Priedas prie failo vardo, apibūdinantis jo tipą (paskirtį). Nuo vardo atskiriamas tašku.
Pavyzdžiui, grynojo teksto failai turi prievardį „txt“, rašyklės „MS Word“ sukurti dokumentai – prievardį „doc“ arba „docx“.
Gali būti rašomas didžiosiomis arba mažosiomis raidėmis, priklausomai nuo to, kaip priimta konkrečioje operacinėje sistemoje ir kaip parašytas failo vardas.
Failų tvarkymo programos pagal prievardį nustato failo tipą ir prireikus iškviečia programą, apdorojančią to tipo failus. Tačiau duomenis apdorojančios programos failo tipui nustatyti naudojasi kita, pačiame faile esančia informacija.

Nuo failo vardo tašku atskiriamas priedas, apibūdinantis to failo tipą (paskirtį).

Failo vardas, kurio ilgis neviršija 8 ženklų, o jo prievardis – 3.
Kartais tokių vardų ilgio ribojimai žymimi 8+3. Tai ankstesnių operacinių sistemų (DOS) ribojimas, kurio nebėra šiuolaikinėse sistemose („MS Windows“, „Linux“).

Failo vardas, kurio ilgis neviršija 8 ženklų, o jo prievardis – 3.

Failo charakteristika, apibūdinanti jos sandarą ir duomenų formatus.
Failo tipą nurodo jos prievardis. Pavyzdžiui, grynojo teksto failai turi prievardį TXT (pvz., tekstas.txt). Pagal prievardį failo tipą atpažįsta programos, o žmogui priimtinesnis failo tipo pavadinimas.
Failą sukūrusi programa prie failo vardo prirašo ir jos tipą atitinkantį prievardį. Operacinėje sistemoje prievardžiai susiejami su atveriančiosiomis programomis, kurioms būtų galima nukreipti tokį prievardį turinčius failus, kad juos atvertų.
Dažniau naudojamų failų tipų pavadinimai ir failų prievardžiai:
    txt – grynojo teksto,
    htm – hiperteksto,
    html – hiperteksto,
    exe – vykdomasis,
    com – vykdomasis,
    dll – dinaminė biblioteka,
    hlp – žinynas,
    zip – ZIP pakas,
    cab – CAB pakas,
    doc – programos „Word“ dokumentas,
    rtf – raiškiojo teksto.

Į vieną failą sudėtas rinkinys modulių, kuriais dinamiškai (kai jų prireikia) gali pasinaudoti kitos programos.
Moduliai laikomi vykdymui parengtu pavidalu. Failo prievardis DLL, naudojamas „Microsoft Windows“ ir OS/2 operacinėse sistemose.
Pagrindiniai dinaminių bibliotekų privalumai:
1) dinaminei bibliotekai nereikia vietos operatyviojoje atmintyje, kol ji nėra įkelta;
2) kadangi dinaminė biblioteka yra atskira failas su aiškiai apibrėžta sąsaja, tai programuotojas gali ją modifikuoti, tobulinti nekeisdamas ją naudojančių programų;
3) tą pačią dinaminę biblioteką gali naudoti kelios programos.
Svarbiausias trūkumas – šalinant programas neaišku, kurios dinaminės bibliotekos nebebus reikalingos, t. y. kuriomis naudojosi tik šalinamoji programa. Dėl to diske kaupiasi šiukšlių – nebereikalingų pamestų failų.