Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (13)
įsliuõg‖ti
Apibrėžtis
sliuogiant įlipti, įšliaužti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Į. į medį.
įsliúogti
įsikárti
įsliuogi̇̀mas
Apibrėžtis
sliuogi̇̀mas sm. (2)
1. DŽ, NdŽ → sliuogti 1.
2. → sliuogti 3: Tavo sliuogimas gali būti per garsus rš.
3. GTŽ šliaužimas, slinkimas (apie žemės sluoksnį).
įsliuogi̇̀mas sm. (2) NdŽ → įsliuogti 1.
1. DŽ, NdŽ → sliuogti 1.
2. → sliuogti 3: Tavo sliuogimas gali būti per garsus rš.
3. GTŽ šliaužimas, slinkimas (apie žemės sluoksnį).
įsliuogi̇̀mas sm. (2) NdŽ → įsliuogti 1.
parsliuõgti
Apibrėžtis
sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
sliuõgti
Apibrėžtis
sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
užsliuõgti
Apibrėžtis
sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.
×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.
įčiaũžti
Apibrėžtis
čiaũžti, -ia, -ė intr.
1. čiuožti (ppr. su pačiūžomis): Ant plyno ledo gera čiaũžti Ds. Prisirišė pačiūžas ir čiaũžia ledu Kp.
2. šliaužti, šliuožti: Ratas nesisuka, čiaũžia sniegu Ėr. Čiaũžia kirmėlė, gyvatė Pšl. Važiuoja karalius, žiūri – žmogus pilvu čiaužia BsMtII71. Ir vėl čiaužė važelis per sniegą rš.
| Vandenėlis teka, per akmenis čiaužia LTR(Ob).
3. lipti, sliuogti: Piemuo pradėjo čiaužti į tą epušę. Čiaũžė čiaũžė ir įčiaužė Pc.
4. tylomis eiti: Bobos čiaũžia par purvyną Skr.
5. lyti, žliaugti: Rudenį, kad pradeda lyti, tai čiaũža visą nedėlę Šv. Rodos, menki debesys, bet kad ėmė čiaũžti! Šv. Kraunam mudu [šieną] į kupsčius, lytus čiauž vedum per pečius LTR(Mžk).
6. čeižti, šlapinti: Būtų geras piemuo, tik į lovą čiaũža Brs.
apčiaũžti, -ia, àpčiaužė
1. intr. apčiuožti: Apčiaũšiu bent tris kartus aplink liekną Kp.
2. refl. apsišlapinti: Kūdikis apsičiaũžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J.
3. intr. Trgn apšepti: Apšepęs, apčiaũžęs, kad baisu ir dabot Krd.
4. tr. apšvarinti, aptvarkyti: Ana savo senioką gerai apčiaũžia Lkm.
atčiaũžti, -ia, àtčiaužė intr. atčiuožti: Pasilėkėjęs kad čiaũžė, tai vidurin balos àtčiaužė Kp.
| Àtčiaužė (atvažiavo rogėmis) per paleidimą Jnšk.
įčiaũžti, -ia, į̇̃čiaužė intr.
1. įlįsti čiaužiant, įčiuožti: Neįčiaũžk ekertin besičiūžinėdamas Š.
2. įlipti, įsliuogti: Vaikas kaipmat ir įčiaužė an medį Ėr.
3. tyliai įeiti, įslinkti: Tyliai įčiaužė priemenėn ir atidarė duris J.Bil. Ir negirdėjau, kada inčiaužei Slk.
iščiaũžti, -ia, i̇̀ščiaužė intr.
1. nusliuogti: Iščiaužė iš obelės Pn.
2. Rm tyliai išeiti, išslinkti: Jis patylomis i̇̀ščiaužė pro duris Jnšk.
nučiaũžti, -ia, nùčiaužė
1. intr. nušliaužti: Nùčiaužė nuo vežimo Pbs.
| Dar pagriovėliais gali nučiaũžti (nuvažiuoti) lig imesteliu[i]: yr dar po kiek sniego Jnšk.
2. tr., intr. paviršiais ką padaryti: Paviršam nùčiaužė žolę Ėr. Negiliai arta, nùčiaužta pavirš! Jnšk.
pačiaũžti, -ia, pàčiaužė intr.
1. kiek čiaužti: Vaikas jau pačiaũžia Ėr. Vienas pėdas išlindęs buvo [iš vežimo], pàčiaužė ir nukrito Jnšk. Pačiaũždamas pačiaũždamas vos nusileidžiau nuo kalno (palijus) Kp.
2. pameluoti: Ar tu dar nežinojai, kad jis pačiaũžia? Srv.
parčiaũžti, -ia, par̃čiaužė intr. Slm parvažiuoti čiaužiant, paršliaužti: Vos parčiaužiau su žabų vežimu Ėr.
pérčiaužti intr.
1. perčiuožti: Tik gerai ansiek, ir per visą balą pérčiauši Pbs.
2. suduoti, sukirsti: Párčiaužė lazda par šunies nugarą Rgv.
pračiaũžti, -ia, pràčiaužė intr. praeiti tylomis.
| prk.: Klausimą paliečia, švelniai pro jį pračiauždamas rš.
pričiaũžti, -ia, pri̇̀čiaužė intr.
1. čiaužiant priartėti (prie ko): Nepamačiau, kaip an aketę pri̇̀čiaužiau Pbs.
2. tylomis prieiti, prisėlinti: Varniukai pričiaužė prie negyvo arklio, palesė mėsos rš.
3. prieiti, prilėkti daugeliui: Pričiaužė musių pilna gryčia Ėr.
sučiaũžti, -ia, sùčiaužė intr.
1. sušliaužti (į vidų): Rytą, kai tik pradaro duris, žalčiai sučiaũžia gryčion Rm.
2. (tyliai) sueiti: Mergaitės nedrąsiai sučiaužė į kiemą J.Paukš.
užčiaũžti, -ia, ùžčiaužė intr.
1. užšliuožti: Ùžčiaužė pilvu ant paties pašelmenio Jnšk. Aš užùčiaužiau lig pačiai viršūnei BM74.
2. užskursti: Kiaulis pavasarinis, ale koks ažčiaũžęs Trgn.
1. čiuožti (ppr. su pačiūžomis): Ant plyno ledo gera čiaũžti Ds. Prisirišė pačiūžas ir čiaũžia ledu Kp.
2. šliaužti, šliuožti: Ratas nesisuka, čiaũžia sniegu Ėr. Čiaũžia kirmėlė, gyvatė Pšl. Važiuoja karalius, žiūri – žmogus pilvu čiaužia BsMtII71. Ir vėl čiaužė važelis per sniegą rš.
| Vandenėlis teka, per akmenis čiaužia LTR(Ob).
3. lipti, sliuogti: Piemuo pradėjo čiaužti į tą epušę. Čiaũžė čiaũžė ir įčiaužė Pc.
4. tylomis eiti: Bobos čiaũžia par purvyną Skr.
5. lyti, žliaugti: Rudenį, kad pradeda lyti, tai čiaũža visą nedėlę Šv. Rodos, menki debesys, bet kad ėmė čiaũžti! Šv. Kraunam mudu [šieną] į kupsčius, lytus čiauž vedum per pečius LTR(Mžk).
6. čeižti, šlapinti: Būtų geras piemuo, tik į lovą čiaũža Brs.
apčiaũžti, -ia, àpčiaužė
1. intr. apčiuožti: Apčiaũšiu bent tris kartus aplink liekną Kp.
2. refl. apsišlapinti: Kūdikis apsičiaũžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J.
3. intr. Trgn apšepti: Apšepęs, apčiaũžęs, kad baisu ir dabot Krd.
4. tr. apšvarinti, aptvarkyti: Ana savo senioką gerai apčiaũžia Lkm.
atčiaũžti, -ia, àtčiaužė intr. atčiuožti: Pasilėkėjęs kad čiaũžė, tai vidurin balos àtčiaužė Kp.
| Àtčiaužė (atvažiavo rogėmis) per paleidimą Jnšk.
įčiaũžti, -ia, į̇̃čiaužė intr.
1. įlįsti čiaužiant, įčiuožti: Neįčiaũžk ekertin besičiūžinėdamas Š.
2. įlipti, įsliuogti: Vaikas kaipmat ir įčiaužė an medį Ėr.
3. tyliai įeiti, įslinkti: Tyliai įčiaužė priemenėn ir atidarė duris J.Bil. Ir negirdėjau, kada inčiaužei Slk.
iščiaũžti, -ia, i̇̀ščiaužė intr.
1. nusliuogti: Iščiaužė iš obelės Pn.
2. Rm tyliai išeiti, išslinkti: Jis patylomis i̇̀ščiaužė pro duris Jnšk.
nučiaũžti, -ia, nùčiaužė
1. intr. nušliaužti: Nùčiaužė nuo vežimo Pbs.
| Dar pagriovėliais gali nučiaũžti (nuvažiuoti) lig imesteliu[i]: yr dar po kiek sniego Jnšk.
2. tr., intr. paviršiais ką padaryti: Paviršam nùčiaužė žolę Ėr. Negiliai arta, nùčiaužta pavirš! Jnšk.
pačiaũžti, -ia, pàčiaužė intr.
1. kiek čiaužti: Vaikas jau pačiaũžia Ėr. Vienas pėdas išlindęs buvo [iš vežimo], pàčiaužė ir nukrito Jnšk. Pačiaũždamas pačiaũždamas vos nusileidžiau nuo kalno (palijus) Kp.
2. pameluoti: Ar tu dar nežinojai, kad jis pačiaũžia? Srv.
parčiaũžti, -ia, par̃čiaužė intr. Slm parvažiuoti čiaužiant, paršliaužti: Vos parčiaužiau su žabų vežimu Ėr.
pérčiaužti intr.
1. perčiuožti: Tik gerai ansiek, ir per visą balą pérčiauši Pbs.
2. suduoti, sukirsti: Párčiaužė lazda par šunies nugarą Rgv.
pračiaũžti, -ia, pràčiaužė intr. praeiti tylomis.
| prk.: Klausimą paliečia, švelniai pro jį pračiauždamas rš.
pričiaũžti, -ia, pri̇̀čiaužė intr.
1. čiaužiant priartėti (prie ko): Nepamačiau, kaip an aketę pri̇̀čiaužiau Pbs.
2. tylomis prieiti, prisėlinti: Varniukai pričiaužė prie negyvo arklio, palesė mėsos rš.
3. prieiti, prilėkti daugeliui: Pričiaužė musių pilna gryčia Ėr.
sučiaũžti, -ia, sùčiaužė intr.
1. sušliaužti (į vidų): Rytą, kai tik pradaro duris, žalčiai sučiaũžia gryčion Rm.
2. (tyliai) sueiti: Mergaitės nedrąsiai sučiaužė į kiemą J.Paukš.
užčiaũžti, -ia, ùžčiaužė intr.
1. užšliuožti: Ùžčiaužė pilvu ant paties pašelmenio Jnšk. Aš užùčiaužiau lig pačiai viršūnei BM74.
2. užskursti: Kiaulis pavasarinis, ale koks ažčiaũžęs Trgn.
parpur̃kšti
Apibrėžtis
pur̃kšti, pur̃škia (-čia K; R, MŽ), pur̃škė (-tė K; R)
1. tr., intr. leisti, pūsti, skleisti skystį smulkiais lašeliais: Žmogus, įsigėręs gerklėn vandenį, purkščia Š. Iš burnos ant sudžiūvusių drabužių pur̃kšk su vandenimi, o pasku kočiok J. Kai jau niekas nebepadeda, tuomet purkščia neprieteliui akysna dvokiantį skystimą ir nubaido šunis net Blv. Kalba purkšdamas Ss. Ko purkšti̇̀ man į akis, parše, kas tep mokė! Al. Šita bačka labai pur̃škė Jnšk. Žemi debesiai purškė smulkų lietų V.Myk-Put. Garlaivis švilpė, purkšdamas karštą, baltą garą J.Dov. Kaip ims per nosis ir per dantis putomis ir kraujais purkšti Žem. Pro skylutę purkščiamos dujos į degiklį rš. Purškiamasis antgalis ŽŪŽ148.
| prk.: Pradės iš kulkosvydžių purkšti rš.
| refl. NdŽ.
