Didysis dangaus sferos apskritimas, einantis beveik Paukščių Tako viduriu. Nuo galaktinio pusiaujo matuojama galaktinė platuma b, išilgai pusiaujo – galaktinė ilguma l. Ilguma atskaitoma nuo Galaktikos centro, kurio l = 0°. Galaktinė plokštuma ir dangaus pusiaujo plokštuma susikerta ~63° kampu.

Išilgai Galaktikos spiralinių vijų driekiasi magnetinio lauko jėgų linijos. Magnetinio srauto tankis (0.5–2.0)·10^–9 T. Toks silpnas magnetinis laukas neturi jokios įtakos žvaigždėms, bet yra svarbus tarpžvaigždinių dulkių ir kosminių spindulių judėjimui. Laukas tam tikru būdu orientuoja tarpžvaigždines dulkeles ir dėl to jos sukelia išsklaidytos šviesos poliarizaciją. Tamsieji dulkių debesys dėl magn. lauko poveikio yra ištįsę maždaug lygiagrečiai Galaktikos pusiaujui. Magn. laukas priverčia judėti elektringąsias kosminių spindulių daleles uždaromis kreivėmis ir neleidžia joms ištrūkti iš Galaktikos.

Dvi koordinatės, nusakančios šviesulių padėtį galaktinio pusiaujo atžvilgiu. Šviesulio padėtį nusako galaktinė platuma b (šviesulio galaktinės platumos apskritimo lankas nuo galaktinio pusiaujo iki šviesulio) ir galaktinė ilguma l (galaktinio pusiaujo lankas nuo krypties į Galaktikos centrą iki šviesulio galaktinės platumos apskritimo). Galaktinė platuma matuojama išilgai galaktinės platumos apskritimo į abi puses nuo galaktinio pusiaujo nuo 0° iki ±90° (teigiama – š. poliaus, neigiama – p. poliaus kryptimi), galaktinė ilguma – išilgai galaktinio pusiaujo nuo krypties į Galaktikos centrą iš v. į r. nuo 0° iki 360°.

Dangaus srities ar visos dangaus hemisferos planas su dangaus pusiaujinėmis koordinatėmis, kuriame pavaizduotos ten esančios žvaigždės, jų spiečiai, ūkai, galaktikos ir kiti dangaus objektai. Žvaigždėlapiuose gali būti pavaizduotos žvaigždės iki skirtingo ribinio ryškio. Sukamieji žvaigždėlapiai, vaizduojantys visą dangaus hemisferą, leidžia nustatyti tą dangaus skliauto dalį, kuri matoma virš horizonto duotą mėnesio dieną ir valandą.

Didelės energijos (>10⁵ eV) elementariosios dalelės ir atomų branduoliai, skriejantys Visatos erdvėje greičiais, artimais šviesos greičiui. Tai pirminiai kosm. spinduliai, izotropiškai pasiskirstę Visatos erdvėje. ~99% jų srauto sudaro vandenilio ir helio branduoliai (protonai ir helionai), ~1 % elektronai ir pozitronai; sunkesnių chem. elementų atomų branduolių yra visai mažai. Pirminius kosm. spindulius skleidžia Saulė (dalelių energija ~10¹⁰ eV, Galaktikos objektai – supernovos, pulsarai, žybsinčios žvaigždės (10¹⁰–10¹⁶ eV), užgalaktiniai objektai – aktyviosios galaktikos, radijo galaktikos, kvazarai ( >10¹⁷ eV). Susidūrę su Žemės atmosferos dujų atomais ir molekulėmis, pirminiai kosm. spinduliai sukelia branduolines reakcijas. Dėl to susidaro (žemiau kaip 20 km aukštyje) antriniai kosm. spinduliai. Juos sudaro lengvieji atomų branduoliai ir įv. elementariosios dalelės (hiperonai, protonai, neutronai, pionai, miuonai, elektronai, pozitronai, neutrinai, jų antidalelės, gama fotonai). Elektringąsias kosm. spindulių daleles veikia Žemės magn. laukas. Jis iškreipia dalelių trajektorijas ir sukelia geomagnetinius reiškinius: platumos reiškinį (kosm. spindulių intensyvumas Žemės pusiaujo srityse mažesnis negu ašigalių srityse), ilgumos reiškinį (intensyvumas didžiausias virš Atlanto vandenyno, mažiausias Ramiojo vandenyno vakaruose), rytų – vakarų reiškinį (intensyvumas didžiausias virš Atlanto vandenyno, mažiausias Ramiojo vandenyno vakaruose), rytų – vakarų reiškinį (Žemės magn. laukas teigiamas kosm. spindulių daleles kreipia į r., neigiamas – į v.). Žemės magn. lauke pagautos kosm. spindulių dalelės sudaro radiacijos juostas.