Labai stipri kava, gaminama specialiu aparatu.

lámdyti, -o, -ė tr.
1. glamžyti, maigyti, raukšlėti: Kam lámdai apykaklę? rš. Šeimininkas lamdė lamdė tą veršeną, bet nieko ji jam nepasakė BsPII177. Susirišk skarelę kaip žmogus, nelámdyk Jnšk.
| refl.: Žėdnas lámdysis, negi vilnonis Sdk.
2. trinti, mankyti: Ans sustyrusį autą lamdo J.
3. gniaužyti, spaudyti, niurkyti: Nelámdyk avino (kirpdamas užgulęs) Srv. Bepigu už save mažesnį lámdyti Ll. Meška pradėjo velnią lámdyti (ps.) Pkl.
lámdytinai adv.: Lámdytinai išlamdė vyras pačią, nemušė, mėlynės nebuvo Šts.
| refl. Škn: Ko te lamdais po šakas (treška šakos, triūsia po jas) J. Jis žaidžia, o tie šoka, o lamdos po erškėčius: susibadė, susikruvino, rėkia kaip tik galėdami BsMtII31.
ǁ mindžioti: Gaidys lámdo vištas Rm.
4. laužyti, gadinti: Kam lámdai dviratį, kad nemoki važiuoti! Grdm. Na, ale gerai anie ir lamdo tą naująjį vežimą po tokius kelius Kv. Ką čia lámdai tą kurvį (krepšį)! Žg. Kam lámdai stalą, jau ir taip jis kap kibykla (visas iškleręs) Brt.
| Nelámdyk (nelaupyk) tos duonos, dailiai raikyk Šts.
ǁ daužyti, ardyti: Artilerija lamdė apkasus rš.
5. kaišti (kailį): Lámdau kailį – reikia kailinių Lnkv.
6. B, N, K dresuoti, pratinti prie darbo (gyvulius).
7. prk. mokyti, lavinti, auklėti: Mano sūnus suvisu neturi galvos mokyties – lámdžiau aš jį, lámdžiau ir tik tik kiek pramokiau Ml. Lámdžiau lámdžiau visą dieną, tai šiek tiek pramoko Dbk.
8. prk. prastai, nemokant kuria kalba kalbėti: Kuningai … lamdo lietuvišką kalbą, sakydami pamokslus A1884,147.
9. refl. sunkiai eiti, bristi; kapanotis: Par cielą naktį lamdės po pelkes rš.
aplámdyti tr.
1. Š kiek suraukšlėti, apglamžyti: Vokas buvo gerokai aplamdytas ir pageltęs Vaižg.
2. apmaigyti: Kanapių saują su kojomis aplámdyk ir tada mink J.
| prk.: Jam pagailo šito protingo, gabaus, gerokai gyvenimo aplamdyto paauglio rš.
3. Gs, Užp apmušti, apdaužyti: Menkas būtų malonumas, jei mus čia (minioje) aplamdytų J.Balč. Ale gerai ir aplámdė vienas antram šonkaulius Kv. Bet kojos neklauso, aplamdytos strėnos smelksta LzP.
4. aplaužyti, apgadinti: Šeškus ne visai vykusiai nutūpė ir šiek tiek aplamdė sklandytuvą rš. Ale mašiną, bekuldami rugius, gerai ir aplámdė Kv.
5. MŽ, K papratinti, apmokyti, kiek prajodinėti: Aplamdau arklį B.
6. pramankštinti, pramiklinti: Reikia jį truputį aplamdyti, gal kiek gyvesnis pasidarys Lž.
7. prk. kiek pramokyti, pralavinti: Kad žinotumei, koks ans pirma buvo rudnagis, dabar aš jau aną šiek tiek aplámdžiau Brs.
| refl. Krš: Apsilámdė jau biškį; atejęs gi nieko nemokėjo dirbt Ktk.

×dasilámdyti (hibr.) sunkiai nueiti, pasiekti: Kolek dasilamdėm ina (in) Ačinską, turėjom visokios rš.
įlámdyti tr. įlenkti, įspausti: Ties pastovomis skardos įlamdytos rš.
išlámdyti tr.
1. Š suglamžyti, suraukšlėti.
| refl. Š.
2. išgniaužyti, išmankyti, ištrinti: Sustyrusį nuo purvų autą išlámdyk J.
| Tu išlámdei savo pusę klojimo, t. y. ištrynei J.
3. išmaigyti, apdaužyti: Pateksi į girtūklio rankas – išlamdys tau kaulus Mžk.
4. Jnš iškaišti (kailį): Gerai išlámdyk tą kailį – bus minkštesni kailiniai Lnkv.
5. Š padaryti miklų, judrų, išmankštinti: Visados sunkiausia esti rytais, kol prasivaikštai, kaulus išlamdai rš. Tai kas, kad kelmas. Kariuomenėj išlámdys Ds. Kad jis patektų į mano rankas, tai aš jį teip išlamdytau, kad per kačergą šoktų Rdm.
6. prk. išmokyti, išlavinti: Jis pats papratęs dirbt, išlamdo ir vaikus RD201. Savo vaiką noru išlamdyti į siuvėjus Lkv.
| refl.: Per gyvenimą žmogus išsilámdai in visus šonus Prng.
ǁ su vargu išmokti, perprasti: Kai išlámdysi gerai abėcėdles, tada skaityt bus geriau Prng.
nulámdyti tr.
1. nuvarginti, nubaigti: Nulámdė, nujodė arklį Šauk.
| refl.: Nusilamdžiau tiek daug dirbdamas Šauk.
2. nužudyti, užgniaužyti: Rast y[ra] gyvas koks, o rast anus i nulámdė KlvrŽ.
3. KI257 nuraminti, sutramdyti: Aš tuoj juos visus nulamdysiu! Vv.
palámdyti tr.
1. pamankštinti.
| prk.: Bet jūs šitos mechanikos nebijokite, reikia tiktai smegeninę palamdyti! rš.
| refl.: Tegu sau po biskį pasilamdo rš.
2. paniurkyti, paglamžuoti.
| prk.: Gyvenimas gerai palamdė rš.
pérlamdyti tr. Rm smarkiai sumušti, sudaužyti.
pralámdyti tr.
1. pratrinti, aptraiškyti: Palauk, dar nevažiuok, gal tą gruodą kiek pralámdys Pg. Pralámdžiau (prakrušau) ledus nuo kelio, t. y. pralaužiau J.
2. Krš pramankštinti, išjudinti: Žinai, koks anas buvo kelmas, ale kariuomenėj vis tiek bent kiek pralámdė Dbk.
| refl.: Kelkis, prasilamdyk truputį rš.
3. Up prk. kiek pamokyti, palavinti: Dabar jaunieji mokyklose pralámdyti Mlt. Pralámdei kiek ir statyk prie žemės (prie žemės darbo) Srv. Jis kiek pralámdytas yra Ėr.
| refl.: Be mokyklos prasilámdęs Antš. Praslámdžiau šiek tiek iš savo galvos Mlt. Prasilamdė kiek ant knygos, ir gerai Ds.
prilámdyti tr. priniurkyti, primaigyti: Tas ančiukas privoliotas, prilámdytas Pc. Mane gerai prilámdė, net kaulai braškėjo Prng.
sulámdyti tr.
1. Nm suglamžyti, suraukšlėti: Sulámdė visus drabužius, dabar žmonėm gėda pasirodyti Jnš. Kam tep sulámdei popierą, kad nei rašyt negalima! Mrs. Tie pašiūrėliai mano gerąją kepurę sulámdė Up. Taip negrūsk, bo labai sulámdysi Sb. Sulámdytas, kaip iš šunio gerklės ištrauktas Ds.
| refl.: Popierinė jų skrynelė, daiktus bekilojant, gerokai susilamdė Vaižg. Parėjo namo visas susilámdęs Skp.
2. suniurkyti, sumurdyti (įveikus): Tą vaikį i sulámdė į kertę Kl. Sugriebęs aną sulámdyk į žemę, t. y. sugrūsk J. Sulamdysiu kaip šiltą vilną LTR.
| prk.: Anas tuoj jį kalboj sulámdys (įveiks) Ds. Jūs erelis buvote, be reikalo jus gyvenimas sulamdė rš.
3. sulaužyti, sumaigyti: Žiūrėk, meduką sulamdei! Ll. Arklys vežimą sulámdė Lš. Atsisėdęs toks sunkus, visą kėdę sulámdė Brt. Per vestuves vienam bernui skobas (šonkaulius) sulámdė Pns. Sulámdė griūdamas mašiną ir varosi paskiau kaip su karve Rm.
4. nugalėti, sunaikinti, nugalabyti: Škalikų būrį užsiundė, ir vilką sulamdė Blv.
| prk.: Nepasėkmingi mūšiai pas Chaironeją sulamdė Mitridato galybę rš. Vado valia ir kareivių karštis sulamdė visas kliūtis rš.
◊ sulámdyti į kãmaną (kãmanon) smarkiai, visai sulamdyti: Sulámdžiau jį kãmanon Dglš.
užlámdyti tr.
1. niurkant prikamuoti, prigniaužyti: Kačiokas būt geras, kad neužlámdytas Ds.
ǁ lamdant galą padaryti, užniurkyti: Kačiukas vieną ančiuką užlámdė Pc. Neužlámdykit mano vaiko benešiodamos (juok.) Ds.
| prk.: Ažlámdę (užkamavę) būt jį mokesčiai ir darbai Dbk.
2. nugalabyti, nužudyti: Vilką te ažlámdė BM48.

blaškýti, blãško, blãškė iter. blokšti.
1. SD361 mėtyti, svaidyti, laidyti: Neblaškýk akmenų į pievą Rm. Blaškýti pėdus į šalis J. Tą šunį blãškė vaikai visaip pagaliais Rm. Vaikai, eikit pilkės (sviedinio) blaškýt Ps. Oi mėtė blãškė mane motinėlė raudonais obuolėliais (d.) Jrb. Ir tankiai blaškydavo jį ing ugnį Sut1.
2. K svaidyti, mėtyti į šalis, trankyti: Kad aš šokau su kaimo berneliu, mane jauną į šalužes blaškė (d.) Mrj. Laivą tuščią vėjas blaško, per daug prikrautas skęsta Sim. Blãško po ratus kaip kuodelį (grubiu keliu važiuojant) Jnšk. Vėjas ėmė mus blaškyti, sukinėt į visas puses Mš.
3. gainioti, vaikyti: Kam gainioji, kam blaškái tas žąsis? PP62. Piemuo snaudžia, vilkas avis blaško ir gaudo rš. Širvis uodega blaško muses rš.
ǁ sklaidyti, skirstyti: Blaškė ir naikino svietą šiame pasaulyje S.Dauk.
^ Daina vargus blaško TŽV603.
| refl.: Žmonių minios blaškytis pradėjo į visas puses Šlč.
ǁ refl. sklaidytis, praeiti (apie miegą): Miegas man blaškos, kad bijau J.
4. taršyti, nešioti, draikyti: Kepurelė ši juodoji, sermėgelė ši pilkoji, lytaus išlyta, vėjo blaškyta KlpD61. Vėjo blaškomi plaukai N340. Vėjas švilpia, sniegą blaško rš.
^ Šunies balsą vėjai blaško Jnš.
5. varyti, mušti, daužyti: Atjoja bernelis jaunas, nevedęs, šankydams, blaškydams bėrą žirgelį KlpD84. Sviro linko dirsios varpos, žirgams kojas blaškė JV64. Šunis taip pat su lazda blaškė M.Valanč.
6. valyti, krėsti: Kambarys pilnas voratinklių, matyt, keli metai neblaškytas Up.
7. nuolat kaitalioti vietą, veiksmo kryptį; netvarkingai judėti, lakstyti: Mačiau jį nusiminimo blaškomą J.Jabl.
| refl.: Puolamąją ligą paskui gavo ir blaškės it patrakęs J.Jabl. Neblaškýkis dideliai, šuo ir nepuls Šts. Musėlės puola, arkliai blaškosi I.Simon.
^ Blaškos it dantį gelamas VP9. Blaškos it laumė po jaują VP9. Blaškos kai peteliškė OG288.
ǁ apie negyvus daiktus: Spingsulė imdavo mirkčioti, ir daiktų šešėliai pradėdavo blaškytis po visą trobą P.Cvir. Dulkė smulkus lietutis, neramiai blaškėsi rudens vėjas rš.
ǁ iš neramumo judinti, kėtoti: Jis verkė, rankas blãškė Vlkv.
| refl.: Ligonis pradėjo blaškytis, nerimauti Ldk. Jis taip neramiai guli, visą laiką blaškosi Jnš.
ǁ refl. klajoti, bastytis: Kur tave ten vėjas nupūtė, po svietą blaškai̇̃s (toli mergauji) Lp. Aš blaškausi šiandieną toli V.Mozūr. Naujutėliu automobiliu blaškėsi kalnais ir kalvomis rš.
8. refl. vaikytis, lakstytis (apie gyvulius): Karvė blãškos su jaučiais Dr.
9. tuščiai leisti, netaupyti, švaistyti: Bet blaškai̇̃ pinigus: nei tau reikė tos skarelės pirkti, nei ką! Jnšk.
10. R44 žr. blokšti 2: Aš rugius blaškaũ sėklai J.
11. Btrm braukti, plūkti (linus): Dabar jau kap šilčiau, tai reikia blaškýt linus Lz.
apiblaškýti tr.
1. apmėtyti, aplaidyti, apdrabstyti kuo: Apiblãškė sniegais Rm.
2. apmušti, apdaužyti: Apiplakta, apiblaškyta mergė Šts.
3. refl. tr., intr. užkišti ką, atbrukti: Gavęs šimtą litų, galėsi šiek tiek apsiblaškyti (skolas užkišti) Tt. Kad tik didumą tų darbų apsiblaškýsiu, paskui bus kitaip Skr.
atsiblaškýti prisivartyti: Jokūbas blaškėsi lovoje neatsiblaškydamas rš.
