turintis deguto: Degùtinis tẽpalas. Degùtinis vanduõ (chem.).

añt nósies gãlo lìpti būti čia pat: Tam jau smertis ant nosės galo lipa. Dr.
ikì sàvo nósies gãlo menkai išmanyti: Išmanai tu ligi savo nosies galo. Balt.
toliaũ sàvo nósies gãlo nematýti menkai išmanyti: Jis nemato toliau savo nosies galo. rš.
nósies gãlo neparódyti neateiti, neaplankyti: Jau kelios dienos gyveni pas mus, o bičiulius senuosius užmiršai, – net nosies galo neparodai. Sruog.
nósies rietìmas didžiavimasis: Kas per nosės rietimas, baisu apsakyti. Krž.
nósies statumù tiesiai (eiti): Eina nosės statumu. Krš.
po nósies stãtuma tiesiai (eiti): Dar neaušo, kai Dzidorius išėjo, išėjo, ot, po nosies statuma, kaip sako žmonės, kur kojos nešė. LzP.
nósies tiesumù tiesiai (eiti, važiuoti): Ans važiuoja nosies tiesumu, kur kliūna. J. Eik nosies tiesumu – ir rasi. Mrj. Eina nosės tiesumu, nežiūri kelio. KlvrŽ. Išėjęs į gatvę, kaip prismaugtas, troškuodamas, dvasią gaudydamas ėjo, ėjo nosies tiesumu, kol pas tiltą atsidūrė. Žem. Atsimeni, pro kur važiavom? Keliuku iki alksnyno, o ten vieškeliu, vieškeliu, vis nosies tiesumu. Balt. Žmogelis duris paliko praviras, išėjęs vėl gražiai pasuko į dešinę, o miestelio vidury dar sykį į dešinę, ir patraukė nosies tiesumu. Ap.
pagal̃ nósies tiesùmą tiesiai (eiti): Eik pagal nosies tiesumą. Žg.
nósis aukštaĩ didžiuojasi: Jaunų nosės aukštai, o kišenėse vėjai laksto. Krš.
dìdelė nósis
1.puikybė, didybė: Ot ir gavai už didelę nosį!. Ds.
2.gėda: Man būtų labai didelė nosis, kad šito uždavinio nepadirbčiau, o tu padirbtum. Sv. Ot tau bus didelė nosis, kai pasakys pirmininkui, ką tu padarei. Užp.
ilgà nósis nesėkmė, gėda: Senajai ilga nosis, ir teko atsiprašyti. Simon.
ìlgą nósį gáuti patirti nesėkmę: Bet Skraudys laimėjęs, ir Dūdjonis gavęs tiktai ilgą nosį. Simon.
ìlga nósimi išeĩti patirti nesėkmę: Vis dėlto išėjo Kalvelikė ilga nosimi... Ale ir tas teismas: neapipili akių auksu – nieko ir nepadeda!. Simon.
ìlgą nósį ródyti pajuokti, pašiepti: Šunų autoritetas lageryje visiškai krito. Visi jiems ilgą nosį rodo ir liežuvius jiems kaišioja. Sruog.
sàvo nósį kasýti rūpintis savo reikalais: Kožnas savo nosį kasykime. B.
sàvo nósį žiūrė́ti rūpintis savo reikalais: Tu savo nosį žiūrėk... – sumurmėjo Ignis. Žem.
sàvo nósies žiūrė́ti rūpintis savo reikalais: Ė, ne ta[vo] reikalas, tu tik žiūr[ėk] sa[vo] nosies, kitų nežiūr[ėk]. Grv.
šlapià nósis apie jauną, nesubrendusį: Tavo dar šlapia nosis. Švnč. Eik tu, vaikeli, tavo dar nosis šlapia. Ml.
ne tókia nósimi pranašesnis: Kaimynas ne tokia nosimi, o pats dirba. Plv.
trumpà nósis apie jauną, nesubrendusį: Dar tau nosis trumpa, dar anksti eit šokiuosna. Mlt.
nósimi ãriant šlitinėjant: Eina nose ardamas (girtas) prie darbo. Jdr. Tie velniai (girtuokliai) nose ardamys eina. Vn. Nose ardamas eina, kur eisi šokti!. Grd. Vaitas su raštininku, nosimis ardami, į vežimą įsikibdami, įsirito į vežimą. Žem.
nósį atkìšti
1.nepageidaujamai užeiti, aplankyti: Kas jai! Pamatysi, diena kita – ir vėl nosį atkiš kaip niekur nieko. Jnš.
2.supykti: Marti vėl nosį atakišė. Vdš.
nósis atsikìšo sulyso: Kiek pasirgo ir atsikišo nosė. Skdv.
nósį atsišlúostyti susitvarkyti: Ar tu nė kiek liežuvio nelaikysi? Šaipysis dabar iš manęs, varna! Pirma nosį atsišluostyk, jei nori su manimi kalbėti!. Simon.
nósį atšlúostyti paūgėti, subręsti: Kas nosę atšluostė, jau turėjo snargliuotas rankelkas. Šts.
nósį badýti būti čia pat (nematant): Knyga nosę bado, knygos nemato. Krž.
nósį braukýti apgaudinėti: Ar tu man ilgai nosį braukysi?. Vlkv.
nósis drẽba godžiai (valgo): Srebia, kad nosė dreba. Krš.
nósį dùrti knietėti pasakyti: Kai visi pradėjo šnekėti, tai ir man nosę duria ką leptelėti. Žlp.
nósį gáuti būti sugėdintam: Visi gavo nosis, kai aš pasipriešinau. Jrb. Padavėjai tikėjosi labai nubausiantys ir gavo nosį. Žem. Nosę gausi, jei ras nešvariai. Vn. Jau prie tos mergos geriau nelįsk – nosę gausi. Ll.
nósį įbèsti
1.ilgai ar įdėmiai žiūrėti: Langan kartais nosį įbedu. rš.
2.užsikniaubus (skaityti): Tu tai amžinai nosį laikraštin įbedęs. Alz. Iš mokytojo ir motinos vaikas pramoko kalbų ir, įbedęs nosį į knygas, sėdėdavo už stalo, nė nepajudink. Ap.
3.girtam užsikniaubus užmigti: Sėdžia, kneikščia lig vidunakčiui, pakol katras nosį įbeda. Mžš.
nósį įbèsti į žẽmę
1.būti leisgyviam: Kokia ten kumelė – nosį įbedus į žemę, led tik gyva. Bsg.
2.susikūprinti: Tas jos tėvelis jau visai nosį į žemę įbedė. Rd.
3.gulėti girtam: Žmogus atvažiavo plūgo – [kalvis] įbedęs nosį žemėn. Mžš.
nósį įkárti ilgai ar įdėmiai žiūrėti: Negražu įkarti nosį kur nereikia. Slk.
nósį įkir̃tęs
1.prisikišęs (žiūri): Įkirtęs nosę ir veizės čia. Ar neisi tik šalin!. Vvr. Nosę įkirtusys skaito knygas. Šts.
2.įkandin: Nosę įkirtęs eina paskui. Vvr.
nósį įkìšti
1.užsikniaubus (skaityti): Atsisėdo ir įkišo nosį į laikraštį. Jrb. Alpunė, būdavo, skaito skaito įkišus nosį. Mžš. Nusibosta vis nosį įkišus sėdėt ant knygų. Brž.
2.trumpam užeiti: Ir jis kai kada įkišdavo nosį į bažnyčią. Rm. Jau tik kelnėkis – būtinai turi kas nosę įkišti. Krš. Anas tik teip ir gali priskart – vakare vėl nosį ankišo (įkišo). Grv. Įkišęs nosį į kokius apleistus namus, tuojau pajunti dvokiant. Valanč. Žmonėms neleido nė nosies beįkišti. Žem. Na, o jei kas įkiš nosį ir dar mane pamatys. Vien.
