Matematinė abstrakcija, reiškianti rinkinį objektų, jungiamų į visumą pagal kurį nors požymį.

Savarankiška programos dalis, į kurią sudėti duomenys ir veiksmai su jais.
Paprastai modulį sudaro dvi dalys: išorinė ir vidinė. Išorinėje dalyje aprašoma sąsaja su išore, vidinėje – duomenų struktūros ir operacijos su jomis. Iš išorės matoma tik išorinė dalis. Taip gaunama abstrakcija sąsajos lygiu.

Matematinė abstrakcija, reiškianti rinkinį kokių nors objektų, sujungtų į vienumą pagal kurį nors požymį.
Kai kuriose programavimo kalbose naudojama aibės duomenų struktūra (išreikštiniu pavidalu). Jos nesant aibė modeliuojama kitomis duomenų struktūromis.
Su aibėmis atliekamos aibių sąjungos, sankirtos, atimties ir kitos operacijos.

Matematinė abstrakcija – figūra, sudaryta iš taškų ir atkarpų. Atkarpos vadinamos briaunomis, taškai – viršūnėmis.
Grafo viršūnės vaizduoja objektus, o briaunos – ryšius tarp jų. Skiriama įvairių tipų grafų: orientuotieji, jungieji, nejungieji, cikliniai ir pan. Matematikoje yra atskira grafų teorijos sritis.

Grafas yra veiksminga abstrakcijos priemonė įvairiems uždaviniams spręsti. Jais išreiškiama didelė dalis kompiuteriu apdorojamų duomenų, tad ši sąvoka labai svarbi informatikos mokslui. Grafas yra bendresnė sąvoka nei medis: susijęs be uždarų grandinių grafas laikomas medžiu. Tipinis grafo pavyzdys: miestų aibė ir juos jungiantys keliai.