Į vieną failą sudėtas rinkinys vykdyti parengtų modulių¹, kuriais dinamiškai (kai jų prireikia) naudojasi kitos programos.

Į vieną failą sudėtas rinkinys modulių, kuriais dinamiškai (kai jų prireikia) gali pasinaudoti kitos programos.
Moduliai laikomi vykdymui parengtu pavidalu. Failo prievardis DLL, naudojamas „Microsoft Windows“ ir OS/2 operacinėse sistemose.
Pagrindiniai dinaminių bibliotekų privalumai:
1) dinaminei bibliotekai nereikia vietos operatyviojoje atmintyje, kol ji nėra įkelta;
2) kadangi dinaminė biblioteka yra atskira failas su aiškiai apibrėžta sąsaja, tai programuotojas gali ją modifikuoti, tobulinti nekeisdamas ją naudojančių programų;
3) tą pačią dinaminę biblioteką gali naudoti kelios programos.
Svarbiausias trūkumas – šalinant programas neaišku, kurios dinaminės bibliotekos nebebus reikalingos, t. y. kuriomis naudojosi tik šalinamoji programa. Dėl to diske kaupiasi šiukšlių – nebereikalingų pamestų failų.

Failo charakteristika, apibūdinanti jos sandarą ir duomenų formatus.
Failo tipą nurodo jos prievardis. Pavyzdžiui, grynojo teksto failai turi prievardį TXT (pvz., tekstas.txt). Pagal prievardį failo tipą atpažįsta programos, o žmogui priimtinesnis failo tipo pavadinimas.
Failą sukūrusi programa prie failo vardo prirašo ir jos tipą atitinkantį prievardį. Operacinėje sistemoje prievardžiai susiejami su atveriančiosiomis programomis, kurioms būtų galima nukreipti tokį prievardį turinčius failus, kad juos atvertų.
Dažniau naudojamų failų tipų pavadinimai ir failų prievardžiai:
    txt – grynojo teksto,
    htm – hiperteksto,
    html – hiperteksto,
    exe – vykdomasis,
    com – vykdomasis,
    dll – dinaminė biblioteka,
    hlp – žinynas,
    zip – ZIP pakas,
    cab – CAB pakas,
    doc – programos „Word“ dokumentas,
    rtf – raiškiojo teksto.