Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (71)
įtū̃pti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
tū̃pti, tùpia (tū̃pia K, Škn, Dkš, Brž, tum̃pa Slm), -ė intr.
1. R, MŽ, N, J, L, Rtr, FrnW, KŽ leistis, lenkiant kojas (apie paukščius, vabzdžius): Višta tùpia, atsitūpė gūžtoje DŽ. Žąsys tū̃pia į gūžtas NdŽ. Kur reikia vaikščiot, tai tenai tū̃pia višta Pls. Kuo aukščiau tetervinas berže tupia, tuo didesnis šaltis ateina sp.
^ Butas kaip dvaras, nė vištai tūpti vietos nėra KrvP(Pln).
| refl. I, K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Lenda lenda višta, pagatava po karve tū̃ptis Klt.
ǁ NdŽ, Upn rengtis miegoti (apie paukščius): Da saulė kokio aukštumo – eis vištos tūpt! Mžš. Vištos anksti tū̃pia Sk. Vištos jau ant laktų tū̃pia Vs. A vištas varai tū̃pti? LKT111(Kltn). [Vakare] viščiokai netum̃pa, vaikštinėja kaip paplavūnai Slm. Neturi kur tū̃pt vištos, tupdžiau tupdžiau Klt. Tik vištos vienodai tū̃pia, o žmonės žėdnas vienas savo atskirumą turi Trgn. Mano vištos neina tūpt Lt. Vištos vėlai eina tūpt – prieš lietų LTR(Ant). Nu dabar vištas prirydžiau (prilesinau) gerai, galės tū̃pt miegot Mžš. Jei viščiukus užleisi dieną, tai jie greit eis tūpt LTR(Pmp). Kad nori, kad vištos neitų anksti tūpti, tai reik vakare užleisti perėti LTR(Sln).
| prk.: Ana visados eita tū̃pti su vištoms (anksti) Grdm. Nevakarojam ir mes su žiburiu, sutemsta, ir einam tū̃ptų Užp. Eisim tū̃pt mes su savo vaikučiu Šn. Akys tū̃pt nori Gs.
2. Švnč perėti: Kap vištos tū̃pia, tai kiaušiniai mažinas Lp. Deda [kiaušinius] ir greitai tū̃pia vištos nuog dirgėlių Kpč. Šito čėso žąsys, jos nètupia – veislė kitokia Alv.
3. DŽ, NdŽ skrendant leistis žemyn: Žvirbliai didžiuliais pulkais tūpė ant stogų, korėsi į medžius ir vėl čiauškėdami leidosi žemyn rš. Jau vantą ten turės, krapys, būdavo, ten jos nuskrisdavai, kur jom (bitėm) tùpiama Mšk. Bitės čia pat tūpė ir tūpė ant žydinčių dobilų J.Ap. Balti paukščiai, matyt, pajutę gerą žmogų aplink vaikščiojant, vis dažniau mėgino tūpti į švendrynus sp. Į parko medžius tūpė kranksėdamos varnos V.Myk-Put. Varnos tūpė į medžių viršūnes M.Katil. Kai saulutė tekėdavo, garnys pakildavo, o kai leisdavosi, tai tūpdavo į lizdą LTR(Mrj). Ir atlėkė volungelė, tūpė ant šakelės KlpD110. Kikili, kikili, laibakoji, kur lėksi, kur tūpsi, kur nakvosi? LLDII357(Sem). Per žalias girias paukštele lėksiu, an tėvulio dvaro gegule tūpsiu LTR(Al). Tup gervė, tup gervelė, tup gervelė į medį LTR(Plt). Tūkstančiai musių tupia ant valgymų J.Jabl. A, tai žvirbliai lekia in palėpės tū̃pt (sakoma, kai kas nors valgydamas siurbia) Kt.
| Balionas tū̃pė DrskŽ. Tūpė ir kilo tik kariniai lėktuvai sp.
^ Skrido kaip sakalas, tūpė kaip vabalas PPr414. Su ereliais išskridęs, su vištom tūpsi LTsV269. Aukštai šoko, žemai tūpė KrvP(Erž, Vlkv). Juo aukščiau pakilsi, juo žemiau tūpsi Srj. Ant visų žiedų bitė tupia, bet ne iš visų medų ima PPr164. Kur paukštis tū̃pia, tę plunksna lieka Lp. Žmogus viršun nelekia, o žemyn tupia LTR(Srj). Atlėkė paukštis be sparnų, tūpė į medį be šakų, atejo boba be dantų, suėdė paukštį be sparnų (sniegas ir saulė) LKT83(Žlb).
| refl.: Atlėkė paukštukas, tūpės in builio ir sako: – Buily, buily, supk mane LTR(Kb). Ir tos bitys, ir visos tū̃pas viršuo Vgr. Cyrulis tū̃pės ant kęso, norėdamas biškį pailsėties ir atsipūsti PP21. Paukščiai suko aplinkui ties Elzyte ir beveik tūpėsi jai ant pečių J.Balč. Kad į medžius, ka jau aukštyn tùpas [paukščiai], ta jau vis priš šaltį Nv.
| Ant antakių leidosi tūpė usnių pūkai rš.
4. leistis lenkiant kojas prie liemens ir per kelius: Aš tokia aukšta, laiba, – pamatydavau žmogų [ganydama kiaules] i tū̃pdavau į kojas – ma[n] gėda PnmŽ. Paeina kelius žingsnius ir vėl tum̃pa – kojos neneša Skp. Kur kūliai stovėjo, tę žąsys tupėjo, tū̃pk, berneli, tū̃pk, tū̃pk Gdl. Pasivarė [Marijona] melžiamąsias nuošalin, tūpė prie tešmens J.Balt.
^ Geras, jau geras, tū̃pk – paglostysiu (iron.) Dkš.
| refl.: Tū̃pias i tū̃pias, pusiauju negali [kasti bulvių] Klt. Tūpiúos laidyt – rankos kai grėbliai Švnč. Reikia tū̃ptis nuo šunio, tada neinkąs Dglš. Ana sau atsisėdo ant kančio tos mašinos, šauku, ka tū̃pkias! Nv. Tai piemenai, vaikai, pamatę lekiant gerves, tūpdavosi, kovodavo kojas, kad nesukapotų LTR(Rs).
| Tėvas sustojo, susigriebė už krūtinės ir ėmė tūptis, glebti rš.
^ Paeina, paeina i tū̃pas kaip višta Krš. Caca, caca, geras, tūpkis – paglostysiu (iron.) NžR. Tūpkias – paglaudysiu Vkš. Tūpkitės, artistai ir režisieriai, aš jus paglostysiu Vaižg.
5. refl. leistis lenkiant užpakalines kojas (apie kai kuriuos gyvulius): Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutiniųjų kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros J.Bil. Skitai medžiodamys mažne kiekvienas turėjęs žirgą, mokantį žvėrį išvydus ant pilvu tūptis, idant žvėriui mažu rodytumias S.Dauk.
6. šnek. sėstis:
^ Tū̃pk – būsi svečias Bd. Ant rugienos netū̃pk An.
| refl.: Tūpkis, – bakstelėjo pirštu į sienojų šalia savęs J.Paukš. Tūpkis į vežimo galą BsPI32. Asilas, tūpęs į vežimą, traukė mergas į jaunimą LTR(Brt).
^ Tū̃pkis, juo vištos dės! Klp.
ǁ sėstis savo reikalui:
^ Kad šuo būt netū̃pęs, būt kiškį pagavęs Ds.
| refl.: Vaikas jau pats tū̃pas an puodelio – nebi bėda Rdn. Tū̃pas visi an puodelio, o tu į kelneles varai! Akm.
7. šnek. apsistoti, apsigyventi: Aš čia pasiakvatijau į tą pušyną tūpt, į tą prastą vietą tūpiau, i gana Pžrl. Matysim, į kokį dvarą jis tū̃ps Skr.
8. Ds šnek. iš senumo linkti: Sena pirkia, kiek apleista – baigia tūpti rš. Stogo kraigas įsilinkęs ir baigia tūpti ant lubų rš.
| refl.: Tėvų bakūžė vis labiau tūpėsi, linko arčiau žemės rš.
ǁ prk. eiti silpnyn, mažėti: Sveikata ir mano pradeda biškį tū̃pt Slk.
| refl.: Aštuntą dešimtį eiti̇̀, jau i tūpýs! Pj. Kaip belaikysys, ka tūpýs! Pj.
9. Skr šnek. pakliūti, atsisėsti į kalėjimą: Visi jie gavo tū̃pt Plv. Kad kas palotų, tai tep gautum tū̃pt! Ss.
anttū̃pti, añttupa, añttūpė (ž.), ančtū̃pti žr. užtūpti:
1.
^ Leka baltas paukštelis be sparnų, be kojų, ančtupa ant šakų, ant medžių ir ant žemės (sniegas) S.Dauk.
ǁ tr., intr.: Añčtūpė varna an žąselę Pvn. Ančtūpė purkuotę LTR(Tl).
2. Aš aną añčtūpiau Slnt.
3. žr. užtūpti 6: Nu vokyčio išbėgti nebgalėjo, anie greitai anttūpė Lnk.
aptū̃pti, àptupia, àptūpė
1. tr. Š, Rtr, KŽ, Dkš, Skr, Ėr, Ds, Brs tupiant apglėbti sparnais, apkėsti, apgaubti: Višta àptupia vištyčius J. Kalakutė daug àptupa kiaušinių Klm. Kad višta neàptupia visų kiaušinių, keli vis užšąla Mžš. Nė višta neaptū̃ps tiek daug viščiukų Grš. Misliu šešiolika dėt [kiaušinių], gal aptū̃ps Slm. Leisma šiamet, kiek kurkė aptū̃ps Ut. Tiek daug viščiukų neaptū̃ps višta Pc. Vištineliai maži tebėr, višta dar visus àptupa Vkš. Gandras užvaduoja patelę, pats aptūpdamas lizdą sp. Bematant paukštis nusileido žemėn ir aptūpė tą savo kiaušinį J.Balč.
ǁ apdengti, apgaubti, paslėpti: Kojas tas aptū̃ps i tupės KlvrŽ. Nežinau, kiek esu išlaukęs babunės sijono aptūptas, kol tėvas gąsdino diržu sp. Virpa motriška rekrūtą aptūpusi Šts.
2. tr., intr. tupiant apimti, aprėpti, padengti, užtūpti: Lentynos padaryta, tę karveliai aptū̃pę Tvr. Kol parvažiavo namo, visi arkliai ir karieta aptūpti karveliais SI156. Iš pavasario reikia, ka aštuonioleka rėmų būtų àptūpta [bičių] Mšk. Visi koriai tei[p] dailiai aptūpti̇̀ Šmk. Rodosi, tą lauką aptūpė peteliškės, – taip jis mainėsi visas, taip krutėjo, lyg gyvas V.Kudir.
^ Atlekia paukštis be sparnų, aptupia medį be šakų (sniegas) Žg. Balti žąseliai visą svietą aptupia (sniegas) LTR(Mrj, Rk).
| refl.: Kurie čia paukščiai apsi̇̀tupia an tų medžių? Dg.
ǁ tupiant apsupti: Api̇̀tūpė aplink šitą namelį [paukščiai] Mlk. Sulėkė krankliai, aptūpė apie degančias malkas SI141.
3. intr. pradėti perėti: Višta àptūpė, kiaušinių reikia Klvr. Ė, kai apkvarkštė, àptūpė, tai ir apleidėm [vištą] Dg. Antys tai irgi paskavoja raiste, radom jau aptū̃pus Dg.
4. aplinkui sutūpti, apsėsti: Visi (žmonės) aptūpę prie rėčkos ir mazgojas Šmn. Jos api̇̀tūpė mane ir išklausinėjo Pnd. Aptūpę kūmą klausomos, ką pasako[ja] apei Kalvarijos stebuklus Dr.
| prk.: Buvusią pliką granito plokštikalnę aptūpė paskubomis sukalti nameliūkščiai ir barakai T.Ivan. Krūmai aptūpė paupę rš.
| refl.: Apsitūpėme aplink ugnį rš. Kai žiugučiai aplink tą senolį apsitū̃psma, – visus mylėjo End.
ǁ sėdint apimti: Pirmojo skyriaus kambaryje krosnis taip pat buvo aptūpta vaikų rš. Vienas valakas ant pečiaus, o kitas – pašalėj, kiek aptūpiù Všn.
5. pasisavinti, apgniaužti: Jis viską, i tėvų naudą àptūpė, t. y. apžiaubė J. Sėdi pinigus aptūpęs rš.
ǁ KŽ prk. apsiausti, apgulti.
6. intr. sunegaluoti: Nuog Bronios veseilios àptūpiau (nupuoliau nuo kojų) Db. Mergos, kap išeina už vyro, tai ir kvarkščia – dar̃ reta kuri merga ligon neàptūpia Kb.
7. tr. labai globoti, rūpintis: Diedas bobos aptūptas Tr. Močia par puskapį parsiritusius vaikus vis da aptūpus laiko Tr.
| refl. tr.: Aptū̃pus vaikus, vyras ėmė ieškot kitų Ant.
atitū̃pti, ati̇̀tupia, ati̇̀tūpė intr. KŽ, attū̃pti K, KŽ, atatū̃pti KŽ
1. refl. Š, KŽ sulenkti kojas tupiant (apie paukščius, vabzdžius): Višta tupia, atsi̇̀tūpė gūžtoje DŽ. Atsi̇̀tupia bet kur i pameta kiaušinį [višta] Klt. Atsitūps kurtinė perėti ant žemės, ir per porą žingsnių jos nepastebėsi sp. Prisikimšus gurklį, puikioji antis vėl atsi̇̀tūpė Db. Gaidelis įsitaisė gerą laktą atsitū̃pti Grš.
2. refl. nusileisti žemyn, ant kokio pagrindo: Atsi̇̀tūpė žvirblelis ant tvoros – capt i pagavo katinas Ėr. Žvirbliai atsi̇̀tūpė ant lango briaunos NdŽ. Paukščiukas an krūtinės atsitūpė tam žmoguo Kv. Gegė, pakelta aukštyn, atsitūpė ant apušės ir ėmė skardžiai giedoti Blv. Visas devynias vėtružė laužė, mun, Dieve, laikyk viršūnelę – raibai gegutei atsitūpti StnD6. [Gegutė] atsitū̃pus terp lapukų vis tik džiaugias ku kū, ku kū DrskD251. Bepjaunant atlėkė varna, atsitūpė medyje ir kranksi LTR(Žal). Ir atbėgo uodelis, atsitūpė ant šakos LTR(Grv).
^ In baslio atsitūpęs negiedosi Užp. Ir laibas, ir ilgas, atsitūpė žolėj – nesimato (lietus) LTR.
3. K užimti tupimą padėtį.
| refl. R, MŽ, Sut, K, Rtr, Š, J.Jabl, Vž, Trk, Vkš, Ps, Sb, Ml, Lzd: Tupėk atsitū̃pęs rinkdamas uogas J. Lepšiukų tai tiltais, atsitūpsi̇̀ – par dvi vietas ir kašikas pilnas Kvr. Atsi̇̀tūpė [melžti], trūksta blauzdos, kraujas bėga Vdn. Atsi̇̀tūpė i teip su kojoms šokuo[ja] kaip varlė Gd. Ateina pri tos kumelės muno, sako, atsi̇̀tūpė, pradėjo pančioti Tl. Nuleka tą kuoliuką kalti, atsitū̃pęs kala, i prikala šarkuo kampą Vvr. Atsitū̃pt negaliu, pasilenkt negaliu, nebe viekas Sdb. O kada slidu, tai aš atsisėdu, atsi̇̀tupiu ant batų Pn. Leja botagu, kad net atsi̇̀tupi, par blauzdas Skp. Prie ratam atsitū̃p’ ir tupy (tupėk) pavėny! (ps.) Tvr. Atsi̇̀tūpė pri duobelės i gera [alų] Žr. Meistras matė kareivį, uždegus pluoštą šiaudų, atsitūpus ir ėmus svilinti avilio landas P.Cvir. Atsitū̃pę gardžiai šakelių pumpurus valgom K.Donel. Marškinėliai – ištisinėliai, atsitūpia – lig žemelei LLDI86(Žml).
| prk.: Kol gali, eik, atsitū̃psi ir atsitū̃psi Krš. Ką gi tu bešokinėji, kad atsi̇̀tūpei žemai; visi žino! Mžš.
^ Atsitūpus kaip sena višta pakrūmėje KrvP(Rs, Brt). Atsitūpė kaip šuo ant uodegos, kad gaspadorius paglostytų KrvP(Vlkv). Atsitūpia kaip višta an kiaušinių, ir nebeiškrapštysi Šmn. Vargas atsitūpęs tavęs lauks N. Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B283,316. Atsitū̃pk, kad toks geras – paglostysiu (iron.) Snt. Tup kertutėj atsitūpus su žaliu sijonu (šluota) LTR. Aukštai atsitūpęs, o pajudintas žvengia (varpas) LTR(Vdk).
ǁ refl. Jž pritūpti savo reikalu: Reikia atsitū̃pt – ieškok vietos Pl.
^ Neatsitūpęs neatsibūsi LTR(Rm).
4. refl. sulenkti užpakalines kojas tupiant (apie kai kuriuos gyvulius): Tegu atsitū̃pia tik in pečiaus, aš jį (katiną) pagausiu Klt. Atsitū̃pęs ūsą kraipo kraipo, marod, jau šoks prie ančiukų jisai (katinas) Jrb. Atsitūpęs [šeškas] ant kranto upės, ežero, tvenkinio, kantriai laukia, kol atplauks žuvytė Blv. Lapė, pabėgusi už ėglio, atsitūpė ir žiūri, kas bus toliau LTR(Rk). Šunys teip pat atsitūpė i žiūri vienas į kitą LTR(Rm). Vilkas nubėgo į mišką ir atsitūpė po tankia eglaite LTR(Šlv).
5. refl. šnek. pritūpus atsisėsti: Mamunelė atsi̇̀tūpė pri munęs Žeml. Kogi čia atsi̇̀tūpei: nosė pridulkės! Mžš. Prašom prašom, biškį atsitū̃pk, nepasiusi, ne ožkos šūdas Pš.
^ Neatsitū̃pęs nepadarysi (neprisėdus rimtai prie kokio darbo, nieko neišeis) Ign.
6. refl. prk. apsigyventi: Ašiai toj lūšnelėj atsi̇̀tūpiau ir tupiu Pl.
^ Blaškosi, vietos nesurasdamas kur atsitūpti KrvP(Vlkv).
7. atsisėsti į kalėjimą: O aš tau taip pasakysiu: jeigu Jonelis bus šuo – visi atsitūpsim K.Saj. Jie tave taip pakels, kad tu atsitūpsi A.Gric.
įtū̃pti, į̇̃tupia, į̇̃tūpė intr.
1. Rtr, J.Jabl, Š, NdŽ, KŽ skridus nutūpti (ypač į ko vidų): Į medį į̇̃tūpė paukštis J. Į špokų lizdą įtū̃pdavo blezdinga ir išperėdavo vaikus Skdv. Varnos ka į̇̃tupa į viršūnę medžio, tai sako, ka šaltį rodo Up. Paukštelis iñtūpė vyšnių krūman Nmn. Netoli buvo į medį įtūpęs paukštytis LTsIII162(Pgg). Raibs sakalėlis įtūpė į viršūnėlę LB75. Erelis įtūpė į lizdą S.Dauk. Jau vėl viena ragana (musė) pienan į̇̃tūpė Ds. Žad čia gegutė įtūpti, žad čia raiboji įtūpti JD834. Pavirtau į gegužėlę ir nulėkiau tėvo dvare ir intūpiau jievarėlin LTR(Švn). Baltojos liepelės plati viršūnėlė gegulei intūpt LTR(Vrn). Ir atlėkė gegutėlė, ir įtūpė liepužėlėn LTR(Ktv). Tai aš parlėktau in tėviškėlę, tai aš intūptau in obelėlę LTR(Lp). Ir į̇̃tūpė sakalėlis į diemedžio krūmelį JD64. Įsuko, įtūpė uodas į ąžuolą Sln. Aš įtūptau balta antele žalian rūtų darželin TDrIV143(Vlk).
^ Atlėkė paukštė be sparnų, įtūpė į medį be šakų (sniegas) LTR(Mrj), Vkš.
| refl. Rtr: Kad tiktai į kregždžių lizdą žvirblis įsitūp, tuoj kregždžių būrys susirinkęs jį ir užmūrija su dumblais Sln. Antis turbūt perėt nori – jau ji iš ryto įsitū̃pus Graž. [Višta] sparnais tik tuomet naudojasi, kai kas veja arba kai reikia įsitūpti į medį rš. Įsitūpk, gegelė, į baltą liepelę JD690. O aš įsitūpčiau, o aš įsiskriečiau į vyriausią vyšnelę JV865. Aš pasiversiu raiba gegele ir įsitūpsiu aukštai medely LTR(Brt). Aš insitūpčiau į vyšnelę, gražiai kukuočiau, kaip gegutė BsO68. Nors aš nulėkčiau pas motinėlę ir įsitū̃pčiau į obelėlę Niem32. Aš pasiversiu raiba gegute ir įsitūpsiu vyšnių sodely LTR(Al).
^ Atlėkė paukštis iš rytų, įsitūpė į medį be šakų, atėjo jumpruva be kojų, suėdė paukštį be lūpų (sniegas ir saulė) Jrg.
2. imti perėti: Kvaksi višta, tik neintū̃pus – vėlai sukvaksėjo Drsk.
3. kiek sulenkti kojas: Jis eina įtūpęs į blauzdas Rs.
| refl.: Bilgelbeimas į kinkas įsitūpęs drebėjo LC1883,4.
4. įsėsti, įlįsti: O aš į lendres į̇̃tūpiau Kin. Diedas arklį paskinkė, rogutėsan iñtūpė ir nuvažia[vo] girion malkaut Prng. Į̃tūpav į builes i kaskiav lig pietų Pln.
| refl. K, NdŽ, KŽ: Įsitūpk į vežimą, pavėžysiu tave J. Apšilsu aš tūs grūdūs įsitū̃pusi (kuliant) – jug dar vaikas toki tebibuvau Kl. Bailus kiškelis, krūmuose įsitū̃pęs, gardžiai žolytę graužia Š.
| prk.: Jau žiema instūpė Tvr.
5. refl. KŽ įlindus atsitūpti ant užpakalinių kojų: Kiškelis – krūmuose įsitūpęs Š.
6. šnek. įsigyventi, įsikurti: Į gerą viečiukę į̇̃tūpė Gs. Į̃tūpė į savo ūkį Klp. [Reikia eiti už tokio vyro,] ka turėtų trobalelę, galėtų įtū̃pti Štk.
ǁ refl. įsisprausti, įsitvirtinti: Nerdavaus iš kailio įsitūpti tarp aukštesniųjų A.Vien.
7. įsmigti: Velnias maišą akminų atnešė, didžiausias čia iñtūpė ir užaugo DrskŽ. Ulveris menkai buvo šaunąs: vos įtūpė kulka į sieną Šts.
ištū̃pti, i̇̀štupia (i̇̀štūpia K), i̇̀štūpė tr.; N išperėti.
nutū̃pti, nùtupia, nùtūpė
1. intr. R267, MŽ358, Sut, K, L, Š, Rtr, KŽ, DŽ liautis skridus, nusileisti ant kojų: Nutupiu ant kokios vietos N. Gegutė niekuomet nenùtupia ant drebulės NdŽ. Vos tiktai nutūps kuisis ant jaučio sprando, tas kaip duos su palka Pln. Atlėkė devyni varnai, o nutū̃pę pastojo žmonėmis Jrk100. Matę sykį tą aitvarą ir ant žemaičio stogo nutūpus J.Jabl. Atlėkė tas pats varnas, in tą eglę nutūpė, klauso BsPIV270(Brt). Ir nutūpė raibas paukštelis į tėtušio sodą KlvD40. Aš nutūpsiu gegule vyšnelių sodan TŽI210. Įlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė ant Dievo medelį S.Dauk. Tu nutūpsi po langeliu vyšnelių sodelin KrvD55. Atlėkė sakalėlis, nùtūpė į klevelį Graž.
| prk.: Vienas kitas spindulys trumpam laikui nutūpdavo kartais ant senolio galvos I.Simon. Ugnis žybt iš antro galo parejo ir nùtūpė ant stogo Kl.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LMD(Slv). Pakilo kaip aras, nutūpė lyg višta LTR(Auk). Dangun šoko, balon nutūpė KrvP(Ds, Ant). Su varnom pakilo, su vištom nùtūpė Km. Nešok aukštai, ba žemai nutūpsi LTR(Kš). Ger’ lėkt, ale neger’ nutūpt B89,163,862. Gerai lėkt, bet negerai nutūpti M. Kur paukštis nutupia, ten ir plunksną palieka PPr268. Kur paukštelė nutumpa, ten plunksnelė palieka LTR(Kvt).
| refl. K, KŽ: Švaru, nė viena musytė nenùstūpė Drsk. Inlindo per rakto skylutę, nusi̇̀tūpė ant veidrodžio Ūd. Ir nulėkė į girelę, nusitūpė ant šakelės TDrVII33(Prk).
^ Atskrido paukštis be sparnų, nusitūpė medin be šakų, atejo merguželė be kojų i suvalgė paukštį be dantų (sniegas, saulė) Prng.
ǁ NdŽ nusileisti ant žemės: Lėktuvas tupia, nùtūpė DŽ. Tomis dienomis oro laineriai šiame aerouoste kur kas dažniau nutūpdavo, negu iš jo pakildavo rš.
2. tr. nusileidus aptūpti, užtūpti: Prieš šaltį varnos viršūnes [medžių] nutū̃pusios Jd. Žvirblių nutū̃pę visa dirva Up. Lopais nuplikęs tvarto stogas nutūptas balandžių J.Avyž. Nutūpusios prieangį kudakavo vištos rš. Putinėli raudonasis, ko pavirtai į šalelę? Ar paukštelių nùtupiamas? NdŽ. Vis[i] tvorų basliai teip nutū̃pę, teip nutū̃pę juodvarnių ir stogai visur Sln.
^ Dvi raudonos laktelės baltais višteliais nutūpė (dantys) LTR(Sln). Parlėkė paukštis be sparnų, nutūpė ant visų laukų (sniegas) LTR.
3. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Svotelis plačialūpis, graužia kaulus net nustūpęs (prikritęs) (d.) Š.
4. tr., intr. šnek. tupiant apgulti, apsėsti: Žirnius nutū̃pę vaikai LKT123(Žgč). Visi laukai buvo nutū̃pę kariuomenės Šl.
| prk.: Miestelis nutūpęs uosto krantus A.Vien.
5. tr. KŽ aptūpus nulenkti.
6. intr. šnek. apsigyventi, apsistoti: Dabar laikaus pas kaimyną ir nežinau kur nutū̃pt Btg. Nėra teip, kad, kur nutū̃psi, ten ir gyvensi Prk. Iš kariūmenės parejęs nežinau, kur dar nutū̃psu Vkš. Kur žmogus nusileidęs, nutūpęs, te ir gyveni, ką gi darysi LTR(Pp). Benamis ir vienstypis – kur nutūpsiu, ten gera rš. Adelaidėje nutūpęs parašiau 5 knygas rš.
| refl.: Ale jau seniai esu šen parsidanginęs ir tarp klaipėdiškių nusitūpęs MitI62.
7. intr. šnek. susmukti: Skiedrikėm uždengtas, nutū̃pęs stogas Škt.
ǁ nusilpti: Kai jau visai nutūpsiù, nebedirbsiu Ob. Nùtūpiau visiškai, nusenau i karvės nebereikia Srv.
patū̃pti, pàtupia, pàtūpė
1. intr. atsitūpti po kuo: A čipu ripu maži višteliai razumni buvo – pasuolėj patūpė (d.) Tvr.
2. tr. NdŽ aptūpti.
| refl. tr.: Pasi̇̀tūpė višta kiaušinį Š(Sl).
3. intr. NdŽ liautis skridus, nutūpti: Ir atlėkė drabnų paukščių pulkas, ir patūpė į žaliąjį putiną LMD(Klvr).
| refl.: Tas gulbis leka i pasi̇̀tūpa, i apent leka Dr.
4. žr. atitūpti 3 (refl.): Pastū̃pęs kad ima grybus Drsk. Pasilenka, pasi̇̀tūpa [vaikas] i veiza Šv. Ka jau girdės, kad eina koks lėktuvas, sakys: pasitū̃pkiamės Vgr. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta I.Simon. Pamatęs kiaurą išpuvusį medį, ans įsilindęs pasitūpia ir lauka, kol pareis lyti LTR(Dov). Per tą tarpausinę skylę pasitūpęs žiūrėdamas, tokį perausį gavęs, jog jis aukštynais ant žemės parsiritęs BsV131(Rg).
| Po karve reikia pastūpt, kad lūpos nebūt supleišytos Prng.
^ Stovi kampe pastūpus, lėkė per lauką pasiutus (šautuvas) Kzt.
5. intr. kiek pritūpti: Patū̃pt an kulnų negaliu, klaupt negaliu DrskŽ. Jis šoka patū̃pdamas Vlk. Motute tute, kampe patūpę (kuliant šešiais kultuvais) Krs.
| refl.: Pàstupia an kiemo: oi oi, sopa kojas! Kpč. Būs bjauri, šalta, pasitū̃psi, biškį pasišlapinsi Lnk. Ji pasitūpė, kad blauzdų nebūtų matyti I.Simon. Davimas užkulniais [šokant], net vyrai pasitupia rš.
6. tr. NdŽ palenkti, pariesti kojas, ant jų atsisėsti, susigūžti: Sėdžiu patūpęs kojas – tai nešąla Adm. Kojas pàtūpiau po savim, bijojau nu suolo nuleisti Vkš. Jis (piemuo) patūpė sušlapusias perštinčias kojeles ir vis žiūrėjo į kiaules Šlč.
| refl. tr.: Pasitū̃pk kojas po šikine, tai nebus taip šalta Š(Sl).
7. refl. žr. atitūpti 4 (refl.): Lapė pasitupia ant paskutinių kojų ir klausos Brž.
pritū̃pti, pri̇̀tupia, pri̇̀tūpė intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. kiek sulenkti kojas tupiant (apie paukščius ir vabzdžius): Stovėdamas upelio žiotyse prieš srovę jis (pilkasis garnys) pritupia ir paplaka vandenį sparnais sp. Ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas jo nenuneštų J.Balč. O žvirblelis nabagėlis visas negalėjo: papilvytę skaudėjo, pritūpt negalėjo LLDI261(Jd). Ir vis dėlto aš esu kaip paukštelis, ant svetimo lizdo briaunos pritūpęs B.Sruog.
2. gausiai nutūpti: Žiūrėkit, kiek an kopūstų peteliškių pritū̃pę! Lš. Sako, leka juodvarniai į obelis ir į visus medžius, kad yr pritū̃pę Žr. Kitoje dirvoje kad prilėkė, pritūpė kovukų, net ražienas pridengė sparneliais Žem. Rado prie kelio didelį medį ir visą pilną paukščių pritūpusį DS141(Šmk). Ale sykį jam besiuvant pas vieną ūkininką, ant stalo pritūpė musių BsPIV98(Brt).
^ Dvi laktelės baltų viščiukų pritū̃pę (dantys) Grž.
3. kiek atsitūpti (apie žmones): Šoka pritū̃pdamas Rod. Supdavomės net pritūpdami̇̀ Ūd. An tvoros kap stojos, kap dav[ė] šnekėt net pritū̃pdamas DrskŽ. Reikia pritū̃pt – amžina bėda Bsg. Kam čia turi meluoti? – net pritūpdama ginčijo boba Žem.
^ Nė kaip neintiksi: nei priklaupęs, nei pritūpęs Ds.
| refl. NdŽ: Reikė buvo pristū̃pt OG282. Prisi̇̀tūpiau ir karvę laidysiu Ml. Nubėga pri tos markos, pri krašto taip prisi̇̀tupa i sema vandenį End. Kas nekait tau – tokiam mažam: prisi̇̀tupi už didesnio akmens ir pasikavoji Vkš. Mūsų svotas storalūpis graužė kaulą net pristū̃pęs (d.) Tvr.
^ Nešik stačias, gali pristū̃pt (nesiskubink, nesikarščiuok) Rod.
ǁ daugeliui atsitūpti: Pritū̃pę pritū̃pę darže mergų Slm.
4. kiek sulenkti užpakalines kojas: Kumelaitė [mušama dalba] pasverdakuliavo, pritūpė, buvo norėjusi trūktelėti rš. Ties lašišų duobe Ūloje pritūpė ūdra sp. Radau aš ją (katytę) lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą J.Bil. Už kiečių kupsto pritūpė katinas rš. Pajutęs pavojų, [driežas] gąsdina: pritupia ant užpakalinių kojų, pakelia galvą, išleidžia apykaklę ir išsižioja LTEI281.
5. šnek. trumpam ar atsargiai atsisėsti: Pritū̃pk ant suolo – pasišnekėsim Ėr. Kuršėnūs gerančių pritū̃pę visi pavenčiai, i piemenys sruoba Krš. Tuo metu žentas pasisveikinęs kukliai pritūpė ant kėdės J.Paukš. Kambary nė apsisukt, nė pritū̃pt Tr. Ir be nieko rankose, be duonos kąsnelio kišenėje dėdė Jurgis pritūpė Anės ir Viliaus vežimo kampe I.Simon. Kaimietis pritūpė ant kėdės krašto lyg pasirengęs kas minutė straktelti ir nerti pro duris A.Vaičiul. Padoriam žmogui nėra kur pritūpti rš.
6. šnek. prisėsti arti̇̀, pristoti, neatstoti: Mergaitė pritū̃pusi prie senelio kojų Š(Šl). Pritūpusys sėda, lauka piningų, palikimo Gršl. Nepritū̃pęs nieko padarysi Ign.
| refl.: Vaikus supsi prisitū̃pęs Skdv. Dideliai geras: prisistojęs, prisitū̃pęs kiaurai – geriausis žmogus Trk.
7. šnek. daugeliui išsidėstyti kur: Gyventojų pagal kelią pri̇̀tūpė Trs.
| Pilnus laukus buvo pritū̃pę tų grytelių [po žemės reformos] Krč. O jų gryčios kaip būdos, ant žemę pritūpę LTR(Šmn). Miškas pasibaigė, atsivėrė parūkavę laukai su pritūpusiomis jose tamsiom trobelėm rš.
sutū̃pti, sùtupia, sùtūpė intr.
1. K, KŽ, Klvr visiems sulenkti kojas, atsitūpti (apie paukščius, vabzdžius): Prilesę žąselės sutūpdavo prieš saulelę ir snausdavo Š. Antys šalimais sutū̃pusios ramiai ilsėjosi NdŽ. Katėjo neramiai sutūpusios vištos M.Katil.
^ Prieš akis švystelėjo kalnelis ir ant jo žemutės, nusmurgusios pušaitės, sutūpusios tarsi žąsys poilsio rš.
| refl. KŽ: Putrikės (mažosios vištikės) susitū̃pusios, susikaupusios gerai sėda [ant kiaušinių] Krž. Aš liuobu builes kasti, anos (žąsys) ateis i susitū̃ps Kl.
^ Kai vištos susitū̃pusios kamputy sėdim Smln.
ǁ visiems atsitūpti rengiantis miegoti: Viščiūtės in laktelės jau sutū̃pę Klt. Vakarais vištos ant laktų sùtupa miegoti Vkš. Kad jau vištos anksti sùtupia, tai rytoj bus pagada Jdp. Mažus vaikus reikia migdyti vištom jau sutūpus LTR(Šil). Kad paukščiai nelestų miežių, reikia sėti vakare, kad paukščiai būna sutūpę LTR(Žgč). Jei tik vištom sutūpus gaidys gieda, tai bus bjauraus oro Pnd. Jei vakare sutūpusios vištos kudakuoja, tai tuose namuose kas nors mirs LTR.
^ Vykom Naujojon pilin, kaip ereliai skridom, o čia sutūpėm kaip vištos ant laktų V.Krėv.
| refl.: Tvartėly sustū̃pę vištėliai DrskŽ.
2. refl. žr. atitūpti 1 (refl.): Žąsinas angos tarpe susitūpęs S.Dauk.
3. NdŽ, KŽ nustoti visiems lėkti, visiems nusileisti: Su dūliais dūlink bitis, kad sutū̃ptum J. Jos (bitės) pirmąkart niekur nelekia, ale medžian sùtupia Dg. Jau spiečius yr[a] išejęs, jau sutū̃pęs į kokį medžiuką Vgr. Ir varnos su žvirbliais tuoj sutūpė aplink jį, žiūrėjo, pakreipę galvas, laukė, kada vėl pradės [arti] J.Balt. Šnekučiai džiaugėsi sutūpę, sugrįžę vėl gimton šalin E.Miež. O kregždutės dar koncertuoja sutūpusios ant telefono laidų sp. Jam (kalvio sūnui) sykį bevalgant, sutūpė dikčiai musių BsPIV149(Brt). Sùtūpė paukšteliai an medžių šakelių DrskD218. Oi, mes lėksim žalion girion, karvelėliai žalion girion, mes sutūpsim balton liepon LTR(Ktv).
^ O žmonių – kiba kokios varnos sutū̃pę – mirga mirga Vlkv.
| refl. NdŽ: Medžian sùstūpia [spiečius], susema sietan ir kitan avilin suleidžia Kpč. Bitys palekia čia, kitur, o jei ne – nulekia į medį, susi̇̀tupia Pgg.
4. visiems pasilenkus susigūžti, susiburti (apie žmones): Ant pečiaus vaikai i tupėdavai sutū̃pę Mšk. Mudu sutū̃pkiam, pasikavokiam į tą duobę Krp. Vaikai sutū̃pę rinko žirnius NdŽ.
| refl. K, Šk: Mes susitū̃pę visi šnekėsiamos Kl. Susitū̃pę pri žemės i lauka, kas būs Sd. Susi̇̀tūpėm po egle, laukėm, kol lytus praeis Vkš. Susi̇̀tūpėm prie zometui Dglš.
5. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Susitū̃pusi ėda, nesėdas Rdn. Susi̇̀tūpiau an žemės Gd. Ta ans mat susi̇̀tūpė tame grovelė[je] ir užsnūdęs sau Vkš. Pirmiausia reikėjo užsikarti į žemą palėpę, o ten susitūpus pabandyti išjudinti čerpes rš. Mamaitė nusivedė Jonelį į pasienį bažnyčios, priešais grabo, susitūpė ant žemės ir jam liepė šalia ant žemės sėsties Žem.
6. atsitūpti visiems, sulenkus užpakalines kojas: Mažos vikrios peliukės, sutūpusios aplink mane, klausė mano pasakų J.Balč.
7. staiga susmukti, suklupti, susileisti: Taip išsigando, kad sùtūpė vietoje Š. Dabar, kai kojos nebegeros, užsistoji basa an kokio akmeniuko ir sutumpi̇̀ iš skausmo Mžš. Tata ejo, sùtūpė, ir viskas (mirė) Pnd. Vožė sprandan, pusberniokas i sùtūpė Tr. Moterėlė [iš baimės] žnektelėjo sutūpdama suole rš.
| refl.: Stovėjo stovėjo atsistojęs i susi̇̀tūpė Kl. Susi̇̀tūpė iš to išgąsčio, po ratu nepapuolė i gyvas liko Nmk. Kap sudiegs šoną, tai net sustūpi Vrn. Petrila kažkaip susitupia… A.Gric. Kuilys kimbsta jau į kinkles nuo meilės darbų, t. y. susitū̃pia KŽ.
| Mes nieko nesupratom, o po mėnesio ji jau čia i susi̇̀tūpė (gimdė) Šmk.
| prk.: Ruputės jau sùtūpė (sukrito, išvirė) Krtn.
8. šnek. visiems susėsti, atsisėsti: Nu ir sùtūpėm pagal krautuvės durų ir snaudėm par visą naktį Plt. Merginos, sutūpusios šiauduose, kalbasi apie sekmadienį P.Cvir. Vaikams sutūpus prie mikroskopo, jis (T. Ivanauskas) mėgdavo vesti gamtos pažinimo pamokas rš. Kaip atlėkė trys laumės, sutūpė ant laivo BsMtI113(Brt). Visi mažučiai sėdėjo apie pečių sutūpę LTR(Rm).
| tr.: Yra žmonys, kurius valtė[je] sutūptus staigu rytinis vė[ja]s užturėjo… S.Dauk.
| refl.: Liepė savo kareiviams po du sutūpdamos į kailio taurę par upę kelties S.Dauk. Visi, kas galėjo ginklą pakelti, sutūpusys į valtis leidos pakalniui S.Dauk. Kryžeiviai, į laivus sutūpusys, grįžo numo S.Dauk.
9. šnek. visiems apsigyventi: Tėvai sutū̃pę po kaimus, vaikai po miestus laksto Trš. Čia aplink visi mokyklos darbuotojai sutū̃pę Šmn.
ǁ išsidėstyti: Visos keturios lūšnelės sutūpusios viena netoli kitos rš. Ant kalnelio sutūpusios sodybos rš. Mažiukės pušaitės, aplink sutūpusios, tarytum klausosi senės pasakų S.Zob.
10. NdŽ, DŽ1, Šmn šnek. sulinkti, susmukti, sukristi: Sulūžusi, sutū̃pusi trobalė Šts. Gryčelė jau sutū̃pus Žl. Eisit vieškeliu ir matysit – te tokia gryčelė sutūpus Ob. Tvartus perstatyt jau verkiant reik, toki tik sutū̃pę Gs. Buvo buvo be stogo dienodaržis, viškui sutū̃pė Všn. Mūsų fermos stogas sulūžo, neatlaikė sniego, sùtūpė ant lubų Krs. Viena ir belikusi Poškų pirkia – žema, kresna, sutūpusi J.Balt. Rodėsi, tvirtos skiedromis dengtos žemaitiškos trobos ir sutūps žemyn [nuo liūties] sp.
| prk.: Širdis sutūpus ir jau paeit aš negaliu Pnd.
| refl. NdŽ, KŽ: Budinkai seni, susitūpę Tl. Kad čia susitū̃pusi trobalė, žema Šts. Anos tas tvartalis jau susi̇̀tūpė End. Kūtelė stovėjo susitū̃pusi Yl. Matai, kokie muno buteliai susitū̃pę y[ra], norėčio pasitaisyti Jdr. Jaujė susi̇̀tūpė ant žemės, pamatai papuvo Erž. Kai parvažiavau iš Kauno, tie namai čia visi tokie susitū̃pę Jrb. Aš pri antro kupsčio pribėgau – teip susitū̃pęs jau Žeml.
ǁ nusilpti, sulinkti (ppr. nuo senatvės ar ligos): Bajoriūnas tai jau sutū̃pęs Žl.
| refl.: Kas čia toks susitū̃pęs važiavo? LKT144(Kin). Veizu, Žemaitaitis jau gatavai susitū̃pęs NmŽ. Tokia susitū̃pusi i mažai prigirdanti [senelė] Sd. Tėvas buvo susitū̃pęs, bet atgijo Stak. Vienu sykiu matom vyrą susitū̃pusį StngŽ76. Jo plaučiai sustū̃pę viškum Adm.
11. šnek. visiems atsisėsti į kalėjimą: Jie būt visi sutū̃pę Lp.
12. refl. sugulti: Kartą jis susi̇̀tūpė su ja tam sode Šmk.
