užšalna. Grd. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiai. Simon.
2.pasidarė nejautrus, abejingas: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso, užušalus jam širdelė kaip medelio sauso. Kp. Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?. P. Visi, kurių širdys užšalusios, kurių akys blogus daiktus regi pasaulyje, tai visi tokie šios gražiausios iš gražių [pušies] nemato. Dovyd.
šìrdį užšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Aš jį mylėjau, ė anas man širdį užušikė. An.
šìrdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies. Vaižg.
šìrdį užvérti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jo širdis vargšams neužverta. rš.
širdìs užvė́so neteko įkarščio, užsidegimo: Akys iš verksmo ištekėjo, širdis užuvėso. brš.
širdìs ùžvirė
1.apėmė pyktis: Man tik ažuvirė širdis, kaip ana pasakė. Rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Balt. Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet, išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė. Pt.
2.staiga susijaudino: Kai taip pasakė, tai man net širdis užvirė. Lp. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Kudir.
širdìs ùžvirė kraujaĩs apėmė pyktis: Kai tik Jonį pamatau, tuojau pat man rankos pradeda virpėti, širdis kraujais užverda – taip nekenčiu. Vkš.
šìrdį užžiẽbti sužadinti jausmus: Tėvas ir sūnus siunčia [šventąją dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų. brš.
širdìs valiója sakoma ko norint, geidžiant: Gerti, valgyti svečiams – ko tik širdis valioja. Žem.
širdìs vãlo sakoma ko norint: Išpestyta, ėda, ką širdis valo. Krš. Dabar gali pirkti ką širdis valo, tik turėk piningo. Krš.
kíek širdìs vãlo užtektinai: Turi visa ko, kiek širdis valo. Krš.
šìrdį varpýti labai skaudinti: Vaikų tokie žodžiai širdį varpyte varpo. Krš.
šìrdį várstyti
1.labai skaudinti, užgaulioti: Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį. J. Tavo žodeliai ir kalbelė varsto mano širdelę. LTR. Nenoriu varstyt širdies savo bobai. Dglš. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę. Žem.
2.kelti nerimą, rūpestį: Rūpesčiai širdį varsto. Šk. Varstomas širdį rūpesniais, jis be parglito dejavo. Dauk.
šìrdį vársto labai neramu, skaudu: Tėvams širdį varsto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Šts.
širdyjè vérda gniaužia pyktį: Kodėl netinka jis tau? – klausia motina švelniai, ramiai, tačiau matyti, jog širdyje verda. Šein. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda. Simon.
širdìs vérda
1.labai rūpi: Jau jo tik širdis verda [į degtinę]. Lp. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Bs.
2.ima pyktis: Tik širdis pradeda virt – anširdeno anas mane. Mlt. Mano širdis verda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Srv. Jau mano širdis verda kaip puodan. Pv. Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau... Matai, širdis mano verda. Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Žem. Man širdis virė. Neištariau nei pusės žodžio. Dovyd.
3.labai skaudu: Širdis verda, o verkt negaliu. Dg.
širdìs vérda kraujù
1.labai skaudu: Iš gailumos širdis krauju verda. Rod. Širdis krauju verda po tokio pasidarymo. Šts.
2.ima pyktis: Negirdi tėvas, jam širdis krauju verda žiūrint į žentą. rš.
širdìs vérda kraujuosè labai skaudu: Mano širdis kraujuos verda. Plv.
širdìs vérda kuñkuliu ima pyktis: Širdis kunkuliu verda matant, kad tėvas baigia paskutinį rublį per gerklę perleisti. Vkš.
širdìs vérda su kuñkuliu ima pyktis: O jenau, širdis verda su kunkuliu!. End.
širdìs vérda kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Širdis verda kunkuliais, kad reik ėsti mašinuotą pieną. Šts.
šìrdį vẽria sakoma labai ko norint: Taip noriu šitos suknelės, kad net širdį veria. Mrj.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdis verkia tokiame gyvenime. Rdn. Negaliu – širdis verkia. Bgt.
šìrdį vérti
1.labai skaudinti: Vaiko riksmas man širdį veria. Gs. Juokis, kai skausmas veria širdį. Ds. Veria širdį kaip su peiliais. Krš. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Cvir. Širdį veriantis riksmas perskrodė Kalėdų orą. Ap. Jo balsas vėrė mano širdį. Dovyd. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį verʼ kaip yla. Vnž. Tos motinos vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė. Pt.
2.labai jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Balč. Tautos dainų kalba – neišsakoma galybė. Ji žmogaus širdį veria, gaivina, žmogų į aukštybes kelia. Jabl.
