aplyginti rankomis

ranka švelniai apibraukyti

mažas rantas¹ (1 r.); sin. rantukas: Pi̇̀rmas bū̃das, kuriuõ žmónės užrašýdavo kiẽkį, bùvo koks nórs įbrėži̇̀mas ar̃ rantẽlis añt pagaliùko, plokštẽlės ar̃ kur̃ kitur̃. Gi̇̀lzė bùvo sẽno ti̇̀po – sù ranteliù. Nepamir̃šk duonẽlės priẽš kepdamà šlapiõm rañkom apglóstyti, šónuose ranteliùs padarýti, viršujè kryžẽlį įspáusti.

glostinė́ti, -ė́ja, -ė́jo Š iter. dem. glostyti 1: Priėjęs glostinėjo kaip gerą daiktą BsPII23.
apglostinė́ti iter. dem. apglostyti: Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių Žem.
suglostinė́ti iter. dem. suglostyti 1: Suglostinė́k su ranka tuos kvoldelius Slm.

glóstyti, -o, -ė tr. K, J, Š; SD59, R, M
1. braukyti ranka, lyginti, liesti: Motina glostė gyvulį P.Cvir. Glosto ranka krūtinę, lyg nuo to jam lengvėtų P.Cvir. Šuniukas, kiek palojęs, pavizgina uodega ir taip prie mūsų gerinasi, jog duodasi glostomas P.Cvir. Tėvas ją ramina, glosto petelius S.Nėr. Senis barzdą glósto Ggr. Petį glósto, prašo, kad dovenočio Dr. Už veidelio glósčiau (d.) Ūd. Kad močiutė šukavo, glostė mano kaseles JD566. Senai motinėlei patalėlį klosčiau, patalėlį klosčiau, galvužėlę glosčiau RD25.
| prk.: Malonus vakarių vėjelis glostė plaukus ir veidą J.Bil. Vėjas plaukelius jai glosto, saulė ašaras nušluosto S.Nėr. Vakariai vėjai berželį purto, rytų vėjužiai glosto L.Gir. Glosto vėjas vėliavų šilką rš. Ir mėnulis žemę glosto sidabriniais spinduliais S.Nėr. Ir ji savo delnu glosto martelę saulutę P.Cvir.
^ Juo katiną glóstai, juo ans uodegą kela Kin. Beglóstoma katė ima šiauštis Pšl. Su viena ranka glósto, su antra peša VP43.
| refl. tr., intr.: Tautrimienė glostosi liemenį I.Simon. Kiekviename žingsny jie glamonėjasi, glostosi P.Cvir. Žaliu vynu galvą glósčiausi JD378. Jam kad būtų viskas gatava, tai jis tik glóstosi ir glóstosi apie save (tvarkosi) Plv.
2. prk. malonėti, pataikauti, girti: Tol geras, pakol glóstai An. Arklį glósto, kol tik pažaboja Slk. Glóstomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Glostė žodeliais, kandžiojo darbeliais flk. Ir teisme vagių neglosto Užp. Ir todėl saulė glostė ir guodė kartu, saulė ta, kuri teka kasdien iš rytų rš. Šeimynos žvilgsniai glostė riebų maišą T.Tilv.
◊ ãkį glóstyti žavėti: Aplinkui žilvičių ir liepų žalumas glosto akį rš. Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės P.Cvir. Akį maloniai glostė vaizdūs kalneliai A.Vencl.
ši̇̀rdį glóstyti teikti malonumą: Kembrio pagyrimai širdį jam glostė Žem. Ką tik jauti, vis ramu – ši̇̀rdį glósto, griaudžia A.Baran.
apglóstyti tr. pabraukyti ranka, palyginti: Bobos keltuvas apglósto, kad būtų čystos Prng. Apvilko, apglóstė iš visų pusių Sdk.
| prk.: Prieš veidrodį save apžiūrėjo, akimi apglostė rš.
atglóstyti tr. atsisveikinant glostyti: O ypačiai palaidojant liūbija žmonės pagal paprastą būdą, grabą atsivėrę, savo numirusįjį atsisveikindami atglostyti ir atbučiuoti BzF84.
išglóstyti tr. sulyginti, išdailinti: Plaukai visada sušukuoti, išglostyti Rod.
nuglóstyti tr.
1. paglostyti: Prieangy tėtukas stabteli, paspaudo delną, nuglosto juo vieną, kitą ūsą P.Cvir.
| Pritūpusis nuglóstau paršelį, kad neturiu ko duoti Šts. Motulė meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė LzP.
| Nuglostytų (nupeštų) karvių plaukus maišė į vilnas ir audė sijonus (baudžiavos laikais Gadūnave) Trk. Tu nuglóstei kasužėles, dukrelę bučiuodamas JV683.
| Nuglóstyk į žemę purvinas rankas (glostydama nusivalyk) Šts.
| prk.: Vėjas nuglosto pasišiaušusią ežią rš.
| Bet motina visus šiurkštumus nuglosto, sulygina P.Cvir.
2. prk. pataikauti: Šiaip sakau „brolis“, o nuglostydamas sakau „brolininkas“ Šv.
3. glostymu (pataikavimu) nuvadinti: Nuglostau geruoju į svirną ir užkabinu, kad išsimiegotų rš.
paglóstyti tr.
1. kiek glostyti: Pasilenkusi paglostė jo kaktą, pabučiavo rš. Praeinant pro žmones, tenka juos užkalbint, stabtelėti, vieną pašukuoti, kitą paglostyti P.Cvir. Katė šlaistos – nori paglóstoma K. Paglóstai šunį! OG343. Jis patylėjo, padūsavo, užsirūkė, paglostė pakaušį rš.
| refl. tr.: Jis pasiglostė kiek susivėlusius plaukus rš.
2. prk. pagirti: Kai sužinos tėvas, nepaglostys tavęs Ėr.
priglóstyti
1. tr. sulyginti, priploti: Mergaitės priglostė plaukus rankom rš.
2. refl. tr. prisivilioti, prisikalbinti, prieiti artyn: Kieme vaikštinėjo dar penkios nemelžtos karvės, o Anelė vis neprisiglostė dvylosios J.Balt. Tada, dar šiaip taip prisiglosčius, galima buvo pamelžti rš.
suglóstyti tr.
1. glostant sulyginti: Kai viskas baigta, aprengta, suglostyta, mergina riša skarutės mazgelį P.Cvir. Suglostyčiau jos plunksneles auksu, cidabrėliu JV141.
| refl. intr., tr.: Senelis susiglostė barzdą rš. Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė KlpD3. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus, priešpiečiais nušvytravo Snūdų pusėn P.Cvir.
2. prk. pamalonėti, kam pasigerinti: Suglóstysiu, nusižeminsiu, ir nebepyks [tėvas] Šts.
užglóstyti tr.
1. nutildyti; paslėpti: Su tūkstančiu rublių užglostė Lp.
| refl.: Užsimirš viskas, užsiglostys kaip nebuvę rš.
2. prk. paslėpti: Mes užglostysim jo darbus, ir niekas nežinos Mrk.

malonė́ti, -ė́ja (malõni), -ė́jo, malónėti, -ėja, -ėjo
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.