◊ į kélnes susitū̃pęs mažas, nevykęs: Visai į kelnès susitū̃pęs, toks ten ir be vyras Šts. Į kelnès susitū̃pęs, o dar sukas su motriškoms Šts.
užtū̃pti, ùžtupia, ùžtūpė
1. tr., intr. N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Prl lekiant nutūpti, nusileisti ant ko: Nei viena musytė neùžtūpė DrskŽ. Bitys ùžtupia ant jo i nelekia Jrb. Būriais manduliais lekia špokai ir ùžtupia vyšnias Skr. Musis yr[a] užtū̃pusi – toks taškiukas yra Krš. Jei šarka užtūpia ant tvoros ir rėkia – bus svečių LTR(Pns). Teužtupia varmas ant arklio nugaros, arklys tuojau kratos Blv. Paukštis, ant dviejų medžių vienu kartu norėdamas užtūpti, musijo nupulti žemėn SE134. Ir užtūpė žąsų pulkas an mano langelių TŽI211. Vai ir atlėkė sakalėlis iš žalios giružėlės ir užtūpė ant klėtužėlės BsO344. Vai ir atlėkė raiba gegužėlė, vai ir užtūpė ant marių krantelio LTR(Lš). Atlėkė žvirblukas, užtūpė ant arklio galvos LTR(Kb). Tai aš prašiau sakalėlio, kad nelėktų vyšnių sodan, kad neužtūptų ant vyšnelės, nepajudytų šakelės LTR(Nmn).
| prk.: Martynukas nuo vienos kurpės nušluostė užtūpusią dulkę ir vėl atsisėdo I.Simon.
| refl. K, NdŽ, KŽ, DŽ1, Grl: Ir ana (bitė), matyti, užsi̇̀tūpė i palindo po apkaklės Vgr. An lapo sau užsitū̃pęs [vabaliukas] i tupa Vn. Ji susirado rankšluostį ir ėmė juo baidyti ant motinos veido užsitūpusias muses I.Simon. Prie kožnos angos yra lentutė prikalta bitims namo parlėkus užsitūpti Rdž. Užsitūpė [erelis] ant vienos rankinės BsPI75(Rg). Kietis žvirblį pradėjo supt ir supo, da ir dabar, jei užsitupia, teipgi supa BsPIII96. Pirma jos lekia raiba gegelė an margų skrynių užsitūpdama LTR(Krsn). Brolis atsisėdęs pradėjo graudžiai verkti, tik žiūri – ant stogo užsitūpęs paukštytis barškina LTR(Šk). Jeigu ir musė ant nosies užsitupia, nėr kada jos nubaidyti P.Cvir. Šiandie žiūriu: užsitū̃pęs gaidys ant serbentų krūmo i lesa Jrb.
ǁ tupiant užgulti, užpulti: Toks blezdingų šaukimas, veizu – vanagas vištą užtū̃pęs Lkv. Lapė bėgo par kalną ir užtūpė ant jos erelis Blv.
| refl. tr.: Tai pamatinė (vanagas) – užsi̇̀tūpė viščikę! Skr.
ǁ tr. užimti atsitupiant: Parskrido varnėnas ir ilgai švilpavo, užtūpęs pernykštį inkilėlį J.Balt.
2. intr. atsitūpti ant ko: Kai tas lenkės paduoti, teip tas barzdukas užtūpė ant sprando tam Meškiukui DS96(Rs).
| refl.: Jis (vyras) pats užsi̇̀tūpė an lizdo i tupa pats kaip višta LKT119(Pgr). Priėjo jūres, an tos žuvies užsi̇̀tūpė, i parnešė par jūres Vrt.
| prk.: Visi užsitū̃pę an darbų, visi dirba pluša Ukm.
^ Sėdi kai višta užsitū̃pus Šlu.
3. refl. atsitūpti už ko: Bepigu miške kavoties – užsi̇̀tūpi už storesnio medžio ir esi pasikavojęs Vkš. Į tą pirtelę jiedvi (mergos) įbėgo ir užsitūpė už pečiaus BsV106(Rg). Vieną vakarą užsi̇̀tūpiau teip už buto kertės i lauku, kas ateis tų medžių vogti End.
4. tr. NdŽ savimi apdengti, apkloti: Višta ùžtūpė pautus J.
| prk.: Ana visus savo vaikus laiko užtūpusi kaip višta vištinelius Vkš.
5. intr. šnek. užsėsti: Kap ùžtūpė [bernukas] anta arklio, nenumesi DrskŽ.
6. netikėtai užtikti, pagauti, užpulti: Tūpte užtūpė vartas bekertant girio[je], t. y. atrado J. Saugokitės, ba kai užtūpsiù! Ktk. Tai argi bedaug reikė[jo] ir būt užtū̃pę Sdk. Aš, eidamas per krūmais, kad ažtūpsiu an vilko, tas kad šoks! Ml. Kad užtū̃ps bevarant degtinę, reiks ir žemę prarast Srv. Aš vis kada nors jį užtū̃psiu, neišbėgs iš manęs Sdk.
| prk.: P[a]rejo diedas namo, tai kad užtūpė ana an diedo, kad pradėjo bartis: – Kur tu tąsais, panaktini! Švnč.
^ Išsigando kaip vagiant ùžtūptas Vj.
ǁ prk. užeiti, užklupti: Kad užtūpė mus vainos, tai visa sunaikino Tvr. Tuoj rugiapjūtė užtū̃ps, bulbakasis Upn. Gali lietus užtū̃pt Rm. Iš čia ir paeina ana baisi nelaimė, kuri užtūpė ant šeimynos Blv. Man teip begaištant ir vakaras užtū̃ps Skr.
7. užimti, užsėsti (vietą): A jau muno kėdę ùžtūpei Nv.
| Sẽniai užtū̃pę gerąsias vietas, neprileida jaunų Krš. Dar daug tokių, kurie, užtūpę šiltas vietas, neleidžia pasireikšti gabiems ir už juos vertingesniems žmonėms rš. Tokiais nepastoviais laikais ką turi užtūpęs, tai ir tavo J.Avyž.
8. intr. šnek. apsigyventi, užimti sodybą: Kap atejo, kap ùžtūpė, tai tupėjo ir tupėjo, kol apsiženino! Lp. Užtū̃pę te kiti žmones DrskŽ. Kai ùžtūpėm ant ūkio, dar šiaip teip kasamės Srv.
◊ ant galvõs užsitū̃pti suniekinti: Kad visumet būčiu atšavusi (atrėžusi, atkirtusi), gal nebūtų an galvõs užsitū̃pę Krš.
ant (kieno) sprándo užtū̃pti (užsitū̃pti) imti išnaudoti, skriausti: Da tik aš tau ant sprándo neùžtūpiau Jrb. Jau toji užsi̇̀tūpė ant mano sprándo J.
1. R, MŽ, N, J, L, Rtr, FrnW, KŽ leistis, lenkiant kojas (apie paukščius, vabzdžius): Višta tùpia, atsitūpė gūžtoje DŽ. Žąsys tū̃pia į gūžtas NdŽ. Kur reikia vaikščiot, tai tenai tū̃pia višta Pls. Kuo aukščiau tetervinas berže tupia, tuo didesnis šaltis ateina sp.
^ Butas kaip dvaras, nė vištai tūpti vietos nėra KrvP(Pln).
| refl. I, K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Lenda lenda višta, pagatava po karve tū̃ptis Klt.
ǁ NdŽ, Upn rengtis miegoti (apie paukščius): Da saulė kokio aukštumo – eis vištos tūpt! Mžš. Vištos anksti tū̃pia Sk. Vištos jau ant laktų tū̃pia Vs. A vištas varai tū̃pti? LKT111(Kltn). [Vakare] viščiokai netum̃pa, vaikštinėja kaip paplavūnai Slm. Neturi kur tū̃pt vištos, tupdžiau tupdžiau Klt. Tik vištos vienodai tū̃pia, o žmonės žėdnas vienas savo atskirumą turi Trgn. Mano vištos neina tūpt Lt. Vištos vėlai eina tūpt – prieš lietų LTR(Ant). Nu dabar vištas prirydžiau (prilesinau) gerai, galės tū̃pt miegot Mžš. Jei viščiukus užleisi dieną, tai jie greit eis tūpt LTR(Pmp). Kad nori, kad vištos neitų anksti tūpti, tai reik vakare užleisti perėti LTR(Sln).
| prk.: Ana visados eita tū̃pti su vištoms (anksti) Grdm. Nevakarojam ir mes su žiburiu, sutemsta, ir einam tū̃ptų Užp. Eisim tū̃pt mes su savo vaikučiu Šn. Akys tū̃pt nori Gs.
2. Švnč perėti: Kap vištos tū̃pia, tai kiaušiniai mažinas Lp. Deda [kiaušinius] ir greitai tū̃pia vištos nuog dirgėlių Kpč. Šito čėso žąsys, jos nètupia – veislė kitokia Alv.
3. DŽ, NdŽ skrendant leistis žemyn: Žvirbliai didžiuliais pulkais tūpė ant stogų, korėsi į medžius ir vėl čiauškėdami leidosi žemyn rš. Jau vantą ten turės, krapys, būdavo, ten jos nuskrisdavai, kur jom (bitėm) tùpiama Mšk. Bitės čia pat tūpė ir tūpė ant žydinčių dobilų J.Ap. Balti paukščiai, matyt, pajutę gerą žmogų aplink vaikščiojant, vis dažniau mėgino tūpti į švendrynus sp. Į parko medžius tūpė kranksėdamos varnos V.Myk-Put. Varnos tūpė į medžių viršūnes M.Katil. Kai saulutė tekėdavo, garnys pakildavo, o kai leisdavosi, tai tūpdavo į lizdą LTR(Mrj). Ir atlėkė volungelė, tūpė ant šakelės KlpD110. Kikili, kikili, laibakoji, kur lėksi, kur tūpsi, kur nakvosi? LLDII357(Sem). Per žalias girias paukštele lėksiu, an tėvulio dvaro gegule tūpsiu LTR(Al). Tup gervė, tup gervelė, tup gervelė į medį LTR(Plt). Tūkstančiai musių tupia ant valgymų J.Jabl. A, tai žvirbliai lekia in palėpės tū̃pt (sakoma, kai kas nors valgydamas siurbia) Kt.
| Balionas tū̃pė DrskŽ. Tūpė ir kilo tik kariniai lėktuvai sp.
^ Skrido kaip sakalas, tūpė kaip vabalas PPr414. Su ereliais išskridęs, su vištom tūpsi LTsV269. Aukštai šoko, žemai tūpė KrvP(Erž, Vlkv). Juo aukščiau pakilsi, juo žemiau tūpsi Srj. Ant visų žiedų bitė tupia, bet ne iš visų medų ima PPr164. Kur paukštis tū̃pia, tę plunksna lieka Lp. Žmogus viršun nelekia, o žemyn tupia LTR(Srj). Atlėkė paukštis be sparnų, tūpė į medį be šakų, atejo boba be dantų, suėdė paukštį be sparnų (sniegas ir saulė) LKT83(Žlb).
| refl.: Atlėkė paukštukas, tūpės in builio ir sako: – Buily, buily, supk mane LTR(Kb). Ir tos bitys, ir visos tū̃pas viršuo Vgr. Cyrulis tū̃pės ant kęso, norėdamas biškį pailsėties ir atsipūsti PP21. Paukščiai suko aplinkui ties Elzyte ir beveik tūpėsi jai ant pečių J.Balč. Kad į medžius, ka jau aukštyn tùpas [paukščiai], ta jau vis priš šaltį Nv.
| Ant antakių leidosi tūpė usnių pūkai rš.
4. leistis lenkiant kojas prie liemens ir per kelius: Aš tokia aukšta, laiba, – pamatydavau žmogų [ganydama kiaules] i tū̃pdavau į kojas – ma[n] gėda PnmŽ. Paeina kelius žingsnius ir vėl tum̃pa – kojos neneša Skp. Kur kūliai stovėjo, tę žąsys tupėjo, tū̃pk, berneli, tū̃pk, tū̃pk Gdl. Pasivarė [Marijona] melžiamąsias nuošalin, tūpė prie tešmens J.Balt.
^ Geras, jau geras, tū̃pk – paglostysiu (iron.) Dkš.
| refl.: Tū̃pias i tū̃pias, pusiauju negali [kasti bulvių] Klt. Tūpiúos laidyt – rankos kai grėbliai Švnč. Reikia tū̃ptis nuo šunio, tada neinkąs Dglš. Ana sau atsisėdo ant kančio tos mašinos, šauku, ka tū̃pkias! Nv. Tai piemenai, vaikai, pamatę lekiant gerves, tūpdavosi, kovodavo kojas, kad nesukapotų LTR(Rs).
| Tėvas sustojo, susigriebė už krūtinės ir ėmė tūptis, glebti rš.
^ Paeina, paeina i tū̃pas kaip višta Krš. Caca, caca, geras, tūpkis – paglostysiu (iron.) NžR. Tūpkias – paglaudysiu Vkš. Tūpkitės, artistai ir režisieriai, aš jus paglostysiu Vaižg.
5. refl. leistis lenkiant užpakalines kojas (apie kai kuriuos gyvulius): Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutiniųjų kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros J.Bil. Skitai medžiodamys mažne kiekvienas turėjęs žirgą, mokantį žvėrį išvydus ant pilvu tūptis, idant žvėriui mažu rodytumias S.Dauk.
6. šnek. sėstis:
^ Tū̃pk – būsi svečias Bd. Ant rugienos netū̃pk An.
| refl.: Tūpkis, – bakstelėjo pirštu į sienojų šalia savęs J.Paukš. Tūpkis į vežimo galą BsPI32. Asilas, tūpęs į vežimą, traukė mergas į jaunimą LTR(Brt).
^ Tū̃pkis, juo vištos dės! Klp.
ǁ sėstis savo reikalui:
^ Kad šuo būt netū̃pęs, būt kiškį pagavęs Ds.
| refl.: Vaikas jau pats tū̃pas an puodelio – nebi bėda Rdn. Tū̃pas visi an puodelio, o tu į kelneles varai! Akm.
7. šnek. apsistoti, apsigyventi: Aš čia pasiakvatijau į tą pušyną tūpt, į tą prastą vietą tūpiau, i gana Pžrl. Matysim, į kokį dvarą jis tū̃ps Skr.
8. Ds šnek. iš senumo linkti: Sena pirkia, kiek apleista – baigia tūpti rš. Stogo kraigas įsilinkęs ir baigia tūpti ant lubų rš.
| refl.: Tėvų bakūžė vis labiau tūpėsi, linko arčiau žemės rš.
ǁ prk. eiti silpnyn, mažėti: Sveikata ir mano pradeda biškį tū̃pt Slk.
| refl.: Aštuntą dešimtį eiti̇̀, jau i tūpýs! Pj. Kaip belaikysys, ka tūpýs! Pj.
9. Skr šnek. pakliūti, atsisėsti į kalėjimą: Visi jie gavo tū̃pt Plv. Kad kas palotų, tai tep gautum tū̃pt! Ss.
anttū̃pti, añttupa, añttūpė (ž.), ančtū̃pti žr. užtūpti:
1.
^ Leka baltas paukštelis be sparnų, be kojų, ančtupa ant šakų, ant medžių ir ant žemės (sniegas) S.Dauk.
ǁ tr., intr.: Añčtūpė varna an žąselę Pvn. Ančtūpė purkuotę LTR(Tl).
2. Aš aną añčtūpiau Slnt.
3. žr. užtūpti 6: Nu vokyčio išbėgti nebgalėjo, anie greitai anttūpė Lnk.
aptū̃pti, àptupia, àptūpė
1. tr. Š, Rtr, KŽ, Dkš, Skr, Ėr, Ds, Brs tupiant apglėbti sparnais, apkėsti, apgaubti: Višta àptupia vištyčius J. Kalakutė daug àptupa kiaušinių Klm. Kad višta neàptupia visų kiaušinių, keli vis užšąla Mžš. Nė višta neaptū̃ps tiek daug viščiukų Grš. Misliu šešiolika dėt [kiaušinių], gal aptū̃ps Slm. Leisma šiamet, kiek kurkė aptū̃ps Ut. Tiek daug viščiukų neaptū̃ps višta Pc. Vištineliai maži tebėr, višta dar visus àptupa Vkš. Gandras užvaduoja patelę, pats aptūpdamas lizdą sp. Bematant paukštis nusileido žemėn ir aptūpė tą savo kiaušinį J.Balč.
ǁ apdengti, apgaubti, paslėpti: Kojas tas aptū̃ps i tupės KlvrŽ. Nežinau, kiek esu išlaukęs babunės sijono aptūptas, kol tėvas gąsdino diržu sp. Virpa motriška rekrūtą aptūpusi Šts.
2. tr., intr. tupiant apimti, aprėpti, padengti, užtūpti: Lentynos padaryta, tę karveliai aptū̃pę Tvr. Kol parvažiavo namo, visi arkliai ir karieta aptūpti karveliais SI156. Iš pavasario reikia, ka aštuonioleka rėmų būtų àptūpta [bičių] Mšk. Visi koriai tei[p] dailiai aptūpti̇̀ Šmk. Rodosi, tą lauką aptūpė peteliškės, – taip jis mainėsi visas, taip krutėjo, lyg gyvas V.Kudir.
^ Atlekia paukštis be sparnų, aptupia medį be šakų (sniegas) Žg. Balti žąseliai visą svietą aptupia (sniegas) LTR(Mrj, Rk).
| refl.: Kurie čia paukščiai apsi̇̀tupia an tų medžių? Dg.
ǁ tupiant apsupti: Api̇̀tūpė aplink šitą namelį [paukščiai] Mlk. Sulėkė krankliai, aptūpė apie degančias malkas SI141.
3. intr. pradėti perėti: Višta àptūpė, kiaušinių reikia Klvr. Ė, kai apkvarkštė, àptūpė, tai ir apleidėm [vištą] Dg. Antys tai irgi paskavoja raiste, radom jau aptū̃pus Dg.
4. aplinkui sutūpti, apsėsti: Visi (žmonės) aptūpę prie rėčkos ir mazgojas Šmn. Jos api̇̀tūpė mane ir išklausinėjo Pnd. Aptūpę kūmą klausomos, ką pasako[ja] apei Kalvarijos stebuklus Dr.
| prk.: Buvusią pliką granito plokštikalnę aptūpė paskubomis sukalti nameliūkščiai ir barakai T.Ivan. Krūmai aptūpė paupę rš.
| refl.: Apsitūpėme aplink ugnį rš. Kai žiugučiai aplink tą senolį apsitū̃psma, – visus mylėjo End.
ǁ sėdint apimti: Pirmojo skyriaus kambaryje krosnis taip pat buvo aptūpta vaikų rš. Vienas valakas ant pečiaus, o kitas – pašalėj, kiek aptūpiù Všn.
5. pasisavinti, apgniaužti: Jis viską, i tėvų naudą àptūpė, t. y. apžiaubė J. Sėdi pinigus aptūpęs rš.
ǁ KŽ prk. apsiausti, apgulti.
6. intr. sunegaluoti: Nuog Bronios veseilios àptūpiau (nupuoliau nuo kojų) Db. Mergos, kap išeina už vyro, tai ir kvarkščia – dar̃ reta kuri merga ligon neàptūpia Kb.
7. tr. labai globoti, rūpintis: Diedas bobos aptūptas Tr. Močia par puskapį parsiritusius vaikus vis da aptūpus laiko Tr.
| refl. tr.: Aptū̃pus vaikus, vyras ėmė ieškot kitų Ant.
atitū̃pti, ati̇̀tupia, ati̇̀tūpė intr. KŽ, attū̃pti K, KŽ, atatū̃pti KŽ
1. refl. Š, KŽ sulenkti kojas tupiant (apie paukščius, vabzdžius): Višta tupia, atsi̇̀tūpė gūžtoje DŽ. Atsi̇̀tupia bet kur i pameta kiaušinį [višta] Klt. Atsitūps kurtinė perėti ant žemės, ir per porą žingsnių jos nepastebėsi sp. Prisikimšus gurklį, puikioji antis vėl atsi̇̀tūpė Db. Gaidelis įsitaisė gerą laktą atsitū̃pti Grš.
2. refl. nusileisti žemyn, ant kokio pagrindo: Atsi̇̀tūpė žvirblelis ant tvoros – capt i pagavo katinas Ėr. Žvirbliai atsi̇̀tūpė ant lango briaunos NdŽ. Paukščiukas an krūtinės atsitūpė tam žmoguo Kv. Gegė, pakelta aukštyn, atsitūpė ant apušės ir ėmė skardžiai giedoti Blv. Visas devynias vėtružė laužė, mun, Dieve, laikyk viršūnelę – raibai gegutei atsitūpti StnD6. [Gegutė] atsitū̃pus terp lapukų vis tik džiaugias ku kū, ku kū DrskD251. Bepjaunant atlėkė varna, atsitūpė medyje ir kranksi LTR(Žal). Ir atbėgo uodelis, atsitūpė ant šakos LTR(Grv).
^ In baslio atsitūpęs negiedosi Užp. Ir laibas, ir ilgas, atsitūpė žolėj – nesimato (lietus) LTR.
3. K užimti tupimą padėtį.
| refl. R, MŽ, Sut, K, Rtr, Š, J.Jabl, Vž, Trk, Vkš, Ps, Sb, Ml, Lzd: Tupėk atsitū̃pęs rinkdamas uogas J. Lepšiukų tai tiltais, atsitūpsi̇̀ – par dvi vietas ir kašikas pilnas Kvr. Atsi̇̀tūpė [melžti], trūksta blauzdos, kraujas bėga Vdn. Atsi̇̀tūpė i teip su kojoms šokuo[ja] kaip varlė Gd. Ateina pri tos kumelės muno, sako, atsi̇̀tūpė, pradėjo pančioti Tl. Nuleka tą kuoliuką kalti, atsitū̃pęs kala, i prikala šarkuo kampą Vvr. Atsitū̃pt negaliu, pasilenkt negaliu, nebe viekas Sdb. O kada slidu, tai aš atsisėdu, atsi̇̀tupiu ant batų Pn. Leja botagu, kad net atsi̇̀tupi, par blauzdas Skp. Prie ratam atsitū̃p’ ir tupy (tupėk) pavėny! (ps.) Tvr. Atsi̇̀tūpė pri duobelės i gera [alų] Žr. Meistras matė kareivį, uždegus pluoštą šiaudų, atsitūpus ir ėmus svilinti avilio landas P.Cvir. Atsitū̃pę gardžiai šakelių pumpurus valgom K.Donel. Marškinėliai – ištisinėliai, atsitūpia – lig žemelei LLDI86(Žml).
| prk.: Kol gali, eik, atsitū̃psi ir atsitū̃psi Krš. Ką gi tu bešokinėji, kad atsi̇̀tūpei žemai; visi žino! Mžš.
^ Atsitūpus kaip sena višta pakrūmėje KrvP(Rs, Brt). Atsitūpė kaip šuo ant uodegos, kad gaspadorius paglostytų KrvP(Vlkv). Atsitūpia kaip višta an kiaušinių, ir nebeiškrapštysi Šmn. Vargas atsitūpęs tavęs lauks N. Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B283,316. Atsitū̃pk, kad toks geras – paglostysiu (iron.) Snt. Tup kertutėj atsitūpus su žaliu sijonu (šluota) LTR. Aukštai atsitūpęs, o pajudintas žvengia (varpas) LTR(Vdk).
ǁ refl. Jž pritūpti savo reikalu: Reikia atsitū̃pt – ieškok vietos Pl.
^ Neatsitūpęs neatsibūsi LTR(Rm).
4. refl. sulenkti užpakalines kojas tupiant (apie kai kuriuos gyvulius): Tegu atsitū̃pia tik in pečiaus, aš jį (katiną) pagausiu Klt. Atsitū̃pęs ūsą kraipo kraipo, marod, jau šoks prie ančiukų jisai (katinas) Jrb. Atsitūpęs [šeškas] ant kranto upės, ežero, tvenkinio, kantriai laukia, kol atplauks žuvytė Blv. Lapė, pabėgusi už ėglio, atsitūpė ir žiūri, kas bus toliau LTR(Rk). Šunys teip pat atsitūpė i žiūri vienas į kitą LTR(Rm). Vilkas nubėgo į mišką ir atsitūpė po tankia eglaite LTR(Šlv).
5. refl. šnek. pritūpus atsisėsti: Mamunelė atsi̇̀tūpė pri munęs Žeml. Kogi čia atsi̇̀tūpei: nosė pridulkės! Mžš. Prašom prašom, biškį atsitū̃pk, nepasiusi, ne ožkos šūdas Pš.
^ Neatsitū̃pęs nepadarysi (neprisėdus rimtai prie kokio darbo, nieko neišeis) Ign.
6. refl. prk. apsigyventi: Ašiai toj lūšnelėj atsi̇̀tūpiau ir tupiu Pl.
^ Blaškosi, vietos nesurasdamas kur atsitūpti KrvP(Vlkv).
7. atsisėsti į kalėjimą: O aš tau taip pasakysiu: jeigu Jonelis bus šuo – visi atsitūpsim K.Saj. Jie tave taip pakels, kad tu atsitūpsi A.Gric.
įtū̃pti, į̇̃tupia, į̇̃tūpė intr.
1. Rtr, J.Jabl, Š, NdŽ, KŽ skridus nutūpti (ypač į ko vidų): Į medį į̇̃tūpė paukštis J. Į špokų lizdą įtū̃pdavo blezdinga ir išperėdavo vaikus Skdv. Varnos ka į̇̃tupa į viršūnę medžio, tai sako, ka šaltį rodo Up. Paukštelis iñtūpė vyšnių krūman Nmn. Netoli buvo į medį įtūpęs paukštytis LTsIII162(Pgg). Raibs sakalėlis įtūpė į viršūnėlę LB75. Erelis įtūpė į lizdą S.Dauk. Jau vėl viena ragana (musė) pienan į̇̃tūpė Ds. Žad čia gegutė įtūpti, žad čia raiboji įtūpti JD834. Pavirtau į gegužėlę ir nulėkiau tėvo dvare ir intūpiau jievarėlin LTR(Švn). Baltojos liepelės plati viršūnėlė gegulei intūpt LTR(Vrn). Ir atlėkė gegutėlė, ir įtūpė liepužėlėn LTR(Ktv). Tai aš parlėktau in tėviškėlę, tai aš intūptau in obelėlę LTR(Lp). Ir į̇̃tūpė sakalėlis į diemedžio krūmelį JD64. Įsuko, įtūpė uodas į ąžuolą Sln. Aš įtūptau balta antele žalian rūtų darželin TDrIV143(Vlk).
^ Atlėkė paukštė be sparnų, įtūpė į medį be šakų (sniegas) LTR(Mrj), Vkš.
| refl. Rtr: Kad tiktai į kregždžių lizdą žvirblis įsitūp, tuoj kregždžių būrys susirinkęs jį ir užmūrija su dumblais Sln. Antis turbūt perėt nori – jau ji iš ryto įsitū̃pus Graž. [Višta] sparnais tik tuomet naudojasi, kai kas veja arba kai reikia įsitūpti į medį rš. Įsitūpk, gegelė, į baltą liepelę JD690. O aš įsitūpčiau, o aš įsiskriečiau į vyriausią vyšnelę JV865. Aš pasiversiu raiba gegele ir įsitūpsiu aukštai medely LTR(Brt). Aš insitūpčiau į vyšnelę, gražiai kukuočiau, kaip gegutė BsO68. Nors aš nulėkčiau pas motinėlę ir įsitū̃pčiau į obelėlę Niem32. Aš pasiversiu raiba gegute ir įsitūpsiu vyšnių sodely LTR(Al).
^ Atlėkė paukštis iš rytų, įsitūpė į medį be šakų, atėjo jumpruva be kojų, suėdė paukštį be lūpų (sniegas ir saulė) Jrg.
2. imti perėti: Kvaksi višta, tik neintū̃pus – vėlai sukvaksėjo Drsk.
3. kiek sulenkti kojas: Jis eina įtūpęs į blauzdas Rs.
| refl.: Bilgelbeimas į kinkas įsitūpęs drebėjo LC1883,4.
4. įsėsti, įlįsti: O aš į lendres į̇̃tūpiau Kin. Diedas arklį paskinkė, rogutėsan iñtūpė ir nuvažia[vo] girion malkaut Prng. Į̃tūpav į builes i kaskiav lig pietų Pln.
| refl. K, NdŽ, KŽ: Įsitūpk į vežimą, pavėžysiu tave J. Apšilsu aš tūs grūdūs įsitū̃pusi (kuliant) – jug dar vaikas toki tebibuvau Kl. Bailus kiškelis, krūmuose įsitū̃pęs, gardžiai žolytę graužia Š.
| prk.: Jau žiema instūpė Tvr.
5. refl. KŽ įlindus atsitūpti ant užpakalinių kojų: Kiškelis – krūmuose įsitūpęs Š.
6. šnek. įsigyventi, įsikurti: Į gerą viečiukę į̇̃tūpė Gs. Į̃tūpė į savo ūkį Klp. [Reikia eiti už tokio vyro,] ka turėtų trobalelę, galėtų įtū̃pti Štk.
ǁ refl. įsisprausti, įsitvirtinti: Nerdavaus iš kailio įsitūpti tarp aukštesniųjų A.Vien.
7. įsmigti: Velnias maišą akminų atnešė, didžiausias čia iñtūpė ir užaugo DrskŽ. Ulveris menkai buvo šaunąs: vos įtūpė kulka į sieną Šts.
ištū̃pti, i̇̀štupia (i̇̀štūpia K), i̇̀štūpė tr.; N išperėti.
nutū̃pti, nùtupia, nùtūpė
1. intr. R267, MŽ358, Sut, K, L, Š, Rtr, KŽ, DŽ liautis skridus, nusileisti ant kojų: Nutupiu ant kokios vietos N. Gegutė niekuomet nenùtupia ant drebulės NdŽ. Vos tiktai nutūps kuisis ant jaučio sprando, tas kaip duos su palka Pln. Atlėkė devyni varnai, o nutū̃pę pastojo žmonėmis Jrk100. Matę sykį tą aitvarą ir ant žemaičio stogo nutūpus J.Jabl. Atlėkė tas pats varnas, in tą eglę nutūpė, klauso BsPIV270(Brt). Ir nutūpė raibas paukštelis į tėtušio sodą KlvD40. Aš nutūpsiu gegule vyšnelių sodan TŽI210. Įlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė ant Dievo medelį S.Dauk. Tu nutūpsi po langeliu vyšnelių sodelin KrvD55. Atlėkė sakalėlis, nùtūpė į klevelį Graž.
| prk.: Vienas kitas spindulys trumpam laikui nutūpdavo kartais ant senolio galvos I.Simon. Ugnis žybt iš antro galo parejo ir nùtūpė ant stogo Kl.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LMD(Slv). Pakilo kaip aras, nutūpė lyg višta LTR(Auk). Dangun šoko, balon nutūpė KrvP(Ds, Ant). Su varnom pakilo, su vištom nùtūpė Km. Nešok aukštai, ba žemai nutūpsi LTR(Kš). Ger’ lėkt, ale neger’ nutūpt B89,163,862. Gerai lėkt, bet negerai nutūpti M. Kur paukštis nutupia, ten ir plunksną palieka PPr268. Kur paukštelė nutumpa, ten plunksnelė palieka LTR(Kvt).
| refl. K, KŽ: Švaru, nė viena musytė nenùstūpė Drsk. Inlindo per rakto skylutę, nusi̇̀tūpė ant veidrodžio Ūd. Ir nulėkė į girelę, nusitūpė ant šakelės TDrVII33(Prk).
^ Atskrido paukštis be sparnų, nusitūpė medin be šakų, atejo merguželė be kojų i suvalgė paukštį be dantų (sniegas, saulė) Prng.
ǁ NdŽ nusileisti ant žemės: Lėktuvas tupia, nùtūpė DŽ. Tomis dienomis oro laineriai šiame aerouoste kur kas dažniau nutūpdavo, negu iš jo pakildavo rš.
2. tr. nusileidus aptūpti, užtūpti: Prieš šaltį varnos viršūnes [medžių] nutū̃pusios Jd. Žvirblių nutū̃pę visa dirva Up. Lopais nuplikęs tvarto stogas nutūptas balandžių J.Avyž. Nutūpusios prieangį kudakavo vištos rš. Putinėli raudonasis, ko pavirtai į šalelę? Ar paukštelių nùtupiamas? NdŽ. Vis[i] tvorų basliai teip nutū̃pę, teip nutū̃pę juodvarnių ir stogai visur Sln.
^ Dvi raudonos laktelės baltais višteliais nutūpė (dantys) LTR(Sln). Parlėkė paukštis be sparnų, nutūpė ant visų laukų (sniegas) LTR.
3. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Svotelis plačialūpis, graužia kaulus net nustūpęs (prikritęs) (d.) Š.
4. tr., intr. šnek. tupiant apgulti, apsėsti: Žirnius nutū̃pę vaikai LKT123(Žgč). Visi laukai buvo nutū̃pę kariuomenės Šl.
| prk.: Miestelis nutūpęs uosto krantus A.Vien.
5. tr. KŽ aptūpus nulenkti.
6. intr. šnek. apsigyventi, apsistoti: Dabar laikaus pas kaimyną ir nežinau kur nutū̃pt Btg. Nėra teip, kad, kur nutū̃psi, ten ir gyvensi Prk. Iš kariūmenės parejęs nežinau, kur dar nutū̃psu Vkš. Kur žmogus nusileidęs, nutūpęs, te ir gyveni, ką gi darysi LTR(Pp). Benamis ir vienstypis – kur nutūpsiu, ten gera rš. Adelaidėje nutūpęs parašiau 5 knygas rš.
| refl.: Ale jau seniai esu šen parsidanginęs ir tarp klaipėdiškių nusitūpęs MitI62.
7. intr. šnek. susmukti: Skiedrikėm uždengtas, nutū̃pęs stogas Škt.
ǁ nusilpti: Kai jau visai nutūpsiù, nebedirbsiu Ob. Nùtūpiau visiškai, nusenau i karvės nebereikia Srv.
patū̃pti, pàtupia, pàtūpė
1. intr. atsitūpti po kuo: A čipu ripu maži višteliai razumni buvo – pasuolėj patūpė (d.) Tvr.
2. tr. NdŽ aptūpti.
| refl. tr.: Pasi̇̀tūpė višta kiaušinį Š(Sl).
3. intr. NdŽ liautis skridus, nutūpti: Ir atlėkė drabnų paukščių pulkas, ir patūpė į žaliąjį putiną LMD(Klvr).
| refl.: Tas gulbis leka i pasi̇̀tūpa, i apent leka Dr.
4. žr. atitūpti 3 (refl.): Pastū̃pęs kad ima grybus Drsk. Pasilenka, pasi̇̀tūpa [vaikas] i veiza Šv. Ka jau girdės, kad eina koks lėktuvas, sakys: pasitū̃pkiamės Vgr. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta I.Simon. Pamatęs kiaurą išpuvusį medį, ans įsilindęs pasitūpia ir lauka, kol pareis lyti LTR(Dov). Per tą tarpausinę skylę pasitūpęs žiūrėdamas, tokį perausį gavęs, jog jis aukštynais ant žemės parsiritęs BsV131(Rg).
| Po karve reikia pastūpt, kad lūpos nebūt supleišytos Prng.
^ Stovi kampe pastūpus, lėkė per lauką pasiutus (šautuvas) Kzt.
5. intr. kiek pritūpti: Patū̃pt an kulnų negaliu, klaupt negaliu DrskŽ. Jis šoka patū̃pdamas Vlk. Motute tute, kampe patūpę (kuliant šešiais kultuvais) Krs.
| refl.: Pàstupia an kiemo: oi oi, sopa kojas! Kpč. Būs bjauri, šalta, pasitū̃psi, biškį pasišlapinsi Lnk. Ji pasitūpė, kad blauzdų nebūtų matyti I.Simon. Davimas užkulniais [šokant], net vyrai pasitupia rš.
6. tr. NdŽ palenkti, pariesti kojas, ant jų atsisėsti, susigūžti: Sėdžiu patūpęs kojas – tai nešąla Adm. Kojas pàtūpiau po savim, bijojau nu suolo nuleisti Vkš. Jis (piemuo) patūpė sušlapusias perštinčias kojeles ir vis žiūrėjo į kiaules Šlč.
| refl. tr.: Pasitū̃pk kojas po šikine, tai nebus taip šalta Š(Sl).
7. refl. žr. atitūpti 4 (refl.): Lapė pasitupia ant paskutinių kojų ir klausos Brž.
pritū̃pti, pri̇̀tupia, pri̇̀tūpė intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. kiek sulenkti kojas tupiant (apie paukščius ir vabzdžius): Stovėdamas upelio žiotyse prieš srovę jis (pilkasis garnys) pritupia ir paplaka vandenį sparnais sp. Ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas jo nenuneštų J.Balč. O žvirblelis nabagėlis visas negalėjo: papilvytę skaudėjo, pritūpt negalėjo LLDI261(Jd). Ir vis dėlto aš esu kaip paukštelis, ant svetimo lizdo briaunos pritūpęs B.Sruog.
2. gausiai nutūpti: Žiūrėkit, kiek an kopūstų peteliškių pritū̃pę! Lš. Sako, leka juodvarniai į obelis ir į visus medžius, kad yr pritū̃pę Žr. Kitoje dirvoje kad prilėkė, pritūpė kovukų, net ražienas pridengė sparneliais Žem. Rado prie kelio didelį medį ir visą pilną paukščių pritūpusį DS141(Šmk). Ale sykį jam besiuvant pas vieną ūkininką, ant stalo pritūpė musių BsPIV98(Brt).
^ Dvi laktelės baltų viščiukų pritū̃pę (dantys) Grž.
3. kiek atsitūpti (apie žmones): Šoka pritū̃pdamas Rod. Supdavomės net pritūpdami̇̀ Ūd. An tvoros kap stojos, kap dav[ė] šnekėt net pritū̃pdamas DrskŽ. Reikia pritū̃pt – amžina bėda Bsg. Kam čia turi meluoti? – net pritūpdama ginčijo boba Žem.
^ Nė kaip neintiksi: nei priklaupęs, nei pritūpęs Ds.
| refl. NdŽ: Reikė buvo pristū̃pt OG282. Prisi̇̀tūpiau ir karvę laidysiu Ml. Nubėga pri tos markos, pri krašto taip prisi̇̀tupa i sema vandenį End. Kas nekait tau – tokiam mažam: prisi̇̀tupi už didesnio akmens ir pasikavoji Vkš. Mūsų svotas storalūpis graužė kaulą net pristū̃pęs (d.) Tvr.
^ Nešik stačias, gali pristū̃pt (nesiskubink, nesikarščiuok) Rod.
ǁ daugeliui atsitūpti: Pritū̃pę pritū̃pę darže mergų Slm.
4. kiek sulenkti užpakalines kojas: Kumelaitė [mušama dalba] pasverdakuliavo, pritūpė, buvo norėjusi trūktelėti rš. Ties lašišų duobe Ūloje pritūpė ūdra sp. Radau aš ją (katytę) lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą J.Bil. Už kiečių kupsto pritūpė katinas rš. Pajutęs pavojų, [driežas] gąsdina: pritupia ant užpakalinių kojų, pakelia galvą, išleidžia apykaklę ir išsižioja LTEI281.
5. šnek. trumpam ar atsargiai atsisėsti: Pritū̃pk ant suolo – pasišnekėsim Ėr. Kuršėnūs gerančių pritū̃pę visi pavenčiai, i piemenys sruoba Krš. Tuo metu žentas pasisveikinęs kukliai pritūpė ant kėdės J.Paukš. Kambary nė apsisukt, nė pritū̃pt Tr. Ir be nieko rankose, be duonos kąsnelio kišenėje dėdė Jurgis pritūpė Anės ir Viliaus vežimo kampe I.Simon. Kaimietis pritūpė ant kėdės krašto lyg pasirengęs kas minutė straktelti ir nerti pro duris A.Vaičiul. Padoriam žmogui nėra kur pritūpti rš.
6. šnek. prisėsti arti̇̀, pristoti, neatstoti: Mergaitė pritū̃pusi prie senelio kojų Š(Šl). Pritūpusys sėda, lauka piningų, palikimo Gršl. Nepritū̃pęs nieko padarysi Ign.
| refl.: Vaikus supsi prisitū̃pęs Skdv. Dideliai geras: prisistojęs, prisitū̃pęs kiaurai – geriausis žmogus Trk.
7. šnek. daugeliui išsidėstyti kur: Gyventojų pagal kelią pri̇̀tūpė Trs.
| Pilnus laukus buvo pritū̃pę tų grytelių [po žemės reformos] Krč. O jų gryčios kaip būdos, ant žemę pritūpę LTR(Šmn). Miškas pasibaigė, atsivėrė parūkavę laukai su pritūpusiomis jose tamsiom trobelėm rš.
sutū̃pti, sùtupia, sùtūpė intr.
1. K, KŽ, Klvr visiems sulenkti kojas, atsitūpti (apie paukščius, vabzdžius): Prilesę žąselės sutūpdavo prieš saulelę ir snausdavo Š. Antys šalimais sutū̃pusios ramiai ilsėjosi NdŽ. Katėjo neramiai sutūpusios vištos M.Katil.
^ Prieš akis švystelėjo kalnelis ir ant jo žemutės, nusmurgusios pušaitės, sutūpusios tarsi žąsys poilsio rš.
| refl. KŽ: Putrikės (mažosios vištikės) susitū̃pusios, susikaupusios gerai sėda [ant kiaušinių] Krž. Aš liuobu builes kasti, anos (žąsys) ateis i susitū̃ps Kl.
^ Kai vištos susitū̃pusios kamputy sėdim Smln.
ǁ visiems atsitūpti rengiantis miegoti: Viščiūtės in laktelės jau sutū̃pę Klt. Vakarais vištos ant laktų sùtupa miegoti Vkš. Kad jau vištos anksti sùtupia, tai rytoj bus pagada Jdp. Mažus vaikus reikia migdyti vištom jau sutūpus LTR(Šil). Kad paukščiai nelestų miežių, reikia sėti vakare, kad paukščiai būna sutūpę LTR(Žgč). Jei tik vištom sutūpus gaidys gieda, tai bus bjauraus oro Pnd. Jei vakare sutūpusios vištos kudakuoja, tai tuose namuose kas nors mirs LTR.
^ Vykom Naujojon pilin, kaip ereliai skridom, o čia sutūpėm kaip vištos ant laktų V.Krėv.
| refl.: Tvartėly sustū̃pę vištėliai DrskŽ.
2. refl. žr. atitūpti 1 (refl.): Žąsinas angos tarpe susitūpęs S.Dauk.
3. NdŽ, KŽ nustoti visiems lėkti, visiems nusileisti: Su dūliais dūlink bitis, kad sutū̃ptum J. Jos (bitės) pirmąkart niekur nelekia, ale medžian sùtupia Dg. Jau spiečius yr[a] išejęs, jau sutū̃pęs į kokį medžiuką Vgr. Ir varnos su žvirbliais tuoj sutūpė aplink jį, žiūrėjo, pakreipę galvas, laukė, kada vėl pradės [arti] J.Balt. Šnekučiai džiaugėsi sutūpę, sugrįžę vėl gimton šalin E.Miež. O kregždutės dar koncertuoja sutūpusios ant telefono laidų sp. Jam (kalvio sūnui) sykį bevalgant, sutūpė dikčiai musių BsPIV149(Brt). Sùtūpė paukšteliai an medžių šakelių DrskD218. Oi, mes lėksim žalion girion, karvelėliai žalion girion, mes sutūpsim balton liepon LTR(Ktv).
^ O žmonių – kiba kokios varnos sutū̃pę – mirga mirga Vlkv.
| refl. NdŽ: Medžian sùstūpia [spiečius], susema sietan ir kitan avilin suleidžia Kpč. Bitys palekia čia, kitur, o jei ne – nulekia į medį, susi̇̀tupia Pgg.
4. visiems pasilenkus susigūžti, susiburti (apie žmones): Ant pečiaus vaikai i tupėdavai sutū̃pę Mšk. Mudu sutū̃pkiam, pasikavokiam į tą duobę Krp. Vaikai sutū̃pę rinko žirnius NdŽ.
| refl. K, Šk: Mes susitū̃pę visi šnekėsiamos Kl. Susitū̃pę pri žemės i lauka, kas būs Sd. Susi̇̀tūpėm po egle, laukėm, kol lytus praeis Vkš. Susi̇̀tūpėm prie zometui Dglš.
5. refl. žr. atitūpti 3 (refl.): Susitū̃pusi ėda, nesėdas Rdn. Susi̇̀tūpiau an žemės Gd. Ta ans mat susi̇̀tūpė tame grovelė[je] ir užsnūdęs sau Vkš. Pirmiausia reikėjo užsikarti į žemą palėpę, o ten susitūpus pabandyti išjudinti čerpes rš. Mamaitė nusivedė Jonelį į pasienį bažnyčios, priešais grabo, susitūpė ant žemės ir jam liepė šalia ant žemės sėsties Žem.
6. atsitūpti visiems, sulenkus užpakalines kojas: Mažos vikrios peliukės, sutūpusios aplink mane, klausė mano pasakų J.Balč.
