tū̃pti, tùpia (tū̃pia K, Škn, Dkš, Brž, tum̃pa Slm), -ė intr.
1. R, MŽ, N, J, L, Rtr, FrnW, KŽ leistis, lenkiant kojas (apie paukščius, vabzdžius): Višta tùpia, atsitūpė gūžtoje DŽ. Žąsys tū̃pia į gūžtas NdŽ. Kur reikia vaikščiot, tai tenai tū̃pia višta Pls. Kuo aukščiau tetervinas berže tupia, tuo didesnis šaltis ateina sp.
^ Butas kaip dvaras, nė vištai tūpti vietos nėra KrvP(Pln).
| refl. I, K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Lenda lenda višta, pagatava po karve tū̃ptis Klt.
ǁ NdŽ, Upn rengtis miegoti (apie paukščius): Da saulė kokio aukštumo – eis vištos tūpt! Mžš. Vištos anksti tū̃pia Sk. Vištos jau ant laktų tū̃pia Vs. A vištas varai tū̃pti? LKT111(Kltn). [Vakare] viščiokai netum̃pa, vaikštinėja kaip paplavūnai Slm. Neturi kur tū̃pt vištos, tupdžiau tupdžiau Klt. Tik vištos vienodai tū̃pia, o žmonės žėdnas vienas savo atskirumą turi Trgn. Mano vištos neina tūpt Lt. Vištos vėlai eina tūpt – prieš lietų LTR(Ant). Nu dabar vištas prirydžiau (prilesinau) gerai, galės tū̃pt miegot Mžš. Jei viščiukus užleisi dieną, tai jie greit eis tūpt LTR(Pmp). Kad nori, kad vištos neitų anksti tūpti, tai reik vakare užleisti perėti LTR(Sln).
| prk.: Ana visados eita tū̃pti su vištoms (anksti) Grdm. Nevakarojam ir mes su žiburiu, sutemsta, ir einam tū̃ptų Užp. Eisim tū̃pt mes su savo vaikučiu Šn. Akys tū̃pt nori Gs.
2. Švnč perėti: Kap vištos tū̃pia, tai kiaušiniai mažinas Lp. Deda [kiaušinius] ir greitai tū̃pia vištos nuog dirgėlių Kpč. Šito čėso žąsys, jos nètupia – veislė kitokia Alv.
3. DŽ, NdŽ skrendant leistis žemyn: Žvirbliai didžiuliais pulkais tūpė ant stogų, korėsi į medžius ir vėl čiauškėdami leidosi žemyn rš. Jau vantą ten turės, krapys, būdavo, ten jos nuskrisdavai, kur jom (bitėm) tùpiama Mšk. Bitės čia pat tūpė ir tūpė ant žydinčių dobilų J.Ap. Balti paukščiai, matyt, pajutę gerą žmogų aplink vaikščiojant, vis dažniau mėgino tūpti į švendrynus sp. Į parko medžius tūpė kranksėdamos varnos V.Myk-Put. Varnos tūpė į medžių viršūnes M.Katil. Kai saulutė tekėdavo, garnys pakildavo, o kai leisdavosi, tai tūpdavo į lizdą LTR(Mrj). Ir atlėkė volungelė, tūpė ant šakelės KlpD110. Kikili, kikili, laibakoji, kur lėksi, kur tūpsi, kur nakvosi? LLDII357(Sem). Per žalias girias paukštele lėksiu, an tėvulio dvaro gegule tūpsiu LTR(Al). Tup gervė, tup gervelė, tup gervelė į medį LTR(Plt). Tūkstančiai musių tupia ant valgymų J.Jabl. A, tai žvirbliai lekia in palėpės tū̃pt (sakoma, kai kas nors valgydamas siurbia) Kt.
| Balionas tū̃pė DrskŽ. Tūpė ir kilo tik kariniai lėktuvai sp.
^ Skrido kaip sakalas, tūpė kaip vabalas PPr414. Su ereliais išskridęs, su vištom tūpsi LTsV269. Aukštai šoko, žemai tūpė KrvP(Erž, Vlkv). Juo aukščiau pakilsi, juo žemiau tūpsi Srj. Ant visų žiedų bitė tupia, bet ne iš visų medų ima PPr164. Kur paukštis tū̃pia, tę plunksna lieka Lp. Žmogus viršun nelekia, o žemyn tupia LTR(Srj). Atlėkė paukštis be sparnų, tūpė į medį be šakų, atejo boba be dantų, suėdė paukštį be sparnų (sniegas ir saulė) LKT83(Žlb).
| refl.: Atlėkė paukštukas, tūpės in builio ir sako: – Buily, buily, supk mane LTR(Kb). Ir tos bitys, ir visos tū̃pas viršuo Vgr. Cyrulis tū̃pės ant kęso, norėdamas biškį pailsėties ir atsipūsti PP21. Paukščiai suko aplinkui ties Elzyte ir beveik tūpėsi jai ant pečių J.Balč. Kad į medžius, ka jau aukštyn tùpas [paukščiai], ta jau vis priš šaltį Nv.
| Ant antakių leidosi tūpė usnių pūkai rš.
4. leistis lenkiant kojas prie liemens ir per kelius: Aš tokia aukšta, laiba, – pamatydavau žmogų [ganydama kiaules] i tū̃pdavau į kojas – ma[n] gėda PnmŽ. Paeina kelius žingsnius ir vėl tum̃pa – kojos neneša Skp. Kur kūliai stovėjo, tę žąsys tupėjo, tū̃pk, berneli, tū̃pk, tū̃pk Gdl. Pasivarė [Marijona] melžiamąsias nuošalin, tūpė prie tešmens J.Balt.
^ Geras, jau geras, tū̃pk – paglostysiu (iron.) Dkš.
| refl.: Tū̃pias i tū̃pias, pusiauju negali [kasti bulvių] Klt. Tūpiúos laidyt – rankos kai grėbliai Švnč. Reikia tū̃ptis nuo šunio, tada neinkąs Dglš. Ana sau atsisėdo ant kančio tos mašinos, šauku, ka tū̃pkias! Nv. Tai piemenai, vaikai, pamatę lekiant gerves, tūpdavosi, kovodavo kojas, kad nesukapotų LTR(Rs).
| Tėvas sustojo, susigriebė už krūtinės ir ėmė tūptis, glebti rš.
