kam smailiam įlįsti, įsibesti

įsibesti, įsmigti

išlikti atmintyje

smailiam daiktui įsiterpti

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

bèsti, bẽda (bẽdžia), bẽdė tr., bẽsti Š
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.

bèsti, bẽda (bẽdžia), bẽdė tr., bẽsti Š
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.