gyvénti (-ę́ti), -ẽna, -ẽno
1. intr., tr. gyvam būti, egzistuoti: Mums kasdien prasmingiau vis gyventi rš. Kolūkiečiai pradėjo gvventi geriau ir kultūringiau (sov.) sp. Gyventi taip malonu! P.Cvir. Kaip ten gyvena motutė, mylimas draugas, sesuo? S.Nėr. Gyventi šimtą metų A.Baran. Rasi da šiandien begyvena, jei nenumirė BsPI80. Kol gyvas gyvensiu, mažų vyžų nepinsiu Ds. Jaunas mėnuo ant dangaus su žvaigždėm, aš ant žemės su žmonėm, jam pasent, man gyvént! Pc. Kad žmogus ir numiršta, darbai gyvena J.Jabl. Gyvendami vis kada pasimatysim Grž. Taip gyvénkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvẽnom K.Donel. Reikia gyvénti darbščiai, teisingai, padoriai A.Baran. Buržuazinė visuomenė pasmerkia darbo moterį gyventi siaurame, uždarame šeimos ir virtuvės pasauly (sov.) sp. Gyvẽnant (gyvendamas) vis kada nueisiu Grž. Kam gyvéntina, tas gyvẽna Ėr. Jei gyventina, prisigyvens, jei vargtina, prisivargs CII1117. Teip da gyvena namas, bet kaip pajudinsi, subirs Švnč. Gyvenù kaip žalias nedegantis (prastai) Dbk. Gyvenu kaip žirnis prie kelio (visi skriaudžia) Švnč. Gyvena kaip pelė po šluota (tyliai) Kp. Gyvena kai meškos ausy (šiltai) J.Jabl. Gyvena kaip inkstas taukuose (gerai) Ds. Gyvena kaip antis ant ežero Dkš. Gyvena gerai, tik paukštės pieno nėra Švnč. Ne gyvẽna, ale kū̃tura Als. Jo ir gyvenama, ir norima gyventi J.Jabl. Stropus žmogus visad gyvena su pailsiu Sim. Jau žiemą gyvẽna (leidžia) Dglš. Piktai gyvẽna, bet gerai mokia DP210. O štai yra Abrahamo gyvenimas, kurį jis gyvena BB1Moz25,7.
| prk.: Gyventi keliasi senasis Vilnius mirgėjime pavasario šviesų A.Vencl. Baltijos aš vėjas, jūroj gyvenu S.Nėr.
^ Ne saulės amžių gyvensi VP33. Su saule negyvensi Vvr. Kad šykštuolis miršta, pradeda gyventi jo turtai Sim. Gražiai gyvenam – tvoras kūrenam (tinginius pajuokia) Sim. Sunku gyventi terp kūjo ir priekalo Sim. Gyventi – tai ne šuolis nušokti Šll. Su žmonėm gyvénsi, o ne su pinigais (nėr ko pinigų gailėtis) Trgn. Nežiūrėk, kaip pradėjo gyvénti, bet kaip pabaigė Auk.
| refl.: Reikia gyvent, kaip gyvenasi Dv. Kaip gyvẽnasi (einasi) ? Als. Laimino poilsio laiką džiaugdamos, kad gerai gyvenasi LzP.
2. tr., intr. patirti, išgyventi: Nesunku buvo suprasti, kad tai dažnai susitinką žmonės, gyveną vienais reikalais ir rūpesčiais J.Balt. Klausytojas arba skaitytojas gauna gyventi įvairių įvairiausius jausmus J.Jabl. Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais Vaižg. Aš, vaikeli, jau daug gyvẽnus (daug mačiusi, patyrusi) Ad. Tos tautos gyvena dabar visai atskirus gyvenimus J.Jabl.
^ Savo galva gyvénk (laikykis savo nuomonės) Ds. Frankas gyveno savo protu P.Cvir.
3. intr. būti tam tikroje vietoje; turėti pastogę, prieglaudą: Jis gyvẽna penki varstai iš čia BŽ144. Gyvenau arti upės J.Jabl. Ar jis Vilniuje tebegyvena? J.Jabl. Kur gyveni̇̀? Rmš. Aptvaruose brolis gyvẽna, t. y. apsitvėręs J. Ne visur, kur gyvensi, bus gerai Grž. Bitės šiaudinė[je] aulė[je] gyvena nei per šiltai, nei per šaltai S.Dauk. Čia mano giminių gyvenama Grž. Šitas kambarys buvo jo gyvenamas J.Jabl. Gyvenamasis [trobos] galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas J.Jabl. Respublikos įmonės vis labiau plečia gyvenamųjų namų darbininkams statybą sp. Grąžinti į gyventąją vietą BŽ58. Gyvenamųjų vietų vardai K.Būg. Azija yra gyvenamiausia pasaulio dalis Vr. Nuėję ieškoti geresnės, gyvenamesnės vietos I.Simon. Parkvietė tėvas prieš mirtį mane gyvénti [savo namuose] KzR. Valstiečiai gyvena pavieniui sp. Bepigu negyvénti (gera gyventi), kur yra upė Als. Nebegyvenęs (nebegyvensiu) čia – kad tik šiuo kartu gerai pasibaigtų! Sdk. Miestas … bus gyvenamas žmonių BPII425. Gyvenkite manimp, o aš jūspi Ev. Idant … visados mūsimp gyvéntų DP6. Ilgai gyventumbei ant žemės PK5.
| prk.: Tavo paveikslas mano širdy gyveno J.Bil. Tavo širdyje gyvẽna kerštas KI265. Aš nė nežinau, kur tos samanos gyvẽna (kur jų galima rasti) Prn.
gyvéntinai adv.: Rimkus norėjo Žemaičiuose gyventinai įsitaisyti rš.
| refl.: Kaip kartu gyvẽnasi, sunku išsisaugoti [nuo vagies] Ėr.
4. intr., tr. verstis, laikytis, misti kuo: Dirbk, vaike, ir gyvénsi Vdžg. Gyventi manęs nemokykite! P.Cvir. Sako, dar jo brolis gerai gyvẽnantis Vs. Zigmas kai namie atlieka, tai sausa duona gyvẽna Pc. Miesto žmonės iš pinigo gyvena (viską perkasi, savo neužsiaugina) Grš. Iš rankų reikia gyventi Rm. Iš rankų darbo gyvename Vrb. Iš penkių pirštų gyvenu (iš darbo, amato) Rm. Ta tik iš liežuvio ir gyvẽna (didelė šnekėtoja) Gs. Paskutinius pinigus gyvẽname Š. Pradėjo gyventi žemėn (smukti), greit ir nugyvens suvisu Štk. Jei nori gyvént, nemiegok Dkš. Gyvenk, kaip išgali, valgyk, kaip ištenki M.Valanč.
| refl.: Ko jam nesgyveñs, kai kas mėnuo po keletą šimtų sulupa Ds.
5. intr. sutikti, sutarti: Martele, martele, mes gyvénsim kaip paukšteliai Gs. Gyvénkim kaip broliai Pnd. Lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę A.Baran.
^ Našlei tep gerumo gyvént su vaiku geriausiu, kap su vyru blogiausiu Gs. Gyvẽna kaip kirvis su akmeniu (nesutinka) J.Jabl.
6. tr. dirbti (žemę): Gyvenu lauką B. Jis miestelio daržus gyvẽna Skr. Jau žemę gyvẽna rugiams Krtn. Reik bulvėms žemę gyventi Šts. Čia dirva gyventa J.Jabl. Gyvẽnamas (dirbamas) jautis MŽ561. Tą žemę pro sniegą reikia gyvę́t Skr. Saulelė gyvena žemę Tl. Tada išeit žmogus savo darbop ir aria (gyvena) savo lauką ik vakaro BBPs104,23.
7. intr. būti poroje: Gyvens šiąkart su manim vyras mano Ch1Moz30,20. Nū mano vyras vėl su manimi gyvens, nesa eš jam šešis sūnus pagimdžiau BB1Moz30,20. Jo sesuoj su vyru negyvẽnanti Vs.
8. intr. Krkl, Brs, Als rūgti, fermentuotis: Alus gyvena Kos57. Misą par daug atšaldžiau – alus nebenori gyvénti Vkš. Parlėkė miltinos bitys, miltai su medum pradėjo gyventi, ir surūgo medus Šts. Mėšlas per didžiausius šalčius turi šilimos – jis nuolat gyvena, pūsta J.Jabl.
apgyvénti tr.
1. įleisti į namus gyventojus; įsikurti tam tikroje vietoje: Apgyvénkime šituos namus Š. Apgyvenus kone dvigubą žemės plotą A1883,3.
| Mūsų katinelį turbūt jau kas nors apgyvẽno – kelinta diena kaip nebsirodo Grg.
| refl.: Atvažiavęs apsigyvenáu pas gimines Als. Jis apsigyveno mažoje pirkelėje V.Mont.
2. apkeliauti kurią nors vietą po kiek pagyvenant: Jau tu visą Kauną apgyvenai̇̃ Lp.
3. apdirbti (žemę): Apgyvenaũ laukus, t. y. apariau J. Apgyvento[je] žemė[je], bet nepasėto[je], usnys tik žela Dr.
4. refl. susinaikinti, susidėvėti; apirti: Apsigyvẽno toros, apšvažo, reik naujų Šts.
5. įgyventi, praturtinti: Labai į apgyvéntą namą nuėjo (į turtingus namus nutekėjo) Gs.
atgyvénti
1. tr., intr. gyventi kurį laiką; baigti gyventi: Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį, laikas vietą užleisti vaikams Mair. Atgyvenaũ aš, t. y. jau aš ten nebgyvensiu J. Neateik, mudu jau atgyvẽnova (baigėme bendrai gyventi) Skr.
| refl.: Jau su jais atsigyvẽno (nustojo ėjus, draugavus) Gs.
2. tr. laikytis ilgiau už kitą: Šitoj kraitelė atgyveno tėvą ir mañ atgyvens Skdt.
3. intr. prk. pasenti, būti nebetinkamam dabarčiai, nebeaktualiam: Mokslas nebijo rankos pakelti prieš tai, kas atgyventa (sov.) sp.
4. refl. atsigaivinti, atgyti, atsigauti: Jis buvo negyvas, manėme, kad nebeatsigyveñs Lš.
5. žr. gyventi 3 (refl.).

×dagyvénti (hibr.) intr. gyventi iki kurio laiko, prigyventi: Dagyvénsma lig mirties visi Užp.
įgyvénti
1. refl. įsijausti, įsigilinti: Tik Muzikus, negalėdamas įsigyvent į visų bendrą savijautą, kaip visada kėlė ginčą rš. Taučius sodžių visa siela mėgo, savaime įsigyvendamas į visas jo smulkmenas Vaižg. Kas į kokį paprotį yra įsigyvenęs, tas iš to negali ūmai išeiti Vd. Artistas, vaidindamas linksmą rolę, pats į ją įsigyvena ir kitus linksmai nuteikia rš.
2. tr. ilgai gyventi: Gabentis iš įgyventos vietos yra nemaža vargo rš. Ilgai įgyventos ir pamėgtos tarnybos neteko rš. Įgyvenaũ aš ten valandą, t. y. gerai ilgai J.
| refl.: Kur insigyveni̇̀, te gerai Trgn. Gal seniai tos bitės čia įsigyvenę – bus medaus Lnkv. Meilė, sutikimai ir džiaugsmai įsigyveno I.
| prk.: Šitai parodo įsigyvenusieji mūsų raštijoje žodžiai rš.
3. tr. padaryti turtingą, praturtinti: Gera gaspadinė namus įgyvena Slm.
| refl.: Insigyvent reikė[jo]: kai apsiženijom, nieko neturėjom Grl. Greit įsigyveno broliai Puodžiūnai buvusioje ponų Siesickių dvaravietėje A.Vien. Įsigyveno ir gyvena kaip inkstas taukuose J.Jabl. Palaukit, kai aš čia įsigyvénsiu, tai pokylį iškelsiu Š. Atiduosim ir skolas, kai insigyvensim Alv.
4. refl. tr. įgyti: Reiks įsigyvent pakinklas geresnis Jnšk. Kęskit šaltį ir laukit, kada amžiną kosulį įsigyvensit rš.
5. tr. įdirbti (žemę): Įgyvenu dirvą B. Gražiai įgyvéntas laukas KI54. Jo gerai įgyventa žemė, naši Skr. Gerai įgyvenus laukus, būtų daugiau naudos, tiesa I.Simon.
išgyvénti
1. intr. gyventi, praleisti kurį laiką: Išgyveno Agnieška su juo trisdešimt metų P.Cvir. Taip jie išgyveno visą mėnesį P.Cvir. Ne visi medeliai iššalo, kiti išgyvẽno [per žiemą] Ėr. Mudu su motina ištisus metus išgyvenome visiškai vieni rš. Žmogus laimingai išgyveno visą savo amželį rš. Jau mes savo išgyvenom, tegul dabar kiti gyvena Sz. Kelis metus sūnus ten išgyvẽno? J. Toje vietoje jis dvejus metus išgyveno J.Jabl.
2. tr. gyventi ilgiau už kitą: Visus jau išgyvenaũ, viena likau: ilgesnį man amželį davė Prng.
3. išsiversti, išsilaikyti: Su tiek pinigų nė mėnesio neišgyvensi Slm. Visi iš žemės darbo neišgyvens (ne visi turi žemę dirbti) rš.
| refl.: Iš algų jie išsigyvẽna Lp.
4. tr. pašalinti, išnaikinti: Visur šiuos trūkumus mes privalom greičiau išgyventi sp.
| Marti greit visas seseris iš namų išgyvẽno (išėdė, išujo) Ds.
| Tos staklės išgyventos šalin (jau nebetikusios), reik dirbinties kitas Šts.
5. refl. nusmukti, blogai gyventi: Kada Brinkiai išsigyveno, mano tėvas neturėjo tiek pinigų, kad būtų galėjęs jų ūkį nusipirkti I.Simon. Kas išsigyvena, tas visada pradeda nuo tvorų I.Simon.
| prk.: Šiandien griūva pasenusi ir išsigyvenusi civilizacija rš.
6. išdirbti (žemę): Batviniams žemę reik išgyventi kaip puokus (pūkus) Slnt. Kas čia augs, kad žemė visai neišgyventa Varn. Rugiams reik gerai dirvą išgyvénti Grg. Kas su manim pakalbės, kas laukelius išgyvens (rd.) Grk. Tą sklypelį buvo gerai išgyvenęs Slv. Dirva n'išgyvenama usnimis prižel CII737. Laukai neišgyventi, darbai paskiaus visų velkasi Tat. Jaučiai ir kumeliai, kurie lauką išgyvena, kratinius ės CII903. O jis papratęs vargužį vargti …, laukelius išgyvénti JD805.
^ Kojomis žemės neišgyvensi S.Dauk.
| refl. tr.: Išsigyvenusio[je] rovinė[je] žemė[je] dera kviečiai, žirniai Trk. Jis išsidirbo, išsigyvẽno tą žemę Rg.
7. išrūgti: Alus išgyveno Šv.
8. patirti gyvenant: Hitlerinės okupacijos metais Kaunas išgyveno šiurpias dienas sp. Išgyventoji baimė pripildė jį nesuvaldomo pykčio rš. Sunki kova, jūs išgyventa, nežuvo, šviečia nemari rš.
nugyvénti
1. tr., intr. gyvenant išbūti: Ne tokio gyvenimo linkėjo jiems (vaikams), kokį nugyveno pats J.Avyž. Pačius sunkiuosius čėsus jau nugyvẽnom Lš. Nežinau tos vietelės, kur viekelį nugyvensiu NS101. Atriedėdavo savo amžių nugyvenęs garvežys arba sudužęs vagonas P.Cvir.
| Ir tu pats nugyvénsi, kaip mes nugyvẽnom Slnt.
| refl.: Jis pas tą brolį ir nusigyveno (amžių pabaigė) Lnkv.
2. tr. ilgiau gyventi už kitą: Vyras nugyveno dvi žmonas Kair.
3. = išgyventi 6: Laukai mano priprasti, nudarbuoti, nugyventi – nepaklysiu Šts.
4. intr. B nuskursti, suvargti, sunykti: Nugyvenaũ aš ten begyvendamas, t. y. sunykau, nevyko gyventi J. Nuo koto nugyvẽno jis, kad mieto nebliko J.
^ Ožka pragyventi, ožka nugyvénti Plt.
| refl.: Valstietis laikosi įkibęs į žemę, kol visai nusigyvena sp. Jis visai nusigyveno J. Gyveno gyveno ir nusigyvẽno nuo koto (visiškai suvargo) Srj. Teismo apskelbtas nusigyvenusiu skolininku rš.
5. tr. nuskurdinti; suvarginti; daryti sunykusį, nuskriausti: Kad čia nugyventas gyvenimas – stogai kiauri, pamatai išpuvę Šts. Jiedu begyvendamu nugyveno savo namus BsPIII197. Nugyvẽno (nuvarė) arklį Šts. Nugyvẽno mergaitę ir pametė Šts. Kai šitą (laikrodį) nugyvénsiu (kai jis pages), tai kitą vėl pirksiu to pačio darbo Plv.
| Turtas nugyvenamas ir pragyvenamas Ut.
6. tr. nualinti, laisinti, nuplėšti (žemę): Nugyventos žemės linai yr šiurkšti, spalio nemeta Skdv. Rodos, ir mėšlo negailim, o žemė dar vis nugyvę́ta (nedera) Skr.
pagyvénti
1. kurį laiką gyventi: Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Pagyvensim – pamatysim Žg. Pagyvenaũ valandą gerai J.
| Tai buvo jau pagyvenusi (senyva) moteris rš. Netrukus pasirodė ir atvažiavėliai – du apkūnūs, jau gerokai pagyvenę vyriškiai rš.
2. intr. linksmam pabūti, gerai gyventi: Da ir aš pagyvę́siu Jrb.
| refl.: Dabar darbininkai pasigyvens daug geriau rš. Palauk, kai nuvažiuosma Kaunan, tai jau pasgyvénsma Sv.
3. kurį laiką gyventi tam tikroje vietoje: Jis niekur ilgiau nepagyvẽna BŽ142. Par vieną kunigą niekaip negalėdavo pagyventie vargamistras BsPII280.
| Tvartai nauji, stuba ir pagyvenama (galima dar joje gyventi) Gl.
4. žr. gyventi 5: Toks piktas, toks nedoras – nepagyvénsi, dukrel, tu su juo (sutarimo nebus)! Sml.
5. tr. galėti dirbti (žemę): Arklys pagyvenamas, dar žagre gali arti R83.
pargyvénti tr.; R, N dirbant, vartojant nebetinkamą padaryti: Arklius pargyvenu B.
| Pargyventas daiktas B.
pérgyventi, pergyvénti
1. žr. išgyventi 8: Mūsų tauta ne kartą pergyveno karo nešamus gaisrus, žmonių žudynes ir kitas nelaimes A.Vencl. Bet dar karščiau už tik ką pergyventą nesmagumą jį slėgė mintis, kad šitaip su juo atsitinka jau nebe pirmą kartą J.Balt. Morta pergyveno sunkų abejojimų ir tamsaus nežinojimo metą A.Vencl. Tokios baimės jam dar niekad neteko pergyventi! rš. Kiek aš savo amžiuj pérgyvenus (kiek visko mačius, patyrus)! Prn.
2. tr. iškentėti, išlaikyti: Pérgyvena žmogus bėdą Ds.
3. tr., intr. gyventi kurį laiką, išgyventi: Tiek gyvenimo pérgyvenau Lp. Pérgyvenau aš ten ilgai J. Gražiai pergyvénti visą gyvenimą Sdk. Kaip jis su jąja galės nesimušęs amžių pérgyventi! J.Jabl. Nubrazdėjęs į Valakų žemę ir pergyvenęs penkerius metus M.Valanč.
4. tr. gyventi ilgiau už kitą: Tėvai vaikus pergyveno Lš. Do ji ir dukterį pergyveñs Slm.
| prk.: Jeigu dorovinė masės sąmonė paskelbia tam tikrą ekonominį faktą neteisingu, tai tas yra įrodymas, kad šis faktas pats save pergyveno (sov.) rš.
^ Sveikatą pergyvena, o lokamstvos nepergyvena (sveikatos netenka, bet vis dar gobšus) Pc.
5. refl. pasidaryti nebetinkamam, suvartotam: Akėčkuoliai dar būt geri, ale balžienos persigyvenę Srv.
6. žr. išgyventi 6: Duok arklį pargyvent žemę Krtn. Nepárgyvena gerai žemės apačią, ir paliekta žemė bildanti Šts.
pragyvénti
1. tr., intr. išgyventi (kurį laiką), praleisti: Argi negalima žmogui amžių pragyventi neveidmainiavus! P.Cvir. Kas pragyvénta, rodos, i nebūta to Vrn. Keletą metų pragyvẽno jie visi keturi BM96. Tėvai visą amžių gerai pragyvẽno (jiems nieko nestigo) Lnkv. Gyvenimą pragyvenau be daktaro Kp. Nebeatverksi pragyventų dienelių K.Būg. Tu mums davei šaltą žiemą pragyventi ir praleisti KlM722. Tiek amžiaus pragyvẽnęs, ir numiręs turėsiu ką papasakot Skr.
2. tr. gyventi ilgiau už kitą: Dešimtmečiais jie žemę šią pureno, bet šiandien jie valdovą pragyveno T.Tilv. Jis visus savo amžiaus žmones pragyvẽno Gs. Pragyvent kitą SD302.
^ Vyža batus pragyvena S.Dauk.
3. žr. išgyventi 1: Pragyvenaũ pas dėdę visą mėnesį Pn.
4. refl. įsikurti: Ir prasigyvenk tenai, idant visuomet su tavim būtumėm srš.
5. intr. išsimaitinti, išsiversti: Lietuvių rašytojai negalėjo ir svajoti pragyventi iš literatūrinio darbo P.Cvir. Ir čionai gyvendamas pragyveni, dirbdamas uždirbi Ėr. Kad pašalpos neduočia, būtumėte nepragyvẽnę iš savęs J. Bus duonos, ir tamsta gerai prie vaiko pragyvensi Lnkv.
6. intr. prasikurti, geriau pradėti gyventi, praturtėti: Per daug greitai nori pragyventi Žem. Ir jie vis nepragyvẽna – teip vis galù galą, mazgù mazgą (vos galus suduria) Skr. Iš vogimo ne vienas pragyvẽna Šll.
| refl.: Pradedu prasigyvénti, iš bėdų, vargo bristi J.Jabl. Teip jie prasigyveno, kad galėjo puskartėj pinigus mieruotie BsPIV8. Nežinom, ar prasigyvénsim, ar nusigyvensim Vlkv. Kad tik gyvent, kad tik prasigyvént! Vlkv.
7. refl. tr. gyvenant įsitaisyti: Bičių jis negali prasigyvénti Pc.
8. tr. praleisti, išeikvoti, sunaikinti: Greit pragyvẽno tuos pinigus Pn.
^ Ką tėvas prakaitu ažgyveno, tai sūnus juoku pragyvẽno Tvr.
| refl.: Tie palociai mūriniai tokie buvo – ir tie prasigyvẽno Skr.
9. tr. pradėti dirbti (žemę): Anims kitos elgos tėvai nedavė kaip tiktai savo pragyventos žemės skiautelę S.Dauk.
10. refl. tr. vaikų susilaukti: Juodu prasigyveno porą vaikų Žr.
prigyvénti
1. intr. gyventi iš eilės paskui vienas kitą: Visokių čia prigyvẽno žmonių Upt.
2. intr., tr. gyventi užtektinai: Prigyvensi dar ir su pačia Ašb. Prigyvenaũ aš savo amžį, užteko man J.
| refl.: Aš jau prisigyvenaũ, man užteks Als.
3. tr. gyvenant pasiekti ką: Bjaurų gyvenimą fašistai prigyvẽno Plv. Nedaug ir ten prigyvenai garbės T.Tilv. Tėvas prigyveno didelio turto Vaižg. Senatuvę prigyvenau, tų dainuškų nedainavom NS1308.
4. tr. patirti: Visko prigyvenaũ, visko primačiau Gs.
5. tr. praturtėti, gyvenant įsigyti: Užlėkė, išvedžiojo arklius, karves, kas tik buvo prigyventa Ukm. Turtas – prigyvẽnamas daiktas Ėr. Prigyvento[je] vieto[je] (kur visko pilna) bepigu negyventi Šts. Su gimine suseit, ne prigyvent Sln.
| refl. tr.: Savo darbštumu prisigyveno didelių turtų rš.
6. refl. nusigyventi: Tai, kad prisigyvẽno – iš adatos išėjo! Pnd.
7. intr. verstis: Dabar žmonės visaip prigyvẽna Kt.
8. žr. sugyventi 7: Juodu prigyvẽno tris vaikus Brs. Jonas gi buvo vedęs jau antrą žmoną ir su ja turėjo prigyvenęs du sūnus ir vieną dukterį A.Vien.
sugyvénti
1. intr. kurį laiką išgyventi: Šimtą metų sugyvẽno Ėr. Lig šių metų sugyvenáu, bet neesu dar muštas buvęs Plng. Ir giedodami sugyvena amžių rš. Mažai kas sugyvẽna (drauge išgyvena) penkiasdešimt metų po vedybų Prng.
2. intr. sutikti, sutarti: Su giminėmis nesugyvena A.Vien. Gražiai kaimynai sugyveno, nuo pat mažumės bičiuliavo P.Cvir. Anuodu su viens antru negali sugyventi J. Su juo niekas sugyvénti negali – toks bjaurus būdas Srv. Jie – sugyvẽnami žmonės (su jais galima sugyventi) Ig. Jie pasidaro sugyvenamesni, darbingesni rš.
^ Sugyvẽna kaip katė su šunim (nesugyvena) Ds.
| refl.:
^ Susigyvena kaip ugnis su vandeniu (nesugyvena) TŽII376.
3. refl. sueiti į artimesnius santykius, susidraugauti: Aš su draugais gerai susigyvenau sp. Vaikai veikiai gerai susigyveno Mš.
4. tr. begyvenant įsigyti, uždirbti: Sugyveni visokių raizgulių Trs. Darbininkas žmogus iš jo, nėra ko ir kalbėti – žiūrėk, kiek pinigo sugyvẽno Srv.
| refl.: Susigyvenęs žmogus (turtingas) Šts.
5. tr. sudėvėti, sudilinti: Reiks ratelius vežt pataisyt – tokie sugyventi (išklerę) Bsg.
| refl.: Jau tos akėčios suvis susigyvenę Upn. Ko norėt, susigyvẽnę daiktai – čia taiso, čia irsta (apie seną mašiną) Bsg.
6. žr. išgyventi 6: Kalną batviniams sugyveno (sutaisė) Grg. Žemė visuomet laiku sugyventa Plt.
| refl. tr.: Susigyvenau dirvą, sėti bereik Grg.
7. tr. susilaukti kūdikio: Sugyvẽno vieną sūnų Jnš. Mylėjosi, kol vaiką sugyvẽno Srv.
| refl. tr.: Mergaitė susigyvẽno kūdikį Lnkv.
8. refl. susidėti į porą; plg. gyventi 7: Našlys su našle susigyvẽno ir dabar gyvena sau Grž.
9. refl. išrūgti: Kai susigyveñs, bus geras alus Šl.
užgyvénti
1. intr. ilgiau pagyventi: Kad būtų užgyvenęs seneliukas – anas tai žinojo daug pasakų Grž.
2. refl. ilgai gyvenant užsilikti: Mama mano užsigyvẽno Dkšt.
3. tr. užvaldyti, šeimininku pasidaryti: Tas jau ano namus užgyvẽno Vkš. Rado velnių užgyventus namus (ps.) Šln. Anys mislija, kad jau čia tavo ažgyvénta Ut. Vištos gryčią užgyvẽno (prilindo, kai žmonių namie nebuvo) Trs. Jie spardėsi, sakydami, kad jie tą žemę užgyvens A1884,266.
| refl. tr., intr.: Medes mes užsigyvenom Žem. Ar tik ne toje mūsų senoje gryčiutėje vargas užsigyveno? BsMtII212.
4. žr. gyventi 4: Kai pinigų daugiau turėsim, tai puikiau užgyvensim rš.
5. tr. užsidirbti gyvenant: Dirbau buožių ūkiuose, kasiau griovius, kirtau mišką, ir nieko neužgyvenau sp. Aš užgyvenaũ, dabar viskas tur būt pusiau Jrb. Ar aš kokį turtą užgyvenù?! Skr. O ką užgyvens – grabą, daugiau nieko Vlkv. Užtat neužgyvẽno pinigų, kad nemokėjo kaip gyventi Srv. Vis noris ką nors geriau vaikams užgyvént Trgn. Ką tu ten ažgyvensi? OG381. Ne kiek užgyvę́site jūs tę gyvędami Skr.
| Avilių visai mažai užgyvẽnot per vasarą (bitės nespietė, nedaug kelmų padarė) Gs.
| Labai užgyvénta vieta – visko pilna Gs.
| refl.: Dėlto anas te ažsigyvẽno (prakuto) Slk. Kiek užsigyvenau, tiek jum ir paliksiu Btr.
6. žr. išgyventi 6: Ar jau užgyvenai̇̃ laukus (ar jau apsėjai)? Skr.
| refl.: Kai savo užsigyvę́sit, ateikit pas mus Skr.

var̃gti, -sta, -o KBII59, K, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; H, H156, CI140, R, MŽ, D.Pošk, I, M, J
1. intr. dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta LzŽ. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu Vaižg.
| Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu Ds. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą Mrj. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės LTR(Ob). Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta Str. Kaip ranką pakėlęs [dirbi], tai var̃gsta ranka, nugarą skauda PnmR.
2. intr. dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: Senas negyveni, tik vargsti̇̀ Vdš. Tep ir vargstù aš be sveikatos Lp. Teip i var̃gstam su ligums Krž. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais Vkš. Teip ir y[ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo Trk. Vargstù su tom kojom Vlkv. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį? Št.
| prk.: Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia Snt.
^ Vargstai kaip šlapias nedegąs S.Dauk. Var̃gsta kaip katė su pūsle Krž.
3. intr. ŠT137 sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: Aš kada vargstù šiandien prie to darbo J. Anuodu y[ra] dvarūs var̃gusiu LKT68(Dr). Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo Dgč. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom PnmR. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti Šts. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ Ūd. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules Vlkv. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos Yl. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų Žlb. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni Yl. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas Klt. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką Šts. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą SkvLuk5,5. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji (giminė) vargti turės BB1Moz15,14. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam Als. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti Stl. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius] PnmŽ. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais Yl. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargsti̇̀ Krs. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį], taip i var̃gom Krp. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos Vž. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti Vkš. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą Kv. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius] End. Vargsti̇̀ vargsti̇̀, šitą žemę kasi kasi visą vieką Klt. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum Ant. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ Šmn. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas Mžš. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau Žl. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik Sb. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! Mžš. I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs Mžš.
^ Var̃gstam kaip bitės į aulį LTR(Klp). Žinai, ka var̃gom kaip bitys Rnv. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės End. Vis in to pilvo žmogus vargsti̇̀ vargsti̇̀ Skdt.
ǁ verstis: Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus DrskŽ.
4. intr. SD156, SD371, P patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto Jrb. Nuog pradžios ik pabeigai vargsti̇̀ žmogus ir vargsti̇̀ Žln. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana Jrb. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki End. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom Ml. Vargáu visą amžių i tebvargstù Varn. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent Vdšk. Ans y[ra] dideliai var̃gęs, ans y[ra] daugiau var̃gęs kaip aš Skd. Senybos žmonys labai var̃gdavo Dglš. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Akm. Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys Žr. Var̃gom, mitom bulvele Dkš. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar Dgč. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura Als. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę Sd. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose Šmn. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno Btrm. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu Brs. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai Aps. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù Stk. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta KzR. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi Varn. O tai teip vargáu, blogai gyvenau LKT123(Trg). Var̃gom be apavo, drabužio Grl. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam Dkš. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus Grz. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsi̇̀, kaipgi nevargsi̇̀! Zr. Iš algai var̃gsta miestūse Gršl. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio (hektarėlio) gyveno Sd. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot SPII103. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori Pg. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdami̇̀ vaikai PnmŽ. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių Klt. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Jrb. Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt Šmn. Vargsti̇̀ vargsti̇̀ šitas žmogus, daboji – galas Dglš. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi Mžš. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! Trk. O tegu vargsta girio[je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis JD703.
^ Vargęs vargęs, tikt dabosu jau N. Vargstù vargstù kai šuo Rs. Tep var̃gom kap šunys Gž. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete M. Var̃gom kaip žuvis Kin. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau Užv. Var̃gsta lyg musė barščiuos Mrj. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas Trkn. Vargstù kap rupūžė moly Gž. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms LTR(Zp). Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu KrvP(Vlk). I var̃gstav teip kaip pelės lauko Skd. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti S.Dauk. Var̃gsta kaip žydas po peklą Šts. Vargsta kaip (kap Iš) žirnis prie kelio LTR(Vl). Vargsta kaip žiurkė kluone TŽIII378. Vargsta kaip pempė plynėje prš. Var̃gom kaip utėlės po šašu Erž. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti PPr58. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs S.Dauk. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis Mrc. Ir var̃k, ir verk Sdb.
| refl. impers.: Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku Gd.
5. tr. kęsti, kentėti (vargą): Visa ko matėm, visa ko var̃gom Žg. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum Skr. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia Klt. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? JV393. Aš tau padėsiu vargt vargelį LTR(Švnč). Aš papratus vargelio vargti (d.) Kp. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie (d.) Ad. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt LTR(Mrj). Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti LTR(Nm). Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsi̇̀ DrskD57. O kurgi ma[no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma[no] vargelio vargtie LTR(Rod). Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti BM448(A.Baran). Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai J.Paukš. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo S.Dauk.
6. intr. turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: Vargti, varginties, žudyties I. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm Kp. Su ta karve par vasarą var̃gom Trk. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos], ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù Kp. Su šienu labai reikia var̃gt Pl. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau Šts. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę] Kl. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį Brs. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus Upn. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo Pls. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom Sk. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša Krs. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta Krš. Var̃gsta vyrai po smurglines (iron.) Rdn. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Jd. Ma[n] gaila, ka tu te[n] vargsti̇̀ del manę Jrb. Ana var̃gsta par savo gerumą Ktk. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau Ūd. Mama sakydavo: tu vargsti̇̀ vargsti̇̀ su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Vl. Nestovėk, sėskis, kam vargsti̇̀ Klt. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus Varn. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą Akm. Tom žibalinėm lempom var̃gstam Jnšk. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars Tl. Tai vis var̃gstat an kojų (vaikščiojate) Vb. Buč susnešus [burokus], ko tu vargsti̇̀ Aln. Dėk an žemės [krepšį], ką tu čia įsikibus i vargsti̇̀ Grš. Nevar̃kiat, neieškokiat Kv. Eini var̃gdamas (nenoromis) OG2. Nevar̃k nė var̃gti LD390(Kal). Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės DP83.
7. intr. I darytis skurdesniam, pasigailėtinam: Nupuolu, vargstu SD1115.
8. intr. prastai augti, skursti, nykti (apie augalus): Javai vargsta N. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi Vlkv. Javai šiemet labai vargstanti̇̀ Mrj. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt Grš. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai] Žg.
9. tr. sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana Trk. Gyvulį vargsti̇̀, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką Jrb. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt Srj.
10. intr. Trg klojėtis (apie linus): Linai var̃gsta lauke DŽ.
apvar̃gti
1. intr. kiek pavargti, apilsti: Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu Rdn. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Rdn. Apvargaũ, tai parejus guliau Dsm.
2. tr. išvargti, iškentėti (vargą): Tu mano vargų neapvargsi̇̀ Ds.
3. tr. sunkiai, vargstant ką apeiti: Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs Plng.
4. intr. šiek tiek atsiklojėti: Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli Rs.
atvar̃gti Š, KŽ, DŽ1
1. intr. kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: Penkelis metus atvargaũ Švnč. Jie atvar̃go dešimt metų Rmš. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs Pkn. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką Jnš. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta Šmn. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti Vn.
2. tr. sunkiai, vargstant baigti nugyventi: Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent Ck. Jau atvargo žmogus savo amželį rš.
3. tr. baigti kentėti, atkentėti (vargą): Aš jau savo vargą atvargaũ Švnč. Atvar̃go savo – numirė Klt. Savo atvar̃go, nebė[ra] jau senelės Klk. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį Grd. Visus vargus atvar̃gęs (21 metų), užsimušo su motociklu Krš.
^ Vargas neatvargtas nepaliks Plt.
4. intr. atkentėti už ką vargstant: Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė[je] atvar̃gti End. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių KlvrŽ.
5. refl. pakankamai privargti, prisikentėti: Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus Krš. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus Grl.
6. intr. sunkiai, vargstant ateiti: Atvargáu lig čia Šts. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo TP1881,1.
7. tr. sunkiai, vargstant atnešti: Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm Brž. Atvargsi̇̀ tą saują šiaudų šitiek kelio Skp.
8. refl. atsiklojėti (apie linus): Atsivar̃go linai, kelkiat Skdv.

