Termino paieška - atsikelti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (105)

nudri̇̀bti

Apibrėžtis

dri̇̀bti, drim̃ba (drem̃ba), -o intr.
1. K kristi (kokiai tirštai masei): Tešla drim̃ba nuo ližės Dkš. Košė dri̇̀bo iš bliū̃do, o smetonas iš puodo J. Kumelei drim̃ba iš nosies [snargliai] – serga geležuonėm Arm. Iš piktumo jam neit seilės drim̃ba Gs. Levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų Bs. Nug arklių putos drimba BM332(Šv).
ǁ smarkiai lietis, tekėti: Vanduo drim̃ba nuo stogo Pgg.
| Šiemet akim neregiu, ašaros drim̃ba Švnč.
2. virsti, griūti, pulti: Kad dribaũ nuo arklio kaip maišas Ds. Ėjau, kad dribaũ ant viedrų – abu išpyliau Kp. Bevydamas kiškį kad dribaũ, net koją išsisukiau Km. Žmogus, ašvienis, kurs greitai drimba, tas drabnas J.
^ Geriaus į kalną lipti, neg dribti Sim.
ǁ kristi, byrėti: Pražilau, dančpalaikiai baigia dri̇̀bt Slm. Vežimas, krestel[ėj]ęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį BsPIII105.
3. gultis (pailsėti, pamiegoti): Pavargęs kai dri̇̀bo, tai tik kitoj dienoj tenubudo Sv. Lamsargis dribo lovon ir išmiegojo iki vakaro J.Avyž.
4. R šlapiai, smarkiai snigti: Drim̃ba lauke sniegas ubago kąsniais Vvr. Kad ėmė šlapdriba dri̇̀bti ir dri̇̀bo par kiaurą dienelę Šv. Kad ėmė dri̇̀bt, ėmė snigt – privertė sniego lig stogui Kp. Kad ėmė dri̇̀btienai, pustytienai, nosies neiškiši Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant mano žirgelio D71.
5. smukti, leistis žemyn: Per didelė kepurė, vis ant akių drim̃ba Jnšk. Viena siena drim̃ba, reiks duot ramsčiai Rdm. Riečiant reikia dažnai sutraukyt mẽtmenys – nedri̇̀bs kraštai Rdm.
ǁ glebti: Ligonis tep įsisirgo, kad net ant kojų drim̃ba Slk.
^ Gula galva, drim̃ba koja (sako piemenys, norėdami kiaules užmigdyti) Kzt.
6. sirgti ir dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Šiemet vištos labai drem̃ba Ds. Prilesusios vabalų vištos pradėjo dri̇̀bt Dkk.
7. linkti, kumpti: Kuolas drim̃ba, o akmenio negali iškelt Lp. Jau šito lanko neužlenksi, jau drim̃ba (klumpa) Vlk.
| Senis norėt dar patrepsėt – kojos drim̃ba Vlk.
◊ į ãkį dri̇̀bti labai patikti: Jam Zosė baisiai drem̃ba į ãkį Bsg.
antdri̇̀bti (ž.) intr.
1. užkristi: Antdri̇̀bo daug purvo ant sėdynės Sr.
2. refl. užvirsti: Jis antsidri̇̀bo ant manęs J.
apdri̇̀bti
1. intr. apkristi, apsidrėbti: Stalas apdri̇̀bęs K. Labai išsikėlė tešla, net bliūdas apdri̇̀bo Ml.
| refl.: Karvės nešvariai užlaikomos, mėšlu apsidri̇̀busios Šauk.
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai apsnigti: Apdri̇̀bo mernu sniegu drabužiai J. Lig parvažiavau, visą apdri̇̀bo Ds.
3. intr. aptižti, apibliūkšti: Grybai jau nedygsta, randami tik seni, apdri̇̀bę Vrn.
| Toks riebus tas vaikas, kad neit veidai apdri̇̀bę Gs.
ǁ apglebti, nusilpti: Ale tu visai apdribai, dabar aš taũ viena ranka parmetu Pls.
4. intr. apsipešti, apkristi: Vaikščioja su apdri̇̀busiais marškiniais Jnšk. Jos bliuskelė aplink apdribus Jnšk. Vaikščioja su apdribusiom kelinėm Gs.
5. intr. atšipti: Apdri̇̀bo dalgio ašmens Brt.
atidri̇̀bti intr.
1. refl. atsigulti, atvirsti, sunkiai atsisėsti: Kogi čia atsidribai̇̃ ant mano lovelės! Sb. Gulk lovon, ko ne vietoj atsidribai̇̃! Slm. Atvažiavęs iš turgaus kaip atsidribo, tai ir tebedrybso Dkk. Pasisveikino, numetė kepurę ir sunkiai atsidribo už stalo rš.
2. nukarti: Tai juodžiukei [karvei] turėt greit reik – tešmuo toks atidri̇̀bęs kapso Bsg.
įdri̇̀bti intr.
1. įkristi, įpulti: Žmogus įdri̇̀bo šulnin Š. Įdribo į strošną purvyną BM146.
2. atsigulti, įgriūti: Jis dribte įdribo į apdžiūvusį šieno plaką Vaižg.
| refl.: Atėjęs girtas įsidribo nenusivilkęs svetimon lovon ir išmiegojo lig rytui Š.
3. susmukti, suglebti: Veilokai indribę, nebus tokie gražūs Ds.
4. įlinkti, įlūžti: Tokis, rodos, buvo gražus ąžuolaitis, o lenkiau pavažą, ir indri̇̀bo Alv.
◊ į ši̇̀rdį įdri̇̀bti įstrigti į atmintį: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu Skr.
išdri̇̀bti intr.
1. K iškristi (kokiai tirštai masei): Išdribo košė par kraštus bliūdo J. Kad duosiu kuolu per galvą, tai ir smagenai išdribs Arm.
| refl.: Kelis, t. y. purvas iš kelio, išsidrim̃ba (išsidrabsto bevažinėjant) J.
2. išgriūti, išpulti, išvirsti: Tik neišdribaũ iš obelės Rm. Maišas kad kiek neišdribo iš rankų rš. Vaikas išdribo pro langą rš.
3. sutingus atsigulti, išvirsti: O kaip išdri̇̀bę visi – tik pūkščia, tik miega Pg.
ǁ prie žemės palinkti (apie javus): Šiemet rugiai labai išdribę Pg.
4. atsikelti: Tu šiandien anksti išdribai̇̃ Ss.
5. šlapiai, smarkiai prisnigti: Ir sniego kiek išdri̇̀bo Pg. Sniego kad ir išdri̇̀bs, bet žiemos nebebūs Krš.
6. sustorėti, nutukti: Padribagurklis žmogus, kurio pakaklė išdri̇̀bus Ds. Buvo toks gražus kumelys, ė dabar išdri̇̀bo pilvan Ds. Išdri̇̀bus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
7. išsitempti, išsitampyti: Tai medžiagos – išdri̇̀bo kaip maišas Sdk.
8. smarkiai išaugti, išstypti: Tėvai tokie maži, iš kur vaikas taip išdri̇̀bo Krš. Tankiai mama už ausų pešiojo, dėl to paaugau toks išdri̇̀bęs Šts.
nudri̇̀bti intr.
1. K nukristi gabalais (kokiai tirštai masei): Košė par kraštą bliūdo nudri̇̀bo J.
2. nugriūti, nupulti: Nelipk ant stogo – nudribsi̇̀ Rk. Ale kaip nudribaũ nuo skadų, tai nuo to čėso krūtinę sopa, ir gana Kp. Saugok vaiką, kad nenudri̇̀bt nuo suolo Sv. Pašauta antis nudribo vandenin rš.
3. atsigulti, nugriūti: Pavalgo ir laukia, kur nudribti ir miegoti rš.
4. nukarti: Vėliavos kybojo nudri̇̀busios – nė mažiausio nebuvo vėjelio Sr. Kuinas turėjo kreivas kojas, nudribusias ausis, akis įdubusias Rp. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjo sklaidomos plaikstės S.Dauk. Antakiai žemai nudribę rš. Nudribę drabužiai Šts.
5. nusileisti, nusėsti: Durys nudribo – neužsidaro Rdm.
6. staiga susenti, sumenkėti: Laikėsi laikėsi žmogus ir nudri̇̀bo Rdm. Ją gydydamas pats su sveikata nudri̇̀bo Arm.
◊ širdi̇̀s nudri̇̀bo pasidarė bloga, nemalonu: Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo LzP.
padri̇̀bti intr.
1. atsigulti, pargriūti (miegoti): Dribt padri̇̀bo, atsikėlė ir vėl eina Jnšk. Bet kame po lazdynu padribęs skaniai išmiegu naktį Sr. Kažin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs BsV63.
2. šlapiai, smarkiai pasnigti: Tada sniego padri̇̀bo, ale šalčio nebuvo Bsg.
3. tekėti, bėgti: Padribusios (varvančios) akys R355.
4. nukarti, susmukti: Jau ir jo gurklys padri̇̀bęs Vj. Veidai truputį padribę – kada nors jos būta riebesnės rš. Gera pienui karvė, kad pagurklis padribęs Skdv. Rytą vėjas staiga nutilo, ir mūsų laivo burės padribo Vaižg. Senio ūsai padribę žemyn rš. Koki čia marti, koki ne martelė: akelėm pažvilusiom, lūpelėm padribusiom NS703.
ǁ sutingti, susmukti: Prieš lietų taip padri̇̀bęs esmu J.
5. nusileisti, nusėsti (žemyn): Važelis padri̇̀bo žemyn Ds. Da padri̇̀bs žemyn [durelės], paskui nebeatadarysi Slm.
6. išsitampyti: Perkelis traukiasi, o drobė padrim̃ba – užleist nereikia Ėr.
7. baigtis, eiti prie pabaigos: Kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai: alų darė, pyragus, žuvį, meisą kepė S.Dauk.
8. palinkti: Vienas sparas kiek padri̇̀bo, bus nelygus stogas Rdm.
pardri̇̀bti intr.
1. pargriūti, parkristi: Ėjo ėjo ir pardri̇̀bo Brž.
2. atsigulti: Visas sutingęs pardribo po obelia ir užmigo Gs.
pérdribti intr.
1. atsigulti, numigti: Pérdribk kiek, ir tuojau bus lengviau Grž.
2. perkristi, peralkti: Bėriukas pardribęs, išalkęs Žem.
pridri̇̀bti intr.
1. K prikristi (tirštos masės).
2. pribyrėti: Tik pajudinau, kad pridribo obuolių – pilna žemė Jnšk.
3. smarkiai, šlapiai prisnigti: Per vieną naktį beveik iki langų pridri̇̀bo Ds. Pridri̇̀bo rugiai sniego, bet duona tą rudenį buvo gera Lnk.
sudri̇̀bti intr.
1. parvirsti, pargriūti, susmukti: Koja jam slistelėjo, ir sudri̇̀bo Jnšk. Karvė sudri̇̀bo vidury kelio ir kadgi beatsikeltų Dkk. Prisigėrė ir sudri̇̀bo kaip maišas Užp. Sudri̇̀bo boba iš išgąsčio žemėn, pritūpė kaip višta Šauk.
ǁ prie žemės palinkti, išgulti: Bulvienokai tokie dideli, visi sudri̇̀bę vagose Jnšk. Dabar dobi̇̀lai da nesudribę, kai suauga, tai sudrem̃ba Ds.
ǁ sugriūti: Sudri̇̀bo tas namas – senas buvo Erž.
2. sugulti (pailsėti, pamiegoti): Privargę sudri̇̀bo visi ant žemės ir sumigo Sr. Ko jūs sudribot be vakarienės? Št.
3. sutižti, susileisti: Pasenusių, sudribusių uogų niekas neperka Šauk.
ǁ subliūkšti: Sudri̇̀bo jau ir jos lašiniai (sulyso) Brs. Žmogui sumenkėjus, sudrim̃ba jam drabužiai ant kūno Sr.
| Nuo didelės kaitros medžių lapai sudri̇̀bo Skr.
| Perdurta dviračio guma sudribo rš. Sudrim̃ba (aulai) OG319.
4. nusilpti, suglebti: Sudribęs žmogus R. Į senystą visi sudrim̃ba Rdm. Senis visai sudri̇̀bo – nė į lovą neįlipa Up. Sudri̇̀bk, kad aš nepakelčiau Št. Ligonė pagulta ligos sudribusi – neturi tvirtų raumenų kūne, kaip lepšė ištižusi plerpso J. Tas gulėjo sudribęs visu savo milžinišku kūnu V.Piet. Boba vaikšto kaip višta sudribusi An. Sudri̇̀bęs, ir klynas padribęs J.
^ Iš pirties išėjęs sudrimbi (skaudus patyrimas moko) B.
| refl. JI346.
ǁ sutingti: Pakol gaspadorius dirba, tai [bernas] sudribęs valkiojasi Tat.
5. apsnūsti: Nunešk į lovą paguldyt [vaiką] – sudribo miegu ir nepaeina Šn.
6. dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Vištos kai kada pavasarį sudrim̃ba Šmn. Kaip tiktai pavasarį atsiranda vabalų, tai vištos ir sudrem̃ba Vžns. Pilkoja višta sudri̇̀bo, gal jau reiks pjaut Užp.
uždri̇̀bti
1. intr. K užkristi (ko tiršto).
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai užsnigti: Už pastogės daug sniego uždri̇̀bo Sr. Uždribs takus [sniegas], ir nebatsižinsiu kelio Šts.
3. intr. užkristi, užslinkti, užsileisti: Ant akių plaukai uždri̇̀bę, ir nesusišukuoja Gs. Ir vienas kitas sėdos, dar nieko nematydamas uždribusiom nuo ilgo miego akim Vaižg.

