trijų skatikų pinigas.

psn. trijų skatikų pinigas: Ji̇̀s turė́jo keli̇̀s dvylekiùs. Senùkai lõšė kõrtomis i̇̀š dvylẽkių. Krem̃tamės dė̃l dvylẽkio, dė̃l kelių̃ ceñtų, õ tū́kstančius bè rei̇̃kalo išmė́tome. | prk.: Nė̃ dvylẽkio never̃tas (nieko nevertas).

sàvo dvylẽkį kìšti įsiterpti į kitų kalbą: Kur kiši savo dvylekį!. Kt. Jau baisus stėna, viskas jam rūpi, visur savo dvylekį kiša. KzR.
sàvo dvylẽkį prikìšti įsikišti į kitų kalbą: Ir jis savo dvylekį prikišo. Gs.
sàvo dvylẽkį prilópyti įsikišti į kitų kalbą: Čia ponia Elžbieta vėl savo dvylekį prilopė. Čiurl.

pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.

pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.

šviesà sf. (4) K, Š, DŽ, KŽ; H pršn. tamsa.
1. sing. Sut, K dienos būvis, šviesioji paros dalis: Ryto metą, kaip bus šviesà, važiuosiva į kelegą J. Anksti anksti, kai tik šviesà prasdėjo Pst. Dienos šviesà NdŽ. Jis visą gyvenimą šviesõs nematė: dieną miega, naktį darbą dirba PnmŽ. Žabalas suvisu, nemato šviesõs Pb. Da eit galiu, šviẽsą matau Krm. Aš dar turėtau darbo, tik ne tokia šviesà (instr.) Lp. Reikia šviesõ[je] pažiūrėt, tad bus matyt Ėr. Mes šviesõ[je] suguliam, žiburio nedegam Erž. Šviesõj baigėm bulves kast VšR. Šviesõj keliu, tamsoj gulu Prn. Šviesõj tai tą, tai tą vis dirbinėji, ale kai sutemsta, tai nebekas Všn. Kad aš neregiu geron šviesõn Lp. Arklius turi parvesti priš šviẽsą KlvrŽ. Prie dienos šviesõs pabaigsi Dkš. Pusrytį reik paėsti sulig šviesà (švintant) KlvrŽ. Tai jūs da po šviẽsai (nesutemus) ėjot Smn. Ryt po šviẽsai dagynėsi siūt LD395(Knv). Nū šviesai̇̃ (nuo šviesos) KlbIX107(Krtn). Paskėliau, pamačiau par langais – jau biškeliuką šviesẽlė Mlk. Tokiam laike, ka jau šviesẽlė daugmaž yra Brž. Atsikėliau jau su švieselè Ėr. Su maža švieselè išėjau pūdymo kartot Jnšk. Vos švieselýtė, o aš jau lekiu miškan Skdt. Kaip tik žymu tokia šviesi̇̀kė Nmk. Juk miegam nuo šviesõs ligi šviesõs Jrb. Šviesoj dirbti B116. Šviesa vakarinė SD458, Sut. Šviesa nugali tamsą [per Kalėdas], kaip sakoma, per žvirblio šuolį, bet vis dėlto nugali rš. Šviesoje žaliame augale susidaro krakmolas rš. Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert, kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviẽsą ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos K.Donel. Prakeikėte gyvybės beprasmiškumą ir paskandinote kaip šunyčius, dar nepraregėjusius šviesos J.Gruš.
^ Bijo šviesos kai pelėda LTR(Km). Po tamsos visada ateina šviesa rš. Šviesà tamsai (tamsei B, B116) juokėsi (juokias MŽ, N, juokiasi Sim) Sch99. Šviesoj (šviesõ[je] Sch99) įsėdęs (įsisėdęs B369), neisi (neišeisi M, ir neišeisi Sim) be tamsos B, PrLXVII22. Ne tiek šviesos, kiek pro langą S.Dauk, VP34. Jeib tiek šviesõs, kiek par langą, išeik lauku – dar daugiau (sakoma pagyrūnui) Lkv. Su šviesa užgimstu, su šviesa numirštu, ale nu šviesos į pats prapulnu (šešėlis) LTR(Vdk).
