Termino paieška - labai smarkiai

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (822)

dasùpti

Apibrėžtis

sùpti, -a, -o (-ė Š, Rm, Slm, Dglš, Grv) tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; L
1. siausti, gaubti: Sùpk jąją su užsupalu, su skepeta, kolei apsupsi J. Sùpa skara, dvikarte, drobule Jnšk.
| prk.: Kauno gatves jau supo vasaros prieblanda rš. Mane supa iš visų pusių šilta ir jauki balandžio pabaigos migla rš.
| refl. tr., intr. Rtr, Š: Sùpės moteros skepetom Dbč. Nenoriu sùpties tuo skarele Dglš. Supúos, supúos paltelin – šaltis krečia Klt. Prijuostėlę supiaus (juosiausi), leliuma, balanėlę pūčiaus, leliuma LTR(Mrk).
| prk.: Vakaru supas balta pilis S.Nėr.
2. einant iš visų pusių, siausti: Sąjungininkai supo miestą iš visų pusių A.Vien. Aš veizu, kad kareiviai vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės sùpa, sùpa Skd. Bėkiam, sako, vyrai, mumis, jau pradeda sùpti Akm.
ǁ stoti aplink: Pradėjo žmonės supti mane ratu rš.
3. tęsiantis aplink ką juosti, riesti: Iškerojusios, išlapojusios liepos supa sodą ir trobesius V.Bub. Didelį kiemą supo keturi namai rš. Lietuvoje yra nemaža parkų, kurių grožį didina juos supantys vandens baseinai rš. Iš kitų pusių pilę šitą supo klampi pelkė V.Piet.
ǁ prk. sudaryti kam aplinką: Žmogų turi iš visų pusių supti grožis ir menas rš. Jis ją supo savo globa rš.
4. Q622, SD99, R, MŽ, Sut, N, K, I, M, LL61, LKT124(Trg), LTR(Grk), Al, Vrb, Ukm, Švnč, LTR(Slk), Zr, LTR(Brž) judinti (lopšį, sūpuokles ir pan.) į vieną ir kitą pusę ar aukštyn ir žemyn, kad ritmiškai linguotų: Sùpk kūdikį, jau akis blaudo, pusmirkos akys, tuo užmigs J. Ir išvydau savo dukrelę, mažą sūnelį besupančią J.Jabl. Lopšin gulėj[o], aš ją supiaũ Drsk. Per naktelę nemigau ir vis tep supiau Dv. Vaiką supi̇̀ viena koja, ė kita kalvaratą suki Dglš. Tai boba: su ta koja vaiką sùpa, o su kita tak tak tak verpia Nmk. Kojužėms vygužę supaũ, akužėms jautelius ganiau JD512. Bulves skusiu, ropes lupsiu ir mažiuką vygėj supsiu LTR(Krsn). Tegul juos (vaikelius) sùpa šiaurus vėjelis, tegul juos prausia skaudus lietulis DrskD185. Supdams tave, giedosiu saldžią giesmę Mž187. In tos lingelės panelę supsiu LTR(Rš). Supkit, meskit mane jauną, kad išvysčia aukštą kalną (d.) Ml. Prigėrusį ant palų supa LTR(Ldvn). Tą vandenį išbėgdino ir sùpė sùpė, kol atsigavo vaikelis Pš. Mineikis sėdi supamojoj kėdėj, skaito laikraštį A.Gric. Laibas supa mus laivelis tarp siūbuojančių meldų Mair. Sùpti varpus NdŽ. Nesùpk luoto, vežimo J.Jabl. Garlaivis ir į šalis, ir į galus supa kaip pasiutęs Žem. Vežimas nekrato, tik supa Pt. Dunda barška brička ir palengva supa V.Piet. Mane vėjas, perkūnija ir lietus migdo, rodos, suptè sùpa Snt. Vienas žmogus turėjęs paprotį vis kojas supti, sėdėdamas ant suolo Sln. Koja stora paliko (sutino): kai supù, ir liunga Dgp.
| Paėmė [vilkui] už uodegos i ėmė aplinku save sùpt (siūbuodamas sukti) Vlk.
| impers.: Ar sùpa dikčiai [garlaiviu plaukiant]? Rsn. Sveikatos gal netekti, ka teip ant vandens sùpa i sùpa Vvr.
| prk.: Grajys kaimynas, an kiemo išejęs, tai kaimą suptè sùpdavo, kaip būdavo smagu gyventi Skdv.
^ Kad kalba, man kaip suptè sùpa Slm. Šoka – kai suptè sùpa (lengvai) Ar. Bagotam velnias vaikus sùpa (jam visada sekasi) Tvr. Nesupk velnio ant kojų (sakoma, kai kas sėdėdamas linguoja kojas) LTsV836(Rm). Kas po stalu koją supa, tai tasai velnią supa LTR(Auk). Kam velniuką supi̇̀?! Krs. Pasėtas nedygsta, supamas nemiega (sniegas ir medis) Jrg(Pn).
| refl. SD99, Sut, N, K, Š, Rtr, LL61, Ser, KŽ, Vrb, Skr, JnšM, Gsč, Pnd: Paprotys suptis sūpuoklėmis per Velykas yra labai senas rš. In stulpų pastatis sūpuokles, tada virves pakabins – ir sùpas kap mažūs vaikai Aps. Kap jaunas buvau, sūplaukėsa noaukščiausiai supiaũs, ka tik linai ma[no] būt ilgi Grv. Par juos sūplaukos yr, tai te vaikai eina sùptis Pb. Tai dabar jau sėdõm supsmė̃s Kp.
| Tu tik bejėgė plaštakė, supkis ant pievų gėlės E.Miež. Tenai toli kaip plunksna laivas supasi T.Tilv. Jie skrido taip aukštai, jog didžiausias laivas rodėsi didumo kaip kokia supantisi vilnyse balta žuvėdra J.Balč. Lengvai suposi ir vartėsi jie (balandžiai) pilkame rudens danguje J.Gruš.
^ Gyva būdama ant vandenio supiaus, numirus po galva guliau (žąsis) Pnd. Daug panelių vienam lopšy supas (sėklos ankšlyje) LTR(An).
5. Lp, LTR(Kp) versti svyruoti, siūbuoti, linguoti: Vėjas sùpa itą berželį Lz. Gandruo turia būti tvirtesnis medis, ka lizą vėjas nesùptų Grd. Ko išėjote į dykumą pažiūrėt? Ar vėjo supamos nendrės? brš.
| intr.: Pradeda vėjas sùpt (pūsti) – ar užvaris lietaus, ar išsklaidis Slm.
| refl.: Vejas pučia, supas putinelis (d.) Tvr. Dzūkų smiltynuose suposi menki javeliai A.Vencl. Supasi ant liaunų lazdynų šakų žirginėliai, panašūs į auskarėlius sp. Tik keli obuoliukai da sùpas ant šakų Stak. Už langų, vėjo siūbuojami, suposi gatvės žibintai rš. Šiandien vėliavos supasi alėjose rš. Kai pėsčias ėjo – medeliai drebėjo, geltoni plaukai supės ant vėjo V.Krėv.
| A jie šokt moka – sùpasi, sùpasi vienodai Bsg.
| Kai atejo dėdė peršalęs iš karo, tai visi dantys sùpės (klibėjo) Krns.
ǁ refl. banguoti, vilnyti: Neramios bangos jūroje supas T.Tilv.
| prk.: Plaka širdis, kraujas jaunas, karštos supasi krūtinės prš.
6. refl. NdŽ, Dl, Lel, Mrs paviršiui siūbuoti, liumpsėti: Sùpas, kap užsistoji [ant liūno] Rud. Sùpėse žemė LKKIX210(Dv). Marko[je] gal buvo prakeikimas: įeiti negalėjai – sùpos, o daba sausà, gali jau dirbti Pgr. Sùpos [liūnas], kap per patalą eini Všt.
7. refl. liulėti, dribsėti (iš riebumo): Tik sùpas [nutukusi moteriškė] – nei pasvarto, nei paguli, nei pasėdi Lp. Karvės net sùpasi, kaip riebios Upt. Kiaulės gražios, tik sùpasi kai supynės Rmš.
8. refl. Rmš einant svirduliuoti, siūbuoti: Sùpas, in kojų nepastovi (girtas) Klt. Tiek sùpdavaus, kad koja viena veda ant šę, kita ant tę Šmk. Arkliai išbadėję, sùpasi kai sūpuoklės į šalis Kt.
apsùpti, àpsupa, -o (àpsupė Š) tr. Rtr, Š, DŽ, KŽ; Sut, M, L, Ser
1. LL135, Š, Lp, Rod, Dgč apdengti kuo aplink, apgaubti, apvynioti: Su raiščiu apsùpk galvą, kad neparšaltum, t. y. apkurmuok, apsiaupk, apgaubk J. Àpsupi lopšį paklode ir neši į lauką su savim [prie darbo] Žln. Kasant obeliotes api̇̀supa su maišu, kad nenutrint stiebo Ds. Kas mane, motule, nuometu apsups? LTsI389. Tau puikūs pečių neapsupo šilkai Mair.
| prk.: Anojig (žemė) … jūsų kūnus … antyje savame apsups ir pelenuosn … apgręš DP580.
| refl. intr., tr., SD207, N, [K], Š, Ser, Klvr, Alv, Lš, Žž, Bsg, Glv, Sug, Slk, Ds: Apsisùpk su drobule ir susiglamžyk nuo šalčio, t. y. apsigobk J. Kalniais buvau apsivilkus, skarele gražia apsisùpus Str. Apsisùp' skarele, nej (neik) gryna galva, aba sušalsi Dglš. Lopinys (skara) apsisùpt, kap šalta Asv. Atsisėdo ir apsisupo tuo miglų apsiaustu LTsIII351(Dkš). Kailiniais apsisupaũ, an ežios atsiguliau ir guliu Ktv. Žmogų sustikau – tokia skepata didžiule apsisùpęs galvą Dg.
^ Kad tau baisu, tai apsisupsi̇̀ maišu (pasijuokiama iš to, kuris sako „baisu“) Pls.
2. Rud, Žg, Krs, Skd iš visų pusių einant, apsiausti, apgulti: Atvažiavo daug milicijos, apsùpo tus numus Vž. Àpsupė visus Pirčiupius Rdš. Api̇̀supė mišką ir išvalė (išgaudė banditus) Vžns. Apsùpę buvo, norėjo sudegint Pls. Apsupė, apklojo Merkinę kryžeiviai V.Krėv. An balų àpsupė ir pamušė dvylika žmonių (1863 m. sukilėlių) Dbč.
ǁ NdŽ apstoti ratu: Ji visuomet būdavo apsupta draugių rš.
3. NdŽ apjuosti, apriesti: Apsùpę ežerai mum turi Sug. Barzdotų eglių apsuptame pagiryje mėlynuoja senovinių kluonų stogai sp. Miestas buvo apsuptas žaliomis pievomis ir medžiais J.Balč. Aplink api̇̀supta medžiais, ažuvėja, labai šilta Slk. Gryno akmens rūmai iki padangių! Akmens sienomis apsupti! V.Krėv. Nakties šešėlių apsupta, aš klaidžioju viena S.Nėr.
ǁ prk. sudaryti kokią aplinką: Apsuptas visos šeimos meile ir rūpesčiu, ligonis apsigyveno su žmona pirmuosiuose nameliuose K.Bor. Visus apsùpus mintim turiu, visi mano vaikai (visais rūpinuosi) Aln.
atsùpti, àtsupa, -o (àtsupė Š) tr. Rtr, Š
1. Š, KŽ atvynioti susuptą.
| refl. Š, KŽ.
2. supant, liūliuojant nuvarginti: Kap tu mažas buvai, àtsupiau an tavę rankeles (d.) Nč.
3. refl. Š, KŽ ligi valios prisisupti: Nebenoriu daugiau suptis, jau atsi̇̀supiau Lp.
4. Š, BŽ332, KŽ, Mrj, Alk, Snt, Švnč, Nmk, Krš supant atgaivinti: Skendusį gal kartais atsùpti Varn. Atàsupė an paklodžių Db. Ažtirpę po nakčiai rankos – paki atàsupu ryto Klt.

×dasùpti, dàsupa, -o (hibr.) tr. pasupti, kiek dar trūksta: Jei tu nedasupta ir per tat pikta, tai aš tave liepsiu dasupti DS366.
| prk.: Amžinatilsį mūso senutis an pasiutusių mergų sakydavo: nedesuptà (apykvailė) – supk, kol desùpsi (atvesi į protą) Krš.
^ Ko duodys kaip nedesuptà? Rdn.
įsùpti, į̇̃supa, -o (į̇̃supė Š) tr. Š
1. OG91, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Šlč, Zt įvynioti, įsukti: Pasamdė mane Bataičių vyresnėlis Stanislovas, parvežė įsuptą kailiniuose J.Balt. Jeigu aš jos (kojos) neinsupsiù, tai negulėsiu – tep sopa Rud. Vyžais añsupu kojas Ad.
| refl. intr., tr. Rtr, KŽ, Šlč: Pro šalį praėjo į šviesius kailius įsisupusi moteriškė J.Marc. Rankšluostis buvo didelis, beveik įsisupamas (kuriuo galima apsisupti) Mrj. Kad neturi kur, tai nors skvernan įsisùpk knygas, kad nesulytų Š.
| prk.: Įsisupusi į debesis, saulė dažė pušų kamienus sp. Ruduo atėjo, įsisupęs į melsvą rūką rš.
2. LL210, Rtr, BŽ480, NdŽ, KŽ įsiūbuoti, įlinguoti (lopšį, sūpuokles ir pan.): Įsùpk, įlinguok lopšį Š. Ir vieni už kojų, kiti už galvos – įsupo, kaip mes per aukštą statinių tvorą! LTsIV328.
| refl. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1: Būdavo, an sūplaukų insi̇̀supa teip, kad kojos lig volo ir aukščiau pasikelia Slk. Įsisupai̇̃ kai priūso varpas i tabaluoji Erž.
3. Vd priversti įsisvyruoti, įsisiūbuoti: Tokio ūgio žmonės, nelyginant kerplėšos šimtamečiai ąžuolai, neveikiai įsupami vėjų P.Cvir.
| Blaškėsi vėjo įsupta (nuo pūtimo įsigavusi) ugnis rš.
| prk.: Gyvenimas – niekis, ir niekis – garbė, jei širdį neįsupa meilės giesmė V.Mont.
ǁ refl. įsibanguoti: Įsisùpusios jūros bangos ritosi per molą DŽ1.
išsùpti, išsupa, -o (i̇̀šsupė Š, KŽ) tr. Š, KŽ
1. Rtr, KŽ išvynioti, nusiausti: Kamgi jau susupei ryšulį – išsùpk, dar ne visa sudėta Š.
| refl.: Jie greit išsirėdė, išsisupė ir pūkštelėjo upėn rš.
2. įsiūbuoti, įlaiduoti: Paėmė tą maišą dviese, i̇̀šsupė ir užmetė ant užlų Rm.
3. Rtr, KŽ, Dv praleisti kurį laiką supant: Visą naktį išsupiau kūdikį Š.
4. LL289 supant išauginti: Savo visus vaikus su linge i̇̀šsupiau Dglš.
5. refl. iki valios prisisupti: Liuob išsisùpsma po sūpynes, išsiduosma Krš.
6. supant ar supantis pasiekti, kad kas atsirastų, pasidarytų (ppr. pasakose): Diedelis nusikirto nykštį, įdėjęs į lopšį, supo, supo, išsupo vaiką BsPIII91. Boba supė, supė [aptašytą pagalį] ir i̇̀šsupė vaiką Aru27(Dv).
| refl. tr.: Supkies, meskies, Paulinute, išsisùpkie sau bernelį (d.) Ml.
7. refl. įsibanguoti: Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga Mair.
nusùpti, nùsupa, -o (nùsupė Š) tr. Š
1. Š, KŽ nusiausti, nugaubti: Nusùpk ploščių nuo svečio J.
| refl. tr. LB240, J.Jabl, Š, KŽ: Nusisupo brolis tą apsiaustą ir priėjo LTsIII350(Dkš).
2. Ds supant, linguojant apsirgdinti, numarinti: Nusupsi̇̀ tu tą vaiką šiteip betrankydama, bedaužydama J.Jabl(r.).
3. sūpuojant nunešti, nuvaryti, nustumti: Srovė nunešė, nusupo sielius tolyn rš. Ir marių baisu. Ne ežeras, ne valka, plaukti ilgai reikia ir supa iki vidurių išvėmimo, kartais ir dugnan nusupa J.Balt.
4. refl. lėtai, sūpuojantis nueiti, nulinguoti: Karvė nùssupė rugiuosna Arm. Kol anas nussùps, tai ir vakaras ateis Arm.
pasùpti, pàsupa, -o (pàsupė Š) tr. Š
1. N, LL158, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Žg, Nm, LTR(Kb), LTR(Sv), Smal kiek supti, palinguoti, paliūliuoti: Pasùpk lopišį, t. y. palinguok J. Kitas [vaikas] verkia, pasùpt reikia, trečias verkia, pačios reikia DrskD202. Kadgi papūstų šiūrus vėjelis, mažgi pasuptų̃ mažą vaikelį (d.) Slk. Pasùpti varpus NdŽ.
| Kas pagriebęs už rankų, kas už kojų, pasups, pasups gerai ore ir blokšt atgal Pt.
| refl. Sut, K, Š, NdŽ, DŽ1: Smagiai pasisupaũ, sėdėdamas ant medžio šakos Skr. Oi, eikšę, eikšę, dukrele, tai pasisùpsim, jaunoji (d.) Vrn. Išplėtę sparnus pasisupdami prieš vėją, lydi mus balti šiaurės paukščiai rš.
^ Du bėkim, du pastovėkim, du pasisupkim (krintantys lapai) LTR(Mrj).
2. NdŽ, KŽ pajėgti supti: Jau jis nepàsupa K. Jo bile kas nepasùps LKKIII123(Zt).
3. truputį įsupti, pasiausti: Pasùpti į skepetą, po skepeta NdŽ.
pérsupti tr. NdŽ
1. iš naujo įsupti, susupti, apsiausti.
| refl. NdŽ.
2. per stipriai susupti, suvynioti.
3. refl. per smarkiai pasisupti (sūpuoklėse ir pan.).
prasùpti, pràsupa, -o (pràsupė) tr.
1. NdŽ, Ds kurį laiką supti, linguoti: Ragana jį (vaiką) ir pràsupė visą naktį (ps.) Mlk.
| refl. NdŽ.
2. refl. tr. prasisiausti, prasiskleisti: Prassùpk skepetą ir sėskis Vlk.
prisùpti, pri̇̀supa, -o (pri̇̀supė) tr.
1. NdŽ, Nč prijuosti, pririšti: Anytą prisùpo [skara] – anyta suklupo (d.) Kb.
| refl. tr., intr. Pv, Alv: Nusitaisė plika, prisi̇̀supė kvartūką Jnšk. Negražium [žiurstu] prie pečiaus darbuidamos prisi̇̀supa Kpč. Su prisi̇̀supama (padėvėta) prijuoste nuejau į bažnyčią Rdm.
ǁ pridengti: Prisupk vaikui burną skarele J.Jabl.
2. NdŽ pakankamai, gerokai pasupti: Gana jau pri̇̀supiau tavo vaiką J.Jabl(r.). Tiek prisùpo tos bangos DŽ1.
| refl. LL96: Prisisùpome sūpynėse DŽ1.
3. po truputį vis pasupti: Neduok nubust [vaikui], prisùpk: da nesenai užmigo Slm.
4. supant, apeinant ratu prispausti prie ko: Priešą prie upės prisùpti NdŽ.

