Termino paieška - nustelbti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (75)

aptreñkti

Apibrėžtis

treñkti, -ia, -ė KBII154, KII211, K, Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; R, MŽ, M, L
1. intr. su labai smarkiu garsu mušti, daužti (apie perkūniją): Griaustinis ka griaudžia, treñkia i treñkia LKT240(Žml). Parkūnija ka treñkė, kūlį aprietėjau DūnŽ. Tiktai žibt, tik medis plumpt, tai, sakau, gal treñkė jin, sako, kad ne Jž. Perkūnas treñkė į medį Plšk. Gal jau artie treñkė, kad net ugnis paspylė Klt. Sužaibav[o] i ka treñkė, ko langai neišbyrė[jo] Gs. Vieną kartą treñkė visai arti manęs Vrb. Treñkė, net siena sudrebėjo, mės net numirėm Žl. Nelabai treñkė – pliaukšterėjo biškį, girdžiu – rėksmas (kažką nutrenkė) Vdn.
ǁ intr., tr. pataikyti mušant (apie perkūną, žaibą): Griaustinis treñkė į medį DŽ. Ka treñkė perkūnija į tą ąžuolą, suskaldė Bb. Ka į kurį medį perkūnija treñka, išeina į miženas End. Tų namų perkūnas netreñks Lnkv. Vienas buvo [perkūno] treñktas šuva, tai labai bijojo Kvr. Čiut spėjo paeit kelis žingsnius, ka treñks tam eliksniu[i] LKT265(RdN). Vienan galan treñkė, o kitan užsidegė [klojimas] Kpč. Nesėdėk languos, a tai treñks Mlk. Kodėl perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia?! V.Krėv.
^ Mano žodžiai trenkia kaip perkūnas V.Kudir. Nelaimė trenkė kaip graustinė, sudužo ir sutrupėjo puikios jo viltys Žem. Kad tave perkūnas trenktum negriovęs! J. Kad tave žieminis perkūnas trenktų! LTR(Pns). Kad jį perkūnas treñktų, tą šaltį! Prn. Kad perkūnas trenktų į visą jų lizdą! Ašb. Kad jį griauzmas trenktų̃, tokį vagį! Vj. Treñk tave galas! Einam! Mrj. Kad jo ir perkūnas netreñkia! Snt. Kad jau, Dieve, nedavei karvės, tai tegul perkūnas trenkia ir ožką LTR(Pnd). Į žemaitį perkūnas niekumet netrenka LTR(Krtn). Nei jį giltinė pjauna, nei perkūnas treñkia Slč. Tankiai žaibuoja, tiktai netrenkia (dantys) LTR(Grk).
ǁ krėsti (apie elektrą): Nekišk nagų prie elektros – treñks DŽ1.
ǁ prk. kelti stulbinantį įspūdį: O paskui trenkė vieną rytą žinia: „Vilties“ klubas uždarytas, yra areštuotų J.Balt.
2. intr. griausmingai sudundėti, sugriaudėti: Treñks minos, vos gyvas liksi Žln. Kad treñkė kaip iš armatos, mažne ir ausys apkurto Vvr.
ǁ dundėti, griaudėti: Nubudom, kad jau langų nebėra, durų, ir niekas nebetreñkia Sb. Kas te trenkia, kas te pyška po žalią girelę LTR(Kp). Tas devyngalvis jau junta, kad treñkia žemė (ps.) LKT273(Vb).
ǁ garsiai, kurtinančiai (su)aidėti (ppr. apie muziką): Muzika trenkė puikios nakties vidury J.Balč. Prieplaukoje prie senutės Vytauto bažnyčios trenkė dūdų orkestro maršai J.Dov.
ǁ Sut, OGLII336 gausti, ūžti: Ale kad Salamiesčio vargonai užsikišę, teipgi duslūs, seniau kas užgros, tai treñkia bažnyčia Slm. Kad pasiuto jaučiai rėkt nesavais balsais, tik pyška, treñkia, ūžia visa ferma Krs.
| O kad įėjo Jėzus ing namus ano kunigaikščio ir išvydo vamzdinykus ir minią tetrenkiančią DP368.
| impers.: Ūžia, treñkia galvoj – nebėr dora, kad greičiau tik numirčia Slm.
ǁ bilsčioti, trinkčioti, dardėti: Par stotį čia pristabdo, ne tiek treñkia [traukiniai] Skp. Tiek treñkia, tiek ūžia tos mašinos – nepatinka ma[n] Rd. Visgi užgirsiu kur trenkiant su rateliais ir eisiu tan balsan ir susitiksiu LTR. Prasidėjo akmenimis grįstas kelias, mūsų vežimai trenkė, tarškėjo rš.
ǁ triukšmauti: Vaikai treñkia, laksto po trobą DŽ. Savo vaikų jau neapsiklausom, o kai da sueina kaimynų, tai tik treñkia, bilda Krs. Vaikai treñkė, alasijo, net nusbodo Skdt.
3. intr., tr. JI95, LL203 staigiai, stipriai suduoti (ppr. su garsu), kirsti, daužti: Vis trenk ir dauž N. Jis galva į sieną treñkė KBI23. Treñkti ranka, kumščiu į stalą NdŽ. Treñkti sau į krūtinę NdŽ. Kad tik nesupančioji [karvės], treñkia kelius kartus ir ištraukia kuolą Slm. Į geležį treñk tei[p], i ta lūžta, o čia žmogus! Bb.
ǁ NdŽ suduoti uždarant, smarkiai užverti, užvožti (ppr. duris): Tortas ka kepi, negali duris treñkti, suzmenga Bt. Treñkia duris, net vaikas suburzda Gs. Dėdė Mikas, durim trenkęs, nužingsniavo pro palanges K.Bink. Treñkė skrynę, neprileido pri audeklų Krš.
ǁ mušti, įkirsti, sudrožti: Trenk į kuprą su kumste, teeinie zurnydamas J. Treñkti kam akmeniu į galvą NdŽ. Danutė trenkia jam per ausį ir nubėga K.Saj. Ka treñktumėt mane, ir ištikšč Bb. Kaip treñksiu, tai žinosi! Kogi steni po perkūnais!? Rdd. Ona akies mirksnyj[e], įsispjovus į saują, trenkė tam šiaučiui į ausį BsPIII35(Nm).
| prk.: Prie gelžkelio pylimo trys kasėjai staigiai mirė saulės trenkti Pč.
4. tr. staigiai, stipriai bloškiant suduoti į ką: Nelūžta – treñk į žemę, mažu luš Dkš. Vėtra laivą treñkė į uolą NdŽ. Aš tą palivoną ka trenkiaũ į akminą, tik šukės liko LKT157(Grz). Perpykęs mozūras išnešė laukan tą dyną, kaip trenks int akmenį, … zuikis pašokęs – bėgt BsPIII249(Graž). Trenkia piktai verpstį į sieną V.Krėv. Užeina skaudėti, nors galvą treñk į sieną Krš.
| refl. K: Automobilis treñkėsi į medį DŽ1. Eidamas kai trenkiaũs stulpan, net akỹs sužaibavo Ktk. Čia toks Pilypaitukas iš Smalgių, girtas lėkė motociklu ir trenkėsi į autobusą V.Bub.
ǁ intr. NdŽ koja suduoti (treptelėjant ar spiriant): Kaip te mes vienas kitas susijuokėm, tai kad treñkė koja padlagan [mokytojas] Pl. I vis su ta basoja [koja] treñka į žemę Varn. Arklys nekantriai prunkščia, trenkia užpakalinėm kojom ir uodega daužo šonus I.Simon.
ǁ tr., intr. daužyti, trankyti: Pradėjo treñkt durysan, Liucijon, kelkis! Ad.
| Kelias, kad jį mėgina treñkt šokinėdami ratai, nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka K.Donel.
ǁ intr. NdŽ kratyti: Ratai treñkia J.Jabl(Skp). Nebekrato, nebetreñkia važiuojant Antš.
| Kaip greit paleido, kaip ratai trenkė per tais šaknis, dugninė nulūžo, pametė pinigus BsPIII189(Brt).
5. tr. blokšti nuo savęs, stumti šalin: Kaip čiupo už kalnieriaus, kaip treñkė an grindų! Šmn. Kad aš taũ treñksiu iš tų rogių! Krč. Tai kad trenks jį aukštielnioką, net žiežirbos iš akių išėjo LTR(Kp). Kai ją treñkė į vidurį aslos [nuomaris] Ar. Staigiai atsilenkiu, in šoną treñkia mane Drsk.
| Reikėjo vėl iš kluono treñkt [sukaitusį šieną] Prn.
| prk.: Prisikėlęs smertį trenkė, viernuosius savo aplankė A.Baran.
^ Netrenk Dievą medžiuosna B.
| refl.: Ką tu pririši: anos (karvės) iš rankų treñkas i tik mauna numie Trk. Vežimą veržė ir treñkės aukštielnioka Šmn. Tuomsyk išrovė kelmą ir trenkėsi kaip perkūnija į marias BsPIII51(Nm).
6. tr. Sem smarkiai mesti, sviesti: Paims bulbę, pakels, vėl atgal bliūdan meta, treñkia, ot kiaulė! Pv. Pusę viščioko parnešiau [iš kulinarijos], dvokia – ka trenkiaũ šunim Ukm. Klumpes trenkei̇̃ po laška ir vaikščioji basa Alv. Nusivilkęs trenkė į žemę savo striukę ir dar nusivalė į ją kojas K.Saj. Velnias kad trenks žmogų į žemę MPas. Lipa lipa diedas dangun, o maišą sunku nešt. Jau treñks, ale da neša (ps.) Str. Meskie trenkie marių žolynėlius, bėkie vykie Onutės pulkelį LTR(VšR).
ǁ prk. siųsti (ppr. į nuošalią vietą): Po mokslo treñkė nutrenkė į kokį kaimą tolybėse Krš.
7. intr. šnek. liautis, mesti; atsisakyti ką daryti: Tai ji treñkė mėšlus kratyt ir parlėkė namo LKT230(Jz). Dirbau dirbau, pjoviau pjoviau, rankas nuskaudo ir trenkiaũ Pv. Aš jau trenkiaũ ravėt DrskŽ. Trenk sėt ir eik namo LTR(Vrn). Tėvas treñkė ir nerūkia Btr.
8. tr. šnek. palikti, pamesti: Tokią gerą moteriškę paėmė, atvažiavo Vilniun ir treñkė Vlk. Treñk tokį lauk, kam jo (girtuoklio) tau reik Prn. Vyras pijokas buvo, tai jy treñkė jį Dg. Pagyveno su jąj ir treñkė jis ją Ktv. Treñkia motką (perekšlę) ir eina lest [viščiukai] Dg.
9. intr. Gs smogti, turėti atatranką: Būtų geras šautuvas, tik treñkia DŽ. Šautuvai inrūdiję, treñkia [petin] Lp.
10. refl. NdŽ judant, daužant rankas ar kojas šildytis: Ir jis dar treñkiasi, šildosi DŽ.
ǁ prk. ramintis, guostis, stengtis prasiblaškyti: Kai dar dirba, treñkiasi – užsimiršta Brž. Treñkias merga, susgavus vaiką Ktk.
11. intr., tr. šnek. smarkiai ką daryti (šokti, dainuoti ir pan.): Ka treñkė trūbininkai, ta treñkė – visa soda skleidės Vvr. Šokėjai trenkia, net žemė dreba Žem. Šokiai didžiausi, būdavo, šokam, treñkiam Slm. Ka šoksma, ka treñksma – dulkės rūks End. Kai vakare išeisim, tai treñksim dainą visi su broliais Snt.
12. intr. DŽ turėti kokį kvapą (ppr. nemalonų), atsiduoti (kuo): Pienas trenkia česnakais L712. Duonelė šito jau treñkia pelėsiais Krs. Vanduo geležia treñkia Dkš. Ka tę kokiom šaknim, kokiu alksniu treñkia [šulinio vanduo] Dg. Vanduo treñkia žolėm Šl. Jau mėsa senumu trenkia Klov. Lašiniai rudi, senumu treñkia, – kaip juos gali valgyt?! Mžš. Kokia čia mėsa – vėju treñkia Pv. Senos bulbės išleida neskanumą tokį, treñka kaži kum tokiu Krš. Sviestas pelėsiais treñkia Ll. Negardūs nūnai kopūstai, puodu treñkia ir neseka valgyt Nč. Kokis jūs nūnai viralas – dūmais treñkia Kb. Jų alus treñkia burokais Jrb. Negaliu gerti [degtinės], smirda treñka mun iš tolo, dunsu Rdn. Treñkia kaži kuo, gal žibalu Kdn. Didžiųjų žuvų mėsa nelabai skani – dumblais treñkia Škt. Iš tos šviesios, saulėtos dienos ji dar nenorėjo eiti į tamsią, dūmais trenkiančią gryčią V.Myk-Put.
| impers.: Iš visų kampų tik raugu treñkia Sn. Palatoje trenkia sukrešėjusiu krauju rš.
ǁ priminti ką, panėšėti: Tavo kalba treñkia Jurbarku Trg. Anie (Seredžiaus gyventojai) jau teip pasakys, treñkia į žemaičių [tarmę] Pžrl. Aš jau biškį an berną trenkiu, jau didesnis – par vienus metus paaugau Dj.
13. tr. JI342 drausti, barti.
14. intr. šnek. greitai važiuoti, bėgti: Jis treñkė namo KŽ. Nei dulkių, nei purvo, tik trenk ir trenk A.Vien.
15. tr. šnek. smarkiai, skubiai gabenti: Petras alaus bačką kad treñkia, tai treñkia! Slk.
^ Treñkia kaip velnias močią Slk. Kur tave biesas trenka? Kv.
16. refl. šnek. vykti, dangintis: Ten pirmiau buvo, tegu tę ir dabar treñkias Gs. Pas vieną pristojo – nepabuvo, tai dar treñksis pas kitą Dkš. Kur aš treñksiesiu nežinodama nieko? KzR. Pasigėrė, tegu namo treñkiasi Kt. Aš niekur netreñksuos, numie sėdėsu Slnt. Kožną vakarą kaži kur treñkas i tik apyaušriais pareita Šll. Kur jau vė trenksi̇́es?! Pns. Kokio galo trenktis dar kažkur, jeigu ir čia gerai? K.Bor.
17. išgerti, išmesti: Vakar suejom, tai galva galvon po litrą kap treñkėm, nei paeit negalėjom Al.
ǁ tr. gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Ka treñka, ka treñka, žalčiai, sprogsta! Rdn.
18. tr. šnek. drožti, rėžti: Vokyčiai ka treñkė tokį prisakymą – visus gyvolius surašyti End. Nu, maželi, treñk lig dešimties! Tv.
◊ į gálvą (kam) treñkia (kas) apsvaigsta: Kai paskaitau, tai galvõn treñkia Dg.
į gálvą treñkti
1. apsvaiginti: Tuoj šnapsas treñkė į gálvą Jsv. Rods, mažai išgėriau, ale smarkiai treñkė į gálvą Rs. Saulelės spindulys treñkė man galvõn, labai vėmiau, uždegimas smagenų buvo Kpč.
2. staiga susigalvoti, rastis mintyse: Tai jam treñkia į gálvą KI83. Kas vaikuo į gálvą treñks, negali žinoti Akm.