ǁ NdŽ prk. viešuma, aikštė: Vogt nebuvom, šviesõs nebijom Žm. Aš žinau dviratį, i pigiai ans parduoda, tik šviesos bijo (vogtas) Dr. Ką aš jums sakau tamsoje, tai jūs kalbėkit šviesoj NTMt10,27. Ant šviesos atneš, kas tamsybėsa uždengt[a] yra VlnE5. Į šviesą traukti N. Tai ko jūs delsiat? Tempkit drąsiai į šviesą! rš. Kaip išejo į šviesą (paaiškėjo)! Vn. Bet tavo melas vieną dieną vis tiek išplauks į šviesą V.Mont.
^ Su šviesa kai su biesu An. Patamsio darbai šviesõj pasirodys NdŽ.
2. ppr. sing. SD74, R, R244, MŽ, MŽ326, K, I kokio nors natūralaus ar dirbtinio šviesulio ar spinduolio skleidžiami ar atspindimi spinduliai (elektromagnetinės bangos, jų energija), veikiantys akis ir darantys pasaulį matomą: Iš kur čia švieta ta šviesà? Plt. Visur buvo tamsu, tik pro rakto skylutę ėjo šviesa LTR(Brž). Veiza, kas čia yr, kad visi langai užlaidyti, nėkame nė kokios šviesõs nematyti Všv. Kad anie batareika švietė, aš šviesą mačiau, aš žmonių nemačiau Lpl. Didžiausias kalnas ugnies, bet šviesos nėra LTR(Krtn). Duok šviesõs kaip greičiau! Varn. Išsiėmė anas plūksnelę – nušvietė visą dienodaržį, ir pasiliuobė visi šviesoj arklius rš. Žuvis vėl sau šviesõ[je] nebėga nė bėgte, gal eiti sau badydamas Yl. Nesėk kviečių dviem šviesõm (saulės ir mėnulio) – neaugs Ds. Kad saulė neregėt, viena šviesà [reikia sodinti svogūnus] Švnč. Naktis trumpa – su ta pačia šviesà prašvinta Skr. Suprantu, kad šviẽsos pasikelia, vaikščioja, jau stuksi, tai diena, o teip – naktis [aklam] LKT340(Ign). Dega liktis visa šviesa JV22. Šviesa mėnesio SD281. Šviesos maskuojamieji įrengimai KlK46,42-43. Atimu šviesą, pavyzdėjimą ažustatau SD426. Šviesos nešiotojas Sut. Šviesõs vogulys matos par langą trobos J. Apsuptas didelės šviesos rš. Sienoje žaidė šviẽsos ir šešėliai NdŽ. Kam šviẽsą užstoti NdŽ. Akys bijo šviesõs DŽ1. Šventieji svidės kaip žvaizdės ant amžinų amžių ir kaip šviesa žvaizdimo dangaus DP542. Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesà tvinksta, rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, tada šilas nubunda, visa ỹra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Gyvi diegai visuomet kyla šviesop Vd. Pro baltas mirusios žolės sruogas išsilauš į šviesą jaunos atžalos J.Balt. Dienos šviesa skverbėsi pro vienintelio lango kvadratą rš. Pirkelė be langų, tamsu, tai noriu šviesos prinešiot LTR(Kb). Kambarys buvo apšviestas menkos prieblandos šviesos V.Myk-Put. Klojasi ant pievos ir ant pradalgių auksinė vakaro šviesa rš. Baltosios nakties šviesoje žiba laukinių gvazdikų ugnelės sp. Aplinkui, susipynusi su šešėliais geltonavo saulės šviesa rš. Plieskė žaibo šviesa rš. Poliarinė šviesà NdŽ. Staiga šviesa gęsta ir dar staigiau akinančiai švinta J.Gruš. Mirganti šviesà NdŽ. Blandi, blanki šviesà NdŽ. Elektros šviesà NdŽ. Dujų šviesà NdŽ. Žvakių liepsnelių šviesa