×razsisùpti, razsi̇̀supa, -o (razsi̇̀supė) (hibr.) įsisupti, įsilinguoti: Tai kad jau razsisùps, tai jau baisu! Aps.
susùpti, sùsupa, -o (sùsupė)
1. tr. M, J, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Vl, LTR(Ukm), Tj, LTR(Slk), Dglš suvynioti, susiausti, suvystyti: Susùpk vaiką švarion palelėn Klt. Neturiu vaiko kuo susupt LTR(Lnkv). Šiltu šaltu nuprausė, storu plonu sùsupė mano miela motutė (d.) Švd. Baltai nuprausė, plonai susùpo, ant rankelių nešiojo JD830.
| prk.: Naktis susupo juos į savo pilką šaltą skarą rš.
| refl. intr., tr. Rtr, Š, Ser, DŽ, NdŽ, KŽ, Ukm, Skrb, Gs: Susi̇̀supiau skepata, šilta Drsk. Skaron tokion veltinėn susi̇̀supa, susivynioja ir važiuoja Vj. Susi̇̀supė kailiniais ir sėdėjo prie pečiaus Adm. Tėvas lyg drugio krečiamas susisupo kailiniais A.Vien. Susisùpo vaiką į drobulę ir išsinešė Krš.
^ Pana raudonskruostė su devyniom skarom susisupus; kas tą paną pabučiuos, tas verks (svogūnas) LTR.
2. tr. NdŽ ilgu supimu ar supimusi pakenkti, sutrikdyti, nuvarginti: Ne teip kaip visos (apykvailės) buvo – par daug susùpo [jas mažas lopšyje] Jsv. Anas visą razumą sùsupė [sūpuoklėse] Dglš.
| impers.: Autobusu važiuojant, sùsupa galvą ir darosi negera Ėr.
| refl. NdŽ.
3. refl. susvyruoti, susiūbuoti: Kap pūsterė[jo] vėjas, tai čigonas tik susi̇̀supė ąžuole, bet nenusgrūdo nuog medžio (ps.) Prng. Kap davė [bomba], namas tik susi̇̀supė! Vdš.
4. intr. subanguoti: Vanduo aukštai sùsupa, būtų visas jūres apsėmę Rsn.
5. tr. sukelti: Man votis susùpdavo an klupsčių Dg.
užsùpti, ùžsupa, -o (ùžsupė Š) tr.; M
1. Š, NdŽ, PnmŽ užsiausti, užgaubti: Užsùpk skarą ant galvos! Upt. Skariukę užsupaũ i pastačiau [baidyklę] Jsv. Juozuk, užsùpk vaiką – sušals Dt.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ, Šd, Eiš, Ds, Vp: Vilnonėmis skaromis buvo užsisupama rudenį ir žiemą, lininėmis bei šilkinėmis – vasarą rš. Lukterėkit truputį: aš tik skarelę an galvos užsisupsiu ir eisim Kpč. Janulis užsi̇̀supė kailinaičiais Vlk. Užsisupti maišu J.Jabl(r.).
2. NdŽ, Vlkv, Prn einant iš visų pusių apgulti, apsupti: Rusai užsùpo, i negalėjo vokiečiai išbėgt Pgg. Juos balosna kap suleidė ir žùsupė Rod.
3. LL263, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Ds, Slm supant užmigdyti, užliūliuoti: Supu kadai kas ir vis užsùpt negaliu Alk. Tai vaikas: tik ažùsupei, ir vėl, dabok, rėkia Trgn. Tas vis užsibovija, Marelė vis verkia; gavo pats užsupti Žem. Lylia lylia, kada aš tave užsupsiu, lylia lylia, kada išlyliuosiu LLDI57(Dsn).
4. supant išauginti: Aš ant karties (prie lingės pririštame lopšyje) visus vaikus ùžsupiau Rz.
| refl. tr.: Kai jis (velnias) užsisups sau vaiką, tai ir dūšia jam kliūs LTR(Prk).
5. NdŽ aukštai išsupti (sūpuokles).
| refl. NdŽ.
6. ilgu supimu pakenkti: Dyzely mane tuo ùžsupa (ima pykinti) – negaliu važiuot Rg. Jie jį negyvai užsups rš.
| refl. NdŽ.
7. įsiūbuoti bangas: Vandenynas buvo ùžsuptas NdŽ.
| refl. NdŽ.

Daugiau informacijos

įvarvė́ti

Apibrėžtis

varvė́ti, var̃va (var̃vi K, KŽ), -ė́jo intr.
1. SD206,255, Q530, R, MŽ, MŽ474, Sut, D.Pošk, N, I, K, M, L, Š, Rtr, ŠT182, DŽ, KŽ lašais ar srovele tekėti, lašėti: Kraujas tekąs, varvąs SD113. Pradėjo lyti, vanduo var̃va Klm. Lašai par kiaurą stogą var̃va Rm. Var̃va tau an akių – ir užlopyt nėr su kuo [stogo] Antr. Tas gizelis paėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! BsPIV144(Brt). Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius J.Balč. Duobę primeta primeta tošių, kūrina – ir var̃va tada tan viedran [degutas] Krs. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės M.Katil. Tai parmerkė, ka varvė́jo par užpakalį vanduo Krž. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo J.Jabl. Dirbdavom, ka i prakaitas par nosį varvė́davo Žg. Aš jo (kuino) taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, ypačiai kad iškoliots jodau, var̃va nuo zūbų K.Donel. Po šašais pūliai ejo – net var̃va par kaktą Šmn. Kraujas brangiausis sunkas iš visur ir lašais varva ant žemės brš. Jam kraujas nuo krūtinės … strūkliais žemyn varvėjo LC1879,33. Kur kūns gulėjo, rožė žydėjo, kur krau[ja]s varvėjo, upė tekėjo KlpD28.
| Po lytaus pastogis var̃va J. [V]anduo darmai nevarvė́jo [upe], sukė [malūno] akmenis Pn.
^ Ir aš veselė[je] to[je] buvau, alų midų gėriau, par barzdą varvė́jo, dantys neregėjo Vkš. Verkia, kad net par apyvarus varva Žml. Eina – kaip smala varva (lėtai) LMD(Šl). Įkišu – marma, ištraukiu – var̃va (šulinio kibiras) Nm. Įkiša – marma, ištraukia – var̃va (samtis) Klvr.
| impers.: Užėjo lytus, kur dingsi, šokom po medžiu, o ir čia var̃va Slv. Kamara šlapia, nuo lubų var̃va – kaip te nepus, nepelės?! Mžš. Oi sniegti, lija, nuog stogų varva KrvD43. Jau ka lys, par akis varvė́s, tuosykiais ans šienaus End. Kap šalta, tep ir var̃va nuog nosies Dg. Pantį pakabino, var̃va nuo pančio, tai žinok, ka lyja (juok.) Snt. Į pieną var̃va nu šonų, bėga – negal milžti par lytų Trk.
ǁ NdŽ, Eig lyti, lašnoti, lynoti: Lytus nebevarvėjo daugesni ant žemės BB2Moz9,33.
| impers.: Var̃va i var̃va – jau ruduo Ms. Ka nelyna, ta nelyna, ka pradeda varvė́ti, nėkaip neužkiši Krš. Kad tik nepradėtų varvė́t! Pc. Džiugina [sinoptikai] nelysią, o var̃va i var̃va – nepjausi miežių Krš. Volungė sako: – Varvė́s, varvė́s, varvė́s Plt.
2. sunktis: Šokam, net tiktai prakaitas var̃va Užp. Šidydavos iš jo, ka tepalas par bambą var̃va – toks mugulys, pakiautęs, neapsižiūria Krč. Varvės kraujo šlakeliai kai bijūno lapeliai RD44. Iš įpjautų vietų varvėjo lašeliais kraujas J.Balč. Iš smetoninės silkės taukai var̃va Grz. Var̃va iš liepų medus Antš. Prakaitas var̃va par abu galu PnmR.
| prk.: Klausaus – atrodo, girdžiu džiaugsmą, viltį, vargą: tai žodžiai atšilę varva iš pačių paširdžių J.Marcin. Kitam tie rubliai varvė́te var̃va, nebžino kur i bekišti Krš. Gal ir turi [turto], ale pro tarpupirščius niekas nevar̃va (nerodo savo turtų) Slk. Kaitra varvėte varvėjo iš plyno dangaus L.Dovyd.
^ Dirbk, kad prakaitas nevarvė́tų nei iš kaktos, nei iš mašnos Km. Čia spaudžia, čia nèvarva Mrc.
3. KII237, Lt darytis, būti šlapiam, drėkti, šlapiuoti: Atminkiam visi, ką Jezus kentėjo, kad smarkiai krauju del svieto varvėjo SGII83. Kaip išvysi jo visą kūną kraujais varvantį dėlei plakimo, tada dūmok: šitai mano griekai jo kūną teipo išplakė BPI424. Visas jo kūnas pilnas buvo vočių, skaudulių, visas jo kūnas varvėjo pūliu BPII199. Mūsų akys varva CII319. Man var̃va akys, kaip par dūmą matau Krm. Jam ausį skaudėjo, tiek varvė́jo Brž. Ausys varva teip pat kaip ir akys nuo nečystumo kraujo Sln. Visa varvė́jo, mirė žaizdose Krš. Visą laiką šnapše mirko, dabar var̃va visas Sug. Nuo tokių darbų varvė́jo jo rankos (kraujas iš žaizdų bėgo) Lb. Slanktas ir slanktas, nosė var̃va ir var̃va Aln. Rankos šąla, nosis šąla, smurgas var̃va Užp. Alutį gėrė, snarglys varvė́jo JV541. Priš lytų lašiniai var̃va, tikras vanduo, ne taukai Vdk. Ka pradės varvė́ti [gėlės], žinok, kad lys greitai Brs.
| prk.: Nūšėrėm paršą, varvė́jo visas – toks riebus Grd. Putinai krauju varva A.Baran. Žegnok mano žemę ir vainikuok ją su savo lobiais, nesa tavo pėdos varva riebumu prš. Dėdė man žadėjo pakrėsti dūlių, kvapnių, medum varvančių kriaušių rš.
4. praleisti skystį, tekėti: Tas kranas amžinai varva, reikia taisyti KlK45,24. Šiaudas tai anas, kai sumuš lopeta, tai jau anas var̃va te Pb. Statinė var̃va NdŽ. Paražiuo dengtas stogas veikiau var̃va Šts. Tas stogas jau pradėjo varvė́ti Lnk. Namas kolek nevar̃va, stovi ilgai Ssk.
^ Muzikonto visada dangčiai varva LTR(Ds).
| impers.: Kap gerai palija, tai net per lubas var̃va Lš. Reikia taisyt, dengt, tada nevarvės per palėpę Dglš. Iš statinės var̃va NdŽ.
5. būti permirkusiam, šlapiam: Jis an lyčių šokinėjo, tik slyst, puškū puškū – visas var̃va Mžš. Išsitrinkau galvą, varvù – neisu nėkur Krš. Paglosto arklį, o tas visas sušilęs, net varva LTR(Kp). Pakliuvau į lytų, sulijau kaip žiurkė, visa varvė́jau Krš. Šlapi jūs, var̃vate, apdžiūkite Drsk. Pela prakaitas, visa varvù Rdn. Kojos šaltos kaip ledai, o pats esu varvą̃s iš prakaito Kal. Parejo visi var̃vantys kaip žąsys Lkv. Šlapi visi parejo, varvami̇̀ Erž. Parvažiuojant prisimušo mašina, parvažiavom – varvė́te varvė́jom (suprakaitavę) Krš. Mėšlai bus varvą, o toli vežti, bus arkliams sunku Žem.
6. Mrj, Gs, Skr prk. žibėti, blizgėti, tviskėti, spindėti: Tai gražiai išsipuošus, kad net var̃va Ig. Auksas, sidabras tik varva nuog jų apsirengimų BsMtII215(Graž). Ir eina girininkas į tą kalną kaip į kokį dvarą, visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! BsPIII13(Nm). Viduje visa varva auksu, sidabru ir deimantais – taip gausiai išpuošta bažnyčia maldininkų Šlč. Stovi kareivis su kardu, o jau jo tiej guzikai tai visi iž vieno net var̃va, kap jiej blizga! LKT228(Krn).
7. NdŽ verkšlenti, knirkti.
◊ ãkys var̃va
1. Ut, An ima pavydas, pavydi: Ãkys var̃va, kai kitus pamato valgant Vdžg. Mato, tai i ãkys var̃va, kad daug turi Ėr. Varvès jiem ãkys, kai matis, kad Balys gerai gyvena Užp.
2. žavisi: Bernam ãkys var̃va žiūrint in tokią mergą Ktk.