į nósę treñkti skleisti stiprų, dažnai nemalonų kvapą: Treñka vaistai į nósę, su kum tavi ištepė? Krš. Surūgę drobužiai, jau taip treñka į nósę Krš. Susistovėję purvai treñka į nósę Rdn. Vyrams reik tokio dikalono (odekolono), ka treñktų biškį į nósę Krš.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežùviais treñkia tep Kbr.
[šlapiù] maišù (mazgotè) treñktas Mrc labai keistas, kvailokas: Sako, jos ir vyras maišù treñktas Zr. Anas buvo maišù treñktas, nesuskalbėsi, būdavo Vdšk. Šlapiù maišù treñktas tu, ar ką? Mrj. Jis kiuoktelėjęs, mazgotè treñktas Mrj.
úodegą į žẽmę treñkti padvėsti: Tai jau mūsų širvoji turbūt treñks úodegą į žẽmę Šmk.
žõdį (žodžiù) treñkti piktai ką pasakyti, drožti, rėžti: Aš jam kad sutikęs treñksiu žõdį! Mrj. Jis papratęs žodžiù treñkt Antš.
aptreñkti, -ia (àptrenkia), àptrenkė tr.
1. Rtr, KŽ apmušti, apdaužyti: Aptreñk grumslus ant dirvos su kirvpente J.
2. KŽ aptrypti, aplyginti: Kelias neaptrenktas N.
3. BŽ209 smūgiu apsvaiginti, pritrenkti.
| refl.: Dabar ką gi, apsitrenkęs ir ligoninėj gulėjau On.
4. prk. apibarti, sudrausti: Jei mergelė susidėjo su kavalieriais, aš apšumysu, aptreñksu Kv.
5. refl. Kkl, Brž, Rm, Pg, Dglš judant kiek apšilti: Buvau sušalęs, bet palėkiau varstą tekinas ir apsi̇̀trenkiau Ėr. Pabėk paskum rages, apsitreñk – juk sustyrai Žlp. Ar da vis kojos šąla, ar jau kiek apsitrenkei? Slm. Iš pradžios buvo šalta, o paskui, kai pradėjau dirbt, apsitrenkiau Bsg.
6. prk. atšvęsti (ppr. triukšmingai): Gerą balių aptrenkėm par Uršulines Šts.
7. apsiprasti, nebejausti skirtumo: Iš karto tik bloga naujoj vietoj, o paskum apsitreñksi, ir bus gerai Svn.
ǁ atbukti, pasidaryti nelabai jautriam: Vienas tiktai jo žodis, jog mano ausys, nuo lenkiškos kalbos apsitreñkę, nebenumaną lietuviškų žodžių smagumo (kirčio) A.Baran.
atitreñkti, -ia (ati̇̀trenkia), ati̇̀trenkė K, Š, NdŽ; N
1. tr. trenksmu (ppr. perkūnijos) atgaivinti: Atatreñka žolę grausmas Aln. Kol žilvitis griaustinio neatitrenktas, dūdos neišsuksi Grž. [Griaustinis] žemę atatrenkia, pradeda žolės augt LTR(Šmn).
| refl.: Kad gegutė pradeda kukuot ir griaustinis griaust, žemė atsitreñkia ir nabeiškadija žmonėm Žml.
| Ačiū Dievui, atsitreñks žemė, pradės viskas augt Lnkv.
2. tr. smūgiu priversti atšokti: Attrenksi klumpį prišalusį iššokęs iš lovos ir parbėgsi į trobą iš kamaros Grg.
| refl. J.Jabl: Mušk su pilvu, tai atsitrenks BsMtII161(Vb).
| prk.: Žodis toks, kad jauti, kaip jis nuo žemės atsitreñkia Pl.
ǁ KI121, Rtr triukšmingai, smarkiai atidaryti: Jis atatrenkė duris J. Staigiu judesiu atitrenkia jas (duris) plačiai ir, nežiūrėdama į daugybę siuvančių žmonių koridoriuje, šaukia Pt.
3. tr., intr. suduoti, atmušti (į ką): Laikrodis nebeina, gal sutrenkiau, bet į kietą daiktą, rodos, neati̇̀trenkiau Rm. Tos durys àttrenka į tą benkį Dov.
| impers.: Dar važiuojant ati̇̀trenka, matyt, kad dar yra pašalo Brs.
| refl. Š, KŽ: Atsitreñkti į akmenį BŽ278. Atsitrenkė pakaušiu į duris ir palengva susmuko rš. Atsi̇̀trenkė į lenciūgą [veršis], ka virto, i kojos pasistatė į viršų Bdr. Atsi̇̀trenkė į medį su mašina i nubrozgino visą šoną Jrb. Čianai toks molis, baltožemė: kuolą kalk, i atsitrenkia ant medį LKT272(Ps). Kur ratai atsi̇̀trenkia [į pašalusią žemę], tai lengva važiuot Lp. Užėjęs ant kalvos, lyg į ką atsitrenkęs, sustojo Tautrimas I.Simon. Šūvis pervėrė sermėgą, tačiau kulka ant knypkio atsitrenkė LC1885,43.
| prk.: In jį atsitrenki̇̀ kai į sieną Kt. Žodžiai atsitrenkia nuo tavęs, kaip žirniai nuo sienos Db.
4. tr. atblokšti, atsviesti: Atgalion atitrenkė CII236.
5. tr. KŽ, Šll judant atšildyti: Atitrenkė pirštus sušalusius J. Ne pro šalį būtų išlipus pabėgėti. Ir arkliui lengviau traukti į kalną, ir kojas atitrenki K.Saj. Led atitrenkiau kojas – tep šalta Rmš.
| refl.: Paleisk šunį: labai sušalęs, atsitreñks Dbk.
6. tr. Š, Ser, Lp, Lkv smūgiu pakenkti, atkrėsti: Jis man kap davė, tai ir jeknas àttrenkė Kb. Vyru[i] tai arklys ati̇̀trenkė širdį Pnd.
| refl. tr.: Atsi̇̀trenkė jeknas, ir nuog to vėžys papuolė Klt.
7. triukšmingai, greitai atvažiuoti, atbėgti, atjoti: Kas čia atatreñkia (atbarška) J.Jabl(Skp). Tuoj po vidudienio tik atatreñkia vaikai iš paežerės rėkdami, kad Algis prigėrė Dkk. Galų gale atitrenkia gydytojas TS1899,4. Pamatėm – širmu kumeliu atatreñkia pusbroliai Kvr. Atatreñkia, atūžia arklys piestu Šmn. Tik atatrenkia, atjoja vienas raitas per ūlyčią LTR(Kvt). Atitreñkia, atvažiuoja kaži kas Brž. Užgirdo apie vidunaktį – kas tę atatrenkia LTR.
| refl.: Kas ten do vienas atsitreñkia? Dkš.
8. refl. šnek. atvykti, atsidanginti (ppr. be reikalo): Buvo atsitreñkę tie pijokai čia, išginiau Krš. Atsitreñkusios bobos iš kaži kur Žg. Ko čia ta boba atsi̇̀trenkė neprašyta? Kt. Vėl tas prieplaka čia atsi̇̀trenkė Šn.
įtreñkti, -ia (į̇̃trenkia), į̇̃trenkė
1. intr., tr. FrnW, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rsn, Pgg, Vkš trenkiant pataikyti į ką, kliudyti: Perkūnija įtrenkė N. Jeigu perkūnas į̇̃trenkė, i sudegdavo namai PnmŽ. Perkūnas kluoną į̇̃trenkė Kt. Perkūnas teip skaudžiai treikė[ja], veizėk, būs kur i įtreñkęs Plt. Jeigut kur į̇̃trenka į medį, medį suplėšo Vg. Į trobą į̇̃trenkė, o žmona į stubą buvo Plšk. Perkūnžole rūko pirkias, kad perkūnas neįtrenktų LTR(Vrn). Dabar žaibas į tą medį į̇̃trenkė Jrk48-49. Jei į triobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu BsMtI25. Jei perkūnas į ledus į̇̃trenka (esant užšalusioms upėms), nelauk gero pavasario Kv.
^ Kad tave perkūnas į devynius stuomenis įtreñktum! J.
ǁ intr. BzF190, KŽ prk. įsiskverbti, patekti: Karališkieji žodžiai visų vokiečių žemėsa įtrenkė TP1880,43.
2. tr. Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ įdaužti, įskelti: Marti į̇̃trenkė bliūdą, ir įplyšo J. Iñtrenktas kiaušinis Lb.
| refl. Š, KŽ: Indas įsitreñkęs nuo užgavimo, sugriūti nor J.
3. tr., intr. Q36, B, K, KŽ sumušti, suduoti, užgauti: Koją įtrenkti N. Mužikuo su keliu į užpakalį į̇̃trenkė Plng. Ir nešios tavę [angelai] ant rankų, kad neįtrenktumbei į akmenį savo koją Bb1Mt4,6.
| refl. tr., intr. N, K, KI70, KŽ: Galvą į šaką įsitreñkti, įsidaužti KI84. Akmuo, į kurį koją įsitreñkia KI83. Šėpis į uolą įsidaužė, įsi̇̀trenkė KII211. Dovydas įsitrenkė į vartus CII564. Krovinį išmetus laivas turėjo palengvėti ir ne taip smarkiai įsitrenkti į pasiektą seklumą SkvApD27,18(komentarai).
ǁ tr. pažeisti: Žmogus prisivertime, tai est tikruosa sopėjimuosa ir išgąsčiuosa sąžinės nuog zokano įtrenktųjų gauna atleidimą griekų MT81.
4. įstumti, įsviesti, įmesti: Pastvėrė dvi žuvis; iñtrenkė trobon Drsk. Kad būt intreñkus nor pale savim [į vandenį] Ktv. Intreñksim, ir suės tave kiaulės Stk. Tą [užmuštą] žmogų rado ravan iñtrenktą Dg. Į̃trenkėm į ratus [girtuoklį], ir važiuok Pc.
| prk.: Labiau bijokit to, katras i dūšią, i kūną gal įtrenkt į peklą brš.
5. intr. įkristi, pataikyti: Par karą įtrenkė [sviedinys] į koją, dėl to įsimetė rožė Lnk.
ǁ vožtelėti, suduoti: Reik įtreñkti tokiam į snukį, i neprasidės su mergoms Plng.
6. tr. netikėtai duoti, apdovanoti: Ilgai teks tau laukti, kol dėdė ką nors įtreñks Vkš.
7. intr. šnek. greitai, su triukšmu įvažiuoti, įbėgti: Tik spėjom pareit, piršliai ir intrenkė kieman kai perkūnas Dkk. Intrenkia intrenkia kieman šito mergytė su lineika, baisu, turto kiek, rūbų visokių LTR(Pnm). Vaikai iñtrenkė gryčion kai kumeliai ir pribudino Dkk. Jau ruošėms miegot, ir iñtrenkė moma Sv. Kai intrenkėme į Piatigorską, saulė buvo dar aukštai A.Vien.
| refl.: Atskubėjęs įsitrenkiau į kambarį rš.
8. tr. šnek. įgerti, įmesti: Kaži ką vyriškas sakytum, jei pati rytą parsivilktum įtreñkusi, susmirdusi Rdn.
9. tr. šnek. įtaigiai pasakyti, išrėžti: Įtrenkė pamokslą, už tą ir išvežė Šts.
◊ į metùs (į ámžių) įtreñkti pasenėti: Įtreñkę į metùs jau gerai Vn. Jau jis įtreñkęs į metùs Erž. Ji pati, neskaitant rieškutės popieriukų, nieko neturi ir jau merga, į amžių įtrenkusi I.Simon.
ištreñkti, -ia (i̇̀štrenkia), i̇̀štrenkė
1. tr. NdŽ trenkiant padaryti, išmušti: Kai perkūnas trenkė, i i̇̀štrenkė prūdelį Šd.
ǁ refl. BsPII63(Kln) pažirti, pabirti (ppr. nuo smūgio): O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug piningų aukso ant žemės DS79(Rs).
2. tr. K, M, L, Rtr, BŽ76, KŽ staigiu smūgiu išmušti: Brolis i̇̀štrenkė man iš rankų kultuvą dėl to, kad rikdžiau kulti Š. Skydai, ištrenkti iš rankų, lėkė į šalis V.Piet. Pamišo, matai, visiems ir žemė, ir liuosybė, kad maskolius ištrenkė ginklą iš nagų! A1884,156. Ir tau kilpinį iš tavo kairės išdaušiu (ištrenksiu), ir tavo strėlas iš tavo dešinės išmesiu BBEz39,3.
3. tr. Rtr, NdŽ išdaužti, iškulti: Langą i̇̀štrenkė, tik dundena dundena (šaudo) PnmR.
4. tr. M smūgiu išsviesti, išmesti (iš kur): Nevažiuok arkliu iš kalno, bo tave ištreñks! LKT223(Jon). Dievas liepė perkūnui velnius ištrenkti iš dangaus TDrI130(Plv).
| Jau šieną i̇̀štrenkė (iškrovė) Iš.
| prk.: [Su knyga] kad gerai kliudęs, ištrenktų̃ ar visą mokslą, ar tai kokią dalį [iš atminties] BM39(An).
ǁ LVI820, Vlk pašalinti, išblokšti: Ištreñkti mušeiką pro duris DŽ1. Girtą iš autobuso ištrenktáu, ir gulėk an kelio Pv.
| Iš traktoristų i̇̀štrenkė Trk. Itą mokytoją i̇̀štrenkė kitur Pls.
5. išmesti (kur), numesti, nusviesti (ppr. kaip nereikalingą): Užpykau ir i̇̀štrenkiau ją (gėlę) Rm. Kašiką ištreñk priemenion Dg. Eidamas ištreñk tą lanktį į prieangį Pc. Karvę papjovė, o vidurius ištrenkė in lauką Krn.
6. tr. smūgiu sužaloti, pakenkti, išmušti: Daba čia akį buvo ištreñkęs tas Jonelis jau Trk. Dar jis ir broliui kelis dantis ištrenkė prš.
| refl. tr. Š, KŽ: Išsi̇̀trenkiau koją iš nario J.
7. intr. kiek laiko trinkėti, bildėti (ppr. važiuojant): Visą naktį i̇̀štrenkė keliu pro šalį važiuodami iš turgaus žmonės Š.
8. smarkiai, triukšmingai išskubėti: Išvažiavo, i̇̀štrenkė Š. Sėdo ir i̇̀štrenkė kaip grausmu Ds. Išgirdo senelis su bobute, kad susiedas pasikinkęs arklį ištreñkia su ratais daktaro parvežt ton ūlyčion Kp. Jau valanda bus, kaip i̇̀štrenkė kermošiun Užp.
9. išvykti, išsidanginti (ppr. be reikalo): Vakare jau žiūrėk – išsi̇̀trenkė kur, tai paryčiu grįžta Slv. Perkūnai žino, kur ans išsi̇̀trenkė! Šll. Išsitreñkia visi iš namų, aš viena trūsiu Gs. Kur jau išsi̇̀trenkė tiej vaikai? Pns. Išsi̇̀trenkė į kokį pasvietį, ką ten sugainiosi! Krš.
10. tr. šnek. išgerti, išmesti: Susėdę vyrai i̇̀štrenkė po butelį alaus, po pusbonkį degtinės Jnš. Puslitrį i̇̀štrenkė ir eina galvas užlaužę Vlk. Ìštrenkė pusbutelį bematant Kltn.
11. tr. šnek. suruošti, surengti: Balių i̇̀štrenkė dideliausį Žr.
◊ bùrną ištreñkti išgerti (svaigalų): O ką dirbs, jei nori bùrną ištreñkti?! Krt.
kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas labai greitai (bėga): Parbėgo kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas Šts.
nutreñkti, -ia (nùtrenkia), nùtrenkė
1. tr. K, M, L, Rtr, DŽ, KŽ užmušti (apie žaibą, elektrą): Perkūnas jį nùtrenkė KI248. Nuo perkūno nutrenktas N. Perkūno nùtrenktas NdŽ. Kaip davė perkūnas, žmogų nùtrenkė Rm. Stovėjo po medžiu, i nùtrenkė Jrb. Kepurė tolyn nunešta, sveika, o žmogus [žaibo] nùtrenktas Svn. Dideli lytai užeidavo, ta graustinis nutreñkdavo, ta uždegdavo Krž. Užėjo lietus, arklius paliko ir ejo į gryčią, o arklius nùtrenkė Grž. Šitai, ka perkūnas nùtrenka žmogų, ta tą sykį reik į žemę kasti Žlb. An kapų [žaibas] nùtrenkė dujan Pnd. Ganinklos[e] nū̃trenkė žmogų an vietos Brs. Jagu nenutreñktas žmogus būsi, tai da išbėgsi Antš. Penkis jaučius nùtrenkė [elektra] negyvai Krs. Jį nutreñks tos lektros (elektra), ka tei[p] girtas eis Erž. Tik kad davęs perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs LTsIV588. Perkūnija trenkdama kožnąkart velnūkštį nutrenkia, per tai jie pusėtinai išbaigti ėsą BsMtII56(Tlž). Viešpatie, tarnas manas guli namuose oru nùtrenktas DP73. Vienas arty sargybės stoviąsis žalnierius taipojau nu žaibo nutrenktas Kel1881,158.
| A perkūnija nùtrenka, aba teip vė[ja]s išverta [medžius] Vž. Miške medį kur nutrenkė griaustinis, tą į sieną nedės Bsg.
^ Kad jį perkūnas nutreñktų! NdŽ. Kad tave perkūnas (apačioje kad tave dievaitis) numuštų, nutrenktų B355. Kad tave perkūnas nutrenktų vidury žiemos! LTR(Šmk). Karalius kaip perkūno nùtrenktas stovėjo Sch170. Kaip tavęs perkūnas nenutreñkia tokios glušės?! Skrb.
| refl.: Tas nusi̇̀trenkė su elektra, gražus vyras buvo Erž.
ǁ ištikti, paralyžiuoti: Būta dėl ko apsimesti paralyžiaus nutrenktam. Kaip dieną aišku – jo sąžinė nešvari rš. Paralyžiumi nùtrenkė gulintį lovoje DP346. Nùtrenktos yr kojos tavos, jog ant kelio Viešpaties prisakymų pažygėt negali, nùtrenktas liežuvis tavas ant įvadinimo ir garbinimo vardo Viešpaties DP350.
2. tr. užmušti, nudėti: Akmuo taip jam pataikė į galvą, jog jį tuojau negyvai nùtrenkė NdŽ. Ale būtų nutreñkęs vietoj[e], i viskas Trk. Perėmė ir nùtrenkė Švnč. Ka duotų valią, tujau nutreñkčiu Varn. Močia, paėmus kačergą, genio nekliudžius, ė vaiką nutreñkus BM51(Skp). Vienu šūviu nutrenkiau tris kurapkas rš. Kaip atsirado mašinos, nebgalėjo su kumelaičiais važiuoti, tujau nutreñktų tą kumelaitį End. Kirviu kaip dėjo, nùtrenkė Rk.
ǁ smūgiu apsvaiginti: Vaikis siūlė nutrenkti peniukšlį kirpente ar kūle į kaktą ir tada sau be vargo padurti M.Katil.
ǁ prk. priblokšti, apstulbinti: Mane šitas stebuklingiausias iš visų matytųjų reginių stačiai nutrenkė Šlč. Vagis, nutrenktas karaliaus išminties, puolė veidu prieš jo sostą S.Nėr.
3. tr. H155, Rtr, Š mušant, kliūvant užgauti, atmušti: Jis rankas nutrenkė lauždamas medį J. Man labai ranką nùtrenkė kirvis, kai tu mušei su šlėga Alk. Nùtrenkiau ranką, ir dabar tirpsta Upt. Oi, oi! – suriko senis, – visą subinę nùtrenkiau BM195(Krkn).
| refl. tr., intr. H155, R29, MŽ38, MŽ2187, Sut, NdŽ, DŽ1, KŽ: Užbėgmi ant ko, užsigaunu, nusitrenkiu į ką R25, MŽ32. Nusitrenkiu koją R, MŽ. Koją nusitrenkti į ką N. Žmogus nùsitrenkė koją, kad ančkrito ant jos rąstas J. Laimė, kad kojos kaulas nenusitrenkė Snt. Nusi̇̀trenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva Slm. Nusi̇̀trenkiau alkūnę į sieną Ėr. Javus kulant vieną ranką nusitrenkė Kin. Kogidėl? Jog ne iš vieros, bet kaipo iš darbų zakono (tai ieškojo). Nes nusitrenkė ing akmenį pasižeidimo BtPvR9,32.
ǁ numušti, užgauti suduodant: Graibykis čia, kol nutreñksu nagus! Vvr. Nekišk prie vielų nagų: rankas nutreñks Krš. Sako [gydytojai], a kokią gyslą a nė[ra] nutreñkę galvo[je] Trk.
| Sunkiai padirbau prie burokų, tai širdis pradėjo mušt, nervus nùtrenkė Nj. Patsai sau elektriška mašina rankos nervus teip nùtrenkė, kad jau rankos nesuvaldo A.Baran.
4. tr. daužant atskirti, numušti: Mašinuojant juo nū̃trenka miežio akuotus, o su spragilais nenū̃trenka akuotų Šts.
| refl.: Vežant reik aulius aukštynokus atversti, idant medaus koriai nenusitrenktų S.Dauk.
ǁ refl. pririštam nusitraukti: Bernas, velnias, priėjęs prie Velzebubo, tėškė su krapyla kelissyk į akis, tas nusitrenkė ir išbėgo BsMtII9(Nm).
ǁ prk. numušti, sumažinti: Nùtrenkė mokestį Vrn.
5. tr. Rtr, Š, KŽ staigiai, stipriai nusviesti, nublokšti, numesti: Jį arklys nùtrenkė nuo balno DŽ1. Arklys pasibaidęs mane nùtrenkė NdŽ. Tas arklys baidos – ans muni nutreñks Trk. Kap pasistrošino arklys, ir nutrenkė mane nuo balno Mrk. Būt nutreñkęs arklys Gs. Matai, įsikaustę visi kaip varlės kiauše: negreitai tokį nuo žirgo nutrenksi!.. V.Krėv. Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes! S.Nėr.
| prk.: Iš gerovės aukštybių senatvėje generolas įvykių nutrenkiamas į elgetos padėtį rš.
^ Kad juos perkūnas nutrenktų į pat peklos dugną! V.Myk-Put.
| refl. tr.: Elena nusitrenkė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių V.Krėv.
6. tr. šnek. smarkiai ar nevykusiai numesti, nublokšti: Nùtrenkė pliauską nuo peties ant žemės NdŽ. Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Tuos nùtrenkei [marškinius], kitus apsivilkai Iš. Tik žiūrėk – viedrą į šulinį nenutreñk! Jrb. Ar čia tavo kaliošai nutrenkti̇̀? Pc. Mergšė tyčia vieną blyną nùtrenkė an grindų Srj. Tuojaus velnias raštus man nùtrenkė po kojų LB230. Nutrenkė po plynių pančius, kaliniams duris atvėrė B.Sruog.
| refl. tr. Mrj.
ǁ išsiųsti (ppr. į nuošalią vietą): Tik saugokis, ka nenutreñktų į pašalį Ub. Jau kelinta savaitė kurso draugai nieko kita ir nekalbėjo, tiktai kaip čia bus pavasarį, kur nutrenks likimas rš.
ǁ prk. liautis, atsisakyti ką daryti: Šnapšę nū̃trenkiau į šalį, nebgeru Varn.
ǁ palikti, apleisti, pamesti: Ant kelio per Didįjį karą nùtrenkė kas mažą vaiką Žž.
7. tr. SD428, Sut, N, KŽ trenksmu apkurtinti, nustelbti (ppr. garsą): Nutrenkiu, nukurtinu SD220. Kurčias, negirdžiąs, nutrenktas SD60.
| Pagadinau aš ausį: ma[n] labai diegė tą ausį, pavilgiau komparavo spirito, vatos įkišau i nùtrenkė būgnelį Lkč.
ǁ prk. užgožti: Nutreñkti (balsą) BŽ96. Tranksmas eižomų nu perkūnijos akmenų ir medžių su ūžesiu krušos ir lytaus nutrenkia ne vien balsus rykaujančių, bet ir pačių trimičių S.Dauk.
ǁ prk. nustelbti: Žmonės mato: tu akių neišdursi, savo kalbom nenutreñksi Skr. Inspektorius pasišaukė pišorių ir norėjo visu pirmu nutrenkti šauksmu ir gandinimu, kad išgautų tiesą TS1896,7.
ǁ pašalinti veikimą: Šarmas rūgštį nùtrenkia, ir jos gaižumas prapuola Mrj.
ǁ sumažinti, susilpninti: Skausmą laikinai nùtrenkė Mrj.
8. intr. šnek. greitai ir ppr. triukšmingai nuvažiuoti, nudardėti: Pasikinkęs arklį nùtrenkiau į miestą DŽ1. Kažkas į didžiąjį [kaimo] galą su ratais teip smarkiai nùtrenkė Jnšk. Nutrenkė ir nutrenkė su savo račiukais kiek tik kerta Grž. Geru arkliu netruksi kermošiun nutreñkt Ds. Antanas Puodžiūnas išnešė iš vidaus antklodėn susuptą savo žmoną, padėjo ją į vežimą ir, riktelėjęs kaži ką Agnieškai, nutrenkė nubrazdėjo toliau nuo gaisro vietos A.Vien.
9. tr. šnek. nudanginti (ppr. be reikalo): Kur tave nelabasis nùtrenkė! DŽ1.
| refl.: Bala jį žino, kur jis nusi̇̀trenkė DŽ1. Paklausk, kur aš nebuvau nusitreñkęs! Slnt. Kur jau buvai nusitreñkęs tiek čėso?! Pns. Kad ir nusitrenkia kaži kur, lyg čia mažai tų vakarėlių! Mrj.
10. tr. nuraminti, nuslopinti, numaldyti: Eš nutrenkiu ir nuramdau savo kūną, jeib kitiems nesakyčiau (nemokyčiau), o pats kaltas būčiau BPII168.
| refl.: Jie patys (priešininkai) tur nusitrenkti ir pulti (mirti) RBPs27,2.
11. tr. pasmerkti: Siųstas … buvo žaltys … nuog velino moteriškėsp, idant … nutrenktų visą giminę žmonių DP598. Priderąs daiktas yra …, idant berneliai, kurie svetima nuodėme, tai yra pirmagime, yra nutrenkti, idant svetimu intikėjimu būtų pagelbėti DP227.
ǁ išjuokti, pažeminti: Tie teipag, kurie buvo nukryžiavoti su Juo (Kristumi), nutrenkė Jį Ch1Mr15,32.
12. tr. šnek. nuvalkioti, niekais nuleisti, nualinti: Vienas du metai – ir nutreñks žemę [be mėšlo] Gs.
| refl. Rm: Nusitreñkęs bernas – kas galia už jo eit! Sml. Kad jis buvo nusitreñkęs, jokia kita merga nebūt ėjus Mžš. Naktim nesivalkiok – nusitreñksi Ėr.