mirgėjo ant įdubusių skruostų rš. Lietaus lašai prožektorių šviesoje blykčiojo lyg sidabrinės kulkos rš. Taikstėsi Laurynas atsisėsti taip, kad lango šviesa muštų ne į veidą, o šonan arba ir į nugarą J.Balt. Jis vėl pakėlė žiedą prieš šviesą rš. Dėl to jis sugalvojo šiandien ateiti bent iki Šmito, kur bus rodomi šviesos paveikslai I.Simon. Paskui šviesos zuikelį sunku ir akimis suspėti rš. Matomoji šviesa yra elektromagnetinės bangos rš. Žemę pasiekianti tolimų galaktikų šviesa yra išspinduliuota prieš šimtus milijonų metų rš. Joks kūnas, joks procesas ir joks signalas gamtoje negali viršyti šviesos greičio rš. Šviesà sklinda DŽ1. Šilumos ir šviesos spindulius geriausiai atspindi veidrodinis paviršius rš. Šviesos srautas matuojamas liumenais rš. Šviesõs stiprumas NdŽ. Poliarizuota šviesa J.Mat. Baltoji šviesà FzŽ340. Juodoji šviesà FzŽ340. Peleninė šviesà FzŽ340. Prietaisas garsui užrašyti šviesos bangomis MedŽ435. Šviesos stulpas GTŽ. Šviesos blyksnių generatorius SkŽ42. Jautrumas šviẽsai MedŽ435. Gydymas šviesà NdŽ.
| prk.: Pasauly vėl tiek džiaugsmo, šviesos ir dainų rš. Šie gamtos vaizdai kupini šviesos rš. Aptemsta akyse, kai nebelieka dvasios šviesos J.Gruš. Keista šviesa blyksteli veide J.Marcin. Kalbėdamas jis lyg atsigavo, akyse žibarojo linksmesnės švieselės J.Paukš. Antanas buvo vienintele šviesà tarp mužikų NdŽ. Išėjo nuog to, kuris yra šviesà tiesos, apžiebiantyji visokią žmogų DP529.
^ Stova kaip piliorius už šviesõs Krž. Nėra matęs šviesõs (nepasimokęs), yr tamso[je] užaugęs Vn. O juk akys žiūri į šviẽsą (tikimasi, kad bus geriau) Mrj.
ǁ švytintis, ugninis kūnas: Esu mačiusi kauką tiktai lekant – šviesà didelė begaliniai Krtn. Žmoguo nieko nedarė – šviesà tokia apali Gršl. Sakydavo mum ir seniau, kad aitvaras – tai va toki šviesà Skp. Kaukas leka, šviesõms triesdamas Ggr.
ǁ sukurta ugnis: Vartinykė, išvydusi Petrą pas šviesą besišildantį, veizdėdama ant jo, bylojo VlnE194.
3. LL242 šviečiamasis prietaisas (lempa, žiburys, žibintas, žvakė, elektros lemputė ir pan.): Šviesą užsidek, ko čia pry tamsos akis gadini! Vvr. Branginykas tas kunigas, ale deltoj gi gražiai pakavoja – bažnyčioj visą šviẽsą uždega Gdr. Anksti rytais pakyla Kairėnėliai. Pirmiausia įsižiebia šviesa Rūkaičių troboje rš. Šviẽsą degina, ir verpia jaunimas tuos kuodelius Aps. Kareiviai įsakė šviẽsą padegti Plšk. Nespėja sūnus pagesint šviesàs, aš jau miegmu Rod. Sukritom, i šviesàs užgesino, buvo bombardavimas Gršl. Aš kai uždainavau, tai net šviesà užgeso Prl. Žaibai buvo tokie, ka i šviesà užgeso Šts. Šviesõs nebuvo: seniukas sėdžia, skaldo balanas, kemša į žibintuvą Btg. Kokia gi šviesà buvo: lempelytė – jaučio akelė Skrb. Kap nėr šviesõs, sėdim patamsiu LzŽ. Prie šviesõs plakštakiukai [skrenda] Grnk. An tę šviẽsą nuleido [iš lėktuvo] i, girdėt, bumsėjo Gs. Kaži kas eina