ǁ tr. drėkinti smulkiais lašeliais: Nuodais pur̃kščia žemę Imb. Nors ūkiai turi herbicidų, bet purkšti jais pasėlių dar nepradėjo sp. Bulves buvo apstojęs koloradas, čia pur̃kštė Antz. Motriškos su sūru vandeniu kopūstus pur̃škia, kad kirminai neėstų Kv. Pur̃kščiam vainikus, kad nesuvystų Jnš.
ǁ intr. NdŽ praustis po dušu.
2. intr. smarkiai veržtis, trykšti: Kai reikia, atasuka kranelį, ir pur̃kščia Ob. Kraujas iš gyslos prakirtus purškia Kv.
| Purškia ugnis J.
purkštinõs adv.: Krau[ja]s purkštinõs pula iš nosės Šts.
ǁ smarkiai degti: Benzinu apliejo, visa siena į rundą (aplinkui) pur̃škia Skr.
3. intr. smulkiai lyti, dulkti: Pur̃škia, t. y. lyja pamažu J. Čia ne lyja, o tik purškalu pur̃škia Dkš. Toks purškalas pur̃škia: nei dirbt, nei pamest Dkš. Pur̃kščia [lietus] kaip iš burnos Ds. Nu ryto kai pradėjo pur̃kšti, taip i tebèpurška Ll. Šiandien visa diena purkščia Dsm. Dėl tokio lietaus kur nori gali keliaut, truputį tik pur̃škia Srv. Pur̃škia be perstojimo Vv. Pur̃kščia lietutis, ale oras nešaltas Al. Lietulis pur̃kščia Rod. Išėję į krantą pajutom smulkų, purkščiantį rudens lytelį Mš. Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė J.Bil.
4. intr. R, MŽ, N, K prunkšti, šnypšti: Pur̃škia katė, kai pakibinai Pc. Kad pur̃kštė katė šunie į akis! Vvr. Katė, pykdama ant šuns, pur̃kščia J. Katė purškia ir dreskia Lnkv. Nemaži kačiokai, visi pur̃kščia, mat nematę žmogaus Alks. Arklys nebnora beiti, pur̃kšta Grg. Avinas atžagaras eina, purškia iš piktumo rš. Zuikys pur̃škia J. Vokietis nosį užsiėmęs, čiaudėdamas, purkšdamas: „a fe! a fe!“ Žem.
5. intr. juoktis susilaikant: Mergikės kumšt kumšt kita kitai ir kad ims pur̃kšti Up. Ten visi juoku purkštėme iš jo pastangų rš.
6. intr. purpsėti: Orlaiviai pradeda pur̃kšt Grl. Pajudėjo motociklai tarškėdami ir purkšdami rš.
7. intr. taškytis, pliuškenti: Antys po vandenį purškia Skrd. Upėmis žuvys pur̃škia, gojais naktigoniai dūksta, laukais jaunimas dainuoja A.Baran. Pur̃kščiam pur̃kščiam per tą balą, vieną rudmėsikę įsidėjusios Skr. Purškia kaip ešerys varžoj LTR(Mrj).
| refl.: Rūrą į upuką įmerks i galės pur̃kšties Rdn.
8. intr. pykti, niršti, šiauštis, prieštarauti: Ka pur̃škė, ka pur̃škė, ale greit atsileido Jrb. Šnypšta, pur̃kšta, nesutinka labai Rdn. Ko tu čia dabar purški̇̀, nei čia yr už ką, nei nieko Skr. Na, tik nepur̃kšk – didelio čia daikto! Grš. Kurio velnio purkšti̇̀? Lkm. Ko gi purški? Daryk kaip žinanti P.Cvir. Prieš kiekvieną jis pur̃škia Kt. Be reikalo pur̃škė, vis tiek ne po juo išėjo Vdžg. Ant visų jis ėmė purkšti VšR. Supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad pamesianti jį K.Bor.
9. tr. vaisinti: Gaidys vištą pur̃ška Kv.
| refl.: Avis pur̃škas Lkv. Veizėk, kaip antai balandžiai pur̃kštas Kl.
◊ ×rūrà pur̃škia išpaikintas: Tai jau rūrà pur̃kščia, kad nenori tokios duonos valgyti Kp.
apipur̃kšti, apipur̃škia, api̇̀purškė tr.
1. Š apipūsti skysčio lašeliais: Àppurkštė žiedus su dustais, matai, kas su bitelėms daros Sg. Kai rugiai sukrūmija, piktžoles galima apipurkšti herbicidais J.Krišč. Kirpėjas apipurkštė kažkokiais lašais rš. Apipur̃kšk gėles, gražesnės atrodys Gs. Suūkė garvežys, apipurkšdamas mus garais rš. Apipur̃kšk skarelę, suprosuosiu Slk.
| Tep arklį appurškei, neseks ir išprausti Nč.
| refl. Š: Kvepalais apsipurkščiau rš.
2. aplyti, apdulkti: Apie pietus užeina pilkas debesėlis ir apipurškia iškratytą šieną rš. Suolai buvo apipurkšti lietaus duja rš. Nei to lietaus, tik api̇̀purškė javus Ds.
3. refl. apsidulkinti žiedadulkėmis: Reik agurklus judinti, ka gautų apsipur̃kšti Krš.
atpur̃kšti, atpur̃škia, àtpurškė intr.
1. Š atpūsti skysčių lašelius iki kur nors.
2. atvažiuoti purškiant, atpurpti: Atpurkščia automobiliai, prisėdę ponų rš.
įpur̃kšti, įpur̃škia, į̇̃purškė
1. tr. Š įšvirkšti: Traktoriniai sodo purkštuvai duoda stiprią srovę, o tai leidžia skystį įpurkšti į mažus plyšelius rš. Į cilindrą siurbliu ir purkštuvu dideliu slėgimu įpurškiamas smulkių lašelių pavidalo kuras rš.
2. intr. labai greitai įlipti, įsliuogti: Voverė … šuoliais į viršūnę įpurškė BsV331. Susyk … tikt kabarakšt kaip voverė į pušį įpurškė TP1881,4.
3. refl. įsismaginti, įsileisti lyti, dulkti: Tai įsilijo, įsi̇̀purškė Dkš.
išpur̃kšti, išpur̃škia, i̇̀špurškė
1. tr. Als išpūsti smulkiomis dalelėmis skystį, dujas iš kur nors: Įsigėręs vandens burnon, tuoj visą i̇̀špurkštė Š. Žmogus kosėdamas išpurkščia iš burnos daug smulkių seilių lašelių V.Laš.
| Sūdis i̇̀špurkštė par kaminą Kl. Pjūklas ėjo lygiai, su kiekvienu patraukimu išpurkšdamas po gerą saują baltų pjuvenų J.Balt.
| Ìšpurška [kratytuvu] mėšlą, nereika su šakėms kratyti Rdn. Norint uždegti tą skystimą, reikia tam tikromis dumplėmis išpurkšti jis smulkiomis dulkelėmis rš. Kombaino cilindro kameroje judantis oras padeda smulkiau išpurkšti kurą ir geriau jam susimaišyti su oru rš.
ǁ pučiant išvalyti šiukšles: Rugių varpas ištrynė, o paskui i̇̀špurškė Nj.
ǁ pučiant išstumti: Vis tiek būtų tą gumą išpur̃škę Šd. Akmuo i̇̀špurkštė paraką (užtaisą), kad kietai neužtrapavo Šts.
2. tr. pučiant apdulkinti ar apšlakstyti: Su vandeniu i̇̀špurškė aslą, reikia šluoti Ldk. Parą prieš dezinfekavimą patalpa išpurkščiama vandeniu rš. Daktaras i̇̀špurkštė visas trobas Ds. Kvepalais išpurkštos, žiedais apmaustytos rankelės rš.
ǁ apsideginti, išdeginti: Išpurkši sau akis bešaudydamas, o paskui man atsakyti J.Balt.
3. intr. išsiveržti skysčiui ar dujoms su garsu: Alus pro statinės dugną i̇̀špurškė Up.
| Šautuvas išpurkštė (parakas palengva sudegė ir neiššovė), kad uždrėktas buvo Šts.
4. tr. supykus, barantis pasakyti, išdėti: Išpurkštė ką turėjo Igl.
5. intr. supykus išbėgti: Ko i̇̀špurškė motina pas Kotryną, kad vaikas geras?! Skr.
nupur̃kšti, nupur̃škia, nùpurškė
1. tr. purškiant apdrėkinti, apšlakstyti: Jaunus medelius reikia nupurkšti 1% Bordo skysčiu rš. Nupurkštė bulves prieš žydėjimą sp. Rado kraujais nupurkštą skrynią Šts. Nùpurkštė bulbes su tokiu skinstimu, ka kalarado vabalai išdvėstų Krš.
2. intr. truputį smulkiai palyti: Nùpurkštė lietus, ir vėl gražu Ėr. Nupurškė debesėlis, ir vėl gražu Ds.
| refl.: Užslinks paklydęs debesiūkštis, nusipurkš drungnu, gaivinančiu lietumi J.Balt.
ǁ tr. lietumi sudrėkinti: Išnešk vazonus ant atšlaimo, tegu nupurkš Ds.
3. intr. greitai nudegti, sudegti: Prikišo plaukus prie degančios balanos, ir visi plaukai nùpurškė Skr. Matai, visi namai nùpurškė Brt. Kada šilkai nupurškė, Eglė pamatė kaip gerą kultuvę pamatinę, kuri raitėsi ant ugnies BsPIII318. Dabar degtukai nupur̃škia ir užgęsta Gs.
4. intr. greitai nuskristi: Paukščių būrys nupurškė į alksnynus rš.
5. intr. supykus pasakyti: Ką tu čia žmogų niekini, – nupurkštė senis V.Piet.
6. tr. apvaisinti: Gaidys vištą nupurškė Kv.
| refl.: Žvirbliai nusi̇̀purškė, pasipurtino i nulėkė Kv.
papur̃kšti, papur̃škia, pàpurškė
1. tr. pučiant apšlakstyti, pašlakstyti: Rimantienė papurkštė kambarį, atsargiai pašlavė grindis J.Dov. Papurškus per daug stipriu skiediniu galima pakenkti gėlėms rš. Jė, auksinis [laikrodis]! Tik auksu papurkštà Rdn.
| refl. tr.: Kad jy[ji] pasitepė, pasi̇̀purškė galvą, tai jam baisiai baisu pasidarė Mžš.
ǁ susmulkinus pučiant paskleisti, paberti, padrabstyti: Žąsiukams pàpurkščiau žirnių sukramtęs J.
2. intr. palynoti: Papurškė šiltas lietus rš. Didelio lietaus nereikia, kad tik kasdien šiltai papur̃kšt[ų] Ds.
3. intr. nuskristi: Visas pulkas žvirblių papurškė toliau rš.
parpur̃kšti, parpur̃škia, par̃purškė intr. greitai parvažiuoti: Aš su viena valanda žiemos keliu parpurškiù namo Skr. Luktelk valandėlę, jis tuoj parpur̃kš Šk.
pérpurkšti
1. tr. purkščiant permerkti: Suformuotas karšinys permerkiamas klijais, panardinant ir nuspaudžiant arba gerai perpurškiant purkštuvais sp. Velnias kad purškė, kad parpurškė visą jį kiaurai LTR(Grk).
2. intr. greit perdegti, sudegti: Nė kas būt, nė ką: pérpurkštų skiedros ir užgestų Gs.
pripur̃kšti, pripur̃škia, pripurškė
1. intr. J pučiant pritaškyti: Vėjas per langus pripurkštė lytaus Krkl. Ligoniai kosėdami tų bacilų pripurkščia V.Laš.
ǁ pribarstyti paskleidžiant: Obliarka kai buvo, pri̇̀purškė visur [skiedrų] Erž.
2. intr. prilyti smulkiais lašeliais: Per sietą pripur̃kš lytaus an tų ančiukų Jrb.
