riáugtis, -iasi, -ėsi J, Gl trauktis debesimis, niauktis.
apsiriáugti Žal, Dkš, Šln apsitraukti debesimis, apsiniaukti: Dangus ant lietaus apsiriáugęs, t. y. apsiūkęs, apsiniaukęs J. Ot apsiriáugė, jokios prošvaistės nematyt Grl. Taip apsiriáugė, tur būt, ant didelio lietaus Smn. Apsiriáugė visas dangus, net gryčioj tamsu paliko Bsg.
užsiriáugti J apsitraukti debesimis, užsiniaukti: Bus, matyt, apie vakarą lietaus, užsiriáugęs visas dangus Srv.

šùtinio rūgštimì apsitráukti apsileisti, apkiausti: Šutinio rūgščia apsitraukė – ir nepajudink iš vietos. Slnt.

máurėti, -ėja, -ėjo intr. Slnt, Ms, maurė́ti, -ė́ja, -ė́jo
1. NdŽ apsitraukti maurais, plūdenomis.
2. apsitraukti purvais, dumblu: Bačka máurė[ja], t. y. prigleimė[ja] J.
apmáurėti intr. apaugti maurais: Apkaurė́jęs ir apmaurė́jęs kaip Tiškevyčio prūdas Plng.
primáurėti intr.
1. Pgr priaugti maurų: Primaurėjęs, prismirdęs vanduo į prūdus Prk.
2. priskresti purvo: Bačka primáurėjusi, t. y. prigleimėjusi J. Įkasta verpelė šaltiny primáurės, kad netekės vanduo J.

žievė́ti, -ė́ja (ži̇́evi), -ė́jo
1. intr. DŽ, NdŽ virsti žieve, kietėti.
2. tr. lupti žievę: Verkia graudžiai kaip žievimas medis rš.
apžievė́ti intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Koją, priekį apsiprausiu, o nugara apžievė́jus Vlk. Sėdžiu ant samanoto, kerpėmis apžievėjusio Dumburio akmens rš.
nužievė́ti
1. tr. nulupti žievę: Liepos juodąją žievę nužievė́k [pavasarį], apipilk karštu [v]andiniu tas žieves ir girdyk veršius Šts. Lei eina tus klucius nužievė́[ja], kur vakar parvežėm Mžk. Nužievėjom tris metrus medžio medžiagos skiedroms pjauti Lk. Takas, gelda, sulankstytas kibiras, didelė nužievėtų rąstų krūva rš.
2. intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Petro lūpos visai prapuolė, aptakūs, dedervinėmis nužievėję skruostai sutrūkčiojo J.Avyž.
sužievė́ti intr.
1. DŽ sukietėti, pasidaryti kaip žievei.
| prk.: Tautinio gyvenimo oda sužievėjo sp.
2. intr. apsitraukti, pasidengti kaip žieve: Krauju sužievėjusios lūpos rš.

žievė́ti, -ė́ja (ži̇́evi), -ė́jo
1. intr. DŽ, NdŽ virsti žieve, kietėti.
2. tr. lupti žievę: Verkia graudžiai kaip žievimas medis rš.
apžievė́ti intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Koją, priekį apsiprausiu, o nugara apžievė́jus Vlk. Sėdžiu ant samanoto, kerpėmis apžievėjusio Dumburio akmens rš.
nužievė́ti
1. tr. nulupti žievę: Liepos juodąją žievę nužievė́k [pavasarį], apipilk karštu [v]andiniu tas žieves ir girdyk veršius Šts. Lei eina tus klucius nužievė́[ja], kur vakar parvežėm Mžk. Nužievėjom tris metrus medžio medžiagos skiedroms pjauti Lk. Takas, gelda, sulankstytas kibiras, didelė nužievėtų rąstų krūva rš.
2. intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Petro lūpos visai prapuolė, aptakūs, dedervinėmis nužievėję skruostai sutrūkčiojo J.Avyž.
sužievė́ti intr.
1. DŽ sukietėti, pasidaryti kaip žievei.
| prk.: Tautinio gyvenimo oda sužievėjo sp.
2. intr. apsitraukti, pasidengti kaip žieve: Krauju sužievėjusios lūpos rš.

