apsitraukti migla, netekti skaistumo

apsiblausti

miglúotis, -úojasi, -ãvosi, myglúotis telktis migloms: Miglúojas, miglúojas, tegul – prakiurs lyti Užv.
apsimiglúoti, apsimyglúoti KI205 apsitraukti migla.
sumiglúoti intr. susitelkti migloms: Teip kartais sumiglúo[ja], ir susidaro lytus Grg.

1 dūmúoti, -úoja, -ãvo intr.
1. J leisti dūmus, rūkti, rūkyti: Pilkoj žaroj dūmavo fabrikas rš. Mano žirgelio, žirgo juodbėrėlio – iš jo nastrelių dūmai dūmavo KrvD36.
2. niaukstytis, rūkuoti, blaustis: Jau ant Vilkaviškio dūmúoja Gs. Dūmuoja medžiai ir stogai rš. Vėjas blaškė miglas nuo palių, bet jos vis dūmavo V.Piet. Debesys rinkosi, dūmavo, tyliai sukosi rš.
ǁ neaiškiai matyti: Šita akis vis dūmúoja, o antroji dar mato veizdžiai Sv.
1 apsidūmúoti apsitraukti migla, apsiniaukti: Apsidūmavę laukai Ggr. Būs lytaus – dangus toks apsidūmãvęs Vdk.
ǁ pradėti neaiškiai matyti: Jos akys apsidūmavo, ir jose mirgėjo visokios spalvos rš.
1 padūmúoti intr.
1. prieiti dūmų, prirūkti: Kap greit padūmavo jūs kambarys Bgt.
2. apsitraukti migla, apsiniaukti: Dangus pietuose padūmavo rš. Diena tokia ūkanota, dangus padūmavęs Ds. Padūmavę, pajuodavę visi pakraštėliai Alk. Miškai žalieji padūmavę rš. Kaip rūkas pilias rugių žiedeliai, net padūmãvę esti laukeliai BM431.
| prk.: Ko tu, brolau, šiandiej toks padūmãvęs (susimąstęs, apsiblausęs)? Č.
| refl.: Rausvo pasidūmavusio vakaro papuoštas rš.
ǁ neaiškiai matyti: Aš kap užsidedu tėvo akis, tai tik padūmavę Lp. Ligonis skundžiasi skausmais ir padūmavusiu regėjimu P.Aviž.
1 uždūmúoti intr.
1. imti leisti dūmus, uždūminti: Vyrai užpypkiavo, uždūmavo rš.
2. Grv apsitraukti migla: Kad nebūt uždūmavęs tas šonas, tai Utenos miestas matytųs Trgn.

1 dùiti, dū̃ja (dui̇̃sta Krs), dùjo intr.
1. DŽ trauktis dujomis, migla.
2. Š netekti nuovokos, kvaišti.
3. J šokti (šokį).
1 apdùiti intr.
1. apsitraukti dujomis, migla: Kai paputi, tai zerkolas ir apdū̃ja Slm. Apdùjęs langas, ir nesimato – kaip per dūmus Kkl. Ant senatuvę ir akys apdū̃ja Slm. Apdùję mano akys, nematau gerai, kas yra toli Užp. Berniukas krūptelėjo, tingiai pakėlė galvą ir pažvelgė apdujusiomis akimis J.Avyž. Apdujęs sidabras, auksas G77.
2. apkvaišti, aptemti sąmonei: Išgers kokią porciją, ir apdū̃ja Slm. Čyst apdùjo galva – nebežinau, ką norėjau dirbt Rk. Apdùjo to[ji] merga, laksto atsilapojus Alz. Apdùjo kaip senas šuva Pnd. Jau apdùjo ans nuo arielkos J. Nieko su juo nesusikalbėsi, páisto lyg apdùjęs Kp. Iš tokio alaso kaip apdujęs išejau Vj. Sėdi susmukęs, lyg apdujęs Kur. Vaikščioja kaip apdùjęs Paį, Nj, Ob, Ds. Laksto po miestą kaip apdùjęs Jnš. Kaip apdùjęs sekioja paskui mergą Jnš. Avelė apdujus laksto Tsk. Aš kaip apdùjus avelė, nežinau nė ką daryt Jnšk. Apdùjęs jautis – ko tik neįdūrė Pn. Jis pats rodėsi kaip ir paklaikęs ar apdùjęs J.Jabl.
3. apiplėkti, apipūti: Dobilai apdùjo Arm. Reikia šieną sūdyt, ba apdui̇̃s Arm.
1 išdùiti intr.
1. pasiusti: Išdùjęs šuva Lnkv.
2. būti kaip dujai puriam: Žemė nebuvo tep išdujus kap dabar Lp.