Daugiau informacijos

nujùdinti

Apibrėžtis

jùdinti (-yti), -ina, -ino caus. judėti.
1. R70, N, M krutinti, klibinti, purtinti: Višta jùdina uodegą prieš lytų ž. Sesuo jùdina špūlę, kad suktųs J. Nejùdink stalą K. Jis savo nagais pradėjo kast žemes ir judint akmenus MPs. Dabar jis judin atsiklaupęs [alaus statinės] kamštį P.Cvir. Varpus judinti (skambinti varpais) Kv. Bernelis mane budino, svirno duris judino D46. Nepučia vėjelis, nelenkia šakelių, nejudina viršūnėlės JD575. Ve, pylės vandenį bejudinančios Grg. Nejudinamas ir akmuo apželia LTR. Akies judinamasis [nervas] EncIV1025.
| prk.: Tas klausimas mūsų spaudoje jau kelinti metai judinamas (keliamas) rš. Jis vos jùdina kojas (vos eina) BŽ355. Judink, seni, kaulus (judėk, ką dirbk)! S.Dauk.
| refl.: O jis ten lyg velnias kva kva kva vandeny ir nesijudina P.Cvir. Vėjo nėra, ale medžiai jùdinasi Ėr. Nei mažiausias vėjelis nesijùdina K. Tas žmogus guli, nesijudina BsPIV291.
2. žadinti, budinti, kelti iš miego, iš sustingimo: Aušra budino ir judino žemę iš miego Žem. Rytmetyje iš lovos nejudintas nekėlė Tat.
3. SD423, R, N raginti, skatinti, skubinti ką nors daryti: Jùdink vyrus, kad rinktųs kuopon Š. Jùdyk, jùdyk tą arklį, tegul jis bėga greičiau! Skr. Tylom arklį vadelėm jùdinęs BM58. Tikslas turi visada judinamosios galios valiai rš.
4. DP221, R382, N daryti, kad judėtų, veiktų, bruzdėtų, nerimtų; kelti ant kojų; kurstyti: Vieni judina vaikus prieš tėvus Gmž. Žmonių nopykantą judina prieš savę DP464.
5. refl. pamažu rengtis, nerangiai eiti, važiuoti: Metas ir jum jau judintis namo Užp. Gulk į kampą ir nesijudink iš vietos rš.
6. R202 jaudinti, graudinti: Nebregėsiu ir daiktelių, mano dvasę judinančių srš.
7. liesti, imti; užkabinti, erzinti: Nejudyk, ba pagadysi Lš. Nejudyk svetimo daikto Lp. Ka ne mano, kad ir būt auksas, nejùdysiu (neimsiu) Gs. Aš nenoriu jus judyti (trukdyti), bet kad neturiu kur apsiversti Skr.
^ Nejudink gulinčios bėdos Kt.
8. refl. R409, N, P pradėti, imtis, skubėti: Jùdinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus K.Donel.
9. purenti (žemę): Kaip tu žemelę dažnai vis judysi, tai tavo noragai bus kap sidabriniai Lp.
10. prk. valgyti: Nu, daug ir judini – tikrai išpusi! Kvt.
11. prk. skaudėti: Dar ir dabar jaučiu, kad tą vietą man dar jùdina Lš.
apjùdinti tr. Jrb. apipurenti; apkaupti: Sakė, reiks lieti morkas ir apjùdinti Pc.
atjùdinti tr.
1. atplėšti, atitraukti judinant: Jùdina jùdina, nebatjùdina munęs nu rąsto: prišalau besėdėdamas Plng.
2. judinimu atgaivinti: Nebatjudinom, ir mirė neatsigavęs Šts.
įjùdinti tr.
1. sukelti judėjimą: Keleivį blaškė ir gąsdino įjudintas okeanas P.Cvir.
2. įraginti: Kol aną (arklį) įjudini, tuinas reikia sulaužyti Vaižg. Kol tą kumelę įjudino, botagą į ją sudaužė Skr. Vadeles paėmė ir ėmė tempsėti, palengva įjudindamas arklius Vaižg.
3. sukurstyti, įbruzdinti: Sodžius įjudinti ne taip jau lengva buvo Vaižg. Ir susidarė tokia kapelija, kuri šimtamečius senius būtų įjudinusi Vaižg. Visuomenė jau įjudinta rš.
| refl.: Taip ir įsijudino gyvenimas ir ėmė rūgti, „vaikščioti“ Vaižg.
4. įjaudinti: Meisterį iš lėto įjudina pačios sielvartas P.Cvir. Tuo įjudintumbime širdis mūsų DP532. Išvedė oran …, idant tuo … parodymu … įjudintų mielaširdumop smarkias širdis DP170. Įjudintas tuo maloniu vadinėjimu, eimi tavęsp DK151.
| refl.: Kietos širdys mūsų … teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas DP508.
išjùdinti tr.
1. padaryti, kad išjudėtų, išklibinti: Aš išjùdinau iš šaknų kelmą J. Išjudino savo sustingusius sąnarius J.Balč. Prigruzinom (prikrovėm) ratinį, kap išjùdint? Nč.
| refl.: Kai dirbu, tai aš išsijudinu, man lengviau Skr. Vyrai išsijudina, ieško kepurių, lazdų P.Cvir.
2. pabudinti, pakelti iš miego: Rytą dešimtą valandą vos išjudino [iš miego] rš.
| Ji norėjo pralinksminti, išjudinti (pagyvinti) ją, bet nesisekė I.Simon.
3. sukelti, sužadinti, sukurstyti: Revoliucija išjudino visas visuomenės klases rš. Visos agitacijos ir propagandos priemonės turi būti išjudintos rš.
| refl.: Revoliucinis darbininkų ir valstiečių judėjimas ir ypač represijos prieš studentus privertė išsijudinti ir liberaliuosius buržua rš.
4. refl. išsiruošti, išsirengti, išeiti: Mūsų kol išsijudina iš namų, ir pusiaurytis prieina Jnšk. Ešalonas stovi ant bėgių, ir niekas nežino, kada jis išsijudins rš.
5. refl. patrūkti, trūkį gauti: Buvo tokis sveikas vaikas, o dar serga ir serga, gal išsijùdino Rdm. Mūsų Jonukas tikrai jau išsijùdino Kč.
6. prk. išvalgyti: Na, išjudink šį pusbliūdį, ir pakaks tau! Brž.
nujùdinti
1. tr. judinimu nuvalyti, nukrušti: Neploviau bulvių, tik nujudinau [vandenyje su krežiu] Šts.
2. intr. nuvykti: Iki nujùdinau, atėjo ir pusryčiai Ss.
| refl.: Kolioniją rinkdamasis, kitus stumdei, judinai ir pats nusijùdinai (į prastą vietą nuėjai, prastą sklypą gavai) Ėr.
pajùdinti tr.
1. pakrutinti, išvesti iš ramybės būvio: Tokias trobas pajudinsi, ir subirės (keliantis į kitą vietą) Ėr. Kad pajudinsiu (suduosiu, mušiu), kaulus į maišelį besusikratysi Šts. Pajudink smegenis (pagalvok)! rš. Ar pajudinot bylą? Db. Užrašė visą savo pajudinamą turtą M.Valanč. Su nepajudinamuoju lobiu S.Dauk.
nepajùdinamai adv.: Dirbančios moterys nepajudinamai stovi taikos visame pasaulyje sargyboje (sov.) sp.
nepajùdintinai adv.: Stovi nepajùdintinai KI549. Akrutas prisidūrė, o pirmgalis apsistojo nepajudintinai CII771.
| refl.: Noriu bėgt, rėkt – nė iš daikto nepasijudinu A.Vencl. Dieglys įlindo į nugarą, negaliu nė pasijudinti Šl. Traukinys sušvilpė ir pasijudino iš vietos rš. Per vaikus aš negaliu nė iš namų pasijùdinti (pamėginti išeiti) Srv. Nesėdėk sustingęs, nepasijudindamas rš.
2. paraginti, paskatinti: Pajùdink, tegul tas tavo berniukas bėga greičiau Skr. Ale jos ir yra veikiaus pajudinamos ar ant gero, arba ant blogo brš. Ir tavo neteisus sūdžia pajudintas buvo sakyti: žiūrėkite, koks žmogus! brš.
3. sukelti, sužadinti: Kad aš teip daryčio, negi pajudintų nedoras kalbas M.Valanč.
| refl.: Visas pasaulis pasijùdys Alk.
4. pajaudinti, pagraudinti: Teikis meilingai mus gi pajudinti SGI137. Nieks jo širdį nepajùdin KII138. Keli buvo nuo jo kalbos pajudinti Kel1881,25. Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano Tat. Sakydavo jie pajudinančius pamokslus Gmž. Dovydas, pajudintas panėkinimų savo žmonių, pasiėmė eiti ant muštynių S.Stan.
5. paliesti: Aš tavo sūrio nei nepajudinau Lp.
| Pajudinsiu svarbų klausimą V.Kudir.
^ Tau ten niekas šiupuliuko nepajudys (nieko nepagelbės, nepadės) Skr.
6. papurenti, įdirbti (žemę): Pajudintą žemę vištos labai kasa Pc. Liepos mėnesį pajudink pūdymą Šts.
| Niekur nei vagos nepajùdyta (nearta) Lp.
7. refl. trūkį gauti, patrūkti: Jis dar pernai, keldamas rąstą, pasijùdino Lš. Nuo tokio darbo gali greit pasijùdint Lš. O gal pasijudinai, bekilodamas maišus? Lp.
◊ nepajudinti nė (nei) pirštu (piršto) Bsg nė kiek nepadėti: Dėl kitų nepajudino nei pirštu Rs.
prajùdinti tr.
1. truputį pajudinus praverti, pradaryti: Prajudink (prakišk, pradaryk), a girdi, tu tą mažesnę bačkelę – gal bus su puta [alus]: reik svečią nebuvėlį pamylėti Jnšk.
2. refl. pajudėti, pasivaikščioti: Kad ir tu nebeišeini nė kiek prasijùdinti – sėdi ir sėdi, tas knygas užgulęs Jnšk.
prijùdinti tr.
1. prižadinti, prikelti: Man tai blogiausiai: reik pirmiausia atsikelti ir visus prijudinti Bsg. Kol prikeli, kol prijùdini jį rytą, išeina geras čėsas Jnšk. Ligi juos prijùdini iš miego, tai jau kuris laikas ateina Užp. Vos prijùdinau girtą žmogų J. Kuris prijudino ižg numirusių DP261.
| refl. tr.: Prisijudink nuėjęs jį, klėtelėj miega Jnšk.
2. priliesti: Prijudyk ranka kelį, pamatysi, kaip tvaksi Mrs.
sujùdinti tr.
1. sukrutinti, sukelti judesį: Aš klėtelę sujudinsiu ir tėvelį pabudinsiu (d.) Pls. Sujudino lūpas, lyg norėdamas kažką pasakyti J.Balt. Vėjeli šiaurus, tu bėgūnėli, kam sujudinai žalią girelę? TŽI243. Kad sudainuodavo, tai tartum žmogų sujùdina! Kp.
| refl.: Pradės susijudinti [nuo griausmo] žemė, pradės želti žolė Dkš. Kaip tik susijùdinu, ir uždūstu J. Jei tik susijudinai (pakilai) kur eit ar važiuot, tai ir jis (šuva) paskui tave Lp. Susijudino marios, ir atplaukia su trimis galvomis smakas BsPII51.
2. sukelti, sužadinti: Taip mušės, taip mušės, sujùdino visą Šilinę Skr. Nesujudink kurtelių, nepabudink tėvelių JD823. Pastarieji žodžiai sujudino mano smalsumą rš.
3. suraginti: Sujùdink anus prie darbo J. Sujùdino arklius (vadelėm paskatino) Lp. Ir sujudino juos į lenktynes V.Kudir.
4. sukelti sąjūdį: Norberto pasirodymas sujudino kaimą rš. Miestą sujùdinti KI44. Sujudino žmones, mokydamas po visą Judėją DP164.
| refl.: Užimti kraštai susijùdys (sukils, ims bruzdėti) Gs.
5. sujaudinti: Šita meilė labai ją sujudino rš. Tie ir patys nuliūdę ir sujudinti jojo iš lėto tolyn V.Piet. Pamatęs tėvą taip sujudintą, priėjo prie jo rš. Tėvas pamatė jį ir buvo gailestingumo sujudintas SkvLuk15,20.
sujùdinančiai adv.: Pirmininkas sujudinančiai atsišaukė į senesnius vadus rš.
sujùdintai adv.: Ne ant to aš verčiuos, kad puikiai, bet sujudintai apsakyčiau prš.
| refl.: Buvo susijudinęs ne mažiau už jį Vaižg.
6. refl. imtis, suskasti: Vyrai, susijudinkit tuos dobilus vežti, bo gali lietaus pasimaišyt naktį Jnšk. Reik susijudinti, kad nori uždirbti Šts. Tai susjùdino eit žmonės Lp. Jau duonelė susjùdino augt Rod. Sodietis pliaukštelėjo botagu, ir jie susijudino keliauti Db. Kaip susijudino važiuot, tai net ratai viršum šoka Arm.
7. supurenti (žemę): Jis ėjo į sodą, iškasinėjo, sujudino visą žemę Tat. Slūga rūtas ravėjo, sujudino žemelę JD446. Žiūri, kad vienam daikte žemė sujudinta BsPIV141.
8. refl. trūkį gauti, patrūkti: Žmogus susijùdinęs, tai sunkiai dirbti negali Alv.
užjùdinti tr.
1. suraginti: Užjùdino žmones žvyro vežti ant kelių Jnšk. Rytą Marytė kad užjùdino mum: eikit, šerkit! Pc.
2. paliesti: Tik jau tą knakį užjudink, tujau pašėls peklą kelti! Vvr.
| Užjudink (užerzink) tik aną, jei nori – kad ans tave išdirbs, tai neturėsi akių kur dėti! Krš.