^ Paeina, paeina i tū̃pas kaip višta Krš. Caca, caca, geras, tūpkis – paglostysiu (iron.) NžR. Tūpkias – paglaudysiu Vkš. Tūpkitės, artistai ir režisieriai, aš jus paglostysiu Vaižg.
5. refl. leistis lenkiant užpakalines kojas (apie kai kuriuos gyvulius): Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutiniųjų kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros J.Bil. Skitai medžiodamys mažne kiekvienas turėjęs žirgą, mokantį žvėrį išvydus ant pilvu tūptis, idant žvėriui mažu rodytumias S.Dauk.
6. šnek. sėstis:
^ Tū̃pk – būsi svečias Bd. Ant rugienos netū̃pk An.
| refl.: Tūpkis, – bakstelėjo pirštu į sienojų šalia savęs J.Paukš. Tūpkis į vežimo galą BsPI32. Asilas, tūpęs į vežimą, traukė mergas į jaunimą LTR(Brt).
^ Tū̃pkis, juo vištos dės! Klp.
ǁ sėstis savo reikalui:
^ Kad šuo būt netū̃pęs, būt kiškį pagavęs Ds.
| refl.: Vaikas jau pats tū̃pas an puodelio – nebi bėda Rdn. Tū̃pas visi an puodelio, o tu į kelneles varai! Akm.
7. šnek. apsistoti, apsigyventi: Aš čia pasiakvatijau į tą pušyną tūpt, į tą prastą vietą tūpiau, i gana Pžrl. Matysim, į kokį dvarą jis tū̃ps Skr.
8. Ds šnek. iš senumo linkti: Sena pirkia, kiek apleista – baigia tūpti rš. Stogo kraigas įsilinkęs ir baigia tūpti ant lubų rš.
| refl.: Tėvų bakūžė vis labiau tūpėsi, linko arčiau žemės rš.
ǁ prk. eiti silpnyn, mažėti: Sveikata ir mano pradeda biškį tū̃pt Slk.
| refl.: Aštuntą dešimtį eiti̇̀, jau i tūpýs! Pj. Kaip belaikysys, ka tūpýs! Pj.
9. Skr šnek. pakliūti, atsisėsti į kalėjimą: Visi jie gavo tū̃pt Plv. Kad kas palotų, tai tep gautum tū̃pt! Ss.
anttū̃pti, añttupa, añttūpė (ž.), ančtū̃pti žr. užtūpti:
1.
^ Leka baltas paukštelis be sparnų, be kojų, ančtupa ant šakų, ant medžių ir ant žemės (sniegas) S.Dauk.
ǁ tr., intr.: Añčtūpė varna an žąselę Pvn. Ančtūpė purkuotę LTR(Tl).
2. Aš aną añčtūpiau Slnt.
3. žr. užtūpti 6: Nu vokyčio išbėgti nebgalėjo, anie greitai anttūpė Lnk.
aptū̃pti, àptupia, àptūpė
1. tr. Š, Rtr, KŽ, Dkš, Skr, Ėr, Ds, Brs tupiant apglėbti sparnais, apkėsti, apgaubti: Višta àptupia vištyčius J. Kalakutė daug àptupa kiaušinių Klm. Kad višta neàptupia visų kiaušinių, keli vis užšąla Mžš. Nė višta neaptū̃ps tiek daug viščiukų Grš. Misliu šešiolika dėt [kiaušinių], gal aptū̃ps Slm. Leisma šiamet, kiek kurkė aptū̃ps Ut. Tiek daug viščiukų neaptū̃ps višta Pc. Vištineliai maži tebėr, višta dar visus àptupa Vkš. Gandras užvaduoja patelę, pats aptūpdamas lizdą sp. Bematant paukštis nusileido žemėn ir aptūpė tą savo kiaušinį J.Balč.
ǁ apdengti, apgaubti, paslėpti: Kojas tas aptū̃ps i tupės KlvrŽ. Nežinau, kiek esu išlaukęs babunės sijono aptūptas, kol tėvas gąsdino diržu sp. Virpa motriška rekrūtą aptūpusi Šts.
2. tr., intr. tupiant apimti, aprėpti, padengti, užtūpti: Lentynos padaryta, tę karveliai aptū̃pę Tvr. Kol parvažiavo namo, visi arkliai ir karieta aptūpti karveliais SI156. Iš pavasario reikia, ka aštuonioleka rėmų būtų àptūpta [bičių] Mšk. Visi koriai tei[p] dailiai aptūpti̇̀ Šmk. Rodosi, tą lauką aptūpė peteliškės, – taip jis mainėsi visas, taip krutėjo, lyg gyvas V.Kudir.
^ Atlekia paukštis be sparnų, aptupia medį be šakų (sniegas) Žg. Balti žąseliai visą svietą aptupia (sniegas) LTR(Mrj, Rk).
| refl.: Kurie čia paukščiai apsi̇̀tupia an tų medžių? Dg.
ǁ tupiant apsupti: Api̇̀tūpė aplink šitą namelį [paukščiai] Mlk. Sulėkė krankliai, aptūpė apie degančias malkas SI141.
3. intr. pradėti perėti: Višta àptūpė, kiaušinių reikia Klvr. Ė, kai apkvarkštė, àptūpė, tai ir apleidėm [vištą] Dg. Antys tai irgi paskavoja raiste, radom jau aptū̃pus Dg.
4. aplinkui sutūpti, apsėsti: Visi (žmonės) aptūpę prie rėčkos ir mazgojas Šmn. Jos api̇̀tūpė mane ir išklausinėjo Pnd. Aptūpę kūmą klausomos, ką pasako[ja] apei Kalvarijos stebuklus Dr.
| prk.: Buvusią pliką granito plokštikalnę aptūpė paskubomis sukalti nameliūkščiai ir barakai T.Ivan. Krūmai aptūpė paupę rš.
| refl.: Apsitūpėme aplink ugnį rš. Kai žiugučiai aplink tą senolį apsitū̃psma, – visus mylėjo End.
ǁ sėdint apimti: Pirmojo skyriaus kambaryje krosnis taip pat buvo aptūpta vaikų rš. Vienas valakas ant pečiaus, o kitas – pašalėj, kiek aptūpiù Všn.
5. pasisavinti, apgniaužti: Jis viską, i tėvų naudą àptūpė, t. y. apžiaubė J. Sėdi pinigus aptūpęs rš.
ǁ KŽ prk. apsiausti, apgulti.