ãšaros var̃va gaila, skaudu: Ãšaros var̃va į agurklus veizant (labai menki) Krš.
[net] séilė (séilės) var̃va sakoma labai ko norint: Net séilė var̃va an tą druską žiūrint Mžš. Tas tai nuo pat mažumėlės: traktorių pamatis, tai net séilės var̃va Slm. Lekiam pro sodą, pravedu mergaites greit, o séilė var̃va (norisi obuolių) Slm. Ana nora gerti, séilės var̃va Trk. Nuvažiuoju į Klaipėdą, mun séilės var̃va, ka pilnos lentynos visokio velnio (prekių) y[ra] Jdr.
apvarvė́ti, àpvarva (àpvarvi K, api̇̀varva Alz, Slm, apvar̃va Š), -ė́jo intr. Š, Rtr, KŽ, DŽ1; MŽ, Sut, N varvant aplašėti, susitepti: Po lašniu apvarvė́jo sūdas, drabužis J. Ji kalba iš virtuvės, stovėdama prie ilgo kraujais apvarvėjusio stalo rš. Apvarvė́ta kelnės krauju Bb.
| Degė vienas apvarvėjęs žvakigalis, įspraustas į tirštai aprūkusį žibintą J.Balt.
| Nekabink palto, o tai apvarvė̃s, kai lis Skdt.
ǁ tr. Š apvarvinti: Kruvinas prakaitas apivarvėjo visą šventą kūną jo MP155.
įvarvė́ti, į̇̃varva (įvarvi K), -ė́jo intr.
1. MŽ, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ lašant, varvant patekti į ką, įlašėti: Nuo karvės papo įvarvėjo sruta į pieną J.
2. impers. prasisunkti į vidų, pratekėti: Tas skyles stoge reikia užkišt, par jas įvarva Pc.
3. refl. įnikti lyti, įsilyti: Įsivarvė́jo, daba neužkiši, viskas pažliugs Krš. Įsivarvė́jo, kad tik nesupūdytum bulbių Rdn.
išvarvė́ti, i̇̀švarva (i̇̀švarvi K, išvar̃vi K, išvar̃va Ktk, Dglš), -ė́jo intr.
1. KI161, K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 lašais ar srovele ištekėti, išbėgti, išlašėti: Kraujas jam visai išvarvėjo N. Išvarvė́jo medus iš korio J. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliukų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų Sk. Išvarvė́jo visas verdulis, vanduo iš verdulio Š. Sūrymas taigi išvarvės, o be sūrymo kokie tau lašiniai? J.Balt. Iš dešros visas riebumas išvarvė́jo Mžš. Išvarvė́jo molis, išbuvo, [tvarto] langas su visais rėmais su visa, šitai ažukišė šiaudais Č.
| prk.: Meilė kaip seilė i̇̀švarva greitai Krš.
^ Teisybės akės išvarvė́jusios, nėko [teisybės] nesurasi Krš.
| refl.: Ant tokio pagalio užmeti [mėsą], kad vanduo išsivarvė́tų PnmŽ.
2. varvant pasidaryti sausam, be skysčio, apdžiūti: Kitas kiaušinis visiškai išvarvė́jęs, kitas dar ne Ėr. Kokią porą dienų paliekta [bužę], kol ji i̇̀švarva Nmk.
| refl.: Teišsivarvỹ siūlai pakarti Dglš. Išsivarvès [nuplauti] agurkai kašike Dglš.
3. Kč išsisunkti: I seilės išvarvė́jo bestumant Trk. Eita veizėti: pieno cielas latakas išvarvė́jęs iš to apnasrio (ps.) Yl. Silkės buvo riebios – i taukų išvarvė́s Kl. Kruopas (sriubą) su terba padėjo, ir tos žemėn išvarvėjo, šunes išlakė LTR(Sv). Jis išsiėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo BsPIV149.
| prk.: Ižvarvė̃s iž jo pinigų, tu tik lauk! DrskŽ.
4. pasidaryti šlapiuojančioms, traiškanotoms (apie akis): Senas, akys paraudonavusios, išvarvė́jusios Als. Kam tos kningos? Ar akims išvarvė́ti, kad nėr lempos nė žvakės Šts. Nuo skaitymo ir akys išvarvėję LTR(Zp). Akys jo jau išvarvėjo, sau tako nebmato Up. Dar vienai ir antrai pabraukęs per akis su tom tamsiausiom žolėm, tuoj akys išvarvėjusios Sln.
^ Kad tau akys išvarvėtų ir danteliai išbarškėtų LTR(Kltn). Sako, reik teisybę sakyti, o teisybės išvarvė́jusios akys Sd. Išvarvė́s ir akės belaukant Krš. Belaukiant ir akys išvarvėjo KrvP(Zp).
nuvarvė́ti, nùvarva (nùvarvi K, nuvar̃va Grv), -ė́jo intr.
1. Q14, R11, MŽ, MŽ15, N, K, LL132, Š, KŽ, DŽ1 pasišalinti varvant, nutekėti lašais ar srovele nuo ko: Nuo rugių nuvar̃va greit [vanduo], išdžiūsta Klt. Pakark megztinį in karties – tegul nuvarva vanduo Ktk. Padžiauk šlapią skudurą ant virvės, kad nuvarvė́tų vanduo nuo jo! NdŽ. Nusunkia par sietą [grūdus], kad vanduo nuvarvė́t smagiai Plvn. Reik nuplauti tus kanapius į kokį retą skudurą, ka nuvarvė́tų [v]anduo Šts. Šiltas pavasaris buvo, tujaus sniegai nu stogų nuvarvė́jo Vvr. Dar nuo prusnų vandens lašai jam (avinėliui) nenuvarvėjo A1884,122.
^ Kap lietus tau nùvarva! (sūnus nieko neklauso) Drsk.
2. DŽ1 apdžiūti išvarvėjus, nutekėjus skysčiui: Drabužiai iš vandens ištraukti nuvarvė́jo J. Pakabink sruogas, kad nuvarvė́tų Grž. Į eilikes ten anus (linus) išmeti, anie nùvarva Žr. Spąstūse suspaudi, nùvarva parūgos, i turi varškę Krš. Nūsipurtinęs vandinį, nūvarvė́jęs ir nūbėgęs Klp.
^ Kai įkišo – nugarmėjo, kai ištraukė – nuvarvėjo (šulinio kibiras) LTR(Grk).
| refl. Pl: Marškiniai nusivarvė́jo, galės pabaigt džiūt gryčio[je] Mžk. Reikia rugius pamerkt, a dvi, a tris dienas mirkyt, po tam išpili, ka nusivarvė́tų Grnk. Neturiu varškės nusunktos: sūrmaišely tebė[ra], nenusivarvė́jus da Mžš.
| prk.: Nelyja, tik dangus nusi̇̀varva Dkš.
| impers.: Jau nelyja, tik nusi̇̀varva Mrj.
3. nulašėti, nutikšti: Bepilant rašalą nuvarvė́jo keli lašai žemėn NdŽ. Garsingi varpai degant varpyčiai sutirpę, it lytus žemėn nuvarvėjo M.Valanč. Nusgąsti, vanduoj tau nùvarva per visą DrskŽ. Tegu pasimankština, vis gramas taukų nuvarvės rš. Kaip tu gražiai valgai: kas nuvarva, palaižai palaižai, stalan skylę išlaižai (d.) Dg. Ištuštinusi stiklelį, davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė Ašb. Slankio[ja] debesiai, o ka nors lašelis nuvarvė̃tų Krš.
| prk.: Iž vaikų nenùvarva man ir lašas Drsk. Nuog jo nenùvarva! Lp. Jis šykštus: pas jį nenuvarvė̃s Mrc.
^ Meilė kaip seilė: nuvarvė́jo par barzdą – i nebė[ra] Rdn. Patys atskirai ėdė, o šeimyna – tik kas nū barzdos nuvarvė́jo Kv. Kas nu barzdos nuvarvė́s (kas atliks), ta tevie duos Grdm. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva (menkai) LTR(Zp).
ǁ varvant nutįsti: Visa kramė šitai nuskaldyta, čia kraujo nuvarvė́ję Trk.
| prk.: Nuvarvė́ję (nutįsę) tokie uostai, nusiskusk nors tus užsirietimus Krš.
4. varvant nušlapti, apvarvėti: Kaip dubo[je]: sienos nušlapusios, nuvarvė́jusios Rdn.
ǁ aptirpti: Nuvarvė́ję ledai – suės vaikai Krš.
◊ nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs sakoma apie dar jauną, nepatyrusį: Šito Usevčiūčia (Usevičiūtė) tai do gatavai piemenė – nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs Slm.
pavarvė́ti, pàvarva (pavar̃va), -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ kurį laiką varvėti, tekėti:
^ Dar pavarvės jam ašaros per apivarus! A.Gric.
ǁ impers. kiek palyti, palašnoti: Aną dieną tik pavarvėjo, bet nelijo rš.
2. kurį laiką padžiūti varvant, sunkiantis skysčiui: Aptempiu pančeka kumpius, lašinius, pavar̃va – gerai Klt.
3. pasausėti, apsekti: Tas kiaušinis įsispaudęs, o tas jau pavarvė́jęs Ėr.
4. po truputį praleisti skystį, tekėti, prasisunkti: Kai kur pàvarva [stogas] – nėra teip baisu, možna gyvent Ln.
5. kiek šlapiuoti (apie akis): Jos ir akys pavarvė́ję Šmn.
6. NdŽ kurį laiką verkšlenti, knirkti.
pérvarvėti intr.
1. Ser visam ar daugumai perlašėti kur.
2. ištisai, nuolat apvarvėti: Gilūs raudono mūro namai žiojėjo tamsiais kiemais su numurusiom sienom, varvėjusiom ir pervarvėjusiom durų staktom J.Balt.
pravarvė́ti, pràvarva, -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ praleisti skystį: Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo V.Krėv. Ana (statinė) apkaustyta, kad nepravarvė́tum Pb.
2. varvant kiek pasausėti, pasekti: Kiaušiniai buvo pravarvė́ję Ėr.
3. refl. nuvarvant skysčiui pradžiūti: Vežimo neįtraukėm į klojimą, tegu, sakom, prasivarvė̃s Srv.
privarvė́ti, pri̇̀varva (pri̇̀varvi K, privar̃vi K), -ė́jo intr. NdŽ, DŽ1; I, D.Pošk
1. K, KŽ varvant prisipildyti, pribėgti: Taigi čia reikia tykot, kol pri̇̀varva viedras [vandens] Slm.
| Pri̇̀varva penki litrai to deguto Krs.
2. Pv prilašėti, pritikšti: Ka tau privarvė̃s tę nuo tų lapų, tai tu pamatysi! Jrb. Privarvėjo ant žemės taukų, vandens Db. Ogi būdavo tokių [numirėlių], kad pri̇̀varva, prilaša te iš grabo Slm. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suodimi M.Katil.
suvarvė́ti, sùvarva, -ė́jo
1. intr. S.Dauk, NdŽ, KŽ varvant subėgti, sutekėti: Medus suvarvė́jo į puodynę DŽ1.
| An knatuko galo sùvarva tų avitaukių, tus nugnaibai šalin (dirbant žvakes) End.
| prk.: Suvarva raidės krūvon, žodžių nepagaunu J.Balt.
2. intr. Ser, NdŽ, DŽ1 varvant aptekėti, sušlapti: Taukais suvarvėję pirštai Db. Lijo, suvarvė́ję drobužiai Krš. Apsileja, sùvarva lapai su uogoms Grdm. Medžiai šlapi, suvarvė́ję – negal ugnies įkurti Užv.
3. tr. sumerkti, sušlapinti: A tę (kluone) nesùvarva judu? Gs.
◊ kad tù suvarvė́tum Bsg toks keiksmas: Kad tù suvarvė́tum, kaip nepasisekė! Grž. O kad tù suvarvė́tum – tiek man padarė iškadų! Lnkv. Visur plika – o ka tù suvarvė́tum! Jnšk.
užvarvė́ti, ùžvarva (ùžvarvi K), -ė́jo intr.
1. R, MŽ, N, K, NdŽ, KŽ, DŽ1 varvant užlašėti ant ko: Par lubas užvarvė́jo ant galvos J. Tę panašiai užvarvė́ta ko – reikia plaust Pv.
| prk.: Iš žmogaus prakaito viskas ùžvarva (uždirbama) Krš.
ǁ impers. užlyti: Pasėjus nelyna, kažin kaip būs – rėkant reik, ka užvarvė̃tų Krš.
2. aptekti kuo, aptekėti: Ale šitas [langas] kad užvarvė́jęs va iš anos pusės Plvn. Langai užvarvėję, sienos drėgnos rš. Sukumpęs, suklypęs, akims užvarvėtoms LTR(Jrb). Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš.

Daugiau informacijos

nusùpti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užsùpti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