3.įsiterpti į kalbą, reikalus: Kur tau iškęs tas ilganosis savo nosies neįkišęs!. Grš. Visai be reikalo tu čia tarp mūsų įkišai nosį. Šlv.
nėrà kur̃ nósies įkìšti labai ankšta: Buvo vežimas ligoniams, bet jau taip pilnas, kad ir nosies įkišti nebuvo kur. Lauc. Žmonių daug, vietos maža, nėra kur nosės įkišti. Vdk.
nósį įmer̃kti į šãkumą neig. nusigerti: Tol gersi, kol nosę į šakumą įmerksi. Nt.
nósį iškélti didžiuotis: Tu, nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį?. Donel.
nósį iškė́lęs išdidžiai: Vaikščioja nosikę iškėlus. Krš.
nósį iškìšti
1.trumpam išeiti: Iškišau nosį pažiūrėti, kas atsitiko. Pn. Aš nosies neiškišu, pririšta, kaip aš žinosiu, kur kas dedasi, kas ką šneka. Mžš. Ale gi šiandien ir šalta: iškišk nosį iš trobos, tai ir kabina. Dglš. Taip dergia, kad nė nosies negali iškišti. Jnk. Baisus drėbimas – negali nosies iškišt. Rdm. Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčemoje, – kai apstos, vienas – palūkų, kitas – šieno, pasėlio. Žem. Grėtė tikriausiai nosies neiškiš iš namų ir neparodys jiems tokios meilės, tokios pagarbos, kokios reikalauja miesto žmonės. Simon. Atminkit, kad per septynis brolius miegančius pylė kaip iš peklos – per septynias savaites gali nosies neiškišti.... Saj.
2.trumpam išlįsti: Jei tavo Margis, toks pareigingas šuo, nedrįsta iškišti nosies iš būdos, tai tikras dalykas, kad ir tų cerberių niekur nepasitiksiu. Švaist. Lytai, bjauri, vėjai, tos bitės nė nosės iš aulio iškišti negali. Krš.
nósį išnèšti pasveikti: Ilgai sirgau. Šiaip taip dar nosį išnešiau. Dl.
nósis išsìtęsė sulyso (iš veido): Po ligos tuoj išsitęsė nosis. Užp.
nósį išstãtęs išdidžiai: Vaikščiojo nosę išstačiusi ir negavo vyro. Krš. Parvažiavo ir vaikščioja nosę išstatęs, rodos, kad dvarą nupirkęs. Klm.
nósis ištį̃so
1.labai sulyso: Matos, kad vyras prastas, nosis ištįso per mėnesį. Žg. Rūpesčiai [ištekėjus], vaikai – ir nosė ištįsta. Krš.
2.nustebo: Aukštujuose dar nebuvęs – ne, jo nosis ištįs, kai pamatys Aukštujų pūstynus, smiltynus, šilus. Simon.
3.prailgo: Mums nosys ištįso belaukiant. Jabl. Ir nosis ištįso bedirbant. Dauk.
nósis ištį̃so ikì dùrų labai nustebo: Ištįs nosė lig durų. Rdn.
nósį išver̃tęs išdidžiai: Eina nosę išvertusi i tegul einie. DūnŽ.
nósį išvil̃kti pasveikti: Kažin, ar aš išvilksiu nosį po tos operacijos. Slm.
nósį káišioti
1.įeidinėti ar išeidinėti, lįsti, stengiantis ką pamatyti, sužinoti: Vyk iš namų tą ilgaliežuvę – ateina čia, visur nosį kaišioja, o paskui liežuvius nešioja. Gl. Labiau tie vaikai noses kaišioja visur. Rdn. Kedulis nuo pat ryto vėl išėjo į kalvę, įsakęs moterims sėdėti pirkioje ir nosies be reikalo į gatvę nekaišioti. Myk-Put. Pats klebonas, kaip ir visur kitur, dažnai kaišiojo virtuvėn savo ilgą ir liesą nosį. Šein. Jam nebeužteko savo palatos, jis ėmė kaišioti nosį pas kaimynus. Ap.
2.smalsauti, kištis: O nekaišiok nosies kur nereikia. Vai aš tau nubruksiu nosį. Kt. Tu kaišioji nosį kur reikia ir kur nereikia. Mrj. Yra tokių, kurie visur nosį kaišioja. Šmn. Ko kaišioji visur nosę!. Grdm.
nósį kámščioti landyti norint pamatyti, sužinoti: Kamščioji tą savo nosį kur nereikia. Lkm.
nósį kamšýti landyti norint pamatyti, sužinoti: Smalsūs kalviai kamšo nosis, teiraujasi. Avyž.
nósis kė̃kso apie labai sulysusį: Tik nosis kėkso. Dglš.
nósį kélti didžiuotis: Tas dar nosį kelia. Mrj. Kelia nosį kaip degloji. Zp. Kiekvienas bezdalius vis kelia nosį. Ds. Tas tai tuoj onoran pasikelia, baisiai nosį kelia. Sur. Nosę kėlė, poni statės. DūnŽ. Iš didelės žemės, labai nosę kėlė. Užv.
nósį kélti aukščiaũ savę̃s didžiuotis: Nosį aukščiaus savęs kelia. Tvr.
nósį kélti aukštaĩ didžiuotis: Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša. Rz. Aukštai degutuotą nosį kelia; sakydavo – man lygių Viešintose nėra. Všn. Per aukštai jau nosį kėlė ir ji. Vien.
nósį kélti aukštỹn
1.didžiuotis: Pažins, kas tai yra nosį kelt aukštyn. Brž.
2.nenusiminti: Kelk nosį aukštyn. Gaidys juk liko? Toliau gaidžiu važiuok. Gric.
nósį kilnóti aukštaĩ didžiuotis: Nekilnok aukštai nosies, juk žinoma, kas esi. Lauc.
nósį kýštelėti
1.žvilgtelėti: Jis kyštelėjo nosį į verdantį ant ugnies katiliuką. rš.
2.pasmalsauti, įsikišti: Labai jau smalsi pasidariau. Matyti, senstu... Norisi visur nosį kyštelėti. Dvd.
3.apsilankyti: Kad nors vienas vaikas čia nosį kyštelėtų!. Dkš.
nósį kìšti
1.užeiti, lįsti, stengiantis ką pamatyti, sužinoti: Suskio laimė, kad nosies nekiša čia. Alz. Žandarai nedrįs nosį kišti į mūsų sodą! – didžiavosi kitas. Žem. Tas dienas jis visur ėjo, visur kišo nosį, rasdamas netvarkos, apsileidimo, viską matė ir viskuo rūpinosi. Gric.
2.smalsauti, kištis: Ta visur kiša savo nosę. Klp. Kur kiši tą savo nosę?. Slnt. Jis toks kišutė, visur kiša savo nosį. Ėr. Aš tėvui sakiau nekišt nosies. Rs. Dar ko bereikia – nosis kišti ne į savo vietą. Žem. Gubernatorius gi, apsvarstęs visą dalyką, užtėmijo Lievšai, kad nesidrąsytų peržengti savo pareigų rubežius ir ne į savo dalykus nosies nekištų. Kudir. Gyvenime taip nėra buvę: atėjo svetimi, nei prašę leidimo, nei klausę, kiša nosis į kiekvieną kertę. Zur. Ar ne todėl Juozas, šitaip sukrėstas, ilgam įgavo imunitetą prieš teatrą ir nebekišo nosies prie vaidintojų. Trein.
3.dygti: Cibulynai jau kiša nosis. Švnč.
