×úonioti, -ioja, -iojo (rus. вoнять, brus. dial. вoнь-ць) tr., intr. DŽ, NdŽ, Jn(Ds), Lel, Skrb uostinėti: Šuva kiškio pėdus uonioja Ut. Teip gardžiai kvėpti žolynas, kad, rodos, nenusbostų uoniot Ds. Nosys ažukištos – úoniok neúoniojus Ant.
| refl.: Uoniojas kaip šunys Ds.

×apúonioti tr.
1. Lel apuostyti, apuostinėti: Apúoniojo ir pradėjo [arklys] viešnią spardyt Skdt.
2. refl. Ds apsiprasti: Duok pirma apsiúoniot arkliam, tada nebespjaus Sdk.
3. prk. susekti, rasti: Kad tu greit visa ir apúoniojai! Lel.
4. refl. prk. susipažinti: Eit reikia an mergas apsiúoniot Ds.

×išúonioti tr. Lel
1. išuostyti: Išúoniojo visus kraštus – smirda, o neranda Ant.
2. prk. ištirti, iššniukštinėti: Išúoniok visus pakampius Ktk.

×paúonioti tr.
1. Ut, Km pauostyti, pakvėpinti: Šuva šunį vis pirma paúonioja, e paskui jau pjauna Lel. Paúonioja [šuo] – geras žmogus, ir nekanda Žb. Karvės tik paúoniojo ir neryja šito šieno Užp. Paúoniok – labai kvėpia Ant.
2. prk. paklausinėti, patyrinėti: Paúoniok par bobas, maž ką dagirsi! Ktk.

×prisiúonioti prisiuostyti: Aš fermoj prisúonioju: mano ausys ir nosys ažukištos Ant.

×suúonioti tr. prk. sužinoti, suuostyti: Daryk teip, kad ir pats velnias nesuúoniot Klt.

1 uostinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. Š, Rtr, DŽ, KŽ; M
1. J, NdŽ, DrskŽ, Žvr, End dem. uostyti 1: Karvė uostinė́ja uostinė́ja žolę, o neėda Arm. Šunelis bėginėjo, uostinėjo, o gaidelis kasinėjo, lesinėjo Žem. Ko uostinė́ji, kas nepatinka? Tik ėsk, ka padėjau! (sako šuniui) Varn. Ką čia uostinė́ji [maistą] – nebūk su prykabiums! Krš. Uostinėja degloji naują lovį J.Mik. Šunys pėdas uostinė́jo, – žents par lauką nudundėjo! JD823. Tada uostinėjo (viršuje sauodė) jis smardą (paraštėje kvapą) jo drapanų (viršuje rūbų) BB1Moz27,27.
2. Vv, Tlž prk. ieškinėti, teirautis, šniukštinėti: Ko tu tę uostinė́ji, ko tu tę landžioji! Jrb. Ans tankiai aplink mūso trobas uostinė́[ja] – taikos ką nors pavogti Slnt. Žinojo atkaklų Keršio būdą – ilgai uostinės pašalius, ieškodamas dingusio daikto J.Avyž.
