Termino paieška - apvaisinti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (88)

užvei̇̃sti

Apibrėžtis

vei̇̃sti, -ia, -ė tr.
1. K, M, Rtr, Š, KŽ, DrskŽ auginti, dauginti (augalus, gyvulius, paukščius): Vei̇̃sti gyvulius DŽ. Ne vien tabakas yra veisamas sėjimu, bet gal dar jį veisti iš pašakių S.Dauk. Tvenkiniuose veisiamos tam tikros mažutės juodos žuvelės, kurios suryja visus nešvarumus rš. Ši maumedžio savybė leidžia jį veisti stambesniais sodinukais rš. Vei̇̃sti vynuogyną NdŽ. Sodą vei̇̃sti DŽ1.
| Veisiáu laukan (naikinau) braškes, kad labai atpigo Lkž.
| refl. tr., intr. Rtr, KŽ: Pradėjau sodą, pradėjau bičių vei̇̃stis LKT168(Grk). Javai derėjo, gyvuliai veisėsi, ir visas ūkis kilo kaip ant mielių rš. Povas vei̇̃siasi nelengvai NdŽ.
2. S.Stan, MedŽ539 plėsti, dauginti giminę: Veisk man vaikų, o jei ne, mirsiu BB1Moz30,1. [Dievas] įstatė moterystę, veisdams žmonių draugystę A.Baran. Jeigu gi bitinui nepasisekė … susiporinti su tranu, tai jis veisia tik vienus tranus A1885,126. Nusikalto atėmęs liežuvį, ranką, koją, veisiamąją galią rš.
| refl. I: Kam žanyties, kam reikia vei̇̃sties? J. Ilgainiuo pradėjo žmonys veisties M.Valanč. Veiskitos ir dauginkitos ir pripildykita žemę Skv1Moz1,28. Nieko te iš tų kralikų: teip riogso, nesivei̇̃sia Mžš. Avižiai, kad drėgmė, tai jie vei̇̃sias Tlž. Jos (ondatros) labai plačiai vei̇̃siasi Kpč. Nuo smarkiai besiveisiančio grybo gyvenamieji namai darosi dar drėgnesni rš. Ypač palanki dirva veistis bakterijoms susidaro, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas rš.
| Rūtos suauga, nèsveisia (nesiplėtoja) tep, o mėtos per tvorą išeina net laukan Vlk.
^ Veisias kai tarakonai Sln. Pikta sėkla gerai vei̇̃sas Vn.
3. NdŽ leisti visti, sudaryti tinkamas sąlygas daugintis: Tu veisi̇̀ blusas, t. y. daugini J. Sūrieji ežerai veisia nuodingųjų uodų spiečius A.Vien. Skujos žolę vei̇̃sa, o žemės nepariebina Šts.
^ Neplaktas griekas naują vei̇̃sa (nebaudžiami nusikaltimai daugėja) Krš.
4. refl. Ser, NdŽ, Jrb laikytis, gyventi, daugintis palankioje vietoje: Giriose vei̇̃sėsi elniai NdŽ. Pas juos žalčiai po lovomis vei̇̃siasi NdŽ. Blusos nesivei̇̃sdavo lovose, kad totorkų įklodavo Nm. Ten barsukai vei̇̃sas Yl. Kiaunės veisiasi tankiuose, aukštuose, senuose miškų masyvuose rš. Itokioj samanynėj tik gyvatėm vei̇̃stis Švnč. Miškuose, kuriuose veisėsi kurtiniai, buvo įsakyta eiguliams surasti kurtinių lizdų su kiaušiniais T.Ivan. Jeigu kluonan eisi valgydamas, tai tam kluone veisis pelės LMD(Dglš). Daugelis kinivarpų daro savo takus ir veisiasi žievėje rš. Rūgštynės veisiasi dirvonuose, kanalų, griovių bei laukų pakraščiais rš.
^ Gerūse marškiniūse utys nèveisas Trk. Neplauti stotkai – musėm vei̇̃stis (apie nevalyvą šeimininkę) Snt.
5. duoti vaisių, derėti, vesti: Šitos vyšnios žydi, tik nevei̇̃sia Rmš. Turėsi pryšingą žemę, kuri tau veis erškėčius ir usnis S.Stan.
apsivei̇̃sti, -ia, apsi̇̀veisė
1. Š apsivaisinti.
2. žr. įveisti 1 (refl.): Buvom apsiveisę ilgoms kiaulėms Žeml.
3. žr. įveisti 3 (refl.): Vietom tai puntagalvių daug esti – a kur patinka, a kur apsivei̇̃sia Sml.
atsivei̇̃sti, -ia (atsi̇̀veisia), atsi̇̀veisė įsiveisti, atsirasti: Ka jau ten yr, i čia atsivei̇̃s da tų kolorado vabalų Trk. Nuo rūpesčių utėlės atsi̇̀veisia KzR.
įvei̇̃sti, -ia (į̇̃veisia), į̇̃veisė
1. tr. M, LL306, Š, Rtr, NdŽ, Bsg, Grg pradėti auginti, įdiegti, įsigyti, kad veistųsi, daugintųsi (apie augalus, gyvulius, paukščius ir kt.): Ūktverė į̇̃veisė sau sėklų agurkų J. Įvei̇̃sti naują bulvių veislę DŽ1. Įvei̇̃sti sodą KŽ. Vilkadalgius į darželį į̇̃veisė iš pelkių – išsirovė, parsinešė ir padiegė Vkš. Jeigu naują motiną įvei̇̃sia, tai tada senosios [bitės] išeina Alz. Spanguolių kai kur įveista aukštapelkėse, durpynuose rš. Karklų galima labai greit įveisti, nes jie gerai auga ir blogomis sąlygomis rš. Apynojį gal įveisti visūse kraštūse, kuriūse auga vaisių medžiai S.Dauk. Tadas Ivanauskas buvo įveisęs fazanus prie Kauno esančiame Kamšos miške rš. Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas neįveisė, bus išrautas SkvMt15,13.
| prk.: Kas, a vel[nia]s tą madą į̇̃veisė (įvedė): suknikės par sprindį aukščiau kelių! Krš. Įveisus slaviškąjį ch mūsų kalba nepagražės sp.
| refl. tr. Sut, M, NdŽ, KŽ: Žentas avižų norėjo įsivei̇̃sti J. Gera būtų įsivei̇̃sus riebiųjų kiaulių Š. Dabar mes įsi̇̀veisėm gerų vištų, tokių kanapėtų, didelių, tokių raudonų Kp. Pirmu ponas padalijo ten po viedruką [bulvių], ta (tai) iš to įsi̇̀veisė žmonys Kv. Buvom ansivei̇̃sę apynių Gdr. I buvo įsivei̇̃susi bulbių biškį kitokios veislės Trk. Aš norėjau įsivei̇̃st vynuogių Pgg. Buvo žmogus šeimininkas, kurs įsiveisė vynuogyną SkvMt21,33.
2. refl. ŠT288 išsiplėsti, pasidauginti giminei: Tolyn tolyn i įsi̇̀veisė Maselskiai Ar. Neduok Dieve, ka tokių žmonių įsivei̇̃s! End.
ǁ tr. susilaukti (palikuonių): Jau buvau įsivei̇̃sęs vaikų Trkn.
3. refl. Yl atsirasti, išplisti, įsigalėti, daugintis palankioje vietoje: Gniūsai ten įsivei̇̃sę KI350. Kiek tų gyvačių (kirmėlių) ten meiso[je], vasaros čėse ka įsi̇̀veisa! Šv. Insi̇̀veisė kirmėlės, blogai DrskŽ. Kai buvo įsivei̇̃sę [šernai], tai po dvidešium, būdavo, eina Zr. O mat tame lazdyne vapsos buvo įsivei̇̃siusios BM290(Krš). Dirsės įsi̇̀veisė, apmainyk rugių – jūsų nedirsėti Slm. Klevai daba pradėjo patys įsivei̇̃sti Grd. Drėgnose patalpose įsiveisia medžio grybas rš. Kap ąžuolinėj bačkoj įsi̇̀veisia rūgštis, ji nepriima kitų rūgščių Brb. Insi̇̀veisė sodžiun sukata: pernai vienas bernas mirė, šiemet kitas Kpč. Visos ligos many[je] įsi̇̀veisė Dkš.
| Veizėk, kur tas įsivei̇̃sęs (įsitaisęs) katinas Trk.
| prk.: Ka tų žulikų y[ra] velniškai daug įsivei̇̃sę Jdr.
išvei̇̃sti, -ia (i̇̀šveisia), i̇̀šveisė tr.
1. IM1847,27, Gmž, Š, Rtr, BŽ77, NdŽ, DŽ1 išnaikinti ką įveistą ar įsiveisusį, įsigalėjusį: Išvei̇̃sk usnis iš dirvos J. Tuos girinius paršus i̇̀šveisė – nepriėmė prie bekonų Vlkš. Šiaip neteip anie i̇̀šveisė tas blakes Gršl. Paskui atėjo pas tą poną [kalvio sūnus] ir sako jam: – Jau milžinus išveisiau BsPIV151(Brt). Išvei̇̃sti muses KŽ.
^ Blogą išvei̇̃sti labai sunku Krš.
| refl. Š, KŽ, Švnč: Čia augdavo dilgynės, bet išsi̇̀veisė DŽ1. Išsi̇̀veisė karveliai J. Blogi žmonės niekuomet neišsivei̇̃sia Srv.
| Tie vaizduotės gyventojai iš čia nebeišsiveisė ir man suaugus P.Andr.
2. refl. BŽ20, KŽ tapti nevaisinga, bergždžia, išsibergžti: Išsi̇̀veisė jinai, uošvė, t. y. pabaigė vaikus vadžioti J. Išsivei̇̃susi (karvė) BŽ173.
3. refl. LL105, Š, KŽ netekti veislės savybių, išsigimti: Ožkos tenai visai į laukines (medines) išvirtusios, išsivei̇̃susios KII316. Saldiniai obuoliai yra į rūgštinius išsivei̇̃sę, išvirtę KI129. Išsivei̇̃s tavo sėkla [, jei sodinsi rauplėtas bulves] Plm. Karpės prūduose beveik visada išsiveisia (susmulkėja) rš.
4. išvesti (naują veislę): Amerikoje buvo išveistos pačios dėsliausios vištos sp. Išveista keletas serbentų ir agrastų veislių sp.
| refl. KŽ: Šiandien tų žirgų veislė išnyko su liuosybe giminės, iš kurių regias išsiveisė paskuo darbo arkliai, galį vergauti, ne kariauti S.Dauk.
5. išauginti veisiant: Kur tu tokiūse pelkynūse ką išvei̇̃si Krš.
nuvei̇̃sti, -ia, nùveisė žr. išveisti:
1. KŽ.
2. refl. KŽ.
3. Ser žr. išveisti 4.
pavei̇̃sti, -ia (pàveisia), pàveisė tr. KŽ
1. Rtr, KŽ paauginti ko.
| prk.: Paveisia (parašo, pateikia) vieną straipsnį į pusantrų metų arba da ilgesniais tarpais V.Kudir.
2. Rtr, KŽ duoti, vesti vaisių.
3. refl. žr. išveisti 3 (refl.): Išviso, pasi̇̀veisė, išejo į išvisas gumbakaktės žąsys, nebepera Ggr.
pravei̇̃sti, -ia (pràveisia), pràveisė
1. J žr. įveisti 1.
| refl. tr. Jrb: Aš norėčiau prasiveisti šitų gyvulių J.Jabl(suv.). Todėl pasirūpinau geroką maišgalį [kviečių], idant jums visiems užtektų sėklai prasiveisti LzP.
2. tr. leisti privisti, prisidauginti: Tu pràveisei tarakonų naujame rūme J.
3. refl. žr. įveisti 2 (refl.): Prasivei̇̃susi buvo Jogailos giminė Šts.
4. refl. žr. įveisti 3 (refl.): Dar pirmiau pelėdų nebuvo, tai iš tos kalvienės [virtusios pelėda] prasiveisė (ps.) Brt.
| prk.: Čia kiek prasi̇̀veisė (atsirado) tų rublių ir vė, žiūrėk, juos keičia Brb.
privei̇̃sti, -ia (pri̇̀veisia), pri̇̀veisė tr.
1. D.Pošk, S.Dauk, Blv, LL213, Rtr, Š, KŽ priauginti, privaisinti: Karvelių pri̇̀veisiau J. Tvenkinyje buvo pri̇̀veista žuvų DŽ1. Kad ta mano rožė auga, kad aš privei̇̃siu tų rožių! Jrb. Tuojau anksti ateina ir jo kaimynas klausdamas: – Ar dikčiai [veislininkas avinas] avių priveisė? BsPIII278(Vlkv).
| refl. tr. Yl: Turim veistis, prisiveisti gerų gyvulių J.Jabl. Žadu prisivei̇̃sti karvelių DŽ1. Žmonės tiek žąsų prisiveisdavo, kad nelikdavo ganyklos gyvuliams A.Mišk. Pasistatė namą pačiame miesto gale, tvoromis nuo visų atsitvėrė, šunų prisiveisė rš.
2. padaryti, kad gausiai būtų, kad atsirastų, išplistų: Kregždžių tai aš nenoriu – blakių pri̇̀veisia Pv. Blusų pri̇̀veisė – visą naktį nedavė užmigt Dbk.
| Pasaulio Įkūrėjas padarė išmintingai, priveisęs visokių keistumynų Blv.
| prk.: Kas tų kuliganų pri̇̀veisė? Iš kur jie? Ukm. Dabar ko neprasimanė, kokių madų nepriveisė J.Balt. Daba privei̇̃sit (paskleisite) jūs visokių blogybių Pžrl.
| refl. tr. Lnk prk.: Visokių velnių prisi̇̀veisė ir kela audras Krš. Gal iš balos čia tų vagių prisi̇̀veisė! Dj.
3. refl. Blv, Upn, LMD(Žg), End daug priaugti, atsirasti, privisti palankioje daugintis vietoje: Tiek daug prisi̇̀veisė šernų, kad nebegaliam apsigint Krs. Toliau iš tos kumelės prisiveisė arklių BsPIV52(Brt). Iš kur tų žiurkių tiek prisi̇̀veisė – šokinėja po aruodus Ėr. Tokiais ilgais plaukais [vaikiai] – ir utų galia prisivei̇̃sti Pkl. Kad kiek kur vilgatis, tai ir pri̇̀sveisia kandų Pv. Kur eglynai, pušynai, prisivei̇̃sia beržiukų, stelbia eglaites PnmŽ. Nanotkų kap pri̇̀sveisė, tai nemožna niekap iškasavot DrskŽ. Dobilų laukuose prisiveisę ramunių rš.
^ Prisiveisė kai tarakanų K.Būg.
susivei̇̃sti, -ia (susi̇̀veisia), susi̇̀veisė
1. išplisti, suvešėti: Šalpusniai susi̇̀veisa prasto[je] žemė[je] M.Unt.
2. tr. susitaisyti, pasiruošti: Pašaro jau šmotą susi̇̀veisėm, y[ra] pilna daržinė Trk.
užvei̇̃sti, -ia (ùžveisia), ùžveisė
1. Š, KŽ, LKT120(Pgr), Štk žr. įveisti 1: Mes ùžveisėm sodelį J. Žadu užvei̇̃sti serbentų DŽ1. Tokios vietos (netinkamos javams ar daržams) ùžveista kriaušėm, obeliais, vyšniom Lbv. Gražus mano darželis buvo, visokių gėlių ùžveista Dg. Ir kiek tų [bičių] motinėlių ùžveista yra Nm. Visą kaimą ùžveisėm šunų Jrb.
| prk.: Pati velnias, ùžveisė i velnių veislę Krš.
| refl. tr.: Jis pats gėles svadina, sodną užsi̇̀veisė Erž. Užsi̇̀veisė tokią fermą vištų, ka negali̇̀ nė pasisukt Jrb. Ir Noė, žmogus artojas, ėmė dirbti žemę ir užsiveisė vynuogyną Skv1Moz9,20. Užsi̇̀veisė savo [bites] ar atbėgo – ir turi bičių Lš.
2. tr. apvaisinti: Ans gali greitai užvei̇̃sti mergą J. Vieno[je] apylinkė[je] vaikelis liko, kito[je] mergelė – ùžveisė, pasidaugino žmonys Brs.
3. refl. daug atsirasti, privisti, priaugti, prisidauginti: Užsi̇̀veisė pelių DŽ1. Kai varpis užsivei̇̃sia, sunku jį išnaikint Ėr. Anos iš sėklų užsi̇̀veisa, kibės, ir auga Yl. Jei nori, kad tavo kaimyno ar šiaip svetimuose namuose užsiveistų daug pelių, tai, eidamas pas tą žmogų kokiu nors reikalu ar šiaip sau, valgyk duoną LTR(Šil). Neįsikūrę dar tenai gyventojai, o jau seniai užsiveisė svirpliai Žlv.
| prk.: Iš pradžių vogė kolkoze, paskiau nebskyrė, ir užsi̇̀veisė vagių be galo, be krašto Rdn. Daba latrai užsi̇̀veisės: gera i snauda ant dirvono Krž. Prie bažnyčios užsi̇̀veisė davatkynas Tr. Čia užsi̇̀veisė vokiečių Vs.
4. intr. duoti vaisių, gerai derėti: Didelė obelis! Kai kada užvei̇̃sia – dėl to pavalgom Dkš.
5. tr. įsteigti, įvesti, įtaisyti: Netoli bažnyčios kapai dideli ažùveista Slk. A čia kiaulių fermą ùžveisei, ka kiaulės palaidos? Krš. Ans čia tatai ketino tokį kiaulininką užvei̇̃sti Yl. Kas šitą tvarką ùžveisė! – Brolis Jrb. Vienas nora vieną valdžią užvei̇̃sti, kitas kitą: iš to mušas, iš to negerumai Yl.
| refl. tr.: Cielą gaspadinystę užsi̇̀veisiau – prisipirkau bliūdų, puodų, torielkų ir kitokių stotkų Vkš.