šìrdį ver̃žti kelti nerimą, rūpestį: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia. rš. Ar aš nenumanau, kas tamstai širdį veržia?. Šein.
šìrdį vìrinti labai skaudinti: Blogi vaikų darbai tėvams širdis virina. Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam širdį virino [varomiems į kolūkį]. Sug.
širdìs vìrpa
1.ima baimė: Širdis virpa nuo to kalno važiuojant. Dr. Negaliu žodžio pasakyti, visa virpa širdis. Trk.
2.ima nerimas: Kieno šienas šlapias ant pievos, virpa širdis žiūrint. J.
šìrdį vìrpinti labai jaudinti: Giedrius atrodė be galo švelnus ir kartais jai virpino širdį. Paukš. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją. Vaižg. Pliuškenas Šešupė iš lėto ir virpina širdį poeto seniai nematytais vaizdais. rš.
širdyjè virpsóti nuolat prisiminti: Šitie daiktai tevirpsai stipriai širdyse mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime. Dk. Idant jos (kančios) didumas mūsų širdyse virpsotų. Dk.
širdìs vỹsta
1.darosi bloga, šleikštu: Vysta širdelė nuog saldaus midulio. d.
2.darosi liūdna: Džiūsta vysta širdužėlė kaip lanko[je] šienelis. JD.
šìrdį žeĩsti skaudinti: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia. Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies, – taip vėjas bėga rugių lauko viršūnėmis. Gran. O seniai čia, rodos, su F.Šilerio herojaus špaga po Kauno sceną švaistėsi jis – stamantrus, ugningas vyras ir mirtinai žeidė merginų širdis. Trein. Kas norint širdį tavo žeidžia arba griežia, kas norint tave spaudžia. Dk.
širdìs žìno nėra užmiršta (skriauda): Kad ir kalbuos, bet širdis viską žino. Plng.
širdìs žvėrė́ja rš. darosi nejautrus:
ant širdiẽs negẽra neramu: Šiandie man ant širdies negera. PnmA. Nuo Tado kalbų negera ant širdies. rš.
ant širdiẽs negeraĩ neramu: Ant širdies paliko negerai, kai pasakė. Skd.
ant širdiẽs leñgva ramu: Ka sužinojau, ir ant širdies lengviau pasidarė. Šv. Užėjo pyktis, išsibarei, tai nors an širdies lengviau pasdaro. Skdt. Kai išsibamba, turbūt jai ant širdies lengviau. Gs. Kad būčiau mokėjusi atsirokuoti, būtų ant širdies lengviau buvę. Krš. Išsirėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Slm. Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Simon.
ant širdiẽs saldù
1.pasidarė malonu: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiau. Žem.
2.darosi silpna, negera: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdies saldu paliko. Vkš.
ant širdiẽs slėgù neramu: Slėgu ant širdies. Rm.
ant širdiẽs sunkù neramu: Kap kuomet man an širdies sunku. Zt. Man sunku ant širdies. prš. Sunku ant širdies, tartum akmuo guli. LzP. Išeidamas [senis Simonė] pradėjo juokauti, bet mačiau, kad jam taip sunku ant širdies, jog vos neverkia. Cinz.
ant tuščiõs širdiẽs P. nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščios širdies. Pc. Ant tuščios širdies išgėriau lašelį kirminėliui numarinti. Vkš. Dūmą užlupau ant tuščios širdies, vos nesusivėmiau. Šts. Užvalgyk ko nors ant tuščios širdies!. Jrb.
ant širdiẽs atpùlti labai įsiminti: Piktas anų apsiėjimas atpuolė aniems ant širdies. I.
ant širdiẽs gulė́ti labai rūpėti: Man ant širdies guli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Jnš. Man an širdies guli, kaip ten anys. Zt. Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Myk-Put.
ant širdiẽs gul̃ti kelti rūpestį: Visa tai, ką aš tau parašiau, yra tik tūkstantoji dalelė to, kas mane šiandieną supa, kas gula ant mano širdies, kas mane slegia. Tilv. Aš mačiau, kaip sunkiai gula jam ant širdies šeimininkų naujienos. Balt.
ant širdiẽs gurksóti labai rūpėti: Ant širdies gurkso kaip koks akmuo. Skp.
ant širdiẽs ìma neramu: Man tai kaip ir ant širdies ima – tokį kelią važiuot. Slm.
ant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir išspaustų ant širdų savų ištikimųjų. Dk.
ant širdiẽs lìpti skaudinti, žeisti: Nereik lipti žmogui ant širdies, i niekas nieko nedarys. Šts.
ant širdiẽs pareĩti Rsn. prisiminti:
ant širdiẽs plū̃dura sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi ant galva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Plūdura ant širdies, o neatmenu. Brs. An širdžia plūdura, bet negaliu atsiminti. Trkn.
ant širdiẽs skrū̃pso neramu: Man ant širdies skrūpso. Lp.
ant širdiẽs slūgóti kelti nerimą: Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdies. rš.
ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi an širdžia tie grybai, bet neatmenu. Lkž.
ant širdiẽs sùktis
1.sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio. Bt. Ant širdies sukas, nežinau kaip pasakyti. Krž. Sukas ant širdies, ir negaliu atminti. I.
2.nuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sukos an širdies. prš. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies. prš.
ant širdiẽs výsta darosi bloga, šleikštu: Nuog ito valgymo vysta an širdies. Arm.
ant širdiẽs dùnks kilo nerimas: Dunks man ant širdies, kad gali būt miręs. Sb.
be širdiẽs
1.apie nejautrų, negailestingą: Kažin, ar tokie be širdies ir yra anos tie vaikai?. End. Be širdies anas, anas neturi širdies. Zt. Tokia be širdies buvusi velnienė. Žem. Einu, išvaroma einu Vorkutos, Krasnojarsko link, kur nei žolynų, nei dainų, kur žmonės be širdies aplink. Mišk.
2.negailestingai, be pasigailėjimo: Muša be širdies. Ėr. Jie be širdžių gyvena. Ėr. O ant šitokių [darbščių žmonių] užgriūva įstatymai, prislegia be širdies, Jeronimai. Dovyd.
į šìrdį (kas) patinkamas: Jam tokia dovana labai į širdį. Gs. Aš už jo nėjau: jis man ne in širdį. Dkš. Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Vlkv. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Bs.
širdìs į šìrdį vieningai, draugiškai: Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas... O dabar?. Balt.
į šìrdį bélstis veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. rš.
į šìrdį dė́ti R., M. dėmėtis, įsiminti: Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Sruog. Užsisėdęs už stalelio dobilu žydėjai; ką tu man kalbėjai, vis širdelėn dėjau. Nč. Savon širdin tatai dėsi. Mž. Tatai aš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Bret. Žodžius Jėzaus širdin dėkiam. brš. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. rš.
nórs į šìrdį dė́k apie labai gerą: Kol neužlietei [moters], tai nors širdin dėk, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosi. Kp.
į šìrdį dė́tis
1.dėmėtis, įsiminti: Aš dėmiuos, t. y. į širdį deduos. J. Negi visa, ką dėjosi į širdį, kuo alsavo, prarado prasmę. Bub. Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi ir šypsojo, kinkuodamos galvas. Žem. Stebėjau ir dėjaus į širdį. ŠR.
2.jaudintis: Tu viską, kaip sakoma, labai dediesi širdin. Balč.
į šìrdį digčióti jausti širdgėlą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiu. LzP.
į šìrdį dìlgtelėti suneraminti: Jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį. Vien.
į šìrdį dìngstelėti sukelti nerimą: Žodis tas dingstelėjo man į širdį. J.
į šìrdį dìngtelėti kilti nerimui, nuojautai: Dingtelėjo į galvą, į širdį, kad nebus gerai. Škn. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Žem.
į šìrdį dunksė́ti veikti jausmus: Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dunksiu į širdes jūsų: pabuskiat ir akes savo piktu gėrimu užpiltas atmerkiat. Valanč.
į šìrdį dunksnóti kilti nuojautai: Dunksnoja man į širdį, kad turiu išlošti bylą. Šts.
į šìrdį dùnkstelėti
1.sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdį. Balt.
2.kilti nerimui: Dunkstelėjo širdin, kad nebepasmatysma. Dbk.
į šìrdį dùnksterėti sukelti nerimą: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Baran.
į šìrdį dùnktelėti sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunktelėjo jam į širdį. Balt.
į šìrdį dùnskinti veikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Valanč.
į šìrdį dùrti skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Balt. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Bub. Pataikauk jam (vaikui), jis durs tau į širdį. ŠR.
į šìrdį eĩti skaudinti: Visi toki žodžiai širdin eina. Drsk.
į šìrdį gnýbtelėti staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. LzP.
į šìrdį gul̃ti patikti: Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda. Ob.
į šìrdį įardýti įskaudinti, įžeisti: Jo žodis man širdin intardė. Zt.
į šìrdį įáugo labai patiko: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Pt. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusi. Pt. Kas galėtų būti tiek stiprus ir artimas, tiek jo širdin įaugęs? Kur ji, ji?!. Šein.