6. intr. sunegaluoti: Nuog Bronios veseilios àptūpiau (nupuoliau nuo kojų) Db. Mergos, kap išeina už vyro, tai ir kvarkščia – dar̃ reta kuri merga ligon neàptūpia Kb.
7. tr. labai globoti, rūpintis: Diedas bobos aptūptas Tr. Močia par puskapį parsiritusius vaikus vis da aptūpus laiko Tr.
| refl. tr.: Aptū̃pus vaikus, vyras ėmė ieškot kitų Ant.
atitū̃pti, ati̇̀tupia, ati̇̀tūpė intr. KŽ, attū̃pti K, KŽ, atatū̃pti KŽ
1. refl. Š, KŽ sulenkti kojas tupiant (apie paukščius, vabzdžius): Višta tupia, atsi̇̀tūpė gūžtoje DŽ. Atsi̇̀tupia bet kur i pameta kiaušinį [višta] Klt. Atsitūps kurtinė perėti ant žemės, ir per porą žingsnių jos nepastebėsi sp. Prisikimšus gurklį, puikioji antis vėl atsi̇̀tūpė Db. Gaidelis įsitaisė gerą laktą atsitū̃pti Grš.
2. refl. nusileisti žemyn, ant kokio pagrindo: Atsi̇̀tūpė žvirblelis ant tvoros – capt i pagavo katinas Ėr. Žvirbliai atsi̇̀tūpė ant lango briaunos NdŽ. Paukščiukas an krūtinės atsitūpė tam žmoguo Kv. Gegė, pakelta aukštyn, atsitūpė ant apušės ir ėmė skardžiai giedoti Blv. Visas devynias vėtružė laužė, mun, Dieve, laikyk viršūnelę – raibai gegutei atsitūpti StnD6. [Gegutė] atsitū̃pus terp lapukų vis tik džiaugias ku kū, ku kū DrskD251. Bepjaunant atlėkė varna, atsitūpė medyje ir kranksi LTR(Žal). Ir atbėgo uodelis, atsitūpė ant šakos LTR(Grv).
^ In baslio atsitūpęs negiedosi Užp. Ir laibas, ir ilgas, atsitūpė žolėj – nesimato (lietus) LTR.
3. K užimti tupimą padėtį.
| refl. R, MŽ, Sut, K, Rtr, Š, J.Jabl, Vž, Trk, Vkš, Ps, Sb, Ml, Lzd: Tupėk atsitū̃pęs rinkdamas uogas J. Lepšiukų tai tiltais, atsitūpsi̇̀ – par dvi vietas ir kašikas pilnas Kvr. Atsi̇̀tūpė [melžti], trūksta blauzdos, kraujas bėga Vdn. Atsi̇̀tūpė i teip su kojoms šokuo[ja] kaip varlė Gd. Ateina pri tos kumelės muno, sako, atsi̇̀tūpė, pradėjo pančioti Tl. Nuleka tą kuoliuką kalti, atsitū̃pęs kala, i prikala šarkuo kampą Vvr. Atsitū̃pt negaliu, pasilenkt negaliu, nebe viekas Sdb. O kada slidu, tai aš atsisėdu, atsi̇̀tupiu ant batų Pn. Leja botagu, kad net atsi̇̀tupi, par blauzdas Skp. Prie ratam atsitū̃p’ ir tupy (tupėk) pavėny! (ps.) Tvr. Atsi̇̀tūpė pri duobelės i gera [alų] Žr. Meistras matė kareivį, uždegus pluoštą šiaudų, atsitūpus ir ėmus svilinti avilio landas P.Cvir. Atsitū̃pę gardžiai šakelių pumpurus valgom K.Donel. Marškinėliai – ištisinėliai, atsitūpia – lig žemelei LLDI86(Žml).
| prk.: Kol gali, eik, atsitū̃psi ir atsitū̃psi Krš. Ką gi tu bešokinėji, kad atsi̇̀tūpei žemai; visi žino! Mžš.
^ Atsitūpus kaip sena višta pakrūmėje KrvP(Rs, Brt). Atsitūpė kaip šuo ant uodegos, kad gaspadorius paglostytų KrvP(Vlkv). Atsitūpia kaip višta an kiaušinių, ir nebeiškrapštysi Šmn. Vargas atsitūpęs tavęs lauks N. Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B283,316. Atsitū̃pk, kad toks geras – paglostysiu (iron.) Snt. Tup kertutėj atsitūpus su žaliu sijonu (šluota) LTR. Aukštai atsitūpęs, o pajudintas žvengia (varpas) LTR(Vdk).
ǁ refl. Jž pritūpti savo reikalu: Reikia atsitū̃pt – ieškok vietos Pl.
^ Neatsitūpęs neatsibūsi LTR(Rm).
4. refl. sulenkti užpakalines kojas tupiant (apie kai kuriuos gyvulius): Tegu atsitū̃pia tik in pečiaus, aš jį (katiną) pagausiu Klt. Atsitū̃pęs ūsą kraipo kraipo, marod, jau šoks prie ančiukų jisai (katinas) Jrb. Atsitūpęs [šeškas] ant kranto upės, ežero, tvenkinio, kantriai laukia, kol atplauks žuvytė Blv. Lapė, pabėgusi už ėglio, atsitūpė ir žiūri, kas bus toliau LTR(Rk). Šunys teip pat atsitūpė i žiūri vienas į kitą LTR(Rm). Vilkas nubėgo į mišką ir atsitūpė po tankia eglaite LTR(Šlv).
5. refl. šnek. pritūpus atsisėsti: Mamunelė atsi̇̀tūpė pri munęs Žeml. Kogi čia atsi̇̀tūpei: nosė pridulkės! Mžš. Prašom prašom, biškį atsitū̃pk, nepasiusi, ne ožkos šūdas Pš.
^ Neatsitū̃pęs nepadarysi (neprisėdus rimtai prie kokio darbo, nieko neišeis) Ign.
6. refl. prk. apsigyventi: Ašiai toj lūšnelėj atsi̇̀tūpiau ir tupiu Pl.
^ Blaškosi, vietos nesurasdamas kur atsitūpti KrvP(Vlkv).
7. atsisėsti į kalėjimą: O aš tau taip pasakysiu: jeigu Jonelis bus šuo – visi atsitūpsim K.Saj. Jie tave taip pakels, kad tu atsitūpsi A.Gric.
įtū̃pti, į̇̃tupia, į̇̃tūpė intr.