Daugiau informacijos

parsikùlti

Apibrėžtis

kùlti, -ia, kū́lė K; SD153, R
1. tr., intr. šalinti grūdus iš varpų: Kūlikai rugius kùlia Dkš. Pas mumi kùlt ateidavo Brš. Nėra kas kulia (nėra žmogaus kulti) J.Jabl(Jnšk). Nei kulsi, nei malsi, nei duonos kepsi J.Jabl. Ji laikė apglėbusi grabą, kuris svyravo, paguldytas minkštuose, dar nekultuose šiauduose P.Cvir. Ir dar̃ kùlia spragilais Klvr. Jų rugiai jau kuliami J.Jabl. Kad kulama būs, iš vakaro reik bulves nusikaišti Šts. Oi kū́liau kū́liau šiaudus be grūdų, padariau alutį grynų avižų (d.) Slnt. Ar turi kuliamą mašiną? J.Jabl. Jaučiui kulančiam neužriši nasrų Mž31. Išėjo tada iš kuliamo tako ir pasikloniojo Dovydui Ch1Krn21,21. Atėjo moteriškė and kuliamos aslos ChRut3,14. Afieravosi aną kultą grūdą iš pilnų žalių varpų Ch3Moz2,14. Ir kuląsis lūkestyje tur kulti, kad gautų pagal savo lūkestį NT1PvK9,10.
^ Dvi dvylika kūlė, totorukas vartė (dantys ir liežuvis) flk.
kultinai̇̃ adv.: Kùlk linus kultinai̇̃, ir bus nūkulos J.
| refl.: Kaip kuliasi rugiai? J.Jabl. Šiemet javai visai nesi̇̀kulia, daug grūdų lieka varpose Snt.
2. tr., intr. mušti, perti, daužyti: Tylėk, paršeli, gausi kulti! Sd. Ir davai ana jį kùltie Lz. O kad ėmė jiemdviem užpakalius kulti, kad ėmė kulti! rš. Martelė vištą kulia, kol (kodėl) ana capulių nežindo (ps.) Lz. Kap gali maną vyrišką kult botagu?! Lz. Man kap kū́lė gerai! Aps. Ar negavai kartais kulti?! Žd. Uždengė veidą jo, mušė ir kūlė jį DP161. Vežimas ėmė gult, tekiniai paskubėjo, kula arklį į kulnis Žlv.
| Ledai kūlė rūteles, vėjas laužė roželes Nm. Vėjas kūlė lapelius, liemenėlį judino (d.) TDrVII66.
| Eikim jaunųjų kultų (žadinti smarkiu beldimu) Užp.
| prk.: Vokiečiai vos ne per pirštus iš automato kulia (šaudo) rš. Visą žiemą paltuką kūlė (nešiojo), o da, žiūrėk, kitai užteks Al. Tą laikraštį kùlia ir kùlia (skaito) kap viedma pupas Mrc.
3. tr. skalbti; velėti: Tu nemoki kùlti Drsk. Eik rūbų kùlt Lb. Kuldamà audeklus, atšalo rankas Švnč.
4. tr. grūsti: Prisakyk vaikams Izraeliaus, kad atneštų tavęsp čystą kultą alyvos medžio alyvą Ch3Moz24,2.
5. tr. ardyti, daužyti, trupinti, mušti į gabalus: Patrakėliai dieną ir naktį trimis taranais mūrus kula S.Dauk. Labai buvo inšalę žemė; kūlėm kirviais ir nemožna nei kap ankasti Lz. Vis dar tebkula torielkas Šll. Sukulkit kulkit nete ižgi grunto PK98. Tą miestą labai kùlia (bombarduoja) Ėr.
| Kulk kiaušį, tepk sviestą ir valgyk Vkš.
^ Ir šventieji puodus kulia PPr188.
| refl.: Par Velykas eina kultis kiaušiais Skd.
6. refl. SD370 spurdėti, daužytis: Gyvolis, ant apierai vedamas, kūlės S.Dauk. Sakė, eik šalin, nekulkias M.Valanč.
| prk.: Man širdis kùlias KI635. Marijos širdis kūlės kūne Ns1842,2. Kaip tai regėjo, tai jo širdis jame kultisi pradėjo brš.
7. refl. muštis, peštis: Bernaičiai tarpusavy kū́lės Žln. Sa kitais nesikū́lė Zt. Dyvai jam, jog gali būti toksai pusvalandis, kad niekas nesikultų su juo Vaižg.
8. refl. K, BŽ14, K.Būg, Blv, Kl, Tv, Krkl, Trg, Kv, Jž, Ds, Br, Plv, Ps išdykauti, siausti, dūkti; žaisti: Su savo vaikais kūlės ir po aslą ritinėjos kaip mažas Vaižg. Regėjau šunelį troboj begulintį ir besikuliantį su trečių metelių vaiku M.Valanč. Esopas su vaikais besikuląs S.Dauk. Kuldamos ir galuodamos P. Kulas, daužos, šokinė[ja], drabužį plėša Jzm. Jaunims nepakyri kùltis Brs. Vaikai kùliasi po kambarį Jnš.
^ Senis džiaugias stenėdamas, jaunikaitis važinėdamas, vaikas kuldamos M.Valanč.
9. refl. valkiotis, bastytis, trankytis: Nekulkias pašaliais P. Per naktis kitur kulias, retai miegti atgulęs JV1022.
10. intr. vargti, dirbti, plušėti: Jau kelinta diena kap kuliù (vaikščioju), ir jokios tvarkos negaliu tę rast Al.
| refl.: Katrie dabar tęnoj gyvena, tai visi kulias Krns. Parvasar reikia kùltis su visokiais darbais Slm. Tai tep ir kùliatės?! KzR.
11. tr., intr. vaisinti, lytiškai santykiauti; lakstytis (ppr. apie gyvulius): Muno mitulys jau pradėjo kumeles kulti Kal.
^ Dieną gula, naktį kula Šts.
| refl. J, Ant, Ut, Ds, Up: Avys rudenop kùlas Užv. Mūsų kumelė kùlias, reiks šiandiej jot in kumelį Dbk.
| Tokia jauna pradėjo su vaikiais kultis Brs. Ana nepadoriai kùlias J.
^ Kai kalė kùlias, šunų daug yra Vj.
12. tr. pagardinti valgį riebalais, pramesti, užtrinti: Būtų geras [šiupinys], tik senu užkulu kultas Vdk.
13. tr. mušti, sukti (sviestą):
^ Iš veido (iš gražumo) sviestą nekulsi LMD.
◊ gálvą kùlti Als įgristi kam, įkyrėti, neduoti ramybės: Nekùlk be reikalo galvõs Slnt.
kójas kùlti Šts daug vaikščioti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė LTI40(Bs).
kùltas nevelė́tas nevala, mėmė: Mat koks kultas nevelėtas! Šmn. Kožnas kultas nevelėtas ieško, kad būt graži Bsg.
liežùvį kùlti Šts plepėti be saiko.
tuščiùs šiáudus kùlti niekus plepėti: Ne, ji nenori kulti tuščių šiaudų, o nauju kuo atremti ji nežino I.Simon.
vélnias kū́lė pupàs apie rauplėtą: Ant to snukio velnias pupas kūlė KrvP(Lzd).
antkùlti, añtkulia, antkū́lė (ž.) tr. sumušus (kiaušinį) užpilti (kepant): Iškepiau lašinių, antkuliau kiaušių, ir pavalgėm Nt.
apkùlti, àpkulia (api̇̀kulia), apkū́lė K, Š
1. tr. ne visai ar ne viską, didumą iškulti: Einam, kūlinius apkùlsme Sdk. Jau ant vieno šono ir apkūlėm klojimą Alv. Miežius apikulu SD235. Apkū́liau sykį klojimą J. Šita mašina javus tik àpkulia, daug grūdų varpose lieka Snt.
| refl.: Prieš šventes ir mes truputį apsikū́lėm Ds. Didumą apsikū́lėm Jnšk.
| prk.: Apsikùlk (nugalėk, atsikratyk) nors kiek bėdas, paskui taisykis radiją Gs.
2. tr. iškulti daugeliui: Viena mašina visiem negali apkùlt Ėr. Pirma miestalį apkulsu, paskui duosuos į sodas Vvr.
3. refl. viską iškulti: Šiemet žmonės anksčiau apsikul̃s Pc. Žmonys jau buvo apsikū́lę Vvr. Kaip apsikùlsma, pradėsma linus rauti Skdv.
4. tr. apmušti, apdaužyti: Marcė jį draugiškai apkūlė į nugarą P.Cvir. Stipresnieji klasės draugai dažnai jį apkuldavo J.Dov. Kas kiek, tuoj viens kitą ir àpkulia Gs. Girtas tai dažniausiai api̇̀kulia bobą Užp. Už tokį darbą tave reikia smarkiai apkùlt Jnš. Kai jį vienąkart gerai apkūlė, tai daugiau nigdi nebeužkabinėja Vžns.
| prk.: Ir ūsai jo nekaringi – gana liūdni ūsai žmogaus, kurį gyvenimas apkūlė rš.
| refl. intr., tr.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Mūsų vaikai tarpusavy apsikulia Jnšk. Žiūrėk, apskū́lė vienas kitą, ir vėl bovijas Skdt.
5. refl. kiek pasiausti: Pašėls, apsikul̃s ir paskui nurims Jnš. Teapsi̇̀kulia iš pradžios, praeis Jnš.
6. refl. apsiprasti, apsikęsti: Muši muši, apsi̇̀kulia, ir vis tiek neklauso Al. Taip apsikūlė ir Nečionys ir nebedrįso būti despotais Vaižg. Nu jau žmogus apsikū́lęs – ką jam bemačys, ar sakęs, ar nesakęs Slm. Bark nebark – jau jis apsikū́lęs Alk. Iš pradžių nepatiko, vėliau apsikū́lė Jnš. Apsikū́lė arklys, nei botago nebijo Mrs.
| Kai matydavo, kad neišeina, tai būdavo kap koks apskū́lęs (nusiminęs) Str.
7. tr. apvaisinti (ppr. apie gyvulius): Raudukas mūsų bėrąją apkū́lė Kal.
| refl.: Mūsų kumelė apsikū́lė pavasarį Up. Tavo triušiai jau apsikū́lė Slnt. Mūsų karvė apsikū́lė KlvrŽ. Kalė apsikū́lė Plt. Pilkoji avis apsikū́lė su juoduoju avinu Jnš.
◊ ši̇̀rdį apkū́lus prisivertus, be noro (ką daryti): Dirbi žmogus, ši̇̀rdį apkū́lęs, be kokio noro Vvr. Ka priverta, apkūlęs širdį i valgau Krtn.
vélniu apsikū́lusi apie smarkią, neramią moterį: Bene tu su velniu ir esi apsikūlusi, kad tokia nerami! Brs.
atkùlti, àtkulia, atkū́lė Š
1. tr. truputį iškulti: Žagas lig pusės atkùltas ir apsnigtas Šts. Atkulsi duobą ir vėl rugių prižersi – toki buvo senoji gadynė Trk. Jau pusę kūlės atkūlėm Jnšk.
2. intr. už talką atsilyginti kūlimu: Mum kūlė, reikės atkùlt, atidirbt Ėr. Kumet kulti bevadinsi? Ar nebijai, kad aš nenumirčio – paliksiu neatkūlęs Plng. Atkū́liau aš ten rytą jamui J.
3. refl. kuliant atgauti, atsiimti: Ūkinykai vienais metais nieko negauna, kitais gi atsikulia ir už nederliaus metus Ob.
4. tr. primušti, pridaužyti: Atkùlkit gerai! Aps. Nepristok tu in jį – anas greit gali tau atkult šonus Dgl. Kai atkū́lė gerai kailį, tuoj liko geresnis Ds.
5. tr. smūgiais atitrenkti, pakenkti, įskaudinti: Kepenis atkū́lė (atidaužė) jam, ir paliego Mrj. Atkùlsi padus, nelakstyk! Ut. Turbūt smarkiai kojas atkū́lei Ldk.
| refl.: Taip atsikūlė rankos, akmenis skaldant Ds.
6. tr. išmušti kultuvėmis, išvelėti: Graži drobė, kap atkū́lėm siūlus Arm.
7. tr. atidaužti dalį, gabalą: Buvo jau mūrus išverčią ir pačios bokštos šmotą atkulą S.Dauk.
8. refl. Š su triukšmu atvykti, atsibastyti: Du šaldru žuvėdų atsikūlusiu į Žemaičių pajūrius S.Dauk. Kol atsikū́liau namo, tai visa peršlapau Tvr.
9. refl. atsigauti: Po lietaus visi javai atsikū́lė ir pradėjo gražiai žaliuot Ds.
◊ atkùltas atmáltas labai panašus (į ką nors): Ji atkultà atmaltà į savo motiną Skr.
atkultai̇̃s galai̇̃s lig soties (užtekti): Mano ožkikei to šieno užteks atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv. Tik ropučių turia užtekti atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv.
badùs (bãdą) atkùlti kiek pavalgyti, užvalgyti; alkio nebekęsti: Dabar, badùs atkū́lę, galim ir šnektelt Ss. Atkū́lei badùs, tai pietų gali palaukti Jnk. Kai prasimanysim šviežių rugių, tai visus badus atkulsim Ds. Tu da vis neatàkuli badų̃?! Užp. Greit bus šviežių bul'bų badám atkùlt Trgn. Užvalgiau kiek, ir gerai – bile bãdą atkū́liau Gs.
šónus atkùlti (kuo) prisivalgyti ko iki valios: Mes jau nūnai atkūlėm šonus obuoliais Knv.