7. staiga susmukti, suklupti, susileisti: Taip išsigando, kad sùtūpė vietoje Š. Dabar, kai kojos nebegeros, užsistoji basa an kokio akmeniuko ir sutumpi̇̀ iš skausmo Mžš. Tata ejo, sùtūpė, ir viskas (mirė) Pnd. Vožė sprandan, pusberniokas i sùtūpė Tr. Moterėlė [iš baimės] žnektelėjo sutūpdama suole rš.
| refl.: Stovėjo stovėjo atsistojęs i susi̇̀tūpė Kl. Susi̇̀tūpė iš to išgąsčio, po ratu nepapuolė i gyvas liko Nmk. Kap sudiegs šoną, tai net sustūpi Vrn. Petrila kažkaip susitupia… A.Gric. Kuilys kimbsta jau į kinkles nuo meilės darbų, t. y. susitū̃pia KŽ.
| Mes nieko nesupratom, o po mėnesio ji jau čia i susi̇̀tūpė (gimdė) Šmk.
| prk.: Ruputės jau sùtūpė (sukrito, išvirė) Krtn.
8. šnek. visiems susėsti, atsisėsti: Nu ir sùtūpėm pagal krautuvės durų ir snaudėm par visą naktį Plt. Merginos, sutūpusios šiauduose, kalbasi apie sekmadienį P.Cvir. Vaikams sutūpus prie mikroskopo, jis (T. Ivanauskas) mėgdavo vesti gamtos pažinimo pamokas rš. Kaip atlėkė trys laumės, sutūpė ant laivo BsMtI113(Brt). Visi mažučiai sėdėjo apie pečių sutūpę LTR(Rm).
| tr.: Yra žmonys, kurius valtė[je] sutūptus staigu rytinis vė[ja]s užturėjo… S.Dauk.
| refl.: Liepė savo kareiviams po du sutūpdamos į kailio taurę par upę kelties S.Dauk. Visi, kas galėjo ginklą pakelti, sutūpusys į valtis leidos pakalniui S.Dauk. Kryžeiviai, į laivus sutūpusys, grįžo numo S.Dauk.
9. šnek. visiems apsigyventi: Tėvai sutū̃pę po kaimus, vaikai po miestus laksto Trš. Čia aplink visi mokyklos darbuotojai sutū̃pę Šmn.
ǁ išsidėstyti: Visos keturios lūšnelės sutūpusios viena netoli kitos rš. Ant kalnelio sutūpusios sodybos rš. Mažiukės pušaitės, aplink sutūpusios, tarytum klausosi senės pasakų S.Zob.
10. NdŽ, DŽ1, Šmn šnek. sulinkti, susmukti, sukristi: Sulūžusi, sutū̃pusi trobalė Šts. Gryčelė jau sutū̃pus Žl. Eisit vieškeliu ir matysit – te tokia gryčelė sutūpus Ob. Tvartus perstatyt jau verkiant reik, toki tik sutū̃pę Gs. Buvo buvo be stogo dienodaržis, viškui sutū̃pė Všn. Mūsų fermos stogas sulūžo, neatlaikė sniego, sùtūpė ant lubų Krs. Viena ir belikusi Poškų pirkia – žema, kresna, sutūpusi J.Balt. Rodėsi, tvirtos skiedromis dengtos žemaitiškos trobos ir sutūps žemyn [nuo liūties] sp.
| prk.: Širdis sutūpus ir jau paeit aš negaliu Pnd.
| refl. NdŽ, KŽ: Budinkai seni, susitūpę Tl. Kad čia susitū̃pusi trobalė, žema Šts. Anos tas tvartalis jau susi̇̀tūpė End. Kūtelė stovėjo susitū̃pusi Yl. Matai, kokie muno buteliai susitū̃pę y[ra], norėčio pasitaisyti Jdr. Jaujė susi̇̀tūpė ant žemės, pamatai papuvo Erž. Kai parvažiavau iš Kauno, tie namai čia visi tokie susitū̃pę Jrb. Aš pri antro kupsčio pribėgau – teip susitū̃pęs jau Žeml.
ǁ nusilpti, sulinkti (ppr. nuo senatvės ar ligos): Bajoriūnas tai jau sutū̃pęs Žl.
| refl.: Kas čia toks susitū̃pęs važiavo? LKT144(Kin). Veizu, Žemaitaitis jau gatavai susitū̃pęs NmŽ. Tokia susitū̃pusi i mažai prigirdanti [senelė] Sd. Tėvas buvo susitū̃pęs, bet atgijo Stak. Vienu sykiu matom vyrą susitū̃pusį StngŽ76. Jo plaučiai sustū̃pę viškum Adm.
11. šnek. visiems atsisėsti į kalėjimą: Jie būt visi sutū̃pę Lp.
12. refl. sugulti: Kartą jis susi̇̀tūpė su ja tam sode Šmk.
◊ į kélnes susitū̃pęs mažas, nevykęs: Visai į kelnès susitū̃pęs, toks ten ir be vyras Šts. Į kelnès susitū̃pęs, o dar sukas su motriškoms Šts.
užtū̃pti, ùžtupia, ùžtūpė
1. tr., intr. N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Prl lekiant nutūpti, nusileisti ant ko: Nei viena musytė neùžtūpė DrskŽ. Bitys ùžtupia ant jo i nelekia Jrb. Būriais manduliais lekia špokai ir ùžtupia vyšnias Skr. Musis yr[a] užtū̃pusi – toks taškiukas yra Krš. Jei šarka užtūpia ant tvoros ir rėkia – bus svečių LTR(Pns). Teužtupia varmas ant arklio nugaros, arklys tuojau kratos Blv. Paukštis, ant dviejų medžių vienu kartu norėdamas užtūpti, musijo nupulti žemėn SE134. Ir užtūpė žąsų pulkas an mano langelių TŽI211. Vai ir atlėkė sakalėlis iš žalios giružėlės ir užtūpė ant klėtužėlės BsO344. Vai ir atlėkė raiba gegužėlė, vai ir užtūpė ant marių krantelio LTR(Lš). Atlėkė žvirblukas, užtūpė ant arklio galvos LTR(Kb). Tai aš prašiau sakalėlio, kad nelėktų vyšnių sodan, kad neužtūptų ant vyšnelės, nepajudytų šakelės LTR(Nmn).
| prk.: Martynukas nuo vienos kurpės nušluostė užtūpusią dulkę ir vėl atsisėdo I.Simon.
| refl. K, NdŽ, KŽ, DŽ1, Grl: Ir ana (bitė), matyti, užsi̇̀tūpė i palindo po apkaklės Vgr. An lapo sau užsitū̃pęs [vabaliukas] i tupa Vn. Ji susirado rankšluostį ir ėmė juo baidyti ant motinos veido užsitūpusias muses I.Simon. Prie kožnos angos yra lentutė prikalta bitims namo parlėkus užsitūpti Rdž. Užsitūpė [erelis] ant vienos rankinės BsPI75(Rg). Kietis žvirblį pradėjo supt ir supo, da ir dabar, jei užsitupia, teipgi supa BsPIII96. Pirma jos lekia raiba gegelė an margų skrynių užsitūpdama LTR(Krsn). Brolis atsisėdęs pradėjo graudžiai verkti, tik žiūri – ant stogo užsitūpęs paukštytis barškina LTR(Šk). Jeigu ir musė ant nosies užsitupia, nėr kada jos nubaidyti P.Cvir. Šiandie žiūriu: užsitū̃pęs gaidys ant serbentų krūmo i lesa Jrb.
ǁ tupiant užgulti, užpulti: Toks blezdingų šaukimas, veizu – vanagas vištą užtū̃pęs Lkv. Lapė bėgo par kalną ir užtūpė ant jos erelis Blv.
| refl. tr.: Tai pamatinė (vanagas) – užsi̇̀tūpė viščikę! Skr.
ǁ tr. užimti atsitupiant: Parskrido varnėnas ir ilgai švilpavo, užtūpęs pernykštį inkilėlį J.Balt.
2. intr. atsitūpti ant ko: Kai tas lenkės paduoti, teip tas barzdukas užtūpė ant sprando tam Meškiukui DS96(Rs).
| refl.: Jis (vyras) pats užsi̇̀tūpė an lizdo i tupa pats kaip višta LKT119(Pgr). Priėjo jūres, an tos žuvies užsi̇̀tūpė, i parnešė par jūres Vrt.
| prk.: Visi užsitū̃pę an darbų, visi dirba pluša Ukm.
^ Sėdi kai višta užsitū̃pus Šlu.
3. refl. atsitūpti už ko: Bepigu miške kavoties – užsi̇̀tūpi už storesnio medžio ir esi pasikavojęs Vkš. Į tą pirtelę jiedvi (mergos) įbėgo ir užsitūpė už pečiaus BsV106(Rg). Vieną vakarą užsi̇̀tūpiau teip už buto kertės i lauku, kas ateis tų medžių vogti End.
4. tr. NdŽ savimi apdengti, apkloti: Višta ùžtūpė pautus J.
| prk.: Ana visus savo vaikus laiko užtūpusi kaip višta vištinelius Vkš.
5. intr. šnek. užsėsti: Kap ùžtūpė [bernukas] anta arklio, nenumesi DrskŽ.
6. netikėtai užtikti, pagauti, užpulti: Tūpte užtūpė vartas bekertant girio[je], t. y. atrado J. Saugokitės, ba kai užtūpsiù! Ktk. Tai argi bedaug reikė[jo] ir būt užtū̃pę Sdk. Aš, eidamas per krūmais, kad ažtūpsiu an vilko, tas kad šoks! Ml. Kad užtū̃ps bevarant degtinę, reiks ir žemę prarast Srv. Aš vis kada nors jį užtū̃psiu, neišbėgs iš manęs Sdk.
| prk.: P[a]rejo diedas namo, tai kad užtūpė ana an diedo, kad pradėjo bartis: – Kur tu tąsais, panaktini! Švnč.
^ Išsigando kaip vagiant ùžtūptas Vj.
ǁ prk. užeiti, užklupti: Kad užtūpė mus vainos, tai visa sunaikino Tvr. Tuoj rugiapjūtė užtū̃ps, bulbakasis Upn. Gali lietus užtū̃pt Rm. Iš čia ir paeina ana baisi nelaimė, kuri užtūpė ant šeimynos Blv. Man teip begaištant ir vakaras užtū̃ps Skr.
7. užimti, užsėsti (vietą): A jau muno kėdę ùžtūpei Nv.
| Sẽniai užtū̃pę gerąsias vietas, neprileida jaunų Krš. Dar daug tokių, kurie, užtūpę šiltas vietas, neleidžia pasireikšti gabiems ir už juos vertingesniems žmonėms rš. Tokiais nepastoviais laikais ką turi užtūpęs, tai ir tavo J.Avyž.
8. intr. šnek. apsigyventi, užimti sodybą: Kap atejo, kap ùžtūpė, tai tupėjo ir tupėjo, kol apsiženino! Lp. Užtū̃pę te kiti žmones DrskŽ. Kai ùžtūpėm ant ūkio, dar šiaip teip kasamės Srv.
◊ ant galvõs užsitū̃pti suniekinti: Kad visumet būčiu atšavusi (atrėžusi, atkirtusi), gal nebūtų an galvõs užsitū̃pę Krš.
ant (kieno) sprándo užtū̃pti (užsitū̃pti) imti išnaudoti, skriausti: Da tik aš tau ant sprándo neùžtūpiau Jrb. Jau toji užsi̇̀tūpė ant mano sprándo J.
Lietuvių kalbos žodynas
susèkti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
2 sèkti, señka (sẽka), sẽko (sẽkė) intr.
1. R, MŽ, N, K mažėti, slūgti (apie vandenį): Skodiny jau vanduo pradeda sekti Kp. Upė, vanduo señka J.Jabl. Vanduo prūde senka Skd. Upis senka J. Senkant ir džiūstant upėms, nyko ir pievos rš. Tvanui pasibaigus, ėmė sekti vanduo MTtI83. Ir tekėjo vandeniai, ir seko iki dešimtam mėnasiui Ch1Moz8,5. Iš kraštų sẽko, vidury liūliavo vis žaliejai šilkeliai LB72.
| Lėkštėje batviniai nėmaž neseko Žem. Mano užarti, brolio užganyti grūdai ir bulvės seko į dugną (baigėsi) J.Balt.
2. prk. mažėti susivartojant: Pinigai kišeny pamažu señka ir señka Aru8(Grv). Mineralinių resursų, žaliavų, kuro ištekliai sparčiai senka rš. Mūsų šaudmenys seko rš.
3. prk. nykti, menkėti, silpti: Juo arčiau buvo Kiaunės kiemas, juo pastebimiau seko Kasiulio drąsa ir pasitikėjimas savimi rš. Senovės priedermių jausmas kasdieną senka, džiūsta drauge su ežerais rš. Senka darbo žmonių kantrybė sp. Toks būdamas, gyvenimas senka ir veikiai gęsta, gaivinamos ugnies pristigęs rš. Anai protas señka Tl. Jau kada smegenys žmogaus ima sèkt, žmogus pradeda keistis Raud. Ne dyvas, kad, tokio amžiaus sulaukus, protas pradeda sèkti Vkš. Smagenys señka, kvakti pradėjo Pvn. Señka viskas, señka, einu į žemę (mirsiu) Krš. O sveikata sekte seko sp. Kovai vėliavą kelia raudoną tie, kam jėgos niekuomet nesenka L.Gir. Sylos senka kaip žemė nuo saulės tvanko KN36.
| Ta mūso bendrovė kaip nu saulės [v]anduo senka, senka, senka, veikiai būs bankrot Plt.
4. J, MŽ prk. džiūti, sausėti: Sẽkęs išsekęs šienas Klt. Sylų jau nebetenka, ir visi kaulai senka KN33. Buvau spaustas teip, kad seko smagenes kaulų PK56.
5. apaugti, apeiti, aptekti: Šalis ėmė skęsti ir giliau sekti purvais Žem.
2 apsèkti, apseñka, apsẽko (àpsekė) intr.
1. M, Klt kiek nuslūgti, paseklėti: Apsẽkus upei, žuvį galima gaudyti rankoms Vkš. Po Sekminėm Kupoj [v]anduo gerokai apsẽko (api̇̀sekė) J.Jabl(Kp). Tvanai jau apsekę LC1886,2.
2. BzF167 patekti, atsidurti ant seklumos: Uždabok, kad valtė neapsektų Prk. Radau upėj apsekusį lydį, matai, koks nemažas Ėr. Jį rado negyvą, apsẽkusį, į karklus įsikabinusį Slv. Žiema buvo šalta, tai visas ledas upėj apseko Tvr. Iš abiejų pusių upės juodavo apsekę šapai ir šamalai rš. Išvydom tą didįjį akruotą … apsekusį ir smarkiausių bangų draskomą TP1880,45.
3. aptvinti, paplukti, apibėgti: Visas sodnas vandeniu jau apsẽko Kair. Ko tik apsẽkusi lenkė vandenimi J. Vienoje šalyje plati apygarda nuo senų senovės buvo labai lominga, šlapia, purvais ir balomis apsekusi Žem.
4. apsausėti: Kai apseñka košė (pastatyta į karštą krosnį), tada gardi Klt.
2 išsèkti, išseñka (i̇̀šseka), išsẽko (i̇̀šsekė) intr.
1. SD1117, BzB288, Sut nuslūgti, išdžiūti: Teip par speigus kartais [v]anduo išseñka Yl. Upėse vanduo vasarą išseñka Kv. Ta bala jau visai išsekus Lš. Nuo žiemos da neišsẽkę vándens Šk. Išsẽko vanduo iš prūdo J. Ežeran pamerkė – ežeras išseko LTR(Trak). Tas lobe šulnelis nigdi neišseñka Dglš. Kai keliai išsèks (pasausės), prašom pas mus Prng. Išsẽko, išdžiūvo visa kas, nėr kur karvelė riša Klt. Kur žemė ižsekusi ir iždžiūvusi gul SPII95. Vanduo išseko BBApr16,12.
| Išsekė akyse ašaros rš.
ǁ Skrd išgaruoti: Barščiai bevirdami išseñka, t. y. suverda, sumažė[ja] J. Puodas išsẽko, reikia papildyti Š. Jau baigia išsekti iš puodo vanduo Vv. Ažmiršau aždengt puodą, tai beveik visos kruopos išsekė Lel. In geležų viralas ne teip i̇̀šseka, kaip pečiuj Ktk. Dapilk kopūstus, ba jau išsẽko Arm. Išsẽkę, išdžiūvę uogos (lengvos, sausos) Klt.
ǁ nutekėti, nuvarvėti, nusisunkti: Kai pripilsi [sūrmaišį varškės], tegul anas išsèks Nmč.
2. prk. nuo vartojimo sumažėti: Darbininkų lėšos yra, matyti, visiškai išsekusios J.Jabl. Motinos sandėliuke neišsekdavo atsargos J.Dov. Iždas jau išsekęs V.Kudir. Šaltiniai turtų išsekė visai V.Kudir. Kūrybinė masių iniciatyva yra neišsenkamas vis didėjančių ir stiprėjančių socialistinės visuomenės jėgų šaltinis (sov.) sp.
| Bolševizmo teorija ir istorija yra neišsenkamas idėjų lobynas (sov.) sp.
ǁ susivartoti, išsieikvoti: Norit, kad da augtų kas! Kad jau žemelė išsẽkus (išnaudota, nebenaši) Lkm. Žibintuvėlis nebešviečia – išseko baterija J.Avyž.
3. prk. prieiti prie pabaigos, išsisemti: Jie nepaisė vis dažnėjančių signalų, kad darbo žmonių kantrybė išsenka ir vis atkaklesnis darosi pasipriešinimas A.Vien. Išseko kalbos I.Simon. Juokui išsekus – vėl tyla rš. Tačiau piktas įkvėpimas išseko rš. Tai buvo neišsenkamos energijos žmogus rš. Aš prašiau už tave, kad tavo tikėjimas neišsektų brš.
4. Klk, Prng prk. sumenkti, sulysti: Sudžiūvau, išsekiau iš kūno Adm. Jis jau visai išsekė, vieni kaulai paliko An. Rankos išsẽko, dreba Dbk. Išdžiūvęs, išsẽkęs dukteres vyras Dglš. Jau sena, visai išsẽkus Tvr. Išdžiūvus, išsekus iš blogo gyvenimo Ūd. Tai kad išsekė vaikas par ligą – kokios jo rankytės paliko! Sdk. Sekte išseñka kaip kriautis kūnas ligonies J. Veidas bejausmis, bespalvis, išsekęs E.Miež. Palaikiai skarmalai išsekusį jos kūną dengė S.Nėr. Tos karvės gražios, gerai liuobiamos, neišsekę Ėr. Kas iš tos senos karvės – tik pilvas ir kaulai išsẽkę Skr. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius, pasnykais ižsekusius SPI45.
| Akys mažutės, išsekusios (įdubusios, paraudusios, atkritusiais vokais) A.Vien.
| refl.: Išsisekusius kaulus džiaugsmu papildysi KN56.
ǁ nusialinti: Kai plikai nuėda [dobilus], tai kelmukai išseñka (ima neatželti) Gs.
5. prk. nusilpti: Žmonių jėgos galutinai išseko rš. Jau mano i̇̀šsekė ir atmintis, ir viskas Vv. Jam jau razumas išsẽko Arm. Aš senas, ir mano kraujas išsẽkęs Prn.
2 nusèkti, nuseñka (nùseka), nusẽko (nùsekė) intr.
1. R, N, K, J nuslūgti: Vasarą upė bais nuseñka Užp. Ir upė nusẽkus, gali pasižuvaut Ėr. Nusẽkus Šaltuona, vandens daugiau buvo Erž. Ka nusèkdavo tas upukas, medžius parsimesma ir išeisma Kv. Šulnio vanduo nùsekė – bus lietaus Šl. Nuseñka vanduo, o lydekos pasilienka Kdn. Bačka nusekusi B. Nuseko nebeprižiūrimi ežerai, išdžiūvo tvenkiniai A.Vien. Pranyksta vanduo ežere, nuseka upė ir išdžiūsta: taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia V.Krėv. Tvanas nuseko CI26. Turėjau lūkėti, kol narūnėliai nulėkė, kol vandenėliai nusekė LTsII94. Gegužė tam liepė aukštyn šakas kelti, vyno šuliniui žemyn nusekti MPs. Ir vanduo nuseko nuog žemės pamažu BB1Moz8,3.
| prk.: O torielkoj batviniai nėmaž nenuseko: kiek įsipylė, tiek ir stovėjo Žem.
ǁ pasausėti: Paupiai dauboje, sausai nusekę, taip pat žaliavo Žem. Kai nusèks, tai sustatis [šlapius rugius] Klt.
ǁ nugaruoti, nuvirti: Beverdant nusẽko sriuba Dkš. Puodas nusẽko (nùsekė) Š.
2. sugesti, susenti, kliukėti (apie kiaušinį): Kiaušinis nusẽkęs, mesk laukan Dbk. Kiaušinis jau senas, nusẽkęs, jau kliuga Mrj. Par pusiaurakį radau penkius [kiaušinius] nusẽkusius Krš.
3. prk. sumažėti: Aruodai labai nusekę, nebegalįs daugiau parduoti Žem. Žirniai mūsų pilvūse nuseko M.Valanč.
| Nusekę patalai nebšildo Šts.
4. prk. aprimti: Pas mus dar̃ nedaugį klapatas nusẽko Arm. Sukildami jie padaro, kad kūnas, kūno nariai juda, kol nėra nusekusi geidulio galia Vd.
5. prk. nusilpti, sumenkti: Žmogus jau nusẽkęs Arm. Jos i kraujas nusẽkęs suvis Dglš. Nuseñka smagenys begerant, reik durnėti Krš. Nusẽko galva, ir išvežė Jdr. Nusekęs protas Šts. Jei smagenys nusẽko, išveža į pablūdėlių numus Pvn.
| Jau anam y[ra] nusẽkę (ne viso proto) Brs.
6. tam tikram kiekiui išnykti: [Jeigu bloga izoliacija,] srovė nuseka VĮ.
2 pasèkti intr.
1. kiek nusekti, nuslūgti: Kaip vanduo paseko, ledas pasikorė ant kraštų upės J. Nemunas ir paseñka, kai tokios sausros Gs. Kap buvo pagada, [v]anduo pievose pasẽko Dglš. Bačka pasekusi B.
| Ūdros gyvena grioviuose, kur ledas pasẽkęs (po kuriuo vanduo nusekęs) Rm.
| prk.: Akys buvo nusirėkusios, pasekusios Šts.
| refl.: Butelis pasiseko Šts.
2. apgesti, senstelėti, imti kliukėti (apie kiaušinį): Kiaušiniai jau pasẽkę Ėr. Jei kiaušiniai pasẽkę būna, jie kliunksia Jrb.
3. susmukti, sudubti: Pasẽko, medinis namas, remunto reikia Grd.
4. N sumažėti, susitraukti džiūstant: Tekinis nu saulės pardžiūna, paseñka ir subirsta Varn. Šulai bačkos paseko Varn.
5. prk. pasilpti, kiek sumenkti, sunykti: Valandums dorai pašneka, valandums jau tie nervai paseñka Stl. Kaip galva paseñka, taip ir nebėr gero gyvenimo Varn. Senikės jau smagenys pasẽko Bt. Atmintis paseko dėl galvos ėdimo Šts. Must tau smageninė pasẽko, ka tokias beprotystes tauški Vvr. Anos protas pasẽko iš rūpesnių Dr.
6. patvinti, paplukti, apibėgti: Niekai, sapną sunkų sapnavau: kiemelis visas krauju pasekęs buvo LzP.
2 pérsekti intr.
1. nusekti, nuslūgti: Párseko vandenys Šts. Vietomis upė[je] benor vanduo pársekti, t. y. daros parsakos J.
2. prk. sumažėti: Kap būna šaltis, tai bobų in turgaus persenka Vrnv.
3. prisisunkti, prisigerti: Plaučiai godžiai rijo orą, persekusį vienokiu tvaiku LzP.
2 prasèkti intr. kiek pradžiūti: Prasẽkę rūbai Dglš. Ryt jau prasèks mūs atšlaimas Dglš. Prasẽkus jau pievelė Klt.
2 prisèkti, priseñka (pri̇̀seka), prisẽko intr.
1. džiūstant, senkant priartėti: Vanduo prisẽko čystai prie žemės, t. y. pridžiūvo J.
2. [K] pridžiūti, prikibti, prikepti: Pridžiūsta, priseka SD308.
| prk.: Nusidėjimai … pridžiūvę ir prisekę aba kaip būtų įsigėrę prieg dūšiai atliekti SPI257.
3. prk. pritrūkti, stokoti: Jau viso prisenka, ir neturime nieko DP125.
4. patekti, atsidurti ant seklumos: Laivas jau buvo mažumą prisekęs Prk.
5. prisilieti, pribėgti (apie vandenį): O kad yrės, užmigo pats, ir sujudo iš vėjo ant ežero, o (eldija) priseko (vandenio) Ch1Luk8,23.
2 susèkti, suseñka, susẽko (sùsekė) intr.
1. NdŽ nusekti, nuslūgti: Vanduo suseko iš sausros, ir paliko parsakas, sekli vieta J. Susẽko, sekli paliko upė Skd. Vasarą suseñka tas vandeniukas (upelis) Erž. Ka Blendžiava susẽkusi! Slnt. Par du mėterius pakraščiais priūdas buvo susẽkęs Bt. Užtvinusioji upė greitai suseko prš.
ǁ išgaruoti, nuvirti: Skysčio nėr – virė, virė ir sùsekė Skr. Jei matysi visai susẽkę, pliurptelėk lašiuką vandenio, mėsa kad nepridegtų Jrb.
ǁ išsausėti: Kai in žemės – gražūs obuoliai, kai surenki – suseñka Klt. Suseñka šermukšniai greit nuraškyti Klt.
2. prk. sumenkti, sulysti, sunykti: Sudžiūvau, sùsekiau iš neramios buitelės Rod.
2 užsèkti intr. sudžiūti, sukietėti: Ažusekęs SD1210.
1. R, MŽ, N, K mažėti, slūgti (apie vandenį): Skodiny jau vanduo pradeda sekti Kp. Upė, vanduo señka J.Jabl. Vanduo prūde senka Skd. Upis senka J. Senkant ir džiūstant upėms, nyko ir pievos rš. Tvanui pasibaigus, ėmė sekti vanduo MTtI83. Ir tekėjo vandeniai, ir seko iki dešimtam mėnasiui Ch1Moz8,5. Iš kraštų sẽko, vidury liūliavo vis žaliejai šilkeliai LB72.
| Lėkštėje batviniai nėmaž neseko Žem. Mano užarti, brolio užganyti grūdai ir bulvės seko į dugną (baigėsi) J.Balt.
2. prk. mažėti susivartojant: Pinigai kišeny pamažu señka ir señka Aru8(Grv). Mineralinių resursų, žaliavų, kuro ištekliai sparčiai senka rš. Mūsų šaudmenys seko rš.
3. prk. nykti, menkėti, silpti: Juo arčiau buvo Kiaunės kiemas, juo pastebimiau seko Kasiulio drąsa ir pasitikėjimas savimi rš. Senovės priedermių jausmas kasdieną senka, džiūsta drauge su ežerais rš. Senka darbo žmonių kantrybė sp. Toks būdamas, gyvenimas senka ir veikiai gęsta, gaivinamos ugnies pristigęs rš. Anai protas señka Tl. Jau kada smegenys žmogaus ima sèkt, žmogus pradeda keistis Raud. Ne dyvas, kad, tokio amžiaus sulaukus, protas pradeda sèkti Vkš. Smagenys señka, kvakti pradėjo Pvn. Señka viskas, señka, einu į žemę (mirsiu) Krš. O sveikata sekte seko sp. Kovai vėliavą kelia raudoną tie, kam jėgos niekuomet nesenka L.Gir. Sylos senka kaip žemė nuo saulės tvanko KN36.
| Ta mūso bendrovė kaip nu saulės [v]anduo senka, senka, senka, veikiai būs bankrot Plt.
4. J, MŽ prk. džiūti, sausėti: Sẽkęs išsekęs šienas Klt. Sylų jau nebetenka, ir visi kaulai senka KN33. Buvau spaustas teip, kad seko smagenes kaulų PK56.
5. apaugti, apeiti, aptekti: Šalis ėmė skęsti ir giliau sekti purvais Žem.
2 apsèkti, apseñka, apsẽko (àpsekė) intr.
1. M, Klt kiek nuslūgti, paseklėti: Apsẽkus upei, žuvį galima gaudyti rankoms Vkš. Po Sekminėm Kupoj [v]anduo gerokai apsẽko (api̇̀sekė) J.Jabl(Kp). Tvanai jau apsekę LC1886,2.
2. BzF167 patekti, atsidurti ant seklumos: Uždabok, kad valtė neapsektų Prk. Radau upėj apsekusį lydį, matai, koks nemažas Ėr. Jį rado negyvą, apsẽkusį, į karklus įsikabinusį Slv. Žiema buvo šalta, tai visas ledas upėj apseko Tvr. Iš abiejų pusių upės juodavo apsekę šapai ir šamalai rš. Išvydom tą didįjį akruotą … apsekusį ir smarkiausių bangų draskomą TP1880,45.
3. aptvinti, paplukti, apibėgti: Visas sodnas vandeniu jau apsẽko Kair. Ko tik apsẽkusi lenkė vandenimi J. Vienoje šalyje plati apygarda nuo senų senovės buvo labai lominga, šlapia, purvais ir balomis apsekusi Žem.
4. apsausėti: Kai apseñka košė (pastatyta į karštą krosnį), tada gardi Klt.
2 išsèkti, išseñka (i̇̀šseka), išsẽko (i̇̀šsekė) intr.
1. SD1117, BzB288, Sut nuslūgti, išdžiūti: Teip par speigus kartais [v]anduo išseñka Yl. Upėse vanduo vasarą išseñka Kv. Ta bala jau visai išsekus Lš. Nuo žiemos da neišsẽkę vándens Šk. Išsẽko vanduo iš prūdo J. Ežeran pamerkė – ežeras išseko LTR(Trak). Tas lobe šulnelis nigdi neišseñka Dglš. Kai keliai išsèks (pasausės), prašom pas mus Prng. Išsẽko, išdžiūvo visa kas, nėr kur karvelė riša Klt. Kur žemė ižsekusi ir iždžiūvusi gul SPII95. Vanduo išseko BBApr16,12.
| Išsekė akyse ašaros rš.
ǁ Skrd išgaruoti: Barščiai bevirdami išseñka, t. y. suverda, sumažė[ja] J. Puodas išsẽko, reikia papildyti Š. Jau baigia išsekti iš puodo vanduo Vv. Ažmiršau aždengt puodą, tai beveik visos kruopos išsekė Lel. In geležų viralas ne teip i̇̀šseka, kaip pečiuj Ktk. Dapilk kopūstus, ba jau išsẽko Arm. Išsẽkę, išdžiūvę uogos (lengvos, sausos) Klt.
ǁ nutekėti, nuvarvėti, nusisunkti: Kai pripilsi [sūrmaišį varškės], tegul anas išsèks Nmč.
2. prk. nuo vartojimo sumažėti: Darbininkų lėšos yra, matyti, visiškai išsekusios J.Jabl. Motinos sandėliuke neišsekdavo atsargos J.Dov. Iždas jau išsekęs V.Kudir. Šaltiniai turtų išsekė visai V.Kudir. Kūrybinė masių iniciatyva yra neišsenkamas vis didėjančių ir stiprėjančių socialistinės visuomenės jėgų šaltinis (sov.) sp.
| Bolševizmo teorija ir istorija yra neišsenkamas idėjų lobynas (sov.) sp.
ǁ susivartoti, išsieikvoti: Norit, kad da augtų kas! Kad jau žemelė išsẽkus (išnaudota, nebenaši) Lkm. Žibintuvėlis nebešviečia – išseko baterija J.Avyž.
3. prk. prieiti prie pabaigos, išsisemti: Jie nepaisė vis dažnėjančių signalų, kad darbo žmonių kantrybė išsenka ir vis atkaklesnis darosi pasipriešinimas A.Vien. Išseko kalbos I.Simon. Juokui išsekus – vėl tyla rš. Tačiau piktas įkvėpimas išseko rš. Tai buvo neišsenkamos energijos žmogus rš. Aš prašiau už tave, kad tavo tikėjimas neišsektų brš.
4. Klk, Prng prk. sumenkti, sulysti: Sudžiūvau, išsekiau iš kūno Adm. Jis jau visai išsekė, vieni kaulai paliko An. Rankos išsẽko, dreba Dbk. Išdžiūvęs, išsẽkęs dukteres vyras Dglš. Jau sena, visai išsẽkus Tvr. Išdžiūvus, išsekus iš blogo gyvenimo Ūd. Tai kad išsekė vaikas par ligą – kokios jo rankytės paliko! Sdk. Sekte išseñka kaip kriautis kūnas ligonies J. Veidas bejausmis, bespalvis, išsekęs E.Miež. Palaikiai skarmalai išsekusį jos kūną dengė S.Nėr. Tos karvės gražios, gerai liuobiamos, neišsekę Ėr. Kas iš tos senos karvės – tik pilvas ir kaulai išsẽkę Skr. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius, pasnykais ižsekusius SPI45.
| Akys mažutės, išsekusios (įdubusios, paraudusios, atkritusiais vokais) A.Vien.
| refl.: Išsisekusius kaulus džiaugsmu papildysi KN56.
ǁ nusialinti: Kai plikai nuėda [dobilus], tai kelmukai išseñka (ima neatželti) Gs.
5. prk. nusilpti: Žmonių jėgos galutinai išseko rš. Jau mano i̇̀šsekė ir atmintis, ir viskas Vv. Jam jau razumas išsẽko Arm. Aš senas, ir mano kraujas išsẽkęs Prn.
2 nusèkti, nuseñka (nùseka), nusẽko (nùsekė) intr.
1. R, N, K, J nuslūgti: Vasarą upė bais nuseñka Užp. Ir upė nusẽkus, gali pasižuvaut Ėr. Nusẽkus Šaltuona, vandens daugiau buvo Erž. Ka nusèkdavo tas upukas, medžius parsimesma ir išeisma Kv. Šulnio vanduo nùsekė – bus lietaus Šl. Nuseñka vanduo, o lydekos pasilienka Kdn. Bačka nusekusi B. Nuseko nebeprižiūrimi ežerai, išdžiūvo tvenkiniai A.Vien. Pranyksta vanduo ežere, nuseka upė ir išdžiūsta: taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia V.Krėv. Tvanas nuseko CI26. Turėjau lūkėti, kol narūnėliai nulėkė, kol vandenėliai nusekė LTsII94. Gegužė tam liepė aukštyn šakas kelti, vyno šuliniui žemyn nusekti MPs. Ir vanduo nuseko nuog žemės pamažu BB1Moz8,3.
| prk.: O torielkoj batviniai nėmaž nenuseko: kiek įsipylė, tiek ir stovėjo Žem.
ǁ pasausėti: Paupiai dauboje, sausai nusekę, taip pat žaliavo Žem. Kai nusèks, tai sustatis [šlapius rugius] Klt.
ǁ nugaruoti, nuvirti: Beverdant nusẽko sriuba Dkš. Puodas nusẽko (nùsekė) Š.
2. sugesti, susenti, kliukėti (apie kiaušinį): Kiaušinis nusẽkęs, mesk laukan Dbk. Kiaušinis jau senas, nusẽkęs, jau kliuga Mrj. Par pusiaurakį radau penkius [kiaušinius] nusẽkusius Krš.
3. prk. sumažėti: Aruodai labai nusekę, nebegalįs daugiau parduoti Žem. Žirniai mūsų pilvūse nuseko M.Valanč.
| Nusekę patalai nebšildo Šts.
4. prk. aprimti: Pas mus dar̃ nedaugį klapatas nusẽko Arm. Sukildami jie padaro, kad kūnas, kūno nariai juda, kol nėra nusekusi geidulio galia Vd.
5. prk. nusilpti, sumenkti: Žmogus jau nusẽkęs Arm. Jos i kraujas nusẽkęs suvis Dglš. Nuseñka smagenys begerant, reik durnėti Krš. Nusẽko galva, ir išvežė Jdr. Nusekęs protas Šts. Jei smagenys nusẽko, išveža į pablūdėlių numus Pvn.
| Jau anam y[ra] nusẽkę (ne viso proto) Brs.
6. tam tikram kiekiui išnykti: [Jeigu bloga izoliacija,] srovė nuseka VĮ.
2 pasèkti intr.
1. kiek nusekti, nuslūgti: Kaip vanduo paseko, ledas pasikorė ant kraštų upės J. Nemunas ir paseñka, kai tokios sausros Gs. Kap buvo pagada, [v]anduo pievose pasẽko Dglš. Bačka pasekusi B.
| Ūdros gyvena grioviuose, kur ledas pasẽkęs (po kuriuo vanduo nusekęs) Rm.
| prk.: Akys buvo nusirėkusios, pasekusios Šts.
| refl.: Butelis pasiseko Šts.
2. apgesti, senstelėti, imti kliukėti (apie kiaušinį): Kiaušiniai jau pasẽkę Ėr. Jei kiaušiniai pasẽkę būna, jie kliunksia Jrb.
3. susmukti, sudubti: Pasẽko, medinis namas, remunto reikia Grd.
4. N sumažėti, susitraukti džiūstant: Tekinis nu saulės pardžiūna, paseñka ir subirsta Varn. Šulai bačkos paseko Varn.
5. prk. pasilpti, kiek sumenkti, sunykti: Valandums dorai pašneka, valandums jau tie nervai paseñka Stl. Kaip galva paseñka, taip ir nebėr gero gyvenimo Varn. Senikės jau smagenys pasẽko Bt. Atmintis paseko dėl galvos ėdimo Šts. Must tau smageninė pasẽko, ka tokias beprotystes tauški Vvr. Anos protas pasẽko iš rūpesnių Dr.
6. patvinti, paplukti, apibėgti: Niekai, sapną sunkų sapnavau: kiemelis visas krauju pasekęs buvo LzP.
2 pérsekti intr.
1. nusekti, nuslūgti: Párseko vandenys Šts. Vietomis upė[je] benor vanduo pársekti, t. y. daros parsakos J.
2. prk. sumažėti: Kap būna šaltis, tai bobų in turgaus persenka Vrnv.
3. prisisunkti, prisigerti: Plaučiai godžiai rijo orą, persekusį vienokiu tvaiku LzP.
2 prasèkti intr. kiek pradžiūti: Prasẽkę rūbai Dglš. Ryt jau prasèks mūs atšlaimas Dglš. Prasẽkus jau pievelė Klt.
2 prisèkti, priseñka (pri̇̀seka), prisẽko intr.
1. džiūstant, senkant priartėti: Vanduo prisẽko čystai prie žemės, t. y. pridžiūvo J.
2. [K] pridžiūti, prikibti, prikepti: Pridžiūsta, priseka SD308.
| prk.: Nusidėjimai … pridžiūvę ir prisekę aba kaip būtų įsigėrę prieg dūšiai atliekti SPI257.
3. prk. pritrūkti, stokoti: Jau viso prisenka, ir neturime nieko DP125.
4. patekti, atsidurti ant seklumos: Laivas jau buvo mažumą prisekęs Prk.
5. prisilieti, pribėgti (apie vandenį): O kad yrės, užmigo pats, ir sujudo iš vėjo ant ežero, o (eldija) priseko (vandenio) Ch1Luk8,23.
2 susèkti, suseñka, susẽko (sùsekė) intr.
1. NdŽ nusekti, nuslūgti: Vanduo suseko iš sausros, ir paliko parsakas, sekli vieta J. Susẽko, sekli paliko upė Skd. Vasarą suseñka tas vandeniukas (upelis) Erž. Ka Blendžiava susẽkusi! Slnt. Par du mėterius pakraščiais priūdas buvo susẽkęs Bt. Užtvinusioji upė greitai suseko prš.
ǁ išgaruoti, nuvirti: Skysčio nėr – virė, virė ir sùsekė Skr. Jei matysi visai susẽkę, pliurptelėk lašiuką vandenio, mėsa kad nepridegtų Jrb.
ǁ išsausėti: Kai in žemės – gražūs obuoliai, kai surenki – suseñka Klt. Suseñka šermukšniai greit nuraškyti Klt.
2. prk. sumenkti, sulysti, sunykti: Sudžiūvau, sùsekiau iš neramios buitelės Rod.
2 užsèkti intr. sudžiūti, sukietėti: Ažusekęs SD1210.
Lietuvių kalbos žodynas
pérgriūti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
Lietuvių kalbos žodynas
prigriūti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
Lietuvių kalbos žodynas
užgriū́ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.
ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.
Lietuvių kalbos žodynas
datupė́ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
tupė́ti, tùpi (tùpia LKKIX208(Dv)), -ė́jo KBII169, K, Rtr, Š, FrnW, K.Būg; L
1. intr. R, MŽ, Sut, N, K, M, RtŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pn, Grd, Bd, Pls laikytis ant sulenktų kojų (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Tùpi žąsukai dar gyvi DrskŽ. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi Bsg. Daboju – jau špokas in šakos tùpi Klt. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare] Klt. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų Žg. Tupė́ta paukščio medy LKKXVII33(Vb). Ant avietės blezdingėlė tupė́jo Ktk. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti Sd. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo Lkš. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių (d.) Šmn. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti Pl. O gervių te tupė́ta buvo Sb. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr… LTR(Kp). Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas] Ktk. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi Prng. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą Sld. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai Nv. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras Klm. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas LTR(Pns). Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus LTR(VšR). Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių rš. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta S.Dauk. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̇̃s Ar. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams K.Donel. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia Švnč. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų BBDan4,9.
| Voras tupi ant lango Ps. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės Tat.
| prk.: Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis D.Pošk.
^ Tupi kaip pelėda pupose LTR(Žg). Kaip višta ant laktos tupėsi Rz. Tupime kaip varnos ant kuolo I.Šein. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s J. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Trgn. Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi Snt. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas) B591. Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi (dagilis) LTR(Sln). Balti gaideliai ant laktos tupi (dantys) LTR. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais (burokėlis) LTR. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių (katilas ant ugnies) LTR(Šlv).
ǁ Sk atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi Klt. Ka šaltai tùpa [vištos], skiauteres nušalna Klm. Lakta te (priemenėje) būdavo vištom tupė́t Kp. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit Trgn.
^ Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi LTsV262.
ǁ perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti N. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus Pv. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius A1885,219. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi J.Paukš.
2. tr., intr. Sut, NdŽ, DŽ perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus Smn. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s Slm. Višta tupėjo čielas tris nedėles Pln. Kurkę daviau tupė́t Klvr. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą], tai irgi teip pat netupė́jo Rgv. Kaip kiaušinius atemi, anos (vištos) nebètupa Krž. Laksto [višta], žinai, gi nusibosta tupė́t Kp. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai Slm. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi Dkš.
3. intr. LL70, DŽ1 laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų (apie žmones): Nusibodo ant kinkų tupė́ti J. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo Klt. Sėsk, ko an kulno daba tupi̇̀ Žml. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau End. Ko ten tupi̇̀ po stalu – lįsk laukan! Pln. Dar tupi̇̀ až nugaros – pasleidęs berniokas! Antr. Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta Skp. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo LTR(Brt).
4. intr. H, H207, LL17, Sdb remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis (apie kai kuriuos gyvulius): Tùpi du didžiausi paršai in šikinių Klt. Katineliai kūtė[je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu Akm. Už to medžio tupė́jo katinas LKT100(Krtv). Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis LTI70(Bs). Tau (bernui) šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės BsMtI164(Brt). Tùpi vilkas rugienoj (d.) OG293. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros LTR(Bsg). Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs Sln. Čia kiškio tupėta J.Jabl. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio Vdn.
^ Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu Jnšk. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi PPr439. Meška tupi, žarnos kruta (laikrodis arba gryčia su žmonėmis) LTR(Vb).
5. intr. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) Drsk. Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose Mžš. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi Kvr. Vago[j] tupi̇̀, saulė duoda an nugarą, i gana LKT255(Trs). Bet jau išsiskynėm [serbentus], čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k Mžš. Ką tu čia tupi̇̀ an to daržo, eikš pasišnekėsim Kdn.
^ Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių (dviese kultuvais kuliant) Nj.
6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu R113, MŽ148. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų Ps. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai Krš. Gryčio[j] tupiù arba darže – nieko nematau Kdn. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Mžš. Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam Dbk. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi Krž. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj Užp. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti rš. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Vlkv.
^ Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas Sug. Tùpi kaip višta ant kiaušinių Krs, Kri. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių LTR(Klp).
ǁ būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia Ant. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta Klt. Ale tùpi mažučiukai Dg.
| Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) Slk.
7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi Drsk. An lauko gi netupė́si (reikia pirkios) Ad. Ant Jonikėno žemės tùpiam Brž. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė Rdn. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai Šil. Dykas nemėgstu tupėti Blv.
