Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (95)
suver̃žti
Apibrėžtis
ver̃žti, -ia, -ė KBII154, KII499, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ; I, N, M, L
1. tr. stipriai tempiant, traukiant glausti, spausti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, aprištą, pritvirtintą): Ver̃žti juostą NdŽ. Įdėję plonos vytelės storgalį į krepšio šoną, kietai verždami, apsukome apatinę rankenos dalį su kitais priglaustais vytelių laibgaliais rš. Stipriai ver̃š tą virvę, ta kartė pūkš pusiau, tą mergą ka duos nu vežimo End. Daug never̃žk [šienkartės] – gali trūkt vadžios Dkš. Tą kartį ver̃žia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Ver̃žti atsileidusias stygas NdŽ. Ver̃žia audimą tas riestuvas, an kito riestuvo gijas suriečia Grd. Ji, Adelina, liekna, aukšta, per pusiaują tik gorsetus veržia, ir jau dainuoja dainuoja L.Dovyd.
| refl. tr.: Ankštai, smarkiai, kietai ver̃žtis diržą NdŽ.
2. tr. kuo rišant, juosiant ką slėgti, spausti, daryti, kad laikytųsi: Visokias virves [vydavo] vežimam ver̃žt Sdb. Kobinys užkabinti, kai ver̃ža [šieno] vežimą Krž. Virvė vis stipriau ver̃žė jo minkštą kaklelį NdŽ. Ver̃žk su karte šieno vežimą, kol priverši J. Užsisėdi an tos šatros i verži̇̀ [šiaudus, dengdamas stogą] su karkliukais PnmŽ. Sąnarius įskaudo beveržiant kūlius rš. Užkritęs žaltys ant kaklo tol veržęs, kol nusmaugęs Sln.
| prk.: Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio M.Katil. Iš šiaurės veržė jį naujai įsteigtas kryžokų zokanas (ordinas) rš.
^ Lyja, kaip karčiu veržia Dbk. Veržk [vežimą] raudodamas, važiuosi giedodamas LTR(Tr). Ar šiaip ver̃žk, ar taip ver̃žk – vis muno pati Lkv.
3. tr. sukant įtvirtinti: Ver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Varžtus ir veržles reikia veržti apdairiai rš.
4. tr. sukant daryti, kad veiktų: Laikrodis su viduriais (baterijomis), tai nereikia nei ver̃žt, nei ką Antš.
5. tr. traukti, plėšti, tempti į save: Ji to lenciūgo neduoda, o jis tą lenciūgą iš jos ver̃žt Skr. Katelė neduodanti. Šunelis pradėjo veržti. Beveržiant tas kūlelis plumt į vandenį ir įkrito S.Dauk. Tie pergal stipriai velinius, verždami nuog jų kalinius (kailinius) SGII107.
ǁ refl. tampytis, muštis, stengiantis atimti, išplėšti: Nieko netrukus tyčiomis susitikusiu įniko veržties abrozais, besiverždamys tankiai ir susimušo, patolei vienok neliovės grumties, pakolei katras nor būrys neišveržė antram abrozo M.Valanč.
6. tr., intr. Plvn dėl ankštumo spausti, mygti, skaudinti: Tamprūs batai ver̃žia kojas J. Jei tik geriau paėdu, tujau sijonas ver̃ža Krš. Sijonas baisiausiai ver̃žia, aukšty lipa Slv. Marškinių kaklas ver̃žia Dbk. Nei tau pažastų, nei kur kitur ver̃š NdŽ. Ankštokas, nudėvėtas švarkas veržė pečius rš. Kūdikis rengiamas laisvai, kad drabužėliai ir vystyklai nespaustų ir neveržtų rš. Veržiantieji rūbai N. Pasidėk čia pat kibirus, kad naščiai pečių neveržtų rš. Dabar jam reikia eiti jos ieškoti, bo jo širdis nerimsta, o žiedelis veržia pirštą DS52. Kai juostele sujuosė, veržė man liemenėlį (d.) Knv.
| Visokios veržiamosios liemenės (korsetai) žalingos V.Laš.
7. tr. mygti esant ankštumoje: Įsėdom į troleibusą ir tep mus ver̃žė, kad nuo savo daiktų nustūmė Srj.
8. tr., intr. NdŽ dėl susijaudinimo, sutinimo ir pan. spausti, teikti skausmo, skaudėti, gniaužti: Jo gerklę veržė graudulys J.Avyž. Gerklę veržė rauda A.Vencl. Niežai veržia N. Krūtinę lankai veržia, pykina rš.
| impers.: Kai pradeda galvą skaudėt, akis ima ver̃žt Jrb. Akį ver̃žia, turbūt miežys kils Gs. Akis ver̃žia, noriu miego, bet negaliu užmigt Plv. Smarkiai ver̃žė pakinkį Vlkv. Ma[n] ir tei šiandie ver̃žia par juosmenį Jrb. Tai prisivalgiau – net pilvą ver̃žia VšR. Ne po daug reikia privalgyt, padaugysi – tuoj ver̃žia, sunku Kp. Kartais ver̃ža krūtinę nu alaus, nebatsigaunu, trūksta dvasios Trk. Verža galvą, pasvaigusi paliektu Rdn. Ver̃žia galvo[je], negerai – sustojo tenai kraujas Skrb. Teip ver̃ža, teip ver̃ža, gela visa koja End. Padkavą kap prikala, arkliui ver̃žia – jis būna nejudrus Brb.
9. refl. imti išsišokti, išsikelti, išvirsti: Ver̃žias ceglos (plytos) iš kamino – do sugrius kaminas Klt. Pradėjo ver̃žtis tos venos Upn.
10. refl. SD31,65, H, R, MŽ, Sut, I, K, NdŽ, KŽ jėga, prievarta spraustis, brautis, grūstis, lįsti: Tas [vagis] pro duris ver̃žtis, jis ištrūko, lekia, o mano Juozas kad vejas Kp. Ver̃žias kai paršas daržan JT239. Pro studentus veržiasi į auditoriją žilagalvis, jauno veido, nepaprasto judrumo Tumas-Vaižgantas LKXX383. Minia skubinosi veržtis pro duris, bijodama, kad dar kas blogesnio nepasidarytų rš. Jiems einant, iš kopų kad ver̃žėsi, kad ver̃žėsi dvasios NdŽ.
| prk.: Visokios mislios veržte ver̃žas į galvą: kas būs, kaip? Krš. Šnekėk i gromatiškai, ver̃žas savo (tarmės) žodžiai, i tiek Krš. Jis nepajėgia suvaldyti minčių, kurios veržiasi kaip versmės iš gilaus podirvio V.Aln. Gudiška kalba veržiasi pro visus plyšius į lietuvišką TS1899,10. O kiek atsiminimų veržiasi! V.Kudir. Toji laimė nebetilpo jo krūtinėje ir veržėsi lauk daina A.Vien. Riksmas draskė krūtinę, įstrigo gerklėj, veržėsi pro kietai suspaustas lūpas V.Bub. Visa, kas kilojo paukščio krūtinę, veržėsi giesme išeiti J.Balč. Bet šauksmas kitų vaikų taip baisiai į jos ausis veržės, jog atgaliaus sugrįždama vyriausį sūnų iš patalų išplėšė S.Dauk. Į krūtinę tau nerimas veržias S.Nėr. Tai vis klausimai, kurie veržte veržiasi V.Kudir.
veržtinai̇̃ adv.: Taip įžūliai kalbėdamas, kone veržtinai įsiveržė svetimasis į kambarį I.Simon. Tasai žodis veržtinai veržiasi jam iš lūpų I.Simon.
ǁ pulti, siekiant nugalėti, užimti, užvaldyti: I pradėjo šič rusai ver̃žties ver̃žties, mat tura to svieto daug Vž. Priešai ver̃žėsi iš trijų pusių NdŽ. Neprieteliai veržias Lietuvon brangiausion LTR(Rk). Kas jėga veržiasi, tas priešas V.Krėv. Neprieteliai ant mūsų ver̃žias KI58.
| prk.: Ver̃žias avėčio į dirvas Grd. Ir į šį nuošalų kraštą veržėsi didieji istorijos įvykiai rš. Tau vienam, Viešpatie, esmi susigriešijęs, todėl ir veržiasi ant manęs viena sloga ant kitos srš.
ǁ prk. stiebtis: Į šviesą veržiasi gamtoje visa, kas gyva ir auga A.Sm. Šauja dangun pušys šimtametės, aukštyn veržias beržas paūgėjęs TS1903,11.
ǁ prk. dygti, kaltis: Iš šalčio pakirstųjų šaknų veržias nauji daigai I.Šein.
11. refl. K, LL286 srautu plūsti, srūti, sklisti: Kambarin ver̃žėsi mėnesiena NdŽ. Visur tamsi, tik pro vieną taškiuką ver̃žas šviesa Krš. Dūmai ver̃žas, o rūkymas rūkymelis! Krš. Anie (pinigai) kaip to[je] žemė[je] ten rūdė[ja], i tos ugnys veržas Tl. Jau par dures ver̃žas [liepsna] Krž. Vandeniui pradedant virti, garai pro skylutes bei plyšius … su mace laukan veržias Kel1851,94. Šaltis veržiasi pro langą K.Bor. Oras iš balionėlio smarkiai veršis pro vamzdelį rš. Atsipalaidavusi energija iš Saulės centrinės dalies veržiasi į Saulės paviršių rš. Šaltinis ver̃žias į viršų Žgč. Iš kalno koks nors šaltinelis ver̃žės, bėgo Brs. Kraujas pradėjo ver̃žtis iš žaizdos Rm. Kraujas, iš visų pusių spaudžiamas, veržėsi ten, kur jį mažiau spaudžia rš. Jei sula par daug į pumpurus vaisinius veržas, tuo kartu tie neišduoda vaisiaus S.Dauk. Vynas iš bačkos veržėsi lauk BsPIII11. Vynas iš bačkos veržėsi tekėti BsPIII11. Tvanas ver̃žias ant mūsų KI58. Vandenys iš jūrų per žemę veržiasi ir save nuo sūrumo čystija srš. Kiek jaunų vyrų lieknūse žuvo – pačios ašaros ver̃žas iš akių Rdn. Man rankos dreba, ašaros veržiasi iš akių Žem. Prakaitas veržiasi iš kaktos I.Simon.
| Kraujas į galvą ver̃žias KI58.
ǁ lietis, per viršų tekėti: Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, ir ežeras veržias platyn – banga gena bangą ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų K.Bor.
ǁ tvinti, kilti: Dūkstant sumišai vėjams ir viesului, … vilnys kaip kalnai į dangų veržiasi RD201.
12. refl. N, NdŽ labai norėti, stengtis, siekti ko (ppr. kuo tapti, kur patekti, nuvykti, ką atlikti ar pan.): An nakties [katinai] ver̃žiasi į lauką Snt. Toji peteliškė ver̃žias per langą Srj. Drugeliai veržiasi į šviesą S.Nėr. Prakirto skylelę (eketę) – i ver̃žas ana (žuvis) ten, įgreibs į tą skylę kaip į košę žuvį – tik mesk, tik mesk lauku End. Jos (bitės) visą žiemą laikėsi ramiai, per atodrėkius nesiveržė apsiskraidyti rš. Būčiu ver̃žusys, būčiu seniai išejusi Rdn. Pas mum labai ver̃žias ant buto žmonės Rd. Ver̃žias [ligonis] namo, daėdė ligoninė Vj. Į ūkininkus nelabai kas ver̃žas: smagus darbas, nešvarus Krš. Jis ver̃žias labai ant pinigų, tai dirba dieną naktį Šd. Vaikiukai ver̃žas pri traktorių, mašinikių, pri mokslo nelabai Krš. Dvidešim vienerių metų ir jau pats (savarankiškai) ver̃žiasi gyvęt Plv. Jam turbūt pasirodė, kad pana ver̃žės eit už jo Jnšk. Kad būt sunkus darbas, a veržtų̃si [dirbti]: sakytų, ui, vaikas mažas, negaliu! Mžš. Ko tiej žmonės in Ameriką veržias, kad tę aršiau kap par mum Lš. Aš veržúos į kaimą, mun kvepa, o visi jaunesni – į miestą, į miestą Krš. Ana striošniai ver̃žės į miestą Žeml. Štai ji jau pasiilgo tų namų, iš kurių taip visa jėga veržėsi, kurių neapkentė I.Simon. Kur mūsų nenor, čia mes ir neveržiamės Ns1832,5. Ar girdėjai, tėvai, jug vedums Agatė veržte veržas tekėti už Nikiporo M.Valanč. Kaip ėmė veržtis į svietą, nelabai nė gyniau V.Kudir. Paskutiniuose metuose taip lietuviai ėmė veržtiesi į mokslą, juog gimnazija turėjo daugumui atsakyti A1884,140. Teip Dievas pirmiaus ir skalsiaus savo šviesybę leidžia ant dūšių, kurios nuog žemės atsidrėskę ing dangų Dievop veržiasi SPII39. Jei be nužeminimo aukštyn veršitės, tad tikrai kuo aukščiau užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517. Alcimas syla veržės vyriausiu kunigu būti BB1Mak7,21. Anie pulkais kimšos ir ver̃žės žodžiop Dievo DP98. Pulkas žmonių veržės jop, idant klausytų žodžio jo MP254. Žmonės Jėzauspi veržėsi klausyti žodžio Dievo BPII271.
| prk.: Siela į saulę veržias iš rudenio nagų S.Nėr. Vien keleivio širdis nenurimusi veržias toli Mair. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė – į laisvę ji veržiasi V.Krėv. Jų kūnas Lietuvon svyra, o dvasia Lenkijon veržiasi A.Sm.
13. tr. L811 stengtis prievarta, jėga ką gauti, paimti, atimti, išplėšti: Ka neduotum, ji jėga neimtų, never̃žtų, tik nematant išneštų Jrb. Jie tą žemę i namą ver̃žia iš jų Jrb. Iš mano tėvų antrą dalį ver̃žė Lkš. Šokdavo ir prieš tėvą, ir prieš mamą, ir pinigų ver̃ždavo Snt. Vieną rudenį panevali ver̃žė bulves Snt. Lynai karpėms maisto neveržė rš. Sutartyje pasakyta, kad iš manęs kąsnio neverši Mš.
ǁ prievarta išgauti, išreikalauti.
veržtinai̇̃ adv.: Tampo žmones, kol veržtinai neišveržia jų sutikimo TS1900,1.
14. tr. stengtis patraukti į savo pusę, pavilioti: Kam tu man mergaitę verži̇̀?! Slm. Nu penkių vaikų tėvą ver̃žė veržtinai̇̃, tiek paikino tą svetimą vyrišką End.
veržtinai̇̃
15. versti ką daryti, spausti, spirti: Labai veržė pirkt Trs. Ver̃žia rašytis savanoriais Krkn. Vokietis ver̃žė kaminus mūryt Ps. Tėvai ver̃žia mokytis, o jis tingi Jnšk. Čia mokytojai ver̃žia dėl mokslo Plv. Prie darbo, buvo, visus dvaruos ver̃žė, ne tik pas mus Kbr. Visi tie, kurie nori gražų skaistumą parodyt pagal kūną, tie veržia jus, kad apsipjaustytumbite Ch1PvE6,12.
16. tr. prk. varžyti laisvę, neduoti valios, spausti: Teip ver̃žia žmones, pievos neduoda Srv. Jau ji bręsta, jau reikia ver̃žt Plv. Jis savo vaikus ver̃žia, tai ir geri Rmš.
^ Vyras ver̃žamas esi iš visų pusių: i valdžios, i pačios Krš.
veržtinai̇̃ adv.: Lietuvis buvo anuomet iš visur veržtinai suveržtas Db.
17. intr. prk. drausti, ginti, neleisti: Jei turi sąžinę, grobk [daržą], nèveržu (iron.) Grd. Kas tave ištinka per burną, atversk jam ir antrą (pusę); kas teipag tau atima viršutinę (apsiaustą), neveržk jam (imt) ir apatinės Ch1Luk6,29.
◊ api̇̀nasrį ver̃žti trukdyti laisvai reikštis: Buvo veržiamas apinasris spaudai A.Vencl.
dir̃žą ver̃žti versti taupyti maistą, mažiau valgyti: Kaipgi ten pinigą padarysi, jeigu vokietys dir̃žą ver̃žia Antš.
(kieno) ši̇̀rdį ver̃žti (ką) liūdinti, graudinti, skaudinti: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia TS1901,4–5b.
apver̃žti, -ia (àpveržia KŽ), àpveržė tr. K, LVI135 stipriai aprišus, apjuosus, apdėjus, aptempus iš visų pusių suspausti: Àpveržė visą tą kaklą kruvinai Vkš. Apidėsi i apverši̇̀ tom balanėlėm koją Upn. Apiveria apiveria, aũklėm apver̃žia tą riešą, tuos autus apvynioja ir eina dirbtų PnmR. Apveržtai̇̃s rietais būsi su toms kelnėms Šts. Žalias medis, kaip išdžiūna, apverža špuntą Šts.
| refl.: Šitie batai apsiver̃žia an kojos ir spaudžia Rmš.
atver̃žti, -ia (àtveržia), àtveržė tr.; Sut
1. Š, KŽ atleisti ką stipriai surištą, atpalaiduoti.
| refl. tr.: Apivaras atsiver̃žia Š.
2. Š, KŽ padaryti nebe taip suslėgtą, suspaustą.
| refl.: Vežimas atsiver̃žia, kai priveržus ar suveržus netikusiai užriši Š.
3. atsukti, atlaisvinti: Šrubsukiai reikalingi tuokart, kai priseina geležinius šrubus priveržti ar atveržti rš.
4. refl. atplūsti: Tvanas veržias, atsiver̃žia ant mūsų KI58.
5. prievarta, jėga ką atimti, išplėšti: Ir àtveržė iš mažosios lėlę Vkš. Tad nusprendėv teip: katras nuo katro atveršiav, tad tam jisai paliks. Įsikandov [subindešrę] į dantis LTR.
6. pavilioti nuo ko, atmušti: Atveržė vyrą nu pačios Šts.
7. varžytynėse laimėti, nusipirkti iš varžytynių: Atveržė, parauksinavojo (aukcione nupirko) pusę butos Šts.
įver̃žti, -ia (į̇̃veržia), į̇̃veržė K
1. tr. Š, KŽ veržiant įtempti: Į̃veržei par daug, ir nutrūko virvė J. Mezgamos akys turi būti vienodos ir ne per daug įveržtos rš. Įtempia vadeles, išlipęs krapštinėja pakinktus, atleidžia paspręstę ir vėl įveržia V.Bub.
2. tr. įimti, įsmaugti, suraukti: Tos bliuskos užpakaly į̇̃veržtos, tę užklota (klostyta), rankovės papūstos būdavo Grš.
3. refl. įsispręsti, įsitempti: Čia insiver̃žus reikia laikytis, ka nenupultai Pv.
4. tr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 veržiant įspausti, palikti žymę: Apvaros į̇̃veržė man kojas J. Pilna tarba į̇̃veržė manie pečius J. Ta kelnių guma ma[n] baisiai į̇̃veržė Jrb. Kita guma taip į̇̃verža, ka užtirpsta koja, o ta ne, taip tik prispauda Rdn. Kai reik užsukt [ariant], tai net delnus [vadelės] įver̃žia Gs. Tiesieji raumenys įveržia odeną giliomis vagomis P.Aviž.
| refl. D.Pošk: Apivaras įsi̇̀veržė kojon Š. Pamačius ryšį įsiveržus [į medelio kamieną], reik jį truputį atleisti S.Dauk. Žiedas skaudžiai įsiveržė į pirštą ir putmenis I.Simon. Sijonai įsiver̃žę stova – diktėju Krš.
įsiveržtinai̇̃ adv.: Rankų riešuose ilgos marškinių rankovės buvo surišamos kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką Vaižg.
ǁ refl. įsirėžti: Grioviai rankose įsi̇̀veržė Šd.
5. tr. NdŽ, Skd tvirtai į ką įstatyti, įtvirtinti, kad nejudėtų, gerai laikytųsi, įsprausti: [Linų] pėdus įver̃ši į veržtuvus ir par galvą teip kaposi, kaposi i kaposi Bdr. Atleidi pėdą, apverti i vėl į̇̃verži – nu i šukuoji Kl. Arklo išara kreivai įveržta, ir neverčia gerai Vad. Vieną rytą pabudęs pamačiau jau į varstotą įveržtą stebulę su į ją įvarytais stipinais A.Vencl. Sietai tarp rėmų turi būti gerai įveržti, kad nuo grūdų svorio neįdubtų rš.
| prk.: Radvilos Juodojo proteguojamoji reformacija buvo labiau įveržta į lenkiškos kultūros rėmus rš. Koks gyrpelnys, valdžios trokštąsis, visus žmones į savo pančius įveržtų prš.
| refl. tr. Jdr: Liuobam su šniūru įsiver̃žti [linų] pėdą teip, kad ans nejudėtų, ka netraukytumias linai Kl. [Linų] galvas įsiver̃šma į veržtuvą i šukuosma Šts. Tą medžio gabalą čia teip įsiver̃š, po pirmu išgręšas, pasku turėjo skaptą, su skaptu išdailino tą klumpuką viduo[je] ten End.
6. tr. sukant įtvirtinti, įsukti: Riedėjimo guoliai tvirtinami špindelio atramose, juos iš anksto įveržiant rš. Kad sujungimas neklibėtų, varžtai ir smeigės turi būti patikimai įveržti rš.
7. refl. BPII163, SD184,191,198, SD41,393, H, R, R104, MŽ, MŽ136, D.Pošk, Sut, K, LL274, ŠT46, KŽ jėga, prievarta įlįsti, įsibrauti, įsibrukti: Inpuolu, įsiveržu SD407. Įsiveržiuos N. Įsi̇̀veržė vagys į pirklio namus NdŽ. Tiesiog per kirvį tiej vagišiai norėj[o] insiver̃žt Mrk. Trobo[je] degė žiburys, mes sėdam, kas ką darbuojamos, ir įsi̇̀veržė banditai Lnk. Vagys į bažnyčią įsi̇̀veržė Jrb. Plėšikai įsi̇̀veržė vidun Š. Ir tąja pačia povakare, tiesa, jau temstant, bet vis tik įsiveržė užpuolikai į pilę V.Piet. Atkeliavę svečiai išdraskė žiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą M.Valanč. Patys įsidaužė ir įveržės, nelaukdami, idant juos įleistų DP246. Pats syla insiveržia žmonėms, nelaukia tikro ir atviro pavadinimo BPII163. Kada tėvas namų žinotų, kurio[je] adyno[je] vagis ateitų, tada jisai jautėtų ir neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134–135. Įsiveržė ten šernas PK72. Jie (žiogai) ne tikt per laukus bei sodus traukia, bet ir į butus įsiveržia ir vislab, kas tik ėdama, apgriaužinėja Kel1865,194.
| prk.: Pirmas gailusis mergaitės verksmas giliai įsiveržė į Urtės krūtinę ir pasiekė tamsiausiąją širdies gelmę I.Simon. Tavo žodžiai man giliai į širdį įsi̇̀veržė KI307. Duok pamokslą, kursai į mūsų širdį įsiveržtų ir daug naudos mums suteiktų brš.
ǁ SD186 užpulti, įsibrauti, siekiant nugalėti, užimti: Lenkai, įsiveržusys į Lietuvą, piktino lietuvių didžiūmenę savo darbais ir rėdėsi savo daba S.Dauk. Kas tik įsi̇̀veržas, lietuviai an kaklo: su vokyčiais baltraiščiai, su rusais stribokai Krš.
8. refl. srautu įplūsti, įsiskverbti: Anglių smalktis buvo į stubą įsiveržęs ir abu, jiems bemiegant, nužavinęs Kel1852,213. Stiklinė plept ir atkrinta nuo rankos, ligi tik į stiklinės vidų įsiveržia iš lauko truputis oro rš. Gaivaus, vėsaus oro srovė įsiveržė į tvankų, prirūkytą kambarį V.Aln. Į trobelę įsi̇̀veržė srovė lauko oro Db. Iš kur tokie baisi vėjai įsi̇̀veržė, čia ne mūso Krš. Įsiveržė šaltis rš.
9. refl. prk. įsitraukti, įnikti į ką: Įsiveržę esam į darbus, skubam apsidarbuoti Šts. Į tą darbą įsiver̃žę lig vėlumo darbuojamos Yl. Aš vis tokiuos darbuos įsiver̃žus Skp.
10. intr. suduoti, uždrožti: Pasigavęs vaiką, įveržė gerai į klyną Žal.
išver̃žti, -ia (i̇̀šveržia), i̇̀šveržė tr.
1. veržiant iškreipti, išlaužti, sugadinti: Išver̃žia skieto dantis, jėgu nėrai atasprąsčio Svn. Kap nupuoliau nuo tos būdos ir sukūliau skripkas, dūdas, išveržiau koją LTR(Rš).
| refl.: Žiūrėk, vieną daiktą pataisė, tai kitas išsi̇̀veržė Lb. Sienos, langai persikreipę, išsiveržę durys LTR(Ds). Išsiver̃žę buvo kiek [svirno] sienos, reikia suimt Klt.
2. iškelti aukštyn: Dobilus išver̃š labai tos šalnos Bsg.
3. refl. išsišokti, išsikelti, išvirsti: Mano koja negraži – venos išsiver̃žę Srj. Šitas dideles [kelnes], kaip ant dviejų medžių užmautas ir su visosna pusėsna išsiveržiančiu pilvu, dėvėjo dėdė rš.
4. refl. SD1198, SD235,418, H185, R200, MŽ265, Sut, N, K, Š, KŽ veržiantis išlįsti, ištrūkti, išsilaisvinti, išbėgti, pasprukti: Iš beržo kad išsiveržė visi širšuoliai kaip debesys! Kp. Išsi̇̀veržias iš avilio [bičių spiečius] Sk. Išsiver̃žti iš pančių NdŽ.
| prk.: Ji turėjo išsiveržti iš siaurų šeimos rėmelių ir pasirodyti plačiajai visuomenei V.Aln. Arą poetas iškelia kaip priešpriešą žmogui, kuris, kad ir trokšdamas išsiveržti į laisvę, negali to padaryti, nes neįveikia žemės traukos rš. Bet iš to rojuko išsiveržti taip pat sunku Vaižg. Iš jo (velnio) nevalios ižsiveržtų ir ižsiveržę tam smarkinykui daugesn nepasiduotų SPII48. Dievas mumus yra Dievas ant išganymo ir Ponas Dievas, išveržęsys nug smerties Mž290. Petravyčius … tik šįmet numirė už rubežiaus išsiveržęs TS1897,12. Jausmai išsiver̃žia iš krūtinės Š. Silpstant atskirų apeigų uždarumui, dainos išsiveržė iš siaurų vienos apeigos ribų LKXI336.
išsiveržtinai̇̃ adv.: Gavau ūmai, bėgtinai, išsiveržtinai pasprukti iš tos familiarios orgijos Vaižg.
ǁ prk. išsprūsti: Netikėtai iš Pikturnienės krūtinės išsiveržė sunki aimana rš. Didis širdies skausmas ištrykšta ir išsiveržia šauksmo balsu LTII99(Sab).
5. daryti, kad ištrykštų: Nosį didžiai šnypščia, išveržia kraują iš jos CII474.
| refl.: An ėglių kur smala išsiver̃žus Iš. Prakaitas kap už pinigus (labai smarkiai) išsi̇̀veržė Prn. Kad šaltasis tūžbos ir smerties prakaitas man ant veido išsiverš, tai ateik man ant pagalbos prš.
6. refl. R199, MŽ265, N, DŽ1 staiga srautu išsilieti, paplūsti: Iš juodo kamino išsiveržė balti dūmai, ir traukinys pajudėjo J.Marc. Pro duris išsiveržė garų ir dūmų kamuoliai rš.
| Išsi̇̀veržė ugnikalnis NdŽ. Ka tik neišsiver̃žt kokia Ignalina (Ignalinos atominė elektrinė)! Drsk.
7. KlG67, Ch3Moz6,4, H158, R, MŽ, Sut, I, K, M, L, ŠT4, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Alk prievarta, jėga ką iš ko atimti, išplėšti: Išveržiu kam ką iš rankų SD413. Išveržiu iš nagų B154. Iš rankų, iš nagų išveržti kam ką N. Iš rankų brolio i̇̀šveržiau pirštinę, žiedą J. Nauda išveržta SD126,75, SD138. Tą rykštę jie man veržte išveržė J.Jabl. Kiekvienas tetrokšta kąsnį iš tavęs išveržti ir suėsti J.Jabl. Peilį iš ano rankų veržte išveržiau Gršl. Karalius (pavardė), būdamas stipresnis, išveržė jį (botagą) jam (Vanagui) iš rankų I.Simon. Dar nenoriu jai raktų iš rankų išveržti (atimti šeimininkystės) I.Simon. Būtų iš žmonių neišver̃žę, būt subinė[je] giedoję (būtų neturėję) Snt. Da jį gydė, bet motina namo i̇̀šveržė Snt. Išveržk mane nuog neprietelių mano, Viešpatie Mž480. Reikia ižveržt šarvus ir ružias (ginklus) neprieteliui, kuriomis mus įveikia SPII17. Jų (avių) nė vienas neišver̃š ižg rankų Viešpaties DP86. Bet kas svetimo kitiemus neišver̃žia, tas sau gėrybę prirašinėja DP291. Žemės kampą daviau …, kurį eš savo kardu ir kilpiniu iš rankos amoritų išveržiau BB1Moz48,22. Be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl apsiginklavusys ėmė marčią sekti, ketėdamys vedliams apent ją išveržti S.Dauk. Nevalna niekam ne jokio daikto sau paimtie, išveržtie, artimą kuom noris prigautie Tat. Jūs tikt n’išveržte iš mamužės dukrytę KlvD430. Taipo mes tuočės išveržėm tą žemę iš rankų tų dviejų karalių RB5Moz3,8. Tutoriai turėjusys daugel brangių ir puikių daiktų, nu lenkų išveržtų M.Valanč.
| prk.: Tą džiaugsmą sau išveržt neduosiu brš. Vienok lietuviai išveržė kryžnešiams kruviną pergalę S.Dauk. Apskundė Mošenikovą viena kaimo moteriškė, kurios dukteriai užklupęs per nevalią išveržė rūtų vainikėlį V.Kudir. Išveržė nuog jos vainikėlį panystės Tat.
ǁ Q2,15,77,255, CI5, R4,13,128,130, MŽ4,17,170, Sut, DŽ1 prievarta ką iš ko išgauti, išreikalauti: Žodžiais išveržiu R8, MŽ10. Kam piningus išver̃žti KI5. Ìšveržtas pelnas I. Prisiegą išveržti CI38. Tardytojui užginta išveržti prisipažinimą gudrum teiravimos, prižadėjimais, bauginimais TS1897,5. Ìšveržiau iš jo prisipažinimą BŽ82. Bet ką čia prisidėsai gaigoti – jug velnią nebesurasi ir užrašų nebeišverši! BsPII74.
8. refl. pasiekti ką trokštamą, norimą: Brolis išsi̇̀veržė į mokslą, o munęs neleido Grd. Tiek daba yr išsiver̃žę žmonys į gyvolius (augina daug gyvulių parduoti) Tv.
9. refl. jėga iškilti, prasimušti: Kitus nustumdo, vienas kokis išsi̇̀veržia – jis ponas Vs.
nuver̃žti, -ia (nùveržia), nùveržė tr.
1. J, Š, KŽ dėl veržimo, ankštumo nuspausti, numygti: Aviniukus reik atpančiot – kojas nuver̃š par naktį Pc. Batai nùveržė kojas Jrb. Nesvilksiu sermėga, pečius tik nuver̃žia Sdk. Drabužiai nuveržė pečius Šts. Man biskį per drūčiai uždėjo [gipso] – nùveržė nervą Graž. Jau nuveržtos mano rankos LTR(Vlkv). Nenulaiko broleliai žirgelių, jau nutraukė šilkų kamanėles, jau nuveržė broleliam rankeles BsO384.
| prk.: Yra ir vyskupų, kuriems teipgi prietarų pančiai per daug protą ir širdį nuveržė Pt.
| refl. tr. Š.
2. veržiant ką nudilinti, nuzulinti, padaryti, kad nukristų: Drotinė tvėris nūverža kylį, ir iškliba dalgis Šts. Karpą gal veržtinai nuveržti su ašačiu Šts.
3. stipriai suveržti, suspausti: Kojų raumenis nūverža, kad stipresnis būtų bėgikas Šts.
4. Kp patraukti ką į savo pusę, pavilioti.
paver̃žti, -ia (pàveržia), pàveržė tr.
1. NdŽ rišant, juosiant, traukiant kiek įtempti, įtempus suglausti, sutvirtinti: Pasiėmiau [kumelę] bulbom akėtien, tai led spėjau atsisėstien, ir pamačiau, kad jau [kumelės] kulnan pasiekė [ratai], papilvinė nepaveržtà, nu tai, kiek išeina, skrenda jy Kp. Varžytuve apmatus pàverža, atleida DūnŽ. Šieno kartį stipriau paver̃žti DŽ. Sesuo paveržė skarelės mazgą pakaklėje, galvą ant šalies pakreipė J.Paukš. [Bernas] pasirąžo, susibruka raudonus marškinius į kelnes, paveržia platų diržą V.Bub.
2. kuo rišant, vyniojant, sukant ką kiek suveržti, suspausti: Teip labai [kietai nevysto], kad kaip jau akmuo, vaiku[i] negera labai, ale teip biškiuką paver̃žia, kad neišsitraukt rankyčių Kp. Vienas [vežimo skieto] kraštukas pàveržtas Lp.
3. kuo rišant, vyniojant ką sutempti, suspausti: Jaunus medžius raišiojant lunku, reik daboti, idant jų par stipriai nepaveržtų S.Dauk.
ǁ refl. pasikarti: Nė kokio gelbėjimo [žmonės pakaruokliui] nedaro ir nežino, kad ir ką tiktai būtų pasiveržęs Sln.
4. NdŽ kiek pasukant įtvirtinti: Paver̃žk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J. Čia šriūbas y[ra] tame kalvarate i pask pàverži, jei nori, dikčiau Kv. Muterkelę biškį daugiau pàveržei, šmūkš i nusmuko gvintai Trk.
5. sukutį, veržlę veržiant kiek suspausti: Jas (girnas) paver̃žt reikėdavo PnmŽ. Pasuk, paver̃žk biškį tus slastus, ka tas sūris susispaustum End.
6. R, MŽ, N, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ prievarta, jėga ką atimti, išplėšti, užimti, užvaldyti: Čia iš Vincutės pàveržiau lazdą – mat be lazdos nebepaeinu Slm. Kai išsikasta šulnį, ar nepaver̃žta iš manę vandenio? Slm. Aš audžiau, tu muno audimą pàveržei (užsėdai ir vietoj manęs audi) Grd. Jis man darbą iš panosės pàveržia Mrj. Pamotės brolis pàveržė [žemę] Gd. Jogaila bijojo, kad jo dėdė nepaver̃žtų sosto NdŽ. Karalius daug žemių ir žmonių po savim buvo paveržęs BBJdt1,1. Dėlei šulinies, kurį tarnai Abimelecho syla buvo paveržę BB1Moz21,25.
7. K, Rtr, ŠT356, NdŽ, KŽ, Mrj, Gs patraukti į savo pusę, pavilioti: Aš būčiau su ją ženyjęse, ale kitas pàveržė Jrb. Sudabojau, ka kitas nepaver̃žtų tą mano Kastelę Iš. Tas vyresniasai jam pačią buvo paver̃žęs Slm. Jeigu noria mergiotę paver̃žt, tada jau kariauja Alz. Paver̃žia vienas iš kito gaspadoriai piemenis Slm. Ėmė paveržė nuog jo tą mergą kunigužis BsPIV167(Brt). Vieną, sako, paveržė nuo manęs, gal ir tą atmušti Žem. Žiūrėk, kad tau ponaitis nepaveržtų Elziukės V.Kudir.
| prk.: Jis buvo pàveržtas jos grožio BŽ573. Dabar jį paveržė viena kiek tolimesnė žvaigždė P.Slavėn.
| refl. tr.: Kitos pamergės ėmė šnairuoti, kad patį šaunųjį svotą ir muzikantą Marė pasiveržė Žem.
ǁ nukonkuruoti: Aš čia mėsą statydavau į tę, ale tę paskui kitas pàveržė Jrb. Tas akuliornykas pàveržė šitą vargonyką Slm.
pérveržti tr., perver̃žti, -ia (pérveržia), pérveržė
1. NdŽ perrišus suspausti, suveržti: Perverži̇̀ vytele [šiaudus] ir užkiši, kad vėjas nenupustytų Alz.
| refl. tr.: Piemenukas bėgiojo kailiniukus per liemenį virvute persiveržęs rš.
2. NdŽ per smarkiai suveržti: Párveržei, ir todėl parlūžo kartis J.
3. NdŽ padaryti per vidurį laibą, persmaugti: Tai ponas Dievas ją (skruzdėlę) kai leidęs, perrišęs su šniūreliu ir parveržęs Sln.
| refl.: Ji pérsiveržusi (plonos talijos) NdŽ.
4. refl. perdžiūvus išsikreipti: Pérsiveržia lentos nuo saulės Dglš.
5. refl. pertrūkus išvirsti, išsišokti: Klynas (išvarža) persiveržė MŽ, N.
6. žr. praveržti 2 (refl.): Vaikinas nespėjo persiveržti V.Kudir. Ir persiveržtumbim per ankštas duris į amžiną gyvatą srš. Kas per tus [vartus] nenor persiveržti, tas niekados ant amžinos gyvatos nepareis brš. Užlipsi patsjen ir Aaron su tavim, bet tenepersiveržia kunigai ir žmones, kad liptų Viešpatiesp Ch2Moz19,24.
| prk.: Tikra meilė ir per didžiausiuosius atlaikymus persiveržia prš.
7. refl. žr. praveržti 3 (refl.): Jūsų žodžiai man per visą dūšią persiveržė prš. Jų graudenimai per širdis persiveržia Ns1832,3. Dabar jau neigi joks šviesos spindulėlis nebepersiverš … per … aną baisiąją tamsybę Ns1838,2.
8. refl. didelėmis pastangomis per ką persigauti, persikelti: Per upę su mace pérsiveržti KI411. Jie kitaip negalėjo įsivalnytis, kaip iš vieno buto į kitą butą per stogą persiveržtis prš.
9. jėga užimti, užvaldyti: Anys teipajag ir daugia macnųjų karalių, kurie syla ing jų žemę įėjo, pakirtusius … ir jų karalystes po savim perveržusius BB1Mak8,4.
piever̃žti, -ia, piẽveržė (dial.) žr. priveržti 1: Balnas buvo visai nau[ja]s ir už balno buvo dar vieni nauji batai pyveržti Sg.
praver̃žti, -ia (pràveržia), pràveržė
1. refl. kam veržiant, spaudžiant pratrūkti, plyšti: Visa syla patempė [ką sunkaus], iš rozo gal pràsveržė plėnė Dg.
| Linmarkos prasiver̃žia, apisemia čia Adm.
2. refl. K, Rtr, DŽ1, KŽ su jėga, didelėmis pastangomis prasibrauti, prasisprausti: Pro minią prasi̇̀veržė moteriškė NdŽ. Iš girių šernai čia prasiver̃žia Lkč. Apsuptas priešas kausis narsiai ir atkakliai, bandydamas prasiveržti atgal V.Myk-Put. O Stagaras, pastebėjęs Karalių, prasiveržia pro kitus ir nutveria jį už alkūnės I.Simon. Lervos kurį laiką laisvai gyvena vandenyje ir stengiasi prasiveržti pro karpinių žuvų odą į raumenis rš. Prasiveržė per neprietelius BB1Mak6,45.
3. refl. prasiskverbti, prasismelkti: Saulė prasiverždavo pro ūkus ir suspindėdavo giedra bei šiluma rš. Pro duris iš lauko prasiver̃žia šviesos ruožai NdŽ. Rašydamas negalvoju apie jokius apibendrinimus, stengiuosi, kad dvasia prasiveržtų pro medžiagą, mintis pro žodžius J.Gruš. Pro duslų daugelio balsų gaudimą vienur kitur prasiverždavo moterų klyksmas ir įsakmūs policijos šauksmai V.Myk-Put.
4. refl. NdŽ srautu pasipilti, paplūsti, pratrūkti: Prasi̇̀veržė tris kartus kraujas – siuvo Bb. Ka plūdai y[ra], [v]anduo prasi̇̀veržas pro tą apačią tilto Akm. Tik pačiame vidury prasiver̃žęs gelmių šaltinis Plv.
5. staiga imti reikštis (apie psichinius, fizinius ir kt. reiškinius): Gali gausus lietus prasiver̃žti NdŽ. Juoko banga prasiveržė kvatojimu rš. Ilgai kaupęsis skausmas dabar prasiveržė taip smarkiai, kad vaikas pats nieko su savim nebegali padaryti J.Ap. Sušvokštė jis ir pats išsigando savo prasiveržusio pykčio J.Mik. Boboms reik neužsičirkšti, vyrams neleisti pasiutimuo prasiver̃žti Rdn.
6. sunkiai ką gauti, pasiekti, prastumti: Pràveržiau vietą dėl tavęs J.
priver̃žti, -ia (pri̇̀veržia), pri̇̀veržė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ; Q180, I, M, L
1. tempiant, traukiant ką prie ko priglausti, pritvirtinti, prijungti: Šienkartę priveržti N. Karties gerai nepri̇̀veržei JT300. Beržo susuktom vytelėm lotas priver̃žia Kp. Žagrę prie ienų priveržia su įtvara J. Ragais traukiamasis jungas prie ragų priveržiamas kanapiniais arba šikšniniais raiščiais LEIX530. Nereik stiebą pri apynvarpčio didžiai stipriai priveržti S.Dauk. Tas medis par patį vidų anos lentelės tur pareit ir pri jos su vinimi tur būti priveržtas ir prisegtas S.Dauk.
| prk.: Sutvertojau muno! Tvirtesniai muni priveržk pri savęs ryšiu vienybės brš.
2. kuo apjuosus, aprišus ką prislėgti, prispausti, padaryti, kad laikytųsi: Lovo[je] gulint pririša miegantį, priver̃žia, kad negalėt atsikelt Sb. Siūlą perkiša, su ta balanyte priver̃žia [audžiant] Slm. Kada jau dangtis prakiuro arba naujas reikia dengt, tada pakloja an dangčio [kūlį], pririša tokiom lotom, vytim priver̃žia Kp. Kumelį ažukišam, prispaudžiam su tuo kumeliu tą lotą, priver̃žiam, vytelę šitą drūtgaliu ažukiši, ir laikos Pnd. Su tuo ožiu priver̃žia tą vytelytę [stiegiant stogą] Alz. Su šatra priveržk šiaudus stiegiant stogą J. Priver̃žia su virvėm, su kartėm, ir neišbira vežimas važiuojant Kvr. Ans vežimą šieno priveržė su kartimi J. Priveržėm vežimą, net šienkartė sulinko Krok. Reikdavo i šieną priver̃žt su virvėm Sdb. Jei vežimą stipriai priver̃š ir apgrėbstis, tai niekad šienas vežant nebyrės Skrb. Jei kada atseidavo jam krauti šieną ar šiaudų vežimo, tai niekados nepriverždavo, – tada ar vadžios trūkdavo, ar kartis lūždavo BsPII154. Priver̃žia tą pėdą prie suolu[i] ir nušukuoja galvenas Svn. Ant kazilų priverži̇̀ smagiai [linus], kad neišsipešt Alz. Didelis rąstas, i tame rąste įkaltos tokios nosės, [linų] pėdą už tos nosės užkabino i pri̇̀veržė aną End. Tą guziką reik priver̃žti (gerai prisiūti) – toks palaidas Krš.
| prk.: Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę Pt.
| refl. tr., intr.: Neprisiver̃š vienodai [siūlai audžiant], ir negerai PnmR. Vaikščioja su škarmalais apsivilkęs, pilvą su diržu prisiveržęs LTR(Lnkv). Prisi̇̀verži tą [linų] pėduką, su šukuočiu čikš čikš, vienas iš tos pusės, antras iš tos End. Būdavo, prisiver̃žia tą [linų] pėdelį ir šukuoja Kp. Tą pėdą prisiver̃ši, ka neišsitrauktų tas linas, i šukuosi Žr. Pradėjo važiuot, ėmė [žmonės] puldinėt, jis sustojęs paėmė šienkartę, prisiveržė vežimą kaip šieno BsPIII205(Brt).
3. varžtą sukant ką tvirtinti, sutvirtinti: Priveržiamasis sraigtas PolŽ46. Darbininkai tiesia kelią, dėlioja skersinius, priveržia bėgius rš. Tėtis sukioja varstoto sraigtus, žiūri, ar gerai laikosi priveržtas medžio gabalas A.Vencl.
| prk.: Sėdėjo tartum priveržtas ir prakaitavo, norėdamas ir negalėdamas atsiplėšti nuo suolo J.Avyž.
4. Pl sukant padaryti, kad veiktų, prisukti: Reiks priver̃žt laikrodį – maž ir surikęs mušimas Slm.
5. refl. Q262, R206, MŽ, N, KII276, K prisibrauti, prisisprausti, prilįsti: Prisiveržęs nekursai jaunas vyras, jam tą gromatą … pagreibęs, pabėgo LC1886,52.
6. Ch1Mt14,22 prk. priversti ką daryti, prispausti, prispirti: Reikia priver̃žt prie darbo, tai nereiks valkiotis Gs. Reikia ir vaikus prie darbo priver̃žt Mrj. Tas bagočius visus prie darbo priver̃ždavo Vlkv. Su darbu mane pri̇̀veržė Rmš.
7. prk. apsunkinti kam gyvenimą, nuvarginti, nukamuoti: Tos skolos pri̇̀veržė gyvętojus Plv.
8. prk. griežtai prižiūrėti, sudrausminti: Vyrai neremti, anus reik vis pri̇̀veržtus laikyti Krš.
suver̃žti, -ia (sùveržia), sùveržė tr. K
1. R, R422, MŽ, MŽ572, N, M, Rtr, NdŽ tempiant, traukiant, rišant tvirtai suglausti, sujungti, susieti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, pritvirtintą): Suver̃žti virvę KŽ. Suver̃žia smagiai tą vytelę ir užukiša Kp. Kuskelę taip sùveržei, kad kaklą smauga Vkš. Ryšulio kampus keliais prispausdama suveržė M.Katil. Labiau suver̃žk pakeliamą Vžns. Kap per daug sùverži paprūgą, arklys nei dūsuot, nei eit negali Lš. Seniau jegu pagavo [arkliavagį], tai dvilinką į pavalkus, sąmatą šitą suver̃žia kietai ir tada duoda Kp. Tą kartį veržia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Kiek kartų skersai sukeitęs suveržk stipriai lunką, bet ne par daug, kiteip sula negalės liuosai sriausti S.Dauk.
| prk.: I tu veizėk, ka klebonas gerai suver̃žtų, ka neatsileistų mazgas (apie sutuoktuves) End.
| refl. tr.: Vežikas paėmė lazdą, susiveržė pantį ant kelnių juosmens L.Dovyd.
2. Rtr kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, suspausti, sutvirtinti: Su veržtuvais pundus linų nubrauktų suverž J. Kūlį suver̃žk rišdamas J. Pasidirbsys šiaudų ryšį, suriši, suver̃ši Nt. Susukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Perveria par lotas, par grebėstus tas garankštes ir suver̃žia šiaudus PnmR. Ale sùveržta tep būna kūlin, kad šiaudo neištrauksi Sn. Mažne su karte suver̃žęs veši mėšlus Krš. Reik atvarslų, reik ratgalių visokių, ot ko reik vežimuo suver̃žti Sd. Užpakaliniame gale pririšo didelį medinį kablį ir prie jo prikabino ilgas ir storas surangytas vadžias šieno vežimui suveržti rš. Kad sùveržu [galvą], da daugiau ką galiu dirbti Krkl. Aš jau kaip išgerdavau, tai ant rytojaus nei valgyt, nei gert, ryzais apsirišk galvą – suveržiù ką tik smagiau, neiškenčiu Kp. Bobutės tuojaus apideda [gimdyvės] galvą burokų skiltimis, suveržia smagiai skarele LMD. Vis šaukė, kad suver̃žkit tą mano krūtinę Jrb. Nesižioja kiaulė, kai snukį suver̃žia Pl. Razumnesnės moterys iš anksto ryšelius ryzais suveržia, tai rankų neperima Lš. Suveržia kietai su šilkiniu kaspinu [ranką, jei girgždėlė įsimeta] Sln. Suver̃žk gerai rankeną, bo dalgė čiūkšt – ir kojon Kp. Sąmatas – siauras šikšninis dirželis, naudojamas pavalkų kamantams suveržti rš. Berželiais sùveržta, susegta [medinės akėčios], nereikia nei šriubų, nieko Č. Klumpius nupirks, su drote suver̃š, ka neparsprogtų Kl. Suver̃žti statinę NdŽ. Suver̃žti lanku NdŽ. Suveržiamasis laikiklis GTŽ. Bokštas montuojamas iš atskirų betoninių blokų, suveržtų metaliniais strypais rš. Man negaila, kad jį surišė, tik man gaila, kad nelabai suveržė LTR(Slk). Užrišo jam akis, supančiavo gelžiniais kojas, rankas užpakalė[je] su virvėms suveržė ir į aukštą įmetė bosą M.Valanč. Pareigūnas pakėlė galvą, išpūtė abu skruostus; apikaklės suveržtas jo sprandas paraudo J.Paukš. Grakštus, sùveržtas liemuo NdŽ. Žmogus supančiotas ir suveržtas aba apkaltas negal nieko gero ant ižganymo amžino daryt SPII159.
| prk.: Pagadinau širdį – kas aną išsiplėtusią suver̃š Tl.
| refl. tr., intr. K, M: Susiver̃žti vystu NdŽ. Kurie vyrai kela [ką sunkaus], anie vis pilvą susi̇̀verža Dov. Lenktynėse motociklininkai susiveržia plačiu vidurius saugančiu diržu rš. Drabužiai tavo nusmunka, pasileidžia, kad nesusiverži J.
| Pradeda mūryti šulnį, užpilia akmenėliais, susiveržia – stovi ilgiausiai Slm.
3. varžtą veržiant, sukant suspausti, sutvirtinti: Suver̃žti sraigtu NdŽ. Medinė koja, muterkėmis suveržta J.Sav. Sekcijos sujungtos suveržiamaisiais sraigtais rš.
| refl.: Paveržk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J.
4. veržiant, sukant įtvirtinti: Varžtą suver̃žti KŽ.
^ Tau tie šriūbai laisvi y[ra], ir anus nebsuver̃ši jau (jeigu neturi proto, nebeįdėsi) Trk. Žydam gyvenimas nejaukus, suvaržyta, varžteliai suveržti̇̀ Pl.
5. impers. dėl skausmo, sutinimo ir pan. suspausti, suremti: Saulė[je] pabūnu – sùverža galvą Rdn. Kaip tokie orai, mun galvą kaip veržtè sùverža Krš. Atsikeliu, nugara suveržtà, nebegaliu pasijudyt Ps. Po alaus atsikėliau sùveržtas (spaudžiamas šlapimo pūslės) ir moviau lauko Krš. Suverža žmoguo burną, bitys kad suspardo Šts.
^ Suputau, kaip suveržtà palikau Pvn.
6. refl. pratrūkus, praplyšus susitraukti, užsitraukti: Žaizdai gyjant, išvarža pamažėli susiveržia, drumstėja P.Aviž.
7. refl. NdŽ per jėgą sueiti, susibrukti, sulįsti: Daba žmonys į dangų susiver̃š patys – toks pasiutimas Krš.
8. refl. srautu suplūsti, sutekėti, susrūti: Tūžbos čėse kraujas tūlam ant širdies susiveržias prš. Kraujas karščiuodamas buvo jam į galvą susiveržęs LC1879,3.
9. NdŽ, Slm, Eig, Akm prk. kam suvaržyti laisvę, neduoti valios, suspausti: Nė žingsnio savo protu, anos tura atsiklausti – sùveržtas vyraitis Krš. Suveržti̇̀ seniau žmonys buvo, darbūs[e] paskendę Grd. Dirbi, esi žmogus sùveržtas, nenueisi kur susigalvojęs Ms. Reik vaikus suver̃žus laikyt, nepaleist valio[je], kiteip neišeis iš jų niekas Jnšk. Noriam, kad kiti būtum suveržti aštriais įstatymais, o nekentam, kad mumis kas draustum M.Valanč. Jau suver̃žtas visas valsčius kaip paukštelis klėtko[je] JD209. Kodėl mūsų kuningėliai dabar teip yra suveržti̇̀ ir išbauginti KŽ. Suveržtà Lietuvelė, rusas visai smauga, kas i būs Tl. Dabar suveržtèsnis gyvenimas kaip caro laikais Šts.
| refl.: Kietai susiver̃žti NdŽ.
10. jėga ką suimti, sugriebti: Kas tą auksą suverš į savo rankas, jei ne ponai? Šts.
11. refl. susivaržyti, susiimti, susiginčyti: Vaikiu du viena merga susiveržė J. Ponai susi̇̀veržė dėl valdžios Šts. Susi̇̀veržė su broliu dėl žemės Šts. Prancūzija bei Italija susiveržė dėl apturėjimo žemių Aprikoj LC1881,14.
12. refl. susitaupyti, susispausti: Aš galiu tau pinigų pažyčiot. – Ant kieka? – Ant trejų metų, kolei tu kiek susverši TDrIV168(Ck).
◊ dir̃žą (pil̃vą) susiver̃žti (suver̃žti Klvr) NdŽ imti kukliau, ne taip sočiai maitintis, nesišvaistant gyventi: Daba jau reiks pilvãlį susiver̃žti, nebibūs teip gerai End. Šiemet teks pilvas susiveržti – rugių labai maža prikūlėm Grž. Tada diržus reikdavo kelioms savaitėms susiveržti Vaižg.
(kieno) nagè (naguosè) sùveržtas priklauso nuo ko: Kas par vyras, kad ans pačios nage sùveržtas Lnk. Jei vyriškas pajunta, ka ans pačios nagūse sùveržtas, ans ema siusti Rdn.
užver̃žti, -ia (ùžveržia), ùžveržė KŽ
1. tr. NdŽ tempiant, traukiant tvirtai sujungti, susieti, užrišti, užmegzti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą): Tuoj čigonas [puolė] ant ją ir jos pačios skarytę užùveržė Alz. Du mazgu ùžveržiau, o vis tiek sliuokia [skarelė] Jrb. Į užveržtas akis sunku įverti virbalą ir per jas ištraukti mezgamą siūlą rš.
| refl. NdŽ: Mazgas užsi̇̀veržė J, JT430. Atgrubusiais pirštais ilgai narplioju ant jo (zuikio) kojos kruvinai užsiveržusią kilpą V.Bub. Kuo traukia tas rankoves, tuo labiau jos užsiver̃žia Sb.
| prk.: Stipriai užsiveržė ryšiai, užmegzti prie bonkutės LzP.
2. tr. kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, užspausti: Iš arklio uodegos ištraukė ašatį, užver̃š, užvynios už tos karpikės, ana i nudžiūs End. Su ašučiu ùžveržiau karpą, ir nurietėjo Šts. Ùžveržiau roną, o teip tai būčiau tuojau nukraujavęs Pgg. Kojelę marle ažùveržiau [, kad gyvatės nuodai nesklistų] Vdn. Liepė [gydytojas] užver̃žt, kad toliau nebeeitų tas tinimas Bsg. Žymu, kad kaklas buvo užùveržtas, užputęs Krs. Marškinius nuplėšė, skurlį ir ùžveržė tą koją End. Ažver̃ždavo pirštinės riešelį: teip vilkstele suriša, šič kankoliukai kabaldžiuoja PnmR. Prasipjovus arteriją, reikia ji veikiausiai užveržti ir sutūrėti kraujas rš. Ùžveržia tą gyslą greit, kad nebėgtų kraujas Brb. Kai kraujas bėgdavo iš nosies, tai užver̃ždavo mažąjį pirštelį ir liepdavo pagulėt Ppl. Tokie ožiai y[ra], teip suspaus, užver̃š, iššukuos tas [linų] galveles Gršl. Kiaulės snukį užver̃žti brūkliu NdŽ. Ma[n] rodos, kad kokia [mokytoja] ùžveržė (nusuko) ausį Plv. O rusų tai buvo maišeliai užveržti̇̀ tiktais su virvele Sb. Vyriškiai [daktarui] ir pusrublį iškrapštydavo iš šikšninių, kietai užveržtų kapšelių V.Myk-Put.
| Tie siūlai ùžveržia [siūlų giją], i nenusidažo, pasiliekta karpuotas į rundą Grd. Pančeka baigia koją ažver̃žt Skp. Opoms gyjant, randai gali užveržti ašarinį lataką P.Aviž. Pri sausros molis ùžverža (uždžiovina) sėjinius Šts.
| refl.: Pažiūrėk, kaip pririštos avelės – gal užsi̇̀veržė (užsismaugė)? Ėr.
| Taip ans (sienojų surišimas) užsiklynija, užsi̇̀veržas, i kerčios niekada nepardžiūna, nežioruo[ja] Krž.
3. tr. NdŽ varžtą užveržiant, užsukant ką suspausti, pritvirtinti: Viršutiniame vamzdelio gale varžtu užveržiamas dangtelis rš.
4. tr. sukant, veržiant pritvirtinti: Užver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Užveržiamoji veržlė PolŽ64. Reik gerai užver̃žt brikelio mutarkas, ka ratai neklebatuotų Skrb.
5. tr. dėl susijaudinimo, skausmo ir pan. užspausti, užgniaužti: Jaunikiui užveržė nepaprasta baimė krūtinę prš. Tik ką matytas paveikslas bado užveržė man gerklę Pt. Susitvenkęs kartėlis ir ašaros užveržė gerklę rš.
| impers.: Galva in mane ùžveržta labiausia, motina brangiausia! Drsk.
6. refl. KI639 prasibrauti aukštyn, užsigrūsti: Atsirado uniformuotų vyrų, kurie lieptu užsiveržė ant denio ir čiupo jūrininkus rš.
7. refl. labai panorėti, stengtis, siekti ko: Kas beužsi̇̀veržė laiškininku būti, kas benusivaržė? Lk.
8. tr. prk. suvaržyti laisvę, neduoti valios: Marti užveržta kaip kaliny J.
9. intr. smarkiai suduoti, įkrėsti: Jau tam ùžveržė, kad tep rėkia Gs.
◊ vadžiàs užsiver̃žti pasidaryti griežtai prižiūrimam, valdomam: Viskas sutvarkyta, padaryta, ale vyrelis vadžiàs užsiver̃žęs Krš.
1. tr. stipriai tempiant, traukiant glausti, spausti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, aprištą, pritvirtintą): Ver̃žti juostą NdŽ. Įdėję plonos vytelės storgalį į krepšio šoną, kietai verždami, apsukome apatinę rankenos dalį su kitais priglaustais vytelių laibgaliais rš. Stipriai ver̃š tą virvę, ta kartė pūkš pusiau, tą mergą ka duos nu vežimo End. Daug never̃žk [šienkartės] – gali trūkt vadžios Dkš. Tą kartį ver̃žia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Ver̃žti atsileidusias stygas NdŽ. Ver̃žia audimą tas riestuvas, an kito riestuvo gijas suriečia Grd. Ji, Adelina, liekna, aukšta, per pusiaują tik gorsetus veržia, ir jau dainuoja dainuoja L.Dovyd.
| refl. tr.: Ankštai, smarkiai, kietai ver̃žtis diržą NdŽ.
2. tr. kuo rišant, juosiant ką slėgti, spausti, daryti, kad laikytųsi: Visokias virves [vydavo] vežimam ver̃žt Sdb. Kobinys užkabinti, kai ver̃ža [šieno] vežimą Krž. Virvė vis stipriau ver̃žė jo minkštą kaklelį NdŽ. Ver̃žk su karte šieno vežimą, kol priverši J. Užsisėdi an tos šatros i verži̇̀ [šiaudus, dengdamas stogą] su karkliukais PnmŽ. Sąnarius įskaudo beveržiant kūlius rš. Užkritęs žaltys ant kaklo tol veržęs, kol nusmaugęs Sln.
| prk.: Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio M.Katil. Iš šiaurės veržė jį naujai įsteigtas kryžokų zokanas (ordinas) rš.
^ Lyja, kaip karčiu veržia Dbk. Veržk [vežimą] raudodamas, važiuosi giedodamas LTR(Tr). Ar šiaip ver̃žk, ar taip ver̃žk – vis muno pati Lkv.
3. tr. sukant įtvirtinti: Ver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Varžtus ir veržles reikia veržti apdairiai rš.
4. tr. sukant daryti, kad veiktų: Laikrodis su viduriais (baterijomis), tai nereikia nei ver̃žt, nei ką Antš.
5. tr. traukti, plėšti, tempti į save: Ji to lenciūgo neduoda, o jis tą lenciūgą iš jos ver̃žt Skr. Katelė neduodanti. Šunelis pradėjo veržti. Beveržiant tas kūlelis plumt į vandenį ir įkrito S.Dauk. Tie pergal stipriai velinius, verždami nuog jų kalinius (kailinius) SGII107.
ǁ refl. tampytis, muštis, stengiantis atimti, išplėšti: Nieko netrukus tyčiomis susitikusiu įniko veržties abrozais, besiverždamys tankiai ir susimušo, patolei vienok neliovės grumties, pakolei katras nor būrys neišveržė antram abrozo M.Valanč.
6. tr., intr. Plvn dėl ankštumo spausti, mygti, skaudinti: Tamprūs batai ver̃žia kojas J. Jei tik geriau paėdu, tujau sijonas ver̃ža Krš. Sijonas baisiausiai ver̃žia, aukšty lipa Slv. Marškinių kaklas ver̃žia Dbk. Nei tau pažastų, nei kur kitur ver̃š NdŽ. Ankštokas, nudėvėtas švarkas veržė pečius rš. Kūdikis rengiamas laisvai, kad drabužėliai ir vystyklai nespaustų ir neveržtų rš. Veržiantieji rūbai N. Pasidėk čia pat kibirus, kad naščiai pečių neveržtų rš. Dabar jam reikia eiti jos ieškoti, bo jo širdis nerimsta, o žiedelis veržia pirštą DS52. Kai juostele sujuosė, veržė man liemenėlį (d.) Knv.
| Visokios veržiamosios liemenės (korsetai) žalingos V.Laš.
7. tr. mygti esant ankštumoje: Įsėdom į troleibusą ir tep mus ver̃žė, kad nuo savo daiktų nustūmė Srj.
8. tr., intr. NdŽ dėl susijaudinimo, sutinimo ir pan. spausti, teikti skausmo, skaudėti, gniaužti: Jo gerklę veržė graudulys J.Avyž. Gerklę veržė rauda A.Vencl. Niežai veržia N. Krūtinę lankai veržia, pykina rš.
| impers.: Kai pradeda galvą skaudėt, akis ima ver̃žt Jrb. Akį ver̃žia, turbūt miežys kils Gs. Akis ver̃žia, noriu miego, bet negaliu užmigt Plv. Smarkiai ver̃žė pakinkį Vlkv. Ma[n] ir tei šiandie ver̃žia par juosmenį Jrb. Tai prisivalgiau – net pilvą ver̃žia VšR. Ne po daug reikia privalgyt, padaugysi – tuoj ver̃žia, sunku Kp. Kartais ver̃ža krūtinę nu alaus, nebatsigaunu, trūksta dvasios Trk. Verža galvą, pasvaigusi paliektu Rdn. Ver̃žia galvo[je], negerai – sustojo tenai kraujas Skrb. Teip ver̃ža, teip ver̃ža, gela visa koja End. Padkavą kap prikala, arkliui ver̃žia – jis būna nejudrus Brb.
9. refl. imti išsišokti, išsikelti, išvirsti: Ver̃žias ceglos (plytos) iš kamino – do sugrius kaminas Klt. Pradėjo ver̃žtis tos venos Upn.
10. refl. SD31,65, H, R, MŽ, Sut, I, K, NdŽ, KŽ jėga, prievarta spraustis, brautis, grūstis, lįsti: Tas [vagis] pro duris ver̃žtis, jis ištrūko, lekia, o mano Juozas kad vejas Kp. Ver̃žias kai paršas daržan JT239. Pro studentus veržiasi į auditoriją žilagalvis, jauno veido, nepaprasto judrumo Tumas-Vaižgantas LKXX383. Minia skubinosi veržtis pro duris, bijodama, kad dar kas blogesnio nepasidarytų rš. Jiems einant, iš kopų kad ver̃žėsi, kad ver̃žėsi dvasios NdŽ.
| prk.: Visokios mislios veržte ver̃žas į galvą: kas būs, kaip? Krš. Šnekėk i gromatiškai, ver̃žas savo (tarmės) žodžiai, i tiek Krš. Jis nepajėgia suvaldyti minčių, kurios veržiasi kaip versmės iš gilaus podirvio V.Aln. Gudiška kalba veržiasi pro visus plyšius į lietuvišką TS1899,10. O kiek atsiminimų veržiasi! V.Kudir. Toji laimė nebetilpo jo krūtinėje ir veržėsi lauk daina A.Vien. Riksmas draskė krūtinę, įstrigo gerklėj, veržėsi pro kietai suspaustas lūpas V.Bub. Visa, kas kilojo paukščio krūtinę, veržėsi giesme išeiti J.Balč. Bet šauksmas kitų vaikų taip baisiai į jos ausis veržės, jog atgaliaus sugrįždama vyriausį sūnų iš patalų išplėšė S.Dauk. Į krūtinę tau nerimas veržias S.Nėr. Tai vis klausimai, kurie veržte veržiasi V.Kudir.
veržtinai̇̃ adv.: Taip įžūliai kalbėdamas, kone veržtinai įsiveržė svetimasis į kambarį I.Simon. Tasai žodis veržtinai veržiasi jam iš lūpų I.Simon.
ǁ pulti, siekiant nugalėti, užimti, užvaldyti: I pradėjo šič rusai ver̃žties ver̃žties, mat tura to svieto daug Vž. Priešai ver̃žėsi iš trijų pusių NdŽ. Neprieteliai veržias Lietuvon brangiausion LTR(Rk). Kas jėga veržiasi, tas priešas V.Krėv. Neprieteliai ant mūsų ver̃žias KI58.
| prk.: Ver̃žias avėčio į dirvas Grd. Ir į šį nuošalų kraštą veržėsi didieji istorijos įvykiai rš. Tau vienam, Viešpatie, esmi susigriešijęs, todėl ir veržiasi ant manęs viena sloga ant kitos srš.
ǁ prk. stiebtis: Į šviesą veržiasi gamtoje visa, kas gyva ir auga A.Sm. Šauja dangun pušys šimtametės, aukštyn veržias beržas paūgėjęs TS1903,11.
ǁ prk. dygti, kaltis: Iš šalčio pakirstųjų šaknų veržias nauji daigai I.Šein.
11. refl. K, LL286 srautu plūsti, srūti, sklisti: Kambarin ver̃žėsi mėnesiena NdŽ. Visur tamsi, tik pro vieną taškiuką ver̃žas šviesa Krš. Dūmai ver̃žas, o rūkymas rūkymelis! Krš. Anie (pinigai) kaip to[je] žemė[je] ten rūdė[ja], i tos ugnys veržas Tl. Jau par dures ver̃žas [liepsna] Krž. Vandeniui pradedant virti, garai pro skylutes bei plyšius … su mace laukan veržias Kel1851,94. Šaltis veržiasi pro langą K.Bor. Oras iš balionėlio smarkiai veršis pro vamzdelį rš. Atsipalaidavusi energija iš Saulės centrinės dalies veržiasi į Saulės paviršių rš. Šaltinis ver̃žias į viršų Žgč. Iš kalno koks nors šaltinelis ver̃žės, bėgo Brs. Kraujas pradėjo ver̃žtis iš žaizdos Rm. Kraujas, iš visų pusių spaudžiamas, veržėsi ten, kur jį mažiau spaudžia rš. Jei sula par daug į pumpurus vaisinius veržas, tuo kartu tie neišduoda vaisiaus S.Dauk. Vynas iš bačkos veržėsi lauk BsPIII11. Vynas iš bačkos veržėsi tekėti BsPIII11. Tvanas ver̃žias ant mūsų KI58. Vandenys iš jūrų per žemę veržiasi ir save nuo sūrumo čystija srš. Kiek jaunų vyrų lieknūse žuvo – pačios ašaros ver̃žas iš akių Rdn. Man rankos dreba, ašaros veržiasi iš akių Žem. Prakaitas veržiasi iš kaktos I.Simon.
| Kraujas į galvą ver̃žias KI58.
ǁ lietis, per viršų tekėti: Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, ir ežeras veržias platyn – banga gena bangą ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų K.Bor.
ǁ tvinti, kilti: Dūkstant sumišai vėjams ir viesului, … vilnys kaip kalnai į dangų veržiasi RD201.
12. refl. N, NdŽ labai norėti, stengtis, siekti ko (ppr. kuo tapti, kur patekti, nuvykti, ką atlikti ar pan.): An nakties [katinai] ver̃žiasi į lauką Snt. Toji peteliškė ver̃žias per langą Srj. Drugeliai veržiasi į šviesą S.Nėr. Prakirto skylelę (eketę) – i ver̃žas ana (žuvis) ten, įgreibs į tą skylę kaip į košę žuvį – tik mesk, tik mesk lauku End. Jos (bitės) visą žiemą laikėsi ramiai, per atodrėkius nesiveržė apsiskraidyti rš. Būčiu ver̃žusys, būčiu seniai išejusi Rdn. Pas mum labai ver̃žias ant buto žmonės Rd. Ver̃žias [ligonis] namo, daėdė ligoninė Vj. Į ūkininkus nelabai kas ver̃žas: smagus darbas, nešvarus Krš. Jis ver̃žias labai ant pinigų, tai dirba dieną naktį Šd. Vaikiukai ver̃žas pri traktorių, mašinikių, pri mokslo nelabai Krš. Dvidešim vienerių metų ir jau pats (savarankiškai) ver̃žiasi gyvęt Plv. Jam turbūt pasirodė, kad pana ver̃žės eit už jo Jnšk. Kad būt sunkus darbas, a veržtų̃si [dirbti]: sakytų, ui, vaikas mažas, negaliu! Mžš. Ko tiej žmonės in Ameriką veržias, kad tę aršiau kap par mum Lš. Aš veržúos į kaimą, mun kvepa, o visi jaunesni – į miestą, į miestą Krš. Ana striošniai ver̃žės į miestą Žeml. Štai ji jau pasiilgo tų namų, iš kurių taip visa jėga veržėsi, kurių neapkentė I.Simon. Kur mūsų nenor, čia mes ir neveržiamės Ns1832,5. Ar girdėjai, tėvai, jug vedums Agatė veržte veržas tekėti už Nikiporo M.Valanč. Kaip ėmė veržtis į svietą, nelabai nė gyniau V.Kudir. Paskutiniuose metuose taip lietuviai ėmė veržtiesi į mokslą, juog gimnazija turėjo daugumui atsakyti A1884,140. Teip Dievas pirmiaus ir skalsiaus savo šviesybę leidžia ant dūšių, kurios nuog žemės atsidrėskę ing dangų Dievop veržiasi SPII39. Jei be nužeminimo aukštyn veršitės, tad tikrai kuo aukščiau užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517. Alcimas syla veržės vyriausiu kunigu būti BB1Mak7,21. Anie pulkais kimšos ir ver̃žės žodžiop Dievo DP98. Pulkas žmonių veržės jop, idant klausytų žodžio jo MP254. Žmonės Jėzauspi veržėsi klausyti žodžio Dievo BPII271.
| prk.: Siela į saulę veržias iš rudenio nagų S.Nėr. Vien keleivio širdis nenurimusi veržias toli Mair. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė – į laisvę ji veržiasi V.Krėv. Jų kūnas Lietuvon svyra, o dvasia Lenkijon veržiasi A.Sm.
13. tr. L811 stengtis prievarta, jėga ką gauti, paimti, atimti, išplėšti: Ka neduotum, ji jėga neimtų, never̃žtų, tik nematant išneštų Jrb. Jie tą žemę i namą ver̃žia iš jų Jrb. Iš mano tėvų antrą dalį ver̃žė Lkš. Šokdavo ir prieš tėvą, ir prieš mamą, ir pinigų ver̃ždavo Snt. Vieną rudenį panevali ver̃žė bulves Snt. Lynai karpėms maisto neveržė rš. Sutartyje pasakyta, kad iš manęs kąsnio neverši Mš.
ǁ prievarta išgauti, išreikalauti.
veržtinai̇̃ adv.: Tampo žmones, kol veržtinai neišveržia jų sutikimo TS1900,1.
14. tr. stengtis patraukti į savo pusę, pavilioti: Kam tu man mergaitę verži̇̀?! Slm. Nu penkių vaikų tėvą ver̃žė veržtinai̇̃, tiek paikino tą svetimą vyrišką End.
veržtinai̇̃
15. versti ką daryti, spausti, spirti: Labai veržė pirkt Trs. Ver̃žia rašytis savanoriais Krkn. Vokietis ver̃žė kaminus mūryt Ps. Tėvai ver̃žia mokytis, o jis tingi Jnšk. Čia mokytojai ver̃žia dėl mokslo Plv. Prie darbo, buvo, visus dvaruos ver̃žė, ne tik pas mus Kbr. Visi tie, kurie nori gražų skaistumą parodyt pagal kūną, tie veržia jus, kad apsipjaustytumbite Ch1PvE6,12.
16. tr. prk. varžyti laisvę, neduoti valios, spausti: Teip ver̃žia žmones, pievos neduoda Srv. Jau ji bręsta, jau reikia ver̃žt Plv. Jis savo vaikus ver̃žia, tai ir geri Rmš.
^ Vyras ver̃žamas esi iš visų pusių: i valdžios, i pačios Krš.
veržtinai̇̃ adv.: Lietuvis buvo anuomet iš visur veržtinai suveržtas Db.
17. intr. prk. drausti, ginti, neleisti: Jei turi sąžinę, grobk [daržą], nèveržu (iron.) Grd. Kas tave ištinka per burną, atversk jam ir antrą (pusę); kas teipag tau atima viršutinę (apsiaustą), neveržk jam (imt) ir apatinės Ch1Luk6,29.
◊ api̇̀nasrį ver̃žti trukdyti laisvai reikštis: Buvo veržiamas apinasris spaudai A.Vencl.
dir̃žą ver̃žti versti taupyti maistą, mažiau valgyti: Kaipgi ten pinigą padarysi, jeigu vokietys dir̃žą ver̃žia Antš.
(kieno) ši̇̀rdį ver̃žti (ką) liūdinti, graudinti, skaudinti: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia TS1901,4–5b.
apver̃žti, -ia (àpveržia KŽ), àpveržė tr. K, LVI135 stipriai aprišus, apjuosus, apdėjus, aptempus iš visų pusių suspausti: Àpveržė visą tą kaklą kruvinai Vkš. Apidėsi i apverši̇̀ tom balanėlėm koją Upn. Apiveria apiveria, aũklėm apver̃žia tą riešą, tuos autus apvynioja ir eina dirbtų PnmR. Apveržtai̇̃s rietais būsi su toms kelnėms Šts. Žalias medis, kaip išdžiūna, apverža špuntą Šts.
| refl.: Šitie batai apsiver̃žia an kojos ir spaudžia Rmš.
atver̃žti, -ia (àtveržia), àtveržė tr.; Sut
1. Š, KŽ atleisti ką stipriai surištą, atpalaiduoti.
| refl. tr.: Apivaras atsiver̃žia Š.
2. Š, KŽ padaryti nebe taip suslėgtą, suspaustą.
| refl.: Vežimas atsiver̃žia, kai priveržus ar suveržus netikusiai užriši Š.
3. atsukti, atlaisvinti: Šrubsukiai reikalingi tuokart, kai priseina geležinius šrubus priveržti ar atveržti rš.
4. refl. atplūsti: Tvanas veržias, atsiver̃žia ant mūsų KI58.
5. prievarta, jėga ką atimti, išplėšti: Ir àtveržė iš mažosios lėlę Vkš. Tad nusprendėv teip: katras nuo katro atveršiav, tad tam jisai paliks. Įsikandov [subindešrę] į dantis LTR.
6. pavilioti nuo ko, atmušti: Atveržė vyrą nu pačios Šts.
7. varžytynėse laimėti, nusipirkti iš varžytynių: Atveržė, parauksinavojo (aukcione nupirko) pusę butos Šts.
įver̃žti, -ia (į̇̃veržia), į̇̃veržė K
1. tr. Š, KŽ veržiant įtempti: Į̃veržei par daug, ir nutrūko virvė J. Mezgamos akys turi būti vienodos ir ne per daug įveržtos rš. Įtempia vadeles, išlipęs krapštinėja pakinktus, atleidžia paspręstę ir vėl įveržia V.Bub.
2. tr. įimti, įsmaugti, suraukti: Tos bliuskos užpakaly į̇̃veržtos, tę užklota (klostyta), rankovės papūstos būdavo Grš.
3. refl. įsispręsti, įsitempti: Čia insiver̃žus reikia laikytis, ka nenupultai Pv.
4. tr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 veržiant įspausti, palikti žymę: Apvaros į̇̃veržė man kojas J. Pilna tarba į̇̃veržė manie pečius J. Ta kelnių guma ma[n] baisiai į̇̃veržė Jrb. Kita guma taip į̇̃verža, ka užtirpsta koja, o ta ne, taip tik prispauda Rdn. Kai reik užsukt [ariant], tai net delnus [vadelės] įver̃žia Gs. Tiesieji raumenys įveržia odeną giliomis vagomis P.Aviž.
| refl. D.Pošk: Apivaras įsi̇̀veržė kojon Š. Pamačius ryšį įsiveržus [į medelio kamieną], reik jį truputį atleisti S.Dauk. Žiedas skaudžiai įsiveržė į pirštą ir putmenis I.Simon. Sijonai įsiver̃žę stova – diktėju Krš.
įsiveržtinai̇̃ adv.: Rankų riešuose ilgos marškinių rankovės buvo surišamos kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką Vaižg.
ǁ refl. įsirėžti: Grioviai rankose įsi̇̀veržė Šd.
5. tr. NdŽ, Skd tvirtai į ką įstatyti, įtvirtinti, kad nejudėtų, gerai laikytųsi, įsprausti: [Linų] pėdus įver̃ši į veržtuvus ir par galvą teip kaposi, kaposi i kaposi Bdr. Atleidi pėdą, apverti i vėl į̇̃verži – nu i šukuoji Kl. Arklo išara kreivai įveržta, ir neverčia gerai Vad. Vieną rytą pabudęs pamačiau jau į varstotą įveržtą stebulę su į ją įvarytais stipinais A.Vencl. Sietai tarp rėmų turi būti gerai įveržti, kad nuo grūdų svorio neįdubtų rš.
| prk.: Radvilos Juodojo proteguojamoji reformacija buvo labiau įveržta į lenkiškos kultūros rėmus rš. Koks gyrpelnys, valdžios trokštąsis, visus žmones į savo pančius įveržtų prš.
| refl. tr. Jdr: Liuobam su šniūru įsiver̃žti [linų] pėdą teip, kad ans nejudėtų, ka netraukytumias linai Kl. [Linų] galvas įsiver̃šma į veržtuvą i šukuosma Šts. Tą medžio gabalą čia teip įsiver̃š, po pirmu išgręšas, pasku turėjo skaptą, su skaptu išdailino tą klumpuką viduo[je] ten End.
6. tr. sukant įtvirtinti, įsukti: Riedėjimo guoliai tvirtinami špindelio atramose, juos iš anksto įveržiant rš. Kad sujungimas neklibėtų, varžtai ir smeigės turi būti patikimai įveržti rš.
7. refl. BPII163, SD184,191,198, SD41,393, H, R, R104, MŽ, MŽ136, D.Pošk, Sut, K, LL274, ŠT46, KŽ jėga, prievarta įlįsti, įsibrauti, įsibrukti: Inpuolu, įsiveržu SD407. Įsiveržiuos N. Įsi̇̀veržė vagys į pirklio namus NdŽ. Tiesiog per kirvį tiej vagišiai norėj[o] insiver̃žt Mrk. Trobo[je] degė žiburys, mes sėdam, kas ką darbuojamos, ir įsi̇̀veržė banditai Lnk. Vagys į bažnyčią įsi̇̀veržė Jrb. Plėšikai įsi̇̀veržė vidun Š. Ir tąja pačia povakare, tiesa, jau temstant, bet vis tik įsiveržė užpuolikai į pilę V.Piet. Atkeliavę svečiai išdraskė žiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą M.Valanč. Patys įsidaužė ir įveržės, nelaukdami, idant juos įleistų DP246. Pats syla insiveržia žmonėms, nelaukia tikro ir atviro pavadinimo BPII163. Kada tėvas namų žinotų, kurio[je] adyno[je] vagis ateitų, tada jisai jautėtų ir neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134–135. Įsiveržė ten šernas PK72. Jie (žiogai) ne tikt per laukus bei sodus traukia, bet ir į butus įsiveržia ir vislab, kas tik ėdama, apgriaužinėja Kel1865,194.
| prk.: Pirmas gailusis mergaitės verksmas giliai įsiveržė į Urtės krūtinę ir pasiekė tamsiausiąją širdies gelmę I.Simon. Tavo žodžiai man giliai į širdį įsi̇̀veržė KI307. Duok pamokslą, kursai į mūsų širdį įsiveržtų ir daug naudos mums suteiktų brš.
ǁ SD186 užpulti, įsibrauti, siekiant nugalėti, užimti: Lenkai, įsiveržusys į Lietuvą, piktino lietuvių didžiūmenę savo darbais ir rėdėsi savo daba S.Dauk. Kas tik įsi̇̀veržas, lietuviai an kaklo: su vokyčiais baltraiščiai, su rusais stribokai Krš.
8. refl. srautu įplūsti, įsiskverbti: Anglių smalktis buvo į stubą įsiveržęs ir abu, jiems bemiegant, nužavinęs Kel1852,213. Stiklinė plept ir atkrinta nuo rankos, ligi tik į stiklinės vidų įsiveržia iš lauko truputis oro rš. Gaivaus, vėsaus oro srovė įsiveržė į tvankų, prirūkytą kambarį V.Aln. Į trobelę įsi̇̀veržė srovė lauko oro Db. Iš kur tokie baisi vėjai įsi̇̀veržė, čia ne mūso Krš. Įsiveržė šaltis rš.
9. refl. prk. įsitraukti, įnikti į ką: Įsiveržę esam į darbus, skubam apsidarbuoti Šts. Į tą darbą įsiver̃žę lig vėlumo darbuojamos Yl. Aš vis tokiuos darbuos įsiver̃žus Skp.
10. intr. suduoti, uždrožti: Pasigavęs vaiką, įveržė gerai į klyną Žal.
išver̃žti, -ia (i̇̀šveržia), i̇̀šveržė tr.
1. veržiant iškreipti, išlaužti, sugadinti: Išver̃žia skieto dantis, jėgu nėrai atasprąsčio Svn. Kap nupuoliau nuo tos būdos ir sukūliau skripkas, dūdas, išveržiau koją LTR(Rš).
| refl.: Žiūrėk, vieną daiktą pataisė, tai kitas išsi̇̀veržė Lb. Sienos, langai persikreipę, išsiveržę durys LTR(Ds). Išsiver̃žę buvo kiek [svirno] sienos, reikia suimt Klt.
2. iškelti aukštyn: Dobilus išver̃š labai tos šalnos Bsg.
3. refl. išsišokti, išsikelti, išvirsti: Mano koja negraži – venos išsiver̃žę Srj. Šitas dideles [kelnes], kaip ant dviejų medžių užmautas ir su visosna pusėsna išsiveržiančiu pilvu, dėvėjo dėdė rš.
4. refl. SD1198, SD235,418, H185, R200, MŽ265, Sut, N, K, Š, KŽ veržiantis išlįsti, ištrūkti, išsilaisvinti, išbėgti, pasprukti: Iš beržo kad išsiveržė visi širšuoliai kaip debesys! Kp. Išsi̇̀veržias iš avilio [bičių spiečius] Sk. Išsiver̃žti iš pančių NdŽ.
| prk.: Ji turėjo išsiveržti iš siaurų šeimos rėmelių ir pasirodyti plačiajai visuomenei V.Aln. Arą poetas iškelia kaip priešpriešą žmogui, kuris, kad ir trokšdamas išsiveržti į laisvę, negali to padaryti, nes neįveikia žemės traukos rš. Bet iš to rojuko išsiveržti taip pat sunku Vaižg. Iš jo (velnio) nevalios ižsiveržtų ir ižsiveržę tam smarkinykui daugesn nepasiduotų SPII48. Dievas mumus yra Dievas ant išganymo ir Ponas Dievas, išveržęsys nug smerties Mž290. Petravyčius … tik šįmet numirė už rubežiaus išsiveržęs TS1897,12. Jausmai išsiver̃žia iš krūtinės Š. Silpstant atskirų apeigų uždarumui, dainos išsiveržė iš siaurų vienos apeigos ribų LKXI336.
išsiveržtinai̇̃ adv.: Gavau ūmai, bėgtinai, išsiveržtinai pasprukti iš tos familiarios orgijos Vaižg.
ǁ prk. išsprūsti: Netikėtai iš Pikturnienės krūtinės išsiveržė sunki aimana rš. Didis širdies skausmas ištrykšta ir išsiveržia šauksmo balsu LTII99(Sab).
5. daryti, kad ištrykštų: Nosį didžiai šnypščia, išveržia kraują iš jos CII474.
| refl.: An ėglių kur smala išsiver̃žus Iš. Prakaitas kap už pinigus (labai smarkiai) išsi̇̀veržė Prn. Kad šaltasis tūžbos ir smerties prakaitas man ant veido išsiverš, tai ateik man ant pagalbos prš.
6. refl. R199, MŽ265, N, DŽ1 staiga srautu išsilieti, paplūsti: Iš juodo kamino išsiveržė balti dūmai, ir traukinys pajudėjo J.Marc. Pro duris išsiveržė garų ir dūmų kamuoliai rš.
| Išsi̇̀veržė ugnikalnis NdŽ. Ka tik neišsiver̃žt kokia Ignalina (Ignalinos atominė elektrinė)! Drsk.
7. KlG67, Ch3Moz6,4, H158, R, MŽ, Sut, I, K, M, L, ŠT4, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Alk prievarta, jėga ką iš ko atimti, išplėšti: Išveržiu kam ką iš rankų SD413. Išveržiu iš nagų B154. Iš rankų, iš nagų išveržti kam ką N. Iš rankų brolio i̇̀šveržiau pirštinę, žiedą J. Nauda išveržta SD126,75, SD138. Tą rykštę jie man veržte išveržė J.Jabl. Kiekvienas tetrokšta kąsnį iš tavęs išveržti ir suėsti J.Jabl. Peilį iš ano rankų veržte išveržiau Gršl. Karalius (pavardė), būdamas stipresnis, išveržė jį (botagą) jam (Vanagui) iš rankų I.Simon. Dar nenoriu jai raktų iš rankų išveržti (atimti šeimininkystės) I.Simon. Būtų iš žmonių neišver̃žę, būt subinė[je] giedoję (būtų neturėję) Snt. Da jį gydė, bet motina namo i̇̀šveržė Snt. Išveržk mane nuog neprietelių mano, Viešpatie Mž480. Reikia ižveržt šarvus ir ružias (ginklus) neprieteliui, kuriomis mus įveikia SPII17. Jų (avių) nė vienas neišver̃š ižg rankų Viešpaties DP86. Bet kas svetimo kitiemus neišver̃žia, tas sau gėrybę prirašinėja DP291. Žemės kampą daviau …, kurį eš savo kardu ir kilpiniu iš rankos amoritų išveržiau BB1Moz48,22. Be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl apsiginklavusys ėmė marčią sekti, ketėdamys vedliams apent ją išveržti S.Dauk. Nevalna niekam ne jokio daikto sau paimtie, išveržtie, artimą kuom noris prigautie Tat. Jūs tikt n’išveržte iš mamužės dukrytę KlvD430. Taipo mes tuočės išveržėm tą žemę iš rankų tų dviejų karalių RB5Moz3,8. Tutoriai turėjusys daugel brangių ir puikių daiktų, nu lenkų išveržtų M.Valanč.
| prk.: Tą džiaugsmą sau išveržt neduosiu brš. Vienok lietuviai išveržė kryžnešiams kruviną pergalę S.Dauk. Apskundė Mošenikovą viena kaimo moteriškė, kurios dukteriai užklupęs per nevalią išveržė rūtų vainikėlį V.Kudir. Išveržė nuog jos vainikėlį panystės Tat.
ǁ Q2,15,77,255, CI5, R4,13,128,130, MŽ4,17,170, Sut, DŽ1 prievarta ką iš ko išgauti, išreikalauti: Žodžiais išveržiu R8, MŽ10. Kam piningus išver̃žti KI5. Ìšveržtas pelnas I. Prisiegą išveržti CI38. Tardytojui užginta išveržti prisipažinimą gudrum teiravimos, prižadėjimais, bauginimais TS1897,5. Ìšveržiau iš jo prisipažinimą BŽ82. Bet ką čia prisidėsai gaigoti – jug velnią nebesurasi ir užrašų nebeišverši! BsPII74.
8. refl. pasiekti ką trokštamą, norimą: Brolis išsi̇̀veržė į mokslą, o munęs neleido Grd. Tiek daba yr išsiver̃žę žmonys į gyvolius (augina daug gyvulių parduoti) Tv.
9. refl. jėga iškilti, prasimušti: Kitus nustumdo, vienas kokis išsi̇̀veržia – jis ponas Vs.
nuver̃žti, -ia (nùveržia), nùveržė tr.
1. J, Š, KŽ dėl veržimo, ankštumo nuspausti, numygti: Aviniukus reik atpančiot – kojas nuver̃š par naktį Pc. Batai nùveržė kojas Jrb. Nesvilksiu sermėga, pečius tik nuver̃žia Sdk. Drabužiai nuveržė pečius Šts. Man biskį per drūčiai uždėjo [gipso] – nùveržė nervą Graž. Jau nuveržtos mano rankos LTR(Vlkv). Nenulaiko broleliai žirgelių, jau nutraukė šilkų kamanėles, jau nuveržė broleliam rankeles BsO384.
| prk.: Yra ir vyskupų, kuriems teipgi prietarų pančiai per daug protą ir širdį nuveržė Pt.
| refl. tr. Š.
2. veržiant ką nudilinti, nuzulinti, padaryti, kad nukristų: Drotinė tvėris nūverža kylį, ir iškliba dalgis Šts. Karpą gal veržtinai nuveržti su ašačiu Šts.
3. stipriai suveržti, suspausti: Kojų raumenis nūverža, kad stipresnis būtų bėgikas Šts.
4. Kp patraukti ką į savo pusę, pavilioti.
paver̃žti, -ia (pàveržia), pàveržė tr.
1. NdŽ rišant, juosiant, traukiant kiek įtempti, įtempus suglausti, sutvirtinti: Pasiėmiau [kumelę] bulbom akėtien, tai led spėjau atsisėstien, ir pamačiau, kad jau [kumelės] kulnan pasiekė [ratai], papilvinė nepaveržtà, nu tai, kiek išeina, skrenda jy Kp. Varžytuve apmatus pàverža, atleida DūnŽ. Šieno kartį stipriau paver̃žti DŽ. Sesuo paveržė skarelės mazgą pakaklėje, galvą ant šalies pakreipė J.Paukš. [Bernas] pasirąžo, susibruka raudonus marškinius į kelnes, paveržia platų diržą V.Bub.
2. kuo rišant, vyniojant, sukant ką kiek suveržti, suspausti: Teip labai [kietai nevysto], kad kaip jau akmuo, vaiku[i] negera labai, ale teip biškiuką paver̃žia, kad neišsitraukt rankyčių Kp. Vienas [vežimo skieto] kraštukas pàveržtas Lp.
3. kuo rišant, vyniojant ką sutempti, suspausti: Jaunus medžius raišiojant lunku, reik daboti, idant jų par stipriai nepaveržtų S.Dauk.
ǁ refl. pasikarti: Nė kokio gelbėjimo [žmonės pakaruokliui] nedaro ir nežino, kad ir ką tiktai būtų pasiveržęs Sln.
4. NdŽ kiek pasukant įtvirtinti: Paver̃žk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J. Čia šriūbas y[ra] tame kalvarate i pask pàverži, jei nori, dikčiau Kv. Muterkelę biškį daugiau pàveržei, šmūkš i nusmuko gvintai Trk.
5. sukutį, veržlę veržiant kiek suspausti: Jas (girnas) paver̃žt reikėdavo PnmŽ. Pasuk, paver̃žk biškį tus slastus, ka tas sūris susispaustum End.
6. R, MŽ, N, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ prievarta, jėga ką atimti, išplėšti, užimti, užvaldyti: Čia iš Vincutės pàveržiau lazdą – mat be lazdos nebepaeinu Slm. Kai išsikasta šulnį, ar nepaver̃žta iš manę vandenio? Slm. Aš audžiau, tu muno audimą pàveržei (užsėdai ir vietoj manęs audi) Grd. Jis man darbą iš panosės pàveržia Mrj. Pamotės brolis pàveržė [žemę] Gd. Jogaila bijojo, kad jo dėdė nepaver̃žtų sosto NdŽ. Karalius daug žemių ir žmonių po savim buvo paveržęs BBJdt1,1. Dėlei šulinies, kurį tarnai Abimelecho syla buvo paveržę BB1Moz21,25.
7. K, Rtr, ŠT356, NdŽ, KŽ, Mrj, Gs patraukti į savo pusę, pavilioti: Aš būčiau su ją ženyjęse, ale kitas pàveržė Jrb. Sudabojau, ka kitas nepaver̃žtų tą mano Kastelę Iš. Tas vyresniasai jam pačią buvo paver̃žęs Slm. Jeigu noria mergiotę paver̃žt, tada jau kariauja Alz. Paver̃žia vienas iš kito gaspadoriai piemenis Slm. Ėmė paveržė nuog jo tą mergą kunigužis BsPIV167(Brt). Vieną, sako, paveržė nuo manęs, gal ir tą atmušti Žem. Žiūrėk, kad tau ponaitis nepaveržtų Elziukės V.Kudir.
| prk.: Jis buvo pàveržtas jos grožio BŽ573. Dabar jį paveržė viena kiek tolimesnė žvaigždė P.Slavėn.
| refl. tr.: Kitos pamergės ėmė šnairuoti, kad patį šaunųjį svotą ir muzikantą Marė pasiveržė Žem.
ǁ nukonkuruoti: Aš čia mėsą statydavau į tę, ale tę paskui kitas pàveržė Jrb. Tas akuliornykas pàveržė šitą vargonyką Slm.
pérveržti tr., perver̃žti, -ia (pérveržia), pérveržė
1. NdŽ perrišus suspausti, suveržti: Perverži̇̀ vytele [šiaudus] ir užkiši, kad vėjas nenupustytų Alz.
| refl. tr.: Piemenukas bėgiojo kailiniukus per liemenį virvute persiveržęs rš.
2. NdŽ per smarkiai suveržti: Párveržei, ir todėl parlūžo kartis J.
3. NdŽ padaryti per vidurį laibą, persmaugti: Tai ponas Dievas ją (skruzdėlę) kai leidęs, perrišęs su šniūreliu ir parveržęs Sln.
| refl.: Ji pérsiveržusi (plonos talijos) NdŽ.
4. refl. perdžiūvus išsikreipti: Pérsiveržia lentos nuo saulės Dglš.
5. refl. pertrūkus išvirsti, išsišokti: Klynas (išvarža) persiveržė MŽ, N.
6. žr. praveržti 2 (refl.): Vaikinas nespėjo persiveržti V.Kudir. Ir persiveržtumbim per ankštas duris į amžiną gyvatą srš. Kas per tus [vartus] nenor persiveržti, tas niekados ant amžinos gyvatos nepareis brš. Užlipsi patsjen ir Aaron su tavim, bet tenepersiveržia kunigai ir žmones, kad liptų Viešpatiesp Ch2Moz19,24.
| prk.: Tikra meilė ir per didžiausiuosius atlaikymus persiveržia prš.
7. refl. žr. praveržti 3 (refl.): Jūsų žodžiai man per visą dūšią persiveržė prš. Jų graudenimai per širdis persiveržia Ns1832,3. Dabar jau neigi joks šviesos spindulėlis nebepersiverš … per … aną baisiąją tamsybę Ns1838,2.
8. refl. didelėmis pastangomis per ką persigauti, persikelti: Per upę su mace pérsiveržti KI411. Jie kitaip negalėjo įsivalnytis, kaip iš vieno buto į kitą butą per stogą persiveržtis prš.
9. jėga užimti, užvaldyti: Anys teipajag ir daugia macnųjų karalių, kurie syla ing jų žemę įėjo, pakirtusius … ir jų karalystes po savim perveržusius BB1Mak8,4.
piever̃žti, -ia, piẽveržė (dial.) žr. priveržti 1: Balnas buvo visai nau[ja]s ir už balno buvo dar vieni nauji batai pyveržti Sg.
praver̃žti, -ia (pràveržia), pràveržė
1. refl. kam veržiant, spaudžiant pratrūkti, plyšti: Visa syla patempė [ką sunkaus], iš rozo gal pràsveržė plėnė Dg.
| Linmarkos prasiver̃žia, apisemia čia Adm.
2. refl. K, Rtr, DŽ1, KŽ su jėga, didelėmis pastangomis prasibrauti, prasisprausti: Pro minią prasi̇̀veržė moteriškė NdŽ. Iš girių šernai čia prasiver̃žia Lkč. Apsuptas priešas kausis narsiai ir atkakliai, bandydamas prasiveržti atgal V.Myk-Put. O Stagaras, pastebėjęs Karalių, prasiveržia pro kitus ir nutveria jį už alkūnės I.Simon. Lervos kurį laiką laisvai gyvena vandenyje ir stengiasi prasiveržti pro karpinių žuvų odą į raumenis rš. Prasiveržė per neprietelius BB1Mak6,45.
3. refl. prasiskverbti, prasismelkti: Saulė prasiverždavo pro ūkus ir suspindėdavo giedra bei šiluma rš. Pro duris iš lauko prasiver̃žia šviesos ruožai NdŽ. Rašydamas negalvoju apie jokius apibendrinimus, stengiuosi, kad dvasia prasiveržtų pro medžiagą, mintis pro žodžius J.Gruš. Pro duslų daugelio balsų gaudimą vienur kitur prasiverždavo moterų klyksmas ir įsakmūs policijos šauksmai V.Myk-Put.
4. refl. NdŽ srautu pasipilti, paplūsti, pratrūkti: Prasi̇̀veržė tris kartus kraujas – siuvo Bb. Ka plūdai y[ra], [v]anduo prasi̇̀veržas pro tą apačią tilto Akm. Tik pačiame vidury prasiver̃žęs gelmių šaltinis Plv.
5. staiga imti reikštis (apie psichinius, fizinius ir kt. reiškinius): Gali gausus lietus prasiver̃žti NdŽ. Juoko banga prasiveržė kvatojimu rš. Ilgai kaupęsis skausmas dabar prasiveržė taip smarkiai, kad vaikas pats nieko su savim nebegali padaryti J.Ap. Sušvokštė jis ir pats išsigando savo prasiveržusio pykčio J.Mik. Boboms reik neužsičirkšti, vyrams neleisti pasiutimuo prasiver̃žti Rdn.
6. sunkiai ką gauti, pasiekti, prastumti: Pràveržiau vietą dėl tavęs J.
priver̃žti, -ia (pri̇̀veržia), pri̇̀veržė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ; Q180, I, M, L
1. tempiant, traukiant ką prie ko priglausti, pritvirtinti, prijungti: Šienkartę priveržti N. Karties gerai nepri̇̀veržei JT300. Beržo susuktom vytelėm lotas priver̃žia Kp. Žagrę prie ienų priveržia su įtvara J. Ragais traukiamasis jungas prie ragų priveržiamas kanapiniais arba šikšniniais raiščiais LEIX530. Nereik stiebą pri apynvarpčio didžiai stipriai priveržti S.Dauk. Tas medis par patį vidų anos lentelės tur pareit ir pri jos su vinimi tur būti priveržtas ir prisegtas S.Dauk.
| prk.: Sutvertojau muno! Tvirtesniai muni priveržk pri savęs ryšiu vienybės brš.
2. kuo apjuosus, aprišus ką prislėgti, prispausti, padaryti, kad laikytųsi: Lovo[je] gulint pririša miegantį, priver̃žia, kad negalėt atsikelt Sb. Siūlą perkiša, su ta balanyte priver̃žia [audžiant] Slm. Kada jau dangtis prakiuro arba naujas reikia dengt, tada pakloja an dangčio [kūlį], pririša tokiom lotom, vytim priver̃žia Kp. Kumelį ažukišam, prispaudžiam su tuo kumeliu tą lotą, priver̃žiam, vytelę šitą drūtgaliu ažukiši, ir laikos Pnd. Su tuo ožiu priver̃žia tą vytelytę [stiegiant stogą] Alz. Su šatra priveržk šiaudus stiegiant stogą J. Priver̃žia su virvėm, su kartėm, ir neišbira vežimas važiuojant Kvr. Ans vežimą šieno priveržė su kartimi J. Priveržėm vežimą, net šienkartė sulinko Krok. Reikdavo i šieną priver̃žt su virvėm Sdb. Jei vežimą stipriai priver̃š ir apgrėbstis, tai niekad šienas vežant nebyrės Skrb. Jei kada atseidavo jam krauti šieną ar šiaudų vežimo, tai niekados nepriverždavo, – tada ar vadžios trūkdavo, ar kartis lūždavo BsPII154. Priver̃žia tą pėdą prie suolu[i] ir nušukuoja galvenas Svn. Ant kazilų priverži̇̀ smagiai [linus], kad neišsipešt Alz. Didelis rąstas, i tame rąste įkaltos tokios nosės, [linų] pėdą už tos nosės užkabino i pri̇̀veržė aną End. Tą guziką reik priver̃žti (gerai prisiūti) – toks palaidas Krš.
| prk.: Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę Pt.
| refl. tr., intr.: Neprisiver̃š vienodai [siūlai audžiant], ir negerai PnmR. Vaikščioja su škarmalais apsivilkęs, pilvą su diržu prisiveržęs LTR(Lnkv). Prisi̇̀verži tą [linų] pėduką, su šukuočiu čikš čikš, vienas iš tos pusės, antras iš tos End. Būdavo, prisiver̃žia tą [linų] pėdelį ir šukuoja Kp. Tą pėdą prisiver̃ši, ka neišsitrauktų tas linas, i šukuosi Žr. Pradėjo važiuot, ėmė [žmonės] puldinėt, jis sustojęs paėmė šienkartę, prisiveržė vežimą kaip šieno BsPIII205(Brt).
3. varžtą sukant ką tvirtinti, sutvirtinti: Priveržiamasis sraigtas PolŽ46. Darbininkai tiesia kelią, dėlioja skersinius, priveržia bėgius rš. Tėtis sukioja varstoto sraigtus, žiūri, ar gerai laikosi priveržtas medžio gabalas A.Vencl.
| prk.: Sėdėjo tartum priveržtas ir prakaitavo, norėdamas ir negalėdamas atsiplėšti nuo suolo J.Avyž.
4. Pl sukant padaryti, kad veiktų, prisukti: Reiks priver̃žt laikrodį – maž ir surikęs mušimas Slm.
5. refl. Q262, R206, MŽ, N, KII276, K prisibrauti, prisisprausti, prilįsti: Prisiveržęs nekursai jaunas vyras, jam tą gromatą … pagreibęs, pabėgo LC1886,52.
6. Ch1Mt14,22 prk. priversti ką daryti, prispausti, prispirti: Reikia priver̃žt prie darbo, tai nereiks valkiotis Gs. Reikia ir vaikus prie darbo priver̃žt Mrj. Tas bagočius visus prie darbo priver̃ždavo Vlkv. Su darbu mane pri̇̀veržė Rmš.
7. prk. apsunkinti kam gyvenimą, nuvarginti, nukamuoti: Tos skolos pri̇̀veržė gyvętojus Plv.
8. prk. griežtai prižiūrėti, sudrausminti: Vyrai neremti, anus reik vis pri̇̀veržtus laikyti Krš.
suver̃žti, -ia (sùveržia), sùveržė tr. K
1. R, R422, MŽ, MŽ572, N, M, Rtr, NdŽ tempiant, traukiant, rišant tvirtai suglausti, sujungti, susieti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, pritvirtintą): Suver̃žti virvę KŽ. Suver̃žia smagiai tą vytelę ir užukiša Kp. Kuskelę taip sùveržei, kad kaklą smauga Vkš. Ryšulio kampus keliais prispausdama suveržė M.Katil. Labiau suver̃žk pakeliamą Vžns. Kap per daug sùverži paprūgą, arklys nei dūsuot, nei eit negali Lš. Seniau jegu pagavo [arkliavagį], tai dvilinką į pavalkus, sąmatą šitą suver̃žia kietai ir tada duoda Kp. Tą kartį veržia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Kiek kartų skersai sukeitęs suveržk stipriai lunką, bet ne par daug, kiteip sula negalės liuosai sriausti S.Dauk.
| prk.: I tu veizėk, ka klebonas gerai suver̃žtų, ka neatsileistų mazgas (apie sutuoktuves) End.
| refl. tr.: Vežikas paėmė lazdą, susiveržė pantį ant kelnių juosmens L.Dovyd.
2. Rtr kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, suspausti, sutvirtinti: Su veržtuvais pundus linų nubrauktų suverž J. Kūlį suver̃žk rišdamas J. Pasidirbsys šiaudų ryšį, suriši, suver̃ši Nt. Susukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Perveria par lotas, par grebėstus tas garankštes ir suver̃žia šiaudus PnmR. Ale sùveržta tep būna kūlin, kad šiaudo neištrauksi Sn. Mažne su karte suver̃žęs veši mėšlus Krš. Reik atvarslų, reik ratgalių visokių, ot ko reik vežimuo suver̃žti Sd. Užpakaliniame gale pririšo didelį medinį kablį ir prie jo prikabino ilgas ir storas surangytas vadžias šieno vežimui suveržti rš. Kad sùveržu [galvą], da daugiau ką galiu dirbti Krkl. Aš jau kaip išgerdavau, tai ant rytojaus nei valgyt, nei gert, ryzais apsirišk galvą – suveržiù ką tik smagiau, neiškenčiu Kp. Bobutės tuojaus apideda [gimdyvės] galvą burokų skiltimis, suveržia smagiai skarele LMD. Vis šaukė, kad suver̃žkit tą mano krūtinę Jrb. Nesižioja kiaulė, kai snukį suver̃žia Pl. Razumnesnės moterys iš anksto ryšelius ryzais suveržia, tai rankų neperima Lš. Suveržia kietai su šilkiniu kaspinu [ranką, jei girgždėlė įsimeta] Sln. Suver̃žk gerai rankeną, bo dalgė čiūkšt – ir kojon Kp. Sąmatas – siauras šikšninis dirželis, naudojamas pavalkų kamantams suveržti rš. Berželiais sùveržta, susegta [medinės akėčios], nereikia nei šriubų, nieko Č. Klumpius nupirks, su drote suver̃š, ka neparsprogtų Kl. Suver̃žti statinę NdŽ. Suver̃žti lanku NdŽ. Suveržiamasis laikiklis GTŽ. Bokštas montuojamas iš atskirų betoninių blokų, suveržtų metaliniais strypais rš. Man negaila, kad jį surišė, tik man gaila, kad nelabai suveržė LTR(Slk). Užrišo jam akis, supančiavo gelžiniais kojas, rankas užpakalė[je] su virvėms suveržė ir į aukštą įmetė bosą M.Valanč. Pareigūnas pakėlė galvą, išpūtė abu skruostus; apikaklės suveržtas jo sprandas paraudo J.Paukš. Grakštus, sùveržtas liemuo NdŽ. Žmogus supančiotas ir suveržtas aba apkaltas negal nieko gero ant ižganymo amžino daryt SPII159.
| prk.: Pagadinau širdį – kas aną išsiplėtusią suver̃š Tl.
| refl. tr., intr. K, M: Susiver̃žti vystu NdŽ. Kurie vyrai kela [ką sunkaus], anie vis pilvą susi̇̀verža Dov. Lenktynėse motociklininkai susiveržia plačiu vidurius saugančiu diržu rš. Drabužiai tavo nusmunka, pasileidžia, kad nesusiverži J.
| Pradeda mūryti šulnį, užpilia akmenėliais, susiveržia – stovi ilgiausiai Slm.
3. varžtą veržiant, sukant suspausti, sutvirtinti: Suver̃žti sraigtu NdŽ. Medinė koja, muterkėmis suveržta J.Sav. Sekcijos sujungtos suveržiamaisiais sraigtais rš.
| refl.: Paveržk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J.
4. veržiant, sukant įtvirtinti: Varžtą suver̃žti KŽ.
^ Tau tie šriūbai laisvi y[ra], ir anus nebsuver̃ši jau (jeigu neturi proto, nebeįdėsi) Trk. Žydam gyvenimas nejaukus, suvaržyta, varžteliai suveržti̇̀ Pl.
5. impers. dėl skausmo, sutinimo ir pan. suspausti, suremti: Saulė[je] pabūnu – sùverža galvą Rdn. Kaip tokie orai, mun galvą kaip veržtè sùverža Krš. Atsikeliu, nugara suveržtà, nebegaliu pasijudyt Ps. Po alaus atsikėliau sùveržtas (spaudžiamas šlapimo pūslės) ir moviau lauko Krš. Suverža žmoguo burną, bitys kad suspardo Šts.
^ Suputau, kaip suveržtà palikau Pvn.
6. refl. pratrūkus, praplyšus susitraukti, užsitraukti: Žaizdai gyjant, išvarža pamažėli susiveržia, drumstėja P.Aviž.
7. refl. NdŽ per jėgą sueiti, susibrukti, sulįsti: Daba žmonys į dangų susiver̃š patys – toks pasiutimas Krš.
8. refl. srautu suplūsti, sutekėti, susrūti: Tūžbos čėse kraujas tūlam ant širdies susiveržias prš. Kraujas karščiuodamas buvo jam į galvą susiveržęs LC1879,3.
9. NdŽ, Slm, Eig, Akm prk. kam suvaržyti laisvę, neduoti valios, suspausti: Nė žingsnio savo protu, anos tura atsiklausti – sùveržtas vyraitis Krš. Suveržti̇̀ seniau žmonys buvo, darbūs[e] paskendę Grd. Dirbi, esi žmogus sùveržtas, nenueisi kur susigalvojęs Ms. Reik vaikus suver̃žus laikyt, nepaleist valio[je], kiteip neišeis iš jų niekas Jnšk. Noriam, kad kiti būtum suveržti aštriais įstatymais, o nekentam, kad mumis kas draustum M.Valanč. Jau suver̃žtas visas valsčius kaip paukštelis klėtko[je] JD209. Kodėl mūsų kuningėliai dabar teip yra suveržti̇̀ ir išbauginti KŽ. Suveržtà Lietuvelė, rusas visai smauga, kas i būs Tl. Dabar suveržtèsnis gyvenimas kaip caro laikais Šts.
| refl.: Kietai susiver̃žti NdŽ.
10. jėga ką suimti, sugriebti: Kas tą auksą suverš į savo rankas, jei ne ponai? Šts.
11. refl. susivaržyti, susiimti, susiginčyti: Vaikiu du viena merga susiveržė J. Ponai susi̇̀veržė dėl valdžios Šts. Susi̇̀veržė su broliu dėl žemės Šts. Prancūzija bei Italija susiveržė dėl apturėjimo žemių Aprikoj LC1881,14.
12. refl. susitaupyti, susispausti: Aš galiu tau pinigų pažyčiot. – Ant kieka? – Ant trejų metų, kolei tu kiek susverši TDrIV168(Ck).
◊ dir̃žą (pil̃vą) susiver̃žti (suver̃žti Klvr) NdŽ imti kukliau, ne taip sočiai maitintis, nesišvaistant gyventi: Daba jau reiks pilvãlį susiver̃žti, nebibūs teip gerai End. Šiemet teks pilvas susiveržti – rugių labai maža prikūlėm Grž. Tada diržus reikdavo kelioms savaitėms susiveržti Vaižg.
(kieno) nagè (naguosè) sùveržtas priklauso nuo ko: Kas par vyras, kad ans pačios nage sùveržtas Lnk. Jei vyriškas pajunta, ka ans pačios nagūse sùveržtas, ans ema siusti Rdn.
užver̃žti, -ia (ùžveržia), ùžveržė KŽ
1. tr. NdŽ tempiant, traukiant tvirtai sujungti, susieti, užrišti, užmegzti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą): Tuoj čigonas [puolė] ant ją ir jos pačios skarytę užùveržė Alz. Du mazgu ùžveržiau, o vis tiek sliuokia [skarelė] Jrb. Į užveržtas akis sunku įverti virbalą ir per jas ištraukti mezgamą siūlą rš.
| refl. NdŽ: Mazgas užsi̇̀veržė J, JT430. Atgrubusiais pirštais ilgai narplioju ant jo (zuikio) kojos kruvinai užsiveržusią kilpą V.Bub. Kuo traukia tas rankoves, tuo labiau jos užsiver̃žia Sb.
| prk.: Stipriai užsiveržė ryšiai, užmegzti prie bonkutės LzP.
2. tr. kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, užspausti: Iš arklio uodegos ištraukė ašatį, užver̃š, užvynios už tos karpikės, ana i nudžiūs End. Su ašučiu ùžveržiau karpą, ir nurietėjo Šts. Ùžveržiau roną, o teip tai būčiau tuojau nukraujavęs Pgg. Kojelę marle ažùveržiau [, kad gyvatės nuodai nesklistų] Vdn. Liepė [gydytojas] užver̃žt, kad toliau nebeeitų tas tinimas Bsg. Žymu, kad kaklas buvo užùveržtas, užputęs Krs. Marškinius nuplėšė, skurlį ir ùžveržė tą koją End. Ažver̃ždavo pirštinės riešelį: teip vilkstele suriša, šič kankoliukai kabaldžiuoja PnmR. Prasipjovus arteriją, reikia ji veikiausiai užveržti ir sutūrėti kraujas rš. Ùžveržia tą gyslą greit, kad nebėgtų kraujas Brb. Kai kraujas bėgdavo iš nosies, tai užver̃ždavo mažąjį pirštelį ir liepdavo pagulėt Ppl. Tokie ožiai y[ra], teip suspaus, užver̃š, iššukuos tas [linų] galveles Gršl. Kiaulės snukį užver̃žti brūkliu NdŽ. Ma[n] rodos, kad kokia [mokytoja] ùžveržė (nusuko) ausį Plv. O rusų tai buvo maišeliai užveržti̇̀ tiktais su virvele Sb. Vyriškiai [daktarui] ir pusrublį iškrapštydavo iš šikšninių, kietai užveržtų kapšelių V.Myk-Put.
| Tie siūlai ùžveržia [siūlų giją], i nenusidažo, pasiliekta karpuotas į rundą Grd. Pančeka baigia koją ažver̃žt Skp. Opoms gyjant, randai gali užveržti ašarinį lataką P.Aviž. Pri sausros molis ùžverža (uždžiovina) sėjinius Šts.
| refl.: Pažiūrėk, kaip pririštos avelės – gal užsi̇̀veržė (užsismaugė)? Ėr.
| Taip ans (sienojų surišimas) užsiklynija, užsi̇̀veržas, i kerčios niekada nepardžiūna, nežioruo[ja] Krž.
3. tr. NdŽ varžtą užveržiant, užsukant ką suspausti, pritvirtinti: Viršutiniame vamzdelio gale varžtu užveržiamas dangtelis rš.
4. tr. sukant, veržiant pritvirtinti: Užver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Užveržiamoji veržlė PolŽ64. Reik gerai užver̃žt brikelio mutarkas, ka ratai neklebatuotų Skrb.
5. tr. dėl susijaudinimo, skausmo ir pan. užspausti, užgniaužti: Jaunikiui užveržė nepaprasta baimė krūtinę prš. Tik ką matytas paveikslas bado užveržė man gerklę Pt. Susitvenkęs kartėlis ir ašaros užveržė gerklę rš.
| impers.: Galva in mane ùžveržta labiausia, motina brangiausia! Drsk.
6. refl. KI639 prasibrauti aukštyn, užsigrūsti: Atsirado uniformuotų vyrų, kurie lieptu užsiveržė ant denio ir čiupo jūrininkus rš.
7. refl. labai panorėti, stengtis, siekti ko: Kas beužsi̇̀veržė laiškininku būti, kas benusivaržė? Lk.
8. tr. prk. suvaržyti laisvę, neduoti valios: Marti užveržta kaip kaliny J.
9. intr. smarkiai suduoti, įkrėsti: Jau tam ùžveržė, kad tep rėkia Gs.
◊ vadžiàs užsiver̃žti pasidaryti griežtai prižiūrimam, valdomam: Viskas sutvarkyta, padaryta, ale vyrelis vadžiàs užsiver̃žęs Krš.
iškalbė́ti
Apibrėžtis
kalbė́ti, kal̃ba (kal̃bi Lz), -ė́jo J; SD156, R, MŽ2122, M
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.
×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.
×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.
×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.
×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.
sukalbė́ti
Apibrėžtis
kalbė́ti, kal̃ba (kal̃bi Lz), -ė́jo J; SD156, R, MŽ2122, M
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.
×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.
×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.
1. tr., intr. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti: Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos rš. Ar nečius, kad nekalbi? Kp. Agitatorius turi kalbėti taip, kad jį suprastų rš. Lietuviškai kalbė́ti DŽ. Balsu kalbė́ti DŽ. Kalbėjo balsas aiškus ir skardus T.Tilv. Tos kalbõs nèkalbu, užmiršau (apie išmoktą svetimą kalba) An. Pašnibždomis kalbė́ti NdŽ. Ilgą kalbą kalbė́ti NdŽ. Kalbė́ (kalbėk) visa, kalbė́! Lz. Tėvas iškalbingas buvo, ka kalbė́s, kaip ledus krims Vvr. Kalbusis kal̃ba, darbusis dirba J. Muityties yra kalbė́ti, dirbti be naudos J. Mokąs kalbėti (iškalbus) R62. Daug klausyk, maž kalbėk B. Pasiuntinys apie sandarą kalbąs SD71. Tas moka gražiai kalbė́ti K. Tu nežinai, ką tu kalbi̇̀ K. Saugokis, jeib ne ką pameluotumbei; jeib ne kokį melą kalbė́tumbei KII38. Kalbỹ (kalbėk) gi tu in jį: anas nori su tavim kalbėt Švnč. Tekalbỹ sau (tegu sau kalba), kad nori! Švnč. Kalbėk kalbėk, kol tyliu LTR. Oi kad aš kalbėtau, daug aš pasakytau KrvD158. Džiaugės tėvas ir motulė, kad sūnelis kalbėt ėmė KrvD193. Jis kalba kap senis Švnč. Ar jam samdytas liežuvis, kad nekalbės! Grž. Ar aš tau nesakiau, ar aš tau nekalbėjau? Grž. Daug nekalbėdamas sakyk, kaip yra iš tikrųjų Ėr. Bando kalbėti, kur reikia tylėti Ašm. Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti J.Jabl. Ką tu kalbi – ne teip sakai! Krtn. Jau antra dienelė, kap, mūs tėveli, žodelio nekalbi Mrs. Kas kaip kalba, taip ir daro Tsk. Leisk man kalbėti, jau tu atsipliekei Dkš. Bet kalbėta, netylėta Š. Kalbėjo ir nukalbėjo Grž. Geriau nekalbėk, kas nekalbama Žg. Kalba niekus kaip šimto metų senis LTR(Pnd). Kal̃ba kal̃ba ir įkalba žmogui smertį Ds. Kad jie adverniškai (atvirkščiai) kalba Sml. Motulė sūneliu[i] žodelį kalbėjo KrvD160. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Mair. Aš jau daugiaus negrįšiu, nei žodužį kalbėsiu RD175. Mergelės meilingi žodeliai nekalbėti, našlelės meilingi žodeliai iškalbėti d. Netiesą kalbi, mano sūneli J.Jabl. Su bernelio tėvužėliais žodelį kalbėjau Dkš. Anksti rytą kėliau, su žirgu kalbė́jau JV185. Širdy turėjau tave, mergužėle, per miegužį kalbė́jau JV1094. Kalbė́jo kalbė́jo, meiliuosius žodelius kalbė́jo JV1040. Labs ryts, jaunasis berneli, kalbėsiva žodelį Nm. Kalbėsiva kalbaitę KlvD333. Burna kalbėjau, širdžia dūmojau KlvD296. Pravirkdžiau mergytę bekalbėdamas KlvD57. Kur kalbėjom meilų žodį – šiaudais padeginau Slnt. Kad aš gaučiau ilgesniai stovėti, su močiute žodytį kalbėti RD8. Kalbėk, mergelė, žodelį, aš tau liedysiu žiedelį KlpD101. Labai barės matušelė, su berneliu kalbant StnD8. Ir kalbėkim sveiki nekalbėję rš. Kalba, kokioj žemėje kalbamóji KII4. Jie įžengė į pirmą kambarį, gana erdvų, gal kalbamąjį rš. Kada tavo kalbamosios valandos paskirtos? J.Jabl. Kalbamàsis daiktas NdŽ. Kalbamàsis vamzdelis NdŽ. Trumpai kalbant, jų visa gaspadorystė toli daugiaus pasiseka K.Donel1. Nasrus turi, bet nekalba Mž463. Senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję VoK131. Tatai jumus tieg kalbėjau, idant nepiktintumbitės DP233. Ižg tos priežasties regėjos man reikalinga, idant nū kalbėčio DP132. Nekalbu, jog tatai nieku est, ko tu ieškai DP200. Už tiesą kalbù jumus DP127. Tikos bekalbant jiemus DP189. Aniemus dabar bekalbant, aš noriu klausyti BPII389. Jis netur … pikta kalbėti BPII251. Pradėjo kitais liežuviais kalbėti BPII144.
| prk.: Miško vėjai su tavim kalbės S.Nėr. Stengėsi suprasti, ką kalba nerimstančios bangos rš. Širdis teip kalba, kaip į ją prakalba Sim. Jis leidžia savo darbams patiems už jį kalbėti rš. Papurkštė lietulis – vasarojus net kal̃ba (gražiai auga) Rod.
^ Ne gerai kalbąs, bet gerai darąs yra už gerą skaitomas VP31. Jam kalbėt, kap šun bėgt (labai sekasi, jis turi smailų liežuvį) Vrb. Daug kalbėti, maža klausyti (sakoma, kai nenorima atsakyti į kieno klausimą) Vb. Kalba kaip už tvoros (niekus kalba) Sim. Kalba kaip su pančiakom (negudriai) Pnd. Kalba kap iš knygos (aiškiai, iškalbingai) LTR(Rs). Kalba kap iš milinių kelnių (nieko negali suprasti) Krtn. Kalba kaip iš medžio išdribęs (kvailai kalba, nesusivokia, ką kalba) LTR. Kad tu kalbi kaip iš beržo iškritęs Šmn. Kalba kaip sviestu teptas (sklandžiai) Sml. Kalba, lyg kad šlapias medis dega (prastai kalba) Nj. Kalba lyg žvirbliai: kiekvienas pasakoja, o nė vienas neklauso Nj. Kalba kaip apsiavęs Jž. Jis kalbėjo, kaip ledą graužė (gerai) rš. Visi kalba, kaip dzvanan duoda (balsu kalba) Dkšt. Ar jam kalbi, ar žirnius ant sienos meti (kalbi be naudos) J.Jabl. Rugius pjauni, apie rugius ir kalbėk Vb. Daug žinok, o maža kalbėk Ds. Kas daug kalba, mažai dirba Pvn. Kas daug kalba, dažnai niekus kalba O. Su tavim kalbėt, tai reikia geležinių pupų pavalgyt (reikia daug kantrybės) Tvr. Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandenio atsigerti Lš. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turėk (su juo geruoju nesusitarsi) Trgn. Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, kalbėk su juomi K.Būg(B). Kalbėjo, kalbėjo ir į pakalnę nudardėjo (nukalbėjo, blogai pasakė) Grž. Su durniu kalbėk ir pupų rėtį pasidėk (nuobodu kalbėti) Nj. Čia kalbant, čia paliekant (prašoma nepasakoti, kas kalbėta) Ds. Tenai randas šviesumas nežibąsis, žodis nekalbąsis Sut.
| refl.: Kalbėjomės kaip seniai nesimatę bičiuliai rš. Apie ką jūs čia kalbatės? J.Jabl. Dažnai ji kalbė́josi apie tai su broliu NdŽ. Įdomu žinoti, su kuo susirinkime reiks kalbėtis rš. Besikalba kap įsimylėję KrvP(Vlkv). Kas te kal̃bas? – Ė žąsys paupėj gagena A.Baran. Jo nematysi ilgai kal̃bantis Ds.
| prk.: Jūs, vėjeliai, ir patys su mumis kalbatės, kai turim noro, jūsų dvelkiami, pašlamėti J.Jabl.
^ Kalbasi kaip kiaulė su žąsimi (sakoma, kai kalba du žmonės, prastai vienas kito kalbą mokėdami) Vel.
2. tr. skleisti mintis, skelbti: Partijas reikia vertinti ne pagal tai, ką jos kalba, bet pagal tai, kaip jos elgiasi rš. Kalbėjo žmonės, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo Vb. Tu, kalba, nebegrįšiąs išvažiavęs Grž. Žmonės kalbėjo, kad tam žemaičiui aitvaras visko prinešęs J.Jabl.
| Vai tai rašė kalbėjo (minėjo) mano gražų vardelį TŽI229.