×dakùlti, dàkulia, dakū́lė (hibr.) tr. sumušti, primušti: Anas juos dakū́lė dakū́lė ir in kelio pametė Dv.
įkùlti, į̇̃kulia, įkū́lė
1. tr., intr. įmušti, įplakti: Piemenį įkūlė ir paleido Krkl. Palauk, inkùlsiu aš tau kailin! Btr. Traukis, įkul̃s tave! J. Inkū́lė gerai [sugavę] Lp.
2. tr. kiek įmušti, įdaužti: Kiaušį įkùlti K. Kibiras … įkùltas KI383. Į stiklą skylę įkùlti KI150. Įkū́lei tu bliūdą, todėl įplyšo J.
3. tr. sukūlus įdėti, įmušti (kiaušinį): Į tešlą įkulti porą kiaušinių rš.
4. intr. prk. pajėgti, išgalėti: Ar dar į̇̃kuli, senoli, t. y. ar pajėgi, ar drūtas? J.
5. refl. įbėgti, įpulti: Vaikai įsikū́lė pirkion Š.
iškùlti, i̇̀škulia, iškū́lė K, Š; R49, M
1. tr. J mušti grūdus iš varpų: Iškūlėm iš stambų dobilus Kp. Kiek šiandien klojimų iškūlėt? Grž. Pamanyk, dvarus (dvaro javus) kultuvais iškùldavo! Rm.
iškultinõ adv.: Kad jau kultum iškultinõ (švariai, galutinai), tai gal ir daugiau sukultum̃ Trgn.
| refl. tr., intr.: Jau baigiam išsikùlti Kt. Jau ir išsikū́lėm, ir išsivarpavojom Rmš. Žiūrėk, jie bus jau išsikūlę, kai mes pradėsim kulti J.Jabl. Tas žmogus kviečius išsikūlė, sumalė, prikepė pyragų BsPIV281. Išsikū́lė anksti Vrnv. Mūs jau, Dievui dėkui, išsikùlta OG416.
2. tr. išmušti, mušimu išnarinti: Petį iškulti N.
3. tr. išnaikinti, išžudyti: Tiek žmonių iškū́lė! Gs. Parnakt lapė tvarte visas žąsis iškūlė Ml.
4. tr. išpurtyti, iškrėsti: Vė[ja]s daug obulų iškūlė Vvr.
5. tr. išvelėti: Toki stori rūbai reikia gerai ant upės iškùlti Ktk. Tai priilsau, kolei visus rūbus iškū́liau Dglš.
6. tr. BŽ76, Šll išmušti, išdaužyti: Pro iškultą langą padvelkė karčių dūmų kvapas rš. Langą išmušti, iškùlti KI150. Atejęs iškuls langus, ir ką tu jam padarysi! Sv. Katras, vaikai, iškū́lėt stiklą? Ut.
| refl.: Kalviui tą gelžį mažumą pastūmėjus, langas su didžiu tarškėjimu išsikūlė LC1887,7.
7. tr. sudaužyti visus: Iškū́lė visus puodelius Rm. Girtas iškū́lė visus sūdus, indus J.
8. refl. S.Dauk ištrūkti, išbėgti.
9. refl. nuvargti besigrumiant: Ir anas išsikū́lė pernakt, išsimenčijo Tvr.
| Parbėgo šuo vakare išsikū́lęs, išnokęs Ds.
◊ gálvą iškùlti neduoti ramybės: Iškū́lė man gálvą su savo plepalais Plt. Pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą M.Valanč. Vaikai man i galvą iškūlė su savo mokykla Krtn. Ìškula gálvą tas anos rokavimas Krtn.
galvà išsikū́lė (išsikū́lusi) vargas apėmė: Nėr išsikū́lusi galvà mokytojų, nėr išpliumpota Šts.
iškùltus šiáudus kùlti veltui, tuščiai ką daryti (kalbėti, rašyti): Darbus jo įvairi žmonės lenkiškai aprašė, todėl ir nenoriu iškultų šiaudų bekulti M.Valanč. Iškultų šiaudų nebkulk VP19.
nukùlti, nùkulia, nukū́lė K; S.Dauk
1. Jnš žr. iškulti 1: Šiaudus sumina, grūdus nùkulia [vištos javuose] Gs. Nukùlti šiaudai KI10. Kūlius, ilginius nukulkitau gerai J. Blogai Balvočiaus mašina benùkula Brs. Nukùlsiu kanapę krašte pamarėsuj (d.) Tvr. Aš nukūliau linelius tėtušėlio jaujelė[je] JD73.
| Kvynai da neišdžiūvę, nukùlti (iškrėsti) da negalės Lkv.
| refl.: Varpinės žolės nusikulia ir paprasta kuliama mašina rš. Kviečiai, atbuli įleisti į mašiną, nenusi̇̀kula Šts.
2. tr. dalį javų iškulti: Jau kiek nukū́lėm (šalinės) ir tik tris karčius pakūlėm Lp. Atrodo, kad šią naktį būtum kaži kiek klojimų javų nukūlęs I.Simon.
| refl. tr.: Nusikū́lė sėklai, tai ligi balkio liko Rdm.
3. tr. primušti, apmušti: Nukū́lė vokiečiai (vokiečių kareiviai) bobą Ėr. Už tokį niekšišką darbą tą vaikpalaikį reikia gerai nukùlti Brt. Pasikėlus kad nukulsiu, tai žinosi, kaip verkti! V.Krėv. Jis gerai nupliekiamas, nukuliamas ir sužeidžiamas yra RBSir31,38. Našlaitelę nugrūdo, nukū́lė (mušdami nuvijo) Tvr.
4. tr. užmušti, nukauti: Šiandien du zuikius nukū́liau Tv.
5. tr. per Velykas kiaušinius mušant laimėti: Su užperiu nukūliau visus kiaušius par Velykas Šts. Sakuoto kiaušio nenukulsi – kietas Ggr.
6. tr. nudaužti, numušti: Kam sušildei juodbėrį žirgelį, kam nukūlei plieno padkaveles? Trg. Lai prapuolas toks kalvaratas su špuolėms nukultoms Šts. Nukulta šaka B.
| Nukùltos kojos Sr.
| refl. tr., intr.: Špūlė ratelio nusikūlė, ir ana negalia paverpti, met šniūrą žemėn J.
| Eik pamaži, nenusikulk kojų! B. Dar didžiaus nusikūliau kojas Sr.
7. intr. greit nuvažiuoti, nujoti: Popiet reiks nukùlt į miestą Ėr. Raiteliai nukū́lė į vakarus Dglš.
| refl.: Gi nusikùldavo raitas Ps.
8. intr. sunkiai nueiti, nupluošti: Važiuosme, kada pėsti nukùlsme tokį kelį Bsg.
9. refl. nuklysti: Nusikūlė nuo kelio Zt. Pačiudu vienudu vėl nusikulsiva Dievas žino kur Blv.
10. tr. nuvarginti: Sirgdami ir kūną nukūlę turim numirti BPII104.
pakùlti, pàkulia, pakū́lė
1. intr. pajėgti kulti: Ta garbė viena, kad mašina, o pakùlti negalia Dr. Nepàkulia mašina, be arkliai nepaveža Ds. Nepàkuliam su ta plerpinyčia (išklerusia mašina) Gs.
2. tr., intr. gauti derliaus kuliant: A daug šįmet pakùlsi rugių? Trg. Girdėjau, pats gerai avižų šiemet pakū́lei Ds. Reik skaudžiai daužti su spragilu, norint gerai pakulti Pln. Šiemet anys nemažai rugių pakū́lė Skdt. Prigėrė miežiai: iš dviejų pūrų puspūrę pakū́lė Š. Buvo apie trisdešimt pūrų rugių pakùlta Ds. Kap šiemet rugiai? Ar pakuliami kiek? Krok. Šiemet šiaudai gražūs, bet varpos nebus pakuliamos Pns.
| prk.: Ot tas tai pakū́lė piningo (daug pelnė)! Up. Važiuok – dovenų pakùlsi! Krž.
| refl. M.
3. tr. truputį iškulti: Pakùlkit kiek avižų kiaulėm Alv.
| refl. tr.: Dėl nuobaigų pasikùldavo šviežių rugių Ds.
4. intr. kurį laiką kulti: Pakùlk už mane rytą, valandą J. Dieną pakū́lę, iškulsime žirnius DŽ.
5. tr. Zt kiek pamušti, padaužyti; išperti kailį: Dabar aš pakulsiu truputį tau nugarą, kad sušiltum rš. Prisigėrė vakar turguj, ir pakū́lė kažkas, dabar vos paeina Kair.
6. tr. padaužti, pamušti: Kad tau perkūnas kaulus pakult, kol tu neini kult! Vrnv.
^ Nenusitikėk vilku raišu, pats kojas nepakūlęs B.
7. tr. užmušti: Turėkis liaušo (kairio) šono, kad mūsų beržai ant kelio nepakùltų Aru49(Zt).
8. tr. sumušti, nugalėti: Pigai ir žodžiu vienu būtų pakūlęs priešinykus savo SPII218. Pamušu, pakuliu karią SD276.
9. refl. sunkiai pavažiuoti: Tai jau nepasikuli, žiūrėk, kai aš inbėgysiu! (sako važiuojančiam rambiu arkliu) Lp.
10. refl. K, Kv kiek pasiausti, paišdykauti, padūkti: Žinai, tebėr vaiku – nebus nelaimės, kad ir pasikuls M.Valanč. Ir aš jums, kaipo vaikams, neginu skrajoti ir pasikulti M.Valanč. Vaikai nora kitas su kitu pasikulti Klp.
11. refl. Lnkv, Skr, Ds, Slk, Mlt, Pg, Švnč apsivaisinti (apie gyvulius): Kumelė pasikūlė su tuom drigančiuku Rs. Kaip tik pasikū́lė, tuoj ramesnė kiauliotė Sv.
◊ gálvą pakùlti įtemptai padirbėti: Galvą ans biškį pakula pakula raštinė[je], i tur penkis litus Dr.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (mano žmona pagimdė) ST545.
parsikùlti, parsi̇̀kulia, parsikū́lė sunkiai pareiti, parpūškuoti: Nebijok, neprapulsiu – atgal namo parsikulsiu rš.
pérkulti tr., perkùlti
1. K dar kartą kulti jau iškultus šiaudus: Parkūlęs vieną stogą ir kitą ir pasėjęs prikultus grūdus Šts.
2. kurį laiką ištisai kulti: Aš párkulsiu visą žiemą javus J.
3. refl. sugesti, išgverti nuo kūlimo: Jų mašina jau persikū́lė Rm.
4. perdaužti, perskelti, permušti: Párkūliau pusiau bliūdą, puodą J. Kiautą neparkūlęs, baltymės nematysi KlvrŽ.
| Galvą perkulti N.
| refl. tr.: Galvą persikulti N.
5. refl. Ak kurį laiką išdykauti, siausti: Pri Matutėnės patalkė[je] iki aušros pársikūlėm Brs.
prakùlti, pràkulia, prakū́lė
1. tr. kiek kulti, truputį iškulti: Rugių duonai prakùlk J. Pyrago prakùlsim Gs. O jūs, vyrai, kaip prakulsite, atneškit man (gaidžiui) lesti Š.
| refl. tr.: Jau prasikū́lėm rugių Gs.
2. tr. mušant paploninti: Teip neišgaląsi, reikia prakùlt Sdk. Prakùlk kirvio ašmenis, matai – labai stori Ds.
3. tr. M padaryti skylę, pramušti: Po tam ana prakū́lė vienam daikte skylę ir išstūmė savo vyrą Aru46(Zt).
| Tilviks atlėkė, su snapu jam kaktą prakūlė JD1512. Kad ėmė kulti lazda, net šonus prakūlė Tvr. Anam galvą prakūlė LTR(Dr).
^ Šutka galvos neprakulia B. Juokas galvą neprakula LTR(Kl). Žodis galvos neprakuls Sim. Kad su manim gulsi, galvos neprakulsi (nieko tau bloga neatsitiks) Žg.
| refl. tr.: Galvą prasikùlti KII33.
| Galvą kur prasikultumei! (toks keikimas) rš.
4. refl. N šiaip taip pragyventi, pravargti.
5. refl. prasilavinti: Praskuls vaikas (ims geriau, lengviau mokytis) Lp.
◊ ausi̇̀s prakùlti įkyrėti: Ausès prakū́lė su toms pasakoms Krš.
prakultà galvà labai ko nors norėti, stengtis pasiekti: Galva prakulta ant mokslo Kv. Ant madnųjų sermėgelių anims galva prakulta LTR(Krtv). Prakulta galva ant visokių niekų Jnš. Anai ant tų išeigų galvà prakultà Užv.
prikùlti, pri̇̀kulia, prikū́lė tr.
1. LL97 daug (javų) iškulti; kuliant ką pripildyti: Prikulta aguonų sėkla džiovinama J.Krišč. Prikūlėm pilną aruodą kviečių Slm.
| prk.: Prikū́lė tokią krūvą vaikų, o nežiūri, kap jie gyvens Rdm.
| refl. tr.: Tas žmogus prisikūlęs javų, pinigų pasirūpinęs BsMtI32. Kad prisikūlė tų kviečių – nežino, kur dėti LTR.
2. primušti, pripliekti, sumušti: Ne kartą jį (piemenuką) prikūlė šeimininkas P.Cvir. Vyras pasigėręs taip prikūlė pačią, kad tris dienas sirgo Jnš.
3. mušant sužaloti, pakenkti: Koja prikùlta – gipsan rinko Zt.
◊ ausi̇̀s prikùlti įkyrėti: Ausis jau prikūlei – gana jau to skaitymo! Žem.
sukùlti, sùkulia, sukū́lė; R, M
1. tr. kuliant sudaryti, gauti, prikulti: Gražūs rugiai buvo – iš kapos po du centneriu sukū́lė Ut. Nuplėšk stogą, iškulk jį ir, ką sukulsi, raitas neškis sėtų Vaižg.
2. tr. iškulti: Dabar gali neversti [pėdų], kol tuos sukùlsim Pc.
3. tr. kuliant sugadinti, sudilinti, sudėvėti: Aną mašiną sukūlė Ėr.
4. tr. R, Ut sudaužyti, sutrupinti į gabalus, suskaldyti: Ans prisitiko stiklinę ir sukū́lė J. Aš ją sukūliau ir, surinkęs tiktai gražiausias daleles, sudėjau jas į daiktą Ašb. Ir sukūlė uzbonėlį KlvD191. Tu sùkuli jau kelintą stiklinę Ds. Aš tau pypkę sukulsiu, tabokėlę išbersiu JV287. Ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Visus puodus par savo nezgrebnumą sukū́lė Slnt. Išritino visus kiaušius iš lizdo ant žemės, visus sukū́lė PP11. Ta, sukūlusi sklėnyčią, pylė vandenį ant galvos jo BPI356. O ans molio sūdas, kuriame buvo virta, bus sukultas Ch3Moz6,28. Kaip puodą puodžiedžio sukulsi anus Mž506. Sukuliu eldiją SD321.
| Sukulti grumtus N. Stiklo neišgersi, pilvo nepripilsi, galvos nesukùlsi JD1323. Su tuo kūju sukūlusys bokštą S.Dauk.
| refl.: Nukrito nu stalo torielka i susikū́lė Slnt. Visi grobstantys ir vagantys susikūlusio laivo daiktus M.Valanč. Laivas susikūlė į uolas rš. Laivui susikūlus, bene glemžei pajūrė[je] išmestus turtus? P. Bliūdas susikū́lė J. Iš tų penkių kiaušių dar du susikū́lės Užv.
| Traukiniai susikūlė rš.
| prk.: Laimė kaip stiklas – greitai susikulia Sim.
5. tr., intr. sutrenkti, mušimu įskaudinti, sužaloti: Į sprandą sukū́liau, ir tiek Šts. Sulupė, sukū́lė pačią Lp. Sukulti norėjau aną, t. y. užtikti par pečius J. Nukritau žemėn it pelų maišas. Šoną baisiai sukūliau BsPII13. Kūlė anas, kūlė – čysta poną sukū́lė (ps.) Lz. Ei tu, žvirbli, pulsi, uodegą sukulsi! JD1450. Subukinu, sukuliu burną SD198. Sukultas ir sumuštas esmi lyšnai Mž469. Jis mūsų nusidėjimo dėlei tapo išronytas ir mūsų griekų dėlei sukultas BPI347. Stojos po jų suraišiotas, sukultas ir suvalkiotas SGI77. Akmenimis sukūlę BtMr12,4.
| Eik pamaži, nesukulk kojų Kvr. Viešpatis … dienoje narso … sukuls galvą (nubaus) daug giminių Mž457. Tu ištinki visus mano neprietelius į jų veidą ir sukuli dantis Dievo nesibijančiųjų brš.
| refl. tr., intr.: Kuris puls ant to akmens, susikuls BtLuk20,18. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, susikūlė galvelę (d.) TDrV140. [Tarpdury] nepamatė vienas antro ir gangreit galvomis susikūlė rš. Eik pamažu, nesusikulk kojas M.
^ Aukštyn lipi, kad labiau susikultum KrvP(Ps). Nuo aukščiau pulsi, labiau susikulsi PPr271. Kas aukštai nosį kelia, tas į adveriją susikulia PPr257.
6. tr. daužant suguldyti (augalus): Ledai rūtas sukū́lė LB46. Javus ledai sukū́lę; javai ledų sukùlti KII296.
7. refl. susipešti, susimušti: Nei iš šio, nei iš to susikū́lę, ir dar̃ sėdi kalėjime Krok.
8. tr. nugalėti, sumušti: Pone, tava dešinė sukūlė (sudaužė) neprietelius BB2Moz15,6. Piktas tarnas … bus sukultas VlnE135. Tu sukulk velno piktybę Mž53. Teikis sukult dūšios prieštarnykus PK137.
| refl.: Šitais tad žodžiais … sukultis gal paklydimas pelagijonų DP606.
9. tr. užmušti, nutrenkti: Kad tave perkūnas sukultų! (toks keikimas) BzF57.
10. intr. suvaikščioti, suplūkti: Dėl svetimų reikalų sukūliau penkis kartus į miestą Skdv.
11. tr. susukti sviestą, kastinį: Sušildydavo tą grietinę, sukùldavo, ir kastinys pasidarydavos Akm.
◊ kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo kójas sukū́liau, o neradau daktaro Šts.
sukultà širdi̇̀s (dvasià) nusižeminęs: Visi šeši, pilni sukultos dvasės bei tikėjimo, meldė Ns1832,6. Aš skundžiuos su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia brš.
užkùlti, ùžkulia, užkū́lė; M
1. tr. uždirbti kuliant javus: Su tuo matoru nemažai užkū́lė Gs. Kas užkùlta, reikia atiduot Bsg.
| refl. tr.: Ažsikū́lė bent kelius maišus Skp. Užsi̇̀kulia grūdų, duonos netrūksta Skdt.
| Darbininkus užsi̇̀kula (eidami patys kulti, užsidirba), kūlė nebrangiai ir teatseita Vvr.
2. refl. užtrukti bekuliant: Prieš šventę tai kiek ilgiau užsikū́lėm Ds.
3. tr. užmušti: Baudžiaunykai, sako, savo piktą poną kultuvais užkūlę Grž. Tiek metų, ir niekas jo (šunio) nebeùžkulia – reikalingumo jis čia nereikalingas Rm. Žmogus … ažumušė vilką, o po tam ir lapę užkūlė BM35.
| refl.: Kad kiek, ir būčiau užsikū́lęs Šl.
4. tr. nuvarginti, užkamuoti: Ažumuštas, ažkùltas – kurgi… vienas in tiek žemės Dbk.
| refl.: Nuo karščio visos karvės ažsikū́lė Vj.
5. tr. BŽ169 pagardinti valgį riebalais, grietine ar kuo kitu, pramesti, pradaryti, užtrinti: Būdavo, nusipirks lašinių, užkùldavo bulves, tai ir atsivalgyti negali Srv. Darbymety nešykštėk įsnaujos barščiams užkulti Jnš. Be meisos virti, tik su užkulu užkulti̇̀ batviniai Užv. Šiandie paskutine spirgiuke bulbas užkū́liau Ar. Ar aš jam neišviriau su pipirais barščių, ar aš jam neužkūliau baravyko kotu (d.)?! Pns. Lašinių anys jau senai nebeturi – viralą užùkulia kanapių pienu Dkk. Namie ir žvakigalio užtenka putrai užkulti J.Jabl(Sln).
^ Su gražumu barščius neužkulsi Šmk.
| refl. tr.: Mėsos nebeturim nė barščiam užsikult Srv.
◊ ausi̇̀s užkùlti galvą išūžti, iškvaršinti: Tie visokie barniai, rietynės man ir ausi̇̀s užkū́lė Užv. Motūzėnė ausès mamai užkùls su savo kalboms Krš.
giltinė̃ užkū́lė barščiùs mirė: Ir tu pasensi, jei giltinė barščių neužkuls NžR.