1. Rtr, J.Jabl, Š, NdŽ, KŽ skridus nutūpti (ypač į ko vidų): Į medį į̇̃tūpė paukštis J. Į špokų lizdą įtū̃pdavo blezdinga ir išperėdavo vaikus Skdv. Varnos ka į̇̃tupa į viršūnę medžio, tai sako, ka šaltį rodo Up. Paukštelis iñtūpė vyšnių krūman Nmn. Netoli buvo į medį įtūpęs paukštytis LTsIII162(Pgg). Raibs sakalėlis įtūpė į viršūnėlę LB75. Erelis įtūpė į lizdą S.Dauk. Jau vėl viena ragana (musė) pienan į̇̃tūpė Ds. Žad čia gegutė įtūpti, žad čia raiboji įtūpti JD834. Pavirtau į gegužėlę ir nulėkiau tėvo dvare ir intūpiau jievarėlin LTR(Švn). Baltojos liepelės plati viršūnėlė gegulei intūpt LTR(Vrn). Ir atlėkė gegutėlė, ir įtūpė liepužėlėn LTR(Ktv). Tai aš parlėktau in tėviškėlę, tai aš intūptau in obelėlę LTR(Lp). Ir į̇̃tūpė sakalėlis į diemedžio krūmelį JD64. Įsuko, įtūpė uodas į ąžuolą Sln. Aš įtūptau balta antele žalian rūtų darželin TDrIV143(Vlk).
^ Atlėkė paukštė be sparnų, įtūpė į medį be šakų (sniegas) LTR(Mrj), Vkš.
| refl. Rtr: Kad tiktai į kregždžių lizdą žvirblis įsitūp, tuoj kregždžių būrys susirinkęs jį ir užmūrija su dumblais Sln. Antis turbūt perėt nori – jau ji iš ryto įsitū̃pus Graž. [Višta] sparnais tik tuomet naudojasi, kai kas veja arba kai reikia įsitūpti į medį rš. Įsitūpk, gegelė, į baltą liepelę JD690. O aš įsitūpčiau, o aš įsiskriečiau į vyriausią vyšnelę JV865. Aš pasiversiu raiba gegele ir įsitūpsiu aukštai medely LTR(Brt). Aš insitūpčiau į vyšnelę, gražiai kukuočiau, kaip gegutė BsO68. Nors aš nulėkčiau pas motinėlę ir įsitū̃pčiau į obelėlę Niem32. Aš pasiversiu raiba gegute ir įsitūpsiu vyšnių sodely LTR(Al).
^ Atlėkė paukštis iš rytų, įsitūpė į medį be šakų, atėjo jumpruva be kojų, suėdė paukštį be lūpų (sniegas ir saulė) Jrg.
2. imti perėti: Kvaksi višta, tik neintū̃pus – vėlai sukvaksėjo Drsk.
3. kiek sulenkti kojas: Jis eina įtūpęs į blauzdas Rs.
| refl.: Bilgelbeimas į kinkas įsitūpęs drebėjo LC1883,4.
4. įsėsti, įlįsti: O aš į lendres į̇̃tūpiau Kin. Diedas arklį paskinkė, rogutėsan iñtūpė ir nuvažia[vo] girion malkaut Prng. Į̃tūpav į builes i kaskiav lig pietų Pln.
| refl. K, NdŽ, KŽ: Įsitūpk į vežimą, pavėžysiu tave J. Apšilsu aš tūs grūdūs įsitū̃pusi (kuliant) – jug dar vaikas toki tebibuvau Kl. Bailus kiškelis, krūmuose įsitū̃pęs, gardžiai žolytę graužia Š.
| prk.: Jau žiema instūpė Tvr.
5. refl. KŽ įlindus atsitūpti ant užpakalinių kojų: Kiškelis – krūmuose įsitūpęs Š.
6. šnek. įsigyventi, įsikurti: Į gerą viečiukę į̇̃tūpė Gs. Į̃tūpė į savo ūkį Klp. [Reikia eiti už tokio vyro,] ka turėtų trobalelę, galėtų įtū̃pti Štk.
ǁ refl. įsisprausti, įsitvirtinti: Nerdavaus iš kailio įsitūpti tarp aukštesniųjų A.Vien.
7. įsmigti: Velnias maišą akminų atnešė, didžiausias čia iñtūpė ir užaugo DrskŽ. Ulveris menkai buvo šaunąs: vos įtūpė kulka į sieną Šts.
ištū̃pti, i̇̀štupia (i̇̀štūpia K), i̇̀štūpė tr.; N išperėti.
nutū̃pti, nùtupia, nùtūpė
1. intr. R267, MŽ358, Sut, K, L, Š, Rtr, KŽ, DŽ liautis skridus, nusileisti ant kojų: Nutupiu ant kokios vietos N. Gegutė niekuomet nenùtupia ant drebulės NdŽ. Vos tiktai nutūps kuisis ant jaučio sprando, tas kaip duos su palka Pln. Atlėkė devyni varnai, o nutū̃pę pastojo žmonėmis Jrk100. Matę sykį tą aitvarą ir ant žemaičio stogo nutūpus J.Jabl. Atlėkė tas pats varnas, in tą eglę nutūpė, klauso BsPIV270(Brt). Ir nutūpė raibas paukštelis į tėtušio sodą KlvD40. Aš nutūpsiu gegule vyšnelių sodan TŽI210. Įlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė ant Dievo medelį S.Dauk. Tu nutūpsi po langeliu vyšnelių sodelin KrvD55. Atlėkė sakalėlis, nùtūpė į klevelį Graž.
| prk.: Vienas kitas spindulys trumpam laikui nutūpdavo kartais ant senolio galvos I.Simon. Ugnis žybt iš antro galo parejo ir nùtūpė ant stogo Kl.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LMD(Slv). Pakilo kaip aras, nutūpė lyg višta LTR(Auk). Dangun šoko, balon nutūpė KrvP(Ds, Ant). Su varnom pakilo, su vištom nùtūpė Km. Nešok aukštai, ba žemai nutūpsi LTR(Kš). Ger’ lėkt, ale neger’ nutūpt B89,163,862. Gerai lėkt, bet negerai nutūpti M. Kur paukštis nutupia, ten ir plunksną palieka PPr268. Kur paukštelė nutumpa, ten plunksnelė palieka LTR(Kvt).
| refl. K, KŽ: Švaru, nė viena musytė nenùstūpė Drsk. Inlindo per rakto skylutę, nusi̇̀tūpė ant veidrodžio Ūd. Ir nulėkė į girelę, nusitūpė ant šakelės TDrVII33(Prk).