įblaškýti tr.
1. įdėlioti, įmėtyti: Įblaškýk gyvulėliam [į ėdžias] po saujelę šieno – ir jiem šventė Jnšk.
2. įbauginti raginimu: Tas įblãškė arklius, kad dabar gyvoliai virpa! Grg.
išblaškýti tr.
1. išmėtyti, į šalis išdrabstyti: Išblãškė i batukus, i žaislus Rm. Lentos išblaškýtos po visą kiemą, surink Gs.
2. K išgainioti, išvaikyti: Atejusi prie žąsų, anas išblaškái, sprandus žąsų nusukusis, pasineši ir suėdi PP62.
ǁ išskaidyti, išskirstyti, nustumti (žmones): Sumuštas ir į visus vėjus išblaškytas buvo didysis Napoleono vaiskas prš. Jozuė visus neprietelius išblaškė ir nugalabijo M.Valanč.
^ Vargas draugus išblaško LTR(Vl). Išblaškė vaikus kaip gegužė po svetimus lizdus PPr356.
| refl.: Tėvų netekę, po visas šalis išsiblãškę Skr.
ǁ apie negyvus daiktus: Pakilo didelis vėjas, tuoj debesis išblaškys Pšl. Trobos be jokios tvarkos išblaškytos Srv.
ǁ išsklaidyti, nuvyti: Karai viską iš galvos išblãškė Ad. Išblaškyk mano pagundinimus M.Valanč.
| refl.: Taip smarkiai subildino į duris, kad bematant visi miegai išsiblaškė Šv. Miegai iš galvos išsiblaškė Žem.
3. refl. nesukaupti dėmesio, būti neatidžiam: Visa ką sutinka išsiblaškę, be dėmesio, nesugeba ilgiau ant ko sustoti rš.
4. ištaršyti, išdraikyti, išvartyti: Mok mano mergelė baltai skalbti, ant rūtų šakelių išdžiaustyti, kad šiaurės vėjelis išblaškytų, kad šviesi saulelė išdžiovintų KlpD43. Tie vėjai vandenį išblaškė, tai ir žuvų nebepagaunu Ds.
| refl.: Tik vėtra pasidarė, švendrai į šonus išsiblaškė Skr.
5. išvalyti, iškrėsti: Paėmus šluotą, išblaškýk stubą (išvalyk voratinklius ir dulkes) Jrb. Išblaškýk maišą (kai dulkinas, žemėtas, miltuotas) Jrb. Didįjį ketvergą su žabu pastoges išblaškyk, kad tame gyvenime žvirblių nebūtų VP200.
6. refl. išsigiedryti: Jeigu išsiblaškỹs, tai tik nuo pietų Skr.
7. refl. išsikėtoti: Vaikas išsiblãškęs kad miega gardžiai! Jnšk, Upt.
ǁ nusiklostyti: Vaikas, ligonis (begulėdamas) išsiblãškė J.
8. refl. Gs kurį laiką prasivartyti: Kol užmiega, vėl porą valandų išsiblaško rš. Visą naktelę išsiblaškiau, kaip iš galvos einanti Pt.
9. refl. išsimesti (apie gyvulį): Mūsų juodė išsiblaškė, nebeturės Dr.
10. tuščiai išleisti, iššvaistyti, išmėtyti: Paima pinigėlio, bet su mergom kur po miestą išblãško Jnšk.
| refl.: Reikia pasirūpinti, kad neišsiblaškytų labai brangi nabašninko biblioteka rš.
nublaškýti tr. K
1. numėtyti, nudrabstyti ką žemėn: Visi megztiniai nublaškyti Vb. Vėjas nublãškė padžiautas drapanas nuo karties Rm.
| refl. tr.: Nusiblãškė kaldrą ligonis Krsn.
2. nuvaryti, nugainioti: Nublaškýk vištas nuo daržo Ėr.
ǁ refl. nusiblaivyti (apie miegą): Pirma jau apėmė snaudas, bet vėl nusiblãškė Skr.
3. nuvalyti, nukrėsti: Dulkes nublaškýk J. Nublaškýk ma[n] nugarą Jrb.
4. nuvarginti: Arkliai nublaškyti, reik eiti pėstam Šts.
ǁ refl. blaškantis (bėgiojant) nuvargti, nusilakstyti: Ir nusiblaškéi po tas vakaruškas Šv. Karvė gatavai nusiblãškė, reik gyvai vesti prie jaučio Šv. Seni jau mudu, suvargę, nusiblaškę LzP.
pablaškýti
1. tr. pamėtyti, pabarstyti, pasėti: Pablaškýk akmenų ant tako, bus sausiau Rm. Pablaškýk tarp bulbių pupų, ir turės vaikai Rm.
2. intr. pamojuoti, pašvaistyti: Su kuskele į vieną ir į antrą pusę pablaškyk, parsiskleis vanduo S.Dauk.
| refl.: Atsisėdau į vežimą, pasiblaškiáu botagu ir išlipau Up.
3. refl. pasivartyti: [Vaikas] kiek pasiblaškė ir užmigo rš.
4. tr. išleisti, iššvaistyti: Per tą vakarėlį gerai pinigo pablaškei̇̃ Pšl.
parblaškýti tr. KII93 parblokšti, suguldyti šiaudus.
pérsiblaškyti neramiai praleisti laiką, prasidaužyti: Dantis skaudėjo, ir pársiblaškiau par naktį be miego Grg. Arklys girtūklio pársiblaškė par naktį prie tvoros J.
prablaškýti
1. tr. išsklaidyti: Šviesa brėkšmą prablaškė LzP.
ǁ nuvyti, nustumti: Nuobodžiui prablaškyti ir tai gera LzP.
ǁ išsklaidyti dėmesį: Morkuvienė manė tuo dukterį prablaškysianti J.Paukš.
| refl.: Gal eiti pasivaikščioti, prasiblaškyti, apylinkių pasižiūrėti? J.Paukš.
2. refl. prasitrankyti, praklajoti: Visą savaitę prasiblaškius, perkupčius pasakė, kad rasis darbo LzP. Abiturientai visas atostogas prasiblaškė bekeliaudami rš.
◊ aki̇̀s prablaškýti išmokyti, duoti supratimą: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė LzP.
priblaškýti
1. tr. pribarstyti, primėtyti: Vaikai visur priblãškė obuolių Ėr. Priblaškýkit pinigų Lnkv.
| refl.: Nešiau skiedrų večerijai [virti], ir kiemas prisiblãškė Jnšk.
2. refl. prisitrankyti, prisiklajoti: Per savo amželį daug prisiblaškiaũ Pšl.
sublaškýti
1. refl. imti laidinėtis, susimėtyti: Piemenys susilaidinėjo, susiblãškė akmenim Jnšk.
2. tr. suvaryti, sugainioti: Kasvakar vištas kol sublaškai̇̃ ant aukšto, tai atsipyksta Jnšk.
ǁ supūsti, atpūsti lietų: Ka šiltà būtų, gal tas vė[ja]s i sublaškýtų tą lytų Žr.
3. tr., intr. suplakti, sučaižyti: Pati biedna sublaškyta, su šakaliu sušvaistyta JD1528.
^ Sublãško kaip karvė su šūdina uodega (sumaišo liežuvius) J.
| refl.: Medžiai suošė, sumostagavo šakomis, susiblaškė viršūnėmis ir sutartinai prigulė pavėjui V.Myk-Put.
ǁ sulieti, suvilgyti: Žolelė raitosi žemėje, iki lietus sublaškys Žem.
4. refl. susitaršyti, susivelti: Popas, braukdamas prakaitą iš po susiblaškiusių į visas puses savo plaukų, pradėjo šaukti Vaižg.
5. refl. tr. įtraukti, susiveržti: Pilvą susiblãškęs eina alkanas J.
6. tr. sudrumsti: Šiltas, gėlėmis kvepiąs vėjelis tesublaškė merginos ramybę A.Vien.
užblaškýti
1. tr. uždaužyti, pribaigti: Japonus žadėjo kepurėm užblaškýt Jnšk.
2. žr. užblokšti 4: Su suodina virve užblãško Plng.

áukso ãkį įdė́ti išmokyti: Aš tau aukso akį įdėjau. Ėr.
áukso ãtsvaru labai brangu: Aptiekoj viskas aukso atsvaru. Grg.
áukso burnà iškalba: Profesoriaus sąmojis, vaizduotė, aukso burna ir faktų gausybės ragas. Andr.
áukso dienà geras gyvenimas: Galva viena – aukso diena. Vkš.
áukso diẽnos geras gyvenimas, ištaiga: Dabar jos aukso dienos – marti darbus apdirba, o pati tik važinėja. Rdm. Bepigu man dabar – aukso dienas gyvenu: nebeturiu nė kokio rūpesnio, esu paėdusi, apsirėdžiusi. Vkš.
áukso gýsla gerovės šaltinis: Dievas žino, kaip jis apčiuopdavo savąją aukso gyslelę, kuo užsiimdavo – to nė vienas ir nesakydavo. rš.
áukso kálnas daug gėrybių: Aš nesiūsiu, galite aukso kalną man supilti, ir tai nesiūsiu!. LzP. Kur čia rasi aukso kalną?. Šn.
áukso kalnaĩ didelė gerovė: Na, žinai, Viliau, man niekas aukso kalnų nežadėjo. Simon. O, kiek tada kvailysčių buvo išplepėta, vyno upių, aukso kalnų pažadėta!. Cvir. Pinčiukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar jį pasivyti, pasiūlyti jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį.... Bor. Man aukso kalnus pripilk, niekaip neičia ten. Ml. Kai žmogus nesveikas, tai turėk aukso kalnus – nieko nereikia. Mžš. Pažadėjo aukso kalnus, o parodė špygą. Žil.
áukso kiaũlė neig. turtuolis: Žmogus nevala, anot jo, tai esąs tiesiog kiaulė, pasmirdėlis – paršas, goslus – tai kvailys, besarmatis – kiaulakys, didžiaturtis – aukso kiaulė. Vaižg.
áukso kulkùtė Rdm. paprastoji bitkrėslė:
áukso lazdà brangenybė: Pas tėvą sūnus – tai aukso lazda, mergaitė – tai bėda namų. Ad.
áukso maĩšas neig. turtuolis: Jis yra kvailas, nuobodus vyras – aukso maišas. rš.
áukso nagaĩ teig. gabus, darbštuolis: Aukso nagai, smako gerklė. Štk. Aukso nagai, velnio gerklė. Vb. Aukso nagai, vilko gerklė. Btg. Tokios dovanos tūkstančiais neapmokamos, – aukso nagelių darbelis. Žem.
áukso nagùs turė́ti teig. būti nagingam: Tas žmogus aukso nagus turi, viską gali padaryt. Jnš.
áukso obuolỹs kas duoda didelį pelną: Matyt, kad aukso obuolys tie Vilkaičiai. LzP. Tėvas, gerai jau įkaušęs, šūkavo, sklaidėsi, girdamas savo žemę – aukso obuolį. Žem.
áukso óbuolį ródyti vilioti: Kad kas aukso obuolį rodytų, nebegrįžtų į sodą, girdi, purvo braidyti, mužikų kiaulių šerti. Žem. Aš būt ten nėjusi, ir kad aukso obuolį būt rodę. Grg.
áukso ožỹs turtuolis: Ne ant aukso ožio užsisėdai, už neturtingo būro išėjai. Simon.
áukso óžką ródyti vilioti: Nieko nevalgysiu, gali aukso ožką rodyti. Lkv.
kad áukso paũtą dúotų jokiu būdu, nieku gyvu: Kad aukso pautą duotų – neimtų. B.
áukso raĩdėmis užrašýtas teig. darantis labai stiprų įspūdį: Yra gyvenime valandų, kurios lyg aukso raidėmis arba sielos gelmėje užrašytos.... Pt.
áukso rañkos teig. gabus, darbštuolis: Buvęs darbštus, greitas, klusnus... ką imdavai, tą padarydavai... Aukso rankos buvusios.... Gric.
áukso rankàs turė́ti teig. būti gabiam, jautriam: Gera mergelė turi aukso rankeles. KrvP. Rankas turi aukso, bet gerklė jaučio. LTR.
áuksas sidãbras kas labai gera, puiku: Neišpasakyta linksmybė – auksas sidabras gyventi. Jnšk.
áukso širdìs teig. jautrumas: Kad ne šviesioji panelė ir ne mūsiškio grapo aukso širdis, tektų Kaziukui gerai pavargti. Pt. Aukso širdį turėjo motriška. Varn.
áukso taurẽlės raktažolė: Aukštaitijoj, Vyžuonų šilo apylinkėse, raktažolė vadinama aukso taurelėm, Dzūkijoje – zuikio skambalėliu, kupiškėnuose – zuikio piestele. rš.
áukso ver̃šis stabas; materialinės vertybės: Vos aukso veršis šyptels, – be galo skubūs. Mač-Kėk. Ji pasiruošusi melstis aukso veršiui, tik nežinia, ar aukso veršis jos išklausytų. rš.
áukso vidurỹs
1.veikimo būdas vengiant rizikos: Algis visur ir visuomet išlaiko aukso vidurį, protingą saiką. Mšk.
2.suderinimas priešingų dalykų: Šiandien laikykimės aukso vidurio, naikindami augalų kenkėjus: derinkime ir biologines, ir chemines priemones. rš.
áukso viẽtoje labai vertinamas: Vaikai dabar yra aukso vietoj. End.
baltàsis áuksas kng. medvilnė: Medvilnės augintojai pardavė pirmąjį milijoną tonų baltojo aukso iš naujo derliaus. rš.
juodàsis áuksas kng.
1.durpės: Būtume niekam verti, jei nepaimtume iš žemės juodojo aukso – durpių, kurios mums krauna turtus. rš.