8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje), ir gana Jnšk. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k Slm. Žiemą senas tupi̇̀ namo: kur eisi, vėjas pargriaus Azr. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę Krš. Tai va tupi̇̀ ir tupi̇̀ [žmogus] an pečio Rud. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi Km. Toks pečius buvo molinis, kertelė[je] i tupù Šts. Važiuokit namuosna ir tupė́kit Sug. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus Grš. Aš va tupiù kamarytėj Pnd. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko Skp. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga Krš. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje], o jauni… Krš. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo DrskŽ. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa Rsn. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių (apie meškeriotojus) Krž. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs I.Simon. Oras šaltas, bitės namie tùpi Ėr. Tùpi giliai žemėn liūliai Drsk. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) Ln. Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̇̃s (tùpįs) Jrk27. Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės T.Tilv. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės LTR(Slk). Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė BsPIV284. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupi̇̀ tupi̇̀ per naktį prie jų prieš turėjimą Vl. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) Erž. Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo Sml. Kai jis (našlys) jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo LLDII465(Br).
| prk.: Katra biedna, to[ji] ir tùpi (neišteka) Ds. Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi Pls. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys BPI89.
^ Tupi kai pelė po šluota Vlkv, Škn. Tupi kaip kalė ant girnų Aln. Kam rūp, tas netup LTR(Jnš). Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa Krž. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi Slk, LTR(Jrb). Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi An. Senas tupė́k numie sau kaip blynas Vdk. Katram Dievas lūpos[e], tai vis velniukas po skvernu tupi LTR(Kp). Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama Gs. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupi̇̀ (sakoma abejojant kieno gerumu) Lk. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Všk. Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas (guba pjūties metu) ST441. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi (liežuvis) LTR(Rk). Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys (krosnis) LTR(Graž), Mrk. Juodas katinas kertėje tupi (puodas) Pn. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas (puodas) LTR(Grl). Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko (kaminas) Škn. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi (stalas) Vj. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros (šūdas) MitII196(BsM).
9. intr. euf. laukinėtis: Tupu savo reikalu Šts. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės V.Bub. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Vkš. Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau Kp.
^ Tùpi kap velnias ropėsa Drsk. Bėgantis tupinčio nepabaido KrvP(Srv).
| refl.: Jis už krūmo tupė́jęsis Smln.
10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia Pn. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai Snt. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi LTR(Kb). Pati gavo kitą vyrą, o tu (išeikvotojau) tupė́k Rdn. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų V.Kudir. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti Ns1832,7.
11. intr. prk. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t Tlž. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj KlK14,75(Sk). Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus J.Mik.
◊ ant (kieno) sprándo, (kam) ant sprándo tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando A.Vencl. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando rš.
(kieno) kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė[je] tùpa Dr.
po (kieno) sparnù tupė́ti; Žem būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina Smln.
vištukùs tùpi Lp sakoma apie vaikiną, lankantį merginas.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ paprasti tupėti (ppr. perint).
| refl.: Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta Mrj.
2. tr. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj[o], aptupė́j[o] kiaušinius ir pabėgo Vlk.
3. refl. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas… Str. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su Plt. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį rš.
ǁ apsiprasti: Apsi̇̀tupi ant vietos ir nebenori niekur eit Snt.
ǁ kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s Mrj.
4. refl. prk. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė Šts.
atitupė́ti, ati̇̀tupi, -ė́jo KŽ, atatupė́ti Š, KŽ
1. intr. Š ilgai tupėti (ppr. apie paukščius).
| refl. Š: Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus! Jž.
| prk.: Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) Jž.
2. tr., intr. šnek. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą Sug. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje Žem. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon V.Kudir.
3. intr. šnek. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas ati̇̀tupi Alv. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj Šmn.
×datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo (hibr.) ppr. su ne- intr. būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano Krš.
įtupė́ti, į̇̃tupi, -ė́jo tr.
1. Rtr, KŽ tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė Š.
ǁ refl. Rtr ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu Klt.
2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos LTR(Auk).
3. šnek. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? LzP. Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? rš.
^ Įtupėta gūžta vis šiltesnė Užp.
4. refl. KŽ ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis Š. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt Ds.
ištupė́ti, i̇̀štupi, -ė́jo
1. intr. LVI821, Rtr, NdŽ, KŽ tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės Š. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje J.Balč. Aš (dagilis), tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo LTsIV445.
| refl. Rtr.
2. tr. K, Š, NdŽ, KŽ, LKT373(Btrm), Vlk, Pns išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo J. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus DrskŽ. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus Al. Kartais vištukus i̇̀štupi krūmuos, dirgėlėsa Pls. Tik ištupė́j[o] višta mažuliukus ir atmetė Dbč. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus Smn. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo Mrs. Ištupėjo pova tris mažas dukreles Ndz. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j[o] Kč. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą MTtV112. Koriuose iš vikšrų i̇̀štupi bites Mrs. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero] Pls.
| refl. tr.: Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi Brb.
ǁ refl. KŽ perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau] Nmn.
3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst Užp. Ištupỹ (ištupėk) tu tę (bažnyčioje) pusę dienos Švnč. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites Pt. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau LTR(Ukm).
| refl. Š: Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo Šk.
4. tr. šnek. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si Krš. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? DrskŽ. Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi Srv. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau Adm.
| Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką] Gs.
^ Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? KrvP(Vs). Velnią gali ištupė́ti an to ledo End.
5. refl. šnek. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? DrskŽ. Gal išsitupė̃s? Ėr.
6. tr. Rod suvirškinti skilvyje esantį maistą (ppr. apie paukščius): Pilnas gurklys – nei̇̀štupi viščiūtė Klt. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė Ut. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys Rm. Višta nei̇̀štupi gurklio, reiks pjaut Ds. Kai višta nei̇̀štupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį Ml.
| Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau Dkk.
7. intr. šnek. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris Krok. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo Ps. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų B.Sruog.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo
1. intr. Ser, KŽ ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių DŽ1. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti NdŽ.
| refl. Š.
2. tr. Ser, DŽ1, Skr, Al tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama J. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau LKT293(Kpr). Kojas nutupė́jau, oi oi DrskŽ. Bobelės bažnyčio[je] kulnus nutupėjo Grž. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius Krš. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas NdŽ. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt Sb.
| refl. tr., intr.: Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio[je] Šts. Niekas [šuns] nepaleida, nusi̇̀tupa ir kauka Krš. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusi̇̀tupi Jrb.
^ Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje V.Krėv.
ǁ refl. prk. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusi̇̀tupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų Krš.
3. tr. NdŽ tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas DŽ1. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę (d.) Grk.
| Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo Šauk.
4. refl. žr. sutupėti 6 (refl.): Senai darytas [alus], jau nusitupė́jo Slm.
5. tr. Jdp, Paį suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas Snt. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Mžš. Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda DrskŽ. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus Krš. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį rš.
6. refl. prk. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim Ėr. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si Krš.
7. refl. žr. sutupėti 7 (refl.): Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės Šmn.
8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia LTR(Kp). Ant kelio nusitupėjo Vb.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo intr.
1. K, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek tupėti, pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai Ktk. Gūžtoj patupi dieną kokią Kp. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus rš.
| refl.: Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi Lnk. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų BBEz32,4.
2. kiek tupėti (apie žmones): Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau Lel. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs rš.
3. kiek tupėti (apie kai kuriuos gyvulius): Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų LTIV579.
4. Ser, NdŽ galėti, įstengti tupėti:
^ Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) Krž. Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) Dkk.
5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia Strn.
| Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) Vp.
6. NdŽ, Klm, Kl šnek. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo Pnd. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj], kitas gi ir pàtupi kampe Ad. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu Plv. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo Skdv. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų Trgn. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos Jnšk.
7. DŽ1 šnek. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti rš. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti rš. Tamsiojoje patupė́ti NdŽ.
pértupėti intr.
1. Rmš tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės BsPIII62. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas Krš.
2. refl. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk Pvn.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės rš.
2. tr. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę NdŽ.
3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos LKT331(Gdr). Dvi dienas pratupė́jom antrobė[je], kol nusispakajijo Trk. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau Kin. An pečiaus nabagė pratupė́davo Skp. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo Ps. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias Krš.
4. intr. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau Krš.
pritupė́ti, pri̇̀tupi, -ė́jo
1. tr. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų pri̇̀tupi Pls.
2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus Ds.
| refl. NdŽ: Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias Krš. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto Drsk.
3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta Kt.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ, J.Jabl tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi DŽ1.
| refl. NdŽ, Sdb: Tegu dar viščiukai susi̇̀tupi, neimk iš po vištos Ds. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim Ps. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? Alk. O, koks tu jau susitupėjęs! Pd. Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja Mrj.
^ Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas Kpč.
ǁ refl. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t Rod.
2. NdŽ žr. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs I.Simon.
3. refl. NdŽ, DŽ1, J.Jabl, Kair, Slm tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės Sdb. Nugi žmogus susi̇̀tupi par ilga Mžš. An senatvę sustupė́jo žmogus Šmn. Nieko tokio, susitupė́s su laiku Brs. Kol vaikesai susi̇̀tupa, praeina laiko Krš. Pabuvęs gal sustupė̃s Tr. Kai sieks protelio, tai susitupės LTR(Ds). A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi Lkč. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi Grz.
4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau Švnč. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi Ds. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt Ktk. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės Krš.
5. refl. NdŽ nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona] Klm. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis Lkm. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau Lk. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti P.Cvir.
| Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys), tik reik kantrybės Krš.
ǁ sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus Vlkv. Kad velėna susi̇̀tupa, y[ra] kieta, gal vinį kalti Šts.
6. refl. prk. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus Šts. Per parą nuo supylimo alus susi̇̀tupia bačkoj Pnm. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa Ps.
7. refl. prk. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi Žeml.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ tupint pasiekti, gauti.
2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai Blnk. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo Ds.
| prk.: Jos užsitupės ir liks senmergės rš.
1. intr. R, MŽ, Sut, N, K, M, RtŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pn, Grd, Bd, Pls laikytis ant sulenktų kojų (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Tùpi žąsukai dar gyvi DrskŽ. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi Bsg. Daboju – jau špokas in šakos tùpi Klt. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare] Klt. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų Žg. Tupė́ta paukščio medy LKKXVII33(Vb). Ant avietės blezdingėlė tupė́jo Ktk. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti Sd. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo Lkš. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių (d.) Šmn. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti Pl. O gervių te tupė́ta buvo Sb. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr… LTR(Kp). Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas] Ktk. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi Prng. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą Sld. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai Nv. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras Klm. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas LTR(Pns). Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus LTR(VšR). Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių rš. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta S.Dauk. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̇̃s Ar. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams K.Donel. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia Švnč. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų BBDan4,9.
| Voras tupi ant lango Ps. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės Tat.
| prk.: Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis D.Pošk.
^ Tupi kaip pelėda pupose LTR(Žg). Kaip višta ant laktos tupėsi Rz. Tupime kaip varnos ant kuolo I.Šein. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s J. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Trgn. Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi Snt. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas) B591. Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi (dagilis) LTR(Sln). Balti gaideliai ant laktos tupi (dantys) LTR. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais (burokėlis) LTR. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių (katilas ant ugnies) LTR(Šlv).
ǁ Sk atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi Klt. Ka šaltai tùpa [vištos], skiauteres nušalna Klm. Lakta te (priemenėje) būdavo vištom tupė́t Kp. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit Trgn.
^ Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi LTsV262.
ǁ perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti N. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus Pv. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius A1885,219. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi J.Paukš.
2. tr., intr. Sut, NdŽ, DŽ perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus Smn. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s Slm. Višta tupėjo čielas tris nedėles Pln. Kurkę daviau tupė́t Klvr. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą], tai irgi teip pat netupė́jo Rgv. Kaip kiaušinius atemi, anos (vištos) nebètupa Krž. Laksto [višta], žinai, gi nusibosta tupė́t Kp. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai Slm. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi Dkš.
3. intr. LL70, DŽ1 laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų (apie žmones): Nusibodo ant kinkų tupė́ti J. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo Klt. Sėsk, ko an kulno daba tupi̇̀ Žml. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau End. Ko ten tupi̇̀ po stalu – lįsk laukan! Pln. Dar tupi̇̀ až nugaros – pasleidęs berniokas! Antr. Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta Skp. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo LTR(Brt).
4. intr. H, H207, LL17, Sdb remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis (apie kai kuriuos gyvulius): Tùpi du didžiausi paršai in šikinių Klt. Katineliai kūtė[je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu Akm. Už to medžio tupė́jo katinas LKT100(Krtv). Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis LTI70(Bs). Tau (bernui) šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės BsMtI164(Brt). Tùpi vilkas rugienoj (d.) OG293. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros LTR(Bsg). Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs Sln. Čia kiškio tupėta J.Jabl. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio Vdn.
^ Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu Jnšk. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi PPr439. Meška tupi, žarnos kruta (laikrodis arba gryčia su žmonėmis) LTR(Vb).
5. intr. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) Drsk. Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose Mžš. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi Kvr. Vago[j] tupi̇̀, saulė duoda an nugarą, i gana LKT255(Trs). Bet jau išsiskynėm [serbentus], čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k Mžš. Ką tu čia tupi̇̀ an to daržo, eikš pasišnekėsim Kdn.
^ Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių (dviese kultuvais kuliant) Nj.
6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu R113, MŽ148. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų Ps. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai Krš. Gryčio[j] tupiù arba darže – nieko nematau Kdn. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Mžš. Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam Dbk. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi Krž. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj Užp. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti rš. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Vlkv.
^ Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas Sug. Tùpi kaip višta ant kiaušinių Krs, Kri. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių LTR(Klp).
ǁ būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia Ant. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta Klt. Ale tùpi mažučiukai Dg.
| Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) Slk.
7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi Drsk. An lauko gi netupė́si (reikia pirkios) Ad. Ant Jonikėno žemės tùpiam Brž. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė Rdn. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai Šil. Dykas nemėgstu tupėti Blv.
8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje), ir gana Jnšk. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k Slm. Žiemą senas tupi̇̀ namo: kur eisi, vėjas pargriaus Azr. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę Krš. Tai va tupi̇̀ ir tupi̇̀ [žmogus] an pečio Rud. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi Km. Toks pečius buvo molinis, kertelė[je] i tupù Šts. Važiuokit namuosna ir tupė́kit Sug. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus Grš. Aš va tupiù kamarytėj Pnd. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko Skp. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga Krš. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje], o jauni… Krš. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo DrskŽ. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa Rsn. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių (apie meškeriotojus) Krž. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs I.Simon. Oras šaltas, bitės namie tùpi Ėr. Tùpi giliai žemėn liūliai Drsk. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) Ln. Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̇̃s (tùpįs) Jrk27. Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės T.Tilv. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės LTR(Slk). Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė BsPIV284. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupi̇̀ tupi̇̀ per naktį prie jų prieš turėjimą Vl. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) Erž. Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo Sml. Kai jis (našlys) jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo LLDII465(Br).
| prk.: Katra biedna, to[ji] ir tùpi (neišteka) Ds. Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi Pls. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys BPI89.
^ Tupi kai pelė po šluota Vlkv, Škn. Tupi kaip kalė ant girnų Aln. Kam rūp, tas netup LTR(Jnš). Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa Krž. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi Slk, LTR(Jrb). Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi An. Senas tupė́k numie sau kaip blynas Vdk. Katram Dievas lūpos[e], tai vis velniukas po skvernu tupi LTR(Kp). Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama Gs. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupi̇̀ (sakoma abejojant kieno gerumu) Lk. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Všk. Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas (guba pjūties metu) ST441. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi (liežuvis) LTR(Rk). Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys (krosnis) LTR(Graž), Mrk. Juodas katinas kertėje tupi (puodas) Pn. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas (puodas) LTR(Grl). Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko (kaminas) Škn. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi (stalas) Vj. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros (šūdas) MitII196(BsM).
9. intr. euf. laukinėtis: Tupu savo reikalu Šts. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės V.Bub. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Vkš. Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau Kp.
^ Tùpi kap velnias ropėsa Drsk. Bėgantis tupinčio nepabaido KrvP(Srv).
| refl.: Jis už krūmo tupė́jęsis Smln.
10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia Pn. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai Snt. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi LTR(Kb). Pati gavo kitą vyrą, o tu (išeikvotojau) tupė́k Rdn. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų V.Kudir. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti Ns1832,7.
11. intr. prk. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t Tlž. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj KlK14,75(Sk). Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus J.Mik.
◊ ant (kieno) sprándo, (kam) ant sprándo tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando A.Vencl. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando rš.
(kieno) kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė[je] tùpa Dr.
po (kieno) sparnù tupė́ti; Žem būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina Smln.
vištukùs tùpi Lp sakoma apie vaikiną, lankantį merginas.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ paprasti tupėti (ppr. perint).
| refl.: Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta Mrj.
2. tr. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj[o], aptupė́j[o] kiaušinius ir pabėgo Vlk.
3. refl. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas… Str. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su Plt. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį rš.
ǁ apsiprasti: Apsi̇̀tupi ant vietos ir nebenori niekur eit Snt.
ǁ kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s Mrj.
4. refl. prk. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė Šts.
atitupė́ti, ati̇̀tupi, -ė́jo KŽ, atatupė́ti Š, KŽ
1. intr. Š ilgai tupėti (ppr. apie paukščius).
| refl. Š: Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus! Jž.
| prk.: Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) Jž.
2. tr., intr. šnek. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą Sug. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje Žem. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon V.Kudir.
3. intr. šnek. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas ati̇̀tupi Alv. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj Šmn.
×datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo (hibr.) ppr. su ne- intr. būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano Krš.
įtupė́ti, į̇̃tupi, -ė́jo tr.
1. Rtr, KŽ tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė Š.
ǁ refl. Rtr ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu Klt.
2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos LTR(Auk).
3. šnek. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? LzP. Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? rš.
^ Įtupėta gūžta vis šiltesnė Užp.
4. refl. KŽ ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis Š. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt Ds.
ištupė́ti, i̇̀štupi, -ė́jo
1. intr. LVI821, Rtr, NdŽ, KŽ tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės Š. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje J.Balč. Aš (dagilis), tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo LTsIV445.
| refl. Rtr.
2. tr. K, Š, NdŽ, KŽ, LKT373(Btrm), Vlk, Pns išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo J. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus DrskŽ. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus Al. Kartais vištukus i̇̀štupi krūmuos, dirgėlėsa Pls. Tik ištupė́j[o] višta mažuliukus ir atmetė Dbč. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus Smn. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo Mrs. Ištupėjo pova tris mažas dukreles Ndz. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j[o] Kč. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą MTtV112. Koriuose iš vikšrų i̇̀štupi bites Mrs. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero] Pls.
| refl. tr.: Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi Brb.
ǁ refl. KŽ perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau] Nmn.
3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst Užp. Ištupỹ (ištupėk) tu tę (bažnyčioje) pusę dienos Švnč. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites Pt. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau LTR(Ukm).
| refl. Š: Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo Šk.
4. tr. šnek. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si Krš. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? DrskŽ. Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi Srv. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau Adm.
| Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką] Gs.
^ Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? KrvP(Vs). Velnią gali ištupė́ti an to ledo End.
5. refl. šnek. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? DrskŽ. Gal išsitupė̃s? Ėr.
6. tr. Rod suvirškinti skilvyje esantį maistą (ppr. apie paukščius): Pilnas gurklys – nei̇̀štupi viščiūtė Klt. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė Ut. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys Rm. Višta nei̇̀štupi gurklio, reiks pjaut Ds. Kai višta nei̇̀štupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį Ml.
| Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau Dkk.
7. intr. šnek. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris Krok. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo Ps. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų B.Sruog.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo
1. intr. Ser, KŽ ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių DŽ1. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti NdŽ.
| refl. Š.
2. tr. Ser, DŽ1, Skr, Al tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama J. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau LKT293(Kpr). Kojas nutupė́jau, oi oi DrskŽ. Bobelės bažnyčio[je] kulnus nutupėjo Grž. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius Krš. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas NdŽ. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt Sb.
| refl. tr., intr.: Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio[je] Šts. Niekas [šuns] nepaleida, nusi̇̀tupa ir kauka Krš. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusi̇̀tupi Jrb.
^ Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje V.Krėv.
ǁ refl. prk. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusi̇̀tupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų Krš.
3. tr. NdŽ tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas DŽ1. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę (d.) Grk.
| Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo Šauk.
4. refl. žr. sutupėti 6 (refl.): Senai darytas [alus], jau nusitupė́jo Slm.
5. tr. Jdp, Paį suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas Snt. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Mžš. Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda DrskŽ. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus Krš. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį rš.
6. refl. prk. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim Ėr. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si Krš.
7. refl. žr. sutupėti 7 (refl.): Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės Šmn.
8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia LTR(Kp). Ant kelio nusitupėjo Vb.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo intr.
1. K, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek tupėti, pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai Ktk. Gūžtoj patupi dieną kokią Kp. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus rš.
| refl.: Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi Lnk. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų BBEz32,4.
2. kiek tupėti (apie žmones): Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau Lel. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs rš.
3. kiek tupėti (apie kai kuriuos gyvulius): Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų LTIV579.
4. Ser, NdŽ galėti, įstengti tupėti:
^ Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) Krž. Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) Dkk.
5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia Strn.
| Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) Vp.
6. NdŽ, Klm, Kl šnek. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo Pnd. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj], kitas gi ir pàtupi kampe Ad. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu Plv. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo Skdv. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų Trgn. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos Jnšk.
7. DŽ1 šnek. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti rš. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti rš. Tamsiojoje patupė́ti NdŽ.
pértupėti intr.
1. Rmš tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės BsPIII62. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas Krš.
2. refl. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk Pvn.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės rš.
2. tr. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę NdŽ.
3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos LKT331(Gdr). Dvi dienas pratupė́jom antrobė[je], kol nusispakajijo Trk. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau Kin. An pečiaus nabagė pratupė́davo Skp. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo Ps. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias Krš.
4. intr. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau Krš.
pritupė́ti, pri̇̀tupi, -ė́jo
1. tr. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų pri̇̀tupi Pls.
2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus Ds.
| refl. NdŽ: Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias Krš. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto Drsk.
3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta Kt.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ, J.Jabl tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi DŽ1.
| refl. NdŽ, Sdb: Tegu dar viščiukai susi̇̀tupi, neimk iš po vištos Ds. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim Ps. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? Alk. O, koks tu jau susitupėjęs! Pd. Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja Mrj.
^ Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas Kpč.
ǁ refl. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t Rod.
2. NdŽ žr. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs I.Simon.
3. refl. NdŽ, DŽ1, J.Jabl, Kair, Slm tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės Sdb. Nugi žmogus susi̇̀tupi par ilga Mžš. An senatvę sustupė́jo žmogus Šmn. Nieko tokio, susitupė́s su laiku Brs. Kol vaikesai susi̇̀tupa, praeina laiko Krš. Pabuvęs gal sustupė̃s Tr. Kai sieks protelio, tai susitupės LTR(Ds). A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi Lkč. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi Grz.
4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau Švnč. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi Ds. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt Ktk. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės Krš.
5. refl. NdŽ nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona] Klm. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis Lkm. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau Lk. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti P.Cvir.
| Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys), tik reik kantrybės Krš.
ǁ sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus Vlkv. Kad velėna susi̇̀tupa, y[ra] kieta, gal vinį kalti Šts.
6. refl. prk. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus Šts. Per parą nuo supylimo alus susi̇̀tupia bačkoj Pnm. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa Ps.
7. refl. prk. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi Žeml.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ tupint pasiekti, gauti.
2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai Blnk. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo Ds.
| prk.: Jos užsitupės ir liks senmergės rš.
Lietuvių kalbos žodynas
pértupėti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
tupė́ti, tùpi (tùpia LKKIX208(Dv)), -ė́jo KBII169, K, Rtr, Š, FrnW, K.Būg; L
1. intr. R, MŽ, Sut, N, K, M, RtŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pn, Grd, Bd, Pls laikytis ant sulenktų kojų (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Tùpi žąsukai dar gyvi DrskŽ. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi Bsg. Daboju – jau špokas in šakos tùpi Klt. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare] Klt. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų Žg. Tupė́ta paukščio medy LKKXVII33(Vb). Ant avietės blezdingėlė tupė́jo Ktk. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti Sd. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo Lkš. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių (d.) Šmn. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti Pl. O gervių te tupė́ta buvo Sb. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr… LTR(Kp). Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas] Ktk. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi Prng. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą Sld. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai Nv. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras Klm. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas LTR(Pns). Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus LTR(VšR). Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių rš. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta S.Dauk. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̇̃s Ar. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams K.Donel. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia Švnč. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų BBDan4,9.
| Voras tupi ant lango Ps. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės Tat.
| prk.: Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis D.Pošk.
^ Tupi kaip pelėda pupose LTR(Žg). Kaip višta ant laktos tupėsi Rz. Tupime kaip varnos ant kuolo I.Šein. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s J. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Trgn. Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi Snt. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas) B591. Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi (dagilis) LTR(Sln). Balti gaideliai ant laktos tupi (dantys) LTR. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais (burokėlis) LTR. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių (katilas ant ugnies) LTR(Šlv).
ǁ Sk atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi Klt. Ka šaltai tùpa [vištos], skiauteres nušalna Klm. Lakta te (priemenėje) būdavo vištom tupė́t Kp. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit Trgn.
^ Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi LTsV262.
ǁ perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti N. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus Pv. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius A1885,219. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi J.Paukš.
2. tr., intr. Sut, NdŽ, DŽ perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus Smn. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s Slm. Višta tupėjo čielas tris nedėles Pln. Kurkę daviau tupė́t Klvr. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą], tai irgi teip pat netupė́jo Rgv. Kaip kiaušinius atemi, anos (vištos) nebètupa Krž. Laksto [višta], žinai, gi nusibosta tupė́t Kp. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai Slm. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi Dkš.
3. intr. LL70, DŽ1 laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų (apie žmones): Nusibodo ant kinkų tupė́ti J. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo Klt. Sėsk, ko an kulno daba tupi̇̀ Žml. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau End. Ko ten tupi̇̀ po stalu – lįsk laukan! Pln. Dar tupi̇̀ až nugaros – pasleidęs berniokas! Antr. Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta Skp. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo LTR(Brt).
4. intr. H, H207, LL17, Sdb remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis (apie kai kuriuos gyvulius): Tùpi du didžiausi paršai in šikinių Klt. Katineliai kūtė[je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu Akm. Už to medžio tupė́jo katinas LKT100(Krtv). Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis LTI70(Bs). Tau (bernui) šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės BsMtI164(Brt). Tùpi vilkas rugienoj (d.) OG293. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros LTR(Bsg). Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs Sln. Čia kiškio tupėta J.Jabl. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio Vdn.
^ Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu Jnšk. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi PPr439. Meška tupi, žarnos kruta (laikrodis arba gryčia su žmonėmis) LTR(Vb).
5. intr. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) Drsk. Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose Mžš. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi Kvr. Vago[j] tupi̇̀, saulė duoda an nugarą, i gana LKT255(Trs). Bet jau išsiskynėm [serbentus], čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k Mžš. Ką tu čia tupi̇̀ an to daržo, eikš pasišnekėsim Kdn.
^ Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių (dviese kultuvais kuliant) Nj.
6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu R113, MŽ148. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų Ps. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai Krš. Gryčio[j] tupiù arba darže – nieko nematau Kdn. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Mžš. Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam Dbk. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi Krž. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj Užp. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti rš. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Vlkv.
^ Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas Sug. Tùpi kaip višta ant kiaušinių Krs, Kri. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių LTR(Klp).
ǁ būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia Ant. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta Klt. Ale tùpi mažučiukai Dg.
| Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) Slk.
7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi Drsk. An lauko gi netupė́si (reikia pirkios) Ad. Ant Jonikėno žemės tùpiam Brž. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė Rdn. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai Šil. Dykas nemėgstu tupėti Blv.
8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje), ir gana Jnšk. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k Slm. Žiemą senas tupi̇̀ namo: kur eisi, vėjas pargriaus Azr. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę Krš. Tai va tupi̇̀ ir tupi̇̀ [žmogus] an pečio Rud. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi Km. Toks pečius buvo molinis, kertelė[je] i tupù Šts. Važiuokit namuosna ir tupė́kit Sug. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus Grš. Aš va tupiù kamarytėj Pnd. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko Skp. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga Krš. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje], o jauni… Krš. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo DrskŽ. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa Rsn. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių (apie meškeriotojus) Krž. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs I.Simon. Oras šaltas, bitės namie tùpi Ėr. Tùpi giliai žemėn liūliai Drsk. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) Ln. Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̇̃s (tùpįs) Jrk27. Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės T.Tilv. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės LTR(Slk). Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė BsPIV284. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupi̇̀ tupi̇̀ per naktį prie jų prieš turėjimą Vl. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) Erž. Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo Sml. Kai jis (našlys) jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo LLDII465(Br).
| prk.: Katra biedna, to[ji] ir tùpi (neišteka) Ds. Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi Pls. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys BPI89.
^ Tupi kai pelė po šluota Vlkv, Škn. Tupi kaip kalė ant girnų Aln. Kam rūp, tas netup LTR(Jnš). Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa Krž. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi Slk, LTR(Jrb). Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi An. Senas tupė́k numie sau kaip blynas Vdk. Katram Dievas lūpos[e], tai vis velniukas po skvernu tupi LTR(Kp). Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama Gs. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupi̇̀ (sakoma abejojant kieno gerumu) Lk. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Všk. Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas (guba pjūties metu) ST441. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi (liežuvis) LTR(Rk). Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys (krosnis) LTR(Graž), Mrk. Juodas katinas kertėje tupi (puodas) Pn. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas (puodas) LTR(Grl). Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko (kaminas) Škn. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi (stalas) Vj. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros (šūdas) MitII196(BsM).
9. intr. euf. laukinėtis: Tupu savo reikalu Šts. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės V.Bub. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Vkš. Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau Kp.
^ Tùpi kap velnias ropėsa Drsk. Bėgantis tupinčio nepabaido KrvP(Srv).
| refl.: Jis už krūmo tupė́jęsis Smln.
10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia Pn. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai Snt. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi LTR(Kb). Pati gavo kitą vyrą, o tu (išeikvotojau) tupė́k Rdn. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų V.Kudir. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti Ns1832,7.
11. intr. prk. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t Tlž. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj KlK14,75(Sk). Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus J.Mik.
◊ ant (kieno) sprándo, (kam) ant sprándo tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando A.Vencl. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando rš.
(kieno) kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė[je] tùpa Dr.
po (kieno) sparnù tupė́ti; Žem būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina Smln.
vištukùs tùpi Lp sakoma apie vaikiną, lankantį merginas.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ paprasti tupėti (ppr. perint).
| refl.: Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta Mrj.
2. tr. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj[o], aptupė́j[o] kiaušinius ir pabėgo Vlk.
3. refl. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas… Str. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su Plt. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį rš.
ǁ apsiprasti: Apsi̇̀tupi ant vietos ir nebenori niekur eit Snt.
ǁ kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s Mrj.
4. refl. prk. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė Šts.
atitupė́ti, ati̇̀tupi, -ė́jo KŽ, atatupė́ti Š, KŽ
1. intr. Š ilgai tupėti (ppr. apie paukščius).
| refl. Š: Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus! Jž.
| prk.: Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) Jž.
2. tr., intr. šnek. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą Sug. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje Žem. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon V.Kudir.
3. intr. šnek. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas ati̇̀tupi Alv. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj Šmn.
×datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo (hibr.) ppr. su ne- intr. būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano Krš.
įtupė́ti, į̇̃tupi, -ė́jo tr.
1. Rtr, KŽ tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė Š.
ǁ refl. Rtr ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu Klt.
2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos LTR(Auk).
3. šnek. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? LzP. Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? rš.
^ Įtupėta gūžta vis šiltesnė Užp.
4. refl. KŽ ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis Š. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt Ds.
ištupė́ti, i̇̀štupi, -ė́jo
1. intr. LVI821, Rtr, NdŽ, KŽ tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės Š. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje J.Balč. Aš (dagilis), tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo LTsIV445.
| refl. Rtr.
2. tr. K, Š, NdŽ, KŽ, LKT373(Btrm), Vlk, Pns išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo J. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus DrskŽ. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus Al. Kartais vištukus i̇̀štupi krūmuos, dirgėlėsa Pls. Tik ištupė́j[o] višta mažuliukus ir atmetė Dbč. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus Smn. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo Mrs. Ištupėjo pova tris mažas dukreles Ndz. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j[o] Kč. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą MTtV112. Koriuose iš vikšrų i̇̀štupi bites Mrs. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero] Pls.
| refl. tr.: Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi Brb.
ǁ refl. KŽ perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau] Nmn.
3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst Užp. Ištupỹ (ištupėk) tu tę (bažnyčioje) pusę dienos Švnč. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites Pt. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau LTR(Ukm).
| refl. Š: Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo Šk.
4. tr. šnek. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si Krš. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? DrskŽ. Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi Srv. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau Adm.
| Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką] Gs.
^ Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? KrvP(Vs). Velnią gali ištupė́ti an to ledo End.
5. refl. šnek. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? DrskŽ. Gal išsitupė̃s? Ėr.
6. tr. Rod suvirškinti skilvyje esantį maistą (ppr. apie paukščius): Pilnas gurklys – nei̇̀štupi viščiūtė Klt. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė Ut. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys Rm. Višta nei̇̀štupi gurklio, reiks pjaut Ds. Kai višta nei̇̀štupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį Ml.
| Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau Dkk.
7. intr. šnek. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris Krok. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo Ps. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų B.Sruog.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo
1. intr. Ser, KŽ ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių DŽ1. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti NdŽ.
| refl. Š.
2. tr. Ser, DŽ1, Skr, Al tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama J. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau LKT293(Kpr). Kojas nutupė́jau, oi oi DrskŽ. Bobelės bažnyčio[je] kulnus nutupėjo Grž. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius Krš. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas NdŽ. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt Sb.
| refl. tr., intr.: Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio[je] Šts. Niekas [šuns] nepaleida, nusi̇̀tupa ir kauka Krš. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusi̇̀tupi Jrb.
^ Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje V.Krėv.
ǁ refl. prk. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusi̇̀tupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų Krš.
3. tr. NdŽ tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas DŽ1. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę (d.) Grk.
| Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo Šauk.
4. refl. žr. sutupėti 6 (refl.): Senai darytas [alus], jau nusitupė́jo Slm.
5. tr. Jdp, Paį suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas Snt. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Mžš. Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda DrskŽ. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus Krš. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį rš.
6. refl. prk. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim Ėr. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si Krš.
7. refl. žr. sutupėti 7 (refl.): Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės Šmn.
8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia LTR(Kp). Ant kelio nusitupėjo Vb.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo intr.
1. K, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek tupėti, pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai Ktk. Gūžtoj patupi dieną kokią Kp. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus rš.
| refl.: Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi Lnk. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų BBEz32,4.
2. kiek tupėti (apie žmones): Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau Lel. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs rš.
3. kiek tupėti (apie kai kuriuos gyvulius): Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų LTIV579.
4. Ser, NdŽ galėti, įstengti tupėti:
^ Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) Krž. Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) Dkk.
5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia Strn.
| Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) Vp.
6. NdŽ, Klm, Kl šnek. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo Pnd. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj], kitas gi ir pàtupi kampe Ad. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu Plv. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo Skdv. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų Trgn. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos Jnšk.
7. DŽ1 šnek. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti rš. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti rš. Tamsiojoje patupė́ti NdŽ.
pértupėti intr.
1. Rmš tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės BsPIII62. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas Krš.
2. refl. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk Pvn.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės rš.
2. tr. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę NdŽ.
3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos LKT331(Gdr). Dvi dienas pratupė́jom antrobė[je], kol nusispakajijo Trk. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau Kin. An pečiaus nabagė pratupė́davo Skp. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo Ps. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias Krš.
4. intr. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau Krš.
pritupė́ti, pri̇̀tupi, -ė́jo
1. tr. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų pri̇̀tupi Pls.
2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus Ds.
| refl. NdŽ: Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias Krš. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto Drsk.
3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta Kt.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ, J.Jabl tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi DŽ1.
| refl. NdŽ, Sdb: Tegu dar viščiukai susi̇̀tupi, neimk iš po vištos Ds. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim Ps. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? Alk. O, koks tu jau susitupėjęs! Pd. Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja Mrj.
^ Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas Kpč.
ǁ refl. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t Rod.
2. NdŽ žr. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs I.Simon.
3. refl. NdŽ, DŽ1, J.Jabl, Kair, Slm tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės Sdb. Nugi žmogus susi̇̀tupi par ilga Mžš. An senatvę sustupė́jo žmogus Šmn. Nieko tokio, susitupė́s su laiku Brs. Kol vaikesai susi̇̀tupa, praeina laiko Krš. Pabuvęs gal sustupė̃s Tr. Kai sieks protelio, tai susitupės LTR(Ds). A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi Lkč. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi Grz.
4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau Švnč. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi Ds. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt Ktk. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės Krš.
5. refl. NdŽ nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona] Klm. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis Lkm. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau Lk. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti P.Cvir.
| Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys), tik reik kantrybės Krš.
ǁ sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus Vlkv. Kad velėna susi̇̀tupa, y[ra] kieta, gal vinį kalti Šts.
6. refl. prk. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus Šts. Per parą nuo supylimo alus susi̇̀tupia bačkoj Pnm. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa Ps.
7. refl. prk. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi Žeml.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ tupint pasiekti, gauti.
2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai Blnk. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo Ds.
| prk.: Jos užsitupės ir liks senmergės rš.
1. intr. R, MŽ, Sut, N, K, M, RtŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pn, Grd, Bd, Pls laikytis ant sulenktų kojų (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Tùpi žąsukai dar gyvi DrskŽ. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi Bsg. Daboju – jau špokas in šakos tùpi Klt. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare] Klt. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų Žg. Tupė́ta paukščio medy LKKXVII33(Vb). Ant avietės blezdingėlė tupė́jo Ktk. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti Sd. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo Lkš. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių (d.) Šmn. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti Pl. O gervių te tupė́ta buvo Sb. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr… LTR(Kp). Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas] Ktk. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi Prng. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą Sld. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai Nv. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras Klm. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas LTR(Pns). Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus LTR(VšR). Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių rš. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta S.Dauk. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̇̃s Ar. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams K.Donel. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia Švnč. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų BBDan4,9.
| Voras tupi ant lango Ps. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės Tat.
| prk.: Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis D.Pošk.
^ Tupi kaip pelėda pupose LTR(Žg). Kaip višta ant laktos tupėsi Rz. Tupime kaip varnos ant kuolo I.Šein. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s J. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Trgn. Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi Snt. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas) B591. Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi (dagilis) LTR(Sln). Balti gaideliai ant laktos tupi (dantys) LTR. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais (burokėlis) LTR. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių (katilas ant ugnies) LTR(Šlv).
ǁ Sk atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi Klt. Ka šaltai tùpa [vištos], skiauteres nušalna Klm. Lakta te (priemenėje) būdavo vištom tupė́t Kp. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit Trgn.
^ Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi LTsV262.
ǁ perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti N. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus Pv. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius A1885,219. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi J.Paukš.
2. tr., intr. Sut, NdŽ, DŽ perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus Smn. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s Slm. Višta tupėjo čielas tris nedėles Pln. Kurkę daviau tupė́t Klvr. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą], tai irgi teip pat netupė́jo Rgv. Kaip kiaušinius atemi, anos (vištos) nebètupa Krž. Laksto [višta], žinai, gi nusibosta tupė́t Kp. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai Slm. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi Dkš.
3. intr. LL70, DŽ1 laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų (apie žmones): Nusibodo ant kinkų tupė́ti J. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo Klt. Sėsk, ko an kulno daba tupi̇̀ Žml. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau End. Ko ten tupi̇̀ po stalu – lįsk laukan! Pln. Dar tupi̇̀ až nugaros – pasleidęs berniokas! Antr. Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta Skp. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo LTR(Brt).
4. intr. H, H207, LL17, Sdb remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis (apie kai kuriuos gyvulius): Tùpi du didžiausi paršai in šikinių Klt. Katineliai kūtė[je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu Akm. Už to medžio tupė́jo katinas LKT100(Krtv). Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis LTI70(Bs). Tau (bernui) šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės BsMtI164(Brt). Tùpi vilkas rugienoj (d.) OG293. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros LTR(Bsg). Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs Sln. Čia kiškio tupėta J.Jabl. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio Vdn.
^ Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu Jnšk. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi PPr439. Meška tupi, žarnos kruta (laikrodis arba gryčia su žmonėmis) LTR(Vb).
5. intr. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) Drsk. Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose Mžš. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi Kvr. Vago[j] tupi̇̀, saulė duoda an nugarą, i gana LKT255(Trs). Bet jau išsiskynėm [serbentus], čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k Mžš. Ką tu čia tupi̇̀ an to daržo, eikš pasišnekėsim Kdn.
^ Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių (dviese kultuvais kuliant) Nj.
6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu R113, MŽ148. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų Ps. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai Krš. Gryčio[j] tupiù arba darže – nieko nematau Kdn. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Mžš. Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam Dbk. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi Krž. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj Užp. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti rš. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Vlkv.
^ Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas Sug. Tùpi kaip višta ant kiaušinių Krs, Kri. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių LTR(Klp).
ǁ būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia Ant. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta Klt. Ale tùpi mažučiukai Dg.
| Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) Slk.
7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi Drsk. An lauko gi netupė́si (reikia pirkios) Ad. Ant Jonikėno žemės tùpiam Brž. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė Rdn. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai Šil. Dykas nemėgstu tupėti Blv.
8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje), ir gana Jnšk. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k Slm. Žiemą senas tupi̇̀ namo: kur eisi, vėjas pargriaus Azr. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę Krš. Tai va tupi̇̀ ir tupi̇̀ [žmogus] an pečio Rud. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi Km. Toks pečius buvo molinis, kertelė[je] i tupù Šts. Važiuokit namuosna ir tupė́kit Sug. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus Grš. Aš va tupiù kamarytėj Pnd. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko Skp. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga Krš. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje], o jauni… Krš. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo DrskŽ. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa Rsn. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių (apie meškeriotojus) Krž. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs I.Simon. Oras šaltas, bitės namie tùpi Ėr. Tùpi giliai žemėn liūliai Drsk. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) Ln. Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̇̃s (tùpįs) Jrk27. Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės T.Tilv. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės LTR(Slk). Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė BsPIV284. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupi̇̀ tupi̇̀ per naktį prie jų prieš turėjimą Vl. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) Erž. Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo Sml. Kai jis (našlys) jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo LLDII465(Br).
| prk.: Katra biedna, to[ji] ir tùpi (neišteka) Ds. Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi Pls. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys BPI89.
^ Tupi kai pelė po šluota Vlkv, Škn. Tupi kaip kalė ant girnų Aln. Kam rūp, tas netup LTR(Jnš). Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa Krž. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi Slk, LTR(Jrb). Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi An. Senas tupė́k numie sau kaip blynas Vdk. Katram Dievas lūpos[e], tai vis velniukas po skvernu tupi LTR(Kp). Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama Gs. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupi̇̀ (sakoma abejojant kieno gerumu) Lk. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Všk. Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas (guba pjūties metu) ST441. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi (liežuvis) LTR(Rk). Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys (krosnis) LTR(Graž), Mrk. Juodas katinas kertėje tupi (puodas) Pn. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas (puodas) LTR(Grl). Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko (kaminas) Škn. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi (stalas) Vj. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros (šūdas) MitII196(BsM).
9. intr. euf. laukinėtis: Tupu savo reikalu Šts. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės V.Bub. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Vkš. Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau Kp.
^ Tùpi kap velnias ropėsa Drsk. Bėgantis tupinčio nepabaido KrvP(Srv).
| refl.: Jis už krūmo tupė́jęsis Smln.
10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia Pn. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai Snt. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi LTR(Kb). Pati gavo kitą vyrą, o tu (išeikvotojau) tupė́k Rdn. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų V.Kudir. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti Ns1832,7.
11. intr. prk. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t Tlž. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj KlK14,75(Sk). Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus J.Mik.
◊ ant (kieno) sprándo, (kam) ant sprándo tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando A.Vencl. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando rš.