į šìrdį įdė́ti įsidėmėti, įsiminti: Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. I. Savo širdina įdėsiu aš jo dvasios dovanas. brš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir.
į šìrdį įdrìbti
1.patikti: Mergaitė į širdį įdribo. Alk.
2.įsiminti: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu. Skr.
į šìrdį įdùrti sukelti nerimą: Man širdin indūrė – išbėgo Česiukas. Rš.
į šìrdį įeĩti sujaudinti, paveikti: Į dūšią įeina, į širdį. R.
į šìrdį įglìžti patikti: Merga įgližo į širdį berno. J.
į šìrdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus kaip gnybte įgnybė į širdį. Skd.
į šìrdį įkìbti
1.patikti: Į širdį įkibo man tas paršjonis. Šts. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest. LTR.
2.padaryti įspūdį: Jausmas į širdį įkimba. Kudir.
į šìrdį įkrìsti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Tavo žodžiai man į širdį įkrito, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Vkš. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Cvir. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Mair. Tas eilėraštis man širdin įkrito dar prieš gerus metus. Trein.
2.patikti: Inkritai širdin, kitos mergos nenori, liks senbernis. Drsk. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė. LTR.
į šìrdį įlį̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į širdį įlindus. Raud. Prievarta į širdį neįlįsi. rš.
į šìrdį im̃ti
1.jaudintis, jautriai reaguoti: Per daug viską į širdį imi. Vkš. Nereik teip labai imt į širdį. Jnšk. Nėra ko čia didliai imti į širdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Trk. Neimk į širdį, ana tai taip juokuoja. DūnŽ. Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą. ŠR. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Krėv. Nereikėjo taip imti į širdį, nes juk tai buvo tik sapnas. Vaičiul. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdį. Bub.
2.dėmėtis, įsiminti: Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Valanč.
į šìrdį im̃tis jaudintis, jautriai reaguoti: Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau. Srv. Nereik visų niekų taip imtis į širdį... nesipilti į galvą bobų plepalo. Žem.
į šìrdį įsidė́ti įsidėmėti, įsiminti: Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams. Bub. Tavo žodžius aš į širdį įsidėjau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Vkš. Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidėkit. d. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo. J. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Dauk.
į šìrdį įsiė́sti labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrins. Bub.
į šìrdį įsikaliavóti labai įsidėmėti: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekur. Mžk.
į šìrdį įsikìbti paveikti: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį. Avyž.
į šìrdį įsisègti stipriai įsiminti: Tas jo pasakymas man in širdį įsisegė. Prn.
į šìrdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį. LzP.
į šìrdį įsistvérti paveikti: Šito kunigo žodžiai net širdin insistveria. Aln.
į šìrdį įsivõgti apgaule palenkti, patraukti: [Heretikai,] įvogęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save. Dk.
į šìrdį įsmègti
1.patikti: Anam yr įsmegusi į širdį Petronė. Dr. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį.... Žem.
2.padaryti įspūdį, paveikti: O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Simon.
į šìrdį įsmìgti
1.padaryti įspūdį, paveikti: Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Būg. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Myk-Put. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas... gal gėda?... Pt.
2.užgauti, įžeisti: Berno žodžiai jam lyg pašinas širdin įsmigo. Mont.
į šìrdį įspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tuos žodžius. rš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino. brš.
į šìrdį įsrìgti
1.patikti: Tas vaikinas įsrigo man į širdį, aš ilgiuos be jo. J.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Žodis srigte įsrigo į širdį, t. y. įsmego. J.
į šìrdį įstrìgti
1.patikti: Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė. Vaižg. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Kudir. Įstrigo į širdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Jnk.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Tas tavo žodis taip įstrigo į širdį. Užv. Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Cvir. Simono žodžiai giliai įstrigo į jo širdį. Krėv.
į šìrdį įšáuti patikti: Inšovė šitoj merga man iškart širdin. Nč.
į šìrdį įtýžti jaudinti, rūpėti: Jam taip tas įtyžo į širdį – nieko tu nepadarysi. Sml.
į šìrdį kliudýti padaryti įspūdį, paveikti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė. Baran.
į šìrdį krìsti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Įstabus anos kryžius, labai toks į širdį ir į akį kremtąs (krintantis). Krš. O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. rš. Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Bink.
2.patikti: Vokiečiukas taip krito į širdį mergaitei. Bs. Tu, mergele, skaisti rožė, tu gražus kvietkeli, tai tu kritai man in širdį kaip gaili raselė. Drsk.
į šìrdį lìpti patikti: Aš to žmogaus negaliu dabot, nelimpa širdin. Pls. Lietuva, Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpa. Baran.