3. NdŽ, ST212 prk. stengtis ką nugirsti, pamatyti, šnipinėti: Uostinė́[ja] bobos, nora viską žinoti Krš. Jį sekė valdžios šnipas, jo pėdsakus uostinėjo žandarai V.Myk-Put. Ir lietuviškų kningelių kaip įmanydamas uostinėja TS1900,1. Valkiojas palangėmis uostinėdamas kame ką nugirsti rš.
4. refl. iter. dem. uosti 3 (refl.): Tau kad tik vis su dvaro mergomis uostinėtis rš. Jocius su gaspadorium pradėjo uostinėtis sp.
◊ órą uostinė́ti tirti nuotaikas, padėtį: Ji uostinėja orą ir dar ligi šiol tebegalvoja tik apie savo karjeras A.Vencl.
1 apuostinė́ti KŽ
1. dem. apuostyti 1: Neleisk šun visus indus apuostinėt Žvr. Šuo apuostinėjo žolę ir krūmus, tarsi ieškojo pėdsakų rš.
2. dem. apuostyti 4: Apuostinė́[ja] gyvatė, viską sužino i pliurpa Krš. Apuostinėdamas šį tą, nosimi atsidūrė jis į kaimyno naujai pataisytą tvorą I.Simon.
1 išuostinė́ti Š, NdŽ, DŽ1 dem. išuostyti:
1. KŽ.
2. KlvK, BzF45(Kl), KŽ, Prk
^ Krūme augęs, krūme gimęs, pareita numie – visus kampus išuostinė[ja] (šluota) TDrVII157(Plik).
3. Jnš dem. išuostyti 4: Iš aš ten nieko gero neišuostinė́jau Slnt. Nėra kas sakyti, visa puikiai išuostinėjai rš.
4. dem. išuostyti 5: Išuostinėjo, koks reikalas, pranešė poniai J.Marc.
1 nuuostinė́ti KŽ dem. nuuostyti: Karvė nuuostinė́jo visus patvorius NdŽ.
1 pauostinė́ti NdŽ, KŽ; Blv dem. pauostyti 1: Ana (katė) tura prislinkti artie, prieis, burną palaižys, pauostinė́s KlvrŽ. Šuo pabėgiodavo po sniegą, pauostinėdavo savo jautria nosim ir, kur pajusdavo ruonių kvapą, apie tą vietą imdavo bėgioti, loti, kasti Mš.
| refl.: Tegu šuniukai pasiuostinė́ja – bus pažįstami Žvr.
1 priuostinė́ti tr. Šts uostant priteršti.
1 suuostinė́ti NdŽ, KŽ; M
1. Arm dem. suuostyti 1.
2. DŽ1 iter. dem. suuosti 2: Prakeikti šunys suuostinėdavo, surasdavo bėglio pėdas ir pavydavo J.Dov.
3. iter. dem. suuosti 3: Suuostinė́[ja] naujynas i kitims pársako – tokia ana Krš. A vokyčiai teip i nesuuostinė́jo, kur anie kavojas? Slnt.
1 užuostinė́ti NdŽ, KŽ; M iter. dem. užuosti.