Daugiau informacijos

sudri̇̀bti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

praráugti

Apibrėžtis

ráugti, -ia, -ė
1. tr. įdėti raugo, užduoti, sutaisyti rūgti: Išmazgok kubilą – kitimet vėl kopūstus ráugsma PnmR. Ana raugė duoną, kad surūgtum J. Rūgšti gira, vakar raugta VoK133, LTR(Zp). Vilkas slaugė, girą raugė, meška rėkė eglynuos LTR(Dkšt). Eik, dukriute, eik, mažiute, šviežia duona vakar kepta, švieži barščiai vakar raugti̇̀, pavalgysi ir pagersi Šmn.
^ Išgrauš – kisielių ráugiu (sakoma, užmaišant kisielių) Ob. Raugiau raugą – raugas nerūgo, dėjau skiedą – skieda paplūdo VP39, Sim. Nesiženyk, nesirauk sau raugo ausin Tvr. Neráukit jūs šitos giros – nerugs (nemanykit, to nebus) Lp. Į ką augi, ka į kelnes raugi Šts.
| refl. tr.: Daug [grybų] prirenka, ráugas žiemai Krš.
ǁ intr. būti rauginamam, rūgti: Ir vieną kepalą duonos ir aliejaus ragaišių bei vieną karvojų iš pintinio neraugusios duonos BB2Moz29,23. Bet anys tatai tur padėti ant tašlo duonos raugusios (viršuje raugintos) BB3Moz7,13.
2. tr. Lkš, Plv spausti, slėgti (sūrį): Sūrius ráugsite Lp. Reiks man rytoj anksti keltie, svečių lauktie, sūriai raugtie BsO55.
^ Iš miego sūrio neraugsi PPr39.
3. tr. merkti į raugus (kailius): Kailius dirbti, raugti I. Iš Baltarusijos atvažiuodavo ir ráugdavo Grz.
| refl.: Raugą padarys rūgštų rūgštų, pridedi tašlos kubilan, ir ráugias [kailiai] (mirksta rauge) dvi nedėlias Žrm.
ǁ mirkyti tam tikrame skystyje (medieną): Baldai sunkūs, raugto ąžuolo, ir baldai lengvi, raudonmedžio J.Balt.
4. intr. N, K, LVIII487 raugėti.
5. tr. ėsti, graužti (apie rėmenį): Nuo mielosios žmonelės pabučiavimų gal devyniasdešimt devintas rėmuo tave raugia rš.
6. niauktis: Jau ráugiasi – lis Arm. Kelinta diena raugiasi. Rytais dar šypteli saulė, prasiblaivo, o po pietų dangus vėl apsitraukia kaip maišu J.Avyž. Raugiasi, raugiasi dangus, tai kad pils – kokią nedėlią Vad. Jeigu iš tos pusės ráugias – bus lietaus Dbk. Matai, ráugias ráugias tas dangus, jeigu pradės pliūryt, – man net negera Mžš.
apráugti
1. tr. Š sutaisyti rūgti tam tikrą kiekį: Šįmet didelį kubilą kopūstų apráugėm Jnšk. Kada gi agurkų apraugsi? Pnd. Agurkus tik apráugia Drsk. Bačkelę agurkų apráugėm Rm. Burokus apráugiam Rud. Va, grybai nevalgyti ir baigia sugest – reikia apráugt Km. Jie sulos Velykom apráugė Lš. Avižų sumala, per sietą išsunkia, apráugia ir tada verda kisielių Vlk. Iš vakaro kisielių apráuga Trk. Aš apraugiau kisielių ant dvylikos metelių, aš prikaičiau kisielių ant pernykščių žarijų LTR(Al).
| refl. tr. Š: Mes apsiráugėm anksti batvinius Lp. Reiks apsiraugt agurkų Pc.
| prk.: Rugius palaikė apsiráugę (neišdžiovinę, nevėdindami) ir sudaigino Pun.
2. tr. apmerkti į raugą (kailius): Reikia padaryt raugo ir apráugt kailiai Pns. Sudeda į kubelaičius, apráugia [avikailius] Eiš.
3. apsiniaukti: Apsiráugė visas dangus – lis ben tris dienas Sim. Taip apsiráugė! Kad pilia, kad pilia! Vad. Apsiráugė, sutemo visai kaip prieš lietų Všk. Toki buvo graži, o daba[r] apsiráugė; bus lietaus Jnš. Apsiraugę visos šalys Lp. Ant vakarą diena visiškėm apsiráugė Paį. O! Važiuot jau niekai – apsiráugė dangus visai Mžš. Kad jau apsiráugė nuo ryto, tai lis perdien Rdm. Vasara, o dangus apsiráugęs kai advento dienose Mrj. Jau antra savaitė, kai oras apsiráugęs Klvr.
| prk.: Akimirkai akyse šmėstelėjo lyg ir užuojauta, bet tuoj pat sušvelnėjęs veidas vėl apsiraugė rūsčiu J.Avyž.
4. refl. šnek. paniurti, surūstėti: Tai ko tyli, ko apsiráugei?! Dkš.
atsiráugti šnek. nežinia iš kur atsirasti, atsidanginti: Galas žino, iš kur jis in čia atsiráugė Rdm.
įráugti Š
1. tr. Sut, Trk, Žr įdėti rūgti: Iš avižų įráugs iš vakaro kisielių Gd. Kai įráugi [agurkus], į trečią dieną pakvimpa krapais, viršus sūrus, vidurys saldus Skr. Senovė[je] kubilą dideliausį įráugs burokų, kopūstų Gd. Anos įraugti kopūstai nerūgs Lnk. Kopūstų lapus sukapojam, į tynes ir įraugiam StngŽ72.
| Kas čia pri jūso įraugtà (rūgsta padėta, pūva, genda) – valykiatės Krš.
| refl. tr.: Biškį įsiráugėm į tokį rendelį kopūstų, ir jau įrūgo Lk.
2. tr. permerkti: Lietus rugius kai inráugia, tai jau duonos baltos nebeesti Lel. Greičiau tu skubinkis su vežimu – matai, debesys užeina, javus inraũgs Lel.
3. tr. Q141 įmerkti į raugus (kailius).
| refl. tr.: Įsiráugdavai kailių kubilus Mšk.
4. tr. įkišti, įmerkti: Įrauga į avižinius miltus par naktį, ir y[ra] baltos rankos Šts.
5. tr. šnek. ne į vietą nukišti, nudėti: Ar biesas tave ir paėmė: kur tą savo švarką įraugei? Pp.
6. refl. šnek. įklimpti, įkristi (į skystį): Takš! įsiraugiau į perkaso vidurį iki ausių Mc. Įsiraugs [vištytis] į kibirą, repečkulnis! I.Simon.
7. refl. šnek. įlindus ilgai būti, tūnoti, neatsitraukiant, įsikniaubus sėdėti: Anas kai ansraugė mūsų pirkion, tai niekap nemožnėjo iškrapštyt Ml. Kaip insráugė prie tų knygų, visą dieną sėdi Lel.
8. intr. šnek. sutrenkti, suduoti: Ot įraugiau tam vaikėzui kupron, daugiau nebenorės! Pg.
išráugti tr. šnek.
1. paimti, rasti, gauti, ištraukti: Iš kur tu išraugei šituos batus? Lp. Iš kur tu tokį gražų diržą išráugei? Lš. Iš kur jis ir išraugė tokį daiktą?! Lp.
| Kur čia tave išráugė (kur ėmeisi, atsiradai) su pėdais prieš lietų?! Arm.