žievė́ti, -ė́ja (ži̇́evi), -ė́jo
1. intr. DŽ, NdŽ virsti žieve, kietėti.
2. tr. lupti žievę: Verkia graudžiai kaip žievimas medis rš.
apžievė́ti intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Koją, priekį apsiprausiu, o nugara apžievė́jus Vlk. Sėdžiu ant samanoto, kerpėmis apžievėjusio Dumburio akmens rš.
nužievė́ti
1. tr. nulupti žievę: Liepos juodąją žievę nužievė́k [pavasarį], apipilk karštu [v]andiniu tas žieves ir girdyk veršius Šts. Lei eina tus klucius nužievė́[ja], kur vakar parvežėm Mžk. Nužievėjom tris metrus medžio medžiagos skiedroms pjauti Lk. Takas, gelda, sulankstytas kibiras, didelė nužievėtų rąstų krūva rš.
2. intr. apsitraukti kuo kaip žieve: Petro lūpos visai prapuolė, aptakūs, dedervinėmis nužievėję skruostai sutrūkčiojo J.Avyž.
sužievė́ti intr.
1. DŽ sukietėti, pasidaryti kaip žievei.
| prk.: Tautinio gyvenimo oda sužievėjo sp.
2. intr. apsitraukti, pasidengti kaip žieve: Krauju sužievėjusios lūpos rš.

plė́nėti, -ėja (-i), -ėjo intr., plėnė́ti, -ė́ja, -ė́jo Akm
1. blėstant virsti, trauktis plėnimis: Ugnis neužkopta plė́nė[ja], t. y. į plėnes pavirsta J. Teip greitai tos anglys plė́nė[ja] Kal. Pečius benga plė́nėti Slnt.
| refl. NdŽ.
2. pleiskanoti, luptis: Kad veidas plėnėj[a], reik pavasarį, pirm gegužės kukavimo, veidą su varlės kurkalais prausti, tad nebeplėnėj[a] LTR.
apiplė́nėti tr. aptraukti plėnimis: Kad žarijos apiplėnė[ja] paviršių ir papūti, tada plėnės pasikelia į aukštą ir galvą apneša visą J.
įsiplė́nėti; G86 apsitraukti plėnimis.
išplė́nėti intr. Š, išplėnė́ti BŽ189 blėstant apsitraukti, pavirsti plėnimis: Anglys išplė́nėjo po pečium, t. y. į plėnes išėjo J. Kai pečius išplė́nės, anglis supilk į puodą Slnt. Užkopk ugnį pelenais, kad anglys neišplė́nėtų! Ms. Anglis … ugnyje išplėni ir pavirsta į pelenus A1883,72.
nuplė́nėti
1. intr. apsitraukti plėnimis: Nuplėnė́jusio uosio plėnėms tepė strazdanas Kltn.
2. refl. nusilupti, nupleiskanoti: Kai nusiplėnėjo veidai, mergytė pasidarė dar gražesnė A.Vien.
suplė́nėti intr. pavirsti plėnimis: Žarijos suplė́nė[ja], t. y. pavirsta į plėnes J.
užplė́nėti intr. pavirsti, apsitraukti plėnimis, išblėsti: Ugnis užplė́nėjo, t. y. į plėnes išejo, užgeso J. Kaip ans (pečius) užgeso, jau, rodos, užplė́nėjo, parejau numie KlvrŽ. Užplė́nėjo anglys, išejo į pelenus – reikėjo užtroškinti Ggr. Kimininės velėnos greitai užplėnė[ja] Šts.

ledúoti, -úoja, -ãvo intr. [K] virsti ledu, sušalti į ledą: Ledu tampu, sušąlu, leduoju SD134.
ǁ refl. pasidengti ledu: Jau vanduo ledúojas – krėnelė ledu užsideda, apsigrind ledu J. Ir vėl ima leduotis langai Smn.
apsiledúoti apsitraukti ledu: Apsiledãvo vandenė[je] linai, pramušdamos ledus, žuvau, vilkau ir ramatiką (reumatą) gavau Šts.
nuledúoti intr. apsitraukti ledu: Nuledãvo jau visi langai – tai šaltis! Dglš.

glumė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. gleivėti.
priglumė́ti intr. glumėmis apsitraukti, prigleivėti: Burna priglumė́jo Vkš.