2.nafta: Geologai galvoja apie naftą, pramoninius juodojo aukso telkinius Lietuvoje. rš.
minkštàsis áuksas kng. kailiai: Ne veltui Sibiro kailiai vadinami minkštuoju auksu. rš.
naktìnis áuksas euf. išmatos, fekalijos: Mes nesibodime naktinio aukso, dvylika kilometrų jį vežamės iš miesto. rš.
rudàsis áuksas kng. durpės: Kadaise čia buvo durpynas, žmonės kasė rudąjį auksą. rš.
žaliàsis áuksas kng. miškas: Dar yra įvairaus plauko veltėdžių, spekuliantų, kurie naikina žaliąjį auksą. rš. Miškininkai – žaliojo aukso sanitarai. rš.
áuksu apipìlti
1.padaryti turtingą: Tegu mane ir auksu apipiltų, neisiu už jo. Gs. Žmogus, matote, keistas padaras. Vieną apipilk nuo galvos iki kojų auksu, ir vis tiek nebus patenkintas, o kito laimei užtenka klajūno lazdos ir atviro dangaus virš galvos. Avyž.
2.daug sumokėti: Karalius liepė suieškoti tokį žmogų, katras galėtų išgydyti jo sūnų, ir tokį prižadėjo auksu apipilti. Vl.
áuksą barstýti pavasarį lyti: Kai pavasarį lyja, tai auksą barsto. Plv.
áuksas bỹra
1.apie labai reikalingą derliui lietų: Auksas mūsų dirvosan byra, čia ne lietus, vaikai. Grv.
2.sekasi: Jai auksas byra. Šk.
áukse máudytis būti labai turtingam: Vieni maudos aukse, turte, vyne, o kiti ašarose ir kraujuose. Mrc.
áukse sėdė́ti turtingam būti: Šitaip aukse sėdi, tave nors apdovanos. Snt.
áuksu svẽriamas labai brangus: Okupantai sunaikino Lietuvoje labai daug arklių, ir dabar kiekvienas arkliukas auksu sveriamas. Balt.
áuksą žarstýti būti turtingam: Tegul didžiūnai auksą žarsto, už jį sau perka vainikus. Mač-Kėk.
áuksu žėrė́ti būti turtingam: Anas nors auksu žėrės, aš už jo dukterės neduosiu. Prng.
po áuksą vartýtis pertekliuje gyventi: Kodėl Dievas neteisybę leido? Kokie brudai po auksą vartos, geri žmonys kaip musys vargsta. Krš.
šalià áukso gulė́jęs panašus į auksą: Ne auksinis, tik šalia aukso gulėjęs. Šk.
už áuksą brangèsnis labai vertingas: Kaimyno žodis brangesnis už auksą. Bor.
už áuksą sunkèsnis turi daug pinigų: Elgeta, sako, buvo, o šiandien pasverk tu jį: sunkesnis už auksą. Marc.
arklio auksas žr arklys
kačių auksas žr katė

dù kirvùkai septyniasdešimt septyneri (77) metai: Ir man du kirvukai suėjo. Mrj.
kir̃vį apsėdìnti griežtai atsakyti: O tau – kirvį apsėdino! Nelįsk, kur nereikia!. Prng.
kir̃vis atitìko kótą Btg., Škn. apie vienodo charakterio žmones, turinčius kokių nors tarpusavio ryšių:
kirviù įkir̃sti apie nepakeičiamą tvirtinimą: Jis žinojo gaspadoriaus būdą: pasakė – kirviu įkirto. Mont.
kir̃vis į̃mesta apie neskanią sriubą: Liesi batviniai ir negardūs – kirvis inmesta. Grv.
kirvẽlį išnèšti
1.pabėgti iš tarnybos: Sunku būdavo Vilkams išlaikyti tarnautojus – nemaža jų išnešdavo kirvelį nesulaukę metų pabaigos. rš. Stonio piemuo vakar išnešė kirvelį. Kp. Ir aš savo gyvenime išnešiau kirvelį vieną. Sl.
2.pasprukti: Pasisekė ir tau – išnešei kirvelį. Vb.
kir̃vis kabaliúotų apie tvankų orą: Tai sugadintas oras – kirvis kabaliuotų. Iš.
kir̃vis kabė́tų apie tvankų orą: Gryčioj kirvis kabėtų. Ėr. Ot pabezdėjo – kirvis ore kabėtų!. Pnd. Būdavo, nueisi an juos, tai gal kirvelis kabėtų: smirda, šutai visokie patalo. Mžš.
nórs kir̃vį kabìnk apie tvankų orą: Oras – nors kirvį kabink. Pt. Vyrai kad užsmalina, nors kirvį kabink. Ut. Na ir oras jūsų vagone! Nors kirvį kabink. rš.
kir̃vį kárti apie tvankų orą kambaryje: Pirkioj oras – možna kirvį kart. Pls.
nórs kir̃vį kárk po nósimi apie tvankų orą kambaryje: Kaip kokioj pirkioj, tai nors kirvį po nosim kark. Pls.
kirviù kir̃sti griežtai pasakyti: Kas turi valią ant manęs... mano žodis – kirviu kirsta. Žem.
kir̃vis kliùvo į ãkmenį kiekvienas veiksmas susilaukia atoveiksmio: Nors tu vaiskavas, rokuojies karaliaus žmogus, bet ir jis maskolius... kad nekliūtų kirvis į akmenį. Žem.
kirviù nukir̃sti apie nepakeičiamą tvirtinimą: Pasakyta – kirviu nukirsta. Mont.
kirvẽlį nèšti
1.pereiti tarnauti kitur: Ar paliksi pas mus tarnauti, ar neši kirvelį kur kitur?. Paukš.
2.nešdintis, sprukti: Nesuspėjau nė arčiau prieiti: pamatė mane ir neša kirvelį. Vb. O aš kaip nešiau kirvelį išsigandęs, kad dar vieno bliūdo nereikt išvalgyt. Kp. Tyli, niekam nepasakoja, kodėl paskui, prieš pat karą, atgal kirvelį nešė, kas tenai jam padus pasvilino. Zur.
kir̃vis pakabė́tų apie tvankų orą: Gryčioj kirvis pakabėtų. Kp.
kir̃vį pakabìnti apie tvankų orą: Kad uždūmė pypkoriai, galėtum kirvį ore pakabinti. Gs. Kad atidarei duris, gali kirvį pakabinti. Graž.
kir̃vį pakárti apie tvankų orą: Blogas pirkioj oras – možnėt ir kirvį pakart. Grv.
kirvẽlį parnèšti pabėgti iš tarnybos ūkyje: Tu ką gi dabar? Parnešei kirvelį?!. Balt. Jų nelabai kas samdydavo: pabuvo savaitę ar dvi, žiūrėk, ir parneša kirvelį namo. Krs.
kir̃vį patriñti į ãkmenį truputį padirbėti: Kirvį į akmenį patrynė ir eina švilpaudamas išvertęs krūtinę. rš.
kir̃vį plaũkti išmókyti sakoma apie ką sunkiai išmokstantį: Ką tu išmokysi kirvį plaukti. Pls.
kir̃vis susidū́rė su ãkmeniu interesai susikirto: Vedėjas mėgo savo nustatytą tvarką ir dėl jos nesileido nė į mažiausius ginčus. Šiame taške ir susidūrė kirvis su akmeniu. Andr.
kir̃vis susiriñko ant akmeñs toks tokį sutiko: Abudu pikti – kirvis ant akmens susrinko. Lp.
ant kir̃vių eĩti labai nesutariant muštis: Dar metų nepragyveno, [žentas] su uošviu susimušė, pradėjo eit ant peilių, ant kirvių. Žž.
iš kir̃vio
1.negrabiai, atmestinai: Iš kirvio buvo išdirbę žemę. Krš.
2.apie fizinį darbą: Keturiolika vaikų turėjo, iš kirvio ir gyveno. Švnč.
iš po kir̃vio prastais įrankiais dirbant: Geras meistras, jam ir iš po kirvio gerai išeina. Dr.
nuo kir̃vio stačiokiškas: Juk ta žemaitiška kalba yra nuo kirvio. Kl.
per kirviùs sunkiai: Jei ir pasiseks, atims – tai tik per kirvius. Mrk.
su kirviù kir̃sk labai kietas: Juokias žmonės: kad atnešė duoną šviežią, tai su kirviu kirsk. Brs.
ne su kirviù nùkertamas apie ilgą, kruopštų darbą: Verpalas yra ne su kirviu nukertamas. Grg.
kaĩp kir̃vis
1.apie nemokantį plaukti: Plaukia kaip kirvis. Aps.
2.apie liesą: Riebus kaip kirvis, apskritas kaip Tauragnas. iron.
3.apie labai prieštaraujantį, besiginčijantį, piktą: Kad tu, Butkau, vis ne kaip žmogus: tai spjaudais ponui kalbant, tai kerties su juo kaip kirvis. Gric. Gavau vyrą kaip kirvį. Dkš.
kaĩp kirviù griežtai, aiškiai (pasakyti): Nukirto žodį kaip kirviu. Rk.
kaĩp kir̃vio kir̃tis apie ką smarkų, griežtą: Būkite kietas kaip plienas, griežtas kaip kirvio kirtis, imkite į nagą, ceremonijų nedarykite, spauskite – štai koks turi būti provincijos mokytojas.... Paukš.
kaĩp kirviù įkir̃sti griežtai pasakyti: Jis pasakė – tai kaip kirviu įkirsta. Mrj. Jeigu išreiškė kur savo nuomonę, – kai jis pasakė, kaip kirviu įkirto, – visur jo viršus, jo teisybė lieka. Žem. Senis jeigu tarė žodį, tai kaip kirviu įkirto. LzP. Jeigu pasakė, kad neleis į šokį, tai kaip kirviu įkirsta. Graž. Kaip anas pasakė, tai kaip kirviu įkirto. Pls.
kaĩp kirviù kir̃sti griežtai pasakyti: Tai kad pasakė: kaip kirviu kirto. Vaižg.
kaĩp kirviù nukir̃sti
1.griežtai pasakyti, nutarti: Pasakė, tai kaip kirviu nukirto. Trgn. Tai mūsų abiejų paskutinis žodis, ponas Puodžiūnai, – kaip kirviu nukirto Papievienė. Vien. Neduosiu, nekinkysiu, neleisiu! – kaip kirviu nukirto Motiejus. Žem. Užrėžė žodį, kad bus kunigas, ir baigta! Kaip kirviu nukirsta!. Švaist. Sau turiu, – kaip kirviu nukirsdavo kalbą kūmas, – bet kitiems – tai ne. Krėv.
2.staiga nutraukti: Čekšt! revoliucija Rusijoje! kaip kirviu nukirto mūsų maršrutą. Žem.
kaĩp kirviù užkir̃sti griežtai pasakyti: Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto. Jis savo žodžio nemainys ir nieko neišsigąs. Myk-Put. Aš jį kaip kirviu užkirtau. Pls. Marti uošvei kaip kirviu užkerta. Rod.
kaĩp iš po kir̃vio nedailiai (padarytas): Pasiuvo batus tikrai kaip iš po kirvio. Paį.
kaĩp su kirviù prastai, atmestinai: Kad pasiuvo suknelę, kaip su kirviu. Varn.
kaĩp kir̃vis su ãkmeniu Pnd. apie besikivirčijančius: Prisiklausė visko, užteko. Dabar jau atsibodo, ėmė kirstis kaip kirvis su akmeniu... Dantinga ir Katrė!. Žem. Toks tas gyvenimas – kaip kirvis su akmeniu. Gr. Nesuteikia – kaip kirvis su akmeniu. Trgn. Gyvena kaimynai kaip kirvis su akmeniu. Ds.
kaĩp su kirviù atkapóti griežtai atsakyti: Jei kartais siuntė ką padirbti, ta kaip su kirviu atkapojo: – Papūsk į nosį!. Žem.
kaip akmuo su kirviu žr akmuo
karo kirvį užkasti žr karas
kaip perkūno kirvelis žr perkūnas

1 rangýti, rañgo, rañgė tr. N, M
1. Mrk vynioti, ringuoti: Vadeles, audeklą rangýti DŽ1. Tolei rangýk audeklus, kolei seksis nunešt upėn Rud. Rañgom drobę krūvon Dv.
| refl.: Vis negalima buvo žinot, ar virvė gilyn eina, ar an[t] vietos užkliuvus rangos BsPII217.
ǁ refl. tr. mūturiuotis, rištis: Žmogus abrūsu kaklą rañgos A.Baran.
2. raityti, garbanoti: Rangai̇̃ plaukus, dėl to tokie nutriušę Slm. Gal buvo treji metai – tavo čiupryna gelsva, rangýta – graži mergytė buvai Kp. Žaliojo berželio lapeliai karpyti, o mano mergelės plaukeliai rangyti (d.) Rš.
ǁ raišioti, narstyti: Ant viršūnių eglutėlių kasnykai rangyta LTR(Žl).
3. N vinguriuoti, kaitalioti, moduliuoti: Balsą rangau MŽ. Stengiasi išmokyti savo chorus naujamadžių rangytų dainų rš.
4. daryti vingiuotą, sukioti vingiais: Ėmė kviesti į vidų ir lipti rangytais siauručiais geležiniais laiptais į aukštą Pt. Teka per pievas upeliai rangyti A.Baran.
rangýtai adv.: Rangýtai eidavo toks [v]anduo Krs.
| refl.: Nežinau, kaip tas kelias rañgos Vb. Tarp medžių rangosi takelis rš.
| Dūmai rangėsi rš. Ten gaisrai gyvatėm rangos S.Nėr.
ǁ refl. darytis nelygiam (apie paviršių): Seniau žemės kevalas daug smarkiau rangėsi, raukšlėjosi Mš.