3. intr. Žvr trykštančia srove pritekėti: Veršiuką pjauna, puodelį pakiša, tuo kraujo pri̇̀purškė, i geria Šmk.
4. tr. kalbomis, purškimu privarginti: Ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą B.Sruog.
5. tr. menk. prigauti, suvedžioti: Tave jau pri̇̀purkštą (nėščią) paėmė Skr.
supur̃kšti, supur̃škia, sùpurškė
1. tr. apipurkšti, apšlakstyti: Supur̃kšu [marškinius] ir išprosysu – pardžiūvę Krš. Vilnonės medžiagos gerai supurškiamos vandeniu ir išlyginamos rš. Taboką alum supurkščiù Krm. Nuo tuščių korių bitės, supurkštos meduotu vandeniu, nušluojamos J.Krišč.
2. tr. aplyti smulkiais lašeliais: Čia lietus supurkščia žemę be audros rš.
3. tr. pučiant sumesti (į krūvą): Kombainai, kasdami burokus, krūvos[na] supur̃kščia, nebereikia patiem tampyt Mžš.
4. intr. suprunkšti: Ka sùpurkšta kaip arklys, vedu nežinov, ką daryti Gd. Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! Mš.
5. intr. pratrūkti (juokais): Visos trys moteriškės juokais supurškė rš.
6. intr. greit sudegti, perdegti: Tokius kibirus nespėju nė kišti po ugnia, tuojau ir supur̃škia Vl.
7. refl. susitraiškyti: Trypė trypė, ir susipurškė [bulvės] PnmA.
8. intr. supykti, paprieštarauti: Gerebas supurkštė: – To negalim leist! Mš.
| refl.: Senis susipurškė ir nė žodžio daugiau nesakė Vlkv. Kas kiek, tuoj susipurškė lyg koks purškynė ir pyksta kaži kolei Gs.
užpur̃kšti, užpur̃škia, ùžpurškė
1. tr. užtaškyti, užšvirkšti: Kap tik pakėlė arklys galvą, tai vilkas purkšt ir župurkštė akis purvynu (ps.) Rod. Jei pasmirdėlis užpurkštė žmogui savo skystimo, tat tas žmogus nebegali gryčion eiti Blv.
2. intr. truputį užlyti: Užė[jo] koks purkšlukas – ùžpurškė Krn.
3. refl. imti bartis, įsikarščiuoti: Ko tu teip greit užsi̇̀purškei?! Gž. Kas kiek, jis purkšt purkšt ir užsipur̃škia Dkš.
◊ aki̇̀s užpur̃kšti išbarti, iškoneveikti: Kap tik inej[o] uošvė pirkion, tai ir župurkštė visiem akis Rod.
1. tr., intr. leisti, pūsti, skleisti skystį smulkiais lašeliais: Žmogus, įsigėręs gerklėn vandenį, purkščia Š. Iš burnos ant sudžiūvusių drabužių pur̃kšk su vandenimi, o pasku kočiok J. Kai jau niekas nebepadeda, tuomet purkščia neprieteliui akysna dvokiantį skystimą ir nubaido šunis net Blv. Kalba purkšdamas Ss. Ko purkšti̇̀ man į akis, parše, kas tep mokė! Al. Šita bačka labai pur̃škė Jnšk. Žemi debesiai purškė smulkų lietų V.Myk-Put. Garlaivis švilpė, purkšdamas karštą, baltą garą J.Dov. Kaip ims per nosis ir per dantis putomis ir kraujais purkšti Žem. Pro skylutę purkščiamos dujos į degiklį rš. Purškiamasis antgalis ŽŪŽ148.
| prk.: Pradės iš kulkosvydžių purkšti rš.
| refl. NdŽ.
ǁ tr. drėkinti smulkiais lašeliais: Nuodais pur̃kščia žemę Imb. Nors ūkiai turi herbicidų, bet purkšti jais pasėlių dar nepradėjo sp. Bulves buvo apstojęs koloradas, čia pur̃kštė Antz. Motriškos su sūru vandeniu kopūstus pur̃škia, kad kirminai neėstų Kv. Pur̃kščiam vainikus, kad nesuvystų Jnš.
ǁ intr. NdŽ praustis po dušu.
2. intr. smarkiai veržtis, trykšti: Kai reikia, atasuka kranelį, ir pur̃kščia Ob. Kraujas iš gyslos prakirtus purškia Kv.
| Purškia ugnis J.
purkštinõs adv.: Krau[ja]s purkštinõs pula iš nosės Šts.
ǁ smarkiai degti: Benzinu apliejo, visa siena į rundą (aplinkui) pur̃škia Skr.
3. intr. smulkiai lyti, dulkti: Pur̃škia, t. y. lyja pamažu J. Čia ne lyja, o tik purškalu pur̃škia Dkš. Toks purškalas pur̃škia: nei dirbt, nei pamest Dkš. Pur̃kščia [lietus] kaip iš burnos Ds. Nu ryto kai pradėjo pur̃kšti, taip i tebèpurška Ll. Šiandien visa diena purkščia Dsm. Dėl tokio lietaus kur nori gali keliaut, truputį tik pur̃škia Srv. Pur̃škia be perstojimo Vv. Pur̃kščia lietutis, ale oras nešaltas Al. Lietulis pur̃kščia Rod. Išėję į krantą pajutom smulkų, purkščiantį rudens lytelį Mš. Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė J.Bil.
4. intr. R, MŽ, N, K prunkšti, šnypšti: Pur̃škia katė, kai pakibinai Pc. Kad pur̃kštė katė šunie į akis! Vvr. Katė, pykdama ant šuns, pur̃kščia J. Katė purškia ir dreskia Lnkv. Nemaži kačiokai, visi pur̃kščia, mat nematę žmogaus Alks. Arklys nebnora beiti, pur̃kšta Grg. Avinas atžagaras eina, purškia iš piktumo rš. Zuikys pur̃škia J. Vokietis nosį užsiėmęs, čiaudėdamas, purkšdamas: „a fe! a fe!“ Žem.
5. intr. juoktis susilaikant: Mergikės kumšt kumšt kita kitai ir kad ims pur̃kšti Up. Ten visi juoku purkštėme iš jo pastangų rš.
6. intr. purpsėti: Orlaiviai pradeda pur̃kšt Grl. Pajudėjo motociklai tarškėdami ir purkšdami rš.
7. intr. taškytis, pliuškenti: Antys po vandenį purškia Skrd. Upėmis žuvys pur̃škia, gojais naktigoniai dūksta, laukais jaunimas dainuoja A.Baran. Pur̃kščiam pur̃kščiam per tą balą, vieną rudmėsikę įsidėjusios Skr. Purškia kaip ešerys varžoj LTR(Mrj).
| refl.: Rūrą į upuką įmerks i galės pur̃kšties Rdn.
8. intr. pykti, niršti, šiauštis, prieštarauti: Ka pur̃škė, ka pur̃škė, ale greit atsileido Jrb. Šnypšta, pur̃kšta, nesutinka labai Rdn. Ko tu čia dabar purški̇̀, nei čia yr už ką, nei nieko Skr. Na, tik nepur̃kšk – didelio čia daikto! Grš. Kurio velnio purkšti̇̀? Lkm. Ko gi purški? Daryk kaip žinanti P.Cvir. Prieš kiekvieną jis pur̃škia Kt. Be reikalo pur̃škė, vis tiek ne po juo išėjo Vdžg. Ant visų jis ėmė purkšti VšR. Supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad pamesianti jį K.Bor.
9. tr. vaisinti: Gaidys vištą pur̃ška Kv.
| refl.: Avis pur̃škas Lkv. Veizėk, kaip antai balandžiai pur̃kštas Kl.
◊ ×rūrà pur̃škia išpaikintas: Tai jau rūrà pur̃kščia, kad nenori tokios duonos valgyti Kp.
apipur̃kšti, apipur̃škia, api̇̀purškė tr.
1. Š apipūsti skysčio lašeliais: Àppurkštė žiedus su dustais, matai, kas su bitelėms daros Sg. Kai rugiai sukrūmija, piktžoles galima apipurkšti herbicidais J.Krišč. Kirpėjas apipurkštė kažkokiais lašais rš. Apipur̃kšk gėles, gražesnės atrodys Gs. Suūkė garvežys, apipurkšdamas mus garais rš. Apipur̃kšk skarelę, suprosuosiu Slk.
| Tep arklį appurškei, neseks ir išprausti Nč.
| refl. Š: Kvepalais apsipurkščiau rš.
2. aplyti, apdulkti: Apie pietus užeina pilkas debesėlis ir apipurškia iškratytą šieną rš. Suolai buvo apipurkšti lietaus duja rš. Nei to lietaus, tik api̇̀purškė javus Ds.
3. refl. apsidulkinti žiedadulkėmis: Reik agurklus judinti, ka gautų apsipur̃kšti Krš.
atpur̃kšti, atpur̃škia, àtpurškė intr.
1. Š atpūsti skysčių lašelius iki kur nors.
2. atvažiuoti purškiant, atpurpti: Atpurkščia automobiliai, prisėdę ponų rš.
įpur̃kšti, įpur̃škia, į̇̃purškė
1. tr. Š įšvirkšti: Traktoriniai sodo purkštuvai duoda stiprią srovę, o tai leidžia skystį įpurkšti į mažus plyšelius rš. Į cilindrą siurbliu ir purkštuvu dideliu slėgimu įpurškiamas smulkių lašelių pavidalo kuras rš.
2. intr. labai greitai įlipti, įsliuogti: Voverė … šuoliais į viršūnę įpurškė BsV331. Susyk … tikt kabarakšt kaip voverė į pušį įpurškė TP1881,4.
3. refl. įsismaginti, įsileisti lyti, dulkti: Tai įsilijo, įsi̇̀purškė Dkš.
išpur̃kšti, išpur̃škia, i̇̀špurškė
1. tr. Als išpūsti smulkiomis dalelėmis skystį, dujas iš kur nors: Įsigėręs vandens burnon, tuoj visą i̇̀špurkštė Š. Žmogus kosėdamas išpurkščia iš burnos daug smulkių seilių lašelių V.Laš.
| Sūdis i̇̀špurkštė par kaminą Kl. Pjūklas ėjo lygiai, su kiekvienu patraukimu išpurkšdamas po gerą saują baltų pjuvenų J.Balt.
| Ìšpurška [kratytuvu] mėšlą, nereika su šakėms kratyti Rdn. Norint uždegti tą skystimą, reikia tam tikromis dumplėmis išpurkšti jis smulkiomis dulkelėmis rš. Kombaino cilindro kameroje judantis oras padeda smulkiau išpurkšti kurą ir geriau jam susimaišyti su oru rš.
ǁ pučiant išvalyti šiukšles: Rugių varpas ištrynė, o paskui i̇̀špurškė Nj.
ǁ pučiant išstumti: Vis tiek būtų tą gumą išpur̃škę Šd. Akmuo i̇̀špurkštė paraką (užtaisą), kad kietai neužtrapavo Šts.
2. tr. pučiant apdulkinti ar apšlakstyti: Su vandeniu i̇̀špurškė aslą, reikia šluoti Ldk. Parą prieš dezinfekavimą patalpa išpurkščiama vandeniu rš. Daktaras i̇̀špurkštė visas trobas Ds. Kvepalais išpurkštos, žiedais apmaustytos rankelės rš.
ǁ apsideginti, išdeginti: Išpurkši sau akis bešaudydamas, o paskui man atsakyti J.Balt.
3. intr. išsiveržti skysčiui ar dujoms su garsu: Alus pro statinės dugną i̇̀špurškė Up.
| Šautuvas išpurkštė (parakas palengva sudegė ir neiššovė), kad uždrėktas buvo Šts.
4. tr. supykus, barantis pasakyti, išdėti: Išpurkštė ką turėjo Igl.