4.rodytis, pasirodyti (apie gamtos reiškinius): Jau pazarikė nosį kiša, tuoj saulė patekės. Šmk. Kaip eit į daržą, kad šaltis nosį kiša. Bgt.
nósimi knapsė́ti linkčioti galva snaudžiant: Kad ir lipdo, būdavo, akis miegas, kad ir knapsi nosimi, sėdi už tėvo nugaros. Zur. Sėdi ir knapsi nosim. Švn.
nósį kum̃pinti pykti: Gali kumpinti nosę, gali nekumpinti, bet daugiau nebeįgausi manęs. Brs.
nósis kum̃psta sakoma meluojančiam: Meluoji, kad ir nosis kumpsta. Dr.
nósį láužti
1.labai dvokti: Degutinis čia ėjo, net nosį laužia nuo smarvės. Dglš. Nebgaliu daugiau čia būti – nosę laužia. Krž. Prismardinę kaži ko – nosę laužia. Krš. Smardvė – net nosį laužia. Ds. O jau nešė nuo jo – iš kurios pusės beprieik, nosį laužte laužia!. Balt.
2.labai kvepėti: Tai kvepia, net nosį laužia. Švnč. Obuoliai kvepia, net nosį laužia. Mlt. Valgymų kvepėjimas – net nosį laužia. Tvr.
nósį láužti į vir̃šų didžiuotis: Nuo mandrumo nosį viršun laužia. Prng.
nósį léisti nusiminti: Vaikeli, dėl tokių niekų nereikia nosį leist. Šl.
nósies neatkìšti nesilankyti: Jis dabar pas mus nė nosies neatkiša. Plv. O ji nė nosies neatkiša. Mrj. Ir dabar pas mus nė nosies neatkišo. Plv. Jau kokia savaitė nosies neatkiši. Kbr. Po „pravierkos" niekas jau nė nosies nebeatkiš. Žem. Nė nosės neatkiša prie mūsų. Plng. Duktė, o nė nosės neatkiša paveizėti, aa, sakau. DūnŽ.
nósies nekìšti nesidomėti: Prie to viralo vaikai nekiša nė nosies (nenori valgyti). Tr. Anė nosės prie ėdalo nekiša [paršiukai]. Vg.
nósies nenugrándąs niekam tikęs: Jis žaliai gyvena, o, rodos, nė nosies nenugrandąs. Ėr.
nósies nenuleñksi su kabliù apie išdidų: Iškilus jis toks, kad nosies nė su kabliu nenulenksi. Lnkv.
nósies nenusišlúostė apie nesubrendusį: Nosį dar nemoki gerai nusišluostyti, už ausų dar šlapia, o imi ginčytis su senu žmogumi. Simon.
nósies nepasíeksi kačérga apie išdidų: Ką tu, jo nosies kačerga nepasieksi. Švn. Mieste pabuvęs, tai o koks! Kačerga nosies nepasieksi. Pls.
nósis nepriáugo nelygus (kam): Tavo nosis nepriaugo prie manęs!. Lp.
nósies neródyti
1.visai neateiti: Valentas toks puikus pasidarė, kad pas mus nė nosies nerodo. Paukš. Susiprato ir jis, kad jam nebus dovanota, nė nosies neberodė namo. Žem.
2.nepasirodyti, neišlįsti: Nebuvo šiandien jokios džiovos, saulė nosės nerodė. Krš.
nósį nèšti didžiuotis: Ta mūs kaimynė tai nosį neša. Ss.
nósį nèšti aukštaĩ didžiuotis: Darbininkumo jos darbininkės: ir švarios, ir gražios, tik nosis per aukštai neša. Šmk. Per daug aukštai nosį nešė. Skr. Tas vaikinas nosę neša aukštai. Grd. Mesk tuos visus mokslinčius, nė praeit pro juos negali, aukštai neša nosis, profesoriais, matai, nori būt.... Andr.
nósį nubraũkti apgauti: Gal ir pasiseks kuriam komediantui nosį nubraukti. rš.
nósį nubrùkti sugėdinti: Va, aš tau sykį nubruksiu nosį!. Kt.
nósį nudùrti liūdėti, nusiminti: Kas čia pasidarė, kad taip nosį nudūrei?. Gs.
nósimi nudùrti pastebėti gerai matomą daiktą: Ką nosia nudūrė, tą rado. Dkš.
nósį nukabìnti nuliūsti, nusiminti: Tai ko sėdi nosį nukabinęs?. Kt. Tik kokia bėda, tu tuoj ir nukabini nosį. Sdb. Kai pasiseka, tai gerai, kai ne, tai eini nosį nukabinęs. Strn. Taip ir panašiai aimanuodamos, kaip musę kandusios, nosį nukabinusios parvažiavome. Žem. Juozai, o tu ko nosį nukabinai?. Marc. Jau visai nosį nukabino mano karštakošis kaimynas. Ap. Jie dimbina nosis nukabinę, susiraukę ir pikti. Šein.
nósį nukárti nuliūsti, nusiminti: Vaikščioja nosį nukoręs. Dglš. Pažiūrėk: jis taip pat nukoręs nosį. Avyž.
nósį nuknabìnti nusiminti: Serga pati, o ans vaikščioja nosę nuknabinęs. Šll. Nuknabino nosį it gaidžių nukapotas. Valanč.
nósį nuknãrinti nusiminti: Lagerio esesininkai nuknarino nosis – ir jiems atrodė, kad gandai jau realizuojasi, kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Sruog.
nósis nuknãbo nusiminė: Ir jo nosė nuknabo, kai išgirdo tokią nelauktą naujieną. Tl. Puolė, dirbo, kaip nieko negavo, ir nuknabo noselė. Krš.
nósis nuknẽbo
1.nusiminė: Kad linksmos, kad tratam, o paskiau nuknebo nosės. Rdn. Vyram nosės taip ir nuknebo. Rs.
2.nustojo didžiuotis: Dabar ir jo nosė nuknebs be vietos besivalkiojant. Up.
nósį nukneĩbęs nusiminęs: Ar dvarus pardavei, kad nukneibęs nosę vaikštai?!. Rs.
nósį nukner̃pęs nusiminęs: Visi sėdi nuknerpę nosis ir kažką galvoja. Grž.
nósis nuknìbo nusiminė: Jo nosė ir nuknibo, kai pasakiau, kad Morta už jo neis. Kal.
nósį nukóręs nusiminęs: Ko vaikščioji nosį nukoręs?. Gs. Parvažiavo iš kiemo nosis nukorę, kaip išvyti. Vj.
nósį nukõrinęs nuliūdęs, nusiminęs: Anas eina nukorinęs nosį. Grv.
nósį nuléisti
1.nuliūsti, nusiminti: Knapsos nosį nuleidęs. J. Dainuokit, ko sėdit nuleidę nosis!. Gs. Turguj pametė šimtinę, daba vaikščio[ja] nosę nuleidęs. Kv. Kur eini nosį nuleidęs?. Ign. Tos nusiminusios ir nosis nuleido!. Žem. Ei! Vaikinuti, ko taip nosį nuleidęs eini! – užkibino jį mergiškas balsas iš sodo. Piet. Meisteriui per daug suniukęs atrodo sūnus, per daug tokią iškilmingą valandą nosį nuleidęs. Cvir.
2.pasidaryti nebe taip išdidžiam: Buvo labai mandras, dabar jau nosį nuleido. Gs. Aš sakau teip, ji – teip. Kai priėjo, kad mano teisybė, ir nuleidė nosį – nebėra ką sakyti. Kair. Tas iš kišenės laikraštį, – sako, – pasiskaitykit. Tie noses ir nuleido. Pgr.
nósis nuliñko nusiminė: Jiems visiems nulinko nosis, kai sužinojo viską. Rm.
nósį nunèšti nueiti, aplankyti: Ji tai nė nosies nenuneša to vaikelio pažiūrėt. Mžš.
nósį nusišlúostyti kiek subręsti, paūgėti: Tas piemuo geriau nosį nusišluostytų!. Drsk.
nósį nusmaũkti
1.apgauti: Kunigas Olšauskas visiems nosis nusmaukė. Žem.