2. išgalvoti: Ot iš jo galvočius: kad išraũgs kokį šposą, tai net pilvus sopa iš juoko Lš. Tas Jonas kad išraugs kokį galą, tai trūk juoku Lp.
3. refl. atsirasti, imtis: Iš kur jis tokis poniškas ir išsiráugė?! Rdm. Iš kur jiej čia išsiráugė?! Krok. Vienas toks niekam netikęs iš visų išsiráugė Kt.
nuráugti
1. tr. spaudžiant padaryti: Kokius gerus sūrius ji dabar nuráugia Skr.
2. refl. šnek. nueiti, nusidaužti: Nusraugė kur ir nepareina namo Vlk.
paráugti
1. žr. užraugti 1: Paráugiau dešim agurkų! Ds. Kertėje stovi kubilas su paraugtais kopūstais rš. Šiemet kopūstų paráugiau pilną rėčką, užteks visiem Lel. Taip paraugta sula laikoma iki šienapjūtės rš.
| refl. tr.: Pasiráugiau agurkų tik dėl svečio Ds. Kai kopūstų ligi valios yra, tai ir burokų nepasiraugėm Ds. Statė triobą ir prašė mane arielkos pasiráugt Pc.
2. tr. šnek. padėti, įkišti kur ką nešvarų: A marškinius turi kame paráugęs? Lkv.
pérraugti tr. kiaurai perimti (raugui): Ar nežinote, jog maž raugo perraugia visą užmaišymą Bt1PvK5,6.
praráugti
1. žr. užraugti 1: Buvo praraugtõs numinelės Šts.
2. intr. šnek. imtis, atsirasti: Iš kur jų tiek praráugė? Lš.
| refl.: Eina ir eina – tai iš kur jų prasiraugia?! Rmš.
3. refl. šnek. prapulti: Kad tu prasraugtái, tokis vaikelis, nuog mano galvos! Nč.
priráugti tr.
1. I, J, Krš užraugti kokį kiekį, indą: Priráugiau dvi bačkas agurkų Ds. Priráugiau daug agurkų, ale pasgadino Antr. Turėjus bačką priráugus grybų LKT313(Ob). Burokų priráugdavom diečką, tai tik geriam paržiem rasalą Klt.
| refl. tr.: Kiekviena valstiečio šeima kasmet rudenį prisiraugdavo pilną statinę kopūstų, kad jų užtektų žiemai ir pavasariui rš. Palivoną agurkų prisiráugiau Krč. Na ir prisiráugėm kap meška alaus! Dkš.
| Obaliai pigūs, tai dabar visi to vyno prisiráugia (prisidaro) Mžš.
2. prirūkyti: Priráugei pilną trobą Krtn.
3. refl. prisitraukti (skysčio, kvapo): Malkos vandenio prisiráugę, nedega Mrj.
^ Kuo nauja statinė prisiráugia, tuo ir sena atsiduoda (įprotį sunku pakeisti) Mrj.
suráugti tr.; M
1. sudėti rūgti: Batvinius suráugiau, kad įrūgtum J. Suráugam [agurkus], išrūgsta, i skaniai su bulbėms Rdn.
2. Lkš, Brt suslėgti, suspausti surauginus (sūrį): Ji man už tai sūrį suraugs Skr. Er ne tu mane kaip pieną milžai ir kaip sūrį suvirinai (paraštėje suraugei) BBJob10,10. Mama sūrį suraugusi, į pančeką supylusi LTR(Grš). Rado suraugtą kaip sūrį LTR(Rs).
3. šnek. netvarkingai padėti, padrėbti: Jam batai nepabus ilgai: kaip tik ateis iš mokyklos, tuoj suráugia kur pasuolin, ir riogso Žb. Suráug[ia] drobužius i laiko kaip karvė Krš. Rasi kur suraugtą tą skarutę Skr. Ai, drabužius suráugė Vv. Parėjęs suraugei drabužius ant suolo, kokie bus, kaip iš vilko gerklės ištraukti! Snt.
4. refl. N atsiraugėti.
užráugti
1. tr. sutaisyti rūgti, užduoti: Prisrinkau baravykų, bus ne tik večeriai, ale i ažráugt Rš. Užráugiau agurkus, kopūstus Lnkv. Iš vakaro [avižinį] kisielių ažráugia, paskui ryte verda Aps. Jau vėl samagonkę užráugė Skr. Sakė, užraugę iš dviejų centnierių cukraus braškės Brs. Užráugiau iš centnerio Dkš. Užduotoji, užraugtoji tešla I. Misa užraugiama pirktinėmis mielėmis arba tirščiais, likusiais nuo praeito alaus darymo rš. Užraugta daug siloso sp.
| prk.: Gal [bičių motinos] akutė užraugta (padaryta) Ėr.
^ Dabar drumsčiasi mūsų gyvenimas kaip užraugtas midus V.Myk-Put.
| refl. tr.: Mes irgi užsiráugsma bačkelę alaus, tik atvežk bačkelytę – yra tokia smagi, maža Slm. Aš jau šviežių agurkų spėjau užsiráugti Vvr. Iš vakaro užsiráugti reik, užsimaišyti, nu i ryto metą atminkyti [duoną] Ms.
| Užsiráuga (prisitaiso) tos duonynės i sreba par dieną Rdn.
2. tr. prk. užkrėsti (kokiomis pažiūromis): Jūsų jaunuomenė negeru raugu užraugta brš. Ūmai atvirtę lenkai bajorai daugiau savo raugu užraugia naująją lietuvių sritį, neg patys jos raugu užsiraugia Vaižg.
3. tr. šnek. netinkamoje vietoje ką padėti, laikyti: Kur aš tą pieną košiu, ka[d] tas bulbes čia užráugei Trk.
4. tr. šnek. padaryti neskanų, nemalonų: Tuoj ir užráugia kąsnelį su savo dejavimais Slm.
5. tr. šnek. dūmais užsmilkyti: Užráugiau dūliais bitis ir iškuopinėjau medų Skr. Ką tu čia taip užráugei, kad pilna dūmų? Skr. Vaikai sukrovė krūvą virkščių ir užráugė dūlį Jrb.
6. intr. šnek. pagadinti orą: Tu čia, matyt, užráugei, kad taip smirdi Jrb. Kad užraugė, kaip šuva Ds. Kas ten taip neskaniai užráugė? Slnt. Katras čia jūs teip užráugėt, gal Mečiukas – pukši kaip šeškus Skdt.
7. pradėti (kūdikį): Kumet vaiką žindžiau, nebuvo žydėjimo, lig tiktai nutraukiau vaiką, po poros mėnesių ir užráugė Vkš. Du vaikus turi, ale ir trečias jau užráugtas Srv. Panauta, pirm vančiavonės užraugta J.
8. apsiniaukti: Ak iš ryto buvo gražu, tik nuo pietų ažsiráugė ir rūgsta Ds. Kažna, ar paspėsim rugius sugriebt – taip užsiráugė dangus nuo vakarų Vad. Ažsiráugė iš visų šonų Dbk.
9. refl. šnek. suniurti, supykti: Užsiráugė ir nekalba Ds.
10. refl. šnek. ilgam kur užlįsti, užsikraustyti: Užsiráugė ant pečiaus ir pučia pardien, nieko nedirba Ds.
11. refl. šnek. nubusti, atsikelti: Užsiraugė dár nuog pusiau naktų ir dar̃ zybia visas rytas Kb. Dar tik užsiráugei ir ėst jau užsimanei Mrc. Jis dar pro tamsį užsiráugė Lš.
◊ káilius užráugti LTR(Ds) susipykus nebekalbėti.