5. intr. supykus išbėgti: Ko i̇̀špurškė motina pas Kotryną, kad vaikas geras?! Skr.
nupur̃kšti, nupur̃škia, nùpurškė
1. tr. purškiant apdrėkinti, apšlakstyti: Jaunus medelius reikia nupurkšti 1% Bordo skysčiu rš. Nupurkštė bulves prieš žydėjimą sp. Rado kraujais nupurkštą skrynią Šts. Nùpurkštė bulbes su tokiu skinstimu, ka kalarado vabalai išdvėstų Krš.
2. intr. truputį smulkiai palyti: Nùpurkštė lietus, ir vėl gražu Ėr. Nupurškė debesėlis, ir vėl gražu Ds.
| refl.: Užslinks paklydęs debesiūkštis, nusipurkš drungnu, gaivinančiu lietumi J.Balt.
ǁ tr. lietumi sudrėkinti: Išnešk vazonus ant atšlaimo, tegu nupurkš Ds.
3. intr. greitai nudegti, sudegti: Prikišo plaukus prie degančios balanos, ir visi plaukai nùpurškė Skr. Matai, visi namai nùpurškė Brt. Kada šilkai nupurškė, Eglė pamatė kaip gerą kultuvę pamatinę, kuri raitėsi ant ugnies BsPIII318. Dabar degtukai nupur̃škia ir užgęsta Gs.
4. intr. greitai nuskristi: Paukščių būrys nupurškė į alksnynus rš.
5. intr. supykus pasakyti: Ką tu čia žmogų niekini, – nupurkštė senis V.Piet.
6. tr. apvaisinti: Gaidys vištą nupurškė Kv.
| refl.: Žvirbliai nusi̇̀purškė, pasipurtino i nulėkė Kv.
papur̃kšti, papur̃škia, pàpurškė
1. tr. pučiant apšlakstyti, pašlakstyti: Rimantienė papurkštė kambarį, atsargiai pašlavė grindis J.Dov. Papurškus per daug stipriu skiediniu galima pakenkti gėlėms rš. Jė, auksinis [laikrodis]! Tik auksu papurkštà Rdn.
| refl. tr.: Kad jy[ji] pasitepė, pasi̇̀purškė galvą, tai jam baisiai baisu pasidarė Mžš.
ǁ susmulkinus pučiant paskleisti, paberti, padrabstyti: Žąsiukams pàpurkščiau žirnių sukramtęs J.
2. intr. palynoti: Papurškė šiltas lietus rš. Didelio lietaus nereikia, kad tik kasdien šiltai papur̃kšt[ų] Ds.
3. intr. nuskristi: Visas pulkas žvirblių papurškė toliau rš.
parpur̃kšti, parpur̃škia, par̃purškė intr. greitai parvažiuoti: Aš su viena valanda žiemos keliu parpurškiù namo Skr. Luktelk valandėlę, jis tuoj parpur̃kš Šk.
pérpurkšti
1. tr. purkščiant permerkti: Suformuotas karšinys permerkiamas klijais, panardinant ir nuspaudžiant arba gerai perpurškiant purkštuvais sp. Velnias kad purškė, kad parpurškė visą jį kiaurai LTR(Grk).
2. intr. greit perdegti, sudegti: Nė kas būt, nė ką: pérpurkštų skiedros ir užgestų Gs.
pripur̃kšti, pripur̃škia, pripurškė
1. intr. J pučiant pritaškyti: Vėjas per langus pripurkštė lytaus Krkl. Ligoniai kosėdami tų bacilų pripurkščia V.Laš.
ǁ pribarstyti paskleidžiant: Obliarka kai buvo, pri̇̀purškė visur [skiedrų] Erž.
2. intr. prilyti smulkiais lašeliais: Per sietą pripur̃kš lytaus an tų ančiukų Jrb.
3. intr. Žvr trykštančia srove pritekėti: Veršiuką pjauna, puodelį pakiša, tuo kraujo pri̇̀purškė, i geria Šmk.
4. tr. kalbomis, purškimu privarginti: Ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą B.Sruog.
5. tr. menk. prigauti, suvedžioti: Tave jau pri̇̀purkštą (nėščią) paėmė Skr.
supur̃kšti, supur̃škia, sùpurškė
1. tr. apipurkšti, apšlakstyti: Supur̃kšu [marškinius] ir išprosysu – pardžiūvę Krš. Vilnonės medžiagos gerai supurškiamos vandeniu ir išlyginamos rš. Taboką alum supurkščiù Krm. Nuo tuščių korių bitės, supurkštos meduotu vandeniu, nušluojamos J.Krišč.
2. tr. aplyti smulkiais lašeliais: Čia lietus supurkščia žemę be audros rš.
3. tr. pučiant sumesti (į krūvą): Kombainai, kasdami burokus, krūvos[na] supur̃kščia, nebereikia patiem tampyt Mžš.
4. intr. suprunkšti: Ka sùpurkšta kaip arklys, vedu nežinov, ką daryti Gd. Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! Mš.
5. intr. pratrūkti (juokais): Visos trys moteriškės juokais supurškė rš.
6. intr. greit sudegti, perdegti: Tokius kibirus nespėju nė kišti po ugnia, tuojau ir supur̃škia Vl.
7. refl. susitraiškyti: Trypė trypė, ir susipurškė [bulvės] PnmA.
8. intr. supykti, paprieštarauti: Gerebas supurkštė: – To negalim leist! Mš.
| refl.: Senis susipurškė ir nė žodžio daugiau nesakė Vlkv. Kas kiek, tuoj susipurškė lyg koks purškynė ir pyksta kaži kolei Gs.
užpur̃kšti, užpur̃škia, ùžpurškė
1. tr. užtaškyti, užšvirkšti: Kap tik pakėlė arklys galvą, tai vilkas purkšt ir župurkštė akis purvynu (ps.) Rod. Jei pasmirdėlis užpurkštė žmogui savo skystimo, tat tas žmogus nebegali gryčion eiti Blv.
2. intr. truputį užlyti: Užė[jo] koks purkšlukas – ùžpurškė Krn.
3. refl. imti bartis, įsikarščiuoti: Ko tu teip greit užsi̇̀purškei?! Gž. Kas kiek, jis purkšt purkšt ir užsipur̃škia Dkš.
◊ aki̇̀s užpur̃kšti išbarti, iškoneveikti: Kap tik inej[o] uošvė pirkion, tai ir župurkštė visiem akis Rod.
apšliaũžti
Apibrėžtis
šliaũžti, -ia, -ė Š, Rtr, DŽ, KŽ
1. intr. SD36,255, Sut, N, [K], M, L, NdŽ, Krš rėplioti, ropoti paviršium: O žaltys didžiausias šliaužia pro duris S.Nėr. Skersai takiuką šliaũžia in sąsparą [gyvatė] Dgč. Aš pažiūru, ta mun sau čia gyvatikė jau par rankas bešliaužanti̇̀ Žr. Ropoja kirmėlės par žagarais, šliaũžia Klt. Kas šliaužia ant žemės Ch5Moz4,18.
2. intr. eiti keturpėsčiam, repečkoti: Katytė pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį J.Bil. Katė šliaũžia, šliaũžia, eina plozu, voliojas – buria lietų Aln. Dieną vilkai ir šliaũžia pas avis an pilvo, kai šuva Rod. Lapė ant svočią eidama, eidama, su ilga uodega šliauždama, šliauždama NS1361. Tuoj numetęs nuo galvos kepurę, atsigulė ant pilvo ir šliaužia kepurės pasiimtų BsPII276. Keliaklupsčiais šliaũžti NdŽ. Žemė išpijusi, negali keliais šliaužti, kasėjoms reikia pasilenkus rinkti Žem. Šliaũžėm anta kulnų (kẽlių), rovėm grikius Drsk. Šalta, vaikel, nešliaũžk an žolytės Pnd. Šliauždamas rinku uogas SD31. Rusai šliaužtè šliaũžė pry apkasų Erž. Ir čiaužte čiaužė, ir šliaužte šliaužė, pakol priejo ant gaidžio dešrą NS811(Vb).
šliaužtinai̇̃
3. intr. NdŽ lipti, sliuogti: Šliaũžti į medį J.Jabl. Karties įsikabinęs, gali šliaũžt žemyn: šiaudai nečiauš Mžš.
4. intr. Dglš pamažu, nerangiai eiti, vilktis: Koja už kojos šliaũžia, laikraščius pasėmus Pv. Kur dabar šliauži̇̀ negalėdama?! Pvn. Kokia jau čia mano sveikata – šliaužiù guge pasremdamas Srj. Dar jau i vėl šliaũža biškį žmogus Trk. Piktuoju, o veizėk – i šliaũža pri vaikų Krš. Šliaũšu miegoti, gana smaksoti Krš. Popiet nusblandis, ir galėsma namo šliaũžt Ds. I vė reikia darban šliaũžt GrvT95. Pradėjo augt žolė, žiūrėk, jau ir šliaũžia vištų pulkas Slm. Pradės visi katinai šliaũžti į tą trobą Trk.
| prk.: Reikia šliaũžtie drauge gyvenime Smal.
šliaužtinai̇̃ šliaužtinõs Vkš: Davatkos čemerių: į bažnyčią šliaužtinai̇̃ šliauža, o ką ištaiso! Krš. Šliauža šliaužtinõs į kūtelę Brs.
ǁ bastytis: Numūse nestova, šliaũža kažna kur i šliaũža Krš. Šliaũžia boba par pirkiom nuo ryto (nedirba) Klt. Nieko tam miške nėra, ale tos karvės šliaũš Plm.
5. intr. Yl ištisai, daug dirbti, triūsti: Seniejai ūkininkai pripratę šliaũžti – i šliaũža nu saulės lig saulės Krš. Ana visur važiuos, ans daugiau šliaũžė numie Trk. Senam i pritinka po numus šliaũžti – į darbus nebeini Rdn. A karvaitę, a kiaulę tu turi – dirbi, eini, šliauži̇̀ par kiaurą dieną Krš. Šliaužiù i šliaužiù apie tas kiaules par dienų dienas Rs. Nu ryto lig vakaro šliauži̇̀ šliauži̇̀, o darbo nematyti Rdn. Šliaužiù šliaužiù visa purvina, o naudos nėr Klt. Kiekvieną dienelę šliauži̇̀ i šliauži̇̀ aple tus gyvolius Ub.
ǁ prižiūrėti, slaugyti, rūpintis: Aple svetimą kas dykai šliaũš Krš.
6. intr. NdŽ pamažu judėti į priekį (apie susisiekimo priemonę): Tas trambajus šliaũža toms dratėms – septyni vagonai, cielas traukinys Vkš.
ǁ vykti, važiuoti kur, lėtai judant: Šliaužiù kumeliūte par mišką, daboju – vilkas stovi Klt. Šliaužiù namo, ko aš čia būsiu – nenoriu, išvažiuosiu Mlt. A su ragėms, a ten su kuo i šliaũš tad jau į tą bažnyčią Sd. Pasikinkei derešį į šlajukus i šliaũžk Krkn.
7. intr. L, NdŽ, KŽ čiuožti, slysti: Ragučių guoktai šliaũžia per sniegą Pb. Dalgė šliaũžia per žolę, ir nieko anys nepadaro Lb. Šliaũžk subine pakalniuo nuo kalno J.
^ Kiaulė ledu šliaužia, dantų neišdaužia (brauktuvas) LTR(Slk). Dvi sukumpusios bobos keliu šliaužia (rogės) LMD(Sln).
8. intr. slinkti: Morenos sluoksnius paliko prieš tai šliaužę žemyniniai ledynai rš. Aš prišoku pri lango – bačka ugnies šliaũža pakalniuo: lingu lingu i par tus krūmalius kiūst kiūst LKT85(Grg). Būdavo, kerti kultuvu par pėdą, tai net šliaũžia grūdai Klt. Kietas dalgis kimba į sprandą, minkštas šliauža sprandu Šts. Žeme šliaužė andarokas LTR(Pnd).
| Saulė, prasijuokusi savo spinduliais, raižo šliaužiančio debesies skvernus I.Simon. Nuo upės šliaužė rūkas rš. Šliaužia žeme didelis šešėlis S.Nėr.
| prk.: Jo žvilgsnis šliaužė ežero paviršium T.Tilv.
| refl.: Nesišliaũžia padalkos Lg.