ragas

Apibrėžtis

ragų̃ stãtymas išdidumas, didžiavimasis: Nė nepritinka panelei toks vaipymasis, toks ragų statymas, kažin kokio išdidumo rodymas. Pt.
ragùs apdaužýti sutramdyti užsispyrimą, nulenkti: Ar negali jam lazda ragų apdaužyti!. Alv.
ragùs apláužyti sutramdyti didžiavimąsi: Ji ir nuo koto Rudžio mus apgynė! Ir tijūnui ragus aplaužė!. Myk-Put. Možna velniui ragai aplaužyt. Lp. Ypač nerimavo riteris Griežė dėl bajoro Skersgaudo ir, užsirašęs į turnyrus, tikėjosi iššaukti jį dvikovon ir aplaužyti jam ragus. Vien. Jei kartą aplaužysi gerai ragus, daugiau nesikabins. Vv.
ragaĩ aplū́žo sumažėjo puikybė: Ir aplūžo ragai. Ėr.
ragùs apsidaužýti nusiraminti: Maž apsidaužys ragus, apsispakajys. Klt.
ragùs atsidaužýti išsidūkti: Jaunystei reikiant duot išdūkti ir ragus atsidaužyti. brš.
ragaĩ atslū́go praėjo noras, įkarštis: Jau, sako, atslūgo ragai su statybom ir Mauliukui. Slm.
ragùs atstatýti nesutarti, rietis: Negerai kaimynystėje ragus atstačius gyventi, tačiau ką aš turėjau daryti?. Bub.
ragaĩ áuga darosi užsispyręs: Vaikam greit ragai auga. Dglš. Tai mergiščiai baisūs ragai auga, reikės aplaužyt. Gs.
rãgą dė́ti atsigulti miegoti: Parėjęs dėjau ragą ir išpūčiau lig vakarui. Slm.
ragùs dė́ti užmigti: Pabudau penktoj, paskui kaip dėjau ragus, tai taip lig vienuoliktos. Slm.
ragaĩ dýgsta keliasi į puikybę, darosi nepaklusnus: Kas pyksta, tam ragai dygsta. Rm. Jau ir jam dygsta ragai. Jabl. Su geru glostomam ragai dygsta. Šv. Jau tau ragai dygsta, už tai niekur nesitveri. Sln. Jau ragai dygsta, tikri ragai, bet aš juos aplaužysiu. Vien.
ragùs gáuti pasidaryti valdingam: Jei jis ragus gautų, tai man po gyvenimui. Gs.
ragùs gráužti būti alkanam, išbadėjusiam: Karvė ragus begrauš, bėk – perkelsi!. Šts.
ragùs įdúoti išpaikinti: Tas vaiko glostymas tik ragus įduoda. Krš. Įduosime ragus tiems dykaduoniams, džiaugsis mus prispaudę. Žem. Įduot ragus vyrui negalima. Akm. Tokius ragus negali įduoti vyriškui. Trkn.
ragùs įgáuti pasidaryti nesukalbamam, išpuikti: Šaukia: ponai, ponai! Bet ir kunigai, ragus įgavę, buvo pašėlę.... Žem. Ta užmiršusi vargus, bėdas savo, iš mano gero ragelius įgavo. Valanč. Įgavo ragus, nebgali susišnekėti. Krš. Tavo sūnelis jau per didelius ragus įgavo. Akm.
ragùs įgýti pasidaryti valdingam, nesukalbamam: Mažą mokyk, o ne tada, kai ragus įgyja. Grk. Jau tas įgijo ragus. Pšl. Pirmiau ji nebuvo tokia ragė, o kai išponėjo, tai didelius ragus įgijo. Jrb.
ragùs įkìšti įkliūti: Dabar jam daug vietų taikosi, jei kur neįkiš ragų. Gs.
ragùs įsigáuti Skd. išpuikti:
ragùs įstatýti atmušti (merginą): Na ir gerai, kad mūsų Jonas įstatė ragus tam mokyklos veršiui Tomui. Trein.
ragaĩ išáugo pasikėlė į puikybę: Cit, ba jau tavo ragai per daug išaugo!. Lp. Didelė ponia pasijutai, ragai tau išaugo. Panorai badytis, priekabių ieškai. Švaist.
ragaĩ išdýgo pasikėlė į puikybę, išpuiko: Man buvo išdygę ragai, ale ir tavo per sprindį!. Krš. Tavo dukrai, mergele, jau dideli ragai išdygo. Vlkv.
ragaĩ išdỹgs subinėjè vlg. sakoma apie nuolat pykstantį: Nebūk tokia narvuota – išdygs subinėje ragai. Lkv.
ragùs išléisti iš kasų̃ imti bartis (ištekėjus): Ištekėjo, tai ir išleidė iš kasų ragus. Švnč.
ragùs išpleitóti įsigalėti: Marti išpleitos ragus. J.
ragaĩ kaĩsta ima svaigulys išgėrus degtinės: Jau ragai kaista. Ds.
rãgą kélti didžiuotis: Kaip gerai gyvena, o dabar ragą kelia. Ms.
ragùs kélti didžiuotis: Vienas ragus kelia ir kitas jau ragus kelia. Adm. Dabar šitas Marselis ėmė ragus kelti. Vakar parsivilko girtas ir pareikalavo pinigų. Cinz.
ragùs kìšti šviesti, rodytis: Saulytė ragus kiša. Trgn.
rãgą́ laikýti pranokti visus: Paantvardy tai Pranusė ragą laiko. Skr.
ragùs láužyti versti klausyti, šalinti neklusnumą: Jei dar taip ilgiau neklausysi, vis tiek laužysiu ragus. Grž. Bet aš bijojau ir tų draugų, kuriems nelaužė nieks ragų. Mair. Vaikui ragai ir laužomi auga. Ds.
ragùs láužti priversti klausyti, įveikti neklusnumą: Laužk ragus, kol įveiki, paskui bus vėlu. An. Didesniam užaugus ir ragai sunkiau laužti. KrvP.
ragùs leñkti versti klausyti, nenuolaidžiauti: Reikėjo mažam ragus lenkti, o ne dabar. Erž.
ragùs máustyti vélniui neig. per ilgai užtrukti: Gal velniui ragus mausto, kad neateina. Ds.
ragaĩ minkštė́ja rimsta: Jau jo ragai minkštėja. Dkš.
ragaĩs nešìks Erž., vlg. nieko neatsitiks, nekenks:
ragaĩ nukrìto sumažėjo, dingo puikybė: Nukris nukris ir anam ragai. Užv. Dabar Pėlei nukrito ragai – tokia išdidi buvo!. Mžš.
ragùs nuláužyti priversti paklusti, sutramdyti: Nulaužyk ragus – žiūrėk, kaip žmogus bus. Grž. Na, palauk, aš tau ragus nulaužysiu!. Gs. Nulaužysiu ragus tokiai poniai. Krš. Mokėsiu dar aš tokiam varvanosiui ragus nulaužyti. Varn.
ragùs nuláužti priversti paklusti, sutramdyti; įveikti puikybę: Bet jam kaimynai nulaužė ragus. Dkš. Nesididžiuok dideliai, dar aš tau ragus nulaušiu. Vvr. Visiems tavo priešams nulaušim ragus. Žem. Buvusi čia atvykusi kokia gražuolė Kęsgailytė, bet taip akiplėšiškai elgėsi, jog teko jai ragus nulaužti. Pt. Ne aš būsiu, jeigu tiems piemenims ragų nenulaušiu. Bor.
ragùs nuleñkti palaužti puikybę, sutramdyti: Už dūkinėjimus teismas jam gali nulenkti ragus. Kp. Aš nulenkiau jo ragus. J.
ragaĩ nulū́žo dingo užsispyrimas, puikybė: Pažadėjo bobos skųstis, tuojau nulūžo ragai. Krš. Jiems nulūžo ragai. Ėr.
ragùs nusidaužýti išsidūkti, išsisiausti: Jaunieji turi popirm savo ragus nusidaužyti. prš.
ragùs nusiláužti pasidaryti ne taip išdidžiam; netekti puikybės: Tai ir puikumas Kindės, bet nusilauš sau ragus. Krėv.
ragùs nusùkti sutramdyti: Reikia ragai nusukti. Dkš.
ragùs nusùkti vélniui bet ką lengvai padaryti: Šitiek vyrų gali ir velniui ragus nusukti, ne tik apsidirbti. Srj.
ragùs nutrìnti primušti: Aš jam nutrinsiu nedaugį ragus. Vrnv.
rãgą paim̃ti turėti pranašumą: Jonienė ten ragą paėmus. Snt.
ragùs pakélti
1.pasipriešinti, savaip elgtis: Prieš jį ragų nepakelsi. Ps.
2.skubėti kur: Patiko jai tas bernas, tai jau pakėlė ragus eit. Gdr.
ragùs paláužti priversti paklusti, sutramdyti: Didesniam užaugus ragų nepalauši. KrvP.
ragùs paródyti pūstis, būti išdidžiam: Mano marti ankstokai parodė savo ragus. An.
ragùs pastatýti pasipriešinti, pasiginčyti: Tenykščiai veikėjai ragus pastatė. rš. Ragus pastatai, dar ko gauni, kitaip neina ko gaut. KzR. Ko čia ragus pastatei prieš balsą. Ldv.
ragùs prisègti apgauti (vyrą): Džiaugiamės tavo ragais, kur tau pati prisegė, – tas jau drąsiai padrožė. Žem.
ragùs pritrìnti primušti: Bus geresnis, kai aš jam pritrinsiu ragus. Arm.
ragùs ródyti priešintis, ožiuotis, būti neklusniam: Ragus ima rodyti... Na, pažiūrėsim, kas toliau.... Vien. Jei per daug ims rodyti ragus, tai susilauksim blogesnio likimo. rš.
ragùs statinė́ti priešgyniauti: Ką tuos ragus čia statinėji prieš mane?. Trk.
rãgą statýti būti išdidžiam, pūstis: Dabar, kai paliko su kupra, ir vyras geras, o pirma ragą statė, kad ui!. Ms.
ragùs statýti didžiuotis, įsivaizdinti: Aš užėjau pasikalbėti su juo kaip su žmogum, o jis ragus stato. Avyž.
ragùs sùkti dykinėti: Tai dar ji man malkų neš. O ką aš darysiu, ragus suksiu?. Mrc.
ragùs ūgénti duoti valią, paikinti: Ragus jam dar ūgenk!. Dglš.
ragaĩ užáugo pasidarė nepaklusnus, išdidus: Iš dyko buvimo ragai užaugo. Rdm. Gailėk [vaiko], o dabar ragai kokie užaugo – nebenulauši!. Mžš.
ragaĩ užkaĩto įkaušo, įsigėrė: Truputį išgėrė, ragai užkaito – pradėjo daugiau ieškot. Dbk. Išgėrėm tris pusbonkius, mums ir užkaito ragai. Dbk.
ragùs užsiaugìnti išpuikti, pasidaryti aikštingam: Ve, jau ir tas ragus užsiaugino. Šk. Jis jau per didelius ragus užsiaugino. Sdb.
ant rãgo viešoje, judrioje vietoje: Mes gyvenam ant rago ir viską matom. Klvr.
ant ragų̃ nešióti pykti: Kas čia yra, kad ana mane ant ragų nešioja?!. Ign.
ant rãgo pareĩti sunykti, suvargti: Jeigu jin būtų žiūrėjus į jį, būtų ant rago parėjus. Upt.
be ragų̃ geras, taikus, geraširdis: Kur rasi, kad būtų visai be ragų. Alk.
dėl (kieno)ragų̃ tesižinai, telieka taip: Dėl mano ragų daryk kaip nori. Jrb. Dėl mano ragų kaip nori, tegu taip daro. Šk.
į rãgą labai (sušalti, sukietėti): Nebįkiša kojos, mat sušalo į ragą tas batas. Žr. Tik išgręžia ir į ragą [sušąla]. Jnšk. Sustyro, sukietėjo žemė į ragą. Žem. Džiovino sūrius į ragus, bet nepardavė niekadais. Plng. Vakarais parsivarydavom vežimus nusiplūkę lyg žąsinai, ištežusiom ir vėl į ragą sušalusiom pirštinėm. Balt.
į gývą rãgą labai (sušalti): Slinkis, vaikeli, arčiau prie ugnies, į gyvą ragą sušalai!. Vencl.
į rãgą dė́ti miegoti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai bent dvi valandas išmiegojau. Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dėsies su manim raguosen?. Ml.
į rãgą eĩti mažėti (apie pieną): Pienas į ragą eina, paėst [karvei] nėr kur. Erž.
į rãgą leñkti spausti, versti, raginti: O jis man pasisakė, kad jis jus pažįstąs, – prokuroras lenkia į ragą Gerlachytę. Simon.
į rãgą marangóti nugalėti: Juozas jį marangojo į ragą. Lzd.
į rãgą papū̃sk nieko nepakeisi, nepasiginčysi: Nubaudė – ir papūsk tu ragan!. Mžš.
į ragẽlį pū̃sti miegoti: Pečių kūrina marti, o močia pučia ragelin. Slm.
į rãgą riẽsti teikti skausmo: Regis, ir man ims sukti gyslas reumatas, riesti ragan išijas ir kaulų gėla. Andr.
į rãgą riẽstis vargti, skursti: In skolą insivarė, in ragą riečias. Prn.
į rãgą sulį̃sti sumažėti (apie pieną): Ganyklos nėra, pienas į ragą sulįs. Sg. Pienas į ragą sulindo. Krž. Karvėms pienas į ragą sulenda, jeigu jų neprižiūri. Simon.
į ragùs sulį̃sti išnykti, sumenkėti: Ir jo turtai jau sulindo į ragus. Up. Tu tas karves šerk geriau, o jau pienas sulindo į ragus!. Skr. Dar pieniukas į ragus nesulindo. Gs.
į rãgą suriẽsti įveikti: Visus į ragą surietė. Grž. Gaila, kad tu toks beragis, o tai dvikovon pakviesčiau ir ragan tave suriesčiau!. Sruog.
į rãgą susiriẽsti sulysti: Kad nepriveizėčiau, kiaulė į ragą susiriestų. Krš.
į rãgą sušóktų labai skuba: Delsė delsė, o dabar tai jau, rodos, į ragą sušoktų. Šn.
į rãgą suvarýti
1.įveikti, priveikti, suvarginti: Tai, vadinasi, pastreikavome ir sukčių Sabalį į ragą suvarėme!... Vien. Bėdos ir bėdos, ragan čyst suvarys. Sug. Ne vien jaunimas, bet ir žmonys suvaryti į ragą. Akm.
2.nuskurdinti: Ūkvedžiai mane į ragą suvarys. Marc.
3.nuginčyti: Ką tu gali padaryti šviesaus razumo žmogui: jis visus jus, durnius, į ragą suvarys!. Jnšk.
į rãgą šìkti vlg. ką nori daryti: Galės šikti į ragą manasis, aš išeisiu nuo tokio vyro. Šts. Šik į ragą, kas man darbo!. Šts. Tada nors šik ragan, kai jau ištekėsiu. Ds.
į rãgą tríesti vlg. perdėtai rūpintis: Netriesk ragan!. Pnd.
į rãgą varýti keblumų pridaryti, priveikti: Vokytis varo žmonis į ragą: už rugių centnerį vienus klumpius begal nupirkti. Šts. Kainos baugino pirkėjus ir visus varė į ragą. rš.
nuo rãgo atskìlęs šykštus: Tas yra nuo rago atskilęs, kietas kaip ragas. Gršl.
ragùs po savę̃s atsigulti: Aš tik ragus po savęs po visų darbų. Lk.
su ragaĩs
1.piktas, išdidus: Niekas jos nevarė, – ginčijasi Dūdjonienė. – Bet kad ji su ragais... Pasakyk jai žodį, jau ir susuka snukį. Simon. Kad pas jus visi su ragais. Alk. Na ir boba – su ragais. Mrj. Vienturčiai vaikai tankiai yra su ragais. Krš.
2.apgautas: Apsivesi su pinigais – būsi su ragais. KrvP.
su ragaĩs ir su nagaĩs viską (suėsti): Jei visas tris laikysit, suės su ragais ir su nagais. Jnš.
su ragaĩs nudùrti primušti: Nerodyk dantų jam, bo su ragais nudurs, kai supyks. Šln.
už ragų̃ energingai, smarkiai (laikyti): Čiupk gyvenimą už ragų. Gruš. Likimas visų vienodas, visi nuogi gimsta. O tu likimą už ragų, pasikinkyk į savo vežimą. Gric.
už ragų̃ im̃ti panaudoti sau, išnaudoti: Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų ir iščiulpti iš jo, kas tik galima, žinoma, įstatymų ribose. Vien. Turėjau pati imti savo likimą už ragų. rš.
už ragų̃ turė́ti priversti klausyti, pričiupti: Kada aš jau tą uošvį už ragų turiu, tai nieko nebijau. Plv.
ragaĩs ir nagaĩs energingai: Laimę reikia imti ragais ir nagais. Čiurl.
kaĩp rãgas apie ką kietą: Sūris sudžiūvęs kaip ragas. Sml.
kaĩp į ragùs sulį̃sti išnykti, sumenkėti: Sveikata kaip į ragus sulindo. KzR.
kaĩp iš rãgo
1.gausiai, sklandžiai: Pastabusis mokytojas bėręs smailybes lyg iš rago. Cvir. Ot koks čiauškus, jam eina kaip iš rago. Gs. Šneki kaip iš rago. Vlkv.
2.puikiai (sekasi): Eina kaip iš rago. Ds. Kaip iš rago viskas išėjo. Skr. Eina darbas kaip iš rago. KrvP.
briedžio ragu suriesti žr briedis
dangų rėžti ragu žr dangus
kaip iš gausos rago žr gausa
gausybės ragu žr gausybė
kaip iš gausybės rago žr gausybė
gumbą gauti ne ragelį žr gumbas
jaučio ragas ne pyragas žr jautis
į jaučio ragą žr jautis
lašiniai sulindo į ragus žr lašiniai
neganda suremia ragais žr neganda
nelaima susiėmė ragais žr nelaima
ožio ragai žr ožys
į ožio ragą žr ožys
į ožio ragą įvaryti žr ožys
į ožio ragą riesti žr ožys
į ožio ragą riestis žr ožys
į ožio ragą suriesti žr ožys
į ožio ragą susitraukti žr ožys
į ožio ragą susivaryti žr ožys
į ožio ragą suvaryti žr ožys
į ožio ragą užvesti žr ožys
kaip iš ožio rago žr ožys
į ožkos ragą suvaryti žr ožka
kaip iš perkūno rago žr perkūnas
kaip iš perkūno rago ištrenktas žr perkūnas
velnio ragai žr velnias
velnias bado ragu į šikną žr velnias
velnią griebti už ragų žr velnias
velniai kiša ragą į subinę žr velnias
velnias nešioja už ragų žr velnias
velnią nuryti su ragais žr velnias
velnias nusilaužtų (susilaužytų)ragus žr velnias
kaip iš velnio rago žr velnias