Daugiau informacijos

užráugti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pértratėti

Apibrėžtis

tratė́ti, trãta, -ė́jo intr.
1. I, Jn, Š, RŽ, Sr, DŽ, KŽ, Kv skleisti braškėjimo, lūžinėjimo garsą: Trãta tvora NdŽ. Trãta kardai į šalmus NdŽ. Ledas trãta Šl. Stiklas trãta J.Jabl(Krš). Rytą jau eini, žiūri, kiši rankas – jau trãta [linai], sausi Škn. Šiaudinukai, kai pačiupinėji, žiedukai trãta Krž. Eina [žmogus] par mišką, šakos trãta Žr. Kad švilpia [vėjas], kad sienos tos trãta Grnk. Būdavo, trãta i trãta ta siena pagu[l] pečių – trakš trakš trakš Bsg. Toros nu vėjo trata Krkl. Ta lova trãta, kad aną vel[nia]s! Tl. Tratėjo jos bokštų galingieji rąstai nuo smūgių HI. Kad šitą liepą vėjas pūsdavo, tai tratė́jo PnmR. Tad pradeda medžiai tratėti, braškėti (perkūnui sugriaudus) TS1900,1. Daugiaus vėl einu einu per tą mišką, klausausi, girdžiu: trata, braška, barška BsPII92(Šl). O toros tratė́s (labai šals), kelk tu, kulk Rt. Rytmetį, ka reik lįsti iš tų patalų, o speigas, o trãta toros Žr. Toros tratė́jo braškėjo, kas ten dėjos! Brs. Šalta, trãta langai – eina į mokyklą Rdn.
| Tą dieną buvo tratą̃s speigas Šts.
| prk.: Ožkarietė, jug yra tratą̃ rietai (sakoma apie laibakoję) Šts.
^ Tratančiasis medis girio[je] visumet ilgiau stova Plt. Trãtančioji eglė ilgiau stova Stk.
ǁ grikšėti: Ka savaitę verpsi, sekmadienį par aslą eini – kojos trãta par narius Žlp. Neišplauni [salotų], žemės trãta tarp dantų Krš. Džiovinsi, teip sudžiovinsi tą klecką, ka griauši, tratė́s dantys Sd.
| Verža, plėša galvą, rodos, nūplėš, pradeda tratė́ti Kv. Tratė́te trãta galva – būs kelmas Krš.
| prk.: Atsisėdom, valgom – kriauklai mūso trãta Žlb. Valgo, net žandai trata Vaižg. Prisivalgė, kad šonai trata Žem. Atidirbsi, ka i šonai tratė́s Kv. Taip tvirtai dantis sukando, taip sukando, kad žandikauliai tratėjo J.Marc. Katrė su kočėlais daužė [kočiodama], net stalas tratėjo Žem. Kad kėliau smagų, tai mano kaulai tratė́jo J. Dirbu, ka kaulai trãta Tl. Ka dirbo visi, ka nariai tratė́jo Yl. Išeis už vyro [tinginė mergina], dirbs, ka subinė tratė́s Krš. Suvystysi vaiką, ką tratė́s Kv. Ka bučiuojas, ka nosės trãta Žml.
ǁ būti labai išdžiūvusiam: Reik čia lytaus kaip nežinau ko, viskas trãta Krš. Išdžiūvo viskas, trãta marškiniukai Krš. Išdžiūvę buvo rugiai, tratą̃ Vg. Pačiupinė[ja], veiza, ka būtų tratanti̇̀, ka būtų gerai iškepusi Als.
ǁ prk. būti labai prigrūstam: Prisišienavom, daržinės trãta Rdn. Du dideliausiu vežimu nupjovė tratančiu Šts. Turam drobužio, spintos trãta Krš. Prisikriauna visa ko [miestelėnai vaikai], mašinėlės trãta KŽ. Kol nuvažiavom, trãta [prisigrūdusi] bažnyčia Krž. Kontoros prisėdusios, trãta, o darbininkų mažai Rdn. Snarglinės (užkandinės) pilnos, trãta Krš. Tratė́davo kamara nu kipių su smalčiu, sviestu Trk. Silko skrynės kaip ledo, trãta Krš. Tie vieškeliai tratė́jo [frontui traukiantis] Krkl. Stalas būs nudėtas, ka tratė́s Jdr.
tratančiai̇̃ adv.: Šiaudų maišą prikimšau tratančiai̇̃ Vkš. Tratančiai̇̃ žmonių prilindo Vkš.
| Tratančiai̇̃ privalgiau, nu stalo nebgaliu nė atsikelti Vkš.
2. L, DŽ spragsėti nuo karščio, ugnies: Medžiai trãta ugny J. Degdamas šlapias medis trãta Krkl. Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama BsPII147(Rz).
ǁ liepsnoti kibirkščiuojant, spragsint: Sau dega [namas], ugnis trãta Sd. O ugnelė vis trata, vis traška, pliaukši A.Vien. Linksma ugnelė tratėjo ugniavietėje kibirkščiuodama LzP.
ǁ pleškėti, smarkiai degti: Ėmė tratė́ti daržinė DŽ1. Sausi medžiai – trãta sutrata kaipmat Krš.
3. poškėti, trinksėti: Trãta kulkosvaidžiai DŽ1. Vėl su kulkosvaidžiais, su šautuvais tik eina, tratė́te trãta Vkš. Tą naktį nepamiegojom, ka pradėjo tratė́ti Yl. Girdžiu per miegus – lyg trãta Kt. Tie vaikai bildės, tratė́s, ūš, o aš turėjau kantrybę Sd. Pradėjo viščiukai tratė́ti kiaušiūse Tl.
| Virpi taip, ka tas lėktuvas užeina, ka dantų negal suleisti, dantys trãta Klk.
| Perkūnija bilda, trãta Vkš. Tad visi ėmė grūstis į tą vietą, kur tratėjo būgnas V.Myk-Put.
ǁ prk. gausti, aidėti: Kambarys tratė́jo nuo dainų Škt. Raudėnai, Kuršėnai trãta nu liežuvių Krš. Vakariukai tie trãtantys būs Ub.
4. NdŽ trankiai važiuoti, bildėti: Pradėjo tratėti barškėti nuo klebonijos vežimai Žem. Šįryt visą rytą žmonės kelučiu į Jurbarką tratė́jo Vdžg. Tratėsim į turgų Pkr. Važiuos važiuos i užmigs, arkliai patys tratė́s Šauk. Reik tratė́ti, turu darbo daug Nv. Ilgi svečiai pabosta, tratė́sma numie Krš. Jau tratėsiu ant numų Grd. Einu arčiau – kažkas par krūmus tratė́jo i nutratėjo Ll. Kordušas tratėjo į laukus rimtas, santūrus, išdidus J.Marc.
^ Vargas, sunkus kalną, paleistas pakalnėn lengvai tratėjo rš.
5. šlamėti, čežėti: Tratą̃s nau[ja]s piningas Šts. Tratanti šimtinė Šts. Trata po raštus, sklaido popierius Lk. Jau ji trãta po tus popierius Skdv.
ǁ Šv prk. puošniai rengtis: Išsitaisiusios mergos, trãta Rdn. Išsitaisė išsicackino baisiausiai, trãta Krš. Pasirėdžiusi – trãta visa! Trš. Straini – eina tratė́dama, kvepėdama Krš. Prisipirko medžiagų, eina tratanti̇̀ Užv. Žmonys daba silkais trãta Trš. Išlepinta, išpustyta, išsitaisiusi, tratanti, muslinuota krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė Žem.
ǁ tviskėti, blizgėti: Gyvenk sau, ka tik tau tratė̃tų visi pašaliai Trk.
6. G117, BS145, DŽ, KŽ daug šnekėti, klegėti, plepėti: Ka pradeda tratė́ti, ta i trãta kiauras dienas Tl. Tarška trãta be parstojo Užv. Pasakytų ir užtektų, ale ne – trãta be vieno galo Krš. Ta močia trãta i trãta, niekad nenustoja Ps. Tratė́jo boba, kol tik aš iš akių pražuvau Pln. Ant prieklėčio prisėdę bobų, tik šneka trãta Srv. Atsisėdo tokia boba ant maišiuko i trãta Krž. Ka linksmios, ka trãtam, o paskiau nuknebo nosės Rdn. Et, sužiūrėsi jos, trãta trãta, nei kas suprast, nei ko klausyt Dgl. Ta boba iškalbinga: trãta i trãta Rd. Ta boba labai tratanti̇̀ Krš. Nuo Babtų, kai[p] tu lenkiškai netratė́si: visi šnekėjo lenkiškai Bb. Nors kartą nustok tratė́jusi! Krtv. Netratė́k, o dalyką veizėk! Krkl. Įpuolė, pradėjo tratė́ti, vyras tildė Krš. Tratėjo visai nebegalvodama, ką trata J.Paukš. Trata, plepa [bobos] viena kitai užšokdamos Žem. Tu nežiūrėk kitų! Darbui galo nebus. Savo žiūrėkis, – trata anyta, vis labiau įkaisdama V.Bub. Ko boba trata? Rdn. Da Magdė norėjo ir daugiaus tratėtie Sz.