13. tr. šnek. triukšmingai ką padaryti (atšvęsti, atšokti): Nū̃trenkėm balių, krikštynas Šts. Prygrindė[je] esu ne vieną polką nutreñkusi Sd.
◊ ×vógą nutreñkti mirti: Tas prūsas Trempas jau vógą nùtrenkė Plv.
patreñkti, -ia (pàtrenkia), pàtrenkė; H155, R, MŽ
1. tr. KŽ kiek suduoti, sukirsti, trinktelėti: Aš tyčia pàtrenkiau duris, kad išgirstum Rm.
ǁ sukrėsti: Nepatrenk rašančiam J. Jei grižą turi, tai reikia padėti ranką ant slenksčio ir su kirvio penčia duoti par slenkstį, kad patrenktų, tai atšoks į vietą LTR(Rs).
2. intr. NdŽ kelis kartus trenkti, patrinkėti (apie perkūną).
ǁ padundėti: Kai patreñkia [patrankos], nušviečia, paskui vėl te sutemsta Sb.
3. tr. N ištikti, mušti: Stabas jį patrenkė, kad daugiaus kalbėti negalėjo RB1Mak9,55.
| Eik į šalį, patrenktàsai! Jnš.
4. tr. NdŽ, KŽ pamesti, patėkšti: O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug aukso piningų ant žemės BsPII63.
ǁ prk. daug duoti, teikti: Lauk, patrenksiu, o pats negali pasidaryti! Ll.
ǁ prk. mesti, palikti, atsisakyti: Ištekėjo piemenė, pàtrenkė mokslą, viską Iš.
5. tr. smūgiu sužaloti, pagadinti: Pernai pàtrenkė krūtinę besiveikiant (besiimant), tai šįmet pas daktarus ir pas daktarus Skr. Patreñksu koją paršeliuo, bet sugausu pririšti Lk. Pàtrenkė drigantas stibuklį, i gavom pripjauti arklį Šts. Ūkininkas kulia spragilu, o velnias žardkarčia daužo kviečių šaknis ir patrenkė savo rankas LTR(Tt).
| refl. tr., intr.: Nervos, matai, pasi̇̀trenkė smarkiai, palikau ligonis Skdv. Jis kojas buvo pasitrenkęs [iš aukšto bešokdamas] LC1881,26.
6. triukšmingai ką padaryti (padainuoti, pagriežti, pašvęsti ir pan.).
7. tr. NdŽ smarkiai pabarti.
8. intr. NdŽ turėti kiek nemalonų ar neįprastą kvapą, atsiduoti.
9. tr. šnek. nudžiauti, pavogti: I pàtrenkė muno peilį Krtn. Nė veizėte neapsiveizėjau, kaip kažin kas kirvį pàtrenkė Slnt. Kad ma[n] ją (užrašų knygą) kas patreñktų, aš daugiau nerašyčiau Rg.
10. pasigerti, apsisvaiginti.
partreñkti, -ia (par̃trenkia), par̃trenkė
1. tr. N, K, Rtr, DŽ, FrnW, KŽ pargriauti, parblokšti: Jis par̃trenkė bulių NdŽ. Par̃trenkėm kiaulę, i nudūrė Mžš. Dviratis par̃trenkė vaiką Rm. Pasispardė [ožiukas], partrenkė senelį ir nulėkė sau oru SI250(Rdn). Žmogus su didele dėže bėgdamas partrenkia klouną ir pats parvirsta J.Gruš. Tu aplenkei sanitarinę mašiną, partrenkei dviratininką ir nušvilpei nė nesustojęs K.Saj.
^ Jį ir snergliu partreñktum (toks silpnas) Tr.
| refl. tr.: Tas vilkas an krūtinės ir parsi̇̀trenkė jį Dsm.
ǁ prk. sukrėsti, priblokšti: Žinia par̃trenkė ją NdŽ. Par̃trenkė muni, kaip sužinojau [apie nelaimę] Grd.
2. tr. primušti: Eikit į žirnius, dar kas partreñks Rd.
3. triukšmingai parvažiuoti, parvykti: Mes da guliam, o jy iš pieninės jau partreñkia Mžš. Su naujais ratais par̃trenkė Sdb. Kelios jūs tę vakar iš Žagarės par̃trenkėt?! Škn.
| refl. NdŽ, DŽ1.
4. tr. šnek. triukšmingai parvežti, pargabenti: Ne piemenį, o tikrą ąžuolą partrenkiau! – šyptelėjo Poviliokas J.Balt.
5. parsibastyti, parsidanginti: Iš kur teip vėlai parsitrenkei? Slnt. Jau biesas – nei pietų parsitreñkia, nei nieko Jnk. Aplakstė aplakstęs pusę svieto ir vėl čia parsi̇̀trenkė Lkč. Ko jis čia parsi̇̀trenkė, ar negalė[jo] tę būt?! Gs. Visą dieną kažkur daužėsi, o vakare parsi̇̀trenkė namo Jnš.
pértrenkti (pertreñkti), -ia, pértrenkė Rm, Slm
1. tr. trenkiant perskelti, perdaužti: Pártrenkiau pusiau indą J. Ans jau gal turėti kokiu du šimtu metų, tas ąžuolas; y[ra] buvusi perkūnija, aną trenkusi pártrenkusi Jdr. Su stabulės galu anam partrenkė tą kaulą – sutrupino aną Štk.
2. tr. Rdn labai smarkiai užgauti, suduoti, permušti: Nelįsk, pártrenksu kaip šunį Krš. Gerai, ka kas i pártrenktų tokį pasiutusį Vdk. Tik par aguonos grūdą mani nepártrenkė (nesuvažinėjo) Pc.
^ Eina kaip pártrenkta Žg.
3. intr. šnek. su trenksmu perbėgti, pervažiuoti: Arklys kaip griausmas par tiltą pértrenkė Slm.
4. tr. padaryti kitonišką, permušti, užgožti: Pasitepa su kum tenai, paplauna, pártrenka tą žilumą – pasijaunina Krš.
5. tr. šnek. neduoti baigti, šiurkščiai pertraukti (kalbą): Bešnekant ana muni pártrenkė Krš. Stačiūkė, begėdė – kaip ana vyresniam kalbą pártrenka! Rdn.
6. refl. Jz persiimti, išbandyti jėgas: Pérsitrenkit, katra drūtesnė Krn.
7. tr. Vlk, Lp paskelbti užsakus.
pietreñkti, piẽtrenkia, piẽtrenkė (dial.) žr. pritrenkti 6: Pỹtrenkė mašina žmogų, ir šalin buvo (mirė) Šlu.
pratreñkti, -ia (pràtrenkia), pràtrenkė
1. intr. NdŽ trenkiant (ppr. žaibui) nepataikyti.
2. tr. NdŽ pramesti, prasviesti pro šalį.
3. tr. K, KŽ pramušti, padaryti skylę: Titus ant pylimų ožius užgabenti ir su tais mūrus pratrenkti paliepė Jrk. Ledą pràtrenkiau ir išėmiau lydeką, pri ledo prisiklojusią Šts.
4. tr. mušant sužeisti: Kiekvienas neišmanėlis gali pratrenkti galvą rš.
| tr. KŽ: Koją, ranką prasitreñkti KI121. Galvą į mūrą (trenkdamas) prasitreñkti, prasidaužti KI354.
5. su trenksmu pravažiuoti, praskubėti: Trečioj valandoj tai keliais arkliais pràtrenkė Slm. Neužvažiavo žentas pas mus, pràtrenkė pro šalį namo Ds. Caras pratrenkė, prašvilpė kaip viesulas pro šalį J.Bil.
6. intr. šnek. trenkiant praleisti laiką: Pràtrenkėm visą naktį uliodami M.Unt.
7. tr. šnek. pragerti, praleisti girtaujant: Pràtrenkė septynius rublius i parejo šlitinas Krš. I munasis pràtrenkė dešimtį rublių Rdn.
pritreñkti, -ia (pri̇̀trenkia), pri̇̀trenkė K; N
1. tr. Š, FrnW, NdŽ, KŽ trenkimu apsvaiginti: Vieną žmogų perkūnas užmušė, vieną pri̇̀trenkė PnmŽ. Tuo kartu tai kitą pri̇̀trenkė berniuką, te nelabai toli, kaimynystoj, ale anas atgijo LKT329(Ktk). Nešė oran pri̇̀trenktą, kasė žemėsna, ale atsigyvelėjo Vdn. Anksčiau visos žuves su ikrais buvo, dar̃ jy (žuvis) pritrenktà [elektra] – vaisiaus neturi Dg. Žmona, kaip išsinešė su pritrenkta mergyte pas Milašiūnienę, taip namo ir nebegrįžo A.Vien. Ans pritrenkė gyvatę šiandien J.
^ Stovėjo lyg pri̇̀trenktas DŽ. Kaip ant jo visi puolo, tai dabar kaip pri̇̀trenktas Antš. Jūs mane kap su žaibu pri̇̀trenkėt Rmš. Kad tave kur griausmas pritrenktų! rš. Visi nutyla lyg pritrenkti I.Simon.
ǁ prk. sukelti staigų nemalonų jausmą ar stulbinantį įspūdį: Aš buvau pritrenktà nuo tokios žinios Smln. Pasijutau baisiai pritrenkta, didelė nemokša, nieko, ničnieko nežinanti kvailė I.Simon. Bet motina būdavo taip pritrenkta tėvo teisybės, kad tiktai linkčiojo galvą ir kalbėjo labai kaltu balsu J.Balt.
2. tr. KŽ, DŽ1 trenkiant užgauti ar sužeisti: Kap tus arklys šoko viršu, pri̇̀trenkė mane, bet nesužeidė Kpč. Ją čia buvo arklys pritreñkęs, tai ligoninėj gulė[jo] Švnč. Vyrui nulaužta koja, o žmona stipriai pritrenktà NdŽ. Šitą ranką kai ma[n] pri̇̀trenkė, tai ir dabar negaliu pakelt, kad ką noru paimtie Vlkv. Vienam [žmogui] tik kojos buvo pri̇̀trenktos Pnd. Ana muni prỹtrenkė su durėms Krš.
| refl. BzF190, Š, FrnW, NdŽ, KŽ: Nukrito nuo taukšto, prisitreñkus buvo Jrb. Petras prisitreñkęs su motociklu buvo, tris savaites pragulėjo Krs. Tai vėl nusigandimo Janei buvo, kai sužinojo, kad vaikas prisi̇̀trenkė Slm. Jau kaimynas buvo betveriąs jiems (vaikams) už nugaros, tik tum tarpu parvirto ir prisitrenkė LTR(Žgč).
3. tr. prigriebti pažeidžiant: Speigas pritrenkė bulves (ausis, nosį) Skdv. Pri̇̀trenkė šaltis žolynus Mrc. Pri̇̀trenkė šalna [bulves], sausuma, dykiai nukasė bulbes Mrc.
| prk.: Kap pri̇̀trenkė mane toj liga, tai dabar aš ne darbinykas Nč.
4. tr. smūgiu pridaryti: Durys tik pri̇̀trenktos buvo Dg.
5. intr. trepsėti, mušti taktą (koja): Ans visumet grajydamas su koja pri̇̀trenka Vvr. Tie padai buvo mediniai, nu ka pritreñksam šokdami, ka būs ko klausyties Klk.
6. tr. šnek. smarkiai primušti, prilupti: Pritreñkti gerai už tokį darbą aną ir tegul žinos tuokart Vvr. Pasakysiu kokį žodį – do pritreñks girtas Klt. Žadėjo su durėms pritreñkti už liežuvį Krš.
7. refl. FrnW judant, daužant susišildyti.
ǁ FrnW prk. užsimiršti, nusiraminti.
8. tr. šnek. pripilti kupiną, pritvoti: Pri̇̀trenkė lėkštę – pajudint negal, liejas Erž.
9. tr. šnek. sugauti, susičiupti: Prỹtrenkė vagį Šts.
10. tr. prk. ginčijantis įveikti, nugalėti: Prỹtrenkė kaip lydeką, užrokavo Šts.
11. įkaušti, pasigerti.
| refl. NdŽ: I muno vyralis prisitreñkęs beparkūjavo iš patalkio Šts.
◊ lýg [šlapiù] maišù pri̇̀trenktas Klvr puskvailis: Jis toks, lýg šlapiù maišù pri̇̀trenktas Dkš.
sutreñkti, -ia (sùtrenkia), sùtrenkė K; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 garsiai sudundėti, sugriausti: Reikia, kad lytų ir grausmas sutrenktų̃, tada žolė auga Aln. Vėl žaibas ir griaustinė tankiai sutrenkė Žem. Kai pavasarį sutrenkia griaustinis, tada jau galima eit maudytis LTR(Šmn). Gegužės pabaigoje sutrenkia pirmos trumpos, bet smarkios perkūnijos Vr. Grėtikė labai nusigandusi, kai perkūnija sutrenkusi I.Simon.
| impers.: Akių mirksnyje ugnis blykstelėjo, ore sutrenkė – ir vienos gazelės nebėra Blv.
2. intr. imti trenkti, trinksėti: Nuo Palėvenės, tos su dominikonų vienuolyno baltu mūru, sutrenkė, sudundėjo arklių kanopos J.Balt. Eina eina, užgirdo – sutrenkė rateliai LTR. Ūmai būstinės durys taip sutrenkė, jog garsas nuaidėjo tartum šūvis rš.
3. tr., intr. smarkiai vieną su kitu sudaužti, sudurti: Aš kelis iš jų sùtrenkiau vieną į kitą makaulėmis NdŽ. Einam, Lauryną pasišauksim, sutrenksim stiklinėm, kad žiežirbos iš akių pasipiltų! J.Balt.
| refl.: Kaip pradės [perkūnas] padangėse akmenis leisti, tai net žarijos ritasi, kaip akmens susitrenkia BsMtI24. Susitrenkė šime ryte vienas bėgąsis trūkis su vienu stovinčiu Kel1881,58.
| Laivai susi̇̀trenkė į uolą NdŽ.
4. tr. N, Rtr, KŽ staigiu, stipriu smūgiu sukulti, suskaldyti, suardyti: Sutrenkiau bliūdą J. Anos tą uzbonuką užkart sutreñks Dv.
| Buvom prieg remontų, kur sutrenkti namai [karo metu], sumušta Kpč. Perkūnas sùtrenkė gūžtą, ir starkas išlėkė, o jo vaikas sudegė Ps.
| refl.: Ką veiks tau molio puodas prie varinio puodo, nesa jei susitrenkia, tada jis pagenda CI89.
5. tr. kiek sukrėsti, suduoti: Tik nereik sutreñkt, biškį jeigu tarkšt, i sprogsta [parakas] Škt. Kap sùtrenkė [ginklą], ir šovė Pls. Ką ji padarė, ar sùtrenkė [lempelę], ar ką, kad nedega Db.
6. intr. NdŽ staigiai, smarkiai suduoti, sukirsti, smogti: Sutreñkti kumščiu į stalą DŽ. Kad sutreñks sutreñks į stalą! Grž. Su koja sùtrenka supykęs Rdn. O šeimyną, vaikus – kad sutrenks koja į žemę, tai skliundžiumis visi lekia, kur tetės liepiami Žem.
7. tr. Rtr, NdŽ smarkiai užgauti, sumušti ar sužeisti: Rąstas koją sùtrenkė DŽ1. Aš lėkiau, sùtrenkiau koją Ob. Mane tik sùtrenkė tus arklys, nesužeidė Kpč. Karvė sùtrenkė man galvą Rm. Galvą buvau sutreñkęs geležia Švnč. Jam sùtrenkė galvą i prakirto Jrb. Sùtrenkė medžias [tėvui] galvą Ktk. Vištos minkštkiaušius laido, musėt kas nors sùtrenkė Lkv. O kur smarkiai sùtrenkta ar užgauta – apvyniot bulbių lapais, visiškai apleidžia tą sutinimą Upn. Vabolė krito ant žemės, tris kartus apsisuko, nebagei galvą sùtrenkė PP11. Jei gyvą raumenį sutrenksime, raumuo tatai pajunta rš. Visus nervus sùtrenkė Erž.
| refl. tr., intr. N, LL316, Š, DŽ1, KŽ: Krisdamas taip susi̇̀trenkiau, jog buvau nustojęs sąmonės NdŽ. Vakar puoliau an ledo ir susi̇̀trenkiau – tai ir šiandien dar sopa Krkš. Krito aukštynyka, galvą susi̇̀trenkė Bb. Tapenaus, tapenaus in daikto, negalėjau paeit sustreñkus Klt. Susi̇̀trenkiau kelį į akminį Trk. Jug buvau susitrenkusi, bet Dievas mylėjo, neprisimetė liga Plng. Nuog bažnyčios nupuolė, labai sùstrenkė Mrc. Iškrito iš vežimo ir labai susitrenkė S.Stan. Susimušė galvelę, susitrenkė širdelę (d.) Mrj.
8. tr. Ser smūgiu atkrėsti, atitrenkti: Sùtrenka rankas su lapsėtuvais kulant, atsiviepsi lig ausų Šts.
9. tr. trenkiant įlaužti: Sutrenktąją nendrę jis nesudaužys ir gruzdantį knatą jis neišgesys brš.
10. intr. uždrožti, suduoti: Sutreñks gaspadorius, i klausys Yl.
11. garsiai, kurtinančiai suaidėti (apie muziką, dainą); imti triukšmingai griežti ar dainuoti: Gatvėj sùtrenkė orkestras DŽ1. Sutrenkė muzikantai, sudaužė kojomis į žemę šokėjai Žem. Sutrenkė būgnas, užgeso elektra salėje J.Balt.
12. tr. NdŽ sudrausti, subarti: Sùtrenkiau vaikus, kad spiestų lygu apsėsti Šts. Sudraustų [klebonas], sutrenktų, ir liautųsi ta apsimetėlė piktinus žmones S.Čiurl.
13. įveikti, nugalėti: Aš tavo žirgus ir raitelius sutrenksu CII1039. Dangaus žvaigždės kris ir danguje esančios galybės bus sutrenktos brš. Todėlei drebėkit jūs, puikūs valdovai, sutrenks jus lygybės pajėga rš.
14. refl. šnek. susirinkti, susibėgti: Jaunimas susi̇̀trenkė į padūkimą Prn.
15. tr. šnek. drožti, rėžti (kalbą, šokį ir pan.): Sutreñkiam smarkiai dainą, vyrai! Dr.
| Sutreñkiam abidvi, supletkavojam apie jaunimą, apie blogybes RdN.
ǁ NdŽ triukšmingai atšvęsti: Ne aš būsiu, jeigu nesutrenksim vestuvių! J.Balt.
◊ į ãslą (į bãtą) sutreñkti smarkiai pašokti: O vakare tai gali į aslą sutrenkti M.Katil. Sùtrenkėm į bãtą par Kalėdas neblogai Lk.
užtreñkti, -ia (ùžtrenkia), ùžtrenkė
1. tr. K, M, LL315, L, Rtr, Š, DŽ, FrnW, KŽ su trenksmu uždaryti, užverti, užversti: Ùžtrenkė jam panosėj duris NdŽ. Aš tik [v]andinį pamečiau i duris spėjau užtreñkti Krtn. Užtrenkė duris supykus Jnš. Užtrenkęs duris pusbernis nubėgo pas antrąjį brolį LTR(Pkr). Šoko atgal į savo trobą ir užtrenkė duris, kad ir sienos drebėjo Vd. Ji tuo duris užtreñks jau priešais nosį Rg. [Duktė] išbėgo greit lauk iš svirno, užtrenkus užrakino duris BsPII126(Srd). Motina pravėrė kamarėlės duris ir skubiai jas užtrenkė A.Vien. Nustebusi aš pirma pažvelgiau į motiną, kuri, užtrenkusi knygą, savo kiek trumpareges akis įsmeigusi į langą, jau keliasi I.Simon.
| prk.: Kristui gemant Dievas užtrenkęs jai (raganai) visus kelius LTI207.
^ Giltinei durų neažtrenksi̇̀ JT269.
| refl. Š, NdŽ, DŽ1: Nutilo kiemuose kibirai, užsitrenkė nakčiai durys rš. Už nugaros užsitrenkė geležinės durys I.Simon. Durelės užsitrenkė, automobilis pajudėjo, pakėliau galvą – ne tamsta S.Čiurl.
ǁ DŽ1 uždaryti taip, kad užsirakintų automatinis užraktas: Duris ùžtrenkiau ir dabar negaliu ineit Klvr. Ùžtrenkė duris, neįeinu Varn.
| prk.: Ans iššokęs (netinkamai pasielgęs) užtreñks dures kitims, kitas nebgaus Krš.
2. intr. garsiai sutrinksėti, subildėti: Užgirdo jie, kad smagiai užtrenkia, – suprato duktė, kad tėvas užsiveja, blogai dabar būs LTR.
3. tr. NdŽ apsvaiginti ar užmušti (apie žaibą, elektrą): Trenkė ir ùžtrenkė griaustinis žmogų Ėr. A dabar taigi da nesgirdėjo šituos laikuos, da nieko neažùtrenkė [perkūnas] LKT329(Ktk). Mūs kaimo vieną ažùtrenkė perkūnas Trgn. Karvę perkūnas ùžtrenkė Mrj. Žentą mano buvo užtreñkus elektra, buvo visai negyvas Sdb. Jos diedą elektra ažùtrenkė Žl. Jungė vaikas [televizorių], i ažùtrenkė Klt. Kalbėdavo, kad perkūnas velnią užtrenkia LTR(Kt). Žmogui dūmą užtraukus, perkūnas kad trenkė į pypkę: žmogų užtrenkė, o velnias, matyt, pabėgo LTsIV526. Geriau tave, bernužėli, perkūnai užtrenktų, negu mano vainikėlį po kojų sumintum LTR(Ukm).
^ Kad jus visus perkūnas užtrenktų! BsPIV265. Kad tave sunki mūka užtrenktų! B, N.
4. tr. užmušti smogiant, suduodant, bloškiant: Stūmė tą žmogelį nuo laiptų ir ažùtrenkė Trgn. Mašina ùžtrenkė briedį Vrn. Kaip skrido paukštė, anas ją šėrė ir ažutrenkė LTR(Ds). Vėgėles žiemą užtrenka su kirviu Šts.
| refl.: Žiūriu, a jis da gyvas; sakau, mažu jau užsitreñkęs Jrb. Puldamas iš medžio užsi̇̀trenkė Rmš. Kad kiek, vaikas būt užsitreñkęs – puolė nuo stogo Alv.
5. tr. Vs trenkimu pakenkti, sužaloti: Par sprandą nėrė, nervą ùžtrenkė Rdn. Muno kojos yra ùžtrenktos Ub. Netrankyk durų – žąsiukus užtreñksi (nebeišsiris iš kiaušinių) Alk.
| Perkūnas užtrenka karvėms tešmenis, jei randa tvartūse pavasarį tebesančias Ggr.
| refl. Vrn: An ledo kai griuvau ir užsi̇̀trenkiau Upn.
ǁ prk. sukrėsti, prislėgti: Tei[p] užtreñkia žmogų, ne verkia, ne nieko (kai didelė nelaimė) Rd.
6. tr. užmesti, užsviesti, nukišti: Dėdis ieško vadžių, bara muni, sako – tu kur norint ùžtrenkei Vgr.
ǁ apleisti, neprižiūrėti: Nenoriu užtreñkti – pagirdysiu veršį lig rudens Rs.
7. tr. N, I, Š, DŽ, KŽ Dr, Jnšk apkurtinti: Skaudus balsas užtrenkia ausis J. Mano šita ausis užtrenktà, labai mažai girdžiu Šk. Jų muzika būdavo tokia garsi, jog man net ausis užtrenkdavo J.Balč. Tokia muzika ausis užtreñkia, visai apkursti žmogus Jd. Nuo trenksmų ausis ùžtrenkė VšR. Munie y[ra] ausys ùžtrenktos keturiolektais metais Rt. Neužtreñk ausų su savo muzikoms Šts. Žviega paršai, kad ir ausis ùžtrenka Šts. Pasakojo, kad jai ausis užtrenkė šoviniai Žem. Jeib paskiaus n'ateitų ir ausis mano užtrenktų CII635.
ǁ NdŽ, KŽ nustelbti, nuslopinti: Užtreñkti (balsą) BŽ148. Tu moki visokių [dainų]! Tik sušuk, nesnausk, užtrenksim visus! Žem. Viena radijo stotis užtrenkia kitą, trukdo kitai rš. Motorų staugimas užtrenkia jo žodžius J.Dov.
ǁ užgožti, nustelbti: Visus atsineštus drėgmės ir prakaito kvapus užtrenkė tas stiprus kadugiu pasmilkytų lašinių kvepėjimas rš. Gailų šiaudų kvapą užtrenkė parako dūmas rš.
ǁ refl. netekti galios: Vėjas prie miško užsitreñkia Brš.
8. tr. judant, daužant rankas ar kojas sušildyti: Rankų niekaip negaliu ažtreñkt – šalta ir šalta Mlt.
| refl. tr., intr.: Užsitreñkti kojas NdŽ. Važiuoti šalta, eidamas dar užsitrenki̇̀ DŽ. Kad ir kojos neažsitreñkia – šalta ir šalta Mlt. Šalta, kaipgi, ale visgi ažsitrenki̇̀ Sdk. Pabėgėk ir ažsitrenksi̇̀ Sv. Šalta stoviniuot šalty, ale užsitrenki̇̀ žmogus Kp. Rankos ažsitreñkia, ir maskatuoji po vandenį Šmn. Aš bent varstą bėgu, lig ažsitrenkiu, o anas sėdi ir nesušąla Ob. Batai maži, neužsitrenksi̇̀ Ds. Arklys pats bėga, nori ažsitreñkt Trgn. Tėvas važiuos važiuotas, o tu eik pėsčia – geriau užsitrenksi A.Vien.
^ Nuogas žiemą neažsitrenksi̇̀ Vžns.
ǁ refl. NdŽ prk. nusiraminti, susitvardyti, užsimiršti: Kur einu, tai vis rūpi, tik dirbdamas kiek užsitrenkiu Ėr. Ažsitreñkia darbu anas, kai nedirbs, tai suvis su juo nesugyvens Klt. Negali pamiršt, negali ažsitreñkt, ir sapne ją mato Brž. Ėmėsi jų (darbų) nematytu užsidegimu, kad tik užsitrenktų nuo visko, užmirštų viską J.Balt. Valentas brido purvinu keliu – manė užsitrenksiąs, mintis kitur nustumsiąs J.Paukš. Naudos iš tų kalbų jokios. Et, bet tik pačiam tomis kalbomis užsitrenkus Vaižg.
9. intr. NdŽ užkirsti, suduoti: Burbėsi, užtreñksu iš lazdos! Rdn. Kluinėte atsikluinėjo, kaip ùžtrenkė par subinę Krš. Ale kaip tik vieną ir antrą [rykštę] užtrenkė per šikinę, teip tasai, pakėlęs galvą, ėmė sakyti DS168(Rs).
| prk.: Jo viena kalba užtreñkia (bjauri, nemaloni) Ėr.
10. tr. NdŽ smarkiai užkvėpinti, užsmardinti: Visą gatvę ùžtrenka dikalonas, kad eita grapėnė Lk.
11. intr., tr. šnek. imti aidėti, griežti: Pačiu laiku ùžtrenkė ir muzika NdŽ. Biržuos vargonai stiprūs, tai kad užtreñkia, net sienos bilda Ppl.
12. tr. šnek. užtraukti: Užtreñkiam kokią dainą, mergos Dr.
13. tr. labai užpilti, užversti: Užejo kokia rankiotė (menkas debesėlis), ir užùtrenkė lietaus Sug.
14. tr. šnek. gausiai duoti, užversti: Užùtrenkė, užpylo pinigais [teismą], ir nei šunys nelojo An.