9. intr. augant driektis, tįsti: Baltųjų dobilų stiebai šliaužia žeme ir į ją iš bamblių išleidžia plonas šakneles rš. Palei žemę šliaũžia [žolė] Ps. Šliaũžia [braškių] ūsai par žemę Ktk. Šliaužiantỹsis vėdrynas NdŽ. Šliaužiantysis prosnis LBŽ(I).
10. eiti, slinkti (apie laiką): Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui Artojui Vaižg. Pamažu šliaužė pavasaris rš.
11. intr. pamažu, nepastebimai išsieikvoti, išsileisti: Oi pinigas šliaũžia! Aln.
12. tr. vilkti, tempti (kojas): Senis, kojas žeme pagal šliauždamas, nuejo J. Nekela [kojų] taip kaip reik, ale šliaũža valug žeme Lk.
13. tr., intr. minti, trypti; letenti: Šliaũžti slenkstį NdŽ. Šliaũža [viščiukai] po daržus, lesinė[ja], kitas i pasipera Krš. Šliaũža vaikai visur, aguonas skabo Krš.
◊ kẽliais šliaũš nors ir negalėdamas: Kẽliais šliaũš, o nueis Klt.
kẽliais šliaũžti
1. pataikauti, keliaklupsčiauti: Priš ūkvedžius kẽliais šliaũžk, kol ką gauni Kv.
2. labai norėti: Kitas kẽliais šliaužtinai̇̃ šliaũža pri butelio Rdn.
3. labai prašyti, maldauti: Kẽliais šliaũši, rankas bučiuosi – nedovenosu! Rdn. Sako, kẽliais šliaušiù, kad tik jos sūnus neimt Klt.
pilvù šliaũžti pataikauti: Nereikia pilvù šliaũžt Šil.
apšliaũžti, -ia (àpšliaužia), àpšliaužė tr.
1. Š, Ser, KŽ, DŽ1 šliaužiant apsukti aplink, apropoti.
2. apeiti, apruošti, aptvarkyti: Jei vyras neturėjo laiko apžiūrėti ligonies ir vaikų, pasiprašė kokią bobelę, kuri visus apšliaužė Žem. Jūs valkiojatės, o ana visus numus àpšliauža Krš.
| refl.: Kol apsi̇̀šliauži, kol gali, neik į miestą pri vaikų, neik Krš.
3. apdėvėti, apnešioti, aptrinti: Drabužis apšliaũžtas J.
atšliaũžti, -ia (àtšliaužia), àtšliaužė intr. KŽ
1. LL196, Š, NdŽ šliaužiant priartėti, atropoti: Àtšliauža tas žaltys iš tolo, didžiausis, Dieve sergėk! Lk. Prūsoką [muša]. Ko čia atšliaužė bjaurybė! V.Krėv.
| prk.: Mokytam piningas àtšliauža be darbo Rdn.
2. ateiti keturpėsčiam, atrepečkoti: Šliaužte atšliaužiau kaip per karą fronte A.Gric. Vienas repečkais pri jo àtšliaužė, o tas i pagydė Vdk.
3. KlvrŽ, Vkš, Kpč pamažu, nerangiai ateiti, atsivilkti: Àtšliaužė meška GrvT129. Atšliaũžęs gale kojų ir atsigula katinėlis Ant. Àtšliauža i plepa niekus [senelė] Krš. Vakar jisai àtšliaužė po pietų, o šiandie – kaži Jrb.
4. pamažu atvažiuoti, atslinkti (apie susisiekimo priemonę): Jiedu laukia troleibuso, šis atšliaužia blizgėdamas nuplautais geltonais it olandiškas sūris šonais rš.
ǁ atvykti, atvažiuoti: Pas jumis kelias toks blogas, kad su didžiausiu vargu tik atšliaužėm Krp. Artinantis tai dienai, atšliaužė į Varnius pats vyskupas M.Valanč.
5. prk. ateiti, atslinkti (apie laiką): Veizėk, ir atšliaũš žiema Krš. Atšliaužė dvylikė rš. Oi kaip greitai senatvia àtšliauža, ne just nepajuntas Rdn.
įšliaũžti, -ia (į̇̃šliaužia), į̇̃šliaužė intr.
1. Rtr, NdŽ, KŽ šliaužiant įlįsti, įropoti: Žaltys į̇̃šliaužė pirkion Š. Kiti žmonės matė, kad gyvatė įšliaužė ir padėjo gėlę prie vaiko LTsIV577.
2. įeiti keturpėsčiam, įrepečkoti: Tada merga paliko vėl merga ir dejuodama, led gyva inšliaužė pilvu klėtin ir atsigulė lovoj BsPII231.
3. Rtr, KŽ įsliuogti: Uosin nelengva įšliaũžti Š. Įšliaũžti į medžio viršūnę NdŽ.
4. Dbk, Žml, Brs pamažu, tyliai įeiti: Nejučiomis, tarsi šešėlis, ji įšliaužė į mano butą S.Nėr. Bobos taip ir į̇̃šliauža ko sužinoti Krš. Añšliaužė meška GrvT129.
5. Jd, Krš pamažu, tyliai įvažiuoti, įriedėti: Į jų kiemelį įšliaužė vienkinkis važiukas V.Bub.
6. prk. įkristi užsidirbus: Vis rublis į̇̃šliauža į kišenę, ne kremta iš kišenės Krš.
7. įslinkti: Ledynai kelis kartus įšliaužė į Lietuvos teritoriją sp. Valties smaigalys įšliaužia į salelės meldus V.Bub.
| prk.: Į kambarėlį įšliaužė sutemos rš.
iššliaũžti, -ia (i̇̀ššliaužia), i̇̀ššliaužė intr.
1. Š, Rtr, Ser, NdŽ, KŽ šliaužiant išlįsti, išropoti: Buvo pavasaris, ir žalčiai jau buvo iššliaužę iš savo žiemos būstinių T.Ivan. Ìššliauža vienas, antras žaltys, ajetau! Krš.
2. išlipti, išsiropšti: Ìššliaužiau iš lovos i verpiu Krn.
3. tyliai, pamažu išeiti: Tik mėginau, ar galima iššliaužti nepastebėtam J.Gruš. Tu tylom iššliauži̇̀, ir nė akių Kp. Ji povaliai atsidarė duris ir iššliaužė laukan BsPIII213(Brt). Iššliaũšu kumet į mėlenes Užv.
| Ìššliaužė, išvaikščiojo visi [vaikai] – vieni palikom Krš.
| prk.: Nematei, kap ji (sveikata) i̇̀ššliaužė, išvažiav[o] iš žmogaus, ir nei sugaut negali, nei surast jau jos, ir gyvenk Alv.
4. šliaužiant, čiaužiant išvažiuoti (apie roges): Rogės iššliaužė pusnimis per kaimo vidurį ir dingo rš.
ǁ išvykti, išvažiuoti (ppr. rogėmis): Ìššliaužė [su rogėmis] kermošiun Ktk.
5. išslysti, išsmukti: Nekokie linai – visi iššliaužė po bruktuve Ukm. Kaip vijūnas iššliaužė iš mano rankų, įsiliejo į šokančiųjų masę, dar pamojo ranka ir išnyko T.Tilv.
6. Dg, Vad išslinkti: Iššliaužusi iš kalno dėžė rš. Tas eželis paėmęs šakę, drėbęs, kartą pakabinęs, ir visi mėšlai išeję iš tvartų, iššliaužę S.Dauk. Čia iš vieno tarpeklio, čia iš kito iššliaužia lietaus debesis ar drėgna migla rš.
nušliaũžti, -ia (nùšliaužia), nùšliaužė Š, Rtr; SD211, Sut, N, LL303
1. intr. KŽ šliaužiant nuropoti, nurėplioti: Kad pasitaikis miške [gyvatė], atkalbėsi [žodžius] – nušliaũžia, nekerta Ob. Pasižiūrėjo pasikreipęs žaltys i nùšliaužė po tilto Akm. Unguriai nepaprastai landūs, grioviais ir drėgnomis pievomis gali nušliaužti į toli esančius vandens telkinius rš.
2. intr. nueiti keturpėsčiam, nurepečkoti: Sužeistasis dar pats šiaip taip nùšliaužė į perrišimo vietą NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ, Kp nusliuogti: Apsikabink kojom aplink stiebą ir nušliaũžk žemyn Skrb. Nuo staigaus kalno jis nušliaužė bulimis J. Pilvu nùšliaužiau nuo vežimo Ėr.
4. intr. Kv, Jrb, Sug, Ktk lėtai nueiti, nusivilkti: Pamažu gal kaip nušliaũšma Trš. Ar aš kumet nušliaũšu pri daktaro, a ne – visai nepasivelku Krš. Buvau Grybėnuos nušliaũžęs Dglš. Nusbodo gulėt, nùšliaužiau pasėdėt po langu Pv.
5. intr. S.Dauk nuvažiuoti: Sušoko į šlajelius ir nušliaužė LzP. Nùšliaužei vakare briku ir kapok šieną Skp. Vienu arkliuku nùšliauži – toks keliukas siauras buvo Stk.
6. intr. nučiuožti: Pasleidę pakraščiu ežero nùšliaužė net kiton pusėn BM46(An).
7. intr. Kvr, Ėr nuslinkti, nuslysti žemyn: Ledynas nùšliaužė į tarpukalnę NdŽ. Sniegas nušliaũžia nuo stogo JnšM. Kazlėkai nùšliaužė ir nùšliaužė – nereikia nė dantų Vlk.
8. intr. prk. pranykti, dingti: Ūmai nùšliaužė nuo mūsų veidų džiaugsmo šviesulėliai NdŽ.
9. tr. Brs vaikščiojant numindyti, nulankstyti: Žąsys taip nušliauždavo žolę, taip nuteršdavo, kad pūdymuose likdavo juodas padas rš. Kur jau párejo žąsys, tat nùšliaužė vasarojus Lpl. Nùšliaužė vištos braškes Krš. Gyvulių numinta, nùšliaužta – nėr ko pjaut Gs. Buvau nuėjus šiandie į vaivoriukus – nušliaužti̇̀, nubūti, nieko nebė[ra] Škn.
ǁ Pj vaikščiojant nurinkti: Nū̃šliaužė vaikai, nuėdė uogas Rdn. Spanguolės nùšliaužtos – kas tau lauks, žiopsos Krš. Par dvi dienis tuščios viešnios, [strazdų] nùšliaužtos Krš.
ǁ šliaužiojant nulyginti: Žemė [žalčių] nušliaužtà kaip voliuku Krš.
10. tr. šliaužiant nudirbti: Kokius daržus moterys nušliaũžia (nuravi), baisu! Jd.
| Kur aukščiau, nušliaũš (kombainas nupjaus) tas varpas, o palomiau i paliks Krš.
11. refl. Krš dirbant privargti, nusiplūkti: Ji, per dieną nusišliaužusi, turėjo nakties laiku prie vaiko budėti LzP. Nusišliaũžusi marti, leisk pamiegoti Grd.
12. tr. nudėvėti: Nùšliaužtas drabužis Šts. Jau ir tą naująją suknelę nušliaužei! Sg.
◊ akimi̇̀s nušliaũžti nužvelgti: Nùšliauža [vaikas] akim̃s visus, pažįsta tėvą Krš.
pašliaũžti, -ia (pàšliaužia), pàšliaužė intr. Rtr
1. NdŽ, KŽ šliaužiant palįsti: Gyvatė pàšliaužė po kelmu DŽ1.
2. kiek šliaužti, ropoti: Gyvatė pàšliaužė į šalį NdŽ. Pašliaũžia pušele lig šakai, persikaria [gyvatė] Ob.
3. kiek paeiti repečkomis: Pašliaužė tarpvagiu kaip dvesiantis šuo J.Avyž.
| refl.: Pašliauždamõs ir žolę bepaėdė arklys Šts.
4. paeiti kiek: Jis pàšliaužė, tartum nieko nežinąs NdŽ.