3. tr., intr. ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti: Vaikel, kaip drįsti tu taip ant tėvo kalbėti? A.Vien. Visi mane kal̃ba, visi apikalba BM463. Kalba mudu žmonužėliai, bet neviernais žodeliais JV61. Einu per kiemą, girdžiu per sieną, kai mane žmonės kalba (d.) Pb. Kalba mane motulė, kad darbelio nemoku Mrk. Kalba mane martelę darbelių nemokančią Žž. Ai, kalba kalba tave, mergužėle, labai sergančią JV143. Ėjau per kiemą, klausiau per sieną: šimtas mane kalbėjo (d.) Vlk. Kol mañ žmonelės dar nekalbėjo, mañ motinėlė labai mylėjo Kp. Ir tu pats kalbėjai, šelmi bernužėli, … mane jauną mergelę JD524. Ir aš patsai kalbė́jau, kad kitam pavydėjau JD462. Kalbės mudu žmonužėliai netikriausiais žodeliais Ktv. Paliaus žmoneliai, nebekalbės kalbeles KlvD105. Kam tu palieki visas mergytes…, skurdžiai verkiančias, ir mane jauną, žmonių kalbančią?! NS948. Vėjelio pūsta – balta raudona, žmonių kalbė́ta – da raudonesnė Sn. Retoj vietoj bernelis augo, kaimynų bemylimas, žmonių nekalbamas Kp. Oi reto[je] vieto[je] mergelė augo … žmonelių nekalbama Nm. Mergužėlė, žmonių kalbamoji JV437. Mergele mano, mano mylimoji, svieto kalbamoji! Vlk. Jis kalbamas žmogus (jis įtariamas, apie jį daug kas visaip kalba); ta vieta kalbama J.Jabl. Tėveliuk, aš tenai neisiu, nenoriu, baisu, kalbama vieta J.Jabl.
^ Kitą kalbėk ir save prisidėk Srd.
4. intr. prk. liudyti, rodyti: Faktai aiškiai kal̃ba DŽ. Daugumas kolektyvinių ūkių mūsų krašte pasiekė tokių laimėjimų, kurie ryškiai kalba apie šio kelio teisingumą (sov.) sp. TSRS konstitucija yra dokumentas, kalbąs apie socializmo pergalę (sov.) sp.
5. tr. svarstyti, minėti, aptarinėti: Tas dalykas yra plačiai kalbamas spaudoje rš. Šiuo savo straipsniu kalbėtąjį (apie kurį čia buvo rašyta) docentą prašau dėl viso ko būti akylą J.Jabl. Susirūpinęs kalbamuoju dalyku J.Jabl.
| refl.: O kas čia kalbas apie piemenį, tai išmanytis tur DP208.
6. tr. atmintinai sakyti (maldas): Senutė poterius kalbė́jo Rm. Kalbỹ (kalbėk) poterius Dglš. Ans kalba potrus kaip žirnius berdamas Slnt. Ale, sakau, kalbi̇̀jte, neažmiršdinėkite Lz.
7. refl. tartis: Kalbasi reikalauti geresnio apšvietimo Grž.
apkalbė́ti, àpkalba (api̇̀kalba), -ė́jo
1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbė́t, kiek bus tolumo Pb.
| Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai apkalbėti rš.
2. tr. apveikti kalboje: Tu, ir norėk, jo neapkalbėsi Trgn.
3. refl. užsikalbėti: Apsikalbėjo ir neišgirdo perkūno Šts.
4. tr., intr. ką nors bloga apie kitą pasakyti, apšmeižti: Visi mane kalba, visi apikalba BM463. Apkalba žmoneliai neteisioms kalbelėms JV402. Ant slenksčio nesėdėk, žmonės apkalbės Dglš. Apkalbėti mokam, tik mes patys ne kitoki esam Ds. Neapkalbė́k žmogų neteisingai J. Ui ir apkalbėjo sviets neteisiais žodeliais KlpD3. Einu per kiemą, girdžiu per sieną: apkalb mudu žmonelės RD17. Kaip gegutė kukavau žmonužių apkalbama JV316. O ką aš eisiu į jaunimėlį žmonelių apkalbama, po kojužių minama d. O ar jūs kalbat, ar jūs vainojat, tą pačią vesiu apkalbamąją JV434. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonelių apkalbamoji? JV1068. Neapkalbėdami artimo, nei bylodami netiesos VoK27. Viršutinį neapkalbamą gyvenimą veisdami (= vesdami) BPII56.
^ Pirtis jaują apikalba (apie kitus blogai kalba, o pats negeresnis) J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Draudžia, kad žmonės neapsikalbėtų Pl. Apsikalbėkit kojas, rankeles, ne mane siratėlę Stč.
5. tr. būrimu gydyti, užkalbėti: Man rožę apkalbė́jo On.
atkalbė́ti, àtkalba, -ė́jo
1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbė́jo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555.
2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbė́jot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su kuo nors išsipliopti, tiek atsikalbėti, kad net gerklė džiūtų Vaižg. Apie tai kalbėta ir atsikalbėta Vaižg. Nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu BsPIV57.
3. intr. už kitą pakalbėti: Taučvienė paskirta už abudu atkalbėt Vaižg.
4. intr. kalbant ateiti: Bėk durų daryti, dėdė àtkalba, jo balsas girdėt Pn.
5. tr. kalbėjimu atimti, pakenkti: Mergele mano, jaunoji mano, neatkalbė̃s kaselės, nei raudonų veidelių (d.) Rtn.
| refl. tr.: Teatsikalbỹ sau rankas kojeles, nei ką mane jaunutę Ad. Atsikalbėkit sau kojas rankeles, nekaip mano mergužėlę nuo mano šalelės JD1049.
6. tr. SD212 atmintinai pasakyti: Nėra kam atkalbėt poterių rš. Skaito knygas ir ant pomėtės jas atkalba Tat.
7. tr. palenkti į savo pusę, įtikinti ko nors nedaryti: Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt S.Nėr. Stengės atkalbėti motiną nuo tokio sumanymo rš. Žmonys neatkalbamys nu arielkos Šts. Atkalbė́jo atšnekėjo man mylimą bernelį (d.) Mtl. Blogi žmonys pavydėjo ir nuog mūsų atkalbėjo panelę LTR. Atkalbu, graudenu, kad kas ką nedarytų R8. O ir išsirado nelabi žmoneliai, atkalbėjo mergužėlę nuo mano šalelės JD1049. Tėvužėlis pažadėjo, motynėlė atkalbėjo KlvD48.
8. refl. atsikirsti žodžiais, priešintis, nesutikti: Ką tik pasakyk, tai visada priešais atsi̇̀kalba Gs. Niekada neklauso, vis atsi̇̀kalba Ds. Dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys BsMtI186. Nebegalėdams niekaip atsikalbė́t nuo pačios, sako BM170. Ir būtų progos gavęs atsikalbėtis prieš apkaltinimą Bb1ApD25,16.
atsikalbė́tinai adv.: Atsikalbė́tinai kalbėsiva, t. y. ana ant manęs, o aš ant jos J.
9. tr. burtažodžiais pagydyti, užkalbėti: Ta senelė sakėsi mokanti rožę atkalbėti Lnkv. Burtinykė siūlus apipylė atkalbė́tu vandeniu Ml.
×dakalbė́ti, dàkalba, -ė́jo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol.
| refl. SD42.
įkalbė́ti, į̇̃kalba, -ė́jo
1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbė́k sūnui gerai, kad suprastum J.
2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp.
3. refl. įsileisti į kalbą, įsišnekėti: Pasilikusios vienos dvi, anyta ir marti atviriau įsikalbėjo A.Vien. Heida, taip įsikalbėjus, žengė vis smarkiau ir smarkiau Mš. Kai moters įsi̇̀kalba, tai nebėra joms ir galo Š. Kažin, kad labiau su juo įsikalbėčiau, gal ir sutiktų pasisakyti Jnšk. Mudu įsikalbėjom apie gyvenimą rš. Man teko su tuo žmogum gerai įsikalbėti ir šį tą sužinoti rš.
4. intr., tr. DP91 įtikinti, palenkti į savo pusę, įšnekėti; įteigti ką: Ką negerai padarius, niekuomet manęs nemušė, bet geruoju taip įkalbės, kad turi pasitaisyti Žem. Įkalbėjo kaip sveikam ligą Krč. Monika, lyg saugodama tą įkalbėtą kaime grožį ir sveikatą, kas sekmadienį gobėsi šilkinę skarelę P.Cvir. Teip įkalba, o viškum nevertas daiktas Kp. Ėmė įkalbėt, patiko, ir nupirkau Kp. Mes įkalbėjome juos vykti su mumis rš.
įkalbamai̇̃ adv.: Tvirtina įkalbamai K.Būg.
| refl. tr., intr.: Įsikalbė́jo sau smertį Ds. Nebebuvę, kad aš sau ligą įsikalbėčiau! Jnšk. O, jis moka: kad tau ir nereikia, įsikalbės (įsisiūlys, įsipirš) Srv. Teip gražiai kalbėjo, kalbėjo ir įsikalbėjo (įsisiūlė padirbti ką nors) Srv. Daugelis yra įsikalbėjusių, kad jų pareigos sunkiausios rš.
5. refl. kalbant įprasti, pramokti: Aš iš mažumės nemokėjau lenkiškai: tolyn tolyn insikalbė́jau Šr.
◊ [sveikám] li̇̀gą įkalbė́ti patraukti į savo pusę: Jūs norit sveikám li̇̀gą įkalbė́t, kad taip pristojot Užp. Besikalbėdami vienas antram ligą įkalbėjo Mrk.
iškalbė́ti, i̇̀škalba, -ė́jo
1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbė́t Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbė́siu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei išmintingiems ir razumingiems, bet n'iškalbantiems (menk išmokusiems) CII806. Jau iškalbė́ti visi žodeliai Š. Palydėjau panaitelę ka na toliausia (= ko no toliausia), iškalbėjau jau žodelius ka na meiliausia (= ko no meiliausia) TDrIV2(Ck). Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintum tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilės žodelius D65. Iškalbėti jo žodeliai pirmajai žmonelei, o dėl tavę tik palikti smarkieji kumšteliai Ds. Ne tiek buvo putino lapelių, kiek iškalbėjau meiliųjų žodelių KrvD248. Ai, atsiminki, mano mergelė, ką vakar iškalbėjai JV464. Da n'iškalbėjov meilių žodelių, pradė[jo] gaideliai jau negiedoti JV648. Jonukas dabar visa iš eilės iškalbėjo, ką tik širdy jautė rš. Tai iškalbėjęs patylomis, Leopoldas nusijuokė balsiai Vaižg. Kas tą kalbą iškalbės, tai tą košę sutepės NS284. Aš atrasčia tėvelio dvarelį, iškalbėčia tėveliui vargelius Slk. O kad tu būtum, tėvai, n'atėjęs, tokių žodelių neiškalbėjęs JD165. Išmintingi žmonės niekados neištaria žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie Tat. Ir pirm nei iškalbėjęs buvo, šitai išėjo Rebeka BB1Moz24,15. O tatai iškalbėjus, beveizdint aniemus, regimai aukštyn pakeltas est VlnE73. Ir taip iškalbėjo regintiemus visims Mž303. Ir tatai iškalbėjęs, bylojo Petrui BPI411. Kas iškalbės darbus tavo! MKr91.
| prk.: Iškalbėjo septyni perkūnai balsus savo Sut.
| refl. intr., tr.: Ot, ir išsikalbėjo nekalba! Žem. Gal jiems pavyko tikrai ir aiškiai išsikalbėti J.Dov. Duokit jam išsikalbė́ti, nekliudykit Š. Oi mes ilgą laiką kalbėjom ir išsikalbė́jom Pg. Magdė, numanydama durnai išsikalbėjus, norėjo kartu su Marike pro duris išsprūstie Sz. Išsikalbėsiu meilius žodelius šventos dienos rytely JD31.
ǁ intr. būti iškalbingam: Ot, tu tai i̇̀škalbi, saldu klausyt, kai tu kalbi Dbk. Ji labiausiai iškalba Jnšk.
2. tr. išgalėti kalbėti, iššnekėti: Užėmė gerklę visiškai, negãli iškalbė́ti Pc. Teip išsigandau, kad iš karto negalėjau iškalbė́t (žodžio ištarti) Ėr. Vaikelis buvo jau iškalbą̃s (jau mokėjo kalbėti) Šts. Kap prijojau prie vartelių, n'iškalbu žodelio BsO302. O štai stosies nežadžia ir negalėsi iškalbėt BtLuk1,20.
3. tr. išprašyti nuolatos kalbant: Vaikščiojo vaikščiojo, kalbėjo kalbėjo ir iškalbėjo iš senio tinklą Ds.
4. tr., intr. nusakyti, apsakyti (ppr. su neigiamais žodelyčiais): Visas veikalas taip pilnas procės, jog nė vienas negal iškalbėti CII80. [Kuris] liežuvis galės ižkalbė́t, koki garbė … ir linksmybė … tenai bus DP555. Šitus baisius vargus ir tą didę kančią mes, kačei daug kalbėtumbim, tačiau negalėtumbim gana iškalbėti BPI422. Mes … negalim visą naudą žinoti alba permanyti, nei iškalbėti BPII117. Didėmis ir neiškalbėtomis linksmybėmis ir gėrybėmis ant amžių atvėsinti ir įlinksminti bus DP8. Turėdamas paduksį neižkalbėtoj gėrybėj ir susimilime tavame VoK48. Regim neiškalbėtas meiles SGI43. Neižkalbėta … galybė KN88. Iž tiesos tatai est neiškalbėta geradėjystė MP33. Didžius ir neiškalbėtinus ir neišmieruotus turtus … ant mūsų esti išpylęs VlnE59. Jūs džiaugsitės su neiškalbamu ir šlovingu džiaugsmu NT1Ptr1,8. Dėkui už jo neiškalbamą dovaną NT2PvK9,15. Nužavino neiškalbamą daugybę žmonių CII815. Didesias a neiškalbamas jo malones a gėrybes Gaig141. Dėkavojame … už dides neiškalbamas dovanas PK30. Žada … algas neižkalbamas DP490. Aprašyta neižkalbama meilė DP241.
5. tr. Tat atmintinai išsakyti.
6. tr. apkalbėti, apšmeižti: O ir pamatė nelabi žmonės, nor mudu iškalbė́ti BzF13. Nemylėk bernyčio, labai iškalbėto Grk. Žmonužių iškalbama, ausi plonas drobeles JD1000.
| refl. intr., tr.: Oi, kaip jos išsikalbėjo (viena kitą apšnekėjo, išsidergė) prieš žmones! Pg. Jūs išsikalbėkit kojas rankužėles, ne mano mergelės jaunas dienužes JD234.
7. intr., tr. VoK48 prikišti, prikaišioti, reikšti pretenzijas: Jei man negerai pasiuva, tai aš visada i̇̀škalbu Vžns. Iškalbėjo – šuva mėsos nebeėstų Vel. Rodos, da neseniai ir pasiskolinau, o jau iškalbėjo, kad ilgai neatnešañt Skdt. Ką čia tėtė vis iškalbi, prisiklausiau jau, gana! Srv. Duosiu, tik paskui neiškalbėk, kad buvo prasti Ėr. Aš jai iškalbėsiu, neiškęsiu: kaip taip padaryt! Dbk. Bernužėli, kodėl taip iškalbė́jai man visaip?! Čb. Tu atsitraukie, šelmi berneli, neiškalbėkie tokių žodelių Skr. Julija iškalba, kodėl nerašau rš. Mušė mušė iškalbėdamas, o paskui davė tų žolių gert BsPIII252. Eina panytėlė, gailiai raudodama, bernelį žodeliais iškalbėdama (d.) Kp.
8. tr. BPII204 išteisinti, pateisinti: Pirkau lauką, ir reik man eiti ir apžvalgyti to – prašau tave, iškalbėk mane Vln86. Idant jį iškalbėtumbim VlnE8. Bau iškalbėtini yra tėvai dėlei poligamijos? MT230. Meldžiu tave, turėk mane už iškalbėtą DP274.
| refl. intr., tr.: Adunt nė vienas neturėtų kuo išsikalbėt iž savo kaltybių SPI24. Nė vienas … nuog darymo darbų gerų nieku būdu iškalbėtis negal DP558. Smertis sutiks kiekvieną, kurios neižsikalbėsim KN236. Visada mokėjo išsikalbėti toje valandoje negalįs to padaryti Vaižg. Kūnas nuo darbo išsikalba ir atilsio geidžia rš. Negal išsikalbėt, tarydams: kas man jop? SPII53. Ir pradėjo visi lygiai išsikalbėti SE145.
9. intr. sutarti, suderėti, sulygti: Kiek buvo iškalbė́ta, aš tiek užmokėjau Pc.
| refl. M.Valanč.
10. tr. išpranašauti: Kalbėjo žmones, kad bus sausa vasara, ir iškalbėjo (įvyko taip, kaip žmonės sakė) Vb.
nukalbė́ti, nùkalba, -ė́jo
1. tr., intr. nusakyti, nupasakoti: Kalbėjo daug ir kartais labai gražiai nukalbėdavo Ašb. Argi juodu galėjo vienaip apie žymųjį kalbos dalyką nukalbėti? J.Jabl. Savo rašinyje nukalbu kartais neiškentęs ir apie vieną kitą sintaksės dalyką J.Jabl. Pirmajame to skyrelio straipsnyje nukalbama kas kita J.Jabl. Tasai žmogus nenukalba kaip reikiant, bet plepa, pliauškia niekus J.Jabl.
| Nukalbė́jom, kad insdėsma valgyt, ale ažmiršom Vj. Tik nukalbė́jau (užsiminiau), štai jau ir atkáukši [minėtas žmogus] Ds.
2. tr. kalbėjimu nuveikti: Jis liežuvingas, nenukalbėsi Kltn. Kad ir kažin kokį liežuvį beturėtum, nenukalbėsi jo rš.
3. intr., tr. (niekus) nušnekėti, kvailai pasakyti: Ir nukalbėjai, nudardėjai, lyg ratais į pakalnę J.Dov. Kastulis vis ėjo blogyn ir blogyn ir kartais lyg ir nukalbėdavo A.Vien. Kalbėjo kalbėjo ir nė́kus nukalbė́jo Kltn. Tai kad nukalbėjo! Srv. Kai nusigeria, nukalba Ldk. Jis nukalba (jam pasimaišo) – nebe visi jam namie Jnšk. Vokietijos „kairieji“ skundžiasi blogais savo partijos „vadais“ ir nusimena, nukalbėdami iki juokingo „vadų“ „neigimo“ rš.
| refl.: Tu, meldžiamasis, kalbėk, bet nenusikalbėk! rš.
4. intr. nukrypti nuo temos, nuo reikalo: Pradėjo apie akėčias, o nukalbėjo apie vežėčias Dgl. Nùkalba (kalbą į kitą pusę nukreipia) jis, kad tik apie jį neužsimintum Jnšk. Jis nenori ir kalbėti apie ano vakaro įvykį ir visuomet nùkalba Trgn.
5. tr. apkalbėti, apšmeižti: Nukalbėjo žmones mane ir visą kaimą Žmt. Žmonių nukalbė́tos mergos Ėr. Tavo žirgelis gražiai nupenėtas, o tu, berneli, svieto nukalbėtas PnmA. O kaip aš neverksiu, panelė būdama, žmonių nukalbėta (d.) Vp. Pro te naktį eit neramu – nukalbamà vieta (kalbama, kad vaidenasi) Ds. Šitas vainikėlis vandraunykėlis: … per du laukeliu neštas, vėjo nenupūstas, žmonių nenukalbėtas Al. Testa joj sau kalba: man vainiko nenukalbės Vlk.
| refl. tr.: Nusikalbėkit rankas ir kojas negu mane jauną Dglš.
6. tr., intr. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Slūginę, pasižadėjusią mums, ans nukalbėjo pas save J. Nenukalbė́si! Aš einu, ir gana! Jrk87. Turbūt jis nukalbės, sakys neiti I.Simon. Karalius ją norėjo nukalbėt, kad tę nieko tokio navatno nesą BsPII284. Nemažas tai dalykas nukalbėti nuo užsigeidimo rš. Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėjo, ale noprosnai Jrk89.
| refl. tr.: Paki tas žiedelis nusistovėjo, bernelis mergelę nusikalbėjo LMD(Klt).
7. intr., tr. suderėti, sušnekėti: Kuom nukalbėjo, tuom turėjo išpildyt Krtn. Kiek buvo vyrų nukalbėta, pridėjo penkis šimtus rublių Pš. Motina… apsiėmė [vaiką] penėt ir užaugint už algą nukalbėtą ir jai žadėtą DP561.
pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo
1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi … mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311.
| Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158.
| refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn.
2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733.
3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg.
| Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm.
4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš.
5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds.
| refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk.
6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144.
parkalbė́ti, par̃kalba, -ė́jo intr. kalbant pareiti: Girdėt par̃kalba vyrai namo Ėr.
pérkalbėti
1. tr., intr. pakalbėti, pašnekėti apie ką nors: Seniai turi laiko daug ką perkalbėti P.Cvir. Suėję neturim ką veikt – perkalbam ir apie Mares, ir Petrus Ėr. Mes dažnai su tėvu perkalbam, ką tas mūsų vaikas Kaune veikia Srv. Su tėvu ji buvo kalbėjusi ir perkalbėjusi apie svainį amerikoną A.Vencl.
2. tr., intr. persakyti, išpasakoti; pasakyti, išaiškinti: Tu nueik ir perkalbėk viską jiem: juk žinai, kaip mes gyvenam Ps.
| Vokietis nemokėjo lietuviškai perkalbėti Ėr.
3. tr. kalbėjimu nugalėti: Ji baisiai plepi – jos niekas nepérkalba Slm.
4. tr. sudrausti, numalšinti: Perkalbėti, sudrausti draugą Krizas nemano P.Cvir.
5. intr. praleisti kurį laiką kalbant, prakalbėti: An žirgelio perrymojau [per naktelę], su uošvele perkalbėjau LB141.
6. tr. palenkti į savo pusę, peršnekėti: Jis mano šeimyną perkalbėjo (atraišė) B. Jis perkalbėjo jąją ant savo pusės J. Kad jau tėvas supyko ko, tai tu, vaikel, neperkalbėsi Srv. Jis ką užsimes – neperkalbės nei devyni Ėr. Negali jį perkalbėt R70. Kitoj gadynėj … buvo duktė labai mandri, jog nieks negalėjo jos perkalbėti BsPII67. Tetušelis pažadėjo, matušelę parkalbėjo StnD14. Mergužėlė, lelijėlė, nesiduok parkalbėt: neduok žiedo, nei vainiko, nė jaunų dienužių JD353. Perkalbėjo mano širdį Nm. Bernužėli, perkalbėk tėvelį Nm. Jis perkalbėjo mano širdelę, bile tik gautų ploną drobelę Smn. Pakolei vanduo nusistovėjo, bernytis mergytę sau perkalbėjo JD583. Jis perkalbėjo nuo manęs mergelę JV1033. Kas perkalbėjo tavo širdelę, kad tu manęs nenori?! BsO28. Parkalbėjo man bernelį visų mylimąjį KlpD51. Jo tai tiesa ir teisybė, perkalbėjai tu mane! KlvD20. Veltui norėjo tėvas perkalbėti rš. Kitus sau paduotųs … perkalbėjo SPI126. Anas duodas perkalbamas Ds. Jis buvo neperkalbamas žmogus rš. Rasi … dieverėlius neparkalbamus JV624.
7. intr. pabūti už vertėją, padėti susikalbėti su kita kalba kalbančiu: Paprašiau tokį žmogų, ka man párkalbėtum, šiaip aš su lenkais nesušneku Grg.
prakalbėti, pràkalba, -ė́jo
1. intr. pradėti kalbėti, prašnekėti: Tartum meiliu balsu kas į ją iš tolo prakalbėjo P.Cvir. Jis neprakalbė̃s, kol negirtas (apie nešnekų žmogų) Srv. Kap tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės Drsk. Prakalbėjo sieri akmenėliai TDrIV169(Kb).
2. tr., intr. pratarti, pasakyti: Vienam ji nunešdavo obuolių, kitam grūšių, o kuriam nieko neturėjo, tai nors gražų žodį prakalbėjo rš. „Išbėk tu nuo tos raganos“, – prakalbėjo karalaitė BsPIII19. Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk!“ BsPIV89. Saulė tekėjo ir prakalbėjo: „Aš tau motušė kraiteliui krauti“ Srv. Negaliu kelti, durelių verti, žodelio prakalbė́ti JD1009. Prakalbėčia ašiai motiniškais žodžiais BM449. Taip josp prakalbėjo Mž164.
3. intr. praleisti kurį laiką kalbant: Visą vakarą prakalbė́jom susirinkę Ėr. Aš miegelio nemiegojau, už skobnelių prasėdėjau, ant rankelių prarymojau, su broleliais prakalbėjau Eiš.
4. refl. tr., intr. netyčia ką negera, ką užgaulaus pasakyti, prasitarti: Likit sveiki, susiedėliai, gal aš jaunas bernužėlis kam ką praskalbėjau LTR(Prl). Oi … aš … mažam (gal) prasikalbėjau senai močiutei kokiu žodeliu TŽI302-303. Vibočykit, mergelės, gal kam prasikalbėjau savo meiliais žodeliais Vlk.
5. refl. tr., intr. netyčia pasakyti paslaptį, prasitarti: Kad kas nepraskalbė́t kokioj minutėj tos paslapties Švnč.
prikalbė́ti, pri̇̀kalba, -ė́jo
1. intr., tr. prisakyti, prišnekėti, pripasakoti: Apie viską dabar prikalbėjom Grž. Par dienų nemetą prikalbė́jau daug aš jai J. Žmonės visaip pri̇̀kalba Ėr. Ko tik žmonelės neprikalba! Blv. Prikalbė́jo devynias galybes BŽ211. Daug pasakų prikalbėjo, jog tiesos net neatskirsi Rt. Vilkas kaltina ėriuką, kad jis pernai jam niekų prikalbėjęs Blv. Rūtą sėjau, prikalbė́jau JV484. Trečia sesutė vartus atkėlė, da palydėjo ir prikalbėjo BsO108. Verkė motulė, verkė ir tėvulis …, gailiais žodeliais prikalbėdami, jauną sūnelį savo lydėdami KrvD278.
| refl.: Besikalbėdami tiek prisikalbėjo (iki valios prisišnekėjo), jog vienas antro jau pakęsti negalėjo Krsn.
2. tr. kalbėjimu priveikti: Kalboj ir durnio dažnai neprikalbėsi Srv.
3. tr. kalbėjimu ką padaryti, užsitraukti: Besikalbėdami bėdą sau prikalbė́jo Švnč.
4. tr. įtikinti, palenkti, įteigti, prišnekėti; pripiršti; pažadėti: Man neprikalbėsi, aš žinau, ką reik daryti Plng. Jie prikalbė́jo tą žmogų, kad eit kart su jais toliau BM172. Prikalbėjo kaip sveikam ligą Ds. Tave tėvužis man pažadėjo, šėmuosius jautukus man prikalbėjo KlvD66. Rasi motušę neprikalbamą, seną tėvelį neprilenkamą Rt. Būčia pripiršus, būčia prikalbėjus gražią mergytę NS669. Pati yra prikalbama Šts. Tinginys … dar ir kitą prikalb, kad ir kits nedirbtų PP52.
| refl. intr., tr.: Jis čiuptų ją, apkabintų, bučiuotų, bučiuotų! O gal ji leisis prisikalbama I.Simon. Ana neturia kaip prisikalbė́ti J. Bene prisikalbėsiu, kad mane vežtumeis Šts. Jis duodas prisikalbėti J.Jabl. Zolio geras liežuvis tuojau prisikalbėjo rankpinigių Žem. Nustojęs vilties prisikalbėti bent kokią merginą rš. Atsiminki, bernužėli, kap meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) Plv. Prisikalb prie žmogaus ir išvilio[ja] pinigus Šts. Kol vandenėlis nusistovėjo, bernelis mergelę prisikalbėjo Žl.
5. tr. rašte pripasakoti, prirašyti ko: Jo knygoje yra ir nesąmonių prikalbėta rš.
| refl.: Viso rašto gale, prisikalbėjęs apie tą didįjį prancūzų rašytoją, tiesiog pasako J.Jabl.
×razsiskalbė́ti, razsi̇̀skalba, -ė́jo (hibr.) susikalbėti:
^ Razsiskalbėsit kap žąsis su kiaule (visai nesusikalbėsit) Lz.
sukalbė́ti, sùkalba, -ė́jo
1. intr. prakalbėti, imti kalbėti: Nė sukalbėt negali̇̀ – tuoj šeria Rm. Kažin kas priemenėj sukalbė́jo – gal tėvas sugrįžo? Slm. Subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas nors vakare gatvėj rš.
2. intr. svetima kalba ar kita tarme susišnekėti: Moka vokiškai sukalbė́ti Gs. Nesùkalbi su jais Plv. Jis sukalbėti su jais galėjo S.Dauk.
| refl.: Ar moki rusiškai? – Susi̇̀kalbu Slm. Parvažiavęs į namus su tėvais nesusikalba Klvr.
3. tr. įveikti kalboje: Bandyk tu ją sukalbė́t – nieko nebus (jai labai sekasi kalbėti)! Alvt. Pasijuto sukalbėtas ir nustyrino šalin rš.
4. tr. iškalbėti, atspėti, kas bus: Ką žmonės kalba, tai vis sùkalba Kt.
5. refl. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Buvo, suskalbė́si su girtu! Trgn. Kitą kartą karalius išgirdo šarkas susi̇̀kalbant Jrk95. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma (dėl triukšmo fabrike) J.Dov. Nė susikalbėsi, nei suprasi Dkš. Žadą užkando, ir nebesusikalbėjo Jnšk. Gali su žąsinu susikalbėti, bet ne su juo Jrb. Susikalbės vilkas su meška! Rm. Su durnium susikalbė́si, su girtuokliu niekados Ds.
| Siuntė juos pačius …, idant anys patys, su juo susikalbėdami (pasikalbėdami) ir jo didžius darbus regėdami, permanytų BPI29. Ir nusidavė jiemus, šiteipo susikalbantiems (besikalbantiems) BPI402.
^ Susikalba kai žąsis su kiaule (visai nesusikalba) B, M.
6. intr., tr. sutarti, susitarti: Jauniesiems įvažiuojant kieman, iš anksto sukalbėti vaikinai papoškėjo sodely iš revolverių salvę A.Vien. Sukalbėjom ir pasirašėm, kiek tiktai buvo Pš. Drūčiai sukalbė́kit, ir paskui važiuosim Skr. Ką mes abu sukalbėjom, reikės išpildyti Ds. Atėjusiejie sukalbėjo dar sykį visus … suvadinti LC1883,5. Šita dalis mano, kaip pirma sukalbėjome Blv. Teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs BsPIV214. Blezdinga girdėjusi, kur anuodu sukalbėjusiu padėti S.Dauk. Sukalbėtu laiku išpirko Vaižg. Kad jau kalba sukalbėta, kai preis eilia, reiks eit sesei Vr. Kaip sukalbėta R6. Sukalbėt dukterį ažu ko SD459. Sukalbėjova vedu važiuoti ten J. Du broleliu keliu jojo, bejodamu sukalbėjo BsO116. Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu sukalbė́jai (sutarei tuoktis)? JD1084. Klausinėjo mergužėlė: ar nuplaukė, ar nuskendo, ar su kita sukalbėjo (d.) Nm. Nei nuskendo, nei prigėrė, nei su kita sukalbėjo (d.) Ob. Ar su našliu sukalbė́jai, ar našleliui ranką davei? JV340. Sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai Plv. Jau kalbelės sukalbėtos, žiedai sumainyti NS1190. Jis buvo sukalbamas žmogus (gero būdo) J.Jabl. Nėr ko sakyt, anas sukalbamas žmogus Skdt. Pasirodo, sukalbamas žmogus esąs, per daug nesididžiuoja Ds. Anas nesukalbamas žmogus: jam ką sakai, tai vis anas priešu Ml.
| prk.: Mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos B.Sruog.
sukalbamai̇̃ adv.: Šneka da sukalbamai̇̃ Sv.
| refl.: Matytis, kad anuodu susikalbėjo ir susimokė J. Rytoj suskalbėjom važiuot turgun Skdt. Čia jie iš viso paviečio suėjimus arba seimus laikė, susikalbėdami apie visokius karionės reikalus A1884,52. Tie susikalbėjo jį, kai ateis su valgymais, užmušti BM100. Su tokiu yra galima susikalbėti Blv. Ir susikalbė́jo trys jauni berneliai pas jauną mergelę joti JD576. Susikalbė́jo bernužis su merguže: abudu mudu vienu kelužiu eisiv JV131. Susikalbėjo sausa nendrelė, sausa nendrelė su dobilėliu Dkš. Susikalbėkiam, berneli mano, lig jauni bebūdami, kad vedu augsma, viens antro lauksma Kltn. Sukalbėtis su Dievu kaip prieteliumi DP220. Ir susikalbėję nupirko BPI375.
7. tr., intr. suderėti, sulygti: Kaip sukalbėta, taip bus užmokėta Jnšk. Sukalbėtą sutartyje mokesnį yra gavęs rš. Vienus darbinykus sukalbėjo anksti, kitus pusė dienos, trečius vakarop MP93. Suderu apie ką, sukalbu, sutarmę darau SD104.
| refl.: Duosiu tiek, kiek susikalbėjom Srv. Regis, galėjęs (orig. galeis) visus žmones išvaryt ant darbo …, nesusikalbėdamas su jais apie … algą ažu darbą SPI321-322.
8. tr. M.Valanč, P, Blv, Tr atmintinai pasakyti: Maldą sukalbėjo Ėr. Ji poterius sukalbėjo Prn.
užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo
1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz.
2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg.
3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb.
4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsi̇̀kalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš.
5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb.
6. tr. užtarti: Prašome…, idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš.
7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps.
ǁ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.
◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man danti̇̀s užkalbė́jo Švnč.
plaukas
Apibrėžtis
per pláuko mẽtą vos vos: Iš visos sylos metė į pačią taip, kad ko tik nabagei galvos neperskėlė, tiktai per plauko metą pro šalį peilis praslydęs į sieną įsmigo. rš.
ikì plaukų̃ šaknų̃ labai (rausti): Kaupys krenkštelėjo sumišęs. Ir išraudo staiga. Iki pat plaukų šaknų. Balt.
gyvàsis pláukas landuonis: Kam yra gyvasiai plaukas, su žolėm gydo. Dgp.
nė̃ gývo pláuko tuščia: O pirkioj – nė gyvo plauko. Žrm.
ìlgas pláukas apie moterį: Kam tu klausai ilgo plauko – turi galvą. Grv. Ilgas plaukas – trumpas protas. Zp.
kàs pláukas taĩ lãšas apie labai suprakaitavusį, sušilusį: Sušilau, suprakaitavau, kas plaukas tai lašas. Dkš.
kìto pláuko ne toks kaip visi: Visai kito plauko žmogus Juozas Misiulis. Krėv. Ta jos duktė jau kito plauko, vis mėgsta kieminėt. Pun.
kitókio pláuko ne toks kaip visi: Turime mes visi savo nuosavą velnią. Kiekvienas pagal savo sukirpimą: kitokio užmojo, kitokio būdo, kitokio plauko. Dovyd.
kitóniško pláuko visai kitoks: Nieko gera iš jo, jis kitoniško plauko, nepridėsi prie tėvo. Sk.
skur̃sno pláuko neturtingas: Skursno plauko mes. Gs.
plaukaĩ stãtūs išsigandęs: Kad ji nieko nedaro – man plaukai tiesiog statūs. RdN.
šil̃to pláuko nematýti nesuplukti, nesušilti: Arklys nematė šilto plauko. Šts.
šil̃to pláuko neturė́ti būti nė trupučio nesušilusiam: O kad Liudvika nė šilto plauko neturi – dirbo ve!. Grš. Šilto plauko nėr turėjęs nė dirbdamas, nė šokdamas. Šv.
tõ patiẽs pláuko visai toks pat: Kartu prie staliuko sėdėjo du jo draugai, kurie iš karto pasirodė Audrei to paties plauko kaip ir jis pats. rš.
víeno pláuko toks pat: Bobos lieka bobos, jos visos vieno plauko. Simon.
nė̃ víenas pláukas nenukrìs nuo galvõs nieko blogo neatsitiks: Nebijok, nė vienas plaukas tau nuo galvos nenukris. Jnšk.
visókio pláuko įvairūs: Šiandien visokio plauko žmonių priėjo. Pc.
žìlas pláukas
1.senatvė: Nusilenk žilam plaukui. Tr. Nepagerbs nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi nei kas atsakyti, nei kur akys padėti. Krėv. Niekas jo negalėjo įveikti, tik įveikė senatvė, žilas plaukas. Šein. Ką?! Tyčiotis užsimanėte iš mano žilo plauko. Tilv. Iki žilo plauko ji nepamiršo jo. Šl.
2.senas žmogus: Kur pažvelgsi, vis jauni veidai, tiktai kur ne kur švysteli žilas plaukas. Balt. Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu, ką pasakyt turėtau. Krėv.
žìlą pláuką gáuti pasenti: Žilą plauką gaus belakstydamas. Vvr.
žilų̃ plaukų̃ neáuga nevargsta: Tau dėl to karo, matyt, žilų plaukų neauga. Simon.
žìlo pláuko suláukti pasenti: Žilo plauko sulaukei, o neišmanai, kad melstis tik tada gerai, kai nieko nereikia iš Dievo. Balt.
pláukus apė́sti privarginti: Apės ir plaukus tie vištukai, kol užaugs. Alv.
pláukus apráuti apmušti: Kad aprovė jai plaukus – padėjo: truputį liovės. Rd.
pláukus apsiráustyti susipešti: Jau ir plaukus jaunieji apsirausto. Rdn.
plaukaĩ atsistójo pasidarė baisu: Pamačiau tokį muriną pikčių, kad man plaukai atsistojo. Cvir.
plaukaĩ atsistójo piestù pasidarė baisu: Ponaičio net plaukai piestu atsistojo: jau dabar žengsiu smako gerklėj. Ml.
plaukaĩ atsistójo statì pasidarė baisu: Man, sako, ir plaukai stati atsistojo. Trk.
plaukaĩ atsistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man plaukai atsistojo ant galvos sužinojus. Dt. Bet kai pakėliau jos galvą nuo kūdikio, man net plaukai ant galvos atsistojo. Mont. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo: iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo. Bil.
(kieno) pláuku gyvénti aklai klausyti: Geri vyrukai, kol bobos plauku gyvena. KrvP.
plaukaĩ kẽliasi ant galvõs ima baimė: Kai pamislini, plaukai kelias ant galvos. Vrn.
pláukas nekriñta nuo galvõs nieko bloga neatsitinka: Be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nekrinta. Erž.
pláukas nenukrìto nieko neatsitiko: Už tėvo galvos nė plaukas nenukrito. LTR. Be mano rankos – ir plaukas nenukris. Grv.
pláukas nenukrìto nuo galvõs nieko bloga neatsitiko: Be Dievo valios plaukas nuog galvos nenukris. Grv. Bet toliau aš jį imu savo globon ir prisiekti galiu, kad daugiau nuo jo galvos ir plaukas nenukris. Vien. Mano pastogėj nei vienas plaukas nenukris tau nuog galvos. Švaist.
pláukas nepakrutė́jo ant galvõs neturėjo rūpesčių: Kolei tėvas buvo gyvas, tai jam ir plaukas ant galvos nepakrutėjo, jokio klapato neturėjo. Skdt.
nė̃ pláuko nepaláužtų labai nusilptų: Per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko niekam nepalaužtume. LzP.
pláukas nesuklibė́jo ant galvõs visai nesirūpino: Jos ir plaukas ant galvos nesuklibėjo dėl nieko. Klt.
pláukus nuvarýti labai išvarginti: Duktė motinai baigia plaukus nuvaryt. Švn.
pláuką paliẽsti bent kiek skriausti: Pati jo nebijok: jei nors plauką palies, aš jam sprandą nusuksiu. Jnš.
plaukaĩ pasistójo pasidarė baisu: Man tik plaukai pasistojo, verkt neverkiau. Jnš.
plaukaĩ pasistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man ir plaukai pasistojo ant galvos – jau vis tiek čia baido kažin kas. Als.
plaukaĩ pasistójo ant pakáušio pasidarė baisu: Kad aš pasakyčiau, ką ana sakė, tau plaukai ant pakaušio pasistotų!. Krš.
plaukaĩ pasišiáušė apėmė išgąstis: Ką dabar reik daryti? Plaukai pasišiaušė. Ldv.
plaukaĩ pasišiáušė ant galvõs Lš. apėmė išgąstis, nusigando: Šiurpas jį nukrato, plaukai ant galvos pasišiaušia. Šein. Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu, kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušis. Donel.
plaukaĩ pastė̃ro ant galvõs labai išsigando: Sako: kaip buvo strošna, tai plaukai pastėro ant galvos. Grv.
pláukus pašiáušti įvaryti baimės: Kad atėjo bandomasis laikas, man plaukus ir pašiaušė. rš.
pláukus pašiáušti ant galvõs sukelti baimę: Netikėjau tai staigiai minčiai, bet ji net plaukus pašiaušė ant mano galvos. Šein.
plaukaĩ pašiur̃psta apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai. Piet.
plaukaĩ pašiùšo apėmė baimė: Motiejui net plaukai pašiušo, kai pamatė, kad parvežė tiek eglių. Al.
plaukaĩ pašiùšo ant galvõs apėmė baimė: Pamačius tokius išdaigus, net plaukai ant galvos pašiušo. Al.
pláukus plė́štis peštis: Ar jiem pirmoji? Praeis diena kita, ir vėl plaukus plėšis. Žg.
plaukaĩ raũsta ima gėda: Skaitau tą straipsnį ir jaučiu, kad rausta man net plaukai – atrodo, kad, išleisdamas rinkinių, aš padariau siaubingą nusikaltimą. Vencl.
pláukus ráuti labai sielvartauti: Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė. Krėv.
pláukus ráutis labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo. Paukš. Gali plaukus rauties, galvą į sieną duoti – ar padės?. Rdn.
pláukus ráutis nuo galvõs labai sielvartauti: Motina plaukus nuo galvos rovės, kaip pamušė vaikus. Grv.
plaukaĩ stãtosi ant galvõs ima siaubas: Plaukai statos ant galvos, jei reiks per tą žiemą dar vargti. End.
plaukaĩ stója ima siaubas: Apie ją (žiemą) kalbant, net plaukai stoja, kūnas nutirpsta, širdis vaitoja. Kp.
plaukaĩ stója piestù ima siaubas: Apsaugok nuo tokio smūgio! Tik pagalvojus plaukai piestu stoja. Krėv.
plaukaĩ stója statì ima siaubas: Boba visa nutirpo, ant galvos plaukai stati stojo. Žem.
plaukaĩ stója ant galvõs ima siaubas: Tų kalbų klausant, ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną. Bil. Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius. Kudir.
plaukaĩ stójasi ima siaubas: Pasiklausai, kas senovėje buvo, – plaukai stojas. Lk.
plaukaĩ stójasi ant galvõs ima siaubas, labai baisu: Nusgandau, tai nusgandau, net plaukai ant galvos stojos. Pls.
plaukaĩ susišiáušė apėmė baimė: Man jau plaukai susišiaušė, bet, misiliju, nepasiduosiu. Lnk.
plaukaĩ sustójo statì siaubas paėmė: Berankiui net plaukai stati sustojo. Žem.
plaukaĩ sustójo statì ant galvõs siaubas paėmė: Persigandau, plaukai ant galvos stati sustojo. Rdn.
pláukus sušiáušti įvaryti baimės: Panašus vaizdas gero pasakotojo lūpose sušiauštų plaukus ne tik mažiems, bet ir dideliems klausytojams. rš.
plaukaĩ sutìno labai įkyrėjo: Nuo tavo zirzimo man jau plaukai sutino. Lnkv.
plaukaĩ šiáušiasi ima baimė, išgąstis: Kai važiuoji per laukus, plaukai šiaušias. Sv. Viliui baugu, jam šiaušiasi plaukai. Simon. Darbo daug – plaukai šiaušias. Krš. Ir vyresniesiems plaukai šiaušias iš baimės. Vaižg. Mano miela Lietuvėle, rašant šiaušiasi plaukai. Geltonuoja mūs laukai, apstatyti šautuvėliais. Tilv.
plaukaĩ šiáušiasi ant galvõs ima baimė, išgąstis: Tokių pasakojimų, aiškinimų vaikai išsižioję klausosi, net plaukai jiems ant galvos šiaušiasi. Žem.
plaukaĩ šiur̃psta ima baimė: Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta. Piet.
plaukaĩ šiur̃psta ant galvõs ima baimė: Man plaukai tik šiurpsta ant galvos. Ds.
plaukaĩ šiùša ima baimė: Kai pagalvoji, tai net plaukai šiuša. Vdn.
pláukui užkrìsti nedúoda labai saugo: Taip myli, kad ir plaukui neduoda užkrist ant jos. Ml.
ant pláuko
1.vos vos: Vieną sykį, Gustavo spiriama kroketuoti Donato kulipką, paleido savo tik tik ant plauko pro šalį. Pt.
2.tiksliai: Nutekina stebules, iškala skyles – visai nemieravęs, ir jam išeina ant plauko. rš.
ant pláuko kabė́ti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Gyvybė tik ant plauko kabėjo. Krkl.
ant pláuko kabóti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Jų dviejų gyvybė kabojo ant plauko. Vencl. Ne kartą ir gyvybė kabojo ant plauko. rš. Sveikata ant plauko kaba, kur čia beeisi. Krč.
ant pláuko kýboti Vvr. būti pavojuje, arti pražūties: Jo likimas kybojo ant plauko. rš.
ant pláuko kỹburti labai silpnai laikytis, būti pavojuje: Bekybura ant plauko, mirs. Dr. Mūsų viršininkas savo vietoje vos ant plauko bekybura. rš.
ant pláuko pakàbti grėsti pavojui: Gyvybė ant plaukelio pakabusi. rš.
nė̃ ant pláuko visai ne, nė kiek: Kol nujoja, kol sukuria laužą, kol jauni, tai nė ant plauko neužmiega. Rud.
be pláuko
1.visiškai (viskas, viską): Kurapkos nebsukrykštauja: prapuolė be plauko. Šts. Viską pavogė, be plauko. Nt.
2.visiškai be nieko: Be plauko ąžuolo palikau, visus iškirto. Dr.
į pláukus įsivélti primušti, prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivelsiu į plaukus, tai žinosi!. Jnš. Įsivėlė tau mergos į plaukus – neužvadžiosi anų. Krš.
į pláukus kìbti susipešti: Dar saulei nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą, lyg tuoj kibs kits kitam į plaukus, ne į pievos žolę. Vaižg. Pranculis pasirinko kampą už palmių, kur nereikėjo nei valdžios kritikuoti, nei rodyti išminties, nes čia turėjai tik mokėt gerai lošti šachmatais, nesikarščiuoti, nekibti į plaukus išlošusiems. Andr.
į pláukus susikabìnti susipešti: Nereikės nė metų, kaip į plaukus susikabins, pamatysi. Šl.
į pláukus šókti pulti peštis: Bobos kai susibars, pamatysi, tuoj į plaukus šoks viena kitai. Rd.
ikì paskutìnio pláuko viską smulkiai, rūpestingai: Dasisakysiu aš tau iki paskutinio plauko. Nč.
ne pagal̃ pláuką nepatinka: Man ne pagal plauką, ir nešneku. Ukm.
per pláuką
1.nedaug trūko: Dvaro kūtė per plauką nesudegė. Trk. Per plauką neįlindo (neįkliuvo) ir pats. Grdm. Per plauką gyvas išliko iš tų muštynių. Užv. Katė griebė jas (peles) koja ir tik per plaukelį nepačiupo!. Mš. Ir mes tik per plauką išvengėm panašios krušos. Švaist. Tik per plauką nežuvo brolis Julius. Cvir.
2.visai arti: Per plauką buvo nuo mirties. Vaižg.
per gývą pláuką vos vos (ne): Neužsimušė veikiau per gyvą plauką. Plt.
per meñką pláuką visai nedaug trūko: Per menką plauką nepapuoliau po mašinos. Krš. Per menką plauką būtų išvežę. Erž.
per víeną pláuką visai nedaug trūko: O tą pačią vasarą juk būčiau jos netekusi, per vieną plauką, galima sakyti. Simon.
nė̃ per pláuką visiškai, nė trupučio: Tauko nė per plauką nematyt, o sako – valgyk košę. Rt. Nė per plauką nenusileisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko!. Vkš. Nė per plauką nieko nedavė. Prk. Jo žmona nė per plaukelį negali pakreipti jo paliepimų. Žem. Varžytinės šį kartą turi praeiti tvarkingai, nė per plauką nenukrypstant nuo taisyklių ir sąlygų. Gric. Jis nei per plauką nėra geresnis. K.
po pláuką kiekvienos rūšies po vieną: Gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką. Žem.
po pláuko patinkamas: Sutiko po plauko, ir veselė. KlvrŽ.
po pláuku Erž. patinkamai:
ne po pláukui priešingai, nepatinkamai: Motutė gal kokį žodį pasakė ne po plaukui, ir išėjo merga. Kp.
prieš pláuką priešingai, nepatinkamai: Kai teip aš kalbėjau, nepatiko – prieš plauką. Dbk.
prieš pláuką nevarýti elgtis atsargiai su kuo nepalankiai nusiteikusiu: Eržvilkiškį prieš plauką nevaryk, tik po plauku – pažinęs galėsi į antį įsidėt. Erž.
prieš pláuką paglóstyti pakritikuoti: Tegu visuomenė abu paglosto prieš plauką. rš.
prieš pláuką pakedénti pakritikuoti: Vėliau, kai jau mano motina našlavo, ir Prancišiukas pasidarė Pranciškėliu, jis būdavo mūsų namuose vis dažnas svečias ir savo šnekaluose kartais pakedendavo prieš plauką dievotas moterėles. Andr.
prieš pláuką pašukúoti pakritikuoti: Reikia jį gerai prieš plauką pašukuot, tada žinos, kad nedera kelt rankos prieš žmogų. Mark.
prieš pláuką šukúoti kritikuoti: Vakar labai šukavo prieš plauką susirinkime. Slm. Kartą mačiau jį vyriausiojo inžinieriaus kabinete šukuojamą prieš plauką. rš.
su visaĩs plaukaĩs
1.lengvai: Tamsta nuperki tuos naujakurius su visais plaukais. Gric.
2.labai: Pašėlęs su visais plaukais. Pvn.
už plaukų̃ susikìbti susipešti: Pamatysi, pagyvens kiek ir vėl už plaukų susikibs. Rd.
už plaukų̃ vedžiótis muštis: Bobos iš lauko nepareina – susibara, o namie tai ir vedžiojas už plaukų. Ktk. Stancijoje vėl dvi giminaitės vedžiojosi už plaukų, nepasidalindamos kunigo laikrodėliu. rš.
nė̃ pláuko visiškai, visai nieko: Par ją nė plauko nebuvo kiaulių. Aps. Cukro parsinešk – nebėr nė plauko. KlvrŽ. Po kiek sykių išrabavojo dvarą maištininkai: arklio nė plauko nebeliko, duoną, miltus, mėsą po kiek sykių išvežė. Žem.
neĩ pláuko neĩ pėdõs visiškai (nėra): Nei plauko nei pėdos žiemą vilko niekas nebematė. Grz.
kaĩp ant pláuko
1.tiksliai: Nustačiau dureles kaip ant plauko. Slm.
2.vos vos, sunkiai: Dabar viskas laikosi kaip ant plauko. Srv. Per žiemą tai kaip ant plauko laikiaus, vis sirginėjau. Šl.
kaĩp ant pláuko kãbo vos laikosi: Mano gyvybė tai kaip ant plauko kabojo – taip sunkiai sirgau. Užp. Šiais laikais žmogaus gyvenimas kaip ant plauko kabo. Myk-Put.
katės plaukai žr katė
pilna kepurė priaugo plaukų žr kepurė
nė per pusę plauko žr pusė
nei raugo nei plauko žr raugas
šunų plaukų pakėlimas žr šuo
nei taukų nei plaukų žr taukai
vilko plaukai žr vilkas
vilko plauko žr vilkas
vilko plauką turėti žr vilkas
antšaũkti
Apibrėžtis
šaũkti, -ia, -ė
1. intr. SD1196, SD402, Q33, H, R, MŽ395, Sut, K, M, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ leisti iš gerklės stiprų balsą, rėkti, klykti: Šaukiu, šūkauju, klykauju SD118. Didžiu balsu šaukti N. Bepradėm šaukia, kad ateitum J. Pradėjo šaũkt, aš susiėmiau ausis ir akis Snt. Ka aš išsigandau, ka pasiutau šaũkti! Gršl. Kaip muš, šaũk, kiek galvo[je] balso Krš. Kroka, šaũka – pradėm langai birba NmŽ. Boba šaũkia, kiek leidžia galva Nmk. Ko tu šauki̇̀ kaip be galvos?! Pln. O tas kaukas parlėkė i šauką̃s: tpruka, tpruka Krt. Kas ten pri Ventos taip gvaltą šaũka – bene skęsta kas? Vkš. Žmogus prie ežero atsigulęs ir šaukia trokštąs MPs. Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, iš sielvarto tu ar iš džiaugsmo J.Marcin. Šaũk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą K.Donel. Šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. Kad prijojau dvarelį, mergužės tėviškėlę, ir šaute šoviau, ir šauktè šaukiaũ, kad išgirstų mergelė JV503. Lakto[je] lentas (lėtas) pradėjo šaukteino: – Tėvas guli, lengva mumis (ps.) Gmž(Krd). Ir vėl, šaukdamas didžiu balsu, bylojo VlnE210. O visi vėl šaũkia, giest, išpažįsta jį karaliumi DP4. Sakau jumus: jei tie tylėtų, akmenys šauks BtLuk19,40. Moab yra sukulta, jos vaikus gird šaukiančius BBJer48,4.
^ Šauka kaip iš po žemės (silpnai) LTR(Pp). Ko šauki̇̀ kaip menkė? (iron.) Dr. Nešaũk kap varna an lietaus Pls. Šaũkia kaip rupūžė po ratu Skr. Dažnai šaukiančio niekas neklauso KrvP(Ps). Nors šauksi, rėksi, nuo mirties nepabėgsi LTR(Tr). Zuikiui ant uodegos neužmynęs, nešauk, kad pagavai LTR(Grk). Nemunu plaukia, vandens gert šaukia (iron.) LTR(Krn). Nelaimė neita šaukdamà (nelaimė ateina tylomis) Vgr. Liga ateita ne šaukdamà, patyliais J. Duodamas imk, genamas bėk, mušamas šaũk J. Kas šauka, tešauka, vedu, bobale, važiuokiam VP23. Kaip lauke šaukė, teip girioj atsiliepė VP21. Kap kraštan šaukia, tep miškan atsišaukia Kb. Kaip numūse šaũka, taip miške atsiliepa Lkv.
| tr.: Bėdą šaukiu (rėkiu, kad bėda ištiko) R412, Mž555.
šauktinai̇̃ Aš geriau gulėsiu ir šauktinai šauksiu atsigulusi, bet tau nedirbsiu! I.Simon.
| refl. Rtr: Pradėjo vienas [svečias] šaukties, kad jam nutraukė rūbus LTR(Slk). Aš esmi balsas, šaukiąsis girioj SE10.
^ Kap mede šaũkias, tep ir atsišaukia Rod.
2. intr. NdŽ garsiai kalbėti: Nešaũk taip garsiai DŽ. Jis nešneka, o šauktè šaũkia – jau senatvia žmogui Jrb. Aš šaukù dikčiai, ka ausimis negirdu Jdr. Ko šauki̇̀ ant viso namo – vaikus prikelsi! Jnš. Aš vis pamažėl, pusbalsiu, o ji kad šaukia kaip namie A.Vien.
šauktinai̇̃ adv.: Šauktinai̇̃ šaũk, kad teip negirdžia Grž.
ǁ tr., intr. garsiai sakyti, tarti: Mano penas, mano grūdai, mano mėsa, mano gyvuliai! – šaukė Tamošius Žem. [Klebonas] šaukė pamokslus iš sakyklos J.Balt. Šaukė anuos žodžius Ch2Kar23,16.
3. intr. rėkti ant ko, bartis: Grioju, šaukiu ant ko SD110. Kiek sykių šaukiáu už tą mašynų taisymą Lkv. Mortelė tik šaukanti̇̀: – Mun gėdos nedarykiat! Trk. Gera pardevėja: ne ana šaũkė kaip kitos, taikė kaip geriau Krš. Marti muno šaũka, ka eič pri gydytojo pasitikrinti Krž. Kiek šaũka negerti, o kas klauso?! Krš. Stalelin stuk kumščiu ir šaũkia Šmn. Ponas šaukia an šito žmogaus: ką gi tu tę darai?! Žln. Ėmė tėvas visom keturiom šaũkt, ka motina pakilo važiuot pas dukterį Jnš. Jei kurs kanaunykas gynė, ant to šaukė kaip ant bedievio M.Valanč.
^ Kas neklauso tėvų šaũkiančių, susilauks šunies kaukiančio Ar.
| refl.: O daba ant nekalto žmogaus šaukýs! Dr.
4. intr. tr. DŽ, Lc garsiai dainuoti, giedoti: Vienas giedojo, šaũkė – balsas geras Jrb. Tu šaũk pirma, turi gerą balsą Krtn. Ka pareis iš pievų par Balčius toliausiai šaukdami̇̀ Nmk. Šaũkdavom gerkles paleidusios Kdl. Prigers, dainiuos, ka šaũks, ka soda plyš! Ms. Jūzupas ir galia šaũkti End. Šaukù, bet tiek dideliai neįsikimbu (neišdainuoju) Lnk. Šaũkti šermenų giesmes NdŽ. Giedotojai užstalėje giedojo, šaukė, prakaitą apsibraukdami Žem. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tečiaus giedojo M.Valanč. Ekše (eik šen) šaũkti (pritarti dainuojant) Grdm.
^ Šauka, gieda kaip į Šidlavos atpuskus eidamys VP44.
ǁ intr. skambėti: Jug visi tie tavo [armonikos] balsai šaũka Kv. Gražiai šaukia tavo dūda rš. Šitas kiaušinis šaukia teip stipriai [kalenant į dantis] Sl.
5. intr. NdŽ garsiai verkti, raudoti: Ta jų mažoji niekai buvo augyt: šaũkdavo naktį pabudus, apsiversdavo su tą vyge Jrb. To vaiko šaũkė, galus darėse Jrb. Nešneka, kam gaila (nerauda žodžiais), šaũkia vienu balsu, i viskas Vdk. Šaũk nešaũkusi, o ano nebiprišauksi Varn. Motina an kapais pradėjo šaũkti Trk.
6. intr. garsiai dejuoti, aimanuoti (ppr. iš skausmo): Taip šaukė, taip rėkė vargšas kojomis, viduriais J.Jabl. Kas par gyla buvo: cielą metą šaukiáu LKT82(Pln). Opybė begalinė: biškį kas, i šaũka Rdn. Kaip i sveika, nebi̇̀šauka niekum Krš. Ana didliai šaũkė, dejavo Plng. Senis rėkia, šaũkia – kojas suka Kp. Ir keikiau, ir šaukiaũ: labai drūtai skaudėjo Dgč. Ligonis šaukia galva, širdimi, visais kaulais TS1902,4-5.
7. intr. bėdoti, skųstis: Negal šaũkti, ka jau taip būtų bėda, ale tiek terandas Ll. Gerai gyvenam, negalia šaũkti Krš. Negaliu šaũkti an savo vaikų Ub. Jadzė šaũka negalinti lašinių valgyti DūnŽ. Šaũka: mes nebibūsma, baido čia, baido Žr.
8. intr. išduoti smarkų balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius): Oi, oi, kaip čia gražu: miškas šniokšta, vivirsiai šaũka, visi kiti [paukščiai] čiauška, giesta Krš. Pelėda šaũka – gero nebūs (priet.) Klm. Ko ta karvė visą dieną šaũkia? Jrb. Vakaras yr, gyvoliai šaũka Rsn. Gegutė vis šaũkia – Jo-kūbs, Jo-kūbs! Kdn. Erelis nusiminė ir šaũkė didžiu balsu PP12. Ką ta varna teip šaũka, kokią naujyną praneša?! Rsn. Kur pylės plaukia, kur gulbiai šaukia, ten plauk ir vainikelis KlpD5. Nesa levai rėk ant jo ir šauk BBJer2,15.
^ Viduj girios gaigalas šaukia (lopšys) Tvr.
9. tr., intr. DŽ, DP142, I.Simon skelbti, garsinti: Per tris nedėlias kunigas šaũkia užsakus Dg. Rudenį buvo šaũkęs – parduos lauką Gs. Tada prisakė Moziešius, idant šauktų pro abazą BB2Moz36,6. Jis patis šaũkia mūsump visump: – Kas nor ateit paskui mane, teužgina (orig. teužginis) patis savęs DP147.
ǁ part. praet. pagarsėjęs, žinomas: Ežeras buvo šaũktas an žuvų Tvr.
10. refl. atsiliepti šaukiamam: Šaukiu, šaukiu – nesišaũkia: jau numiręs Lb. Guli katinas galvą pakėlęs, daboja, ale nesišaũkia Vdš.
11. tr. balsu ar ženklu kreiptis, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Šaũk vaikus namo DŽ. Jis atsiliepė šaũkiamas NdŽ. Tik už durų išeinu aš – jau šaũkia atgal LKT199(Grl). Šauka žmones vardais ir pavardėmis, į laivą sėdant Šts. Kada anys valgo, tai ir mañ šaũkia, ale kur te aš eisiu! Trgn. Kulia, kulia, jau pietūs nebetoli, o dar pusryčių nešaukė LTsIV175. Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyti bešaukė, nei prie ruošos berūpino A.Vien. Tik pradėjo migti, jam pasirodė, kad kas jį šaukia vardu J.Balč. Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena V.Krėv. Reikšdamas savo mintis šaukiamaisiais sakiniais, sakytojas lyg šaukia, prašo, stebisi J.Jabl. Šaukiamasis telefono prietaisas VĮ. Užgirdau girdėjau degulės balsą, mislinau dūmojau, motulė šaũkia DrskD189. Šauksi̇̀ tėvelį par pusę metelių, šauksi̇̀ mielą motinėlę par visą viekelį (d.) Všn. Šauksiu motinėlės balsu gegužėlės – ar neužgirs? A.Strazd. Su jaunu berneliu neilgai tesdžiaugsi, žalių rūtų vainikėlį su balseliu šauksi̇̀ (d.) Šmn. Šaũk savo motutę gegutės balseliu (d.) Šmn. Tu po tuoj skarele neprisidžiaugsi, rūtų vainikėlio balseliu šauksi̇̀ DrskD147.
| Ta paukštelė lietų šaũkia: Dieve, lyk, Dieve, lyk! Šd. Lytaus paukštis šaũka: duok lytaus! Klp.
^ Gera gulėt, kai darbas nešaukia KrvP(Krsn). Ateit liga ir nešaũkiama Sch87; B819, N. Giltinė ateis nešaukta LTR(Rk). Lovoj valgai – ligą šauki Kp. Šauk šventuosius, šauk prakeiktuosius, – vis tiek nieko nebegausi Grž. Visus velnius šaukė (plūdosi) Grž. Kam čia vilkus šauki̇̀ (ko stūgauji)? Blnk.
| refl. tr., intr.: Šauktė́tės (šaukitės), eite (eikite) valgyt! Dglš. Šaukis, sesute, šaukis, jaunute, mažuosius paukštelius, kad jie nuskristų ir pabudintų tikruosius tėvelius LTR(Švnč). Gal jau ir rugeliai šaũksis (laikas bus pjauti) Dglš.
ǁ kreipiantis sakyti, tarti: O kaip prijosi marės kraštelį, šaũki mano vardelį JD275. Šaũkia jos, šaũkia – o nėra jos gyvos jau Aru28(Dv). Šaũkit jūs jos, kur jy (ji) prapuolė Drsk. Žiūri pro langą – stovi čigonas ir šaukia, kad anas išeitų LTR(Ds). Kiaules šaũka čiuk čiuk čiuga Klp.
12. tr. DŽ kviesti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tuoj mes lekiam į kaimą vyrus šaũkt, iš tos balės ištraukt karvę LKT219(Grnk). Momą šaũk, moma pavedžios arklį (kaupiant bulves) Dgp. Nèšauktas neisi pirtin Klt. Šaũkdavo, kad talkon ateitų šita merga Lt. Taigi svieto šaũk, nestovėk, ne tep ažusgręžus! Btrm. Šaukė pagraban – negalėjau nuvažiuot Dgč. Vakare dusina, misliom gal greitosios šaũkt Slm. Šaukčiabe Dievą, ale Dievas greit nepribus Ad. Jį į teismą šaũkia DŽ. Tieson šaũkti BŽ79. Mes šaukiame jus prie ginklo, nes karas prasidėjo rš. Šiandien aš šaukiu prūsus į kovą J.Gruš. Šaukiamoji bajorų kariuomenė pasidarė nebereikšminga rš. Rašytojas čia tarytum koks senovės lietuvių karžygys šaukia snaudalius tautiečius į darbą, į kovą Žem. Jei žinai, kad būsi šauktas, geriau pats nueik A.Gric. Nešaũkdavo į kariuomenę: tik ką pagavo, tai tas tarnaudavo Slv. Į apylinkę šaũkė mani daug sykių Plšk. Atej [o] tarnai šaũkt in karalių Žln. Šaũkia in poną dvaran Imb. A nèšaukė tavi pas daktarą? Jd. Šaukia jauną bernužėlį, šaukia į karužę LTR(Brž). Šaukiamasis raštelis LL174. Kunigaikšti, taip anksti mus iš poilsio šauki B.Sruog. Jau vieversiai gieda, jau artoją šaũkia į lauką Žml. Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaũkia? K.Donel. Mus nepaliaudamas vadina ir šaũkia savęsp DP380.
| prk.: Pavasarį žemė šaukia: dirbk, žmogau, sėk, kad turėtum ką pjauti P.Vaičiūn. Na, mano narsieji karžygiai! Likimas šaukia jus naujan karo žygin V.Krėv. Žiburys da nešaukia prie pertraukto dienos darbo V.Kudir. Vėtroj plakas baltos burės ir šaukia toliai mėlyni S.Nėr. Tave tenai nelaimė šaũkia Rmš.
| refl. tr.: Kiminis šaukiasi po vieną į priėmimo kambarį, klausinėja rš. Nėr gerai, šaũkiamos vėl [greitąją pagalbą] Klk.
13. tr. organizuoti (susirinkimą, posėdį ir pan.), kviečiant dalyvius: Kaime nuolat būdavo šaukiamos sueigos rš.
14. intr. prašyti pagalbos, kreiptis ko maldaujant: Arkliai ir karieta skęsta! Tai jis pradėjo prie Dievo šaũkt Krn. Kaip tada ilgai šaukę ir raudoję buvo ir maž nutilę, kėlėsi Ozijas, verkė ir bylojo BBJdt7,22. Iš gilumo šauku tavęsp Mž340. Tavęspi šaukiu, o tu veido savo neslėpk nuog manęs PK55.
| Balsas kraujo brolio tavo šauk manęsp nug žemės BB1Moz4,10. Šitai balsas kraujo brolio tavo šaũkia manęsp ižg žemės DP410. Moziešius šaukė Ponop ir bylojo: ką veiksiu su žmonims? BB2Moz17,4. Christus šaũkia mūsump: – Stenkitės įeit per ankštus vartus DP319.
| refl. intr., tr.: Ligonis šaũkėsi daktaro DŽ. Tuo šaũkės prie daktarų, da buvo kiek atgriebę Jrb. Daugalis žmonelių šaūkias in daktarus Adm. Kurgi šaũksiesi – pirmiausia bėgi pas vaikus Dg. Viską prasileido i turėjo šaũktis prie tėvų Jrb. Šaũkas pri munęs, ka padėčiu Krš. Nėr ko šaũkias vetrinoriaus (neišgelbės karvės) Klt. Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau ir į tave su viltimi šaukiausi V.Myk-Put. In Prienus šaukiaũsi [pagalbos] Stk. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok… V.Krėv. Ar jau mane mokysi gaspadoriaut? Nesišaukiau kuliamosios ir nesišauksiu J.Balt. Reik vaistų šaũkties suskiuo nusigydyti Šts. Kai paskutinioja preina, tai ir menkos žolelės šauki̇́es Trgn. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko neprisišaukė BsPIV54. Senė taip supyko, kad ėmė šauktis dangaus keršto V.Myk-Put. Daugel kas šauktumias pri [rastųjų] piningų, bet man Dievalis davė, aš ir vartosiu M.Valanč. Kunego šauktis pradėjo Sz. Ir tur apsisiausti maišais … ir Dievop šauktisi didei BBJn3,8. Jei tu anus varginsi, tada anys manęsp šauksis bei aš jų šauksmą išklausysiu BB2Moz22,23. Kur šaukiasi (būtinai reikia), mes apmokam Krok.
^ Angelo šaukėsi, o velnią pirštu viliojo KrvP(Mrk). Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės Skv1Moz4,10.
ǁ labai prašyti, geidauti: Iš kunigaikščio šaukia paspirties, per laiškus jį glaboja J.Marcin. O po tam lopšy sapnuodams šaũkia pagalbos K.Donel. Ir ėmė rėkti keršto šaukiamu balsu J.Jabl. Šaukė išgelbėjimo Sch173. Ir kraujas kraujo šaukia kaip išbadėjęs duonos S.Nėr. Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s, be reikalo varvinamas M.Valanč. Šaukti pagiežos OsG149. Tokie darbai šaũkia pagiežos (keršto) Smln.
^ Nešaũk gryčioj velniukų Blnk.
| refl.: Šaũkės pagelbos, ale nebuvo kam prieit Klt. Rankos nesišaukė darbo J.Balt.
| Nekaltas krau[ja]s į dangų šaũkas Rt.
15. tr., intr. DŽ, NdŽ prašyti, norėti gauti tam tikrą kainą: Kiek šauki̇̀ už tą vežimą malkų? Krtv. Nereikėjo tiek daug šaũkti, būtumėt pardavę Krš. Jis daug šaũkia, pigiai iš jo nepaimsi Rm. Par brangiai šaũkia – kas gali įpirkt! Srv. Kiek juos (už paršelius) šauki̇̀? Žg.
^ Gerą tavorą i nešaukiant išperka LTR(Vdk).
| refl.: Kiek šaukýs už linų verpimą? Šts.
ǁ reikalauti: Ką iš tavęs šaũksiu, kad tu nieko neturi! Ėr.
| refl. tr.: Apleido draugai, kuriuos ir Drūktenis lenkė, kad nuo jo nešauktųsi skolos Žem.
| Kas reiks daryt, kai skolinykai pradės šaũktis Skdt.
16. tr. DŽ vadinti (vardu, pavadinimu, pravarde): Vardą, vardu šaukiu R126, MŽ166. Gaspadorius savo berną šaũkia Kristupu K. Kaip tave šaũkia? NdŽ. Nei aš tuo daktaru šaukúos! Kl. Ten šaũkė pakriaušis tą vietą Klk. Mas šaũkam „reja“, kuršėniškai – „jauja“ Pp. Šaũkamas tasai skaptas Krš. Išsipjaudavo iš šermukšnio didelius baslius – juos šaũkė keiniais LKT214(Jnš). Visi jį Samaraku šaũkia, bet tikra jo pavardė kitoniška Srv. Tu už mañ dabar senesnis – mañ da niekas nešaũkia seneliu Slm. Seniau [krosnies viršaus] kiteip nešaũkdavo kaip tik gomuriu Alz. Aukštos geltonos gėlės, pas mus jas sopagalviais šaũkia Grv. „Drebulė“ dabar šaũkia, seniau buvo „epušė“ Vdn. Trejoki [vaistai], nemoku šaũkt Ad. Žolynų yr daug, katruos mes nèšaukėm: žolė ir žolė Dgp. „Rugiai“, „miežiai“, „avižos“, „linai“, „kviečiai“ – par mum teip šaũkė Cs. Čia jau kur šaukti̇̀ lauko daiktai, tai vis lietuviškai Pst. Nieks nešauks mane jauną gražiuoju vardeliu JV869. Siuvėjas merginas gražiai šaukia: rūtelėmis, lietuvaitėmis, mirtomis P.Cvir. Į rytus link didysis žemės kraštas gul, Azija šaukiamas Ns1832,1. Auga [kedrinės pušys] Europoj pietinėj ant kalnais, šaukamais „Alpos“ P. Kiti yra … pikti angelai, kurius nu velinais šaukiam BPII434.
| refl. P: Kaip šaũkiasi to vieta? Upt. Šita upė šaũkias Dysna Rš. Nors ažsidaužk, nemenu, kap šaũkias LKKXIII131(Grv). Kaipgi tavo, vaikel, tėvas šaũkias? Ds. Aš greit galėsiu jau bobute šaũkties Vkš. Tie gaspadoriai, katrie gyveno prie Šilelio, šaũkės šilelnykais Brž.
ǁ vadinti kuo pagal kokią ypatybę: Vagimi, per vagį jį šaukė N. Aš jį vagimi nešaukiu B. Motina pyksta, ka davatka šaũka Vgr. Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaũkė K.Donel. Šaũkė mane šiokia, šaũkė mane tokia (d.) Prng.
17. tr. NdŽ, Klvr, Gs, Skr leisti (kortą): Šaũk būgnus DŽ. Šaũk, ko lauki – tavo pirma ranka! Dkš. Man didelė̃s (stipriõs kortos) šaũkia Lp.
ǁ lošiant skelbti akių skaičių: Šaukiáu šimtą šešias [dešimtis], tiek ir teisu (lošiant tūkstantį) Krš.
| refl. Lp.
18. intr. būti panašiam, sekti: Sūnus nešaukia į tėvą, t. y. kitaip daro J.
19. refl. pasidaryti juntamam, išryškėti (apie buvusį pakenkimą sveikatai): An senatvės šaũkias viskas Dbg.
20. tr. MitI52, NdŽ, Slnt, Šts, Šlu vaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaigalas nèšaukė, negeri kiaušiai Vn. Gaidys ir jauniklikes vištikes jau šaũka Užv. Ar šauka žąsinas žąsis? Všv. Kad pati vyrą muša, taip rodos, kad višta gaidį šaũka (juok.) DūnŽ.
| refl. Plt, Krš: Gandras jau varlinė[ja], suka lizdą, šaũkas Šts. Dvi musi bèšaukanties užmušau Krš.
◊ ar šaũksi, ar plaũksi nėra išeities: Kailio tavo, biedno žmogaus, nieks negailias: a šaũksi, a plaũksi – turi dirbti Vdk.
daũg šaũkia trūksta: Daũg da šaũkia iki pilno [saiko] Gs.
į kalnẽlį (į tėvỹnę) šaũkia laikas mirti: Musė (turbūt) į kalnãlį jau šaũks Kv. Dagi nešaũkia tėvỹnėn Trgn.
nei̇̃ šaũkti, nei̇̃ plaũkti Rs, Krkl, Ar;
nei̇̃ šaũk, nei̇̃ plaũk; VP32 padėtis be išeities: Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti par kitus, man nei̇̃ šaũkt, nei̇̃ plaũkt Skr. Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kas valanda reikia kumelės; pinigų neturi – nei žmogui plaukti, nei šaukti Žem.
paršiukùs šaũkti valgant čepsėti: Tu valgydamas plekši, paršiukùs šauki̇̀ Mrj.
toli̇̀ šaũkia DŽ, Kn, Gs daug trūksta: O mums iki tokio subrendimo toli šaukia V.Kudir. Iki visuotinio, lygaus, tiesaus ir slapto balsavimo dar toli šaukia rš. Toli̇̀ šaũkia, iki ateis pavasaris Mrj. Jam iki manęs toli̇̀ šaũkia Snt. Tu toli̇̀ šaũkia nepadainuoji tep kap jis Alk.
antšaũkti, -ia (añtšaukia), añtšaukė (ž.)
1. intr. Š, BŽ75,387 pritarti dainuojantiems pirmu balsu, antrinti: Tu dainuok, aš antšaũksiu J. Antšaũkti galiu, bet pirmuoju dainiuoti – ne Nt. Vienas pirma šauka, kiti ka añtšauka KlvrŽ.
2. refl. apkaltinti, užsipulti: Tas beskarbis žmogus norėjo ant mergės antsišaũkti, o pavogę [pinigus] buvo ano paties vaikai Šts.
apšaũkti, -ia (àpšaukia), àpšaukė tr.
1. L, TŽI371, DŽ, Kv, Kpč apibarti, aprėkti: Motin, be reikalo vaiką àpšaukei! Skr. Daktarka àpšaukė muni, ir išmoviau susiraukusi Jdr. [Kreivėnas] neištarė nė žodžio, tylėjo ir virpėdamas laukė: bene subars, apšauks, pasijuoks V.Bub.
2. KŽ garsiau už kitus įšaukti, peršaukti: Ubagėlių pulkai gieda, viens kitą apšaukdami BM233(Vl).
3. šauksmu apimti, aprėpti, pasiekti:
^ Su viena burna du turgu neapšauksi LTR.
4. SD205, N, L, LL117, Š, Rtr, NdŽ apskelbti (žinią), apgarsinti: Apišaukiu SD1113. Vaikai po sodžių apšaukė naujieną Ašb. Išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo BsPIII31(Nm). Mistras traukė į apšauktą prieš lietuvninkus kryžiaus karą prš. Yškiai apšaukiau valią Dievo Tėvo MP260. Apišaukia skolas ir kaltes mūsų SE231. Bajorai pakėlę … pietus, kur buvę apšaukti užgėrimai ir sakytos šnekos A1884,83. Daug pranašavimų àpšaukė DP399.
| refl. Sut, Š, Ser: Tu apsišauk vis: atvažiuoja kriaučiai LTR(Kltn).
ǁ paskelbti, pripažinti kuo esant: Jis nuveikė narsiausius priešingos pusės jaunikaičius ir, pasibaigus žaidimams, buvo vienu balsu apšauktas pergalėtoju J.Balč. Rinkėjai, tą stebuklą pamatę, vienu balsu apšaukė jį popiežiu M.Valanč.
| refl.: Kartais tokia taryba apsišaukdavo seimu A.Janul.
ǁ išgarsinti dėl gerų ypatybių: Mano arkliai apšaukti̇̀ visoje apygardoje ne tik gražumu, bet ir gerumu Dkš. Àpšauktos mergos (turtingos ir gražios) Krsn.
| refl.: Ne be reikalo jis – apsišaukęs apylinkėje meistras A.Vencl. Jau jis apsišaukė dideliu daktaru! BsMtI125. Apsišaukė labai didele burtinyke LMD.
5. R47, MŽ63, N, L, LL127, Ser, NdŽ, KŽ, Trgn, Skd apkalbėti, apjuodinti, apkaltinti: Ana iš įpykio àpšaukė jį vagimi, t. y. apskelbė J. Api̇̀šaukė mane sviete negražiai Dglš. Vienas kaimas buvo api̇̀šauktas, kad tikrai turia aitvarą Slm. Nereikia nežinant apšaũkti Up. Merga kap ir visos, tai kam ją bobos apšaukė?! Kpč. Tas, rodos, apšaũktas žmogus, be garbės Pg. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. O žmonės dėl to ją kone maištininke, spartakininke buvo apšaukę I.Simon. Jį mokslo vyrai apišaukė melagių melagiumi LTI344(K.Būg).
ǁ refl. Gmž, Alk, Sn netekti gero vardo, kuo nors blogu pagarsėti: Jis labai apsišaũkęs DŽ. Mūs kaimynas niekur neapsišaũkęs Dglš. Apsi̇̀šaukė mergiotė: nei sviete pasrodyt, nei ką Lkm. Su tokiais darbais tik apsišauksi̇̀ Ktk. Apsi̇̀šaukė merga an visos parapijos Lp. Apsi̇̀šaukei kap laukas arklys Švn.
6. refl. neteisėtai pasigarsinti kuo esant, dėtis kuo: Jis apsi̇̀šaukė daktaru DŽ1.
7. refl. pasirinkti švietalus (kortuojant): Aš negerai apsi̇̀šaukiau Lp.
8. KŽ, Rdn, Všv, Štk, Krkl apvaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaidys vištą apšaukė Kos94, JI696. Pasitaikė daug pūstų, neapšauktų̃ kiaušinių Rs. Žąsinai, jei grūdų negauna, žąsis neàpšauka Vn. Àpšauka motinelę [bičių] tranai Lkv.
| prk.: Nemokėjo siūlų sukti: išejo vis siūlas siūlą apšaũkęs (vienas prie kito) Ggr.
| refl.: Apsi̇̀šaukė gyvatė (apie musę) ir į puodą įkrito Krš.
| Tiek tolie muno i anos jurginai, i kaip galėjo apsišaũkti (apsidulkinti)! DūnŽ. Reikės du cutrinus (citrinas) auginti, gal turės vaisiaus, apsi̇̀šauks Rt.
9. prigauti: Tą mergą apšaũkęs pabėgo DūnŽ. Àpšaukė dvi motriški i pats pabėgo Jdr.
atšaũkti, -ia (àtšaukia), àtšaukė tr.
1. NdŽ atsakyti į šaukimą; atsiliepti šaukiamam, kalbinamam.
| refl. RtŽ, L, Š, BŽ51, Rtr: Kurčia jau i pirma buvo, neatsišaũkdavo Klt. Aš int jį atsi̇̀šaukiau, al jis man nieko neatsakė Šč. Tu jį šauk ar nešauk, o jis niekad neatsišaũks, tyli kap kurčias Alv. Jis man nė žodžio neatsi̇̀šaukė Krok. Jau aš šaukiu, o anas neatsišaukia Rod. Iš kapo atsi̇̀šaukė balsas Grv. Manėm, kad tikra pelėda, ir ėmėm toliau švilpti – atsišaukia vis arčiau ir arčiau V.Krėv. Atsi̇̀šaukė Dunojėlis: čia ne tavo vainikėlis DrskD67. Ir atsišaukė jaunas bernelis, po sodą vaikščiodamas LTR(Čb).
^ Kaip pagiryj šaukia, taip girioj atsišaukia VoL452. Kap mede šaukia, tep name atsi̇̀šaukia Arm. Kaip šaukia, teip ir atsišaũkia Trgn.
ǁ refl. I prisiminti, ateiti į galvą: Šitą [dainą] jau giedojau, ale vėl atsišaũkia Ad.
2. J, L, NdŽ šaukiant sugrąžinti išeinantį ar išėjusį: Kurgi tie vaikai – negaliu atšaũkt! Alks. Kur tu beatšauksi̇̀ – jau anos až kalno Sdk. Plyšk rėkdamas – jau [mirusio] neatšauksi̇̀ Dglš. Nešaũk – neatšaũksi, ka mirė Jd. Išejo, tai reikėjo atšaũkt atgal Lp. Buvo beišeinąs, motynėlė vėl atšaukusi tarė Žem. Studentams pasisekė tą sargą atšaukti iš balkono Pt. Rudenį sunku kiaulę atšaũkt iš bulvienos Klvr. Nubudę žmonės atšaukė šunis V.Krėv. Neatšaũks varpai nė vargonužėliai, n’atverks jauni brolužėliai JV1081. Kukuosiu aš žalioj girelėj kaip gegutėlė aukštam medely, kol neatšauksiu savo motinėlės LTsII523.
| prk.: Daktarelė muni àtšaukė iš anos pasaulės – kaip ana veizėjo! Varn.
| refl. tr.: Šauksi ir verksi – neprisišauksi, savo močiutės neatsišauksi̇̀ (d.) Antr.
ǁ išreikalauti, kad būtų grąžinta buvusi padėtis: Ponai norėjo baudžiavas atšaũkti Pj.
| prk.: Niekas nebàtšauka į jaunystę, reiks numien eiti (mirti) Jdr.
3. atkviesti, pakviesti, prišaukti: Jumi deginsma, jeigu nesakysta, kaip … atšaũkiat savo tėtę (ps.) LKT322(Vžns). Balčiūnienė visus sujudino, atàšaukė daktarytę Slm. Greitąją àtšaukė Stk. Atàšaukė vetrinorių in karvę Klt. [Sesuo] išsiveržus par nevalią su vaikeliais paežerėj kraujo vilnią teatàšaukė BM457.
^ Nešvilpauk pirkioj – velnią atšauksi̇̀ Klt. Iš marių akmenėlio niekas neatšaũkia (d.) Ut.
| refl. tr.: Ta nubėgo, atsi̇̀šaukė vyrą Upn. Mes ją čia atsišaukėme – pamokys ji mus lietuviškų dainų rš. [Žmonės] bijos trobose ir tarptrobiuose švilpaut, kad velnio neatsišauktų BsMtII147(Sln).
4. kurį laiką vadinti kokiu vardu: Pusę vieko atàšaukėt mane Adelia, ė aš ne Adelia Prng.
5. refl. pakankamai prisiverkti, atsiraudoti: paskutinį sykį tegu atsi̇̀šaukia motinos, leiskit jai Jrb.
6. J, NdŽ liepti, įsakyti grįžti kur paskirtam, nusiųstam: Lietuva ir Lenkija sutiko atšaukti Kaributą iš Čekijos rš. Atšaukiamàsis raštas LTEI436.
7. atkalbėti: Jis didelį palinkimą turėjo [būti gydytoju], bet tėvai àtšaukė Erž.
8. refl. atsikalbėti, paprieštarauti: Jis mane barė, o aš jam neatsi̇̀šaukiau Dkš. Varo tėvą pavėžėt. Aš ėmiau ir atsi̇̀šaukiau Vrn.
9. refl. SD1109, Sut, L kreiptis ko reikalaujant, prašant, teiraujantis: Atsišaukiu, atsižadinu kitop SD2. Į rinkikus atsišaũkti NdŽ. Atsišaukiu didesnėsp provosp B. Į aulštesnę, vyresnę provą eimi, atsišaukiu didesnės provos R30, MŽ40. Vyriausybė paskelbė, kad visi nukentėję prie jos atsišauktų Pt. Atsišauksi prie manęs, pagelbos reikalaudamas! BsMtII207. Atsišauksiu prie istorijos Blv. Tas žmogus galėtų būt paleistas, kad būtų neatsišaukęs [į ciesorių] Ch1ApD26,32. Atsišaukiuos ciesoriausp BtApD25,11. Per trisdešimt metų mūsų gyvenimo niekas aguonos grūdo neatsišaukė, ne tik arklio (nieko svetimo nepasisavinome) Žem. Buvo karvė priklydusi, tik į trečią dieną atsi̇̀šaukė [savininkas] Vkš. Y[ra], sako, dešimtis avių, o niekas neatsi̇̀šauka Slnt. Nereikalingas jis (šuo) mumiem, ale priklydusio nevarysiu – gal kas atsišauks ir pasims Kpč. Trys druskos bačkos pripiltos – niekas neatsi̇̀šaukia Šln. Kad atsišauks kas, ataduosma, o jei niekas neatsišauks, tai patiem prasvers LTR(Dkk).
10. refl. L duoti apie save žinią, atsiliepti, pasigarsinti: Jis atsi̇̀šaukė iš Rygos DŽ1. Dingo ir dingo – paskui už kiek laiko atsi̇̀šaukė kelintoj parapijoj Dkš. Motina atsi̇̀šaukė ir atsiėmė jį Jrb. Jei gyvas, turi atsišaũkt Ktk. Buvo mano tę giminės – neatsišaũkia Dgp. Jau kur pamiręs ma[no] sūnus, kad iš Ameriko neatsišaukia Vlk. Atsišaukė savo dalios ieškoti ir Razaliutė A.Vien. Oi, atsišaũk, giminėle, an šio mano vakarėlio (d.) Lp.
| prk.: Nekaltas kraujas atsi̇̀šaukė po mirties (išaiškėjo skriauda) Šk. Tėvas toks ir vaikai tokie – čia jau nieko nepadarysi, krau[ja]s atsi̇̀šauka Vkš. [Iš pilvo] atsišaũkia (persiduoda) skausmas nugaron Ant. Mažai pridūmei [dviračio padangas]: kai stuktersi kur į akmenuką, tai ir atsišaũks Alv.
11. refl. atsiliepti, pareikšti savo nuomonę, požiūrį: Kaimynai meiliai atsišaukia apie mūsų seną kalbą A1884,378. Visi, kuriems teko girdėti jo muziką, atsišaukia su didžiausiu pagyrimu V.Kudir.
12. refl. vėl pasireikšti, rodyti tam tikrų požymių: Atsišaũks [liga] an senatuvės Trgn. Antrokart atsi̇̀šaukė liga Dglš. Nuo užgavimo man jau kelinti metai sopė atsišaũkia šone Ds. Liga atsišaũkia, jeigu neišguli jos kaip reikia Ob. Dar̃ jau atsi̇̀šaukia tiej skauduliai Šlvn. Kap tik pakrutu smagiau, tai širdis i atsišaũkia Vdš. Ir dabar pakosėdinėja, pakosėdinėja, bijau, kad neatsišauktų̃ vėl tas uždegimas Dbč.
| Kviečiai tuosmet da atsi̇̀šaukė (užderėjo) Ūd.
13. Q164, SD1109, Sut, N, M, LL123, Š, NdŽ paskelbti negaliojant; atsiimti žodžius, įsakymą; panaikinti įgaliojimus: Atšaũkti savo paliepimą DŽ1. Atšaukiu, ką tariau SD218. Atšaũk tu žodžius tuos, kuriuos jam sakei Ob. Ką jau pasakęs, jis nebeatšauks, nors tai būtų ir nesąmonė I.Simon. Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia! B.Sruog. Antrą [pareiškimą] parašiau – lai brigadininkas àtšaukia šmeižtus Sk. Leiskite man viešai atšaukti gandus K.Saj. Be to garbingo luomo sutikimo joks įstatymas negali būti išleistas, atšauktas ar pakeistas J.Balč. Rinkėjai gali atšaukti savo deputatą rš. Petrui padarytas pažadas neatšaukiamas SkvMt18,18(komentarai). Teparašoma est atšaukt gromatas ir dūmą Hamano ChEst8,5.
^ Gandai lengva paleisti, bet nelengva atšaukti KrvP(Vlkv).
atšaũkiamai adv.: Ir tai atrodė padaryta taip galutinai, taip nebeatšaukiamai, lyg grabą užkalus I.Simon. Ką Dievas per amžių amžius užlaikė mūsų kalboje …, dabar turėjo neatšaukiamai pražūti TS1903,11(V.Piet).
atšauktinai̇̃ adv.: Vieta … dabar nebatšauktinai pavieryta LC1889,2. Neatšauktinai Q589.
×dasišaũkti, -ia, dasi̇̀šaukė (hibr.) tr.; Sut prisišaukti: Duktė šaukė, šaukė ir nedasišaukė tėvo DS356(Vlk).
^ Greitas, kad mirdamas nedasišauktai (iron.) LTR(Vs).
įšaũkti, -ia (į̇̃šaukia), į̇̃šaukė
1. tr. M, Š, Rtr, KŽ šaukiant įvadinti, įkviesti: Įšaũk vaiką į vidų J. Įšaũk mamą, ką ana sakys Užv. Bliūdelin insemsi grūdų i inšauksi̇̀ tvartan [vištas] Klt. Ar neį̇̃šaukei šuniuko į gryčią? Pc.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Įsišaũkęs pas save vidun, išbarė berniūkštį Š. Insi̇̀šaukė, žiūro – brolis Knv.
2. intr. Rtr pajėgti garsiai ir ilgai šaukti: Tą giesmelę giedant, dzekonas girdi neįšaukąs – kar, kar, kar niūniavo M.Valanč.
3. intr. šaukimu trukdyti: Nemoki dainiuoti: tu mun į balsą į̇̃šauki Šts. Kitas mun į̇̃šauka į balsą, rikina mun dainiuoti Ggr.
4. refl. eiti lenktynių šaukiant: Einam vedu įsišaukti: katro balsas stipresnis, to būs tie piningai LTsIII590(Vkš). Dabar tėvai liepė tą savo vaiką eiti su tuo žmogu įsišaukti LTR(ž.).
iššaũkti, -ia (i̇̀ššaukia), i̇̀ššaukė; SD22, H, M
1. intr. NdŽ, KŽ pajėgti šaukti, išrėkti: Prarado balsą, nebeiššaũkia DŽ1. Išsižiojau šaukti – nei̇̀ššaukiu [iš baimės] Nmk.
iššaũkiamai adv., i̇̀ššaukiamai: Rėk kaip i̇̀ššaukamai Varn.
2. intr. pajėgti garsiai dainuoti: Gerklė čystai pasigadino – nei̇̀ššaukiu Skdv. Gerai dar bobikės i̇̀ššauka, išdainiuo[ja] Krš.
3. tr. Stk išbarti, iškoneveikti: Prie visų žmonių i̇̀ššaukė, išlojo Mrj.
4. intr. kurį laiką garsiai išdejuoti, praaimanuoti: Ligonis i̇̀ššaukė visą naktį Š. Kokius metus i̇̀ššaukė pilviuku DūnŽ. Su landuone mėnesį i̇̀ššaukė, iškaukė Krš.
ǁ kurį laiką bartis, plūstis: Kiek ana i̇̀ššaukė, kiek ana išvagino! Užv.
5. tr. raudant išsakyti: O kad ji viena būtų, paėjėtų ten, už kaimo – ji rėktų, ji tikrai rėktų, iššauktų visą savo sielvartą I.Simon. Raudodamas iššaukdavo visa, kas susikaupė krūtinėje rš.
6. tr. šauksmu atgauti, pasiekti: Nieko neiššaũksi, neišklyksi – po visam (mirė) Krš.
7. tr. Q60, R46, MŽ62, Ndz paskelbti (žinią), pagarsinti: Ažusakus iššaũkdavo [bažnyčioje] Dglš. Šiandien aną nū bažnyčios iššaukė (paskelbė užsakus) Sg.
| refl.: Jau merga išsišaukus (užsakai išėję, bet neištekėjo) Lp. Jis maž duost ir permet vienam daugia ir iššauk tatai kaip iššaukiąsis vyną BBSir20,15.
ǁ paskelbti ką kuo tapus: Ką karaliumi (per karalių) iššaũkti KI148. Per raganą mane iššaukė Mž116, N. Jį par išvadžiotojį iššaukė prš. Visas svietas mūsų neapkęstų ir heretikais iššauktų MT(PraefatioXII). Ką šventu iššaũkti KII198. Tapė Rumėnija (Rumunija) per karalystę iššaukta Kel1881,81.
8. tr. šaukiant ištarti, pasakyti: O štai tikt šikšnosparnis išlėkė … arba tiktai gegužė, per aiškiai savo vardą pati iššaukianti Ns1851,1. Viešpats nužengia debesy ir ižšaukia vardą savo garsiai Ch150(turinys).
9. tr. balsu kreipiantis išvadinti iš kur, kad ateitų pas šaukiantį: Iššaũkti iš vidaus J. Anys dabar susiginčijo, kuris greičiau savo pačią iš pirties iššauks LTsIV283. Užkukuos gegutė vyšnelių sodely, o tai aš mislysiu, kad iššaukia mano miela motulė LTR(Vrn).
| refl. tr. Rtr: Išsišaũkęs kitan nuo svečių kambarin, gerokai aš jį išbariau Š. Išsišaũk jį vieną, jei nori, kad kiti negirdėt Trgn. Vienąkart išsišaukė močeka bernioką klėtin BsPII238.
| prk.: Nekeik, gali̇̀ nelaimę išsišaũkt Rmš.
10. tr. N, M, VĮ, LL299 paprašyti, paraginti ar įsakyti kur atvykti: Iššaukiu lenktyn R35, MŽ46. Jūs i̇̀ššaukėte mane pasitarti NdŽ. Iššaũkti ką dvikovon NdŽ. Ìššaukė, kiek yra daktarų, visi subėgo Imb. Dukart norėjo greitąją iššaũkt – vis neprisiėmė Krs. Bandė iššaukti Merkinę, tačiau paštas neatsiliepė rš. Prašom iššaukt mano sviedkus Zr. Jai rodosi, kad tomis giesmėmis iššaukiama mirtis I.Simon.
| Du sūnai buvo, i̇̀ššaukė karan Pnm. Ìššaukė į karą, i nebeparėjo Kž. Mano vyrą kaip i̇̀ššaukė, tai ir lig šiai dienai negrįžo iš karo Ut. Vardais pavardėms iššaukė teismas ir prisaikino Plng. Uždaro jį kalėjiman ir iššaukia teismą LTsIII476. Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę A.Vien.
| Bet i̇̀ššaukė karūmenę ir surinko streikininkus Šauk.
11. tr. pareikšti siūlymą, pareikalauti: Iššaukiu ar pasiduot, ar gintis R35, MŽ46.
12. tr. pavadinti kokiu vardu: Juknai (kaimas) iššaukti̇̀ neseniai: eigulys Jukna gyveno, ir i̇̀ššaukė Juknais Škn. Kaip juos iššaũkt? Užmiršau… Pšl.
13. tr. nuplėšti garbę, apšaukti: Ižšaukiu ką SD216.
14. tr. SD133,108, SD411,508, Sut, N išvaryti, ištremti: Ir daužos per pasaulį kaip ižšauktieji su anuo kitu latru DP168. Jonas … ižšauktas ir ištremtas ing salą Patmą DP485.
15. tr. atšaukti, nutraukti: Ižšaukiu bylas SD422, Sut.
nušaũkti, -ia (nùšaukia), nùšaukė
1. tr. apibarti, aprėkti: Nùšaukė, nubuvo, o nei reikė, nei ko Sb. Mane nùšaukė per susirinkimą Stk.
2. intr. sušukti, surikti: Prašau atsistoti ir nušaukti ant garbės mūsų valdovo I.Simon.
3. intr. šaukiant pasakyti, pareikšti nuomonę, reikalavimą: Visi nùšaukėm, ka neteisybė Krš. Pernai visi nùšaukė, kad vėl bus viskas gerai Lnkv. Reikėjo nušaũkti [per tėvų susirinkimą], ir būtų buvę vaikams virinto vandens Yl.
ǁ tr. išrinkti, nubalsuoti: Staršina visais balsais paliko nušauktas Raudonius Pš.
4. tr. šaukimu paveikti, nuslopinti, pagadinti: Aš galiu ir lempą nušaũkti – tokį turiu balsą Šts.
| refl. tr.: Kaklą (balsą) nusišaũkti KI26.
5. refl. šaukiant, skundžiantis mirti: Šaukė šaukė pilviuku i nusi̇̀šaukė Krš.
| Taip anie (nesutinkantys sutuoktiniai) i nusišaũks (riedamiesi nusibaigs), nusivargs Krš.
ǁ negyvai nusiverkti (apie kūdikius): Skubėjo kuo greičiausiai pakrikštyti, nes manė ją nusišauksiant mirtinai I.Simon. Čionai radau aš jį (kūdikį) vieną rytą jau negyvą; jis per naktį buvo smerčiop nusišaukęs LC1883,27.
6. tr. pagarsinti, išgirti: Tu su [savo] arkliais nùšauktas visoj apylinkėj Dkš. Jis buvo nùšauktas kalvis Alk. Už tai jį nušaukė už pilną darbinyką Pš.
| refl.: Jeigu nusišaũkus pana, kad bagota, tai iš toliau važiuoja [piršliai] Krn. Tai ji (pana) buvo labai nusišaũkus Mrs. Ji audėja nusišaukus Brš. Kazluos tai nusišaũkę žmonės Kt. Miestas Ninevė nusišaukęs savo lobiais Šlč.
7. tr. blogai atsiliepti, apkaltinti, apkalbėti: Kap ką svietas nuniekina, nušaũkia Dglš. Ji visų nukalbėta, nušaukta Kb. Nušauktà merga, o, žiūrėk, gerai ištekėjo Ut. Nušauktas, nutartas – i vagis Bsg. Kartais žmones tik nùšaukia durnu Dg.
| Tai kas, kad graži, ale visų nušauktà nuo garbės Blnk.
^ Nu jau dabar tai nùšaukė kap margą arklį Dkš.
ǁ refl. netekti gero vardo, blogai pagarsėti: Su tokiu darbu tik nusišaũksi DŽ1. Jų namai nusišaũkę visam krašte Dgl. Tep darydami tuo (tuojau) nusišaũkia Gs. Kietumu ir godumu jis jau seniai nusišaukęs rš.
8. tr. K, KŽ duoti žinią, paskelbti: Susižadėjusiuosius nušaũkti KI15.
| Nùšaukė [turguje], ka neštų [uogas] į kuperatyvą parduoti Krš.
9. tr. M, LVII843, Š, Rtr, Krs, Pv pakviesti, pareikalauti kur nuvykti, prisistatyti: Vėl mane nùšaukė Marjampolin Lp. Į Raseinius nùšaukė mum Grnk. Ponas tuoj nušaukia diedą: – Nu, radai pinigus? LTR(Slk). Nùšaukė abudu dvaran ir liepė atiduot pinigus BM29(Č). Patardyt apylinkėn nùšaukė abidvi boba (bobas) Mžš. Buvo juos nušaũkę tardyt [dėl rasto lobio] Vdn. Neseniai žentą vėl valsčiun nùšaukė Ds.
| refl. tr. Š: Nusi̇̀šaukė [ligonį] daryt praktikų (tirti) Jd. Ją apibara, apūrija nusišaũkę Mžš. Paskutinį kraują traukia, kada dvaran nusišaukia A.Strazd.
10. tr. KŽ šaukiant paliepti aukštai esančiam nulipti: Nušaũk, tenulipie vaikai nu taukšto Krš. Kregždė Jonas dar su patamsėliu nušaukė mane nuo šieno daržinėj, kur miegodavome su piemeniu Pranu J.Balt.
| refl. tr.: Vaikus nusi̇̀šaukė nu žago, ka nesiustum Rdn.
11. refl. pasidaryti sumenkusiam, nugeibusiam:
^ Kad neatrodytumi toks nusišaũkęs, tai gal ir būtų samdę, o dabar atrodai kaip smerčio purmonas Brs.
12. tr. Klk, Ps, Vžns pavadinti: Kaip tus dvariukus nùšauka? Pp. Pamiršau, kaip tuos miltelius nušaũkia Tr. Kunigiškių keliu tą kelią nušaũkiam Sv. Yr, tiktai nušaũktie negaliu Dgp.
| refl. Sv, Kp, Pš, Žg, Mžk, Vkš: Pala, kaip čia ta vieta nusišaũkia? Brž. Ar nenusi̇̀šaukė kaip tas dvarelis? Akm.
13. tr. DūnŽ apvaisinti (paukščius): Nušauktà ta vištelė Krš. Gaidys vištą nùšaukė Krkl.
◊ numiẽ nušaũkti kalbant apie artėjantį ar atėjusį laiką mirti: Greitai muni nušaũks numiẽ Pj.
pašaũkti, -ia (pàšaukia), pàšaukė
1. intr. surėkti: Pašaũksu balsu, galbūt ans (vagis) pabūgs i atsitrauks nu mūsų LKT44(Lž).
2. intr. NdŽ, KŽ įstengti garsiai šaukti: Aš dar dainelę tokią juokingą padainiuosiu, ale aš gerai pašaũksiu Sd.
3. refl. susišūkauti: Ū, ū! – pasišaũksme i grybaunam Str.
4. tr. SD1137, SD286, R123, MŽ162, Sut, K, M, LL199, Š, Rtr, BŽ66, KŽ balsu ar ženklu kreipiantis pavadinti ateiti, prisiartinti, atsiliepti: Išvydęs jįjį, pašaũk prie savęs J. Mokytojas pàšaukė pamokos atsakinėti DŽ. Eik, pašaũk tėvą pietų valgyti Up. Pašaũk tėvo valgyt, ba kopūstai užšals LKT386(Drsk). Kap puliukus (viščiukus) pàšaukiu – pul pul pul, visi jiej atbėga Kpč. Jo švogerius mokėj[o] pašaũkt vilką (imituodamas staugimą) Drsk. Pašaũk tu savų vaikelių, kad any neažmiegotų LKKIII202(Lz). Nue[jo] brolis, pàšaukė – užeina pieno puta (ps.) Mlk. Matau, klusnus esi sūnus. Vos pašaukiau, ir atėjai V.Krėv. Daugiaus ji vis teip parėjus prie durių pašaukdavus – tie jos vaikeliai jai ir atidarydavę Sln. Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą ir pašaukė mane vardu S.Nėr. Pirmesniai [piršlys midaus] duoda jaunajai, sėdinčiai užstalė[je] su jaunuoju, pašaũkdamas nauja pavarde, jau po vyru JR70. Kap tu eisi per dvarelį, nepašaũks vardeliu, tiktai pašaũks, mergužėle, vyro prievardėle DrskD143.
^ Pašauk vištą – atbėgs ir vanagas LTR(Šmk).
| refl. tr.: Kai iškuldavo žirnius, tai aš pasisemdavau saują ir pasišaũkdavau karvelius: ul ul ul Skrb.
5. tr. pakviesti, paraginti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Eik tu, pašaũk bobutę kieman Ker. Pašaũks tave malt Ėr. Negi až mylios gyvenu, kad negalėjot pašaũkt Ds. Pàšaukia viso kaimo ir nutaria, kas augins [našlaičius] Pv. Pàšaukė [vyrus] tadaik jau LKKII205(Zt). Bėk, motkos pašaũk Azr. Reiks pašaũkt žento Lp. [Pažįstamus lalauninkus] pirkion pašaũks, arielkos duos Pb. Jau biškelį kas, pàšaukei greitąją Klk. Paskiaus karalius Zigmantas Augustas pašaukė žemaičius į draugystę M.Valanč. Pàšaukė atsarginius į armiją DŽ1. Pašaũkti karo pratimų NdŽ. Jį liudininku pašaukė J.Jabl. Paskuo pàšaukė į karumenę iš piemenies (visai jauną) Kal. Trumpai prieš karo galą mane į karuominę pàšaukė Plšk. Vilius Karalius gavo raštą, kur jam liepiama būti pasiruošusiam, nes kiekvienu momentu jis galįs būti pašauktas kaip paskutinis rezervas I.Simon. Palikai čia nenupjautą barą, kai tėvynė pašaukė į karą E.Miež. Pašaukti tieson Ser. Viešpatis … mus per mirimą pašauks iž to pasaulio DP570. Helizeus … nuog Elijošiaus pranašo nuog arklo buvo pašauktas DP512. O tatai tie yra, kurie … tosp karalystėsp jo yra pašaukti MP94. Išvydo … taisančius tinklus savo ir pašaukė juos BtMt4,21. Daug nes yra pašauktų, bet maž išrinktų Ch1Mt20,16.
| Pašauktas kas ažu piktadėją, jei pirma dekreto numirs, be karojimo iž to svieto ižeit SPI10.
| refl. tr., intr. N, K, LL148, Rtr, Š, KŽ: Pasišaũk pagalbos DŽ1. Ateisiu ir aš, nebijok: pasišaũksi, aš jau ateisiu Trk. Dukterį pasi̇̀šaukė į Ameriką, šipkartę atsiuntė Krš. Vaikai padeda raškyt – mokyklos vaikus pasišaũkia Slm. Pasišaũkt, kai bėda – pirmas žmogus Klt. Jis žmogus pasišaũkiamas (paslaugus) Rmš. Kur tu pasišauksi̇̀ – svieto maža Str. Vargonyko pasi̇̀šaukė Kb.
ǁ Krž, Čk, Aln, Btrm prk. kalbant apie ateinantį laiką mirti: Privaikščiojau, gana, gal jau pašaũks (mirsiu) Krš. Eilė prieita, i pàšauka Pj. Gal ateis vakaras, pašaũks, neatsibėgsi (neišvengsi) Drsk.
| refl. tr.: Kažno ką dabar tėvas pasišaũks (kam po tėvo reikės mirti) Ktk. Jau atrodo, kad ir dėdę greit pasišaũks [mirę] broliai Krs. Kažno jau, ar nepasišaũks beržynėn tiktainos: jau eini, griūvi, nenori nieko LKT340(Ign).
6. refl. kreiptis pagalbos, užtarimo: Nuog to sūdo kitur niekur neturės pasišaukti žmogus nusūdytas BPI23. Pasišaukiu (apeliuoju) didesnėsp provosp B.
| Dievop pasišaukti (prisiekti Dievu) LL148.
7. tr. Šts, Kn užsakyti (gėrimų, valgių): Aš šaukiau alaus, o tu degtinės pašaũk Srv. Tuoj dėdė alaus pàšaukė Alk. Nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę V.Kudir. Galvoja žmogus: negražu vaišintis iš kitų, tai ir pats šio to pašaukė rš. Pėtnyčioj gavom šaltanosių, o paskui dar silkių pàšaukė Krok.
| refl. tr.: Kokių gėrimų tik jiedu pasišaukia, tai tokių ir žaunierius LTR(Ldvn). Valgyt nepasišauks Lp.
8. tr. numatyti, paskirti kokiai veiklai: Jis jautėsi pàšauktas dideliems uždaviniams DŽ1. Pàšauktas kunigystėn NdŽ.
^ Daug pašauktų, maža išrinktų rš.
9. tr. Rtr, NdŽ išgarsinti, išgirti: Onutė – pašauktà melžėja visam rajone Lkč. Ir koks dar pašaũktas gydytojas buvo parvežtas, bet kad jau reikėjo žmogeliui mirt, ir neišgelbėjo Srv. Buvo pašauktà viso[je] parapijo[je], kad ji labai graži Sdb. Mano vyras pàšauktas pjovėjas buvo Kair. Siuvėją Augustą visa apylinkė pàšaukė Rm. Mūs namai tai da pašaukti̇̀ yr Trgn. Tik pàšauktas, ka stiprus, o toks kaip ir kiti Grd. Buvo pàšaukta į Kauną vežt – geri ten daktarai buvo Skr. Vailabai tai jau pašauktà kaima buvo Vdk.
10. tr. pagarsinti dėl kokios smerktinos ypatybės: Kurs piktas pašauktas N. Ta mūsų Genė buvo šatras (vėjavaikė) pašauktà Skr. Tie tai pašaukti̇̀ [vagys] Krž. Tylėk, boba, da pašaũks už nusikaltimą Ln.
11. intr., tr. pavadinti, įvardyti: Možna i dukrele pašaũkt Dglš. Ana eina, ir gana [už našlio] – kur dėsis: senovė[je] negražu, pašaũks senmerge Krp. Nežinau, kap pašaũktie tuos grybus Dgp. Ūlyčia pašauktà lietuvišku vardu Zr. Ponas labai ažsiširdijo, kad kunigas jį durnium pàšaukė (ps.) Prng. Meskit, meskit po rublelį, būste pašaukti jūs sveteliais LTR(Ob).
^ Seną jaunu nepašauksi LTR(Zp).
12. tr. išleisti (kortą): Neturiu ko pašaũkti DŽ. Juk rodžiau, kad nešauktum vynų, o tu ėmei ir pàšaukei Skr. Pàšaukiau pykių tūzą Šk.
13. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ: Aš jums pasišaũksu, štiš, gyvatės! Krš.
◊ ant svi̇́eto pašaũkti pagimdyti: Vaikus bereikalingai ant svi̇́eto pàšaukiau Skr.
Diẽvas (Abraõmas, Pẽtras) pàšaukė (pasi̇̀šaukė) apie mirtį: Diẽvas mano vyrą prieš du mėnesiu (pas save) pàšaukė NdŽ. Nupirko namą, ale jį Diẽvas pasi̇̀šaukė par anksti Ob. Greičiau, regis, pašauktų̃ Diẽvas Čb. Nežinom nė vienas, kada Diẽvas pašaũks Trgn. Mes tai jau nesikelsim [į gyvenvietę] – Abraõmas pašaũks gal Pš. Jau laukiu, kada Pẽtras pašaũks Dgp. Be teisybės gyveno, su skraudums, i pasi̇̀šaukė Diẽvas Krš. Seni̇̀, ir Diẽvas nepasi̇̀šauka Krš.
paršaũkti, -ia (par̃šaukia), par̃šaukė tr.
1. K, M, Rtr, B60, NdŽ, KŽ parkviesti, parvadinti atgal: Parvadinti, paršaũkti KII380. Patys par̃šaukėm ją namo Jrb. Eikit, paršaũkit jį iš karčemos Pn.
| refl. tr. K, NdŽ.
2. pakviesti atvykti: Daktarą par̃šaukė Kv.
péršaukti
1. tr. Q540, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Jz stipriau už kitą iššaukti, surikti: Leisk pasiklausyti, ką ana šneka – tu páršauki KlvrŽ. Antanėlis, matyt, suprato, kad nieko čia gero nebus, žmonos jis neperšauks J.Balt. Girto Stagaro balsas peršaukia visus I.Simon. Mes geriau žinome, geriau išmanome, visus pamokysime, visus peršauksime! Žem. Ana vis su tranksmais šneka, šauka páršauka Krš.
| prk.: Nėra, tur būti, tokios dainelės, kuri peršauktų jo nerimą Pč.
2. tr. perkalbėti: Mokytis siūt labai norėjau, tik tėvas péršaukė Prn.
3. intr., tr. įstengti perrėkti kokį atstumą: Ties Klaipėda mares gali páršaukti – girdėti į antrą pusę Klp. Péršaukti per ką NdŽ.
4. refl. Ser, NdŽ, KŽ prarasti balsą šaukiant, prasirėkti: Gal mažas esi pársišaukęs, ka neturi balso Šv.
prašaũkti, -ia (pràšaukia), pràšaukė
1. tr. NdŽ, Als stipriau iššaukti, šaukimu viršyti, peršaukti: Pràšaukiau aš jįjį, bo mano balsas didesnis J. Tu buvai tada liesas, plonytis, bet gerklingas labai – neprašauksi J.Marcin. Kurs kurį prašauksite, pri to jau paliks piningai LTR.
2. intr. N, NdŽ kurį laiką praleisti šaukiant, dejuojant: Jezau, lyna, Jezau, nelyna – visą amžių [kaimo žmogus] taip ir pràšauka Krš.
3. tr. NdŽ šaukiant, rėkiant sugadinti, prarėkti: Nekrok, plaučius prašaũksi! Krš. Buvo girdėti, kaip miške per pavasarį prašauktu balsu kukavo gegužė rš.
| refl. tr. NdŽ.
4. tr. iš eilės šaukiant, pakviesti: Kur eini, ar į pieninę? – Ne, nebeisiu, kad mane jau, sako, pràšaukė Rm.
5. intr. NdŽ pradėti dainuoti, duoti toną.
6. tr. NdŽ garsiai dainuojant nepataikyti į natą: Mokytojas Rodė buvo toks piktas, kad aš vis gaidą pro šalį prašaukdavau I.Simon.
7. tr. pavadinti, praminti: Tą vietą pràšaukė Bruniniekai Dgp. Tokiu vardu prašauktà ta vieta, mun rodos, nū vandens BM327(Rdn). Ir pràšaukė jį kurtinyku Ob.
8. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ.
prišaũkti, -ia (pri̇̀šaukia), pri̇̀šaukė
1. tr. Q165, K, M, J, Š, Rtr, KŽ balsu kreipiantis, šaukiant atkviesti, paraginti ateiti, prisiartinti, grįžti, atsiliepti: Negaliu vaikų numo prišaũkti Vkš. Uogavo an kalno – prỹšaukėm Vn. Dalikės nebgal beprišaũkti [dirbti] – pavargo Krš. Prišaukęs mane prie staliuko, liepė pasirašyti Žem. Šauk, šauk kaip poną – ir dar negali prišaũkt [valgyti] Srv. Kaip neprišaũksi mane vardeliu, šauk mane pavardėle JD155. Šaukte šaukiau – neprišaukiau KlvD191.
^ Arklį in avižas visada prišaũkia, o pijoko in pusbonkį neprišauksi̇̀! (iron.) Skdt. Už miškuo yra tujau Kantaučiai pri̇̀šaukamys (netoli gyvenantys, galintys išgirsti šaukiantį) Plt.
prišaũkiamai adv., prišaukiamai̇̃ NdŽ: Prišaukamai gyvenam M.Unt.
prišauktinai̇̃ adv.: Ans prišauktinai̇̃, t. y. netoli, gali prišaũkti J.
| refl. tr.: Šauk, šauk – negali prisišaũkti tavęs J. Tėvas toli žvejojo, negalėjau prisišaũkti Vkš. Vilkai moką šunim lot, kad greičiau šunis prisišauktų Ds. O aš šaukiau savo bernužėlį, o aš šaukiau, prisi̇̀šaukiau aš jį JD474.
^ Giedojo gaidys, kol vanagą prisišaukė KrvP(Mrk). Dalia kurčia: kad ir šauksi – neprisišauksi KrvP(Žž).
2. tr. pakviesti, paprašyti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tujau pri̇̀šaukė greitąją, muni išlakino į Klaipėdą Vvr. A velnias tokią baisybę (netikusį ūkvedį) pri̇̀šaukė an mūso galvų! Rdn. Jau kai Baliukas, tai retu kur rast: ar bėdoj, ar kur anas pirmas prišaũkiamas Skdt. Dar nelaimę prišaũksi savo galvai NdŽ.
| refl. tr., intr. Sut, K, LL24, Š, Rtr: Sunku prisišaũkti ką, bėdai atsitikus DŽ1. Sužeistieji šaukia ir pagalbos neprisišaũkia NdŽ. Neprisišaukami̇̀ paliko žmonys, neprisiprašomi Krš. Juozis jau tas geras žmogus – prisi̇̀šaukiamas Jnš. Ar galva susops, ar širdis – neprisišauksi̇̀ [viena gyvendama] Klt. Ar miršta, ar dega – niekur jų (vaikų) neprisišauksi̇̀ Kp. Vaikų dabar sunku prisišaũkt – neprisišaũkia tėvai Adm. Neažmokėsi gerai, tai kito karto neprisišauksi̇̀ Aln. Neprisi̇̀šaukiam lietaus Al. Pirma greit velnią prisišaũkdavai, o dabar jie uždaryti (juok.) Skr. Neseka prisišaũkt daktaro Lp. Su savo tokiu liežuviu ir kitoj parapijoj bėdą prisišauksi A.Vien. Melodija plaukia vis tolyn, neprisišaukiamà NdŽ. Nelaimės galima atsikratyti, o laimę – prisišaukti rš.
ǁ refl. kreiptis ko prašant: Neturinti pri ko prisišaũkti KlvrŽ. Prysišaũkti turėjo pry valdžios, gavo pensiją Pj.
3. tr. KŽ šaukiant prikelti: Ką iš numirusių prišaũkti K. Kas miręs, to jau nebeprišaũksi NdŽ.
4. tr. Ser, NdŽ daugelį sušaukti, suvadinti: Prišaũkti daug [žmonių] BŽ266.
| refl. tr.: Prisi̇̀šaukėt velnių ir neduodat jiem darbo Stk.
5. tr., intr. N šaukiant pasakyti, šūktelėti: Nežinomas balsas jam pri̇̀šaukė: švilpk! Vlkš. Vienas vaikas kitam pri̇̀šaukė: – Dėdis pareina atgal Plšk. Didelių plaučių reik ant jį (apykurtį) prišaũkti Vdk. Ans neprigirdįs: jei prỹšaukei žodį – atsakys, jei neprỹšaukei – nieko negausi iš ano Šts. Prišaũkia aniems apačio[je] drūtai žaką laikyt Jrk124. Tai prišaukdami pažįstamiems, tai rankas vienas kitam paspausdami, susimaišė atvykusieji I.Simon.
6. intr. sakyti raginant ką daryti, atkreipti dėmesį į ką: Iš ten jis ir mums dabar prišauk: pabuskit Ns1832,8. Mums prišaukiama, idant mes Viešpatiespi verstumbimės prš.
7. intr. NdŽ, Trg pritarti dainuojant ar giedant: Būdavo, balsus taikys, katram natavot, katram prišaũkt Erž. Vyrai munie pryšaũkti liuob galės, galėjau dainiuoti Vn. Kito toks balsas, kad negal prišaũkti Slnt. Aš neprỹšauku dėl to, kad neturiu tokio balso Šts.
8. tr., intr. Sut paskelbti, pranešti: Šiandien ant turgaus Poškus pri̇̀šaukė jomarką Akmenė[je] Vkš. Praeitą turgų Drungilas pri̇̀šaukė žmonims, kad nau[ja]s gydyto[ja]s yr parvažiavęs į Darbėnus Dr.
9. intr. šaukiant įsakyti, įkalti į galvą: Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų cukraus, apelcinų ir kitų gardesnių dalykų DS367.
10. refl. NdŽ pakankamai šaukti, rėkti.
11. intr. Š priverkti, priraudoti.
sušaũkti, -ia (sùšaukia), sùšaukė
1. tr. R33, MŽ44, Sut, N, K, M, LL330, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Rš, Pp sukviesti, suvadinti: Sušaũk visą šeimyną J. Aš pasiryžau, nieko nelaukdamas, sušaukti savo vyrus, sudaryti pirmą šiame krašte sukilėlių būrį V.Myk-Put. Sùšaukė visus gyventojus į sueigą Plšk. Sùšaukia vaikus [mokytis] Mrc. Sušaũkia, pamoko žmones [agronomas] Imb. Vieną dieną pavardims mus sùšaukė ir pastatė į dvi grupes Plšk. Viščiukus sušauksmà, aždarysma ir eisma Skp. Sušaukė ji visas žvėris, visus vabalus, visas varles LTR(Ldvn). Liepė sušaũkti kalvius su preikalais, su kūjaičiais Gd. Vėjas tuoj sùšaukė debesų galybę (ps.) Sv. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Tėvelis numirs, brolelis užaugs, mūsų sesučių niekas nesušauks (d.) Pls. Hūkinykas liepė tarnui savam … privest elgetų…, sušaukt…, idant namai jo būtų papildyti DP278.
| refl. tr. NdŽ: Tėvas susi̇̀šaukė vaikus DŽ1. Kol tu giminės susišaũksi, ilgai truks, o kaimynas pats pirmasis [į pagalbą] Skdv. Susišaũkia vyrus, parodžia [padarytą žalą] Grv. Seniai armonika susišaukė jaunimą rš. Visus šventūsius susišaũkęs (šaukdamasis dangaus pagalbos) rėka Pvn.
2. tr. šūksniu paraginti ateiti, atsiliepti: Ka bus valgymas gatavas, tai aš taũ sušauksiù LKT266(Brž). Uhū! uhū! – sùšaukė jį senasis ubagas Jrk21.
^ Rugiai buvo reti – diegas diego nesušaukia Vlk.
| refl. tr.: Vaikai, nedarkykit valgio – badą susišaũksit! Dkš.
ǁ Krkn, Sdk, Šč, Lt šaukiant sugrąžinti, pašaukti atgal: Norėjau sušaũkt, bet jau buvo toli nuėjęs Gs. Būtų užmiršęs, ale nuo galulaukės sùšaukėm Grš. Vyrai barškalus pasiėmė, barškino, tauškino girioj par naktį, bet vaiko [paklydusio] nesùšaukė Skr. Eik, sušaũk šunį atgal – dar užpuls ką Srv. Sùšaukė kiaulę, mat klauso Ėr. Pavargėlius žmones, paskui tūleropus geidulius šito pasaulio nuėjusius, sušaũkia DP410.
3. tr. sukviesti (susirinkimą, tarybą, posėdį ir pan.): Sušaũkti tarybą, teismą NdŽ. Buvo beklausiąs, kam sušauktas mitingas J.Balč.
| refl. tr.: Apylinkės sekretorius susi̇̀šaukė susirinkimą, o pirmininko nėra Skr.
4. intr. NdŽ surikti, šūktelėti: Tėvas sùšaukė arba motina: gulti, vaikai, a jūs da norat baikas krėsti?! Vvr. Ka sušaũksu, pribūs dvyleka plėšikų (ps.) Varn.
^ Kaip sušaukia, taip ir atsišaukia LTR.
ǁ tr. NdŽ subarti: Sùšaukiau, ka nemuštųs Krš. Sùšaukė vaiką, ka nesiustų, nedraskytųs Krš. Sušaũk, ka klausytų DūnŽ.
5. refl. tr., intr. NdŽ šūkaujant, ūbaujant susižinoti: Miškai, miškai – susišaũkt negali̇̀! Vrn. Ar mes čia, paliose, susišaũksim vieni kitus, kai paklysim? Dkš. Piemenys miške ir tai susišaũkia, o mes kaimynystėj nesusišaũksim! Srv. Piemenėliai susišaukia ragu TS1900,4-5. Pavasarį, ka Venta ištvinsta, par upę susišaũkti negali Vkš. Susišaũkia [vilkai] vienas su kitu Pb. Ant pilaitės sienų susišaukdami vaikščiojo sargybiniai A.Vien.
^ Žirnis žirnio nesusi̇̀šaukia (skystai išvirta) Lp.
susišaũkiamai adv.: Gryčia, seklyčia, kamara – krūvai žmonių vietos nesusišaukiamai J.Balt.
6. tr. K, Rtr, KŽ, I.Simon paskelbti (ppr. užsakus).
7. tr. NdŽ vienu kartu išleisti (kortas).
◊ visùs gi̇̀mines sušaũkti labai susiraukti: Rūgštu, mažna visùs gi̇̀mines sušaũkt Žl.
užšaũkti, -ia (ùžšaukia), ùžšaukė
1. intr. M, Rtr, KŽ garsiai sušukti, užrikti: Jis kad ùžšaukė – tuoj visi nutilo DŽ1. Ne savo balsu ùžšaukiau iš skausmo Bb. Vilko balsu mokėj[o] užšaũkt (užstaugti) ir [vilką] prišaukt Drsk. Būčiu paklaususi, būtumi užšaũkęs, užkrokęs! Krš. Kartais ans ùžšauka ant munęs Tl.
| refl.: Varlės kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos rš.
2. tr. NdŽ peršaukti, perrėkti, viršyti šaukimu: Daugiau nedainuosiu – o kam tu mane ùžšauki! Jrb. Taip krokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo Žem. Mane, švelnią moteriškę, užšauks, užrėks, užstumdys S.Čiurl.
| prk.: Jų širdyse dar nebuvo tiek neapykantos, kad galėtų užšaukti sąžinės balsą Vaižg.
3. tr., intr. R363, MŽ486, N šaukiant uždrausti (ką daryti): Ùžšaukė, ka to sviesto neimčiu Krš.
4. tr. pakviesti užeiti (ppr. einantį pro šalį): Užùšaukiau kartą, tai kad pripaistė visokių niekų Slm. Kokį berną ažušaũkia savęs[p], duoma ėst, duoma įsigert Lz.
| refl. tr. DŽ1, Prn, Lp, Pc: Ją dažnai kas užsišaũkia Ėr. Mes senukę vis užsi̇̀šaukiam pavalgyt Ig. Užsi̇̀šaukiau vaikus gryčion Aln. Užsi̇̀šaukiau, primylėjau ir da išsinešt daviau Ds. Matei, kad ej[o], tai reikė užsišaũkt Pv.