į šìrdį lį̃sti labai jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į širdį lenda, negaliu užmiršti. DūnŽ.
į šìrdį paim̃ti
1.įsidėmėti, įsiminti: Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė. rš. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau. ŠR.
2.susijaudinti: Pasakė kas ką, ir paėmei į širdį. Krš. Jau ir paėmė į širdį!... Gran.
į šìrdį patáikyti sujaudinti: Kaži kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Pt. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdį. Avyž. Gero žmogaus žodis į širdį pataiko. KrvP.
į šìrdį prieĩti sujaudinti, paveikti: Meilingi žodeliai in širdį priėjo. d. Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priėjo. LTR.
į šìrdį prilìpti patikti: Labai ją pamylėjo, prilipo in širdį. Mrc. Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. LTR.
į šìrdį pripùlti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Kad nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius. Sir.
2.patikti: Jam pripuolė į širdį, ką ana graži. Ml.
į šìrdį prisibélsti palankiai nuteikti, patraukti: Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibels. rš.
į šìrdį pùlti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Tat.
2.patikti: Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Bs. Iš karto vienas kitam puolė širdin. Šein.
į šìrdį skrū̃di neramu: Vis man širdin skrūdi ir skrūdi, ką gal aš negerai padariau. Str.
į šìrdį sliñkti užvaldyti (vidų): Sakau tik sau, kada abejonė arba baimė ima į širdį slinkti. Pt.
į šìrdį smègti daryti įspūdį, veikti: Žodžiai mokintojaus taip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Jabl.
į šìrdį smìgti daryti įspūdį, veikti: Tokie žodžiai smigte sminga į širdį: – Kam auginai?!. Krš. O dar tykūs pavasario vakarai, kai visur skambėdavo širdin smigte smingančios kupiškėnų dainos. rš.
į šìrdį srìgti patikti: Tas žmogus sringa man į akis ir į širdį, t. y. tinka man. J.
į šìrdį sudė́ti įsidėmėti, įsiminti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau. Kb.
į šìrdį tė́kterti ateiti į galvą, toptelėti: Jam kas tėkterėjo širdin. Dv.
į šìrdį tìrptelėti staiga susijaudinti: Taip man ir tirptelėjo širdin. Kls.
į šìrdį tóptelėti staiga kilti nuojautai: Man širdin toptelėjo, kad vienas jų negrįš.... Krėv.
į šìrdį tópterėti staiga kilti nuojautai: Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Šein. Ir topterėjo širdin: ogi dar arklys neperkeltas. Dgl. Man topterėjo širdin, kad namuos negerai nusdės. Rod. Topterėjo kai peilis širdin. Vlk.
į šìrdį tvìktelėti staiga prisiminti: Kaip tik pažvelgiau į moteriškės dideles juodas akis, tviktelėjo man į širdį, kad jas kaži kame esu matęs. Pč.
į šìrdį užeĩti įsipykti: Tas laidokas man teip užėjo širdin, kad in jį ir širdies neatvertau. Rod.
į šìrdį vérti skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai. LTR.
į šìrdį vèsti pykinti: Nevesk manęs širdin. Šlčn.
į šìrdį dìmt kilo nerimas: Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją" imti. Vd.
į šìrdį dìngst kilo nerimas, nuojauta: Užgirdau vaiką rėkiant – man tik dingst širdin, kad te mūsų Petriukas. Slm.
į šìrdį dìngt kilo nerimas: Šiam dingt į širdį. Jabl.
į šìrdį smìlkt staiga kilo nerimas: Man tik smilkt širdin – vaiko nėra. Dv. Smilkt į širdį kaip su yla. Vaižg.
į šìrdį srýgt kilo nerimas: Srygt širdin [policininko] stovylą išvydus. Ign.
ikì širdiẽs kiek nori, pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Grg.
iš širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Iš širdies pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Grv. Aš jau taip verkšlendama iš širdies šneku. Pv. Iš paskutinio, iš širdies duoda – negaili. Sdk. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. prš. Padedu, ir iš širdies padedu visiem. Mrj. Iš širdies kaip meldies, ir tai širdžiai tiek terandas. Krš. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Šein. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai padabosiu, bet iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysiu. Donel. Apdūmoti iš širdies. B. Teipo ir tėvas mano dangujęjis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas broliui nusidėjimuose. Bret.
2.atsidėjus (ką dirbti): Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Šts. Tu nedaužk jau iš širdies, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Dr. Ko bėgti, jeigu viską darai sąžiningai, kaip sakoma, iš širdies?. Ap.
