Dangaus pusiaujo zonos žvaigždynas, susidedantis iš dviejų dalių – Gyvatės Galvos (vakaruose) ir Gyvatės Uodegos (rytuose). Abi dalis skiria Gyvatnešio žvaigždynas. Gyvatės Galvos plotas – 428 kv. laipsn., Gyvatės Uodegos – 208 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausia žvaigždė – α Ser (Unukas, V = 2.65, K2 III). Žvaigždyne daug kamuolinių žvaigždžių spiečių (šviesiausias M5, V = 6.0) ir tamsiųjų debesų, dvi OB asociacijos. Gyvatės Uodega eina Paukščių Takas. Ties Skydo žvaigždyno riba yra gražus Erelio emisinis ūkas (M16).

Dvi koordinatės, nusakančios šviesulių padėtį galaktinio pusiaujo atžvilgiu. Šviesulio padėtį nusako galaktinė platuma b (šviesulio galaktinės platumos apskritimo lankas nuo galaktinio pusiaujo iki šviesulio) ir galaktinė ilguma l (galaktinio pusiaujo lankas nuo krypties į Galaktikos centrą iki šviesulio galaktinės platumos apskritimo). Galaktinė platuma matuojama išilgai galaktinės platumos apskritimo į abi puses nuo galaktinio pusiaujo nuo 0° iki ±90° (teigiama – š. poliaus, neigiama – p. poliaus kryptimi), galaktinė ilguma – išilgai galaktinio pusiaujo nuo krypties į Galaktikos centrą iš v. į r. nuo 0° iki 360°.

Du dangaus sferos taškai, vienodai (per 90°) nutolę nuo galaktinio pusiaujo. Š. polius yra Berenikės Garbanų žvaigždyne (2000 m. koordinatės: 12^h51^m, +27.1°), p. polius – Skulptoriaus žvaigždyne (2000 m. koordinatės: 0^h51^m, –27.1°).

Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršius, sutampantis su ramaus vandenyno paviršiumi. Geoido paviršius visuose taškuose statmenas Žemės gravitacijos jėgos krypčiai. Jei Žemės masė būtų pasiskirsčiusi tolygiai, tai geoidas sutaptų su sukimosi elipsoidu. Geoido pusiaujinis skersmuo – 12 756.2 km, ašigalinis skersmuo – 12 713.6 km, paplokštumas 1/298.

Skaitinė sistema, nusakanti kosm. objekto padėtį dangaus sferoje arba ant kosm. kūno paviršiaus. Dangaus sferoje naudojamos pusiaujinės koordinatės (rektascensija ir deklinacija), horizontinės koordinatės (azimutas ir aukštis), ekliptinės koordinatės (ekliptinė ilguma ir platuma), galaktinės koordinatės (galaktinė ilguma ir platuma). Kosm. kūnų paviršiuose naudojama vakarų arba rytų ilguma ir šiaurės arba pietų platuma.

Regimasis periodinis Mėnulio svyravimas apie savo ašį arba centrą. Skiriama optinė ir fizinė libracija. Optinę libraciją sukelia Mėnulio skriejimo orbita greičio kitimas (ilgumos libracija), Mėnulio pusiaujo plokštumos pokrypio į orbitos plokštumą kitimas (platumos libracija), stebėtojo vietos Žemės paviršiuje kitimas (parinė arba paralaksinė, libracija). Fizinę libraciją sukelia Žemės traukos poveikis Mėnulio sukimosi ašiai dėl nesimetrinio masės pasiskirstymo. Dėl libracijos iš Žemės matoma 59% (o ne 50%) Mėnulio paviršiaus.

Elipsinis 25000×14000 km dydžio Jupiterio atmosferos sūkurys, padidėjusio slėgio sritis (anticiklonas). Matoma 22° į pietus nuo pusiaujo. Debesys sukasi prieš laikrodžio rodyklę ~14 h pe-riodu. Atrado R. Hukas (Anglija) 1664 m., aprašė Dž. Kasinis (Italija).

Šviesioji paros dalis nuo Saulės viršutinio krašto tekos iki laidos. Pusiaujyje trunka ~12 h; tolstant nuo pusiaujo, vasarą diena ilgėja, žiemą trumpėja. Š. pusrutulyje ilgiausia būna vasaros saulėgrįžos (birželio 22 d.), trumpiausia – žiemos saulėgrįžos (gruodžio 22 d.) diena. P. pusrutulyje atvirkščiai – ilgiausia gruodžio 22 d., trumpiausia birželio 22 d. Už poliaračių (geogr. platuma 66°34′) šiaurinę vasarą š. pusrutulyje, o šiaurinę žiemą p. pusrutulyje būna poliarinė diena (trunka >24 h); ašigalių srityse diena trunka maždaug pusę metų.