^ Atskrido paukštis be sparnų, nusitūpė medin be šakų, atejo merguželė be kojų i suvalgė paukštį be dantų (sniegas, saulė) Prng.
ǁ NdŽ nusileisti ant žemės: Lėktuvas tupia, nùtūpė DŽ. Tomis dienomis oro laineriai šiame aerouoste kur kas dažniau nutūpdavo, negu iš jo pakildavo rš.
2. tr. nusileidus aptūpti, užtūpti: Prieš šaltį varnos viršūnes [medžių] nutū̃pusios Jd. Žvirblių nutū̃pę visa dirva Up. Lopais nuplikęs tvarto stogas nutūptas balandžių J.Avyž. Nutūpusios prieangį kudakavo vištos rš. Putinėli raudonasis, ko pavirtai į šalelę? Ar paukštelių nùtupiamas? NdŽ. Vis[i] tvorų basliai teip nutū̃pę, teip nutū̃pę juodvarnių ir stogai visur Sln.
^ Dvi raudonos laktelės baltais višteliais nutūpė (dantys) LTR(Sln). Parlėkė paukštis be sparnų, nutūpė ant visų laukų (sniegas) LTR.
3. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Svotelis plačialūpis, graužia kaulus net nustūpęs (prikritęs) (d.) Š.
4. tr., intr. šnek. tupiant apgulti, apsėsti: Žirnius nutū̃pę vaikai LKT123(Žgč). Visi laukai buvo nutū̃pę kariuomenės Šl.
| prk.: Miestelis nutūpęs uosto krantus A.Vien.
5. tr. KŽ aptūpus nulenkti.
6. intr. šnek. apsigyventi, apsistoti: Dabar laikaus pas kaimyną ir nežinau kur nutū̃pt Btg. Nėra teip, kad, kur nutū̃psi, ten ir gyvensi Prk. Iš kariūmenės parejęs nežinau, kur dar nutū̃psu Vkš. Kur žmogus nusileidęs, nutūpęs, te ir gyveni, ką gi darysi LTR(Pp). Benamis ir vienstypis – kur nutūpsiu, ten gera rš. Adelaidėje nutūpęs parašiau 5 knygas rš.
| refl.: Ale jau seniai esu šen parsidanginęs ir tarp klaipėdiškių nusitūpęs MitI62.
7. intr. šnek. susmukti: Skiedrikėm uždengtas, nutū̃pęs stogas Škt.
ǁ nusilpti: Kai jau visai nutūpsiù, nebedirbsiu Ob. Nùtūpiau visiškai, nusenau i karvės nebereikia Srv.
patū̃pti, pàtupia, pàtūpė
1. intr. atsitūpti po kuo: A čipu ripu maži višteliai razumni buvo – pasuolėj patūpė (d.) Tvr.
2. tr. NdŽ aptūpti.
| refl. tr.: Pasi̇̀tūpė višta kiaušinį Š(Sl).
3. intr. NdŽ liautis skridus, nutūpti: Ir atlėkė drabnų paukščių pulkas, ir patūpė į žaliąjį putiną LMD(Klvr).
| refl.: Tas gulbis leka i pasi̇̀tūpa, i apent leka Dr.
4. žr. atitūpti 3 (refl.): Pastū̃pęs kad ima grybus Drsk. Pasilenka, pasi̇̀tūpa [vaikas] i veiza Šv. Ka jau girdės, kad eina koks lėktuvas, sakys: pasitū̃pkiamės Vgr. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta I.Simon. Pamatęs kiaurą išpuvusį medį, ans įsilindęs pasitūpia ir lauka, kol pareis lyti LTR(Dov). Per tą tarpausinę skylę pasitūpęs žiūrėdamas, tokį perausį gavęs, jog jis aukštynais ant žemės parsiritęs BsV131(Rg).
| Po karve reikia pastūpt, kad lūpos nebūt supleišytos Prng.
^ Stovi kampe pastūpus, lėkė per lauką pasiutus (šautuvas) Kzt.
5. intr. kiek pritūpti: Patū̃pt an kulnų negaliu, klaupt negaliu DrskŽ. Jis šoka patū̃pdamas Vlk. Motute tute, kampe patūpę (kuliant šešiais kultuvais) Krs.
| refl.: Pàstupia an kiemo: oi oi, sopa kojas! Kpč. Būs bjauri, šalta, pasitū̃psi, biškį pasišlapinsi Lnk. Ji pasitūpė, kad blauzdų nebūtų matyti I.Simon. Davimas užkulniais [šokant], net vyrai pasitupia rš.
6. tr. NdŽ palenkti, pariesti kojas, ant jų atsisėsti, susigūžti: Sėdžiu patūpęs kojas – tai nešąla Adm. Kojas pàtūpiau po savim, bijojau nu suolo nuleisti Vkš. Jis (piemuo) patūpė sušlapusias perštinčias kojeles ir vis žiūrėjo į kiaules Šlč.
| refl. tr.: Pasitū̃pk kojas po šikine, tai nebus taip šalta Š(Sl).
7. refl. žr. atitūpti 4 (refl.): Lapė pasitupia ant paskutinių kojų ir klausos Brž.
pritū̃pti, pri̇̀tupia, pri̇̀tūpė intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. kiek sulenkti kojas tupiant (apie paukščius ir vabzdžius): Stovėdamas upelio žiotyse prieš srovę jis (pilkasis garnys) pritupia ir paplaka vandenį sparnais sp. Ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas jo nenuneštų J.Balč. O žvirblelis nabagėlis visas negalėjo: papilvytę skaudėjo, pritūpt negalėjo LLDI261(Jd). Ir vis dėlto aš esu kaip paukštelis, ant svetimo lizdo briaunos pritūpęs B.Sruog.
2. gausiai nutūpti: Žiūrėkit, kiek an kopūstų peteliškių pritū̃pę! Lš. Sako, leka juodvarniai į obelis ir į visus medžius, kad yr pritū̃pę Žr. Kitoje dirvoje kad prilėkė, pritūpė kovukų, net ražienas pridengė sparneliais Žem. Rado prie kelio didelį medį ir visą pilną paukščių pritūpusį DS141(Šmk). Ale sykį jam besiuvant pas vieną ūkininką, ant stalo pritūpė musių BsPIV98(Brt).
^ Dvi laktelės baltų viščiukų pritū̃pę (dantys) Grž.