(kieno) kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė[je] tùpa Dr.
po (kieno) sparnù tupė́ti; Žem būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina Smln.
vištukùs tùpi Lp sakoma apie vaikiną, lankantį merginas.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ paprasti tupėti (ppr. perint).
| refl.: Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta Mrj.
2. tr. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj[o], aptupė́j[o] kiaušinius ir pabėgo Vlk.
3. refl. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas… Str. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su Plt. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį rš.
ǁ apsiprasti: Apsi̇̀tupi ant vietos ir nebenori niekur eit Snt.
ǁ kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s Mrj.
4. refl. prk. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė Šts.
atitupė́ti, ati̇̀tupi, -ė́jo KŽ, atatupė́ti Š, KŽ
1. intr. Š ilgai tupėti (ppr. apie paukščius).
| refl. Š: Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus! Jž.
| prk.: Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) Jž.
2. tr., intr. šnek. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą Sug. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje Žem. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon V.Kudir.
3. intr. šnek. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas ati̇̀tupi Alv. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj Šmn.
×datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo (hibr.) ppr. su ne- intr. būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano Krš.
įtupė́ti, į̇̃tupi, -ė́jo tr.
1. Rtr, KŽ tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė Š.
ǁ refl. Rtr ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu Klt.
2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos LTR(Auk).
3. šnek. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? LzP. Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? rš.
^ Įtupėta gūžta vis šiltesnė Užp.
4. refl. KŽ ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis Š. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt Ds.
ištupė́ti, i̇̀štupi, -ė́jo
1. intr. LVI821, Rtr, NdŽ, KŽ tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės Š. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje J.Balč. Aš (dagilis), tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo LTsIV445.
| refl. Rtr.
2. tr. K, Š, NdŽ, KŽ, LKT373(Btrm), Vlk, Pns išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo J. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus DrskŽ. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus Al. Kartais vištukus i̇̀štupi krūmuos, dirgėlėsa Pls. Tik ištupė́j[o] višta mažuliukus ir atmetė Dbč. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus Smn. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo Mrs. Ištupėjo pova tris mažas dukreles Ndz. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j[o] Kč. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą MTtV112. Koriuose iš vikšrų i̇̀štupi bites Mrs. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero] Pls.
| refl. tr.: Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi Brb.
ǁ refl. KŽ perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau] Nmn.
3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst Užp. Ištupỹ (ištupėk) tu tę (bažnyčioje) pusę dienos Švnč. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites Pt. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau LTR(Ukm).
| refl. Š: Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo Šk.
4. tr. šnek. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si Krš. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? DrskŽ. Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi Srv. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau Adm.
| Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką] Gs.
^ Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? KrvP(Vs). Velnią gali ištupė́ti an to ledo End.
5. refl. šnek. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? DrskŽ. Gal išsitupė̃s? Ėr.
6. tr. Rod suvirškinti skilvyje esantį maistą (ppr. apie paukščius): Pilnas gurklys – nei̇̀štupi viščiūtė Klt. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė Ut. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys Rm. Višta nei̇̀štupi gurklio, reiks pjaut Ds. Kai višta nei̇̀štupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį Ml.
| Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau Dkk.
7. intr. šnek. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris Krok. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo Ps. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų B.Sruog.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo
1. intr. Ser, KŽ ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių DŽ1. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti NdŽ.
| refl. Š.
2. tr. Ser, DŽ1, Skr, Al tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama J. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau LKT293(Kpr). Kojas nutupė́jau, oi oi DrskŽ. Bobelės bažnyčio[je] kulnus nutupėjo Grž. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius Krš. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas NdŽ. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt Sb.
| refl. tr., intr.: Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio[je] Šts. Niekas [šuns] nepaleida, nusi̇̀tupa ir kauka Krš. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusi̇̀tupi Jrb.
^ Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje V.Krėv.
ǁ refl. prk. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusi̇̀tupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų Krš.
3. tr. NdŽ tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas DŽ1. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę (d.) Grk.
| Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo Šauk.
4. refl. žr. sutupėti 6 (refl.): Senai darytas [alus], jau nusitupė́jo Slm.
5. tr. Jdp, Paį suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas Snt. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Mžš. Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda DrskŽ. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus Krš. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį rš.
6. refl. prk. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim Ėr. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si Krš.
7. refl. žr. sutupėti 7 (refl.): Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės Šmn.
8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia LTR(Kp). Ant kelio nusitupėjo Vb.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo intr.
1. K, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek tupėti, pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai Ktk. Gūžtoj patupi dieną kokią Kp. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus rš.
| refl.: Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi Lnk. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų BBEz32,4.
2. kiek tupėti (apie žmones): Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau Lel. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs rš.
3. kiek tupėti (apie kai kuriuos gyvulius): Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų LTIV579.
4. Ser, NdŽ galėti, įstengti tupėti:
^ Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) Krž. Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) Dkk.
5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia Strn.
| Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) Vp.
6. NdŽ, Klm, Kl šnek. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo Pnd. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj], kitas gi ir pàtupi kampe Ad. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu Plv. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo Skdv. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų Trgn. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos Jnšk.
7. DŽ1 šnek. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti rš. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti rš. Tamsiojoje patupė́ti NdŽ.
pértupėti intr.
1. Rmš tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės BsPIII62. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas Krš.
2. refl. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk Pvn.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės rš.
2. tr. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę NdŽ.
3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos LKT331(Gdr). Dvi dienas pratupė́jom antrobė[je], kol nusispakajijo Trk. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau Kin. An pečiaus nabagė pratupė́davo Skp. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo Ps. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias Krš.
4. intr. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau Krš.
pritupė́ti, pri̇̀tupi, -ė́jo
1. tr. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų pri̇̀tupi Pls.
2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus Ds.
| refl. NdŽ: Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias Krš. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto Drsk.
3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta Kt.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ, J.Jabl tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi DŽ1.
| refl. NdŽ, Sdb: Tegu dar viščiukai susi̇̀tupi, neimk iš po vištos Ds. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim Ps. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? Alk. O, koks tu jau susitupėjęs! Pd. Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja Mrj.
^ Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas Kpč.
ǁ refl. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t Rod.
2. NdŽ žr. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs I.Simon.
3. refl. NdŽ, DŽ1, J.Jabl, Kair, Slm tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės Sdb. Nugi žmogus susi̇̀tupi par ilga Mžš. An senatvę sustupė́jo žmogus Šmn. Nieko tokio, susitupė́s su laiku Brs. Kol vaikesai susi̇̀tupa, praeina laiko Krš. Pabuvęs gal sustupė̃s Tr. Kai sieks protelio, tai susitupės LTR(Ds). A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi Lkč. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi Grz.
4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau Švnč. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi Ds. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt Ktk. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės Krš.
5. refl. NdŽ nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona] Klm. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis Lkm. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau Lk. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti P.Cvir.
| Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys), tik reik kantrybės Krš.
ǁ sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus Vlkv. Kad velėna susi̇̀tupa, y[ra] kieta, gal vinį kalti Šts.
6. refl. prk. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus Šts. Per parą nuo supylimo alus susi̇̀tupia bačkoj Pnm. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa Ps.
7. refl. prk. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi Žeml.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ tupint pasiekti, gauti.
2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai Blnk. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo Ds.
| prk.: Jos užsitupės ir liks senmergės rš.
Lietuvių kalbos žodynas
prikri̇̀sti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
kri̇̀sti, kriñta (kreñta, krim̃ta ž., krem̃ta ž., krim̃sta Rdn), kri̇̀to intr.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.
į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.
iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.
į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.
×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.
į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.
iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.
į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.
×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.
Lietuvių kalbos žodynas
sukri̇̀sti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
kri̇̀sti, kriñta (kreñta, krim̃ta ž., krem̃ta ž., krim̃sta Rdn), kri̇̀to intr.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.
į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.
iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.
į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.
×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.
į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.
iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.
į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.
×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.
Lietuvių kalbos žodynas
papasė́sti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
sė́sti, sė́da (sė́džia, -ta, -ti), sė́do (sė́dė K) intr. Rtr, sė̃sti; N, Sut, L, M
1. užimti sėdimą padėtį: Vaikai, jau vakarienė an stalo, sėskit valgyt Dbk. Vienuoleka [valgytojų] sė́dam į stalą Pj. Į stalą sė́da lygiai vienuolektą Vdk. I gaspadorius, i gaspadinė kartu sė́s pri stalo Vkš. Dešim vaikų – būriukas sė́da į stalą, visims reik pakišti Rdn. Be močios nesėda stalan Klt. Ir mane prašė pietų sėsti J.Jabl. Sėd' ir valgai Švnč. Sė́sk pagal muni Pgr. Nori, kad prie jam sė́sčia Dglš. Sė́st nė viena nesė́da Aps. Sė́dam po šituoj verba pasilsėt Lš. Te sė́d' – švieseliau Aps. Tu šalia sė́d' Ad. Bėginėdami ėsti (valgo) anas, nesė́sti LD350(Zt). Jeigu atėjęs svečias nesėda, tai mergos nemiegos LTR(Trgn). Aš sė́dęs sėdėjau krasė[je] J. Tai gula, tai sė́da Ln. Valgio laikui atejus, galėjo sėsti už stalą, valgyti ir gerti, kiek norįs M.Valanč. Sė́dau už stalelio laiškelį skaityti, byra ašarėlės, negaliu matyti (d.) Plm. Ar man jaunutei stalelin sėsti, ar man su savim tėvelis kviesti (d.) Slk. Sė́do prisėdo prie mergelės šoneliui (d.) Prng. Sėdo nusėdo mergelių suolas (d.) Vrn. Oi mergele mano, balta lelijėle, sė́sk an mano kelių, an baltų rankelių DrskD23. Sė́dau į stakleles vis dainuodama JD1423. Dainuoj, dainuoj trys seselės po langeliu sėdusios TDrVII73(Dov). Idant … už stalo tavo su gera sąžine sėsti … galėtume SE149. Su bjauraisiais niekada drauge nesėsiu PK52. O sėdę sergėjo jo ten Ch1Mt27,36. Ir sėdę̃s bylojo jump DP136.
^ Sėsk, būsi svečias J.Jabl. Prašom sėst, duosim ėst Ml. Prašom sė́st, ryto[j] valgyt duosim (juok.) Plv. Sėskit, ką turit kišenėj – ėskit (juok.) LTR(Rm). Sė́sk – pastovėsi, kap vinčiavos (juok.) Plv. Sė́sk, ir taip dūšia išeis iš kūno (juok.) KlvrŽ. Ko nesėdi, a visus stačius palikai? Krž. Sė́sk gale ratų, tegul tavo kaulus krato Mrk. Sėsim draugiškai, ėsim dešerą šuniškai B.
| tr.: Ar ma sė́sti martelių suolelį? JD56.
| refl. N, K: Sėstisi H. Sėsti̇̀s LKKII242(Zt). Prašom sėstųs J.Jabl(Ds). Sėski̇̀s ir sėdėk Zt. Sėdõs tan medelin ir sė́d Žrm. Ale sė́skiatos abudu Grg. Vakarą po večerės sė́skis pri kalvarato Všv. Daba įduok kalvaratą – nemoka, pri katro šono sė́sties Brs. Vėl lyna, ot sė́skiatavos abudu Brs. Sėskis pablaku ant žemės J. Aš sėdaus į saulę, o ans nuejo į ūksmelę Dr. Medį nupjovė teip aukštai, kaip sėsties Dr. Ant siuolalio sė́dusys matau, kad plentu važiuo[ja] mašyna Lkv. Sėdõs – i priverpta Brb. Sėsčiõs, kad būtų vietos Ds. Nuo kalno šikine laiko [vežimą arklys], sė́džias net ir laiko Ob. Sė́skis ir valgyk, bo aš eisiu karvės Nmč. Prašo, kad aš sėstáus Mrc. Ana užvydo mane i sėdõs prie man Ml. Pas plūgą sėdõs, tai kap davė perkūnas, žumušė Dbč. Sėdõs an suolo Tvr. Aš čia sėsiúos Kls. Kap nueini miškan, tai an vietos sėdai̇̃s – kap paklotė [uogų] Kls. Sėdiẽs i valgai Dglš. Būtai sėdusỹs ir sulopius Lp. Sėdõs an akmenio Rud. Sėdaũs valgyti Dv. Ateję sėdasi̇̀ ir sėd LKKIX210(Dv). Kap sėdaũs supt, miegas apmarino Rod. Visi trys sėdomė̃s ir grajinam Rod. Sėdõmės Dsn. Seniau paišėjo visi, sėdõs ant gatvės, ant prieklėčio Grv. Išeinu an gonkų ir sėdúos Žrm. Rozu ir guldėmėms, ir sė́domėms Lz. Sėdi̇̀s (sėskis) an suolo GrvT91. Sėdmetė̃s (sėskimės) LKKXIV225(Grv). Sė́ditės an suolo Lz. Ji jam nedavė sė̃stis KII8. Sė́dos ant suolelio šaly pečiaus BM188(Šl). Kvietė sėsties prie stalo Žem. Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sė́stis K.Donel. Sė́dusis snaud, knopso J. Pakulis į malūną bevažiuojąs. Ale nei sėdęsis, nei stačias rš. Sė́dos pelėda už stalo galo (galą D93) Sch18(N13). Sėdõs svodba ažu stalo Dv. Atėjo pelėda nė neprašyta: sėdosi kerčioje nė nesodyta LB146. Imk tavo gromatą, sėskiasi ir rašyk tuojaus penkias dešimtis VoL25. Sėskitės čia, iki nuėjęs pasimelsiu ten Ch1Mt26,36. Jis įėjo į namus farizeušo ir sėdose už stalo VlnE161. Kad sėdõs, priejo jop mokytiniai DP532. Sėskiasi ir skaityk, mumus girdint BBJer36,15.
^ Jeg nejai dirbtų, tai nesisė́sk ir valgytienai Lel. Sėskis, būsi svečias I.Simon. Sė́skis – atsistovėsi, kai vinčiavos (juok.) Skr. Sė́skis – ir teip jau didelis, par didelis užaugsi Krs. Sė́skis – a visus stačius i palikai? Grg. Ne visiem in vieno suolo sėsties Prng. Sė́skis sodriai, kalbėk drąsiai, tars, kad bagotas J. Sėskis, namiej pri[valgysi] arba pasivalgysi B.
ǁ atėjus pabūti, paviešėti: Da jūs pas mus niekad nesė́dot Skr.
2. lipti (ant arklio, ant dviračio) ir atsisėsti: Sė́do arklin Pl. Buvo ir moteriškų: kita sė́do ant arklio ir dui Grz. Sė́sk an arklio ir išbarstyk po visą lauką rugius Klvr. Sėdo raitas ant dramblio nugaros J.Balč. Sėdo ant dviračio ir šlapiu, purvinu keliu – į Pasraujį J.Paukš. Jaunikaitis sėdo ant vilko ir nulėkė prie kito dvaro LTR(Rk). Vai, ką kalba Petrelis, ant žirgo sėsdamas, į žirgelį sėsdamas? (d.) Mrj. Ant žirgelio sėdai, kepurelę kėlei KlpD24. Oi, sūneli jaunasis, sėsk ant bėro žirgelio D21. Ant žirgo sėdžiau, į kilpą spyriau KlvD81.
| refl.: Ant arklio sė̃stis KII374. An rovero (dviračio) sėdaũs Rod. Pėsčiom nėr kap eit – dviesa sėdõs an vieno [arklio] Rod. Balta kumelė yr tam dvare: raitas sėstųsbi ir apjot, ir būtų [v]andenio LKKII228(Lz).
ǁ nulipti, nusėsti (nuo arklio): Aš nesėsiu nuo žirgelio, nepurvysiu čebatėlių (d.) Lp. Sėsk, žentai, ženteli, nuog šyvo žirgelio (d.) Rtn. Dėkui, ženteli, sėsk ir nuo žirgelio RD180. Ir atjojo trys berneliai žirgelių girdyti, tas trečiasis mažesniasis sėdo nu žirgelio D57.
3. eiti, lipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Galėjau sėsti į troleibusą ir kaip mat paršvilpti namo V.Bub. Keleiviai … pradeda sėsti į traukinį KlK14,62. Rykmetį sė́dai į traukinį, vakare grįžti Erž. Sė́do [į autobusą] pusėj devynių Klt. Visi, kurie su manim į marias atvažiavo, jau sėdo laivan V.Krėv. Sėsk, mergytė, į laivą, sėsk, jaunoji, į laivą JD97. Su laivūnu bekalbanti, į laivelį besė́danti JV674. Eik šen, muno mergelė, sėsk į muno laivelę StnD5. Jau aš sė́du į važį, o tu sė́sk ant arklio ir jok J. Kad jau viskas – tik sė́st i važiuot Lzd. Čigonai sėdo arkliuos ir nuvažiavo LTR(Ob). Aš pakinkiau arklį, nu, ir sėdom dviese, ir važiavom LTR(Grv). I važiuos jau, į arklius sė́s Tl. Kap atgal grįžo, tai sė́do į mūsų ratus Mšk. Sė́dov su ponu į karietą, muziką turėjau su savim PP15. Reik man sė́sti tan važelin šali[a] to bernelio (d.) Šmn. Oi kap aš sė́dau in vežimėlį, lenkiau galvelę in jaunimėlį DrskD169. Mergele mano, jaunoji mano, sėsk margan vežimėlin TDrIV26.
^ Nesėsk ne į savo vežimą Trš.
| refl.: Kam ko reikia, sė́das [į mašiną] ir važiuoja Šlčn. Sė́das an mašinos – ir Vygonysna Rod. Sė́sies (sėskis) in vežimą Krn. Čėsas į vežimą sėstis: seniai bočiai įsisėdo LB137. Sė́skis karieton ir važiuok namo Mlk. Sėdaũs (ir sė́daus) laivėn GrvT80. Aš nesisėsiu, aš nevažiuosiu, verks manę motinėlė TDrIV26(Vlk).
ǁ išlipti sėdėjus: Sėsk, dukrele, iš vežimo TD79. Sėsk, dukrele, nuog vežimo KrvD83.
4. nusikaltus patekti (į kalėjimą): Justas sės į kalėjimą, o ne tu! K.Saj.
| refl.: An penkelių metų turmon sėdõs GrvT75.
5. (dial.) tūpti (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Sė́sta bitės an medžio Aps.
^ Sė́do kaip višta ant kiaušinių Pnd.
| refl.: Vištukai eina sė́stis Dv. An medžio kap sėdõs [vabalai], tai lapus apėdė Str. Sė́stis jom (bitėms) lentelė primušta par skylelę Grv. Juodvarnis miške sė́dusys krokė Lkv.
^ Skrenda kap sakalas, sėdas kap ponas (sniegas) Arm. Pilės žvirblis, ir ant varpu sėdęsis, gieda D(166psl.).
ǁ refl. imti perėti: Sudeda jauniklė šešis kiaušinius i sė́dasi, kvaksi Sem. Aš gi pats nesėsiúos, kap višta nesė́di Lz.
6. apsigyventi, apsistoti: Eikite, sėdtè per mus i gyvente Tvr.
| refl.: Jo brolis sėdõs an vietos (liko ūkyje) Kls. Anas būt sėdusỹs an ma[no] sėdimų, bet moj jo galvoj kitep žubyzgė Rod. Per mane tavo duktė tę sėdõs (nutekėjo) Vlk. Po vainai sėdomės gyvent lygian laukan Ad. Tai gaspadorėliai! Kap sėdõs (pradėjo gyventi) an vienos karvykštės, tai per penkelius metus nei telėko neprislaikė Rod.
7. leistis (apie saulę): Einam namo, jau saulė sė́da Ds. Saulė sė̃s, ir gink namo Trgn. Saulė sė́da devyniõs Ob. Da saulė yr nesė́dus, tik kai debesys, ažtat tamsu Sdk. Ogi kap gražiai saulė sė́sta! Dglš. Saulė sė́sta, nu, tai tada jau darbą meta Aps. Teip sė́da saulė raudonai Skp. Aš pavėlai ir atėjau – jau saulytė beveik sė́do Pnd. Dabar ilga dienos – saulė toli už eglynėlio jau sėda Kvr. Saulei sė́dant, buvom namuos Km. Saulė sėda debesin – bus lietaus Rgv. Šįvakar saulė sė́do labai raudona, ryt gali būt vėjo Ut. Davė žodį ilgai negaišti, tik saulė sės – tuoj atgal P.Cvir. Saulė jau buvo sėdusi, kai atėjau mūsų jaunų keliauninkų laukti Pt. Negi matysiu saulelės tekant, saulelės sėdant (d.) Jž. Kai saulutė rytą sės, o vakare užtekės, tai tada aš pas tave sugrįšiu LTR(Sb). Saulė sėsta, mėnuo šviečia NS137.
| refl.: Saulė sė́dasi Aps. Diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu Vaižg.
8. grimzti, smegti: Žiūrom – vežimas tik sė́da, sė́da ir nusėdo in Nemuno dugną Prn. Pamindis, kad linai vandenin sėstų̃be Aps. Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių rš. Erkė žmogun insega ir giliau sė́da (skverbiasi, siurbiasi) Rdš.
^ Visi akmenys dugnan sėda Prl.
9. slūgti: Vanduo jau pradėjo sė́sti Up. Jei jūra sėsta, tai galima laukti pagurimo Plng. Buvo kapuose inlinkimas, sė́do sė́do žemė, kryžiai sugriuvo Dg. Daboji – tik sė́sta, sė́sta, sė́sta velėna! Str.
10. mažėti tūriui, bliūkšti: Vėjas kai papūs, tai sniegas regiančiai sė́sta Prng. Minkšta geležis, kad mušama, sėda Lš.
| Anuo rozu svėriau aštuoniasdešim kilogramų, dabar tik septyniasdešim šešius. Ot sė́do svoris! Mlt.
| refl.: Ant apatinės lentos pastatė ir veža. Žiūriu – jau tie kiaušiniai sė́das [duždami] Gdr.
11. gulti sluoksniu, leistis ant kieno paviršiaus: Suodys sėda K.Būg. Dulkės sė́da grindyse BŽ231. Kilo dulkės ir sėdo ant žmonių pėdų rš. Sūrus skystimas sėdo ant dantų rš.
12. sunktis, gertis: Vanduo sėda į žemę, į drabužį J. Kokia čia skūra – sė́da vanduo parejai Sdk. Smarkus lytus biškį sė́sta ir į žaginį Krp. Tik nutepiau roges, tuoj ir sausos: dažai labai greit sė́da Trgn. Žibalu kojas ištrink – anas gerai sė́da Klt. Sė́sta [v]anduo į torpę Pvn. Par tapalinius klumpius sėsta [v]anduo Šts. Į smiltį [v]anduo beveizint sė́sta Trk. Medus in šitą duoną nesė́stų Al. Pūliai laukan nebeišeina, jie sėsta į vidų rš. Sė́da tymai (išbėrimas susilaiko), kai pasišaldo Ds.
| Šaltis ir drėgmė sėdo iki kaulų sp.
^ Svetimi taukai nesėda į kūną J.
| refl.: Par čebatus sė́das [v]anduo Ktk. Šitoks tai skalsus lytus, į žemę labai sėdasi Gs.
| prk.: Itokis darbas sė́das pečiuosna (skauda nuo tokio darbo pečiai) Vrnv.
13. pulti, kibti: An [kaimynų] dukters sė́do: lendi pri muno vyro! Krš.
| refl.: Svieto (žmonių) kaklu nelipa, ko jūs taip ant jo sė́datės! Pg.
14. įtekėti: Troškupis sė́sta į Lyksūdės prūdą Šts.
15. refl. virsti, pasiversti: Kad tu sėstáis akmeniu! Lz.
16. prasidėjus likti, laikytis ir toliau: Pirmo sniego tiek privertė, nežinia, ar jau sės žiema, ar tik purvo pridaris Prng.
◊ ant galvõs sė́stis pasidaryti kieno našta, varžyti: Sė́suos aš kitam an galvõs – savo kerčią turu! Krš.
ant nósies sė́sti imti varginti, spausti: Bėda ant nosies sėdo Žem.
ant sàvo šiki̇̀nės sė́stis vlg. pasidaryti savarankiškam: Kad anas sėstų̃s in sà[vo] šiki̇̀nės ir pašumytų an dviejų desentinų, tada iš kitų nesjuokt Arm.
ant sprándo sė́sti (sė́stis)
1. išnaudoti: Ponai norėtų darbo žmonėms vėl ant sprando sėsti rš.
2. užsipulti, imti spausti, neduoti ramybės: Vargai ir bėdos ant sprando sėdas LTR(Jnš). Jau policininkas sėda ant sprando su mokesčiais rš.
į gálvą (į krãmę Trk) sė́sti
1. Vž, Gršl svaiginti: Stipras alus – sė́sta į gálvą Krš. Saldus alus nesė́s nė į gálvą Akm.
2. įsiminti: Mokslas kitam į gálvą nesė́sta Šts.
į sóstą (ant sósto) sė́sti pradėti valdyti: Karalius sė́do į sostą DŽ1. Buvo tai Didžiam Konstantinui sėdus Ryme ant sosto A.Baran.
į svẽtimus ratùs sė́sti ne į savo vietą patekti: Tau gaila, o man pikta. Toks vyras į svetimus ratus sėdo! rš.
į veži̇̀mą sė́sti eiti už vyro, tekėti: Tos mergučės dar į veži̇̀mą nesė́da, spės apsirėdyt Skr.
kai̇̃p ant dẽšimts arklių̃ sė́dosi pasidarė labai linksmas: Kap apsiženij[o], tai, regėt, kàp an dẽšimts arklių̃ sėdõs Arm.
kai̇̃p vélnias į pipirùs sė́do PnmA prastai pateko.
kaklè sė́stis labai įkyrėti: Jau man ir kaklè sėdõs šitiej uždarbiai Vlk.
antsė́sti (ž.)
1. Bru, Rtr, Žr, Klk žr. užsėsti 1: Ančsė́do an arklio i nujojo Užv. Būras ak neištarė, kaip jį meška ančsėdo, smertdarė Žlv. Kad antsėdau, juo greitesnis pri mergelių joti D7.
| refl. tr., intr. I: Aš an to arklio liuobu antsisė́dęs josiu Krtn. Antsisė́do muni, raitas joja Skd. Leka kaip pašėlęs, an arklio ančsisė́dęs Pvn. Žmogus žirgą pažabojo, antsisė́dęs ir jojo PP30.
2. tr. pritapti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): Ar biesas antsė́do tave! J. Tus piningus jau vel[nia]s antsė́do gatavai Jdr.
3. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko čia antsė́do kaip drugiai! KlvrŽ. Skolos turėjo, kaimynas ančsė́do Ub. Vyras antsė́do muni kaip žaltys Ievą Šts.
| refl.: Dėl ko tu esi vien ant munęs antsisė́dęs? Plt. Vieną kartą padaryk gerą, ta antsėdęsi visumet būs Lnk. Toki jau ano mada: ant vieno antsisė́sti Ms. Ančsisė́do an munęs kaip velnias Pvn.
4. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui): Antsėdo kosulys lig vymos Ggr. Jį antsė́do geiduliai BŽ308.
5. intr. įnikti ką daryti: Antsė́do prašyti krikšto Šts.
6. tr. versti, spirti ką padaryti: Ančsė́do nuravėti tokį didžiausį daržą Pvn.
apsė́sti Š, Rtr; SD203, Q83,261, Sut, N, M, L
1. tr., intr. K, LL116, DŽ, NdŽ susėsti aplink: Visi stalai buvo vyrų ir moterių apsėsti Skrb. Kai apsė́da visa šeimyna apie stalą, net gražu žiūrėt Pnd. Jį apsėdo iš abiejų kraštų An. Apsė́dot, ažusėdot – leiskit išeiti iš ažustalės Ds. Apsė́do stalą, ir močiai nėr kur atsisėst Skdt. Apsėdom apie tą lempą Rmš. Apsė́dam aplink stalą LKT391(Kb). Stalą apsė́dę susiedai, jie neužleidžia vietų – turi išsipirkt [per vestuves] Dv. Kaip cigonai – apsėdę ugnelę Upt. Gumbo stalas apsėdęs šeimynos, visi linksmi, smagūs Žem. Pečius buvo apsėstas vaikų Pč. Vaikai, pečių apsė́dę, plunksnas plėšo BM390(Rdn). Velnių par kelias eilias apsė́dę poną numirusį (ps.) Všn. Apsė̃s tave mošytėlės, jau netikros seserėlės JV901. Kurie aplink stalą apsės, tavo širdis džiaugsmais plastės PK94.
| refl. tr.: Apsisė́s stalą dešimtis [valgytojų], tik spėk sukties Rdn.
2. tr. sėdant prispausti, pasėsti: Vieną pagaliuką, kai verpia, apsė́da, o an kito – kuodelis pririštas LKT326(Trgn). Atsisėdę už stalo prieš vinčių jaunieji kuris kurio drabužius apsės, to visame gyvenime bus viršus LTR(Tvr).
| refl. tr.: Apsisė́dau kepurę, pirštines Krt.
3. tr. užimti sėdimą vietą: Apsėdau krėslą, neturu kur bepasvadinti svetį Šts. Brovėsi tarp apsėstų suolų rš.
4. refl. žr. atsėsti 1 (refl.): Apsisėskit, aš papasakosiu istoriją Lnk. Buvo toks mūrelis, ka jau gal apsisė́sti Plng. Apsisėdau būdelėj parūkyti Plng.
5. (dial.) intr. atsitūpti: Apsė̃s an šakos [voverė], tai uodegą padės net an galvos Rdš.
| refl.: Jau vištos apsisė́do an laktos – vakaras Rod.
ǁ atsitūpti perėti: Višta jau pradėjo kvaksėt, zaras jau apsės an kiaušinių Nč. Dvi vištos apsė́do viena diena Rud.
6. (dial.) tr. tupint aprėpti: Višta galia septynius aštuonius žąsies kiaušinius apsė́st Ob. Kad atsisėdo katė an zedliaus, visą zedlių apsė́do Slnt.
7. intr. apsigyventi, įsikurti: Kaip apsigyveno ir apsėdo pirmieji lietuviai, iki šiol dar neištirta A.Janul. Čia pat pas muni buvo apsė́dę jau vokyčiai į kvaterą Sd.
| refl.: Kaip tik pradėjo jie čionai apsisė́sti, tuojaus ir atsirado vagių Jž. Neleisk, kad svetimas apsisėstų ten, kur visi meilios mūsų kūdikystės paminklai Vaižg. Keli metai bus atgalios, kaip senelis apsisėdo ant to kalno rš.
ǁ tr. apgyvendinti, užimti: Apsė̃s šešias eilias [sklypų], pėdos nebus kur padėtie Adm. Nojė ir jo vaikai apsėdo žemę O. Apsėskit karalystę, kuri jumus yra pagatavyta nuog pradžios svieto Ch1Mt25,34. Kurie nemoka muštis nei bartis, nei bylinėt, šitie apsė̃s ir apvaldžios žemę DP533.
apsėstinai̇̃ adv.: Jeib tau šitą žemę ant gyvenimo (viršuje ing paveldėjimą, paraštėje paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau BB1Moz15,3.
ǁ tr. užimti, aprėpti: Jis, kad galėtų, dvarą apsė́stų Mrj.
8. refl. užsibūti vienoje vietoje: Mat apsisė́do namuose, niekur nebeina Šl.
9. intr. pasiduoti žemyn, pasmukti: Kol neapsė́dus trioba (sienojai nesusispaudę), jos lipinti moliais negalima Lš.
10. intr. kiek nusėsti, nuslūgti, nusekti: Apsė́do dūmų juodas kunkulis, tada pasrodė ugnis Klt. Pūsk – apsė̃s kiek pienas Rod. Apsėdo [v]anduo Imb.
11. tr. aptvindyti, apsemti: Vanduo apsė́do visą dirvą Up.
12. tr. puolant apgulti, apsupti: Apsė́dę daug kareivių Dsn. Klausės apsėstiejie tos žinios, kas dėsis su pilia ir su žmonėm BM107(Krs).
13. intr. GrvT131, KzR nurimti, apsiraminti, liautis: Gausi šlapių mazgočių ir apsė́si Dkš. Jis jau apsė́do, tep jau nedaro Lš. Apsė́skit, vaikai, ba bus blogai! Lp. Kap aš apimsiu jumi diržą, tai tuoj apsė́sit! Rdm. Ar tu nors kartą apsė́si?! Nč. Kur tu dartės eisi nakčia, apsė́sk geriau Rod. Kad spiečiantis bitės nebėgtų, tai reikia skambint, ir jos apsėda LTR(Auk). Šoko, šoko bernai ir apsė́do visi Lp.
^ Nėra tau nei apsėdamos, nei apgulamos (vis nerimsti) Arm.
| refl.: Apsisė́skit, ba kaip paimsiu diržą! Plm. Tu nedaugį apsisė́sk, ba aš tau vis vientara kaulus palaužysiu Arm.
ǁ refl. aprimti (apie skausmą): Kai pratrūko, tai ir apsisė́do, nors ažmigt duoda Trgn.
14. tr. SD227, N, NdŽ pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Nakviša (laumė) apsė́do vaiką, ir jis nemiegti naktimis J. Velnio apsėstas, pristotas R65. Apsėstas nuog velnio B. A vel[nia]s apsė́do, eikiav greičiau, ko čia trainiojys! Krtn. Ar jau tave bus piktoji dvasia apsėdusi, kad taip savame kaily nesitveri? Grž. Gal jau velnio apsė́stas, ka toks bjaurus pasidarei Skrb. Ar apsė́do kas taũ šiandiej? Sdk. Iš apsėstų žmonių daug velnių išginė M.Valanč. Dvasių apsėstasis buvo išgydytas Ev. Antikristas apsėdo PK133. Ar giltinė tavi apsė́do PP47. Mes važinėdami užgirdom, kad vienam karaliui pinčiukai apsėdo tris dukteris MPs.
| Aš žinau vieną ąžuolą apsėstą, niekas jo negali pakirsti LKGIII949(S.Dauk).
| refl. tr.: Idant aš nečystai dvasiai neduočiau manyje ponavoti, arba mane užimti bei apsisėsti prš.
15. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti: Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius LzP. Apsė́do dideliai, aš negalėjau betverties Ms. O ten liuob kada apsė́s tas mergelkas, ka ten cypins, kaukys anie, tie vyrai Sd. Nereik, vaikali, seno žmogaus apsė́sti Vkš.
| prk.: Jei jam lašelis į burną, jis kaip pakaruoklis apsėda žmogų rš.
^ Blaškosi kaip šuo, blusų apsėstas KrvP(Krsn).
16. tr. apnikti, apipulti: Išlomavo rugiai – pelėsis apsėdo Šts. Kada jau rugys nužydėjęs, stiebus ir lapus apsėda amaras P.Cvir. Obuolius apsė́do puvimas Šk. Kas, Nikodemai, priglaudė tave, niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė? J.Marcin. Bet tos musys yr apsė́dusios par tą lytų Trk. Tas grybšis yra didžiu naikintoju daugybės augymių, nes kurią apsėda, tą pražudo P.
| Visokios blogos mintys jį apsėdo rš. Jos neberušiokit, mat bėdų apsėstà, klapatuos Slm. Jį visos nelaimės apsė́do Dglš.
^ Viena bėda tai ne bėda, o dvi trys kai apsėda, tai žmogų suėda LTR(An). Kai bėdos apsėda, tai ir pakaušį praėda PPr61.
17. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui, nuotaikai): Jei miegas ano neapsė́da, ans važiuo[ja] gerai Mžk. Čiaudulys nosį apsė́do Šts. Mano martelė tinginio apsėsta: niekas jos nesėta ir nieks neravėta Nč. Mano dvasią apsėdo noras vėl keliauti rš. Paskui širdį jo apsėdo puikybė S.Stan. Širdis godėjimu apsėsta DP512.
18. intr. įnikti ką daryti: Muni apsė́do anie kriušti lauk Pkl. Apsėdo joti pačią, ši ir pabėgo Šts.
19. tr. apsvaiginti: Padarė tokį stiprų alų, kad nu dviejų stiklinių muni apsė́do Tv. Mažne pavirtau, mat arielka apsėdo Žem.
ǁ intr. apsvaigti: Nū alaus i mun galva apsė́do Up.
20. intr. netekti jėgų, nusilpti: Jau apsėdo ir nuo lažios nenulipa Švnč. Jau aš sena, be sveikatos, apsė́dus Tvr.
◊ apsė́stas vãbalas apie išdykusį, neklaužadą vaiką: Apsėstas vabalas tas mūso vaikas – neklauso tėvų Šts.
bluñkis apsė́do KlvrŽ sukvailiojo.
kai̇̃p (lýg) [vélnio, nelãbojo, šim̃to velnių̃] apsė́stas smarkiai, labai (rėkia, eina ir kt.): Vaikai rėkia ir triukšmauja kàp apsė́sti Mrj. Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas J.Paukš. Eina kai̇̃p apsė́stas, nė su žmogum nebekalba Jnš. Užpuolė mergą lyg apsėstas Jnš. Ko tu vis siuvi kai̇̃p nelãbojo apsė́stas Vlkv. Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas KrvP(Vlkv).
kai̇̃p mùsmirių apsė́stas apsiblausęs: Vaikšto kai̇̃p mùsmirių apsė́stas Sv.
atsė́sti intr. Rtr
1. užimti sėdimą padėtį: Atejo ties maria Galilėjos ir užejo and kalno ir atsėdo ten Ch1Mt15,29.
| refl. H, B, Sut, RtŽ, LL312, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Atsisėdo Petras ant suolo Žem. Ãnas neatsisė̃s, nesustos – eik ir eik Dl. Bėgs, bėgs, tik klest ir atsisė̃s Mlk. Basi an pusnes atsisė́dam Antr. Aš nueisu į reją, an pečiaus atsisė́su, pasėdėsu Nv. Vis atsisė́skai an pėdo pjaudamas Ob. Atsisė́dau in akmenio, ir ažumigta Ktk. Te nueinu, atsisė́du, sėdžiu ir laukiu to tetervino Dgč. Neatsisė́di nė pailsėti Žr. Kap atsisė́du, tai padaboju Nmč. Kadaise atsisė́da tėvas batus siūt, motka verpt, tai ka dainuoja abudu! Ktv. Lept vaikas ant subinės ir atsisėdo Plv. Atsisė́dęs besėdžiu Vlkv. Ar an dagio atsisė́dai – ko pyksti? Mrj. Atsisėstū̃t – gal išnešt krėslą? Rod. Atsisė́skim arčiau. Smagiau arčiau sėdėti Grdž. Tėvas ant vieno krėsliuko, motina ant kito, o vaikai ant žemės, būdavo, atsisė́da, i valgom, kabinam košę Žgn. Išsivaręs karveles pas karklynelį, atsisė́dęs ir užmigęs būs End. Mama verps, atsisė́sma pry mamos ir mokysmos LKT105(Lkv). Aš nežinau, kad mun a tris nedėles neleido nė atsisė́sti lovo[je] Lk. Armoninkelę pakliurkys atsisė́dęs Tl. Takšt ir atsisė́do vaikelis į pelkę Vvr. Atsisėdęs prie vakarienės, jis ėmė pasakoti Aladino motinai apie savo keliones J.Balč. Karalaitis atsisėdo krėslan, apie jį visi žvėrys sugulė LTR(Rk). Pasidairęs, pasidairęs sest ant slenksčio ir atsisėdęs SI444. Atsisėdova po žydinčiu alyvų keru ir ėmėva šnekėties Blv. Atsisė́do krėsle ir sureko BM33(Vb). Atsisėdo kaip svečias KrvP(Ndz). Atsisėsim pas krūmelį, nusiskinsim po lapelį LTR(Trak). Atsisė́dai už stalelio – radasta žydėjai (d.) Klvr. Oi tu krėsleli, gražiai risavotas, kas an tavę atsisė̃s DrskD68. Atsisėdau į darželį raštelius rašyti KlvD18. Atsisėdmi R327. Kur tiktai aš vaikštinėju, atsisėdžiu, stovinėju, mano tu mislyj brš.
^ Kad žinotai, kur pulsi, tai pats atsisėstai LTR(Mrj). Kalvis, ir ant akmeno atsisėdęs, duoną valgys Sln. Kad atsisėstų – dangų pasiektų, kad rankas turėtų – vagį pagautų (kelias) Sim.
ǁ refl. užsibūti sėdint: Atėjau ir atsisė́dau Klt. Pakačergy atsisė́do i atsisė́do Mžš.
2. refl. užlipus (ppr. ant arklio) užimti sėdimą padėtį: Kokia gera kumelė: kap atsisė́dai, tai kap vėju ir nunešė Aps. Tas muzikantėlis … atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę BsPII41.
3. refl. įlipus į susisiekimo priemonę, užimti sėdimą padėtį: Atsisė́do, važiuo[ja], pamatė – liepsnos ateina LKT117(Rs). Du berniokai atsisė́do ir neturėjo irklų Pb. Laumė atsisė́do in karietą Aps. Paprašyk padaryti tokius račiukus, kad atsisėdai, pagalvojai – ir, kur nori, be arklio nuvažiavai J.Jabl. Padaryk pasostę į karus atsisė́sti J.
4. refl. patekti (į kalėjimą): Neilgai taip žmones apgaudinės, už tokius darbus atsisės Jnš. Mokytam daug lengviau ir turmon atsisėsti LTR(Ds).
5. (dial.) refl. atsitūpti: Kur motina bičių atsisė́da, te ir visos bitės Aps. Kiškis po krūmu atsisė́do LKT351(Švnč). Kriukšt šaka, anas (vilkas) nusgando, ant šikinės atsisė́do Dgč. Zuikis strakt atsisėdo ir, ausis pastatęsis, klausosi Žem.
6. refl. KI80, Srv apsigyventi, įsikurti, pradėti ūkininkauti: Jie miške atsisė́do (paėmė viensėdiją) Rm. Jis jau visai subiednėjo – atsisėdo ant bandos (samdinio, kampininko sklypo) Krkn. Nieko sau, Ona plačiai atsisėdo – kaip an valako Užp. Anas atsisė́do namuos Dgč. Vilniuj atsisė̃s, tai mislia – bus geriau gyvent Dglš. Anas Vainiūnuosa atsisė́do Aps. Atsisėdo ant svetimo gero ir mano, kad jam kas į dantis dabar žiūrės! J.Paukš. Nusipirko miško, ant miško atsisė́do Lt. Atsisėdu į savo galą ir pasiimu išimtinę I.Simon. Priseis viską statyti, nes atsisėsiu ant pliko lauko Blv. Atsisėdo kaip balon KrvP(Mrk). Atsisėdo kaip girtas purvan KrvP(Mrk). Ir atsisėdom ant kalno kaip durniai ant balno KrvP(Rtn).
^ Daug norėdamas (norįs VP11), ant mažo atsisėda (atsisėdi B, M, Ps, atsisėdai N) S.Dauk.
ǁ įsitaisyti: Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materialinių gėrybių J.Gruš.
7. buvus pakeltam nusmukti, nusmegti: Jau namai vėl atsėdo į savo senąją vietą Vv.
8. atslūgti, nukristi (apie vandenį): Paskysta [v]anduo pievose, dirvose, o paskuo atsėsta, ir yra atsėdusi vieta Šts. Atsėdęs [v]anduo paliekta nūslėdį, [v]andens atsvadą Šts. Jūra par dešimtį žingsnių atsėdusi Plng. Upė jau atsėdo, daubose nebėr vandens Dr. Velėnžemines pievas pavasarį užtvenka, tokios pievos atsėstos vadinas Ggr.
9. Šts išrūgus atslūgti: Kaip pakilęs alus, bengdamas rūgti, atsė́sta, košk į verpeles (bačkas) J. Tešla atsė́do – buvo labai paskėlus Ktk. Atrūgus duona lovy atsė́da J. Buvo jau beįrūgstąs pyragas, o dabar kažin ko atsė́st pradėjo Sb. Kad tik atsė́do duona, ir minkyk – bus gera Srv. Kopūstai jau atsė́dę, nėr jukos Klt.
| Ar jau atsė́do grietinė (sviestą mušant)? Ob. Nedaryk smarkiai durų – pyragai atsės! Pg.
10. sustoti augti: Anys visi iš mažuotes labai augo, ė paskui ir atsė́do Sdk. Pavasarį labai gražiai rugiai atrodė, o dabar jau atsė́do Kt. Ale kas bus, kad rugiai atsė́do: pradeda ruduot iš apačios? Bsg. Linai tokie atsėdę be lytaus Šts. Žolė šokos ir atsėdo Šts.