×davar̃gti (hibr.) intr.
1. privargti, priilsti: Čianai ik valiai davar̃gę Dv.
2. pakankamai klojėtis (apie linus): Su mašinoms būt išmynę [linus], kad i nedavar̃gę Erž.
įvar̃gti NdŽ, DŽ1; N, M
1. intr. KŽ smarkiai pavargti, pailsti: Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu J. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti Š. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu Slnt. Įvar̃gusi buvau dikčiai Varn. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba Mrj. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais Gs. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė[je] M.Valanč.
| Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta Aln. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos Rdn. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs Slm. Įvargusios akys nebesekė rankraščių A.Vencl.
| prk.: Ranka įvar̃go (nesinori nieko daryti), nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako Krš.
| refl. Š, KŽ.
| impers.: Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos! Krš.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus Sd. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės M.Valanč.
3. tr. sunkiai uždirbti, užvargti: Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą Ms.
išvar̃gti Rtr, KŽ, DŽ1
1. intr. Sut netekti jėgų, labai pavargti: Išvargaũ, paklibėt negaliu Klt. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs Žr. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi Kl. Šitiek kelio stačiom – išvargsti̇̀, pabaiga Slk. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės NdŽ. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi Rm. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra Plng. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs Kp. Ing vakarą ižvargsti̇̀, kap paršas inlendi ing lovą Drsk. Pas uogas kažkap daugiau išvargsti̇̀ Vrn. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert Klt. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę Srj. Jei šitoji (Marija) tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi DP400.
| Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį S.Zob.
2. intr. vargstant sumenkti, sunykti: Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi Žd. Iš plieno (nelaisvės) išvar̃gęs grįžo Dglš. Jis (V.Krėvė) buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais rš.
| Jose (duryse) pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris rš.
3. tr., intr. NdŽ vargstant išgyventi, išbūti: Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom Kvr. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti Žlb. Ižvargsi̇̀ žiemą, bus lengviau Drsk. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime LzP. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę KlbII7(Lkm). Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi Vn. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti Rdn.
4. intr. kurį laiką kankintis: Išvargáu aš ilgai su ta koja Trk.
5. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve Krs. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go Krš.
6. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Visus metus ten išvargaũ Š. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt Slv. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu Pv.
7. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus Š. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu JD31. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai Sd. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos Lnk.
| refl.: Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu Vkš. Kada išsivar̃gs tas žmogus Dg. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu Rdn. Vargo, kol ten (į dangų) išsivar̃go Krš.
8. tr. K, BŽ82 baigti, iškęsti (vargą): Jau, rokuok, pusė vargo i̇̀švargta Skdt. Išvar̃gom visa, kas buvo LzŽ. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ Adm. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti End. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi Vkš. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs (paūgėjęs) Rdn. Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs V.Piet. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? DrskD214. Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu NS285. Kai atsigulsi krikštan suolelio (mirsi), tada išvargsi̇̀ didį vargelį (d.) Tvr. Kiek vargelių išgivargai̇̃, kolei mane užauginai (rd.) Jž. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas V.Krėv.
9. tr. vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos], tai kolei išvargsti̇̀ (nušienauji) Vdn. Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ Jrb. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė J. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai Žž. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Krš. Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną Š.
| refl. tr.: Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Vrn. Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai rš. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį (d.) Ndz.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma Rdn. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu Skdt. Gal išvargsi̇̀ tu juos, šituos paršelius Klt.
| refl. tr.: Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ Prn.
10. intr. Up išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos Rs. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo Prn. Baldam reikia išvar̃gusio medžio Brb. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta Ll. Jau išvargę linai: reik kelti Šts.
11. intr. Trg patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: Čia išvar̃gęs (išlytas) šienas, greit išdžius Mrc. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest Snt. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs Gs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut Alk. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina Erž.
nuvar̃gti KII117, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Q8, SD188, H, H153, R, MŽ, Sut, N, M, L, LL324
1. intr. LL240 netekti jėgų, nuilsti: Nuvargstu, pailstu SD231. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas J. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargsti̇̀ Žeml. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais Plt. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas KzR. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom Švnč. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego LKT312(Rk). Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu Lel. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti Varn. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo M.Valanč. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio], jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni (kalbėjo moteris) Sk. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas Jrb. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti Sln. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom Jnšk. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargai̇̃, lig mane užauginai JV1017. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano MP94. Ten (po mirties) neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra V.Krėv. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt LTR(Ant).
| Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau V.Krėv. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti J.Marc. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės LTR(Pg). Man visi pašaliai (sąnariai) nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti Yl. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs Upn.
| Žiemelis (vakarų vėjas) puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta Prk.
^ Nuvargaũ kaip rugius pjovus Dbk. Nuvargo kaip pas mergas LTR(Jnš).
| refl. impers.: Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt Sld. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta Švnč. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas Krš.
2. tr. nuvarginti, nuilsinti: Galvą nuvargęs J.Jabl. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs A.Gric.
3. intr. sumenkti, išsekti, sunykti: Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs Grž. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs Yl. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo Sk. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė rš.
| prk.: Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta V.Laš. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą Pln. Nuvargusios kaip ubago terbos LTR(Grk).
4. intr. prastai išaugti, nuskursti (apie augalus): Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot Jrb.
| part. praet.: Vienam šone kopūstas nuvargèsnis Plv.
5. intr. SD193, LL325 nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti Šts. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę Sd. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę Žg. Tie vaikai visi tokie nė[ra] jau teip gatavai nuvar̃gę Pln. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu Gs. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės KN186. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus DP5. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių MKr42. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios DP8. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties Ch1Luk4,19. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius Rp.
| Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė A1883,90.
^ Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta S.Dauk.
6. tr., intr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi: Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami Akm. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti Slnt. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių Pln. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims End. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti] Krš.
ǁ refl. ilgai vargus nusibaigti: Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi Rdn. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim Ėr. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo Rdn. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù Adm. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs LzP.
| prk.: Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet Krš.
7. refl. tr. baigti kęsti (vargus): Nusivargęs vargus N.
8. tr. NdŽ vargstant ką nudirbti, padaryti: Kol žmogus visus laukus nuvargsti̇̀, ir pečiai supunta Krtv. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau Ds. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie Skp.
| refl. tr.: Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru Krš.
9. intr. išsistovėti, išsigulėti: Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus Rs.
pavar̃gti, -sta (pàvargsta Rod), -o K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; SD192,115, H, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, Ak, M, L
1. intr. LzŽ netekti jėgų, pailsti: Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai Dsm. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje] Pšš. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės Krk. Pavargsti̇̀ viškum [ausdama], rytą atsikeli ir vėl eini Kpr. Duodi duodi su kultuvėm (kočioji drabužius), tai pavargsti̇̀ PnmŽ. Pavargsti̇̀, toli kad reik vaikščiot Erž. Kelionėje pavargęs LL319. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi Lk. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban Krs. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk J. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo Kp. Pavargtū̃te perdie pagrėbę Ad. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai Pv. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs Sd. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia KlbXXX(1)37(Rdm). Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk Pšš. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargsti̇̀ Tvr. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro Sdb. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt LKKXIII117(Grv). Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama Pv. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa Nmč. Pavargsti̇̀, nuilsti, ir niekas nebemiela Šmn. Jaunas pavargsti̇̀ ir vėl greit pasilsi Pl. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai Varn. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù Krs. Dirbi – pavargsti̇̀, valgai – pavargsti̇̀, atsiguli – pavargsti̇̀, pavar̃gęs i pavar̃gęs Erž. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti Krš. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę V.Krėv. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! brš. Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo LTR(Aln). O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt Pnd. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs Skp. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią], o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom] Šmn. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai Slm. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos Pšš.
| Suki ir suki [girnas], viena ranka pili [grūdus], kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos Kp. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta Mšk. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta Vlkv. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta Yl. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta Ob. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus Kvr. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę Kp. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio LTR(Dkk). Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva Gg. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių B.Braz. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs J.Balt.
^ Pavargaũ, net akyse raibsta Msn. Pavar̃gęs kai šuo LKT125(Bt). Pavargaũ kap šunelis Mrj. Pavargaũ kai rugius kirtęs Sdr. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs Dkš. Tei[p] pavargau, rodos, kalnus verčiau LTR(Šmk). Šoki šoki [vakarėlyje], pavargsti̇̀ kaip šieną pjaudamas Antš. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs Grk. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs Vlkv. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs Šv. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta LTR(Vdšk). Šuo kada lo[ja], nepavar̃gsta nėkados Kltn.
| refl. impers.: Senam nebė[ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas Pvn. Senatvia – pavar̃gstas Krš. Senas daiktas, juo pavar̃gstas Krš. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant Krš.
2. tr. nuvarginti, pailsinti: Rankas pavargaũ Rk. Taip nesėdėk – kojas pavargsi J.Jabl. Kojas, galvą pavargau J.Jabl. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią A.Sm. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią A.Sm.
3. intr. Q40, H156, R, R32,362, MŽ, MŽ42,486, Tat, ŠT327, Kin nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Turtingasis veik gal pavar̃gti K. Jis visai pavar̃gęs KII286. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų J.Balč. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go Vlkš. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome J. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go Smln. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go Plšk. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs BsMtII194. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas I.Simon. Anas jį padarė pavar̃gusį Pb. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno LMD(Gumbinė). Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste Pgg. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo Ml. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs M.Birž. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus Skr. Pavargusių penėtuvė SD365, Sut. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui MP77. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu BBRd3,1. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant BBSir22,28. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas PK77. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas PK26. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį BPII5. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį DP116. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi BPII478. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio Mž522. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam BPII502. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? SPI367. Buvo kolūkelis pavar̃gęs Krž. Hemath ir Arpad (miestai) pavargo, anys nusigando BBJer49,23.
| Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti BPI135.
| Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra BPII104. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti BPI9.
^ Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs Pln. Kas ars, tas nepavargs S.Dauk. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši LTR(Grk). Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi LTR(Šl). Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant J.Jabl. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim M.
| refl.: Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave DP206.
4. intr. sunkiai skurstant pagyventi: Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo Adm. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje], prabus i jis Mžš. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją Lž. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti rš. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom Smln. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom Adm. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė Krt.
5. intr. turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina Dbč. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai LTR(Brž). Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi Krš. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas] Pn. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu LKT231(Prn). Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres Drsk. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti Yl. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Mair.
^ Dabar pavargsma, paskiau turėsma Up. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties Ldv. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi KrvP(Mrk). Nepavargęs nebaigsi vieko Švnč.
6. tr. iškęsti, iškentėti (vargą): Dar tu pavarki didžio vargelio (d.) Kp. Jos ryteliai nemigdyti, o vargelis nepavargtas KrvD161. Kad išeitų tėvutėlis, man vargelio pavargtų̃, kad išeitų motinėlė, mane gailiai apverktų (d.) Sug.
7. intr. būti menkam, blogai išaugti: Miežiai truputį pavargę Trs. Mažesnis augalėlis – pavar̃go Dg.
8. intr. kurį laiką klojėtis (apie linus): Ar linai dar neužtektinai pavar̃gę? Skr.
parvar̃gti intr. NdŽ, Pg sunkiai, vargingai parvykti, parkeliauti: I jojau, i varinas [senu arkliu] ejau, šiaip taip parvargáu Pvn. Vis šiap tep parvar̃gsim namo Al.
pérvargti Š, DŽ1, KŽ, pervar̃gti NdŽ
1. intr. per daug nuvargti, pailsti: Pérvargau, kol šitą ložę išpjoviau Sdk. Pérvargau, kol atatęsiau namo karvę Skdt. Eini vakare namo, pérvargęs, valgyt nebegali Kvr. Pérvargau pérvargau, par naktis in [ligonės] lovos riūčiu Slk. Aš párvargusi, aš tris naktis nemiegojau Rdn. Dabar mes parvar̃gę, akys merkias – ką gi te senas žmogus prie televizorio bekarksosi Mžš. Parvar̃gęs miega kaip užmuštas Mžš. Kai pérvargstu, tai ir šnekėt tingiu Sdk. Bijau, kad nebūtum parvar̃gęs, sušalęs Krs.
2. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai išbūti, pragyventi, prakentėti: Per žiemą šiap tep pérvargom senose stubose Gs. Aš praėjusią naktį šiaip teip pérvargau Pc. Vis kaip vargsi, teip pervar̃gsi, kad ir be lubų [gryčia] Slm.
^ Jei gyventina – pergyvens, jei vargtina – pervargs PPr115.
3. intr. kurį laiką turėti rūpesčių, nepatogumų, pravargti: Dabar jiedu pervargo visus metus BsPIV72(Brt).
4. tr. perkęsti, ištverti, atlaikyti: Vargau vargau, šiap tep pérvargau tą ligą Vrb. Anus karas perejo, pérvargom viską, ir va, nū gyva Sn. Per karą kiek pérvargom, kiek matėm visko Brb.
5. intr. per ilgai gulint susigadinti, persiklojėti (apie linus): Linai begulėdami pérvargo Žlp. Jau párvargę linai, valakna lūžta Ll.
pravar̃gti NdŽ, DŽ1, KŽ; LL182,186
1. tr., intr. J, Ad vargstant prabūti, pragyventi: Kap aš pravargsiù viena, die Drsk. Pravargsti̇̀ dienelę, ir gerai Dkš. Peržiem pravar̃gsim, tuščia jo Pv. Su juo gražiai gyvenimą pravargom S.Zob.
^ Jei gyventina – pragyvens, jei vargtina – pravargs S.Dauk.
| refl.:
^ Jei gyventina – prasigyvens, jei vargtina – prasivargs LTR.
2. intr. Dj kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Keturius metus pravar̃go su ligoniu Krš. Su karve būtau pravar̃gus Drsk. Pravar̃go dvidešimt metų i metė [vyrą] Pj. Pràvargta [kelionėje], ir nieko neapsipirkau DrskŽ.
| refl.: Per naktį prasivargaũ, ir gerai Prn.
3. intr. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Aš čia pravargaũ, pradirbau, – kap čia dar uždėt kitam tas sunkumas Dg. Ilgus metus pravar̃go, nieko gero nematydamas Sb. Mokytoju pravar̃go penkius metus, nuejo į pabriką, daba ponas Krš. Pravargsi̇̀ nuvažiavęs dvi dienas ir kažin ką atsiveši Slm.
4. tr. prakentėti, atlaikyti: Teip reikia pravar̃gt daug vargų Ėr. Karus pravar̃gom, ir vėl gerai Dkš. Vargau aš gyvenime, net keturis karus pravargaũ Upn.
5. intr. sunkiai prasikurti, prasigyventi: Buvo pravar̃gę jau, pragyvenę, bet sudegė Šts.
6. intr. sumenkti, sunykti: Pravar̃gs mano namai [be manęs] ir mano kiemas DrskŽ.
privar̃gti Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, LL92
1. intr. J netekti daug jėgų, priilsti: Privar̃gsta šienautuvis per visą dieną LzŽ. Privargaũ, net akysu žalia, tamsu Plš. Teip privargaũ, kojos tik riečias Žl. Vargau privargaũ, nor ausį pjauk Slk. Privargai̇̃, vaikel, visą dieną an kojų Krč. Privargaũ, šlapias visas Ob. Oi kad privargaũ, ir akys aptemo, reikia pasiulsėt Rk. Einu kaip virvė paskui ratus privar̃gus Slk. Einu einu (dirbu) viena, privargstù, niekas nepadeda Klt. Privar̃gdavai pardien, grėbi šieną, visa Č. Ojė ojė, kiek aš privargau tą dieną! Šk. Po tokio darbo ne dyvas ir privar̃gt Sv. Nueinu prie durų, sugrįžtu privar̃gus Lel. Būdavo, an pečiaus užlipa [bobutė], ojojoi, sakant, kaip pridusau, privargaũ, misliau, kaipgi čia galia būt, an pečiaus užlipt ir privar̃gt Kp. Pačiudu dirbsiatav, privar̃gsiatav Brs. Baisiai privargau su tom bulbom KlbVI102(Mlk). Kas čia yr, kad privargstù šiemet Sdk. Jau Amilia privar̃go prie šieno, baisiausia privar̃go Slk. Darbe privar̃gęs, jam neberūpi kad gal niekas Skp. Tolybė tie cukriniai: privargsti̇̀ tuo nuėjimu, ne tuo darbu Mšk. Bais bagoti tie broliai buvo, privar̃gsta, būdavo, pinigus beskaitydami (iron.) Svn. Vargšelės [bitės] taip privar̃gusios Všv.
| Po vakarienės mes abu su tėvu einam gult: rankos privar̃gę, noris pasilsėt Ukm. Davė rankon kokia sopė, rankos nėr, privar̃gsta ranka Klt. I tas plūkimas [linų] kaip sunku – rankos privar̃gsta Škt.
^ Arklys ir tai privar̃gsta, o žmogui nėr ir dyvo Trgn.
| refl. impers.: Prisvar̃gsta i vaikui pardien – eina eina Klt. Prisvar̃go, kojos sopa Slk. Prisvar̃go jau, nedaturėsme Mlk. Jau kaip prisvar̃gsta prie šieno! Slk.
2. intr. pakankamai, daug patirti skurdo, sunkiai gyventi: Privar̃gom mes padegę LzŽ. Mama privar̃go viena [tėvui mirus] Všv.
| prk.: Jau kiek privar̃go Lietuvelė, kiek visa ko primatė Krš.
| refl.: Prisivar̃gę, prisikentėję par visą šį gyvenimą, numirė A.Baran.
| impers.: Kap jau prisvar̃go [pirkiai sudegus] Žrm.
^ Jei gyventina – prisigyvęs, jei vargtina – prisivargs B.
3. intr. daug, ilgai, pakankamai turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Labai privar̃gom su tom bitelėm Kp. Privargaũ su tom bulbom Vdn. Atameni, kiek privargai̇̃ su maniem, kol atejom namo Aln. Kiek privargsti̇̀, kol paršus užaugini, kol juos reikia skerst Jrb. Nabagė! kiek tu privargai, pakol prilipei lig viršūnės, ir kas iš to naudos? Blv. Anys ir užmigo privar̃gę Ker. Kiek [tam žmogui] teko prišalti, privargti, kol pasiekė miestą rš. Kiek aš tų maišų prikilojau, kiek mano pri̇̀vargta Pg. Kiek ana privargo až savo seserų KlbIV80(Mlk). Kiek privargaũ až tavęs Dglš. Daug privargsta mūs berneliai, kol suranda sau mergelę LTR(Brsl).
4. intr. daug, pakankamai sunkiai, vargingai dirbti: Kiek tos motinos privar̃gsta, nėkas tiek neprivar̃gsta Sd. Kiek aš beprivargaũ, vyras tai nepadėjo Č. Kūlėm naktim klaimuos, Jėzau, mes va tokio amžiaus kiek privar̃gę Kp.
| refl. KII117, K: Gana šiandien prisivargom N. Kiek ta jo motina prisivargo po tuos laukus J.Paukš. Juk permier mes, bėdžiai, ant laukų prisivar̃gom K.Donel.
5. tr. S.Dauk prikęsti, prisikentėti (vargo): Privar̃gti vargo NdŽ. Aš nesu nėkame tarnavusi, aš tiek vargo esu privar̃gusi Trkn. Daug vargelių privargau NS181. Sakau: kas pri̇̀vargta, tai ne Dieve duok! Snt.
| refl. tr. S.Dauk: Savo vargo prisivargstu aš ir be jūsų vargų J.
6. tr. baigti sunkiai, vargingai nugyventi, išvargti: Dar̃ gyvenimas mano pri̇̀vargtas Kpč.
suvar̃gti K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. L netekti jėgų, pavargti, pailsti, nusikamuoti: Suvar̃gsta žmuoj an senystos LzŽ. Suvar̃gsta ana lig ašarų Vdk. Bevažinėdama teip suvargstù, kad nebesinori nieko Krs. Parvažiavau teip suvar̃gus, teip suvar̃gus – niekas nedaryta Mžš. Suvisu dar nesuvargaũ Šlčn. Ejom nuo Aknystos, suvar̃gom, subuvom Kvr. Sudulkėję baisiausiai, suvar̃gę važiuo[ja] Pln. Sugrįžo visas suvar̃gęs, prisikamavęs, bet linksmas Krs. Jis (elgeta) buvo labai suvargęs, tai atsisėdo netoli dvaro namų pasilsėt LTR(Šil). Vakare labai suvar̃gus buvau, neparvedžiau avelių Šd. Lietuviai, keliu suvargę, pirmu gurti, paskuo šalin skrieti pradėjo S.Dauk. Daba[r] žmonys suvar̃gę su tais valdiškais darbais Krž. Vargšai bėgo tokie suvar̃gusys Pln. Vaikai savo vargais suvar̃gę Grd. Pagaliaus vienas nestengdamas vis apgalėti, suvargęs namų kerštais, įpuolė į rūpesnį ir mirė S.Dauk.
| Nebeištariu, liežiuvis suvar̃go Sdb. O dabar kojos ir apent suvar̃gusios, senatvia jau Trkn.
| prk.: Vis išmetę, suvar̃gę dabar vyrai (juok.) Rdn. Pri kaimynų suvar̃gsta (įsigeria) karts vyraitis (juok.) Rdn. Ans protingas, tik su toms motriškoms suvar̃gęs (keičia žmonas) Plt.
suvargtinai̇̃ adv.: Nesuvargtinai̇̃ gal pareiti par visas bredmas sausu laiku Lk.
2. intr. išsikankinti: Skrandį operavo, didliai esu suvar̃gusi, sukentėjusi Yl. Rodos, negalėjau atsikelti atsisėdusi, tiek su strėnoms buvau suvar̃gusi End.
| refl.: Erkė galia įsisurbties – i tau blogai, susivar̃gsys! Krš.
3. intr. LL317,326 pasidaryti neturtingam, nuskursti, nusigyventi: Troba sena buvo, suvar̃gę tokie atrodėm Šts. Ta muno vaikas vis suvar̃gusi ir suvar̃gusi, nėkaip nepragyvena Užv. Dár nesuvargaũ Šlčn. Te jau toks suvar̃gęs bajoras, šlėkta buvo Sb. Jis taip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ką pavalgytie (ps.) Brt. Aš visiškai suvargau, nebeturėjau nė kuo užsigavėt LTR(Grk). O tas Simas, jau brolis, kur pasiliko ant seno gyvenimo, suvargo ir subiednėjo taip greitai po atsiskyrimo DS217. Šį metą esu tiek suvar̃gusi nu tos statybos Tl. Po jų valdžia miestas povisam suvargo Jrk. Ieškojo savo suvargusių brolių ir mėgino juos ginti nuo prispaudėjų SkvApD7,27(komentaras).
4. intr. sumenkti, sunykti, nusilpti, išsekti: Po bėdų ir jis jau suvar̃gęs Mrc. Pasenę žmonys suvar̃gę LKT108(Tt). Jis toks suvar̃gęs yra, toks susilenkęs, susirietęs, gaila žiūrėt Jrb. Parvasar labai stipri buvau, o ant rudenio vėl suvargaũ Krs. Suvar̃gęs žmogus, labai negirdžia Bsg. Kai[p] aš suvar̃gus, tei[p] ta troba suvar̃gus Pžrl. Suvar̃go su tais vaikais beaugindama Pj. Suvar̃gsta iš jaunų dienų, pasku neturi kojų rankų Jnšk. Nuo to karto tas žmogus ėmė džiūt ir teip suvargo, kad vos laikėsi ant kojų LTR(Ant). Suvar̃gęs vaikas, suvar̃gęs, ir močia pasibaigus gatavai Slm. Ir tos kiaulės, kokios gi te, suvar̃gę visos Sb.
^ Suvargęs, sunykęs, kaip pleiskana rš. Suvar̃go, išseko kai šiekštas Ss.
| part. praet.: Mano metų daug katrų jau nebėr, o katras ir yr, tai da daugiaus suvargèsnis atrodo Ob.
| prk.: Mūs tas namas toks suvar̃gęs Vlkv. O tei suvar̃gom (didžiai įsirūpinom) su ūke: Jezau, tei atiduoda, tei ne žemę! Krš. Miestelis atrodė gerokai suvargęs rš. Suvar̃gusi žemė par kaitras, kaip pelenai, be gyvybės Krš.
5. intr. nuskursti, užnykti (apie augalus): Medis suvar̃gęs KII298. Man dar tas bijūnėlis yra, bet jis jau labai suvar̃gęs Jnš. Ka mat suvar̃go [gėlės], perniai nepatręšiau Sdb. Mėnulio nušviesti, tykiai stovėjo suvargę samanynų berželiai, mažaūgės pušaitės J.Balt. O pavakary jis (vėjas) tartum ir spalvas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynumą sugėrė M.Katil.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Tai totule manas, tai mieliausias, tai padabokie manų sunkų vargelių, tai tu padėkie o man jų suvargtie (rd.) Rod.
7. tr. sunkiai, vargstant ką padaryti, įsigyti: Uždirbom, supirkom, suvar̃gom visokio turto Mrj. Paki suvar̃gs, pastatis [namus], i numirs Klt. Vienas suvargaũ visus medžius iš miško Kp. Sugrėbiau, suvargau šieną Šts. Bambarduoja, griauja namus sùvargtus Gs. Daug darbo įdėjom, iki padarėm, iki suvar̃gom trobeles Vlkv. Čia valdžia nieko nepadėjo, viskas yra sùvargta žmonių Pgg. Jau ir remontus suvar̃gom Vvs. Mas neraštingi, kol suvar̃gom popierius [pensijai], praejo laiko Pvn.
| refl. tr.: Rudenį ką užsiauginsam, susivar̃gsam kokį paršą ir važiuojam į Rygą Akm. Buvau susivar̃gęs [pinigų], nusipirkau ožką Pgg. Numaus po kokį kilometrą [žąsiukai] – kol susivarysi, susivar̃gsi Krtn. Kol tus popierius gaunas, suvar̃gstas, kol tien valdininkeliai sutvarko! Pvn.
užvar̃gti Š, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. intr. privargti, užilsti, nusikamuoti: Užvar̃gę žmonės būdavo, darbe prapuolę, ką beapsičystis Slm. Darbinykai tiej ažuvar̃gsta Dv. Ažvar̃gom abidvi su Valia, regis, visas [kūnas] kaip aptirpęs Slk. Užvar̃gsta ir tas vaikas beganydamas Krn. Tęsi tęsi, ažvargsti̇̀ ir nemiegi Ob. Užvargstù, nėra kada kur eit Drsk. Užvargaũ neišpasakytai Ktk. Ažuvargaũ suvis Dv.
| refl.: Ažsivargaũ, reikia atsilsinėt Aps.
2. tr. nuvarginti, padaryti mažai veikiančiu: Gana, nebežiūrėsiu, akys ažvar̃go Ob. Akelės užverktos, rankelės užvargtos, dėl to pažinom, kad tu siratėlė LTR(Auk).
3. intr. sunykti, sumenkti, nusilpti: Kūdikis užkvėžęs, t. y. užvargęs, į pilvą suaugęs J. Jis užvar̃gęs, jau nedaug pajėgia Kt. Ažvar̃gus Amiliutė suvis, darbuos ažsiplakus – ir namai, ir daržai, o gyvulių pulkas Slk. Ji atvažiavo užvar̃gus ir ligota Al. Kaip pati mirė, ans labai užvar̃go žmogelis Rdn. Jy te užvar̃gs, nebeažaugs sunkiai dirbdama Svn. Neažvar̃go nė vienas vaikas Dglš. Džiaugdavos gaspadoriai, kad aš (piemenė) dainuoju, linksmus piemuo, neažvar̃gęs Svn. Neturėjo ko ėsti, užvar̃gę tokie užaugo Rdn. Užvar̃gs vienas vaikas [paliekamas namie], pas’ėmiau kaiman DrskŽ. Ta vargšė, prieš laiką pasenusi, užvargusi prie darbo, svajojo apie laimę, apie meilę! LzP. Užvar̃gęs iš mažų dienų – i neatsigauna Vrn. Jis toks užvar̃gęs, mažytis Gs. Toks užvargęs, nugybęs, kaip milinė pirštinė M.Katil. Dievuliau manas, aukštulėliau manas, tai visą sa[vo] buitelę vargau vargau, kol žuvargaũ, kol nuskurau, nieko gero neregėjau (rd.) Asv. Užvar̃gusi karvė nemeta plauko Tl. Tokius užvar̃gusius [paršelius] pardavinė[ja], brokuoti kur Rdn. Lig šiol nešalta, viščiukai neužvar̃go Pc.
4. intr. užskursti (apie augalus): Kap žiūrai, tai nekas – užvar̃gę koki [lubinai] Lp. Tos bulbės užvar̃go užvar̃go, i viskas Rd. Runkeliai neva išdygo, auga, bet užvar̃gę Plv. Medeliai labai užvar̃gę Dkš. Užvar̃gusį įdiegiau medelį, o vis dėlto atsigavo Trk. Pritirta yra: noris augmenys nu to [lapų karpymo] užvargsta savo augime, vienok geros brandos gali vilties S.Dauk.
5. refl. labai vargti, sunkiai dirbti: Ką čia senims užsikvėliotis (smarkiai dirbti), užsivar̃gti Rsn.
6. tr. baigti iškentėti (vargą): Vargau vargau ir užvargaũ vargą, vaikas užaugo DrskŽ. Jau aš užvargaũ savo var̃gą Kair.
| refl. tr.: Varguoki, dukrele, varguoki, viešnele, kai užsivargsi didžią vargelį, tai bus raškatėlė LTR(Auk).
7. tr. sunkiai, vargingu darbu uždirbti, užgyventi: Aš užvargaũ sau tą naudą, t. y. uždirbau J. Čia mūs viskas ùžvargta PnmA. Visą gyvenimą vargsti vargsti i nėko neužvargsti̇̀ Ub. Ale bet jo ùžvargta! Lp. Tiek mano ùžvargta pinigų! Jrb. Jo pinigas ùžvargtas Aln. Niekas pinigo už dyka nemoka – reikia užvar̃gt Mžš. Užprūniji, užvargsti̇̀, kokie vagys tau išvelka i prapunta Krš. Aš užvargaũ sau duoną Kair. Mano šitos malkos ažùvargta Ktk. Pačiumpa i išveža, palik tu i gyvenimą, i namus, palik tu viską, kas uždirbta, ùžvargta Ppl. Aš užvargaũ užgyvenau per savo amželį žalių rūtų vainikėlį ir aukso žiedelį (d.) Š(Jz).
| Tep ùžvargtas, tep užprocevotas tas laukelis Alvt.
| refl. tr.: Užsivargaũ sau butą Al. Bė́gom, klùpom, triobeles užsivar̃gom Dkš. Pensijos gaunu penkiasdešimt aštuonis [rublius], užsivargaũ Šk.
ǁ sunkiai, didelėmis pastangomis užauginti: Užvargau, užauginau vaiką, o jis nieko nedavė I.Simon. Vyras mirė, palikau su penkiais vaikais, reikėjo užvar̃gti visus Krš. Muno yr [vaikas], aš [jį] užvargáu Šll.

sliñkti, sleñka (-a Zt, -sta, slenkia R), -o (sleñkė) intr. K, Rtr, Š; H, N, I, Sut, L
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.

×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃

×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.

sliñkti, sleñka (-a Zt, -sta, slenkia R), -o (sleñkė) intr. K, Rtr, Š; H, N, I, Sut, L
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.