3. kiek atsitūpti (apie žmones): Šoka pritū̃pdamas Rod. Supdavomės net pritūpdami̇̀ Ūd. An tvoros kap stojos, kap dav[ė] šnekėt net pritū̃pdamas DrskŽ. Reikia pritū̃pt – amžina bėda Bsg. Kam čia turi meluoti? – net pritūpdama ginčijo boba Žem.
^ Nė kaip neintiksi: nei priklaupęs, nei pritūpęs Ds.
| refl. NdŽ: Reikė buvo pristū̃pt OG282. Prisi̇̀tūpiau ir karvę laidysiu Ml. Nubėga pri tos markos, pri krašto taip prisi̇̀tupa i sema vandenį End. Kas nekait tau – tokiam mažam: prisi̇̀tupi už didesnio akmens ir pasikavoji Vkš. Mūsų svotas storalūpis graužė kaulą net pristū̃pęs (d.) Tvr.
^ Nešik stačias, gali pristū̃pt (nesiskubink, nesikarščiuok) Rod.
ǁ daugeliui atsitūpti: Pritū̃pę pritū̃pę darže mergų Slm.
4. kiek sulenkti užpakalines kojas: Kumelaitė [mušama dalba] pasverdakuliavo, pritūpė, buvo norėjusi trūktelėti rš. Ties lašišų duobe Ūloje pritūpė ūdra sp. Radau aš ją (katytę) lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą J.Bil. Už kiečių kupsto pritūpė katinas rš. Pajutęs pavojų, [driežas] gąsdina: pritupia ant užpakalinių kojų, pakelia galvą, išleidžia apykaklę ir išsižioja LTEI281.
5. šnek. trumpam ar atsargiai atsisėsti: Pritū̃pk ant suolo – pasišnekėsim Ėr. Kuršėnūs gerančių pritū̃pę visi pavenčiai, i piemenys sruoba Krš. Tuo metu žentas pasisveikinęs kukliai pritūpė ant kėdės J.Paukš. Kambary nė apsisukt, nė pritū̃pt Tr. Ir be nieko rankose, be duonos kąsnelio kišenėje dėdė Jurgis pritūpė Anės ir Viliaus vežimo kampe I.Simon. Kaimietis pritūpė ant kėdės krašto lyg pasirengęs kas minutė straktelti ir nerti pro duris A.Vaičiul. Padoriam žmogui nėra kur pritūpti rš.
6. šnek. prisėsti arti̇̀, pristoti, neatstoti: Mergaitė pritū̃pusi prie senelio kojų Š(Šl). Pritūpusys sėda, lauka piningų, palikimo Gršl. Nepritū̃pęs nieko padarysi Ign.
| refl.: Vaikus supsi prisitū̃pęs Skdv. Dideliai geras: prisistojęs, prisitū̃pęs kiaurai – geriausis žmogus Trk.
7. šnek. daugeliui išsidėstyti kur: Gyventojų pagal kelią pri̇̀tūpė Trs.
| Pilnus laukus buvo pritū̃pę tų grytelių [po žemės reformos] Krč. O jų gryčios kaip būdos, ant žemę pritūpę LTR(Šmn). Miškas pasibaigė, atsivėrė parūkavę laukai su pritūpusiomis jose tamsiom trobelėm rš.
sutū̃pti, sùtupia, sùtūpė intr.
1. K, KŽ, Klvr visiems sulenkti kojas, atsitūpti (apie paukščius, vabzdžius): Prilesę žąselės sutūpdavo prieš saulelę ir snausdavo Š. Antys šalimais sutū̃pusios ramiai ilsėjosi NdŽ. Katėjo neramiai sutūpusios vištos M.Katil.
^ Prieš akis švystelėjo kalnelis ir ant jo žemutės, nusmurgusios pušaitės, sutūpusios tarsi žąsys poilsio rš.
| refl. KŽ: Putrikės (mažosios vištikės) susitū̃pusios, susikaupusios gerai sėda [ant kiaušinių] Krž. Aš liuobu builes kasti, anos (žąsys) ateis i susitū̃ps Kl.
^ Kai vištos susitū̃pusios kamputy sėdim Smln.
ǁ visiems atsitūpti rengiantis miegoti: Viščiūtės in laktelės jau sutū̃pę Klt. Vakarais vištos ant laktų sùtupa miegoti Vkš. Kad jau vištos anksti sùtupia, tai rytoj bus pagada Jdp. Mažus vaikus reikia migdyti vištom jau sutūpus LTR(Šil). Kad paukščiai nelestų miežių, reikia sėti vakare, kad paukščiai būna sutūpę LTR(Žgč). Jei tik vištom sutūpus gaidys gieda, tai bus bjauraus oro Pnd. Jei vakare sutūpusios vištos kudakuoja, tai tuose namuose kas nors mirs LTR.
^ Vykom Naujojon pilin, kaip ereliai skridom, o čia sutūpėm kaip vištos ant laktų V.Krėv.
| refl.: Tvartėly sustū̃pę vištėliai DrskŽ.
2. refl. žr. atitūpti 1 (refl.): Žąsinas angos tarpe susitūpęs S.Dauk.
3. NdŽ, KŽ nustoti visiems lėkti, visiems nusileisti: Su dūliais dūlink bitis, kad sutū̃ptum J. Jos (bitės) pirmąkart niekur nelekia, ale medžian sùtupia Dg. Jau spiečius yr[a] išejęs, jau sutū̃pęs į kokį medžiuką Vgr. Ir varnos su žvirbliais tuoj sutūpė aplink jį, žiūrėjo, pakreipę galvas, laukė, kada vėl pradės [arti] J.Balt. Šnekučiai džiaugėsi sutūpę, sugrįžę vėl gimton šalin E.Miež. O kregždutės dar koncertuoja sutūpusios ant telefono laidų sp. Jam (kalvio sūnui) sykį bevalgant, sutūpė dikčiai musių BsPIV149(Brt). Sùtūpė paukšteliai an medžių šakelių DrskD218. Oi, mes lėksim žalion girion, karvelėliai žalion girion, mes sutūpsim balton liepon LTR(Ktv).
^ O žmonių – kiba kokios varnos sutū̃pę – mirga mirga Vlkv.
| refl. NdŽ: Medžian sùstūpia [spiečius], susema sietan ir kitan avilin suleidžia Kpč. Bitys palekia čia, kitur, o jei ne – nulekia į medį, susi̇̀tupia Pgg.