ǁ šaukiant užvadinti aukštyn: Ùžšaukė visus ant kalno pasižiūrėti puikaus reginio DŽ1.
5. tr. užkviesti kur atvykti, dalyvauti: Žùšaukė jį an rodos Rod. Ir aš tę ejau, ažùšaukė mane Dv. Ka veseilion ažušauktái, tai pagiedotau Dv.
| refl. tr.: Nepliauškėk, tu užsišaũksi nelaimę an savo galvos! Krš.
6. tr. Q48, B, NdŽ, Skd, Vkš, Krd paskelbti, pagarsinti, pranešti: Užšaũk bažnyčio[je], kad bus atlaidai J. Šiandien ùžšaukė jomarką ant ateinančios seredos Užv. Turguj ùžšaukė, kad prapuolė vaikas Jnš. Argi negirdi, kaip aš (gaidys) tarp vakaro ir ryto kokia dvidešimt kartų užšaukiu orą Mš.
| refl.: Jie užsi̇̀šaukė duot labai daug, o neištesi Gs.
ǁ N, KŽ paskelbti užsakus.
| refl. tr., intr.: Jau jy užsišaũkus su kitu Lp. Anas kitą buvo ažgėręs i ažsišaukęs Ml.
7. refl. KŽ užsikamuoti, galą gauti šaukiant: Jis persišaukė, užsi̇̀šaukė KII247. Vaikas užsišaũks bešaukdamas DŽ1. Jei kas pasidarytų, ji užsišaũktų Snt. Vežk tu greičiau tą bobą į ligoninę, ka tik pagytų, bo ta mergica užsišaũks Rs.
8. tr. šaukimu pakenkti: Ùžšaukėm gerkles (užkimome) Ub.
ǁ refl. NdŽ, KŽ užkliūti, užsikirsti balsui.
9. intr. NdŽ garsiai uždainuoti, užrėkti: Aš iš sykio ùžšaukiau: – Oi berželis turi širdį… Jrb. Koristė buvau, užšaũkt labai galėjau Bb.
10. intr. daug užsiprašyti, norėti gauti: Par daug ùžšaukė už arklį Up. Jurgis už arklį ùžšaukė šimtą penkiasdešimt litų Čk. O kiekgi užšauksite algos? rš.
ǁ NdŽ skelbti sumą kortuojant: Atsargiai lošta, tankiai net per mažai užšaukia TS1904,4.
11. refl. turėti vardą, būti vadinamam: Aš užmiršau, kaip ta vieta užsišaũkia Ds.
12. tr. KŽ, Nt, Akm, Eig apvaisinti (paukščius, kiaušinius): Kliunkiai, t. y. kiaušiai neužperėti, neužšaukti̇̀, be žąsino, be gaidžio padėti J.Jabl(Als). Tiek įdrėbiau (užmokėjau) už tus žąsies kiaušius, o nė vienas neùžšauktas Dr. Žąsies kiaušiai nėra užšaukti Klp. Neùžšaukė žąsų, nieko neišrietėjo DūnŽ. Neišlesintas žąsinas y[ra] juo užšauką̃s Šts.
1. intr. SD1196, SD402, Q33, H, R, MŽ395, Sut, K, M, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ leisti iš gerklės stiprų balsą, rėkti, klykti: Šaukiu, šūkauju, klykauju SD118. Didžiu balsu šaukti N. Bepradėm šaukia, kad ateitum J. Pradėjo šaũkt, aš susiėmiau ausis ir akis Snt. Ka aš išsigandau, ka pasiutau šaũkti! Gršl. Kaip muš, šaũk, kiek galvo[je] balso Krš. Kroka, šaũka – pradėm langai birba NmŽ. Boba šaũkia, kiek leidžia galva Nmk. Ko tu šauki̇̀ kaip be galvos?! Pln. O tas kaukas parlėkė i šauką̃s: tpruka, tpruka Krt. Kas ten pri Ventos taip gvaltą šaũka – bene skęsta kas? Vkš. Žmogus prie ežero atsigulęs ir šaukia trokštąs MPs. Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, iš sielvarto tu ar iš džiaugsmo J.Marcin. Šaũk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą K.Donel. Šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. Kad prijojau dvarelį, mergužės tėviškėlę, ir šaute šoviau, ir šauktè šaukiaũ, kad išgirstų mergelė JV503. Lakto[je] lentas (lėtas) pradėjo šaukteino: – Tėvas guli, lengva mumis (ps.) Gmž(Krd). Ir vėl, šaukdamas didžiu balsu, bylojo VlnE210. O visi vėl šaũkia, giest, išpažįsta jį karaliumi DP4. Sakau jumus: jei tie tylėtų, akmenys šauks BtLuk19,40. Moab yra sukulta, jos vaikus gird šaukiančius BBJer48,4.
^ Šauka kaip iš po žemės (silpnai) LTR(Pp). Ko šauki̇̀ kaip menkė? (iron.) Dr. Nešaũk kap varna an lietaus Pls. Šaũkia kaip rupūžė po ratu Skr. Dažnai šaukiančio niekas neklauso KrvP(Ps). Nors šauksi, rėksi, nuo mirties nepabėgsi LTR(Tr). Zuikiui ant uodegos neužmynęs, nešauk, kad pagavai LTR(Grk). Nemunu plaukia, vandens gert šaukia (iron.) LTR(Krn). Nelaimė neita šaukdamà (nelaimė ateina tylomis) Vgr. Liga ateita ne šaukdamà, patyliais J. Duodamas imk, genamas bėk, mušamas šaũk J. Kas šauka, tešauka, vedu, bobale, važiuokiam VP23. Kaip lauke šaukė, teip girioj atsiliepė VP21. Kap kraštan šaukia, tep miškan atsišaukia Kb. Kaip numūse šaũka, taip miške atsiliepa Lkv.
| tr.: Bėdą šaukiu (rėkiu, kad bėda ištiko) R412, Mž555.
šauktinai̇̃ Aš geriau gulėsiu ir šauktinai šauksiu atsigulusi, bet tau nedirbsiu! I.Simon.
| refl. Rtr: Pradėjo vienas [svečias] šaukties, kad jam nutraukė rūbus LTR(Slk). Aš esmi balsas, šaukiąsis girioj SE10.
^ Kap mede šaũkias, tep ir atsišaukia Rod.
2. intr. NdŽ garsiai kalbėti: Nešaũk taip garsiai DŽ. Jis nešneka, o šauktè šaũkia – jau senatvia žmogui Jrb. Aš šaukù dikčiai, ka ausimis negirdu Jdr. Ko šauki̇̀ ant viso namo – vaikus prikelsi! Jnš. Aš vis pamažėl, pusbalsiu, o ji kad šaukia kaip namie A.Vien.
šauktinai̇̃ adv.: Šauktinai̇̃ šaũk, kad teip negirdžia Grž.
ǁ tr., intr. garsiai sakyti, tarti: Mano penas, mano grūdai, mano mėsa, mano gyvuliai! – šaukė Tamošius Žem. [Klebonas] šaukė pamokslus iš sakyklos J.Balt. Šaukė anuos žodžius Ch2Kar23,16.
3. intr. rėkti ant ko, bartis: Grioju, šaukiu ant ko SD110. Kiek sykių šaukiáu už tą mašynų taisymą Lkv. Mortelė tik šaukanti̇̀: – Mun gėdos nedarykiat! Trk. Gera pardevėja: ne ana šaũkė kaip kitos, taikė kaip geriau Krš. Marti muno šaũka, ka eič pri gydytojo pasitikrinti Krž. Kiek šaũka negerti, o kas klauso?! Krš. Stalelin stuk kumščiu ir šaũkia Šmn. Ponas šaukia an šito žmogaus: ką gi tu tę darai?! Žln. Ėmė tėvas visom keturiom šaũkt, ka motina pakilo važiuot pas dukterį Jnš. Jei kurs kanaunykas gynė, ant to šaukė kaip ant bedievio M.Valanč.
^ Kas neklauso tėvų šaũkiančių, susilauks šunies kaukiančio Ar.
| refl.: O daba ant nekalto žmogaus šaukýs! Dr.
4. intr. tr. DŽ, Lc garsiai dainuoti, giedoti: Vienas giedojo, šaũkė – balsas geras Jrb. Tu šaũk pirma, turi gerą balsą Krtn. Ka pareis iš pievų par Balčius toliausiai šaukdami̇̀ Nmk. Šaũkdavom gerkles paleidusios Kdl. Prigers, dainiuos, ka šaũks, ka soda plyš! Ms. Jūzupas ir galia šaũkti End. Šaukù, bet tiek dideliai neįsikimbu (neišdainuoju) Lnk. Šaũkti šermenų giesmes NdŽ. Giedotojai užstalėje giedojo, šaukė, prakaitą apsibraukdami Žem. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tečiaus giedojo M.Valanč. Ekše (eik šen) šaũkti (pritarti dainuojant) Grdm.
^ Šauka, gieda kaip į Šidlavos atpuskus eidamys VP44.
ǁ intr. skambėti: Jug visi tie tavo [armonikos] balsai šaũka Kv. Gražiai šaukia tavo dūda rš. Šitas kiaušinis šaukia teip stipriai [kalenant į dantis] Sl.
5. intr. NdŽ garsiai verkti, raudoti: Ta jų mažoji niekai buvo augyt: šaũkdavo naktį pabudus, apsiversdavo su tą vyge Jrb. To vaiko šaũkė, galus darėse Jrb. Nešneka, kam gaila (nerauda žodžiais), šaũkia vienu balsu, i viskas Vdk. Šaũk nešaũkusi, o ano nebiprišauksi Varn. Motina an kapais pradėjo šaũkti Trk.
6. intr. garsiai dejuoti, aimanuoti (ppr. iš skausmo): Taip šaukė, taip rėkė vargšas kojomis, viduriais J.Jabl. Kas par gyla buvo: cielą metą šaukiáu LKT82(Pln). Opybė begalinė: biškį kas, i šaũka Rdn. Kaip i sveika, nebi̇̀šauka niekum Krš. Ana didliai šaũkė, dejavo Plng. Senis rėkia, šaũkia – kojas suka Kp. Ir keikiau, ir šaukiaũ: labai drūtai skaudėjo Dgč. Ligonis šaukia galva, širdimi, visais kaulais TS1902,4-5.
7. intr. bėdoti, skųstis: Negal šaũkti, ka jau taip būtų bėda, ale tiek terandas Ll. Gerai gyvenam, negalia šaũkti Krš. Negaliu šaũkti an savo vaikų Ub. Jadzė šaũka negalinti lašinių valgyti DūnŽ. Šaũka: mes nebibūsma, baido čia, baido Žr.
8. intr. išduoti smarkų balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius): Oi, oi, kaip čia gražu: miškas šniokšta, vivirsiai šaũka, visi kiti [paukščiai] čiauška, giesta Krš. Pelėda šaũka – gero nebūs (priet.) Klm. Ko ta karvė visą dieną šaũkia? Jrb. Vakaras yr, gyvoliai šaũka Rsn. Gegutė vis šaũkia – Jo-kūbs, Jo-kūbs! Kdn. Erelis nusiminė ir šaũkė didžiu balsu PP12. Ką ta varna teip šaũka, kokią naujyną praneša?! Rsn. Kur pylės plaukia, kur gulbiai šaukia, ten plauk ir vainikelis KlpD5. Nesa levai rėk ant jo ir šauk BBJer2,15.
^ Viduj girios gaigalas šaukia (lopšys) Tvr.
9. tr., intr. DŽ, DP142, I.Simon skelbti, garsinti: Per tris nedėlias kunigas šaũkia užsakus Dg. Rudenį buvo šaũkęs – parduos lauką Gs. Tada prisakė Moziešius, idant šauktų pro abazą BB2Moz36,6. Jis patis šaũkia mūsump visump: – Kas nor ateit paskui mane, teužgina (orig. teužginis) patis savęs DP147.
ǁ part. praet. pagarsėjęs, žinomas: Ežeras buvo šaũktas an žuvų Tvr.
10. refl. atsiliepti šaukiamam: Šaukiu, šaukiu – nesišaũkia: jau numiręs Lb. Guli katinas galvą pakėlęs, daboja, ale nesišaũkia Vdš.
11. tr. balsu ar ženklu kreiptis, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Šaũk vaikus namo DŽ. Jis atsiliepė šaũkiamas NdŽ. Tik už durų išeinu aš – jau šaũkia atgal LKT199(Grl). Šauka žmones vardais ir pavardėmis, į laivą sėdant Šts. Kada anys valgo, tai ir mañ šaũkia, ale kur te aš eisiu! Trgn. Kulia, kulia, jau pietūs nebetoli, o dar pusryčių nešaukė LTsIV175. Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyti bešaukė, nei prie ruošos berūpino A.Vien. Tik pradėjo migti, jam pasirodė, kad kas jį šaukia vardu J.Balč. Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena V.Krėv. Reikšdamas savo mintis šaukiamaisiais sakiniais, sakytojas lyg šaukia, prašo, stebisi J.Jabl. Šaukiamasis telefono prietaisas VĮ. Užgirdau girdėjau degulės balsą, mislinau dūmojau, motulė šaũkia DrskD189. Šauksi̇̀ tėvelį par pusę metelių, šauksi̇̀ mielą motinėlę par visą viekelį (d.) Všn. Šauksiu motinėlės balsu gegužėlės – ar neužgirs? A.Strazd. Su jaunu berneliu neilgai tesdžiaugsi, žalių rūtų vainikėlį su balseliu šauksi̇̀ (d.) Šmn. Šaũk savo motutę gegutės balseliu (d.) Šmn. Tu po tuoj skarele neprisidžiaugsi, rūtų vainikėlio balseliu šauksi̇̀ DrskD147.
| Ta paukštelė lietų šaũkia: Dieve, lyk, Dieve, lyk! Šd. Lytaus paukštis šaũka: duok lytaus! Klp.
^ Gera gulėt, kai darbas nešaukia KrvP(Krsn). Ateit liga ir nešaũkiama Sch87; B819, N. Giltinė ateis nešaukta LTR(Rk). Lovoj valgai – ligą šauki Kp. Šauk šventuosius, šauk prakeiktuosius, – vis tiek nieko nebegausi Grž. Visus velnius šaukė (plūdosi) Grž. Kam čia vilkus šauki̇̀ (ko stūgauji)? Blnk.
| refl. tr., intr.: Šauktė́tės (šaukitės), eite (eikite) valgyt! Dglš. Šaukis, sesute, šaukis, jaunute, mažuosius paukštelius, kad jie nuskristų ir pabudintų tikruosius tėvelius LTR(Švnč). Gal jau ir rugeliai šaũksis (laikas bus pjauti) Dglš.
ǁ kreipiantis sakyti, tarti: O kaip prijosi marės kraštelį, šaũki mano vardelį JD275. Šaũkia jos, šaũkia – o nėra jos gyvos jau Aru28(Dv). Šaũkit jūs jos, kur jy (ji) prapuolė Drsk. Žiūri pro langą – stovi čigonas ir šaukia, kad anas išeitų LTR(Ds). Kiaules šaũka čiuk čiuk čiuga Klp.
12. tr. DŽ kviesti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tuoj mes lekiam į kaimą vyrus šaũkt, iš tos balės ištraukt karvę LKT219(Grnk). Momą šaũk, moma pavedžios arklį (kaupiant bulves) Dgp. Nèšauktas neisi pirtin Klt. Šaũkdavo, kad talkon ateitų šita merga Lt. Taigi svieto šaũk, nestovėk, ne tep ažusgręžus! Btrm. Šaukė pagraban – negalėjau nuvažiuot Dgč. Vakare dusina, misliom gal greitosios šaũkt Slm. Šaukčiabe Dievą, ale Dievas greit nepribus Ad. Jį į teismą šaũkia DŽ. Tieson šaũkti BŽ79. Mes šaukiame jus prie ginklo, nes karas prasidėjo rš. Šiandien aš šaukiu prūsus į kovą J.Gruš. Šaukiamoji bajorų kariuomenė pasidarė nebereikšminga rš. Rašytojas čia tarytum koks senovės lietuvių karžygys šaukia snaudalius tautiečius į darbą, į kovą Žem. Jei žinai, kad būsi šauktas, geriau pats nueik A.Gric. Nešaũkdavo į kariuomenę: tik ką pagavo, tai tas tarnaudavo Slv. Į apylinkę šaũkė mani daug sykių Plšk. Atej [o] tarnai šaũkt in karalių Žln. Šaũkia in poną dvaran Imb. A nèšaukė tavi pas daktarą? Jd. Šaukia jauną bernužėlį, šaukia į karužę LTR(Brž). Šaukiamasis raštelis LL174. Kunigaikšti, taip anksti mus iš poilsio šauki B.Sruog. Jau vieversiai gieda, jau artoją šaũkia į lauką Žml. Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaũkia? K.Donel. Mus nepaliaudamas vadina ir šaũkia savęsp DP380.
| prk.: Pavasarį žemė šaukia: dirbk, žmogau, sėk, kad turėtum ką pjauti P.Vaičiūn. Na, mano narsieji karžygiai! Likimas šaukia jus naujan karo žygin V.Krėv. Žiburys da nešaukia prie pertraukto dienos darbo V.Kudir. Vėtroj plakas baltos burės ir šaukia toliai mėlyni S.Nėr. Tave tenai nelaimė šaũkia Rmš.
| refl. tr.: Kiminis šaukiasi po vieną į priėmimo kambarį, klausinėja rš. Nėr gerai, šaũkiamos vėl [greitąją pagalbą] Klk.
13. tr. organizuoti (susirinkimą, posėdį ir pan.), kviečiant dalyvius: Kaime nuolat būdavo šaukiamos sueigos rš.
14. intr. prašyti pagalbos, kreiptis ko maldaujant: Arkliai ir karieta skęsta! Tai jis pradėjo prie Dievo šaũkt Krn. Kaip tada ilgai šaukę ir raudoję buvo ir maž nutilę, kėlėsi Ozijas, verkė ir bylojo BBJdt7,22. Iš gilumo šauku tavęsp Mž340. Tavęspi šaukiu, o tu veido savo neslėpk nuog manęs PK55.
| Balsas kraujo brolio tavo šauk manęsp nug žemės BB1Moz4,10. Šitai balsas kraujo brolio tavo šaũkia manęsp ižg žemės DP410. Moziešius šaukė Ponop ir bylojo: ką veiksiu su žmonims? BB2Moz17,4. Christus šaũkia mūsump: – Stenkitės įeit per ankštus vartus DP319.
| refl. intr., tr.: Ligonis šaũkėsi daktaro DŽ. Tuo šaũkės prie daktarų, da buvo kiek atgriebę Jrb. Daugalis žmonelių šaūkias in daktarus Adm. Kurgi šaũksiesi – pirmiausia bėgi pas vaikus Dg. Viską prasileido i turėjo šaũktis prie tėvų Jrb. Šaũkas pri munęs, ka padėčiu Krš. Nėr ko šaũkias vetrinoriaus (neišgelbės karvės) Klt. Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau ir į tave su viltimi šaukiausi V.Myk-Put. In Prienus šaukiaũsi [pagalbos] Stk. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok… V.Krėv. Ar jau mane mokysi gaspadoriaut? Nesišaukiau kuliamosios ir nesišauksiu J.Balt. Reik vaistų šaũkties suskiuo nusigydyti Šts. Kai paskutinioja preina, tai ir menkos žolelės šauki̇́es Trgn. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko neprisišaukė BsPIV54. Senė taip supyko, kad ėmė šauktis dangaus keršto V.Myk-Put. Daugel kas šauktumias pri [rastųjų] piningų, bet man Dievalis davė, aš ir vartosiu M.Valanč. Kunego šauktis pradėjo Sz. Ir tur apsisiausti maišais … ir Dievop šauktisi didei BBJn3,8. Jei tu anus varginsi, tada anys manęsp šauksis bei aš jų šauksmą išklausysiu BB2Moz22,23. Kur šaukiasi (būtinai reikia), mes apmokam Krok.
^ Angelo šaukėsi, o velnią pirštu viliojo KrvP(Mrk). Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės Skv1Moz4,10.
ǁ labai prašyti, geidauti: Iš kunigaikščio šaukia paspirties, per laiškus jį glaboja J.Marcin. O po tam lopšy sapnuodams šaũkia pagalbos K.Donel. Ir ėmė rėkti keršto šaukiamu balsu J.Jabl. Šaukė išgelbėjimo Sch173. Ir kraujas kraujo šaukia kaip išbadėjęs duonos S.Nėr. Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s, be reikalo varvinamas M.Valanč. Šaukti pagiežos OsG149. Tokie darbai šaũkia pagiežos (keršto) Smln.
^ Nešaũk gryčioj velniukų Blnk.
| refl.: Šaũkės pagelbos, ale nebuvo kam prieit Klt. Rankos nesišaukė darbo J.Balt.
| Nekaltas krau[ja]s į dangų šaũkas Rt.
15. tr., intr. DŽ, NdŽ prašyti, norėti gauti tam tikrą kainą: Kiek šauki̇̀ už tą vežimą malkų? Krtv. Nereikėjo tiek daug šaũkti, būtumėt pardavę Krš. Jis daug šaũkia, pigiai iš jo nepaimsi Rm. Par brangiai šaũkia – kas gali įpirkt! Srv. Kiek juos (už paršelius) šauki̇̀? Žg.
^ Gerą tavorą i nešaukiant išperka LTR(Vdk).
| refl.: Kiek šaukýs už linų verpimą? Šts.
ǁ reikalauti: Ką iš tavęs šaũksiu, kad tu nieko neturi! Ėr.
| refl. tr.: Apleido draugai, kuriuos ir Drūktenis lenkė, kad nuo jo nešauktųsi skolos Žem.
| Kas reiks daryt, kai skolinykai pradės šaũktis Skdt.
16. tr. DŽ vadinti (vardu, pavadinimu, pravarde): Vardą, vardu šaukiu R126, MŽ166. Gaspadorius savo berną šaũkia Kristupu K. Kaip tave šaũkia? NdŽ. Nei aš tuo daktaru šaukúos! Kl. Ten šaũkė pakriaušis tą vietą Klk. Mas šaũkam „reja“, kuršėniškai – „jauja“ Pp. Šaũkamas tasai skaptas Krš. Išsipjaudavo iš šermukšnio didelius baslius – juos šaũkė keiniais LKT214(Jnš). Visi jį Samaraku šaũkia, bet tikra jo pavardė kitoniška Srv. Tu už mañ dabar senesnis – mañ da niekas nešaũkia seneliu Slm. Seniau [krosnies viršaus] kiteip nešaũkdavo kaip tik gomuriu Alz. Aukštos geltonos gėlės, pas mus jas sopagalviais šaũkia Grv. „Drebulė“ dabar šaũkia, seniau buvo „epušė“ Vdn. Trejoki [vaistai], nemoku šaũkt Ad. Žolynų yr daug, katruos mes nèšaukėm: žolė ir žolė Dgp. „Rugiai“, „miežiai“, „avižos“, „linai“, „kviečiai“ – par mum teip šaũkė Cs. Čia jau kur šaukti̇̀ lauko daiktai, tai vis lietuviškai Pst. Nieks nešauks mane jauną gražiuoju vardeliu JV869. Siuvėjas merginas gražiai šaukia: rūtelėmis, lietuvaitėmis, mirtomis P.Cvir. Į rytus link didysis žemės kraštas gul, Azija šaukiamas Ns1832,1. Auga [kedrinės pušys] Europoj pietinėj ant kalnais, šaukamais „Alpos“ P. Kiti yra … pikti angelai, kurius nu velinais šaukiam BPII434.
| refl. P: Kaip šaũkiasi to vieta? Upt. Šita upė šaũkias Dysna Rš. Nors ažsidaužk, nemenu, kap šaũkias LKKXIII131(Grv). Kaipgi tavo, vaikel, tėvas šaũkias? Ds. Aš greit galėsiu jau bobute šaũkties Vkš. Tie gaspadoriai, katrie gyveno prie Šilelio, šaũkės šilelnykais Brž.
ǁ vadinti kuo pagal kokią ypatybę: Vagimi, per vagį jį šaukė N. Aš jį vagimi nešaukiu B. Motina pyksta, ka davatka šaũka Vgr. Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaũkė K.Donel. Šaũkė mane šiokia, šaũkė mane tokia (d.) Prng.
17. tr. NdŽ, Klvr, Gs, Skr leisti (kortą): Šaũk būgnus DŽ. Šaũk, ko lauki – tavo pirma ranka! Dkš. Man didelė̃s (stipriõs kortos) šaũkia Lp.
ǁ lošiant skelbti akių skaičių: Šaukiáu šimtą šešias [dešimtis], tiek ir teisu (lošiant tūkstantį) Krš.
| refl. Lp.
18. intr. būti panašiam, sekti: Sūnus nešaukia į tėvą, t. y. kitaip daro J.
19. refl. pasidaryti juntamam, išryškėti (apie buvusį pakenkimą sveikatai): An senatvės šaũkias viskas Dbg.
20. tr. MitI52, NdŽ, Slnt, Šts, Šlu vaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaigalas nèšaukė, negeri kiaušiai Vn. Gaidys ir jauniklikes vištikes jau šaũka Užv. Ar šauka žąsinas žąsis? Všv. Kad pati vyrą muša, taip rodos, kad višta gaidį šaũka (juok.) DūnŽ.
| refl. Plt, Krš: Gandras jau varlinė[ja], suka lizdą, šaũkas Šts. Dvi musi bèšaukanties užmušau Krš.
◊ ar šaũksi, ar plaũksi nėra išeities: Kailio tavo, biedno žmogaus, nieks negailias: a šaũksi, a plaũksi – turi dirbti Vdk.
daũg šaũkia trūksta: Daũg da šaũkia iki pilno [saiko] Gs.
į kalnẽlį (į tėvỹnę) šaũkia laikas mirti: Musė (turbūt) į kalnãlį jau šaũks Kv. Dagi nešaũkia tėvỹnėn Trgn.
nei̇̃ šaũkti, nei̇̃ plaũkti Rs, Krkl, Ar;
nei̇̃ šaũk, nei̇̃ plaũk; VP32 padėtis be išeities: Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti par kitus, man nei̇̃ šaũkt, nei̇̃ plaũkt Skr. Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kas valanda reikia kumelės; pinigų neturi – nei žmogui plaukti, nei šaukti Žem.
paršiukùs šaũkti valgant čepsėti: Tu valgydamas plekši, paršiukùs šauki̇̀ Mrj.
toli̇̀ šaũkia DŽ, Kn, Gs daug trūksta: O mums iki tokio subrendimo toli šaukia V.Kudir. Iki visuotinio, lygaus, tiesaus ir slapto balsavimo dar toli šaukia rš. Toli̇̀ šaũkia, iki ateis pavasaris Mrj. Jam iki manęs toli̇̀ šaũkia Snt. Tu toli̇̀ šaũkia nepadainuoji tep kap jis Alk.
antšaũkti, -ia (añtšaukia), añtšaukė (ž.)
1. intr. Š, BŽ75,387 pritarti dainuojantiems pirmu balsu, antrinti: Tu dainuok, aš antšaũksiu J. Antšaũkti galiu, bet pirmuoju dainiuoti – ne Nt. Vienas pirma šauka, kiti ka añtšauka KlvrŽ.
2. refl. apkaltinti, užsipulti: Tas beskarbis žmogus norėjo ant mergės antsišaũkti, o pavogę [pinigus] buvo ano paties vaikai Šts.
apšaũkti, -ia (àpšaukia), àpšaukė tr.
1. L, TŽI371, DŽ, Kv, Kpč apibarti, aprėkti: Motin, be reikalo vaiką àpšaukei! Skr. Daktarka àpšaukė muni, ir išmoviau susiraukusi Jdr. [Kreivėnas] neištarė nė žodžio, tylėjo ir virpėdamas laukė: bene subars, apšauks, pasijuoks V.Bub.
2. KŽ garsiau už kitus įšaukti, peršaukti: Ubagėlių pulkai gieda, viens kitą apšaukdami BM233(Vl).
3. šauksmu apimti, aprėpti, pasiekti:
^ Su viena burna du turgu neapšauksi LTR.
4. SD205, N, L, LL117, Š, Rtr, NdŽ apskelbti (žinią), apgarsinti: Apišaukiu SD1113. Vaikai po sodžių apšaukė naujieną Ašb. Išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo BsPIII31(Nm). Mistras traukė į apšauktą prieš lietuvninkus kryžiaus karą prš. Yškiai apšaukiau valią Dievo Tėvo MP260. Apišaukia skolas ir kaltes mūsų SE231. Bajorai pakėlę … pietus, kur buvę apšaukti užgėrimai ir sakytos šnekos A1884,83. Daug pranašavimų àpšaukė DP399.
| refl. Sut, Š, Ser: Tu apsišauk vis: atvažiuoja kriaučiai LTR(Kltn).
ǁ paskelbti, pripažinti kuo esant: Jis nuveikė narsiausius priešingos pusės jaunikaičius ir, pasibaigus žaidimams, buvo vienu balsu apšauktas pergalėtoju J.Balč. Rinkėjai, tą stebuklą pamatę, vienu balsu apšaukė jį popiežiu M.Valanč.
| refl.: Kartais tokia taryba apsišaukdavo seimu A.Janul.
ǁ išgarsinti dėl gerų ypatybių: Mano arkliai apšaukti̇̀ visoje apygardoje ne tik gražumu, bet ir gerumu Dkš. Àpšauktos mergos (turtingos ir gražios) Krsn.
| refl.: Ne be reikalo jis – apsišaukęs apylinkėje meistras A.Vencl. Jau jis apsišaukė dideliu daktaru! BsMtI125. Apsišaukė labai didele burtinyke LMD.
5. R47, MŽ63, N, L, LL127, Ser, NdŽ, KŽ, Trgn, Skd apkalbėti, apjuodinti, apkaltinti: Ana iš įpykio àpšaukė jį vagimi, t. y. apskelbė J. Api̇̀šaukė mane sviete negražiai Dglš. Vienas kaimas buvo api̇̀šauktas, kad tikrai turia aitvarą Slm. Nereikia nežinant apšaũkti Up. Merga kap ir visos, tai kam ją bobos apšaukė?! Kpč. Tas, rodos, apšaũktas žmogus, be garbės Pg. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. O žmonės dėl to ją kone maištininke, spartakininke buvo apšaukę I.Simon. Jį mokslo vyrai apišaukė melagių melagiumi LTI344(K.Būg).
ǁ refl. Gmž, Alk, Sn netekti gero vardo, kuo nors blogu pagarsėti: Jis labai apsišaũkęs DŽ. Mūs kaimynas niekur neapsišaũkęs Dglš. Apsi̇̀šaukė mergiotė: nei sviete pasrodyt, nei ką Lkm. Su tokiais darbais tik apsišauksi̇̀ Ktk. Apsi̇̀šaukė merga an visos parapijos Lp. Apsi̇̀šaukei kap laukas arklys Švn.
6. refl. neteisėtai pasigarsinti kuo esant, dėtis kuo: Jis apsi̇̀šaukė daktaru DŽ1.
7. refl. pasirinkti švietalus (kortuojant): Aš negerai apsi̇̀šaukiau Lp.
8. KŽ, Rdn, Všv, Štk, Krkl apvaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaidys vištą apšaukė Kos94, JI696. Pasitaikė daug pūstų, neapšauktų̃ kiaušinių Rs. Žąsinai, jei grūdų negauna, žąsis neàpšauka Vn. Àpšauka motinelę [bičių] tranai Lkv.
| prk.: Nemokėjo siūlų sukti: išejo vis siūlas siūlą apšaũkęs (vienas prie kito) Ggr.
| refl.: Apsi̇̀šaukė gyvatė (apie musę) ir į puodą įkrito Krš.
| Tiek tolie muno i anos jurginai, i kaip galėjo apsišaũkti (apsidulkinti)! DūnŽ. Reikės du cutrinus (citrinas) auginti, gal turės vaisiaus, apsi̇̀šauks Rt.
9. prigauti: Tą mergą apšaũkęs pabėgo DūnŽ. Àpšaukė dvi motriški i pats pabėgo Jdr.
atšaũkti, -ia (àtšaukia), àtšaukė tr.
1. NdŽ atsakyti į šaukimą; atsiliepti šaukiamam, kalbinamam.
| refl. RtŽ, L, Š, BŽ51, Rtr: Kurčia jau i pirma buvo, neatsišaũkdavo Klt. Aš int jį atsi̇̀šaukiau, al jis man nieko neatsakė Šč. Tu jį šauk ar nešauk, o jis niekad neatsišaũks, tyli kap kurčias Alv. Jis man nė žodžio neatsi̇̀šaukė Krok. Jau aš šaukiu, o anas neatsišaukia Rod. Iš kapo atsi̇̀šaukė balsas Grv. Manėm, kad tikra pelėda, ir ėmėm toliau švilpti – atsišaukia vis arčiau ir arčiau V.Krėv. Atsi̇̀šaukė Dunojėlis: čia ne tavo vainikėlis DrskD67. Ir atsišaukė jaunas bernelis, po sodą vaikščiodamas LTR(Čb).
^ Kaip pagiryj šaukia, taip girioj atsišaukia VoL452. Kap mede šaukia, tep name atsi̇̀šaukia Arm. Kaip šaukia, teip ir atsišaũkia Trgn.
ǁ refl. I prisiminti, ateiti į galvą: Šitą [dainą] jau giedojau, ale vėl atsišaũkia Ad.
2. J, L, NdŽ šaukiant sugrąžinti išeinantį ar išėjusį: Kurgi tie vaikai – negaliu atšaũkt! Alks. Kur tu beatšauksi̇̀ – jau anos až kalno Sdk. Plyšk rėkdamas – jau [mirusio] neatšauksi̇̀ Dglš. Nešaũk – neatšaũksi, ka mirė Jd. Išejo, tai reikėjo atšaũkt atgal Lp. Buvo beišeinąs, motynėlė vėl atšaukusi tarė Žem. Studentams pasisekė tą sargą atšaukti iš balkono Pt. Rudenį sunku kiaulę atšaũkt iš bulvienos Klvr. Nubudę žmonės atšaukė šunis V.Krėv. Neatšaũks varpai nė vargonužėliai, n’atverks jauni brolužėliai JV1081. Kukuosiu aš žalioj girelėj kaip gegutėlė aukštam medely, kol neatšauksiu savo motinėlės LTsII523.
| prk.: Daktarelė muni àtšaukė iš anos pasaulės – kaip ana veizėjo! Varn.
| refl. tr.: Šauksi ir verksi – neprisišauksi, savo močiutės neatsišauksi̇̀ (d.) Antr.
ǁ išreikalauti, kad būtų grąžinta buvusi padėtis: Ponai norėjo baudžiavas atšaũkti Pj.
| prk.: Niekas nebàtšauka į jaunystę, reiks numien eiti (mirti) Jdr.
3. atkviesti, pakviesti, prišaukti: Jumi deginsma, jeigu nesakysta, kaip … atšaũkiat savo tėtę (ps.) LKT322(Vžns). Balčiūnienė visus sujudino, atàšaukė daktarytę Slm. Greitąją àtšaukė Stk. Atàšaukė vetrinorių in karvę Klt. [Sesuo] išsiveržus par nevalią su vaikeliais paežerėj kraujo vilnią teatàšaukė BM457.
^ Nešvilpauk pirkioj – velnią atšauksi̇̀ Klt. Iš marių akmenėlio niekas neatšaũkia (d.) Ut.
| refl. tr.: Ta nubėgo, atsi̇̀šaukė vyrą Upn. Mes ją čia atsišaukėme – pamokys ji mus lietuviškų dainų rš. [Žmonės] bijos trobose ir tarptrobiuose švilpaut, kad velnio neatsišauktų BsMtII147(Sln).
4. kurį laiką vadinti kokiu vardu: Pusę vieko atàšaukėt mane Adelia, ė aš ne Adelia Prng.
5. refl. pakankamai prisiverkti, atsiraudoti: paskutinį sykį tegu atsi̇̀šaukia motinos, leiskit jai Jrb.
6. J, NdŽ liepti, įsakyti grįžti kur paskirtam, nusiųstam: Lietuva ir Lenkija sutiko atšaukti Kaributą iš Čekijos rš. Atšaukiamàsis raštas LTEI436.
7. atkalbėti: Jis didelį palinkimą turėjo [būti gydytoju], bet tėvai àtšaukė Erž.
8. refl. atsikalbėti, paprieštarauti: Jis mane barė, o aš jam neatsi̇̀šaukiau Dkš. Varo tėvą pavėžėt. Aš ėmiau ir atsi̇̀šaukiau Vrn.
9. refl. SD1109, Sut, L kreiptis ko reikalaujant, prašant, teiraujantis: Atsišaukiu, atsižadinu kitop SD2. Į rinkikus atsišaũkti NdŽ. Atsišaukiu didesnėsp provosp B. Į aulštesnę, vyresnę provą eimi, atsišaukiu didesnės provos R30, MŽ40. Vyriausybė paskelbė, kad visi nukentėję prie jos atsišauktų Pt. Atsišauksi prie manęs, pagelbos reikalaudamas! BsMtII207. Atsišauksiu prie istorijos Blv. Tas žmogus galėtų būt paleistas, kad būtų neatsišaukęs [į ciesorių] Ch1ApD26,32. Atsišaukiuos ciesoriausp BtApD25,11. Per trisdešimt metų mūsų gyvenimo niekas aguonos grūdo neatsišaukė, ne tik arklio (nieko svetimo nepasisavinome) Žem. Buvo karvė priklydusi, tik į trečią dieną atsi̇̀šaukė [savininkas] Vkš. Y[ra], sako, dešimtis avių, o niekas neatsi̇̀šauka Slnt. Nereikalingas jis (šuo) mumiem, ale priklydusio nevarysiu – gal kas atsišauks ir pasims Kpč. Trys druskos bačkos pripiltos – niekas neatsi̇̀šaukia Šln. Kad atsišauks kas, ataduosma, o jei niekas neatsišauks, tai patiem prasvers LTR(Dkk).
10. refl. L duoti apie save žinią, atsiliepti, pasigarsinti: Jis atsi̇̀šaukė iš Rygos DŽ1. Dingo ir dingo – paskui už kiek laiko atsi̇̀šaukė kelintoj parapijoj Dkš. Motina atsi̇̀šaukė ir atsiėmė jį Jrb. Jei gyvas, turi atsišaũkt Ktk. Buvo mano tę giminės – neatsišaũkia Dgp. Jau kur pamiręs ma[no] sūnus, kad iš Ameriko neatsišaukia Vlk. Atsišaukė savo dalios ieškoti ir Razaliutė A.Vien. Oi, atsišaũk, giminėle, an šio mano vakarėlio (d.) Lp.
| prk.: Nekaltas kraujas atsi̇̀šaukė po mirties (išaiškėjo skriauda) Šk. Tėvas toks ir vaikai tokie – čia jau nieko nepadarysi, krau[ja]s atsi̇̀šauka Vkš. [Iš pilvo] atsišaũkia (persiduoda) skausmas nugaron Ant. Mažai pridūmei [dviračio padangas]: kai stuktersi kur į akmenuką, tai ir atsišaũks Alv.
11. refl. atsiliepti, pareikšti savo nuomonę, požiūrį: Kaimynai meiliai atsišaukia apie mūsų seną kalbą A1884,378. Visi, kuriems teko girdėti jo muziką, atsišaukia su didžiausiu pagyrimu V.Kudir.
12. refl. vėl pasireikšti, rodyti tam tikrų požymių: Atsišaũks [liga] an senatuvės Trgn. Antrokart atsi̇̀šaukė liga Dglš. Nuo užgavimo man jau kelinti metai sopė atsišaũkia šone Ds. Liga atsišaũkia, jeigu neišguli jos kaip reikia Ob. Dar̃ jau atsi̇̀šaukia tiej skauduliai Šlvn. Kap tik pakrutu smagiau, tai širdis i atsišaũkia Vdš. Ir dabar pakosėdinėja, pakosėdinėja, bijau, kad neatsišauktų̃ vėl tas uždegimas Dbč.
| Kviečiai tuosmet da atsi̇̀šaukė (užderėjo) Ūd.
13. Q164, SD1109, Sut, N, M, LL123, Š, NdŽ paskelbti negaliojant; atsiimti žodžius, įsakymą; panaikinti įgaliojimus: Atšaũkti savo paliepimą DŽ1. Atšaukiu, ką tariau SD218. Atšaũk tu žodžius tuos, kuriuos jam sakei Ob. Ką jau pasakęs, jis nebeatšauks, nors tai būtų ir nesąmonė I.Simon. Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia! B.Sruog. Antrą [pareiškimą] parašiau – lai brigadininkas àtšaukia šmeižtus Sk. Leiskite man viešai atšaukti gandus K.Saj. Be to garbingo luomo sutikimo joks įstatymas negali būti išleistas, atšauktas ar pakeistas J.Balč. Rinkėjai gali atšaukti savo deputatą rš. Petrui padarytas pažadas neatšaukiamas SkvMt18,18(komentarai). Teparašoma est atšaukt gromatas ir dūmą Hamano ChEst8,5.
^ Gandai lengva paleisti, bet nelengva atšaukti KrvP(Vlkv).
atšaũkiamai adv.: Ir tai atrodė padaryta taip galutinai, taip nebeatšaukiamai, lyg grabą užkalus I.Simon. Ką Dievas per amžių amžius užlaikė mūsų kalboje …, dabar turėjo neatšaukiamai pražūti TS1903,11(V.Piet).
atšauktinai̇̃ adv.: Vieta … dabar nebatšauktinai pavieryta LC1889,2. Neatšauktinai Q589.
×dasišaũkti, -ia, dasi̇̀šaukė (hibr.) tr.; Sut prisišaukti: Duktė šaukė, šaukė ir nedasišaukė tėvo DS356(Vlk).
^ Greitas, kad mirdamas nedasišauktai (iron.) LTR(Vs).
įšaũkti, -ia (į̇̃šaukia), į̇̃šaukė
1. tr. M, Š, Rtr, KŽ šaukiant įvadinti, įkviesti: Įšaũk vaiką į vidų J. Įšaũk mamą, ką ana sakys Užv. Bliūdelin insemsi grūdų i inšauksi̇̀ tvartan [vištas] Klt. Ar neį̇̃šaukei šuniuko į gryčią? Pc.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Įsišaũkęs pas save vidun, išbarė berniūkštį Š. Insi̇̀šaukė, žiūro – brolis Knv.
2. intr. Rtr pajėgti garsiai ir ilgai šaukti: Tą giesmelę giedant, dzekonas girdi neįšaukąs – kar, kar, kar niūniavo M.Valanč.
3. intr. šaukimu trukdyti: Nemoki dainiuoti: tu mun į balsą į̇̃šauki Šts. Kitas mun į̇̃šauka į balsą, rikina mun dainiuoti Ggr.
4. refl. eiti lenktynių šaukiant: Einam vedu įsišaukti: katro balsas stipresnis, to būs tie piningai LTsIII590(Vkš). Dabar tėvai liepė tą savo vaiką eiti su tuo žmogu įsišaukti LTR(ž.).
iššaũkti, -ia (i̇̀ššaukia), i̇̀ššaukė; SD22, H, M
1. intr. NdŽ, KŽ pajėgti šaukti, išrėkti: Prarado balsą, nebeiššaũkia DŽ1. Išsižiojau šaukti – nei̇̀ššaukiu [iš baimės] Nmk.
iššaũkiamai adv., i̇̀ššaukiamai: Rėk kaip i̇̀ššaukamai Varn.
2. intr. pajėgti garsiai dainuoti: Gerklė čystai pasigadino – nei̇̀ššaukiu Skdv. Gerai dar bobikės i̇̀ššauka, išdainiuo[ja] Krš.
3. tr. Stk išbarti, iškoneveikti: Prie visų žmonių i̇̀ššaukė, išlojo Mrj.
4. intr. kurį laiką garsiai išdejuoti, praaimanuoti: Ligonis i̇̀ššaukė visą naktį Š. Kokius metus i̇̀ššaukė pilviuku DūnŽ. Su landuone mėnesį i̇̀ššaukė, iškaukė Krš.
ǁ kurį laiką bartis, plūstis: Kiek ana i̇̀ššaukė, kiek ana išvagino! Užv.
5. tr. raudant išsakyti: O kad ji viena būtų, paėjėtų ten, už kaimo – ji rėktų, ji tikrai rėktų, iššauktų visą savo sielvartą I.Simon. Raudodamas iššaukdavo visa, kas susikaupė krūtinėje rš.
6. tr. šauksmu atgauti, pasiekti: Nieko neiššaũksi, neišklyksi – po visam (mirė) Krš.
7. tr. Q60, R46, MŽ62, Ndz paskelbti (žinią), pagarsinti: Ažusakus iššaũkdavo [bažnyčioje] Dglš. Šiandien aną nū bažnyčios iššaukė (paskelbė užsakus) Sg.
| refl.: Jau merga išsišaukus (užsakai išėję, bet neištekėjo) Lp. Jis maž duost ir permet vienam daugia ir iššauk tatai kaip iššaukiąsis vyną BBSir20,15.
ǁ paskelbti ką kuo tapus: Ką karaliumi (per karalių) iššaũkti KI148. Per raganą mane iššaukė Mž116, N. Jį par išvadžiotojį iššaukė prš. Visas svietas mūsų neapkęstų ir heretikais iššauktų MT(PraefatioXII). Ką šventu iššaũkti KII198. Tapė Rumėnija (Rumunija) per karalystę iššaukta Kel1881,81.
8. tr. šaukiant ištarti, pasakyti: O štai tikt šikšnosparnis išlėkė … arba tiktai gegužė, per aiškiai savo vardą pati iššaukianti Ns1851,1. Viešpats nužengia debesy ir ižšaukia vardą savo garsiai Ch150(turinys).
9. tr. balsu kreipiantis išvadinti iš kur, kad ateitų pas šaukiantį: Iššaũkti iš vidaus J. Anys dabar susiginčijo, kuris greičiau savo pačią iš pirties iššauks LTsIV283. Užkukuos gegutė vyšnelių sodely, o tai aš mislysiu, kad iššaukia mano miela motulė LTR(Vrn).
| refl. tr. Rtr: Išsišaũkęs kitan nuo svečių kambarin, gerokai aš jį išbariau Š. Išsišaũk jį vieną, jei nori, kad kiti negirdėt Trgn. Vienąkart išsišaukė močeka bernioką klėtin BsPII238.
| prk.: Nekeik, gali̇̀ nelaimę išsišaũkt Rmš.
10. tr. N, M, VĮ, LL299 paprašyti, paraginti ar įsakyti kur atvykti: Iššaukiu lenktyn R35, MŽ46. Jūs i̇̀ššaukėte mane pasitarti NdŽ. Iššaũkti ką dvikovon NdŽ. Ìššaukė, kiek yra daktarų, visi subėgo Imb. Dukart norėjo greitąją iššaũkt – vis neprisiėmė Krs. Bandė iššaukti Merkinę, tačiau paštas neatsiliepė rš. Prašom iššaukt mano sviedkus Zr. Jai rodosi, kad tomis giesmėmis iššaukiama mirtis I.Simon.
| Du sūnai buvo, i̇̀ššaukė karan Pnm. Ìššaukė į karą, i nebeparėjo Kž. Mano vyrą kaip i̇̀ššaukė, tai ir lig šiai dienai negrįžo iš karo Ut. Vardais pavardėms iššaukė teismas ir prisaikino Plng. Uždaro jį kalėjiman ir iššaukia teismą LTsIII476. Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę A.Vien.
| Bet i̇̀ššaukė karūmenę ir surinko streikininkus Šauk.
11. tr. pareikšti siūlymą, pareikalauti: Iššaukiu ar pasiduot, ar gintis R35, MŽ46.
12. tr. pavadinti kokiu vardu: Juknai (kaimas) iššaukti̇̀ neseniai: eigulys Jukna gyveno, ir i̇̀ššaukė Juknais Škn. Kaip juos iššaũkt? Užmiršau… Pšl.
13. tr. nuplėšti garbę, apšaukti: Ižšaukiu ką SD216.
14. tr. SD133,108, SD411,508, Sut, N išvaryti, ištremti: Ir daužos per pasaulį kaip ižšauktieji su anuo kitu latru DP168. Jonas … ižšauktas ir ištremtas ing salą Patmą DP485.
15. tr. atšaukti, nutraukti: Ižšaukiu bylas SD422, Sut.
nušaũkti, -ia (nùšaukia), nùšaukė
1. tr. apibarti, aprėkti: Nùšaukė, nubuvo, o nei reikė, nei ko Sb. Mane nùšaukė per susirinkimą Stk.
2. intr. sušukti, surikti: Prašau atsistoti ir nušaukti ant garbės mūsų valdovo I.Simon.
3. intr. šaukiant pasakyti, pareikšti nuomonę, reikalavimą: Visi nùšaukėm, ka neteisybė Krš. Pernai visi nùšaukė, kad vėl bus viskas gerai Lnkv. Reikėjo nušaũkti [per tėvų susirinkimą], ir būtų buvę vaikams virinto vandens Yl.
ǁ tr. išrinkti, nubalsuoti: Staršina visais balsais paliko nušauktas Raudonius Pš.
4. tr. šaukimu paveikti, nuslopinti, pagadinti: Aš galiu ir lempą nušaũkti – tokį turiu balsą Šts.
| refl. tr.: Kaklą (balsą) nusišaũkti KI26.
5. refl. šaukiant, skundžiantis mirti: Šaukė šaukė pilviuku i nusi̇̀šaukė Krš.
| Taip anie (nesutinkantys sutuoktiniai) i nusišaũks (riedamiesi nusibaigs), nusivargs Krš.
ǁ negyvai nusiverkti (apie kūdikius): Skubėjo kuo greičiausiai pakrikštyti, nes manė ją nusišauksiant mirtinai I.Simon. Čionai radau aš jį (kūdikį) vieną rytą jau negyvą; jis per naktį buvo smerčiop nusišaukęs LC1883,27.
6. tr. pagarsinti, išgirti: Tu su [savo] arkliais nùšauktas visoj apylinkėj Dkš. Jis buvo nùšauktas kalvis Alk. Už tai jį nušaukė už pilną darbinyką Pš.
| refl.: Jeigu nusišaũkus pana, kad bagota, tai iš toliau važiuoja [piršliai] Krn. Tai ji (pana) buvo labai nusišaũkus Mrs. Ji audėja nusišaukus Brš. Kazluos tai nusišaũkę žmonės Kt. Miestas Ninevė nusišaukęs savo lobiais Šlč.
7. tr. blogai atsiliepti, apkaltinti, apkalbėti: Kap ką svietas nuniekina, nušaũkia Dglš. Ji visų nukalbėta, nušaukta Kb. Nušauktà merga, o, žiūrėk, gerai ištekėjo Ut. Nušauktas, nutartas – i vagis Bsg. Kartais žmones tik nùšaukia durnu Dg.
| Tai kas, kad graži, ale visų nušauktà nuo garbės Blnk.
^ Nu jau dabar tai nùšaukė kap margą arklį Dkš.
ǁ refl. netekti gero vardo, blogai pagarsėti: Su tokiu darbu tik nusišaũksi DŽ1. Jų namai nusišaũkę visam krašte Dgl. Tep darydami tuo (tuojau) nusišaũkia Gs. Kietumu ir godumu jis jau seniai nusišaukęs rš.
8. tr. K, KŽ duoti žinią, paskelbti: Susižadėjusiuosius nušaũkti KI15.
| Nùšaukė [turguje], ka neštų [uogas] į kuperatyvą parduoti Krš.
9. tr. M, LVII843, Š, Rtr, Krs, Pv pakviesti, pareikalauti kur nuvykti, prisistatyti: Vėl mane nùšaukė Marjampolin Lp. Į Raseinius nùšaukė mum Grnk. Ponas tuoj nušaukia diedą: – Nu, radai pinigus? LTR(Slk). Nùšaukė abudu dvaran ir liepė atiduot pinigus BM29(Č). Patardyt apylinkėn nùšaukė abidvi boba (bobas) Mžš. Buvo juos nušaũkę tardyt [dėl rasto lobio] Vdn. Neseniai žentą vėl valsčiun nùšaukė Ds.
| refl. tr. Š: Nusi̇̀šaukė [ligonį] daryt praktikų (tirti) Jd. Ją apibara, apūrija nusišaũkę Mžš. Paskutinį kraują traukia, kada dvaran nusišaukia A.Strazd.
10. tr. KŽ šaukiant paliepti aukštai esančiam nulipti: Nušaũk, tenulipie vaikai nu taukšto Krš. Kregždė Jonas dar su patamsėliu nušaukė mane nuo šieno daržinėj, kur miegodavome su piemeniu Pranu J.Balt.
| refl. tr.: Vaikus nusi̇̀šaukė nu žago, ka nesiustum Rdn.
11. refl. pasidaryti sumenkusiam, nugeibusiam:
^ Kad neatrodytumi toks nusišaũkęs, tai gal ir būtų samdę, o dabar atrodai kaip smerčio purmonas Brs.
12. tr. Klk, Ps, Vžns pavadinti: Kaip tus dvariukus nùšauka? Pp. Pamiršau, kaip tuos miltelius nušaũkia Tr. Kunigiškių keliu tą kelią nušaũkiam Sv. Yr, tiktai nušaũktie negaliu Dgp.
| refl. Sv, Kp, Pš, Žg, Mžk, Vkš: Pala, kaip čia ta vieta nusišaũkia? Brž. Ar nenusi̇̀šaukė kaip tas dvarelis? Akm.
13. tr. DūnŽ apvaisinti (paukščius): Nušauktà ta vištelė Krš. Gaidys vištą nùšaukė Krkl.
◊ numiẽ nušaũkti kalbant apie artėjantį ar atėjusį laiką mirti: Greitai muni nušaũks numiẽ Pj.
pašaũkti, -ia (pàšaukia), pàšaukė
1. intr. surėkti: Pašaũksu balsu, galbūt ans (vagis) pabūgs i atsitrauks nu mūsų LKT44(Lž).
2. intr. NdŽ, KŽ įstengti garsiai šaukti: Aš dar dainelę tokią juokingą padainiuosiu, ale aš gerai pašaũksiu Sd.
3. refl. susišūkauti: Ū, ū! – pasišaũksme i grybaunam Str.
4. tr. SD1137, SD286, R123, MŽ162, Sut, K, M, LL199, Š, Rtr, BŽ66, KŽ balsu ar ženklu kreipiantis pavadinti ateiti, prisiartinti, atsiliepti: Išvydęs jįjį, pašaũk prie savęs J. Mokytojas pàšaukė pamokos atsakinėti DŽ. Eik, pašaũk tėvą pietų valgyti Up. Pašaũk tėvo valgyt, ba kopūstai užšals LKT386(Drsk). Kap puliukus (viščiukus) pàšaukiu – pul pul pul, visi jiej atbėga Kpč. Jo švogerius mokėj[o] pašaũkt vilką (imituodamas staugimą) Drsk. Pašaũk tu savų vaikelių, kad any neažmiegotų LKKIII202(Lz). Nue[jo] brolis, pàšaukė – užeina pieno puta (ps.) Mlk. Matau, klusnus esi sūnus. Vos pašaukiau, ir atėjai V.Krėv. Daugiaus ji vis teip parėjus prie durių pašaukdavus – tie jos vaikeliai jai ir atidarydavę Sln. Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą ir pašaukė mane vardu S.Nėr. Pirmesniai [piršlys midaus] duoda jaunajai, sėdinčiai užstalė[je] su jaunuoju, pašaũkdamas nauja pavarde, jau po vyru JR70. Kap tu eisi per dvarelį, nepašaũks vardeliu, tiktai pašaũks, mergužėle, vyro prievardėle DrskD143.
^ Pašauk vištą – atbėgs ir vanagas LTR(Šmk).
| refl. tr.: Kai iškuldavo žirnius, tai aš pasisemdavau saują ir pasišaũkdavau karvelius: ul ul ul Skrb.
5. tr. pakviesti, paraginti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Eik tu, pašaũk bobutę kieman Ker. Pašaũks tave malt Ėr. Negi až mylios gyvenu, kad negalėjot pašaũkt Ds. Pàšaukia viso kaimo ir nutaria, kas augins [našlaičius] Pv. Pàšaukė [vyrus] tadaik jau LKKII205(Zt). Bėk, motkos pašaũk Azr. Reiks pašaũkt žento Lp. [Pažįstamus lalauninkus] pirkion pašaũks, arielkos duos Pb. Jau biškelį kas, pàšaukei greitąją Klk. Paskiaus karalius Zigmantas Augustas pašaukė žemaičius į draugystę M.Valanč. Pàšaukė atsarginius į armiją DŽ1. Pašaũkti karo pratimų NdŽ. Jį liudininku pašaukė J.Jabl. Paskuo pàšaukė į karumenę iš piemenies (visai jauną) Kal. Trumpai prieš karo galą mane į karuominę pàšaukė Plšk. Vilius Karalius gavo raštą, kur jam liepiama būti pasiruošusiam, nes kiekvienu momentu jis galįs būti pašauktas kaip paskutinis rezervas I.Simon. Palikai čia nenupjautą barą, kai tėvynė pašaukė į karą E.Miež. Pašaukti tieson Ser. Viešpatis … mus per mirimą pašauks iž to pasaulio DP570. Helizeus … nuog Elijošiaus pranašo nuog arklo buvo pašauktas DP512. O tatai tie yra, kurie … tosp karalystėsp jo yra pašaukti MP94. Išvydo … taisančius tinklus savo ir pašaukė juos BtMt4,21. Daug nes yra pašauktų, bet maž išrinktų Ch1Mt20,16.
| Pašauktas kas ažu piktadėją, jei pirma dekreto numirs, be karojimo iž to svieto ižeit SPI10.
| refl. tr., intr. N, K, LL148, Rtr, Š, KŽ: Pasišaũk pagalbos DŽ1. Ateisiu ir aš, nebijok: pasišaũksi, aš jau ateisiu Trk. Dukterį pasi̇̀šaukė į Ameriką, šipkartę atsiuntė Krš. Vaikai padeda raškyt – mokyklos vaikus pasišaũkia Slm. Pasišaũkt, kai bėda – pirmas žmogus Klt. Jis žmogus pasišaũkiamas (paslaugus) Rmš. Kur tu pasišauksi̇̀ – svieto maža Str. Vargonyko pasi̇̀šaukė Kb.
ǁ Krž, Čk, Aln, Btrm prk. kalbant apie ateinantį laiką mirti: Privaikščiojau, gana, gal jau pašaũks (mirsiu) Krš. Eilė prieita, i pàšauka Pj. Gal ateis vakaras, pašaũks, neatsibėgsi (neišvengsi) Drsk.
| refl. tr.: Kažno ką dabar tėvas pasišaũks (kam po tėvo reikės mirti) Ktk. Jau atrodo, kad ir dėdę greit pasišaũks [mirę] broliai Krs. Kažno jau, ar nepasišaũks beržynėn tiktainos: jau eini, griūvi, nenori nieko LKT340(Ign).
6. refl. kreiptis pagalbos, užtarimo: Nuog to sūdo kitur niekur neturės pasišaukti žmogus nusūdytas BPI23. Pasišaukiu (apeliuoju) didesnėsp provosp B.
| Dievop pasišaukti (prisiekti Dievu) LL148.
7. tr. Šts, Kn užsakyti (gėrimų, valgių): Aš šaukiau alaus, o tu degtinės pašaũk Srv. Tuoj dėdė alaus pàšaukė Alk. Nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę V.Kudir. Galvoja žmogus: negražu vaišintis iš kitų, tai ir pats šio to pašaukė rš. Pėtnyčioj gavom šaltanosių, o paskui dar silkių pàšaukė Krok.
| refl. tr.: Kokių gėrimų tik jiedu pasišaukia, tai tokių ir žaunierius LTR(Ldvn). Valgyt nepasišauks Lp.
8. tr. numatyti, paskirti kokiai veiklai: Jis jautėsi pàšauktas dideliems uždaviniams DŽ1. Pàšauktas kunigystėn NdŽ.
^ Daug pašauktų, maža išrinktų rš.
9. tr. Rtr, NdŽ išgarsinti, išgirti: Onutė – pašauktà melžėja visam rajone Lkč. Ir koks dar pašaũktas gydytojas buvo parvežtas, bet kad jau reikėjo žmogeliui mirt, ir neišgelbėjo Srv. Buvo pašauktà viso[je] parapijo[je], kad ji labai graži Sdb. Mano vyras pàšauktas pjovėjas buvo Kair. Siuvėją Augustą visa apylinkė pàšaukė Rm. Mūs namai tai da pašaukti̇̀ yr Trgn. Tik pàšauktas, ka stiprus, o toks kaip ir kiti Grd. Buvo pàšaukta į Kauną vežt – geri ten daktarai buvo Skr. Vailabai tai jau pašauktà kaima buvo Vdk.
10. tr. pagarsinti dėl kokios smerktinos ypatybės: Kurs piktas pašauktas N. Ta mūsų Genė buvo šatras (vėjavaikė) pašauktà Skr. Tie tai pašaukti̇̀ [vagys] Krž. Tylėk, boba, da pašaũks už nusikaltimą Ln.
11. intr., tr. pavadinti, įvardyti: Možna i dukrele pašaũkt Dglš. Ana eina, ir gana [už našlio] – kur dėsis: senovė[je] negražu, pašaũks senmerge Krp. Nežinau, kap pašaũktie tuos grybus Dgp. Ūlyčia pašauktà lietuvišku vardu Zr. Ponas labai ažsiširdijo, kad kunigas jį durnium pàšaukė (ps.) Prng. Meskit, meskit po rublelį, būste pašaukti jūs sveteliais LTR(Ob).
^ Seną jaunu nepašauksi LTR(Zp).
12. tr. išleisti (kortą): Neturiu ko pašaũkti DŽ. Juk rodžiau, kad nešauktum vynų, o tu ėmei ir pàšaukei Skr. Pàšaukiau pykių tūzą Šk.
13. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ: Aš jums pasišaũksu, štiš, gyvatės! Krš.
◊ ant svi̇́eto pašaũkti pagimdyti: Vaikus bereikalingai ant svi̇́eto pàšaukiau Skr.
Diẽvas (Abraõmas, Pẽtras) pàšaukė (pasi̇̀šaukė) apie mirtį: Diẽvas mano vyrą prieš du mėnesiu (pas save) pàšaukė NdŽ. Nupirko namą, ale jį Diẽvas pasi̇̀šaukė par anksti Ob. Greičiau, regis, pašauktų̃ Diẽvas Čb. Nežinom nė vienas, kada Diẽvas pašaũks Trgn. Mes tai jau nesikelsim [į gyvenvietę] – Abraõmas pašaũks gal Pš. Jau laukiu, kada Pẽtras pašaũks Dgp. Be teisybės gyveno, su skraudums, i pasi̇̀šaukė Diẽvas Krš. Seni̇̀, ir Diẽvas nepasi̇̀šauka Krš.
paršaũkti, -ia (par̃šaukia), par̃šaukė tr.
1. K, M, Rtr, B60, NdŽ, KŽ parkviesti, parvadinti atgal: Parvadinti, paršaũkti KII380. Patys par̃šaukėm ją namo Jrb. Eikit, paršaũkit jį iš karčemos Pn.
| refl. tr. K, NdŽ.
2. pakviesti atvykti: Daktarą par̃šaukė Kv.
péršaukti
1. tr. Q540, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Jz stipriau už kitą iššaukti, surikti: Leisk pasiklausyti, ką ana šneka – tu páršauki KlvrŽ. Antanėlis, matyt, suprato, kad nieko čia gero nebus, žmonos jis neperšauks J.Balt. Girto Stagaro balsas peršaukia visus I.Simon. Mes geriau žinome, geriau išmanome, visus pamokysime, visus peršauksime! Žem. Ana vis su tranksmais šneka, šauka páršauka Krš.
| prk.: Nėra, tur būti, tokios dainelės, kuri peršauktų jo nerimą Pč.
2. tr. perkalbėti: Mokytis siūt labai norėjau, tik tėvas péršaukė Prn.
3. intr., tr. įstengti perrėkti kokį atstumą: Ties Klaipėda mares gali páršaukti – girdėti į antrą pusę Klp. Péršaukti per ką NdŽ.
4. refl. Ser, NdŽ, KŽ prarasti balsą šaukiant, prasirėkti: Gal mažas esi pársišaukęs, ka neturi balso Šv.
prašaũkti, -ia (pràšaukia), pràšaukė
1. tr. NdŽ, Als stipriau iššaukti, šaukimu viršyti, peršaukti: Pràšaukiau aš jįjį, bo mano balsas didesnis J. Tu buvai tada liesas, plonytis, bet gerklingas labai – neprašauksi J.Marcin. Kurs kurį prašauksite, pri to jau paliks piningai LTR.
2. intr. N, NdŽ kurį laiką praleisti šaukiant, dejuojant: Jezau, lyna, Jezau, nelyna – visą amžių [kaimo žmogus] taip ir pràšauka Krš.
3. tr. NdŽ šaukiant, rėkiant sugadinti, prarėkti: Nekrok, plaučius prašaũksi! Krš. Buvo girdėti, kaip miške per pavasarį prašauktu balsu kukavo gegužė rš.
| refl. tr. NdŽ.
4. tr. iš eilės šaukiant, pakviesti: Kur eini, ar į pieninę? – Ne, nebeisiu, kad mane jau, sako, pràšaukė Rm.
5. intr. NdŽ pradėti dainuoti, duoti toną.
6. tr. NdŽ garsiai dainuojant nepataikyti į natą: Mokytojas Rodė buvo toks piktas, kad aš vis gaidą pro šalį prašaukdavau I.Simon.
7. tr. pavadinti, praminti: Tą vietą pràšaukė Bruniniekai Dgp. Tokiu vardu prašauktà ta vieta, mun rodos, nū vandens BM327(Rdn). Ir pràšaukė jį kurtinyku Ob.
8. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ.
prišaũkti, -ia (pri̇̀šaukia), pri̇̀šaukė
1. tr. Q165, K, M, J, Š, Rtr, KŽ balsu kreipiantis, šaukiant atkviesti, paraginti ateiti, prisiartinti, grįžti, atsiliepti: Negaliu vaikų numo prišaũkti Vkš. Uogavo an kalno – prỹšaukėm Vn. Dalikės nebgal beprišaũkti [dirbti] – pavargo Krš. Prišaukęs mane prie staliuko, liepė pasirašyti Žem. Šauk, šauk kaip poną – ir dar negali prišaũkt [valgyti] Srv. Kaip neprišaũksi mane vardeliu, šauk mane pavardėle JD155. Šaukte šaukiau – neprišaukiau KlvD191.
^ Arklį in avižas visada prišaũkia, o pijoko in pusbonkį neprišauksi̇̀! (iron.) Skdt. Už miškuo yra tujau Kantaučiai pri̇̀šaukamys (netoli gyvenantys, galintys išgirsti šaukiantį) Plt.
prišaũkiamai adv., prišaukiamai̇̃ NdŽ: Prišaukamai gyvenam M.Unt.
prišauktinai̇̃ adv.: Ans prišauktinai̇̃, t. y. netoli, gali prišaũkti J.
| refl. tr.: Šauk, šauk – negali prisišaũkti tavęs J. Tėvas toli žvejojo, negalėjau prisišaũkti Vkš. Vilkai moką šunim lot, kad greičiau šunis prisišauktų Ds. O aš šaukiau savo bernužėlį, o aš šaukiau, prisi̇̀šaukiau aš jį JD474.
^ Giedojo gaidys, kol vanagą prisišaukė KrvP(Mrk). Dalia kurčia: kad ir šauksi – neprisišauksi KrvP(Žž).
2. tr. pakviesti, paprašyti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tujau pri̇̀šaukė greitąją, muni išlakino į Klaipėdą Vvr. A velnias tokią baisybę (netikusį ūkvedį) pri̇̀šaukė an mūso galvų! Rdn. Jau kai Baliukas, tai retu kur rast: ar bėdoj, ar kur anas pirmas prišaũkiamas Skdt. Dar nelaimę prišaũksi savo galvai NdŽ.
| refl. tr., intr. Sut, K, LL24, Š, Rtr: Sunku prisišaũkti ką, bėdai atsitikus DŽ1. Sužeistieji šaukia ir pagalbos neprisišaũkia NdŽ. Neprisišaukami̇̀ paliko žmonys, neprisiprašomi Krš. Juozis jau tas geras žmogus – prisi̇̀šaukiamas Jnš. Ar galva susops, ar širdis – neprisišauksi̇̀ [viena gyvendama] Klt. Ar miršta, ar dega – niekur jų (vaikų) neprisišauksi̇̀ Kp. Vaikų dabar sunku prisišaũkt – neprisišaũkia tėvai Adm. Neažmokėsi gerai, tai kito karto neprisišauksi̇̀ Aln. Neprisi̇̀šaukiam lietaus Al. Pirma greit velnią prisišaũkdavai, o dabar jie uždaryti (juok.) Skr. Neseka prisišaũkt daktaro Lp. Su savo tokiu liežuviu ir kitoj parapijoj bėdą prisišauksi A.Vien. Melodija plaukia vis tolyn, neprisišaukiamà NdŽ. Nelaimės galima atsikratyti, o laimę – prisišaukti rš.
ǁ refl. kreiptis ko prašant: Neturinti pri ko prisišaũkti KlvrŽ. Prysišaũkti turėjo pry valdžios, gavo pensiją Pj.
3. tr. KŽ šaukiant prikelti: Ką iš numirusių prišaũkti K. Kas miręs, to jau nebeprišaũksi NdŽ.
4. tr. Ser, NdŽ daugelį sušaukti, suvadinti: Prišaũkti daug [žmonių] BŽ266.
| refl. tr.: Prisi̇̀šaukėt velnių ir neduodat jiem darbo Stk.
5. tr., intr. N šaukiant pasakyti, šūktelėti: Nežinomas balsas jam pri̇̀šaukė: švilpk! Vlkš. Vienas vaikas kitam pri̇̀šaukė: – Dėdis pareina atgal Plšk. Didelių plaučių reik ant jį (apykurtį) prišaũkti Vdk. Ans neprigirdįs: jei prỹšaukei žodį – atsakys, jei neprỹšaukei – nieko negausi iš ano Šts. Prišaũkia aniems apačio[je] drūtai žaką laikyt Jrk124. Tai prišaukdami pažįstamiems, tai rankas vienas kitam paspausdami, susimaišė atvykusieji I.Simon.
6. intr. sakyti raginant ką daryti, atkreipti dėmesį į ką: Iš ten jis ir mums dabar prišauk: pabuskit Ns1832,8. Mums prišaukiama, idant mes Viešpatiespi verstumbimės prš.
7. intr. NdŽ, Trg pritarti dainuojant ar giedant: Būdavo, balsus taikys, katram natavot, katram prišaũkt Erž. Vyrai munie pryšaũkti liuob galės, galėjau dainiuoti Vn. Kito toks balsas, kad negal prišaũkti Slnt. Aš neprỹšauku dėl to, kad neturiu tokio balso Šts.
8. tr., intr. Sut paskelbti, pranešti: Šiandien ant turgaus Poškus pri̇̀šaukė jomarką Akmenė[je] Vkš. Praeitą turgų Drungilas pri̇̀šaukė žmonims, kad nau[ja]s gydyto[ja]s yr parvažiavęs į Darbėnus Dr.
9. intr. šaukiant įsakyti, įkalti į galvą: Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų cukraus, apelcinų ir kitų gardesnių dalykų DS367.
10. refl. NdŽ pakankamai šaukti, rėkti.
11. intr. Š priverkti, priraudoti.
sušaũkti, -ia (sùšaukia), sùšaukė
1. tr. R33, MŽ44, Sut, N, K, M, LL330, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Rš, Pp sukviesti, suvadinti: Sušaũk visą šeimyną J. Aš pasiryžau, nieko nelaukdamas, sušaukti savo vyrus, sudaryti pirmą šiame krašte sukilėlių būrį V.Myk-Put. Sùšaukė visus gyventojus į sueigą Plšk. Sùšaukia vaikus [mokytis] Mrc. Sušaũkia, pamoko žmones [agronomas] Imb. Vieną dieną pavardims mus sùšaukė ir pastatė į dvi grupes Plšk. Viščiukus sušauksmà, aždarysma ir eisma Skp. Sušaukė ji visas žvėris, visus vabalus, visas varles LTR(Ldvn). Liepė sušaũkti kalvius su preikalais, su kūjaičiais Gd. Vėjas tuoj sùšaukė debesų galybę (ps.) Sv. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Tėvelis numirs, brolelis užaugs, mūsų sesučių niekas nesušauks (d.) Pls. Hūkinykas liepė tarnui savam … privest elgetų…, sušaukt…, idant namai jo būtų papildyti DP278.
| refl. tr. NdŽ: Tėvas susi̇̀šaukė vaikus DŽ1. Kol tu giminės susišaũksi, ilgai truks, o kaimynas pats pirmasis [į pagalbą] Skdv. Susišaũkia vyrus, parodžia [padarytą žalą] Grv. Seniai armonika susišaukė jaunimą rš. Visus šventūsius susišaũkęs (šaukdamasis dangaus pagalbos) rėka Pvn.
2. tr. šūksniu paraginti ateiti, atsiliepti: Ka bus valgymas gatavas, tai aš taũ sušauksiù LKT266(Brž). Uhū! uhū! – sùšaukė jį senasis ubagas Jrk21.
^ Rugiai buvo reti – diegas diego nesušaukia Vlk.
| refl. tr.: Vaikai, nedarkykit valgio – badą susišaũksit! Dkš.
ǁ Krkn, Sdk, Šč, Lt šaukiant sugrąžinti, pašaukti atgal: Norėjau sušaũkt, bet jau buvo toli nuėjęs Gs. Būtų užmiršęs, ale nuo galulaukės sùšaukėm Grš. Vyrai barškalus pasiėmė, barškino, tauškino girioj par naktį, bet vaiko [paklydusio] nesùšaukė Skr. Eik, sušaũk šunį atgal – dar užpuls ką Srv. Sùšaukė kiaulę, mat klauso Ėr. Pavargėlius žmones, paskui tūleropus geidulius šito pasaulio nuėjusius, sušaũkia DP410.
3. tr. sukviesti (susirinkimą, tarybą, posėdį ir pan.): Sušaũkti tarybą, teismą NdŽ. Buvo beklausiąs, kam sušauktas mitingas J.Balč.
| refl. tr.: Apylinkės sekretorius susi̇̀šaukė susirinkimą, o pirmininko nėra Skr.
4. intr. NdŽ surikti, šūktelėti: Tėvas sùšaukė arba motina: gulti, vaikai, a jūs da norat baikas krėsti?! Vvr. Ka sušaũksu, pribūs dvyleka plėšikų (ps.) Varn.
^ Kaip sušaukia, taip ir atsišaukia LTR.
ǁ tr. NdŽ subarti: Sùšaukiau, ka nemuštųs Krš. Sùšaukė vaiką, ka nesiustų, nedraskytųs Krš. Sušaũk, ka klausytų DūnŽ.
5. refl. tr., intr. NdŽ šūkaujant, ūbaujant susižinoti: Miškai, miškai – susišaũkt negali̇̀! Vrn. Ar mes čia, paliose, susišaũksim vieni kitus, kai paklysim? Dkš. Piemenys miške ir tai susišaũkia, o mes kaimynystėj nesusišaũksim! Srv. Piemenėliai susišaukia ragu TS1900,4-5. Pavasarį, ka Venta ištvinsta, par upę susišaũkti negali Vkš. Susišaũkia [vilkai] vienas su kitu Pb. Ant pilaitės sienų susišaukdami vaikščiojo sargybiniai A.Vien.
^ Žirnis žirnio nesusi̇̀šaukia (skystai išvirta) Lp.
susišaũkiamai adv.: Gryčia, seklyčia, kamara – krūvai žmonių vietos nesusišaukiamai J.Balt.
6. tr. K, Rtr, KŽ, I.Simon paskelbti (ppr. užsakus).
7. tr. NdŽ vienu kartu išleisti (kortas).
◊ visùs gi̇̀mines sušaũkti labai susiraukti: Rūgštu, mažna visùs gi̇̀mines sušaũkt Žl.
užšaũkti, -ia (ùžšaukia), ùžšaukė
1. intr. M, Rtr, KŽ garsiai sušukti, užrikti: Jis kad ùžšaukė – tuoj visi nutilo DŽ1. Ne savo balsu ùžšaukiau iš skausmo Bb. Vilko balsu mokėj[o] užšaũkt (užstaugti) ir [vilką] prišaukt Drsk. Būčiu paklaususi, būtumi užšaũkęs, užkrokęs! Krš. Kartais ans ùžšauka ant munęs Tl.
| refl.: Varlės kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos rš.
2. tr. NdŽ peršaukti, perrėkti, viršyti šaukimu: Daugiau nedainuosiu – o kam tu mane ùžšauki! Jrb. Taip krokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo Žem. Mane, švelnią moteriškę, užšauks, užrėks, užstumdys S.Čiurl.
| prk.: Jų širdyse dar nebuvo tiek neapykantos, kad galėtų užšaukti sąžinės balsą Vaižg.
3. tr., intr. R363, MŽ486, N šaukiant uždrausti (ką daryti): Ùžšaukė, ka to sviesto neimčiu Krš.
4. tr. pakviesti užeiti (ppr. einantį pro šalį): Užùšaukiau kartą, tai kad pripaistė visokių niekų Slm. Kokį berną ažušaũkia savęs[p], duoma ėst, duoma įsigert Lz.
| refl. tr. DŽ1, Prn, Lp, Pc: Ją dažnai kas užsišaũkia Ėr. Mes senukę vis užsi̇̀šaukiam pavalgyt Ig. Užsi̇̀šaukiau vaikus gryčion Aln. Užsi̇̀šaukiau, primylėjau ir da išsinešt daviau Ds. Matei, kad ej[o], tai reikė užsišaũkt Pv.
ǁ šaukiant užvadinti aukštyn: Ùžšaukė visus ant kalno pasižiūrėti puikaus reginio DŽ1.
5. tr. užkviesti kur atvykti, dalyvauti: Žùšaukė jį an rodos Rod. Ir aš tę ejau, ažùšaukė mane Dv. Ka veseilion ažušauktái, tai pagiedotau Dv.
| refl. tr.: Nepliauškėk, tu užsišaũksi nelaimę an savo galvos! Krš.
6. tr. Q48, B, NdŽ, Skd, Vkš, Krd paskelbti, pagarsinti, pranešti: Užšaũk bažnyčio[je], kad bus atlaidai J. Šiandien ùžšaukė jomarką ant ateinančios seredos Užv. Turguj ùžšaukė, kad prapuolė vaikas Jnš. Argi negirdi, kaip aš (gaidys) tarp vakaro ir ryto kokia dvidešimt kartų užšaukiu orą Mš.
| refl.: Jie užsi̇̀šaukė duot labai daug, o neištesi Gs.
ǁ N, KŽ paskelbti užsakus.
| refl. tr., intr.: Jau jy užsišaũkus su kitu Lp. Anas kitą buvo ažgėręs i ažsišaukęs Ml.
7. refl. KŽ užsikamuoti, galą gauti šaukiant: Jis persišaukė, užsi̇̀šaukė KII247. Vaikas užsišaũks bešaukdamas DŽ1. Jei kas pasidarytų, ji užsišaũktų Snt. Vežk tu greičiau tą bobą į ligoninę, ka tik pagytų, bo ta mergica užsišaũks Rs.
8. tr. šaukimu pakenkti: Ùžšaukėm gerkles (užkimome) Ub.
ǁ refl. NdŽ, KŽ užkliūti, užsikirsti balsui.
9. intr. NdŽ garsiai uždainuoti, užrėkti: Aš iš sykio ùžšaukiau: – Oi berželis turi širdį… Jrb. Koristė buvau, užšaũkt labai galėjau Bb.
10. intr. daug užsiprašyti, norėti gauti: Par daug ùžšaukė už arklį Up. Jurgis už arklį ùžšaukė šimtą penkiasdešimt litų Čk. O kiekgi užšauksite algos? rš.
ǁ NdŽ skelbti sumą kortuojant: Atsargiai lošta, tankiai net per mažai užšaukia TS1904,4.
11. refl. turėti vardą, būti vadinamam: Aš užmiršau, kaip ta vieta užsišaũkia Ds.
12. tr. KŽ, Nt, Akm, Eig apvaisinti (paukščius, kiaušinius): Kliunkiai, t. y. kiaušiai neužperėti, neužšaukti̇̀, be žąsino, be gaidžio padėti J.Jabl(Als). Tiek įdrėbiau (užmokėjau) už tus žąsies kiaušius, o nė vienas neùžšauktas Dr. Žąsies kiaušiai nėra užšaukti Klp. Neùžšaukė žąsų, nieko neišrietėjo DūnŽ. Neišlesintas žąsinas y[ra] juo užšauką̃s Šts.
sušaũkti
Apibrėžtis
šaũkti, -ia, -ė
1. intr. SD1196, SD402, Q33, H, R, MŽ395, Sut, K, M, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ leisti iš gerklės stiprų balsą, rėkti, klykti: Šaukiu, šūkauju, klykauju SD118. Didžiu balsu šaukti N. Bepradėm šaukia, kad ateitum J. Pradėjo šaũkt, aš susiėmiau ausis ir akis Snt. Ka aš išsigandau, ka pasiutau šaũkti! Gršl. Kaip muš, šaũk, kiek galvo[je] balso Krš. Kroka, šaũka – pradėm langai birba NmŽ. Boba šaũkia, kiek leidžia galva Nmk. Ko tu šauki̇̀ kaip be galvos?! Pln. O tas kaukas parlėkė i šauką̃s: tpruka, tpruka Krt. Kas ten pri Ventos taip gvaltą šaũka – bene skęsta kas? Vkš. Žmogus prie ežero atsigulęs ir šaukia trokštąs MPs. Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, iš sielvarto tu ar iš džiaugsmo J.Marcin. Šaũk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą K.Donel. Šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. Kad prijojau dvarelį, mergužės tėviškėlę, ir šaute šoviau, ir šauktè šaukiaũ, kad išgirstų mergelė JV503. Lakto[je] lentas (lėtas) pradėjo šaukteino: – Tėvas guli, lengva mumis (ps.) Gmž(Krd). Ir vėl, šaukdamas didžiu balsu, bylojo VlnE210. O visi vėl šaũkia, giest, išpažįsta jį karaliumi DP4. Sakau jumus: jei tie tylėtų, akmenys šauks BtLuk19,40. Moab yra sukulta, jos vaikus gird šaukiančius BBJer48,4.
^ Šauka kaip iš po žemės (silpnai) LTR(Pp). Ko šauki̇̀ kaip menkė? (iron.) Dr. Nešaũk kap varna an lietaus Pls. Šaũkia kaip rupūžė po ratu Skr. Dažnai šaukiančio niekas neklauso KrvP(Ps). Nors šauksi, rėksi, nuo mirties nepabėgsi LTR(Tr). Zuikiui ant uodegos neužmynęs, nešauk, kad pagavai LTR(Grk). Nemunu plaukia, vandens gert šaukia (iron.) LTR(Krn). Nelaimė neita šaukdamà (nelaimė ateina tylomis) Vgr. Liga ateita ne šaukdamà, patyliais J. Duodamas imk, genamas bėk, mušamas šaũk J. Kas šauka, tešauka, vedu, bobale, važiuokiam VP23. Kaip lauke šaukė, teip girioj atsiliepė VP21. Kap kraštan šaukia, tep miškan atsišaukia Kb. Kaip numūse šaũka, taip miške atsiliepa Lkv.
| tr.: Bėdą šaukiu (rėkiu, kad bėda ištiko) R412, Mž555.
šauktinai̇̃ Aš geriau gulėsiu ir šauktinai šauksiu atsigulusi, bet tau nedirbsiu! I.Simon.
| refl. Rtr: Pradėjo vienas [svečias] šaukties, kad jam nutraukė rūbus LTR(Slk). Aš esmi balsas, šaukiąsis girioj SE10.
^ Kap mede šaũkias, tep ir atsišaukia Rod.
2. intr. NdŽ garsiai kalbėti: Nešaũk taip garsiai DŽ. Jis nešneka, o šauktè šaũkia – jau senatvia žmogui Jrb. Aš šaukù dikčiai, ka ausimis negirdu Jdr. Ko šauki̇̀ ant viso namo – vaikus prikelsi! Jnš. Aš vis pamažėl, pusbalsiu, o ji kad šaukia kaip namie A.Vien.
šauktinai̇̃ adv.: Šauktinai̇̃ šaũk, kad teip negirdžia Grž.
ǁ tr., intr. garsiai sakyti, tarti: Mano penas, mano grūdai, mano mėsa, mano gyvuliai! – šaukė Tamošius Žem. [Klebonas] šaukė pamokslus iš sakyklos J.Balt. Šaukė anuos žodžius Ch2Kar23,16.
3. intr. rėkti ant ko, bartis: Grioju, šaukiu ant ko SD110. Kiek sykių šaukiáu už tą mašynų taisymą Lkv. Mortelė tik šaukanti̇̀: – Mun gėdos nedarykiat! Trk. Gera pardevėja: ne ana šaũkė kaip kitos, taikė kaip geriau Krš. Marti muno šaũka, ka eič pri gydytojo pasitikrinti Krž. Kiek šaũka negerti, o kas klauso?! Krš. Stalelin stuk kumščiu ir šaũkia Šmn. Ponas šaukia an šito žmogaus: ką gi tu tę darai?! Žln. Ėmė tėvas visom keturiom šaũkt, ka motina pakilo važiuot pas dukterį Jnš. Jei kurs kanaunykas gynė, ant to šaukė kaip ant bedievio M.Valanč.
^ Kas neklauso tėvų šaũkiančių, susilauks šunies kaukiančio Ar.
| refl.: O daba ant nekalto žmogaus šaukýs! Dr.
4. intr. tr. DŽ, Lc garsiai dainuoti, giedoti: Vienas giedojo, šaũkė – balsas geras Jrb. Tu šaũk pirma, turi gerą balsą Krtn. Ka pareis iš pievų par Balčius toliausiai šaukdami̇̀ Nmk. Šaũkdavom gerkles paleidusios Kdl. Prigers, dainiuos, ka šaũks, ka soda plyš! Ms. Jūzupas ir galia šaũkti End. Šaukù, bet tiek dideliai neįsikimbu (neišdainuoju) Lnk. Šaũkti šermenų giesmes NdŽ. Giedotojai užstalėje giedojo, šaukė, prakaitą apsibraukdami Žem. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tečiaus giedojo M.Valanč. Ekše (eik šen) šaũkti (pritarti dainuojant) Grdm.
^ Šauka, gieda kaip į Šidlavos atpuskus eidamys VP44.
ǁ intr. skambėti: Jug visi tie tavo [armonikos] balsai šaũka Kv. Gražiai šaukia tavo dūda rš. Šitas kiaušinis šaukia teip stipriai [kalenant į dantis] Sl.
5. intr. NdŽ garsiai verkti, raudoti: Ta jų mažoji niekai buvo augyt: šaũkdavo naktį pabudus, apsiversdavo su tą vyge Jrb. To vaiko šaũkė, galus darėse Jrb. Nešneka, kam gaila (nerauda žodžiais), šaũkia vienu balsu, i viskas Vdk. Šaũk nešaũkusi, o ano nebiprišauksi Varn. Motina an kapais pradėjo šaũkti Trk.
6. intr. garsiai dejuoti, aimanuoti (ppr. iš skausmo): Taip šaukė, taip rėkė vargšas kojomis, viduriais J.Jabl. Kas par gyla buvo: cielą metą šaukiáu LKT82(Pln). Opybė begalinė: biškį kas, i šaũka Rdn. Kaip i sveika, nebi̇̀šauka niekum Krš. Ana didliai šaũkė, dejavo Plng. Senis rėkia, šaũkia – kojas suka Kp. Ir keikiau, ir šaukiaũ: labai drūtai skaudėjo Dgč. Ligonis šaukia galva, širdimi, visais kaulais TS1902,4-5.
7. intr. bėdoti, skųstis: Negal šaũkti, ka jau taip būtų bėda, ale tiek terandas Ll. Gerai gyvenam, negalia šaũkti Krš. Negaliu šaũkti an savo vaikų Ub. Jadzė šaũka negalinti lašinių valgyti DūnŽ. Šaũka: mes nebibūsma, baido čia, baido Žr.
8. intr. išduoti smarkų balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius): Oi, oi, kaip čia gražu: miškas šniokšta, vivirsiai šaũka, visi kiti [paukščiai] čiauška, giesta Krš. Pelėda šaũka – gero nebūs (priet.) Klm. Ko ta karvė visą dieną šaũkia? Jrb. Vakaras yr, gyvoliai šaũka Rsn. Gegutė vis šaũkia – Jo-kūbs, Jo-kūbs! Kdn. Erelis nusiminė ir šaũkė didžiu balsu PP12. Ką ta varna teip šaũka, kokią naujyną praneša?! Rsn. Kur pylės plaukia, kur gulbiai šaukia, ten plauk ir vainikelis KlpD5. Nesa levai rėk ant jo ir šauk BBJer2,15.
^ Viduj girios gaigalas šaukia (lopšys) Tvr.
9. tr., intr. DŽ, DP142, I.Simon skelbti, garsinti: Per tris nedėlias kunigas šaũkia užsakus Dg. Rudenį buvo šaũkęs – parduos lauką Gs. Tada prisakė Moziešius, idant šauktų pro abazą BB2Moz36,6. Jis patis šaũkia mūsump visump: – Kas nor ateit paskui mane, teužgina (orig. teužginis) patis savęs DP147.
ǁ part. praet. pagarsėjęs, žinomas: Ežeras buvo šaũktas an žuvų Tvr.
10. refl. atsiliepti šaukiamam: Šaukiu, šaukiu – nesišaũkia: jau numiręs Lb. Guli katinas galvą pakėlęs, daboja, ale nesišaũkia Vdš.
11. tr. balsu ar ženklu kreiptis, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Šaũk vaikus namo DŽ. Jis atsiliepė šaũkiamas NdŽ. Tik už durų išeinu aš – jau šaũkia atgal LKT199(Grl). Šauka žmones vardais ir pavardėmis, į laivą sėdant Šts. Kada anys valgo, tai ir mañ šaũkia, ale kur te aš eisiu! Trgn. Kulia, kulia, jau pietūs nebetoli, o dar pusryčių nešaukė LTsIV175. Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyti bešaukė, nei prie ruošos berūpino A.Vien. Tik pradėjo migti, jam pasirodė, kad kas jį šaukia vardu J.Balč. Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena V.Krėv. Reikšdamas savo mintis šaukiamaisiais sakiniais, sakytojas lyg šaukia, prašo, stebisi J.Jabl. Šaukiamasis telefono prietaisas VĮ. Užgirdau girdėjau degulės balsą, mislinau dūmojau, motulė šaũkia DrskD189. Šauksi̇̀ tėvelį par pusę metelių, šauksi̇̀ mielą motinėlę par visą viekelį (d.) Všn. Šauksiu motinėlės balsu gegužėlės – ar neužgirs? A.Strazd. Su jaunu berneliu neilgai tesdžiaugsi, žalių rūtų vainikėlį su balseliu šauksi̇̀ (d.) Šmn. Šaũk savo motutę gegutės balseliu (d.) Šmn. Tu po tuoj skarele neprisidžiaugsi, rūtų vainikėlio balseliu šauksi̇̀ DrskD147.
| Ta paukštelė lietų šaũkia: Dieve, lyk, Dieve, lyk! Šd. Lytaus paukštis šaũka: duok lytaus! Klp.
^ Gera gulėt, kai darbas nešaukia KrvP(Krsn). Ateit liga ir nešaũkiama Sch87; B819, N. Giltinė ateis nešaukta LTR(Rk). Lovoj valgai – ligą šauki Kp. Šauk šventuosius, šauk prakeiktuosius, – vis tiek nieko nebegausi Grž. Visus velnius šaukė (plūdosi) Grž. Kam čia vilkus šauki̇̀ (ko stūgauji)? Blnk.
| refl. tr., intr.: Šauktė́tės (šaukitės), eite (eikite) valgyt! Dglš. Šaukis, sesute, šaukis, jaunute, mažuosius paukštelius, kad jie nuskristų ir pabudintų tikruosius tėvelius LTR(Švnč). Gal jau ir rugeliai šaũksis (laikas bus pjauti) Dglš.
ǁ kreipiantis sakyti, tarti: O kaip prijosi marės kraštelį, šaũki mano vardelį JD275. Šaũkia jos, šaũkia – o nėra jos gyvos jau Aru28(Dv). Šaũkit jūs jos, kur jy (ji) prapuolė Drsk. Žiūri pro langą – stovi čigonas ir šaukia, kad anas išeitų LTR(Ds). Kiaules šaũka čiuk čiuk čiuga Klp.
12. tr. DŽ kviesti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tuoj mes lekiam į kaimą vyrus šaũkt, iš tos balės ištraukt karvę LKT219(Grnk). Momą šaũk, moma pavedžios arklį (kaupiant bulves) Dgp. Nèšauktas neisi pirtin Klt. Šaũkdavo, kad talkon ateitų šita merga Lt. Taigi svieto šaũk, nestovėk, ne tep ažusgręžus! Btrm. Šaukė pagraban – negalėjau nuvažiuot Dgč. Vakare dusina, misliom gal greitosios šaũkt Slm. Šaukčiabe Dievą, ale Dievas greit nepribus Ad. Jį į teismą šaũkia DŽ. Tieson šaũkti BŽ79. Mes šaukiame jus prie ginklo, nes karas prasidėjo rš. Šiandien aš šaukiu prūsus į kovą J.Gruš. Šaukiamoji bajorų kariuomenė pasidarė nebereikšminga rš. Rašytojas čia tarytum koks senovės lietuvių karžygys šaukia snaudalius tautiečius į darbą, į kovą Žem. Jei žinai, kad būsi šauktas, geriau pats nueik A.Gric. Nešaũkdavo į kariuomenę: tik ką pagavo, tai tas tarnaudavo Slv. Į apylinkę šaũkė mani daug sykių Plšk. Atej [o] tarnai šaũkt in karalių Žln. Šaũkia in poną dvaran Imb. A nèšaukė tavi pas daktarą? Jd. Šaukia jauną bernužėlį, šaukia į karužę LTR(Brž). Šaukiamasis raštelis LL174. Kunigaikšti, taip anksti mus iš poilsio šauki B.Sruog. Jau vieversiai gieda, jau artoją šaũkia į lauką Žml. Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaũkia? K.Donel. Mus nepaliaudamas vadina ir šaũkia savęsp DP380.
| prk.: Pavasarį žemė šaukia: dirbk, žmogau, sėk, kad turėtum ką pjauti P.Vaičiūn. Na, mano narsieji karžygiai! Likimas šaukia jus naujan karo žygin V.Krėv. Žiburys da nešaukia prie pertraukto dienos darbo V.Kudir. Vėtroj plakas baltos burės ir šaukia toliai mėlyni S.Nėr. Tave tenai nelaimė šaũkia Rmš.
| refl. tr.: Kiminis šaukiasi po vieną į priėmimo kambarį, klausinėja rš. Nėr gerai, šaũkiamos vėl [greitąją pagalbą] Klk.
13. tr. organizuoti (susirinkimą, posėdį ir pan.), kviečiant dalyvius: Kaime nuolat būdavo šaukiamos sueigos rš.
14. intr. prašyti pagalbos, kreiptis ko maldaujant: Arkliai ir karieta skęsta! Tai jis pradėjo prie Dievo šaũkt Krn. Kaip tada ilgai šaukę ir raudoję buvo ir maž nutilę, kėlėsi Ozijas, verkė ir bylojo BBJdt7,22. Iš gilumo šauku tavęsp Mž340. Tavęspi šaukiu, o tu veido savo neslėpk nuog manęs PK55.
| Balsas kraujo brolio tavo šauk manęsp nug žemės BB1Moz4,10. Šitai balsas kraujo brolio tavo šaũkia manęsp ižg žemės DP410. Moziešius šaukė Ponop ir bylojo: ką veiksiu su žmonims? BB2Moz17,4. Christus šaũkia mūsump: – Stenkitės įeit per ankštus vartus DP319.
| refl. intr., tr.: Ligonis šaũkėsi daktaro DŽ. Tuo šaũkės prie daktarų, da buvo kiek atgriebę Jrb. Daugalis žmonelių šaūkias in daktarus Adm. Kurgi šaũksiesi – pirmiausia bėgi pas vaikus Dg. Viską prasileido i turėjo šaũktis prie tėvų Jrb. Šaũkas pri munęs, ka padėčiu Krš. Nėr ko šaũkias vetrinoriaus (neišgelbės karvės) Klt. Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau ir į tave su viltimi šaukiausi V.Myk-Put. In Prienus šaukiaũsi [pagalbos] Stk. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok… V.Krėv. Ar jau mane mokysi gaspadoriaut? Nesišaukiau kuliamosios ir nesišauksiu J.Balt. Reik vaistų šaũkties suskiuo nusigydyti Šts. Kai paskutinioja preina, tai ir menkos žolelės šauki̇́es Trgn. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko neprisišaukė BsPIV54. Senė taip supyko, kad ėmė šauktis dangaus keršto V.Myk-Put. Daugel kas šauktumias pri [rastųjų] piningų, bet man Dievalis davė, aš ir vartosiu M.Valanč. Kunego šauktis pradėjo Sz. Ir tur apsisiausti maišais … ir Dievop šauktisi didei BBJn3,8. Jei tu anus varginsi, tada anys manęsp šauksis bei aš jų šauksmą išklausysiu BB2Moz22,23. Kur šaukiasi (būtinai reikia), mes apmokam Krok.
^ Angelo šaukėsi, o velnią pirštu viliojo KrvP(Mrk). Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės Skv1Moz4,10.
ǁ labai prašyti, geidauti: Iš kunigaikščio šaukia paspirties, per laiškus jį glaboja J.Marcin. O po tam lopšy sapnuodams šaũkia pagalbos K.Donel. Ir ėmė rėkti keršto šaukiamu balsu J.Jabl. Šaukė išgelbėjimo Sch173. Ir kraujas kraujo šaukia kaip išbadėjęs duonos S.Nėr. Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s, be reikalo varvinamas M.Valanč. Šaukti pagiežos OsG149. Tokie darbai šaũkia pagiežos (keršto) Smln.
^ Nešaũk gryčioj velniukų Blnk.
| refl.: Šaũkės pagelbos, ale nebuvo kam prieit Klt. Rankos nesišaukė darbo J.Balt.
| Nekaltas krau[ja]s į dangų šaũkas Rt.
15. tr., intr. DŽ, NdŽ prašyti, norėti gauti tam tikrą kainą: Kiek šauki̇̀ už tą vežimą malkų? Krtv. Nereikėjo tiek daug šaũkti, būtumėt pardavę Krš. Jis daug šaũkia, pigiai iš jo nepaimsi Rm. Par brangiai šaũkia – kas gali įpirkt! Srv. Kiek juos (už paršelius) šauki̇̀? Žg.
^ Gerą tavorą i nešaukiant išperka LTR(Vdk).
| refl.: Kiek šaukýs už linų verpimą? Šts.
ǁ reikalauti: Ką iš tavęs šaũksiu, kad tu nieko neturi! Ėr.
| refl. tr.: Apleido draugai, kuriuos ir Drūktenis lenkė, kad nuo jo nešauktųsi skolos Žem.
| Kas reiks daryt, kai skolinykai pradės šaũktis Skdt.
16. tr. DŽ vadinti (vardu, pavadinimu, pravarde): Vardą, vardu šaukiu R126, MŽ166. Gaspadorius savo berną šaũkia Kristupu K. Kaip tave šaũkia? NdŽ. Nei aš tuo daktaru šaukúos! Kl. Ten šaũkė pakriaušis tą vietą Klk. Mas šaũkam „reja“, kuršėniškai – „jauja“ Pp. Šaũkamas tasai skaptas Krš. Išsipjaudavo iš šermukšnio didelius baslius – juos šaũkė keiniais LKT214(Jnš). Visi jį Samaraku šaũkia, bet tikra jo pavardė kitoniška Srv. Tu už mañ dabar senesnis – mañ da niekas nešaũkia seneliu Slm. Seniau [krosnies viršaus] kiteip nešaũkdavo kaip tik gomuriu Alz. Aukštos geltonos gėlės, pas mus jas sopagalviais šaũkia Grv. „Drebulė“ dabar šaũkia, seniau buvo „epušė“ Vdn. Trejoki [vaistai], nemoku šaũkt Ad. Žolynų yr daug, katruos mes nèšaukėm: žolė ir žolė Dgp. „Rugiai“, „miežiai“, „avižos“, „linai“, „kviečiai“ – par mum teip šaũkė Cs. Čia jau kur šaukti̇̀ lauko daiktai, tai vis lietuviškai Pst. Nieks nešauks mane jauną gražiuoju vardeliu JV869. Siuvėjas merginas gražiai šaukia: rūtelėmis, lietuvaitėmis, mirtomis P.Cvir. Į rytus link didysis žemės kraštas gul, Azija šaukiamas Ns1832,1. Auga [kedrinės pušys] Europoj pietinėj ant kalnais, šaukamais „Alpos“ P. Kiti yra … pikti angelai, kurius nu velinais šaukiam BPII434.
| refl. P: Kaip šaũkiasi to vieta? Upt. Šita upė šaũkias Dysna Rš. Nors ažsidaužk, nemenu, kap šaũkias LKKXIII131(Grv). Kaipgi tavo, vaikel, tėvas šaũkias? Ds. Aš greit galėsiu jau bobute šaũkties Vkš. Tie gaspadoriai, katrie gyveno prie Šilelio, šaũkės šilelnykais Brž.
ǁ vadinti kuo pagal kokią ypatybę: Vagimi, per vagį jį šaukė N. Aš jį vagimi nešaukiu B. Motina pyksta, ka davatka šaũka Vgr. Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaũkė K.Donel. Šaũkė mane šiokia, šaũkė mane tokia (d.) Prng.
17. tr. NdŽ, Klvr, Gs, Skr leisti (kortą): Šaũk būgnus DŽ. Šaũk, ko lauki – tavo pirma ranka! Dkš. Man didelė̃s (stipriõs kortos) šaũkia Lp.
ǁ lošiant skelbti akių skaičių: Šaukiáu šimtą šešias [dešimtis], tiek ir teisu (lošiant tūkstantį) Krš.
| refl. Lp.
18. intr. būti panašiam, sekti: Sūnus nešaukia į tėvą, t. y. kitaip daro J.
19. refl. pasidaryti juntamam, išryškėti (apie buvusį pakenkimą sveikatai): An senatvės šaũkias viskas Dbg.
20. tr. MitI52, NdŽ, Slnt, Šts, Šlu vaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaigalas nèšaukė, negeri kiaušiai Vn. Gaidys ir jauniklikes vištikes jau šaũka Užv. Ar šauka žąsinas žąsis? Všv. Kad pati vyrą muša, taip rodos, kad višta gaidį šaũka (juok.) DūnŽ.
| refl. Plt, Krš: Gandras jau varlinė[ja], suka lizdą, šaũkas Šts. Dvi musi bèšaukanties užmušau Krš.
◊ ar šaũksi, ar plaũksi nėra išeities: Kailio tavo, biedno žmogaus, nieks negailias: a šaũksi, a plaũksi – turi dirbti Vdk.
daũg šaũkia trūksta: Daũg da šaũkia iki pilno [saiko] Gs.
į kalnẽlį (į tėvỹnę) šaũkia laikas mirti: Musė (turbūt) į kalnãlį jau šaũks Kv. Dagi nešaũkia tėvỹnėn Trgn.
nei̇̃ šaũkti, nei̇̃ plaũkti Rs, Krkl, Ar;
nei̇̃ šaũk, nei̇̃ plaũk; VP32 padėtis be išeities: Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti par kitus, man nei̇̃ šaũkt, nei̇̃ plaũkt Skr. Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kas valanda reikia kumelės; pinigų neturi – nei žmogui plaukti, nei šaukti Žem.
paršiukùs šaũkti valgant čepsėti: Tu valgydamas plekši, paršiukùs šauki̇̀ Mrj.
toli̇̀ šaũkia DŽ, Kn, Gs daug trūksta: O mums iki tokio subrendimo toli šaukia V.Kudir. Iki visuotinio, lygaus, tiesaus ir slapto balsavimo dar toli šaukia rš. Toli̇̀ šaũkia, iki ateis pavasaris Mrj. Jam iki manęs toli̇̀ šaũkia Snt. Tu toli̇̀ šaũkia nepadainuoji tep kap jis Alk.
antšaũkti, -ia (añtšaukia), añtšaukė (ž.)
1. intr. Š, BŽ75,387 pritarti dainuojantiems pirmu balsu, antrinti: Tu dainuok, aš antšaũksiu J. Antšaũkti galiu, bet pirmuoju dainiuoti – ne Nt. Vienas pirma šauka, kiti ka añtšauka KlvrŽ.
2. refl. apkaltinti, užsipulti: Tas beskarbis žmogus norėjo ant mergės antsišaũkti, o pavogę [pinigus] buvo ano paties vaikai Šts.
apšaũkti, -ia (àpšaukia), àpšaukė tr.
1. L, TŽI371, DŽ, Kv, Kpč apibarti, aprėkti: Motin, be reikalo vaiką àpšaukei! Skr. Daktarka àpšaukė muni, ir išmoviau susiraukusi Jdr. [Kreivėnas] neištarė nė žodžio, tylėjo ir virpėdamas laukė: bene subars, apšauks, pasijuoks V.Bub.
2. KŽ garsiau už kitus įšaukti, peršaukti: Ubagėlių pulkai gieda, viens kitą apšaukdami BM233(Vl).
3. šauksmu apimti, aprėpti, pasiekti:
^ Su viena burna du turgu neapšauksi LTR.
4. SD205, N, L, LL117, Š, Rtr, NdŽ apskelbti (žinią), apgarsinti: Apišaukiu SD1113. Vaikai po sodžių apšaukė naujieną Ašb. Išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo BsPIII31(Nm). Mistras traukė į apšauktą prieš lietuvninkus kryžiaus karą prš. Yškiai apšaukiau valią Dievo Tėvo MP260. Apišaukia skolas ir kaltes mūsų SE231. Bajorai pakėlę … pietus, kur buvę apšaukti užgėrimai ir sakytos šnekos A1884,83. Daug pranašavimų àpšaukė DP399.
| refl. Sut, Š, Ser: Tu apsišauk vis: atvažiuoja kriaučiai LTR(Kltn).
ǁ paskelbti, pripažinti kuo esant: Jis nuveikė narsiausius priešingos pusės jaunikaičius ir, pasibaigus žaidimams, buvo vienu balsu apšauktas pergalėtoju J.Balč. Rinkėjai, tą stebuklą pamatę, vienu balsu apšaukė jį popiežiu M.Valanč.
| refl.: Kartais tokia taryba apsišaukdavo seimu A.Janul.
ǁ išgarsinti dėl gerų ypatybių: Mano arkliai apšaukti̇̀ visoje apygardoje ne tik gražumu, bet ir gerumu Dkš. Àpšauktos mergos (turtingos ir gražios) Krsn.
| refl.: Ne be reikalo jis – apsišaukęs apylinkėje meistras A.Vencl. Jau jis apsišaukė dideliu daktaru! BsMtI125. Apsišaukė labai didele burtinyke LMD.
5. R47, MŽ63, N, L, LL127, Ser, NdŽ, KŽ, Trgn, Skd apkalbėti, apjuodinti, apkaltinti: Ana iš įpykio àpšaukė jį vagimi, t. y. apskelbė J. Api̇̀šaukė mane sviete negražiai Dglš. Vienas kaimas buvo api̇̀šauktas, kad tikrai turia aitvarą Slm. Nereikia nežinant apšaũkti Up. Merga kap ir visos, tai kam ją bobos apšaukė?! Kpč. Tas, rodos, apšaũktas žmogus, be garbės Pg. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. O žmonės dėl to ją kone maištininke, spartakininke buvo apšaukę I.Simon. Jį mokslo vyrai apišaukė melagių melagiumi LTI344(K.Būg).
ǁ refl. Gmž, Alk, Sn netekti gero vardo, kuo nors blogu pagarsėti: Jis labai apsišaũkęs DŽ. Mūs kaimynas niekur neapsišaũkęs Dglš. Apsi̇̀šaukė mergiotė: nei sviete pasrodyt, nei ką Lkm. Su tokiais darbais tik apsišauksi̇̀ Ktk. Apsi̇̀šaukė merga an visos parapijos Lp. Apsi̇̀šaukei kap laukas arklys Švn.
6. refl. neteisėtai pasigarsinti kuo esant, dėtis kuo: Jis apsi̇̀šaukė daktaru DŽ1.
7. refl. pasirinkti švietalus (kortuojant): Aš negerai apsi̇̀šaukiau Lp.
8. KŽ, Rdn, Všv, Štk, Krkl apvaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaidys vištą apšaukė Kos94, JI696. Pasitaikė daug pūstų, neapšauktų̃ kiaušinių Rs. Žąsinai, jei grūdų negauna, žąsis neàpšauka Vn. Àpšauka motinelę [bičių] tranai Lkv.
| prk.: Nemokėjo siūlų sukti: išejo vis siūlas siūlą apšaũkęs (vienas prie kito) Ggr.
| refl.: Apsi̇̀šaukė gyvatė (apie musę) ir į puodą įkrito Krš.
| Tiek tolie muno i anos jurginai, i kaip galėjo apsišaũkti (apsidulkinti)! DūnŽ. Reikės du cutrinus (citrinas) auginti, gal turės vaisiaus, apsi̇̀šauks Rt.
9. prigauti: Tą mergą apšaũkęs pabėgo DūnŽ. Àpšaukė dvi motriški i pats pabėgo Jdr.
atšaũkti, -ia (àtšaukia), àtšaukė tr.
1. NdŽ atsakyti į šaukimą; atsiliepti šaukiamam, kalbinamam.
| refl. RtŽ, L, Š, BŽ51, Rtr: Kurčia jau i pirma buvo, neatsišaũkdavo Klt. Aš int jį atsi̇̀šaukiau, al jis man nieko neatsakė Šč. Tu jį šauk ar nešauk, o jis niekad neatsišaũks, tyli kap kurčias Alv. Jis man nė žodžio neatsi̇̀šaukė Krok. Jau aš šaukiu, o anas neatsišaukia Rod. Iš kapo atsi̇̀šaukė balsas Grv. Manėm, kad tikra pelėda, ir ėmėm toliau švilpti – atsišaukia vis arčiau ir arčiau V.Krėv. Atsi̇̀šaukė Dunojėlis: čia ne tavo vainikėlis DrskD67. Ir atsišaukė jaunas bernelis, po sodą vaikščiodamas LTR(Čb).
^ Kaip pagiryj šaukia, taip girioj atsišaukia VoL452. Kap mede šaukia, tep name atsi̇̀šaukia Arm. Kaip šaukia, teip ir atsišaũkia Trgn.
ǁ refl. I prisiminti, ateiti į galvą: Šitą [dainą] jau giedojau, ale vėl atsišaũkia Ad.
2. J, L, NdŽ šaukiant sugrąžinti išeinantį ar išėjusį: Kurgi tie vaikai – negaliu atšaũkt! Alks. Kur tu beatšauksi̇̀ – jau anos až kalno Sdk. Plyšk rėkdamas – jau [mirusio] neatšauksi̇̀ Dglš. Nešaũk – neatšaũksi, ka mirė Jd. Išejo, tai reikėjo atšaũkt atgal Lp. Buvo beišeinąs, motynėlė vėl atšaukusi tarė Žem. Studentams pasisekė tą sargą atšaukti iš balkono Pt. Rudenį sunku kiaulę atšaũkt iš bulvienos Klvr. Nubudę žmonės atšaukė šunis V.Krėv. Neatšaũks varpai nė vargonužėliai, n’atverks jauni brolužėliai JV1081. Kukuosiu aš žalioj girelėj kaip gegutėlė aukštam medely, kol neatšauksiu savo motinėlės LTsII523.
| prk.: Daktarelė muni àtšaukė iš anos pasaulės – kaip ana veizėjo! Varn.
| refl. tr.: Šauksi ir verksi – neprisišauksi, savo močiutės neatsišauksi̇̀ (d.) Antr.
ǁ išreikalauti, kad būtų grąžinta buvusi padėtis: Ponai norėjo baudžiavas atšaũkti Pj.
| prk.: Niekas nebàtšauka į jaunystę, reiks numien eiti (mirti) Jdr.
3. atkviesti, pakviesti, prišaukti: Jumi deginsma, jeigu nesakysta, kaip … atšaũkiat savo tėtę (ps.) LKT322(Vžns). Balčiūnienė visus sujudino, atàšaukė daktarytę Slm. Greitąją àtšaukė Stk. Atàšaukė vetrinorių in karvę Klt. [Sesuo] išsiveržus par nevalią su vaikeliais paežerėj kraujo vilnią teatàšaukė BM457.
^ Nešvilpauk pirkioj – velnią atšauksi̇̀ Klt. Iš marių akmenėlio niekas neatšaũkia (d.) Ut.
| refl. tr.: Ta nubėgo, atsi̇̀šaukė vyrą Upn. Mes ją čia atsišaukėme – pamokys ji mus lietuviškų dainų rš. [Žmonės] bijos trobose ir tarptrobiuose švilpaut, kad velnio neatsišauktų BsMtII147(Sln).
4. kurį laiką vadinti kokiu vardu: Pusę vieko atàšaukėt mane Adelia, ė aš ne Adelia Prng.
5. refl. pakankamai prisiverkti, atsiraudoti: paskutinį sykį tegu atsi̇̀šaukia motinos, leiskit jai Jrb.
6. J, NdŽ liepti, įsakyti grįžti kur paskirtam, nusiųstam: Lietuva ir Lenkija sutiko atšaukti Kaributą iš Čekijos rš. Atšaukiamàsis raštas LTEI436.
7. atkalbėti: Jis didelį palinkimą turėjo [būti gydytoju], bet tėvai àtšaukė Erž.
8. refl. atsikalbėti, paprieštarauti: Jis mane barė, o aš jam neatsi̇̀šaukiau Dkš. Varo tėvą pavėžėt. Aš ėmiau ir atsi̇̀šaukiau Vrn.
9. refl. SD1109, Sut, L kreiptis ko reikalaujant, prašant, teiraujantis: Atsišaukiu, atsižadinu kitop SD2. Į rinkikus atsišaũkti NdŽ. Atsišaukiu didesnėsp provosp B. Į aulštesnę, vyresnę provą eimi, atsišaukiu didesnės provos R30, MŽ40. Vyriausybė paskelbė, kad visi nukentėję prie jos atsišauktų Pt. Atsišauksi prie manęs, pagelbos reikalaudamas! BsMtII207. Atsišauksiu prie istorijos Blv. Tas žmogus galėtų būt paleistas, kad būtų neatsišaukęs [į ciesorių] Ch1ApD26,32. Atsišaukiuos ciesoriausp BtApD25,11. Per trisdešimt metų mūsų gyvenimo niekas aguonos grūdo neatsišaukė, ne tik arklio (nieko svetimo nepasisavinome) Žem. Buvo karvė priklydusi, tik į trečią dieną atsi̇̀šaukė [savininkas] Vkš. Y[ra], sako, dešimtis avių, o niekas neatsi̇̀šauka Slnt. Nereikalingas jis (šuo) mumiem, ale priklydusio nevarysiu – gal kas atsišauks ir pasims Kpč. Trys druskos bačkos pripiltos – niekas neatsi̇̀šaukia Šln. Kad atsišauks kas, ataduosma, o jei niekas neatsišauks, tai patiem prasvers LTR(Dkk).
10. refl. L duoti apie save žinią, atsiliepti, pasigarsinti: Jis atsi̇̀šaukė iš Rygos DŽ1. Dingo ir dingo – paskui už kiek laiko atsi̇̀šaukė kelintoj parapijoj Dkš. Motina atsi̇̀šaukė ir atsiėmė jį Jrb. Jei gyvas, turi atsišaũkt Ktk. Buvo mano tę giminės – neatsišaũkia Dgp. Jau kur pamiręs ma[no] sūnus, kad iš Ameriko neatsišaukia Vlk. Atsišaukė savo dalios ieškoti ir Razaliutė A.Vien. Oi, atsišaũk, giminėle, an šio mano vakarėlio (d.) Lp.
| prk.: Nekaltas kraujas atsi̇̀šaukė po mirties (išaiškėjo skriauda) Šk. Tėvas toks ir vaikai tokie – čia jau nieko nepadarysi, krau[ja]s atsi̇̀šauka Vkš. [Iš pilvo] atsišaũkia (persiduoda) skausmas nugaron Ant. Mažai pridūmei [dviračio padangas]: kai stuktersi kur į akmenuką, tai ir atsišaũks Alv.
11. refl. atsiliepti, pareikšti savo nuomonę, požiūrį: Kaimynai meiliai atsišaukia apie mūsų seną kalbą A1884,378. Visi, kuriems teko girdėti jo muziką, atsišaukia su didžiausiu pagyrimu V.Kudir.
12. refl. vėl pasireikšti, rodyti tam tikrų požymių: Atsišaũks [liga] an senatuvės Trgn. Antrokart atsi̇̀šaukė liga Dglš. Nuo užgavimo man jau kelinti metai sopė atsišaũkia šone Ds. Liga atsišaũkia, jeigu neišguli jos kaip reikia Ob. Dar̃ jau atsi̇̀šaukia tiej skauduliai Šlvn. Kap tik pakrutu smagiau, tai širdis i atsišaũkia Vdš. Ir dabar pakosėdinėja, pakosėdinėja, bijau, kad neatsišauktų̃ vėl tas uždegimas Dbč.
| Kviečiai tuosmet da atsi̇̀šaukė (užderėjo) Ūd.
13. Q164, SD1109, Sut, N, M, LL123, Š, NdŽ paskelbti negaliojant; atsiimti žodžius, įsakymą; panaikinti įgaliojimus: Atšaũkti savo paliepimą DŽ1. Atšaukiu, ką tariau SD218. Atšaũk tu žodžius tuos, kuriuos jam sakei Ob. Ką jau pasakęs, jis nebeatšauks, nors tai būtų ir nesąmonė I.Simon. Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia! B.Sruog. Antrą [pareiškimą] parašiau – lai brigadininkas àtšaukia šmeižtus Sk. Leiskite man viešai atšaukti gandus K.Saj. Be to garbingo luomo sutikimo joks įstatymas negali būti išleistas, atšauktas ar pakeistas J.Balč. Rinkėjai gali atšaukti savo deputatą rš. Petrui padarytas pažadas neatšaukiamas SkvMt18,18(komentarai). Teparašoma est atšaukt gromatas ir dūmą Hamano ChEst8,5.
^ Gandai lengva paleisti, bet nelengva atšaukti KrvP(Vlkv).
atšaũkiamai adv.: Ir tai atrodė padaryta taip galutinai, taip nebeatšaukiamai, lyg grabą užkalus I.Simon. Ką Dievas per amžių amžius užlaikė mūsų kalboje …, dabar turėjo neatšaukiamai pražūti TS1903,11(V.Piet).
atšauktinai̇̃ adv.: Vieta … dabar nebatšauktinai pavieryta LC1889,2. Neatšauktinai Q589.
×dasišaũkti, -ia, dasi̇̀šaukė (hibr.) tr.; Sut prisišaukti: Duktė šaukė, šaukė ir nedasišaukė tėvo DS356(Vlk).
^ Greitas, kad mirdamas nedasišauktai (iron.) LTR(Vs).
įšaũkti, -ia (į̇̃šaukia), į̇̃šaukė
1. tr. M, Š, Rtr, KŽ šaukiant įvadinti, įkviesti: Įšaũk vaiką į vidų J. Įšaũk mamą, ką ana sakys Užv. Bliūdelin insemsi grūdų i inšauksi̇̀ tvartan [vištas] Klt. Ar neį̇̃šaukei šuniuko į gryčią? Pc.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Įsišaũkęs pas save vidun, išbarė berniūkštį Š. Insi̇̀šaukė, žiūro – brolis Knv.
2. intr. Rtr pajėgti garsiai ir ilgai šaukti: Tą giesmelę giedant, dzekonas girdi neįšaukąs – kar, kar, kar niūniavo M.Valanč.
3. intr. šaukimu trukdyti: Nemoki dainiuoti: tu mun į balsą į̇̃šauki Šts. Kitas mun į̇̃šauka į balsą, rikina mun dainiuoti Ggr.
4. refl. eiti lenktynių šaukiant: Einam vedu įsišaukti: katro balsas stipresnis, to būs tie piningai LTsIII590(Vkš). Dabar tėvai liepė tą savo vaiką eiti su tuo žmogu įsišaukti LTR(ž.).
iššaũkti, -ia (i̇̀ššaukia), i̇̀ššaukė; SD22, H, M
1. intr. NdŽ, KŽ pajėgti šaukti, išrėkti: Prarado balsą, nebeiššaũkia DŽ1. Išsižiojau šaukti – nei̇̀ššaukiu [iš baimės] Nmk.
iššaũkiamai adv., i̇̀ššaukiamai: Rėk kaip i̇̀ššaukamai Varn.
2. intr. pajėgti garsiai dainuoti: Gerklė čystai pasigadino – nei̇̀ššaukiu Skdv. Gerai dar bobikės i̇̀ššauka, išdainiuo[ja] Krš.
3. tr. Stk išbarti, iškoneveikti: Prie visų žmonių i̇̀ššaukė, išlojo Mrj.
4. intr. kurį laiką garsiai išdejuoti, praaimanuoti: Ligonis i̇̀ššaukė visą naktį Š. Kokius metus i̇̀ššaukė pilviuku DūnŽ. Su landuone mėnesį i̇̀ššaukė, iškaukė Krš.
ǁ kurį laiką bartis, plūstis: Kiek ana i̇̀ššaukė, kiek ana išvagino! Užv.
5. tr. raudant išsakyti: O kad ji viena būtų, paėjėtų ten, už kaimo – ji rėktų, ji tikrai rėktų, iššauktų visą savo sielvartą I.Simon. Raudodamas iššaukdavo visa, kas susikaupė krūtinėje rš.
6. tr. šauksmu atgauti, pasiekti: Nieko neiššaũksi, neišklyksi – po visam (mirė) Krš.
7. tr. Q60, R46, MŽ62, Ndz paskelbti (žinią), pagarsinti: Ažusakus iššaũkdavo [bažnyčioje] Dglš. Šiandien aną nū bažnyčios iššaukė (paskelbė užsakus) Sg.
| refl.: Jau merga išsišaukus (užsakai išėję, bet neištekėjo) Lp. Jis maž duost ir permet vienam daugia ir iššauk tatai kaip iššaukiąsis vyną BBSir20,15.
ǁ paskelbti ką kuo tapus: Ką karaliumi (per karalių) iššaũkti KI148. Per raganą mane iššaukė Mž116, N. Jį par išvadžiotojį iššaukė prš. Visas svietas mūsų neapkęstų ir heretikais iššauktų MT(PraefatioXII). Ką šventu iššaũkti KII198. Tapė Rumėnija (Rumunija) per karalystę iššaukta Kel1881,81.
8. tr. šaukiant ištarti, pasakyti: O štai tikt šikšnosparnis išlėkė … arba tiktai gegužė, per aiškiai savo vardą pati iššaukianti Ns1851,1. Viešpats nužengia debesy ir ižšaukia vardą savo garsiai Ch150(turinys).
9. tr. balsu kreipiantis išvadinti iš kur, kad ateitų pas šaukiantį: Iššaũkti iš vidaus J. Anys dabar susiginčijo, kuris greičiau savo pačią iš pirties iššauks LTsIV283. Užkukuos gegutė vyšnelių sodely, o tai aš mislysiu, kad iššaukia mano miela motulė LTR(Vrn).
| refl. tr. Rtr: Išsišaũkęs kitan nuo svečių kambarin, gerokai aš jį išbariau Š. Išsišaũk jį vieną, jei nori, kad kiti negirdėt Trgn. Vienąkart išsišaukė močeka bernioką klėtin BsPII238.
| prk.: Nekeik, gali̇̀ nelaimę išsišaũkt Rmš.
10. tr. N, M, VĮ, LL299 paprašyti, paraginti ar įsakyti kur atvykti: Iššaukiu lenktyn R35, MŽ46. Jūs i̇̀ššaukėte mane pasitarti NdŽ. Iššaũkti ką dvikovon NdŽ. Ìššaukė, kiek yra daktarų, visi subėgo Imb. Dukart norėjo greitąją iššaũkt – vis neprisiėmė Krs. Bandė iššaukti Merkinę, tačiau paštas neatsiliepė rš. Prašom iššaukt mano sviedkus Zr. Jai rodosi, kad tomis giesmėmis iššaukiama mirtis I.Simon.
| Du sūnai buvo, i̇̀ššaukė karan Pnm. Ìššaukė į karą, i nebeparėjo Kž. Mano vyrą kaip i̇̀ššaukė, tai ir lig šiai dienai negrįžo iš karo Ut. Vardais pavardėms iššaukė teismas ir prisaikino Plng. Uždaro jį kalėjiman ir iššaukia teismą LTsIII476. Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę A.Vien.
| Bet i̇̀ššaukė karūmenę ir surinko streikininkus Šauk.
11. tr. pareikšti siūlymą, pareikalauti: Iššaukiu ar pasiduot, ar gintis R35, MŽ46.
12. tr. pavadinti kokiu vardu: Juknai (kaimas) iššaukti̇̀ neseniai: eigulys Jukna gyveno, ir i̇̀ššaukė Juknais Škn. Kaip juos iššaũkt? Užmiršau… Pšl.
13. tr. nuplėšti garbę, apšaukti: Ižšaukiu ką SD216.
14. tr. SD133,108, SD411,508, Sut, N išvaryti, ištremti: Ir daužos per pasaulį kaip ižšauktieji su anuo kitu latru DP168. Jonas … ižšauktas ir ištremtas ing salą Patmą DP485.
15. tr. atšaukti, nutraukti: Ižšaukiu bylas SD422, Sut.
nušaũkti, -ia (nùšaukia), nùšaukė
1. tr. apibarti, aprėkti: Nùšaukė, nubuvo, o nei reikė, nei ko Sb. Mane nùšaukė per susirinkimą Stk.
2. intr. sušukti, surikti: Prašau atsistoti ir nušaukti ant garbės mūsų valdovo I.Simon.
3. intr. šaukiant pasakyti, pareikšti nuomonę, reikalavimą: Visi nùšaukėm, ka neteisybė Krš. Pernai visi nùšaukė, kad vėl bus viskas gerai Lnkv. Reikėjo nušaũkti [per tėvų susirinkimą], ir būtų buvę vaikams virinto vandens Yl.