Daugiau informacijos

pritreñkti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

įskam̃binti

Apibrėžtis

skam̃binti (-yti), -ina, -ino DŽ, NdŽ, skámbinti (-yti K, Skr) Rtr; H, R, Sut, LL303 caus. skambėti.
1. intr., tr. išgauti tam tikrą garsą: Pirkėjos krumpliais skambina puodus, tirdamos, ar neįtrūkę rš. Stiklus skambina, kamščius daužo, geria, raginasi Žem. Šeimininkas atsistoja, skambina šakute į lėkštę, kol abiejuose kambariuose aptyla įsisiūbavusių svečių klegesys J.Avyž. Skambino dalgius, šluostėsi prakaitą ir palengva pradėjo po kelis kalvos linkui slinkti Žem. Jeronimas, baigęs pradalgį, ilgai pustykle skambindavo dalgį, kol Ona surišdavo paskutinį pėdą V.Bub. Pradeda dalgiu skámbinti – pempės išleka DūnŽ. Varpelį skámbinti K. Ana skambina stygą kanklių J. Skambin mergelė raktelius JD1529. Vaikščiojo tėtužis po margą dvarą, aukso rakteliais skambindamas, savo sūnyčius jau keldamas RD36. Bėrą žirgą mudrinau, pentinėlius skambinau LB32. Parbėga žirgas, garsiai žvengdamas, aukso kilpelėm garsiai skambindamas LTR(Ldvn). Špielmonai susibėgo ir savo būriškus ant šokio skam̃bino žaislus K.Donel.
^ Kaži kas kaip skámbinte galvo[je] skámbina – a pradėsu kvakti Rdn. Nu baimės mirusiam bezdalais skambina VP35.
skam̃bintinai adv.: Gerus dalgius skira skámbintinai (iš skambėjimo sprendžia) Šts.
2. intr. duoti signalą, pranešti ką (varpu, skambučiu ar kt.): Jau skambina su skambučiu J. Pasakyk, kad esi gudrus, kurio čia dabar meto skambina J.Jabl. Ko dabar skambina? – Pietų J.Jabl. Dvare skambina karvėms milžti Žem. Pirmai [spiečiant bitėms] su varpu skam̃bysi Mšk. Kad bitys spieta, reik uždaboti, skam̃byti Pgg. Dvaro skam̃bina po pietų Dkš. Skambina sumai, ir bažnyčia bematant prisipildo V.Myk-Put. Varpai skámbino, kol išlydėjo iš Kuršėnų žemės DūnŽ. Kai laidodavo, skam̃bydavo varpais Žg. Dureles vėriau, langelin skambinau LTR(Slk).
^ Skam̃bina už teisybės dūšią (nebėra teisybės) Kt. Girdžia skambinant, ale nežino kur Erž. Penkių kartų neskam̃bina – vis vienąkart (apie kartojimą) Trgn.
3. intr. DŽ, Kal, Rmš susisiekti, kalbėti telefonu: Dvi kapeiki sumokėk i skámbink [telefonu] Krš. Tu bėk pri tilipono, skámbink – ans jau dega! Als. Skam̃bino į Raseinius, a nematė senio Jd. Jėgu skam̃bins vaikai, pasakyk, tegul nesvažinėja [lankyti] Adm.
4. intr., tr. DŽ atlikti kūrinį (muzikos instrumentu): Atsisėda prie pianino ir ima kažką audringai skambinti P.Vaičiūn. Svečiuose pirmą kartą išgirdau skambinant fortepijonu LzP. Tuo tarpu vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti ir džiržginti M.Valanč. Giesti giesmes naujas ir skambina organais Mž200. Išpažysiu tavi, skambindamas kankles M.Valanč. Skambinu ant strūnų (styginiu instrumentu) SD20.
5. intr. DŽ1 skambėti: Varšuvos laiku skam̃bino zvanai Grv. Tuo laiku pradėjo varpai skambinti, šunes loti, gaidžiai giedoti, ir jaunikaitį suėmė LTR(Rk).
| Vyturėlių balsai skambin be paliovos RD205. Lietus pradėjo skam̃binti Krk.
ǁ čiulbėti, čirenti: Visą dieną skámbina toks lazdyno paukštelis Yl.
6. tr. daryti aidintį, skardenti: Gieda, skambina sodą V.Piet. O laukus visur bei pievas skam̃bino garsai K.Donel. Gervins, ik debesių juodų dyvinai kopinėdams, … skambino dangų K.Donel.
7. intr., tr. prk. viešai apie ką kalbėti, garsinti: Esu ir visai menkas buvęs žmogus, daug tingėjęs, todėl prašyčiau daug manęs neskambinti J.Jabl. Tu manę neskam̃byk (neplūsk, nerėk, kad visi girdėtų, visas sodžius skambėtų) Lp. Ar tu negirdėjai, kad apie tai skambina po visą kraštą? J.Balč.
◊ apie ši̇̀kną skam̃bina vlg. mirtis ateina: Skámbina apie ši̇̀kną, galas jau Šv.
į (kieno) kùprą skam̃binti mušti: Na, tai į mano kuprelę ji skambino J.Marc.
kiaušiùs skam̃binti vlg. būti be darbo, tinginiauti: Jonis antai kiaušiùs pavenčiūs skámbina Trk.
láidotuvių varpai̇̃s skam̃binti pranašauti pralaimėjimą: Ir Vilniaus krepšininkai įrodė, jog per anksti norėta jiems skambinti laidotuvių varpais sp.
ri̇́etus skam̃binti būti be darbo, tinginiauti: I skámbini ri̇́etus atsisėdęs KlvrŽ. Veizėk, ka neskambintumi ri̇́etus, į trobą įejusi KlvrŽ.
su dantimi̇̀s skam̃binti būti neėdusiam, alkti: Arkliai jo, į Šiaulių turgų nuvažiavus, neskambino su dantėmis lig išvakarių, nes, vos pabengęs mieste reikalus, grįžo namon M.Valanč.
(kam) šónus skam̃binti mušti: Jis nuolat skam̃bina pačiai šónus Ėr.
varpai̇̃s skam̃binti plačiai kalbėti, nešioti gandus: Tuščiai niekas, brolau, varpais neskambina J.Marc. Jei kas negerai, kvieskit mane į mokyklą, nėra ko čia per visą gamyklą varpais skambinti sp.
apskam̃binti
1. tr., intr. prk. išnešioti girdus, kalbas, apskelbti: Ji tokia vėjo papliauška: išgirdo ką, tai visur ir apskam̃bino Jž. Apie Juozus labai negražiai apskam̃bino – kur jiems ir akis dėt Krok. Ta ilgliežuvė visur apskámbino, skamba visi pašaliai DūnŽ.
2. tr. skambinant kanklėmis, apgarsinti: Ir traukė tada Liškiavon visi tie, kur geidė ir ieškojo, kad vaidilai juos apskambintų, kad mergelės sesutės apdainuotų V.Krėv.
3. tr. šnek. aptalžyti, apdaužyti: Vaikesas … gerai apskambino senąją raganą teip, kad ta apsirgo ir numirė BsMtII171.
atskam̃binti Š
1. intr., tr. paskambinti, kiek reikia, ką skelbiant (ppr. varpais): Jau visi poterius atkalbėjo, varpais atskámbino, o jis ėmė ir pagijo Grd. Atskámbinti varpais BŽ79. Girdėjau, kad tamstą atskambino varpai [kaip žuvusį], kai buvai ilgose klajonėse rš.
2. intr. Š skambinant ateiti.
3. tr. skambinant atvežti: Jau karietą atskambino, šešis žirgus užmudrino LB151.
4. intr. paskambinti atgal (telefonu): Tegu atskam̃bina, kada atvažiuos Grl. Atskámbino: kas yra, ko pensiją sulaikė?! Pvn.
5. intr. duoti signalą centrinei stočiai, kad pasikalbėjimas telefonu baigtas: Baigęs kalbėti, abonentas padeda ragelį ir, pasukdamas triskart induktoriaus rankenėlę, duoda signalą, kad kalbėti baigė, kitaip sakant, atskambina rš.

×dasiskam̃binti (hibr.) prisišaukti skambinant (telefonu): Sugedęs tiliponas, nedasiskámbino Rdn.
įskam̃binti Rtr
1. intr. sugebėti gerai skambinti, padaryti, kad gerai skambėtų (apie varpus): Mūsų tai niekai, rusų tai įskam̃bina varpininkas Š.
2. refl. įsismaginti, įsisiūbuoti skambinant (apie varpą): Kai didysai varpas insiskam̃bindavo, tai nė keli vyrai iš karto nesulaikydavo Slk.
3. refl. Š, Rtr, Ser įsitraukti, įsileisti skambinti (muzikos instrumentu): Pianistas už sienos visai įsiskambino rš.
4. tr. skambinimu įkvėpti: Žinai, aš pats sudėjau šią dainelę. Įskambino man varpas ją širdin B.Sruog.
5. intr. NdŽ skambinant įvažiuoti.
6. intr. šnek. įpliekti, užduoti, sušerti: Kai reikės kam į pakaušį įskambint, susiras [lazdą] Nm.
išskam̃binti; LL287
1. intr. Ser kurį laiką skambinti (varpais): Visą valandą išskam̃bino visais varpais (pusiaugavyje) Š.
2. tr. paskambinti iš eilės (visais varpais): Išskámbinti po eilei (visus varpus) BŽ355.
3. tr. sugebėti paskambinti (muzikos instrumentu): Gyvos gaidos nemoka jau išskambinti mūsų gadynės pianistai rš.
4. tr. paskambinti, išmušti (apie laikrodį): Laikrodis seniai buvo išskambinęs devynias Db.
5. tr. Lks išdaužyti, iškulti (stiklą): Kas tą langą išskámbino? Up. [Sprogimas] arti esančiųjų butų langus išskambinęs TP1881,26.
6. tr. skambinant, žvanginant kuo, išvaryti: Vos beišsigavo iš vyrų rankų – išskambino aną su petelne Šts. Kad išeitų [nedoras buhalteris], su blėkoms reikėtų išskámbinti DūnŽ.
7. tr. šnek. godžiai išvalgyti, išsrėbti (iš katilo ar metalinio indo): Varinį taip išskámbino, kad nė lašo neliko, nė šuniuo Lkv. Išskámbinom visus kopūstus [iš varinio] Lkv.
8. tr., intr. šnek. skambinant, susidaužiant išgerti: Išsiurbčiojus ir išskambinus po geroką taurelę, liežuviai savaime atsirišo Vaižg.
nuskam̃binti
1. intr., tr. DŽ duoti signalą, paskambinti (varpu, skambučiu): Bažnyčios varpai nuskambino pavojų rš. Seniai dvare nuskambino pietums P.Cvir. Jau nuskãmbino mišių Lnkv.
2. tr. nuvežti skambinant: Kunigėlį nuvežė, nuskam̃bino Db.
3. tr. prk. pagarsinti: Parsivežė Mikasę ir visą apylinkę sukėlė ant kojų, nuskambino savo vardu J.Marc.
4. tr. greitai nupjauti: Už diena (instr. sing.) nuskámbinau tą pievą – geras dalgis Dr.
5. tr. šnek. išgerti: Vedu nuskámbinov žemėn [degtinę] nu tai gyvatei (kurioje gyvatė buvo užpilta) Krtn.
paskam̃binti Š, DŽ1, paskámbinti K, Rtr; Sut, N, LL156, Ser
1. tr., intr. pažvanginti, pabarškinti, padaužyti: Žydas pasižiūrėjo ant pinigą, pavartė, da paskambino ir šmukšt kelnių kišenėn LTR(Kp). Pirkėjas, indą paskambinęs, nustatydavo, ar nesutrūkęs rš. Stiklus (stiklais) paskam̃binti NdŽ. Jis paskam̃bino į savo stiklą NdŽ. Nuvelka tą mano brolį, paskam̃bino (barškindamas pirštais, paklauso) širdį Žml.
^ Ne puodas – nepaskámbinsi žmogų, ar ans geras yra, ar negeras Skdv. Ne puodelis – nepaskam̃binsi į žmogų LKT88(Vž).
ǁ tr. paduoti skambinant, žvanginant: Nutraukėte šiltus, skanius pietus ir vargšui išbadėjusiam skarmaliui dosniai paskambinot kelis centus V.Myk-Put.
ǁ tr. D12 pamesti skambinant: Kad aš jojau pas mergelę šiuom mintu keleliu, ir pamečiau, paskambinau aukso padkavėlę JD482.
2. intr., tr. kiek skambinti (varpu, skambučiu): Durų skambutį paskam̃binti NdŽ. Su skambalu paskam•binti J.
ǁ intr. įstengti (gerai) skambinti, išduoti darnų garsą: Varpai skamba labai sutartinai ir labai švelniai. Nei vienoj bažnyčioj teip nepaskambina LTR(Dkk).
ǁ intr. suskambėti: Paskam̃bino durų skambutis NdŽ.
3. tr., intr. duoti signalą (varpu, skambučiu ar kt.): Kaip atgulėv, ir an pietų [= pietums] paskambino, vedvi vis neatsibudov Als. Paskam̃bino pietų NdŽ. Jau paskambino mišiom Rd. (Mirusiam) varpais paskam̃binti NdŽ. Mokytojas išėjo iš klasės, nesulaukęs paskam̃binant NdŽ. O aš nusieičiau į tėvelio dvarą, paskambinčiau po langeliu, rasi mane leistų? JV823. Eik už mano trobikės, paskambink kamanikes. Kaip atbėgs mano arklys, klausykis, ką jis sakys DS53(Rs).
4. tr., intr. pagriežti muzikos instrumentu: Fortepijonu, kanklėmis, gitara paskam̃binti NdŽ. Gerai! tai čion tarnaukie, o kad pasibaigs metai, tai kankles paskambink, tai aš būsu pas tave BsMtI168. Suktinį paskam̃binti NdŽ.
5. intr. Als, Knt, Trk pakalbėti, pakviesti, susisiekti telefonu: Norėjau tau paskámbyt, ale neprišaukiau Jrb. Paskámbinai [greitajai] – tuo pribūna Pj. Paskam̃bino, kad tenai lietus didelis buvo Dgp. Paskam̃binti į paštą NdŽ. Atsisveikindamas jis paprašė mokytoją, kad ji po dienos kitos paskambintų telefonu J.Dov.
| refl.: Pasiskámbink, ka žinotumi, a gausi, a ne Gršl. Pyksta, ka negal pasiskámbinties Klk.
6. tr. prk. paskelbti, pranešti, informuoti: An bažnyčios paskámbina, kas žanijas DūnŽ.
pérskambinti
1. intr. baigti skambinti: Perskambinus mišių, visi jau buvo savo vietose rš.
2. intr. kurį laiką skambinti: Parskambino iki šio laiko su skambalu J.
3. tr. užslopinti, nustelbti skambinimu: Tranų balsą párskambinau, ir bitys nėkur nebišlėkė Šts.
priskam̃binti intr.
1. pranešti telefonu: Priskambino par tiliponą, kad mirusi jau Šts.
2. refl. LL21, Ser, DŽ1 prisišaukti pasikalbėti telefonu: Nubėga pri tos gaisrinės, pri tilipono – neprisiskámbina Als. Paskambino, neprisiskámbino nėkaip DūnŽ. Sveikatą galima prarasti, kol prie jūsų prisiskambini rš.
3. refl. NdŽ iki valios griežti muzikos instrumentu (fortepijonu, gitara ir pan.).
4. Mrj juok. euf. prisišlapinti.
suskam̃binti Š, DŽ1, suskámbinti Rtr
1. tr., intr. sužvanginti, subarškinti: Dalgiu suskámbins – ir išlėks paukštukai Grd. Dalgį pasistatęs, suskambino, sužvangino, su pustykle per ašmenis sučerškino Žem. Nesuskam̃bink raktelių, nepribudink tėvelių (d.) Švd. O kad aš ėjau į margą skrynelę, raktužius suskambinau, močiutę pravirkdinau JD21. Rakteliais suskambysiu, tėvulį pribudysiu KrvD110.
2. tr. trumpai paskambinti: Pašto arkliai dveji stovi galvas nuleidę, tik kartas nuo karto skambalą suskambina Žem.
ǁ intr. suskambėti: Kai važiuoja vinčiun ir suskam̃bina varpai – bus nelaimingi [jaunieji] Ut.
3. tr., intr. DŽ duoti signalą skambinant (varpu, skambučiu ar pan.): Suskam̃bino pusryčių Š. Kažin kas suskam̃bino duris: eik atidarytų Š. Suskam̃bina – metam ir einam valgyt Gg. Tik ką buvau papusryčiavęs, kažkas ūmai suskambino už durų Blv. Suskambino pietums, grėbėjai atleido skubėję Žem. Suskambinę su varpeliu, kad jis parstotų sakyti, o šis ne – vis sakąs ir sakąs Sln. O kad tau reikės to žirgo, išejęs į laukus, suskambink su kamunomis, ir tuoj jis pribus BsPII32. Išgirdo – mišioms suskambino Sd. Varpininkas suskambino didįjį varpą M.Valanč.
4. intr. paskambinti (tam tikrais muzikos instrumentais): Aidžius garsiai suskambina kankliais V.Krėv.
5. intr. paskambinti visiems reikalingiems: Suskámbino, viską sužinojo Pvn.
6. refl. DŽ1, Ser susisiekti, susikalbėti telefonu: Važiuot nereiks, mes jau susiskam̃binom telefonu Mrj. Susižino anie, susiskámbina Rdn. Susiskam̃bino tiliponu, visa žinojo Adm.
7. tr. šnek. smagiai išgerti: Suskambinov konjako butelką Ggr.
užskam̃binti
1. intr. Ser duodant signalą, pradėti skambinti: Užskam̃bina – ariam, šienaunam, suskam̃bina – metam ir einam valgyt Gg. Tik užskambino, ir įėjau į bažnyčią Gs. Ažuskam̃bino ažu dūšią: tykus oras – girdis Klt. Paskirtame laike aparatas užskambina V.Kudir.
2. tr. skambinimu užklupti: Daugsyk ir užskam̃bina [varpais] beinančius [į bažnyčią] Gs.
3. refl. NdŽ įsismaginus ilgai skambinti muzikos instrumentu.

Daugiau informacijos

nušvil̃pti

Apibrėžtis

1 švil̃pti, -ia, -ė
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.