Daugiau informacijos

išžydė́ti

Apibrėžtis

1 žydė́ti, žýdi (žýdžia, žýsti, žỹdi), -ė́jo intr. KBII166, KI175,249, KGr330, FrnW
1. SD127, R79, MŽ104, D.Pošk, Sut, I, RtŽ, M, Jn, L, K.Būg, Rtr, ŠT35, Š, DŽ, NdŽ būti išsiskleidusiam (apie žiedą), būti su žiedais: Žolės suniko žydė́ti po pievas J. Gražūs žiedai visi, kai žýdi, o kai nežýdi, tai ruduo Ant. Do nežýdžia ramunės, yra tik burbuolytės Pl. Man pats gražasai laikas, kai žýdžia obelys, alyvos Kp. O jau gegužio mėnuo kaip ateina, kada sodai ims žydė́t, tai tada paties audeklus Mšk. Sakydavo, obelim žýdžiant labiau [drobes] baldo Slm. Žydė́t, žydė́t, ir nunyko žiedai [obelų] Aps. Ananasinė gražiausia žydėjo, bitės lakstė, o obuolioko nė vieno Slk. Nata žydė́j[o] sodas: kap žýdi, tai až balta an atšlaimo Lz. Sodai žýdi kap pienas Vrn. Šįmet pasiutiškai vyšnios žydė́jo Brž. Pupos žýdi – nat balta, kaip marška apidengta Aln. Gėlės pas mane žýdi, iš proto kraustos Bsg. Jurginiai žýdi, net pleška Kč. Kapinyne prinešė gėlių, žýdi kapinynas kap sniegu Rtn. Žydė́jo, baltavo [obelis], o daba žiūru – nė vieno obūliuko Krž. Sodas žydė́t žydė́jo kai vainikas Paž. Žydė́t žydė́jo, ale nemezgė agurkai Bsg. Kaip katrų [žmonių] bulbės i žydė́ti nežydė́jo, nėko nebūs Krš. Kai pušes žýdi, priskrėsk šitų dulkių, nuo plaučių gerai Klt. Blendikės ka žýdžia, tie pumpurai pūkuoti, tai bitys puola Jrb. Tas bumbolas žydė́jo, nužydėjo i nudžiūvo Lž. Žydančių̃ gėlikių prismaigiau (prisodinau), teaugie Krš. Padiegėm i tokių dobilų žydančių̃ Trk. Žydančias bulbas pradės kast Dglš. Žýdžiant apipuolo [bulves amaras], jau lapai juodauna Slk. Kirmytžolė geltonai žýdi JII127. Ka žýdžia, ka žýdžia lauko lukštai, – geltona visa pieva Sk. Laukas žỹdi svėrėm Ėr. Žolių (vaistažolių) nauda yr, ka žýda (reikia žydinčias skinti ir džiovinti) Krž. Kaži, a rugiai bežydą̃? Dov. Kai rugiai žýda, visa debesis dulkių eina Plšk. Rugiai kai žýdi, tai tik eina, regis, ūkana Klt. Jau rugius pasėjai, rugiai žýda, – pjauk žemyn dėl stogo Skd. Reik kiaulpienes nupjauti, kiaulpienės žýdai, užkretai Klm. Žỹdinti lubinai minkštūs, supūsta Drsk. Žydinti̇̀ bijūnai Vlkv. Linai gražiai žýdžia, ažtat ir vardus deda Linas, Lina Svn. Mėlynės anksti žýdžia, tai daug bus uogų Slm. Šermukšnis žydė́jo – bus šlapias ruduo Kpr. Bus blogi metai, kad obelys antruokart žýdi JT307. Sukaria [svogūnus] an pečio ir jiej tę karo, išrūksta, tai, sako, tada nežydi Kpč. Dabar atšals, kai rugiai žydė̃s Žl. Vyšniom žýdžiant, oras atšąla JT285. Jaunan mėnesy reikia kad sėt žirniai ar kas, kad ilgiau žýdžia Č. Gėles sodyt tai tik an jauno ir iš pirmadienio – tai žýdi labiausiai KzR. Svogūnus sodina po Stanislovo arba alyvom žýdžiant Šmn. Kada krikštai (pusė gavėnios), tai žýdi riešutai Rod. Vėžiai nerša, kad žirniai y[ra] žydamys Šts. Kaip pupos žýda, ta tie vėžiai eina Akm. Ievos žýdžia, tad jau avižas sėja Brž. Karklas ir verba žýdi baltu žiedu Dv. Žyd žyd putelelis žalioje girelė[je], tegul žydai, tegul klestai raudonos uogelės D8. Žalio[je] lanko[je] dobilėliai gražiais žiedais žydė́jo JV231. Aš išmindžiau rūtus, rožes, lelijeles bežydant KlpD117. O kas tę žýdi vidun girelės, o kas tę auga be motynėlės DrskD221. Liepelė žydė́jo, medučiu kvepėjo JT366. Jaunoji mergele, aš tavi parvesiu kitą rudenelį, kad žydės, kad žibės balti akmeneliai StnD12. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles S.Dauk. Tas (paraštėje vynamedis) turėjo tris šakas ir buvo želiojąs, augo ir žydėjo, ir jo uogos išsirpo BB1Moz40,10. Žmogiškas trumpintelis amžis žýdinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms K.Donel. Žýdmi KBII166, K; R, MŽ, N. Pieva žydi pati ižg savęs DP625. Manęs dar nebuvo, – alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, – jos vėlei žydės S.Nėr. Žydi rožėm liekneliai A.Strazd. Nežydimieji augalai visai be žiedų Db. Žydančiasis (orig. žiedantēsis) kopūstas (Brassica oleracea) I. Teip žila galva, kad balta kaip žydinti obelis Ds.
| Jai prisimetė žydžiančiója (greitoji) džiova Jrb.
| prk.: Vandos trumpa gėlėta suknikė kaip bijūno krūmas žydi V.Bub. Staltiesė graži, sau tik žýdi Graž. Tu patikėjai, kad upės grįžta, kad akmenėliai upely žydi A.Mišk. Tik žydi lažia kap ažklota gražia paklote Dglš. Medžiai žydė́te žýda (apsnigti) Šll. Žydėjo šerkšnu medžiai, tvoros, svirtys, netgi kaminai rš. Netrukus laivas priplaukė molą, kiek pasviro šonu, žydėdamas vėliavomis P.Cvir. Neplauk langų su mazginiu, žydės langai Ggr. Merga kap aguona, net žydi Pns. Grėtė žydi kaip rožė I.Simon. Už stalelio sėdėjau, kap roželė žydė́jau (d.) Grv. Aš pas savo motušelę kaip rožė žydė́jau, o pas tavi, jaunas berneli, kaip šluota kertelė[je] (d.) Klk. Žydė́k, mano sūneli, kaip bijūnas daržely JD945. Už baltam stalui pati sėdėjau, raudona rože skaisčiai žydėjau D66. Tu žydė́si rože, aš erškėteliu (d.) Dglš. Žydi bernelis mano širdelėj kai darže bijūnėlis (d.) Glv, Kdl. Žydi mergelė mano širdelėj kai darže lelijėlė TDrIV29. Par ką žiedas žýdi? (klausiama žaidžiant žiedo dalijimą) Šmn. Vargai šakojo, vargai lapojo, vargai vartuos žydė́jo JV634. Žydi darže rožė, žydi lelijėlė, žydi mano jaunystėlė pas radną motyną (d.) Pls. Žydi obelėlė raudonais žiedeliais, žýdi mano mergelė ir jos jaunos dienelės JV1042. Žýdi rūta, žýdi mėta, žýdi lelijėlė, žýdi mano valnios dienos kap žalia rūtelė DrskD73. Žyd ir muno jaunos dienos kaip darže žolelės D3. Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo, šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos Mair. Pačioj žydančioj (orig. źydenczoj) jaunystėj N. Dabar palaima jo žydėjo kaip rožė vasaros laike I.Simon. Gražus esti bernelis, žydi (orig. żiedi) kaip lelija, nešioja jį ant rankų mergaitė Marija Mž220. Žodis Dievo žmogu stojo bei vaisius panos žydėjo Mž153.
^ Kam tos gėlės, jeigu bulvės žýdi (juok.) Gl. Diegu nebuvęs, gėle nežydėsi LMD(Kltn). Dilgynės ir keikiamos žýdi JT382. Atiduos skolą, kad akmuo žydės VP7. Atduos, kad kūlis žydės S.Dauk. Kai kuolai žydės, gaidžiai kiaušinius dės KlK2,49. Kai cviekai žydė̃s, aš tavę klausysiu Pg. Savo krašte i tvoros žydi Tr, Lp. Menka žolė ilgai žydi TŽV623(Ps). Pupos žydi – bajoram badas LTR(Šd). Koks medis nežydėjęs uogas veda (kadagys) LMD(Vlkv). Lino linojėlis, bičių sijonėlis, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR. Septynios mylios tilto, o gale to tilto lelijos žýdžia (gavėnia ir Velykos) Dv. Ąžuolas grąžuolas, viršūnėlė žydi (žvakė) LTR(Aln). Bitės gėluo, linų liemuo, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR(Rk). Kaulo burna, mėsos barzda, ant galvos jurginas žydi (gaidys) Kp. Kad jauna buvau, rože žydėjau, kai pasenau, akis įgijau, pro tas akis pati išlindau (aguona) PrLXVII40.
2. DŽ prk. turėti palankias sąlygas plėtotis, klestėti: Aukštiejie mokslai žemėje žýd KI249. Žydės vienybė, lygybė ir brolybė mūsų tarpe B.Sruog. Tos gadynės pradžioj žydėjo dar javų prekyba A.Janul. Kaip žinoma, toje [Vilniaus] vyskupystėje būtent, lenkystė bažnyčiose žydėjo iš senų laikų LTI290. Girtybė žydi čion visam pilnume ir tarp lietuvių rš. Bažnyčia Christaus … ne tiektai anuo metu kad dabar žydėjo, bet ir nū po ižbarstymo žydų po visą pasaulį DP445. Pirmūsius metus amžiaus tavo aną žydančią jaunystę parleidai ant apibrozijimo (paniekinimo) munęs, Dievo tavo, ir ant raskažių tavo P. Taip tai ir tauta, tikruoju gyvendama gyvenimu, žydės A1884,8.
3. Kt, Kbr, Dkš, Grl prk. gražiai, sveikai atrodyti: Jaunas žydė́te žýda, kaip anims gerai Krš. A matot, kaip jauna sau žýdu, i gana End. Vakareliai buvo gražūs: girtų nebuvo kaip jei, pasišvietę visi, mergos žydė́te žydė́s Krš. Kad būč vienas buvęs, galbūt i žydė́jęs Slč. Žandai žýda Rsn. Raugėm saldes, bulbes virėm, o mūs žandai žydė́j[o] Brš. Pribaigei Lapinį, o pati žydėte žydi, – sako paštininkas Lapinienei J.Ap. Ūkvedys žydėjo sveikata J.Marc. Greit jį nuvilko ir pasodino už stalo – tarp žydinčių veidų, greta žmonos A.Vaičiul. Žýdi mano mergužėlės skaistiejie veideliai JD149. O Amilia – jau septintam danguje. Žydi visa, net ašaros trykšta jai iš akių J.Balt.
4. Arm, Ds prk. gerai gyventi, žaliuoti: Nupylė į miestą i žýdžia tame mieste Žg. Žýdam seni vieni Rdn. Nežýdam i nežaliuojam, vargstam, i tiek Krš.
^ Žydė́k, kol šalna nepakando Tr.
ǁ Lp praleisti (daug laiko): Neparvažiuoja mūsiškiai, o gal koks žagarietis žýdžia pas juos Sk. Prie šito audeklo ir žydė́k visa vasara Užp. Vai vai, mergele, tu čia žydė́si, iki viską pasiūsi! Mrj. Dar dešimt dienų [ligoninėje] žydė́sit kap niekur nieko (juok.) Mrk.
5. DŽ, NdŽ prk. žibėti, blizgėti, spindėti: Akikės [vaikų] žydė́s, veizant į tą saldainį End. Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo J.Aist. Aušrinė paryškėjusi tebežydi, tebemirkčioja A.Mišk. Žydi danguj žvaigždelės – teip jaunos mergelės TŽI196. Mėnulis žýdi pilnatim DŽ1.
ǁ būti matomam, atsispindėti (veide): [Žmonės buvo] povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veidu narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno[je] širdė[je] klestėjo S.Dauk. Visų veiduose žydi džiaugsmas J.Marc. Eglei skruostuos žydi spindulys jaukus – Žilvinas palydi žmoną ir vaikus S.Nėr.
^ O kad aš buvau pas motynėlę, žydė́jo roželės ant mano veidelių JV828.
6. Š, DŽ, NdŽ, Vr, Klm, Skp, Lš, Lz prk. pelėti, plėkti, mūsoti: Duona žýda, sena senitelė̃ Krš. Jeigu pradžioj nedėlios kepi [duoną], tai labai pela, pradeda žydė́t Kp. Pupos žýda ir duona žýda Užv. Mūsų duonytė žýdžia PnmR.
7. DŽ, NdŽ, Plng, Jdr, Ds, Sld, Sn prk. būti pakeitusiam spalvą dėl fitoplanktono dauginimosi (apie vandenį): Dabar vanduo tai nei nebežýdi, o pirma tai žalias žalias Všn. Ryte tai buvo geltonas geltonas vanduoj [ežere], žydė́j[o] Kpč. Jau vanduoj žỹdi, sekas maudytis Mrc. Kol vanduoj žydi, maudytis neik Kpč. Pelkėse ir ežero pakrašty vanduo žydėjo A.Rūt. Ten augo ajerai, tarp jų kumsėjo varlės ir žydėjo maurais apsitraukęs vanduo V.Bub. Rugsėjė[je] žýda jūra, sveika būti pri jūrai Krtn.
8. DŽ, NdŽ, Brž, Ign, Kzt, Skdt, Mlt, Žsl, LTR(Lp), Nm, Tlž prk. būti su baltomis dėmėmis (apie nagus ir pan.): Nagos žýdi – padovanos kas ką (juok.) Ml. Kap pirštų nagai žydi – vargas LTR(VšR). Nagai žýda, gausi žanyties Yl. Kiek nagų žydžia, tiek vaikų turėsi Krč. Kurios nagai žỹdi, gaus našlį Gs. Visos nagos žydi – greit atliksi našlė Sur. Ką nauja nešiosi, kad nagai žýdi LzŽ. Nagas žýdi, itai bus navyna ZtŽ. Mortos dantỹs žýdi Pc. Dantys žyda, kad dantų galai baltuo[ja] Šts.
| Žemė žýdi – tai jau prieš grybus Pv. Žemė žydi dar̃, turi būt baravykų Kpč. Jeigu žemė žydi, tai bus grybų TŽIV475. Žemė žýdi, pumpučių yra Mrc.
| Neik, kur ledas žỹdi Kt.