ǁ tr. išrinkti, nubalsuoti: Staršina visais balsais paliko nušauktas Raudonius Pš.
4. tr. šaukimu paveikti, nuslopinti, pagadinti: Aš galiu ir lempą nušaũkti – tokį turiu balsą Šts.
| refl. tr.: Kaklą (balsą) nusišaũkti KI26.
5. refl. šaukiant, skundžiantis mirti: Šaukė šaukė pilviuku i nusi̇̀šaukė Krš.
| Taip anie (nesutinkantys sutuoktiniai) i nusišaũks (riedamiesi nusibaigs), nusivargs Krš.
ǁ negyvai nusiverkti (apie kūdikius): Skubėjo kuo greičiausiai pakrikštyti, nes manė ją nusišauksiant mirtinai I.Simon. Čionai radau aš jį (kūdikį) vieną rytą jau negyvą; jis per naktį buvo smerčiop nusišaukęs LC1883,27.
6. tr. pagarsinti, išgirti: Tu su [savo] arkliais nùšauktas visoj apylinkėj Dkš. Jis buvo nùšauktas kalvis Alk. Už tai jį nušaukė už pilną darbinyką Pš.
| refl.: Jeigu nusišaũkus pana, kad bagota, tai iš toliau važiuoja [piršliai] Krn. Tai ji (pana) buvo labai nusišaũkus Mrs. Ji audėja nusišaukus Brš. Kazluos tai nusišaũkę žmonės Kt. Miestas Ninevė nusišaukęs savo lobiais Šlč.
7. tr. blogai atsiliepti, apkaltinti, apkalbėti: Kap ką svietas nuniekina, nušaũkia Dglš. Ji visų nukalbėta, nušaukta Kb. Nušauktà merga, o, žiūrėk, gerai ištekėjo Ut. Nušauktas, nutartas – i vagis Bsg. Kartais žmones tik nùšaukia durnu Dg.
| Tai kas, kad graži, ale visų nušauktà nuo garbės Blnk.
^ Nu jau dabar tai nùšaukė kap margą arklį Dkš.
ǁ refl. netekti gero vardo, blogai pagarsėti: Su tokiu darbu tik nusišaũksi DŽ1. Jų namai nusišaũkę visam krašte Dgl. Tep darydami tuo (tuojau) nusišaũkia Gs. Kietumu ir godumu jis jau seniai nusišaukęs rš.
8. tr. K, KŽ duoti žinią, paskelbti: Susižadėjusiuosius nušaũkti KI15.
| Nùšaukė [turguje], ka neštų [uogas] į kuperatyvą parduoti Krš.
9. tr. M, LVII843, Š, Rtr, Krs, Pv pakviesti, pareikalauti kur nuvykti, prisistatyti: Vėl mane nùšaukė Marjampolin Lp. Į Raseinius nùšaukė mum Grnk. Ponas tuoj nušaukia diedą: – Nu, radai pinigus? LTR(Slk). Nùšaukė abudu dvaran ir liepė atiduot pinigus BM29(Č). Patardyt apylinkėn nùšaukė abidvi boba (bobas) Mžš. Buvo juos nušaũkę tardyt [dėl rasto lobio] Vdn. Neseniai žentą vėl valsčiun nùšaukė Ds.
| refl. tr. Š: Nusi̇̀šaukė [ligonį] daryt praktikų (tirti) Jd. Ją apibara, apūrija nusišaũkę Mžš. Paskutinį kraują traukia, kada dvaran nusišaukia A.Strazd.
10. tr. KŽ šaukiant paliepti aukštai esančiam nulipti: Nušaũk, tenulipie vaikai nu taukšto Krš. Kregždė Jonas dar su patamsėliu nušaukė mane nuo šieno daržinėj, kur miegodavome su piemeniu Pranu J.Balt.
| refl. tr.: Vaikus nusi̇̀šaukė nu žago, ka nesiustum Rdn.
11. refl. pasidaryti sumenkusiam, nugeibusiam:
^ Kad neatrodytumi toks nusišaũkęs, tai gal ir būtų samdę, o dabar atrodai kaip smerčio purmonas Brs.
12. tr. Klk, Ps, Vžns pavadinti: Kaip tus dvariukus nùšauka? Pp. Pamiršau, kaip tuos miltelius nušaũkia Tr. Kunigiškių keliu tą kelią nušaũkiam Sv. Yr, tiktai nušaũktie negaliu Dgp.
| refl. Sv, Kp, Pš, Žg, Mžk, Vkš: Pala, kaip čia ta vieta nusišaũkia? Brž. Ar nenusi̇̀šaukė kaip tas dvarelis? Akm.
13. tr. DūnŽ apvaisinti (paukščius): Nušauktà ta vištelė Krš. Gaidys vištą nùšaukė Krkl.
◊ numiẽ nušaũkti kalbant apie artėjantį ar atėjusį laiką mirti: Greitai muni nušaũks numiẽ Pj.
pašaũkti, -ia (pàšaukia), pàšaukė
1. intr. surėkti: Pašaũksu balsu, galbūt ans (vagis) pabūgs i atsitrauks nu mūsų LKT44(Lž).
2. intr. NdŽ, KŽ įstengti garsiai šaukti: Aš dar dainelę tokią juokingą padainiuosiu, ale aš gerai pašaũksiu Sd.
3. refl. susišūkauti: Ū, ū! – pasišaũksme i grybaunam Str.
4. tr. SD1137, SD286, R123, MŽ162, Sut, K, M, LL199, Š, Rtr, BŽ66, KŽ balsu ar ženklu kreipiantis pavadinti ateiti, prisiartinti, atsiliepti: Išvydęs jįjį, pašaũk prie savęs J. Mokytojas pàšaukė pamokos atsakinėti DŽ. Eik, pašaũk tėvą pietų valgyti Up. Pašaũk tėvo valgyt, ba kopūstai užšals LKT386(Drsk). Kap puliukus (viščiukus) pàšaukiu – pul pul pul, visi jiej atbėga Kpč. Jo švogerius mokėj[o] pašaũkt vilką (imituodamas staugimą) Drsk. Pašaũk tu savų vaikelių, kad any neažmiegotų LKKIII202(Lz). Nue[jo] brolis, pàšaukė – užeina pieno puta (ps.) Mlk. Matau, klusnus esi sūnus. Vos pašaukiau, ir atėjai V.Krėv. Daugiaus ji vis teip parėjus prie durių pašaukdavus – tie jos vaikeliai jai ir atidarydavę Sln. Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą ir pašaukė mane vardu S.Nėr. Pirmesniai [piršlys midaus] duoda jaunajai, sėdinčiai užstalė[je] su jaunuoju, pašaũkdamas nauja pavarde, jau po vyru JR70. Kap tu eisi per dvarelį, nepašaũks vardeliu, tiktai pašaũks, mergužėle, vyro prievardėle DrskD143.
^ Pašauk vištą – atbėgs ir vanagas LTR(Šmk).
| refl. tr.: Kai iškuldavo žirnius, tai aš pasisemdavau saują ir pasišaũkdavau karvelius: ul ul ul Skrb.
5. tr. pakviesti, paraginti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Eik tu, pašaũk bobutę kieman Ker. Pašaũks tave malt Ėr. Negi až mylios gyvenu, kad negalėjot pašaũkt Ds. Pàšaukia viso kaimo ir nutaria, kas augins [našlaičius] Pv. Pàšaukė [vyrus] tadaik jau LKKII205(Zt). Bėk, motkos pašaũk Azr. Reiks pašaũkt žento Lp. [Pažįstamus lalauninkus] pirkion pašaũks, arielkos duos Pb. Jau biškelį kas, pàšaukei greitąją Klk. Paskiaus karalius Zigmantas Augustas pašaukė žemaičius į draugystę M.Valanč. Pàšaukė atsarginius į armiją DŽ1. Pašaũkti karo pratimų NdŽ. Jį liudininku pašaukė J.Jabl. Paskuo pàšaukė į karumenę iš piemenies (visai jauną) Kal. Trumpai prieš karo galą mane į karuominę pàšaukė Plšk. Vilius Karalius gavo raštą, kur jam liepiama būti pasiruošusiam, nes kiekvienu momentu jis galįs būti pašauktas kaip paskutinis rezervas I.Simon. Palikai čia nenupjautą barą, kai tėvynė pašaukė į karą E.Miež. Pašaukti tieson Ser. Viešpatis … mus per mirimą pašauks iž to pasaulio DP570. Helizeus … nuog Elijošiaus pranašo nuog arklo buvo pašauktas DP512. O tatai tie yra, kurie … tosp karalystėsp jo yra pašaukti MP94. Išvydo … taisančius tinklus savo ir pašaukė juos BtMt4,21. Daug nes yra pašauktų, bet maž išrinktų Ch1Mt20,16.
| Pašauktas kas ažu piktadėją, jei pirma dekreto numirs, be karojimo iž to svieto ižeit SPI10.
| refl. tr., intr. N, K, LL148, Rtr, Š, KŽ: Pasišaũk pagalbos DŽ1. Ateisiu ir aš, nebijok: pasišaũksi, aš jau ateisiu Trk. Dukterį pasi̇̀šaukė į Ameriką, šipkartę atsiuntė Krš. Vaikai padeda raškyt – mokyklos vaikus pasišaũkia Slm. Pasišaũkt, kai bėda – pirmas žmogus Klt. Jis žmogus pasišaũkiamas (paslaugus) Rmš. Kur tu pasišauksi̇̀ – svieto maža Str. Vargonyko pasi̇̀šaukė Kb.
ǁ Krž, Čk, Aln, Btrm prk. kalbant apie ateinantį laiką mirti: Privaikščiojau, gana, gal jau pašaũks (mirsiu) Krš. Eilė prieita, i pàšauka Pj. Gal ateis vakaras, pašaũks, neatsibėgsi (neišvengsi) Drsk.
| refl. tr.: Kažno ką dabar tėvas pasišaũks (kam po tėvo reikės mirti) Ktk. Jau atrodo, kad ir dėdę greit pasišaũks [mirę] broliai Krs. Kažno jau, ar nepasišaũks beržynėn tiktainos: jau eini, griūvi, nenori nieko LKT340(Ign).
6. refl. kreiptis pagalbos, užtarimo: Nuog to sūdo kitur niekur neturės pasišaukti žmogus nusūdytas BPI23. Pasišaukiu (apeliuoju) didesnėsp provosp B.
| Dievop pasišaukti (prisiekti Dievu) LL148.
7. tr. Šts, Kn užsakyti (gėrimų, valgių): Aš šaukiau alaus, o tu degtinės pašaũk Srv. Tuoj dėdė alaus pàšaukė Alk. Nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę V.Kudir. Galvoja žmogus: negražu vaišintis iš kitų, tai ir pats šio to pašaukė rš. Pėtnyčioj gavom šaltanosių, o paskui dar silkių pàšaukė Krok.
| refl. tr.: Kokių gėrimų tik jiedu pasišaukia, tai tokių ir žaunierius LTR(Ldvn). Valgyt nepasišauks Lp.
8. tr. numatyti, paskirti kokiai veiklai: Jis jautėsi pàšauktas dideliems uždaviniams DŽ1. Pàšauktas kunigystėn NdŽ.
^ Daug pašauktų, maža išrinktų rš.
9. tr. Rtr, NdŽ išgarsinti, išgirti: Onutė – pašauktà melžėja visam rajone Lkč. Ir koks dar pašaũktas gydytojas buvo parvežtas, bet kad jau reikėjo žmogeliui mirt, ir neišgelbėjo Srv. Buvo pašauktà viso[je] parapijo[je], kad ji labai graži Sdb. Mano vyras pàšauktas pjovėjas buvo Kair. Siuvėją Augustą visa apylinkė pàšaukė Rm. Mūs namai tai da pašaukti̇̀ yr Trgn. Tik pàšauktas, ka stiprus, o toks kaip ir kiti Grd. Buvo pàšaukta į Kauną vežt – geri ten daktarai buvo Skr. Vailabai tai jau pašauktà kaima buvo Vdk.
10. tr. pagarsinti dėl kokios smerktinos ypatybės: Kurs piktas pašauktas N. Ta mūsų Genė buvo šatras (vėjavaikė) pašauktà Skr. Tie tai pašaukti̇̀ [vagys] Krž. Tylėk, boba, da pašaũks už nusikaltimą Ln.
11. intr., tr. pavadinti, įvardyti: Možna i dukrele pašaũkt Dglš. Ana eina, ir gana [už našlio] – kur dėsis: senovė[je] negražu, pašaũks senmerge Krp. Nežinau, kap pašaũktie tuos grybus Dgp. Ūlyčia pašauktà lietuvišku vardu Zr. Ponas labai ažsiširdijo, kad kunigas jį durnium pàšaukė (ps.) Prng. Meskit, meskit po rublelį, būste pašaukti jūs sveteliais LTR(Ob).
^ Seną jaunu nepašauksi LTR(Zp).
12. tr. išleisti (kortą): Neturiu ko pašaũkti DŽ. Juk rodžiau, kad nešauktum vynų, o tu ėmei ir pàšaukei Skr. Pàšaukiau pykių tūzą Šk.
13. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ: Aš jums pasišaũksu, štiš, gyvatės! Krš.
◊ ant svi̇́eto pašaũkti pagimdyti: Vaikus bereikalingai ant svi̇́eto pàšaukiau Skr.
Diẽvas (Abraõmas, Pẽtras) pàšaukė (pasi̇̀šaukė) apie mirtį: Diẽvas mano vyrą prieš du mėnesiu (pas save) pàšaukė NdŽ. Nupirko namą, ale jį Diẽvas pasi̇̀šaukė par anksti Ob. Greičiau, regis, pašauktų̃ Diẽvas Čb. Nežinom nė vienas, kada Diẽvas pašaũks Trgn. Mes tai jau nesikelsim [į gyvenvietę] – Abraõmas pašaũks gal Pš. Jau laukiu, kada Pẽtras pašaũks Dgp. Be teisybės gyveno, su skraudums, i pasi̇̀šaukė Diẽvas Krš. Seni̇̀, ir Diẽvas nepasi̇̀šauka Krš.
paršaũkti, -ia (par̃šaukia), par̃šaukė tr.
1. K, M, Rtr, B60, NdŽ, KŽ parkviesti, parvadinti atgal: Parvadinti, paršaũkti KII380. Patys par̃šaukėm ją namo Jrb. Eikit, paršaũkit jį iš karčemos Pn.
| refl. tr. K, NdŽ.
2. pakviesti atvykti: Daktarą par̃šaukė Kv.
péršaukti
1. tr. Q540, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Jz stipriau už kitą iššaukti, surikti: Leisk pasiklausyti, ką ana šneka – tu páršauki KlvrŽ. Antanėlis, matyt, suprato, kad nieko čia gero nebus, žmonos jis neperšauks J.Balt. Girto Stagaro balsas peršaukia visus I.Simon. Mes geriau žinome, geriau išmanome, visus pamokysime, visus peršauksime! Žem. Ana vis su tranksmais šneka, šauka páršauka Krš.
| prk.: Nėra, tur būti, tokios dainelės, kuri peršauktų jo nerimą Pč.
2. tr. perkalbėti: Mokytis siūt labai norėjau, tik tėvas péršaukė Prn.
3. intr., tr. įstengti perrėkti kokį atstumą: Ties Klaipėda mares gali páršaukti – girdėti į antrą pusę Klp. Péršaukti per ką NdŽ.
4. refl. Ser, NdŽ, KŽ prarasti balsą šaukiant, prasirėkti: Gal mažas esi pársišaukęs, ka neturi balso Šv.
prašaũkti, -ia (pràšaukia), pràšaukė
1. tr. NdŽ, Als stipriau iššaukti, šaukimu viršyti, peršaukti: Pràšaukiau aš jįjį, bo mano balsas didesnis J. Tu buvai tada liesas, plonytis, bet gerklingas labai – neprašauksi J.Marcin. Kurs kurį prašauksite, pri to jau paliks piningai LTR.
2. intr. N, NdŽ kurį laiką praleisti šaukiant, dejuojant: Jezau, lyna, Jezau, nelyna – visą amžių [kaimo žmogus] taip ir pràšauka Krš.
3. tr. NdŽ šaukiant, rėkiant sugadinti, prarėkti: Nekrok, plaučius prašaũksi! Krš. Buvo girdėti, kaip miške per pavasarį prašauktu balsu kukavo gegužė rš.
| refl. tr. NdŽ.
4. tr. iš eilės šaukiant, pakviesti: Kur eini, ar į pieninę? – Ne, nebeisiu, kad mane jau, sako, pràšaukė Rm.
5. intr. NdŽ pradėti dainuoti, duoti toną.
6. tr. NdŽ garsiai dainuojant nepataikyti į natą: Mokytojas Rodė buvo toks piktas, kad aš vis gaidą pro šalį prašaukdavau I.Simon.
7. tr. pavadinti, praminti: Tą vietą pràšaukė Bruniniekai Dgp. Tokiu vardu prašauktà ta vieta, mun rodos, nū vandens BM327(Rdn). Ir pràšaukė jį kurtinyku Ob.
8. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ.
prišaũkti, -ia (pri̇̀šaukia), pri̇̀šaukė
1. tr. Q165, K, M, J, Š, Rtr, KŽ balsu kreipiantis, šaukiant atkviesti, paraginti ateiti, prisiartinti, grįžti, atsiliepti: Negaliu vaikų numo prišaũkti Vkš. Uogavo an kalno – prỹšaukėm Vn. Dalikės nebgal beprišaũkti [dirbti] – pavargo Krš. Prišaukęs mane prie staliuko, liepė pasirašyti Žem. Šauk, šauk kaip poną – ir dar negali prišaũkt [valgyti] Srv. Kaip neprišaũksi mane vardeliu, šauk mane pavardėle JD155. Šaukte šaukiau – neprišaukiau KlvD191.
^ Arklį in avižas visada prišaũkia, o pijoko in pusbonkį neprišauksi̇̀! (iron.) Skdt. Už miškuo yra tujau Kantaučiai pri̇̀šaukamys (netoli gyvenantys, galintys išgirsti šaukiantį) Plt.
prišaũkiamai adv., prišaukiamai̇̃ NdŽ: Prišaukamai gyvenam M.Unt.
prišauktinai̇̃ adv.: Ans prišauktinai̇̃, t. y. netoli, gali prišaũkti J.
| refl. tr.: Šauk, šauk – negali prisišaũkti tavęs J. Tėvas toli žvejojo, negalėjau prisišaũkti Vkš. Vilkai moką šunim lot, kad greičiau šunis prisišauktų Ds. O aš šaukiau savo bernužėlį, o aš šaukiau, prisi̇̀šaukiau aš jį JD474.
^ Giedojo gaidys, kol vanagą prisišaukė KrvP(Mrk). Dalia kurčia: kad ir šauksi – neprisišauksi KrvP(Žž).
2. tr. pakviesti, paprašyti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tujau pri̇̀šaukė greitąją, muni išlakino į Klaipėdą Vvr. A velnias tokią baisybę (netikusį ūkvedį) pri̇̀šaukė an mūso galvų! Rdn. Jau kai Baliukas, tai retu kur rast: ar bėdoj, ar kur anas pirmas prišaũkiamas Skdt. Dar nelaimę prišaũksi savo galvai NdŽ.
| refl. tr., intr. Sut, K, LL24, Š, Rtr: Sunku prisišaũkti ką, bėdai atsitikus DŽ1. Sužeistieji šaukia ir pagalbos neprisišaũkia NdŽ. Neprisišaukami̇̀ paliko žmonys, neprisiprašomi Krš. Juozis jau tas geras žmogus – prisi̇̀šaukiamas Jnš. Ar galva susops, ar širdis – neprisišauksi̇̀ [viena gyvendama] Klt. Ar miršta, ar dega – niekur jų (vaikų) neprisišauksi̇̀ Kp. Vaikų dabar sunku prisišaũkt – neprisišaũkia tėvai Adm. Neažmokėsi gerai, tai kito karto neprisišauksi̇̀ Aln. Neprisi̇̀šaukiam lietaus Al. Pirma greit velnią prisišaũkdavai, o dabar jie uždaryti (juok.) Skr. Neseka prisišaũkt daktaro Lp. Su savo tokiu liežuviu ir kitoj parapijoj bėdą prisišauksi A.Vien. Melodija plaukia vis tolyn, neprisišaukiamà NdŽ. Nelaimės galima atsikratyti, o laimę – prisišaukti rš.
ǁ refl. kreiptis ko prašant: Neturinti pri ko prisišaũkti KlvrŽ. Prysišaũkti turėjo pry valdžios, gavo pensiją Pj.
3. tr. KŽ šaukiant prikelti: Ką iš numirusių prišaũkti K. Kas miręs, to jau nebeprišaũksi NdŽ.
4. tr. Ser, NdŽ daugelį sušaukti, suvadinti: Prišaũkti daug [žmonių] BŽ266.
| refl. tr.: Prisi̇̀šaukėt velnių ir neduodat jiem darbo Stk.
5. tr., intr. N šaukiant pasakyti, šūktelėti: Nežinomas balsas jam pri̇̀šaukė: švilpk! Vlkš. Vienas vaikas kitam pri̇̀šaukė: – Dėdis pareina atgal Plšk. Didelių plaučių reik ant jį (apykurtį) prišaũkti Vdk. Ans neprigirdįs: jei prỹšaukei žodį – atsakys, jei neprỹšaukei – nieko negausi iš ano Šts. Prišaũkia aniems apačio[je] drūtai žaką laikyt Jrk124. Tai prišaukdami pažįstamiems, tai rankas vienas kitam paspausdami, susimaišė atvykusieji I.Simon.
6. intr. sakyti raginant ką daryti, atkreipti dėmesį į ką: Iš ten jis ir mums dabar prišauk: pabuskit Ns1832,8. Mums prišaukiama, idant mes Viešpatiespi verstumbimės prš.
7. intr. NdŽ, Trg pritarti dainuojant ar giedant: Būdavo, balsus taikys, katram natavot, katram prišaũkt Erž. Vyrai munie pryšaũkti liuob galės, galėjau dainiuoti Vn. Kito toks balsas, kad negal prišaũkti Slnt. Aš neprỹšauku dėl to, kad neturiu tokio balso Šts.
8. tr., intr. Sut paskelbti, pranešti: Šiandien ant turgaus Poškus pri̇̀šaukė jomarką Akmenė[je] Vkš. Praeitą turgų Drungilas pri̇̀šaukė žmonims, kad nau[ja]s gydyto[ja]s yr parvažiavęs į Darbėnus Dr.
9. intr. šaukiant įsakyti, įkalti į galvą: Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų cukraus, apelcinų ir kitų gardesnių dalykų DS367.
10. refl. NdŽ pakankamai šaukti, rėkti.
11. intr. Š priverkti, priraudoti.
sušaũkti, -ia (sùšaukia), sùšaukė
1. tr. R33, MŽ44, Sut, N, K, M, LL330, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Rš, Pp sukviesti, suvadinti: Sušaũk visą šeimyną J. Aš pasiryžau, nieko nelaukdamas, sušaukti savo vyrus, sudaryti pirmą šiame krašte sukilėlių būrį V.Myk-Put. Sùšaukė visus gyventojus į sueigą Plšk. Sùšaukia vaikus [mokytis] Mrc. Sušaũkia, pamoko žmones [agronomas] Imb. Vieną dieną pavardims mus sùšaukė ir pastatė į dvi grupes Plšk. Viščiukus sušauksmà, aždarysma ir eisma Skp. Sušaukė ji visas žvėris, visus vabalus, visas varles LTR(Ldvn). Liepė sušaũkti kalvius su preikalais, su kūjaičiais Gd. Vėjas tuoj sùšaukė debesų galybę (ps.) Sv. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Tėvelis numirs, brolelis užaugs, mūsų sesučių niekas nesušauks (d.) Pls. Hūkinykas liepė tarnui savam … privest elgetų…, sušaukt…, idant namai jo būtų papildyti DP278.
| refl. tr. NdŽ: Tėvas susi̇̀šaukė vaikus DŽ1. Kol tu giminės susišaũksi, ilgai truks, o kaimynas pats pirmasis [į pagalbą] Skdv. Susišaũkia vyrus, parodžia [padarytą žalą] Grv. Seniai armonika susišaukė jaunimą rš. Visus šventūsius susišaũkęs (šaukdamasis dangaus pagalbos) rėka Pvn.
2. tr. šūksniu paraginti ateiti, atsiliepti: Ka bus valgymas gatavas, tai aš taũ sušauksiù LKT266(Brž). Uhū! uhū! – sùšaukė jį senasis ubagas Jrk21.
^ Rugiai buvo reti – diegas diego nesušaukia Vlk.
| refl. tr.: Vaikai, nedarkykit valgio – badą susišaũksit! Dkš.
ǁ Krkn, Sdk, Šč, Lt šaukiant sugrąžinti, pašaukti atgal: Norėjau sušaũkt, bet jau buvo toli nuėjęs Gs. Būtų užmiršęs, ale nuo galulaukės sùšaukėm Grš. Vyrai barškalus pasiėmė, barškino, tauškino girioj par naktį, bet vaiko [paklydusio] nesùšaukė Skr. Eik, sušaũk šunį atgal – dar užpuls ką Srv. Sùšaukė kiaulę, mat klauso Ėr. Pavargėlius žmones, paskui tūleropus geidulius šito pasaulio nuėjusius, sušaũkia DP410.
3. tr. sukviesti (susirinkimą, tarybą, posėdį ir pan.): Sušaũkti tarybą, teismą NdŽ. Buvo beklausiąs, kam sušauktas mitingas J.Balč.
| refl. tr.: Apylinkės sekretorius susi̇̀šaukė susirinkimą, o pirmininko nėra Skr.
4. intr. NdŽ surikti, šūktelėti: Tėvas sùšaukė arba motina: gulti, vaikai, a jūs da norat baikas krėsti?! Vvr. Ka sušaũksu, pribūs dvyleka plėšikų (ps.) Varn.
^ Kaip sušaukia, taip ir atsišaukia LTR.
ǁ tr. NdŽ subarti: Sùšaukiau, ka nemuštųs Krš. Sùšaukė vaiką, ka nesiustų, nedraskytųs Krš. Sušaũk, ka klausytų DūnŽ.
5. refl. tr., intr. NdŽ šūkaujant, ūbaujant susižinoti: Miškai, miškai – susišaũkt negali̇̀! Vrn. Ar mes čia, paliose, susišaũksim vieni kitus, kai paklysim? Dkš. Piemenys miške ir tai susišaũkia, o mes kaimynystėj nesusišaũksim! Srv. Piemenėliai susišaukia ragu TS1900,4-5. Pavasarį, ka Venta ištvinsta, par upę susišaũkti negali Vkš. Susišaũkia [vilkai] vienas su kitu Pb. Ant pilaitės sienų susišaukdami vaikščiojo sargybiniai A.Vien.
^ Žirnis žirnio nesusi̇̀šaukia (skystai išvirta) Lp.
susišaũkiamai adv.: Gryčia, seklyčia, kamara – krūvai žmonių vietos nesusišaukiamai J.Balt.
6. tr. K, Rtr, KŽ, I.Simon paskelbti (ppr. užsakus).
7. tr. NdŽ vienu kartu išleisti (kortas).
◊ visùs gi̇̀mines sušaũkti labai susiraukti: Rūgštu, mažna visùs gi̇̀mines sušaũkt Žl.
užšaũkti, -ia (ùžšaukia), ùžšaukė
1. intr. M, Rtr, KŽ garsiai sušukti, užrikti: Jis kad ùžšaukė – tuoj visi nutilo DŽ1. Ne savo balsu ùžšaukiau iš skausmo Bb. Vilko balsu mokėj[o] užšaũkt (užstaugti) ir [vilką] prišaukt Drsk. Būčiu paklaususi, būtumi užšaũkęs, užkrokęs! Krš. Kartais ans ùžšauka ant munęs Tl.
| refl.: Varlės kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos rš.
2. tr. NdŽ peršaukti, perrėkti, viršyti šaukimu: Daugiau nedainuosiu – o kam tu mane ùžšauki! Jrb. Taip krokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo Žem. Mane, švelnią moteriškę, užšauks, užrėks, užstumdys S.Čiurl.
| prk.: Jų širdyse dar nebuvo tiek neapykantos, kad galėtų užšaukti sąžinės balsą Vaižg.
3. tr., intr. R363, MŽ486, N šaukiant uždrausti (ką daryti): Ùžšaukė, ka to sviesto neimčiu Krš.
4. tr. pakviesti užeiti (ppr. einantį pro šalį): Užùšaukiau kartą, tai kad pripaistė visokių niekų Slm. Kokį berną ažušaũkia savęs[p], duoma ėst, duoma įsigert Lz.
| refl. tr. DŽ1, Prn, Lp, Pc: Ją dažnai kas užsišaũkia Ėr. Mes senukę vis užsi̇̀šaukiam pavalgyt Ig. Užsi̇̀šaukiau vaikus gryčion Aln. Užsi̇̀šaukiau, primylėjau ir da išsinešt daviau Ds. Matei, kad ej[o], tai reikė užsišaũkt Pv.
ǁ šaukiant užvadinti aukštyn: Ùžšaukė visus ant kalno pasižiūrėti puikaus reginio DŽ1.
5. tr. užkviesti kur atvykti, dalyvauti: Žùšaukė jį an rodos Rod. Ir aš tę ejau, ažùšaukė mane Dv. Ka veseilion ažušauktái, tai pagiedotau Dv.
| refl. tr.: Nepliauškėk, tu užsišaũksi nelaimę an savo galvos! Krš.
6. tr. Q48, B, NdŽ, Skd, Vkš, Krd paskelbti, pagarsinti, pranešti: Užšaũk bažnyčio[je], kad bus atlaidai J. Šiandien ùžšaukė jomarką ant ateinančios seredos Užv. Turguj ùžšaukė, kad prapuolė vaikas Jnš. Argi negirdi, kaip aš (gaidys) tarp vakaro ir ryto kokia dvidešimt kartų užšaukiu orą Mš.
| refl.: Jie užsi̇̀šaukė duot labai daug, o neištesi Gs.
ǁ N, KŽ paskelbti užsakus.
| refl. tr., intr.: Jau jy užsišaũkus su kitu Lp. Anas kitą buvo ažgėręs i ažsišaukęs Ml.
7. refl. KŽ užsikamuoti, galą gauti šaukiant: Jis persišaukė, užsi̇̀šaukė KII247. Vaikas užsišaũks bešaukdamas DŽ1. Jei kas pasidarytų, ji užsišaũktų Snt. Vežk tu greičiau tą bobą į ligoninę, ka tik pagytų, bo ta mergica užsišaũks Rs.
8. tr. šaukimu pakenkti: Ùžšaukėm gerkles (užkimome) Ub.
ǁ refl. NdŽ, KŽ užkliūti, užsikirsti balsui.
9. intr. NdŽ garsiai uždainuoti, užrėkti: Aš iš sykio ùžšaukiau: – Oi berželis turi širdį… Jrb. Koristė buvau, užšaũkt labai galėjau Bb.
10. intr. daug užsiprašyti, norėti gauti: Par daug ùžšaukė už arklį Up. Jurgis už arklį ùžšaukė šimtą penkiasdešimt litų Čk. O kiekgi užšauksite algos? rš.
ǁ NdŽ skelbti sumą kortuojant: Atsargiai lošta, tankiai net per mažai užšaukia TS1904,4.
11. refl. turėti vardą, būti vadinamam: Aš užmiršau, kaip ta vieta užsišaũkia Ds.
12. tr. KŽ, Nt, Akm, Eig apvaisinti (paukščius, kiaušinius): Kliunkiai, t. y. kiaušiai neužperėti, neužšaukti̇̀, be žąsino, be gaidžio padėti J.Jabl(Als). Tiek įdrėbiau (užmokėjau) už tus žąsies kiaušius, o nė vienas neùžšauktas Dr. Žąsies kiaušiai nėra užšaukti Klp. Neùžšaukė žąsų, nieko neišrietėjo DūnŽ. Neišlesintas žąsinas y[ra] juo užšauką̃s Šts.
1. intr. SD1196, SD402, Q33, H, R, MŽ395, Sut, K, M, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ leisti iš gerklės stiprų balsą, rėkti, klykti: Šaukiu, šūkauju, klykauju SD118. Didžiu balsu šaukti N. Bepradėm šaukia, kad ateitum J. Pradėjo šaũkt, aš susiėmiau ausis ir akis Snt. Ka aš išsigandau, ka pasiutau šaũkti! Gršl. Kaip muš, šaũk, kiek galvo[je] balso Krš. Kroka, šaũka – pradėm langai birba NmŽ. Boba šaũkia, kiek leidžia galva Nmk. Ko tu šauki̇̀ kaip be galvos?! Pln. O tas kaukas parlėkė i šauką̃s: tpruka, tpruka Krt. Kas ten pri Ventos taip gvaltą šaũka – bene skęsta kas? Vkš. Žmogus prie ežero atsigulęs ir šaukia trokštąs MPs. Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, iš sielvarto tu ar iš džiaugsmo J.Marcin. Šaũk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą K.Donel. Šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. Kad prijojau dvarelį, mergužės tėviškėlę, ir šaute šoviau, ir šauktè šaukiaũ, kad išgirstų mergelė JV503. Lakto[je] lentas (lėtas) pradėjo šaukteino: – Tėvas guli, lengva mumis (ps.) Gmž(Krd). Ir vėl, šaukdamas didžiu balsu, bylojo VlnE210. O visi vėl šaũkia, giest, išpažįsta jį karaliumi DP4. Sakau jumus: jei tie tylėtų, akmenys šauks BtLuk19,40. Moab yra sukulta, jos vaikus gird šaukiančius BBJer48,4.
^ Šauka kaip iš po žemės (silpnai) LTR(Pp). Ko šauki̇̀ kaip menkė? (iron.) Dr. Nešaũk kap varna an lietaus Pls. Šaũkia kaip rupūžė po ratu Skr. Dažnai šaukiančio niekas neklauso KrvP(Ps). Nors šauksi, rėksi, nuo mirties nepabėgsi LTR(Tr). Zuikiui ant uodegos neužmynęs, nešauk, kad pagavai LTR(Grk). Nemunu plaukia, vandens gert šaukia (iron.) LTR(Krn). Nelaimė neita šaukdamà (nelaimė ateina tylomis) Vgr. Liga ateita ne šaukdamà, patyliais J. Duodamas imk, genamas bėk, mušamas šaũk J. Kas šauka, tešauka, vedu, bobale, važiuokiam VP23. Kaip lauke šaukė, teip girioj atsiliepė VP21. Kap kraštan šaukia, tep miškan atsišaukia Kb. Kaip numūse šaũka, taip miške atsiliepa Lkv.
| tr.: Bėdą šaukiu (rėkiu, kad bėda ištiko) R412, Mž555.
šauktinai̇̃ Aš geriau gulėsiu ir šauktinai šauksiu atsigulusi, bet tau nedirbsiu! I.Simon.
| refl. Rtr: Pradėjo vienas [svečias] šaukties, kad jam nutraukė rūbus LTR(Slk). Aš esmi balsas, šaukiąsis girioj SE10.
^ Kap mede šaũkias, tep ir atsišaukia Rod.
2. intr. NdŽ garsiai kalbėti: Nešaũk taip garsiai DŽ. Jis nešneka, o šauktè šaũkia – jau senatvia žmogui Jrb. Aš šaukù dikčiai, ka ausimis negirdu Jdr. Ko šauki̇̀ ant viso namo – vaikus prikelsi! Jnš. Aš vis pamažėl, pusbalsiu, o ji kad šaukia kaip namie A.Vien.
šauktinai̇̃ adv.: Šauktinai̇̃ šaũk, kad teip negirdžia Grž.
ǁ tr., intr. garsiai sakyti, tarti: Mano penas, mano grūdai, mano mėsa, mano gyvuliai! – šaukė Tamošius Žem. [Klebonas] šaukė pamokslus iš sakyklos J.Balt. Šaukė anuos žodžius Ch2Kar23,16.
3. intr. rėkti ant ko, bartis: Grioju, šaukiu ant ko SD110. Kiek sykių šaukiáu už tą mašynų taisymą Lkv. Mortelė tik šaukanti̇̀: – Mun gėdos nedarykiat! Trk. Gera pardevėja: ne ana šaũkė kaip kitos, taikė kaip geriau Krš. Marti muno šaũka, ka eič pri gydytojo pasitikrinti Krž. Kiek šaũka negerti, o kas klauso?! Krš. Stalelin stuk kumščiu ir šaũkia Šmn. Ponas šaukia an šito žmogaus: ką gi tu tę darai?! Žln. Ėmė tėvas visom keturiom šaũkt, ka motina pakilo važiuot pas dukterį Jnš. Jei kurs kanaunykas gynė, ant to šaukė kaip ant bedievio M.Valanč.
^ Kas neklauso tėvų šaũkiančių, susilauks šunies kaukiančio Ar.
| refl.: O daba ant nekalto žmogaus šaukýs! Dr.
4. intr. tr. DŽ, Lc garsiai dainuoti, giedoti: Vienas giedojo, šaũkė – balsas geras Jrb. Tu šaũk pirma, turi gerą balsą Krtn. Ka pareis iš pievų par Balčius toliausiai šaukdami̇̀ Nmk. Šaũkdavom gerkles paleidusios Kdl. Prigers, dainiuos, ka šaũks, ka soda plyš! Ms. Jūzupas ir galia šaũkti End. Šaukù, bet tiek dideliai neįsikimbu (neišdainuoju) Lnk. Šaũkti šermenų giesmes NdŽ. Giedotojai užstalėje giedojo, šaukė, prakaitą apsibraukdami Žem. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tečiaus giedojo M.Valanč. Ekše (eik šen) šaũkti (pritarti dainuojant) Grdm.
^ Šauka, gieda kaip į Šidlavos atpuskus eidamys VP44.
ǁ intr. skambėti: Jug visi tie tavo [armonikos] balsai šaũka Kv. Gražiai šaukia tavo dūda rš. Šitas kiaušinis šaukia teip stipriai [kalenant į dantis] Sl.
5. intr. NdŽ garsiai verkti, raudoti: Ta jų mažoji niekai buvo augyt: šaũkdavo naktį pabudus, apsiversdavo su tą vyge Jrb. To vaiko šaũkė, galus darėse Jrb. Nešneka, kam gaila (nerauda žodžiais), šaũkia vienu balsu, i viskas Vdk. Šaũk nešaũkusi, o ano nebiprišauksi Varn. Motina an kapais pradėjo šaũkti Trk.
6. intr. garsiai dejuoti, aimanuoti (ppr. iš skausmo): Taip šaukė, taip rėkė vargšas kojomis, viduriais J.Jabl. Kas par gyla buvo: cielą metą šaukiáu LKT82(Pln). Opybė begalinė: biškį kas, i šaũka Rdn. Kaip i sveika, nebi̇̀šauka niekum Krš. Ana didliai šaũkė, dejavo Plng. Senis rėkia, šaũkia – kojas suka Kp. Ir keikiau, ir šaukiaũ: labai drūtai skaudėjo Dgč. Ligonis šaukia galva, širdimi, visais kaulais TS1902,4-5.
7. intr. bėdoti, skųstis: Negal šaũkti, ka jau taip būtų bėda, ale tiek terandas Ll. Gerai gyvenam, negalia šaũkti Krš. Negaliu šaũkti an savo vaikų Ub. Jadzė šaũka negalinti lašinių valgyti DūnŽ. Šaũka: mes nebibūsma, baido čia, baido Žr.
8. intr. išduoti smarkų balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius): Oi, oi, kaip čia gražu: miškas šniokšta, vivirsiai šaũka, visi kiti [paukščiai] čiauška, giesta Krš. Pelėda šaũka – gero nebūs (priet.) Klm. Ko ta karvė visą dieną šaũkia? Jrb. Vakaras yr, gyvoliai šaũka Rsn. Gegutė vis šaũkia – Jo-kūbs, Jo-kūbs! Kdn. Erelis nusiminė ir šaũkė didžiu balsu PP12. Ką ta varna teip šaũka, kokią naujyną praneša?! Rsn. Kur pylės plaukia, kur gulbiai šaukia, ten plauk ir vainikelis KlpD5. Nesa levai rėk ant jo ir šauk BBJer2,15.
^ Viduj girios gaigalas šaukia (lopšys) Tvr.
9. tr., intr. DŽ, DP142, I.Simon skelbti, garsinti: Per tris nedėlias kunigas šaũkia užsakus Dg. Rudenį buvo šaũkęs – parduos lauką Gs. Tada prisakė Moziešius, idant šauktų pro abazą BB2Moz36,6. Jis patis šaũkia mūsump visump: – Kas nor ateit paskui mane, teužgina (orig. teužginis) patis savęs DP147.
ǁ part. praet. pagarsėjęs, žinomas: Ežeras buvo šaũktas an žuvų Tvr.
10. refl. atsiliepti šaukiamam: Šaukiu, šaukiu – nesišaũkia: jau numiręs Lb. Guli katinas galvą pakėlęs, daboja, ale nesišaũkia Vdš.
11. tr. balsu ar ženklu kreiptis, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Šaũk vaikus namo DŽ. Jis atsiliepė šaũkiamas NdŽ. Tik už durų išeinu aš – jau šaũkia atgal LKT199(Grl). Šauka žmones vardais ir pavardėmis, į laivą sėdant Šts. Kada anys valgo, tai ir mañ šaũkia, ale kur te aš eisiu! Trgn. Kulia, kulia, jau pietūs nebetoli, o dar pusryčių nešaukė LTsIV175. Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyti bešaukė, nei prie ruošos berūpino A.Vien. Tik pradėjo migti, jam pasirodė, kad kas jį šaukia vardu J.Balč. Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena V.Krėv. Reikšdamas savo mintis šaukiamaisiais sakiniais, sakytojas lyg šaukia, prašo, stebisi J.Jabl. Šaukiamasis telefono prietaisas VĮ. Užgirdau girdėjau degulės balsą, mislinau dūmojau, motulė šaũkia DrskD189. Šauksi̇̀ tėvelį par pusę metelių, šauksi̇̀ mielą motinėlę par visą viekelį (d.) Všn. Šauksiu motinėlės balsu gegužėlės – ar neužgirs? A.Strazd. Su jaunu berneliu neilgai tesdžiaugsi, žalių rūtų vainikėlį su balseliu šauksi̇̀ (d.) Šmn. Šaũk savo motutę gegutės balseliu (d.) Šmn. Tu po tuoj skarele neprisidžiaugsi, rūtų vainikėlio balseliu šauksi̇̀ DrskD147.
| Ta paukštelė lietų šaũkia: Dieve, lyk, Dieve, lyk! Šd. Lytaus paukštis šaũka: duok lytaus! Klp.
^ Gera gulėt, kai darbas nešaukia KrvP(Krsn). Ateit liga ir nešaũkiama Sch87; B819, N. Giltinė ateis nešaukta LTR(Rk). Lovoj valgai – ligą šauki Kp. Šauk šventuosius, šauk prakeiktuosius, – vis tiek nieko nebegausi Grž. Visus velnius šaukė (plūdosi) Grž. Kam čia vilkus šauki̇̀ (ko stūgauji)? Blnk.
| refl. tr., intr.: Šauktė́tės (šaukitės), eite (eikite) valgyt! Dglš. Šaukis, sesute, šaukis, jaunute, mažuosius paukštelius, kad jie nuskristų ir pabudintų tikruosius tėvelius LTR(Švnč). Gal jau ir rugeliai šaũksis (laikas bus pjauti) Dglš.
ǁ kreipiantis sakyti, tarti: O kaip prijosi marės kraštelį, šaũki mano vardelį JD275. Šaũkia jos, šaũkia – o nėra jos gyvos jau Aru28(Dv). Šaũkit jūs jos, kur jy (ji) prapuolė Drsk. Žiūri pro langą – stovi čigonas ir šaukia, kad anas išeitų LTR(Ds). Kiaules šaũka čiuk čiuk čiuga Klp.
12. tr. DŽ kviesti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tuoj mes lekiam į kaimą vyrus šaũkt, iš tos balės ištraukt karvę LKT219(Grnk). Momą šaũk, moma pavedžios arklį (kaupiant bulves) Dgp. Nèšauktas neisi pirtin Klt. Šaũkdavo, kad talkon ateitų šita merga Lt. Taigi svieto šaũk, nestovėk, ne tep ažusgręžus! Btrm. Šaukė pagraban – negalėjau nuvažiuot Dgč. Vakare dusina, misliom gal greitosios šaũkt Slm. Šaukčiabe Dievą, ale Dievas greit nepribus Ad. Jį į teismą šaũkia DŽ. Tieson šaũkti BŽ79. Mes šaukiame jus prie ginklo, nes karas prasidėjo rš. Šiandien aš šaukiu prūsus į kovą J.Gruš. Šaukiamoji bajorų kariuomenė pasidarė nebereikšminga rš. Rašytojas čia tarytum koks senovės lietuvių karžygys šaukia snaudalius tautiečius į darbą, į kovą Žem. Jei žinai, kad būsi šauktas, geriau pats nueik A.Gric. Nešaũkdavo į kariuomenę: tik ką pagavo, tai tas tarnaudavo Slv. Į apylinkę šaũkė mani daug sykių Plšk. Atej [o] tarnai šaũkt in karalių Žln. Šaũkia in poną dvaran Imb. A nèšaukė tavi pas daktarą? Jd. Šaukia jauną bernužėlį, šaukia į karužę LTR(Brž). Šaukiamasis raštelis LL174. Kunigaikšti, taip anksti mus iš poilsio šauki B.Sruog. Jau vieversiai gieda, jau artoją šaũkia į lauką Žml. Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaũkia? K.Donel. Mus nepaliaudamas vadina ir šaũkia savęsp DP380.
| prk.: Pavasarį žemė šaukia: dirbk, žmogau, sėk, kad turėtum ką pjauti P.Vaičiūn. Na, mano narsieji karžygiai! Likimas šaukia jus naujan karo žygin V.Krėv. Žiburys da nešaukia prie pertraukto dienos darbo V.Kudir. Vėtroj plakas baltos burės ir šaukia toliai mėlyni S.Nėr. Tave tenai nelaimė šaũkia Rmš.
| refl. tr.: Kiminis šaukiasi po vieną į priėmimo kambarį, klausinėja rš. Nėr gerai, šaũkiamos vėl [greitąją pagalbą] Klk.
13. tr. organizuoti (susirinkimą, posėdį ir pan.), kviečiant dalyvius: Kaime nuolat būdavo šaukiamos sueigos rš.
14. intr. prašyti pagalbos, kreiptis ko maldaujant: Arkliai ir karieta skęsta! Tai jis pradėjo prie Dievo šaũkt Krn. Kaip tada ilgai šaukę ir raudoję buvo ir maž nutilę, kėlėsi Ozijas, verkė ir bylojo BBJdt7,22. Iš gilumo šauku tavęsp Mž340. Tavęspi šaukiu, o tu veido savo neslėpk nuog manęs PK55.
| Balsas kraujo brolio tavo šauk manęsp nug žemės BB1Moz4,10. Šitai balsas kraujo brolio tavo šaũkia manęsp ižg žemės DP410. Moziešius šaukė Ponop ir bylojo: ką veiksiu su žmonims? BB2Moz17,4. Christus šaũkia mūsump: – Stenkitės įeit per ankštus vartus DP319.
| refl. intr., tr.: Ligonis šaũkėsi daktaro DŽ. Tuo šaũkės prie daktarų, da buvo kiek atgriebę Jrb. Daugalis žmonelių šaūkias in daktarus Adm. Kurgi šaũksiesi – pirmiausia bėgi pas vaikus Dg. Viską prasileido i turėjo šaũktis prie tėvų Jrb. Šaũkas pri munęs, ka padėčiu Krš. Nėr ko šaũkias vetrinoriaus (neišgelbės karvės) Klt. Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau ir į tave su viltimi šaukiausi V.Myk-Put. In Prienus šaukiaũsi [pagalbos] Stk. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok… V.Krėv. Ar jau mane mokysi gaspadoriaut? Nesišaukiau kuliamosios ir nesišauksiu J.Balt. Reik vaistų šaũkties suskiuo nusigydyti Šts. Kai paskutinioja preina, tai ir menkos žolelės šauki̇́es Trgn. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko neprisišaukė BsPIV54. Senė taip supyko, kad ėmė šauktis dangaus keršto V.Myk-Put. Daugel kas šauktumias pri [rastųjų] piningų, bet man Dievalis davė, aš ir vartosiu M.Valanč. Kunego šauktis pradėjo Sz. Ir tur apsisiausti maišais … ir Dievop šauktisi didei BBJn3,8. Jei tu anus varginsi, tada anys manęsp šauksis bei aš jų šauksmą išklausysiu BB2Moz22,23. Kur šaukiasi (būtinai reikia), mes apmokam Krok.
^ Angelo šaukėsi, o velnią pirštu viliojo KrvP(Mrk). Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės Skv1Moz4,10.
ǁ labai prašyti, geidauti: Iš kunigaikščio šaukia paspirties, per laiškus jį glaboja J.Marcin. O po tam lopšy sapnuodams šaũkia pagalbos K.Donel. Ir ėmė rėkti keršto šaukiamu balsu J.Jabl. Šaukė išgelbėjimo Sch173. Ir kraujas kraujo šaukia kaip išbadėjęs duonos S.Nėr. Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s, be reikalo varvinamas M.Valanč. Šaukti pagiežos OsG149. Tokie darbai šaũkia pagiežos (keršto) Smln.
^ Nešaũk gryčioj velniukų Blnk.
| refl.: Šaũkės pagelbos, ale nebuvo kam prieit Klt. Rankos nesišaukė darbo J.Balt.
| Nekaltas krau[ja]s į dangų šaũkas Rt.
15. tr., intr. DŽ, NdŽ prašyti, norėti gauti tam tikrą kainą: Kiek šauki̇̀ už tą vežimą malkų? Krtv. Nereikėjo tiek daug šaũkti, būtumėt pardavę Krš. Jis daug šaũkia, pigiai iš jo nepaimsi Rm. Par brangiai šaũkia – kas gali įpirkt! Srv. Kiek juos (už paršelius) šauki̇̀? Žg.
^ Gerą tavorą i nešaukiant išperka LTR(Vdk).
| refl.: Kiek šaukýs už linų verpimą? Šts.
ǁ reikalauti: Ką iš tavęs šaũksiu, kad tu nieko neturi! Ėr.
| refl. tr.: Apleido draugai, kuriuos ir Drūktenis lenkė, kad nuo jo nešauktųsi skolos Žem.
| Kas reiks daryt, kai skolinykai pradės šaũktis Skdt.
16. tr. DŽ vadinti (vardu, pavadinimu, pravarde): Vardą, vardu šaukiu R126, MŽ166. Gaspadorius savo berną šaũkia Kristupu K. Kaip tave šaũkia? NdŽ. Nei aš tuo daktaru šaukúos! Kl. Ten šaũkė pakriaušis tą vietą Klk. Mas šaũkam „reja“, kuršėniškai – „jauja“ Pp. Šaũkamas tasai skaptas Krš. Išsipjaudavo iš šermukšnio didelius baslius – juos šaũkė keiniais LKT214(Jnš). Visi jį Samaraku šaũkia, bet tikra jo pavardė kitoniška Srv. Tu už mañ dabar senesnis – mañ da niekas nešaũkia seneliu Slm. Seniau [krosnies viršaus] kiteip nešaũkdavo kaip tik gomuriu Alz. Aukštos geltonos gėlės, pas mus jas sopagalviais šaũkia Grv. „Drebulė“ dabar šaũkia, seniau buvo „epušė“ Vdn. Trejoki [vaistai], nemoku šaũkt Ad. Žolynų yr daug, katruos mes nèšaukėm: žolė ir žolė Dgp. „Rugiai“, „miežiai“, „avižos“, „linai“, „kviečiai“ – par mum teip šaũkė Cs. Čia jau kur šaukti̇̀ lauko daiktai, tai vis lietuviškai Pst. Nieks nešauks mane jauną gražiuoju vardeliu JV869. Siuvėjas merginas gražiai šaukia: rūtelėmis, lietuvaitėmis, mirtomis P.Cvir. Į rytus link didysis žemės kraštas gul, Azija šaukiamas Ns1832,1. Auga [kedrinės pušys] Europoj pietinėj ant kalnais, šaukamais „Alpos“ P. Kiti yra … pikti angelai, kurius nu velinais šaukiam BPII434.
| refl. P: Kaip šaũkiasi to vieta? Upt. Šita upė šaũkias Dysna Rš. Nors ažsidaužk, nemenu, kap šaũkias LKKXIII131(Grv). Kaipgi tavo, vaikel, tėvas šaũkias? Ds. Aš greit galėsiu jau bobute šaũkties Vkš. Tie gaspadoriai, katrie gyveno prie Šilelio, šaũkės šilelnykais Brž.
ǁ vadinti kuo pagal kokią ypatybę: Vagimi, per vagį jį šaukė N. Aš jį vagimi nešaukiu B. Motina pyksta, ka davatka šaũka Vgr. Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaũkė K.Donel. Šaũkė mane šiokia, šaũkė mane tokia (d.) Prng.
17. tr. NdŽ, Klvr, Gs, Skr leisti (kortą): Šaũk būgnus DŽ. Šaũk, ko lauki – tavo pirma ranka! Dkš. Man didelė̃s (stipriõs kortos) šaũkia Lp.
ǁ lošiant skelbti akių skaičių: Šaukiáu šimtą šešias [dešimtis], tiek ir teisu (lošiant tūkstantį) Krš.
| refl. Lp.
18. intr. būti panašiam, sekti: Sūnus nešaukia į tėvą, t. y. kitaip daro J.
19. refl. pasidaryti juntamam, išryškėti (apie buvusį pakenkimą sveikatai): An senatvės šaũkias viskas Dbg.
20. tr. MitI52, NdŽ, Slnt, Šts, Šlu vaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaigalas nèšaukė, negeri kiaušiai Vn. Gaidys ir jauniklikes vištikes jau šaũka Užv. Ar šauka žąsinas žąsis? Všv. Kad pati vyrą muša, taip rodos, kad višta gaidį šaũka (juok.) DūnŽ.
| refl. Plt, Krš: Gandras jau varlinė[ja], suka lizdą, šaũkas Šts. Dvi musi bèšaukanties užmušau Krš.
◊ ar šaũksi, ar plaũksi nėra išeities: Kailio tavo, biedno žmogaus, nieks negailias: a šaũksi, a plaũksi – turi dirbti Vdk.
daũg šaũkia trūksta: Daũg da šaũkia iki pilno [saiko] Gs.
į kalnẽlį (į tėvỹnę) šaũkia laikas mirti: Musė (turbūt) į kalnãlį jau šaũks Kv. Dagi nešaũkia tėvỹnėn Trgn.
nei̇̃ šaũkti, nei̇̃ plaũkti Rs, Krkl, Ar;
nei̇̃ šaũk, nei̇̃ plaũk; VP32 padėtis be išeities: Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti par kitus, man nei̇̃ šaũkt, nei̇̃ plaũkt Skr. Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kas valanda reikia kumelės; pinigų neturi – nei žmogui plaukti, nei šaukti Žem.
paršiukùs šaũkti valgant čepsėti: Tu valgydamas plekši, paršiukùs šauki̇̀ Mrj.
toli̇̀ šaũkia DŽ, Kn, Gs daug trūksta: O mums iki tokio subrendimo toli šaukia V.Kudir. Iki visuotinio, lygaus, tiesaus ir slapto balsavimo dar toli šaukia rš. Toli̇̀ šaũkia, iki ateis pavasaris Mrj. Jam iki manęs toli̇̀ šaũkia Snt. Tu toli̇̀ šaũkia nepadainuoji tep kap jis Alk.
antšaũkti, -ia (añtšaukia), añtšaukė (ž.)
1. intr. Š, BŽ75,387 pritarti dainuojantiems pirmu balsu, antrinti: Tu dainuok, aš antšaũksiu J. Antšaũkti galiu, bet pirmuoju dainiuoti – ne Nt. Vienas pirma šauka, kiti ka añtšauka KlvrŽ.
2. refl. apkaltinti, užsipulti: Tas beskarbis žmogus norėjo ant mergės antsišaũkti, o pavogę [pinigus] buvo ano paties vaikai Šts.
apšaũkti, -ia (àpšaukia), àpšaukė tr.
1. L, TŽI371, DŽ, Kv, Kpč apibarti, aprėkti: Motin, be reikalo vaiką àpšaukei! Skr. Daktarka àpšaukė muni, ir išmoviau susiraukusi Jdr. [Kreivėnas] neištarė nė žodžio, tylėjo ir virpėdamas laukė: bene subars, apšauks, pasijuoks V.Bub.
2. KŽ garsiau už kitus įšaukti, peršaukti: Ubagėlių pulkai gieda, viens kitą apšaukdami BM233(Vl).
3. šauksmu apimti, aprėpti, pasiekti:
^ Su viena burna du turgu neapšauksi LTR.
4. SD205, N, L, LL117, Š, Rtr, NdŽ apskelbti (žinią), apgarsinti: Apišaukiu SD1113. Vaikai po sodžių apšaukė naujieną Ašb. Išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo BsPIII31(Nm). Mistras traukė į apšauktą prieš lietuvninkus kryžiaus karą prš. Yškiai apšaukiau valią Dievo Tėvo MP260. Apišaukia skolas ir kaltes mūsų SE231. Bajorai pakėlę … pietus, kur buvę apšaukti užgėrimai ir sakytos šnekos A1884,83. Daug pranašavimų àpšaukė DP399.
| refl. Sut, Š, Ser: Tu apsišauk vis: atvažiuoja kriaučiai LTR(Kltn).
ǁ paskelbti, pripažinti kuo esant: Jis nuveikė narsiausius priešingos pusės jaunikaičius ir, pasibaigus žaidimams, buvo vienu balsu apšauktas pergalėtoju J.Balč. Rinkėjai, tą stebuklą pamatę, vienu balsu apšaukė jį popiežiu M.Valanč.
| refl.: Kartais tokia taryba apsišaukdavo seimu A.Janul.
ǁ išgarsinti dėl gerų ypatybių: Mano arkliai apšaukti̇̀ visoje apygardoje ne tik gražumu, bet ir gerumu Dkš. Àpšauktos mergos (turtingos ir gražios) Krsn.
| refl.: Ne be reikalo jis – apsišaukęs apylinkėje meistras A.Vencl. Jau jis apsišaukė dideliu daktaru! BsMtI125. Apsišaukė labai didele burtinyke LMD.
5. R47, MŽ63, N, L, LL127, Ser, NdŽ, KŽ, Trgn, Skd apkalbėti, apjuodinti, apkaltinti: Ana iš įpykio àpšaukė jį vagimi, t. y. apskelbė J. Api̇̀šaukė mane sviete negražiai Dglš. Vienas kaimas buvo api̇̀šauktas, kad tikrai turia aitvarą Slm. Nereikia nežinant apšaũkti Up. Merga kap ir visos, tai kam ją bobos apšaukė?! Kpč. Tas, rodos, apšaũktas žmogus, be garbės Pg. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. O žmonės dėl to ją kone maištininke, spartakininke buvo apšaukę I.Simon. Jį mokslo vyrai apišaukė melagių melagiumi LTI344(K.Būg).
ǁ refl. Gmž, Alk, Sn netekti gero vardo, kuo nors blogu pagarsėti: Jis labai apsišaũkęs DŽ. Mūs kaimynas niekur neapsišaũkęs Dglš. Apsi̇̀šaukė mergiotė: nei sviete pasrodyt, nei ką Lkm. Su tokiais darbais tik apsišauksi̇̀ Ktk. Apsi̇̀šaukė merga an visos parapijos Lp. Apsi̇̀šaukei kap laukas arklys Švn.
6. refl. neteisėtai pasigarsinti kuo esant, dėtis kuo: Jis apsi̇̀šaukė daktaru DŽ1.
7. refl. pasirinkti švietalus (kortuojant): Aš negerai apsi̇̀šaukiau Lp.
8. KŽ, Rdn, Všv, Štk, Krkl apvaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaidys vištą apšaukė Kos94, JI696. Pasitaikė daug pūstų, neapšauktų̃ kiaušinių Rs. Žąsinai, jei grūdų negauna, žąsis neàpšauka Vn. Àpšauka motinelę [bičių] tranai Lkv.
| prk.: Nemokėjo siūlų sukti: išejo vis siūlas siūlą apšaũkęs (vienas prie kito) Ggr.
| refl.: Apsi̇̀šaukė gyvatė (apie musę) ir į puodą įkrito Krš.
| Tiek tolie muno i anos jurginai, i kaip galėjo apsišaũkti (apsidulkinti)! DūnŽ. Reikės du cutrinus (citrinas) auginti, gal turės vaisiaus, apsi̇̀šauks Rt.
9. prigauti: Tą mergą apšaũkęs pabėgo DūnŽ. Àpšaukė dvi motriški i pats pabėgo Jdr.
atšaũkti, -ia (àtšaukia), àtšaukė tr.
1. NdŽ atsakyti į šaukimą; atsiliepti šaukiamam, kalbinamam.
| refl. RtŽ, L, Š, BŽ51, Rtr: Kurčia jau i pirma buvo, neatsišaũkdavo Klt. Aš int jį atsi̇̀šaukiau, al jis man nieko neatsakė Šč. Tu jį šauk ar nešauk, o jis niekad neatsišaũks, tyli kap kurčias Alv. Jis man nė žodžio neatsi̇̀šaukė Krok. Jau aš šaukiu, o anas neatsišaukia Rod. Iš kapo atsi̇̀šaukė balsas Grv. Manėm, kad tikra pelėda, ir ėmėm toliau švilpti – atsišaukia vis arčiau ir arčiau V.Krėv. Atsi̇̀šaukė Dunojėlis: čia ne tavo vainikėlis DrskD67. Ir atsišaukė jaunas bernelis, po sodą vaikščiodamas LTR(Čb).
^ Kaip pagiryj šaukia, taip girioj atsišaukia VoL452. Kap mede šaukia, tep name atsi̇̀šaukia Arm. Kaip šaukia, teip ir atsišaũkia Trgn.
ǁ refl. I prisiminti, ateiti į galvą: Šitą [dainą] jau giedojau, ale vėl atsišaũkia Ad.
2. J, L, NdŽ šaukiant sugrąžinti išeinantį ar išėjusį: Kurgi tie vaikai – negaliu atšaũkt! Alks. Kur tu beatšauksi̇̀ – jau anos až kalno Sdk. Plyšk rėkdamas – jau [mirusio] neatšauksi̇̀ Dglš. Nešaũk – neatšaũksi, ka mirė Jd. Išejo, tai reikėjo atšaũkt atgal Lp. Buvo beišeinąs, motynėlė vėl atšaukusi tarė Žem. Studentams pasisekė tą sargą atšaukti iš balkono Pt. Rudenį sunku kiaulę atšaũkt iš bulvienos Klvr. Nubudę žmonės atšaukė šunis V.Krėv. Neatšaũks varpai nė vargonužėliai, n’atverks jauni brolužėliai JV1081. Kukuosiu aš žalioj girelėj kaip gegutėlė aukštam medely, kol neatšauksiu savo motinėlės LTsII523.
| prk.: Daktarelė muni àtšaukė iš anos pasaulės – kaip ana veizėjo! Varn.
| refl. tr.: Šauksi ir verksi – neprisišauksi, savo močiutės neatsišauksi̇̀ (d.) Antr.
ǁ išreikalauti, kad būtų grąžinta buvusi padėtis: Ponai norėjo baudžiavas atšaũkti Pj.
| prk.: Niekas nebàtšauka į jaunystę, reiks numien eiti (mirti) Jdr.
3. atkviesti, pakviesti, prišaukti: Jumi deginsma, jeigu nesakysta, kaip … atšaũkiat savo tėtę (ps.) LKT322(Vžns). Balčiūnienė visus sujudino, atàšaukė daktarytę Slm. Greitąją àtšaukė Stk. Atàšaukė vetrinorių in karvę Klt. [Sesuo] išsiveržus par nevalią su vaikeliais paežerėj kraujo vilnią teatàšaukė BM457.
^ Nešvilpauk pirkioj – velnią atšauksi̇̀ Klt. Iš marių akmenėlio niekas neatšaũkia (d.) Ut.
| refl. tr.: Ta nubėgo, atsi̇̀šaukė vyrą Upn. Mes ją čia atsišaukėme – pamokys ji mus lietuviškų dainų rš. [Žmonės] bijos trobose ir tarptrobiuose švilpaut, kad velnio neatsišauktų BsMtII147(Sln).
4. kurį laiką vadinti kokiu vardu: Pusę vieko atàšaukėt mane Adelia, ė aš ne Adelia Prng.
5. refl. pakankamai prisiverkti, atsiraudoti: paskutinį sykį tegu atsi̇̀šaukia motinos, leiskit jai Jrb.
6. J, NdŽ liepti, įsakyti grįžti kur paskirtam, nusiųstam: Lietuva ir Lenkija sutiko atšaukti Kaributą iš Čekijos rš. Atšaukiamàsis raštas LTEI436.
7. atkalbėti: Jis didelį palinkimą turėjo [būti gydytoju], bet tėvai àtšaukė Erž.
8. refl. atsikalbėti, paprieštarauti: Jis mane barė, o aš jam neatsi̇̀šaukiau Dkš. Varo tėvą pavėžėt. Aš ėmiau ir atsi̇̀šaukiau Vrn.
9. refl. SD1109, Sut, L kreiptis ko reikalaujant, prašant, teiraujantis: Atsišaukiu, atsižadinu kitop SD2. Į rinkikus atsišaũkti NdŽ. Atsišaukiu didesnėsp provosp B. Į aulštesnę, vyresnę provą eimi, atsišaukiu didesnės provos R30, MŽ40. Vyriausybė paskelbė, kad visi nukentėję prie jos atsišauktų Pt. Atsišauksi prie manęs, pagelbos reikalaudamas! BsMtII207. Atsišauksiu prie istorijos Blv. Tas žmogus galėtų būt paleistas, kad būtų neatsišaukęs [į ciesorių] Ch1ApD26,32. Atsišaukiuos ciesoriausp BtApD25,11. Per trisdešimt metų mūsų gyvenimo niekas aguonos grūdo neatsišaukė, ne tik arklio (nieko svetimo nepasisavinome) Žem. Buvo karvė priklydusi, tik į trečią dieną atsi̇̀šaukė [savininkas] Vkš. Y[ra], sako, dešimtis avių, o niekas neatsi̇̀šauka Slnt. Nereikalingas jis (šuo) mumiem, ale priklydusio nevarysiu – gal kas atsišauks ir pasims Kpč. Trys druskos bačkos pripiltos – niekas neatsi̇̀šaukia Šln. Kad atsišauks kas, ataduosma, o jei niekas neatsišauks, tai patiem prasvers LTR(Dkk).
10. refl. L duoti apie save žinią, atsiliepti, pasigarsinti: Jis atsi̇̀šaukė iš Rygos DŽ1. Dingo ir dingo – paskui už kiek laiko atsi̇̀šaukė kelintoj parapijoj Dkš. Motina atsi̇̀šaukė ir atsiėmė jį Jrb. Jei gyvas, turi atsišaũkt Ktk. Buvo mano tę giminės – neatsišaũkia Dgp. Jau kur pamiręs ma[no] sūnus, kad iš Ameriko neatsišaukia Vlk. Atsišaukė savo dalios ieškoti ir Razaliutė A.Vien. Oi, atsišaũk, giminėle, an šio mano vakarėlio (d.) Lp.
| prk.: Nekaltas kraujas atsi̇̀šaukė po mirties (išaiškėjo skriauda) Šk. Tėvas toks ir vaikai tokie – čia jau nieko nepadarysi, krau[ja]s atsi̇̀šauka Vkš. [Iš pilvo] atsišaũkia (persiduoda) skausmas nugaron Ant. Mažai pridūmei [dviračio padangas]: kai stuktersi kur į akmenuką, tai ir atsišaũks Alv.
11. refl. atsiliepti, pareikšti savo nuomonę, požiūrį: Kaimynai meiliai atsišaukia apie mūsų seną kalbą A1884,378. Visi, kuriems teko girdėti jo muziką, atsišaukia su didžiausiu pagyrimu V.Kudir.
12. refl. vėl pasireikšti, rodyti tam tikrų požymių: Atsišaũks [liga] an senatuvės Trgn. Antrokart atsi̇̀šaukė liga Dglš. Nuo užgavimo man jau kelinti metai sopė atsišaũkia šone Ds. Liga atsišaũkia, jeigu neišguli jos kaip reikia Ob. Dar̃ jau atsi̇̀šaukia tiej skauduliai Šlvn. Kap tik pakrutu smagiau, tai širdis i atsišaũkia Vdš. Ir dabar pakosėdinėja, pakosėdinėja, bijau, kad neatsišauktų̃ vėl tas uždegimas Dbč.
| Kviečiai tuosmet da atsi̇̀šaukė (užderėjo) Ūd.
13. Q164, SD1109, Sut, N, M, LL123, Š, NdŽ paskelbti negaliojant; atsiimti žodžius, įsakymą; panaikinti įgaliojimus: Atšaũkti savo paliepimą DŽ1. Atšaukiu, ką tariau SD218. Atšaũk tu žodžius tuos, kuriuos jam sakei Ob. Ką jau pasakęs, jis nebeatšauks, nors tai būtų ir nesąmonė I.Simon. Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia! B.Sruog. Antrą [pareiškimą] parašiau – lai brigadininkas àtšaukia šmeižtus Sk. Leiskite man viešai atšaukti gandus K.Saj. Be to garbingo luomo sutikimo joks įstatymas negali būti išleistas, atšauktas ar pakeistas J.Balč. Rinkėjai gali atšaukti savo deputatą rš. Petrui padarytas pažadas neatšaukiamas SkvMt18,18(komentarai). Teparašoma est atšaukt gromatas ir dūmą Hamano ChEst8,5.
^ Gandai lengva paleisti, bet nelengva atšaukti KrvP(Vlkv).
atšaũkiamai adv.: Ir tai atrodė padaryta taip galutinai, taip nebeatšaukiamai, lyg grabą užkalus I.Simon. Ką Dievas per amžių amžius užlaikė mūsų kalboje …, dabar turėjo neatšaukiamai pražūti TS1903,11(V.Piet).
atšauktinai̇̃ adv.: Vieta … dabar nebatšauktinai pavieryta LC1889,2. Neatšauktinai Q589.
×dasišaũkti, -ia, dasi̇̀šaukė (hibr.) tr.; Sut prisišaukti: Duktė šaukė, šaukė ir nedasišaukė tėvo DS356(Vlk).
^ Greitas, kad mirdamas nedasišauktai (iron.) LTR(Vs).
įšaũkti, -ia (į̇̃šaukia), į̇̃šaukė
1. tr. M, Š, Rtr, KŽ šaukiant įvadinti, įkviesti: Įšaũk vaiką į vidų J. Įšaũk mamą, ką ana sakys Užv. Bliūdelin insemsi grūdų i inšauksi̇̀ tvartan [vištas] Klt. Ar neį̇̃šaukei šuniuko į gryčią? Pc.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Įsišaũkęs pas save vidun, išbarė berniūkštį Š. Insi̇̀šaukė, žiūro – brolis Knv.
2. intr. Rtr pajėgti garsiai ir ilgai šaukti: Tą giesmelę giedant, dzekonas girdi neįšaukąs – kar, kar, kar niūniavo M.Valanč.
3. intr. šaukimu trukdyti: Nemoki dainiuoti: tu mun į balsą į̇̃šauki Šts. Kitas mun į̇̃šauka į balsą, rikina mun dainiuoti Ggr.
4. refl. eiti lenktynių šaukiant: Einam vedu įsišaukti: katro balsas stipresnis, to būs tie piningai LTsIII590(Vkš). Dabar tėvai liepė tą savo vaiką eiti su tuo žmogu įsišaukti LTR(ž.).
iššaũkti, -ia (i̇̀ššaukia), i̇̀ššaukė; SD22, H, M
1. intr. NdŽ, KŽ pajėgti šaukti, išrėkti: Prarado balsą, nebeiššaũkia DŽ1. Išsižiojau šaukti – nei̇̀ššaukiu [iš baimės] Nmk.
iššaũkiamai adv., i̇̀ššaukiamai: Rėk kaip i̇̀ššaukamai Varn.
2. intr. pajėgti garsiai dainuoti: Gerklė čystai pasigadino – nei̇̀ššaukiu Skdv. Gerai dar bobikės i̇̀ššauka, išdainiuo[ja] Krš.
3. tr. Stk išbarti, iškoneveikti: Prie visų žmonių i̇̀ššaukė, išlojo Mrj.
4. intr. kurį laiką garsiai išdejuoti, praaimanuoti: Ligonis i̇̀ššaukė visą naktį Š. Kokius metus i̇̀ššaukė pilviuku DūnŽ. Su landuone mėnesį i̇̀ššaukė, iškaukė Krš.
ǁ kurį laiką bartis, plūstis: Kiek ana i̇̀ššaukė, kiek ana išvagino! Užv.
5. tr. raudant išsakyti: O kad ji viena būtų, paėjėtų ten, už kaimo – ji rėktų, ji tikrai rėktų, iššauktų visą savo sielvartą I.Simon. Raudodamas iššaukdavo visa, kas susikaupė krūtinėje rš.
6. tr. šauksmu atgauti, pasiekti: Nieko neiššaũksi, neišklyksi – po visam (mirė) Krš.
7. tr. Q60, R46, MŽ62, Ndz paskelbti (žinią), pagarsinti: Ažusakus iššaũkdavo [bažnyčioje] Dglš. Šiandien aną nū bažnyčios iššaukė (paskelbė užsakus) Sg.
| refl.: Jau merga išsišaukus (užsakai išėję, bet neištekėjo) Lp. Jis maž duost ir permet vienam daugia ir iššauk tatai kaip iššaukiąsis vyną BBSir20,15.
ǁ paskelbti ką kuo tapus: Ką karaliumi (per karalių) iššaũkti KI148. Per raganą mane iššaukė Mž116, N. Jį par išvadžiotojį iššaukė prš. Visas svietas mūsų neapkęstų ir heretikais iššauktų MT(PraefatioXII). Ką šventu iššaũkti KII198. Tapė Rumėnija (Rumunija) per karalystę iššaukta Kel1881,81.
8. tr. šaukiant ištarti, pasakyti: O štai tikt šikšnosparnis išlėkė … arba tiktai gegužė, per aiškiai savo vardą pati iššaukianti Ns1851,1. Viešpats nužengia debesy ir ižšaukia vardą savo garsiai Ch150(turinys).
9. tr. balsu kreipiantis išvadinti iš kur, kad ateitų pas šaukiantį: Iššaũkti iš vidaus J. Anys dabar susiginčijo, kuris greičiau savo pačią iš pirties iššauks LTsIV283. Užkukuos gegutė vyšnelių sodely, o tai aš mislysiu, kad iššaukia mano miela motulė LTR(Vrn).
| refl. tr. Rtr: Išsišaũkęs kitan nuo svečių kambarin, gerokai aš jį išbariau Š. Išsišaũk jį vieną, jei nori, kad kiti negirdėt Trgn. Vienąkart išsišaukė močeka bernioką klėtin BsPII238.
| prk.: Nekeik, gali̇̀ nelaimę išsišaũkt Rmš.
10. tr. N, M, VĮ, LL299 paprašyti, paraginti ar įsakyti kur atvykti: Iššaukiu lenktyn R35, MŽ46. Jūs i̇̀ššaukėte mane pasitarti NdŽ. Iššaũkti ką dvikovon NdŽ. Ìššaukė, kiek yra daktarų, visi subėgo Imb. Dukart norėjo greitąją iššaũkt – vis neprisiėmė Krs. Bandė iššaukti Merkinę, tačiau paštas neatsiliepė rš. Prašom iššaukt mano sviedkus Zr. Jai rodosi, kad tomis giesmėmis iššaukiama mirtis I.Simon.
| Du sūnai buvo, i̇̀ššaukė karan Pnm. Ìššaukė į karą, i nebeparėjo Kž. Mano vyrą kaip i̇̀ššaukė, tai ir lig šiai dienai negrįžo iš karo Ut. Vardais pavardėms iššaukė teismas ir prisaikino Plng. Uždaro jį kalėjiman ir iššaukia teismą LTsIII476. Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę A.Vien.
| Bet i̇̀ššaukė karūmenę ir surinko streikininkus Šauk.
11. tr. pareikšti siūlymą, pareikalauti: Iššaukiu ar pasiduot, ar gintis R35, MŽ46.
12. tr. pavadinti kokiu vardu: Juknai (kaimas) iššaukti̇̀ neseniai: eigulys Jukna gyveno, ir i̇̀ššaukė Juknais Škn. Kaip juos iššaũkt? Užmiršau… Pšl.
13. tr. nuplėšti garbę, apšaukti: Ižšaukiu ką SD216.
14. tr. SD133,108, SD411,508, Sut, N išvaryti, ištremti: Ir daužos per pasaulį kaip ižšauktieji su anuo kitu latru DP168. Jonas … ižšauktas ir ištremtas ing salą Patmą DP485.
15. tr. atšaukti, nutraukti: Ižšaukiu bylas SD422, Sut.
nušaũkti, -ia (nùšaukia), nùšaukė
1. tr. apibarti, aprėkti: Nùšaukė, nubuvo, o nei reikė, nei ko Sb. Mane nùšaukė per susirinkimą Stk.
2. intr. sušukti, surikti: Prašau atsistoti ir nušaukti ant garbės mūsų valdovo I.Simon.
3. intr. šaukiant pasakyti, pareikšti nuomonę, reikalavimą: Visi nùšaukėm, ka neteisybė Krš. Pernai visi nùšaukė, kad vėl bus viskas gerai Lnkv. Reikėjo nušaũkti [per tėvų susirinkimą], ir būtų buvę vaikams virinto vandens Yl.
ǁ tr. išrinkti, nubalsuoti: Staršina visais balsais paliko nušauktas Raudonius Pš.
4. tr. šaukimu paveikti, nuslopinti, pagadinti: Aš galiu ir lempą nušaũkti – tokį turiu balsą Šts.
| refl. tr.: Kaklą (balsą) nusišaũkti KI26.
5. refl. šaukiant, skundžiantis mirti: Šaukė šaukė pilviuku i nusi̇̀šaukė Krš.
| Taip anie (nesutinkantys sutuoktiniai) i nusišaũks (riedamiesi nusibaigs), nusivargs Krš.
ǁ negyvai nusiverkti (apie kūdikius): Skubėjo kuo greičiausiai pakrikštyti, nes manė ją nusišauksiant mirtinai I.Simon. Čionai radau aš jį (kūdikį) vieną rytą jau negyvą; jis per naktį buvo smerčiop nusišaukęs LC1883,27.
6. tr. pagarsinti, išgirti: Tu su [savo] arkliais nùšauktas visoj apylinkėj Dkš. Jis buvo nùšauktas kalvis Alk. Už tai jį nušaukė už pilną darbinyką Pš.
| refl.: Jeigu nusišaũkus pana, kad bagota, tai iš toliau važiuoja [piršliai] Krn. Tai ji (pana) buvo labai nusišaũkus Mrs. Ji audėja nusišaukus Brš. Kazluos tai nusišaũkę žmonės Kt. Miestas Ninevė nusišaukęs savo lobiais Šlč.
7. tr. blogai atsiliepti, apkaltinti, apkalbėti: Kap ką svietas nuniekina, nušaũkia Dglš. Ji visų nukalbėta, nušaukta Kb. Nušauktà merga, o, žiūrėk, gerai ištekėjo Ut. Nušauktas, nutartas – i vagis Bsg. Kartais žmones tik nùšaukia durnu Dg.
| Tai kas, kad graži, ale visų nušauktà nuo garbės Blnk.
^ Nu jau dabar tai nùšaukė kap margą arklį Dkš.
ǁ refl. netekti gero vardo, blogai pagarsėti: Su tokiu darbu tik nusišaũksi DŽ1. Jų namai nusišaũkę visam krašte Dgl. Tep darydami tuo (tuojau) nusišaũkia Gs. Kietumu ir godumu jis jau seniai nusišaukęs rš.
8. tr. K, KŽ duoti žinią, paskelbti: Susižadėjusiuosius nušaũkti KI15.
| Nùšaukė [turguje], ka neštų [uogas] į kuperatyvą parduoti Krš.
9. tr. M, LVII843, Š, Rtr, Krs, Pv pakviesti, pareikalauti kur nuvykti, prisistatyti: Vėl mane nùšaukė Marjampolin Lp. Į Raseinius nùšaukė mum Grnk. Ponas tuoj nušaukia diedą: – Nu, radai pinigus? LTR(Slk). Nùšaukė abudu dvaran ir liepė atiduot pinigus BM29(Č). Patardyt apylinkėn nùšaukė abidvi boba (bobas) Mžš. Buvo juos nušaũkę tardyt [dėl rasto lobio] Vdn. Neseniai žentą vėl valsčiun nùšaukė Ds.
| refl. tr. Š: Nusi̇̀šaukė [ligonį] daryt praktikų (tirti) Jd. Ją apibara, apūrija nusišaũkę Mžš. Paskutinį kraują traukia, kada dvaran nusišaukia A.Strazd.
10. tr. KŽ šaukiant paliepti aukštai esančiam nulipti: Nušaũk, tenulipie vaikai nu taukšto Krš. Kregždė Jonas dar su patamsėliu nušaukė mane nuo šieno daržinėj, kur miegodavome su piemeniu Pranu J.Balt.
| refl. tr.: Vaikus nusi̇̀šaukė nu žago, ka nesiustum Rdn.
11. refl. pasidaryti sumenkusiam, nugeibusiam:
^ Kad neatrodytumi toks nusišaũkęs, tai gal ir būtų samdę, o dabar atrodai kaip smerčio purmonas Brs.
12. tr. Klk, Ps, Vžns pavadinti: Kaip tus dvariukus nùšauka? Pp. Pamiršau, kaip tuos miltelius nušaũkia Tr. Kunigiškių keliu tą kelią nušaũkiam Sv. Yr, tiktai nušaũktie negaliu Dgp.
| refl. Sv, Kp, Pš, Žg, Mžk, Vkš: Pala, kaip čia ta vieta nusišaũkia? Brž. Ar nenusi̇̀šaukė kaip tas dvarelis? Akm.
13. tr. DūnŽ apvaisinti (paukščius): Nušauktà ta vištelė Krš. Gaidys vištą nùšaukė Krkl.
◊ numiẽ nušaũkti kalbant apie artėjantį ar atėjusį laiką mirti: Greitai muni nušaũks numiẽ Pj.
pašaũkti, -ia (pàšaukia), pàšaukė
1. intr. surėkti: Pašaũksu balsu, galbūt ans (vagis) pabūgs i atsitrauks nu mūsų LKT44(Lž).
2. intr. NdŽ, KŽ įstengti garsiai šaukti: Aš dar dainelę tokią juokingą padainiuosiu, ale aš gerai pašaũksiu Sd.
3. refl. susišūkauti: Ū, ū! – pasišaũksme i grybaunam Str.
4. tr. SD1137, SD286, R123, MŽ162, Sut, K, M, LL199, Š, Rtr, BŽ66, KŽ balsu ar ženklu kreipiantis pavadinti ateiti, prisiartinti, atsiliepti: Išvydęs jįjį, pašaũk prie savęs J. Mokytojas pàšaukė pamokos atsakinėti DŽ. Eik, pašaũk tėvą pietų valgyti Up. Pašaũk tėvo valgyt, ba kopūstai užšals LKT386(Drsk). Kap puliukus (viščiukus) pàšaukiu – pul pul pul, visi jiej atbėga Kpč. Jo švogerius mokėj[o] pašaũkt vilką (imituodamas staugimą) Drsk. Pašaũk tu savų vaikelių, kad any neažmiegotų LKKIII202(Lz). Nue[jo] brolis, pàšaukė – užeina pieno puta (ps.) Mlk. Matau, klusnus esi sūnus. Vos pašaukiau, ir atėjai V.Krėv. Daugiaus ji vis teip parėjus prie durių pašaukdavus – tie jos vaikeliai jai ir atidarydavę Sln. Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą ir pašaukė mane vardu S.Nėr. Pirmesniai [piršlys midaus] duoda jaunajai, sėdinčiai užstalė[je] su jaunuoju, pašaũkdamas nauja pavarde, jau po vyru JR70. Kap tu eisi per dvarelį, nepašaũks vardeliu, tiktai pašaũks, mergužėle, vyro prievardėle DrskD143.
^ Pašauk vištą – atbėgs ir vanagas LTR(Šmk).
| refl. tr.: Kai iškuldavo žirnius, tai aš pasisemdavau saują ir pasišaũkdavau karvelius: ul ul ul Skrb.
5. tr. pakviesti, paraginti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Eik tu, pašaũk bobutę kieman Ker. Pašaũks tave malt Ėr. Negi až mylios gyvenu, kad negalėjot pašaũkt Ds. Pàšaukia viso kaimo ir nutaria, kas augins [našlaičius] Pv. Pàšaukė [vyrus] tadaik jau LKKII205(Zt). Bėk, motkos pašaũk Azr. Reiks pašaũkt žento Lp. [Pažįstamus lalauninkus] pirkion pašaũks, arielkos duos Pb. Jau biškelį kas, pàšaukei greitąją Klk. Paskiaus karalius Zigmantas Augustas pašaukė žemaičius į draugystę M.Valanč. Pàšaukė atsarginius į armiją DŽ1. Pašaũkti karo pratimų NdŽ. Jį liudininku pašaukė J.Jabl. Paskuo pàšaukė į karumenę iš piemenies (visai jauną) Kal. Trumpai prieš karo galą mane į karuominę pàšaukė Plšk. Vilius Karalius gavo raštą, kur jam liepiama būti pasiruošusiam, nes kiekvienu momentu jis galįs būti pašauktas kaip paskutinis rezervas I.Simon. Palikai čia nenupjautą barą, kai tėvynė pašaukė į karą E.Miež. Pašaukti tieson Ser. Viešpatis … mus per mirimą pašauks iž to pasaulio DP570. Helizeus … nuog Elijošiaus pranašo nuog arklo buvo pašauktas DP512. O tatai tie yra, kurie … tosp karalystėsp jo yra pašaukti MP94. Išvydo … taisančius tinklus savo ir pašaukė juos BtMt4,21. Daug nes yra pašauktų, bet maž išrinktų Ch1Mt20,16.
| Pašauktas kas ažu piktadėją, jei pirma dekreto numirs, be karojimo iž to svieto ižeit SPI10.
| refl. tr., intr. N, K, LL148, Rtr, Š, KŽ: Pasišaũk pagalbos DŽ1. Ateisiu ir aš, nebijok: pasišaũksi, aš jau ateisiu Trk. Dukterį pasi̇̀šaukė į Ameriką, šipkartę atsiuntė Krš. Vaikai padeda raškyt – mokyklos vaikus pasišaũkia Slm. Pasišaũkt, kai bėda – pirmas žmogus Klt. Jis žmogus pasišaũkiamas (paslaugus) Rmš. Kur tu pasišauksi̇̀ – svieto maža Str. Vargonyko pasi̇̀šaukė Kb.
ǁ Krž, Čk, Aln, Btrm prk. kalbant apie ateinantį laiką mirti: Privaikščiojau, gana, gal jau pašaũks (mirsiu) Krš. Eilė prieita, i pàšauka Pj. Gal ateis vakaras, pašaũks, neatsibėgsi (neišvengsi) Drsk.
| refl. tr.: Kažno ką dabar tėvas pasišaũks (kam po tėvo reikės mirti) Ktk. Jau atrodo, kad ir dėdę greit pasišaũks [mirę] broliai Krs. Kažno jau, ar nepasišaũks beržynėn tiktainos: jau eini, griūvi, nenori nieko LKT340(Ign).
6. refl. kreiptis pagalbos, užtarimo: Nuog to sūdo kitur niekur neturės pasišaukti žmogus nusūdytas BPI23. Pasišaukiu (apeliuoju) didesnėsp provosp B.
| Dievop pasišaukti (prisiekti Dievu) LL148.
7. tr. Šts, Kn užsakyti (gėrimų, valgių): Aš šaukiau alaus, o tu degtinės pašaũk Srv. Tuoj dėdė alaus pàšaukė Alk. Nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę V.Kudir. Galvoja žmogus: negražu vaišintis iš kitų, tai ir pats šio to pašaukė rš. Pėtnyčioj gavom šaltanosių, o paskui dar silkių pàšaukė Krok.
| refl. tr.: Kokių gėrimų tik jiedu pasišaukia, tai tokių ir žaunierius LTR(Ldvn). Valgyt nepasišauks Lp.
8. tr. numatyti, paskirti kokiai veiklai: Jis jautėsi pàšauktas dideliems uždaviniams DŽ1. Pàšauktas kunigystėn NdŽ.
^ Daug pašauktų, maža išrinktų rš.
9. tr. Rtr, NdŽ išgarsinti, išgirti: Onutė – pašauktà melžėja visam rajone Lkč. Ir koks dar pašaũktas gydytojas buvo parvežtas, bet kad jau reikėjo žmogeliui mirt, ir neišgelbėjo Srv. Buvo pašauktà viso[je] parapijo[je], kad ji labai graži Sdb. Mano vyras pàšauktas pjovėjas buvo Kair. Siuvėją Augustą visa apylinkė pàšaukė Rm. Mūs namai tai da pašaukti̇̀ yr Trgn. Tik pàšauktas, ka stiprus, o toks kaip ir kiti Grd. Buvo pàšaukta į Kauną vežt – geri ten daktarai buvo Skr. Vailabai tai jau pašauktà kaima buvo Vdk.
10. tr. pagarsinti dėl kokios smerktinos ypatybės: Kurs piktas pašauktas N. Ta mūsų Genė buvo šatras (vėjavaikė) pašauktà Skr. Tie tai pašaukti̇̀ [vagys] Krž. Tylėk, boba, da pašaũks už nusikaltimą Ln.
11. intr., tr. pavadinti, įvardyti: Možna i dukrele pašaũkt Dglš. Ana eina, ir gana [už našlio] – kur dėsis: senovė[je] negražu, pašaũks senmerge Krp. Nežinau, kap pašaũktie tuos grybus Dgp. Ūlyčia pašauktà lietuvišku vardu Zr. Ponas labai ažsiširdijo, kad kunigas jį durnium pàšaukė (ps.) Prng. Meskit, meskit po rublelį, būste pašaukti jūs sveteliais LTR(Ob).
^ Seną jaunu nepašauksi LTR(Zp).
12. tr. išleisti (kortą): Neturiu ko pašaũkti DŽ. Juk rodžiau, kad nešauktum vynų, o tu ėmei ir pàšaukei Skr. Pàšaukiau pykių tūzą Šk.
13. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ: Aš jums pasišaũksu, štiš, gyvatės! Krš.
◊ ant svi̇́eto pašaũkti pagimdyti: Vaikus bereikalingai ant svi̇́eto pàšaukiau Skr.
Diẽvas (Abraõmas, Pẽtras) pàšaukė (pasi̇̀šaukė) apie mirtį: Diẽvas mano vyrą prieš du mėnesiu (pas save) pàšaukė NdŽ. Nupirko namą, ale jį Diẽvas pasi̇̀šaukė par anksti Ob. Greičiau, regis, pašauktų̃ Diẽvas Čb. Nežinom nė vienas, kada Diẽvas pašaũks Trgn. Mes tai jau nesikelsim [į gyvenvietę] – Abraõmas pašaũks gal Pš. Jau laukiu, kada Pẽtras pašaũks Dgp. Be teisybės gyveno, su skraudums, i pasi̇̀šaukė Diẽvas Krš. Seni̇̀, ir Diẽvas nepasi̇̀šauka Krš.
paršaũkti, -ia (par̃šaukia), par̃šaukė tr.
1. K, M, Rtr, B60, NdŽ, KŽ parkviesti, parvadinti atgal: Parvadinti, paršaũkti KII380. Patys par̃šaukėm ją namo Jrb. Eikit, paršaũkit jį iš karčemos Pn.
| refl. tr. K, NdŽ.
2. pakviesti atvykti: Daktarą par̃šaukė Kv.
péršaukti
1. tr. Q540, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Jz stipriau už kitą iššaukti, surikti: Leisk pasiklausyti, ką ana šneka – tu páršauki KlvrŽ. Antanėlis, matyt, suprato, kad nieko čia gero nebus, žmonos jis neperšauks J.Balt. Girto Stagaro balsas peršaukia visus I.Simon. Mes geriau žinome, geriau išmanome, visus pamokysime, visus peršauksime! Žem. Ana vis su tranksmais šneka, šauka páršauka Krš.
| prk.: Nėra, tur būti, tokios dainelės, kuri peršauktų jo nerimą Pč.
2. tr. perkalbėti: Mokytis siūt labai norėjau, tik tėvas péršaukė Prn.
3. intr., tr. įstengti perrėkti kokį atstumą: Ties Klaipėda mares gali páršaukti – girdėti į antrą pusę Klp. Péršaukti per ką NdŽ.
4. refl. Ser, NdŽ, KŽ prarasti balsą šaukiant, prasirėkti: Gal mažas esi pársišaukęs, ka neturi balso Šv.
prašaũkti, -ia (pràšaukia), pràšaukė
1. tr. NdŽ, Als stipriau iššaukti, šaukimu viršyti, peršaukti: Pràšaukiau aš jįjį, bo mano balsas didesnis J. Tu buvai tada liesas, plonytis, bet gerklingas labai – neprašauksi J.Marcin. Kurs kurį prašauksite, pri to jau paliks piningai LTR.
2. intr. N, NdŽ kurį laiką praleisti šaukiant, dejuojant: Jezau, lyna, Jezau, nelyna – visą amžių [kaimo žmogus] taip ir pràšauka Krš.
3. tr. NdŽ šaukiant, rėkiant sugadinti, prarėkti: Nekrok, plaučius prašaũksi! Krš. Buvo girdėti, kaip miške per pavasarį prašauktu balsu kukavo gegužė rš.
| refl. tr. NdŽ.
4. tr. iš eilės šaukiant, pakviesti: Kur eini, ar į pieninę? – Ne, nebeisiu, kad mane jau, sako, pràšaukė Rm.
5. intr. NdŽ pradėti dainuoti, duoti toną.
6. tr. NdŽ garsiai dainuojant nepataikyti į natą: Mokytojas Rodė buvo toks piktas, kad aš vis gaidą pro šalį prašaukdavau I.Simon.
7. tr. pavadinti, praminti: Tą vietą pràšaukė Bruniniekai Dgp. Tokiu vardu prašauktà ta vieta, mun rodos, nū vandens BM327(Rdn). Ir pràšaukė jį kurtinyku Ob.
8. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ.
prišaũkti, -ia (pri̇̀šaukia), pri̇̀šaukė
1. tr. Q165, K, M, J, Š, Rtr, KŽ balsu kreipiantis, šaukiant atkviesti, paraginti ateiti, prisiartinti, grįžti, atsiliepti: Negaliu vaikų numo prišaũkti Vkš. Uogavo an kalno – prỹšaukėm Vn. Dalikės nebgal beprišaũkti [dirbti] – pavargo Krš. Prišaukęs mane prie staliuko, liepė pasirašyti Žem. Šauk, šauk kaip poną – ir dar negali prišaũkt [valgyti] Srv. Kaip neprišaũksi mane vardeliu, šauk mane pavardėle JD155. Šaukte šaukiau – neprišaukiau KlvD191.
^ Arklį in avižas visada prišaũkia, o pijoko in pusbonkį neprišauksi̇̀! (iron.) Skdt. Už miškuo yra tujau Kantaučiai pri̇̀šaukamys (netoli gyvenantys, galintys išgirsti šaukiantį) Plt.
prišaũkiamai adv., prišaukiamai̇̃ NdŽ: Prišaukamai gyvenam M.Unt.
prišauktinai̇̃ adv.: Ans prišauktinai̇̃, t. y. netoli, gali prišaũkti J.
| refl. tr.: Šauk, šauk – negali prisišaũkti tavęs J. Tėvas toli žvejojo, negalėjau prisišaũkti Vkš. Vilkai moką šunim lot, kad greičiau šunis prisišauktų Ds. O aš šaukiau savo bernužėlį, o aš šaukiau, prisi̇̀šaukiau aš jį JD474.
^ Giedojo gaidys, kol vanagą prisišaukė KrvP(Mrk). Dalia kurčia: kad ir šauksi – neprisišauksi KrvP(Žž).
2. tr. pakviesti, paprašyti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tujau pri̇̀šaukė greitąją, muni išlakino į Klaipėdą Vvr. A velnias tokią baisybę (netikusį ūkvedį) pri̇̀šaukė an mūso galvų! Rdn. Jau kai Baliukas, tai retu kur rast: ar bėdoj, ar kur anas pirmas prišaũkiamas Skdt. Dar nelaimę prišaũksi savo galvai NdŽ.
| refl. tr., intr. Sut, K, LL24, Š, Rtr: Sunku prisišaũkti ką, bėdai atsitikus DŽ1. Sužeistieji šaukia ir pagalbos neprisišaũkia NdŽ. Neprisišaukami̇̀ paliko žmonys, neprisiprašomi Krš. Juozis jau tas geras žmogus – prisi̇̀šaukiamas Jnš. Ar galva susops, ar širdis – neprisišauksi̇̀ [viena gyvendama] Klt. Ar miršta, ar dega – niekur jų (vaikų) neprisišauksi̇̀ Kp. Vaikų dabar sunku prisišaũkt – neprisišaũkia tėvai Adm. Neažmokėsi gerai, tai kito karto neprisišauksi̇̀ Aln. Neprisi̇̀šaukiam lietaus Al. Pirma greit velnią prisišaũkdavai, o dabar jie uždaryti (juok.) Skr. Neseka prisišaũkt daktaro Lp. Su savo tokiu liežuviu ir kitoj parapijoj bėdą prisišauksi A.Vien. Melodija plaukia vis tolyn, neprisišaukiamà NdŽ. Nelaimės galima atsikratyti, o laimę – prisišaukti rš.
ǁ refl. kreiptis ko prašant: Neturinti pri ko prisišaũkti KlvrŽ. Prysišaũkti turėjo pry valdžios, gavo pensiją Pj.
3. tr. KŽ šaukiant prikelti: Ką iš numirusių prišaũkti K. Kas miręs, to jau nebeprišaũksi NdŽ.
4. tr. Ser, NdŽ daugelį sušaukti, suvadinti: Prišaũkti daug [žmonių] BŽ266.
| refl. tr.: Prisi̇̀šaukėt velnių ir neduodat jiem darbo Stk.
5. tr., intr. N šaukiant pasakyti, šūktelėti: Nežinomas balsas jam pri̇̀šaukė: švilpk! Vlkš. Vienas vaikas kitam pri̇̀šaukė: – Dėdis pareina atgal Plšk. Didelių plaučių reik ant jį (apykurtį) prišaũkti Vdk. Ans neprigirdįs: jei prỹšaukei žodį – atsakys, jei neprỹšaukei – nieko negausi iš ano Šts. Prišaũkia aniems apačio[je] drūtai žaką laikyt Jrk124. Tai prišaukdami pažįstamiems, tai rankas vienas kitam paspausdami, susimaišė atvykusieji I.Simon.
6. intr. sakyti raginant ką daryti, atkreipti dėmesį į ką: Iš ten jis ir mums dabar prišauk: pabuskit Ns1832,8. Mums prišaukiama, idant mes Viešpatiespi verstumbimės prš.
7. intr. NdŽ, Trg pritarti dainuojant ar giedant: Būdavo, balsus taikys, katram natavot, katram prišaũkt Erž. Vyrai munie pryšaũkti liuob galės, galėjau dainiuoti Vn. Kito toks balsas, kad negal prišaũkti Slnt. Aš neprỹšauku dėl to, kad neturiu tokio balso Šts.
8. tr., intr. Sut paskelbti, pranešti: Šiandien ant turgaus Poškus pri̇̀šaukė jomarką Akmenė[je] Vkš. Praeitą turgų Drungilas pri̇̀šaukė žmonims, kad nau[ja]s gydyto[ja]s yr parvažiavęs į Darbėnus Dr.
9. intr. šaukiant įsakyti, įkalti į galvą: Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų cukraus, apelcinų ir kitų gardesnių dalykų DS367.
10. refl. NdŽ pakankamai šaukti, rėkti.
11. intr. Š priverkti, priraudoti.
sušaũkti, -ia (sùšaukia), sùšaukė
1. tr. R33, MŽ44, Sut, N, K, M, LL330, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Rš, Pp sukviesti, suvadinti: Sušaũk visą šeimyną J. Aš pasiryžau, nieko nelaukdamas, sušaukti savo vyrus, sudaryti pirmą šiame krašte sukilėlių būrį V.Myk-Put. Sùšaukė visus gyventojus į sueigą Plšk. Sùšaukia vaikus [mokytis] Mrc. Sušaũkia, pamoko žmones [agronomas] Imb. Vieną dieną pavardims mus sùšaukė ir pastatė į dvi grupes Plšk. Viščiukus sušauksmà, aždarysma ir eisma Skp. Sušaukė ji visas žvėris, visus vabalus, visas varles LTR(Ldvn). Liepė sušaũkti kalvius su preikalais, su kūjaičiais Gd. Vėjas tuoj sùšaukė debesų galybę (ps.) Sv. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Tėvelis numirs, brolelis užaugs, mūsų sesučių niekas nesušauks (d.) Pls. Hūkinykas liepė tarnui savam … privest elgetų…, sušaukt…, idant namai jo būtų papildyti DP278.
| refl. tr. NdŽ: Tėvas susi̇̀šaukė vaikus DŽ1. Kol tu giminės susišaũksi, ilgai truks, o kaimynas pats pirmasis [į pagalbą] Skdv. Susišaũkia vyrus, parodžia [padarytą žalą] Grv. Seniai armonika susišaukė jaunimą rš. Visus šventūsius susišaũkęs (šaukdamasis dangaus pagalbos) rėka Pvn.
2. tr. šūksniu paraginti ateiti, atsiliepti: Ka bus valgymas gatavas, tai aš taũ sušauksiù LKT266(Brž). Uhū! uhū! – sùšaukė jį senasis ubagas Jrk21.
^ Rugiai buvo reti – diegas diego nesušaukia Vlk.
| refl. tr.: Vaikai, nedarkykit valgio – badą susišaũksit! Dkš.
ǁ Krkn, Sdk, Šč, Lt šaukiant sugrąžinti, pašaukti atgal: Norėjau sušaũkt, bet jau buvo toli nuėjęs Gs. Būtų užmiršęs, ale nuo galulaukės sùšaukėm Grš. Vyrai barškalus pasiėmė, barškino, tauškino girioj par naktį, bet vaiko [paklydusio] nesùšaukė Skr. Eik, sušaũk šunį atgal – dar užpuls ką Srv. Sùšaukė kiaulę, mat klauso Ėr. Pavargėlius žmones, paskui tūleropus geidulius šito pasaulio nuėjusius, sušaũkia DP410.
3. tr. sukviesti (susirinkimą, tarybą, posėdį ir pan.): Sušaũkti tarybą, teismą NdŽ. Buvo beklausiąs, kam sušauktas mitingas J.Balč.
| refl. tr.: Apylinkės sekretorius susi̇̀šaukė susirinkimą, o pirmininko nėra Skr.
4. intr. NdŽ surikti, šūktelėti: Tėvas sùšaukė arba motina: gulti, vaikai, a jūs da norat baikas krėsti?! Vvr. Ka sušaũksu, pribūs dvyleka plėšikų (ps.) Varn.
^ Kaip sušaukia, taip ir atsišaukia LTR.
ǁ tr. NdŽ subarti: Sùšaukiau, ka nemuštųs Krš. Sùšaukė vaiką, ka nesiustų, nedraskytųs Krš. Sušaũk, ka klausytų DūnŽ.
5. refl. tr., intr. NdŽ šūkaujant, ūbaujant susižinoti: Miškai, miškai – susišaũkt negali̇̀! Vrn. Ar mes čia, paliose, susišaũksim vieni kitus, kai paklysim? Dkš. Piemenys miške ir tai susišaũkia, o mes kaimynystėj nesusišaũksim! Srv. Piemenėliai susišaukia ragu TS1900,4-5. Pavasarį, ka Venta ištvinsta, par upę susišaũkti negali Vkš. Susišaũkia [vilkai] vienas su kitu Pb. Ant pilaitės sienų susišaukdami vaikščiojo sargybiniai A.Vien.
^ Žirnis žirnio nesusi̇̀šaukia (skystai išvirta) Lp.
susišaũkiamai adv.: Gryčia, seklyčia, kamara – krūvai žmonių vietos nesusišaukiamai J.Balt.
6. tr. K, Rtr, KŽ, I.Simon paskelbti (ppr. užsakus).
7. tr. NdŽ vienu kartu išleisti (kortas).
◊ visùs gi̇̀mines sušaũkti labai susiraukti: Rūgštu, mažna visùs gi̇̀mines sušaũkt Žl.
užšaũkti, -ia (ùžšaukia), ùžšaukė
1. intr. M, Rtr, KŽ garsiai sušukti, užrikti: Jis kad ùžšaukė – tuoj visi nutilo DŽ1. Ne savo balsu ùžšaukiau iš skausmo Bb. Vilko balsu mokėj[o] užšaũkt (užstaugti) ir [vilką] prišaukt Drsk. Būčiu paklaususi, būtumi užšaũkęs, užkrokęs! Krš. Kartais ans ùžšauka ant munęs Tl.
| refl.: Varlės kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos rš.
2. tr. NdŽ peršaukti, perrėkti, viršyti šaukimu: Daugiau nedainuosiu – o kam tu mane ùžšauki! Jrb. Taip krokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo Žem. Mane, švelnią moteriškę, užšauks, užrėks, užstumdys S.Čiurl.
| prk.: Jų širdyse dar nebuvo tiek neapykantos, kad galėtų užšaukti sąžinės balsą Vaižg.
3. tr., intr. R363, MŽ486, N šaukiant uždrausti (ką daryti): Ùžšaukė, ka to sviesto neimčiu Krš.
4. tr. pakviesti užeiti (ppr. einantį pro šalį): Užùšaukiau kartą, tai kad pripaistė visokių niekų Slm. Kokį berną ažušaũkia savęs[p], duoma ėst, duoma įsigert Lz.
| refl. tr. DŽ1, Prn, Lp, Pc: Ją dažnai kas užsišaũkia Ėr. Mes senukę vis užsi̇̀šaukiam pavalgyt Ig. Užsi̇̀šaukiau vaikus gryčion Aln. Užsi̇̀šaukiau, primylėjau ir da išsinešt daviau Ds. Matei, kad ej[o], tai reikė užsišaũkt Pv.
ǁ šaukiant užvadinti aukštyn: Ùžšaukė visus ant kalno pasižiūrėti puikaus reginio DŽ1.
5. tr. užkviesti kur atvykti, dalyvauti: Žùšaukė jį an rodos Rod. Ir aš tę ejau, ažùšaukė mane Dv. Ka veseilion ažušauktái, tai pagiedotau Dv.
| refl. tr.: Nepliauškėk, tu užsišaũksi nelaimę an savo galvos! Krš.
6. tr. Q48, B, NdŽ, Skd, Vkš, Krd paskelbti, pagarsinti, pranešti: Užšaũk bažnyčio[je], kad bus atlaidai J. Šiandien ùžšaukė jomarką ant ateinančios seredos Užv. Turguj ùžšaukė, kad prapuolė vaikas Jnš. Argi negirdi, kaip aš (gaidys) tarp vakaro ir ryto kokia dvidešimt kartų užšaukiu orą Mš.
| refl.: Jie užsi̇̀šaukė duot labai daug, o neištesi Gs.
ǁ N, KŽ paskelbti užsakus.
| refl. tr., intr.: Jau jy užsišaũkus su kitu Lp. Anas kitą buvo ažgėręs i ažsišaukęs Ml.
7. refl. KŽ užsikamuoti, galą gauti šaukiant: Jis persišaukė, užsi̇̀šaukė KII247. Vaikas užsišaũks bešaukdamas DŽ1. Jei kas pasidarytų, ji užsišaũktų Snt. Vežk tu greičiau tą bobą į ligoninę, ka tik pagytų, bo ta mergica užsišaũks Rs.
8. tr. šaukimu pakenkti: Ùžšaukėm gerkles (užkimome) Ub.
ǁ refl. NdŽ, KŽ užkliūti, užsikirsti balsui.
9. intr. NdŽ garsiai uždainuoti, užrėkti: Aš iš sykio ùžšaukiau: – Oi berželis turi širdį… Jrb. Koristė buvau, užšaũkt labai galėjau Bb.
10. intr. daug užsiprašyti, norėti gauti: Par daug ùžšaukė už arklį Up. Jurgis už arklį ùžšaukė šimtą penkiasdešimt litų Čk. O kiekgi užšauksite algos? rš.
ǁ NdŽ skelbti sumą kortuojant: Atsargiai lošta, tankiai net per mažai užšaukia TS1904,4.
11. refl. turėti vardą, būti vadinamam: Aš užmiršau, kaip ta vieta užsišaũkia Ds.
12. tr. KŽ, Nt, Akm, Eig apvaisinti (paukščius, kiaušinius): Kliunkiai, t. y. kiaušiai neužperėti, neužšaukti̇̀, be žąsino, be gaidžio padėti J.Jabl(Als). Tiek įdrėbiau (užmokėjau) už tus žąsies kiaušius, o nė vienas neùžšauktas Dr. Žąsies kiaušiai nėra užšaukti Klp. Neùžšaukė žąsų, nieko neišrietėjo DūnŽ. Neišlesintas žąsinas y[ra] juo užšauką̃s Šts.
ranka
Apibrėžtis
rañkos ištiesimù čia pat, netoli: Už Upynos rankos ištiesimu trobos buvo. Rdn.
rañkai kójai pakankamai (miegoti): Išsimiega rankai kojai. Ds. Bent kartą išsimiegojau rankai kojai. Kzt.
rankàs kójas atláužti prastai padaryti: Nebe šiam nebe tam tas tavo darbas – atlaužei rankas kojas ir palikai. Jnš.
rankàs kójas bučiúoti nuolankiai prašyti: Tiek jis čia puldinėjo, tiek puldinėjo – rankas kojas bučiavo – nepriėmė, paskui dovanojo. Šln.
rankàs kójas išbučiúoti labai dėkoti: Namą dovanotas rankas kojas išbučiuos. Jnš. Norėjimas tos šnapšės – rankas kojas išbučiuotų. End.
rankàs kójas nubučiúoti labai dėkoti: Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų: rankas kojas nubučiavusi gali už jo eiti. Žem.
rankàs kójas nukir̃sti padaryti suglebusį: Uždavė alaus, nukirto rankas kojas, nebepaeinu. Krš.
rankàs kójas pakir̃sti sustingti iš baimės, išsigąsti: Keršis neišmanė nė ką begalvoti. O jau visai rankas kojas pakirto, kai ratuose pasigirdo silpnas, širdį veriantis dejavimas. Avyž.
rankàs kójas susinérti nieko nedirbti, nieko neveikti: Sėdi rankas kojas susinėrę, nori, kad kas duotų. Krš.
rankàs kójas užkrutė́ti labai pavargti: Ot priskrutėjau, rankas kojas ažkrutėjau. Grv.
rañkų pakėlìmas pasidavimas: Tai tas pats, kaip ir rankų pakėlimas. Juk į priešą, kuris jau pakėlęs rankas, nebešaudoma. Simon.
rañkos pamojimù lengva (padaryti): Tiesa, kaip dėdė sako: vidaus kultūra ne rankos pamojimu įgyjama. Pt.
rañkų pridėjìmas dirbimas: Be rankų pridėjimo nieko nėra. Šv.
rañkų prikišìmas dirbimas: Yra labai kruopštus dalykas, reikalingas daug prikišimo rankų. rš. Visa įtaisyti reikia daug laiko, kašto ir rankų prikišimo. rš.
per rañkų rankàs eĩti Ėr. patekti vis kitam savininkui: Taip ir eina tas ūkiukas per rankų rankas. Erž.
rañkos sumojimù greitosiomis: Dažnai ligoniui reikia ilgėliau pasigydyti, kol sveikata atgrįš, ypač sunkesnės ligos rankos sumojimu neatimamos. Pt.
rañkų sutepìmas nusikalstamas veiksmas: Rankų sutepimas brolžudyste. LzP.
rañkų tárpe nejučiomis, bematant: Rankų tarpe vaikas prapuolė. Žem.
abiẽm rañkomis
1.mielai, netaupant, gausiai (dalyti): Jį visi skriaudžia, jį apgaudinėja, o jis ir žmona, lyg maži kūdikiai, to nei nenumano, nei mato ir visa abiem rankom išdalija kitiems. Vaižg.
2.mielai, noriai: Abiem rankom yra palaikytina ta tikroji sentencija. brš.
abiẽm rañkomis gáudyti labai rūpintis: Abiem rankomis gaudžiau sveikatą. An.
abiẽm rañkomis ir abiẽm kójomis labai mielai, noromis: Įsirašysit? – paklausė susidomėjęs Domantas. – Abiem rankom ir abiem kojom įsirašysiu! – tarė kaimynas. Gruš.
abì rankàs ir kójas kélti be svyravimų balsuoti, pritarti: Bravo! visai pritariu ir keliu abi rankas ir kojas, – nudžiugo kertėje literatas realistas. Vien.
antrà rankà Jž. padėjėjas: Čia įbruko mane kaip antrą ranką patarnavimams. Lauc.
antromìs rañkomis turint patikimą padėjėją: Mūsų dvarininkas yra per poniškas, nepaslenka visa ir visur pats prižiūrėti, linkęs visur pasitikėti prievaizdu, ūkininkauti antromis rankomis. rš.
ãtbula rankà
1.atmestinai, nerūpestingai: Atbula ranka tik ragana vaišinti. KrvP. Kad jau žmogus papranta atbula ranka dirbt, tai jau blogai. Žg.
2.nenoromis, šykštint: Kai atbula ranka duoda, tai ir imt nenori. Rs.
atbulomìs rañkomis nerūpestingai, nevikriai, tingiai, atmestinai: Daro vis atbulom rankom. Švn. Jei dirbi, tai dirbk gerai, bet ne atbulomis rankomis. Krp. Dirba atbulomis rankomis. Gršl.
ãtgalia rankà
1.nevikriai, nerūpestingai: Brūkštelėjo atgalia ranka pakampiais, dėl to visi voratinkliai pasiliko. Stl. Atgalia ranka tik tinginys dirba. Trgn.
2.nenoromis, šykštint: Duona karti atgalia ranka paduota. Km.
atviromìs rañkomis ir širdimìs atvirai, nuoširdžiai: Visi pažįstami atviromis rankomis ir širdimis priima, anė išsižioti neduoda man apie grįžimą atgal. Žem.
ãtžagaria rankà atmestinai, prastai: Toks atžagaria ranka atliktas darbas kelia teisėtą pasipiktinimą. rš.
atžagariomìs rañkomis atmestinai, nerūpestingai, prastai, lėtai: Padarei atžagariom rankom. – Laikys tam sykiui. Jrb. Vincui buvo skaudu, kad jie dirba atžagariomis rankomis. Avyž. Tu, vaikeli, tai vis atžagariom rankom – ką imi, tas krenta. Dj.
auksìnės rañkos nagingas: Jo auksinės rankos: ką tik paima, viską padaro. Jnš. Jo draugas, auksinių rankų skulptorius, netrukus iškalė ir akmens skulptūrą. Ap. Ot žmogus – auksinės rankos. Pls.
auksinès rankàs turė́ti būti nagingam: Tokias auksines rankas turi... Negi tavęs nepriims atgal į fabriką?. Mar.
rañkos aukštỹn sakoma ko nesugebant: Labai galėjau ir labai sugebėjau [austi], o dabar – aukštyn rankos. Sur.
rankàs aukštỹn rš. liepimas pasiduoti:
bálta rankà mielai: Balta ranka duoti. I.
báltas rankàs sudė́ti susituokti: Jau sudėtos baltos rankos, sumainyti žiedeliai. Jnšk.
dešinė̃ rankà teig. patikimas padėjėjas: Mokytojui taip pat greitai įtikau ir, neilgai trukus, buvau jo dešinė ranka. LzP. Jis mano dešinė ranka. Jnšk. Ji supranta! – pastebėjo ponia, kinkuodama galvą ir su pasigėrėjimu šypsodama, žiūrėdama į savo „dešiniąją ranką", kaip paprastai dabar vadino Agniešką. LzP. Norėčiau, kad pasiliktum Varniuose. Būtum man dešinioji ranka. Švaist.
devýnios rañkos mokėjimas burti: Kastulis devynias rankas turėjo, nuo visų gyvačių kirtimo ažužadėdavo. Trgn.
dìdelės rañkos geras pagalbininkas: Bronius yra didelės rankos. Kv.
dykomìs rañkomis
1.be nieko: Gavau laišką, ne dykom rankom grįžau iš paštos. Jnšk. Nueini medžiotų: vaikštai žmogus visą dieną, vargsti ir gaišuoji, o gerai, jeigu nors kiškelį arba teterviną parsineši, dažniausiai gi dykom rankom namo pareini. Bil.
2.be dovanų: Krikštynos[na] negi nueisi dykom rankom. Slm. Dykom rankom negi nueisi. Ds.
3.be ginklo: Dykomis rankomis kur tu paimsi juos. Grž.
geležinè rankà griežtai (valdo): Namus, bobą, šeimyną geležine ranka valdo. Žem.
gerà rankà susijęs su sėkme: Mano gera ranka: kur aš sėjau, ten gerai auga. Gs.
geràs rankàs turė́ti Dglš. sėkmingai ką padaryti: Šitas stalius geras rankas turi. PnmA.
gerà rankà uždeñgti pateisinti: Nebuvo galima viso ponų darbelio gera ranka uždengti. Cvir.
grýna rankà be gudrumo, suktumo: Manęs gryna ranka nepaims. Dglš.
ilgà rankà greitas (ką daryti): Ilga ranka atėmimui, trumpa – davimui. Štk.
ìlgos rañkos greitas (atsirasti): Bėdos ilgos rankos. Švnč.
ilgèsnė rankà šioks toks pagalbininkas: Kad ir jauna mergiotė, bet vis bus ilgesnė man ranka. Rz. Jau ranka ilgesnė – turiu sūnų. Rm. Kas čia do darbininkas iš mažo, bet ilgesnė ranka pasistumt. Ds. Jau vaikai suauga, pasisiunti, vis ranka ilgesnė. Plv.
ìlgas rankàs turė́ti linkti vagiliauti: Jis prastas žmogus: ilgas rankas turi. Mrj. Turi ilgas rankas – jau kad ką išsidabos, o jam panogės, vis tiek priglaus. Pls. Jos vyrą išvarė – anas ilgas rankas turėjo. Grv.
išskėstomìs rañkomis mielai, su džiaugsmu (priimant): Dar gerai, kad sutiko vos ne išskėstom rankom. Ap. Niekas manęs nei Kaune, nei kur kitur nelaukia išskėstomis rankomis. rš. Tie žmonės svečius sutinka išskėstom rankom, duoda geresnį kąsnį, nutrauktą nuo savo burnos. Vencl.
išvirkščiomìs rañkomis atmestinai, netikusiai: Mūs darbas – tai ne darbas, tai tik pusiaudarbis: tai tik palytėjimas darbo ruožtais, paviršium, išvirkščiomis rankomis. Kudir.
kairè rankà péržegnoti nebendrauti, ignoruoti, visai atsisakyti: Peržegnok tu jį kaire ranka ir eik nuo jo. Slk.
kàs rañkoje tàs kaktojè apie įsikarščiavusio elgesį: O man Dievo valia, – šokosi pati, – kas rankoje tas kaktoje. Žem. Bjaurus žmogus – kas rankoj tas kaktoj. Dr.
kietų̃ rañkų apie taupų: Ji buvo kietų rankų ir dolerį pagaudavo, nors tasai turėtų ir labai trumpą uodegėlę. Dovyd.
laisvà rankà nesuvaržytas: Be vyro motriškai laisva ranka: ko tos mergos pulna už tų vyrų. Rdn. Be vyro [moteriškei] laisvesnė ranka. Grd.
laisvàs rankàs dúoti suteikti laisvę: Aš tau duosiu laisvas rankas veikti. Mont.
laisvàs rankàs palìkti leisti savarankiškai elgtis: Senis viešai pagyrė ponią Brėdą ir pasikvietė algos pakelti. O tai reiškė, kad palieka jam laisvas rankas panašioms naujovėms. Cinz.
laisvàs rankàs turė́ti
1.būti neužimtam, netrukdomam: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi. Nebūsi pririštas prie dvaro, galėsi eiti kur nori. Myk-Put. Abu kunigai laiko kasdienines savo mišias, o kad rankas nori turėti laisvas visai dienai, tai laiko jas su patamsėliu. Balt.
2.būti nevedusiam: Žmogus kai turi laisvas rankas ir pinigo dar prasimanai, gali linksmai gyventi. Šk.
lengvà rankà
1.sekasi: Jo lengva ranka: jei pasodina gėles – greit auga. Pn. Žinai, jo ranka lengva. Alz. Mano ranka lengva. Aps. Tu, vaikeli, laikyk medelį, tavo lengva ranka, tai greičiau prigis. PnmA.
2.traukia užeiti: Kur liūbiju, tai taip ranka lengva. Lz.
lengvà rankà
1.lengvabūdiškai: Atsirado gerų dėdžių, kurie, neįsigilinę į reikalą, lengva ranka stojo jo ginti. rš.
2.išlaidžiai, netaupant: Neišdalyk viso lengva ranka: pačiam prireiks kada. PnmA. Lengva ranka viską išdaliojo ir sau neliko. Dkš.
leñgvą rañką turė́ti apie žmogų, kuriam viskas sekasi: Kad Gugis turi „lengvą ranką", žmonės jau seniai pastebėjo ir todėl ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį. Krėv. Jisai turi lengvą ranką – jam sekasi ėryčiai romyt. Ss. Turėjo tokią lengvą ranką, jog ne vienas jos priimtas vaikas negavo nei bambos klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Vaižg.
mìtrios rañkos apie darbštų: Girk mergą ne dėl gražaus veidelio, bet dėl mitrių rankelių. KrvP.
neramiàs rankàs turė́ti būti mušeika: Ir visuomet šitie žaidimai baigdavosi mūsų ašarom: labai jau neramias rankas turėjo Petras. Kad tiktai kas – tuoj už kuodo, ir gana!. Balt.
nuogomìs rañkomis be nieko: Viešpats Dievas neateis tuščiomis arba nuogomis rankomis, bet drauge atneš drąsumą prieš visą piktą. Dk.
pakirstomìs rañkomis nusivylęs: Šito ir Narba nežinojo! Tad tik išvėpo visas pakirstom rankom. Andr.
pãčios rañkos geras pagalbininkas: Dešimties metų vaikas – pačios rankos. Rdn.
pãčios rañkos bė́ga labai norisi imtis (darbo): Kai tik pamatau darbą – rankos pačios bėga, nors raudok!. Balt.
piktà rankà niekšas: Tiltą norėjo sunaikinti pikta ranka. Gric.
pìlnos rañkos daug (darbo): Mums darbo buvo pilnos rankos. Žml. Piemens pilnos rankos darbo. Simon.
pirmà rankà
1.patikimas padėjėjas, pagalbininkas: Mano vienas žentas mažai mokytas tėra, ans jau prie žambio, antras pamokytas – pirmininko pirma ranka. Šts. Gudelis, prašomas pagroti ir vaišinamas, sakydavo: – Vyreli, duok ir jam – jis mano pirmoji ranka. Ap. Aš labai geras darbinykas, kaip pirma ranka. Akn.
2.teisė pradėti: Aš dalinau kortas, tai jo pirma ranka. Jnš.
pirmojè rañkoje pačioje pradžioje: Atėję pirmoje rankoje priėdė lig soties. Krš.
plikà rankà
1.be įrankių: Plika ranka nieko nenuveiksi. Upt. Mokyti mašinomis dirba, o jisai plika ranka. Dovyd.
2.be gudrumo, suktumo: Jo plika ranka jau nebepaimsi. Ds.
plikomìs rañkomis be ginklų: Vyrai, – tarė pakuždomis, – mes juos paimtume plikomis rankomis. Myk-Put. Sutikus baltąjį lokį plikomis rankomis, užtenka pasipurtinti ir surėkti, kad lokys nubėgtų. Blv. Jeigu lauke kur užpultų, plikom rankom – pražuvęs. Škt.
prastà rankà nesėkmę lemiantis: Tavo a. a. Vinco prasta ranka buvo: kiek našlių ir kavalierių turėjai kandidatų, o nė už vieno nenutekėjai, sako: mirusio vyro prasta ranka, kad likusi našlė nenuteka.... Žem.
ríebia rankà negailint, nešykštint: Riebia ranka daviau uogų. Plng.
riẽstos rañkos savanaudis: O Jėzau! Sūrantai, ką tu kalbi! – balsu verkė Kotryna, – riestos ir tavo rankos. Vienus į kalėjimą veda, o tu jau į ponus lendi. Marc.
sausà rankà be dovanų: Jis prie to daktaro sausa ranka nepriėjo tik. Jrb.
sausomìs rañkomis tuščiomis, be dovanų: Pas tokį poną sausomis rankomis neisi. Skd.
sàvo rankà
1.savavališkai: Savo ranka nieko neėmiau. Dglš.
2.savarankiškai: Jis gyvena savo ranka. Klm.
sidabrìnės rañkos nagingas: Ką aš padarysiu, kad rankos sidabrinės, o gerklė misinginė. Smn.
skalsì rankà taupus: Mano bobos neskalsi ranka: čia nuperka, čia vėl nebėr. Lk.
stiprì rankà apie tvirtą valdymą: Menkas šeimininkas, neturi stiprios rankos. rš. Krašto valdyme nejaučiama stiprios rankos. Myk-Put.
sùrištas rankàs turė́ti negalėti laisvai elgtis: Jis, Varanka, turįs surištas rankas, negalįs atsidėti jokiam kitam rimtam darbui, turįs pagalvoti apie būsimas pareigas. Andr.
šaltomìs rañkomis atmestinai, prastai: Dirba šaltom rankom, atgrubnagis toks. Ob.
šiltà rankà greitai, tuoj pat: Grąžino šilta ranka. Vlkv.