11. atslūgti, atsileisti (tinimui): Iš ryto žiūriu – kojos tinimas atsėdęs Nm. Tanas atsėdo R172, MŽ433.
ǁ neiškilti iki galo, suslūgti (skauduliui): Votis kilo keliskart tam pačiam daikte ir vis atsė́do Srv. Votis buvo bekylanti, bet ėmė ir atsė́do Mrj. Spiritu priklota ir didelė votis kartais dar atsė́da Š. Atsė́do raupai (įsismelkė į vidų), ligonis mirs Š. Gumbas atsėdo R261.
12. nueiti tolyn, išnykti (apie debesis): Bene atsė́s [debesys], bene nebūs lytaus Grg. Debesiui užeinant, uždek švęstų žolių – debesys atsės Vlk.
13. atpigti: Rudenį visada arkliai atsė́sta Rod.
14. refl. imtis ko vieno, apsiriboti kuo vienu: Atsisėsim an vienos duonos (valgysim vien duoną) Lp. Ale išeina [pinigai]: atsisė́sk tu ant rublio (viską pradėk pirkti) – pamatysi Dkk.
◊ ant ki̇̀to rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisė́st an ki̇̀to rañkų Lb.
ant mi̇̀ltų mai̇̃šo atsisė́sti imti gerai gyventi: Atsisė́dai, žalty, ant mi̇̀ltų mai̇̃šo i sėdi atsisė́dusi Trk.
ant (kieno) padélkų atsisė́sti būti priklausomam, išlaikomam kieno: Atsisė́do an vaikų padélkų, karš Krš.
ant savę̃s atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kai atsisė̃s in savę̃s, tada išmoks, kaip reikia gyvent Vj.
ant sàvo ùžpakalio (sùbinės Grg, Lpl, šiki̇̀nės, uodegõs) atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kaip ant sàvo ùžpakalio atsisė́s [padauža vaikis], gal nebsius, gal protingesnis pasidarys KlK12,69(Rdn). Atsisė́do ant sàvo uodegõs, dabar pažins Mlt. Ne vis gyvensi tėvo duona, reiks i ant sàvo sùbinės atsisė́sti Sml. Matysi, ka tik atsisė́si ant sàvo sùbinės, tiks by kas Grg. Pažiūrėsma, kaip tu turėsi, kai an sàvo šiki̇̀nės atsisė́si gyvent Ut.
ant sprándo (ant galvõs, ant kãklo) atsisė́sti Dov išnaudoti, engti: Dabar, kad jau jis ant sprándo tau atsisė́do, ko tu benori, kad klausytų KlK23,88(Jnš). Atsisė́st kitam ant sprándo – ar tai galima?! An. Ant galvõs kitam atsisė́do ir mano, kad svietą nudyvys Ut. Būsi nuolaidus – ant kaklo tau atsisės ir dar pavežioti pareikalaus KrvP(Mrj).
ant sukurtõs ugniẽs atsisė́sti KlbIV14(Žem) gauti įrengtą ūkį.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti svetimą išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs, visus tinginiais vadina KrvP(Jz).
ant ùžpakalio (ant uodegõs Žem) atsisė́sti pasenti, pasiligoti: Atsėdęsis ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi Plng.
į sóstą (ant sósto) atsisė́sti pradėti valdyti: Į jų sostą karaliumi atsisėdo lietuvis kunigaikštis rš. Parvyko į mūso šalį ir atsisėdo ant sosto vyskupu M.Valanč.
už lõpšio atsisė́sti susilaukti vaiko: Pradėjo prastypti, jau už lõpšio atsisė́do Rdn.
įsė́sti intr.
1. SD405, Sut, M, L, Rtr užimti sėdimą padėtį, atsisėsti į ką: Vaikas, įsė́dęs į purvus, paliko purvinas J. Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti Žem. Jau ji kad insė́da in stovus, tai nežino, kada išeit Klvr. Dar aš neinsė́dau naujan krėslelin, ir pripylė uošvužėlė vynelio stiklelį DrskD106. Ar tu durna, ar tu girta: ko įsėdai marčių suole? NS559.
^ Ką ginęs ir ganyk, ką įsėdęs ir sėdėk Sch81(B).
| refl. K, Rtr, Jnšk, Ds: Vai, vai, dar šiandie negavau į stakles įsisė́st Prn. Seniai būčiau atsikėlus, į stakleles įsisė́dus JV296. Neįsisė́sk nešvarion vieton Š. Insisėdo kap velnias in ropes Mrj.
2. užlipus atsisėsti (ant arklio): Insė́do arklin ir išlėkė Ds. Kai įsėdo šyvan žirgan, su žirgu kalbėjo LTsII82. Tėvas įsėdo balnan rš.
| refl.: Kiti dar nešioja apgalvius, kad, radę arklį, guviau galėtų įsisėsti M.Valanč.
3. DŽ, NdŽ įlipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Insė́do [autobusan] kokia moteris ir kalba Ktk. Su lėktuvu tuo kaip beveizint: sau čia įsė́dai, čia i esi vieto[je] Trk. O kai įsė́dom į tą šėpį, oi tų žmonių kas: apgulę kraštais, sudiev sako visi! LKT185(Vl). Nuvažiavo į pajūrį, įsė́do į laivą Krt. Plentai, tokie keliai, važiuok, kur nori: įsė́dai – tu gali apvažiuoti, kur nori End. Įsė́sti į vežimą J. Įsėdo ratuosna ir išvažiavo Š. Ragutėse insė́dęs važiavau Aps. In karietą insė́dau, šešiem žirgam užkirtau DrskD232. Aš, mašinoj įsėsdamas, kepurę keldamas, sudiev rozą paskutinį šalelei prigimtai LTsII336.
^ Įsė́dai į vežimą – i važiuok (ištekėjai ir gyvenk) Pvn.
| refl. NdŽ: Įsisėdęs į laivelį, Nemunu pagal leidos lig santeklio Dubysos M.Valanč. Įsisė́do važin ir nuvažiavo Š. Į vežimą įsisė́sti KII184. Ir įsisė́do anam į vežimą Sd. Turėtumi arklį, sau įsisė̃stumi, lig dėdės nuvažiuotumi Lk. Kai insisė́di rogytėsna, tai nuo to kalno pusę kilometro nuleki Alv. Šlajukai tik pavažiuot įsisė́st, o rogės vežt ką Grnk. Galėsi parplaukti, klumpė[je] įsisė́dęs (juok.) Trk.
4. patekti (į kalėjimą): Ir įsėdo į kalėjimą Žr.
5. apsigyventi, įsikelti: Anas laukia mūs namo, kad insė́st Dglš. Keturi ūkiai įsė́dom į gerą žemę Grd. Nū dvidešimtų metų esu Daugirdūse įsė́dęs Užv.
| refl.: Jug ne į dvarą įsisė́dę esma, turam dirbti Vn.
6. užimti kokią vietą, įsitaisyti kur: Čia buvo įsė́dus į jos vietą kita – tokia pikčiurna Plv.
^ Tai insė́do – kai in ropes (įkliuvo, apsijuokė)! Klvr.
| refl.: Jei įsisė́dai į gerą vietą, tai ir sėdėk Dkš. Aš nesistengiau svetimais pinigais niekur įsisėsti, aš nesistengiau, kitus išnaudodama, dvarininke pasidaryti I.Simon.
ǁ prk. atsidurti kokioje būklėje: Nukėlė vainiką nuo galvelės, įsėdo į didę rūpestelę N164.
7. įklimpti, nugrimzti, įsmigti: Įsė́dom iki ašių Dkš. Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt Vlk. Žemėse insė́dęs kundamentas Dglš. Insė́do vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima Alv. Žemė atlyta, tai kad insė́do vežimas papievin! Rod.
| Kap šavė, tai ir insė́do kulka krūtinėn Ml. Kap insė́do erkė sprandan, tai su peiliu išlupo Rdš.
| Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta V.Bub.
| refl.: Insisė̃s plūgas [žemėsna] Vvs. Ratai sulig stebulių pievon insisė́do Alv.
8. įsisunkti, įsigerti: Dažai įsė́do į drobulę Bt. Rašalas į staltiesę įsė́do, kad nė išplauti negali Up. Trinami vaistai karts į kaulus įsė́sta Krš. Šluostyk rašalą nuo stalo, kol da neinsė́do Trgn. Ka ravėji, tos žolės teip įsė́da į rankas, ka anų nebgal išplauti Klp. Vanduo į žemę įsėda CII705. Sniegas pavasariop, tirpdamas nu saulės, įsės į šiaudus ir į medelius S.Dauk. O druskai į šiaudus įsėdus, ne teip pigiai užsidega S.Dauk.
| refl.: Įsisėda į žemę vanduo B. Dėmės in audeklą insisė́do (nebegalima išnaikinti) VšR. Druska nespėjo įsisė́st į mėsą Klvr.
| prk.: Kas dabar jaunystėje įsispaudžiasi, tas tolesniuose metuose vis giliaus įsisėda (įsitvirtina) prš.
9. refl. įgyti pastovumą, nusistovėti: Lytingasis oras, kursai paskutiniame laike įsisėdo, ciecoriaus sveikatai nieko nekenkia LC1885,31.
◊ į gálvą įsė́sti (įsisė́sti)
1. apsvaiginti: Jau įsė́do į gálvą šnapšė, nepastova kojose Dr.
2. užvaldyti, apimti (kokiai minčiai, idėjai): Kažin kas anam į gálvą įsė́do Varn. Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon J.Balt. Matai, įsisėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis Ds.
į káulus įsisė́sti pasidaryti įprastam, įsigalėti: Senam žmogui šykštumas į káulus įsisė́dęs Prn.
į sóstą įsė́sti pradėti valdyti: Į Žemaičių vyskupų sostą įsėdo kunigas Valančius rš. Vos buvo į sostą įsėdęs, visa tauta džiaugės S.Dauk.
į ši̇̀rdį (širdyjè) įsė́sti būti nuolatos jaučiamam: Ta praeitis ir Simonui buvo giliai įsėdusi širdyje rš.
ne į tàs rogès įsė́sti ne vietoje atsidurti: Man kiekvieną rudenį atrodo, kad aš įsėdau ne į tas roges ir važiuoju sau tėvo pėdomis K.Saj.
išsė́sti Rtr; Sut, M
1. intr. sėdėjus atsistoti ir išeiti: Jau visiškai baigiau preit, ir išsėdo klebonas [iš klausyklos] Sdk.
2. intr. jojus nulipti (nuo arklio): Kap atjojau an dvarelio, neišsėdau iš žirgelio LTR(Gdl).
3. intr. Š, DŽ išlipti iš susisiekimo priemonės: Ant kranto išsė́sti NdŽ. Da neišsė́dau iš vežimėlio, jau pasitiko du dieverėliu JV596.
4. tr. išsodinti: Dvare šitam mane išsė́do Mšg.
5. žr. užsėsti 3:
^ Kad tu išsėstái in peilio! (keik.) Arm.
6. (dial.) refl. tr. išperėti: Vanaginė juodoji, ana gražiai giedojo, išsisė́do viščiukus, ana sode vedžioja (d.) Tvr.
7. intr. išsisunkti, ištrykšti: Išsėdo kraujas lodz karoliai Grv.
8. žr. užsėsti 9: Kap išsė́do anys an manę ažu arklį, tai čiut neažumušė Vrnv.
| refl.: Boba kad išsisė́do an diedo duktės: vesk, diedai, kur, kad ma[no] ir akys jos neregėt! Rod.
◊ kai̇̃p ant devynių̃ arklių̃ išsė́sti labai džiaugtis: Kad aš tave išbūtau, tai kai̇̃ an devynių̃ arklių̃ išsėstáu Rod.
nusė́sti; Q12, R204, Sut, L
1. tr., intr. DŽ, NdŽ daugeliui užimti sėdimą vietą: Vaikai suolus nusė́do, nėr kur nė senesniam atsisėsti Ėr. Par kermošių visas Lėvenio pakriaušis būdavo moterių nusė́stas Skrb. Nusėdo suoleliais broleliai (d.) Prl.
^ Viena šikna visų suolų nenusėsi Jon.
| refl.: Pri stalo [šeimyna] nusisė́s par šventes Kv.
ǁ intr. būti sėdinčių užimtam: Pilnas stalas svečių nusė́dęs Vlk. Abudu suolai buvo nusė́dę žmonių Smln. Kad nusėdo suolas mergaičių! Pc. Sėdo nusėdo balti liepos suoleliai (d.) Ktv.
2. intr. N, Š, Rtr, DŽ, NdŽ sėdėjus nulipti (ppr. nuo arklio): Prašė jo visi, kad nusė́st nuog arklio ir ateit in stalą Ndz. Nusėdu ižg arklio SD459. Nusėdmi nu arklio R10. Nusė́sti nuo arklio K. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom V.Krėv. Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos (ps.) Brt. Durnius mato, kad vilkas alkanas, nusėdęs atidavė jam savo kumelėlę BM157(Jnšk). Tik nusė́do nuo dviračio ir inlėkė vidun Užp. Nusė́sk biškį nū dviračio, pasišnekėsma Bt. Nusėdę nuo vežimo, ejom, kur daugiausiai buvo svieto Rp. Kaip atjojau ant dvarelio, nenusėdau nuo žirgelio LTR(Plv). Aš nusė́dau nuo žirgelio, pasirėmiau an balnelio DrskD133.
^ Ne savo [žirgu] jojęs ir klane nusėsi B.
| refl. N, Nm: Jau jot negal, ji tur nusisėst, arklį pririšt BsPI22. Nusisėdau nuo žirgelio KlvD41. Žemai būdamas, nuo rogių nusisėdo BsPI61.
3. tr. sėdant negyvai nuspausti, nugalabyti: Žabalė merga nusė́do viščiuką Sl. Veizėk, nusė́si kokį žąsytį Jdr. Ir jis (Šešiavilkis) atsargiai laikėsi, lyg privengdamas, kad tasai tvirtas žemaitis jo nenugultų, nenusėstų ar nenumintų kojos Vaižg.
4. intr. palypėjus užsisėsti: Ans nusė́do int dviračio, parvažiavo numie Plng.
5. intr. atsisėsti ant žemos vietos: Nusė́dau į lovą, į žemą vietą J.
6. intr. atsisėsti, prisėsti: Aš nenusė́su anei mažos valandos niekada Žr. Par dienų dienas ten sėda visi nusė́dę Akm.
7. (dial.) intr. nutūpti, atsitūpti: Pirma [gegulė] nusė́do gale kojelių Onš. Jau nutupia, nusė́da an to ciesoraičio [paukštis] Vv. Ir atlėkė baltos žąsys, ir nusėdo baltos žąsys an didžiojo dvarelio (d.) Vlk.
8. intr. NdŽ likti kur gyventi, apsistoti: Maži nusė́do Kavarske, dukterys te gyvena Tj. Lietuvoje nieko neradęs, iškeliauja Rusijon ir ten amžinai nusėda rš.
9. intr. DŽ, NdŽ nusileisti (apie saulę, mėnulį): Saulutė jau seniai nusė́do už miško Srv. Piemeniui reikia anksti atsikelt: saulė nusėda, tada namo gena Šmn. Ant rytą, kaip mėnesėlis nusė́da, tai nors durk akin (labai tamsu) Slm. Ryt jau gal nebedžiovens šieno, ba saulė kokian rūkan nusė́do Trgn. Kadai grįžo rytų šonan saulė nenusė́dus? BM450(A.Baran). Kad jau nusėda šviesi saulelė, tuoj visur dedas gaili raselė LTR(Brž).
10. intr. nugrimzti, įsmegti: Namo pamatai nusė́do, ir namas sugriuvo Prn. Žiūrom, vežimas tik sėda, sėda ir nusė́do in Nemuno dugną Prn. Grybas buvo nusėdęs dugnan Rmš. Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo V.Krėv.
11. intr. R367, Skrb nuslūgti, nusekti: Patvinęs vanduo nusėda, t. y. numažėja J. Jau baloj vanduo nusė́do Kt. [V]anduo šulny nusė́do Dglš. Jeigu ežeras nusė́dęs, tai pakraščiu pereistat Ob. Kai liūnas nusė́do, tai vandenio neliko Vad. Vanduo nūsė́do par sprindį Up. Vandeniui nusėdus į vagą, lankose lieka riebaus, glitaus dumblo sluoksnis P.Cvir. Vandeniui nusėdus ir žemei išdžiūvus, vietoje žalios žolės tikt viena juoda žemė pasirodo K.Donel1.
ǁ nugaruoti: Nusė́do [v]anduo [virdamas], reikia kiek dadėt Klt.
12. intr. išrūgus atslūgti: Pakilusiai tešlai reikia leisti nusėsti ir dar kartą pakilti sp.
ǁ sukristi: Jei kremas gaminamas be želatinos, jį reikia tuojau valgyti, nes ilgiau laikomas jis pavandeniuoja – nusėda rš.
13. intr. atslūgti sutinimui: Smegenai (dantų) nusė́do, suaugo Vdk.
14. intr. nusileisti: Tėvo išrūkytos pypkės dūmai nusėdo, pakibo melsvu debesiu ties jo pečiais rš. Ore sutirštėjęs vanduo nusė́da ant žemės NdŽ. Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras LTsIV606.
| Debesys buvo didelis, ale nusė́do (nuslinko tolyn, nuėjo) Klt.
15. intr., DŽ nugulti, nusistoti: Tegul nusė́da krakmolas galan, tada nupilsi drumzliną [v]andenį ir užpilsi šviežio Ds. Išeisiu aš, kolei dulkės nusės – negaliu dulkės[e] būt Skdt. Kazeininiuose klijuose dažnai pasitaiko smėlio ir kalkių trupinių, kurie nusėda ant indo dugno rš. Mielės nustoja, nusėda MŽ437. Rūdys nusėdo ant vyrių rš. Moterų eritrocitai nusėda greičiau, negu vyrų V.Laš.
| prk.: Pernelyg daug kartėlio nusėdo karstadirbio atmintyje rš.
| refl.: Vanduo buvo drumzlinas, bet dabar nusisė́do Antš.
16. intr. nublukti, išblukti: Jau čia kvarba visai nusė́dus Alk.
17. tr. BŽ267 nugulti sluoksniu: Dulkės nusėdo stiklą rš.
18. intr. prasisunkti, praeiti: Ale mat kur nusė́do [v]anduo – sunkias par padamentą Slm.
19. intr. nurimti, nusiraminti, liautis: Ar tu, driliau, nusė́si kada nors?! Plt. Cit, nusėskit, vaikai, negaluokitės! Šts. Aš jam kad atšoviau gerai, tai ir nusė́do, ir neturi ko sakyt Prng. Kai priėdė, tai ir nusė́do Rod. Nenusė́džiamas žmogus Ds.
pasė́sti Rtr; N, M
1. intr. užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Pasistatysiu geresnį budinką – būs kur pagulti i pasė́sti Krtn. Pasė́do stalo[p] ir až penkias minutas pavalgė Lz. Anys pagamino visa ir pasė́do večeriot Dv. Pasė̃s čia, čia stovi lentelė šitoj, nu i peša, peša (verpia) Pb. Pasė́sk, nebėk į numus tei greit Šlu. Pasė́s rūkyti – rūkys rūkys Vn. Ir jis atejęs vakarą pasėdo užu stalo su dvylika apaštalais BPI358.
| refl. H, Sut, N: Aš skalbt pasisė́dus nemoku Pgg. Eisim pasisė́st lauke Pgg. Pry stalo pasisė́dusi i valgo jau jijė tą kisielių Žgč. Pasisė́skias, antai kėdė Krtn. Pasisė́do an žemės, paršalo ir atkrito Jdr. Pasisė́skis į užvėjį Dov. Pasėduos, paguliuos lovoje, bet kelti nekelu Dr. Taip jis kartą pasisėdo po medžio ir dūsavo LTR(Klp). Nerinį pasiimsu i pasisė́su į kerčią Pj. Pasisė́dau pasilsėti, kad pavargęs buvau Vlkš. Deviau tokį benkį pasisė́sties Sg. Obulų, grūšų prisirinkov, skreitus nusinešėv, tatai valgėv, valgėv pasisė́dusios Nv. Neturim kuom (kur) pasisė́st Dsn. Anos pasė́dos (atsisėdo) unksmelėj LKKIX202(Dv). Už stalo pasisė́skit Lz. Ant krasės pasisė́sti KII184. Po medžiu pasisėsti KBI43. Tik plept! an pasturgalio pasisė́do Jrk137. Juodu lyg bijodamu nesiskubina artyn, o pasisėda ant vienos apvirtusios pušies I.Simon. Parėjęs pasisėdau prie savo darbo Vd. Pasisėdo valgytų CII144. Už balto stalelio pasisėdę, šio smarkaus brangvyno pasigėrę (d.) Tlž. Į krėslelį pasisėdau KlvD47. Pasisėdau į staklutes raštužį rašyti N147. O pasisėsčiau pas kakalužį žemiausiojo[je] vietužė[je] RD165. Ir pasisėdo eilė pas eilę čia po šimtą BtMr6,40. Ir Izrael pasistiprino ir pasisėdo patale BB1Moz48,2. Antrą rytą pasisėdo Moziešius žmones sūdyti BB2Moz18,13. Ir jis liepė žmonėms pasisėst ant žolės NTMt14,19.
2. intr. užlipus atsisėsti: Pasė́do raiti ir išvažiavo važiuot Lz.
| refl.: Broliai passė́do arkliuosna Rod.
3. intr. įlipti, įsėsti: Nepasė́dau – kaip primušta mašina Brs. Pasė́da vienan vežiman jaunas su jaunuoj[a] ir važiuoja namo pas mergą Dv.
4. tr. DŽ, NdŽ sėdant prispausti: Po šlaunia pasė́dau knygą J. Gerai dar, kad mes sunkiai pasė́dom, gal neiškris [virvės] Rm. Žiūrėk, skarelę po uodega pasė́dai Srv. Tu, Jonai, turbūt pasė́dai mano kepurę Mrj. Aiktelėjęs pasėdu koją, laukiu, kol nutvilksės skausmas J.Balt. Tik vieną maišą pasėdęs nuvažiavo Pt.
| refl. tr.: Pasisė́dus rankas ir sėdi Kt. Kviečių pasisė́dęs atvežė Lkš. Kam tau tokio ilgo [švarko] – kad tu jį pasisėstái?! Lp. Negerai pasisė́dau paltą, tai i susiraukšliavo Rs.
| prk.: Ką tuos pinigus pasisė́dęs sėdės (taupys), tegu nusiperka palitą Jrb.
ǁ refl. tr. Kos32(Vkš) pasidėti, pasikloti ką sėdantis: Pasisė́sk ką, bus aukščiau Srv. Pasisė́sk skudurų, tai nebus tep karšta Gs. Pasisė́sk paduškikę – būs geriau sėdėti Varn.
5. refl. tr. priimti atsisėsti, pasisodinti: Pasisė́do į vežimą tą vaiduoklę ir nuvežė Nmk.
×6. (l. posiadać) tr. Sut paveldėti, (už)valdyti: Duok mums … tėviškę amžiną būtinai pasėsti MKr9. Pakėliau ranką mano Viešpatiesp, aukščiausiop Dievop, kursai pasėst dangų ir žemę Ch1Moz14,22. Ašjen nes daviau jumus tą žemę, kad pasėstumėte ją tėvainiškai Ch4Moz33,53. Jau visa pasėdai, jau visu valdysi MP219.
7. refl. apsigyventi, įsikurti: Jie visi an dvaro žemės passė́dę Vlk.
^ Ar nori į raudoną dvarą pasisėsti? PPr106, LTsV263.
8. refl. įstoti: Reikėjo pasisė́sti į giminaziją – kas būtų leidęs Pj.
9. intr. nusileisti (apie saulę): Saulelė rasi jau būs pasė́dusi, kaip parvažiuosiam Dov.
10. tr., intr. patykoti, palaukti: Ar eisim zuikio pasė́sti? Skr. Mes pasė́dom gerai, tik varikai (varovai) paklydo Dkš. Mūs gaspadorius išėjo ant ožkų pasė́sti Gdl.
11. intr. kiek nusėsti, nugrimzti: Siena pasė́do Lp.
12. intr. apeiti vandeniu, aptvinti: Pasėdo bulvių šaknys [v]andeniu Šts.
ǁ priplūsti, prisisunkti: Putinėlio vietelėj vanduo pasėdo LTR(Pnd). Po namu pasė́do vanduo NdŽ.
13. intr. prasisunkti, susigerti, pasklisti: Par medinius [padus vanduo] nepasė́sta, nepašlampa Pj. Matai, kaip pylė: klanai, nepasė́sta į žemę Krš. Pasė́da į kaulus arielka Pp. Kol liga palauža žmogų, pasė́sta po kaulus Slnt. Pradėjo vemti, matai, jau pasė́do po kraujį Plng. Ar taip greit ir galėjo pasė́sti tie liekarstai: kaip gyvas kuša man po vidurius Vkš.
14. refl. nusiraminti: Su savo šnekom tai pasisė́sk Smn.
15. tr., intr. Nv apsvaiginti: Rodos, nedaug tegėriau – kaip greitai pasė́do, sunku an kojų pastovėti Užv. Geras alus – greit pasė́do Vkš. Kitam i liminadas pasė́sta (juok.) Rdn. Pasėdo kaip Rėpšuo putra Brs. Pasėdo kaip Rėpšo šunie putra į galvą tas jūso alus Šts.
16. intr. būti linkusiam į ką: Ana pasė́dusi ant grieko, t. y. palanki J.
17. tr. apsėsti, pristoti: Pasė̃s tave pikčius, t. y. vel[ni]as J. Piktos dvasios pasėstas Šts. Ir žmogui [velnias] burną uždaro, kurio pasėda, liežuvį riša SPII74.
18. tr. padaryti įtaką, paveikti, užvaldyti: Tave jau jie pasė́do NdŽ. Svetimos dvasios pasė́stas NdŽ.
◊ į gálvą (į kójas) pasė́sti apsvaiginti: Devė bragės, i labai pasė́do į gálvą Rdn. Vynas jau pasė́sta į gálvą tikrai Vkš. Pasė́s į gálvą ir kvapas KlvrŽ. Padėk mun eiti del to, kad ta degtinė pasė́do mun į kójas Šts. Tokios karės pasė́do žmoguo į gálvą Slnt.
rankàs pasisė́sti tinginiauti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisė́da rankàs Dkš.
papasė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Kap papasė́do ažu stalo, tai svečiai negalėjo valgyt Dv.
parsė́sti; H, N žr. atsėsti 1.
| refl. N.
pérsėsti Š; L, Rtr, parsėsti M
1. intr. NdŽ atsisėsti kitur: Pársėsk ant siuoliuko, aš noru krėslą paimti Skdv. Pérsėdo nuo kėdės ant sofos DŽ1. Įpusėjus susirinkimui, Mažonis persėdo ant kito suolo šalia Girniaus J.Avyž.
2. intr. NdŽ perlipti į kitą susisiekimo priemonę: Pérsėsi kiton keleivinėn i nuvažiuosi Klt. Tę reik trissyk pársėst Grk. Persėdo į antras roges, kur važiavo seserys K.Bor.
ǁ pradėti dirbti su kita mašina: Baigė dorot vasarojų, vėl ant traktoriaus persėdo sp.
3. tr. NdŽ sėdant perspausti: Kitasis pársėda riešutą su subine, o kitas neparspauda nė su pirštais Šts.
4. tr. atsisėsti į tarpą: Kam tu juos pérsėdai? DŽ1.
5. intr. DŽ, NdŽ persigerti, persisunkti: Vakar lyjant man vanduo ir par sermėgą pérsėdo Trgn. Par šituos botus vanduo nepérsėda Ktk. Toks lietus labai greit pérsėda Ds. Tik aprišiu pirštą – ir vėl kraujas pérsėda Ds. Kaipgi taukai nepérsės par rūbą Sdk. Dažai pársėdo į antrą pusę Bt. Medus pársėdo į antrą pusę vogono J. Liesą akminelių gruntą [v]anduo veikiai parsėda, ir tujau išdžiūna S.Dauk. Pati sula parsimaino, sutirštėja, o kartais parsėsta par uždarytas šalis ir išeina laukan Kos17.
6. intr. susigulėti, susmegti: Sėdo pársėdo žemė – įdubo kapas Rdn.
7. tr. paveikti, perimti: Jis tos dvasios pasėstas ir pérsėstas NdŽ. Kad ben vienas spindulelis loskos pono Dievo apšviestumiat ir parsėstumiat širdį P. Idant gailėjimu visą mane parsėstum brš.
prasė́sti
1. intr. NdŽ, Šts, Ds sėdant nepataikyti į sėdamą vietą: Sėsdamas ant kėdės, ėmiau ir prasė́dau Mrj. Prasė́do pro šalį, kojos keberiokšt Rdn.
2. intr. NdŽ prasisunkti.
3. tr. sėdint padaryti patogią: Prasė́sti vietą NdŽ.
prisė́sti Rtr
1. intr., tr. Q90, N, M, L, Š, NdŽ, Ml atsisėsti šalia sėdinčio: Prisėdmi R71. Tas šast ir prisė́do šalip Tl. Ana jau labai roda, kad prie jos prisė́dai Sdk. Aš prie jo vieno čia prisė́dęs būsiu ir mokysiu Slv. Pasodinę svečią už stalo, vyrai iš šalių prisėdo J.Paukš. Prisė́do bernelis prie mano šalelės, uždėjo rankelę an mano petelių DrskD116. Ir prisėdo bernužėlis po kairei puselei LTR(Pnd). Ko prisėdai prie šalelės, tu nemylimasis? LTR(Vrnv). Užgerk mane, mylėk mane, mergytė jaunoji, prisė́sk mane JD1057. Prisėdo sens našlelis prie mano šalužės! KlvD186.
| refl. Rtr: Aš čia prisisėsiu, sesule, šalia Voverės V.Krėv. Vaikai pasiliko dar vežime, sėdėjo padoriai. Mudu prisisėdova prie jų Mš. Prisisėdęs ragina ir ragina gerti Grž. Prisisė́do pri munęs – sakyk teisybę Krš. Jonienė valgo, Jonas prisisėdęs ragina Žem. Vėl princas tik su ja viena kalbėjo, prie jos prisisė́dęs lyg pririštas Jrk79.
2. intr. NdŽ būti sėdinčių užimtam: Krėslai visi prisėdę, dar ir pasieniais eilės stačiųjų Žem. Tai kad prisėdo pilnas stalas svetelių LMD(Klt). Prisėdo sėdo pilni suoleliai (d.) Ck. Ko palinko suoleliai, kai prisėdo sesiulių? VD161. Ir prisė́do jaunųjų pilnas tėvo suolelis JV257.
ǁ tr. daugeliui užimti sėdimą vietą: Prisė́do pilna ažustalė Mlk. Moterų pilna apystalė prisė́sta Šmn.
3. intr. DŽ, NdŽ pasidaryti užimtam susėdusių važiuoti: Prisė̃s pilnas [autobusas] jau iš Labanoro, čia i nestos Klt. Prisėdo pilni ratai ir išdainavo Jnš. Laike pietų kad atvažiavo karieta, prisėdus kokių nepažįstamų ponų SI392.
ǁ tr. daugeliui susėdus, užimti, pripildyti (susisiekimo priemonę): Prisė́sti vežimą K. Kad mašina būtų prisėstà žmonių, tai ne teip mėtos LKKV160.
4. intr. DŽ, NdŽ, Dv, Dbč truputį, neilgam, laikinai atsisėsti: Lėkiau ir lėkiau perdien be kvapo, nė prisė́dus nebuvau Ds. Prisė́sk, sesel, minutėlę, pasikalbėsim Skrb. Padirbėjau, reikia prisė́st Imb. Nematysi, pri karvės ar jaučio prisėdai milžti – teip ankstie kėlėm Šts. Visi valgo, i tas prisė́do su kailiniais Rsn. Sugrįžo, prisėdo ant lovos krašto J.Balt. Prisė́dusi ratelį par visą dieną pargirgždino J. Negaliu nė iš tolo prisėsti (skauda užpakalį) rš.
| refl.: Prisisė́do prie stalo KI53.
5. intr. Rdn ilgam atsisėsti: Prisė́sti prie darbo NdŽ. Su plūksnom tai labai reikia prisė́st Skp.
6. tr. NdŽ sėdant prispausti: Pasitrauk, tu man skverną prisė́dai, aš negaliu atsistot Skrb. Prisė́do kojas ir plakė Plng.
| Visą mėnesį neprisėdo subinės (negalėjo atsisėsti) – teip buvo sukapotas Šts.
^ Durniaus prisė́stas, skverną nupjovęs ir eik (bėk) tolyn Kp. Susiedai, kiaušius prisė́dai! – Savo, ne tavo! Vkš.
7. intr. apsigyventi: Kiek čia vokiečių prisė́do! Ėr.
8. intr. nusistoti: Kubile ant dugno visokių žemių prisė́do Jnš.
9. intr. prisipildyti, pritekėti: Įšalusi žemė tebėra – neprisė́sta [v]andens nė šulinys Šts.
10. intr. prisigerti: Plienas prisėsta riebumų ir pasiduoda virinamas Šts.
ǁ tr. pripildyti, prisotinti: Miglos prisėstas vėjas trauka šarmą į medžius Ggr.
11. intr. pasidaryti apimtam, paveiktam: Prisė́stas svetimos dvasios NdŽ.
12. intr. Kbr apsiraminti, aprimti: Vaikai, prisė́skite, ba gauste nuo tėvo! Bsg.
| Prisė́sk (būk čia, pasilik)! Kur eisi – da užmuš … Rs. Matai, tai prisė́dai, kai pagąsdino Mrj. Jis buvo pirmas, bet dabar jau prisė́do (nebedirba taip smarkiai) Snt.
13. tr. pristoti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): A pikta dvasia prisė́do, kad taip nerimsti? Jnšk. A velnias tavi i prisė́dęs yra! Krš. Ar tave brantas yr prisėdęs, ko tu čia baldais?! Plng. Ar tave nemačia prisė́do?! Skr.
14. intr. prikibti, užsipulti: Jis prie manęs prisė́do kaip kipšas Snt.
◊ ùžpakalį (dùgną, skỹlę, sùbinę, úodegą) prisė́sti apsiraminti, aprimti, liautis: Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų Gž. Prisėsk dugną, o pelė įlįs LTR(Kv). Prisė́sk skỹlę – žiurkė įlįs Užv. Kur eisi – prisė́sk sùbinę! Rs. Ar tu neprisė́si uodegõs, bjaurybe tu! Skr. Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą ir nekaišiok man tarp durų! V.Myk-Put. Palakstė palaksčius ir prisė́do úodegą: mato, kad niekas neišeis Vl.
paprisė́sti (dial.) intr. daugeliui atsisėsti: Paprisė́dę pilna pasvirnė Dv.
susė́sti intr.
1. H, R, Sut, N, K, M, L, Š, NdŽ visiems atsisėsti: Visi susėdę aplink stalą ir snaudžia KlbIV80(Mlk). Susė́da tę ir geria, dainuoja LKT360(Sem). Anys susė́do ažu stalo Antr. Susėsdavom pabarėj, kai ažgiedodavom – gražu paklausyt Lel. Ėda šeimynelė susė́dusi Krš. Kningas abudu susė́dę skaitys Trk. Galiam susėst ir valandėlę pasišnekėt Sln. Sau pri stalo susė́s jau ta šeimyna valgyti Tl. Mudu susė́dova J. Į suolą bobos susė́do J. Pailsusys susėdo pas ugnį, gėrė pakarčiuo alų ar arielką M.Valanč. O ans liepė susėst miniai and žemės Ch1Mt15,35.
^ Kai seimas susėda, visus pinigus suėda PPr77. Ant liežuvio galo visos nelaimės susėdo KrvP(Klm).
| refl. N, K, Kls: Anudu susisė́dusiu vien galvo[ja], ką čia daryti Brs. Visos susisė́dusios tokios i plepa Krš. Griauža sūrį susisė́dę kertė[je] Trk. Susisėdmi su viens vienu R71. Poniški vaikai, su būriškais susisė́dę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso K.Donel. Susisė́skit, susisė́skit, svoteliai, į suolą JV535.
2. NdŽ užlipus visiems atsisėsti (ant arklių): Susė́do in arklių raiti ir in šitą budką atjojo ir nenulipinėjo Aps.
3. Rtr visiems įlipus užimti vietas: Keleiviai susė́do į autobusą DŽ1. Susė́dom į laivą NdŽ. Susė́sdavai po kelius žmones į ratus i važiuodavai Mšk. Susėdo į mažą laivelį ir nuplaukė J.Balč.
| refl.: Susisė́dom ben keliuos ir nuvažiavom Dustõs Ds. Benori anie susisė́sti į vežimą visi J. Susisėdusiu anudu į karietą išvažiavo, įsidėjusiu 10 pūrų piningų S.Dauk.
4. sugniužus atsisėsti, susiriesti: Susigėdau, susė́dau ir tyliu Skr. Kai sumygau par pusiaujį, tuoj susė́do Mlt.
| refl.: Aukštas, bet susisė́dęs į kelnes (sulinkęs) Šts.
5. (dial.) Smal visiems sutūpti: Tai ateis va kur in medžio ir susė̃s bitės Aps.
6. N; DŽ apsigyventi, įsikurti: Kalbėsiu čia apie tautos muziką tų lietuvių, kurie susėdę yra apie Biržus, Vabalninką LTII96(Sab). Visi čia susė́dę, anksčiau an laukų gyveno Ln. Staponiškis seniau vadinos Pakriaušiniai: mat prie Nevėžio kriaušio susė́dę Mžš.
7. Trgn apnikti:
^ Viena bėda – ne bėda, kai dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda Vlk.
8. NdŽ susmukti, suzmekti: Maža, in žemę susė́dus trobukė Rdm. Ot susėdo pirkia, kad galva lubosan kliūva Švnč. Gal žemė susėdo, kad tas akmuo nuvirto Dkšt. Pašilęs medus susė̃s Dglš. Pyragai susė́do po pečium Srv. Ji vos apsiauna batelius, jie ir susė́da Skr. Ar nereikėtų paskui kiek pavoluot – žemė geriau susėstų sp. Susėdantysis gruntas GTŽ.
9. NdŽ, Klt sulįsti, nugrimzti: Ginučių piliakalny, sako, kadai bažnyčia susė́dus Krd.
10. susisunkti, susigerti: Taukai susė́do į mėsą J. Susė́do [v]anduo asiūklynan Dglš. Išdžiūvus žemė, vanduo greit susė̃s Svn. Kai šitie dažai susė̃s, pertepk antrąkart Trgn. Smėly greit vanduo susė́da Lš. Srutos susėdo į žemę Als. Į smiltę [v]anduo didliai greitai susė́sta Trk. Į žemę purkštalai susė́sta, užsinuodija žemė Krš.
11. neiškilti į paviršių, įsismelkti į vidų: Susėdo votis kūnan Ds. Vidun kai susė̃s liga (tymai), nieko nepadarysi Tvr.
pasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti, sulipti: Ir išvažiavo pasusė́dę čigonai Str.
papasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Piemenys papasusė́dę krūvoj Dv.
užsė́sti
1. intr., tr. SD405, Q49,50, R39, Sut, N, J, I, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Vkš užlipus atsisėsti (ant arklio, dviračio ir pan.): Ans užsė́do an to arklio i palengva jojo LKT134(Klp). Gali, užsė́dęs arklį, mus pasivyt Lkč. Žirgas tai raitam užsė́st Nmč. Kas tu nemoki jau ir ant arklio užsė́st! Ds. Anupras užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė A.Vien. Užsė́do an to vilko ir nujoj[o] Lzd. Žiūri – kažkoks piemuo jodinėja, aviną užsė́dęs Skrb. Pribėgo velnias, ir užsė́do ana an kupros jo LKT341(Lb). Ėmė viena merga ir užsėdo an barono. Užsėdo, ir jai neseka nuo barono nulipt DS355(Vlk). Jis, užsėdęs dviratį, nuvažiavo I.Simon. Parnešė kirvį namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama, vytis pabėgusią Saulės dukterį BsPIII20. Dainius kaip užsėdo ant traktoriaus vasaros pradžioje, taip ir burzgino visą mielą rudenėlį V.Bub. Kai užsė́siu an žirgelio, nepavysi manęs LTR(Ūd). Dar aš neužsė́dau an bėro žirgelio, jau pražydo lelijėlė tiesiojon rankelėn DrskD106. Tie žirgeliai juodbėrėliai, jie neužsėdami (d.) Pkr. Ir užsėdo ant velbliūdų ir sekė vyrą BB1Moz24,61. Kaip raitas koksai, arklį užsėdęs, savo valia veda BPI281.
^ Girtas ir ant kiaulės jotų, kad tik užsėsti galėtų KrvP(Rtn). Devyni velniai ant vieno ožio užsėdo! KrvP(Pln). Tu nū adatos ant arklio užsėsi (pradėsi viską vogti) LTR(Klp). Ana joja ant sprando ir da liepia paslenkt, kad geriau ažsė́stų Ob.
| refl. intr., tr. N, I, Sut, NdŽ: Užsisė́sti ant arklio K. Tas vaikinas, užsisė́dęs ant dviračio, važiuo[ja], lekia Jrb. Užsisė́da ant sprando ir pareina sykium su jum Skdv. Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Užsisėdo ant ožio, o nujojo pas tą poną BsPI5. Užsisėdęs jok į lauką KlvD3.
2. tr. L, NdŽ užimti sėdimą vietą: Visi suolai ažusėsti̇̀, nebėr vietos Ds. Antan, kamgi tu ažusė́dai mano vietą? Kp. Veselninkai užsė́džia, neįleidžia jaunųjų, sako, suolą reikia išsipirkt Vdžg. Svečiai užsė́do stalą (užėmė vietas prie stalo) Nm. Ė pirkioj pasodina vaikus až stalo – ažsė́stas stalas GrvT139. Kai vyro šonan važiuoja kitoj dienoj, tada ažusė́da, neleidžia ažu stalo – stalas reikia išpirkt LKT332(Antr). Kaipo dvariškiai, norėjo pirmą vietą užsėstie ir iš eilios pirmą stiklą išgerti Rp.
^ Su viena subine du suolu nori užsė́sti J. Ar tu nori viena sėdyne dviej suolų užsėst? LTR(Lp). Vienas visus suolus neužsėsi LTR(Nm).
3. intr. NdŽ užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Kap žusė́da, tai per visą vakarą kortosna grajija Žrm. Ten visi už stalo užsė́džia, neleidžia ten tų (atvažiavusių iš jaunosios pusės) įeit Mšk. Ant tako užsė́dom ir sėdim Skr. Užsėdau už stalelio prieg bernelio šalelei LTR(Ūd). Kai užsėdai už skomelių, diemedžiu žydėjai LTR(Lp). Dar aš neužsė́dau už baltų skomelių, prisėdo bernelis prie mano šalelės DrskD116. Anys podraugiai su vyresniais užusės surinkime PK204.
| refl. NdŽ: Žentas ažsisė́dęs par mašiną sėdi Dgp. Pilotas … užsisėdo ant sūdo krasės NTJn19,13. Užsisė́dau už stalelio raštelio rašyti (d.) Jrb.
4. tr. Dr šalia, iš šono atsisėdus, neleisti išeiti (iš užstalės): Ona, Verutė mañ užusė́do ir nugirdė Slm. Bernas turėjo ažustalėj ažusė́dęs mergą ir neleidė Vdn.
5. tr. NdŽ sėdant prispausti, prisėsti: Atsistok, tu mano lietpalčio skverną užsėdai rš. Ant suolo sėdo, katę užsė́do Pns.
| refl. tr.: Tėtės čebatus slėpėme su broliu užsisėdę LTR(Vlkv).
6. (dial.) intr. atsitūpti: Raudonas gaidys, užsė́dęs ant girnų, ir vemia vemia tuos grūdus (flk.) Trgn. Plikis, mislydamas, kad tai musės užsėdo, su delna plikę pliauškina DS373. Paukščiai dangaus ant jos užsėda DK8.
ǁ tr. aptūpti: Ana (višta) negali juos (kiaušinius) užsė́stie Dgp.
7. tr. Stl užgyventi, užvaldyti: Nors žemės ir nemaža užsėdę, – skurdžiai, su lezgiškiais palyginus, ir tiek S.Čiurl. Idant jis nuog jo turėtų atimt ir užsėst karalystę aną MP39.
| refl. tr., intr.: Kaip ant savęs užsisė́si (savarankiškai įsikursi), tada paregėsi Grz. To ir betrūko … tokiems suskiams užsisėsti [dukters] žemę! Žem.
