Šviesiausia iš žinomų periodinių kometų. Orbitos elementai: a = 17.8 av, e = 0.967, i = 162.3°, P = 76.03 m. Pirmą kartą apie Halio kometą buvo rašyta 240 m. pr. Kr. Šios kometos orbitą 1682 m. apskaičiavo E. Halis (Anglija). 20 a. per perihelį praskriejo 1910 ir 1986 m. Su Halio kometa susiję gama akvaridų ir orionidų meteorų srautai. 1996 m. kovo mėn. kometą tyrė 5 erdvėlaiviai: „Giotto“ (600 km), „Vega 1“ (8890 km), „Vega 2“ (8030 km), „Sakigake“ (7 mln. km) ir „Suisei“ (151 000 km). Skliaustuose nurodyti trumpiausi nuotoliai nuo kometoido.

Asteroidų grupė, kurių orbitų periheliai yra ties Jupiterio, Saturno ar Urano orbitomis, o afeliai – ties Neptūno orbita. Šiuo metu (2001 10) žinoma ~80 tokių asteroidų. Šiems objektams suteikiami kentaurų vardai iš senovės graikų mitologijos. Tai Chironas, Folas, Nesas, Asbolas, Chariklis ir Hilonomė, kiti kentaurai kol kas bevardžiai.

Dydžiai, apibūdinantys kosm. kūno, skriejančio aplink kitą kūną (arba aplink bendrą jų masės centrą), orbitą ir kūno vietą orbitoje. Aplink Saulę skriejančių kūnų orbitą nusako šie elementai: didysis pusašis a, arba perihelio nuotolis p, ekscentricitetas e, orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą i, kilimo mazgo ilguma Ω, perihelio nuotolis nuo šio mazgo ω, perėjimo per perihelį momentas t. Dvinarių žvaigždžių sistemų orbitos posvyris matuojamas liestinės dangaus sferos plokštumos atžvilgiu. Jei dvinarės žvaigždžių sistemos narių masė nežinoma, nurodomas papildomas orbitos elementas – skriejimo aplink bendrą masės centrą periodas P.

Asteroidai, kurių orbitų periheliai yra ties Žemės orbita arba arčiau Saulės. Tokie asteroidai kada nors ateityje gali susidurti su Žeme. Skiriamos Apolono, Amūro ir Atono grupės. Ypač pavojingi didesni negu 1 km skersmens asteroidai, kurių smūgis ir sprogimas prilygsta 1 mln. megatonų trotilo. Jie gali sukelti pasaulinę katastrofą. Iki 2003 m. pradžios atrasta maždaug 600 tokio dydžio pavojingų asteroidų. Įvertinta, kad jų turi būti apie 1250. Žemės susidūrimai su tokiais asteroidais įvyksta 1–2 kartus per 1 mln. m. Mažesnio dydžio asteroidai gali sukelti įvairaus masto vietines katastrofas. Žemės atmosferą kiaurai pramuša objektai, kurių dydis viršija 50 m. Tokių objektų aplink Žemę yra apie 1 mln. Toks meteoroidas sukelia 5 megatonų trotilo galingumo sprogimą. Įvairiose šalyse vyksta pavojingų Žemei asteroidų paieškos. NASA iki 2009 m. planuoja suregistruoti apie 90% visų pavojingų objektų.

Planetos, žvaigždės ar kito kūno deformacija veikiant kito kosm. kūno gravitacijos laukui. Saulės ir Mėnulio gravitacija sukelia potvynio bangas Žemės vandenynuose. Viena potvynio banga yra Mėnulio pusėje, o antroji – priešingoje Žemės pusėje. Dėl Žemės sukimosi apie ašį ir lėtesnio Mėnulio skriejimo orbita aplink Žemę, per 24 h 50 min. būna du potvyniai ir du atoslūgiai. Saulės sukeliami potvyniai yra dukart silpnesni, bet Mėnulio pilnatyje ir jaunatyje abu potvyniai susideda ir būna stipriausi. Dar stipresni potvyniai būna tada, kai Mėnulis būna perigėjuje, o Žemė – perihelyje. Potvyniai vyksta taip pat Žemės atmosferoje ir plutoje, bet jie beveik nejuntami.