5. K lankstyti, riesti: Pasirėmęs lazdele, sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės J.Bil. Senesni ir jaunesni glaudžiasi tada prie sienų ir rango kojas pasuolėn V.Krėv. Remlys rangomas vien murma, vien sustyręs J. Rañgė jis ją (karviukę) į krūvą ir kišo į maišą LB174.
^ Būk kaip namie, tik kojų ant stalo nerangyk KrvP(Zr).
6. šnek. įveikti, nugalėti: Jis visus lengvai rañgo DŽ1. Rango vaikai tėvą J.
^ Dieve, duok jam dangų, ale tegu te jį rango LTR(Grk).
7. refl. R233, N, K, Klt, LKT267(Brž) raitantis judėti, raivytis, raitytis: Mačiau, garnys gyvatę nešė, ta rañgosi apė snapą Dkš. Skruzdėlynan mesta gyvatė rañgos rañgos, ir kaip mat jos vieni kaulai Kkl. Rangykis lovo[je] – ar nekelsi J. Ligonis rangos ir, susirangęsis in ringą, ringso bei miega J. Aš sušalęs po pečiumi rangiaũs ir nemaigiai miegojau J. Rangiaũs, rangiaũs i vė susnūdau Dglš. Rañgos arklys Dglš. Ir margis, užlipęs ant priesvirnio, rangos K.Bink. Rangosi kaip gyvatė ant kupsto LTR(Rs). Rangosi kaip šuva ant girnų LTsV120(Šd).
^ Vienas šuva susirangė ant kelmo – ir visi rangos LTR(Grk). Ant broliukų rankų gyvatės rangos (tvora) LTR(Vdk).
8. refl. vargiai lipti, ropštis: Aš keliuos, rangaũs iš lovos lauk vargais negalais Jrb. Nusikosėjo senis, pasivartė, nukorė kojas ir pradėjo rangyties nuo krosnies Ašb. Na, kokių plynių tu dabar nesirangai [iš bričkos], da ve rėpso lyg kokia kerplėša Ašb. Keliolika keliauninkų tingiai rangosi iš vagonų Pt. Senesniam [gaisrininkui] lipt an stogų, rangýtis an kaminų kap i netinka Gs. An kiemo vartus užkėlė, mislijo, kad jau anos (laumės) per vartus nelips, žiūri, kad jau rangosi per vartus BsPIV132. Ėmėm rangytis į stačius skardžius, slidžiais kriaušiais ropoti J.Jabl. Senis – jam sunku ant arklio rangýtis Snt.
9. refl. Ps išsisukinėti, vangstytis: Dabar kožnas rañgosi su kelione Ėr. Kai iš kito, tai, iškišęs liežiuvį, laukia, o kai pačiam reikia duot – tai tik rañgos Jnšk. Ko da rangai̇̃s sakyt, sakai, kad žinai Tvr. Tu nesirangýk, o tūjau imkis darbo Up. Ano pusė (žmonos) kad ir vidunakty [prašo vežti], veža, o kad čia, tai jau rañgos Sim.
◊ gémbę rangýti gyventi, verstis: Jonas jau ir dabar sunkiai rañgo gémbę, kažin kaip toliau eis Pnd.
1 aprangýti
1. tr. apvedžioti ringėmis: Seniau mergaitės ir drobines skareles gražiai išpuošdavo, aprangýdavo pakraštėlius visokiom ringėm, gembėm Jž.
2. refl. Š apsivyti, apsivynioti: Ramtydavo lazdas visokias: tai gyvatę apsirañgius lig rankenai, tai galvą Krs.
1 atrangýti tr. atraityti.
◊ sveikãtą atrangýti Lp prikulti, primušti.
1 įrangýti
1. tr. sugebėti suraityti, suringuoti, sugarbanoti: Ir įrañgo gi dabar mergos plaukus Š.
2. refl. Š, DŽ rangantis įeiti, įšliaužti: Žaltys įsirango žiemoti (ps.) J.Jabl. Jauniausioji žiūri – jos marškinių rankovėje įsirangęs žaltys begulįs rš.
^ Be kojų, be rankų, o į medį įsirango (apynys) LTR.
3. refl. sunkiai įlipti, įsiropšti, įlįsti: Paskubom įsirangiau į vežimą rš. Durys buvo užrakytos, tai per langą insirañgė ir apvogė Alv. Šiaip teip įsirangiaũ į bertainį Skr. Dabar į medį įsirangė jaunas linksmas vaikinukas A.Vencl. Į olas įsirangiusius BzF162. Įsirangė kaip ežys pas gyvačių LTR(Grk).
1 išrangýti tr.
1. išvynioti: Einu, audeklus išrangýsiu Mrk.
2. išraityti, sugarbanoti: Ažeisiu į kirpėją, kad išrangýtų plaukus Š.
| refl. tr.: Išsirañgė ūsus ir plaukus – koks dabar gražeiva Š.
3. DŽ1 išsukioti vingiais, išvingiuoti: Mūsų laukuose ribos išrangytos, masyvai neturi taisyklingų formų rš. Upė ėjo išrangyta, o dabar tiesiog bėgs Vdn.
| refl. DŽ1: Išsirañgo kelias labai Krd. Upė čia išsirañgo Krd.
4. refl. vingiais išeiti, prasibrauti: Išsirangiaũ tarp medžių, kur ankštas kelis J.
| Ilgai trunka, kol par plonikes žarnas vanduo išsirañgo Skr.
5. išsisukti: Slinkas išsirañgė su liežuviu, su kalba, rankų neprikišęs, ir tada kiti darbą nudirba J. Šiaip taip jau iš tos bėdos išsirangiaũ Skdv. Da šituo rozu išsirangiaũ, kažno kaip toliau bus Ktk.
6. prk. vingriai išpasakoti: Išrañgo pasakų, visokių moka ana Ad.
| Buvo raštingas, vieną kitą žodį net vokiškai išrangydavo rš.
7. refl. BŽ77, DŽ raitantis išeiti, išlįsti: Ji kaip voverė išsi̇̀rangė par šakas, ir žiūrėk – jau lenkia viršūnę Ps. Gyvatė išsirañgė iš kelmo Š. Durys užrakintos, išeit jam nėr per kur, tai jis išsirangė per kaminą ant stogo BsMtI35.
8. refl. praleisti kurį laiką raitantis: Visą naktį išsirangiaũ ant pliko suolo Š.
9. refl. sunkiai išlipti, išsiropšti: Išsirañgė iš vežimo Lp.
10. šnek. išvalgyti: Gana: bliūdą išrangiaũ, parsivalgysiu Mžš.
◊ káilį išrangýti išperti, išmušti: Jam reikia gerai káilį išrangýti, tada jis bus kitoks Skr.
1 nurangýti
1. intr. vingiuojant nueiti: Palei krūmais nuejom, nurañgėm Rk.
ǁ refl. vingiais nusitęsti: Ten tas pats ravas nusirañgo Pc. Aš pamatysiu, kaip nusirango takas į pakalnę rš.
| Kaip gedulo juostos dangumi nusirango juodi gamyklų dūmai rš.
| prk.: Šypsulys nusirangė jam lūpomis rš.
ǁ refl. nutįsti: Eglė stovi, o jos pilkos, storos šaknys nusirango ne į sausą žolę, o į vandenį rš.
2. refl. pasivolioti, pasigulėti: Ant suolo ir pasuoly kaip dvaro kalelė nusirangei NS715.
3. refl. sunkiai nulipti, nusiropšti: Jau tėvas paseno, dirbt nieko negalia, nuo pečiaus nenusirañgo LKT182(Stak). Meškinas nusrangė nuog pirkčios ir liepė mergai kitą ausį pakrapštyt LTR(Rdm).
4. tr. šnek. nuplakti: Nurañgė vaiką diržu, ir verkia jis dabar Vdžg.
1 parangýti tr.
1. palenkti, pariesti: Parangiusi po savim kojas, ji tarsi žaidė šilkiniais savo keliais V.Myk-Put.
ǁ palamdyti: Negaliu aš jį parangýti J.
2. išlankstyti, išraityti: Tei paranku lipt: laiptukai parangýti Jrb.
3. raitant pakraipyti, pavingiuoti: Kuriai (kiaulei) pataikys, toji kiek pasibėgės, uodegą parangys ir vėl knisinėja sau šlapią, atlytą žemę V.Krėv.
4. refl. DŽ pasilankstyti, pakrutėti: Jis priėdęs pūkščioja ir negal pasirangyti J. O tasai ramstis padaro kūną sustingusiu, kad negal pasirangyti, kaip sakoma, it vilkas vienu kaulu Vd. Šiandie nepasirangai̇̃ – kaip vieno kaulo Pc. Sẽniai nepasirango Vdžg. Daba pasirangýt negaliu; ka diktas būč, pasidaryč vaną – viską (visus skausmus) ištraukt Btg.
5. refl. paskubėti: Nepasirangái, eik greičiau! Jrb. Pasirangýsi, kai perliesiu [botagu] Srv. Jie niekur neina, nepasirañgo – tai tinginiai! Skr.
6. refl. palįsti rangantis:
^ Šėrengė varangė po suolu pasirañgė (šuo) BsM.
7. refl. pasirąžyti: Pabudęs iš miego, vyriškis pasirangė, nusižiovavo rš.
8. refl. prk. pavargti: Pasrangýsi da su pyliavom Ktk.
1 prasirangýti vingiais praslinkti: Prasirañgo užnarviais pro policiją Ėr.
1 prirangýti tr. šnek.
1. Grš privalgyti, prikimšti: Ką jis valgys sriubos, dešrų prirañgęs Mrj. Aš dabar prirangiaũ, prirangiaũ vakarienės, i[r] miegot bus nebegera Mžš.
| refl. DŽ.
2. Skr pridergti: Pavalgęs kap prirañgė, tai kap arklys Arm. Ot prirangei, kad ir žėba neperšokt Pls.
1 surangýti tr.
1. K, DŽ, Lp sulankstyti, suringuoti: Surangýk šitą audeklą Vlk. Nemoki surangýti vadelių Sdb. Tai ne dešrelės – aš pamačiau: virvės surangytos ir pakabintos besančios Tat.
^ Mano tėvo juostos niekas nesurango (kelias) Rš.
2. suglamžyti, suraukšlėti: Nesurangýk man skepečiukės Prn. Nesurañgai spadnyčios OG290.
| refl.: Tokia kieta marška, net susrañgius Kp. Susrangė kap skūrotas ant ugnies Knv.
3. suraityti, sugarbanoti: Babilonėnai buvo surangytomis barzdomis rš.
ǁ susukioti: Surañgė reikas [bombarduodami] Dglš.
| refl.: Kevalas susirangęs, susisukęs vadinas kriauklas J.
4. sulenkti, suriesti: Jis pasitraukė arčiau į senelę, surangė kojytes ir paslėpė jas po marškinaičiais V.Krėv. Kojas surañgė pasuoly Kp. Gyvas kaip katė – nesurangysi, tik maiše nuskandinsi KrvP(Mrk).
| refl. tr. intr. DŽ: Sėduos i kojas susrangaũ Ad. Tas nesusirañgo K. Pirty vaikai tik gali maudytis, aš nesusirangaũ Vdžg. Gal vilko brolis, kad nesusrangai? LTR(Ds). Po pečiumi palindęs, in ringą susirangęs ringso J. Susrañgęs guli Grv. Aš pabundu, žiūriu – Algiukas susirañgęs plikom kinkelėm Klov. Ji vėl atsigulė, susirangė kamuolėlin J.Dov. Ant maišo susirañgęs guli šuva PnmA. Priėjęs atrado angį susirangiusią J.Jabl(PrL).
| Prie bilietų kasų ilgiausia, susirangius eilė V.Bub.
^ Susirangė kaip šuva ant girnų Mlt. Vienas šuva susirangė ant kelmo – ir visi rangos LTR(Grk). Šarangė varangė po suolu (po stalu Dov) susirangė (šuo) LTR(Graž).
5. DŽ, Pc, Vb šnek. įveikti, nugalėti: Tu, vyrel, jo nesurangýsi – yra ko pažiūrėt vyro Jnšk. Aš tave kaip šiltą vilną surangysiu rš.
| Žmonės stebėjosi ir atsikvošėti negalėjo, kad tokį žmogų būtų galėjusi giltinė taip greitai surangyti V.Krėv.
6. baigti daibą, susidoroti su darbu.
7. Lkš šnek. suvalgyti, sukirsti: Silkę surangiaũ – gert džiovina Mžš. Atsipjauna duonos riekę, surañgo maldamas Ad.
ǁ sudraskyti: Jau ta[vo], diedule, bobulės nei dūko, nei kvapo – vilkai surañgė (ps.) Rod.
1 užsirangýti DŽ1, Ig, Al, Lp sunkiai rangantis užkopti, užlipti, užsiropšti: Ant pat stogo viršaus užsirañgė Vdžg. Andrulis puto, an[t] pečio žusrañgęs Rod. Ubagas padėkavojo moteriškei, užsirangė an pečiaus ir atsigulė LTR(Dkk). Šiaip taip užsirangė ant jaujos ir pradėjo ten brazdikuot LTR(Kp). Ji ant to kalno vos užsirangė, nes labai aukštas buvo BsPII100.
^ Be kojų, be rankų ant lubų užsirango (dūmai) Pnd.