5. NdŽ, KlvrŽ galėti eiti: Jis vos pašliaũžia, ale nedejuo[ja] Jrb. Senoji dar pàšliaužia po trobą Grd. Kur aš nubėgsu – koja už kojos bepàšliaužu Bt.
6. kiek pavažiuoti: Štai traukinys sulėtino greitį, pašliaužė dar galiuką ir sustojo rš.
7. šliaužiant visai prisiartinti, privažiuoti: Dvejetas šlajų pašliaužė po trobelės durimis LzP.
8. NdŽ kiek pačiuožti: Rogutės pàšliaužė tolyn DŽ1.
9. paslinkti, paslysti: Šautuvas pàšliaužė pagal sienos ir išvirto Šts.
10. NdŽ galėti kiek padirbti, patriūsti.
paršliaũžti, -ia (par̃šliaužia), par̃šliaužė intr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser
1. Srv, Šv šliaužiant, repečkojant sugrįžti: Teip sumušė, kad pilvu par̃šliaužė namo Rmš. Par̃šliaužė šlapias tokiu grioviu pas mumis į tą bunkerį Klk.
2. iš lėto pareiti: Pasėdėsim, pakalbėsim i paršliaũšim namo Vad. Jis par̃šliaužė nepastebėtas į savo kambarį NdŽ. Paleidai [arklį] numo, i par̃šliauža su žambriu Krš. Kaip vyruo patiks, jei pati par̃šliauža [įgėrusi] šešto[je] ryto Rdn.
3. Krtn šliaužiant ar iš lėto parvažiuoti, parvykti: Par̃šliaužė namo be tekinių Kž. Vyskupas Abromas, įvairius reikalus Lietuvo[je] pabengęs, pradžio[je] 1627 m. pirmą sykį paršliaužė į Varnius M.Valanč.
péršliaužti Rtr, KŽ
1. tr. perropoti: Jei šliužas peršliaužia žolę ir gyvuliai tą žolę suėda, tai jie serga ir dvesia MTtV18.
2. tr., intr. repečkomis pereiti: Tyliai péršliaužė kliūčių ruožą DŽ1. Mano sūnus par aslą jau paršliauža LKKV234(S.Dauk).
3. intr. NdŽ pamažu pereiti: Péršliaužė per rugius, palikdamas brydę DŽ1. Kokis diedas péršliaužia su lazdele Mrc.
| prk.: Baisiai dar vikri boba, nors jau seniai per kapą metų peršliaužė TS1903,3(Vaižg). Per miestą tartum peršliaužė maras, visus žmones suguldė į kapus rš.
4. intr. Skdt pervažiuoti: Kokis kelias: péršliaužia kas kur kiek Švnč. Páršliauši su akėčioms, ka motriškos ravės liuob, ka plėš Užv. Po rozui péršliaužta [su akėčiom], koks te darbas Klt.
5. tr. šliaužiant nudirbti: Daug vaikų, šliaužtè páršliauža (nuravi) daržus, bulbes – nerasi žolelės Krš.
6. tr. NdŽ paviršutiniškai, nerūpestingai atlikti darbą.
7. refl. NdŽ dirbant nuvargti.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) péršliaužti NdŽ, DŽ1 peržvelgti: Blausėjančiu žvilgsniu peršliaužia ištįsusius vyrų veidus ir sudrimba į kėdę rš.
prašliaũžti, -ia (pràšliaužia), pràšliaužė NdŽ, KŽ
1. intr. nušliaužti pro šalį: Žole pràšliaužė žaltys DŽ1. Apačia papadės gyvatė pràšliaužė, šalta tik Klt.
2. intr. iš lėto praeiti pro šalį: Pràšliaužė kaip kiaulė su skambaleliu (nesisveikino) Trk.
| prk.: Čia dar visai neseniai prašliaužė karas rš.
3. intr. Up lėtai pravažiuoti pro šalį: Pro langus iš lėto prašliaužė sunkvežimis, prikrautas suolų, ir sustojo prie durų J.Avyž.
4. intr. pervažiuoti: Kur mano tankas prašliauš, priešas tenai nealsuos S.Nėr.
5. intr. šliaužiant nuslinkti: Pirmasis ledynas nulaižė visą pietryčių teritoriją, o antrajam pritrūko jėgų savo pirmtako vagomis prašliaužti rš. Nuo žemės pakeliamas kulnas, o pirštų galai prašliaužia grindimis rš.
| Kur prašliaužia jos (raganos) šešėlis, ten žolė nustoja žėlus S.Nėr.
6. intr. praeiti (apie laiką): Metas pràšliauža, i nė just nepajunti Rdn. Nors ir kaip ilgai šliaužė tos dienos, bet vis dėlto prašliaužė K.Saj.
7. tr. šliaužiant, važiuojant su kuo pravalyti, praminti: Pakinkė porą arklių, pràšliaužė biskiuką End.
| refl.: Kelias prasi̇̀šliaužė, jau gal važiuoti vienininkais Šts.
prišliaũžti, -ia (pri̇̀šliaužia), pri̇̀šliaužė Rtr, KŽ; SD304, Sut, LL194
1. intr. NdŽ, LKT49(Pkl), LTR(Km) šliaužiant prisiartinti, priropoti: Kaip tik vakaras, vakarienė valgyt – prišliaũžia [žaltys] prie vaikų ir laka kartu Ob.
| refl. NdŽ.
2. intr., tr. NdŽ repečkomis prisiartinti: Tik tik pri̇̀šliaužiau žemvilka J. Pri̇̀šliaužiau kūgį ir guliu pas jį LKT226(Paž). Pargriuvus prišliaũžia an slenksčio, tada vos ne vos atsikelia Ssk. Prišliaužė prie stačios uolos papėdės ir atsistojo rš. Jis (tinginys) norėjo pilvu prišliaužęs tą duonos bulkelę pasiimti Sln.
3. intr. daug prisirinkti, prieiti: O čia, žiūrėk tik, kiek žmonių prišliaužė! rš.
| Nebuvo vakar anų (musių) prišliaũžę Trk.
4. intr. pamažu prieiti, prislinkti: Nejučiomis pri̇̀šliaužėme prie durų DŽ1.
ǁ prk. pamažu prisisukti, prilįsti: Tamošienė mokėjo prišliaužti LzP.
5. intr., tr. lėtai privažiuoti: Automobilis gražiai prišliaužia prie darželio tvoros ir sustoja klevo pavėsyje V.Bub. Kiek laiko pavažiavę prišliaužė Kurpienės lūšną rš. Taip tyliai tos mašinikės pri̇̀šliauža, ir neišgirsi Krš.
6. intr. pavirš papurenti, palyginti: Akėčiom prišliaũžia po porai kartų, pusė grūdų liko viršuj Ml.
7. tr. prišnerkšti, prišlemšti, prišiukšlinti: Kamara buvo verdama, dėl to prišliaužta Šts.
| Šautuvas ilgainiuo šratų prỹšliauža, reik išslydinti Šts.
8. refl. Slnt, Kl prisigerti, pasigerti: Gėrę abudu, susisėdę į griovį, ale i prisišliaũžę Trkn. Pryš korimos da prisišliaũžęs gerai Pgr.
sušliaũžti, -ia (sùšliaužia), sùšliaužė
1. intr. Š, NdŽ šliaužiant susirinkti, suropoti: Iš netolimų miškų į tvartus sušliauždavo žalčiai rš.
2. intr. NdŽ pamažu sueiti: Visi pavargę sùšliaužė į trobą DŽ1.
3. intr. DŽ1 šliaužiant suvirsti, nuslinkti: Reiks žemes nuo šlaitų sukilot tolyn, o jeigu ne – sušliaũš vėl atgal Slm.
4. tr. suvilkti, sutraukti: Ūkininko sūnus ekės ir ans nekelno[ja] ekėčių, sùšliauža tus varpučius Als.
| refl.: Nu tad aš ekėju, nu kaip jau susi̇̀šliauža [žolės], pakelu jau Als.
5. tr. Lnk apgraibom ką padaryti: Biškį žoles sùšliaužiau (apravėjau), i anos neauga Kl.
6. tr. Š, NdŽ vaikščiojant sutrempti, suguldyti: Žiūrėk, kaip žąsys sùšliaužė avižas Ds. [Senelis] ropoja par žolę, tik žolę sušliaũžia Skdt.
7. tr. NdŽ sutrypti, sumindžioti (kelią, taką): Kruvinai takas sutryptas, sušliaužtas rš.
8. tr. sudėvėti, sunešioti: Ta jos suknelė suvalkiota, sušliaužtà – bjauru žiūrėt Šmk.
užšliaũžti, -ia (ùžšliaužia), ùžšliaužė intr.
1. NdŽ šliaužiant užeiti už ko.
2. NdŽ šliaužiant užlipti ant ko.
3. NdŽ pamažu, sunkiai užeiti už ko ar ant ko.
ǁ užlipti, užkopti ant ko: Vienas tiktai karalio sūnus tegalėjo ant to kalno užšliaũžti BM113(Ssk).
4. ateiti kariaujant, užeiti, okupuoti: Kap tik atvažiavau, ir vokietys žùšliaužė Dbč.
5. užplaukti ant ko: Ledlaužis užšliaužia priešakiu ant ledo ir savo sunkumu jį sulaužo K.Bor.
1. intr. SD36,255, Sut, N, [K], M, L, NdŽ, Krš rėplioti, ropoti paviršium: O žaltys didžiausias šliaužia pro duris S.Nėr. Skersai takiuką šliaũžia in sąsparą [gyvatė] Dgč. Aš pažiūru, ta mun sau čia gyvatikė jau par rankas bešliaužanti̇̀ Žr. Ropoja kirmėlės par žagarais, šliaũžia Klt. Kas šliaužia ant žemės Ch5Moz4,18.
2. intr. eiti keturpėsčiam, repečkoti: Katytė pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį J.Bil. Katė šliaũžia, šliaũžia, eina plozu, voliojas – buria lietų Aln. Dieną vilkai ir šliaũžia pas avis an pilvo, kai šuva Rod. Lapė ant svočią eidama, eidama, su ilga uodega šliauždama, šliauždama NS1361. Tuoj numetęs nuo galvos kepurę, atsigulė ant pilvo ir šliaužia kepurės pasiimtų BsPII276. Keliaklupsčiais šliaũžti NdŽ. Žemė išpijusi, negali keliais šliaužti, kasėjoms reikia pasilenkus rinkti Žem. Šliaũžėm anta kulnų (kẽlių), rovėm grikius Drsk. Šalta, vaikel, nešliaũžk an žolytės Pnd. Šliauždamas rinku uogas SD31. Rusai šliaužtè šliaũžė pry apkasų Erž. Ir čiaužte čiaužė, ir šliaužte šliaužė, pakol priejo ant gaidžio dešrą NS811(Vb).
šliaužtinai̇̃
3. intr. NdŽ lipti, sliuogti: Šliaũžti į medį J.Jabl. Karties įsikabinęs, gali šliaũžt žemyn: šiaudai nečiauš Mžš.
4. intr. Dglš pamažu, nerangiai eiti, vilktis: Koja už kojos šliaũžia, laikraščius pasėmus Pv. Kur dabar šliauži̇̀ negalėdama?! Pvn. Kokia jau čia mano sveikata – šliaužiù guge pasremdamas Srj. Dar jau i vėl šliaũža biškį žmogus Trk. Piktuoju, o veizėk – i šliaũža pri vaikų Krš. Šliaũšu miegoti, gana smaksoti Krš. Popiet nusblandis, ir galėsma namo šliaũžt Ds. I vė reikia darban šliaũžt GrvT95. Pradėjo augt žolė, žiūrėk, jau ir šliaũžia vištų pulkas Slm. Pradės visi katinai šliaũžti į tą trobą Trk.
| prk.: Reikia šliaũžtie drauge gyvenime Smal.
šliaužtinai̇̃ šliaužtinõs Vkš: Davatkos čemerių: į bažnyčią šliaužtinai̇̃ šliauža, o ką ištaiso! Krš. Šliauža šliaužtinõs į kūtelę Brs.