Daugiau informacijos

pérkulti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pabė́gti

Apibrėžtis

bė́gti, -a, -o intr.
1. SD377, R greitais žingsniais, šuoliais judėti kuria nors kryptimi, lėkti: Bė́ga kiškis per dirvoną Rm. Žmogus bė́ga tekinas, arklys – risčia, zovada ir šuoliais K. Bė́ga neatgaudamas kvapo Kv. Vedu visą kelią bė́gova Grg. Mane išgąsdino bė́gantis šuva Lzd. Bėgą̃s nubėga J.Jabl. Nors bėgus pabėgėčiau, nors ėjus paėjėčiau Ig. Nebė́k bėgtè, eik pamažu Kp. Bėgte nubėgsiu, tave nunešiu JV16. Bė́ga kap bitės inkąstas Dglš. Bė́ga kaip ugnies pasistvėręs Dl. Bė́ga kap akis išdegęs Gs. Bė́ga kaip be galvos Grg. Bė́ga kaip sudegęs Rm. Bė́ga iškišęs liežuvį Skp. Bėgi nebėgi, o aš tave pagausiu Lp. Bė́gom padus pasipustę, kad net balos džiūvo Alk.
^ Kas bė́ga, tą ir veja Jnš. Katras arklys bė́ga, tam da su botagu drožia Bsg. Kai kąs, tai ginkis, kai bė̃gs, tai vykis Dkš. Bė́k nebė́k, ale rugius sėk Rm. Nei kur bešokti, nei bėgti, nei rėkti Slm. Gera vyti bėgantį, barti tylintį KrvP(Srj). Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas B.
bėgtinai̇̃ adv.: Grėtė nusigando ir bėgtinai pabėgo nuo Viliaus I.Simon. Aš taip greit nė bėgtinai̇̃ nebūčio nubėgęs Grg.
| tr.: Bėgau lauką, lenkiau krūmą, regiu, jau n’išbėgsiu JD730. Bėgčiau laukus ir girias (per laukus ir girias) ieškoti sau mergelės JV963.
ǁ refl. lenktyniauti: Eikiav bė́gties, katras iš vedums (mudviejų) greitesnis Skd. Bė́kiatės, kas būste greitesnis Grg. Bė́kiavos! katras pirma pribė́gs, tatro ir būs Kv.
2. greitai eiti, skubėti: Gali bė́gti namo, darbas baigtas Jnš. Jūsų tėvalis, mačiau, į turgų bebėgą̃s Grg. Mano moma ir pati bė́go prie darbų, ir vaikus vijo Užp. Bėk prie darbo kaip iš ugnies Jž. Bė́ga kap įkirptas į uodegą (dažnai be reikalo kur eina) Kt. Bė́kite manęsp, kurie nuvargę ir apsunkinti este DK134.
ǁ apsukriai darbuotis, triūsti: Nepabūna ramiai nė valandėlės, bė́ga per visą dieną, kvapo neatgaudamas Jnš.
ǁ greitai slinkti: Debesys bė́ga KII235. Saulelė prieš lietų bė́ga (eina pro ją debesys) Trgn. Už vagono lango bėgo vienodos ir nevaizdingos lygumos rš. Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga tarp tavo pirštų P.Cvir. Iš špūlios siūlas greit bėga (vyniojasi), tuoj baigsiu Dglš.
| prk.: Usninio gyslom bėgo drebulys T.Tilv.
ǁ greitai važiuoti: Jau bėga autobusas į Gargždus Grg. Ka dabar bėgtų (važinėtų) mašina keleivinė, kaip seniau bė́gdavo, tai būt gerai Sk. Ir su ratu (dviračiu) bė́gi Grg.
3. gelbėtis bėgimu, sprukti: Kai jis pradėjo mane ėsti, aš turėjau bė́gt iš namų Gs. Kelkiesi ir bėk mano broliop BB1Moz27,43. Bėk ižg Sodomos DP108.
^ Kada gi šuva nuo mėsos bėga? Skdt. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo PPr397. Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai B. Vagiui bėgančiam vienas kelias, o ieškančiam daug B. Padėk Dieve ir bė́gančiam, ir vejančiam Bsg. Gėda bėgti, išbėgus sveika Kv. Bėgančiam lab (gerai) ir uodega Šts. Pirmo turgaus nebėk Lp.
| refl.: Bėgos į Prūsus, bet pagavo Šts.
ǁ dezertyruoti: Bėgti iš kareivių I.
ǁ vengti, šalintis ko: Kas gyvas galįs bė́ga nu smerčio Krž. Dabar niekas nenori su juo susitikti, visi bėga kaip nuo maro Jnš. Nesek jų, bet kuo toliausiai bėk nuo jų SE132.
| refl.: Bijo žmonių, bėgas šalin, dėl to kad anam trūksta proto Šts.
| tr.: Bėgo savo brolį (nuo savo brolio) BB1Moz35,7.
^ Bėk ir pėdų tokio žmogaus B. Vagies bėk ir pėdų Alk.
4. tekėti, sroventi: Ta upė sriauniai bėga Rm. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva Mair. Bėga upė žvirgždinėlė, nenor žirgas gerti Asv. Kai vanduo pavasarį bėgs, čia griovius išneš Sdk. Čia bė́gamas vanduo Rm. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Mano vanduo tebėgỹ, tavo testovy Ds.
5. lietis, tekėti, sunktis: Ašaros bė́ga par skruostus Skdv. Iš žaizdos pradėjo bė́gti kraujas Žvr. Lėkė galvelė kai kopūstėlis, bėgo kraujelis kai vandenėlis KlvD246. Iš bačkos alus jau bė́ga Skdv.
| Paveizėjau į saulę, ir pradėjo akys bė́gti (ašaroti) Vvr.
| Obelė bėgo (sunkėsi iš jos) per patį tą plyšimą, aprišau – nebebėga Rm.
| Užėjo sloga – snarglys bė́ga Gs. Žiūrėk, vaiko nosis bė́ga (varva iš nosies) Ktk.
ǁ būti kiauram, leisti vandenį: Nepilk – šis puodas bė́ga Lš. Tas kubilas labai bėga Pc. Daržinės stogas pradėjo bė́gti Grg. Stogas bėga, sienos griūva Ėr. Mano bėgąs bliūdalis beesąs, duokiat kitą Šts.
ǁ lietis per kraštą verdant: Putra bėga! Šts. Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė kilt, bėgt Brt. Nukelk, bulbės bė́ga Rm. Puodas pradėjo smarkiai bė́gti – jau užvirė Sl.
6. eiti, slinkti (apie laiką): Laikas bė́ga kai vanduo Ml. Oi bėga tos dienos kaip vandenys upės Mair. Bėga metai kap upės vanduo Šlčn. Ėjo, bėgo metų meteliai, brendo žmonės Vaižg. Kaziukui jau bėga devinti metai rš.
^ Ir duris uždarius laikas bė́ga Pvn.
7. plaukti (apie laivą, valtį): Bėgo laivelis prie aukšto kalno N48. Bėki, laivuži, jūrėms maružėlėms JD110.
ǁ plaukti (laivu, valtimi): Akrūtu bėgmi R307. Šėpimi bėgti KBI10. Jūrele vis bė́gau, tinklelį ploviau BzF16. O kaip išausi šilkų žėglužėlius, bėgsim jūrėms marelėms JD1099.
8. tirpti, nykti: Sniegas jau bė́ga Jnš. Kelias bė́ga (genda tirpstant sniegui), reik greičiau į girią važiuoti J.Jabl. Pavasarį roguitinis kelias akyse bė́ga Rod. Jau žiema bė́ga Pn.
9. prk. mažėti, baigtis: Jau pienas bė́ga (karvės mažiau beduoda) – ruduva ateido Asv. Ostiniai pinigai bė́go (vyko infliacija) Lnk.
10. irti (apie nėrinio akis): Truputį panešiojau [kojines], ir ėmė bė́gt akys Sb.
11. lakstytis, kergtis (apie gyvulius): Karvė bėg su buliu N. Kalė bėg N.
| refl.: Ji būt gera karvė, bet ne kasmet bė́gasi Dkš.
12. prk. kauptis, koncentruotis: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158.
13. prk. tęstis kuria nors kryptimi: Ir vėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link J.Balt. Per lygumas bėga vieškelis rš. Į vakarus – gatvė, pro aikštę bėganti į užliejamas lankas rš. Girios, kalneliai bėga per laukus T.Tilv. Iki pat pelkių bėgo žalios, aukštos avižos rš.
14. blukti, šertis: Šito kartūno baisiai bė́ga spalva Lkš. Tas audeklas nebė́ga – nė šarmo nebijo Dr.
◊ iš kū́no bė́gti liesėti, blogti: Iš jo gal nieko nebus, kad labai bė́ga iš kū́no Užp.
netoli̇̀ bė́gęs panašus į ką; nedaug tesiskiriantis: Netoli̇̀ to bė́gęs Vv. Tėvas vagis, i sūnus netoli̇̀ bė́gęs Škn.
antbė́gti (ž.)
1. intr. užbėgti ant ko: Aš ant to kalno bėgtinai antbė́gau Grg.
2. tr., intr. pavyti; sutikti: Pagaliau žvirblis ir šuo antbėgusiu lapę LTR(Dr).
^ Nu vilko bėgo, ant meškos antbė́go Plt.
3. intr. užbėgti (apie vandenį): Raveliai sausiausi, nė iš kur neantbėga KlvrŽ.
4. intr. užeiti (apie laiką, madą): Buvo antbėgę divonus austi Ggr.
apibė́gti
1. intr. J bėgti aplink: Aplink ką apbė́gti K. Su savo sveikata nė aplink pirkią neapibė́gsi Nmn. Apibė́k, vaikel, apie triobas, gal užtiksi kur žąsiukus Gs.
2. tr. greitai apeiti ką atliekant, apsiruošti: Jis viską apibė́ga: kiaules pašeria, karves pamelža Šmk. Kol apibė́gi gyvulius, viską apdarai, nepajunti, kad jau vakaras Nmn.
| refl. tr.: Iki visus trūsus viena apsieini, apsibė́gi, ir sutemsta Gs.
3. tr. pralenkti: Jis … visus apibė́go Jrk31.
4. intr., tr. apsilieti, aplašėti, apvarvėti: Geležys apibė́go taukais, pasmirs gryčia Ėr. Kai smarkiai ima lyt, tai ant tvarto šieną apibė́ga Gs. Mėlynai apbė́gęs (apsitraukęs) KI70.
5. intr. kiek nusekti, nuslūgti: Ir tas vandeniukas jau apibė́gęs Ll.
6. tr. apvaisinti (gyvulius): Tavo drigantas mano kumelę apibė́go Plt.
| refl.: Jau mūsų visos karvės apsibėgo Krkl.
7. intr. supūliuoti: Pirštas apibė́go, gal pradurti Šts.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) apibė́gti peržvelgti: Jis atsistojo, apibėgo akimis susirinkusius J.Avyž. Raulys šyptelėjo, apibėgdamas susirinkusius pasitikinčiu žvilgsniu J.Avyž.
atbė́gti intr.
1. R200, K bėgomis atskubėti, atlėkti: Atbė́go be dvasios Grž. Atbė́go į stotį uždusęs Jnš. Atabėga stirna, kabaldai, kabaldai LTR(Ds).
^ Atbėgo kaip vilkų vejamas KrvP(Lp).
2. greitai ateiti, atskubėti: Ana buvo atbėgusi vaikuo pieno Grg. Vakar beatbėganti mergučė pasiskolyt žibalo Erž.
| refl.: Jei ko trūksi, atbė́kis Grg.
ǁ atskristi, atlėkti: Gegužė atbė́go šiandie, paklegetavo (pakukavo) Brsl. Atbėgo (atsirado pavasarį) gyviklė (pempė) Jz.
ǁ greitai atslinkti: Šnarėdamas rugių viršūnėmis atbėgdavo vėjas rš. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis T.Tilv.
ǁ ateiti (apie raštą, laišką): Tamstos raštas su žinėmis ir dainelėmis atbėgo A1884,290. O ir atbėgo margoji gromatėlė JD1172.
ǁ gimti, atsirasti: Pirmas mažiukas į antrus metus atbė́go Vlkv.
3. traukiantis atvykti iš kur: Jie per karę atbė́go ir čia apsiliko Gs. Ypač daug lietuvių atbėgdavo į San Paulo miestą rš.
4. atitekėti: Tas upelis atbė́ga nuo girios Gs.
5. ateiti (apie laiką): Dabar pats rudens darbymetis, o jau ir žiema atbė́ga Vl.
6. atplaukti: Ir atbėga laivelis, tam laively bernelis JD806. Ant aukštojo kalnelio stovėdama matau atbė́gantį laivelį StngŽ69.
7. pasišalinti, pasitraukti: Atbėgs nuog tavę šalin MP183.