su šviesà Mšk. I par juos jau su šviesà Klt. Vaikiai liuob naktimis vėžiauti su šviesõms Plt. Ant to kalno š. Jono naktyje šviesų šviesos būdavę BsMtI75. Naktinė šviesà NdŽ. Šviesos šviesumas OsG144. Vienam nupuolė dvylekis ant žemės, jis paėmė šviesą paieškot dvylekį SI316(Brt). Šviesa užgęsta, ir viskas paskęsta tamsoje rš. Greitai užbrėžė šviesą rš. Buvo matyti miesto šviesos rš. Moteris skubėjo per sankryžą, nelaukdama, kol užsidegs žalia šviesa rš. Tikėjausi, nedegdamas šviesų, vien su pažibinčiais nuvažiuoti gerą gabalą rš. Aš dažniausiai važinėju su trumpom šviesom K.Saj. Susisiekimo šviẽsos NdŽ. Kas vakarą pasaulyje įsižiebia milijonai rampos šviesų rš. Ak kelkis, kelkis, balta matutelė, uždek munie švieselę LTR(Dr). Iš daržo pusės tik Barbės kambarėly dar spingso maža švieselė I.Simon. Šmėkšteli žalia taksi švieselė sp. Labai atsargus buvo – kad niekur nė švieselýtės Šd. Daryk šviesikę N. Daba tai brakšt, i dega šviesi̇̀kės Vdk. Naktis buvo tamsi kaip šikšnosparnis, tik maža raudona šviesulė spindėjo viršum vartų rš.
^ Šviesa kap žvirblio akis LTR(Tvr). Žagrė užgeso šviẽsą, o vienarankė uždega Žb. Kai švieselė, tuoj muselė Švnč.
ǁ šnek. elektra, elektros energija: Šviẽsą vedė Grv. Prosai buvo, tik ne an šviesõs – anglių pripili Rod.
4. DŽ1, Kpr, Grz, ppr. dem. žaltvykslė, klystžvakė: Šviẽsos naktims liuob vaikščios LKT86(Kl). Šviẽsą matydavo an to kalno, žmonės kur palaidoti Grž. Tankiai liuob žmonys matys švieselès švietant kur norint palaukė[je] a pakrūmė[je] Žr. Šviesiùkės, sako, žiba, kur ten pakavoti [pinigai] Žg. Jei apie namus šviesikės vaikšto, prašo išmaldos LTR(Grk).
5. sing. DŽ, Vgr, Ėr regėjimas: Silpnos mano akys, maža mano šviesà Mrk. Jos šviesà tokiam amžiuj da gera Dg. Kad šviesà akyse būtų, da pusė bėdos Kdn. Akys, šviesà visa išsieikvojo Skdv. Tavo akys be šviesõs Lp. Ne akims jau nebė[ra] šviesõs tos Skd. In senatvę dantų nėr, nei šviesõs Smn. Devynias dienas da bus be šviesõs [kačiukas] Dg. Šviesõs nebeliko visai Kdn. Visą šviẽsą da turi, ant knygų skaito Rdm. Šviẽsą biskį turiu Dbg. Senelis dar turi ir šviẽsą, ir klausą Dsm. Jau šviẽsą pametus, mažai matau Nmn. Prarasti šviẽsą NdŽ. Žemos šviesõs (trumparegis) NdŽ; Ser.
| Tik dabar Marcelės galva prablaivėjo ir akys šviesą atgavo (pasidarė šviesiau akyse) rš.
ǁ prk. akis: Nei žmogaus griešno šviesà negali inžiūrėt Mtl. Jau nekokias šviesàs turiu – skaityt jau nesumatau Lp. Nupulsu veikiai ant akių, mažų šviesų beesu Šts.
6. Ukm, Ps šnek. rentgenas; žr. šviesos: Šviesà buvo atvažiavus ambulatorijon Aln. In šviesõs stojau – nieko nerado Ktk. Rytoj manę statis an šviesõs Sug.
7. švietimas, mokslas, kultūra: Mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti K.Bink. Skausmingas buvo lietuvių jaunimo kelias į šviesą rš. Sėmiau šviesą Utenoj, nors nedaug tenai šviesos T.Tilv.
