Termino paieška - pamokyti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (94)

dvasia

Apibrėžtis

dvãsios el̃geta kng. menkysta: Tai būtų ne gyvenimas, Romai. Prislėgtų tuščiai praleistas laikas ir pasijustum niekam nereikalingas, dvasios elgeta, ir tiek. Saj.
dvãsios tė́vas rš. kunigas:
nė̃ gyvõs dvãsios nė kiek, visai nieko (nėra): Jų miestai sunaikinti – juose nė gyvos dvasios. ŠR. Per dieną nė gyvos dvasios nematyti, tylu kaip po maro metų. Žem. Tik iš kurhauzo išėjusios moterys sutiko vos kelis praeivius, o toliau nė gyvos dvasios. Pt. Kieme nė gyvos dvasios. Net šunų nematyti. Simon. Pabrikšt pabaldinau – nė gyvos dvasios. Grd. Atėjęs apvaikščiojau, apsidairiau, ir nė gyvos dvasios neradau. Grž. Stoviu atsirėmęs tvoros ir laukiu. Kad nors kas, nė gyvos dvasios nematyti. Šein. Aplinkui, pats matėte, – nė gyvos dvasios. Ap.
naujà dvasià pùčia pasikeitė laikai, kilo naujos idėjos: Šiandien jau ir gimnazijose ėmė pūsti nauja dvasia. A.
nešvarì dvasià velnias: Buvo žmogus nešvarios dvasios apsėstas. Skv.
paskutìnę dvãsią gáudyti labai sunkiai kvėpuoti merdint: Perkaršęs liūtas drybsojo paskutinę dvasią gaudydamas. Dauk.
paskutìnę dvãsią išléisti mirti: Žmogelis numirė, paskutinę dvasią išleido. Vlkv. Šito[ji] jau paskutinę dvasią išleido. Sur.
piktà dvasià
1.velnias: Per griaustinį pikta dvasia, by kokiais pavidalais pasivertusi, prie žmogaus lenda. Žem. Atsitrauk, pikta dvasia!. End. Kralikas baltas buvo, o ne piktoji dvasia. Vp.
2.nedorėlis: Jug tokios piktos dvasios gundo vyrus, ir gana!. End.
3.įkyruolis: Galvoju, kaip atsikratyti [girtuoklio] kaip piktos dvasios kokios. Mžš.
šventà dvasià tylu, ramu: Per adventą dvasia šventa, po advento dzen dzen dzen (piršliai važiuoja). Kair.
šventà dvasià apie nevalgantį ar mažai valgantį: O, žinote, sako, tas jų amerikonas tai brudo užėstas nabagas buvo pas brolį, šventa dvasia gyveno. Vencl. Juk ir mes ne šventa dvasia mintame, – prisidėjo plonas balselis: – reikia pavalgyti ir apsidaryti. Žem. Ko nevalgai, begi šventa dvasia gyveni?. Pkr.
šveñtą dvãsią įkvė̃pti įprotinti: Vis tik Dievas turėjo išklausyti, nors tiems prancūzams dvasią šventą įkvėpti, kad eitų lenkams pagelbėti. Žem.
tamsióji dvasià velnias: Gal jau tamsioji dvasia jį ant tokio blogo darbo užvedė. Švnč.
tasià dvasià vienodi, tokie patys: Vis tasia dvasia: nei vienų, nei kitų prie žaizdos nedėsi. Kp.
dvasià apgẽso priduso, pailso: Arklių neduoda žabarams parvežti, kol savimi parvelki, dvasia apgęsta.... Žem.
dvãsią atidúoti mirti: Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta". Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. ŠR.
dvãsią gáudyti sunkiai kvėpuoti (sergant): Ligonis vos kvėpavo – dvasią tik gaudė. Vlkv.
dvasiàs gáudyti sunkiai kvėpuoti (sergant): Grėte, eik atsigulk, juk tu sergi. Tu jau pradedi dvasias gaudyti. Simon.
dvãsios įpū̃sti pamokyti, patarti: Bet kaip tokiam dvasios įpūsi, kad jis neklauso?!. Prn.
dvãsią išléisti mirti: Tuoj numirė ir tie vaikai jai ant rankų, o už menkos valandos ir ji dvasią išleido. Brt.
dvãsią paléisti mirti: Kazokai, išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad vos vakaro sulaukęs tenai pat ir dvasią paleido. LzP.
dvãsios pasiklaũsant
1.smarkiai (mušti): Kad duočiau, kad duočiau tai bezliepyčiai, dvasios pasiklausydama!. Žem. O ponui ne griekas savintis mūsų žemę? Tam utėlei gaspadoriui reikėjo duoti dvasios pasiklausant.... Žem. Duok dvasios pasiklausydamas. KrvP.
2.trūkstant jėgų: Į Plungę ėjau dvasios pasiklausiusi. Krtn.
dvasià pùlti nusiminti: Bet jis, kaip kitados Bruklino gelbėjimo armijoje, kareivių verbavime, nepuolė visa dvasia, dirbo išsivilkęs iš švarko. Cvir.
dvãsią tráukia
1.sunku kvėpuoti (dėl šalčio, karščio, kvapo ir pan.): Verbos, tai verbos! Oras kaip žiemovidžiu – dvasią traukia. Žem. Pirtyje karščiausia – dvasią traukia. Štk. Ėsti nori – dvasią traukia. Eig. Kai reikia ką nors nešti, dvasią traukia. Kv. Kad smirda, dvasią traukia, ir viskas. Trk.
2.malonu: Obuoliai yra tokie kaip auksiniai, švita, kvepia – dvasią traukia. Dr.
dvãsią užim̃ti pritrūkti kvapo: Bebėgdamas taip apdusau, kad dvasią užėmė. Krkl.
dvãsią užtráukti
1.pritrūkti kvapo, sunkiai atsikvėpti: Per apsirikimą išgėriau čysto spirito – man ir dvasią užtraukė. Skd. O kojelių smirdėjimas, dvasią užtraukia. Krš.
2.mirti: Norėjo kaži ką pasakyti vaikams, ale užtraukė dvasią. Krš.
be dvãsios
1.trūkstant kvapo, uždusus (bėgti): Atbėgo be dvasios. Ds. Nelėk taip be dvasios, priilsi. Grž. Parlėkė be dvasios ant arklio ir vėl iškabaldavo. Srv. Ten jie ėjo be dvasios, kol parlėkė. Lnkv. Kogi dabar ana taip be dvasios lekia?. Lb.
2.smarkiai: Talkoje gavo alaus ir degtinės, paskutinę dieną net be dvasios nusigėrė. Žem.
į šveñtą dvãsią atver̃sti sutvarkyti: Tas vagas pakalnėje atverčia į dvasią šventą. Rdn.
į šveñtą dvãsią atvir̃sti susiprasti: Ačiū Dievui, nors sykį ir tetušis atvirto į dvasią šventą. Žem.
į dvãsią eĩti pradėti suprasti: Žinai, jau einu į dvasią. Mrj.
prie dvãsios geras, sąžiningas: Žmogus dar prie dvasios. Ėr. Dar mat prie dvasios žmogus, kad radęs pinigus grąžino. An.
su dvasià
1.apygeris: Miežiai dar su dvasia, juodi. Trs. Man tuos batelius dar giria – sako, su dvasia. Mžš. Dar pirkia su dvasia. Trgn.
2.su saiku, nedaug: Dar čia su dvasia lyja. Ėr. Kad geri, gerk, ale tik su dvasia. Mžš.
3.labai greitai: Kai lietus, tai suvelki tuos audeklus su dvasia. Bsg.
nė̃ dvãsios visiškai (nėra): Praėjusią naktį pelės nė dvasios nebuvo. Lnkv.
kaĩp dvasià be viẽtos apie besitrainiojantį, neturintį kur pasidėti: Vaikšto kaip dvasia be vietos. Grž.
kaĩp be dvãsios skystas, prėskas: Išvirė bulbynė kaip be dvasios. Lkv.
avies dvasia žr avis
kiškio dvaselė žr kiškis
zuikio dvasia žr zuikis
kaip zuikio dvasia žr zuikis

Daugiau informacijos

šakalỹs

Apibrėžtis

šakalỹs sm. (3b) K, Rtr, Š, DŽ, KŽ; L
1. SD174, R, MŽ296, Sut, N, I, DP8, Gdž, Lnkv, Žg, Žr, Vdk skala prakurui ar pasišviesti: Šakalỹs (skala) žibinimui, žiburys KII27. Žiburys, šakaliai SD137. Atskėlęs šãkalį nuo pliauskos uždek ir žibink dirbančiam J. Jonai, užžibin' šãkalį, ba jau tamsu Lz. Su šãkaliu pasišviesk Krš. Par karą su šakaliai̇̃s šviesdavom kitąkart Pš. Šitą pliauską šakaliám padėk Pbr. Priskaldžiau šakalių̃ krosniai pakurt Lš. Nesausos malkos, negalima atskelt šakalių̃ Pmp. Atsikėlęs įsipūtė šakalį, su šviesa visur apžiūrėjo – niekur katės nerado Sln. Šakalỹs užgeso, dabar bučiuokims (juok.) Jd. Šakaliai beržo medžio dega ilgai ir labai šviesiai Rp. Aš atamenu, kad man reikė šviest su šakaliukù Skrb. Atnešk ir šakaliùkų, bus geriau užkurt Al. Vakar parėjau labai vėlai, radau močiutę negulinčią, šakalytį bedegančią, plonai drobelę beverpiančią RD4. Vientara kap iš šakaláičių padarytas Lz.
| sing. col.: Par karą žmonės žibino šãkalį Brž. Eik, atkirsi prakurom šãkalio Krkš.
ǁ prk. žibinamos skalos šviesa, žiburys: Būčiau atėjęs, bet jau nebuvo matyt šãkalio Šmk. Šiąnakt par naktį šãkalio negesino Stak.
^ Bukštus be šãkalio Lk. Bukštą be šãkalio gausi! Vkš.
ǁ rakštis: Itokį šãkalį panagėn parakiau Švnč. Daboja – didelis šakalỹs kojoj meškos. Tada paėmė boba šãkalį ištraukė Dglš.
2. MŽ278, N, I, K, M, Š, MitI20, DŽ, Pls, Prl, Vv, Vlkv, Nm, Krm, Slm, Kur, Jdr nestoras, nedidelis pagalys, malkagalis: Kas čia tavo per malkos – vieni šakaliai̇̃ Ssk. Kai tu pagalius sukapoji šakaliúosna, ažtat šiulmos nėr, nepriskūrena Klt. Matai, malkos sukapotos ir sudėtos, tik vienas šakalys riogso skyrium J.Balč. Pilnas skiedrynas visokių šakalių, gali dar koją parsidurti basas bevaikščiodamas Gr. Šakaliai̇̃ sukrauti į stirtą Žr. Eina šakalių̃ ieškot Kš. Šakalių̃ prikirto, ir gerai Nmč. Mes virt bulbom iš malkų šakalių̃ praskapojam Dgl. Šiemet prisiskaldėm šakalių̃, užteks visai žiemai Grg. Šiemet neatsivešim nė šãkalio: rogėm kelio nėr – ratus daužyk Mžš. Neturi nė šãkalio malkų Dglš. Beržiniai šakaliai̇̃ labai kaitri Slnt. Surinkit nuo skiedryno tuos šãkalius – bus prakurt pečiu[i] Ėr. Nesausi šakaliai̇̃, mašina gęsta Dkš. I šakalių̃ an pirtį neša, džiovina Pb. Nekrauk tep daug šakalių, ba labai liepsnojasi pečius Al. Įskerdė galvą šakalỹs iš pušies J. Nu i pasitaisėm bobą iš šakalių̃, mušam su medinykais, o karvės nė galvo[je] Mžš. Tokią daržinę vėtra į šakalius suardė Grž. Gal bus tik šakaliai̇̃ [iš gryčios], nieko nebepastatysma Skdt. Didesnę tenai̇́ ugnį kūrino liepkauliais ar sausais šakaliais S.Dauk. Paimk šãkalį i gink pro duris tokį svetį Vkš. Pro piktus šunis eidamas, pasiimk gerą šãkalį Mžk. Gausi su šakaliu N. Tu neturi nieko… Kardelis prie šalies, kad pažiūriu – šakalỹs JV310. Jei valgyti virs, virs su šakalẽliais Žr. Šakalytis N.
| sing. col.: A rūpėjo žiemos laike šakalỹs parvežti? Trk.
| prk.: Nebėr žmogaus, šakalė̃lis: sudžiūvo subuvo! Mžš. Kūdas gi, kūdas – šakaliùkas! Slk. Jis tikras šakalỹs (labai sulysęs) Plv. Šakaliais (negražiomis raidėmis) rašo, negaliu nė įskaityt Ss. Turėtum šãkalį (šautuvą) šitą, tai nugnybtum [lapę] Vdšk.
^ Kai iš šakalių̃ (iš plonų rąstų) pastatytas namas Klt. Išbjurę vaikai – žodžiai kap šakaliai̇̃ (storžieviški, šiurkštūs) Drsk. Ilga kelionė jaunus jo kaulelius kratyte sukratė kaip maiše šakalius Vaižg. Parejau visa sustingusi į šãkalį Kl. Tu šakaliñ sudžiūsi – mažai ėdi Pls. Su valiniu suvyniosi, i gulės vaikas kaip šakaláitis Kv. Parleka išalkę vaikai – i šãkalį suėstum! Rdn. Na ir piktumas – nė su šakaliai̇̃s nepaimsi Žmt. Sodžiun su šakaliai̇̃s neseka [jaunų] parvaryt Drsk. Neseniai teapsižanijo, o jau šakaliai ant nugara šokinė[ja] (mušasi) Šts. Dabar kur tik šãkalį mesi, vis ant mokytą pataikysi Mžš. Nebėr šãkalio dančiui išrakt (nieko nebėra) Kp. O šūdo an šakaliùko nenori (dar ko įsinorėsi)! Žl. Našlys ar šakalys – tai vis tiek Gs. Išvažiavo šakalių, parvažiavo be nagų LTR(Zp). Namai – šakaliai̇̃, be namų negerai An. Nesiskubink – namai ne šakaliai̇̃, nesudegs Šd. Tas pats – tiek su šãkaliu, tiek su pagaliu Štk, Plng. Jei neatplaukia šakalys, nereikia nei pagalio (jei neatsiranda vaikino, nereikia ir našlio) LTR(Mrc). Jei neatplaukia šakalys, tuščia jo puvesio LTR(Mrc). Iš šãkalio maišą priskaldo Žg. Tu mun rykštės gailėjais, aš tau nė šakalio (taip sako vaikystėje tėvų nedrausminti vaikai) Šts. Gal jau mūs tai ir su šakaliai̇̃s bernai nekas, ne tik ką su rankom nekliudis (liksime senmergėmis) Trgn. Toli už virbo šakalys (dar per anksti juoktis, dar daug kas tuo tarpu gali atsitikti) B832, Sch103, N. Vienas šuo šakaliais šika, o kiti jau skaloms varo (vieni kitiems nenusileidžia, pamėgdžioja) Kltn. Neturi kuo šuva šikti, tai nors šakaliais TŽIV514. Pamokyk savo bobutę šakaliai̇̃s šikt, ne mane (atsikertama mėgstančiam kitą pamokyti) KzR. Mokyk savo vaikus anglis krimst, šakaliais (šakalius) šikt B807. Nepasiusi, neimsi šakaliai̇̃s šikti Krš. Išmokysi tu šunį šakaliai̇̃s šikti… (be reikalo stengiesi) Grdm. Apie duobę šakaliai (dubuo ir šaukštai) LTR. Vienu šãkaliu du pečiu pakūrina (karvė laižosi) Krs. Gražus ponaičiukas, tik šikinėj šakaliukas (obuolys) LTR(Slk). Gražus gražus ponaitelis, ė šikinėj šakalẽlis (svogūnas) Prng. Striukas bukas vokiečiukas, jam rūroj šakaliukas (obuolys) Pšl.
ǁ prk. menkas rąstas: Nejaugi triobą šakaliuõs dalinsimės! Rm. Par dukterį buvau, sakau, pirtelei kokį šãkalį uždėsiu Vdn. Iš šakaliùkų sudėliotas namas, nieko gero, tik ką apimuštas Mžš.
3. Mlk apdrožtas, nudailintas kuriam tikslui pagalys, lazdelė: Akėčios buvo supintos iš dvie šakalių̃, surištos karklu Vdn. Šakalẽlių tokių sustatinėji – i akėčios Dsn. Žarną an šãkalio veria ir išverčia Dgp. Pasismeigdavom su šakaliùkais bulvę i dažydavom Žgn. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliùkų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų Sk. An tokio šakalẽlio meti tą audeklą Rt.
^ Išsprogusios akys – gali su šakaliùkais nukrapštyt (juok.) Šmk. Ana sukala naujas stakleles be kirvio, be peilio, be šakalelio S.Dauk. Tu mane išmokysi per šakaláitį šokt (taip atsikalbama nuo darbo) Dv.
4. sakingas medis: Kur smalinga malka, šakaliai̇̃s vadydavo Pv. Mūs lauke šakalių̃ neuždaugiausia Lš. Iš šakalio rąstų stato trobesius LTR(Mrc).
5. LKAI139(Trs) girnų sukutis.
6. toks liaudies šokis: Šakalį šokdavo kaip polką, tik vis pasišokinėdami aukštyn LTR(Aln).
◊ ant šãkalio pakrãtomas silpnas, menkas, nusibaigęs: An šãkalio boba pakrãtoma Str.
į šãkalį sukáišti labai suvarginti, subaigti: Sukaišė mergę į šakalį tos kūlės ir mynės Dr.
į šakalių̃ vãną papùlti būti prigriebtam: Papulsi į šakalių̃ vãną su tokioms kalboms Krtn.
kai̇̃p [pernýkštis] šakalỹs (šakalė̃lis, šakaliùkas, šakalùkas) apie labai liesą, sudžiūvusį: Tėvas kai šakalỹs Dglš. Eina jau ana menkas kàp šakalys Pv. Nors valgo begales, liesas kaip šakalys LzP. Kad ir mano vaikas sumenkęs kàp šakalỹs Kt. Kad tu išdžiūtai kai̇̃ šakalỹs! Rod. Išdžiūvęs esi kaip pernykštis šakalys rš. Sudžiūvęs kai̇̃p šakalẽlis, ka ans, rodos, duonos kąsniuko nematęs Krž. Sudžiūvus kàp šakalùkas, kap rankovė Vlk. Teip paliko kai̇̃p šakaliùkas, net siūruoja Slm. Sudžiūvo rankos kaip šakalėlis LTR(Žg). Rankelės ir kojelės kaip šakaliukai rš. Gorys mat jau paršiuką pasiskerdęs, o mūsų dar kaip šakaliai Žem. Išdvėsęs kai̇̃ šakalỹs arkliukas – kur anas tokį vežimą patrauks Glv. Išdžiūvęs šuva kai̇̃p šakaliùkas Up.
nė̃ su šãkaliu visai (nėra, negalima rasti): Duonos nė su šãkaliu, nė plutelės nėr LKT258(Jnšk). Pipirų nė su šakaliu nerasi Rs. Kur buvęs Tilius, kad prireikus nė su šakaliu nesuradę? rš.
pusañtro šãkalio spagilas: Seniau su pusañtro šãkalio kuldavo Pc.
su šãkaliu stropiai, atidžiai (ieškoti): Gero darbininko dabar su šakaliu reik paieškot KrvP(Jnš). Gali su šãkaliu ieškot – vis tiek nerasi Rs. Kvailio nereiks ieškot su šakaliu, jis pats pasirodys LMD(Sln).
šakaliai̇̃s nuei̇̃ti iširti, sunykti: Vėliau dvaras nuė̃jo šakaliai̇̃s Gdž.
šãkalio vai̇̃kas Jnš, Jnšk, Brž kas niekam nevertas, nenaudėlis: Kas gi, gal aš šãkalio vai̇̃kas, kad negaliu pasvakaruot kaip žmonės Užp. Ar aš, tete, šãkalio vai̇̃kas, ka man mažesnę dalią skiri? Skrb.