9. Ant nesveikai raudonuoti: Kojos žýdi, kai supleišėja Kp. Jau kūnelis žýdžia vaikui – nupuškuoja visas Škn. Žýda visa panosė [po slogos] End. O jei raupsai žydės odoje, ir apdengs visą odą, nuog galvos iki kojų, viskas po akim plebono gal būti BB3Moz13,12. Tada vėl žydėdavo visų nosys, vėl klegėdavo lotyniškai rusiškai lietuviškas Babelis P.Cvir.
ǁ šviesti ryškiai raudona spalva: Kaip sykį kirto, žemė drebėjo, kaip antrą kirto, kraujas žydė́jo JD1537. Žemė su kraujum žydėt pradėjo JD1112. Žemė krauju žydėt pradėjo S.Dauk.
10. Graž, End, Vkš prk. turėti mėnesines: Sako, jau žýdžiant [mergiotę] Ds.
◊ ant nósies žýdi greit įvyks: Renkitės, jum veseilia an nósies žýdi, o gal jau prašė? Pv. Pinigų reikia – krikštynos žydi an nosies Rod.
galvà žýdi apie žylantį žmogų: I galvà jau žýdi Ad. Kaip pagrįši, žydė́s mamos galvẽlė, kaip vyno obelelė Mžk.
garstỹčios paausiuosè žýdi apie pradedantį žilti: Paskui visi sako, kad jau jai ir garstỹčios paausiuosè žýdi, o vis neištekėjusi Nmn.
kviečiai̇̃ (rugiai̇̃ An) žýdi apie gerą padėtį, būklę: Tau už jo kviečiai̇̃ žýdi Mrj. Dabar klebonuo rugiai̇̃ žýda: ryt ar trejos laidotuvės Šts. Kai žmonys miršta, kunigams rugiai̇̃ žýda KlvrŽ.
širdyjè žýdi jaučia nuoskaudą: Man vis širdy žydi, kiek kartų anys mañ’ norėjo suėst Užp.
1 apžydė́ti
1. intr. kiek nužydėti: Nesulauks anos (chrizantemos) Visų Šventų, nušals; jau anos apžydė́ję Aln.
2. intr. žydint apsidulkinti giminingos kultūros žiedadulkėmis: Kopūstai sėtiniais apžyda Grg.
3. apdovanoti: Kad apžydė́jo vaikus: vienam kepurę, kitam batus, trečiam šaliką Užv. Duok duok, tetušeli, neskūpėk, savo mylą dukterelę apžydė́k (d.) Žlp.
| Baltas stalas lino žiedu apžydėtas, gabija apšviestas (iš vestuvių apeigų) LTsIV720.
1 atžydė́ti intr. J.Jabl
1. M.Valanč, LL120 baigti žydėti, nužydėti: Atžydėjo [gėlės], galia birti Grd.
2. refl. prk. ilgai dirbti, nusikamuoti: Nu atsižydė́si vienas in tokio kavalko! Ktk.
1 ×dažydė́ti (hibr.) žr. 1 peržydėti 1: Obelių yra kelios, tai dažydėj[o], o ar obuolių bus, ar ne Vlk.
1 įžydė́ti intr. Dg įsileisti žydėti: Gražesnės [gėlės], kai da ne teip įžydė́ję Kp. Mėlynas linelis jau įžydėjo, jau tave tėvelis man pažadėjo LTR(Vlk).
| refl.: Daba da jis neįsižydė́jęs, užskurdęs Sdb.
| prk.: Pavasaris įsižydi vis daugiau, vis margiau I.Šein.
1 išžydė́ti, išžýdi (i̇̀šžydi), -ė́jo intr.
1. kurį laiką žydėti, išbūti su žiedais: Mūsų žolynai visą žiemą išžydė́jo Š.
2. sužysti, išsiskleisti: Eina su peiliu ir tuos pumpurėlius appjausto, neduoda jom (rūtoms) išžydė́t Kč. Neduokit tiem stiebam [rabarbarų] išžydė́t: kap tie stiebai i̇̀šžydi, tai lapai maži Kpč. Pernai sausra buvo, tai neišžydė́jo [bijūnai] Kpč. Ir sodas ižžýdi, visas baltas ZtŽ. Žalia rūtelė, ar jau išžydė́jai? (d.) LzŽ. Išžydėk, rūtele, linelio žiedeliu, kad jis neišpažintų tėvulio dvarėlio LTR(Vrn). Kai tos lelijos išžydėjo, iš tų lelijų paukštelis skrido (d.) Dl.
3. Rtr, Mrj, Vrn baigti žydėti, peržydėti: Išžydmi N. Kviečiai jau buvo išžydė́ję, kai suguldė Gž. Jos (obelys) išžydė́[jo], ir viskas Graž. Nū išžýdi vyšnios Rod.
| refl. Š, Rtr, BŽ342: Bulbos neišsižydė́ję, o kasa Švnč.
4. refl. prk. užsibūti: Na, jau tu tę (viešnagėj) išsižydė́jai Lp.
5. prk. lemti pasidengus baltomis dėmėmis: Kai nagai žydi, tai jie išžydi an ščėsties LTR(Auk).
1 nužydė́ti intr.
1. Sut, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, LKT237(Kri), Šts, Kl, Žž, Ign baigti žydėti: Nužydi žolė SD224. Jau žiedai nužydė́jo, t. y. nustojo žydėti J. Vienos bulbos nužydė́ję, kitos da žydi Aln. Jau rudi žiedai, nužydė́ję liepos Sld. [Linai] kaip jau nužýda, tujau reik nurauti, sustatyti į gubeles Žd. Nužydė́jo, nulinko rugiai Klt. Šiemet bulbos visų anksčiausia nugedo, nespėjo nužydė́t PnmR. Tos [gėlės] benga nužydė́ti, kitas svadinsu Krš. Jau ramunės nužydė́j[o], jau šlempa Pv. Nužýdi pieva i pasisėja pati, šitie grūdeliai Klt. Nužydmi N.
| prk.: Bėga dienos laukais ir nužydi gėlėm, nubanguoja rugiais pakelėm, pakelėm rš. Pasklis ir mūsų dienos lyg nužydėję pienės, nuklys toli už atminimo J.Aist. Dar roželės nežydėjo nė metuose kartą, mergužėlė, nužydėsi paskutinį kartą! JD1481.
| refl.: Papartis jau buvo nusižydė́jęs Slk.
ǁ prk. nunykti: Ažu itokių gaspadorių tai visa gražiai nužydė́j[o] Arm.
2. prk. baigti žydėti, žaliuoti (apie vandenį): Ka vanduo nužydė́s, tuokart, vaikaliai, maudyties galėsiat Skd.
3. Grž prk. darytis nebegražiam, nusenti: Taip nužydė́ste, ka greit bus galas Bsg. Agute, liaukis. Vaikio neprisuksiu. Ir nužydėsi senmerge M.Katil.
4. prk. pakliūti (į vargą): Šumij[o] šumij[o] ir nužydė́j[o] in penkelių metų [į kalėjimą] Vrnv.
1 pažydė́ti intr.
1. NdŽ, DŽ1 kurį laiką, kiek žydėti: Jos (kambarinės gėlės) par vasarą pažýdi i rudenį nuleipsta Pšš. Sutaisiau [puokštę], sakau, tegul ir jam (vyrui) pažýdžia PnmR. Dabar kaip šitie čibuliai pažydė̃s ir juos nupjausi, tai daugiau nebežydės Slm. Kad palyt žiede, tai anos (slyvos) do pažydė́t Klt. Tai pažydė́jo do medatkos po šitam lietui Klt. Vaisiniai medžiai jau pažydė́jo: obuoliai, grūšnios augti pradėjo BM430(Kp).
| refl. prk.: Pasižydėk, seseraite, paskutinį kartą LTR(Trg).
2. prk. būti nebegražiam, kiek pasenusiam: Mes jau abi pažydė́ję, baltos, tai daug ką kiteip suprantam Slk.
3. prk. pasilinksminti: Kap rugelius pabaigsim, tada pažydė́sim Arm.
4. prk. ilgai trukti (dirbant, vargstant): Na ir pažydė́jau aš tame audime Dkš.
| refl.: Pasižydė́jo maniškė staklės[e] Ktk. Da pasižydė́si, vaike, kol in savo kojų atsistosi Ktk.
ǁ ilgai būti: Mes čia dar ir pažydė́sim Mrk.
1 péržydėti intr. KI249, DŽ, NdŽ, KŽ; R363, MŽ486, L, peržydė́ti Rtr, páržydėti; Sut, M
1. LL127,187, ŠT328, Brb, Btrm, Dv baigti žydėti: Paržyda medis, žolė D.Pošk. Páržydėjo ir nubiro žiedai J. Rugiams žydant, jei vėjų nėr, gerai páržyda – geri rugiai yr Lk. Kaip páržydės grikiai, būs grūdukai Krž. Kap péržydės žolė, jau šienas negardus ZtŽ. Páržydžia [pupos], ankščiukės yr, viršūnės pradeda ruduot Grnk. Čiukš va péržydėjo ir nebežydžia [gėlės] Slm. Kap jau péržydėję bulbos, tada pjaunam bulbienolius LzŽ. Gaidžiukai kap péržydi, loc šiškelės randasi LKKXIII23(Grv). Bijūnėlis paržydės, tai jis saldžiai nekvepės JV288. Laukuose rugeliai jau peržydėję, grūdelius augina Žem. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles, kurie paržydėjusys mezga vaisių, arba spurganas S.Dauk. Peržydmi R, MŽ, N.
| Jau kiek péržydėjo sodai, kap pirma tai tik balta, gražu Kli.
| prk.: Žinok gerai, merguželė, tavo jaunystelė paržydės, parklestės kaip darže žolelė (d.) Lk. Ji (giesmininkystė) mums parūpina, ko priegimtis (gamta) neįstengia priduoti: auksinį laiką, niekados nerūdintį, pavasarį neperžydintį A1884,223.
2. prk. pasidaryti nebegražiam, pasenti: Žydėjusi páržydėjusi merga, jau po visam Krš. Péržydėjus merga, kas jau ją tep ir griebs Brš.
3. Kb prk. baigti žydėti (apie vandenį): Aš paežerėj ažaugus, mum būdavo neleista [maudytis], kolei vanduo péržydi Sld. Kol [v]anduo nepéržydėjęs, nemožna maudytis Ign.
1 pražydė́ti intr. Rtr, NdŽ
1. S.Dauk, M, L, LL290 imti žydėti, išskleisti žiedus, pražysti: Pražýdi grikis anksti DrskŽ. Iš pradžių tulpės pražýdi, paskui ir kitos [gėlės] Vlk. Kai pražýdi, baisus kvepėjimas liepos Sug. Labai reikia lietaus, teip sausa, bulbos nepražydė̃s Alz. Kada sausas oras, pražydė́jus pienė greit išmeta pūkelius Dgč. Ievas liuobam merksma, Velykoms ka pražydė́tum an stalo pasidėti End. Motka išeina žiemos laiku – sodas pražydė́jo (ps.) Eiš. [Sugrįšiu,] kai an pečiaus žirnius sės, kai kačerga pražydė̃s (d.) Pls. Sesyt sesytė, jaunoji mano, kad ji (rožė) pražydės, tai aš parjosiu RD37, N341. Kap sesutė rūtą sės, an rytojaus pražydė̃s, tada mano jaunos dienos pas motulę vėl sugrįš DrskD132. [Vainikėli, žaliukėli,] kaip tu žalias pražydė́si, aš jauna tekėsiu JV779. Pražydmi R, R79, MŽ, MŽ104.
| prk.: Kai užsėdau už skomelių, pražydėjau kai roželė (d.) Lp. Tai iš tę, tai iš tę laimė pražydės Al.
^ Vieną sykį tie jau žydėjo, antrą sykį nebipražydė́s, vieną sykį tu jauna esi, antrą sykį – nebibūsi End. Atiduos, kai basliai pražydės KrvP(Jnš).
2. NdŽ nužydėti, peržydėti: Žolė pražydė́jo J. Pražydė́jo rožė, po dienos numetė lapus Slm.
| prk.: Mūs jaunystė greitai pražydėjo rš.
ǁ prk. žydint praleisti: O tu viena, kai žiedas, dieneles pražýdi JV1030. Pražydėjus jaunas dienas, puolei į vargelį JV1030.
3. Lš prk. būti subrendusiam: Nuotaka, pražydėjusi merga KlvK115.
4. LEVIII260 prk. imti klestėti, smarkiai išsiplėtoti, pakilti: Vakarų Europoje buvo pražydėję benediktinai rš. Pražydėjo nauja draugija rš.
5. prk. apsitraukti pelėsiais: Negi išmesi pražydėjusią duoną – suvalgom Lš.
6. prk. praleisti laiką ilgai ką dirbant: Su tuo audimu, mergele, staklėse pražydė́si Brt. Pražydė́si, ligi išausi Dkš.
1 ×razžydė́ti (hibr.) intr. ZtŽ sužydėti: Razžydė́jo kvietkai labai gražiai Aps. Šiemet i nerazžydė́[jo] liepai Rš. Razžydė́j[o] sodai, alne balta nuog žydeklių LzŽ. Stato butelin: ar razžydė̃s tos vyšnios? Asv.
1 sužydė́ti, sužýdi (sùžydi), -ė́jo intr. Rtr, DŽ, NdŽ
1. S.Dauk, M, Sdb, Dgč imti visiems žydėti (apie augalus): Sužýdi lubinai, aparia, sėja rugius DrskŽ. Kap alyvos sùžydi, namas kap iš atvirutės (nj.) Krsn. Vasarą ka sužydė́s [gėlės], tiek gražiausiai būs Žlb. Kap buvo slyvos sužydė́ję, tai visas kiemas tik baltavos Šlvn. Ka tie alyvai kumet sužydė́s, tiek gražus tas takiukas buvo, tiesiai į gonkas End. Viešnės sužýda ankstybėse, tankiai nušaldo Rdn. Kaip sužýdi [bezdai], tai mėlyni, balti, teip gražu, teip kvėpia Antš. Ankstyvos [bulvės] sužydė́ję, o kas bus – než[i]nia Drsk.
^ Bus jie ten, kai paparčiai sužydės KrvP(Mlt).
2. refl. Švnč apsidulkinti vienas kito dulkėmis: Burokai su burokėliais susižýsti LD351(Sv). Kai bulba tai susižýdžia, kažin agurkai? Slm. Buvo viena geltonoja [morka] ir susižydė́jo Sdk. Tuščiaviduriai žiedai susižýdžia su pilnaviduriais ir būna sėklų Všk.
3. NdŽ prk. suklestėti: Prisiekęs pastangas visas padėti, kad tėviškė galėtų sužydėti T.Tilv. Sužydė̃s tau visa, kad vagia šiokis tokis (juok.) Lzd.
4. NdŽ prk. sužibėti, suspindėti: Išėjus iš bažnyčios ir susitikus šventoriuje, merginų ir vaikinų skruostai nesužydi, akys nesuspindi I.Šein.
5. NdŽ, Tvr prk. supelėti, suplėkti: Padedu ant pamato, apvožu, al’ pražysta [duona], sužydė́jusios i nebgal bevalgyti Tn. Valgyk sužydėjusią duoną – perkūno nebijosi Vj.
6. NdŽ prk. pradėti žydėti (apie vandenį).
7. prk. pasidaryti gražiam, subręsti: Merga greitai sužýda, ale i páržyda greit Krš.
1 užžydė́ti intr.
1. NdŽ pražydėti: Ažžydė́j[o] gėlės LzŽ. Ažužydė́[jo] žolynas Dglš. Užžydė̃s sodas po šventam Jurgi ZtŽ. Kap žužýdi kanapės, išrinkdė jas (pleiskanes) Rod.
2. pradėti pelėti: Mūsios lubos ažžydė́ję, visos baltos Lz.

