spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.

spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.

1 smáugti, -i̇̀a, -ė tr. K, Rtr; SD39, Q632, H, R356,407, I, Sut, N, M, LL27
1. varžyti kvėpavimą, dusinti: Oro maža, mani tiesiog smáugia Stk. Smaugiąs, troškinąs SD48. Kai smáugia, tai išgeriu vaistų, ir atleidžia Slm. Man' smáugia – dar užrūkė! Upn. Smauga muni – vemsu Vkš. Kosulys ėmė smaugti J. Smáugia kosulys parnakt – neturiu kur dėtis Klt. Duokiat ką nors nu smaugų – smauga vaiką Kv. Po krūtine, paširdžiais labai smáugdavo Šl. Kur ožio taukus gėrė, tuoj nieko nejutęs, bet paskui ėmę smaugt smaugt širdį, ir numiręs Sln. Ašaros smaugė jam gerklę rš.
| prk.: Pyktis tiesiog jį smaugė rš. Miegas smaugtè smáugia (labai nori miego) Mrj. Ir abi kūmutės, smaugiamos smalsumo ir nekantrumo, išsiskyrė A.Vien.
smaugtinai̇̃ adv.: Krizą smaugtinai smaugė keistas brolio pasielgimas stoty I.Simon.
ǁ refl. dusinamam kankintis: Sirgo tymais, tuo kokliušu šitiek laiko smaugėsi A.Vencl.
ǁ spausti, veržti: Jaunikis buvo užsidėjęs aukštą apikaklę, kuri jam smaugė kaklą ir nedavė laisvai judėti A.Vien. Tėvui smáugia – guzikas po kaklu par aukštai Jrb. Pirštus smáugia kaliošai Klt. Alkis smaugė vidurius kaip pašėlęs, neradau vietos nuo jo J.Balt.
2. DP359, K, Dr, Trk žudyti užspaudžiant kvėpavimą: Ans smáuga aną už to kaklo LKT46(Vgr). Jei tu matytum, kad mane velniai smaugia, ar tu nežegnotum manęs, negelbėtum? A.Gric. Nūmirulis grobė smaugti bažnytsargį, kad tas gargėti pradėjo J. I smáugiama nori keiktis KzR. Smaugiančiasis žaltys I.
^ Giltinė nesmaugė savo vaiką J.
smaugtinai̇̃ Tuomžyg nutvėrė jis pačios gerklę teip drūtai ir smaugtinai, kad ji nei jokį balsą neišleido prš.
| refl. K: Kalvis dažnai sapnuodavo klaikius sapnus: imdavos su Adomu, už gerklių smaugdavos A.Vencl. Juo anie gilyn lenda, juo smáugas Vkš. Arklys smáugas žemėn, apsivyturęs aplei beržą Šts. Až kaklo lenciūgą ažuneriu [telyčiai] – kad smáugusis, būt jau ažsismaugus Klt.
ǁ galabyti (žudyti, marinti, pjauti): Vilkas avių nebesmaugia J.Jabl. Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smáugia K.Donel. Ten Ruginis su Žvaginiu dievui ožius smaug NS412(Kv). Nors to[je] gadynė[je] maras kur pakliūk smaugė žmones, tie vienok žmoniškai elgties neliovės M.Valanč. Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smáugia K.Donel. O mum smáugė šiltinė Upn.
ǁ prk. slopinti: Priešas laisvę smaugia kalėjimų grandim S.Nėr.
3. prk. varginti, kamuoti, spausti, engti: Kas ten anus žino, kaip ans (Blinda) ten tus ponus smáugė Lk. Smáugė vargšus gerai ponužiai Btg. Vokiečiai jau pirmais metais juos smáugė Slm. Ponia tarnaites smaugtè smáugė į darbą Prn. Svetimi tėviškėje gyveno, plėšė, smaugė mūsų tėvelius I.Simon.
| Mėsa dar ir smáugia (reikia atiduoti mėsos duoklę) Prn. Mane ir savi rūpesčiai smaugia P.Vaičiūn. Papunelį smauga darbai KlvrŽ. Mane kraujo spaudimas labai smáugia Iš. Jei neprakaituoji, prakaitas gula ant širdies ir širdį smáugia Ob. Vyliumis smaugti B877.
4. prk. griežtai reikalauti, spirti, versti: Smauga muni, ka skolą atiduočiu Rdn. Su tuo pienu mažu pas jus ne tep smáugia (verčia duoti)? Gs. Žmonis smáuga, ka tiek i tiek turat padirbti Krš. Smáuga aną piningų Krš. Ir sugavęs smaugė jį, bylodamas: užmokėk, ką tu man skeli VlnE124.
5. refl. prk. labai sunkiai dirbti, plušėti, plėšytis: Tėvas dirba, smáugiasi vis dėl tų savo vaikų Mrj. Dirbom, smáugėmės, tai ir turim Dkš. Žmogus vieną kartą gyvena, kam čia taip smáugtis Plv. Na, kokiam galui čia dabar taip smáugtis KzR. Tegu jį velniai, ka eičia, smaugtáusi! Brb. Su tais darbais smáugiesi smáugiesi ir niekada negali jų pabeigt Al. Ji tegu smáugias, o ko jam smáugtis! Jrb. Tėvas vienas smaugiasi, o ji ten poguliauja V.Bub.
6. nesutikti, vaidytis, peštis: Kaip tie žmonys dėl skatiko, škurlio smáugas! Krš. Ka [jaunieji] muštųs, smaũgtųs, to negirdėties Krš. Tu duonos neuždirbsi, ans mažai – ir smáugstės Krš. Žmonys smáugias, pjaunas, vagias, skundžias Vdk. Čia su jais smáugiesi smáugiesi – ir galo nebus Pc. Kai ateis marti, smaũgsis Gs. Kaip nesiskirs: mušėsi smáugėsi, tai ir atsiskyrė Mrj.
7. Šd prk. kirsti, laužti (ppr. slapta).
8. Pls, Ml, Šš valyti, šnypšti (nosį): Smáuk greičiau nosį, o bubis koją par antrą lūpą tujau iškiš Slnt. Smáugė nosį kaip iš armotos Ob. An ką čia panašu – kvartukėn nosį smáugt! Trgn. Trečia dienelė burnelė neprausta, ketvirta dienelė noselė nesmaugta LTR(Slk).
9. spausti, siaurinti per liemenį: Vapsva smaugtà Ds. Panelės (tokia kriaušių rūšis) smaugtesnės už ilgakotes Ėr. Smáugtą siūkis paltą, ne palaidą Ds.
| refl.: Seniau panytės smáugdavos ir nelyginant skrudėlės įsismaugusios vaikščiodavo Š.
◊ kai̇̃p smáugiamas labai garsiai, smarkiai (rėkia, bliauna): Ko čia bliauni kai̇̃p smaugiamà! Sb. Nerėkit kai̇̃p smaugiami̇̀! Kdn. Ko šauki kaip smaugiamas LTR(Vdžg).
1 apsmáugti tr. Rtr
1. aptempti glaudžiai: Seniau gi nešiojo plačias rankoves, nebuvo apsmáugtos Pv. Ilgas, apsmáugtas aulas, valug kelių Klt.
2. įveikti, nugalėti: Didesnis apsmáugia tą mažesnį LKT241(Žml).
3. apmušti, apkulti: Aš jį apsmáugiau, tai dabar nedaugį pristurėjo Arm.
1 įsmáugti tr. NdŽ, Jrb aplink įspausti, susiaurinti: Par pusiau reikia ansmáugt kiek [drabužį] Rgv. Neįsmáuk per daug jau pusiau, aš mėgstu palaidžiau vilkėti Š. Dažniausia vazelių forma – stilizuotos įsmaugta apačia ir banguota briauna puodynėlės rš. Pasisiūdinau į liemenį įsmáugtus kailinius Vkš.
| refl. Š, Rtr.
1 išsmáugti tr. Rtr
1. L155 išžudyti smaugiant: Jeigu neatiduos [pinigų], tai jų visą šeimyną išsmaugsiąs LTsIV523.
^ Kaip eini pro tą gyvenimą – kaip išsmaugti̇̀ (niekas nesirodo) Rdn.
ǁ Ėr, Trg išžudyti, išpjauti, išgalabyti: Šitas budelis daug yra išsmáugęs žmonių Š. Į Kretingą marai įsisukusys daugel žmonių išsmaugė M.Valanč. Nuėjo kytrasis pažiūrėt, kaip jis avis suguldė; žiūri, kad visos išsmaugtos! BsPIII110.
2. refl. prk. praleisti laiką smaugiantis, pešantis: Šitie tavo vaikai išsismáugė pardien Kp.
3. OG113, Dv, Švn išvalyti, iššnypšti (nosį): Išsmáuk nosį, ar tu rankų neturi! Lz.
| refl. tr. Kls, Al, Lp: Gal slankstas koks, kad tik išsismáugei nosį – ir vėl Trgn. Eik kur šalin, išsismáuk – ko ažulindai ažu stalo su išpurtusia nosim! Arm. Išsismáugė nosį, o smurglį ant grindų padrėbė Slnt.
^ Pirma išsismáuk nosį (surimtėk, subręsk), o paskui šnekėk Alv. Itai išsismauk pirma nosį OG59.
4. refl. išsinerti: Pėdų nerišk tep an varpų, ba tuoj ir išsismáugia Al.
1 nusmáugti tr.
1. SD1185, N, K, M, LL304, Š, Rtr, NdŽ, Skdt, Sd, Nv smaugiant nužudyti: Sagtis pasitaikė ant gerklės, truputį pasitempė ir nusmaugė Žem. Ans ateina veizėti, a nenusmáugė baidyklė aną (ps.) Rt. Atradus vaikelį nusmaugtą ir visą maitkauliais apkrautą Sln. Su plikomis rankomis savo nusmaugė tą stipriausį medės paukštį brš.
| refl. K: Nusismáugė muno karvė Krš. Nusidžiaugėm kumele, i žinotum – nusismáugė! Mšk.
ǁ nugalabyti (papjauti, nužudyti, numarinti ir pan.): Ans šunį nusmaugė, t. y. nukankino J. Rudenį kokį paršą nusmáugei – i yr mėsos Prn. Vištą nusmaugęs, parnešęs savo pačiai, padavęs išvirti Sln. Maniau, visus jau karė nugalabijo ar badas nusmaugė – laimė, dar tebegyvuojate! Žem. Mokės, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi S.Dauk. Toks esu, juk leidau ligai nusmaugti savo vaiką J.Avyž. Maro liga … daug tūkstančių nusmaugė Ns1832,3.
| prk.: Geidavo … nusmaugti ir tą vienaitį laikraštį A1884,281.
2. Grd, Krtn uždusinti, užtroškinti: Kirmys ka pakilsta, dideliai greitai nusmáuga žmogų Kl.
ǁ prk. užgniaužti, nuslopinti: Tačiau toks nepaprastas ir smarkus susijaudinimas nenusmaugė Elzės širdy noro gelbėti Verutę ir padėti jai Pt.
3. Mlt, Lp nuvalyti, nušnypšti (nosį): Tegul nuprausia vilnia burnelę, tegul nusmáugia vėžiai noselę (d.) Slk.
| refl. tr. Dbg, Mlt, Lp: Matai, par ponus nosies žemėn nenusismáugsi Trgn. Darbo daug, kad nėr kada ir nosis nusismáugt Švnč. Nusismáuk nosį, ba ir vaikščiosi užsismurglojęs Vrn. In prijuostę nusismáugia nosį ir paskui eina visa zalatuota Smn. Nusismáuk nosį – matai, koks bubis lenda Slnt.
^ Kas ma[no] zo dalia: kas nosies nenusismaugęs, tai vis in mane (visiems kliūvu, visi ant manęs kalba) Arm.
ǁ nuvalyti, nugnybti: Nusmáugė balaną (nulaužė suanglėjusį galą, kad šviesiau degtų) Ml.
4. Vlkv pasisavinti, nutverti, pavogti, nusukti, nudžiauti: Jis nusmaugė vištą Pmp. Turėjau gražų peiliuką – ir nepajutau, kaip jį man kas nusmáugė Kdn. Ans norėjo šimtą rublių nusmáugti Kl. Vieno[je] vieto[je] šimtą nusmáugė, kito[je] penkiasdešimt rublių – suka kai padūkę Jrb.
| refl. tr.: Pūrelį kokį nusismáugęs važiuoja Ėr.
5. prk. nukirsti (ppr. slapta): Nusmáuk aną pušį gale lauko Pl.
| refl. tr. Upt: Nusismáugė beržą, dabar kūrena Kp.
6. refl. tr. šiaip taip nusipirkti: Ar ir man reiks kokius čebatus nusismáugt Pc.
◊ nósį nusmáugti sutramdyti, sugėdinti: Aš tau kap nusmáugsiu nósį, tai nebūsi tokis mandras! Mrc.
1 pasmáugti tr.
1. H173, Sut, N, K, M, LL262, Rtr, Š smaugiant nužudyti: Virve pasmaugsiu R343. Ar tu pasmáugamas nori, ko tu čia atejai J. Sako, nakčia jis vos vos nepasmaugęs kunigaikštienės V.Krėv. Smaugtinai pasmáugė žmogų Krž. Nebijojai lauke piningų laikyti, ka tavi atejęs kas nepasmaũgtų Als. Aš bijau ir galvos iškišti, kad muni velnias nepasmáuga Mžk. Jis grumzdė mano žemę išdeginti ir mano vyriškius pasmaugti BBJdt16,6. Idant užsiturėtumbite nuog to, kas … yra pasmaugta Ch1ApD15,29.
^ Kad jį bent sapne koks budelis pasmaugtų B.Sruog. Kai sūnelis paaugęs, ir tėvelį pasmaugęs B600. Šmaukšt pabraukšt, kad nespėsi, tuoj pasmaugsiu (samtis) Sml.
pasmaugtinai̇̃ Geras tėvas! Nustvėręs žmones už gerklės, pasmaugtinai smaugia V.Piet.
| refl. N, K, J, Š: Žiūrėk, paršas tvoroj pasismaugęs Ilg. Atejus radau arklį pasismaugta Zr.
ǁ nugalabyti (papjauti, numarinti): Tie kirminai papjaudavo žmogų, pasmáugdavo (į kapus nuvarydavo) Kv. Liga pasmaugė vičvisus, kap insisukė Vrnv. Voras tinklą mezga, užkabina musias – anas pasmáugia ir kraują išgeria Kkl. Er tu ir teisius žmones nori pasmaugti (paraštėje užmušti)? BB1Moz20,4.
^ Kad tave vilkas pasmaugtų (piktas linkėjimas)! B485.
| refl. tr.: Dar avį pasismáugsim, ir užteks mėsos iki Kalėdų Smn.
ǁ prk. užgniaužti, nuslopinti: Caras norėjo karu pasmaugti revoliuciją rš. Lenkų legionieriai nori užgrobti visą Lietuvą, pasmaugti darbininkų judėjimą rš. Kartuvių kilpa poeto giesmės nepasmaugia E.Miež.
2. suvaržyti kvėpavimą, uždusinti: Iš didelės meilės muni bebučiuodamas mažne pasmáugė Vkš.
| prk.: Čia tas kalnas visus pasmáugia (nualsina) Trgn.
ǁ kurį laiką dusinti: Kartais užeina sopulys, pasmáugia kokią dieną, dvi, tris ir vėl praeina Krs.
ǁ suspausti, suveržti: Ką skarele pasmáugti NdŽ. Kad ką tik (susijaudinsi), pasmáugė gerklę – verkt jau negali Ad.
| refl.: Kap dar čia tu tuom skepetu pasismáugei – net akys verčiasi Rdm.
3. prk. nuvarginti, užuiti, užguiti: Ta uošvienė pasiutus: baigia marčią pasmáugt Jnš. Jūs tą vaiką pasmáugsit Ig. Smulkiejai [valstiečiai] seniau buvo pasmaugti̇̀ Pp.
4. aplink suspausti, pasiaurinti: Paltas gražiai pasiūtas, pasmáugtas biškį Klt. Lempa par vidurį pasmáugta Grk. Pasmaugta kaip skruzdė LTR(Grk).
5. pavalyti, pašnypšti (nosį): Kap tik pasmáugi, tai kraujas Str.
1 parsmáugti tr. prk. nuvarginti, užguiti: Aš tų darbų parsmaugtà Grl.
1 pérsmaugti tr.
1. L, Rtr, Š, NdŽ aplink įveržti, įsmaugti: Pársmaugtas bitinėlis, t. y. par vidurį laibas J. Merginos per liemenį pérsmaugtos Gs. Aš labai pársmaugta – kaip skruzdėlė Krč. Virvagaliu pérsmaugė pusiau Dglš. Jo noselė pérsmaugta Ob. Dagilių galvelės pailgos, vidury persmaugtos rš. [Piliakalnis] per vidurį lyg persmaugtas išrodo LTI179.
| refl. Rtr, NdŽ: Ana visada pérsismaugus [diržu] kaip skruzdėlė Ktk. Vaikšto pérsismaugę kaip vapsvos Ds. Atvažiuoja, būdavo, vis pérsismaugus skarelyte Kp. Bebėgdama [skruzdėlė] net patrūko – užtat ir dabar persismaugus LTsIV450.
^ Persismaugus panelė visiems galvas lenkia (svirtis) LTR(Sl).
2. prk. prispausti (balsą), priduslinti: Tuo tarpu iš vidaus Pimpienė persmaugtu balsu tratėjo: – Eik eik, kai pabūsi neėdęs, tada sugrįši! J.Paukš.
3. refl. NdŽ pralįsti; plg. persmaukti 2 (refl.): Ponia Jadvyga su vyru persismaugia pro minią LzP.
1 piesmáugti (dial.) žr. 1 prismaugti 2.
| refl.: Avė jau uždususi buvo, pysismaugusi virve Klp.
1 prismáugti tr.
1. BzF173, NdŽ, Plv, Grd, Pln spaudžiant suimti (už gerklės), pridusinti: Aną prismáugė už gerklės, ka nešauktų Kv. Nepasirodyk, ka vežiesi pinigų, kad tave neprismáugtų kas Jrb. Lapinas pamėlynavo tartum prismaugtas, akys išlipo ant kaktos J.Avyž. Užduso, prismaugtas nuoskaudos, nes šią valandėlę aiškiau negu bet kada pajuto likimo bausmę J.Avyž.
ǁ užveržti: Iš pradžių mislijau, ka prismáugtas [šuo], pasižiūriu – liuosai pririštas Erž.
2. L, Rtr nusmaugti, užsmaugti, uždusinti: Kas kelią pastoti norėtų, lai dengiasi plieno šarvais – apakti nuo žvilgsnių turėtų, prismaugčiau tą savo nagais V.Mont. Ant pabaigos jį aukštinyką parvertė ant lovos ir prismaugė SI392.
ǁ nugalabyti: Mašinos gali prismáugt vištelaičius Rod. Šunys pasiruošę pagauti ir prismaugti sužeistą paukštį rš.
3. NdŽ daug pasmaugti.
4. prk. Pc, Bsg privarginti: Tegu juos bala su tom giriom: kiek arklius prismáugia ir pãts prisitąso! Dkš.
5. prk. prispausti (balsą), priduslinti: Šneka prismáugtu balsu Mrj.
6. prišnypšti valant nosį: O tą panosinę ar prismáugei? Vdš. Kas čia aslon prismáugė?! Trgn.
7. patraukti į savo pusę: Jis ją prie savęs prismáugė Gž.
1 susmáugti tr.
1. Rtr spaudžiant suimti (gerklę), suvaržyti kvėpavimą: Tetą suėmė toks apmaudas, kad jai net gerklę susmaugė rš.
2. nusmaugti, uždusinti: Sėdėdavo kai senis susmáugtas – jokio gyvumo Šd.
3. padaryti per vidurį laibesnį, suveržti: Tos mergos dabar tai susmáugia pilvus, tai atrodo kaip skruzdės Šn. Be vidurių, susmaugtà karvė, gėrimas tik turi (gyva tik vandeniu) Klt. Sukdavo apie ją lyg bitės apie dobilėlius ir už susmaugtos palaidinėlės užberdavo po gerą saują saldainių J.Marc. Puodas susmaugtu kakleliu rš.
| refl. Š: Mergos susismaugę kaip skruzdės ir vaikščioja Gž.
1 užsmáugti tr.
1. N, NdŽ užspausti kvėpavimą, pridusinti: Smauginyčia kaklą užsmaugė kūdikiui J. Užsmáugė [liga], neprašneka, daužos, kratos kai gyvolys Žlp. Buvo kaklus užsmáugę, davėm balandų šutintų su pastijolka Als. Toks nepaprastas Donato, lyg sergančio žmogaus, balsas smaugte užsmaugė jai gerklę Pt. Ašaros užsmaugė man gerklę, ir buvo gėda, kad verkiu priešais Pauruką J.Balt. Kosulys užsmaugė ją rš.
ǁ refl. stipriai susiveržti, susirišti po smakru: Užsismáugti skarele NdŽ.
2. Sut, N, M, L, Rtr, NdŽ, Užp nužudyti užspaudus kvėpavimą: Bovydamos vaikas užsmáugė katę J. Vištėliai dar šiltutukai, ale jau negyvi, jau užsmáugė kas Pv. Puolė, po savęs glemžė vilką ir užsmáugė Krž. Užgulė, ažusmáugė klaime Skp. Sako, kad jis pirma užsmáugtas, o paskui pakartas Pc. Sako, tos gyvatės apsvynioja apie kaklą ir ažusmaugia KlbIV80(Mlk). Kaip čiups vaiduoklį už gerklės – ir užusmaugė LTR(Kp). Dekretą padarė, idant … tvardytųs nuog kraujo ir nuog užsmaugtų̃ paukščių arba pekaus DP137.
| refl. NdŽ: Jos karvė užsismáugė Ėr. Radęs ją (stirną) kažkieno pastatytose kilpose užsismaugusią sp. Tomis pačiomis skaromis, kurios jų nuogį dengė, užsismaugė S.Dauk. Karvių sietai įtempti, mažne užsismaugusios PP14.
ǁ nugalabyti (nužudyti, numarinti, papjauti ir pan.): Aš niekados gyvos avelės neužsmaugiau (sako vilkas) Tat. Su trimis dienoms mergelę užsmáugė [difteritas] Pj. Kruopu tankiai vaiką liuob užsmáugs Užv. Gerklinis ažusmáugė paršus Ktk. Pažandės ligonį užsmaugs Tat.
^ Kad tave karštinė užsmaugtų! Švnč.
| refl. tr.: Dabar, kai turi kokį paukštį, užsismáugei, suvalgai Gg.
ǁ prk. užslopinti, užgniaužti: Nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų nuslopinti kovą dėl laisvės ir taikos, kuri galėtų užsmaugti poeto balsą A.Vencl. Uoliai stengiamasi užsmaugti kiekvieną naują visuomenės judėjimą, kiekvieną naują drąsesnę mokslo teoriją Pt. Širdy užsmaugei meilę tu S.Nėr.
3. be mazgo užrišti, užtraukti kilpą: Užsmauk gerai lenciūgą, kad neatsirištų vežimas Vrn.
4. prk. nuvarginti, užguiti: Mes jau užsmaugti̇̀ čia Grv.
5. NdŽ prk. užkimdyti: Ašaros užsmaugė jam balsą, ir man pagailo tėvo J.Balt.
◊ gérklę užsmáugti uždrausti kalbėti: Pas mus bėda: užrišti dantys, užsmaugtos gerklės, o drąsesniesiems – net kartuvės pastatytos Žem.

1 smáugti, -i̇̀a, -ė tr. K, Rtr; SD39, Q632, H, R356,407, I, Sut, N, M, LL27
1. varžyti kvėpavimą, dusinti: Oro maža, mani tiesiog smáugia Stk. Smaugiąs, troškinąs SD48. Kai smáugia, tai išgeriu vaistų, ir atleidžia Slm. Man' smáugia – dar užrūkė! Upn. Smauga muni – vemsu Vkš. Kosulys ėmė smaugti J. Smáugia kosulys parnakt – neturiu kur dėtis Klt. Duokiat ką nors nu smaugų – smauga vaiką Kv. Po krūtine, paširdžiais labai smáugdavo Šl. Kur ožio taukus gėrė, tuoj nieko nejutęs, bet paskui ėmę smaugt smaugt širdį, ir numiręs Sln. Ašaros smaugė jam gerklę rš.
| prk.: Pyktis tiesiog jį smaugė rš. Miegas smaugtè smáugia (labai nori miego) Mrj. Ir abi kūmutės, smaugiamos smalsumo ir nekantrumo, išsiskyrė A.Vien.
smaugtinai̇̃ adv.: Krizą smaugtinai smaugė keistas brolio pasielgimas stoty I.Simon.
ǁ refl. dusinamam kankintis: Sirgo tymais, tuo kokliušu šitiek laiko smaugėsi A.Vencl.
ǁ spausti, veržti: Jaunikis buvo užsidėjęs aukštą apikaklę, kuri jam smaugė kaklą ir nedavė laisvai judėti A.Vien. Tėvui smáugia – guzikas po kaklu par aukštai Jrb. Pirštus smáugia kaliošai Klt. Alkis smaugė vidurius kaip pašėlęs, neradau vietos nuo jo J.Balt.
2. DP359, K, Dr, Trk žudyti užspaudžiant kvėpavimą: Ans smáuga aną už to kaklo LKT46(Vgr). Jei tu matytum, kad mane velniai smaugia, ar tu nežegnotum manęs, negelbėtum? A.Gric. Nūmirulis grobė smaugti bažnytsargį, kad tas gargėti pradėjo J. I smáugiama nori keiktis KzR. Smaugiančiasis žaltys I.
^ Giltinė nesmaugė savo vaiką J.
smaugtinai̇̃ Tuomžyg nutvėrė jis pačios gerklę teip drūtai ir smaugtinai, kad ji nei jokį balsą neišleido prš.
| refl. K: Kalvis dažnai sapnuodavo klaikius sapnus: imdavos su Adomu, už gerklių smaugdavos A.Vencl. Juo anie gilyn lenda, juo smáugas Vkš. Arklys smáugas žemėn, apsivyturęs aplei beržą Šts. Až kaklo lenciūgą ažuneriu [telyčiai] – kad smáugusis, būt jau ažsismaugus Klt.
ǁ galabyti (žudyti, marinti, pjauti): Vilkas avių nebesmaugia J.Jabl. Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smáugia K.Donel. Ten Ruginis su Žvaginiu dievui ožius smaug NS412(Kv). Nors to[je] gadynė[je] maras kur pakliūk smaugė žmones, tie vienok žmoniškai elgties neliovės M.Valanč. Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smáugia K.Donel. O mum smáugė šiltinė Upn.
ǁ prk. slopinti: Priešas laisvę smaugia kalėjimų grandim S.Nėr.
3. prk. varginti, kamuoti, spausti, engti: Kas ten anus žino, kaip ans (Blinda) ten tus ponus smáugė Lk. Smáugė vargšus gerai ponužiai Btg. Vokiečiai jau pirmais metais juos smáugė Slm. Ponia tarnaites smaugtè smáugė į darbą Prn. Svetimi tėviškėje gyveno, plėšė, smaugė mūsų tėvelius I.Simon.
| Mėsa dar ir smáugia (reikia atiduoti mėsos duoklę) Prn. Mane ir savi rūpesčiai smaugia P.Vaičiūn. Papunelį smauga darbai KlvrŽ. Mane kraujo spaudimas labai smáugia Iš. Jei neprakaituoji, prakaitas gula ant širdies ir širdį smáugia Ob. Vyliumis smaugti B877.
4. prk. griežtai reikalauti, spirti, versti: Smauga muni, ka skolą atiduočiu Rdn. Su tuo pienu mažu pas jus ne tep smáugia (verčia duoti)? Gs. Žmonis smáuga, ka tiek i tiek turat padirbti Krš. Smáuga aną piningų Krš. Ir sugavęs smaugė jį, bylodamas: užmokėk, ką tu man skeli VlnE124.
5. refl. prk. labai sunkiai dirbti, plušėti, plėšytis: Tėvas dirba, smáugiasi vis dėl tų savo vaikų Mrj. Dirbom, smáugėmės, tai ir turim Dkš. Žmogus vieną kartą gyvena, kam čia taip smáugtis Plv. Na, kokiam galui čia dabar taip smáugtis KzR. Tegu jį velniai, ka eičia, smaugtáusi! Brb. Su tais darbais smáugiesi smáugiesi ir niekada negali jų pabeigt Al. Ji tegu smáugias, o ko jam smáugtis! Jrb. Tėvas vienas smaugiasi, o ji ten poguliauja V.Bub.
6. nesutikti, vaidytis, peštis: Kaip tie žmonys dėl skatiko, škurlio smáugas! Krš. Ka [jaunieji] muštųs, smaũgtųs, to negirdėties Krš. Tu duonos neuždirbsi, ans mažai – ir smáugstės Krš. Žmonys smáugias, pjaunas, vagias, skundžias Vdk. Čia su jais smáugiesi smáugiesi – ir galo nebus Pc. Kai ateis marti, smaũgsis Gs. Kaip nesiskirs: mušėsi smáugėsi, tai ir atsiskyrė Mrj.
7. Šd prk. kirsti, laužti (ppr. slapta).
8. Pls, Ml, Šš valyti, šnypšti (nosį): Smáuk greičiau nosį, o bubis koją par antrą lūpą tujau iškiš Slnt. Smáugė nosį kaip iš armotos Ob. An ką čia panašu – kvartukėn nosį smáugt! Trgn. Trečia dienelė burnelė neprausta, ketvirta dienelė noselė nesmaugta LTR(Slk).
9. spausti, siaurinti per liemenį: Vapsva smaugtà Ds. Panelės (tokia kriaušių rūšis) smaugtesnės už ilgakotes Ėr. Smáugtą siūkis paltą, ne palaidą Ds.
| refl.: Seniau panytės smáugdavos ir nelyginant skrudėlės įsismaugusios vaikščiodavo Š.
◊ kai̇̃p smáugiamas labai garsiai, smarkiai (rėkia, bliauna): Ko čia bliauni kai̇̃p smaugiamà! Sb. Nerėkit kai̇̃p smaugiami̇̀! Kdn. Ko šauki kaip smaugiamas LTR(Vdžg).
1 apsmáugti tr. Rtr
1. aptempti glaudžiai: Seniau gi nešiojo plačias rankoves, nebuvo apsmáugtos Pv. Ilgas, apsmáugtas aulas, valug kelių Klt.
2. įveikti, nugalėti: Didesnis apsmáugia tą mažesnį LKT241(Žml).
3. apmušti, apkulti: Aš jį apsmáugiau, tai dabar nedaugį pristurėjo Arm.
1 įsmáugti tr. NdŽ, Jrb aplink įspausti, susiaurinti: Par pusiau reikia ansmáugt kiek [drabužį] Rgv. Neįsmáuk per daug jau pusiau, aš mėgstu palaidžiau vilkėti Š. Dažniausia vazelių forma – stilizuotos įsmaugta apačia ir banguota briauna puodynėlės rš. Pasisiūdinau į liemenį įsmáugtus kailinius Vkš.
| refl. Š, Rtr.
1 išsmáugti tr. Rtr
1. L155 išžudyti smaugiant: Jeigu neatiduos [pinigų], tai jų visą šeimyną išsmaugsiąs LTsIV523.
^ Kaip eini pro tą gyvenimą – kaip išsmaugti̇̀ (niekas nesirodo) Rdn.
ǁ Ėr, Trg išžudyti, išpjauti, išgalabyti: Šitas budelis daug yra išsmáugęs žmonių Š. Į Kretingą marai įsisukusys daugel žmonių išsmaugė M.Valanč. Nuėjo kytrasis pažiūrėt, kaip jis avis suguldė; žiūri, kad visos išsmaugtos! BsPIII110.
2. refl. prk. praleisti laiką smaugiantis, pešantis: Šitie tavo vaikai išsismáugė pardien Kp.
3. OG113, Dv, Švn išvalyti, iššnypšti (nosį): Išsmáuk nosį, ar tu rankų neturi! Lz.
| refl. tr. Kls, Al, Lp: Gal slankstas koks, kad tik išsismáugei nosį – ir vėl Trgn. Eik kur šalin, išsismáuk – ko ažulindai ažu stalo su išpurtusia nosim! Arm. Išsismáugė nosį, o smurglį ant grindų padrėbė Slnt.
^ Pirma išsismáuk nosį (surimtėk, subręsk), o paskui šnekėk Alv. Itai išsismauk pirma nosį OG59.
4. refl. išsinerti: Pėdų nerišk tep an varpų, ba tuoj ir išsismáugia Al.
1 nusmáugti tr.
1. SD1185, N, K, M, LL304, Š, Rtr, NdŽ, Skdt, Sd, Nv smaugiant nužudyti: Sagtis pasitaikė ant gerklės, truputį pasitempė ir nusmaugė Žem. Ans ateina veizėti, a nenusmáugė baidyklė aną (ps.) Rt. Atradus vaikelį nusmaugtą ir visą maitkauliais apkrautą Sln. Su plikomis rankomis savo nusmaugė tą stipriausį medės paukštį brš.
| refl. K: Nusismáugė muno karvė Krš. Nusidžiaugėm kumele, i žinotum – nusismáugė! Mšk.
ǁ nugalabyti (papjauti, nužudyti, numarinti ir pan.): Ans šunį nusmaugė, t. y. nukankino J. Rudenį kokį paršą nusmáugei – i yr mėsos Prn. Vištą nusmaugęs, parnešęs savo pačiai, padavęs išvirti Sln. Maniau, visus jau karė nugalabijo ar badas nusmaugė – laimė, dar tebegyvuojate! Žem. Mokės, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi S.Dauk. Toks esu, juk leidau ligai nusmaugti savo vaiką J.Avyž. Maro liga … daug tūkstančių nusmaugė Ns1832,3.
| prk.: Geidavo … nusmaugti ir tą vienaitį laikraštį A1884,281.
2. Grd, Krtn uždusinti, užtroškinti: Kirmys ka pakilsta, dideliai greitai nusmáuga žmogų Kl.
ǁ prk. užgniaužti, nuslopinti: Tačiau toks nepaprastas ir smarkus susijaudinimas nenusmaugė Elzės širdy noro gelbėti Verutę ir padėti jai Pt.
3. Mlt, Lp nuvalyti, nušnypšti (nosį): Tegul nuprausia vilnia burnelę, tegul nusmáugia vėžiai noselę (d.) Slk.
| refl. tr. Dbg, Mlt, Lp: Matai, par ponus nosies žemėn nenusismáugsi Trgn. Darbo daug, kad nėr kada ir nosis nusismáugt Švnč. Nusismáuk nosį, ba ir vaikščiosi užsismurglojęs Vrn. In prijuostę nusismáugia nosį ir paskui eina visa zalatuota Smn. Nusismáuk nosį – matai, koks bubis lenda Slnt.
^ Kas ma[no] zo dalia: kas nosies nenusismaugęs, tai vis in mane (visiems kliūvu, visi ant manęs kalba) Arm.
ǁ nuvalyti, nugnybti: Nusmáugė balaną (nulaužė suanglėjusį galą, kad šviesiau degtų) Ml.
4. Vlkv pasisavinti, nutverti, pavogti, nusukti, nudžiauti: Jis nusmaugė vištą Pmp. Turėjau gražų peiliuką – ir nepajutau, kaip jį man kas nusmáugė Kdn. Ans norėjo šimtą rublių nusmáugti Kl. Vieno[je] vieto[je] šimtą nusmáugė, kito[je] penkiasdešimt rublių – suka kai padūkę Jrb.
| refl. tr.: Pūrelį kokį nusismáugęs važiuoja Ėr.
5. prk. nukirsti (ppr. slapta): Nusmáuk aną pušį gale lauko Pl.
| refl. tr. Upt: Nusismáugė beržą, dabar kūrena Kp.
6. refl. tr. šiaip taip nusipirkti: Ar ir man reiks kokius čebatus nusismáugt Pc.
◊ nósį nusmáugti sutramdyti, sugėdinti: Aš tau kap nusmáugsiu nósį, tai nebūsi tokis mandras! Mrc.
1 pasmáugti tr.
1. H173, Sut, N, K, M, LL262, Rtr, Š smaugiant nužudyti: Virve pasmaugsiu R343. Ar tu pasmáugamas nori, ko tu čia atejai J. Sako, nakčia jis vos vos nepasmaugęs kunigaikštienės V.Krėv. Smaugtinai pasmáugė žmogų Krž. Nebijojai lauke piningų laikyti, ka tavi atejęs kas nepasmaũgtų Als. Aš bijau ir galvos iškišti, kad muni velnias nepasmáuga Mžk. Jis grumzdė mano žemę išdeginti ir mano vyriškius pasmaugti BBJdt16,6. Idant užsiturėtumbite nuog to, kas … yra pasmaugta Ch1ApD15,29.
^ Kad jį bent sapne koks budelis pasmaugtų B.Sruog. Kai sūnelis paaugęs, ir tėvelį pasmaugęs B600. Šmaukšt pabraukšt, kad nespėsi, tuoj pasmaugsiu (samtis) Sml.
pasmaugtinai̇̃ Geras tėvas! Nustvėręs žmones už gerklės, pasmaugtinai smaugia V.Piet.
| refl. N, K, J, Š: Žiūrėk, paršas tvoroj pasismaugęs Ilg. Atejus radau arklį pasismaugta Zr.
ǁ nugalabyti (papjauti, numarinti): Tie kirminai papjaudavo žmogų, pasmáugdavo (į kapus nuvarydavo) Kv. Liga pasmaugė vičvisus, kap insisukė Vrnv. Voras tinklą mezga, užkabina musias – anas pasmáugia ir kraują išgeria Kkl. Er tu ir teisius žmones nori pasmaugti (paraštėje užmušti)? BB1Moz20,4.
^ Kad tave vilkas pasmaugtų (piktas linkėjimas)! B485.
| refl. tr.: Dar avį pasismáugsim, ir užteks mėsos iki Kalėdų Smn.
ǁ prk. užgniaužti, nuslopinti: Caras norėjo karu pasmaugti revoliuciją rš. Lenkų legionieriai nori užgrobti visą Lietuvą, pasmaugti darbininkų judėjimą rš. Kartuvių kilpa poeto giesmės nepasmaugia E.Miež.
2. suvaržyti kvėpavimą, uždusinti: Iš didelės meilės muni bebučiuodamas mažne pasmáugė Vkš.
| prk.: Čia tas kalnas visus pasmáugia (nualsina) Trgn.
ǁ kurį laiką dusinti: Kartais užeina sopulys, pasmáugia kokią dieną, dvi, tris ir vėl praeina Krs.
ǁ suspausti, suveržti: Ką skarele pasmáugti NdŽ. Kad ką tik (susijaudinsi), pasmáugė gerklę – verkt jau negali Ad.
| refl.: Kap dar čia tu tuom skepetu pasismáugei – net akys verčiasi Rdm.
3. prk. nuvarginti, užuiti, užguiti: Ta uošvienė pasiutus: baigia marčią pasmáugt Jnš. Jūs tą vaiką pasmáugsit Ig. Smulkiejai [valstiečiai] seniau buvo pasmaugti̇̀ Pp.
4. aplink suspausti, pasiaurinti: Paltas gražiai pasiūtas, pasmáugtas biškį Klt. Lempa par vidurį pasmáugta Grk. Pasmaugta kaip skruzdė LTR(Grk).
5. pavalyti, pašnypšti (nosį): Kap tik pasmáugi, tai kraujas Str.
1 parsmáugti tr. prk. nuvarginti, užguiti: Aš tų darbų parsmaugtà Grl.
1 pérsmaugti tr.
1. L, Rtr, Š, NdŽ aplink įveržti, įsmaugti: Pársmaugtas bitinėlis, t. y. par vidurį laibas J. Merginos per liemenį pérsmaugtos Gs. Aš labai pársmaugta – kaip skruzdėlė Krč. Virvagaliu pérsmaugė pusiau Dglš. Jo noselė pérsmaugta Ob. Dagilių galvelės pailgos, vidury persmaugtos rš. [Piliakalnis] per vidurį lyg persmaugtas išrodo LTI179.
| refl. Rtr, NdŽ: Ana visada pérsismaugus [diržu] kaip skruzdėlė Ktk. Vaikšto pérsismaugę kaip vapsvos Ds. Atvažiuoja, būdavo, vis pérsismaugus skarelyte Kp. Bebėgdama [skruzdėlė] net patrūko – užtat ir dabar persismaugus LTsIV450.
^ Persismaugus panelė visiems galvas lenkia (svirtis) LTR(Sl).
2. prk. prispausti (balsą), priduslinti: Tuo tarpu iš vidaus Pimpienė persmaugtu balsu tratėjo: – Eik eik, kai pabūsi neėdęs, tada sugrįši! J.Paukš.
3. refl. NdŽ pralįsti; plg. persmaukti 2 (refl.): Ponia Jadvyga su vyru persismaugia pro minią LzP.
1 piesmáugti (dial.) žr. 1 prismaugti 2.
| refl.: Avė jau uždususi buvo, pysismaugusi virve Klp.
1 prismáugti tr.
1. BzF173, NdŽ, Plv, Grd, Pln spaudžiant suimti (už gerklės), pridusinti: Aną prismáugė už gerklės, ka nešauktų Kv. Nepasirodyk, ka vežiesi pinigų, kad tave neprismáugtų kas Jrb. Lapinas pamėlynavo tartum prismaugtas, akys išlipo ant kaktos J.Avyž. Užduso, prismaugtas nuoskaudos, nes šią valandėlę aiškiau negu bet kada pajuto likimo bausmę J.Avyž.
ǁ užveržti: Iš pradžių mislijau, ka prismáugtas [šuo], pasižiūriu – liuosai pririštas Erž.
2. L, Rtr nusmaugti, užsmaugti, uždusinti: Kas kelią pastoti norėtų, lai dengiasi plieno šarvais – apakti nuo žvilgsnių turėtų, prismaugčiau tą savo nagais V.Mont. Ant pabaigos jį aukštinyką parvertė ant lovos ir prismaugė SI392.
ǁ nugalabyti: Mašinos gali prismáugt vištelaičius Rod. Šunys pasiruošę pagauti ir prismaugti sužeistą paukštį rš.
3. NdŽ daug pasmaugti.
4. prk. Pc, Bsg privarginti: Tegu juos bala su tom giriom: kiek arklius prismáugia ir pãts prisitąso! Dkš.
5. prk. prispausti (balsą), priduslinti: Šneka prismáugtu balsu Mrj.
6. prišnypšti valant nosį: O tą panosinę ar prismáugei? Vdš. Kas čia aslon prismáugė?! Trgn.
7. patraukti į savo pusę: Jis ją prie savęs prismáugė Gž.
1 susmáugti tr.
1. Rtr spaudžiant suimti (gerklę), suvaržyti kvėpavimą: Tetą suėmė toks apmaudas, kad jai net gerklę susmaugė rš.
2. nusmaugti, uždusinti: Sėdėdavo kai senis susmáugtas – jokio gyvumo Šd.
3. padaryti per vidurį laibesnį, suveržti: Tos mergos dabar tai susmáugia pilvus, tai atrodo kaip skruzdės Šn. Be vidurių, susmaugtà karvė, gėrimas tik turi (gyva tik vandeniu) Klt. Sukdavo apie ją lyg bitės apie dobilėlius ir už susmaugtos palaidinėlės užberdavo po gerą saują saldainių J.Marc. Puodas susmaugtu kakleliu rš.
| refl. Š: Mergos susismaugę kaip skruzdės ir vaikščioja Gž.
1 užsmáugti tr.
1. N, NdŽ užspausti kvėpavimą, pridusinti: Smauginyčia kaklą užsmaugė kūdikiui J. Užsmáugė [liga], neprašneka, daužos, kratos kai gyvolys Žlp. Buvo kaklus užsmáugę, davėm balandų šutintų su pastijolka Als. Toks nepaprastas Donato, lyg sergančio žmogaus, balsas smaugte užsmaugė jai gerklę Pt. Ašaros užsmaugė man gerklę, ir buvo gėda, kad verkiu priešais Pauruką J.Balt. Kosulys užsmaugė ją rš.
ǁ refl. stipriai susiveržti, susirišti po smakru: Užsismáugti skarele NdŽ.
2. Sut, N, M, L, Rtr, NdŽ, Užp nužudyti užspaudus kvėpavimą: Bovydamos vaikas užsmáugė katę J. Vištėliai dar šiltutukai, ale jau negyvi, jau užsmáugė kas Pv. Puolė, po savęs glemžė vilką ir užsmáugė Krž. Užgulė, ažusmáugė klaime Skp. Sako, kad jis pirma užsmáugtas, o paskui pakartas Pc. Sako, tos gyvatės apsvynioja apie kaklą ir ažusmaugia KlbIV80(Mlk). Kaip čiups vaiduoklį už gerklės – ir užusmaugė LTR(Kp). Dekretą padarė, idant … tvardytųs nuog kraujo ir nuog užsmaugtų̃ paukščių arba pekaus DP137.
| refl. NdŽ: Jos karvė užsismáugė Ėr. Radęs ją (stirną) kažkieno pastatytose kilpose užsismaugusią sp. Tomis pačiomis skaromis, kurios jų nuogį dengė, užsismaugė S.Dauk. Karvių sietai įtempti, mažne užsismaugusios PP14.
ǁ nugalabyti (nužudyti, numarinti, papjauti ir pan.): Aš niekados gyvos avelės neužsmaugiau (sako vilkas) Tat. Su trimis dienoms mergelę užsmáugė [difteritas] Pj. Kruopu tankiai vaiką liuob užsmáugs Užv. Gerklinis ažusmáugė paršus Ktk. Pažandės ligonį užsmaugs Tat.
^ Kad tave karštinė užsmaugtų! Švnč.
| refl. tr.: Dabar, kai turi kokį paukštį, užsismáugei, suvalgai Gg.
ǁ prk. užslopinti, užgniaužti: Nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų nuslopinti kovą dėl laisvės ir taikos, kuri galėtų užsmaugti poeto balsą A.Vencl. Uoliai stengiamasi užsmaugti kiekvieną naują visuomenės judėjimą, kiekvieną naują drąsesnę mokslo teoriją Pt. Širdy užsmaugei meilę tu S.Nėr.
3. be mazgo užrišti, užtraukti kilpą: Užsmauk gerai lenciūgą, kad neatsirištų vežimas Vrn.
4. prk. nuvarginti, užguiti: Mes jau užsmaugti̇̀ čia Grv.
5. NdŽ prk. užkimdyti: Ašaros užsmaugė jam balsą, ir man pagailo tėvo J.Balt.
◊ gérklę užsmáugti uždrausti kalbėti: Pas mus bėda: užrišti dantys, užsmaugtos gerklės, o drąsesniesiems – net kartuvės pastatytos Žem.

šokinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, Rtr, NdŽ, šókinėti, -ėja, -ėjo, šõkinėti Plt; SD132, SD279,337, H, R201, MŽ267, Sut, N, Amb, LL224, M, Ser
1. NdŽ, Š, Vlk, Žl, Ign iter. dem. šokti 1: Šokinė́jom kartu per griovį su Cipriuku Grv. O vaikai džiaugas patenkinti, šokinė́[ja] į viršų Lkv. Vaikai teip šokinė́jo, kad net klumpiai aukštyn lakstė Slnt. Purpt [vaikas] lauko i šókinė[ja] Rdn. Rykšte per nuogas kojas [vaikai] kapot ir šokinėt liepia Lš. Par torą šókinėjo, plėvė pilve trūko Krš. Ugnį kūrens tas piemuo, šokinė̃s šokinė̃s par laužą Škn. Žarija į batą įkrito, šokinė́ju – tai buvo juoko Rs. Kai pradėjau šokinė́t – visos avys bėginėt Mlk. Su žambiu liuob šokinė́s pusvaikelis po vagą į visas puses Pln. Kitur reikėjo šokinėti nuo akmens ant akmens per gilius ir smarkius kalnų srautus Šlč. Jie šokinėjo iš valties į vandenį rš. Išpuolė šókinėdamys pro angą Jdr. Tad bus akys aklųjų ir ausys kurtinių atvertos; tad raišas šokinė̃s kaip elnis DP19. [Raišas] tuojaus kėlės, vaikščiojo ir šokinėjo SPI177-178. Nė vieno [arklio] nebuvo nustovinčio rimtai, visi šokinėja piestu Žem. Šokinėju su arkliu R358. Karvė sveika, šokinė́ja, kai vedam namo, net baisu, kad neužgaut[ų] nugaros su ragais Mžš. Tešmuo – kai viedras (sutinęs), kur tau karvė nešokinė̃s! Jrb. Nenustovėjo, tik šokinė́jo [žirgelis], o mano mergelė miego norėjo DrskD129. Žvirbliai pradžiugo, čirškė, šokinė́jo, sparneliais plasnojo Žr. Vyšnios viršūnėje, apie naują inkilėlį, šokinėjo varnėnas J.Avyž. Šokinėja pempė po pievą, pasikišus kirvelį pajuostėn LTR(Ut). Šokinėjo bėginėjo pempė po pievą, nusisukė juostą raštuotą, pasikišė kirvį po juosta (d.) Prng. Snukius tik galanda, šokinė́ja kai in šakaliukų in kojų [šarkos] Klt. Šokinė́ja voverė po lazdynus pamiškė[je] (d.) Vv. Papilia pečiun gyvates, ir šokinė́ja po pečių, kol nudvesia Skdt. Po tvartuką pelės šokinė́ja – nėra katės Prn. Šunys subėgo, anie šokinė́[ja] i cypa Sd. Vaikuo [šuo] nieko nedaro: šókinė[ja], išdykauja Krš. Aš pareitu vakarą tamsė[je] – veizu, šunaitis toks šókinė[ja] Brs. Žiogas ilgums kojums po pievą šókinė[ja] DūnŽ. Šlapià – varlikės šókinė[ja] Trš. Varlės šokinėjo nuo dalgio ir pasitūpusios žvalgėsi į pjovėjus J.Marc. Varnos medžiūse dikčiai jau šõkinė[ja], kranka vakarūse priš lytų End. Jei vištos šokinėja, ant rytojaus bus vėjo LTR(Ldvn). Jei paukščiai ir ėriukai šokinėja, būs audra LTR(Krž). Jei nori, kad agurkai geriau augtų, tai, kai sodini, turi berniokai, atsiraitę kelnes, per ežias šokinėt LTR(Skp). Žinot, žuvis prieš lietų šokinė́ja Zp. Pievoje žirgas šokinėjo, o maža karvytė žolę skabinėjo Vrn. Mūsų šalies svotelių žirgai šokinėja LTR(Brž). Žirgelis šokinėjo, kamanėlės blizgėjo, ant baltų rankelių aukso žiedai žėrėjo LTR(Klvr). Valandą šokinė́jusios [varna su šarka], varna pamatė ant viršu vandens baltas vilnis PP75. Šėriau žirgą, šėriau bėrą, kad jis gražus būtų, kap aš josiu pas mergelę, kad jis šokinėtų LTR(Vs). Mokėjimas virve šokinėti LL87.
| prk.: Maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmenio ant kito J.Bil. Įstojai i dirbk, nešókinėk par darbus DūnŽ. Šokinė́ja šokinė́ja, kur čia tą didesnį atlyginimą gautų Vdžg. Jo bugščios akys kai peliukai šokinė́[ja] Grdž. Šokinė́ja kai voveris nuo šakos in šakos OG335. Joninių rytą ir saulė šokinėja sp. Per šventą Petrą saulė šokinėja, nemiegok – pamatysi Dkš. Prieš šaltį būna labai daug žvaigždžių, net šokinė́ja Upn.
^ Šokinėjo velnias po bajoro (urėdo Ds) kelnes J.Balč(Srv). Šokinėja kaip velnias po bajoro kelnes PPr432(Pšl). Šokinė́ja kaip žydo ožka Ps. Ko šokinėji kaip Pilypas po kanapius? LTR(Skd). Šokinė́ja kaip kalakutas ant naginpalaikės Lkv. Šokinėja kai velnias Juodraisty Švnč. Žinai, an palinkusio medžio ožiai ir ožkos šokinė́ja Pun. Pelės šokinėja, kol katė miega PPr273(Trg). Rugsėjy jau dešra po kūtę šokinė́[ja] (kiaulė jau paaugusi) Jnš. Meškos ausys šokinėja (piesta) LTsV607(Krn). Dvi seselės stovi, trečia šokinėja (staktos ir durys) LTR(J.Jabl). Striukas bukas vokietukas po karklynus šokinėja, baltas vištas varinėja (šepetys ir utėlės) Krkn. Ilgas, tęvas vokytelis ant aukštu kalnu šokinė[ja] (su šepečiu galvą šukuoja) Plt. Graži merga, pančiu susijuosusi, po aslą šokinėja (šluota) LTR. Miške gimęs, miške augęs, ir numiręs, ir atgijęs, išeina ant lauko – šokinėja (akėčios) LTR(Brž). Aukso blusa padangė[je] šokinė[ja] (žaibas) LTR(Vdk). Juodi jaučiai šokinėja, niekas pėdų nepažįsta (blusa) LTR(Slk).
| refl.: Kap pakinkai jauną kumeluką, kap jis šokinė́jas! Kls. Ožka (stirna) šokinė́jasi an kojų ilgų Rdš.
ǁ spurdėti: Šokinėjo su džiaugsmu bernelis žyvate mano VlnE158. Jonas įsčioj šokinė́ja iš džiaugsmo DP475.
ǁ prk. labai džiaugtis: Padidino pensijas – džiaukis, šokinė́k, būk malonus Jrb.
^ Kai aš šokinė́ju, tai visi mato, o kai verkiu, tai niekas Šd.
2. intr. DŽ, Pnm, Btrm šokuoti: Gatavai viena koja šokinė́jo, visai nebepaejo Jdr. Pradžioj aš ant vienos kojos šokinėjau, dabar abi vos pavelku J.Gruš. Tai tačiau galit valgyt iš paukščių (žiogų), kas kruta ir vaikščioj ant keturių kojų, o ne dviem kojom ant žemės šokinėja BB3Moz11,21.
^ Geriau būčiau varle šókinėjusi, ne į tokią peklą parejusi DūnŽ. Nors žalia varlele šokinėsu, bet už ano netekėsu Plt.
3. LL46, Nv iter. dem. šokti 3: Kur bešókinėsi teip šarpiai senas būdamas Jdr. Kiek ans šókinėjo, kiek ans šaukė! Šv. Jis čia vakar šokinė́jo, draskės: kur tą pieną dėt, kur tąs išrūgas pilt! Jrb. Jeigu dar vis lis, tai negalėsi spėt šokinė́t kast griovelius vandeniui nubėgt Ar. Tik jūs nešokinė́kit, gal da i pati išsitaisys (pasveiks) Jrb. Ka nepabengei, į grabą neįlipai, i nešõkinėk Trk. Jis šokinė́[ja] susirietęs: čia pulna, čia pulna – nėr tos vištos Pgr. Niekas nesiveržia, prašom vežti – mes neužsimetame, nešokinėjame (nelendame) už akių Žem.
^ Šokinėji kap kielė ant kiaušinių Vlkv. Ko tu šokinė́ji (blaškaisi, mėtaisi) kai blusa Žrm. Šokinėja kap avis, uodegon įkirpta LTR(Mrs). Šokinė́ja kaip gaidys po degutą Ėr. Šókinėk čia kaip gaidaitis pryš vištikę End. Ko čia šókinėji kaip pizius, jaują uždegęs End. Šokinė́[ja] kaip pizius, pelkę uždegęs Brs. Šokinėja kap varlė ant žarijų Mrj. Veršis karvės subinė[je], žydas su peiliu šókinė[ja] Ub. Neėdusi po lentynas šókinėte šókinėju (griozdžiu ieškodama) Krš.
4. Ml iter. dem. šokti 4: Šokinė́[jo], šokinė́[jo] su kūlokais girnykas ažu [nušautą] stirną Klt. Šokinė́ja, laksto, gatavas jį suvalgyt Jz. Tep daug nešokinėk, kad nepažiūrėčia, iš kur kojos dygę! Plv. Plūdos kiauromis dienomis ir muštis šokinėjo Vaižg. [Lazda nulūžo,] tada nebuvo kuo gintis žmogu[i], ir vilkas vis in jį šokinė́jo Vlk.
^ Sukapok tu mañ – tai mano ir šmoteliai an tavę šokinės Ds.
5. intr. DŽ, NdŽ, Nč, Drsk, Klt, Slk, Slm, Skrb, Pkl, Nmk stengtis įtikti, tūpčioti, rūpintis: Geri mano vaikai: susirgau, šokinė́ja apie mane Ukm. Šokinė́ju, lakstau, paduodu – da negerai Mžš. Ana turėjo šókinėti ir šókinėti aple aną Prk. Tepašokinėjie tepašokinėjie – a ilgai ans šókinės apei tokią ponią DūnŽ. Šokinė́k apie jį kap apie šašą Vrn. Tu daug čia aplink mane šokinė́jai, a tu girdėjai! Jrb. Aš gana apie jį šokinė́jau, tik ka baisiai jau nusilpęs buvo Slv. Jis per daug šokinė́ja aplink savo vaiką Smn. Da lytaus, da lytaus, i šokinė́k tu su savo žeme Ar. Kol šokinė́jau šokinė́jau aplink ano, o daba viskas pasibengė Vvr. Šokinė́si nešokinė́si, jau kitep nebus Gs. Su kiauliums šokinė́ji nu ryto iki vakaro Vdk. Kad jis niekad nesulaukt, kad aš apie jį šokinė́tau! Alv. Nieko neturi, o nori, kad apie tave visi šokinė́tų Snt. Ans sau i pragėręs, i praleidęs viską, i tu šokinėk, kiek tu nori Klk. Nešokinėk tei[p] smarkiai apie mane, da aš i pati galiu susitvarkyt Slv. Šokinė́čia, trepsinėčia: bijau pikto vyro (d.) Aps. Lovoj guli Petrienė, šaly jos kabo pataisytas lopšys; aplink šokinėja senutė J.Bil.
ǁ tr. trypiant, minant koja daryti (paprastai austi): Jau dvinyto [audeklo] ir nenorėč šokinė́t! Slk.
6. DŽ iter. dem. šokti 5: Tu man daugiau nešokinė́k prieš! Glv. Niekur nerasi, kad šit' vaikas prieš tėvus šokinė́t Trgn. Ko gi tau reikia, kad šokinė́ji?! Km. Ką šokinė́ji, nevėkšla vienas! Krš. Tu šokinė́jai i šokinė́si visą laiką Trk.
^ Kolei ant rankų, tolei dar gera, ė nuo žemės atsistojo, tai ir šokinėja prieš tėvus LTR(Ds). Ko šokinė́ji prieš visus lyg žvirblys ant stogo? Mrj. Nešokinėk kap varlė prieš debesį LTR(Rdm). Ir šokinės kai gaidys LTR(Krž). Šokinė́ja kap spirgis ant keptuvės Dkš.
ǁ prk. didžiuotis, pūstis: Aš taip ištaisyčiu, žinotų, kaip šókinėti DūnŽ. Ką gi tu bešokinė́ji, kad atsitūpei žemai – visi žino! Mžš.
7. intr. prk. nuo vienos temos staiga pereiti prie kitos: Šókinėji šnekėdama nu vieno daikto pri kito – nesusigaudau Krš.
8. intr. Ser smarkiai plakti (apie širdį): Anąsyk ma[n] širdis pradėjo šokinė́t Jrb. Širdis kai kumeliukas šokinė́ja krūtinėj Pc. Uždusau, net širdis šokinė́ja Mrj. Jam širdis iš džiaugsmo šokinėjo Ns1858,3. Širdukė šokinė́te šokinė́jo NdŽ.
9. intr. NdŽ kilnotis: Jau puodas virė – dangtis šokinė́jo Jrb. Na, ir verda – puodai šokinė́ja Mrj. Kur mergos jaunos – būdavo, šokinė́ja aukštyn rateliai (greitai verpdavo) Mžš. Tik šokinėja nytys, moterų kojų spaudomos Kpč. Jau kai ana duoną minko, tai net kryžavonė šokinė́ja Slk. Geležinę gyvatę jeigu sukapot, tai jos kavalkiukai šokinėja ir vėl suauga LTR(Slk). Antakiai ėmė šokinėti pamačius Akvilę J.Avyž. Jo žandai iškrypo, barzda šokinėjo (susijaudinus) rš.
ǁ Sdb, Nmč, Žln atsitrenkus į ką nors, kilnotis: Anos (medinės akėčios) šokinė́ja ir purtina žemę Vdn. Papykęs, kad leidžia kumelę, kad net šokinė́ja ratai Mžš.
| Kalnai šokinėjo kaip avinai, ir pakalnės kaip avių eryteliai Mž289.
10. iter. dem. šokti 6: Kibirkštės dideliai šõkinė[ja] nu eglinių malkų Bdr. Kultuvais kaip duodam, net šiaudai šokinė́ja Antr. Spragėdami žirniai tep šokinėja, kad net pečiaus dangų pasiekia Lš. Tiek avižos šokinė́ja, spraga an laito Skp. Sniegas traikši, net kiaulės šūdas šokinė́ja (smarkiai šąla) Pls. Per tą girę kai naktį važiuoji, tokios liepsnelės šokinė́[ja] Rg. Liepsnelės skabriai šokinė́ja NdŽ.
ǁ tikšti: Šokinė́[ja] ant vandens burbulai Lkv.
11. iter. dem. šokti 7: Lentos šokinė́ja nuo sienos DŽ.
12. iter. dem. šokti 11: Kai kerta, tai net kraujas šokinė́ja Dgč.
13. kaitalioti vietą: Vieni tarptautiniai daiktavardžiai kirčiuojami pastoviai, kitų kirtis šokinėja KlK5,75. Kad šókinėjo, kad šókinėjo tas skaudumas Dov. Skausmas po visą kūną šokinė́[ja] Kv.
ǁ prk. staiga kilti arba kristi (apie temperatūrą): Temperatūra [kūno] šokinėja nuo trisdešimt septynių iki trisdešimt devynių laipsnių rš.
ǁ prk. kaitaliotis (apie dainos gaidą): Va, šita daina labai graži – lyg šokinė́ja (linksma) Ktv. Lietuvio daina nešokinėja, bet nedideliais intervalais kilnojasi LTII98(Sab).
14. SD1180, H, R348, MŽ465, N, K, LL146, NdŽ, KŽ, DūnŽ iter. dem. šokti 18: Ateisi, būdavo, nuo žagrės, tai nerūpi šokinė́t, ale rūpi pasilsėt Ut. Kaip dabar jauni šokinė́[ja], taip i seniau šokinė́s liuobau Užv. Reik supt vaiką, kada šoksi – nėr kada šokinė́t Bsg. Muzika grojo, žmonės šokinė́jo ir dainavo PnmA. Nora šokti: mokyklo[je] baletą šókinė[ja], gyrės Krš. Juokdariai liūb šókinės kazoką Jdr. Tiems šokinėti apkyrėjus, sustojo trys mergelės, kurios už rankų susikibusios šoko vadinamąją žydukę M.Valanč. Muzikantams griežant, jaunuomenė šokinėjo S.Dauk. Didūmenė šokinė́[ja], kartas graji[ja] BM306(Pvn). O štai, kaip jas (uogeles) beriu! Ar aš nemoku! Ir dargi šokinėju! Štai! O štai! Vd. Tenai įėjo duktė Herodjos ir šokinėjo VlnE171. Ir kožnas buvo linksmas, giedojo bei šokinėjo, teip jaunas, kaip senas BBJdt15,16. Ragin eiti karčemon, žaistų, šokinėtų BPI96. Mes čia pataikaujame, žaidžiame, šokinėjame ir linksminamės DP10. Sūnus… kad atejo ir artinos namump, ižgirdo begiedžiant ir šokinėjant Ch1Luk15,25. Šokit šokinėkit, manęs negailėkit, aš, jauna mergužėlė, į vargą įpuoliau LTR(Brž). Aš negaliu šokinėt, man kojeles skauda LTR(Kpč). Kai pradėjau šokį šokinėti, tai pradėjo būgnužiai bildėti KlvD193. Kas alutį gėrė, gražiai šokinėjo LMD(Sln). Eič aš pati šokti, ūlyčioj šokti, su kazokais kazokėliais šokinėčia NS2. Šokinėj pelėda ir plika galva Kos90.
^ Šokinė́ja kaip ant devynių gyslų Lkš. Šokinė́ja kai ožka ant ledo Ml.
◊ ant liežùvio gãlo šókinėti sakoma, kai stengiamasi prisiminti žinomą, bet tuo metu užmirštą dalyką: An liežùvio gãlo šókinė[ja], negaliu tikrai pasakyti Krš.
į aki̇̀s šokinė́ti Grd piktai prieštarauti, priešintis: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į aki̇̀s šokinė́[ja] Vkš. Tu man akýsan šokinė́si kap žalektys! Švnč.
į aũkštą šokinė́ti labai džiaugtis: Pusberniai net į aukštą šokinėja: ne juokai vienu kartu trirublinė išlošti Žem.
kazõką šokinė́ti vikriai suktis, darbuotis: O babai (senelei) šokinė́k kazõką apie vaikus! Škt.
kišẽnėje (kešẽnėje Vdk, po kešẽnę) šokinė́ja rūpi išleisti (apie pinigus): Tau teip ir šokinė́ja rubliai po kešẽnę – neišsiturėsi neišleidęs Vb. Jau jo kišẽnėj skatikas šokinė́[ja] LTR(Grk).
nãginės ant kiẽmo šokinė́ja apie plačias apkalbas: Priš žanatvę ir nãginės ant kiẽmo šókinė[ja] Tl.
pagal̃ (kieno) dūdẽlę šokinė́ti ko nors aklai klausyti: Nešokinėsiu pagal tavo dūdelę KlK21,25.
per virvẽlę šokinė́ti kam nors besąlygiškai paklusti: Nori, kad per jo virvelę šokinėtume J.Paukš.
piestù (piestai̇̃s) šokinė́ti Bsg labai priešintis, prieštarauti, nesutikti: Močia jaunosios šokinė́ja piestai̇̃s, o mat jau pasogos buvo suderėta Dj.
šlúota (šlúotos, šlúotražis) [kertėjè, kerčiojè] šokinė́ja Krtn, Jnš; KrvP(Gdž), LTR(Zp) apie plačias apkalbas: Jei nori mirt, tai būsi geras, jei ženijies, tai šlúotražis kertė̃[je] ir tas šokinė́[ja]! Grz. Žanykis a mirk – i šlúota kertė̃[je] šõkinė[ja] Ms. Prieš vestuves i šlúotos kertė̃[je] šokinė́[ja] LKT216(Mšk). Priš veselią ir šlúota kerčiõ[je] šókinė[ja] DūnŽ.
vyžà ant sąšlavýno šokinė́ja Šmk apie plačias apkalbas: Ant to sykio vyžà ant sąšlavýno šokinė́[ja], t. y. peikia mergą, kad teka J.
apšokinė́ti
1. tr. Š, KŽ šokinėjant apeiti: Numirsi, beapšokinės varlės visus tuos tavo piningus Sln.
^ Juoda kalaitė visus kampus apšokinėja (šluota) LTR.
2. iter. dem. apšokti 4: Argi viena gali apšokinė́t?! Lp. Mes, motriškos, neturam kada i pavalgyti, kol apšokinė́jam Pj. Tiek žmonių, tai tik apie valgį iki apšokinė́ji Gs.
3. tr. grasinant pagąsdinti: Anas visus apšokinė́jo su šautuvu Užp.
atšokinė́ti
1. iter. dem. atšokti 2: Atšókinėjo popieris, o neseniai klejavau DūnŽ. Mačiau – nuo lubų jau visos lentelės atšokinėję Paį. Rodos, drieka [linų] jau atšokinėjusi, o dar sustatytiems užlis, – bus ligi mieros Žem.
ǁ intr. KŽ slinkti nuo galvos.
2. M, Š, LL122, KŽ iter. dem. atšokti 10: Tik atsipūškina, atšokinėja iš upės kumelės LTR(Ukm).
3. intr. didėti, tvinkti (paprastai apie karvės tešmenį); būti atleidžiamam (apie pieną): Maniškės karvės tešmuo jau atšokinė́ja, jau greit teliuosis Ml. Jau atšokinė́ja karvės pienas, greit teliuosis Ml.
4. iter. dem. atšokti 14: Atšokinė́jau aš savo, nebšokinėsu, gana Krš.
įšokinė́ti
1. M, Rtr, Ser, KŽ iter. dem. įšokti 1: Į kambarį ant vienos kojos įšokinėja Einis I.Simon. Varlė paklėtėn įšokavo (įšokinė́jo) Š.
2. refl. Sut, Rtr, Š įsismaginti, įsileisti šokinėti.
ǁ imti smarkiai spurdėti: Įsišokinė́jo nuog džiaugsmo kūdikėlis įsčioje manoje DP613.
3. intr. N šokti (pagal muziką).
iššokinė́ti intr.
1. SD1203, LL205, Rtr, NdŽ, Ėr; Ser, KŽ, LTR(Srj) iter. dem. iššokti 1: Negirti iššókinėjo [iš degančio namo], išsisaugojo DūnŽ. Iš pradžių iššokinėjo kažin kokie maži, bet vikri, jauni kareivukai Vaižg.
2. KŽ praleisti bešokinėjant: Voverytė visą vasarą linksma iššokinė́jo Š.
3. refl. Š užtektinai prisilakstyti, prisibėgioti: Taip išsišokinėję ėmėva kalbėtis, kaip bus rytoj su ta kelione Mš. Mažus veršukus neturi pririšti; jie tur išsišokinėti prš.
4. iter. dem. iššokti 12: Net grindinio akmenys, patekę po čiurkšle, iššokinėję iš vietų rš.
5. iter. dem. iššokti 14: Nebuvo [prie mūsų] mušimos, pliekimos, nebuvo guzų iššókinėjusių Grd. Ginslos iššokinė́jo LKT80(Ub). Sudžiūvęs, pinkuliai iššókinėję DūnŽ.
6. refl. nerimti, blaškytis: Girtas vyras išsidaužo, išsišokinė́ja Alv.
nušokinė́ti iter. dem. nušokti:
1. Š, Rtr, BŽ338, NdŽ, KŽ Plėšikai prijojo tiesiai prie to medžio ir nušokinėjo nuo arklių J.Balč.
| prk.: Pasiskundė [skriaudžiamieji] – nū vietų vyrai nūšokinė́jo Grd.
2. Jonas išlindo ir kad duos penkiagalviui su savo lazda, tuojaus visos galvos nušokinėjo LTR(Pšl).
3. intr. šokant, šokinėjant atsitolinti, nušokčioti: Ponas baisiai užpykęs griebė gaidį, plūksnas išpešė, o gaidelis nušokinėjo tolyn LTR(Tr).
4. refl. nusibaigti šokuojant:
^ Geriau būčiu varlele patoriais nusišokinėjęs negu su tavim žanijęs[is] Vkš.
5. tr. bet kaip, prastai ką padaryti: Koks te pjovimas – nušokinė́ta tik Slm.
pašokinė́ti NdŽ
1. SD169, Sut, N, M, Rtr, Š, JV36, KŽ iter. dem. pašokti 1: Pašokinė́k po aslą kaip varlė Jnš. Eikite, vaikai, pašokinė́ti po kiemą DŽ1. Arklys pastaisė [nuo avižų], kap išeina an kiemo, pašokinėt mėgina Lš. Pašokinėk, žirgeli, kad išeitų mergelė ArchIV604(Vlkš). Pašokinė́ki, mano žirgeli, po manim, juodbėrėli JV361. Per langus sušoko vidun trys varnos, pašokinėjo ir pavirto gražiausiom panelėm LTR(Vb).
^ Nešokinėk čia prieš mane, pašokinė́si, kai varle pavirsi Dkš.
| refl. DŽ1, Jrb, LTR(Ūd): Į vakarėlį eina pasišokinė́damas, į darbą – kojas vos velka Rs. Svečiam tarnauja pasišokinė́dama Rmš. Važiuoja sau, arklys pasišokinė́damas eina Nm. Juozukas pasišokinėdamas išbėgo namo į kaimą K.Bor. Gaidys pasišokinėdamas tvoromis nulėkė į dvarą LTR(Šmk).
| prk.: Metai lekia pasišokinė́dami Rs. Upeliūkščiai pasišokinėdami, vingriuodami skubėjo į slėnį rš.
2. intr. prk. paprieštarauti, pasipriešinti: Pašókinėjo pašókinėjo ir išejo – nieko nesakiau Krš. Ką čia prieš pirminyką pašokinė́si Švnč.
3. žr. pašokti 3: Motin, pašókinėk grietinės Ub.
4. iter. dem. pašokti 5.
| refl.: Motorlaivis skrieja net pasišokinėdamas rš. Paspiriu nuo šaligatvio kaštoną, ir jis nusirita gatvės grindiniu pasišokinėdamas V.Bub.
^ Boba iš ratų – ratai net pasšokinė[jo] Arm.
5. iter. dem. pašokti 17: Susrinkę į kuopą, pašokinė́ja trinytinę, skepetinę J.
6. DūnŽ iter. dem. pašokti 18: Jauniejai i pašokinė́s, i padainiuos, senam nieko nebreik Užv. Anie, vaikai, žinai, nora piningų [per Užgavėnes], pašoka, pašokinė́[ja] Vg. Prašom an veseilios senų pasėdėt, jaunų pašokinė́t Vlk.
7. DŽ1, DūnŽ, Snt, Skdt iter. dem. pašokti 20: Gerai pašokinėjau, kol iš tos bėdos išsikapanojau Vkš. Da reiks pašokinė́t apie šitą senbernį Kp. Apei muni pašõkinėjo nemažai daktarai [, kol išgydė] Žr. Prie naujo šeiminyko dabar visi pašokinės Jnš. Pašokinė́si, kol gausi ką NdŽ.
^ Pašokinė́si, kai duonos neturėsi Šn, Ukm.
péršokinėti
1. Ser, NdŽ iter. dem. peršokti 1: Páršokinėti pėdas J.
2. iter. dem. peršokti 10: Paršokinėti vakaruškose J.
prašokinė́ti
1. intr. NdŽ praleisti kurį laiką šokinėjant (iš vienos vietos į kitą): Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kemso ant kito Vaižg.
2. intr. NdŽ būti įpykusiam, įsikarščiavusiam.
3. intr. prairti, išsileisti: Tik pasiuvo marginę, jau nugaroj siūlės prašokinė́ję Klt.
4. iter. dem. prašokti 17: Tavo žirgus juodbėruosius kasdien pravažinėjo, tavo jaučius būbuonėlius tanciuje prašokinėjo LTR(VšR).
prišokinė́ti NdŽ
1. SD150, I, M, KŽ iter. dem. prišokti 1.
2. intr. DŽ1 pakankamai šokinėti.
3. iter. dem. prišokti 8 (refl.): Privargsti, prisišokinė́ji su tais darbais DŽ1.
sušokinė́ti Š
1. NdŽ iter. dem. sušokti 1: Varlės sušokinė́jo į balą DŽ1.
^ Kad galėtų, vaikai an sprando sušõkinėtų i sėdėtų Krš.
2. BŽ124 iter. dem. sušokti 4.
3. intr. subėgioti, sulakstyti: Kol tu nubėgi, kol sušokinėji, ir gyvolio nebėr Kv.
užšokinė́ti NdŽ
1. I iter. dem. užšokti 1.
2. refl. iter. dem. užšokti 6 (refl.): Kam aš turiu Anelei užsišokinėti. Ne tas, tai kitas Žem.

spi̇̀rti, -ia, spýrė
1. intr. R, MŽ, Sut, I, K, L, Rtr, Š, Trk, Str smogti, mušti koja: Spýrė į užpakalį ir išvarė DŽ1. Ašvienis spýrė jaijai patvykst J. Jauna karvelė, ana spi̇̀rs, nepamilš nėkas Sd. Mūsų karvė nèspira: nors atsigulęs milžk Krž. Spi̇̀rt kelia vis koją teliukas Klt. Briedis pult nepuola, ale jei lįsi, tai labiausiai spi̇̀ria KzR. Spirti į žemę N. Ka jauna buvau, į vienas duris ka spýriau – trejos atsidarė! Ms. Spýrė langan i pro langą [iš degančio autobuso] Pg. Karalius liepė spirt koja ir kakta mušt, ir tos prilipo MPs. Jis, parėjęs iš karčemos, į dureles spýrė JD1008.
^ Svetima koja vis daugiau spiria LTR(Vdk). Akyse giria, už akių spiria KrvP(Krsn), PPr105. Su ranka glosto, o su koja spiria LTR(Vdk).
ǁ turėti įprotį smogti koja: Iš cigono nupirko tokią kumelytę: ir kanda, ir spi̇̀ria, ir pryšakinėm kojom kerta Grz. Nusipirko spi̇̀riamą arklį Grž. Tavo arklys spirą̃s – negali į jomarką statyti Gd. Karvė y[ra] milžti spiranti̇̀ Šts.
2. tr. smogiant koja, stumti iš vietos tolyn: Kada jos (laumės) avelę pasigavo, jisai spyrė puodą, ir žvakė jas apšvietė LTR(Auk). Gaspadinė spyrė koja šunį ir katę ir paėmė nulėkusį blyną LTR(Slk). Krizas taip pat krapšto, spiria kurpės nosike akmenį, žinodamas draugo silpnybę radiniams, erzina jį P.Cvir. Naujų metų vakarą reik spi̇̀rti batą nu kojos: jeigu pirštai į duris – išeisi, jeigu kulnis – pasiliksi Vkš. Antis pramainui čia viena koja, čia antra spiria vandenį užpakalin rš.
| prk.: Žmogus – sviedinys: vieni spiria į vienus vartus, kiti – į kitus J.Gruš.
^ Sniegena jau spi̇̀ria ledą, būs pavasaris Pgr. Kai mirtis toli – ją šaukia, kai arti – ją spi̇̀ria Skr.
3. intr. kišti, statyti (koją į laisvą batą, į kilpą): Spi̇̀rti į klumpes, į batus NdŽ. Ant žirgo sėsdams dūmojau, į kilpas spirdams rymojau LTR(Krtn). Ant žirgo sėsdams, į kilpą spirdams, nušavo balandelį, kieminąjį paukštelį D20. Ant žirgelio sėdau, į kilpas spyriau N251. Spi̇̀rk į šliurikes kaip į valtikes Krg. Šok iš lovikės, spi̇̀rk į šliurikes, kibk už klemeruko kaip už velniuko! LKT133(Plik).
| refl.: Aš jau spi̇̀rsuos į batus – bijau gyvačių Štk. Reik spirtis į [balno] kilpą – kilpos nėra Sln.
ǁ įstatytą, įkištą išmauti, ištraukti: Nei aš sėsiu nuo žirgelio, nei aš spirsiu iš kilpelių KlvD47.
| refl.: Dik (dėl ko) įsimovei tą batą – tujau spirýs lauku! Ms.
4. tr. minti (audžiant): Spiri̇̀ tas nytis – teip išsispira, spiri̇̀ tas – teip Žeml. Skieminis į audeklą deda, ka spi̇̀rtumias LKT70(Dr).
5. tr. stumti, mesti iš vidaus atgal: Ka mintuvai y[ra] negeri, linus spi̇̀ra atbulus į viršų Žd. Jau spalį spi̇̀ra laukon (atsiskiria spaliai nuo pluošto) – gal linus minti, jau atbuvę y[ra] linai Plng.
6. intr. Sut, VĮ stumti, spriegti spyruokliuojant: Spyruoklė spi̇̀ria atgal DŽ. Pagedo dvikirpės žirklės, nèbspira, nebatsprenga Šts. Geras šautuvas nespira Šts. Brička kaip trenks į duobę, risorai iš piktumo kaip spirs aukštyn Ašb.
ǁ atšokti: Reikia žinot, kiek medis spi̇̀ria nuo kelmo, kai virsta Skr.
7. tr. susitelkus, susigrūdus stumti, spausti: Ledai tiltą spi̇̀ria NdŽ.
| refl.: Ledai prie tilto spi̇̀riasi DŽ.
| prk.: Spi̇̀riasi visi darbai į krūvą DŽ1. Spi̇̀rias visi darbai rozam Dglš.
8. tr. puolant spausti, versti trauktis: Švedus labai spyrė rusų ir lenkų kariuomenė LTR(Ant).
ǁ stengtis pašalinti, išstumti: Jį jau iš vietos spi̇̀ria NdŽ.
9. tr. Š, NdŽ dėti ramstį, remti spyriais: Sieną spi̇̀rti, kad nekryptų DŽ. Suvirto obelis [nuo vaisių svorio], reikia spi̇̀rt Klt.
10. refl. R remtis, stengiantis išsilaikyti: Spi̇̀rias ranka, nepasikelia [senutė] Klt.
| prk.: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
11. tr. liesti, siekti, remti: Verpstė spi̇̀ria pumpurę Rdš.
| Gryčioj garas lubas spiria rš. Dūkas spi̇̀ria (tvanku, nėra kuo kvėpuoti) Žrm.
| prk.: Jau ta senatvė spi̇̀ria – kur čia spėsi susitvarkyt! Plv.
| refl.: Kai atsklaupi, šitan daiktan (į nuospaudą) ir spi̇̀rias batas Skdt. Laukai spirias Jonių rubežiun Gdr.
12. tr., intr. diegti, durti, remti: Jau senystė: tą spi̇̀ria, tą sopa Dglš. Diegliai spi̇̀ria visą Klt. Diegliai jį iš visų pusių spi̇̀ria Skdt. Jau diegliai spi̇̀ria pašoniais Krd.
13. tr. prk. eiti pridurmais, kilti tuoj po ko: Rašyti – kol aš to noriu, kol mintis spiria mintį sp.
^ Bėda bėdą veja, vargas vargą spiria, bėda kojas taiso LMD.
14. intr. skleisti, mesti spindulius: Bemiegant saulė spýrė Aln.
| refl.: Mieste sniegas greičiau tirpsta – saulelė labiau spi̇̀rias Kp.
15. trenkti (apie griaustinį): Tą dieną užėjęs juoddebesis su žaibais, ir perkūnas spyręs į tą mūrą ir sutrupinęs BsMtII194(Sln). Triobos be perkūnsargio, galia spi̇̀rt griausmas Antš. Spýrė griaustinis į daržinę, ale neuždegė, tik gegnę suaižė Jnš. Viena pušis baigia džiūt, perkūno, matyt, spi̇̀rta Ob. Perkūnas trinkt spyrė į tą patį medį ir sudraskė M.Valanč. Trenksmas toks esti nesvietiškas, jog, sakytumei, dešimtis perkūnų spyrė Blv. Seniau moterėlės kišdavo šventus berželius pastogėn, kad nespir̃t Slm. Kad perkūnas nespirtų į namą, kiša pastogėn kadugio šakelę MTtV202. Kur diemedis auga, ten perkūnas spiria LTR(Ppl).
^ Kad tau, jaunas bernužėli, perkūnėliai spirtų LTR(Ob). Kas pats save girs, tą perkūnas spirs LTR(Auk).
16. gelti, kąsti: Bitis benori spirti man, t. y. įkąsti J. Šiandieną nė viena bitis nespýrė Brs. Širšūnai y[ra] spirą̃ Grg.
17. intr. šnek. sparčiai, greitai eiti, bėgti: Nelaukęs autobuso, sparčiai spyriau namo – ką čia reiškia keletas kilometrų, kai bėda veja! rš. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328. Spi̇̀riam namo – lyt ruošiasi Dkš. Taip nepaeina, o kai supyko, matai, kaip greitai par laukus spi̇̀ra Vkš. In tę gerai spýriau, kad nenusvėluoč Rod. Petriuk, karvės jau dobiluos – greit greit spi̇̀rk! Pnd. Tai ką – spi̇̀rsim šiandie į šokius? Klvr.
| refl.: Bernas su merga kai spi̇̀rias keliu, tik karnos dryksi Prng. Arkliai spyrės iš viso vieko, net priguldami, kaip mūsiškiai sako Vaižg.
18. intr., tr. šnek. godžiai valgyti, ėsti, gerti: Kap paleidau po atolą [karves], tai spýrė jau jos, spýrė, kiek tik norėj[o] Pls. Spiria kap maišan (daug valgo) Pls. Spi̇̀rk šitą bonkę, bus šilčiau Kvr.
19. tr. šnek. sunkiai nešti, vilkti: Ana tuos akmenis spýrė namo Rod. Meška eina, spi̇̀ria diešką medaus (ps.) Rod. Vilkas avį spi̇̀ria Dsn.
20. tr. I, LL91,326, Š, BŽ82, Rm reikalauti, versti, raginti ką daryti: Skolininkus spyriau, kol atidavė skolą J. Nežinau, kas ir bus, kai teip greit spi̇̀ria ataduot Skdt. Daba spi̇̀ra mokyties, o kitą kartą reikėjo už mokslą didelius piningus kišti Rdn. Visus vaikus spi̇̀riat Vilniun Pls. Mažus mus spýrė prie darbo Alks. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria ravėt: nuravėjo tiek vagų, ir da spi̇̀ria Skp. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria į darbą Kdn. Spi̇̀ria duoti pieną [į pieninę] Ėr. Spýrė kelius pataisyt prieš penkiolikę [birželio] Pl. Pyliavą spi̇̀ria ataduot Ktk. Tu spiri mane pasakyti, kokį aš turėčiau norą J.Balč. Pagaliau kūdikį pakrikštijo, bet ne taip greit, kaip spyrė bobos A.Vien. Malūną ar miestą pasiekti bandė tik kruvino reikalo spiriami P.Cvir. Jei reikalas nèspiria, tai pabūk Mrj. Atjunktau [rūkyti], kad spirtų̃ reikalas Drsk. Spi̇̀rk, kad ženytųs, kad nestąsyt Klt. Tėvulis spýrė tekėt Mrc. Marijona už jo ištekėjo tėvų spiriama P.Cvir. Ką daris, kad vargas spi̇̀ria Kp. Tik spiriamai̇̃s atsitikimais NdŽ. Liko trys dienos, jau velnias spiria, kad pasirašytų BsMtI41. To vyro motina spirdavus tą savo marčią katrą rytą geldas išmalti Sln. Dievas liepė man čirškėt, o jūs spiriate tylėt (d.) Mšk.
spiriamai̇̃ adv.: Tai yra spiriamai̇̃ reikalinga NdŽ. Aš spiriamai̇̃ kláusiau, bet anas nieko neatsakė Rod.
spirtinai̇̃ Jam ne tep labai dar spirtinai̇̃ reikia [žento] Lp. Lietuvis esti spirtinai varomas vokiškai mislyti, spręsti prš. Gėrė arbatos tik visi po pusę stiklinės, nors namiškiai spirtinai prašė, kad nesididžiuotų TS1904,2.
ǁ intr. impers. Vlk apie norą išsituštinti: Bobut, nešk kibirą, ba jau man spi̇̀ria Auk.
21. tr. ginti, varyti tolyn: Kur tu spiri̇̀ keltuvas? Rod. Vėjas spiria debesis Rod.
22. refl. veržtis, brautis: Kur dar tu spiri̇́es – į sodžių pas vaikus nubėgt?! Lp. Pabūk, kurgi spiri̇́es?! Pls. Svečias jau namo keliaut spyrėsi J.Jabl. Aš pats neprašysuos, nespi̇̀rsuos į anų tarpą Krš. Dar̃ miestan visi spi̇̀rias spi̇̀rias Dbč.
23. refl. stengtis: Jie menkai tesispyrė, kad kalba išliktų rašliavoje ir mokslavietėje A1884,1. Aš spýriausi karvę atsiimt PnmA. Spi̇̀rkis nesispi̇̀rk – manęs neaplenksi Srv.
24. refl. Sut priešintis, nesutikti, spyriotis: Jis spi̇̀riasi prieš mane DŽ. Spi̇̀rtis priešais NdŽ. Jis visai nemano nusileisti, spi̇̀riasi visom keturiom Jnš. Spi̇̀rias, kad nebus gaspadine Klt. Ko čia vienas spiri̇́esi – kaip visi nutars, teip ir bus Ssk. Smala tavęs nematai, kad jau teip spiri̇́es – apseisiu ir vienas Užp. Jeigu tik spir̃sis, nieko jam nepadaris Rš. O tai jau kokia: juo labiau tave prašai, juo labiau tu spiries! A.Vien. Tu pati tūrėkis, nenusigąsk, spirkis kiek begalėdama Žem. Teisybė, žinoma, spyrusis, nenorėjusi duoti; bet buvusi peralkusi ir norom nenorom sutikusi (ps.) Klvr. Jį nešte nunešė – jis da spýrėsis Ar. Avis spi̇̀ras, bijo eiti Klm. Spiras kaip utis, į pirtį vedama LTR(Vkš). Spýrėsi kaip ožys an ledo Rm. Spi̇̀ras kaip tekis, pjauti vedamas Kv.
| prk.: Neakėta dirva, tai plūgas spi̇̀rias, šokinėja Pl.
^ Ir besispiriančią ožką turgun nuveda KrvP(Rtn).
25. refl. Sl gintis, laikytis: Žemaičiai ilgai pryš spyrėse, nepasiduodami kryžokams I. Žemaičiai, nebvaliodamys vokyčiams spirties, leido jiems palikti savo žemė[je] kunegus, skelbėjus tikėjimo katalikų M.Valanč. O kurie nespyrės pryš pagundinimus, suguro M.Valanč. Būkite tada paklusni Dievui, o spirkitės prieš velnią Sut.
26. refl. I ginčytis: [Kai kurie] iš epikūrų ir stoikų filosofų spyrės su juo BtApD17,18.
27. refl. I varžytis, kovoti dėl ko: Paliko du sūnu, kurie apei karalystę tarp savęs spyrėsi S.Stan.
28. refl. didžiuotis: Pinigais spirtis N.
◊ aki̇̀s spi̇̀ria (kam) labai sunku: Net man aki̇̀s spýrė, kap man buvo sunku Pls.
į kójas spi̇̀rti bėgti: Dangus griūva, reiks bėgt, – ir ėmė [katinas] į kójas spi̇̀rti MitII51(Jrk). Velnias greit spýrė į kójas, o žmogus, an kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko MitI87.
į pùspadį spi̇̀rti Šv bėgti.
į sùbinę (į ùžpakalį) spi̇̀riamas Mžk, Dr vlg. viskam negabus, nesumanus, ištižęs: Esi į sùbinę spi̇̀ramas, niekam netinki Krg. Nebuvau į subinę spiriamas, o dėlto vieną kartą apgavo J. Ta motriška ne į subinę spiriama, t. y. neslinka J. O žemaitis ne į užpakalį spiramas tėra, ant šakės ano nepakratysi S.Čiurl. Užaugo vyras ne į sùbinę spi̇̀ramas Rdn.
į sùbinę spi̇̀rti vlg.
1. išvyti, išvaryti: Kad ne vaikas, spir̃čiu [pačiai] į subi̇̀nę, ale gailiuos vaiko Krš. Ka aš nebūčio su vaiku, anam į sùbinę spi̇̀rčio Krtn. Munęs susiedai nèspira į sùbinę i nevaro numie Trk.
2. griežtai atsisakyti: Spi̇̀rsu tam šnapšuo į sùbinę i neprasidėsu Krš.