4. visiems pasilenkus susigūžti, susiburti (apie žmones): Ant pečiaus vaikai i tupėdavai sutū̃pę Mšk. Mudu sutū̃pkiam, pasikavokiam į tą duobę Krp. Vaikai sutū̃pę rinko žirnius NdŽ.
| refl. K, Šk: Mes susitū̃pę visi šnekėsiamos Kl. Susitū̃pę pri žemės i lauka, kas būs Sd. Susi̇̀tūpėm po egle, laukėm, kol lytus praeis Vkš. Susi̇̀tūpėm prie zometui Dglš.
5. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Susitū̃pusi ėda, nesėdas Rdn. Susi̇̀tūpiau an žemės Gd. Ta ans mat susi̇̀tūpė tame grovelė[je] ir užsnūdęs sau Vkš. Pirmiausia reikėjo užsikarti į žemą palėpę, o ten susitūpus pabandyti išjudinti čerpes rš. Mamaitė nusivedė Jonelį į pasienį bažnyčios, priešais grabo, susitūpė ant žemės ir jam liepė šalia ant žemės sėsties Žem.
6. atsitūpti visiems, sulenkus užpakalines kojas: Mažos vikrios peliukės, sutūpusios aplink mane, klausė mano pasakų J.Balč.
7. staiga susmukti, suklupti, susileisti: Taip išsigando, kad sùtūpė vietoje Š. Dabar, kai kojos nebegeros, užsistoji basa an kokio akmeniuko ir sutumpi̇̀ iš skausmo Mžš. Tata ejo, sùtūpė, ir viskas (mirė) Pnd. Vožė sprandan, pusberniokas i sùtūpė Tr. Moterėlė [iš baimės] žnektelėjo sutūpdama suole rš.
| refl.: Stovėjo stovėjo atsistojęs i susi̇̀tūpė Kl. Susi̇̀tūpė iš to išgąsčio, po ratu nepapuolė i gyvas liko Nmk. Kap sudiegs šoną, tai net sustūpi Vrn. Petrila kažkaip susitupia… A.Gric. Kuilys kimbsta jau į kinkles nuo meilės darbų, t. y. susitū̃pia KŽ.
| Mes nieko nesupratom, o po mėnesio ji jau čia i susi̇̀tūpė (gimdė) Šmk.
| prk.: Ruputės jau sùtūpė (sukrito, išvirė) Krtn.
8. šnek. visiems susėsti, atsisėsti: Nu ir sùtūpėm pagal krautuvės durų ir snaudėm par visą naktį Plt. Merginos, sutūpusios šiauduose, kalbasi apie sekmadienį P.Cvir. Vaikams sutūpus prie mikroskopo, jis (T. Ivanauskas) mėgdavo vesti gamtos pažinimo pamokas rš. Kaip atlėkė trys laumės, sutūpė ant laivo BsMtI113(Brt). Visi mažučiai sėdėjo apie pečių sutūpę LTR(Rm).
| tr.: Yra žmonys, kurius valtė[je] sutūptus staigu rytinis vė[ja]s užturėjo… S.Dauk.
| refl.: Liepė savo kareiviams po du sutūpdamos į kailio taurę par upę kelties S.Dauk. Visi, kas galėjo ginklą pakelti, sutūpusys į valtis leidos pakalniui S.Dauk. Kryžeiviai, į laivus sutūpusys, grįžo numo S.Dauk.
9. šnek. visiems apsigyventi: Tėvai sutū̃pę po kaimus, vaikai po miestus laksto Trš. Čia aplink visi mokyklos darbuotojai sutū̃pę Šmn.
ǁ išsidėstyti: Visos keturios lūšnelės sutūpusios viena netoli kitos rš. Ant kalnelio sutūpusios sodybos rš. Mažiukės pušaitės, aplink sutūpusios, tarytum klausosi senės pasakų S.Zob.
10. NdŽ, DŽ1, Šmn šnek. sulinkti, susmukti, sukristi: Sulūžusi, sutū̃pusi trobalė Šts. Gryčelė jau sutū̃pus Žl. Eisit vieškeliu ir matysit – te tokia gryčelė sutūpus Ob. Tvartus perstatyt jau verkiant reik, toki tik sutū̃pę Gs. Buvo buvo be stogo dienodaržis, viškui sutū̃pė Všn. Mūsų fermos stogas sulūžo, neatlaikė sniego, sùtūpė ant lubų Krs. Viena ir belikusi Poškų pirkia – žema, kresna, sutūpusi J.Balt. Rodėsi, tvirtos skiedromis dengtos žemaitiškos trobos ir sutūps žemyn [nuo liūties] sp.
| prk.: Širdis sutūpus ir jau paeit aš negaliu Pnd.
| refl. NdŽ, KŽ: Budinkai seni, susitūpę Tl. Kad čia susitū̃pusi trobalė, žema Šts. Anos tas tvartalis jau susi̇̀tūpė End. Kūtelė stovėjo susitū̃pusi Yl. Matai, kokie muno buteliai susitū̃pę y[ra], norėčio pasitaisyti Jdr. Jaujė susi̇̀tūpė ant žemės, pamatai papuvo Erž. Kai parvažiavau iš Kauno, tie namai čia visi tokie susitū̃pę Jrb. Aš pri antro kupsčio pribėgau – teip susitū̃pęs jau Žeml.
ǁ nusilpti, sulinkti (ppr. nuo senatvės ar ligos): Bajoriūnas tai jau sutū̃pęs Žl.
| refl.: Kas čia toks susitū̃pęs važiavo? LKT144(Kin). Veizu, Žemaitaitis jau gatavai susitū̃pęs NmŽ. Tokia susitū̃pusi i mažai prigirdanti [senelė] Sd. Tėvas buvo susitū̃pęs, bet atgijo Stak. Vienu sykiu matom vyrą susitū̃pusį StngŽ76. Jo plaučiai sustū̃pę viškum Adm.
11. šnek. visiems atsisėsti į kalėjimą: Jie būt visi sutū̃pę Lp.
12. refl. sugulti: Kartą jis susi̇̀tūpė su ja tam sode Šmk.