Daugiau informacijos

pašvil̃pti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

dasiplàkti

Apibrėžtis

plàkti, plãka, plãkė
1. tr. SD336, H, K mušti, pliekti (botagu, rykšte, diržu…): Kada kas pjauna vištytį, – alpsti, merki akį, o vargdienius mužikus kasdien rykštėmis plaki D.Pošk. Vis su šviežia rykšte žmogų liuob plàkti, ka būtum skaudžiau Brs. Botagais plaku R. Su ėgliu plãka, kam ilgai guli Antš. Ans gauna plàkti nū žmonos – daug negera Kl. Užtai blogas, kad neplaktas iš mažų dienelių KrvD154. Jų nemokė, neplakė, nebarė DK129. Rytoj bus plakamoji diena (Verbų sekmadienis) J.Jabl.
| prk.: Kurį Dievas myli, tą jis plaka (atsiunčia vargų, kančių) BPII78. Ko žodis neplaka, to ir lazda nepriplaks prš. Mudu abu plaka smūgiai apkalbos svieto V.Kudir. Jos į akis saldinės: giria, vaišina; tik užpakalį atsuk (išeik) – ir plãka (apšneka) Skr. Bėgo baimės plakamas Ašb.
^ Gana bučiuoti tą ranką, kuri mus plaka! KrvP(Trg). Kai tie (žandarai) pagaliau ničnieko nerado, kaip šunį plakę, turėjo grįžti S.Čiurl. Už vieną plaktą duoda dešimt neplaktų Sln. Kas veža, tą ir plaka LTR(Jz). Katras arklys bėga, tą plãka Grg. Griekas neplaktas nepaliekta Dr, Plt. Griekas neplãkęs nepaleida Ll.
| refl. K: Dirželiai, kuriais plakasi SD49.
2. tr. Kv mušant varyti, ginti: Nusilaužusi kiečių, plakė iš pirkios muses rš. Plãka arklį žėdną dieną Utenon Ktk. Būdavo, plàkdavo plàkdavo arklius, kol į Kauną nuvažiuoja, o daba – brūkšt, i Kaune Ar.
3. tr., intr. daužyti: Viena iena negerai – plãka šonus arkliui Šš. Aukštas miškas, liemuo liemenį plaka KrvP(Varn). Žąsinas puolė ant jo šnypšdamas, pavertė aukštynelką, patį plakė su sparnais M.Valanč. Dvi pabaidytos laukinės antys pakilo iš nendryno, sunkiai plakdamos sparnais orą rš. Papt papt – senis plaka žiaunomis pypkę rš. Į langą plaka stambūs lietaus lašai rš. Vėjo atgaišale pastatė kumelę: iš budinkų tarpo plaka vė[ja]s Šts. Linksta, skundžias ant kriaušio nulinkus pušis, plakama šalto vėjo, čaižiųjų liūčių E.Miež. Šaltis plaka kaip su kadagiais Šts.
plaktinai̇̃ adv.: Tą ugnį užplakė plaktinai̇̃ Všk.
| refl.: Nuo pat ankstyvo ryto lietus plakasi į langus rš. Vėjas ūžia, plakas į visas puses Tvr. Buvę pušys suaugę nuo metų šimtinių, tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės; viršūnės, esą, ūžė ir liemenys plakės A.Baran. Suka viesulas medelius, plakas lapai ant lapelius A.Strazd.
| Žuvys plakasi (spurda), pakliuvę ant kabliuko rš.
| Špokai ka plãkas po liūgnus, ka dumblai taškos Rd.
^ Liežuviai aplink ausis plakas nuo sklindžių skanumo rš.
ǁ intr. tapšnoti: Delnu kam per petį plàkti DŽ. Iš juoko plãka sau delnais per šonus NdŽ.
ǁ refl. daužantis plaušyti: Votegas su patauška neplakas nu galo, ir gal pataukščioti Šts.
4. tr. kulti daužant (į ką nors), blokšti: Rugius plàkti NdŽ.
5. tr. K, Lk, Tt, Jrb valyti (spalius nuo linų), brukti: Linų pirma sėdavo, tai būdavo plàkti Vlkš. Motriškos linus iš rankos plàkdavo – duoda smagiai Pgr.
6. tr. velėti: Plaktuvė, kur skalbinius plàkdavo Pgg. Moterys plãkė upėj marškinius Rod.
7. tr. plūkti (aslą, krosnį): Klojime padą plaka Švnč. Aslą kuknės iš molio plakė ir kaminą iš vidaus su moliu aplaistė rš.
8. tr. mušant, kalant daryti plokščią, ploti: Plaka su kūju trinkt, patarkšt! rš.
plaktai̇̃ adv.: Idant jos (skaurados) būtų plaktai iškaltos (plokščios) ir ant altoriaus pakabintos BB4Moz16,38.
ǁ R, K, Skr, Dkš, Nm, Rmš tinti (dalgį): Kukeliu plãka dalgę, o ką apačion sudeda – tai bobelė Lp. Užartavok gerai bobelę, kad geriau būtų plàkt Ukm. Trumpas dalgio kotas – nenarava plàkt Všn. Neišmušk dalgei klumbės beplakdamas Grž.
^ Neplakta dalgė neima LTR(Srj).
ǁ aštrinti, kalti (girnas): Girnos seniai plãktos, nemala smulkiai Ds.
9. tr. smarkiai dirbti, veikti: Plãka suka tą vindą, ka tik daugiau suverpt Gs. Plãka plãka (dirba) tą tuščią (be mėšlo) žemę End. Šieną tik plãka ir plãka be jokio tolko (dažnai varto) Mlt.
^ Kas plaka, tas ir laka Pšl.
ǁ refl. plušėti, rūpintis, vargti: Mes plãkamos plãkamos kaip kurmis urve, šviesos nematom Štk. Ot tai žmogus plãkasi plãkasi, ir nėra nieko Dv. Šitep plaki̇́es i plaki̇́es [su darbais] Ad. Vienas apie sa[ve] plãkas, kitas apie sa[ve], o manę senos nėr kam paisyt Arm. Kap paukštė apie lizdą, tep mes apie vaikus plãkėmės Arm. Kap aš apie jus plakúos, tai jūs apie mane nieko nepagalvojat Str. Aš plakúos plakúos su tais irklais po tą ežerą, nieko nepadarau, ant vietos valtis stova, o audra Pln. Tas i praejo pro šalį, o tas i paliko to[je] pusnė[je] besiplaką̃s (įklimpus mašinai) Žr. Pryš vėjį turėjau plàkties visą kelį Bt.
10. intr. tuksėti, pulsuoti, tvinksėti: Širdis plãka – dar gyvas Jrb. Ir kolei širdys plaks mums gyvos, manoji plaks vien tau tiktai!.. Mair. Širdis taip plaka – iš džiaugsmo ar iš baimės Žem. Mano širdis ūmai sustojo plakus, kūnas nutirpsta J.Bil. Gyslos tik plãka, širdis trankosi, visam silpna Gs. Kraujas plakė smilkiniuose rš.
| refl.: Tenka širdžiai alpti, plaktis rš.
ǁ dažnai kilnoti (šonus): Pailsęs ir sušilęs arklys net garavo, dusliai kvėpuodamas ir plakdamas šonais V.Myk-Put. Ėmė plàkti viduriais ir pastyro (pastipo) paršas Gs.
^ Jei dalgės neišsiplaksi, tai šonais plaksi̇̀ (dvėsuosi pavargęs) Smn.
11. intr. išduoti tam tikrą garsą (apie lakštingalą, žiogą): Niekur lakštingulė tep neplaka, kap mūs sode Vlk. Lakštingara plaka gieda į paupės krūmus, karklynus Klp. Suokusios pernakt, lakštingalos aptingo plakt E.Miež. Kartais būdavo taip tylu, jog važiuojantieji girdėdavo, kaip šalia kelio aukštoje žolėje arba žiemkenčiuose karštai plaka žiogai A.Vencl.
12. intr. plieksti, tvieksti: Žaibai plãkė dikčiai, perkūnas palengva dudeno Žal. Žaibai plãkė visą naktį, negalėjau užmigt Plv. Žaibai tep dažnai plãka, kad net baisu darosi Vrb.
13. tr. smarkiai maišyti, sukti: Plak kiaušinius, tada kepsma kiaušinienę Dgl. Neplaktà kiaušinienė BŽ84. Eik plàkti blynų! Jrb. Su mente alų plàk, duoną maišyk J. Pirma kur nors užvalgytuva tešlainių su plakta grietine Mš.
| Plãka ir plãka [vėjas] ežerus, kur tau ir žuvis gaudysis Ds.
| refl.: Bidonai turi būti pripilti pilni, kad pienas nesiplaktų rš.
ǁ sukant, maišant gaminti: Man tai jau paskutinis darbas sviestą plàkt Švnč.
| refl.: Pil' šiltą smetoną, geriau plàksis [sviestas] Dglš.
14. intr. banguoti: Jūra raudonu vynu plãka (jūros bangos kaip vynas raudonos) NdŽ. Prie mūsų gryčios vanduo plàkdavo par pamatą Sml.
ǁ tr. banguojant skalauti, plauti: Įsiutę bangos plaka uolą S.Nėr.
| refl.: Bangos plakės į kietas pakrantės uolas sp.
15. tr. pleventi, plaikstyti: Suknia ilga, vėjas plãka sijoną Jnšk.
| refl.: Vėtroj plakas baltos burės S.Nėr. Kovos vėliavos vėjuje plakėsi sp. Ties mano galva neramiai plakėsi klevo lapai rš. Plevena burė prie vandens palinkus, į veidą plakasi gelsvi plaukai T.Tilv. Plakės liepsna į palubes Šts.
| Bus lietaus – skregždės plãkas (skraido į visas puses) Ign. Plãkas (blaškosi) žąsyna, nesėdi in kiaušinių Dglš.
16. refl. menk. klajoti, bastytis: Paprato po svietą plàkties KlvrŽ. Neremtas buvo, plãkės plãkės! Pvn. Ana visą laiką plãkas po Klaipėdą Krtn. Plakiáus plačiai po pasaulį, o nėko gero nemačiau Šts. Ana plakas kaip blakė sienotarpė[je], t. y. plotkavojas J.
ǁ refl. veržtis, bruktis: Visi plãkas į Palangą, o aš iš Palangos Krtn.
| prk.: Viena mintis atkakliai plakėsi jai į širdį rš.
17. refl. burtis, mestis: Avys plakėsi krūvon, lindo į alksnynus J.Balt.
18. refl. glaustantis sukiotis: Margis, girdėdamas savo vardą, plakėsi aplink stalą rš.
19. lįsti, šlietis, kibti: Ai, kaip tos mergos plãkas pry vaikių! Šv. Kitąsyk aitvarai, būdavo, vis plakasi prie žmonių BsPIV77.
ǁ refl. bendrauti, susidėti: Pati ėmė plakties su urėdu Šts.
20. tr. jungti, maišyti: Prašau neplakti į krūvą visai skirtingų reiškinių rš.
◊ akimi̇̀s plàkti labai žiūrėti: Tuos peilius tai net aki̇̀mu plãka Arm.
bùrną plàkti plepėti: Kad paleis plakti burną! Sd.
kójas plàkti be reikalo eiti: Neverta kójos plàkt ir čebatai plėšt Ml.
liežùvį ([su] liežuviù) plàkti plepėti, apkalbėti, liežuvauti: Kad plãka anuodu liežùvį, ir ausys raitos Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti! LMD(Šts). Nereik plàkti liežùvį, o uždaryti už dantų Kl. Būtų viskas gerai, ka ta uošvėnė su liežuviù neplàktų Krš. Labai jos su liežùviais plãka apie kitus Sk. Tik liežuviù plaki̇̀, o dirbt nė už kapeiką Žal. Tik su liežuviu moka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs Žem. Plaka plaka su tuo liežuviu, nebžinai nė pati ką bešnekanti Vvr. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios Sch87. Neplakant liežuvį – bjaurus žmogus Šts.
apiplàkti, api̇̀plaka, api̇̀plakė tr.
1. Š apipliekti, apmušti.
| refl.: Apsiplakti su rykšte P.
2. kiek suslėgti, apiplūkti: Kai lengvas lietus apiplàks žemę, geriau ir vasarojus augs Alv.
3. prigainioti, privarginti: Gerai arklį apiplaks, kol šeimyną susamdys Ggr.
| prk.: Dviratį apiplakiau, o parduodamas dar gavau savo piningus Šts.
4. truputį apibrukti: Plakėjos apiplakė linus, stačias saujas paliko Up.
5. refl. menk. daug apeiti, plačiai pasibastyti: Esu apsiplãkusi po pasaulę, bet to dar nežinojau Šts. Ką su tuo svieto parejūnu – ans yra apsiplakęs po visas nepadalijas Brs.
atplàkti, àtplaka, àtplakė tr.
1. prilupti: Dirželiu atàplakiau i paleidžiau Ad. Palauk, aš dar atplàksiu tau kailį, kad neklausai! Mrj. Kolei jis buvęs gyvas, tai daugel buvo prisiskolinęs, taigi dabar po numirimui turį jį už tai atplakti BsMtII168.
2. refl. atsiginti: Tos lekančios skruzdys kaip apipuolė, nebgaliu beatsiplàkti Pln.
3. plakant pastorinti, užplakti: Atplàk galą šitos geležėlės, ir neduos smukti Mrj.
4. refl. nusidėvėti plakant, atsiploti, atsikalti: Plaktukas visai atsiplakė – nebegalima išplakt delgės Jž.
5. atvaryti, atginti: Kokia žiauri likimo dalia mane čia atplakė nuo savųjų rš.
6. refl. Krtn su vargu atvykti, atkeliauti: Na tik sakyk, kaip pats tokį kelią atsi̇̀plakei? Up.
ǁ menk. atsibastyti: Kas jį žino, iš kokio kampo jis yra atsiplãkęs Ll.

×dasiplàkti, dasi̇̀plaka, dasi̇̀plakė (hibr.) sunkiai, vargingai pasiekti: Savo pačių tikru darbujimu dasiplakė (užsidirbo) duonos Gmž. Pas daktarus dasplàkt (prieiti) nemožna buvo Str.
įplàkti, į̇̃plaka, į̇̃plakė
1. tr., intr. R, J įmušti, įpliekti, išlupti: Ans tą vaiką pirm laiko į̇̃plakė, kad ans nevogtum Kl. Nepaklausysyt – į šikną įplàks Pj.
| prk.: Tai ir jumiem lietus iñplakė kailin (smarkiai sulijo) Alv.
2. tr. mušant, lupant įteigti: Geriausi pamokinimai – vaikams įplakti, nieko nemačija brš.
3. tr. įpilti greit maišant: Miltus į supą įplakti N. Įplàk kiaušinių į blynus, kad skanesni būtų Jrb. Įplakęs miltų į šaltą vandenį ir žalios putros pasrėbęs, keliavo tolesniai S.Dauk. Žirnienių miltų įplaka į smetoną Pn. Į buljoną įplakti pusę stiklinės grietinės rš.
| refl. tr.: Įsiplãkus truputį miltų, prisikaitus katilėlį, verdasi senutė parpelius Š.
4. tr. plakantis, banguojant įtėkšti: Į̃plaka vandens par [laivo] langą Grd.
5. refl. įsibrauti, įlįsti: Ledvai insi̇̀plakė vidurin Ds. Aukštyn įsiplak, dar pasiskraido rš.
◊ liežùvį įplàkti paplepėti, kur nereikia: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį Šts.
išplàkti, i̇̀šplaka, i̇̀šplakė tr.
1. SD394, H, KI158 išpliekti, primušti: Itą (bobą) anas i̇̀šplakė, paleidė Str. Par ausis i̇̀šplakė Krtn. Porą jaučių pralakė, mane senį išplakė LMD. Liežuvis ne votegas, manęs neišplaks LTR(Vkš). Na, tu man nesimokyk, tai kad išplàksiu kailį, tai žinosi! Mrj. Išplàk tu jam klyną gerai Kt. Išplaka budelis R338. Botagais jį išplakė Mž443. Vagis yra koto išplakamas BPI190.
| prk.: J. Jablonskis skaudžiai išplakė (išvainojo) autorę, prirašiusią nebūtų daiktų apie bankų reikalus J.Balč.
2. išmušti, išdaužti: Išplakė mun akį su votegu Plng.
| refl. tr.: Vieną akį išsiplakęs, svetimu arkliu besmukdamas per mišką LzP.
ǁ daužant, plakant išguldyti, išvartyti: Lietus išplakė bulves Žž.
3. plakant, mušant išginti, išvaryti: Apsirėdyk eidamas lauk, kad neatrodytum kaip išplaktas Skr. Išplak laukan pirkėjus ir pardavikus bažnyčios brš. Išplakė iš namų nedorėlį rš.
| refl. prk.: Paaręs iki pusryčių, vaikas išsiplakė iš jėgų ir jau ne tiek ėjo paskui žagrę, kiek įsikibęs vilkosi P.Cvir.
4. išmankštinti: Kad išplàks vaiske, tai būsi kap lėlė Rod. Ìšplaktas gerokai jau jūs su tuo mokslu Šmk.
| refl.: Jau tavo, kūmai, učenykas gerai išsiplakęs Rod.
5. refl. išvargti, nusikamuoti: Visam klojimui stebint tas rungtynes, Anatolis dar ilgai kovojo ir išsiplakęs pasidavė P.Cvir.
6. J, K ištinti, išploti, išploninti: Reik dalgį išplàkt, pašienausim da Erž. Ne kožnas moka gerai dalgį išplakt Dbk. Išplàk kauptuką visu pakraščiu, panašiai kai dalgį Skr.
| refl. tr.: Aš atsikelsiu anksti rytelį ir išsiplaksiu plieno dalgelę LTR(Brž).
7. išdaužyti, iškulti: Kap gera pjovėja, kol prisiruošė, tai vėjas visus rugius i̇̀šplakė Ml.
8. išvalyti (spalius nuo linų), išbrukti: Linus i̇̀šplaku K. Su mintuvais išlaužo, išbrauko, išplaka linus su plaktuve Pgr. Su brauktuvu i̇̀šplaka linus, ka nebūtum spalių Slnt.
9. išvelėti: Išplakėm, išteliūskavom mauruotus skarmalus rš.
10. išplūkti, išlyginti (aslą): Aslą kuknės moliu išplakė S.Dauk.
11. daryti atšaižas, plaušoti: Nekabink skaros an vėjo, be labai išplàks Užp.
| refl. prk.: Barės, kol liežuviai kai votagai išsiplakė LTR(Vdk).
12. ištiesti, ištempti: Karūna (bažnytinė vėliava) išplaktà ant lazdos J.
13. smarkiai išmaišyti, išsukti: Reikia išplàkt kiaušiniai, norint, kad kiltų Rm. Turpes reik išplàkti, išekėti, tą košę išlieti su [v]andeniu an krašto Brs.
^ Iš tolo ir mares išplaka, o priėjęs – nė krašto B. Su liežuviu mares išplàktų (moka pasigirti) Kal.
| refl.: Tešla jau išsiplãkus, blynus gali kept Kt.
ǁ išmašinuoti: Ìšplaktą pieną valgyk, kad nenori meisos Lnk.
ǁ ištižinti: Lytus išplakė kelį Šts. Kelias išplaktas kaip buza Ds. Kelias pavažiuojamas – dar ne visai i̇̀šplaktas Šv.
| refl.: Kariuomenei bežygiuojant, išsiplakė jau ir pirma ne per geriausias buvęs vieškelis rš.
14. banguojant išmesti, išskalauti: Vilnia buvo didelė ir tą vaikelį i̇̀šplakė kraštan Švnč.
15. refl. išklerti nuo ilgo dėvėjimo, daužymosi: Stebulė išsi̇̀plakė, kad erta tapo J. Išsiplakė ratai, par daug metų važinėdami Lk.
| Išsiplãkusi, išsiplepėjusi gerklė Škn.
16. refl. menk. išeiti, iškeliauti, išsitrenkti: Daba jinai į Kauną išsi̇̀plakė Btg. Mergė į šokius išsiplakė Šts. Išsi̇̀plakė visi ano vaikai į svietą Užv.
17. refl. išsiskirti: Anuodu buvo išsiplãkusiu i vėl suejo Štk.
18. refl. šnek. išsikapstyti (iš vargo, bėdos, skolų): Ir naktim dirbau, kad tik iš skolos išsiplakt An. Kada ana išsiplàks su itokiu pjonyčia Arm. Tada išsiplaksiù, kap in krūtinės rankeles susdėsiu Arm. Nebišsiplàksit iš šieno lig pavasario Pln. Įkrito kaip į šulinę: nei išlaksi, nei išsiplaksi Plt. Pirma anas tik autus do ryzas surinkdė, o dar̃ padabok, kad išsi̇̀plakė: tik pyragus, sviestus, do visokius gardakąsnius valgo Rod.
19. refl. išsiveržus užsiplieksti: Tuojau išsiplakė liepsnos per visą stogą LC1884,26.
◊ i̇̀šplaktas liežùvis (kieno) apie mokantį kalbėti: Liežùvis anų buvo i̇̀šplaktas kaip kalvio an preikalo Šv.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsi̇̀plakė liežùviais Šts.
nuplàkti, nùplaka, nùplakė
1. tr. H, R, J, K prilupti, primušti: Einu namon vos gyvas, nupeštas, nuplaktas ir su dideliu gumbu kruvinu ant kaktos D.Pošk. Teip nuplaktas, aš neištūrėčio nemiręs Plng. Ar tau palengvės, kad jam nugarą nuplaks?! Ašb. Kad tep verkia, kad verkia, kap nùplaktas Gs. Rauda verkia dukrytėlė, močiutės nuplaktà JD1223. Nuplakę užmuš jį DP212.
^ Nuplaktas ir nenorėdamas vaipos VP35.
| refl. tr.: Imkit, broliai, rykšteles, nusiplakit marteles NS50.
2. tr. daužant apgadinti: Sijonas staibius nuplakė Brs. Eglių jau nemaža nuplaktomis viršūnėmis, o ąžuolai ir uosiai, nustelbti, kreivi, baigia mirti sp. Nùplaka vėjas pomidorus, ir nebeauga Kp. Ta koja tei[p] dilga, tei[p] dilga, lyg aš ją į dilgėles būčiau nuplãkus Skr.
3. tr. N nubrukti: Ir nuplakiau žalius linus LTR(Šv). Plakėjos visus linus nuplakė Up.
ǁ daužant pašalinti: Nuplaksi sijono purvus ir apsivilksi Šts.
4. tr. nudilinti, nudėvėti daužant, plakant: Benagio arklio y[ra] nuplakti nagai Ggr.
| refl.: Nudyla, nusi̇̀plaka [kuolas] geležine kūle Slm.
5. refl. pasidaryti prastam nuo maišymo, skalandavimo: Kavinė[je] ta kava tokia nusiplakusi (neskani) Krtv.
6. tr. nuskalauti, priplūkti banguojant: Bangų nuplaktu smėliu lengva eiti rš.
7. tr. nuplukdyti: Nunešk upelin, čystan vandenelin, te nuplaks jį vilnelė (d.) Plš.
8. tr. smarkiai dirbant nuveikti, atlikti: Su grėbliais tokios didelės dirvos nenuplaksi (nenugrėbsi), reik mašinos Šts.
9. tr. nukamuoti, nuvarginti: Par šmukulninkystę arklį ir padargus nuplàksi, bet nepragyvensi Šts.
| refl.: Nusiplakė žmonės jo beieškodami, girias skersai ir išilgai išvaikščiojo V.Krėv. Pakelėje medelis meiliai kvietė poilsin nusiplakusį keleivį rš. Su tais šokiais nusi̇̀plaka vaikiai, mergės Šts.
| prk.: Be sūrumo mun širdis y[ra] nusiplãkusi Plng.
ǁ prk. nuvalkioti: Nuplakta dainė Ggr.
10. intr. Užv vargingai nueiti, nukeliauti: Tiek kelio nùplakiau, ir be reikalo Al. Kolei nuplàksi su tuom maišu Alytun, tai daeis ir į nugarą Al.
| refl.: Aš kada tik kojom šitom vargingom (pėsčia) nusi̇̀plaku … Str.
ǁ refl. menk. nueiti be reikalo, nusibastyti, nusivilkti: Sodžiun nùsplakė, nedirbo Lp. Kur dar jiej abudu nùsplakė? Lp.
◊ liežùviais nuplàkti apkalbėti, apšmeižti: Piktais liežuviais mane nuplakė Brs.
paplàkti, pàplaka, pàplakė
1. tr. K papliekti, pamušti: Paplàk arklius – greičiau parvažiuosim Jrb. Paplak, paplak, bernuželi, juodbėrį žirgelį! LTR(Šll). Jei nori, ka lėktų, reik paplakti LTR(Vdk). Nusivijau botagėlį kiaulėms paplakti rš. Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplak, paplak, tr! (lakštingalos giesmė) A1884,37.
| refl. tr., intr. K: Žmogus pasiplakė arklį Žvr. Karklu pasiplakdamas, tėvas išginė pro vartus kumelę rš.
2. tr. mušant, plakant pavaryti, išvyti: Arklius atkabinom nuo stulpo ir paplakėm: lai bėga gyvuleliai numo Brs. Pàplakė iš namų seną katę Up. Tą prisimetėlį šunį gavau paplàkt Vdk.
ǁ pavaryti, išginti: Kai zuikiukai užauga, tėvai anus paplaka Skdv. Pàplakė savo vyrą, dabar lygu gyvnašlė Šts. Ar tai jau tave nuo mokytojų pàplakė? Skr.
3. intr. padaužyti: Dalino pelus toliau, vėl nusiplikydamas rankas ir paplakdamas sau per šlaunis delnais, vėsindamas juos J.Balt. Atsisėdęs paplaku su tuom kančiuku per puodą, ir verda BsPIII186.
4. refl. įskausti, nuvargti nuo daužymo: Rankos pasi̇̀plaka [nuo spragilo] LKT65(Ms).
5. tr. paploti, patinti, paploninti: Pàplakė šiek tiek ašmenis, tai dabar lengviau būs ir sugaląsti Brs. Dalgio paplakt nemoka, nors mikytą gražiai šoka d.
^ Nepaplãkęs norago, nevalgysi pyrago Pgr.
ǁ refl. tr. pakalti, paaštrinti (girnas): Aš pats pasi̇̀plakiau girnas ir sumalau puspūrę Ds.
6. intr. paplasnoti.
| refl.: Skvermais pasi̇̀plakdamas eina Lkv.
7. tr. smarkiai pamaišyti, pasukti: Į masę dalimis sudedama kakava su tryniais ir dar kiek paplakama rš. Paplakỹ tą sviestą Krd.
ǁ pablęsti, įmaišyti: Paplakais paplak barščius, t. y. priblęsk J. Bulbas kiek miltais paplaksiù Švnč. Pripylė išsukto pieno, truputį paplakė miltais ir išnešė mažiesiems paršiukams rš.
^ Ką paplaka, tą palaka Sln.
| refl. tr.: Pasiplàksiu blyniuką kokį Šmk.
8. refl. šnek. laisvai, linksmai praleisti laiką, pasišlaistyti: Jauniejai mėgsta po gatves pasiplàkti Šts. Dangaus buvo žmogus, o išejo pasiplakti į miestą i pagedo amžinai Šts. Po svietą pasiplãkęs (pasibastęs) žmogus Pvn.
9. refl. išgverti, išklerti: Ilga stabulė nepasiplaka teip veikiai, kaip trumpoji Šts.
◊ liežùvį paplàkti paplepėti: Atsirado dėkinga proga liežuviams paplakti rš.
su liežuviù paplàkti
1. paplepėti: Su liežuviù paplàkti nulėkė Rdn.
2. pakalbėti (įsiteikiant): Su tuo liežuviù mokėjo paplàkt, kiekvienam įsiteikdavo Snt.
parplàkti, par̃plaka, par̃plakė
1. tr. nuvarginti, nukamuoti, privaryti važinėjant: Jau kelis arklius par̃plakė bevažinėdamas ant bylų Žvr.
2. tr. parginti, parvaryti plakant: Su botagu namon parplakti brš.
3. intr. greit grįžti, parlėkti: Su tuo dviračiu nuplaka, par̃plaka kaip aitvaras Užv.
4. refl. menk. atklysti, atsidanginti, atkilti: Parsi̇̀plakė iš kažin kur ir kropa žmonis Skd. Čia mokyto[ja]s iš toliau buvo parsiplãkęs Žr.
pérplakti tr.
1. nupliekti: Vyresnybė Vilniuj visus žmogžudžius ir šeimininkę iškarstė, o tris jų mergas perplakę išsiuntė tiems ponams, kurių buvo buvusios M.Valanč.
2. iš naujo sumaišyti, susukti: Pitliavotų miltų duonelę rūgindavom tris dienas ir kelis kartus parplakdavom Ps.
praplàkti, pràplaka, pràplakė tr.
1. kiaurai, kruvinai prapliekti, pramušti: Teip plakė, kad šonus pràplakė Dr. Pràplaku nugarą K.
^ Tavo liežuvis ne votegas, muno šonus nepraplaks Šts.
2. refl. tr. truputį išsiaštrinti beplojant, ištinti: Prasi̇̀plakiau dalgį da kiek matydamas Krs.
3. prakulti daužant, prablokšti: Praplakti galėsma šviežių rugelių duonai Šts.
4. prabrukti (linų).
| refl. tr.: Motriškos prasiplakė linų tam kartuo Up.
5. šiek tiek paplakti, pramaišyti: Atnešk, motin, kokios kiaušinienės praplãkus Sb.
ǁ refl. tr. kiek atsiskiesti, prisimaišyti: Pačios moteriškosios prasiplaka kalkių ir ištepa be didelio prisiruošimo rš.
6. refl. prasilavinti: Ana iš mažienos aplink ponus passukdė (tarnavo), tai nedaugutuką prasi̇̀plakė Rod.
7. pravažinėti, išgadinti: Vietomis kelias jau praplaktas rš.
priplàkti, pri̇̀plaka, pri̇̀plakė tr.
1. N, J primušti, pričaižyti: Jei tu, kipše, pamaluosi, tave pri̇̀plakam! Krtn. Tėvas gerokai priplakęs išdykėlį rš. Ir ką jis nepriplakė savo tuos arklius – neveža, ir gana BsPIV65.
2. privarginti, prikamuoti, užvaryti: Tokį kelią padaręs, pri̇̀plakiau kojas baisiai Krp. Su juo neažsidėk – tik arklį priplaksi̇̀ Ktk.
| refl.: Mes visai prisi̇̀plakėm Skdv. Pri̇̀splakiau su savais vaikais, o dar̃ reikia su svetimais Arm.
3. priblokšti, priguldyti, prilenkti: Javus pri̇̀plakė lytus visai prie žemės Jrb. Lytaus pryplaktas šienas nespėrus grėbti Ggr. Dabar ir grėbt gerai – nepri̇̀plakta lietaus Pc.
| prk.: Kryžminė priešo ugnis priplakė besitraukiančius kovotojus prie žemės rš.
ǁ refl. prigulti, prisiploti: Prisiplaka prie žemės, kad niekas nepamatytų rš. O margis ir prie žemės prisiplaka, ir aplink bėginėja, ir nasrus laido rš.
4. daug pribrukti: Priplakė linų šūtes Up.
5. bangomis privaryti, priplauti: Negailestinga audra priplakė jo laivelį prie Grenlandijos krantų K.Bor. Prie upelio krantų priplaktos pušų luobos, skiedros rš. Jūros pašaliai y[ra] putų priplakti̇̀ Šts.
6. pagaminti plakant, sukant: Pilną buikelę sviesto pri̇̀plakiau Rš.
7. pablęsti, primaišyti: Burokus miltais pri̇̀plaki Aps. Kam tinka, gali saldžios grietinės priplakti Vd. Dukte, priplak puodą! Prng.
8. prigerti, prisrėbti: Priplakiau putrelės, sotus esu Varn.
| refl.: Kiekvieną turgų judošius prisi̇̀plaka kaip velnias Šv.
9. refl. prisiglausti, prisišlieti: Pri gėlių prisi̇̀plakė, pageltonavo [rankšluosčio] galai Krš. Ramios burės kabojo, prisiplakusios prie stiebų rš.
10. prisigretinti, prilįsti, pritapti, prisipainioti: Kaži koks parejūnas prysi̇̀plakė pry jo Ll. Prisiplaka pri žmogaus su liežuviu, pasku ir smauga žmogų Vvr. Prisiplãkęs buvo toks nevisprotis Krš. Prisi̇̀plakė pri munęs, ka žingsnio negaliu atsitraukti Krš. Prisplakė ir jis prie manę kap netgi gera nauda Mrs. Jisai moka pri kiekvieno viršininko prisiplàkti Up.
| prk.: Prisiplàks kokia liga, i mirsi Krš.
11. refl. su vargu pasiekti: Ledvai prisi̇̀plakiau (priėjau) an jį Ds.
| prk.: Ir jis šiaip taip prisiplakė prie geresnės duonos (prasigyveno) Bsg.