2.sutramdyti: Aš tau kad nusmauksiu nosį, tai nebūsi toks mandras. Mrc. Ne tik aš, kožnas gali tau nosį nusmaukt. Dbč.
nósį nusùkti
1.supykti, įsižeisti: Tai ko dabar nusukai nosį?. Mrj.
2.imti šalintis, vengti: Paprašiau pirmininką kūdros, tai nosę nusuko. Krš. Kai mes nebetekome savo ūkio, tai turtingieji Mažonai nusuko nuo mūsų nosis. rš.
nósį nušlúostyti
1.pasirodyti gudresniam, vikresniam: Mikliai seniai jaunikliams nosį nušluostė. rš. Visiems pavydams nosę nušluostė: gavo vyrą kaip mūrą. Krš. Tokiam vyrui ir aš nosę nušluostysiu. Vkš. Kas, kad jis nemokytas, ne vienam ir mokytam nosį nušluosto. Srv. Ji visiems nušluosto nosį, ji šokliausia iš visų vabzdžių. Žil.
2.sugėdinti: Susirinkime, kai viską pasakysiu, ką žinau, tai aš jiem gražiai nosis nušluostysiu. Lkč. Kartą Šmukštaras ir man nušluostė nosį, kai aš norėjau pasirodyti prieš naktigonius savo moksliškumu. Vien.
3.pamokyti, apgauti: Aš tam varlei nosį nušluostysiu. Lš.
nósį nušnỹpšti sugėdinti: Dabar tai jų nosis nušnypščiau. Jrb. Nušnypštė nosę, ir padaryk ką!. Krš. Tokios tatai naujienos, tavo broliai rašo! Tatai visiems nosis nušnypštė. Žem.
nósį pabrùkęs nieko nepešęs: Uždarė duris ir eik, seni, nosį pabrukęs. Ar.
nósį pakabìnęs
1.įkyriai, ilgai ar įdėmiai (žiūri): Aš mezgiau, o jis knapsojo visą vakarą nosį pakabinęs. Vl. Ko čia moksai nosį pakabinęs!. Kp. Ko knapsai nosį pakabinęs!. Gž. Ko čia žibini nosę pakabinęs, eik gulti geriau!. Vkš.
2.atsisėdęs (snaudžia): Ko čia snapsai nosį pakabinęs, ar darbo neturi?. Srv. O kiti pašaliais, patvoriais, nosis prieš saulę pakabinę, jau ir snaudžia. Žem.
3.nuliūdęs, nusiminęs: Parvažiavo nosį pakabinęs. Ėr. Vaikšto nosį pakabinęs. Zp. Eina nosį pakabinęs. Ds. Nesėdėdavom teip va nosių pakabinę. Šmn. Jis pagirdo arkliuką, išstumia iš pašiūrės vežimėlį, vis nosį pakabinęs, negeruoju. Cvir.
4.atidžiai (klauso): Pasakoji, pakabinę nosį klauso. Žž.
nósį pakabìnti
1.nuliūsti: O kogi jūs visi nosis pakabinote?. Vien.
2.parodyti nepasitenkinimą: Nei iš šio nei iš to ir ta nosį pakabino. Grz.
nósį pakárti nusiminti: Nuo šitų Danylos žodžių Vuodega ir rankas nuleido, ir nosį pakorė. Piet.
nósį pakélti
1.atsigauti: Negera man, bloga bloga, sopa galvą; ropelę išgėriau, pagulėjau pagulėjau ir vėl nosį pakėliau. Kp.
2.pažiūrėti: Pakelk nosę į aukštą. Krž.
3.kiek įsismarkauti: Pakėlė nosį dvaro kumečiai. Tilv.
4.prasigyventi: Iš ko nosę būčiau pakėlęs, kad ne iš darbo. Šts.
5.išpuikti, pasidaryti nesukalbamam: Na jau anas dabar pakėlė nosį, kai tokiu činu stojo. Ktk. Žiūrau, kad jau nosį pakėlęs, tai pats susidirbsiu. Lzd. Kaip paskubėjo gyvent (praturtėjo), tai ir pakėlė nosį. Vlk.
nósis pakìlo pagerėjo nuotaika: Pagyrė, pakilo man nosė. DūnŽ.
nósį paknabìnęs įkyriai ar įdėmiai (žiūri): Ko čia žiūrai nosį paknabinęs!. Gž.
nósį paknabìnti nusiminti: Ir vėl nosį paknabinai!. Gž.
nósį pakóręs
1.įkyriai prilindęs: Snopso nosį pakoręs. Dkš.
2.nusiminęs: Eina nosį pakoręs. Ign.
nósį panarìnti
1.nusiminti: Jonelis nosį panarino ir stovi. Mont.
2.supykti: Jis ir vėl nosį panarino. Ob.
nósį papliaũpęs nusiminęs: Sėdi papliaupęs nosį, nieko nedirba. Slm.
nósį papū̃sti parodyti išdidumą: Eidamas pro šalį nosę papučia. Žlp.
nósį papū̃tęs į vir̃šų išdidžiai: Eina nosę papūtęs į viršų. Plng.
nósį paraũkti parodyti nepasitenkinimą: Sūnus klausė klausė ir paraukė nosį. Lp.
nósį pariẽsti pasipūsti, išpuikti: Švelnienė jau ir taip gurklį pučia, o dabar tai ir nosį paries. Slm. Nosę pariestum daug uždirbdamas. Krš.
nósį pariẽtęs išdidžiai: Ko dabar vaikščioji nosę parietęs?!. Skdv.
nósį paródyti
1.išdrįsti užeiti: Jis dabar pas mus nebeateina, bijo nosį parodyti. Jnš. Pats Bindokas nedrįso nei nosį parodyti arti. Piet. Tai sukirto [kritiškas straipsnis] jam (Audvidžiui)! Nedrąsus bus ir pas Vairavičius parodyti nosę. Šein.
2.aplenkti: Tai tau ir parodė nosę. Krš.
3.nepriimti pasiūlymo: Tai Onutė tam, sako, nosį parodė, netekės už jo. Jnš.
nósimi pasìremiant eĩti verstis kuo pakliuvo: Kaip nėr iš ko gyvent, tai eini ir nosim pasiremdamas. Vrn.
nósį pastãtęs išdidus: Poni dabar, eina nosę pastačiusi. Krš.
nósį patem̃pęs
1.išdidus: O paklausus ko kaliniui, niekuomet neatsakys, tik eis nosį patempusi – būsianti negirdinti. Žem. Patempęs nosę ir valkiojasi, apsiveizėk, kur eiti. Vvr. Kur ta šaldrelė eina nosę patempusi. Dr.
2.nepatenkintas: Nosį patempęs išėjo. Žem.
nósį patem̃pti
1.rodyti nepasitenkinimą: Tavasis vėl kažko nosį patempė, niūrino pro šalį be žodžio. Sk.
2.didžiuotis: Mažame mieste nosės nepatempsi, ten yra didesnių ponų. Šts.
ir nósimi paúostyti visai (neturėti, nebūti): Nėr miltelio ir nose pauostyti. Krš.
nósis pérplyšti gãli apie aštrų kvapą: Kvepėjo, kad galėjo pradėm nosė perplyšt. Prk.
nósį prakìšti trumpam išeiti: Bet kur jam buvo eiti? Vienąkart išsisukęs nuo sunkios bausmės, bijo dabar ir nosį prakišti, kad Dieve saugok neatsimintų. LzP.
nósį prasùkti neig. pasišalinti: Kad neišsitenki, tokia ponia, gali nosį prasukti. Žem.
nósis pratį̃so sulyso (iš veido): Kad pablogęs, net nosis pratįsus. Ds. Nevalgai nevalgai, žiūrėk, ir tau nosis pratįs. Ds.
nósį prikìšti domėtis, kištis: Ji visur nosį prikišus. Gs.
nósis prilìpo labai susidomėjo: Klausėsi ausis išpūtęs, bet kai išgirdo, net ir nosis prilipo. Gs.
nósį pū̃sti didžiuotis: Eidamas pro šalį nosę pučia. Žlp. Be reikalo nosį puti, manai, kad nežinau, kas tu toks?. Šl.
nósį raitýti didžiuotis: Bet šiandien... Pro šalį tie laikai, kad dar būtų galima nosį raityti. Simon. Tuo tarpu karaliaus žirgas džiaugiasi aukso pasagom ir raito nosį. Balč.
nósį raukýti rodyti nepasitenkinimą: Kai užsimeni apie pažadus, tai tik nosį rauko. Sb. Nosį raukydami, šalin slenkat su tuščia dūšia. brš. Kas rauko nosį ir pasiduoda panikai, tą geriau atleisti nuo darbo. rš.
nósį riẽsti
1.dvokti: Tai mėsos pridusimas – nosį riečia. Brt.