valkstýti, val̃ksto, val̃kstė tr.
1. Rtr, KŽ valkioti, tąsyti, tampyti.
| refl. Rtr.
2. P, A.Baran, DŽ, FrnW renginėti, vilkinėti ką drabužiais: Devynius mėnesius turėjau jį valkstýti, apvilkti ir nuvilkti kaip mažą vaiką NdŽ. Valkstýk tokį krupį, šerk – kiek darbo! Rdn. Ranka skauda – negal valkstýti KlvrŽ. Pati vilkias, ko aš tavi valkstýsu! Krš. Val̃ksto vaikus, su šaukšteliu šeria didžiausius Bb. Trijų mėnesių [vaikui] kelnes velka, nūvelka, parvelka – taip i val̃ksto Rdn. Su jupikais ėmėm vaikiukus valkstýti [, kai 1914 m. kilo gandas, kad berniukus pjaus] Grd. Moterys prausė, šukavo ir valkstė baltomis suknelėmis mažąsias dukteris M.Katil. Karstą padirbdino ir drabužiais valkstė pamaldūs lankytojai Vaižg.
| refl. J, FrnW, KŽ, Rm: Mergelkoms priš langus valkstýties kaip negražu – žmonys juoksias! Krš. Menkai valgė, dar menkiau val̃kstėsi NdŽ. Visada plonu, bovelna austu sijonu valkstėsi LzP. Val̃kstos tos mergos kaip malpos Krš. Aš jau taip buvau pripratusi: plonai verpėm, plonai val̃kstėmos Žr. Graži suknikė, ale nėra kada valkstýties Pvn.
| prk.: Reik žinoti, jog to[je] nelaimingo[je] gadynė[je] tankiai vilkai valkstės avikailiais M.Valanč. Saulelė valkstėsi skystais kaip kiaulpienės pūkas išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais M.Katil.
ǁ Ser, NdŽ vilkinėti (pagalves, patalynę): Valkstýk prygalvius naujais antnarčiais J. Kelias dienas bebūsiąs [svečias], ko čia bevalkstýsi [patalynę]?! Krš. Vienur valėsi, patalynes valkstė Žem.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ NdŽ rengti, puošti, taisyti.
3. nuolat, dažnai vilktis, vilkėti (drabužį): Už valkstomą paltą pigiau mokėsi kaip už naują Žeml. Rūbus gelumbės nevalksto, dėvi tik bovelninius prš. Gana valkstyti silkų jupeles, gana raičioti silkų kuskeles LTR(Pp).
| refl. tr. NdŽ, FrnW: Val̃kstos tą bliuskelę i nuplėš kaipmat Krš. Nevalkstýkis suknių, sijonų po penkis sykius par dieną i nemaliavokis, ta tuokart būsi merga rimta End. Tu tingi valkstýtis tas kelnes Vdžg. Aš nebnoru antrą kartą marškinius valkstýties Užv.
4. refl. [K], Rtr, Ser, NdŽ, KŽ debesimis trauktis, niaukstytis: Dangus val̃kstosi DŽ.
5. refl. mėtytis, valkiotis, voliotis: Valkstosi tas sviestas po kelias lėkštes – sukrauk į vieną Šk.
apvalkstýti tr. Rtr, NdŽ; S.Dauk, M, LL164
1. Š, DŽ viską, visą aprengti, apvilkti (drabužiais): Su milinukais būs apvalkstýti – visai jau paprastai vaikščios vaikas Jdr. Vaikai apvalkstyti menkoms, nuskarusioms jupelėms Žem. Antai plonais skalbinėliais apvalkstyti jų kūdikiai Vaižg. Bobos [ligoninėje] apval̃kstė ir išleido muni į turgų Rdn.
| prk.: Aš netikiu, kad reikšmingas mintis būtina apvalkstyti tokiais nežmoniško sukirpimo, net šuns neperkandamais drabužiais K.Saj. Melas gyvenime įvairiais papuošalais apvalkstomas J.Jabl.
| refl. tr., intr. Š: Apsivalkstýti yra apsidrabužėti J. Eisu dirbti, apsivalkstýsu kitką Šv. Nespėjov švariais marškiniais apsi̇̀valkstyti, tujau svečiai trobo[je] End. Apsivalkstęs skaroms Slnt. Neplikinėjos seniau žmonys, jetau, apsival̃kstę ejo, labiáu mergos apsidangsčiusios Krš. Buvo tokie mergaitė i vaikelis i apsival̃kstė tokiais miliniais šarkais Gršl. Tuo tarpu mergaitės išsiplukdžiusios išėjo ant krašto, apsival̃kstė kožna savo drabužiais, pavirto į antis ir tuojau spurstelėjo MitI364(Šl). Teip tas vaikas pasiėmė vaško kumeliuką, pasikinkė į molinį brikiuką, apsivalkstė popierinėms drapanomis, kojas apavė stikliniais batais … ir išvažiavo į svietą BsMtII207(Prnv). Žmonės kailiniais apsivalkstę: nors diena buvo šviesi, bet labai šalta Žem.