×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃

×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.

máuti, -na (-ja R, K, Skr), móvė
1. tr. ką ant ko dėti ar nuo ko nuimti traukiant, smaukiant, velkant: Vienas máuna žiedus ant piršto, o kitas kailius ant kailmaučio J. Máuna ratą ant ašies Dkš. Mauk pavalkus ir kinkyk arklį Kp. Juk tu muni pjausi, juk tu kailį muno máusi (sako avis vilkui) Žr. Bebalnodamas kamanom movė Sdk. Mauk arklį, reik joti į miestą Šll. Jis savo gyvenime batų ant kojų nemóvė (batų neturėjo) Skr. Į laivelį sėsdamas, kepurelę maudamas, – jau sudievu, mergele (d.) KlvrŽ. Motina vaikui kelnes máuna Rm. Seg nuo galvos vainikėlį, maun nuo pirštelio žiedelį JD1488. Mauk nuo rankos pirštinėles, mazgok bliūdus, torielkėles NS618.
| prk.: Sustingusi žemė ėmė žiemos skrandą nuo savęs mauti rš.
^ Kumele gimusi, pavalkais nemauta neliksi Plt. Čia bus tau kaip kelnias per galvą mautis (niekaip nepadarysi) Sb.
| refl. tr., intr.: Ar nevažiuosi, kad jau pirštines maunies (nusimauni)? J.Jabl. Kuom aš máučiaus, kuom aš vilkčiaus, kad rankų neturėčia i darbo nemokėčia! Ml.
ǁ refl. slinkti, smukti: Kaip pažiūriu į pakaušį, visi plaukai maunas LTR(Al).
2. tr. verti, smeigti ant ko: Dar tu savo kvailą galvą neši máut ant to kuolo (nori būti nužudytas) (ps.) Ar. Plūkienė nulipa nuo priebučio ir mauna puodynes ant tvoros rš.
3. intr. skubiai eiti, bėgti, važiuoti: Kalvis movė pro duris (ps.) S.Nėr. Buza, nežinodamas kur dingti, mauna pro langą B.Sruog. Kad móvė vyras, tai móvė, tik kulnai sumirgėjo Ssk. Kur pats taip greit máuji dabar? Vdžg. Máuk tiesiai per girią, ir gana Jrb. Máuna nė neatsigręždamas Ds. Máunu tiesiog, vis bus arčiau Šk. Išvažiuosi par mišką, ir mauk tiesiai! Ėr. Kad móvė nusigandęs, nė padujų nebeliko Ds. Še pačiūžas, ir máuk ant ledo Rd. Ka[d] móvė šuo į kojas, pradėm numiriau iš išgąsčio Vvr. Máuna kaip peklą uždegęs (greitai bėga) On.
ǁ tr., intr. šiaip smarkiai ką daryti: Tas vėjas iš ten máuna (pučia) Mšk. Turėjo madą: pirštus liuob máus i máus į rinkį (suks) Šts.
ǁ pulti, kristi: Ką aš mausiu į tą balą kai žalioji varlė Rd.
| refl.: Arklys meta dantis, nenumeta, dantys nemaunas žemėn, reik nudaužti Šts.
4. tr. mesti: Máuk vieną į tolį Krtn.
| O pupas jau reik máuti į daržą – jau supuvo tame bliūde Trk.
5. intr. mušti, skelti, duoti, kirsti, smogti kam nors: Motyna pripuolusi movė jam su kumsčia į kuprą, su skara per galvą Žem. Maučiau vienu kumščiu į pilvą, antru į kuprą, ir tuoj paliktumei kaip lendrė tiesus LzP. Kaip máusiu, t. y. suduosiu! J. Kad máusiu į kramę, ir apsiputosi! Plt. Tylėk, kad máusiu į dantis – apsilaižysi! Jnš. Kad móvė ausin, tai net atvirto Kb. Tik móvei snukin, daugiau nieko! Ut. Nelįsk – kad mausiu pašonėn, tai išsitiesi! Kp.
6. intr. durti, smeigti: Bulius móvė su ragu į krūtinę Ut. Kad movė su peiliu į šoną, tuoj žmogus nuvirto rš.
ǁ tr. staiga pakišti: Ta boba, kai supyksta, tuojau špygą mauna (kiša) į panosę Kair.
7. tr. stumti, versti: Móvė an galvos nu trepių Šts. Varlė vienas esi – kad mausu į ežerą Pln. Máuna žemė[n] Vgr.
8. tr. greitai gerti, valgyti; ėsti: Na, ko snopsai, mauk (gerk) dar! Kp. Mes nemovėme vieną stiklą po kito, o gėrėme dailiai prisisveikindami prš. Tas jau máuna (valgo) Msn. Pūkš, pūkš, ka máuna arkliai burokus Vvr. Máuna máuna, pry šėpo atsistojusi, ir da sakos neėdusi Vvr.
9. tr., intr. nemandagiai sakyti, drėbti, rėžti: Máuna duktė motynai į akis Šts. Kad máus kokį žodį, tai nežinai, ką atsakyti Krkl. Máuk, ką tik bežinai Vkš. Nemáuk (nekalbėk) jau tu man, aš geriau žinau Ukm.
10. tr. įveikti kalboje; sakyti ką, kad nedrįstų daugiau kalbėti: Tai mauna jį – nė išsižiot neduoda Vad.
11. tr. apgauti, apgaudinėti: Jau tave visi móvė ir maũs Užp. Tos bendrovės kad máuja, tai máuja žmones (brangiai ima, lupa) Gs.
12. refl. debesimis trauktis, niauktis: Dangus máunas, reikia šienas kluonan nešt Švnč.
◊ ant nãgo máuti neduoti savarankiškumo, tvarkyti: Ant nãgo máun savo vyrą smarki pati Dr.
ant nýkščio máuti juoktis, tyčiotis: Tie jų vaikai išdykę – visus, kas tik papuola, máuna ant nýkščio Šmk.
Diẽvas máunasi kélnėm (kélnes) Ds sakoma, kad visi kartu nutyla, nebešneka: Visi nutyla – Diẽvas kélnias máunasi Krč. Tyli, lygiai Diẽvas kélnėm máunas Klt.
káilį (skū̃rą) máuti mušti, perti: Jeigu vyrą gluosniuosi, tai nemaũs tau káilį J. O tas vyras, parėjęs iš karčemos, pačiai skūrą mauna LTR(Čb).
į ãkį máuti išjuokti, tyčiotis prie žmonių: Nemauk į akį! Pn.
antmáuti (ž.) tr.
1. žr. užmauti 1: Antmáuti batus ant kojų J. Vaikuo reik šiltą kepurę antmáuti KlvrŽ. Vaikuo kokius dryžius antmáus (užvilks), i viskas Ms. Apaukiat teipogi jam kojas ir antmaukiat žiedą ant jo piršto M.Valanč. An ašies ančmáuna tekinį Pvn. Ančmáus ant kaklo butelkos grobą paėmę ir kiš meisą su pirštu (dešras darant) Trš. I leisiu žirgelį į žalią lanką, antmausiu žiedelį ant baltų rankų D51. O kur aš antmausiu aukso žiedelį? LTR(Žr).
| refl. tr.: Gal ans pats antsimáuti šiltą kepurę tas vaikas KlvrŽ. Sigitas, ant galvos kutotą šalmą antsimovęs, tarp kitų atsistojo I. Ančsimáuti reik pirštinę Pvn.
2. užnešti ant viršaus: Ar tu antmóvei ant trobos tų skurlių kokią naštą? KlvrŽ.
3. refl. užlipti: Movė ir antsimóvė an butuko viršaus Jdr.
apmáuti tr.
1. Š aptraukti, užvilkti ką kuo, uždėti ką kam ar ant ko: Apmáuk kepurę jamui ant galvos J. Apmáuk žiedą ant piršto J. Ir arklys jo buvo apmautas pavalkais, kaip kadaise buvo apmovęs Poviliokas savąjį, jodamas pas Komarą kalamaškos J.Balt. Motina vaikui rankutes apmovė pirštinėlėm rš. Vaiką kiti kelnėm apmáuna, kol dar pats neapsimáuna Šmn. Apmovusys baltais marškiniais S.Dauk.
| prk.: Vaiką apmovė luobu (smarkiai išbėrė) Varn.
| refl. tr., intr.: Apsimovęs kepurę, išėjo pro duris Žem. Apsimáuk žiedu Š. Saliūnininkas jau dairėsi į merginą, kuri buvo apsimovusi aiškiai raudonomis kojinėmis P.Cvir. Atvirai griebti mužikui už sprando, girdi, ponai nebeturi drąsos, tad kaip vilkai, apsimovę avies kailiu, gerinasi prie žmonių Žem. Tėvai, apsmáuk gražesnėm kelniom Dbk. Eina apsimovęs savo darbo klumpėm rš. Pasišėriau sau žirgelį, apsimóviau kamanėlėm (d.) Š. Apsimauk žiedelį ant bevardžio piršto d. Visokių [rado] rūbų: i apsvilkt, i apsmáut Tvr.
2. apgauti, apsukti: Apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, iškiš kam nors, apmaus dorą vaikį Žem. Kas jį skriaus! Jis patsai visus apmaus! B.Sruog. Argi tu nejunti, kad tave apgavo kaip kvailį, apmovė kaip supuvusį kelmą? rš. [Vilius] ne kartą apmaudavo vokietukus I.Simon. Aš taip neduosiu save apmauti A.Vien. Ans tujau prysitaisęs apmáuna žmogų Vvr. Jei ir tokį apmautų, kas bebūtų Rk. Na, ką – apmóvė jau tave tie nevidonai? Tj. Neapmáusi tu manęs, aš žinau, kiek kainuoja Gž. Apmóvė an dešim rublių Dbk. Apmóvė kai šiltą vilną Bsg. Apmóvė kap lapė varną Lš. Apmóvė kai čebatą Švnč. Apmóviau kaip Dieve padėk Brs.
| refl.: Kaip kartais mes apsimauname! J.Avyž. Pirkdamas arklį, apsimóviau – nemaniau, kad su dusuliu Ds. Visa gerai žinotum, tai niekur neapsimáutum Ds. Ben rozą ir tu apsmóvei Sdk.
3. apvežti, apkrėsti: Apmáusiu tą dirvą mėšlais ir pasėsiu rugius Krtn.
4. refl. apsiniaukti: Dangus apsmáuna iš visų pusių, ilgai palis Prng. Vakar kai apsmóvė, tai ir šiandien nėr giedros Rš.
5. refl. euf. apsiteršti: Vaikas visas apsimovęs begulįs Vvr.
◊ aki̇̀s apmáuti apgauti: Neduokis akis apmauti Žem.
kai̇̃p maišù apmáuti (apsimáuti) apgauti (apsigauti): Apmovė muni kaip maišu Šv. Apsmóvė kai maišu Trgn.
atmáuti
1. tr. J numauti, nusmaukti: Atmauna aukso žiedelį (d.) Nm. Atmáusiu kelnes ir įkirsiu par sėstuvą Plng.
| refl. tr. Š: Atsimóvė boba andaroką ir perbrido skersai upę Ds. Reikia atsimáuti (atsiraityti) kelnios, ba čia šlapia bala Ds.
2. intr. BŽ438 greitai ateiti, atbėgti, atvažiuoti: Atmóvė visas sušilęs, sukaitęs, kaip šunų vytas Ds. Atmóviau stačiai par girią Skr. Atmáuna kaip jautis par avižas Krš. Per pusę valandos ir atmaũs [autobusas] Ėr.
| refl.: Ir čia smarvė atsimóvė (atslinko) Krš.
3. intr. įkirsti, suduoti, primušti: Aš jam kai atmóviau, tai anas migt i ažmigo Prng.
4. intr. griežtai ir piktai atsakyti, atkirsti: Aš nieko nesakiau, tik atmóviau Krok. Pats dirbk! – piktai atmovė pusbernis šeimininkui rš.
5. tr. atlaupti, atplėšti, atskirti (didelį gabalą): Ir kelionei šį tą įsikišti davė: man beišeinant atmovė pati ministerienė keptos veršienos gabalą, duonos baltytelaitės kaip saulė LzP. Jis man kad atmóvė didelę riekę duonos Lš. Kaip užkabino karvė ragu, teip ir atmóvė lūpą Upt. Kap griebė, tai visą skverną man atmovė Lš.
| Atmóvė (atskaitė) penkioleka rublių iš algos Krš.
6. tr. atnešti, atvežti: Anąsyk padejavau, kad neturiu obuolių, tuoj čielą maišą atmóvė Kair.
| refl. tr.: Atsimóviau namo maišą burokų Tvr.
ǁ atsiųsti: Nestrošykias, atmáus dar tų laiškų Krš.
7. refl. atsigerti: Atsimovę dar degtinės Žem.
įmáuti
1. tr. įkišti: Brolis įmóvė koją į batą J. Ar tu įmáutum į muno batus? NmŽ. Sutinęs pirštas, negaliu rankos pirštinėn įmáuti Š. Bernas įmovė arklį į plėškę rš.
| Įmaus [klumpes] į purvyną, tai ir po gražumo LzP. Jis koją įmovė į vandenį, dabar ir vaikščio[ja] visą dieną šlapias Krp. Diselys įmautas į šlaunis Pkn. O tos rankos – kartys bus įmautos žieduosna Ch2Moz27,7.
| refl. tr., intr.: Greitai įsimáuk batais ir bėk kieman Š. Bet kai ji pakilo ir norėjo įsimauti šlepetes, dešinės kojos šlepetės neberado J.Balč. Įsimóviau į kaliošus Vgr. Pats įsimovė širmąjį į pavalkus ir išjojo pūdymų arti J.Paukš.
2. intr. greitai įeiti, įbėgti, įsigauti kur nors: Tas raitelis įmóvė tiesiai į kiemą Jrb. Iš strioko įmoviau į pačią medžio viršūnę rš. Jau karvės gal klaiman įmóvė Ds.
3. intr. įstengti, galėti greitai eiti, bėgti: Tai tu gerai įmáuji! Jrb.
4. intr. bėgant, lekiant atsitrenkti į ką: Sunkvežimis įmovė į medį rš.
5. intr. įkristi: Movė ir įmóvė į vandenį Tt.
6. intr. įkaušti, įgerti: Šįvakar jis iš miesto įmóvęs parvažiavo Jrb.
išmáuti
1. tr. J maunant ištraukti: Išmáuk pirštines iš ūšmalų ir padžiauk Š. Man nepatinka per galvą išmaunama bliuskelė Ds. Nebišmáuna rankų iš uzbono Šts. Anos šalies svotas palindo pasuolin, pagavo pelytę, išmovė skūrytę LTR(Kp). Turėjo išmautą kalaviją rankoj savo ChJoz5,13.
^ Kaip tavo vardas? – Vardas – rankovė, pavardė – išmóvė Ds.
| refl.: Koja iš bato išsimovė rš. Išsimovė kap inkstai iš taukų LTR(Mrs). Viduriai išsimóvė laukan, ir padvėsė karvė Šts.
| Galva didelė – toks šuva neišsimaũs [pririštas] Pc. Nusiaurinai kaklą prakirpt, suknelė neišsimauna per galvą Ds. Išsimáuti yra išsikamaruoti J.
2. intr. greitai išeiti, išbėgti, išjoti, išvažiuoti: Niekas nepasakys, kad, viską pametęs, pirmutinis išmoviau! rš. Čia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu, tuojau šmaukšt ir išmausiu Pč. Jis sėdo ant arklio ir išmovė rš. Išmovėm pėsti į Plungę rš. Spėjai išmáut pro duris, būtum susigriebęs (gavęs pylos)! Ėr. Tiesiai par girią išmóviau Jrb. Atsikėlė svečias ir išmóvė, nė sudiev nepasakęs Ds. Arklys išpuolė iš staldžio ir išmovė į laukus Vvr. Vaikai išmóvė į mokyklą Pln. Šaltis išmáuna (pasišalina) [per plyšius] Lp.
| refl.: Kur tas Algiukas išsimóvė? Krš.
3. tr. išvaryti, išgrūsti: Aš tave išmáusiu lauk Srd. Ar aš neišmáusu tų musų̃ pro duris?! Pp.
4. tr. išdaužti, išmušti: Išmóvė langą su šlėga i nubėgo į sodną Jnš.
5. tr. išgerti, išmaukti: Išmóvę po trejetą taurelių, brauksime namo Š. Išgeriu, išmauju R46. Dėl drąsos dar išmáusiu burną Žem. Išmovė du tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi V.Krėv. Išmoviau porą maukų degtinės rš. Visą puodą išmóviau Plng. Duok, tuoj visą išmáusiu lig dugnio Lnkv. Kur jam tiek ir pareina: tris stiklines išmovė nė neatsikvėpdamas Km. Išmáuk po maulę (po stiklelį) vyno J.
6. tr. išdurti: Ko tik akį neišmóvei besišvaistydamas Vdk.
| Traukis šalin, ba su brūzgais rietus išmáusiu (išdursiu, subraižysiu)! Skr.
7. tr. ištraukti, pavogti: Man keturis rublius išmóvė Ad.
8. tr. išplauti: Karštas [v]anduo bet ką išmáuna Trgn.
| refl.: Kai pavirinau rūbus su šarmu, tuoj išsimóvė sutros Užp.
9. tr. išvartoti: A seniai nupirkau svarą sukraus, ir jau visą išmovė Vvr.
numáuti
1. tr. R11 nuimti ką nuo ko traukiant, smaukiant: Nuimu, numauju SD446. Akį nuo virbalo numáuti KI36. Šeškui kailį numóvė Ėr. Lapelę papjovė, skūrelę numovė LTR(Pnd). Žiūrėkit, kaip žievė lupasi: vienu patraukimu visą šakelę numoviau rš. Ans numovė batus nu kojų i bėga Klk. Numaũs kelnes, t. y. nukelnės J. Tik numóviau apinasrį, arklys kad movė Jnšk. Grįžo kumelės numauti (apynasrį nuimti) rš. Žmogų sutikę, turia numauti kepurę M.Valanč. Šįmet avietės didelės, numáuji kai kepurę Skr. O aš numoviau aukso žiedelį nuo baltųjų rankelių JV250. Kas jam taip pirštą numóvė (odą nutraukė)? Ds. Numóviau (nugydžiau) niežus su raskiloms, rasose volojaus Šts. Kas gi bus tuos pavalkus numóvęs (pavogęs)? Grž. Numóvė jį raupais kaip ierką Rm.
| refl. tr., intr.: Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo Žem. Įeidamas užmiršo nusimauti klumpius I.Simon. Arklys nusimóvė apinasrį ir pabėgo Rm. Nuėjęs pažiūrėk, ar arkliai nenusimovė abrakinių Paį. Nusimáuk kelnes Pšl. Kap šoko vilkas, nuo uodegos skūra nusmóvė Ml. Nusimauk tu tą žiedą, insidėk in kišenių BsPIV196. Nuo jo vežėčių nusimovė vienas ratas LTR(Kp).
^ Man nuo akių lyg maišas nusimovė (akys prašvito, paaiškėjo kas) rš.
2. intr. smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti, nudumti: Numóviau pas juos tiesiai par girią Jrb. Tiesiai par kalnalį numóvė Kv. Kaip aždrožiau, tai movė ir numóvė per mišką Ds. Jis numóvė ir numóvė – griebk atsiraitęs! Grž. Numovė kaip zuikis, muni pamatęs Vvr.
| refl.: Kur ans dabar nusimóvė? Krš.
3. tr. apgauti, apmauti: Tarėsi jį numáut, bet nepasisekė Gs. Kvaily, tave numóvė jis kaip vaiką Klov. Dėlto anas mane numóvė su šituo arkliu Slk. Tas yr vel[nia]s – numáut tik nori Pgg. Kam turtą išgauti, išsukti, ką numáuti KII251. Numóvė kaip šiltą vilną Snt.
| refl.: Tai jau kiek kartų nusmóvė su šitais arkliais ir da maža Sdk.
4. tr. nudurti: Už sykio kiaulę numóviau, į pat širdį Varn. Su peiliu movė ir numóvė aną Krš.
◊ káilį numáuti labai išperti, išpliekti: Vagį kai pagaus, tai ir káilį numaũs Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu! rš.
káukę numáuti BŽ77,113 demaskuoti ką nors, į dienos šviesą išvilkti.
kélnes numáuti juok.
1. apgauti: Bet tu su juo prasidėk, jis tau ir kẽlines numaũs Gs. Mieste moka kélnes numáuti – ir eik nė gėręs, nė valgęs Jnšk.
2. įvaryti į bankrotą: Tai ką tau, kaimyn, remontas kélnes numóvė? Pn.

kélnes nusimáuti juok. bankrutuoti, nusmukti: Nusimóvė vyrutis kélnes su malūnu Srv.
pamáuti
1. tr. užtraukti, uždėti, užsmaukti ant ko: Kailius pamáuk ant kailmaučio J. Pamóvė naujus ratus pasturgaly V.Krėv. Puodus pamóvė ant statinių Vl. Pamáuk bričkelę (ratus ant ašių užmauk), jei nenori ratais važiuot Nč.
| refl. tr.: Kluonu dūlino senis Ančiulis, pasimovęs ant rankos tuščias rezgines rš. Pasimáuk važiuodamas geresnius ratus, ė tai išsiskirs ant kelio Ds.
ǁ užmauti apynasrį: Nei arklio pagauti, nei jo pamauti Vaižg. Ji (kumelė) labai anksti buvo pamauta į pakinktus P.Cvir. Kumelaitė pusantrų metų, o da nepamaujamà Gs. Pamáuk bėrį ir pažabok Vdžg. Te (imk) brizgilus – kol aš išpančiosiu [arklį], tu pamáuk Jrb. Jam žirgelius pašersiu, kamanėlėmis pamausiu JD967. Pagirdei žirgelį gailiom ašarėlėm, pamovei žirgelį šilkų kasnykėliais LTR(Jz). Pažeboju, pamauju apinasrį R40.
| refl. tr.: Pasimauk kumelį ir nerk pas mane (ps.) S.Nėr. Ką pasimáuna, tuo ir važiuoja Lkv. Pasimauk arklį an brizgilo ir parvesk numie Kal. Pasimovė jis tą kumeluką ir veda BsPII90.
ǁ refl. tr. prk. įgriebti, priveikti, paimti į savo rankas: Jau jį tas sukčius pasimóvė Alk. Boba vyrą pasimóvė (vyras turi klausyti jos) Alk. Dabar aš jį tai pasimoviau su vekseliais Vv.
ǁ refl. tr. truputį kilstelėti (maunant): Pasmovė kelnes Lp. Klausyk klausyk, ponas! – pasakė žydas, pasimovęs (pasiraitojęs) rankoves ir eidamas prie jo išskėstom rankom rš.
ǁ refl. apsivilkti: Vyrai blizguliavo mėlynais kaškietais, kirto akis milais, dryžuotais ir languotais, kitas jau ir pirktinėm plonybėm pasimovęs, po kaklu skersai ruožuotą raištį pasikabinęs J.Balt.
2. tr. pasmeigti: Ant aksties pamauta žuvis J. Prieš liepsną kepė pamautą ant iešmo gabalą mėsos LzP. Tu žalty! Ant šakalio pamausiu! B.Sruog. Juozapas ryšį verpalų, pamovęs ant lazdos, užsivertė sau ant kupros rš. Tą neša, ant šakės pamóvę Vgr. Jį pamovė ant durtuvų ir iškėlė A.Janul.
| refl.: Bešokdamas par torą, buvo pasimovęs ant tvoros Šts. Krisdamys ant basliais, tyčiomis įkaltais, pasimovė S.Dauk.
3. intr. greitai nueiti, pabėgti: Pamatėm, kad lauksargis ateina, ir mes pakrūmėm pamóvėm su visom kliūgom (vytelėmis) Jnšk.
4. intr. galėti išgerti (svaigiųjų gėrimų): Anie abudu pamauną̃, greit neapsigers Užv.
5. intr. smarkiai padirbėti, paplušėti: Lig pusdienėlio pamausiu ir, aš misliju, tą žemę subaigsiu arti Jnšk.
6. tr. nusiųsti: Du laišku pamóviau Krš. Pasiutęs tų vaikų mylėjimas: paprašo katras – še, šimtus ir pamóvusi Krš.
7. tr. pakišti, duoti: Pamóvė po penkdešimtę, ir paleido Bržr.
ǁ parodyti: Kitą sykį jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi Žem. Pamáuna kūlokus po barzda, ir tylėk Rod.
ǁ prk. pasakyti: Pamóviau teisybę į akis Šts.
◊ ant liežùvio [gálo] pamáuti (pasimáuti) apšnekėti: Ana turia tą žmogų ant liežuvio galu pamovusi Dr. Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio Šts. Ana ant liežuvio mane pasimovusi, t. y. pasikandusi, vis kalba apie mane negerai J.
parmáuti
1. intr. greitai pareiti, parbėgti: Kastis parmáun dalgiu nešinas po pjovimo Slnt. Per laukus, per dirvas tiesiai ir parmóviau Srv. Aplei pusiaunaktį parmovė iš vakarelio Šll. Lig Šukiškių parmóviau kaip raitas Užv. Parmóviau čia tiesiai par laukus Jrb. Girdu, ans ir parmáuna kaip vė[ja]s Krtn.
2. tr. parsiųsti: Parmóvė šimtą rublių Krš.
pérmauti
1. tr. perdurti, perverti: Šake koją pármovė Šll. Mane su peiliu vos nepármovė Sg. Norėjo ponaitį nuo durtuvo dengti, ir kartu juodu tas durtuvas permovė LzP. Jis peiliu ranką pérmovė Lš. Aš niekaip nepermaunu šito glėbio šakėm, ir baigta Ds. Parmauti ragotinėmis, kūlvertiniais žemyn rietėjo S.Dauk. Jautis savo smailiais ragais parmovė skrandį drybsančiam liūtui S.Dauk.
| refl.: Veršis kaip šoko per tvorą ir pérsimovė ant kuolo Ds.
2. tr. smarkiai suduoti, peršerti: Landžiok landžiok, kol kas pagaliu parmaus Paį. Parmovė kaip šunį pagaliu, ir tiek Paį.
3. intr. greitai pereiti, perbėgti, perplaukti: Na, to tikrai pikta dvasia negriebs – jis permaus ežerą kaip lydeka! B.Sruog. Karvė pérmovė per ežias ir sumaišė mergaitės kvietkus Ml. Kas man su tokiais aulais ir per balą pérmaut – negi sušlapsi! Ds. Kulka pármovė kiaurai Šts.
4. refl. tr., intr. kitus užsimauti (batus, pirštines ir kt.): Persimoviau kitus batus rš. Parėjau šlapias, sausom kelnėm parsimoviau Ėr. Suadysiu kojines, galėsi persimauti Lnkv.
pramáuti
1. tr. maunant nepataikyti, pro šalį prakišti: Išplovė puodynę, movė ant baslio ir pramovė pro šalį J.Paukš.
2. tr. šiek tiek atmauti: Paguldė lovin, kelnias pramóvė, duos rykščių Prng.
3. tr. pradurti, praverti: Vienas kitą gal peiliu pramáut Vrnv. Man kaklą peiliu pramóvė an veseilios Pls.
| intr. prk.: Vaistai pramóvė valgyti (sukėlė apetitą) Lk.
4. intr. numesti pro šalį, nepataikyti metant: Ale tai pramóviau pro šalį Jrb.
5. tr., intr. pralaimėti, prakišti, prarasti: Anas gal dar ir taip daug kur pinigėlių pramáuna Ds. Gal čia ir bus kiek mano pramauta rš. Jis pramóvė su toms byloms Skr.
^ Kaip greit gautas, taip pramáutas Gr.
| refl.: Ana pati sako, kad prasimóvus, kol (dėl ko) už Jono nėjus Ds.
6. tr. Šts pragerti: Šiandie daug pinigo pramóviau Žal.
7. intr. greitai praeiti, prabėgti, pravažiuoti: Pramóvė pro šalį, nė gero žodžio nepasakė Srv. Pramóviau pro patį arklio paskuigalį Ds. Neinu į kalbas, maunu pramáunu pro šalį Krš.
primáuti
1. tr. daug užmauti: Primaučiau (prisiaučiau) pančekų ir eičiau Ėr.
2. tr. pripilti: Primáuk pilną kubilą vandens Šln. Kad primóvė pieno pilną bliūdą Lš.
ǁ euf. priteršti: Vaikas primóvė kelnaites Vvr.
3. intr. daug prigerti, nusigerti: Teip primóvė, kad nepastovi Pc.
4. refl. tr. prisikišti, prisikimšti: Įeita (įeina) į klėtį ir prisimáuna pilnas kišenes obulų Vvr. Prisimóvusi pilną burną, pradėm nė žodžio nebepasako Vvr.
5. intr. Ėr daug prieiti, priskristi: Kap atdarei langą, tai ir primóvė musių kap iš rankovės Arm.
ǁ užsipildyti kuo prasiskverbiančiu, lendančiu: Tėvas paliko duris atdaras, ir primóvė trobą dūmų Užv.
6. intr. greitai prieiti, pribėgti prie ko: Primóviau prie ežero, ir nebėr kur eina – visur balos, miškai Ds.
7. tr. priteisti: Ir primóvė mun skolą Šts. Ir primóvė mun penkias dienas atsėdėti Šts.
sumáuti
1. tr. uždėti, užmauti: Zovieckai sumáuti ant kriūkų Sdr. Sutarti žodeliai, sumauti žiedeliai su tuo jaunu berneliu, su tėvelio sūneliu LTR(Kp).
| refl. tr.: Eina abu, kišenėsa rankas susmóvę Rod. Susmóvė arklius (apynasriais apmovė) ir nujojo Lp. Ji (lapė) tais dešras susimovė an kaklo, nubėgo, užsinešė an šieno kūgio ir ėda BsPIV286.
ǁ sukišti vieną į kitą: Dvejas pirštines sumóviau Trs.
2. tr. pasmeigti ant ko: Ans sumóvė meisą ant aksčių del padžiovimo J.
3. tr. subesti, suvaryti: Sumáuna visą gembę į žemę, nė ištraukti negal Vvr. Kai raktelė[jo] peiliu, i sumóvė lig kriaunim Ml.
| prk.: Sumóvė (suleido injekcijomis) kiek tų vaistų ir išgydė Krš.
4. tr. supilti: Į kubilą penkis viedrus vandenio sumóvė Ėr. Į šulnį kitus vaistus sumóvė (dezinfekavo) Trš.
| refl. tr.: Susimovė pinigus į kišenę rš.
5. intr. suduoti, sukirsti: Ar nesiliausi žlembti?! Kaip sumausiu į sprandą, tai bent turėsi už ką! Žem. Jam sumoviau kumštimi į nugarą rš. Gerai į kuprą sumóvė ir paleido Užv. Sumáusu gerai į kramę, tūkart išmanysi savo! Vvr.
6. intr. greitai sueiti, subėgti, sulįsti: Sumáuta arklių vikuos, ir ėda Ds. Sumóvė vyrai gryčion, gal sušiltų Ds. Velniukai, baisiai išsigandę, į čia pat stovinčią statinę sumauna rš.
7. tr. sugerti, suvalgyti: Didelis bankietas buvo, daug arelkos sumóvėm Prng. Sumovė tokį bryzą duonos ir da neprikiša savo peklinės (pilvo) Vvr.
| refl.: Susimáukiam (išgerkime) po burną Bržr.
8. tr. Ut, Lnkv, Rk sukirsti kalboje: Sumóvė aną taip, kad tas nė žiopt Kv. Taip sumóviau, kad nieko nebegalėjo atsakyt Dbk. Tai bent vyras! Tą vyruką taip sumóvė, kad jis net kaist pradėjo Slč. Ot sumoviau, kad ir vieno žodžio neatsikirto Ll. Sumóvė ožio ragan (visiškai) Dbk. Broleli, aną sumovė kaip šiltą vilną Šll.
ǁ sukirsti per egzaminus: Nepavyko išlaikyti egzaminai – tuojaus iš karto sumovė, ir baigta Všk.
ǁ refl. patekti į nepatogią būklę, susikompromituoti: Susimoviau par kalbas Bt. Ir aš susmóviau (neįstengiau ko padaryti, apsijuokiau), net sarmata Dbk. Su tais teismais aš viškum susimóviau, geriau būčia nepradėjęs bylinėtis Vb.
| Tai reikė[jo] man tep susmaut (subankrutuoti) Vlk.
9. tr. sugadinti: Tokį gerą peilį sumóvė Rk.
| Jis turėjo tik sumáutus (suplyšusius) kaliošus Žal. Merga yra ko pažiūrėti, o už tokio sumáuto (prastos išvaizdos, menko proto) vyro ištekėjo Jrb.
užmáuti
1. tr. ką ant ko užtraukti, užsmaukti, uždėti: Uždemi, užmauju kirvį, kūjį ant koto SD169. Užvalkalą užmauti N. Ratą užmauti N. Kaukę užmáuti BŽ158. Pirštinę ant rankos užmáuk J. Jis tuojau suras virvutę avelei ant kaklo užmauti P.Cvir. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių! Mair. Primušk gromatelę pri skrynės viršeliaus, užmauk žiedą ant rankelių StnD25. Sunku užmáut batą ant kojos Brž. Užmauk jam pirštines ant ausų, tai bus tikras asilas LTR(Grk). Užmoviau užmoviau šilkų kamanėles, užmoviau JV1040.
| prk.: Kad pyliau su krumpliu, tuoj antakį užmóviau (smūgiu uždėjau) Skr.
^ Arkliui rodo avižas, kol apinasriu užmáuna Slk. Užmovė durniui sijoną ant galvos (dar labai jauną ar mulkį apvesdino) Krp.
| refl. tr.: Jis užsivilkdavo gražią mantiją, užsimaudavo plačias turkiškas kelnes ir geltonas šlepetes J.Balč. Eik, užsimáuk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt K.Donel. Kailinius užsivilkęs, pirštines užsimóvęs, tai jau gali kentėti Vgr. Batus tik šventą dieną galėjai užsimáuties Vgr.
2. tr. užsmeigti: Užmauju ant iešmo SD441. Slieką užmauti N.
3. intr. užeiti, užsukti kur: Anas, kada tik eina pro šalį, vis pas mus ažmáuna Ds.
4. intr. užduoti, užkirsti: Užmóvė gerai su pagaliu, ir pakrito vištelė Vvr. Užmovė lazda per kuprą Jnšk. Kad ažmóvė per srėbtuvę! Ds. Užmóviau su laza šunie par galvą, ka apsiramintų Krš.
5. tr., intr. užpilti: Kaži kokį maurą pliūpt ir užmóvė ant mano mėsos Jnš. Užmóvė tiek lytaus, kad niekur išbristi nebgal Vvr.
6. tr. užgerti: Užmóvęs arelkos, gali kalnus versti – šilta, gera Jnšk.
| refl. tr.: Užsimóviau spirito, nebijau nė speigo Šts.
7. tr. užvesti (kalbą): Užmóvė savo kalbą, neleido nė mun šnekėti Krš.
ǁ intr. skaudžiai pasakyti, užkirsti: Kaimynai tujau užmóvė, kokia ana Rdn. Kaip su šūdu užmóvė marčiai Krš.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