×dabė́gti (hibr.) tr., intr. pribėgti ką, ligi ko: O kap dabė́go rūtų darželį, nustoj bėgęs žirgelis (d.) Vrn. Dabėgau ligi namo rš.
įbė́gti intr.
1. K bėgomis įsigauti kur, įlėkti: Kiškis įbėgo į krūmus J. Vaikas įbė́go į trobą Grg.
2. greitai įeiti: Palauk, aš dar įbėgsu [į parduotuvę] paimti silkių Grg. Inbėgsiu in kambarį Jz.
| refl.: Jei sušalsi, įbėkis į trobą pasišildyti Grg.
3. refl. įsileisti, imti greičiau bėgti: Tep įsibė́go, ka negali nė sustabdyt Gs. Arklys iš karto nepaėjo, o paskui įsibė́go Š.
ǁ įsibėgėti: Baronas insibė́gęs su ragais irgi ka duos Dg.
4. refl. lenktyniauti: Einam įsibė́gti – katras būsim greitesnis Vkš.
5. R113 įtekėti: Minija įbė́ga į Kuršmarę Grg. Šunija po Mažintais įbė́ga į Jūrą Skdv.
6. įlašėti, įsisunkti: Pro stogą jau vanduo įbė́ga Skdv.
7. R24 įplaukti: O įbėg įbėg į Minės kiemą du jaunu šiporukai KlvD35.
8. sudaryti tam tikrą kiekį (apie siūlus, audimą): Mano bovelninio siūlo įbė́go dvidešimt keturi posmai Sml. Užtiesiau aštuonias sienas ant dvyleka posmų, kaži ar įbė̃gs iš aštuonių kilogramų (ar užteks tiek siūlų)? Bsg.
išbė́gti intr.
1. R45 išlėkti, iššuoliuoti: Prašvitus vaikai išbėgo į kiemą V.Mont. Kaip ugnies pagavęs išbėgo greitai Grž.
^ Kad tu laukais išbė́gtum (kad tu pasiustum)! J.
ǁ pajėgti greitai bėgti: Tas arklys gerai išbėga Kp.
ǁ tr. greitai atlikti: Ji mislijo tą audimą kaip bėgte išbėgti LTR(PnmA).
ǁ refl. KlvrŽ palenktyniauti: Einam vedu (mudu) išsibė́gti, matysiam, katras greitesnis Pkl.
2. greitai išeiti: Išbė́go visi į vakarėlį, tik aš viena namie likau Gs.
3. pasitraukti, pasprukti norint ko nors išvengti: Amerikon išbė́go nuo vaisko Lp. Mes, seneliai diengalėliai, kur mes pasidėsma, tyko mumis maras grobti, kur mes beišbėgsma JD503.
^ Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B.
| refl. Štk: Aš išsibė́gau nu tos savo dėdinos Mžk.
4. išvarvėti, ištekėti: Paseno mūsų šunelis, akys išbė́gusios, dantų nebtura Vvr.
ǁ išsilieti per kraštus beverdant: Nudenk puodą, kopūstai išbėgs Sdk. Pakūrė didelę ugnį, ir išbėgo visas puodas Ldk.
ǁ išsiveržti (apie ugnį): Nuvirto nu kits kito tie pagaliai [pečiuje], ir išbėgo ugnis Erž.
5. praeiti (apie laiką, terminą): Jau veik devyni metai buvo išbė́gę Jrk101. Prabėg meteliai, išbėgs amželis, dar nesugrįžt sūnelis KlvD353. Vekselio čėsas jau išbė́gęs KII292.
^ Laikas ir duris uždarius išbė́ga Slm.
6. išplaukti (apie laivą): Ui ir išbėgo iš Minės kiemo geltons, puikus laivelis KlpD10.
ǁ išplaukti (laivu): Į kitą šėpį nuvedė, ir vėl į jūres išbėgo Ns1856,2. Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėliu RD32. Žėgliais paleistais akrūtu išbėgmi R10.
7. pranykti: Mano visi miežiai išbė́go; jis vėliau sėjo, jo neišbė́go Brž.
| Tenai ižbėgs gailėjimas ir nuliūdimas DP542. Visos giesmės išbė́go (užmiršau) Ad.
8. labai išaugti, į aukštį ištįsti: Jis da jaunas, tik toks išbė́gęs Mrj. Ta vyšnikė tokia išbė́gusi, laiba Skr. Pušelės išbėgę kap meldos Kb. Po medžiais javai tik išbėga, o grūdų nebūna Vrn. Runkeliai tik į lapus išbė́go Grl. Bulbos pavėny labai išbė́ga Dgl.
| Laibučiai, dangun išbėgę kuoreliai rš.
ǁ prk. išaugti (iš kokios padėties): Sūnus buvo tik iš piemenio išbėgęs, bet nebuvo dar bernas Rm.
^ Didžių nepavijom, mažų išbėgom B. Tikrai geri nėr, o iš piktų išbėgę B.
ǁ išaugti (drabužius): Vaikas neturi kuo apsirengti, išbėgęs iš visų drabužių Jnš.
9. išeiti (apie laikrodį): Ale tai išbėgęs laikrodis, suku suku ir vis neprisuku Skr.
10. refl. be laiko gimti: Du sūnūs išsibė́go dėl sumušimo Gdr.
◊ iš kū́no (véido) išbė́gti sunykti, suliesėti: Aš šiais metais labai iš kū́no išbė́gau ir sveikatos daug nustojau Ml. Per tas dienas visiškai išbė́gau iš véido Grž.
nubė́gti intr.
1. R, K bėgomis nusigauti, nulėkti: Vaikas viena koja basa nubė́go J.Jabl. Ar nubėgsi, žirgeli, į pusantro stundelio šimtą mylelių? JV279.
^ Kad tu nubė́gtai laukais (kad tu pasiustum)! Arm.
| refl.: Viernai nusibėgs jop MP79.
2. greitai nueiti: Nubė́k į mišką šluotų Jnš. Nubė́k į klėtį pažiūrėti, kas ten bilda Rm.
ǁ tr. bėgant nudėvėti, nunešioti: Jis savo kurpes nubė́gęs KII7.
ǁ refl. pavargti greitai vaikštant, triūsiant: Šiandien labai nusibė́gom Brt. Per visą dieną nusibėgus, gerai vakare pailsėti rš.
ǁ refl. tr. nuvarginti bėgant: Marė Galcikienė gali kojas nusibėgti bebėgdama ir bedirbdama I.Simon.
ǁ nuslinkti: Saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais P.Cvir.
| prk.: Mokytojui net šiurpulys nubėgo per kūną SI318.
ǁ greitai nuvažiuoti (apie traukinį, automobilį): Laikas namo! jau paskutinis traukinys nubėgs P.Cvir.
3. nuvykti kur, pasitraukus nuo ko: Per karę mes nebėgom – nebuvo kur nubė́gti Grg.
4. R204 nutekėti: Pragalvỹs nubė́ga į Eglesį Pp. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Prakasiau tą griovelį, kad būtų kur vandeniui nubė́gti Jnšk. Nubė́go nuo laukų sutirpęs sniegas J.Jabl.
5. nusilieti, nuvarvėti: Kraujas jo visai nubėgęs buvo CII647. Alaus ten nubėgo biškis, man beleidžiant Sln. Kad miegota saldžiai, net seilės nubė́gta Ds.
| refl.: Reikia pastatyti kur tas bulbes, kad nusibė́gtų (nuplovus nuvarvėtų) Bsg.
ǁ nusilieti per kraštą beverdant: Taukai nubėgo, ir paliko liesi kopūstai Šts. Nubėgusi putra paliekta be skonio Šts.
6. nuplaukti: Taip nubėgę netoli nuo krašto inkarą išleido Ns1857,1.
7. nutirpti: Sniegas urduliais nubėgo Žem. Kad šitaip tik porą dienelių pašildytų, tai bematant kelias nubė́gtų (nutirptų sniegas nuo kelio) Ds. Kelias nubė́go, ir nebatvažiuo[ja] Krš.
8. pranykti: Saulė kyla, tuoj nubėgs rasa rš.
| Trumpų sijonų mada nubė́go Šts.
9. KII251 užskubėti: Mano laikrodis nubė́go Rs.
10. pasileisti, prairti (apie nėrinio akis): Nubė́go akis par visą marškinių nugarą Skr. Nerdama nepaleisk akelės, kad nenubė́gtų Plng.
11. nudilti: Žagrė biskį nubė́go – sunku arti Grš. Noragas ėmė ir nubė́go tuojau – buvo labai kieta arti Brt.
12. nusinerti, nukristi: Kumelė antmynė vedekliuo koją, ir nubėgo pirštų nagai Šts.
13. nusitęsti kuria nors kryptimi: Kelias nubėga kairėn Žem.
14. nublukti, nusišerti: Tik išskalbiau, ir nubė́go spalva Lkš. Parvas skalbiant nubė́gęs KII315.
pabė́gti intr.
1. palėkti, nubėgus pasislėpti po kuo nors: Po stogu pabė́go Dkk. Aš pabėgčiau … po berželiu NS113.
| refl.: Ataūžia smarkus lietus; pasibėgsim po ąžuolu (d.) Brž.
2. SD443, R bėgomis nutolti, nulėkti: Tan pasakiusi pabė́go šalin PP43.
^ Darbas ne zuikis, nepabėgs KrvP(Slnt).
| refl.: Ji tekina pasibė́go namo Žvr.
3. šiek tiek bėgti: Žmogus ėjo pabėgdamas po keletą žingsnių rš.
4. galėti bėgti: Pailsau bėgdamas, nebepabėgu Pn. Reik būti pabėgančiam Plt.
| Vaikas tada jo buvo ant piemeniuko padabnas, pabėgamas (pasisiunčiamas) Upt.
5. greitai netoli nueiti: Pabė́k į mišką pažiūrėt arklių Rm. Kad netingi, pabė́k ir pamesk karvei žolės PnmR.
6. pasišalinti bėgimu, pasprukti: Išgirdo, kad ateina, ir vagis pabė́go Gs. Vai kad žinočia, kad tai tiesa, ėjus paėjėčia, bėgus pabė́gčia Mrj. Ir tavo visus neprietelius duosiu pabėgti BB2Moz23,27.
^ Bailus ir nuo zuikio pabėga KrvP(Jnš). Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gal pabėgti Sim.
| refl.: Pasibė́kie, dukrele, pasibė́kie, širdele, nuog pijoko bernelio Šlčn.
ǁ pasitraukti, paslapčia išeiti: Sako, ans esąs iš kalėjimo pabė́gęs Grg. Pabė́kig nuog jos, neturėk su ja nė vieno darbo DP108. Nori gražios, bagotos, tai tokios jam pabė́ga (už kitų išteka) Gs.
pabėgtinai̇̃ adv.: Pabėgau pabėgtinai̇̃, nebgrįšiu J.
7. paplūsti, pasilieti: Ašarų versmė pabė́go Brž.
| refl.: Kraujais pasibė́gęs KI251.
ǁ pasilieti per kraštus verdant: Dabok, kad viralas nepabė́gtų Rod.
ǁ patekėti po kuo: Atkelk vatą, bo pabė̃gs vanduo Pc.
8. praeiti (apie laiką): Gadynė šio čėso jau pabėgo N.
9. Dr nutirpti: Ledas pabė́ga N. Važiuok į girią, pabė̃gs kelias (suges nutirpus sniegui) Alk. Jei rogių kelias pabėgs, ratais važiuosim Alv.
10. išnykti, dingti: Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabė́ga (neišdygsta arba išdygę nunyksta)! Rs. Nėra mėsos, paisykit, kad nepabė́gtų ir duona Arm. Jau kiaušiniai irgi pabė́go Vrn. Miegai pabėgo Šts. Žiema pabėga N. Plaukai pabėgo (nuslinko) N.
11. išaugti:
^ Iš piemenų pabė́gęs, vaikių nepaginęs Sim.
12. pasvirti, pakrypti: Šitas tvarto galas biskį ant tę pabėgęs Šn.
ǁ refl. pasekti: Jis lenku pasibėgęs Skrd.
13. refl. B, Jnš pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ganykloje antrametės telyčaitės dažnai pasibėgdavo rš. Kad va ta mūsų kumelė vis kaip nepasibėga, taip nepasibėga Upt.
14. atšipti, nudilti: Jau mano žagrė pabė́go Vdžg.
15. nublukti: Pabėgusi kvarba N.
parbė́gti intr.
1. K bėgomis sugrįžti, parlėkti: Aš bėgina parbė́gau namo Švnč. Parbė́ga žirgelis žvengdamas Sn. Žirgužėli, juodbėrėli, o kaip parbėgai tokį kelelį? JD1137.
2. greitai pareiti: Katra nors parbė́kitav pietų virti Grg.
| refl.: Judvi parbė́kiatos atsinešti pietų Grg.
ǁ ateiti (apie laišką, žinią): Parbė́go gromata KI700. Parbėgo slapta žinelė rš.
3. parvykti pabėgus, pasprukus: Jis buvo išvežtas, paskui parbėgo iš Vokietijos Rm. Atidavėm jiem šunį, tas į antrądie parbė́go Gs.
4. atitekėti: Nemunėli, vandenėli, Lietuvos grožybe, kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? KlvD357.
5. parplaukti (apie laivą): Parbėg laivužėlis jūrėms maružėlėms JD302. Ir parbėgo žals laivelis mėlynu žėgleliu KlvD18.
ǁ parplaukti (laivu): Parbėga ventiškiai Šlu.
pérbėgti
1. intr., tr. K bėgomis persigauti per ką nors, perlėkti: Pérbėk per tiltą J. Jau per pirkią pérbėga OG56. Mačiau vilko párbėgtas pėdas Šv. Arkliai pérbėgo per rugius Lp. Kai juoda katė kelią pérbėga – bus bėda (priet.) Pnd.
^ Dar pelė neperbėgo – jau pyksta LTR(Pšl).
2. intr. greitai pereiti: Pérbėgau, pérbėgau per pievas ir pilną kiocį grybų parsinešiau Grg.
ǁ greitai perslinkti: Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis Žem.
| prk.: Karti šypsena perbėga jo veidu J.Marc. Noreika perbėgo mintimis, kas galėtų išspręsti šį klausimą J.Avyž. Visokių madų yr párbėgę Šts. Rimtas, susikaupęs jis perbėgo (peržvelgė) laišką rš.
3. intr. R360 slapta pereiti: Vagis per sieną pérbėgo Gs.
4. intr. pertekėti: Mūsų upeliukas, pérbėgęs per lauką, nueina į plynias Gs. Párbėgąs yra anų prūdas (per jį teka upelis) Brs.
ǁ praeiti, nustoti tekėti: Tvanai būs párbėgę, galės nueiti į miestalį Šts. Ligi pérbėga vanduo, par brastelį nebepravažiuosi Sdk. Vanduo pérbėgo, ir sausa Kp.
5. tr. permerkti, perlyti: Toks didelis lytus buvo, o mūsų šieną nepérbėgo Up.
6. intr. daug nuplūsti, nutekėti: Kraujo daug pérbėgo PnmR.
ǁ nusilieti per kraštus beverdant: Jei tik puodas pérbėga, sriuba negardi Kdl.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kaip ta vasara greitai párbėgo Grg. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpestingai Žem.
8. intr. bėgimu išvarginti, pervargti: Párbėgtas arklys – ir kojos sukumpusios Skd. Párbėgtas arklys įgauna klupikus Šts.
| refl.: Persibėgsi taip bebėgdamas rš. Pársibėgusių kojų arklys Šts. Kai tu, tai jau nepérsibėgsi (nepersidirbsi) niekur Užp.
9. intr. persimesti, išklypti: Grindys buvo párbėgusios, ir ejo šaltis Šts.
| refl.: Pérsibėgusios durys iš senumo J.
◊ vil̃kas kẽlią pérbėgo pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo LTR(Lp).
prabė́gti
1. intr. K bėgti pro kur, pralėkti: Kas čia prabė́go pro langą? J. Prabė́go zuikys pro pat sodą Gs.
2. tr. Raud, Krtn pralenkti: Ana mane prabė́g Mžk. Aš kaip jauna buvau, niekas manęs neprabė́go Kdl.
prabėgtinai̇̃ adv.: Prabėgtinai̇̃ važiuoti (pralenkdami kits kitą) J. Lenkia prabėgtinai̇̃ Vl.
3. intr. greitai praeiti: Prabėgdamà paklausk, kada jie kirs rugius Gs.
4. tr. Šts pamesti, palikti: Paukštis savo lizdą prabė́go Kv. Jau višta prabė́go kiaušinius Stl.
5. intr. pratekėti: Pavasaris pradėjo rodytis, vanduo visur baigia prabėgti Jnšk.
6. intr. pradėti plūsti, prasisunkti: Kap tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo Brt. Užkiuro koštuvis, pienas neprabė́ga Ėr. Viedrai seni – prabė́ga Dr.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kai žiema prabė́ga, tai ir genam Pls. Greitai prabė́go jaunos dienelės Vlkv. Prabė́ga kaip vanduo gyvenimas Btg.
8. intr. praplaukti: Savo laivu su didžiu vėju pro anuos prabėgo Ns1852,1.
9. intr. praaušti, pravėsti: Ką bedarysim, kaip duoną beiškepsim, kad pečius prabėgo Plt. Prabė́go putra Užv. Bulbienę ką tik įpyliau, palaukit, kol prabėgs Šl. Valgysu valgysu – teprabė̃gie biškį karštis (tegu ataušta) Lkv.
◊ daũgel vandenų̃ prabė́go praėjo daug laiko: Daũgel vandenų̃ prabė́go, daugel ko mačiau Btg.
pribė́gti
1. intr., tr. K bėgomis prisiartinti prie ko nors, prilėkti: Jis pribė́go prie manęs J. Katras pirmas pribė́gsiva, tatram ir teks lazda J.Jabl. Bėgdamas vis pribė́gsi galą Ds. Kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave ganysiu KlvD92.
| Taip užsiėmęs darbais, kad tik pribė́gdamas (priešokiais) galiu sodą prižiūrėti Jnš.
| refl.: Vaikai prisibėgdami prašo bobelę rš.
2. intr. pritekėti, prisilieti: Duobė pribė́go pilna vandenio Lp. Šitoj pievoj vis priželia, matai, jon iš visur pribė́ga Ds. Kur ji miegojo, rado pribėgusio kraujo iki kelių MPs.
3. tr., intr. priplaukti (apie laivą): O kaip pribėgsi tėvo dvaružėlį, sustok, juodas laivužėli JD110.
ǁ priplaukti (laivu, valtimi): O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai RD154. Akrūtu prisiiriu, pribėgmi prie kranto, krašto R24.
subė́gti intr.
1. R, K bėgomis susirinkti į vieną vietą, sulėkti: Kas tik galėjo, subė́go ugnies gesinti Grž.
| refl.: Susibė́gę šunes ir pjaujasi Gs. Vilkai gaujoms susibė́go K.Donel. Niekas nesusibėgo stebuklu pasistebėti rš.
ǁ daugeliui įbėgti į ką nors: Avys jau subė́go į tvartą Gs. Keleiviai subė́go miškan J.Jabl.
2. daugeliui sueiti, susirinkti: Į kuopą vyrai subė́go (sugarmėjo) J.
| refl.: Susibė́gdavo pas ją Rd. Visi vaikai prie jo susibėgs M.Valanč. Didžiais pulkais susibėgo jop MP103.
ǁ suskristi: Paukšteliai mano, mano mylimieji! Tai jūs subėgot šiltam pavasarėly iš svetimos šalelės TŽI306.
ǁ susilieti, susijungti; susitraukti: Nebematau skaityti, raidės subė́ga į krūvą Pln. Iš tolo tas raštas visai subė́ga Škn. Subė́go (vienur sutankėjo, kitur praretėjo) sietas – nešvariai skiria [grūdus] Dkš. Mūsų audeklas mazgojant labai subė́go (susitraukė, sušoko) Ktk. Drobė buvo reta, bet kai išvelėjau, tai ir subė́go Pn. Šiai metais nebuvo lytaus – dobilai kuokštais subė́gę Vkš. Antakiai tankūs, kažkaip į vieną subėgo LzP. Pienas subėgo (sukrekėjo) N. Nesubėgęs (nesusilydęs) gerai dalgis būs plovotas Skdv.
| prk.: Per rugiapjūtę subė́go daugiau darbų Lnkv.
subė́gusiai adv.: Subė́gusiai parašyta, negal párskaityti Dr.
| refl.: Skietas buvo susibėgęs, dėl to milas išėjo probrūkšmėtas Šts. Mazgojau suknelę, ir susibėgo (susitraukė) Ds. Tos durys susibėga (susiveria), nestova vieto[je] Dr. Lapūnas su kotu susibėgąs (susieinąs), nuogas P. Daugnoros laukai susibėgo (ribojosi) su klebono sklypais rš. Kaip žemė, taip ir manta (kapitalas) susibėga į nedaugelio rankas A1884,302.
3. SD443 sutekėti į vieną tėkmę: Ir subė́go dvi upelės, suskalbėjo dvi sesulės (d.) Srj.
| refl.: Ties jais susibė́ga du upeliai Gs.
ǁ suplūsti, sutekėti: Iš diendaržio vanduo subė́go į namą (tvartą) Ėr.
| refl.: Ant pievos daug vandens susibė́go KII142.
ǁ sulyti: Smarkiai ėmė lyt, o stogas retas, tai ir subė́go šienas Gs.
ǁ susitepti: Su duona (duonos tešla) subė́gęs drabužis Šts.
4. praeiti (apie laiką): Nesubėgo kelios dienos, iškūlė visus javus BsV337.
5. įdubti: Dantys išbyrėję, veidai vidun subėgę Kp.
6. bėgant privargti: Parvažiuotas, subėgęs arklys Šts.
7. prk. visiems nusitęsiant sueiti: Kaimas stovi pakalnėje, kur subėga du keliai rš.
| refl.: Į Pamarių kaimą veda daug kelių. Bet visi pagaliau susibėga į vieną I.Simon.
8. blogai nusidažyti; įgauti kitą spalvą: Kad subėgta skarelės dažant – kai kur tamsu, kai kur šviesu Ds. Nedėkiat į žlugtį su tais antvalkiais baltų drabužių – subė́gs Grg. Vilnonis džiūdamas subė́ga (spalva pasidaro nelygi) Ds.
pasubė́gti (dial.) intr. daugeliui subėgti: Visi pasubė́go in ūlyčios Lz.
užbė́gti; R24
1. intr. bėgti ant ko, užlėkti: Užbėk ant kalno, ir matysis, kur dega Ds. Javai čion galvijų užbė́gami KI156.
| refl.: Bebėgdami ir nežinodami vietos užsibėgo ant baisios pelkės rš.
ǁ tr., intr. bėgant užtikti, užklupti:
^ Greitasai [nelaimę] pats užbė́ga, tykajam vėjas užpučia Ds. Vilkas bėgiodamas bile ką užbėga B. Nuo vilko bėgsi, ant meškos užbė́gsi Lš.
ǁ tr. bėgant pralenkti: Karalius uždavė su jo bėgikais lenkty bėgti. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs Jrk31.
2. intr. bėgomis užeiti kam iš priešakio: Kad karvės gyliuodamos pasileida kur, tai jau neužbė́gsi atsukti Grg. Mum beeinant toliau, tas katinas pavijo, ažbėgo priekin ir neleidžia LTR(Ds).
3. intr. užeiti, užsukti kur: Pro šalį eidamas užbė́k ir pasakyk anam, kad ateitų Grg. Užbė́k rytoj, būs padaryta Kv. Grįždamas iš darbo, jis užbė́go į krautuvę Mrj.
4. intr. užskubėti (apie laikrodį): Mūs laikrodis biskį užbė́ga Smn.
ǁ užtekėti (apie saulę): Šiandie saulė užbėgo anksti Tvr.
5. tr. pavaduoti, padaryti už kitą: Žentas … buvo labai paklusnus ir storojos kožno[je] vieto[je] užbėgt tėvą BM141.
6. tr. uždirbti (bebėgant, betriūsiant): Nei ką jis ten užbė́ga, nei nieko Krsn. Kai bėgi, užbėgi da ką Bsg.
| refl. tr.: Bėga bėga ir nieko iš to neužsibė́ga Skr.
7. tr. užlieti: Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
| prk.: Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir.
ǁ užplūsti, užslinkti: Kraujas užbėgo, ir nebematyti rakšties Ėr. Čia ne guma, neužbė́ga – įdūrei, ir laikosi skylė Dg.
8. intr. KII212 užplaukti: Garlaivis užbėgo ant uolos ir nugrimzdo prš.
9. intr. susinarplioti (apie siūlus): Kas čia yra, kad špulia ažbė́ga ir ažbė́ga Ds.
10. tr. nuvaryti nuo kojų, nukamuoti: Užbė́gtas arklys Šts. Neužbė́k arklio, toli nenuvažiuosi Šts.
11. intr. atšipti, nudilti: Kietumoj tuojau noragų galai užbė́ga Brt.
12. intr. atsirasti (apie pinigus, uždarbį): Tai už šį, tai už tą namuose vis užbė́ga koks šimtelis Brt.
◊ ant kójų užbė́gti užaugti: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kójų užbė́gus – argi tai pora? Vlk.
užbė́gti tãką užeiti kam iš priešakio: Abromas užbėgo jiems taką M.Valanč. Siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai vienu trūkiu eit S.Dauk.
už akių̃ užbė́gti
1. užeiti kam iš priešakio: Užbė́k jam už akių̃ ir paklausk Gs. Prisivijo, užbėgo už akių ir vėl savo kalba Slm.
2. padaryti ką pirma kito: Kam už akių užbėgi, duok pirma pačiam pasisakyti Grž. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą) Brs.
3. pertraukti kalbą: Neturėk mados ažbėgt až akių, kai kitas šneka Skdt.

