Čia kyla klausimas: ką veiktų etatinės valstybinio ar nevyriausybinio feminizmo darbuotojos/ai, o taip pat viešumą ir sociokultūrinį kapitalą (įskaitant literatūrinę ir meninę veiklą) pelnę šiuo keliu žinomi veidai, jeigu palengva problematika, su kuria jie dorojasi (seksizmai), imtų ir akivaizdžiai išnyktų, o įrodinėti priešingai taptų nebeįmanoma? Nagi nusėstų tykiu bevardžiu ofiso planktonu į dugną: nes nieko daugiau daryti – rašyti, kurti, tirti, mąstyti – nemoka, o traukinys, kuriuo važinėtasi, panaikintas. Štai ir priežastis, kodėl jie taip atkakliai feministina. T.y. daro ką? Šviečia visuomenę? Didina lyčių lygybę? Ne. Anaiptol. Įsisavina pagal išankstines schemas projektinius pinigus, mechaniškai kartoja svetimas klišes, klastoja „visuomenės nuomonę“, nuolat tą visuomenę išstatinėdami kaip beviltiškai atsilikusią, tamsią, niekingą, primityvią, ekstremaliai seksistinę, reikalingą atitinkamos komunikacijos, ignoruojant kaip statistinį triukšmą, kaip nesamus, visus, kas mąsto.

Galop I. Makaraitytė daro tiksliai tą, dėl ko smerkia S. Skvernelį: rausiasi po jo šeimą ir skelbia ją esant neetiška bei ydinga. Tad jeigu kartais jos ir jos konsultantų tikslas buvo nuoširdžiai pamažinti „Skvernelio rinkėjo“ arba pafeministinti vardan didesnės lyčių lygybės, tai medalį galima kabinti būtent jai, už itin taiklų šūvį sau į koją.

Tas feminisčių ir feministų (organizacijoje dalyvauja ir vyrai) aktyvumas, be kita ko, galėtų būti pirmas signalas, kad Prancūzijoje moterys tikrai nėra taip lengvai mindomos, kaip skubotai linksta manyti užsienio žiniasklaida.