tekė́ti, tẽka, -ė́jo intr. KBII169, Š, Rtr, KŽ, DrskŽ; M
1. R, MŽ, N, DŽ judėti srove kuria kryptimi, bėgti (apie upę, šaltinį ir pan.): Teka vanduo upė[je] J. Upė tẽka K. Netoli upė tekė́j[o] LzŽ. Vanduo srauniai tẽka NdŽ. Smarkiai, ramiai tekė́ti NdŽ. Tekė́ti per pievą NdŽ. Tekė́ti pro šalį NdŽ. Tekė́ti aplink ką NdŽ. Ten, kur tẽka šaltinėlis NdŽ. Maudžiaus tekančiame vandenyje A.Baran. Tekamas vanduo esąs sveikesnis gerti; bet mūsų šulinio (šaltinio) vanduo ir už tekamąjį geresnis J.Jabl. Tyras, tekąs vanduo yra lyg koks užburtas daiktas Mš. Labai gerai baltinius plauti, kur tẽkantis vanduo Nm. Per tę eina tẽkančias vanduo Kb. Tẽkantis [v]anduo Grv. Netekantỹs vanduo Vlk. Karosai an tẽkančio vandenio nelabai mėgsta gyvent Pnm. Ka ne an tẽkančiu [v]andeniu, [žuvys] neišbūna LKT47(Trkn). Upelė te tokia tekė́davo pavasarį Krs. Nat švirkščia, kaip tẽka Birbytas [pavasarį] Aln. Daba ta vaga daugiau užaugusi maldais, nėmaž nèbteka vanduo Lž. Šaltinis, kur tẽka iš pietų pusės, tas sveikas esąs Akm. Išgrūdo (iškasė) grovį didžiausį ten, kur Kesautė tẽka Šauk. Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, kiek priešų ten kraujo tekėjo Mair. Kaip ašaros skaisčios ir tyros, upokšniai tekės po ledu E.Miež. Tokį upelį reik rasti, kur priš saulę tẽka Klp. Sako, reikia atrast takas, kur vanduo tẽka Kpr. Dūkšta tẽka Nerin per Maišiagalę Viln. Mažutė upė, ana iš šitų raistų ir tẽka tik Nmč. Skliausčiuose ežeran tẽka Lebeda Pb. Teka upė rūdynuosan LTR(Tvr). Šitoj upė pienu teka, anoj krauju verda J.Jabl. Pas mus upeliai vynu teka, iš pakraštėlių midum kvepia LLDII105(Vl). Srauni upelė tekėjo, žaliu vyneliu kvepėjo LTR(Srj). Kur kraujai bėgo, upė tekė́jo DrskD209. Tykiai tykiai Nemunėlis tẽka VoL398(Grv). Per žalias girias, per lygias lankas tẽka upelis kai Nemunėlis (d.) Vlk. Pro tuos beržynus, pro epušynus vynelio upė tẽka DrskD95. Vyno upelis tekėjo, pulkas bernelių stovėjo, su jauna mergele kalbėjo LTR(Grv). Mūso upė vynu tẽka, o berneliai dailiai šneka (d.) Rt. Vai eisim, eisim, kur paukščiai lekia, upės vyneliu teka A1884,259. Pirmoja [upė] yra vadinama Pison, kuri tek aplinkui visą žemę BB1Moz2,11.
^ Ko nenustovi kaip tekąs vanduo?! Šts. Vanduo netekėdamas ir žmogus nieko neveikdamas genda M.Valanč. Kur teki, krive? – Kas tau darbo, skuste (upė ir pieva) B. Keturi upeliai į vieną ežerą teka (karvę melžia) Mrk. Ūsuotų (t. y. alaus) neturiu, o iš tykaus tekė́tą (vandenį) rasi negers BsPI5.
| refl.: Čia upelių nesi̇̀teka Jz.
ǁ sruventi, bėgti kuria kryptimi (apie kraują gyslomis, elektros srovę laidais): Kraujas greičiausiai teka aorta V.Laš. Tegu teka jo gyslomis laisvės kraujas nuo pirmųjų gyvybės dienų! J.Gruš. Kai poliai sujungiami laidu, juo teka srovė rš. Srovė teka iš pliuso į minusą, t. y. iš anodo į katodą rš.
ǁ prk. plūsti, sklisti: Karvė – turtas, kiek gerybių žmoguo tekė́te tẽka Krš. Taip, jau taip, vaikali, piningas tẽka kaip [v]anduo, nu senovės taip eina Krš. Ir gimsta, ir miršta karta po kartos, ir teka žmonija kaip upės vanduo J.Gruš. Mintys tekėjo lygiau ir aiškiau J.Dov. Duok, kad tarp mūsų tavo žodis šventasis tekėtų ir augtų brš. Lai tek it rasa iškalba tavo M.Valanč. Melodija teka rš. Esmi kaip versmė, iž kurios visada visa gera teka ir niekada negal ižsekt SPI155. Melskitės už mus, kad Viešpaties žodis tekėtų ir pagarbintas būtų Bb2PvT3,1. Melskitės, kad jie žodį priimtų ir kad žodis tekėtų ir augtų Ns1848,2.
2. I, J, LL15 lietis, sunktis, lašėti, varvėti: Balsamas, sunka tekanti iž medelio balsamo SD5. Ašaros jam tẽka (ritas) per skruostus KII11. Prakaitas man tẽka (ritas) nuo kaktos KII11. Ašaros tẽka iš akių DŽ. Pripylei [v]andenio, net perėjo tẽka – nusemt reikia Klt. Petras šluostė rankove nuo kaktos tekantį prakaitą J.Bil. Tẽka prakaitai nuo darbų kaime Ūd. Dirbk, kad net prakaitas tekė́tų Vžns. Reikia pasdaryt visa kas patiem, reikia mygt, kad prakaitas su ašarom tekė́t[ų] Vdš. Ka liuobėj prakaitas tekė́s par nosę, par smakrą – visur Klk. Šlapios kojos suskyla, kraujas tẽka Šmn. Iš blauzdelių [piemenukui] kraujas tẽka Vdn. Kraujai tekė́ję tekė́ję: ana gi [ožkelės] pusė apilupta, tai kraujai gi tẽka iž jos (ps.) LKT349(Ad). Tekėjo mūso bočių prabočių krau[ja]s Kltn. Iš mano kojos kraujas teka KlbIV82(Mlk). Guli žvėris, kraujai tekė́ję Ad. Ta pieva vadinasi Raudonupis: kraujo daug tekė́jo Kkl. Kraujo tekamasis indas KlK46,42. Nū karvės vanduo tẽka į pieną Mžk. Geriau tẽka [alus], jei rupesnis salyklas Dgp. Iš viršaus vis užpila verdančio [v]andens, ans ten i tẽka į apačią Akm. Pilia verdantį vandenį, i tẽka [alus] Kri. Jeigu kitokart salyklas blogas, nei iš viso neteka [alus] Kp. Reik žinot, ka par anksti ar par vėlai nèteka [sula] Sk. Sula tekė́jo ir duonytės buvau pasikepus Alz. Po lopelį medaus kory yr, ir tẽka lėkštėn Ant. Toks obuolas didliai y[ra] skanus, ka kandi – minkštas, sunka tẽka Šts. Ažusuku sūramaišelį, kad geriau tekė́t [išrūgos] Klt. Bulbos šlapios, kai kisielius tẽka Trgn. A tavo moma prispirko bulbų, visos sušalo, iš maišų tẽka, ryna eina Ml. Lašiniai kap pakarta – net vanduo tẽka, tai bus jau kada lietaus Aps. Ot burno[je] seilių teip tẽka, čia brauka tiek Vž. Putelytės iš burnos baltos kaip pienas tekė́jo Slk. Iš kojos tẽka ir tẽka juka Aps. Yra rona, ir tẽka Zt. Prakiurus koja, skystimas tẽka, negyja Svn. Ašaros tẽka iš akių Dglš. Ašaros tẽka tẽka Alz. O kita toki karvė – pieno po viedrą, o kaip silkinis siūlelis tẽka Všv. Vakare pienas iš kakų tẽka karvės Klt. Tẽka ir šąla skrepliai LzŽ. Iš nosies kaip [v]anduo tẽka ir tẽka – tai didelis slanktas Ob. Kito nosis – pakliudei i tẽka [kraujas] Klt. Seilė tẽka, kai pamatai duoną Nmč. Noriu valgyt – net seilė tẽka Lkm. Anam (vilkui) seilė tik tẽka, kad griebt Dgč. Jas (knygas) beskaitant, net seilė, būdavo, ema tekė́ti LTI421(A.Baran). Tai riebumas vištos – net tẽka riebuliai! Klt. Kur bernelio jota, kraujo ten tekėta V.Krėv. Į išvirusią mėsą šakutė lenda lengvai, ir iš dūrio vietos teka baltos skaidrios sultys rš. Iš krosnių tekėdavo ištirpusi geležis, tekėjo ji rynomis, čirkšdama ir taškydamasi, į smėlio arba vandens formas P.Cvir. Vasara buvo tokia, apie kurią bitininkai paprastai sako: medus pats teka į avilius Pt. Šaltas prakaitas pradėjo jam nuo kaktos tekėt BsPII282. Kirto galveles kap kopūstėlius, tekėjo kraujelis kap šaltinėlis LLDIII304(Kb). Guli kūnai kaip sienelė, teka kraujai kaip upelė LLDIII333(Mrk). Kur krau[ja]s tekėjo, rožė žydėjo LTR(Slnt). Iš mano veidelio kraujelis tekėjo, kaip lelija žydėjo LTR(Grv). Kur tik einu, paskum seka, jai per lūpas seilės teka LTR(Brž). Ir aš tę buvau, vyną arielką gėriau, nastruosa nebuvo, per barzdą tekė́jo (ps.) LzŽ. Ašaros iš mano akių tekėtų Ns1857,4. Tenai tu olą ištiksi, tada vanduo iš jo tekės, jeib žmonės gertų BB2Moz17,6.
| prk.: Ten broliai kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta, žaizdose vartosi A.Vien. Piningas daba neskalsus, tekė́te tẽka pro pirštus Krš. Mokslai tekėjo pro ją kaip vanduo pro rėtį rš. Pasakojimas apie Jeruzalės išpūstyjimą ne iš mano plunksnos teka TP1881,34.
^ Vokiečiai gniaužia, kad sunka tẽka Šmn. Atanešė priraškę obuolių, tai net ašaros tẽka (labai gražūs, sultingi) Klt. Kad ji negirdės, verks, per blauzdas ašaros tekės LTsV877. Du zuikučiai (kiškeliai) pjaunasi, balti kraujai teka (bėga) (girnos) Jrg. Du šuniu riejas, balti kraujai teka S.Dauk. Du kiškiu pešasi, o balti kraujai teka prš. Du katinu pjaunas, baltas kraujas teka LTR. Keturi broleliai verkia, į vieną dubenį (duobę) ašaros teka (karvę melžia) LTR.
3. SD319, R240,293, MŽ321,392, I aptekti kuo plūstančiu, srūti, šlapiuoti: Krauju teku SD116. Teka akys SD427. Akys ašaromis tẽka (tek B) NdŽ; N. Akys teka vandenimi B. Kūnas krauju teka N. Medumi tekąs, saldus LL87. Kaip padarė ana krauju tekanti žmona – visą turtą savo iždavė ant gydytojų SPI101. Mano nosis apslupus, tekė́jo Švnč. Tekė́[jo] sopulys pro vieną ausį Dglš. Išsirausęs iš manęs [po operacijos] upeliukas, tekù i tekú Bb. Man, kai slanktas, tai bais nosys tẽka, nei atsidvėst negaliu Svn. Nusišluostyk, vaikeli, nosį, matai, ka ji tau visą čėsą tẽka ir tẽka Skrb. Mano akys tek, nei gal liautisi, nesa nėra liovimo BBRd3,49. Kožnas žmogus, kad bus tekančiu iš kūno savo, nečystu bus dėl tekėjimo savo Ch3Moz15,2. Bet kad moteriškė bus tekanti,… bus per septynias dienas atskyrime savo Ch3Moz15,19.
^ Už ją (Lydą) mes gausime Volynę ir Podolę, kraštus, kur upės pienu ir medumi teka V.Krėv. Atejo žemėn, pienu ir medumi tekančion SPII258.
4. R, MŽ, KI318, Mžš, Ob, Kpč leisti skystį, būti kiauram: Tekąs, kiauras SD29. Laša, lietus teka per dangtį SD84. Kibiras tẽka KII1, KŽ. Tẽka pirkios stogas DŽ1. Tẽka puodas pro įtranką Š. Bosas teka N. Dangtis tẽka Nmč. Stogas kiauras, tai ir tẽka vanduo į stubą LKT193(Nm). Va pavietis tẽka – reikia dengt Švnč. Trobos tẽka, o taisyt nėr iš ko Trgn. Tẽka pirkia – reikia dengt Dglš. Kaminas tẽka, visas sutręšęs Klt. Nuplėšė stogą, šiaudinis buvo, tekė́jo Pb. Dangštis pradės tekė́t – ir po namui Ktk. Dabar par stogą nèteka, ale da yra skylučių Skdt. Kas jau mokėdavo dengti tokius gražius stogiukus, galia lytus lyti, ne į trobą tekė́davo Vgr. Kap pradėj[o] tekė́tie [stogas], itai kaminas griūva Ml. Tẽka perejõ svirnas Dglš. Bažnyčia jau tekė́jo, tai apidengė Aps. Ir geležis sudyla, žiūrėk, puodelis tekė́t pradeda Mlt. Tẽka viedras Dbk. Čebatai tẽka Dglš. [Akruotas] prieš vakarą tekėti pradėjo TP1880,44.
^ Puodas puodą kalba (apkalba), ė abie[jų] šikinės tẽka Dglš. Durnojo širdis yra kaip puodas tekąsis NTSir21,17. Kaip puodas, kursai tek CII319.
5. duoti pieno, būti melžiamai: O jūsų karvytė ar jau tẽka? Skp. Ar da tẽka jūsų karvė? Rk. Da biškį tẽka, po puodeliui pritampau Skdt. Da karvė tẽka, tik gal tuoj jau ažtruks Trgn. Viena bergždžia [karvė] paržiem tekės, tai šlakas pieno vis bus Trgn. Ir margoja turi tekė́t lig Kalėdų Užp.
6. K, DŽ rodytis ties akiračiu, kilti (apie dangaus kūną): Žvaigždė, saulė tẽka KI121. Paryžęs mėnuo saulei užuleidus tẽka J. Tẽkanti saulė NdŽ. Prieš saulei tẽkant NdŽ. Anapus tvartų tekė́jo mėnulis NdŽ. Pačia didžiuoja diena saulė tekė̃s pie penktą adyną LzŽ. Ogi pirmiau – saulė tik tẽka – lauke, saulė leidžias – namo tik pareini Pkr. Saulelė tekė́s – kelsi, sutems – gulsi Šts. Saulė tẽka, žiemą vasarą iš trobos, saulė į medžius – numie Trk. Lig saulei tẽkant nušukuosi [linų vežimą], tuokart eis pri pusryčio Lkž. Saulei netekė́jus pasikaišęs andarokus jau audeklus, būdavo, tiesi Vlkv. Atsikeldavom anksti, dar saulė tik tẽka, einam rugių pjaut su pjautuvėliais Pv. Netekė́jus saulelei išeidavom rugių pjautų Šmn. Saulė tẽka, namo turi jot, reikia į lauką eit dirbt Škn. Saulė teka, saulė leidžias – reikia dirbt Žl. Saulė tẽka – rytą išgini, sėda vakare – pargini Alz. Ryto metą saulė netekė́jusi – pažadins, vakare atgulsi – jau saulė būs seniai užsileidusi Bdr. Pakėlė anksti, da saulei netekė́jus Jsv. Ale nueisi in jį – saulė šitai tẽka, jau gatujas (ruošiasi) in darbą Aps. Aš atsikėliau saulelei netekė́jus Km. Reikdavo atsikelt anksti, saulei tẽkant, apsitaisyt, nagines apsiaut i laukt, kol pradeda eit nuo kaimo galo piemenys LKT214(Jnš). Saulė tẽka, penkios – jau gyvas [piemuo] Dg. Misliju, kas čia yra: netrūbija ustovas, o mat da saulė netekė́jus Kp. Saulė tẽka, vėl motinytė kelia Šmn. Saulė tekė́davai ir keldavai vasarą par kaitras bandą ganyt Mšk. Daba vaikai nemato, kaip saulė tẽka Klk. Rytą saulė tẽka, nusileidžia vakare Btrm. O kad tẽkant yr du tie saulabroliai – vienas vieno[je] pusė[je], antras antro[je], tad priš ilgas pagadas Nv. Aušros žvaizdė tekė́s, reikės kelties Brs. Saulė tekė́jo į debesį – lis Dkš. Atejo an jį saulei tẽkant Mlk. In medžio sėdi ažsikabinęs [vabzdys] – miega, ryto, kap saulė tẽka, nė vieno nerasi – visi išskrido Švnč. Teka saulė už Vilniaus miškų, ežerų, o saulėlydis Neringos kopomis slenka V.Myk-Put. Beauštanti aušrelė, betekanti saulelė, kelk, seserele, muno viešnele, ar dar tu n'išmiegojai StnD20. Aušt aušrelė, jau tek saulelė: budin mane mamuželė KlpD5. Per žalią girelę saulelė tekėjo, pro stiklo langelį motužė žiūrėjo KlvD117. Dienelei auštant, saulelei tekant, reikės man šalin joti KlvD342. Aušružei auštant vainiką pyniau; saulužei tẽkant ant galvos dėjau LB24. Aušta aušrelė į vario vartus, tẽka saulelė į ašarėles JV810. Kad aš jojau par žalią girelę, aukštai mėnuo tekė́jo JD684. Dar netekėjo šviesi saulelė, kėlė tėvulis jauną sūnelį TŽI241. Dangun saulelė bus mano motulė, anksti tekė́jo, toli lydėjo DrskD82. Mano jauna mergužėlė valion užauginta, ji nematė saulės tẽkant nei vieno kartelio DrskD190. Ni karto nemačiau saulelės tekanti, ni gailios raselės rytą nukrintanti (d.) Šlv. Kam teka saulutė vis iš rytužėlių, man, jaunai našlaitei, vis iš vakarėlių LTR(Lš). Nemačiau ašian saulytės tekant, nei žalmargėlių laukelin varant LTR(Rk). Aušta balta aušrelė, tẽka šviesi dienelė (d.) Prk. Auštrà aũštra, saulė teka LTR(Pns). Saulė tekėjo, kap brolį užmušė, saulė leidos, kap kavojo LTR(Brsl). Šešuro dvarelin aušrelė aušo, aukštoj klėtelėj saulė tekėjo LTR(Lzd). Statyk dureles į pusrytėlius, stiklo langelius į priešpietėlius, kad aš matyčiau saulutę tekant ir piemenėlius pulkelius genant LTR(Zp). Ant darbelių saulei netekėjus, nuo darbelių saulelei nusileidus LTR(Pg). Saulė ratu tekėjo, aukso žiedas mirgėjo LTR(Slk).
^ Nušvitęs jis visas kaip tekanti saulė rš. Po ledu saulė teka (lempa) LMD(Klvr). Aukštas kotas be lapų, viršuj saulė teka (lelija) LTR. Bitės liemuo, lino gelmuo, viršuj mėnuo teka (žvakė) LMD(Mrj). Ąžuolaitis kankuolaitis, devynšakis, devynlapis, viršuj mėnuo teka (žirnis) LMD(Klvr). Užminsiu mįslę keturgyslę – viršuj saulė teka (jurginas) LTR. Trumpas drūtas avino ragas, tame rage saulė teka (krosnis kūrenasi) Mrk.
ǁ tr. užtikti kylančiai saulei ką kur būvantį, ką darantį: Sūneli, kur tave (šįryt) aušra aušo, kur tave saulė tekėjo? (d.) J.Jabl. Kur tave, seselė, aušružė aušo, kur, lelijėlė, saulė tekė́jo? JV684.
7. H176, Sut, N, I, S.Stan, LL110, Š, FrnW, Dov, Aps eiti už vyro: Teku už vyro R, MŽ. Tekėjusi R110. Merga už vyro tẽka K. Pamėglauk ją, bene tekės už tavęs J. Ana kėslauja tekė́ti J. Ji tẽka už mano brolio NdŽ. Verčiau netekė́k NdŽ. Tẽka mūsų seselė į tolimą kiemelį DŽ. Duktė gi tẽka, o sūnus – ženijas Ml. Man jau para tekė́t ažu bernelio (d.) LzŽ. Mūs moma labai jauna tekė́[jo] Dglš. Anas draudė ją, kad palaukt, netekė́t Dglš. Gi reiks tekė́t, kraičius sudėt Mšk. Kai tekė́jo, daug žadėjo Dglš. Ką už tokio vyro tekė́t, geriau netekė́jus būt Ėr. Tekė́k, kol tẽkamas čėsas, bo seserys ant apivarų užlips Ps. Tekė́t ana nor ir šiandie – kad kas imtų Klt. Tekių yra, bijo tekė́t Klt. Reikė tekė́t až vyro ir bijot Trgn. Bernas ben kiek užu velnią gražesnis – ir tekė́k Užp. Kur dėsies netekė́jus, gailėsies pasenėjus Šmn. Kaip sena kumelė dvėst, teip ana tekė́t nori Slk. Mergai ne valia: jei ima bernas, tai tẽka Aln. Jei už Judošių jaunesnė dviem vasarom, da tekė́t galia Jrb. Tekė́jau už piningų, o ne už vyro Trš. Aš esu augusi, netekė́jusi, ale nesijauninu Vg. Jo duktė tekė́jo ir mane paprašė svočiosna Eiš. Turėsiu žentą, duktė jau tẽka Grv. Tekė́t – tai kilpa an kaklo GrvT134. Septintą dalią imdo iš brolių netekė́jus sesuo Grv. Kap mergos tẽka žu tokio, kur rūkia? Rod. Tę tekė́siu, kur šuva loja [Kūčių vakare] Pls. Kai aš tekė́jau, te buvo alaus Pb. Žmona pakavojo vyrą ir prižadėjo už kito netekė́t Žln. Tu do su botagu karves ganei, o ana jau tekė́jo Klt. Karalius susirūpino, o duktė dar labiau, kad jai reiks tekėti už prasto kareivio J.Balč. Tėvai nuotakos ir jųjų duktė tekė́sima nesibaido juomi (jaunikiu) JR8. Kad tekė́si už manę, tai paleisiu (sako žaltys) (ps.) LKT307(Ldk). Tekė́k, mano dukrele, šį mielą rudenėlį JV344. Mergyte jaunoji, kod nèteki? – Bernyti jaunasis, kod nevedi? JV362. Bevelij namie tekė́t, ne į marteles eiti JV867. O kad aš buvau jauna, netekė́jus, vis bernelius viliojau JD924. Tek ir mūsų seselė į tolimą kiemelį LB74. Jai už girtuoklio tekė́t reikėjo, to šelmio bernužėlio DrskD197. Ka neverksi tekėdama, verksi kampe tupėdama (d.) Plv. Tingiu dirbti, tingiu dirbti, netingiu tekė́ti (d.) Šl. Reikia jai rėžyti plonosios drobelės, tekėti už bernelio LTR(Plv). Aš už tavę netekėsiu, tu neturi nieko A.Strazd. Tek, dukrele, už bajoro, dukrytėle, už bajoro! LTsI295. Mergelė, su vienu vaikinu suderėjusi, nebgal už antro tekėti M.Valanč. Jie gėrė, vedė ir tekėjo CI705. Motė už vyro tẽka, idant motina taptų DP565. Nes norint daug moterų bu[v]o,… visos tekė́t norėjo DP439. Toji šventa žmona už antro vyro, būdama dabar jauna, nenorėjo tekė́t DP52. Vienokig norint luomas vedusiųjų ir tekė́jusių geras yra, bet geresnis nevedžių našlių ir mergų DP69.
^ Kursai veda (kuri tek), tas ger daro, kurs neved (kuri netek), geriaus CII675. Jaunas vedęs, jauna tekėjusi nesigailėkis: užaugs sūnūs kaip broliai, dukters kai sesers B499. Jaunas vedęs, jauna tekė́jusi nesigailėkis Sch97. Verpt – nė trukt, aust – nė stukt, o tekėt – kaip akėt PPr436(Jrb). Akėt – kaip tekėt, aust – nė paklaust PPr304(Ps). Tekėti – ne akėti: paakėjus ateisi, ištekėjus nebeateisi PPr158(Rk). Tekė́t – ne akėt, sekas palūkėt Prng. Nesiskubink: tekė́t – ne akėt Ktk. Tekė́t – kap akėt, o būt – nei pradėt Arm. Dabar dukterys aust tai nepaklausk, a tekė́t – kai akėt Rod. Akėt mažutė, o tekė́t didutė Bsg. Daug tẽkančių, maža imančių Drsk. Dvi sesytės neteka, trečia pieva neželia (durų stakta ir asla) LTR. Kromo duktė graudžiai verkia ant žemės tekėdama, tėvui subinę paliekt (aužuolas – tėvas, kromo duktė – gilės nupuldamos kiaušelę paliekt, subinę tėvui, t. y. aužuolui, rodo) B385.
| refl.: Aš jau tekúosi, užsakus duoduosi Skr. Žmonės… vesis, tekėsis ne teip, kaip pridera DP13. Norėt, idant… visi vestųs ir tekė́tųs, ir minykai su minyškomis DP68.
ǁ eiti į žentus, užkuriomis: Už moteriškės tekėti prš.
8. Vvs, An tilpti, sueiti, subėgti (apie siūlus metant audeklą): Du svarai siūlų tẽka vienon sienon Užp. Koks plonas audeklas, argi daug metant tekė́jo? Ob. Aš misliu, kad jau turi tekė́t trys sienos Sdk. Kad gerai tekė́tų ir dar liktų ataudam (linki metančiai audeklą) Pnm. Staltiesėm po tiek, abrūsam po tiek tekė̃s – vis nustatytos normos Ps. Metmenys skalsūs – tekė́jo trys sienos su stulpeliu Ktk.
9. Mž566, SD442, Q140, CI520, R137, R, MŽ, Sut, NdŽ greitai eiti, bėgti, skubėti: Išilsau tekėdamas SD376. Tekinomis eimi, šokinomis teku, skubinomis, skubiai braukiu SD13. Pirma eimi, teku R387. Kas keleliu ėjo, keleliu tekėjo?.. Sesė keliu ėjo, keleliu tekėjo NS353. Teka per dvarelį, neša žiburėlį NS327. Marti teka per dvarelį LTR(Rk). Bitės… skubinai teka pri darbo ir veikiai sugrįžta IM1852,30. Ing Galilėją tekėkiat Mž251. Tavęspi visi tekame, pagalbės tavo geidžiame PK22. Kaip darydavo Tobijošius š[ventas], kuris apleisdamas pietą savo alkanas tekėjo SPII177. Pahonai ižg Persijos tekini tẽka, idant Jį pamatytų prakarte gulintį DP35. Patys save siunčia, patys teka, norint jų niekas nesiunčia DP219. Pažink mane nevertą, kuris tavęsp tekù DK136. Eš tų prarakų nesiunčiau, o tačiau anys tekėjo BPII312. Bei daug žmonių jopi tekės ir daug pagonų eis bylodami BBMik4,2. O žvėrys tekėjo bei šę, bei tę BBEz1,14. Tekėk, ieškok dabar strėlų, kurias šausiu Ch1Sam20,36. Per takus idant tekėtumei, o akmenimi kojų nežeistumei SGII47. Su dide linksmybe tekėjo apsakyt tatai mokytiniams Jo MP156.
| prk.: Oi, tẽka bėga vakarinė žvaigždelė, visų žvaigždelių pasikviesdama VoL454(Švn).
^ Tekėk šuo, tekėk uodega B, B514. Laktuvis loja, žebotinis teka B, MŽ, N. Gul vilkas – džiūsta, teka vilkas – tunka PrLXVII7.
ǁ eiti prie ko, kreiptis į kur: Vaistytojop dūšių mūsų tekė́kime, o niekad nemiegokime DP478. Kiekviename reikale mūsų Jop su didžiu tikėjimu ir padūksiu tekė́tumbime DP152. Ir ne vieno nottremia, Jop nuoširdžiai tẽkančio DP327. Tosp saulėsp teisybės, tosp versmėsp visokios malonės su didžiu noru tekė́kime DP26. Bei šitai metas buvo Tavęs tekėti (paraštėje meilinėti, meilauti) BBEz16,8.
10. A1884,112, LTI149 slinkti (paprastai apie gyvenimą, laiką): Laikas tẽka DŽ. Jos gyvenimas tekėjo sena vaga DŽ1. Gyvenimas tekėjo jiedviem kaip sapnai sapnavos V.Krėv. Mūs pačių gyvenimas teka labai siaura sriove V.Kudir.
11. tokėtis, gaivelėtis, peikėti: Tekė́te atsitekė́jo i pati atejo Šv.
| refl.: Pieno devė [nualpusiai], pradėjo tekė́ties DūnŽ.
12. refl. KŽ vaisintis (apie avis, ožkas).
◊ pi̇́eno ùpės tẽka apie gerą gyvenimą, perteklių: Manai, kad kitur pi̇́eno ùpės tẽka? Dkš.
séilė tẽka sakoma, kai labai ko norima: Kad galėčiau siūt, tai net séilė tẽka Pnd.
ùpėmis (upẽliais) tẽka labai daug yra ko: O kiek ten vyno! Galima sakyti – upėmis teka I.Simon. Želvoj arielka tai upẽliais tẽka Žl.
aptekė́ti, àpteka, -ė́jo
1. intr., tr. Sut, K, LL117, Š, Ser, Vad tekėti apie ką, apibėgti ką, apie ką: Upė pusę miesto apteka N. Upė àpteka aplink miestą ir nuteka į jūrą DŽ.
ǁ apie kraują: Kraujas, aptekėdamas visą kūną, maitina jį rš.
2. intr. LL302 apvarvėti, aplašėti: Kraujais aptekė́jo visas suolas Ėr. Puodai api̇̀teka, apibūva, reikia peilio nuskust Sb.
ǁ tr. tekant, varvant sušlapinti kuo, apvarvinti: Tete, reik taisyt stogas, visus rugius aptekė̃s Vlkv. Gražusis veidelis krauju visas aptekėtas prš.
3. intr. N, KŽ aptekti kuo: Apteka akes ašaromis B. Akys apteka ašaroms R293, MŽ392. Jam akys ašaromis aptekė́jo KII236. Pakelkim savo akis, ašaromis aptekėjusias MšK. Krauju aptekėjusiomis akimis žiūri didžiulis žvėris į medžiotojus rš. Taukais aptekė́jusios akys KŽ.
4. intr. pasirodyti ties akiračiu, patekėti: Saulė aptekė́[jo], tada suskėlė tumonas (rūkas) Dglš. Bevažiuojant mišku saulė aptekė́jo Ds. Jau mėnulis aptekė́jo – šviesėliau Prng.
5. tr., intr. pasirodyti akiratyje, nenusileidus kitam (paprastai apie saulę ir mėnulį): Sako, po pilnačiai saulė mėnu api̇̀teka Švnč. Delčioj saulė àpteka mėnesį Ll.
6. tr. SD196, Rtr apeiti, apibėgti, apkeliauti: Aptekėję cielą aną aplink gulinčią žemę, pradėjo gabent and lovelių tus, kurie piktai turėjos, and anos vietos, kame girdėjo Jį sant Ch1Mr6,55.
7. tr. apnikti, užpulti: Api̇̀teka brudas Švnč.
◊ širdi̇̀s kraujù aptekė́jo pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų K.Bor.
atitekė́ti, ati̇̀teka, -ė́jo intr., attekė́ti, àtteka, -ė́jo K, LVI204
1. N, K, Rtr, FrnW, KŽ tekant priartėti (apie upę): Iki kol šit vanduo ati̇̀teka, t. y. atspito, atbėgo J. Iš ten ati̇̀teka upelis DŽ. Upeliukas toks ati̇̀teka iš miško Sb. Ant pakluonės griovį vandvuo atitekėjo iš pačios Purienbalės Skrb. Šitas upelis iš ežero atateka Kpč. Višakis atiteka nuo Višakio Rūdos ir įteka į Šešupę LTII203. Prie Stalupėnų didis ežeras buvęs ir tenai attekėjęs vis platyn splėtėsi BsV376.
| prk.: Po ilgo čėso Dievo žodis ir lietuvininkams attekėjo Ns1832,1. Tai yra versmės, iš kurių daug tikėjimo bei palinksminojimo atteka prš.
ǁ apie kraują: Tryniau sniegu rankas, iki kraujas atitekė́jo Dkš.
2. refl. KŽ tekant vėl prisipildyti: Vanduo šuliny prie šaltinio atsi̇̀teka, t. y. vis pilnas šulinys, vis priteka J.
3. pradėti daugiau rastis (pieno): Kap nuej[o] karvės an žolės – pienas attekė́j[o] Rod. Kai ji (ožka) dabar priėda, vėl atitekė́jo pienutis jos Skr.
4. N, K, Š, DŽ ištekėti, po vestuvių atsikeliant pas vyrą: Ãtteka GrvT36. Prieš karą atitekė́jo į Lukšius Lkš. Aš kai čia atitekė́jau, visi šeduviškai kalbėjom Šd. Jy iš toliau atitekė́jus, ne vietinė Mžš. Jo gaspadinė ką tik atitekė́jus Pd. Ana iš dusetiškių čia atatekė́jo Vj. Aš čia atatekė́jau iš kitos parapijos Ds. Jau metai kap atatekė́jus Švnč. Trisdešim vienus metus turėjo, kai atatekė́jo Klt. Kai atatekė́jau, tai ir gyvenu čia Lb. Te kur net nuo Stirnių ana atatekė́jus Skdt. Kai atatekė́jau čia, daug dainų mokėjau Kzt. Ji ateivė – iš Upynos atitekė́jusi Skdv. Atitekė́jau in Trečionių kaimą, į Noreikų šeimą Stk. Ji attekėjo iš anos Varėnos Vrn. Mūsų sodžiun attekė́jo merga iš Dubinių Knv. Attekė́jusių mergų gudžių buvo kelios Drsk. Tokian kieman gera attekė́t: ir bažnyčia, ir mokykla arti Grv. Atatekė́j[o] [motutė] an valako Ad. Attekė́jau trisdešimtais metais Ad. Aš attekė́jau šę kurnon (dūminėn) pirkion, ale skaudžiai pabudavojom kitą Dv. Kai attekė́[ja]u, anyta dar buvo gyva, ė šešuras pamiręs Lnt. Šešuras numiręs buvo, kai attekė́jau Rod. Kitą kartą marti atitekėjus už vyro ir radus motiną, o ta jai liepdavus kas rytą malti BsMtI227(Sln). Ji nesutiks su atitekėjusia marčia I.Simon.
ǁ ateiti į žentus: Muno vyras jau buvo attekė́jęs Žgč. Ans attekė́jęs šišion Plik.
5. ištekėjusiai išsiskirti: Ištekė[jo] ir atatekė́[jo] Mlk. Ne tep lengva atatekė́t kap ištekėt Ml.
6. ateiti, atvykti, atkeliauti, atbėgti, atskubėti: Tai ir žydai išpažino, kurie pas grabą gulėjo, kada miestan attekėjo PK166. Avis…, kaip išgirsta balsą pieminies savo, džiaugiasi ir vadinama attek pieminiesp savo BPI224. Išgirdusi Poną Kristų ing jų žemę atėjusį, tuojaus tekina atatek Kristausp BPI283. Nesa eš Jį ūmai iš tę duosiu attekėti BBJer49,19.
7. atsitokėti, atsigaivelėti, atsigauti: Iš medžio iškritus ilgai da pagulėjau, iki atitekė́jau Šil. Tėvukas kai žiemą įsirgo, tai tik vasarą atitekė́jo Zp. Atsisėskim biskį, tai nor kojos attekė̃s Sn. Dvylika kiaušinių suvalgo – ati̇̀teka protas Ig.
| refl. S.Dauk, BzF187, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Mrj, Lkm: Mano akys atsitekė́jo – jau gerai matau J. Nuo išgąsčio, apslabnėjimo atsitekė́ti, t. y. atsigauti negaliu J. Palauk, neskubėk, kol atsitekė́siu J. Koja atsitekė́jo (atitirpo) BŽ342. Vargšelė atsitekė́jo visa balta kaip nabaštikas DūnŽ. Tekėti atsitekė́jo i pati atejo Šv. Kaip tik pakišo štinkspirito (amoniako) – tujau atsitekė́jo Trk. Buvo apslabnėjęs, bet daba jau atsitekė́jo Vkš. Pirštas užtirpo, niekaip neatsi̇̀teka Vkš. Kojos būs sušalusios, i tik įsilipsma į patelus, da kojos neatsitekė́jo Všv. Neatsitekė́jo krau[ja]s dar, kaip buvo [koja] užtirpusi DūnŽ. Biškį atsitekė́jo rankos, o nieko nejutau Jdr. Pailsink nervus, ka atsitekė̃tum DūnŽ. Atsitekė́jęs išnešęs gerti arkliams Lnk. Aš da nesu atsitekė́jus nu praejusios nakties Kin. Užgautas atsitekėjo Tr. Atsisėsk, atsitekė̃s nugara, pavaliui nukasme [bulves] Jnš. Sėskimės, tai nors kojos atsitekė̃s Lp. Atsisėdau in suolelio, atstekė́jau ir nuejau aptiekon Skdt. Buvo blogà, dabar atstekė́jo Aln. Motyna atsitekejo nuo išgąsčio, apsižvalgė Žem. Atsitekėjo jis ligonbuty suraišiota ir sustatyta ranka J.Bil. Veronika, nors ir tampėsi ir visa drebėjo, tačiau veikiai atsitekėjo A.Vien. Savo lauke tiktai teatsitekė́jęs BM58(Vvs). Šerna labai persigando, pamačius porą žmogysčių, bet greit atsitekėjo BsPII31. Bet čia jau vyrai suvis atsitekėjo TS1902,2–3. Sumuštasis atsitekėjo, ale… apie jo pilnintelį pasigavimą abejojama LC1886,25.
| Bulvės atsitekė́jo po lytaus, atsigavo Tl. Atsi̇̀teka bulvės nušalusios, jei tujau apvagosi Šts. Kiti gal dar atsitekė̃s kopūstai, o va šitie jau pragaišo Švnč. Atstekė́jo bulba vandeny, pasdarė pilnesnė Aln.
| prk.: Dabar mano dvasia ben kiek atsitekė́jo A.Baran. Apalpus Lietuva vėl atsitekėjo IM1861,55.
8. praeiti skausmui, atsiradusiam nuo šalčio (apie panages): Palauk, kol atitekės, tada nebeskaudės Klvr.
| refl.: Panagės pateka nuo speigo ir atsiteka Skdv.
9. atitirpti, atsileisti: Tai, kad jau būt attekė́jus visa [žemė]! (apie įšalą) Lp. Atnešk gunčę trobon, tai nor bus attekė́jus! Lp.
įtekė́ti, į̇̃teka, -ė́jo intr.
1. SD1190, SD403, Sut, N, K, M, L, Š, Rtr, Ser, KŽ įbėgti srovei (apie upę): Ta upė į̇̃teka į jūrą NdŽ. Ta upelė atbėga iš toliau ir iñteka į Verknės upę Stk. Pasvaly Svalia į̇̃teka ant Lėvenį Skrb. Visos upės inteka mariosna SPI270.
| prk.: Viskas išteka, niekas neį̇̃teka (visi bėga iš kaimo, naujų neatvažiuoja) Jd.
ǁ apie kraują: Dažniausiai į dešinįjį prieširdį įteka viena ar dvi plaučių venos rš.
2. refl. Rtr, KŽ įsismaginti tekėti srovei.
3. įlašėti, įvarvėti: Įtekė́jo vanduo į vidų J, Š.
4. Vlk, Jz pasirodyti ties akiračiu, užtekėti (apie dangaus kūnus): Jeigu saulė intekė́jus, kai nueini – ponas išvaro Krm. Į tėvo dvarą saulele įtekėčiau, už balto stalelio rožele pražydėčiau LLDII619(Brš). O aš įeinu aukšton klėtelėn, oi, aš įteku šviesiu mėnuliu LTsII551.
5. atsikelti gyventi išėjus už vyro, atitekėti: Jy buvo įtekė́jus tuos namuos Šmn.
6. refl. Rtr, KŽ įsileisti tekėti už vyrų: Netekėjo netekėjo, o kai įsitekė́jo, tai visos iš karto mergos ištekėjo Š.
7. Krns, Svn, An, Trgn tilpti, sueiti (apie siūlus metant audeklą): Kiek gijų į̇̃teka tavo skietan? Ppl. Kad da pora posmų būt intekė́ję, būtų platesnės buvę marškos, būtų kaip tik Aln. Maža posmų intekė́jo Aln. Plona buvo [metama drobė], daug įtekė́jo, da ir liko Ob. Stori siūlai trijos sienos neintekė̃s Ds. Mečiau šiandie audeklą, ale neįtekė́jo Srv.
8. A1883,83, KŽ turėti įtakos: Toks maistas labai gerai įtekėjo mano sveikatai Š.
9. refl. įsiteikti, įgyti palankumą, patikti: Šituo, žmogau, neinstekė́si Trgn. Aš savo klebonui grybais instekė́jau Prng. Pagerbta ir gera motė ne drin ko kito gražinas ir rėdos, tiektai idant įsitekė́tų akimus vyro savo DP561. Bet Ona tais daiktais įsitekėjo Viešpati Dievui DP52. Jei aš turėčio žmonėmus įsitekė́t, nebūčia tarnu Viešpaties Christaus DP574. Nesa be tikėjimo neest galimas daiktas intekė́tis Dievui DP409.
ištekė́ti, i̇̀šteka, -ė́jo intr.
1. SD1199, R46, MŽ62, N, L, Š, LVI815, NdŽ, DŽ1, KŽ išbėgti, prasisunkti, išvarvėti, ištrykšti (apie vandenį, skystį): [V]anduoj ištekė́jo iš viedro LzŽ. Daro gi čia melnyčią, ale kad vandenio nebus an ilgo – ištekė̃s Ker. Iš turbinračio skystis išteka į siurbimo vamzdį rš. Sula ištekė́jo J. Kad neištekėtų sultys, vyšnias reikėtų skinti su koteliais rš. Pašiltai padeda [korį], jis (medus) ir i̇̀šteka Žb. Par tą salyklą i̇̀šteka, išbūna [vanduo], ka jau nebė[ra] nieko, tą salyklą duoda gyvoliams Akm. Ìšteka to misa, atšaldai da šalčiau kaip pamelžtas pienas, na, tada sudedi apvynius, mieles, ir rūgsta Kp. Ir i̇̀šteka rudas [alus] – tei kaip tik ka daba yra [pirktinis] Sk. Sėmenis sudžiovindavo, tarp tokių staklių deda, ištekė́davo koki penki buteliai [aliejaus] Alz. Oda nubraukta, o vienoj vietoj prie smilkinio plyšelis, iš čia kraujo ir ištekėta rš. Tai gardžiai miegojau, net seilė buvo ištekė́jus Vb. Ėmė jos (karalaitės) kaklą spaudyt, tai da daugiaus nečystybės ištekėjo BsPI89(Rg). Antru kartu kai iššovė, kraujas ištekė́jo (d.) Smn. Patol stumdys, pakol nelaimingam visas kraujas iš atvertų žaizdų ištekės Blv. Prakaitas… su kraujais tenai ištekėjo iž švento kūno Jo MP151. Pas šalį altoriaus ir teištek palaikas kraujų BB3Moz5,9. Plyšta sūdai, o vynas išteka BtMt9,17. Ir Jėzaus ašaros pradėjo ištekėti NTJn11,35. Nesa Ninivė yra kaip ežeras pilnas vandinio, be to, tasai turės ištekėti BBNa2,9.