3.užmirštama: Na, ta be abejo nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies.... Myk-Put.
iš atvirõs širdiẽs nuoširdžiai: Aš iš atviros širdies sakau taip, kaip buvo. Pc.
iš gerõs širdiẽs palankiai nusiteikus: Aš iš geros širdies tau duodu – įsipilk ir valgyk. Skr. Iš geros širdies ir akmeniu metęs neužgausi. Kpr. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Stan.
iš grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Pt.
iš tikrõs širdiẽs nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikros širdies šneka. Plv. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo. Donel. Dabar, Jonai, pasakyk viską iš tikros širdies. Kudir. Iš tikros širdies gailėtis. Dk. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Vln.
iš visõs širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Ar vargai, ar rūpesčiai taip slegia, kad atsidusai iš visos širdies?. Gs. Iš visos širdies sakau jums ačiū. Ap. Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies. ŠR. Ragina mus, idant iš visos širdies apsigręžtume jop. Sir. Prisako, idant mylėtumbim artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Bret. Liepė save mylėt ižg visos širdies, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Dk.
2.atsidėjus (ką dirbti): Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visos širdies raut. Vdk. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankai. rš.
iš širdiẽs į šìrdį nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdis. Simon.
iš širdiẽs išplė́šti
1.prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Balt.
2.priversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplėšė iš širdies. Grv.
iš širdiẽs išráuti prisiversti užmiršti: Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir gana. Balt.
nuo širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Nuo širdies taip šneka, kaip netikėsi. Jdr. Mergšė nuog širdies visa nupasakojo, visa. Drsk. Šneka nuo širdies kaip pamokyta. DūnŽ. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Ps. Nuo širdies! (sakoma sveikinantis kaire ranka). Mrj. Prisispeitęs Marcę prieangy nuo širdies kalbėjo. Žem.
2.atsidėjus (ką dirbti): Aš jai nuo širdies dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pc. Kaip mūsų gyvenime, tai kai prilėksim, nuo širdies griebiam ir darom. Ln. Tekina nebėgu, bet žengiu nuo širdies. Šts. Nu jie pripratę nuo širdies [dirbti], tai ir lekia. Kpr.
3.noriai: Geriam nuo širdies. Ktč. Aš tų kopūstų nuo širdies valgiau. Erž.
nuo grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Nuo grynos širdies patariu – kratykias senvaikystės. Rdn.
nuo pačiõs širdiẽs nuoširdžiai: Atsirado raudojėlė nuo pačios širdelės. JD.
nuo tikrõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk, šneka nuo tikros širdies. Krš.
nuo širdiẽs nenueĩna nuolat prisimena: Ir dabar negaliu, nuo širdies nenueina. Ml.
nuo širdiẽs nutráuktas labai mielas: Vaikas nuo širdies nutrauktas. Ds.
nuo pàt širdiẽs nuoširdžiai: Gailinga motriška duoda nuo pat širdies, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Šts.
per šìrdį
1.neramu: Kai pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man per širdį: kad tik nebūt užmušę. Sml. Tas per širdį buvo, kam aš liepiau. Lp.
2.labai skaudu: Jam labai bus per širdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Alk. Pasakei ką, jam jau ir per širdį. Mrj. Kaip man per širdį buvo, kad tą vaiką daužo!. End.
per šìrdį negeraĩ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai per širdį negerai. Krž.
per šìrdį dìgterėti kilti nerimui: Kaip tik pasakė, tai taip ir digterėjo per širdį. Mrs.
per šìrdį dìngstelėti kilti nerimui: Dingstelėjo man per širdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. J.
per šìrdį dvìlktelėti kilti nerimui: Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Žem.
per šìrdį eĩti
1.jaudinti, veikti: Per širdį eina. R. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Bret. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. prš. Gražiai dainuoja – balsas nents per širdį eina. Jnšk. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Paukš.
2.skaudinti: Kožnas tavo žodis man per širdį eina. Vkš.
3.kelti nerimą: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas eina tėvams per širdį. Rdn.
4.kvapą užimti: O tas alutis, Dievo duotasis, tai net rėždamas per širdį eina, be atdūsio stiklinę išvertus, net akys apžilbsta. Žem.
per šìrdį eĩna skaudu: Pareina vyras girtas – eina per širdį, nežinai ką daryti. Krš.
per šìrdį nueĩti
1.sujaudinti, paveikti: Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo. Jnšk. Užgirstu karvės balsą, tai net per širdį nueina (gaila pardavus). Klt. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį. Bor. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdį. Avyž. Kaip Šiaulius paminavoja [per radiją], šiūšt per širdį ir nueina. Krž.