šiltomìs rañkomis mielai: Skibas būtų šiltom rankom į koplyčią paėmęs [mirusiąją], bet mano prašytas jis padarė viską, kaip mirusi norėjo. Dovyd.
rañkoms šveñta negali dirbti: Kol rankos kušėjo, akys veizėjo, subinė ūkštavo, o senatvėj rankoms šventa, subinei pasninkas. Šts.
tė́višką rañką pajùsti būti išpertam: Kaip aš gailiuos, – Muršteinas parodo aiškų mostą, – kad aš neleidau tau savo tėviškos rankos pajusti, kol tu dar jaunas buvai. Simon.
tė́višką rañką paminė́ti būti nubaustam: Tegul tik kas ką pašnibždės prieš kunigaikštį, tai paminės jo tėvišką ranką. Myk-Put.
trẽčios rañkos atsarginis padėjėjas: Jis ar (taip pat) buvo trečios rankos. Krč.
trumpà rankà Štk. nerangus:
trum̃pos rañkos neturi valios: Dabar rankos trumpos, tai makliorstvos prasidėjo, kažkokios skolos atsirado. Gric.
tuščià rankà be dovanų: Kas tavęs klausys tuščia ranka, papyragyk. Šts. Bet tuščia ranka negražu pasirodyti. Žem.
tuščiomìs rañkomis
1.be nieko: Tai kaip čia dabar bus? – susirūpino Vincas. – Grįžti tuščiomis rankomis? Ką tėvas pasakys?. Myk-Put. Į gyvenimą jis išėjo ne tuščiomis rankomis. Andr. Jūs išeidami neišeisite tuščiomis rankomis. ŠR. Niekad negrįždavo į medžiotojų lūšnelę tuščiomis rankomis. rš. Sugrįžo tuščiomis rankomis. Rs. Gal grįš su laimikiu, o gal ir tuščiomis rankomis. Daut.
2.be dovanų: Juk nenueisi tuščioms rankoms į veselę!. Krš. Tuščiom rankom negi eisi, sarmata. Skdt. Praauš, ir pareis, rasit, ir vėl ne tuščiomis rankomis. LzP. Niekada nereikia iš kiemo pareiti tuščiom rankom, gaspadinėle. Simon.
3.be kyšio: Prie jo tuščiom rankom neprieisi, mat be nieko, tai ir nieko. Užp.
tvìrta rankà apie griežtą valdymą: Pats Edvardas Butvilai siūlė ne kartą perimti Palivarkynę ir tvirta ranka ūkį vesti. Dovyd.
vienà rankà apie sutartinai veikiančius: Mūs buvo viena ranka su juo. Al. Mes viena ranka – visi zgadoj gyvenam. Strn. Mudvi su seseria viena ranka. Prn. Dabar juodviejų viena ranka. Skr. Aš, žinote, su eiguliu viena ranka, galėčiau lentų tiek ir tiek.... Andr.
víena rankà sutartinai: Su rajonu viena ranka eina, ką padarysi. Grd. Anys viena ranka gyvena. Grv. Visi viena ranka buvo. Vlkv.
víeną rañką laikýti sutartinai veikti: Tėvams reikia vieną ranką laikyti: jei viena bara, kitas užstoja, vaikai į velnius gali išeiti. Krš. Jie vieną ranką laiko, nieko su jais nepadarysi. Alk.
víeną rañką turė́ti sutartinai veikti: Vieną ranką visi turi, nieko nepadarau. Pj.
visà rankà tikras padėjėjas: Vyriausia duktė jau visa ranka. Klvr.
vìsos rañkos pragyvenimo šaltinis: Mums žemė – visos rankos. Ktk.
žalià rankà
1.apie jauną: Jauna dar, žalia ranka, bus dar vaikų. Krš.
2.apie nepatyrusį: Jaunas daktariukas, žalia ranka, dar nemoka gerai. Krš.
3.apie lemtį: Pas poną Dievą žalia ranka: da bus visko (vaikų). Krž. Dievo žalia ranka – užaugs bulvės. Škt.
tè žãlią rañką sakoma gerą linkint: Te žalią ranką, kad kaip rūgte rūgtų paršeliai!. Brs.
rañką apdalýti pasisveikinti su visais: Svečias visiems ranką apdalijo. rš.
rankàs apkrė̃sti
1.sugadinti gyvenimą, užtraukti nemalonumų: Apkrėtei man rankas. Ktk. Sveikata ant plaukelio kybo, parvažiuosiu tik kitiems rankas apkrėsti. Žem.
2.atsisakyti: Norėjau pirma pirkt tos karvės, ale kaip papaisiau, kad kvara (serga), tai ir rankas apkrėčiau. Arm.
rankàs apléisti
1.netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido. Krėv.
2.mirti: Ten mano miela rankeles apleido. Kb.
rankàs apsikrė̃sti prisidaryti vargo, nemalonumų, rūpesčių: Kas tave paims, tai tik rankas apsikrės. Trgn. Biesas sumanė tas ženatves! – mąstė sau, – tik rankoms apsikrėsti!. LzP. Tiktai rankoms apsikrėsti – nenoriu ten kištis. Trk.
rañką apsùkti apiẽ kumẽlės úodegą sakoma ilgai kur užtrukusiam: Kur buvai užtrukęs? Gal apie kumelės uodegą ranką buvai apsukęs?. Ds.
rañką atidúoti ištekėti: Už Vilniaus išvadavimą atiduosiu tamstai savo ranką. Vien. Rimta Vingirykštė iš pat vasario pamilo vėjavaikį Skudutį ir atidavė ranką ir širdį. Vien.
rañką atitiẽsti mušti: Niekad nebūč galėjęs atitiest prieš tave ranką. Vdk.
rankàs atkir̃sti prastai padaryti: Kam tu sugadinai, tik rankas atkirtai į šitą darbą. Pls.
rañką atkìšti elgetauti: Ir nejaugi atkišęs ranką turiu prašyti praeinančių „ponų" ir rinkti skatikus?. Bil.
rankàs atkìšęs be atodairos: Prie butelio puolu kaip beprotis, atkišęs rankas. Tr.
rañką atláužti pasikeisti nusistatymą: Gal atlaušiu ranką prie tavęs. Lk.
rankàs atléisti
1.pašalinti rūpestį: Nusbaigsiu, tau rankas atleisiu. Aln. Ir jai rankas atleidė, baigės vargelis ir jai. Sur.
2.nesirūpinti: Jei atleistau rankas, kaip tas vaikas augtų?!. Drsk.
rañką atleñkti padaryti kokį menką darbelį: Tingi ranką atlenkt ir duris uždaryt. Lp.
rankàs atrìšti leisti laisvai veikti: Susirinkimininkams buvo atrištos rankos viešai veikti. prš. O tu staiga išsigandai tiesos, kuri tau rankas atrišo. Gruš. Mirė vyras, žmonai rankos atrištos. Dkš.
rañkos atsiléido įgavo valią: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt. Plv.
rankàs atsiraitýti imti smarkiai veikti: Rankas atsiraitė vokiečiai. Vdk.
rañką atvérti duoti, dalyti: Duodi peną visokiam kūnui, atveri ranką savą o sotini vis, kas gyvena pagal pamėgimą tavo. brš.
rañką bučiúoti pataikauti: Jis gi prieš visus lankstėsi ir buvo pasirengęs bučiuoti ranką kiekvienam, kas tik panorės ją atkišti. Myk-Put.
(kieno) rañkoje bū́ti valdyti: Polockas buvo vokiečių rankoj. Ds. Jo rankoj pinigai buvo – gėrė mėtė, kur norėjo. Mžš. Visų tėvų rankoj buvo vaikai, buvo drausmė. Ut.
rankàs daužýti
1.stebėtis (piktinantis): Ir rankas daužau – nebėr avino. Als.
2.džiaugtis: Juokiasi, rankas daužo. Šts.
rankàs dẽginti kelti nemalonumą (jaučiant sąžinės graužimą): Į ranką įspausti pinigai neturi jokios vertės – jie primena tik neseną gėdą ir degina rankas. Vencl.
rañką dė́ti greitai padirbti: Ranką dės, ir jau gatava. Bor.
rankàs dė́ti ištekėti, susituokti: Tada paklaus, ar nori dėti su juo rankas. Paukš.
rañkos dỹga norisi (ką paimti): Oi tai man dyga rankos dėl tų pinigų. Skr.
rankà drẽba nesinori (imti): Nemėgstu bargo, dreba ranka imant, jei neatiduosiu, a?. Andr.
rañkos drẽba gaila (išleisti): Namiškis, priešingai: kapeiką sau ar kitam išleisti – rankos jam dreba. Žem. Rankos dreba dėl dviejų litų. Varn.
rañką dúoti
1.pažadėti: Davei ranką per Žolines bernui. Lp.
2.laiduoti, garantuoti: Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. Krėv.
3.sutikti tekėti: Žinok, jog tamstos nebūsiu, tamstai rankelės neduosiu. Plt.
rankà dùrsterėti apgraibomis, prastai ką daryti: Vyras čia ranka dursteri, ten dursteri – kokis ten ano darbas. Grv.
rankà eĩna sekasi (gyventi, auginti): Pradžia moterystės labai ranka ėjo: mylėjo vienas antrą ir nieko jiems netrūko. Valanč. Neina ranka jam gyvenimas. Brs. Taip man tos bitės ėjo ranka, kad medaus neturėjau kur dėt. Vrn. Aniem gyvuliai ranka eina. Als. Šitie paršeliai jau neina ranka. Klt. Na, ką reikia daryti, kad nėmaž nebeina ranka. Gršl.
rañkomis eĩti stumdyti: Susimildamas tik rankom neik!. Slm.
rañką gáuti vesti: Jei sutiksi su jo valia, mano ranką gauti gali. Btg.
rankàs grąžýti labai sielvartauti: Ir Karalienė didžiausiame nusiminime, grąžydama rankas, suriko nesavu balsu.... Simon. Meisterienė grąžo rankas. Cvir. Kodėl ji nesipriešino, kodėl pati, viską palikusi, nelėkė į centrą ir, ten verkdama, rankas grąžydama, neišmaldavo nieko geresnio?. Katil. Zionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. ŠR.
rankàs išbučiúoti labai dėkoti: Už tokią dovaną buvo gatavas rankas išbučiuoti. Jnš.
rañką išdérgti sėkmę atimti: Negirk senos kumelės, nudvės dar, ranką išdergs. Sml. Su savo kumelėm jis man išdergė ranką. Ėr.
rankàs išmainýti pavaduoti darbe: Nėr kam išmainyt baltų rankelių, nėr kam užtarti tikro žodelio. Ppr.
rankàs išskė̃sti padidinti savo įtaką: Kad prūsas nebūtų gavęs rankų išskėst, būtų kitaip buvę. Gs.
rañką ištiẽsti
1.susitaikyti, bendrauti: O jeigu pralaimėsim [rinkimus]? – neramiai paklausė viršaitis Utkus. – Tada lieka ištiesti ranką tiems, kas laimės, – pasakė klebonas. Balt.
2.suteikti pagalbą, padėti: Ir bėdoje niekada jo nereikia šauktis, pats pamato, ranką ištiesia. Avyž. Gerų žmonių man gaila. Ne vienam, taip sakant, esu ranką ištiesęs. Marc. Jei tarp žmonių minios tu svetimas jauties, tat laimė niekados tau rankos neišties.... Nėr. Prisipažinsiu, ir aš neištiesiau Ąžuolui rankos, kai jam buvo nepaprastai sunku. Mar.
3.elgetauti: Ranką ištiesus ėjo pasenusi. Krš.
tik rañką ištiẽsti labai arti: Bet iš mūsų teritorijos ligi namų tik ranką ištiesti. Dvd.
rañką įtaisýti išmokti, įprasti: Įtaisiau ranką eiti anksti rytą daržų laistyti. Krš. Ranką įtaisė vogti, ar nenutvers?!. End. Dabar anie kaip įtaisė ranką, taip ir darys. Lk.
rañką įžàgti atimti laimę, pasisekimą: Stangas įžagė ranką. Pc.
(kieno) rankà kãba yra priklausomybėje, priklauso nuo ko: Bet ir ant jų gana kabėjo ranka pono: juk be žinios kunigaikščio jie negalėjo nei savo dukterį ištekėdinti. A.
rankàs káišioti lįsti kur nereikia: Savo vietoj sūnus anas nekaišiojo rankų – niekur anas nelindo. Šmn.
rañką kélti
1.kėsintis mušti, užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit. Sruog. Nekelk rankos prieš berniuką, – nieko jam nedaryk!. ŠR. Kol manęs neskriaudžia ir nesikėsina pagrobti, kas mano yra, nekelsiu prieš jį rankos. Krėv. Sakydavo: nekelk rankos prieš tėvą – ranka iš peties išdžius. Erž. Ant tavęs siratos rankelės nekelsiu. Ašm. Ana jau rankos nekėlė prieš. Brs.
2.pasiduoti: Neieškok, Joni... Nusiramink, negalima kelti rankos. Jei taip padarysi, niekai bus mūsų nusistatymas. Ap.
rankàs kélti mušti: Tik kai pamatėm jį ant kranto visą pamėlusį, vos vos bepaeinantį, nebeišdrįsom rankų kelti. Trein.
rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, ale rankų nekilok. Kur.
rañką kýštelėti šaltai atsisveikinti: Kyštelėjo ranką ir nieko nesakęs nuėjo. Rk.
rañkose knìbžda rūpi (išleisti): Pinigas ano rankose knibžda, kad turi. Rod.
rañkos kniẽti rūpi (ką padaryti): Jam rankos knieti ką padaryt. Mlk.
rañką knìta rūpi (ką padaryti): Knita knita ranką išleisti. J.
rañkos knìta rūpi (ką padaryti): Seniai knita rankos jum atkeršyti. Dkk.
rankàs kratýti labai ko nenorėti, atsisakinėti: Ji bijo, rankas krato. Jrb. Nenori, krato nuo jo ir rankas. Vv.
rañkomis kratýtis labai atsisakinėti: Jis ėmė kratytis rankomis: – Aš nieko nežinau ir nieko nenoriu žinot, eikit pas kunigą vikarą. rš.
rañkos kriñta žemỹn nesinori dirbti: O dabar rankos krito žemyn, tartum ir namai, ir laukai jau buvo nebe jo. Vencl.
rankàs láidyti mušti: Nelaidyk rankų, gausi pats!. Krš.
rañką laikýti pagelbėti: Gerai, kad vienas kitam ranką laikot. Varn.
rañkoje laikýti drausminti, valdyti: Laikė savo rankoje viską, kol akis užmerkė. Stl. Vaikus laiko rankoje. Rmš.
rañkose laikýti valdyti, tvarkyti: Tas neturi gyventi, kuris negali savęs laikyti rankose, kai ant jo užgula nepasisekimai. Cvir. Užkurys tvirtai laiko savo rankose ūkį ir rūpinasi juo kaip savuoju. Vien.
rankàs laižýti pataikauti, žemintis: Mes jums rankų nelaižysim!. LTR. Jis krioktų ir už dyka, ir dar pripuolęs rankas laižytų. Katil.
rankàs laužinė́ti vis sielvartauti: Vaikštinėdama baltas rankeles laužinėjo. Dglš. Močiutė vaikštinėjo, rankeles laužinėjo. Jabl.
rankàs láužyti labai sielvartauti: Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas. Mair. Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė. Krėv. Labiausiai verkė jauna mergelė po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama. Tvr. Motina rankas laužė, o vaiko jau nėr. Grv. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja. Vien.
rañką láužk jokiu būdu, niekaip: Tu to tai ranką laužk – nežinosi. Štk.
rañkos lim̃pa sekasi (dirbti): Kito rankos lipte limpa prie kiekvieno darbo. Mrj.
rankà lìnktelėjo gausiai (davė): Pereisiu per vežimus melsdamasis. Kad duos, tai ir ranka linktelės – pyrago, sūrio, varškės abrakų terbas prikrausi. Žem. Ar ubagas pasipainios, šmakšt čielą torielką miltų... arba duonos kad duos, tai ir ranka linktelės. Žem.
rañką mainýti
1.nebe iš to paties pirkti: Reikia mainyti ranką – iš Staniūnioko, kad ir dykai duotų paršus, neimč. Ktk.
2.pavaduoti: Kad aš ir sugrįšiu, darbelio nedirbsiu, savo mielai motinėlei rankelių nemainysiu. Ad. Niaugi aš tau, tėtuti, rankelių nemainiau?. Tvr.
rankàs mazgótis šalintis, nesikišti: Kad būtų laimėjęs, tai ir Baltaragis kartu būtų laimėjęs, o kai prakišo, tai vienas Cinokas turi atsakyti. Baltaragis rankas mazgojasi kaip Pilotas poną Dievą pardavęs.... Žem.
rankà mazgója rañką vienas kitam padeda: Ką padarysi, ponuli, žinoma, ranka ranką mazgoja. Žem. Ranka ranką mazgoja, o burna lieka murzina. Ds. Tamsta tikrai pradedi man patikti. Vis dėlto tamsta turi žinoti, kad ranka ranką mazgoja. Balt.
rankà móstelėti niekais nuleisti, nepaisyti: Vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli. Ašb. Ant visko mostelėjo ranka. Jabl.
rañkomis mosúoti griežtai nesutikti, priešintis: Ana rankom mosuoja, neina. Grv.
rañkomis mosúojant menkai (dirbti): Rugiai augo mūru, nors dirvą išgyvendindavo, nuo jų pačių betariant, vos rankom mosuodami. Vaižg.
rankà móti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Žiūrėdami žinybiškumo tokie vadovai moja ranka į valstybės interesus. rš.
rañkos neapsùkti Lp. tingėti ką padaryti:
rañkos neatpùvusios apie nagingą žmogų: Mūsų Liudos rankos dar neatpuvę, ką paims, tą padarys. Dglš.
rañkų nedė́ti nieko nedirbti: Nė rankų motina nededa – taip užpyko. Krš.
rañkos negadìnti gerai dirbti rūpinantis savo autoritetu: Mat sau rankos negadink. Žl.
rañkų neìšskečiant apie darbą be poilsio: Visą savaitę dirbau visur kaip juodas jautis neišskėsdamas rankų. Šein.
rañkos nèkelia nėra noro (ką daryti): Iš baimės rankos nutirpę nekelia veikti. Švnč. Rankos nekelia darbų. Šts.
rankà nekỹla nesiryžta: Markauskas ne kartą pagalvodavo: reikia nupjauti topolį. Tačiau nekilo ranka. Bub. Ranka nekyla bobą mušti. Varn.
rañkos nekỹla nėra noro (ką daryti): Kai pamirė vyras, rankos nekyla krutėt. Grv.
rañkos nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Reikia niekur ir rankos nekišt, tada ir vaikai dirbs. Klt. Reikėjo nagines sulopyt, gaspadorius ir rankos nekišė. Žl.
2.nemušti, nekibti: Tėvas sako, aš nekišiu prie svetimo kareivio rankos. Pgr.
rañkų nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Nemoku – nė rankų nekišu. Užv.
2.nemušti, nekibti: Aš prie moteriškos rankų nekišu. Skr.
rañkos nenutrū̃ks sakoma raginant dirbti: Ar tau būt nutrūkę rankos?. Lg.
rañkų nenuvaldýti nusikalsti, vogti: Jinai rankų nenuvaldė ir pakliuvo į kalėjimą. Btg.
rañkų nepakélti labai nuvargti: Žmogus dirbi, rankų nepakeli, o jis kaip jautis dykas. Mžš.
rañkos neprilaĩkant duodama nešykštint: Duodu duodu rankos neprilaikydama, o kai reikia žmogų prisišaukti – nugaras man atsuka. Balt.
rañkos nesìkelia nėra noro (ką daryti): Nieko negaliu – nesikelia rankos dirbt suvis. Rš.
rañkų nesudė́ti ištisai dirbti: Plūkiuos, dirbu, dieną naktį rankų nesudedu. Balt.
rankà nesùdreba drįsta: Kaip matai paleidžiu viską dūmais, jei prisakysit! Ranka nesudrebės!. rš. Na kaip tau ranka nesudrebėjo?!. Šln.
rañkoje nešióti labai mylėti, gerbti: Kad tave paimčiau, rankoj nešiočiau. Brž.
rañkoje neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nė rankoj neturėjo. Lp.
rañkos niẽžti rūpi, knita (ką bloga padaryti): Burną sučiaupęs tylėjau; bet rankos taip ir niežtėjo. Vrn. Langelis, kad jis kur, atakištas! Niežėjo, matyt, kam rankos! – supykau. Šein. Nors ir kalėjime buvęs, vis tiek niežti rankos ką pavogt. Rdd.
rankàs nukabìnti nusivilti, nebesistengti dirbti: Nereikia rankų nukabint lig pat mirties: kolek gyveni, dirbk, krutėk. Mžš.
rankàs nukir̃sti pavargti: Per dieną prie linų labai nukerta rankas. Jnš.
rankàs nukratýti
1.atsisakyti: Tomis dienomis Rozalime buvo tokiomis sąlygomis siūlomi arkliai. Visi ūkininkai rankas nukratė. Pt.
2.nustoti vilties: Kur čia jam beišgyt: visi ir daktarai jau rankas nukratė. Užp. Nukratė visos rankas, nebereikia gydymo. Sur.
rankàs nuléisti
1.netekti vilties, noro, nusiminti: Nesiseka su kiaulėm, ale kaip dabar nuleist rankas?. Mžš. Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem. Apsodino ištisą dešimtinę žemės ir, visą energiją išeikvojęs, nuleido rankas, visiškai nustojęs vilties, kad kas iš to būtų gera. Vaižg. Žinau tik, kad ir nelaimėje nusiminti, rankų nuleisti nereikia. Pt. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim. Vien. Blogai padariau, kad nuleidau rankas ir toliau nebesimokiau. Btg. Išgirdome žinią apie juos (priešus), rankas nuleidome, pagavo mus baimė. ŠR.
2.nesirūpinti, apleisti: Tie laiškininkai jau visai nuleido rankas nuo darbo: paštas ateina po aštuonių dienų. Stak. Tiesa, Dirmeikis visai nenuleido rankų: tą vasarą jis įtaisė elektrą. rš.
rankàs nulė̃pinti įstumti į neviltį: Tik ką jis rado Sakalynėje, taip jam nulėpino rankas, jog ko tik ko tik visai neatmušė noro darbuotis. Vaižg.
rankàs numainýti padėti, patarnauti, būti naudingam: Išaugsit, galgi svietui rankas numainysit ir savo seną tėvulį ir močekėlę dadabosit. Rod.
rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojau į skriaudas ranka – silpnesnį pult garbė menka. Sruog. Abu ponu, numoję ranka ant visų tradicijų, pasiliko žaliajame dvariuke iki pat vakaro. Vien. Galų gale matydami, kad šis ponas bailus ir už savo žodžius neatsako, numojome ranka. Vencl. Ignis tik ranka numojęs nuėjo į pakluonę. Žem.
rankàs nusipláuti nusišalinti, nukreipti dėmesio, nesikišti: Ar kartu kelsim krikštynas ir vestuves, ar tu kaip Pilotas nusiplausi rankas?. Vien. O graborius, kad ir kažin kaip būtų malonu, tuojau stengėsi rankas nusiplauti. Cvir. Tu tai žinai... Ir tu negali dėl to rankų nusiplauti. Gric. Štai kodėl vokiečiai tąsyk stovėjo kaip Pilotai, baltas rankas nusiplovę, tarsi mūsų kraujas jiems nė motais. Trein.
rankàs nušlúostyti pabaigti vartoti (atsargas): Mes vakar ir rankas nušluostėm su bulvėm. Dr.
rankà nutvérti pagauti nusikalstant: Nisvantienė sakėsi pažįstanti tą moterį, bet, ranka nenutvėręs, neapkaltinsi ir nevesi į teismą. Simon.
rañką padė́ti pasirašyti: Padėk savo ranką po šituo dokumentu. Alv.
rankàs padė́ti
1.mesti darbą: Tie suvalkiečiai padeda rankas ir klausos tų žodžių. Akm.
2.nepajėgti dirbti: Kas gi pirks [viščiukus], nepirks – visi rankas padėjo jau. Sur.
rañką padė́jus ant širdiẽs sąžiningai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs. Kudir.
rañką padúoti
1.susisiekti, būti arti: Nuo žemaičių neatsiliko nė aukštaičiai. Mat viena bėda kitai ranką paduoda. Myk-Put.
2.pasveikinti: Sužinok tamsta pirma, kas jie tokie yra ir ar galima jiems ranką paduoti. Vien.
3.užtarti, pagelbėti, padėti: Paduokime ranką mes vieni kitiems ir spindulius laisvės barstykim. Bil. Minėjo, kad jis su draugais širdingai prižadėjo vienybėje turėtis ir kiekviename pavojuje vienas kitam ranką paduoti. Žem.
4.susitaikyti: Ir ranką padavėm vieni į vieną ranką, ir susėjom, ir iteip padarėm. Zt.
rankàs paganýti su pasitenkinimu primušti: Nors kartą rankas paganiau!. Balt.
rañką pajùdinti šį tą nuveikti: Rodos, viską kažkas sutvarkys už tave, nereiks pajudinti net rankos. Ap.
rañką pakélti
1.balsuoti: O kai reikėjo balsuoti už pasiūlymą mesti Sanavaitį iš partijos, niekas nepakėlė rankos. Bub.
2.mušti, užpulti: Tu, begėde, tu drįsti prieš mane ranką pakelti? Aš tau parodysiu! – šaukė mama Šauklienė. Simon. Seniai būtų išjojęs, jei prieš kryžiuočius, bet kai prieš savuosius, tai nepakels senis rankos. Vien. Tai tu šitaip, vaike? Ranką prieš mane? Tu žinai, ką reiškia pakelti ranką prieš motiną?. Balt. Tu jam valgyt duok, o anas ant tavęs dar ranką pakėlęs. Rūd. Ranką ma[no] vyras nigdi nepakėlė. Pls. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus. ŠR.
rañką pakélti prie kepùrės sveikinti: Kai kurie pakeldavo net ranką prie kepurės. Bet visi keliavo savo keliais. Pt.
rañką pakylė́ti užsimoti (mušti): Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti. J. Vaikas kylėte pakylėjo ranką ant šuns, t. y. norėjo mušti. J.
rankà pakìlo pasiryžo veikti: Jie juk gali atšaukti [tai, kas įvyko], reikia, kad tik pasipriešintų, pakiltų ranka. Ap.
rankàs pakir̃sti atimti norą veikti: Tas liūdnas dalykas man rankas ir pakerta. Bil.
rankàs pakratýti atsisakyti (veikti): Visi ėjo sau rankas pakratę, o ligonis vienas po vidų galuojasi, mirtimi dalijasi. Žem. Kai sužinojo visus jos darbus, pakratė rankas, ir nereik. Skr. Pakračiau rankas ir nuėjau. Krš.
rankàs paláužyti pasielvartauti: Pulsiu tėveliui žemai keliuosna, gailiai verkdama, atsidusdama, baltas rankeles palaužydama. Ck.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankas paleido, nieko nebeliko. Skr.
rankàs paleñgvinti padėti dirbti: Jau ir mano rankas palengvino. Žem.
rañkos paliñkusios į savè žiūri savo naudos: Ir švento in save rankelės palinkę. Lp.
rankà pamóti nekreipti dėmesio: Ranka reikia pamot [į kokį prastą darbą]. Imb.
rañkos panìžo užėjo noras ką padaryti: Taip paniekinamai nusišaipė, kad man rankos panižo. Balt.
rañkomis papliauškė́ti per strė́nas labai supykti: Sugrįžęs dėdė Nikodemas net rankom per strėnas papliauškėjo. Įpykęs nebežinojo, ant ko atsakymą mesti. Vaižg.
rankàs papùrtinti kratytis, vengti: Bėga kunigas rankas papurtinęs nuo davatkų. Šts.
rañkos paragáuti gauti mušti: Mano rankos paragausi!. Sruog.
rañką paródyti nubausti: Anys regėjo egipcianus išdvėsusius ant krašto marių ir aną didę ranką, kurią ponas ant egipcianų parodęs buvo. Bret.
rankàs pasidė́ti liautis dirbus ar nepradėti dirbti: Dar žadėjom kokį skūngalį budavoti, ale pasidėjom rankas. Trg.
rañką pasidúoti padėti, pagelbėti (vienas kitam): Seniau vienas kitam pasiduodavo ranką. Pn.
rankà pasíekti
1.būti netoli: Nors karvė čia pat, beveik ranka pasiekiama, bet mudvi keliavova tolimą kelią. Simon. Vincas Milašius dabar sėdi jau ant antrojo kalnelio, iš čia visai nebetoli iki gelžkelio, ranka pasiektum. Ap. Anas arti – ranka gali pasiekt. Grv. Namai buvo čia pat, ranka pasiekiami, ir kaimas beveik čia pat. Mark. Aš net krūptelėjau, taip iš arti, tiesiog ranka pasiekiamai pamatęs tokios aukštos valdžios žmogų. Balt.
2.lengva sužinoti: Taigi ir akademijos, ir protingas mokslininkų žodis šiandien ranka pasiekamas kiekvienam žemdirbiui. Avyž.
rankà pasikė́lė išdrįso: Kirsk! Ar tau pasikels ranka? – paniekino jį išdidžiai. rš.
rankàs pasipustýti pasirengti (ką smarkiai daryti): Kad aš jam rankas pasipustęs vieną antausį kirtau!. Skr. Pasipustė rankas ir ėmė šliuožti į medį. Žvr. Tai patraukė Juza, vieną rytą rankas pasipustęs, šulinio kasti. Balt.
rankàs pasirem̃ti nieko nedirbti: Abudu tokiu: ans pats sėdi rankas pasirėmęs ir ana sėdi. Lnk.
rankàs pasisė́sti nieko nedirbti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisėda rankas. Dkš.
rankàs pasispáusti per skver̃ną sutarti tuoktis: Jei šiandien rankų per skverną nepasispausite, niekados nieko jau prie širdies nebeprisispausi. Vaižg.
rañkomis paskė́sčioti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Aš ne prokuroras... – paskėsčiojo rankom ir nužingsniavo atgal. rš.
rankàs pasmardìnti ištekėti (nevykusiai): Nieko gero nepažinau, jau rankeles pasmardinau. Btg.
rañką pataisýti
1.grąžinti turėtą laimę, sėkmę: Reiks mainyti avižų sėklą, gal ranką pataisys. Sml.
2.išmokti gerai ką daryti: Prie geram šiaučiui maž ir aš ranką pataisysiu. Švnč.
rankàs patrìnti pradžiugti, pasidžiaugti (pasisekimu): Tai vėl išgirdęs, rankas tik patrynęs, sumaniai pamerkė staršinai. Žem.
rañką pažadė́ti sutikti ištekėti: Šit panelė Ona Stripeikaitė ką tik teikėsi pažadėti man savo ranką. Pt.
(kieno) rankàs pažìnti patirti priespaudą: Gyvenau dvare, pažinau ir ponų rankas. Btg.
rankàs périmti
1.padėti dirbti: Turiu penkius vaikiukus, niekas man rankelių neperima. Rdn. Taip rūpinosi Drūktenienė pasikalbėdama su vyresniąja, keturiolikos metų dukrele, kuri ačiū Dievui jau motinai rankas perima. Žem. Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. LzP.
2.būti liudininku: Juodu sulygo ristis, kas ten jiedviem ir rankas perėmė. Plt. Policija suėmė, su kuriuo ritosi ir kas rankas perėmė. Plt.
rañką pérmainyti nebe iš to paties pirkti: Reikia ranką permainyt – iš jo paršai nebeina. Ėr.
rankàs pérmušti galutinai susitarti: Galop sulygo ir permušė rankas. LzP.
rankàs pláuti padėti: Anys vienas kitam rankas plauna. Grv.
rankàs pláuti sáu nesikišti: Geriausieji kaip Pilotas plauna sau rankas. Pt.
rankàs pláutis nesikišti: Kiti, deja, „plaunasi rankas" ir sako: „Juk aš nieko nepadariau, aš nieko nesakiau". Simon. Viską jie stengėsi dabar Dūdai prirašyti, prisegti, patys kuo greičiausiai rankas plaudamiesi. Cvir.
rankàs prasiskė̃sti pabūti vienam, laisvam: Nuo ryto jau sėdi, nė prasiskėsti rankom neduoda. Švnč.
rankàs praskė̃sti
1.atsikvėpti (dirbant): Tiek daug turiu darbo, kad per darbus negaliu rankų praskėst. Mrj. Tiek žmonių – nė rankų negaliu praskėst. Vrn. Ir visą savaitę Juza nebeprisės, rankų nuo darbų nebepraskės. Balt.
2.užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rankom praskėst. Ut.
rankàs praskìrti atsikvėpti (dirbant): Darbo tiek, kad nėra kada nė rankų praskirt. Ssk. Tai surėmė darbai – negaliu nė rankų praskirt. Rdn. Abu negali, nuo darbų rankų nepraskiria. Balt. Mes krutam krutam, rankų nepraskiriam. Pv.
rañkoms praskìrti būtiniausiems reikalams: Užsidirbau kelius rublius, bus rankoms praskirt. Ktk.
rankàs praskleĩsti atsikvėpti (dirbant): Neturi kada nė rankų praskleist, lekia ir lekia. Žl.
rañkos prašýti siūlyti ištekėti: Šviesiausias kunigaikštis Marijos rankos prašo. Sruog.
rañką pratiẽsti padėti: Ar nebūtų daugiau nuveikęs, jau tada jai ranką pratiesęs?. Šein.
rankà praũsia rañką vienas kitam padeda: Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnauju, tu man, ir gerai.... Krėv.
rañką pridė́ti
1.pasirašyti: Mes jo (Krėvos unijos akto) niekuomet nematėm, ir nė vienas mūsų po juo savo rankos nepridėjo. Vien.
2.padirbėti: Patys ranką pridėjo, vargo, akmenų priritino. Simon. Rankos nebepridėsi, ar bebūsi geras. Vn. Taip nė rankos nepridėt, tai sarmata. Pv. Mat Vakkanalij Vziatkovič ir prie apšvietimo pridėjo ranką. Kudir.
3.kiek suduoti: Vos ranką pridėjau, ir pradėjo kriokti. Vvr. Paėjo kalbos, kad ne dėl girtumo [mirė], kad pridėjo kažkas ranką. Ap.
rankàs pridė́ti padirbėti: Rankų nepridėsi, ir nieko nėra. Ėr. Nė rankų nepridėjo, o nori, kad pasidarytų. Gs. Jei nori iš darbo naudos turėt, tai turi rankas pridėt. Mrj. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo, ir jau sakaisi, kad nusidarbujęs. Nč. Ir prie jo buvo mano rankos pridėtos. Piet.
rañką pridė́jus prie širdiẽs atvirai, nuoširdžiai: Pridėjęs ranką prie širdies bent pats sau pasakyk: „Netiesa, netiesa!". Bub.
rañką prikìšti bent kiek padirbėti: Rankos neprikišau, o laukai žaliuoja. LzP. Nė rankų prikišt nenori. rš. Visados eik ranką prikišęs prie gyvulio. Žl.
rankàs prikìšti bent kiek padirbėti: Dabar kas prikiša rankas, vis nori, kad užmokėtų. Ktk. Ana kai tik rankas kur prikiša, tai ir prapuola. Klt. Prie kiekvieno darbo reikia prikišt rankas. Bgt.
rankàs prikìšęs
1.prisidėjęs prie ko: Kai užsipuola ant manęs, nors rankų neprikišęs, esu nekaltas, nervos sukyla. Kv.
2.nuolat prižiūrintis: Reik būt ir būt rankas prikišus. Kv.
rañkos prìkištos nuolat užsiėmęs: Kai turėsi vaiką, tai turėsi ir ką veikti – rankos bus vis prikištos. Rm.
rankàs prisirìšti darbais užsiimti, susivaržyti: Prisirišusi rankas su vaiku. Grd.
rankàs pur̃vinti daryti nedorą darbą, nusikalsti: Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet nenoriu rankų purvinti. Krėv.
rañkose pū̃sta apie prastai ar lėtai dirbantį: Pati vyrą namie likdo – ano rankose darbas pūsta. Grv.
rankàs rìšti tuokti: Rankas riša, žiedus maino. Sdk.
(kieno) rañkoje sėdė́ti
1.būti prasiskolinusiam: Ką jis turės pinigų, kad mano rankoj sėdi!. Slm.
2.priklausyti (nuo ko): Ir aš norėč kokią priimt, ale kai tavo rankoj sėdės, nieko nežiūrės. Sur.
rankà síekti labai norėti: Matau, kad aš broliui atėmiau, ką mylėjo, prie ko ranka siekė. Kudir.
rankàs skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Mergytė merdi, gydytojai skėsčioja rankas, motina nuo kojų nusivariusi. rš.
rañkomis skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Senoji našlė, matydama, kaip jos rėžis siaurėja ir siaurėja, tik rankomis skėsčiojo ir liejo ašaras. Balt. Jie tik skėsčioja rankomis: girdi, nieko mes negalime. rš.
rañkomis skė́stelėti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Šoferis ilgai knibinėjosi, o paskui atsisuko į mus ir beviltiškai skėstelėjo rankomis. Dvd.
rañkų skė́stelti negãli nėra laisvo laiko: Per darbus rankų skėstelti negali. Bgt.
rañką spáusti sveikinti: Atsiminiau Povilo pasakojimą, kaip jis spaudė ranką apskrities viršininkui. Dovyd. Kada šie žmonės man spaudė ranką kaip artimam draugui, aš iš naujo pajutau, kad turiu daug draugų. rš.
rankàs sudaũžti
1.sulygti: Anuodu yra sudaužę rankas. Dauk.
2.suploti nustebus: Sudaužė rankas, kaip išvydo tėvą nebegyvą. Plng. Senis rankas sudaužė. LzP.
rankàs sudė́ti
1.nieko neveikti: Įpratusi darbuotis, sudėjusi rankas maža tesėdėjau.... Pt. Aš valandėlės rankų nesudedu, dirbu ir dirbu. Krš. Pildydama tuos įžadus, turėtum laukti rankas sudėjusi kasžin kaip ilgai. Kudir. Reikia žmogui padėt tokioj bėdoj. Negi sėdėsi rankas sudėjęs?. Alz. Rankas sudėję nesėdim, vis krutam. Dkš. Tėvas nė valandėlės nesėdi sudėjęs rankų. Daut. Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti – ir neturtas užpuls tave kaip plėšikas. ŠR.
2.sutuokti: O kol nesudėtos rankos ir nesumainyti žiedai, Algimantas tiek mano, tiek ir jos, – atsakė Algutė Virpšai. Piet. Sudėsiva rankeles, mainysiva žiedelius. JD.
3.išvien imti dirbti: Sudėkim rankas, dirbkim pasidėdami. Lp.
rankàs sukeĩsti patvirtinti lažybas: Sukeitėme rankas lažybose. J.
rankàs sukeĩtus nieko neveikiant: Sėdi kaip pabučiuotas, rankas sukeitęs. Varn.
rankàs sukir̃sti užtvirtinti susitarimą: Susitarė jie taip ir, kad būtų tvirtesnė sutartis, sukirto rankas. Dkk.
rañkomis sukir̃sti patvirtinti susitarimą: Pagaliau susiderėjau, sukirtom rankomis. rš.
rankàs sukryžiãvus ant pil̃vo nieko neveikiant: Visą žiemą sėdėjau dykas, rankas ant pilvo sukryžiavęs. Balt.
rankàs sumùšti patvirtinti susitarimą: Jei sutinkate, tai ir rankas galime sumušti. Vaižg. Suderėjo, sumušė rankas ir duoda pinigus. Pb. Susitarė ir rankas sumušė. Ut. Mes jau sumušėm rankas. Jz. Neprotingai elgiasi, kas rankas sumuša laiduoti. ŠR.
rañkomis sumùšti Gs. susitarti derantis: Tada abu sumušė rankomis, išgėrė po taurelę. Marc.
rankàs sunérti nieko neveikti: Ar gali žmogus rankas sunėręs sėdėti?. Krš. Kad būtų kišenėje didelis pinigas, tai galėtum sėdėt rankas sunėrus. Šmk. O aš, žinoma, rankas sunėrusi be darbo sėdžiu? – tyliai šnibždėjo pati. – Tavo darbas – nusispjauti. Žem.
rañkomis suplóti ką lengva padaryti: A a, manai, tu čia tik rankom suplot! Suplosi rankom, ir atlikta. Mrj.
rañkose supū́ti prastai padirbti: Geras darbininkas, jo rankose darbas nesupus. Grv. Anas taip kruta, kad rankose supūsta. Grv.
rankàs surìšti
1.suvaržyti, neleisti ko daryti: Berods, ponams rankas surišo, nebe valia tvoti. Žem. Kol jie čia, mums vis bus rankos surištos. rš. Juozapo nelaimė žmonėms, rodos, surišo rankas: nuo ankstyvo pavasario ligi rudens nė vienas nepasirašė po pareiškimu. Bub.
2.susituokti: Jei galvojai, sesutyte, pas mane sugrįžti, reikė buvo su berneliu rankų nesurišti. Žl. Tai laimingą minutę surišėm rankeles. Arm.
3.sutuokti: Jau sukeisti aukso žiedai ir surištos rankelės. JD.
rankàs susidė́ti nieko neveikti: Susidėjus rankas laukt mirties – ne toks mano charakteris. Mžš. Ko sėdi rankas susidėjus?!. Slk.
rankà susíekti visai artì: Suvisai arti – sekas ranka susiekt. Pls.
rankàs susikeĩtus nieko neveikiant: Nesėdėk rankas susikeitęs, o nieks nieko nepasiūlys. Šmk.
rankàs susinérti nieko neveikti: Je je! bus tau duota... sėdėk rankas susinėręs, ar įmes tau kas ką, – neiškentė bobos. Žem.
rañkose sutir̃pti būti sumuštam: Paminės jis mane! Kad pateks jie man, tai rankose sutirps!. Myk-Put.
rankàs sutrìnti pradžiugti: Įgrįžęs į trobą sutrynė rankas džiaugdamos, kaip kokį svarbų darbą būtų atlikęs. Žem.
rañkos svỹra nedrąsu (ką daryti): Nebedrįstu leisti pinigų bitėms gaivinti, kada žmonės negaivinami žūsta... Rankos svyra. Pt. Ne, nebesvyra Svajūnei rankos. Zur.
rankàs šmeĩžtis prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Nenoriu šmeižtis rankų – nieko aš jam nesakau, tesižino!. Lnkv.
rankàs tèpti prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Kitas būtų seniai jau užmušęs: ko turėtų su tokiu velniu per amžių vargti, greitai nusikratytų. Aš nenoriu tik rankų tepti.... Žem. Savo rankų netepsiu jokiais popieriais. rš.
rankàs tèptis užsiimti negražiais darbais: Čia nė jokio nėra reikalo nosies kaišioti į ne savo dalyką, ir aš skundais savo rankų nesitepsiu. Žem. Prie svetimų žmonių nenorėjau rankų teptis. rš. Nesupranta dar, kvailas, kad Stasiui negarbė teptis rankas į tokį varlę. Andr.
rañką tiẽsti Dkš. sveikinti: Nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką. ŠR.
rañkose tir̃psta
1.gerai sekasi (dirbti): Dirba – net smagu žiūrėti, viskas rankose tirpsta. Kt. Ot nors meistras, jam visi darbai tirpsta rankose. Rk. Užtat ir darbai jom tirpte tirpo rankose. Alz. Augustas sumanus, spartus vyras. Prie ko prieis, viskas jam rankose tirpsta. Šein. Visus darbus ji nudirbo, darbas rankose jai tirpo. Nėr.
2.apie greitai išleidžiamus pinigus: Pinigai, brol, slidūs kaip ledas ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Krėv.
rankàs trìnti džiaugtis: Posrednikas su raštininku, pasilikę vieni du, o juokiasi, o džiaugiasi, rankas trina. Žem. Kvaili tamsūs žmonės, nieko neprijausdami, lenda į jus, o užstatytojai slastų trina sau rankas iš džiaugsmo. Kudir.
rañką turė́ti sektis: Aš tai turiu ranką ant vištelių: visus kiaušinius užverčia. Žg.
rankàs turė́ti
1.gerai mokėti dirbti: Ot ką tinginys daro; tokias rankas turi ir valgyt neturi ką. Skdt. Aukso vaikas buvo, o jau rankas turėjo. Dovyd.
2.pajėgti dirbti: Dirbti rankų jau neturiu. Ad. Kai rankas turėjau, dirbau. PnmA.
rankàs užláužti sielvartauti: Kokia nelaimė! – sušuko motina, užlaužusi rankas. Žem.
rankàs užmainýti pavaduoti: Kas man užmainys baltas rankeles?. Ad.
rankàs užmèsti nutverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo. brš.
rankàs užrišdinė́ti atimti laisvę: Kam tu jam rankas užrišdinėjai, jei nedūmojai su juom būt?. Rod.
rankàs užrìšti patekti į vargą: Kai prastas ar prasta, netikę išteka ar veda, tai sako: o o, užrišo jam rankas. Pls.
rankàs užšìkti vlg. sugadinti gyvenimą: Niekam neverta, tik žmogui rankas užšiks. Rdm.
rankàs užver̃sti
1.nieko nedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiu rankas – nieko nebus. Dv.
2.apgauti (merginą): Rankas ažverčia, an rankų pameta, gyventuvę sutrina. Lz.
rañkos vìrpa labai ko nori: Rankos virpa, tik duok – gobši. Krš. Vaikų rankos an degtukų virpa. End. Rankos virpa, taip darbuoties norėjau. Šts.
rañkose vìrti puikiai sektis: Darbas jo rankose virte virė, viskas jam rūpėjo. Dovyd. Netiesa, berneli, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Krėv.
ant rañkos
1.rankpinigių (duoti): Kol neduos man ant rankos nors porą dešimtų, neisiu nė poterių!. Žem. Jei nori, kad kitam neparduotau, tai duok kelis litus ant rankos. Alv. Kupčiai suderėjo jautį su išmintingaisiais broliais ir paliko pusę pinigų ant rankos. Škn.
2.grynų pinigų: Šimtą devyniasdešimt gauna ant rankos. Skdv.
ant (kieno)rañkų žinioje: Tai paršiukai papenėt reikia, tai viščiukai ant mano rankų. Vlk. Ant jo rankų viskas. Ds. Viską išvažiuodamas paliko ant jo rankų. Alk.
ant rañkų apie mažą (vaiką): Duktė viena maža buvo ant rankų. Dgl. Sūnus buvo pusantrų metų, tik ant rankų. RdN. Vyras mirė ir paliko mane su dukrele ant rankų. Slč.
rankà ant rañkos lygiomis: Nemaino ranka ant rankos. Žem.
rañką ant širdiẽs atvirai prisipažįstant: Ranką ant širdies: ar Jonas ne apsimetėlis. Simon.
ant greitõs rañkos paskubomis: Gavome laišką, mūsų gaspadinės ant greitos rankos siunčia šį tą. Jnšk. Kumelę ant greitos rankos paleisiu ir nueisiu. Všk.
ant greitų̃ rañkų paskubomis: Ant greitų rankų kai daro, tai ir genda, lūžta, plyšta. Žg.
ant kìto rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisėst ant kito rankų. Lb.
ant pirmõs rañkos pradžiai: Ant pirmos rankos susikalė pašiūrę, vėliau pasistatys geresnį namą. Jnš.
ant sàvo rañkos savarankiškai: Jau geriau, kad galėtum ant savo rankos gyvent. Šlu.
ant sàvo rañkų savarankiškai: Ir turi ant savo rankų savą kapeiką. Vdk. Paskui davė dirbti ant savo rankų. Grš.
ant svetimų̃ rañkų Alk. ne savo šeimoje: Ant svetimų rankų sėdi vaikas. Lp.
ant rañkų nešióti labai prižiūrėti, lepinti, mylėti: Visi turtuoliai mane mylėjo, ant rankų nešiojo, o pinigai į kišenes plaukte plaukė. Žem. Žinai, ji tokia lepi, ponas ją ant rankų nešioja. Mont. Kunigas primanydamas tave ant rankų nešiotų. SnV. Tėvus tai ant rankų nešioja. Ds. Emilis perka naujus rūbus, baldus ir nešioja savo Karoliną ant rankų. Cinz. Ant rankų nor nešiojama. B.
ant rañkų pùlti pasisekti: Kaip grįžo, tai tokia linksma, ba kurgi – ant rankų puolė jai [parduoti]. Pv.
be rañkų lìkti labai išvargti: Mintuvai sunkūs, tai likau suvis be rankų po mynimui. Ml. Duodi duodi, be rankų lieki, kolei išprosiji rūbą. Ad.
be rañkų palìkti labai išvargti: Žoles vilko vilko – be rankų paliko. Rd. Dirbk dirbk kaip beprotė, kad paliksi be rankų, tada pamatysi. Jnš.
rankà į rañką
1.išvien, sutartinai: Vieni stiprinam jį kaip kataliką, antri – kaip patriotą. Vieni ir kiti dirbam ranka į ranką. Švaist. Žiūrėk, jei būtuva neišsiskyrę, kaip jau dirbtuva ranka rankon!. Šein. Ženkim ranka į ranką su vyrais. Žem. Gyvenom visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Anys ranka rankon gyvena. Grv.
2.reikia atsilyginti: Žinoma, ranka į ranką – kiekvienam mokėkis: kam keletą dešimčių, kam šimtuką, kam penkis, kam dešimtį – kišk ir kišk apsisukdamas. Žem.
3.artì:
4.iš arti: Ranka ing ranką. Sir.
rañką į rañką išvien (dirbti): Su tamstos sūnumi susidėjome išvien darbuotis: širdį į širdį, galvą į galvą, ranką į ranką pirmyn ir pirmyn prie tamstos liuosybės ir laisvės keliauti. Žem.
į geràs rankàs apie tinkamą auklėjimą: Ana kad gerosna rankosna, būt gera mergina. Šlčn.
į sàvo rankàs paim̃ti vadovauti: Prie tokios administracijos Alfonsas Gerulevičius greit išplaukė viršun ir visą valdžią paėmė į savo rankas. Vien.
į svẽtimas rankàs išeĩti pradėti tarnauti: Nuo dešimt metų išėjau į svetimas rankas. Up.
į rañką bučiúoti labai prašyti: Ji būt ėjus, bet nori, kad į ranką bučiuotų. Snt. Kiti sako: reikia naują kombainininką kviesti, ir Ignaciui į ranką nebučiuosim. Saj.
į rankàs bučiúoti labai dėkoti: Rankosnan bučiuotum, kad tik atvažiuotų. Rš.
į rañką eĩti sektis: Jiems dobilai į ranką eina: kasmet abu daržinės galai pilni. Sml. Man arkliai tai eina į ranką, o karvės ne. Skr. Jam avys eina dabar rankon. Alz. Man vaikai neina į ranką, – kalbėjo Morta liūdnai: – jau keturis palaidojau. LzP. Visai neduot [pinigų perkant] negalima, neina rankon. Sur. Jai gyvuliai labai rankon eina. Krs.
į rañką neim̃ti visai nesidomėti: Mano laikais gerai išauklėtos ponios ir panelės nė į ranką neimdavo nei tokių Dostojevskių, nei Nekrasovų. Pt. Tabalaikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į ranką neimčiau. Simon.
į rankàs neim̃ti visai nesidomėti: Kad aš taip būčiau žinojęs, būčiau ir knygos į rankas neėmęs. Vien.
į rañką neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nei rankon neturėjo. Kp.
į rañką pabučiúoti padėkoti: Ims ir dar į ranką pabučiuos. Jnš.
į rankàs paim̃ti
1.tvarkyti: Paimsiu ir aš namus į rankas dar, nesidžiauk valią gavusi!. Balt. Tuomet aš buvau naivi, nepatyrusi, nemokėjau paimti į rankas savo šeimos ir savo pačios likimo. rš. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo rankas. Tvirtai ir kietai. Bub.
2.dirbti: Ką paima į rankas, tirpte tirpsta. Dkš.
į rañką paim̃ti savè susitvardyti: Prapliumpa tarnautojai prisiekdami ateityje tvirtai save paimti į ranką. Andr.
į rankàs paim̃ti savè susitvardyti: Ir jis nutarė paimti save į rankas. Myk-Put. Reikia valdytis, paimti save į rankas ir niekuomet neužmiršti, kad visa tai yra tik laikina, praeinama. Vien.
į rankàs pakliū́ti būti prigriebtam: Palaukit, pakliūsit man į rankas!.. – spygteli ji. Ap. Kiekvienas bijojo gyvas pakliūti į tas rankas. Lauc. Nesigalynėk su didžiūnu, kad kartais nepakliūtum jam į rankas. ŠR.
į rankàs papùlti
1.būti prigriebtam: Palauk, vaikali, kai papulsi į mano rankas, tuokart išmanysi savo. Vvr. Papulsi tu mano rankos[na], tai pažinsi cibulio smoką. Užp.
2.atsitiktinai gauti: Niekas nepastebėjo, kad aš viską skaitau, kas man į rankas papuola. LzP. Mėgau skaityti visuomet knygas, kokios tik papuolė man į rankas. Žem.
į rankàs pùlti atsiduoti (kieno) valiai: Pulkime į rankas Viešpačiui, bet ne mirtingiesiems. ŠR.
į rañką spràgtelėti nuolankiai dėkoti: Kad ir toks lėčyna (baidyklė), dėlto spragtelėtumei į ranką, kad tik tave vestų. Žem.
į rankàs suim̃ti sutvardyti: Vai suimk, motin, savo mergaitę į rankas. Mrj.
į rankàs suim̃ti savè susitvardyti: Netrukus atsitokėjau, suėmiau save į rankas. rš. Pažadu, kad tai nepasikartos. Aš suimsiu save į rankas. rš.
į rañką šérti lažintis: Penkiolika tonų bus – galiu rankon šert. Slm.
į (kieno)rankàs veizė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Aš į marčios rankas nenoriu veizėti. Vn. Į svetimas rankas veizėti yra tai svetimo kąsnio norėti. LTR.
į (kieno)rankàs žiūrė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Ką gi tu pati uždirbi? Vis tik žiūri į mano rankas. Žem. Ačiū Dievui, kad nereikia į svetimas rankas žiūrėti, galiu visa savo turėti. Mrk. O dabar į rankas kito turi žiūrėti. Rs. Juk geriau, kad tavo vaikai tavęs prašytų, negu kad tu žiūrėtum į savo vaikų rankas. ŠR.
iš rañkų
1.namų darbo, ne pirktas: Viskas buvo iš rankų: ir apatiniai va marškiniai, kelnės. Tvr.
2.tvarte (šerti, lesinti): Nepenim karvių iš rankų – būna lauke. Arm. Mūsų karvė iš rankų šeriama. KlvrŽ. Reikia duoti vištom iš rankų. Ob.
iš (kieno)rañkos dėka, per: Krokiu jau dvejus metus iš tavo rankos, – skundės pijoko pati. Šts. Kurmelis iš mano rankos turi pačią kaip svogūną. Žem. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti. Krėv.
iš (kieno)rañkų kieno lėšomis: Iš savo rankų turi gyventi. Jrb. Iš vienų rankų visi neprasimaitinsim. Gršl.
iš laisvõs rañkos ne tvirta kaina: Daugiau už tą kumelę negautum ir iš laisvos rankos. Ukm.
iš pirmų̃jų rañkų tiesiog, be tarpininkų: Užpirkimas iš pirmųjų rankų. rš.
iš trečių̃jų rañkų per tarpininkus: Žinių apie Lietuvą ir lietuvius gauna iš trečiųjų rankų, o ne iš mūsų, dėl to tos žinios dažniausiai netikros. rš.
iš vienõs rañkos išvien, sutartinai: Jiedu lošia iš vienos rankos, abu prieš mane. Jnš. Ir gražiai, vienoj rankoj, iš vienos rankos gyvena. Pun.
iš vienõs rañkos bū́ti sutarti: Su kunigais, kaip pats jis visiems sakydavo, buvo „iš vienos rankos". Cvir.
iš rañkų eĩti į rankàs
1.nuolat keisti savininką: Raktai eina iš rankų į rankas. rš. Pinigai turi eit iš rankų į rankas. Vlk.
2.nuolat keisti valdytoją: Kražiai per šimtmečius ėjo iš rankų į rankas. rš. Tos pilys dažnai ėjo iš rankų į rankas. rš. Miestas iš rankų į rankas daug kartų ėjo. Mark. Sudie, nesisekėli, sudie, dar ilgai taip eisi iš rankų į rankas.... Žil.
iš (kieno)rañkų išeĩti pasidaryti nepriklausomam, atsiskirti: Iš mano rankų [vaikas] išėjo ir susirgo. Grd.
iš rañkų išléisti nebelaikyti, nebeprižiūrėti: Teisybė, rankraščiai tie, kaipo palaikos mūsų darbininkų, turi ypatingą vertę ir gaila juos išleisti iš rankų, idant kartais nepradingtų. Kudir.
iš rañkų krìsti
1.nesisekti (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo. Bor. Nuo tokių naujienų viskas man krinta iš rankų. Pt. Sunku žiūrėti – darbas krinta iš rankų. Kt. Jeigu pamatei lekiantį [gandrą], viskas krinta iš rankų tais metais. Plt. Vienam sekasi, o kitam darbas iš rankų krinta. Mrj.
2.netekti: Taip viskas, kas brangu, man krinta iš rankų: tėvynė, jos šviesa. Vd.
iš rañkos neiškrìsti nuolat dirbti: Trejus metus lopeta iš rankos neiškrito. Vgr.
iš rañkų nekriñta nuolat dirba: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito. LzP.
iš rañkų neléidžia nuolat dirba: Marti ne tinginė, darbo iš rankų neleidžia. Vb.
iš rañkos nueĩti būti išleistam: Daug iš rankos nuėjo. Dbč.
iš rañkų paléisti
1.perleisti kitam nuosavybę: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu. Mont. Ūkio iš savo rankų nenorėjo paleisti. Bor.
2.perduoti kitam: Kol paeinu, nepaleisiu samčio iš savo rankų. Krš. Baigę užsukite pas mus su visa revizija. – Tai nepaleidžia iš rankų savo pašaukimo Mortūnienė?. Ap.
iš rañkų slýsti nesisekti: O rytą kilus, rankos tarytum pakulinės: ką ėmė – nesuėmė, kirto – nesukirto, slydo visi darbai iš jų. Balt. Norėjo darbu užsitrenkti, tačiau viskas slydo iš rankų. Zur.
iš rañkų tráukti labai pageidauti gauti: Gero niekas nesiūlo – ir be siūlymo iš rankų traukia. KrvP.
iš rañkų vir̃sti nesisekti: Dirbu – iš rankų virsta. Rod.
iš rañkos į bùrną uždarbį greit išleidžia: Toks jų ir gyvenimas – iš rankos burnon. Sb. Mes visi gyvenam – iš rankos į burną. Pn.
iš po rañkų iš čia pat, bematant: Vilkas nunešė avelę iš po mano rankų. Klt. Iš po rankų prapuolė pirštinės. Jnš.
nuo rañkų atmèsti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Stengiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti. Žem. Bet tik nuo rankų atmestoji. Lkv.
nuo rañkų atstùmti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Anai kad tik nedirbti, kad tik nuo rankų atstumti. Skd.
nuo rañkos eĩti sektis: Darbas, kaip žmonės kad sako, jai ėjo nuo rankos. rš.
nuo rañkų krìsti sektis: Jam darbas nepaprastai krinta nuo rankų. Brs. Ot nežinau, kas tai yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba. Brs.
nuo rañkos léisti
1.parduoti: Reikia veršelį greičiau leisti nuo rankos, Strazdienė pirmoji užsiprašė, jai ir parduodame. Avyž.
2.atsisakyti paslaugų: Kai turime šitokį darbštuolį, pradedu galvoti, ar nevertėtų leisti Vasilį nuo rankos?. Avyž.
nuo rañkos neĩti nesisekti: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti. Žg. Nė darbas šiandien neina nuo rankos – visa kas eina atbulai. Simon.
nuo rañkų numèsti nerūpestingai dirbti: Praplauk ligi pietų, čia nedidelis darbas, – tarė ponia Marikei, – tik ne taip, kad tik nuo rankų numesti. Žem.
rañkos per trum̃pos nesugebama: Daug ką prisižiūri, o reikia padaryti – per trumpos rankos. Avyž. Daug apžiotų, bet rankos per trumpos. KrvP. Kiekvienam žmogui reikalingas visas pasaulis, ką daryti, kad rankos per trumpos jį apglėbti. Mart.
per rankàs eĩti
1.nuolat keisti savininką: Ponui mirus, taip tas dvaras ir ėjo per rankas. Skr. Šitas ūkis jau per daug rankų ėjo. prš.
2.būti švaistomam: Eina valdžios turtas per rankas, nieko čia nesužiūrėsi. Mžš.
per rankàs išléisti iššvaistyti: Kiek tos pačios mėsos per rankas išleido, o kur pinigai. Užv.
per rañką léisti Lp. bet kaip dirbti:
per rañkas léisti daug kam skolinti: Leidau leidau per rankas, – va kas liko iš knygos (suplyšo). Sur.
per rankàs pérleisti
1.patikrinti: Kožną niekelį perleidžiu per rankas. Skdv.
2.įgijus ir vėl išleisti: Jau dėlto daug perleidžiu per savo rankas gyvulių, nu tokio dar neturėjau. Ktk.
po rankà
1.čia pat, patogioje vietoje: Pasidėk kepurę po ranka, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Toks daiktas visada turi būti po ranka. Up. Jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui. ŠR. Ir sūrio papjaustyta buvo po Dovydonio ranka, ir ragaišio visa žiauberis. Balt. Jų namuose viskas po ranka.
2.atsitiktinai: Koks lektorius po ranka pakliuvo, kokia paskaita papuolė – tokia skaitoma. rš.
po (kieno)rankà Kp. priklausomybėje: Po sa[vo] ranka uošvė laiko marčią. Pls.
po (kieno)rañkomis žinioje, priklausomybėje: Ką gali žandaras sakyt, kad jis po mano rankom. Brž.
po svẽtima rankà be tėvų globos, svetur: Nuo pat mažų dienų palikau po svetima ranka. Yl. Sunku gyvent po svetima ranka. Ds. Kurgi radai, kad būt lengva tarnaut po svetima ranka. Adm.
po svẽtimas rankàs tarnaujant: Po svetimas rankas kiek vargo matėm. Rdn.
po rañkos eĩti sektis auginti: Gyvuliai eina po rankos. Šts.
po rañkomis palį̃sti paveržti: Tą arklį būtau aš nupirkęs, tik jis man po rankom palindo. Lš.
po rankà turė́ti valdyti, tvarkyti: O motka po sa[vo] ranka visa turi. Pls.
prie rañkos
1.čia pat, arti: Peilį buvau prie rankos pasidėjus, ir vėl nebėr. Sk.
2.pasisiunčiamas, parankinis: Kad būtų koks vaikinas prie rankos. Grg. Tos bus gaspadinei prie rankos. Klk. Buvo gerai, kai anie gyveno: ar ką parnešti – vis buvo kas nors čia pat prie rankos. Ms.
prie (kieno)rañkos kartu su kuo: Vaikai gyvena prie tėvo rankos. Tr.
prie rañkų
1.čia pat, arti: Ar turi prie rankų adatą su siūlu?. Krš.
2.gana greitai: Jau ruduo, bulbakasis prie rankų. Krš.
3.pasisiunčiamas, parankinis: Prie rankų už pusmergikę buvau. Užv. Dvare buvau prie rankų. Šts. Mergos prie lauko darbų mums nereikia, samdysime tik prie rankų mergikę. Vdk.
prie (kieno)rañkų dalyvaujant: Elektrinę pradėjo statyt jau prie mano rankų. Jnšk.
prie rañkos eĩti sektis auginti: Idant bitys prie rankos eitų, reikia žalįjį ketvergą bičių avilių kepures su vienas kitu sumainyti. LTR.
prie rañkos kìbti vagiliauti: Jis tikras žmogus, prie jo rankų niekas nekimba. Mrj.
prie rañkos krìsti sektis dirbti: Nė kokių mokslų nėję, bet paima kirvį, pjūklą, kaltą, oblių – viskas jiems krenta prie rankos. Gran.
prie rañkų laikýti penėti: Vieną paršą pjausim, kitą laikysim žiemą prie rankų. Skr.
prie rañkos prinèšti leisti sėkmingai vykti: Kad Dievas prie rankos rugius prineštų. B.
prieš rañką į neįprastą pusę: Prieš ranką kasti labai nepatogu. Jnš.
su rañkomis
1.stipriai: Laikyk su rankom. Krž.
2.gražiai (daryti): Tik tu daryk su rankom. Dglš.
su bálta rankà mielai, noromis: Priims mane su balta ranka. Dauk.
su išskėstomìs rañkomis labai mielai: Pasirodė pilėje Ilgūno Bukotuko sesuo, kurią priėmė visi meiliai, gali sakyti, su išskėstomis rankomis. Piet. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Sruog. Niekas nelaukė, nepriėmė, nepasitiko su išskėstom rankom. Žem.
su tuščià rankà be dovanų: Taip, žinau, ponas, bet su tuščia ranka nepamosi. Andr.
su rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojo su ranka ir išėjo į Latviją. Trš.
su rankà pamóti pakviesti: Pilna negrų [Brazilijoje], tik pamok su ranka, duosi tabako, ir dirbs, o pats sėdėsi kaip ponas. Andr.
sulìg rankà tuoj pat: Uždirbęs leidau sulig ranka ir esu ubagas senatvėje. Šts.
už rañkų pas kitą, nesuinteresuotą (padėti): Sutarėm ir pakol kas pinigus už rankų padėjom. Srv.
už rañką ilgèsnis apie pasisiunčiamą, sugebanti pagelbėti vaiką: Teisybė, mano Viliukas, nors dar ir mažas, bet jau už ranką ilgesnis, jau galima šen ten pasiuntinėti. Simon. Tik jau ilgesnis už ranką: čia, Liuduk, čia, Liuduk!. Smln. Pasiuntmenėj jau buvo už ranką ilgesnė. Valanč. Jau Vytukas už ranką ilgesnis, man pačiai mažiau žygių. Rs. Kūdikėlis kaip pėdelis, tėvas sako: – Garbė Dievui, mano sūnus jau už ranką ilgesnis. Dauk.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Už rankos nenutvėrus ne vagis. End. Ar tave už rankos nutvėrė?. Žem. Niekas nenutvėrė dėdės Prano už rankos, bet visi žinojo jį renčiant baldus iš svetimo medžio. Avyž.
už rañkos pagáuti nutverti vagiant: Aš negaliu [kaltinti], kol už rankos nepagavau. Dovyd.
už rañkos paim̃ti pagauti vagiant: Už rankos nepaėmęs nevadink vagiu. Lp.
už rañkos privèsti aiškiai įrodyti vogus: Už rankos vagį privedė. Trgn.
už rañkos sučiùpti nutverti nusikalstant: Niekas iš žmonių nesučiupo už rankos darant kruvinąjį darbą. Marc.
už rañkų turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiu čia už rankų. Skr.
rañkomis ir kójomis labai energingai: O juk Dresleris žinojo, kad Gerlackytė rankom ir kojom kabinosi į viršininkės kėdę. Simon.
rankàs ir kójas atim̃ti padaryti sustingusį: Tekorienė, išgirdusi riksmą, visa į stabą pavirto, išgąstis rankas ir kojas atėmė. Žem.
rankàs ir kójas mùšti vargti: Kam vaikui rankas ir kojas mušti, mes su močia apsidirbsma. Trgn.
rankàs ir kójas pakélti labai entuziastingai balsuoti: Pakėlė rankas ir kojas už mane. Trgn.
rankàs ir kójas surìšti atimti veikimo laisvę: Zemstvai surišo rankas ir kojas naujasis įstatymas. rš.
kur̃ rankà kur̃ kója prastai, apgraibomis: Kur ranka kur koja apibraukė apibraukė. Srv. Jis nuo seno kur ranka kur koja dirba. Ps.
kaĩp rañkose visai tikrai (turi): Turi taip kaip rankose [ginčijamą žemę]. Lp.
kaĩp atbulomìs rañkomis prastai (dirba): Na ir padaryta kaip atbulom rankom. Mrj. Kitas dirba, stengiasi, o kitas dirba lyg atbulom rankom. Mrj.
kaĩp ãtžagaria rankà prastas: Darbas jo toks – lyg atžagaria ranka. Jnš.
kaĩp ãtžagaria rankà nevykusiai, prastai: Bet taip nesisekė: ką ėmė, ką dėjo, vis, matos, kaip atžagaria ranka. Skrb.
kaĩp nesavomìs rañkomis prastai, atmestinai (dirba): Baudžiauninkai, žinai, kaip vergai, darbą dirba per prievartą, tai lyg nesavomis rankomis. Vaižg. Dirba kaip nesavom rankom. KrvP.
kaĩp ne sàvo rañkomis prastai, atmestinai: Tu dirbi kaip ne savo rankomis. Rs.
kaĩp svetimomìs rañkomis prastai, atmestinai: Jo darbas niekam netinka: dirba kaip svetimom rankom. Jnš.
kaĩp rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Suleidė [vaistus] – kaip ranka atėmė [skausmą]. Mžš. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima. Kudir. Metus sirgau, gulėjau, gėriau vaistus – nieko, ėgi nuo žolynų kaip ranka ataėmė. Rš. Anicetui nuovargį lyg ranka atėmė. Avyž.
kaĩp rankà atléisti nustoti skaudėti: Ėmė ir kaip ranka atleido. Prn.
kaĩp rankà nuim̃ti visiškai pašalinti: Išgėriau virinto ožkos pieno su česnaku, ir slogą kaip ranka nuėmė. Lnkv. Kad aš akis suleisč pernakt! Kaip ranka nuėmė miegą. Klt. Prie valgymo būtinai sviesto, taukų arba lašinių vartoti, ir liga veik kaskart, kaip ranka nuimta, atstodavo. Pt. Suvalgysi vieną kitą trupinėlį, ir, būdavo, visa kaip ranka nuima. Vien.
kaĩp rankà nukir̃sti griežtai pasakyti: Daugiau nieko nepasakė, kaip ranka nukirto ir nutilo. Sk.
kaĩp rankàs pasiláužęs prastai (dirba): Kokis ten darbas, darbuja kaip rankas paslaužę. Pls.
kaĩp rankà užrìšti
1.staiga pašalinti: Kaip išgėriau žolynų, tai ligą kaip ranka užrišė. Ml.
2.labai daug: Privalgiau kaip ranka užrišt. Aln.
kaĩp be rañkų
1.netikusiai (dirbti): Dirbi kaip be rankų. KrvP. Pėdai nuo kaugės vis krinta, nepaima, dirba kaip be rankų. Jnš.
2.negalima apsieiti: Be botago kaip be rankų. Ds. An ūkės be arklio kaip be rankų, anė pradėt. Skdt. Geriausio žmogaus netekau – kaip be rankų likau. KrvP.
kaĩp iš rañkų ištráukė Ds. suderėtą daiktą kitas nupirko:
kaĩp nuo rañkos puikiai (sekasi): Darbas eina kaip nuo rankos. Jnš.
kaĩp su svetimomìs rañkomis netikusiai, atmestinai: Dirba kaip su svetimom rankom. KrvP.
kaĩp su rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Ir tą pačią sveikatą atima kaip su ranka. Krtn.
akis išsiimti į ranką žr akis
akis paimti į rankas žr akis
akis pasiimti į ranką žr akis
akmenį turėti rankoje žr akmuo
aukso rankos žr auksas
burną užsiimti rankomis žr burna
cento neišmuši iš rankų žr centas
Dievo ranka žr Dievas
Dievo rankos pirštas žr Dievas
Dievas atitraukė savo ranką žr Dievas
dūšią nešti rankoje žr dūšia
galvą susiėmęs rankomis žr galva
koja ranka žr koja
kojas rankas bučiuoti žr koja
kojas rankas padžiauti žr koja
kam koja kam ranka žr koja
iš po kojų ir rankų žr koja
su kojomis ir rankomis žr koja
kur koja kur ranka žr koja
kozerį išmušti iš rankų žr kozeris
namų ranka žr namai
pagalbos ranką ištiesti žr pagalba
raktus išveržti iš rankų žr raktas
samtis iškrito iš rankų žr samtis
samtį paleisti iš rankų žr samtis
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlai rankose žr siūlas
slibino ranka žr slibinas
per svieto rankas eiti žr svietas
šuns rankas ir kojas turėti žr šuo
tėvo rankos žr tėvas
vadeles laikyti savo rankose žr vadelės
vadeles paimti į rankas žr vadelės
vadeles suimti į rankas žr vadelės
valią duoti rankoms žr valia
kaip iš velnio rankų gautas žr velnias
virvutės nepaleisti iš rankų žr virvė
žarijas grėbstyti (semti)svetimomis rankomis žr žarija
žemę graibyti su rankomis žr žemė
galva
Apibrėžtis
galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis
im̃ti
Apibrėžtis
im̃ti, i̇̀ma (ẽma), ė̃mė K, Š; SD114, B, R, M
I. tr., intr.
1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emi̇̀, im̃k greičiau! Slm. Kam emi̇̀ tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Als. Im̃k žiupsnelį aguonų! Slm. Nereikia nieko rankosna im̃ti OG400. Ėmęs indelį vandens M.Valanč. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi Tat. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus Ds. Imtè (imkite) vaiką! Švnč. Im̃' (imk) tu pirma! Dsn. Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis JD1029. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę DvD7. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti JD1103. Vyrai imdavo rankosn aną dalį DP139. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (orig. impt) ėdesio DP33. Imt (orig. impt) nemaruonies rūbą DP33.
| Ima mane už rankelės, veda už stalelio (d.) Vlk. Ema už rankelių, veda ant seklyčią NS527.
| Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę Lp.
| Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! S.Nėr. Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim NS1078.
| prk.: Tų namų ugnis neims (nelies) TŽIV480. Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti Skr. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) Gs. Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Užp. Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį (d.) Eiš. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta)! Gs. Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus BPII459. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė KlvD246.
| Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus VoL294.
| Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) LB100. Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai Niem17. Jaunos mošelės vainiką ėmė JV684.
| Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) K.
| Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus CII169. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) Slm.
| Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti Jrb. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge D2. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę (d.) S.Dauk.
^ Imk tave velniai (sakoma supykus, keikiantis)! Vlkv. Imsia juos galai! Rod. Im̃ tau velniai! Ds. Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima J. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos)! B. Ima jį dievai! MŽ. Imai tave bala su tavo žirgeliu! JV1073. Pinigai imami (tikri, geri) R168. Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) Žem. Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) rš. Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų A.Vien. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim)! Skr. Pati iš savęs viską ima (prasimano) Skr. Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) I.Simon. Imkit ausin kalbą mano (klausykit)! Ch1Moz4,23. Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) Slm. Šiandie dvasią i̇̀ma, kai išeini (labai šalta) Pc. Vos prie jos durų prieini – kvapą i̇̀ma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) Skr.
| refl.: Im̃kis savo daiktus ir eik Kp. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! d.
| Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio rš.
| Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią SkvLuk9,3.
| Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? MP239.
| Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) Lš. Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis (ps.) Rš.
| prk.: Rūpinuosi, imuosi apie ką SD39.
2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt Tvr. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė JD1360.
^ Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave)! Slm.
3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas i̇̀mam (šieną pjaunam, vežam) Ad. Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius Dov. Metas im̃t apyniai Ėr. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių JV677.
4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį i̇̀ma? Skr. Ašmininkas žambis platesnę vagą ema Trk. Kam taip platų barą emi̇̀ (linus raudama)! Slm.
5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma Slm.
6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) Šts. Drabužiai maž teimti, tenešioti Dr.
7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima Lš. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų), o jis vienas varo Srj. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) Lb. Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius I.Simon. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti)! Alk.
| refl.: Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais i̇̀mas Rod. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau), mažne patrūkau Skd.
8. refl. intr., tr. pradėti dirbti, stvertis (darbo); ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus A.Vencl. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos), ar prie amato? V.Kudir. Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu R153. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti J.Jabl. Tu per daug emi̇́es, tai ir nepadirbi Slm. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai V.Kudir. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo Als. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies DP598.
9. refl. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis K.Donel. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais … paėmusi pieštuką, kiek pabraižo Žem. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą Ėr. Jis labai gerai emas Pmp. Jų visi vaikai labai i̇̀masi Rm. Jei nesiimsi̇̀ pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs Nč. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis), susirgo M.Valanč. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan Alv. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo rš.
10. refl. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Slm. Arklys ẽmas naravą Slm.
| refl.: Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) Jnšk. Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau Srv.
11. prk. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti (apie peilį, kirvį, žirkles): Gerai išgaląstas peilis i̇̀ma viską Snt. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima Srv. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą Vvr. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – i̇̀ma Rod. Mano dalgė vilkaplaukio nèima Pšl. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Švnč. Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti Mrj. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Sml. Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) Rdm.
| refl.: Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta), su klėbiniu jau emas Šts.
12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma Slm.
| Tamsi drapana greit dėmes ima Ėr.
13. kąsti (apie dažus), dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma Ppl. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema Ds. Prasti darylai: nèema Slm.
14. prk. dėti (į burną); valgyti (ėsti, ryti); gerti: Motina, kai ajerus geria, i̇̀ma cukraus gabaliuką į burną Skr.
| Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė Vkš. Net akimu (akimi) ima, kad valgo Arm. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau BsV94.
| Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo I.Simon.
| Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui Alvt. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs Alk. Ėmę apipenus (nuodus) DP40. Imk, švoger, burniukę (gerk), neužlaikyk! Skr. Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) V.Kudir. Baltai ẽma (valgo), juodai triema (šakalys dega, juodi angliai griūna žemėn) Lz.
| refl.: Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesi̇̀ima (nesivalgo) Prng.
15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko sp. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) Slm. Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų Slm. Mokslas ima pinigų Gs.
II. tr.
1. šaukti (į karo tarnybą); mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus Als. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Slm. Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus S.Dauk.
| Ėmė į ginklą (mobilizavo karui) S.Dauk.
2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei); rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus Alz.
| Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als.
3. vesti (į nelaisvę); areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę Als.
| Milicija nekaltų nèema Kp.
4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe rš.
| Imu, gaunu miestą SD41. Kiekvienas namas reikia im̃ti Kp.
5. prk. eiti (miegui, juokui); ištikti (pykčiui, baimei); paliesti: Monikos neėmė miegas P.Cvir. Dainuot ir šokti šiandien ima noras T.Tilv. Snaudulys i̇̀ma, eisiu gult Ėr. Šitokiu važiavimu miegas tik i̇̀ma, ir daugiau niekas Švnč. Šiandien miegas i̇̀ma, gali būti lietaus Pc. Jo miegas nèima OG82. Ka man juokas ėmė par talką KlvrŽ. Kad juokas ima, tai reiks verkt (priet.) Ds. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas JD1001. Baisumas, baugumas ema Šts. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę rš. Žiovulys i̇̀ma Pkr. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys Šts. Čiauduliai ẽma Šts. Rūpesneliai ẽma širdį Šts. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį V.Piet. Nuovargis ima J.Jabl. Neima jo dygliai Arm. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims (priet.) TŽIII372. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė rš. Mane zlastis ẽma KlvrŽ. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą Slm. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio Šts. Kai padirbi lauke, labiau i̇̀ma valgymas Ėr. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis i̇̀ma Vlkv. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus Ggr.
| refl.: Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) Skd.
III. tr.
1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi srš. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis BsPI11.
| Ar tave į prieglaudą neima? Ėr. Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj S.Dauk.
2. vesti (pačią); gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera A.Vencl. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) Trgn. Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik Užp. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė Srv. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka Prng. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų Skr. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti (d.) Pnd. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta (d.) Pnd. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji LB136. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka (d.) Kp. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu KlpD25. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę (d.) Dkšt. Iš to kiemelio mergelę ėmiau JV931. O Lemach ėmė sau dvi moteri Ch1Moz4,19. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą DP69.
| refl.: Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės Db. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą BM86. Jin i̇̀masi ū́žkurį Jnšk. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties Pc. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) MT222.
3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti)! Slm. Im̃k mane už berną! Gs.
| refl.: Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų TDrVII158.
4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją ž.
| refl.: Jį dabar paveikslu imkis J.Jabl. Tave imuosi šiandien už savo motiną brš.
5. savintis: Sakyk, kam jis i̇̀ma svetimą turtą K.Donel. Tai aš emù šitą skarelę Slm. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Ppl.
^ Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) S.Dauk. Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą Srj. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą VP20.
| refl.: Kad neturi, tegu i̇̀masi Ėr.
| prk.: Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių J.Jabl. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių J.Jabl.
IV. tr.
1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti Žem. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Arm. Darbininkai ėmė po grašį I. Jų vaikai geras algas mieste ẽma Slm. Kursai prašo, ima BtMt20,7. Imčia dalią PK586. Sąnariai … ima vienas nuog antro drūtybę VoK13. Idant imčia gerybę VoK48. Prašykite, tieg, ir imsite DP220. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė DP200. Man valia yra šita duoti ir vėl imti BPI349.
^ Imti geriau nekai duoti Ds. Duoda – imk, muša – bėk Krn. Duok anam pipirų, kad žirnių neema Šll. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) JD960. Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) Slm.
2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma Ppl.
^ Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) B. Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies VP18.
3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) Tršk. Grūdą vis i̇̀ma, o kiaulę ne visados Žlp. Gyvulius labai ėmė Sld. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis Kt.
4. nuomoti: Jie ima kambarį rš.
5. prašyti; reikalauti (parduodant); plėšti, lupikauti: Kiek imi̇̀, kupčiuli, už tą peilį? Alk. Jis pigiau ima už darbą Pt.
| Imu pinigus, mokestį R114. Toks man daktaras – tik pinigams imti J.Jabl.
| Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius] V.Kudir. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat B.Sruog.
6. euf. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio i̇̀ma Skr. Vagys tik akminį nèema Šts.
7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas M.Valanč. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs DP580.
^ Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia (smuikas) Vkš.
| refl.: Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas rš. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas A.Baran. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas A1885,37. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko Kltn. O tu kap čia ėmeisi? Lš. Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias Skdt. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Vrnv. Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė Ut. Iš kur itokis bernas ėmės? OG87. Nežinia, iš kur ėmės karpos Ad. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? (d.) Kb. Šventė … pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi DP507.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai i̇̀mas Al. Atolas gražiau i̇̀mas už pirmą žolę Srv. Ale va kap greitai žolė i̇̀masi! Al. Ir mun skaudulys pradėjo imtis Up. Pamidorai kad i̇̀mas iš kailio, tai imas! Pc.
2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo Šts.
| refl.: Alus jau i̇̀masi, matyt, gerai nutaikintas užduot Ėr.
3. refl. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis ps. Malkos jau ẽmas Slm.
| prk.: Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) rš.
4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną Slm.
| refl.: Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu Šts.
VI. tr., intr.
1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka rš.
2. refl. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom R19. Bernai i̇̀masi i̇̀masi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia Sml. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia Vad. Da tu nori su manim imtis? LB179. Mažesni vaikai bovijasi besiimdami prš. Einame imtis! Vrb. Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Alk. Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro BsPIV22.
3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės RD194.
| Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) JD193. Nežinau, katrie ėmė viršų Pn.
| prk.: Tiesa visuomet ima viršų rš.
4. refl. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos R135. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas Ldvn. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai LB179. Galinčius su levu girioje ėmėsi LTI14. Vyrai ėmės kaip jaučiai rš.
| prk.: Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros rš. Jis su smerčiu ėmėsi NTLuk22,44.
| Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi)! Sdk. Jis labai su moterim i̇̀mas (ginčijasi, barasi) Jnšk. Per visądien ėmės kap šunes Arm.
| Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) Mrk. Jis visados už mane i̇̀masi Lš.
5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi Vlk.
| Atėję pradėjo mane im̃ti Alk.
| Ją ẽma visi už bailumą Slm. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė), ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo Rod. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Rod. Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) Lš. Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą Skr. Aš imsiu jį nagan B.
6. loti, pjauti (apie šunis): Vidurnakty klausau, šunes kad i̇̀ma, kad i̇̀ma – paklydusį žmogų užpuolė! Brt. Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Sdk. Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių Gs. Kad i̇̀ma šuo, kad i̇̀ma, ir niekas neišeina pasitikti! Srv. Mūsų šuo labai kiaules i̇̀ma Lš. Ką čia teip i̇̀ma šunys? Ėr.
| refl. prk.: Kasdien anys i̇̀mas (baras, riejas) kap šunes Arm.
VII. tr., intr.
1. pradėti: Im̃ti kalbėti BŽ60. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų P.Cvir. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus rš. Pagaliau ir jie ėmė mokytis J.Jabl. Imk darbą dirbti! J.Jabl. Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios Žem. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau Grž. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Jrb. Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt (d.) Kp. Pustyt im̃s Pc. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t Skr. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta J.Jabl.
| refl.: Ėmėsi pelėda taip save girti JD593. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo Ggr.
2. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo staigumui, stiprumui, netikėtumui reikšti: Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? P.Cvir. Tujau ėmęs sušukau Žem. Ėmiau išlipiau žemė[je], prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių BM145. Ėmė ir pasakė Slnt. Jis ima pareina namo Lkš. Ema ir atima pačiai pinigus Plng. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo Šts. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Jnšk. Ẽma durys ir atsidaro Šts. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi Dg.
| refl.: Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny S.Dauk.
◊ im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą Slm.
| Emù astrus (astrų sėklą) Slm.
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Slm. Baikit valgyt, bo aš stãlą emù! Ppl.
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas) Slm. Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis) Slm.
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti J.Jabl.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią rš.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu Vb.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t Slm.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Upt. Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau Gdž.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t Ppl. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia! (d.) Slm.
im̃ti pi̇́eną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: pi̇́eną emù Slm. Do trys puodynės liko im̃t Slm.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai]! Slm.
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ar ėmė karvė jautį? Šts. Ale kas yr, ka (= kad) ana (kiaulė) neema kuilių? KlvrŽ. Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) Šts.
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių Plng. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t Trgn. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok)! Slm. Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį Mš.
| Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas M.Valanč.
| Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! M.Valanč. Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! K.Donel. Imkis ben biskį proto, ką šneki! Vvr. Bent dabar reik imties proto (susiprasti) S.Dauk. Imkis proto vieną kartą! Skr.
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti! Šts.
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė (dial.) tr.
1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė Als. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu Šts. Man miltų añtėmė daugiau Krtn. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) Šts.
2. refl. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones I.Simon.
3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos Šts.
4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką Šts. Visi tą mažąjį añtema Šts.
| refl. tr., intr.: Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs Šts. Ant žmogaus pratekusio visi antsi̇̀ema, t. y. kaltina J. Ar vienas Juodeikis beantsiema KlvrŽ.
5. pradėti: Añtėmė muni varginti Dr.
| refl. tr.: Vyras pačią antsiėmė pjūklyti Šts. Antsiimk mane lojoti už ką norint S.Dauk.
6. refl. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti Nt.
7. refl. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules Šts.
| Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs LC1886,8.
apim̃ti, àpima (àpema, api̇̀ema, api̇́ema), àpėmė (api̇̀ėmė, api̇́emė) J
I. tr.
1. SD197, K kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik Bsg.
| prk.: Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) Šts.
2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) K.
3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu SD197. Ką turiu apėmus, tai mano Mš. Neim̃k tiek, kiek neapi̇̀emi (neapi̇́emi)! Slm. Apimk mane rankomis savo! I. Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapi̇́emu Slm. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu Žž.
^ Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) Lp. Žu stalų sėdi ponai – visi neapimami̇̀ (labai stori, drūti) Vlk.
| refl.: Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) Šts. Saujo[je] apsiėmusi benešanti taboką Šts.
4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai BsPIII72.
| Seniai yra žeme apimtas (miręs) SGII64.
5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema MKr246.
6. refl. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti Krtn.
7. refl. J, M, Š pasižadėti, sutikti (ką padaryti); įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti P.Cvir. Apsiimu, ant savęs imu R266. Nenoriu, neapsimu to R96. Aš apsi̇̀ėmiau (pasižadėjau) žinią duoti KII303. Aš esmi apsiė̃męs keliauti KI534. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė S.Dauk. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Krtn. Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti Up. Jis neapsiima mums padėti kulti Klvr. Neapsima padaryt Lp. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) Skr. Šunys apsiėmė vergauti žmonėms M.Valanč. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti StnD17. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu rš.
| Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti I.Simon.
| Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti PG. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor KII78.
| Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) BbSir13,12.
| Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė MP148. Apsiimu ko ažu kitą SD440. Apsiimu kam SD200.
II. tr.
1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio Šts.
2. paimti (į nelaisvę); užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią Tat.
| Piles apėmė S.Stan. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus rš. Italijos karumenė apėmė Rymą VŽ1905,210.
3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią S.Stan. Apėmė valdžią jo sūnus Gmž. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti V.Kudir.
| Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) Tat. Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius EncIX18.
4. dial. psn. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę BM209. Apėmė namus, vedė sau pačią Rp. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę M.Valanč. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas Ašb.
5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius brš.
6. Srv pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti J.Balč. Jis baimės àpimtas KBI13. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės J.Balč.
| Miegas api̇̀ėmė, ir atsiguliau Ut. Vaiką miegas àpėmė Ml. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi Ėr. Kad api̇̀ėmė mane miegas, tai nors mirk Ds. Ją apimdavo tingulys rš. Per šilumas mane baisus tinginys àpima Gs. Buvau skausmo apimtas rš. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) Skr. Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas Bru. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį Tat. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) Brt. Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą rš. Mane apėmė pyktis Lš. Jį apėmė pykčio jausmas rš. Žmones apėmė panika rš. Prakaitas apema (išpila), kad adatą nulauži Šts. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias Šts. Šilima apėmė (išmušė, sušilau), lig išpasakojau visą pasaką Šts. Žvilgsnis nerimo apimtas rš. Jį apėmė gobšumas rš. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) rš. Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį M.Valanč. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka KII223. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė Rs. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis BsMtI13. Užmiršti jausmai apėmė dūšią V.Piet. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė BPI191. Išgąstis apėmė sargus Mž277. Liga apimts BPI191.
III. tr.
1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk J. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo Skr. Numeliai buvo apimti Šts. Apėmė artimam mieste namelius BsPII84. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno Pl. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam Šts.
| Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo Skr.
2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor B.
3. refl. tr. apsikrėsti, prisilipdyti (apie ligą): Karpas visuomet apsi̇̀ima Trgn.
IV. tr.
1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį rš. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius sp. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą rš. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį rš. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas rš. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima Lš. Tamsybės apėmusios žemę turėjo Tat. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) rš. Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti rš. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) rš. Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) BŽ160.
2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos) Bsg. Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) Rs. Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos Ml. O gerai paskėlė, api̇̀ėmė, bus gera duona Ut.
V. tr.
1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu Lš. Ma[n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s Alk. Žvėrys jau paukščius apima (d.) Nm. Mus jis du kartu apėmė (puolė), o mus nė vieno neužmušė BsPII259.
| prk.: Trys pjovėjai, ir tiek rugių perdien negalėjo apimti (įveikti, nupjauti) Lš.
2. suvaldyti; apraminti: Negaliu tą eržilą apim̃t Žal. Kas juos apim̃s tokiuos išdykusius vaikus! Gž. Na, kap tu ten àpimi tuos vaikus? Alk. Ta žmona nelabai (nedaug) jį apima Vlkv. Mūs vaikai toki išdykę, kad niekas jų negali apim̃ti Brt.
| Plati gaspadorysta – sunku apim̃t (sutvarkyti) Žal.
3. nuraminti: Išlaistykit man kelelį, kad anas nerūktų, ir apimkit motinelę, kad ana neverktų (d.) Tvr.
VI. tr. būti nelaisvam (neturėti laiko); susilygti (kokį darbą atlikti): Žmogus àpimtas, neturi laiko Žlp.
| refl.: Jis tada apsiėmė darbo kitam sodžiu[je] Upt. Pas mus jau berniokas apsimė (sutiko už algą tarnauti) Jnšk. Vėl apsi̇̀ėmė avelių ganytų BM52. Žmonės, kuriems jis buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti J.Balč. Jis didžiu daiktu apsiėmęs yra KII326.
◊ apim̃ti jáutį (ãviną, kui̇̃lį, óžį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Apėmė jautį – būs vesianti Kl. Žalionė (žaloji karvė) apėmė jautį Skd. Ta karvė yr neàpemanti jáutį Krtn. Ir mūsų žiemmitė apėmė jaučius KlvrŽ. Ožka mūsų ožius apė̃musi Plt.
apsiim̃ti su jáučiu (ãvinu, kui̇̃liu, óžiu) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Varom kiaulę jau pri trečio kuilio – neapsiema, ir gana Bržr. Karvė apsiėmė su jaučiu Eig.
atim̃ti, àtima (àtema, atàema), àtėmė (atàėmė) tr.
1. ką iš ko išplėšti, išveržti: Atim̃ti parsimetęs atimsi, bet induot neinduosi Dkš. Iš žmogaus možna atim̃t, o neseka insiūlyt Lp.
| refl.: Atsiim̃k, kas tavo K. Liepė atimtis (pasiimti atgal) pinigus BsPII26. Tavorą atimtis, o pinigus sugrąžinti Jzm.
2. atitraukti; pašalinti: Atim̃k (atitrauk) koją – tik nesugriuvau Sdk. Tarpai tarp kolonų paprastai užstatomi atimamomis sienomis rš. Ar žirnius atimk (pašalink), ar kiaulę paimk – abiejų neteksi Slnt. Arba gyvulį užmušk, arbą iškadą atimk Tr. Akmuo buvo atimtas nuo kapo SkvJn20,1. Viskas nuo stalo buvo atimta (nukraustyta) BsPI41. Kai kada ir bobų vaistai pamačija – vagi, kaip ranka ataėmė tinimą Ut. Ot pridėk šito tepalo, tai pamatysi, kaip greit sopę atim̃s Ds. Tik išgėrė [vaistus], ligą kaip ranka atėmė Lnkv. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima V.Kudir. Ir tą pačią sveikatą àtima kaip su ranka Krtn.
| Nukertu, atimu R10. Visi beržų drūtgaliai atimti Ėr.
| prk.: Pirma protą àtima, paskui pinigus Ėr. Afektą nopykantos idant nuog jų atimtų DP18.
^ Atimu žodį iš burnos (susilaikau kalboje) B. Velnias tave atimtų taip baisiai dejuoti! Žem. Kad tave tūkstantis peklų atimtų! Dr. Kad tavę paraliai atimtum! J. Velniai kur atim̃tų, tai smagiai pasijuokiau! Skr. O kad tave, kumpi, kelmai atim̃tų! Skd.
| refl.: Viens vieną, kits kitą atsėmė (atsiėmė, pasiėmė) Vlkv.
| Durys neatsidaro, taip atsiima [be pakabų] Mrj.
| prk.: Kiba mano vaikeliam protelis atsi̇̀ėmė Lp.
3. paimti, pasiimti: Sūnus visus àtėmė (išsikvietė pas save): ir brolius, ir seseris, ir tėvus Skr. Atimk tą nedorą karalių! PP23.
| prk.: Dievai, atimki šelmį bernelį – našluže benašlaučiau JV785. Atėmei tėvą ir motinėlę, atimk ir mane šią našlaitėlę (d.) Grž. Oi žeme, juoda žemele, atėmei matušę, atimk ir mani! (d.) Žem. Verčiau mane [, Dieve,] būtum atė̃męs į jo vietą (verčiau aš būčiau jo vietoje miręs) Skr. Neatimk manęs iš šio svieto viduj dienų mano Mž475.
| refl.: Atsiimk tą savo vaiką: jau jis man nusibodo nešioti Šn. Mažesnę seserį atsiėmė Db.
4. R8, M paimti, nusavinti: Kas čia mano kiaušius àtėmė? PP12. O švogerėliai, balti broleliai, atėmė žirgužėlį, įvedė į stainelę JV36. Ir atėmei tiemdviem (iš tų dviejų žmonių) tą meitėlį J.Jabl. Jam àtėmė visą turtą BŽ230. Vis ką gerą radę atėmė M.Valanč. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė BsPIV52. Jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Tu iš meilės vis esi man davęs ir atpenč nuog manęs ataėmęs Mž434.
^ Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą (tegul viskas prapuola)! Rz, S.Dauk. Jis pagatavas (pasirengęs) iš ubago terbą atimti (jis godus) Lnkv. Neatimk nuo ubago lazdos – šunes papjaus Krk. Atėmei, Dieve, karvę, tai pasiimk ir ožką (tegul viskas prapuola) Užp. Beatimsi iš žąsino avižas (ką davęs, nebesugrąžinsi) Škn. Iš šunies kaulą neatimsi Bsg.
5. suvalyti, sudoroti (javus, šieną): Cibulius nurausiu, į terbeles sukimšiu, ir bus iš po kojų àtimta Skr. Ar javas, ar vaisius – sykį laikas atėjo atim̃ti, turi atim̃ti: paskui gadinasi Skr. Geriau, kap visus dobilus gerus àtimi Kt. Negalėjo atimti vasarojaus [per lietų] Žr. Atėmus javus, ražienas aparti rš.
6. pareikalauti; užimti (laiko): Mano dalykai man visą laiką atima J.Jabl. Daug laiko Aldonai atimdavo komjaunuolių būrys, mugės paruošimas ir visa kita rš.
7. pašaukti, paimti (į karo tarnybą): Man sūnų atėmė į žalnierius Plng.
8. daryti nejautrų; suparalyžiuoti; apsvaiginti: Visą pusę jo atėmė R. Koją atėmė paralyžius rš. Jis pajuto savo rankas ir kojas jau nutirpus, tarytum kas jas atėmęs būtų rš. Man dažnai atima visą kūną, jau tik kas negerai yr vidury (viduj) Skr. Kai išgeri tų liekarstų, tai atima ir rankas, ir kojas Upt. Tas vynas toks stiprus: mun atėmė visus kaulus Plng. Ag aš negi girtas, visą protą tebeturiu, ale vot rankas, kojas atàėmė, ir nebegaliu paeit Ds. Paralyžiaus atimta, Nastelė išgulėjo 36 metus Šts. Banaitienei viena ranka atimtà ir sutinus Pc. Atėmė ir rankas, ir kojas – nebevaldo Lnkv. Jy labai serga: pusė atimtà (nebevaldo vienos kūno pusės) Slm. Kojas àtėmė, nebegalėjo vaikščiot Ėr. Jam atėmė žadą (jis nebegali kalbėti) Sv. Atėmė kryžkaulį kumelei Šts. Gal gripą turiu, kad atėmė skonį Lš.
| refl.: Teip atsi̇̀ėmė kojos visai (negaliu vaikščioti) Plv. Bėgtų boba, bet kojos rankos atsiėmė V.Piet. Jis tep kap atsiėmęs šiandien Srj.
9. gauti: Už savo nedorus darbus teisingą užmokesnį atėmiau M.Valanč. Prašykit, o atimsite brš. Atėmęs tokią žinę, patsai nenorėjo nėkaip tikėti S.Dauk. O kada pasibaigė metas, atėmė algos dvylekį BsPIV24. Jei gerai darysi, atimsi užmokesnį S.Stan. Idant kožnas pagal savo gyvenimą atimtų algą BPII525. Kas teisu bus, atimste VlnE33.
| refl.: Atsiimsi (būsi nubaustas), vaikeli, kada nors už savo nedorybes rš. Nale (= na, ale) jis nuo jos ir atsims Šn. Atimsitės rytoj Šatėse (jums atkeršysiu)! Šts. Ele, sudraskei sąsiuvinį – atsiim̃si! Skr. Kai parvažiuos tėtė, tai atsiim̃si diržų už išdykavimus Gs. Na, tu už šitą darbą gerai nuo tėvo atsiimsi (gausi mušti)! Brt. Bernai ilgą popietį sau atsiėmė (ilgai po pietų miegojo) Jnšk. Padielnyką atsiimti (iš sekmadienio pirmadienį pagiriomis sirgti) Grž.
10. nupirkti: Atvežkiat visus viščiukus, aš atimsu Up. Jei man būtų tikęs, tai aš būčiau iš jo atėmęs už kokius dvidešimt rublių Lk.
11. daug paimti už darbą, nuplėšti: Dvi skrandas pasiuvo, šimtą keturiasdešimt rublių àtėmė Skr.
12. pavogti: Jekė su klasta slaptoms Katrynos àtima ražą K.Donel.
13. atskirti; nutraukti, nujunkyti (žindomą vaiką ar gyvulį): Atimu, atskiriu SD208. Per anksti ir negerai vaiką nuo savęs atim̃t Ds. Kumelys sušiuro, kaip atėmiau nu kumelės Šts. Atimk teliuką nuo karvės Ėr. Būtum jau seniai atė̃mę telioką, kad nemislytumėm veislei laikyt Ds. Levas atimtas vaikus (nuo levo atėmė vaikus) WP217.
^ Bliauna kaip telias, nuo karvės àtimtas Mrk.
14. sunaikinti; panaikinti, uždrausti: Yra tokių vaistų, kai užduoda karvėm, tai iš kitų [karvių] atima pieną Gs. Raganiai karvėm pieną atimdavo, avelėm vilnas sumažindavo Ob. Ir atėmė (pašalino) gnusus nuo Paraono CII927.
| prk.: Aš tau kalbą atimsiu, kad tu nesisakysi LB198. Ir atėmė (nuplėšė) tavo šlovę, visą gražumėlį (d.) Kpč. Protą atim̃ti BŽ22. Visoki laimė yra jiems atimta Blv. Ir atimčiau ligas iš jūsų tarpo Skv2Moz23,25. Ans nor martės (= marčios) sveikatą atimt BzF40. Liga ataėmė iš žmogaus energiją rš. Ka užspiegia tokiu plonu balsu, tai ma[n] visai atima balsą (negaliu giedot) Gs.
| Atimu, pametu įstatymą R35.
| Iš jo paskaitą atàėmė, nebedavė skaityt Slm.
| Linksmybės … niekas jau mumus … notims DP215.
| Grafas atėmė sau gyvybę (nusižudė) rš. Ir dėl to norėjo atimti gyvenimo (nužudyti) A.Baran.
15. atskaičiuoti; sumažinti: Nuo viso skaitliaus nutraukiu, atimu, atrokuoju R13. Atimti vieną atkarpą iš antros reiškia sudaryti tokią naują atkarpą, kurią sudėjus su atimtąja gautume tą atkarpą, iš kurios buvo atimta Mš.
^ Kas tas per daiktas: kuo daugiau atimsi, tuo didesnis bus? (duobė) I.Simon. Kad pridedi, lieka mažiau, o kad atimi, lieka daugiau (pridenk žiburį ir atidenk) Šl. Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl.
| refl.: Daug vingio atsiema einant tiesiáu Šts. Tiesiau važiuojant, žinoma, vingis atsiema (atsimeta) Šts.
16. refl. mirti: Laukėm laukėm per visą naktį, niekaip ligonis neatsiima Vdšk. Baigdamas tuos žodžius, atsiėmė Gmž. Jau vienas atsi̇̀ėmė, tuoj gal ir kitas Mlt.
17. refl. atsitraukti, atšalti: Jie kažkaip nuo mūs atsiėmę Prl. Nuo pernai metų Tamulioniai nuo mūs atsiėmė Prl. Kas tu nūnai tep atsiėmęs (nenusiteikęs) dirbi?! Nmn.
×daim̃ti, dàima, dàėmė (hibr.) tr. ppr. su neiginiu nepaimti kiek reikiant: Dračka (užrėžimas, žymė) kai kur perimta, o kai kur nedaimta Dv.
įim̃ti, į̇̃ima (į̇̃ema), į̇̃ėmė tr.
1. įgriebti; paimti: Kiek riešučių į̇̃ėmei saujon? Slm.
| refl. tr., intr.: Lapė nešės lapytį insiė̃mus (dantimis paėmusi, įsikandusi) ažu kaklo Dv.
| Jis augdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs (įsirausęs, įsikabinęs) medelis V.Myk-Put.
| prk.: Į širdį įsiėmė alkanos šaknys V.Myk-Put.
2. įdėti, įsiurbti (į burną); suvalgyti: Vos tik į̇̃ėmei arbatos į burną, turi vėl išspjauti Užv. Įemu druskos ir gargaliuoju Šts. Į burną nieko negalėjau įimt Vlkv. Per visądien nei kąsnelio duonos neinėmiau nastruos – nesuvalgiau Vrnv. Jis sveikas: gerai į̇̃ima į save Skr.
| Per didelis stikliukas, negali įim̃t (išgerti) Skr. Aš jau buvau drūčiai įėmęs (įgėręs) ir nebepastovėjau ant kojų Skr.
| refl.: Tos šaunios žolės (vaistažolės) lengvai įsiima (nešlykštu gerti) LC1879,10.
3. įsmaugti, įtraukti, susiaurinti (drabužį): Nesiūk tik tep maišiškai, ale įimk šonus! Alk. Jakutė ties viduriu įimta, tai nereikės prie jos nė dirželio Gs. Pasiūk sermėgą, per liemenį į̇̃imtą Alk.
4. įsiminti, įsidėmėti; išmokti: Reikia stiprinti atmintį jau tuomet, kada ji yra gebsni nedaug ką įimti rš.
| refl. tr.: Ji viską sunkiai į galvą įsiima rš.
| Kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir versliją S.Dauk.
5. refl. tr., intr. įprasti: Įsiim̃k tik teip sakyt, ir turėsi paržodį Srv.
| Insiėmė kokią durnystę galvon, ir pliauškia Ut. Insiėmė kai šuva nuo metų lot Vj.
6. refl. tr. prk. prisigydyti, įsisavinti: Jaunuolė tarytum įsiėmė visus geriausius jausmus, mūsų liaudies išpuoselėtus sp. Ksaveras vis sąmoningiau įsiėmė Kauno įspūdžių į sielą Vaižg. Prisiminė jaunystė ir jos giedros, skaisčios akimirkos – tos, kurias siela įsiėmė ir saugojo rš. Moksleiviai privalo savintis ir įsiimti visa, kas žmonijos pelnyta rš.
7. surinkti, pelnyti (pinigus): Jis daug piningų įrinko, į̇̃ėmė KI508. Kursai daug įima, turi ir didelius išdavimus prš. Kokios žemės įimami̇́ejie (perkamieji) piningai KII4. Jos augintinis buvo … daugiau pinigų išdavęs nekaip įėmęs BsV107. Jis jau daug įėmė pinigų (avansu išėmė) An.
8. įsiskolinti: Esav įėmusiu už butą, kaip beišsimokėsiav? Šts. Skolės iñėmė Ln.
9. pirkti išsimokėtinai: Javų daug į̇̃ėmė uošvis ant bargo J. Daug visokių prekių įėmiau sankrovoje Š. Jau už kokį šimtą įėmiau Alk.
| refl.: Lig galui mėnesio daug įsi̇̀ima prekių krautuvėje Š.
10. refl. įsidegti, įsigalėti (apie ugnį): Ugnis ėmės ėmės ir insi̇̀ėmė, dabar jau gerai dega Ds.
11. apkepti: Juk jin (duona) įimta Bsg.
12. užkariauti, paimti; laimėti: Miestą įim̃ti KII88. Vokiečiai norėjo inimtie žemę, ne žmones BsVVIII. Užpuolė sultono vaiskai miestą Tacca ir jį su šturmu įėmė I.Simon. Pilis buvusi netoli Vilniaus, kurią kryžokai 1393 m. norėjo įimti A1884,38. Rymą įims jo priešininkai A1885,86. Pilis neinimama būsianti LTII514.
13. užimti: Ir Lietuva yra inėmusi menką [pasaulio] dalelę LTI565.
14. įveikti, nugalėti: Tokia boba kap melnyčia, ir jei su ja susiimtai, tai kažin ar inimtái Alv. Jau aš savo draugų neinimu Kls. Aš jį lengvai iñimu Lš. Šitą meškos inimt negalėjo, jį levai … sudraskė LTI22. Spiečių leisk per vilko gerklę – jo jokios bitės neįims! Vlk. Kazys savo brolio neinims Vlk.
15. refl. tr. pradėti dirbti, užsiimti: Kokį norintis darbą įsiimti S.Dauk.
išim̃ti, i̇̀šima (i̇̀šema), išėmė tr.
1. ištraukti; pašalinti: Išim̃k iš akies krislą J. Tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliuką iš balos BsPII128. Atklapos (kamanų dalys) yr išimamos [važiuojant] ir įdedamos [jojant] Rt. Duoną iš pečiaus išimti (ištraukti) KI145.
| prk.: Gražiai išema (išskiria) vikus iš miežių [trejeris] Pl. Sėmenai, linai trąšas [dirvos] i̇̀šima Skr. Kai įlenda liga, tai neišimsi Jnšk. Argi aš tau išimsiu sopulį? Lp.
| Išėmėme (išlupome) kuprą, pripylėme pupų NS695. Mes išimsim (išgriešime) akis JD410. Skerdžius išėmė (iškėlė iš lizdelio) mano vaikelius JD552.
| Bulvių išėmei (išvertei) krūmą, tai vanduo tik gur gur Ss.
| Plauksiu jūres maružėles, aš išimsiu (išgriebsiu iš vandens) žiedužį JD1127. Kaip išimsiu žiedelį iš jūružių dugnelio, perstos visi kalbėję Niem26. Antelės išims man vainikėlį FrnS127. Mėsą iš puodo išim̃ti, lizdą išim̃ti, bitis išim̃ti KI145. Nėra kada grūdai iš pečiaus išema (išsemia) Ds. Aš, atėjus namo, neguliau, išėmus pečių kūriau Klt. Iš rūsies i̇̀šėmė bulbes J.
| Tu išėmei ger gyvatoj savoj (tau gera buvo gyventi) DP272.
^ Ant delno širdies neišimsi (jei netiki, neįtikinsi), piktiem žmonėm nasrų neužimsi (pikti žmonės vis ką pikta kalbės, jų nenutildysi) Ašm. Nupjauk galvą, išimk (išplėšk) širdį, duok kalbėt (birbynė, plunksna) B. Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo širdį išėmus parodyč A.Baran. Ką prastas įdės, nė geras nebišims (kai gausi mušti, reiks kentėti) Plt. Ką mes įdėsim, ponas neišims (gausi mušti, nepadės nė pono užtarimas) Žem. Bėga kaip akių i̇̀šimtas (bėga skubėdamas, nieko nežiūrėdamas) K.Būg, Šd, Slv.
| refl. intr., tr.: Turi išsiė̃musius (išsiė̃musis, išsiė̃musi) J. Per žiemą visas galas dobilų išsiima (daržinės galą sušeriame) Jnšk. Išsiim̃k pats, aš negaliu Kdl. Išsiim̃k peilį Sld. Išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių rš.
| Išsiėmiau porą šimtų rublių sidabru M.Valanč. Vienądien įdedami pinigai (į kasą), o kitą išimami̇̀ (atgal paimami) Žal.
2. išgelbėti, išvaduoti: Teatmen Poną savo Kristų iš numirusių prisikėlusį ir norintį bei galintį jį iš tos bėdos išimti BPII40. Aš juos iš smerties išimsiu BPII8. Idant mus išimtų ižg prakeikimo DP5. Idant mes … galėtumbim išimti būti Mž174.
3. išvalgyti; išgerti: Kai padirbi, tai pusbliūdį išimi lengvai Vl. Kaip griebė, tai visą stiklinę iškart išėmė Žal. Įpuolęs į karčemą, išėmiau malką Grg.
4. išnaikinti; išdildyti: Išim̃ti dėmes BŽ77. Spalvas išim̃ti BŽ23. Karštas vanduo visa ką i̇̀šima Trgn.
| Da ne visą várputį i̇̀šėmei (išakėjai) Kt.
| Gilią duobę i̇̀šėmė Ėr.
| Žuviai vidurius i̇̀šėmė Rm.
| Dantį i̇̀šėmė (ištraukė) Rm.
| prk.: Pragyt pragijo, bet sveikatą išėmė Prng.
5. išskirti: Neišema pasukų, ir yr greitasviestis Šts.
| Sako, kad išims [iš susisiekimo] šitą autobusą Krsn.
6. išlyginti: Pardžiūvus skarelė – neišima rukšlių [laidynė] Sml.
| prk.: Pabuvęs vieną mėnesį pas mane, išėmė jis garankštes (pariebėjo) Lš.
7. išmokti; pasisavinti; nukopijuoti: Mano kalba neprigimta: iš kitų šalių, pusių žemaičių išimta LTI514.
| refl. tr.: Durną madą išsiėmei neit gult iš vakaro Sdk. Kokią jūs madą, vaikai, išsiėmėt vis vienas kitą draskiotis? Ds. Po žodį išsiimsi (prisiminsi), ir bus graži [daina] Ad. Raštą [audeklui] buvau išsiėmusi nu kaimynės Dr.
8. iškirsti, išpjauti, išgriežti: Kalaviją išimu SD41. Va, čia kiek išimsi, ir bus gerai Mlt.
9. išpildyti (drabužį, autuvą); tikti matui: Platumas nei̇̀šima ilgumo Ėr. Man per erdvą žiponą pasiuvo, aš jo neišimu Lš. Aš šituos kailinius gerai i̇̀šimu Brt. Kur tau jis išims tokią mierą! Ds. Jo siuvimus visada labai gražiai i̇̀šimu Dl. Pečius kailinių dėlto i̇̀šimi, nor neišrodai storas Alv. Da ir ãnas gerai (kaip reikiant) šitų kalniokų nei̇̀šima Trgn. Tu, vaike, dar mažas, dar tėvo kelnių neišim̃si Ml. Ne kožnas sūnus tėvo išsegtą išima Rod. Šituos pavalkus išimdavo Sartasai Sdk. Jo koja neišima čebato Iš. Vaikas dar neišima tėvo batų Pbr.
10. iššaukti, išmobilizuoti; išrekvizuoti: Išėmė į karą visus vyrus Šts. Į vainą išimti̇̀ vyrai Gs. Nebėr arklių, visus i̇̀šėmė [kareiviai] Ėr.
11. gauti; paimti iš anksto: Kiek ans iš tos pasėlės i̇̀šima, o netura ir netura piningų Plt.
| Berniokui buvo 400 algos, du šimtus i̇̀šėmė, da du liko Jnšk.
12. išpirkti; nupirkti: Žmonės apstojo ratus ir kaipmat išėmė visus paršus Ėr.
| Paprašyk, kad bilietą išim̃t Trgn. Nuėjo stotin ir i̇̀šėmė bilietą Slm.
| Išimk alaus tuziną, aš pagydysiu tavo švykštulį Ggr. Išėmė ans ir antrą pusbutelkę – beturįs piningų Šts.
| refl. tr.: Nuėjom stotin, išsiėmėm bilietus Viln. Aš išsiimsiu bilietą Ut. Ar jau bilietą išsiėmei? Krtn. Jurgis su savo draugu išsiėmė degtinės butelį ir pradėjo gerti rš.
13. išreikalauti: Išėmė iš mane mokestį Srj.
| refl. tr.: Išsiimsiu išimtinę ir eisiu į miestelį gyventi Vkš. Butą pragėrė, beišsiėmė išimtinę Šts. Išsiėmė arklį, karvę ir gyvena karšybo[je] Lnk.
14. euf. pavogti: Jam bažnyčioj pinigus iš kišenės išėmė Jnšk.
15. išskirti, daryti išimtį: Klausykitės tada visi, neišemu nei vieno ir visiems sakau Sz. Visas salas mes gerai žinome, tai tiesa, bet išėmus Šventąją V.Piet. Išėmus vieną mirtį, nėr ant šio pasaulio nieko be vaisto DP522. Visas žmones mylėt liepia, o nieko ižg čia neišima DP528.
išimtinai̇̃ Žmonės … tebesitenkino beveik išimtinai maldų knygomis ir kalendoriais rš.
| refl. tr.: Par nedėlią vieną dieną išsiemu, neitu pri darbo Šts.
◊ medų išimti pažiūrėti, iškopinėti bites: Išimu medų SD259. Dar kiti labai gudriai nora daryti, ir medų išema pirm šilų žydėjimo S.Dauk. ×
ant parankos išimti už užstatą laikinai, iki teismo iš kalėjimo išvaduoti: Sėdėjo kalėjime, dabar tėvas išėmė ant parankos Ėr. ×
mierą išimti išmatuoti: Vesiuos pri siuvėjo, išims mierą, suknę juodą pasiūs Žem. Jis atėjo mūs langų mieros išim̃t Lš.
nuim̃ti, nùima (nùema), nùėmė
I. tr.
1. pašalinti; nutraukti: Pūtė toks didelis vėjas, jog reikėjo nuimti visas bures J.Balč. Medinis tiltas, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas rš. Nuėmė jam pančius SkvApD22,30. Nu stalo nuimti B. Nuims šinkorka kepurėlę JD1040. Man vis vien kai kaltūną nuėmė, kai dukterį išdaviau Ml. Pamačijo šitos liekarstos, kaip ranka nuėmė [skausmą] Skdt. Šiemet jau obuoliukų nesimato – kap ranka nùimta (visai nėra) Arm. Išsimiegosi – kaip ranka nuim̃s (nebebūsi pavargęs) Slm. Aš nùėmiau (nurinkau) kaupą, nebebirs bulvės iš pūro J. Nė dešimtos dalies [kiaušių] nesuvalgys, nė kaupo nenuims Žem. Nùimam (nukeliam) puodą nu ugnies StngŽ67. Subėga vilkai an eglę ir rodavojas, kaip reikia nuimt siuvėjas nuo eglės BsPII322. Būt jie nuėmę vainikėlį, būt jie pašėrę žirgužėlius JD27. Jis nuėmė vainikėlį kaip ryto raselę, jis uždėjo nuometėlį kaip tamsią naktelę BsO67. Vainikeli muno, žaliukeli muno, šį vakarą ant galvelės, o ryto[j] rytelį užtekės saulelė, nuims tavi nu galvelės StnD15.
| prk.: Jau geriausias vyšnias strazdai nuėmė (nulesė) Gs. Sugrįžk, bernyti, sugrįžk jaunasis, tu, nuėmęs vainikėlį, pats šalin išjosi JV236. O ir ateina tas šelmis bernelis ir nùėmė vainikėlį nuo mano galvelės JD499. Galvojom, kad lis – truputį dažtelėjo (tekštelėjo), nùėmė (nuplovė) dulkes, ir vėl gražu Grž. Nuėmė kietumą, kad patryniau dalgį su raudonai įkaitintu gelžiu (atleido ašmenis) Šts. Noriu, kad mokesnis būtų sumažintas arba kad jis būtų nuimtas rš. Nuimti sopulį BŽ148. Jam šlovę nùėmė (nuplėšė) Jz. Visai tau garbę nùėmė Gs. Anas man nei uždės, nei nuims garbės Ds. Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes ps. Jau jį nuėmė nuo darbo (atleido iš tarnybos) sp. Sunkumas arba našta sielos est nuimama DP436.
| refl. tr., intr.: Nusiėmiau nuo pečių uodus ir musis BM145. Sako, esą plaukų, katrie nusiima (galima nuimti) Ds. Atsitikdavo dažnai, labai dažnai, kada tėvas Karalius nusiimdavo (nusijuosdavo) diržą I.Simon. Palik mus – tarė, skubiai nusiimdama (nusimaudama) pirštinę rš. Mes jį (šunį iš medžio) nusiimsma (nusikelsime) BsPII322. Be vainiko pasilikus, nusiimsi ir kasnykus O.
| prk.: Jis nuo savęs kaltę nusiima (išsiteisina) rš. Dienos prisidėjo, o nakties nusi̇̀ėmė (sumažėjo) Ėr.
2. nudirti, nulupti (odą, luobą): Daktaras nuėmė akių vilkį Krš. Negalėjo viens odą nuimti CI50. Žumušė lapę, kailį nuėmė Rod. Nušaus tave strielčiukėlis, nuims tavo kailelį VoL350. Kad tiktai [dvylis] pagaišo, rakalis nuėmė jam skūrą Tat. Mes nuimsim lokei lūpas JD965. Indėnai gali kartais apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus J.Balč.
^ Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuimsi (per daug neuždirbsi) NžR. Tėvas žadėjo tau skūrą nuimti (mušti) Rm.
3. suvalyti, sudoroti (javus, daržoves): Rudenį kolūkiečiai nuėmė neblogą derlių J.Avyž. Kolūkiai be nuostolių nuėmė visų žemės ūkio kultūrų derlių sp. Ar jau baigiat imt? – Jau mes viską nùėmėm Gs. Jau nùėmėm javus, suvežėm Šts. Kai nuimi javus nuo laukų, visi darbai gynėti Rod. Bulvės ir burokai jau nuimti (nukasti, sudoroti nuo daržo) Jnšk. Prieš nedėlią ir daržus nuims Pls. Da pašariniai runkeliai nenuimti Kt. Tujau reik apynius nuimti S.Dauk.
| refl. intr., tr.: Kai javai nusiims, bus lengviau ganyti J.Avyž. Po tam einam germūles nusiim̃ti StngŽ71.
4. padaryti planą, nuotrauką ir kt.: Jis turėjo nueit dvidešimt penkis kilometrus, planus nuim̃t, viską sužymėt Raud.
| refl.: Dukryte, nueik į miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) Žg. Nusiėmėm dėl paso Ktk. Reiks ir man kada su tėveliu nusiim̃t Vžns.
5. iškirsti, nupjauti, nukirsti: Mūsų atminime miškus nùėmė Lb. Pirmiau šilo būta, dabar šilas nùimta Tvr. Nuim̃k tą šaką nuo rąsto! Ds. Nuim̃k šitą išsikišimą Mlt. Aš labai bijau, kad man rankos nenuim̃tų Plv. Skaldė kūlius, ir nuėmė rankos pirštus su paraku Plng. Tam nelaimingam žmogui reikėjo visą ranką nuimti prš. Pakaustei ant visų keturių – ar nenuim̃s kam kojas (ar neišspirs, neišmuš)? Gs. Budelis nuėmė galvą M.Valanč. Aš tau galvą dalgiu nuimsiu rš. Jau žino katinas, kad jau visiem galvas nuėmė BsPIV287. Aš tau nuimsiu galvą su šituo kardu Gž. Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi! BsPIII285. Nùėmė mano sūnelio galvelę ant baisios vainelės (d.) Nč. Šviedrią šoblią parodė, jai galvelę nuėmė TD58. Kaip tik ėjo pirma kulka, galvelę nuėmė TDrIV159. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji galvą nuėmė (d.) Ms. Aš tau galvą nuimsiu, kad tu mane apgausi Ds. Padarytų jis man teip, aš jam galvą nuimčiau Srv. Jeigu neišgydysi apsiėmęs, tai aš tau galvą nuimsiu BsPII284. Tu jam galvą nuimk, o anas vis savo gieda, ir gana Švnč. Žybt, ir nùėmė vokytį nu kojų Žr.
| Nenuėmiau taikinio (nepataikiau, nekliudžiau), ir šūvis nuejo pro šalį Šts.
| Taip gerą banką [kortomis lošiant] nuimi (nukerti, išloši) rš.
| refl. tr.: Imsiu šoblią, imsiu šveitrią, sau galvelę nusiimsiu d.
6. užmušti, nušauti: Jis iškart tris antis nùėmė (nušovė) Lš. Šautuvas nenuema zuikį Trk. Jo strielba ir iš tolo nuima kiškį Ck. Aš jį iš dubeltaukos nuimsiu Alv. Patruliai tyliai prislinko prie apylinkės, nuėmė sargybinius rš. Ir kvailys, kad tik turėtų šautuvą, teip lekiantį kiškį nuimtų Srv.
7. nukąsti, nudažyti: Kur gera kvarba, tai ir siūlus gerai nùima Trgn. Kad nors jau kvorba gerai nuimtų Sdk. Kaip tik prastus siūlus kišt ton pačion kvarbon, tai nùima gražiausia Lkm. Prasti dažai nenuėmė baltų vilnų, tik apžilino Ggr.
II. tr.
1. nuvarginti, nukamuoti; apsvaiginti; sustinginti: Nùima rankas, kol priverži vežimą Rz. Kas šiandien buvo Alytuj, tai arklius ratais nuėmė Alv. Nùėmė nuog visko, ne tik jau nuog kojų – visą pagynė Lp.
2. sujaudinti; paveikti; nupurtyti: Aštrus tėvelio pabarimas baisiai mane nuėmė Š. Ji išėjo į gatvę, ir ją visą net nuėmė: netoliese nešė grabą A.Vien. Kai pamačiau Jonuką, tik nuėmė visą Sdk. O žmogų daug nùima kokis nesmagumas Lp. Pamatau jį, ir nùima visą Trgn. Baimė nuėmė ją visą, širdis nuo krūtinės tartum atitrūko rš. Pamačiusi savo draugę, ligos nuimtą, dar labiau nusigando A.Vien. Kai tik išejau iš pirties, visą ir nùėmė (apsirgau) Ktk. Visas tik nùimtas, koks perbalęs Trgn. Liga nùėmė visą Ds. Nieko jam nesopa, tik taip visas nùimtas guli Užp. Žmogus nuimtas kvarabos guli kai malkapagalis Prng. Taip bloga man pasidarė, taip nuėmė visą, kad net pastovėti nebegalėjau An. Man kažin ko pusiau nùėmė, gal jau reiks sirgt Slm. Geras vynas greičiau žmogų nuima (apsvaigina) kap arielka Prng. Spiritas gali taip nuimti, kad nieko nebejausi Slm. Išgėriau keletą stiklelių – tik šiulta šiulta, ir nuėmė visą Ds. Kap parūkau stiprą tabaką, tai tep galvą ir nuima Lš. Kap pabuvau in oro, tai šaltis suvisai kojas nùėmė Arm. Mane šaltis kad nùėmė – jau reiks turbūt sirgt Ds. Išėjau ant orą, tuoj šiurpas nùėmė Ėr. Šaltis nuema ligoną Šts. Šaltis nùėmė visą Ds. Visą nùėmė šaltis Jnšk.
3. refl. pasigerti: Ėmė nùsėmė gražiai Lp. Nusėmęs buvo visai Lp. Išgėrė kelias čėrkas ir tep nusi̇̀ėmė, kad nei paeit negali Mrs.