| prk.: Šitus iš pačios Tavo širdies ištekėjusiuosius žodžius duotumbim vėl į savo širdis įtekėti prš. Ištekėjo svietastis mūsų išganymo PK162.
^ Dieną naktį teka, niekad neišteka (upė) TŽV582(Prl).
ǁ nurimti, nustoti banguoti: Reik dar laukti, kol gožos ištekės, kitaip neįeisi į jūrą Plng.
2. tekant, varvant, pasidaryti sausam, išvarvėti: Jam akis ištekė́jo NdŽ. Visa oda ėsanti nuo veido nusilupusi ir viena akis ištekėjusi LC1878,2. Akys iš verksmo ižtekėjo KN33.
^ Lig saulė patekės, mums nuo rasos ašarų ir akys ištekės S.Dauk.
| refl.: Išsitekė́jo varškė, tai myk po akmeniu Klt. Išsitekė́jo takai, pakoriau, išdžiūvo Klt.
3. N, Ser, KŽ, DŽ1 turėti pradžią, pradėti tekėti (apie upę): Iž ko eimi, plūstu, ižteku SD257. Iš ežero i̇̀štekanti upelė NdŽ. Iš ekmeninio kalno ištekėjo ik šiol nematytas šaltinis čysto, saldaus vandenio Tat. Dar Volovyčia keletą valksmų Lukšto ežere kanaunykams užlaikė, kad kumet norėdamys to[je] vieto[je], katro[je] išteka upė Varnelė, galėtum žvejoti M.Valanč. Šitas vanduo, ištekąs priš rytus, per lygius laukus nutekės ing jūres ir iš vienų jūrių ing kitas BBEz47,8.
| prk.: Dievui, viso gero davėjui, ataduosime, iž kurio kaip iž marių visokios dovanos ižteka ir ižplūsta SPI86.
4. refl. išsieikvoti melžiant, išsimelžti: Kai anksti apsiteliuoja, išsi̇̀teka ant vasaros, tai pieno mažai ir beduoda Ds. Galgi, misli, kiek te pieno beduoda, karvė išsitekė́jus Skdt.
5. Dv užtekėti (apie dangaus kūnus): Tamsu, nėra mėno, do paskiau ištekė̃s Str. Ižg ryto ištekė́j[o] saulė Šlčn. Jau saulė ištekė́j[o] Azr. Dar neišaušo šviesi aušrelė, dar neištekėjo giedri saulelė TDrIV20. Ištekė́jo iš rytų saulelė, nutirpino ežerų ledelį JD791. Išteka žvaigždytėlė rytelio vakarėlį NS451.
6. išstypti, sunykti: Kap pabuvo pamidorai itokioj žolėj, tai ir ištekė́j[o] visi Arm. Ištekė́ję bulbos po medžiais Mrp. Kap žolė didesnė išaugs, nerasiu nieko – ištekė̃s burokai Lz. Riebioj žemėj javas i̇̀šteka Rod.
7. B499, Sut, K, M, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 išeiti už vyro: Mergaitė ištekanti N. Gaši merga ištekėjo už žaižaroko J. Nustiko mergai gerai ištekė́t Dglš. Ištekė́jo devyniolikos metų – piemenė Azr. Ano, kur ištekė́jus, labai gražiai gyvena Mžš. Kap ištekė́[ja]u, buvau sveika sveika Ml. Aštuonios mergos buvo, ir visos ištekė́jo PnmŽ. Tik neištekė́jusioji namieje gyvena Prn. Ženyčiaus, tik negaunu ištekančios panos Sv. I tos, kataros, buvo ištekė́ję, i tom reikė ažmokėtie LKT334(Rš). Ištekėt suspėsi: jeigu geras, to gerumo užteks, jeigu blogas, bus mažiau vargo LTR(Ppl). Jauna – aštuoniolikos metų ištekė́jau Antr. Tėvelis pasimirė, tai tada ištekė́jau LKT244(Pkr). Kita i motriška metų nesulaukusi [po vyro mirties] ištekė́davo, kitas i vyras ženydavos Krš. Ištekė́jus jau retai benuvažiuodavo tėvynėn Sb. Katrai davė didelį pasogą, tai i̇̀šteka Dg. Kur biednos – sėdi, bagotos ištekė́jo Pls. Aš be andaroko likau, paki mergos ištekė́jo, paki išpasogijau Klt. Ištekė́jau pakulniais marškiniais (nieko neturėjau) Klt. I sesuo ištekė́[jo], i berniokai pasiženijo Ad. Ažsilikinėjo ažsilikinėjo i neištekė́jo Ad. Kap ištekė́jai ažu vyro kap až mūro, ė kap až blogo vyro – kampe šluotelė (visų stumdoma, niekinama) LKKXIII127(Grv). Užupėj gudės až lietuvių ištekė́ję GrvT101. Mano sesuva kai ištekė́jo už lenko, tai ir lietuviškai pamiršo Onš. Tę ištekė́jus sesuva ma[no], al jau nėra, numirė Šlčn. Po Švenčionėliais tėvo tikra sesuo buvo te ištekė́jus Švnč. Ana čia seniai ištekė́jus JnšM. Ištekė́jo ana, sulaukė mergaičiokę Ker. Ìšteka mergaitė, tai kryžių užsideda Msn. Reikė akių neturėti už to kelmo ištekė́ti O. Jeigu aviną sugausi, tai tą metą ištekė́si, o jeigu avį, ta tumet nebištekė́si Klk. Pynimas vainiko ir dėjimas ant galvos ženklina dainose žemaičių mergaitę ištekančią StnD7(pastaba). Vargelyj gimiau, vargelyj augau, už vargo bernelio ir ištekėjau KlpD88. Oi sesut, sesule, balta lelijėle, ar dar n'ištekėjo mano mergužėlė? TDrIV162(Rod). Ar [nori] name ištekė́ti? Ar į marteles eisi? JV867. Ir išejo, ištekė́jo balta lelijelė (d.) Rt. Kas pasitiki galėsianti už tokio vyro su gera sąžine ištekėti, teatsiunčia savo adresą A1884,327.
^ Ir ožka ištekėtų, kad pinigų turėtų LTR(Pšl). Kuri ištekėdama šoka, ta verkdama gyvena; kuri verkdama išteka, ta dainuodama gyvena MTtVII94. Pažinsi, šikšna, degutą, kai ištekėsi! LTR(Rk). Ištekėjusi gegutės dainas prisiminė LTR(Šll). Išteka ir ženijas tai ne visi, o mirt reikia kožnam LTR(Kp). Vely su žila kasa, su žalia rūta, neką už tokio ištekėt LTsV148(Ldvn). Ištekėčia nors už jaučio, bile tik vyrą gaučia LTR(Jz). Mergai ištekė́t, tai ne vištai kiaušinį sudėt Tr. Ištekė́t tai ne akėt Ds. Paakėjus sugrįš, o ištekė́jus nebesugrįš Pnd. Kai buvau mergelė, raudonai dėvėjau, o kai ištekėjau, ašaras barsčiau (aguona) LTR.
ǁ išeiti į žentus, užkuriomis: Kai vyras išeita prie marčios, tai i̇̀šteka Ktč. Mudu buvova pasitarę, katram geriau bus ištekė́ti, tas ištekė́s Pgg. Vienas brolis buvo į Saugas ištekė́jęs Prk. Ans buvo ištekė́jęs į Nemirsetą Krg. Kad ištekė́jau, pasiėmiau tris avilius iš tėviškės Dov. Jaunikaitis, į kitą parapiją ištekėdamas, atėjo prie savo kunigo reikalingojo ženklo išsiprašyti LC1879,15.
ǁ tr. išleisti už vyro, ištekinti: Anos jau ištekė́tos Dglš. Kaip žalios rūtelės daržely pasėtos, taip jaunos mergelės dar neištekėtos LTR(Šll).
8. KŽ praeiti, praslinkti (apie laiką): Tad nei jis, nei gydytojai nė nepasijuto, kaip ištekėjo vakaras, visa naktis ir ėmė švisti Vaižg.
9. prk. kilti, atsirasti: Ir daug kitų labai svarių ir didžių tiesų ir mįslių iš matematikos vienos išteka A.Baran. Nuo klaidų, kurios išteka iš nedabojimo subjektyviškumo pasakoriaus, neapgina nei rūbas padavimo J.Šliūp.
10. išbėgti, išskubėti: Išteku, išbėgu SD408. Bet jis (Juozapas) paliko sermėgą jos rankoje ir… išėjo (paraštėje ištekėjo) iš namų BB1Moz39,12.
11. refl. N išvengti, išsisukti.
paištekė́ti, pai̇̀šteka, -ė́jo (dial.) intr. Pst daugeliui ištekėti: Dar trys dukteres paištekė́ję yra Vilny[je] Dv. Ma[no] ir dukteres paištekė́ję, ir anūkai paženiję Dv. Kur tos mergos? – Paištekė́jo Dv.
nutekė́ti, nùteka, -ė́jo intr.
1. SD1163, SD333, R5, MŽ6, Sut, N, K, M, L, Rtr, LL233, DŽ, KŽ nubėgti tolyn (apie vandenį ar kitą skystį): Nemunas nùteka Baltijos jūron NdŽ. Vezuvijaus lava buvo nutekėjusi ligi jūros J.Jabl. Nenùtekami ežerai yra žuvingesni Sn. Nesa surenkas vanduo ing žemumą duobės, o nuteka nuog paputimo kalno DP492. Jau nutekė́jo visos upelės BM413(Kp). Tie lapeliai nubyrėjo, par upelį nutekėjo (nuplaukė) (d.) Tvr.
| prk.: Ot bjauri žmonių mada lieti savas paplavas taip, kad ir po svetimu langu nutekėtų J.Avyž. Nuo rytų iki vakarų jau žodis nutekėjo (nusklido) Ns1840,1. Žinia nueidavo lig smuklės, nutekėdavo į miestelį Pč. Ant tokio kaznodiejos nenùteka Dievo palaiminimas A.Baran. Nùteka į šalį (išvyksta kitur) daug jaunų Krš.
^ Nuo to laiko jau daug vandens į marias nutekėjo (daug laiko praėjo) A.Vien. Daug upėmis vandens nutekėjo nuo to laiko, kai jaunasis bernelis vedė dailią bajoro dukružėlę V.Krėv. Daug nutekėjo Nemunu vandens, bet dar daugiau širdis priaimanavo B.Sruog. Kiekgi vandens nutekėjo [nuo to vakaro] KlK21,23.
2. nuplūsti, nusekti, išnykti (apie susitelkusį, susilaikiusį vandenį): Reikia ištakas prakasti, kad vanduo iš daržo nutekė́tų Š. Vanduo neturi kur nutekė́ti NdŽ. An kalnais y[ra] – greit nū̃teka LKT43(Lc). Griovukas prakastas, tai dėl to ir nùteka vanduo Alv. Anksčiau prakasdavo kokį ravelį, kad nutekė́t [balų vanduo] Alz. Kur vanduo nenùteka, ten rugys greičiau prigeria Škn. Lytaus vanduo ne taip veikiai nutek (įsėd), kaip mano žmones manęs užmiršta CII287.
3. nuvarvėti, nubėgti skysčiui iš vidaus ar nuo paviršiaus: Nuteka vanduo, nuvarva R9, MŽ11. Ištrauki [linus] iš ežero, nùteka, ir kloji an rugienos – geresnis valaknas esti LKT332(Gdr). Skryliai išgriebiami skylėtu samčiu ir, vandeniui nutekėjus, sudedami į pusdubenį rš. Žaginy šieną sulyja, tai [v]anduo nùteka, i vė sausas Klt. Čia aplijo, čia nùteka, kai kuoruos [rugiai] Klt. Lyja – tai nùteka [nuo šiaudinio stogo] gražiai, stovi ben po trisdešium keturiasdešium metų Žb. Tas vilnas ištraukei [iš dažų], nutekė́jo, sukišai į tokį ploną maišiuką [džiovinti] Škn. Dar daug nekalto kraujo nutekė̃s NdŽ. Daug ašarų, per daug jau nutekėjo, kad dar nukrist galėtų nors viena E.Miež. Abiejų sielų nelengvino ašaros, čiurkšlėmis nutekėdamos Vaižg. Anupras Juzai kaip davė par nosį, tai net jušnykas (kraujas) nutekė́jo Zr. Par volę nùteka apačion, eina švarus saldus alus Kp. Rasalas nutekė́jo nuo barščių kubilo J.
^ Nutekės kai nuo žąsies vanduo Sln.
4. R, MŽ, Sut, P, K, M, L, Rtr, Š, DŽ išeiti už vyro, ppr. po vestuvių nusikeliant gyventi pas jį: Šarvas mergos nutekančios SD278. Nutekėti už vyro B499. Mano duktė nutekėjusi prie Danaičio N. Aš esmi iš Luknojų į Žargiles nutekėjusi už Juknį N. Reiks tau kelti anksti rytelį, kaip nutekė́si J. Duktė jau nutekėjo už vyro J. Ar toli nutekė́jo tavo duktė gi? Ut. Ji nutekė́jo į tolimą parapiją Srv. Į būrį nutekė́jau, tik išsiskirstėm Jd. O jau kap nutekė́jai, išpynei kasą, jau nesupinsi Tvr. Nutekė́jo be kraičio Km. O dar viena buvo pas Mikonį nutekė́jus, tę an viešo kelio Btrm. Čia nutekė́jus iš Knystuškių vieno žmogaus dukrė Grv. Viena sesuva nutekė́jo, metų nepabuvo ir numirė Dv. Ana nenutekė́jus, sena likus Aps. Kad marti nutekė́davo py jaunikio, tai važiuodavo, lydėdavo visi svečiai Rsn. Kaip nutekė́s, i nereiks to mokslo mergelkoms Šauk. Prastai muno duktė nutekė́jo, velyk būtų mun žentą parvedusi Vdk. Juodu buvo jau nutarusiu, kad jinai tekės už jo, nutekės į jo ūkį I.Simon. Tenai man lengviau būtų negu vieną pamilus už kito nutekėjusiai V.Krėv. Paseno, o nenutekėjo, tad jau žinok, jog nėra doros Žem. Nės Ilzbutė, jų dukčiutė, buvo paskiausi ir prieg tam už šulco į Taukius nutekė́jo K.Donel. Suderėjo dėl gero tėvynės nutekėsianti už Jagėlos A1885,77. O jei teip doriai elgiesi, norins ir pasogos neturėtum, nutekėsi už vyro Rp. Mergaitės žiūri, į kur vėjas pučia, tenai nutekė̃s NdŽ. Tu, mergele, nutekėjusi daugiaus vainiko nenešiosi StnD17(pastaba). Vargelė[je] gimiau, vargelė[je] augau, už vargo bernelio ir nutekė́jau VoL314(Vkš). Peludė[je] gimiau, šalinė[je] augau, už vėjo nutekė́jau JD838. Sesut mano mieloj, arti nutekėkie… už kiemo bernelio VoL396(Grv). O šiam trečiam šiporiukui jaunam pati nutekėsiu KlvD216. Kad aš jauna nutekėjau, nieko gero nežinojau D3. O toj kuosa bevainikė norėj nutekė́tie DrskD250. Mergos nutekėjo, marčios pasenėjo LLDI413(Švnč). Kur tas žiedelis nuriedėjo, te mano sesiulė nutekė́jo (d.) Jž. Gal tetušio neturėjai, kad teip toli nutekėjai? LTR(Brž). Kai nuėjau nutekė́jau į mažą grinčelę, terp devynių brolužėlių dešimta seselė (d.) Rdd. O jei motė apleis vyrą savo ir nutekė̃s už kito, tad svetimpatalauja DP69–70. Sužieduotinė, nutekėdama ažu vyro, apleidžia… giminę SPI217. Tenutek anos kaip norinčios, tiktai tenutek giminėspi plemės savo tėvo BB4Moz36,6.
^ Mergai nutekėt – tep kap varlei balon užakėt LTR(Lš). Laukia kap našlė nutekėt LTR(Vs).
ǁ Jn(Kv) nueiti į žentus, į užkurius: Ans į Žeimius nūtekė́jęs Krg. Jonas nūtekėjo pri Mikužio Pgg. Vargelė[je] gimiau, vargelė[je] augau, už vargo mergelės ir nutekėjau TDrVII66(Dov).
5. nueiti siauryn, suplonėti: Lapo pentis nusiaursta (nuteka) kotelin Mt.
6. nuslysti, nusmukti (apie šeivą): Šeiva nuteka (nutekėjo Krz4) CI25.
7. praeiti, praslinkti (apie laiką): Trunka tie meteliai nutekėti? rš. Daug laiko nutekėjo, kai mačiau Vydūną, tačiau įspūdžiai išliko iki šiol LKXX416. Metai nutekė́jo in pabaigą Č. Metų ne priest (ne prisideda), bet visadai nuest žmogui: metai ne priteka, bet nuteka DP580.
8. SD376, R94, MŽ124, SGI53 nubėgti, nuskubėti: Nuteku (orig. nutekiu) kur tolyn SD425. Aš nuejau, nutekėjau su variniais viedreliais, su šilkiniais pasaitėliais NS79. Marija Magdalena tada nutekėjo, jeib tatai pasakytų BPI399. Ir nutekėjęs pirma užkopo ant medžio figos, idant Jį regėtų VlnE183. Ižtrūko kuo veikiaus iž anos minios ir nutekė́jo pirm ir užlipo ant medžio lauko figos DP574. Išpylė kodį ingi prakartą (lovį) ir vėl nutekėjo šuliniespi semtų BB1Moz24,20. O Laban nutekėjo anop žmogausp versmėsp Ch1Moz24,29. Nutekėjo ing visas aplink ėsančias šalis, pradėjo nešt tuos, kurie sirgo BtMr6,55.
| refl.: Aš ant svirną nusiteku: svirno raktai tebėra, mano brolio nebėra NS80. Nusitekėt norime niekur kitur, tiktai anop vietop PK243.
panutekė́ti, panùteka, -ė́jo (dial.) intr. visoms ištekėti: Josios dukterys toli panutekė́ję Grv. Panutekė́jo LKKIX188(Dv).
patekė́ti, pàteka, -ė́jo
1. intr. KŽ pasilieti, ištekėti (apie skystį): Ka devė į galvą su kažkuo, i kraujai patekė́jo Vvr. Tas [žmogus] tep suspaudė tą sūrį, kad išrūgos patekė́j[o] (ps.) Azr. Iš jo (lavono) visas brudas patekė́j[o] Str. Negerk per greit, kad nepatekėtų per lūpas Vaižg. Nueinu ryto, guli paršelis išsižiojęs [negyvas], kraujo net patekė́ta iš burnos Klt.
2. intr. SD1126, SD259, J, M, L, Š, NdŽ tekant pasisunkti, pasiskverbti po apačia: Po grindom patekė́jo vanduo Sv.
ǁ tr. N, KŽ tekant paplauti, pagraužti (krantą).
3. intr. NdŽ kurį laiką pasisunkti, pavarvėti, pasroventi: Būdavo, numuši ranką – kraujas neteka, tik ruda sunkelė pàteka (taip išsekę buvo tremtiniai) Ob. Sula truputį patekė́jo ir vėl nustojo Sv. Tepatekỹ žąses kraujas, geresnė bus mėsa Dglš.
4. intr. po truputį tekėti, prasisunkti: Negerai ažkamšei rėčkelę – vis tiek pàteka Sdk.
5. intr. KŽ patvinti, pasrūti, paplūsti: Pateka upė SD261. Krauju patekė́jusios akys NdŽ. Visa mėsa pienu patekė́jus (apipilta) Dg.
6. intr. įbėgti srovei, įtekėti, įsilieti: Kur tas upelis pàteka, aš nežinau Šmk. Tais grioveliais [trąšuotas vanduo] pàteka į didesnį griovį Dg.
7. intr. K, M, L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, LzŽ, Č pakilti aukščiau akiračio (apie dangaus kūną): Saulei patekė́jus atejau J. Kol saulė patekė̃s, turim tę nueiti LKT193(Nm). Saulė patekė́s, ir išeisi į laukus Krtn. Baigi darbą su saule: kada patekė́jo – į darbą, nusileido – numo Krž. Parginsi, kaip jau saulė patekė́s Tl. Patekė́jo saulė, i rasą tujau nudžiovino Varn. Nu ka saulė pàteka graži, būs pagada Brs. I tą vieną sykį parejau saulei patekė́jusi Kl. I ta liuob iš vakarų patekė́s viena žvaizdė su rykšte Yl. Saulė tokia raudona patekė́jo Pc. Gana tau drunėt, čėsas keltis, saulė jau kur patekėjus! Lš. Liuobėjusys subatos vakarą nu saulės užsileidimo lig saulei patekant sutartines dainiuoti S.Dauk. Šviesus mėnesėlis patekėjo iš rūtų darželio, o aušros žvaigždelė iš pat vainikėlio (d.) J.Jabl. Patekė́jo šviesioji saulužė, ištirpino vasaros ledaitį Sch8. Nusileis mėnuo, patekė̃s saulelė JD942. O kai laidojo mudu, brolyčiu, šviesus mėnuo patekėjo KlvD249. Tamsi naktis jau sutemo, aušros žvaizdė patekėjo LTIII428(Sln). Saulele motule, patekė́k patekė́k (d.) Rm.
^ Jis kai parėjęs namo, tai jo tie namiškiai džiaugiąsis pamatę kai saulaite patekėjusia LTR(Sln). Kol saulė patekės, rasa ir akis išės PPr62. Aiškink kvailam, kad rytą saulė patekėjo! KrvP(Pun). Kol neišaušta, i saulė nepateka LTR(Vdk). Ji (saulė) ir nesutinkama pateka Vaižg. Jeigu per keturiolika šešiolika valandų darbo keturis litus užkali, tai, rodos, kita saulė pro langą pateka (pasidaro linksma, apima džiaugsmas) J.Marc. Negreit da toj saulė patekė̃s (daug laiko praeis), kol ana sulauks savo vyro An. Elzbietai septynios saulės patekėjo nuo tokių žodžių rš. Šiandien ir mums, buvusiems jūsų vergams, ir jums, buvusiems mūsų ponams, patekėjo nauja saulė (prasidėjo šviesus gyvenimas) A.Vien.
8. intr. Rod, Ml, Str visoms išeiti už vyrų, ištekėti: Visos dukterys patekė́ję LKKXI221(Trak). Turim tris dukteres ir visos trys patekė́ję Arm. Trys jos dukrės Vilniuje, anos gerai patekė́ję Grv. Tik mergos patekė́jo, kur bagotos Pls. Jų yra ketrios (keturios) merginos ir visos patekė́ję Vrn. Gražios mergos visos patekėjo, jaunos marčios visos pasenėjo LTR(Ad).
9. refl. N, KŽ apsivaisinti, pasibėgti (apie avis, ožkas): Ožka pasitekėjusi MŽ. Avys pasitekėjo MŽ403.
10. intr. NdŽ, KŽ, Nm, Snt, Trg, Skdv pasidaryti skausmingam, užgeltam nuo šalčio (apie panages): Panagės patekėjo B, R140, MŽ185, N. Man iš šalčio panagės patekėjo KI713. Panagės patekė́jo nuo šalčio, t. y. po nagų meisos gelia nuo šalčio J. Sušalusias rankas kišk į šaltą vandenį, kad panagės nepatekėtų Grš. Trink sniegu – mun panagės patekė́jo Vvr. Nešildyk sušalusių rankų, o panagės patekė́s Žgč. Ka panagės pateka, reik pirštus kišti į sniegą, ir atsileida Grg. I panagės patekė́jo tą žlugtį beskalbant tokie speiguotie Lkv. Veizėk, mano panagutės patekė́jo MitI67(Klp).
| refl.: Teip sušalo rankos, kad i panagės pasitekė́jo Krt. O jergau, ka pasi̇̀tekėjo panagės, negal betverties! Grg.
11. intr. Sut, N nueiti, nubėgti, nuskubėti: Pateku po kuo SD259. O kam patekanti rakteliai skambėjo? NS338. Sutrinko trinko tėvelio grindos, o kam einanti, kam patekanti? NS341. Nū sunku krikščionimus, kiemuose gyvenantiemus, kiek varstų patekė́t bažnyčion DP64.
12. tr., intr. LTI210(Tvr), Sv pasitinkant išeiti kam priešais: Dar tik svotuliai atšlaime sučežė[jo], ė jau mergos tėvai išbėgo, juos patekė́jo Prng. Bėk tėvo patekėt iš turgaus – baronkų ataveža LTR(Vj). Veselioj pàteka kožną žmogų muzikantas Dglš. Patekė́k mani, sūneli, ne až ilgo (tėvas atsisveikina su mirusiu sūnumi) Dglš. Kunigas patekėjo numirėlio priimt Rš. Kas jam šitiek užmokės? Be kepurės patekės? Gmž. Kai mañ nešė an bažnyčią, varpai suskambėjo, vargamistras, kunigelis mani patekė́jo (d.) Kzt.
| refl. tr., intr. Sut: Oi eisiu eisiu, pasitekė́siu ir kaip galėdamas pasisveikinsiu Š(Tvr). Jog jums nepasitekėjo su duona ir vandenimi ant kelio CII1103. Šitai apžieduotinis eit, išeikite pasitekė́tų jam DP567. [Mergos] ėmusios lempas savas, išėjo pasitekė́tų prieš apžieduotinį savą DP568. [Tarnai] Viešpatį naktį ant kelio pasiteka DP552.
13. tr. apdovanoti (pasitinkamą marčią): Neisiu veselijos: neturiu kuo marčios patekė́t Slm. Seniau ir linų grįžte marčią patekė́davo Slm. Jy man patekė́jo gražų abrūsą Slm.
| Vištelė kiaušinius dėjo, gaspadoriui patekėjo, pagiriom sergančiam A.Strazd.
14. refl. WP3 kreiptis kur pagalbos: Išveržk mane nuog neprietelių mano, Viešpatie, Tavęsp aš pasiteku Mž480. Tavęsp pasitekė́jo visi ligonys ir pavargėliai DK152. Žmogus ne tiesiogu Dievop pasiteka, bet tarpinykų sau ieško Jop DP77. Patiesp Dievop, kaip tėvop tikrop, pasiteka DP538. Idant ir mes… tokiump pagalbump pasitekėtumbime DP587. Nepasiteku tikrai čestyje prieš urėdą bažnyčios MT144.
15. refl. pasirodyti: Mums pasitekė́jo, kad prasta būs mergė, ir neėmėm Nt.
16. refl. atitokti, pagerėti (apie sergantį žmogų): Jau ir teip pasitekė́jo, jug buvo marinamas Šts.
partekė́ti, par̃teka, -ė́jo intr.
1. po vestuvių atsikelti gyventi pas vyrą, atitekėti: Partekėjo čia ji nū Varsėdžio Grd. Mano motina partekė́jus iš Minionių kaimo Rs.
2. Gl parsirasti, pareiti, parbėgti: Motina Šimonienė tik sunkiai atsidūsėjo, kada Anė partekėjo I.Simon.
^ Pargena genulis, par̃teka tekulis (d.) Rdm.
pértekėti NdŽ, pertekė́ti, pérteka, -ė́jo Rtr
1. intr. SD292, Sut, N, Rtr, NdŽ, KŽ kiaurai persisunkti, pratekėti: Par visus drabužius pártekėjo vanduo J.
^ Ateit ubagas ant lops lopo, per tus lopus vanduo nepereit, neperteka (žąsis) PrLXVII34.
2. intr. NdŽ, KŽ persilieti per viršų.
3. intr. praleisti vandenį: Radom 3 valtes: vieną būtinai kiaurą, o dvi partekanti IM1863,23.
4. intr. MŽ įtekėti ir ištekėti, persroventi (apie upę): Jis (Ančios upelis) pérteka per ežerėlį Pastovį ir teka į Ragažiaus ežerą Kpč. Strepečių pasitaiko tik pertekamuose ežeruose rš.
5. intr. SD292, N perbėgti per ką.
6. intr. persikelti, perbėgti kur: Keturi broliai Šimelpeningiai… dėl vieros pertekėjo į Lietuvą LC1886,11.
7. tr. prk. perimti, persmelkti: Iš jo veido ale švietė jo širdyje ėsąsis pakajus, kursai mudu abu pertekėjo LC1887,22.
pratekė́ti, pràteka, -ė́jo
1. intr., tr. EncIX594, NdŽ, DŽ1 prasruventį pro kokią vietą: Nemunas pràteka Tilžę Smln. Pro šalį to miestelio nuo žiemių pusės pràteka upė Sidabra BM176(Jnš). Prie vyšnių sodelį, prie rūtų darželį pratekėjo upelė gailiųjų ašarėlių LTR(Vs).
2. intr. ištekėti iš kur, turėti pradžią (apie upę): Klausinėjo, kap upės, o iš kur jos pràteka Rud.
3. intr. nutekėti, nusruventi:
^ Da daug upėj vandenio pratekės (daug laiko praeis) Brž.
4. intr. LL183, Š, NdŽ, KŽ praleisti skystį (paprastai prakiurus): Statinė perdžiūvus – pràteka DŽ1. Dėlto pràteka [lentelių stogas], pūna greitai Kur. Jau viedras pratekė́jo, reikia naujas pirkt Stk. Puodas jau pratekė́[jo] LKKXIII28(Grv). Pratekė́j[o] bliūdas – skylelė rados Lp.
| Pratekė́jo ausytė [vaikui], ir teka Ėr.
5. intr. prasisunkti, prasiskverbti (apie skystį): Misa, kuri prateka, skysta J. Maž da pratekė̃s [v]anduo iš [stogo] šono Dglš.
6. intr. Rtr pradėti tekėti: Uosio kalbą užgirdo upė, ir ana krauju pratekėjo [iš nusiminimo] LTsIII188(Ds). Pradė[jo] sūnelis šermukšnį kirstie, ir pratekė[jo] rusvus kraujelis in bernelio kojelių (d.) Tvr.
7. intr. KŽ suviduriuoti.
8. intr. NdŽ kiek pakilti, patekėti (apie dangaus kūną): Jei tik saulutė pratekė́j[o], ir eina [grybauti] Dbč.
9. intr. praslinkti (apie laiką): Teip pratekė́jo apie ketverius metus MitI385(J.Šliūp).
10. tr. bėgant pralenkti: Šitaip tekėjo Ahimaaz tiesom (tiesiu keliu) ir pratekėjo (paraštėje pranoko) Cusį BB2Sam18,23.
pritekė́ti, pri̇̀teka, -ė́jo
1. intr. SD302, R, MŽ, I, Sut, LL93, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ pribėgti srove ar lašais: Pilnas kubilas pritekėjo vandens po lašniais J. Pritekė́jo didžiausias klanas kraujo J.Jabl(Skp). Rištakai [v]andenio pritekė́jo iš viedro Klt. Sulos pora puodų pri̇̀teka Sb. Nuteka ir priteka vanduo N.
| Seilių spaudimas ištekamuosiuose latakuose dažnai esti didesnis kaip pritekančio į liaukas kraujo spaudimas V.Laš.
^ Iki dagos pritek naudos! Tlž.
2. tr. Q648 tekant pasiekti (apie upę): Iš vakarų pusės atiteka nedidelis upelis, kuris, pritekėjęs pietinį piliakalnio kraštą, susisuka ir teka į šiaurę LTsIV626.
3. intr. įtekėti: Visas Nemuno bei jam pritekamųjų upių ledas dar tebegul Kel1881,95.
4. intr. Sut prisidėti, padaugėti (apie laiką): Metai [žmogui] ne priteka, bet nuteka DP580.
5. tr. išbėgus priešais pasitikti: Eina eina diedas, ir pri̇̀teka jį lapė Tvr.
6. intr. N pribėgti prie ko: Ir aniemus pritekant [prie Loto], idant duris išdaužytų, išsekė anie vyrai laukana BB1Moz19,9.
7. intr. kreiptis kur, ieškoti prieglobsčio: Kurie pritekam ir laikomės prie pasiūlyto nusitikėjimo CI97.
| refl. Q648, CII1065, Lex110, Krz255, N, KŽ: Kurie iš bajaus (mūšio) išbėgs, prisitekės Hesbonop BBJer48,45. Mes kop priesitekėsim? Mž453.
8. refl. dovanojant ką įsiteikti, prisimeilinti: Im (imk) nuo manę šitą žiedą, tai pristekėsi jo dukteriai (ps.) Tvr.
sutekė́ti, sùteka, -ė́jo
1. intr. Q654, SD1163, SD333, N, Sut, M, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ tekant susilieti, suplūsti į vieną vietą (apie vandenį, upę): Iš visų pusių sutekė́jo vanduo ir pasidarė kūdra J. Itas [v]anduoj sùteka upėn LzŽ. Visi upeliukai į Nemuną sùteka, trąšas suneša PnmŽ. Japonų jūra šiltesnė, švelnesnė, ir vanduo čia gėlesnis – daug upių suteka jon iš žemyno rš. Sùteka [Juodoji Ančia ir Baltoji Ančia] abi sykiu ir teka ing Nemuną Kpč. Tenai (ežere) niekada neužšąla: vanduo sùteka iš paversmių Blnk. Nebepanešė jo (velnio) pilvas tiek vandenio ir parsprogo, o vanduo visas sutekėjo į ežerą BsPII84(Šl). Sutekėjo dvi upelės, sukalbėjo dvi seselės LTR(Švn).
| prk.: Taipo balsai žmonių ir vyriausiųjų kunigų į vieną sutekėjo prš.
| refl. Q654, Sut: Susiteka dvi upės – Mūša ir Nemunėlis – ir atiduoda savo vandenį Lielupei sp. Kaip smarkiai susiteka didžių lietų vandenes PK59.
ǁ dėl susikaupusio vienoje vietoje skysčio, kuriame buvo dažoma, pasidaryti vietomis tamsesnės spalvos: Šiuo būdu išgarinti verpalai nesuteka, ir dėl to ruožų neatsiranda sp.
2. intr. pribėgti, pritekėti: Kai sutekė̃s lig burbulo [medsukio viduje], tai bus didelis viedras medaus Všn.
3. tr. permerkti, sušlapinti: Pakabinai šlapią [paltą] – sutekė̃s rūbus Slk. Arbata sutekėjo rūpestingai išvalytas kelnes, bet jis to nepastebėjo rš.
4. intr. SD443, N sueiti į vieną vietą, susiburti: Į Meką ir Mediną kasmet suteka daugybės maldininkų Vr. Sutek marčios ir sesiulės, susemiema tą sudabrą NS18.
| refl. KN63: O štai prieštarnykai mano prieš mane susitekėjo PK69. Kaipo paukštinykas, pasergėjęs, jog ant kokios vietos paukščiai susiteka, tenai jiems ganyklą meta, idant jus galėtų pigiaus gaudyti brš.
| prk.: Tump keturiump galump visi kiti [galai, tikslai] susiteka ir susieiti SPII207.
užtekė́ti, ùžteka, -ė́jo
1. intr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ tekant srove užsilieti ant ko: Kraujis užtekė́jo ant drabužio J.
2. intr. užplūsti, užkilti: Kad užtekès putos – itai anas (Žilvinas) perimdo; kad paslès kraujas – anas negyvas (ps.) Grv.
3. intr. praleisti vandenį: Kap ažtekė́jo – blogas dangtelis – supuvo šienas Ml. Kiauras dangčius, tai užtekė́jo ir sušuto siena Ds.
4. intr. tekant vingiu priartėti (apie upę): Ir pro juos ùžteka Šventoja Ds.
5. intr. H156, R, MŽ, N, J, M, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pakilti aukščiau akiračio, patekėti (apie dangaus kūną): Saulė užteka SD405. Mėnuo užteka B134. Kolei saulė ùžteka, va kokį galą suari Mlt. Saulė būdavo neužtekė́jus – karves varai an pievų Upn. Saulė ùžteka, ir reikia keltis Grž. Man matos, kad senelė nebesulauks saulės užtekant (greitai mirs) Grž. Oi aš jauna pradedu savai sesulei tykų alasėlį, nedėlios ankstų rytelį giedriai saulelei užtekėjusiai, tamsiai naktelei miglelei prasiskyrusiai Kb. Sėdžiam, kol saulė užùteka Krs. Saulė nusileidžia – mėnuo ùžteka Mžš. Saulė žutekė́jo, pasniedojai ir nuvažiavai Eišiškėn Rod. Išvažiuoji – saulė ùžteka, atvažiuoji – ažsileidus Ad. Mėnas jau užtekė́jo LzŽ. Iki aušra užtekės, dar galėsiu išeiti iš pilies V.Krėv. Užtekėjo ant dangaus septynios žvaigždelės vienoj krūvikėje DS136(Šmk). Užtekė́k, saulele, papūski, vėjeli, nušildyki, nuvėdinki nuo žirgo raselę JV64. Užtekėjo mėnesėlis tarp dviejų žvaigzdelių RD115. Iš kur užtekėjo šviesus mėnesėlis, iš kur užtekė́jo aušrinė žvaigždelė? (d.) Dkšt. Užtekėjo saulelė par aukštus kalnus (d.) Nmk. Aš nemačiau dienos auštant nei saulelės užtekant LTR(Klp). Užtekėk, saulele, ant mūsų, ant mūsų (d.) Jnk. Tėvulio dvare saulele užtekėtau, už baltų skobnelių lelija pražydėtau LTR(Mrk). Perleidžia saulei savo užtekėt ir žibėt ir geriemus, ir piktiemus vienokiai SPI347. Nes Jis daro tai, jog saulė jo užteka ant piktų ir gerų BtMt5,45. Atėjo … labai anksti, užtekant saulei BPII3. Ik saulei neužtekėjus sugavo jis jaunikaitį BBTeis8,13–14. Paleisk mane, aušra nes užtekėjo Ch1Moz32,26.
| prk.: O kaip užtekėjo saulė, kurijė apžiebė visus pahonis, jie teip labai apjako DP61. Pranašavimas bu[v]o, jog turėjo užtekė́t žvaizdė ižg namų Jakobo DP59. Jeigu anys tatai nesakys, neužtekės jiems aušros žvaizdė MT(praefatioXIV). Nes juosemp užtekė́jo saulė tiesos, o tie vienok neregėjo DP40. O jumus, kurie mano vardo bijotės, užtekės saulė teisybės BBMal4,2. O sėdintiemus vietoje ir šešėlyje smerties užtekėjo šviesybė BtMt4,16.
^ Tiek laukėm ano, kaip saulės ùžtekančios Trk. Lauka it saulės ùžtekančios VP28. Prašyt neprašiau [maisto iš namų], bet laukiau kaip saulės ùžtekant Lkč. Tėvas motina ateita – kaip saulė ùžteka (pasidaro linksma) Yl. Ka išejau į Klaipėdos kraštą, maniau, ka saulė užtekė́jo (taip smagu pasidarė) Ub. Jam jau saulė nebeužtekės (nebesulauks šviesesnio gyvenimo) LTR(Ds). Kolei saulė užtekės, tai rasa akis išės LTR(Vdn).
| refl.: Užsitekė́jo, užsirietėjo šviesi sauliulė prieš kalną (d.) Švnč.
ǁ tr., intr. užtikti, apšviesti tekančiai saulei ką kur būnantį, ką darantį: Saulė muni lovo[je] užtekė́jo Vkš. Munęs saulė neužtekėjo, kad ir buvau pagerąs Šts. Teka saulelė ankstie par girelę, užtekė́jo ežere ledelį (d.) Vkš. Kur saulutė teka, vis mane užteka LTR(Slk). Tos rūtelės buvo saulės šviesos užtekėtos, gailios rasos nuriedėtos J.Jabl. O jeigu saulė ant jo (vagiančio) užtekėjo, tada kraujų tiesa tesūdij ant jo BB2Moz22,3.
6. tr., intr. pasidaryti skausmingam nuo šalčio, užgelti (apie pirštų galus): Mun beskalbant užtekė́jo panagės Krž. Tuos maišus skalbdama net rankas užtekė́jau Brt. Vakar skalbiau, tai kad užtekė́jau rankas! Ig.
| impers. tr.: Nuėjau prie šulinio be pirštinių, tai kad užtekėjo pirštus, nors kazoką šok! Pjv. Prisiėjo važiuoti dviračiu prieš vėją, tai kad užtekė́jo panages! Lkč.
7. intr. SD392 užbėgti aukštyn.
8. intr. SD1206 užeiti, užbėgti kam priešais, pasitikti: Užteku kam, prisitinku, susitinku SD163. O kad jis jau ėjo, užtekėjo jam tarnai ir pasakė I. Skubinkies iš Babilono …, užutekėk Jėzusui, pakolei metas tam derąs SPII169. Didis bažmas žmonių … užtekėjo Viešpati Jėzui su palmų … šakomis DP131. Anys, išgirdę Kristų netoli santį nuog miesto, užtek Jam BPI12. Tada užtekėjo jam Mozėšius ir kloniojosi po jo akim BB2Moz18,7. O kaip anie persiyrė ant kitos šalies gergezėnų, užutekėjo Jam du apsėstu BtMt8,28. O kad ėjo ing nekurį miestelį, užtekėjo Jam dešimtis žmonių raupuotų SE195.
| prk.: Duok mums tikrus mokytojus, kurie … visiems papykiams … stropiai ir išmintingai užtekėtų (užkirstų kelią, sutramdytų) MKr28.
ǁ tr. einant priešais užstoti (kelią): Reikia Jam kelio užtekė́t, ik kolei dabar vaikščioja tarp mūsų DP327. Jei anys tatai nebūtų tikėję, Jam kelį nebūtų užtekėję BPII387. Duok, idanti … su garba, tau pačiam prigulinčia, kelią linksmai užtekėtumim MKr12.
ǁ tr. užbėgus priešais atimti: Ateikiat priš midianitus ir užtekėkiat jiemus vandenį iki Bet Baro ir Jordano BBTeis7,24.

