Astr. koordinačių horizontinės sistemos viena koordinačių – vertikalo lankas nuo zenito iki šviesulio (matuojama nuo 0° iki 180°).

Astr. koordinačių sistema, nusakanti šviesulio padėtį matematinio horizonto ir dangaus dienovidžio atžvilgiu. Šviesulio padėtį nusako jo aukštis h (vertikalo lankas nuo matematinio horizonto iki šviesulio) ir azimutas a (matematinio horizonto lankas nuo p. taško iki šviesulio vertikalo ir horizonto sankirtos taško). Aukštis matuojamas į abi puses nuo horizonto – nuo 0° iki ±90° (teigiamas zenito, neigiamas nadyro kryptimi), azimutas – nuo p. taško į v. – nuo 0° iki 360°. Vietoj aukščio kartais naudojamasi zenitiniu nuotoliu z = 90°–h (vertikalo lanku nuo zenito iki šviesulio).

Astronominių koordinačių horizontinės sistemos koordinatė – matematinio horizonto lankas tarp dienovidžio ir šviesulio vertikalo. Astronomijoje azimutas dažniausiai matuojamas nuo p. taško į vakarus, geodezijoje – nuo š. taško į rytus nuo 0° iki 360°.

Žemės atmosferos reiškinys, kai taškinio šviesulio (pvz. žvaigždės) šviesos spindulys, esantis kampu į stebėjimo vietos vertikalę, nukrypsta nuo tiesioginio sklidimo krypties, t.y. atmosfera veikia kaip prizmė. Zenite refrakcijos nėra. Dėl refrakcijos tikrasis šviesulio zenitinis nuotolis yra didesnis negu regimasis. Ties horizontu refrakcijos dydis yra ~35′. Dėl to šviesuliai anksčiau pateka ir vėliau nusileidžia, tekanti Saulė atrodo suplota. Kadangi šviesos spindulių lūžis atmosferoje priklauso nuo jų bangos ilgio, tai šviesa išsisklaido į labai mažos dispersijos spektriuką (atmosferinė dispersija). Ties horizontu tokio spektriuko ilgis yra 30–35″. Plika akimi atmosferinė dispersija nepastebima.