2.įskaudinti: Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina. Ds.
per šìrdį nuskrósti labai sujaudinti: Kaip užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį. Tvr.
per šìrdį nusmel̃kti staiga pasireikšti (apie nemalonų jausmą): Per širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Rs. Tik smilkt per širdį nusmelkė, kai išgirdau žinią. Mrj. Man kad nusmelkė per širdį: nė piniginės, nė pinigų!. Mžš.
per šìrdį pasidúoti sujaudinti: Jam lyg truputį pasidavė per širdį, jog rinko vyrus ir be jo rodos, ir be jo žinios. Piet.
per šìrdį péreiti
1.sukelti nerimą: Kad toji atėjus man per širdį pereitų!. Vrn. Čiūžt per širdį tokia bailė perėjo. J. Man perėjo per širdį: kas čia dabar galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Vž. O jai per pačią širdį perėjo: ar tik jau nežino kaimas jos sūnaus gyvenimo.... Gran.
2.sujaudinti: Per širdį perėjo ta baisi žinia. Šts. Kažkoks džiugumas pereina per širdį lyg vaikui, kuris užmigdamas staiga atsimena, kad rytoj sekmadienis. Gran.
per šìrdį pérnerti labai sujaudinti: Kaip užgieda, tai per širdį perneria. Rod.
per šìrdį plẽškinti įžeidinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
per šìrdį smeĩgti labai išgąsdinti: Man kad smeigė per širdį!. Dkš.
per šìrdį smélktelėti susijaudinti: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Balt.
per šìrdį smìlktelėti sunerimti: Smilktelėjo jam per širdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt. ps.
per šìrdį vérti labai skaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas per širdį veria. Šmk.
per šìrdį dìlgt staiga kilo (jausmas): Dilgt per širdį piktas jausmas. rš.
per šìrdį dìngst kilo nerimas: Dingst man per širdį, kad taip bus. J.
per šìrdį drýkst kilo nerimas: Anas dirst pirkion, man drykst per širdį. Klt.
per šìrdį dvìlkt kilo nerimas: Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Žem.
per šìrdį smìlkt kilo nerimas: Vienas balsas skardus, vaikiškas. Lyg pažįstamas. Tik smilkt per širdį - Kaziukas!. rš.
per šìrdį tìrpt staiga kilo nerimas: Man tirpt per širdį – kur vaikas?. Rmš.
po širdiẽs
1.patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks man po širdies. Jdr. Nėr man tokios po širdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Ad. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją. Nm. O jeigu ir turtais paskendusios būtų... kaip ne po širdies – niekas nemalonu. Žem. Kad nėra po širdies, tai geriau neprasidėti. LzP.
2.palankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi. Bret.
po širdimì palį̃sti prisimeilinti: Dar viena mokėjo palįst po mano širdžia. Jrb.
prie širdiẽs patinkamas, mėgstamas: Marti man prie širdies, žentelis – ne prie širdies. Vkš. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdies. Mžš. Ji man patinka. Ji man prie širdies. Vaičiūn. Pas Klemą neužsuksim, ką žinai, gal jam ne prie širdies bus tokie svečiai. Bub. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Avyž. Man šitas darbas prie širdies. Mrj. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur. O mėsa vis prie širdies arčiau. Skr.
nórs prie širdiẽs dė́k apie labai mielą: In akis – nor prie širdies dėk, o už akių – šunis an kaklo karia. Vrn. Ot gera seselė, nors prie širdies dėk. Pš.
prie širdiẽs eĩti
1.jaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Simon. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ėjo prie širdies, rados truputį geresnis. Valanč. Motinos kalba prie širdies nėjo. LzP.
2.patikti, mėgti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. rš. Neina pri širdies ta mėsa. Dr. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir neina prie širdies. Užv.
prie širdiẽs krìsti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Blv.
prie širdiẽs lìpti patikti: Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kudir. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Cvir. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasirodė. Bub. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Sir.
prie širdiẽs prieĩti sujaudinti, paveikti: Mielo tėvo žodeliai prie širdies priėjo. Tv. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo. LzP.
prie širdiẽs priglaũsti pamylėti: Priglaus jas prie savo širdies. Žem.
prie širdiẽs prilìpti patikti, pamėgti: Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. rš. Patiko ir prie širdies prilipo. Pšl.
prie širdiẽs pripùlti patikti: Paplaukiui kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. J. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?. LzP.
prie širdiẽs sliñkti tikti, būti mėgstamam: Žąsies mėsa neslenka prie širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą. Šts.