sė́sti, sė́da (sė́džia, -ta, -ti), sė́do (sė́dė K) intr. Rtr, sė̃sti; N, Sut, L, M
1. užimti sėdimą padėtį: Vaikai, jau vakarienė an stalo, sėskit valgyt Dbk. Vienuoleka [valgytojų] sė́dam į stalą Pj. Į stalą sė́da lygiai vienuolektą Vdk. I gaspadorius, i gaspadinė kartu sė́s pri stalo Vkš. Dešim vaikų – būriukas sė́da į stalą, visims reik pakišti Rdn. Be močios nesėda stalan Klt. Ir mane prašė pietų sėsti J.Jabl. Sėd' ir valgai Švnč. Sė́sk pagal muni Pgr. Nori, kad prie jam sė́sčia Dglš. Sė́st nė viena nesė́da Aps. Sė́dam po šituoj verba pasilsėt Lš. Te sė́d' – švieseliau Aps. Tu šalia sė́d' Ad. Bėginėdami ėsti (valgo) anas, nesė́sti LD350(Zt). Jeigu atėjęs svečias nesėda, tai mergos nemiegos LTR(Trgn). Aš sė́dęs sėdėjau krasė[je] J. Tai gula, tai sė́da Ln. Valgio laikui atejus, galėjo sėsti už stalą, valgyti ir gerti, kiek norįs M.Valanč. Sė́dau už stalelio laiškelį skaityti, byra ašarėlės, negaliu matyti (d.) Plm. Ar man jaunutei stalelin sėsti, ar man su savim tėvelis kviesti (d.) Slk. Sė́do prisėdo prie mergelės šoneliui (d.) Prng. Sėdo nusėdo mergelių suolas (d.) Vrn. Oi mergele mano, balta lelijėle, sė́sk an mano kelių, an baltų rankelių DrskD23. Sė́dau į stakleles vis dainuodama JD1423. Dainuoj, dainuoj trys seselės po langeliu sėdusios TDrVII73(Dov). Idant … už stalo tavo su gera sąžine sėsti … galėtume SE149. Su bjauraisiais niekada drauge nesėsiu PK52. O sėdę sergėjo jo ten Ch1Mt27,36. Ir sėdę̃s bylojo jump DP136.
^ Sėsk, būsi svečias J.Jabl. Prašom sėst, duosim ėst Ml. Prašom sė́st, ryto[j] valgyt duosim (juok.) Plv. Sėskit, ką turit kišenėj – ėskit (juok.) LTR(Rm). Sė́sk – pastovėsi, kap vinčiavos (juok.) Plv. Sė́sk, ir taip dūšia išeis iš kūno (juok.) KlvrŽ. Ko nesėdi, a visus stačius palikai? Krž. Sė́sk gale ratų, tegul tavo kaulus krato Mrk. Sėsim draugiškai, ėsim dešerą šuniškai B.
| tr.: Ar ma sė́sti martelių suolelį? JD56.
| refl. N, K: Sėstisi H. Sėsti̇̀s LKKII242(Zt). Prašom sėstųs J.Jabl(Ds). Sėski̇̀s ir sėdėk Zt. Sėdõs tan medelin ir sė́d Žrm. Ale sė́skiatos abudu Grg. Vakarą po večerės sė́skis pri kalvarato Všv. Daba įduok kalvaratą – nemoka, pri katro šono sė́sties Brs. Vėl lyna, ot sė́skiatavos abudu Brs. Sėskis pablaku ant žemės J. Aš sėdaus į saulę, o ans nuejo į ūksmelę Dr. Medį nupjovė teip aukštai, kaip sėsties Dr. Ant siuolalio sė́dusys matau, kad plentu važiuo[ja] mašyna Lkv. Sėdõs – i priverpta Brb. Sėsčiõs, kad būtų vietos Ds. Nuo kalno šikine laiko [vežimą arklys], sė́džias net ir laiko Ob. Sė́skis ir valgyk, bo aš eisiu karvės Nmč. Prašo, kad aš sėstáus Mrc. Ana užvydo mane i sėdõs prie man Ml. Pas plūgą sėdõs, tai kap davė perkūnas, žumušė Dbč. Sėdõs an suolo Tvr. Aš čia sėsiúos Kls. Kap nueini miškan, tai an vietos sėdai̇̃s – kap paklotė [uogų] Kls. Sėdiẽs i valgai Dglš. Būtai sėdusỹs ir sulopius Lp. Sėdõs an akmenio Rud. Sėdaũs valgyti Dv. Ateję sėdasi̇̀ ir sėd LKKIX210(Dv). Kap sėdaũs supt, miegas apmarino Rod. Visi trys sėdomė̃s ir grajinam Rod. Sėdõmės Dsn. Seniau paišėjo visi, sėdõs ant gatvės, ant prieklėčio Grv. Išeinu an gonkų ir sėdúos Žrm. Rozu ir guldėmėms, ir sė́domėms Lz. Sėdi̇̀s (sėskis) an suolo GrvT91. Sėdmetė̃s (sėskimės) LKKXIV225(Grv). Sė́ditės an suolo Lz. Ji jam nedavė sė̃stis KII8. Sė́dos ant suolelio šaly pečiaus BM188(Šl). Kvietė sėsties prie stalo Žem. Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sė́stis K.Donel. Sė́dusis snaud, knopso J. Pakulis į malūną bevažiuojąs. Ale nei sėdęsis, nei stačias rš. Sė́dos pelėda už stalo galo (galą D93) Sch18(N13). Sėdõs svodba ažu stalo Dv. Atėjo pelėda nė neprašyta: sėdosi kerčioje nė nesodyta LB146. Imk tavo gromatą, sėskiasi ir rašyk tuojaus penkias dešimtis VoL25. Sėskitės čia, iki nuėjęs pasimelsiu ten Ch1Mt26,36. Jis įėjo į namus farizeušo ir sėdose už stalo VlnE161. Kad sėdõs, priejo jop mokytiniai DP532. Sėskiasi ir skaityk, mumus girdint BBJer36,15.
^ Jeg nejai dirbtų, tai nesisė́sk ir valgytienai Lel. Sėskis, būsi svečias I.Simon. Sė́skis – atsistovėsi, kai vinčiavos (juok.) Skr. Sė́skis – ir teip jau didelis, par didelis užaugsi Krs. Sė́skis – a visus stačius i palikai? Grg. Ne visiem in vieno suolo sėsties Prng. Sė́skis sodriai, kalbėk drąsiai, tars, kad bagotas J. Sėskis, namiej pri[valgysi] arba pasivalgysi B.
ǁ atėjus pabūti, paviešėti: Da jūs pas mus niekad nesė́dot Skr.
2. lipti (ant arklio, ant dviračio) ir atsisėsti: Sė́do arklin Pl. Buvo ir moteriškų: kita sė́do ant arklio ir dui Grz. Sė́sk an arklio ir išbarstyk po visą lauką rugius Klvr. Sėdo raitas ant dramblio nugaros J.Balč. Sėdo ant dviračio ir šlapiu, purvinu keliu – į Pasraujį J.Paukš. Jaunikaitis sėdo ant vilko ir nulėkė prie kito dvaro LTR(Rk). Vai, ką kalba Petrelis, ant žirgo sėsdamas, į žirgelį sėsdamas? (d.) Mrj. Ant žirgelio sėdai, kepurelę kėlei KlpD24. Oi, sūneli jaunasis, sėsk ant bėro žirgelio D21. Ant žirgo sėdžiau, į kilpą spyriau KlvD81.
| refl.: Ant arklio sė̃stis KII374. An rovero (dviračio) sėdaũs Rod. Pėsčiom nėr kap eit – dviesa sėdõs an vieno [arklio] Rod. Balta kumelė yr tam dvare: raitas sėstųsbi ir apjot, ir būtų [v]andenio LKKII228(Lz).
ǁ nulipti, nusėsti (nuo arklio): Aš nesėsiu nuo žirgelio, nepurvysiu čebatėlių (d.) Lp. Sėsk, žentai, ženteli, nuog šyvo žirgelio (d.) Rtn. Dėkui, ženteli, sėsk ir nuo žirgelio RD180. Ir atjojo trys berneliai žirgelių girdyti, tas trečiasis mažesniasis sėdo nu žirgelio D57.
3. eiti, lipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Galėjau sėsti į troleibusą ir kaip mat paršvilpti namo V.Bub. Keleiviai … pradeda sėsti į traukinį KlK14,62. Rykmetį sė́dai į traukinį, vakare grįžti Erž. Sė́do [į autobusą] pusėj devynių Klt. Visi, kurie su manim į marias atvažiavo, jau sėdo laivan V.Krėv. Sėsk, mergytė, į laivą, sėsk, jaunoji, į laivą JD97. Su laivūnu bekalbanti, į laivelį besė́danti JV674. Eik šen, muno mergelė, sėsk į muno laivelę StnD5. Jau aš sė́du į važį, o tu sė́sk ant arklio ir jok J. Kad jau viskas – tik sė́st i važiuot Lzd. Čigonai sėdo arkliuos ir nuvažiavo LTR(Ob). Aš pakinkiau arklį, nu, ir sėdom dviese, ir važiavom LTR(Grv). I važiuos jau, į arklius sė́s Tl. Kap atgal grįžo, tai sė́do į mūsų ratus Mšk. Sė́dov su ponu į karietą, muziką turėjau su savim PP15. Reik man sė́sti tan važelin šali[a] to bernelio (d.) Šmn. Oi kap aš sė́dau in vežimėlį, lenkiau galvelę in jaunimėlį DrskD169. Mergele mano, jaunoji mano, sėsk margan vežimėlin TDrIV26.
^ Nesėsk ne į savo vežimą Trš.
| refl.: Kam ko reikia, sė́das [į mašiną] ir važiuoja Šlčn. Sė́das an mašinos – ir Vygonysna Rod. Sė́sies (sėskis) in vežimą Krn. Čėsas į vežimą sėstis: seniai bočiai įsisėdo LB137. Sė́skis karieton ir važiuok namo Mlk. Sėdaũs (ir sė́daus) laivėn GrvT80. Aš nesisėsiu, aš nevažiuosiu, verks manę motinėlė TDrIV26(Vlk).
ǁ išlipti sėdėjus: Sėsk, dukrele, iš vežimo TD79. Sėsk, dukrele, nuog vežimo KrvD83.
4. nusikaltus patekti (į kalėjimą): Justas sės į kalėjimą, o ne tu! K.Saj.
| refl.: An penkelių metų turmon sėdõs GrvT75.
5. (dial.) tūpti (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Sė́sta bitės an medžio Aps.
^ Sė́do kaip višta ant kiaušinių Pnd.
| refl.: Vištukai eina sė́stis Dv. An medžio kap sėdõs [vabalai], tai lapus apėdė Str. Sė́stis jom (bitėms) lentelė primušta par skylelę Grv. Juodvarnis miške sė́dusys krokė Lkv.
^ Skrenda kap sakalas, sėdas kap ponas (sniegas) Arm. Pilės žvirblis, ir ant varpu sėdęsis, gieda D(166psl.).
ǁ refl. imti perėti: Sudeda jauniklė šešis kiaušinius i sė́dasi, kvaksi Sem. Aš gi pats nesėsiúos, kap višta nesė́di Lz.
6. apsigyventi, apsistoti: Eikite, sėdtè per mus i gyvente Tvr.
| refl.: Jo brolis sėdõs an vietos (liko ūkyje) Kls. Anas būt sėdusỹs an ma[no] sėdimų, bet moj jo galvoj kitep žubyzgė Rod. Per mane tavo duktė tę sėdõs (nutekėjo) Vlk. Po vainai sėdomės gyvent lygian laukan Ad. Tai gaspadorėliai! Kap sėdõs (pradėjo gyventi) an vienos karvykštės, tai per penkelius metus nei telėko neprislaikė Rod.
7. leistis (apie saulę): Einam namo, jau saulė sė́da Ds. Saulė sė̃s, ir gink namo Trgn. Saulė sė́da devyniõs Ob. Da saulė yr nesė́dus, tik kai debesys, ažtat tamsu Sdk. Ogi kap gražiai saulė sė́sta! Dglš. Saulė sė́sta, nu, tai tada jau darbą meta Aps. Teip sė́da saulė raudonai Skp. Aš pavėlai ir atėjau – jau saulytė beveik sė́do Pnd. Dabar ilga dienos – saulė toli už eglynėlio jau sėda Kvr. Saulei sė́dant, buvom namuos Km. Saulė sėda debesin – bus lietaus Rgv. Šįvakar saulė sė́do labai raudona, ryt gali būt vėjo Ut. Davė žodį ilgai negaišti, tik saulė sės – tuoj atgal P.Cvir. Saulė jau buvo sėdusi, kai atėjau mūsų jaunų keliauninkų laukti Pt. Negi matysiu saulelės tekant, saulelės sėdant (d.) Jž. Kai saulutė rytą sės, o vakare užtekės, tai tada aš pas tave sugrįšiu LTR(Sb). Saulė sėsta, mėnuo šviečia NS137.
| refl.: Saulė sė́dasi Aps. Diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu Vaižg.
8. grimzti, smegti: Žiūrom – vežimas tik sė́da, sė́da ir nusėdo in Nemuno dugną Prn. Pamindis, kad linai vandenin sėstų̃be Aps. Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių rš. Erkė žmogun insega ir giliau sė́da (skverbiasi, siurbiasi) Rdš.
^ Visi akmenys dugnan sėda Prl.
9. slūgti: Vanduo jau pradėjo sė́sti Up. Jei jūra sėsta, tai galima laukti pagurimo Plng. Buvo kapuose inlinkimas, sė́do sė́do žemė, kryžiai sugriuvo Dg. Daboji – tik sė́sta, sė́sta, sė́sta velėna! Str.
10. mažėti tūriui, bliūkšti: Vėjas kai papūs, tai sniegas regiančiai sė́sta Prng. Minkšta geležis, kad mušama, sėda Lš.
| Anuo rozu svėriau aštuoniasdešim kilogramų, dabar tik septyniasdešim šešius. Ot sė́do svoris! Mlt.
| refl.: Ant apatinės lentos pastatė ir veža. Žiūriu – jau tie kiaušiniai sė́das [duždami] Gdr.
11. gulti sluoksniu, leistis ant kieno paviršiaus: Suodys sėda K.Būg. Dulkės sė́da grindyse BŽ231. Kilo dulkės ir sėdo ant žmonių pėdų rš. Sūrus skystimas sėdo ant dantų rš.
12. sunktis, gertis: Vanduo sėda į žemę, į drabužį J. Kokia čia skūra – sė́da vanduo parejai Sdk. Smarkus lytus biškį sė́sta ir į žaginį Krp. Tik nutepiau roges, tuoj ir sausos: dažai labai greit sė́da Trgn. Žibalu kojas ištrink – anas gerai sė́da Klt. Sė́sta [v]anduo į torpę Pvn. Par tapalinius klumpius sėsta [v]anduo Šts. Į smiltį [v]anduo beveizint sė́sta Trk. Medus in šitą duoną nesė́stų Al. Pūliai laukan nebeišeina, jie sėsta į vidų rš. Sė́da tymai (išbėrimas susilaiko), kai pasišaldo Ds.
| Šaltis ir drėgmė sėdo iki kaulų sp.
^ Svetimi taukai nesėda į kūną J.
| refl.: Par čebatus sė́das [v]anduo Ktk. Šitoks tai skalsus lytus, į žemę labai sėdasi Gs.
| prk.: Itokis darbas sė́das pečiuosna (skauda nuo tokio darbo pečiai) Vrnv.
13. pulti, kibti: An [kaimynų] dukters sė́do: lendi pri muno vyro! Krš.
| refl.: Svieto (žmonių) kaklu nelipa, ko jūs taip ant jo sė́datės! Pg.
14. įtekėti: Troškupis sė́sta į Lyksūdės prūdą Šts.
15. refl. virsti, pasiversti: Kad tu sėstáis akmeniu! Lz.
16. prasidėjus likti, laikytis ir toliau: Pirmo sniego tiek privertė, nežinia, ar jau sės žiema, ar tik purvo pridaris Prng.
◊ ant galvõs sė́stis pasidaryti kieno našta, varžyti: Sė́suos aš kitam an galvõs – savo kerčią turu! Krš.
ant nósies sė́sti imti varginti, spausti: Bėda ant nosies sėdo Žem.
ant sàvo šiki̇̀nės sė́stis vlg. pasidaryti savarankiškam: Kad anas sėstų̃s in sà[vo] šiki̇̀nės ir pašumytų an dviejų desentinų, tada iš kitų nesjuokt Arm.
ant sprándo sė́sti (sė́stis)
1. išnaudoti: Ponai norėtų darbo žmonėms vėl ant sprando sėsti rš.
2. užsipulti, imti spausti, neduoti ramybės: Vargai ir bėdos ant sprando sėdas LTR(Jnš). Jau policininkas sėda ant sprando su mokesčiais rš.