×razplàkti, ràzplaka, ràzplakė (hibr.) tr. išplakti, išmaišyti: Miltus ràzplaka [v]andeny Pb.
suplàkti, sùplaka, sùplakė
1. tr. K primušti, prilupti: Tie žmonės jį plakt ir plakt, jau taip jį suplakė, kad jis vos gyvas SI163. Tu suplakei vaiką su vytimi J. Penkis jaučius pralakė, mane patį suplakė JD49.
ǁ užduoti, sukirsti: Suplak arklius, kad greičiau bėgtų Nm.
^ Žiūri kap į šunį sùplaktą (su panieka) Alk.
| refl. tr.: Šimas susiplakė arklius, manė nematant pralėkti Ašb.
ǁ plakimui suvartoti: Du votegu suplakiau, kol arklį nuvaldžiau Šts.
2. tr. sudaužyti, sutrankyti: Ėdyklę suplaksu už tokias kalbas Šts. Sùplakė mun tą galvą Gršl. Sùplakiau kningas, ant akmenį padėjęs[is], – taip mokyties nenorėjau Šts. Suplàks (nubrūžins) pakojas kruvinai tie pakuliniai Rdn.
| Tai suplakė mane lietus: nei rumbukės sausos neliko (kiaurai permerkė) Sn.
ǁ daužant priploti, prilenkti: Vakar labai lijo, net gėles sùplakė į žemę Rdm. Ledai suplakė derlių rš.
ǁ daužant sunaikinti: Bitės išlenda iš avilio, lietus sùplaka Ds.
3. tr. kalant suploti: Nuo priemaišų apvalyti geležies gabalai būdavo suvirinami ir kūju suplakami į juostas rš. Reiks tą pačią [laikrodžio] spyruoklę suplàkti, naujos nėra Upt.
| Po valandelės pradėjo versti klojimo antrą pusę ir atrado prievaizdą, suplaktą į blyną LTR(Klt).
4. tr. sumušti į plutą, suplūkti: Kai lietus palyja, žemę sùplaka Rdš. Sùplakė lietus [daržą], vė[l] purtinu Dglš. Kai pasėjau, kad davė lytaus, ir suplakė žemę Gs. Išėjus į laukus, priešaky toli buvo matyti baltas, suplaktas takas, vingiais rietęsis kalvon P.Cvir. Paskui kaupo žemė kastuvu gerai suplakama, kad lietaus vanduo greičiau nutekėtų ir į vidų neįsisunktų J.Krišč. Žemė pasidarė kieta ir skambėjo kaip gerai suplakta asla rš.
5. intr. sumosuoti: Vėlyvas paukštis suplakė sparnais rš. Suūžė smarkus vėjas, suplakė medžių šakos rš. Atsargiai maigau tinklą ir kiekvieną kartą krūpteliu, kai suspurda užčiuopta lydeka ar suplaka uodega žiobrys rš.
6. intr. sutuksėti, sutvinksėti, supulsuoti: Vaikystės prisiminimai priversdavo gyviau suplakti širdį J.Avyž. Jurgio širdis smarkiau suplakė J.Marcin.
7. tr. suvarginti, privaryti: Nuvedė turgun, sùplakė karvę i nepardavė Dglš. Žirgą suplaksi, paltą sutepsi, mergelės nepaimsi TDrIV21.
| refl.: Susiplãkęs būsi, par naktį linus mynęs Ggr. Par ilgą kelią ir galva susi̇̀plaka (įskausta, pavargsta) Ps.
8. tr. smarkiai sumaišyti, susukti: Sùplaka tešlą ir palietinius blynus iš žirnainių kepa J. Majonezas suplakamas su pomidorų tyre ir garstyčiomis rš. Salyklą suplakti CII52. Smetonas man bus lengviau suplàktie, nekap tau surinktie Aps.
ǁ suteliūskuoti, sujudinti: Retkarčiais valtis suplaka ramų upės paviršių rš. Suplaka (sukrato) vidurius, po brukį bevažiuojant greitai Plng. Raganos suplaka kiaušinius, ir iš jų viščiukai nebeišsirita (ps.) Kp.
| Nesuplak vidurius tam laikrodžiuo Šts.
| refl.: Susiplakęs pilvas ėmė skaudėti Šts.
| Susplàks (susidaužys) obuoliai [vežant] Strn.
ǁ plakant pagaminti, sumušti:
^ Iš vandens sviesto nesuplaksi Švnč.
| refl.: Greit susi̇̀plakė sviestas Lkm.
9. intr. Klov draugauti, suteikti (su kuo): Petrona su Naste labai sùplaka Sml.
10. refl. susiburti, susimesti: Draugai susiplakdavo į būrį rš. Avys susiplakė į kamuolį ir, galvas sukišusios į vidurį, kažko baugiai laukė A.Vencl. Gėrė susiplakę Šts.
11. refl. šnek. susibičiuliauti: Ir kaip čia anuodu susi̇̀plakė! Skd.
ǁ refl. menk. susidėti bendrai gyventi: Susiplakė su svetimu vyru Plng. Susi̇̀plaka i gyvena Krtn.
12. tr. sujungti, sumaišyti, subendrinti: Tai buvo tikras jų sūnus, kuriame gamta suplakė tėvo apgaulingą geraširdiškumą ir motinos neapykantą žmonėms J.Avyž. Suplàkim mudu savuosius rūpesčius Up. Dėl tos priežasties kelios galūnės suplakamos į vieną EncVIII1364.
| refl.: Susplãkus (sumišusi) mūs kalba Ad.
ǁ supainioti vieną su kitu, neskirti: Kartais socialistinis lenktyniavimas suplakamas su konkurencija (sov.) rš. Kalbos mokslo nereikia suplakti su praktine kalba rš. Aš jus suplakiau su Joniene Kair.
◊ kójas suplàkti tuščiai nueiti, be naudos suvaikščioti: Nuejau, tik kójas sùplakiau ir nieko daugiau negavau Plš.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių Šts.
užplàkti, ùžplaka, ùžplakė tr.
1. negyvai užpliekti, užčaižyti: Ponai kiek žmonių negyvai užplakė Žem. Rykštėmis užplakė žmones rš. Man' vieną kartą kone lig smerčiai ažùplakė BM26.
užplaktinai̇̃ adv.: Už vagystę be pasigailėjimo užplaktinai plaks rš.
2. N truputį supliekti, pavaryti: Užplàk biškį arklius J. Užplakė arklį ir nuvažiavo LzP.
| refl. tr.: Arklius užsi̇̀plakė ir lekia per vartus Alk.
3. daužant užmušti: Vaiką užplakė ledai rš. Su nageliais sudraskysiu, su auselėmis užplaksiu BsPIII94. Da[r] užplàks tas lytus žąsukus Gs.
ǁ daužant išguldyti, suniokoti: Ka lijo, viedrais pylė, daržus ùžplakė Grš. Kukurūzai šiuosmet neužaugo, lietus ùžplakė Rdš.
4. sunkiai, vargingai uždirbti: Kartais nieko neùžplaki, o kartais ir gerai uždirbi Brb. Kraujas pro burną prasiveržia, kol dolerį užplaki P.Cvir.
5. refl. Prng būti labai užimtam: Ana jau labai ažsiplãkus su darbais Str. Kada nenueik in taũ, tu vis darbuos ažsiplãkus, nepastovi nė minutelės Krd.
6. kalant suvaryti, užlyginti (paviršių): Užplak vinį, kad rankos neįsidrėkstum Ėr. Vinis kišdavo į skyles, iš apačios prilaikydavo ir užplakdavo galvutes J.Dov.
7. refl. būti plojamam, tinamam: Dalgės ašmenys užsi̇̀plaka iš vienos pusės, o galandasi iš abiejų pusių Dt.
8. padaryti plutą, suplūkti: Jeigu akėjimu žemę per daug sutrupinsim, dulkėmis paversime, tai paskui pirmutinis lietus ją užplaks, padarys plutą J.Krišč. Bulves pasodinau prieš lietų, maniau, kad užplàks, ale neùžplakė Glv. Lietus ùžplakė vasarojų, nedygs, jei neatakėsi Ėr.
| refl.: Užsi̇̀plakės žemė, blogas lytus Užv.
9. su suodina virvele mušant pažymėti tiesią liniją: Ùžplakė rąstą lentoms pjauti Žg.
| refl.: Neužsiplãkus koks čia tašymas Erž.
10. užmaišyti, užblęsti: Liepė atnešt miltų ir ùžplakė plėčkelėj Dkšt. Motina ragaišį užplakė J.Paukš. Gaspadinė blogai šuniui duoda ėst: ašakų kokių užplaka LTR.
◊ liežùviais užplàkti Bsg suniekinti, pasmerkti: Bobos praeiti nebeduoda, pasiruošusios liežuviais užplakti rš.

Daugiau informacijos

atė́sti

Apibrėžtis

ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do)
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.

kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.

×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.

×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.

Daugiau informacijos

dagáuti

Apibrėžtis

gáuti, gáuna (gáuja Vlkv; N), gãvo (góvė)
1. tr. įgyti, laimėti: Darbininkai stengiasi gauti didesnį užmokestį sp. Visi vestuvininkai gavo pietus su kopūstais ir prielaidiena P.Cvir. Kiek gáuni algos per mėnesį? Mrk. Ji džiaugiasi gaunanti didelę algą J.Jabl. Kur gáusi pinigų? K. Nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi Žem. Tai mes gavom tą laišką ir daugiau nė vieno P.Cvir. Jau seniai gavaũ laišką iš namų Ldvn. Gãvo dovanų Dkš. Beveik tuo pačiu laiku jis gavo ir rožių puokštę P.Cvir. Kiekvienas tave kaltins, niekur globos negausi Žem. Daug benorėdamas, nėko nebegausi Prk. Be penkių rublių negausi J.Jabl. Avelė bliauna, kol šieno gauna Vl. Pradžiugo, kad alaus gausiąs P.Cvir. Grąžink, iš kur gavęs P.Cvir. Iš peklos tu jį ir gavai! Ds. Esamo[je] vieto[je] kodėl negáusi? J. Gaunami̇́eji raštai Š. Klausdami tegautume atsakymą J.Jabl.
| Kad teip gãvus geresnės sėklos, tai būtų gerai Sml. Žalioj giružėj … tai mudu gausva nakvynėlę JD732.
| Suprantama, kad iš neteisingų rezoliucijos prielaidų gaunama (padaroma) neteisinga išvada (sov.) rš.
| Ieškojau po kamarą, ar negausiu (nerasiu) valgyti Grž. Gauk žmogų, kursai būtų vadovu kelio S.Stan. Kur tu gausi, kaip dabar kad yr geri žmonys! Šts. Ar gãvot kiek grybų? Nj. Tik sušlapom, o žuvies negãvom Pn.
| Gavo (pataikė) gerą pačią Pn. Aš turėjau savo mylimos panos negaut per tave BsMtII49. Man teko ir mergauti, ir tinginys vyras gauti J.Jabl. Gavai bernelį kaip bijūnėlį Mrj. Gausi mergelę kap rožę gražią ir gerą OG379. Kad ir gausiu pergausiu, tik negausiu kaip tavęs JD300. Jei aš tavęs negausiu, rūpestėliais numirsiu KlpD25. Nesirūpink, berneli, gausi kitą mergelę StnD5. Tai labai rūsčią anytą gavau StnD22.
^ Tiek tu iš jo begausi, kaip iš žąsies avižas (nieko nebegausi) J.Jabl. Gausi iš jo, kaip iš šunio kaulą (sunkiai begausi) Ktk. Jei išeisi iš namų pavalgęs, tai ir kieme gáusi Ds. Sienas ir ienas begavo Šts. Iš miško gautas į mišką žiūri (jo neperdirbsi) S.Dauk. Jis džiovą gavo (susirgo džiova) Jnk. Persišaldei ir gavai̇̃ kosulį (ėmei kosėti) Jnšk. Upės pradžią gauna (prasideda) tolimesnėse vietose J.Jabl. Iš to savo vardą gavęs (pramintas tuo vardu) Jrk110. Lipkiat stogų taisyti, kad tik tarpą gauste (šiek tiek laiko turėsit) KlvrŽ. Ketu netrukus išleisti, gavęs laiko (atitrūkęs nuo kitų darbų), linksnių ir prielinksnių mokslą J.Jabl. Gavome progą (pasitaikė) susipažinti su tomis pasakomis Bs. Jau nebetoli nuo namų gavom lietaus (sulijo) Grž. Kad tik [žolė] lietaus gautų (kad užlytų žolę), sužaliuotų Srv. Lytų̃ gavęs raištis (sulytas) – nublukęs Gršl. Už muštynes nieko negaus (nebus baustas) Ėr. Neik ant ledo – gáusi pylos (muš) Rg. Gausi lazdų už tokį darbą Ldvn. Vai gausi žandų (apdaužys tave, apmuš)! Alk. Dažnai gáudavo lupimų (buvo lupamas, mušamas) BM27. Eik, tarė, snargliau, kas tau rūp? štai gáusi per ausį! K.Donel. Gavęs į sprandą, eik namo Sim. Kad gausi į nosį, vis žinosi Šts. Jei neklausysi, gausi mušt Rg. Eik namo, gausi lupti, kad tei ilgai nepareini Sml. Nerėk, bo gausi beržinio medaus (lupti)! Slm. Užtai dažnai gaudavo nuo močekos rėktie (bardavo ją) VoK132. Gausi kai lytaus (smarkiai būsi baramas) Plv. Nedūk, bo gáusi (muš, bars tave) N. Iš senų bei jaunų juoko negavęs, iš ko gi gausi? B. Kad tu, velnio puse, gautumi akį su raudonais aplimais! S.Dauk. Bėga kaip arklys, dagį po uodega gavęs (kaip dagiu įdurtas) Žvr. Vaikas gavo (paveldėjo) siutinio kraują iš motinos Šts. O kaip užaugsiu, protelį gáusiu (pasidarysiu protingesnis, išmintingesnis), aš pašersiu žirgelį JV80. Kaip tik žodį ištarė, meilę širdy jis gavo (pradėjo mylėti) JV1048. Vaikas, valią gavęs (nevaldomas, nesudraudžiamas), ką nor, tai daro Alk. Net ir smertį gavo (mirė) BM34. Teip skaudėjo šoną, kad negavaũ nei vietos, kur dėtis (neturėjau, kur pasidėti: ir sėdint, ir gulint vis tiek skaudėjo) Pc. Tokie žodžiai neturėtų gauti vietos (neturėtų būti vartojami) nė gramatikos terminams daryti J.Jabl. Gãvus dėl ko raudoti (dėl niekų nėra ko raudoti)! Pc.
| refl.: Gaukitės ir jūs rūtų, kad norit vainiką pinti Šts.
2. tr. pelnyti, naudos turėti: Ką gáusi jį primušęs?! Pn. Su juo tiek tegausi Krkl. Pernai góvėm (prisiėmėm) medaus Drsk. Šiemet nemažai gãvom medaus Jnšk. Kur žemė buvo apdirbama traktoriais, gautas geras derlius sp. Karvelė baigia užtrūkti, mažai pieno begáunam (beprimelžiam) Sml.
3. intr. turėti, reikėti kam ką daryti (su bendratimi): Gausi tuojau eit pas vadą rš. Gáusi žiemai man kailinius pasiūti Up. Rytoj gausim rugius pjauti Krtn. Rytoj gausit miškan važiuoti J.Jabl. Gausi nunešti man į kiemą Skd. Gausi papekliais ožius ganyti Šts. Ar negáusim (ar nereiks mums) savim kulti? KlvrŽ. Mes gáunam didžiausį daržą atdiegti Grg.
4. intr. tekti; galėti (su bendratimi): Aš laimingu save laikau, kada gaunu džiaugtis kartu su visos gamtos padarais P.Cvir. Kad gerklė gergždžia, gáusi gerti alaus J. Iš šito rašto gauname žinoti K.Būg. Turbūt gavo kur išsigąsti Jnšk. Niežti kairė akis – gausi juoktis, dešinė – verkti (priet.) Kair. Buvo jau teismas, bet, ką nusprendė, negavau žinoti Skd.
5. intr. suspėti, pasisekti (su bendratimi): Tep smarkiai prabėgo pro šalį – negavau nė pamatyti Vrb. Kai lyja, tai negáuna gerai išdžiūt vis šienas Alvt.
6. tr. čiupti, griebti, stverti: Aš mesiu, tu gáuk Ds. Ganyk vištas ir viščiukus, kad vanagas negautų JD49. Einam, seselės, žirgelio gauti, žirgelio gauti, brolelio klausti Lp. Žiedelį góvė, pats jaunas puolė – pasilik sveika, mergele Mrk. Vieną šovė, kitą góvė, in mergelę nešė TŽI166. Ateina bernelis su šilkų tinkleliu, keta gauti mane, margąją žuvelę JV191. Maža sesulė govė ožį žabotą TŽI213. Tinklas visokias žuvis gauna brš. Kurį aš bučiuosiu, tasai yra, tą gaukite BPI367.
^ Šnekasi žvirbliai vos gaudami kvapą (uždusdami) V.Kudir.
| refl.: Gáunas (puola, griebiasi, pradeda) muštis Arm.
ǁ prk. svaiginti: Gáuna galvas (yra smalkių), atadarykit aukštinį Užp. Vaikai, praimkit jušką – galvas pradeda gáut! Slm.
| Kai padarė alų, net man galvą gãvo Slk.
7. refl. tr., intr. eiti, vykti: Rytoj gáusuos į Kretingą Kal. Tokius kelius reiks gauties į miestą Šts. Skatynos gaunas namo, nėr žolės in lauko Arm.
| Viščiukas gavosi (ritosi) iš kiaušinio Lp.
^ Gaukis peklon (eik šalin) iš mano akių! Trgn. Norįs ir aš esmi jaunas, vienok ji prie kitų gaunas (linksta į kitus) Sim.
8. tr. (ppr. su neiginiu) siekti: Negavo dugno, ir nuskendo Plng. Miške vėjas nė kiek negáuna (nepasiekia pro medžius, neužpučia) Trgn.
^ Eita žemės kojoms negaudamas (labai greitai) Bdr. Tekiniai žemės negauna, kad bilda važiuoja (labai smarkiai lekia) Šts.
gautinai̇̃ adv. pasiekiamai: Obulių gal ir gautinai̇̃ prigauti, nereik nė krėsti Slnt.
| refl.: Kad negáutumias puodai, dėk į šienus veždamas Šts.
9. tr. liesti; pakenkti: Gauna gelžis į staibį, ir apsikruvinėja visa koja Šts. Obuoliai šalčio gauti Pš.
| refl.: Arklys raišta nesegtas, vėžys gaunasi (skaudžiai liečiasi) į kūlius Šts.
10. refl. gaivintis, stiprėti, atgyti, sveikti: Mūsų mama vis po truputį gáunasi Up. Iš ligos gáutis J. Regėjimas pradeda gautis P.Aviž. Jauna kumelė, reikėtų gautis Pc. Vargo, diegė visą pavasarį, o kad bent vienas medelis būtų gavęsis (prigijęs) Skd. Negáunas karvė, neita į kūną Šts. Žiema šalta, kiaulė nėko negãvos (nepasipenėjo) Užv.
| Gáunasi daržai po lytaus Šts.
| Mūsų gadynėj Raseiniai kaskart labiaus pradėjo gautis ir puikyn eiti M.Valanč.
^ Debesis juoda uždengė kalną, ir garsas trūbos kaskart didyn gavos (garsesnis darėsi) S.Stan.
11. tr. kūdikį pradėti: Mano motina griekuosu mane gavusi esti Mž538.
◊ gãlą gáuti mirti: Jis ko galo negavo J.Jabl. Kad galą gautų ir nusigalautų KlvD147.
į káilį gáuti būti mušamam: Tuojau gausi į kailį P.Cvir.
nósį gáuti būti sugėdintam: Jau pri tos mergos geriaus nelįsk – nosį gausi Ll.
velnių̃ gáuti būti išbartam: Tu geriau prižiūrėk gyvolius, bo gausi velnių Ll.
vir̃šų gáuti nugalėti: Kai atsigaus, viršų gaus Kair. Mes ant jų viršų gausime CII164.
antsigáuti (ž.)
1. užlipti, užkopti (sunkiai, vargingai): Šiaip teip antsigaváu ant stogo Als.
2. Šts užsidėti, padidėti (svoriui).
apgáuti tr.
1. apsukti: Frankas pasijuto vienišas, apgautas, apleistas P.Cvir. Vieną kartą apgáusi, daugiau negausi Ėr. Kurs gudęs, tai visur jojo neapgaus J. Idant tiktai apgautų, bjauriai sukt ir meluot nesigėdi SPII14.
| prk.: Žemės neapgausi – ką pasėjai, tą ir pjausi Vlk.
^ By kuo pilvą beapgauni (bet ko pavalgai) Lkv. Lipšniai kalbantis taisos apgauti Sim. Seno vilko neapgausi VP40.
apgautinai adv. apgaulingai: Daug da ir po baudžiavos dvarininkai apgautinai ir per prievartą išvijo iš dubų VŽ1905,122. Nežinojau, kad ta yra apgautinai pataisyta PP42.
| refl.: Par savo durnumą žmogus ne sykį apsigauni Vvr. Taip darydamas neapsigavau rš. Savęs pirma neapsigavęs, kito neapgausi J.Jabl. Oi ir apsigóvė mūsų dukrelė Mrc.
2. suvedžioti (mergaitę): Kol buvo gerai, tai ir meilus, ir geras, o kai apgãvo – nė į tą pusę nebežiūri Nj.
| refl.: Ji su kunigu apsigavo SI157.
3. apimti: Mūs pečius duoną labai gražiai apgáuna (duona gražiai apkepa, paruduoja) Ktk. Duoną gražiai apgãvo, nepaliks žalia, nė parkeps Užv.
| Pirštas tik kruopeliūtę buvo apgáutas [šalčio], paskui atsejo (atsigavo, atsitaisė) Prng.
4. viršyti, lenkti: Tasai kiems su savo grečna ganykla daug kitų kiemų aplinkui galėjo apgáuti, o tikt dabar taip didei stokojo K.Donel1.
atgáuti
1. tr. atgal gauti, susigrąžinti: Skolas sunku buvo atgauti P.Cvir. Jau kad paėmė [kirvį], tai nebeatgáusi Jnšk. Jaunosios dienelės negrąžinamos, rūtų vainikėlis neatgaunamas Skp. O jei pažyčijat tiemus, nuog kurių tikitės atgauti BtLuk6,34. Po tos ligos jis nebeatgáuna sveikatos (nebe toks sveikas, kaip pirma) Slm. [Žalčiai] išsinerdamys būk jaunybę atgaunantys (pasidarą vėl jauni) S.Dauk. Bus kits žirgužis ir kamanužės, ale n’atgáusi jaunų dienužių JV1066. Atgavęs žadą (vėl galėdamas kalbėti), skundėsi matęs lyg pro tirštą rūką P.Cvir. Teip parsigandau, žado nebatgáunu (nebegaliu kalbėti iš baimės) Skd. Jau valandomis dvasios nebeatgaunu (dūstu) LzP.
^ Tada ponai dvarus atgaus, kai kibiru Nemuną išsems LTR. Iš žąsino avižų neatgausi Lnkv.
2. tr. vėl gauti, pelnyti, naudos turėti: Prekijai … ką ant vieno daikto paterioję est, to ant kito gerai atgauna DP526.
atgautinai̇̃ adv.: Tamjam, kursai man šitus daiktus atgautinai atrodij’, aš tvirtai pažadu viršuojį atlyginimą LC1878,8.
| refl.: Ką tu atsigavái, kad tokią iškadą man padarei? Skd. Tu nedaugel atsigausi tuo mažiu Tat.
3. tr. atgaivinti, pastiprinti, pataisyti: Davė kitų žolių, ir atgavo Ėr. Krūvą pinigų paleido [vaistams], ale atgavo, o tai būt numiręs Arm. Lytus atgavo žemę, augs žolė Lnk.
| Trobesį pavirtusį, pašlijusį atgãvo jis, t. y. atitiesė J.
| prk.: Vienu žodžiu užgavo, antruoju atgavo TŽV616. Kad biškį ir pasijuoku, al ir vėl atgáunu (atitaisau, nuraminu paerzintą) Užv.
^ Teip nesmagu, nėr kur širdies atgáuti (pailsėti, atsikvėpti) Ėr. Kad pradeda ana kvigždėti, nė dvasios nebeatgáuna (nebegali atsikvėpti, dūsta) Vvr. Palikt skylelę kvapui atgáut (orui praeiti) BM49. Eisiv grybų rauti, pagirių atgauti (išsipagirioti) J.
| refl.: Po Stalingrado vokiečių kariuomenė jau negalėjo atsigauti (sov.) sp. Per atostogas parvažiavęs namo atsigausiu A.Vien. Vėl atsigáutumbim, gardžiai kramtydami kąsnius K.Donel. Atsigaus, kai kiaušinio paragaus Prng. Kad pradeda ans kosėti, nėkaip nė atsigauti nebgalia Vvr. Atsigavo vos dūšelė B. Merga nusigando, bet atsigavusi pasveikino svečius rš. Aš dar nuo savo išgąsčio n'atsigavaũ KBI49. Anos po sunkų pagimdymų vėl galėtų atsigauti BPI222. Iš tos ligos atsigavau MŽ218. Ugnelė vėl atsigãvo, rodos, buvo užgesus Ėr.
^ Atsigavo jo širdis, akys, kalba (pasidarė judresnis, žvalesnis, šnekesnis) P.Cvir. Širdis atsigavo (pasidarė geriau, smagiau), kaip užgėriau vandens J. Tuomi tarpu ir mano galva bent kiek atsigaũs (pailsės protas) A.Baran. Jo ausys vėl atsigãvusios (vėl girdi) KI503. Bačkas palik neužkaltas, kad galėtų atsigáuti (atsidvėsti, praeitų oras, kad nesudraskytų alus) Nj. Su tošėms nuvyturtas trūbas nėkame neatsigauna (nepraeina oras) Šts. Neatsigaunu nosimis (negaliu kvėpuoti pro nosį) – turiu slogas Šts.
4. refl. ateiti, atvykti, atkeliauti: Kaip tu atsigavai per tas pusnis? rš. Labai privargome, kol iki namų atsigavome rš.
5. refl. atidrėkti: Anas šienas atsigaũs – reikė anksčiau pradėt vežti Pc. Pipirai atsigãvę, nebegali smulkiai sumalti Plt.
6. intr. atkeršyti: Atgavau kitam, jog nekaltą abidijo iž piktybės SPI24. Žodelio vieno prieš juos neižtarė nei grumzdė jiemus atgaut SPII222.
| refl.: Vis nerado, ko padaryti, tai atsigãvo nors tiek, kad įspyrė Paį. Atsigáuk tu jam – duok į kuprą! Sml. Palaukėk, aš mokėsiu tau atsigáuti! Sml.
◊ bãdą atgáuti kiek užkąsti, alkį nustumti, numalšinti: Tik bãdą atgáuna Ėr. Na, atgáuk jau, atgáuk tą bãdą Grž. Ben kiek badeliùs atgavai̇̃? An.