Daugiau informacijos

parbė́gti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antlė̃kti

Apibrėžtis

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

Daugiau informacijos

išlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

apkrė̃sti

Apibrėžtis

krė̃sti, krẽčia (krẽta), krė̃tė
1. tr. SD373, KBII161, K, Plt, Šn, Km, Ndz purtyti; purtant nuberti, numesti: Vėjas eglių skujas krẽčia NdŽ. Krė̃sk obalius nuo obels J. Žieminius [obuolius] baisiai krečia Skr. Gaidys kap krėtė lazdelę (lazdyną) ir iškirto kekele vištelei akelę (ps.) Rod. Krėsi alyvos medį Ch5Moz24,20. Ir šiaip ir teip aguonėles krėtė JD360. Jie nuėjo in sodą ir krečia obuolius BsPIV86. Kad tie obuoliai ne tiktai tenai puola, kur juos krečia Sut1. Vėjas pūtė, lapus krėtė LB121. Nepūsk, vėjuli, ąžuoluosan, nekrėsk lapelių rugeliuosan Tvr. Nuo šakelių, nuo žaliųjų baltą sniegą krėtė rš. Antaniukas atsisveikino su savo Laima ir, skrosdamas ryto ūkanas, krėsdamas sidabrines rasas, parskrido raitas namo A.Vien. Ejom per medžią, medelį lauždamu, ejom per pievas, raselę krėsdamù Lz. Šaltą rasą krė̃tė, žalią veją mynė JR15.
| Šuva virtuvėj krẽčia [krapštydamasis] blusas Šn.
^ Mylėk kap dūšią, krėsk kap grūšią (sakoma apie pačią) LTR(Al).
2. tr. Ut, Lz, Pnd purtyti rugių pėdus darant kūlius: Kūlius krẽčia – šiaudus kūliam krẽčia, kūlius sutaiso J(Kp). Šiandien kūlius krė̃sma Vkš. Šiaudai kaip builiai – nė krėst nereiks kūlių Rgv. Eisma po pusryčių krė̃st kūlio Dbk. Šiaudus krėsiù ir lovon klosiu Dv. Šįmet geri rugiai, reiks kūlių krėsti Žl. Šiemet rugiai prasti buvo, tai nėra iš ko kūlys krẽčia Užp. Vakar ilginius krėtėm, o šiandien mašinavojam Brs. Krė̃skit mažais krėtimais, kad neliktų ilginiuose žolių Plt.
3. tr. daužyti javų pėdą, kad grūdai išbyrėtų, blokšti: Tėvelis vežk rugius, o mes juos krėsime Vad.
4. tr. BŽ250, DŽ, Rod, Kp, Km, Gž, Pc, Lž drebinti, purtyti (šalčiui, drebuliui): Vėjas taip pergėrė visą, net drebulys ėmė krėsti J.Jabl. Drugys krẽčia J. Drugys jį kreta N. Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus V.Krėv. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėra kur ir nesinori J.Bil. Pradėjo šaltis krėst OG98. Mane vis šaltis krečia A.Vien. Kad tik šiurpulys krečia, ir nekoks miegas Rz. Visa sopa ir šaltin krečia Alv. Prieš sunkią ligą visada žmogų suima šalčiuosna krėst Nč. Tik iškišau nosį oran, tai ir ėmė šalčiuosna krėst Arm. Šiurpulys krėtė, net dantys kalenosi Jnšk. Drebėjau kaip drugio krečiamà Gs.
ǁ kamuoti, varginti (dusuliui): Mañ' dusulys krẽčia labai Gdr.
| prk.: Paaštrėjo bendroji kapitalizmo krizė, kuri ją krėtė dar prieš karą sp.
5. intr., tr. kratyti, mėtyti: Važiuojant per grumstus labai krẽčia Kt. Bėris turėjo gerą risčią: nė kiek nekrėsdavo, kad ir smarkiausiai bėgdavo rš. Po tai valandai užmigo, norints vežimas labai krėtė rš.
| Ridikus, ropes krė̃sti (jų griežinius sudėjus į indą, pridengus pakratyti, kad griežiniai pasidarytų sultingesni) Kv.
^ Medžian kuolu kirsi̇̀, ir tai rankas krẽčia (o ką jau sakyti apie žmogų) (prž.) Klt.
6. tr. N, K barstyti, berti: Žalia rūtelė … vėjo pučiama, lietaus lyjama, migloto rytelio rasos krečiama (d.) Ndz.
7. tr., intr. dėti, drėbti ką tirštą: Krė̃sk ir man košės J. Šeimininkė krėtė varškės į marškas [sūriui slėgti] rš. Jam krėsk ir krėsk (duok ėsti), o tai tuoj nasrą rodo (žviegia) Skr. Krė̃s krė̃s varškės. Kam kam? – Vaikam (griežlė šaukia) Gs. Jis putros krẽčia iš kubilo Brž. Vienas su bestuvu molį krečia, kitas tuoj pamina Grž. Kiaulėm ėsti krẽčia Brž. Kaip tik ana duoną prilietė, ėmė tešla bėgt, ėmė bėgt, ė boba ją rėčkon krėst, bet nieko nepadarė BsPII195.
| Vėjas į veidus krėtė sniego ir vandens gniužulus rš. Krẽčia sniegu Trgn. A, krẽčia lietus Tvr. Et, plepys! Jau tu šneki, tartum šiupinį kreti (netikusiai šneki) B.Sruog.
| Ant aslos negalima krė̃st (skreplius drėbti) Vdšk.
^ Išminties ir proto jam krečia rš.
8. tr. DŽ lipdyti, statyti, mūryti (iš molio, purvo): Molio krėstà pirkelė NdŽ. Blezdinga jau lizdą krẽta Plt. Žiūrėk, kap kregždės sau lizdą iš purvo krẽčia Lš. Jis krečia tvartus iš molio Sv. Mūsų padėjo, kai [jų] pirtį krėtė Pl. Kad medžio būt, tai negi krėstum iš molio gurbo Ds.
9. tr. tinkuoti: Ar krečia jau kambarius? An.
10. intr. prk. kristi, pulti: Lėkdamas kad krėčiaũ, sakiau, kad ir jeknos atšoks Al.
11. tr. kapstyti, kratyti (mėšlą): Tėvas laukuose krečia mėšlą Šn. Krėst mėšlas – tai, žinoma, sunku Azr.
12. tr. R, DŽ, Rg, Plng, Kv, Prn mėžti, tręšti: Krėsk nekrėsk tokią žemę, vis tiek javai neaugs rš. Dirvą krė̃sti J. Lauką krečiu MŽ343. Žemė y[ra] kretama: neduosi – i negausi Šts. Šįmet žemė nekrėstà liko Skr. Mėšlais krė̃stas laukas NdŽ. Daug ko galima sėti, bet kad nėra su kuo krėsti Žgč. Mūs išdirbtos žemės, krečiamos žemės Lkš. Klevai puvo, žemę krėsdamys augantims ant savę sūnams S.Dauk. Skruzdynus veža į laukus dirvas krėst PP34.
13. tr. Vaižg teršti: Bausmės reikia, jei atleidimas naują žmogžudystę gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia V.Kudir.
14. intr. prk. daug duoti: Tokiam tik krėtei̇̃ kelis mėnesius kalėjimo, tai žinotų Alv. Tūkstančiais galėčiau krėsti pavyzdžių rš.
15. intr., tr. duoti gerą derlių; būti pakuliam: Rugiai daug kreta N.
| Vienas klojys pusantrą šepelį kreta N.
16. intr. prk. daug valgyti: Ana tik krẽčia krẽčia, nieko nežiūri. Kur jai ir lenda! Ds. Valgyk duonos, krėsk, duona gera Grg.
17. intr. prk. daug, gerai kalbėti: Prie žmonių ir jis moka krė̃sti Lzd. Žmonės krẽčia kap su kratukais Kt.
18. tr. Šn, Ktk braukti, valyti: Tu, Onute, krėtei stubą, o visi voratinkliai palubėj stovi Mrj. Užmauk ant ilgo koto pušinę, krė̃siu pirkią Trgn. Sykį, paėmus šluotą, krečia iš kampo voratinklus Brt. Netraukia, gal kaminas seniai krėstas Lš. Mačiau jį, kai kaminus krėtė Rm. Mūs mergos visada pačios kaminus krečia Gs. Anei šiam, anei tam, kaip tik krėst kaminam NS811.
19. tr. valyti (parazitus drabužius kaitinant): Bobutė kamine blusas krẽta (pakaitinusi purto) Vkš. Eisiam į pirtį utų krėsti Šts.
20. tr., intr. ieškoti, rinkti: Nuejo motina agurkų krėsti Kb.
ǁ žuvis iš tinklų ar bučių rinkti, kratyti: Nuejom krėsti bučelių: kad nors akelė (nei vienos neradom) Rod. Jis jau tinklą krẽčia Lš.
21. tr., intr. DŽ daryti kratą, kratyti: Aršusis ir Kernavoje jokių skarbų nerado. O krėtė jisai drūčiai, krėtė išsijuosęs V.Piet. Vokyčiai pas aną krėtė visą dieną – ieškojo lašinių Plt. Policininkas dar nebaigė krė̃sti NdŽ. Vokiečių kareivį kažkas nudėjo! Visą sodžių krečia dabar J.Balt.
22. mušti, kirsti: Nelauk, kol du turės, o trečias krės Rz. O jeigu krė̃s puodu į galvą, ką jam padarysi? Upt. Krė̃tė du tris diržus, bet macnai Dv.
23. tr. barti; bausti: Krė̃tė už nuganymą rugių Tv. Tu nesakyk, mune antsės (ims) krė̃sti Slnt.
| Kad ir suvalgiau lyšnią blynaitį, tai ar tep krėst? Vlk.
| Už vagystę krẽta kalėjimu Vvs.
24. tr. atkalbinėti, grėsti: O nu to teboko jau nekrė̃sk vyro Plt. Reiks krėsti vaiką, kad daugiau pri mašinos nė piršto nebekištų Grdm.
25. tr., intr. akėti: Ši dirva dar reiks po kartą krė̃st Mlt. Išejau ryte krė̃sti Dglš.
26. refl. puoštis: Krė̃skis neskrė̃sk, visgi kupros nepaslėpsi Ds.
27. intr. prk. eiti: Smarkiai krėčiáu, tai paršilau, toks bjaurus kelis Vdk.
◊ drugỹs krẽčia labai gaili (duoti): Kai jis ką duoda, tai jį drugỹs krẽčia, dreba dreba kaip kimbra Skr.
į kélnes krė́sti labai bijoti: Virpam, drebam, į kélnes krẽtam: bribrinkt meška ir įklupo į grovį Skdv.
juokùs (juõką, pókštus, ×špósus) krė̃sti
1. J.Jabl, NdŽ, Šlv, Lp, Km, Vv juokauti: Kam rimtam žmogui juokus krėsti! Pn. Jis labai moka juoką krėst! Lp. Da tu čia kokius juokùs kreti̇̀? J. Vai tu vis juokus krėsi BsMtI134. Įsidrąsinę Šleivės gerbėjai ir patys bandė krėsti įvairius pokštus rš. Gana krė̃st špósus! Dbk. Jis ten pasikabino tuos dziegorius an sienų ir krečia šposus su tais savo dziegoriais BsPIII137.
2. lengvabūdiškai elgtis: Juokų krėsti su durnarope negalima rš. Nekrėsk juokų su ugnimi, su vandeniu ir su vaiku LTR.