2.didžiuotis: Riečia riečia nosę mergelės, ale vaikiai kaip prigauna, taip prigauna. Krš. Dar tik piemenė, o jau nosį riečia. Gs. Rietė rietė nosį, o dabar jau gailisi. KzR. Tai va iš kur panelė išmoko šitaip nosį riesti. Pt. Ana, aure, su ta geltonąja skepeta būtų labai daili, tik nosį riečia. Simon. Fontano gatvės vaikai rietė nosis prieš kitus, nes išmanė tokius dalykus, kurių nežinojo net šimtametis provincijos senis. Cinz.
nósį riẽsti aukštaĩ didžiuotis: Neriesk nosies taip aukštai!. Klvr. Jis visada taip aukštai nosį riečia, su prastu nekalba. Ds. Ūkininkų vaikai – berniokai ir mergaitės – statosi aukščiau samdininkų, aukštai nosį riečia, iš aukšto į juos žiūri. Žem.
nósį riẽsti aukštỹn didžiuotis: Kupranugariai nebežino, kaip aukštyn nosį beriesti, kaip puikumu kupras bestatyti. Vaižg. Neriesk aukštyn nosies – gali nulūžti. LTR.
nósį riẽsti aukščiaũ savę̃s didžiuotis: Nosį aukščiau savęs riečia. LTR.
nósį riẽsti į dañgų didžiuotis: Neriesk nosį dangun – dar nusimuši. Rm.
nósį riẽsti į vir̃šų didžiuotis: Neriesk į viršų nosies, nes gausi lupt ir viską sužinosi!. Mont.
nósį ródyti
1.didžiuotis: Oo, Jonas nosį rodo!. Mrj.
2.būti abejingam, nesiskaityti: Dabar, kad tik kas, vaikai tėvams nosį rodo. Sk.
kur̃ nósis ródo bet kur, kur pakliuvo (eiti): Norėdami pasižmonėti, kaimynai įstumia arkliuką į roges – kaip sakoma – ir nušliūkščia pas kaimyną, vis tiesiai, kur nosis rodo, kur akys veda. Simon.
nósį spìria tuoj gims: Keturi vaikai vienas paskui kitą, o penktas jau vėl nosį spiria. Rod.
nósį statinė́ti didžiuotis: Kas per daug, tai per daug, taip nosį statinėti, nėmaž nenusižeminti, pagaliau nė pasimalonėti. Žem.
nósį statýti
1.pykti: Kad tik kas, ir stato nosį. Grz.
2.didžiuotis: Tikra duktė [prieš motiną] stato nosę, ko iš svetimo norėti. DūnŽ.
nósį statýti į aũkštą didžiuotis: Visi stato noses į aukštą. Krš.
nósį statýti į aũkštį didžiuotis: Baigė mokslus, nu statys nosę į aukštį. Krš.
nósis sukìšti
1.būti prilindus keliems: Būdavo, nueini milžti karves, kokie du pacai sukiša nosis ir žiūri. Bd.
2.susidraugauti: Anuodu vesis: jau noses sukišę vaikšto per dienas. Šts.
nósį sùkti
1.dvokti: Ką čia taip verdat, kad net nosį suka. Sv. Kas čia tavo do gyžalai – net nosį suka!. Ut. Kad uždvelkia, tai net nosį suka. Jabl.
2.kvepėti: Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė. Vaižg.
3.bjaurėtis: Žmogus, per amžių papratęs padoriai, nosį suka įėjęs į tokį kiaulininką. Žem.
4.šalintis, rodyti nepalankumą: Puikininkai: menkai kiek, tuoj nosį suka. Grž. Bet užtat dabar mergos nosį suka. Pabandysi prie kurios prieiti, pakalbinti – ir pabėga, ir juokiasi pabėgusi. Paukš. Kitą kartą, žiūrėk, jau ir sutari, ir merga nebesuka nosies. Balt. Netgi sukdami nosį nuo manęs, sakote: „Oi, koks vargas". ŠR.
nósį sùkti į šãlį šalintis, rodyti nepalankumą: O tu paklausyk, nesuk nosies šalin. Alz. Visi čia tokie poniški, suka nuo manęs nosis į šalį. Avyž. O tu nesuk nosies šalin, – surūstėjo ir Juza. Balt.
nósį sùkti tolỹn šalintis, rodyti nepalankumą: Ji į mane nenori nei žiūrėt – eidama suka nosį tolyn. Ėr.
nósį suraũkti būti nepatenkintam: Pirmininkas suraukė nosį ant manęs. Pc. Nė iš šio nė iš to vėl nosį suraukė. Sk.
nósį susitèpti gero vardo netekti: Nosę susitepė su tokiu kėpiu. Yl.
nósį susùkęs nepatenkintas: Nosę susukusi vaikščioja, jei biškį kas. Krš. Susukus nosį ir tyli. Bgt. Vaikščioja nosį susukęs. Kp. Nosį susukus eina kaip ragana. PnmR.
nósį susùkti parodyti nepasitenkinimą: Nepatiko kas, tuoj susuko nosį ir dzimbi dzimbi į kampą. Gs. Nosę susuko, nešnekas. Rdn. Susuko nosį ir nešneka. Mrj.
nósį šlúostytis gražintis: Piršliai važiuoja su skambalu, tai panos išgirdę nosis šluostos. Grz.
nósį šlúostyti su kója negebė́ti būti nesubrendusiam: Šis, negebąs su koja nosės šluostyti, drąsiai atsakė. Valanč.
nósį tráukti vos neverkti, tramdytis: Motinėlė net apsiašarojo iš džiaugsmo, o tėvelis tik nosį traukia. Žem.
nósį trìnti maloniai kvepėti: Kur tik uostai, vis miela, giria nosį trina. Baran.
nósį uždrė̃skęs išdidžiai: Nusipirko blizgulius čebatus, tai ir vaikščiauna nosį ažudrėskęs. Arm.
nósį uždū́ręs
1.įkyriai (žiūrėti): Nosį uždūrus žiūrės, kaip ji ten verda. Lp.
2.įkandine: Perdien išsekioja uždūrus nosį. Ds.
nósį užim̃ti pasmirsti: Kad dvelkterėjo nuo tvartuko vėjas, net nosį užėmė. Rdm.
nósį užkárti įkyriai prilįsti: Atbėgom, užkorėm nosis ant stalo ir žiūrom, kaip merga atrodo. Srj.
nósį užkė́lęs pasipūtęs, išdidus: Jaunimas nosį užkėlęs: ašiai (aš) mokinta, ašiai moku. Svn.
nósį užkìšus įkyriai (žiūrėti): Neknapsok užkišęs nosį, kur vyresni šnekas!. Smn.
nósį užknabìnęs liūdnas, nusiminęs: Ko vaikštai nosę užknabinęs?. Kal. Eina nosį užknabinusys. Slnt.
nósį užkóręs
1.įkyriai (žiūrėti): Ko čia spoksai nosį užkoręs?. Mrj. Aš dirbu, o jis tik nosį užkoręs dėbso. Brt. Ten nesmaksok nosį užkoręs – barščių vis tiek negausi. Žž.