į gálvą (į krãmę Trk) sė́sti
1. Vž, Gršl svaiginti: Stipras alus – sė́sta į gálvą Krš. Saldus alus nesė́s nė į gálvą Akm.
2. įsiminti: Mokslas kitam į gálvą nesė́sta Šts.

į sóstą (ant sósto) sė́sti pradėti valdyti: Karalius sė́do į sostą DŽ1. Buvo tai Didžiam Konstantinui sėdus Ryme ant sosto A.Baran.
į svẽtimus ratùs sė́sti ne į savo vietą patekti: Tau gaila, o man pikta. Toks vyras į svetimus ratus sėdo! rš.
į veži̇̀mą sė́sti eiti už vyro, tekėti: Tos mergučės dar į veži̇̀mą nesė́da, spės apsirėdyt Skr.
kai̇̃p ant dẽšimts arklių̃ sė́dosi pasidarė labai linksmas: Kap apsiženij[o], tai, regėt, kàp an dẽšimts arklių̃ sėdõs Arm.
kai̇̃p vélnias į pipirùs sė́do PnmA prastai pateko.
kaklè sė́stis labai įkyrėti: Jau man ir kaklè sėdõs šitiej uždarbiai Vlk.
antsė́sti (ž.)
1. Bru, Rtr, Žr, Klk žr. užsėsti 1: Ančsė́do an arklio i nujojo Užv. Būras ak neištarė, kaip jį meška ančsėdo, smertdarė Žlv. Kad antsėdau, juo greitesnis pri mergelių joti D7.
| refl. tr., intr. I: Aš an to arklio liuobu antsisė́dęs josiu Krtn. Antsisė́do muni, raitas joja Skd. Leka kaip pašėlęs, an arklio ančsisė́dęs Pvn. Žmogus žirgą pažabojo, antsisė́dęs ir jojo PP30.
2. tr. pritapti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): Ar biesas antsė́do tave! J. Tus piningus jau vel[nia]s antsė́do gatavai Jdr.
3. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko čia antsė́do kaip drugiai! KlvrŽ. Skolos turėjo, kaimynas ančsė́do Ub. Vyras antsė́do muni kaip žaltys Ievą Šts.
| refl.: Dėl ko tu esi vien ant munęs antsisė́dęs? Plt. Vieną kartą padaryk gerą, ta antsėdęsi visumet būs Lnk. Toki jau ano mada: ant vieno antsisė́sti Ms. Ančsisė́do an munęs kaip velnias Pvn.
4. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui): Antsėdo kosulys lig vymos Ggr. Jį antsė́do geiduliai BŽ308.
5. intr. įnikti ką daryti: Antsė́do prašyti krikšto Šts.
6. tr. versti, spirti ką padaryti: Ančsė́do nuravėti tokį didžiausį daržą Pvn.
apsė́sti Š, Rtr; SD203, Q83,261, Sut, N, M, L
1. tr., intr. K, LL116, DŽ, NdŽ susėsti aplink: Visi stalai buvo vyrų ir moterių apsėsti Skrb. Kai apsė́da visa šeimyna apie stalą, net gražu žiūrėt Pnd. Jį apsėdo iš abiejų kraštų An. Apsė́dot, ažusėdot – leiskit išeiti iš ažustalės Ds. Apsė́do stalą, ir močiai nėr kur atsisėst Skdt. Apsėdom apie tą lempą Rmš. Apsė́dam aplink stalą LKT391(Kb). Stalą apsė́dę susiedai, jie neužleidžia vietų – turi išsipirkt [per vestuves] Dv. Kaip cigonai – apsėdę ugnelę Upt. Gumbo stalas apsėdęs šeimynos, visi linksmi, smagūs Žem. Pečius buvo apsėstas vaikų Pč. Vaikai, pečių apsė́dę, plunksnas plėšo BM390(Rdn). Velnių par kelias eilias apsė́dę poną numirusį (ps.) Všn. Apsė̃s tave mošytėlės, jau netikros seserėlės JV901. Kurie aplink stalą apsės, tavo širdis džiaugsmais plastės PK94.
| refl. tr.: Apsisė́s stalą dešimtis [valgytojų], tik spėk sukties Rdn.
2. tr. sėdant prispausti, pasėsti: Vieną pagaliuką, kai verpia, apsė́da, o an kito – kuodelis pririštas LKT326(Trgn). Atsisėdę už stalo prieš vinčių jaunieji kuris kurio drabužius apsės, to visame gyvenime bus viršus LTR(Tvr).
| refl. tr.: Apsisė́dau kepurę, pirštines Krt.
3. tr. užimti sėdimą vietą: Apsėdau krėslą, neturu kur bepasvadinti svetį Šts. Brovėsi tarp apsėstų suolų rš.
4. refl. žr. atsėsti 1 (refl.): Apsisėskit, aš papasakosiu istoriją Lnk. Buvo toks mūrelis, ka jau gal apsisė́sti Plng. Apsisėdau būdelėj parūkyti Plng.
5. (dial.) intr. atsitūpti: Apsė̃s an šakos [voverė], tai uodegą padės net an galvos Rdš.
| refl.: Jau vištos apsisė́do an laktos – vakaras Rod.
ǁ atsitūpti perėti: Višta jau pradėjo kvaksėt, zaras jau apsės an kiaušinių Nč. Dvi vištos apsė́do viena diena Rud.
6. (dial.) tr. tupint aprėpti: Višta galia septynius aštuonius žąsies kiaušinius apsė́st Ob. Kad atsisėdo katė an zedliaus, visą zedlių apsė́do Slnt.
7. intr. apsigyventi, įsikurti: Kaip apsigyveno ir apsėdo pirmieji lietuviai, iki šiol dar neištirta A.Janul. Čia pat pas muni buvo apsė́dę jau vokyčiai į kvaterą Sd.
| refl.: Kaip tik pradėjo jie čionai apsisė́sti, tuojaus ir atsirado vagių Jž. Neleisk, kad svetimas apsisėstų ten, kur visi meilios mūsų kūdikystės paminklai Vaižg. Keli metai bus atgalios, kaip senelis apsisėdo ant to kalno rš.
ǁ tr. apgyvendinti, užimti: Apsė̃s šešias eilias [sklypų], pėdos nebus kur padėtie Adm. Nojė ir jo vaikai apsėdo žemę O. Apsėskit karalystę, kuri jumus yra pagatavyta nuog pradžios svieto Ch1Mt25,34. Kurie nemoka muštis nei bartis, nei bylinėt, šitie apsė̃s ir apvaldžios žemę DP533.
apsėstinai̇̃ adv.: Jeib tau šitą žemę ant gyvenimo (viršuje ing paveldėjimą, paraštėje paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau BB1Moz15,3.
ǁ tr. užimti, aprėpti: Jis, kad galėtų, dvarą apsė́stų Mrj.
8. refl. užsibūti vienoje vietoje: Mat apsisė́do namuose, niekur nebeina Šl.
9. intr. pasiduoti žemyn, pasmukti: Kol neapsė́dus trioba (sienojai nesusispaudę), jos lipinti moliais negalima Lš.
10. intr. kiek nusėsti, nuslūgti, nusekti: Apsė́do dūmų juodas kunkulis, tada pasrodė ugnis Klt. Pūsk – apsė̃s kiek pienas Rod. Apsėdo [v]anduo Imb.
11. tr. aptvindyti, apsemti: Vanduo apsė́do visą dirvą Up.
12. tr. puolant apgulti, apsupti: Apsė́dę daug kareivių Dsn. Klausės apsėstiejie tos žinios, kas dėsis su pilia ir su žmonėm BM107(Krs).
13. intr. GrvT131, KzR nurimti, apsiraminti, liautis: Gausi šlapių mazgočių ir apsė́si Dkš. Jis jau apsė́do, tep jau nedaro Lš. Apsė́skit, vaikai, ba bus blogai! Lp. Kap aš apimsiu jumi diržą, tai tuoj apsė́sit! Rdm. Ar tu nors kartą apsė́si?! Nč. Kur tu dartės eisi nakčia, apsė́sk geriau Rod. Kad spiečiantis bitės nebėgtų, tai reikia skambint, ir jos apsėda LTR(Auk). Šoko, šoko bernai ir apsė́do visi Lp.
^ Nėra tau nei apsėdamos, nei apgulamos (vis nerimsti) Arm.
| refl.: Apsisė́skit, ba kaip paimsiu diržą! Plm. Tu nedaugį apsisė́sk, ba aš tau vis vientara kaulus palaužysiu Arm.
ǁ refl. aprimti (apie skausmą): Kai pratrūko, tai ir apsisė́do, nors ažmigt duoda Trgn.
14. tr. SD227, N, NdŽ pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Nakviša (laumė) apsė́do vaiką, ir jis nemiegti naktimis J. Velnio apsėstas, pristotas R65. Apsėstas nuog velnio B. A vel[nia]s apsė́do, eikiav greičiau, ko čia trainiojys! Krtn. Ar jau tave bus piktoji dvasia apsėdusi, kad taip savame kaily nesitveri? Grž. Gal jau velnio apsė́stas, ka toks bjaurus pasidarei Skrb. Ar apsė́do kas taũ šiandiej? Sdk. Iš apsėstų žmonių daug velnių išginė M.Valanč. Dvasių apsėstasis buvo išgydytas Ev. Antikristas apsėdo PK133. Ar giltinė tavi apsė́do PP47. Mes važinėdami užgirdom, kad vienam karaliui pinčiukai apsėdo tris dukteris MPs.
| Aš žinau vieną ąžuolą apsėstą, niekas jo negali pakirsti LKGIII949(S.Dauk).
| refl. tr.: Idant aš nečystai dvasiai neduočiau manyje ponavoti, arba mane užimti bei apsisėsti prš.
15. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti: Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius LzP. Apsė́do dideliai, aš negalėjau betverties Ms. O ten liuob kada apsė́s tas mergelkas, ka ten cypins, kaukys anie, tie vyrai Sd. Nereik, vaikali, seno žmogaus apsė́sti Vkš.
| prk.: Jei jam lašelis į burną, jis kaip pakaruoklis apsėda žmogų rš.
^ Blaškosi kaip šuo, blusų apsėstas KrvP(Krsn).
16. tr. apnikti, apipulti: Išlomavo rugiai – pelėsis apsėdo Šts. Kada jau rugys nužydėjęs, stiebus ir lapus apsėda amaras P.Cvir. Obuolius apsė́do puvimas Šk. Kas, Nikodemai, priglaudė tave, niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė? J.Marcin. Bet tos musys yr apsė́dusios par tą lytų Trk. Tas grybšis yra didžiu naikintoju daugybės augymių, nes kurią apsėda, tą pražudo P.
| Visokios blogos mintys jį apsėdo rš. Jos neberušiokit, mat bėdų apsėstà, klapatuos Slm. Jį visos nelaimės apsė́do Dglš.
^ Viena bėda tai ne bėda, o dvi trys kai apsėda, tai žmogų suėda LTR(An). Kai bėdos apsėda, tai ir pakaušį praėda PPr61.
17. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui, nuotaikai): Jei miegas ano neapsė́da, ans važiuo[ja] gerai Mžk. Čiaudulys nosį apsė́do Šts. Mano martelė tinginio apsėsta: niekas jos nesėta ir nieks neravėta Nč. Mano dvasią apsėdo noras vėl keliauti rš. Paskui širdį jo apsėdo puikybė S.Stan. Širdis godėjimu apsėsta DP512.
18. intr. įnikti ką daryti: Muni apsė́do anie kriušti lauk Pkl. Apsėdo joti pačią, ši ir pabėgo Šts.
19. tr. apsvaiginti: Padarė tokį stiprų alų, kad nu dviejų stiklinių muni apsė́do Tv. Mažne pavirtau, mat arielka apsėdo Žem.
ǁ intr. apsvaigti: Nū alaus i mun galva apsė́do Up.
20. intr. netekti jėgų, nusilpti: Jau apsėdo ir nuo lažios nenulipa Švnč. Jau aš sena, be sveikatos, apsė́dus Tvr.
◊ apsė́stas vãbalas apie išdykusį, neklaužadą vaiką: Apsėstas vabalas tas mūso vaikas – neklauso tėvų Šts.
bluñkis apsė́do KlvrŽ sukvailiojo.
kai̇̃p (lýg) [vélnio, nelãbojo, šim̃to velnių̃] apsė́stas smarkiai, labai (rėkia, eina ir kt.): Vaikai rėkia ir triukšmauja kàp apsė́sti Mrj. Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas J.Paukš. Eina kai̇̃p apsė́stas, nė su žmogum nebekalba Jnš. Užpuolė mergą lyg apsėstas Jnš. Ko tu vis siuvi kai̇̃p nelãbojo apsė́stas Vlkv. Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas KrvP(Vlkv).
kai̇̃p mùsmirių apsė́stas apsiblausęs: Vaikšto kai̇̃p mùsmirių apsė́stas Sv.
atsė́sti intr. Rtr
1. užimti sėdimą padėtį: Atejo ties maria Galilėjos ir užejo and kalno ir atsėdo ten Ch1Mt15,29.
| refl. H, B, Sut, RtŽ, LL312, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Atsisėdo Petras ant suolo Žem. Ãnas neatsisė̃s, nesustos – eik ir eik Dl. Bėgs, bėgs, tik klest ir atsisė̃s Mlk. Basi an pusnes atsisė́dam Antr. Aš nueisu į reją, an pečiaus atsisė́su, pasėdėsu Nv. Vis atsisė́skai an pėdo pjaudamas Ob. Atsisė́dau in akmenio, ir ažumigta Ktk. Te nueinu, atsisė́du, sėdžiu ir laukiu to tetervino Dgč. Neatsisė́di nė pailsėti Žr. Kap atsisė́du, tai padaboju Nmč. Kadaise atsisė́da tėvas batus siūt, motka verpt, tai ka dainuoja abudu! Ktv. Lept vaikas ant subinės ir atsisėdo Plv. Atsisė́dęs besėdžiu Vlkv. Ar an dagio atsisė́dai – ko pyksti? Mrj. Atsisėstū̃t – gal išnešt krėslą? Rod. Atsisė́skim arčiau. Smagiau arčiau sėdėti Grdž. Tėvas ant vieno krėsliuko, motina ant kito, o vaikai ant žemės, būdavo, atsisė́da, i valgom, kabinam košę Žgn. Išsivaręs karveles pas karklynelį, atsisė́dęs ir užmigęs būs End. Mama verps, atsisė́sma pry mamos ir mokysmos LKT105(Lkv). Aš nežinau, kad mun a tris nedėles neleido nė atsisė́sti lovo[je] Lk. Armoninkelę pakliurkys atsisė́dęs Tl. Takšt ir atsisė́do vaikelis į pelkę Vvr. Atsisėdęs prie vakarienės, jis ėmė pasakoti Aladino motinai apie savo keliones J.Balč. Karalaitis atsisėdo krėslan, apie jį visi žvėrys sugulė LTR(Rk). Pasidairęs, pasidairęs sest ant slenksčio ir atsisėdęs SI444. Atsisėdova po žydinčiu alyvų keru ir ėmėva šnekėties Blv. Atsisė́do krėsle ir sureko BM33(Vb). Atsisėdo kaip svečias KrvP(Ndz). Atsisėsim pas krūmelį, nusiskinsim po lapelį LTR(Trak). Atsisė́dai už stalelio – radasta žydėjai (d.) Klvr. Oi tu krėsleli, gražiai risavotas, kas an tavę atsisė̃s DrskD68. Atsisėdau į darželį raštelius rašyti KlvD18. Atsisėdmi R327. Kur tiktai aš vaikštinėju, atsisėdžiu, stovinėju, mano tu mislyj brš.
^ Kad žinotai, kur pulsi, tai pats atsisėstai LTR(Mrj). Kalvis, ir ant akmeno atsisėdęs, duoną valgys Sln. Kad atsisėstų – dangų pasiektų, kad rankas turėtų – vagį pagautų (kelias) Sim.
ǁ refl. užsibūti sėdint: Atėjau ir atsisė́dau Klt. Pakačergy atsisė́do i atsisė́do Mžš.
2. refl. užlipus (ppr. ant arklio) užimti sėdimą padėtį: Kokia gera kumelė: kap atsisė́dai, tai kap vėju ir nunešė Aps. Tas muzikantėlis … atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę BsPII41.
3. refl. įlipus į susisiekimo priemonę, užimti sėdimą padėtį: Atsisė́do, važiuo[ja], pamatė – liepsnos ateina LKT117(Rs). Du berniokai atsisė́do ir neturėjo irklų Pb. Laumė atsisė́do in karietą Aps. Paprašyk padaryti tokius račiukus, kad atsisėdai, pagalvojai – ir, kur nori, be arklio nuvažiavai J.Jabl. Padaryk pasostę į karus atsisė́sti J.
4. refl. patekti (į kalėjimą): Neilgai taip žmones apgaudinės, už tokius darbus atsisės Jnš. Mokytam daug lengviau ir turmon atsisėsti LTR(Ds).
5. (dial.) refl. atsitūpti: Kur motina bičių atsisė́da, te ir visos bitės Aps. Kiškis po krūmu atsisė́do LKT351(Švnč). Kriukšt šaka, anas (vilkas) nusgando, ant šikinės atsisė́do Dgč. Zuikis strakt atsisėdo ir, ausis pastatęsis, klausosi Žem.
6. refl. KI80, Srv apsigyventi, įsikurti, pradėti ūkininkauti: Jie miške atsisė́do (paėmė viensėdiją) Rm. Jis jau visai subiednėjo – atsisėdo ant bandos (samdinio, kampininko sklypo) Krkn. Nieko sau, Ona plačiai atsisėdo – kaip an valako Užp. Anas atsisė́do namuos Dgč. Vilniuj atsisė̃s, tai mislia – bus geriau gyvent Dglš. Anas Vainiūnuosa atsisė́do Aps. Atsisėdo ant svetimo gero ir mano, kad jam kas į dantis dabar žiūrės! J.Paukš. Nusipirko miško, ant miško atsisė́do Lt. Atsisėdu į savo galą ir pasiimu išimtinę I.Simon. Priseis viską statyti, nes atsisėsiu ant pliko lauko Blv. Atsisėdo kaip balon KrvP(Mrk). Atsisėdo kaip girtas purvan KrvP(Mrk). Ir atsisėdom ant kalno kaip durniai ant balno KrvP(Rtn).
^ Daug norėdamas (norįs VP11), ant mažo atsisėda (atsisėdi B, M, Ps, atsisėdai N) S.Dauk.
ǁ įsitaisyti: Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materialinių gėrybių J.Gruš.
7. buvus pakeltam nusmukti, nusmegti: Jau namai vėl atsėdo į savo senąją vietą Vv.
8. atslūgti, nukristi (apie vandenį): Paskysta [v]anduo pievose, dirvose, o paskuo atsėsta, ir yra atsėdusi vieta Šts. Atsėdęs [v]anduo paliekta nūslėdį, [v]andens atsvadą Šts. Jūra par dešimtį žingsnių atsėdusi Plng. Upė jau atsėdo, daubose nebėr vandens Dr. Velėnžemines pievas pavasarį užtvenka, tokios pievos atsėstos vadinas Ggr.
9. Šts išrūgus atslūgti: Kaip pakilęs alus, bengdamas rūgti, atsė́sta, košk į verpeles (bačkas) J. Tešla atsė́do – buvo labai paskėlus Ktk. Atrūgus duona lovy atsė́da J. Buvo jau beįrūgstąs pyragas, o dabar kažin ko atsė́st pradėjo Sb. Kad tik atsė́do duona, ir minkyk – bus gera Srv. Kopūstai jau atsė́dę, nėr jukos Klt.
| Ar jau atsė́do grietinė (sviestą mušant)? Ob. Nedaryk smarkiai durų – pyragai atsės! Pg.
10. sustoti augti: Anys visi iš mažuotes labai augo, ė paskui ir atsė́do Sdk. Pavasarį labai gražiai rugiai atrodė, o dabar jau atsė́do Kt. Ale kas bus, kad rugiai atsė́do: pradeda ruduot iš apačios? Bsg. Linai tokie atsėdę be lytaus Šts. Žolė šokos ir atsėdo Šts.
11. atslūgti, atsileisti (tinimui): Iš ryto žiūriu – kojos tinimas atsėdęs Nm. Tanas atsėdo R172, MŽ433.
ǁ neiškilti iki galo, suslūgti (skauduliui): Votis kilo keliskart tam pačiam daikte ir vis atsė́do Srv. Votis buvo bekylanti, bet ėmė ir atsė́do Mrj. Spiritu priklota ir didelė votis kartais dar atsė́da Š. Atsė́do raupai (įsismelkė į vidų), ligonis mirs Š. Gumbas atsėdo R261.
12. nueiti tolyn, išnykti (apie debesis): Bene atsė́s [debesys], bene nebūs lytaus Grg. Debesiui užeinant, uždek švęstų žolių – debesys atsės Vlk.
13. atpigti: Rudenį visada arkliai atsė́sta Rod.
14. refl. imtis ko vieno, apsiriboti kuo vienu: Atsisėsim an vienos duonos (valgysim vien duoną) Lp. Ale išeina [pinigai]: atsisė́sk tu ant rublio (viską pradėk pirkti) – pamatysi Dkk.
◊ ant ki̇̀to rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisė́st an ki̇̀to rañkų Lb.
ant mi̇̀ltų mai̇̃šo atsisė́sti imti gerai gyventi: Atsisė́dai, žalty, ant mi̇̀ltų mai̇̃šo i sėdi atsisė́dusi Trk.
ant (kieno) padélkų atsisė́sti būti priklausomam, išlaikomam kieno: Atsisė́do an vaikų padélkų, karš Krš.
ant savę̃s atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kai atsisė̃s in savę̃s, tada išmoks, kaip reikia gyvent Vj.
ant sàvo ùžpakalio (sùbinės Grg, Lpl, šiki̇̀nės, uodegõs) atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kaip ant sàvo ùžpakalio atsisė́s [padauža vaikis], gal nebsius, gal protingesnis pasidarys KlK12,69(Rdn). Atsisė́do ant sàvo uodegõs, dabar pažins Mlt. Ne vis gyvensi tėvo duona, reiks i ant sàvo sùbinės atsisė́sti Sml. Matysi, ka tik atsisė́si ant sàvo sùbinės, tiks by kas Grg. Pažiūrėsma, kaip tu turėsi, kai an sàvo šiki̇̀nės atsisė́si gyvent Ut.
ant sprándo (ant galvõs, ant kãklo) atsisė́sti Dov išnaudoti, engti: Dabar, kad jau jis ant sprándo tau atsisė́do, ko tu benori, kad klausytų KlK23,88(Jnš). Atsisė́st kitam ant sprándo – ar tai galima?! An. Ant galvõs kitam atsisė́do ir mano, kad svietą nudyvys Ut. Būsi nuolaidus – ant kaklo tau atsisės ir dar pavežioti pareikalaus KrvP(Mrj).
ant sukurtõs ugniẽs atsisė́sti KlbIV14(Žem) gauti įrengtą ūkį.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti svetimą išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs, visus tinginiais vadina KrvP(Jz).
ant ùžpakalio (ant uodegõs Žem) atsisė́sti pasenti, pasiligoti: Atsėdęsis ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi Plng.
į sóstą (ant sósto) atsisė́sti pradėti valdyti: Į jų sostą karaliumi atsisėdo lietuvis kunigaikštis rš. Parvyko į mūso šalį ir atsisėdo ant sosto vyskupu M.Valanč.
už lõpšio atsisė́sti susilaukti vaiko: Pradėjo prastypti, jau už lõpšio atsisė́do Rdn.
įsė́sti intr.
1. SD405, Sut, M, L, Rtr užimti sėdimą padėtį, atsisėsti į ką: Vaikas, įsė́dęs į purvus, paliko purvinas J. Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti Žem. Jau ji kad insė́da in stovus, tai nežino, kada išeit Klvr. Dar aš neinsė́dau naujan krėslelin, ir pripylė uošvužėlė vynelio stiklelį DrskD106. Ar tu durna, ar tu girta: ko įsėdai marčių suole? NS559.
^ Ką ginęs ir ganyk, ką įsėdęs ir sėdėk Sch81(B).
| refl. K, Rtr, Jnšk, Ds: Vai, vai, dar šiandie negavau į stakles įsisė́st Prn. Seniai būčiau atsikėlus, į stakleles įsisė́dus JV296. Neįsisė́sk nešvarion vieton Š. Insisėdo kap velnias in ropes Mrj.
2. užlipus atsisėsti (ant arklio): Insė́do arklin ir išlėkė Ds. Kai įsėdo šyvan žirgan, su žirgu kalbėjo LTsII82. Tėvas įsėdo balnan rš.
| refl.: Kiti dar nešioja apgalvius, kad, radę arklį, guviau galėtų įsisėsti M.Valanč.
3. DŽ, NdŽ įlipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Insė́do [autobusan] kokia moteris ir kalba Ktk. Su lėktuvu tuo kaip beveizint: sau čia įsė́dai, čia i esi vieto[je] Trk. O kai įsė́dom į tą šėpį, oi tų žmonių kas: apgulę kraštais, sudiev sako visi! LKT185(Vl). Nuvažiavo į pajūrį, įsė́do į laivą Krt. Plentai, tokie keliai, važiuok, kur nori: įsė́dai – tu gali apvažiuoti, kur nori End. Įsė́sti į vežimą J. Įsėdo ratuosna ir išvažiavo Š. Ragutėse insė́dęs važiavau Aps. In karietą insė́dau, šešiem žirgam užkirtau DrskD232. Aš, mašinoj įsėsdamas, kepurę keldamas, sudiev rozą paskutinį šalelei prigimtai LTsII336.
^ Įsė́dai į vežimą – i važiuok (ištekėjai ir gyvenk) Pvn.
| refl. NdŽ: Įsisėdęs į laivelį, Nemunu pagal leidos lig santeklio Dubysos M.Valanč. Įsisė́do važin ir nuvažiavo Š. Į vežimą įsisė́sti KII184. Ir įsisė́do anam į vežimą Sd. Turėtumi arklį, sau įsisė̃stumi, lig dėdės nuvažiuotumi Lk. Kai insisė́di rogytėsna, tai nuo to kalno pusę kilometro nuleki Alv. Šlajukai tik pavažiuot įsisė́st, o rogės vežt ką Grnk. Galėsi parplaukti, klumpė[je] įsisė́dęs (juok.) Trk.
4. patekti (į kalėjimą): Ir įsėdo į kalėjimą Žr.
5. apsigyventi, įsikelti: Anas laukia mūs namo, kad insė́st Dglš. Keturi ūkiai įsė́dom į gerą žemę Grd. Nū dvidešimtų metų esu Daugirdūse įsė́dęs Užv.
| refl.: Jug ne į dvarą įsisė́dę esma, turam dirbti Vn.
6. užimti kokią vietą, įsitaisyti kur: Čia buvo įsė́dus į jos vietą kita – tokia pikčiurna Plv.
^ Tai insė́do – kai in ropes (įkliuvo, apsijuokė)! Klvr.
| refl.: Jei įsisė́dai į gerą vietą, tai ir sėdėk Dkš. Aš nesistengiau svetimais pinigais niekur įsisėsti, aš nesistengiau, kitus išnaudodama, dvarininke pasidaryti I.Simon.
ǁ prk. atsidurti kokioje būklėje: Nukėlė vainiką nuo galvelės, įsėdo į didę rūpestelę N164.
7. įklimpti, nugrimzti, įsmigti: Įsė́dom iki ašių Dkš. Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt Vlk. Žemėse insė́dęs kundamentas Dglš. Insė́do vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima Alv. Žemė atlyta, tai kad insė́do vežimas papievin! Rod.
| Kap šavė, tai ir insė́do kulka krūtinėn Ml. Kap insė́do erkė sprandan, tai su peiliu išlupo Rdš.
| Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta V.Bub.
| refl.: Insisė̃s plūgas [žemėsna] Vvs. Ratai sulig stebulių pievon insisė́do Alv.
8. įsisunkti, įsigerti: Dažai įsė́do į drobulę Bt. Rašalas į staltiesę įsė́do, kad nė išplauti negali Up. Trinami vaistai karts į kaulus įsė́sta Krš. Šluostyk rašalą nuo stalo, kol da neinsė́do Trgn. Ka ravėji, tos žolės teip įsė́da į rankas, ka anų nebgal išplauti Klp. Vanduo į žemę įsėda CII705. Sniegas pavasariop, tirpdamas nu saulės, įsės į šiaudus ir į medelius S.Dauk. O druskai į šiaudus įsėdus, ne teip pigiai užsidega S.Dauk.
| refl.: Įsisėda į žemę vanduo B. Dėmės in audeklą insisė́do (nebegalima išnaikinti) VšR. Druska nespėjo įsisė́st į mėsą Klvr.
| prk.: Kas dabar jaunystėje įsispaudžiasi, tas tolesniuose metuose vis giliaus įsisėda (įsitvirtina) prš.
9. refl. įgyti pastovumą, nusistovėti: Lytingasis oras, kursai paskutiniame laike įsisėdo, ciecoriaus sveikatai nieko nekenkia LC1885,31.
◊ į gálvą įsė́sti (įsisė́sti)
1. apsvaiginti: Jau įsė́do į gálvą šnapšė, nepastova kojose Dr.
2. užvaldyti, apimti (kokiai minčiai, idėjai): Kažin kas anam į gálvą įsė́do Varn. Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon J.Balt. Matai, įsisėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis Ds.

