Kai kurių individų (eidetikų) sugebėjimas išlaikyti atmintyje ir labai gyvai, su visomis smulkmenomis atgaminti daiktų ir reiškinių vaizdus. XX a. pradžioje serbų psichologas V. Urbančičius pirmasis nuosekliai tyrė eidetizmą (jis stebėjo klausą praradusius pacientus). Marburgo mokyklos psichologai (Ė. R. Jėnšas, O. Kro) ypač domėjosi eidetizmu ir nuodugniai jį tyrė. Jie padarė išvadą, kad ikimokykliniame ir jaunesniajame mokykliniame amžiuje eidetizmas yra dažnas ir netgi dėsningas reiškinys. Buvo teigiama, kad iš masinės vaikų apklausos sukaupti duomenys įrodo, jog detaliai atkuriantys konkrečias situacijas eidetiniai vaizdai išgyvenami panašiai kaip ir stebimieji. 4 dešimtmetyje paaiškėjo, kad Marburgo psichologijos instituto darbuotojų publikacijos yra pseudomokslinės. Naujesniųjų tyrimų rezultatai nepatvirtino teiginio, kad eidetizmas yra labai paplitęs. Palyginti nedaugeliu atvejų buvo iš tikrųjų nustatyta, jog kai kurie (bet anaip tol ne visi) įžymūs menininkai, dailininkai, muzikai sugeba kurti eidetinius vaizdus. Eidetizmas dažnai siejasi su ↑ sinestezija.

Kokio nors veiksmo, minties ar išgyvenimo įkyrus kartojimasis arba atsiminimas prieš žmogaus valią. Skiriama judėjimo, emocijų, sensorinė ( ↑ Eidetizmas) ir intelektualinė perseveracija. Perseveracija dažnai atsiranda dėl smegenų kurios nors vietos pažeidimų, kalbos, judesių ir emocijų sutrikimų, retkarčiais gali kilti dėl išsiblaškymo ar pervargimo. Manoma, kad perseveracijos pagrindas - cikliškas neuronų struktūrų jaudinimas, vykstantis dėl to, kad vėluoja signalas nutraukti veiksmą.

Realybės objektų atspindėjimo individo sąmonėje rezultatas. Apima patį subjektą, kitus žmones, erdvinę aplinką ir įvykių chronologinį išsidėstymą. Psichologijoje vaizdo sąvoka vartojama dviem reikšmėmis - plačiąja, sinonimiška atspindėjimo, psichikos sąvokoms ir tradicine, traktuojančia vaizdą kaip vieną iš pažinimo formų (suvokimo rezultatą). Pavyzdžiui, vaiko mąstymo raidoje skiriama vaizdinio mąstymo stadija. Nuo ankstesnių ir vėlesnių stadijų ji skiriasi tuo, kad remiasi regos vaizdiniais ir jų transformavimu kaip mąstymo uždavinių sprendimo priemone. Ontogenetinės raidos tyrimo požiūriu vaizdo susidarymą lemia veikimo su daiktais schemų interiorizacija (Dž. Bruneris, Ž. Pjažė). Geštaltinė psichologija pagal tai, kaip traktuojama psichika (buitiškai ar moksliškai), pasaulio įsivaizdavimą skirstė į naivųjį ir kritinį. Vaizdą daugiausia tiria kognityvinė psichologija. Ji nagrinėja, koks yra santykis tarp vaizdo, susidarančio suvokimo metu, ir to paties daikto ar įvykio vaizdinio. Suvokiamų ir įsivaizduojamų daiktų erdvinio pertvarkymo analizė rodo, kad abiejų rūšių vaizdų pagrindą sudarantys procesai yra panašūs (S. Koslinas, R. Šepardas). Todėl buvo spėjama, kad yra hipotetinė neurofiziologinė struktūra - vadinamasis regėjimo buferis, kurį aktyvinant sensorine informacija arba žiniomis iš ilgalaikės atminties, atsiranda vaizdas. Tačiau empiriškai nustatytas atitikimas gali būti paaiškintas tik genetiškai: vidinės veiklos turinys kyla iš realių daiktinių veiksmų. Skirtumą tarp šių dviejų vaizdo rūšių rodo nevienodas jų subjektyvus ryškumas, taip pat ir tai, kad vaizdinių vaizdas niekada nebūna lokalizuotas išorinėje erdvinėje aplinkoje. Išimtį sudaro vadinamieji eidetiniai vaizdai ( ↑ Eidetizmas) ir tikrosios ↑ haliucinacijos, kylančios dėl kai kurių psichikos sutrikimų. Tie skirtumai sumažėja, pakitus sąmonės būsenai, pavyzdžiui, sapnuojant arba apėmus mieguistumui (hipnoziniai vaizdai; ↑ Miegas, ↑ Hipnozė). V. Kandinskio nuomone, pseudohaliucinacijos, atvirkščiai, visiškai aiškiai skiriasi nuo suvokimo vaizdų.

Individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Sieja individo praeitį su jo dabartimi ir ateitimi, labai padeda pažinimui, o tuo pačiu ir individo vystymuisi. Svarbiausi atminties procesai - ↑ įsiminimas, ↑ laikymas atmintyje, ↑ atsiminimas. Atmintį kompleksiškai tiria keletas mokslų, nes vienokios ar kitokios atminties formos yra būdingos visoms gyvoms būtybėms ir apima ne tik individualios patirties išlaikymą, bet ir paveldėtos informacijos perdavimą. Pirmasis eksperimentiškai tirti atmintį XIX a. pabaigoje pradėjo vokiečių psichologas H. Ebinghauzas; jis darė bandymus pats su savimi ir nustatė kiekybinius beprasmių skiemenų sekos įsiminimo, laikymo atmintyje ir atsiminimo dėsnius. Šiuos bandymus vėliau plėtojo bihevioristai, tiriantys žodinį įsiminimą. Beveik tuo pat metu pradėta tirti, kaip įsimenama ir išlaikoma atmintyje įsisąmoninta medžiaga. XX a. pradžioje prancūzų filosofas A. Bergsonas supriešino dvi atminties rūšis - atmintį, susidarančią mechaniškai kartojant kokius nors dalykus, ir atmintį, fiksuojančią suvoktus pavienius subjekto biografijos faktus. Geštaltinė psichologija pabrėžė įsimenamos medžiagos sisteminimo reikšmę. Psichoanalizė aiškino, kad užmiršimas - tai nemalonių traumuojančių įspūdžių išstūmimas iš sąmonės. Psichologas P. Žanė (Prancūzija) ir sociologas M. Halbvaksas pabrėžė socialinių ir kultūros veiksnių reikšmę aukštesniosioms žmogaus atminties formoms susidaryti. Ontogenezės procese įsiminimo būdai kinta, vis daugiau remiamasi įsimenamoje medžiagoje išskirtais prasminiais semantiniais ryšiais. Kartais atminties rūšys - motorinė, emocinė, vaizdinė, žodinė (loginė) - laikomos ontogenetinio atminties vystymosi etapais (Dž. Bruneris, JAV, Ž. Pjažė, Šveicarija). A. Lurija (Rusija), Ch. L. Toiberis, P. Speris analizavo atminties ir suvokimo sutrikimus, atsirandančius dėl kurios nors galvos smegenų vietos pažeidimo, ir nustatė, kad dešiniarankių kairiojo galvos smegenų pusrutulio procesai daugiau susiję su žodiniais loginiais įsiminimo būdais, o dešiniojo - su vaizdiniais. Atminties fiziologinį pagrindą sudaro neuronų ir jų populiacijų aktyvumo pokyčiai, taip pat pastovesni biocheminiai pokyčiai. Šie procesai paprastai laikomi dviejų atminties formų - ↑ trumpalaikės atminties ir ↑ ilgalaikės atminties - substratu; tą patvirtina psichologinių eksperimentų duomenys, rodantys, kad atminties formos skiriasi apimtimi, laikymo ir atsiminimo būdais. Atminties tyrimui didelę įtaką turėjo panašumai ir skirtumai tarp to, kaip apdoroja informaciją žmogus ir kaip tai atlieka skaičiavimo įrenginių struktūriniai blokai ( ↑ Modeliavimas ). Funkcinė žmogaus atminties struktūra yra daug lankstesnė. Ilgalaikė atmintis nebūtinai yra žodinė. Tą įrodo galimybė sėkmingai atpažinti daugybę (iki 1000 ir daugiau skaidrių) sudėtingų reginių (veidų, miesto ir kaimo kraštovaizdžių ir t. t.). Dideles vaizdinės atminties galimybes įrodo literatūroje aprašyti labai puikios atminties atvejai, pirmiausia vadinamasis ↑ eidetizmas. Psichologiškai analizuojant atmintį, svarbu atsižvelgti į tai, kad ji yra visos asmenybės struktūros dalis. Žmogaus motyvų ir poreikių plėtotė gali keisti jo santykį su savo praeitimi, todėl tos pačios žinios skirtingais laikotarpiais gali būti skirtingai išlaikomos individo atmintyje.