8. sing. prk. dalyko aiškumas, išaiškinimas, teisingas supratimas: Bet iš tų rašymų visokių nemaž šviesõs apturėjom Jn. Aš iš tų vardų laukiu daug šviesos lietuvių latvių proistorei K.Būg. Ar neduos Dievas nors dabar kiek šviesos rš. Tie, kurie ieško išminties ir šviesos knygose, tie niekuomet nesuklys Žem. Siekia šviesõs DŽ1. Mokslas teikia žmonėms šviẽsą DŽ1. Vagis viską mato vienoj šviesoj, apvogtasis – kitoj J.Gruš.
9. džiaugsmas, linksmumas, gerumas: Prapuolė tokis vyras, kad šviesõs nemačiau Smal. Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa J.Gruš.
10. psn. teismas, teismo posėdis: Po šviesos eiti BzF186(Prk).
11. sing. bažn. tikėjimas, apšviečiantis protą, nurodantis tikrąją tiesą; asmuo, teikiantis tokį tikėjimą: Kolei šviesumą turit, tikėkit ing šviesą, idant sūnumis šviesos taptumbit DP506. Aš pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėje SkvJn8,12.
◊ dienõs šviesõn iškélti BŽ77 išaiškinti, padaryti žinomą, viešą.
į šviẽsą iški̇̀lti prasigyventi: Mas iški̇̀lom į šviẽsą, kaip mas gyvenom! Jdr.
į pasáulio šviẽsą (pasáulio šviesõn KŽ) išléisti išspausdinti: Kad aš žodyną sutikau išleisti pasaulio švieson tokį, koks jis šiandie yra, tai čia kalta mūsų visuomenė ir valdžia K.Būg.
pasáulio (dienõs NdŽ) šviẽsą išvýsti DŽ, NdŽ
1. DŽ kng. gimti.
2. būti išleistam, išspausdintam: Kūrinys išvysta dienos šviesą nacionalinės kalbos lytyse ir priklauso nuo jų sandaros rš.

po sàvo šviesà kur kam geriau: Žėdnas (Kožnas B662, Sch99) po sàvo šviesà bėga Sch99; B.
rámpos šviẽsą išvýsti būti pastatytam (apie scenos veikalą): Rampos šviesą išvydo ir kita komedija rš.
sàvo šviesà
1. kur kam patinka, kur kam reikia (eina, bėga…): Kas sàvo šviesà nue[jo] (išvažinėjo kas kur) Klt. Kap jiej tik užgirdo šitus žodžius, kap ejo iš prieminės kas sàvo šviesà ir daugiau neatejo (ps.) Lp. Paabiedoję einam kur kas sà[vo] šviesà: vyrai eina art ar akėt, o jau mes, moterys, einam daržo sėt Dv. Kai nueini pas juos, tai Lozorių gieda (aimanuoja), o taip tai katras savo šviesa eina LKKXVII192(Škn). Jaučiai išalksta ir eina sàvo šviesà Strn. Kad kas žmonis nuo vargų atleist[ų], tai visi kuris savo šviesa bėgt[ų] Ck. Ir tada velniai razbėgiojo kuris savo šviesa LMD(Tvr). Visi išsisklaidė kas sàvo šviesà Str. Kas sàvo šviesà razvirtom (išsiskirstėme) Ml. Kad ne skūra, razbrazdėt kaulai kožnas sàvo šviesà (apie liesą žmogų) Švnč. Jeigu klausytų, tai ir sektųsi, dabar eina sàvo šviesà Bb.
2. pagal savo išmanymą: Vaikai dabar sàvo šviesà eina – neklauso Dl. Vaikai išskridę, kiekvienas sàvo šviesà gyvena Ad.

šviẽsą paki̇̀šti po stalù nutylėti: Jis išraudo kaip vėžys dėl savo tos didžiosios drąsos, bet, matyt, nenorėjo savo šviesos pakišti po stalu I.Simon.
šviesõs aki̇̀s turė́ti nesigėdyti: A tu turi̇̀ šviesõs aki̇̀s varyti žmogų lauku?! Jdr.
žalià šviesà kng. laisvas kelias: Na, manau sau, dabar atsidarė visos žalios šviesos į ateitį rš.