Daugiau informacijos

parõdyti;

Apibrėžtis

2 ×rõdyti, -ija (-yja K, -o), -ijo (-yjo, -ė) (brus. paдзiць, l. radzić)
1. intr. R, N, K patarti: Rodiju SD313. Aš tau rodiju, t. y. duodu rodą J. Kaip žinai sau, aš tai tau nerõdiju šiandie važiuot Lkm. Bet aš jums nerõdiju gyventi visiems viename šmote BM352(Vkš). Tai jau nerõdiju aš jum abiem važiuot Ob. Jai rõdė žmonės, kad duot ežiko kraujo – perstos gert Rod. Seniejai rodijo karaliui, idant paklausytų žmonių S.Stan. Tai gal sveikas ir man nerodyji čion užsilikti? V.Piet. Jo pulkavedžiai jam stačiai rodyjo pasiduoti V.Piet. Daktarai sergančio ligonio nesigailėjo, jam iš širdies nerodijo Tat. O teip rõdijuot: nė vienas gailėjimo nuodėmių neilgink arba notguldinėk DP165. Šitą lobį rodijo V[iešpats] Christus užpirkt anam jaunikaičiui DP525. O teip linkiuot, arba rodijuot, žmogau krikščionie, jei tau ižganymas meilu, idant būtumbei akylus DP514. Viešpatis nė vieno neverčia, bet linki, arba rodija, tiektai DP512.
| refl.: Ką dūksėdamies rodomis mūsų, o ne rodydamies Dievo darome, tai mumus ant pikto išeit DP620.
ǁ intr., tr. linkėti, norėti ko: Kurie ieško dūšios mano, … pikt man rodija Mž470. Nerõdyč ir savo neprieteliui tokio padėjimo Skdt. Rodysiu apie gerą PK92.
2. intr. BtMt26,4 tartis: Nueję tada farizeušai rodijo, kaip jį prigautų kalbesyje VlnE126.
| refl.: Rodykis su rokmonu žmogumi, tai neklysi J. Anies da čia ilgai rõdijos OZ48. Tada tas bernas rõdijos su gaspadoriu, kad ką nors iš tų javų išmislyti BM221(Jsv). Rodykiamos apei išganymą dūšios mūsų P. Nueję tada farizeušai rodijos, kaipo jį galėtų prigaut kalboj Ch1Mt22,15.
ǁ refl. šnekučiuotis: Vyrai sustoję rõdijos Grg.
3. tr. informuoti ką kur esant (paprastai pirktiną daiktą, darbo vietą ir panašiai), rekomenduoti: Ans mun rõdija, kur karvę pirkti Lkv. Mun vienas žmogus rõdijo, kad čia galį gauti pirkti miežių KlvrŽ. O ana kad rõdija, kad rõdija, kad giria šitą muliorių Lel. Jis man rodijo gerą piemenį Pc. Man vietą rodija į Paventies dvarą už gaspadorių LzP. Ma[n] čia aną metą rõdyjo gerą vietą Jrb.
ǁ piršti: Noriu jums rõdyti merginą Srd. Jonui Meidūčią rõdija Sdk. Nejok bagotos panaitėlės, kur žmonės rodijo LTR(Ob).
4. tr. skatinti išeiti: Aš pradėjau rõdyt juos abu namo Sb.
5. tr. vesti, kreipti kur: Velinas nuodėmėsp rõdija DP109.
2 ×atrõdyti tr. M
1. patarti atvykti; atsiųsti: Pradėjo žmogus klaust naktigulto, tai ant mumį atrõdijo Sb. Mane čion tavo brolis atrodijo BsMtI141.
ǁ patarti kur pirštis: Kas jį ir atrõdijo iš teip toli? Ds.
2. pranešti, nurodyti ką dingusį kur esant: Tamjam, kursai man šitus daiktus atgautinai atrodija, aš tvirtai pažadu viršuojį atlyginimą nuo dešimt reichsmark[ių] LC1878,8. Ją (pabėgusią kumelaitę) man atrodijančiam pažadu atlyginimą LC1883,43.
3. atmesti: Vokiečių karo dūma atrodyjo kuršių prašymą prš.
4. SD1108 atkalbėti: Negali labai nei prirodyt, nei atrodyt Krok.
2 ×darõdyti tr., intr. patarti ką daryti: Bočia darõdijo sūnu[i]: nulup' (nulupk) strieką, perkul' (perkulk) šiaudus, rasi rugių (ps.) Lz.
ǁ patarti kur pirštis: Aš atėjau pas tave, motinute, čion man darodijo, ar negalėčiau aš jūsų būt žentu? BsMtI51.
2 ×įrõdyti tr.
1. įsiūlyti, parekomenduoti: Teta įrõdijo tekėti už pikto vyro J. Mane čia įrõdijo pažįstami, ir apsilikau Šn. Kas taũ įrõdijo tokion geron vieton tarnaut? Ob.
ǁ patarti kur eiti: Jis senį keikiąs, kad į tokias pelkes įrodijęs LTR(Sln).
ǁ pripiršti: Inrodyk man mergą Lp. Visi kaip supuolė ir įrõdijo: gerai bus, bagotas, ne girtuoklis Ds.
2. Š įvadinti, įkalbinti kur įeiti: Įrodyk šunį gryčion – reikia lakt duot Ds.
2 ×išrõdyti tr.
1. Svn išraginti, išprašyti: Led ne led tėvą išrõdijo iš namų – teip nenorėjo važiuot Sdb. Led išrõdijau vaiką namo eit – neina, ir tiek Užp.
ǁ išvaryti, iškrapštyti: Nenorėjo eit, led išrodijau iš gryčios Ėr. Jau kai jis ateina, tai sunku ir išrõdyt Pnd. Kad nebūt geruoju paklausęs, jį būt vyrai už kalnieriaus išrõdiję namo Pnd. Jau ir moterėlės jį pro duris išrodyja prš.
^ Pažadėjai – tei patiešijai, o nedavei – tei neišrodijai LMD(Rs).
2. įkalbėti kitur išeiti: Ir anksčiau jis ūkyje nebuvo karštas: atėjo mat užkuriom, tėvų išrodytas, o iš tikrųjų kitą mergą buvo nusižiūrėjęs rš.
2 ×nurõdyti; N
1. tr. įkalbėti nueiti: Kaip čia [padarius], kad anas te nurõdijus, ką sakytų? Sdk. Jis mane į gerą vietą nurodijo Lkš.
ǁ kur nupiršti: Kaži kur į dzūkus nurõdijo, nežinau nė kur Dkš.
2. refl. tr. parsikviesti: Nusirõdijo mane namo, sakau, gal jau ką svarbaus pasakis Ds.
ǁ refl. tr. nusivilioti: Kad aš nusirõdyč šitą šunį pas saũ, tai anas tikrai paprastų Ds.
2 ×parõdyti; M
1. tr., intr. patarti: Kas ką parõdijo, tas tuo gydom Antr. Ir mum da kad kas būtų parõdiję rūgščia trint Sdk. Bet našlė parodijo pakart jos vyrą numirusį to vieton BsPII259.
2. tr., intr. pasakyti ką kur esant, parekomenduoti: Man tas tamstos pažįstamas parodijo, tai aš ir nuejau Dbk. Parõdijo vienas kitas, anie i susirado Vdk. Susiedka parõdijo, ka čia yra paršiukų Erž. Aš jai i parõdijau tą butą Rd. Aš jam parõdijau tą slūgą J. Parõdijo gaspadorių, i atlikau tarnaut Str.
ǁ parekomenduoti pirštis: Parõdijau ant senos mergos, tai kad užpyko Ds. Žmogus pažįstamas parõdijo, kad te i te yra merga Rš.
3. refl. pasitarti, pasikalbėti: Pats nieko neišmanau, o nėra su kuo pasirodija Svn. Pasrõdijom, pasiniūkėm mes abu Aps.
ǁ refl. tr. pasiteirauti, pasiklausti patarimo: Reik[ia] pasirodyti spaviednyką, kaip turi paprovyti artimą tavo, piktai darantį P.
2 ×parsirõdyti tr. parsikviesti: Parsirõdijau jį gyvulių pažiūrėt Ds.
ǁ parsigabenti surastą klausinėjant: Buvo parsirõdijęs mergelką pačiai pri rankų Krš.
2 ×prirõdyti
1. tr. N, An, Pjv, Vkš įteigti esant gerą, parekomenduoti: Prirõdijau jam ištikimą žmogų J. Kvietė prirodyti jiems vaikinus, norinčius to amato išmokti Pt. Gal žinai kokių šnekių bobikių, prirõdyk Žlp. Ka tu prirõdytumi mun gerą vaikį Plt. A negali prirodyti, kur gerą ožką pirkti Slnt. Ben[e] žinai, kur pievas rendavoti, prirõdyk mun Lkv. Ans mun dideliai gerą darbą prirõdijo Trk. Skaitykite tuos raštus, kuriuos prirodys jums geri žmonės rš. Prirõdijo per žmones, ir atvažiavo [piršlėm] Ds.
ǁ pripiršti: Kas tau šitą mergą prirõdijo? Švnč. Jei geras ėsi, prirõdyk ma[n] bagotą mergą Jrb. Prirõdyk man kur gerą bernioką Skdt. Aš tau duosu daug raudonųjų, kad tu man ją prirodytum už moterį BsPIV210.
2. intr., tr. patarti, kaip daryti, pamokyti: Vienas kaimynas prirodijęs [, kaip atsikratyti aitvaru], sako: – Kaip da sykį parneš, tai tu visus tuos lunkus išversk ant kiemo BsPIII274. Daba mokslas viską prirõdo Jrb.
2 ×surõdyti
1. tr. duoti patarimą, patarti: Surõdijo radiją pirkt Dglš. Jos surõdytas aš te ejau Dglš. Sukusijo, surõdijo seną pačią imti (d.) Slk.
2. intr. sutikti (kalba, veiksmais): Anidvi surodija, t. y. rodą braukia J.
3. intr. sutarti, susikalbėti: Bet surodiję nupirko tais sidabrinykais už algą neteisiąją dirvą puodžiaus VlnE199.
| refl. Q78, H161, R, Sut, N: Surinkime susirodyjimą laikyti, susirõdyti KII221. Gaspadorius su bernu susrõdijo jo pačią pataisyt Prng. Vaikis su merga pirma susirodijo, t. y. susimokė ir padavė užsakus ant žanyklės J. Lauksu, kol rasi sugrįš, ir tada su juom susirodysiu TŽVI420. Susirodijo žydai tarp savęs jį užmušti VlnE144. Suderėjo (paraštėje susirodijo) jį užmušti BB1Moz37,18. Ir susirodiję pirko už juos dirvą puodžiaus ant pakasimo svetimiems BtMt26,7. Susirodykite dabar, ką mes darysim RB2Sam16,20.
4. tr. supažindinti, suvesti (piršlybų reikalais): Surõdyk juos į draugę Gs. Ak aš jus ir surõdijau, būtumėt ir po šiai dienai vienas kito nepažinę Ds.
2 ×užrõdyti M
1. tr., intr. Lkv, Ob skundžiant pranešti, įduoti: Gaudentas užrõdyjo policijai, kad jie degtinę verda Skr. Užrodyta buvo, kad aš knygnešys Kdn. Turbūt kas užrõdijo, kad Petrai turi ginklą Up. Gal velnias jį čia užrõdijo! Sb.
2. tr. pasakyti ką kur esant, parekomenduoti: Aš jum užrõdysiu seną žmogų, tai papasakos gražiai KzR. Aš tau užrõdysiu tokį meistrą Gg. Susiedas prašė užrõdyt kupčių – nori karvę parduot Lel. Nu, bernai, man berną kur užrodykit Lp. Užrodyk, dėde, jauną ir turtingą mergaitę – bus kviečių pūras Srv. Užrõdijau merginą Rs.
3. intr. patarti, kaip daryti: Užrõdijo šituo keliu, vos neprigėriau važiuodamas Ds. Užrodyk tu jam, tegu nueina pas tą žmogų Al.