šniukštinė́ti, -ė́ja, -ė́jo Š, DŽ, NdŽ
1. intr., tr. JI398, Rtr, KŽ, Rs, Šauk, Vkš, Kš, Kt, Žml, RdN, Kp, Ds, Pbs, Šr uostinėti, uostant ieškinėti (paprastai apie gyvulius, žvėris): Šuo, ežys, vilkas šniukštinė́[ja], ieškodami ėdros J. Šunys kiškį šniukštinė́ja (pėdas suuosto) Grž. Varyk šunį lauk – šniukštinė̃s dar čia aplink valgymus Srv. Kiaulė šniukštinė́ja po rugienas Pnm. Įgrisdavo [ganyti], bėga tos kiaulės, šniukštinė́ja visur PnmŽ. Karvės nebeėda, o pašaliais šniukštinė́ja Sb. Turbūt pelės čia šniukštinė́jo Vl. Kai naktį atsigulu, susirenka aplink mane lokiai, vilkas ir kiti žvėrys, pradeda mane šniukštinėti, uostyti ir neduoda užmigti J.Balč.
| Iš eilios valgyk, ką čia kaip paršelis šniukštinė́ji (knaisioji)! Lel.
2. intr. Vlkv, Brb, Pg, Pc, Brž, Ėr, Krs, Šmn, Sv, Slk, Vžns, Mlt, Vdšk landžioti ieškinėjant, norint pamatyti, sužinoti; stebint ką slampinėti, sukiotis, šnipinėti: Ko šniukštinė́ji pakampiais, ar ką pametei? Šk. Svotai, prieš išvažiuodami iš jaunosios, ieško, šniukštinė́ja po visas kūčių, daržinių kertes Skrb. Visur nosį kiša, šniukštinė́ja – šniukštinys Jž. Ko čia šniukštinė́ji kaip kiaulė po mėšlyną?! Ds. Ką tu čia šniukštinė́ji lyg katė pelę užuodus? Snt. Jis apie mane jau šniukštinė́ja, turbūt nori ką sužinot Skr. Ir šniukštinė́[ja] lyg šuo iš pasalų Krtn. Kur tik žmonių pulkelis – žiūrėk, ir jis šniukštinė́ja Jnšk. Už durių stova, šniukštinė́[ja], ką šnekam Krš. Jis teip tik ir šniukštinė́ja, ar ko neišgirs kalbant PnmR. Priešo žvalgyba šniukštinėjo visomis kryptimis rš.
apšniukštinė́ti NdŽ, KŽ
1. tr. Gmž(Krd) uostant apieškinėti, apuostinėti: Kai paleidžiau kiauliokus, tai apšniukštinė́jo visus pašalius Dgl. Ieškodami maisto, barsukas ir lokys apšniukštinėja viską, kas pasitaiko rš. Peliutė apšniukštinėjo visas užkampes J.Jabl.
2. tr., intr. Krš, Krč, Slk, Jž, Dbk, Aln, Mlt išlandžioti žiūrinėjant, apieškinėti, iššnipinėti: Apšniukštinė́jau visas kertes, ale niekur neradau Ar. Ot nekenčiu aš tos bobelės: kada ji tik ateina, tai tuoj viską ir apšniukštinė́ja Žb. O aš einu apšniukštinė́t, kas girdėt Mrj. Kur jo nebūta – visur apšniukštinė́jo Dgl.
| refl. tr.: Klemė sau darbą raštinėj apsišniukštinė́jo Jnš.
iššniukštinė́ti tr., intr. BŽ89
1. uostant išknisinėti, išieškinėti: Tie paršai tai visur iššniukštinė́ja Pg. Savo snukučiu ežys išvarto ir iššniukštinėja nukritusius lapus E.
2. Šd, Skrb, Ob, Mlt, Mrj, Kt išlandžioti, išieškinėti, išžiūrinėti: Jis visur, kur įlįs, iššniukštinė̃s – nieko nuo jo nenuslėpsi Jnšk. Ans visus kampus iššniukštinė́s, verčiau nė į trobą ano neįsileisk Gršl. Visur aplandžiojo, iššniukštinė́jo kai šuva Sv.
nušniukštinė́ti intr. uostinėjant, šniukštinėjant, ieškinėjant nueiti: Matai, kur kiaulės nušniukštinė́ję Mlt.
pašniukštinė́ti intr., tr. Dkk
1. NdŽ uostinėjant paieškoti, paknisinėti: Paežerin per vaivorų giraitę kiminų kilimu pašniukštinėti atsliuogia lapė su visa šeimyna rš.
| refl.: Žyčiojai, svočiule, par kiaulę snukelį norsgi šiai dienelei pasišniukštinė́ti VD154.
2. paieškoti, pašnipinėti, paklausinėti: Pašniukštinė́k da, maž suuosi kur mergą Mlt. Reiks pašniukštinė́t mielių Ul.
| refl.: Jei čigonė čia būt pasišniukštinė́jus, aš ją būtau išvijus Srj.
prašniukštinė́ti intr. Mlt praslampinėti, pravaikštinėti (paprastai ieškant ko): Šiandien visą dieną prašniukštinė́jau po pakraščius beieškinėdama kiaušinių Šl.
sušniukštinė́ti tr. NdŽ, DŽ1
1. Lp šniukštinėjant, uostant susekti, suuostyti: Šuva pėdus sušniukštinė́ja Ds. Kad teip būtų šunys, sušniukštinė́tų pėdom vagis Srv.
2. suieškoti, sušnipinėti, sužinoti: Ir kaip pakavojau – sušniukštinė́jo Mlt. Negali nė pasidėt – visur suranda, sušniukštinė́ja Rs. Jam nesunku sušniukštinė́t – visur pažįsta Dgl. Iš visko buvo aišku, kad kažkas sušniukštinėjo ir apskundė J.Avyž.