◊ į kélnes susitū̃pęs mažas, nevykęs: Visai į kelnès susitū̃pęs, toks ten ir be vyras Šts. Į kelnès susitū̃pęs, o dar sukas su motriškoms Šts.
užtū̃pti, ùžtupia, ùžtūpė
1. tr., intr. N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Prl lekiant nutūpti, nusileisti ant ko: Nei viena musytė neùžtūpė DrskŽ. Bitys ùžtupia ant jo i nelekia Jrb. Būriais manduliais lekia špokai ir ùžtupia vyšnias Skr. Musis yr[a] užtū̃pusi – toks taškiukas yra Krš. Jei šarka užtūpia ant tvoros ir rėkia – bus svečių LTR(Pns). Teužtupia varmas ant arklio nugaros, arklys tuojau kratos Blv. Paukštis, ant dviejų medžių vienu kartu norėdamas užtūpti, musijo nupulti žemėn SE134. Ir užtūpė žąsų pulkas an mano langelių TŽI211. Vai ir atlėkė sakalėlis iš žalios giružėlės ir užtūpė ant klėtužėlės BsO344. Vai ir atlėkė raiba gegužėlė, vai ir užtūpė ant marių krantelio LTR(Lš). Atlėkė žvirblukas, užtūpė ant arklio galvos LTR(Kb). Tai aš prašiau sakalėlio, kad nelėktų vyšnių sodan, kad neužtūptų ant vyšnelės, nepajudytų šakelės LTR(Nmn).
| prk.: Martynukas nuo vienos kurpės nušluostė užtūpusią dulkę ir vėl atsisėdo I.Simon.
| refl. K, NdŽ, KŽ, DŽ1, Grl: Ir ana (bitė), matyti, užsi̇̀tūpė i palindo po apkaklės Vgr. An lapo sau užsitū̃pęs [vabaliukas] i tupa Vn. Ji susirado rankšluostį ir ėmė juo baidyti ant motinos veido užsitūpusias muses I.Simon. Prie kožnos angos yra lentutė prikalta bitims namo parlėkus užsitūpti Rdž. Užsitūpė [erelis] ant vienos rankinės BsPI75(Rg). Kietis žvirblį pradėjo supt ir supo, da ir dabar, jei užsitupia, teipgi supa BsPIII96. Pirma jos lekia raiba gegelė an margų skrynių užsitūpdama LTR(Krsn). Brolis atsisėdęs pradėjo graudžiai verkti, tik žiūri – ant stogo užsitūpęs paukštytis barškina LTR(Šk). Jeigu ir musė ant nosies užsitupia, nėr kada jos nubaidyti P.Cvir. Šiandie žiūriu: užsitū̃pęs gaidys ant serbentų krūmo i lesa Jrb.
ǁ tupiant užgulti, užpulti: Toks blezdingų šaukimas, veizu – vanagas vištą užtū̃pęs Lkv. Lapė bėgo par kalną ir užtūpė ant jos erelis Blv.
| refl. tr.: Tai pamatinė (vanagas) – užsi̇̀tūpė viščikę! Skr.
ǁ tr. užimti atsitupiant: Parskrido varnėnas ir ilgai švilpavo, užtūpęs pernykštį inkilėlį J.Balt.
2. intr. atsitūpti ant ko: Kai tas lenkės paduoti, teip tas barzdukas užtūpė ant sprando tam Meškiukui DS96(Rs).
| refl.: Jis (vyras) pats užsi̇̀tūpė an lizdo i tupa pats kaip višta LKT119(Pgr). Priėjo jūres, an tos žuvies užsi̇̀tūpė, i parnešė par jūres Vrt.
| prk.: Visi užsitū̃pę an darbų, visi dirba pluša Ukm.
^ Sėdi kai višta užsitū̃pus Šlu.
3. refl. atsitūpti už ko: Bepigu miške kavoties – užsi̇̀tūpi už storesnio medžio ir esi pasikavojęs Vkš. Į tą pirtelę jiedvi (mergos) įbėgo ir užsitūpė už pečiaus BsV106(Rg). Vieną vakarą užsi̇̀tūpiau teip už buto kertės i lauku, kas ateis tų medžių vogti End.
4. tr. NdŽ savimi apdengti, apkloti: Višta ùžtūpė pautus J.
| prk.: Ana visus savo vaikus laiko užtūpusi kaip višta vištinelius Vkš.
5. intr. šnek. užsėsti: Kap ùžtūpė [bernukas] anta arklio, nenumesi DrskŽ.
6. netikėtai užtikti, pagauti, užpulti: Tūpte užtūpė vartas bekertant girio[je], t. y. atrado J. Saugokitės, ba kai užtūpsiù! Ktk. Tai argi bedaug reikė[jo] ir būt užtū̃pę Sdk. Aš, eidamas per krūmais, kad ažtūpsiu an vilko, tas kad šoks! Ml. Kad užtū̃ps bevarant degtinę, reiks ir žemę prarast Srv. Aš vis kada nors jį užtū̃psiu, neišbėgs iš manęs Sdk.
| prk.: P[a]rejo diedas namo, tai kad užtūpė ana an diedo, kad pradėjo bartis: – Kur tu tąsais, panaktini! Švnč.
^ Išsigando kaip vagiant ùžtūptas Vj.
ǁ prk. užeiti, užklupti: Kad užtūpė mus vainos, tai visa sunaikino Tvr. Tuoj rugiapjūtė užtū̃ps, bulbakasis Upn. Gali lietus užtū̃pt Rm. Iš čia ir paeina ana baisi nelaimė, kuri užtūpė ant šeimynos Blv. Man teip begaištant ir vakaras užtū̃ps Skr.
7. užimti, užsėsti (vietą): A jau muno kėdę ùžtūpei Nv.
| Sẽniai užtū̃pę gerąsias vietas, neprileida jaunų Krš. Dar daug tokių, kurie, užtūpę šiltas vietas, neleidžia pasireikšti gabiems ir už juos vertingesniems žmonėms rš. Tokiais nepastoviais laikais ką turi užtūpęs, tai ir tavo J.Avyž.
8. intr. šnek. apsigyventi, užimti sodybą: Kap atejo, kap ùžtūpė, tai tupėjo ir tupėjo, kol apsiženino! Lp. Užtū̃pę te kiti žmones DrskŽ. Kai ùžtūpėm ant ūkio, dar šiaip teip kasamės Srv.
◊ ant galvõs užsitū̃pti suniekinti: Kad visumet būčiu atšavusi (atrėžusi, atkirtusi), gal nebūtų an galvõs užsitū̃pę Krš.
ant (kieno) sprándo užtū̃pti (užsitū̃pti) imti išnaudoti, skriausti: Da tik aš tau ant sprándo neùžtūpiau Jrb. Jau toji užsi̇̀tūpė ant mano sprándo J.