iš nagų̃ spi̇̀rtis iš visų jėgų stengtis: Vaikas serga, tėvui reikia iš nagų spirtis, siųsti pinigų Raud.
ne iš kélmo spi̇̀rtas KlK2,49 šaunus, sumanus, apsukrus: Siuvėjas ne iš kelmo spirtas, atskiria lepšę nuo baravyko P.Cvir. Matau, kad esi ne iš kelmo spirtas K.Bor. Aš ne iš kélmo spirtà Ps.
ne toliaũ spi̇̀rtas labai panašus: Ir dukrelė ne toliaũ kaip motina spirtà Ktk.
nósį spi̇̀ria greit gims: Ket[u]ri vaikai vienas paskui kitą, o penktas jau vėl nósį spi̇̀ria Rod.
pãdkavas spi̇̀rti mirti: Katrą metą sirgo, i visi sakė, ka jau spi̇̀rs spi̇̀rs pãdkavas Erž.
prie si̇́enos spi̇̀rti versti nusileisti, pasiduoti: Vėl tas nelemtas klausimas. Petras spiria tėvą prie sienos, ir tiek rš.
séilė į lū́pas spi̇̀ria knieti ką pasakyti: Greit nebus galima purvais į akis drabstyti ir tai rašyti, ką seilė į lūpas spiria TS1904,5.
ugnimi̇̀ (ugnià) spi̇̀rti piktai atšauti, atsakyti: Spi̇̀ria ugnià, ką pasakai Žal.
antspi̇̀rti, añtspiria, antspýrė (ž.) tr. J, KŽ prispyrus pareikalauti, priversti: Klebonas buvo antspirtas, kad pigiau laidotų Šts. Antspýriau, ir padarė, o kad ne – ir šiandien teip pat būtų tebesą Brs.
apspi̇̀rti, àpspiria, apspýrė
1. tr. kojomis apkasti, apkapstyti: Pylės apspira kiaušius su lapais, ka žmogus neanteitų Šts.
2. refl. pasiremti, atsiremti: Su kačerga (lazda) apsispi̇̀rt gerai LKKXIII25(Grv). Rankom apsispýriau žemės ir paskėliau Dv. Kap pagaspadoriausi, tai duoną valgysim net sienos apsispyrę (iron.) Arm.
atspi̇̀rti, àtspiria, atspýrė; L
1. tr. K, M, Š, Rtr, NdŽ spiriant koja atmušti, atstumti, atkelti, atidaryti ir pan.: Atspirk koja man šluotą Plv. Tas šunukas pula, ans su koja àtspira Jdr. O jei neatkels vario vartelius, atspi̇̀rki, žirgeli, nors su kojelėmis JV1069. Duris su koja atspyręs išeina į kiemą rš.
| refl. tr. K.
2. intr. įspirti spyrusiam: Nespardyk arklio, be kai anas tau atspir̃s, tai daugiau nebenorėsi! Ds.
3. refl. tr. koja prisitikus į ką nusimušti, užsigauti: Motina visiškai neseniai, eidama per pievą, nepastebėjo žolėj įkaltos gembės ir skaudžiai atsispyrė į ją kojos pirštą I.Simon.
4. tr. atkišti, atstatyti (koją): Kaip ana tą koją buvo atspýrusi?! Ms. Šeško Petras nė nepriklaupė, visas mišias stovėjo koją atspyręs Blv.
5. tr. Š, Rtr spyriu, ramsčiu paremti, prilaikyti, sustiprinti: Su atsparu atspi̇̀rk tiltą, kad nevirstum J. Nemokėjo atspi̇̀rt – žardą išvertė vėjas Slm. A atspýrei koptas su kuom noriantais? Up. Grūšnių padaug, buvau atspýręs šaką Ob. Atspýrėm sūkertinį (namą pakeltais sparais) i išdžiovenom Dglš. Pastogės kertė ties priešininke, visai jau į žemę atsirėmusi, rodėsi, turinti atspyrusi trobos galą, kad langeliai neįsikniaustų į žemę Žem. Neatspiramas I.
^ Mėsos stirta geležim atspirta (kaustytas arklys) LTR(Sml).
6. refl. Rtr remiantis pasilaikyti, atsiremti į kokį ramstį: Žmogus lazda atsispýrė, lazda lengviai palindo (sulindo) žemėn Vlk. Kojytei kas būtų, lazdyte atsispi̇̀rdamas eitum LKT340(Ign). Palkute atsi̇̀spiriu, ir man geriau Rod. Atsispi̇̀rk lazdaite Azr. Kap palandžioju (pavaikštau), pasėdėt, atsispi̇̀rt jau reikia Dbč.
^ Gausi par ubagą lazdą, kad jam pačiam reikia atsispirt LTR(Aln).
7. refl. R, MŽ219, K, J tvirtai atsiremti kojomis, norint atsistumti, atsitolinti, pakilti, atsilaikyti ir pan.: Šarūnė, dar žengus kelis žingsnius, atsispiria į smėlėtą dugną ir lengvai nuplaukia V.Bub. Vel[nia]s atsispýręs į akmenį, i tame akmenė[je] palikusi velnio pėda Yl. Tik labai gerai įsiręžęs, atsispyręs, žmogus šiaip taip mažumėlę kilstelėjo [akmenį] K.Saj. Sylos kaip vandens, atsispi̇̀rti vietos yra – ko nedirbs?! (juok.) Vn. Karvė negali kojom atsispi̇̀rt (nesveikos pirmagalinės kojos) Lp. Atsidėję lauksme, atsispýrę trauksme Š.
ǁ refl. pasispiriant kuo atsistumti: Atsispi̇̀rti (nuo kranto), atsistumti BŽ337.
ǁ refl. atsitraukti: Traukis arčiau, kogi čia atsispýrei?! Slm.
8. tr. atšlieti: Stovėjo atspirtos į sieną kažin kokios senos lentos Db. Senyboj abrozus atspi̇̀rdavo prie pačiom lubom Klt. Kai atàspiri tvoros, tai da stovi [šuva] Ds. Galva sienon atspirtà [užvirtusios karvės], negali nei kaklo ištiest Lp.
| refl. SD227, Sut: Prie durų atsispýręs stovia Ob. Pečiais atsispýriau [į vežimą] ir stoviu Vlk. Pastovėjau obelės atsispýrus, apsiverkiau ir parejau namo Trgn. Sėdaus, atsispýriau in pušelę ir nusnaudžiau Nč. Velniai du sėdi in lango: vienas in vieną bažnyčios ušėką (durų staktą) atsispýręs, ė kitas in kitą (ps.) Aps.
9. tr. įremti: Jis atsisėdęs ant ledo besėdįs, kojas atspyręs į dirvos ežią SI370. Jis vario durtuvą ištraukė iš kūno, koją krūtinėn atspyręs, lavoną … apvertė kniūbsčią HI. Kojas į langą atspýrei KlvrŽ.
| refl.: Paskui vedė mešką in grinčią, bet ta, atsispyrusi angoje, nenorėjo vidun eitie Rp. Pelėpės jurginis atsispýrė (toks didelis) Dglš.
10. refl. susieiti, liestis, susisiekti: Gražiai išeina laukas, upė atsi̇̀spiria į pat vidurį, nuotakus Srv. Į rinką atsispiria iš visų šonų keliai TS1900,4-5.
11. refl. einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti: Dabar kad eitum iš mūs kaimo Strūnaitin, tai atsispirtum Kučliškėn Str.
12. tr. sulaikyti tėkmę, užtvenkti: Upė malūno atspirtà Grv.
13. tr., intr. KŽ atstumti spyruokliuojant, atspriegti: Atspiriamasis, atšaunamasis spyruoklis VĮ. Jau šitos spyruoklės mažai àtspiria – pagedę Alk.
14. refl. atšokti, atkerti: Neprydaužė skieto, siūlas ir paliko atsispýręs Trk.
15. refl. mesti, nukreipti spindulius: Saulė viršuj (aukščiau nuo žemės) ne tep šildžia, ale kur žemiau atsi̇̀spiria, tai… [labai šildo] Vlk.
16. tr. Ad, Str, Sem atstumti skląstį, atsklęsti: Eikit, duris atspi̇̀rkit Dv. Kaip mes atvažiuosim, tai atspi̇̀rsi duris Ker. Atspi̇̀r' duris, inleid' mane pirkion Lz. Jis šūkterė[jo], tai joj ir atspýrė duris Vlk.
| refl. tr.: Duris atsispýrė Rod. Mergiokaitė ėmė ir atsispyrė [duris] LTR(Grv).
17. intr. šnek. sparčiai, greitai pareiti, ateiti, parvykti, parvažiuoti: Atspýrė boba namo iš miesto Dglš. Aš pirmiau atspýriau namo Krs. Àtspira dar bobutė, kad ir sakos šimtą metų turinti Lnk. Ot sukaitau, kol atspýriau iš turgaus! Ds.
18. intr. šnek. užeiti, prasidėti (apie laiką): Rugiapjūtė atspir̃s – visi darbai suspirs Rod. Ir vakaras atspir̃s, paki suvaikščiosi Pv. Sėdi sėdi, tai, žiūrėk, ir pietai àtspiria Vlk. Jau ir vakaras atspýrė, o tu vis dar art rengies Dg.
ǁ tr. užklupti (apie laiką): Sakau, atspir̃s mane kokia dešimta valanda, tai ir nelaukiau Alv.
19. refl. Šts patekti, atsirasti, atsidurti: Jei vilkas pasimaišis, tai arkliai kažin kur atsispir̃s Ėr. Kap tu rengies, tai būt atsispi̇̀rta (nuvažiuota) Seirijuosa Lp. Už dviejų dienų atsispýriau Vilniuj Vlk. Pliaukštelėjo vaikui per ausį, ir tas bematant atsispyrė po stalu J.Balč. Kad jūs iš toli atsispýrę, tai nieko ir nežinot Gž.
20. tr. nuvyti, išginti: Atspýrėm vokietį, pasidavė Drsk.
21. sunkiai atnešti, atvežti, atgabenti: Tris vežimus druskos atspýrė Švnč. „Pabieda“ atspýrė mane Vilniun Lz. Atàspiria viedrą vandenio Ut.
22. refl. Q621, Sut, N, Š pasipriešinti, atsilaikyti: Neklausąs, atpuoląs nuog klausos, atsispiriąs SD213. Prieš viską galima atsispirti, bet tik ne prieš gerumą rš. Prieš likimą neatsispirsi – kas žadėta, neišvengsi LzP. Kur čia atsispirsi pagundai K.Bor. Prieš du auksinius [pinigus] kurpius negalėjo atsispirti J.Balč. Tu prieš mane neatsispi̇̀rsi Ėr. Gerai, ka taip gali atsispi̇̀rti negerti Šv. Atsi̇̀spira priš tas bobas Krš. Ligu Ignį išvarė ir nebeliko kam atsispirti, tuoj atsirado kiti dėdės įpėdiniai, stipresni LzP. Da nekulta – turim kuo atsispi̇̀rt (pasiteisinti), kad neišvežėm rekvizicijos Ėr. Tum atsi̇̀spiru, ka vaikuo paskolijau, o taip zyza (prašo) Krš. Tavam žodžiui niekas negal atsispirti BBJdt16,17. Atsispiriu kieno žodžiams SD444. Kristus atsispyrė prieš velino gundymus BPI276. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj BtPvE6,13. Samdinykas … ne atspirias, bet … prastoja avis DP208.
^ Atsispyrė kap ožys, vedamas in jomarką Lp. Atsispyręs kaip ožys LTR(Klp). Atsispi̇̀rsi kap žėba prieš dalgį (iron.) Pls. Kap mirsi, tai neatsispi̇̀rsi ir nepaduosi [mirties] teisman Nč.
23. intr. I atsikirsti, atšauti: Vyrui klausant, dėl ko teip darytų, ši atspyrė: – Nu ką, ar nuspringot košę su lašiniais valgydamys? M.Valanč.
| refl.: Kits kitą pajuokia, ypač tuos, kurie neturi gero liežuvio jiems atsispirt TS1904,4. Šis atsispyrė: – Nieko nepadariau, tikt gana man mokyties M.Valanč.
24. tr. I atlaikyti (puolimą), sulaikyti, atstumti kovojant: Tiedvi valstybi privalė padėti karo ginklu atspirti priešininką A.Janul. Jų užpuolimas atspirtas buvo Gmž.
| refl.: Vokytis i turkas kibo į rusą, jug čia rusuo reikėjo daug atsispi̇̀rti Kal. Tik su Romos pagalba galėsiva atsispirti priešams, kurie dar už mus galingesni V.Krėv.
ǁ paneigti, atmesti: Su pasibaisėjimu ir paniekinimu atspyrė jis šitą neteisų apskundimą LC1887,23.
25. tr. patenkinti kokius poreikius, atkišti: Ką tu atspirsi itum paršu itokioj draugėj?! Arm.
| refl.: Tep kap tavo pasoga atsispýriau [ūkyje] Lp. Pievomi atsispirtų̃, o tep tai kas gi (menka žemė) Lp. Kas arklį parduoda, tus (tas) atsi̇̀spiria, kas perka, tam bėda Lp.
26. refl. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Užpuolė lygti nuo jo klevą, siūlo jam atsispirdamas penkis rublius Žem. Tu turėtum atsispirdamas ją girti, aukso kalnus jai žadėti S.Čiurl. Laisčiau daržus atsispirdama, bet be lytaus nederėjo niekas Lnk. Kazė drožė atsispirdamas saldį pieną M.Valanč. Daktarai dėl gydymo atsispirdami gydė, tačiau mergelė numirė M.Valanč. Jie abudu ėjo ėjo, rado trečią [stipruolį], katras atsispi̇̀rdamas kalnus lygino BM113(Ssk). Kad kerta, tai kerta (valgo) atsispýręs! Lp. Ans keika tavi atsispýręs, kad neatiduodi skolą Dr.
įspi̇̀rti, į̇̃spiria, įspýrė
1. tr., intr. N, M, Š, Rtr, L suduoti koja: Jautis jamui įspýrė J. Mane arklys inspýrė Lp. Anam įspýrė į pryšakį drigantas Plt. Tėvui į akinius įspýrė gaidys, i iškrito stiklas Jrb.
^ Toks negerumas, rodos, kas į paširdžius įspyrė K.Saj. Tai ko skalini kaip šuva, koja įspirtas? V.Krėv. Jei skirta, tai kap kojon inspi̇̀rta Pv. Kur matei, ka veršis arkliui įspirtų! LTR(Vdk). Esu jau visko patyręs – spardė mane kiti, ir kitus aš patsai esu įspyręs KrvP(Mtl).
2. tr. spiriant įgrūsti, įsmeigti: Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą ir įspyrė velnio plauką SI50.
3. tr. (koją) atkišti, atstatyti įremiant: Ignas koją su nublizgintu batu kavalieriškai priekin įspyrė J.Paukš.
4. tr. N, Š įkišti, įstatyti (koją į batą, į kilpą): Sesuo įspir̃s koją į kurpę J. Kojos buvo įspirtos balno pentinūse, o galva tintaliojo Plng. Kojų niekaip į batus įspirti negali Pt.
| refl. intr., tr. I, K, Š: Basomis kojomis įsispýriau į kurpes J. Nelakstyk po lauką basa, įsispi̇̀rk į klumpius Vkš. Na, tik įsispi̇̀rk į kurpes, da kojas nušalsi! Stak. Įsispyrusi basnirta į klumpaičius kleipt kleipt par žardieną Plt. Vasariniais bateliais įsispýręs – koki čia šilima Trk. Nueisiam įsispýrusios į šliurikes – plykt nuspyrei, i šokam basos Žlp. Ligonas išgys dar: būs ir įsispyręs į aulus Ggr. Įsispi̇̀rk kojas į balno kilpas Plt.
ǁ refl. tr., intr. apsiauti: Ir įsispi̇̀rti reik, ir apsisiausti Trg. Tuo pušnis jis įsispyrė prš.
5. tr. įremti, įbesti, įsprausti: Įspi̇̀rk sienon paramstį Š. Kad negriūt, pirkios bolkos inspi̇̀rtos Dglš. Paema šakes [šieno], į̇̃spiria kotą žemė̃s ir tada pastato Ob. Mergaitė šakes paėmė, meškai nugaron inspýrė Antr. Anspir̃s an sieną, tai to lova tep aplink ir sukas Grv. Ir mestuvai yr par mañ keturi: iñspiri lubosna, meti po du siūlu Smal. Įspýrė dilią, priveržė palindęs po traktorium Slm. Kap sustvėrė jautis, mūran kap inspýrė! Pb. Kap inspýrė galvą kampan ir tyli (neklauso) Lp. Guli inspýrus lubosna kojas Klt. Užlipė an pečiaus, atsigulė aukštielniokas, inspyrė kojas lubos ir guli BsPII213(Jž). Vilius sėdėjo alkūnes įspyręs į stalą ir galvą parėmęs į rankas I.Simon. Tau alaviešką (nuodėgulį) koserėn tiktai inspi̇̀rt, kad baries Žrm.
^ Kogi čia žiopsai lygiai tvoron inspi̇̀rtas?! Skdt. Jei skirta, tai bus kap stipinu įspirta Lš.
| refl. tr., intr. N: Vežimas įsispyrė į medžių tarpą rš. Parinkai, pažiūrėjai, kad neinsispir̃t medžian, ir pjauni [stačią medį] Ob. Šukas į galvą įsispýrusi (įsismeigusi) tokia sena boba Šauk. Galvą jau lubosna insispir̃s Grv. Diedai, suolą atimk, bo insispýrė žirnis su pupa (ps.) Dv. Įsispýrė skersai subinę dirsė kaip branktas Všn. Augo augo [pupa], insispýrė net lubosna, net dangtin (ps.) Dv. Tas kamuoliukas ansispýrė tan kalnan Grv. Užpakaly kiūtina įsispyręs į arklą ir pasilenkęs mano brolis Pt. Vyras vaikščiojo rankomis įsispyręs į šonus rš.
ǁ smaigstant padaryti: Vakar streigų tvorą inspýriau Dg.
ǁ paspirti, atremti: Kad būt kuom inspi̇̀rt kluono durys Klt.
6. refl. tvirtai, įsiręžus įsiremti kojomis, norint išsilaikyti vietoje: Kap insispýrė visi, ir ištraukė šitą ropelę (ps.) Aps. Traukia kojom įsispýręs Š. Šitas ožys labai nesidavė, insispyrė, bet žmogus jį tempte insitempė [į ratus] LTR(Slk). Ją (avytę) tęst, ana įsi̇̀spiria ir neina Ob. Lindikas išsiskyręs, traukia dūdą įsispýręs JD430.
7. tr. įbrukti, įgrūsti, įvaryti: Gerai paieškojęs radau dar į kertę įspirtas kelias moterėles iš Zarasų pavieto su namų darbo audeklais Pt. Jūsų dievas kambaryje vietos neturi: į kertę įspirtas Jš.
8. tr. prk. prievarta įduoti: Inspýrė dvidešim penkis arus, ir visa (daugiau neduoda) Kb. Inspýrė tokį arklį kap dieglį šonan, ir turėkis Nč.
9. refl. važiuojant, einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti, įsiremti į ką: Kai važiuoste, tiesiog bažnyčion ir insispi̇̀rste Aps.
10. tr. įsmeigti (akis, žvilgsnį): Kai parėjom, tėvas teip pasižiūrėjo įspýręs Slm. Vaikai žiūrėjo įspýrę akis NdŽ. Kogi įspýrei į mane akis? Dl. I dieno[je], i vakare įspýręs akis televizoriun, – misliji, kad sveika! Mžš. Žiūri an tą stulpą akis įspýręs i stovi kaip sušalęs Dj. Jis visą laiką vypsojo akis įspyręs į piemenėlę J.Balč.
| refl.: Kas čia žiūrės į tave įsispýręs?! Pc. Žiūri įsispýrę an kortas Rm. Langan insispýrę žiūro [vaikai] Lp.
įsispirtinai̇̃ adv.: Algutis įsispirtinai pažiūrėjo į tėvą Db.
11. intr. įeiti spinduliams, įspįsti: Saulė jau langan inspýrė, o anas vis miegti Arm. Miegok, kol saulė įspir̃s an nugarą Upt. Ale kaip ažumigta – saulė inspýrė Aln.
^ Nigdi neatsikels anksčiau, ale vis kai saulė iñspiria šikinėn (aukštai pakyla) Užp. Gulėsi čia dabar, kolei saulė rūron inspir̃s! Ut. Tinginys kelias, kai saulė šiknon iñspiria Rod.
12. įtrenkti: Reikia uždaryt jušką – galia įspi̇̀rt Antš. Žaibas medį įspyrė Žg. Moterys, uždarykite duris, kad perkūnas neįspirtų rš. Perkūnas į trobą įspýrė Vkš.
13. įgelti, įkąsti: Kas čia tau, bene bitis įspýrė – suputo žandelis Nt. Nė veizėti neapsiveizėjau, kaip bitelė ir įspýrė Slnt. Man bitė įspýrė į akį Lnkv. Ka žmoguo į̇̃spira dvyleka širšūnų, ta ans numiršta Plt.
^ Tiek to skaudėjimo – kap blusos įspi̇̀rta! Alk.
14. tr. pasirakti, įsidurti: Neik čia – koją inspirsi Vdš.
15. tr. priversti, prispirti: Ana būt inspýrus aust aštuoniom [nytim] Aln.
16. refl. Grv užsispirti: Tebemelžia ji karves, įsispýrus tebemelžia Skp. Tėvas insispýrė i nedavė dukteriai pasogos Vdš. Jaunasis insi̇̀spiria ir nevažiuoja Dv. Duoda jam žydai … tris rublius …, o jis įsispyrė ir neleidžia be pusketvirto TS1897,1.
◊ į áukštąją ki̇̀lpą įsispi̇̀rti iškilti, pasidaryti žinomam: Po visų rūpesnių ir vargų jauniejai gyventojai įspyrė ing aukštąją kilpą IM1856,55.
į sùbinę įspi̇̀rti vlg. išvaryti: Įspýrė į sùbinę, ir išvažiavau Grz.
óžį įspi̇̀rti apsirikti audžiant: Ne tą pakoją mynei, óžį įspýrei Rs.
išspi̇̀rti, i̇̀šspiria, išspýrė
1. tr. Rtr, Š, Ser smogiant koja išmesti, išmušti, išstumti, pašalinti: Išspi̇̀rti iš aikštės sviedinį DŽ1. Aš visą lovos galą išspýriau Skr. Juodžemio grumstas briedžio išspi̇̀rtas NdŽ.
^ Jau kielė su garniu ledą išspyrė LTR. Parlėks kielės – išspi̇̀rs ledą Dr.
ǁ išdaužti, išlaužti, išmušti, sužaloti: Jam anais metais arklys koją išspýrė Ds. Jaučiai bėgdami sumindė visus, kitam ir dantis išspyrė BsPII307. Kai krito nuo stogo, išspýrė dantis Šk.
2. tr. prk. išvyti, išguiti: Ištrauks piningus ir išspi̇̀rs lauko Krš. Matos, ka greit ir iš pleciuko išspir̃s Brž. Mat ir išspyrė tamstą iš Joniškėlio! Žem.
ǁ iššvaistyti, išleisti: Niekur pinigo be reikalo neišspirdamas jis vis tiek išgyvent negali rš.
3. tr. spiriant padaryti: Dingsta, užsilygina šimtai duobelių, kurias išspyrė maži žiogai sp. Arklys, par kūlius eidamas, ugnis i̇̀šspiria PP83.
| prk.: Kas tave tokią išspýrė, ka tokia esi? LKT202(Iš). Par tą didį stroką ir bruzdėjimą iš seno kelmo išspyrė tokį vaikelį LTR(Trg).
^ Ožka šoko per tvorą, išspyrė bajorą LTsV169.
| refl. tr.: [Vilkas] šoko par kelmą ir išsispyrė tokią gražią, greitą ir spraunią bobelę kaip girnų apatinis akmuo DS215.
4. refl. išsiminti, nusispausti pakojai, paminai, nytims: Spiri tas nytis – teip išsi̇̀spira, spiri tas – teip Žeml.
5. tr. atkišti, atstatyti: Ar ne tik Maruikos karvė nūnai nelaidyta, kad tešmuva tep išspi̇̀rtas Pls.
6. refl. išsiristi: Du viščiukai iš kiaušinio išsispýrė Jd.
7. tr. išmauti įkištas kojas, nusiauti: Vakarop Dūdjonis, išspyręs klumpes, įsispyrė į senus batus ir išlėkė Ašpurvių link I.Simon.
| refl. intr., tr. Dr: Tik virtuvėje ir tebuvo galima išsispirti klumpes I.Simon. Išsispi̇̀rk iš kurpių i pasileisk basas karviums už akių Stak. Išsispi̇̀rk batelius, tai mažiau kojos degs Kn. Išsispi̇̀rk iš kurpių – greičiau pabėgsi Jrb.
8. intr. šnek. išbėgti, pasprukti: Sučiupęs marškinius, vagis tuojau išspyrė laukan BsPII278.
9. tr. priversti ką daryti: Išspýrė, kad atduot pinigus Arm.
◊ iš grum̃sto išspi̇̀rti gauti, įsigyti, pelnyti iš menkiausio dalyko: Jis moka ir iš grum̃sto pinigą išspi̇̀rt Vlkv.
[kai̇̃p, lýg] iš kélmo [vélnio] išspi̇̀rtas
1. netikęs, nesumanus, neapsukrus: Kad jis man atrodo toks lýg iš kélmo išspi̇̀rtas Mrj. Ar jie iš kélmo išspirti̇̀, ar ką? Prn. Aš buvau ne iš kelmo išspirtas, o visko prityręs vyras K.Bor. Negi ji iš kelmo išspirta, kad taip kalbi [negerai]?! Grž. Kaip iš kelmo išspirtas VP21, S.Dauk.
2. suktas, nesąžiningas: Tas yr vélnio iš kelmãlio išspi̇̀rtas Prk.
3. apie visiškai vieną, vienišą žmogų: Aš teip esu kai̇̃p iš kélmo išspirtà: ne mun vyro buvo, ne mun vaikų yr Žd. Kai̇̃p iš to kélmo išspi̇̀rtas esu – čystas vienas Pln.

iš kélmo išspi̇̀rti
1. Ser išgalvoti, pramanyti: Atrodo, kad tai bus bene iš kélmo išspi̇̀rta Š.
2. nežinia kur atrasti, iš kur ištraukti: Tokių vyrų iš kélmo nei̇̀šspiriama NdŽ. Šitai – malagį iš kélmo išspýrė Pln. Iš kokio kelmo Dievas jį išspyrė, palieka slėpinys Vaižg.

iš kùrpių išsispi̇̀rti mirti: Senis iš kùrpių išsispýrė Skr.
iš subinė̃s išspi̇̀rtas vlg. netikęs, negudrus, neapsukrus: Ar aš iš subinė̃s išspi̇̀rtas: juk ir aš noriu! Jrb.
ne iš kélmo (iš grum̃sto) [šuniẽs, zui̇̃kio] išspi̇̀rtas DŽ gudrus, apsukrus: Palaukš! da ne iš kélmo ir anas išspi̇̀rtas – atsirugs tau jį ažkliudžius! Užp. Aš ne iš kelmo šunies išspirta LzP. Mano dukra ir ne iš grum̃sto išspirtà Snt. Mūsų bobos ne zuikio iš kelmo išspirtos I.Simon.
nuspi̇̀rti, nùspiria, nuspýrė
1. tr. Š smogiant koja, spyriu numesti, nusviesti tolyn: Būta vyro – aš viena koja tokių kapą nuspi̇̀rsiu! Ds. Tokius gerus grybus vaikai tik koja nùspiria ir neima NdŽ. Bliūdas kaip stovėjo, tai kaip lėkta, tai nuspi̇̀rta an šalį Slm. Ji tave koja nuspirtų kasžin kur! BsPIV232. Kojom nuspirtái tokį berną Žln. Kiškis išsigandęs kai šoko, tai ir nuspyrė diedą LTR(Slk). Jis tą šuniuką norėjo nuspirti LTR(Vdk).
| prk.: Ar valia vieniems kilti, kitus dar žemiau nuspirti? Vaižg.
^ Gyvenu kai akmenelis an kelio: kas eina, tas nùspiria Prng. Pavasarį kielė ledą nuspiria LTR(Srd). Ką vasarą koja nuspi̇̀rsi, tai žiemą ranka paimsi Vlk. Ką pirma koja nuspýriau, dabar ranka nepaimu Dkš. Kas savęs negiria, tą perkąs nuspiria PPr259.
| refl. tr.: Nusispi̇̀rti patalus K.
ǁ numesti, nublokšti, nustumti: Viesula kupetą šieno nuspýrė Dsn. Vanduo naują keltą nuspýrė Dsn.
2. tr. spiriant sužaloti, užgauti: Bežaidžiant sviedinį, Joniukas Petriukui nuspýrė koją NdŽ.
3. tr. spiriant nugalėti, įveikti: Lentą (lėtą) arklį kiti arkliai nuspiria Ln.
4. tr. Vkš, Vvr spiriant, smogiant koja užmušti: Pastatykit kitur juodį, kad nenuspi̇̀rtų kumeliuką Gs. Rusteikiuo arklys spyrė į šakumą ir nuspýrė Krš. Vaikis kaip spirs į nosės galą, ir nuspýrė jautį ant vietos (ps.) Mžk.
5. refl. atsispyrus atsidurti kur, nusistumti: Kai aš pasispyriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Luotas nusispyrė nuo pakraščio ir pasileido per ežerą rš.
6. refl. tr. nusiauti: Nė nenusivilkau, tik batukus nusispýriau i atsiguliau Rs. Baltaragis dėl paskubos nusispyrė klumpius, metė per tvorą į savo kiemuką Žem. Kaliošus buvęs nusispýręs End.
7. nutrenkti: Vaikai, par lietų nestovėkit prie akmino, o tai nuspir̃s griaustinis Grz. Tėtyt, įvesk karvę gurban, bo da perkūnas nuspir̃s Pnd. I nuspi̇̀rdavo daug: važiuojant nuspi̇̀rdavo, laukus dirbant nuspi̇̀rdavo [griaustinis] Sk. Dvi karves nuspýrė griaustinis Brž. Perkūnija nuspýrė, nūtrenkė, užmušo gyvą daiktą Vkš.
^ Kas savęs negiria, tą perkūnas nuspiria Sln. Tai gyvenimas! Perkūnas nuspirtų̃ greičiau! Ob. Ka jumis parkūnija nuspir̃tum! Akm. Kad tevi perkūnas nuspi̇̀rt (nutrenkt) BzF175.
8. intr. šnek. greitai nuvykti, nubėgti, nujoti, nueiti: Anas nuspi̇̀rt gal nežinia kur Arm. Kap kulka nuspýrė Arm. Kap sėdos in arklio, tai kap dūmas nuspýrė Arm.
| refl.: Gaspadinė gal nusispýrė kur kaiman ar kur Prng. Ar tai juokai – keturi varstai nusispirti! Vaižg.
9. tr. šnek. sunkiai nunešti: Kap užsidėj[o] maišą bulbų an pečių, tai net namo nuspýrė neatsilsėjęs Nč. Sugavo [vanagas] cap až capulio (viščiuko) ir nuspýrė, nunešė Lz.
10. tr. išdanginti, išvežti: Parinko visus niemčius i nuspýrė Germanijon Pls. Jau jį kap nuspýrė – tep jau toli, tep jau toli Nč. Mažu mane Litvon (Lietuvon) nuspir̃s? Aps.
11. tr. Vkš pavogti: Jis nusisuko, o aš tą knygą ir nuspýriau Lnkv. Na, tik nenuspi̇̀rk mano kepurės Klov.
◊ nãgines (šliùrę Skdv) nuspi̇̀rti menk. numirti: Ką tu darysi, kai tėvas šliùrę nuspi̇̀rs?! Ll. Nu, jau ir tas nuspýrė šliùrę Lkv. Pamatysi, nebeilgai gyvens, greit jau nãgines nuspir̃s Erž.
paspi̇̀rti, pàspiria, paspýrė K
1. tr. Sut, L, Š, Ser, Rtr, DŽ kojos smūgiu, spyriu kiek pastumti, nublokšti, pasviedėti: Akmenį paspirk į šalį iš po kojų J. Kur paspýriau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JV198. Tuose namuose nepaspirdavo koja netyčia nukritusios plutelės, bet pagarbiai pakeldavo nuo žemės ir pabučiavę padėdavo ant stalo J.Avyž. Jis apsivertė kūliu kaip paspi̇̀rtas kačiukas NdŽ. Paspyrė po kojų pasipainiojusį basligalį J.Paukš. Paspi̇̀rk sviedinį šonan Užp. Gaspadinė nušluostė suolą, nagines paspýrė pasuoly, paprašė svečią atsisėst Skrb. Radus tokius marškinius, ne tik ka nepakelčiau, ale da i paspi̇̀rčiau Rs. Sukrypus trobelė, koja paspiriamà Dkš. Paspyriau koja kaip mėšlą LTR(Grk).
| Erelis vambuolę paspyrė sparnu niekindamas S.Dauk.
| prk.: Vėjas pradėjo kūlį vartyti, kur ne kur paspirdamas aukštyn stulpelį sniego Žem. Dar tą kartą paspyriau giltinę Kos161. Paspi̇̀rsi pusrytį bemiegodamas. Kelk! Šts. Paspi̇̀rs karvė pieną (užtrūks) KlvrŽ.
^ Ką vasarą su koja pàspiri, tą žiemą su burna paimi LKT203(Kbr). Rūgštų obuolį vasarą koja paspiri, o žiemą ranka paimi LTR(Mrj). Žodis ne kęsalis, nepaspirsi Dr. Kielikė kai parlekia, o randa ledą, tai šaukia: – Paspirsiu ledą, paspirsiu ledą kai niekį, kai niekį! LTR(Rs).
ǁ koja bakstelėti, suduoti: Stirna ir zuikis tik paspýrė smiltį ir dingo už kopų NdŽ. Jo (namo) sienos buvo taip kirvarpų sugraužtos, kad paspyrus virto lauk rš.
ǁ koja paspausti: Ant žirgo sėsdams, kilpas paspirdams, per laukelį jodams, Dievgarbę duodams NS516.
ǁ prk. paniekinti, atstumti: Negalima žmogų paspi̇̀rti Ss. Paspýrė mane kai niekadėją Dkš.
^ Geras buvai, kol tave gyrė, bet ne toks, kai paspyrė KrvP(Krsn).
2. tr. Q587, SD263, N, L, Š, Rtr, Sdk, Aln, Kv, Pnm paremti, sustiprinti spyriu, ramsčiu ar pan.: Paspi̇̀rta pagaliu namai – griūva siena Grv. Paspi̇̀rkite kuolu duris! OG391. Paspi̇̀rk lubas, kad ant galvos neužkristų Ssk. Aš priemenės duris užustumsiu ir liže paspirsiu A.Vien. Pirkią paspýrė ramčiu Azr. Paspi̇̀rk šalinę, kad nesugriūtų Trgn. Kad jau namai buvo paspirti̇̀ lazda Str. Pažiūrėk, katros [šakos] jau ištemptos nuo obuolių, paspi̇̀rk spyriais Ob. Reikia paspi̇̀rtie šaką – išlauš vėjas Grv. Ot pernai buvo obuolių, net šakos buvo paspi̇̀rta Nč. Perniai tai net šakos linko, reikėjo paspi̇̀rt Št. Ji (pavažėlė) turi paspýrus noragą, kad jo neatlaužtų akmuo, kai užkliūva Dl. Sunku obelėlei sode nepaspirtai, dar sunkiau mergelei nuo rūtų atskirtai LTR(Mrc).
| Dūstu, negaliu, kaklas paspi̇̀rta suknelės (apykaklė įsiremia į kaklą), – blogai pasiuvo Klt.
^ Akys jau nieko nežiūri – nors degtukais paspi̇̀rk Ign. Tiesos melu nepaspirsi TŽV596. Stovi mėsos stirta, geležim paspirtà (pakaustytas arklys) Užp.
ǁ paspęsti: Tavo pelėkautai nepaspirti, reikia paspi̇̀rt Kp.
3. refl. LKT289(Ker) einant pasiremti į kokį ramstį: Vaikščiojo pasispýręs in lazdą Aps. Lazdele pasi̇̀spiriu ir einu Gdr. Lazda pasispi̇̀rt Pb. Su laza ta pasi̇̀spiria i mauna sau su vėjeliu Nmk. An piestos joja, piesta pasispiria ir šluota kelią užšluoja LTR(Slk).
4. refl. Š, NdŽ pasiremti kojomis ar rankomis, norint pasistūmėti, pakilti: Rankom pasispýriau, kai kėliaus Aps. Pasispýrė ir peršoko DŽ1. Berniokas ka šoko par langą kaip ant sprendžinų pasispýręs Skrb. Aš kai pasispýriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Žiogys pasi̇̀spiria an ilgų kojų i nušoka kai blusa Smln. Steponas, pasispyręs į rato stipiną, įsirito vežiman V.Bub. Aš iškilau biškį pasispýręs, žiūriu, kur kraštas Žg. Lapė, pasispyrusi ant ožio aukštais ragais, iššoko iš šulinio S.Dauk. Ji (gegutė) išlėkdama, pasispirdama palaužė viršūnėlę JD999.
| Tas kirminas nei skrenda, nei bėga, o teip, pasispirdamas sparnais ir uodega, par padlagą stumias LTR(Slk).
5. tr. prispausti, primygti: Žebrus (šonkaulius) paspýrė [ryšulys], ale atsitėkė[ja]u Dglš.
6. tr. imti varginti, prislėgti, prispausti: Ne galvoj dainuot, kap vargelis paspýrė LKKIII187(Arm). Kap jauna buvau, tai giedojau, o kap nutekėjau, tai mazicki vaikučiai paspýrė Dv.
7. intr. suspausti, suremti (apie skausmą): Kap suvalgau ko rūgštaus, tai kap paspiria po krūtine, tai sunku ir atsidust Rod.
8. imti sparčiai eiti: Mes paspýrėm greičiau, pralenkėm ir nuėjom Slm. Tuojau jie kaip reik paspyrė tais pačiais keliais, kuriais buvo atėję rš.
| refl.: Kažin kas sušuko, ir arti dešimties vyrų pasispyrė į ganyklą Vaižg.
9. intr. sueiti, sukakti (apie laiką): Jau paspýrė keturiasdešimti septinti metai Drs.
10. tr. paraginti: Paspyrė muzikontus, idant grajytų be perstogės rš.
11. refl. pasistengti, pasispausti: Gerai pasispi̇̀rk i da paspėsi įšokt į mašiną Stak. Velnias ir išsyk gerai pasispyrė – bėga abudu, kad kulnys žaibuoja! BsMtII74–75. Pasispi̇̀rkit, vyručiai, kad greičiau baigtumėt Ssk.
ǁ ūgtelėti: Palaistėm kelis vakarus, i pasispýrė tie kopūstai Jrb.
12. tr., intr. LL165, Rm, Srv, Rdn, Trš suteikti paramą, padėti, sušelpti: Sūnus tėvui jau pàspiria Užp. Kad nepaspir̃t iš namų, tai ir nepragyventum Skp. Patrauktumėt į miestą, mes dar iš kaimo kuo paspirtume gyvenimo pradžiai V.Bub.
ǁ duoti naudos: Obuoliai mane šiemet paspýrė (už obuolius užsidirbau) Ob. Vasara daug pàspiria Rm.
13. tr. paremti pritarimu, palaikyti: Lietuvių kalba [XVIII amžiuje] nėr vyriausybės globojama ir paspiriama rš.
| lingv.: Paspiriamasis sakinių sujungimas J.Jabl.
14. tr. pagrįsti, patvirtinti: Savo skundą paspiria savo prieteliais liudininkais rš. Svetys turėjo savo nuomonę, kurią norėjo gana mitriai net išrodymais paspirti rš.
15. refl. SD405, Sut, N vadovautis, pasiremti: Su tokiais jis noriąs vienširdžiai dirbti, pasispirdamas ant įstatymų garbės ir sąžinės A1884,144. Guldžiuosi, pasispiriu ant to SD56. Tuomi pasispiriu R156, MŽ206. O tai macia dvasios š[ventos], kuria ramintųsi ir pasispirtų PK240.
16. refl. pasipriešinti: Prieš valdžią nepasispi̇̀rsi: ar prieš vėją papūsi?! Dbč. Tu, Jonai, prieš jį nepasispirsi: jis tave viena ranka surangos Žž. Tu pasispirk (greit nenusileisk, pasiderėk). Daugiau gausi rš.
^ Debesys prieš vėją nepasispirs Rod.
◊ kója paspirtà; kójos paspi̇̀rtos
1. apie didelį norą, įjunkimą, potraukį: Yr anos kója paspirtà su tais baliais, šokiais Šts.
2. apie nėščią moterį: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia J. Cilei besanti kója paspirtà KlvrŽ.