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus minus 1.9, kampinis skersmuo kinta nuo 4.5″ iki 13″. Geometrinis albedas 11%. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas elongacijoje, kai nutolsta nuo Saulės 25–28° kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš deguonies, natrio, vandenilio, helio). Saulės apšviesto Merkurijaus temperatūra afelyje 320°C, perihelyje 450°C, neapšviestos pusės temperatūra minus 160°C. Teoriniai vidaus sandaros modeliai numato, kad Merkurijus turi ~1850 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo ~600 km storio silikatų mantiją ir ploną granito bei bazaltų plutą. Magnetinis laukas ~100 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarppl. erdvėlaivis "Mariner 10" 1974 m. ir 1975 m. perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus nuotraukų panoramą. Planeta pavadinta graikų dievų pasiuntinio vardu. Merkurijaus krateriai vadinami žymių praeities meno žmonių vardais, lygumos – Merkurijaus planetos vardais įvairiomis kalbomis.

Mažos masės ir mažo tankio kosm. kūnai, skriejantys aplink Saulę elipsėmis arba parabolėmis. Jų išvaizda priklauso nuo nuotolio iki Saulės. Kometos branduolys (kometoidas, skersmuo 1–50 km) susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir meteoroidų. Kai kometoidas priartėja iki ~5 av prie Saulės, sušalusios dujos (metanas, cianas, amoniakas, vanduo ir kt.) ima sparčiai sublimuoti, branduolį apsupa dujų skraistė (koma – jos skersmuo iki 100 000 km). Tuomet kometą galima matyti vizualiai. Iš branduolio išmetamos t. p. sušalusios dulkės ir akmenys. Kai kometoidas priartėja iki ~2 av prie Saulės, Saulės vėjas ir trumpabangiai spinduliai išstumia iš komos dalį dujų ir dulkių; jos sudaro vieną ar kelias kometos uodegas, kurios ištįsta per milijonus km. Taip kometos medžiaga pamažu sklaidosi tarpplanetinėje erdvėje. Jei kometa daug kartų sugrįžta prie Saulės, jos branduolio masė pastebimai sumažėja, ir pagaliau jis visai išyra. Jo orbitos vietoje kurį laiką egzistuoja meteoroidų srautas. Tik keli procentai kometų yra periodinės, dauguma jų praskrieja perihelį tik kartą (jų orbitos parabolinės). Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 50 000–200 000 av nuotoliu nuo Saulės. Kai kurias kometas, skriejančias paraboline orbita, veikia didžiųjų planetų, ypač Jupiterio, traukos laukas, ir jos tampa periodinės, t. y. pradeda skrieti elipsine orbita, kurios afelis būna netoli Jupiterio orbitos. Dabar žinoma apie 150 periodinių kometų. Dalis kometų į centrinę Saulės sistemos sritį ateina iš disko formos Koiperio–Edžvorto juostos, esančios tuoj už Neptūno orbitos. Naujai pastebėtos kometos pavadinamos atradėjo pavarde, pažymimos atradimo metais ir didžiąja raide, reiškiančia atradimo pusmėnesį bei skaičiumi, reiškiančiu atrasto objekto eilės numerį per šį pusmėnesį. Dabar kasmet atrandama apie 100 naujų kometų.

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir kelių kietųjų geosferų. Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1–3%), anglies dioksido (0.03%) ir kitų dujų. Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (astenosfera) iki 400 km gylio, vidurinė mantija (mezosfera) iki 650 km gylio ir žemutinė mantija iki 2700 km gylio. Pluta ir viršutinė mantija sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Mantija susideda iš olivino ir pirokseno.

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Jei Marso opozicijos metu Žemė yra afelyje, o Marsas perihelyje, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 26″ kampu, jo spindesys siekia minus 2.9 ryškį. Kai Marsas yra toliausiai nuo Žemės, jo disko kampinis skersmuo būna tik 3.5″. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 5 ugnikalniai (Olimpas, Askrėja, Arsija, Povas ir Eliziejus), aukščiai 21–14 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos, aptikta išdžiūvusių ežerų. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95.3% tūrio), azoto (2.7%), argono (1.6%), deguonies (0.13%), anglies monoksido (0.08%), vandens garų (0.02%). Planetos geometr. albedas 15%, slėgis prie paviršiaus ~6.1 mb, t.y. 166 kartus mažesnis negu prie Žemės paviršiaus. 15–45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos Marso atmosferos ir mažo debesuotumo labai kinta paviršiaus temperatūra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki +20°C, per naktį atšąla iki minus 100°C. Marso efektinė temperatūra 210 K. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (1965), „Mariner 6“ ir „Mariner 7“ (1969), „Mariner 9“.