| Tratė́davo: viena pradeda, antra, trečia, ketvirta (apie sutartines) Grž.
^ Trata kai eglišakių tvora Sln, Šd, Vl, Vlkj, PPr430(Ut). Tratėjo kaip kulkosvaidis J.Marc.
tratė́tinai adv., tratė́tinos: Tai kalbelė – tratė́tinos trata Krš.
ǁ M burkuoti, ulbėti.
7. prk. šiaip taip gyvuoti: Kaip gyvenat? – Trãtam Kv. Tratù, greit jau važiuosu numie (mirsiu) Rdn. Daba to[je] kaimo[je] yra dvi poros tratančių̃ senių Stl. Susirgo vyras, o aš ir jau toki tratanti̇̀ buvau End. Mama trãta trãta su plaučiais Kv. Po truputį trãtam, i tiek Kv.
◊ dañtys trãta labai (nekenčia): Nekentąs tinginių – dañtys tratą̃ Krš.
atitratė́ti, ati̇̀trata, -ė́jo intr. KŽ, Lg triukšmingai ateiti, atvykti: Kas čia ati̇̀trata? Pkr. Atitratė́jo ta nelaboji, tujau lerma didžiausia Krš. Palauk, atitratė́sma, paviešėsma Krš. Girdžiu, kažkas atitrata per krūmokšnius rš.
| prk.: Atitratėjo kaip sunkūs ratai per grubežį mokslo pusmečio galas rš.
įtratė́ti, į̇̃trata, -ė́jo
1. intr. trankiai įvažiuoti: Važiavau, važiavau, rods, gerai, įtratė́jau į kiemą kaži kokį Rdn. Munasis įtratė́jo visai į kitą namą Šll. Įtratė́jau į virbus su velniais Trk. Tėvas žentą palydėjo, žentas į laužą įtratėjo LTR(Krš). Žiūrėk, nėra dienos, kad koks bimbalas neįtratėtų į dvarą LzP.
2. refl. Ser įsileisti tratėti, traškėti.
3. refl. prk. trankiai įsišnekėti, įsiplepėti: Įsipliurpė, įsitratė́jo motriškos, ka tu besustabdytumi! Trš. Įsitratė́jo bobos, nebė[ra] galo – amžiais teip buvo i būs Pln.
ištratė́ti, i̇̀štrata, -ė́jo intr.
1. Rtr, Š, NdŽ, KŽ kurį laiką tratėti.
2. prk. kurį laiką šnekėti, plepėti: Dvi dienis ištratė́jo supykusi Klk. Ana i̇̀štrata dienų dienas Akm. Ištratė́s liuob valandų valandums Rdn.
3. Rtr, Š, NdŽ, KŽ greitai išvažiuoti: Atsikelk, ankstie rytą ištratė́sma Krš. Jonis par žiogrį ištratėjo, į Onės kamarą įbrazdėjo LTR(Žd). Ištratėjo į malūną Žem. Ir išdulkėjo ištratėjo visi, tuo pat nemigusiu vežėju vedini Vaižg.
4. išplyšti: Kai pakelsu rankas, [suknios] pažastys ištratė́s Kv.
nutratė́ti, nùtrata, -ė́jo intr.
1. su garsu nulūžti, nugriūti: Uosiai, kur yra, visi nūtratė́s Lkv.
2. smarkiai apdegti, nudegti: Pareitais metais beveik visas miestelis nutratė́jo Vvr.
3. prk. nušnekėti, nukalbėti: Plepa plepa i nùtrata Kair.
4. LTR(Kltn, Sln), Ll, Ds greitai nubėgti, nuvažiuoti: Nutratė́jo visa [vaikų] govėda Krš. To zuikio nebėra, nutratė́jo Lpl. Su žiemiu nustūgavo, nutratėjo gilyn į girią ir alkanos vilkų gaujos A.Rūt. Kurtai pėdas uostinėjo, žents par girę nutratė́jo JD417. Motociklas pasišokinėdamas nutrata V.Bub. Ir patsai [velnias] susisuko ant girios, su didžiu šturmu ir alasu par girią nutratėjo DS241. Pilnas vežimas prisisėdęs nutratėjo stačiai Žem.
5. prk. numirti: Pasiligojusi ilgiau gyvens, o tas netratąs i nutratė́s kumet Krš.
patratė́ti, pàtrata, -ė́jo intr. NdŽ
1. Ser sutraškėti, subraškėti: Mokytojas kad patemps už ausies, ka galvutė tau patratė́jo Škt.
2. menk. paplepėti: Pasigyrė patratė́jo, o tikrai kaip reik, pasakyti negalia Krš. Patratė́k dar, gausi iš mazginio par nosį Krš. Pàtrata anos kaip i bobos Rdn. Žmona jo karštesnė, mėgo pasibarti, patratėti ant šeimynos ar ant kaimynų Žem.
| refl.: Tėvas atėjo pasitratė́t Pc.
partratė́ti, par̃trata, -ė́jo intr. tratant parvažiuoti, pareiti: Par̃trata jau bobos iš turgaus Krš. Lauk, i mas tūjau partratė́sma Grd. Pargarga partrata iš turgaus vežimų eilės rš.
pértratėti intr. kurį laiką šnekėti, praplepėti: Susėdo i visą vakarą kaip jei pártratėjo Rdn.
pratratė́ti, pràtrata, -ė́jo intr.
1. prašnekėti, praplepėti: Pratratė́jom visą vakarą trijuo Krš.
2. Ser greitai pravažiuoti, praeiti.
pritratė́ti, pri̇̀trata, -ė́jo intr. prišnekėti, priplepėti: Pritratė́jau, primarmėjau, trauksu numie Krš.
sutratė́ti, sùtrata, -ė́jo intr.
1. Ser imti tratėti, braškėti: Sienos sutratė́jo DŽ1. Pirma miškas sutratė́jo, i prapuolė [vaiduoklis] Grz. Taip ant to žodžio pasidarė dūmai geltoni vežime, ir tujaus vėjas sutratėjo ir suūžė DS257. Tiktai tvoros sutrata [velniui atėjus] LMD(Žg).
^ Nuo varškės kaulai sutratės TDrI33.
ǁ NdŽ sugrikšėti (apie sąnarius): Atsisveikinant jis man taip suspaudė ranką, kad pirštai sutratėjo J.Avyž.
2. L, NdŽ tratant sulūžti: Šieno prisikrautum, ratai i sutratėtum, jei be gelžių End. Iš antro karto ara, apent užkliuvo [žambis], tas žambis sutratė́jo LKT66(Brs).
3. NdŽ, Krš tratant sudegti: Sutratė́jo daržinė DŽ. Namas užsidegė ir sutratė́jo DrskŽ. Par gaisrą sutratė́jo nauji trobesiai Jnš. Visas kaimas supleškėjo sutratėjo rš.
^ Kad jis kur galais sutratė́tų! Žvr.
4. supoškėti: Tik staiga sutratė́[jo] automatas Lbv. Supokšėdavo pavieniai šūviai, retkarčiais sutratėdavo kulkosvaidis, ir vėl ramu rš.
ǁ L subildėti, sudundėti: Po kiek laiko visa padangė sutrata subilda, lyg geležimi kaustyti ratai nusirita per dangų ten, kur mūsų trobos A.Vencl.
5. NdŽ imti garsiai plepėti: Beveik springdamas žodžiais sutratėjo storulis A.Vencl.
6. NdŽ garsiai kalbant sueiti: Šešios bobos sutratė́jo, trukšmas baisiausis Krš. Sutratė́jo visi į krautuvę pirkties Krš. Visi sutratė́jo į vidų Nv. Jau, girdu, suvažiavo arkliai, sutratėjo Yl.
užtratė́ti, ùžtrata, -ė́jo intr.
1. imti tratėti, burgzti, ūžti: Užtrata traktoriai, gaudžia į žemę kalamos sijos E.Miež.
2. NdŽ su triukšmu greitai užeiti, užvažiuoti, užriedėti.
| prk.: Griaustinis raičiojosi po dangų nuo vieno krašto iki kito, užtrata aukštyn, nubilda vėl žemyn rš.

Daugiau informacijos

pérgriūti

Apibrėžtis

griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.

ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.