8. intr. NdŽ nusileisti (apie saulę): Kiek te tos dienos – ir nepamatai, kai saulė už kalno ažusė́da Trgn. Aš, jau saulei užusė́dus, parvažiavau namo Ds. Kaip užusėda šviesi saulelė, visur tuoj dedas gaili raselė LTR(Užp). Kai brolelį užmušė – saulytė tekėjo, kai kavojo – saulelė užsėdo LTR(Rk). Saulė užusėdo, mėnuo užtekėjo NS1375.
9. tr., intr. NdŽ neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko užsė́dot, šatonai, biedną bobą?! Krš. Jokios rodos nėr, kai užsė́da in manęs toj boba Ut. Kad ne tokiu būdu užsė̃s, tai tokiu – vis tiek užsė̃s Trgn. Užsėdęs biedną žmogų MP118.
^ Viena bėda – ne bėda, bet kai dvi trys užsėda, tai žmogų suėda LTR(Srd).
| refl. tr., intr.: Jis kad ant ko užsisė́da, tai tam blogai Mrj. Ant nemokyto žmogaus, kas nori, tas užsisė́da Snt. Kai užsisė́da, tai gerk, ir gana Žal. Jau jis jeigu ant ko užsisė́da, tai nebepaleidžia Ds. Neduok tu Dieve, tuoj ir užsisė́do až valgį, kad daug suvalgau Trgn. Išeisiu, kad užsisė́dot ant munęs Krtn. Net Amilia nebeiškentė sykį: – Užsisėdai tą vaiką J.Balt.
10. tr., intr. pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Velnias tave užsėdo, kad nebegalima susikalbėt?! Srv. Rodos, perkūnas jį užsė́do, ir gana! Jrb. Ar velnias užsėdo ant mano susiedo? LTR(Grk).
11. intr. užnikti ką daryti: Kad užsė́do, tai užsė́do jin mane prašyt kambario Jnš. Užsė́do skolą ataduot Ktk. Užsėdo čia dabar erzintis rš.
| refl.: Užsisė́do mus ragyt į stuiką Gs. Vakarop urėdas užsisėdęs skatina ir skatina skubėti, pabaigti grėbti Žem.
12. refl. Amb užsibrėžti, užsispirti: Užsisė́siu ir išmoksiu Kair.
13. intr. imti vartoti ką vieną, apsiriboti kuo vienu: In vienų bulbų kai užsė́sma, tai greit suvarysma Skdt.
14. intr. užkliuvus už ko, sustoti (vandenyje): Užsė́sti ant seklumos NdŽ. Iš pačio ryto kad užsė́dau, tai iki vakaro teko buomyt Kpč.
◊ ant sprándo (ant [biednõs] galvõs, ant kãklo, ant kauniẽriaus) užsė́sti (užsisė́sti)
1. prikibti, užsikarti, užsipulti: Neleisk, kad tau jis ant sprándo užsė́stų, kitaip, žmonele, prapulsi Jnš. Užsė́s ant sprándo ir vargys žmogų kaip nelabasis Vvr. Kai užsisės marti ant sprando, pasidarys vaikai geresni Grš. Ant mano sprando dar niekas neužsisėdo, kaip tu ant žento Žem. Visi jūs užsė́dot man ant galvõs Šr. Užsė́do ant mano biednõs galvõs, ir atsikratyt nebegalima Ds. Atej[o], užsė́do an kãklo – ir atduok Lp. Tu, kaip atejai, ir užsė́dai an kauniẽriaus Sdk.
2. smurtauti: Vokiečiai užsisėda gyventojams ant sprando ir be gailesčio naikina jų turtą Pt.
kai̇̃p ant šim̃to arklių̃ užsė́do labai nudžiugo: Kap pasakė eit, tai kàp an šim̃to arklių̃ užsė́do Bolesius Lp.
sóstą (ant sósto) užsė́sti (užsisė́sti) pradėti valdyti: Štai karalius artinose, kursai užsės sostą tavo SGI27. Žmogus norėjo nuo sosto nuversti ir pats ant to užsisėsti prš.
1. užimti sėdimą padėtį: Vaikai, jau vakarienė an stalo, sėskit valgyt Dbk. Vienuoleka [valgytojų] sė́dam į stalą Pj. Į stalą sė́da lygiai vienuolektą Vdk. I gaspadorius, i gaspadinė kartu sė́s pri stalo Vkš. Dešim vaikų – būriukas sė́da į stalą, visims reik pakišti Rdn. Be močios nesėda stalan Klt. Ir mane prašė pietų sėsti J.Jabl. Sėd' ir valgai Švnč. Sė́sk pagal muni Pgr. Nori, kad prie jam sė́sčia Dglš. Sė́st nė viena nesė́da Aps. Sė́dam po šituoj verba pasilsėt Lš. Te sė́d' – švieseliau Aps. Tu šalia sė́d' Ad. Bėginėdami ėsti (valgo) anas, nesė́sti LD350(Zt). Jeigu atėjęs svečias nesėda, tai mergos nemiegos LTR(Trgn). Aš sė́dęs sėdėjau krasė[je] J. Tai gula, tai sė́da Ln. Valgio laikui atejus, galėjo sėsti už stalą, valgyti ir gerti, kiek norįs M.Valanč. Sė́dau už stalelio laiškelį skaityti, byra ašarėlės, negaliu matyti (d.) Plm. Ar man jaunutei stalelin sėsti, ar man su savim tėvelis kviesti (d.) Slk. Sė́do prisėdo prie mergelės šoneliui (d.) Prng. Sėdo nusėdo mergelių suolas (d.) Vrn. Oi mergele mano, balta lelijėle, sė́sk an mano kelių, an baltų rankelių DrskD23. Sė́dau į stakleles vis dainuodama JD1423. Dainuoj, dainuoj trys seselės po langeliu sėdusios TDrVII73(Dov). Idant … už stalo tavo su gera sąžine sėsti … galėtume SE149. Su bjauraisiais niekada drauge nesėsiu PK52. O sėdę sergėjo jo ten Ch1Mt27,36. Ir sėdę̃s bylojo jump DP136.
^ Sėsk, būsi svečias J.Jabl. Prašom sėst, duosim ėst Ml. Prašom sė́st, ryto[j] valgyt duosim (juok.) Plv. Sėskit, ką turit kišenėj – ėskit (juok.) LTR(Rm). Sė́sk – pastovėsi, kap vinčiavos (juok.) Plv. Sė́sk, ir taip dūšia išeis iš kūno (juok.) KlvrŽ. Ko nesėdi, a visus stačius palikai? Krž. Sė́sk gale ratų, tegul tavo kaulus krato Mrk. Sėsim draugiškai, ėsim dešerą šuniškai B.
| tr.: Ar ma sė́sti martelių suolelį? JD56.
| refl. N, K: Sėstisi H. Sėsti̇̀s LKKII242(Zt). Prašom sėstųs J.Jabl(Ds). Sėski̇̀s ir sėdėk Zt. Sėdõs tan medelin ir sė́d Žrm. Ale sė́skiatos abudu Grg. Vakarą po večerės sė́skis pri kalvarato Všv. Daba įduok kalvaratą – nemoka, pri katro šono sė́sties Brs. Vėl lyna, ot sė́skiatavos abudu Brs. Sėskis pablaku ant žemės J. Aš sėdaus į saulę, o ans nuejo į ūksmelę Dr. Medį nupjovė teip aukštai, kaip sėsties Dr. Ant siuolalio sė́dusys matau, kad plentu važiuo[ja] mašyna Lkv. Sėdõs – i priverpta Brb. Sėsčiõs, kad būtų vietos Ds. Nuo kalno šikine laiko [vežimą arklys], sė́džias net ir laiko Ob. Sė́skis ir valgyk, bo aš eisiu karvės Nmč. Prašo, kad aš sėstáus Mrc. Ana užvydo mane i sėdõs prie man Ml. Pas plūgą sėdõs, tai kap davė perkūnas, žumušė Dbč. Sėdõs an suolo Tvr. Aš čia sėsiúos Kls. Kap nueini miškan, tai an vietos sėdai̇̃s – kap paklotė [uogų] Kls. Sėdiẽs i valgai Dglš. Būtai sėdusỹs ir sulopius Lp. Sėdõs an akmenio Rud. Sėdaũs valgyti Dv. Ateję sėdasi̇̀ ir sėd LKKIX210(Dv). Kap sėdaũs supt, miegas apmarino Rod. Visi trys sėdomė̃s ir grajinam Rod. Sėdõmės Dsn. Seniau paišėjo visi, sėdõs ant gatvės, ant prieklėčio Grv. Išeinu an gonkų ir sėdúos Žrm. Rozu ir guldėmėms, ir sė́domėms Lz. Sėdi̇̀s (sėskis) an suolo GrvT91. Sėdmetė̃s (sėskimės) LKKXIV225(Grv). Sė́ditės an suolo Lz. Ji jam nedavė sė̃stis KII8. Sė́dos ant suolelio šaly pečiaus BM188(Šl). Kvietė sėsties prie stalo Žem. Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sė́stis K.Donel. Sė́dusis snaud, knopso J. Pakulis į malūną bevažiuojąs. Ale nei sėdęsis, nei stačias rš. Sė́dos pelėda už stalo galo (galą D93) Sch18(N13). Sėdõs svodba ažu stalo Dv. Atėjo pelėda nė neprašyta: sėdosi kerčioje nė nesodyta LB146. Imk tavo gromatą, sėskiasi ir rašyk tuojaus penkias dešimtis VoL25. Sėskitės čia, iki nuėjęs pasimelsiu ten Ch1Mt26,36. Jis įėjo į namus farizeušo ir sėdose už stalo VlnE161. Kad sėdõs, priejo jop mokytiniai DP532. Sėskiasi ir skaityk, mumus girdint BBJer36,15.
^ Jeg nejai dirbtų, tai nesisė́sk ir valgytienai Lel. Sėskis, būsi svečias I.Simon. Sė́skis – atsistovėsi, kai vinčiavos (juok.) Skr. Sė́skis – ir teip jau didelis, par didelis užaugsi Krs. Sė́skis – a visus stačius i palikai? Grg. Ne visiem in vieno suolo sėsties Prng. Sė́skis sodriai, kalbėk drąsiai, tars, kad bagotas J. Sėskis, namiej pri[valgysi] arba pasivalgysi B.
ǁ atėjus pabūti, paviešėti: Da jūs pas mus niekad nesė́dot Skr.
2. lipti (ant arklio, ant dviračio) ir atsisėsti: Sė́do arklin Pl. Buvo ir moteriškų: kita sė́do ant arklio ir dui Grz. Sė́sk an arklio ir išbarstyk po visą lauką rugius Klvr. Sėdo raitas ant dramblio nugaros J.Balč. Sėdo ant dviračio ir šlapiu, purvinu keliu – į Pasraujį J.Paukš. Jaunikaitis sėdo ant vilko ir nulėkė prie kito dvaro LTR(Rk). Vai, ką kalba Petrelis, ant žirgo sėsdamas, į žirgelį sėsdamas? (d.) Mrj. Ant žirgelio sėdai, kepurelę kėlei KlpD24. Oi, sūneli jaunasis, sėsk ant bėro žirgelio D21. Ant žirgo sėdžiau, į kilpą spyriau KlvD81.
| refl.: Ant arklio sė̃stis KII374. An rovero (dviračio) sėdaũs Rod. Pėsčiom nėr kap eit – dviesa sėdõs an vieno [arklio] Rod. Balta kumelė yr tam dvare: raitas sėstųsbi ir apjot, ir būtų [v]andenio LKKII228(Lz).
ǁ nulipti, nusėsti (nuo arklio): Aš nesėsiu nuo žirgelio, nepurvysiu čebatėlių (d.) Lp. Sėsk, žentai, ženteli, nuog šyvo žirgelio (d.) Rtn. Dėkui, ženteli, sėsk ir nuo žirgelio RD180. Ir atjojo trys berneliai žirgelių girdyti, tas trečiasis mažesniasis sėdo nu žirgelio D57.
3. eiti, lipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Galėjau sėsti į troleibusą ir kaip mat paršvilpti namo V.Bub. Keleiviai … pradeda sėsti į traukinį KlK14,62. Rykmetį sė́dai į traukinį, vakare grįžti Erž. Sė́do [į autobusą] pusėj devynių Klt. Visi, kurie su manim į marias atvažiavo, jau sėdo laivan V.Krėv. Sėsk, mergytė, į laivą, sėsk, jaunoji, į laivą JD97. Su laivūnu bekalbanti, į laivelį besė́danti JV674. Eik šen, muno mergelė, sėsk į muno laivelę StnD5. Jau aš sė́du į važį, o tu sė́sk ant arklio ir jok J. Kad jau viskas – tik sė́st i važiuot Lzd. Čigonai sėdo arkliuos ir nuvažiavo LTR(Ob). Aš pakinkiau arklį, nu, ir sėdom dviese, ir važiavom LTR(Grv). I važiuos jau, į arklius sė́s Tl. Kap atgal grįžo, tai sė́do į mūsų ratus Mšk. Sė́dov su ponu į karietą, muziką turėjau su savim PP15. Reik man sė́sti tan važelin šali[a] to bernelio (d.) Šmn. Oi kap aš sė́dau in vežimėlį, lenkiau galvelę in jaunimėlį DrskD169. Mergele mano, jaunoji mano, sėsk margan vežimėlin TDrIV26.
^ Nesėsk ne į savo vežimą Trš.
| refl.: Kam ko reikia, sė́das [į mašiną] ir važiuoja Šlčn. Sė́das an mašinos – ir Vygonysna Rod. Sė́sies (sėskis) in vežimą Krn. Čėsas į vežimą sėstis: seniai bočiai įsisėdo LB137. Sė́skis karieton ir važiuok namo Mlk. Sėdaũs (ir sė́daus) laivėn GrvT80. Aš nesisėsiu, aš nevažiuosiu, verks manę motinėlė TDrIV26(Vlk).
ǁ išlipti sėdėjus: Sėsk, dukrele, iš vežimo TD79. Sėsk, dukrele, nuog vežimo KrvD83.
4. nusikaltus patekti (į kalėjimą): Justas sės į kalėjimą, o ne tu! K.Saj.
| refl.: An penkelių metų turmon sėdõs GrvT75.
5. (dial.) tūpti (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Sė́sta bitės an medžio Aps.
^ Sė́do kaip višta ant kiaušinių Pnd.
| refl.: Vištukai eina sė́stis Dv. An medžio kap sėdõs [vabalai], tai lapus apėdė Str. Sė́stis jom (bitėms) lentelė primušta par skylelę Grv. Juodvarnis miške sė́dusys krokė Lkv.
^ Skrenda kap sakalas, sėdas kap ponas (sniegas) Arm. Pilės žvirblis, ir ant varpu sėdęsis, gieda D(166psl.).
ǁ refl. imti perėti: Sudeda jauniklė šešis kiaušinius i sė́dasi, kvaksi Sem. Aš gi pats nesėsiúos, kap višta nesė́di Lz.
6. apsigyventi, apsistoti: Eikite, sėdtè per mus i gyvente Tvr.
| refl.: Jo brolis sėdõs an vietos (liko ūkyje) Kls. Anas būt sėdusỹs an ma[no] sėdimų, bet moj jo galvoj kitep žubyzgė Rod. Per mane tavo duktė tę sėdõs (nutekėjo) Vlk. Po vainai sėdomės gyvent lygian laukan Ad. Tai gaspadorėliai! Kap sėdõs (pradėjo gyventi) an vienos karvykštės, tai per penkelius metus nei telėko neprislaikė Rod.
7. leistis (apie saulę): Einam namo, jau saulė sė́da Ds. Saulė sė̃s, ir gink namo Trgn. Saulė sė́da devyniõs Ob. Da saulė yr nesė́dus, tik kai debesys, ažtat tamsu Sdk. Ogi kap gražiai saulė sė́sta! Dglš. Saulė sė́sta, nu, tai tada jau darbą meta Aps. Teip sė́da saulė raudonai Skp. Aš pavėlai ir atėjau – jau saulytė beveik sė́do Pnd. Dabar ilga dienos – saulė toli už eglynėlio jau sėda Kvr. Saulei sė́dant, buvom namuos Km. Saulė sėda debesin – bus lietaus Rgv. Šįvakar saulė sė́do labai raudona, ryt gali būt vėjo Ut. Davė žodį ilgai negaišti, tik saulė sės – tuoj atgal P.Cvir. Saulė jau buvo sėdusi, kai atėjau mūsų jaunų keliauninkų laukti Pt. Negi matysiu saulelės tekant, saulelės sėdant (d.) Jž. Kai saulutė rytą sės, o vakare užtekės, tai tada aš pas tave sugrįšiu LTR(Sb). Saulė sėsta, mėnuo šviečia NS137.
| refl.: Saulė sė́dasi Aps. Diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu Vaižg.
8. grimzti, smegti: Žiūrom – vežimas tik sė́da, sė́da ir nusėdo in Nemuno dugną Prn. Pamindis, kad linai vandenin sėstų̃be Aps. Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių rš. Erkė žmogun insega ir giliau sė́da (skverbiasi, siurbiasi) Rdš.
^ Visi akmenys dugnan sėda Prl.
9. slūgti: Vanduo jau pradėjo sė́sti Up. Jei jūra sėsta, tai galima laukti pagurimo Plng. Buvo kapuose inlinkimas, sė́do sė́do žemė, kryžiai sugriuvo Dg. Daboji – tik sė́sta, sė́sta, sė́sta velėna! Str.
10. mažėti tūriui, bliūkšti: Vėjas kai papūs, tai sniegas regiančiai sė́sta Prng. Minkšta geležis, kad mušama, sėda Lš.
| Anuo rozu svėriau aštuoniasdešim kilogramų, dabar tik septyniasdešim šešius. Ot sė́do svoris! Mlt.
| refl.: Ant apatinės lentos pastatė ir veža. Žiūriu – jau tie kiaušiniai sė́das [duždami] Gdr.
11. gulti sluoksniu, leistis ant kieno paviršiaus: Suodys sėda K.Būg. Dulkės sė́da grindyse BŽ231. Kilo dulkės ir sėdo ant žmonių pėdų rš. Sūrus skystimas sėdo ant dantų rš.
12. sunktis, gertis: Vanduo sėda į žemę, į drabužį J. Kokia čia skūra – sė́da vanduo parejai Sdk. Smarkus lytus biškį sė́sta ir į žaginį Krp. Tik nutepiau roges, tuoj ir sausos: dažai labai greit sė́da Trgn. Žibalu kojas ištrink – anas gerai sė́da Klt. Sė́sta [v]anduo į torpę Pvn. Par tapalinius klumpius sėsta [v]anduo Šts. Į smiltį [v]anduo beveizint sė́sta Trk. Medus in šitą duoną nesė́stų Al. Pūliai laukan nebeišeina, jie sėsta į vidų rš. Sė́da tymai (išbėrimas susilaiko), kai pasišaldo Ds.
| Šaltis ir drėgmė sėdo iki kaulų sp.
^ Svetimi taukai nesėda į kūną J.
| refl.: Par čebatus sė́das [v]anduo Ktk. Šitoks tai skalsus lytus, į žemę labai sėdasi Gs.
| prk.: Itokis darbas sė́das pečiuosna (skauda nuo tokio darbo pečiai) Vrnv.
13. pulti, kibti: An [kaimynų] dukters sė́do: lendi pri muno vyro! Krš.
| refl.: Svieto (žmonių) kaklu nelipa, ko jūs taip ant jo sė́datės! Pg.
14. įtekėti: Troškupis sė́sta į Lyksūdės prūdą Šts.
15. refl. virsti, pasiversti: Kad tu sėstáis akmeniu! Lz.
16. prasidėjus likti, laikytis ir toliau: Pirmo sniego tiek privertė, nežinia, ar jau sės žiema, ar tik purvo pridaris Prng.
◊ ant galvõs sė́stis pasidaryti kieno našta, varžyti: Sė́suos aš kitam an galvõs – savo kerčią turu! Krš.
ant nósies sė́sti imti varginti, spausti: Bėda ant nosies sėdo Žem.
ant sàvo šiki̇̀nės sė́stis vlg. pasidaryti savarankiškam: Kad anas sėstų̃s in sà[vo] šiki̇̀nės ir pašumytų an dviejų desentinų, tada iš kitų nesjuokt Arm.
ant sprándo sė́sti (sė́stis)
1. išnaudoti: Ponai norėtų darbo žmonėms vėl ant sprando sėsti rš.
2. užsipulti, imti spausti, neduoti ramybės: Vargai ir bėdos ant sprando sėdas LTR(Jnš). Jau policininkas sėda ant sprando su mokesčiais rš.
į gálvą (į krãmę Trk) sė́sti
1. Vž, Gršl svaiginti: Stipras alus – sė́sta į gálvą Krš. Saldus alus nesė́s nė į gálvą Akm.
2. įsiminti: Mokslas kitam į gálvą nesė́sta Šts.
į sóstą (ant sósto) sė́sti pradėti valdyti: Karalius sė́do į sostą DŽ1. Buvo tai Didžiam Konstantinui sėdus Ryme ant sosto A.Baran.
į svẽtimus ratùs sė́sti ne į savo vietą patekti: Tau gaila, o man pikta. Toks vyras į svetimus ratus sėdo! rš.
į veži̇̀mą sė́sti eiti už vyro, tekėti: Tos mergučės dar į veži̇̀mą nesė́da, spės apsirėdyt Skr.
kai̇̃p ant dẽšimts arklių̃ sė́dosi pasidarė labai linksmas: Kap apsiženij[o], tai, regėt, kàp an dẽšimts arklių̃ sėdõs Arm.
kai̇̃p vélnias į pipirùs sė́do PnmA prastai pateko.
kaklè sė́stis labai įkyrėti: Jau man ir kaklè sėdõs šitiej uždarbiai Vlk.
antsė́sti (ž.)
1. Bru, Rtr, Žr, Klk žr. užsėsti 1: Ančsė́do an arklio i nujojo Užv. Būras ak neištarė, kaip jį meška ančsėdo, smertdarė Žlv. Kad antsėdau, juo greitesnis pri mergelių joti D7.
| refl. tr., intr. I: Aš an to arklio liuobu antsisė́dęs josiu Krtn. Antsisė́do muni, raitas joja Skd. Leka kaip pašėlęs, an arklio ančsisė́dęs Pvn. Žmogus žirgą pažabojo, antsisė́dęs ir jojo PP30.
2. tr. pritapti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): Ar biesas antsė́do tave! J. Tus piningus jau vel[nia]s antsė́do gatavai Jdr.
3. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko čia antsė́do kaip drugiai! KlvrŽ. Skolos turėjo, kaimynas ančsė́do Ub. Vyras antsė́do muni kaip žaltys Ievą Šts.
| refl.: Dėl ko tu esi vien ant munęs antsisė́dęs? Plt. Vieną kartą padaryk gerą, ta antsėdęsi visumet būs Lnk. Toki jau ano mada: ant vieno antsisė́sti Ms. Ančsisė́do an munęs kaip velnias Pvn.
4. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui): Antsėdo kosulys lig vymos Ggr. Jį antsė́do geiduliai BŽ308.
5. intr. įnikti ką daryti: Antsė́do prašyti krikšto Šts.
6. tr. versti, spirti ką padaryti: Ančsė́do nuravėti tokį didžiausį daržą Pvn.
apsė́sti Š, Rtr; SD203, Q83,261, Sut, N, M, L
1. tr., intr. K, LL116, DŽ, NdŽ susėsti aplink: Visi stalai buvo vyrų ir moterių apsėsti Skrb. Kai apsė́da visa šeimyna apie stalą, net gražu žiūrėt Pnd. Jį apsėdo iš abiejų kraštų An. Apsė́dot, ažusėdot – leiskit išeiti iš ažustalės Ds. Apsė́do stalą, ir močiai nėr kur atsisėst Skdt. Apsėdom apie tą lempą Rmš. Apsė́dam aplink stalą LKT391(Kb). Stalą apsė́dę susiedai, jie neužleidžia vietų – turi išsipirkt [per vestuves] Dv. Kaip cigonai – apsėdę ugnelę Upt. Gumbo stalas apsėdęs šeimynos, visi linksmi, smagūs Žem. Pečius buvo apsėstas vaikų Pč. Vaikai, pečių apsė́dę, plunksnas plėšo BM390(Rdn). Velnių par kelias eilias apsė́dę poną numirusį (ps.) Všn. Apsė̃s tave mošytėlės, jau netikros seserėlės JV901. Kurie aplink stalą apsės, tavo širdis džiaugsmais plastės PK94.
| refl. tr.: Apsisė́s stalą dešimtis [valgytojų], tik spėk sukties Rdn.
2. tr. sėdant prispausti, pasėsti: Vieną pagaliuką, kai verpia, apsė́da, o an kito – kuodelis pririštas LKT326(Trgn). Atsisėdę už stalo prieš vinčių jaunieji kuris kurio drabužius apsės, to visame gyvenime bus viršus LTR(Tvr).
| refl. tr.: Apsisė́dau kepurę, pirštines Krt.
3. tr. užimti sėdimą vietą: Apsėdau krėslą, neturu kur bepasvadinti svetį Šts. Brovėsi tarp apsėstų suolų rš.
4. refl. žr. atsėsti 1 (refl.): Apsisėskit, aš papasakosiu istoriją Lnk. Buvo toks mūrelis, ka jau gal apsisė́sti Plng. Apsisėdau būdelėj parūkyti Plng.
5. (dial.) intr. atsitūpti: Apsė̃s an šakos [voverė], tai uodegą padės net an galvos Rdš.
| refl.: Jau vištos apsisė́do an laktos – vakaras Rod.
ǁ atsitūpti perėti: Višta jau pradėjo kvaksėt, zaras jau apsės an kiaušinių Nč. Dvi vištos apsė́do viena diena Rud.
6. (dial.) tr. tupint aprėpti: Višta galia septynius aštuonius žąsies kiaušinius apsė́st Ob. Kad atsisėdo katė an zedliaus, visą zedlių apsė́do Slnt.
7. intr. apsigyventi, įsikurti: Kaip apsigyveno ir apsėdo pirmieji lietuviai, iki šiol dar neištirta A.Janul. Čia pat pas muni buvo apsė́dę jau vokyčiai į kvaterą Sd.
| refl.: Kaip tik pradėjo jie čionai apsisė́sti, tuojaus ir atsirado vagių Jž. Neleisk, kad svetimas apsisėstų ten, kur visi meilios mūsų kūdikystės paminklai Vaižg. Keli metai bus atgalios, kaip senelis apsisėdo ant to kalno rš.
ǁ tr. apgyvendinti, užimti: Apsė̃s šešias eilias [sklypų], pėdos nebus kur padėtie Adm. Nojė ir jo vaikai apsėdo žemę O. Apsėskit karalystę, kuri jumus yra pagatavyta nuog pradžios svieto Ch1Mt25,34. Kurie nemoka muštis nei bartis, nei bylinėt, šitie apsė̃s ir apvaldžios žemę DP533.
apsėstinai̇̃ adv.: Jeib tau šitą žemę ant gyvenimo (viršuje ing paveldėjimą, paraštėje paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau BB1Moz15,3.
ǁ tr. užimti, aprėpti: Jis, kad galėtų, dvarą apsė́stų Mrj.
8. refl. užsibūti vienoje vietoje: Mat apsisė́do namuose, niekur nebeina Šl.
9. intr. pasiduoti žemyn, pasmukti: Kol neapsė́dus trioba (sienojai nesusispaudę), jos lipinti moliais negalima Lš.
10. intr. kiek nusėsti, nuslūgti, nusekti: Apsė́do dūmų juodas kunkulis, tada pasrodė ugnis Klt. Pūsk – apsė̃s kiek pienas Rod. Apsėdo [v]anduo Imb.
11. tr. aptvindyti, apsemti: Vanduo apsė́do visą dirvą Up.
12. tr. puolant apgulti, apsupti: Apsė́dę daug kareivių Dsn. Klausės apsėstiejie tos žinios, kas dėsis su pilia ir su žmonėm BM107(Krs).
13. intr. GrvT131, KzR nurimti, apsiraminti, liautis: Gausi šlapių mazgočių ir apsė́si Dkš. Jis jau apsė́do, tep jau nedaro Lš. Apsė́skit, vaikai, ba bus blogai! Lp. Kap aš apimsiu jumi diržą, tai tuoj apsė́sit! Rdm. Ar tu nors kartą apsė́si?! Nč. Kur tu dartės eisi nakčia, apsė́sk geriau Rod. Kad spiečiantis bitės nebėgtų, tai reikia skambint, ir jos apsėda LTR(Auk). Šoko, šoko bernai ir apsė́do visi Lp.
^ Nėra tau nei apsėdamos, nei apgulamos (vis nerimsti) Arm.
| refl.: Apsisė́skit, ba kaip paimsiu diržą! Plm. Tu nedaugį apsisė́sk, ba aš tau vis vientara kaulus palaužysiu Arm.
ǁ refl. aprimti (apie skausmą): Kai pratrūko, tai ir apsisė́do, nors ažmigt duoda Trgn.
14. tr. SD227, N, NdŽ pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Nakviša (laumė) apsė́do vaiką, ir jis nemiegti naktimis J. Velnio apsėstas, pristotas R65. Apsėstas nuog velnio B. A vel[nia]s apsė́do, eikiav greičiau, ko čia trainiojys! Krtn. Ar jau tave bus piktoji dvasia apsėdusi, kad taip savame kaily nesitveri? Grž. Gal jau velnio apsė́stas, ka toks bjaurus pasidarei Skrb. Ar apsė́do kas taũ šiandiej? Sdk. Iš apsėstų žmonių daug velnių išginė M.Valanč. Dvasių apsėstasis buvo išgydytas Ev. Antikristas apsėdo PK133. Ar giltinė tavi apsė́do PP47. Mes važinėdami užgirdom, kad vienam karaliui pinčiukai apsėdo tris dukteris MPs.
| Aš žinau vieną ąžuolą apsėstą, niekas jo negali pakirsti LKGIII949(S.Dauk).
| refl. tr.: Idant aš nečystai dvasiai neduočiau manyje ponavoti, arba mane užimti bei apsisėsti prš.
15. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti: Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius LzP. Apsė́do dideliai, aš negalėjau betverties Ms. O ten liuob kada apsė́s tas mergelkas, ka ten cypins, kaukys anie, tie vyrai Sd. Nereik, vaikali, seno žmogaus apsė́sti Vkš.
| prk.: Jei jam lašelis į burną, jis kaip pakaruoklis apsėda žmogų rš.
^ Blaškosi kaip šuo, blusų apsėstas KrvP(Krsn).
16. tr. apnikti, apipulti: Išlomavo rugiai – pelėsis apsėdo Šts. Kada jau rugys nužydėjęs, stiebus ir lapus apsėda amaras P.Cvir. Obuolius apsė́do puvimas Šk. Kas, Nikodemai, priglaudė tave, niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė? J.Marcin. Bet tos musys yr apsė́dusios par tą lytų Trk. Tas grybšis yra didžiu naikintoju daugybės augymių, nes kurią apsėda, tą pražudo P.
| Visokios blogos mintys jį apsėdo rš. Jos neberušiokit, mat bėdų apsėstà, klapatuos Slm. Jį visos nelaimės apsė́do Dglš.
^ Viena bėda tai ne bėda, o dvi trys kai apsėda, tai žmogų suėda LTR(An). Kai bėdos apsėda, tai ir pakaušį praėda PPr61.
17. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui, nuotaikai): Jei miegas ano neapsė́da, ans važiuo[ja] gerai Mžk. Čiaudulys nosį apsė́do Šts. Mano martelė tinginio apsėsta: niekas jos nesėta ir nieks neravėta Nč. Mano dvasią apsėdo noras vėl keliauti rš. Paskui širdį jo apsėdo puikybė S.Stan. Širdis godėjimu apsėsta DP512.
18. intr. įnikti ką daryti: Muni apsė́do anie kriušti lauk Pkl. Apsėdo joti pačią, ši ir pabėgo Šts.
19. tr. apsvaiginti: Padarė tokį stiprų alų, kad nu dviejų stiklinių muni apsė́do Tv. Mažne pavirtau, mat arielka apsėdo Žem.
ǁ intr. apsvaigti: Nū alaus i mun galva apsė́do Up.
20. intr. netekti jėgų, nusilpti: Jau apsėdo ir nuo lažios nenulipa Švnč. Jau aš sena, be sveikatos, apsė́dus Tvr.
◊ apsė́stas vãbalas apie išdykusį, neklaužadą vaiką: Apsėstas vabalas tas mūso vaikas – neklauso tėvų Šts.
bluñkis apsė́do KlvrŽ sukvailiojo.
kai̇̃p (lýg) [vélnio, nelãbojo, šim̃to velnių̃] apsė́stas smarkiai, labai (rėkia, eina ir kt.): Vaikai rėkia ir triukšmauja kàp apsė́sti Mrj. Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas J.Paukš. Eina kai̇̃p apsė́stas, nė su žmogum nebekalba Jnš. Užpuolė mergą lyg apsėstas Jnš. Ko tu vis siuvi kai̇̃p nelãbojo apsė́stas Vlkv. Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas KrvP(Vlkv).
kai̇̃p mùsmirių apsė́stas apsiblausęs: Vaikšto kai̇̃p mùsmirių apsė́stas Sv.
atsė́sti intr. Rtr
1. užimti sėdimą padėtį: Atejo ties maria Galilėjos ir užejo and kalno ir atsėdo ten Ch1Mt15,29.
| refl. H, B, Sut, RtŽ, LL312, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Atsisėdo Petras ant suolo Žem. Ãnas neatsisė̃s, nesustos – eik ir eik Dl. Bėgs, bėgs, tik klest ir atsisė̃s Mlk. Basi an pusnes atsisė́dam Antr. Aš nueisu į reją, an pečiaus atsisė́su, pasėdėsu Nv. Vis atsisė́skai an pėdo pjaudamas Ob. Atsisė́dau in akmenio, ir ažumigta Ktk. Te nueinu, atsisė́du, sėdžiu ir laukiu to tetervino Dgč. Neatsisė́di nė pailsėti Žr. Kap atsisė́du, tai padaboju Nmč. Kadaise atsisė́da tėvas batus siūt, motka verpt, tai ka dainuoja abudu! Ktv. Lept vaikas ant subinės ir atsisėdo Plv. Atsisė́dęs besėdžiu Vlkv. Ar an dagio atsisė́dai – ko pyksti? Mrj. Atsisėstū̃t – gal išnešt krėslą? Rod. Atsisė́skim arčiau. Smagiau arčiau sėdėti Grdž. Tėvas ant vieno krėsliuko, motina ant kito, o vaikai ant žemės, būdavo, atsisė́da, i valgom, kabinam košę Žgn. Išsivaręs karveles pas karklynelį, atsisė́dęs ir užmigęs būs End. Mama verps, atsisė́sma pry mamos ir mokysmos LKT105(Lkv). Aš nežinau, kad mun a tris nedėles neleido nė atsisė́sti lovo[je] Lk. Armoninkelę pakliurkys atsisė́dęs Tl. Takšt ir atsisė́do vaikelis į pelkę Vvr. Atsisėdęs prie vakarienės, jis ėmė pasakoti Aladino motinai apie savo keliones J.Balč. Karalaitis atsisėdo krėslan, apie jį visi žvėrys sugulė LTR(Rk). Pasidairęs, pasidairęs sest ant slenksčio ir atsisėdęs SI444. Atsisėdova po žydinčiu alyvų keru ir ėmėva šnekėties Blv. Atsisė́do krėsle ir sureko BM33(Vb). Atsisėdo kaip svečias KrvP(Ndz). Atsisėsim pas krūmelį, nusiskinsim po lapelį LTR(Trak). Atsisė́dai už stalelio – radasta žydėjai (d.) Klvr. Oi tu krėsleli, gražiai risavotas, kas an tavę atsisė̃s DrskD68. Atsisėdau į darželį raštelius rašyti KlvD18. Atsisėdmi R327. Kur tiktai aš vaikštinėju, atsisėdžiu, stovinėju, mano tu mislyj brš.
^ Kad žinotai, kur pulsi, tai pats atsisėstai LTR(Mrj). Kalvis, ir ant akmeno atsisėdęs, duoną valgys Sln. Kad atsisėstų – dangų pasiektų, kad rankas turėtų – vagį pagautų (kelias) Sim.
ǁ refl. užsibūti sėdint: Atėjau ir atsisė́dau Klt. Pakačergy atsisė́do i atsisė́do Mžš.
2. refl. užlipus (ppr. ant arklio) užimti sėdimą padėtį: Kokia gera kumelė: kap atsisė́dai, tai kap vėju ir nunešė Aps. Tas muzikantėlis … atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę BsPII41.
3. refl. įlipus į susisiekimo priemonę, užimti sėdimą padėtį: Atsisė́do, važiuo[ja], pamatė – liepsnos ateina LKT117(Rs). Du berniokai atsisė́do ir neturėjo irklų Pb. Laumė atsisė́do in karietą Aps. Paprašyk padaryti tokius račiukus, kad atsisėdai, pagalvojai – ir, kur nori, be arklio nuvažiavai J.Jabl. Padaryk pasostę į karus atsisė́sti J.
4. refl. patekti (į kalėjimą): Neilgai taip žmones apgaudinės, už tokius darbus atsisės Jnš. Mokytam daug lengviau ir turmon atsisėsti LTR(Ds).
5. (dial.) refl. atsitūpti: Kur motina bičių atsisė́da, te ir visos bitės Aps. Kiškis po krūmu atsisė́do LKT351(Švnč). Kriukšt šaka, anas (vilkas) nusgando, ant šikinės atsisė́do Dgč. Zuikis strakt atsisėdo ir, ausis pastatęsis, klausosi Žem.
6. refl. KI80, Srv apsigyventi, įsikurti, pradėti ūkininkauti: Jie miške atsisė́do (paėmė viensėdiją) Rm. Jis jau visai subiednėjo – atsisėdo ant bandos (samdinio, kampininko sklypo) Krkn. Nieko sau, Ona plačiai atsisėdo – kaip an valako Užp. Anas atsisė́do namuos Dgč. Vilniuj atsisė̃s, tai mislia – bus geriau gyvent Dglš. Anas Vainiūnuosa atsisė́do Aps. Atsisėdo ant svetimo gero ir mano, kad jam kas į dantis dabar žiūrės! J.Paukš. Nusipirko miško, ant miško atsisė́do Lt. Atsisėdu į savo galą ir pasiimu išimtinę I.Simon. Priseis viską statyti, nes atsisėsiu ant pliko lauko Blv. Atsisėdo kaip balon KrvP(Mrk). Atsisėdo kaip girtas purvan KrvP(Mrk). Ir atsisėdom ant kalno kaip durniai ant balno KrvP(Rtn).
^ Daug norėdamas (norįs VP11), ant mažo atsisėda (atsisėdi B, M, Ps, atsisėdai N) S.Dauk.
ǁ įsitaisyti: Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materialinių gėrybių J.Gruš.
7. buvus pakeltam nusmukti, nusmegti: Jau namai vėl atsėdo į savo senąją vietą Vv.
8. atslūgti, nukristi (apie vandenį): Paskysta [v]anduo pievose, dirvose, o paskuo atsėsta, ir yra atsėdusi vieta Šts. Atsėdęs [v]anduo paliekta nūslėdį, [v]andens atsvadą Šts. Jūra par dešimtį žingsnių atsėdusi Plng. Upė jau atsėdo, daubose nebėr vandens Dr. Velėnžemines pievas pavasarį užtvenka, tokios pievos atsėstos vadinas Ggr.
9. Šts išrūgus atslūgti: Kaip pakilęs alus, bengdamas rūgti, atsė́sta, košk į verpeles (bačkas) J. Tešla atsė́do – buvo labai paskėlus Ktk. Atrūgus duona lovy atsė́da J. Buvo jau beįrūgstąs pyragas, o dabar kažin ko atsė́st pradėjo Sb. Kad tik atsė́do duona, ir minkyk – bus gera Srv. Kopūstai jau atsė́dę, nėr jukos Klt.
| Ar jau atsė́do grietinė (sviestą mušant)? Ob. Nedaryk smarkiai durų – pyragai atsės! Pg.
10. sustoti augti: Anys visi iš mažuotes labai augo, ė paskui ir atsė́do Sdk. Pavasarį labai gražiai rugiai atrodė, o dabar jau atsė́do Kt. Ale kas bus, kad rugiai atsė́do: pradeda ruduot iš apačios? Bsg. Linai tokie atsėdę be lytaus Šts. Žolė šokos ir atsėdo Šts.
11. atslūgti, atsileisti (tinimui): Iš ryto žiūriu – kojos tinimas atsėdęs Nm. Tanas atsėdo R172, MŽ433.
ǁ neiškilti iki galo, suslūgti (skauduliui): Votis kilo keliskart tam pačiam daikte ir vis atsė́do Srv. Votis buvo bekylanti, bet ėmė ir atsė́do Mrj. Spiritu priklota ir didelė votis kartais dar atsė́da Š. Atsė́do raupai (įsismelkė į vidų), ligonis mirs Š. Gumbas atsėdo R261.
12. nueiti tolyn, išnykti (apie debesis): Bene atsė́s [debesys], bene nebūs lytaus Grg. Debesiui užeinant, uždek švęstų žolių – debesys atsės Vlk.
13. atpigti: Rudenį visada arkliai atsė́sta Rod.
14. refl. imtis ko vieno, apsiriboti kuo vienu: Atsisėsim an vienos duonos (valgysim vien duoną) Lp. Ale išeina [pinigai]: atsisė́sk tu ant rublio (viską pradėk pirkti) – pamatysi Dkk.
◊ ant ki̇̀to rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisė́st an ki̇̀to rañkų Lb.
ant mi̇̀ltų mai̇̃šo atsisė́sti imti gerai gyventi: Atsisė́dai, žalty, ant mi̇̀ltų mai̇̃šo i sėdi atsisė́dusi Trk.
ant (kieno) padélkų atsisė́sti būti priklausomam, išlaikomam kieno: Atsisė́do an vaikų padélkų, karš Krš.
ant savę̃s atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kai atsisė̃s in savę̃s, tada išmoks, kaip reikia gyvent Vj.
ant sàvo ùžpakalio (sùbinės Grg, Lpl, šiki̇̀nės, uodegõs) atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kaip ant sàvo ùžpakalio atsisė́s [padauža vaikis], gal nebsius, gal protingesnis pasidarys KlK12,69(Rdn). Atsisė́do ant sàvo uodegõs, dabar pažins Mlt. Ne vis gyvensi tėvo duona, reiks i ant sàvo sùbinės atsisė́sti Sml. Matysi, ka tik atsisė́si ant sàvo sùbinės, tiks by kas Grg. Pažiūrėsma, kaip tu turėsi, kai an sàvo šiki̇̀nės atsisė́si gyvent Ut.
ant sprándo (ant galvõs, ant kãklo) atsisė́sti Dov išnaudoti, engti: Dabar, kad jau jis ant sprándo tau atsisė́do, ko tu benori, kad klausytų KlK23,88(Jnš). Atsisė́st kitam ant sprándo – ar tai galima?! An. Ant galvõs kitam atsisė́do ir mano, kad svietą nudyvys Ut. Būsi nuolaidus – ant kaklo tau atsisės ir dar pavežioti pareikalaus KrvP(Mrj).
ant sukurtõs ugniẽs atsisė́sti KlbIV14(Žem) gauti įrengtą ūkį.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti svetimą išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs, visus tinginiais vadina KrvP(Jz).
ant ùžpakalio (ant uodegõs Žem) atsisė́sti pasenti, pasiligoti: Atsėdęsis ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi Plng.
į sóstą (ant sósto) atsisė́sti pradėti valdyti: Į jų sostą karaliumi atsisėdo lietuvis kunigaikštis rš. Parvyko į mūso šalį ir atsisėdo ant sosto vyskupu M.Valanč.
už lõpšio atsisė́sti susilaukti vaiko: Pradėjo prastypti, jau už lõpšio atsisė́do Rdn.
įsė́sti intr.
1. SD405, Sut, M, L, Rtr užimti sėdimą padėtį, atsisėsti į ką: Vaikas, įsė́dęs į purvus, paliko purvinas J. Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti Žem. Jau ji kad insė́da in stovus, tai nežino, kada išeit Klvr. Dar aš neinsė́dau naujan krėslelin, ir pripylė uošvužėlė vynelio stiklelį DrskD106. Ar tu durna, ar tu girta: ko įsėdai marčių suole? NS559.