kója paspi̇̀rti labai mažai ko: To darbo – tik kója paspi̇̀rt Bgt.
parspi̇̀rti, par̃spiria, parspýrė
1. tr. NdŽ, Ds spyriu parmušti, parblokšti, parversti: Baisu, ka karvė nepar̃spiria viedro LKKV159. Par̃spiria, tas vėl atsikelia Pl. Arklys parspyrė jį ant žemės Vyž.
2. intr. šnek. skubiai pareiti, parbėgti: Parspýrė nabagas namo – čia jam būt buvę blogai Sv. Vaikus paliko, o pati parspýrė namo Ktk. Ans turėjo pėstakoms parspirti Vyž. Kad ėmė jas (karves) velt per šonus, kad ėmė, tai nat namo parspýrė Rod.
ǁ pareiti, parvykti: Kai paleido iš nelaisvės, vos vos parspýriau Snt.
3. tr. sunkiai parvežti: Kad parspýriau vežimą šieno, tai nat arklys sukaito Pls.
pérspirti tr.
1. SD298, Sut, N, NdŽ, Šts spiriant sužaloti: Arklys buvo parspýręs kaktą Ps. Išmušo tris dantis i šoną párspyrė Rdn. Mūs senulį pérspyrė arklys, vargiai jau iš jo kas bus Alk.
2. Vyž spiriant permesti, persviesti: Ką tu! Aš tave koja parspi̇̀rsiu par tvorą! Ėr.
3. smogiant koja, spiriant užmušti: Šunį jau prieš porą dienų arklys negyvai perspyrė P.Cvir.
^ Párspirs tau žvirblis varną! (iron.) Krš.
4. numinti pakojas (audžiant): Jeigu párspirsi gerai pakojas, bus ties nyčių tarp gijų geras skiedmuo, žiodmuo J. Pakojas párspira, i pasidaro skiedminys Vn. Párspiri, paršauni, atleidi i vėl párspiri KlvrŽ. Toks sunkus audimas, kad nė párspirti Krkl.
5. persiauti: Pérspirti batus NdŽ.
| refl. NdŽ.
6. NdŽ prk. trenkiant, spiriant (žaibui) perskelti.
7. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Jis geras spiruoklis, kalboj neperspirsi Vlk.
praspi̇̀rti, pràspiria, praspýrė tr.
1. NdŽ, Ser spiriant pramušti: Paukščiai kerpės nebepràspira, dėl to kerpėtas stogas nepūna Varn. Spardęsis spardęsis, tas jam praspyręs tris skūras LTR(Sln).
^ Koja žemės nepraspirsi A.Vencl.
2. NdŽ spiriant sužeisti: Arklys kruvinai koją praspýrė J.
| refl. NdŽ.
3. nepataikyti įkišti, įstoti (į avalynę): Praspi̇̀rti klumpę, šliurę NdŽ.
4. NdŽ spyriu nublokšti, nusviesti.
| prk.: Daug čia man reikia nubust: musia pràspiria miegą Ut.
5. refl. NdŽ pasipriešinti:
^ Prieš vėją neprasispi̇̀rsi Rod.
1 prispi̇̀rti, pri̇̀spiria, prispýrė
1. intr. pridėti smūgį koja: Tinginiui duoda abiem kumstim į žandus ir keliu į pasturgalį prispiria Š.
2. tr. smogiant koja, spiriant priberti, prižerti: Jo žirgas ir prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių BsMtII90.
3. tr. spiriant užmušti, nuspirti: Buvo arklys prispýręs negyvai Všv.
4. tr. NdŽ spiriant koja pasiekti.
ǁ refl. KI83 įsiremti kojomis.
5. tr. stangrumu prispausti, priveržti: [Spynos] plunksna neprispiria N.
6. intr. spinduliams pasiekti, įspįsti: Saulė neprispýrė [ežero] apatin, tai žolė neaugo Pb.
7. tr. būti arti ko, prisiekti, remtis:
^ Vargas vargą prispiria, remia B627. Vargas vargą prispira N, VP49, S.Dauk.
8. tr. daug priremti, priramstyti: Prispýriau kartelių, kad kaminas nesugriūtų Gdr.
9. intr. suteikti paramą, paremti, pašelpti: Pasisėsi builių puspūrį, tėvams prispi̇̀rsi Štk. Maž beprỹspira tėvaliai, reik vaikams nusidarbuoti Šts. Kad tu mun neprỹspiri, būkiav katras sau Nt.
10. tr. Q29, SD306, R, MŽ, Sut, N, LL196, L, Rtr prispausti, primygti, priremti: Prie sienos, į sieną prispi̇̀rti NdŽ. Užpuolu, užgriūvu, spaudžiu, prispiriu, primygiu SD161. Mane prie sienos prispyrė ir laiko Lp. Ji tekina leidos į priemenę, puolė prie durų, jas užtrenkė ir prispyrusi laikė rš.
11. tr. NdŽ, Š, BŽ82 priversti, priremti, pareikalauti ką daryti, prigriebti, pričiupti, prispausti: Prispiriu, primygu, prispaudžiu, įveikiu SD41. Prispiriu ant darbo N. Prispirtas, priverstas I. Mane kad prispýrė, tai viską pasakiau Mrj. Prispýrė, i pasrašiau Klt. Anos jau neprispi̇̀rsi pri darbo Nv. Tėvalis prispýrė da metus išbūti Tl. Vargas prie darbo prispýrė Mrc. Kai aš jį pri̇̀spiriu gerai, tai ir pinigų gaunu Pjv. Fabrikantai prispirti pakelti darbininkams užmokestį J.Bil. Vieną sykį prispýrė sūnus tėvą, kad pasakytų, ko tep smūtnas VoL305(Grl). Vaikam, kai pri̇̀spiria (prašo pasakų), tai da kai ką pasakau Pnd. Ponas tam žmoguo prispýrė mokėti arendą BM298(Šauk). Giminės spirte prispyrė ją tekėti už seno J.Balč. Oi, tik ne dėkui senai motulei, ką tekėt prispyrė, nepatogų pagyrė KrvD58. Dažnokai buvo prispirtinų (neatidėliotinų) reikalų Vaižg. Rašto žodžiais prispirti nutilo SPII233. Kad apraišytas ginasi stiprai, jei priešinykas jo drūtai neprispirs …, ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo SPI7.
prispirtinai̇̃ adv.: Reikia vaikai mokint prispirtinai̇̃ Tr. Per pokylius svečiai primylėti, privalgydinti ir prigirdyti, prasimano žaislus, kad galėtų prispirtinai daugiaus alaus išgerti LTII115.
| refl. tr.: Kaip prisi̇̀spiri [vaiką], ta (tai) pasisako Krš.
12. refl. pasistengti, pasispausti, atsidėti: Prisispi̇̀rt reik, jei nori kokį didesnį darbą padirbt Jnšk.
13. intr. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Anuodu prispýruse klausė: – Ką prašai už tą mažiuką? Jrk24. Kaip ji (lapė) per daug jį taip prispýrusi meldė, nulėkė po kelių dienų ant pietų steliuotas K.Donel. Prispyręs prašau R, MŽ, N. Prispyręs dirbu N.
prispirtai̇̃ Prispirtai̇̃ kaulija neatstodamas: – Ataduok skolą J.
prispirtinai̇̃ Prispirtinai klausinėjo, kur duktė, bet moteriškė tylėjo ir tylėjo rš. Jis mane prispirtinai reikalavo pasakyti rš. Uodai, mašalai prispirtinai kraujo reikalauja rš.
| refl.: Reikia prisispýrus dirbti DŽ1. Aš tai tau paveliju, jei prisispyręs dirbti nori KBI30. Prisispýręs prašiau, vis tiek nedavė Ktk. Prisispýręs prašo pinigų Ėr. Prisispýręs siūlino man už teliuką penkiolika rublių Alv. Ji prisispýrus, prisispirdamà klausinėjo apie tave NdŽ. Sopa galvą, ir tep prisispýrus rašai Lp. Jie jį užpuolė ir prisispyrę šaukė su didžiais balsais prš. Paršai žoles prisispirdami̇̀ varo (ėda) LKKXV308.
^ Derėkis prisispyręs kaip vyras patyręs KrvP(Jnš, An).
prisispirtinai̇̃ adv.: Prisispirtinai̇̃ (prisispyręs) žiūro Lp. Prisispirtinai̇̃ nekláusiau Lp.
14. refl. atkakliai prašyti, reikalauti: Vienas prisisispýrė: duok jam tabokos Pn. Cigonas prisispýrė – apmainė arklį žmogus Grz. Bet lapė dar prisispyrė, kad atiduotų jai vieną telyčiukę už tuos vaistus BsPII128.
15. tr. imti kamuoti, varginti, apsunkinti, prislėgti, prispausti: Diedą tep prispýrė kosulys – turėjos turėjos ir užkosėjo LKT387(Dbč). Kap prispýrė [skausmas], nuejau in daktarę Aps. Kai prispir̃s bėdos, išdulkės ir ponystės Gs. Kai bėda prispiria, tada jau jis geras, bėga pas mus Btr. Netrukus prispirs mokesniai, tai bus grobstymos Žem. Bėdos, reikmenės prispirtas N. Vargų klapatų prispi̇̀rtas, ne[a]psėjau be šio darbo A.Baran. Juos labai prispyrė skolos Ds. Prispyrė jį prigimtas reikalas M.Valanč.
ǁ suvaržyti, suspausti: Seniau buvo žmonys prispirti̇̀ Ant.
16. intr. šnek. ateiti, prasidėti (apie laiką): Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė (atėjo rytas) rš.
◊ prie mirtiẽs prispi̇̀rtas sunkiai sergantis: Buvo pri mirtiẽs prispi̇̀rtas, bet išsikapanojo Lk.
prie si̇́enos (į si̇́eną, kampañ) prispi̇̀rti Alv priversti nusileisti, pasiduoti: Prispirtas prie sienos Krizas, nors ir davęs suprasti, jog meisteris dar netarnauja Belzebubui, tačiau, kur jo pypkelė dūliuoja – neparodęs P.Cvir. Uodega malate, veidmainiaujate, bajorai. Kol jūsų į sieną neprispirsi, nieko neišgausi V.Krėv. Ana, kap prispýrė kampañ! (žaidžiant šachmatais) Lp.
suspi̇̀rti, sùspiria, suspýrė K; Ser
1. intr., tr. NdŽ suduoti koja, įspirti: Aš tik suspýriau dukterį koja, sakau, tu nekalbėk su ja Pnd. Tas mūsų daktaras patarinėjo duoti jam sprigtą į nosį arba gerai suspirti į pilvą J.Balč.
2. tr. raginant iš abiejų šonų suspausti, suremti kojomis (arklį): Arklį pentinais suspi̇̀rti KI81. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko V.Kudir.
3. tr. NdŽ spiriant koja sustumti.
| prk.: Po lova visa suspi̇̀rta (uždaryti ėriukai, paršiukai) Rod.
4. tr. prilaikyti ramsčiais, suremti: Suspi̇̀rti tvorą basliais, kad neišvirstų DŽ1. Žaginį su lazdom sùspiriu, i stovi Klt. Suspi̇̀rk obelį iš visų pusių Ds.
ǁ remiant sustatyti: Čia apie pėdžią buvo suspirti̇̀ akmenys – kažin kur prapuolo Slm. Paėmė, suspýrė šituos žaginius, te kartį uždėjo Aps. Nė vienas dailidė nemokės be manęs sparų suspirt Mš.
5. refl. susisiekti, susiliesti, ribotis: Trijų laukų sienos susispyrė vakariniame Rugelių kaimo gale rš.
6. tr. tam tikru būdu minant pakojas išausti: Pryšais suspi̇̀rtas audeklas vadinas daržėtis Šts.
| refl.: Daržėtį auda suspirdamós, sugrįždamos Šts.
7. tr. iš visų pusių suspausti: Laivą suspýrė (sukaustė) ledai BŽ169.
8. tr. iš visų pusių apstoti, apsupti: Suspýrėm kralką prie tvartui ir pagavom Klt. Suspirti priešas tarp kalvų labai patogu Db.
9. refl. DŽ, NdŽ susigrūsti, susistumti: Susispýrė ledai prie tilto, ir nei tan galan, nei tan Ds.
10. refl. susiburti, susispiesti: Susispýrė vaikai in žemėlapį Rud. Eina susispýrę visi trys: nei vienas nenori praskišt [į priekį] Lp. Kad būt prie durų nesusispýrę, būt visi ramiai išeję Ds. Kiek čia motriškų susispýrusi! Krš. Kap susispýrėm durysna, i neatdarom Rod.
11. tr. sutelkti vienu metu, sukaupti: Visus darbus suspýrė į vieną dieną. Ar negalėjo anksčiau padaryt?! Vlkj.
| refl. NdŽ: Yra čia kada sėdėti rankas sudėjus. Tiek darbų susispyrė! P.Vaičiūn. Visi darbai susispýrė Pb. Ant rudenio, kai susi̇̀spiria darbai, dar labiau kaip rugiapjūty reikia suktis Pg. Visi darbai susispýrė pačioj darbymetėj: ir šienaut, ir pjaut Rod. Susispýrė vienon dienon visi reikalai Dglš. Visi sopuliai po krūtine sus[i]spýrė Vrn. Susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą LzP. Gysloj susispýrė kraujas (ėmė traukti mėšlungis) Pst.
12. tr., intr. imti varginti, kamuoti, apsunkinti, suspausti: Atsiguliau ant pečiaus – kad mane diegliai suspýrė! Vdš. Man po krūtine tep suspýrė, kad negaliu atsidust Nč. Kap sùspiria jį sopuliai, tai nežino kur dėtis Nč. Sunkiai pakylėjus, suspýrė jam diegliai Kb. Suspýrė bėdos iš visų pusių – nors bėk iš namų Skdt. Ateis, kad ir taũ bėdos suspir̃s Ds. Karštis kap suspýrė, tai kur jis (spirgas) dėsis Lp.
13. įtrenkti (apie žaibą).
14. įgelti, įkąsti.
15. tr. šnek. pagreitinti, paspartinti (žingsnį): Ilžė suspiria žingsnį, ten, prie lopšio, klūpo moteris I.Simon. Arkliai taikosi prie pirmųjų vežimų. Jei anie važiuoja greičiau, ir šie suspiria žingsnį, jei anie važiuoja lėčiau, tai ir šie pradeda snausdami kojas vilkti I.Simon.
16. tr. NdŽ pareikalauti, priversti, paraginti ką daryti: Sùspiria visus vaikus plunksnų plėšyt už pasakas Rm. Visa giminė kai suspýrė ženyties – jam nėr kas daro Prng.
17. refl. šnek. pasistengti, sukrusti ką daryti: Pryš pabaigą i anie susispýrė Skdv. Reik susispi̇̀rti bulves dėti, kad bepaaugtų Dr.
18. refl. Sut, NdŽ, Ėr, Šmn, Užp susiginčyti, susiremti: An pabaigos tai svotai susi̇̀spiria: vieni – mūsų marti, kiti – mūsų sesuo, ir meta pinigus Slm. Žiūrėk, dėl kokios teks mudum su ponu susispirti Žem.
| Buvo net du susispýrę (abu norėjo vesti tą pačią merginą) Klt.
19. refl. užsispirti, nesutikti: Yra toks spirulys: kad susi̇̀spiria – ir nevažiuoja Dv.
susispirtinai̇̃ adv.: Savo apsakinėjimų neapgynėk susispirtinai, kad matai abejojimus ir galėjimą dvejopai išguldyti IM1862,28.
20. refl. NdŽ, Krš susikauti: Tuo tarpu ir kryžokų, ir lietuvių su lenkais kariumenės susispyrė ties Žalgire V.Piet. Susispiria filistiniškiai su Izraeliumi I.
užspi̇̀rti, ùžspiria, užspýrė
1. tr. spiriant koja užtrenkti, užstumti: Užspi̇̀rti (duris) NdŽ.
2. tr. Š, NdŽ spiriant koja užmesti, užsviesti ant ko ar už ko: Sviedinį ant stogo užspýrė DŽ1.
3. tr. spiriant koja užpilti: Tai jis kaip šoko, tai net jam užspyrė ir akis samanom LTR(Brž).
4. tr. NdŽ spiriant koja užmušti: Šunelį negyvai užspyrė rš. Ažuspýrė [karvė] senę baltą vištą Klt. Tėvą jauną kumelė užspýrė Kin. Viena merga juoku (sunkiai Gdr) mirė, kitą karvė (kiaulė Gdr) ažuspyrė LTR(Ds).
| prk.: Netvirtai įsigavusi skaliuko liepsnelė sprogo, užspirdama lemputės šviesą ir pati užgesdama I.Simon.
5. tr. užremti: Ažuspi̇̀rk svirno duris šakėm Aln. Kratulis duris koja užspyrė rš.
ǁ Sut, N, NdŽ, Vv, Ktv užsklęsti, užkišti, uždaryti: Ažuspiriu SD368. Dabar tu eik ton pirkelėn, ažuspi̇̀rk, kad niekas pas tave neažeitų Aru27(Dv). Visos nuogos puolė pro duris, bet durys buvo užspirtos iš oro pusės LTsIV548. Užspi̇̀rk duris, ba da kas insimals grinčion Plm. Gal neažuspýrei, kad vėjas duris darinėja? Lel. Par juos durys vis ažspi̇̀rtos ir ažspi̇̀rtos Ad. Eisiu aš duris ažuspi̇̀rsiu Aps. Vartai, durys žuspi̇̀rta Rod. Užspýrė dures, negaliam išeiti Krš. Kitas neduoma – dar ir duris ùžspiria Lz. Bažnyčia mūsų neažuspi̇̀rta Aps. Dairaus, kad krautuvė ažuspi̇̀rta Str.
| prk.: Užspyręs ir užspyręs nastrus – neskliauna tavo ir nastrai (apie valgų žmogų) Nč.
| refl. tr., intr. NdŽ, Vlk: Neleidžiat jau, duris ažsispýrę Str. Užsispi̇̀rk gerai ir nieko neleisk Ker. Žusispi̇̀rk ir neleisk Rod. Užsi̇̀spiria lentele Mrc.
ǁ atskirti, neleisti būti laisvam, uždaryti patalpoje: Gaidys papečėn ažuspi̇̀rtas Aps. Kad aš juos (paršus) sugautau, ažuspirtáu Arm. Šuva ažuspi̇̀rta Aps. Tada kiaules tvarte užspýrę turėjo, tik karves ir aveles ganė Pst. Ažuspýrė jį sklepan ir nedavė valgyt Aps. Tą žmogų ažuspýrė klėtin Grv. Anas būdoj kap ažspýrė jį LKKII217(Lz).
6. tr. suvaryti: Kiaules žuspýrę prieg tvorai, pati (piemenė) an šono guli Rod.
7. refl. susigrūsti, susistumti: Ledai kur užsispýrė, ir buvo pavandinė (potvynis) Drsk.
8. tr. NdŽ, Pvn, Lp priversti, prispirti ką daryti, pareikalauti griežtai: Užspýrė mokesčius mokėti DŽ1. Kai tėvas griežtai užspýrė, sūnus tuoj prisipažino Alk. Kai užspirs už tuos grūdus mokėt, tai reiks terbelė užsikabint Jnšk. Užspi̇̀rk dikčiai skolininką, ir atduos J. Vieną kartą vasaros laike užspyrė vyresnybė mokėti 40 rublių SI190. Kai užspir̃s visi dalių, tai bus riesta Alk. Kaži a neužspirs duot mėsos, pieno? Kt. Aš jį kad užspýriau, tai tuoj padarė Klvr. Užspýrė trobas baltyt Drsk. Bobos ùžspiria krėst mėšlą Azr. Reik vaikį užspi̇̀rti nusikirpti, o apžėlęs kaip kelmas Rdn.
9. refl. būti užsiėmusiam, užsiimti: Dabar darbais ažsi̇̀spiria visi, ir nėr kada [važinėtis] Ad.
10. refl. S.Stan, DŽ atkakliai stengtis, pasiryžti, nusistatyti ką daryti: Jau kad užsispýrė, nieko nemačis – kaip kirviu nukirsta Slm. Jei Mykolas užsispýrė, tai jo nė pats velnias neparkalbės Skrb. Užsispyrė dėdė daugiau kojos pas mus nebekelti ir nebekėlė I.Simon. Bernas užsispyrė – naktuisiu, ir gana LTR(Slk). Mergina parėjo namo. Močeka užsispyrė klaust, kur ji eina verpt SI124. Kas užsispyręs ieško tiesos, tas kala vinį į savo karstą J.Gruš.
| prk.: Žibančios Raulo akys žėrėdamos lyg užsispyrė persekioti ją V.Kudir.
^ Užsispyrė kap nuogas į dilgėles LTR(Brt). Užsispýrė kaip Naviko jaučiai (apie atkaklų žmogų) Pln.
ǁ refl. sakytis esant vis tų pačių amžiaus metų: Juoksias liūb vaikiai: ta užsispýrusi an aštuoniolekos į bulbakasį Krš.
11. refl. LL267, Š, Ser atkakliai laikytis savo nuomonės, noro, pasipriešinti, užsiožiuoti: Jis užsispýrė ir niekur nevažiavo DŽ1. Jis ne juokais užsispýrė NdŽ. Tėvas ažsispýrė, ir važiavom namo Dgp. Labai užsispýręs, jau jį nepalenksi Plšk. Jis jau toks užsispýręs – savo, i gana Jrb. Sūnus užsimanė ženytis, o tėvas užsispýrė neleist Kpč. Nebūk užsispýręs, imk mergikę apsiskyręs Rdn. Bet kada uošvienė ją taip užrėkė, ji užsispyrė nieko nebesakyti I.Simon. Užsispýrė, ir ką nori daryk – jau daugiau iš jo nebeišgirsi Grž. Ko nedariau, ko nekalbėjau, užsispyrė, ir turėjau leisti V.Krėv. Užsispýrė ir nebėjo mokytis Žg. Šitas arklys kartais užsi̇̀spiria neit PnmA.
^ Užsispyręs kai ožys LTR(Vdn). Užsispýrusi kai ožka NmŽ. Užsispýręs kap naravistas arklys Klvr.
užsispýrusiai adv.: Panarinęs galvą žiūrėjo padilbom į šeimininkę, atkakliai, užsispyrusiai J.Balt.
12. intr. įžengti (į kuriuos nors amžiaus metus): Ji užspýrė ant devynioliktų metų NdŽ.

kalbė́ti, kal̃ba (kal̃bi Lz), -ė́jo J; SD156, R, MŽ2122, M
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.

×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.

×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.

kalbė́ti, kal̃ba (kal̃bi Lz), -ė́jo J; SD156, R, MŽ2122, M
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.

×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.

×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.

šnekė́ti, šnẽka, -ė́jo KBII169, K, Š, Rtr, DŽ, KŽ; SD72, R, R314,334, MŽ, MŽ420,447, Sut, N, L
1. intr. Kvr, Mšg naudotis kalba reiškiant mintis, bendraujant su kitais, kalbėti: Čia broliai artojai lietuviškai šneka, čia skamba po kaimus Birutės daina Mair. Ant kozelnyčios jis gerai kalba, bet gerai šnekėti negal N. Tę lenkiškai nešnekė́jo seniau, o čianai tai šnekė́jo visa kap Vvs. Vienas vienop seni šnekė́j[o] lietuviškai LzŽ. Tas ponas turėjo sakalą tokį, kad buvo išmokytais šnekėt ir gerai medžiot BsPIII185. Imu [pavyzdžius] iš šnekamosios ir rašomosios mūsų kalbos J.Jabl.
^ Marių panos, šilkų kasos, vokiškai šneka (nendrės) Pnd. Ne krūmas, bet su lapais, ne marškiniai, bet susiūti, ne žmogus, bet šnekėt moka (knyga) LTsV657.
ǁ sugebėti, mokėti reikšti mintis žodžiais: Vaikas jau šnẽka NdŽ. Jei nešnekė̃s, ot bus nelaiminga vaikas! Pv. Jeigu vaikui veidrodį rodysi, tai nešnekė̃s ilgai (priet.) Br.
ǁ tarti žodžius tam tikru būdu: Anie šnẽka po gramatikos End. Sutikau tą Marutę, kur į nosis (per nosis) šnẽka LKKIX161. Par nosį šnẽka LKKVII203(ČrP). Kadais šnekė́davau ne tei kai daba – daba dantų neturiu PnmŽ.
ǁ reikšti mintis naudojantis tarme: Važiuok į Plungę – dar kiteip šnẽka žmonys, Alsėdžiūse kiteip šnẽka Als. Jos motina šneka tep kap ir mes (tokia pat tarme) Klvr. Suvalkiečiai teip gražiai šnẽka, būdavo sarmata net šnekė́t su jais Pnm. Da mas seniejai šnẽkam daugiau po senovės (tarmiškai) Stl.
2. intr., tr. H206, Ut, Užp, Dg, Lš kalbėti, sakyti ką kam: Tremk, kad daug nešnekė́tų J. Ans apsikniaukęs nieko nèšneka J. Linksmai šnekė́ti NdŽ. Niekus šnekė́ti I. Šnekėk nešnekėjęs! Šš. Kaip visada šneki̇̀, teip šnekė́k – ko čia liežiuvėlį vartai! Slm. Ana daug šnekanti̇̀ Šll. Jūs mokat šnekė́ti – būto nebūto išprašot Rsn. Aš negaliu klausytis, kai ma[n] šnẽka priešais LKT159(Škt). Nuvažiavo tas žmuoj kunigop ir šnẽka kunigu[i] LzŽ. Į pagirį gyvena toks šneką̃s (šnekus) žmogus Sg. Šnekėti nereik, tik dirbti Lkv. Juk svetimos burnos neužkiši – tegul šneka Jnš. Šneka nei šį, nei tą – kur koja, kur ranka Rs. Ka pradeda šnekė́t, liežuvis kai mintuvai eina Jrb. Ko čia burzduliuoji kaip kiurkinas, ar žmoniškai šnekė́t nebemoki? Sv. Čia tik papyko, apsigręžęs ir vėl gražiuoju šnẽka Krs. Drūčiai piktai šnekė́jo LKKVII184(Jrb). Kaip užvyda, kaip ko – par pusę lūpų šnẽka Krš. Šnẽka iš tankiųjų LD282. Dar̃ man tep švẽpla šnekė́t – dantų nėr Pv. Nešnekė́k dykos kalbos Jž. Tykiai tykiai Nemunėlis teka, o da tykiau mūs močiutė šnẽka (d.) Lbv. Jis lydėdamas, anan kalbėdamas, sesutę šnekė́damas: – Pasilik sveika, jauna sesele, ramyk savo širdelę DrskD184. O ėmus pradėjo šnekėt (murmėti) prieš Viešpatį namų Ch1Mt20,11. Siautė, rėkė, be rėdo šnekėjo KN67.
| Dvylika jau – šnẽka radija Jrb. Par radiją ką šnẽka, reik pasiklausyt Pšl. Septynios buvo, jau žinias pradėjo šnekė́t, tai išvažiavo Šmk.
| prk.: Rodos, žemė šnẽka, tep baisu (smarkiai šaudo) Gs. Tėvas liepia pridėt ausį in žemę, paklausyt, ką šneka rugiai LTR(Žsl). Jis suprato, ką šnekėjo žolės ir medžiai V.Krėv. Paklausykim, kaip paslaptingai ežero bangos šneka, kaip medžiai ošia J.Paukš. Nuo mėnulio pasislėpus miega slėnyse naktis: nuo kalnų, senų senelių, šneka amžių praeitis! Mair.
^ Juostose būna tulpės, kvietkai kap gyvi, kap šnẽka Srj. Liūb grajys puikiai muzikantai, kaip šnekė́te šnekė́s muzika Trš. Šnekėdamas trobos nepastatysi LTR(Vdk). Viena akia mato – visa burna šnẽka (perdeda) Mrj. Kas saldžiai šnẽka, tas karčiai kepa Mrj. Jam šnekė́t – kap šun lot (sekasi) Vlkv. Ka pradeda šnekė́t, tai varlė an liežuvio iškeptų (labai greitai) Plv. Nei šuva tokio liežuvuko neturės kap tas svotas: rodos, jam tę rašo, kap šnẽka (sklandžiai) Pv. Kaip šnẽka – šešiais važiuoja (trankiai kalba), ir gana Grš. Eina par sodą (sodžių) šnekėdama kaip višta, dėti norėdama Lk. Aš tavę nesuprantu: gal mes vienas šnẽkam Joną, o kitas baroną Drsk. Kam šnekė́t, o tau tylėt Ar. Šnẽka, kaip šlapias nedega Vel. Šnẽka kap žirnius berdamas Dkš. Ką čia šneki̇̀ kai nemunių puodas? Aln. Šnekù – kaip vėją su maišu gaudau (niekas nesiklauso) LKT101(Kv). Kas šneka, tegul šneka, o mudu, boba, važiuokiam NžR. Ar tu šneki, ar tavo ožiai barška B. Šneka kai nuo tilto į vandenį: pliu pliu pliu Sln. Šneka kai par tvorą su pagaliu LTR(Vdk). Šneka kaip pupų prilesęs (priėdęs Aln) LTR(Kvr). Kaip zovada lėkdamas šneka LTR(Pp). Šneka nei rytą, nei vakarą LTR(Ds). Šneki kai miške augęs LTR(Km). Vyža nevežamas, o kai šneka – medžiai džiūsta LTR(Ds). Šnẽka kaip su rietais Lk. Šnẽka kai su nugara (niekus kalba) Erž. Ko tu čia šneki, vaikeli, kaip su terba Krp. Šnẽka kaip į stebulę Ėr. Šnẽka kai pasiskolinęs Rs. Kad šneki, tai šnekėk pasimislijęs LMD(Sln). Kas šnekėta, tai šnekėta B554. Aš jau nėra ko šnekė́t metų (labai sena) Grdž. Ma[n] šnẽka nèšneka – aš nieko negirdžiu Jrb.
| refl. Š, Rtr: Anuodu prieš kits kitą šnekasi, t. y. stygavojas J. Užsikniaubę ant tvoros anuodu šnekasi J. Ėmėm visada ir visur lietuviškai tešnekėties Žem. Ant ausų šnekė́jomės (tyliai) už stalo prie giesmių Šmk. Šnekėjos apie kasdieninius rūpesčius I.Simon. Ir pradėjo jiedu su tėvu šnekėtis – pasakotis apie praeitus laikus, jaunas dienas J.Paukš. Šnẽkantis kelionė daug trumpesnė NdŽ. Pats sau vienas šnekė́josi NdŽ. Anas kai šnẽkas, nieko nepaspėji susgaudyt Užp. Jiedu šnekasi terp savęs BsPIV11. Šneką̃si visi sustoję LKKVII189(Krs). Ką tiktai jie trys ten šnekąsis – ir vėl išgirdę: beldžia į duris Sln. Ramybė ryto, tyluma – nors su savo sąžine šnekėkis Vaižg.
^ Dvidešimt brolių galvas suglaudę šnekas (guba) LTR(Grk). Šnekė́kis su subine – pats subinė paliksi Grg.
ǁ tr. vartoti kalbant: Tas žodis pas mus nešnekamas Vl. Maži vaikeliai da nemoka poterių, o jau keiksmus gali šnekėt brš.
ǁ intr. skelbti, dėstyti mintis raštu: Savo raštuose jis šneka apie… atgaivinimą lietuviškos rašliavos A1884,1. Ta knyga šneka apie žmogaus sveikatą Blv.
ǁ intr. Sk, Mžš dalyvauti pokalbyje, kalbėtis, šnekučiuoti: Dėku, ka tamstos su tokia sena bobute šnekė́t norit Trs. Čia su jum baisu ir šnekė́t ČrP. Mano aukseliai, tep noriu šnekė́t su kuoj! Vrn. Girdėjau, ka dvijūse ejo šnekė́damu – ne krust nekušu LKT88(Vž). Dešim penkiolika senių an tvoros susėdę ir šnẽka Vdn. Jau užtenka bešnekė́ti, noriu eiti numie Lc. Kada šnẽka, tai duobes išstovia bešnekė́damos (juok.) Erž. Suprasi tuokart, su kuo šnekanti̇̀ Trk. Mano mergužėlė su rūtelėm šnẽka (d.) Ktk. Jo šnekamosios valandos esančios po pietų J.Jabl.
^ Šneka kaip kiaulė su žąsia D(167psl.). Šnekėk ir akmenį (pagalį Dl) rankoj turėk M. Bepigu su gauruotu nepeštis, o su išmintingu nešnekėti M.
ǁ intr. su neiginiu Lkv būti supykusiam ar išdidžiam, nesileisti į kalbas: Lietuvos bajoras, nemislyk, nėra tai paprastas paukštis: jis pučia per storas lūpas ir nelabai šneka su mūsiškiais Blv. Stasytė nèšneka su mumis Tv.
| refl.: Jis nèšnekas su mumis LKT123(Žgč).
ǁ intr. tartis: Del duonos reikia šnekė́t Kdn. Sakiau: apkalkiam tą savo gryčelę – nesileidžia nė šnekė́t Mžš.
| refl. Lk: Vieną kartą – mergaitė jau buvo dvylikos metų – ėmė šnekėtis dvariškiai J.Jabl. Bernardinai, iš visų pusių į miestą Mediolaną suvažiavusys, ilgai šnekėjos apei reikalus savo zokano M.Valanč.
3. intr., tr. Mšk, Lz reikšti kokią nuomonę apie ką: Ka jis tep darytų, kap šnẽka, tai kaži kas būtų Bgt. Kas ką šnẽka iš šono, aš nebijau, ma[n] neskauda Pžrl. Tegul šnẽka del manę, ką nori Aln. Jisai žino, ką aplink jį šneka LKGII616(Alvt). Žmonės šnẽka, ka čia buvę dideli miškai LKT111(Kltn). Maro metai [buvę], liuob sakys, iš senovės teip šnekė́s Jdr. Buvo šnekė́ję, kad statis naują kūtę, ale teip ir neprisitaisė Krs. Sako, ka šneką̃, ka i vėžį tos žolelės išgydo Vdžg. Ar teisybę šnẽka, ar plepalai? Krs. Nė tei buvo, nė tei ką! niekus šnẽka, i gana Kair. Kai noria, tei[p] tešnekiẽ, ale mamelė tei[p] nebūt padariusi Erž. Popiete Motiejus pavėžino seniūną į namus. Ir, šnekėjo, ne tuščiom – kviečių maišą pasisėdęs V.Bub. Apie savę niekas blogo nenori šnekėti prš. Jau visi pilna burna šnekė́jo, kad jų Ona ne viena Skr. Kad galėčiau kalbėti, daug turėčiau šnekė́ti JV117. Visi šneka, kaip ing būgnus muša LMD.
^ Rublis šneka, rublis tyli LMD.
ǁ minėti kalbantis:
^ Kas valgyt nori, apie duoną šneka LMD(Šl). Vilką šnekam – vilkas čia Dkš.
ǁ tr. sakyti, reikšti: Vardo jy čia nė nèšneka Stk.
ǁ part. praet. įtariamas raganaujant, buriant: Bijau aš tę eit: motka ir duktė šnekamos, dar gali apčėravot Mtl. Ji buvo šnekamà moteriškė Mrs.
4. čiulbėti, švilpauti, krykšti ir pan. (apie paukščius): Kregždė žaidžia, šnẽka KII173. Žiūrėk, rytuose aušra jau teka, pabudę paukščiai pagiriais šneka Mair. Paklausau miške, kap paukščiai čilba, kap strazdelis šnẽka Pv. Strazdas šnẽka Šlu. Jau pas mus pavasaris – paukšteliai kitaip šnẽka Smln. Aplink sodą upė teka, viduj sodo paukščiai šnẽka (d.) Sv.
| refl.: Šakoj šnekėjosi maži paukščiai rš.
ǁ girgsėti, karkti, kriuksėti, dūgzti ir pan.: Žąsys šnẽka, o žmonės kalba Aln. Štiš liauk nešnekė́jus! (varo karkiančią vištą) Skr. Jeigu paršai šnẽka vežant į turgų, bus geras turgus Jnš. Šneka varlikės be natos rš.
^ Šeimyna valgo, o stalas šneka (kiaulė su paršiukais) LTR(Krtn).
5. intr., tr. prk. pukšėti, burbuliuoti, spragėti ir pan.: Tiktai minkyk, kol pradeda šnekė́ti duona Klk. Jei duona šnẽka, y[ra] gerai iškepusi Vvr. Išakiję, tik šnẽka (purūs, geri) tie blyniukai Ūd. Kliuka, šnẽka pilvas Rdn. Upė [akmenuota] šnekė́jo (gurgėjo) teip Tlž. Ąžuoliniuose kubiluose alutis vaikšto, šneka sp. Keptuvėlė su gyvai šokinėjančiais ir šnekančiais lašiniais atsirado ant kamiengalio ties langeliu Vaižg.
◊ čià šnẽkant, čià liẽkant Ds sakoma nenorint, kad apie kalbamą dalyką kiti sužinotų: Čià šnẽkant, čià liẽkant visi vaikai jos nelaimingi Aln.
su anuõ (kitù) pasáuliu (svi̇́etu) šnekė́ti LTR(Žg)
1. apie neprotingai kalbantį: A, kad jis su anuõ pasáuliu šnẽka Plm. Su kitù svi̇́etu šnẽka Ar.
2. imti klejoti: Atsiminu, sakė – niekai, jau su kitù svi̇́etu šnẽka Krš.
apšnekė́ti, àpšneka, -ė́jo
1. tr., intr. K, LL115,128 L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ aptarti, apsvarstyti: Kol visus reikalus aptarėm, apšnekė́jom, i vakaras atėjo Ėr. Apšnekamųjų lietuviškų ir rusiškų žodžių šaknis bus ta pati LTI233. Jaunuomenė … apšneka savo padėjimą A1884,380.
ǁ Sug šnekant iš eilės pakalbėti apie ką: Anys kai susėda, visą miestelį api̇̀šneka Žl. Visus apšnekė́jova, daugiau neturiva ko nusitvert Jrb. Vergaitis kalinyje turėjo sėdėti du metu – laiko užtektinai, galima apie viską apšnekėti TS1897,10.
| refl. NdŽ, KŽ.
2. tr. NdŽ, KŽ, Šk, Skr, Srd nugalėti šnekant, įveikti šnekumu: Tokią ana tura galvą gerą, nu jau niekas anos neapšnekė́tum! Kl. Apšnekė́jo visus mokytus – visi nutilo Stl. Žmonys daba visi su liežuviais, nė vieno neapšnekė́si Vn. Iškalbikę gerą tura, neapšnekė́si! Krš. Nu, katras katrą apšnekė́sim? Pv. Kas Rimšienę apšnekės, tas dar negimė… jos liežuvis ne juokams Žem.
^ Nemislyk stipresnį numušti, bagotesnį apšnekėti LTR(Vdk). Jos neapšnekė̃s nė devyni šunes Sem.
3. tr. N, L, Š, NdŽ, DŽ1, Ds pasakyti ką nors bloga apie kitą, apkalbėti, apjuodinti: Apšnekė́jo mane labai jisai J. Visi randa lazdą mušt, a tep, a tep – vis tiek àpšneka KzR. Kas mane àpšneka, kad mano veidas kaista? Mrj. Pūslė iškilo ant liežuvio – tave apšnekės LTR(VšR). Jis neàpšnekamas nė su viena, nė nieko, geras toks, nepiktas Šmk. Jau čia bus negerai – jis mus apšnekės, kad mes su juom gulėjom BsPIV176.
^ Mirk – būsi apgailėtas; žanykias – būsi apšnekė́tas Krš. Nors ir šneka, bet neapšneka LTR(Zp).
| refl.: Apsi̇̀šneka ir susipyksta DŽ1.
4. refl. šnekantis užgaišti, užsikalbėti: Valandikę apsi̇̀šnekėjai – turi taip skubti, kad nu! Šv. Apsi̇̀šneki su žmogum, i gerai Vn.
5. refl. išsitarti: Kitąsyk apsišneka (kas nors pasakoma bloga lemiančią valandą), ir pasidaro kas Plšk.
6. tr. užkalbėti: Būdavo kai kas iš tolia atvažiuoja nuo gyvatės įkirtimo apšnekė́t Skp.
7. tr. prk. čiulbant aptikti: Tavi turbūt kregždė šįryt apšnekė̃s (krykšdama užklups bemiegantį), apgiedos Rg.
atšnekė́ti, àtšneka, -ė́jo
1. intr. gerai, protingai kalbėti, atsakinėti į klausimus: Àtšneka kaip koks senis (apie protingą vaiką) Krš. Gerai àtšneka, o devyniasdešimt metų – neklysta kalbo[je] Krš.
| refl.: Atsišneką̃s buvo piršlys Užv. Tas piršlys turėdavo mokėti atsišnekėti, o didžiai jį ten koliodavo, kol įleisdavo į trobą LKT120(Bt).
ǁ pačiam savo šneką paremti, patvirtinti: Ans pats šneka ir àtšneka Akm. Pats šneki, pats àtšneki Kv.
2. intr. pašnekėti už visus: Aš šnekus: aš už visus àtšneku Mrj. Parėjo šeimininkas, labai rimtas ir tylus… šeimininkė atšnekėjo už visus Žem.
3. refl. Š iki valios, pakankamai šnekėtis, baigti šnekas: Ar jūs tenai atsišnekė́sit kada? Pg. Sueis, tai negalia atsišnekė́t Sb. Sunku atsišnekė́t, kai seniai matėms Ds. Bobos, atsišnekė́kiat greičiau, bo darbas lauka Krš.
4. intr. Š, Ėr, Pc, Ssk ateiti, artintis šnekant: Girdžiu, čia kas àtšneka Mrj. Būrys uogautojų atšnekė́jo ir nušnekėjo Dkš. Jie ant šę àtšneka Skr. Užgirstam – àtšneka žmonės, tais mes pirma jų lekiam Pv. Šviesi upė ažtekėjo, bernaitelių atšnekė́jo (d.) Prng.
ǁ atgrumenti: Va griaustinis jau atàšneka Mžš.
5. intr. šnekant praleisti laiką: Iš Panevėžio atšnekė́jom visą kelią lig Karsakiškiui Krs.
6. tr. J, Rtr, KŽ, Skr atkalbėti ko nedaryti: Šnekėjom šnekėjom ir atšnekė́jom, kad neitų tokiu oru Dkš. Atšnekė́jau nuo to nevykėlio – netekėjo Šil. Kad ką užsimeta daryt, jo neatšnekėsi! Ėr. Tėvas šiaip, tėvas taip šnekėti – kur tu atšnekėsi! V.Piet.
7. tr. pakenkti šnekėjimu: Tegu sau šneka – rankos kojos neatšnekė̃s Prn.
8. intr. Lp, Vlkv nepabaigiamai šnekėti, grįžti vis į tą pačią šneką: Šneka ir vėl àtšneka ir niekai[p] nepabaigia šnekėt Dkš.
9. intr., tr. atkirsti, atšauti, nesutikti, priešgyniauti: Tas vaikas tokis dar mažas, o tėvu[i] jau kiekvieną žodį àtšneka Al. Su visais reik atšnekė́ti, visims atsakyti Pvn.
| refl. DŽ, KŽ, Lp: Nelabai kas jį nuperka (paveikia) – moka atsišnekė́t Gs. Baisiai nekenčiu, kai kas atsi̇̀šneka Alk. Kap tu gali atsišnekė́t vyresniam! Rdm. Su mokytojais atsi̇̀šnekas kaip su sau lygiais Krš.
^ Mirsi – čia neatsišnekė́si, ka negali Vn. Atsišnekė́ti miręs negalia – pakaltinti lengvu Rdn.
10. refl. šnekant atsiginti, atsikratyti, išsiteisinti: Džiaugiaus šiaip taip nuo jų atsišnekėjęs rš. Tep prašė, kad negali žmogus atsišnekė́t Alv. Jau nė atsiprašysi, nė atsišnekė́si Jrb. Atsišnekė̃tų ir nieko neduotų Krš.