1 li̇̀pti, -a, -o (-ė); R
1. intr., tr. žengti, kopti (aukštyn, į ką, per ką, žemyn): Ans li̇̀pa aukštyn palaipstais J. Lipù per tvorą K. Lipiaũ lipiaũ [į medį] ir tik lig pusei teįlipiau Ėr. Vaikas į medį lipa kaip voverė, bematant ir viršūnė[je] Jnš. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn J.Bil. Tik vienas senis niekur nebeišėjo iš gryčios ir nebelipo nuo pečiaus A.Vien. Tėvelis tai jau visai iš lovos nelipa (serga) Kt. Per slenkstį lipo, vyžai prilipo Prn. Mat kaip lipiaũ – žnekt ir nudribau nuo laiptų Kp. Lipčiau lipčiau, kad kopėčikes turėčiau Vdk. Li̇̀psiu an pečių Plm. Kai gaidys ant stogo lipa, bus lietaus Pnd. Netikęs šuo: nors par viršų li̇̀pk anam, nieko nesakys Skd. Pri miegos lipamo[je] (pasistojamoje) trinko[je] atrado imperiolų Šts. Priėjau kalną lipamą ir upelį brendamą JD915. Lipk masto viršūnėlę TDrVII15, FrnS140.
| Kumelė lipa piesta MitI376.
| Lipamasis stiebas (bot. caulis scandens) LTII441.
| prk.: Vėliavos lipo į kalną, iš kalno pakalnėn P.Cvir. Plentas lipa į Panerių kalnus rš. Supleišėjusiais sienojais lipo pupelės, žydėjo jurginai, nasturtos rš. Žiūrėkit, kokia viesula, kaip vilnys ant kranto lipa V.Kudir. Jūra lipa į laivą (apie audrą) Plng. Vienas pradalgys lipo ant kito, ritosi ir ritosi rš. Nuo pergalės ant pergalės lipo S.Dauk. Debesys didelis li̇̀pa li̇̀pa (bus lietaus) Aps.
^ Nelipk kaip varlė ant dalgio (būk atsargus) PPr392. Lipa kaip atbula karvė į medį (iron.) PPr381. Lipa ir lipa kaip ožys Ukm. Nieko nežiūri, lipa kaip gyvulys (grūdasi, veržiasi) Jnš. Lengviau lipti, negu dribti Mrk, Kdn, Rz. Geriaus lipti į kalną, nekaip kristi S.Dauk. Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (apie nuolaidų, lėtą žmogų) Pnd. Į savo daržą gali ir per tvorą lipti LTR(Vl). Tas niekad neužsimuš, katras bijo aukštai lipti, bet tas, katras nebijo Sln. Esu kaip iš upės li̇̀pęs (švarus) Šts. Brolis ne brolis – li̇̀pk iš grūšios Smn. Karvę į medį lipti ar išmokysi? Taip ir aną ar gal kas išmokyti? Dr. Darbas ant darbo lipa (labai daug darbo), įmano žmonės susiplėšyti Žem. Sungaila kaip drobynoms lipa į turtą (nuolat turtėja) KlvrŽ. Jau mūsų linai į antrus lapus lipa (antrus lapus leidžia) Pš. Ir čia pušys į sienojukus li̇̀pa (darosi storos, į sienojus auga) Ėr. Šitas ir ant kunigų gerai li̇̀pa (juos kritikuoja) Gs. Širdis lipa pro burną (labai plaka iš baimės, džiaugsmo) Trk. Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – taip ji plaka I.Simon. Nereikia lipti žmoguo ant širdies, ir nėkas nėko nedarys Šts. Tam jau smertis ant nosės galo li̇̀pa (greit mirs) Dr.
liptinai̇̃ adv., liptinõs: Liptinai̇̃ lipo į tą kalną, taip neužejo Krš. Neleidau, stūmiau – liptinõs įsigrūdo par langą Krš. Liptinõs lipa Pln.
2. intr. pakilus virsti per kraštus: Duona gerai užsiėmė rūgti – iš minkytuvio li̇̀pa lauku Plt. Alus apsiputodams li̇̀pa lauku iš uzbono Plt. Lipa iš geldos ragaišis (ragaišio tešla), pakamšyk! Ėr. Leduitas, tirštas vanduo lipo (liejosi) per kraštus, paglemždamas savo valdžion pievas J.Avyž.
| prk.: Sprandas lipo lašinių rievėmis kaip tešla iš po apykaklės P.Cvir.
liptinai̇̃ adv.: Katrė turi daug darbo su sriuba, – sriuba liptinai lipa iš varinio I.Simon.
3. intr. eiti, vykti: Da lipčiau liepteliu, da jočiau žirgeliu, da mano galvelėj da nieko nėra d. Daug žmonių – galėtumb galvoms lipti (apie didelę minią) B. Lipa vaikai lygu avys speiguotie į būrį, kad būt šilčiau Šts. Šitai lipame ing Jerozolimą DP212.
4. intr. ropoti: Toks didelis vabalas per stalą lipa Vb. Blusos li̇̀pa par blauzdas Ėr. Tarakonai suolais li̇̀pa Vs. Per stalą li̇̀pa vorys (voras) Vs.
5. intr. tikti (apie kortas): Kur čia dešimkę meti – nèlipa Krš.
◊ ãkys li̇̀pa ant (iš) kaktõs sakoma apie labai besistengiantį: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo S.Čiurl. Bronės ãkys li̇̀pa iš kaktõs – noria visus paršaukti KlvrŽ.
ant akių̃ li̇̀pti daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug yra austi) Ds.
į aki̇̀s li̇̀pti priešintis, priešginiauti: Dykas vaikas, li̇̀pa tėvuo į aki̇̀s Ub.
ant galvõs li̇̀pti grūstis, spaustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra kur apsisukti Jnš.
ant kulnų̃ (galvų̃) li̇̀pti versti skubėti, raginti: Prasidėjo laukų valymas, statyba lipa ant kulnų J.Avyž. Pavasario darbai lipa ant kulnų sp. Pulkas lipo ant kulnų batalionui, divizija – pulkams rš. Jei lipsi ant kulnų, dirbs Srv. Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai Nm.
ant kulnų̃ (ant kul̃no, kulnañ, kulnuõs) li̇̀pti įdurmais ką daryti (eiti, vyti); neatsilikti; žr. kulnas.
ant si̇́enų li̇̀pti
1. nesitverti baime, alkiu, skausmu ir pan.: Mano balso arkliai bijo – net ant sienų lipa, kai surėkiu Dbk. Kiaulės žviegia, draskosi – ant si̇́enų li̇̀pa (nori ėsti) Ėr. Taip dantį sopa – nors ant si̇́enų li̇̀pk Ėr.
2. dūkti iš piktumo: Pasakai ką pryš – spardos, ant si̇́enų li̇̀pa Krš.

į kójas li̇̀pti keltis iš patalo: Tujau lipk į kojas, juk išmiegojai Dr.
1 antli̇̀pti, añtlipa, -o (ž.) žr. 1 užlipti:
1. Antlipaũ ant tvoros J. Jis antlipo ant kūlio ir apsibrido J. Šiaip taip antlipáu ant vežimo Slnt. Ančlipo dvijau ant vieno arklio ir joja Mžk.
^ Pelke ant kalno neantlipsi Sd.
| refl.: Žmogelis antsili̇̀pos ant žago šieno nusiversti Užv. Blezdinga ant gandro nugaros antsi̇̀lipa i išleka į šiltąjį kraštą Kl.
2. Žentas ir uošvis ant minos ančlipo Vkš.
1 apli̇̀pti, àplipa, -o tr., intr. K ant viršaus gausiai prilipti, apkopti: Stogą aplipo žmonės rš. Ant tvoros ligonių apli̇̀pę (prie ligoninės) Ėr.
1 atli̇̀pti, àtlipa, -o intr.
1. N prisiartinti, ateiti, lipant kur nors: Daktaras kasdien atlipdavo į kalną ir tenai vaikščiodavo Mš. Atlipo pas dangaus duris BsPIV34. Girdėjova kitą trepais ant aukšto atlipant BsV329. Kas čion aukštai atlipti tau padėjo? rš.
2. plg. 1 nulipti 1; užlipus grįžti: Lipk ant žardo ir atgal atli̇̀pk J.
1 ×dali̇̀pti, dàlipa, -o (hibr.) žr. 1 prilipti 1: Dalipaũ iki pačios viršūnės Gs.
| prk.: Cibire (Sibire) dèlipa (dalipa) lig šešiasdešimt [laipsnių] šalčio Užv.
◊ liẽpto gãlą dali̇̀pti atsidurti beviltiškoje padėtyje: Gavau turto po tėvui, ir tas man pragaišo, jau dabar dalipau liepto galą BsPIV8.
1 įli̇̀pti, į̇̃lipa, -o (į̇̃lipė) intr. Kv patekti kur lipant, įkopti: Jis įlipo į medį ir sėdi Brž. Berniokas į̇̃lipė pušin varnos gūžtos pažiūrėtų Š. Matydamas, kad aš, įlipęs kalnan, atsisėdau, atėjo ir draugas V.Krėv. Aš tąja pupa įlipau į dangų (ps.) S.Dauk. Neįlipamas kalnas rš. Ir net įsigijo reikalingus daiktus įlipti pro langą J.Marc. Įlipau į vagoną, jau traukiniui pajudėjus rš. Lipte į̇̃lipiau į tą duobę Rd. Kiaulė į̇̃lipė su kojom lovin ir išvertė ėdalą Š.
| prk.: Status kalnas buvo, mašinos neliuob įli̇̀ps Brs. Saulutė jau aukštai įlipo (pakilo) rš. Į devintą dešimtį įli̇̀pęs (devintą dešimtį pradėjęs) eiguliavo Brt. Anas jau šimtan intli̇̀pęs Tršk. Jau į šešiasdešimtus įlipaũ Rd. Jis jau aukštai įlipęs į senystę N.
^ Norins didžiausia nelaimė, aukštai dangus – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, turi vargt ant svieto M. Be kojų, be rankų įlipa į medį (apynys) Pš.
| refl. K: Insilipo in tą eglę ir sėdi BsPIV283. Įsilipdavo į aukštą uolą rš. Įsili̇̀po į vežimą ir atsigulė Vlkv. Tas pradėjo ginčyties su velniu, ka įsili̇̀ptum į terbą Lpl.
^ Giedos kaip gyvatė, į kadagį įsili̇̀pusi Pln.
1 išli̇̀pti, i̇̀šlipa, -o (i̇̀šlipė) intr.
1. J iškopti, išsikelti iš kur: Išli̇̀pti iš duobės, iš medžio, iš lovos, iš garlaivio Š. Čia laivo vadovas išmetė inkarą ir, pritvirtinęs laivą lynais prie kranto, padėjo išlipamąsias lentas rš. Senis i̇̀šlipė iš ratų ir pėsčias nuėjo Ėr. Vesčiau Barborą, – neišlips par tvorą JD1563. Nei̇̀šlipamas (neišbrendamas) kelias Lp.
| prk.: Ka išsižiojo, ir akys ant kaktos išlipo (iššoko) Kl. Balkė iš vietos išli̇̀po Vv. Atiduočiu tau, išli̇̀pčiu iš skolos Krš. Išlipė (iškilo) aukštai kaip iš mielių Ps. Tik aš nenoriu taũ nuskriaust, kad norėč, tai tu visiškai nebegalėsi išlipt (atsigauti, pakilti) Ps.
^ Par torą (tvorą) neišli̇̀pęs, opa nesakyk Krtn. Nekrisk į balą, nes sausas neišlipsi LTR(Krp). Gali įlipti, bet negalėsi išlipti KrvP(Mlt). Išli̇̀psi iš paskutinės naginės, nebus kuo apsiaut Ėr. Iš to rublio nei̇̀šlipam (turime vis pinigų) Krš.
2. iškilti, išvirsti, išsilieti per kraštus: Tavo ragaišis (ragaišio tešla) net iš geldos išlipęs Vb. Marios išlipo iš krantų, apipylė Pamarius ir šalia jų gulinčias Tyvulių pievas bei pelkes I.Simon. Daug upių per krantas išlipusios BzF137.
◊ kairè (nè tà) kója iš lóvos išli̇̀pti; Ds, J.Jabl būti blogai nusiteikusiam, piktam.
1 nuli̇̀pti, nùlipa, -o (nùlipė) intr.
1. K nukopti, nužengti žemyn: Nuo lipynių nulipaũ J. Skubiai nulipo žemyn ir atsisėdo sode J.Marc. Aš nulipiau nu arklio Ėr. Nulipo … nuog kalno DP74.
| prk.: Beveik niekuomet nenulipdavo nuo trikojo katilas (nenustodavo virti) rš.
| refl.: Tuo stiebu ejo teip užsilipt, teip nusili̇̀pt Plik. Greitai nuo vežimėlio nusilipęs BsPI60.
2. sunkiai nueiti, nubristi: Nu mat nuli̇̀psiu aš per sniegus Bsg.
1 pali̇̀pti, pàlipa, -o (pàlipė)
1. tr., intr. K šiek tiek, nedaug lipti: Jis, palipęs kiek aukščiau, pamatė netoli šviesą Grnk. Palipo aukštyn pri erelio PP25. Raišas paukštelis atejo koja velkinas, pali̇̀po an akmenelio ir gera vandenį Krš. Palipo dukrelė aukštą svirną JD61. Kai tik palipsi bunkerį, tuoj sprogsta Všt.
^ Kas pakels šunį ant girnų, jeigu pats nepalips! LzP. Kur tu lipi, aš tau palipsiù (parodysiu lipti)! Ėr.
palipamai̇̃ adv.: Gal atgulti ir ant šieno, yr palipamai̇̃ Šts.
| refl.: O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti Žem. Pasili̇̀pęs ant ledinės (ledo lyties), i važiuo[ja] Kal. Saulius, pasilipdamas ant tvorų, ant vartų, mato, kaip grimzda [saulė] už akiračio į tirštą debesį Vaižg.
^ Senas senelis, pasilipęs ant stogo, pypkę rūko (kaminas) LTR(Plng).
2. intr. įstengti lipti: Lipu lipu į tą kalną ir nepàlipu – kojas pakirto Ėr.
1 pérlipti tr. K, J per viršų lipant pereiti, perkopti: Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs, lazda pasiramsčiuodamas, į galą kluono, atsisėdo ant rąsto A.Vien. Par gelžkeliuką reikia parlipt Pn. Lipo párlipo, ale nepakėlė, nepajudino škurlių Krš. Parlipk par [daikto] viršų, bet nevok Šts. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp).