prie širdiẽs tvérk apie labai mielą: Kad ans negirtas – tverk prie širdies, o kaip išgers – tauzija. Štk.
su širdimì jautrus, gailestingas: Nebuvo su širdžia žmonys. Užv. Būkiat žmonys su širdžia, per gvoltą nevežkiat jaunosios. LTR. Skubina su pagelba – vienas su turtais, kitas su širdžia. Kudir.
su apsuñkinta širdimì nusiminęs: Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdimi, nuėjo. brš.
su ãtbula širdimì nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su atbula širdžia. Šts.
su ãtkala širdimì nenoromis: Su atkala širdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. J.
su ãtkara širdimì nenoromis: Su atkara širdimi dirbsiu, kad neišleisi. J.
su ãtvira širdimì nuoširdžiai: Prie žmogaus [rašytojas] prieina su atvira širdimi, stengias pažvelgti jo sielon, pamatyti, kas tenai dedas. Šein.
su káršta širdimì labai skubiai: Lekia su karšta širdimi. Žl.
su lengvà širdimì nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. brš.
su skaũdančia širdimì sielvartaujant: Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaudančia širdžia beičiau. Brs.
su stačià širdimì piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačia širdžia, primanytų – užmuštų mane!. Jz.
su sudaužýta širdimì nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimi. brš.
su sujùdusia širdimì susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujudusia širdimi. K.
su sukùlta širdimì nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuosi su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia. brš.
su sunkià širdimì nusiminęs: Išsimaudžiusi jūroje ir dar gerokai su vaikais pažaidusi, su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Pt.
su suskaũdusia širdimì sielvartaujant: Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimi. Mš.
su užáušusia širdimì bejausmis, abejingas: Žmogus ne apsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. Vaižg.
už širdiẽs griẽbti labai jaudinti: Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Bor. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. rš.
už širdiẽs gróbti labai jaudinti: Tokie žodžiai grobia už širdies, durte duria kiaurai. Rdn.
už širdiẽs im̃ti labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai taip ir jema mane už širdies. Vkš. Ažu širdies ėmė, kai pamačiau. Grv.
už širdiẽs pastvérti labai sujaudinti: Kad grimšterė[jo] muzika – net už širdies pastvėrė. Rod.
už širdiẽs tráukti labai jaudinti: Kad kirsteria muzika, net už širdies traukia. Rod.
už širdiẽs tvérti labai jaudinti: Miškan, būdavo eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria. Baran.
kaĩp į šìrdį įką́sta liūdna: Man šiandien nesmagu, lyg į širdį įkąsta. Dkš.
kaĩp į šìrdį įkir̃sti suteikti sielvarto: Pasako ką – kaip į širdį įkerta. Krš.
akmens širdis žr akmuo
akmens širdį turėti žr akmuo
akmuo nukrito (nusirito, nusprūdo)nuo širdies žr akmuo
akmenį nuversti nuo širdies žr akmuo
akmuo slenka nuo širdies žr akmuo
akmuo užgulė širdį žr akmuo
kaip akmuo nusirito nuo širdies žr akmuo
aniuolas apžergė širdį žr aniuolas
arklio širdį turėti žr arklys
aukso širdis žr auksas
aukso širdies žr auksas
kaip botagu per širdį žr botagas
gaisrą sukurti širdyje žr gaisras
kaltūnas nuslinko nuo širdies žr kaltūnas
kelią rasti į širdį žr kelias
kirmėlė graužia širdį žr kirmėlė
kirminas bruzda širdyje žr kirminas
kirminas graužia (kremta)širdį žr kirminas
kiškio širdis žr kiškis
kraują suvaryti į širdį žr kraujas
medžio širdelė žr medis
medaus širdis žr medus
medumi lipti prie širdies žr medus
kaip medumi tepti per širdį žr medus
nagus įleisti į širdį žr nagai
paėmimas į širdį žr paėmimas
pašalą laikyti širdyje žr pašalas
peilis širdyje žr peilis
devyni peiliai pervėrė širdį žr peilis
kaip peiliu per širdį žr peilis
kaip [su] peiliu į širdį įdurti žr peilis
kaip peilį įverti į širdį žr peilis
atviromis rankomis ir širdimis žr ranka
ranka mazgoja širdį žr ranka
ranką padėjus ant širdies žr ranka
ranką pridėjus prie širdies žr ranka
ranką ant širdies žr ranka
rėmuo paėdė širdį žr rėmuo
skaudulys širdyje žr skaudulys
kaip su sviestu tepa per širdį žr sviestas
šuns širdį turėti žr šuo
vaistas nuo širdies skausmo žr vaistas