Daugiau informacijos

atláužyti

Apibrėžtis

láužyti, -o, -ė tr. K, J; R
1. iter. laužti 1: Mūsų atominis ledlaužis „Leninas“ laužys ne tik vandenynų ledus, bet ir „šaltojo karo“ ledus (sov.) sp. Šalna šalo žiedužius žiedužius, vėtružė laužė šakužes JD373. Ei, laužė laužė lendrių skietužį JV858. Ai, dildo laužo aukso žiedelį jovaro milinėlis JV771. Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia Vrn. Kad [pamotė] vilko marškinužėliais, laužė (smarkiai lankstė) mano rankeles JD566.
^ Šilima kaulų nelaužo VP44, Prk, Rm, Bgs, Ds. Aukštą medį visi laužo LTR(Rk). Niauzgia kaip katinas, uodegą laužomas J.Jabl. Geras amatas pečių nelaužo PPr35. Badas ir geležį laužo LTR.
| refl.: Sunkus buvo vežimas, reikėjo su ratais po miškus láužytis Ėr.
2. N linus minti: Minu, laužau linus SD147. Popirm išdžiovys, pask mintuvais gniuždys, láužys [linus] Rmč.
3. skinti, skabyti: Lakštus [buroklapių] laužyti N. Láužom bulves (skabom atžalas), reiks sėti Plng.
4. DŽ spaustuvinį rinkinį iš skilčių dėstyti puslapiais.
5. smarkiai gelti, skaudėti: Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus V.Krėv. Gal prieš oro atmainą taip kaulus laužo Užp. Skausmai mėtosi visame kūne: įpuls į vieną ranką – laužo laužo Pt. Drūčiai persigandau, i pradėjo láužyt dantis Jrb. Matyt, lietaus bus, strėnas laužo rš. Motinai nebelaužė stuburkaulio, ji išsitiesė, ilga, stilbi P.Cvir.
ǁ skaudinti: Kad šaltis ma[n] kūną laužo, susikurčiau didį laužą JD383. Sunkūs darbeliai rankeles láužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia (d.) Str. Tėvas vos bepavilko reumatizmo laužomas kojas J.Avyž. Laužė Eglę kančia, sielvartinga dalia S.Nėr. Ligos ateit ant mūsų negirdėtos, laužo gumbės, niežai ir žaizdos piktos Mž427.
^ Darbas kuprą laužo LTR(Srj).
6. versti, griauti, ardyti: Láužyt namus vienas pamėgink Azr. Bėgdamas [Nemunas] krokia, butus žvejų laužo A1884,279.
7. prk. nesilaikyti, nepripažinti, atmesti ką priimtą, nusistovėjusį, griauti, naikinti: Romantikai, laužydami senas sustingusias formas, davė laisvę jausmui ir vaizduotei rš. Šis judėjimas laužo senąsias pažiūras į techniką sp. Duktė, kiek man teko patirti, atkakliai laužo tėvo užsispyrimą ir tradicijas V.Myk-Put. Bandė laužyti taip labai mums reikalingą vienybę rš. Ką žadėjau, tą padarysiu, savo žodžio neláužysiu Rm. Kunigaikštis karalių kursto laužyt duotą žodį B.Sruog.
8. refl. varžytis, gėdytis, vangstytis: Nėr čia ko láužytis, mergele! Al. Ko čia láužais?! Dr. Nėr ko čia laužytis, sakyk tiesą rš.
9. mokyti, pratinti: Žmones į antrą galą kaip jaučius laužo ST85.
ǁ refl. labai stengtis: Nesiláužyk, čia vienas nieko nepadarysi Sb.
10. refl. tąsytis, blaškytis (sergant): Kūdikis rėkia, laužos visą parą LTR(Lš).
11. refl. Klt, Vlk šokinėti, karstytis (apie dar nepasibėgusią karvę): Žebukė láužos (šokinėja ant kitų karvių) – vesim pri buliaus Rs. Neleisk žalosios su karvėm, kad nesiláužytų Lš.
12. iškreipti (žodžius), ne taip tarti, kaip kiti: Mas senoviškai šnekam, o vaikai jau láužo kalbą Krš. Ans nemoka žemaitiškai, láužo biškį Vgr.
◊ gálvą láužyti įtemptai galvoti, spręsti ką nors: Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo A.Vien. Ilgai karalius laužė galvą, pagaliau sugalvojo, kaip nuo jo atsikratyti J.Balč. Su tais uždaviniais tas mūs vaikas kiek láužo gálvą, na, neišmoksta, ir gana Vlkv. Pradžia galvą laužo (verčia galvoti) TŽIV515.
kanapès láužyti Dv toks žaidimas.
káulus láužyti labai spaustis, kur veržiantis: Prie durų baisiai kaulus laužė Jnš.
liežùvį láužyti sunkiai tarti, svetima kalba kalbėti: Tarp savęs svetimšaliai laužė liežuvį mums nesuprantama kalba rš.
ragùs láužyti kieno nors išdidumą, puikybę stengtis įveikti: Jei dar taip ilgiau neklausysi, vis tiek láužysiu ragùs Grž. Bet aš bijau ir tų draugų, kuriems nelaužė nieks ragų Mair. Vaikui ragai̇̃ ir láužomi auga Ds.
rankàs láužyti grąžyti iš skausmo rankas, sielvartą kęsti: Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė V.Krėv. Ėjo mergužėlė per dvarą verkdama, rankas laužydama TD28. Labiausia verkė jauna mergelė, po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama Tvr. Nelaimingos motinos laužė savo rankas, aimanavo ir balsu verkė rš. Ir sielvarte baisiam tu laužysi rankas S.Nėr. Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas Mair. Išėjo motulė ant didžio dvarelio, senas rankas laužydama, ašaras liedama KrvD9.
šónus láužyti stengtis įveikti, nugalėti: Kas darbininkų klasei laužo šonus, tas mano priešas, žinomas ir senas V.Mont.
apláužyti tr. K, Š; SD198
1. dalį ar didumą nulaužioti: Šakų didumą apláužiau J. Ant stalo guli aplaužytas duonos kepalėlis rš. Mostagavo rankomis kaip aplaužytas malūnas sparnais rš.
| refl. K.
2. aplamdyti, apveikti: Drąsiai gynėsi žmonės tos šalies, bet neilgai: aplaužė juos narsūs dainaviečiai V.Krėv. Kol kas gerai aną apláužys (apmuš, apdaužys), tol ana laidys liežuvį Vvr.
| Sunkiai įorė, bet vis šiaip taip apláužė (aparė) pūdymą Ds.
◊ ragùs apláužyti kieno išdidumą, galybę, užsispyrimą įveikti: Jei kartą apláužysi gerai ragùs, daugiau nesikabins Vv.
sparnùs apláužyti įveikti, palaužti užsimojimus, entuziazmą: Praeitis aplaužė jo dvasios sparnus, ir jis pasijuto stovįs ant žemės – ant juodos, kietos žemės V.Mont.
šónkaulius apláužyti apkulti, apmušti: Kaip apláužysiu aš tau šónkaulius, tai žinosi, kuo Dievas vardu! Vlkv.
atláužyti iter. atlaužti: Toj lovelėj gul žalnierelis. Visas baisiai sušaudytas, kojos, rankos atlaužytos KlpD113.
įláužyti K iter. įlaužti.
| refl. K.
išláužyti K, Š
1. iter. išlaužti 1: Bernas aplamas išláužys visus dantis iš grėblio J. Pražys išlaužyti vėl sodai, ir aviliuos dūzgėt ims bitės K.Kors. Vėtra tą visą girę išláužė Sch202. Uosio tvorą išlaužysiu, žalias rūtas išlankstysiu JD385. Visą rugieną išláužysi savo žąsimi! Lp.
| refl.: Ganant miške, daug medelių išsiláužo Rm. Prieš Velykas Nemunas išsilaužė (ledai išėjo) Jrb.
2. refl. išsimankštinti: Kariuomenėj duoda išsitąsyt, išsiláužyt Skr.
nuláužyti K; M iter. nulaužti 1: Pamidoram viršūnėles nuláužyk Rm. Rasi ryto[j], rasi ryto[j] šakeles nulaužyta JV415. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o ne nulaužyti BB3Moz1,17.
◊ ragùs nuláužyti ką nors apveikti, palaužti puikybę: Nuláužyk ragùs – žiūrėk, kaip žmogus bus Grž.
paláužyti tr. K nulaužyti, išlaužyti: An, jau eina šurmas vėjas, tai paláužys valkias šakas Pls. Visi medeliai [pakelėse] paláužyta Str.
ǁ sulaužyti: Plūgus du paláužė in akmenį Rod. Ale kas, jei paláužysiu ragutaites (ps.) Žrm. Vaikai, nepaláužykit kojų! Str. Tuiną (tuinų tvorą) paláužysiu, [v]andenį išleisiu, rūteles išrausiu, rožę sau paimsiu Tvr.
| refl. tr.: Anksčiau galvą sau nusisuksiu, rankas pasilaužysiu, kol ji bus kunigienė V.Krėv.
◊ gálvą paláužyti pasukti galvą, pagalvoti: Turi sykiais gerai gálvą paláužyti, iš kur kapeiką gauti Vvr.
káulus paláužyti sunkiai padirbėti: Norint tuos tris rublius uždirbti, reikia gerai privargti ir kaulus palaužyti rš.
rankàs paláužyti iš skausmo, sielvarto rankas pagrąžyti: Pulsiu tėveliui žemai keliuosna, gailiai verkdama, atsidusdama, baltas rankelès paláužydama (d.) Ck.
parláužyti K iter. parlaužti 1.
pérlaužyti K iter. perlaužti.
praláužyti tr. K
1. iter. pralaužti 2: Ledą pralaužyk, ir atsigers gyvoliai J.
2. šiek tiek prilaužyti, priskinti: Praláužyk lapų paršeliams Šts.
| refl. tr.: Merga prasilaužė virbų ugniai užkurti rš.
3. prk. pralavinti, pramokyti: Imk tą vaiką, bene nors kiek praláužysi rašto! Up.
◊ gálvą praláužyti kiek pralavinti, pamokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti rš.
priláužyti iter. prilaužti 1: Priláužė žabų, prišiukšlino pievą, dabar reikia išgrėbstyt Ėr.
| Priláužyk du krežiu bulvių (nuskink jų atžalas) Slnt.
| refl. tr.: Skanių šakelių prisilaužėm J.Jabl. Aukso iš burnos su dantimis neprisilaužysi Vaižg.
◊ gálvą pri(si)láužyti daug prigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvõs esu priláužęs! Grž. Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo klausimu rš.
suláužyti tr. K; SD46, R
1. į dalis sutrupinti, sutreškinti: Jisai sulaužė ratus, kojas J. Dar jaunas ir blogas atžalas galvijai ant ganyklų sumindžioja ir sulaužo K.Donel1. Nesuláužai botagočio OG287. Upės sulaužė ledus, nutirpo sniegas rš. Kad tik Nemuną sulaužyt[ų] (ledus išneštų), tai važiuotum Lp. Suláužyt tai netrukt, o bėda tai nupirkt Vrn. Sulaužė žirgas tvorelę, išmindžiojo žalias rūteles JV775. Sulaužiau tiltelį pirmu karteliu JD963. Nesulaužytą pinigą atnešė N. Vasarojų pasėjus, lytus žemę suplaka: taigi pasidariusią plutą reikia velenu sulaužyti A1884,79. Sulaužyk pečius piktojo Mž525. Ir sulaužė visus medžius ant lauko BB2Moz9,25.
^ Eina kap vėjo suláužytas (kreivai, susilenkęs) Arm, Vlk, Gž. Ir eina kaip sulaužytas par avižas LTR(Pp). Da liežiuvį sulaužysi, košę su duona valgydamas (iron.) Skdt.
| refl. tr., intr.: Kišenėj šukos greit susiláužo Rm. Rado tie vaikai vieną pyragutį, susilaužė visi trys, valgo BsMtI88.
2. spaustuvinį skiltinį rinkinį išdėstyti puslapiais: Petras Cvirka nuolat maišėsi spaustuvėje tarp rinkėjų ir metrampažų, su didžiausiu dėmesiu ir meile žiūrėjo kiekvieną sulaužytą puslapį, davinėjo nurodymus spaustuvės darbininkams A.Vencl.
3. padaryti silpną, nesveiką: Užėjo ligos ir sulaužė žmogų Sb.
4. PK36 įveikti, nugalėti: Tu jo nesuláužysi – stiprus kaip jautis Rm.
5. prk. sugriauti, sunaikinti: Lygios TSRS piliečių teisės yra nesulaužomas įstatymas (sov.) rš. Sulaužyta dvarininkų vergija, nes valdžia kaime perėjo į valstiečių rankas (sov.) rš. Ėmė graudžiai verkti, kad ir jos gyvenimas tapo sulaužytas Vaižg. Jis mane siuntė, … idant širdis sulaužytas gydyčiau BPI34. Maironis, mokęsis Kijevo universitete ir Peterburge, puikiai pažinęs rusų poeziją, pirmasis sulaužė senąją eiliavimo tradiciją A.Vencl. Jis nenorėjo savo žodžio sulaužyti Nj. Kas neižpildys apžado savo arba … jį sulaužys DP565.
◊ gálvą susiláužyti įtemptai galvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur piningų galėtų gauti prš.
užláužyti; SD164 iter. užlaužti 1: Vinis užláužiau, kad negaliu ištraukti J. Kai priėjau žalią mišką, žali medžiai užlaužyti ir šakelės užlankstytos LTR(Sln). Medžių šakos užlaužytos, viršūnelės užlankstytos LTR(Vdk).