^ Neparlipęs par tvorą, nesakyk op! Gsč. Aš jau par plunksną nepárlipu (silpnas esu) Jrb. Padirbk, apark, kai arklys per velėną nepérlipa (nusivaręs)! Dbk.
| prk.: Nesu párlipęs par mokyklos slenksnį (nesu lankęs mokyklos) Klk. Apsileida – kambariai nepárlipami (netvarkingi, apleisti) yr Grg.
1 prali̇̀pti, pràlipa, -o intr. K pro šalį nulipti.
1 prili̇̀pti, pri̇̀lipa, -o (pri̇̀lipė)
1. tr., intr. K prisiartinti prie ko lipant: Jis prilipo prie gūžtos busilo (gandro) J. Ir privažiavo mišką, prilipo (prikopo) bičių spiečių J.Jabl. Piemuo greit pri̇̀lipė varnos gūžtą Vb.
2. intr. lipant prisirinkti: Kad prilipė žmonių – pilnas vežimas Ėr.
| refl.: Žmonių prisili̇̀pęs traukinys Grž.
◊ liẽpto gãlą (prie liẽpto gãlo) prili̇̀pti
1. įkliūti: Prilipsi kartunta prie liepto galo B. Prilips ožys liepto galą LTR.
2. patekti į padėtį be išeities: Visa tai rodo, kad šalies ūkis, fašistams viešpataujant, prilipo liepto galą rš.
1 suli̇̀pti, sùlipa, -o (sùlipė) intr.
1. K sukopti, susirinkti kur ant viršaus: Ant viškų suli̇̀po vaikai J. Vištos ant laktų suli̇̀po Lk. Nubėgo, sulipo į kumpą liepą JD1513. Suli̇̀po plukdytis į upę Sz. O mes visi, į langus suli̇̀pę, žiūrim, kad vilkte parvelka aviną ir ožį KlvrŽ.
| refl.: Susili̇̀pom ant tvorų ir žiūrėjom Skr. Ko jūs čia dabar susi̇̀lipėt vežėčiosna! Švnč.
2. įsilipti (sukeliant kojas): Vaikas su autakojais viedran suli̇̀pęs Kzt. Arklys in ežios priekinėm kojom buvo suli̇̀pęs Dglš.
1 užli̇̀pti, ùžlipa, -o (ùžlipė)
1. intr., tr. užkopti ant ko: Tamsoje užlipau ant šieno ir kritau kniūpsčias rš. Ažli̇̀po in dangčio Dv. Būras užlipo viena pupa iki debesų J.Jabl. Da paskutinį kalnelį reiks užlipt BM116. Rūdynai, purvynai neišbredami, aukštieji kalneliai neužlipami JV72. Užlipo ant medžio lauko figos, idant pamatytų jį DP571. Užlipk (paraštėje užeik) manęsp ant kalno ir būk tenai BB2Moz24,12.
| prk.: Saulė užlipa (pakyla) ant pat galvos, kaitra degina kaip pečiuje Blv.
^ Įleisk velnią (kipšą, kiaulę NžR) į bažnyčią, užli̇̀ps ir ant altoriaus Vel.
| refl.: Vaiks užsili̇̀pęs nusiskynė obuolą K. Šnekėk šnekėk, užsilipk ant stogo, kad visi išgirstų Sln. Gal jau neužsili̇̀ptum ant arklio? Lp. Jis užsilipo ant tvarto ir žiūri Brt.
^ Nekelk vartų, ant jų užsilipęs LTR(Rs).
2. intr. užsistoti, užminti: Žiūrėk, kur eini, ant katuko neužli̇̀pk! Alv. Jei tu kitą kartą man vėl ant kojos užlipsi, tai kitaip pasikalbėsim rš. Tu pati neužli̇̀pk [ant adatos]: tu esi basa Pln.
| Jis šlitinėjo šaligatviu kaip girtas, užlipdamas ant praeivių (susidurdamas su praeiviais) rš.
3. intr. prk. užeiti, rasti: Ana, kai eina grybaut, tai, ant kokio užlipa, ir kašin Ds.
◊ širdi̇̀s iki̇̀ gerklė̃s (gérklei) užli̇̀po sakoma pailsus: Jau ma[n] širdis iki gerklei užlipo Kt.

1 li̇̀pti, -a, -o (-ė); R
1. intr., tr. žengti, kopti (aukštyn, į ką, per ką, žemyn): Ans li̇̀pa aukštyn palaipstais J. Lipù per tvorą K. Lipiaũ lipiaũ [į medį] ir tik lig pusei teįlipiau Ėr. Vaikas į medį lipa kaip voverė, bematant ir viršūnė[je] Jnš. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn J.Bil. Tik vienas senis niekur nebeišėjo iš gryčios ir nebelipo nuo pečiaus A.Vien. Tėvelis tai jau visai iš lovos nelipa (serga) Kt. Per slenkstį lipo, vyžai prilipo Prn. Mat kaip lipiaũ – žnekt ir nudribau nuo laiptų Kp. Lipčiau lipčiau, kad kopėčikes turėčiau Vdk. Li̇̀psiu an pečių Plm. Kai gaidys ant stogo lipa, bus lietaus Pnd. Netikęs šuo: nors par viršų li̇̀pk anam, nieko nesakys Skd. Pri miegos lipamo[je] (pasistojamoje) trinko[je] atrado imperiolų Šts. Priėjau kalną lipamą ir upelį brendamą JD915. Lipk masto viršūnėlę TDrVII15, FrnS140.
| Kumelė lipa piesta MitI376.
| Lipamasis stiebas (bot. caulis scandens) LTII441.
| prk.: Vėliavos lipo į kalną, iš kalno pakalnėn P.Cvir. Plentas lipa į Panerių kalnus rš. Supleišėjusiais sienojais lipo pupelės, žydėjo jurginai, nasturtos rš. Žiūrėkit, kokia viesula, kaip vilnys ant kranto lipa V.Kudir. Jūra lipa į laivą (apie audrą) Plng. Vienas pradalgys lipo ant kito, ritosi ir ritosi rš. Nuo pergalės ant pergalės lipo S.Dauk. Debesys didelis li̇̀pa li̇̀pa (bus lietaus) Aps.
^ Nelipk kaip varlė ant dalgio (būk atsargus) PPr392. Lipa kaip atbula karvė į medį (iron.) PPr381. Lipa ir lipa kaip ožys Ukm. Nieko nežiūri, lipa kaip gyvulys (grūdasi, veržiasi) Jnš. Lengviau lipti, negu dribti Mrk, Kdn, Rz. Geriaus lipti į kalną, nekaip kristi S.Dauk. Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (apie nuolaidų, lėtą žmogų) Pnd. Į savo daržą gali ir per tvorą lipti LTR(Vl). Tas niekad neužsimuš, katras bijo aukštai lipti, bet tas, katras nebijo Sln. Esu kaip iš upės li̇̀pęs (švarus) Šts. Brolis ne brolis – li̇̀pk iš grūšios Smn. Karvę į medį lipti ar išmokysi? Taip ir aną ar gal kas išmokyti? Dr. Darbas ant darbo lipa (labai daug darbo), įmano žmonės susiplėšyti Žem. Sungaila kaip drobynoms lipa į turtą (nuolat turtėja) KlvrŽ. Jau mūsų linai į antrus lapus lipa (antrus lapus leidžia) Pš. Ir čia pušys į sienojukus li̇̀pa (darosi storos, į sienojus auga) Ėr. Šitas ir ant kunigų gerai li̇̀pa (juos kritikuoja) Gs. Širdis lipa pro burną (labai plaka iš baimės, džiaugsmo) Trk. Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – taip ji plaka I.Simon. Nereikia lipti žmoguo ant širdies, ir nėkas nėko nedarys Šts. Tam jau smertis ant nosės galo li̇̀pa (greit mirs) Dr.
liptinai̇̃ adv., liptinõs: Liptinai̇̃ lipo į tą kalną, taip neužejo Krš. Neleidau, stūmiau – liptinõs įsigrūdo par langą Krš. Liptinõs lipa Pln.
2. intr. pakilus virsti per kraštus: Duona gerai užsiėmė rūgti – iš minkytuvio li̇̀pa lauku Plt. Alus apsiputodams li̇̀pa lauku iš uzbono Plt. Lipa iš geldos ragaišis (ragaišio tešla), pakamšyk! Ėr. Leduitas, tirštas vanduo lipo (liejosi) per kraštus, paglemždamas savo valdžion pievas J.Avyž.
| prk.: Sprandas lipo lašinių rievėmis kaip tešla iš po apykaklės P.Cvir.
liptinai̇̃ adv.: Katrė turi daug darbo su sriuba, – sriuba liptinai lipa iš varinio I.Simon.
3. intr. eiti, vykti: Da lipčiau liepteliu, da jočiau žirgeliu, da mano galvelėj da nieko nėra d. Daug žmonių – galėtumb galvoms lipti (apie didelę minią) B. Lipa vaikai lygu avys speiguotie į būrį, kad būt šilčiau Šts. Šitai lipame ing Jerozolimą DP212.
4. intr. ropoti: Toks didelis vabalas per stalą lipa Vb. Blusos li̇̀pa par blauzdas Ėr. Tarakonai suolais li̇̀pa Vs. Per stalą li̇̀pa vorys (voras) Vs.
5. intr. tikti (apie kortas): Kur čia dešimkę meti – nèlipa Krš.
◊ ãkys li̇̀pa ant (iš) kaktõs sakoma apie labai besistengiantį: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo S.Čiurl. Bronės ãkys li̇̀pa iš kaktõs – noria visus paršaukti KlvrŽ.
ant akių̃ li̇̀pti daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug yra austi) Ds.
į aki̇̀s li̇̀pti priešintis, priešginiauti: Dykas vaikas, li̇̀pa tėvuo į aki̇̀s Ub.
ant galvõs li̇̀pti grūstis, spaustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra kur apsisukti Jnš.
ant kulnų̃ (galvų̃) li̇̀pti versti skubėti, raginti: Prasidėjo laukų valymas, statyba lipa ant kulnų J.Avyž. Pavasario darbai lipa ant kulnų sp. Pulkas lipo ant kulnų batalionui, divizija – pulkams rš. Jei lipsi ant kulnų, dirbs Srv. Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai Nm.
ant kulnų̃ (ant kul̃no, kulnañ, kulnuõs) li̇̀pti įdurmais ką daryti (eiti, vyti); neatsilikti; žr. kulnas.
ant si̇́enų li̇̀pti
1. nesitverti baime, alkiu, skausmu ir pan.: Mano balso arkliai bijo – net ant sienų lipa, kai surėkiu Dbk. Kiaulės žviegia, draskosi – ant si̇́enų li̇̀pa (nori ėsti) Ėr. Taip dantį sopa – nors ant si̇́enų li̇̀pk Ėr.
2. dūkti iš piktumo: Pasakai ką pryš – spardos, ant si̇́enų li̇̀pa Krš.

į kójas li̇̀pti keltis iš patalo: Tujau lipk į kojas, juk išmiegojai Dr.
1 antli̇̀pti, añtlipa, -o (ž.) žr. 1 užlipti:
1. Antlipaũ ant tvoros J. Jis antlipo ant kūlio ir apsibrido J. Šiaip taip antlipáu ant vežimo Slnt. Ančlipo dvijau ant vieno arklio ir joja Mžk.
^ Pelke ant kalno neantlipsi Sd.
| refl.: Žmogelis antsili̇̀pos ant žago šieno nusiversti Užv. Blezdinga ant gandro nugaros antsi̇̀lipa i išleka į šiltąjį kraštą Kl.
2. Žentas ir uošvis ant minos ančlipo Vkš.
1 apli̇̀pti, àplipa, -o tr., intr. K ant viršaus gausiai prilipti, apkopti: Stogą aplipo žmonės rš. Ant tvoros ligonių apli̇̀pę (prie ligoninės) Ėr.
1 atli̇̀pti, àtlipa, -o intr.
1. N prisiartinti, ateiti, lipant kur nors: Daktaras kasdien atlipdavo į kalną ir tenai vaikščiodavo Mš. Atlipo pas dangaus duris BsPIV34. Girdėjova kitą trepais ant aukšto atlipant BsV329. Kas čion aukštai atlipti tau padėjo? rš.
2. plg. 1 nulipti 1; užlipus grįžti: Lipk ant žardo ir atgal atli̇̀pk J.
1 ×dali̇̀pti, dàlipa, -o (hibr.) žr. 1 prilipti 1: Dalipaũ iki pačios viršūnės Gs.
| prk.: Cibire (Sibire) dèlipa (dalipa) lig šešiasdešimt [laipsnių] šalčio Užv.
◊ liẽpto gãlą dali̇̀pti atsidurti beviltiškoje padėtyje: Gavau turto po tėvui, ir tas man pragaišo, jau dabar dalipau liepto galą BsPIV8.
1 įli̇̀pti, į̇̃lipa, -o (į̇̃lipė) intr. Kv patekti kur lipant, įkopti: Jis įlipo į medį ir sėdi Brž. Berniokas į̇̃lipė pušin varnos gūžtos pažiūrėtų Š. Matydamas, kad aš, įlipęs kalnan, atsisėdau, atėjo ir draugas V.Krėv. Aš tąja pupa įlipau į dangų (ps.) S.Dauk. Neįlipamas kalnas rš. Ir net įsigijo reikalingus daiktus įlipti pro langą J.Marc. Įlipau į vagoną, jau traukiniui pajudėjus rš. Lipte į̇̃lipiau į tą duobę Rd. Kiaulė į̇̃lipė su kojom lovin ir išvertė ėdalą Š.
| prk.: Status kalnas buvo, mašinos neliuob įli̇̀ps Brs. Saulutė jau aukštai įlipo (pakilo) rš. Į devintą dešimtį įli̇̀pęs (devintą dešimtį pradėjęs) eiguliavo Brt. Anas jau šimtan intli̇̀pęs Tršk. Jau į šešiasdešimtus įlipaũ Rd. Jis jau aukštai įlipęs į senystę N.