Daugiau informacijos

pražydė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

išmeti̇̀mas

Apibrėžtis

meti̇̀mas sm. (2), meti̇̀mos refl. ind. (ž.)
1. SD31,331, R407 → mesti 1: Patiko mano meti̇̀mas? NdŽ. Tai metimužėlis! Jrk103. Stiprios varžovės susirinko ieties metimo sektoriuje sp. O jis atsitraukė nuog jų kaip akminio metimą BPI365.
2. → mesti 3: Kas meti̇̀mas [meškerės], tai lydeka – pridėjau pilną valties galą Kn. Alacho sprendimu, iš pirmo metimo sugavau vieną žuvį ir ją tau atiduodu J.Balč.
| Meti̇̀mų (rinkimų) diena Dr.
3. → mesti 4: Meti̇̀mas [šieno] iš vežimo labiau vargina, kaip meti̇̀mas vežiman Sb.
4. → mesti 6: Pinigų meti̇̀mas jaunajai NdŽ.
5. → mesti 12: Iš dantų meti̇̀mo arklys paliko papūrusio plauko (šeško plauko) Ggr. Plunksnų metimo čėsas KII50.
6. → mesti 15: Kad, nutraukus audeklo metimą, imsi valgyti, – suvalgysi ataudus (priet.) LTR(Rm). Dvylikos sienų tai ir meti̇̀mas trunka Lš.
7. Vv audeklo apmatai: Meti̇̀mas linų, o šilkais atausta Srd. Šiemet noriu suaust tris metimùs ir an vieno suverpt Krok. Ir turi drabužį tą sudeginti arba metimą, arba ataudus CII955.
8. sėjamo lauko juosta nuo vienos nubiržytos linijos iki kitos, biržė: Šito vyro didelis, platus meti̇̀mas Trg.
9. → mesti 17: Meti̇̀mas metimù nelygus: vienas kavolis drūtai suvirina, kitas tik bet Trgn.
10. → mesti 20: Par ilgą meti̇̀mą ir pasigėrė gatavai Šts.
11. → mesti 21: Aną suėmė už ausies meti̇̀mą vokyčiuo Šts.
12. refl. → mesti 29: Žuvis, kiaušiai, dešra, vėdarai, dūmuose rūkytoji meisa nuog parsistovėjimo ir metimos pūti savėje nuodus įgauna IM1878,25.
13. refl. → mesti 32: Ale pasiutęs tų voratinklių meti̇̀mos! Vkš.
14. vėmimas: Pamilusis skanumus valgio, lig metimo valgo brš.
◊ akiẽs meti̇̀mas žvilgtelėjimas, žvilgsnis, pažvelgimas: Iš pirmo akies metimo Pfulis pasirodė kunigaikščiui Andriui tarytum pažįstamas rš. Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius V.Kudir.
bùrtų meti̇̀mas I tam tikrais ženklais būrimas, kam kas turi tekti ar kas ką turi daryti.
kaulẽlių meti̇̀mas; SD108 žaidimas kauleliais.
kõrtų (kartų̃) meti̇̀mas būrimas kortomis: Ką čia tikėsi į tą kartų̃ meti̇̀mą Jdr.
už akių̃ meti̇̀mas KII332 priekaištas.
antmeti̇̀mas sm. (2); M.Valanč → antmesti 7.
apmeti̇̀mas sm. (2)
1. N → apmesti 1.
2. → apmesti 5: Apmeti̇̀mas daug atėmė laiko, o jau būtau senai audus Al.
3. refl. → apmesti 13: Netikėk juo: tai ne teisybė, o tik apsimeti̇̀mas Up. Mun toks ano apsimetimas dikčiai nepatinka Vvr. Tik jo apsimetimas negyvo (tik jo negyvo apsimetimas) lokį iš čion nuvarė J.Jabl.
atmeti̇̀mas sm. (2)
1. Sut → atmesti 2.
2. SD406, KI33 → atmesti 8: Jokie samprotavimai negali išteisinti atmetimo tiesos J.Jabl.
3. → atmesti 10: Tau šito vyro atmeti̇̀mas į gerą neišeis Rdm. Ko pirma verkt ir gailėt? … Ar atmetimą nuog Dievo argu prakeikimą jo? DP11.
4. → atmesti 11: Laukininkų draugystė sutarė prociavotis apie atmetimą šventos dienos darbo dvaruose ir tųjų kumetiškėse LC1883,27.
5. refl. → atmesti 12: Jie nori atkeršyti už atsimetimą nuo jų sp. Kur nėra vienybės, ten nei šnekėti negalima apie atsimetimą A1884,64.
6. žr. atmesti 13: Pasirašei sutartį ir mokėsi, niekas tavo atsimeti̇̀mo nežiūrės Ds.
7. refl. netesėjimo pabauda: Kas suderėjęs paskui nebenori pirkti, tas gauna atsimeti̇̀mo užmokėti Š. Ar reiks man užmokėti du šimtus rublių atsimetimo? J.Balč.
8. M → atmesti 17.
9. atimties veiksmas: Suskaitau aš gerai, neapgaus, tik su atmetimù mun blogiau Krš.
10. refl. J → atmesti 19.
11. nepilna užuogana, padaryta ariant į vieną pusę, atmetinys: Tik suarsiu atmeti̇̀mą ir eisiu namo Arm. Tę žuoganų aukštų neark. Jei kap, tai atmetimuosna! Vlk.
įmeti̇̀mas sm. (2)
1. M, Sut → įmesti 1: Niekingiausia mirtis senobės prūsams buvusi įmetimas vandenin rš. Sekmąją nu įmetimo dieną atejo pri levų duobės Cyrus karalius ir atrado Danielių tebgyvą M.Valanč.
2. → įmesti 3: Iš antro įmetimo [meškerės, blizgės] vieną žuvį pagavo kap šaudyklę Gs.
3. → įmesti 6: Juozapo įmetimas kalėjiman buvo sunki bausmė brš.
4. refl. → įmesti 9: Karščio insimeti̇̀mas yr, tai ir negyja žaizdos Trgn.
išmeti̇̀mas sm. (2)
1. K → išmesti 1: Grūdai patenka į būgno vidų, maišomi ir slenka į išmetimo angą rš.
2. SD277 → išmesti 3.
| refl.: Supelėjęs, suplėkęs pašaras, nenuplauti šakniavaisiai gali sukelti susirgimus ir priešlaikinį paršiavimąsi arba išsimetimą rš. Po to išsimeti̇̀mo kumelė nebišsitaisė Užv.
3. → išmesti 6: Išmetimas iš vyresnybės I. Išmetimas iš draugysčių R52.
4. kas išmetama, išmata: Tapome kaipo išmetimai svieto Bt1PvK4,13.
5. → išmesti 27: Aš netikiu išmetimù Pvn.
6. Jrb, Krtv žr. išmestinė 1: Kur vagos arime esti sumestos – ten sumetimas, o kur į abi puses išverstos ir pasidaro tuščias arime takas – ten išmetimas Ss. Daryk išmetimùs ten, kur sumetimas buvo, kad išsilygintų dirva Šk. Kaip art dirvą, ar ant išmeti̇̀mo? Lkm. Ardamas nedaryk gilaus išmeti̇̀mo – gali paskiau neužsilygint Trgn. Koks artojas, kad nemoka išvaryt tiesaus išmeti̇̀mo Auk. Išmeti̇̀mai buvo pilni vandens Rs.
◊ išmeti̇̀mas ant akių̃ padarymas priekaišto: Bara jį smarkiai, su išmetimu ant akių visokios neviežlyvystės Ch1Moz31(turinys).
numeti̇̀mas sm. (2)
1. SD459, KI35 → numesti 2.
2. → numesti 10: Po kiaušo numetimo vėžiai taip minkšti, kaip sviestas rš.
pameti̇̀mas sm. (2)
1. → pamesti 1: Jis labai susirūpino dėl rakto pametimo rš.
2. R368, Sut → pamesti 3: Pametimas pilietybės aiškiai išdėstytas rš. Anys žino juos didžiai nusiminusius ir dėlei pametimo savo pono bijančius bei drebančius BPII28.
3. → pamesti 5: Išprašyk pametimą marnasčių svietiškų brš.
4. → pamesti 6: Mano vyras Amerikon išvažiavo geruoju, ne pametimu Vaižg.
| refl.: Pasimetimai ar šiaip palaidas gyvenimas jiems visai negirdėtas daiktas J.Balč.
5. refl. → pamesti 16: Tam tikrą pasimetimą, blaškymosi periodą patyrė beveik visi jo bendradarbiai rš.
6. SD278 → pamesti 17.
7. SD263 → pamesti 18.
pérmetimas sm. (1)
1. → permesti 1: Grunto permetimas per pakopas rš.
2. → permesti 5: Čia gali būti kariuomenės permetimas, o ne pasitraukimas rš.
3. refl. rš → permesti 8.
4. refl. → permesti 20: Medžio sukimos (persimetimas) bedžiūnant yra svarbi yda rš. Traktorių variklių blokų persimetimas rš.
| Koks bus smūgis tas persimetimas jai jaunystės dienose Skr. Gimė tai sveika, tik augant persimetimas (stuburo iškrypimas) pasmatė Trgn.
prameti̇̀mas sm. (2)
1. → pramesti 1: Vis tiek tu prakiši – mano tik vienas prametimas, tavo trys (žaidžiant) Vb.
2. → pramesti 7: Tai buvo mūsų didelis prameti̇̀mas, kam mes pasiskolinom iš banko pinigus: iš kur dabar juos atiduosi žmogus Brt.
3. refl. M → pramesti 13.
4. → pramesti 17: Nes jo įsčioje buo išrinkti pirm prametimo fundamento to pasaulio DP454.
5. Lp, Krd viralo uždaras, prametalas: Jau aš prasgyvenau: ir pieno turiu, ir sviesto, ir prameti̇̀mo turiu Kb. Jau kelintas čėsas, kap mes be prameti̇̀mo valgom Lš.
primeti̇̀mas sm. (2)
1. M → primesti 1.
2. KII315 → primesti 3.
3. → primesti 7: Kokio primeti̇̀mo benori, kiek pačiai bereik? Užv.
4. → primesti 8: Protestuojame prieš antiliaudiško teroristinio režimo primetimą sp.
5. refl. → primesti 19: Kap rados kojoj kokis prismeti̇̀mas, tai puvo puvo Rod. Geron priežiūron šitokio prismeti̇̀mo (pūliavimo) tikrai būt nebuvę Lš. Bus odoj kūno ugnies prisimetimas Ch3Moz13,24.
6. refl. → primesti 20: Motule, man šiandie nesisveikia. – Tai tavo prismeti̇̀mas, dukrele: nemoki darbelių daryt, tai tau ir nesisveikia Prng. Meilėj daug prisimetimo rš.
7. KII327 → primesti 21.
sumeti̇̀mas sm. (2)
1. N → sumesti 2.
2. SD338 → sumesti 4.
| refl. Sut: Idant ne tuo laiku, kad ateisiu, susmetimai darytųs GN1PvK16,2.
3. suimta, įlenkta drabužio vieta: Ar [kelnių] sumeti̇̀mą išardyt? Ėr. Antajuosčio sumeti̇̀mas man net nugarą nugraužė Lš.
4. klostė: Viskas siūta paprasčiausiu būdu, kad tik mažiau siūlių, mažiau sumetimų, mažiau medžiagos reiktų suvartoti Vaižg.
5. dvi vagos, suverstos viena prieš kitą pradedant arti: Kur pernai arta sumetimù, te šiemet ark išmestine Dbk. Reiks art iš vidurio dirvos an sumeti̇̀mo, tai nebus vidury vagos – išmestinės Ds. Padarysiu sumetimą, ir ark Lp. Sumeti̇̀man suarta OG180. Ar mokėsi sumėtyti sumetimùs? Br. Daugiau daryk sumeti̇̀mų – per plačios lysės Pgr. Nedaryk plataus sumeti̇̀mo – lieka daug žemės nesujudinta Ukm. Šlapiose vietose sėk bulves į sumetimus, kad neišpūtų Skdv.
6. užuogana: Vieną sumetimą pasėti tep, o kitą aparti Rmš. Iki pusryčių suariau porą sumeti̇̀mų Up. Žąsys visą galą sumeti̇̀mo avižų išteriojo Krok. Kap arsim: ar į sumetimùs, ar į lyses? Ig. Žemas laukas visada geriau suart mažais sumetimais, tada nereikia ir vagot Šš.
7. Švnč suverstas iš abiejų pusių pradalgys, sumuštinis: Sumeti̇̀mai neiškratyti neišdžius Knv.
8. refl. Sut, Krš susiėjimas, pobūvis: Nėr susimetimo be šnapšės virimo Šts.
9. refl. stuburo iškrypimas: Vely būt mirus: su susmetimu jai vis tiek ne gyvenimas Trgn.
10. refl. → sumesti 17: Susimetimas ing kruopus, susitraukimas I.
11. refl. → sumesti 18: Galia išbraukyti bobos tą susimeti̇̀mą Krš.
12. refl. → sumesti 23: Tai bobai žarnų susimeti̇̀mas (tokia liga) buvo Slm.
13. refl. → sumesti 26: Reik susimeti̇̀mo, kad nesusitęstų daržų nuėmimas Šts. Šiandieną turėjau didelį susimeti̇̀mą, kol aplankiau 15 Vilniaus bažnyčių Plt.
14. refl. sambrūzdis, sąjūdis: Susimeti̇̀mas buvo didelis, kad bėgo Šts.
15. → sumesti 28: Kas anų sumeti̇̀mas, kaip pamaluoti! KlvrŽ. Ir nebeturėk tu man, žmogau, sumetimo: lįsk, kišk nagus, kur nereikia Grž. Jis neturi tiek sumetimo J.Jabl.
16. apskaičiavimas, samprotavimas: Liko, mūsų sumetimais, penkiolika varstų rš. Žemaičių sumetimu, buvo aišku senį Vydmantą dukteriai turint antra tiek gyvais pinigais Vaižg.
17. ppr. pl. priežastis, motyvas: Jis turi savo sumetimùs BŽ486. Kai kurie paralelizmai panaudoti ir stilistiniais sumetimais rš. Gali jis keršto sumetimais pripasakoti nebūtų dalykų! T.Tilv.
užmeti̇̀mas sm. (2)
1. N, I → užmesti 1.
2. → užmesti 3: Ona grėbia, akimis vesdama kiekvieną grėblio užmetimą rš.
3. siūlo uždėjimas ant vąšelio ar virbalo mezgant: Į kiekvieną pagrindinės pynelės kilpą neriami žemi stulpeliai be užmetimo rš.
4. → užmesti 8: Šitos žuvys vienu tinklo užmetimù ištrauktos Lš. Meškerės užmetimai turi būti daromi botago smūgio judesiu rš.
5. → užmesti 16: Dėl šito užmeti̇̀mo kaip nebuvo kirvio, teip nėr Trgn.
6. Q49 → užmesti 21.
ǁ apleidimas: Griešija, kurie po smerčio savo tėvų brolius ir seseris, labiau mažus, krividija, užmetime anus laiko, užauginimo neduoda brš.
7. → užmesti 22: Nu užmeti̇̀mo penėti šešius maišus miežių sušersi – turėsi paršus ne ant juoko Krš.
8. refl. Pc → užmesti 31: Ką tik jo toks užsimeti̇̀mas, o važiuot tai te nėra reikalo Sb.
9. refl. užsipuolimas: Iš kurgi ėmėsi tas rėksmas ir dėl ko tas užsimetimas ant mūsų? A1884,394.
×10. M → užmesti 32: Trumpai atsakiau į tavo užmetimus rš. Neišsitark ko nors – ten tau darys visokių užmeti̇̀mų Kair. Koks čia užmeti̇̀mas, jei pasakė, kad gal tu paėmei? Kair.
◊ akiẽs (akių̃) užmeti̇̀mas pažvelgimas, žvilgtelėjimas: Vienu akies užmetimu pažinau Kazimierą rš. Pirmu akių užmetimu, jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras neva pataiso Vaižg. Aštrus akiẽs užmeti̇̀mas KII148.