Daugiau informacijos

praláužyti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

atriedė́ti

Apibrėžtis

riedė́ti, ri̇́eda (riẽda Jž), -ė́jo intr. Š, J.Jabl, Jnš, Jrb
1. judėti sukantis, ristis: Kai aš jojau par laukelį, laukelis skambėjo, visi pilki akmenėliai į šalis riedėjo LTR(Ob). Rieda mano rateliai nesmaluoti, lylio! NS33. Kur tas kamuoliukas riedės, ir tu ten keliauk LTR(Kpč). Eini gi – net kiaušinis nuo galvos neriedė́tų An. Kūlio rieda (susiima kojas ir virsta per galvą) Ds.
| prk.: Kad dar jo ratai nerieda (neturi lėšų), neatvažiuos Ds. Ekonomika rieda žemyn sp. Net galutinai riedant į prarają, nėra ko įsikibti, nėra ko įsitverti rš. O sunkumai jam nuo širdies, kaip akmens nuo krosnies, paskui kits kitą riedėjo, riedėjo Vaižg.
^ Obuolys nuo obelės netoli terieda Kp. Obuolys netoli terieda nuo obels Krtn. Eina, ir važiuoja, ir ratai rieda, ir vis ant vietos (laikrodis) LTR(Šlv). Rieda bėga – vis ant vietos (verpia) LTR.
ǁ slinkti (apie saulę, mėnulį): Mėnulis skaistus padange rieda LTR(Pn). Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti už aukšto Šventosios kranto J.Bil. Teka rieda saulelė pro vario vartelius J.Jabl. Saulė riedėjo pavakarėn, ir lietaus nužliaugtos, nupilkusios rugienos parausvėjo J.Balt. Frontas riedėjo artyn be jokio sustojimo rš.
2. važiuoti: Parke ir jovarų kely dirbę žmonės mato, kaip Mackevičius rieda iš dvaro V.Myk-Put. Nenutrūkstama srove į statybos aikštelę rieda sunkvežimiai su statybine medžiaga rš. Garvežys trūktelėja vagonus, ir jie, paeiliui sujudėję, trinksėdami ir supdamiesi, ima iš lėto riedėti pro šalį rš.
| prk.: Vis dėlto mūsų žmonės rankų nenuleidžia, tik barškėdami, girgždėdami kaip netepti ratai rieda toliau, ir ne tik rieda mūsų plačiu duobėtu vieškeliu, bet stengiasi jį ir pataisyti Pt. Palanga buvo lyg akmuo ant kelio, per kurį nesustodami riedėjo istorijos ratai rš. Senas kaip į pakalnę ratai riẽda Gd.
3. DŽ lašais kristi, byrėti: Saulužėlė tekėjo, tekėjo, rasa žiedais riedė́jo, riedė́jo (d.) Rd. Anai ašaros iš akių rieda J. Ašaros riẽda per jo skruostus BŽ229. Gegute nekukuotau, kad ašarėlės per skruostus neriedėtų MTtI45. Gailiai verkia sakalelis, byra rieda ašarelės (d.) Švnč. Gailios ašarėlės man par veidą rieda NS1321. Ašaros kaip žirniai riedėjo jai iš didelių ir apskritų akių J.Balč. Ried[a] ašarėlė man dėl bernelio Zp.
4. greitai sruventi, tekėti: Par mano dvarą upė tekėjo, vandenėlis riedėjo (d.) Jž.
5. sklisti (apie garsą): Giesmę gieda, žodžiai rieda kaip perkūnai iš dangaus! A.Baran. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis, pribėgusi prie kranto, subyra į smulkias daleles, o nuo kranto rieda vasarotojų juoko garsai T.Tilv.
6. greitai eiti (apie mažą ar storą): Merga rieda, t. y. eina smulkiais žingsniais J. Paulina riẽda ir riẽda penkius kartus pakalnėn karvių keltų Slm. Riedė̃s palengva, i gan[a], greit jau nepa[e]is Pš. Vieversėlis gražiai gieda, piemenėliai laukan rieda LTR(Všk). Būreliais moterėlės su vaikais riedėjo vėl į vienkiemius takais T.Tilv. Žvejas ėjo šalia karalaitės, voverė riedėjo (šokinėjo) pryšaky, o vilkas su kiaune bėgo iš šonų rš.
| prk.: Čia mokinys kaip obuoliukas rieda iš klasės klasėn be sukliuvimų An.
7. prk. slinkti, eiti (apie laiką, metus): Rieda, rieda baltos naktys sidabrinėmis alėjomis S.Nėr. Tačiau gyvenimas, matyt, rieda pagal kažkokius kitokius teisybės dėsnius V.Myk-Put. Dienos riedėjo viena po kitos, panašios kaip to paties paukščio dėti kiaušiniai J.Avyž. Bet argi gyvenimas visada rieda lyg per stalą? rš. Jų gyvenimas riedėjo kaip sviestu pateptas rš.
8. lipti, ropštis: Labą rytą! Jau riedat (keliatės iš miego)? Pkr.
9. M, DŽ, Jnš kaltis iš kiaušinio, ristis, skilti (apie paukščiukus): Žąsiukai iš kiaušių pradeda riedė́ti J. Peri keturias savaites: ketvirtos pabaigoje prasikala, riedė́t pradeda, plyšta tie kiaušiniai Sml.
10. impers. prk. eitis, sektis: Jam labai sunkiai riẽda Rm.
11. atsirasti, kilti: Šios kategorijos žodžiai daugiausia yra riedėję iš linksniuojamųjų kalbos dalių netiesioginių linksnių LKGII428.
apriedė́ti intr. Š aplink apsiristi.
atriedė́ti intr.
1. LL199, Š, DŽ1 priartėti riedant, atsiristi, atsiritenti: Atri̇́eda, atri̇́eda ripka LKT214(Jnš).
2. atvažiuoti: Va, ir pirminykas jau atrieda Slm. Ji (kumelė) nepavargus, mes palengva atriedė́jom Bsg. Jis vykusiai vairavo tarp klanelių bei akmenų, o vis dėlto į patį Kavarską atriedėjo lyg išmaudytas rš.
3. prk. ateiti (apie laiką): Usnynėn vėl pavasaris atrieda T.Tilv.
įriedė́ti intr.
1. Š riedant patekti į vidų, įsiristi: Ant žirgelio sėdau, žirgas pašokėjo, žalias rūtų vainikėlis ugnin įriedėjo NS1002(Kp). Peržengę slenkstį, svečiai krisdavę ant žemės ir riedėte įriedėdavę į vidų, linkėdami, kad tokiu būdu ristųsi į tuos namus gėrybės MLTEI636.
2. refl. įsismaginti ritantis: Paristas akmuo pakalnio smagiai įsiriedė́jo Š.
3. DŽ įvažiuoti: Kartą per savaitę įriedėdavo miestelin pustuštis iškleręs autobusas ir sustodavo vidury rinkos rš. Vežimėlis įriedėjo į kiemą rš.
4. greitai įeiti, įsmukti: Šviesdamas aukštai iškeltu žibintu, kamaron įriedėjo nedidukas žmogus J.Balt.
išriedė́ti intr.
1. M, Š riedant išlėkti, išsiristi: Išriedė́jęs iš gūžtos kiaušinis BŽ76. Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir išriedėsiu per vieškelėlį LTR(Sb).
ǁ BŽ80 pasirodyti, išnirti (apie saulę): Išriedė̃s gal jau saulutė iš debesų, gal buvo kai kur įsisegus Pnm.
2. išvažiuoti: Vos spėja pavalgyt, ir vėl išrieda Slm. Vežėjas supliekė arklius, ir karieta, dundėdama per įšalusią žemę, išriedėjo iš kiemo V.Myk-Put. Keleliu išriedėjo į ganyklas traktorius J.Avyž.
3. lašais išbyrėti, išbėgti, iškristi: Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių Mair. Ji suvaitojo, nusišluostė išriedėjusias ašaras rš.
4. greit išeiti: Ona išriedėjo iš virtuvės rš.
| prk.: Tu matytum, į kokius didelius ponus išriedėjo! rš.
5. greitai išlipti, išsiropšti: Ką tik išriedė́jęs iš lovos, akis trina Srv. Kad bernužis kėlė, žemė sudrebėjo, ir aš iš lovos greitai išriedėjau LMD.
6. DŽ išsikalti iš kiaušinio, išsiristi, išskilti: Iš trylika [kiaušinių] tik aštuoni išriedė́jo Sk. Ar jau viščiukai išriedė́jo? Srv. Tas kiaušinis jau nebeišriedė̃s – jo nebevers Grž. Iš dvylika kiaušinių būtų išriedė́ję dvylika viščiukų BM269. Kai iš kiaušinio išrieda vištėliai, tai reikia kevalus apnešti apie visas sodybas, tai vištos vaikščios toli nuo namų (priet.) Rm. Bet tą ančiuką, kur paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešė ir juokėsi iš jo J.Balč. Yra žinoma, kad kai kurių žuvų iš ikrų išriedėjusios lervos praeina poilsio stadiją T.Ivan. Iš tų vikšrų išrieda baltos gražios peteliškės rš.
| prk.: Tu dar vaikas tebesi – ką tik iš kiaušinio išriedėjęs, ką tu gali mane seną pamokyti Jnš.
7. kilti, išsirutulioti, išsiplėtoti, susiformuoti: Iš menkos priežasties iškyla arba išriẽda svarbios pasėkos BŽ446. Kuršo latvių šnektose išrieda epentezė iš kuršių kalbos ypatybės minkštinti priebalsius prieš i, j ir e K.Būg. Iš to bus aišku, kodėl žemaičių tarmėse šita paradigma galėjo įvairiai išriedėti rš. Iš dangaus stebėjimų išriedėjo kalendorinis laiko skaičiavimas P.Slavėn.
nuriedė́ti intr.
1. DŽ riedant nutolti, nusiristi: Kur nuriedė́jo tas obuolys? Sv. Pakriaušėn nuriedėjo Švnč. Tiktai babarkšt, babarkšt girnų kūlys ir nuriedėjo į pakalnę LTR(Krž). Vėtant toliaus nuri̇́eda didieji žirniai, arčiau pasilieka avižos Skrb. Po dviejų kirčių visos smako galvos nuriedėjo LTR(Šn). Vaikai nudūmė, kaip ripka nuriedė́jo Jnš. Papartys pražydo, ir žiedas nuriedėjo an patiestos skarytės BsPII216. [Meška] kaip duos lopa maršalui per galvą, tas kūliais bardi bardi ir nuriedėjo LTR(Ds). Nuo jo bėdos kaip žirniai nuriẽda BŽ57.
| prk.: Tiktai dar reikia, kad ir anas, kuris uždegė pasaulį, taip pat kur nuriedėtų, baisiau dar nuriedėtų I.Simon. Nuriedėjo į idealizmo ir klerikalizmo pozicijas rš.
^ Man tada kaip akmuo nuo krūtinės nuriedė́jo BM212(Pg). Kas nuo kalno nenurieda? (akėčios) Jrg.
ǁ nuslinkti (apie saulę): Saulutė per skliautą nuriedėjo J.Mač-Kėk. Saulė nuriedėjo dangumi gerą puslankį J.Dov. Nuriedėjo už tamsios miškų juostos dienelė su saule drauge S.Čiurl.
2. nuvažiuoti: Mašinos, dusliai bildėdamos, pamažu nurieda gatve J.Avyž. Pirmieji du tankai nuriedėjo į priešo pozicijas, vesdami paskui save kitus E.Miež. Lėkė nuo stogo nuplėštos stiegėlės, braškėjo ir griuvo seni mediniai namai, o vieni račiukai patys nuriedėjo gatve, kad išsigelbėtų nuo vėtros J.Balč.
3. DŽ lašais nukristi, nubyrėti, nuvarvėti: Patsai nepajuto, kai ašaros iš akių nuriedėjo per veidą V.Krėv. Ašara, didelė kaip žirnis, nuriedėjo jam per veidą J.Bil. Šitai rasa nuriedėjusi girdo žibutę ir tulpę V.Myk-Put. Rasos lašas nuriedėjo ant dainiaus kapo J.Balč. Nemačiau saulelės, kada užtekėjo, nei gailios raselės, kada nuriedėjo LTR(Pn). Veidu nuriedėjo prakaito lašai sp.
^ Miegas kaip vanduo nuo žąsies nuriedėjo (visai nebeužmigau) Žg.
4. greitai nubėgti: Andriukas griebė botagą ir nuriedėjo žalajai už akių J.Avyž. Vaikai kaip mašaliukai nuriedėjo paskui jį rš.
5. nusiropšti: Nuo pečiaus nuriedu ir einu liuobtis Krs.
6. greitai nutolti, nusiduoti: Visas sambrūzdis nuriedėjo toliau rš.
7. prk. praeiti (apie laiką): Aukso žiedeliu nuriedėjo jaunystė – kur ir pradingo viskas? J.Balt.
pariedė́ti intr.
1. kiek riedėti tolyn, pasiristi: Jis drąsiai šokdavo ant ritinio ir taip droždavo pagaliu, kad ritinys dar ir atgal pariedėdavo rš. Aš pasiversiu į aukso žiedelį ir pariedėsiu į pakalnelę (d.) Lkv.
^ Kai tik vienas pajudėjo, tuoj keturi pariedėjo (arklys ir ratai) LTR.
2. riedant atsidurti po apačia: Sviedinys pariedė́jo po lova DŽ1.
3. imti kristi lašais: Raukšlėtu senės veidu pariedėjo gausios ašaros nuliūdimo LzP.
parriedė́ti intr. parbėgti: Ji kaip saulutė parrieda. Kad jau Dievas duotų! Argi reikėtų mums geresnės marčios? P.Vaičiūn.
pérriedėti intr. riedant praslinkti: Toks apvalus su virvėm pérriedėjo per mūsų stogą (apie parašiutą) Jnšk.
prariedė́ti intr. pravažiuoti: Kiekvienas prariedantis vežimas, kiekvienas veidas man atrodė toks svetimas, toks baisus, jog aš drebėjau T.Tilv. Vagonai paskui vienas kitą prariedėjo rš. Prarieda stambiųjų kalibrų pabūklai sp.
pririedė́ti intr., tr. DŽ1 riedant priartėti, pasiekti: Nubėgo skubinai, žiūr[i], kad tik per vieną pėdą [kiaušinis] nepririedėjo BsMtII145. Viena [pupa] nematant nukrito žemėn ir pririedėjo prie gulinčio ten šiaudo J.Balč.
^ Pririedėjo kamuolys siūlo galą! rš.
suriedė́ti intr.
1. daugeliui riedant patekti, sueiti kur: Suriedė́ti į ką NdŽ.
2. refl. riedant susitikti: Akmuo su akmeniu susirieda, ne tatai žmogus su žmogu nesusitiks Šts.
užriedė́ti intr.
1. riedant atsidurti ant viršaus: Sviedinys užriedė́jo ant gėlyno DŽ1.
2. užslinkti už ko (apie saulę): Saulė užriedėjo už beržyno J.Balt.
3. slenkant pasirodyti, iškilti (apie saulę, mėnulį): Saulė nusileido, mėnuo užriedėjo LMD(Rod).
4. užkristi (apie rasą): Šviesi saulė užtekėjo, gaili rasa užriedė́jo (d.) Ukm.