×dasišnekė́ti, dasi̇̀šneka, -ė́jo (hibr.) susitarti, susikalbėti: Kol dasi̇̀šneki su jais, bėda Vs.
įšnekė́ti, į̇̃šneka, -ė́jo
1. intr., tr. J, Rtr, KŽ sugebėti, įstengti daug ir gerai šnekėti: Šnekėk tu: tu geriau į̇̃šneki, liežiuvį turi gerą Mžš. Jis gerai į̇̃šneka ir gerai įmeluoja Dkš. Mūs kaimynė daug į̇̃šneka – ji šneka ir šneka Prn.
2. tr., intr. N, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Šv, Jd, Ds, Gs, Alv įkalbėti ką daryti, įteigti, įtikinti: Įšneku kam ką K. Kitas tai nemokėtų, o kai jis tai visaip į̇̃šneka, ir sutinki žmogus Š. Motina sūnui įšnekė́jo, kad neitų Rmš. Vaikuo reik įšnekė́ti, ka nesiustų Krš. Mun jau neįšnekė́s, ka peilis (operacija) – sveikata Šauk. Nenorėjau už Jonio eiti, ale visi šnekėjo ir įšnekė́jo Vkš. Tai senas įkalbėk, tai senas įšnekėk, kad ant manęs rankelės nekeltų LTsII554.
^ Ot inšnekė́jo sveikam ligą (privertė patikėti nesamu dalyku)! Pv.
ǁ refl. tr. įtikinti save ką tikrai esant, įsikalbėti: Jo liga įsišnekė́ta Mrj. Įsišnekėtos bėdos rš.
3. refl. tr., intr. LL209, Š, Rtr, KŽ įsileisti šnekėti: Kai tylėjo boba – tylėjo, o kai įsišnekė́jo, tai ir galo nebėra jos šnekai Š. Kad insišnekė̃s ką, tai šneka ir šneka, net nusbosta Užp. Gali šnekėt įsišnekė́jęs LKKXV300.
| prk.: Lietuva tiek insišnekė́jus svetimom kalbom (nemaža sulenkėjusių, sugudėjusių) Vdšk.
ǁ Als, Pln, Sb įsitraukti į pokalbį: Mes įsišnekė́jom apie ką K. Su patikimais žmonėmis įsišneku Rg. Įsišnekė́jov vedu pro baidykles Vkš. Su juoj mes greit insišnekė́jom Drsk. Nepyk tamista, jog teip dideliai įsišnekėjau: toksai mano būdas, o rasit ir papratimas Rp.
iššnekė́ti, i̇̀ššneka, -ė́jo
1. intr. NdŽ ilgą laiką šnekėti: Kiek jis iššnekė́davo, tai nei šuva tiek neišlot Pv. Kiek, būdavo, i̇̀ššneka [derėdamiesi], kol nuperka! Rmš.
2. tr., intr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ iškalbėti, išsakyti, išpasakoti: Išmalavau, iššnekė́jau viską, nėko nebžinau Krš. Į amžiaus galą žmogus nora iššnekė́ti, prisiminti Rdn. Ji tokia nešneki: ką žino, tai nei̇̀ššneka Srj. Palauk, ką ans i̇̀ššneka, – ausės linksta klausanties Užv. Kalbos irgi nėra – viskas iššnekėta, iškalbėta rš. Gamta jį vertė bent iššokti, išdainuoti, išgroti ar iššnekėti visą tą perteklių, kurio kitaip neišeikvojo Vaižg. Ìššneka gerai – galvą turi Adm. Eitant iššnekė́jo (pasisakė), kas toks Ms.
| refl. tr.: Išsišnekė́jom visus Kazliškius, Minykius (apie visus šių kaimų pažįstamus) Žl.
ǁ refl. Š, Rtr, NdŽ, Rm, Al iki valios, pakankamai pašnekėti: Leisk žmogui išsišnekė́ti Rs.
^ Su boba prasidėt – tai pupų rėtį pasidėt: iki tas pupas suėsi, tai išsišnekė́si Kt.
ǁ refl. įsitraukti į pokalbį: Atejo toki motriška pas muni, kaži kaip išsišnekė́jov Plt. Ateis pri munęs, išsišnekėsma Užv. Išsišnekėjęs su juo, neapsakomai stebėjosi to jaunikaičio galva ir jo karštu noru mokytis J.Jabl. Seniai išsišnekėjo apie savo jaunystės dienas rš.
ǁ refl. šnekant išsiaiškinti: Mes išsišnekė́jom, kad esam giminės Krs.
3. intr. Kb, Dg, Dkš, Žg pajėgti, įstengti šnekėti, tarti žodžius: Serga gerkle, nei̇̀ššneka Krš. Vienas vaikelis nebylelis, kita mergelė tokia neiššnekanti̇̀ Vkš. Aš negaliu iššnekė́t (užkimau) Mrj. Jis tik meketuoja, nei̇̀ššneka Ig.
4. intr. pakalbėti: Sẽniai i̇̀ššneka senoviškai Pj. Tie vaikeliai i̇̀ššneka visaip Jdr. Nemokytas teip neiššnekė̃s, kad ir kaip gerą liežiuvį turėtų Ds. Kurie čėsai – [viską] užmiršau, iššnekė́ti dar i̇̀ššneku Pj.
5. intr., tr. prikalbėti: Kokių bjaurybių i̇̀ššneka tokie pasileidėliai! Krš. Prašmatni [žento] motyna, ji galia daug iššnekė́ti Grd.
6. tr. Š, Rtr, Rdn išsakyti, išplepėti: Skundeklė velniukas – viską i̇̀ššneka Krš. Tu nū atdengi burną ir i̇̀ššneki [namų paslaptis] Lp.
| refl. tr.: Jis, ką manė, ir išsišnekė́jo Gs. Kai ką sužinojau iš vežėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekėjo V.Myk-Put.
7. intr., tr. Mrj, Ds išreikšti žodžiais nepasitenkinimą, priekaištauti: Jy vis dar man i̇̀ššneka tuos pinigus Btr.
8. refl. išsiteisinti: Šįkart, brolyt, taip greit neišsišnekėsi Up.
9. tr. Klvr, Lp, Rdn šnekomis nuspėti ką įvyksiant, išpranašauti: Žmonės, žiūrėk, šneka šneka ir i̇̀ššneka Sml. Kaip šnekėjo visos miestelio bobos, taip ir iššnekė́jo: Marė klėbį ir įsitaisė (susilaukė kūdikio) Vkš. Šnekėjo šnekėjo žmonės, šit ir iššnekėjo tokias baisybes karo Žem. Tai įvyks, be abejo, nes, ką žmonės šneka, tą iššneka M.Katk.
| refl. tr.: Išsi̇̀šnekas žmonys nelaimes an savo galvos, oi išsi̇̀šnekas! Krš. Išsišnekė́jo an savo galvos girtūklį žentą Krš.
10. tr. šnekomis laimėti, pasiekti: Gana, einu numie – ką čia mas iššnekė́sma! Krš.
nušnekė́ti, nùšneka, -ė́jo Š, Rtr
1. tr., intr. pakalbėti, nupasakoti: Kad būtų buvęs ir vilką matęs, būtų kitaip apie jį nušnekėjęs J.Jabl. Žmonės nùšneka, kad tu sergi Rmš. Na, ką dabar tas tavo žmogus nùšneka? Skr. Nuūžė, nušnekėjo žmonės, kad karas bus Ps. Nušnekėjo ir apie valdžią, ir apie mūsų bėdas. Apie viską papasakojo Žem. Kad ant jos žmones visap nùšneka Rdm. Motyna nušnekė́jo šiai ir tei Jrk100.
^ Ne toks velnias baisus, kaip nušnekamas LMD(Prn).
| refl.: Nusišnekėjo toj gaspadinė, kad vaikas jau tiek metų, o nevaikščioja, nė nešneka BsPIV134.
ǁ šnekantis paminėti, apsvarstyti, aptarti: Mes tik apie tave nušnekė́jom, ir atejai Ds. Nu, ką gero nušnekė́jot su uošviene? Krš.
^ Nušnekėjom nuo šunų dėdžių (apie viską šnekėjom) LTR(Grš).
| refl.: Susiėjom, gražiai nusišnekė́jom ir apie tave Klvr. Nusišnekėjo su malūninyku apie tą miestą BsV219.
2. intr. išsikalbėti, išsakyti kitam savo mintis: Nušneki, nusjuoki – ir geriau Gdr.
| refl. Pv, Srj: Sueini žmogų, nusi̇̀šneki, tai ir tą bėdą pamiršti, o tep tai iš galvos išeitai Rdm. Kad nors tėvai būtų arčiau – nueitau, gal nors nusišnekė́tau (pasiguosčiau) Nmn. Da kai suseinu su kuo, nusi̇̀šneku – rodos, užmirštu rūpestį Bsg.
3. intr. K, Všv, Dkš mokėti, sugebėti šnekėti, reikšti mintis: Ar jis toks girtas, ar kvailas, kad visai nenùšneka? NdŽ. Tas vaikas gal būt geras žmogus, ka jis teip nùšneka Slv. Tu moki gerai nušnekė́ti Rsn. Yr tokių žmonių nušnekančių̃ Žlp. Skundės, kad jos motinėlė jau visai menka – nenùšneka Al.
4. intr. K, KŽ įtikinti ko nedaryti, atkalbėti: Jau tėvas jam nùšneka: ak, sūnel, čia ne tau kariaut Smln. Jis jam nušnekė́jo, i tas nedavės Pgg. Kaip tu nūšnekė́jai [mesti rūkyti], taip aš ir nūmečiau Šv.
5. tr. įveikti, nugalėti šneka: Turi gerą liežiuvį – jo nenušnekė́si Ėr. Merga sako, kad katras mañ nušnekė̃s, až to ir tekėsiu (ps.) Ds.
6. tr. nuraminti šnekant, nušnekinti: Nušnekė́jo jį, ir vė gerai Gs. Kai papyksta, tai jį labai sunku nušnekė́t Krs.
7. intr. baigti šneką: Šnekėk šnekėk, nušnekė́k – jis tą pačią kalbą vėl iš pradžios! Skr. Taip liūdniai nušnekė́jom – aple smertį Rdn.
8. intr. Dkš nueiti, nutolti šnekant.
ǁ nueiti iki kurios nors vietos šnekant: Susitikom prie kryžkelei, tai ir nušnekė́jom lig Karsakiškei Krs.
9. refl. įsileisti į šneką: Ans nusišnekė́jo, t. y. užsikalbėjo, užsišnekėjo J.
10. intr. NdŽ nukrypti nuo pradėtos šnekos: Nušnekėjome visai į kitą pusę Žem.
| refl. KŽ.
11. tr., intr. NdŽ, KŽ, Sb, Dbk, Rdm, Bt neprotingai, neapgalvojus ką pasakyti: Žmogus senas nùšneki, nesuvedi Skdt. Pradžio[je] nieko, pasku nū̃šneka jau Varn. Nei iš šio, nei iš to ėmė ir nušnekė́jo šonan Ds. Iš pažiūros gudrus vyras, bet kai tik pradeda šnekėt, ir nùšneka niekus Srv.
^ Nùšneka nei žiema, nei vasara Lp. Ėmė ir nušnekėjo į pakluones Grz. Kad jau nušnekėjo – nė į ratą, nė į batą Krkl. Nùšnekat jau kaip su muzika Rsn. Nùšneki kaip virtęs an galvos Krš. Kai pradedate šnekėt, tai nùšnekate kaip su nugara Vdžg.
| refl. Dg, Pnd, Mžš, Gž: Čia jau tu nusišnekė́jai: nė buvo teip, nė ką Ėr. Šneka šneka, jau visai nusi̇̀šneka – didelis ligonis yra Jrb.
12. tr. apjuodinti, apkalbėti: Ji visų nušnekė́ta mergaitė Rmš.
13. tr. šnekomis nuspėti ką įvyksiant, išpranašauti: Nušnekė́jau, ka sirgsu, i sergu Krš.
pašnekė́ti, pàšneka, -ė́jo
1. intr., tr. N, J, LL156, Š, Rtr, KŽ, Lš kiek pakalbėti: Jis moka gražiai pašnekė́ti DŽ1. Jis visiems prieinamas, su kiekvienu pàšneka NdŽ. Reikia eiti su žmonėmis pašnekė́ti NdŽ. Aš atkuntu, kai gaunu pašnekė́t Kdl. Pàšneka pàšneka – párejo ta bėda, i vėl gerai Krž. Ne kartą ir aštriai pašnekėdavo BsPII18. Ale kunigelis jau pašnekė́jo ne po žmonims, ale po ponais LKT116(Nmk).
^ Pašnekėjo kaip iš rašto LTR(Ut). Eik eik, pašnekė́jai kaip su nugara! Mžš. Pašneka kaip su rietais (nei šį, nei tą) – kame gaus [dažų siūlams]! Krtn. Pašnekė́jo kaip pabezdėjo (nerimtai pasakė) Mžš. Pašnekė́jai – nė rytojui nepalikai Ds.
ǁ tr. pavartoti kalbant: Tik apie Skirsnemunę gal pašnekė́t tokį žodį Vl.
ǁ intr., tr. LKT108(Tt), Lž, Žl pasikalbėti, pasišnekučiuoti: Kai dabar jau įsipažino žmonės, tai jau pàšneka Slm. Ligi pàšnekam, i valgyt išverda Vp. Su kitu teip kimba roda, pašnekė́si i tą, i tą Plt. Pašnekėt reiks su tėvu, tai pasakysiu, ar važiuosi Alytun Mrk.
^ Na, vyrai, gera pašnekėti, bet reikia ir paskubėti A.Vien. Pašnekėti galim – pinigo nekainuoja rš. Su išgveraburniu gerai nepašnekė́si Ds.
| refl. K, LL156, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Dkš, Skdt, Krs, Mžš: Pasilgę, seniai besimatę, pasišnekė́jome maloniai J. Ir bėgo abudu pasišnekė́damu iki tilto StngŽ8. Jei kada ir ateidavo pasišnekėti, tai būdavo lyg gudresnis J.Jabl. Kai su žmogum pasi̇̀šneki, i nuslenka viskas (nusiramini) Žlp. Kiek suvažiuodavai [į atlaidus] tolimiausių žmonių – i su tais susieidavai, pasišnekė́davai Mšk. Tarp sevęs pasišnekė́ties Plik. Išejo da ant šlajukų, ilgai pasišnekė́jos i sušalė Krž. Eidamas da gali pasišnekė́t, o važiuodamas jau nepasišnekė́si (reikia atidžiai stebėti kelią) Rg. Aš su juomi kasdien susieimi, valgau ir pasišneku brš.
^ Pasišnekam kaip kiaulė su žąsinu LTR(Lkv). Pasišnekė́jo kai žuvis su kiaule Erž.
2. intr., tr. Ub, Erž sugebėti, mėgti šnekėti: Suaugęs taip nepašnekė́si, o ana (maža mergaitė) geba Rdn. Eikiat ten, ans pašneką̃s žmogus yr Akm. Pašnekanti̇̀ bobikė, liežuvis laksto Krš. Pašnekañčios bobos, nėra ko sakyti! Krš. Sulig dabarykščiu galiu pašnekė́t Dbč. Ji pàšneka kai advokatas Skr.
3. intr. Krž įstengti, išgalėti šnekėti, ištarti žodžius: Teip užkimo gerklė, kad viškum nebepàšneka Sb. Parbėgau numie – nė žodžio nepàšneku LKT79(Lpl). I ans mažai bepàšneka Nv.
4. intr., tr. Lp pareikšti kokią nuomonę apie ką: Ar suvaikysi, ką žmonės apie mane pàšneka NdŽ. Į pradžią mislyjom, ka teip tik pašnekė̃s pašnekė̃s, ir viskas – nieko čia nebus Jrb. Teip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkino arklius, pasvadino į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą M.Valanč. Teisybę pašnekė́t, argi ne teip buvo? Skr. Žioplesnis [už žmoną] yr, teisybę pàšnekant Erž. Žmonės bėgo žiūrėti, argi duosis suskaldyti toks pašnekamasis (apie kurį plačiai kalbama, garsus) akmuo LTI187.
ǁ tr. apkalbėti: Tu Oną pàšneki, kad negera, ale tu blogesnė ir už Oną Užp.
5. intr. pasitarti: Surink ūkininkus, pašnekėsim ir sutarsim, ką ir kaip turim daryti M.Valanč. Pašnekė́sime dabar apie rytojaus darbus DŽ1.
| refl.: Ka jin buvo, pasi̇̀šnekam, ką nupirkai, ką pirksime – daba viena kai pirštas likau Rd. Karalius išsimanė suvesti abi šali, kad, dailiai pasišnekėjusios, liautumias kerštauti M.Valanč.
6. tr. pašnekinti: Nor pašnekė́ti tavi, ar eisi (tekėsi) Krš.
◊ čià pašnekė́kim, čià pali̇̀kim sakoma nenorint, kad apie kalbamą dalyką kiti sužinotų: Čià pašnekė́kiam, čià pali̇̀kiam Lkv.
ei̇̃ti su Dievù pasišnekė́ti mirti: Nieko nebūs – ei̇̃su su Dievù pasišnekė́ti Rdn.
su žuvẽlėmis pašnekė́ti nuskęsti: Mariose važinėjys, gali priseiti ir su žuvelėms pašnekėti Šv.
paršnekė́ti, par̃šneka, -ė́jo
1. intr. DŽ, Jd, Mrj šnekant pareiti: Paršnekėjo iš laukų motriškų būrys Vvr.
2. refl. Gs nuolat ir įkyriai tą patį kartoti šnekant: Ji parsišnekė́jus savo vaikais Prn. Kur jau imsi tuos čia pinigus? Parsišnekėjus su savo brička! Ašb.
péršnekėti
1. tr. aptarti, išnagrinėti: Dvi nakti išnakojo, páršnekėjom visą gyvenimą Pvn. Peršnekėjom turbūt pusę Lietuvos rš.
2. intr. NdŽ kurį laiką šnekėtis: Abudu péršneka kelias naktis ir dienas Klvr.
| refl.: Visą dieną pársišnekėjo Kl.
3. intr., tr. Šmk, Jrb pakalbėti ką prisimenant, aptariant, pasvarstant: Aš dažnai péršneku: mažai tokių gerų motinų VšR. I dabar páršneku: kaip galėdavo tie vaikai išlaikyt [piemenavimą]? Mšk. O kiti páršneka, jog juos gandino pas tą kalną BM263(Šl).
ǁ tr., intr. DŽ, Krš paminėti, prisiminti kalbantis su kuo: Tik ką mes apie tave péršnekėjom Gs. Péršnekėjom anądien judu, o štai judu ir čia Smln. Dar šiandien jį péršnekėjom, o čia duoda žinią – jau numiręs Mrs. Liuobam kartais i teip páršnekėsma: nu žanysias, žanysias Jdr.
4. tr. K, NdŽ apsvarstyti, padiskutuoti.
5. tr. įveikti, nugalėti šnekant, nuginčyti: Su moterim neprasidėk – moterų nepéršnekėsi Prn. Kai užsističys, tai tu jo nepáršnekėsi Rs. Kas jau tave peršnekės: tai malūnas, ne liežuvis rš. Kas ją (karalaitę) péršnekės, tas ją paims už pačią LB201. Ir nė vienas jaunikaitis… jos neparšnekėdavo BsPII67(Sln).
6. tr. M, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pv, Alv, Nm, Grd įtikinti, įkalbėti pakeisti nusistatymą, perkalbėti: Ką jis sumanė daryt, tu jį nepéršnekėsi Gs. Kas jį velnias péršnekės, tokį glušą! Ds. Žinai, senas velnias, užsispyręs, nepáršnekamas Krš. Į akmenį vanduo kris – ir tai duobikė atsiranda, o motrišką páršnekėt niekas nėra Skdv. Jis paršneka pačią, kad čia paliktų Lnkv.
| refl. NdŽ.
7. refl. užsikalbėti: Jau matau, kad truputėlį pérsišnekėjau Plv.
8. intr. Mžš išversti iš kitos kalbos: Kas tam vokiečiui péršneka? Pn.
prašnekė́ti, pràšneka, -ė́jo
1. intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Lzd, Rmš, Vrn pradėti šnekėti, prabilti: Kniuras: vaikščioja užkniuręs, in žmogų nepràšneka Pv. Jonas prisiartino, ir senukas prašnekėjo Ašb. Anė prašnekė́t neturi̇̀ an ko (būdama pas vaikus) Žl. Vieną sykį prašnekė́jo tas jo arklys LB219. Tik pamylėjau, tik prašnekėjom – į mudu sviedė piktom kalbelėm L.Gir. Kai davažiavau aukštą kalnelį, prakalbė[jo] prašnekė́[jo] mano mergelė (d.) Jz.
^ Kad atsikeltų, dangų paremtų, kad prašnekėtų, daug pasakytų, kad rankas turėtų, vagį pagautų (kelias) LTR.
2. intr. LL185, NdŽ, Mrj praleisti kurį laiką šnekant: Sẽniai prašnekėjo pusę dienos rš. Pràšneka visą vakarą susėdę Jd.
| refl. NdŽ, Vkš: Visą popietę prasišnekė́jo DŽ1.
3. tr. pratarti, pasakyti: Jeigu aš ką pràšneku, [žodžių rinkėjas] vis ir užrašo Pl.
4. intr. paminėti šnekant, peršnekėti: Ką tik prašnekė́jom ir apie tave Skr.
5. tr. įveikti, nugalėti šnekant, nuginčyti: Šios gadynės i vaikų neprašnekė́si Jd. Argi tokį prašnekėsi? rš.
6. refl. įsileisti šnekėti: Kai prasi̇̀šneki, tai laikas greitai eina Al.
7. tr. užsišnekėjus ko netekti, ką praleisti: Bešnekėdama ir mašiną prašnekė́jo (praleido neįsėdusi) Mrj. Teip ir likom nevalgę, prašnekė́jom pietus Dbk.
8. tr. šnekant praeiti pro šalį: Mes prašnekė́jom kiemą Krkn.
9. refl. tr., intr. DŽ1, Mrj, Al šnekant prasitarti: Vai, neprasišnekė́k iš anksto! Snt. Kap girtas, tai gali ką nor prasišnekė́t Srj. Nė nepasijutau, kaip prasišnekėjau, o jie manęs prašė taip greitai nesakyti rš.
10. refl. tr. šnekomis išpranašauti: Tai jis pats sau mirtį prasišnekė́jo Kt.
11. refl. tr. šnekant užgauti, įžeisti: Jis gyvenime žmogu[i] neprasišnekė́jo jokio žodelio – aukso gabalas, ne vaikas Pv.
prišnekė́ti, pri̇̀šneka, -ė́jo
1. intr., tr. Š, NdŽ, Žvr, Upn, Msn daug prikalbėti, pripasakoti: Jis man visko prišnekė́jo DŽ1. Daug niekų prišnekė́ti, priževernoti, prizaunyti, priplepėti I. Tai prišnekė́jo, pripasakojo pilną maišą Prn. Maišus (daug) prišnekė́sme Aln. Pala pala, prišnekė́jai pilnas ausis, negaliu suprast, nė ką sakei Glv. Kuris galas atnešė tą bobą jau taip anksti? – pamanė jis susierzinęs. – Ar ne gana ji prišnekėjo Katrei ausis?! I.Simon. Ai, prišnekė́jo: tenai gerai, tenai kiteip, o pasirodo, kaip dange, teip an žemės Mžš. Pri̇̀šneka visokius nebūčius, o toj ir klauso Pv. Ne tep yra, kap an jo pri̇̀šneka LKT235(Btr). Arba jis įžeidžia mane, arba aš jam prišneku bjauriausių dalykų, dėl kurių paskui norisi verkti J.Marcin.
^ Liežuvis be kaulo, galima visko prišnekėt LTR(Ds).
| refl. I, DŽ1: Prisišnekė́jau, prisibuvau Pc. Nu gana, prisišnekė́jom geram mėnesiuo Krš. Gintautas, lyg niekur nedalyvaudamas, sočiai prisišnekėjo su kito krašto lietuviais ir patyrė juos žinant, kas darosi pasaulyje ir Tilžėje Vaižg.
2. tr. J, Rtr, KŽ, Vž šnekant įtikinti, prikalbinti: Vaiką lengva prišnekė́ti DŽ1. Pati negeria, o prišnekė́t greit gali Prn. Prišnekė́k liauties su tų vaistų gėrimais Krš. Prỹšneku, ka būtų geras [berniukas], nemuštųs Rdn. Nebuvo kaimynų, kas prišnekė́tų apsirūpyt Jrb. Kiek manei prišnekė́jo: nepasiduok [operuotis] – papjaus! O gyva! Bb. Ragana … prišnekėjo savo vyrą, kad avinėlį papjautų BsPIII59.
| refl. tr. Žvr: Prysišnekė́jau, ka drabužių duotų – davė Grd.
3. tr. šnekant įteigti, įkalbėti: Niekas tau ligos neatneš ir neprišnekė̃s – daug kas man gali prišnekė́t?! Pv.
^ Sveikam ligą prišnekė́jo Kltn.
| refl. tr.: Pats tei sakęs buvo, tai tei kai prisišnekė́jo bėdą Nm. Tu sau prisi̇̀šneki ligą Jz.
4. refl. Jrb prisigretinti, įsiteikti: Jo toks lankstus liežuvis, sugeba prie kiekvieno prisišnekė́t Mrj.
5. tr. MitII266(Grl), Alk, Lp prikišti, prikaišioti: Duodat, o paskui pri̇̀šnekat Gs. Visą algą atidavė, bet prišnekėjo, kad blogai dirbau ir neklusnus buvau Kt. Ką tu čia ma[n] vis pri̇̀šneki tą mergą?! Klvr.

×razsišnekė́ti, razsi̇̀šneka, -ė́jo (hibr.) išsišnekėti, išsikalbėti: Tep razsi̇̀šneki truputį Dv.
sušnekė́ti, sùšneka, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 prašnekti, prabilti: Ka nebūtų sušnekė́jęs, būčiau ant galvos užlipęs [tamsoje] Up. Užgirdo žmogus, kad kažkas medy sušnekėjo LTR(Aln). Kas kur ką sušnekėjo, tai ir jy tenai! Lp. Štai mano bernužėlis kiemely sušnekė́jo (d.) Š.
^ Gyvas negyvą paliečia – negyvas sušneka (varpas) LTR. Kai jis sušneka, visi sudreba, bet niekas nemato (perkūnas) LTR(Grk).
2. tr., intr. DŽ1, Vdšk pasakyti ką, pakalbėti: Jei kas ką sušnekė́j[o], tai eina skųst Lp. Kitas sùšneka i susto[ja], o kitas i plepa Rdn. Ką čia sušnekė́si, ką čia pasakysi?! Skr. Ką tę anas sušnekė́jo, ale aš nerazrinkau LzŽ. Ką besušnekė́si: mun i galva skauda, aš nebgaliu pašnekėti Prk.
| Sušnekėti (ištarti) žodeliai, sumainyti žiedeliai LTR(Lzd).
ǁ intr. Skdv pasikalbėti tarpusavy: Būdavo, seniau kap sùšneka seniai, tai gražu klausyt Dg. Priplaikus vaikis, mas su anum sùšnekam Krš. Tėvai, ar sušnekė́jot kai žmonės, ar ne?! KzR.
| refl. intr., tr. R321, MŽ429: Jiedu įliptų į patį dangų, tiktai kad jiedu nė vieno žodžio nesusišnekėtų, o jei šnekėsis, tai neįlips Sln.
3. intr. Rdn, Vj šnekantis vienam kitą suprasti, susižinoti: Su ligoniu jau neina sušnekė́t Ss. Jau jam nervos sukilo, jau su juo nesùšneki Skr.
| refl. N, K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rz, Mžš, Ker: Sodo[je] galėjo susišnekė́ti su visais an kiemo išejus LKT103(Klm). Su dėde dabar jau nieko nebesusišnekė́si: nebepažįsta žmonių, nukalba Krs. Šneka šneka, pasku pradeda krokti – nebegali nė besusišnekė́ties NmŽ.
^ Susi̇̀šneka kap kiaulė su žąsia Gs. Susišnekė́jo kaip žąsis su avižom Snt. Susišnekė́jo kaip kiaulė su žąsinu Užp. Su juo negirtas nesusišnekėsi LTR(Ds).
susišnekamai̇̃ adv.: Ka tiek artie buvo, beveik susišnekamai̇̃ Pln.
4. intr. Adm, Plut susikalbėti su svetima kalba ar kita tarme kalbančiu: Su tuo kareiviu niekaip negalėjov sušnekė́ti Grg. Skirtumo nė kokio nėra – gal sušnekė́ti su telšiškiais Trk. Nūeik į švėkšniškius – nesušnekė́si! Vn. Gal dvi dienas tik klausiau – visai nesušnekė́jau [su žemaite] Kč. Atvežė pas mus tokių nesušnekamų̃ (kita kalba šnekančių) žmonių Vdk.
| refl. Dg, Jrb: Viskas tau svetima, vokiškai nesusi̇̀šneku – kokia baimė! Slv. Aš negalėjau su anais susišnekėti, tais aukštaičiais Als.
^ Vokiškai mokėjom tiek, kai višta su žąsim susišnekė́t Rg.
5. intr., tr. KII243,291, K, LL64, NdŽ, KŽ, Pc, Žl, Alk susitarti, susikalbėti: Sušnekė́jome kartu važiuoti DŽ1. Būdavo, sùšnekam, ka niekas než[i]not Pv. Jau buvo jos daug piršlių, ale vis da nesùšneka Ds. I teip aš sušnekė́jau šišion jį leisti mokytis Pgg. Su pačia juodu buvo sušnekėję už veršį prašyt penkiolika rublių BsPIII303(Ldvn). Sušnekė́jom vestuves Alv. Sušnekėjo trys jauni broleliai jot pas vieną mergelę LTR(Vs). Jis sùšnekamas žmogus (nesunku susitarti) Plv. Kitas yr toks puspaikis, nesùšnekamas žmogus Pgg. Nesùšnekamas [vaikiukas], ožius tik stato! Krš.
sušnekamai̇̃
| refl. intr., tr. N, KII291, K, Š, Rtr, KŽ, Šln, Rmš, Užv, Rs, Vvr, Pgg, Plšk: Reikėjo iš anksto susišnekė́t, ė ne dabar, kai jau važiuoja Užp. Su vienu dum [vaikais] negal susi̇̀šnekėti, o mokytojai tura dešimtims Krš. Buvom susišnekė́ję, ką sakyt Al. Ana dar susišnekamà bobikė buvo LKT155(Škn). Važiuot [piršliuos] susišnekėt viską tai dvieja važiuoja Rmš. Duokit man, tarp savęs susišnekėję, kaip veikiausiai aiškią žinią Kel1866,24.
^ Su tavim susišnekė́t tai reikia žalių žirnių pavalgyt Krok.
6. tr. Prn sulygti, suderėti: Kiek buvo sušnekė́ta, tiek i užmokėjau Ėr. Buvau tą karvę sušnekėjęs Št. Jau mūso yra sušnekė́ta ir rankpiningiai įduoti Up. Atbėgo lapė pas to žmogaus ir prašė sušnekė́to užmokesčio už išgelbėjimą BM297(Vdk).
7. tr. Kbr, Plv šnekėjimu įveikti, nugalėti: Įsigėręs ka duoda šnekėt, tai niekas nesùšneka jį Žal. Karalius pažadėjo tam, kuris sušnekės jo dukterį, atiduoti pusę karalystės LTR(Gž).
8. tr. Š sudrausti, subarti: Vienas palto, kitas kalnieriaus – vos ne vos aš juos sušnekė́jau Gs.
9. tr. Plv šnekomis nuspėti, kas įvyks: Tai ne pirmas atsitikimas, kad žmonės šneka šneka ir sùšneka Dkš.
užšnekė́ti, ùžšneka, -ė́jo NdŽ
1. intr. pradėti šnekėti: Prie visų tuoj apie tą skolę užšnekė́jo Krs. Jis ùžšneka, kad tu išsižiotum tik (nori išprovokuoti) Mrj.
2. intr. N šnekant kreiptis į ką, užšnekinti.
3. intr. Pj pakalbėti, papasakoti: Kad ùžšneka, juokias i valiokias! Rdn.
4. tr. daug pripasakoti, prišnekėti: Mes galim visą knygą ažušnekė́t Aps.
5. intr. Dg paminėti, užsiminti: Aš užšnekė́jau, kad laikas vest Dkš.
| refl.: Niekas nė neužsišnekė́j[o] apie jį Smn. Užsišnekė́jau iš tolo ir apie vestuves Alv. Užsišnekė́tūt bile kam Klvr.
6. intr. šnekant užbėgti už akių: Aš dar nė nemaniau prašyt pinigų, o jau anas ažšnekė́jo, kad neturi Ds.
7. tr. ilgai šnekant išprašyti, gauti: Šnekėdamas užšnekėjau, t. y. gavau, apie ką šnekėjau J.
8. refl. Š, DŽ, NdŽ, Mrj, Jnš, Ėr, Rmš, Lk įsitraukti į ilgas šnekas: Užsišnekė́jau ir pavėlavau PnmA. Reikės eit, gi ir teip jau ilgai užsišnekė́jau Srv. Užsišnekė́j[o] [tėvai] an kranto, ir po vaiki – nuskendo Pv. Mūsų tėvas, matyt, jau ažsišnekė́jo Lb. Užsišnekėjus su ta ar kita, tankiai užmiršdavo apie trūsą ir milžimą VoK132.
9. tr. prikaišioti; apšnekėti: Tai da ùžšneka, kad man nepavyko Mrj. Kad tu užšneki, kad mes esą durnesni, eik sau! Lnkv.