kišenès krė̃sti vogti: Jai būtų lengviau kišenes krėsti! rš.
rū̃dą (rū̃dį) krė̃sti žaibuoti be griaustinio (nuo tokio žaibavimo rūdis, amalas užpuoląs): Kažno ar čia žaibuoja, ar rū̃dą krẽčia? Trgn. Rudenį krẽčia rū̃dį ir gadina riešutus Stč.
šunýbę krė̃sti daryti kam bloga; negarbingai, nedorai elgtis: Kokia čia gal būt ciekavastė, jeigu pats šunýbes kartu krėtéi Brs.
žaliàs aguonàs (ant ko) krė̃sti apkalbėti ką: Kas anas zo bernas, kad an jo žaliàs aguonàs krẽčia Rod.
antkrė̃sti, añtkrečia, añtkrėtė (dial.) BŽ164 žr. užkrėsti 7.
◊ rankàs antsikrė̃sti užsitraukti nelaimę, pasidaryti bėdos: Antsikrė̃si rankàs ir pridėsi štropę (pabaudą) KlvrŽ. Žmogžuda tas, kurs negailės žmogaus, muš jį, kol antsikrė̃s rankàs J.
apkrė̃sti, àpkrečia, àpkrėtė tr.
1. Š purtant kiek nuberti, apipurtyti: Nuej[o] sodan, mano obuolius àpkrėtė Lp. Tas vagis àpkrėtė sodą ir nuvežė visus obuolius (ps.) Lz.
2. apipurtyti, apšukuoti, aptvarkyti šiaudus kūliams: Gerus, nesusidraikiusius pėdus apkrė̃sk į kūlį J.
3. R, KII172, DŽ apiberti, apdėti: Pamatai reikia apkrė̃sti žemėm, kad būt šiltesnė gryčia, ba ne taip vėjas pro juos ūžauna Ds. Galima matyti … dirvas, tirštai akmenimis apkrėstas LTI454. Ir šis kiemelis vis daugiau smiltimis apkrečiamas prš.
| refl. Š.
4. apiberti kuo nešvariu: Api̇̀krėtei su kažkuo stalą Skp. Apdenk rūbus, kad šluodama neapkrė̃stum Trgn.
5. apdrėbti: Sniegas labai àpkrėtė Ėr. Reikia ilgi vyžai nepint – purvynu šikinę apkrėsi̇̀ Ml.
| refl. Š.
6. apvilkti: Apkrėsk gerom drabùžėm, atrodys gerai Rm.
7. Q77, R70, Š patręšti, pamėžti: Dirvą mėšlais apkrė̃sti K. Gerai apkrėstà žemė Plng. Jei nori iš žemės ką turėti, reikia ne tik suarti, bet ir gerai apkrė̃sti Varn. Su arklių tvartu (mėšlu iš arklių tvarto) visą lauką àpkrėčiau Skr. Viso pūdymo jis nepajėgia apkrė̃sti Ss. Mėšlą nereik priarti su šlapia žeme; geriausiai juomi apkrėsti rugių lauką A1884,79. Palik jį (figos medį) dar šį metą, ik jį apkasęs apkrėsiu NTLuk13,8.
8. N prk. daug ko turėti; būti apkrautam kuo: Darbais apkrėstas esmi R31.
| refl.: Darbais apsikrė̃tęs, neturiu čėso ateiti J.
9. žr. užkrėsti 7: Àpkrečiamosios ligos DŽ. Arklys susna àpkrėstas Ėr. Utėlėms apkrėstas yr R367. Gnusais (parazitais, plaukų nešvarumais) apkrėsti ką N. Pasirodytų tau negalima kūną nuodais apkrėsti Vd. Raupsais apkrėstas BPII386.
| refl.: Kaspinuočiais žmogus apsi̇̀krečia dažniausiai kiaulieną valgydamas Š. Apsikrėtė dėmėtąja šiltine rš. Kiaulės apsi̇̀krėtė raudonlige Šk. Apsikrėčiau utėlėm Ds.
10. prk. apimti ką, pereiti į ką, persiduoti kitam; primesti, perduoti kam ką, palenkti, patraukti: Jos baimė apkrėtė ir mane rš.
| Apkrėsti prūsus krikščionybe, – rašė Marksas, – ypač stengiasi Mozūrų kunigaikštis Konradas rš.
| refl.: Dabar visi apsikrė̃tę su tuo malasu (visi daro, geria) Gs. Apsikrėtė tuo raštu lyg kokia kolera (visos ėmė austi tokį raštą) Lp.
11. refl. apsivalyti: Apsikrėčiau nuo utėlių Ds.
12. (neol.) prk. apšviesti, sukultūrinti: Tėvai turi rūpintis juos apkrėsti, apmokyti Gmž. Imperatorius Leonas stačiokas ir neapikrėstas kariaunykas Gmž.
13. apieškoti: Aldą (aliai vieną) daiktelį àpkrėtė ir nieko nerado Arm.
14. apakėti: Arimą su akėčiom apikrėčiau Dgl. Apkrė̃sk dirvą po tris rozus Ktk. Pirm sėsiant reikia dirvą skersai arimą apkrėsti rš.
◊ rankàs apsikrė̃sti užsitraukti nelaimę, pasidaryti bėdos, nemalonumų: Kas taũ (tave) paims, tai tik rankas apskrės Trgn. Tiktai rañkoms apsikrė̃sti – nenoriu ten kišties Trk. Bijau rankàs apsikrė̃sti – nenoru skolintis sugriuvusių daiktų Varn. Biesas sumanė tas ženatves! – mąstė sau, – tik rankoms apsikrėsti! LzP.
atkrė̃sti, àtkrečia, àtkrėtė
1. tr. Š, Rmš smūgiu išjudinti iš vietos, atšokdinti: Ledą atkrė̃sti iš indo Dglš. Tokias akis aš sykį tebuvau matęs lankydamas ligonį, kuris buvo inkstus, krisdamas aukštinelkas, atkrėtęs Vaižg. Nemušk vaiko per nugarą – jeknas atkrėsi An. Bemušdami plaučius jie man atkrėtė rš. Kaip tu šiteip šeri, dar atkrėsi kokį daiktą! Sdk.
| refl. tr., intr. Š: Tep griūdamas aukštienykas galėjo ir jeknas atsikrėst Alv. Atsikrėtė tas dantys, kuriuom buvo užspringęs karalaitis LTI166.
| Jis kap griuvo nuo aukšto, tai net nuo žemės atsi̇̀krėtė (atšoko) Dglš.
2. intr. kietai atsitrenkiant supurtyti, sukratyti: Da àtkrečia važiuojant – pašalas neišejęs KlvrŽ.
3. tr. sumušti, sutrenkti: Menkas toks butukas buvo: vis pakaušį atkrėsdavau duryse rš.
| Vaiką atkrėčiau (išlupau kailį) Lz.
4. tr. nuo savęs šalin nuvaryti, atkratyti: Atkrėsiù aš jį nuog savę Lz.
| refl. tr., intr.: Atsikrėsiu juo Lz. Niekap aš jos dabar negaliu atsikrė̃st Alk. Ir teip ji ant jo užpuolė, kad jis ją negal atsikrėstie BsPIV211.
5. tr. atidėti, atidrėbti kiek ko nors tiršto: Reikia atkrėst košės skarvadon, tai bus vaikam paskum Lp. Atàkrėtė truputį varškės vaikui Slm.
| refl. tr.: Košės išvirsiu ir aš pati valgysiu: atsikrė̃siu Bsg.
6. tr. patręšti, pamėžti: Kur jo neauga javai! Ans dirvas ant antro meto atkreta Šv.
7. tr. atgrasinti: Kad kas tą mano vyralį nu šnapšės ir nu teboko atkrė̃stų! Plt. Tik gerõs rankos reikia, tai tuoj tokį atkrė̃stum nuo kūrymo Ds.
8. refl. pagijus vėl ta pačia liga susirgti, atkristi: Jau buvo pastaisius, ale ir vėl atsi̇̀krėtė Trgn. Pagulėk da, be atsikrėsi̇̀ Slk.
9. tr. nupenėti: Tai àtkrėtė meitėlį, net trisdešimt pūdų svėrė Plš.
◊ kẽpenas (jeknàs) atkrė̃sti labai sumušti: Kai àtkrėtė jeknàs, daugiau nevagia Dkš. Aš jį kap sugausiu, tai kepenas atkrėsiu Pls.
lū́pą atkrė̃sti supykti, pasipūsti: Tuoj ana ir atakrečia lūpą LTR(Ds). Eina boba lūpą atkrėtus Ds. Lū́pa atkrėstà kaip pikto arklio (supykęs, išsivėpęs) Ds.
įkrė̃sti, į̇̃krečia, į̇̃krėtė
1. tr. kratant įberti, įpilti: Geraširdė Ulijona įkrėtė vyšnių į lėkštelę P.Cvir. Roputes į žaką įkrė̃sti KII172. Kitiems į atdaras ronas druskos įkrėsdavo prš.
| refl. tr.: Įsi̇̀krėčiau akin krislą Š. Aš negaliu nė akies atmerkti: kažką įsikrėčiau į akį Žvr.
2. intr. padegti (rūkant): Iš ko užsidegė tvartai? – Turėjo piemens berūkydami įkrė̃st Alk. Kap rūko, tai greičiausiai ir įkrėtė Gs.
3. tr. įdėti, įdrėbti: Įkrė̃sk man dubenin truputį košės, varškės Š. Sumaišiau [ėdesio kiaulėms], tai jis nunešęs į̇̃krečia į rindą Gs.
| prk.: O tu nuovados viršininkui maža įkrėtei, kad tavo širmelis sveikas paliko? rš. Mirsi, o bepročiams proto neįkrėsi J.Gruš. Durniui proto neinkrėsi Ds.
| refl. tr.: Ar negali pati nuėjus iš puodo [košės] įsikrė̃sti? Š.
4. tr. apiberti, apdrėbti: Obolė̃ gražiai įžydo, kap įkrėstà Rod.
5. tr. Q145, R, N, Š, Vdk įtręšti, įmėžti: Liesą dirvą reikia gerai įkrėst, roputes sėjant Vvr. Kad gerai įkrėsi, tai ir augs Gs. Žemė būs įkrėstà Plt. Tujau reik jį suarti dėl to, jog palikusiejai stiebai ir šaknys įkreta labai žemę S.Dauk. Dirvas gerai įkrėtus, javai uždera M.Valanč. Savo dirvą geriaus įkrečia ir daugiaus javų kas metas nuvalo K.Donel1. Dirva turi pirma gerai aparta, įkrėsta ir akėta būti MšK.
| Vėlai įkrėstas mėšlas dažnai sugadina žieminius javus J.Krišč. Įkrė̃sk mėšlus į dirvą J.
| refl.: Žemė prie trobesių visuomet yra riebiai įsikrėtusi rš.
6. suduoti, sušerti, įkirsti: Kai gerai tau įkrėsiu, tai tu man daugiau daržą nebemindžiosi! Šlv. Aš tau kap inkrėsiu kelnėsna, tai žinosi, iš kur kojos dygsta! Alv. O katras kiek pavėlavo, į kelines įkrė̃st gavo Alvt. Už tą jam į pasturgalį reikėtų įkrėsti Grz. Reiks tam neklaužadai kailin įkrė̃sti Kp. Tau reiktų gerai įkrėsti, tai tada žinotum klausyt Všk. Žinau, kad gausiu įkrė̃st Gs. Paimk ir įkrėsk jam skersai, kad atsimintų J.Jabl. O ką gi tu pareikštum, jeigu kas ir tau įkrėstų rykščių? B.Sruog. Kiekvienam įkrėtė po penketą rykščių rš. Įkrėtei beržinės košės, tuoj kitoks vaikas Vb.
7. refl. puoštis, gražintis: Insi̇̀krėčiau, išsiprausiau kaip vinčiun (tuoktis) eidamas Ktk. Šit' inskrė̃tę, ar tik neis kur? Trgn. Važiuojant kermošiun reikia gražiai insikrė̃sti Dgl. Ir ji per šiuos metus labai insi̇̀krėtė Ds.
8. refl. nutukti, įsiganyti: Kad insikrė̃tus, net ir pažint negalima Ds. Pilvan inskrė̃tęs, tai jau sunkus darbinykas Ml.
9. intr. pajėgti, sugebėti gerai kalbėti: Ir mūsų klebonas neįkretą̃s tėra: nėko pamokslų neįsako Šts.
10. refl. tr. prisileisti: Lig smerčiui jijė, duktė, neįsikrėtė motynos savo, t. y. neprisileido J.
iškrė̃sti, i̇̀škrečia, i̇̀škrėtė tr.
1. Škn išpurtyti: Ot kad iškrėtė salduolę obelį šią naktį [vagys], nė vieno obuolio nebėra! Upt. Iškrėsti sodnai, nė vieno obuolio neberasi Grz. Iškrės vėjas lapelius, pakąs šalna žiedelius NS1273. Ąžuolas šarkai sako: … aš savo visus lapus iškrėsiu PP46.
| Kūlio varpas iškrečia ir dengia stogą Šš. Vėjas i̇̀škrėtė rugius (rugių varpos liko tuščios) Ml. Kas ten, kad nupjausi jau i̇̀škrėstus [javus] Ds.
| prk.: Sena mano galva, vėjų iškrėsta (tuščia) Šts.
| refl. tr.: Iškrėskit obalius, be svetimi išsikrės Ds. Galgi (argi) visus sudarai (surenki): kiek išsikrečia, kiek varpom nusikapoja Ds. Priėjusių rugių vis sėkla (tiek, kiek sėklai pakaktų) išsi̇̀krečia žemėn Ds.
2. išdulkinti: Ìškrėčiau maišus Brb.
3. purtant atskirti nuo žolių (ppr. šiaudus, kūlį): Iškrė̃sk kūlius gerai, kad nebūtų patrakių (pakratų, pakračių, padraikių? J.Jabl) J. Kūlių yra iškrė̃st Dv. Mes labai daug ruginių šiaudų kūliui i̇̀škrėtėm Ds. Jau didumą kūlio i̇̀škrėtėm Ds. Iškrėsk tuos blaškus – bus stogui Gs. Pusę jaujos iškrėtėm į kūlius, o kita pusė rytdienai liko Ps. Ar jau kūliam iškrėtei? Mrk. Kūliui rugius i̇̀škrėtėm, tai pakratų labai mažai turim Užp.
| refl. tr.: Ar jau išsikrėtėte kūlius? Paį.
4. išvalyti (parazitus): Iškrėtė utėles, apsiprausė, ir kitas žmogus Upt.
| refl. tr. Š, Šts: Utėles pirma išsikrė̃sk, paskui su manim kalbėkis Upt. Ką turia tave blusos ėsti, ar negali išsikrė̃sti! J.
5. N, KII172 kratant išpilti ką birų, išberti: Senis į palangę iškrėtė savo pypkę rš. Atnešė tėvą in pirtį, vakare atėjo velnias, iškrėtė kaulus, o in skūrą pats inlindo BsPIV61. Maskolius išnešė tarbą lauk pas prūdą ir iškrėtė iš tarbos velnius LB175.
| refl.: Kiaurbira [arklys] išsikrėtė (išsituštino) ir vėl ėda Žeml.
| Kone išsikrė̃sti besijuokdams [= besijuokiant] KI152.
6. išmėtyti, išbarstyti: Mūs ūlyčią iškrėtė plačiai vienasėdžiais Rod.
7. išmesti, išversti: Neplepėk nėkų, o iš vežimo iškrė̃siu Up. Jis jautėsi visai iškrėstas iš balno rš.
8. išdrėbti: Tešlą, sumaišytą su putomis, iškrėsti popierinėse kvarmelėse rš.
9. iškapstyti, iškratyti: Ant daržų iškrės mėšlą Azr.
10. apdrėbti, aplipdyti: Reikia sienos moliu iškrė̃sti Š. Jau sieną jaujai išpyniau vytelėm, tik moliu bereiks iškrėsti Antš. Jis išpynė tarpusienius karklais ir iškrėtė moliu Plt.
11. refl. išsikeroti: Diegai jau išsi̇̀krėtė Grv.
ǁ išsidrembti: Tai tu, vaikel, daug ryji – nuo tos buzos pilvelis išsikrė̃s Prng.
12. Š braukant išvalyti: Nor prieš šventę iškrėstái tu tą priemenę – baisu žiūrėt Rdm. Stubą iškrečia du kartu kasmet Ss. Ji jau i̇̀škrėtė seklyčią, turbūt rytoj svečių bus pas juos Trgn. Iškrėsiu gryčią, mat daug voratinklių ir dulkių yra Pbs. Iškrė̃sk voratinklius! Dbk.
| Vakar visus kaminus i̇̀škrėčiau Ktk.
| refl. tr.: Prieš šventes reiks gryčià išsikrė̃st Vžns. Pats galiu išsikrėst kaminą Ktk.
13. Vaižg, Š, Krtn, Alk išžiūrėti, išieškoti: Iškrėtė kišenes, bet nieko nerado Všk. Iškrėčiau, išveizdėjau aldą (alei vieną) daiktelį, ir nėra Arm. Visus kampus i̇̀škrėčiau ir neradau Lp.
ǁ iškratyti (žuvį iš varžos): Tą naktį bučiai liko neiškrėsti rš. Eisiu varžų iškrėst, gal rasiu žuvų Btr.
14. apieškoti, daryti kratą: Milicija pirmučiausia iškrėtė jų sodžių A.Vien. Atėję žandarai iškrėtė iškrėtė, bet nieko nerado Upt. Apsupo tą namelį, iškrėtė ik drabniausių skudurų Rmš. Žmonės buvo iškrėsti nuo galvos iki kojų rš.
15. išmušti, išguldyti, išžudyti: Pravažiuodamas rodė botagu į iškirstus miškus, į šiltinės iškrėstus sodžius A.Vien. Raudojo savo iškrėstos kariaunos S.Dauk. Per Didįjį karą daug svieto i̇̀škrėtė Vdžg.
16. išdaužti: Tylėk, tuoj akmeniu dantis iškrė̃siu! Kp. Išdaužiu, iškrečiu iš rankų SD421.
ǁ išlaužti: Vagiai i̇̀škrėtė duris ir išsisėmė grūdus Ml.
17. išleisti (pinigus): Kai į tą miestą nueini, tai tik pinigus i̇̀škreti Gs. Ar porą šimtų i̇̀škrėtė į pūstą vėją Gs. Daug pinigo reik ant Birutos iškrė̃st [leidžiant mokytis] Gs.
| refl.: Pati susirgo, teks išsikrė̃sti, kol sugydysiu Sml.
18. pašalinti, išmesti: Buvo išėjęs tokis būrys, kad iškrė̃st (norėjo išmesti iš tarnybos), ale nepergalėjo nieko Str.
19. išryti, išėsti: Kiaulė įejus visą tešlą iškrėtė Lš.
20. refl. išsiveržti, išsitraukti, išsilaisvinti (kieno laikomam): Išeisiu šiąkart, kaipo kitukart, ir išsikrėsiu ChTeis16,20.
◊ káilį iškrė̃sti prilupti: Kailį iškrėsti – išmušti žmogų Šts.
pókštą (×špósą) iškrė̃sti padaryti išdaigą: Senis nusijuokė patenkintas iškrėstu pokštu V.Krėv. Kostos Kurapka mėgo pakalbėti, pajuokauti, netgi nekaltą pokštą iškrėsti V.Krėv. Iškrė̃siu tau špósą, tai žinosi! Kt. Pirma iškrėsk kokį šposą, o paskui juokis Vv.
šunýbę iškrė̃sti padaryti bloga, negarbingai, nedorai pasielgti: Jis ma[n] i̇̀škrečia visokių šunỹbių Gs.
nukrė̃sti, nùkrečia, nùkrėtė tr.
1. SD198,374, R10, N, Rmš, Šil nupurtyti, nukratyti: Obelį nukrėsk J. Toks vėjas visus obuolius nukrė̃s Ds. Obulius ir kriaušes nukrėsti CI39. Įsistigo, kad aš ano sodną nukrėčiau J.Jabl(Als). Vėjas lapus nukrečia Tvr. Nukrėtė vėjai uogas, patrako lyti – nė kokio pelno iš daržų Šts. Vainorus atsargiai, kad nesutrintų kurios, atėmė nuo avilio paklotę ir nukrėtė bičiukes žemėn V.Krėv. Ateis šaltas rudenėlis, nukrės lapus ir žiedelius LTR(Dbg). Atbėgo, atlėkė brolių žirgeliai, atbėgo, nukrėtė ryto rasytėlę NS120. Tai aš nukrėčiau šaltą raselę, palšus jautelius beganydama (d.) Rod. O kaip iš ryto, tai rasa nukrėsta, tai jam žymu, kur jotie paskui BsPIV259. Šalia jota brolužėlių – raselė nukrėsta BsO180.
| Pjausim jau šiandiej, kad tik rasą nukrėstų (rasa nudžiūtų) Sdk. Saulė jau nukrėtė (nudžiovino) rasą, šildė, glostė laukus, upelį J.Balt. Virš medžių viršūnių pakilusi saulė nukrėtė paskutinę rasą J.Avyž.
| Nukrėskite ziezdras kojų jūsų Ch1Mt10,14.
| refl. tr.: Grūšą nukrėskis, aš atiduodu Šts.
| prk.: Duok nusikrėsti šunybių dulkes P.Vaič.
2. paberti iš aukšto: Bandykit mane …, bau aš jums neatversiu dangaus langus ir nukrėsiu žegnonės apstumą CII244.
3. numesti, nudrėbti: Dvi [bombas] nùkrėtė an kiemelio Gs. Nùkrėtė nuo vežimo važiuojant par akmenis Ds.
4. apiberti, apdrėbti kuo: Kaip varške nukrėsti (baltais žiedais aplipę) žydėjo kaimuose sodai A.Vien.
| Rūdos nukrė̃s (išmargins dėmelėmis) visus bulvienius Ds.
5. Vlkv priversti sudrebėti: Nekišk nagų prie mašinos, lėktrikas nukrės Ėr. Šiurpas nukrečia, kai prisimeni, kaip skurdome ir vargome sp. Papievio gryčia prigužėjo žmonių, ir visus nukrėtė siaubas, kad ligonė prie dviejų budėtojų atsileido be žvakės! A.Vien. Dažnai nukrečia šiurpuliai rš. Merginą nukrėtė drebulys J.Avyž. Drugys jį gerai nùkrėtė KI27. Nùkrėtė nùkrėtė šaltis, gal liga ema Dbk.
| Jį nukrėtė nesmagus nujautimas A.Vencl.
6. sukratyti, kratant prikimšti: Saikas geras nuokimštas (nukrėstas) ir su kaupu BPII245. Duokite, ir bus jums duotas saikas geras, nuokimštas, nukrėstas VlnE89.
7. prk. sumažinti: Per tas dienas nukrėtė savo paputusių žandų mėsingumą rš.
| Ūpą nùkrečia (numuša) Ėr.
8. nulipdyti, išmūryti, nudrėbti: Nukrėsta iš molio kūtė smulkiems namų gyvuliams ir paukščiams Šlč. Pečius molio nùkrėstas Gršl. Labai džiaugėsi velnias, kai buvo ožka nukrėsta, ale ji buvo molio šmotas, ir tiek tiktai: ji nejudėjo, nė nieko SI54.
| prk.: Nùkrėstas, nudrėbtas (riebus, storas) – kap bulius Gs.
| refl. tr.: Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė S.Nėr. Pirtį nuo molio buvo nusikrė̃tę Žal. Girdėjau, kad jūs labai gražų gurbą nusikrėtę Ds.
9. patręšti: Gerai nukrėsk daržą, mėšlo negailėk Ds.
10. numušti, nudaužti žemėn: Nukrėsk man pagaliu kaštoną! Ds.
| Anglai, sako, nukrėtę du šimtus lėktuvų vokyčiuo Dr.
11. prk. užmušti: Kad būt davęs gerai kuom iš patykių, ir būt nukrė̃tęs Bsg. Kaip kirto, tuoj Joną nùkrėtė Ds.
12. atkalbėti, atgrasinti nuo ko: Kad aš turėč ant jo valią, tai tuoj nukrė̃sč nuo vogimo Ds. Nematyta, kad tokio paršelio nepriveiki nukrė̃st nuo rūkymo Ds.
13. išvaryti, nuvyti, pašalinti.
| prk.: Velnius varo ir nukrečia pagundas Gmž. Duok duok! Nukrėsk jam tą panaberiją! rš.
| refl. tr.: O jis, negalėdamas jos nusikrėstie, paėmė už sprando ir išmetė iš pakajaus BsPIV211.
| prk.: Jeigu įmanytum, nusikrėstum tos sunkybės rš.
14. sudėvėti, nuavėti: Nu mano diedas kaip bematant nùkrečia rūbus Lkm. Nespėjau pasiūti, o jau ir nùkrėtei batus Upt. Paržiem ir nukrėsi šitokiuos čebatus Sdk.
15. refl. tr. prk. nusipirkti: Nusi̇̀krėčiau naują suknelę Upt.
◊ nagùs nusikrė̃sti pakliūti bėdon: Neliesk – nagùs nusikrė̃si On.
rasõs nenùkrėtė nieko nepadarė: Dar anas nūnai nei rasos nenukrėtęs Rod.
rãsą nùkrėtė jau buvo (kas kitas): Pavėlavote – jau nukrėsta rasa Lnkv.
sprándą nukrė̃sti atimti gyvybę: Kai aš tau sprandą nukrėsiu, tai tau nereiks daugiau šnekėti! Grdž.
sprándą nusikrė̃sti žūti, galą gauti: Jei nutvert norėsi per bedugnę šokant tą laukinę mergą už juodų kasų – nusikrėsi sprandą S.Nėr. Kur lendi, vaike, sprandą nusikrėsi! rš. Niekados tu neikie bovintis ant ledo: tenai gali skaudžiai parpultie, gali ir sprandą nusikrėstie Tat. ×
špósą nukrė̃sti padaryti išdaigą: Aš jum šposą nukrėsiu Vlkv.
pakrė̃sti, pàkrečia, pàkrėtė tr.
1. KII172 papurtyti; kiek nupurtyti, nukrėsti: Įlipo ir pakrėtė tą grūšią Klvr. Bet atėjęs rudens vėjas pakrėtė šakas V.Mont. Fygų medis numeta neišnokusias fygas savo, kad nuog vėjo didžio pakrėstas yra brš. Jis, paėmęs maišą, pakrėtė – išpuolė viens miežio grūdas BsPIV67. Kap aš tave pakrė̃siu, tai kaulų nesurinksi! Kt. Paėmė tą kūną, pakrėtė – kaulai su pinigais išbiro BsPIV63. Tavo itas kelinčias (suplyšusias kelnes) tai koc (nors) in verpstės pakrėsk (purtydamas pakedenk) Arm.
| Lipk į obelį – pakrė̃si obuolių Kt. Šalna žiedus pakando, vėjas lapus pakrėtė LTR(Ad).
2. krečiant pasidaryti (kūlių): Eime, pakrė̃sim keletą kūlių Žl.
3. sudrebinti kiek: Šaltis pàkrėtė – smertis į dantis paveizėjo Krtn.
4. paberti; padrabstyti: Nemerk daug salyklo, bo nėra kur pakrė̃st (paberti daiginti) Bsg. Pakrė̃sk viščiukam mirkytų kruopų Ds. Tik pakrėsiù kurkiukam varškės, ir nebėr Ds.
5. prk. veltui išleisti, išmėtyti (pinigus): Taip tai už lopą žemės pakrečia ir viena, ir antra bylinėjanti pusė po 150–400 r. A1884,157.
6. pakloti, pakreikti: Sekliuose tvartuose mėšlas turi būti kasdien išvalomas ir pakrečiama šiaudų sp. Pakrė̃sk kiaulių tvartus Kt. Pakrė̃sk, gyvuliam labai šlapia Br.
7. išmesti, išversti; pakratyti: Pavežėjęs pakrė̃sk dirvo[je] mėšlą J. Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti, tai pirma to jis tur grečną šūdą pakrė̃sti K.Donel.
ǁ nukrėsti: Užklyvojo koks išsikėtėlis su pypke dantyse, pakrėtė žarijėlę per žioplumą, še tau ir visas padegimas J.Balt.
8. ištaršyti, išdraikyti: Arkliai avižas pakrėtė Rod.
9. paraukti: Ar suknelę pakrė̃sti, ar ne? Skr. Da kiek daugiau pakrė̃sk, tada visai kaip senybinis sajonas bus Trgn.
| refl.: Da ben kiek pasikrė̃s suknelė siuvant Skp.
10. išakėti: Pakrė̃tus [lauką] vis geriau, negu nekrėtus Trgn.
11. nupjauti (žolę): Visi upeliai pakrėsti̇̀, o giedros nėr Skr.
12. išžudyti, išnaikinti: Neprieteliai vienoje vietoje susigūžę turėjo kentėti saugodamies, idant jų nepakrėstum S.Dauk. Taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus, kad užtiksianti pavietris! – ir labai pakrėtus A.Baran.
◊ juokùs (pókštus, ×špósus) pakrė̃sti pajuokauti: Nuvažiavo, juokùs pàkrėtė teisme ir parvažiavo namo Skr. Čia tinka pasakoti visokių gražių, įdomių anekdotų, pakrėsti saldžių juokų rš. Anas kai kada da ir špósus mėgsta pakrė̃st Ut.
parkrė̃sti, par̃krečia, par̃krėtė tr. Ktk parversti, pargriauti, parmesti: Jonas kiekvieną vyrą par̃krečia Ds. Toks arklį lengvai parkrė̃stų, ne šitokį spaiglį Ds. Ė taũ gi Jania par̃krėtė Sdk.
pérkrėsti tr., perkrė̃sti, pérkrečia, pérkrėtė Slm
1. šiaudus kūliams sutvarkyti, sutaisyti, kūlį padaryti: Reikia pérkrėsti kūliuosna blaškai Dv.
2. išvalyti braukant: Prieš šventes pérkrėsiu visus kambarius ir palovius Ds.
3. išieškoti, išversti, peržiūrėti: Perkrėskite visą pilį, kad nesiliktų piršto dėjimas neišžiūrėtas V.Piet. Dar kartą palovį pérkrėsk, ir rasi Ds. Perkrėtė visą karalystę – niekur nėra BsPIV242.
| prk.: Taip besėdėdamas perkrėčiau visą savo gyvenimą Mš.
| Kits daktaras perkrečia (apžiūri) per valandą dešimt pacientų rš.
prasikrė̃sti, prasi̇̀krečia, prasi̇̀krėtė tr. kiek pakrėsti, pasidaryti (kūlių): Jau stogą dengia: mat prasi̇̀krėtė kūlių Lnkv.
prikrė̃sti, pri̇̀krečia, pri̇̀krėtė Šl
1. tr. purtant daug prikratyti, pribarstyti: Ot pri̇̀krėtė vėjas obuolių, net baisu žiūrėti! Ds. Bernai naktį tiek prikrėtė grūšių, kad ir rytą dar žemės nesimatė Srv. Lietus su vėju prikrėtė daugybę obuolių Dglš. Ketvertą pūdų pri̇̀krėčiau [seredėlių sėklos] Lp.
| refl. tr.: Nuejo sodan ir prisi̇̀krėtė obuolių Ds. Prisikrėtęs obuolių maišelį, leidausi toliau rš. Tas balvonas, sakė, vakar naktį prisikrėtęs mano obulų maišą Brs.
2. tr. pritaisyti, pridaryti (kūlių): Iš vijokliuotų pėdų neprikrėsi kūlių Nč. Jų bent kelios kapos kūlių pri̇̀krėsta Užp. Visiem stogam pri̇̀krėčiau kūlių Ktk.
| refl. tr. Paį: Šiemet buvo nesudribę rugiai, daug kūlių prisikrėtėm Brž. Šiąmet prisi̇̀krėtėm daug kūlio Ds.
3. tr. labai sukratyti (važiuojant, jojant): Prikrėtė net iki skausmo, bet vis geriau, negu pėsčiam rš.
4. tr. pakratant daug pridėti: Saikas pilnas prikrėstas ir su kaupu bus jumus duotas BPII255. Duokit … saiką gerą, prikimštą, prikrėstą ir kaupiną BtLuk6,38.
5. tr. priberti ko: Krėsk iš mašinos pinigus ir krėsk, kol prikrėsi šitais tris skrynias (ps.) Brt.
ǁ priteršti, užteršti kuo biriu: Jau tu prikrėtei į zupę plaukų (ps.) Brt. Valydama trobą uždaryk spintą, kad pieno neprikrė̃stum Trgn. Bešluostydama pečių žiūrėk, kad barščių neprikrė̃stum Kair. Neprikrėsk viralo! Slm.
| Troba kaip kiaulių migis: visi kampai užversti, visur prikrėsta V.Krėv.
| refl. tr.: Prisi̇̀krėčiau akis Slm. Ot, akį kad prisi̇̀krėčiau Ds. Vanduo toks prisikrėtęs (su kripšlais) Ėr.
^ Kas aukštyn žiūri, tas akis prisikrečia LMD. Nežiūrėk per aukštai, kad akis neprisikrėstum PPr221.
6. tr. pridėti tiršto daikto: Prikrėčiau vagonę varškės Lnkv. Prikrėsk bliūdą čiulkinio (bulvių košės) Kt. Tas ponas liepė prikrėst gerą bliūdą kisieliaus BsPIV234.
| Vakar debesys sniego kad prikrėtė, net storai ant žemės Km.
| Prikrėčiau molio į plyšius, mažu nerūks Gs.
| refl. tr.: O Jonas, nuo kartuvių nulipęs, pasiėmė didelę daugybę pinigų, tos košės prisikrėtė puodą ir eina lauk iš to dvaro BsPIII50.
7. intr., tr. euf. tuštinantis daug priteršti: Ale ir pri̇̀krėtei – nei ubagas, grūšių priėdęs Kt. Duodu savo delnikę prikrė̃sti, jei ans negers Krš.
8. tr. daug privalgyti, priėsti: Pri̇̀krėtė ir eina pilvą susiėmęs Ds.
9. tr. priakėti, apakėti: Kaip tu sėji rugius, neprikrėtęs dirvos: visi subėga į vagas Ktk. Jau ir prikrėčiau, ė vis gruptų daugybė Vdšk. Šitą dirvą rugiam pri̇̀krėčiau Dglš. Pri̇̀kreti kiek (mažai paakėji) ir pasėji, tai menka bus ir nauda Prng. Būt gerai prieš sėjimą dirva prikrė̃st Trgn.
10. tr. primušti, pritrenkti; užmušti: Ot, pri̇̀krėtė pusėn smerties Švnč. Anas pagadintas karù, labai pri̇̀krėstas buvo Str.
| Meška ir prikrėtė mergelę (ps.) Rš. Sako, arklys pri̇̀krėtė OG281.
| refl.: Kap davė in šono, tai čiut smertin nepri̇̀skrėtė Tvr.
◊ išdáigų (×báikų, ×špósų) prikrė̃sti pridaryti juokų, prijuokauti: Daug išdaigų senis prikrėtė rš. Trys vyrai išėjo per Užgavėnes gerai gėrę ir visokių baikų prikrėtę, kiek tik norėjo BsPIV40. Dar prikrė̃s anas tau špósų, nekantantas būsi Skdt.
mólio prikrėstà neprotinga (galva): Galva didelė, tik mólio prikrėstà Ds.
šunýbių prikrė̃sti pridaryti bloga; negarbingai, nedorai pasielgti: Baisių šunybių prikrėtęs pabėgo rš.