ǁ bastytis: Numūse nestova, šliaũža kažna kur i šliaũža Krš. Šliaũžia boba par pirkiom nuo ryto (nedirba) Klt. Nieko tam miške nėra, ale tos karvės šliaũš Plm.
5. intr. Yl ištisai, daug dirbti, triūsti: Seniejai ūkininkai pripratę šliaũžti – i šliaũža nu saulės lig saulės Krš. Ana visur važiuos, ans daugiau šliaũžė numie Trk. Senam i pritinka po numus šliaũžti – į darbus nebeini Rdn. A karvaitę, a kiaulę tu turi – dirbi, eini, šliauži̇̀ par kiaurą dieną Krš. Šliaužiù i šliaužiù apie tas kiaules par dienų dienas Rs. Nu ryto lig vakaro šliauži̇̀ šliauži̇̀, o darbo nematyti Rdn. Šliaužiù šliaužiù visa purvina, o naudos nėr Klt. Kiekvieną dienelę šliauži̇̀ i šliauži̇̀ aple tus gyvolius Ub.
ǁ prižiūrėti, slaugyti, rūpintis: Aple svetimą kas dykai šliaũš Krš.
6. intr. NdŽ pamažu judėti į priekį (apie susisiekimo priemonę): Tas trambajus šliaũža toms dratėms – septyni vagonai, cielas traukinys Vkš.
ǁ vykti, važiuoti kur, lėtai judant: Šliaužiù kumeliūte par mišką, daboju – vilkas stovi Klt. Šliaužiù namo, ko aš čia būsiu – nenoriu, išvažiuosiu Mlt. A su ragėms, a ten su kuo i šliaũš tad jau į tą bažnyčią Sd. Pasikinkei derešį į šlajukus i šliaũžk Krkn.
7. intr. L, NdŽ, KŽ čiuožti, slysti: Ragučių guoktai šliaũžia per sniegą Pb. Dalgė šliaũžia per žolę, ir nieko anys nepadaro Lb. Šliaũžk subine pakalniuo nuo kalno J.
^ Kiaulė ledu šliaužia, dantų neišdaužia (brauktuvas) LTR(Slk). Dvi sukumpusios bobos keliu šliaužia (rogės) LMD(Sln).
8. intr. slinkti: Morenos sluoksnius paliko prieš tai šliaužę žemyniniai ledynai rš. Aš prišoku pri lango – bačka ugnies šliaũža pakalniuo: lingu lingu i par tus krūmalius kiūst kiūst LKT85(Grg). Būdavo, kerti kultuvu par pėdą, tai net šliaũžia grūdai Klt. Kietas dalgis kimba į sprandą, minkštas šliauža sprandu Šts. Žeme šliaužė andarokas LTR(Pnd).
| Saulė, prasijuokusi savo spinduliais, raižo šliaužiančio debesies skvernus I.Simon. Nuo upės šliaužė rūkas rš. Šliaužia žeme didelis šešėlis S.Nėr.
| prk.: Jo žvilgsnis šliaužė ežero paviršium T.Tilv.
| refl.: Nesišliaũžia padalkos Lg.
9. intr. augant driektis, tįsti: Baltųjų dobilų stiebai šliaužia žeme ir į ją iš bamblių išleidžia plonas šakneles rš. Palei žemę šliaũžia [žolė] Ps. Šliaũžia [braškių] ūsai par žemę Ktk. Šliaužiantỹsis vėdrynas NdŽ. Šliaužiantysis prosnis LBŽ(I).
10. eiti, slinkti (apie laiką): Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui Artojui Vaižg. Pamažu šliaužė pavasaris rš.
11. intr. pamažu, nepastebimai išsieikvoti, išsileisti: Oi pinigas šliaũžia! Aln.
12. tr. vilkti, tempti (kojas): Senis, kojas žeme pagal šliauždamas, nuejo J. Nekela [kojų] taip kaip reik, ale šliaũža valug žeme Lk.
13. tr., intr. minti, trypti; letenti: Šliaũžti slenkstį NdŽ. Šliaũža [viščiukai] po daržus, lesinė[ja], kitas i pasipera Krš. Šliaũža vaikai visur, aguonas skabo Krš.
◊ kẽliais šliaũš nors ir negalėdamas: Kẽliais šliaũš, o nueis Klt.
kẽliais šliaũžti
1. pataikauti, keliaklupsčiauti: Priš ūkvedžius kẽliais šliaũžk, kol ką gauni Kv.
2. labai norėti: Kitas kẽliais šliaužtinai̇̃ šliaũža pri butelio Rdn.
3. labai prašyti, maldauti: Kẽliais šliaũši, rankas bučiuosi – nedovenosu! Rdn. Sako, kẽliais šliaušiù, kad tik jos sūnus neimt Klt.
pilvù šliaũžti pataikauti: Nereikia pilvù šliaũžt Šil.
apšliaũžti, -ia (àpšliaužia), àpšliaužė tr.
1. Š, Ser, KŽ, DŽ1 šliaužiant apsukti aplink, apropoti.
2. apeiti, apruošti, aptvarkyti: Jei vyras neturėjo laiko apžiūrėti ligonies ir vaikų, pasiprašė kokią bobelę, kuri visus apšliaužė Žem. Jūs valkiojatės, o ana visus numus àpšliauža Krš.
| refl.: Kol apsi̇̀šliauži, kol gali, neik į miestą pri vaikų, neik Krš.
3. apdėvėti, apnešioti, aptrinti: Drabužis apšliaũžtas J.
atšliaũžti, -ia (àtšliaužia), àtšliaužė intr. KŽ
1. LL196, Š, NdŽ šliaužiant priartėti, atropoti: Àtšliauža tas žaltys iš tolo, didžiausis, Dieve sergėk! Lk. Prūsoką [muša]. Ko čia atšliaužė bjaurybė! V.Krėv.
| prk.: Mokytam piningas àtšliauža be darbo Rdn.
2. ateiti keturpėsčiam, atrepečkoti: Šliaužte atšliaužiau kaip per karą fronte A.Gric. Vienas repečkais pri jo àtšliaužė, o tas i pagydė Vdk.
3. KlvrŽ, Vkš, Kpč pamažu, nerangiai ateiti, atsivilkti: Àtšliaužė meška GrvT129. Atšliaũžęs gale kojų ir atsigula katinėlis Ant. Àtšliauža i plepa niekus [senelė] Krš. Vakar jisai àtšliaužė po pietų, o šiandie – kaži Jrb.
4. pamažu atvažiuoti, atslinkti (apie susisiekimo priemonę): Jiedu laukia troleibuso, šis atšliaužia blizgėdamas nuplautais geltonais it olandiškas sūris šonais rš.
ǁ atvykti, atvažiuoti: Pas jumis kelias toks blogas, kad su didžiausiu vargu tik atšliaužėm Krp. Artinantis tai dienai, atšliaužė į Varnius pats vyskupas M.Valanč.
5. prk. ateiti, atslinkti (apie laiką): Veizėk, ir atšliaũš žiema Krš. Atšliaužė dvylikė rš. Oi kaip greitai senatvia àtšliauža, ne just nepajuntas Rdn.
įšliaũžti, -ia (į̇̃šliaužia), į̇̃šliaužė intr.
1. Rtr, NdŽ, KŽ šliaužiant įlįsti, įropoti: Žaltys į̇̃šliaužė pirkion Š. Kiti žmonės matė, kad gyvatė įšliaužė ir padėjo gėlę prie vaiko LTsIV577.
2. įeiti keturpėsčiam, įrepečkoti: Tada merga paliko vėl merga ir dejuodama, led gyva inšliaužė pilvu klėtin ir atsigulė lovoj BsPII231.
3. Rtr, KŽ įsliuogti: Uosin nelengva įšliaũžti Š. Įšliaũžti į medžio viršūnę NdŽ.
4. Dbk, Žml, Brs pamažu, tyliai įeiti: Nejučiomis, tarsi šešėlis, ji įšliaužė į mano butą S.Nėr. Bobos taip ir į̇̃šliauža ko sužinoti Krš. Añšliaužė meška GrvT129.
5. Jd, Krš pamažu, tyliai įvažiuoti, įriedėti: Į jų kiemelį įšliaužė vienkinkis važiukas V.Bub.
6. prk. įkristi užsidirbus: Vis rublis į̇̃šliauža į kišenę, ne kremta iš kišenės Krš.
7. įslinkti: Ledynai kelis kartus įšliaužė į Lietuvos teritoriją sp. Valties smaigalys įšliaužia į salelės meldus V.Bub.
| prk.: Į kambarėlį įšliaužė sutemos rš.
iššliaũžti, -ia (i̇̀ššliaužia), i̇̀ššliaužė intr.
1. Š, Rtr, Ser, NdŽ, KŽ šliaužiant išlįsti, išropoti: Buvo pavasaris, ir žalčiai jau buvo iššliaužę iš savo žiemos būstinių T.Ivan. Ìššliauža vienas, antras žaltys, ajetau! Krš.
2. išlipti, išsiropšti: Ìššliaužiau iš lovos i verpiu Krn.
3. tyliai, pamažu išeiti: Tik mėginau, ar galima iššliaužti nepastebėtam J.Gruš. Tu tylom iššliauži̇̀, ir nė akių Kp. Ji povaliai atsidarė duris ir iššliaužė laukan BsPIII213(Brt). Iššliaũšu kumet į mėlenes Užv.
| Ìššliaužė, išvaikščiojo visi [vaikai] – vieni palikom Krš.
| prk.: Nematei, kap ji (sveikata) i̇̀ššliaužė, išvažiav[o] iš žmogaus, ir nei sugaut negali, nei surast jau jos, ir gyvenk Alv.
4. šliaužiant, čiaužiant išvažiuoti (apie roges): Rogės iššliaužė pusnimis per kaimo vidurį ir dingo rš.
ǁ išvykti, išvažiuoti (ppr. rogėmis): Ìššliaužė [su rogėmis] kermošiun Ktk.
5. išslysti, išsmukti: Nekokie linai – visi iššliaužė po bruktuve Ukm. Kaip vijūnas iššliaužė iš mano rankų, įsiliejo į šokančiųjų masę, dar pamojo ranka ir išnyko T.Tilv.
6. Dg, Vad išslinkti: Iššliaužusi iš kalno dėžė rš. Tas eželis paėmęs šakę, drėbęs, kartą pakabinęs, ir visi mėšlai išeję iš tvartų, iššliaužę S.Dauk. Čia iš vieno tarpeklio, čia iš kito iššliaužia lietaus debesis ar drėgna migla rš.
nušliaũžti, -ia (nùšliaužia), nùšliaužė Š, Rtr; SD211, Sut, N, LL303
1. intr. KŽ šliaužiant nuropoti, nurėplioti: Kad pasitaikis miške [gyvatė], atkalbėsi [žodžius] – nušliaũžia, nekerta Ob. Pasižiūrėjo pasikreipęs žaltys i nùšliaužė po tilto Akm. Unguriai nepaprastai landūs, grioviais ir drėgnomis pievomis gali nušliaužti į toli esančius vandens telkinius rš.
2. intr. nueiti keturpėsčiam, nurepečkoti: Sužeistasis dar pats šiaip taip nùšliaužė į perrišimo vietą NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ, Kp nusliuogti: Apsikabink kojom aplink stiebą ir nušliaũžk žemyn Skrb. Nuo staigaus kalno jis nušliaužė bulimis J. Pilvu nùšliaužiau nuo vežimo Ėr.
4. intr. Kv, Jrb, Sug, Ktk lėtai nueiti, nusivilkti: Pamažu gal kaip nušliaũšma Trš. Ar aš kumet nušliaũšu pri daktaro, a ne – visai nepasivelku Krš. Buvau Grybėnuos nušliaũžęs Dglš. Nusbodo gulėt, nùšliaužiau pasėdėt po langu Pv.
5. intr. S.Dauk nuvažiuoti: Sušoko į šlajelius ir nušliaužė LzP. Nùšliaužei vakare briku ir kapok šieną Skp. Vienu arkliuku nùšliauži – toks keliukas siauras buvo Stk.
6. intr. nučiuožti: Pasleidę pakraščiu ežero nùšliaužė net kiton pusėn BM46(An).