Daugiau informacijos

suriedė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

kelias

Apibrėžtis

kẽlio gãlas nuolatinė lankymosi vieta: Kaip aš netikėsiu, – ar ne visada tavo kelio galas buvo Etmonas?. Simon. Pas juos visų susipratusių lietuvių visuomet kelio galas. Žem. Jo kelio galas vis į tuos Almonaičius. Gs. Nu tik ten ano yra kelio galas. Grdm. Pas mus jo kelio galas, čia ir čia. Mrj.
visų̃ kelių̃ gãlas nuolatinė lankymosi vieta: Buvot ir apšilti? – Kur nebūsi... visų kelių galas. Katil.
kẽlio gãlas ant liežùvio sakoma nežinančiam kaip nueiti: Nepaklysi tarp žmonių, kelio galas ant liežuvio. Jnš.
kẽlio paródymas pamokymas gyventi: Niekas taip neišlavina žmogaus dorybės kaip moterystė: jau tai per tylėjimą ir kantrybę, jau tai per pamokinimą ir kelio parodymą. Blv.
kẽlio skynìmas pastangos kam pasiekti: Šių dienų moterų judėjimas – tai skynimas sau kelio prie laisvės. Pt.
atklótas kẽlias galima pasirinkti veiklą: Jauniem kelias atklotas. Grv.
blogù keliù nuvèsti suklaidinti: Atsikratyk tu tokių draugų, ba jau tave blogu keliu nuves. Lš.
gerù keliù išvèsti pamokyti dorai gyventi: Tave močiutė išves geru keliu. Pl. Tik Dievas išveda gerais keliais. Rsn.
kitù keliù nueĩti pasikeisti situacijai: Tuojau viskas nuėjo kitu keliu. Aš pats pradėjau visai kitaip lošti. Šein.
kreivì keliaĩ klaidos, suklydimai: Kas nežinojo, jog tiesioji inspektorių pareiga yra mokiniai prižiūrėti, jie ganyti, nuo kreivų kelių užeiti, nepaklusnūs bausti?. Vaižg. Jo žmona, patį paskutinį akimirksnį iš kreivo kelio ištraukta, dabar dūsavo ir keldama ir guldama. Šein.
kreĩvą kẽlią eĩti netikusiai elgtis: Pradėjai eiti kreivą kelią ir įkliuvai į varžas tų tipelių. Mont.
kreivaĩs keliaĩs eĩti netikusiai elgtis, gyventi: Jis jau seniai kreivais keliais eina. Ėr. Tėvas taisė batus, o vaikai, kaip žmonės sakydavo, ėjo kreivais keliais. rš. Kas eina kreivais keliais, įpuola į duobę. ŠR.
kreivaĩs keliaĩs nueĩti pasileisti, ištvirkti: Jam prikišta fronto baimė karo metu, net tai, kad jo sūnūs nuėjo kreivais keliais. Šein. Tu nuėjai kreivais keliais. Mrk.
laimìngą kẽlią Drsk. linkėjimas išvykstančiam:
lýgiu keliù vèsti leisti dorai gyventi: Dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu keliu. ŠR.
kẽlio mãža apie girto ėjimą: Kad eina, kad jau kelio maža.... Pnm.
paskutìnį kẽlią eĩti būti laidojamam: Visiems atrodo, kad Ašakaitė žengtų į savas pakasynas, eitų paskutinį kelią. Šein.
plačiaĩs keliaĩs nueĩti imti nedorai elgtis: Duktė jų nuėjo plačiais keliais. Dr.
sàvo keliù eĩti
1.savotiškai reikštis: Kad prie mūsų tamsių davatkėlių dažnai maldos savo keliu eina, darbai kitu – nesistebiu. Pt. Jų kiekvienas eina savo keliu – ne blogu keliu, kaip iš viso atrodo, bet savu. Simon.
2.vykti, kaip įprasta: Universitete gyvenimas ėjo savo keliu. Prasidėjo rudens semestras. rš. Karas ėjo savo keliu. rš.
sàvo keliaĩs eĩti savaip gyventi: Ana eina savo keliais. Prk.
sàvo keliaĩs lė̃kti savaip gyventi: Jis lekia savo keliais, ji – savo. Rm.
sàvo keliù nueĩti pasišalinti, pasitraukti: To, kuris mušo šnipą, nesugavo, nors žandaras buvo sutūrėjęs: tam skėlė į žandą ir nuėjo savo keliu. Bil.
sàvo keliaĩs nueĩti
1.pasišalinti, pasitraukti: Atvedęs ją į vietą nepažįstamasis nusilenkė ir nuėjo savo keliais. Pt.
2.nepaklausyti: Vaikas nuėjo savo keliais. Dkš.
savaĩs keliaĩs eĩti
1.savaip gyventi: Jiedu atsisveikino, pasiryžę eiti savais ir gal skirtingais keliais. Myk-Put. Juk visi, kas tik aplink ją gyvena, eina savais keliais, ne tais, kuriais ji norėtų, kad eitų. Simon. Dabar gali sakyt, gali nesakyt – anie eina savais keliais. Všv.
2.kvailioti: Vargsta [žmona], vyras eina savais keliais. Bgt.
savaĩs keliaĩs išeĩti pasišalinti: Bernas ir išėjo savais keliais. Nm.
savaĩs keliaĩs nueĩti
1.pasišalinti: Anas nuėjo savais keliais. Dglš. Moteriškė nueina savais keliais, dar kažin ar pasakys kam, ką mačiusi ar girdėjusi. Ap.
2.išsiskirti: Kunigai dabar nedrūtai riša, [sutuoktiniai] nueina savais keliais. Pun.
savaĩs keliaĩs nulė̃kti pasišalinti, nuvažiuoti: Ponia baronienė žvilgterėjo į kunigą šaltomis akimis, nežymiai linktelėjo galvą, paskui abidvi suplakė arklius ir, linksmai kvatodamos, nulėkė savais keliais. Myk-Put.
kẽlias per siaũras apie girtą, šlitiniuojantį: Tam jau per siauras kelias, matyt, gerai paėmė. Jnš.
slidžiù keliù eĩti nedorai gyventi: Slidžiu keliu eini, mergele!. Vkš.
slidžiù keliù nueĩti pasileisti, išpaikti: Bevelija badmirčiauti, dažnai ir slidžiu keliu nueiti, nes miesteliuose linksmiau. Pt.
slidžiaĩs keliaĩs nueĩti pasileisti: Štai jos mylimiausioji duktė kokiais slidžiais keliais nuėjo. Trein.
slidžiaĩs keliaĩs paléisti nedorai auklėti: Slidžiais keliais paleidot vaikus. Dkš.
sùeitas kẽlias abipusė nauda: Čia labai sueitas kelias: anas man šieno papjūvės, o aš jam toj vietoj paorėsiu. Trgn.
tiesiù keliù eĩti sąžiningai gyventi: Geriausia – eik tiesiu keliu; kaip įkiš turmon, koks gi ten malonumas?!. Mžš.
keliùs apeĩti sunkiai dirbti, vargti: Jergutėliau tu mano, kokius kelius ana apeina!. Skd.
kẽlią akė́ti apie girto ėjimą: Regi, itas jau kelią akėja. Grv.
kẽlią dúoti pasitraukti, nusileisti: Dabar Povilas vadovaujasi sena savo mamos patarle: duok bepročiui kelią. Simon. Durnam visada duok kelią. Švnč. Jis balai neduoda kelio. Vlkj. Kam šoki ginčytis? Duok durniui kelią. Šk.
keliaĩ išsiskýrė nutolo vienas nuo kito: Jis neparašė jai nė eilutės; matyt, jų keliai išsiskyrė amžiams. rš.
keliùs ištiẽsinti padaryti dorą: Pripažink jį visur, ką tik darai, jis ištiesins tavo kelius. ŠR.
kẽlias klótas rõžėmis viskas vyksta gerai, be sunkumų: Tarsi ten nebūtų sunkumų ir rūpesčių, tarsi ten kelias būtų vien rožėmis klotas!. Bub.
kẽlią láužti įveikti pirmuosius sunkumus: Prieš mus žalumynais apkaišyta stovėjo pirmoji stambesnė mūsų draugo knyga, laužianti kelią į literatūrą mūsų kartos rašytojams. Vencl.
keliaĩ liñksta sakoma apie daugybę einančių žmonių ar važiuojančių vežimų: O žmonelių kad pribružėjo – keliai linko. Vlk.
keliaĩ lū́žta apie daugybę einančių žmonių ar važiuojančių vežimų: Svietas darbe, net keliai lūžta, o tu guli kaip vilkas lauže. Arm.
kẽlią matúoti šlitiniuoti girtam: Jau pareina Antanėlis matuodamas kelią. Krkn. Kur kelią matuoji? – Stebuklų daryti. Bor.
kẽlio nematýti ãšaromis labai verkti: Aš ašarom kelio nematau, o tu!. Sdk.
kẽlio nematýti per ãšaras labai verkti: Lyzė, sužinojusi naujieną, per ašaras kelio nematė. Vencl.
kẽlio neparódyti šùniui
1.nieko neveikti: Per visą dieną nė šuniui kelio neparodė. Sdb.
2.neturėti rūpesčių: Taip ramiai visą laiką išsigyveno, kad šuniui kelio neparodė. Dkš.
kẽlio neródyti šùniui be rūpesčių gyventi: Gana gana, kokia čia tau laimė! – atsiliepė Onė. – Troba ir daržas... bulvių pasisodinsi, nei dienelės niekur, nei šuniui kelio nerodysi. Žem. Jei jis būtų tėvų klausęs, tai šiandien jis šun[iui] kelio nerodytų. Skr.
kẽlią paródyti išprašyti, išvaryti: Jam kelužį parodžiau (už jo netekėjau). JD.
kẽlias pakrỹpęs girtas: Jau ir jam kelias pakrypęs, negali paeit. Mlt.
kẽlią pastóti
1.užpulti: Naktį gali tau kas kelią pastoti. Alk. Ties tuo pušynėliu vagys kartais kelią pastoja. Ėr.
2.trukdyti: Aš tau kelio nepastosiu. rš. Niekas jos taip nemylės kaip Sudaunis. Negaliu pastoti jam kelio.... Šein. Aš jam viską atleidau, tik tenepastoja man kitą kartą kelio. Krėv. Aš tau kelio į laimę nepastosiu. Alv.
kẽlią praláužti duoti pradžią kokiai veiklai: Aš pralaušiu kelią, paskui galėsit ir kiti žanyties. Als.
kẽlią prasiskìnti įveikus kliūtis pasiekti tikslą: Žmogus prasiskynęs sau kelią (išėjęs mokslus). Msn.
kẽlią praskìnti būti pradininku siekiant kokio tikslo: Gudresniems vyrams, norintiems rašyt, kelią praskyniau. Dauk.
kẽlią pravèsti duoti pradžią: Kas nors turėsim kelią pravesti (pirmas mirti). End. Kitiems pravesiu kelią. Baran. Rugiai kai jau kelią praveda, tai žėdnas javas prašosi pjaunamas. Skr.
ne keliù rañdamas sunkiai gaunamas: Juk pinigai ne keliu randami. Simon.
kẽlią ràsti į šìrdį palenkti: Matysit! – sakė Lipmanas, – aš rasiu kelią į to žmogaus širdį ir senatvėj nebūsiu skurde. LzP.
kẽlią skìnti veržtis į priekį: Turime nors kartą įsitikinti, kad žmonija vietoje nestovi, kad jos sąmonė tobulėja, kad jos idealas toli nubėgo nuo urvinio žmogaus, kada jis tik kumščiu ir dantimis sau kelią gyvenime skynė!. Pt. Neteko tau per kraują ir ašarą skinti sau kelio. Krėv. Nelengva skinti pirmam kelią, nepalyginti lengviau žengti jau pramintu keliu. rš.