Daugiau informacijos

prameti̇̀mas

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

priskélbti

Apibrėžtis

1 skélbti, -ia, -ė K, DŽ, skel̃bti; H161, MŽ, R, I, Sut, N, M, LL210
1. tr. viešai pranešti: Teismas skelbia sprendimą rš. Skélbti karą NdŽ. Trūbai kareivių vainą skelbia S.Dauk. Diktorius skelbia paskutines dienos žinias rš. Skélbti naujieną visai apylinkei NdŽ. Niekas neskelbė tostų rš. Tėvai, motin, sako, ateinantį sekmadienį skelbiu jūsų dukters Katrės ir Petro Balsio užsakus V.Myk-Put.
ǁ tr., intr. duoti žinią, informuoti: Ne ten niekas buvęs skelbą̃s, ne ten niekas būtų tyrinėjęs Krtn. Senovės raštai skelb, jog lietuvių kalnėnų ir žemaičių giminė̃s yra buvusi lopišiu Indų žemė S.Dauk. Garsas šunų lojančių, sklydurdamas par medes, skelbė jam ir kitus susiedus tenai giriose teip pat gyvenant S.Dauk. Gaisro pavojus skelbiamas garsiniais signalais rš. Angelas švents piemenimus, pekų ganantiemus,… skelb karalių gimus Mž193.
ǁ tr., intr. viešai sakyti ar rašyti, kalbėti: Tarybinis teismas aiškiai ir atvirai skelbia ginąs darbininkų ir valstiečių valstybės reikalus (sov.) sp. Kalbu apie visus darbus tavo ir skelbiu apie darbus rankų tavo Mž479.
| refl.: Butkų Juzė … skelbėsi rašąs pirmiausia kaimui rš.
ǁ tr., intr. LKKXV300 pranešti ką spausdintu tekstu, skelbimu: Jie skel̃bė parduot savo vietą Jrb.
| refl.: Žinai, parduoda savo ūkį. Jau kelintam numery skelbiasi P.Vaičiūn. Varžytinės skélbėsi daug metų Nm. Kas į laikraščius skel̃biase (nori susipažinti per laikraščių skelbimus), žinok, atlikus nuo visų Jrb.
2. tr., intr. skleisti kokią žinią, plačiai pasakoti: Kam tu skélbi nereikalingam, t. y. platini kalbą, apsakai J. Armijos vadovybė skélbė vieną laimėjimą po kito Plšk. Ne visa, kas kieno tariama, yra tuoj skelbtina J.Jabl. Ir tokį savo neišmanymą patsai visam svietui skélbia APhVII128(A.Baran). Skélbia ji visiems apie savo nelaimę NdŽ.
| refl. DŽ1: Kad būtų pritrūkęs duonos, skélbtųsi NdŽ.
3. tr. publikuoti, spausdinti: Skelbdamas tautosaką, Daukantas siekė parodyti ją kaip grynai nacionalinį meną rš.
| refl.: Tie garbingi ponai, smarkūs užtarėjai, ką per „Aušrą“ skelbias, duodas jums pažyti A1885,3.
4. tr. Plšk skleisti kokias idėjas, pažiūras, propaguoti: Juk esą Galilėjus teisingai skelbęs, jog žemė sukas, o ne saulė Blv. Atvykusys iš prūsų netikėlių kunegai skelbė po visas puses naujį Kalvino ir Liuterio mokslą M.Valanč. Aš neatvykau čion iš Flandrijos krašto meilės skelbti V.Krėv.
5. tr. pareikšti ką kuo esant, kuo skiriamą, kuo pripažįstamą: Skélbti karalium NdŽ.
| refl. NdŽ.
6. tr., intr. reikšti kokią nuomonę apie ką, vienaip ar kitaip atsiliepti: Jis gerai skélbiamas KII137. Apie mane negerai, negražiai skélbiama KII82. Jį žmonės peikia, jis piktai skélbiamas KI525. Jušką dideliai jau ten skélbė, ka ans išsiperinęs tą kauką jau Krtn. Jog jus visi pagonys palaimingus skelbs BBMal3,12.
ǁ tr. prastai atsiliepti, apkalbėti: Ta mergė buvo skelbamà, negero buvo garsmo Lnk. Sunku man buvo klausyti skelbiant jauną vaikiną V.Piet.
7. tr. garsinti, šlovinti: Skelbamas daktaras Lnk. Nasrais savo skelbsi Jėzų VlnE144. Visi gerieji … žmones ją gerbia ir skelbia DP506. Galybė ir gėrybė Dievo tur būt skelbtà ir garbinta DP320. Tie, kurie ant žemės nor būt skélbiamais, ne teip pigai tuos įrašo ing knygas gyvatos amžinos DP270.
| refl.:
^ Skélbas (didžiuojasi) terba pryš maišą, nors abu tušti Šv.
ǁ intr. garsėti: [Bažnyčia] senų amžių Rymo … visados ir visur skelbė krikščionystėj DP460. Tarp pahonių turėjo skélbt tikėjimas apie Christų DP466.
| refl.: Stebėjos tad …, jog tai, ką tikėjos, idant tiektai patys vieni žinotų, teip platinos ir skelbės tarp žmonių DP50.
8. tr. reikšti, rodyti, liudyti: Junt jo širdis linksmybę, jo balsas teip pat skelb linksmybę S.Dauk.
ǁ refl. būti juntamam, ryškėti, aiškėti: Tautos pobūdis skelbiasi iš kalbos Vd. Pasalas sutarimas su neprieteliais ūkės kas diena aiškesniai rodės ir skelbės S.Dauk. Skélbas (iš lojimo aišku), ka šuo y[ra] Yl.
9. refl. duoti save pajusti, rodytis, reikštis: Vos tik atskridusi, volungė plačiai skelbiasi savo maloniu garsiu švilpimu T.Ivan. Klausykias, titis (apie perkūną) skelbas S.Dauk. Vadino tokias dūšias vėlėmis nu to, jog vėlai naktį teskelbės ir baldės S.Dauk.
ǁ išsiduoti kur esant: I tas vaikinas išsigandęs negalia beskelbties Jdr.
ǁ stotis kieno akivaizdoje, prisistatyti: Jokūbo sūnai, antrą atvejį į Egiptą atvykę, skelbės pri Jūzupo M.Valanč.
1 apskélbti tr. K, Š, NdŽ, apskel̃bti, -ia, àpskelbė; R, Sut, N, M, LL311
1. Ch1II423, DŽ paskleisti žinią, apsakyti, apgarsinti: Àpskelbiau jau aš tą naujyną daugybei J. Maž anas ankišė [ginklą], o dabar api̇̀skelbė Ad. Visos gazetos tą naujyną jau apskelbė M.Valanč. Tie prityrimai yra apskelbti nu gaspadorių, kurie yra sėję pašaro žoles S.Dauk.
| refl. Š: Apsiskélbė mokąs pečius mūryti Pvn. Kaimuose menkiausi mažmožiai greit apsiskelbia V.Kudir. Apsiskélbė laikraščiuose DŽ. Apsiskelbs priš visą svietą tavo griekai Pron. Idand tai nopsiskelbtų daugiaus terp žmonių Ch1ApD4,17.
2. viešai pranešti ką vykstant: Jei budeliai išsiųs prieš mus kareivius ir ginkluota jėga norės mus išvaikyt, apskelbkim visuotinį streiką rš. Trimito balsu teismo pasiuntinys apskelbė teismą grįžtant į posėdžiaujamąją salę rš. Nekurie apskelb ir apsako ant kozelnyčios per dvi alba per tris nedėlias pirm to Vln45. Turėjo šaukt ir apskélbt girioj atejimą Mesijošiaus tikrojo DP23.
| refl.: Viešpatis apskelbėsi, jogi yra sūdą darąsis Mž522.
ǁ pareikšti, pasakyti, išdėstyti: Viską apkalbėjau, apskélbiau Kin. Turiu apskelbti dar vieną savo norą J.Jabl. Pasikvietė būrelį kaimynų ir tą liūdną žinią šiais žodžiais apskelbė LzP. Tuojau šis apskelbė priešininkui, kad dar laikysiąsis MPs. Kunigas àpskelbė gaspadoriuo … Mykolo žodžius BM358(Tl). Vadovas apskelbė visai miniai, tarydamas: – Po trijų dienų eisma par Jordaną M.Valanč.
| refl.: Aš kaimynams apsiskélbiau, kad ryt važiuoju į miestą Dkš.
3. išspausdinti, išleisti: Širvydas apskelbė trikalbį žodyną prš. Zetegastas apskelbė savo raštą apie bitis Karaliaučiuje metūse 1820 S.Dauk. Dainos Neselmono ir kitų apskélbtos Jn.
4. Q79, H161, R22,27, MŽ29,36 prastai atsiliepti apie ką, apkalbėti, apjuodinti: Ana išniekinusi ją, išpeikusi bedieviškiausiais žodžiais ir apskelbusi, platindama bjauriausias melagystes I.Simon. Apskelbė muni sunkiais žodeliais LTR(Pp). Muni kalbomis apskelbė LTR(Plng). Apskelbę ir apšlovinę artimą, nenor jam šlovės sugrąžinti P. Jis turėjo vieną kalinį, labai apskelbtą, Barabošium vardu prš. Jisai mane, tavo tarną, piktai apskelbė RB2Sam19,27. Bet Jozefas, jos vyras, buvo geras ir nenorėjo jos apkalbėti (paraštėje apklepoti, apskelbti, apskųsti) BBMt1,19.
5. pareikšti ką kuo esant, kuo skiriamą, pripažįstamą: Buvo pakeltos puikios vestuvės, ir sosto salėje Šachrazada buvo apskelbta karaliene J.Balč. Inkvizicija Vesalį apskelbė eretiku J.Jabl. Pilnamečiu apskélbti NdŽ.
6. išgarsinti, iškelti: Kristų išganytoju išpažino ir apskelbė SE77. Giedokim bendrai …, galinčio darbus didžiai apskelbdami KN247. Vardas Jobas, po visą šį svietą apieskelbtas Mž431. Ir uždraudė jiems, idant neapskelbtų jo BtMt12,16. Anoji [dvasia] apskelbs mane, nes ižg mano ims ir apsakys jumus DP215.
7. refl. duoti žinią apie save, pasirodyti: Kad grįšiu, apsiskelbsiu jums S.Dauk.
ǁ prisistatyti: Kas apsiskelbsiąs rusų vyriausybei ir padėsiąs ginklus, tam būsią dovanota LTI361.
◊ panagėsè apsiskélbti; V.Kudir įgristi: Ką tu eisi uždarbiaut, visur patekęs, visiems panagėse apsiskelbęs Vdžg.
1 atskélbti
1. tr. Š, Rtr, Ser atšaukti ką pasakyta: Ką įskelbsi, tą neatskélbsi J.
2. refl. atsiliepti, atsišaukti: Bijau atsiskélbti, kad nenutvertų Šts. Išmesto žvejininko nelaido[ja] tujau, lauka, bene atsiskelbs giminės Plng.
| prk.: Širdis neatsiskelba, bene miręs jau M.Unt.
1 įskélbti tr.
1. Š, Rtr įkalbėti: Ką boba įskélbė, t. y. įkalbėjo, jau tu nebatskelbsi J.
2. Š, NdŽ apgarsinti, išreklamuoti.
| refl.: Naujai įsikūrus krautuvė, reikia gerai įsiskélbti, tai ims žmonės pirkti Š.
1 išskélbti tr., išskel̃bti, -ia, i̇̀šskelbė; Q62, R239, MŽ319, N
1. K, Ser plačiai paskleisti, išnešioti žinią, išpasakoti: Aš išskélbiau, t. y. išreiškiau J. Ką į svietą išskélbti KII26. Ką tarp žmonių piktai išskélbti KII59.
| refl. K: Griekai, kunigui išpažinti, neišsiskelbs niekados brš.
2. Š išgarsinti: Juos išskelbė sančius tėvonimis amžinosios gyvatos MT165. Turim Ch[rist]ų Jėzų išskelbti, išpažinti a išsakyti drąsiai visur po visų akimis WP141. Tavo mūką atminti ir šlovingai išskelbti priesakęs esi Mž380.
| refl.: Išsiskélbė (išsireklamavo) visuose laikraščiuose Š.
3. išaiškinti, parodyti esantį: Dabar jau jį reikia išskélbt Mrj.
4. išspausdinus pateikti: Trečią dieną i̇̀šskelbė skelbimus Ūd.
5. refl. išsipildyti kam skelbtam: Nusidavė tada, kad išsiskelbė žodis karaliaus ir prova jo ChEst2,8.
1 nuskélbti tr. paskleisti žinią, apgarsinti: Nuskélbėm, kad pavogė raištį (skepetą), o paskiau ir atsirado Šts.
1 paskélbti tr., paskel̃bti, -ia, pàskelbė; N, Sut
1. viešai pranešti: Paskélbė tą žemės ruožą draudžiamu K.Būg. Čia buvo paskélbę, ka griauties reikės Skd. Pàskelbta, kad šitoj dienoj ims [gyvulius] Mlt. Jau valnastę tuokart paskélbė, ka nebreiks jau lažo beiti Nv. Paskélbti karą DŽ. Paskélbti įsakymą DŽ. O kada tos vestuvės? – Užsakus jau rytoj paskelbs K.Saj. Fabriko sirena paskelbė pamainos darbą pasibaigus rš. Tuo kartu karalius paskelbė, kad ieško geros virėjos LTR(Ds). Tapė paskélbta, kad visi vyrai tur registruoties Plšk.
| refl. tr.: Geriau pasiimkitav po tris zalnierius ir pasiskelbkitav karą TDrVII77.
ǁ pasakyti, pareikšti: Tas tėvas paskélbė atiduodąs žemelę Nv. Paskélbė gerą dalį [dukteriai] – buvo kliaudinga Krš.
ǁ pranešti spausdintu tekstu: A negalėtų paskélbti ar į laikraštį, a kur Lc.
| refl. DŽ1: Pasiskélbiau laikraštyje ir gavau pasiūlymą NdŽ.
2. paskleisti žinią, plačiai apsakyti, apgarsinti: Paskélbti yra paplatinti kalbą J. Paskel̃bs plačiai, greit visi sužinos Jrb. Žmonės paskelb Ugėnūse maliavonę apsireiškus M.Valanč. Po jaujus daugiaus yr paskélbta, kad ten baido BM384(Plt). Gerą gyvenimą turėjo, ta (tai) paskelbti̇̀, ka bagotai gyvena Gd. Jis ant visos Šilinės buvo paskélbtas (pagarsėjęs) peštukas Skr. Barbė ne tiktai mūsų sodos, bet ir visos parapijos paskelbta graži esanti Vkš. Tepaskelb tave pagilbusį ir sveiką kūną turintį BPI194.
| refl.: Viena mergička pasiskélbė, kad ji gerai moka aust Pkn.
3. pateikti išspausdintą, publikuoti: Mūsų liaudis turi nuostabiai daug pasakų, kurių dauguma iki šiol tebėra nepaskelbta rš. Periodikoje jis tuo metu paskelbė kelis apsakymus rš. Paskelbė jį (metraštį) dalimis lotyniška transkripcija rš.
4. pareikšti ką kuo esant, kuo skiriamą, kuo pripažįstamą: Rezervatu paskelbtas garsusis Čepkelių raistas sp. Kęstutis didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje paskelbęs jo sūnų Jogailą rš. Tur jį plebonas čystu paskelbti BB3Moz13,34.
| refl.: Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės iki Baltijos jūros V.Myk-Put.
5. paskleisti kokias idėjas, pažiūras ir pan.: Kursai mumus … tiesos tikėjimą … ir garbę Dievo paskelbė ir nuplatino po visą pasaulį DP395.
6. refl. leisti save pajusti, pasirodyti, pasiskardenti: Pasiskelbk parejęs, jei nori gauti valgyti Šts. Kad kas brazdin, pasiskélbk, ar esi viduj ar ne J. Šiandien dar žemaitė, nešiodama ant rankų kūdikelį, perkūnijai pasiskelbus, sako jam: – Klausykias, bočius graud S.Dauk.
| Iš už tamsios miškų juostos su aušra [dienelė] pasiskelbė S.Čiurl.
1 praskélbti tr.
1. paskleisti žinią: Aš ištikau į didelį šauksmą (pradėjau smarkiai šaukti) ir praskélbiau J. Tarp žmonių (po žmones) praskélbti KBI44.
2. refl. prasitarti: Vaikis buvo prasiskelbęs, kad išeiti žadąs Šts. Mat i prasiskélbei gerąs! Rdn. Kam čia prasiskélbei?! Būtumi tylėjęs, i būtų gerai Pvn.
3. refl. pasakyti, ištarti: Taip, lietuvis prasiskelba ne sykį su tokia kalba Jn. Ginklanešis prasiskelbia piktu balsu I.
4. viešai pranešti, paskelbti: Girininkijo[je] praskélbs varžytines Všv.
1 priskélbti tr. NdŽ
1. refl. prisipasakoti, išsireklamuoti: Visiems prisiskelbė, kad žolininkė esanti Rs.
2. daug išspausdinti, paskelbti: Gana to, ką mūsų periodika pernai ir šiemet tirštai visokių kelionių priskelbė Vaižg.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (822)

dasùpti

įvarvė́ti

nusùpti

užsùpti

ragas

išžydė́ti

pražydė́ti

išmeti̇̀mas

prameti̇̀mas

priskélbti