šókti, -a (-sta Š, Pg, Mžš, Pnm, Aln, Dg), -o K, Š
1. intr. H, R, MŽ, N, M, L, LL226, DŽ, Vvr, Tl, Dr, Klk, Bsg, Krs, Kkl, Ss, Eiš, Mlk daryti šuolį: Per upelį šokte šoko R176. Jo čia per griovį šokta J.Jabl. Kaip šókęs Juzė par tą arklį, i nulūžo koją Gršl. Šók nuo karčių stačiai šalinėn Švnč. Šók nuo tilto, jeigu už jo eini – laimingesnė būsi Mžš. Nuo krėslo katė šóko ant stalo NdŽ. I griūva, i lekia, i šóksta [veršiukas, išleistas iš gardo] Kdn. Kap šóko ožkelis per tvorelę Nmč. Šokau kaip jautis, byzdėlės įkąstas J.Bil. Iš pradžios, ka reik balną uždėti, tie arkliai šóksta į viršų Krš. Šóka an dvie kojų i pila krūtinėn [eržilas] Ssk. Kiškis kad šoko kai iš ugnies ir nudulkėjo par lauką kai vėjas LTR(Km). Vilkas kap atlėkė, kap šóko per ėglių, už to oželio stvėrė ir nuej[o] Pv. Ta kumelė ugnį mato, šóksta, neina vaga, – negalia arti Šln. Patrakus arklys į piestą šóka J. Piestu šokti N. Piestomis šókti NdŽ. Arklys nesulaikomas, piestais tik šóka – kaip tu važiuosi! Plv. Kaip šóks arkliai į griovį! Krt. Arkliai per vartus šóko, už stulpo užsikabino akėčios ir pairo LKT371(Nmn). Kaip jis (briedis) pajuto, kaip šóko, išėjo per tas virves PnmŽ. Karvės kad šõks iš gurbo, tik tėvo nesumindė Šmn. Tėvas šmaukštelėjo botagu per strėnas, ir sartokas šoko iš vietos risčia A.Vien. Arkliai geri: pašmigoji, tai šóka į padanges Al. Vištos alkanos, ant galvos šóksta, tai kam jos laikyt? Mžš. Ka tik varna kur lakstytum, tai ana (kalakutė) šoksta aukštyn nuo žemės (saugo kalakučiukus) Pb. Nemokėjo žirgužėlis aukštai šoktie, garsiai žvengtie LTR(Nmj). Katiniukas, nuo kartelės šokdamas, kojeles išlūžo J.Jabl. Ir šitai avinai šoka ant šlakeliais apkrapytų, šlakuotų, rainų ir margų guotų (bandų) BB1Moz31,10.
| prk.: Vaisius, pribrendęs ar nepribrendęs, kirmino pamėgintas, nuo medžio ant žemės šoka TS1900,12. Per šventą Petrą saulė šoka atgal LTR(Srj). Jos širdis pradeda taip tankiai plakti, stačiai šokti pro gerklę, ir, rodosi, ji tuoj pliš I.Simon.
^ Aukštai šoko, žemai tūpė Prk. Kas aukštai šoka, tai žemai tupia Ndz. Šok nešokęs, aukščiau bambos neiššoksi LTR(Všk). Nors šok į ugnį, ir gana NžR. Nešók bokštan bažnyčios, bo nutūpsi šūdan telyčios Kp. Šóksi in ugnį – sudegsi, šóksi in vandenį – prigersi Ds. Par žemąją tvorą visi šunys šóka Prk. Kur žema tvora, ten visi gyvuliai šoka LTR(Vlkj). Nešok aukštai ir per žemą tvorą LTR(Užp). Eidamas pro karkles, nešok par torą LTR(Plng). Iš prūdo šokau, į ežerą įšokau LTR(Užv). Nešók pirma tėvo peklom (neskubėk daryti nepasiklausęs vyresniųjų)! Plš. Nešok par grabę nepažiūrėjęs, kas kito[je] pusė[je] yra LTR(Vdk). Šokai per kumelę, tai šok ir per vadelę LTR(Kš). Par šunį šókęs, šók ir par uodegą Krs. Šóko kaip Pilypas iš kanapių Pg. Šoka kaip gaidys, o negal nė kaip višta LTsV129(Krtn). Šoko kaip jautis (levas Bsg), nukrito kaip musė LTR. Šok į sieną, gausi pieno Žd. Blusa šoko avino guolin (kibiras, leidžiamas į šulinį) LTR. Šoko jautis per tvorą – pėdų nežymu (blusa) LTR(Mrj).
šoktinai̇̃ adv., šóktinai K, Rtr; L, šoktinõs: Atsibėgėjus šoktinai̇̃ antšoksiu J. Ar tu gali šoktinai̇̃ antšokti? Skd. [Karvė] par slenkstį šoktinõs šóka, taip abim kojom strykt – ir paršoka Vkš. Šoktinõs kaip šóko, teip aną patraukė po vėžės Skd.
| refl.: Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis S.Stan.
ǁ šuoliu užimti kokią padėtį (paprastai atsisėsti): Jis liepė paduoti patį greitąjį arklį, šoko ant jo ir nulėkė į mišką J.Balč. Šók in vežimo galą – mum pakeliui, pavėžėsim Prn. Mikliau šókit in mašiną! Ig.
ǁ Lkv, Jrb prk. greitai vilktis, autis, mautis: Rapolas, žodžio nebetaręs, šoko į kelnes, paskui į aulinius batus J.Balt.
^ Šoko į batus, pataikė į kaliošus LTsV271(Krtn).
2. intr. Gr, Lpl, Šlv, Pg, Krs, Klt, Pv, Vrn, Pls greitai, staigiai pakilti gulėjus, sėdėjus ir pan.: Šóko iš lovos kaip ingiltas Užp. Laikrodys nuterškia – i keliuosi, šókstu (iš patalo) ką greičiausia Mžš. Šóko iš lovos, adeta dygt – į koją įdūrė Plt. Aš nuo stalo norėjau šókt, nepasiduot [operuoti] Bb. Kaip šókau [pavėlavusi rytą] – nė lovos paklojau, nėniek Žl. Mano vaikas, gal ar išsigandęs, naktį šóksta iš miego Sdk. Išgąstis, vaikas iš patalo šóka Drsk. Anytos keliama šókau nuo suolelio JV341. Kai užriks, galėsi šókt į padanges Jrb. Šešurėlio kelta šoktele šokau, bėgtele bėgau LTR(Alv).
| refl. Trk, Sd: Ryto[j] šventà, nereikės laiku (anksti) šókties – galėsma pamiegoti Vkš. Šókos, muni pamatęs, ranką padevė, pabučiavo Krš. Šokusis pati atėmė čėrką ir padavė tetušiui Žem. Lapė šókos iš savo kinio PP39. Tupėdamas medė[je] ant šakų špokas, pats nežadinamas iš miego šokas D103.
ǁ sujudėti, suspurdėti: Šoko kūdikis žyvate jos (Elzbietos) Ch1Luk1,41. Šventas Jonas, žyvate būdamas, poną savo pajuto šokdamas Mž179.
3. intr. Štk, Kl, Pnd, Pbr, Jon, Mtl, GrvT86 pulti, mestis, skubėti: Vaikai, mešką pamatę, šoko kur įmanydamys M.Valanč. Aš tuo šókdavau į vidurį i neleisdavau peštise Jrb. Mokyto[ja]s šoko į knygas, bet nerado paukščio vardo Šts. Mieste kas tik, visi šoka in daktarus – kas iš kaimo lėks Azr. Reikė[jo] tik sakyt, būč šókęs visom keturiom Sdk. Dėl ko šóksta (puola dirbti)? Ar kad in laikraščius papult? Sug. Vidunaktį nueik – šõks, eis ir padės, ot Povilas! Pv. Šokdamà eit[ų] (tekėtų), kad ją imt[ų] Klt. Tuo šókęs (greitai, skubomis) nieko nepadarysi Lkv. Žvirbliai nekviečiami vištoms į talką šoka Mš. Apaštalai…, perplėšę rūbus savo, šoko tarp žmonių šaukdami BtApD14,14.
^ Kur ankšta, čia visi i šóka Gl. Staigu šokęs, akis išdegsi Plt. Smarkiai šokęs, akis išsidursi LTR(Al). Ant palieto pieno visos katės šóka Snt. Ant feningio šóka, ant dolerio netropija (nori daugiau pelnyti, bet nevyksta) Prk.
| refl.:
^ Staigu šokęs[is], akis išdursi S.Dauk. Vaikali, staigiai šókęsys, akes išdegsi Krš.
ǁ skubiai į ką kreiptis: Tu šók pry vaistininkės, ana padės Pvn. Aš į valdžią nedrįstu eiti, tada šóksiu [pagalbos] į pamiliją Vdk. Šoko šen, šoko ten, mato, kad negaus viršaus – ir apsistojo Žem. Jog pati boba sukirpti nemoka, tada prie kraučiaus kuo greičiaus šoka S.Dauk.
ǁ Pv ko nors griebtis, kuo verstis: Kai tą pievą nuganys, matysim, kur paskui šõks Jrb. Šóka vienur, šóka kitur, niekur nenušoka Varn.
| refl.: Ir ans šókos, bet, kai niekas neišejo, turėjo nurimti Up. Kam taip šókties (norėti pasirodyti), kam išsididžiuoti Rdn. Ir ans teip šókas šókas, nora garbės End.
4. intr. SPI129, N, NdŽ, Mžš, LKT340(Vdš) pulti, mestis (ant ko), norint nugalėti, įveikti, sunaikinti: Kai šóko, tik akių neiškirto [gaidys] Klt. Gaidžio piktumas – rėžia sparnu, jau šóks Ktk. Kumelė pikta – an žmogaus šóksta Ppr. Kokia pasiutus katė: šóka kiaurai, kerta Jrb. Šoksiu ir parplėšiu Grž. Hitleris šóko pirmiausia an Lenkijos Strn. Šóko karalius an smako devyngalvio, dėjo su kardu du sykiu (ps.) Žr. Vilkas tuojau šoko ant jaučio ir už gerklės stvėrė K.Bor. Jei dar̃ vilkas šõkt[ų], ką darytai? Rud. Kai tik pasigeria, tuoj šóka su kūlokais Srj. Ožys kiškeliui: – Neik, ba kap šoksiu, subadysiu ir su mėšlu sumaišysiu (ps.) Vrn. Išėjo anys (pagonys) iš abazo, jeib ant Judo šoktų BB1Mak4,12-13. Ant tos pačios vietos kartuves pastatė, ant kurios anas šokęs buvo ant motinos savo brš.
| prk.: Briedgauris šoka pryš pjaunamas Šts.
^ Tegul niekad silpnas ant drūto nešoka A1884,19. Šóka kaip varlė pryš dalgį Kv. Šoka kap varlė ant dalgės Gs. Nešok kaip varlė ant dalgės LTR(Užp). Ko tu šóki lyg varlė prieš debesį! Rdm. Šóko kai gaidys akysan Švnč. Šóksta kaip insiutę gyvatės Ut. Šoko kap meška ant dūmo Mrj, Vlkv.
| refl. Trk: Šokose Kainas ant Abliaus ir užmušo jį S.Stan.
5. staiga imti reikšti nepasitenkinimą, piktumą, imti bartis, šaukti, priešgyniauti: Jis net su piktu ant manę šóka Blnk. Pasakyk jam [teisybę], kaip šóktų, Dievuliau mano! Žl. Jei ne po ją, tai šóksta tuoj, ažpyksta Aln. Na ir bobelė! Kad šõks, – sakytai, kad iš velnio prijuostės! Krkš. Šóka vienas prieš kitą kaip žarijos Zp. Ka aš ko neduodu joms, tėvas ant manę šóka Jrb. Katrą pragalia, ant to šóka Erž. Boba šóksta kai katė išsiutus Dglš. Kai šókau: – Kuom negera [marti], o kokios gi reikia?! Slk. Dabar priešu šóksta [vaikai], neklauso [tėvų] Švnč. Šóka ans kožnam pryš Trk. Šóka pryš kaip gyvatė Trk. Ir Mikols, ant kiemų statyts pakamorė, su kitais draugais ant Dočio umaru šóko K.Donel.
^ Seną žmogų reikia gerbt, nešók prieš žilą plauką Jnš.
| refl.: Ka šóksias [marti] kumet už tą kurkimą, neiškęs, matysi Krš. Ką aš čia šoksiuos už kitus, ne muno dalykas Dr. Šókstas pryš, pasiutęs, o krupis Krš. Sūnus Jonas ir duktė Uršė šokosi prieš tėvą V.Myk-Put.
ǁ kištis (į kalbą): Kam į kalbą šókti KII124.
| refl.: Šmakšt šókos į mūso kalbą Krš.
ǁ karštai užsistoti, užtarti: Šóka vaikai už tetuką Grd.
6. intr. KzR, Kp smarkiai lėkti, sklisti, pasipilti: Prikūrenam, net kibirkštės iš pečiaus šóksta Klt. Kap skuti [barzdą], tai net akysa šóka Lp. Nuo pušies šóko [žaibas] an gryčios i gryčią sudegino Ob. Liepsna lig medžių šoka Ėr. Kad tik žarija šóksta vidury pirkios, bus svečias (priet.) Sem.
| Kirvis nusmuko nuo koto ir šóko į koją NdŽ. Tie rąstai pradeda krist, šókt Šd. Šluoja kambarį, šiukšlės šóka atgal – bus svečių Skrb. Pirmąroz kirto – skiedrelės šoko LTR(Mrk). Didžiausios vilnys šóko į krantą Db.
| refl.: Šokos (įsidegė) ugnelė pri pirties galo: piningai dega Dr. Ugnies liežuviai šokos paskui mane pro duris rš.
ǁ prk. susimaišyti, susijaukti: Mano galva šóka visai, neteip sako Trg.
ǁ NdŽ, Kls, Trgn atsirasti, tikšti (lyjant): Jei [baloje] šóka burbulai, tai lis ilgai Upn. Dabar tai bus lytaus – tik burbulukai šóka Gs. Kad gerai lyja, tai [v]anduo baloj net aukštyn šóka Ob.
7. intr. atsiplėšti, atkerti, atšokti: An aliejaus blynai geriau šóksta, aliejaus viršuj plūduoja Ob.
8. intr. staiga atsitiesti (apie ką prilenktą): Prilenki krūmą prie žemės, prispaudi, kad nešóktų, neatsistotų Pš.
9. intr. palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Nū pirmos nytės šóki an trečios [rinkinius ausdama] Grd.
ǁ prk. aplenkti (kokį mokymosi tarpsnį): Ans didelios galvos, yra šókęs par klasę Krš.
10. intr. Adm kilti iš skrandžio (šlykštėjantis valgiu, gėrimu): Ką valgysi, ka negali – šóksta pryš Rdn. Negal nė kąsniuko męsos, šóka atgal Stl. Tos visos jūsų košalynės mun šóksta pryš Trk. Kaip atgal [degtinė] nešóksta, širdis priima?! Ėr. Pamatė… iškepusį prūsoką, ir bemaž ko valgis nešoko jai atgal TS1904,2.
11. intr. TS1900,4-5, LC1882,6, Ėr, An, Slm, Kp, Adm, Dkk, Sl, Pbr imti smarkiai tekėti, trykšti, veržtis: Čiurkšliais šóko kraujas NdŽ. Anta manę kraujas labai šóko Drsk. Šóko krau[ja]s par burną, par nosę i nūmirė Plt. Ažušildė saulė, pradėjo galva sopėt – net kraujas par nosį šóko LKT313(Ob). Snargliai perdėm iš nosies šókti pagavo K.Donel. Man ašaros iš akių šoko Ns1833,1. Petrukas vėrė trobos duris – dūmai ir garai šoko iš vidaus Žem. Šoka tabokas į nosę kaip patrakęs Šts.
12. intr. NdŽ, Žrm, Dv, Stk, Vlkv, Jrb, Všv, Dj, Ds, Ml, Ėr, Rm, Mžš, Krs smarkiai, greitai imti ką daryti: Nusikalsi, tėvas ka šóks lupti Tv. Jam ažsidegė smagenys, tai šóko mušties Slk. Valgyt pastaisysiu, tada šóksiu ruoštųs Skp. Savo nešóko dirbti rėžių, laukė, ka visi eitų Grd. Tegu anie (jaunuoliai) šõkie pri darbo, o ne siusti! Rdn. Šókau į miškus dirbt Lkš. Nieko nepakelia, o šóka gert Snt. Kad šoks nešokęs žmogelis ponui rankas bučiuoti, teisintis (ps.) LKGII129. Visa pametęs, šókau atrašytų LTI417(A.Baran). Šoko žvirbliai kapstytis po mėšlyną ir surado vieną miežio grūdą K.Bor. [Lapė] apžiūrėjus nusigando i šóko lėkt J.Balč(Pn).
| refl.: Šókos ankstie po ligos [dirbti] ir atkrito Krš. Pasakai, nešókstas, turi niūkti i niūkti – tada padaro Krš. Jei pats nešókas dirbti, ta iš to nieko nebūs Krtn. Šokos žmogelis arklį vytis LTR(Dkk). Nusigandau, sako, nebišmanau, ar šókties bėgti, a klausyties Nv. Kad būtų gera žolė esanti, kožnas šõktumias nūmoti Šts. Gobšus nešókas duoti kam liekį daiktą PP21. Kurstė kits kitą, bet nė vienas nesišoko nešti Žem.
| Beržai nešókas ruduoti, vėlybas būs ruduo Šts.
ǁ Trs nevalingai, netikėtai pradėti daryti: Dagiau kaip šóko vemt i numirė Sdb.
ǁ smarkiai dirbti: Šóku šóku visą dieną – i be kojų palikau: i kiaules pašerti, i karves pamilžti Žeml.
^ Darbas šoka, darbas ir pinigus moka KrvP(Smn).
13. intr. Kvr, Sdb staigiai pradėti (augti): Kad užlytų, vėl šóktų dygt grybai Ėr. Na, dabar bulbės šõks augt, mat gražu, lietūs Krkn. Kad dabar nustot[ų] lyt, tai šoktè šókt[ų] viskas augt Slm.
ǁ Mžš staigiai pradėti, imti augti: Kad šóko [apgenėtos obelės] ūgliai kitais metais, ir atsigavo obelė Slm. Pripyliau skysto karvės mėšlo po obelimi, tai obelys tik šóka Rod. Šiemet pievų nieko nė[ra], iš pavasario da buvo šókę, daba vė[l] sustojo Bsg. Atšilo, žolelė šókte šóksta į viršų Krš.
| refl.: Dobilai šókos nu pavasario, bet užejo kaitros, ir panyko Šts. Niekas nešókas – nė[ra] šilimos Vgr.
14. intr. DŽ, NdŽ, Bt, Krž, Lnkv, Kž, Šmn, Sl, Čb staiga kilti (paprastai apie ligą): Šóka į burną rožė – gerk durnaropes Šts. Paršalna, i šóksta kas į plaučius Rdn. Anam šóko plaučių uždegimas Trš. Į galvą skausmas šóka Kv. Šóko kaži kas į koją, i turėjo nupjauti DūnŽ. Šóko į pirštą landuonė Krš. Šaltekšniai nuo niežulio, kai papuškai šóka Pun. Jau vėl dedervinės kad šóka, kad šóka nu vieno daikto Plt. Rožė šóko galvõ[n] Lg. Blakė inkanda, tai spuogais šóka Tj. Jų (dilgynių) tu turėsi pati prisirauti, nors tau ant visų rankų didžiausios pūslės šoktų J.Balč. Ant plaučių bronchitas šóko Rm. Sąnarių uždegimas šóko Užp. Kaip tik padirbėjant[i], ir gulk, – karštis šókąs Slm. Šóko į galvą durnumas Grd. Į tą šlaunį šóka skaudulys (skausmas) Dov. Pavydas šóko, nenora pasiduoti Krš. Išsigandęs nusispjauk, priemėtis nešoks LTR(Kp).
| refl.: Vaiko rankelės šokas puškais Šts.
15. intr. Sld, Mrk, Dg, Rod, Srj staigiai prasidėti (apie vėją, lietų, audrą ir pan.): Kaip šóko šaltis iš po nakties Ktk. Vėjas kokis šóko! Azr. Kaip tik rytvėjis šóka pryš saulę – tat an lytaus Prk. Kaip šõks pagada vienu kartu, pamatysi Upt. Pavasaris teip ūmiai šóko Mžš. Jis priėjo [ledo] trūkimą – kad šoko šturmas, ir išpluko varpas LTsIV647.
16. intr. Krkl mestis į garankštį, raizgytis (apie siūlus): Jau nė neverpk, matai, kad į gurgulus šóka Gs. Vilnonas gijas reik įmerkti ir pamirkyti šiltame vandenė[je]: kumet ausi, nešóks į garankštes Vkš.
ǁ trauktis (apie medžiagą): Nelygu audeklas: minkštas daugiau šóksta, kietas mažiau Užp.
17. intr. DŽ, Trk, Slm, Pnm, Vdš šokuoti, šuoliuoti: Šūku šóka šuo, kad bėga J. Kai arklys šóka iš visų keturių, tai zovada Ob. Kiek tik arklys turi šokti, pasileidžiau vieškeliu J.Bil. Kita karvė eina tiltu, o kita šókte šóka: gali į griovį nušokt Vdžg. Ai, kaip anys šóka, kumeliukai maži! Ant. Žiūriu žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios J.Jabl. Priekinės ir vidurinės [tiesiasparnių vabzdžių] kojos bėgiojamosios, užpakalinės – šokamosios rš. Šoktele šokau, leliumai, bėgtele bėgau, leliumai LTR(Lzd).
| prk.: Upelė teka, par akminis šoka LTR(Mžk).
^ Kurgi šoki kaip blusa? Kp. Kad tu šoktái kur varle pavirtęs! Sn. Žemėj šoka, ore lekia (šarka) Bsg, Vp. Šoka jautis – nėr pėdų (blusa) LTR(Ds). Juodas arklys šoka, o pėdų nepažint? M.
šoktinai̇̃ adv., šoktinõs: Valgis gatavas, tik eik [į darbą] šoktinai̇̃ Trkn. Kad eina, tik plykt plykt – šoktinõs Lž. Šoktinõs šóka, tos kojos nepryrema Rdn.
18. intr., tr. H, R, MŽ, Sut, N, K, M, LL252, Rtr, DŽ, Vl, Šk, Brt, Ldvn, Ūd, Žln, Btrm, Dv, Rmš, Jsv, Slk, Rš, Dgp, Bsg, Tlž, Rs, Akm, Lc, Jdr ritmingai judėti (paprastai muzikos taktu): Šokdamà jauniškė miklina kojas J. Kad muzikontai žaidžia, tai ir šókt reikia LzŽ. Nueini [jaunystėje] rugių pjautie, ateini vakare šóktie Lel. Vakaruška parugėj, eisma šóktų Kvt. Susikibsma tarp saũ ir šókam, net dulka gryčia Šmn. Pasidirbsma alaus, susiedus sukviesma, šóksma Žr. Ka duodavom, ka šókdavom visokiais monais [per Užgavėnes] Vg. Šókom į vienas kitą įsikibę, i gan Brs. O aš jau ta šokėja, šókti aš didliai norėjau, mirtinai Dr. Kadrilių mažiau kap keturi nešóka Rod. Darželį šókdavom. Vienas balana šviečia, kiti šóka Antr. Mas šókom jonkelį, kadrylį, greitpolkę Lnk. Polka tai sunku šókt labai Ker. Šókdavo valcą, suktinį, eidavo kadriliaus, dirbs dirbs visokius ratelius, padaro lenciūgą, ir baigdavos Lel. Visi sueina ir su mumi ratelius šóka Žrm. Vasarą ant kiemo arba kur pamiškė[je] ratelius tus labiausiai i šóks Užv. Šókdavom, ka kurpės lakstydavo pasieniais Krž. Šóka padus pasipustydamas Zr. Kad šókdavom, tai šókdavom, net asla trūkinėdavo Dbk. Kap šókom su klumpukėm, tai nat pliaukši Stk. Dar̃ daboj[o] visi, kap aš šóku Rod. Tep smagiai šóka, kad sukas kap vijurkas Lš. Anas kap išeina šókt, tai šuva ažu uodegos nesugaut Arm. Kito[je] vieto[je] i tų patalkių nenorėjau šókti: pavargsu par dieną i norėsu eiti numie Als. Kas tamstai duos apsiaut – basos šókdavom! Antš. Atėjo velnias ir vedė ją (dukterį) šóktienai (ps.) LKT280(Ukm). Svotas išveda jaunąją šókt, tai svotui reikėdavo stuomenys duot Antr. Šoko pernakt kap velniai balą aždegę Švnč. Daba mergos tik šókti ir dainiuoti moka Trg. Dabar šokiai, kur teko matyt, su rankom šoka Plv. Dabar tai tik senam šókt – kap pipirus [grūda] Kzt. Daba vakaruškos būna, ka nors išsižiotų, sudainuotų nors vieną dainą, ale ne – tik duoda šókt, i gana LKT255(Trs). Jau visi pavargo bešókdamys, jau prašo – nebgrajyk Yl. Dabar lig dienai šõks, o dieną ažsimerkę miega Aps. Gavėnion nešóko seniau – vištukes gaudė Dg. Ne visada, kada šokama, yra šoktina J.Jabl. Rytoj bus čia šokamas vakarėlis J.Jabl. Čia jų šokamoji salė J.Jabl. Aplink ugnį ugnytelę jaunimelio šókta (d.) Mlk. Šok, mergyte, platų ratą, kad berniokai pasdabotų (d.) Ds. Eidamas šokti, žagružę taisė, parėjęs šokęs laukužį arė; eidama šokti staklužes taisė, parėjus šokus drobužes rietė (d.) J.Jabl. Šókit, vyžos, šókit šitos, ant kamaros yra kitos (d.) Krs. Šokit, vyžai ir čebatai, ir mergelės, ik subatai (d.) Nč. Kai aš šokau su savo berneliu, mane jauną ant rankelių nešė DvD413. Šók šók, mergele, koleik vainikuota, kai nuims vainikėlį, būsi kai parduota (d.) Cs. Šókit, mergos, kad ir basos, čia ne purvai, čia ne rasos JD1431. Ir Dovydas šoko iš visos sylos CII575. Šoko pelėda akla ir raiša D93. Išvedė žvirblis pelėdą šókti Sch18.
| prk.: Žiūriu – jau po langu uodai šóka Smln. Karšės, stintės ir stintikės šók ant kranto be muzikės (d.) Rsn.
^ Verpt – nė trukt, aust – nė stukt, o šókt – kap vėjas! Mrj. Kap šókt, tai kojos kelias, o kap darbuit, tai ne Vrn. Šókt, dainuot – tai visi, verkt – nė vieno Kt. Sunku žmogui šokti, kai kojos karklu linksta V.Krėv. Kulnis niežti – šokt gausi VšR. Jei kojos padą niežti, tai teks šokt LTR(Pn). Jauni šóka – žemė dreba, seni šóka – dantys kleba Jrb. Geriau akmenys kilot, kaip su drimba šokt LTR(Km). Geriau jau poterių nemokėt, ale šókt mokėk Mžš. Nori šók, nori dainiuok, vienas o vienas pamiškė[je] Krš. Jei jaunas nešóks, a dvėsdamas žemėn šóks?! Yl. Kaip moki, taip šoki B. Kaip kas moka, teip ir šóka Trgn, Ds. Kaip grajija, teip i šók (kaip liepia, taip ir dirbk) Štk. Kaip griežia, taip ir šoka LMD(Šl). Mandras i cigonas šókt, kai gražiai grajija Bsg. Ir meškas šokti gal išmokyti LMD(Tl). Šoka kaip ožka ant ledo LTR(Rk). Šoka kaip gudas ant dūdoms LTR(Ms). Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs LKGIII72(Jnš). Abu kaip vienas: vogti ir šokti KrvP. Kai pinigų yra, visi velniai šóka Krtn. Už pinigus ir velnias kazoką šoka LTR(Srd). Boba piršlys, velnias vestuves šoka LTR(Lnkv). Pažiūrėsim, kap tas šlubis šõks Šn. Nežiūrėk, kad gražiai šóka, mažu bulvių skust nemoka Gl. Išmoksti kaip kurmis ant velėnos šókt (visko išmoksti, pripranti) Ob. Kap kazokas šoka, kap arklys žvengia, kap genys margas (šarka) Ml. Kai jaunas buvau, kalnus slėnius ariau, kai pasenau, mergas šokt vedžiau (apavas) Pnd. Meška stovi – ausys šoka (piestas ir piesta) LTR. Nei šioks keverzas, nei toks kerėpla, o su mergums šoka (ratelis) LTR(Vdk). Keturi šoka, du klausos, du veiza, du uosto (arklys, šuo ir kiti gyvuliai) LTR. Ažu balto beržyno vilkas tabalą šóka (liežuvis) Dv.
šóktinai adv.: Kubas su smuiku paliovė šóktinai čirškyt K.Donel.
ǁ intr. Grv trypti, trypinėti, šokinėti: Pažiūro ir žino: šókta kiškio Drsk. Nemigom [speige], arklio kaklą apsikabinę, šókom šókom, tei išlikom gyvi Krš. Karvės tik šoka visą dieną neėdę LKKIX101(Brž).
19. žr. šokdinti 1: Na, ir ana (mergaitė) nuejo večerinkon, ir ėmė berniukai ją šóktie LKKII224(Lz).
20. tr. dilinti, dėvėti ritmingai judant: Ot batai: šeši metai anys nešioti, šokti̇̀ Švnč.
21. stengtis įtikti, rūpintis: Naktį kėliau penkioleka sykių, dieną ar turi šókti [apie ligonį] DūnŽ. Jūs apie Branį šókitėt, tai da galia išgelbėt [šieną] nuo lietaus (parveš) Slm. Džiaukitės, kad aš aplink jus šóku Mrj. Kad aš tau šoktáu apie kokį senį! (netekėsianti už senio) Drsk. Aš jau kitap nešóksiu apie jį Ad. Šoka apie mergas kap gaidys apie vištas LTR(Lzd). Numirtų, ir šók be rublio KzR.
22. intr. Nv smarkiai kilnotis: Kaip grajyte graji[ja], šókte šóka spragilai! Krš. Tus pėdas nespė[jo] šókt, kap suduodi [kuliant] Kpč. Tekiniai šókte šóka, toks leidimas! Krš. Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šókdams K.Donel. Nytys negerai šóka, moja pagedo Nč.
| prk.: Šókanti šventė, ne ant vietos pasiliekanti šventė KI234.
23. intr. smarkiai plakti, šokinėti (apie širdį): Iš bailės širdis kad uždūko, ėmė baisiai smagiai šókt Užp. I širdis nebšóko, ir akės atšvito sužinojus Krš.
ǁ pulsuoti: Gysla šoka N.
◊ ãkys ant kaktõs šóksta dideliam nustebimui nusakyti: Pasako taip, ka ãkės an kãktos šóksta Krš.
aki̇̀s į ãkį šókti piktai bartis, priešgyniauti: Pikti vaikai, aki̇̀s į ãkį šóka Šn.
altadrỹdą šókti nieko neveikti, siausti, išdykauti: Daba galės altadrỹdą šókti – iš darbo išvarė Kv.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, labai skubėti, blaškytis: Vakar tinginiavo, o šiandie an galų̃ pir̃štų šóka Gdl.
ant (kieno) galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas (brigadininkas) an mūs galvõs šókt Pst.
ant nýkščio šókti kazõką viską sparčiai dirbti: Močeka išmokino an nýkščio kazõką šókt Plv.
ant sprándo (kam) šókti akiplėšiškai lįsti: Visai pasiuto mergos – bernam an sprándo šóka, pusnuogės eina Jd.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: An vienõs kójos šókom, ka carą nuvertė Btg. Ka kas muni jauną padarytų, an vienõs kójos šókčiau Krž. Kad tu itokį namą turėtum, tai an vienõs kójos šóktum Švnč.
į aki̇̀s (į ãkį Skr, akýsna Klt, akýsan, akýsnan, akýsa Mrc) šókti
1. prieštarauti, ginčytis, bartis: Pasakai ką, šóka į aki̇̀s KzR. Tiktai ką pasakysi, tai kad šóka akỹs Ds. Tik pasakyk ką, tai tep ir šóka in aki̇̀s kap žvėris! Alv. Boba šóka akýsna – kaip šeškas Krs. Kodė mergos nešóka bernam į ãkį, kai nori ištekėt?! Bb. Šóksta akýsan kai gyvatė Švnč. Nešók į aki̇̀s kitam, ba pačiam iškabys Vlkv. Dėde! man vyro neniekink prieš svietą, nės kaip vanags į akis tau šoksiu V.Kudir.
2. lįsti prie ko: Ponadievuo ir klebonuo į akis šoka, o ubagus varo laukan Šts. Kreivas, šleivas ir in aki̇̀s šóka Mrj. Berniukas inejo tvartan, visos kiaulės šóko jam akýsnan Prng.

į aũkštą šókti Vn ginčytis: Nepriduoda, šóksta į aũkštą Krš.
į gaisràs (į pagaisras) šókti pykti, karščiuotis: Kad prisiminiau skolą, šoka į gaisras Rt. Šoka į pagaisras, kad kas anam nepatinka Ggr.
į gálvą (galvõn) šókti
1. staiga sugalvoti, atsirasti (minčiai): Mun į gálvą šóka, ka ana trūktina (neprotinga) End. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras KlK14,87(Rdm). Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti TS1899,4.
2. svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas (vynas) nešoks į galvą Žem. Tabakas tura macnumo – šóka į gálvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti Krž.

į lõpą (lõpon) šókti nuolankiai prašyti, žemintis: Šók, vaike, tėvam lopõn – gal atleis tavo nusikaltimą Klt.
į piẽstą (į spiẽstą, piestù) šókti
1. labai griežtai priešintis, nesutikti, ginčytis: Ka tik žodį – tuoj šóka piestù Jnš. Pasakyk ką, į piẽstą šóka Krš. Anie šóka į spiẽstą – ką darot! Lnk.
2. labai džiaugtis: Ka ans pasisakė, ka vokiškai moka, vokietys net piestù šóka Ar.

į si̇́eną šókti Dr nežinoti ką daryti susijaudinus.
į skrybas šokti TP1881,8, KŽ labai šėlti.
į stū́gas šókti Varn nerimauti, karščiuotis.
į stul̃pą šókti baidytis: Arkliai pamatė gyvatę, tuoj stulpañ šóka Srj.
į ùgnį [ir į vándenį] šóktų viską padarytų: Anas dėl Liucės būtų šokęs į ugnį ir į vandenį V.Myk-Put. Pažįstu gerai dėdienę. Dėl savųjų ji šoktų į ugnį, kad tik juos pasisektų gelbėti Pt.
kadrỹlių šókti būti linksmam, gerai nusiteikusiam: Ka tu šiandieną kadrỹlių šóki End.
krùpę šókti Krš nugaromis susiglaudus ir rankomis susikabinus šokinėti (toks žaidimas).
li̇̀gi lubų̃ šókti susijaudinimui iš pykčio ar džiaugsmo nusakyti: Li̇̀gi lubų̃ šóka iš pasiutimo KlK9,13(Jdr).
nórs į si̇́eną šók sakoma, esant padėčiai be išeities: Nórs į si̇́eną šók – nebėr paso Dr.
nórs per lángą šók sakoma, pakliuvus į keblią padėtį: Nor per langą šok, tep buvo man Vrn. Nenoriu [mieste] būt, nór per lángą šók Mtl.
pagal̃ (kieno) dū̃dą šókti aklai klausyti: Ir vėl graužiniai, laužadžiai žabos, kinkys… Ir visi turės pagal jų dūdą šokti… rš. Vaikigalis gros, o tu, seni, šok pagal jo dūdą J.Avyž.
per aukštai̇̃ šókti Mrj siekti negalimo dalyko: Jis par aukštai̇̃ šóka, jei nori, kad tokia jauna merga už jo eitų Jnš.
per tvõrą šókti džiaugtis: Buvo, šókam per tvõrą – pavalgę buvom Lb.
per virvùtę šókti būti paklusniam: Viršininkas taip visus suėmė, kad visi šóka per virvùtę Jnš.
po žarijàs šókti patirti vargo: Tegul, bjaurybė, ir jis pasimokina po žarijas šokti! V.Piet.
sal̃dę šókti pataikauti: Sal̃dę jis prieš poną šóka Plv. ×
sáldų tañcių šók; Žem sakoma neturinčiam ką veikti.
si̇́enomis šókti Trk labai išsigandus puldinėti.
šlúota šóka [kampè] sakoma apie plačias apkalbas: Per vestuves ir šlúota kampè šóka Bsg. Prieš vestuves i šlúotos, i velniai šóka, ale mes nieko nenugirdom, ka jis y[ra] ženotas Rd.
vė́jai šóka Švnč tuščia.
velniai̇̃ šóka su rãganom; vélnias kazõką šóka apie smarkią pūgą: Šiandien velniai̇̃ su rãganom šóka, baisu lauk nosį iškišt Jnš. Neik niekur – lauke vélnias kazõką šóka Krš.
antšókti (ž.) KŽ
1. intr., tr. P, I, Pln, Klk, LTR(Skd) užšokti: Antšókau ant to arklio ir išjojau į mišką Als. Mun taip ant galvos kaip šoko tas šuo par torą ir antšóko Tl. Varlė antšóko ant kojos – ir išsigandai Slnt. Kas an to bokšto su arkliu antšóks, tas gaus ano (karaliaus) vieną dukterį (ps.) Žd. Gandrui lekant, pečlinda antšóko gandrui ant nugaros, įsikibo į plunksnas PP79. Antšokęs žirgą, parūko S.Dauk.
2. intr. KlvrŽ, Žr ištrykšti: Prapjauk landuonį, kad antšoktų krau[ja]s Šts. Prapjovus skaudulį, antšoko kraujai su pūliais Šts. Biškį buvo beketančios ašaros antšókti Kl. Ale i troški, ka kartais antšóksta prakaitas ant nosės Brs.
3. intr. staiga atsirasti (apie ligas): Ant nosės antšóko puškas Pln. Karštis buvo ant visos galvelės antšokęs S.Čiurl.
4. tr. užtikti, rasti: Šokau šokau po šunbalius, dar mergą antšokau ir gavau piktąją ligą Šts.
apšókti DŽ
1. tr. Sut, N, Š, LL116, J.Jabl. Ėr apipulti, apsupti iš visų pusių: Tuojaus apšoko mane keturi šunes: vienas vampt vampt lojo, kitas cyp cyp cypė, trečias vau vau kaukė M.Valanč. Kai tik atvažiavo pas ugnį, tuojau žmogžudžiai apšoko juos LTsIV120. Tuoj apšoko tą poną trisdešimt liokajų LMD(Sln).
2. tr. aplenkti šokant į tolį arba į aukštį: Šok nešokęs, tu manęs neapšóksi Skr.
| prk.: Jis tave, broliuk, jau apšóko (labiau pagarsėjo) Lp.
3. tr. R, MŽ apdirbti, nudirbti: Didžiūsius darbus apšókau, pasėdėsu Krš. Taigi ir be mañ apšõks – tiek žmonių Slm. Pavargsti, iki tą trūsą apšóki Mrj. Dar nebaigė aušti, o Rapolas jau nusiskuto, apšokęs ryto liuobą J.Balt.
4. tr., intr. apžiūrėti, aptarnauti: Vyrai nora, kad apšõktų anus [žmonos], neburbėtų Krš. Jam mat, kad turėt[ų] arklio sveikatą [pati,] darbus padirbt[ų], jį apšõkt[ų], – tai gerai Skp. Ta marti ir moka apie tuos senukus apšókt Mrj. Parėjus namo, dar savo gyvulukus apšókau, apžiūrėjau Mrj. Pogulis jam! O tu čia žinokis, tu čia plūkis, tu čia apšok visus namus ir jį patį J.Balt.
5. intr. Ser, NdŽ apsipilti (paprastai ašaromis), išriedėti, ištrykšti: Gailu vaikų – ašaros apšóko Rdn. Akys ašarom apšóka, kai pagalvoju, kaip sunkiai ji gyvena Rs. Bobai iš apmaudo net ašaros apšóko Šv. Veizuos aš į aną, ir akys muno ašaroms apšoka iš to džiaugsmo S.Čiurl. O Joneliui, nors ausys peršėjo, net ašaros apšoko, bet džiaugiasi k (raidę) pažinęs Žem.
6. intr., tr. BzF184, DŽ, KŽ, Vkš, Skd, Varn, Štk, Lkv, Šv, Vž, Krt, End apaugti, aptekti spuogais, apšašti: Išsigando vaikas, ir apšóko visa burna Vvr. Visas kūnas apšóko tokiais raudonais puškais Slnt. Tas muno vaikẽlius apšókęs yra Kv. Lūpos muno y[ra] apšókusios Šts. Dabar tokios posargos užejo: skauda galva, apšóksta lūpos Brs. Papjovėjau nuogas, ir apšóko nugara pūtėlėm Ds. Apšókusios kojos į rinkį, i nenugydo Jdr. Mano liežiuvį spuogai apšóko Mrj.
7. intr. DŽ, KŽ, Slk, Dkk, Tvr, Švnč, Kzt, Dgl, Krd, Kvr, Slm aprūgti, apgižti: Pienas vakar dienos, jau apšókęs, neskanus Antš. Apšókęs jau pienas, apraugsiu Klt. Vasarą, kai šilta, pienas labai greit apšóksta Trgn. Praliejai batvinius apšókusiu pienu, ir surūgo Lkm. Gira apšóko kokių kailių rūgščia Lel. Jei karštai padėsi bačką su alum, tai anas gali apšókt kailių raugais Ds. Gryčioj, šilimoj, raugalė apšóko, reikė[jo] prikaitėn išnešt, tada teip greit nebūtų apšókus Užp. Žiūrėk, kad neapšóktų kruopos Trgn. Apšóko rūgšte tašla – mielės prastos Ktk. Nupylė nuo obuoliukų rūgštį – ir apšóko Ldk.
| refl.: Alus kažin (kaži MŽ, N) kuom apsišokęs R.
8. intr. kiek sukibti į grumuliukus, truputį supulti: Jau apšókęs cimantas Gs.
9. intr. KŽ pakeisti kryptį, sūkuriuoti: Vėjas apšóko, nusisuko KII255.
10. refl. MP231, Q645,646, Lex110, SD203,204, B, CI90,568, CII1057, R43, Krz11, Sut, BŽ61, KŽ užpykti, užsirūstinti, įsikarščiuoti: O anas apsišokęs, jog pranašas neišėjo prieš jį, ir, dėdamas ant jo rankas savo, nesimeldė Dievui savam, kaip anas tarėsi, liepė pagrįžt namop, nieko nepabaigęs, dėl ko buvo atvažiavęs SPII180. Nepapyk (neapsišok), jog dar daugiaus kalbu CII149. Tada namų viešpats apsišokęs bylojo tarnui savo: – Eik greitai BPII204. Bet kaip Jėzus išvydo, apsišokosi ir tarė anump: leiskiat bernelius manęspi eiti Mž122. O išgirdęs tatai karalius ansai apsišokęs, ir nusiuntęs karius savus, išgaišino užžavintojus anuos ir miestą jų sudegino DP350. Veik apsišokęs N.
11. tr. K, KŽ, Krg, Jrb apvaisinti: Eržilas apšóka kumelę KI221. Avinas avį apšóko Šv.
| refl. KI265.
12. tr. Brt, Slv suvedžioti, suvilioti: Tai vyras – apšóko mergą ir paliko Snt.
13. tr. R374, MŽ502 apgauti.
| refl. Š, KŽ: Ana apsišóko, gavusi blogą algą, t. y. apsigaudino J. Jis kartais apsišoka N. Aš labai apsišókau, kad nepaslikau veislei daugiau paršelių Ds.
14. refl. apsivogti: Merčius kartais apsišoka R, MŽ.
15. tr. Užv, Gs dalyvauti kieno nors vestuvėse, apvesdinti: Tai ko belauki, vesk, tuoj apšóksma, ir būsi vyras Kp. Jonas jau apšóktas Mrj. Ištekėjo merga, apšókom – ir baigta! Ds. Jau vieną [jaunamartę] apšoko, apgiedojo Lp. Neatsisakykite mane paskutinę iš tos kartos apšokti, apdainuoti Žem.
16. tr. šokant apsukti (ratą): Apšokti ratą Db. Da neapšokau nė trijų eilelių LTR(Ūd).
17. tr. Ds, Ml, LTR(Aln) šokant aplenkti, geriau ar gražiau pašokti: Vis tiek tu manę neapšóksi (aš geriau moku šokti) Kp. Aš visus apšókau Db.
atšókti K
1. intr. SD1108, SD216,385, Q652, R, R419, MŽ, Sut, N, M, LL122, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Slm, Krtn atlikti šuolį į šoną ar atgal, šokant atsitraukti: Kai nudegiau pirštą, tuoj atšókau in šalį Dg. Ko čia atšókai kaip nuo ugnies? Ktk. Duoda i tam par galvą, ale tas atgal atšókęs LKT150(Žg). Radęs mane pririštą pliką, kruviną, net atbulas atšoko Žem. Peršoka per medžią ir vėl atgalio atšoka Knv. [Prie rakto skylutės] pasilenkė ir atšoko, lyg būtų nudegusi rš. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo savo marškinių BsPIII294(Grl).
| prk.: Atšókiam kelis žingsnius atgal, pamatysi, kaip gyvenom Vn. Dabar atšóksta atgal į praeitį Varn.
2. intr. B, N, Š, LL122, KŽ, Klp, Klk, Ms, KlvrŽ, Kl, Snt, Skrb, Dkk, Sdk, Mlk atsiskirti paviršiui, atkerti, atsiknoti, atskilti, atvipti, atlėpti: Matai, koki atšókusi duona – nebkepa gerai pečius Pgr. Par didumą duonelė atšókus Kp. Padeda apverstą [kepalą], kad pluta neatšóktų Ssk. Parsisėdėjo duona po pečium ir atšóko Up. Paguldyk duoną kniūpsčią, kad pluta neatšoktų̃ Ds. Nemaigyk šiltos duonos – pluta atšõks Pnm. Nežerk par ližę, bo duona atšoks LTR(Rs). Kad duona neatšokt, reikia, kap kepa duoną, neit niekam per duris LTR(Vs). Ta duona jau tei[p] iškepta, tei[p] atšókusi, kad katė po pluta palįstų ir uodegą pastatytų Erž. Padus merkit, kad neatšõktų, subrankykit! (juok. apie rengimąsi į vestuves) Grz. Bešokant man net puspadis atšóko Lel. Visur atšóko dažai, tokie čia i darbai Krš. Blogai išklijavo, tai visi popieriai nuo sienų atšókę Sb. Vakar suklijavau lentas, o šiandien jau atšóko Up. Kaip kailis (linų pluoštas) jau biškį atšóks, tuokart skleisi Ms. Užgriaudė jau – dabar kap sykis karnos lupsis, žievė atšóko Pv. Luobas atšóko, pradėjo džiūti [obelys] Žlp. Avižas tokiu kočėlu grūda, lukštai atšóka Kpč. Medžio skieba atšókus Aln. Kam tu užstatei an žairių tuščią puodą, tai bielos atšõks Nč. Anas (šienas) kai pūkas, visas atšókęs nuo žemės (labai sausas) Klt. Aš tau kad džiausiu per kuprą, tai net tau jeknos atšoks! Knv. Atšókusios jo ausys Rg. Atšokusi [akies] tinklainė rš.
| prk.: Kai ištekėjo, nebe ta duktė – atšóko pluta Aln.
^ Pluta atšokusi nebeprilips LTR(Mrj). Lupk žievę, kol atšokus LTR(Al). Kol tu gyvas, aš tavi dabosiu, o kai numirsi, nu tavęs atšoksiu (medžio žievė) LTR(Vdk).
ǁ aplūžti, sugesti, išklerti: Spynos ir kaiščiai atšóko KŽ.
^ Seni ratai atšóka BzF50(Prk).
ǁ staiga atsidaryti, atsiverti: Raktuką pasuka: brinkt – atšoka durys LTR(Vlkv). Staiga su trenksmu atšoko durys rš.
3. intr. NdŽ, Ėr atsimušus lėkti atgal, atsimušti: Sviedinys metamas atšóka DŽ1. Kirvis atšóko, ir rankon pataikiau Aln. Ale šiemet burokai tai neaugs, kieta žemė, kaip geležy, kaplė atšóka, nelenda Slm. Geri raumenys buvo: mesdavo peilį atlenktą, ir atšókdavo Rm. Kai lyja ir ant balos atšóka burbulai, tai ilgai lis Upn.
| prk.: Rašytojų žodžiai atšoka nuo mūsų širdžių kaip žirniai nuo sienos Žem.
^ Atšoko kai nuo akmenio LTR(Zr, Ds).
ǁ LTR(Lp) atspringti: Paspringau duonos trupinuku, riuktelk man kupron kūloku, tai atšõks atgal Lš.
4. nustoti draugauti, bendrauti, atsitraukti, nutolti: Atšóko nu tos mergos, nebipatinka DūnŽ. Aš dabar supratau, kodėl jis iš karto nuo jos atšoko kaip kirvis nuo akmens J.Paukš.
ǁ Nč atitrūkti: Itai atšókęs nuog darbo, itus kūlius sukrėčiau Arm. Atšokusių nuo gyvos kalbos miestelėnų kalba yra pagadinta M.Unt.
ǁ Jrb, Jnšk, Slm netekti noro, atlyžti, atstoti: Išsyk smarkiai puolė, dabar jau atšóko (nustojo reikalavę) Alk. Kalbino išvažiuot ir mane, ale vienas atšóko, kitas, tai ir aš nevažiavau Plv. Iš nieko negavęs atsakymo, tuojau atšokau atgal A.Vien.
ǁ aprimti: Atšóko širdis Šk.
5. intr. prk. sugrįžti į pirmykštę padėtį: Suėmė barti – vėleik atšóko mokslas (pradėjo gerai mokytis) DūnŽ. Dieną pervarei [arklį], o ponakt vėl atšóka (pailsėjęs) Db.
ǁ prisiminti: Atšóks, pasakysu – daba nebžinau Krš. Užgertumėm, gal atšóktų kas iš senovės Vn.
ǁ Bsg apie saulės judėjimą (grąžą): Žiūrėk, kaip saulė atšóka (diena trumpėja) Žl. Matai, kiek jau saulė atšókusi: kur pirmiau leidos, o kur dabar Užv. Saulė atbulyn atšoko MT45.
ǁ pasikartoti: Eina, eina ir atgal atšóksta šventės Kv.
6. intr. N, TS1900,4-5, Upt, Bgs, Lš, Žln, Lel, Ml atpigti: Javai atšoko B, MŽ. Kap čia šiandie visa kas atšóko, gal ažtai, ką daug privežė Švnč. Rudenį rugiai kiek atšóko Vlk. Pavasarį javų kainos atšóko Ldk. Linai atšóko Rm.
7. atkristi (apie orą, šaltį): Atšóko jau oras, šiltesnis Klt. Kai tik atšõks šaltis, pjausim kiaulę Rs. Snyguriauna, gal šaltis atšõks Alv.
8. intr. prk. šiek tiek ataušti, atvėsti: Bene būs viralas jau atšókęs – srėbsiam Plt.
ǁ nusivadėti: Ot atšókęs alus, kad nė kiek neina galvon Vdš.
ǁ atidrėkti: Šienas atšókęs, neapsimoka vežt daržinėn Mžš.
9. intr. greitai pradėti augti: Po lieti dobilai atšóko, pažaliav[o] vėlei in lauko Arm. Teip sunkiai ravėjom, dabar jau vėl atšóko [žolė] Slm. Kad palyt greičiau lietus, tai atolas atšókt Grv.
10. intr. N, KII199, KŽ šuoliu ar šuoliuojant priartėti: Atšoka atšokęs pri munęs ir sako Dr. Vilkas iš dvijų mėterių atšóka [prie gyvulio] ir gerklę atplėša Rsn. An to pasakymo atšóko vienas kareivis prie karininko Plšk. Tai zuikutis atšokęs tuo greitai ir tą nusidavimą gražiai papasakojo BsPI52.
| prk.: Nebatšoksta nė koki naujyna: palikom be radijos Šts. Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais, kad dar ir senysta ką ras, atšókdama kartą K.Donel. Giltinė su rauplėmis atšókusi smaugia K.Donel.
ǁ užšokti: Jis ant manęs atšóko KI98.
ǁ prk. būti įgyjamam: Poras litų ir atšóks už uogas Gršl. Šį tą pardavus vis kapeika atšóka Šts.
11. intr. N, KŽ, Smln atbėgti, atskubėti, atvažiuoti, atvykti: Su pagaliu atšóko numie varyti iš nibrės Trš. Ar negalėtumėt atšókti mun į talką? Up. Atšokdami̇̀ nupjovėm rugius Kb. Mes jum atšókę inkrutėsme sotkas (arus) Dglš. Visus darbus vaikai atšóka nudirba Erž. Atšóko vaikai į talką, visi sukibę greit atsisodinom Slv. Tik eik, laikyk priruošęs mūsų žirgus! – Bet kad prireiks, atšoki man pagalbon! Vd.
12. tr. M, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ, Dkk, Ds, Slv šokant atšvęsti: Atšóko vyriausios dukteres vestuves Trgn. Kai ji atšoko išleistuvių naktį, aš jai pasiūliau tekėti už manęs rš.
13. intr., tr. iki valios prisišokti, prisilinksminti: Kap susrenka svodbija, atšóka Dv.
| Vaikai už mus atšóka, ką čia mes, seniai, bešoksim Srv.
| refl. Š, LL288,293, Ds, Skr: Kai kiti išeina, tada duoda mum atsišókt Sdb. Pintuvių vakarą reik jaunajai atsišokti, daugiau nebšoks su kavalieriais Šts. Vienas pašokdeno, kitas – aš ir atsišókau Slk. Pamergėliai atsišokę sėda ažu stalo LTR(Ob).
14. tr. Ds baigti šokti: Keturios poros išeis: dvi čia sustos, dvi čia, tie atšóks savo, tie šoks savo Nv. Mano dienos atšóktos, dabar šokit jūs Jnš. Atšókau jau aš savo Mlk.
15. intr. šokiu atlyginti: Kad gerai būsiu, tanciuj atšoksiu, kad blogai būsiu, rugeliais atpjausiu LTR(Ob).
16. intr. Rtr šokant priartėti prie kokios vietos: Pora, atšókus iki stalo, sustojo Mrj.
◊ į gálvą (galvojè) atšókti Vvr prisiminti: Kaip atšóks į gálvą, pasakysu, dabar užmiršau Krš. Turės galvoje kas nors atšokti, turės prisiminti rš.
širdi̇̀s atšóko įgriso: Pamatysi, kap ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdi̇̀s atšõks Dg.