kẽlią skìntis veržtis į norimą tikslą: Mokytis, skintis sau kelią į laimingą gyvenimą šiandien gali kiekvienas. rš.
kẽlią skìntis alkū́nėmis jėga veržtis: Tiesa, žmona norėtų, kad jis daugiau uždirbtų, suteiktų jiems patogesnį gyvenimą, bet jis nenori, tiesiog negali alkūnėmis skintis sau kelio į geresnę vietą. Gruš.
kẽlią užkir̃sti sutrukdyti, sukliudyti reikštis: Aš jutau, kaip mūsų didžiai žmoniškas elgimasis su jais jų kiekvienam negeistinam mums išsišokimui tiesiog kelią užkirsdavo, pančius uždėdavo. Pt.
keliùs užkir̃sti sutrukdyti reikštis: Juozas visiems užkirto kelius. Mrj.
kẽlią užstóti sutrukdyti reikštis: Ko ji nori, jai tamsta kelio neužstoji. Šln. Jonui dėl to galvos neskaudėjo: visi šoko, kaip kas mokėjo, ir vienas kitam neužstojo kelio. rš. Vienas antram ranką duokim, kelio neužstokim. Čb.
kẽlià valýti šalinti nepatinkamus: Atleido tą Lozoraitį, valo kelią nuo visų baltųjų. Mrj.
ant blõgo kẽlio išvèsti suklaidinti: Ir aš žinau iš patyrimo, kad atsiranda tokių, kurie suardo gyvenimą, išvesdami ant blogo kelio. Žem.
ant kẽlio atvèsti pamokyti tikslingai gyventi: Mane teikies atvesti ant kelio išganymo. P. Kad tik jau pasisektų tą Joną ant tikro kelio atvesti. Vaičiūn.
ant kẽlio neràsi veltui niekas neduoda: Darbuit visiem reikia – ant kelio nerasi. Pls.
ant kẽlio nesimė́to sunkiai gaunama ar uždirbama: Man tik labai gaila tų trijų šimtų litų. Ant kelio nesimėto. Sruog. Ant kelio pinigas dabar nesimėto. rš. Atliekamas rublis ant kelio nesimėto. Gal pridės tau vieną kitą dešimtinę. Lank.
ant kẽlio pàimtas lengvai gaunamas ar uždirbamas: Kas čia velnias pirks, pinigus laidys, ar tie pinigai ant kelio paimti. Skr.
ant kẽlio pastatýti išmokyti, parengti (gyvenimui): Dar kad pagyvent, kolei vaikus ant kelio pastatysiu. Ktk.
ant kẽlio pasùkti padėti suprasti, priminti, truputį paaiškinti: Mama biškį mane pasuka ant kelio [sprendžiant uždavinius]. Šln.
ant kẽlio stovė́ti
1.būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu. B. Ant kelio stovįs. R.
2.ruoštis mirti: Pakavojo Danutę, dabar ant kelio stovi Petriukas, o gal visai sveikas grius, ką ten žinosi. Sur.
ant kẽlio užvedinė́ti vis priminti, ką sakyti: Lauki, kad aš tave užvedinėtau anta kelio [kalbai]. Drsk.
ant kẽlio užvèsti
1.padėti suprasti, truputį paaiškinti: Vis tave reikia užvest ant kelio. Dkk. Tu mane ant kelio užvedei. Al. Nežinau, kas mane užvedė ant kelio rašyt. Krns. Vaiką visi nori ant kelio užvest. Eig.
2.priminti: Aš tave užvedžiau ant kelio, o tu toliau varyk. Rtn.
ant kẽlio vèsti padėti suprasti, truputį aiškinti: Aš tamstą ant kelio vedu. Gdr.
į gẽrą kẽlią atvèsti padėti susiprasti: Visi kunigai bandė atvest jį į gerą kelią. Cinz.
į gẽrą kẽlią sugrąžìnti nuo paklydimų atitraukti: Dievas mat kartais siunčia žmogui bausmę, kad jį į gerą kelią sugrąžintų, kad jį pasergėtų.... Šein.
į gẽrą kẽlią vèsti padėti susiprasti: Galvoja, svarsto, kokiu būdu, kokiais keliais galėtų žmones šviesti, doros supratimą žadinti, į gerą kelią vesti. Žem.
į kẽlią įstatýti duoti gyvenimo pradžią: Mokė, į kelią įstatė – padėjo vaikams. Krš. Mes į kelią įstatėm, o toliau jau patys. Varn.
į kẽlią įvèsti padėti suprasti, truputį paaiškinti: Kol tu vaiką išmokai, įvedi į kelią, kiek vargsti, o per nieką žmogus laikomas. Krš.
į kẽlią pareĩti trukdyti, kliudyti ką daryti: Jis kitam į kelią nepareina, žmogaus neužkabina, neaploja. Mrj. Aš juk nė vienai iš jų neparėjau į kelią, tai kas gi jas daugiau kiršina, jei ne pavydas. Nėr. Aš tau į kelią nepareinu, ko tu čia iš manęs nori?. Bgt.
į keliùs pareĩti trukdyti, kliudyti: Juk aš tau niekuo į kelius neparėjau. Simon.
iš kẽlio toli į šoną, ne pakeliui: Jis man iš kelio. Kdn. Pamislijęs – labai iš kelio, ir nebeužėjęs. Ds. Šuniui dešim varstų ne iš kelio. Skdt.
nè iš kẽlio visai gerai, pravartu: Je je, nė tas ne iš kelio. Žem. Kad dar porą centnerių, tai būt ne iš kelio. Lzd. Todėl man dedas, jog ne iš kelio bus atspausdinti tą kratinį. Mač-Kėk. Tas lietus tai ne iš kelio. Dl. Ar norit, kad chirurgas koją pažiūrėt? – Ne iš kelio būt pažiūrėt. Vrn. O malka visiem ne iš kelio. Mrc.
iš kẽlio eĩti lenktis (iš tolo): Aš kažin kur jam iš kelio eisiu. Rdn.
iš kẽlio išklýsti pagesti (moraliai), netekti gero vardo: Vienintelis rūpestis, kad baigtų mokyklą, kad nesusidėtų su kokiais vėjavaikiais ir neišklystų iš kelio. Mark.
iš kẽlio iškrỹpti pagesti (moraliai): Jegorka buvo gana iškrypęs iš kelio jaunuolis. Sav.
iš kẽlio išmùšti suerzinti: Jūs su tais prašymais mane iš kelio išmušėt. Mrj.
iš kẽlio išsimùšti paklysti: Išsimuš arkliai iš kelio. Mlt.
iš kẽlio išstùmti sutrikdyti: Toks gyvenimas tik žmogų iš kelio išstumia. Smal.
iš kẽlio išvedžióti versti nedorai elgtis: Kam tu vaiką išvedžioji iš kelio?. Dglš. Kas gi, ar ne girtybė išvedžioja iš kelio?. Alz.
iš kẽlio išvèsti
1.sugadinti gerą vardą: Nesusidėk su tokiais pasileidėliais – išves ir tave iš kelio. Ėr. Nesusidėk, vaikeli, su jais: jie iš kelio tave išves. Grž. O ar ta pozuotoja neišvedė tavęs iš kelio?. Avyž. Vynas ir moterys išveda iš kelio protingus vyrus. ŠR. Blogas padėjimas ir gerą [žmogų] išveda iš kelio. Srv.
2.suklaidinti: Tikiuosi, kad ponios knygos manęs neišves iš kelio. Myk-Put. Šį jaunuolį sunku buvo išvesti iš kelio: jis turėjo savo nuomonę, kaip jam reikia gyventi. rš.
3.suvedžioti: Dieve mano, išves tave iš kelio tas senbernis, pamatysi!. Mžš. Ne vieną merginą tas šelmis yra iš kelio išvedęs. Ss. Atbėgo Gervydienė, pradėjo tave keikti ir skųstis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei, purvuose sumindei. Šein. Jis mano dukterį išvedė iš kelio! – atsiliepė naujas liudytojas iš persirėdžiusių ūkininkais. Piet.
iš kẽlio sùkti gesti (moraliai): Vaikus auginau, paskui anys pradėjo sukt iš kelio. Vdk.
iš kẽlio sùktis trauktis, šalintis, vengti: Matai, durnių sutikai, tai ir sukis iš kelio. Ds.
iš kẽlio varýti lepinti, paikinti: Tėvų kalčia: piningais apsivertę vaikus varytinos varo iš kelio. Krš.
iš kẽlio vèsti
1.klaidinti: Jie čia sumišimą kelia, kvailesnius už save iš kelio veda. Myk-Put. Mane jau kelintas veda iš kelio. Jabl.
2.gadinti gerą vardą, tvirkinti: Tu su juo nedraugauk, ba jis tave iš kelio veda. Mrj. Jis papratęs merginas iš kelio vest, geriau su juo nešutviauk. Lkč. Gal atsimeni dar šitą Baraišienę Emilę? Mūs kūma dar, kad ją kur migla! Juk Balį visai baigia vesti iš kelio. Švaist. Geria kaip gėrus ir, sako, kleboną vedanti iš kelio. Trein.
skersaĩ kẽlio trukdo atlikti, kas numatyta: Ką aš bedaryčiau, jis vis man skersai kelio. Mont. Visiems tu skersai kelio, visiems ant dantų. Balt.
skersaĩ kẽlio atsistóti sutrukdyti atlikti, kas numatyta: Jei būtum išlikęs žmogumi, nebūčiau drįsęs atsistoti tau skersai kelio. Avyž. Na taip, aš su tuo sutinku, bet dažnai visokios pareigos atsistoja skersai kelio. Gruš. Riksdago narys, pats nieko nebandęs, neturėtų atsistoti pažangai vienur ar kitur skersai kelio. Šein.
skersaĩ kẽlią stóti kliudyti, neleisti reikštis: Tu mano laimei stojai skersai kelią. Krėv. Kaimo žmonės neatsiminė tokio įvykio, kad broliai Vilučiai būtų su kuo nors susipykę – nestojo kitiems skersai kelio. Daut. Kada sesuo tau skersai kelio stojo?. Zur.
skersaĩ kẽlio stovė́ti trukdyti atlikti, kas numatyta: Tu, – sako, – man visada skersai kelio stovi, tu svetimus globoji, o mane šuns vietoj laikai. Mont. Jam vis kas nors skersai kelio stovi. Jnšk.
kaĩp kelyje rãdęs lengvai, be vargo gavęs: Pakentėk, – sakydavo. – Kai reiks, kaip kelyje būsi radęs. Vaižg.
aitų keliais nueiti žr aitas
bizų keliais nueiti žr bizas
Dievo kelias (keliai) žr Dievas
erškėčių kelią praeiti žr erškėtis
kalvarijos kelias žr kalvarija
kalvarijų keliai žr kalvarija
juoda katė perbėgo skersai kelią žr katė
katė perbėgo kelią žr katė
kryžiaus kelias (keliai) žr kryžius
kryžiaus kelią keliauti žr kryžius
kryžiaus kelius eiti (pavaikščioti) žr kryžius
kaip kurmis kelio žr kurmis
Luokės keliais išeiti žr Luokė
paukščių kelias žr paukštis
vėjų keliais eiti (išeiti) žr vėjas
vėjo keliais vaikščioti žr vėjas
velnių keliais eiti žr velnias
velnio keliu išeiti žr velnias
vilkas perbėgo [per]kelią žr vilkas
zuikio keliu žr zuikis
zuikis perbėgo kelią žr zuikis
zuikiai spardė ant kelio žr zuikis
žadų keliais išeiti (nueiti) žr žadas
žadulių keliais nueiti žr žadulys
kaip žirnis prie kelio žr žirnis