| prk.: Aukso debesėliais apsivalkstęs mėlynas dangus tamsėja J.Paukš.
ǁ Ser, DŽ, Ssk (patalynę, patalus) apvilkti: Apvalkstýta viskas švariai Plv. Apvalkstýk paduškas baltais užvalkalais Jrb. Lovelė baltai paklota, baltais apvalkalais apvalkstýta Grš. Nespėjau nė paduškų apvalkstýt, dzin dzin – ir atvažiuoja kunigas Srv. Patalai apmautais apvalkstyti rš.
ǁ įtaisyti drabužių, aprengti: Vis vaikus apsiūdavo, apvalkstydavo Žem.
2. refl. apsiniaukti: Dangus valkstosi, apsival̃kstęs DŽ.
įvalkstýti tr. NdŽ, KŽ visus (patalus, pagalves) įvilkti: Įvalkstýk priegalvius Š.
išvalkstýti tr.
1. Ser, NdŽ viską, visus išvalkioti, ištąsyti, ištampyti.
2. visą nurengti, nuvilkti.
| refl.: Turi daktaruo išsivalkstýti ir išsirodyti, o tas tura visokias bobas spaudyti Krš.
ǁ Š, KŽ visus (patalus, pagalves) išvilkti: Išvalkstýk priegalius iš ančvalkų J.
3. KŽ viską, visus (drabužius) nuvilkti: Numaustė batus, išvalkstė švarkus A1884,142.
4. refl. [K], Š, BŽ478,485, KŽ išsisklaidyti, išsiskirstyti (apie debesis): Išsivalkstos debesiai B, N.
| impers. Š: Buvo apsiūkusi, nū išsival̃kstė, ir giedra tapo, t. y. išsigaidrijo, išsiblandė J.
nuvalkstýti tr.
1. KŽ visus, viską nuvilkti, nutraukti tolyn.
2. M, Š, DŽ, KŽ visus, visą nuvilkinėti, nurenginėti: Rytais apvalkstyk visus [vaikus], vakare nuvalkstýk, o kur da kiti darbai! Grž. Tuoj liokajus poną nuvalkstė, drabužius pono užkėlė ant plautų LMD(Žg).
| refl. Š: Nusivalkstė ir atsigulė ant pečiaus Ds.
3. visus (drabužius) nuvilkti: Ona, nuvalkstýk svečiams apsiaustus! NdŽ. Visi pliki, drabužiai nuvalkstýti, batai visims [negyviesiems kareiviams] nuauti Sd. Tuoj abi supuolusios mano drabužius nuvalkstė, padžiaustė Sln.
| refl. tr. Grg: Visi nusival̃kstė viršutinius ir sugulė Grž. Jaunimas, nusivalkstęs drabužius, grūdos apie stalus rš.
ǁ Ds, Grž nuvilkti (užvalkalus): Merga nuval̃kstė visus pagalvių užvalkalus, nes reikia skalbti šiandie NdŽ.
4. refl. nuplyšti, nusidėvėti valkstantis: Drobužis nusival̃kstos greitai Krš.
5. refl. prk. apsitraukti, apsinešti: Ir medžiai migla nusivalkstę, lyg apsipūkavę J.Paukš.
pérvalkstyti tr.
1. NdŽ visą, visus perrengti, pervilkti.
| refl.: Marškiniais pársivalkstyti J. Toki pana: priš veidrodį staipos, valkstos pársivalksto Krš.
ǁ Ser, NdŽ patalynę pervilkti.
ǁ refl. persirengti kuo: Jie, persivalkstę kaimiečiais, sėdėjo ant žemės rš.
2. Ser užvalkalus pervilkti.
suvalkstýti tr.
1. NdŽ daug (drabužių) suvilkti.
| refl. Brs, Rs: Susivalkstýs po kelius sijonus – ejo mergos tratėdamos Krš. Šilčiausia, sušusi taip susival̃ksčiusi Krš.
2. sudėvėti, sunešioti: Jis visus mano drabužius suval̃kstė Krp.
užvalkstýti tr. KŽ; M, LL101
1. visus, daugelį aprengti, apvilkti.
| refl.: Visi išsimaudė, užsivalkstė Bsg.
ǁ Ser, Ds patalynę apvilkti: Užvalkstė dvylika priegalvių LTsIII425.
2. Ser visus (užvalkalus) apvilkti.

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).