2.išdidžiai: Eina nosį užkoręs, nė nepažiūri. Švn.
nósį užkum̃pinti
1.susilenkti, susiriesti: Vienas tūra nosę užkumpinęs. KlvrŽ.
2.rodyti nepasitenkinimą, pykti: Ana nosę užkumpino, mat ne taip pasakiau. KlvrŽ.
nósį užláužti išpuikti, didžiuotis: Kai nusipirko namą, nosį užlaužė. Vl.
nósį užláužęs išdidžiai: Jos nosis užlaužusios vaikščioja. Stak. Ką tu, dabar nosį užlaužus praeina pro šalį. Šmk.
nósį užriẽsti
1.būti nepatenkintam: Žiūrėk, ponaitis, užsigavo, suprask, užrietė nosį. Paį.
2.pasidaryti išdidžiam, imti didžiuotis: Negirkit, dėde, nes užriesiu nosį ir nesusikalbėsit. Bub. Nosę užrietė, nebesusišnekėsi. Krš. Pasistatė namą ir užrietė nosį. Erž. Anksčiau nepraeidavo nesustojęs, o dabar visai užrietė nosį. Mark.
3.supykti: Kogi ta vėl nosį užrietė, kad akių neberodo?. Grz.
nósį užriẽsti aukščiaũ imti labiau didžiuotis: [Vokietis] tik nosį dar aukščiau užriečia, visas savo menkos uniformos sagas atstato. Šein.
nósį užriẽtęs išdidžiai; išdidus: Pagurklį papūtęs, nosį užrietęs, neprieisi prie jo. Vl. Eina nosį užrietęs. Ds. Jis užrietęs nosį sėdėtų, kad būtų tokio mokslo. Mžš. Močekos duktė užrietus nosį atsakė: – Aš neturiu kada. Prng. Jau dabar jis vaikščioja nosę užrietęs, kas bebus, kad išrinks pirmininku. Vkš.
nósį užsikum̃pinęs nepatenkintas: Užsikumpindama nosį įėjo ana, t. y. smarkiai įpuolė bartis. J.
nósis užsìrietė išpuiko: Ir jai nosis užsiries. Ds.
nósį užsùkti įsižeisti, supykti: Matyt, Onelė nosį užsuko, kad neateina. Šn. Tai ko nosį užsukai?. Mrj.
nósį užtráukė užpyko: Nosį kaip avies subinę užtraukė. Erž.
nósį užver̃sti išpuikti, pasidaryti nesukalbamam: Kai tik pinigų ėmė gauti, tai nosį užvertė. Skr.
nósį užver̃tęs greitai (bėga): Kur leki nosę užvertęs?. Rdn.
nósį var̃vinti įkyriai domėtis, stebėti: Ko varvini nosį, eik šalin!. Rm. Kogi čia nosį varvini pas didžiuosius?. Ds. Parginus bandą, naujų piemenų privirto prie kozirių nosį varvinti. Žem.
nósis vẽda apie žmogų, kuris vadovaujasi nuotaika: Kaip jo nosis veda, taip jis daro. Skr.
nósis žýdi girtas: Tada vėl žydėdavo visų nosys, vėl klegėdavo lotyniškai rusiškai lietuviškas Babelis. Cvir.
ant nósies apie greit būsiantį įvykį: Jau šventė ant nosies, o nieko neturiu. Pv. Krikštynos ant nosės. DūnŽ. O kaip Blusiaus mirtis, tai ne koks stebuklas, – atsiliepė kita boba: – seniai jau vaikščiojo su giltine ant nosies, vienas sykis nemelavo, ir gana. Žem. Pūdymų pusė nesuarta, mėšlas nevežtas, šienapjūtė ant nosies!. Paukš. Mirtis ant nosies, o, žiūrėk, koks godumas. Gric. Ruduo ant nosies, – pagaliau metė Petras. Daut.
ant nósies griū́ti sunkiai paeiti (pavargus, sergant ar esant silpnam): Vakare ant nosies griūvu. Ėr. Eik, dirbk, nors ant nosies griūk. Ėr. Tik prieš pat rytą šunys ėmė loti, žiūriu – pareina ant nosies griūdamas. Žg.
ant nósies kabė́ti būti čia pat (apie lietų): Vakar iš vakaro visiškai lietus ant nosies kabėjo. Šd.
ant nósies kabinė́ti išplepėti: Nereikia visko ant nosies kabinėt. Sk.
ant nósies kabìnti išplepėti: Ką judvi pašnekata vienos, vyrui nekabink ant nosies. Jrb. Ar nesakoma, kad nereikia visko vyrui ant nosies kabinti?. Simon.
ne ant nósies krìtęs smarkus: Ji pati veiks ir tiems ponams parodys, kad nors jos vyras ir nekoks – bet ji ne ant nosies kritusi. Simon. Jos taip pat nebuvo ant nosies kritusios ir neliko niekam skolingos. rš.
ant nósies lìpti
1.būti čia pat: Eik tu, ženikli, tau jau mirtis ant nosies lipa. Sk.
2.pajuokti, pašiepti: Kad jis nebūtų buvęs paikys, tai nė vienam nebūt davęs ant nosies lipt. Žvr.
ant nósies pasikabìnti parūpti: Ak, ir tau ant nosies jau pasikabino mano vaikai!. Simon.
ant nósies sė́sti varginti: Bėda ant nosies sėdo. Žem.
ant nósies užkabìnti prasitarti: Kitam tik an nosies užkabink, tai jis visiem išpasakos. Kt.
ant nósies užkliū́ti nepatikti: Kam užkliuvo ant nosies mano vaikai? Ką jie bloga padarė?. Ėr.
ant nósies užlìpti tyčia prisigretinti, prisiartinti: Ką tau anas supras – toks teliokas: jam merga ant nosies užliptų, ir tai nekliudytų. Ktk.
ant nósies užsipìlti prisigerti (svaigalų): Tas bernas, kursai šalia akmenio gulėjo, per daug brangvynio ant nosies užsipylęs greit užmigo. LTR.
ant nósies vir̃sti būti silpnam, sulysusiam: Kai tėvai gyveno – dvišakos kumelės, gražios buvo. O kai vaikas gyveno – arkliai ant nosės virto. Kltn.
ant nósies žýdi apie greit įvyksiantį dalyką: Renkitės: jum veseilia an nosies žydi, o gal jau prašė?. Pv.
ant nósies bàbt neig. mirti: Eini, dirbi, plėši, babt an nosės – nieko nebreikia. Krš.
aukščiaũ nósies
1.labai (pakelti kainą): Už paršus išmuša kainą aukščiau nosies. Pls. Kap kermošin nuveža sviestą, tai čienią (kainą) ažmuša aukščiau nosies. Grv.
2.labai (didžiuotis): Neskelk aukščiau savo nosies. LTR.
nósis į nósį vienas prieš kitą, kaktomušais: Iš nejučių atsitiko keletą sykių susidurti Jonukui su Kerėpla, ot, akis į akį, nosis į nosį. LzP. Taip man besvarstant, ką ryti ir ko neryti, nosis į nosį susiduriu su vienu poetu. Žil. Užsidūriau ant žmogaus nosis nosin. Ds.
kàs (kam)į nósį nerūpi: Ką čia veiki? – O kas tau į nosį!. Srv. Kas tau į nosį dėl mano atbrizgų!. Bsg.
ne į nósį nepatinka: Jam ne į nosį ta mergaitė – kad ir graži, neims. Srv. Kas nors ne į nosį, tai ir neina. Bsg. Jam ne nosin, ką aš pasakau: ponas kokis. Rod. Čia jam ne nosin, kad nepagiri. Sld. Ne nosin buvo jam šita kalba. Užp.