×dašókti (hibr.) tr. I, Rtr, KŽ; SD43, LTR(Slk) prišokti iki kurios vietos:
^ Nešiotas vilkas – keturių vaikų tėvas: per ugnį peršoks, vandenio nedašoks rš.
įšókti K
1. intr. SD1197, H, H185, Sut, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Plšk, Btrm šuoliu patekti kur: Jis mane leido įšókti KI70. Pasispyrėjo barzda ir inšoko gryčion J.Jabl(Kp). Miklesnis vaikinas įšoka ir įsispraudžia [į traukinį] Kt. Buvo durės atdaros, varlė įšóko, katinas laksto LKT110(Kltn). Ans (oželis) plykt į ratų galą ir įšóko Brs. Kaip tiktai bėgo par kapus [ožka] ir įšóko į duobę Mšk. [Tvoros] aukštumo tiek, kad gyvulys neanšóktų LKT284(Šr). Int galą molo nūejo ir intšóko int vandinį Klp. Intšoko oželis in rūtų darželį LB145.
| prk.: Įšóko dūmas į stubą, praverk duris Skr. Vieną [taurelę] išgeri, da kitą, trečia pati įšóksta burnon Mžš.
^ Balon įšokęs, sausas neišeisi Lš. Šitai noris įšok į ugnį M.Valanč. Įšóko kap varlė į šulinį Prn. Inšoko kap šamas venterin LTR(Vs).
| refl. Rtr: Šokinėjo šokinėjo pempelė po pievą, insišoko insišoko žaliojon girelėn LTR(Slk).
^ Įsišoko kap ožys į rūtų daržą LTR(Vlkv).
ǁ šuoliu, greitai įlipti: Sako, įšók į grūšę, prikrėsi grūšių Žr. Ans, sako, įšóks iš užpakalio [į mašiną], alaus butelkas išsvaidys Gd.
ǁ Pns prk. greitai apsiauti, apsimauti, apsivilkti, įsispirti: Senis jau į kailinius įšokęs, o kame dar žiema Šts. Įšóksu į šiltesnį sijoną, ne taip blauzas plikys Krš. Greit išpuolęs iš lovos į kelnes įšóko Lkč. Tai čebatai: nuo pečiaus galėsi įšókt! Rmš. Tėvas įšóko į batus ir išbėgo, nė susivarstyti nebspėjęs Vkš. Nubėk, įšókus į šliuraites, karvės parvaryt Šk.
| Pirma įšók į vyro kelnes (paauk), tada galėsi rūkyt Dkš.
ǁ prk. būti įgyjamam: Rublius koks įšóksta iš daržo, iš karvės End.
2. intr. KŽ, Slnt, Jrb, Slv, Klt, Sug skubiai trumpam užeiti, užbėgti, įbėgti: Inšoko pirkion, kap Sveika Marija pasakė i vė išrūko pro duris Tvr. Įšókau į Eibūčio eglyną grybų paieškoti Vkš. Vieną kartą žiūriu: gi įšókę ben dvi [sodan], renka obuolius Slm. Liokajus, įšókęs į vidų, išvydo vieną patį poną BM341(Dr). Ir Povilas su Barnaba listriškius miesčionis, kurie jiemus kaip dievamus norėję buvo afieravot, baisiai išbarė įšókęs tarp žmonių ir prašukęs: – Vyrai, ką tatai darote? DP536.
| refl. Rtr: Reiks man ryt užporyt anksti atsikelti ir mergelių suprašyt, ir darželin insišokt, ir žalių rūtų prisiskint LTR(Žsl).
3. intr. įgalėti, pajėgti, įstengti (bėgti, lėkti): Išgrąžino savo arklius atgal prie daktaro, liepė vaikui lėkti kaip tik įšoka Žem.
4. patekti į keblią padėtį: Jai išejo gerai, o jis tai inšóko Lzd. Įšoko į skolas, ir atėmė gyvenimą skolininkai Dr. Atsišokau, paskui įšókau į vargą (ištekėjau) Pžrl. Ans į bėdas ir į ašaras įšóko Dr. Mes čia negiliuokingai įšokom (nelaimingai ištekėjo) N. Žinodami apie savo silpnybę, patys ne patys norėtinai įšoka josna (į pagundas) SPII10.
^ Įšóko kaip tarp akėčių Up. Įšokau kaip į silkių rasalą J.
5. pradėti eiti (kuriuos nors metus): Jau merga įšókusi į ketvirtą dešimtį, niekai Krš. Nori aštunton dešimtin inšókus būt drūta! Lb. Bartkienė jau į devynias [dešimtis] įšókusi Stl.
| Kai tik ėmė ženytis senis, tuoj į jaunas dienas įšóko (juok.) Alk.
ǁ prasidėti (mėnulio fazei): Jaunan inšóko, jau neatšils Klt.
6. intr. KŽ pasidaryti, tapti kuo: O dabar jiems visų velnių reikia, gimnazijų ir universitetų, iš kurių išėję ir įšokę į daktarus, aptiekorius, advokatus ir visokius raštininkus, neužlaiko nė šabos, nė košerystės A1885,119. Sugrįžęs į Lietuvą, spėriai įšoko į Vilniaus pralotus M.Valanč.
7. intr. įsigilinti, įsitraukti į ką: Nu ryto jau į darbus anie įšókę Rdn. Jau gerai įšókusi: kožną metą po skyrių išejusi Žv. Vaikelis gan gerai mokės: gavėnės būvė[je] parejo kiaurai lementorių ir į kningas įšoko M.Valanč.
8. intr. N, KŽ įstrigti, įsisprausti: Įšóko ašaka į gerklę J. A balas į tą gerklę įšóko, ka teip kosu?! Krš. Inšóko duonos gerklėn, kosiu, neiškosiu Krs.
9. intr. prk. įsiterpti: Ji įšóko ma[n] į tarpą – turėjau numegzt anoms dviem, o daba jai pirmiau gaunu megzt Jrb. Įšóko daug švenčių par pat darbėlaikį Plt.
| refl.: Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį rš.
10. intr. prk. įsiterpti (į kalbą): Inšóka mano kalbon, ir negaliu užbeigt Drsk.
| refl.: Taigi taigi, dvylikos metų! – įsišoko kita Žem.
11. ką nereikalingą, ne laiku pasakyti, negerai, netinkamai pasielgti, išsišokti, apsirikti: Insišókau [jauna tekėdama], vargo kapterė[ja]u Dglš. Neinsišók nors – tu toks karštas Skdt. Ir mokytas, o insišóka Kt. Tu jau čia turbūt įsišókai Ilg. Neinsišók su ilgu liežuviu Auk. Ne tokie, bra, insišóksta dabar! Ktk. Insišóko žmogystė su šitais grūdais, apskundė žmogų darmai Klt. Dabokit, neinsišókit [pirkdami] – papuvus pirkelė Slk. Su virimu nėr ko įsišokti: pienelio nėra, pradaro viso labo krislas kaip vištos galva LzP.
| Kas ims įsišókusią mergą (su vaiku) Alk. Savi, o insišóksta (kivirčijasi) Vrn.
12. intr. staiga prasidėti, atsirasti (apie ligą): Tą dieną kaip įšoko pečiuose dieglius, ir negaliu nė susilenkt Db. Ežį pakišo panelės lovoj, apsirgo rože – rožė įšóko Pbr. Į šnekamąją gerklę vėžys įšóko Všv. Kai tik karštà atsiranda, karvei į tešminį slinkiai įšóka Kv.
13. refl. tr., intr. RtŽ, Š, LL215, Rtr, NdŽ, KŽ įsileisti į šokį, smagiai šokti: Kai insišóki polką, tai, regis, net aukštyn kelia Ds. Oras buvo tada ramus, žmonės įsilinksminę, įsišokę, įsidainavę, todėl ilgai niekas nieko nepastebėjo rš. Tik nupjauk stygas velniams nematant, kai jie bus labai įsišokę LTR(Lkv).
14. tr. mokėti, galėti šokti, pašokti: Kitąsyk tai visokius šokius įšókdavome: i aleksandrus, i suktinius, i kijevatus Br.
15. tr. kiek laiko šokti: Dar neinšóko nei pusės tancelio, o ir nukirto mergelei galvelę DrskD77.
◊ į gálvą įšókti
1. staiga kilti minčiai, sugalvoti: Į gálvą nebeįšóka niekas Žg. Kaip man į galvą neįšoko anksčiau tą katilą su bulvėm užkaisti KlK14,85(Jnš). Gal tokios žmogaus akės yra, gal jam taip įšóka į gálvą Skdv.
2. apsvaigti nuo alkoholio, pasigerti: Mun jau įšóko į gálvą Kv.
iššókti K
1. intr. SD419, Sut, N, M, LL175,295, Rtr, NdŽ, KŽ, Sln, Vlkv, Pb, Ob, Všv, Kl, Lpl šokant, šuoliu pasišalinti iš kur: Iššók iš vežimo J. Iš paskubos nebe pro duris, pro langą iššókau Š. Jaunikis sprukt pro langą iššóko Gdr. Driūkt pro langą, iššóko ir šlamatuoja palei vyšneles Šmn. Tiek kartų buvau jau iššokstąs iš ratų TS1899,4. O anas iššóko iš šulnio ir papečėn palindo (ps.) LzŽ. Žiaurusis ponas ir dabar dažnai naktimis, audros metu, staugdamas iššoka iš vandens LTR. Iš kitos auselės iššóko šeši žirgai ir karieta gražiausia (ps.) Mlk. Ir iššóko iš [v]andenio lokys (ps.) Lz. Lazda iš krepšio tuoj iššoks ir ims kulti skriaudėjų nugaras (ps.) J.Balč. Iššokti su parašiutu rš.
| prk.: Ramūnui atrodo, kad ims ir iššoks širdis iš krūtinės – taip ji daužosi V.Bub. Iššóko iš kišenytės šimtas litų paravėj[e], ir neberadau Slm. Saulė iššoko iš ažu piliakalnio rš. Čia posūkis, o į dešinę iššoka į jo namus keliukas sp.
| Man iššóko šito nelaimė (susirgo brolis) Slk.
| O tarp jų atsirado ir Adomėlis – linksmabalsis ir žvairiaakis, tik iššokęs iš pusbernių ir pirmus metelius bernaująs J.Balt. Generolas buvo visai negeneroliškas, – taip sau staiga iššokęs iš kapitonų, per kelias pakopas, už niekam nežinomus nuopelnus rš.
^ Iššóksta iš šūdo grūdas, nerasi blogiau Krš. [Tėvas] švintant per langą iššoko (apie nesantuokinio vaiko tėvą) Dkš.
iššoktinai̇̃
ǁ prk. būti išleistam: Būnant mieste, daug pinigo iššóka Dkš. Nupirkau [šio to] – i vė iššóko šeši rubliai su puse Mžš. Kad būčiau bylinėjęsis, dar būt viršaus keli litai iššókę Ėr. Būt gerai kūmuot, ale kad iš kišenės iššóka Ds.
2. intr. greitai, staigiai gulėjus, sėdėjus ir pan. pakilti, išlipti: Tik buvom iš lovų iššókę, ir jis čia Gs. A jau i tu iš lovos iššókęs? End. Ankstickai iššoko ir nuėjo kult LKGII505(Arm). Aprietus audeklą, greit iššokt iš staklių, – tai greit išaus LTR(Smn).
| refl.: Anas išsišóko iš miego – ir bėgt Rš.
ǁ sujudėti, suspurdėti, šoktelėti: Bernelis įsčioje iššóko ižg didžio džiaugsmo DP473. Iššoko nuog džiaugsmo vaikelis brš.
3. intr. R120, MŽ157 greitai išpulti, išbėgti, išlėkti: Motina tuoj rėkdama iššoko iš trobos Lb. Iššóko [žmogus] iš pirkios ir trečion nuskrido Rod. Taip ištaręs jis kūliais pro duris iššóko K.Donel. Mėnesiena buvo, einam par tiltą – ar iššõks plėšikų?! Jd. Kap iššóko anas, visą vaiską pakūlė (ps.) LzŽ. Anas (šernas) iš krūmo iššóko – ir kandžiot! Pb. Prie tavo miežiais iššóko trys šernai Dgč. Tankiai iš po arklių kanopų iššoka kurtinių patelės su jauniklių būriais rš. Iš kur tu dabar iššókai? Pun. Iš girios iššoko didelis briedis A.Vien. Akimirka iššokau į denį rš. Iššoko gyvatė pro karštį ir prilipo rankosp jo Ch1ApD28,3.
^ Iššoko kap angelas iš jaujo Prng. Kap iš po krūmo iššókus (neturi ką sakyt staiga užklupta) Arm.
ǁ išeiti, išvykti: Ir ten bernai tankiai iššóka (pabėga iš tarnybos) Ll. Reikėjo bėgti pasipelnyti, po kelis mėnesius iššókdavau Vn.
4. intr. DŽ1 padaryti šuolį (aukštyn arba tolyn): Iššóksu liūb labai aukštai – buvau pašankus Akm. Jis į pakreigę iššóka Dkš. Vienam yra lengviau į aukštą iššókti, kitam į tolį iššókti Plt. Daba aš par tą pelkę iššóksu, nereiks tų kojų sušlapti Žr. Aš tau kad kirsiu, tai iki lubų iššóksi! Dkš.
^ Neiššokęs par torą, nesakyk op LTR(Šts).
5. intr. Ll, Ds pajėgti, galėti bėgti, lėkti šuoliais: Važiavom važiavom, kap tik arkliai iššóksta Vlk. Bėga kap iššókt Klt. [Kunigas] suragino arklį bėgt kiek tik iššoka BsPII282.
ǁ staiga pradėti bėgti: Kai lenktynės važiuoja, tai bijo, kad arklys neiššõkt[ų] zovada Ob.
6. intr. prk. staiga imti reikšti savo nuomonę, karštai kalbėti (paprastai piktai): Visaip esam iššókę (išsibarę), grabas sutaikys Grd. Iššóku ir už jį kalbu Drsk.
^ Iššoko kaip Pilypas iš kanapių LMD(Šl).
| refl.: Viliui pačiam šiandien gėda, kad jis įžeistas išsišoko I.Simon. Erlienė mėgino su šiokia ar kitokia pastaba išsišokti, bet vis nevykusiai Pt.
| Tau ką tik pasakyk, tai ir išsišóksti kitom Skp.
ǁ P, RtŽ, Rtr, Rš išsprūsti (apie žodžius): Vis iššóka žodis (vis ką prasitari) Mrc. O iš kur anas, tas žodis, iššóksta! Grv. Poniučių meilikavimo sunervintai Elzei iššoko toks palyginimas Pt. Jam iš burnos iššoka pikt alba ger daryti BB3Moz5,4.
^ Iššoka žodis nepaikam, paslysta koja negirtam BzF53.
7. neapgalvotai, netinkamai pasielgti: Jis pasijuto nereikalingai išsišókęs NdŽ. Nesakysiu, nenoriu išsišókt Sug.
^ Išsišoko kaip merga su trečiu vaiku LTsV323(Mrj).
ǁ persistengti, padauginti: Neišsišók teip greitai, galia da nepadirbti – pats spjaudysys Vkš. Išsišóksta žmonys su iškilums [laidojant] Krš. Tu par daug neišsišók su ta druska, ka nepritrūktų [burokus barstant] Jnš.
| Par daug mama išsišóko su tuo darbu, ir pakliudė sveikatai Jnš.
ǁ imtis, griebtis (ką daryti): Iš to džiaugsmo, kad taip brangiai suderėjo, nei pati nesijuto, kaip išsišóko pamylėti BM314(Bt).
8. intr. Klt staiga iškilti į viršų: Kai išmini [pakoją], tik viena pervertinė iššóksta Aln. Iššóko dvidešimtas numeris – ir eik į tą kambarį Tj.
9. intr. Dg staiga iškristi, išlėkti: Kur grūdelis didesnis – iššóka kuliant, o šitie ažsimerkę i liko [varpose] Klt. Kai pečiuj žarija šauna ir iššoka iš pečiaus – bus svečias LTR(Slk). Jei skauragė jau karšta yra, tad saugokias, nes sviestas [įdėtas] iššoka S.Dauk.
ǁ Pb, Gd plykstelėti, pasipilti, pliūptelėti: Tris kartus iššóko ugnelė mėlena – žibt žibt žibt Rt. Sako, kad piningai tie, ka dega, i plėnės tos iššoksta Jdr. Ir vis gesyk vidutinę ugnį, kad liepsna neiššoktų srš. [Senis] pypkelę su nagu bakš bakš pasibadęs, tuoj kibirkštys iššokusios LMD(Sln). Arklys spyrė akmenin, ir iššoko ugnis LTR(Ukm). Drignė iššóko an dangaus Gdr.
10. intr. MŽ103, NdŽ, KŽ, Kv, Trš, Vb ištrykšti, staiga pasirodyti, išsiveržti: Tik pagręžė keturis metrus, ir iššóko vanduo Pv. Čia dūrė su spilga, kraujas juodas iššóko Nmk. Juokėmės, iki ašaros iššóko Dkš. Kai numirsiu, kad nė vienam ašaros neiššõkt, dabar verkit Klt. Kai duosiu per snarglį (nosį), tai raudonas burbulas iššoks (pasipils kraujas) Snt. Monika tikrai nusišluostė kaktoje iššokusius prakaito lašus P.Cvir. Ir iššoko veidelio skaistumėlė Lp. Bei šitai vanduo iššoko nuog dešinės šalies BBEz47,1.
11. intr. NdŽ, Krš pasiduoti į priekį, atsikišti, išsišauti: O ta nugarelė ano iššókusi, kauleliai suskaitomi End. Siūk sijoną platesnį, juo pilvas neiššóks Šts. Tavo akys iššókę kaip guzikai Btg. Žmonės buvusys ankštomis akimis, pupnosiai, žandais iššokusiais S.Dauk.
^ Kad tau akys iššoktų̃! Ds. Kai duosiu per kaktą, iššõks akys kaip kiškio! Slč. Išmoks, kad ir akys iššoks B157. Išmoksi, kai akys iššoks LTR(Graž).
| refl. KŽ: Sudžiūvęs, kauleliai išsišókę – ir vis par sprogimą Krš. Tu šermukšneli žaliasai, užaugai krašte girelės, išsišokai laukan dabodamas (d.) Tvr.
12. intr. Mžš iškrypti, išeiti (iš savo vietos): Iš kojos vainikas yra iššokęs, i sergu Šts. Traukė virvę, i iššóko ranka iš peties Klt. Vieną stipiną kalu, žiūrėk, kitas iššóka, vėl reikia visus kalt Ėr. Kaulelis iššokęs iš savo vietos LMD(Sln). Petys iššoko N.
| Traukinys iššoko iš vėžių prš.
| refl. prk.: Neiššókdamos (nepraleisdamas) skaitai: pirmas, antras, trečias… J.
ǁ refl. tr. šokant išsinarinti: Jis koją išsišóko KI158.
13. intr. R38, MŽ51 staiga išaugti, suželti: Ateis pavasaris, iššõks žolė – pjauk per vasarą Lp.
14. intr. NdŽ, Žg staiga iškilti, išaugti, atsirasti (apie ligą, gumbą, išvirtusį kaulą ir pan.): An rankos iššóko pūslėm Rod. Nusideginau rankas – nents pūslė buvo iššokus Pc. Pūslės kai pupai iššóko Kdn. Ant kaktos buvo dvi iššókusios [rauplės] Rs. Maži skaudulukai iššóka, bet greit užgija Rdm. Pamaluosi – ant liežuvio galo spuogas iššóks Vkš. Uždėjau pleiskanių kanapių su rugieniais miltais, ir atslūgo rožė, nebespėjo iššókt Škt. Ant rankos kaulas iššóko, teip gela, teip gela – eisiu pas narininką Krtn. Gerai sudaviau [rykšte], rumbas tuoj iššóko in blauzdytės Slk. Kaukšt – ir iššóko mėlynė Srj. Tėvui pasakyčiau, tai užpakalis dešroms iššóktų (gautų diržų) Jrb. Iššóko bumburukai kap katino ašaros Sn. Aš jums ka pašnekėsu, ta i gumbai ant akių iššóks! Akm. Kaktoje guzas iššoko kaip kiaušinis K.Bor. O kaip ragus žvalgiau, šitai iššoko tarp anų kits mažas ragas BBDan7,8. Skaudulys iššoko R43, MŽ57.
15. trumpam užeiti (apie kokį orą): Vieną dienelę iššóko šaltis, kokia čia žiema Klt. Kelias dienas tik iššóko šiulmos Mlk. Lengva gi žiema, kas te sakyt, in pavasarį kad i iššoks šalčiukas Švnč. Iššóka pagada – reikia tvarkyt šienas Strn. Kap saulė iššõks šviesiau, eisium pjaut Arm.
| refl.: Išsišóko kelios dienos gražios, gal i vė bus blogo oro Klt.
16. tr. mokėti, sugebėti pašokti (šokį): Visus šokius iššóksu liuob, nebuvau ištižusi Krš. I didelis šite neiššõks kap anas (mažas) Dglš. Kap aš iššóksiu, sūnus tep neiššõks Rod. Galiu duoti karvę, – neiššóksi tokių [senovės] šokių Užv.
17. tr. Rtr, NdŽ, KŽ kurį laiką šokti (šokį); pašokti (visą) šokį (ar jo dalį): Jaunimas visą naktį iššóko, išsilinksmino Š. Svarbiausia iššokti visą šokį ir neišeiti iš savo vietų LTR(Auk). Neiššokau nė pusės polkelės, kaip nukirto panelės galvelę LTR(Krtn).
18. tr. LL297 šokant laimėti.
19. refl. RtŽ, LL297, Rtr, Š, NdŽ, Mžš iki valios prisišokti: Anos vakare išsišókusios, tokios linksmios šiandien Klk. Tridienę (tris dienas) išsišókom, išsidainavom Kdl. Gerai jumi, kad sau išsišokat, išsiuliojat rš. Kokia čia nauda iš tos vakaruškos? Išsišoki, kojos pavargsta Žem. Sugrįžo alkanos, išsišókę Ėr. Rytoj gulės apvartomi šitep išsišókę Mrj.
| prk.: Ar jūs da perdien neišsišókat an kojų?.. Srj.
20. intr. prk. kurį laiką rūpintis kuo, slaugyti, stengiantis įtikti: Septynius mėnesius išsarginau, iššókau aplinkuo Krš. Metus iššókau aple aną DūnŽ.
21. intr. LKKII199(Zt) viršun užšokti.
◊ ãkys iššóko [ant kaktõs]
1. KzR sakoma apie labai nustebusį, išsigandusį: Atnešiau, pastačiau kvietienės (degtinės) ant stalo, tai jam ãkys ant kãktos iššóko Grnk. Chorą paruošiu, kad užtrauks ant viškų, kanauninkui akys iššoks! J.Balt. Mano bičiuliams akys iššoko ant kaktos iš pavydo Db. Kad aš sušvilpsiu, tai tau ir ãkys ant kãktos iššõks, jei neužriši BM222(Jsv).
2. sakoma apie sunkiai ką dirbantį, nešantį: Net ãkys ant kaktõs iššóko, betęsiant tą maišą Prn.
3. sakoma apie įtemptai žiūrintį: To vaiko net ãkys ant kaktõs iššókę, kai jis žiūri Gs.

aukščiaũ (viršum̃) bámbos (klỹno Al, kulnų̃ Erž, nósies Vlkv, savę̃s Krtv, už sùbinę) neiššóksi Al, Bsg, Lnkv, Krš, Varn, Kv daugiau negu gali nepadarysi: Kad narsiausias būsi, aukščiaũ bámbos neiššóksi Kltn. Viršum nosies neiššoksi LTR(Rm). Neiššóks aukščiaũ už sùbinę Trk. Už sùbinę aukščiaũ neiššóksi, nemokykias teip smarkiai Dr.
iš galvõs iššókti Viln pamiršti.
iš kélnių iššókti nusigyventi: Ka ans paims tą motrišką, tujau iš kel̃nių iššóks Všv. ×
iš klepkõs iššókti neprotingai ką pasakyti ar padaryti, išsišokti: Kad ir Antanas, būdo (būdavo), iššókdavo iš klepkõs Lp. ×
iš skūrõs iššókti labai nusigąsti: Nuog ito vandenio vaikas iš skūrõs iššõks Arm.
li̇̀gi lubų̃ iššókti labai užpykti: Pasakyk ką, jin li̇̀gi lùbų iššóksta Šln.
žari̇̀jos iššóko iš akių̃ apie smarkų smūgį: Teip man šėrė, kad žari̇̀jos iššóko iš akių̃ Lnkv.
nušókti K
1. intr. SD460, Sut, N, Š, LL320, Rtr, KŽ, Skr, Dv padaryti šuolį žemyn ar tolyn; šuoliu nulipti: Nušoku žemyn R201, MŽ268. Drikt ir nušóko katė nuo krėslo ant žemės J. Niekas tep nenušóka toli kap aš Krsn. Iškūrink gerai pirtį, kad tėvelis nušõkt[ų] nuo palų, kai vanosis Ob. Raitelis greit nušóko nuo arklio ir puolė motinai į glėbį NdŽ. Čebatais užsimovęs galėjo tris dešimtis mylių nušókti BM196(Krkn). Tik ateis vakaras, nušoka nuo pečiaus juodas katinas ir supa lopšį LTR(Grk). Vištos perekšlės nuo gūžtos nušókta, puodas išversta Mžš. Ta lapė, kaip jau daug tų žiuvelių išmetus, ir pati nušokus nuo to vežimo Sln. Kap insbėgėja, tai nuo ežios lig ežios nušóka (pajuokiamas buvusių rėžių siaurumas) Srj. [Katė] gali nušokti dešimtį kartų toliau, kaip pati kad yra Blv.
^ Per Naujus metus diena būna ilgesnė per avies pėdą, o an Gramnyčių – kiek baronas nušóka Drsk. Ir įsibėgėjęs ne visada toli nušoki (pasigyręs ne visada padirbi) LTR(Ds). Kuo aukščiau šoka, tuo žemiau nušoka LTR(Ds). Kaip nušókai, teip i tupėk Bsg.
| refl.: Šokinėjo šokinėjo pempelė po pievą, nusišoko nusišoko žaliojon girelėn LTR(Ds).
ǁ prk. pakeisti kryptį: Vėjas į šiaurę nusisukęs, nušókęs KII354.
ǁ NdŽ, DŽ1 prk. pakeisti savo vietą: Kirtis visur išlieka iš senovės šaknyje, tik vienaskaitos įnagininke… ir daugiskaitos galininke jis nušoka į galūnę LKGI233.
ǁ Klt griebtis kitos temos (kalbant): Aš da toliau nušókau Vdšk.
2. intr. DŽ1, KŽ, Slm, Rs nulėkti, nugriūti, nukristi, nubirti: Par ausį ka davė, kepurė nušóko Tj. Nušóksta daug [linų] galvų su spragilu kulant Krp. Nušóko pumpurė nuog verpstės Drsk. Nušoko lankas nu graižtvų Šts. Durys nušóko nuo zovieckų Kri. Ratlankis nušóko nuo rato NdŽ. Nušóko mašina nu tilto i pasinėrė Krš. Gali traukinys nušokti nuo bėgių J.Balč. Užmušus [katiną], įmesti į puodą ir virinti, kol mėsa nuo kaulų nušoka LTR(Šil).
^ Tegu pamėgina [liesti] – galva nušõks! Ėr.
ǁ prk. nukristi, sumažėti (apie temperatūrą): Taigi, kad dar tiktai karštis nušókt, ir nieko būt [ligoniui] Db.
ǁ prk. sumažėti (apie mokesčius): Šiemet mokesčiai nušóko Ml.
3. intr. LL313, NdŽ, Lkm, Sdb, Prn, Dkš, Vlkv, Snt, Kv greitai, skubiai, netikėtai, trumpam nubėgti, nueiti, nupulti, nuvažiuoti: Ten pat gyveni, gali nušókti paveizėti Krš. Pabūk – nė kur nušóksi Slk. Aš greit nušóksiu in susiedą i sugrįšiu Str. Rūbus paskalau (paplauk) nušókus in balą Prng. Nušókit abu i pagirdykit karves Tvr. A mas kumet nenušóksma į svečius į Vilnių Rdn. Šeimynai parodysiu, kur pradėti [rugius pjauti], o pats nušoksiu lig malūno rš.
4. numirti: Kad greičiau nušõkt senis, tai nors turto likt Vžns. Jų tėvas jau prieš metus nušóko Ktk.
5. intr. prk. aptekti pūslėm, šašais, būti išbertam: Veidas pūslėms nušoko Lk.
6. tr. Žg šokant atšvęsti: Petri, muno parėdką turi nušókti, einav, i tiek, pri mūso Dr. Septynioleka porų jaunimo muno vestuves nušóko Vkš.
7. intr. pasilinksminti šokant: A linksmai nušókot? Trk. Teip gerai nušokom vakar Sk.
8. tr. kiek pašokti: Tris šokius nušóksi, tris ratelius išeisi Šts. Tik lieps kadrylių, kadrylių, tą nušóks, tujau, sako, užpirks kitą Nv.
9. intr. mokėti šokti: Kas čia visų gražiausiai nušóka? Db.
10. intr. šokant nutolti: Jau nušóko šokėjai į aną galą Db.
11. tr. šokant nuvarginti: Jau nušókau ir kojas, nepaeinu Trgn.
12. refl. Š, Ds, Klk šokant nuvargti: Jau tu, vaikeli, visai blogai atrodai. Turbūt per daug vakar nusišókai Šk. Parėjau iš šokių gerai nusišókęs Prn. Buvo taip nusišokęs, kad vos kojas pavilko LTR(Grk).
13. tr. šokant nuplėšti, nudėvėti: Batus nušoka jauniejai po šokius Ggr. Jei jau kokius medpadžius turėsi, ta jau rojus, bet i tie neilgai tetvera, tujau nušóki KlvrŽ. Savo batų nepasigailėsiu, kruvinai nušoksiu [per vestuves] S.Čiurl.
14. refl. šokant nusipelnyti prapultį: Jūs gyvi nusišoksite, į pragarą nusidainuosite I.Simon.
15. refl. prk. nuvargti, nusidirbti: Nusišóki žmogus par dieną, ka nė kojų nebepavelki Vvr.
16. refl. prk. apsigauti: Boba nusišóko, t. y. gavo vaiką J.
◊ kur̃ nušóksi (benušóksi End, nušóki); niẽkur nenušóksi Žr sakoma, esant padėčiai be išeities, kai nieko negalima pakeisti, padaryti: Mes žemknisiai – kur̃ čia nūšóksi Žv. O ką padarysi žmogus, vark, kol gyvas – kur̃ nušóksi Yl. Ryto[j] rytą tas pats būs, o kur̃ nušóki?! Trk. [Jauni] ką užmislijo, tą padirbo, – kur̃ senas nūšóksi Lk. Seni, suskaitomos dienos – nėkur̃ nenušóksi Rdn. Aš nerūpinuos niekuo: senas daiktas, kur̃ aš nušóksiu Vlkš. Kur̃ čia dabar nušóksi: jau nieko nepagelbėsi Jrb. Daba jau par vėlai, kur̃ benušóksi Dr.
pašókti K
1. intr. SD264, H157, R, R34,37,395, MŽ49, N, M, LL154, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Plt, Kv, Grk padaryti šuolį (į priekį, į šoną, atgal ar į viršų), užšokti ant ko: Iš džiaugsmo mergaitė pašóko aukštyn Ėr. Strykt nu munęs i pašóko į šalį Krš. Iš to džiaugsmo pašókau iki lubų Dkš. Atidaręs duris, pašokau žingsnį atgal rš. Ir jeigu pašõks [jautis], a pasibaidys, a kas pasidarys – jau jį neatlaikysi LKT190(Šk). Švyst su batareika muni visą apšvieta, tas arklys kiūst pašóko Lpl. Griežėlė neskrenda, pašóka kokį šmotelį ir vėl terškia Ob. Julė ir Kazė, ant mūro pašokusios, kojas šildė LzP. Ugnė tuosna namuosna – aš net pašókau Btrm. Karalius pašoko į aukštą iš to išgąsčio LMD(Sln). Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! Mš. Vilkas labai nusgando, tai kad šoko aukštyn, labai aukštai pašoko ir nubėgo LTR(Slk). Pasibaidė šyvas žirgas ir pašoko in šalelę V.Krėv.
| prk.: Saulelė kąsnį pašóko, ir pjaunam Lz. Saulelė, pašokusi aukščiau, linksmiau šviečia ir šilčiau šildo Žem.
pašoktinai̇̃
| refl. NdŽ: Pjaunu rugelius pasišókdamas, riš mano mergelė, graudžiai verkdama (d.) Pgr. Avinas, nuo kalno pasišokdamas, kai davęs vilkui į kaktą! Sln. Pasišókęs toks [vaikėzas] pliaukšt par ausį Krš.
2. intr. NdŽ, DS58(Rs), Erž, Nv, Jnš, Ob staiga, greitai, vikriai atsikelti, pakilti, atsistoti: Pašokęs apsitaisiau, kuo turėjau J.Balč. Pašókstu [atsibudęs ligoninėje], kniost – kur aš čia guliu? Jd. Pašókęs iš miego, pamačiau, ka jau visas butas dega Vvr. Aš pašókau – i pri lango Varn. Vieną naktį vaikas pradėjo rėkti, aš iš lovos pašókau Grg. Eik gulti – ankstie pašókęs, galėsi važiuoti End. Rytmetį pašókusi mokos Pvn. Ryto metą, anksteinais pašokęs, Gumbas stačiai nudrožė Žem. Vaikai, pašókiat katras, leiskiat mamai atsisėsti Rdn. Kad pašõks, kad ims stalan kumščiu daužyt! Krs. Jis pašóko nuo stalo ir sako Plšk. Ilgai guli praviromis akimis, pašoksta, vaikšto palangiais P.Cvir. Seselės pašoko iš vietos: jos pažino Vanagą ir Naujokaitį A.Vien. Tą gubą parvertė, pačiudu parvirto, kūliais apsivertė; paskui pašokusiu tekinu ėmė bėgti atgal rš. Tuojau pašókęs [vyras], klausė savo moteriškę, kas tai per žvakė esanti VoK291. Paršiukai tie pašókdavo pajutę žiurkes Erž. Pašoka patvartėj šuo ir smarkiai suloja V.Bub. Vilius pašoksta lyg angies įgeltas ir iškelia ranką į Gaidį I.Simon. Tarė didžiu balsu: stokis tiesiai ant kojų tavo. Ir jis pašoko ir vaikščiojo BtApD14,10.
| prk.: Aušra, ankstie pašokusi, skleidė baltą savo šviesą Žem.
| refl. Als, Štk: Pasišókusi visur aplakstau Rdn. Pasišóko atsibudęs – nebėr piningų! Krš.
ǁ sujudėti, suspurdėti: Netrukus jos viduriuosa pašoko kūdikis ir po kelių mėnesių gimė LTR(Lzd).
ǁ prk. greitai pasveikti, pakilti po ligos: Jaunas tujau pašõktų po operacijos Kv.
| refl.: Ka ne tas gripas, būčiau [po operacijos] pasišókusi greičiau Rdn.
3. intr. NdŽ, Ps, Kv greitai kur nueiti, nulėkti, nuvažiuoti: Bemiegtant nubėgsu, pašóksu paslaptoms Všv. Pašókau ant kalno, kailinius ant galvos Trš. Po kelių dienų, nebetverdamos badu, pašoko į krautuvikę Žem. Pašok pri bandos ir skubiai parnešk dveitą ožaičių M.Valanč. Vasaros metą ketinu pašokti Kaunan Blv. Todėl prašomės, idant … pašoktumbei ir mus gelbėtumbei BB1Mak5,12.
ǁ prk. pasisukti (apie vėją): Tas vė[ja]s čia pabūna pusdienį i pašóksta kitur Prk.
4. refl. prk. pradėti piktai kalbėti, pasipriešinti: Vienas vaikis pasišóko: padirbs, sako, nemalonumą Als. Ji pasišóko, ka neduosiant parduot Jrb.
5. intr. Btg staiga pakilti į viršų: Davė į stalą, stalas pašóko Jrb. Pašóko tris kartus teip į viršų smarkiai ta liepsna Vž. Kibirkštys pašoka karštu spiečiumi, pakvimpa pagruzdusiais eglės spygliais rš. Ir mušo iš visos spėkos, kad net kepurė pašoko aukštyn MPs.
6. intr. išsikišti, atsikišti: Jos i kreivi dantys – pryšakiniai pašókę Jrb. Tas veršis kūdas, kas ka ta jo uodega pašókus Jrb. Vyro pasmakrys aukštyn pašokęs rš. Aukštai pašoko bažnyčios bokštas tarp aplinkinių namų J.Balč. Upeliai su kloniais mainosi aukštai pašokusiais kalnais Apž1893,18(V.Piet).
| refl.: Skrandinis y[ra] pasišókęs raštas, o eglėtasis – lygus Šts.
ǁ išnirti: Kai virtau, kojos ropelė pašóko į šoną Jrb.
7. intr. Plng, Ssk valgant ar geriant staiga patekti (trupiniui ar lašui į kvėpuojamąją gerklę): Į pyragų gerklę kruopas pašóko J. Į pyrago gerklę [kąsnis] pašóko – visai užsikosėjau Rdn. Bjauru, kaip gerklėn kas pašóka Krs. Kap tik jis tep pasakė, tai man pašóko kąsnis ir dar̃ gerklėj stovi Rdm. Pašoko gerklėj – bus svečias (priet.) Rod.
ǁ Š, NdŽ, Ukm, Ut paspringti, užsiryti: O ka tu gi, kad pašókau, trupinys ne an tą gerklę papuolė musėt Pn. Pašókau dešra – duok vandenio Ktk. Valgydamas nesijuok – pašóksi Ds. Teip pašókau, kad net prakaitas išmušė Ds. Kad pašókau, tai ir kriaukšiu Ėr. Neskubink teip valgyt, ba pašóksi Žl. Kad pašóko, užsivertęs spirito, ko nenusikapstė Kp. Trinktelėk par nugarytę, aba palauk, matai, kad vaikas pašóko Sdb. Skubinas kas, kad pašókau (juok.) Trgn. Bevalgant jei kas pašoksta, sakoma, kas tai jam to kąsnio pavydėjo LTR(Dkk).
ǁ impers. prk. apsirikti: Su tuo A man vis taip pašoka (a garsu prasidedančius vardus sukeičia) N(Tlž).
8. intr. ištrykšti: Šypsojosi, vos suvaldydama staiga pašokusias ašaras J.Avyž. Skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krinta kniūpsčia į lovą Žem.
ǁ kiek įsiveržti, patekti: Pašóko dūmų į trobą Krš.
9. intr. KŽ, Gmž, Mrj, Rs greitai imti, pulti ką daryti: Anas pašóksta mažų mušt Ut. Priš pabranginimus visi pašóksta pirkties Krš. Jie buvo pašókę tuoj iš rudenio visą vasarojų iškult Ssk. Buvo pašókęs eit vidurinę Kvr. Aš pašokau bėgti, tėvas pradė[jo] rėkti LTR(VšR).
| refl.: Aš pasišókau padaryt i padariau Šmk. Ans pasišókęs šieną pjauti Ds. Juzis pasišóko už tėvą į melnyčią nuvažiuoti – tegu važiuo[ja], tegu gudinas tėvą užvaduoti Vkš. Pasišoko pati tratėti Žem.
ǁ Lp pasišauti, suskasti kur: Katrė teip buvo pašókus, teip pasišovus miestan Mžš. Jau aš jei kur pašokau, tai turiu padaryti Smn.
| refl.: Mokytojai į talką pasišoka siuvėjas, kuris ir įtikina Pocius leisti vaikus mokyties rš. Pirmas pasišoko vyriausias karaliaus sūnus LTR(Auk).
10. intr. Rs pradėti (augti): Po tokio sodrio lytaus viskas pašóko augti – kaip ant mielių kilsta Vkš. Po lietaus pašóko bulvės augt Nj.
ǁ NdŽ, End, Vkš staiga paaugti, ūgtelėti: Kad būtum lytaus, pašóktum viskas Šv. Toks lytus – auksas: tujau pašóks bulbės, daržai DūnŽ. Palijus pašoksta šieno, dobilų pavilnė: pasitęs ir šienpjūtė Ggr. Pašoko šilimikė, pašóko i bulbikės Pj. Javai pašoko B. Vaikas par metus smarkiai pašóko į viršų Plng. Dvyleka metų sukakęs, Prancė maž tepaaugo, bet aukštyn pašoko, net jau pri kito ūkinyko ganė bandą M.Valanč.
| refl.: Užlijo, pasišóko bulbelės Rdn. To šit beržo viršūnė yra išlaužta, kita, veizėk, pasišóko iš šakos Lkv.
11. intr. N, M.Valanč, DŽ, NdŽ, Krt, Yl, Jnš staiga kilti, ištikti, atsirasti, užeiti, apimti: Ot gerą vyrą gavo – tái rojus pašóko Ms. Pašoko mun gailesys, kad ėmė pasakoti savo bėdas Šts. Meilė begalinė pašóko, kaip trobikę užrašė (iron.) Krš. Ačiuo, kad tamsta ėmei (pirkai), i kitims pašóko ūpas Plng. Pašóks pavydas, nesakysuos, kiek [pinigų] turįs DūnŽ. Manie juokas pašóko Dov. Paskiau da už kito ištekėjau – da karštis pašóko, i tą numarinau Klm. Pašóko [liga] vaikuo į gerklelę Rdn. Šitaip trukus kelis mėnesius arba kelius metus, pašoksta ūminės glaukomos priepuolis rš. Pašóko apmaudas, ir sukalau par strėnas Šv. Ir tikrai pašoko didelis karaliui apmaudas, kai jis išgirdo, kas to žmogaus buvo sakyta J.Balč. Ėmė juoktis senė, net kosulys pašoko LzP. Jis kietai suspaudė ją glėbyje, smaugiamas ūmai pašokusio pykčio J.Avyž. Apėmė visus linksmumas, pašoko noras dainuoti Žem. Nuo gero alaus… pašoka burnoje kaitinąs kartumelis IM1878,27.
^ Apmaudui pašokus, valdyk rankas ir liežuvį M, TŽV604(Ps).
ǁ Žd ateiti (į galvą), dingtelėti, toptelėti, knioštelėti: Mun pašoko paklausti Šts. Mislia pašoko paveizėti, kokius vaistus gera Rdn. Keista, kad niekam mintis nepašoko prakalbinti žveją S.Čiurl.
ǁ staigiai prasidėti, kilti (apie gamtos reiškinius): Kad pašoktų̃ šalta! Lp. Kap pašóko vėjelis, nustreigė kepurėlę (d.) Rod.
12. intr. NdŽ, KŽ, Mrc padidėti (apimtimi, kiekiu, svoriu ir pan.): Gal tau venos pašóko, ka skauda kirkšnį Jrb. Svoris pašóko par tris šimtus gramų Jd. Parnakt kad pašóko karštis Krs. Kraujo spaudimas pašóko KzR. Pašóko šaltis Srj. Kviečių derlius žymiai pašoko rš. Skaitlius aukautojų įžymiai pašoko TS1899,1.
13. intr. N, KŽ, Rdm, Rm pakilti kainai, pabrangti: Javai pabrango, pašoko B574, MŽ231. Karvės pašóko Lp. Prieš orę arkliai visada pašóksta Rod. Kai mėsos kombinatą pastatis, oi jautiena pašõks Sug.
ǁ BŽ383 padidėti (apie kainą): Prekių kainos pašóko DŽ. Turgaus pašókę kainos, kaimu[i] geriau Brb.
ǁ pakilti vertei, perkamajai galiai: Jau mūs pinigai biskį pašóko vėl Db.
14. intr. N, KŽ pasisekti, pasitaikyti: Sako, geri metai pašóko, tiek ir tiek vežimų šieno parvežiau Krš.
| impers.: Šį kartą tai pašóko jiem arklį nupirkt Kair.
ǁ prasigyventi, gauti pelno, pasipelnyti: Jau nepašóks, jeibentais tėvai pridėtų End.
| refl.: Aš misliju, ka šį metą pašóksu iš sodno Ggr.
15. pakilti į aukštesnę vietą tarnyboje; padaryti pažangą; pasiekti gerų rezultatų: Pašokau kaip į daktarus – ėmė muni ir pri ponių važioti (pasakoja šundaktarė) Šts. Aš iš sekretorių pašokau į mokinius K.Būg. Neišmanau, už ką jis pašoko tokion garbėn Blv. Labai pašoko moksluose, gaudamas užtat mokslo laipsnius TS1901,2-3. Man labai sekės, tai tada labai aš toli pašokau: skaičiau gerai, visokias eilias gerai sakiau Sb. Pasaulis gerą žingsnį pirmyn pašókęs (padaręs pažangą) Pgg.
^ Retai plikas tepašoka į vaitus VP39.
| refl. NdŽ.
16. intr. susitraukti, sutrumpėti (apie audeklą): Tokios medžiagos kelnės vis pašóksta Trgn. Išvelėsi ją (suknelę), ana pašõks, neinlįsi Klt.
17. tr. M, L, LL123,171, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LKT104(Pd), Lz, Grv atlikti (kokį šokį): Paknopstomis pašóko avietėlę J. Darželius pašókam, žieduką padalinam Kb. Kazoką tie vyrai pašóks, motriškos kazoko nešokdavo Kv. Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos S.Nėr. Einam, vaikai, pašokti klecko (toks vaikų žaidimas) Ms.
18. intr. Š, NdŽ, Dgč, Mlt, Klk, Sd, End pasilinksminti šokant: Neprašyti kuokinėn nueidavo ir pašókdavo Švnč. Gerai pašóksiam, kol jauni! Šts. Kas te užvys, va ir pašokmè mės abu GrvT134. Išgirsti armoniką, tai rodos, ka tę būtum, ka gautum pašókt PnmŽ. Kad ma[n] kojos būtų, tai da aš su jauna mergele pašókčiau! Plšk. Jaunimas liekma ir pašóka Dv. Nestovėk stuobrio vieto[je], eik pašókt, padainuot kartu su jaunimu Skrb. Pažaidžia, pašóka ir susrinkdinėja namop LzŽ. Šitų vietų (padų) negirdi̇̀, kai pašóki basa Dbč. Pas vieną [šeimininką] išminam, par naktį pašókam, einam pas kitą LKT220(Jsv). Turia ko – pas vieną pašóka, padainiuoja, pas kitą Gsč. Nu par Velykas jau i pašóks, aba par Kalėdas, bet pirmąją dieną dar ne KlvrŽ.
| prk.: Pašóksi (užsipelnysi pylos, gausi mušti) tu mun už visas tas savo išmones! Slnt.
| refl. Tl, Jdr, Slv, Trgn, Nmč: Sekmadienį vakarelį kaime pasikels, i pasišóks jaunimas Als. Vakaruškos liuob visumet būti pas mumis: mes turėjom didelę trobą pasišókti Vkš. Pasišóksam, kol tems; tems, ir eisma numie Kv. Pasišóki, pasbūvi – ir vėl dainuodami einam namo Šmn. Suvažiavo svečiai, ir stalai aptiesti, i paviešėjo, ir pasišóko visi End. Talkos ka būs, būs šokiai, dikčiai gražiai pasišóksi Jdr.
19. intr. Š, NdŽ, Žr, Sb sugebėti šokti: Kažin a pašõkčiu daba, o buvau šokėja kitą kartą Krš. Eidavau šokti, dailiau nepašoko niekas Grdž.
^ Kad verpt ir aust nemoka, abil gražiai pašóka Bsg.
20. intr. Slm gerokai pasidarbuoti, palakstyti, pasirūpinti, pavargti: Apie ligonį reikia pašókt, pasirūpyt KzR. Pašõktumi aple vaikus, žinotumi Dievo malonę Rdn. Kai dirbau apylinkės pirminyku, reikė[jo] pašókt, ir vis tiek visiem neintikau Trgn. Ot dabar tai pašóksi – kap žydas erškėty Nč.
^ Pašoksi, kai duonos neteksi PPr401(Mrj).
21. pagelbėti, padėti: Pašok man kaip gelbėtojis mano Mž408. Jei regėsi sirus mane apgalinčius, tada tu man pašok BB1Krn20,12. Nėra nė vieno, kursai man prieš anus pašoktų BBDan10,21. Geru protu pašokti BPII251. Aš artimą savo iš širdies nemylėjau, nei jam pašokau jo reikmenėse KlM680. Pašok visiems vargstantiems ir duok jiems jų dienišką duoną KlM230.
◊ aukščiaũ bámbos nepašóksi; TŽIII376 daugiau, negu gali, nepadarysi.
į gaisrùs pašókti įsikarščiuoti, supykti: Į gaisrùs pašóko dėl griekų, t. y. stojas supykęs JI402.
į gálvą pašókti dingtelėti, toptelėti: Mintis jam į gálvą pašóko NdŽ.
į piẽstą (į piestàs, piestù) pašókti
1. Lp griežtai pasipriešinti, nesutikti: Tas kareivis pašóko į piẽstą – i gatavas Gd. Ši į piestàs pašókusi tarė: – Kaip tai gal būti, kad tu, toks gelumbėtas, neturėtumi kuomi įmokėti už nakvynę! G22. Mano bičiulis kaipmat piestu pašoko rš.
2. nustebti (iš džiaugsmo): Aš ir į piestą pašokau iš džiaugsmo Šts.