Daugiau informacijos

prigriūti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užgriū́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

apgulė́ti

Apibrėžtis

gulė́ti, gùli (gùlia), -ė́jo
1. intr. būti gulsčiam, būti išvirtusiam; ilsėtis, miegoti: Aš guliu medžių pavėsyje P.Cvir. Gulėjo jis ten, kiek gulėjęs, ir užmigo rš. Ar tu čia man dar gulėsi – kelkis! J.Jabl. Guli – gulė́k, nebambėk! Pc. Jo gulėtoje vietoje negulėk J.Jabl. Šitoks jaunas da ir an sniego gulė́k, nesušalsi Trgn. Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau, purvynelė[je] gulėjau StnD28. Kuris gulėjo vartuosemp DP270. Tas, katras gulėjo numirėliu, … pasižiūrėjo iš po marškos BsPII251. Kad gulė́čia ilgiau, tai visai sustingčia Brt. Lazda teguliẽ, neimk J.Jabl. Gi žiūriu – peilis begulįs J.Jabl. Priėjęs iš vienos pusės kartą kirto, iš kitos – ąžuolas ir guli MPs. Rugiai guli kap patalas Dkš. Dalis žolės jau gulėjo pradalgėse rš. Kad pavažinėja, tai guli kap vandeny Arm. Guli į žirnį susirietęs Šll.
| Einu per kiemelį, klausau per sienelę – guli mano mergužėlė vakarykščio miego (d.) Kp. Pas motynėlę valią turėjau – kolei norėjau, tolei gulėjau JV793. Begulint atejo trys kaimynai aplankyti Juozapo M.Valanč. Mūsų mergaitės gùli klėty Sml. Metas jau gùlimasis buvo, kaip jiejie atvažiavo J. Čia mūsų gulimas kambarys J.Jabl.
^ Gulia kaip šuo ant šieno S.Dauk. Gùli šuva, gùli uodega Dkš. Guli vilkas – džiūsta, teka vilkas – tunka B. Gulėsi – nieko neturėsi Lš. Lovoj gulėdamas, žuvies nesugausi Vdk. Gulėdamas šersi – stačias važiuosi, stačias šersi – gulėdamas važiuosi (jei tingėsi šerti, neturėsi ramybės važiuodamas – reikės vis raginti arklį; jei rūpestingai šersi, važiuodamas pailsėsi – gerai pašertas arklys pats bėgs) Trgn. Ramiam užeina [bėda, nelaimė] begulint, greitasis pats užbėga Vžns. Niekur negausi duonos guliamos (dykai duodamos), visur reikia krutėti (dirbti) Prng. Gulima duona negemsta in stalo, reikia ažuprocavot Arm. Nekibink gùlinčios bėdos! Slm. Valgo, kol pasisõti, gùli, kol nusibosta Dkš. Visi gùli kaip negyvi – nors į sieną daužk Dkš.
| refl.: Aš tik sykį noriu bandyt, kai an plunksnų gùlis (kaip gera gulėti) Jrk67. Čia negulė́kis, čia baido Šts. Geras purmonas gulęs[is] (atsigulęs) pavaro arklius [kuliamojoje mašinoje] Šts.
2. intr. nakvoti: A šiąnakt toli gulė́jot? Kbr. Sykį nakties gulėjome (naktigonėje buvome), tai kad užėjo lietus! Pc. Dėdė liko gulė́damas (liko nakvoti) Dsn.
gulė́tinai adv.: Barbė buvo gulė́tinai (buvo ir pernakvojo) Slnt. Šiandie žvejai išejo gulėtinai į jūrą (jūroje nakvos) Plng.
3. intr. sirgti, negalėti: Antri metai jau gùli ant patalo Skp. Galvą skauda, ale gulėt neguli Šk. Aš guliu tuo tarpu (ne visai sveikas esu) J.Jabl. Beveik visas kaimas guli gripu Žž. Gulėjau strėnoms, dabar liga sulindo į kojas Šts. Sergu, negaliu, galvelè guliu Plš.
gulė́tinai adv.: Jis dabar gùli gulė́tinai (nebesikelia iš lovos) Pc. Gulėtinai neguli, bet dejuoja, galvą sopa, visam negera esą Vad.
gulimai̇̃ adv.: „Ar labai serga?“ – „Kur tau ne labai, vaikeli, – gulimai̇̃ serga!“ Mrj.
4. intr. būti paguldytam, palaidotam: Pasuko keleliu pro kapines, kuriose gulėjo senasis Kirda J.Balt. Trys broliai – karžygiai jauni žemelėje guli S.Nėr. Mažame karste gulėjo Viktutė P.Cvir. Aukštasis kalnelis, naujasis grabelis, gùli mano dukrelė, grabe paguldyta JD1235. Ten aukštame kapaityj gul mano tėvaitis RD85. Štai begulįs jauns bernelis, dėl vainiko skendęs KlvD82.
| refl.: Kur varpeliai jaunai skamba, tę mano dukrelei gerai gulis TŽII254.
5. intr. stovėti, laikytis, supti: Baisus debesys gùli, ilgai lis Gs. Vaiskas gùl aplink miestą KII251. Čia eilė tokia gùli (daug žmonių, norinčių ką pirkti) Ėr. Kai šalta, musės gùli pasislėpę Ėr. Bitės dėl vėjų, šaltų orų bei lytaus nieko negalia dirbti, bet namie gulėti turia S.Dauk.
6. intr. būti, stovėti (turėti vietą): Šalia ant stalo gulėjo jos šventadieniniai drabužiai V.Mont. Gulėjo žemė po sniegu sušalus T.Tilv. Pro atvirą virtuvės langą, kur meitėlis gulėjo, spingsojo žiburys P.Cvir. Akmuo gùl prie kelio K. Kad grabių nėra, tai vanduo gùli (nenuteka) Gs. Mėšlai teip pat užsidega, kad didžiose krūvose sumynioti guli S.Dauk. Čia pat gulėjo sugrėbstyti kupečiai dobilų J.Bil. Gulėjo vandens suneštas baltas smėlys rš. Ežeras guli per tris tūkstančius pėdų aukščiau jūros paviršiaus rš. Ant kalnelio putinas stovėjo, po putinu vieškelis gulėjo (d.) Vs. Jis penkiasdešimt bačkų vyno tur begùlint KII2. Gal pačtõ[je] ilgai gulėjo (siuntinys) Ėr. Mano balnužėlis, mano tyminėlis, ant žirgelio gulėjo JD1108.
| prk.: Drūktenienei rūpestis kaip pakala, galvoje įkalta, guli su tomis vestuvėmis Žem. O tas tavo žodis vis man širdy gul LTI57.
^ Vietoj gulėdamas, ir akmuo apželia S.Dauk.
| refl.: Mūras gulėjos apskleistas šiaudais Vg.
7. tr. velti, trinti, gniaužyti, slėgti, spausti: Kam dabar guli patalus, ne tau paklotus! J.Jabl.
| refl.: Nauji namai gùlisi (slėgisi), užtat viršum langų palieka tarpą Ds.
8. intr. tikti, derėti, stovėti: Atėjo puikus vyriškis, apsivilkęs gražiai gulinčiais drabužiais Mš. Pirmą kartą apsivilko milinę; ji guli nedailiai sp. Plaukai po pirčiai, ką labiau šukuoji, tą labiau negùli Sdk.
9. intr. pasikeisti, kitokios sudėties pasidaryti vienodai bebūnant:
^ Linas guli – šilkas guli (linai gulėdami gerėja, švelnėja) Stak.
| refl.: Linai dar gulėsis (dar turės būti ant kratos) rš.
apgulė́ti, àpguli (apgùli), -ė́jo
1. tr. nakvojant padaryti nepatogumų, išlaidų: Nenoriu apgulė́ti tų žmonių Šts.
2. refl. apsinakvoti: Aš apsigulė́jau, t. y. palikau ant nakvynės J. Namo eidamas, niekur neapsigulė́k LB184. Apsigulėjom Vė́liavoj B.
3. refl. įprasti gulėti: Apsigulė́jai, ir guli̇̀ Lp.
4. tr. aptrinti, apvelti begulint: Apgulė́jau daiktą, po šonu padėtą J. Apgulė́ta drobulė, kas benorės pasikloti! Šts.
atgulė́ti, àtguli (atgùli), -ė́jo
1. intr. atsirgti kurį laiką begulint: Atgulė́jo dvidešims metų Ėr. Man atgulė́t reikia, kad nusgąstu Knv.
2. refl. ilgai, kiek norint gulėti: Atsigulėjo jie ten, kol norėjo, iš ryto jau eis jiedu tolyn BsMtI123.
3. refl. begulint pasikeisti, kitokios sudėties pasidaryti: Linai atsigulė̃s, t. y. atsibus J. Jau linai atsigulė́ję, eisim imt Pg. Jei linai gerai neatsi̇̀guli, tai esti pričižę Ds. Ir žieminiai obuoliai atsigulė́ję pasdaro gardūs Vj. Čia atsigulė́jus žemė, gali nedaug mėšlo krėsti Gs. Jau duona iškepus, tik dar tegu atsigùli Ds. Atsigulė́jęs (nusistovėjęs) vynas, alus KI10.
4. tr. nuo ilgo gulėjimo įskaudinti: Šonus atgulė́jau begulėdamas J.