7. intr. Kvr, Ėr nuslinkti, nuslysti žemyn: Ledynas nùšliaužė į tarpukalnę NdŽ. Sniegas nušliaũžia nuo stogo JnšM. Kazlėkai nùšliaužė ir nùšliaužė – nereikia nė dantų Vlk.
8. intr. prk. pranykti, dingti: Ūmai nùšliaužė nuo mūsų veidų džiaugsmo šviesulėliai NdŽ.
9. tr. Brs vaikščiojant numindyti, nulankstyti: Žąsys taip nušliauždavo žolę, taip nuteršdavo, kad pūdymuose likdavo juodas padas rš. Kur jau párejo žąsys, tat nùšliaužė vasarojus Lpl. Nùšliaužė vištos braškes Krš. Gyvulių numinta, nùšliaužta – nėr ko pjaut Gs. Buvau nuėjus šiandie į vaivoriukus – nušliaužti̇̀, nubūti, nieko nebė[ra] Škn.
ǁ Pj vaikščiojant nurinkti: Nū̃šliaužė vaikai, nuėdė uogas Rdn. Spanguolės nùšliaužtos – kas tau lauks, žiopsos Krš. Par dvi dienis tuščios viešnios, [strazdų] nùšliaužtos Krš.
ǁ šliaužiojant nulyginti: Žemė [žalčių] nušliaužtà kaip voliuku Krš.
10. tr. šliaužiant nudirbti: Kokius daržus moterys nušliaũžia (nuravi), baisu! Jd.
| Kur aukščiau, nušliaũš (kombainas nupjaus) tas varpas, o palomiau i paliks Krš.
11. refl. Krš dirbant privargti, nusiplūkti: Ji, per dieną nusišliaužusi, turėjo nakties laiku prie vaiko budėti LzP. Nusišliaũžusi marti, leisk pamiegoti Grd.
12. tr. nudėvėti: Nùšliaužtas drabužis Šts. Jau ir tą naująją suknelę nušliaužei! Sg.
◊ akimi̇̀s nušliaũžti nužvelgti: Nùšliauža [vaikas] akim̃s visus, pažįsta tėvą Krš.
pašliaũžti, -ia (pàšliaužia), pàšliaužė intr. Rtr
1. NdŽ, KŽ šliaužiant palįsti: Gyvatė pàšliaužė po kelmu DŽ1.
2. kiek šliaužti, ropoti: Gyvatė pàšliaužė į šalį NdŽ. Pašliaũžia pušele lig šakai, persikaria [gyvatė] Ob.
3. kiek paeiti repečkomis: Pašliaužė tarpvagiu kaip dvesiantis šuo J.Avyž.
| refl.: Pašliauždamõs ir žolę bepaėdė arklys Šts.
4. paeiti kiek: Jis pàšliaužė, tartum nieko nežinąs NdŽ.
5. NdŽ, KlvrŽ galėti eiti: Jis vos pašliaũžia, ale nedejuo[ja] Jrb. Senoji dar pàšliaužia po trobą Grd. Kur aš nubėgsu – koja už kojos bepàšliaužu Bt.
6. kiek pavažiuoti: Štai traukinys sulėtino greitį, pašliaužė dar galiuką ir sustojo rš.
7. šliaužiant visai prisiartinti, privažiuoti: Dvejetas šlajų pašliaužė po trobelės durimis LzP.
8. NdŽ kiek pačiuožti: Rogutės pàšliaužė tolyn DŽ1.
9. paslinkti, paslysti: Šautuvas pàšliaužė pagal sienos ir išvirto Šts.
10. NdŽ galėti kiek padirbti, patriūsti.
paršliaũžti, -ia (par̃šliaužia), par̃šliaužė intr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser
1. Srv, Šv šliaužiant, repečkojant sugrįžti: Teip sumušė, kad pilvu par̃šliaužė namo Rmš. Par̃šliaužė šlapias tokiu grioviu pas mumis į tą bunkerį Klk.
2. iš lėto pareiti: Pasėdėsim, pakalbėsim i paršliaũšim namo Vad. Jis par̃šliaužė nepastebėtas į savo kambarį NdŽ. Paleidai [arklį] numo, i par̃šliauža su žambriu Krš. Kaip vyruo patiks, jei pati par̃šliauža [įgėrusi] šešto[je] ryto Rdn.
3. Krtn šliaužiant ar iš lėto parvažiuoti, parvykti: Par̃šliaužė namo be tekinių Kž. Vyskupas Abromas, įvairius reikalus Lietuvo[je] pabengęs, pradžio[je] 1627 m. pirmą sykį paršliaužė į Varnius M.Valanč.
péršliaužti Rtr, KŽ
1. tr. perropoti: Jei šliužas peršliaužia žolę ir gyvuliai tą žolę suėda, tai jie serga ir dvesia MTtV18.
2. tr., intr. repečkomis pereiti: Tyliai péršliaužė kliūčių ruožą DŽ1. Mano sūnus par aslą jau paršliauža LKKV234(S.Dauk).
3. intr. NdŽ pamažu pereiti: Péršliaužė per rugius, palikdamas brydę DŽ1. Kokis diedas péršliaužia su lazdele Mrc.
| prk.: Baisiai dar vikri boba, nors jau seniai per kapą metų peršliaužė TS1903,3(Vaižg). Per miestą tartum peršliaužė maras, visus žmones suguldė į kapus rš.
4. intr. Skdt pervažiuoti: Kokis kelias: péršliaužia kas kur kiek Švnč. Páršliauši su akėčioms, ka motriškos ravės liuob, ka plėš Užv. Po rozui péršliaužta [su akėčiom], koks te darbas Klt.
5. tr. šliaužiant nudirbti: Daug vaikų, šliaužtè páršliauža (nuravi) daržus, bulbes – nerasi žolelės Krš.
6. tr. NdŽ paviršutiniškai, nerūpestingai atlikti darbą.
7. refl. NdŽ dirbant nuvargti.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) péršliaužti NdŽ, DŽ1 peržvelgti: Blausėjančiu žvilgsniu peršliaužia ištįsusius vyrų veidus ir sudrimba į kėdę rš.
prašliaũžti, -ia (pràšliaužia), pràšliaužė NdŽ, KŽ
1. intr. nušliaužti pro šalį: Žole pràšliaužė žaltys DŽ1. Apačia papadės gyvatė pràšliaužė, šalta tik Klt.
2. intr. iš lėto praeiti pro šalį: Pràšliaužė kaip kiaulė su skambaleliu (nesisveikino) Trk.
| prk.: Čia dar visai neseniai prašliaužė karas rš.
3. intr. Up lėtai pravažiuoti pro šalį: Pro langus iš lėto prašliaužė sunkvežimis, prikrautas suolų, ir sustojo prie durų J.Avyž.
4. intr. pervažiuoti: Kur mano tankas prašliauš, priešas tenai nealsuos S.Nėr.
5. intr. šliaužiant nuslinkti: Pirmasis ledynas nulaižė visą pietryčių teritoriją, o antrajam pritrūko jėgų savo pirmtako vagomis prašliaužti rš. Nuo žemės pakeliamas kulnas, o pirštų galai prašliaužia grindimis rš.
| Kur prašliaužia jos (raganos) šešėlis, ten žolė nustoja žėlus S.Nėr.
6. intr. praeiti (apie laiką): Metas pràšliauža, i nė just nepajunti Rdn. Nors ir kaip ilgai šliaužė tos dienos, bet vis dėlto prašliaužė K.Saj.
7. tr. šliaužiant, važiuojant su kuo pravalyti, praminti: Pakinkė porą arklių, pràšliaužė biskiuką End.
| refl.: Kelias prasi̇̀šliaužė, jau gal važiuoti vienininkais Šts.
prišliaũžti, -ia (pri̇̀šliaužia), pri̇̀šliaužė Rtr, KŽ; SD304, Sut, LL194
1. intr. NdŽ, LKT49(Pkl), LTR(Km) šliaužiant prisiartinti, priropoti: Kaip tik vakaras, vakarienė valgyt – prišliaũžia [žaltys] prie vaikų ir laka kartu Ob.
| refl. NdŽ.
2. intr., tr. NdŽ repečkomis prisiartinti: Tik tik pri̇̀šliaužiau žemvilka J. Pri̇̀šliaužiau kūgį ir guliu pas jį LKT226(Paž). Pargriuvus prišliaũžia an slenksčio, tada vos ne vos atsikelia Ssk. Prišliaužė prie stačios uolos papėdės ir atsistojo rš. Jis (tinginys) norėjo pilvu prišliaužęs tą duonos bulkelę pasiimti Sln.
3. intr. daug prisirinkti, prieiti: O čia, žiūrėk tik, kiek žmonių prišliaužė! rš.
| Nebuvo vakar anų (musių) prišliaũžę Trk.
4. intr. pamažu prieiti, prislinkti: Nejučiomis pri̇̀šliaužėme prie durų DŽ1.
ǁ prk. pamažu prisisukti, prilįsti: Tamošienė mokėjo prišliaužti LzP.
5. intr., tr. lėtai privažiuoti: Automobilis gražiai prišliaužia prie darželio tvoros ir sustoja klevo pavėsyje V.Bub. Kiek laiko pavažiavę prišliaužė Kurpienės lūšną rš. Taip tyliai tos mašinikės pri̇̀šliauža, ir neišgirsi Krš.
6. intr. pavirš papurenti, palyginti: Akėčiom prišliaũžia po porai kartų, pusė grūdų liko viršuj Ml.
7. tr. prišnerkšti, prišlemšti, prišiukšlinti: Kamara buvo verdama, dėl to prišliaužta Šts.
| Šautuvas ilgainiuo šratų prỹšliauža, reik išslydinti Šts.
8. refl. Slnt, Kl prisigerti, pasigerti: Gėrę abudu, susisėdę į griovį, ale i prisišliaũžę Trkn. Pryš korimos da prisišliaũžęs gerai Pgr.
sušliaũžti, -ia (sùšliaužia), sùšliaužė
1. intr. Š, NdŽ šliaužiant susirinkti, suropoti: Iš netolimų miškų į tvartus sušliauždavo žalčiai rš.
2. intr. NdŽ pamažu sueiti: Visi pavargę sùšliaužė į trobą DŽ1.
3. intr. DŽ1 šliaužiant suvirsti, nuslinkti: Reiks žemes nuo šlaitų sukilot tolyn, o jeigu ne – sušliaũš vėl atgal Slm.
4. tr. suvilkti, sutraukti: Ūkininko sūnus ekės ir ans nekelno[ja] ekėčių, sùšliauža tus varpučius Als.
| refl.: Nu tad aš ekėju, nu kaip jau susi̇̀šliauža [žolės], pakelu jau Als.
5. tr. Lnk apgraibom ką padaryti: Biškį žoles sùšliaužiau (apravėjau), i anos neauga Kl.
6. tr. Š, NdŽ vaikščiojant sutrempti, suguldyti: Žiūrėk, kaip žąsys sùšliaužė avižas Ds. [Senelis] ropoja par žolę, tik žolę sušliaũžia Skdt.
7. tr. NdŽ sutrypti, sumindžioti (kelią, taką): Kruvinai takas sutryptas, sušliaužtas rš.
8. tr. sudėvėti, sunešioti: Ta jos suknelė suvalkiota, sušliaužtà – bjauru žiūrėt Šmk.
užšliaũžti, -ia (ùžšliaužia), ùžšliaužė intr.
1. NdŽ šliaužiant užeiti už ko.
2. NdŽ šliaužiant užlipti ant ko.
3. NdŽ pamažu, sunkiai užeiti už ko ar ant ko.
ǁ užlipti, užkopti ant ko: Vienas tiktai karalio sūnus tegalėjo ant to kalno užšliaũžti BM113(Ssk).
4. ateiti kariaujant, užeiti, okupuoti: Kap tik atvažiavau, ir vokietys žùšliaužė Dbč.
5. užplaukti ant ko: Ledlaužis užšliaužia priešakiu ant ledo ir savo sunkumu jį sulaužo K.Bor.