Daugiau informacijos

protas

Apibrėžtis

prõto pamaĩšymas pamišimas: Motina gavo pamaišymą proto. rš.
maišýto prõto pamišęs: Mūsų senis maišyto proto. Skr.
mìnkšto prõto pusprotis, apykvailis: Vieną sūnų turėjo, ir tas dideliai minkšto proto buvo. Užv.
nepìlno prõto pusprotis: Juk matai, kad nepilno proto yra. KlvrŽ.
svẽtimu protù gyvénti neturėti savo nuomonės: Pati protauja ir galvoja, ne svetimu protu gyvena. Žem. Beveik svetimais protais gyvena. Ub.
šáltas prõtas savitvarda: Vis dėlto Milašius dar nepraranda šalto proto. Ap.
týčiu protù tyčia: Anie tyčiu protu eina viršuj, kur tu bebėgsi!. Žg.
trum̃pas prõtas
1.silpna atmintis: Trumpas protas į senatvę visiems. Šln.
2.neprotingas: Ilgas plaukas, trumpas protas. Grdm. Ilga kasa, trumpas protas. B.
prõtas apsimaĩšė kvaištelėjo: Ar tau protas apsimaišė?. Skr.
prõtą apsùkti padaryti kvailą: Ką Dievas nori bausti, tam pirma protą apsuka. LTR.
prõtas ateĩna paskiaũ vėliau tesuvokiama, ką reikėjo daryti: Blogai, kad žmogui protas paskiaus ateina. Grd.
prõtas eĩna iš paskõs vėliau tesuvokiama, ką reikėjo daryti: Kad visada protas iš paskos eina. Varn.
prõto įdė́ti pamokyti: O kas jam proto įdės!. Mrj.
prõto įgáuti susiprasti: Kada tu proto įgausi? – Jis taip nuoširdžiai juokėsi, kad ašaros ištryško. Bub.
prõtą išmaišýti daryti pamišusį: Anai paskutinį protą išmaišė: čia tėvai puola, čia tas beprotis. Trk.
prõtą maišýti
1.daryti pamišusį: Galva ima gelt ant sykio, maišo visą protą. Vdk.
2.klaidinti: Tokios knygos maišo protą. Baran.
prõto neįkrė̃si neišmokysi: Dabar šaukštai po pietų. Proto nebeįkrėsi. Alz.
prõtas neìšneša nesuprantama: Kaip reikės priklausančią jam vietą užimti, jo protas neišnešė. LzP.
prõto nesusisíekti nesusiprotėti: Kad vis mat to proto nesusisiekia: prie proto tu čia kažin ką galėjai per tą laiką padaryti. Brž.
prõtas nẽša išmano: Kaip protas nešė, taip ir daro. Ktk.
prõtą pabaĩgti sukvailioti: Vaikeli, tu protą pabaigei su tuo šunim!. Plv.
prõtą paim̃ti pasidaryti protingesniam: Protą paėmęs galėtų gyventi. Klm.
prõtas palìko išprotėjo: Kas tau, ar protas paliko?. Ktv.
prõtą pamaišýti daryti pamišusį, kvailą: Baisu, kad proto nepamaišytų. Slk. Jau protas pamaišytas. Pš.
prõtą pamèsti
1.sukvailioti: Kad tik ji proto nepamestų: trylikti metai ant lovos. Grd.
2.apkvaisti, apglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino kas daryt. Blv.
prõtas pasimaĩšė išprotėjo: Tavo protas pasimaišė. Vdk. Jo viena merga pasimaišiusio proto. Zp.
prõtas pasisùko kvailai pasielgė: Ar tat nebuvo protas pasisukęs?. DūnŽ.
prõtą pasùkti įtemptai pagalvoti: Tai spėk! Reikia protas pasukti!. Km.
prõtą sumaišýti daryti pamišusį, sukvailinti: Kas sumaišė man protelį, ir pati aš nežinau. Ds. Ta smarvė (degtinė) sumaišo vyrams protus, pablūsta suvisu. Rdn.
prõtas susimaĩšė išprotėjo: Susimaišė protas nuo gėrimo. Rdn. Kad tau protas susimaišė, tai tylėk. Ėr.
prõtas susisùko sukvailėjo: Šiais laikais ir seniems protas kartais susisuka – daro kaip kvaišeliai. Krš.
prõtą témdyti neleisti blaiviai galvoti: Jis pats ima savęs bijoti – juodas pyktis temdo protą. Ap.
ant prõto pùlti svaiginti: Alų labai peikia – saldus, ant proto nepuola. Rz.
ant prõto užeĩti atsiminti: Gerai, kad man užėjo ant proto, o būtau užmiršęs. Lš.
ant prõto užvèsti priminti: Būtų kaimynas, tai užvestų ant proto. Sv.
be prõto labai: Dantis gelia be proto. Lkv. Be proto bijaus virsti. Lnk. Be proto buvo tos bulvės skanios. Gršl. Tas kaimynas be proto gražiai gyvena. Šauk. Plėšia strėnas be proto. End. Vaikus ji be proto mylėjo ir lygiai be proto verkė, kai vienas pasimirė. Vaižg.
be jókio prõto labai daug: Išėjo durna mada: tų vainikų, tų gėlių [per laidotuves] be jokio proto!. Mžš.
į prõtą (kas) įmanomas, neblogas: Ir taip šį metą į protą [skilos], o kituomet po keturias tokias į kupetą liuob būti. Plt.
į prõtą ateĩti pasidaryti protingam, subręsti: Ir tu taip šnekėsi, kai ateisi į protą. Alk. Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą. Bor. Kada tu ateisi į protą!. Pc. Iš visų pusių ją badė šmėklų rankos, šnekėdamos baisius žodžius ir liepdamos ateiti į protą. Ap.
į prõtą atvèsti paprotinti, paaiškinti kaip elgtis: Tik vargas jį atves į protą. Dkš. Aš tavęs neprašau, Tomai, bet, man atrodo, tau būtų nesunku atvesti ją į protą. Avyž.
į prõtą atvir̃sti susiprotėti: Į protą atvirsti po laiko. Vn. Gal atvirs į protą, nebemanys niekų.... Žem.
į prõtą eĩti darytis protingam, bręsti: Tai žmogus – neina į protą, ale iš proto kraustos. Srv. Kada gi Saulius pradės eiti į protą?. Vaižg. Išvėsusi tokia nėmaž neina į protą. Krš.
į prõtą įáugti pasidaryti protingam, subręsti: Įaugęs į protą vyras. Krš.
į prõtą neatė̃jo nesusiprato: Neatėjo man į protą paprašyti leidimą. Šts.
į prõtą pareĩti pasidaryti protingam, subręsti: Vyriausias sūnus užaugo, parėjo į protą. Kudir.
į prõtą suáugti pasidaryti protingam, subręsti: Noriu pagyventi, kol į protą suaugs. Erž.
į prõtą sueĩti pasidaryti protingam, subręsti: Kažin kada tu protan sueisi?. Slm. Ir vaikai gudrūs, visi suėjo į protą. Rdm. Dabar svietas suėjo į protą. Vaižg.
iš paskutìnio prõto eĩti labai jaudintis, nerimauti: Jie, įsikorę į eglę, laido pagalius į obelis, purto obuolius ir erzina apžlibusį žmogų, kuris eina iš paskutinio proto, negalėdamas suprasti, kokia stebuklinga jėga krečia obelų vaisius. Ap.
iš prõto eĩti
1.kvailėti: Petrai, tu eini iš proto. Skv.
2.gerai augti: Gerai aparsiu, mėšlo užvešiu, viskas eis iš proto. Rdn. Rugiai, miežiai gražūs, eina iš proto. Pj. Diena graži, saulė žeme ritinėjasi, augmens iš proto eina bevešėdami. Vaižg. Alus iš proto eina (gerai rūgsta, gyvena), bačkas plėšo.... Žem.
3.labai jaudintis, nerimauti: Tėvai ir tetulė iš proto eina, kad litvomanai jų vaikams apsuka galvas. Žem. Kad nors pusę žodžio būtų pasakęs. Tik pasižiūri – ir viskas. O aš paskui einu iš proto. Zur.
4.netekti blaivaus požiūrio, dvasinės pusiausvyros: Visi apylinkės vyrai dėl jos ėjo iš proto. Avyž. Dėl jūsų barzdos visos ponios ir vedusios taipogi eina iš proto. Ap.
iš prõto išeĩti
1.pamišti, sukvailėti: Ką tu darai, ar iš proto išėjęs esi?!. Skd. Man dingtelėjo, kad mama iš proto išėjo. Šein. Šį rytą jis kaip iš proto išėjęs laksto po namus, niekur sau vietos nerasdamas. Simon. Seni iš proto išeina (suvaikėja). Azr. Iš proto galima išeiti. Tokio bjauraus pavasario dar nebuvo. Daut.
2.pasimiršti: Man visai išėjo iš proto, kad šiandie šventadienis. Lš.
iš prõto išsikráustyti sukvailėti, pamišti: Būtum iš proto išsikraustęs – taip tada krimtais. Rm. Ar iš proto išsikraustei, kad taip darai?!. Srv. Anas berniokaitis gali iš proto išsikraustyti. Grv.
iš prõto išsisùkti pasimiršti: Man ką tu sakei, tai visai iš proto išsisukė. Lš.
iš prõto išvarýti
1.atimti sveiką mąstymą: Žalčiai iš proto išvarys karalių!. Sruog.
2.suvilioti: Tokie atletai ne vieną moterį išvaro iš proto, – bandė pajuokauti Adomas. Avyž.
iš prõto išvèsti
1.padaryti beprotį: Žemės turtai išveda iš proto. Pžrl.
2.labai sujaudinti: Jis mane iš proto išves su ta savo šypsena. Vaičiūn.
iš prõto kráustytis
1.mišti, kvailėti: Užeidavo ir man tokios nuotaikos, dažnai užeidavo – stačiai kraustydavausi iš proto.... Ap. Ji dabar suprato, kad jos vaikas, kurį tiek motiniškai mylėjo, iš savo protelio ima kraustytis. Sav. Kiekvienas savaip iš proto kraustosi. Vien.
2.netekti blaivaus požiūrio, dvasinės pusiausvyros: Ne tie metai buvo, kad bernas dėl mergos iš proto kraustytųsi. Bor.
iš prõto nértis daug ir sunkiai dirbti, labai stengtis: Žemės daug turėjai – iš proto nerkis!. Krš.
iš prõto varýti
1.daryti pakvaišusį: Taip skauda dantis – iš proto varo. Skd.
2.labai jaudinti: Tokie garbanoti su gitarom mergas varyte iš proto varo. Rd.
iš prõto vèsti kelti nerimą: Iš galvos, iš proto veda tie darbai. Šv.
nuo prõto atstóti išprotėti, pamišti: A jūs nematot, kad jis nuo proto atstojo?. Bsg. Visi žmonės žiūri, o jis lyg nuo proto atstojęs. Žml. Kad tu putų [alaus] kaštavosi, nuo proto atstosi. Sln.
prie prõto nelabai daug: Akmenų yra prie proto. Gršl.
prie prõto pareĩti susiprasti, susiprotėti: Kada išeis už vyro, savaime prie proto pareis. Simon.
prie prõto prieĩti susiprasti: Tu ir dabar dar prie proto nepriėjai. Simon.
su protù apgalvotai, saikingai: Viską reikia daryti su protu. Jnšk. Su protu dirba. Rm. O jei kada ir praloši, tai žinai, kad tai padarei su protu, o ne taip sau į akląją. Andr.
su protù nesiskaitýti būti pamišusiam: Ji pradėjo su protu nesiskaityt visai. Grdž.
su protù nesutar̃ti pamišti, sukvailioti: Tėvai, tėvai, pats su protu nelabai tesutari ir dėl to kitą žmogų mūčysi... Gal jis po kelionės pavargęs.... Ap.
su protù pérsiskirti sukvailioti: Ar tu durnas, ar su protu persiskyrei?. Krž.
su protù susibárti sukvailioti, pamišti: Žmona nebloga, tik su proteliu kartais susibara. Pln.
su protù susipèšti sukvailioti, pamišti: Ji yra biškį su protu susipešus. Vlkš.
su protù susipỹkti sukvailioti: Tokiam šalty eini be kepurės, lyg su protu susipykęs. Lkč. Buvau su protu susipykęs. Mrj. Ar su protu susipykai, kad kambary šunį laikai?!. Slnt.
pusiáu su protù ne visai protingas, pusprotis: Ka įeitum su kepure žmogus, sakytum: tas jau pusiau su protu. Lks.
kaĩp prõtą iššìkęs vlg. daug, be reikalo (laksto): Šen ir ten lekia kaip protą iššikusi. Rsn.
kaĩp prõto netẽkęs apie pamišusį: Jų veidai buvo išsigandę, ir elgėsi jie lyg proto netekę. Cvir.
kaĩp prõtą pamẽtęs apie pamišusį: Lekia per laukus kaip protą pametęs. Up.
avino protas veda žr avinas
velnias išžindo protą žr velnias
vištos protas žr višta

Daugiau informacijos

sukrapštýti

Apibrėžtis

krapštýti, krãpšto, krãpštė tr.
1. R303, Sut, K nagais, snapu ar kokiu smailiu įrankiu ką nors knibinėti, rakinėti, kasinėti: Kalvis nutilo ir ėmė krapštyti pypkę V.Mont. Nekrãpštai noselės, ba bus popa (skaudės) OG345. Krapštýk akis su pirštais, rakinėk dantis, kasyk (subinę) pakalą J. Šiaudeliu dantį krapšto Ėr. Krapštau žemę, kasu, kasinėju nagais SD68. Galvą ant pečių nešioji visai ne tam, kad tik nosį krapštytum KrvP(Alvt). Vagis krãpštė žemę, norėdamas rasti pinigų Lzd.
| Žiūrėk, močiutė iš šėputės ir krãpšto (ima ką duoti valgyti) Gs.
^ Varna ankstyboji dantis, vėlyboji akis krãpšto (anksti atsikėlęs jau pavalgęs, vėlai atsikėlęs dar miegūstas) VP49. Tinginys, ir nosį krapštydamas, pirštą nusilaužia LTR(Rk). Nei tavo šašas, nei tu krapštyk (kas tau rūpi) LTR(Bsg).
| refl.: Žiūrėk, kap vištos krapštos Lš.
^ Višta besikrapštydama vis ką nors iškrapšto TŽII377. Kam niežti, tas ir tegu krapštos Bsg.
2. šį tą dirbinėti, triūsti, tvarkytis: Ištisinio darbo nėr, tai krãpšto krãpšto Gs. Bekrapštai̇̃ ir per dieną, o galo vis nematyti Mrj.
| refl.: Menkas iš jo darbininkas: krãpštosi, ir tiek Up. Dirbo senis, ką galėjo, krapštėsi apie namus, nė vienos dienos tinginiais nepraleido A.Vencl. Reik gerai krapštytis, jei nori visumet turėti duonos kąsnį Vvr. Krapštaũs, kiek galiu, – jau ir rugius pasėjau Dbk. Koks ten darbas, ale visgi krapštais krapštais aplink saũ Ds. Ona visą rytą krapštosi apie save Ėr.
3. refl. palengva ruoštis, tvarkytis: Na, krapštýkis greičiau, laikas važiuot! VšR. Jau krãpštosi art Ėr. Krãpštės krãpštės, stubukãvo stubukãvo, tai ir nusivėlino Dbk. Krapštos krapštos gudo mėnesį (labai ilgai), kol išeina į darbą Pnd. Kaip ilgai jie ten krapštosi! rš.
4. varyti, raginti, kad eitų: Jei munęs nėkas nekrapštýs, gera valia neisu Užv.
| prk.: Kaip įmanydamas krapštyk iš širdies tavo visokius rūpesnius M.Valanč.
5. refl. eiti, stumtis pirmyn, vykti: Jeigu reikėdavo važiuoti į miestą, kuris buvo už keturių mylių, Mikšas Karnelis krapštydavosi savo arkliukais I.Simon. Krapštykiamos ant namų Šv. Reiks krapštýtis namo Pš. Greičiau krapštýkis iš trobos! Tl. Krapštýkimės, vyrai, toliau – kelio dar ilgas galas Rs. Rytoj krapštýsuos į Salantus Kal. Prieš vandenį su laiveliu buvo sunku krapštytis rš.
| prk.: Vargais negalais iš klasės į klasę Petras krapštos Šll.
6. sunkiai gauti, sunkiai įsigyti: Reikia iš visur tą litą krapštyti, kad vaikui būtų lengviau J.Paukš.
7. ieškoti; duoti: Na, greičiau krapštyk man grašių, žagrėms geležies atvešiu! K.Bink.
8. refl. gyventi, gyvuoti: Ot po biškį dar šep tep krapštaũs Btr.
◊ aki̇̀s krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Nekrapštyk tu man akių dėl kokių niekų! Lš. Ataduok užmokesnį, aš nenoriu, kad man aki̇̀s krapštýtų Dkš.
úodegą krapštýti nieko neveikti, tingėti: Jis úodegą krãpšto už pečiaus Ėr.
apkrapštýti tr. K
1. apkasinėti, apžarstyti: Apkrapštýk bulves su pelenais ugniavietė[je] J. Reikia bulvės aparti, pavirš apkrapštyti rš.
2. truputį paviršium krapštyti, kasti: Apkrãpštė darželį lopetos galu ir nori, kad žolynas augtų Ds.
3. refl. apsitvarkyti, apsižiūrėti: Aplink save neapsikrãpšto Ėr.
atkrapštýti tr.
1. K, Š pravalyti krapštant: Priėdusi [kiaulė] ten pat išsimiegojo, potam atkrapštė akis, atsikėlė ir pradėjo knisti ąžuolo šaknis Blv.
2. atknibinėti, atnarplioti: Kol jis atkrapštys užrištas duris! Lp.
| refl. tr.: Kliučius, nieko nesakęs, atsikrapštė pamažu kelniaraikštę BsMtII65.
3. krapštant priartinti: Su lazda atkrapščiau arčiau obalį J.
4. Ėr atskirti, išlaisvinti: Kai ans pradė kibti, tai aš tuo atkrapščiau (perskyriau) Gs.
| refl. intr., tr.: Negaliu nuo jo atsikrapštyti MŽ329. Atsikrapštýkit jūs nuo mane! Vs. Nuo skolų atsivalnyti, atsikrapštýti KII36. Esmu in Tamstą prilipęs, priaugęs, prikepęs; nebeatsikrapštýsiu nuo Tamstos A.Baran. Kaip prisirišė girtas, kad aš kaip galėč nuo jo atsikrapštýti! Ds. Atsikrapštyk (atsitrauk) nuo mano biednos galvos! KrvP(Jnš). Duktė, tai girdėdama, persigando ir nežinojo, kai[p] tėvą atsikrapštýti Jrk77.
5. refl. sunkiai atvykti: Vos ligi jūsų atsikrapščiau Skdv. Kai tie (žandarai) atsikrapštė, tai ničnieko nerado S.Čiurl. Ligonis pasiėmė lazdelę ir atsikrapštė J.Gruš.
6. atidirbti, atsilyginti: Atkrapštys siūdamas Lp.
◊ aki̇̀s atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonims dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė Plng.
aki̇̀s atsikrapštýti pasidaryti akylam, pastabiam: Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi KrvP(Ašm).