×dagulė́ti, dàguli (dagùli), -ė́jo (hibr.) intr.
1. prigulėti: Guli ir nedaguli an pečiaus Vrn.
2. priklausyti, reikėti: Dagulėjo aukštą plotą (mokestį) imt Arm.
įgulė́ti, į̇̃guli, -ė́jo
1. refl. įprasti gulėti, ilgai gulėti: Įsigulė́jau, tai nebenoriu nė atsikelti Š.
2. tr. išgulėti, išnakvoti: Nebijokit, kiek įgulėsiu (kiek naktų nakvosiu), tiek ir užmokėsiu Ds.
3. tr. begulint ką įspausti: Įgulė́jau duobę begulėdamas J.
| refl.: Įsigulė́jęs žemėsna akmuo Š.
išgulė́ti, i̇̀šguli (išgùli), -ė́jo
1. intr. kurį laiką gulėti: Kai neima miegas, negali teip ilgai išgulė́ti Ėr.
2. tr. laimėti, pelnyti gulint: Neką čia išgulė́si, kelkis! Srv.
3. refl. gulint išsiilsėti: Aš namie vis geriau išsi̇̀guliu, negu svečiuos Gs. Išsigulėj[o], išsigulėj[o] in lažkos, pavalgė ir nuej[o] kieman Arm.
4. intr. kurį laiką sirgti gulint: Žmogus ilgus metus išgulėjo lovoje rš.
5. refl. pasveikti pagulėjus: Tegul guli, tai išsigulės Lp. Gal išsigulė̃s ta kiaulė, gal nedvės Pc.
6. intr. neiti į darbą: Per lietus tris dienas bitės išgulė́jo Slm.
7. intr. išbūti: Pinigai išgulėjo bánko[je] dešims metų Ėr.
8. tr. suslėgti, suspausti, sutrinti, sunaikinti nuo gulėjimo: Visi žirniai išvolioti, išgulė́ti Ėr. Jei pavasarį sniegas išguli rugius slėniuose, tai bulvės tais metais reikia sodinti kalneliuose A.Vien. Kas tik buvo sėta slėniuos, tai vanduo išgulėjo BsPII206. Sniegas išgulėjo rugius Pns. Pūrai išguli (iškali, išnaikina) žoles daržūse, ir žemė paliekta be žolių Šts. Suskis išguli dobilus, bet neišeita par griovį Šts. Našlelės patalai išgulėti D14. Šeirės lova išgulėta, meilės žodžiai iškalbėti KlpD73.
| Jūsų ten visi laukai išgulė́ti (jūs ten visą laiką gyvenat), o nieko nežinot Krsn.
9. tr. nuo gulėjimo įgyti naujų gerų savybių:
^ Linai šilką išgul (pasidaro kaip šilkas begulėdami) Sr.
| refl.: Pjaustinėjimui imti tik gerai išdžiūvusias ir išsigulėjusias lentas rš. Neišsigulė́jus duona (neiškepus kaip reikia) Jnšk.
10. intr. SPII62, An priderėti, priklausyti, būti kaip reikiant: Merga kaip išgùli Kp.
nugulė́ti, nùguli (nugùli), -ė́jo
1. intr. galėti gulėti: Kaip tu ir nuguli̇̀, kai visi dirba?! Slm. Atsibodo jam ta naktis, nebegali nugulė́t ir laukia dienos BM128. Iš degmaties nenuguli, bėga iš patalo Rod.
2. intr. truputį pagulėti: Kad katras ir pasigėrė, atsigulė, nugulė́jo, ir vėl viskas gerai Bsg.
3. intr. nusilpti begulint; numirti: Gulėjo stancijukėn, kol nugulėjo Lp.
| refl.: Nusigulė́jusi [sirgdama] teip, kad led tik paeina Sml.
4. tr. nuspausti, nuslėgti: Šonus nugulė́jau begulėdamas J. Nugulė́jau ranką, dabar tirpsta Ds. Oi matušele, balta lelijele, … dieną kelius nusėdėjau, naktį rankas nugulėjau D44. Tas vainikėlis žalių rūtelių, jis nugulėjo mano galvelę JD857. Žolę nugulė̃s (nukalės, sunaikins) bulbienojai Šr. Jo rėžį vanduo nugulėjęs Žem. Pernai sniegas nugulėjo žieminius javus Čk.
| refl. tr., intr.: Nusigulė́jau sprandą, negaliu nė bepalenkti Šts.
| Kai dobilai nusigulė̃s, da ben kokį vežimą užkrauna Sdk.
5. refl. nuo stovėjimo nusistoti, nugulti tirščiams: Nusistovėjęs (nusigulė́jęs) alus KI16.
pagulė́ti, pàguli (pagùli), -ė́jo
1. intr. kiek gulėti: Anas pagulė[jo] kruopelę (trupučiuką) ir nuejo Rš.
2. intr. pasirgti gulint: Pagulė́jo mėnesį ir numirė Dglš.
3. žr. nugulėti 4: Pagulėjo [vanduo] daug šieno dėl to, kad malūnas suaukštino tvanką Šts.
4. intr. pabūti nenaudojamam, pasistovėti: Pagulė́jusi žemė, turės augti Ėr.
| refl.: Pasigulė́ję obulai gardesni Krtn.
pérgulėti, pergulė́ti, pérguli (pergùli), -ė́jo
1. intr. kurį laiką ištisai gulėti: Visą naktį akių nesudėjęs pergulėjau rš.
2. intr. kurį laiką ištisai gulėti sergant: Išsisuko koją taip, jog per pusę metų ant lovos pergulėjo Sz.
3. intr. pernakvoti: Pérgulėk šiąnakt šiaip taip J. Ateik pérgulėt – man tep nykù Kt. Kur tu ten pérgulėsi tam Kaune? Alk. Pergulė́jo ji pas mane du naktigultu Slm.
4. intr. kurį laiką gulint pasitaisyti: Dirvonai tam yra didžiai patogūs, už vis jei paarti metus pargulės, idant šaknys žolių supūtų S.Dauk.
5. tr. sugadinti begulint: Už naktigultą nieko neimsiu – mano suolo nepergulėjai Šlčn.
6. refl. persistovėti: Persigulėjęs vynas R. Ir tabokus parsigulėjusius teip pat reik pavarstyti S.Dauk. Ar nepersigulėjus drobė? Pc.
7. refl. nugrimzti begulint: Rūmas viškai žemė̃s persigulėjęs Kp.
pragulė́ti, pràguli (pragùli), -ė́jo
1. intr. gulint praleisti laiką: Dėl jo Monika liūdnai spėliojo, daug naktų pragulėjo be miego P.Cvir. Žmonės namie pragulė́jo šventę – visą dieną lijo Ds.
2. intr. sergant praleisti laiką lovoje: Duktė pragulėjo aplink metus Ds.
3. tr. ilgu gulėjimu prakiurdyti: Ans šonus pragulė́jo kiaurai begulėdamas J. Paklodę pragulė́jau Slm.
| Pragulėta motriška liaunas dainuoti J.
^ Mano kepurė stalo nepragulės TDrIV80(Tvr).
| refl. tr.: Šoną prasigulė́ti KI319.
prigulė́ti, pri̇̀guli (prigùli), -ė́jo
1. intr. ilgai gulėti: Prigulė́si, kai pasensi, einam! Pc.
ǁ užtektinai gulėti: Dar tu neprigulėjai, kelkis! Pc.
2. tr. ilgai gulint, ką pelnyti: Gulėdamas nieko neprigulėsi Ds.
3. intr. prisibūti nieko neveikiant: Per žiemą bitės prigùli uždarytos Rm.
4. intr. pritikti, gerai stovėti (apie drabužį): Ta sermėga glaudžiai prigul prie kūno KI71.
5. refl. begulint pagerėti kokybei: Tai bus gerai valgyt, kap prisgulė̃s [obuoliai] Grv.
×6. intr. SD52 priklausyti: Kam pri̇̀guli šitas miškas? Lš. Valsčiuj jis te prie pieno pri̇̀guli Upt. Nėko nepri̇̀gulinčiam buta teko Slnt. Užmokėk, atiduok, kas man prigulė́jo JD980.
| refl.: Kas paskutiniop daiktop prisiguli SPII223.
7. intr. pritikti, priderėti: Plaikstytis yra į neprigulinčias vietas vaikščioti J.
prigulinčiai adv.: Žirnius prigulinčiai (tinkamai) minkštai ištrink rš.
8. tr. sugyventi begulint: Nėščią padaryti, ką prigulė́ti KII174. Vaikai Dievo prigulėjo dukteres žmonių ir jamus vaikus pavaisė BB1Moz6,4.
sugulė́ti, sùguli (sugùli), -ė́jo
1. tr. ilgai gulint, ką pelnyti: Gulėk gulėk – gi ką tu sugulėsi (kas bus iš to gulėjimo)? Sim.
2. intr. išgulėti: Jis dvi savaites sugulėjo ligoninėj Lnkv.
3. tr. suvelti, sutrinti, sujaukti: Ir vėl atrėmė sutvarstytą pakaušį į sugulėtą priegalvį rš. Drabužį sugulė́jai begulėdamas J. Našlio lova sugulėta Tv.
| refl.: Susigulė́jo į lamantus plunksnos begulint J. Užsivilkęs guli, kurgi nesusigulės jam drapana! Jnšk.
ǁ refl. susislėgti: Reik žemei susigulėti prieš rugių sėjimą Jnšk. Pašarinės žolės mėgsta susigulėjusią dirvą rš. Anksčiau suarus, pūdymas geriau susiguli rš. Šienas susigulėjo, dabar vėl galim kraut ant viršaus Ps.
4. tr. gulint ką pakeisti, subrandinti:
^ Guli linas – sugul šilką (švelnus pasidaro), guli vilna – sugul vilką (šiurkšti pasidaro) TŽV610.
| refl. prk.: Jis visai gerai susigulėjęs rašytojas sp.
5. refl. TDrVII103 sugyventi gulint: Be mažo kas nebūtų iš žmonių susigulėjęs su tavo moterim BB1Moz26,10.
užgulė́ti, ùžguli (užgùli), -ė́jo
1. tr. gulint ką laimėti ar netekti: Dirbdamas tai vis uždirbi, o gulėdamas ką užgulėsi? Sml.
| prk.: Tebuvo balnicoj (ligoninėje) dvi nedėlias, ir užgulėjo (reikėjo užmokėti) arti aštuoniasdešimt zlotų Klt.
2. intr. apsinakvoti: Kai nuvažiuosi, tai ir ažugulė́si, jau neleis naktį važiuot Ktk. Jis nuvažiavo ant vieną karalių ir ažgulė́jo naktigul̃to BM20.
3. refl. užsisirgti: Ligonis kai užsigùli, ir pasijudinti bijo Pc.
4. refl. užsibūti, užsilikti: Pirkioje kvepėjo suodžiais ir užsigulėjusiu mėšlu rš. Gauti pareiškimai nesvarstyti užsiguli mėnesiais sp. Užsigulė́jusios prekės (ilgai neperkamos) BŽ146. Pas kaimyną užsigulė́jo pinigai (neatsiimti užsibuvo) Grž.
5. intr. nuo gulėjimo pagerėti, atsistovėti: Čia buvo gãniavos, tai čia ažgulė́jęs laukas Arm.
6. intr. Mž37, DP462, PK10 priderėti, priklausyti: Iš tiesos daug ant to vardo užgul BPI235.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (105)

nudri̇̀bti

nujùdinti

sudri̇̀bti

praráugti

užráugti

pértratėti

pérgriūti

prigriūti

užgriū́ti

apgulė́ti