×dagáuti (hibr.)
1. tr. pasiekti: Ei, šokin, mudrin, bėras žirgelis nedagaun nė žemelės JV634.
2. refl. nuvykti, nukeliauti (sunkiai): Kaip dasigavot lig Šiaulių? rš. Nežinau, kaip lig namų dasigáusiu Rs.
įgáuti
1. žr. gauti 1: Įgãvo vaikas peilį ir susiraižė nagus Vvr. Džiaugėsi tokį didžiai gerą daiktą įgavę BsPI62. Muštasis, žiužį įgavęs (žaidžiant), vėl pabrūkš kitam įdavė M.Valanč. Vaikams didžiau prakutus, įgavau, kas man darbe padeda Žem. Tėvo nabaštikas, bedirbdamas per daug, įgavo sintį Žem. Motyna, marčią įgavusi, ir rankas susinėrė Žem. Širdingai meilijo jį sau per žentą įgauti prš.
| prk.: Pergalę persams įgavo ir mažne jau temstančią jų garbę įžiebė S.Dauk. Tik artelėje visišką lygybę draug su vyrais valstietė įgaus (sov.) rš.
| Po dviejų trijų kepimų nauja duonkepė nusistoja, įgáuna savo rūgštį (joje maišoma duona jau turi savo specifinę rūgštį) Kp. Paskui raišioja dar kelis [apynių] ryšius, stiebams įgavus aukštį (paaugus) per dvi ar tris kurpes S.Dauk. Pons, baimės įgavęs (nusigandęs), įlindo vėl į ąžuolą BsV278. Turėjo įgauti naują išvaizdą (pasidaryti kitoks) K.Būg. Užsidegė šviesa, ir biblioteka įgavo puošnią, šventišką išvaizdą rš. Bet vėl liepsna įgavo naują vaizdą P.Cvir. Gėrė po keletą taurelių …, įgavo kalbos ir palinksmėjo Žem. Ypatingai didelę reikšmę įgavo (pasidarė reikšmingi) statybos ir gamybos tempai pokariniu laikotarpiu (sov.) sp. Praeis kelios dienos, ir derliaus nuėmimo darbai įgaus masinį pobūdį (pasidarys masiški) (sov.) sp. Sūnus ligą įgãvo (susirgo) kely J.
^ Barzdõs rėtį priskuto, o proto neįgãvo (nepasidarė protingesnis, išmintingesnis) Plt. Dantis praėdęs, proto neįgavęs (be dantų, senas, o mažo proto) S.Dauk. Jei kiaulė ragus įgautų, visą svietą išbadytų (atsikertama žmogui, žadančiam kitam ką pikta padaryti) Srv.
| refl. tr.: Dabar ir trobelę įsigáusi Plt. Įsigavęs pinigų, pirko namus M.Valanč.
| prk.: Įsigavo bėdą Pp.
2. žr. apgauti 1: Tu čia truputį mane įgavai̇̃ Kair. Kad aš būčiau žinojęs iš pradžios, kad taip bus, nebūtum manęs taip veikiai įgavęs rš.
3. tr. įvilioti: Tėvas vos vos įgãvo avis į tvartą Up. Norėdamys kaip šeškus ing slastus įgauti BM333.
4. tr. įgabenti: Šitos šėpos per šitas duris neįgausim Lp.
5. intr. įeiti, įvažiuoti, patekti: Saulė į trobą per medžius neįgáuna (neįšviečia) Užv.
| refl.: Tik insigavo su vežimu kluonan, ir lietus ėmė lyt Vrnv. Naktimis ateit mažos kandžių kirmėlės, tykodamos prie jų (bičių) įsigauti S.Dauk. Kaip galėčia aš in tą dvarą insigauti BsPIII276. O kaip būsit miestana insigavę (miestą paėmę), tada jį ugnimi uždekite BBJoz8,8.
| prk.: Kaminas užsidegė, ir ugnelė įsigãvo kamaron Sim. Jei šaltis insigaus sklepe, sušals mūs bul'bos Švn. Žodžiai n'įsigáuna į ausis KI12.
6. tr. paliesti; pažeisti, pakenkti: Vėjas nors šniokščia ir linguoja viršūnes, bet žemai nėmaž jų (medžių) neįgauna Žem. Batvinis jau įgautas šalčio Šts. Ji vis uogavo, ją tas spindulys saulės įgãvo, ir mirė Skr. Rados tokių vabalų, kurių kañdis teip buvo marus, jog žmogus įgautas toj vietoj mirė S.Dauk.
| refl. tr.: Ai, kaip įsigavaũ ranką! Ob.
7. tr. RBJoz24,8 užvaldyti.
8. tr. atgaivinti, pastiprinti, pataisyti: Pučiu pučiu – niekaip negaliu ugnį įgáut Grš.
| refl.: Arklys po ligai įsigãvo J. Dabar ji vėl įsigãvusi, buini Skr. Įsigavo nutildyta muzika, kalbos P.Cvir. Liepsnai įsigavus, puode viralas ūmai pradėjo kunkuliuoti P.Cvir. Įsigãvo degti ugnelė – nebeužges Dr.
| Ir jis tapo didžiu vyru, ėjo ir pralobo, iki gerai įsigavo BB1Moz26,13. Kad jau sykį įsigáuni (prasigyveni), tai paskui bėdos nebėra Up.
išgáuti
1. tr. sunkiai ką gauti, atgauti: Paskolink jam [pinigų], tai jau ir nebeišgáusi Jnšk. Kožnas tur lakštingalos balsą, iki išgáuna ką nors Gs. Led išgavaũ iš jo tą daiktą J.
| prk.: Kai kur darbininkams palyginti lengvai pavykdavo streikais išgauti iš savininkų nuolaidų (sov.) rš. Nors replėmis plėšk, neišgausi iš jo žodžio, ir gana rš. Nieko iš tavęs išgáut (iškvost) negali An. Tik tyko žodį išgaut Ds. Sumislijo su kytrumu išgauti žinią, katra yra jo sesuo BsPIII20. Randasi dar tokie seneliai, kurie moka iš jų (kanklių) išgauti graudingą gaidą A1884,85.
| Vanoj sėdėk, kol prakaitą išgáus (kol išprakaituosi) Šts.
2. tr. iškviesti, išvadinti, išvilioti: Norėjai mane prigauti, iš to kiemelio išgáuti JD472. Negalėdamys išgauti iš pilių, visą žemę taip nuteriojo, jog kūlį ir vandenį tyruojantį beliko S.Dauk.
3. tr. ištraukti: Tam ežere gulbė šen ir ten plūduriavo, ir jie mislijo ją nušaut, ale nežinojo, kaip ją paskui iš to ežero išgautų BsV220. Žvejai, sunkią valtį išgavę į krantą, traukė ilgiausius tinklus rš.
4. refl. išeiti, išvykti, ištrūkti: Vyras išsigáuna iš namų ir geria J. Kaip išsigavo arklys iš tvarto, tai per visądien skraidė Arm. Per girią išsigavo į kelią rš. Atbėgo aždusęs, kaip iš šunų išsigavęs Vj.
| prk.: Aš nematau, kaip galima būtų iš tos bėdos išsigáuti KI163.
5. refl. išeiti už vyro, ištekėti: Ta duktė gerai išsigóvė Vrnv.
nugáuti
1. žr. gauti 1: Andrutis kap tik nugaũs pinigo, tai ir išleidžia Rod. Nedaugelis žmonių svetur laimę nugáuna Dglš. Anas dar iš šono kai ką nugáuna (užsidirba) – tai akmenis veža, tai ant plento dirba Ds.
| Nugavaũ valandėlę (prisitaikiau, pasistengiau laiko surasti) pamiegoti Glv. Nugáusiu laisvą dieną (pataikysiu laiką, kai skubaus darbo nebus), tai pats atvažiuosu Šauk.
| Kap nugóvė diržo (gavo plakti), tai miegti kap vandeny Vrnv.
| refl.: Kaip čia da kur žabų nusgavus? Sdk.
| Gerai, aš ar pakaičiu, ar kada nusigavusi (prisitaikiusi, gavusi valandėlę atliekamo laiko) atbėgsu Kv.
2. refl. nusigyventi: Ne tiktai kad nieko nepelnysią, bet dar nusigausią A1884,272.
3. tr. pačiupti, nustverti: Nesiskubink, Dievo žu (už) barzdos nenugausi Rod.
| prk.: Nugãvo šilma galvą Žr.
| refl. tr.: Kada tėvo nebus namie, tada motyna nusigavusi liuob nukuoduos [Levuką] už keikimą Žem.
4. tr. apsukti, apgauti: Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugáuna K.Donel. Aš jį preke nugavaũ, t. y. pakrividijau J. Matau, kaip jį nugauna ir nuvagia prš. Juos lapė nuo tiesos kelio nugavo (nuviliojo) prš. Antrą kartą manęs nebnugáusi Pln.
5. tr. nuimti, nutraukti (su vargu): Žiedą nuo piršto nugáuti KI2. Šėpį nuo seklumos nugáuti KII34. Su tokia pabūkle (prie karties pririšta sėtuve) galit ir nu aukščiausių medžių spietlių nugauti S.Dauk. Drabužiai, į kūną įlipę, negalėjo be didžių skausmų nugaunami būti prš.
6. refl. intr., tr. nuvykti, nukeliauti: Vos nusigavaũ į miestelį – kelias labai blogas buvo Šmn. Kaip aš sena tokį kelią nusigáusu Kv. Kiek nusigavę, juodu dar susitiko žmonių M.Valanč. Atskiestas nuo savųjų, vos medėmis nusigavo į abazą paties mistro S.Dauk. Į pilį nusigauti jam rods meiliaus būtų LC1878,25.
7. refl. ištrūkti, nusislėpus ką daryti: Vaikai, didžiųjų nusigavę, galvoms pradėjo eiti Šv. Pradėk ką virti, jeiben nuo tavęs nenusigausi, t. y. nepasikavosi J. Tie dešimtis išmintingųjų norėjo nu vienuoliktojo, paikojo, nusigauti ir namie palikti BsMtII181. Nusigãvęs atlėk Als.
8. tr. pažeisti, pakenkti: Šiemet visus žiedus rūdos nugãvo Vj. Pernakt šaltis bulbienius nugãvo Vj. Ne visų daržus nugáuna – kaip kokia žemė Vdšk.
9. tr. nuskriausti: Mažesnįjį visi nugáuna Up.
10. tr. nustelbti, užgožti: Šių gėlių nei piktžolės nenugaũs Skp.
| Kad ne aš, būtų jis tave nugavęs, t. y. nuskriaudęs J.
pagáuti
1. tr. pačiupti, pagriebti: Pagóvėm bičių spiečių Ndz. Pagausi tu paukštį lauke Mlt. Jis ją griebė, ale ji pasmuko, ir nepagavo BsPIV141. Kad kas jį pagaũtų, šimtą rublių gautų Vlkv. Jis labai žuvis pagáuja, turi dalį Vlkv. Pagáuni dvi tris žuvis in dieną [, ir viskas] Klvr. Daugiau musių pagauna su cukrum, ne su pipirais Vlkj. Gali arkliai per naktį ant dobilų būti, niekas nepagaũs Sml. Mesk obuolį, aš pagáusiu Ėr. Juras pagauna jos ranką P.Cvir. Abramas išgirdįs brolį savo pagautą BB1Moz14,5.
| prk.: Jos vyras kaip šilta vilna, pati visą valią pagavo Žem. Vyrai lėkė dar į pievas pagauti nors vežimėlį sauso šieno Žem. Pora žodžių pagóvė (spėjo užrašyti) Arm. Pagavai man iš burnos žodį (pasakei tai, ką aš buvau besakąs) Žem. Ateisiu laiko pagavęs (turėdamas laiko) Šts. Šeimininkas net nepagavo žodžio (nesusigriebė, nesusiorientavo) atsakyti rš. Radzevičius tik retkarčiais pagaudavo progos pasikalbėti rš. Žmonių srovė pagavo mane, prigniaužė tarpuvartėj J.Balt. Jie nulėkė kaip viesulo pagauti rš. Liepsną pagavo vėjas, ir gaisras išsiplėtė ant viso namo rš. Tokie netikę dobilai, ir dalgė jų nepagauna (nenupjauna) Rk. Senis pagavo mano žvilgsnį rš. Greičiau, Semionai, o tai audra pagaus (užeis, užklups) rš. Dar ant kelio mane lietus pagóvė Lš. Eime, vaikeli, namo, paskui vakaras pagaus Gs. Vėjo pagáuni (įkvepi) – ir kosėji Ėr. Bitės pagáuna dūmą – ir keliasi aukštyn, į saiką Rm. Besimaudydamas buvau vandenio pagavęs į ausis Ėr.
^ Kai čia atėjau, tai nieko nebuvo pažįstamų, teip kaip pagáuta (buvo nejauku, nedrąsu) Gs. Iš dvie kiškių nei vieno nepagausi Skdt. Mešką miške pagavę išmoko Sim. Kad rankas turėtų, vagį pagautų (kelias) J.Jabl.
pagautinai adv.: Gyvena pagautinai (kaip išdavikas) BBJer6,28.
| refl. tr.: Vieną katę lapė pasigavo Ėr. Šuva kiškį vijo ir pasgóvė Lš. Šiandie gerai pasigãvo [žuvies] OG365. Pasigavęs kad prilupė vaiką Jnšk. Labai nepasigáunamas (nesiduoda pagauti) OG408.
| prk.: Laiko pasigavęs (atliekamo laiko turėdamas), išplėšiu plėšų ir pridirbsiu krežių galybę Šts. Sausos malkos ugnį tuoj pasigáuna (greit įsidega) Antš. Jau aš pasgóviau (susipainiojau, apsirikau) Vrn.
2. tr. paimti, pastverti: Pagavęs akmenį metė į šunį Mš. Mano kepurę pagãvo ir nebeatiduoda Nj. Juozukas pašokęs pagavo duonos papentį iš užstalės Žem. Kas tau davė? O gal pagavai (paėmei, pavogei)? Žem. Kad nėr pagaunamõs kortos, tai kaip pagausi Alk. Prieš lytų da du vežimus šieno pagãvom (suspėjome įvežti) Ll. Neliepama dirbo, ką tik pagavo (kas pakliuvo į rankas), o nėkumet veltuo netruko M.Valanč. Jos žmogus, ką tik pagáuna, tą pralaka (prageria) Srv.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepinį pagaus B. Kad tave giltinė pagautų (toks keiksmas)! Grž.
pagautinai adv.: Neduosi geruoju – pagautinai pagausime Žem.
| refl.: Išlakstė, kur kas pasgavęs (kur kam pakliuvo) Trgn.
3. tr. prk. apimti, užvaldyti: Darbas pagavo lyg karštligė rš. Mane pagavo šiurpas, ir kraujas ėmė stingti S.Nėr. Pamažu jų nervinė įtampa pagavo ir Kasparą rš. Aš tylėjau taip pat, pagautas pasakojimo, užmiršęs viską J.Balt. Visi vienodai buvo pagauti įkvėpimo rš. O kad pažiūri į mergelę jauną, jos širdį minkštą kaip gaute pagauna rš. Padėjus galvą ant žemės ir uždengus akis, da greičiaus miegas pagauna Sz. Ragana, baimės pagauta, ėmė prašytis J.Jabl. Kažkokie slanktai ir mane pagãvo (slogos prisikabino) Ėr. Vargšą pagavo kosulys Mš. [Petras] teip aukštai buvo pagáutas, jog nuog džiaugsmo … nežinojo ką kalbąs DP595.
| Nesveikuoja kelinta diena – pilvas pagavo (pilvu serga) Rdm.
^ Blaškosi kap šiltinės pagautas Vrn.
4. žr. gauti 1: Pasiuogauna ir rublį kokį pagáuna (atsitiktinai gauna) Ūd.
| prk.: Vaikas išplaktas pagauna baimę (pradeda bijoti) Šts. Čia teip nevadinam, bet toliau upelis pagauna tą vardą (tuo vardu vadinamas) Gž. Neauga linai – žolės pagavo viršų (nustelbė) Šts. Smarsas svyla pečiuj, tai galvas pagaus Švnč. Šiaurys vėjas, pagavęs valią (pasijutęs laisvas), dūmė ir dūmė pakilęs priešais saulės Žem.
| refl. tr.: Pinigų truputį pasigavome Žem. Jie te pinigų pasigãvo Ėr. Savo valgyt neturėdamas, par kitą nepasigausi Vj. Žalionių žiemą pasigauti (retkarčiais po truputį vartoti) gerai Antš.
5. refl. tr. pelnyti, laimėti; naudotis; turėti: Ką jūs pasigáusit, jei neleisit mane į vakarelį?! Ll. Ką tu čia pasigausi vaiką nukukdęs?! Ll. Labai ten ką pasigausi, kad į teismą paduosi Srv. Tiek iš jo ką pasigausi Krkl. Duok dalgį, tepapjaunie lig vakaro, tepasigaũnie Užv.
| Greit ir savo pienelio pasigáusiam (mūsų pačių karvė atsives) Vkš.
6. tr. DP565 paimti: Reiks kada pagãvus nurauti cibulius, ką jie bepristovės Sml.
^ Nors prižadėjo vaikus lenkiškai šnekinti, bet nepildo prižado – tankiau pagauna (ima kalbėti) žemaitiškai Žem. Kur pagãvot šitą kelią (kur juo pradėjot eiti)? Pls. Vaikėzai jau pagaunami (paimami prie darbo, tinka darbui) Pg. Žydai neturėjo kaip pagavę sau moteres vesti (bet kokių negalėjo, turėjo tik iš žydų giminės vesti) BPI56.
| refl. tr., intr.: „Ką čia, broliukas“ – jis tep pasgáuna (taip dažnai sako, toks jo pertaras) Lp. Spaudos skubiai savo laiku pasigauta (apie tai rašė spauda) rš. Jis kalbėdamas dažnai pasigauna (dažnai sako) tą žodį Lš. Tas šaukštas pasigaunamas (dažnai vartojamas) – visų nenoriu kamšyti į puodą Lnkv. Ir tu sustaisei tokį pasigaunamą andarokėlį Klvr. Gerai turėti pasigaunamas (prieinamas) kaimynas – prireikė ko, nuėjai ir gavai Dgl. Kad pasigauna (susiima, pasistengia), jis ir pėstinai nueina dešimt kilometrų Dr. Raudono šilko skarelė, parišta nauju, mieste pasigautu (įsižiūrėtu) būdu, laikė lininius jos plaukus rš.
7. tr. pajusti; suvokti, suprasti: Niekas taip nepagaus visų smulkmenų kaip vaiko akis sp. Buvo labai tylu, tai ir gatvės vaikai galėjo pagaut (išgirsti) jo žodžius Mš. Klausa mūs jautri, pagauna garsus rš. Kokį žodį pagáuna (nugirsta), ir užsirašo Vrn. Neina (nesiseka) pagaut, kas per žodis Žal. Savo žodžiams jis teikia kažkokią ypatingą, nepagaunamą (nesuvokiamą) prasmę rš. Daiktą galima pagáuti ne tik rankomis, bet ir psichinėmis pajėgomis FT.
| refl. tr.: Aš to žodžio nepasigáunu (neperprantu) Al.
8. intr. pradėti; suskasti (su bendratimi): [Žuvys] smarkiai pagavo krutinti uodegas P.Cvir. Kad pagaunu sriubą srėbt, negaliu net atsikvėpt rš. Ir štai atėjęs jaunas bernytis pagauna mane barti RD57. Kartais baisu ir klausytis, kai ji pagáuna bartis Kair. Visi pagãvo bėgti KI46. [Vokiečiai] jau rūbais mūs kaip mes vilkėti pagãvo K.Donel. Musės pagaus dėti kiaušius J.Jabl. Veikiai pagaváu pritarti kulti Dr.