III. tr. samdyti; nuomoti: Reikėjo tau vienam visas vagonas nuim̃tiej Trgn. Čia jau Jusys nuėmė ganiavą, reikė anksčiau Ut. Kad nùima ežerus, tai ir tinklus turi Trgn.
| refl. tr.: Tura nusiėmusi miestalė[je] kvaterą Dr.
paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė
I. tr., intr.
1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk ginklelius, eik į svirną ilsėti (d.) Plt. Paėmė nešioti ant rankelių JV601. Aš paduškos nevogiau, penkiais pirštais paėmiau NS198. O meška, paė̃mus su savo kanopa, metė jam an akių LB168. Paėmė vaiką iš karalienės BM19. Man iš po akių vilkas pàėmė paršą Grš. Aš paėmiau (įsitvėriau) jam už rankos Blv. Paimk trumpai kamanėles, kad nė neskambėtų JV927. Žuvų yra, tik neina jas paim̃ti (sužvejoti) Kbr. Niekas nepàėmė to lydžio – vis išlekia Ėr. Nubėgs lig keliu[i] [pasibaidęs arklys], ir paims (sulaikys) žmonės Slm. Puci, puci, Briseli, paim̃k (siundo šunį)! KlvrŽ. Šuo ne visada katę pàima (pagauna) KzR. Paim̃s (pakels ir pradės vyti) šuva kiškį, tai penkius kilometrus nepaleidžia Ėr. Mūsų šunes buvo ne bet kokie: jie paimdavo hienas ir vilkus naguosna Blv. Tai kad ką norėsi paimt (įsidėti) in krepšį, tai tik sakyk: „Eik in krepšį!“ BsPIV23. Kažno ar an du vežimu paimsma (sukrausim) Sdk. Dėl to litra (= litras) daug pieno paima Trgn. Ėjau arklių paimti (išvesti) nuo rugienų Rd. Jonas ir tai nepaėmė šio pikčiurnos [arklio], o tu paimsi̇̀ Trgn. Ko gi šitie sveteliai čionai suvažiavo? … Argi mane jaunuolytės pagiimtų (paimti ir išvežti)? (d.) Jž. Vėl paėmė (nusivedė) į labai aukštą kalną SkvMt4,8. Pàimamas (pakeliamas) tiltas K. Paimk (atmatuok) šimtą žingsnių nuo čia ir įkišk biržį Ut. Niekas mus neįtikins paimti kitą kelią (pasukti kitu keliu) rš. Aš paskui nepàėmiau (nepasukau) tuo keliu Lp.
| prk.: Pakilo vėtra, paėmė jo akrotą, metė ing akmeninį krantą marių Tat. Mus žiemys nepàima (neužpučia) per girią KzR. Kai pàėmė vėjas, tai dakalkos skalam skalam Gs. Nėra kas paim̃t (pjaunant maža žolės) Vlkv. Čia visai maža žolė, net dalgis nepàima Trgn.
| Paimk tu ją kokiam darbe (ji gerai dirba, nesusilyginsi su ja)! Dr. Iš ausies pàemu (įsidėmiu, išmokstu) natį Dr. Syla meilės nepaimsi (mylėt nepriversi) Tvr. Košės yla nepaimsi Aps. Do ir jos plika ranka nepaimsi (ji neprasta, nepaniekinsi) Ds. Ketvertą [vaikų] paėmė žemė (keturi vaikai mirė) Kt. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė (atkreipė į jos žodžius dėmesį) rš. Reik vaiką pri savęs paim̃ti (žindyti) KlvrŽ. Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą (kad jau daug kas žuvo, tegul žūva ir kas liko) D168. Tylėk, paimsuot rykštę (plaksiu tave, mušiu)! Kv. Paimkit jam pagalį! rš. Ar nereiks tam svečiui šluotą paim̃t (ar nereiks svečią išvaryt)? Alk. Bent sykį savaitėj netikėtai paimdavo šluotą (pašluodavo kambarį) rš. Kad tave velniai paimtų! Ut. Kad jį pirmutinė kulka paim̃tų! Brt. Kad taũ žemė paimtų! Ut. Kad taũ paimtų̃ smertis! Arm.
| refl. tr., intr.: Patamsy toks mažas obuolys pasiėmė Ėr. Žmogus, ant kelmo pasilipęs, mietą pasiėmęs J. Pàsėmiau nosinę Vlkv. Ana pati pasi̇̀ima, nereikia duot Trgn. Ar tas siūlas pasi̇̀ėmė (audžiant įsiaudė)? Rdm. Ar negali pats pasim̃t sau valgyt? Ds. Pasiėmė krėslą ir atsisėdo priešais J.Balč. Vaikiukai pasiėmė pančius vyti Žem. Jau toks pats darbą pasiima (žino, kada ir ką dirbti) Gs. Aš jau turiu pasiim̃t vyšnią ant širdies (turiu suvalgyt vyšnią), taip rūgšties noriu Skr. Iš pasiimtų (įsidėtų) tų pinigų kelionei beliko visai maža J.Balč. Laivas turėjo pasiimti kuro J.Balč. Kiek pàsimi ant stalo, tiek suvalgai Skr. Vėl vaikščiosiva, pasiėmę (susikabinę) už rankų rš. Pasiėmęs už rankelės, į dvarelį vedės (d.) Vdk. Pasiimk (pasikelk) andaroką: susišlapinsi Rdm. Jis kas rytas eidavo žemyn į kaimą, pasiimdavo ožkas ir varydavos aukštyn į ganyklas Mš. Pasiėmęs šunis, eina medžiotų Blv. Nuvažiavo į viešbutį pasiimti Audos su Paspartutu J.Balč. Tėvą pasiėmė pas save BsPI168.
| prk.: Mes negalime laukti malonių iš gamtos; mūsų uždavinys pasiimti jas iš jos rš. Pasiimk akis į ranką (gerai žiūrėk) ir atrasi Dr.
2. įsmaugti; patrumpinti (drabužį): Matai, Marė dar su paimtu jaku I.Simon. Gali paimti paimką bent par porą pirštų Brs.
3. sudoroti, suvalyti (javus): Vasarą visko yr, viskas gera, tik reikia paim̃t Skr. Ka trąšų būtų, paim̃tų savo derlių Krtn.
4. patempti, pajudinti; pagalėti ką dirbti: Kumeliotė nepaima šito vežimo Skdt. Šyvasis kad paėmė vežimą, ir bėrasis pagavo traukti Dr. Jeig arklys iš karto gerai nepàema, tai paskui sunku beprisivyt Ds. Nepaim̃s (nepaveš) ir iš vietos tavo kuinas šito vežimo Ktk.
5. priversti; paspausti prie darbo; prialsinti: Vakar arklį gerai pàėmėm, tai šiandien štyvas Slm.
| Na, bet reiks save paimti į rankas (susidrausminti, prisispausti prie darbo) rš. Paėmęs save į rankas, aš abejingai pasakiau rš.
6. refl. pasiryžti: Pasiėmė eiti svieto žvalgyti BsPII145. Pasiim̃siuos ir išmoksiu Šts.
7. refl. apsiimti: Tenepasiema nėkur eiti, teateita linų rauti Nt.
8. užmušti, nudėti, nušauti: Vienu kirčiu penkias muses paėmiau Vdžg. Tokiu šautuvu kiškio nepaimsi̇̀ Lkm.
9. paveikti, paliesti; priimti, pritraukti: Sviestą gali paim̃t koks kvapas Ėr. Šalčio pàimtos bulvės Ėr.
| Taukai nepaema sūrimo, nepriema druskos Šts.
10. įdėti, įtraukti į burną; pavalgyti, paėsti; suėsti, išgerti: Jei jos vyras paims tavo vaistų, tai tuoj liks sveikas rš. Išalkęs buvau, nu tai gražiai pàėmiau Ll. Ta kumelė daug į save pàima – neiššersi Rs. Ir paršiukai paima daug grūdų Stl. Mūs kiaulelė tai pàima to ėdesio: tuščias ir tuščias lovys Skr. Kai lauke sniegas, vištos maisto pàima (reikia joms daug lesalo) Skr. Pàėmėm (išgėrėm) užėję po porą burniukių Skr. Mudvi dažnai pàimam Šilinėj Skr. Pàima per viršų (per daug išgeria) Ėr. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitę kaip nieką rš. Mūsasis kunegas yr šnapšę paemąs ir numinę pakeląs Tl. Keturias stiklines pàemi kavos, tai drūtas Prn. Steponą vėl sakė esant slinką, savo burną paimantį (išgeriantį, girtaujantį) M.Valanč. Šnapso daug į save pàima (daug išgeria) Rs.
| refl. tr.: Petia pasiėmė pilną burną oro A.Vencl.
11. pareikalauti: Tiek arklių iššert, kiek tai pàima Lkš. Tas darbas paėmė daug laiko rš.
12. refl. pasižadėti; apsiimti: Mindovė (= Mindaugas) krikštytis pasiėmė S.Dauk. Yra didelė gėda nu kitų paskolyti ir pasiimti jiems atduoti, o nėkados skolos nemokėti S.Dauk. Jokūbas, didžiai įsimylėjęs, pasiėmė tarnauti M.Valanč. Kiti pasiima padirbti … trobesius, gelžies kelius, tiltus M.Valanč.
13. suprasti; įsidėmėti: Ne mūs galvai paim̃t, ką jis čia rašo Vlkv. Aš tų litarų negaliu paimt Ml. Senis tuoj paėmė jo nupasakojimą, o aš nė kaip negalėjau paimti Kltn. Ko paimt negal silpnybė mūsų SGI143. Kad mokslą nori paimti, turi gerai valgyti Dr. Mokslą yr paėmusi (mokyta) Šts.
| refl.: Nė vienas vaikas nepasiėmė, tik aš vienas buvau išmokęs, supratęs Šts.
II. tr.
1. pašaukti (į kariuomenę): Murka nepaimtas J.Jabl. Ir paėmė mane jauną į kareivių pulkelį JD765.
2. išvesti (į nelaisvę); areštuoti: Visą dešimtį giminių į nevalę paėmė ir į Asiriją nuvedė S.Stan. Buvo ir sekretorių paė̃mę Ėr. Ar tiesa, kad tavo gaspadorių pàėmė? Švnč.
| refl.: Jie nedavė pasiim̃t (nepasidavė) Skr.
3. užkariauti; laimėti: Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti rš. Supraskite pagaliau, brangūs draugai, kad valdžią reikia paimti jėga, kova, sukilimu rš. Laisvės nekrinta iš dangaus, jos yra paimamos, tarp kitko, gerai organizuotos darbininkų partijos dėka rš.
4. užeiti, ištikti, apimti (baimei, juokui): Jį paėmė rūpesnis ir baimė J.Bil. Kad pàėmė juokas! Pc. Jau jį visą baimė paėmė LTI172. Lakstė boba, bailės paimta Rd. Vilių paėmė nemalonus šiurpas I.Simon. Mane paėmė miegas rš. Arklys gulasi, keliasi, paima jį karštis rš. Tik išėjau į orą, tuojau paėmė šaltis Jnšk. Tus būtum ir piktumu paėmęs Pln. Kogi juokies lyg durno (= durnumo) paimtà?! Ds. Paėmė rūpestėlis, kad atjoja bernelis (d.) Kp. Žmogus rūpesčio pàimtas J.Jabl. Maža ką pykčio paimtas gali prisakyt ant žmogaus Ds. Ka pàėmė jį liga, vos išsigaiveliavo Gs. Gal ir šita akis paimta [ligos], kad vis juoduliukai maišosi, kaip musytės skraido Al. Eik gult – atrodai kap visas ligos pàimtas Gs. Paėmė jį kokia nogloji, va jau trečia diena guli Arm. Jei mane paima skaudulys, tai aš gulu Lp. Pàėmė mane gailestis į jį bežiūrint Gs. Ūkininkę džiaugsmas paima J.Jabl. Ją visą paėmė skausmas J.Balč. Paėmė ir juos noras pašūkauti J.Jabl. Pamotę paėmė pavydas TŽV640.
| Mane širdis paėmė (užpykau), kai supratau, kad anas pavogė mano rūbus Prng. Kolei jis prisiruošia išvažiuot, tai jį ir pusrytis pàema (ateina pusryčiai) Kvr. Man gailu paėmė (pasidarė) bičių Šts. Negulėk ant pečiaus, ba paims (sugaruos) galvą Alk. Kad mielės paimtų (kad prasidėtų rūgimas), deda miltų į numinę Ggr. Ale greit pàėmė rūgštis agurkus (greit įrūgo) Slm.
| refl. tr.: Stingulys pasėmė jį kiaurai rš.
III. tr.
1. vesti (moterį); ištekėti; gauti žentą, užkurį: Paimu moterį SD448. Kriauza apsisvarstė ir paėmė jo Mortą P.Cvir. Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos? … kas gi tave paims pliką? Žem. Auk ir lauk, aš tave paimsiu Lnkv. Vaitkiukas pàėmė Dailidžiukę Skr. Jis turi paėmęs mano seserį Mrs. Mes tavo dukrelės paimt norėjom J.Jabl. Tai kas, kad jauną paim̃s Dgl. Labai noriąs paimt sau jauną mergytę až pačią BsPII240. Pàėmė ir su namais, ir su žeme Ad. Pasėjau linelius, kur lyguma, paėmiau panelę, kur mylima NS613. Cit, neverki, panytėle, sugrįšiu ir sugrįžęs iš vaiskelio paimsiu (d.) Pnd. Tobijošius užaugęs paėmė moterį S.Stan. Paėmiau pačią ir todėl negaliu ateiti brš. Suliūbiju, jog tave paimsiu DP69. Bau nežadėjai kuriai kitai paimti jos ažu moterį? brš.
| Ar turi gerą ir nepriverstą norą šitą, kurį regi ties tavimi stovintį, ažu vyrą paimti? brš. Ant Zosikės trakšt ir paimu žentą! Žem.
| refl. tr.: Tu pasiimsi sau lygią I.Simon. Pabus pabuvęs (pagyvens), o paskui, kokią norės, tokią pasiim̃s Skr. Vainikais rėdydavo senieji tuos, kurie pasiimdavo SPI225.
2. pasamdyti, priimti į darbą: Buvome paėmę plūkėją linų plūkti Jnšk. Reiks paim̃t vaiku[i] nešiotoją Slm.
| refl. tr.: Pasiimsiu dienyką (padienį), padės mišką suvežt Jnšk.
3. pasisavinti; nusavinti: Gaspadinystę pàėmiau Rdm. Kad pergalė būtų visiška ir galutinė, reikia dar paimti visa tai, kas vertinga kapitalizme, pasiimti visą mokslą ir kultūrą rš. Čia yra šis tas paimta ir iš Kuršaičio žodyno J.Jabl.
| refl. tr.: Atiduok, kas mano, ir pasiim̃k, kas tavo BŽ248. Savo radęs, gali pasiimti Pp.
| Vokiečiai tiktai prūsų vardą turi pasiėmę rš.
IV. tr.
1. gauti, įgyti: Kiek pàėmei ažu rugius? Sdk. Keletą rublių už uogas paėmėm Mrj. Ar jau pàėmei kokius devynis rublius už pamidorus? Jnšk. Nėr iš ko paimti pinigų (neturiu ko parduoti) Jnšk. Juo daugiau paimsi, juo daugiau išleist reiks Jž. Paėmiau paėmiau, tris šimtus rublelių paėmiau (d.) Upn. Paėmė kaip už kviečius (brangiai) Ukm. Laišką nuo tavęs paėmė Jonas Pš. Dažnai iš pašto grometą paimdavome Pt. Ar pàėmėt pinigus, kur siuntėm? Jnšk. Jeigu jūs paimsite šį laišką, tai prašom atsakyti rš.
| Gira plutą paema kaip dangtį (ant giros pluta užsideda) Šts. Kad ėstų kiaulė, veikiai paimtų kūną (suriebėtų) Šts. Tai jau jis, drąsą paėmęs (įsidrąsinęs), kai davė jai, kai davė! Skr.
| refl. tr.: Ar jie pasiima sveikatos to[je] Palango[je], ar nu papratimo važiuo[ja]? Dr. Su žmogumi nuolatos begyvendamas, [arklys] žmogaus būdą pasiima Blv.
2. pasiskolinti: Puidokas iš banko pàėmė pora tūkstančių Up.
| refl. tr.: Savo [pinigų] nesutekdavom, reikdavo ir iš bankos pasiim̃t Slm.
3. nupirkti: Gaila buvo nepaimti Ėr. Turėjo aviečių – tuoj pàėmė Ut. Paim̃k kokią bandutę vaikam lauktuvių Alk. Mieste be pinigo nė aguonos grūdo nepaim̃si Jnšk. Ale tai dyvai, kad ir už du šimtu nemožna paim̃t BM33.
| refl. tr.: Turim pasiė̃mę šiek tiek miško Užv.
4. išsinuomoti: Cigonai ant žiemos paima kambarį ar mieste, ar kur kitur Skr. Trejus metus turėjau tą sodą paėmęs Ėr.
5. euf. pavogti: Nepalik pernakt drapanų ant tvoros – da kas paim̃s! Slm. Kaipo gal kas ineit namuosna stiprojo ir jam paimt šarvus jo, jei nesurištų pirmai aną stiprąjį BtMt12,29.
6. refl. paaugti, patarpti: Gerai tas lietus – gal kiek pasiims vasarojus Srv. Kaip tik palijo, tai tep žolė ir pasėmė Lš.
V. tr.
1. įveikti, nugalėti (imtynėse); laimėti: Kas, kad jis mažas, o gerą vyrą pàima Ll. Vyras kaip bačkiukas, nedaug kas jį ir paims Srv. Jis stipras, aplinkui nėra nė vieno, kas jį paimtų rš. Mūsų avinas jūsiškį labai lengvai pàima Up. Šuva geros katės nepaima Ėr. Kiekvienas šuo mūsų kudlį paims Srv. Anys turėjo seniau meitėlį, kad visos ūlyčios šunes nepaimdavo Ds.
| Šiandien visos dirvos nepaimsma (neįveiksim aparti) Ll. O jie puikiai vedasi, ne bet kas juos paims (susilygins su jais)! Ėr. Iš nieko pinigų susikrovė, ir paimk tu jį, kad nori! Ds. Paim̃k tu ją (ji labai gudri)! Švnč. Tu jo nepaimsi̇̀: kur prieis, te jo viršus Trgn. Kazys daugiau rado riešutų. – Paim̃si Kazį! Trs. Paim̃k tu ją kokiam darbe! Ds. Jį sunku paim̃t ant kalbos Skr.
2. pabarti, prispirti, griežtai su kuo pasielgti: Paim̃k gerai [vaiką], tai nebelakstys, kur nereikia! Slm. Paim̃k, ir prisipažins Slm. Ją kad paėmė močia, tai net raudot pradėjo Slm.
| refl.: Pasiima pasiima su bobom, ir vėl tuoj geras Jnšk. Einam pasiimt! Mrs.
3. apgauti: Manęs nepaimsi: aš vėtytas ir mėtytas rš. Dabar ir mažo vaiko nebepaimsi Ds. O jo geruoju nepaimsi (lengvai neapgausi): ne pirštu perintas, ne bačkoj augintas Pkr.
| Aš jį paėmiau į maišą (apgavau, apsukau) Gs.
VI. tr. pradėti: Trečią nedėlią paėmėm gyvent Ml. Kad būt dviejuo paimta velėti, būt jau pabaigta Užv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž. Nuėmėm pusę rugių lauko, paimam kitą valyti rš.
| refl.: Duona pasiėmė rūgti Šts. Kad susitūrėtų stogas, reik kloti su prielotėms: stogas kiteip pasiema eiti Šts. Du metai suėjo, treti pasiėmė Ukm. Pasiema vėl gailėtis S.Dauk.
VII. intr. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo stiprumui, staigumui pažymėti: Rodosi, papūtus vėjeliui, paims pasikels rūkas rš. Paėmė ir numirė Švnč. Jis norėjo paimti ir šaudyti į bizonus J.Balč.
◊ žõdį (bal̃są) paim̃ti gauti susirinkime pirmininko leidimą kalbėti: Žodį paima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp. Staiga paėmė balsą Raidžius Db.
kantrýbę paim̃ti iškęsti, susivaldyti: Kantrýbę paė̃mus, reik kęst ir tylėt Gs. Klausydamas jo kalbos, aš kantrybės nepaimu Trgn.
pasiim̃ti ùždavinį (páreigas, priédermę, atsakomýbę) įsipareigoti: Jau pasiėmė pareigas šiuo atžvilgiu sp. Vadas pasiima ant savęs priedermę ginti silpnesnius nuo pavojaus Blv. Pasiimti atsakomybę rš.
rū́gštį paim̃ti pradėti rūgti: Duona labai rūgštį paėmė negardžią (negardžiai įrūgo) Užp. Įkišė [giron] dvi riekes [duonos], ir pàėmė nuo duonos rū́gštį Sl.
vir̃šų paim̃ti nugalėti, laimėti: Mes tvirtai tikėjomės, kad partinė pareiga labai greitai paims viršų prieš natūralų norą „išlieti tulžį“ rš. Paėmė prekybos kovoje viršų J.Balč.
paim̃ti į nãgą (ant nagų̃) pabarti: Miestely kad pàėmė jį ant nagų̃ (ėmė barti) Bd. Ka pàėmė gerokai į nãgą, vaikelis ir krokti pradėjo Vvr.
paim̃ti ant dantų̃ pabarti; apkalbėti; pašiepti: Susitikęs savo švogrių, kap paimsiu ant dantų (išbarsiu), tada jis žinos, kap gyvena ant svieto Nč. Kai aš ją paimsiu ant dantų, tai ji žinos, kap pletkus vedžiot! Alv. Tai da Kaziokas kad paimt an dantų, neturėtum ką sakyt Skdt. Jie mane kap paėmė ant dantų, tai vos aš ištrūkau Lš. Jis tai jau kad paima ką ant dantų (apkalba)! Bd. Paimk paimk in dantų, o tai labai razumnas Ut. Ka mans visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti Ll.
paim̃ti ant liežùvio pašiepti: Bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio (pašiepdami, erzindami) V.Myk-Put.
paim̃ti ant barõno kamantinėti, tardyti: Paėmė jį ant barono, kur jis pavadį padėjo Rdm.
linùs paim̃ti paklotus linus pakelti, sugrėbti į kūlius: Oi kas tau, motule, linelius paims? TŽI182. Ir paėmiau žalią liną, tindralialia žalią liną d.
paim̃ti jáutį (kui̇̃lį) pasivaikyti, pasibėgioti (apie gyvulių patelę): Karvė jau paėmė jaučius B.
périmti, périma (pérema, per̃ima), pérėmė
I. tr.
1. imti ką per pusiau, pusiau: Kalė parema šunytį par pilvą ir nešas Šts. Párimk (sulenk) tą siūlą, ir susuksiam trilinką! Šts.
2. prk. kiaurai paimti, pereiti; patraukti, paimti: Ot smarkus vėjas – ir per kailinius périma! Lš. Párėmė vė[ja]s, ir gavau reumatizmą Dr. Tas vė[ja]s párima žmogų kiaurai Užv.
| Mariutė tik perėmė akim ir mirė Lz. Jau ir anas velnio périmtas (nebegeras, niekai) Dglš. Kas jam rėžt, kap jis velnio perimtas (užpykęs, pagedęs) Lp.
3. nukelti, sugriauti (tiltą): Tiltas yr parimtas, kad negalėtų kareiviai par upį parsikelti Šts. Kryžiokai, užstalė[je] sėdėdamys, pamatė atskriejančius žemaičius, vos bepaskubėjo tiltus parimti ir tuomi savi gelbėti S.Dauk.
4. paimti iš vienų rankų į kitas: Lotsas tuoj nuėjo perimti vairo iš kapitono rš. Perima sūnų iš mano rankų ir stato aslon rš. Išeina mergelė, balta lelijėlė, mano žirgą perimdama, mane žadindama (d.) Mlt. Toliau périms malūnas Srd. O su laiku ir sklypininkų žemeles perimsime mūsų familijos nuosavybėn A.Vien.
5. per daug paimti: Aš arkliu[i] ėmiau seradėliaus, bet perėmiau per daug Rtn. O ką man reiškia ir perimt pinigų – mokėsiu, kur juos dėt! Srv. Tau párėmė, vaikali, tu parmokėjai Šts. Laukia, kad terminas išplauktų, o sumą périmtų Lp. Viršų perėmei (per daug įsigėrei) Dj. Negalimas yra dalykas, kad žmogus, kiek tiek gerdamas arielkos, neperimtų saiko srš.
6. pertraukti: Perimsiu tavo ūturką (kalbą) Ml.
7. nuraminti: Niekas man neparims mano širdelės Švnč.
8. refl. nustoti (ppr. su neiginiu): Nepersiima žmonės eit, eina ir eina Lz.
9. paimti: Neperėmė niekur kareiviai Lp. Kad tu mano gėrybą perėmei, tai ir mano dukterį im' Tvr. Ans parema gromatas iš pačtos J.
10. refl. prisispausti (prie darbo): Kai pati pérsiėmiau, tai ir išmokau skaityti Ds.
11. prk. sujaudinti: Jį šita žinia buvo labai pérėmusi KI113. Taip buvau perimtas, kad užsidegiau žiburį V.Kudir. Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas Ns1832,5. Jo žodžiai mano širdį pérėmė KI646. Perimtõs dvasios (entuziastiškas) KII174.
| refl.: Saulius visais dalykais taip pérsiėmė (susirūpino), kad nei miegoti, nei valgyti nebegalėjo Vaižg. Baltos rožės likimą dainavo taip persiėmusi rš. Persiėmęs (karštai) kalbėjo Ob.
12. imti kiaurai; persunkti: Ardami vejos neparema (negiliai aria) Šts. Alkogolis priguli prie tų nuodų, kurie perima visą organizmą V.Kudir. Koks medis duoda vaisių, tas párimtas (šalčio griebtas, nušalęs) Ėr. Párėmė šaltis mane Ėr. Sušąlu, šaltis perima R122. Mane visą párėmė šiurpas Ėr. Esu skaudumų parimta Šts. Vakarop šaltis mus perėmė kiaurai rš. Kaip ledu perima žmogų FrnS176. Kad ne vėjas, tai šitoks šaltis da taip greit neperimtų Ds. Tos smarvės jis visas périmtas Lš. Šitas sopulys perimantis ligi smegenų Mrk. Negardūs kopūstai, kad dūmų perimti Lš. Šitie vaistai visus kampus pérėmė (visi kampai nuo tų vaistų kvepia) Lš. Barščiai périmti silke (= silkės) Smn.
| prk.: Tas ypatingas liūdnumas, kurio beveik visos [dainos] perimtos LTII98.
^ Perėmė apvyniai misą (ir ramusis supyko) B. Su juo nebesusikalbėsi, jis kitų périmtas (įtikintas) Ėr.
| refl.: Kvepėjimais visokiais pérsiemi, prisigeri FrnS175.
| prk.: Ir mobilizuotieji, ir palydintieji susikaupę, rūstūs, persiėmę viena nepalenkiama valia: sutriuškinti fašistinius įsibrovėlius J.Balt. Dailininkai, kaip ir rašytojai, turi labiau studijuoti marksizmą-leninizmą, persiimti komunizmo mokslu (sov.) sp.
13. perdažyti kiaurai; perkąsti: Vis tiek da raudona – ir mėlyni darylai nepérėmė Vb.
14. išsirpinti: Dar nepérimtos (neišsirpusios) kap reikiant avietės Brš.
15. suvartoti; suvalgyti, suėsti; sugerti: Mes páremam karvių pieną, neparduodam Šts. Aš vienas párimsiu visus taukus Šts. Sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tus perėmėm M.Valanč. Karves prasčiausiai tešera, vien šiaudais: arkliai viską parema (ir dobilus, ir šieną, ir miltus suėda) Plt. Katės parema anai visą pastijolką, visas varškes, visą pyragą Plt.
II. tr.
1. paveikti, ištikti (apie baimę, ligą ir pan.): Perima žmogų baimė Vaižg. Bailė perėmė, net šiurpulys nukratė Ds. Matos gi, kad visas išgąsčio perimtas Sdk. Baimė párėmė mani Šts. Mergaitė buvo baimės siaubo perimta rš. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksny viską permislijo BsPIII49. Vargonai perima kūną šiurpu rš. Ją perimdavo drebulys, kai tik pamatydavo pastorienę rš. Perima mus didis pasipiktinimas prš. Esti laimingas, kad liga neperima Vaižg. Mūs šunį pérėmė (šuo pasiuto): jau iš po nakties neradom Krok. Jis man lyg périmtu atrodo! Lš. Ko tu čia keikies lyg perimta? Lš.
2. pervarginti, pertempti: Pérėmė ranką, linus raudama Mrj. Berinkdamas bul'bas, visai pérėmiau ranką Al. Pérėmiau, linus bebrukdama, per riešelį dešinę ranką Mrk. Žalius rugius bepjaudama, ranką pérėmiau Kb. Rišdama kviečius, pérėmiau ranką, tai visa nedėlia skaudėj[o] Rdm. Negręžk viena paklodžių, ba ranką périmsi Grl. Neimk tep pilna sauja, ba ranką perimsi! Lš.
| refl.: Jaunas persiim̃si, ant senatvės atsirūgs Vb. Visas šlapias šiaudus vilko, mat ir persiėmė Vb.
3. perkirsti (rankas lažinantis, derantis): Susilažino [juodvarnis su skruzdėlėmis], kitos perėmė rankas ps. Kunigaikšti, tu perimki jų rankas V.Piet.
4. surišti (rankas tuokiantis): Ir išeina kunigėlis, išsineš knygeles, párem rankas su stulele, parkeitė žiedelius JD406.
5. refl. apsiimti: Ans pársiims nuvažiuoti ir skolą užmokėti J.
6. refl. tr. prisiimti: Ana papirkta pársiėmė ant savęs visą anų kaltę J. Pársiimk ant savęs tą vagystę Šts.
7. sulaikyti (einantį, bėgantį), užstoti; užpulti: Gal kas arklį pérėmėt? Rk. Périmk mano kumelį! Lp. Ana, kiaulė namo lekia, vykis, Juozuli, gal dar perimsi! Mrs. Vakar aš ėjau, tai Abieciūnas mane perėmė Srj. Ryto metą pradėjo žmonės pasakoti kaži ką paštą parėmus, paštorių nušovus M.Valanč. Geriau nakvok, nes dar gali vilkas périmt Lš. Mokytojau, neikit ing mišką – perims vilkas! Kpč. Neikie neikie, duktele, vakaruot, perims tave berneliai žemaičių! (d.) Tvr. Seniai čia vagiai (= vagys) périmdavo žmones Kpč.
| refl. tr.: Žiūrėk, tavo kiaulė bėga namo, bėk pérsiimsi! Jz. Būdavo, važiuoji kur – ponas persiima ir atima arklius su vežimu Vs. Vakar persiėmiau moteriškę, uogas nešančią, ir pirkau [uogų] Vs. Beeinančias per mišką moteris pérsiėmė plėšikas su peiliu rankoje Jz.
8. nustabdyti; nustelbti: Įsidedi gerai pipirų į burną, tai périma kartumas skaudėjimą [danties] Gs.
9. patikti, pasitikti, sutikti: Šiandie mūsiškiai atvažiuos iš Vilniaus, reiks eit jų perimt Švnč. Pati ejau tėvelio perimtie Tvr. Išeik tu, tėvai, périmk svečius! Tvr. Mesiu sviesiu verpstelį pasuolėn, bėgsiu greitai tėvelio perimtie (d.) Ml.
III. tr.
1. suprasti, suvokti; išmokti: Nu, o aš to vis negaliu párimti Up. Dar ans nebaigė pasakoti, o aš jau viską párėmiau Up. Kol perimi, tai, rodos, viskas sunku Švn. Ar dabar jau périmi? Skr. Aš niekap negaliu périmt, kas jis do vienas Rdm. Jau visokį raštą galiu šiap tep périmt Nč. Žiūrėk, kap aš dirbu, tai ir tu périmsi Lš. Jis greitai perėmė [lošimą] Lp. Pérėmei tu ją (dainą) Tvr. Aš greit perėmiau lietuvišką raštą Žž.
| refl. tr., intr.: Negaliu aš persiimt tų visų giminysčių An. Mano berniokas labai sunkiai persiema uždavinius Užp. Mokiau mokiau, rodžiau rodžiau, kaip tą keturnytą užtaisyti – nepérsiima, ir gana Sml. Sunku persimtiej tokiam vaikui Ktk. Ką jam paaiškini, tuoj pérsiima Jrb. Elementorių greit persiėmė, tik su uždaviniais nekaip stumiasi Srv. Greitai persiėmei pats siūti Vv. Žiūrėk, kap jis daro, tai ir tu persiimsi Lš.
2. persvarstyti, pergalvoti: Taip viską galvoj perėmęs, verčiasi [jis] ant paskutinio šono rš.
IV. tr. barti; mušti; su visais iš eilės persimušti: Kai perėmiau gerai, tai tuoj atanešė viską, ką buvo pavogęs Vj. Kad jį perėmė ta boba, net man sarmata Ml. Aš jį taip pérėmiau, kad net išraudo Dgč. Antrą dieną jau susimušė su Kaze, piemeniu susiedo, ilgainiuo visus vaikus parėmė M.Valanč.
V.
1. refl. persikelti, perrūgti (apie tešlą, pyragus): Persiėmė pyragai Rod.
2. refl. perliepsnoti, perdegti: Namai jau buvo persiėmę, kol gesintojai subėgo Grž.
VI.
1. refl. persirungti: Eime pérsiimt! J.Jabl. Tas stipresnis, tas stipresnis – persiimkit glėbiais, tai ir be kalbos žinosit! Ds. Ekše (= eik šen), padėk ma[n] medį perskelt, tada ir persimt galėsim! Vlkv. Matai, gyvulėliai turi pérsiimti, kai sugenam: be to nežinotų, kas vyresnis, kas turi klausyti Sml. Einam pérsiimti, tai žinosim, katras drūtesnis! Grl. Porą kartų parsiėmė, ir papluko krau[ja]s Up. Jei nori, su tuo gali parsiimti S.Dauk. Kuris eis su manim pársiimti? Trg. Dar aš turiu senį – prosenį, apžėlusį, apsamanojusį – eik tu su juom persiimti BsPI31.
2. refl. ginčytis, bartis: Man tas jau iš dienų įkyrus daiktas dėl tokių dalykų su sudirgusiu svietu pársiimties MitI70.
3. refl. susitaikyti: Kaip anie besugyvena? – Tai nėko, jau pársiėmę Lkv.
VII.
1. tr. permušti, panaikinti: Perfumai prakaitą (prakaito kvapą) parema Kal.
2. refl. sumažėti: Na, turguj avių kaip balos. – Ruduva (= ruduo). Bet greit avys pérsims Rod.
◊ rankàs périmti pavaduoti: Keturiolikos metų dukrelė … jau motynai rankas parima Žem. Sūnus, kad būtų nemiręs, būtų tėvuo rankas parėmęs Šts. Tu nė raišo žmogaus neparemi rankų Grg.
praim̃ti, pràima (pràema), pràėmė tr.
1. imti pro šalį, nepaimti, nepataikyti paimti: Ėmė ėmė ir praėmė Jnšk.
2. pradėti imti, pradėti vartoti, leisti: Turiu šimtą nepràimtą Plt. Ana pràėmė naują puodą sviesto J. Nepraim̃k paskutinės taukų puodynėlės! Slm. Trys sviesto palivonai dar nė nepraimti̇̀ Paį. Kai praimi išsimainęs dešimčiavą, tai tuoj išeina pinigai Ds. Jau mes bulves iš rūsio pràėmėm Up. Ano rūsio nenorim praim̃t Ėr. Mes jau kitą duobę bulvių pràėmėm Lš. Vienas maišas pràimtas, o kitas čielas Pl. Na, da to[ji] sierčikų skrynelė nepraimtà (dar nė vienas degtukas iš jos neišimtas) Rm. Abi pràimtos [degtukų dėžutės] J.Jabl. Da nepraimta bačka vyno stovėjo BsPIII11. [Duok, Dieve, svočiai] aruode kampelio nepraimti NS759. Nupraustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts. Matosi ir kalnas, tada dar buvęs nepraimtas (nepradėtas kasti), nužėlęs čiobreliais, bitinėliais rš. Viršuj kalno praimta skylė Pn. Bagota kaip eglė šakota: šimtą nepraimtą, tūkstantį tura Pln. Kaip praimsiu daržinukę, gersim saldžią arielkutę JV670.
3. dial. paimti, pašalinti: Praim̃' šitą staluką iš po kojų Švnč. Praim̃k kraustulius iš po kojų Rod. Praim' (nukelk) savo katilą, man reikia statyt Švnč. Aš savo katilą praim̃siu Tvr.
4. iš anksto paimti: Praėmė šoferis piningus, o nenora bevežti į Šidlavą Šts.
5. refl. apsiimti (tarnauti), parsisamdyti: Rasi ir prasi̇̀ėmė ana pri Keblio Grg. Mūsų buvusiasis vaikis jau prasiėmęs Grg.
priim̃ti, pri̇̀ima (pri̇̀ema, pri̇́ema), pri̇̀ėmė, pri̇́emė
I. tr.
1. paimti, pačiupti: Penki geležiniai pirštai priima spausdintą arkužą ir kloja krūvon Blv. Koją priėmęs beiškelsi iš lovos – taip buvom pavargę morinę vežę [per Užgavėnes] Šts. Še, da priimk šitą triūbelę BsPIII48. Sarmata rankosna priimt ito bliūdo Arm. O tu, mano broleli, priimk šviesų kardelį, o ben iškirsi mano vargelį iš anytos vartelių! JV619. Ir priėmė žalią vyną į baltas rankeles JD318. Iškeltą apynvarptį priema antras darbininkas S.Dauk. Parnešė pilnas rankas priėmęs obulų Šts. Verkė tėvelis, mandieružę nešdamas, da gailiau verkė sūnelis priimdamas BsO274. Tamsta gausi arklius priimti (atvažiuotus paimti, nukinkyti, pagirdyti) SI184.
| prk.: Žodžius mano ausimis priimk (išgirsk) Mž510.
| refl. tr., intr.: Per visądien nepri̇̀sėmė jokio darbo Arm. Kad sunku, tai prisiim̃k ranka Ds. Reik medžių prisiim̃ti (pasirinkti), eitant par sodą, nu šunų Nt. Buntą siūlų prisiėmusys, beneranti pirštinę Šts. Prisiėmęs klėbį knygų benešąs Ggr.
2. priliesti: Rankos sutrūko, nieko negaliu priim̃ti Ėr. Įsuodino ragažę, kad jau baisu priimt Krsn. Kartis tokia apteršta, kad negali nė priim̃ti su ranka Trg. Su balta ranka nepriėmiau J. Karšta geležis – nė priimti negali Gs. Ranka suplyšus, tai ką tik pri̇̀ėmei, tai kaip peiliu Trgn. Pečius teip prikūrintas, kad negalima nei ranka priimti Ėr. Gelžis įkaista, nė priimti negal Šts. Ot kad sudžiuvo dobilai – nė priim̃ti nemožna! Pc. Kad jau nušalau visą veidą, o už nosies tai nė priimt negaliu Srv. Baisu čia priim̃ti tuos kviečius – byra Pc.
3. daug išimti; daug pridėti: Daug medaus pri̇̀imat Ėr. Priėmė kubilus medaus par vasarą Šts.
4. priglobti, sugauti gimstantį (apie priėmėją): O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti Vaižg.
| Onai, ką priėmė veršį, septyni darbadieniai Skr.
5. sutikti paimti, neatmesti: Priimk tu šitą mano naštą kaip dovaną iš grįžusio sūnaus K.Kors. Dovenos priimtos suriša žmogų M.Valanč. Jam ir marškinius nusivilkęs atiduok, ir tai priims Ds. Dėku broliui už tą meilę, kad priėmei vainikėlį JD48. Mokykla jau pilna, pareiškimų nebepri̇́ema Slm.
| prk.: Mes priimam teisingą kritiką ir sveikiname ją rš. Radęs Lietuvoje tą rašybą, priėmiau ją ir savo vadovėliui J.Jabl. Išsikalbėjimų nepriema M.Valanč. Duodatės pasimokydint ir gerą rodą priimat K.Donel. Id tave tikrai mylėtumbim, žodžius tavo priimtumbim PK23. Idant mumus … išmintį jam priimtiną … dovanot teiktųs DP231. O anas nori su manim kalbėtis, visada mano kalbą priema Dbk. Ji nepri̇̀ima mano kalbos (nenori su manim kalbėtis), snukį suka tolyn Ėr. Gerai priimu, nepadyviju R405. Juoką priimąs žmogus buvo ans (nepykdavo už pajuokavimą) Gršl. Kur pri̇̀ima juoką (nepyksta už pajuokavimą), te ažeinu Mlt. Juokas juoką priema Šts. Tavo malda nebus priimtà (išklausyta) KI68-69. Padaryk mus sau mielus ir priimamus KlM1713. Širdis nepriima (nesinori valgyti) Ėr. Senis davė jam pietus, ką tik širdis priėmė (ko tik jis norėjo) BsPII77. Jei nepriima (nėra apetito, nesinori), tai ir alkanas būdamas nevalgysi Vj. Akys nora, bet širdis nebepriema Jn. Nu, kad ir negersi, ale nors sveikatą priimk (nors gurkšnelį išgerk, neatmesk sveikatos linkėjimo užgeriant) Sdk. Kiek valgysi, tiek – nors loską priim̃k Gs. Jam labiausiai pieną pri̇̀ima (jis labiausiai mėgsta pieną) Ktk. Galima viską valgyti, ką tik širdis priema (ko tik nori) Žem. Dabar nieko širdis nepriema Žem. Ar tu priimi šalimą (ar mėgsti pirty vanotis)? Jnšk. Mano akys nepriema akuliorių: skauda Šts.
6. refl. tr., intr. nesipriešinti: Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios, kuri kokios prisiėmė (sutiko išgerti) Žem. Pradeda pradeda šidyt, ale kaip tik prisi̇̀ema (nepyksta), tai ir nebėr kas daro Sdk. Kur nori praleis arba prisims (priskirs sau) nebūtą sužeidimą rš. Kito neprisiema (nesutinka) nešiojama kaip tik motynos Šts. Tie suvis neprisiėmė gerti? Rm. Svečias nieko neprisi̇̀ima (nieko nevalgo) Ėr. Kai vaikai kitų nemato mėsą valgant, ir patys neprisiima Sv.
| Prisim̃k, Boles, durnių (sutik, kad pralošei)! Lp. Ana prisiima viską ant savęs (sutinka už viską atsakyti) Ds. Nebeprisiėmė daktaro (nebenorėjo gydytis, nesutiko, kad gydytoją atvežtų) Ėr. Sakiau, ale neprisiima (neprisipažįsta) jisai iš tolo Smn.
7. refl. tr. pasižadėti atlikti, apsiimti, įsipareigoti: Laikraštyje tėra maža žinutė apie darbo valstiečių prisiimtus įsipareigojimus (sov.) sp. Prašė prisimti tą garbingą pareigą rš. Jonukelis vėl prisiima, ka pavogęs iš ponios marškinius (ps.) Ml. Jin pabūt prisiėmė Rz. Smertį priimiaus (sutikau mirti) P.
8. pritarti kam; ką pripažinti, patvirtinti: Galbūt taryba galėtų bendro reikalo labui priimti rezoliuciją, kurios projektą, mano paruoštą, aš tuojau perskaitysiu rš. Pasiūlęs ir kelis projektus, kurie buvo visų priimti J.Jabl. Priegaidžių skyrimas vėliau buvo visų priimtas EncIX515. Jų parėdką priimt nakčia galiu (jų tvarka man patinka), su jais gyvent – ne Prn.
9. paimti; įsitverti: Priėmiau už rankai, ka nepavirstų, ir nuvedžiau į vietą Šts. Už baltųjų rankelių tėvelį priimsiu JD140. Močiute, tai priimdavai už baltos rankelės TŽI303.
| refl. tr.: Prisiimk rankoves, palietą vilkdamas, kad rankovių nesusmauktumi Šts. Nagi prisim̃k rankoves ir vilkis, pažiūrėsim, ar gražiai pasiuvo Jrb.
10. prispausti (prie darbo): Jie darbinyką moka priimt prie darbo Ėr. Na, dabar jie tą savo Petrutę ir pri̇̀ėmė Skr. Jį gerai priėmė darban Lp. Rytoj tave priim̃siu prie rugių Upt. Kai gerai priimsiu pri darbo, išlakstys visos kvailystės Ll. Darbu gerai priima Vlkv.
| Perdien priim̃tų (privargintų) prie dalgės Ėr.
| refl.: Gana jau man darbuit, jau nemaža prisiėmiau (privargau) per visą sa[vo] buitelę Rod.
11. prisiurbti, pritraukti: Brandingų (gerai pribrendusių) rugių miltai daug vandens priema Šts.
| prk.: Pažinimas yra receptyvus aktas, jis tepriima tai, ką jam teikia objektas EncIX207.
| refl. tr.: Prisi̇̀ėmė [v]andens traukinys ir nušniokštė toliau Šts. Audinys neprisi̇̀ima dažų (nesidažo) BŽ432.
12. pavartoti; pritraukti į burną; privalgyti; prigerti: Priims pilną burną [arielkos] Lp. Nenoriu vyšnių, aš jau šiandien rūgšties iki soties priėmus Skr. Idant … vaistą priimtų DP191.
| Kaip į burną vandenio priėmę, tylėjo ir smalsuoliai A.Vien.
13. reikalauti; mėgti: Žemė labai priima darbą (reikia gerai išdirbti, kad javai augtų) Srv. Jis pri̇̀ima didelį prašymą (jį reikia labai daug prašyti, kad ką padarytų ar į svečius ateitų) Jnšk. Žirnis pri̇̀ema sūrumą (nesūrūs žirniai neskanūs) Šts. Retas, nuskydęs audeklas nepriema ataudų Ggr. Baikštus arklys nepri̇̀ima botago (baikštaus arklio nereikia botagu kapoti, baikščiam arkliui nereikia botago) Ėr. Priimu, kenčiu darbą SD260.
14. palaikyti kuo, už ką: Ką už juoką priim̃ti BŽ432. Per ger priimu R244. Tai jau nepriimk nieko už pikta I.Simon. Ir, ką aš steliavau, už ger šį sykį priim̃kie K.Donel. Aš tik pasijuokiau, o jis kaip teisybę pri̇́ema Slm. Ažu gera priimu (orig. prijmu) SD178. Neapsirik, avies už bobą nepriimk! Skdv.
II. tr.
1. mielai sutikti įsileisti (į namus); priglausti, leisti kam būti savo tarpe: Mielai priimčiau tave, dukrele, vargelio nepaimsiu d. Kad pri̇̀ėmei mane jauną, priim̃k ir žirgelį! (d.) Dkš. Priimti priimtum prie savo dalelės, ale kad mes matom, kad tu be rūtelės (d.) Vlk. Priėmėm kaip žmonės, ė ana man trobą terš rš. Visi jie mane nuoširdžiai priėmė ir džiaugėsi rš. Kad tavęs nei svietas, nei Dievas priimtų! Švnč.
| Dukrele, priimk (suvaryk tvartan) karveles! dz. Karo vartus atdarykie, žirgelį priimkie d. Išeik, tėvuli, ant dvaro, priimk (pasitik, sutik) talkelę nuog baro VoL457. Svečią namuosan priimti VoK33. Ir priimtų jus ing … gyvenimus DP12. Kas jus priims, tasai mane priim BPII50. Oi žeme, žeme, žeme sieroji, oi kam priėmei tėvą, motulę? d. O mergelės, mergužėlės jaunosios, ar priimste kareivėlį nakvoti? JD631. Ar nepriim̃tumėt naktigulto? Slm. Kad nepriimi pargulėt, priimk nors parstovėt Bsg.
| Priimu išsūnį, išdukterę B. Priimu per kūdikį, įsūnį, išdukterę, per priepeną R26.
^ Priėmė kai šiltą vilną (mielai, gerai priėmė) B.
| refl. tr.: Jau ją tėvai prisiėmė BsPIII246. Prisimkitės kits kitą Bb11PvK15,7.
| Vai, mergele, pasislink, mane jauną prisiim̃k (leisk šalia atsisėsti) (d.) Sl.
2. įrašyti, įregistruoti: Daug studentų šiemet priėmė į universitetą Viln. Ar pri̇́emė jūsų vaiką mokyklon? Slm. Ir jį jau pri̇́emė kolektyvan (į kolūkį) (sov.) Slm.
3. išklausyti: Apie dvyliktą valandą viršininkas priimdavo interesantus P.Cvir.
4. pavaišinti, vaišinti, mylėti: Priėmė, pavalgydeno kaip žmogų (kaip reikiant) Trgn. Kuo svečius priim̃sim? – Žąsiena, antiena, vištiena Kp. Priimti svečią N. Svečius priim̃ti KI226. Ar gerai te tave priėmė? Mrs. Toki geri žmonės – gerai priėmė Dkš. Kad jau neturi kuo priimt, tai nė neprašyk [svečių] Sdk. Ar gražiai pri̇̀ėmei svečius? Vlkv. Nuėjom pas Skrinskus, tai dar mudu priėmė Mrj. Ne tik nakvynę davė, ale da ir pri̇̀ėmė Ktk. Jos mane priėmė kap geriausią svečią Lš. Neturim mėsos – kuom priimsim svečius? Ndz. Jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina VoL301. Kuom priimsiu tuos svetelius? JD725. Buvau svečiu, o nepriėmėt mane GNMt25,43. Svečius mylįs, priimąs SD64.
| Meiliai šneku, meiliais žodžiais priimu (kalbinu, užimu) R244.
5. užimti (užkurį, žentą): O tai dukteriai žentą pri̇̀ėmė Lp.
| refl. tr.: Ir Banaitienė prisi̇̀ėmė žentą Pc. Jis an jos prisiėmė žentą Alv. Toj mergaitė pri̇̀sėmė žentą Lp.
6. rinktis, skirtis: Jonas … už motiną sau ją priima DP506.
| refl. tr.: Kurs jį per mokytojį savo jaunystės prisiėmęs buvo prš.
7. gauti, turėti: Kurgi priimsi mėsos žėdnai dienai Užp. Kur te priimtum mes šieno, kad karves šertum šienu! Trgn.
| Jau, sūnel, kiek aš vargo priėmiau (turėjau, iškentėjau), tegu Dievas lenkia! Klt.
8. įgyti: Kad vieko neteksi, protą priimsi B. Kaip tiektai jis savo tikrus metus prieaugs, ir protą prieims Mž124.
| refl. tr.: Kiek tu iž (= už) tą nusilpusį gaidį prisiimsi̇̀ (gausi parduodamas) Rod.
| Duodu labą dienelę šitai aukštai klėtelei, kur ištiesiau savo krasną stogelį ir prisiėmiau razumėlio Kb.
| Gyvulys nuog gyvulio pri̇̀sima tokios veislės (atvedamas toks, gauna tokią pat ypatybę) Db. Prisiėmęs mažesnius intakus, gauna Ebro vardą EncVII382. Pakorė vieną tėvūną už tą, jog priėmė krikštą (leidosi apkrikštijamas) nuo mečeivių, ne nuo danų S.Dauk. Sakramentą priimsi VoK28. Prieims krikštą (apsikrikštys) Mž133. Minichai, … į klioštorių eidami, pašventinimą priimlavo Vln46.
^ Senas jautis sunkiai mokslą priima (senam sunku mokytis) B.
9. pridėti: Stačiai kelias blogas, aplink – daug priimsi̇̀ (bus toliau eiti, važiuoti) Trgn.
| Jis bešienaudamas ir iš mano pusės pievos priėmė (prigriebė, sau prisidėjo, pievą perpjovė) Up.
10. išimti, pripirkti (išsimokėtinai): Priėmė tiek daiktų ant skolos, dabar, jei nori, pasiusk bemokėdamas Vvr. Labai daug priima prekių be pinigų Lp.
11. refl. prigyti: Daug obelaičių buvo pričiepijęs, ale pasitaikė lietus, tai mažai teprisiėmė Sdb. Priskiepinau penkias obelaites, ir tik viena prisi̇̀ėmė Rdm. Visi skiepai šiemet prisiėmė Nč.
| Čiepai neprisiėmė Rmš. Jį triskart čiepijo, ir vis neprisi̇̀ėmė Lš. Šitą vaiką jau duroz (du kartus) skiepinom, ir nepri̇̀sima Rdm. Raupai prisi̇̀ima BŽ67.
12. refl. prk. įsigalėti: Bielinskis, Gercenas savo mokslo, publicistikos ir meno veikalais paruošė dirvą marksizmo-leninizmo idėjoms Rusijoj prisiimti rš. Prisiimti svetimų papročių BŽ67. Tokie numanymai, žinoma, visur labai prisiėmė Gmž. Sėkla prisiėmė širdy jo MP101.
13. tr. užperėti: Po šita višta visi priimti kiaušiniai Lp.
◊ priim̃ti sė́klos pririnkti augalų grūdų sėklai: Pri̇́emiau sė́klos ir glazdikų, ir razetų Slm.
| refl. tr.: Prisi̇́emiau ir morkų sė́klos, ir rasodos Slm. Prisi̇̀ėmėm šiemet daug rūtų sė́klos Jnšk.
prisiim̃ti jáutį (kùmelį) (apie gyvulių patelę): Karvė neprisiėmė jautį, neapkuldino karvės Šts. Kumelė nė iš tolo kumelio neprisiima Ds. tai̇̃p pri̇̀imta toks paprotys, taip įprasta: Pas mus tai̇̃p jau pri̇̀imta Trg. Tai̇̃p nepri̇̀imta BS8.
kai̇̃p pri̇̀imta kaip daroma, kaip įprasta: Padavęs man ranką, kaip priimta baltųjų, parodė į tą pusę, kur buvo matyti sniego trobelės rš.
suim̃ti, sùima (sùema), sùėmė
I. tr., intr.
1. sugriebti; surinkti; paimti: Suim̃k šiaudus nuo klojimo laito! Vb. Lošikai suėmė kortas ir sukilo nuo žemės A.Vien. Kai medų (labai norėdami) visą turtą sùėmė Sld. Žentas suim̃s senio visus turtus Upt.
| prk.: Ale suimkim tai tuoj krūvon ir priveskim pavyzdį Blv. Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė J.Jabl. Į savo rašinį suimu daugiausia tuos linksnių ir prielinksnių kalbos dalykus J.Jabl. Reikia visuomet medžiagą iš visų kronikų suimti LTII393. Nesilytėdamas variantų, keliais žodžiais suimsiu tik nuogą faktą V.Kudir. Plačiau išplitę kalbos reiškiniai yra suimami (suvedami) į dėsnius EncIX513. Akys nebsuema (nebemato) ir par akuliorius ž.
^ Kad jį diegliai suimtų! Pls.
| refl. tr.: Atsipeikėjo ir, susiėmusi kibirus, kopė į kalną rš. Paskui susiėmė nuo stalo valgymus ir išjojo BsPII287. O ji jaijai liepė susimt viską ir eit šalin BsPI11. Jis, nieko nežiūrėdamas, tuos pinigus sau susiėmė, pakavojo BsMtI37.
2. suvalyti (javus, šieną, daržoves): Ar jau suėmė javus? Mrk. Suim̃ti nuog laukų gėrybą dz. Mes jau nuo lauko suėmėm, liko tik bulbės nukasti Grz. Šiemet par mus darbas spėja, jau visa ką suėmėm nuo lauko Ml. Kai vieni nesuima javus, kiti bėga [padėt] suimt Mrj. Kad ščeslyvai suimtum rugius, tai šiemet duonos turėtum Nč. Pas mus kai kurie jau javus suėmė Lš. Supulkim, vyručiai, suimkime šienelį! Ašb. Nupjovęs šieną, veiza, kad tik galėtų suimti Dr. Kas dirba, tas ir sùima javus Ėr.
| refl.: Susiėmęs nors tiek, parejau Žem. Kai lietus pakęs (kai nelis), tai ir vasarojus susims [nuo laukų] Alv.
3. įsitverti; iš abiejų pusių paimti ką ir spausti; suspausti: Plaukai striuki, suimt negali Ėr. Tavo plaukai striuki – nėr už ko suimti Jnšk. Sùėmiau Jurgį už kaklo Vb. Jis man kad sùėmė (suspaudė) ranką, tai ko neatsisėdau Lš. Anyta suėmė kirmėlę pirštais A.Vien. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius nežvangės KlpD58. Ei, tu lokė, tu lokutė, suimk mano galvą! JD562. Pakelk duris girgždančias, suimk raktus skambančius JD823. Palaikykie žirgužėlį, kad nešokinėtų, suimk trumpai kamanėles, kad nesuskambėtų LB108. Reikėj[o] suimti (susupti, suvynioti) į vystyklėlį, reikėj[o] įmesti į Dunojėlį (d.) VšR. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokaudamas rš. Jis koją kuo rūpestingiausiai suėmė (sulaužytą sudėjo) ir įdėjo į luobus, kad sugytų rš. Vilką visi suėmė (surėmė) ir išstūmė S.Dauk. Jau ne laikas, močiute, jau ne laikas, širdele, kad suėmėm baltom rankom ir sumainėm žiedeliais (d.) Kp. Suimk akis saujon, tai užvysi LTIII461. Suėmė kaip bagočių už širdies Mrj. Sùema strėnas linus beraunant (įskausta, įsopsta strėnas) Trš. Dievaži, tylėk – arba liežuvį tau suimsiu (nutildysiu, gausi mušti)! rš. Jei aš tau nesuimsiu dantų – nekur aš būsiu! Lp. Bėk, galvą suėmęs (greitai bėk, bėk, nieko nežiūrėdamas) Šts. Niekas labai nesuima, kad tu čia ir šokinėji (niekas nebijo) Trgn. Gal kas apie jį ir suima galvą (gal kas jo ir bijo), ale tiktai ne ašiai Trgn. Visi žmonės jį sùėmė (laikė) už didžiausią poną Tvr. Ar tankiai tave suima (ar dažnai tu apkvaišti)? Ml. Toksai buvo, trumpai suimant (trumpai sakant), atsakymas prš. Jisai darbą sùima gerai (greit ir gerai dirba) Skr. Verdantin [vandenin] indeda [kiaušinį], tai aštriai sùima (greit išverda) Vrn. Rūpesniai sùėmė širdį Šts.
| refl. tr., intr.: Susiim̃k (susitvarkyk) plaukus! Lš. Iš išgąsčio jis susiėmė galvą Žvr. Eita širdį suė̃musys (susiėmusi), stingsta visa Šts. Jog regime, kad medžias ir akmenes stipriai suguldinos ir suėmės, drąsiai įeime DP575. Kad ėmė varyt (plūsti), kad ėmė kantuoti, žmogus, ausis susiė̃męs (labai greitai) išlėkė Skr. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmusi bėgtumi Slnt. Reikia, susiėmus galvą, bėgti šalin rš. Nuo šitokio bėk, galvą susiėmęs Ds. Jie šaukia galvas susiėmę (balsu šaukia) A1884,12. Kap papaisiau aš in tų rugelių, tai plaukų susėmiau (nustebau, išsigandau) Arm. Jos visos trys, šonus susiė̃mę (skaudamais šonais), eina Upt. Vienakis juokėsi, susiimdamas šonus, iš neregio (labai juokėsi) Tat. Pilvus susiėmę juokęsi tuokart pamariškiai I.Simon. Nerėk kaip smaugama, susiim̃k biškį (susivaldyk), ir neatrodys taip baisiai Vkš. Jai labai reikėjo susiimti (susivaldyti, susilaikyti), kad nepatrūktų juokais Raudienei čia tebėsant I.Simon. [Ji] paraudo ir kalboje užsikirto, bet tuoj susiėmusi (susivaldžiusi) ėmė vėl pasakoti Pt. Prieš mūsų žmogų visi susiima vienon kekėn (susivienija, eina iš vieno) Rod.
4. tam tikru būdu sudėti (rankas): Rankas suimti N. Verkia gailiai mergužėlė, rankeles suėmus (d.) Srj. Kai pašalo, tai visi džiaugias suėmę rankas, kad purvo nebebus Ds.
| refl. tr.: Susiimu rankas R419. Jis stovi, rankas susiė̃męs KI584. Nieko nedirbantis žinogus gal sau vaikštinėti, susiėmęs rankas rš. Senelis susiėmė rankas, atsiduso, akis užmerkė ir numirė Ašb. Keiksi, rankas susiėmus, rytą vakarėlį (d.) Kpč. Liepė rankas susiimti Tat. Aš su ištiestoms ir susėmusioms rankomis tau liaupsę sakysiu brš.
5. susiaurinti, sutrumpinti (drabužį): Kleidą suim̃ti KII383. Sijonas krenta nu strėnų, reik suim̃ti apjuostuvę Vkš. Suimk dar ir antrą suimką – matai, kad dar smuks par kulšis Brs.
6. surinkti: Suėmė visą drąsą (įsidrąsino) ir drebančiu balsu pašaukė rš. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino BsPIII51. [Berniukas,] suėmęs visas savo jėgas (labai greitai, kiek galėdamas), pasileido bėgti rš.
7. supulti (prie darbo), pasispausti, pasistengti: Led tik visi suėmę užkūrė ugnį Upt. Kai sùėmėm vakar visi – dobilų laukas ir ant šono (nupjautas) Rs.
| refl.: Nemanyk, kad pradžioje tereikia susiimti, o paskui galima ir šiaip sau švilpauti rš. Truputį susiim̃kit, vyručiai, kad ligi vakarui šitą plotelį nupjautumėt Žvr. Reikės susiim̃ti ir atkasti duobę Lnkv. Teks ir tau, moč, rimčiau susimti sp. Su tais tvartais turi susiim̃t (pasistengti daugiau, smarkiau dirbti, kad pastatytų) Gs. Rygiečiai [futbolininkai] antrą kėlinį smarkiai susiėmė ir jį užbaigė 2:0 savo naudai sp.
8. prk. sutraukti, susiurbti: Balta spalva nesuima šiluminių spindulių rš. Garuojantis vanduo daug suima (suvartoja) šilimos rš. Gutacija pasireiškia tais atvejais, kai šaknys daug vandens suima, o lapai mažai jo teišgeria EncIX909.
| Daugumas rašytojų suėmė savin (pasisavino) senųjų rašytojų pažiūras rš.
II. tr.
1. sušaukti, sumobilizuoti: Vsevolodas, suėmęs daugybę kareivių, puolė ant lečių S.Dauk. Kur jai dėt, tiek suėmus! Lp.
2. sulaikyti, areštuoti: Nusikaltėlį sùėmė DŽ.
3. priimti: Avių turiu suimtų [ganyti], negaliu išeiti iš numų Šts.
| refl. tr.: Tura susiėmęs dešimtį karvių į ganyklą Štk.
4. suvaryti, uždaryti: Šiandien suėmiau tris karves tvartan Dkšt. Ir atėjo mergužėlė, ir paprašė tėvulėlį, kad suimtų žirgužėlį in stonelę, in naująją LB138.
5. ištikti, užeiti: Suėmė juokas Plng. Baimė sùėmė Ėr. Tuojau vėl jį suėmė baimė, kuri buvo pranykus Mš. Daugiau taip šį suėmus baimė, taip suėmus, kad šis nebeišmanąs nė penkių Sln. Kai jau miego suimtas, tai ar kelsi, ar ne, nebeis valgyti Grž. Moteriškę snaudulys suima rš. Sùėmė toks miegas, nuėjau ir atsiguliau Ėr. Į rytą tai jau tikrai snaudas suim̃s Skr. Mortą suėmė saldus, svaiginąs silpnumas J.Avyž. Kap sùėmė [skausmas] dantį, tai neturėjau kur dėtis Arm. Kap sùėmė dantis, nor tu gyvas žemynon kaskis! Lp. Bene karštligė tiktai mane norėtų suimti rš. Kap suėmė sunki liga, viso padūmojau Arm. Atkratos kai sùėmė, paleipėjau gerokai Srv. Ligos suimtas, mirė Šts. Ir valios susmukimas suima žmogų panašiai kaip liga rš. Strėnas skausta, vėruliai sùėmė Als. Mislijau nesulauksiu ir ryto, kai sùėmė diegliai Skdt. Smarkiai suėmė liga Smn. Naktį staiga suėmė šaltis P.Cvir. Sotus žvirblis ir smarkesnį šaltį pakenčia, o kai suima kartu šaltis ir badas, tai ir galas Mš. Miške toks suėmė šaltis, nors ant ugnį gyvas lįsk Ėr. Kap namie sėdi prie šilto pečio, tai sveikas, o kaip tik išeina laukan, tai suima kaip kartelį Arm. Jį suėmė diegliai, sopuliai Lp. Deginantis skausmas suėmė vidurius P.Cvir. Mane suėmė ilgumas (ilgesys) rš. Mane apmaudas suėmė P.Cvir. Gal paskui ir mus suims noras (gal įsinorėsime) Pn. Sopuliai suims DP14. Skraidė skraidė miegas ir sùėmė galvą (apėmė snaudulys) Arm. Kai suema galvą sopčius imtinai, tai tik galva neskyla Ml. Nedaryk anksti juškų: galvą suims (sugaruos) Slk. Man smalkės sùėmė galvą Alk. Kraustykis nuo pečiaus, da suims galvą Kš. Smalkės man galvą sùėmė Gs. Garai galvą suim̃s Brš. Teip sùėmė pirty galvą, kad ledva nameliokan išsverdėjau Ds. Suėmė galvą, kad ir atsikelt negaliu Vrn. Jaujoj taip buvo galvą suėmę, kad ko tik nenumiriau Alz. Dėl tavo bėdų kitos galvos nesuim̃s (neskaudės) Trgn. Degtinės stiklelį išgėrė, vienu akies mirksniu suėmė jį (apsvaigino) rš.
6. vaišinti: Svečiuose smarkiai nesuėmė, tai tuojau grįžo namo Vdžg.
7. suprasti; suvokti; atsiminti: Man aiškina, o aš vis nesuimu Gs. Ar suimi, žmogau, ką tau pasakoja? Lp. Kas gali suimti, ką jis kalba! Krsn. Negaliu suimti, kaip tai gali būti rš. Anas jau nieko nebesùema Sv. Tokia tavo ir smagalvė, kad nieko nesuimi Skp. Moč, ar suėmei, ką kunigas kalbėjo? Žem. Jis man ilgai aiškino, bet aš nė kap negalėjau suimt Lš. Nesuimsi dar̃ nei kur pradžia, nei pabaiga Al. Būta ko nesuimt, kaip padirbt didžiulė (smuikas bosas)! Smn. Gera galva visa sùima Ds. Tiek pripasakojo, kad mano nė galva negalia suim̃ti Up. Nesuimu (neišmokstu) taip greitai dainą J. Kad nesuima (nemoka, neišmano), tai ko dar būva pašte? Kp. Dainuoja dar ir kitokias dainas, tik visų daininykė į galvą nebesuima (nebeatsimena) Plv. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą (supras) svarbią laikraščio įtalpą V.Kudir.
^ Suim̃k tu kreivo rato sliedą (suprask tu jį, supaisyk) Krok.
III.
1. tr. gauti, sudaryti: Tiek pinigų suėmiau pernai, ė kur dėjos? Sdk. Daug pinigų sùima Ėr. Žiūrėk, kiek anas iš visur tų pinigų suima Ds. Buvo galima suim̃t šimtą rublių Plv.
2. refl. tr. įsigyti: Nedavė man jaunai nei stogelio ištaisytie, razumėlio susiimtie, pasogėlio susaugytie (susiauginti) (d.) Vlk.
IV.
1. refl. pradėti smarkiai augti, vešėti: Kad susi̇̀ėmė mūs miežiai, net juodi! Rdm. Po šio lietaus miežiai tep susiėmė ir žaliuoja kap rūta Švnč. Ale tavo taboka susi̇̀ėmė Ktk. Po šiltaus lietaus vasarojas tep gražiai susiėmė Švnč. Po lietaus ir pievos susi̇̀ėmė Ds. Reiks burokai su trąša palaistyt, tai maž dar susim̃s Ml. Tik po lietaus tai tep viskas ir sùsėmė augt Švn.
2. refl. pradėti rūgti, degti: Pats gardumas pieno, tik susiėmęs, nerūgštus da Pn. Ar surūgęs pienas? – Biskį gal susėmęs Lp. Man daros (rodos), kad visas miestas susėmė ugnėn (pradėjo degti, suliepsnojo) Lp.
3. tr. apkepinti; apimti: Labai suėmė ragaišį, pluta kieta (krosnyje šiluma griebė, apkepino) Ėr. Pečius gerai iškūrintas, ragaišį sùėmė Upt. Reikia gerai prikūryt pečius, kad duonelę suim̃tų Lnkv. Duoną greit suėmė, pečius buvo karštas Jon.
| refl.: Duona nesusiima, kad kaminas atdarytas Lp.
4. refl. sueiti, sulipti į vieną vietą; susitraukti, susimušti: Sidabra (upė) … miesto lauke išsišakoja ir po kokio viorsto vėl susiema į vieną vietą BM176. Dar virink nors valandą, tada tik susiims Lš. Sviestas blogai susiima, tai bus didžiasviestis Dkšt. Tuoj susiims sviestas, tai užvalgysim rš. Kol sultys nesusiims, neišeis kastinis Dr.
V. tr.
1. užpulti, loti: Ką tie šunys teip sùėmė? Ėr. Šuva kaip sùėmė aveles, tuoj atsirado daržuose Upt.
2. užpulti barti, kvosti: Kad sùėmė jį visi! Ds. O, jis juos gerai sùėmė! Srv. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta Slnt. Mokinį, kai nusikalsdavo, striukai suimdavo (griežtai apibardavo) Mš. Aš tave kap šiltą vilną suimsiu (įveiksiu, nugalėsiu) Brt.
3. refl. susibarti, susiginčyti, susipykti: Vedu ten stipriai susiėmėm Šts. Dėl šio reikalo mudu gerokai susiėmėm rš.
| Jiedu susimdavo liežuviais (susibardavo) rš.
4. refl. eiti ristynių, imtynių: Nu, susiim̃kiam – matysiam, katras stipresnis Vkš. Susiėmė, ir nė vienas, nė kitas neįsiveikė VoL326. Susiimsim, pažiūrėsim, katras stipresnis Jnšk.
5. refl. susikibti, susikirsti, susikauti: Susiėmė kardomis muštis S.Dauk. Susėmė kautis Lp. Atsprogo staibio kaulas, taip buvo susiėmę mušties Šts. Iš pykčio susiėmė du vyrai rš. Ląstoj gaidžiai tas prieš tą ir susėmė pešynion (ps.) Rod.
VI. intr. pradėti: Žiogai suimdavo labiau čirkšėti rš. Kad sùima mergos dainuot, net medžiai linksta Vlk. Atdaręs aulį, skubiai suimk dirbti, kad kaimynų bičių nepagundytum prie vogimo srš. Ir man nakčia kad suėmė krūminį gelti, maniau neiškęsiu, ir gana A.Vencl. Kad suėmė vidurius pjauti! Krt.
| refl.: Kaip susima žuvys nerštis, tai ir apkursta Rod. Kad susėmė bartis, net jų ausys paraudo! Rod. Kad susi̇̀ėmė su Petru bartis, net už kriūtų nusitvėrė! Alv. Kai susim̃s giedot, tai net giria žvaga! Rš.
◊ suim̃ti į nãgą (į rañką) sudrausminti: Suimk gerai save į nagą (prisiversk, susivaldyk), ir atsikratysi nu to kūrinimo Vkš. Kaip suim̃s tave gerai ant nagus (kai prispirs), viską pasakysi Upt. Aš tave suimsiu nagan (griežtai su tavim pasielgsiu) BŽ123. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt.
suim̃ti stãlą nukraustyti, nurinkti nuo stalo indus: Suimk stalą! Šn.
suimti rugius surinkti ir sudėti į pėdus nupjautus rugius: Mergaitė visus rugius po dalge suėmė, motinai nė iš gryčios nereikėjo išeiti Srv.
suim̃ti linùs pakelti ir surišti į kūlius paklotus linus: Mes jau linus suėmėm ir išmynėm Vb. Sùėmėm broliuko geltonus lineliùs (d.) Kp.
užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė
I. tr.
1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk.
| Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6.
| Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs.
| refl.: Maž koto teužsiima, ir lūžta dalgio kotas Šts. Užsiėmė už baltųjų rankelių, nusivedė an didžiąją karčemelę (d.) Ml.
2. uždengti, uždaryti: Senutė priejuoste užima jam burną P.Cvir. Užima burną, kad nė kvapo neišleistumėte V.Kudir. Užimk kraną, ir nebėgs vanduo! Skr. Ką smaugti, kam kaklą užim̃ti KII363. Užėmus tada akis, graudžiai ašarojo Vp. Užimk duris, neįleisk to bestijos Plng. Ažimk duris, tai per aukštinį išbėgs Arm. Dėdule, ir aš eisiu rozu. – Nogi kiba aš užimsiù (pastosiu) tau kelią Lp.
| prk.: Ar užimsi, kad visiems pasakoja Skr. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi Rm.
| refl. tr.: Juokiasi, užsiėmęs rankom burną Ėr. Užsiėmiau akis su ploščium rš. Užsiimk burną su ranka, kad dedi nuodus lapei Trk. Motina, lyg nusigąsdama, užsiėmė ausis rš. Užsiim̃k (suspausk pirštais) nosį, ir nebetekės [kraujas] Slm.
3. užkimti; imti skaudėti (gerklę, kaklą): Ir galvą sopa, ir kaklą ažùėmė Trgn. Nevalgyk šaltų obelių, bo vėl gerklę užim̃s Pc. Kad ažùėmė gerklę, tai ir iššnekėt negaliu Sdk. Ažùėmė gerklę, negaliu šnekėt Ds. Kaklą užėmusi, žekes pri kaklo tvėrė S.Dauk. Kaklą liga užėmė, ir nė kalbėt negali Ss. Man vis, kad tik pašąlu, ažùema gerklę Antš. Piktas kaklas, ùžimtas kaklas KI581. Da va pašalai, ir užùema gerklę Ut.
4. sulaikyti, užturėti: Neužim̃si, kad lis Gs. Kulkos neužim̃s Lp. Lietaus neužim̃si Slm.
| Tuoj mane užims (sučiups, sulaikys) girinykas Mrj.
| prk.: Pailsau, net kvapą ùžėmė Gs. Aš išsigandau, kad ir dvasią užėmė Krtn. Kaip aš nusileidau [rogutėmis nuo kalno], man širdį užėmė Pln. Užėmė žadą, ir nebegali ištart nė vieno žodžio Rm. Jam taip suspausdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo rš. Dvasią ùžėmė lekiant (uždusau) Pc. Speigas užimdavo kvapą rš. Elementoriaus lapai paveiksluoti, užimdavo net amą mums rš.
^ Man Pondzies (Dievas) yr davęs, neužėmęs (dosniai davęs) Šts.
5. intr. neleisti, uždrausti: Argi tu man užimsi rūkyt! Lp. Bene tu man užimsi: jei aš noriu, tai ir eisiu Nmn. Teisėjas man toliau ùžėmė kalbėti Lš.
6. užstoti, neleisti eiti, važiuoti; grąžinti: Ji įsileido bėgti, bet aš toks greitas, ir ją ùžėmiau Lš. Užimk karves – jau artinasi prie javų Lp. Užim̃k avis nuo javų Krok. Užim̃k karvę nuo javų! Al. Vijausi, vijausi ir tik nuo Kazio kluono užėmiau arklius į namus Lzd. Užėmė jis tą jautį ir varo namo BsPII227. Atėjo bernelis iš dvaro, užėmė jautelius ir varo (d.) Vlk.
| refl. tr.: Ažsi̇̀ėmė skatus iš avižų ir nusvarė kieman Grv. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas; užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė BsMtI14.
7. užsibrėžti, pasiskirti: Ùžėmė rugių lauką pjauti per pusę (užėmė pusę lauko per kartą) Jnšk. Gera gervė (mentelė) tura užimti platų blomą, tura trąšiau kasti Varn. Kam ùžėmei tokį didelį barą? Jnšk.
| refl. tr.: Vieną vyšnią užsiim̃kit ir nuskinkit gatavai Skr. Aš nusivariau į pūdymėlį ir užsiėmiau ilgą varstelį Sln. Aš tokią didelę kelionę užsi̇̀ėmiau BM168.
8. pradėti, užsidėti: Jie jokių darbų neùžima Gs. Reiks užim̃ti kada lopyti kaldras Pc. Viską mes ùžimam dirbti, ale kad nepaspėjam Pc. Ot velyk užimkime kitą šneką V.Piet. Nereikalingą daiktą ùžėmė Lp. Vakar ir aš ùžėmiau naują darbą Brt. Žiūrėk, jau jis kitą kokį darbą ùžėmė Skr. Aš jau buvau užmigusi ir sapną užėmusi, kai pabudino Skr. Tuokart užėmė mokyt aną kalbos MPs. Vieną vakarą anie (zuikiai) buvo užėmę ūkštauti Lkv. Žiemą, kai nesi kokio darbo užėmęs, gali ir padykauti Srv.
9. pasiryžti; užsispirti; pradėti: Tvartus plytinius užėmė (pasirengė statyti) Gs. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti BsPII146.
| refl. tr., intr.: Ans užsiema darbą dirbti J. Užsiėmiau būdą išrašyti S.Dauk. Pasistatė gryčelę ir gyvent užsiėmė TDrIV265. Be reikalo tu užsi̇̀ėmei šitą darbą Lp. Užsiėmiau karštai dėl savo brolių lietuvių storoties A1885,91. Oi neužsiimk, jauna seserėle, neužsiimk šių sunkių darbelių (d.) Srd. Užsiėmiau jo nebepriimti į namus Skr. Užsi̇̀ėmė ją išvaryti [iš namų] Pc.
10. priimti, prisiimti: Visai tai ant savęs užėmė WP2. Ant savęs užėmė mūkas MT37.
11. refl. užstoti: Aš užsiėmiau už jįjį ir išgelbėjau J.
12. išgerti (vaistus): Pirma reikėjo šituos vaistus užim̃t Skr.
13. intr. įgerti, įkaušti: Jau tas vyrukas yr užė̃męs Krtn. Aš vakar smarkiai ùžėmiau degtinės Up. Tas girtuoklis jau buvo gerai drąsos užėmęs (iki drąsumo įkaušęs) TDrVII243.
II. tr.
1. paimti, okupuoti: Užima pabriką Lp.
| Siernauskis su ponu Šimonavičia ir būriu žmonių norėjo užimti gabalą žemės, būk kalvinams priderančios M.Valanč.
2. turėti: Visi žino, kad Indija užima žemės ploto milijoną keturis šimtus tūkstančių ketvirtainių mylių J.Balč. Aleksiukas užima tikrąją pirmininko vietą tarp abiejų tėvų Vaižg. Jaunieji tarybinės inteligentijos kadrai užima vis žymesnę vietą socialistinėje statyboje (sov.) sp. Kadrų parinkimas, paskirstymas ir auklėjimas užima (turi) ypatingai svarbią vietą mūsų partijos veikloje (į kadrų parinkimą, paskirstymą ir auklėjimą kreipiamas ypačiai didelis dėmesys) (sov.) sp.
3. užvaldyti, pasisavinti: Jis nori sostą užimti rš. Nutarė jie karaliūną Joną nužudyt ir užimt jo karališką vietą MPs.
4. apgyventi: Namus užimu R67. Atbėga lapė, atranda savo gyvenimą užimtą ps. Mano avilį turi kano bitės užėmę Ėr.
5. prikrauti, pripilti: Daržinė dabar su vasariniais šiaudais užimta Jnšk. Turiu maišą, ale užimtas (netuščias) Ėr. Paskui atsigersi: sklenyčią ažuėmiau su pienu Mlt.
| refl.: Kaip arpavojom, tai visi maišai grūdais ažsiėmė Sdk. Užsiėmė visos puodynės – nebėr kur košt pieno Slm.
6. uždėti; užsėsti; užstoti: Užim̃k man vietą traukiny! Slm. Ažim̃k ir man vietą eilėj! Ds. Vaikai, sėskit – langus turit užėmę! Ut. Mama, neužim̃k stalo – mum reikia! Pc. Skubyk, sėsk, kad tavo vietą kitas neužim̃tų Skr.
| Rentinys mažne pusę rejos užimąs S.Dauk. Briauninę jos zoną užima kareivių žygis LTIII522.
| Moterys užėmė mūsų vietas siloso duobėj (stojo į mūsų vietą, mus pavadavo) J.Balt.
7. part. praet. nenuvalytas (apie lauką): Laukas buvo ùžimtas – žirniai nenukirsti Lp. Laukai da užimti – nėr kur ganyt Slm.
8. paimti, reikalauti: Staklės trobo[je] ùžema daug vietos Als. Vietos visuomet daug užimdavo P.Cvir.
| Nedaug užims tas darbas laiko mums T.Tilv.
9. paliesti; užlieti: Užėmė dyguliai abiejose pusėse plaučių Šts.
| Pavasarį upė visas pievas užėmė Švnč.
| prk.: O visokių piktybių ir bjaurybių šaknys jau užėmė visą dirvą Ašb.
10. paveikti, ištikti, užeiti: Ir miegas ją užùėmė Prng. Kad ažùem jį sopė! Tvr. Kad teip drūčiai zapalenija ùžėmė, tai jau neišgis Skr.
11. refl. prasidėti: Užsiėmė kepenų liga rš.
III. tr.
1. sudominti kuo (pvz., svečius): Užim̃k tu anus, o aš bėgsu kiaušinių pri Sketrėnės Pp. Jei manęs nebus, tai užimk svečius Škn.
| Sunku širdį užimt kvietkoms, širdis klaus, kur mielas yr Vnž.
| Jis buvo geras užimt estrados laiką (estradoje dainuoti, vaidinti, neduoti publikai nuobodžiauti) rš.
2. vaišinti: Užimant svečius, visados reikia atminti, kad visi tam reikalingi indeliai būtų išmazgoti rš. Ar kuo ùžėmė tave? Grž. Aš nuėjau pas juos miežių paprašyt, o jie man' kaip viešnią užėmė Ps.
IV. tr.
1. gauti (užkurį, žentą): Iš tų dukterų ant vyriausios užimtas užkurys LTI534. Ji viena mergučė buvo, ir jai žentą ùžėmė Skr. Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi dukterį ir nori sau žentą užimti ant savo dukters BsPIII56.
| refl. tr.: Viena sesuo ištekėjo, ė kita užsi̇̀ėmė užkurį Ds. Ji užsi̇̀ėmė žentą ant to gyvenimo Skr.
| Neikie, dukrele, už seno bernelio, neužsiimkie sau didžio vargelio (d.) Tvr.
2. užpirkti: Jau mišia ažuimta Trgn.
3. nusinuomoti: Būdavo, ùžimam svetimų žemių Dglš. Kas užėmė prūdą, tas ir žvejo[ja] Šts. Velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pono dirvonus BsPII205. Neik su rasa pievos ažimt, o kermošiun mergos (pačios) rinkt (flk.) Ml.
| refl. tr.: Užsi̇̀ėmiau pryšininkę ir gyvenu Šts. Užsiėmė tėvas Giratiškėse balos šmotą Ds. Mes par ją gyvenam, užsiėmę pirkią Ad. Užsiim̃ti reik nakvynę Plt. Noriu užsiimti krautuvę Šts. Užsiimdavęs ir linam žemės Ds. Ažsiėmė žemės iš dvaro Ad.
4. refl. parsisamdyti, apsiimti: Ažsiimtum ganyt, tai daugiau per metus aždirbtum nei Latvijoj Švnč. Išsyk bekalbėdamas pamatei, koks ūkinykas – kad geras, gali užsiimt pas jį dirbt Srv.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; augti: Iš pat pavasario cukriniai gerai užsiėmė Sdb. Pavasarį užsiėmė žolės želti, bet be lytaus išstembo Ggr. Miežiai taip gražiai buvo užsiė̃mę, net buvo miela žiūrėti Brt. Kad kerpė pievoj prapuls, užsiims dirsės augti Šts. Batviniai buvo užsiėmę augti, bet išdegė Šts. Užsiėmė ir auga pušynėlis vidury laukų Vlk. Berželių pilna, pušiukė kur ne kur užsi̇̀ima (auga, išdygsta) KzR.
| Senoji žaizda jau vėl užsi̇̀ėmė (pradėjo tvinkti) Up.
2. užraugti: Nekokios buvo mielės, o dėlto užėmė alų Srv.
3. refl. pradėti rūgti: Šiandien rytą jau alus buvo užsiėmęs, apsitraukęs puta MTtIV152. Dar tik neseniai padarytas alus, teip greit neužsiėmė Srv. Žiūrėk, kad užsiimtų rūgti, įmesk duonos plutą Dr. Kad užsiimtų mielės, deda įkaitintą akmenį, alų darydami Vrn. Alus užsi̇̀ėmė (ėmė apynius į viršų varyti, putoti) Skr. Jei višta palesa salyklos, alus užsiima savo rūgščia (priet.) TŽIII347.
4. refl. užsidegti, pradėti degti, įsiliepsnoti: Eglinės šakos tuojau užsiėmė, ir šimtas kibirkščių nulėkė į padangę LzP. Marškinėliai įkaito, blykst liepsna užsiėmė Vaižg. Žiūriu – jau ir visas stogas užsi̇̀ėmė Gs. Gesters ugnelė – ir vėl ažsi̇̀ema Ds. Nu nu, durniuok, durniuok, kol liepsna šiauduos užsiims! Ktk. Jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai Ašb. Kaip tik matai užsiėmė ir visa daržinė Jnšk. Kaip žùsėmė (užsiėmė) ugnis – nuo vieno galo sodžiaus net kitan, ir supleškėjo visas Rod.
| prk.: Ūmai, re (regi), toks gabalas dangaus užsiima pazaru Vaižg.
| Vyras užsiėmė (užsispyrė) ir neleido kitur danginties – kilo barnis M.Valanč.
| Nieko sau šaltelis: visi mūsų langai užsiėmė (užšalo) Ps.
VI. tr. užpulti; smarkiai pabarti: Aš jį užim̃siu, kam jis tokias kalbas paleido Šlv. Ot dabar kad užim̃tumėt gerai, tai ir prisipažintų Gž. Jį gerai užim̃k už tą melą Alk. Užim̃k gerai, ir pasisakys, kur padėjęs peilį Kair. Jeigu jis negerai dirba, tai užimk jį Vrb.
VII. tr.
1. būti nelaisvam (nuo darbo), dirbti, neturėti kada: Meistrai labai ažimti̇̀ per šiuos metus Kp. Moterys gi tuo laiku tankiausiai užimtos esti su audimu BM224. Ji dabar užimtà Skr. Vilius nepakėlė akių, o dėjosi esąs labai užimtas valgio I.Simon.
| prk.: Tą senį užėmė mislys visokios BsPIII11.
| refl.: Visi darže užsiėmę su darbu BM153. Tep užsiėmęs darbu, kad nė negirdėjo, kai aš jį pavadinau Rmš. Kiek ji dabar užsiė̃mus! Kt. Žmonės dabar su miškais užsiė̃mę (kerta, veža mišką) Jnšk. Ilgą laiką gali būti užsiėmęs tuo pačiu dalyku (dirbti tą patį darbą, tuo pačiu dalyku domėtis) rš.
| Aš laikraščių platinimu visai neužsiimu sp. Mano vyras knygom užsiėmė Ig. Jis nieku neužsiimdavo (nieko daugiau nemėgo, nieko neveikdavo) kaip tik šaudymu BsPIII253. Jis, būdavo, užsiima vis gaudymu žuvų BsPIV60.
^ Nemoki meluot, tai neužsiimk melu LTR.
2. refl. prasidėti, sueiti į draugystę: Ko tu užsi̇́emi su tuo durnium – neužsiim̃k, ir nelįs! Slm. Ji su kokiais piemengaliais neužsi̇̀ima Skr.
I. tr., intr.
1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emi̇̀, im̃k greičiau! Slm. Kam emi̇̀ tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Als. Im̃k žiupsnelį aguonų! Slm. Nereikia nieko rankosna im̃ti OG400. Ėmęs indelį vandens M.Valanč. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi Tat. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus Ds. Imtè (imkite) vaiką! Švnč. Im̃' (imk) tu pirma! Dsn. Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis JD1029. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę DvD7. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti JD1103. Vyrai imdavo rankosn aną dalį DP139. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (orig. impt) ėdesio DP33. Imt (orig. impt) nemaruonies rūbą DP33.
| Ima mane už rankelės, veda už stalelio (d.) Vlk. Ema už rankelių, veda ant seklyčią NS527.
| Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę Lp.
| Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! S.Nėr. Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim NS1078.
| prk.: Tų namų ugnis neims (nelies) TŽIV480. Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti Skr. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) Gs. Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Užp. Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį (d.) Eiš. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta)! Gs. Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus BPII459. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė KlvD246.
| Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus VoL294.
| Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) LB100. Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai Niem17. Jaunos mošelės vainiką ėmė JV684.
| Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) K.
| Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus CII169. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) Slm.
| Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti Jrb. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge D2. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę (d.) S.Dauk.
^ Imk tave velniai (sakoma supykus, keikiantis)! Vlkv. Imsia juos galai! Rod. Im̃ tau velniai! Ds. Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima J. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos)! B. Ima jį dievai! MŽ. Imai tave bala su tavo žirgeliu! JV1073. Pinigai imami (tikri, geri) R168. Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) Žem. Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) rš. Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų A.Vien. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim)! Skr. Pati iš savęs viską ima (prasimano) Skr. Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) I.Simon. Imkit ausin kalbą mano (klausykit)! Ch1Moz4,23. Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) Slm. Šiandie dvasią i̇̀ma, kai išeini (labai šalta) Pc. Vos prie jos durų prieini – kvapą i̇̀ma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) Skr.
| refl.: Im̃kis savo daiktus ir eik Kp. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! d.
| Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio rš.
| Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią SkvLuk9,3.
| Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? MP239.
| Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) Lš. Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis (ps.) Rš.
| prk.: Rūpinuosi, imuosi apie ką SD39.
2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt Tvr. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė JD1360.
^ Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave)! Slm.
3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas i̇̀mam (šieną pjaunam, vežam) Ad. Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius Dov. Metas im̃t apyniai Ėr. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių JV677.
4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį i̇̀ma? Skr. Ašmininkas žambis platesnę vagą ema Trk. Kam taip platų barą emi̇̀ (linus raudama)! Slm.
5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma Slm.
6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) Šts. Drabužiai maž teimti, tenešioti Dr.
7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima Lš. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų), o jis vienas varo Srj. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) Lb. Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius I.Simon. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti)! Alk.
| refl.: Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais i̇̀mas Rod. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau), mažne patrūkau Skd.
8. refl. intr., tr. pradėti dirbti, stvertis (darbo); ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus A.Vencl. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos), ar prie amato? V.Kudir. Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu R153. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti J.Jabl. Tu per daug emi̇́es, tai ir nepadirbi Slm. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai V.Kudir. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo Als. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies DP598.
9. refl. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis K.Donel. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais … paėmusi pieštuką, kiek pabraižo Žem. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą Ėr. Jis labai gerai emas Pmp. Jų visi vaikai labai i̇̀masi Rm. Jei nesiimsi̇̀ pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs Nč. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis), susirgo M.Valanč. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan Alv. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo rš.
10. refl. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Slm. Arklys ẽmas naravą Slm.
| refl.: Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) Jnšk. Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau Srv.
11. prk. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti (apie peilį, kirvį, žirkles): Gerai išgaląstas peilis i̇̀ma viską Snt. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima Srv. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą Vvr. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – i̇̀ma Rod. Mano dalgė vilkaplaukio nèima Pšl. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Švnč. Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti Mrj. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Sml. Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) Rdm.
| refl.: Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta), su klėbiniu jau emas Šts.
12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma Slm.
| Tamsi drapana greit dėmes ima Ėr.
13. kąsti (apie dažus), dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma Ppl. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema Ds. Prasti darylai: nèema Slm.
14. prk. dėti (į burną); valgyti (ėsti, ryti); gerti: Motina, kai ajerus geria, i̇̀ma cukraus gabaliuką į burną Skr.
| Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė Vkš. Net akimu (akimi) ima, kad valgo Arm. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau BsV94.
| Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo I.Simon.
| Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui Alvt. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs Alk. Ėmę apipenus (nuodus) DP40. Imk, švoger, burniukę (gerk), neužlaikyk! Skr. Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) V.Kudir. Baltai ẽma (valgo), juodai triema (šakalys dega, juodi angliai griūna žemėn) Lz.
| refl.: Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesi̇̀ima (nesivalgo) Prng.
15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko sp. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) Slm. Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų Slm. Mokslas ima pinigų Gs.
II. tr.
1. šaukti (į karo tarnybą); mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus Als. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Slm. Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus S.Dauk.
| Ėmė į ginklą (mobilizavo karui) S.Dauk.
2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei); rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus Alz.
| Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als.
3. vesti (į nelaisvę); areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę Als.
| Milicija nekaltų nèema Kp.
4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe rš.
| Imu, gaunu miestą SD41. Kiekvienas namas reikia im̃ti Kp.
5. prk. eiti (miegui, juokui); ištikti (pykčiui, baimei); paliesti: Monikos neėmė miegas P.Cvir. Dainuot ir šokti šiandien ima noras T.Tilv. Snaudulys i̇̀ma, eisiu gult Ėr. Šitokiu važiavimu miegas tik i̇̀ma, ir daugiau niekas Švnč. Šiandien miegas i̇̀ma, gali būti lietaus Pc. Jo miegas nèima OG82. Ka man juokas ėmė par talką KlvrŽ. Kad juokas ima, tai reiks verkt (priet.) Ds. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas JD1001. Baisumas, baugumas ema Šts. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę rš. Žiovulys i̇̀ma Pkr. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys Šts. Čiauduliai ẽma Šts. Rūpesneliai ẽma širdį Šts. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį V.Piet. Nuovargis ima J.Jabl. Neima jo dygliai Arm. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims (priet.) TŽIII372. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė rš. Mane zlastis ẽma KlvrŽ. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą Slm. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio Šts. Kai padirbi lauke, labiau i̇̀ma valgymas Ėr. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis i̇̀ma Vlkv. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus Ggr.
| refl.: Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) Skd.
III. tr.
1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi srš. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis BsPI11.
| Ar tave į prieglaudą neima? Ėr. Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj S.Dauk.
2. vesti (pačią); gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera A.Vencl. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) Trgn. Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik Užp. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė Srv. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka Prng. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų Skr. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti (d.) Pnd. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta (d.) Pnd. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji LB136. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka (d.) Kp. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu KlpD25. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę (d.) Dkšt. Iš to kiemelio mergelę ėmiau JV931. O Lemach ėmė sau dvi moteri Ch1Moz4,19. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą DP69.
| refl.: Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės Db. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą BM86. Jin i̇̀masi ū́žkurį Jnšk. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties Pc. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) MT222.
3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti)! Slm. Im̃k mane už berną! Gs.
| refl.: Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų TDrVII158.
4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją ž.
| refl.: Jį dabar paveikslu imkis J.Jabl. Tave imuosi šiandien už savo motiną brš.
5. savintis: Sakyk, kam jis i̇̀ma svetimą turtą K.Donel. Tai aš emù šitą skarelę Slm. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Ppl.
^ Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) S.Dauk. Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą Srj. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą VP20.
| refl.: Kad neturi, tegu i̇̀masi Ėr.
| prk.: Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių J.Jabl. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių J.Jabl.
IV. tr.
1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti Žem. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Arm. Darbininkai ėmė po grašį I. Jų vaikai geras algas mieste ẽma Slm. Kursai prašo, ima BtMt20,7. Imčia dalią PK586. Sąnariai … ima vienas nuog antro drūtybę VoK13. Idant imčia gerybę VoK48. Prašykite, tieg, ir imsite DP220. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė DP200. Man valia yra šita duoti ir vėl imti BPI349.
^ Imti geriau nekai duoti Ds. Duoda – imk, muša – bėk Krn. Duok anam pipirų, kad žirnių neema Šll. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) JD960. Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) Slm.
2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma Ppl.
^ Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) B. Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies VP18.
3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) Tršk. Grūdą vis i̇̀ma, o kiaulę ne visados Žlp. Gyvulius labai ėmė Sld. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis Kt.
4. nuomoti: Jie ima kambarį rš.
5. prašyti; reikalauti (parduodant); plėšti, lupikauti: Kiek imi̇̀, kupčiuli, už tą peilį? Alk. Jis pigiau ima už darbą Pt.
| Imu pinigus, mokestį R114. Toks man daktaras – tik pinigams imti J.Jabl.
| Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius] V.Kudir. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat B.Sruog.
6. euf. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio i̇̀ma Skr. Vagys tik akminį nèema Šts.
7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas M.Valanč. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs DP580.
^ Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia (smuikas) Vkš.
| refl.: Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas rš. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas A.Baran. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas A1885,37. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko Kltn. O tu kap čia ėmeisi? Lš. Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias Skdt. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Vrnv. Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė Ut. Iš kur itokis bernas ėmės? OG87. Nežinia, iš kur ėmės karpos Ad. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? (d.) Kb. Šventė … pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi DP507.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai i̇̀mas Al. Atolas gražiau i̇̀mas už pirmą žolę Srv. Ale va kap greitai žolė i̇̀masi! Al. Ir mun skaudulys pradėjo imtis Up. Pamidorai kad i̇̀mas iš kailio, tai imas! Pc.
2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo Šts.
| refl.: Alus jau i̇̀masi, matyt, gerai nutaikintas užduot Ėr.
3. refl. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis ps. Malkos jau ẽmas Slm.
| prk.: Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) rš.
4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną Slm.
| refl.: Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu Šts.
VI. tr., intr.
1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka rš.
2. refl. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom R19. Bernai i̇̀masi i̇̀masi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia Sml. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia Vad. Da tu nori su manim imtis? LB179. Mažesni vaikai bovijasi besiimdami prš. Einame imtis! Vrb. Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Alk. Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro BsPIV22.
3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės RD194.
| Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) JD193. Nežinau, katrie ėmė viršų Pn.
| prk.: Tiesa visuomet ima viršų rš.
4. refl. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos R135. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas Ldvn. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai LB179. Galinčius su levu girioje ėmėsi LTI14. Vyrai ėmės kaip jaučiai rš.
| prk.: Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros rš. Jis su smerčiu ėmėsi NTLuk22,44.
| Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi)! Sdk. Jis labai su moterim i̇̀mas (ginčijasi, barasi) Jnšk. Per visądien ėmės kap šunes Arm.
| Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) Mrk. Jis visados už mane i̇̀masi Lš.
5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi Vlk.
| Atėję pradėjo mane im̃ti Alk.
| Ją ẽma visi už bailumą Slm. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė), ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo Rod. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Rod. Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) Lš. Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą Skr. Aš imsiu jį nagan B.
6. loti, pjauti (apie šunis): Vidurnakty klausau, šunes kad i̇̀ma, kad i̇̀ma – paklydusį žmogų užpuolė! Brt. Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Sdk. Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių Gs. Kad i̇̀ma šuo, kad i̇̀ma, ir niekas neišeina pasitikti! Srv. Mūsų šuo labai kiaules i̇̀ma Lš. Ką čia teip i̇̀ma šunys? Ėr.
| refl. prk.: Kasdien anys i̇̀mas (baras, riejas) kap šunes Arm.
VII. tr., intr.
1. pradėti: Im̃ti kalbėti BŽ60. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų P.Cvir. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus rš. Pagaliau ir jie ėmė mokytis J.Jabl. Imk darbą dirbti! J.Jabl. Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios Žem. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau Grž. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Jrb. Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt (d.) Kp. Pustyt im̃s Pc. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t Skr. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta J.Jabl.
| refl.: Ėmėsi pelėda taip save girti JD593. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo Ggr.
2. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo staigumui, stiprumui, netikėtumui reikšti: Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? P.Cvir. Tujau ėmęs sušukau Žem. Ėmiau išlipiau žemė[je], prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių BM145. Ėmė ir pasakė Slnt. Jis ima pareina namo Lkš. Ema ir atima pačiai pinigus Plng. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo Šts. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Jnšk. Ẽma durys ir atsidaro Šts. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi Dg.
| refl.: Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny S.Dauk.
◊ im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą Slm.
| Emù astrus (astrų sėklą) Slm.
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Slm. Baikit valgyt, bo aš stãlą emù! Ppl.
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas) Slm. Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis) Slm.
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti J.Jabl.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią rš.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu Vb.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t Slm.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Upt. Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau Gdž.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t Ppl. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia! (d.) Slm.
im̃ti pi̇́eną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: pi̇́eną emù Slm. Do trys puodynės liko im̃t Slm.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai]! Slm.
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ar ėmė karvė jautį? Šts. Ale kas yr, ka (= kad) ana (kiaulė) neema kuilių? KlvrŽ. Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) Šts.
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių Plng. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t Trgn. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok)! Slm. Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį Mš.
| Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas M.Valanč.
| Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! M.Valanč. Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! K.Donel. Imkis ben biskį proto, ką šneki! Vvr. Bent dabar reik imties proto (susiprasti) S.Dauk. Imkis proto vieną kartą! Skr.
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti! Šts.
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė (dial.) tr.
1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė Als. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu Šts. Man miltų añtėmė daugiau Krtn. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) Šts.
2. refl. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones I.Simon.
3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos Šts.
4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką Šts. Visi tą mažąjį añtema Šts.
| refl. tr., intr.: Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs Šts. Ant žmogaus pratekusio visi antsi̇̀ema, t. y. kaltina J. Ar vienas Juodeikis beantsiema KlvrŽ.
5. pradėti: Añtėmė muni varginti Dr.
| refl. tr.: Vyras pačią antsiėmė pjūklyti Šts. Antsiimk mane lojoti už ką norint S.Dauk.
6. refl. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti Nt.
7. refl. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules Šts.
| Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs LC1886,8.
apim̃ti, àpima (àpema, api̇̀ema, api̇́ema), àpėmė (api̇̀ėmė, api̇́emė) J
I. tr.
1. SD197, K kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik Bsg.
| prk.: Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) Šts.
2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) K.
3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu SD197. Ką turiu apėmus, tai mano Mš. Neim̃k tiek, kiek neapi̇̀emi (neapi̇́emi)! Slm. Apimk mane rankomis savo! I. Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapi̇́emu Slm. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu Žž.
^ Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) Lp. Žu stalų sėdi ponai – visi neapimami̇̀ (labai stori, drūti) Vlk.
| refl.: Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) Šts. Saujo[je] apsiėmusi benešanti taboką Šts.
4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai BsPIII72.
| Seniai yra žeme apimtas (miręs) SGII64.
5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema MKr246.
6. refl. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti Krtn.
7. refl. J, M, Š pasižadėti, sutikti (ką padaryti); įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti P.Cvir. Apsiimu, ant savęs imu R266. Nenoriu, neapsimu to R96. Aš apsi̇̀ėmiau (pasižadėjau) žinią duoti KII303. Aš esmi apsiė̃męs keliauti KI534. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė S.Dauk. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Krtn. Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti Up. Jis neapsiima mums padėti kulti Klvr. Neapsima padaryt Lp. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) Skr. Šunys apsiėmė vergauti žmonėms M.Valanč. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti StnD17. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu rš.
| Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti I.Simon.
| Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti PG. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor KII78.
| Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) BbSir13,12.
| Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė MP148. Apsiimu ko ažu kitą SD440. Apsiimu kam SD200.
II. tr.
1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio Šts.
2. paimti (į nelaisvę); užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią Tat.
| Piles apėmė S.Stan. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus rš. Italijos karumenė apėmė Rymą VŽ1905,210.
3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią S.Stan. Apėmė valdžią jo sūnus Gmž. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti V.Kudir.
| Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) Tat. Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius EncIX18.
4. dial. psn. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę BM209. Apėmė namus, vedė sau pačią Rp. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę M.Valanč. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas Ašb.
5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius brš.
6. Srv pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti J.Balč. Jis baimės àpimtas KBI13. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės J.Balč.
| Miegas api̇̀ėmė, ir atsiguliau Ut. Vaiką miegas àpėmė Ml. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi Ėr. Kad api̇̀ėmė mane miegas, tai nors mirk Ds. Ją apimdavo tingulys rš. Per šilumas mane baisus tinginys àpima Gs. Buvau skausmo apimtas rš. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) Skr. Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas Bru. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį Tat. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) Brt. Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą rš. Mane apėmė pyktis Lš. Jį apėmė pykčio jausmas rš. Žmones apėmė panika rš. Prakaitas apema (išpila), kad adatą nulauži Šts. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias Šts. Šilima apėmė (išmušė, sušilau), lig išpasakojau visą pasaką Šts. Žvilgsnis nerimo apimtas rš. Jį apėmė gobšumas rš. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) rš. Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį M.Valanč. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka KII223. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė Rs. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis BsMtI13. Užmiršti jausmai apėmė dūšią V.Piet. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė BPI191. Išgąstis apėmė sargus Mž277. Liga apimts BPI191.
III. tr.
1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk J. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo Skr. Numeliai buvo apimti Šts. Apėmė artimam mieste namelius BsPII84. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno Pl. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam Šts.
| Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo Skr.
2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor B.
3. refl. tr. apsikrėsti, prisilipdyti (apie ligą): Karpas visuomet apsi̇̀ima Trgn.
IV. tr.
1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį rš. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius sp. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą rš. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį rš. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas rš. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima Lš. Tamsybės apėmusios žemę turėjo Tat. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) rš. Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti rš. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) rš. Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) BŽ160.
2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos) Bsg. Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) Rs. Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos Ml. O gerai paskėlė, api̇̀ėmė, bus gera duona Ut.
V. tr.
1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu Lš. Ma[n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s Alk. Žvėrys jau paukščius apima (d.) Nm. Mus jis du kartu apėmė (puolė), o mus nė vieno neužmušė BsPII259.
| prk.: Trys pjovėjai, ir tiek rugių perdien negalėjo apimti (įveikti, nupjauti) Lš.
2. suvaldyti; apraminti: Negaliu tą eržilą apim̃t Žal. Kas juos apim̃s tokiuos išdykusius vaikus! Gž. Na, kap tu ten àpimi tuos vaikus? Alk. Ta žmona nelabai (nedaug) jį apima Vlkv. Mūs vaikai toki išdykę, kad niekas jų negali apim̃ti Brt.
| Plati gaspadorysta – sunku apim̃t (sutvarkyti) Žal.
3. nuraminti: Išlaistykit man kelelį, kad anas nerūktų, ir apimkit motinelę, kad ana neverktų (d.) Tvr.
VI. tr. būti nelaisvam (neturėti laiko); susilygti (kokį darbą atlikti): Žmogus àpimtas, neturi laiko Žlp.
| refl.: Jis tada apsiėmė darbo kitam sodžiu[je] Upt. Pas mus jau berniokas apsimė (sutiko už algą tarnauti) Jnšk. Vėl apsi̇̀ėmė avelių ganytų BM52. Žmonės, kuriems jis buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti J.Balč. Jis didžiu daiktu apsiėmęs yra KII326.
◊ apim̃ti jáutį (ãviną, kui̇̃lį, óžį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Apėmė jautį – būs vesianti Kl. Žalionė (žaloji karvė) apėmė jautį Skd. Ta karvė yr neàpemanti jáutį Krtn. Ir mūsų žiemmitė apėmė jaučius KlvrŽ. Ožka mūsų ožius apė̃musi Plt.
apsiim̃ti su jáučiu (ãvinu, kui̇̃liu, óžiu) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Varom kiaulę jau pri trečio kuilio – neapsiema, ir gana Bržr. Karvė apsiėmė su jaučiu Eig.
atim̃ti, àtima (àtema, atàema), àtėmė (atàėmė) tr.
1. ką iš ko išplėšti, išveržti: Atim̃ti parsimetęs atimsi, bet induot neinduosi Dkš. Iš žmogaus možna atim̃t, o neseka insiūlyt Lp.
| refl.: Atsiim̃k, kas tavo K. Liepė atimtis (pasiimti atgal) pinigus BsPII26. Tavorą atimtis, o pinigus sugrąžinti Jzm.
2. atitraukti; pašalinti: Atim̃k (atitrauk) koją – tik nesugriuvau Sdk. Tarpai tarp kolonų paprastai užstatomi atimamomis sienomis rš. Ar žirnius atimk (pašalink), ar kiaulę paimk – abiejų neteksi Slnt. Arba gyvulį užmušk, arbą iškadą atimk Tr. Akmuo buvo atimtas nuo kapo SkvJn20,1. Viskas nuo stalo buvo atimta (nukraustyta) BsPI41. Kai kada ir bobų vaistai pamačija – vagi, kaip ranka ataėmė tinimą Ut. Ot pridėk šito tepalo, tai pamatysi, kaip greit sopę atim̃s Ds. Tik išgėrė [vaistus], ligą kaip ranka atėmė Lnkv. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima V.Kudir. Ir tą pačią sveikatą àtima kaip su ranka Krtn.
| Nukertu, atimu R10. Visi beržų drūtgaliai atimti Ėr.
| prk.: Pirma protą àtima, paskui pinigus Ėr. Afektą nopykantos idant nuog jų atimtų DP18.
^ Atimu žodį iš burnos (susilaikau kalboje) B. Velnias tave atimtų taip baisiai dejuoti! Žem. Kad tave tūkstantis peklų atimtų! Dr. Kad tavę paraliai atimtum! J. Velniai kur atim̃tų, tai smagiai pasijuokiau! Skr. O kad tave, kumpi, kelmai atim̃tų! Skd.
| refl.: Viens vieną, kits kitą atsėmė (atsiėmė, pasiėmė) Vlkv.
| Durys neatsidaro, taip atsiima [be pakabų] Mrj.
| prk.: Kiba mano vaikeliam protelis atsi̇̀ėmė Lp.
3. paimti, pasiimti: Sūnus visus àtėmė (išsikvietė pas save): ir brolius, ir seseris, ir tėvus Skr. Atimk tą nedorą karalių! PP23.
| prk.: Dievai, atimki šelmį bernelį – našluže benašlaučiau JV785. Atėmei tėvą ir motinėlę, atimk ir mane šią našlaitėlę (d.) Grž. Oi žeme, juoda žemele, atėmei matušę, atimk ir mani! (d.) Žem. Verčiau mane [, Dieve,] būtum atė̃męs į jo vietą (verčiau aš būčiau jo vietoje miręs) Skr. Neatimk manęs iš šio svieto viduj dienų mano Mž475.
| refl.: Atsiimk tą savo vaiką: jau jis man nusibodo nešioti Šn. Mažesnę seserį atsiėmė Db.
4. R8, M paimti, nusavinti: Kas čia mano kiaušius àtėmė? PP12. O švogerėliai, balti broleliai, atėmė žirgužėlį, įvedė į stainelę JV36. Ir atėmei tiemdviem (iš tų dviejų žmonių) tą meitėlį J.Jabl. Jam àtėmė visą turtą BŽ230. Vis ką gerą radę atėmė M.Valanč. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė BsPIV52. Jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Tu iš meilės vis esi man davęs ir atpenč nuog manęs ataėmęs Mž434.
^ Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą (tegul viskas prapuola)! Rz, S.Dauk. Jis pagatavas (pasirengęs) iš ubago terbą atimti (jis godus) Lnkv. Neatimk nuo ubago lazdos – šunes papjaus Krk. Atėmei, Dieve, karvę, tai pasiimk ir ožką (tegul viskas prapuola) Užp. Beatimsi iš žąsino avižas (ką davęs, nebesugrąžinsi) Škn. Iš šunies kaulą neatimsi Bsg.
5. suvalyti, sudoroti (javus, šieną): Cibulius nurausiu, į terbeles sukimšiu, ir bus iš po kojų àtimta Skr. Ar javas, ar vaisius – sykį laikas atėjo atim̃ti, turi atim̃ti: paskui gadinasi Skr. Geriau, kap visus dobilus gerus àtimi Kt. Negalėjo atimti vasarojaus [per lietų] Žr. Atėmus javus, ražienas aparti rš.
6. pareikalauti; užimti (laiko): Mano dalykai man visą laiką atima J.Jabl. Daug laiko Aldonai atimdavo komjaunuolių būrys, mugės paruošimas ir visa kita rš.
7. pašaukti, paimti (į karo tarnybą): Man sūnų atėmė į žalnierius Plng.
8. daryti nejautrų; suparalyžiuoti; apsvaiginti: Visą pusę jo atėmė R. Koją atėmė paralyžius rš. Jis pajuto savo rankas ir kojas jau nutirpus, tarytum kas jas atėmęs būtų rš. Man dažnai atima visą kūną, jau tik kas negerai yr vidury (viduj) Skr. Kai išgeri tų liekarstų, tai atima ir rankas, ir kojas Upt. Tas vynas toks stiprus: mun atėmė visus kaulus Plng. Ag aš negi girtas, visą protą tebeturiu, ale vot rankas, kojas atàėmė, ir nebegaliu paeit Ds. Paralyžiaus atimta, Nastelė išgulėjo 36 metus Šts. Banaitienei viena ranka atimtà ir sutinus Pc. Atėmė ir rankas, ir kojas – nebevaldo Lnkv. Jy labai serga: pusė atimtà (nebevaldo vienos kūno pusės) Slm. Kojas àtėmė, nebegalėjo vaikščiot Ėr. Jam atėmė žadą (jis nebegali kalbėti) Sv. Atėmė kryžkaulį kumelei Šts. Gal gripą turiu, kad atėmė skonį Lš.
| refl.: Teip atsi̇̀ėmė kojos visai (negaliu vaikščioti) Plv. Bėgtų boba, bet kojos rankos atsiėmė V.Piet. Jis tep kap atsiėmęs šiandien Srj.
9. gauti: Už savo nedorus darbus teisingą užmokesnį atėmiau M.Valanč. Prašykit, o atimsite brš. Atėmęs tokią žinę, patsai nenorėjo nėkaip tikėti S.Dauk. O kada pasibaigė metas, atėmė algos dvylekį BsPIV24. Jei gerai darysi, atimsi užmokesnį S.Stan. Idant kožnas pagal savo gyvenimą atimtų algą BPII525. Kas teisu bus, atimste VlnE33.
| refl.: Atsiimsi (būsi nubaustas), vaikeli, kada nors už savo nedorybes rš. Nale (= na, ale) jis nuo jos ir atsims Šn. Atimsitės rytoj Šatėse (jums atkeršysiu)! Šts. Ele, sudraskei sąsiuvinį – atsiim̃si! Skr. Kai parvažiuos tėtė, tai atsiim̃si diržų už išdykavimus Gs. Na, tu už šitą darbą gerai nuo tėvo atsiimsi (gausi mušti)! Brt. Bernai ilgą popietį sau atsiėmė (ilgai po pietų miegojo) Jnšk. Padielnyką atsiimti (iš sekmadienio pirmadienį pagiriomis sirgti) Grž.
10. nupirkti: Atvežkiat visus viščiukus, aš atimsu Up. Jei man būtų tikęs, tai aš būčiau iš jo atėmęs už kokius dvidešimt rublių Lk.
11. daug paimti už darbą, nuplėšti: Dvi skrandas pasiuvo, šimtą keturiasdešimt rublių àtėmė Skr.
12. pavogti: Jekė su klasta slaptoms Katrynos àtima ražą K.Donel.
13. atskirti; nutraukti, nujunkyti (žindomą vaiką ar gyvulį): Atimu, atskiriu SD208. Per anksti ir negerai vaiką nuo savęs atim̃t Ds. Kumelys sušiuro, kaip atėmiau nu kumelės Šts. Atimk teliuką nuo karvės Ėr. Būtum jau seniai atė̃mę telioką, kad nemislytumėm veislei laikyt Ds. Levas atimtas vaikus (nuo levo atėmė vaikus) WP217.
^ Bliauna kaip telias, nuo karvės àtimtas Mrk.
14. sunaikinti; panaikinti, uždrausti: Yra tokių vaistų, kai užduoda karvėm, tai iš kitų [karvių] atima pieną Gs. Raganiai karvėm pieną atimdavo, avelėm vilnas sumažindavo Ob. Ir atėmė (pašalino) gnusus nuo Paraono CII927.
| prk.: Aš tau kalbą atimsiu, kad tu nesisakysi LB198. Ir atėmė (nuplėšė) tavo šlovę, visą gražumėlį (d.) Kpč. Protą atim̃ti BŽ22. Visoki laimė yra jiems atimta Blv. Ir atimčiau ligas iš jūsų tarpo Skv2Moz23,25. Ans nor martės (= marčios) sveikatą atimt BzF40. Liga ataėmė iš žmogaus energiją rš. Ka užspiegia tokiu plonu balsu, tai ma[n] visai atima balsą (negaliu giedot) Gs.
| Atimu, pametu įstatymą R35.
| Iš jo paskaitą atàėmė, nebedavė skaityt Slm.
| Linksmybės … niekas jau mumus … notims DP215.
| Grafas atėmė sau gyvybę (nusižudė) rš. Ir dėl to norėjo atimti gyvenimo (nužudyti) A.Baran.
15. atskaičiuoti; sumažinti: Nuo viso skaitliaus nutraukiu, atimu, atrokuoju R13. Atimti vieną atkarpą iš antros reiškia sudaryti tokią naują atkarpą, kurią sudėjus su atimtąja gautume tą atkarpą, iš kurios buvo atimta Mš.
^ Kas tas per daiktas: kuo daugiau atimsi, tuo didesnis bus? (duobė) I.Simon. Kad pridedi, lieka mažiau, o kad atimi, lieka daugiau (pridenk žiburį ir atidenk) Šl. Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl.
| refl.: Daug vingio atsiema einant tiesiáu Šts. Tiesiau važiuojant, žinoma, vingis atsiema (atsimeta) Šts.
16. refl. mirti: Laukėm laukėm per visą naktį, niekaip ligonis neatsiima Vdšk. Baigdamas tuos žodžius, atsiėmė Gmž. Jau vienas atsi̇̀ėmė, tuoj gal ir kitas Mlt.
17. refl. atsitraukti, atšalti: Jie kažkaip nuo mūs atsiėmę Prl. Nuo pernai metų Tamulioniai nuo mūs atsiėmė Prl. Kas tu nūnai tep atsiėmęs (nenusiteikęs) dirbi?! Nmn.
×daim̃ti, dàima, dàėmė (hibr.) tr. ppr. su neiginiu nepaimti kiek reikiant: Dračka (užrėžimas, žymė) kai kur perimta, o kai kur nedaimta Dv.
įim̃ti, į̇̃ima (į̇̃ema), į̇̃ėmė tr.
1. įgriebti; paimti: Kiek riešučių į̇̃ėmei saujon? Slm.
| refl. tr., intr.: Lapė nešės lapytį insiė̃mus (dantimis paėmusi, įsikandusi) ažu kaklo Dv.
| Jis augdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs (įsirausęs, įsikabinęs) medelis V.Myk-Put.
| prk.: Į širdį įsiėmė alkanos šaknys V.Myk-Put.
2. įdėti, įsiurbti (į burną); suvalgyti: Vos tik į̇̃ėmei arbatos į burną, turi vėl išspjauti Užv. Įemu druskos ir gargaliuoju Šts. Į burną nieko negalėjau įimt Vlkv. Per visądien nei kąsnelio duonos neinėmiau nastruos – nesuvalgiau Vrnv. Jis sveikas: gerai į̇̃ima į save Skr.
| Per didelis stikliukas, negali įim̃t (išgerti) Skr. Aš jau buvau drūčiai įėmęs (įgėręs) ir nebepastovėjau ant kojų Skr.
| refl.: Tos šaunios žolės (vaistažolės) lengvai įsiima (nešlykštu gerti) LC1879,10.
3. įsmaugti, įtraukti, susiaurinti (drabužį): Nesiūk tik tep maišiškai, ale įimk šonus! Alk. Jakutė ties viduriu įimta, tai nereikės prie jos nė dirželio Gs. Pasiūk sermėgą, per liemenį į̇̃imtą Alk.
4. įsiminti, įsidėmėti; išmokti: Reikia stiprinti atmintį jau tuomet, kada ji yra gebsni nedaug ką įimti rš.
| refl. tr.: Ji viską sunkiai į galvą įsiima rš.
| Kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir versliją S.Dauk.
5. refl. tr., intr. įprasti: Įsiim̃k tik teip sakyt, ir turėsi paržodį Srv.
| Insiėmė kokią durnystę galvon, ir pliauškia Ut. Insiėmė kai šuva nuo metų lot Vj.
6. refl. tr. prk. prisigydyti, įsisavinti: Jaunuolė tarytum įsiėmė visus geriausius jausmus, mūsų liaudies išpuoselėtus sp. Ksaveras vis sąmoningiau įsiėmė Kauno įspūdžių į sielą Vaižg. Prisiminė jaunystė ir jos giedros, skaisčios akimirkos – tos, kurias siela įsiėmė ir saugojo rš. Moksleiviai privalo savintis ir įsiimti visa, kas žmonijos pelnyta rš.
7. surinkti, pelnyti (pinigus): Jis daug piningų įrinko, į̇̃ėmė KI508. Kursai daug įima, turi ir didelius išdavimus prš. Kokios žemės įimami̇́ejie (perkamieji) piningai KII4. Jos augintinis buvo … daugiau pinigų išdavęs nekaip įėmęs BsV107. Jis jau daug įėmė pinigų (avansu išėmė) An.
8. įsiskolinti: Esav įėmusiu už butą, kaip beišsimokėsiav? Šts. Skolės iñėmė Ln.
9. pirkti išsimokėtinai: Javų daug į̇̃ėmė uošvis ant bargo J. Daug visokių prekių įėmiau sankrovoje Š. Jau už kokį šimtą įėmiau Alk.
| refl.: Lig galui mėnesio daug įsi̇̀ima prekių krautuvėje Š.
10. refl. įsidegti, įsigalėti (apie ugnį): Ugnis ėmės ėmės ir insi̇̀ėmė, dabar jau gerai dega Ds.
11. apkepti: Juk jin (duona) įimta Bsg.
12. užkariauti, paimti; laimėti: Miestą įim̃ti KII88. Vokiečiai norėjo inimtie žemę, ne žmones BsVVIII. Užpuolė sultono vaiskai miestą Tacca ir jį su šturmu įėmė I.Simon. Pilis buvusi netoli Vilniaus, kurią kryžokai 1393 m. norėjo įimti A1884,38. Rymą įims jo priešininkai A1885,86. Pilis neinimama būsianti LTII514.
13. užimti: Ir Lietuva yra inėmusi menką [pasaulio] dalelę LTI565.
14. įveikti, nugalėti: Tokia boba kap melnyčia, ir jei su ja susiimtai, tai kažin ar inimtái Alv. Jau aš savo draugų neinimu Kls. Aš jį lengvai iñimu Lš. Šitą meškos inimt negalėjo, jį levai … sudraskė LTI22. Spiečių leisk per vilko gerklę – jo jokios bitės neįims! Vlk. Kazys savo brolio neinims Vlk.
15. refl. tr. pradėti dirbti, užsiimti: Kokį norintis darbą įsiimti S.Dauk.
išim̃ti, i̇̀šima (i̇̀šema), išėmė tr.
1. ištraukti; pašalinti: Išim̃k iš akies krislą J. Tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliuką iš balos BsPII128. Atklapos (kamanų dalys) yr išimamos [važiuojant] ir įdedamos [jojant] Rt. Duoną iš pečiaus išimti (ištraukti) KI145.
| prk.: Gražiai išema (išskiria) vikus iš miežių [trejeris] Pl. Sėmenai, linai trąšas [dirvos] i̇̀šima Skr. Kai įlenda liga, tai neišimsi Jnšk. Argi aš tau išimsiu sopulį? Lp.
| Išėmėme (išlupome) kuprą, pripylėme pupų NS695. Mes išimsim (išgriešime) akis JD410. Skerdžius išėmė (iškėlė iš lizdelio) mano vaikelius JD552.
| Bulvių išėmei (išvertei) krūmą, tai vanduo tik gur gur Ss.
| Plauksiu jūres maružėles, aš išimsiu (išgriebsiu iš vandens) žiedužį JD1127. Kaip išimsiu žiedelį iš jūružių dugnelio, perstos visi kalbėję Niem26. Antelės išims man vainikėlį FrnS127. Mėsą iš puodo išim̃ti, lizdą išim̃ti, bitis išim̃ti KI145. Nėra kada grūdai iš pečiaus išema (išsemia) Ds. Aš, atėjus namo, neguliau, išėmus pečių kūriau Klt. Iš rūsies i̇̀šėmė bulbes J.
| Tu išėmei ger gyvatoj savoj (tau gera buvo gyventi) DP272.
^ Ant delno širdies neišimsi (jei netiki, neįtikinsi), piktiem žmonėm nasrų neužimsi (pikti žmonės vis ką pikta kalbės, jų nenutildysi) Ašm. Nupjauk galvą, išimk (išplėšk) širdį, duok kalbėt (birbynė, plunksna) B. Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo širdį išėmus parodyč A.Baran. Ką prastas įdės, nė geras nebišims (kai gausi mušti, reiks kentėti) Plt. Ką mes įdėsim, ponas neišims (gausi mušti, nepadės nė pono užtarimas) Žem. Bėga kaip akių i̇̀šimtas (bėga skubėdamas, nieko nežiūrėdamas) K.Būg, Šd, Slv.
| refl. intr., tr.: Turi išsiė̃musius (išsiė̃musis, išsiė̃musi) J. Per žiemą visas galas dobilų išsiima (daržinės galą sušeriame) Jnšk. Išsiim̃k pats, aš negaliu Kdl. Išsiim̃k peilį Sld. Išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių rš.
| Išsiėmiau porą šimtų rublių sidabru M.Valanč. Vienądien įdedami pinigai (į kasą), o kitą išimami̇̀ (atgal paimami) Žal.
2. išgelbėti, išvaduoti: Teatmen Poną savo Kristų iš numirusių prisikėlusį ir norintį bei galintį jį iš tos bėdos išimti BPII40. Aš juos iš smerties išimsiu BPII8. Idant mus išimtų ižg prakeikimo DP5. Idant mes … galėtumbim išimti būti Mž174.
3. išvalgyti; išgerti: Kai padirbi, tai pusbliūdį išimi lengvai Vl. Kaip griebė, tai visą stiklinę iškart išėmė Žal. Įpuolęs į karčemą, išėmiau malką Grg.
4. išnaikinti; išdildyti: Išim̃ti dėmes BŽ77. Spalvas išim̃ti BŽ23. Karštas vanduo visa ką i̇̀šima Trgn.
| Da ne visą várputį i̇̀šėmei (išakėjai) Kt.
| Gilią duobę i̇̀šėmė Ėr.
| Žuviai vidurius i̇̀šėmė Rm.
| Dantį i̇̀šėmė (ištraukė) Rm.
| prk.: Pragyt pragijo, bet sveikatą išėmė Prng.