^ Norins didžiausia nelaimė, aukštai dangus – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, turi vargt ant svieto M. Be kojų, be rankų įlipa į medį (apynys) Pš.
| refl. K: Insilipo in tą eglę ir sėdi BsPIV283. Įsilipdavo į aukštą uolą rš. Įsili̇̀po į vežimą ir atsigulė Vlkv. Tas pradėjo ginčyties su velniu, ka įsili̇̀ptum į terbą Lpl.
^ Giedos kaip gyvatė, į kadagį įsili̇̀pusi Pln.
1 išli̇̀pti, i̇̀šlipa, -o (i̇̀šlipė) intr.
1. J iškopti, išsikelti iš kur: Išli̇̀pti iš duobės, iš medžio, iš lovos, iš garlaivio Š. Čia laivo vadovas išmetė inkarą ir, pritvirtinęs laivą lynais prie kranto, padėjo išlipamąsias lentas rš. Senis i̇̀šlipė iš ratų ir pėsčias nuėjo Ėr. Vesčiau Barborą, – neišlips par tvorą JD1563. Nei̇̀šlipamas (neišbrendamas) kelias Lp.
| prk.: Ka išsižiojo, ir akys ant kaktos išlipo (iššoko) Kl. Balkė iš vietos išli̇̀po Vv. Atiduočiu tau, išli̇̀pčiu iš skolos Krš. Išlipė (iškilo) aukštai kaip iš mielių Ps. Tik aš nenoriu taũ nuskriaust, kad norėč, tai tu visiškai nebegalėsi išlipt (atsigauti, pakilti) Ps.
^ Par torą (tvorą) neišli̇̀pęs, opa nesakyk Krtn. Nekrisk į balą, nes sausas neišlipsi LTR(Krp). Gali įlipti, bet negalėsi išlipti KrvP(Mlt). Išli̇̀psi iš paskutinės naginės, nebus kuo apsiaut Ėr. Iš to rublio nei̇̀šlipam (turime vis pinigų) Krš.
2. iškilti, išvirsti, išsilieti per kraštus: Tavo ragaišis (ragaišio tešla) net iš geldos išlipęs Vb. Marios išlipo iš krantų, apipylė Pamarius ir šalia jų gulinčias Tyvulių pievas bei pelkes I.Simon. Daug upių per krantas išlipusios BzF137.
◊ kairè (nè tà) kója iš lóvos išli̇̀pti; Ds, J.Jabl būti blogai nusiteikusiam, piktam.
1 nuli̇̀pti, nùlipa, -o (nùlipė) intr.
1. K nukopti, nužengti žemyn: Nuo lipynių nulipaũ J. Skubiai nulipo žemyn ir atsisėdo sode J.Marc. Aš nulipiau nu arklio Ėr. Nulipo … nuog kalno DP74.
| prk.: Beveik niekuomet nenulipdavo nuo trikojo katilas (nenustodavo virti) rš.
| refl.: Tuo stiebu ejo teip užsilipt, teip nusili̇̀pt Plik. Greitai nuo vežimėlio nusilipęs BsPI60.
2. sunkiai nueiti, nubristi: Nu mat nuli̇̀psiu aš per sniegus Bsg.
1 pali̇̀pti, pàlipa, -o (pàlipė)
1. tr., intr. K šiek tiek, nedaug lipti: Jis, palipęs kiek aukščiau, pamatė netoli šviesą Grnk. Palipo aukštyn pri erelio PP25. Raišas paukštelis atejo koja velkinas, pali̇̀po an akmenelio ir gera vandenį Krš. Palipo dukrelė aukštą svirną JD61. Kai tik palipsi bunkerį, tuoj sprogsta Všt.
^ Kas pakels šunį ant girnų, jeigu pats nepalips! LzP. Kur tu lipi, aš tau palipsiù (parodysiu lipti)! Ėr.
palipamai̇̃ adv.: Gal atgulti ir ant šieno, yr palipamai̇̃ Šts.
| refl.: O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti Žem. Pasili̇̀pęs ant ledinės (ledo lyties), i važiuo[ja] Kal. Saulius, pasilipdamas ant tvorų, ant vartų, mato, kaip grimzda [saulė] už akiračio į tirštą debesį Vaižg.
^ Senas senelis, pasilipęs ant stogo, pypkę rūko (kaminas) LTR(Plng).
2. intr. įstengti lipti: Lipu lipu į tą kalną ir nepàlipu – kojas pakirto Ėr.
1 pérlipti tr. K, J per viršų lipant pereiti, perkopti: Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs, lazda pasiramsčiuodamas, į galą kluono, atsisėdo ant rąsto A.Vien. Par gelžkeliuką reikia parlipt Pn. Lipo párlipo, ale nepakėlė, nepajudino škurlių Krš. Parlipk par [daikto] viršų, bet nevok Šts. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp).
^ Neparlipęs par tvorą, nesakyk op! Gsč. Aš jau par plunksną nepárlipu (silpnas esu) Jrb. Padirbk, apark, kai arklys per velėną nepérlipa (nusivaręs)! Dbk.
| prk.: Nesu párlipęs par mokyklos slenksnį (nesu lankęs mokyklos) Klk. Apsileida – kambariai nepárlipami (netvarkingi, apleisti) yr Grg.
1 prali̇̀pti, pràlipa, -o intr. K pro šalį nulipti.
1 prili̇̀pti, pri̇̀lipa, -o (pri̇̀lipė)
1. tr., intr. K prisiartinti prie ko lipant: Jis prilipo prie gūžtos busilo (gandro) J. Ir privažiavo mišką, prilipo (prikopo) bičių spiečių J.Jabl. Piemuo greit pri̇̀lipė varnos gūžtą Vb.
2. intr. lipant prisirinkti: Kad prilipė žmonių – pilnas vežimas Ėr.
| refl.: Žmonių prisili̇̀pęs traukinys Grž.
◊ liẽpto gãlą (prie liẽpto gãlo) prili̇̀pti
1. įkliūti: Prilipsi kartunta prie liepto galo B. Prilips ožys liepto galą LTR.
2. patekti į padėtį be išeities: Visa tai rodo, kad šalies ūkis, fašistams viešpataujant, prilipo liepto galą rš.
1 suli̇̀pti, sùlipa, -o (sùlipė) intr.
1. K sukopti, susirinkti kur ant viršaus: Ant viškų suli̇̀po vaikai J. Vištos ant laktų suli̇̀po Lk. Nubėgo, sulipo į kumpą liepą JD1513. Suli̇̀po plukdytis į upę Sz. O mes visi, į langus suli̇̀pę, žiūrim, kad vilkte parvelka aviną ir ožį KlvrŽ.
| refl.: Susili̇̀pom ant tvorų ir žiūrėjom Skr. Ko jūs čia dabar susi̇̀lipėt vežėčiosna! Švnč.
2. įsilipti (sukeliant kojas): Vaikas su autakojais viedran suli̇̀pęs Kzt. Arklys in ežios priekinėm kojom buvo suli̇̀pęs Dglš.
1 užli̇̀pti, ùžlipa, -o (ùžlipė)
1. intr., tr. užkopti ant ko: Tamsoje užlipau ant šieno ir kritau kniūpsčias rš. Ažli̇̀po in dangčio Dv. Būras užlipo viena pupa iki debesų J.Jabl. Da paskutinį kalnelį reiks užlipt BM116. Rūdynai, purvynai neišbredami, aukštieji kalneliai neužlipami JV72. Užlipo ant medžio lauko figos, idant pamatytų jį DP571. Užlipk (paraštėje užeik) manęsp ant kalno ir būk tenai BB2Moz24,12.
| prk.: Saulė užlipa (pakyla) ant pat galvos, kaitra degina kaip pečiuje Blv.
^ Įleisk velnią (kipšą, kiaulę NžR) į bažnyčią, užli̇̀ps ir ant altoriaus Vel.
| refl.: Vaiks užsili̇̀pęs nusiskynė obuolą K. Šnekėk šnekėk, užsilipk ant stogo, kad visi išgirstų Sln. Gal jau neužsili̇̀ptum ant arklio? Lp. Jis užsilipo ant tvarto ir žiūri Brt.
^ Nekelk vartų, ant jų užsilipęs LTR(Rs).
2. intr. užsistoti, užminti: Žiūrėk, kur eini, ant katuko neužli̇̀pk! Alv. Jei tu kitą kartą man vėl ant kojos užlipsi, tai kitaip pasikalbėsim rš. Tu pati neužli̇̀pk [ant adatos]: tu esi basa Pln.
| Jis šlitinėjo šaligatviu kaip girtas, užlipdamas ant praeivių (susidurdamas su praeiviais) rš.
3. intr. prk. užeiti, rasti: Ana, kai eina grybaut, tai, ant kokio užlipa, ir kašin Ds.
◊ širdi̇̀s iki̇̀ gerklė̃s (gérklei) užli̇̀po sakoma pailsus: Jau ma[n] širdis iki gerklei užlipo Kt.

1 li̇̀pti, -a, -o (-ė); R
1. intr., tr. žengti, kopti (aukštyn, į ką, per ką, žemyn): Ans li̇̀pa aukštyn palaipstais J. Lipù per tvorą K. Lipiaũ lipiaũ [į medį] ir tik lig pusei teįlipiau Ėr. Vaikas į medį lipa kaip voverė, bematant ir viršūnė[je] Jnš. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn J.Bil. Tik vienas senis niekur nebeišėjo iš gryčios ir nebelipo nuo pečiaus A.Vien. Tėvelis tai jau visai iš lovos nelipa (serga) Kt. Per slenkstį lipo, vyžai prilipo Prn. Mat kaip lipiaũ – žnekt ir nudribau nuo laiptų Kp. Lipčiau lipčiau, kad kopėčikes turėčiau Vdk. Li̇̀psiu an pečių Plm. Kai gaidys ant stogo lipa, bus lietaus Pnd. Netikęs šuo: nors par viršų li̇̀pk anam, nieko nesakys Skd. Pri miegos lipamo[je] (pasistojamoje) trinko[je] atrado imperiolų Šts. Priėjau kalną lipamą ir upelį brendamą JD915. Lipk masto viršūnėlę TDrVII15, FrnS140.
| Kumelė lipa piesta MitI376.
| Lipamasis stiebas (bot. caulis scandens) LTII441.
| prk.: Vėliavos lipo į kalną, iš kalno pakalnėn P.Cvir. Plentas lipa į Panerių kalnus rš. Supleišėjusiais sienojais lipo pupelės, žydėjo jurginai, nasturtos rš. Žiūrėkit, kokia viesula, kaip vilnys ant kranto lipa V.Kudir. Jūra lipa į laivą (apie audrą) Plng. Vienas pradalgys lipo ant kito, ritosi ir ritosi rš. Nuo pergalės ant pergalės lipo S.Dauk. Debesys didelis li̇̀pa li̇̀pa (bus lietaus) Aps.
^ Nelipk kaip varlė ant dalgio (būk atsargus) PPr392. Lipa kaip atbula karvė į medį (iron.) PPr381. Lipa ir lipa kaip ožys Ukm. Nieko nežiūri, lipa kaip gyvulys (grūdasi, veržiasi) Jnš. Lengviau lipti, negu dribti Mrk, Kdn, Rz. Geriaus lipti į kalną, nekaip kristi S.Dauk. Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (apie nuolaidų, lėtą žmogų) Pnd. Į savo daržą gali ir per tvorą lipti LTR(Vl). Tas niekad neužsimuš, katras bijo aukštai lipti, bet tas, katras nebijo Sln. Esu kaip iš upės li̇̀pęs (švarus) Šts. Brolis ne brolis – li̇̀pk iš grūšios Smn. Karvę į medį lipti ar išmokysi? Taip ir aną ar gal kas išmokyti? Dr. Darbas ant darbo lipa (labai daug darbo), įmano žmonės susiplėšyti Žem. Sungaila kaip drobynoms lipa į turtą (nuolat turtėja) KlvrŽ. Jau mūsų linai į antrus lapus lipa (antrus lapus leidžia) Pš. Ir čia pušys į sienojukus li̇̀pa (darosi storos, į sienojus auga) Ėr. Šitas ir ant kunigų gerai li̇̀pa (juos kritikuoja) Gs. Širdis lipa pro burną (labai plaka iš baimės, džiaugsmo) Trk. Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – taip ji plaka I.Simon. Nereikia lipti žmoguo ant širdies, ir nėkas nėko nedarys Šts. Tam jau smertis ant nosės galo li̇̀pa (greit mirs) Dr.
liptinai̇̃ adv., liptinõs: Liptinai̇̃ lipo į tą kalną, taip neužejo Krš. Neleidau, stūmiau – liptinõs įsigrūdo par langą Krš. Liptinõs lipa Pln.
2. intr. pakilus virsti per kraštus: Duona gerai užsiėmė rūgti – iš minkytuvio li̇̀pa lauku Plt. Alus apsiputodams li̇̀pa lauku iš uzbono Plt. Lipa iš geldos ragaišis (ragaišio tešla), pakamšyk! Ėr. Leduitas, tirštas vanduo lipo (liejosi) per kraštus, paglemždamas savo valdžion pievas J.Avyž.
| prk.: Sprandas lipo lašinių rievėmis kaip tešla iš po apykaklės P.Cvir.
liptinai̇̃ adv.: Katrė turi daug darbo su sriuba, – sriuba liptinai lipa iš varinio I.Simon.
3. intr. eiti, vykti: Da lipčiau liepteliu, da jočiau žirgeliu, da mano galvelėj da nieko nėra d. Daug žmonių – galėtumb galvoms lipti (apie didelę minią) B. Lipa vaikai lygu avys speiguotie į būrį, kad būt šilčiau Šts. Šitai lipame ing Jerozolimą DP212.