į ráugą pašókti surūgti: Žiūrė pašóko į ráugą J.
į saũsą mẽdį pašókti būti pakartam: Kaltinykus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: tas, sako, pašoks į sausą medį S.Dauk.
į stul̃bą pašókti apie mirštančio ar išsigandusio žmogaus akis: Akys pašoko į stulbą K.Būg(Kv).
pykčiù pašókti staiga užpykti, užsiusti: Jis pašóko pykčiù BŽ51.
širdi̇̀s pašóko; CI61 atsirado nuojauta.

×padšókti (hibr.) intr.
1. šuoliu prisiartinti, prišokti: O merguta padšóko, rankom inkėlė jį pirkelėn, dav[ė] jam pas[i]ėst LzŽ. Anas padšóko, kai davė kūloku veidan Aps.
2. peršokti: Padšóko arklys per tą tvorą ir nuvažiav[o] LzŽ.
3. staiga pakilti: Devinta galva padšóko ir inkando jam až rankos (ps.) Lz.
4. imtis ką smarkiai, greitai daryti: Padšóko do tekėt, kai diedas numirė Klt.
paršókti K
1. intr. KŽ parbėgti šuoliais, paršokuoti: Jautis paršóka šoktinai Lkv.
2. intr. greitai trumpam parvykti: Paršók atostogų kumet – bevaikščiosi pamiškiais Rdn.
3. tr. LB115 šokant prarasti, netekti: O jau tave, bernužėli, niekur nenudėsiu: nei turgeliuj neparduosiu, tanciuj neparšoksiu LTR(Vlk). Sakė tave, mergužėlė, vainiką pragėrus, aukso žiedelį liustužy paršókus JD465.
ǁ JD71, Prn šokant nunešioti, nudėvėti: Aš paršokau kamašėlius ant aržuolo grindų LTR(Plv).
4. tr. šokant pervarginti: Ma[n] sako: paršókai kojas, kai jauna buvai PnmŽ.
péršokti K
1. intr., tr. N, LL190, Rtr, NdŽ, KŽ, GrvT104, Kp, Lš šokant šuoliu persigauti per ką į kitą pusę: Paršoku Sut. Anoks lendrė, stipras vyras – žardą páršoktų J. Tai smagus (miklus) vyras – gali per kreigą péršokt Kt. Tik tik péršokau par ravą KlbIV85(Mlk). Kaip kepant duoną par ližę paršoksi, tai duona atšoks LTR(Grk).
^ Užeina tokia diena, ka péršoktai ir per pirkią – tep smagu Pv. Kiek čia tos žemės: nuo slenksčio péršoksi per arus Dg. Maža buvo žemė – tik péršokt Drsk. Neparšókęs (Nepáršokęs Krp, Šl) per tvorą (par upę Šl), nesakyk op! Lnkv. Neperšokęs per griovį, nedžiovink autelių LTR. Peršokai per šunį, peršok ir per uodegą Grš. Jeigu péršokai per šunį, per uodegą nėr nė ko! Mrj. Jei peršokai per arklį, tai šok ir per jo uodegą LTR. Par savo šešėlį dar nė vienas nėra paršokęs LTR. Ne teip lengva per upelį peršokt kaip pasakyt Ktk. Kol jaunas buvo – tprùs, – páršoksiu, kai paseno – škac, – parvirsiu (jaunas ir per veršį peršoks, seną ir katė parvers) Erž. Jei paršoks – paršoks par dalgį, jei ne – ne NžR. Lėks, par ugnį péršoks, i pasiims (ves) Klt. Jei kas ieško piktybės, paršoka mūrų aukštybes (viską pastebi) S.Dauk.
ǁ intr. NdŽ persigauti iš vienos vietos į kitą: Beždžionė gali peršokti nuo vieno medžio ant kito atstu bent pustrečio sieksnio Blv.
| prk.: Bet tas pats žodis, balsakilai páršokus ant pradžios, pav. vė́gėlei (dat. sing.), rodo suvisu kitas balses LTI557(Jn). Vaje, jau ugnis šit kur peršoko – visai arti rš. Rods, rijau kaip rijusi, páršoko [kąsnis] į pyrago gerklę Krš.
^ Péršoko iš vyžų kaliošuosna, tai ir vaidina Dg.
2. tr., intr. NdŽ, DŽ1, Btrm palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Páršoka ekėčios, neprisuka arklio, ir paliekta dirva su vogiais Ggr.
péršokamai adv.: Javai neperšokamai sėjami Al.
péršoktinai adv.: Kai siuva, tai peršoktinai: vieno[je] vieto[je] prisiuva, kito[je] – ne Bsg.
ǁ tr. Arm prk. praleisti, palikti nepaminėjus, neparašius ir pan.: Rasi kokį šmotą ir páršokau bepasakodama tą pasaką Šts. Mano mintys bėga greičiau, ir aš žodžius vis péršoku Smln. Aš žiūriu, ar neturiu péršokusi ką nors Rg. Rašytoja… peršoka ištisas savo biografijos dalis ir vėl prie jų grįžta atgaline data rš.
péršoktinai adv.: Viską pamažėle, nieko peršoktinai [nemokyti] rš.
ǁ tr., intr. prk. aplenkti (kokį mokymosi tarpsnį): Mokslo metų viduryje peršoko į penktąją [klasę] rš. Berods, peršokai dvi klases ir neprastai mokaisi? J.Dov.
3. peržengti (apie metus, kokį laiko tarpą): Brolis, péršokęs trisdešims metų, mirė Upn. Ar jau tu peršokęs antrą pusę amžiaus? Vv. Dukterėlė jau buvo per trisdešimts metų amžiaus peršokusi TS1900,4-5. Jau per dvidešimt peršoko, o mylėti dar nemoka LTR(Ukm).
| Bėda jaunai mergai, pakol savo skaistumą páršoks! J.
4. staiga pereiti prie kitos temos: Šnekėjom aple Nijolę, páršokai pri Aldonos, – nebžinau, kas i kaip Krš. Lyrinių vestuvinių dainų kompozicija nenuosekli, jose lengvai peršokama nuo vieno objekto prie kito LKXI308.
×5. tr. nusikalsti, pažeisti: Klūpaujame po akim tavo, …žinodami, jog esmi kalti,… peršokdami dažnai norą ir prisakymą tavo PK26.
6. refl. išsišokti: Nusako tai gerai, ale kai kada tai ir pérsišoka Sdk. Kai susiprato parsišókęs kalboje, toks pakarnus, geras pasidarė, ale po laiko Brž.
7. intr. prk. praeiti, perstoti, liautis, dingti: Kol páršoks su pyliavoms, uždarys turgus ir malūnus Šts. Mun bi vištai: karštis ir páršoko – atsileidau, nebepykau Šts. Grybai buvo paršokę ir vėl dygsta Šts.
ǁ praeiti, prabėgti (apie laiką): Geradėjystes labai dides ėmėm… šią peršokusią dieną PK38.
8. intr., tr. prk. viršyti kokį kiekį: Sodiečių minia susidėjo tada veik iš analfabetų, o inteligentų skaičius gal ir peršokdavo kelius šimtus Pt. Zarasėnai, va, kokie meistrai, ir tie per penkis litus neperšoka, o moteris ką? rš.
9. intr. šokuojant pereiti, perbėgti: Su krukiais tik par trobą páršoka Šv. Lapei ar zuikiui par kelią paršokus, tarės nieko nepešiąs ar nelaimei kokiai atsitiksiant M.Valanč.
10. intr. LL191, NdŽ kurį laiką šokti, prabūti šokiuose: Kiek liuobam páršokti, visą naktį, lig pat pusnaktės Ms. Būt rozelį [su merge] péršokęs ir neatkandęs Lp. Pranule, nor eitai, péršoktai [kokį kartą] Db.
11. tr. NdŽ, Ds pakartoti šokant: Dar sykį péršoksim šokį, ir mokėsi DŽ1.
12. tr. šokant aplenkti, greičiau, vikriau pašokti: Aš dár ją péršoktau Dg.
13. tr. šokant atšvęsti, atšokti: Pabaigoj vasario péršokom linksmias veselijas Grž. Pakavojam nabašnyką, paršókam vestuves Skrb.
14. refl. NdŽ šokant pavargti: Turbūt vakar persišoko, kad ją kur kotas J.Avyž. Ka tei[p] pavargus, gal vakar pársišokai? Skr.
◊ per ãlų péršokti sakoma apie labai nusigėrusį: Per alų peršokęs arba perėjęs B232.
per metùs péršokti senstelėti: Par metùs páršoka, sunku tada apžanyti Krš.
šuõ péršoko per tvõrą sakoma apie susipykusius: Ir paršoko šuva par tvorą Sln.
piešókti (dial.)
1. žr. prišokti 4: Pyšóko vaikinai py jo, padėjo atsikelti Vn.
2. žr. prišokti 5: Ana i liuobėjo pyšókti: sumazgoti rykus, aslą pašluoti Dov.
3. žr. prišokti 6: Visos kūno bėdos pyšóksta biednam žmoguo Dov.
prašókti Š
1. intr. H, Sut, N, J, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr darant šuolį šokti pro šalį: Nebžinau, ar įšoko, ar prašóko [avinas] PP28.
| prk.: Leido, ale, laimė, plyta prašóko (pralėkė) pro ausį Krš.
prašoktinai̇̃
ǁ padaryti šuolį (į šoną, atgal): Kas prašóko nuo lango i nudundėjo palangėm Ml. Bejodamas pradėjo snaustie; arklys prašoko in šalį, prabudo, žiūri – vilkas užsikabinęs arkliui ant kaklo BsPIII159(Brt).
| prk.: Jau saulė toli prašóko, diena sutrumpė[jo] Ad.
2. žr. peršokti 1: Pažymėjai ežias, aba rubežius, jo, kurie pražengti ir prašokti negal būt SPI136.
3. intr. prk. ką nors nereikalinga pasakyti, užgauti: Kunigai dažnai par pamokslus prašóksta Trgn.
| refl. NdŽ: Ka niekam neprasišóka, tai da gerai Gs. Žinojo, kas tai yra viršininkui prasišokti V.Kudir.
4. refl. prk. apsigauti: Ta merga lyg prasišókus (rodos, turi nesantuokinį vaiką)? Alk.
5. tr. palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Prašóko [žolę] dalgė pakrypus Imb.
ǁ prk. praleisti, palikti nepaminėjus, nepasakius ir pan.: Galbūt tarpais i prašókau aš tus žodžius Klk. Aš jau prašókau – reikėj[o] atsimyt ir iš naujo pasakot Jrb.
ǁ prk. nekreipti į ką dėmesio, apeiti, aplenkti: Negerai būt per ankstie tų darbų (spraudymų) užsiimti, o tuomi pačiu prašokti attirpimą sulos medžiūse S.Dauk.
ǁ prk. greitosiomis praleisti, pasikartoti: Su mokytoju, kur pensijo[je], prašóko visus biliotus, išlaikė gerai Krš.
6. intr. išsiveržti, ištrykšti: Tas čiupt i atkando pirštelį, net kraujas prašóko Tvr.
| Pradaryk dures, lai prašõkstie dūmai Užv.
7. refl. atsikišti, išlįsti: Nykščio kaulas par narį prasišóko Rs.
8. tr. būti aukštesniam, didesniam: Visi broliai buvo lyg vienos ankšties žirniai, tik nežymiai vienas kitą prašokę ūgiu P.Cvir. Ir gandras kalena aukštoje vinkšnoje, prašokančioje varpinę rš.
9. būti pranašesniam, tobulesniam, pralenkti kuo: Visi muni prašókę: uždirba, gerai gyvena Krš. Mergos [apsirengimu] buvo prašókusios tėvūnaites Užv. Tu nieko nebijai, nei dievų, nei žmonių. Senovės didvyrius, brol, prašokai! V.Krėv. Paties Mažvydo originalioji prakalba rimavimo menu neprašoka giesmyno V.Myk-Put. Tai, ką jis išvydo, prašoko visus jo lūkesčius rš.
10. padaryti daugiau negu numatyta, viršyti (normą, planą, užduotį): Penkmečio planą prašokome daugiau kaip du kartus rš. Pradėjus gausiau bulves tręšti mėšlu, sėklos norma prašoko 20 cnt/ha ribą rš.
11. intr. PK159, MP7, SD1141, SD300,333, Q547,558, B, H, Sut, N, KII178, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praeiti, praslinkti, prabėgti, pralėkti (paprastai apie laiką): Šis metas greitai prašóko K. Prašóka amžius šoktinai, i nepajuntas Krš. Naktis greit prašóka Rsn. Prašokusi, perėjusi nedėlė R364, MŽ489. Čėsas prašoka, praeina MŽ500. Ilgi šimtmečiai laiko prašoko jau A1884,235. Žiema prašoko, jau į antrą pavasarį ėjo LzP. Prašokus tam laikui, reik jus (agrastus) pardiegti naujais kerais S.Dauk. Lygiai taip prašóko mums su vasara džiaugsmas K.Donel. Visi ją (Eglę) vaišino, meilės kalbas kalbėjo taip, jog ji ir nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko BsPIII319-320(Vlkv). Eš skanios strovos nevalgiau…, iki prašokus tomis trimis nedėliomis BBDan10,3. Ir gulėsi po rasos dangaus, ir pašlapsi, iki septyni metai ant tavęs praeis (prašoks) BBDan4,22. Regime tatai, ko farizeušai nedėlioje prajiešókusioje suprast arba nenorėjo, arba negalėjo DP346. Metai ir valandos, jų viešpatavimui pažymėtos, jau prašoko ir pasibaigė SPI134. Naktis prašoko, o diena prisiartino Ch1PvR13,12. Prašokusį čėsą perleidom pagal pagonišką norą CII667. Šeštam mėnesiui dar neprašókus, tur darbas gatavas būti KBI27. Jei laikui duodi prašokti, tai daug prapuldai S.Dauk.
| Historija, pradėta apie karalius Izraeliaus ir Judos prašokusioj (pereitoje, ankstesnėje) knygoj, baigias toj knygoj Ch2Kar(įžanga). Pragišokta, užgimiršta MŽ.
ǁ DK169, DP278,554, SPI1 prk. praeiti, pranykti, prapulti: Už tiesą sakau jumus, jog neprašõks toji giminė, net visa tai išsipildys DP13.
^ Spėriai prašoka apmaudas gero žmogaus VP41.
12. truputį praaušti, pravėsti: Palaukiat, prašóks pietai, galėsiam valgyti Kal. Tegu prašõkstie, karšta putrelė DūnŽ. Nukėliau puodą nu ugnies, ka prašoktų ta košalyna Krž. Išdėliok košę į torielkas, ka prašoktų Slnt. Lygiai išžarstyk anglis i palik speltes, ka pečius biškį prašóktum Slnt.
13. intr. R373, MŽ, NdŽ praleisti laiką šokant: Prašóko visą naktį DŽ1. [Vyriškis] savo gyvenimą prašoko, prajodinėjo rš.
14. intr. NdŽ pradėti šokti: Vestuvėse negalima prašókt našliui – jauniesiem nesiseks (flk.) Al.
15. intr. Rtr, NdŽ šokant praeiti, pralįsti: Kiekvienas šokėjas šoka vėl dešiniu šonu, taigi prašoka pro kitus tarpus ir vėl atsiranda tose pačiose vietose, kaip šios figūros pradžioje rš.
16. refl. NdŽ įprasti šokti: Būtų gerai, jeigu [jaunoji balerina] plačiau pasireikštų ir mažesnės apimties vaidmenyse, kad apsiprastų su scena, prasišoktų sp. Prasišokit, gėriukėliai ir visos puotos vaikeliai A.Strazd.
17. šokant prarasti, netekti: Aš prašókau jaunystėlę su jaunuoju bernužėliu (d.) Pjv. Eisiu jaunimėlin, šoksiu šokimėlį, gal prašoksiu, prauliosiu savo bernužėlį LTsI522. Sako tave… vainikėlį tanceliuj prašokus D25. Aš prašokau vainikėlį ik raibų gaidelių, aš pragėriau jaunystėlę ik baltai dienelei LTR(Br). Raudonuosius po cimbolais prašókau KII12. Jis prašoko surdotaitį už vieną tancaitį LTR(VšR).
18. tr. LB17 šokant pradilinti, suplėšyti: Aš prašokau kamašiukus ant aržuolų grindų LTR(Ss). Kai jis rytą vėl atidarydavo duris, rasdavo jų kurpes prašoktas J.Balč.
19. tr. šokant nuvarginti, nuilsinti: Merga prašóko kojas Vgr. Oi, jis prašoko eiklias kojeles LTR(Lp).
prišókti intr. K
1. SD307, Q658, R, MŽ280, Sut, I, N, M, LL198, Rtr, Š, NdŽ, KŽ šuoliu priartėti, staiga šokti prie ko nors: Tuoj [prie kvailio] prišoko varlė ir paprašė duonos LTR(Rk). Paukštelis prišóko prie anties ir sugiedojo Db. Jeigu katė aukštai prišoka prie mėsos, tai reikia jai nukirsti galas uodegos, ir ji nebegalės aukštai iššokti LTR(Šd).
2. NdŽ, DŽ1, Lp daugeliui sušokti kur nors: Prišóko varlių ta duobė Srd. Seniau mūsų šulnio ritinis buvo sulig žeme, ir an šulnį prišókdavo daug varlių Skrb.
ǁ prk. įsiveržti, įeiti: Ka nori kepti, i prišóka (prieina) dūmų troba (garinis netraukia) Krš.
3. refl. staigiai, greitai pakilti gulėjus, sėdėjus ir pan.: Susnūdau i vė[l] prisišókau Klt.
4. PK160, N, M, NdŽ, DŽ1, Lkž, Ggr, Dg greitai prieiti, pribėgti, pripulti: Kaip pradėjo vaikas klykti, bematant prišóko ir vienas, ir kitas Vvr. Purtinos obūlių prišókusi Krš. Anas, prišókęs man kaklan, pridaužė prieg mirčiai Grv. Prišóko tik prie tos telyčios, su karkliniu čiokšt čiokšt! Jrb. Prišóko [telyčia] i man su ragais nugaron davė Klt. Lietuviai nebsuskubėjo par upę lig laiku su nauja rinda prišokti ir savo vyčius pastiprinti S.Dauk. Prišóko ir rankas užmetė ant Jėzaus DP154.
^ Prišoko kai šuva in karštą bulbą LTR(Švnč).
prišokamai̇̃
prišoktinai̇̃
ǁ skubiai į ką kreiptis, prieiti, prisiprašyti: Prišók ir tu prie jo, bene gausi šieno J.
5. Slnt, Ll, Antz, Sdk trumpam atitrūkus arba priešokiais imtis ko, pripulti: Reiks pri vežimo [per darbymetį] prišókti, pri daržo Užv. Gal tamstos prišóksit kokią valandą padėt Srv. Jai vaikai padeda, i vyras kada prišókęs padeda Vdk. Sūnus atvažiavo su vaikais, bene apsišienausma daba prišókant Krkl. Kai kada prišóksiu ir jum padarysiu vežėčias Trgn. Darbymetyj padėti dirbti prišoksiu LzP. Prišókai prie dainos, i gerai išėjo Šmk. Vos teprišókau, sugriebęs palaidesnę valandėlę, atarašo (atsakymo) duotų APhVI154(A.Baran). Žemę dirbti reik suvokti i norėti, taip prišókę tik terliūzijas Krš.
| Jau pri to [vaiko] niekas nė[ra] prišókęs (vaikas panašus į tėvą) End.
prišoktinai̇̃
| refl.: Ką čia padirbsi prišókdamos Štk. Prisišókdams dirbo K.
6. DūnŽ prisimesti (apie ligą): Padrungnina [gyvuliams] [v]andinį, ka plaučių uždegimas neprišõktų Krš. Smarkiasis kruopas prišóko, mirė Rdn. Vėžys prišókęs, opieraciją darę Krš. Velėnas metė, paršalo – ir prišoko karščiai Šts.
| prk.: Kitam prišoka toks partaras: sakant, teip sakant Šts.
ǁ daug atsirasti, iškilti: Prišóko pūslių visa ranka Rod.
7. Slm, Svn prk. gauti, turėti pajamų, pelno: Kad rublelis prišóka, nė[ra] prasčiau Štk.
| Aš kožną dieną paliksiu duris atdaras, rasti prišóks (atsiras) pienelis (priet.) Ms.
8. pakankamai rūpintis, privargti: Su vaiku prišókau, kole pragijo Dglš.
| refl.: Prisišókau ing valiai [,kol vaikus išauginau] Lp. Kiek aš prislaksčiau, kiek prisišókau! Lp.
9. kurį laiką šokti, šokant linksmintis: Metų dvidešim prišókau, o mylėt da nemoku (d.) Trgn.
10. refl. M, Amb, LL98,100, Rtr, NdŽ, Pnm, Krs, Lp pakankamai, daug šokti, šokant prisilinksminti: Aš šiandie prisišókau, kiek norėjau Mrj. Rytojaus dieną jie dar prisišoks ir prisidainuos ligi valiai V.Myk-Put.
sušókti K, Š
1. intr. N, NdŽ visiems šuoliu atsidurti ant ko, įšokti į ką: Visos varlės pliumpt į prūdą sušóko KŽ. Sušókom į tus kapus, už mūro užsiglaudėm Bt. Per langus sušoko trys stirnos, pašokinėjo ir pavirto vėl panelėm LTR(Vb).
| prk.: Milžauk (braukyk), tai ir surinksi, an saulę žiūrint pačios [mėlynės] kašelėn nesušoks Trgn.
ǁ visiems šuoliu užimti kokią padėtį (paprastai susėsti): Visi žvėrių kailiais apsisiautę bajorai sušoko ant savo mažų žemaitukų A.Vien.
2. intr. VlnE13, Sut, N, NdŽ, Gs, Lnk, Krž, Grd, Trgn, Ds visiems skubiai sueiti, subėgti, sulėkti, supulti į ką, kur: Visos ožkos į daržinę sušóko J. Visi sušóksma, i po darbui bus Rš. Viena diena pasodino bulbas visi sušókę Ktk. Sušóko anies keturiuos i inkėlė mašinon [spintą] Klt. Žmonės sušoko prie darbo rš. Sušókę kop kop (išgraibstė) – par pusvalandį ir nėr Slk. Sušóko daktarai – kojos buvo suputusios Vn. Pradėjus dainuoti, visi sušoko į trobą Trg. Visi sušóko aplink ją i pradė[jo] klausinėt Tvr.
| refl.: Jug i teip kartais susišókat pri kitas kito Slnt. Paskui klojimas būs apvokti, reiks ten visims susišókti D110.
3. intr. NdŽ, BsPII211(Jž), Aps visiems staiga imtis, griebtis (ką daryti), sukrusti, sujusti: Visi sušóko gyvulius gelbėt Smln. Ka papylė tas bulves, tai tuo[j] sušóko visi jas rinkt Nm. Visi sušoko klausti, kas atsitiko J.Balč. Ir paėmęs gi būtų Juzukas, prie altoriaus nusivedęs, tiktai giminės mūsų sušoko visi prieš, atraišė Juzukui Marijoną J.Balt.
ǁ staiga imti ką daryti: Dar̃ aš sušókau [jos ieškot]! Lp. Čiuinas vaikas, kap paprašai, tep sušoka (paklauso) Lp.
4. intr. staiga susidaryti, iškilti: Burbulas po nosės sušoko, kaip gavau su akminu par pakaušį Lk. Sušoko pūslės apkasus bekasant Varn.
ǁ susimesti, pereiti (apie ligą): Viskas į kojas sušóko, nepaeina, gulia Krš.
5. intr. SD341, N, NdŽ, Rmš, Ss susimesti į žildinius, sugižti, sukrekti, surūgti (paprastai apie pieną): Pienas apkirpęs, tai sušóko Mrj. Putrą užbaltinau su rūgštu pienu, i sušóko Up. Pienas sušoka, sukreka, subėga R293, MŽ392. Surūgęs (sušókęs, suklekęs) pienas KI524.
6. intr. Srv, Alk, PnmŽ, Kal, Rdn, Mšk, Rs, Rsn sukibti į grumuliukus, sulipti, supulti, susimesti, sukietėti, sukrešėti: Trintinė kankolynė sušóko į vieną kankolą J. Nelaikyk miltų šilto[je] vieto[je] – sušõks į grumuliukus Šk. [Sėmenų] išspaudas pavirini su vandeniu, sušóksta, i pasidaro varškė Škt. Ka tie saldainiai jau sušókę Jrb. Druskelė tokia sušókus Plv. Kad krakmolas nesušoktų į gabalus, jį reikia pilti į karštą, bet ne verdantį vandenį rš. Žemė į akmenį sušóko Kltn. Gruodan jau žemė sušókus Drsk. Supylei krūvoj kalkius, o dabar sušoko – priseis basliu daužyt Pkr. Krau[ja]s yra sušókęs iš rugių statymo Lk.
ǁ NdŽ suzmekti: Ragaišis visai nekilo, sušókęs Snt.
ǁ Gršl sukant pasidaryti (apie sviestą, didžiasviestį, kastinį): Šilta grietinė į kastinį sušóka Vn. Smetonas sušoko į didįjį sviestą Šts. Besukamas sviestas sušóksta su pasukoms, ir būs didsviestis Ggr. Sviestas sušókęs į didįjį Štk.
ǁ judant, šokinėjant sulipti į krūvą, sukibti: Eina anos (šviesikės): iš vienos pasidaro dvi i trins, i vėl į vieną sušoka, i vėl… LKT112(Ldv).
| refl.: Susikimba, susišóka sukapoti gluodenai Pj.
7. intr. NdŽ susisukti, susivyti, susiraityti, susiraizgyti, susivelti: Gijos į gurždules sušóko J. Virvė sušóko į gryvenkas J. Par daug nesusuk – veizėk, ka nesušõktų į gurgždūles KlvrŽ. Jos vilnos gerai išsikaršusios, parmatomos, nesušoksta į garankščius Pd.
8. intr. Sut, N, NdŽ, BŽ498, KŽ, Grz, Pv, Ml, Slk, Ps, Mžš, Rgv, An, KlvrŽ, Vvr, Up susitraukti, sutankėti, susimesti (paprastai sušlapinus ar sušlapus džiūstant): Sudrėgintas audeklas visuomet sušóka Rm. Kai išmazgosi, sušõks perkelys Dkk. In vieno centimetro sušóko medžiaga Krd. Labai išsverto milo pasiūtas rūbas vėl sušóka Vlk. Tegu tik sulis, tai kalniai tuoj sušõks Trgn. Išplaudžiau puspaltėlį, ir sušóko Ds. Sušoko nertinis išplovus, ka nė kokia moda įlįsti nebgal Vvr. Vakar išbridau batus, bedžiūdami sušóko Ut. Jeigu labiau nesušõks, tai prasavės [batai] Sdk. Žiūrėk tiktai, kad būt lentos gerai sušókę, o ne – tai išsikės Sv. Žalias medžias daug sušóksta Ds.
| refl. N: Susišoka, surunka SD460.
9. intr. sutankėti: Dirvoj javas nesušóksta Prng.
| refl.: Mūsų dirvoj javas nesusišóksta Prng.
10. pradėti gyventi be santuokos: Susišóko [merga] jaunose dienose su vaikiu Dr. Vaikis su merge susišóko be šliūbo Šts.
11. tr. suminti šokinėjant, sutrypti: Gerai, kad nurišiau, vis tiek jie (teliukai) būt sušókę [žolę] – teip šoka Slm.
12. tr. NdŽ atlikti kokį šokį: Moka kazoką sušókti Ėr. Ką tu nori sušókit? LzŽ. Ištemptas Monikos [Tarutis] sušoko valsą P.Cvir. Sušóksim šokimėlį, išgersim gėrimėlį (d.) Prn.
13. intr. Ds, Jnšk, Pšl, Lkš pasilinksminti šokant, pašokti: Mes abudedu gražiai sušókdavom Dglš. Ka mas ten sušóksma, jauja tuščia Krš. Tu turi sušokti su manimi, mano gražutis berneli (ps.) J.Jabl. Sutrinko trinko, sušoko šoko. Kodėl nešokčiau, kodėl netrinkėčiau NS332(Pp).
14. intr. N šokant sueiti į vieną vietą, eilę: Visos aštuonios poros nušoka per avansceną, dešinį scenos kraštą ir sušoka į vieną eilę skersai scenos rš.
| refl.: Susišókti (į krūvą) NdŽ.
15. tr. šokant sudėvėti, sunešioti, nuplėšti: Vieną porą čeverykų sušókote ir kitą, ir trečią Tršk.
užšókti K
1. intr., tr. I, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, GrvT36, Pun, Krs, Pg, Čb, Sem, Vkš šokant atsidurti ant viršaus, šuoliu užlėkti ant ko: Užšóko an šakos katinas Slm. Kad kur užšókus [katė] nesumušt ko! Klt. Velinas užšóko an pečiuko ir šoka (ps.) Aps. Užšóko gaidelis an lazdos LKKXIV226(Grv). Jo (kvailio) arklys šoko ir užšoko dalį kalno LTR(Ukm). Ir davė [durnius] savo šyvukei kančiuku per šoną: šoko arklys ir užšóko pas tą karaliaus dukterį LB188. Ešerys pasivertęs į aukso žiedą ir užšokęs ant skalbiamo zoslano LMD(Sln). Jei antis užšoksta ant tvoros, bus vestuvės MTtV66.
| prk.: Kelias tai užšoka ant kalvos, tai vėl nusileidžia prie pat jūros sp. Laivas ėmė vis labiau ir labiau suptis, pagaliau baisiai sutreškėjęs užšoko (užplaukė) ant kieto daikto J.Balč.
| refl. NdŽ.
ǁ N, I, NdŽ, KŽ pasišokėjus užsėsti: Užšóko an dviračio ir išsileido Krš. Iš to stroko negaliu bepataikinti an to arklio užšókti Všv.
ǁ intr. greitai užlipti ant ko: Užšókau greitai [į paliepę] i paleidau pakaroklį Krš.
| refl.: Užsišók an gurbo ir nuimk man linų ryšį Ds.
2. refl. Trgn staiga nubudus pašokti, pakilti, atsikelti: Tik susnūsiu i vė užsišókstu – daviaus daviaus parnakt Klt. Linai pradėjo degt – užsišókau Ad. Aš tuoj užsišókau, kap užgirdau graudžiant Dglš. Diedas iš miego užsišóko vienamarškinėj Dglš.
| prk.: Nuo šerdulių tuoj ugnelė užsišóko (užsidegė) Plš.
3. intr. tr. Sut, I, NdŽ, KŽ, A1883,108 netikėtai susidurti, užtikti, užklupti, užgriūti: Užšóko priešas BŽ267. Kap užšóko, i paparinko juos Pst. Būrys užšóko ant pasalos DŽ1. Ažušoku SD1211.
| prk.: Neik par kelią, dar mašina užšóks Krš. Vėlybi lietūs niekados jau nebesugrąžina pragaišties, kurią padaro sausuma, užšokusi jaunus augalus rš. Palauk tu, palauk! Užšóksi tu nu munęs lupti (užsipelnysi bausmę), kad tavo kailis bildės! Slnt. Būt užšókta ant skolos Gs.
^ Ale ne ant tokio užšokai LTR(Dgl).
4. intr. trumpam užeiti, užvažiuoti, užbėgti: Paturėk arklį, aš ažušóksiu padabot, ar namiej gaspadorius Prng. Jei būsi, tai pabeigoj savaitės gal užšóksi, gal padarysiu Pv. Reikėtų kurią dieną užšokti pas Simaną V.Bub.
| refl.: Užsišokęs [berniokas], – kap sveika, tetū, – apskabino, pabučiavo LTR(Dglš).
5. intr. A1884,122, NdŽ einant užbėgti kam į priekį, užeiti, užlėkti pirma: Ažušoku SD203. Bernaitis ažušoko priekin jo LTR(Slk). Įeinant į kleboniją, piršlys užšoka už akių [jauniesiems] ir įėjęs stoja klebonui pirmas į akis MTtVII65.
| prk.: Kas kokį darbą pradėjo, tuojaus kitas jam už akių užšoka, kad savo nagais pasigirtų A1885,113.
6. kalbantis pasiskubinti pasakyti: Ažušókai i neduodi pabaigt Klt. Su juo geriau neprasidėti: ans tuo[j] užšóks Kv. Trata, plepa, viena kitai užšokdamos Žem. Jis papratęs tei užšókt už kalbos Jrb. Užšóko už žodžio NdŽ. Aš pasakoju, o jis tuojau užšóka už akių, i aš negaliu pasakot Jrb.
| refl.: Tos dvi rokavo motinai pirkinius, papuošalus, viena kitai užsišokdamos Žem.
7. intr. prk. imti kabinėtis, bartis, plūstis, staiga užsipulti, užrikti: Užšóko anta vedėjo: didesnis už vedėją, ai, ai! Drsk. Aš da sakau, pono loska, gal leisi man kokią vantelę susipjaut [miške], o jis tik užšóko: – Kaip tu drįsti pono mišką vogt! Jnšk.
| refl. NdŽ, Prn, Mrj: Bet Mariutė tuoj užsišóko: – Neturinčiam nepriduosi! Ss. Užsišókai be reikalo Dkš. O kas tau darbo?! – užsišoko pati Žem.
ǁ refl. prk. per daug užsimoti, nusistatyti: Ans užsišóko nepasiduoti Up. Nereik užsišókt į tą puiką, kad negali ištesėt Gs.
8. intr. NdŽ, KŽ, Krns užsikirsti, užkliūti, užeiti (apie užraktą, uždorį, spyną, spyruoklę): Spyna užšókusi KII385. Vartai taip užšoko, kad negalima buvo jų nieku būdu atidaryti rš.
9. intr. Ml, Ktk valgant ar geriant patekti (trupiniui, lašui) į kvėpuojamąją gerklę, staiga užsiryti, užsikosėti, užspringti: Anuprų vaikui kai užšóko, net pas daktarą vežė Trgn.
| Nevalgyk greit – da užšóksi Trgn. Kai stvers paršelis, i ažušóko – gal te jam kas buvo gerklėj? Klt.
10. intr. ištrykšti: Visų ašarikės užšóko, atsisveikinom Kltn. Kartais jį taip pajuokdavo, kad net ašaros užšokdavo ant akių rš.
11. intr. N, BsPII116(Srd) užaugti, susidaryti, iškilti, atsirasti: Kai kerta kušlys, net pūslukė užšóka Alv. Man iš nakties kokia votis užšoko Lš.
12. intr. NdŽ staiga užeiti, prasidėti (paprastai apie gamtos reiškinius, nelaimes): Užšoko naktis, paklydom, sušalom Žem. Ankstyba žiema užšokusi teip, jog apsnigo javus ant dirvų S.Dauk. Reikalui užšokus, atsišaukiu į jus J.Mač-Kėk. Ak, ir karas galįs užšokti Db. Darbas buvo gerai pradėtas, tik užšokęs karas nedavė privaryti jo prie galo J.Balč. Gali ir smertis užšokti TS1900,2-3(S.Dauk).
13. intr. N pakilti (apie kainą).
14. intr. užtekėti, pakilti (apie saulę, mėnulį): Greitai saulė užšóko – bus lietaus Rdš. Jau mėnulis užšóko Lp.
15. tr., intr. prk. pradėti eiti, užkliudyti (metus): Jau vaikas an trečių [metų] užšókęs Krš. Vos teužšokusi septynioliktus metukus, Elzė išteka Db.
16. intr. prk. staiga kilti, ateiti į galvą: Užšóko toki mislia – i numovė pas Bakienę Trk. Kap kokia [daina] užšóka ant mislių Srj.
17. refl. NdŽ užtrukti, užsimiršti šokant: Jaunimas užtrunka, užsišóka, užsižaidžia Mrj.
18. refl. NdŽ šokant pavargti.
19. tr. NdŽ šokant uždirbti: Aš užšókau pinigą, t. y. gavau pinigą už šokimą J.
◊ aukščiaũ bámbos (nósies Kz) neužšóksi Km, Ds, Skdt, Trgn, Slk daugiau nepadarysi, negu gali.
bizū̃nas (dir̃žas) užšóko ant kùpros (ant nùgaros) gavo mušti: Kaip užšóko dir̃žas ant nùgaros, išbiro to vaikelio visi ožiai Vvr. Siusk siusk tu ilgiau, must tikrai nori, ka bizū̃nas ant kùpros užšóktų Vvr.