5. išskirti: Neišema pasukų, ir yr greitasviestis Šts.
| Sako, kad išims [iš susisiekimo] šitą autobusą Krsn.
6. išlyginti: Pardžiūvus skarelė – neišima rukšlių [laidynė] Sml.
| prk.: Pabuvęs vieną mėnesį pas mane, išėmė jis garankštes (pariebėjo) Lš.
7. išmokti; pasisavinti; nukopijuoti: Mano kalba neprigimta: iš kitų šalių, pusių žemaičių išimta LTI514.
| refl. tr.: Durną madą išsiėmei neit gult iš vakaro Sdk. Kokią jūs madą, vaikai, išsiėmėt vis vienas kitą draskiotis? Ds. Po žodį išsiimsi (prisiminsi), ir bus graži [daina] Ad. Raštą [audeklui] buvau išsiėmusi nu kaimynės Dr.
8. iškirsti, išpjauti, išgriežti: Kalaviją išimu SD41. Va, čia kiek išimsi, ir bus gerai Mlt.
9. išpildyti (drabužį, autuvą); tikti matui: Platumas nei̇̀šima ilgumo Ėr. Man per erdvą žiponą pasiuvo, aš jo neišimu Lš. Aš šituos kailinius gerai i̇̀šimu Brt. Kur tau jis išims tokią mierą! Ds. Jo siuvimus visada labai gražiai i̇̀šimu Dl. Pečius kailinių dėlto i̇̀šimi, nor neišrodai storas Alv. Da ir ãnas gerai (kaip reikiant) šitų kalniokų nei̇̀šima Trgn. Tu, vaike, dar mažas, dar tėvo kelnių neišim̃si Ml. Ne kožnas sūnus tėvo išsegtą išima Rod. Šituos pavalkus išimdavo Sartasai Sdk. Jo koja neišima čebato Iš. Vaikas dar neišima tėvo batų Pbr.
10. iššaukti, išmobilizuoti; išrekvizuoti: Išėmė į karą visus vyrus Šts. Į vainą išimti̇̀ vyrai Gs. Nebėr arklių, visus i̇̀šėmė [kareiviai] Ėr.
11. gauti; paimti iš anksto: Kiek ans iš tos pasėlės i̇̀šima, o netura ir netura piningų Plt.
| Berniokui buvo 400 algos, du šimtus i̇̀šėmė, da du liko Jnšk.
12. išpirkti; nupirkti: Žmonės apstojo ratus ir kaipmat išėmė visus paršus Ėr.
| Paprašyk, kad bilietą išim̃t Trgn. Nuėjo stotin ir i̇̀šėmė bilietą Slm.
| Išimk alaus tuziną, aš pagydysiu tavo švykštulį Ggr. Išėmė ans ir antrą pusbutelkę – beturįs piningų Šts.
| refl. tr.: Nuėjom stotin, išsiėmėm bilietus Viln. Aš išsiimsiu bilietą Ut. Ar jau bilietą išsiėmei? Krtn. Jurgis su savo draugu išsiėmė degtinės butelį ir pradėjo gerti rš.
13. išreikalauti: Išėmė iš mane mokestį Srj.
| refl. tr.: Išsiimsiu išimtinę ir eisiu į miestelį gyventi Vkš. Butą pragėrė, beišsiėmė išimtinę Šts. Išsiėmė arklį, karvę ir gyvena karšybo[je] Lnk.
14. euf. pavogti: Jam bažnyčioj pinigus iš kišenės išėmė Jnšk.
15. išskirti, daryti išimtį: Klausykitės tada visi, neišemu nei vieno ir visiems sakau Sz. Visas salas mes gerai žinome, tai tiesa, bet išėmus Šventąją V.Piet. Išėmus vieną mirtį, nėr ant šio pasaulio nieko be vaisto DP522. Visas žmones mylėt liepia, o nieko ižg čia neišima DP528.
išimtinai̇̃ Žmonės … tebesitenkino beveik išimtinai maldų knygomis ir kalendoriais rš.
| refl. tr.: Par nedėlią vieną dieną išsiemu, neitu pri darbo Šts.
◊ medų išimti pažiūrėti, iškopinėti bites: Išimu medų SD259. Dar kiti labai gudriai nora daryti, ir medų išema pirm šilų žydėjimo S.Dauk. ×
ant parankos išimti už užstatą laikinai, iki teismo iš kalėjimo išvaduoti: Sėdėjo kalėjime, dabar tėvas išėmė ant parankos Ėr. ×
mierą išimti išmatuoti: Vesiuos pri siuvėjo, išims mierą, suknę juodą pasiūs Žem. Jis atėjo mūs langų mieros išim̃t Lš.
nuim̃ti, nùima (nùema), nùėmė
I. tr.
1. pašalinti; nutraukti: Pūtė toks didelis vėjas, jog reikėjo nuimti visas bures J.Balč. Medinis tiltas, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas rš. Nuėmė jam pančius SkvApD22,30. Nu stalo nuimti B. Nuims šinkorka kepurėlę JD1040. Man vis vien kai kaltūną nuėmė, kai dukterį išdaviau Ml. Pamačijo šitos liekarstos, kaip ranka nuėmė [skausmą] Skdt. Šiemet jau obuoliukų nesimato – kap ranka nùimta (visai nėra) Arm. Išsimiegosi – kaip ranka nuim̃s (nebebūsi pavargęs) Slm. Aš nùėmiau (nurinkau) kaupą, nebebirs bulvės iš pūro J. Nė dešimtos dalies [kiaušių] nesuvalgys, nė kaupo nenuims Žem. Nùimam (nukeliam) puodą nu ugnies StngŽ67. Subėga vilkai an eglę ir rodavojas, kaip reikia nuimt siuvėjas nuo eglės BsPII322. Būt jie nuėmę vainikėlį, būt jie pašėrę žirgužėlius JD27. Jis nuėmė vainikėlį kaip ryto raselę, jis uždėjo nuometėlį kaip tamsią naktelę BsO67. Vainikeli muno, žaliukeli muno, šį vakarą ant galvelės, o ryto[j] rytelį užtekės saulelė, nuims tavi nu galvelės StnD15.
| prk.: Jau geriausias vyšnias strazdai nuėmė (nulesė) Gs. Sugrįžk, bernyti, sugrįžk jaunasis, tu, nuėmęs vainikėlį, pats šalin išjosi JV236. O ir ateina tas šelmis bernelis ir nùėmė vainikėlį nuo mano galvelės JD499. Galvojom, kad lis – truputį dažtelėjo (tekštelėjo), nùėmė (nuplovė) dulkes, ir vėl gražu Grž. Nuėmė kietumą, kad patryniau dalgį su raudonai įkaitintu gelžiu (atleido ašmenis) Šts. Noriu, kad mokesnis būtų sumažintas arba kad jis būtų nuimtas rš. Nuimti sopulį BŽ148. Jam šlovę nùėmė (nuplėšė) Jz. Visai tau garbę nùėmė Gs. Anas man nei uždės, nei nuims garbės Ds. Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes ps. Jau jį nuėmė nuo darbo (atleido iš tarnybos) sp. Sunkumas arba našta sielos est nuimama DP436.
| refl. tr., intr.: Nusiėmiau nuo pečių uodus ir musis BM145. Sako, esą plaukų, katrie nusiima (galima nuimti) Ds. Atsitikdavo dažnai, labai dažnai, kada tėvas Karalius nusiimdavo (nusijuosdavo) diržą I.Simon. Palik mus – tarė, skubiai nusiimdama (nusimaudama) pirštinę rš. Mes jį (šunį iš medžio) nusiimsma (nusikelsime) BsPII322. Be vainiko pasilikus, nusiimsi ir kasnykus O.
| prk.: Jis nuo savęs kaltę nusiima (išsiteisina) rš. Dienos prisidėjo, o nakties nusi̇̀ėmė (sumažėjo) Ėr.
2. nudirti, nulupti (odą, luobą): Daktaras nuėmė akių vilkį Krš. Negalėjo viens odą nuimti CI50. Žumušė lapę, kailį nuėmė Rod. Nušaus tave strielčiukėlis, nuims tavo kailelį VoL350. Kad tiktai [dvylis] pagaišo, rakalis nuėmė jam skūrą Tat. Mes nuimsim lokei lūpas JD965. Indėnai gali kartais apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus J.Balč.
^ Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuimsi (per daug neuždirbsi) NžR. Tėvas žadėjo tau skūrą nuimti (mušti) Rm.
3. suvalyti, sudoroti (javus, daržoves): Rudenį kolūkiečiai nuėmė neblogą derlių J.Avyž. Kolūkiai be nuostolių nuėmė visų žemės ūkio kultūrų derlių sp. Ar jau baigiat imt? – Jau mes viską nùėmėm Gs. Jau nùėmėm javus, suvežėm Šts. Kai nuimi javus nuo laukų, visi darbai gynėti Rod. Bulvės ir burokai jau nuimti (nukasti, sudoroti nuo daržo) Jnšk. Prieš nedėlią ir daržus nuims Pls. Da pašariniai runkeliai nenuimti Kt. Tujau reik apynius nuimti S.Dauk.
| refl. intr., tr.: Kai javai nusiims, bus lengviau ganyti J.Avyž. Po tam einam germūles nusiim̃ti StngŽ71.
4. padaryti planą, nuotrauką ir kt.: Jis turėjo nueit dvidešimt penkis kilometrus, planus nuim̃t, viską sužymėt Raud.
| refl.: Dukryte, nueik į miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) Žg. Nusiėmėm dėl paso Ktk. Reiks ir man kada su tėveliu nusiim̃t Vžns.
5. iškirsti, nupjauti, nukirsti: Mūsų atminime miškus nùėmė Lb. Pirmiau šilo būta, dabar šilas nùimta Tvr. Nuim̃k tą šaką nuo rąsto! Ds. Nuim̃k šitą išsikišimą Mlt. Aš labai bijau, kad man rankos nenuim̃tų Plv. Skaldė kūlius, ir nuėmė rankos pirštus su paraku Plng. Tam nelaimingam žmogui reikėjo visą ranką nuimti prš. Pakaustei ant visų keturių – ar nenuim̃s kam kojas (ar neišspirs, neišmuš)? Gs. Budelis nuėmė galvą M.Valanč. Aš tau galvą dalgiu nuimsiu rš. Jau žino katinas, kad jau visiem galvas nuėmė BsPIV287. Aš tau nuimsiu galvą su šituo kardu Gž. Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi! BsPIII285. Nùėmė mano sūnelio galvelę ant baisios vainelės (d.) Nč. Šviedrią šoblią parodė, jai galvelę nuėmė TD58. Kaip tik ėjo pirma kulka, galvelę nuėmė TDrIV159. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji galvą nuėmė (d.) Ms. Aš tau galvą nuimsiu, kad tu mane apgausi Ds. Padarytų jis man teip, aš jam galvą nuimčiau Srv. Jeigu neišgydysi apsiėmęs, tai aš tau galvą nuimsiu BsPII284. Tu jam galvą nuimk, o anas vis savo gieda, ir gana Švnč. Žybt, ir nùėmė vokytį nu kojų Žr.
| Nenuėmiau taikinio (nepataikiau, nekliudžiau), ir šūvis nuejo pro šalį Šts.
| Taip gerą banką [kortomis lošiant] nuimi (nukerti, išloši) rš.
| refl. tr.: Imsiu šoblią, imsiu šveitrią, sau galvelę nusiimsiu d.
6. užmušti, nušauti: Jis iškart tris antis nùėmė (nušovė) Lš. Šautuvas nenuema zuikį Trk. Jo strielba ir iš tolo nuima kiškį Ck. Aš jį iš dubeltaukos nuimsiu Alv. Patruliai tyliai prislinko prie apylinkės, nuėmė sargybinius rš. Ir kvailys, kad tik turėtų šautuvą, teip lekiantį kiškį nuimtų Srv.
7. nukąsti, nudažyti: Kur gera kvarba, tai ir siūlus gerai nùima Trgn. Kad nors jau kvorba gerai nuimtų Sdk. Kaip tik prastus siūlus kišt ton pačion kvarbon, tai nùima gražiausia Lkm. Prasti dažai nenuėmė baltų vilnų, tik apžilino Ggr.
II. tr.
1. nuvarginti, nukamuoti; apsvaiginti; sustinginti: Nùima rankas, kol priverži vežimą Rz. Kas šiandien buvo Alytuj, tai arklius ratais nuėmė Alv. Nùėmė nuog visko, ne tik jau nuog kojų – visą pagynė Lp.
2. sujaudinti; paveikti; nupurtyti: Aštrus tėvelio pabarimas baisiai mane nuėmė Š. Ji išėjo į gatvę, ir ją visą net nuėmė: netoliese nešė grabą A.Vien. Kai pamačiau Jonuką, tik nuėmė visą Sdk. O žmogų daug nùima kokis nesmagumas Lp. Pamatau jį, ir nùima visą Trgn. Baimė nuėmė ją visą, širdis nuo krūtinės tartum atitrūko rš. Pamačiusi savo draugę, ligos nuimtą, dar labiau nusigando A.Vien. Kai tik išejau iš pirties, visą ir nùėmė (apsirgau) Ktk. Visas tik nùimtas, koks perbalęs Trgn. Liga nùėmė visą Ds. Nieko jam nesopa, tik taip visas nùimtas guli Užp. Žmogus nuimtas kvarabos guli kai malkapagalis Prng. Taip bloga man pasidarė, taip nuėmė visą, kad net pastovėti nebegalėjau An. Man kažin ko pusiau nùėmė, gal jau reiks sirgt Slm. Geras vynas greičiau žmogų nuima (apsvaigina) kap arielka Prng. Spiritas gali taip nuimti, kad nieko nebejausi Slm. Išgėriau keletą stiklelių – tik šiulta šiulta, ir nuėmė visą Ds. Kap parūkau stiprą tabaką, tai tep galvą ir nuima Lš. Kap pabuvau in oro, tai šaltis suvisai kojas nùėmė Arm. Mane šaltis kad nùėmė – jau reiks turbūt sirgt Ds. Išėjau ant orą, tuoj šiurpas nùėmė Ėr. Šaltis nuema ligoną Šts. Šaltis nùėmė visą Ds. Visą nùėmė šaltis Jnšk.
3. refl. pasigerti: Ėmė nùsėmė gražiai Lp. Nusėmęs buvo visai Lp. Išgėrė kelias čėrkas ir tep nusi̇̀ėmė, kad nei paeit negali Mrs.
III. tr. samdyti; nuomoti: Reikėjo tau vienam visas vagonas nuim̃tiej Trgn. Čia jau Jusys nuėmė ganiavą, reikė anksčiau Ut. Kad nùima ežerus, tai ir tinklus turi Trgn.
| refl. tr.: Tura nusiėmusi miestalė[je] kvaterą Dr.
paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė
I. tr., intr.
1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk ginklelius, eik į svirną ilsėti (d.) Plt. Paėmė nešioti ant rankelių JV601. Aš paduškos nevogiau, penkiais pirštais paėmiau NS198. O meška, paė̃mus su savo kanopa, metė jam an akių LB168. Paėmė vaiką iš karalienės BM19. Man iš po akių vilkas pàėmė paršą Grš. Aš paėmiau (įsitvėriau) jam už rankos Blv. Paimk trumpai kamanėles, kad nė neskambėtų JV927. Žuvų yra, tik neina jas paim̃ti (sužvejoti) Kbr. Niekas nepàėmė to lydžio – vis išlekia Ėr. Nubėgs lig keliu[i] [pasibaidęs arklys], ir paims (sulaikys) žmonės Slm. Puci, puci, Briseli, paim̃k (siundo šunį)! KlvrŽ. Šuo ne visada katę pàima (pagauna) KzR. Paim̃s (pakels ir pradės vyti) šuva kiškį, tai penkius kilometrus nepaleidžia Ėr. Mūsų šunes buvo ne bet kokie: jie paimdavo hienas ir vilkus naguosna Blv. Tai kad ką norėsi paimt (įsidėti) in krepšį, tai tik sakyk: „Eik in krepšį!“ BsPIV23. Kažno ar an du vežimu paimsma (sukrausim) Sdk. Dėl to litra (= litras) daug pieno paima Trgn. Ėjau arklių paimti (išvesti) nuo rugienų Rd. Jonas ir tai nepaėmė šio pikčiurnos [arklio], o tu paimsi̇̀ Trgn. Ko gi šitie sveteliai čionai suvažiavo? … Argi mane jaunuolytės pagiimtų (paimti ir išvežti)? (d.) Jž. Vėl paėmė (nusivedė) į labai aukštą kalną SkvMt4,8. Pàimamas (pakeliamas) tiltas K. Paimk (atmatuok) šimtą žingsnių nuo čia ir įkišk biržį Ut. Niekas mus neįtikins paimti kitą kelią (pasukti kitu keliu) rš. Aš paskui nepàėmiau (nepasukau) tuo keliu Lp.
| prk.: Pakilo vėtra, paėmė jo akrotą, metė ing akmeninį krantą marių Tat. Mus žiemys nepàima (neužpučia) per girią KzR. Kai pàėmė vėjas, tai dakalkos skalam skalam Gs. Nėra kas paim̃t (pjaunant maža žolės) Vlkv. Čia visai maža žolė, net dalgis nepàima Trgn.
| Paimk tu ją kokiam darbe (ji gerai dirba, nesusilyginsi su ja)! Dr. Iš ausies pàemu (įsidėmiu, išmokstu) natį Dr. Syla meilės nepaimsi (mylėt nepriversi) Tvr. Košės yla nepaimsi Aps. Do ir jos plika ranka nepaimsi (ji neprasta, nepaniekinsi) Ds. Ketvertą [vaikų] paėmė žemė (keturi vaikai mirė) Kt. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė (atkreipė į jos žodžius dėmesį) rš. Reik vaiką pri savęs paim̃ti (žindyti) KlvrŽ. Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą (kad jau daug kas žuvo, tegul žūva ir kas liko) D168. Tylėk, paimsuot rykštę (plaksiu tave, mušiu)! Kv. Paimkit jam pagalį! rš. Ar nereiks tam svečiui šluotą paim̃t (ar nereiks svečią išvaryt)? Alk. Bent sykį savaitėj netikėtai paimdavo šluotą (pašluodavo kambarį) rš. Kad tave velniai paimtų! Ut. Kad jį pirmutinė kulka paim̃tų! Brt. Kad taũ žemė paimtų! Ut. Kad taũ paimtų̃ smertis! Arm.
| refl. tr., intr.: Patamsy toks mažas obuolys pasiėmė Ėr. Žmogus, ant kelmo pasilipęs, mietą pasiėmęs J. Pàsėmiau nosinę Vlkv. Ana pati pasi̇̀ima, nereikia duot Trgn. Ar tas siūlas pasi̇̀ėmė (audžiant įsiaudė)? Rdm. Ar negali pats pasim̃t sau valgyt? Ds. Pasiėmė krėslą ir atsisėdo priešais J.Balč. Vaikiukai pasiėmė pančius vyti Žem. Jau toks pats darbą pasiima (žino, kada ir ką dirbti) Gs. Aš jau turiu pasiim̃t vyšnią ant širdies (turiu suvalgyt vyšnią), taip rūgšties noriu Skr. Iš pasiimtų (įsidėtų) tų pinigų kelionei beliko visai maža J.Balč. Laivas turėjo pasiimti kuro J.Balč. Kiek pàsimi ant stalo, tiek suvalgai Skr. Vėl vaikščiosiva, pasiėmę (susikabinę) už rankų rš. Pasiėmęs už rankelės, į dvarelį vedės (d.) Vdk. Pasiimk (pasikelk) andaroką: susišlapinsi Rdm. Jis kas rytas eidavo žemyn į kaimą, pasiimdavo ožkas ir varydavos aukštyn į ganyklas Mš. Pasiėmęs šunis, eina medžiotų Blv. Nuvažiavo į viešbutį pasiimti Audos su Paspartutu J.Balč. Tėvą pasiėmė pas save BsPI168.
| prk.: Mes negalime laukti malonių iš gamtos; mūsų uždavinys pasiimti jas iš jos rš. Pasiimk akis į ranką (gerai žiūrėk) ir atrasi Dr.
2. įsmaugti; patrumpinti (drabužį): Matai, Marė dar su paimtu jaku I.Simon. Gali paimti paimką bent par porą pirštų Brs.
3. sudoroti, suvalyti (javus): Vasarą visko yr, viskas gera, tik reikia paim̃t Skr. Ka trąšų būtų, paim̃tų savo derlių Krtn.
4. patempti, pajudinti; pagalėti ką dirbti: Kumeliotė nepaima šito vežimo Skdt. Šyvasis kad paėmė vežimą, ir bėrasis pagavo traukti Dr. Jeig arklys iš karto gerai nepàema, tai paskui sunku beprisivyt Ds. Nepaim̃s (nepaveš) ir iš vietos tavo kuinas šito vežimo Ktk.
5. priversti; paspausti prie darbo; prialsinti: Vakar arklį gerai pàėmėm, tai šiandien štyvas Slm.
| Na, bet reiks save paimti į rankas (susidrausminti, prisispausti prie darbo) rš. Paėmęs save į rankas, aš abejingai pasakiau rš.
6. refl. pasiryžti: Pasiėmė eiti svieto žvalgyti BsPII145. Pasiim̃siuos ir išmoksiu Šts.
7. refl. apsiimti: Tenepasiema nėkur eiti, teateita linų rauti Nt.
8. užmušti, nudėti, nušauti: Vienu kirčiu penkias muses paėmiau Vdžg. Tokiu šautuvu kiškio nepaimsi̇̀ Lkm.
9. paveikti, paliesti; priimti, pritraukti: Sviestą gali paim̃t koks kvapas Ėr. Šalčio pàimtos bulvės Ėr.
| Taukai nepaema sūrimo, nepriema druskos Šts.
10. įdėti, įtraukti į burną; pavalgyti, paėsti; suėsti, išgerti: Jei jos vyras paims tavo vaistų, tai tuoj liks sveikas rš. Išalkęs buvau, nu tai gražiai pàėmiau Ll. Ta kumelė daug į save pàima – neiššersi Rs. Ir paršiukai paima daug grūdų Stl. Mūs kiaulelė tai pàima to ėdesio: tuščias ir tuščias lovys Skr. Kai lauke sniegas, vištos maisto pàima (reikia joms daug lesalo) Skr. Pàėmėm (išgėrėm) užėję po porą burniukių Skr. Mudvi dažnai pàimam Šilinėj Skr. Pàima per viršų (per daug išgeria) Ėr. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitę kaip nieką rš. Mūsasis kunegas yr šnapšę paemąs ir numinę pakeląs Tl. Keturias stiklines pàemi kavos, tai drūtas Prn. Steponą vėl sakė esant slinką, savo burną paimantį (išgeriantį, girtaujantį) M.Valanč. Šnapso daug į save pàima (daug išgeria) Rs.
| refl. tr.: Petia pasiėmė pilną burną oro A.Vencl.
11. pareikalauti: Tiek arklių iššert, kiek tai pàima Lkš. Tas darbas paėmė daug laiko rš.
12. refl. pasižadėti; apsiimti: Mindovė (= Mindaugas) krikštytis pasiėmė S.Dauk. Yra didelė gėda nu kitų paskolyti ir pasiimti jiems atduoti, o nėkados skolos nemokėti S.Dauk. Jokūbas, didžiai įsimylėjęs, pasiėmė tarnauti M.Valanč. Kiti pasiima padirbti … trobesius, gelžies kelius, tiltus M.Valanč.
13. suprasti; įsidėmėti: Ne mūs galvai paim̃t, ką jis čia rašo Vlkv. Aš tų litarų negaliu paimt Ml. Senis tuoj paėmė jo nupasakojimą, o aš nė kaip negalėjau paimti Kltn. Ko paimt negal silpnybė mūsų SGI143. Kad mokslą nori paimti, turi gerai valgyti Dr. Mokslą yr paėmusi (mokyta) Šts.
| refl.: Nė vienas vaikas nepasiėmė, tik aš vienas buvau išmokęs, supratęs Šts.
II. tr.
1. pašaukti (į kariuomenę): Murka nepaimtas J.Jabl. Ir paėmė mane jauną į kareivių pulkelį JD765.
2. išvesti (į nelaisvę); areštuoti: Visą dešimtį giminių į nevalę paėmė ir į Asiriją nuvedė S.Stan. Buvo ir sekretorių paė̃mę Ėr. Ar tiesa, kad tavo gaspadorių pàėmė? Švnč.
| refl.: Jie nedavė pasiim̃t (nepasidavė) Skr.
3. užkariauti; laimėti: Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti rš. Supraskite pagaliau, brangūs draugai, kad valdžią reikia paimti jėga, kova, sukilimu rš. Laisvės nekrinta iš dangaus, jos yra paimamos, tarp kitko, gerai organizuotos darbininkų partijos dėka rš.
4. užeiti, ištikti, apimti (baimei, juokui): Jį paėmė rūpesnis ir baimė J.Bil. Kad pàėmė juokas! Pc. Jau jį visą baimė paėmė LTI172. Lakstė boba, bailės paimta Rd. Vilių paėmė nemalonus šiurpas I.Simon. Mane paėmė miegas rš. Arklys gulasi, keliasi, paima jį karštis rš. Tik išėjau į orą, tuojau paėmė šaltis Jnšk. Tus būtum ir piktumu paėmęs Pln. Kogi juokies lyg durno (= durnumo) paimtà?! Ds. Paėmė rūpestėlis, kad atjoja bernelis (d.) Kp. Žmogus rūpesčio pàimtas J.Jabl. Maža ką pykčio paimtas gali prisakyt ant žmogaus Ds. Ka pàėmė jį liga, vos išsigaiveliavo Gs. Gal ir šita akis paimta [ligos], kad vis juoduliukai maišosi, kaip musytės skraido Al. Eik gult – atrodai kap visas ligos pàimtas Gs. Paėmė jį kokia nogloji, va jau trečia diena guli Arm. Jei mane paima skaudulys, tai aš gulu Lp. Pàėmė mane gailestis į jį bežiūrint Gs. Ūkininkę džiaugsmas paima J.Jabl. Ją visą paėmė skausmas J.Balč. Paėmė ir juos noras pašūkauti J.Jabl. Pamotę paėmė pavydas TŽV640.
| Mane širdis paėmė (užpykau), kai supratau, kad anas pavogė mano rūbus Prng. Kolei jis prisiruošia išvažiuot, tai jį ir pusrytis pàema (ateina pusryčiai) Kvr. Man gailu paėmė (pasidarė) bičių Šts. Negulėk ant pečiaus, ba paims (sugaruos) galvą Alk. Kad mielės paimtų (kad prasidėtų rūgimas), deda miltų į numinę Ggr. Ale greit pàėmė rūgštis agurkus (greit įrūgo) Slm.
| refl. tr.: Stingulys pasėmė jį kiaurai rš.
III. tr.
1. vesti (moterį); ištekėti; gauti žentą, užkurį: Paimu moterį SD448. Kriauza apsisvarstė ir paėmė jo Mortą P.Cvir. Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos? … kas gi tave paims pliką? Žem. Auk ir lauk, aš tave paimsiu Lnkv. Vaitkiukas pàėmė Dailidžiukę Skr. Jis turi paėmęs mano seserį Mrs. Mes tavo dukrelės paimt norėjom J.Jabl. Tai kas, kad jauną paim̃s Dgl. Labai noriąs paimt sau jauną mergytę až pačią BsPII240. Pàėmė ir su namais, ir su žeme Ad. Pasėjau linelius, kur lyguma, paėmiau panelę, kur mylima NS613. Cit, neverki, panytėle, sugrįšiu ir sugrįžęs iš vaiskelio paimsiu (d.) Pnd. Tobijošius užaugęs paėmė moterį S.Stan. Paėmiau pačią ir todėl negaliu ateiti brš. Suliūbiju, jog tave paimsiu DP69. Bau nežadėjai kuriai kitai paimti jos ažu moterį? brš.
| Ar turi gerą ir nepriverstą norą šitą, kurį regi ties tavimi stovintį, ažu vyrą paimti? brš. Ant Zosikės trakšt ir paimu žentą! Žem.
| refl. tr.: Tu pasiimsi sau lygią I.Simon. Pabus pabuvęs (pagyvens), o paskui, kokią norės, tokią pasiim̃s Skr. Vainikais rėdydavo senieji tuos, kurie pasiimdavo SPI225.
2. pasamdyti, priimti į darbą: Buvome paėmę plūkėją linų plūkti Jnšk. Reiks paim̃t vaiku[i] nešiotoją Slm.
| refl. tr.: Pasiimsiu dienyką (padienį), padės mišką suvežt Jnšk.
3. pasisavinti; nusavinti: Gaspadinystę pàėmiau Rdm. Kad pergalė būtų visiška ir galutinė, reikia dar paimti visa tai, kas vertinga kapitalizme, pasiimti visą mokslą ir kultūrą rš. Čia yra šis tas paimta ir iš Kuršaičio žodyno J.Jabl.
| refl. tr.: Atiduok, kas mano, ir pasiim̃k, kas tavo BŽ248. Savo radęs, gali pasiimti Pp.
| Vokiečiai tiktai prūsų vardą turi pasiėmę rš.
IV. tr.
1. gauti, įgyti: Kiek pàėmei ažu rugius? Sdk. Keletą rublių už uogas paėmėm Mrj. Ar jau pàėmei kokius devynis rublius už pamidorus? Jnšk. Nėr iš ko paimti pinigų (neturiu ko parduoti) Jnšk. Juo daugiau paimsi, juo daugiau išleist reiks Jž. Paėmiau paėmiau, tris šimtus rublelių paėmiau (d.) Upn. Paėmė kaip už kviečius (brangiai) Ukm. Laišką nuo tavęs paėmė Jonas Pš. Dažnai iš pašto grometą paimdavome Pt. Ar pàėmėt pinigus, kur siuntėm? Jnšk. Jeigu jūs paimsite šį laišką, tai prašom atsakyti rš.
| Gira plutą paema kaip dangtį (ant giros pluta užsideda) Šts. Kad ėstų kiaulė, veikiai paimtų kūną (suriebėtų) Šts. Tai jau jis, drąsą paėmęs (įsidrąsinęs), kai davė jai, kai davė! Skr.
| refl. tr.: Ar jie pasiima sveikatos to[je] Palango[je], ar nu papratimo važiuo[ja]? Dr. Su žmogumi nuolatos begyvendamas, [arklys] žmogaus būdą pasiima Blv.
2. pasiskolinti: Puidokas iš banko pàėmė pora tūkstančių Up.
| refl. tr.: Savo [pinigų] nesutekdavom, reikdavo ir iš bankos pasiim̃t Slm.
3. nupirkti: Gaila buvo nepaimti Ėr. Turėjo aviečių – tuoj pàėmė Ut. Paim̃k kokią bandutę vaikam lauktuvių Alk. Mieste be pinigo nė aguonos grūdo nepaim̃si Jnšk. Ale tai dyvai, kad ir už du šimtu nemožna paim̃t BM33.
| refl. tr.: Turim pasiė̃mę šiek tiek miško Užv.
4. išsinuomoti: Cigonai ant žiemos paima kambarį ar mieste, ar kur kitur Skr. Trejus metus turėjau tą sodą paėmęs Ėr.
5. euf. pavogti: Nepalik pernakt drapanų ant tvoros – da kas paim̃s! Slm. Kaipo gal kas ineit namuosna stiprojo ir jam paimt šarvus jo, jei nesurištų pirmai aną stiprąjį BtMt12,29.
6. refl. paaugti, patarpti: Gerai tas lietus – gal kiek pasiims vasarojus Srv. Kaip tik palijo, tai tep žolė ir pasėmė Lš.
V. tr.
1. įveikti, nugalėti (imtynėse); laimėti: Kas, kad jis mažas, o gerą vyrą pàima Ll. Vyras kaip bačkiukas, nedaug kas jį ir paims Srv. Jis stipras, aplinkui nėra nė vieno, kas jį paimtų rš. Mūsų avinas jūsiškį labai lengvai pàima Up. Šuva geros katės nepaima Ėr. Kiekvienas šuo mūsų kudlį paims Srv. Anys turėjo seniau meitėlį, kad visos ūlyčios šunes nepaimdavo Ds.
| Šiandien visos dirvos nepaimsma (neįveiksim aparti) Ll. O jie puikiai vedasi, ne bet kas juos paims (susilygins su jais)! Ėr. Iš nieko pinigų susikrovė, ir paimk tu jį, kad nori! Ds. Paim̃k tu ją (ji labai gudri)! Švnč. Tu jo nepaimsi̇̀: kur prieis, te jo viršus Trgn. Kazys daugiau rado riešutų. – Paim̃si Kazį! Trs. Paim̃k tu ją kokiam darbe! Ds. Jį sunku paim̃t ant kalbos Skr.
2. pabarti, prispirti, griežtai su kuo pasielgti: Paim̃k gerai [vaiką], tai nebelakstys, kur nereikia! Slm. Paim̃k, ir prisipažins Slm. Ją kad paėmė močia, tai net raudot pradėjo Slm.
| refl.: Pasiima pasiima su bobom, ir vėl tuoj geras Jnšk. Einam pasiimt! Mrs.
3. apgauti: Manęs nepaimsi: aš vėtytas ir mėtytas rš. Dabar ir mažo vaiko nebepaimsi Ds. O jo geruoju nepaimsi (lengvai neapgausi): ne pirštu perintas, ne bačkoj augintas Pkr.
| Aš jį paėmiau į maišą (apgavau, apsukau) Gs.
VI. tr. pradėti: Trečią nedėlią paėmėm gyvent Ml. Kad būt dviejuo paimta velėti, būt jau pabaigta Užv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž. Nuėmėm pusę rugių lauko, paimam kitą valyti rš.
| refl.: Duona pasiėmė rūgti Šts. Kad susitūrėtų stogas, reik kloti su prielotėms: stogas kiteip pasiema eiti Šts. Du metai suėjo, treti pasiėmė Ukm. Pasiema vėl gailėtis S.Dauk.
VII. intr. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo stiprumui, staigumui pažymėti: Rodosi, papūtus vėjeliui, paims pasikels rūkas rš. Paėmė ir numirė Švnč. Jis norėjo paimti ir šaudyti į bizonus J.Balč.
◊ žõdį (bal̃są) paim̃ti gauti susirinkime pirmininko leidimą kalbėti: Žodį paima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp. Staiga paėmė balsą Raidžius Db.
kantrýbę paim̃ti iškęsti, susivaldyti: Kantrýbę paė̃mus, reik kęst ir tylėt Gs. Klausydamas jo kalbos, aš kantrybės nepaimu Trgn.
pasiim̃ti ùždavinį (páreigas, priédermę, atsakomýbę) įsipareigoti: Jau pasiėmė pareigas šiuo atžvilgiu sp. Vadas pasiima ant savęs priedermę ginti silpnesnius nuo pavojaus Blv. Pasiimti atsakomybę rš.
rū́gštį paim̃ti pradėti rūgti: Duona labai rūgštį paėmė negardžią (negardžiai įrūgo) Užp. Įkišė [giron] dvi riekes [duonos], ir pàėmė nuo duonos rū́gštį Sl.
vir̃šų paim̃ti nugalėti, laimėti: Mes tvirtai tikėjomės, kad partinė pareiga labai greitai paims viršų prieš natūralų norą „išlieti tulžį“ rš. Paėmė prekybos kovoje viršų J.Balč.
paim̃ti į nãgą (ant nagų̃) pabarti: Miestely kad pàėmė jį ant nagų̃ (ėmė barti) Bd. Ka pàėmė gerokai į nãgą, vaikelis ir krokti pradėjo Vvr.
paim̃ti ant dantų̃ pabarti; apkalbėti; pašiepti: Susitikęs savo švogrių, kap paimsiu ant dantų (išbarsiu), tada jis žinos, kap gyvena ant svieto Nč. Kai aš ją paimsiu ant dantų, tai ji žinos, kap pletkus vedžiot! Alv. Tai da Kaziokas kad paimt an dantų, neturėtum ką sakyt Skdt. Jie mane kap paėmė ant dantų, tai vos aš ištrūkau Lš. Jis tai jau kad paima ką ant dantų (apkalba)! Bd. Paimk paimk in dantų, o tai labai razumnas Ut. Ka mans visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti Ll.
paim̃ti ant liežùvio pašiepti: Bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio (pašiepdami, erzindami) V.Myk-Put.
paim̃ti ant barõno kamantinėti, tardyti: Paėmė jį ant barono, kur jis pavadį padėjo Rdm.
linùs paim̃ti paklotus linus pakelti, sugrėbti į kūlius: Oi kas tau, motule, linelius paims? TŽI182. Ir paėmiau žalią liną, tindralialia žalią liną d.
paim̃ti jáutį (kui̇̃lį) pasivaikyti, pasibėgioti (apie gyvulių patelę): Karvė jau paėmė jaučius B.
périmti, périma (pérema, per̃ima), pérėmė
I. tr.
1. imti ką per pusiau, pusiau: Kalė parema šunytį par pilvą ir nešas Šts. Párimk (sulenk) tą siūlą, ir susuksiam trilinką! Šts.
2. prk. kiaurai paimti, pereiti; patraukti, paimti: Ot smarkus vėjas – ir per kailinius périma! Lš. Párėmė vė[ja]s, ir gavau reumatizmą Dr. Tas vė[ja]s párima žmogų kiaurai Užv.
| Mariutė tik perėmė akim ir mirė Lz. Jau ir anas velnio périmtas (nebegeras, niekai) Dglš. Kas jam rėžt, kap jis velnio perimtas (užpykęs, pagedęs) Lp.
3. nukelti, sugriauti (tiltą): Tiltas yr parimtas, kad negalėtų kareiviai par upį parsikelti Šts. Kryžiokai, užstalė[je] sėdėdamys, pamatė atskriejančius žemaičius, vos bepaskubėjo tiltus parimti ir tuomi savi gelbėti S.Dauk.
4. paimti iš vienų rankų į kitas: Lotsas tuoj nuėjo perimti vairo iš kapitono rš. Perima sūnų iš mano rankų ir stato aslon rš. Išeina mergelė, balta lelijėlė, mano žirgą perimdama, mane žadindama (d.) Mlt. Toliau périms malūnas Srd. O su laiku ir sklypininkų žemeles perimsime mūsų familijos nuosavybėn A.Vien.
5. per daug paimti: Aš arkliu[i] ėmiau seradėliaus, bet perėmiau per daug Rtn. O ką man reiškia ir perimt pinigų – mokėsiu, kur juos dėt! Srv. Tau párėmė, vaikali, tu parmokėjai Šts. Laukia, kad terminas išplauktų, o sumą périmtų Lp. Viršų perėmei (per daug įsigėrei) Dj. Negalimas yra dalykas, kad žmogus, kiek tiek gerdamas arielkos, neperimtų saiko srš.
6. pertraukti: Perimsiu tavo ūturką (kalbą) Ml.
7. nuraminti: Niekas man neparims mano širdelės Švnč.
8. refl. nustoti (ppr. su neiginiu): Nepersiima žmonės eit, eina ir eina Lz.
9. paimti: Neperėmė niekur kareiviai Lp. Kad tu mano gėrybą perėmei, tai ir mano dukterį im' Tvr. Ans parema gromatas iš pačtos J.
10. refl. prisispausti (prie darbo): Kai pati pérsiėmiau, tai ir išmokau skaityti Ds.
11. prk. sujaudinti: Jį šita žinia buvo labai pérėmusi KI113. Taip buvau perimtas, kad užsidegiau žiburį V.Kudir. Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas Ns1832,5. Jo žodžiai mano širdį pérėmė KI646. Perimtõs dvasios (entuziastiškas) KII174.
| refl.: Saulius visais dalykais taip pérsiėmė (susirūpino), kad nei miegoti, nei valgyti nebegalėjo Vaižg. Baltos rožės likimą dainavo taip persiėmusi rš. Persiėmęs (karštai) kalbėjo Ob.
12. imti kiaurai; persunkti: Ardami vejos neparema (negiliai aria) Šts. Alkogolis priguli prie tų nuodų, kurie perima visą organizmą V.Kudir. Koks medis duoda vaisių, tas párimtas (šalčio griebtas, nušalęs) Ėr. Párėmė šaltis mane Ėr. Sušąlu, šaltis perima R122. Mane visą párėmė šiurpas Ėr. Esu skaudumų parimta Šts. Vakarop šaltis mus perėmė kiaurai rš. Kaip ledu perima žmogų FrnS176. Kad ne vėjas, tai šitoks šaltis da taip greit neperimtų Ds. Tos smarvės jis visas périmtas Lš. Šitas sopulys perimantis ligi smegenų Mrk. Negardūs kopūstai, kad dūmų perimti Lš. Šitie vaistai visus kampus pérėmė (visi kampai nuo tų vaistų kvepia) Lš. Barščiai périmti silke (= silkės) Smn.
| prk.: Tas ypatingas liūdnumas, kurio beveik visos [dainos] perimtos LTII98.
^ Perėmė apvyniai misą (ir ramusis supyko) B. Su juo nebesusikalbėsi, jis kitų périmtas (įtikintas) Ėr.
| refl.: Kvepėjimais visokiais pérsiemi, prisigeri FrnS175.
| prk.: Ir mobilizuotieji, ir palydintieji susikaupę, rūstūs, persiėmę viena nepalenkiama valia: sutriuškinti fašistinius įsibrovėlius J.Balt. Dailininkai, kaip ir rašytojai, turi labiau studijuoti marksizmą-leninizmą, persiimti komunizmo mokslu (sov.) sp.
13. perdažyti kiaurai; perkąsti: Vis tiek da raudona – ir mėlyni darylai nepérėmė Vb.
14. išsirpinti: Dar nepérimtos (neišsirpusios) kap reikiant avietės Brš.
15. suvartoti; suvalgyti, suėsti; sugerti: Mes páremam karvių pieną, neparduodam Šts. Aš vienas párimsiu visus taukus Šts. Sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tus perėmėm M.Valanč. Karves prasčiausiai tešera, vien šiaudais: arkliai viską parema (ir dobilus, ir šieną, ir miltus suėda) Plt. Katės parema anai visą pastijolką, visas varškes, visą pyragą Plt.
II. tr.
1. paveikti, ištikti (apie baimę, ligą ir pan.): Perima žmogų baimė Vaižg. Bailė perėmė, net šiurpulys nukratė Ds. Matos gi, kad visas išgąsčio perimtas Sdk. Baimė párėmė mani Šts. Mergaitė buvo baimės siaubo perimta rš. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksny viską permislijo BsPIII49. Vargonai perima kūną šiurpu rš. Ją perimdavo drebulys, kai tik pamatydavo pastorienę rš. Perima mus didis pasipiktinimas prš. Esti laimingas, kad liga neperima Vaižg. Mūs šunį pérėmė (šuo pasiuto): jau iš po nakties neradom Krok. Jis man lyg périmtu atrodo! Lš. Ko tu čia keikies lyg perimta? Lš.
2. pervarginti, pertempti: Pérėmė ranką, linus raudama Mrj. Berinkdamas bul'bas, visai pérėmiau ranką Al. Pérėmiau, linus bebrukdama, per riešelį dešinę ranką Mrk. Žalius rugius bepjaudama, ranką pérėmiau Kb. Rišdama kviečius, pérėmiau ranką, tai visa nedėlia skaudėj[o] Rdm. Negręžk viena paklodžių, ba ranką périmsi Grl. Neimk tep pilna sauja, ba ranką perimsi! Lš.
| refl.: Jaunas persiim̃si, ant senatvės atsirūgs Vb. Visas šlapias šiaudus vilko, mat ir persiėmė Vb.
3. perkirsti (rankas lažinantis, derantis): Susilažino [juodvarnis su skruzdėlėmis], kitos perėmė rankas ps. Kunigaikšti, tu perimki jų rankas V.Piet.
4. surišti (rankas tuokiantis): Ir išeina kunigėlis, išsineš knygeles, párem rankas su stulele, parkeitė žiedelius JD406.
5. refl. apsiimti: Ans pársiims nuvažiuoti ir skolą užmokėti J.
6. refl. tr. prisiimti: Ana papirkta pársiėmė ant savęs visą anų kaltę J. Pársiimk ant savęs tą vagystę Šts.
7. sulaikyti (einantį, bėgantį), užstoti; užpulti: Gal kas arklį pérėmėt? Rk. Périmk mano kumelį! Lp. Ana, kiaulė namo lekia, vykis, Juozuli, gal dar perimsi! Mrs. Vakar aš ėjau, tai Abieciūnas mane perėmė Srj. Ryto metą pradėjo žmonės pasakoti kaži ką paštą parėmus, paštorių nušovus M.Valanč. Geriau nakvok, nes dar gali vilkas périmt Lš. Mokytojau, neikit ing mišką – perims vilkas! Kpč. Neikie neikie, duktele, vakaruot, perims tave berneliai žemaičių! (d.) Tvr. Seniai čia vagiai (= vagys) périmdavo žmones Kpč.
| refl. tr.: Žiūrėk, tavo kiaulė bėga namo, bėk pérsiimsi! Jz. Būdavo, važiuoji kur – ponas persiima ir atima arklius su vežimu Vs. Vakar persiėmiau moteriškę, uogas nešančią, ir pirkau [uogų] Vs. Beeinančias per mišką moteris pérsiėmė plėšikas su peiliu rankoje Jz.
8. nustabdyti; nustelbti: Įsidedi gerai pipirų į burną, tai périma kartumas skaudėjimą [danties] Gs.
9. patikti, pasitikti, sutikti: Šiandie mūsiškiai atvažiuos iš Vilniaus, reiks eit jų perimt Švnč. Pati ejau tėvelio perimtie Tvr. Išeik tu, tėvai, périmk svečius! Tvr. Mesiu sviesiu verpstelį pasuolėn, bėgsiu greitai tėvelio perimtie (d.) Ml.
III. tr.
1. suprasti, suvokti; išmokti: Nu, o aš to vis negaliu párimti Up. Dar ans nebaigė pasakoti, o aš jau viską párėmiau Up. Kol perimi, tai, rodos, viskas sunku Švn. Ar dabar jau périmi? Skr. Aš niekap negaliu périmt, kas jis do vienas Rdm. Jau visokį raštą galiu šiap tep périmt Nč. Žiūrėk, kap aš dirbu, tai ir tu périmsi Lš. Jis greitai perėmė [lošimą] Lp. Pérėmei tu ją (dainą) Tvr. Aš greit perėmiau lietuvišką raštą Žž.
| refl. tr., intr.: Negaliu aš persiimt tų visų giminysčių An. Mano berniokas labai sunkiai persiema uždavinius Užp. Mokiau mokiau, rodžiau rodžiau, kaip tą keturnytą užtaisyti – nepérsiima, ir gana Sml. Sunku persimtiej tokiam vaikui Ktk. Ką jam paaiškini, tuoj pérsiima Jrb. Elementorių greit persiėmė, tik su uždaviniais nekaip stumiasi Srv. Greitai persiėmei pats siūti Vv. Žiūrėk, kap jis daro, tai ir tu persiimsi Lš.
2. persvarstyti, pergalvoti: Taip viską galvoj perėmęs, verčiasi [jis] ant paskutinio šono rš.
IV. tr. barti; mušti; su visais iš eilės persimušti: Kai perėmiau gerai, tai tuoj atanešė viską, ką buvo pavogęs Vj. Kad jį perėmė ta boba, net man sarmata Ml. Aš jį taip pérėmiau, kad net išraudo Dgč. Antrą dieną jau susimušė su Kaze, piemeniu susiedo, ilgainiuo visus vaikus parėmė M.Valanč.
V.
1. refl. persikelti, perrūgti (apie tešlą, pyragus): Persiėmė pyragai Rod.
2. refl. perliepsnoti, perdegti: Namai jau buvo persiėmę, kol gesintojai subėgo Grž.
VI.
1. refl. persirungti: Eime pérsiimt! J.Jabl. Tas stipresnis, tas stipresnis – persiimkit glėbiais, tai ir be kalbos žinosit! Ds. Ekše (= eik šen), padėk ma[n] medį perskelt, tada ir persimt galėsim! Vlkv. Matai, gyvulėliai turi pérsiimti, kai sugenam: be to nežinotų, kas vyresnis, kas turi klausyti Sml. Einam pérsiimti, tai žinosim, katras drūtesnis! Grl. Porą kartų parsiėmė, ir papluko krau[ja]s Up. Jei nori, su tuo gali parsiimti S.Dauk. Kuris eis su manim pársiimti? Trg. Dar aš turiu senį – prosenį, apžėlusį, apsamanojusį – eik tu su juom persiimti BsPI31.
2. refl. ginčytis, bartis: Man tas jau iš dienų įkyrus daiktas dėl tokių dalykų su sudirgusiu svietu pársiimties MitI70.
3. refl. susitaikyti: Kaip anie besugyvena? – Tai nėko, jau pársiėmę Lkv.
VII.
1. tr. permušti, panaikinti: Perfumai prakaitą (prakaito kvapą) parema Kal.
2. refl. sumažėti: Na, turguj avių kaip balos. – Ruduva (= ruduo). Bet greit avys pérsims Rod.
◊ rankàs périmti pavaduoti: Keturiolikos metų dukrelė … jau motynai rankas parima Žem. Sūnus, kad būtų nemiręs, būtų tėvuo rankas parėmęs Šts. Tu nė raišo žmogaus neparemi rankų Grg.
praim̃ti, pràima (pràema), pràėmė tr.
1. imti pro šalį, nepaimti, nepataikyti paimti: Ėmė ėmė ir praėmė Jnšk.
2. pradėti imti, pradėti vartoti, leisti: Turiu šimtą nepràimtą Plt. Ana pràėmė naują puodą sviesto J. Nepraim̃k paskutinės taukų puodynėlės! Slm. Trys sviesto palivonai dar nė nepraimti̇̀ Paį. Kai praimi išsimainęs dešimčiavą, tai tuoj išeina pinigai Ds. Jau mes bulves iš rūsio pràėmėm Up. Ano rūsio nenorim praim̃t Ėr. Mes jau kitą duobę bulvių pràėmėm Lš. Vienas maišas pràimtas, o kitas čielas Pl. Na, da to[ji] sierčikų skrynelė nepraimtà (dar nė vienas degtukas iš jos neišimtas) Rm. Abi pràimtos [degtukų dėžutės] J.Jabl. Da nepraimta bačka vyno stovėjo BsPIII11. [Duok, Dieve, svočiai] aruode kampelio nepraimti NS759. Nupraustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts. Matosi ir kalnas, tada dar buvęs nepraimtas (nepradėtas kasti), nužėlęs čiobreliais, bitinėliais rš. Viršuj kalno praimta skylė Pn. Bagota kaip eglė šakota: šimtą nepraimtą, tūkstantį tura Pln. Kaip praimsiu daržinukę, gersim saldžią arielkutę JV670.
3. dial. paimti, pašalinti: Praim̃' šitą staluką iš po kojų Švnč. Praim̃k kraustulius iš po kojų Rod. Praim' (nukelk) savo katilą, man reikia statyt Švnč. Aš savo katilą praim̃siu Tvr.
4. iš anksto paimti: Praėmė šoferis piningus, o nenora bevežti į Šidlavą Šts.
5. refl. apsiimti (tarnauti), parsisamdyti: Rasi ir prasi̇̀ėmė ana pri Keblio Grg. Mūsų buvusiasis vaikis jau prasiėmęs Grg.
priim̃ti, pri̇̀ima (pri̇̀ema, pri̇́ema), pri̇̀ėmė, pri̇́emė
I. tr.
1. paimti, pačiupti: Penki geležiniai pirštai priima spausdintą arkužą ir kloja krūvon Blv. Koją priėmęs beiškelsi iš lovos – taip buvom pavargę morinę vežę [per Užgavėnes] Šts. Še, da priimk šitą triūbelę BsPIII48. Sarmata rankosna priimt ito bliūdo Arm. O tu, mano broleli, priimk šviesų kardelį, o ben iškirsi mano vargelį iš anytos vartelių! JV619. Ir priėmė žalią vyną į baltas rankeles JD318. Iškeltą apynvarptį priema antras darbininkas S.Dauk. Parnešė pilnas rankas priėmęs obulų Šts. Verkė tėvelis, mandieružę nešdamas, da gailiau verkė sūnelis priimdamas BsO274. Tamsta gausi arklius priimti (atvažiuotus paimti, nukinkyti, pagirdyti) SI184.
| prk.: Žodžius mano ausimis priimk (išgirsk) Mž510.
| refl. tr., intr.: Per visądien nepri̇̀sėmė jokio darbo Arm. Kad sunku, tai prisiim̃k ranka Ds. Reik medžių prisiim̃ti (pasirinkti), eitant par sodą, nu šunų Nt. Buntą siūlų prisiėmusys, beneranti pirštinę Šts. Prisiėmęs klėbį knygų benešąs Ggr.
2. priliesti: Rankos sutrūko, nieko negaliu priim̃ti Ėr. Įsuodino ragažę, kad jau baisu priimt Krsn. Kartis tokia apteršta, kad negali nė priim̃ti su ranka Trg. Su balta ranka nepriėmiau J. Karšta geležis – nė priimti negali Gs. Ranka suplyšus, tai ką tik pri̇̀ėmei, tai kaip peiliu Trgn. Pečius teip prikūrintas, kad negalima nei ranka priimti Ėr. Gelžis įkaista, nė priimti negal Šts. Ot kad sudžiuvo dobilai – nė priim̃ti nemožna! Pc. Kad jau nušalau visą veidą, o už nosies tai nė priimt negaliu Srv. Baisu čia priim̃ti tuos kviečius – byra Pc.
3. daug išimti; daug pridėti: Daug medaus pri̇̀imat Ėr. Priėmė kubilus medaus par vasarą Šts.
4. priglobti, sugauti gimstantį (apie priėmėją): O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti Vaižg.
| Onai, ką priėmė veršį, septyni darbadieniai Skr.
5. sutikti paimti, neatmesti: Priimk tu šitą mano naštą kaip dovaną iš grįžusio sūnaus K.Kors. Dovenos priimtos suriša žmogų M.Valanč. Jam ir marškinius nusivilkęs atiduok, ir tai priims Ds. Dėku broliui už tą meilę, kad priėmei vainikėlį JD48. Mokykla jau pilna, pareiškimų nebepri̇́ema Slm.
| prk.: Mes priimam teisingą kritiką ir sveikiname ją rš. Radęs Lietuvoje tą rašybą, priėmiau ją ir savo vadovėliui J.Jabl. Išsikalbėjimų nepriema M.Valanč. Duodatės pasimokydint ir gerą rodą priimat K.Donel. Id tave tikrai mylėtumbim, žodžius tavo priimtumbim PK23. Idant mumus … išmintį jam priimtiną … dovanot teiktųs DP231. O anas nori su manim kalbėtis, visada mano kalbą priema Dbk. Ji nepri̇̀ima mano kalbos (nenori su manim kalbėtis), snukį suka tolyn Ėr. Gerai priimu, nepadyviju R405. Juoką priimąs žmogus buvo ans (nepykdavo už pajuokavimą) Gršl. Kur pri̇̀ima juoką (nepyksta už pajuokavimą), te ažeinu Mlt. Juokas juoką priema Šts. Tavo malda nebus priimtà (išklausyta) KI68-69. Padaryk mus sau mielus ir priimamus KlM1713. Širdis nepriima (nesinori valgyti) Ėr. Senis davė jam pietus, ką tik širdis priėmė (ko tik jis norėjo) BsPII77. Jei nepriima (nėra apetito, nesinori), tai ir alkanas būdamas nevalgysi Vj. Akys nora, bet širdis nebepriema Jn. Nu, kad ir negersi, ale nors sveikatą priimk (nors gurkšnelį išgerk, neatmesk sveikatos linkėjimo užgeriant) Sdk. Kiek valgysi, tiek – nors loską priim̃k Gs. Jam labiausiai pieną pri̇̀ima (jis labiausiai mėgsta pieną) Ktk. Galima viską valgyti, ką tik širdis priema (ko tik nori) Žem. Dabar nieko širdis nepriema Žem. Ar tu priimi šalimą (ar mėgsti pirty vanotis)? Jnšk. Mano akys nepriema akuliorių: skauda Šts.
6. refl. tr., intr. nesipriešinti: Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios, kuri kokios prisiėmė (sutiko išgerti) Žem. Pradeda pradeda šidyt, ale kaip tik prisi̇̀ema (nepyksta), tai ir nebėr kas daro Sdk. Kur nori praleis arba prisims (priskirs sau) nebūtą sužeidimą rš. Kito neprisiema (nesutinka) nešiojama kaip tik motynos Šts. Tie suvis neprisiėmė gerti? Rm. Svečias nieko neprisi̇̀ima (nieko nevalgo) Ėr. Kai vaikai kitų nemato mėsą valgant, ir patys neprisiima Sv.
| Prisim̃k, Boles, durnių (sutik, kad pralošei)! Lp. Ana prisiima viską ant savęs (sutinka už viską atsakyti) Ds. Nebeprisiėmė daktaro (nebenorėjo gydytis, nesutiko, kad gydytoją atvežtų) Ėr. Sakiau, ale neprisiima (neprisipažįsta) jisai iš tolo Smn.
7. refl. tr. pasižadėti atlikti, apsiimti, įsipareigoti: Laikraštyje tėra maža žinutė apie darbo valstiečių prisiimtus įsipareigojimus (sov.) sp. Prašė prisimti tą garbingą pareigą rš. Jonukelis vėl prisiima, ka pavogęs iš ponios marškinius (ps.) Ml. Jin pabūt prisiėmė Rz. Smertį priimiaus (sutikau mirti) P.
8. pritarti kam; ką pripažinti, patvirtinti: Galbūt taryba galėtų bendro reikalo labui priimti rezoliuciją, kurios projektą, mano paruoštą, aš tuojau perskaitysiu rš. Pasiūlęs ir kelis projektus, kurie buvo visų priimti J.Jabl. Priegaidžių skyrimas vėliau buvo visų priimtas EncIX515. Jų parėdką priimt nakčia galiu (jų tvarka man patinka), su jais gyvent – ne Prn.
9. paimti; įsitverti: Priėmiau už rankai, ka nepavirstų, ir nuvedžiau į vietą Šts. Už baltųjų rankelių tėvelį priimsiu JD140. Močiute, tai priimdavai už baltos rankelės TŽI303.
| refl. tr.: Prisiimk rankoves, palietą vilkdamas, kad rankovių nesusmauktumi Šts. Nagi prisim̃k rankoves ir vilkis, pažiūrėsim, ar gražiai pasiuvo Jrb.
10. prispausti (prie darbo): Jie darbinyką moka priimt prie darbo Ėr. Na, dabar jie tą savo Petrutę ir pri̇̀ėmė Skr. Jį gerai priėmė darban Lp. Rytoj tave priim̃siu prie rugių Upt. Kai gerai priimsiu pri darbo, išlakstys visos kvailystės Ll. Darbu gerai priima Vlkv.
| Perdien priim̃tų (privargintų) prie dalgės Ėr.
| refl.: Gana jau man darbuit, jau nemaža prisiėmiau (privargau) per visą sa[vo] buitelę Rod.
11. prisiurbti, pritraukti: Brandingų (gerai pribrendusių) rugių miltai daug vandens priema Šts.
| prk.: Pažinimas yra receptyvus aktas, jis tepriima tai, ką jam teikia objektas EncIX207.
| refl. tr.: Prisi̇̀ėmė [v]andens traukinys ir nušniokštė toliau Šts. Audinys neprisi̇̀ima dažų (nesidažo) BŽ432.
12. pavartoti; pritraukti į burną; privalgyti; prigerti: Priims pilną burną [arielkos] Lp. Nenoriu vyšnių, aš jau šiandien rūgšties iki soties priėmus Skr. Idant … vaistą priimtų DP191.
| Kaip į burną vandenio priėmę, tylėjo ir smalsuoliai A.Vien.
13. reikalauti; mėgti: Žemė labai priima darbą (reikia gerai išdirbti, kad javai augtų) Srv. Jis pri̇̀ima didelį prašymą (jį reikia labai daug prašyti, kad ką padarytų ar į svečius ateitų) Jnšk. Žirnis pri̇̀ema sūrumą (nesūrūs žirniai neskanūs) Šts. Retas, nuskydęs audeklas nepriema ataudų Ggr. Baikštus arklys nepri̇̀ima botago (baikštaus arklio nereikia botagu kapoti, baikščiam arkliui nereikia botago) Ėr. Priimu, kenčiu darbą SD260.
14. palaikyti kuo, už ką: Ką už juoką priim̃ti BŽ432. Per ger priimu R244. Tai jau nepriimk nieko už pikta I.Simon. Ir, ką aš steliavau, už ger šį sykį priim̃kie K.Donel. Aš tik pasijuokiau, o jis kaip teisybę pri̇́ema Slm. Ažu gera priimu (orig. prijmu) SD178. Neapsirik, avies už bobą nepriimk! Skdv.
II. tr.
1. mielai sutikti įsileisti (į namus); priglausti, leisti kam būti savo tarpe: Mielai priimčiau tave, dukrele, vargelio nepaimsiu d. Kad pri̇̀ėmei mane jauną, priim̃k ir žirgelį! (d.) Dkš. Priimti priimtum prie savo dalelės, ale kad mes matom, kad tu be rūtelės (d.) Vlk. Priėmėm kaip žmonės, ė ana man trobą terš rš. Visi jie mane nuoširdžiai priėmė ir džiaugėsi rš. Kad tavęs nei svietas, nei Dievas priimtų! Švnč.
| Dukrele, priimk (suvaryk tvartan) karveles! dz. Karo vartus atdarykie, žirgelį priimkie d. Išeik, tėvuli, ant dvaro, priimk (pasitik, sutik) talkelę nuog baro VoL457. Svečią namuosan priimti VoK33. Ir priimtų jus ing … gyvenimus DP12. Kas jus priims, tasai mane priim BPII50. Oi žeme, žeme, žeme sieroji, oi kam priėmei tėvą, motulę? d. O mergelės, mergužėlės jaunosios, ar priimste kareivėlį nakvoti? JD631. Ar nepriim̃tumėt naktigulto? Slm. Kad nepriimi pargulėt, priimk nors parstovėt Bsg.
| Priimu išsūnį, išdukterę B. Priimu per kūdikį, įsūnį, išdukterę, per priepeną R26.
^ Priėmė kai šiltą vilną (mielai, gerai priėmė) B.
| refl. tr.: Jau ją tėvai prisiėmė BsPIII246. Prisimkitės kits kitą Bb11PvK15,7.
| Vai, mergele, pasislink, mane jauną prisiim̃k (leisk šalia atsisėsti) (d.) Sl.
2. įrašyti, įregistruoti: Daug studentų šiemet priėmė į universitetą Viln. Ar pri̇́emė jūsų vaiką mokyklon? Slm. Ir jį jau pri̇́emė kolektyvan (į kolūkį) (sov.) Slm.
3. išklausyti: Apie dvyliktą valandą viršininkas priimdavo interesantus P.Cvir.
4. pavaišinti, vaišinti, mylėti: Priėmė, pavalgydeno kaip žmogų (kaip reikiant) Trgn. Kuo svečius priim̃sim? – Žąsiena, antiena, vištiena Kp. Priimti svečią N. Svečius priim̃ti KI226. Ar gerai te tave priėmė? Mrs. Toki geri žmonės – gerai priėmė Dkš. Kad jau neturi kuo priimt, tai nė neprašyk [svečių] Sdk. Ar gražiai pri̇̀ėmei svečius? Vlkv. Nuėjom pas Skrinskus, tai dar mudu priėmė Mrj. Ne tik nakvynę davė, ale da ir pri̇̀ėmė Ktk. Jos mane priėmė kap geriausią svečią Lš. Neturim mėsos – kuom priimsim svečius? Ndz. Jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina VoL301. Kuom priimsiu tuos svetelius? JD725. Buvau svečiu, o nepriėmėt mane GNMt25,43. Svečius mylįs, priimąs SD64.
| Meiliai šneku, meiliais žodžiais priimu (kalbinu, užimu) R244.
5. užimti (užkurį, žentą): O tai dukteriai žentą pri̇̀ėmė Lp.
| refl. tr.: Ir Banaitienė prisi̇̀ėmė žentą Pc. Jis an jos prisiėmė žentą Alv. Toj mergaitė pri̇̀sėmė žentą Lp.
6. rinktis, skirtis: Jonas … už motiną sau ją priima DP506.
| refl. tr.: Kurs jį per mokytojį savo jaunystės prisiėmęs buvo prš.
7. gauti, turėti: Kurgi priimsi mėsos žėdnai dienai Užp. Kur te priimtum mes šieno, kad karves šertum šienu! Trgn.
| Jau, sūnel, kiek aš vargo priėmiau (turėjau, iškentėjau), tegu Dievas lenkia! Klt.
8. įgyti: Kad vieko neteksi, protą priimsi B. Kaip tiektai jis savo tikrus metus prieaugs, ir protą prieims Mž124.
| refl. tr.: Kiek tu iž (= už) tą nusilpusį gaidį prisiimsi̇̀ (gausi parduodamas) Rod.
| Duodu labą dienelę šitai aukštai klėtelei, kur ištiesiau savo krasną stogelį ir prisiėmiau razumėlio Kb.
| Gyvulys nuog gyvulio pri̇̀sima tokios veislės (atvedamas toks, gauna tokią pat ypatybę) Db. Prisiėmęs mažesnius intakus, gauna Ebro vardą EncVII382. Pakorė vieną tėvūną už tą, jog priėmė krikštą (leidosi apkrikštijamas) nuo mečeivių, ne nuo danų S.Dauk. Sakramentą priimsi VoK28. Prieims krikštą (apsikrikštys) Mž133. Minichai, … į klioštorių eidami, pašventinimą priimlavo Vln46.
^ Senas jautis sunkiai mokslą priima (senam sunku mokytis) B.
9. pridėti: Stačiai kelias blogas, aplink – daug priimsi̇̀ (bus toliau eiti, važiuoti) Trgn.
| Jis bešienaudamas ir iš mano pusės pievos priėmė (prigriebė, sau prisidėjo, pievą perpjovė) Up.
10. išimti, pripirkti (išsimokėtinai): Priėmė tiek daiktų ant skolos, dabar, jei nori, pasiusk bemokėdamas Vvr. Labai daug priima prekių be pinigų Lp.
11. refl. prigyti: Daug obelaičių buvo pričiepijęs, ale pasitaikė lietus, tai mažai teprisiėmė Sdb. Priskiepinau penkias obelaites, ir tik viena prisi̇̀ėmė Rdm. Visi skiepai šiemet prisiėmė Nč.
| Čiepai neprisiėmė Rmš. Jį triskart čiepijo, ir vis neprisi̇̀ėmė Lš. Šitą vaiką jau duroz (du kartus) skiepinom, ir nepri̇̀sima Rdm. Raupai prisi̇̀ima BŽ67.
12. refl. prk. įsigalėti: Bielinskis, Gercenas savo mokslo, publicistikos ir meno veikalais paruošė dirvą marksizmo-leninizmo idėjoms Rusijoj prisiimti rš. Prisiimti svetimų papročių BŽ67. Tokie numanymai, žinoma, visur labai prisiėmė Gmž. Sėkla prisiėmė širdy jo MP101.
13. tr. užperėti: Po šita višta visi priimti kiaušiniai Lp.
◊ priim̃ti sė́klos pririnkti augalų grūdų sėklai: Pri̇́emiau sė́klos ir glazdikų, ir razetų Slm.
| refl. tr.: Prisi̇́emiau ir morkų sė́klos, ir rasodos Slm. Prisi̇̀ėmėm šiemet daug rūtų sė́klos Jnšk.
prisiim̃ti jáutį (kùmelį) (apie gyvulių patelę): Karvė neprisiėmė jautį, neapkuldino karvės Šts. Kumelė nė iš tolo kumelio neprisiima Ds. tai̇̃p pri̇̀imta toks paprotys, taip įprasta: Pas mus tai̇̃p jau pri̇̀imta Trg. Tai̇̃p nepri̇̀imta BS8.
kai̇̃p pri̇̀imta kaip daroma, kaip įprasta: Padavęs man ranką, kaip priimta baltųjų, parodė į tą pusę, kur buvo matyti sniego trobelės rš.
suim̃ti, sùima (sùema), sùėmė
I. tr., intr.
1. sugriebti; surinkti; paimti: Suim̃k šiaudus nuo klojimo laito! Vb. Lošikai suėmė kortas ir sukilo nuo žemės A.Vien. Kai medų (labai norėdami) visą turtą sùėmė Sld. Žentas suim̃s senio visus turtus Upt.
| prk.: Ale suimkim tai tuoj krūvon ir priveskim pavyzdį Blv. Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė J.Jabl. Į savo rašinį suimu daugiausia tuos linksnių ir prielinksnių kalbos dalykus J.Jabl. Reikia visuomet medžiagą iš visų kronikų suimti LTII393. Nesilytėdamas variantų, keliais žodžiais suimsiu tik nuogą faktą V.Kudir. Plačiau išplitę kalbos reiškiniai yra suimami (suvedami) į dėsnius EncIX513. Akys nebsuema (nebemato) ir par akuliorius ž.
^ Kad jį diegliai suimtų! Pls.
| refl. tr.: Atsipeikėjo ir, susiėmusi kibirus, kopė į kalną rš. Paskui susiėmė nuo stalo valgymus ir išjojo BsPII287. O ji jaijai liepė susimt viską ir eit šalin BsPI11. Jis, nieko nežiūrėdamas, tuos pinigus sau susiėmė, pakavojo BsMtI37.
2. suvalyti (javus, šieną, daržoves): Ar jau suėmė javus? Mrk. Suim̃ti nuog laukų gėrybą dz. Mes jau nuo lauko suėmėm, liko tik bulbės nukasti Grz. Šiemet par mus darbas spėja, jau visa ką suėmėm nuo lauko Ml. Kai vieni nesuima javus, kiti bėga [padėt] suimt Mrj. Kad ščeslyvai suimtum rugius, tai šiemet duonos turėtum Nč. Pas mus kai kurie jau javus suėmė Lš. Supulkim, vyručiai, suimkime šienelį! Ašb. Nupjovęs šieną, veiza, kad tik galėtų suimti Dr. Kas dirba, tas ir sùima javus Ėr.
| refl.: Susiėmęs nors tiek, parejau Žem. Kai lietus pakęs (kai nelis), tai ir vasarojus susims [nuo laukų] Alv.
3. įsitverti; iš abiejų pusių paimti ką ir spausti; suspausti: Plaukai striuki, suimt negali Ėr. Tavo plaukai striuki – nėr už ko suimti Jnšk. Sùėmiau Jurgį už kaklo Vb. Jis man kad sùėmė (suspaudė) ranką, tai ko neatsisėdau Lš. Anyta suėmė kirmėlę pirštais A.Vien. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius nežvangės KlpD58. Ei, tu lokė, tu lokutė, suimk mano galvą! JD562. Pakelk duris girgždančias, suimk raktus skambančius JD823. Palaikykie žirgužėlį, kad nešokinėtų, suimk trumpai kamanėles, kad nesuskambėtų LB108. Reikėj[o] suimti (susupti, suvynioti) į vystyklėlį, reikėj[o] įmesti į Dunojėlį (d.) VšR. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokaudamas rš. Jis koją kuo rūpestingiausiai suėmė (sulaužytą sudėjo) ir įdėjo į luobus, kad sugytų rš. Vilką visi suėmė (surėmė) ir išstūmė S.Dauk. Jau ne laikas, močiute, jau ne laikas, širdele, kad suėmėm baltom rankom ir sumainėm žiedeliais (d.) Kp. Suimk akis saujon, tai užvysi LTIII461. Suėmė kaip bagočių už širdies Mrj. Sùema strėnas linus beraunant (įskausta, įsopsta strėnas) Trš. Dievaži, tylėk – arba liežuvį tau suimsiu (nutildysiu, gausi mušti)! rš. Jei aš tau nesuimsiu dantų – nekur aš būsiu! Lp. Bėk, galvą suėmęs (greitai bėk, bėk, nieko nežiūrėdamas) Šts. Niekas labai nesuima, kad tu čia ir šokinėji (niekas nebijo) Trgn. Gal kas apie jį ir suima galvą (gal kas jo ir bijo), ale tiktai ne ašiai Trgn. Visi žmonės jį sùėmė (laikė) už didžiausią poną Tvr. Ar tankiai tave suima (ar dažnai tu apkvaišti)? Ml. Toksai buvo, trumpai suimant (trumpai sakant), atsakymas prš. Jisai darbą sùima gerai (greit ir gerai dirba) Skr. Verdantin [vandenin] indeda [kiaušinį], tai aštriai sùima (greit išverda) Vrn. Rūpesniai sùėmė širdį Šts.
| refl. tr., intr.: Susiim̃k (susitvarkyk) plaukus! Lš. Iš išgąsčio jis susiėmė galvą Žvr. Eita širdį suė̃musys (susiėmusi), stingsta visa Šts. Jog regime, kad medžias ir akmenes stipriai suguldinos ir suėmės, drąsiai įeime DP575. Kad ėmė varyt (plūsti), kad ėmė kantuoti, žmogus, ausis susiė̃męs (labai greitai) išlėkė Skr. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmusi bėgtumi Slnt. Reikia, susiėmus galvą, bėgti šalin rš. Nuo šitokio bėk, galvą susiėmęs Ds. Jie šaukia galvas susiėmę (balsu šaukia) A1884,12. Kap papaisiau aš in tų rugelių, tai plaukų susėmiau (nustebau, išsigandau) Arm. Jos visos trys, šonus susiė̃mę (skaudamais šonais), eina Upt. Vienakis juokėsi, susiimdamas šonus, iš neregio (labai juokėsi) Tat. Pilvus susiėmę juokęsi tuokart pamariškiai I.Simon. Nerėk kaip smaugama, susiim̃k biškį (susivaldyk), ir neatrodys taip baisiai Vkš. Jai labai reikėjo susiimti (susivaldyti, susilaikyti), kad nepatrūktų juokais Raudienei čia tebėsant I.Simon. [Ji] paraudo ir kalboje užsikirto, bet tuoj susiėmusi (susivaldžiusi) ėmė vėl pasakoti Pt. Prieš mūsų žmogų visi susiima vienon kekėn (susivienija, eina iš vieno) Rod.
4. tam tikru būdu sudėti (rankas): Rankas suimti N. Verkia gailiai mergužėlė, rankeles suėmus (d.) Srj. Kai pašalo, tai visi džiaugias suėmę rankas, kad purvo nebebus Ds.
| refl. tr.: Susiimu rankas R419. Jis stovi, rankas susiė̃męs KI584. Nieko nedirbantis žinogus gal sau vaikštinėti, susiėmęs rankas rš. Senelis susiėmė rankas, atsiduso, akis užmerkė ir numirė Ašb. Keiksi, rankas susiėmus, rytą vakarėlį (d.) Kpč. Liepė rankas susiimti Tat. Aš su ištiestoms ir susėmusioms rankomis tau liaupsę sakysiu brš.
5. susiaurinti, sutrumpinti (drabužį): Kleidą suim̃ti KII383. Sijonas krenta nu strėnų, reik suim̃ti apjuostuvę Vkš. Suimk dar ir antrą suimką – matai, kad dar smuks par kulšis Brs.
6. surinkti: Suėmė visą drąsą (įsidrąsino) ir drebančiu balsu pašaukė rš. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino BsPIII51. [Berniukas,] suėmęs visas savo jėgas (labai greitai, kiek galėdamas), pasileido bėgti rš.
7. supulti (prie darbo), pasispausti, pasistengti: Led tik visi suėmę užkūrė ugnį Upt. Kai sùėmėm vakar visi – dobilų laukas ir ant šono (nupjautas) Rs.
| refl.: Nemanyk, kad pradžioje tereikia susiimti, o paskui galima ir šiaip sau švilpauti rš. Truputį susiim̃kit, vyručiai, kad ligi vakarui šitą plotelį nupjautumėt Žvr. Reikės susiim̃ti ir atkasti duobę Lnkv. Teks ir tau, moč, rimčiau susimti sp. Su tais tvartais turi susiim̃t (pasistengti daugiau, smarkiau dirbti, kad pastatytų) Gs. Rygiečiai [futbolininkai] antrą kėlinį smarkiai susiėmė ir jį užbaigė 2:0 savo naudai sp.
8. prk. sutraukti, susiurbti: Balta spalva nesuima šiluminių spindulių rš. Garuojantis vanduo daug suima (suvartoja) šilimos rš. Gutacija pasireiškia tais atvejais, kai šaknys daug vandens suima, o lapai mažai jo teišgeria EncIX909.
| Daugumas rašytojų suėmė savin (pasisavino) senųjų rašytojų pažiūras rš.
II. tr.
1. sušaukti, sumobilizuoti: Vsevolodas, suėmęs daugybę kareivių, puolė ant lečių S.Dauk. Kur jai dėt, tiek suėmus! Lp.
2. sulaikyti, areštuoti: Nusikaltėlį sùėmė DŽ.
3. priimti: Avių turiu suimtų [ganyti], negaliu išeiti iš numų Šts.
| refl. tr.: Tura susiėmęs dešimtį karvių į ganyklą Štk.
4. suvaryti, uždaryti: Šiandien suėmiau tris karves tvartan Dkšt. Ir atėjo mergužėlė, ir paprašė tėvulėlį, kad suimtų žirgužėlį in stonelę, in naująją LB138.
5. ištikti, užeiti: Suėmė juokas Plng. Baimė sùėmė Ėr. Tuojau vėl jį suėmė baimė, kuri buvo pranykus Mš. Daugiau taip šį suėmus baimė, taip suėmus, kad šis nebeišmanąs nė penkių Sln. Kai jau miego suimtas, tai ar kelsi, ar ne, nebeis valgyti Grž. Moteriškę snaudulys suima rš. Sùėmė toks miegas, nuėjau ir atsiguliau Ėr. Į rytą tai jau tikrai snaudas suim̃s Skr. Mortą suėmė saldus, svaiginąs silpnumas J.Avyž. Kap sùėmė [skausmas] dantį, tai neturėjau kur dėtis Arm. Kap sùėmė dantis, nor tu gyvas žemynon kaskis! Lp. Bene karštligė tiktai mane norėtų suimti rš. Kap suėmė sunki liga, viso padūmojau Arm. Atkratos kai sùėmė, paleipėjau gerokai Srv. Ligos suimtas, mirė Šts. Ir valios susmukimas suima žmogų panašiai kaip liga rš. Strėnas skausta, vėruliai sùėmė Als. Mislijau nesulauksiu ir ryto, kai sùėmė diegliai Skdt. Smarkiai suėmė liga Smn. Naktį staiga suėmė šaltis P.Cvir. Sotus žvirblis ir smarkesnį šaltį pakenčia, o kai suima kartu šaltis ir badas, tai ir galas Mš. Miške toks suėmė šaltis, nors ant ugnį gyvas lįsk Ėr. Kap namie sėdi prie šilto pečio, tai sveikas, o kaip tik išeina laukan, tai suima kaip kartelį Arm. Jį suėmė diegliai, sopuliai Lp. Deginantis skausmas suėmė vidurius P.Cvir. Mane suėmė ilgumas (ilgesys) rš. Mane apmaudas suėmė P.Cvir. Gal paskui ir mus suims noras (gal įsinorėsime) Pn. Sopuliai suims DP14. Skraidė skraidė miegas ir sùėmė galvą (apėmė snaudulys) Arm. Kai suema galvą sopčius imtinai, tai tik galva neskyla Ml. Nedaryk anksti juškų: galvą suims (sugaruos) Slk. Man smalkės sùėmė galvą Alk. Kraustykis nuo pečiaus, da suims galvą Kš. Smalkės man galvą sùėmė Gs. Garai galvą suim̃s Brš. Teip sùėmė pirty galvą, kad ledva nameliokan išsverdėjau Ds. Suėmė galvą, kad ir atsikelt negaliu Vrn. Jaujoj taip buvo galvą suėmę, kad ko tik nenumiriau Alz. Dėl tavo bėdų kitos galvos nesuim̃s (neskaudės) Trgn. Degtinės stiklelį išgėrė, vienu akies mirksniu suėmė jį (apsvaigino) rš.
6. vaišinti: Svečiuose smarkiai nesuėmė, tai tuojau grįžo namo Vdžg.
7. suprasti; suvokti; atsiminti: Man aiškina, o aš vis nesuimu Gs. Ar suimi, žmogau, ką tau pasakoja? Lp. Kas gali suimti, ką jis kalba! Krsn. Negaliu suimti, kaip tai gali būti rš. Anas jau nieko nebesùema Sv. Tokia tavo ir smagalvė, kad nieko nesuimi Skp. Moč, ar suėmei, ką kunigas kalbėjo? Žem. Jis man ilgai aiškino, bet aš nė kap negalėjau suimt Lš. Nesuimsi dar̃ nei kur pradžia, nei pabaiga Al. Būta ko nesuimt, kaip padirbt didžiulė (smuikas bosas)! Smn. Gera galva visa sùima Ds. Tiek pripasakojo, kad mano nė galva negalia suim̃ti Up. Nesuimu (neišmokstu) taip greitai dainą J. Kad nesuima (nemoka, neišmano), tai ko dar būva pašte? Kp. Dainuoja dar ir kitokias dainas, tik visų daininykė į galvą nebesuima (nebeatsimena) Plv. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą (supras) svarbią laikraščio įtalpą V.Kudir.
^ Suim̃k tu kreivo rato sliedą (suprask tu jį, supaisyk) Krok.
III.
1. tr. gauti, sudaryti: Tiek pinigų suėmiau pernai, ė kur dėjos? Sdk. Daug pinigų sùima Ėr. Žiūrėk, kiek anas iš visur tų pinigų suima Ds. Buvo galima suim̃t šimtą rublių Plv.
2. refl. tr. įsigyti: Nedavė man jaunai nei stogelio ištaisytie, razumėlio susiimtie, pasogėlio susaugytie (susiauginti) (d.) Vlk.
IV.
1. refl. pradėti smarkiai augti, vešėti: Kad susi̇̀ėmė mūs miežiai, net juodi! Rdm. Po šio lietaus miežiai tep susiėmė ir žaliuoja kap rūta Švnč. Ale tavo taboka susi̇̀ėmė Ktk. Po šiltaus lietaus vasarojas tep gražiai susiėmė Švnč. Po lietaus ir pievos susi̇̀ėmė Ds. Reiks burokai su trąša palaistyt, tai maž dar susim̃s Ml. Tik po lietaus tai tep viskas ir sùsėmė augt Švn.
2. refl. pradėti rūgti, degti: Pats gardumas pieno, tik susiėmęs, nerūgštus da Pn. Ar surūgęs pienas? – Biskį gal susėmęs Lp. Man daros (rodos), kad visas miestas susėmė ugnėn (pradėjo degti, suliepsnojo) Lp.
3. tr. apkepinti; apimti: Labai suėmė ragaišį, pluta kieta (krosnyje šiluma griebė, apkepino) Ėr. Pečius gerai iškūrintas, ragaišį sùėmė Upt. Reikia gerai prikūryt pečius, kad duonelę suim̃tų Lnkv. Duoną greit suėmė, pečius buvo karštas Jon.
| refl.: Duona nesusiima, kad kaminas atdarytas Lp.
4. refl. sueiti, sulipti į vieną vietą; susitraukti, susimušti: Sidabra (upė) … miesto lauke išsišakoja ir po kokio viorsto vėl susiema į vieną vietą BM176. Dar virink nors valandą, tada tik susiims Lš. Sviestas blogai susiima, tai bus didžiasviestis Dkšt. Tuoj susiims sviestas, tai užvalgysim rš. Kol sultys nesusiims, neišeis kastinis Dr.
V. tr.
1. užpulti, loti: Ką tie šunys teip sùėmė? Ėr. Šuva kaip sùėmė aveles, tuoj atsirado daržuose Upt.
2. užpulti barti, kvosti: Kad sùėmė jį visi! Ds. O, jis juos gerai sùėmė! Srv. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta Slnt. Mokinį, kai nusikalsdavo, striukai suimdavo (griežtai apibardavo) Mš. Aš tave kap šiltą vilną suimsiu (įveiksiu, nugalėsiu) Brt.
3. refl. susibarti, susiginčyti, susipykti: Vedu ten stipriai susiėmėm Šts. Dėl šio reikalo mudu gerokai susiėmėm rš.
| Jiedu susimdavo liežuviais (susibardavo) rš.
4. refl. eiti ristynių, imtynių: Nu, susiim̃kiam – matysiam, katras stipresnis Vkš. Susiėmė, ir nė vienas, nė kitas neįsiveikė VoL326. Susiimsim, pažiūrėsim, katras stipresnis Jnšk.
5. refl. susikibti, susikirsti, susikauti: Susiėmė kardomis muštis S.Dauk. Susėmė kautis Lp. Atsprogo staibio kaulas, taip buvo susiėmę mušties Šts. Iš pykčio susiėmė du vyrai rš. Ląstoj gaidžiai tas prieš tą ir susėmė pešynion (ps.) Rod.
VI. intr. pradėti: Žiogai suimdavo labiau čirkšėti rš. Kad sùima mergos dainuot, net medžiai linksta Vlk. Atdaręs aulį, skubiai suimk dirbti, kad kaimynų bičių nepagundytum prie vogimo srš. Ir man nakčia kad suėmė krūminį gelti, maniau neiškęsiu, ir gana A.Vencl. Kad suėmė vidurius pjauti! Krt.
| refl.: Kaip susima žuvys nerštis, tai ir apkursta Rod. Kad susėmė bartis, net jų ausys paraudo! Rod. Kad susi̇̀ėmė su Petru bartis, net už kriūtų nusitvėrė! Alv. Kai susim̃s giedot, tai net giria žvaga! Rš.
◊ suim̃ti į nãgą (į rañką) sudrausminti: Suimk gerai save į nagą (prisiversk, susivaldyk), ir atsikratysi nu to kūrinimo Vkš. Kaip suim̃s tave gerai ant nagus (kai prispirs), viską pasakysi Upt. Aš tave suimsiu nagan (griežtai su tavim pasielgsiu) BŽ123. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt.
suim̃ti stãlą nukraustyti, nurinkti nuo stalo indus: Suimk stalą! Šn.
suimti rugius surinkti ir sudėti į pėdus nupjautus rugius: Mergaitė visus rugius po dalge suėmė, motinai nė iš gryčios nereikėjo išeiti Srv.
suim̃ti linùs pakelti ir surišti į kūlius paklotus linus: Mes jau linus suėmėm ir išmynėm Vb. Sùėmėm broliuko geltonus lineliùs (d.) Kp.
užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė
I. tr.
1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk.
| Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6.
| Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs.
| refl.: Maž koto teužsiima, ir lūžta dalgio kotas Šts. Užsiėmė už baltųjų rankelių, nusivedė an didžiąją karčemelę (d.) Ml.
2. uždengti, uždaryti: Senutė priejuoste užima jam burną P.Cvir. Užima burną, kad nė kvapo neišleistumėte V.Kudir. Užimk kraną, ir nebėgs vanduo! Skr. Ką smaugti, kam kaklą užim̃ti KII363. Užėmus tada akis, graudžiai ašarojo Vp. Užimk duris, neįleisk to bestijos Plng. Ažimk duris, tai per aukštinį išbėgs Arm. Dėdule, ir aš eisiu rozu. – Nogi kiba aš užimsiù (pastosiu) tau kelią Lp.
| prk.: Ar užimsi, kad visiems pasakoja Skr. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi Rm.
| refl. tr.: Juokiasi, užsiėmęs rankom burną Ėr. Užsiėmiau akis su ploščium rš. Užsiimk burną su ranka, kad dedi nuodus lapei Trk. Motina, lyg nusigąsdama, užsiėmė ausis rš. Užsiim̃k (suspausk pirštais) nosį, ir nebetekės [kraujas] Slm.
3. užkimti; imti skaudėti (gerklę, kaklą): Ir galvą sopa, ir kaklą ažùėmė Trgn. Nevalgyk šaltų obelių, bo vėl gerklę užim̃s Pc. Kad ažùėmė gerklę, tai ir iššnekėt negaliu Sdk. Ažùėmė gerklę, negaliu šnekėt Ds. Kaklą užėmusi, žekes pri kaklo tvėrė S.Dauk. Kaklą liga užėmė, ir nė kalbėt negali Ss. Man vis, kad tik pašąlu, ažùema gerklę Antš. Piktas kaklas, ùžimtas kaklas KI581. Da va pašalai, ir užùema gerklę Ut.
4. sulaikyti, užturėti: Neužim̃si, kad lis Gs. Kulkos neužim̃s Lp. Lietaus neužim̃si Slm.
| Tuoj mane užims (sučiups, sulaikys) girinykas Mrj.
| prk.: Pailsau, net kvapą ùžėmė Gs. Aš išsigandau, kad ir dvasią užėmė Krtn. Kaip aš nusileidau [rogutėmis nuo kalno], man širdį užėmė Pln. Užėmė žadą, ir nebegali ištart nė vieno žodžio Rm. Jam taip suspausdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo rš. Dvasią ùžėmė lekiant (uždusau) Pc. Speigas užimdavo kvapą rš. Elementoriaus lapai paveiksluoti, užimdavo net amą mums rš.
^ Man Pondzies (Dievas) yr davęs, neužėmęs (dosniai davęs) Šts.
5. intr. neleisti, uždrausti: Argi tu man užimsi rūkyt! Lp. Bene tu man užimsi: jei aš noriu, tai ir eisiu Nmn. Teisėjas man toliau ùžėmė kalbėti Lš.
6. užstoti, neleisti eiti, važiuoti; grąžinti: Ji įsileido bėgti, bet aš toks greitas, ir ją ùžėmiau Lš. Užimk karves – jau artinasi prie javų Lp. Užim̃k avis nuo javų Krok. Užim̃k karvę nuo javų! Al. Vijausi, vijausi ir tik nuo Kazio kluono užėmiau arklius į namus Lzd. Užėmė jis tą jautį ir varo namo BsPII227. Atėjo bernelis iš dvaro, užėmė jautelius ir varo (d.) Vlk.
| refl. tr.: Ažsi̇̀ėmė skatus iš avižų ir nusvarė kieman Grv. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas; užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė BsMtI14.
7. užsibrėžti, pasiskirti: Ùžėmė rugių lauką pjauti per pusę (užėmė pusę lauko per kartą) Jnšk. Gera gervė (mentelė) tura užimti platų blomą, tura trąšiau kasti Varn. Kam ùžėmei tokį didelį barą? Jnšk.
| refl. tr.: Vieną vyšnią užsiim̃kit ir nuskinkit gatavai Skr. Aš nusivariau į pūdymėlį ir užsiėmiau ilgą varstelį Sln. Aš tokią didelę kelionę užsi̇̀ėmiau BM168.
8. pradėti, užsidėti: Jie jokių darbų neùžima Gs. Reiks užim̃ti kada lopyti kaldras Pc. Viską mes ùžimam dirbti, ale kad nepaspėjam Pc. Ot velyk užimkime kitą šneką V.Piet. Nereikalingą daiktą ùžėmė Lp. Vakar ir aš ùžėmiau naują darbą Brt. Žiūrėk, jau jis kitą kokį darbą ùžėmė Skr. Aš jau buvau užmigusi ir sapną užėmusi, kai pabudino Skr. Tuokart užėmė mokyt aną kalbos MPs. Vieną vakarą anie (zuikiai) buvo užėmę ūkštauti Lkv. Žiemą, kai nesi kokio darbo užėmęs, gali ir padykauti Srv.
9. pasiryžti; užsispirti; pradėti: Tvartus plytinius užėmė (pasirengė statyti) Gs. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti BsPII146.
| refl. tr., intr.: Ans užsiema darbą dirbti J. Užsiėmiau būdą išrašyti S.Dauk. Pasistatė gryčelę ir gyvent užsiėmė TDrIV265. Be reikalo tu užsi̇̀ėmei šitą darbą Lp. Užsiėmiau karštai dėl savo brolių lietuvių storoties A1885,91. Oi neužsiimk, jauna seserėle, neužsiimk šių sunkių darbelių (d.) Srd. Užsiėmiau jo nebepriimti į namus Skr. Užsi̇̀ėmė ją išvaryti [iš namų] Pc.
10. priimti, prisiimti: Visai tai ant savęs užėmė WP2. Ant savęs užėmė mūkas MT37.
11. refl. užstoti: Aš užsiėmiau už jįjį ir išgelbėjau J.
12. išgerti (vaistus): Pirma reikėjo šituos vaistus užim̃t Skr.
13. intr. įgerti, įkaušti: Jau tas vyrukas yr užė̃męs Krtn. Aš vakar smarkiai ùžėmiau degtinės Up. Tas girtuoklis jau buvo gerai drąsos užėmęs (iki drąsumo įkaušęs) TDrVII243.
II. tr.
1. paimti, okupuoti: Užima pabriką Lp.
| Siernauskis su ponu Šimonavičia ir būriu žmonių norėjo užimti gabalą žemės, būk kalvinams priderančios M.Valanč.
2. turėti: Visi žino, kad Indija užima žemės ploto milijoną keturis šimtus tūkstančių ketvirtainių mylių J.Balč. Aleksiukas užima tikrąją pirmininko vietą tarp abiejų tėvų Vaižg. Jaunieji tarybinės inteligentijos kadrai užima vis žymesnę vietą socialistinėje statyboje (sov.) sp. Kadrų parinkimas, paskirstymas ir auklėjimas užima (turi) ypatingai svarbią vietą mūsų partijos veikloje (į kadrų parinkimą, paskirstymą ir auklėjimą kreipiamas ypačiai didelis dėmesys) (sov.) sp.
3. užvaldyti, pasisavinti: Jis nori sostą užimti rš. Nutarė jie karaliūną Joną nužudyt ir užimt jo karališką vietą MPs.
4. apgyventi: Namus užimu R67. Atbėga lapė, atranda savo gyvenimą užimtą ps. Mano avilį turi kano bitės užėmę Ėr.
5. prikrauti, pripilti: Daržinė dabar su vasariniais šiaudais užimta Jnšk. Turiu maišą, ale užimtas (netuščias) Ėr. Paskui atsigersi: sklenyčią ažuėmiau su pienu Mlt.
| refl.: Kaip arpavojom, tai visi maišai grūdais ažsiėmė Sdk. Užsiėmė visos puodynės – nebėr kur košt pieno Slm.
6. uždėti; užsėsti; užstoti: Užim̃k man vietą traukiny! Slm. Ažim̃k ir man vietą eilėj! Ds. Vaikai, sėskit – langus turit užėmę! Ut. Mama, neužim̃k stalo – mum reikia! Pc. Skubyk, sėsk, kad tavo vietą kitas neužim̃tų Skr.
| Rentinys mažne pusę rejos užimąs S.Dauk. Briauninę jos zoną užima kareivių žygis LTIII522.
| Moterys užėmė mūsų vietas siloso duobėj (stojo į mūsų vietą, mus pavadavo) J.Balt.
7. part. praet. nenuvalytas (apie lauką): Laukas buvo ùžimtas – žirniai nenukirsti Lp. Laukai da užimti – nėr kur ganyt Slm.
8. paimti, reikalauti: Staklės trobo[je] ùžema daug vietos Als. Vietos visuomet daug užimdavo P.Cvir.
| Nedaug užims tas darbas laiko mums T.Tilv.
9. paliesti; užlieti: Užėmė dyguliai abiejose pusėse plaučių Šts.
| Pavasarį upė visas pievas užėmė Švnč.
| prk.: O visokių piktybių ir bjaurybių šaknys jau užėmė visą dirvą Ašb.
10. paveikti, ištikti, užeiti: Ir miegas ją užùėmė Prng. Kad ažùem jį sopė! Tvr. Kad teip drūčiai zapalenija ùžėmė, tai jau neišgis Skr.
11. refl. prasidėti: Užsiėmė kepenų liga rš.
III. tr.
1. sudominti kuo (pvz., svečius): Užim̃k tu anus, o aš bėgsu kiaušinių pri Sketrėnės Pp. Jei manęs nebus, tai užimk svečius Škn.
| Sunku širdį užimt kvietkoms, širdis klaus, kur mielas yr Vnž.
| Jis buvo geras užimt estrados laiką (estradoje dainuoti, vaidinti, neduoti publikai nuobodžiauti) rš.
2. vaišinti: Užimant svečius, visados reikia atminti, kad visi tam reikalingi indeliai būtų išmazgoti rš. Ar kuo ùžėmė tave? Grž. Aš nuėjau pas juos miežių paprašyt, o jie man' kaip viešnią užėmė Ps.
IV. tr.
1. gauti (užkurį, žentą): Iš tų dukterų ant vyriausios užimtas užkurys LTI534. Ji viena mergučė buvo, ir jai žentą ùžėmė Skr. Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi dukterį ir nori sau žentą užimti ant savo dukters BsPIII56.
| refl. tr.: Viena sesuo ištekėjo, ė kita užsi̇̀ėmė užkurį Ds. Ji užsi̇̀ėmė žentą ant to gyvenimo Skr.
| Neikie, dukrele, už seno bernelio, neužsiimkie sau didžio vargelio (d.) Tvr.
2. užpirkti: Jau mišia ažuimta Trgn.
3. nusinuomoti: Būdavo, ùžimam svetimų žemių Dglš. Kas užėmė prūdą, tas ir žvejo[ja] Šts. Velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pono dirvonus BsPII205. Neik su rasa pievos ažimt, o kermošiun mergos (pačios) rinkt (flk.) Ml.
| refl. tr.: Užsi̇̀ėmiau pryšininkę ir gyvenu Šts. Užsiėmė tėvas Giratiškėse balos šmotą Ds. Mes par ją gyvenam, užsiėmę pirkią Ad. Užsiim̃ti reik nakvynę Plt. Noriu užsiimti krautuvę Šts. Užsiimdavęs ir linam žemės Ds. Ažsiėmė žemės iš dvaro Ad.
4. refl. parsisamdyti, apsiimti: Ažsiimtum ganyt, tai daugiau per metus aždirbtum nei Latvijoj Švnč. Išsyk bekalbėdamas pamatei, koks ūkinykas – kad geras, gali užsiimt pas jį dirbt Srv.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; augti: Iš pat pavasario cukriniai gerai užsiėmė Sdb. Pavasarį užsiėmė žolės želti, bet be lytaus išstembo Ggr. Miežiai taip gražiai buvo užsiė̃mę, net buvo miela žiūrėti Brt. Kad kerpė pievoj prapuls, užsiims dirsės augti Šts. Batviniai buvo užsiėmę augti, bet išdegė Šts. Užsiėmė ir auga pušynėlis vidury laukų Vlk. Berželių pilna, pušiukė kur ne kur užsi̇̀ima (auga, išdygsta) KzR.
| Senoji žaizda jau vėl užsi̇̀ėmė (pradėjo tvinkti) Up.
2. užraugti: Nekokios buvo mielės, o dėlto užėmė alų Srv.
3. refl. pradėti rūgti: Šiandien rytą jau alus buvo užsiėmęs, apsitraukęs puta MTtIV152. Dar tik neseniai padarytas alus, teip greit neužsiėmė Srv. Žiūrėk, kad užsiimtų rūgti, įmesk duonos plutą Dr. Kad užsiimtų mielės, deda įkaitintą akmenį, alų darydami Vrn. Alus užsi̇̀ėmė (ėmė apynius į viršų varyti, putoti) Skr. Jei višta palesa salyklos, alus užsiima savo rūgščia (priet.) TŽIII347.
4. refl. užsidegti, pradėti degti, įsiliepsnoti: Eglinės šakos tuojau užsiėmė, ir šimtas kibirkščių nulėkė į padangę LzP. Marškinėliai įkaito, blykst liepsna užsiėmė Vaižg. Žiūriu – jau ir visas stogas užsi̇̀ėmė Gs. Gesters ugnelė – ir vėl ažsi̇̀ema Ds. Nu nu, durniuok, durniuok, kol liepsna šiauduos užsiims! Ktk. Jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai Ašb. Kaip tik matai užsiėmė ir visa daržinė Jnšk. Kaip žùsėmė (užsiėmė) ugnis – nuo vieno galo sodžiaus net kitan, ir supleškėjo visas Rod.
| prk.: Ūmai, re (regi), toks gabalas dangaus užsiima pazaru Vaižg.
| Vyras užsiėmė (užsispyrė) ir neleido kitur danginties – kilo barnis M.Valanč.
| Nieko sau šaltelis: visi mūsų langai užsiėmė (užšalo) Ps.
VI. tr. užpulti; smarkiai pabarti: Aš jį užim̃siu, kam jis tokias kalbas paleido Šlv. Ot dabar kad užim̃tumėt gerai, tai ir prisipažintų Gž. Jį gerai užim̃k už tą melą Alk. Užim̃k gerai, ir pasisakys, kur padėjęs peilį Kair. Jeigu jis negerai dirba, tai užimk jį Vrb.
VII. tr.
1. būti nelaisvam (nuo darbo), dirbti, neturėti kada: Meistrai labai ažimti̇̀ per šiuos metus Kp. Moterys gi tuo laiku tankiausiai užimtos esti su audimu BM224. Ji dabar užimtà Skr. Vilius nepakėlė akių, o dėjosi esąs labai užimtas valgio I.Simon.
| prk.: Tą senį užėmė mislys visokios BsPIII11.
| refl.: Visi darže užsiėmę su darbu BM153. Tep užsiėmęs darbu, kad nė negirdėjo, kai aš jį pavadinau Rmš. Kiek ji dabar užsiė̃mus! Kt. Žmonės dabar su miškais užsiė̃mę (kerta, veža mišką) Jnšk. Ilgą laiką gali būti užsiėmęs tuo pačiu dalyku (dirbti tą patį darbą, tuo pačiu dalyku domėtis) rš.
| Aš laikraščių platinimu visai neužsiimu sp. Mano vyras knygom užsiėmė Ig. Jis nieku neužsiimdavo (nieko daugiau nemėgo, nieko neveikdavo) kaip tik šaudymu BsPIII253. Jis, būdavo, užsiima vis gaudymu žuvų BsPIV60.
^ Nemoki meluot, tai neužsiimk melu LTR.
2. refl. prasidėti, sueiti į draugystę: Ko tu užsi̇́emi su tuo durnium – neužsiim̃k, ir nelįs! Slm. Ji su kokiais piemengaliais neužsi̇̀ima Skr.
atžinóti
Apibrėžtis
žinóti, ži̇̀no, -ójo K, Rtr, DŽ, KŽ; SD1177, SD188,190, R, MŽ, Sut, I
1. tr., intr. R404, MŽ544 turėti galvoje; turėti žinių, nusimanyti: Tai nežinau R338, MŽ453. Kas žino N. Jis tai man nežinant daro KBI26. Šitas dalykas ir tau būtų žinotinas J.Jabl. Ir jų žinota apie tavo atvažiavimą J.Jabl. Aš tai nei žinóte nežinójau OGLIII244. Nei tu žinai̇̃, nei tu ką NdŽ. Pats apie savi tiek nežinai̇̃, kiek kitas apie tavi ži̇̀no Jrb. O buvai žinójusi? Pln. Dviratį buvo pasivogęs, išsiardė, o ta motyna būs nežinanti̇̀ Trk. Aš dar̃ jau nieko nežinaũ Grv. Aš tai jau ir užmiršus, o ana viską ži̇̀no Žl. Jums (jūs) patys ži̇̀not geriau jau, kaip dabar y[ra] Varn. Anie yr tikrai žinójusiai, kad čia viskas yr Prk. Žinó[ja]u vardą, ažmiršau Klt. Ot tau – gyvena žmogus in svieto ir neži̇̀no kam Ut. Ką atgyvenai, tą žinai̇̃, ė kap bus, tai nežinai̇̃: kokia smerčia mirsi – nežinai̇̃ Dglš. Teip teip, ana dikčiai daug ži̇̀no Tv. Ana liuobanti žinóti visas naujynas Trk. Ten didliai daug ži̇̀nąs žmogus, didliai gerą galvą turįs Brs. Moteris užaugo, mokyklon nėjo – nù tai tiek ir ži̇̀no Akn. O tas vaikis būsiąs nėko neži̇̀nąs Vkš. Mes negirdė́[jo]m ir nežinó[jo]m Brsl. Senesni žmonės tai da gal žinótų Krs. Senópip ažeikit, maža ana razsakis, ana maža ži̇̀no daugiau ką Lz. Katrie jauni, negi beatmins, negi bežinõs LKT312(Rk). Mes žinome, kuomi esame ir kuomi buvome, nės atmename savo tėvų darbus A1884,91. Teip yr užpykusi, ka nedevė žinóti (nepranešė) End. Kiek aš žinaũ žinių ir apie juos, tik ką niekam nesakau Pv. Ži̇̀no ką kas, ar tep pliaukščia? Švnč. Rast ži̇̀not čia Paalančio kaimą už Kuliams? Kl. Tai aš gi tavų namų než[i]naũ Lz. Plepina plepina svietas, ži̇̀no ar neži̇̀no Klt. Savo dūšė[je] žinái, o taip nepliurpi Krž. Iš kur tu ir žinai̇̃ viską kaip ant delno? Snt. Nereikė paskalas leist – žinai̇̃ i žinai̇̃ viena Švnč. Ką žinaũ, tai ir malu Užp. Nė čia ką daug žinaũ, nė čia ką pasakot LKT197(KzR). Vyrui visko žinót ir nereikia, boba viską sutvarkai jam neži̇̀nant, i gerai Drs. Kunigas ži̇̀no, kas jam gal kalbėt lietuviškai Cs. Kas ži̇̀no, kaip ana (sala, kaimas) atsirado, nežinau Kr. Neži̇̀nančiam žmoguo sunku Tl. A ten taip buvo, a nebuvo, kas čia ži̇̀no Klk. Tikriausiai ans i žmogaus mislę ži̇̀no Sd. Jaunas, ką ans bežinós [senovės dalykų] Akm. Žinójai, kur ejai, kur tekėjai, žinójai, kiek vaikų yra Klt. Gal ar atsitikimas koks, ar apsirgot, kas te jum ži̇̀no Ant. Než[i]naũ, ar aš tavo duktukė LKT212(Lbv). Nuspirksiu sąsvinį ir surašysiu viską, ką žinaũ Švnč. Noriu, kad vaikai ir vaikų vaikai žinótų, koks jų protėvių gyvenimas buvo Plšk. Ka teip vaikščioji, žinái daug naujynų End. Nejot ir palikot neži̇̀ną Mžk. Ka teip žinójus, kur karvę nusipirkt, tai daba būtų gerai Sml. Iš kur žinias žinóti, kumet būs geri laikai? Ggr. Mano kur padėta, visa aš žinaũ Alks. Ai vyrai, metė numetė, neži̇̀no kur ką pasidedą Krš. Maž žinai̇̃ ką nuo pilvo sopės? Sdk. Kuom išgydytie, aš žinaũ Dgp. Mamytė labai žinódavo, kur yr tų grybių, prinešdavo daug Alz. Aš žinaũ lydeką, kelbuką, aušlę, badikšlį, mekšruką, ūsočių Brb. Kad aš žinótau, kap man bus gerai, tai aš tep darytau Rud. Kap seniau, tai žinójau viską, o dabar ne Žsl. Kad žmogus viską žinótų, jis nu daug ko apsisaugotų Rsn. Pirmiau žmonys kaji kaip žinójo savo mirtį Sd. Tep paskui Dievas padarė, kad než[i]nótųbi, kada mirs Lz. Žmogus, katris neži̇̀nomas (nežinantis), negali rast Drsk. Žinódamiem sekasi (galima) te eit, o tep nuskęsi DrskŽ. Reik ži̇̀nomo (žinančio) žmogaus, o tep sunku pataikyt Mrc. Čia būta ži̇̀nomo vagio Dglš. Neži̇̀nantis vogt tikrai neatėjo Mžš. Kaip žinomam, tai kelias geras, nežinomam – balos Ad. Čia, matyt, ži̇̀nomų žmonių darbas Ėr. Neži̇̀nomas nebūt radęs to žiedo Alk. Svečiai neži̇̀nomi (nežinota, kad atvažiuos), neturiu kuo mylėt Rm. Dailiai žinójėm, kad ans kručas yr End. Aš nežinójau da lig perniai metais, kad ana šitokia Mlk. Tam sakyk, kas neži̇̀no Dglš. Daug ži̇̀no, maža išmano Imb. Anos trydos abi: ži̇̀no neži̇̀no – vis tiek šneka Aln. Lyg aš negyvenau, lyg nieko než[i]naũ Ad. Noriu vis regėt, noriu vis žinót Asv. Aš an diedo krikštynų nebuvau, iš kur man žinót jo vardas (juok.) Pv. Žinodamas tai darau S.Stan. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau Mair. Sako, jis gėręs taip, kad kartais nė savo vardo nebežinojęs I.Simon. Žinome, jog XVIII a. pirmoje pusėje lietuvių kalbos buvo mokoma Kėdainių reformatų mokykloje rš. Juk žinai̇̃, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom K.Donel. Dabar raganaitėms užrūpo žinoteino mąslis našlaitės Gmž(Krd). Kad aš žinójus, kur močiutė nuduos (d.) Tvr. Kam sẽnai vyras: geriau nė žinót, nė regėt Onš. Kad aš žinočio jį atjojantį, taisyčio jam patalelį D65. O kad žinóčiau brolelį josiant, aš pabalnočiau bėrą žirgelį JD1101. Ne pana būčiau, kad nežinočiau, kas juods, kas juods nuvelėtas TŽIV586(Pn). Juk tu žinojai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint KlvD257. Kad būčia žinójus, kur mano motutė, būčia nuklojus kelelius drobelėm JT290. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu StnD24. Žinom Christų kėlusįsi, smertį pergalėjusį Mž255. Apie Tėvą tad žinau tatai, jog est sutvėrėju DP249. Viešpatie, nežinome, kana eisi DP449. Žinojai tu, aš esmi žmogus kietas VlnE186. Nežino žmogus apie savo turtą, kaip ilgai juo vartos SPI115. Nežino žmogus, kada jop smertis ateis PK149. Todėlei budėkite, nesa nežinote nei dienos, nei hadynos, kurioje žmogaus sūnus ateis VlnE182. Tu vienas ateivis esi Jeruzalėje, kurs nežinai, kas per tas dienas nusidavė MP164. Ir žinosit, kas ger ir pikt yra BB1Moz3,5. Tu žinai mane tave mylintį BPI410. Šitai žinau tave gražią moteriškę sančią ant veido BB1Moz12,4. Juk nuo amžių Viešpačiui žinomas jo darbas SkvApD15,18. Kunegas Pabrėža pažįsta kožną žolelę mūsų pusė[je] augančią, kožnos žino vardą ir pavardę, numano teipogi, kam kuri yra deranti M.Valanč.
^ Neklausi – nežinósi Ds. Ką žinai̇̃, reikia až kasų turėt Sug. Niekas nežino galo vežimo LTsV211(Vlkv). Niekas nežino, kas až [už šieno Srj] vežimo LTR(Ds). Žinoma, kas yra, nežinoma, kas bus Pšl. Kad aš būčia žinójus, kad tu tokis, tai až dešims kalnų būčia bėgus Švnč. Žinai ką – nežinók, girdėjai ką – negirdėk Ėr. Dievo galybė neži̇̀noma: vienam nueinant, kitam pareinant Jrb. Vaikų ausės stačios, akės plačios – nora viską žinóti Krš. Jei nori, kad apie tave visi žinõtų, tai pasakyk pačiai, pati mergai, merga piemeniui, piemuo skerdžiui, skerdžius ubagui, ubagas visam svietui Dkš. Kad šuneliai nelotų, kaimynai nežinotų̃ Lb. Kad žinótai, ką pulsi, atsisėstai Lp. Greit pasenėsi, kai daug žinósi J.Jabl(Šl). Tu daug nori žinót, greit susenėsi Dglš. Aš žinaũ kaip šiandie Erž. Kad žinai, tai ger ir sakyt NžR. Daug žinok, maža bylok LTR(Rm, Pnd). Meluot nemoku, teisybės nežinau NžR. Pats žinai – vienas žinai, du trys – visi žino LTR(Lkv). Žinai – žinok, kitam nelok LTR(Vdk). Kame ži̇̀no Jonis, ži̇̀no ir Onė Grg. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Ul). Ką gali žinóti: rytas už naktie, o smertis už durims Sd. Ko nežinom, to nenoriam VP24. Visų dantes balti, tik nežinai̇̃, kas až dantų JT328. Kožno vieno dantys balti, o kas už dantų – nežinai̇̃ Kls. Nė velnias neži̇̀no, kur motriškos pagalanda peilį Krž. Kas dirba, tam nereikia, kas perka, tai ne sau, o kam reikia, tas nežino (karstas) Sim.
ži̇̀nančiai Dauk: Atėjo neži̇̀nančiai Lnkv.
žinótinai
| refl. tr., intr. H163, R, MŽ: Nieko nežinaus R71. Aš žinaũsi visą reikalą viena Snt. Aš geriau apie save žinaũsi Sutk. Mes visi žinójomės apie kitas kitą Smln. Kaipgi broliai nesižinos, kur gyvena Ėr. Ką čia gali papasakot, pats nesižinai̇̃, kur ką pasidedi Snt. Jis žinosi už kitus ne vėliau nuvažiuosiąs Vaižg. Nėko neži̇̀nos, gal be atminties? LKT111(Šll). Nė nesiži̇̀nom, kiek jų turį J.Jabl. Aš žinaũs, kur staunu, kur eitu MitI70. Jei žinósias, pasakysias, ko čia slėpti Krš. O juodu nesižinójo tėvams tei[p] arti ėsą Jrk86. Keleivis nežinosi, kur užėjęs razbaininką, piktą kokį draugą, nežinos, kur apsergąs, nežinos, kur alba kaipo dūšią išleisiąs BPII510. Gana gerai žinaũs, kaip vokietis ėjo Grš. Jis ži̇̀nos kaltas ėsąs KII357. Aš žinaũs esąs griekininkas K. Trankais žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs J.Bil. Eš žinaus teisus būsiąs BBJob13,18. Jeib Petras dėlei savo grieko nenusimintų, bet žinotųsi malonę Dievo gavęs BPII35. Ji žinojosi vyro nelytėta BPI287. O nežinomės, kurią dieną alba hadyną būsim Dievo paieškoti BPII293. Žinausi tame esąs tarnu mano pono MT21. Tada žinokias smertimi mirsiąs BB1Moz20,7. Jogei mirsiu, žinaus tikrai, bet kada? P.
ǁ modal. vartojama pašnekovo dėmesiui aktyvinti: Žinai̇̃, pavargom pėsti Švnč. A tu žinái, ka buvo didiliai drūktas reikalas Sd. Ži̇̀not, šiandiej čiut vaiko nesupjaustė kertamoja LKT331(Gdr). Sako, žinai̇̃, Jon, aš žinau paną, Balaišyčią Kp. Graži ta mergė buvo, daba, žinái, jau sena Vkš. Kad žinotum, ir aš esu tinginys J.Jabl. Kad sušalau kojas, kad jūs žinótūt! Pls. Sušilau, kad tu žinótum! Antš. Man, kad žinotum, gaila tavęs! J.Jabl. Kad žinotūt, meilumas moterėlės, tik čiulba, siūlo valgyt LMD(Pns). Žinái, sugebėti reik i prašyti, juk teip nuejęs i negausi nėko Trk. Aš i stovu, žinái, sena boba, kas mun rūpa Sd. Teip, žinótum, piktai: duok alaus Skp. Ži̇̀not, koki čia kviečiai abuojūs Mlk. O dabar, žinai̇̃, tarp krūmų buvo, augo ir apaugo [ežeras] Brž. Žinai̇̃, tie rudens darbai: tą pabaigt, aną pabaigt Jrb. Jug žinái, laikas jau kieta (keičia) visus Lž. Dirbk, vaikel, žinai gi, vasaros prakaitas, žiemą šiluma Dgč. Senatvė[je] nebevalgom tiek daug, žinai̇̃ Sdb. Viena gyvena, žinai̇̃ gi, sena merga Aln. Žinótum, užvalgiau riebiau – bloga bloga, nei kur dėtis! Mžš. Kad, žinai̇̃, mano sakymas: kaip išeina, teip ir ateina Pnm. Mokini gi vis, žinai, kaip motina Kp. Žinók gi, papratęs dirbt, tai ką gi daugiau veiksi Skp. Ieško paparčio žiedo visi, žinótumėt, tai šlapi lig pažastų Kp. Kita, žinai̇̃, nemokėdavai nė dvinytai išaust Mšk. Tas, kur biednas, turėjo pulką vaikų, o kitas – nei vieno, tai kurgi, žinók, žemės valakas, ir viso turėjo, gražiausi namai Plvn. Ži̇̀note, jis tę vienas gyvena Vrn. Gerą pusmetį išbuvo i sako: –A žinái, ciocale, ką, kad aš čia metus išbūsu, aš jau i peklo[je] galėsu būti Kl. A žinái, lei einie po velnių anie visi! Trš. A žinai, ka gerai y[ra] daba gyventi žmonims Ms. A žinái, matyt, sveikesni būdavo žmonys senovė[je] Krž. Žináik, vargstu su širdžia, sirgau žiemą Krš. Kad žinótūte, su sveikata nekas Vrn. Oi, seniau kaip buvo gražu [per tautos šventes], kad jūs žinótumėt, tai niekai dabar ir sąjūdžiai, ir persitvarkymai visi Skp. Jau, žinai̇̃, galvoj nėra, silpsta viskas Pst. Žináik, blogai senam vienam Krš. Jau, žinai̇̃, po gyvenimo – jam jau aštuoniasdešium, man tuoj bus septyniasdešium Grv. Ir buvo tokia mada, ži̇̀not, laidot saulei leidžiantis Jnk. Ir, žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau A.Vaičiul.
| Eik tu, Alyzai… žinai kur!.. – pasakiau piktai J.Balt. Įsikišk tą savo draugystę žinai kur, – tyliai, bet įtaigiai pasakė vairuotojas rš.
| refl.: Ži̇̀notės, pas mus yra svečių Dkš.
ǁ modal. abejojimui, svarstymui reikšti: Man tai visa įdomu, aš nežinaũ Plvn. Nežinaũ, kad dabar reiktų jauniem teip dirbt kaip mės dirbom, kas te būt Plvn. Apsirgo, nežinaũ, metus gyveno a negyveno, i pamirė Švnč.
2. tr. R221,234, MŽ295, NdŽ pažinti: Aš žinójau jį Arm. Než[i]naũ to žmogo Pst. Savo bočiulio (tėvelio) anas neminės, než[i]nõs bočios LKKIII203(Lz). Ką te ana jį ži̇̀no, tik iš matymo Klt. Tą kuningą gerai žinai? Mšk. Žinaũ jį ir kalbą jo saugoju DP127. Jūs neži̇̀not, nepažįstat mūsų klebono PnmR. Aš jus žinaũ, nežinaũ, ar jūs mane ži̇̀not ar ne Str. Nenoriu aš jo ir žinót Pv. Jeigu aš aštuoniasdešimt pragyvenau čia, mane visi ži̇̀no Dv. Aš žinaũ juos nuluptus (labai gerai pažįstu) Dglš. Tu jo nepažįsti ir nežinai̇̃ – jis pas mus vertėn, šitas žmogus Sn. Kad žinótau ją, vestau Brš. Man visi pažįstami, ži̇̀nomi Pl. Ko čia bijot – ži̇̀nomi žmonės, negi piemenys Slm. Daug užmiršau, nežinaũ nė žmonių visų Pn. Bile kam neduos neži̇̀nomam Sn. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi V.Krėv. Jug ana sena merga buvo, gyvatė, aš aną seniai žináu Trk. Baisi bestija, jau aš ją žinaũ kaip savo penkius pirštus Ut. Aš jau žinau jį skersai ir pailgai LTR(Ds). Aš aną žináu kaip padėtą Jdr. Ažu ži̇̀nomo berno ištekė[jo] Dglš. Aš pramergavau merga, aš nežinójau berno Al. Kiek ją žinau, mėgo gražiai puoštis, linksmai praleisti laiką J.Avyž. Bažnytkiemiai, kurių vardais vadinas visa apylinkė, jug daug yra žinotinesni neg paprasti sodžiai TS1900,4-5. Ten mun vietos buvo didliai gerai ži̇̀nomos Als. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo BsPIII273. Prijojo kiemas svetelių iš nežinomų šalelių LTR(Pnd). Jis man ži̇̀nomas tik iš pavardės PnmA. Anas kvolijas, ką visą mišką ži̇̀no Brsl. Aš tą ežerą žináu kaip savo trobikę End. Jug tie keliai muno takai ži̇̀nomys, aš einu numie Žr. Nebži̇̀no savo numų, klaidžio[ja] klaidžio[ja] Trk. Nelabai ži̇̀nantis (žinomas) kelias, tai greit nė nenuvyksit Nm. Ieškau žmogaus, žinančio kelio A.Baran. Oi žinaũ žinaũ aš kaime našlelę, tę nujosiu, tę sustosiu, naktelę nakvosiu DrskD263. Kad aš žinojus šitą bernelį, būčia paklojus jam patalėlį LTR(Šmn). Nakčia išjojau, nakčia parjojau, nieks manę nežinójo, nieks manę nesuprato LB19. Toli mano mergužėlė, balta graži lelijėlė, mano nežinota LLDII231(Mrc). Nuduosiu dukrelę ką toliausia až šimto mylelių nežinančių, až žalių girelių nesiaudžiančių LTR(Ds). Ir sutikau seną šeirį, seną šeirį nežinotą KlpD12. Buvo žmogus biednas ir nežinótas, ejo jis savo keliu MitVI67(Mrc). Vaiščiojom kap savi nežinójomi žmones LKKXIV215(Zt). Katrie daugiau dasimanę būdavo prie bičių, tai jau jie žinódavo bičių balsą Jdp. Aš tų žolių tai nežinaũ, o anksčiau tai žinójau Graž. Žinójau visus budis, ir apsivalgiau Kb. Žolynai reikia tik žinót, anies visi vis kur nuo ko buvo Švnč. Ji jau ži̇̀no mano obuolius, tai nė neragau[ja] Jrb. Vėžį visi regėj[o] ir ži̇̀no Vlk. Nei mes jų (žuvų) gaudom, nei ži̇̀nom Pst. Aš nė pats visokias žuves nežináu Rsn. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki Žem. Veršius (jaučius) aš žinaũ – veršius ganiau Pb. Jūs nematėt, neži̇̀not [naminių girnų], o aš maliau, oi, maliau Mšk. Matulis jau penkti metai kulia, turėt[ų] kaip nuluptą žinót [kombainą] Slm. Kazienė i nuvažiuoja, i parduoda, o Antanienė Panevėžio neži̇̀no! Mžš. Jei tarysiu, jog nežinau jo (Dievo), būsiu lygus jums melagis SPII109.
| prk.: Kap aš šitos karvės nežinaũ, teip ir tu nežinai̇̃ Švnč. Kap ani [seni] buvo, Dievą žinój[o], žinój[o] Dievą, o mes jau ne tep ži̇̀nom, liš darbas, darbas, darbas LKKXXIX185(Lz). Nesa jūs žinot širdį ateivių, kadangi ir jūs ateiviais buvot Egiptų žemėje BB2Moz23,9.
^ Žinomą imk, nuog nežinomojo atsitrauk B. Žinaũ kap savo penkis pirštus Dkš. Eik: moki žodį, žinai kelią B, N. Kalbas moki, kelią žinai̇̃ – keliauk Ar. Moki žodį – žinai kelią J.Jabl. Kas genio vaikus žinotų, kad pats neklyksėtų LTsV225(Dglš). Jei nori, kad tave visi žinotų, būk kaltas kriaučiui ir šiaučiui LTR(Kb). Kai bėda, tai ir Dievą žino Švnč. Nežináu nei peklos, nei velnio Yl. Kad tu būtum nežinótas! (keik.) Mrj. Kad tu dienų nežinótai! Rod. Žino jį šaltos dienos (magylos, bėdos) B, B819, PrLXVII32.
| refl.: Tai tarė Marija angelui: – Kaip tai nusiduos, kadangi nė jokio vyro nesižinau? NTLuk1,34.
ǁ atskirti, rasti: Arklys žinojo savo vagą K.Bor. Tai protingą arklį nupirkau, ka i kiemą mano ži̇̀no Sk. Dabar karvės nežino ką ėst Ktk. Žinodavo gyvoliai katras savo kiemą Grz. Žėdna kiaulė ži̇̀no savo gardą Šmn. Namo gena piemenys, tai avys skirias, kiekviena savo namus atranda, ži̇̀no Kvr. Jauna vištikė – savo numų neži̇̀no Rdn. Padeklį paėmiau, vištos nebžinos, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
ǁ būti susipažinusiam ir naudoti, taikyti: Tada šitų lentinių [avilių] nežinójo, tik toki loviai būdavo LKT204(Kt). Pjaudavom pjautuvais, dalgių nežinojom Aps. Anies neži̇̀no pavalkų arkliui Imb. Seniau visa malė namie, turėjo girnas, malūnų nežinójo LKT378(Vrn). Kol žmonės nežinójo šulinio, tai tik prie vandenų ir gyveno Vžn. Nė mašinos nežinódavom, nė dviračio nežinódavom Trs. Kilogramo nežinójėm, svarai tik buvo End. Kitą kartą literį mažai kas težinójo: kvarta, puskvartė, gorčius Plt. Seniau su pitliavotais [miltais] nėkas nežinójo virti [košę], su ruginiais virė Kl. Vasarą laistyt laukus niekas nežinójo Smln.
3. refl. NdŽ turėti pažintį, pasižinti, bendrauti: Tarp savęs žinójos [du žmonės], gyveno Rdn. Jos vyras žinojosi su kitais to krašto gyventojais J.Jabl. Savo [pačią] tura, kam da su kitoms ži̇̀nos, fu koks! Jdr. Tai reikė mumiem iš jaunio nesižinótie, tai būtum pagyvenę Lp. Žydai su niemčiais žinójosi seniau DrskŽ. Žinójos su žandarais ir dėl to laimingai nešė kontrabandas Šts. Tas kupčius žinojosi su tais razbaininkais BsPI15. Ans žinójos su tais vokyčiais, ans ir išvedė mumis Plt. Žinókiatės su munim ir turėsiat pieno, – tarusi čerauninkė Šts.