×dasikrapštýti (hibr.) sunkiai prieiti prie ko, pasiekti: Kol iki namo dasikrapščiau, vos galo negavau rš. Kol ans lig to dasikrãpštė, nemažai vargo padėjo Vvr. Pavargėlis su savo kumelėms dasikrapštė lig miesto BM363.
įkrapštýti
1. tr. K į ką nors krapštyti.
2. refl. sunkiai kur patekti, įkopti: Katė įsikrãpštė pro langelį maltuvėn ir sugraužė sūrį Š. Jis aukštokai įsikrapštė į kalną rš.
| Ji ten įsikrapštė ton gryčiutėn LTR(Kp).
| prk.: Rinko rinko po kelius centus, o dabar jau į didelį piningą ans įsikrapštė Vvr.
3. refl. tr. pamažu, palengva įdirbti (žemę): Gal kaip nebūt inskrapštys tą savo laukelį Dbk.
iškrapštýti tr.
1. K išvalyti krapštant, išrakinėti: Iškrapštýk pypkę J. Grigas iškrapštė pypkę, pastuksėjo ja į stalo kampą ir užsikišo už juostos V.Krėv.
| refl. tr.: Akis išsikrãpštęs pamatė tris blizgančius arklius Jrk132.
^ Išsikrapštyk akis, tadom žiūrėk (sakoma tada, kai kas ko nepamato, apsirinka) Jnšk.
2. krapštant išimti, iškabinti iš vidaus į viršų: Tęvąjį galą riešuto atpjovusiu, kanduolą iškrapštė M.Valanč. Išgeria kraują, iškrapšto iš galvos smegenis ir pameta Blv. Iškrapštýk kiaušinį iš pečkos Srv. Jau kad įleidė šaknį, tai sunku beiškrapštyti J.Jabl.
| Neiškrapštýk (neišbadyk) tu man akių su šakaliu Švnč. Aš tau ir akis iškrapštysiu M.Valanč.
| prk.: Ką mažystėje motina ar mokytojai įdės į jų širdis, to per visą jau amžių nebeiškrapštys rš.
^ Višta besikrapštydama vis ką nors iškrapšto PPr55.
| refl. tr., intr.: Rakštis pati išsikrapštis LTR(Kp). Dėl to išsikrapštė jiem (linams) spaliukai Bsg.
| Paduok adatą – reik rakštis išsikrapštýt Pc. Be kuliamojos, kol rankom išsikrapštýsiu grūdagalius iš šiaudų – daug čėso praeis Prng.
3. paieškojus, pasirausus išimti, išieškoti: Jis iškrapštė iš kišenės skarmalą ir nusitrynė veidą rš. Šimas iš Maslausko kišenės visus pinigus iškrapštė ir parėjo namo BsPII299.
| Iškrapštė kišenes ir vietoj aukso ir sidabro rado puodų šukeles BsPII208.
| prk.: Murmėjo Sadukevičius, pykdamas, kad pati iškrapštė (atėmė) iš jo auksinius A.Vien. Matei pats, kad žmonelė pačius paskutinius pinigus iškrapštė (atidavė) I.Simon. Neduok šitam činšei, paskui nebeiškrapštýsi (nebeatsiimsi, nebeatgausi) Ds.
| Jis žino, kaip iš menko nieko pinigo iškrapštyti rš.
| refl. tr.: Išsikrãpštė pinigus iš mazginio Lp. Patašys išsikrapšto iš kišeniaus storą piniginę rš.
4. išraginti, išvaryti: Negali jos iškrapštyti iš namų Ėr. Kai įsikraustys, tai paskui neiškrapštýsi Alk. Iškrapštyk visus vaikus iš kambario Pžrl. Vos ne vos beiškrãpštėme tą nenaudėlį iš savo namų Tl. Nemislyk, vaikeli, čia poniavotis, atsiras, kas tave da iškrãpštąs Vvr. Jie nebepajėgė priešų iš savo žemės iškrapštyti rš. Nebegal iškrapštyt kai utėlės iš kailinių NžR. Kad žemaičiai neiškrapštytų, [gudai] išmūrijo sau ant kalno aukštą bokštą M.Valanč. Aš jį (velnią) visą vasarą negalėjau iš po to akmens iškrapštytie BsPIV80.
5. refl. išsirengti: Lig išsiruoš, lig išsikrapštỹs iš namų, tai jau pietūs Š. Led ant pietų išsikrapštė šieno pjaut Ėr. Kolei išsikrapštys, tai možna du rozai suvaikščiot Skdt. Vos ne vos išsikrapštė mergaitės iš klėties Žem.
6. refl. sunkiai išeiti, išvykti kur: Greičiau man išsikrapštyti iš šitų namų! rš. Susigėdęs išsikrapštė laukan Dr. Galiausiai išsikrapštė į Tilžę rš. Viktoras išsikrapštė iš namų į miestą rš.
7. prikelti: Paskubomis mane iškrapštė iš kieto miego rš.
| refl.: Karšinčius vieną popietį išsikrapštė iš savo guolio ir išklibeno kieman P.Cvir. Išsikrãpštė iš savo lovos Kt.
8. refl. sunkiai, vargingai išlįsti, išlipti, išsikapstyti: Įvažiavo tokian miškan, niekaip negalia išsikrapštýti Kp. Baimė žiūrėt, kokie ten keliai: vos vos išsikrãpštėme Ll. Žmogus iš purvyno negali išsikrapštyti rš.
| prk.: Išsikrapštė iš skolų Jnš. Išsikrãpštė žmogelis iš vargo Vvr. Iš vienos bėdos išsikrapščiaũ, į kitą įpuoliau Grž. Atsargus neprapuls, iš kiekvienos bėdos išsikrapštys KrvP(Ut). Šį kartą jau turėjo pralošti, bet išsikrãpštė Jnš. Šiuom tuom išsikrapščiau [iš ligos] OG266. Bet neišsikrapštė (mirė) Bsg. Šių laikų sąlygomis, visuotinės kapitalizmo krizės laikotarpiu, Anglijos ir Prancūzijos ekonomika nepajėgia išsikrapštyti iš liūno (sov.) rš.
9. sunkiai ką nors padaryti: Vieną žuoganą jau iškrapščiau (išpjoviau) Rod.
| Vaikas vos ne vos liaudį (pradžios mokyklą) iškrapštė (baigė) Žlp.
| refl. tr.: Šitą žemelę galiu da ir aš pats išsikrapštýt (išsidirbti) Vžns.
◊ iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti rš.
nukrapštýti tr.
1. R, K krapštant nuvalyti ką prikibusį, nugrandyti, nubraukti: Neskusk morkos, tik žemes nukrapštýk Pc. Nukrapštyk šipuliu purvus nuog kamašų Lp. Nenukrapštysi jų kaip utėlių nuo šašo Trs.
| Prikask bulvių ir palik gryčioj, o aš gal kaip nukrapštysiu (nuskusiu) Srv.
| prk.: Nenukrapštys jų (estų) nuo žemės nei vokietis baronas dvarininkas Vaižg.
| refl. tr. prk.: Nu akių nusikrapštýti kaip kokią traškaną reik Šts.
2. krapštant nukelti; nustumti, numesti ką aukštai esantį žemėn: Vabalą, kurs palipa aukštai, nukrapštýkit J. Gali kur nori užsikarti, vis tiek aš tavi, rupke, nukrapštýsiu! Vvr. Obolius nukrapštyti [nuo medžio ilga kartimi] N.
| refl. tr. K, KI25: Nusikrapštė nuo pečių našulį rš.
3. nuvyti, nuvaryti: Nukrapštýk vištas nuo užlaidos Srv. Jis kad užlips ant pečiaus, jo geruoju nenukrapštysi Ėr.
4. refl. sunkiai nulipti: Leiskit, mergelės, leiskit man nusikrapštyti [nuo krosnies] LzP. Kai užkopsi – negreit nusikrapštysi rš. Atėjus svečiam, senis nusikrapštė nuo pečiaus Jnš.
5. refl. tr. nusikratyti kuo: Aš jo negaliu nusikrapštyti N.
6. refl. vargingai kur nuvykti: Reiks kaip nors į Plungę dar nusikrapštýti Kal. Tokiu keliu per dieną vos nusikrãpštė porą mylių Jnš. Mes ilgai netrukome nusikrapštyti ligi miesto rš.
7. vargingai ką padaryti, pabaigti: Kažin kaip dviese nukrapštysim (nukasime) bulves Srv. Gal kaip kalvek ir pievas nukrapštýsme (nupjausime) Mlt.
pakrapštýti
1. tr. truputį krapštyti: Eik radiją pakrapštýt (pasukinėti) Gs. Kerštingumas didėjo lyg ugnis, žarijas pakrapščius Vaižg. Čikas pakrapštė galvą rš. Šeimininkas savo naga pakrapštė dubenį rš. Pakrapštę avilį, tegu moka bites numaldyti Vaižg. Tada meška nulipė nuo pečiaus ir paliepė pakrapštyt vėl vieną ausį BsPII316.
^ Išmoko rašyt teip, kaip gaidys su koja pakrapštýt Ps. Geriau žarijos nekliudyt, ką pakrapštyt (pavojingo daikto geriau neliest – tik bėdos iš to bus) Trgn.
| refl. tr., intr.: Nebėr šieno nė dančiu[i] pasikrapštyt (visai nebėra) Vb. Pilko gyvenimo dulkės, kaip vištai asloje pasikrapščius, sukilo ir uždengė šviesą Vaižg.
2. intr. paieškoti, pasirausti: Jonas Puodžiūnas pakrapštė piniginėje ir išdėjo ant stalo šimto litų banknotą A.Vien.
| refl.: Jis pasikrapštė kišenėje ir ištraukė pasą rš.
3. tr. pastumti tolyn: Jie kartais gėles pakrapšto į pasienį rš.
4. K plg. nukrapštyti 1.
5. refl. nusikratyti kuo: Nu savęs pasikrapštau, lai eita kitur gerti Šts. Pasikrapščiau nu pijokų Šts.
6. intr. kiek padirbėti: Kiek čia pakrapštė, ir vėl guli Sdk. Tik dieną pakrãpšto, rytais ir vakarais nebedirba, kap seniau dirbdavo Lp.
| refl.: Čia namie pasikrapštai, čia laukan minutytei nubėgi, ir vakaras Ds.
7. refl. tr. pasidirbti, pasigaminti: Anas sau kožną daiktą paskrãpšto Vžns.
◊ gálvą (pakáušį) pa(si)krapštýti pagalvoti: Akių paklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi KrvP(Ds). Da turėsi gerai pakáušį pasikrapštýti Vlkv.
parkrapštýti tr. parvaryti, pargabenti: Kol mes tuos veršius iš laukų parkrãpštėm! Up.
| refl.: Maž auštant parsikrapštė LzP. Kol parsikrapštýsiu ligi namų, ir vakaras ateis Jnš. Kaip bereiks namo parsikrapštyti Kal.
pérkrapštyti tr. K perkelti, pergabenti iš vienos vietos į kitą.
| refl.: Jau ir aš į miestą pársikrapščiau Up.
prakrapštýti tr.
1. K pratrinti, pravalyti ką užsikimšusį, užakusį; pragrandyti, pradraskyti (skylę): Užtraškanojusias akis iš miego prakrapštýk J. Prakrapštęs akis pamatė, kad jau diena I.Simon. Gal čia reik tą [pritvinkusį] pirštą prakrapštýt? Pc. Eik, vaikel, prakrapštýk ravą Km. Sunku paukšteliams prakrapštyti apledėjusį sniegą rš. Jis tuo su kirviu prakrapštė žemę, rado užkastą stiklinę bonkutę Brt.
| refl. tr.: Praskrapštyk ausį, jei užgulta Lp.
2. refl. praleisti kiek laiko ką dirbinėjant, ruošiantis: Kaip atsikelia, dvi valandas prasikrãpšto apie save Ėr. Niekur nebuvau, prasikrapščiau taip apie namus, ir gana Ds.
3. refl. tr. prasiarti (vargingai): Prasikrapštė kiek dirvos ir pasėjo ropes LTR. Tėvas vos vos verčiasi, tą žemės kruopelę (sklypelį) pats su sūnumi prasikrapštydamas J.Paukš.
◊ aki̇̀s prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių LzP.
aki̇̀s prasikrapštýti atidžiai pažiūrėti ieškant: Prasikrapštýk aki̇̀s, tada rasi Dkš.
prikrapštýti
1. tr. K prikapstyti prie ko.
2. tr. Š daug prigrandyti, priraupyti.
3. refl. sunkiai prieiti, prisiartinti: Kostia apgraibomis prisikrapštė iki geležinkelio bėgių rš.
sukrapštýti tr.
1. R, K į vieną vietą sukasti, sukapstyti: Skiedras sukrapštyk J.
| refl. N.
2. prk. į vieną vietą suvaryti, suraginti: Pykdama, bardamos vos ne vos sukrapštė kad ir ne visus svečius prie ražančiaus Žem.
3. prk. sunkiai surasti, surinkti, sudaryti, sutaupyti (pinigus): Sukrapštýk, nor ir iš žemės iškask, bet kad man būtų! Btr. Atnešiau skolą, kaip galėdamas sukrapščiau Srv. Šep ne tep sukrapštýsim kelis rublius Lš. Per savo amželį jis nemažai pinigo sukrapštė rš.
| refl. tr. K: Taupesnis susikrapšto nuliekamą centą rš. Susikrapščiusiu skatiko, pasistatėva pirkaitę rš. Jis … nor … pinigų kiek tiek susikrapštyt RD201. Niekaip negaliu susikrapštýt skatiko Btr.
4. sunkiai, vargingai ką padaryti: Kole trobeles vienas sukrapščiau (pasistačiau) kutare, tai ir rugių nespėjau insisėt Prng.
5. refl. susiruošti: Kolei susikrãpštė, tai ir išaušo, dėl to taip vėlai ir išvažiavo Dbk.
užkrapštýti
1. tr. K krapštant užkelti, užrausti ant ko, užkapstyti.
2. tr. K krapštant uždaryti.
3. tr. prk. uždirbti, sutaupyti: Par visą žiemą tik tus kelis litus tegalėjau užkrapštýti Up. Kol vieną kitą litą užkrapštái, žmogus sveikatą turi padėti Vvr.
| refl. tr.: Žentukas siuva, tai ir užsikrapšto kokį centą Alv. Dabar jau biškį ažsikrapščiau grūdų, pinigų Ut. Dar užsikrapštau duonos dėl pragyvenimo Dbk.
4. tr. krapštant užgesinti: Zokrastijonas užkrapšto bedegdamas tą vieną pačią krikšto žvakelę, kad ubagą láido[ja] Šts.
5. intr. sukelti gaisrą, užkratyti (rūkant pypkę, papirosą): Vaikis pypkininkas landė papastogiais – užkrãpštė, tai ir sudegėm Plt.
6. refl. sunkiai užlipti kur, užsirioglinti: Vos ne vos užsikrãpštė ant bertainio Skr. Kai užsikrapštėva ant vieno kalno, Manis atsiliepė Mš.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (94)

dvasia

šakalỹs

parõdyti;

atláužyti

praláužyti

atriedė́ti

suriedė́ti

kelias

protas

sukrapštýti