×razkrė̃sti, ràzkrečia, ràzkrėtė (hibr.) tr. suerzinti, supykinti: Itep ūtarydami, tai tik širdį kap ràzkrečia, tai būt nemožna Arm.

×parazkrė̃sti, paràzkrečia, paràzkrėtė (hibr.) intr. suversti, išdraikyti; netvarką padaryti: Ir pas taũ paràzkrėsta Dv.
sukrė̃sti, sùkrečia, sùkrėtė
1. tr. supurtyti; pakratyti: Sulauš mano (ąžuolo) viršūnėlę, sukrės mano liemenėlį, braukys mano žalius lapus [vėjas] d. Kap sukrėsi̇̀ baronaitį, grašiai pilsis (ps.) Lz. Galvą sùkrėtė, kad neduot Lz.
2. tr. šiaudus kūliams sutvarkyti, sutaisyti, kūlį padaryti: Mes kasmet sukrečiam po penkias kapas kūlio Ds. Sukrėčiau iš to klojimo du kūliu J. Šiemet šešias kapas kūlių sùkrėtėm Užp. Ilginių tokį pat kūlį sùkrečiu, tik nesurišu Plt. Stogams reiks ilginių šiaudų sukrėsti Klp.
3. tr. sukratyti; sutrenkti: Jis bijojo kvėpuoti, kad nesukrėstų paukščių kiaušinių lizduose rš. Nedaužk durų: [kepamus] pyragus sukrėsi̇̀ Klt. Neškie, kiaule, tiesiai galvą, nesukrėskie broliui kaulų LTR(Ad). Sukrečiąs, kratus arklys SD95.
| Anas labai buvo sùkrėstas (kontuzytas) Str.
| refl.: Kovos pabūklai susikrėsdami skardžiai terškėjo rš. Kad ėjau, kad lėkiau, kad susi̇̀krėčiau visa! Užp. Dėlto kai vakar susi̇̀krėčiau, tai ir šiandiej sopa Mlt.
4. tr. sudrebinti: Sukrėtė mane šaltis rš. Kristina, lyg drugio sukrėsta, išraudusi pranyko savo kambaryje J.Dov. O dabar ūmai sukrėtė tokis šiurpas rš. Net šaltin sùkrėtė Lp.
5. tr. prk. išvesti iš ramios būklės, iš pusiausvyros, sujudinti; suvarginti, nuplėšti (namų ūkį): Kapitalistinėse šalyse žemės ūkis nuolat sukrečiamas neišvengiamų krizių (sov.) sp. TSRS ne tiktai nebuvo sukrėsta karo metu, bet išėjo iš karo dar galingesnė (sov.) sp. Visos šitos abejonės sukrėtė ligšiolinės Europos kultūros pamatus rš.
| Sukrėtė ir jį dabar (turėjo nuostolį) Ds. Šitos visos bėdos mañ labai sùkrėtė Sld. Sukrėtė dėlto juos šitie [nelaimių] metai Skdt.
^ Kumelė namus sutaiso, merga sùkrečia Vdšk.
6. smarkiai paveikti, sujaudinti: Tarybinė liaudis yra sukrėsta negirdėtų piktadarybių Korėjoje (sov.) sp. Tylūs, sujaudinti ir giliai sukrėsti jie išsiskyrė rš. Šie žodžiai Amalį tiesiog sukrėtė J.Dov. Mane sukrėtė tas verksmas P.Cvir. Iki širdies gelmių sukrėsdavo jaunas mergaites-padavėjas tie dievobaimingi valgyklos lankytojų pasilinksminimai A.Vien.
7. tr. apiberti: Kodėl tavo kojytės rasele sukrėstos? Žl.
8. tr. sudėti, suversti; supilti: Kad sùkrėtėm vežiman tris kapas, tai ir arklys nevežė Tvr. Ant špykėrės sùkrėtė rugius Šlu. Čia bulves žiemą sukretam Šlu.
| refl. tr.: Į boselį susi̇̀krėtė rugius Šlu. Jis pinigų krūvas tur susikrė̃tęs KI66.
9. tr. ką tirštą supilti, sudrėbti: Tešlą sukrėsti į formas rš. Sukreta salyklą į kubilą ir deda akminus Pp.
10. tr. sumaišyti, sukratyti (pašarą): Sukrė̃sk rytdienai karvėm kratinio Rdm. Sukrėstas pašaras (arkliams) N.
11. tr. sutaršyti, sudraikyti: Kap tu mane auklinai, tai nebuvo sùkrėsta manos kaselės, tai nebuvo pamušti mani peteliai Asv. Tavo rūbai kaip ant verpsties sùkrėsta (suplyšę) Pls.
12. tr. sukalti, suleisti: Sukrėsk daugiau važelį, geriau laikysis Ds.
| Sùkrėtė nedaugi sniegą (šaltis sutraukė, suspaudė po atlydžio), geresnis bus kelias Arm.
13. tr. Vv sumažinti; suraukti: Podidis dar ploščiukas, reikia ben kiek sukrėsti Sv. Reikia materka sukrėst (suspausti, sumažinti, kad ant sraigto sunkiau sukiotųsi) Mlt.
| refl.: Rankovės susi̇̀krėtė ir dabar nebeplačios Ktk.
14. intr. pasilinksminti, paūžti, sušokti: Ot sùkrėtėm per šventes! Upt.
15. intr. mušti, duoti į kailį: Taip sùkrėtė į sprandą, net mėlynės liko Up. Sukrė̃skiat jūs tam piemenie, kad nevalkiotųs čia Lk.
16. refl. susiprasti, susigriebti: Kas dar kas, o marti jau be manęs nesusikrė̃s paduot kiaulėm Ds. Kai aš neturėjau rugių, tada tu nesusi̇̀krėtei [man pasiūlyti] Trgn. Kad pasakai ką padaryt, tai padarys, o pati nesuskrės Ktk. Nesuskrės jau anas, nemislyk, in kapeikos dreba Skdt.
17. refl. prisirengti: Ir pats nedažnai susi̇̀krėtė turgun Ds. Nelabai kada susi̇̀kreti ir tu atvažiuot Užp. Vis man ir man, o gali gi ir tu suskrė̃stie Dgl.
18. refl. susibarti: Susi̇̀krėtė kap anyta su marčia už menką nieką Tvr.
19. refl. prk. subręsti: Palauk, metai po metų suaugs į protą, susikrės rš.
20. tr. prk. sulaukti, išgyventi (metus): Baigiu devintą dešimtį sukrė̃st Upt.
21. tr. supančioti, supainioti: Tavo vaikai gulėjo ant visų ūlyčių kaip sukrėstas medinis (girės) jautis CII896.
užkrė̃sti, ùžkrečia, ùžkrėtė
1. tr. Dv, Lp užteršti kuo biriu: Užkrėsti krislai sukelia smarkų [akies] uždegimą P.Aviž. Vakar kažno kaip ažùkrėtė akį, tai kad peršti Sdk. Neužkrėsk sūnu[i] akių Klvr.
^ Bijo kap akies užkrėsti (labai bijo) Lš. Teip žiūrėk jo, kaip akies užkrėst (labai saugokis) Sr.
| refl. tr.: Užsikrėčiau akį Sn.
2. tr. prk. užversti kuo, užpilti, užberti: Ans užkrės pinigais bėdą, mūšį, ir nuštils J.
3. tr. Skr, Lš numesti žariją, uždegti, padegti: Tu, tėve, atsargiau su ugnimi: tokis karštis – ar sunku užkrėsti V.Krėv. Eidamas su balana kluonan žiūrėk, kad kur neužkrėstái Sn. Leisč (leisčiau) klaiman gult, ale bijau, kad neužkrėstų, o ką su durnu? Ds. Rūkančio žmogaus negalima apnakvinti ant šieno: dar užkrė̃s Žvr. Su šakaliu vaikščiodama užkrėtė ana ugnį J. Ažùkrėtė ugnį, ir sudegė visos trobos Ds.
| refl.: Negalima žinot, ar kas uždegė, ar patys užsi̇̀krėtė Užp. Skrudais smirda, žiūrėkit, kad nebūtų kur užsikrė̃tę Užp.
4. tr. uždėti, uždrėbti: Užkrė̃sk daugiau sviesto Ds. Užkrė̃sk man varškės ant duonos Upt. Jis ant jų (lapų) savo virtuosius rysius (ryžius) užkrečia, ir taipo dera jie jam bliūdo vietoje Kel1881,248.
| refl. tr.: Užsikrė̃sk purvo ant galvos Š.
5. tr. užlipinti: Šlapiu moliu kai ėmė duoti – visas skyles užkrėtė Žl.
6. tr. B, Skr užmėžti; patręšti: Mes … greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom, mėšlą vežt, užkrė̃st, užart, grūdelius barstyti K.Donel. Javai geriaus auga ant lauko, užkrėsto mėšlu V.Kudir. Dumblas dirvą taip užkrečia kaip mėšlai N. Užkrėsta žemė atauga Šts. Šiemet tik pusę pūdymo teùžkrėčiau: daug mažiau mėšlo bebuvo Vdk. Žemė neužkrečiama labai išsiliežia, ir joje javai kasmet ima menkyn eiti rš.
^ Nusprogo, šerti nebereikės, užkasim – žemę užkrės LTR(Šll).
7. tr. R28, DŽ, Skr ligos mikrobus užnešti: Vienas suskis gali visą avių kaimenę liga užkrėsti A.Vien. Užkrečiamóji liga Vlkv. Užkrečianti liga N. Užkrečiu su liga B. Ùžkrėtė niežais mūs šeimyną Plv. Ažukrečiu maru SD436.
| refl. SD437: Šiltine užsikrė̃sti DŽ. Užsikrėtęs [šiltine] ir mirė Grž. Liga baisi (raupai), ažsikrečiamà Kp. Fi, fi! – sušuko ponios, – žiūrėk, sergąs tas baidyklaitis – galima užsikrėsti, fi! LzP.
8. perteikti kam savo nuotaiką, būdo ypatybes; persiduoti kitam, apimti kitą (apie nuotaiką, polinkį): 1905 metais Baku proletariatas, sparčiai atkutęs nuo armėnų-totorių skerdynių, vėl įsiveržia į kovą, užkrėsdamas savo entuziazmu „visą Kaukazą“ (sov.) rš.
| Kaip užkrečiami yra skurdas ir ligos, taip pat yra be galo užkrečiamas juokas ir linksmumas J.Jabl. Jo linksmumas užkrėtė visus J.Balč.
užkrečiamai̇̃ adv.: Puronis plačiai ir užkrečiamai nusižiovavo J.Dov.
| refl.: Kristofas užsikrėtė jų abiejų nerimu rš. Pamačiusios mano suknelę, visos užsi̇̀krėtė: žiūriu – visos taip pat pasisiuvusios Upt. Vagiliavimu užsikrėtė ir vienas kitas mažesniųjų – ėmė dingti daiktai rš. Ir mums reikia saugotis neužsikrėsti melagyste Blv.
9. tr. Str, Lp apvaisinti.
10. refl. tr. užsikrauti, užsikarti (vargą, nemalonumą): Užsikrėčiau aš didžiausią bėdą su bobom kalbėt įsileidęs Jnšk. Še, kad tau reikia, ir vėl bėdą užsikrėčiau rš.
11. tr. užmušti: Apie Pusnę pasiutę žmonės: pasigers – turi vieną užkrėsti Žl. Vakar, sako, vaiką arklys ažùkrėtė smertin Ml.
12. intr. duoti diržų, išlupti kailį: Kai ùžkrėčiau, tai zunoja ir zunoja be nustojimo Vj.
13. tr. užraitoti: Užkrečiu rankovę R37. Rankovę užkrėsti N.
◊ aki̇̀s užkrė̃sti užpykinti, įžeisti: Ne, aš da jam neažukrėčiau akių (labai kandžiai neatkirtau) Vj.
aki̇̀s užsikrė̃sti
1. supykti, įsižeisti: Pamesk loti, matai, kad jau užsi̇̀krėtė aki̇̀s Ktk.
2. pasidaryti nemalonumų: Jam pasakei, tai tik aki̇̀s užsi̇̀krėtei Trgn.

nagùs užkrė̃sti padaryti vargo, nemalonumų, rūpesčio: Būdama tokios slabnios sveikatos, tik nagùs gali kam užkrė̃sti išeidama (ištekėdama) Upt.
nagùs užsikrė̃sti pasidaryti nemalonumų, likti kaltu kam sugedus: Svetimą dviratį pasiėmęs tik nagùs užsikrė̃si Krš.

Daugiau informacijos

pérkrėsti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (88)

užvei̇̃sti

parsikùlti

pérkulti

pabė́gti

parbė́gti

antlė̃kti

išlė̃kti

užlė̃kti

apkrė̃sti

pérkrėsti