į káulus įsisė́sti pasidaryti įprastam, įsigalėti: Senam žmogui šykštumas į káulus įsisė́dęs Prn.
į sóstą įsė́sti pradėti valdyti: Į Žemaičių vyskupų sostą įsėdo kunigas Valančius rš. Vos buvo į sostą įsėdęs, visa tauta džiaugės S.Dauk.
į ši̇̀rdį (širdyjè) įsė́sti būti nuolatos jaučiamam: Ta praeitis ir Simonui buvo giliai įsėdusi širdyje rš.
ne į tàs rogès įsė́sti ne vietoje atsidurti: Man kiekvieną rudenį atrodo, kad aš įsėdau ne į tas roges ir važiuoju sau tėvo pėdomis K.Saj.
išsė́sti Rtr; Sut, M
1. intr. sėdėjus atsistoti ir išeiti: Jau visiškai baigiau preit, ir išsėdo klebonas [iš klausyklos] Sdk.
2. intr. jojus nulipti (nuo arklio): Kap atjojau an dvarelio, neišsėdau iš žirgelio LTR(Gdl).
3. intr. Š, DŽ išlipti iš susisiekimo priemonės: Ant kranto išsė́sti NdŽ. Da neišsė́dau iš vežimėlio, jau pasitiko du dieverėliu JV596.
4. tr. išsodinti: Dvare šitam mane išsė́do Mšg.
5. žr. užsėsti 3:
^ Kad tu išsėstái in peilio! (keik.) Arm.
6. (dial.) refl. tr. išperėti: Vanaginė juodoji, ana gražiai giedojo, išsisė́do viščiukus, ana sode vedžioja (d.) Tvr.
7. intr. išsisunkti, ištrykšti: Išsėdo kraujas lodz karoliai Grv.
8. žr. užsėsti 9: Kap išsė́do anys an manę ažu arklį, tai čiut neažumušė Vrnv.
| refl.: Boba kad išsisė́do an diedo duktės: vesk, diedai, kur, kad ma[no] ir akys jos neregėt! Rod.
◊ kai̇̃p ant devynių̃ arklių̃ išsė́sti labai džiaugtis: Kad aš tave išbūtau, tai kai̇̃ an devynių̃ arklių̃ išsėstáu Rod.
nusė́sti; Q12, R204, Sut, L
1. tr., intr. DŽ, NdŽ daugeliui užimti sėdimą vietą: Vaikai suolus nusė́do, nėr kur nė senesniam atsisėsti Ėr. Par kermošių visas Lėvenio pakriaušis būdavo moterių nusė́stas Skrb. Nusėdo suoleliais broleliai (d.) Prl.
^ Viena šikna visų suolų nenusėsi Jon.
| refl.: Pri stalo [šeimyna] nusisė́s par šventes Kv.
ǁ intr. būti sėdinčių užimtam: Pilnas stalas svečių nusė́dęs Vlk. Abudu suolai buvo nusė́dę žmonių Smln. Kad nusėdo suolas mergaičių! Pc. Sėdo nusėdo balti liepos suoleliai (d.) Ktv.
2. intr. N, Š, Rtr, DŽ, NdŽ sėdėjus nulipti (ppr. nuo arklio): Prašė jo visi, kad nusė́st nuog arklio ir ateit in stalą Ndz. Nusėdu ižg arklio SD459. Nusėdmi nu arklio R10. Nusė́sti nuo arklio K. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom V.Krėv. Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos (ps.) Brt. Durnius mato, kad vilkas alkanas, nusėdęs atidavė jam savo kumelėlę BM157(Jnšk). Tik nusė́do nuo dviračio ir inlėkė vidun Užp. Nusė́sk biškį nū dviračio, pasišnekėsma Bt. Nusėdę nuo vežimo, ejom, kur daugiausiai buvo svieto Rp. Kaip atjojau ant dvarelio, nenusėdau nuo žirgelio LTR(Plv). Aš nusė́dau nuo žirgelio, pasirėmiau an balnelio DrskD133.
^ Ne savo [žirgu] jojęs ir klane nusėsi B.
| refl. N, Nm: Jau jot negal, ji tur nusisėst, arklį pririšt BsPI22. Nusisėdau nuo žirgelio KlvD41. Žemai būdamas, nuo rogių nusisėdo BsPI61.
3. tr. sėdant negyvai nuspausti, nugalabyti: Žabalė merga nusė́do viščiuką Sl. Veizėk, nusė́si kokį žąsytį Jdr. Ir jis (Šešiavilkis) atsargiai laikėsi, lyg privengdamas, kad tasai tvirtas žemaitis jo nenugultų, nenusėstų ar nenumintų kojos Vaižg.
4. intr. palypėjus užsisėsti: Ans nusė́do int dviračio, parvažiavo numie Plng.
5. intr. atsisėsti ant žemos vietos: Nusė́dau į lovą, į žemą vietą J.
6. intr. atsisėsti, prisėsti: Aš nenusė́su anei mažos valandos niekada Žr. Par dienų dienas ten sėda visi nusė́dę Akm.
7. (dial.) intr. nutūpti, atsitūpti: Pirma [gegulė] nusė́do gale kojelių Onš. Jau nutupia, nusė́da an to ciesoraičio [paukštis] Vv. Ir atlėkė baltos žąsys, ir nusėdo baltos žąsys an didžiojo dvarelio (d.) Vlk.
8. intr. NdŽ likti kur gyventi, apsistoti: Maži nusė́do Kavarske, dukterys te gyvena Tj. Lietuvoje nieko neradęs, iškeliauja Rusijon ir ten amžinai nusėda rš.
9. intr. DŽ, NdŽ nusileisti (apie saulę, mėnulį): Saulutė jau seniai nusė́do už miško Srv. Piemeniui reikia anksti atsikelt: saulė nusėda, tada namo gena Šmn. Ant rytą, kaip mėnesėlis nusė́da, tai nors durk akin (labai tamsu) Slm. Ryt jau gal nebedžiovens šieno, ba saulė kokian rūkan nusė́do Trgn. Kadai grįžo rytų šonan saulė nenusė́dus? BM450(A.Baran). Kad jau nusėda šviesi saulelė, tuoj visur dedas gaili raselė LTR(Brž).
10. intr. nugrimzti, įsmegti: Namo pamatai nusė́do, ir namas sugriuvo Prn. Žiūrom, vežimas tik sėda, sėda ir nusė́do in Nemuno dugną Prn. Grybas buvo nusėdęs dugnan Rmš. Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo V.Krėv.
11. intr. R367, Skrb nuslūgti, nusekti: Patvinęs vanduo nusėda, t. y. numažėja J. Jau baloj vanduo nusė́do Kt. [V]anduo šulny nusė́do Dglš. Jeigu ežeras nusė́dęs, tai pakraščiu pereistat Ob. Kai liūnas nusė́do, tai vandenio neliko Vad. Vanduo nūsė́do par sprindį Up. Vandeniui nusėdus į vagą, lankose lieka riebaus, glitaus dumblo sluoksnis P.Cvir. Vandeniui nusėdus ir žemei išdžiūvus, vietoje žalios žolės tikt viena juoda žemė pasirodo K.Donel1.
ǁ nugaruoti: Nusė́do [v]anduo [virdamas], reikia kiek dadėt Klt.
12. intr. išrūgus atslūgti: Pakilusiai tešlai reikia leisti nusėsti ir dar kartą pakilti sp.
ǁ sukristi: Jei kremas gaminamas be želatinos, jį reikia tuojau valgyti, nes ilgiau laikomas jis pavandeniuoja – nusėda rš.
13. intr. atslūgti sutinimui: Smegenai (dantų) nusė́do, suaugo Vdk.
14. intr. nusileisti: Tėvo išrūkytos pypkės dūmai nusėdo, pakibo melsvu debesiu ties jo pečiais rš. Ore sutirštėjęs vanduo nusė́da ant žemės NdŽ. Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras LTsIV606.
| Debesys buvo didelis, ale nusė́do (nuslinko tolyn, nuėjo) Klt.
15. intr., DŽ nugulti, nusistoti: Tegul nusė́da krakmolas galan, tada nupilsi drumzliną [v]andenį ir užpilsi šviežio Ds. Išeisiu aš, kolei dulkės nusės – negaliu dulkės[e] būt Skdt. Kazeininiuose klijuose dažnai pasitaiko smėlio ir kalkių trupinių, kurie nusėda ant indo dugno rš. Mielės nustoja, nusėda MŽ437. Rūdys nusėdo ant vyrių rš. Moterų eritrocitai nusėda greičiau, negu vyrų V.Laš.
| prk.: Pernelyg daug kartėlio nusėdo karstadirbio atmintyje rš.
| refl.: Vanduo buvo drumzlinas, bet dabar nusisė́do Antš.
16. intr. nublukti, išblukti: Jau čia kvarba visai nusė́dus Alk.
17. tr. BŽ267 nugulti sluoksniu: Dulkės nusėdo stiklą rš.
18. intr. prasisunkti, praeiti: Ale mat kur nusė́do [v]anduo – sunkias par padamentą Slm.
19. intr. nurimti, nusiraminti, liautis: Ar tu, driliau, nusė́si kada nors?! Plt. Cit, nusėskit, vaikai, negaluokitės! Šts. Aš jam kad atšoviau gerai, tai ir nusė́do, ir neturi ko sakyt Prng. Kai priėdė, tai ir nusė́do Rod. Nenusė́džiamas žmogus Ds.
pasė́sti Rtr; N, M
1. intr. užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Pasistatysiu geresnį budinką – būs kur pagulti i pasė́sti Krtn. Pasė́do stalo[p] ir až penkias minutas pavalgė Lz. Anys pagamino visa ir pasė́do večeriot Dv. Pasė̃s čia, čia stovi lentelė šitoj, nu i peša, peša (verpia) Pb. Pasė́sk, nebėk į numus tei greit Šlu. Pasė́s rūkyti – rūkys rūkys Vn. Ir jis atejęs vakarą pasėdo užu stalo su dvylika apaštalais BPI358.
| refl. H, Sut, N: Aš skalbt pasisė́dus nemoku Pgg. Eisim pasisė́st lauke Pgg. Pry stalo pasisė́dusi i valgo jau jijė tą kisielių Žgč. Pasisė́skias, antai kėdė Krtn. Pasisė́do an žemės, paršalo ir atkrito Jdr. Pasisė́skis į užvėjį Dov. Pasėduos, paguliuos lovoje, bet kelti nekelu Dr. Taip jis kartą pasisėdo po medžio ir dūsavo LTR(Klp). Nerinį pasiimsu i pasisė́su į kerčią Pj. Pasisė́dau pasilsėti, kad pavargęs buvau Vlkš. Deviau tokį benkį pasisė́sties Sg. Obulų, grūšų prisirinkov, skreitus nusinešėv, tatai valgėv, valgėv pasisė́dusios Nv. Neturim kuom (kur) pasisė́st Dsn. Anos pasė́dos (atsisėdo) unksmelėj LKKIX202(Dv). Už stalo pasisė́skit Lz. Ant krasės pasisė́sti KII184. Po medžiu pasisėsti KBI43. Tik plept! an pasturgalio pasisė́do Jrk137. Juodu lyg bijodamu nesiskubina artyn, o pasisėda ant vienos apvirtusios pušies I.Simon. Parėjęs pasisėdau prie savo darbo Vd. Pasisėdo valgytų CII144. Už balto stalelio pasisėdę, šio smarkaus brangvyno pasigėrę (d.) Tlž. Į krėslelį pasisėdau KlvD47. Pasisėdau į staklutes raštužį rašyti N147. O pasisėsčiau pas kakalužį žemiausiojo[je] vietužė[je] RD165. Ir pasisėdo eilė pas eilę čia po šimtą BtMr6,40. Ir Izrael pasistiprino ir pasisėdo patale BB1Moz48,2. Antrą rytą pasisėdo Moziešius žmones sūdyti BB2Moz18,13. Ir jis liepė žmonėms pasisėst ant žolės NTMt14,19.
2. intr. užlipus atsisėsti: Pasė́do raiti ir išvažiavo važiuot Lz.
| refl.: Broliai passė́do arkliuosna Rod.
3. intr. įlipti, įsėsti: Nepasė́dau – kaip primušta mašina Brs. Pasė́da vienan vežiman jaunas su jaunuoj[a] ir važiuoja namo pas mergą Dv.
4. tr. DŽ, NdŽ sėdant prispausti: Po šlaunia pasė́dau knygą J. Gerai dar, kad mes sunkiai pasė́dom, gal neiškris [virvės] Rm. Žiūrėk, skarelę po uodega pasė́dai Srv. Tu, Jonai, turbūt pasė́dai mano kepurę Mrj. Aiktelėjęs pasėdu koją, laukiu, kol nutvilksės skausmas J.Balt. Tik vieną maišą pasėdęs nuvažiavo Pt.
| refl. tr.: Pasisė́dus rankas ir sėdi Kt. Kviečių pasisė́dęs atvežė Lkš. Kam tau tokio ilgo [švarko] – kad tu jį pasisėstái?! Lp. Negerai pasisė́dau paltą, tai i susiraukšliavo Rs.
| prk.: Ką tuos pinigus pasisė́dęs sėdės (taupys), tegu nusiperka palitą Jrb.
ǁ refl. tr. Kos32(Vkš) pasidėti, pasikloti ką sėdantis: Pasisė́sk ką, bus aukščiau Srv. Pasisė́sk skudurų, tai nebus tep karšta Gs. Pasisė́sk paduškikę – būs geriau sėdėti Varn.
5. refl. tr. priimti atsisėsti, pasisodinti: Pasisė́do į vežimą tą vaiduoklę ir nuvežė Nmk.
×6. (l. posiadać) tr. Sut paveldėti, (už)valdyti: Duok mums … tėviškę amžiną būtinai pasėsti MKr9. Pakėliau ranką mano Viešpatiesp, aukščiausiop Dievop, kursai pasėst dangų ir žemę Ch1Moz14,22. Ašjen nes daviau jumus tą žemę, kad pasėstumėte ją tėvainiškai Ch4Moz33,53. Jau visa pasėdai, jau visu valdysi MP219.
7. refl. apsigyventi, įsikurti: Jie visi an dvaro žemės passė́dę Vlk.
^ Ar nori į raudoną dvarą pasisėsti? PPr106, LTsV263.
8. refl. įstoti: Reikėjo pasisė́sti į giminaziją – kas būtų leidęs Pj.
9. intr. nusileisti (apie saulę): Saulelė rasi jau būs pasė́dusi, kaip parvažiuosiam Dov.
10. tr., intr. patykoti, palaukti: Ar eisim zuikio pasė́sti? Skr. Mes pasė́dom gerai, tik varikai (varovai) paklydo Dkš. Mūs gaspadorius išėjo ant ožkų pasė́sti Gdl.
11. intr. kiek nusėsti, nugrimzti: Siena pasė́do Lp.
12. intr. apeiti vandeniu, aptvinti: Pasėdo bulvių šaknys [v]andeniu Šts.
ǁ priplūsti, prisisunkti: Putinėlio vietelėj vanduo pasėdo LTR(Pnd). Po namu pasė́do vanduo NdŽ.
13. intr. prasisunkti, susigerti, pasklisti: Par medinius [padus vanduo] nepasė́sta, nepašlampa Pj. Matai, kaip pylė: klanai, nepasė́sta į žemę Krš. Pasė́da į kaulus arielka Pp. Kol liga palauža žmogų, pasė́sta po kaulus Slnt. Pradėjo vemti, matai, jau pasė́do po kraujį Plng. Ar taip greit ir galėjo pasė́sti tie liekarstai: kaip gyvas kuša man po vidurius Vkš.
14. refl. nusiraminti: Su savo šnekom tai pasisė́sk Smn.
15. tr., intr. Nv apsvaiginti: Rodos, nedaug tegėriau – kaip greitai pasė́do, sunku an kojų pastovėti Užv. Geras alus – greit pasė́do Vkš. Kitam i liminadas pasė́sta (juok.) Rdn. Pasėdo kaip Rėpšuo putra Brs. Pasėdo kaip Rėpšo šunie putra į galvą tas jūso alus Šts.
16. intr. būti linkusiam į ką: Ana pasė́dusi ant grieko, t. y. palanki J.
17. tr. apsėsti, pristoti: Pasė̃s tave pikčius, t. y. vel[ni]as J. Piktos dvasios pasėstas Šts. Ir žmogui [velnias] burną uždaro, kurio pasėda, liežuvį riša SPII74.
18. tr. padaryti įtaką, paveikti, užvaldyti: Tave jau jie pasė́do NdŽ. Svetimos dvasios pasė́stas NdŽ.
◊ į gálvą (į kójas) pasė́sti apsvaiginti: Devė bragės, i labai pasė́do į gálvą Rdn. Vynas jau pasė́sta į gálvą tikrai Vkš. Pasė́s į gálvą ir kvapas KlvrŽ. Padėk mun eiti del to, kad ta degtinė pasė́do mun į kójas Šts. Tokios karės pasė́do žmoguo į gálvą Slnt.
rankàs pasisė́sti tinginiauti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisė́da rankàs Dkš.
papasė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Kap papasė́do ažu stalo, tai svečiai negalėjo valgyt Dv.
parsė́sti; H, N žr. atsėsti 1.
| refl. N.
pérsėsti Š; L, Rtr, parsėsti M
1. intr. NdŽ atsisėsti kitur: Pársėsk ant siuoliuko, aš noru krėslą paimti Skdv. Pérsėdo nuo kėdės ant sofos DŽ1. Įpusėjus susirinkimui, Mažonis persėdo ant kito suolo šalia Girniaus J.Avyž.
2. intr. NdŽ perlipti į kitą susisiekimo priemonę: Pérsėsi kiton keleivinėn i nuvažiuosi Klt. Tę reik trissyk pársėst Grk. Persėdo į antras roges, kur važiavo seserys K.Bor.
ǁ pradėti dirbti su kita mašina: Baigė dorot vasarojų, vėl ant traktoriaus persėdo sp.
3. tr. NdŽ sėdant perspausti: Kitasis pársėda riešutą su subine, o kitas neparspauda nė su pirštais Šts.
4. tr. atsisėsti į tarpą: Kam tu juos pérsėdai? DŽ1.
5. intr. DŽ, NdŽ persigerti, persisunkti: Vakar lyjant man vanduo ir par sermėgą pérsėdo Trgn. Par šituos botus vanduo nepérsėda Ktk. Toks lietus labai greit pérsėda Ds. Tik aprišiu pirštą – ir vėl kraujas pérsėda Ds. Kaipgi taukai nepérsės par rūbą Sdk. Dažai pársėdo į antrą pusę Bt. Medus pársėdo į antrą pusę vogono J. Liesą akminelių gruntą [v]anduo veikiai parsėda, ir tujau išdžiūna S.Dauk. Pati sula parsimaino, sutirštėja, o kartais parsėsta par uždarytas šalis ir išeina laukan Kos17.
6. intr. susigulėti, susmegti: Sėdo pársėdo žemė – įdubo kapas Rdn.
7. tr. paveikti, perimti: Jis tos dvasios pasėstas ir pérsėstas NdŽ. Kad ben vienas spindulelis loskos pono Dievo apšviestumiat ir parsėstumiat širdį P. Idant gailėjimu visą mane parsėstum brš.
prasė́sti
1. intr. NdŽ, Šts, Ds sėdant nepataikyti į sėdamą vietą: Sėsdamas ant kėdės, ėmiau ir prasė́dau Mrj. Prasė́do pro šalį, kojos keberiokšt Rdn.
2. intr. NdŽ prasisunkti.
3. tr. sėdint padaryti patogią: Prasė́sti vietą NdŽ.
prisė́sti Rtr
1. intr., tr. Q90, N, M, L, Š, NdŽ, Ml atsisėsti šalia sėdinčio: Prisėdmi R71. Tas šast ir prisė́do šalip Tl. Ana jau labai roda, kad prie jos prisė́dai Sdk. Aš prie jo vieno čia prisė́dęs būsiu ir mokysiu Slv. Pasodinę svečią už stalo, vyrai iš šalių prisėdo J.Paukš. Prisė́do bernelis prie mano šalelės, uždėjo rankelę an mano petelių DrskD116. Ir prisėdo bernužėlis po kairei puselei LTR(Pnd). Ko prisėdai prie šalelės, tu nemylimasis? LTR(Vrnv). Užgerk mane, mylėk mane, mergytė jaunoji, prisė́sk mane JD1057. Prisėdo sens našlelis prie mano šalužės! KlvD186.
| refl. Rtr: Aš čia prisisėsiu, sesule, šalia Voverės V.Krėv. Vaikai pasiliko dar vežime, sėdėjo padoriai. Mudu prisisėdova prie jų Mš. Prisisėdęs ragina ir ragina gerti Grž. Prisisė́do pri munęs – sakyk teisybę Krš. Jonienė valgo, Jonas prisisėdęs ragina Žem. Vėl princas tik su ja viena kalbėjo, prie jos prisisė́dęs lyg pririštas Jrk79.
2. intr. NdŽ būti sėdinčių užimtam: Krėslai visi prisėdę, dar ir pasieniais eilės stačiųjų Žem. Tai kad prisėdo pilnas stalas svetelių LMD(Klt). Prisėdo sėdo pilni suoleliai (d.) Ck. Ko palinko suoleliai, kai prisėdo sesiulių? VD161. Ir prisė́do jaunųjų pilnas tėvo suolelis JV257.
ǁ tr. daugeliui užimti sėdimą vietą: Prisė́do pilna ažustalė Mlk. Moterų pilna apystalė prisė́sta Šmn.
3. intr. DŽ, NdŽ pasidaryti užimtam susėdusių važiuoti: Prisė̃s pilnas [autobusas] jau iš Labanoro, čia i nestos Klt. Prisėdo pilni ratai ir išdainavo Jnš. Laike pietų kad atvažiavo karieta, prisėdus kokių nepažįstamų ponų SI392.
ǁ tr. daugeliui susėdus, užimti, pripildyti (susisiekimo priemonę): Prisė́sti vežimą K. Kad mašina būtų prisėstà žmonių, tai ne teip mėtos LKKV160.
4. intr. DŽ, NdŽ, Dv, Dbč truputį, neilgam, laikinai atsisėsti: Lėkiau ir lėkiau perdien be kvapo, nė prisė́dus nebuvau Ds. Prisė́sk, sesel, minutėlę, pasikalbėsim Skrb. Padirbėjau, reikia prisė́st Imb. Nematysi, pri karvės ar jaučio prisėdai milžti – teip ankstie kėlėm Šts. Visi valgo, i tas prisė́do su kailiniais Rsn. Sugrįžo, prisėdo ant lovos krašto J.Balt. Prisė́dusi ratelį par visą dieną pargirgždino J. Negaliu nė iš tolo prisėsti (skauda užpakalį) rš.
| refl.: Prisisė́do prie stalo KI53.
5. intr. Rdn ilgam atsisėsti: Prisė́sti prie darbo NdŽ. Su plūksnom tai labai reikia prisė́st Skp.
6. tr. NdŽ sėdant prispausti: Pasitrauk, tu man skverną prisė́dai, aš negaliu atsistot Skrb. Prisė́do kojas ir plakė Plng.
| Visą mėnesį neprisėdo subinės (negalėjo atsisėsti) – teip buvo sukapotas Šts.
^ Durniaus prisė́stas, skverną nupjovęs ir eik (bėk) tolyn Kp. Susiedai, kiaušius prisė́dai! – Savo, ne tavo! Vkš.
7. intr. apsigyventi: Kiek čia vokiečių prisė́do! Ėr.
8. intr. nusistoti: Kubile ant dugno visokių žemių prisė́do Jnš.
9. intr. prisipildyti, pritekėti: Įšalusi žemė tebėra – neprisė́sta [v]andens nė šulinys Šts.
10. intr. prisigerti: Plienas prisėsta riebumų ir pasiduoda virinamas Šts.
ǁ tr. pripildyti, prisotinti: Miglos prisėstas vėjas trauka šarmą į medžius Ggr.
11. intr. pasidaryti apimtam, paveiktam: Prisė́stas svetimos dvasios NdŽ.
12. intr. Kbr apsiraminti, aprimti: Vaikai, prisė́skite, ba gauste nuo tėvo! Bsg.
| Prisė́sk (būk čia, pasilik)! Kur eisi – da užmuš … Rs. Matai, tai prisė́dai, kai pagąsdino Mrj. Jis buvo pirmas, bet dabar jau prisė́do (nebedirba taip smarkiai) Snt.
13. tr. pristoti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): A pikta dvasia prisė́do, kad taip nerimsti? Jnšk. A velnias tavi i prisė́dęs yra! Krš. Ar tave brantas yr prisėdęs, ko tu čia baldais?! Plng. Ar tave nemačia prisė́do?! Skr.
14. intr. prikibti, užsipulti: Jis prie manęs prisė́do kaip kipšas Snt.
◊ ùžpakalį (dùgną, skỹlę, sùbinę, úodegą) prisė́sti apsiraminti, aprimti, liautis: Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų Gž. Prisėsk dugną, o pelė įlįs LTR(Kv). Prisė́sk skỹlę – žiurkė įlįs Užv. Kur eisi – prisė́sk sùbinę! Rs. Ar tu neprisė́si uodegõs, bjaurybe tu! Skr. Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą ir nekaišiok man tarp durų! V.Myk-Put. Palakstė palaksčius ir prisė́do úodegą: mato, kad niekas neišeis Vl.
paprisė́sti (dial.) intr. daugeliui atsisėsti: Paprisė́dę pilna pasvirnė Dv.
susė́sti intr.
1. H, R, Sut, N, K, M, L, Š, NdŽ visiems atsisėsti: Visi susėdę aplink stalą ir snaudžia KlbIV80(Mlk). Susė́da tę ir geria, dainuoja LKT360(Sem). Anys susė́do ažu stalo Antr. Susėsdavom pabarėj, kai ažgiedodavom – gražu paklausyt Lel. Ėda šeimynelė susė́dusi Krš. Kningas abudu susė́dę skaitys Trk. Galiam susėst ir valandėlę pasišnekėt Sln. Sau pri stalo susė́s jau ta šeimyna valgyti Tl. Mudu susė́dova J. Į suolą bobos susė́do J. Pailsusys susėdo pas ugnį, gėrė pakarčiuo alų ar arielką M.Valanč. O ans liepė susėst miniai and žemės Ch1Mt15,35.
^ Kai seimas susėda, visus pinigus suėda PPr77. Ant liežuvio galo visos nelaimės susėdo KrvP(Klm).
| refl. N, K, Kls: Anudu susisė́dusiu vien galvo[ja], ką čia daryti Brs. Visos susisė́dusios tokios i plepa Krš. Griauža sūrį susisė́dę kertė[je] Trk. Susisėdmi su viens vienu R71. Poniški vaikai, su būriškais susisė́dę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso K.Donel. Susisė́skit, susisė́skit, svoteliai, į suolą JV535.
2. NdŽ užlipus visiems atsisėsti (ant arklių): Susė́do in arklių raiti ir in šitą budką atjojo ir nenulipinėjo Aps.
3. Rtr visiems įlipus užimti vietas: Keleiviai susė́do į autobusą DŽ1. Susė́dom į laivą NdŽ. Susė́sdavai po kelius žmones į ratus i važiuodavai Mšk. Susėdo į mažą laivelį ir nuplaukė J.Balč.
| refl.: Susisė́dom ben keliuos ir nuvažiavom Dustõs Ds. Benori anie susisė́sti į vežimą visi J. Susisėdusiu anudu į karietą išvažiavo, įsidėjusiu 10 pūrų piningų S.Dauk.
4. sugniužus atsisėsti, susiriesti: Susigėdau, susė́dau ir tyliu Skr. Kai sumygau par pusiaujį, tuoj susė́do Mlt.
| refl.: Aukštas, bet susisė́dęs į kelnes (sulinkęs) Šts.
5. (dial.) Smal visiems sutūpti: Tai ateis va kur in medžio ir susė̃s bitės Aps.
6. N; DŽ apsigyventi, įsikurti: Kalbėsiu čia apie tautos muziką tų lietuvių, kurie susėdę yra apie Biržus, Vabalninką LTII96(Sab). Visi čia susė́dę, anksčiau an laukų gyveno Ln. Staponiškis seniau vadinos Pakriaušiniai: mat prie Nevėžio kriaušio susė́dę Mžš.
7. Trgn apnikti:
^ Viena bėda – ne bėda, kai dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda Vlk.
8. NdŽ susmukti, suzmekti: Maža, in žemę susė́dus trobukė Rdm. Ot susėdo pirkia, kad galva lubosan kliūva Švnč. Gal žemė susėdo, kad tas akmuo nuvirto Dkšt. Pašilęs medus susė̃s Dglš. Pyragai susė́do po pečium Srv. Ji vos apsiauna batelius, jie ir susė́da Skr. Ar nereikėtų paskui kiek pavoluot – žemė geriau susėstų sp. Susėdantysis gruntas GTŽ.
9. NdŽ, Klt sulįsti, nugrimzti: Ginučių piliakalny, sako, kadai bažnyčia susė́dus Krd.
10. susisunkti, susigerti: Taukai susė́do į mėsą J. Susė́do [v]anduo asiūklynan Dglš. Išdžiūvus žemė, vanduo greit susė̃s Svn. Kai šitie dažai susė̃s, pertepk antrąkart Trgn. Smėly greit vanduo susė́da Lš. Srutos susėdo į žemę Als. Į smiltę [v]anduo didliai greitai susė́sta Trk. Į žemę purkštalai susė́sta, užsinuodija žemė Krš.
11. neiškilti į paviršių, įsismelkti į vidų: Susėdo votis kūnan Ds. Vidun kai susė̃s liga (tymai), nieko nepadarysi Tvr.
pasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti, sulipti: Ir išvažiavo pasusė́dę čigonai Str.
papasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Piemenys papasusė́dę krūvoj Dv.
užsė́sti
1. intr., tr. SD405, Q49,50, R39, Sut, N, J, I, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Vkš užlipus atsisėsti (ant arklio, dviračio ir pan.): Ans užsė́do an to arklio i palengva jojo LKT134(Klp). Gali, užsė́dęs arklį, mus pasivyt Lkč. Žirgas tai raitam užsė́st Nmč. Kas tu nemoki jau ir ant arklio užsė́st! Ds. Anupras užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė A.Vien. Užsė́do an to vilko ir nujoj[o] Lzd. Žiūri – kažkoks piemuo jodinėja, aviną užsė́dęs Skrb. Pribėgo velnias, ir užsė́do ana an kupros jo LKT341(Lb). Ėmė viena merga ir užsėdo an barono. Užsėdo, ir jai neseka nuo barono nulipt DS355(Vlk). Jis, užsėdęs dviratį, nuvažiavo I.Simon. Parnešė kirvį namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama, vytis pabėgusią Saulės dukterį BsPIII20. Dainius kaip užsėdo ant traktoriaus vasaros pradžioje, taip ir burzgino visą mielą rudenėlį V.Bub. Kai užsė́siu an žirgelio, nepavysi manęs LTR(Ūd). Dar aš neužsė́dau an bėro žirgelio, jau pražydo lelijėlė tiesiojon rankelėn DrskD106. Tie žirgeliai juodbėrėliai, jie neužsėdami (d.) Pkr. Ir užsėdo ant velbliūdų ir sekė vyrą BB1Moz24,61. Kaip raitas koksai, arklį užsėdęs, savo valia veda BPI281.
^ Girtas ir ant kiaulės jotų, kad tik užsėsti galėtų KrvP(Rtn). Devyni velniai ant vieno ožio užsėdo! KrvP(Pln). Tu nū adatos ant arklio užsėsi (pradėsi viską vogti) LTR(Klp). Ana joja ant sprando ir da liepia paslenkt, kad geriau ažsė́stų Ob.
| refl. intr., tr. N, I, Sut, NdŽ: Užsisė́sti ant arklio K. Tas vaikinas, užsisė́dęs ant dviračio, važiuo[ja], lekia Jrb. Užsisė́da ant sprando ir pareina sykium su jum Skdv. Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Užsisėdo ant ožio, o nujojo pas tą poną BsPI5. Užsisėdęs jok į lauką KlvD3.
2. tr. L, NdŽ užimti sėdimą vietą: Visi suolai ažusėsti̇̀, nebėr vietos Ds. Antan, kamgi tu ažusė́dai mano vietą? Kp. Veselninkai užsė́džia, neįleidžia jaunųjų, sako, suolą reikia išsipirkt Vdžg. Svečiai užsė́do stalą (užėmė vietas prie stalo) Nm. Ė pirkioj pasodina vaikus až stalo – ažsė́stas stalas GrvT139. Kai vyro šonan važiuoja kitoj dienoj, tada ažusė́da, neleidžia ažu stalo – stalas reikia išpirkt LKT332(Antr). Kaipo dvariškiai, norėjo pirmą vietą užsėstie ir iš eilios pirmą stiklą išgerti Rp.
^ Su viena subine du suolu nori užsė́sti J. Ar tu nori viena sėdyne dviej suolų užsėst? LTR(Lp). Vienas visus suolus neužsėsi LTR(Nm).
3. intr. NdŽ užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Kap žusė́da, tai per visą vakarą kortosna grajija Žrm. Ten visi už stalo užsė́džia, neleidžia ten tų (atvažiavusių iš jaunosios pusės) įeit Mšk. Ant tako užsė́dom ir sėdim Skr. Užsėdau už stalelio prieg bernelio šalelei LTR(Ūd). Kai užsėdai už skomelių, diemedžiu žydėjai LTR(Lp). Dar aš neužsė́dau už baltų skomelių, prisėdo bernelis prie mano šalelės DrskD116. Anys podraugiai su vyresniais užusės surinkime PK204.
| refl. NdŽ: Žentas ažsisė́dęs par mašiną sėdi Dgp. Pilotas … užsisėdo ant sūdo krasės NTJn19,13. Užsisė́dau už stalelio raštelio rašyti (d.) Jrb.
4. tr. Dr šalia, iš šono atsisėdus, neleisti išeiti (iš užstalės): Ona, Verutė mañ užusė́do ir nugirdė Slm. Bernas turėjo ažustalėj ažusė́dęs mergą ir neleidė Vdn.
5. tr. NdŽ sėdant prispausti, prisėsti: Atsistok, tu mano lietpalčio skverną užsėdai rš. Ant suolo sėdo, katę užsė́do Pns.
| refl. tr.: Tėtės čebatus slėpėme su broliu užsisėdę LTR(Vlkv).
6. (dial.) intr. atsitūpti: Raudonas gaidys, užsė́dęs ant girnų, ir vemia vemia tuos grūdus (flk.) Trgn. Plikis, mislydamas, kad tai musės užsėdo, su delna plikę pliauškina DS373. Paukščiai dangaus ant jos užsėda DK8.
ǁ tr. aptūpti: Ana (višta) negali juos (kiaušinius) užsė́stie Dgp.
7. tr. Stl užgyventi, užvaldyti: Nors žemės ir nemaža užsėdę, – skurdžiai, su lezgiškiais palyginus, ir tiek S.Čiurl. Idant jis nuog jo turėtų atimt ir užsėst karalystę aną MP39.
| refl. tr., intr.: Kaip ant savęs užsisė́si (savarankiškai įsikursi), tada paregėsi Grz. To ir betrūko … tokiems suskiams užsisėsti [dukters] žemę! Žem.
8. intr. NdŽ nusileisti (apie saulę): Kiek te tos dienos – ir nepamatai, kai saulė už kalno ažusė́da Trgn. Aš, jau saulei užusė́dus, parvažiavau namo Ds. Kaip užusėda šviesi saulelė, visur tuoj dedas gaili raselė LTR(Užp). Kai brolelį užmušė – saulytė tekėjo, kai kavojo – saulelė užsėdo LTR(Rk). Saulė užusėdo, mėnuo užtekėjo NS1375.
9. tr., intr. NdŽ neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko užsė́dot, šatonai, biedną bobą?! Krš. Jokios rodos nėr, kai užsė́da in manęs toj boba Ut. Kad ne tokiu būdu užsė̃s, tai tokiu – vis tiek užsė̃s Trgn. Užsėdęs biedną žmogų MP118.
^ Viena bėda – ne bėda, bet kai dvi trys užsėda, tai žmogų suėda LTR(Srd).
| refl. tr., intr.: Jis kad ant ko užsisė́da, tai tam blogai Mrj. Ant nemokyto žmogaus, kas nori, tas užsisė́da Snt. Kai užsisė́da, tai gerk, ir gana Žal. Jau jis jeigu ant ko užsisė́da, tai nebepaleidžia Ds. Neduok tu Dieve, tuoj ir užsisė́do až valgį, kad daug suvalgau Trgn. Išeisiu, kad užsisė́dot ant munęs Krtn. Net Amilia nebeiškentė sykį: – Užsisėdai tą vaiką J.Balt.
10. tr., intr. pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Velnias tave užsėdo, kad nebegalima susikalbėt?! Srv. Rodos, perkūnas jį užsė́do, ir gana! Jrb. Ar velnias užsėdo ant mano susiedo? LTR(Grk).
11. intr. užnikti ką daryti: Kad užsė́do, tai užsė́do jin mane prašyt kambario Jnš. Užsė́do skolą ataduot Ktk. Užsėdo čia dabar erzintis rš.
| refl.: Užsisė́do mus ragyt į stuiką Gs. Vakarop urėdas užsisėdęs skatina ir skatina skubėti, pabaigti grėbti Žem.
12. refl. Amb užsibrėžti, užsispirti: Užsisė́siu ir išmoksiu Kair.
13. intr. imti vartoti ką vieną, apsiriboti kuo vienu: In vienų bulbų kai užsė́sma, tai greit suvarysma Skdt.
14. intr. užkliuvus už ko, sustoti (vandenyje): Užsė́sti ant seklumos NdŽ. Iš pačio ryto kad užsė́dau, tai iki vakaro teko buomyt Kpč.
◊ ant sprándo (ant [biednõs] galvõs, ant kãklo, ant kauniẽriaus) užsė́sti (užsisė́sti)
1. prikibti, užsikarti, užsipulti: Neleisk, kad tau jis ant sprándo užsė́stų, kitaip, žmonele, prapulsi Jnš. Užsė́s ant sprándo ir vargys žmogų kaip nelabasis Vvr. Kai užsisės marti ant sprando, pasidarys vaikai geresni Grš. Ant mano sprando dar niekas neužsisėdo, kaip tu ant žento Žem. Visi jūs užsė́dot man ant galvõs Šr. Užsė́do ant mano biednõs galvõs, ir atsikratyt nebegalima Ds. Atej[o], užsė́do an kãklo – ir atduok Lp. Tu, kaip atejai, ir užsė́dai an kauniẽriaus Sdk.
2. smurtauti: Vokiečiai užsisėda gyventojams ant sprando ir be gailesčio naikina jų turtą Pt.

kai̇̃p ant šim̃to arklių̃ užsė́do labai nudžiugo: Kap pasakė eit, tai kàp an šim̃to arklių̃ užsė́do Bolesius Lp.
sóstą (ant sósto) užsė́sti (užsisė́sti) pradėti valdyti: Štai karalius artinose, kursai užsės sostą tavo SGI27. Žmogus norėjo nuo sosto nuversti ir pats ant to užsisėsti prš.