4. intr. ropoti: Toks didelis vabalas per stalą lipa Vb. Blusos li̇̀pa par blauzdas Ėr. Tarakonai suolais li̇̀pa Vs. Per stalą li̇̀pa vorys (voras) Vs.
5. intr. tikti (apie kortas): Kur čia dešimkę meti – nèlipa Krš.
◊ ãkys li̇̀pa ant (iš) kaktõs sakoma apie labai besistengiantį: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo S.Čiurl. Bronės ãkys li̇̀pa iš kaktõs – noria visus paršaukti KlvrŽ.
ant akių̃ li̇̀pti daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug yra austi) Ds.
į aki̇̀s li̇̀pti priešintis, priešginiauti: Dykas vaikas, li̇̀pa tėvuo į aki̇̀s Ub.
ant galvõs li̇̀pti grūstis, spaustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra kur apsisukti Jnš.
ant kulnų̃ (galvų̃) li̇̀pti versti skubėti, raginti: Prasidėjo laukų valymas, statyba lipa ant kulnų J.Avyž. Pavasario darbai lipa ant kulnų sp. Pulkas lipo ant kulnų batalionui, divizija – pulkams rš. Jei lipsi ant kulnų, dirbs Srv. Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai Nm.
ant kulnų̃ (ant kul̃no, kulnañ, kulnuõs) li̇̀pti įdurmais ką daryti (eiti, vyti); neatsilikti; žr. kulnas.
ant si̇́enų li̇̀pti
1. nesitverti baime, alkiu, skausmu ir pan.: Mano balso arkliai bijo – net ant sienų lipa, kai surėkiu Dbk. Kiaulės žviegia, draskosi – ant si̇́enų li̇̀pa (nori ėsti) Ėr. Taip dantį sopa – nors ant si̇́enų li̇̀pk Ėr.
2. dūkti iš piktumo: Pasakai ką pryš – spardos, ant si̇́enų li̇̀pa Krš.

į kójas li̇̀pti keltis iš patalo: Tujau lipk į kojas, juk išmiegojai Dr.
1 antli̇̀pti, añtlipa, -o (ž.) žr. 1 užlipti:
1. Antlipaũ ant tvoros J. Jis antlipo ant kūlio ir apsibrido J. Šiaip taip antlipáu ant vežimo Slnt. Ančlipo dvijau ant vieno arklio ir joja Mžk.
^ Pelke ant kalno neantlipsi Sd.
| refl.: Žmogelis antsili̇̀pos ant žago šieno nusiversti Užv. Blezdinga ant gandro nugaros antsi̇̀lipa i išleka į šiltąjį kraštą Kl.
2. Žentas ir uošvis ant minos ančlipo Vkš.
1 apli̇̀pti, àplipa, -o tr., intr. K ant viršaus gausiai prilipti, apkopti: Stogą aplipo žmonės rš. Ant tvoros ligonių apli̇̀pę (prie ligoninės) Ėr.
1 atli̇̀pti, àtlipa, -o intr.
1. N prisiartinti, ateiti, lipant kur nors: Daktaras kasdien atlipdavo į kalną ir tenai vaikščiodavo Mš. Atlipo pas dangaus duris BsPIV34. Girdėjova kitą trepais ant aukšto atlipant BsV329. Kas čion aukštai atlipti tau padėjo? rš.
2. plg. 1 nulipti 1; užlipus grįžti: Lipk ant žardo ir atgal atli̇̀pk J.
1 ×dali̇̀pti, dàlipa, -o (hibr.) žr. 1 prilipti 1: Dalipaũ iki pačios viršūnės Gs.
| prk.: Cibire (Sibire) dèlipa (dalipa) lig šešiasdešimt [laipsnių] šalčio Užv.
◊ liẽpto gãlą dali̇̀pti atsidurti beviltiškoje padėtyje: Gavau turto po tėvui, ir tas man pragaišo, jau dabar dalipau liepto galą BsPIV8.
1 įli̇̀pti, į̇̃lipa, -o (į̇̃lipė) intr. Kv patekti kur lipant, įkopti: Jis įlipo į medį ir sėdi Brž. Berniokas į̇̃lipė pušin varnos gūžtos pažiūrėtų Š. Matydamas, kad aš, įlipęs kalnan, atsisėdau, atėjo ir draugas V.Krėv. Aš tąja pupa įlipau į dangų (ps.) S.Dauk. Neįlipamas kalnas rš. Ir net įsigijo reikalingus daiktus įlipti pro langą J.Marc. Įlipau į vagoną, jau traukiniui pajudėjus rš. Lipte į̇̃lipiau į tą duobę Rd. Kiaulė į̇̃lipė su kojom lovin ir išvertė ėdalą Š.
| prk.: Status kalnas buvo, mašinos neliuob įli̇̀ps Brs. Saulutė jau aukštai įlipo (pakilo) rš. Į devintą dešimtį įli̇̀pęs (devintą dešimtį pradėjęs) eiguliavo Brt. Anas jau šimtan intli̇̀pęs Tršk. Jau į šešiasdešimtus įlipaũ Rd. Jis jau aukštai įlipęs į senystę N.
^ Norins didžiausia nelaimė, aukštai dangus – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, turi vargt ant svieto M. Be kojų, be rankų įlipa į medį (apynys) Pš.
| refl. K: Insilipo in tą eglę ir sėdi BsPIV283. Įsilipdavo į aukštą uolą rš. Įsili̇̀po į vežimą ir atsigulė Vlkv. Tas pradėjo ginčyties su velniu, ka įsili̇̀ptum į terbą Lpl.
^ Giedos kaip gyvatė, į kadagį įsili̇̀pusi Pln.
1 išli̇̀pti, i̇̀šlipa, -o (i̇̀šlipė) intr.
1. J iškopti, išsikelti iš kur: Išli̇̀pti iš duobės, iš medžio, iš lovos, iš garlaivio Š. Čia laivo vadovas išmetė inkarą ir, pritvirtinęs laivą lynais prie kranto, padėjo išlipamąsias lentas rš. Senis i̇̀šlipė iš ratų ir pėsčias nuėjo Ėr. Vesčiau Barborą, – neišlips par tvorą JD1563. Nei̇̀šlipamas (neišbrendamas) kelias Lp.
| prk.: Ka išsižiojo, ir akys ant kaktos išlipo (iššoko) Kl. Balkė iš vietos išli̇̀po Vv. Atiduočiu tau, išli̇̀pčiu iš skolos Krš. Išlipė (iškilo) aukštai kaip iš mielių Ps. Tik aš nenoriu taũ nuskriaust, kad norėč, tai tu visiškai nebegalėsi išlipt (atsigauti, pakilti) Ps.
^ Par torą (tvorą) neišli̇̀pęs, opa nesakyk Krtn. Nekrisk į balą, nes sausas neišlipsi LTR(Krp). Gali įlipti, bet negalėsi išlipti KrvP(Mlt). Išli̇̀psi iš paskutinės naginės, nebus kuo apsiaut Ėr. Iš to rublio nei̇̀šlipam (turime vis pinigų) Krš.
2. iškilti, išvirsti, išsilieti per kraštus: Tavo ragaišis (ragaišio tešla) net iš geldos išlipęs Vb. Marios išlipo iš krantų, apipylė Pamarius ir šalia jų gulinčias Tyvulių pievas bei pelkes I.Simon. Daug upių per krantas išlipusios BzF137.
◊ kairè (nè tà) kója iš lóvos išli̇̀pti; Ds, J.Jabl būti blogai nusiteikusiam, piktam.
1 nuli̇̀pti, nùlipa, -o (nùlipė) intr.
1. K nukopti, nužengti žemyn: Nuo lipynių nulipaũ J. Skubiai nulipo žemyn ir atsisėdo sode J.Marc. Aš nulipiau nu arklio Ėr. Nulipo … nuog kalno DP74.
| prk.: Beveik niekuomet nenulipdavo nuo trikojo katilas (nenustodavo virti) rš.
| refl.: Tuo stiebu ejo teip užsilipt, teip nusili̇̀pt Plik. Greitai nuo vežimėlio nusilipęs BsPI60.
2. sunkiai nueiti, nubristi: Nu mat nuli̇̀psiu aš per sniegus Bsg.
1 pali̇̀pti, pàlipa, -o (pàlipė)
1. tr., intr. K šiek tiek, nedaug lipti: Jis, palipęs kiek aukščiau, pamatė netoli šviesą Grnk. Palipo aukštyn pri erelio PP25. Raišas paukštelis atejo koja velkinas, pali̇̀po an akmenelio ir gera vandenį Krš. Palipo dukrelė aukštą svirną JD61. Kai tik palipsi bunkerį, tuoj sprogsta Všt.
^ Kas pakels šunį ant girnų, jeigu pats nepalips! LzP. Kur tu lipi, aš tau palipsiù (parodysiu lipti)! Ėr.
palipamai̇̃ adv.: Gal atgulti ir ant šieno, yr palipamai̇̃ Šts.
| refl.: O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti Žem. Pasili̇̀pęs ant ledinės (ledo lyties), i važiuo[ja] Kal. Saulius, pasilipdamas ant tvorų, ant vartų, mato, kaip grimzda [saulė] už akiračio į tirštą debesį Vaižg.
^ Senas senelis, pasilipęs ant stogo, pypkę rūko (kaminas) LTR(Plng).
2. intr. įstengti lipti: Lipu lipu į tą kalną ir nepàlipu – kojas pakirto Ėr.
1 pérlipti tr. K, J per viršų lipant pereiti, perkopti: Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs, lazda pasiramsčiuodamas, į galą kluono, atsisėdo ant rąsto A.Vien. Par gelžkeliuką reikia parlipt Pn. Lipo párlipo, ale nepakėlė, nepajudino škurlių Krš. Parlipk par [daikto] viršų, bet nevok Šts. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp).
^ Neparlipęs par tvorą, nesakyk op! Gsč. Aš jau par plunksną nepárlipu (silpnas esu) Jrb. Padirbk, apark, kai arklys per velėną nepérlipa (nusivaręs)! Dbk.
| prk.: Nesu párlipęs par mokyklos slenksnį (nesu lankęs mokyklos) Klk. Apsileida – kambariai nepárlipami (netvarkingi, apleisti) yr Grg.
1 prali̇̀pti, pràlipa, -o intr. K pro šalį nulipti.
1 prili̇̀pti, pri̇̀lipa, -o (pri̇̀lipė)
1. tr., intr. K prisiartinti prie ko lipant: Jis prilipo prie gūžtos busilo (gandro) J. Ir privažiavo mišką, prilipo (prikopo) bičių spiečių J.Jabl. Piemuo greit pri̇̀lipė varnos gūžtą Vb.
2. intr. lipant prisirinkti: Kad prilipė žmonių – pilnas vežimas Ėr.
| refl.: Žmonių prisili̇̀pęs traukinys Grž.
◊ liẽpto gãlą (prie liẽpto gãlo) prili̇̀pti
1. įkliūti: Prilipsi kartunta prie liepto galo B. Prilips ožys liepto galą LTR.
2. patekti į padėtį be išeities: Visa tai rodo, kad šalies ūkis, fašistams viešpataujant, prilipo liepto galą rš.
1 suli̇̀pti, sùlipa, -o (sùlipė) intr.
1. K sukopti, susirinkti kur ant viršaus: Ant viškų suli̇̀po vaikai J. Vištos ant laktų suli̇̀po Lk. Nubėgo, sulipo į kumpą liepą JD1513. Suli̇̀po plukdytis į upę Sz. O mes visi, į langus suli̇̀pę, žiūrim, kad vilkte parvelka aviną ir ožį KlvrŽ.
| refl.: Susili̇̀pom ant tvorų ir žiūrėjom Skr. Ko jūs čia dabar susi̇̀lipėt vežėčiosna! Švnč.
2. įsilipti (sukeliant kojas): Vaikas su autakojais viedran suli̇̀pęs Kzt. Arklys in ežios priekinėm kojom buvo suli̇̀pęs Dglš.
1 užli̇̀pti, ùžlipa, -o (ùžlipė)
1. intr., tr. užkopti ant ko: Tamsoje užlipau ant šieno ir kritau kniūpsčias rš. Ažli̇̀po in dangčio Dv. Būras užlipo viena pupa iki debesų J.Jabl. Da paskutinį kalnelį reiks užlipt BM116. Rūdynai, purvynai neišbredami, aukštieji kalneliai neužlipami JV72. Užlipo ant medžio lauko figos, idant pamatytų jį DP571. Užlipk (paraštėje užeik) manęsp ant kalno ir būk tenai BB2Moz24,12.
| prk.: Saulė užlipa (pakyla) ant pat galvos, kaitra degina kaip pečiuje Blv.
^ Įleisk velnią (kipšą, kiaulę NžR) į bažnyčią, užli̇̀ps ir ant altoriaus Vel.
| refl.: Vaiks užsili̇̀pęs nusiskynė obuolą K. Šnekėk šnekėk, užsilipk ant stogo, kad visi išgirstų Sln. Gal jau neužsili̇̀ptum ant arklio? Lp. Jis užsilipo ant tvarto ir žiūri Brt.
^ Nekelk vartų, ant jų užsilipęs LTR(Rs).
2. intr. užsistoti, užminti: Žiūrėk, kur eini, ant katuko neužli̇̀pk! Alv. Jei tu kitą kartą man vėl ant kojos užlipsi, tai kitaip pasikalbėsim rš. Tu pati neužli̇̀pk [ant adatos]: tu esi basa Pln.
| Jis šlitinėjo šaligatviu kaip girtas, užlipdamas ant praeivių (susidurdamas su praeiviais) rš.
3. intr. prk. užeiti, rasti: Ana, kai eina grybaut, tai, ant kokio užlipa, ir kašin Ds.
◊ širdi̇̀s iki̇̀ gerklė̃s (gérklei) užli̇̀po sakoma pailsus: Jau ma[n] širdis iki gerklei užlipo Kt.