į nósį dė́tis kilti minčiai: Dilbams kažin kas dėjosi į nosį. Žem.
į nósį dìngtelėti sugalvoti, sumanyti: Man vėl dingtelėjo į nosį – kam čia rėdytis. Žem.
į nósį dúoti
1.pasireikšti stiprumu: Alus kad davė į nosį. Kair.
2.smogti: Tokiam tik į nosį duot, tai žinos nelįst. Sk.
į nósį dùrti
1.būti čia pat (nematant): Kirvis į nosį duria, kirvio nemato!. Jrb.
2.dingtelėti: Tik man dūrė į nosį, kad tai atlyginimas ponams už jų darbus. Rs.
į nósį įdùrti nepatinkamą dalyką įsidėmėti: Įdūrė man į nosį ir Tavo žodžiai gromatoje. Žem.
į nósį įsikìšk pasiimk (piktai): Įsikišk į nosį savo raktus!. Žem.
į nósį įtèpti apkulti (mušant per galvą): Įtepk į nosį, ir žinos prie tavęs daugiau nelįsti. Skd.
į nósį kìbti prieštarauti: Tu girdėjai kur, kad bernas man į nosį kibtų!. Cvir.
į nósį papū̃sk nieko nepadarysi, nieko nebus (nesutinkant): O tuo tarpu kunigaikštis šmakšt už rubežiaus, ir papūsk jam į nosį!. Žem. Dirbsiu ten per dieną prakaituodamas už du litu, tegu papučia į nosį!. rš.
į nósį pašnỹpšti nieko negalėti padaryti: Pašnypšk į nosę!. Kv.
į nósį spjáuti būti abejingam, nesidomėti, šalintis, nusišalinti: Reikia visiems rūpesčiams ir nesmagumams spjauti į nosį, mesti nuo savęs. Žem.
ikì nósies sočiai: Lig nosies privalgę visi daba būna. Vs.
iš nósies dìrbtas atsparus šalčiui: Aš esu iš nosės dirbtas, nebijau šalčio. Šts.
iš nósies į bùrną apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Išmanai tu, kas iš nosies burnon. Ds. Ką tu žinai – iš nosies burnon. Ob.
iš nósies į dantìs apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Tu tiek težinai, ką iš nosės į dantis. Gd. Tiek išmanai, kiek iš nosės į dantis. NmŽ. Nusimano iš nosės į dantis. Up.
iš nósies į gérklę apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Supranta kaip iš nosies į gerklę. Sdb. Išmano, kiek iš nosies gerklėn. Km. Tu temoki tiktai iš nosies gerklėn, snargliau tu!. Sruog.
iš nósies į gùrklį apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Išmano, kiek iš nosies į gurklį. Srj.
iš po nósies
1.iš čia pat: Iš po nosies pabėgo kiškis. Jnš.
2.esant akivaizdoje, matant: Iš po nosies tegul atimie, tenekretie žalių obuolių. Erž.
3.užbėgant už akių: Man iš po nosies ėmė ir nupirko tą skarelę. Jnš. Išpirko iš po mano nosės didelius [paršelius], nusipirkau varles. Klm.
iš po pàt nósies esant akivaizdoje, matant: Iš po pat nosies ir nutraukė (pavogė). Žem.
nuo nósies po lygiai nuo kiekvieno asmens: Ką ten pragersi – visi dėjom nuo nosės. Trk. Šią paskutinę pusbonkę sudėsim nuo nosės. Lž.
nuo nósies atkrìto niekam netinkamas, netekęs vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito. Žem. Gausi tu iš jo, kas nuo nosies atkrinta. Šl.
nuo nósies lìko niekam netinkamas, netekęs vertės: Kas nuo jų nosies liko, tai man. Gs. Pati viską suryja, o vyrui – kas liko nuog jos nosies. Pv.
kàs nuo nósies nùvarva labai mažai (išmano): Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva. Zp.
ne pagal̃ (kieno)nósį nelygus kam: Išsirenka pačią ne pagal savo nosį. Kair. Žinoma, jis nedrįso lįsti prie manęs, matė, kad aš ne pagal jo nosį. Žem.
per nósį
1.apie papriekaištavimą: Jei tik kas biskį per nosį, ir negerai. Jrb.
2.apie paniekinimą, pažeminimą: Jam per nosį. Gs. Visiems per nosę tie žodžiai. Stl. Tuojau pasaulis kitaip kalbėtų. Manau, būtų per nosį visiems!. Cvir.
per nósį braukýti šaipytis, niekinti: Aš prasta, ale man per nosį nebraukys. Erž. Tu man per nosę nebraukysi. Šv. Nepasiduosiu, kad kokia šašvalka per nosę braukytų. Krš. Aš nesu per nosę braukoma. Šts. Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi. Žem. Ar norite, kad duočiaus sau per nosį braukyti tokioms?. Pt. Maža ko aš dabar senatvėje elgetauju, vienok sau per nosį braukyti neleisiu, ne. LzP.
per nósį braũkti niekinti, tyčiotis: Visad užleisdavau kelią silpnesniems, o stipresniems niekad neleisdavau braukti per nosį. Mar.
per nósį dúoti apmušti: Duok tam gaidžiui per nosę. Krš.
per nósį gáuti
1.būti sumuštam: Sakau, kad nelįsk, kai gausi per nosį, rytoj žinosi. Jnš. Anas gaus per nosę nuo tėvo už tokią lįseną prie svetimo žmogaus. Krž.
2.būti suniekintam: Matai, gavai per nosį, ir tiek. Šn. Gavo per nosį, tai nebus toks mandras. Vlkv. Pamušių Blankiukas dabar tikrai gaus per nosį, jei dar nagus drįs kišti prie Palmyros.... Paukš.
per nósį pérvažiuoti sugėdinti: Dar aš jai taip pervažiuosiu per nosį, kad ji rėks!. Skr.
per nósį užkemėrúoti apmušti: Aš tau užkemėruosiu per nosį, tai ilgai atminsi. Ds.
per nósį važinė́ti išnaudoti: Išsikrapštysime iš jo kišenės. Man jis nevažinės taip per nosį, kad tik šiaip.... Simon.
per nósį važiúoti tyčiotis: Pirma juokės iš kitų, dabar jau ir man per nosį važiuoja. Ar. Jam baigus kalbėti, pusėtinai važiuoju Jurgelioniui per nosį aš. rš.
po nósies arti, čia pat: Gaila, kad man nebuvo tos mokyklos po nosies. Bsg. Man po nosės nepjausi žolės. DūnŽ. Mes tik žinom, kas po nosės buvo. Šv. Ot aklius: kirvis po nosės, ir nemato. Užv. Ir jūs, turėdamos po nosies tokią įdomią parodą, neinate jos žiūrėti. Žem.
po nósimi
1.arti, čia pat: Po nosia valgių padėta, o jis kažin kur siekia. Gs. Maišas po nosia kabo, ir nematai. Rod. Darbas po nosia. Šk. Dartės (dabar) po nosia vanduo. Sn. Atveža po nosia [degtinės]. Sdb. Man motulė po nosia buvo (arti gyveno). Dg. Bobulė jau pati ištraukė viralą iš krosnies, įpylė dubenėlin ir pastatė ant suolo, vaikui po nosimi. Krėv.
2.apie greit įvyksiantį dalyką: Žiema po nosia, o jų bulvės nekastos. Ss. Badas po nosia. Gs. Uždarbis geras, ale smertis po nosia. Ar.