| refl.: Pasigãvo bėgti, bet neišbėgo Šts. Kaip iš Plungės parvažiavau, muštis, peštis pasigavau JD710. Teip pasigavo mokyties, jog paliko daktaru M.Valanč. Pasigavo į daktarus (ėmė daktarauti) Šts.
9. refl. paeiti, išvykti; pasijudinti: Kaip pasigaváu į ylakiškius siūti, tai ir nebegrįžtu nė šventoms dienoms į Barstyčius Brs. Jis ale su savo šėpiu, ledų aprengtas, nebegalėjęs nei iš vietos pasigauti Kel1881,6.
| Kad šaknys pasigáuna į gilumą (prigyja), tuokart medis pradeda augti Vvr. Didžiū́sius beržus išgenėjus, mažiejai pasigáuna į didùmą (pradeda augti) Šts.
10. tr. pasiekti: Dėkuo, dėkuo, pagausu duonelės, bile ant stalo yra Rt.
| Tik galingais teleskopais pagaunama (pamatoma) žvaigždutė rš.
11. tr. paliesti, pažeisti, pakenkti: Jų žiedų šalnos nepagauna (nepakerta) rš. Pagãvo šaltis morkas, pradėjo pūti Rm. Pagãvo varputis braškes, įsivarputėjo Šts. Neik basas, pagaũs vėjas Pc. Gal sušilusį vėjas pagavo (užpūtė), ir ažkimo kaklas Sdk. Vienas dobilų laukas yra pagautas Pln. Kaip ugnies pagautas išbėgo greitai Grž. Vėjas pagáuna (užpučia), tai i šalta Pžrl.
12. refl. intr., tr atsigaivinti, sustiprėti, pasveikti: Aš dar nemirsiu, aš dar jums parodysiu, tik leiskite man kiek pasigauti I.Simon. Jau man niekas neskauda – pasigavau Gr. Ilgai sirgo, bet dabar jau pasigãvo Rg. Kojas pasigavo (pasigydė) ir išejo iš namų Šts. Ana pasigãvo iš vargo J. Ko baltakiuoji: kad pasigausiu, atiduosiu Skd.
| Jau pasigãvo (įsigalėjo) ugnis degti, nebužges Dr. Kad bent tos šalnos nors kartą nustotų – nė žolė negali pasigauti Žem. Jų sėkla nepasigaus (netarps) CI161.
13. refl. atsigauti, atsikeršyti: Vyras ant katės supyko, o ant pačios pasigavo rš.
14. tr. gimdant pabūti priėmėja: Ji man mergučę pagavo Skr.
15. refl. tr. pagimdyti: Neserga, tik mažą pasigavo Šts.
◊ vir̃šų pasigáuti nugalėti: Motyna, pasigavusi viršų, iškoliojo vyrą paskutiniais žodžiais Žem.
pargáuti
1. intr. pareiti, parkeliauti: Gerai įgėręs buvau, o reikėjo pargáuti namie Plng.
| refl.: Kol parsigaváu namie, ir pusnaktė atejo Vvr. Tiktai rytmety į Klaipėdą parsigavo Kel1881,5. Parsigavo dar ažu pãdos (su giedra) namo Arm.
2. tr. perkelti šen: Bene pargáusma aną į šią pusę, tada greit nebepaleisma Užv.
pérgauti
1. tr. per daug gauti: Jau tu iš mūsų gavai ir pergavai, daugiau nė prašyti nebegražu Sml. Kad ir gausiu pergausiu, ale tokio negausiu JD858.
2. tr. perkeldinti: Aš noriu pérgauti jįjį iš vienos vietos į kitą J.
| refl.: Pérsigavau per upį J. Kad tik mes pársigausim per Jūrą, tai paskuo būsim be bėdos Up. Vanduo nunešė lieptą – kaip mes pérsigausim per tą ravą? Ssk. Dabar per Nemuną sunku pérsigauti, vanduo didelis Lš. Iki Rusnės žvejų kiemo reik man persigauti KlvD358.
3. tr. paliesti, pakenkti: Vėjai pergauna žemę, neapdengtą sniegu S.Dauk.
4. tr. perimti, permušti (viršyti): Pipirų tiek tedėki, kad tik kvapą pargautų Šll.
5. tr., intr. persūdyti; perdėti: Párgavai kruopynę, kas besrėbs tokią sūrybę Šts. Batviniai daugiau párgauti nekaip be druskos Užv.
| Na, tie vyrai visumet párgauna (neišlaiko saiko) Up.
6. intr. pervalgyti; perkąsti: Trupučiuką pergavau, jau dabar dalauksiu pietų Ml.
| refl.: Jonas persigavo obuolių Gmž.
◊ bãdą pérgauti kiek pasisotinti, užkąsti: Kiek čia to valgymo – tik kad badą pergavau Sml.
pragáuti
1. žr. gauti 1: Imk druskos ant burgos, kol pragausi pinigų J.
| refl. tr.: Vasarai paršelį bene prasigausiu Šts.
2. refl. sunkiai pro kliūtis praeiti, prasiskverbti: Prasigavau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą rš. Prasigauti iš Vilniaus į Kauniją Kajetonui Graužiniui buvo daug sunkiau rš. Prasigavęs nuo jųjų, atbėk prie manęs J. Pro šią plėvelę prasigauna produktai, kuriais branduolys ir protoplazma keičiasi rš.
3. refl. tr. sunkiai ką pradėti: Čia nuosklanda, niekas neprasigauna naują kelią per sniegus J.
4. refl. prabusti: Vidunaktį prasgaunu ir negaliu ažumigt ažu rūpesčių Arm. Kad prasgáusi nakčia, tai nueik papaisyk karvės Arm. Prasgóviau, o čia jau šviesu Arm.
prigáuti
1. tr. kiek apgauti, apsukti: Darbininke, nieks daugiau jau tavęs neprigaus L.Gir. Vieną kartą tu mane prigavái, bet daugiau jau nebapgáusi Slnt. Jis ją prigavo valgyme, t. y. daugiau suvalgė J. Savęs neprigavęs, antro nepamylėsi Šts. Jei ką prigavau, ataduomi ketveriopai DP35. Tuo metu anus velinas prigaun BPI213. Kursai priesiek artimam savo ir neprigaun Mž537. Žaltys mane šiteipo prigavo BB1Moz3,13. Nieko neprigauk BtMr10,19.
| prk.: Su arbata gali prigauti pilvą (pasotinti), reikalaujantį pripildymo V.Kudir.
prigautinai adv. piktai: Anys prigautinai prieš mane kalba visur BBPs109,3.
| refl.: Jis prisigavo, t. y. pigiai pardavė J. Aš neduosiuos prisigáuti KII8.
2. tr. suvedžioti (mergaitę): Jaunas mergas vyrai greit prigáuja Brt. Tegu jis ir ima tą mergelę, kurią prigavo I.Simon. Vakar šoko ir dainavo, šiandien verkia, kad prigavo Srv. Tu nujok, tu nujok į Tilžės miestelį, ten viliok, ten prigauk miesto šinkorkelę StnD12.
3. tr. pasiekti: Kad prigautų Jono rankas, bučiuote bučiuotų Žem. Aš nėkaip negaliu prigáuti kepurės Slnt. Pakabink kilbasus ant lubų, ka katinas neprigáutum Slnt. Dėkuo, dėkuo, prigáusu duonelę (pasieksiu ant stalo) Rt. Aš to obuolio niekaip neprigáunu, jis per daug aukštai Rg. Lapė, pamačiusi uogas ant medžių, norėjo prigauti S.Dauk. Nėkaip negaliu lubų prigáuti Pkl. Tu didesnis – prigáuk man raktą nu gembės Plt. Par aukšta yra, negaliu prigauti Krtn. Kad aš jįjį prigaučiau, kepurę nutraukčiau J. Visas šakeles nulaužiau, kol viršūnėlę prigavau KlvD22. Įkrito į šulinį viedras, ir negaliu ano prigauti Skd. Nerk, ar prigáusi dugną Kl. Laivas, dugnu žemės prigavęs, apsistojo M.Valanč.
| Prigavau krūmus (priėjau, privažiavau) ir pasislėpiau Šts. Paklydau bevažiuodamas: miške nei žmogaus prigauti, nei kiemo matyti – nors pasikark Dr.
prigáunamai adv. pasiekiamai: Nepadėk peilio prigáunamai, kad vaikai neįsipjautų kartais Als. Žemo[je] obelė[je] ir obulai auga ranka prigáunamai Als. Prigaunamai (visai arti) yr vieškelis Šts.
| refl. tr.: Nevalgyk sausos duonos, bet ir sviesto prisigáuk Šv.
| Prisigavau juostą (siją), juosta trakš, bilst – ir nukritau Nt.
| Čaika prakiuro, ir mes vos ne vos krantą prisigóvėm (pasiekėm) Lš.
4. tr. sunkiai prieiti; privaryti: Prigavus kraštą, pirmasis Aleksandra vilyčią įsviedė S.Dauk. Nor laivelį prie krantos prigauti arba iššokti prš.
| refl.: Prie karalaitės prisigaut norėjo BsPI48. Prie krašto prisigáuti KII3. Smertis niekaip negalėjo prie galvos prisigáuti BM396.
5. žr. gauti 1: O ką prigáusi nevalgęs?! Skr. Gyventojai prigauna žuvies iš kur arba perka silkių M.Valanč. Mes teprigavome pačius pastaruosius numerius pernykščių metų rš. Susirgęs nei vandens nepajėgsi prigauti, nei pagalbos prisišaukti rš.
| Laiko prigãvęs apravėsu daržą Užv.
| refl. tr.: Liokajus, prisigavęs pinigų, nė minavoti apie nakvynę nebminavojo BM341.
6. tr. kiek paliesti, pažeisti, pakenkti: Prigãvo šalčiukas bul'bas Švnč. Apgenėjus šakas, veikiaus šaltis prigauna ir pirmąsias sprogymes gal pagadinti S.Dauk. Jei šaltis neprigáus, turėsiam obulų Skd. Šitie obuoliai šalčio prigauti, ilgai nestovės Rdm. Mūs bulvės prigautos (pašalusios) Lš. Mano kojos šalčio prigáutos, tai man greit šalta Rdm. Šitas arklys jau dusulio prigáutas Al. Prigavo man gynagį Sr. Įstatymas apie galutinių balsių sutrumpinimą nebegalėjo jų prigauti žodžių viduryje Jn.
| refl.: Sušilęs negerk šalto vandens, kad neprisigautái (kad nepakenktų) Kb. Padžiovink rugius, ba prisgaus (pages) Arm. Miltai nedaugį prisgóvę, duona negardi Arm.
sugáuti
1. tr. BtMt21,33, BB1Moz19,16 pagriebti, sučiupti: Lapę gyvą sugavo J.Jabl. Pritykino katė žvirblį ir sugavo J. Žalią zylelę sugavau KlvD11. Šunys žąsį sugavę daknija, drasko J. Karosėli geltonasis, kas tave sugavo? Nm. Pavyksmu vyk ir sugausi J. Jie labai daug žuvų sugóvė Alv. Sugaus mane žvejužėliai, būsiu žvejų martelė JV440. Kad sugaučiau tą paukštelį, vynu pagirdyčiau KlvD40. Strielčius sugóvė daug kiškių Prl.
| prk.: Ne kartą atsigrįžusi Monika sugaudavo vyro žvilgsnį P.Cvir. Piktą žodį paleisi, atgal jo nesugausi (nebeatšauksi) TŽV598. Gal tu sugavai̇̃ kokią giesmę (iš atminties ištraukei, prisiminei)? Tvr. Jos akys jau sugauna kiekvieną smulkmeną J.Avyž.
| Nuo tokios krosnelės visiems sugaudavo galvas A.Vien. Galvą sugãvus, reikia kramtyt žirniai Vžns. Smarki gryčia, sugaũs galvas visiems Š. Kad sugáuna galvą, reik šiltu vandeniu mazgoti Sml. Net galvą sugãvo nuo tavo liuikos Ktk. Pirtin neisiu – bijau, kad galvos nesugautų̃ Užp. Nelįsk į gailius – galvą sugaus Jnš. Kana kol mano galva šiandien teip sunki, lyg sugauta Ds.
^ Senis jautėsi tartum sugautas (nedrąsiai) A.Vencl. Seniai atpratusios nuo tokios puikios ir gausios draugijos, seselės pasijuto it sugautos A.Vien. Seno žvirblio ant pelų nesugausi Sim. Be tinklo nesugausi, be ginklo nenušausi LTR.
| refl. tr., intr.: Vagys, keliu eidami, jį susigavo Jrk25. Mes ir žuvies susgautumbe Slk. Teip didis apstas žuvų sugavos DP288. Norėjau žentą turguj susgaut (sutikti) Ds.
^ Net susgavau (susikompromitavau) Gmž. Sirginėja šita mergaitė, tai kap susgavus (nedrąsi) Prng.
2. intr., tr. išaiškinti: Gali kaip sau nori šnekėti, o vis tiek sugauna bemaluojant Vvr. Jis labai moka meluoti, jo niekur nesugaus Lš. Melavo, kol sugavo J.Jabl. Dreba, kad jo nesugautų nieko nemokančio! Gmž. Tikrai Viešpatį sugãvo žodyje DP116.
| refl.: Kaip tik pradėsi meluoti, tuoj susgausi (išsiduosi) Sdk. Daug bekalbėdamas pats susigavo laikrodį pavogęs An.
3. tr. prk. pajusti, suvokti; susiorientuoti: Akimis jis ryžosi sugauti didžiulės salės plotį rš.
| refl.: Vos susigavaũ, kokioj vietoj bestoviu Svn. Visi iš jo juokės, o jis vis nesusigãvo Svn. Susgãvo ir anas, tik jau po čėso (susiprato negerai padaręs) Ds. Paskui susgoviau ne tep pasakęs Rod. Žmogus inejo pirkion i susgãvo: suprato, kad ne te pakliuvo Prng.
| Ko dar̃ jis tep greit susigóvė (supyko, įsižeidė)? Lzd.
4. tr. atgauti, sustiprinti, sutaisyti; pasitaisyti: Burnelę išgėrusi, nusiskanino: „Atatata, kūmalės! Teip širdelę sugavau, teip sugavau“ rš.
| refl.: Kviečiai iš pavasario buvo visai prasti, o po lytaus susigavo Šmk. Rugiai jau pradeda susigauti Pb. Jau antra diena po keliui, ė da susgaut negaliu Tvr. Arkliai nuo dobilo susigãvo Jnšk.
5. refl. brš kūdikį pradėti: Motyna manimi žyvate susigãvo K.
◊ zui̇̃kį sugáuti
1. parvirsti: Sugaváu zui̇̃kį teip greitai bebėgdamas Slnt.
2. baigti pjauti javus: Pjovėjai zuikį sugavo lig su saule Krtn.
užgáuti
1. tr. paliesti: Atradęs apsigobusias mergaites, capt užgavo su pirštu vieną mergaitę ir tarė: „Sveika, martele!“ M.Valanč. Dešine ranka užgauna stygas, o kaire tildžia Sab. Kur užgavo akmenėlį, ugnelė žėrėjo JV565. Kur tik sparneliais užgauni, gert ir valgyt visur gauni Pn. Aš jį tikt vos užgavaũ K. Aš užgausiu piemenį, ir bandos avys išsisklaidys brš.
| prk.: Vaikai, ko čia užgáunat (liečiat) ne savo daiktą, ar eisat šalin?! Vvr. Negaliu iškęsti neužgavęs dviejų dalykų V.Kudir. Keleivių nosis maloniai užgavo viralo kvapas S.Nėr. Žiūrėjo į dar jauną žmonos veidą, bet jau vargo raukšlių užgautą rš. Mokytojas buvo jaunutis, vos 25 metus teužgavęs (tepradėjęs) rš. Jį neprivalo nei mažiausysis vėjelis užgáuti KII37. Ant lubomis džiovinant, reik veizėti, kad ne visai per daug saulė užgautų džiūnančius apynius S.Dauk. Kai tik didelė šviesa užgauna, tuoj akys ima tavaruoti Ps. [Žinia] kaip žaibas visus užgavo Žem. Jos žodžiai kaip elektra užgavo visus Žem. Kodėl tavo suknelę raselė užgavo (sudrėkino)? Nm. Tereikia pasaugoti, kad neužgautų pelėsys, tai ir bus rūgštelė nepagedusi Vaižg. Jis gailesties užgáutas rodės KI61.
^ Aukštą medį visi vėjai užgauna Brž.
2. tr., intr. skaudamai suduoti: Netikėtai užgavo ranką į kažkokį kietą, iš šieno styrintį daiktą rš. Užgavai̇̃ vaiką, ir verkia dabar Jnšk. Tuomet metė iš svilksnės akmenį ir užgavo filistiną į smilkmenį S.Stan. Vienok uodo nenušauna, tik per plikę sau užgáuna Kp.
^ Kad norėsi užgauti, tai ir pagalį gausi Jnšk. Kur skauda, ten ir užgauni K.Būg.
užgautinai̇̃ adv. skaudamai: Užgautinai̇̃ mušė Pl.
| refl. tr.: Užsigavaũ ančiakį, net akis aždribo Ds. Koja patinus, gal užsigavai̇̃ kur griūdamas? Srv.
^ Kur skausta, ten ir užsigauna VP26.
3. tr. įžeisti: Tarutis jautėsi visai užgautas P.Cvir. Niekas žodžio užgaunančio tau nesakys rš. Uošvelė, po trobą bevaikščiodama, užgãvo martelę pirmu žodeliu JD1495. Nė per pusę lūpų neužgaus niekuomet tavęs Žem. Jis tą žmogelį lig kaulo užgãvo su savo liežuviu Dr. Ar tai seną, ar tai jauną bloga burna vis užgauna A.Strazd.
^ Saviškio užgaunamesnis plūdimas negu svetimo rš.
užgaunančiai adv.: Jis kalbėjo užgaunančiai rš.
| refl.: Žiūrėk, ponaitis, užsigãvo, suprask, užrietė nosį Paį. Už tai baisiai ji užsigautų ir būtų nelaiminga rš.
4. tr. pačiupti, pagriebti: Tasai vilktinis … užgauna ing save žuvis visokios giminės, teip piktas, kaip ir geras DP526.
| Paskui ažugóvė (užklupo) karas Arm.
5. refl. ant ko užlipti su didelėmis pastangomis: Ant kalno viršaus užsigáuti KI542. Kad tik ant tos šakos užsigaut galėčiau rš. Jis jam … ant sprando užsigavo BsPI102.
6. tr. žr. gauti 1: Nuvažiuoju te, kokį pudą užgáunu (gaunu pirkt) ir vėl grįžtu Ad.
◊ ši̇̀rdį užgáuti
1. įžeisti: Kasdie tėvui širdį užgáuna Dkš.
2. patirti malonumo: Aš užgavaũ širdį, t. y. gėriau, valgiau skaniai J. Su taboku širdį beužgaunu Plng. Neturim kuomi širdies užgauti, nieko kito neturėdami, kaip tiktai maną S.Stan.

Daugiau informacijos

įgáuti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pérgauti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (75)

aptreñkti

pritreñkti

įskam̃binti

nušvil̃pti

pašvil̃pti

dasiplàkti

atė́sti

dagáuti

įgáuti

pérgauti