^ Ką ginęs ir ganyk, ką įsėdęs ir sėdėk Sch81(B).
| refl. K, Rtr, Jnšk, Ds: Vai, vai, dar šiandie negavau į stakles įsisė́st Prn. Seniai būčiau atsikėlus, į stakleles įsisė́dus JV296. Neįsisė́sk nešvarion vieton Š. Insisėdo kap velnias in ropes Mrj.
2. užlipus atsisėsti (ant arklio): Insė́do arklin ir išlėkė Ds. Kai įsėdo šyvan žirgan, su žirgu kalbėjo LTsII82. Tėvas įsėdo balnan rš.
| refl.: Kiti dar nešioja apgalvius, kad, radę arklį, guviau galėtų įsisėsti M.Valanč.
3. DŽ, NdŽ įlipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Insė́do [autobusan] kokia moteris ir kalba Ktk. Su lėktuvu tuo kaip beveizint: sau čia įsė́dai, čia i esi vieto[je] Trk. O kai įsė́dom į tą šėpį, oi tų žmonių kas: apgulę kraštais, sudiev sako visi! LKT185(Vl). Nuvažiavo į pajūrį, įsė́do į laivą Krt. Plentai, tokie keliai, važiuok, kur nori: įsė́dai – tu gali apvažiuoti, kur nori End. Įsė́sti į vežimą J. Įsėdo ratuosna ir išvažiavo Š. Ragutėse insė́dęs važiavau Aps. In karietą insė́dau, šešiem žirgam užkirtau DrskD232. Aš, mašinoj įsėsdamas, kepurę keldamas, sudiev rozą paskutinį šalelei prigimtai LTsII336.
^ Įsė́dai į vežimą – i važiuok (ištekėjai ir gyvenk) Pvn.
| refl. NdŽ: Įsisėdęs į laivelį, Nemunu pagal leidos lig santeklio Dubysos M.Valanč. Įsisė́do važin ir nuvažiavo Š. Į vežimą įsisė́sti KII184. Ir įsisė́do anam į vežimą Sd. Turėtumi arklį, sau įsisė̃stumi, lig dėdės nuvažiuotumi Lk. Kai insisė́di rogytėsna, tai nuo to kalno pusę kilometro nuleki Alv. Šlajukai tik pavažiuot įsisė́st, o rogės vežt ką Grnk. Galėsi parplaukti, klumpė[je] įsisė́dęs (juok.) Trk.
4. patekti (į kalėjimą): Ir įsėdo į kalėjimą Žr.
5. apsigyventi, įsikelti: Anas laukia mūs namo, kad insė́st Dglš. Keturi ūkiai įsė́dom į gerą žemę Grd. Nū dvidešimtų metų esu Daugirdūse įsė́dęs Užv.
| refl.: Jug ne į dvarą įsisė́dę esma, turam dirbti Vn.
6. užimti kokią vietą, įsitaisyti kur: Čia buvo įsė́dus į jos vietą kita – tokia pikčiurna Plv.
^ Tai insė́do – kai in ropes (įkliuvo, apsijuokė)! Klvr.
| refl.: Jei įsisė́dai į gerą vietą, tai ir sėdėk Dkš. Aš nesistengiau svetimais pinigais niekur įsisėsti, aš nesistengiau, kitus išnaudodama, dvarininke pasidaryti I.Simon.
ǁ prk. atsidurti kokioje būklėje: Nukėlė vainiką nuo galvelės, įsėdo į didę rūpestelę N164.
7. įklimpti, nugrimzti, įsmigti: Įsė́dom iki ašių Dkš. Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt Vlk. Žemėse insė́dęs kundamentas Dglš. Insė́do vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima Alv. Žemė atlyta, tai kad insė́do vežimas papievin! Rod.
| Kap šavė, tai ir insė́do kulka krūtinėn Ml. Kap insė́do erkė sprandan, tai su peiliu išlupo Rdš.
| Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta V.Bub.
| refl.: Insisė̃s plūgas [žemėsna] Vvs. Ratai sulig stebulių pievon insisė́do Alv.
8. įsisunkti, įsigerti: Dažai įsė́do į drobulę Bt. Rašalas į staltiesę įsė́do, kad nė išplauti negali Up. Trinami vaistai karts į kaulus įsė́sta Krš. Šluostyk rašalą nuo stalo, kol da neinsė́do Trgn. Ka ravėji, tos žolės teip įsė́da į rankas, ka anų nebgal išplauti Klp. Vanduo į žemę įsėda CII705. Sniegas pavasariop, tirpdamas nu saulės, įsės į šiaudus ir į medelius S.Dauk. O druskai į šiaudus įsėdus, ne teip pigiai užsidega S.Dauk.
| refl.: Įsisėda į žemę vanduo B. Dėmės in audeklą insisė́do (nebegalima išnaikinti) VšR. Druska nespėjo įsisė́st į mėsą Klvr.
| prk.: Kas dabar jaunystėje įsispaudžiasi, tas tolesniuose metuose vis giliaus įsisėda (įsitvirtina) prš.
9. refl. įgyti pastovumą, nusistovėti: Lytingasis oras, kursai paskutiniame laike įsisėdo, ciecoriaus sveikatai nieko nekenkia LC1885,31.
◊ į gálvą įsė́sti (įsisė́sti)
1. apsvaiginti: Jau įsė́do į gálvą šnapšė, nepastova kojose Dr.
2. užvaldyti, apimti (kokiai minčiai, idėjai): Kažin kas anam į gálvą įsė́do Varn. Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon J.Balt. Matai, įsisėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis Ds.
į káulus įsisė́sti pasidaryti įprastam, įsigalėti: Senam žmogui šykštumas į káulus įsisė́dęs Prn.
į sóstą įsė́sti pradėti valdyti: Į Žemaičių vyskupų sostą įsėdo kunigas Valančius rš. Vos buvo į sostą įsėdęs, visa tauta džiaugės S.Dauk.
į ši̇̀rdį (širdyjè) įsė́sti būti nuolatos jaučiamam: Ta praeitis ir Simonui buvo giliai įsėdusi širdyje rš.
ne į tàs rogès įsė́sti ne vietoje atsidurti: Man kiekvieną rudenį atrodo, kad aš įsėdau ne į tas roges ir važiuoju sau tėvo pėdomis K.Saj.
išsė́sti Rtr; Sut, M
1. intr. sėdėjus atsistoti ir išeiti: Jau visiškai baigiau preit, ir išsėdo klebonas [iš klausyklos] Sdk.
2. intr. jojus nulipti (nuo arklio): Kap atjojau an dvarelio, neišsėdau iš žirgelio LTR(Gdl).
3. intr. Š, DŽ išlipti iš susisiekimo priemonės: Ant kranto išsė́sti NdŽ. Da neišsė́dau iš vežimėlio, jau pasitiko du dieverėliu JV596.
4. tr. išsodinti: Dvare šitam mane išsė́do Mšg.
5. žr. užsėsti 3:
^ Kad tu išsėstái in peilio! (keik.) Arm.
6. (dial.) refl. tr. išperėti: Vanaginė juodoji, ana gražiai giedojo, išsisė́do viščiukus, ana sode vedžioja (d.) Tvr.
7. intr. išsisunkti, ištrykšti: Išsėdo kraujas lodz karoliai Grv.
8. žr. užsėsti 9: Kap išsė́do anys an manę ažu arklį, tai čiut neažumušė Vrnv.
| refl.: Boba kad išsisė́do an diedo duktės: vesk, diedai, kur, kad ma[no] ir akys jos neregėt! Rod.
◊ kai̇̃p ant devynių̃ arklių̃ išsė́sti labai džiaugtis: Kad aš tave išbūtau, tai kai̇̃ an devynių̃ arklių̃ išsėstáu Rod.
nusė́sti; Q12, R204, Sut, L
1. tr., intr. DŽ, NdŽ daugeliui užimti sėdimą vietą: Vaikai suolus nusė́do, nėr kur nė senesniam atsisėsti Ėr. Par kermošių visas Lėvenio pakriaušis būdavo moterių nusė́stas Skrb. Nusėdo suoleliais broleliai (d.) Prl.
^ Viena šikna visų suolų nenusėsi Jon.
| refl.: Pri stalo [šeimyna] nusisė́s par šventes Kv.
ǁ intr. būti sėdinčių užimtam: Pilnas stalas svečių nusė́dęs Vlk. Abudu suolai buvo nusė́dę žmonių Smln. Kad nusėdo suolas mergaičių! Pc. Sėdo nusėdo balti liepos suoleliai (d.) Ktv.
2. intr. N, Š, Rtr, DŽ, NdŽ sėdėjus nulipti (ppr. nuo arklio): Prašė jo visi, kad nusė́st nuog arklio ir ateit in stalą Ndz. Nusėdu ižg arklio SD459. Nusėdmi nu arklio R10. Nusė́sti nuo arklio K. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom V.Krėv. Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos (ps.) Brt. Durnius mato, kad vilkas alkanas, nusėdęs atidavė jam savo kumelėlę BM157(Jnšk). Tik nusė́do nuo dviračio ir inlėkė vidun Užp. Nusė́sk biškį nū dviračio, pasišnekėsma Bt. Nusėdę nuo vežimo, ejom, kur daugiausiai buvo svieto Rp. Kaip atjojau ant dvarelio, nenusėdau nuo žirgelio LTR(Plv). Aš nusė́dau nuo žirgelio, pasirėmiau an balnelio DrskD133.
^ Ne savo [žirgu] jojęs ir klane nusėsi B.
| refl. N, Nm: Jau jot negal, ji tur nusisėst, arklį pririšt BsPI22. Nusisėdau nuo žirgelio KlvD41. Žemai būdamas, nuo rogių nusisėdo BsPI61.
3. tr. sėdant negyvai nuspausti, nugalabyti: Žabalė merga nusė́do viščiuką Sl. Veizėk, nusė́si kokį žąsytį Jdr. Ir jis (Šešiavilkis) atsargiai laikėsi, lyg privengdamas, kad tasai tvirtas žemaitis jo nenugultų, nenusėstų ar nenumintų kojos Vaižg.
4. intr. palypėjus užsisėsti: Ans nusė́do int dviračio, parvažiavo numie Plng.
5. intr. atsisėsti ant žemos vietos: Nusė́dau į lovą, į žemą vietą J.
6. intr. atsisėsti, prisėsti: Aš nenusė́su anei mažos valandos niekada Žr. Par dienų dienas ten sėda visi nusė́dę Akm.
7. (dial.) intr. nutūpti, atsitūpti: Pirma [gegulė] nusė́do gale kojelių Onš. Jau nutupia, nusė́da an to ciesoraičio [paukštis] Vv. Ir atlėkė baltos žąsys, ir nusėdo baltos žąsys an didžiojo dvarelio (d.) Vlk.
8. intr. NdŽ likti kur gyventi, apsistoti: Maži nusė́do Kavarske, dukterys te gyvena Tj. Lietuvoje nieko neradęs, iškeliauja Rusijon ir ten amžinai nusėda rš.
9. intr. DŽ, NdŽ nusileisti (apie saulę, mėnulį): Saulutė jau seniai nusė́do už miško Srv. Piemeniui reikia anksti atsikelt: saulė nusėda, tada namo gena Šmn. Ant rytą, kaip mėnesėlis nusė́da, tai nors durk akin (labai tamsu) Slm. Ryt jau gal nebedžiovens šieno, ba saulė kokian rūkan nusė́do Trgn. Kadai grįžo rytų šonan saulė nenusė́dus? BM450(A.Baran). Kad jau nusėda šviesi saulelė, tuoj visur dedas gaili raselė LTR(Brž).
10. intr. nugrimzti, įsmegti: Namo pamatai nusė́do, ir namas sugriuvo Prn. Žiūrom, vežimas tik sėda, sėda ir nusė́do in Nemuno dugną Prn. Grybas buvo nusėdęs dugnan Rmš. Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo V.Krėv.
11. intr. R367, Skrb nuslūgti, nusekti: Patvinęs vanduo nusėda, t. y. numažėja J. Jau baloj vanduo nusė́do Kt. [V]anduo šulny nusė́do Dglš. Jeigu ežeras nusė́dęs, tai pakraščiu pereistat Ob. Kai liūnas nusė́do, tai vandenio neliko Vad. Vanduo nūsė́do par sprindį Up. Vandeniui nusėdus į vagą, lankose lieka riebaus, glitaus dumblo sluoksnis P.Cvir. Vandeniui nusėdus ir žemei išdžiūvus, vietoje žalios žolės tikt viena juoda žemė pasirodo K.Donel1.
ǁ nugaruoti: Nusė́do [v]anduo [virdamas], reikia kiek dadėt Klt.
12. intr. išrūgus atslūgti: Pakilusiai tešlai reikia leisti nusėsti ir dar kartą pakilti sp.
ǁ sukristi: Jei kremas gaminamas be želatinos, jį reikia tuojau valgyti, nes ilgiau laikomas jis pavandeniuoja – nusėda rš.
13. intr. atslūgti sutinimui: Smegenai (dantų) nusė́do, suaugo Vdk.
14. intr. nusileisti: Tėvo išrūkytos pypkės dūmai nusėdo, pakibo melsvu debesiu ties jo pečiais rš. Ore sutirštėjęs vanduo nusė́da ant žemės NdŽ. Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras LTsIV606.
| Debesys buvo didelis, ale nusė́do (nuslinko tolyn, nuėjo) Klt.
15. intr., DŽ nugulti, nusistoti: Tegul nusė́da krakmolas galan, tada nupilsi drumzliną [v]andenį ir užpilsi šviežio Ds. Išeisiu aš, kolei dulkės nusės – negaliu dulkės[e] būt Skdt. Kazeininiuose klijuose dažnai pasitaiko smėlio ir kalkių trupinių, kurie nusėda ant indo dugno rš. Mielės nustoja, nusėda MŽ437. Rūdys nusėdo ant vyrių rš. Moterų eritrocitai nusėda greičiau, negu vyrų V.Laš.
| prk.: Pernelyg daug kartėlio nusėdo karstadirbio atmintyje rš.
| refl.: Vanduo buvo drumzlinas, bet dabar nusisė́do Antš.
16. intr. nublukti, išblukti: Jau čia kvarba visai nusė́dus Alk.
17. tr. BŽ267 nugulti sluoksniu: Dulkės nusėdo stiklą rš.
18. intr. prasisunkti, praeiti: Ale mat kur nusė́do [v]anduo – sunkias par padamentą Slm.
19. intr. nurimti, nusiraminti, liautis: Ar tu, driliau, nusė́si kada nors?! Plt. Cit, nusėskit, vaikai, negaluokitės! Šts. Aš jam kad atšoviau gerai, tai ir nusė́do, ir neturi ko sakyt Prng. Kai priėdė, tai ir nusė́do Rod. Nenusė́džiamas žmogus Ds.
pasė́sti Rtr; N, M
1. intr. užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Pasistatysiu geresnį budinką – būs kur pagulti i pasė́sti Krtn. Pasė́do stalo[p] ir až penkias minutas pavalgė Lz. Anys pagamino visa ir pasė́do večeriot Dv. Pasė̃s čia, čia stovi lentelė šitoj, nu i peša, peša (verpia) Pb. Pasė́sk, nebėk į numus tei greit Šlu. Pasė́s rūkyti – rūkys rūkys Vn. Ir jis atejęs vakarą pasėdo užu stalo su dvylika apaštalais BPI358.
| refl. H, Sut, N: Aš skalbt pasisė́dus nemoku Pgg. Eisim pasisė́st lauke Pgg. Pry stalo pasisė́dusi i valgo jau jijė tą kisielių Žgč. Pasisė́skias, antai kėdė Krtn. Pasisė́do an žemės, paršalo ir atkrito Jdr. Pasisė́skis į užvėjį Dov. Pasėduos, paguliuos lovoje, bet kelti nekelu Dr. Taip jis kartą pasisėdo po medžio ir dūsavo LTR(Klp). Nerinį pasiimsu i pasisė́su į kerčią Pj. Pasisė́dau pasilsėti, kad pavargęs buvau Vlkš. Deviau tokį benkį pasisė́sties Sg. Obulų, grūšų prisirinkov, skreitus nusinešėv, tatai valgėv, valgėv pasisė́dusios Nv. Neturim kuom (kur) pasisė́st Dsn. Anos pasė́dos (atsisėdo) unksmelėj LKKIX202(Dv). Už stalo pasisė́skit Lz. Ant krasės pasisė́sti KII184. Po medžiu pasisėsti KBI43. Tik plept! an pasturgalio pasisė́do Jrk137. Juodu lyg bijodamu nesiskubina artyn, o pasisėda ant vienos apvirtusios pušies I.Simon. Parėjęs pasisėdau prie savo darbo Vd. Pasisėdo valgytų CII144. Už balto stalelio pasisėdę, šio smarkaus brangvyno pasigėrę (d.) Tlž. Į krėslelį pasisėdau KlvD47. Pasisėdau į staklutes raštužį rašyti N147. O pasisėsčiau pas kakalužį žemiausiojo[je] vietužė[je] RD165. Ir pasisėdo eilė pas eilę čia po šimtą BtMr6,40. Ir Izrael pasistiprino ir pasisėdo patale BB1Moz48,2. Antrą rytą pasisėdo Moziešius žmones sūdyti BB2Moz18,13. Ir jis liepė žmonėms pasisėst ant žolės NTMt14,19.
2. intr. užlipus atsisėsti: Pasė́do raiti ir išvažiavo važiuot Lz.
| refl.: Broliai passė́do arkliuosna Rod.
3. intr. įlipti, įsėsti: Nepasė́dau – kaip primušta mašina Brs. Pasė́da vienan vežiman jaunas su jaunuoj[a] ir važiuoja namo pas mergą Dv.
4. tr. DŽ, NdŽ sėdant prispausti: Po šlaunia pasė́dau knygą J. Gerai dar, kad mes sunkiai pasė́dom, gal neiškris [virvės] Rm. Žiūrėk, skarelę po uodega pasė́dai Srv. Tu, Jonai, turbūt pasė́dai mano kepurę Mrj. Aiktelėjęs pasėdu koją, laukiu, kol nutvilksės skausmas J.Balt. Tik vieną maišą pasėdęs nuvažiavo Pt.
| refl. tr.: Pasisė́dus rankas ir sėdi Kt. Kviečių pasisė́dęs atvežė Lkš. Kam tau tokio ilgo [švarko] – kad tu jį pasisėstái?! Lp. Negerai pasisė́dau paltą, tai i susiraukšliavo Rs.
| prk.: Ką tuos pinigus pasisė́dęs sėdės (taupys), tegu nusiperka palitą Jrb.
ǁ refl. tr. Kos32(Vkš) pasidėti, pasikloti ką sėdantis: Pasisė́sk ką, bus aukščiau Srv. Pasisė́sk skudurų, tai nebus tep karšta Gs. Pasisė́sk paduškikę – būs geriau sėdėti Varn.
5. refl. tr. priimti atsisėsti, pasisodinti: Pasisė́do į vežimą tą vaiduoklę ir nuvežė Nmk.
×6. (l. posiadać) tr. Sut paveldėti, (už)valdyti: Duok mums … tėviškę amžiną būtinai pasėsti MKr9. Pakėliau ranką mano Viešpatiesp, aukščiausiop Dievop, kursai pasėst dangų ir žemę Ch1Moz14,22. Ašjen nes daviau jumus tą žemę, kad pasėstumėte ją tėvainiškai Ch4Moz33,53. Jau visa pasėdai, jau visu valdysi MP219.
7. refl. apsigyventi, įsikurti: Jie visi an dvaro žemės passė́dę Vlk.
^ Ar nori į raudoną dvarą pasisėsti? PPr106, LTsV263.
8. refl. įstoti: Reikėjo pasisė́sti į giminaziją – kas būtų leidęs Pj.
9. intr. nusileisti (apie saulę): Saulelė rasi jau būs pasė́dusi, kaip parvažiuosiam Dov.
10. tr., intr. patykoti, palaukti: Ar eisim zuikio pasė́sti? Skr. Mes pasė́dom gerai, tik varikai (varovai) paklydo Dkš. Mūs gaspadorius išėjo ant ožkų pasė́sti Gdl.
11. intr. kiek nusėsti, nugrimzti: Siena pasė́do Lp.
12. intr. apeiti vandeniu, aptvinti: Pasėdo bulvių šaknys [v]andeniu Šts.
ǁ priplūsti, prisisunkti: Putinėlio vietelėj vanduo pasėdo LTR(Pnd). Po namu pasė́do vanduo NdŽ.
13. intr. prasisunkti, susigerti, pasklisti: Par medinius [padus vanduo] nepasė́sta, nepašlampa Pj. Matai, kaip pylė: klanai, nepasė́sta į žemę Krš. Pasė́da į kaulus arielka Pp. Kol liga palauža žmogų, pasė́sta po kaulus Slnt. Pradėjo vemti, matai, jau pasė́do po kraujį Plng. Ar taip greit ir galėjo pasė́sti tie liekarstai: kaip gyvas kuša man po vidurius Vkš.
14. refl. nusiraminti: Su savo šnekom tai pasisė́sk Smn.
15. tr., intr. Nv apsvaiginti: Rodos, nedaug tegėriau – kaip greitai pasė́do, sunku an kojų pastovėti Užv. Geras alus – greit pasė́do Vkš. Kitam i liminadas pasė́sta (juok.) Rdn. Pasėdo kaip Rėpšuo putra Brs. Pasėdo kaip Rėpšo šunie putra į galvą tas jūso alus Šts.
16. intr. būti linkusiam į ką: Ana pasė́dusi ant grieko, t. y. palanki J.
17. tr. apsėsti, pristoti: Pasė̃s tave pikčius, t. y. vel[ni]as J. Piktos dvasios pasėstas Šts. Ir žmogui [velnias] burną uždaro, kurio pasėda, liežuvį riša SPII74.
18. tr. padaryti įtaką, paveikti, užvaldyti: Tave jau jie pasė́do NdŽ. Svetimos dvasios pasė́stas NdŽ.
◊ į gálvą (į kójas) pasė́sti apsvaiginti: Devė bragės, i labai pasė́do į gálvą Rdn. Vynas jau pasė́sta į gálvą tikrai Vkš. Pasė́s į gálvą ir kvapas KlvrŽ. Padėk mun eiti del to, kad ta degtinė pasė́do mun į kójas Šts. Tokios karės pasė́do žmoguo į gálvą Slnt.
rankàs pasisė́sti tinginiauti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisė́da rankàs Dkš.
papasė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Kap papasė́do ažu stalo, tai svečiai negalėjo valgyt Dv.
parsė́sti; H, N žr. atsėsti 1.
| refl. N.
pérsėsti Š; L, Rtr, parsėsti M
1. intr. NdŽ atsisėsti kitur: Pársėsk ant siuoliuko, aš noru krėslą paimti Skdv. Pérsėdo nuo kėdės ant sofos DŽ1. Įpusėjus susirinkimui, Mažonis persėdo ant kito suolo šalia Girniaus J.Avyž.
2. intr. NdŽ perlipti į kitą susisiekimo priemonę: Pérsėsi kiton keleivinėn i nuvažiuosi Klt. Tę reik trissyk pársėst Grk. Persėdo į antras roges, kur važiavo seserys K.Bor.
ǁ pradėti dirbti su kita mašina: Baigė dorot vasarojų, vėl ant traktoriaus persėdo sp.
3. tr. NdŽ sėdant perspausti: Kitasis pársėda riešutą su subine, o kitas neparspauda nė su pirštais Šts.
4. tr. atsisėsti į tarpą: Kam tu juos pérsėdai? DŽ1.
5. intr. DŽ, NdŽ persigerti, persisunkti: Vakar lyjant man vanduo ir par sermėgą pérsėdo Trgn. Par šituos botus vanduo nepérsėda Ktk. Toks lietus labai greit pérsėda Ds. Tik aprišiu pirštą – ir vėl kraujas pérsėda Ds. Kaipgi taukai nepérsės par rūbą Sdk. Dažai pársėdo į antrą pusę Bt. Medus pársėdo į antrą pusę vogono J. Liesą akminelių gruntą [v]anduo veikiai parsėda, ir tujau išdžiūna S.Dauk. Pati sula parsimaino, sutirštėja, o kartais parsėsta par uždarytas šalis ir išeina laukan Kos17.
6. intr. susigulėti, susmegti: Sėdo pársėdo žemė – įdubo kapas Rdn.
7. tr. paveikti, perimti: Jis tos dvasios pasėstas ir pérsėstas NdŽ. Kad ben vienas spindulelis loskos pono Dievo apšviestumiat ir parsėstumiat širdį P. Idant gailėjimu visą mane parsėstum brš.
prasė́sti
1. intr. NdŽ, Šts, Ds sėdant nepataikyti į sėdamą vietą: Sėsdamas ant kėdės, ėmiau ir prasė́dau Mrj. Prasė́do pro šalį, kojos keberiokšt Rdn.
2. intr. NdŽ prasisunkti.
3. tr. sėdint padaryti patogią: Prasė́sti vietą NdŽ.
prisė́sti Rtr
1. intr., tr. Q90, N, M, L, Š, NdŽ, Ml atsisėsti šalia sėdinčio: Prisėdmi R71. Tas šast ir prisė́do šalip Tl. Ana jau labai roda, kad prie jos prisė́dai Sdk. Aš prie jo vieno čia prisė́dęs būsiu ir mokysiu Slv. Pasodinę svečią už stalo, vyrai iš šalių prisėdo J.Paukš. Prisė́do bernelis prie mano šalelės, uždėjo rankelę an mano petelių DrskD116. Ir prisėdo bernužėlis po kairei puselei LTR(Pnd). Ko prisėdai prie šalelės, tu nemylimasis? LTR(Vrnv). Užgerk mane, mylėk mane, mergytė jaunoji, prisė́sk mane JD1057. Prisėdo sens našlelis prie mano šalužės! KlvD186.
| refl. Rtr: Aš čia prisisėsiu, sesule, šalia Voverės V.Krėv. Vaikai pasiliko dar vežime, sėdėjo padoriai. Mudu prisisėdova prie jų Mš. Prisisėdęs ragina ir ragina gerti Grž. Prisisė́do pri munęs – sakyk teisybę Krš. Jonienė valgo, Jonas prisisėdęs ragina Žem. Vėl princas tik su ja viena kalbėjo, prie jos prisisė́dęs lyg pririštas Jrk79.
2. intr. NdŽ būti sėdinčių užimtam: Krėslai visi prisėdę, dar ir pasieniais eilės stačiųjų Žem. Tai kad prisėdo pilnas stalas svetelių LMD(Klt). Prisėdo sėdo pilni suoleliai (d.) Ck. Ko palinko suoleliai, kai prisėdo sesiulių? VD161. Ir prisė́do jaunųjų pilnas tėvo suolelis JV257.
ǁ tr. daugeliui užimti sėdimą vietą: Prisė́do pilna ažustalė Mlk. Moterų pilna apystalė prisė́sta Šmn.
3. intr. DŽ, NdŽ pasidaryti užimtam susėdusių važiuoti: Prisė̃s pilnas [autobusas] jau iš Labanoro, čia i nestos Klt. Prisėdo pilni ratai ir išdainavo Jnš. Laike pietų kad atvažiavo karieta, prisėdus kokių nepažįstamų ponų SI392.
ǁ tr. daugeliui susėdus, užimti, pripildyti (susisiekimo priemonę): Prisė́sti vežimą K. Kad mašina būtų prisėstà žmonių, tai ne teip mėtos LKKV160.
4. intr. DŽ, NdŽ, Dv, Dbč truputį, neilgam, laikinai atsisėsti: Lėkiau ir lėkiau perdien be kvapo, nė prisė́dus nebuvau Ds. Prisė́sk, sesel, minutėlę, pasikalbėsim Skrb. Padirbėjau, reikia prisė́st Imb. Nematysi, pri karvės ar jaučio prisėdai milžti – teip ankstie kėlėm Šts. Visi valgo, i tas prisė́do su kailiniais Rsn. Sugrįžo, prisėdo ant lovos krašto J.Balt. Prisė́dusi ratelį par visą dieną pargirgždino J. Negaliu nė iš tolo prisėsti (skauda užpakalį) rš.
| refl.: Prisisė́do prie stalo KI53.
5. intr. Rdn ilgam atsisėsti: Prisė́sti prie darbo NdŽ. Su plūksnom tai labai reikia prisė́st Skp.
6. tr. NdŽ sėdant prispausti: Pasitrauk, tu man skverną prisė́dai, aš negaliu atsistot Skrb. Prisė́do kojas ir plakė Plng.
| Visą mėnesį neprisėdo subinės (negalėjo atsisėsti) – teip buvo sukapotas Šts.
^ Durniaus prisė́stas, skverną nupjovęs ir eik (bėk) tolyn Kp. Susiedai, kiaušius prisė́dai! – Savo, ne tavo! Vkš.
7. intr. apsigyventi: Kiek čia vokiečių prisė́do! Ėr.
8. intr. nusistoti: Kubile ant dugno visokių žemių prisė́do Jnš.
9. intr. prisipildyti, pritekėti: Įšalusi žemė tebėra – neprisė́sta [v]andens nė šulinys Šts.
10. intr. prisigerti: Plienas prisėsta riebumų ir pasiduoda virinamas Šts.
ǁ tr. pripildyti, prisotinti: Miglos prisėstas vėjas trauka šarmą į medžius Ggr.
11. intr. pasidaryti apimtam, paveiktam: Prisė́stas svetimos dvasios NdŽ.
12. intr. Kbr apsiraminti, aprimti: Vaikai, prisė́skite, ba gauste nuo tėvo! Bsg.
| Prisė́sk (būk čia, pasilik)! Kur eisi – da užmuš … Rs. Matai, tai prisė́dai, kai pagąsdino Mrj. Jis buvo pirmas, bet dabar jau prisė́do (nebedirba taip smarkiai) Snt.
13. tr. pristoti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): A pikta dvasia prisė́do, kad taip nerimsti? Jnšk. A velnias tavi i prisė́dęs yra! Krš. Ar tave brantas yr prisėdęs, ko tu čia baldais?! Plng. Ar tave nemačia prisė́do?! Skr.
14. intr. prikibti, užsipulti: Jis prie manęs prisė́do kaip kipšas Snt.
◊ ùžpakalį (dùgną, skỹlę, sùbinę, úodegą) prisė́sti apsiraminti, aprimti, liautis: Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų Gž. Prisėsk dugną, o pelė įlįs LTR(Kv). Prisė́sk skỹlę – žiurkė įlįs Užv. Kur eisi – prisė́sk sùbinę! Rs. Ar tu neprisė́si uodegõs, bjaurybe tu! Skr. Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą ir nekaišiok man tarp durų! V.Myk-Put. Palakstė palaksčius ir prisė́do úodegą: mato, kad niekas neišeis Vl.
paprisė́sti (dial.) intr. daugeliui atsisėsti: Paprisė́dę pilna pasvirnė Dv.
susė́sti intr.
1. H, R, Sut, N, K, M, L, Š, NdŽ visiems atsisėsti: Visi susėdę aplink stalą ir snaudžia KlbIV80(Mlk). Susė́da tę ir geria, dainuoja LKT360(Sem). Anys susė́do ažu stalo Antr. Susėsdavom pabarėj, kai ažgiedodavom – gražu paklausyt Lel. Ėda šeimynelė susė́dusi Krš. Kningas abudu susė́dę skaitys Trk. Galiam susėst ir valandėlę pasišnekėt Sln. Sau pri stalo susė́s jau ta šeimyna valgyti Tl. Mudu susė́dova J. Į suolą bobos susė́do J. Pailsusys susėdo pas ugnį, gėrė pakarčiuo alų ar arielką M.Valanč. O ans liepė susėst miniai and žemės Ch1Mt15,35.
^ Kai seimas susėda, visus pinigus suėda PPr77. Ant liežuvio galo visos nelaimės susėdo KrvP(Klm).
| refl. N, K, Kls: Anudu susisė́dusiu vien galvo[ja], ką čia daryti Brs. Visos susisė́dusios tokios i plepa Krš. Griauža sūrį susisė́dę kertė[je] Trk. Susisėdmi su viens vienu R71. Poniški vaikai, su būriškais susisė́dę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso K.Donel. Susisė́skit, susisė́skit, svoteliai, į suolą JV535.
2. NdŽ užlipus visiems atsisėsti (ant arklių): Susė́do in arklių raiti ir in šitą budką atjojo ir nenulipinėjo Aps.
3. Rtr visiems įlipus užimti vietas: Keleiviai susė́do į autobusą DŽ1. Susė́dom į laivą NdŽ. Susė́sdavai po kelius žmones į ratus i važiuodavai Mšk. Susėdo į mažą laivelį ir nuplaukė J.Balč.
| refl.: Susisė́dom ben keliuos ir nuvažiavom Dustõs Ds. Benori anie susisė́sti į vežimą visi J. Susisėdusiu anudu į karietą išvažiavo, įsidėjusiu 10 pūrų piningų S.Dauk.
4. sugniužus atsisėsti, susiriesti: Susigėdau, susė́dau ir tyliu Skr. Kai sumygau par pusiaujį, tuoj susė́do Mlt.
| refl.: Aukštas, bet susisė́dęs į kelnes (sulinkęs) Šts.
5. (dial.) Smal visiems sutūpti: Tai ateis va kur in medžio ir susė̃s bitės Aps.
6. N; DŽ apsigyventi, įsikurti: Kalbėsiu čia apie tautos muziką tų lietuvių, kurie susėdę yra apie Biržus, Vabalninką LTII96(Sab). Visi čia susė́dę, anksčiau an laukų gyveno Ln. Staponiškis seniau vadinos Pakriaušiniai: mat prie Nevėžio kriaušio susė́dę Mžš.
7. Trgn apnikti:
^ Viena bėda – ne bėda, kai dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda Vlk.
8. NdŽ susmukti, suzmekti: Maža, in žemę susė́dus trobukė Rdm. Ot susėdo pirkia, kad galva lubosan kliūva Švnč. Gal žemė susėdo, kad tas akmuo nuvirto Dkšt. Pašilęs medus susė̃s Dglš. Pyragai susė́do po pečium Srv. Ji vos apsiauna batelius, jie ir susė́da Skr. Ar nereikėtų paskui kiek pavoluot – žemė geriau susėstų sp. Susėdantysis gruntas GTŽ.
9. NdŽ, Klt sulįsti, nugrimzti: Ginučių piliakalny, sako, kadai bažnyčia susė́dus Krd.
10. susisunkti, susigerti: Taukai susė́do į mėsą J. Susė́do [v]anduo asiūklynan Dglš. Išdžiūvus žemė, vanduo greit susė̃s Svn. Kai šitie dažai susė̃s, pertepk antrąkart Trgn. Smėly greit vanduo susė́da Lš. Srutos susėdo į žemę Als. Į smiltę [v]anduo didliai greitai susė́sta Trk. Į žemę purkštalai susė́sta, užsinuodija žemė Krš.
11. neiškilti į paviršių, įsismelkti į vidų: Susėdo votis kūnan Ds. Vidun kai susė̃s liga (tymai), nieko nepadarysi Tvr.
pasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti, sulipti: Ir išvažiavo pasusė́dę čigonai Str.
papasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Piemenys papasusė́dę krūvoj Dv.
užsė́sti
1. intr., tr. SD405, Q49,50, R39, Sut, N, J, I, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Vkš užlipus atsisėsti (ant arklio, dviračio ir pan.): Ans užsė́do an to arklio i palengva jojo LKT134(Klp). Gali, užsė́dęs arklį, mus pasivyt Lkč. Žirgas tai raitam užsė́st Nmč. Kas tu nemoki jau ir ant arklio užsė́st! Ds. Anupras užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė A.Vien. Užsė́do an to vilko ir nujoj[o] Lzd. Žiūri – kažkoks piemuo jodinėja, aviną užsė́dęs Skrb. Pribėgo velnias, ir užsė́do ana an kupros jo LKT341(Lb). Ėmė viena merga ir užsėdo an barono. Užsėdo, ir jai neseka nuo barono nulipt DS355(Vlk). Jis, užsėdęs dviratį, nuvažiavo I.Simon. Parnešė kirvį namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama, vytis pabėgusią Saulės dukterį BsPIII20. Dainius kaip užsėdo ant traktoriaus vasaros pradžioje, taip ir burzgino visą mielą rudenėlį V.Bub. Kai užsė́siu an žirgelio, nepavysi manęs LTR(Ūd). Dar aš neužsė́dau an bėro žirgelio, jau pražydo lelijėlė tiesiojon rankelėn DrskD106. Tie žirgeliai juodbėrėliai, jie neužsėdami (d.) Pkr. Ir užsėdo ant velbliūdų ir sekė vyrą BB1Moz24,61. Kaip raitas koksai, arklį užsėdęs, savo valia veda BPI281.
^ Girtas ir ant kiaulės jotų, kad tik užsėsti galėtų KrvP(Rtn). Devyni velniai ant vieno ožio užsėdo! KrvP(Pln). Tu nū adatos ant arklio užsėsi (pradėsi viską vogti) LTR(Klp). Ana joja ant sprando ir da liepia paslenkt, kad geriau ažsė́stų Ob.
| refl. intr., tr. N, I, Sut, NdŽ: Užsisė́sti ant arklio K. Tas vaikinas, užsisė́dęs ant dviračio, važiuo[ja], lekia Jrb. Užsisė́da ant sprando ir pareina sykium su jum Skdv. Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Užsisėdo ant ožio, o nujojo pas tą poną BsPI5. Užsisėdęs jok į lauką KlvD3.
2. tr. L, NdŽ užimti sėdimą vietą: Visi suolai ažusėsti̇̀, nebėr vietos Ds. Antan, kamgi tu ažusė́dai mano vietą? Kp. Veselninkai užsė́džia, neįleidžia jaunųjų, sako, suolą reikia išsipirkt Vdžg. Svečiai užsė́do stalą (užėmė vietas prie stalo) Nm. Ė pirkioj pasodina vaikus až stalo – ažsė́stas stalas GrvT139. Kai vyro šonan važiuoja kitoj dienoj, tada ažusė́da, neleidžia ažu stalo – stalas reikia išpirkt LKT332(Antr). Kaipo dvariškiai, norėjo pirmą vietą užsėstie ir iš eilios pirmą stiklą išgerti Rp.
^ Su viena subine du suolu nori užsė́sti J. Ar tu nori viena sėdyne dviej suolų užsėst? LTR(Lp). Vienas visus suolus neužsėsi LTR(Nm).
3. intr. NdŽ užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Kap žusė́da, tai per visą vakarą kortosna grajija Žrm. Ten visi už stalo užsė́džia, neleidžia ten tų (atvažiavusių iš jaunosios pusės) įeit Mšk. Ant tako užsė́dom ir sėdim Skr. Užsėdau už stalelio prieg bernelio šalelei LTR(Ūd). Kai užsėdai už skomelių, diemedžiu žydėjai LTR(Lp). Dar aš neužsė́dau už baltų skomelių, prisėdo bernelis prie mano šalelės DrskD116. Anys podraugiai su vyresniais užusės surinkime PK204.
| refl. NdŽ: Žentas ažsisė́dęs par mašiną sėdi Dgp. Pilotas … užsisėdo ant sūdo krasės NTJn19,13. Užsisė́dau už stalelio raštelio rašyti (d.) Jrb.
4. tr. Dr šalia, iš šono atsisėdus, neleisti išeiti (iš užstalės): Ona, Verutė mañ užusė́do ir nugirdė Slm. Bernas turėjo ažustalėj ažusė́dęs mergą ir neleidė Vdn.
5. tr. NdŽ sėdant prispausti, prisėsti: Atsistok, tu mano lietpalčio skverną užsėdai rš. Ant suolo sėdo, katę užsė́do Pns.
| refl. tr.: Tėtės čebatus slėpėme su broliu užsisėdę LTR(Vlkv).
6. (dial.) intr. atsitūpti: Raudonas gaidys, užsė́dęs ant girnų, ir vemia vemia tuos grūdus (flk.) Trgn. Plikis, mislydamas, kad tai musės užsėdo, su delna plikę pliauškina DS373. Paukščiai dangaus ant jos užsėda DK8.
ǁ tr. aptūpti: Ana (višta) negali juos (kiaušinius) užsė́stie Dgp.
7. tr. Stl užgyventi, užvaldyti: Nors žemės ir nemaža užsėdę, – skurdžiai, su lezgiškiais palyginus, ir tiek S.Čiurl. Idant jis nuog jo turėtų atimt ir užsėst karalystę aną MP39.
| refl. tr., intr.: Kaip ant savęs užsisė́si (savarankiškai įsikursi), tada paregėsi Grz. To ir betrūko … tokiems suskiams užsisėsti [dukters] žemę! Žem.
8. intr. NdŽ nusileisti (apie saulę): Kiek te tos dienos – ir nepamatai, kai saulė už kalno ažusė́da Trgn. Aš, jau saulei užusė́dus, parvažiavau namo Ds. Kaip užusėda šviesi saulelė, visur tuoj dedas gaili raselė LTR(Užp). Kai brolelį užmušė – saulytė tekėjo, kai kavojo – saulelė užsėdo LTR(Rk). Saulė užusėdo, mėnuo užtekėjo NS1375.
9. tr., intr. NdŽ neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko užsė́dot, šatonai, biedną bobą?! Krš. Jokios rodos nėr, kai užsė́da in manęs toj boba Ut. Kad ne tokiu būdu užsė̃s, tai tokiu – vis tiek užsė̃s Trgn. Užsėdęs biedną žmogų MP118.
^ Viena bėda – ne bėda, bet kai dvi trys užsėda, tai žmogų suėda LTR(Srd).
| refl. tr., intr.: Jis kad ant ko užsisė́da, tai tam blogai Mrj. Ant nemokyto žmogaus, kas nori, tas užsisė́da Snt. Kai užsisė́da, tai gerk, ir gana Žal. Jau jis jeigu ant ko užsisė́da, tai nebepaleidžia Ds. Neduok tu Dieve, tuoj ir užsisė́do až valgį, kad daug suvalgau Trgn. Išeisiu, kad užsisė́dot ant munęs Krtn. Net Amilia nebeiškentė sykį: – Užsisėdai tą vaiką J.Balt.
10. tr., intr. pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Velnias tave užsėdo, kad nebegalima susikalbėt?! Srv. Rodos, perkūnas jį užsė́do, ir gana! Jrb. Ar velnias užsėdo ant mano susiedo? LTR(Grk).
11. intr. užnikti ką daryti: Kad užsė́do, tai užsė́do jin mane prašyt kambario Jnš. Užsė́do skolą ataduot Ktk. Užsėdo čia dabar erzintis rš.
| refl.: Užsisė́do mus ragyt į stuiką Gs. Vakarop urėdas užsisėdęs skatina ir skatina skubėti, pabaigti grėbti Žem.
12. refl. Amb užsibrėžti, užsispirti: Užsisė́siu ir išmoksiu Kair.
13. intr. imti vartoti ką vieną, apsiriboti kuo vienu: In vienų bulbų kai užsė́sma, tai greit suvarysma Skdt.
14. intr. užkliuvus už ko, sustoti (vandenyje): Užsė́sti ant seklumos NdŽ. Iš pačio ryto kad užsė́dau, tai iki vakaro teko buomyt Kpč.
◊ ant sprándo (ant [biednõs] galvõs, ant kãklo, ant kauniẽriaus) užsė́sti (užsisė́sti)
1. prikibti, užsikarti, užsipulti: Neleisk, kad tau jis ant sprándo užsė́stų, kitaip, žmonele, prapulsi Jnš. Užsė́s ant sprándo ir vargys žmogų kaip nelabasis Vvr. Kai užsisės marti ant sprando, pasidarys vaikai geresni Grš. Ant mano sprando dar niekas neužsisėdo, kaip tu ant žento Žem. Visi jūs užsė́dot man ant galvõs Šr. Užsė́do ant mano biednõs galvõs, ir atsikratyt nebegalima Ds. Atej[o], užsė́do an kãklo – ir atduok Lp. Tu, kaip atejai, ir užsė́dai an kauniẽriaus Sdk.
2. smurtauti: Vokiečiai užsisėda gyventojams ant sprando ir be gailesčio naikina jų turtą Pt.
kai̇̃p ant šim̃to arklių̃ užsė́do labai nudžiugo: Kap pasakė eit, tai kàp an šim̃to arklių̃ užsė́do Bolesius Lp.
sóstą (ant sósto) užsė́sti (užsisė́sti) pradėti valdyti: Štai karalius artinose, kursai užsės sostą tavo SGI27. Žmogus norėjo nuo sosto nuversti ir pats ant to užsisėsti prš.
Lietuvių kalbos žodynas