3.tyliai, pašnibždomis: Niurna ką po nosia, nė suprast negali. Dkš. Bambterės porą žodžių po nosia, ir viskas. Rdm. Jo kalbos nesuprasi – murkia murkia po nosim. Km. Mamzelė niurna ir niurna kažką sau po nosim lyg ubagė, kruopas pabėrusi. Simon. Batsiuvys kažką burbtelėjo sau po nosim, burbtelėjo taip, kad buvo galima suprasti, labiausiai Benui. Ap.
po nósimi káišioti primygtinai, įkyriai rodyti: O patys kaišiojame tuos pat laiškus visiems po nosia lyg besigirdami. Kudir.
po nósimi karóti grėsti: Smertis karo po nosimi. Mrs.
po nósimi kìšti primygtinai, įkyriai rodyti: Vienas tyli, kantriai neša savo vargus, o antras nors mažą savo vargelį atkišęs visiems kiša po nosia ir skundžiasi, dūsauja. Žem.
po nósies pakìšti primygtinai, įkyriai parodyti: Ir parodžiau, pakišau po nosės. Žeml. Jums pakišo po nosės ir pasirašėt. End.
po nósies pašìkti vlg. iškrėsti šunybę: Pašika tavie po nosės, negeri kaimynai. Rdn.
po nósimi patèpti priminti (ką nemalonų): Ir sūdną dieną viskas tau bus po nosimi patepta. Simon.
ne po nósiai nepatinkamas, nemėgstamas: Žiūrėk, tai da jai ne po nosiai. Alk. Ne po nosiai kvapas. Prng.
ne po nósimi nepatinkamas, nemėgstamas: Man ne po nosia šita merga. Ds.
prie nósies čia pat: Duobė prie nosies. Pj. Galas prie nosės, ko benorėsi. DūnŽ.
prie pat nósies
1.labai arti: Prie pat nosės karvę, ožkas raišioja [kaimynė]. DūnŽ.
2.netrukus, tuojau: Grabas (mirtis) prie pat nosės. Pj.
ne prie nósies nepritinka: Tie drabužiai ne prie mano nosės. Vkš. Ta skarikė tau ne prie nosės. Mžk.
prieš nósį čia pat: Suopis! Išnėrė iš knygyno prieš pat nosį su portfeliu po pažastimi. Avyž.
pro nósį važiúoti pajuokti, pašiepti: Jis taip dailiai važiuoja visiems pro nosį. Alk.
nósis su nósimi apie netikėtą susitikimą: Ėmė ir sustiko nosis su nosim su Maslausku. Bs.
kad (tu...)bū́tum su nósimi sakoma meluojančiam: Kad tu taip būtum su nosia. Šlčn. Kad jūs būtut su nosia, kaip jūs išeisit. Krok.
kad (tu...)taĩp su nósimi sakoma meluojančiam: Kad tu taip su nosia!. Vs. Kad tu taip su nosia, ką tu ten vienas nušienavai!. Dsm. Tai dvidešim litrų ana (karvė) duos?! Kad anės tiek su nosia!. Švnč.
su ìlga nósimi nieko nepešus: Išdavikas. Melagis. Mes visi liksime su ilga nosimi.... Sruog. Pradėjo lankytis piršliai, bet visi išvažiuodavo su ilga nosimi, nė vienam žodžio netariau. Krč.
su nósimi išlį̃sti išvengti bėdos: Nežinia dar šiemet, kaip su nosia išlįsim. Ss.
su nósimi palìkti apgauti: Negalima leisti, kad tas veidmainys, tasai girtuoklio pasturlaka, mus visus paliktų su nosimi. Sruog.
sulìg nósimi pagal padėtį: Sulig savo nosim ir draugus pasirenka, o su mumis visai nesideda. Gs.
sulìg nósimi ir tabokà Žg. kiekvienam savo: Sulig nosim ir taboka – sulig darbu ir užmokestis. Žem.
ne sulìg nósimi ne sau lygus, daug trūksta: Nesisuk ne sulig nosim, kad ir apturėsi – neturėsi. Trgn. Ne sulig savo nosim nešies. Ds.
toliaũ sàvo nósies nematýti apsiriboti siaurais interesais: Ką tu žinai, toliau savo nosies nieko nematęs. Skdt. Tu toliau savo nosies nematai!. Alv.
už nósies braukýti niekinti: Galvočius, iškalbus, nesiduos už nosies braukyti. Žem.
už nósies nusitvérti stebėtis: Kai jie paskaitys mano pasiūlymą, tai už nosies nusitvers, paikučiai tie! Pagalvos, kodėl jiems tokia mintis neatėjo. Simon.
už nósies tampýti primesti savo valią: Motiną anie už nosės ne vadžioja, ale tampo, besarmačiai. Krš.
už nósies vadžióti
1.valdyti: Sek mano pėdom, jei nori gyventi, valdyk bobas, nesiduok už nosies vadžiojamas. Žem.
2.apgaudinėti: Už nosės vadžioja visus, ir gana. Vn. Už nosės vadžiojo mumis kaip velnias. Jdr. Palauk, dabar tu manęs už nosės nebvadžiosi. Užv.
už nósies varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinėja už nosės. Krš.
už nósies vedžióti
1.valdyti, nurodinėti: Kad vedžioji už nosies, dar padaro ką. Pbr.
2.apgaudinėti, mulkinti: Aš tau kad duosiu, tai tu manęs už nosies nevedžiosi!. Kt. Urėdas taip pat vedžiodavęs poną už nosies ir prikalbėdavęs jam visokių nesąmonių. Vien. Aš sakau, tamsta jau susižadėjusi su Geležėle, ir mane tik už nosies vedžioji. Sruog. Nesirašysiu. Matau, kad už nosies vedžiojat. Ap.
ne (kieno)nósiai
1.kam nelygus, pranašesnis: Aure Jonas ne tavo nosiai – kogi jis pinigų nemėto?. Mžš.
2.ne pagal jėgas, galimybes: Nesiūk, tas ne tavo nosiai yra. J. Kam kam žinot, tik ne tavo nosiai. Srv. Ne tavo nosei tokį aštuonnytį išausti. KlvrŽ. Ne mano nosei tiek daug išmokti. Šll. Ką veiksi, dėdele, – įsikišo Srutienė, – žmogus skęsdamas ir į britvą kimbasi; dideli daktarai, brangūs vaistai – ne mūsų nosiai. Žem. Mes ką, vynas ne mūsų nosiai, bet su ponu sėdim ir geriam pasiurbčiodami. Dovyd.
ne (kieno)nósies nelygus, prastesnis: Ne mano nosės ir tai lekia į Rygą apsipirkti. DūnŽ.
ne (kieno)nósimi
1.pranašesnis: Tai tik ne jos nosia šitoji – matytum, kokia švari, darbininkė. Jrb.
2.ne pagal jėgas, galimybes: Ne tavo nosia nupirkt tokį namą. Alk. Ne tavo nosim, vyruti, ją už žmoną gauti. Vl. Ne tavo nosia ponu ar karaliu būti. Dauk.
kaĩp nósį nupjáutas liūdnas: Aš kaip nosį nupjautas sėdžiu. Žem. Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių. Dr.
kaĩp iš nósies labai mažas (apie lietų): Kitur, sako, kibirais verčia lytaus, o pas mus palijo kaip iš nosės. Brs.
kaĩp per nósį gãvęs nustebęs: Policija dairosi kaip per nosį gavę. Žem.
su giltine ant nosies žr giltinė
karaliaus nosis žr karalius
ant katino nosies maunamas žr katinas
kelius badyti nosimi žr kelis
nors kirvį kark po nosimi žr kirvis
kuisis neįkiša nosies žr kuisis
kumštį vedžioti palei nosį žr kumštis
kiek nuo lūpų iki nosies žr lūpa
padangę arti nosimi žr padangė
pilvas lipa ant nosies žr pilvas
pilvas užsirietė iki nosies žr pilvas
kaip spridikiu gavęs per nosį žr spridikis
kaip tabokas nosyje žr tabokas
ubago (ubagų)nosis žr ubagas
uodas neįkiša nosies žr uodas
žemę arti nosimi žr žemė
žemę ariant [su] nosimi žr žemė
žemę suarti nosimi žr žemė
žydas tąso už nosies žr žydas