4. tr., intr. suprasti, išmanyti, susigaudyti: Mokytas, prityręs, žinąs SD12. Nežinąs ką daryt, nestiprus R381, MŽ511. Ką žinąs ir parmanąs Jzm. O tas žmuoj nieko než[i]nój[o] – durnas buvo kap tamsi naktis Lz. Mokykias, ka žinótumei daugiau kaip aš Gd. Kad aš i sena, viską žináu i viską suprantu, lig plauko viską suprantu End. Ką žinójau, tai pasakiau, daugiau neišmanau Ker. Senovės žmonys daug ko žinójo, ko dabar mokslas neži̇̀no Kin. Kurie nieko nesmokina, tai jie nieko i neži̇̀no Slm. Apie linus tai labai atamenu, labai žinaũ, labai teko dirbt Kp. Daba tu vaiko mažo neapgausi – ži̇̀no viską Jdr. Sako visus mokslus ži̇̀nąs, o paklausus, dėl ko višta kiaušinį padėjusi kata, vargšas nėko neatsakė, nežinójo Tv. Kap man sako, aš žinaũ, o pasakyt negaliu Nmč. Ir nežinau taipajag, ką tu kalbi VlnE194. Jie žino perkalbėti, jog žaidimas, šokimai, štukos ir juokai negali būt taip baisūs griekai brš. Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot: kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs keleliai (d.) Kp. Ar jūs neži̇̀not savo čysto stono JD567. Ką tas čia senas žmogus tik esi toks nėko nebži̇̀nąs, nėko nesuprantąs Skd. Kad nebžinái, nė ko senas žmogus nori End. Ant metų galo žinójau, kaip gyvenau Plšk. Kad vaikai nežinótumb, sẽniai ūtarino teip LKT355(Nmč). Pažįsti save, žinai žmogumi esąs Žem. Dirbk, sūneli, žinók, kad duonelė ne su vėju ateina Dgč. Kad žinótumbi, tai neitumbi [lankytis] Lz. Pati nežinaũ, kaip gyva likau KlbIV156(Vdšk). Ta sirgo, o ans (vyras) dėjos nematąs, neži̇̀nąs, nesuprantąs End. Jei nora, ži̇̀no [moterys] prisikabinti Rdn. Durnikė, o liežuvius sudirbti ži̇̀no Krš. Kẽliai nušalę, kad nebežinai̇̃ kur dėtis Pnd. Trudna žinót, kap tę bus, kap pamirsim Aps. Kad priskelt[ų] iš to pasaulio, nežinót[ų] kap i gyvent Dglš. Būk tu nežináu kas, gyvenk nežináu kaip, o lįsi į žemę Krš. Kad ir pavargsti grodamas, tai žinai̇̃ až ką (gerai atlygina) Sug. Kap apsiženijo su kitu, neži̇̀no kap šėnavot, nežino kap godot Pls. Labai labai buvo skanu, kad jau nebežinaũ kaip jau ir pasakyt Ant. Kad dar vieną paslaugėlę brolienė mums padarytum, tai jau nebežinotumėm kaip ir atsidėkot A.Vien. Išeini laukan [per trėmimus] – než[i]nai̇̃ ką daryt ir kur eit: ar bėgt, ar stovėt Žsl. Kad kas man pasakytų, kur dabar jis, atiduočiau nežinau ką! Nj. Parnešė vaiką, neži̇̀no ką daryt: vaikas verkia ir ana verkia Rod. Kartais baisiai galvą sopa, kad jy neži̇̀no kur dėtis Slm. Kai duosiu, tai nežinõs anas kur skrist Ob. Aš nežinaũ, kap tu nedaboji! Dgp. Daryk kap žinai̇̃ Al. Daryk kaip žinanti P.Cvir. Priaugina kaime tų lašinių negales, žmonys neži̇̀no, kur anus dėti Klm. Žmonės než[i]nójo sa[vo] gėrybos kur dėt Dv. Lietuviai kad užstotų ten (Sibire) gyventi, anie skarbo galo nežinótų, neturėtų kur dėti Sd. Skolos nežinójo galo, nemokėjo gyventi End. Savo kampo neturėsi, visi tavo daiktus turi žinót, visi gali imt Bb. Reik žinóti savo laiku pjauti, savo laiku sėti Sd. Žinodavo, kaip selyklą padaryt, nu tai būdavo ir alus geras Plvn. Pripynėm virvių, kaip tik žinójo galva PnmR. Dabar dalge nebepjaus, paimt neži̇̀no už katro galo Kpr. Nei jūs ži̇̀not, kumet gulti, kumet kelti, kumet valgyti (netvarkingai gyvenate) End. Viską ži̇̀nom: i kaip bulves sėti, i kaip batvinius diegti Šts. Tegul žinõs, kaip jo tėvai jauni būdami duoną pelnės Skrb. Dabar kamanų yr, ale nebežinai̇̃ kaip maut (naujoviškos) Slm. Gal žemė [negera], gal reikia žinót, kaip reikia jie (pomidorai) auklėt Antš. Nė žinót nežinójo, nemokėjo muilo virt Vdk. Nei anas suprato, nei nieko žinójo, kaip te to žemė aria ar te kaip sėja Sug. Biškį pašvindus [mėsa], aš an kvapo žinaũ Žl. Toks buvo brangus daktaras – akis paveizės ir ans ži̇̀no tavo ligą Žr. Da daktarui nemoki pasakyt, kaip tau yr – jis pats turia žinót Jrb. Makt praduria pilvą [išputusiai karvei], ži̇̀no, kur pradurt Alz. Arklys tai mat reikia žinot pakaustyt, ba tik kad kiek, ir bus šlubas PnmR. Aš visą darbo eilę žinaũ Tvr. Tu nieko nežinai̇̃ apie sarmatą Kp. Ka dab kito nėko žmonys nebži̇̀no kaip tik važinėties End. Anas tik pavalgyt ži̇̀no, o darbas jam ne galvoj Kzt. Aš aštuonių metų į mišką bandą giniau, o daba aštuonių metų vaikas nieko neži̇̀no Grz. Tu tik nuraut žinai̇̃, o pasėt nenori Jrb. Tiek i težinai̇̃ – pasigert i susimušt su kitais tokiais Sml. Du metu nežinójau, a piemuo, a vaikis besu (dirbau visokius darbus) Rdn. Mun žinóti, ką aš turiu daryti! Vkš. Prigera, nebži̇̀no ką bekalbąs, nebži̇̀no ką bedirbąs Mžk. Pririjo (prisigėrė), nieko neži̇̀no Aln. Žinójėv sveikatą užlaikyti, negėrėv vedu [su broliu] Ms. Beprotis ir geriausį darbą visad peikia, o pats nežino, kaipo pataisyti reikia D.Pošk. Nežino pavargusios žmonės nei numano, kas su jais veikias ir kas turi veiktis paskui DP312. Padarė per žydus nežinančius, ižg kur būtų žinąjie atvaduoti, o kurie užginai būtų pagėdinti DP577. O eš dūmojau: gerai, pavarguliai (ruduliai) neišmano, nieko nežino apie kelį Pono ir apie savo Dievo tiesą BBJer5,4. Bet apie dvasiškas dovanas, mieli broliai, nenoriu, idant nežinotumbit VlnE99. Tvirtais būkite ir nepakrutinamais, skalsindamies darbe Viešpaties, visada žinodami, jog darbas jūsų neesti tuščias Viešpatip SPI44. Duok man, Viešpatie, žinoti, kas žinoti reikia A.Baran. Atleisk mums, Viešpatie, nežinomus nusidėjimus CII645.
| Skruzdėlės ir bitės gudriausi vabaliukai – kiekviena savo darbą ži̇̀no Žb. Timptelėjo aną, arklys tujau ži̇̀no, ans i pasuko čia, kur tavie reik End. Dabar tai durni arkliai: paemi, tai neži̇̀no, kur lėktien – kaip laukiniai Kp. Jautis tep ži̇̀no, kap žmogus: stojos an vagos ir nuej[o] Rod. Padį paėmiau, vištos nebžinós, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
| prk.: Ans (sijonas) jau nebži̇̀no savo metų Krtn.
^ Kalbi kaip žinódamas JT498. Ką žinósi, an pečių nenešiosi JT371. Ką tik žinai, tai gerai LTR(Žg). Ką jaunas išmoksi, visą amžių žinósi JT371. Nežino, kur likti, kur dėtis B. Daug žinosi, veikiai pasęsi Plt. Daug žinosi, greit pasensi Vdžg. Reik žinóti, ką dirba žanoti Žr. Žino, kaip žolė auga, tik gyvent nemoka LTR(Igl). Kap duok, tai neži̇̀no, kap te (imk), tai ži̇̀no Btrm. Žinók, iš ko duoną valgai JT435. Nueinu namo, tai nežinaũ ko stvertis (daug darbų), i te, i te lekiu Klt. Žinósi, iš kur kojos dygusios, ka lupti gausi NmŽ. Žinai̇̃, iš kur kojos dygsta JT435. Žinái, kaip buvęs, nežinósi, kaip bebūsi Bdr. Padaryk muni ži̇̀nomą (išmanantį), aš tavi bagotą Krš. Padirbk tu mane ži̇̀nomu, aš tave padirbsiu bagotu J. Padaryk muni žinančiu, o aš tavi bagotu Plt. Nė rytas, nė vakaras nežináu, o mala aple muni Krš. Nežináu nė pradžios, nė pabangos Šv. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva LTR(Zp). Žinai, kiek iš nosės į gerklę LTR(Rm). Tiek i težinai̇̃ – iš nosies ant gerklę Sml. Tu tiek žinai̇̃, kiek nuo lūpų iki nosiai Plv. Tu žinai, kas nuo nosies ant lūpos PPr431. Žino, kas iš nosies į dantis Grš. A mis[lini] – ana ką išmano, ana tik teži̇̀no iš ančio an dančio Ms. Jis žino tik duoną ėst ir pamatus krėst LTR(Grk). Težinai̇̃, kaip iš klėties karčemon nešt JT300. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai LTR. Kiaulė tik ir težino purvyną LTR(Km). Kiaulė daug žino, kur debesis eit B826. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti M. Peniukšlė kiaulė neži̇̀no, ko žieminė žviega LKT86(Kl). Senis vilkas ži̇̀no, kaip avelė nešt Sld. Katė žino, kieno pieną laka JT363. Maiše gimęs, papečky augęs, nieko aš nežinau LTR(Grv). Naktyje gimęs, maiše krikštytas, miške augęs – nieko nežino LTR(J.Jabl).
| refl. H163: Jis nesižinójo ką darąs K. Nežinausi ką darąs R28, MŽ37. Nesižinąs ką darąs, nenuvokiąs LL108. Jis savęs nesižinójo KII41. Iš džiaugsmo savęs nesižino KBI13. Vaikšto kaip apdujęs, pats savęs nesiži̇̀no Dgl. Kai parėjo – nė pats nesižinójo jau Jrb. Pernai ma[n] buvo kaži kas užėję, ka aš visai nesižinójau, kur aš ėsu Slv. Pūga [Sibire], nežináis kame gimęs, kame augęs Jdr. Iš gero gyvenimo neži̇̀nos, kas besąs Yl. Nebesiži̇̀no kaip ponavot Sur. Mat ka tu savo kaily nebesižinai̇̃! Ps. Gerai gyvenom, nebžinójomos ko benorėti Plt. Jau nesiži̇̀no nė kaip gyveną, nė ko norį Jrb. Daba žmonys neži̇̀nos kas esantys Žlb. Subinė šonūse yr, nebži̇̀nos ko benorianti (juok.) End. Nebsiži̇̀nos ką bepliurpti Grdm. Jaunesnė buvos, žinójos Lk. Kaip kulkozą paleido, neži̇̀nos kantõriškės (kontoros darbuotojos) kur dėties Krš. Jie turto nesižinójo galo Šk. Daugelis žmonių per visą savo gyvastį nesižino patys, ko nori Tat. Žinausi ir šiose knygose vienur kitur suklydęs K.Būg. Mažai pagundai apnikus nebžinaus ką bedarysiąs M.Valanč. Nereik nė vadinimo į talką, reikia žinóties pačiam Šts. Nesižino piktai darąs žmogus Mž446. Daug žmonių nesižino, kokie esą BPII148. Teip didė linksmybė širdį švento Petro buvo apiėmus, del kurios nesižinojo ir pats kur esąs ir ką regiąs – apgaišus buvo dūšia nuog didybės džiaugsmo SPII32. O Jėzus bylojo: Tėve, atleisk jiemus, nes anys nesižino, ką darą BPI388. Žinausi, iš kur atėjęs ir kur nueinąs NTJn8,14. Tikrai žinausi, nuog jo gavęs atleidimą visų mano griekų BPI67. Tėve muno! Atleisk tam nendznam ligonie griekus, kurius papildė, nes nežinojos ką darąs P. Nesižino Jurgelis kaip pačios džiuginti NS103. Jūzapas ant pirmo balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas Žem. Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris J.Bil. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti Vaižg. Net mėlyna rėkia, nesižino kur gyva dėtis, kaipgi bijo pelės, skreba te po kuprą Svn.
| Parginė peralkusias karves, nesiži̇̀no tos kur griebtis namie Ėr.
^ Katė pieną paliejus žinos Tsk.
ǁ įsidėmėti, atsiminti: Gausi skūron, tai žinósi! Pns. Išvanosiu kailį, tai žinósi į svetimus daržus lįst! Slv. Dabar žinosi neklausyti tėvų! Žem. Kad nuskalto, tai tegu žinõs i tėvo kietą ranką Tr. Užvožė jam delnu par pakaušį – kitą kartą žinos Ėr. Va, paimsiu diržą, perjuosiu, tai žinósi Rš. Žinósi lįsti kur nereik Kal. Vis aš buvau negera, o jis geras, tai dabar žinõs Stak. Kai išdirbsiu kailį, tai žinósi! Ėr. Kad aš tau užplėšiu lazda per pastargalį, tai tu žinósi, kuoj Dievas vardu Lp. Gausi į nosį i žinósi! Jrb. Kai iššveisiu kailį, tai žinósi Švnč. Rupūže, aš tave kaip pakratysiu, tai tu žinósi! Kš. Nelakstykit čia, vaikai, nenumindžiokit man darželio, ba kai išsirausiu dilgynę, kai nukaposiu užpakalį, tai žinóstat! Pnd.
5. tr., intr. patirti, pajusti; būti patyrusiam, pajutusiam: Daugį amatų turi – reikia apie badą žinót Drsk. Ir sarmatą žinójo žmogus, ir baisumą Aps. Nežinoma kančia R25, MŽ33. Kas nėr kaštavojęs [skyrybų], tas neži̇̀no nėko, o kas kaštavojo, tas ži̇̀no tą smoką: bjauriai yr, dikčiai bjauriai End. Ana až jo gyveno, žinójo, ką gyvena Klt. Valgyk, sūnel, žinósi, kad pas mamą buvai Jrb. Negyveno ana nei su moša, nei su dieveriu, tai nieko neži̇̀no Dglš. Pas mamužės augau, vargo nežinojau (d.) BzBkXV139(1512m.vad.Dresdeno.juostos.įrašas). Vienas žmogus nežinojo nei jokios bėdos ir išjojo jos ieškoti LMD(Rz). Kad žinójęs, kad neis kunigu, būč ir nemokinęs Žl. Tas vaikas teip išlepintas, kad nebežino, kas tas vargas Brž. Jis nežinójo šaltos žiemužės nė vasaružės JD201. Nors vokietis negerbia jų (dievų), bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino V.Krėv. Esu aklas, nežináu nė nakties, nė dienos Pln. Aš par amžių nežinójau, kas tas y[ra] liga, kas y[ra] susirgti Skd. Nežinójau aš, kas do ligos, dar̃ žinaũ Kls. Galėjai eiti kada nori i kur, kuliganų ir žodžio negirdėjom, žinóti nežinójom Krš. Kad apalpsti, nuslambi, nieko nejauti, nežinai̇̃ Rs. Aš rankos nežinojau, toks buvo gėlimas Plng. Lig dvidešims metų nežinójau, kas yra dantų sopėjimas Ėr. Tėtė nežinojo dantų sopės Ktk. Neži̇̀no, kap galvą skauda, neži̇̀no, kap dantį skauda Brt. Mano tėvas doktoriaus nežinó[jo] (nėra buvęs pas gydytoją) Dglš. Tas yr ži̇̀nomas, ka cukrus negerai dantims Slnt. Kab insidedi saują [vaistažolių], tai žinai̇̃, kad vaistai Dg. Kai ganiau, tai žinójau, kaip kožnas kvietkelis kvepia Kp. Kaip einam, tai kur yr kepta duona ar [virti] kopūstai, vis žinai̇̃, gali užuost Brž. Pašoktumi (patriūstumei) aple vaikus, žinõtumi Dievo malonę (vargo patirtum) KlK12,70(Rdn). Gaspadinė par Kalėdas įneš mergai savo kuskelę – šiandieną tepasišvieta su ta kuskele – iš to ta merga ži̇̀no, ka gaspadinė nora, ka būtumi da i kitą metą End. Būčio Velykų nežinanti̇̀, kad būt kiti nesušelpę Ggr. Kab lija, tai jau žinai̇̃, kad lija, dartės tokių lietų nėra Sn. Ne mes karvių ganyti žinójom, kad tokias platybes turėjom miškų Plng. Mes dykai dirbom, išeiginių (nj.) nežinójom Adm. Su mašina važiavau, jokio vargo nežinójau Al. Jis nei pjovė, nei šakių, nei lopetos rankoj neėmė, tik šitą vieną pienelį težinójo (dirbo pienininku) Č. Visos ži̇̀nom: dėl vyro galėk, dėl vaikų turėk Rdn. Tas žmogus buvo del visų geras ir žinojo tiktai dirbti, kas yra naudinga del savo krašto A1883,143. Kas tatai nori žinoti, neprivalo toli lėkėti BBJer2,24. Nes tas medis ir vaisius, ir tokią macį turi, nes kas tiktai jį paragaus, žinos visa pikta ir gera, kas destis ant svieto MP146.
^ Nusipirk, žinósi, ką kaštuoja (atsakas prašinėtojui) Šk. Pirty nebuvęs, nežinai̇̃, kaip karšta JT306. Gavai nosim žemę paarti, žinok, kaip senesnį barti PPr110. Ži̇̀nom tus pyragus Vgr. Žináu aš tą pyragą Tn.
×6. (sl.) tr. NdŽ mokėti: Motina neži̇̀no nė žodžio lietuviškai Pb. An futorų du vyrai žinój[o] lietuviškai, ale jų jau nėr Zt. Kap anas ži̇̀no, tep žegnojas Aps. Tu viską žinósi, kalbas visų gyvulių, paukščių pažinsi (ps.) Ign. Pasakelių žinóta daug Ad. Ir mėgstu, ir daug žinó[ja]u [dainų], bet visos pabėgo Grv. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas V.Krėv. Aš šį vakarą neišdainiuočiu, kiek aš anų (dainų) žinójau Nv.
^ Žinójai sugriauti, žinók i pataisyti Kal.
7. refl. NdŽ manytis, verstis savo nuožiūra: Jie bylojo, kas mumus do to? Tu žinokias VlnE198. Žinókies, kap nori Ad. Žinókis tu sau ten LB213. Žinókitės, kas man rūpi Vlk. Žinókiatavs, didili, nekišuos, kaip noriatav Pln. Aš išeinuos, o tu žinokis Šts. Tu su jais, su tais pinigais žinókis, ale jie ne tavo Raud. Žinókis su tais savo vaikais, ma[n] duona uždirbt rūpi, kap pasiklosi, tep išsimiegosi, žinókis KzR. Paliko, žinókitės su viskuo Ėr. Duos šimtelį prieš šliūbą ir žinokis su žmona Pn. Vyras pasikinko arklį ir išvažiuoja an turgaus, o tu, moč, žinókis su visais daržais namie pasilikus Skrb. Ži̇̀nais su savo sviestu Jn(Jž). Žinókis sau, kad nesiduodi sušukuot Krs. O aš liuobu užsitarnausu: atves pri kokio gaspadoriaus, paliks i žinókis Vž. Žemės skundė, buvo kelius užarę [vienkiemių naikintojai], žinókias, su dangaus ratais važinėkias Krš. Jeigu kokio neramumo [dėl nelaukto poelgio], tai žinókis, vaikeli Sn. Dabar žinókis, mano mergelė, kad manę nenorėjai JV443. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk V.Krėv. Tas atsitikimas visai suardė karaliaus sumanymus, ir jis gavo palikti miestą pačiam žinotis J.Balč. Paliksiu, ir tegu anys sau ži̇̀nos Mlt. Eime, tesiži̇̀nai su savo pupomis J.Jabl. Tegul sau ži̇̀nos su tais svečiais Ps. Kieno gaspadorysčia, tesiži̇̀no Skdv. Tesiži̇̀nai, tepešys Erž. Tada teži̇̀nos, kaip noria tedãrai Rs. Ką tu padarysi, tegu ži̇̀naise Jrb. Tesižiniẽ, jau aš nedirbsu Gs. Tegu jisai ži̇̀naisis Snt. Tegu jis ži̇̀nos su tais obuoliais, ko tu ten belendi Jnšk. Lai ži̇̀nos! Ko kišės, kur nereikia Pš.
| Vilkas neša ožį, bast tą ožį, besiži̇̀nai, man skūrelę sugrąžino LTR(Pnd). Nė aš klausaus, nė girdžiu: sykį pakišau po pečiaus, tegu ži̇̀nais tas kugelis Jrb. Šeimyna žinókis, bile šeimininkė soti Skr.
8. tr., intr. rūpintis, paisyti: Tiek tėvų vaikai ir teži̇̀no – ejo išejo Rdn. Mes (vaikai) tik namuose žinójom [būti], tėvai dvaran ėjo Gdr. Vyras turi tvarką žinót ir darbo nepamest Brš.
◊ aklatỹs (ámžinas) ži̇̀no neaišku, nežinia: Aklatỹs jį ži̇̀no – valkiojas ir valkiojas, ar kur reikia ar nereikia Pbs. Ámžinas ži̇̀no, kada anie parbildės Užv.
balà (balai̇̃, bãlas, bãlės, bãliai) ži̇̀no NdŽ nežinia, neaišku, sunku suprasti: O balà žino, kur jis naktim trankosi, ale namie nenakvoja Slv. Mes jau bala žino kada einam – labai išalkom P.Klim. Kai kada gerai girdžia, o kai kada – balà ži̇̀no Jrb. Balà ži̇̀no, daržan ejau, ar čia vėjo supūtimas, teip sopėjo va šič, stuburo galą šič Kp. Balai̇̃ ži̇̀no, kaip tę buvo Skr. Man kartą buvo užsikėlus [rožė], nuo ko – bãlas ži̇̀no Grž. Eina i eina tumonas, nuo kur anas eina – bãlas jį ži̇̀no Švnč. Sako, kad mirė, o bãlės jį ži̇̀no Sdb. Bãliai ži̇̀no – ar čia augs rugiai, ar ne Ėr. ×
bi̇́esas (×brántas, bùdelis) ži̇̀no nežinia, neaišku: Bi̇́esas aną ži̇̀no, kur ana gyvena Užv. Kaip jų šiemet teip priviso, tų musių – visokių, žaliom galvom – bi̇́esas juos ži̇̀no Mžš. Kaip ten tie dvarai išnyko, brántas anus ži̇̀no Jdr. Bùdelis ži̇̀no, kur jis išvažiavo Snt. Bùdelis ži̇̀no, kaip ana sudegė Kv.
bur̃bulą žinóti nieko neišmanyti: Bur̃bulą anas žinójo: iš nosies burnon Ob.
čemerỹs ži̇̀no nežinia: Čemerỹs ži̇̀no, kas bus iš to vaiko Pnd. O čemerỹs ži̇̀no, kaip čia bus Kp.
[vi̇́enas Dglš, gẽras Slnt] Diẽvas (dievai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: O Diẽvas ją ži̇̀no. Šito tai aš nežinau Krns. O Diẽvas ži̇̀no, kuom anas numirė Ob. Ar anas gyvas ar ne, Diẽvas jį ži̇̀no Švnč. Diẽvas ži̇̀no, kur tie vijūnai paliko End. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur I.Simon. Kuom tas [šventas] Jurgis buvo pasigarsinęs, tai dievai̇̃ ži̇̀no Grž. Dievai̇̃ ži̇̀no, iš kurio tu karklyno (juok.) Klm.
2. sakoma apie ką nors ypatinga: Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu V.Krėv. Per dieną Dievùlis ži̇̀no kiek suveždavo [šieno] – keliolika kãrų Kvr. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti V.Bub. Pinigas ne dievai žino koks, o vis pinigas. Dykai nepaimsi ir tokio J.Balt.
gãlas (galai̇̃) ži̇̀no NdŽ
1. nežinia, neaišku: Ir gãlas ži̇̀no, kogi nėra dar̃ grybų Sn. Kur ji tęnuis nusigrūdo, gãlas ži̇̀no– žinai bobas Kbr. O gãlas čia ži̇̀no, kad daug buvo tę prisodyta visokių gėlių, nei neprisimenu Vs. Galai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis nuėjo Stk. Galai̇̃ ži̇̀no, kas jam buvo Pls.
2. labai daug: Sniego privelta gãlas ži̇̀no Str.
3. sakoma keikiantis: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki V.Krėv.
gãlas ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Grikių tai gãlas ži̇̀no kiek prisėja, nurauk paskui Pv.
gãlas ži̇̀no kóks labai didelis, gausus: Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum J.Avyž.
gãlo nežinóti labai daug turėti: Užtat visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino Žem.
giltinė̃ (gi̇̀ltinė) ži̇̀no nežinia: Giltinė žino, kur jis dabar Dkšt. Kaip aną vadino, gi̇̀ltinė ži̇̀no Yl. Kaži kur ans dingo, giltinė žino Plng.
griaũsmas (graũzmas) ži̇̀no nežinia: Griaũsmas ži̇̀no, kiek tų paršiokų toj fermoj Aln. Griaũsmas juos ži̇̀no, kur jie dabar šienauja Strn. Kažno, anas gyvas ar yra, griaũsmas jį ži̇̀no Žl. Ė graũzmas te juos ži̇̀no Švnč.
kàd žinók daug, negailint: Ir įvertė mun medaus kaušą kad žinok Plt.
kẽlio neži̇̀no nesilanko: Kol bėdos nespaudė, kẽlio nežinójai pas mum Srv.
kélmas (kelmai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: Kélmas ži̇̀no, ar būs ta pagada Vvr. Nusidangino ir gyvena kelmas žino kur KlK15,78(Krt). Kelmai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis yra Jrb. Kumet ana parvažiuos, kelmai̇̃ ži̇̀no Trk.
2. sakoma stebintis: Al kviečiai, kélmas ži̇̀no, liuob maž teatneš [derliaus] Kl. ×
kvarabà ži̇̀no
1. nežinia: Ale kvarabà ži̇̀no, kur jis nulėkė Srj.
2. sakoma stebintis: Bėrasiai tai gerai eina, ė šitas, kvarabà jį ži̇̀no, kai įsiutęs lekia [ariant] Švnč. ×
kvarabà ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Pinigų prileido kvarabà ži̇̀no ki̇́ek Sn. ×
mõnas ži̇̀no nežinia: Ir kur jie paliko, dabar mõnas ži̇̀no On. ×
pai̇̃beliai ži̇̀no sakoma švelniai keikiantis: Paibeliai žino, nemoku ir pasakyti, ką noriu J.Ap.
parãkas (×peklà, pélkė, perkū́nas, piktumà, Põndievas, prãgaras, rai̇̃stas, smalà NdŽ) ži̇̀no nežinia: Parãkas jį ži̇̀no, kur jis dingo Graž. Peklà žino, ar duoda až pieną pinigus Kp. Ar pélkė ją ži̇̀no: tvora tai tvora, ale ne pintinė KlK24,60(Ps). Jegu niekas nesutrukdis, nesurėks, tai jis (lunatikas) užlips perkū́nas ži̇̀no kur, boniõs, kažno ką padirbs Č. Piktumà juos ži̇̀no, kur any LzŽ. Kaip ten yr tikrinybė[je], vienas Põndievas teži̇̀no End. Pragaras juos žino rš. A rai̇̃stas ži̇̀no, gal dar augs ta kaliotė Kvr.
šim̃tas ži̇̀no NdŽ
1. nežinia: O šim̃tas jį ži̇̀no – nesvėrėm, nežinom, kiek kuodelis svėrė Kpč.
2. sakoma stebintis: Valsčiaus sekretorius, jeigu ne gražuolis, tai pakenčiamos išvaizdos vyras, dabar atrodė šimtas žino kaip: jo pilnas veidas supliuško, žandikauliai išsikišo, o nosis – tokios nebuvo visame apskrityje! P.Cvir.
širdi̇̀s ži̇̀no nėra užmiršta (ppr. apie skriaudas): Kad ir kalbuos, bet širdi̇̀s viską ži̇̀no Plng.
šuõ (šùnys) ži̇̀no nežinia: Šuo žino, kas per žvėrys atsivilko į girią, pasistatė trobelę (ps.) V.Piet. Gal te nebuvo vėžys, šùnes ži̇̀no Slm. Ir tegul nesitranko šunys žino kur A.Vencl.
tai̇̃p ir žinók
1. sakoma grasinant: Išmesi, sudaužysi – tei̇̃p i žinók! Mžš. Negrįši [laiku], vaikel, tei̇̃p ir žinók: lupsiu, kai pareisi Mžš.
2. sakoma, reiškiant įsitikinimą: Ir nebūsi, nebūsi tu valdžioj, taip ir žinok, – pasakė motina J.Balt.
var̃gas (vélnias NdŽ, velniai̇̃) ži̇̀no nežinia: Iš kur anas yra, vargas vienas žino KlK24,60(Kair). O vél[nia]s aną ži̇̀no: gal i ta pati, o gal i ne Trk. Užlipam visi – a vélnias ten ži̇̀no, kas ten buvo LKT100(Krtv). O kaip toliaus būs, velniai̇̃ ži̇̀no Akm. Nei slydokas, nei vélnias ži̇̀no kas End. Vélnias ži̇̀no, už ko ana ištekės Ukm. Bijau [degtinės] kap vélnias ži̇̀no ko Švnč. Kad ir velniai žino kas būtų – vis tiek eisiu KlK15,79(Nmk). Velniai žino, ko čia mes dar tupime P.Cvir. O kad ans (laikrodis) eina vél[nia]s ži̇̀no kaip Trk.
vélnias ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Dabar žolės vélnias ži̇̀no ki̇́ek [miškuose], tai kurgi augs tas grybas Žl. Vélnias ži̇̀no ki̇́ek obuolių Dglš.
vencai̇̃ (vė́tra, Viẽšpats) ži̇̀no nežinia: Vencai̇̃ ži̇̀no kada [bus] Snt. Vė́tra ži̇̀no, kur jis nuėjo KlK24,60(Šl). Likau pati viena, o kaip gyvęsiu, kaip pabaigsiu amžių, vienas Viẽšpats ži̇̀no Pžrl.
neži̇̀no kàs ẽsąs keliasi į puikybę, labai įsivaizduoja: Merga, vyrą gavusi, nebži̇̀no kàs ẽsanti Trš.
apžinóti
1. tr. Š, LVI137, NdŽ, KŽ, Vvr iš daug kur sužinoti, apsiteirauti: Važiuodamas daug apžinái Rt. Apžinók, kur obūlius superka Krš. Ką besupasakosiu, kad tamsta pats daug apžinái Šts. Žmonės čia viską vieni apie kitus apžino Db. Kaip apži̇̀no, bet tik žino Ds. Visko apžinót negali̇̀ Rmš. Da saulelė nešildo, ė anas lekia jau miestelin, jo visi žydeliai apžinóta, kur silkės pigesnės Ml.
| refl.: Apsižinojo visi Šts. Apsižinójo, kur darbą gaus Rmš. Apsižinó[jo], iš visur važiuoja LTR(Dkšt). Jau jiej apsižinój[o], kur mes gyvenam Lp.
2. tr. surasti, užtikti: Apžinójom pas gerą žmogų karvę, ir reikia pirkt Arm.
| prk.: Pelnas iš visų gerų darbų sueina bendran visõs bažnyčios skarban, kurį V. Dievas, kaipo dangiškasis Tėvas, apži̇̀no ir dalija savo vaikams A.Baran.
3. tr. pažinti, ištirti: Ana sakė, tura pareiti žmonys, apžinóti Kv. Apžinóti čia visi pašaliai, nebėr ko čia bemedžioti Šts.
| refl.: Kruopą apsižinójot jau Zt. Anys apsižinój[o] sa manim ZtŽ. Ciecoriui vienam nieku būdu galima vislab apmatyti ir su visum apsižinoti Kel1881,128.
4. tr. BŽ304 suprasti, suvokti: Neapžinomi tavo keliai, Viešpatie! Db. Neapži̇̀no, kiek pinigų turi Dglš. Ji neapži̇̀no savo turto Bgt.
5. tr. BŽ147 aprūpinti, pasirūpinti, aptvarkyti: Apžinóti visus tur gaspadorius J. Kam kas negerai, tai vis aš turiu apžinót Plv. Visi bus atlygyti ir visi bus apžinoti Db. Man visur reikia valkioties, visus aprūpinti, apžinoti, o tu nei apie namus negali apsiruošti TS1904,4. Iš to paršelio reikia ir padotkai apžinót, ir skyles užkamšyt Vlk.
6. tr., intr. Alk, Pkp, Up, Kltn užvaldyti, pasiglemžti, pasisavinti, sunaudoti: Ans vienas nora viską apžinóti Pln. Viską ana apžinójo: vyšneles, morkelius – nėko jug nepirko Krš. Kas gi ir apži̇̀no visas uogas, jei ne jos Grž. Kas buvo amžinatilsį Untulėnės – medžiai, viskas – Jonušėnė apžinójo Sd. Muno pyragus kažkas jau apžinójo Kl. Pusę karvės atidavė, antrą pusę apžinójo Lkv. Žinote vaitai viską apžinódavo J.Jabl(Pšl). Šiaip ar taip, svetimi žmonės visą naudą apžinos Žem. Jis apžinós vienas visais jo turtais, t. y. nedavęs nėkam iš giminės žinios, vienas užvaldys naudą, paveldės J. Marijona viską pati apžino S.Čiurl. Jau i kirvį kažin kas apžinójo Slnt. Buvau pasidėjus antienos šlaunelę, i nebė[ra] – matyt, katinas apžinójo Sml.
7. tr. prižagti: Kas tą katiną įleidot į kamarikę – visus muno puodus apžinójęs Kl.
8. tr. Šll, Vkš turėti lytinių santykių: Jau apžinójo Mykolas Petronę Sml. Jo visos mergos apžinóta Ml.
| Tai gal žiemvakarių vėjas jų motiną apžinojo? (juok.) rš.
atžinóti
1. refl. BŽ117,119 pasiteirauti, pasiklausti: Norėjau atsižinóti, ar reik, ar nereik ateiti J.
2. refl. vėl, iš naujo paklausti: Tai atsižinók po kokios savaitės Sn.
3. refl. atprasti: Jis atsižinójo savo mylimą brolį lankyti J.
4. tr. sužinoti: Da gaideliai negiedojo, jau tėvelis atžinojo LTR(Ad).
| refl. tr., intr. LL229, Š: Par ką mes galim atsižinót? J.Jabl(Ukm). Tamistos visa greit atsiži̇̀not Aps. Nesenai atsižinó[ja]u, kad Anupro numirta Dglš. Ir brolis galės nuvežt – tegul atsiži̇̀no kelią Mlt. Visus galus atsižinójo OG106. Atsižinój[o], kur šokiai, ir važiuoja Str. Boba plepuonė – išplepės visiem, i ponas atsižinõs Švnč. O teip kur tu eisi neatsižinójęs – galia būti išejęs mokyto[ja]s kur End. Žmonės, atsižinoję, kad tai esąs stabmeldystės laikų dievaitis, sudaužę jį K.Būg. Ką aš galiu žinoti, iš kur policija apie tą atsižinojo TS1900,9. Anas tuojos atsižinojęs, kur esą ažkasti pinigai VoL383(Tvr). Kad būčia atsižinojus savo nedalelę, būčia žirgelį pašėrus rūtų vainikeliu (d.) Ml.
^ Ubago neatsižinósi, kur gimęs Prng.
5. tr. pažinti, patirti: Tavo žmona išgirs, kad kas atejo, ir tave, sako, atžinõs Pls.
| refl. tr., intr.: Kap pagyvensi, atsižinósi [savo vyrą] Dglš. Per mus kad pabūtum, tai atsižinótum, kap šalta Dglš. Kai pradėsiu aš, tai atsižinos, kuom vilkas švilpia (ką aš galiu) Ml. Kada tave, dukrele, atsižinósiu? – Dieną per vėjulį, naktį per sapnulį, tada mane, tėtuli, atsižinósi (rd.) Š(Tvr).
6. refl. tr., intr. atpažinti: Ka ne akminai, nebūčiu atsižinójusi [buvusios sodybos] Krš. Čia augusi, ale vos atsižinójau – sugrautà, krūmų prižėlusi Krš. Paklydau, šiaip taip atsižinójusi išlindau, ir akės atšvito Krš. Kad paklysti, reik drabužius išsiversti, tad atsižinai, kur esi LTR.
7. tr. surasti, užtikti: Atžinójot tamsų kampelį Pls. Regi, kur žmones atsižinójo mūs kraštą Rod.
| refl. tr.: I mūs ūlyčios žmonys atsižinójo Ameriką Dglš.
8. intr. atvykti: Ot iš kur pas mus žmones atžinójo Rod. Aš pas tave tankiai atžinosiu: žiemos ledeliu šyvu žirgeliu, pavasarėku – luoteliu LMD(Rod).
| refl.: Išgaudo žuvis, ir tada žydai atsiži̇̀no, prisperka kašikus ir vežioja po kaimus, pardavinėja Sld. Dabar jau kada pas mus atsižinósit? Dv.
9. refl. tr. pripažinti: Visi atsižinójo visokius dievus Kli.
10. intr. atsakyti: Tai dabar reikia už tą [krūminę] atžinót, tai nebekas Pl.
| refl.: Tu turi žemę, tu ir atsižinósi Pl.
11. tr. prisiminti: Kap išvažiuosi, tai kas taũ atžinõs, kad ne motka Vrnv.
| refl. tr.: Neužsirašei, ir dabar neatsižinai Mrj.
×dažinóti (hibr.) tr.
1. sužinoti: Reikia dažinót, kas daros Šlčn. Ar dažinójai, kur anas dabar gyvena? Lel. Dažinój[o] aplinkiniai ir eina Šč. Norėj[o] dažinót, kas terp mūsų Sn. Dažinójo žmonys, kad rugių parduos – pulkais, pulkais! Mžš. Kai dažinójau, kur jūs esat, tai tada nuėjau – nebe teip ilgu buvo Kp. Kai tik tėvas dažinójo, tuoj išvarė iš namų Skp. Reikia dažinót, kuomet išleis Zt. Dažinójo tokių vaistinėj žolių (vaistažolių) Blnk. Sako, visa vientara dažinõs kungas LKKXXIX185(Lz). Noriu klaust, dažinot, ar leisi dukrelę LLDII302(Mrc).
| refl. tr., intr. SD125, D.Pošk: Dasižinau, ižklausinėju SD45. Katrie dasiži̇̀no, ir perka Pns. Dabar jau dasižinójo, ka tat aš taip padirbau Varn. Tėvas, nebesumanydamas ką veikti, siuntęs tą savo sūnų pas laimę dasižinot, kas tai yra ir kas gal būt Sln. Nedasižinójai dangaus aukščio, nedasižinósi marios gilumos LzŽ. Po tam išlekino nug savęs balandį, jeib dasižinotų, bau nuseko audra ant žemės BB1Moz8,8. Liepė visus bernelius užmušti … nuog dvejų metų ir kurie žemiaus buvo pagal čėsą, kurio jis (Herodas) pilnai nuog išmintingųjų dasižinojo VlnE141. O sesuo jo stovėjo iš tolo, idant ištirtų (paraštėje dasižinotų), kaip jam būtų BB2Moz2,4.
2. patirti: Nežinojai, kokių žmonių yra, dabar dažinósi Klt.
| refl.: Dasižinójo, koki anys yra an svieto Dv. Man ne galvoj, patys dasižinósit Dbg.
×išdasižinoti (hibr.) N išsiteirauti, išklausti.
įžinóti tr.
1. sužinoti: Ans neįži̇̀no, ką aš mislyju Kl. Aš tokis, kad visa man inžinót kur kas ZtŽ. Aš turiu vištą, reik mun ir antės, aš tą noriu įžinoti, ką ta antė verta LLDI463(Vkš).
| refl. tr.: Daug žodžių įsižinái iš laikraščių Šv. Kaip jūs galiat įsižinot? Erž.
×2. (sl.) išmokti: Daugi mažų vaikų lietuviškai inžinójo ZtŽ.
3. įspėti: Ir inžinój[o], kas jamp biti rankoj ZtŽ.
išžinóti tr. daug sužinoti: Kap išžinõs anas, tai taũ gyvą apkas po sierąj[a] žeminyka Arm. Kad jis tai ir viską išži̇̀no Gs.
| prk.: Šitiek knygų išžinók (išmok), tai reik pasukt galvą Gs.
| refl.: Jūs išsižinókit, tai pasakysit Pv. Giminiuočius išsižinojo, atejo ir ištraukė pinigus Nmn. Bendraitė Nojaus, išsižinojusi apie nuskandą pasaulės, apreiškė velniui Gmž(Krd).
nužinóti tr.
1. NdŽ nuspėti, numanyti: Tas išminčius vadinos kaip, nu koks užspėjėjis, kaip koks žynys, kur nuspėjo, nūžinójo viską NmŽ. Nėkas aiškiai nenužino tos bažnyčios prasidėjimo Dr.
2. pavogti: Ans nužinójo muno auksinelius Vkš.
pažinóti tr.
1. DŽ, NdŽ iš žinomų bruožų suvokti kuo esant, pažinti: Ka parejau, žmona nepažinójo iš balso, kas aš esu Kl. Neregėt gerai, ar vyriškas eit, ar moteriškas ZtŽ. Ant galvos šydas toks, kad nė nepažinót negali̇̀ Snt. Išsimaliavo[ja] murzas, ka nėkas nepažinótų [Užgavėnių veikėjų] Žlb. Nesa ant ko turėtų pažinota būti mane ir tavo žmones malonę radusius BB2Moz33,16.
| refl. tr.: Kaip į veidrodį pasižiūrėjau, tai bemenk save nepasižinójau Plšk.
2. tr. pažinti, būti mačiusiam, bendravusiam: Jie mani nuo anksčiau pažinójo Plšk. Aš tą seną seniai pažinójau, per nedėlią bulbom čestavojau LKKXXIX185(Lz). Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom V.Krėv.
| Tėvuko aš nepažinójau, [mirė, kai] mes mažučiai dar buvom On.
ǁ refl. būti pažįstamam: Ne su visais pasi̇̀žinojo Všv. Nu mergystės vedvi pasižinójėv End.
3. refl. susipažinti: Papas (popas) pasižinój[o] ir visą kelią sa manim ūtarino Zt. Ir anys vot pasižinój[o] ir pernaik sasrašė ZtŽ.
4. tr. mokėti atskirti, išmanyti: Senelė žoles gerai pažinójo Dgč. Mano sesuoj tai žadėj[o] nuvest [parodyti], pažinój[o] tas žolukes Sn. Aš jau paž[i]nójau iš karto, jau teliuosis ana ZtŽ. Mama mane mokino skaityt, raides kad pažinóčia visas Pl. O jis buvo toks – nė raidę nepažinójo, nemokytas buvo Graž. Juk nebuvo beprotelis: i tą piningą ans pažinójo, i nusipirko ans pats, ko reik End. Jis kalvis buvo, veterinariją pažinójo Grl.
5. tr. suprasti: Anei kokių baikavimų nepažinójo Smn.
6. tr. vartoti, naudoti: Gilioje senovėje mūsų proseniai nepažinojo plytų ir plytinių mūrų A1883,37. Nepažinójom raktų – buvo geri žmones Drsk.
7. tr. sužinoti, patirti: Tadaik pažinój[o], kad ten jokios pauštės nėra Zt.
8. intr. pranešti, duoti žinią: Kada bus pamaldos? Man reikia pažinót dukteriai, ba ji kaime gyvena Švnč.
9. tr. pripažinti: Jei kursai pažinotų jį esant Christų, tas iš bažnyčios būtų atmestas BBJn9,22.
| refl.: Mes patys turim pasižinoti, jog kožną dieną ing griekus … įbraidinami esme, kartais velino, kartais pikto žmogaus, kartais mūsų pačių kūno BPII53.
ǁ įsiminti: O kad anas nepažnótų, kur kelias, tai ėmė ir užlipino smalái akis ir nuvedė ZtŽ.
atpažinóti tr. atpažinti: Aš jos visai neatpažinójau: ji teip buvo nusirgusi ir nubadėjusi Plšk. Įeitų dabar čia, atpažinóčiau, ligi mirties neužmiršiu Erž.
išpažinóti žr. išpažinti 8: Eš meldžiaus Ponop mano Dievop, išpažinojau ir bylojau BBDan9,4.
péržinoti tr.
1. I, Sut, S.Dauk viską iki galo sužinoti, patirti, perprasti: Nepáržino anie visko gerai Šv. Aš jįjį kiaurai páržinau J. Nepáržinau visų Akm. Iž pirmo (ką tik susituokę) karaktorio nepéržino DrskŽ. Numanė, páržinojo [audėja] viską, visus raštus Šts. Žmonės péržinojo, tai visus grybus renka Rud. Geras ta[vo] bernelis, tu čia nepražūsi, peržinok, sesule, tu jo notūrėlį Š(Knv). Dievas, paržinodamas blogas misles žmonių, nepakoro[ja] tujau brš. Kuriuos jau buvo peržinojęs ir peržvelgęs, tuos teipajagi ir paženklinojo WP147.
| refl. S.Dauk.
ǁ įsitikinti: Péržinoj[o], ką gera pati, gyvens Drsk. Péržinojom, kad tę patys žmonės rėkaloja Vrn.
2. sužinoti: Rasit ir Dievas palūkurs ant tavęs. Bet kas tą gali paržinoti? brš. Da gaidelis negiedojo, kai tėvelis péržinojo (d.) Aps.
3. refl. atsiskaityti: Kaipgi persižinai tu su savo sąžine? AK41.
4. prk. pažinti lytiškai santykiaujant: Páržino vaikiai mergas priš vestuves – moka anie prisisukti Rdn.
papéržinoti (dial.) tr. pažinti: Aš daugelį papéržinojau LKKIX203(Dv).
pražinóti tr., intr. gerai suprasti, išmanyti: Kad žinotau, pražinótau, ką per mano valią, pateriotau šyvą žirgą, šimtą raudonųjų (d.) Nč. A kad tu gyvent nepražinótai! (keik.) Vrn. Neabejotinas ir tikriausis tai daiktas, jog Dievas visa pražino, visa suvaldo A.Baran.
prižinóti tr.
1. Kal žinoti: Daugiau neprižinaũ nieko J. Aš apei tą štabo (stabo) kūlį maž ką teprižináu Skd. Turi prižinóti – kaip tat nežinai! Pvn. Ar jis jums nieko nedavė aną šventą dieną prižinoti, kur jis lėks TŽV325. Kiek prižinome, buvo ik šiol mislijama, kad kalėjimas mieste Kėpenik šios visos žemės džiaugsmingiausiasis ėsąs LC1878,44. Prižináu visus atsitikimus Šts. Seniejai pasakas bepriži̇̀no Šts. Jei prižinai tas velėnduobes, tad esi girdėjęs, kad ten piningai šmėklaujas naktį Šts.
| Jis dideliai prie ugnies priži̇̀no Lnkv.
2. pažinoti: Ar prižinai, koks tas vaikis yr? – Aš ten netolie esu, kur aš neprižinosu Grg. Turėjau priži̇̀nomą daržininką, ans ir patarė, kaip daryti obelinę plėstrą Šts.
| refl. tr.: Biliūną daktarą prisižinái? Kv.
3. išaiškinus nustatyti: Daktoriai neprižinój[o] nieko ZtŽ.
4. refl. tr. prisipažinti: Kuris prisižinójo, o kuris nenori ir prisižinót [savo metų] ZtŽ. Spaviednykuo visus savo griekus drąsiai, aiškiai ing ausį reik prisižinoti brš.
5. paskirti: Mane prižinój[o] ketvirton ZtŽ.
×razžinóti (hibr.) tr. suprasti: Itai aš negaliu razžinót gadnai ZtŽ.
sužinóti tr.
1. LL229, DŽ gauti žinią (apie ką): Suži̇̀no žmonės vienas per kitą viską Pv. Vienas nuo kito suži̇̀no, kad žadu nuo rožės Sug. Pensininkai ta iš radijos visas naujynas suži̇̀no Akm. Visi gavo sužinóti, kas čia yra Pgg. Reikia sužinótie, kap sviete ką daros Brsl. Kas į pasaulį dedas, sužinodavo žmonės per žydus, kur per butus su kromeliu eidavo Plšk. Kap itai buvę – mum sakė – ir mes visa sužinójom Dv. Ka jis noria sužinót, lai pats ateina pas mani LKT155(Žg). Pirkioj sėdėdamas, nieko nesužinósi Dglš. Reikia sažinóti, kas ko nori mokytis Zt. Ir iš kur jūs sužinójot, kad aš moku lietuviškai Pb. Noriu sažinot, kap tėvai mano gyvena Krn. Kai mane pagavo [į nelaisvę], sažinój[o], kad aš iš Slanimo ZtŽ. Kad pavogęs parduok, tuo sužinós J. Pamažu svietas sužinójo, pradėjo kast [durpes] Pls. Sužinójo pinigus, pradėjo piršliai važinėtis Lnkv. Nu i dar ketvirtadienė[je] ateik, mes aiškiai sužinósiam viską Trk. Dar bernelis neatjojo, jau motulė sužinójo DrskD43. Kai pelėda sužinójo, in penkių kiškių atjojo (d.) Švd.
| refl. tr., intr.: Anys greit susižinójo Dglš. Viską nesusižinósiam Prk. Vienas per kitą susiži̇̀no, kada reikia susirinkt Graž. Susiži̇̀no dabar svietas visa ką: mokyti, visur važinėja Klt. Ne žinduklis, susižinós Krš. Susiži̇̀no vaikiai aple mergas, paeina šlovė greitai Rdn. Susižinójau tarnystę, važiuosiu apsižiūrėt Skr.
2. DŽ1 išmokti, įgyti žinių: Kai pradeda mokyklę, daug suži̇̀no Skrb. Nelab seniai pirtis parejo: perenė buvo, mamos nabaštikė tik sužinójo [naują žodį] Krš. Aš tą darbą sužinaũ, ir jis man neįdomus jau Dg. Armijoj pabuvo, ruskus litarus sužinójo Aps.
3. patirti: Kaip munęs nebliks, sužinós [marti] darbus, vargą Krš. Palauk, pasenste, sužinóste viską Krš. Sužinós vargo, gal būs protingesnis Rdn. Jauni, gal žinot apie meilę, ė kad nežinot, tai sužinóstat Pnm.
4. pažinti: Aš nesužinójau to eigulio Lg. Aš nesužináu, kas tos y[ra] Slnt. Ana nebsuži̇̀no, ar gegužė, ar vanagas tupi ant mieto J. Kaip ans muni sužinójo, nežinau Trš.
ǁ įsidėmėti: Pavardiẽs to vaikeso nežinau, kas jaunus sužinós Krš.
5. Arm pajėgti sutvarkyti, aprėpti: Anas sa[vo] gerybos nesuži̇̀no Rod. Veizdėkit kits kitą, veizdėkit vaikus, aš viena negaliu sužinoti Žem. Vienas bagotas, savo turtų galo negalia sužinót BM254(Grz).
6. Š, Svn, Pl priglobti, pasisavinti: Man rodos, gi̇̀minės tuos pinigus sužinójo Mžš. Mirs, brolio vaikai turtą sužinós Krš. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Laumės už lango sako, kad tas vaikas pirklio turtą sužinos LTR(Skp). Palikimą sužinójo, o kapų veizėti nenora Pp.
| Trys kiemo šuneliai kuiną sužinojo, o patys svoteliai nieko nežinojo LTR(Pnd).
7. refl. M, DŽ, Jnšk susisiekti, palaikyti ryšį: Tai mano prietelis, su kuriuomi aš didei susipažįstu, susižinaũ KII313. Jie susrašą, susiži̇̀ną JT380. Ar jos matančiosi, ar jos susižinančios? J.Jabl. Aš susižinojau su juomi J. Laukia nesulaukia, nesusiži̇̀no, niekas neaišku Pv. Mes su jais nelabai susiži̇̀nom Al. Su Jono vaikais nebesusiži̇̀nom – nė kaip jie, nė kur jie Mžš. O su taũ susižinót teip greit nebuvo galiama Krs. Susižinójėm, susiteiravom, i parejo pri munęs Vn. Su vagimis susižinójęs, prasikišo i sėda Rdn. Anys sasižinój[o], kap degino ZtŽ. Buvo suspėta telegrafu susižinoti Pt. Kaip tu su dangum susižinósi? Ds. Todėl … visur mislijama, kad karalius bei ans jo gendrolius slaptomis susižinančiu Kel1862,131.
ǁ susipažinti: Tos piršlybos buvo bjauriai: piningų ieškojo, geriau, ka patys susiži̇̀no Eig. Jei tu nori su Mare susižinot, tai galiu suvest Al.
8. refl. R372, MŽ500, N, LL167, ŠT49 susitarti: Su vyrais susižinósi greičiaus, o su boboms, e, vienos nervos Pvn. Su tuo žmogum nesusižinóję nė nosies į girią nekiša Alk. Jos pažadėjo bemat viską sutvarkyti, susižinoti J.Ap.
ǁ susikalbėti: Jis ir su cigonais susižinójo, ir ruskai sušneka – jau jo nenupirksi Graž.
užžinóti tr.
1. Skr, Užv, Kal sužinoti: Bil tik užžinójo, ėjo kažkur ieškoti Lnkv. Nuvedė į stubą, žiūri, kad pilna popierų; perskaitė, užžinojo, kas visam sviete vakar pasidarė BsMtI36.
2. susigaudyti, perprasti: O tų markių tai jau neužžinójo, kiek jis jų turi Kt. Jie savo turtų neužži̇̀no Mrj.
3. S.Dauk aprūpinti; patvarkyti: Bažnyčios … turėtų užžinoti a užveizdėti WP198. Užžinok (paraštėje užrūpink) tavo namus, nesa tu mirsi ir nebūsi gyvas BB2Kar20,1.
4. užvaldyti: Bei mus, savo apaštalus, urėdnykais dideis padarys, idant mes tam padėtumbim visą žemę užžinoti BPI258. Vilniaus miestas brukavotas, mūs brolelių užžinotas LTR(Btr).
1. tr., intr. R404, MŽ544 turėti galvoje; turėti žinių, nusimanyti: Tai nežinau R338, MŽ453. Kas žino N. Jis tai man nežinant daro KBI26. Šitas dalykas ir tau būtų žinotinas J.Jabl. Ir jų žinota apie tavo atvažiavimą J.Jabl. Aš tai nei žinóte nežinójau OGLIII244. Nei tu žinai̇̃, nei tu ką NdŽ. Pats apie savi tiek nežinai̇̃, kiek kitas apie tavi ži̇̀no Jrb. O buvai žinójusi? Pln. Dviratį buvo pasivogęs, išsiardė, o ta motyna būs nežinanti̇̀ Trk. Aš dar̃ jau nieko nežinaũ Grv. Aš tai jau ir užmiršus, o ana viską ži̇̀no Žl. Jums (jūs) patys ži̇̀not geriau jau, kaip dabar y[ra] Varn. Anie yr tikrai žinójusiai, kad čia viskas yr Prk. Žinó[ja]u vardą, ažmiršau Klt. Ot tau – gyvena žmogus in svieto ir neži̇̀no kam Ut. Ką atgyvenai, tą žinai̇̃, ė kap bus, tai nežinai̇̃: kokia smerčia mirsi – nežinai̇̃ Dglš. Teip teip, ana dikčiai daug ži̇̀no Tv. Ana liuobanti žinóti visas naujynas Trk. Ten didliai daug ži̇̀nąs žmogus, didliai gerą galvą turįs Brs. Moteris užaugo, mokyklon nėjo – nù tai tiek ir ži̇̀no Akn. O tas vaikis būsiąs nėko neži̇̀nąs Vkš. Mes negirdė́[jo]m ir nežinó[jo]m Brsl. Senesni žmonės tai da gal žinótų Krs. Senópip ažeikit, maža ana razsakis, ana maža ži̇̀no daugiau ką Lz. Katrie jauni, negi beatmins, negi bežinõs LKT312(Rk). Mes žinome, kuomi esame ir kuomi buvome, nės atmename savo tėvų darbus A1884,91. Teip yr užpykusi, ka nedevė žinóti (nepranešė) End. Kiek aš žinaũ žinių ir apie juos, tik ką niekam nesakau Pv. Ži̇̀no ką kas, ar tep pliaukščia? Švnč. Rast ži̇̀not čia Paalančio kaimą už Kuliams? Kl. Tai aš gi tavų namų než[i]naũ Lz. Plepina plepina svietas, ži̇̀no ar neži̇̀no Klt. Savo dūšė[je] žinái, o taip nepliurpi Krž. Iš kur tu ir žinai̇̃ viską kaip ant delno? Snt. Nereikė paskalas leist – žinai̇̃ i žinai̇̃ viena Švnč. Ką žinaũ, tai ir malu Užp. Nė čia ką daug žinaũ, nė čia ką pasakot LKT197(KzR). Vyrui visko žinót ir nereikia, boba viską sutvarkai jam neži̇̀nant, i gerai Drs. Kunigas ži̇̀no, kas jam gal kalbėt lietuviškai Cs. Kas ži̇̀no, kaip ana (sala, kaimas) atsirado, nežinau Kr. Neži̇̀nančiam žmoguo sunku Tl. A ten taip buvo, a nebuvo, kas čia ži̇̀no Klk. Tikriausiai ans i žmogaus mislę ži̇̀no Sd. Jaunas, ką ans bežinós [senovės dalykų] Akm. Žinójai, kur ejai, kur tekėjai, žinójai, kiek vaikų yra Klt. Gal ar atsitikimas koks, ar apsirgot, kas te jum ži̇̀no Ant. Než[i]naũ, ar aš tavo duktukė LKT212(Lbv). Nuspirksiu sąsvinį ir surašysiu viską, ką žinaũ Švnč. Noriu, kad vaikai ir vaikų vaikai žinótų, koks jų protėvių gyvenimas buvo Plšk. Ka teip vaikščioji, žinái daug naujynų End. Nejot ir palikot neži̇̀ną Mžk. Ka teip žinójus, kur karvę nusipirkt, tai daba būtų gerai Sml. Iš kur žinias žinóti, kumet būs geri laikai? Ggr. Mano kur padėta, visa aš žinaũ Alks. Ai vyrai, metė numetė, neži̇̀no kur ką pasidedą Krš. Maž žinai̇̃ ką nuo pilvo sopės? Sdk. Kuom išgydytie, aš žinaũ Dgp. Mamytė labai žinódavo, kur yr tų grybių, prinešdavo daug Alz. Aš žinaũ lydeką, kelbuką, aušlę, badikšlį, mekšruką, ūsočių Brb. Kad aš žinótau, kap man bus gerai, tai aš tep darytau Rud. Kap seniau, tai žinójau viską, o dabar ne Žsl. Kad žmogus viską žinótų, jis nu daug ko apsisaugotų Rsn. Pirmiau žmonys kaji kaip žinójo savo mirtį Sd. Tep paskui Dievas padarė, kad než[i]nótųbi, kada mirs Lz. Žmogus, katris neži̇̀nomas (nežinantis), negali rast Drsk. Žinódamiem sekasi (galima) te eit, o tep nuskęsi DrskŽ. Reik ži̇̀nomo (žinančio) žmogaus, o tep sunku pataikyt Mrc. Čia būta ži̇̀nomo vagio Dglš. Neži̇̀nantis vogt tikrai neatėjo Mžš. Kaip žinomam, tai kelias geras, nežinomam – balos Ad. Čia, matyt, ži̇̀nomų žmonių darbas Ėr. Neži̇̀nomas nebūt radęs to žiedo Alk. Svečiai neži̇̀nomi (nežinota, kad atvažiuos), neturiu kuo mylėt Rm. Dailiai žinójėm, kad ans kručas yr End. Aš nežinójau da lig perniai metais, kad ana šitokia Mlk. Tam sakyk, kas neži̇̀no Dglš. Daug ži̇̀no, maža išmano Imb. Anos trydos abi: ži̇̀no neži̇̀no – vis tiek šneka Aln. Lyg aš negyvenau, lyg nieko než[i]naũ Ad. Noriu vis regėt, noriu vis žinót Asv. Aš an diedo krikštynų nebuvau, iš kur man žinót jo vardas (juok.) Pv. Žinodamas tai darau S.Stan. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau Mair. Sako, jis gėręs taip, kad kartais nė savo vardo nebežinojęs I.Simon. Žinome, jog XVIII a. pirmoje pusėje lietuvių kalbos buvo mokoma Kėdainių reformatų mokykloje rš. Juk žinai̇̃, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom K.Donel. Dabar raganaitėms užrūpo žinoteino mąslis našlaitės Gmž(Krd). Kad aš žinójus, kur močiutė nuduos (d.) Tvr. Kam sẽnai vyras: geriau nė žinót, nė regėt Onš. Kad aš žinočio jį atjojantį, taisyčio jam patalelį D65. O kad žinóčiau brolelį josiant, aš pabalnočiau bėrą žirgelį JD1101. Ne pana būčiau, kad nežinočiau, kas juods, kas juods nuvelėtas TŽIV586(Pn). Juk tu žinojai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint KlvD257. Kad būčia žinójus, kur mano motutė, būčia nuklojus kelelius drobelėm JT290. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu StnD24. Žinom Christų kėlusįsi, smertį pergalėjusį Mž255. Apie Tėvą tad žinau tatai, jog est sutvėrėju DP249. Viešpatie, nežinome, kana eisi DP449. Žinojai tu, aš esmi žmogus kietas VlnE186. Nežino žmogus apie savo turtą, kaip ilgai juo vartos SPI115. Nežino žmogus, kada jop smertis ateis PK149. Todėlei budėkite, nesa nežinote nei dienos, nei hadynos, kurioje žmogaus sūnus ateis VlnE182. Tu vienas ateivis esi Jeruzalėje, kurs nežinai, kas per tas dienas nusidavė MP164. Ir žinosit, kas ger ir pikt yra BB1Moz3,5. Tu žinai mane tave mylintį BPI410. Šitai žinau tave gražią moteriškę sančią ant veido BB1Moz12,4. Juk nuo amžių Viešpačiui žinomas jo darbas SkvApD15,18. Kunegas Pabrėža pažįsta kožną žolelę mūsų pusė[je] augančią, kožnos žino vardą ir pavardę, numano teipogi, kam kuri yra deranti M.Valanč.
^ Neklausi – nežinósi Ds. Ką žinai̇̃, reikia až kasų turėt Sug. Niekas nežino galo vežimo LTsV211(Vlkv). Niekas nežino, kas až [už šieno Srj] vežimo LTR(Ds). Žinoma, kas yra, nežinoma, kas bus Pšl. Kad aš būčia žinójus, kad tu tokis, tai až dešims kalnų būčia bėgus Švnč. Žinai ką – nežinók, girdėjai ką – negirdėk Ėr. Dievo galybė neži̇̀noma: vienam nueinant, kitam pareinant Jrb. Vaikų ausės stačios, akės plačios – nora viską žinóti Krš. Jei nori, kad apie tave visi žinõtų, tai pasakyk pačiai, pati mergai, merga piemeniui, piemuo skerdžiui, skerdžius ubagui, ubagas visam svietui Dkš. Kad šuneliai nelotų, kaimynai nežinotų̃ Lb. Kad žinótai, ką pulsi, atsisėstai Lp. Greit pasenėsi, kai daug žinósi J.Jabl(Šl). Tu daug nori žinót, greit susenėsi Dglš. Aš žinaũ kaip šiandie Erž. Kad žinai, tai ger ir sakyt NžR. Daug žinok, maža bylok LTR(Rm, Pnd). Meluot nemoku, teisybės nežinau NžR. Pats žinai – vienas žinai, du trys – visi žino LTR(Lkv). Žinai – žinok, kitam nelok LTR(Vdk). Kame ži̇̀no Jonis, ži̇̀no ir Onė Grg. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Ul). Ką gali žinóti: rytas už naktie, o smertis už durims Sd. Ko nežinom, to nenoriam VP24. Visų dantes balti, tik nežinai̇̃, kas až dantų JT328. Kožno vieno dantys balti, o kas už dantų – nežinai̇̃ Kls. Nė velnias neži̇̀no, kur motriškos pagalanda peilį Krž. Kas dirba, tam nereikia, kas perka, tai ne sau, o kam reikia, tas nežino (karstas) Sim.
ži̇̀nančiai Dauk: Atėjo neži̇̀nančiai Lnkv.
žinótinai
| refl. tr., intr. H163, R, MŽ: Nieko nežinaus R71. Aš žinaũsi visą reikalą viena Snt. Aš geriau apie save žinaũsi Sutk. Mes visi žinójomės apie kitas kitą Smln. Kaipgi broliai nesižinos, kur gyvena Ėr. Ką čia gali papasakot, pats nesižinai̇̃, kur ką pasidedi Snt. Jis žinosi už kitus ne vėliau nuvažiuosiąs Vaižg. Nėko neži̇̀nos, gal be atminties? LKT111(Šll). Nė nesiži̇̀nom, kiek jų turį J.Jabl. Aš žinaũs, kur staunu, kur eitu MitI70. Jei žinósias, pasakysias, ko čia slėpti Krš. O juodu nesižinójo tėvams tei[p] arti ėsą Jrk86. Keleivis nežinosi, kur užėjęs razbaininką, piktą kokį draugą, nežinos, kur apsergąs, nežinos, kur alba kaipo dūšią išleisiąs BPII510. Gana gerai žinaũs, kaip vokietis ėjo Grš. Jis ži̇̀nos kaltas ėsąs KII357. Aš žinaũs esąs griekininkas K. Trankais žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs J.Bil. Eš žinaus teisus būsiąs BBJob13,18. Jeib Petras dėlei savo grieko nenusimintų, bet žinotųsi malonę Dievo gavęs BPII35. Ji žinojosi vyro nelytėta BPI287. O nežinomės, kurią dieną alba hadyną būsim Dievo paieškoti BPII293. Žinausi tame esąs tarnu mano pono MT21. Tada žinokias smertimi mirsiąs BB1Moz20,7. Jogei mirsiu, žinaus tikrai, bet kada? P.
ǁ modal. vartojama pašnekovo dėmesiui aktyvinti: Žinai̇̃, pavargom pėsti Švnč. A tu žinái, ka buvo didiliai drūktas reikalas Sd. Ži̇̀not, šiandiej čiut vaiko nesupjaustė kertamoja LKT331(Gdr). Sako, žinai̇̃, Jon, aš žinau paną, Balaišyčią Kp. Graži ta mergė buvo, daba, žinái, jau sena Vkš. Kad žinotum, ir aš esu tinginys J.Jabl. Kad sušalau kojas, kad jūs žinótūt! Pls. Sušilau, kad tu žinótum! Antš. Man, kad žinotum, gaila tavęs! J.Jabl. Kad žinotūt, meilumas moterėlės, tik čiulba, siūlo valgyt LMD(Pns). Žinái, sugebėti reik i prašyti, juk teip nuejęs i negausi nėko Trk. Aš i stovu, žinái, sena boba, kas mun rūpa Sd. Teip, žinótum, piktai: duok alaus Skp. Ži̇̀not, koki čia kviečiai abuojūs Mlk. O dabar, žinai̇̃, tarp krūmų buvo, augo ir apaugo [ežeras] Brž. Žinai̇̃, tie rudens darbai: tą pabaigt, aną pabaigt Jrb. Jug žinái, laikas jau kieta (keičia) visus Lž. Dirbk, vaikel, žinai gi, vasaros prakaitas, žiemą šiluma Dgč. Senatvė[je] nebevalgom tiek daug, žinai̇̃ Sdb. Viena gyvena, žinai̇̃ gi, sena merga Aln. Žinótum, užvalgiau riebiau – bloga bloga, nei kur dėtis! Mžš. Kad, žinai̇̃, mano sakymas: kaip išeina, teip ir ateina Pnm. Mokini gi vis, žinai, kaip motina Kp. Žinók gi, papratęs dirbt, tai ką gi daugiau veiksi Skp. Ieško paparčio žiedo visi, žinótumėt, tai šlapi lig pažastų Kp. Kita, žinai̇̃, nemokėdavai nė dvinytai išaust Mšk. Tas, kur biednas, turėjo pulką vaikų, o kitas – nei vieno, tai kurgi, žinók, žemės valakas, ir viso turėjo, gražiausi namai Plvn. Ži̇̀note, jis tę vienas gyvena Vrn. Gerą pusmetį išbuvo i sako: –A žinái, ciocale, ką, kad aš čia metus išbūsu, aš jau i peklo[je] galėsu būti Kl. A žinái, lei einie po velnių anie visi! Trš. A žinai, ka gerai y[ra] daba gyventi žmonims Ms. A žinái, matyt, sveikesni būdavo žmonys senovė[je] Krž. Žináik, vargstu su širdžia, sirgau žiemą Krš. Kad žinótūte, su sveikata nekas Vrn. Oi, seniau kaip buvo gražu [per tautos šventes], kad jūs žinótumėt, tai niekai dabar ir sąjūdžiai, ir persitvarkymai visi Skp. Jau, žinai̇̃, galvoj nėra, silpsta viskas Pst. Žináik, blogai senam vienam Krš. Jau, žinai̇̃, po gyvenimo – jam jau aštuoniasdešium, man tuoj bus septyniasdešium Grv. Ir buvo tokia mada, ži̇̀not, laidot saulei leidžiantis Jnk. Ir, žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau A.Vaičiul.
| Eik tu, Alyzai… žinai kur!.. – pasakiau piktai J.Balt. Įsikišk tą savo draugystę žinai kur, – tyliai, bet įtaigiai pasakė vairuotojas rš.
| refl.: Ži̇̀notės, pas mus yra svečių Dkš.
ǁ modal. abejojimui, svarstymui reikšti: Man tai visa įdomu, aš nežinaũ Plvn. Nežinaũ, kad dabar reiktų jauniem teip dirbt kaip mės dirbom, kas te būt Plvn. Apsirgo, nežinaũ, metus gyveno a negyveno, i pamirė Švnč.
2. tr. R221,234, MŽ295, NdŽ pažinti: Aš žinójau jį Arm. Než[i]naũ to žmogo Pst. Savo bočiulio (tėvelio) anas neminės, než[i]nõs bočios LKKIII203(Lz). Ką te ana jį ži̇̀no, tik iš matymo Klt. Tą kuningą gerai žinai? Mšk. Žinaũ jį ir kalbą jo saugoju DP127. Jūs neži̇̀not, nepažįstat mūsų klebono PnmR. Aš jus žinaũ, nežinaũ, ar jūs mane ži̇̀not ar ne Str. Nenoriu aš jo ir žinót Pv. Jeigu aš aštuoniasdešimt pragyvenau čia, mane visi ži̇̀no Dv. Aš žinaũ juos nuluptus (labai gerai pažįstu) Dglš. Tu jo nepažįsti ir nežinai̇̃ – jis pas mus vertėn, šitas žmogus Sn. Kad žinótau ją, vestau Brš. Man visi pažįstami, ži̇̀nomi Pl. Ko čia bijot – ži̇̀nomi žmonės, negi piemenys Slm. Daug užmiršau, nežinaũ nė žmonių visų Pn. Bile kam neduos neži̇̀nomam Sn. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi V.Krėv. Jug ana sena merga buvo, gyvatė, aš aną seniai žináu Trk. Baisi bestija, jau aš ją žinaũ kaip savo penkius pirštus Ut. Aš jau žinau jį skersai ir pailgai LTR(Ds). Aš aną žináu kaip padėtą Jdr. Ažu ži̇̀nomo berno ištekė[jo] Dglš. Aš pramergavau merga, aš nežinójau berno Al. Kiek ją žinau, mėgo gražiai puoštis, linksmai praleisti laiką J.Avyž. Bažnytkiemiai, kurių vardais vadinas visa apylinkė, jug daug yra žinotinesni neg paprasti sodžiai TS1900,4-5. Ten mun vietos buvo didliai gerai ži̇̀nomos Als. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo BsPIII273. Prijojo kiemas svetelių iš nežinomų šalelių LTR(Pnd). Jis man ži̇̀nomas tik iš pavardės PnmA. Anas kvolijas, ką visą mišką ži̇̀no Brsl. Aš tą ežerą žináu kaip savo trobikę End. Jug tie keliai muno takai ži̇̀nomys, aš einu numie Žr. Nebži̇̀no savo numų, klaidžio[ja] klaidžio[ja] Trk. Nelabai ži̇̀nantis (žinomas) kelias, tai greit nė nenuvyksit Nm. Ieškau žmogaus, žinančio kelio A.Baran. Oi žinaũ žinaũ aš kaime našlelę, tę nujosiu, tę sustosiu, naktelę nakvosiu DrskD263. Kad aš žinojus šitą bernelį, būčia paklojus jam patalėlį LTR(Šmn). Nakčia išjojau, nakčia parjojau, nieks manę nežinójo, nieks manę nesuprato LB19. Toli mano mergužėlė, balta graži lelijėlė, mano nežinota LLDII231(Mrc). Nuduosiu dukrelę ką toliausia až šimto mylelių nežinančių, až žalių girelių nesiaudžiančių LTR(Ds). Ir sutikau seną šeirį, seną šeirį nežinotą KlpD12. Buvo žmogus biednas ir nežinótas, ejo jis savo keliu MitVI67(Mrc). Vaiščiojom kap savi nežinójomi žmones LKKXIV215(Zt). Katrie daugiau dasimanę būdavo prie bičių, tai jau jie žinódavo bičių balsą Jdp. Aš tų žolių tai nežinaũ, o anksčiau tai žinójau Graž. Žinójau visus budis, ir apsivalgiau Kb. Žolynai reikia tik žinót, anies visi vis kur nuo ko buvo Švnč. Ji jau ži̇̀no mano obuolius, tai nė neragau[ja] Jrb. Vėžį visi regėj[o] ir ži̇̀no Vlk. Nei mes jų (žuvų) gaudom, nei ži̇̀nom Pst. Aš nė pats visokias žuves nežináu Rsn. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki Žem. Veršius (jaučius) aš žinaũ – veršius ganiau Pb. Jūs nematėt, neži̇̀not [naminių girnų], o aš maliau, oi, maliau Mšk. Matulis jau penkti metai kulia, turėt[ų] kaip nuluptą žinót [kombainą] Slm. Kazienė i nuvažiuoja, i parduoda, o Antanienė Panevėžio neži̇̀no! Mžš. Jei tarysiu, jog nežinau jo (Dievo), būsiu lygus jums melagis SPII109.
| prk.: Kap aš šitos karvės nežinaũ, teip ir tu nežinai̇̃ Švnč. Kap ani [seni] buvo, Dievą žinój[o], žinój[o] Dievą, o mes jau ne tep ži̇̀nom, liš darbas, darbas, darbas LKKXXIX185(Lz). Nesa jūs žinot širdį ateivių, kadangi ir jūs ateiviais buvot Egiptų žemėje BB2Moz23,9.
^ Žinomą imk, nuog nežinomojo atsitrauk B. Žinaũ kap savo penkis pirštus Dkš. Eik: moki žodį, žinai kelią B, N. Kalbas moki, kelią žinai̇̃ – keliauk Ar. Moki žodį – žinai kelią J.Jabl. Kas genio vaikus žinotų, kad pats neklyksėtų LTsV225(Dglš). Jei nori, kad tave visi žinotų, būk kaltas kriaučiui ir šiaučiui LTR(Kb). Kai bėda, tai ir Dievą žino Švnč. Nežináu nei peklos, nei velnio Yl. Kad tu būtum nežinótas! (keik.) Mrj. Kad tu dienų nežinótai! Rod. Žino jį šaltos dienos (magylos, bėdos) B, B819, PrLXVII32.
| refl.: Tai tarė Marija angelui: – Kaip tai nusiduos, kadangi nė jokio vyro nesižinau? NTLuk1,34.
ǁ atskirti, rasti: Arklys žinojo savo vagą K.Bor. Tai protingą arklį nupirkau, ka i kiemą mano ži̇̀no Sk. Dabar karvės nežino ką ėst Ktk. Žinodavo gyvoliai katras savo kiemą Grz. Žėdna kiaulė ži̇̀no savo gardą Šmn. Namo gena piemenys, tai avys skirias, kiekviena savo namus atranda, ži̇̀no Kvr. Jauna vištikė – savo numų neži̇̀no Rdn. Padeklį paėmiau, vištos nebžinos, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
ǁ būti susipažinusiam ir naudoti, taikyti: Tada šitų lentinių [avilių] nežinójo, tik toki loviai būdavo LKT204(Kt). Pjaudavom pjautuvais, dalgių nežinojom Aps. Anies neži̇̀no pavalkų arkliui Imb. Seniau visa malė namie, turėjo girnas, malūnų nežinójo LKT378(Vrn). Kol žmonės nežinójo šulinio, tai tik prie vandenų ir gyveno Vžn. Nė mašinos nežinódavom, nė dviračio nežinódavom Trs. Kilogramo nežinójėm, svarai tik buvo End. Kitą kartą literį mažai kas težinójo: kvarta, puskvartė, gorčius Plt. Seniau su pitliavotais [miltais] nėkas nežinójo virti [košę], su ruginiais virė Kl. Vasarą laistyt laukus niekas nežinójo Smln.
3. refl. NdŽ turėti pažintį, pasižinti, bendrauti: Tarp savęs žinójos [du žmonės], gyveno Rdn. Jos vyras žinojosi su kitais to krašto gyventojais J.Jabl. Savo [pačią] tura, kam da su kitoms ži̇̀nos, fu koks! Jdr. Tai reikė mumiem iš jaunio nesižinótie, tai būtum pagyvenę Lp. Žydai su niemčiais žinójosi seniau DrskŽ. Žinójos su žandarais ir dėl to laimingai nešė kontrabandas Šts. Tas kupčius žinojosi su tais razbaininkais BsPI15. Ans žinójos su tais vokyčiais, ans ir išvedė mumis Plt. Žinókiatės su munim ir turėsiat pieno, – tarusi čerauninkė Šts.
4. tr., intr. suprasti, išmanyti, susigaudyti: Mokytas, prityręs, žinąs SD12. Nežinąs ką daryt, nestiprus R381, MŽ511. Ką žinąs ir parmanąs Jzm. O tas žmuoj nieko než[i]nój[o] – durnas buvo kap tamsi naktis Lz. Mokykias, ka žinótumei daugiau kaip aš Gd. Kad aš i sena, viską žináu i viską suprantu, lig plauko viską suprantu End. Ką žinójau, tai pasakiau, daugiau neišmanau Ker. Senovės žmonys daug ko žinójo, ko dabar mokslas neži̇̀no Kin. Kurie nieko nesmokina, tai jie nieko i neži̇̀no Slm. Apie linus tai labai atamenu, labai žinaũ, labai teko dirbt Kp. Daba tu vaiko mažo neapgausi – ži̇̀no viską Jdr. Sako visus mokslus ži̇̀nąs, o paklausus, dėl ko višta kiaušinį padėjusi kata, vargšas nėko neatsakė, nežinójo Tv. Kap man sako, aš žinaũ, o pasakyt negaliu Nmč. Ir nežinau taipajag, ką tu kalbi VlnE194. Jie žino perkalbėti, jog žaidimas, šokimai, štukos ir juokai negali būt taip baisūs griekai brš. Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot: kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs keleliai (d.) Kp. Ar jūs neži̇̀not savo čysto stono JD567. Ką tas čia senas žmogus tik esi toks nėko nebži̇̀nąs, nėko nesuprantąs Skd. Kad nebžinái, nė ko senas žmogus nori End. Ant metų galo žinójau, kaip gyvenau Plšk. Kad vaikai nežinótumb, sẽniai ūtarino teip LKT355(Nmč). Pažįsti save, žinai žmogumi esąs Žem. Dirbk, sūneli, žinók, kad duonelė ne su vėju ateina Dgč. Kad žinótumbi, tai neitumbi [lankytis] Lz. Pati nežinaũ, kaip gyva likau KlbIV156(Vdšk). Ta sirgo, o ans (vyras) dėjos nematąs, neži̇̀nąs, nesuprantąs End. Jei nora, ži̇̀no [moterys] prisikabinti Rdn. Durnikė, o liežuvius sudirbti ži̇̀no Krš. Kẽliai nušalę, kad nebežinai̇̃ kur dėtis Pnd. Trudna žinót, kap tę bus, kap pamirsim Aps. Kad priskelt[ų] iš to pasaulio, nežinót[ų] kap i gyvent Dglš. Būk tu nežináu kas, gyvenk nežináu kaip, o lįsi į žemę Krš. Kad ir pavargsti grodamas, tai žinai̇̃ až ką (gerai atlygina) Sug. Kap apsiženijo su kitu, neži̇̀no kap šėnavot, nežino kap godot Pls. Labai labai buvo skanu, kad jau nebežinaũ kaip jau ir pasakyt Ant. Kad dar vieną paslaugėlę brolienė mums padarytum, tai jau nebežinotumėm kaip ir atsidėkot A.Vien. Išeini laukan [per trėmimus] – než[i]nai̇̃ ką daryt ir kur eit: ar bėgt, ar stovėt Žsl. Kad kas man pasakytų, kur dabar jis, atiduočiau nežinau ką! Nj. Parnešė vaiką, neži̇̀no ką daryt: vaikas verkia ir ana verkia Rod. Kartais baisiai galvą sopa, kad jy neži̇̀no kur dėtis Slm. Kai duosiu, tai nežinõs anas kur skrist Ob. Aš nežinaũ, kap tu nedaboji! Dgp. Daryk kap žinai̇̃ Al. Daryk kaip žinanti P.Cvir. Priaugina kaime tų lašinių negales, žmonys neži̇̀no, kur anus dėti Klm. Žmonės než[i]nójo sa[vo] gėrybos kur dėt Dv. Lietuviai kad užstotų ten (Sibire) gyventi, anie skarbo galo nežinótų, neturėtų kur dėti Sd. Skolos nežinójo galo, nemokėjo gyventi End. Savo kampo neturėsi, visi tavo daiktus turi žinót, visi gali imt Bb. Reik žinóti savo laiku pjauti, savo laiku sėti Sd. Žinodavo, kaip selyklą padaryt, nu tai būdavo ir alus geras Plvn. Pripynėm virvių, kaip tik žinójo galva PnmR. Dabar dalge nebepjaus, paimt neži̇̀no už katro galo Kpr. Nei jūs ži̇̀not, kumet gulti, kumet kelti, kumet valgyti (netvarkingai gyvenate) End. Viską ži̇̀nom: i kaip bulves sėti, i kaip batvinius diegti Šts. Tegul žinõs, kaip jo tėvai jauni būdami duoną pelnės Skrb. Dabar kamanų yr, ale nebežinai̇̃ kaip maut (naujoviškos) Slm. Gal žemė [negera], gal reikia žinót, kaip reikia jie (pomidorai) auklėt Antš. Nė žinót nežinójo, nemokėjo muilo virt Vdk. Nei anas suprato, nei nieko žinójo, kaip te to žemė aria ar te kaip sėja Sug. Biškį pašvindus [mėsa], aš an kvapo žinaũ Žl. Toks buvo brangus daktaras – akis paveizės ir ans ži̇̀no tavo ligą Žr. Da daktarui nemoki pasakyt, kaip tau yr – jis pats turia žinót Jrb. Makt praduria pilvą [išputusiai karvei], ži̇̀no, kur pradurt Alz. Arklys tai mat reikia žinot pakaustyt, ba tik kad kiek, ir bus šlubas PnmR. Aš visą darbo eilę žinaũ Tvr. Tu nieko nežinai̇̃ apie sarmatą Kp. Ka dab kito nėko žmonys nebži̇̀no kaip tik važinėties End. Anas tik pavalgyt ži̇̀no, o darbas jam ne galvoj Kzt. Aš aštuonių metų į mišką bandą giniau, o daba aštuonių metų vaikas nieko neži̇̀no Grz. Tu tik nuraut žinai̇̃, o pasėt nenori Jrb. Tiek i težinai̇̃ – pasigert i susimušt su kitais tokiais Sml. Du metu nežinójau, a piemuo, a vaikis besu (dirbau visokius darbus) Rdn. Mun žinóti, ką aš turiu daryti! Vkš. Prigera, nebži̇̀no ką bekalbąs, nebži̇̀no ką bedirbąs Mžk. Pririjo (prisigėrė), nieko neži̇̀no Aln. Žinójėv sveikatą užlaikyti, negėrėv vedu [su broliu] Ms. Beprotis ir geriausį darbą visad peikia, o pats nežino, kaipo pataisyti reikia D.Pošk. Nežino pavargusios žmonės nei numano, kas su jais veikias ir kas turi veiktis paskui DP312. Padarė per žydus nežinančius, ižg kur būtų žinąjie atvaduoti, o kurie užginai būtų pagėdinti DP577. O eš dūmojau: gerai, pavarguliai (ruduliai) neišmano, nieko nežino apie kelį Pono ir apie savo Dievo tiesą BBJer5,4. Bet apie dvasiškas dovanas, mieli broliai, nenoriu, idant nežinotumbit VlnE99. Tvirtais būkite ir nepakrutinamais, skalsindamies darbe Viešpaties, visada žinodami, jog darbas jūsų neesti tuščias Viešpatip SPI44. Duok man, Viešpatie, žinoti, kas žinoti reikia A.Baran. Atleisk mums, Viešpatie, nežinomus nusidėjimus CII645.
| Skruzdėlės ir bitės gudriausi vabaliukai – kiekviena savo darbą ži̇̀no Žb. Timptelėjo aną, arklys tujau ži̇̀no, ans i pasuko čia, kur tavie reik End. Dabar tai durni arkliai: paemi, tai neži̇̀no, kur lėktien – kaip laukiniai Kp. Jautis tep ži̇̀no, kap žmogus: stojos an vagos ir nuej[o] Rod. Padį paėmiau, vištos nebžinós, kur bedėti Kal. Savo laiką žuvys ži̇̀no Rsn.
| prk.: Ans (sijonas) jau nebži̇̀no savo metų Krtn.
^ Kalbi kaip žinódamas JT498. Ką žinósi, an pečių nenešiosi JT371. Ką tik žinai, tai gerai LTR(Žg). Ką jaunas išmoksi, visą amžių žinósi JT371. Nežino, kur likti, kur dėtis B. Daug žinosi, veikiai pasęsi Plt. Daug žinosi, greit pasensi Vdžg. Reik žinóti, ką dirba žanoti Žr. Žino, kaip žolė auga, tik gyvent nemoka LTR(Igl). Kap duok, tai neži̇̀no, kap te (imk), tai ži̇̀no Btrm. Žinók, iš ko duoną valgai JT435. Nueinu namo, tai nežinaũ ko stvertis (daug darbų), i te, i te lekiu Klt. Žinósi, iš kur kojos dygusios, ka lupti gausi NmŽ. Žinai̇̃, iš kur kojos dygsta JT435. Žinái, kaip buvęs, nežinósi, kaip bebūsi Bdr. Padaryk muni ži̇̀nomą (išmanantį), aš tavi bagotą Krš. Padirbk tu mane ži̇̀nomu, aš tave padirbsiu bagotu J. Padaryk muni žinančiu, o aš tavi bagotu Plt. Nė rytas, nė vakaras nežináu, o mala aple muni Krš. Nežináu nė pradžios, nė pabangos Šv. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva LTR(Zp). Žinai, kiek iš nosės į gerklę LTR(Rm). Tiek i težinai̇̃ – iš nosies ant gerklę Sml. Tu tiek žinai̇̃, kiek nuo lūpų iki nosiai Plv. Tu žinai, kas nuo nosies ant lūpos PPr431. Žino, kas iš nosies į dantis Grš. A mis[lini] – ana ką išmano, ana tik teži̇̀no iš ančio an dančio Ms. Jis žino tik duoną ėst ir pamatus krėst LTR(Grk). Težinai̇̃, kaip iš klėties karčemon nešt JT300. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai LTR. Kiaulė tik ir težino purvyną LTR(Km). Kiaulė daug žino, kur debesis eit B826. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti M. Peniukšlė kiaulė neži̇̀no, ko žieminė žviega LKT86(Kl). Senis vilkas ži̇̀no, kaip avelė nešt Sld. Katė žino, kieno pieną laka JT363. Maiše gimęs, papečky augęs, nieko aš nežinau LTR(Grv). Naktyje gimęs, maiše krikštytas, miške augęs – nieko nežino LTR(J.Jabl).
| refl. H163: Jis nesižinójo ką darąs K. Nežinausi ką darąs R28, MŽ37. Nesižinąs ką darąs, nenuvokiąs LL108. Jis savęs nesižinójo KII41. Iš džiaugsmo savęs nesižino KBI13. Vaikšto kaip apdujęs, pats savęs nesiži̇̀no Dgl. Kai parėjo – nė pats nesižinójo jau Jrb. Pernai ma[n] buvo kaži kas užėję, ka aš visai nesižinójau, kur aš ėsu Slv. Pūga [Sibire], nežináis kame gimęs, kame augęs Jdr. Iš gero gyvenimo neži̇̀nos, kas besąs Yl. Nebesiži̇̀no kaip ponavot Sur. Mat ka tu savo kaily nebesižinai̇̃! Ps. Gerai gyvenom, nebžinójomos ko benorėti Plt. Jau nesiži̇̀no nė kaip gyveną, nė ko norį Jrb. Daba žmonys neži̇̀nos kas esantys Žlb. Subinė šonūse yr, nebži̇̀nos ko benorianti (juok.) End. Nebsiži̇̀nos ką bepliurpti Grdm. Jaunesnė buvos, žinójos Lk. Kaip kulkozą paleido, neži̇̀nos kantõriškės (kontoros darbuotojos) kur dėties Krš. Jie turto nesižinójo galo Šk. Daugelis žmonių per visą savo gyvastį nesižino patys, ko nori Tat. Žinausi ir šiose knygose vienur kitur suklydęs K.Būg. Mažai pagundai apnikus nebžinaus ką bedarysiąs M.Valanč. Nereik nė vadinimo į talką, reikia žinóties pačiam Šts. Nesižino piktai darąs žmogus Mž446. Daug žmonių nesižino, kokie esą BPII148. Teip didė linksmybė širdį švento Petro buvo apiėmus, del kurios nesižinojo ir pats kur esąs ir ką regiąs – apgaišus buvo dūšia nuog didybės džiaugsmo SPII32. O Jėzus bylojo: Tėve, atleisk jiemus, nes anys nesižino, ką darą BPI388. Žinausi, iš kur atėjęs ir kur nueinąs NTJn8,14. Tikrai žinausi, nuog jo gavęs atleidimą visų mano griekų BPI67. Tėve muno! Atleisk tam nendznam ligonie griekus, kurius papildė, nes nežinojos ką darąs P. Nesižino Jurgelis kaip pačios džiuginti NS103. Jūzapas ant pirmo balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas Žem. Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris J.Bil. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti Vaižg. Net mėlyna rėkia, nesižino kur gyva dėtis, kaipgi bijo pelės, skreba te po kuprą Svn.
| Parginė peralkusias karves, nesiži̇̀no tos kur griebtis namie Ėr.
^ Katė pieną paliejus žinos Tsk.
ǁ įsidėmėti, atsiminti: Gausi skūron, tai žinósi! Pns. Išvanosiu kailį, tai žinósi į svetimus daržus lįst! Slv. Dabar žinosi neklausyti tėvų! Žem. Kad nuskalto, tai tegu žinõs i tėvo kietą ranką Tr. Užvožė jam delnu par pakaušį – kitą kartą žinos Ėr. Va, paimsiu diržą, perjuosiu, tai žinósi Rš. Žinósi lįsti kur nereik Kal. Vis aš buvau negera, o jis geras, tai dabar žinõs Stak. Kai išdirbsiu kailį, tai žinósi! Ėr. Kad aš tau užplėšiu lazda per pastargalį, tai tu žinósi, kuoj Dievas vardu Lp. Gausi į nosį i žinósi! Jrb. Kai iššveisiu kailį, tai žinósi Švnč. Rupūže, aš tave kaip pakratysiu, tai tu žinósi! Kš. Nelakstykit čia, vaikai, nenumindžiokit man darželio, ba kai išsirausiu dilgynę, kai nukaposiu užpakalį, tai žinóstat! Pnd.
5. tr., intr. patirti, pajusti; būti patyrusiam, pajutusiam: Daugį amatų turi – reikia apie badą žinót Drsk. Ir sarmatą žinójo žmogus, ir baisumą Aps. Nežinoma kančia R25, MŽ33. Kas nėr kaštavojęs [skyrybų], tas neži̇̀no nėko, o kas kaštavojo, tas ži̇̀no tą smoką: bjauriai yr, dikčiai bjauriai End. Ana až jo gyveno, žinójo, ką gyvena Klt. Valgyk, sūnel, žinósi, kad pas mamą buvai Jrb. Negyveno ana nei su moša, nei su dieveriu, tai nieko neži̇̀no Dglš. Pas mamužės augau, vargo nežinojau (d.) BzBkXV139(1512m.vad.Dresdeno.juostos.įrašas). Vienas žmogus nežinojo nei jokios bėdos ir išjojo jos ieškoti LMD(Rz). Kad žinójęs, kad neis kunigu, būč ir nemokinęs Žl. Tas vaikas teip išlepintas, kad nebežino, kas tas vargas Brž. Jis nežinójo šaltos žiemužės nė vasaružės JD201. Nors vokietis negerbia jų (dievų), bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino V.Krėv. Esu aklas, nežináu nė nakties, nė dienos Pln. Aš par amžių nežinójau, kas tas y[ra] liga, kas y[ra] susirgti Skd. Nežinójau aš, kas do ligos, dar̃ žinaũ Kls. Galėjai eiti kada nori i kur, kuliganų ir žodžio negirdėjom, žinóti nežinójom Krš. Kad apalpsti, nuslambi, nieko nejauti, nežinai̇̃ Rs. Aš rankos nežinojau, toks buvo gėlimas Plng. Lig dvidešims metų nežinójau, kas yra dantų sopėjimas Ėr. Tėtė nežinojo dantų sopės Ktk. Neži̇̀no, kap galvą skauda, neži̇̀no, kap dantį skauda Brt. Mano tėvas doktoriaus nežinó[jo] (nėra buvęs pas gydytoją) Dglš. Tas yr ži̇̀nomas, ka cukrus negerai dantims Slnt. Kab insidedi saują [vaistažolių], tai žinai̇̃, kad vaistai Dg. Kai ganiau, tai žinójau, kaip kožnas kvietkelis kvepia Kp. Kaip einam, tai kur yr kepta duona ar [virti] kopūstai, vis žinai̇̃, gali užuost Brž. Pašoktumi (patriūstumei) aple vaikus, žinõtumi Dievo malonę (vargo patirtum) KlK12,70(Rdn). Gaspadinė par Kalėdas įneš mergai savo kuskelę – šiandieną tepasišvieta su ta kuskele – iš to ta merga ži̇̀no, ka gaspadinė nora, ka būtumi da i kitą metą End. Būčio Velykų nežinanti̇̀, kad būt kiti nesušelpę Ggr. Kab lija, tai jau žinai̇̃, kad lija, dartės tokių lietų nėra Sn. Ne mes karvių ganyti žinójom, kad tokias platybes turėjom miškų Plng. Mes dykai dirbom, išeiginių (nj.) nežinójom Adm. Su mašina važiavau, jokio vargo nežinójau Al. Jis nei pjovė, nei šakių, nei lopetos rankoj neėmė, tik šitą vieną pienelį težinójo (dirbo pienininku) Č. Visos ži̇̀nom: dėl vyro galėk, dėl vaikų turėk Rdn. Tas žmogus buvo del visų geras ir žinojo tiktai dirbti, kas yra naudinga del savo krašto A1883,143. Kas tatai nori žinoti, neprivalo toli lėkėti BBJer2,24. Nes tas medis ir vaisius, ir tokią macį turi, nes kas tiktai jį paragaus, žinos visa pikta ir gera, kas destis ant svieto MP146.
^ Nusipirk, žinósi, ką kaštuoja (atsakas prašinėtojui) Šk. Pirty nebuvęs, nežinai̇̃, kaip karšta JT306. Gavai nosim žemę paarti, žinok, kaip senesnį barti PPr110. Ži̇̀nom tus pyragus Vgr. Žináu aš tą pyragą Tn.
×6. (sl.) tr. NdŽ mokėti: Motina neži̇̀no nė žodžio lietuviškai Pb. An futorų du vyrai žinój[o] lietuviškai, ale jų jau nėr Zt. Kap anas ži̇̀no, tep žegnojas Aps. Tu viską žinósi, kalbas visų gyvulių, paukščių pažinsi (ps.) Ign. Pasakelių žinóta daug Ad. Ir mėgstu, ir daug žinó[ja]u [dainų], bet visos pabėgo Grv. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas V.Krėv. Aš šį vakarą neišdainiuočiu, kiek aš anų (dainų) žinójau Nv.
^ Žinójai sugriauti, žinók i pataisyti Kal.
7. refl. NdŽ manytis, verstis savo nuožiūra: Jie bylojo, kas mumus do to? Tu žinokias VlnE198. Žinókies, kap nori Ad. Žinókis tu sau ten LB213. Žinókitės, kas man rūpi Vlk. Žinókiatavs, didili, nekišuos, kaip noriatav Pln. Aš išeinuos, o tu žinokis Šts. Tu su jais, su tais pinigais žinókis, ale jie ne tavo Raud. Žinókis su tais savo vaikais, ma[n] duona uždirbt rūpi, kap pasiklosi, tep išsimiegosi, žinókis KzR. Paliko, žinókitės su viskuo Ėr. Duos šimtelį prieš šliūbą ir žinokis su žmona Pn. Vyras pasikinko arklį ir išvažiuoja an turgaus, o tu, moč, žinókis su visais daržais namie pasilikus Skrb. Ži̇̀nais su savo sviestu Jn(Jž). Žinókis sau, kad nesiduodi sušukuot Krs. O aš liuobu užsitarnausu: atves pri kokio gaspadoriaus, paliks i žinókis Vž. Žemės skundė, buvo kelius užarę [vienkiemių naikintojai], žinókias, su dangaus ratais važinėkias Krš. Jeigu kokio neramumo [dėl nelaukto poelgio], tai žinókis, vaikeli Sn. Dabar žinókis, mano mergelė, kad manę nenorėjai JV443. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk V.Krėv. Tas atsitikimas visai suardė karaliaus sumanymus, ir jis gavo palikti miestą pačiam žinotis J.Balč. Paliksiu, ir tegu anys sau ži̇̀nos Mlt. Eime, tesiži̇̀nai su savo pupomis J.Jabl. Tegul sau ži̇̀nos su tais svečiais Ps. Kieno gaspadorysčia, tesiži̇̀no Skdv. Tesiži̇̀nai, tepešys Erž. Tada teži̇̀nos, kaip noria tedãrai Rs. Ką tu padarysi, tegu ži̇̀naise Jrb. Tesižiniẽ, jau aš nedirbsu Gs. Tegu jisai ži̇̀naisis Snt. Tegu jis ži̇̀nos su tais obuoliais, ko tu ten belendi Jnšk. Lai ži̇̀nos! Ko kišės, kur nereikia Pš.
| Vilkas neša ožį, bast tą ožį, besiži̇̀nai, man skūrelę sugrąžino LTR(Pnd). Nė aš klausaus, nė girdžiu: sykį pakišau po pečiaus, tegu ži̇̀nais tas kugelis Jrb. Šeimyna žinókis, bile šeimininkė soti Skr.
8. tr., intr. rūpintis, paisyti: Tiek tėvų vaikai ir teži̇̀no – ejo išejo Rdn. Mes (vaikai) tik namuose žinójom [būti], tėvai dvaran ėjo Gdr. Vyras turi tvarką žinót ir darbo nepamest Brš.
◊ aklatỹs (ámžinas) ži̇̀no neaišku, nežinia: Aklatỹs jį ži̇̀no – valkiojas ir valkiojas, ar kur reikia ar nereikia Pbs. Ámžinas ži̇̀no, kada anie parbildės Užv.
balà (balai̇̃, bãlas, bãlės, bãliai) ži̇̀no NdŽ nežinia, neaišku, sunku suprasti: O balà žino, kur jis naktim trankosi, ale namie nenakvoja Slv. Mes jau bala žino kada einam – labai išalkom P.Klim. Kai kada gerai girdžia, o kai kada – balà ži̇̀no Jrb. Balà ži̇̀no, daržan ejau, ar čia vėjo supūtimas, teip sopėjo va šič, stuburo galą šič Kp. Balai̇̃ ži̇̀no, kaip tę buvo Skr. Man kartą buvo užsikėlus [rožė], nuo ko – bãlas ži̇̀no Grž. Eina i eina tumonas, nuo kur anas eina – bãlas jį ži̇̀no Švnč. Sako, kad mirė, o bãlės jį ži̇̀no Sdb. Bãliai ži̇̀no – ar čia augs rugiai, ar ne Ėr. ×
bi̇́esas (×brántas, bùdelis) ži̇̀no nežinia, neaišku: Bi̇́esas aną ži̇̀no, kur ana gyvena Užv. Kaip jų šiemet teip priviso, tų musių – visokių, žaliom galvom – bi̇́esas juos ži̇̀no Mžš. Kaip ten tie dvarai išnyko, brántas anus ži̇̀no Jdr. Bùdelis ži̇̀no, kur jis išvažiavo Snt. Bùdelis ži̇̀no, kaip ana sudegė Kv.
bur̃bulą žinóti nieko neišmanyti: Bur̃bulą anas žinójo: iš nosies burnon Ob.
čemerỹs ži̇̀no nežinia: Čemerỹs ži̇̀no, kas bus iš to vaiko Pnd. O čemerỹs ži̇̀no, kaip čia bus Kp.
[vi̇́enas Dglš, gẽras Slnt] Diẽvas (dievai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: O Diẽvas ją ži̇̀no. Šito tai aš nežinau Krns. O Diẽvas ži̇̀no, kuom anas numirė Ob. Ar anas gyvas ar ne, Diẽvas jį ži̇̀no Švnč. Diẽvas ži̇̀no, kur tie vijūnai paliko End. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur I.Simon. Kuom tas [šventas] Jurgis buvo pasigarsinęs, tai dievai̇̃ ži̇̀no Grž. Dievai̇̃ ži̇̀no, iš kurio tu karklyno (juok.) Klm.
2. sakoma apie ką nors ypatinga: Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu V.Krėv. Per dieną Dievùlis ži̇̀no kiek suveždavo [šieno] – keliolika kãrų Kvr. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti V.Bub. Pinigas ne dievai žino koks, o vis pinigas. Dykai nepaimsi ir tokio J.Balt.
gãlas (galai̇̃) ži̇̀no NdŽ
1. nežinia, neaišku: Ir gãlas ži̇̀no, kogi nėra dar̃ grybų Sn. Kur ji tęnuis nusigrūdo, gãlas ži̇̀no– žinai bobas Kbr. O gãlas čia ži̇̀no, kad daug buvo tę prisodyta visokių gėlių, nei neprisimenu Vs. Galai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis nuėjo Stk. Galai̇̃ ži̇̀no, kas jam buvo Pls.
2. labai daug: Sniego privelta gãlas ži̇̀no Str.
3. sakoma keikiantis: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki V.Krėv.
gãlas ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Grikių tai gãlas ži̇̀no kiek prisėja, nurauk paskui Pv.
gãlas ži̇̀no kóks labai didelis, gausus: Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum J.Avyž.
gãlo nežinóti labai daug turėti: Užtat visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino Žem.
giltinė̃ (gi̇̀ltinė) ži̇̀no nežinia: Giltinė žino, kur jis dabar Dkšt. Kaip aną vadino, gi̇̀ltinė ži̇̀no Yl. Kaži kur ans dingo, giltinė žino Plng.
griaũsmas (graũzmas) ži̇̀no nežinia: Griaũsmas ži̇̀no, kiek tų paršiokų toj fermoj Aln. Griaũsmas juos ži̇̀no, kur jie dabar šienauja Strn. Kažno, anas gyvas ar yra, griaũsmas jį ži̇̀no Žl. Ė graũzmas te juos ži̇̀no Švnč.
kàd žinók daug, negailint: Ir įvertė mun medaus kaušą kad žinok Plt.
kẽlio neži̇̀no nesilanko: Kol bėdos nespaudė, kẽlio nežinójai pas mum Srv.
kélmas (kelmai̇̃) ži̇̀no
1. nežinia: Kélmas ži̇̀no, ar būs ta pagada Vvr. Nusidangino ir gyvena kelmas žino kur KlK15,78(Krt). Kelmai̇̃ jį ži̇̀no, kur jis yra Jrb. Kumet ana parvažiuos, kelmai̇̃ ži̇̀no Trk.
2. sakoma stebintis: Al kviečiai, kélmas ži̇̀no, liuob maž teatneš [derliaus] Kl. ×
kvarabà ži̇̀no
1. nežinia: Ale kvarabà ži̇̀no, kur jis nulėkė Srj.
2. sakoma stebintis: Bėrasiai tai gerai eina, ė šitas, kvarabà jį ži̇̀no, kai įsiutęs lekia [ariant] Švnč. ×
kvarabà ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Pinigų prileido kvarabà ži̇̀no ki̇́ek Sn. ×
mõnas ži̇̀no nežinia: Ir kur jie paliko, dabar mõnas ži̇̀no On. ×
pai̇̃beliai ži̇̀no sakoma švelniai keikiantis: Paibeliai žino, nemoku ir pasakyti, ką noriu J.Ap.
parãkas (×peklà, pélkė, perkū́nas, piktumà, Põndievas, prãgaras, rai̇̃stas, smalà NdŽ) ži̇̀no nežinia: Parãkas jį ži̇̀no, kur jis dingo Graž. Peklà žino, ar duoda až pieną pinigus Kp. Ar pélkė ją ži̇̀no: tvora tai tvora, ale ne pintinė KlK24,60(Ps). Jegu niekas nesutrukdis, nesurėks, tai jis (lunatikas) užlips perkū́nas ži̇̀no kur, boniõs, kažno ką padirbs Č. Piktumà juos ži̇̀no, kur any LzŽ. Kaip ten yr tikrinybė[je], vienas Põndievas teži̇̀no End. Pragaras juos žino rš. A rai̇̃stas ži̇̀no, gal dar augs ta kaliotė Kvr.
šim̃tas ži̇̀no NdŽ
1. nežinia: O šim̃tas jį ži̇̀no – nesvėrėm, nežinom, kiek kuodelis svėrė Kpč.
2. sakoma stebintis: Valsčiaus sekretorius, jeigu ne gražuolis, tai pakenčiamos išvaizdos vyras, dabar atrodė šimtas žino kaip: jo pilnas veidas supliuško, žandikauliai išsikišo, o nosis – tokios nebuvo visame apskrityje! P.Cvir.
širdi̇̀s ži̇̀no nėra užmiršta (ppr. apie skriaudas): Kad ir kalbuos, bet širdi̇̀s viską ži̇̀no Plng.
šuõ (šùnys) ži̇̀no nežinia: Šuo žino, kas per žvėrys atsivilko į girią, pasistatė trobelę (ps.) V.Piet. Gal te nebuvo vėžys, šùnes ži̇̀no Slm. Ir tegul nesitranko šunys žino kur A.Vencl.
tai̇̃p ir žinók
1. sakoma grasinant: Išmesi, sudaužysi – tei̇̃p i žinók! Mžš. Negrįši [laiku], vaikel, tei̇̃p ir žinók: lupsiu, kai pareisi Mžš.
2. sakoma, reiškiant įsitikinimą: Ir nebūsi, nebūsi tu valdžioj, taip ir žinok, – pasakė motina J.Balt.
var̃gas (vélnias NdŽ, velniai̇̃) ži̇̀no nežinia: Iš kur anas yra, vargas vienas žino KlK24,60(Kair). O vél[nia]s aną ži̇̀no: gal i ta pati, o gal i ne Trk. Užlipam visi – a vélnias ten ži̇̀no, kas ten buvo LKT100(Krtv). O kaip toliaus būs, velniai̇̃ ži̇̀no Akm. Nei slydokas, nei vélnias ži̇̀no kas End. Vélnias ži̇̀no, už ko ana ištekės Ukm. Bijau [degtinės] kap vélnias ži̇̀no ko Švnč. Kad ir velniai žino kas būtų – vis tiek eisiu KlK15,79(Nmk). Velniai žino, ko čia mes dar tupime P.Cvir. O kad ans (laikrodis) eina vél[nia]s ži̇̀no kaip Trk.
vélnias ži̇̀no ki̇́ek labai daug: Dabar žolės vélnias ži̇̀no ki̇́ek [miškuose], tai kurgi augs tas grybas Žl. Vélnias ži̇̀no ki̇́ek obuolių Dglš.
vencai̇̃ (vė́tra, Viẽšpats) ži̇̀no nežinia: Vencai̇̃ ži̇̀no kada [bus] Snt. Vė́tra ži̇̀no, kur jis nuėjo KlK24,60(Šl). Likau pati viena, o kaip gyvęsiu, kaip pabaigsiu amžių, vienas Viẽšpats ži̇̀no Pžrl.
neži̇̀no kàs ẽsąs keliasi į puikybę, labai įsivaizduoja: Merga, vyrą gavusi, nebži̇̀no kàs ẽsanti Trš.
apžinóti
1. tr. Š, LVI137, NdŽ, KŽ, Vvr iš daug kur sužinoti, apsiteirauti: Važiuodamas daug apžinái Rt. Apžinók, kur obūlius superka Krš. Ką besupasakosiu, kad tamsta pats daug apžinái Šts. Žmonės čia viską vieni apie kitus apžino Db. Kaip apži̇̀no, bet tik žino Ds. Visko apžinót negali̇̀ Rmš. Da saulelė nešildo, ė anas lekia jau miestelin, jo visi žydeliai apžinóta, kur silkės pigesnės Ml.
| refl.: Apsižinojo visi Šts. Apsižinójo, kur darbą gaus Rmš. Apsižinó[jo], iš visur važiuoja LTR(Dkšt). Jau jiej apsižinój[o], kur mes gyvenam Lp.
2. tr. surasti, užtikti: Apžinójom pas gerą žmogų karvę, ir reikia pirkt Arm.
| prk.: Pelnas iš visų gerų darbų sueina bendran visõs bažnyčios skarban, kurį V. Dievas, kaipo dangiškasis Tėvas, apži̇̀no ir dalija savo vaikams A.Baran.
3. tr. pažinti, ištirti: Ana sakė, tura pareiti žmonys, apžinóti Kv. Apžinóti čia visi pašaliai, nebėr ko čia bemedžioti Šts.
| refl.: Kruopą apsižinójot jau Zt. Anys apsižinój[o] sa manim ZtŽ. Ciecoriui vienam nieku būdu galima vislab apmatyti ir su visum apsižinoti Kel1881,128.
4. tr. BŽ304 suprasti, suvokti: Neapžinomi tavo keliai, Viešpatie! Db. Neapži̇̀no, kiek pinigų turi Dglš. Ji neapži̇̀no savo turto Bgt.
5. tr. BŽ147 aprūpinti, pasirūpinti, aptvarkyti: Apžinóti visus tur gaspadorius J. Kam kas negerai, tai vis aš turiu apžinót Plv. Visi bus atlygyti ir visi bus apžinoti Db. Man visur reikia valkioties, visus aprūpinti, apžinoti, o tu nei apie namus negali apsiruošti TS1904,4. Iš to paršelio reikia ir padotkai apžinót, ir skyles užkamšyt Vlk.
6. tr., intr. Alk, Pkp, Up, Kltn užvaldyti, pasiglemžti, pasisavinti, sunaudoti: Ans vienas nora viską apžinóti Pln. Viską ana apžinójo: vyšneles, morkelius – nėko jug nepirko Krš. Kas gi ir apži̇̀no visas uogas, jei ne jos Grž. Kas buvo amžinatilsį Untulėnės – medžiai, viskas – Jonušėnė apžinójo Sd. Muno pyragus kažkas jau apžinójo Kl. Pusę karvės atidavė, antrą pusę apžinójo Lkv. Žinote vaitai viską apžinódavo J.Jabl(Pšl). Šiaip ar taip, svetimi žmonės visą naudą apžinos Žem. Jis apžinós vienas visais jo turtais, t. y. nedavęs nėkam iš giminės žinios, vienas užvaldys naudą, paveldės J. Marijona viską pati apžino S.Čiurl. Jau i kirvį kažin kas apžinójo Slnt. Buvau pasidėjus antienos šlaunelę, i nebė[ra] – matyt, katinas apžinójo Sml.
7. tr. prižagti: Kas tą katiną įleidot į kamarikę – visus muno puodus apžinójęs Kl.
8. tr. Šll, Vkš turėti lytinių santykių: Jau apžinójo Mykolas Petronę Sml. Jo visos mergos apžinóta Ml.
| Tai gal žiemvakarių vėjas jų motiną apžinojo? (juok.) rš.
atžinóti
1. refl. BŽ117,119 pasiteirauti, pasiklausti: Norėjau atsižinóti, ar reik, ar nereik ateiti J.
2. refl. vėl, iš naujo paklausti: Tai atsižinók po kokios savaitės Sn.
3. refl. atprasti: Jis atsižinójo savo mylimą brolį lankyti J.
4. tr. sužinoti: Da gaideliai negiedojo, jau tėvelis atžinojo LTR(Ad).
| refl. tr., intr. LL229, Š: Par ką mes galim atsižinót? J.Jabl(Ukm). Tamistos visa greit atsiži̇̀not Aps. Nesenai atsižinó[ja]u, kad Anupro numirta Dglš. Ir brolis galės nuvežt – tegul atsiži̇̀no kelią Mlt. Visus galus atsižinójo OG106. Atsižinój[o], kur šokiai, ir važiuoja Str. Boba plepuonė – išplepės visiem, i ponas atsižinõs Švnč. O teip kur tu eisi neatsižinójęs – galia būti išejęs mokyto[ja]s kur End. Žmonės, atsižinoję, kad tai esąs stabmeldystės laikų dievaitis, sudaužę jį K.Būg. Ką aš galiu žinoti, iš kur policija apie tą atsižinojo TS1900,9. Anas tuojos atsižinojęs, kur esą ažkasti pinigai VoL383(Tvr). Kad būčia atsižinojus savo nedalelę, būčia žirgelį pašėrus rūtų vainikeliu (d.) Ml.
^ Ubago neatsižinósi, kur gimęs Prng.
5. tr. pažinti, patirti: Tavo žmona išgirs, kad kas atejo, ir tave, sako, atžinõs Pls.
| refl. tr., intr.: Kap pagyvensi, atsižinósi [savo vyrą] Dglš. Per mus kad pabūtum, tai atsižinótum, kap šalta Dglš. Kai pradėsiu aš, tai atsižinos, kuom vilkas švilpia (ką aš galiu) Ml. Kada tave, dukrele, atsižinósiu? – Dieną per vėjulį, naktį per sapnulį, tada mane, tėtuli, atsižinósi (rd.) Š(Tvr).
6. refl. tr., intr. atpažinti: Ka ne akminai, nebūčiu atsižinójusi [buvusios sodybos] Krš. Čia augusi, ale vos atsižinójau – sugrautà, krūmų prižėlusi Krš. Paklydau, šiaip taip atsižinójusi išlindau, ir akės atšvito Krš. Kad paklysti, reik drabužius išsiversti, tad atsižinai, kur esi LTR.
7. tr. surasti, užtikti: Atžinójot tamsų kampelį Pls. Regi, kur žmones atsižinójo mūs kraštą Rod.
| refl. tr.: I mūs ūlyčios žmonys atsižinójo Ameriką Dglš.
8. intr. atvykti: Ot iš kur pas mus žmones atžinójo Rod. Aš pas tave tankiai atžinosiu: žiemos ledeliu šyvu žirgeliu, pavasarėku – luoteliu LMD(Rod).
| refl.: Išgaudo žuvis, ir tada žydai atsiži̇̀no, prisperka kašikus ir vežioja po kaimus, pardavinėja Sld. Dabar jau kada pas mus atsižinósit? Dv.
9. refl. tr. pripažinti: Visi atsižinójo visokius dievus Kli.
10. intr. atsakyti: Tai dabar reikia už tą [krūminę] atžinót, tai nebekas Pl.
| refl.: Tu turi žemę, tu ir atsižinósi Pl.
11. tr. prisiminti: Kap išvažiuosi, tai kas taũ atžinõs, kad ne motka Vrnv.
| refl. tr.: Neužsirašei, ir dabar neatsižinai Mrj.
×dažinóti (hibr.) tr.
1. sužinoti: Reikia dažinót, kas daros Šlčn. Ar dažinójai, kur anas dabar gyvena? Lel. Dažinój[o] aplinkiniai ir eina Šč. Norėj[o] dažinót, kas terp mūsų Sn. Dažinójo žmonys, kad rugių parduos – pulkais, pulkais! Mžš. Kai dažinójau, kur jūs esat, tai tada nuėjau – nebe teip ilgu buvo Kp. Kai tik tėvas dažinójo, tuoj išvarė iš namų Skp. Reikia dažinót, kuomet išleis Zt. Dažinójo tokių vaistinėj žolių (vaistažolių) Blnk. Sako, visa vientara dažinõs kungas LKKXXIX185(Lz). Noriu klaust, dažinot, ar leisi dukrelę LLDII302(Mrc).
| refl. tr., intr. SD125, D.Pošk: Dasižinau, ižklausinėju SD45. Katrie dasiži̇̀no, ir perka Pns. Dabar jau dasižinójo, ka tat aš taip padirbau Varn. Tėvas, nebesumanydamas ką veikti, siuntęs tą savo sūnų pas laimę dasižinot, kas tai yra ir kas gal būt Sln. Nedasižinójai dangaus aukščio, nedasižinósi marios gilumos LzŽ. Po tam išlekino nug savęs balandį, jeib dasižinotų, bau nuseko audra ant žemės BB1Moz8,8. Liepė visus bernelius užmušti … nuog dvejų metų ir kurie žemiaus buvo pagal čėsą, kurio jis (Herodas) pilnai nuog išmintingųjų dasižinojo VlnE141. O sesuo jo stovėjo iš tolo, idant ištirtų (paraštėje dasižinotų), kaip jam būtų BB2Moz2,4.
2. patirti: Nežinojai, kokių žmonių yra, dabar dažinósi Klt.
| refl.: Dasižinójo, koki anys yra an svieto Dv. Man ne galvoj, patys dasižinósit Dbg.
×išdasižinoti (hibr.) N išsiteirauti, išklausti.
įžinóti tr.
1. sužinoti: Ans neįži̇̀no, ką aš mislyju Kl. Aš tokis, kad visa man inžinót kur kas ZtŽ. Aš turiu vištą, reik mun ir antės, aš tą noriu įžinoti, ką ta antė verta LLDI463(Vkš).
| refl. tr.: Daug žodžių įsižinái iš laikraščių Šv. Kaip jūs galiat įsižinot? Erž.
×2. (sl.) išmokti: Daugi mažų vaikų lietuviškai inžinójo ZtŽ.
3. įspėti: Ir inžinój[o], kas jamp biti rankoj ZtŽ.
išžinóti tr. daug sužinoti: Kap išžinõs anas, tai taũ gyvą apkas po sierąj[a] žeminyka Arm. Kad jis tai ir viską išži̇̀no Gs.
| prk.: Šitiek knygų išžinók (išmok), tai reik pasukt galvą Gs.
| refl.: Jūs išsižinókit, tai pasakysit Pv. Giminiuočius išsižinojo, atejo ir ištraukė pinigus Nmn. Bendraitė Nojaus, išsižinojusi apie nuskandą pasaulės, apreiškė velniui Gmž(Krd).
nužinóti tr.
1. NdŽ nuspėti, numanyti: Tas išminčius vadinos kaip, nu koks užspėjėjis, kaip koks žynys, kur nuspėjo, nūžinójo viską NmŽ. Nėkas aiškiai nenužino tos bažnyčios prasidėjimo Dr.
2. pavogti: Ans nužinójo muno auksinelius Vkš.
pažinóti tr.
1. DŽ, NdŽ iš žinomų bruožų suvokti kuo esant, pažinti: Ka parejau, žmona nepažinójo iš balso, kas aš esu Kl. Neregėt gerai, ar vyriškas eit, ar moteriškas ZtŽ. Ant galvos šydas toks, kad nė nepažinót negali̇̀ Snt. Išsimaliavo[ja] murzas, ka nėkas nepažinótų [Užgavėnių veikėjų] Žlb. Nesa ant ko turėtų pažinota būti mane ir tavo žmones malonę radusius BB2Moz33,16.
| refl. tr.: Kaip į veidrodį pasižiūrėjau, tai bemenk save nepasižinójau Plšk.
2. tr. pažinti, būti mačiusiam, bendravusiam: Jie mani nuo anksčiau pažinójo Plšk. Aš tą seną seniai pažinójau, per nedėlią bulbom čestavojau LKKXXIX185(Lz). Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom V.Krėv.
| Tėvuko aš nepažinójau, [mirė, kai] mes mažučiai dar buvom On.
ǁ refl. būti pažįstamam: Ne su visais pasi̇̀žinojo Všv. Nu mergystės vedvi pasižinójėv End.
3. refl. susipažinti: Papas (popas) pasižinój[o] ir visą kelią sa manim ūtarino Zt. Ir anys vot pasižinój[o] ir pernaik sasrašė ZtŽ.
4. tr. mokėti atskirti, išmanyti: Senelė žoles gerai pažinójo Dgč. Mano sesuoj tai žadėj[o] nuvest [parodyti], pažinój[o] tas žolukes Sn. Aš jau paž[i]nójau iš karto, jau teliuosis ana ZtŽ. Mama mane mokino skaityt, raides kad pažinóčia visas Pl. O jis buvo toks – nė raidę nepažinójo, nemokytas buvo Graž. Juk nebuvo beprotelis: i tą piningą ans pažinójo, i nusipirko ans pats, ko reik End. Jis kalvis buvo, veterinariją pažinójo Grl.
5. tr. suprasti: Anei kokių baikavimų nepažinójo Smn.
6. tr. vartoti, naudoti: Gilioje senovėje mūsų proseniai nepažinojo plytų ir plytinių mūrų A1883,37. Nepažinójom raktų – buvo geri žmones Drsk.
7. tr. sužinoti, patirti: Tadaik pažinój[o], kad ten jokios pauštės nėra Zt.
8. intr. pranešti, duoti žinią: Kada bus pamaldos? Man reikia pažinót dukteriai, ba ji kaime gyvena Švnč.
9. tr. pripažinti: Jei kursai pažinotų jį esant Christų, tas iš bažnyčios būtų atmestas BBJn9,22.
| refl.: Mes patys turim pasižinoti, jog kožną dieną ing griekus … įbraidinami esme, kartais velino, kartais pikto žmogaus, kartais mūsų pačių kūno BPII53.
ǁ įsiminti: O kad anas nepažnótų, kur kelias, tai ėmė ir užlipino smalái akis ir nuvedė ZtŽ.
atpažinóti tr. atpažinti: Aš jos visai neatpažinójau: ji teip buvo nusirgusi ir nubadėjusi Plšk. Įeitų dabar čia, atpažinóčiau, ligi mirties neužmiršiu Erž.
išpažinóti žr. išpažinti 8: Eš meldžiaus Ponop mano Dievop, išpažinojau ir bylojau BBDan9,4.
péržinoti tr.
1. I, Sut, S.Dauk viską iki galo sužinoti, patirti, perprasti: Nepáržino anie visko gerai Šv. Aš jįjį kiaurai páržinau J. Nepáržinau visų Akm. Iž pirmo (ką tik susituokę) karaktorio nepéržino DrskŽ. Numanė, páržinojo [audėja] viską, visus raštus Šts. Žmonės péržinojo, tai visus grybus renka Rud. Geras ta[vo] bernelis, tu čia nepražūsi, peržinok, sesule, tu jo notūrėlį Š(Knv). Dievas, paržinodamas blogas misles žmonių, nepakoro[ja] tujau brš. Kuriuos jau buvo peržinojęs ir peržvelgęs, tuos teipajagi ir paženklinojo WP147.
| refl. S.Dauk.
ǁ įsitikinti: Péržinoj[o], ką gera pati, gyvens Drsk. Péržinojom, kad tę patys žmonės rėkaloja Vrn.
2. sužinoti: Rasit ir Dievas palūkurs ant tavęs. Bet kas tą gali paržinoti? brš. Da gaidelis negiedojo, kai tėvelis péržinojo (d.) Aps.
3. refl. atsiskaityti: Kaipgi persižinai tu su savo sąžine? AK41.
4. prk. pažinti lytiškai santykiaujant: Páržino vaikiai mergas priš vestuves – moka anie prisisukti Rdn.
papéržinoti (dial.) tr. pažinti: Aš daugelį papéržinojau LKKIX203(Dv).
pražinóti tr., intr. gerai suprasti, išmanyti: Kad žinotau, pražinótau, ką per mano valią, pateriotau šyvą žirgą, šimtą raudonųjų (d.) Nč. A kad tu gyvent nepražinótai! (keik.) Vrn. Neabejotinas ir tikriausis tai daiktas, jog Dievas visa pražino, visa suvaldo A.Baran.
prižinóti tr.
1. Kal žinoti: Daugiau neprižinaũ nieko J. Aš apei tą štabo (stabo) kūlį maž ką teprižináu Skd. Turi prižinóti – kaip tat nežinai! Pvn. Ar jis jums nieko nedavė aną šventą dieną prižinoti, kur jis lėks TŽV325. Kiek prižinome, buvo ik šiol mislijama, kad kalėjimas mieste Kėpenik šios visos žemės džiaugsmingiausiasis ėsąs LC1878,44. Prižináu visus atsitikimus Šts. Seniejai pasakas bepriži̇̀no Šts. Jei prižinai tas velėnduobes, tad esi girdėjęs, kad ten piningai šmėklaujas naktį Šts.
| Jis dideliai prie ugnies priži̇̀no Lnkv.
2. pažinoti: Ar prižinai, koks tas vaikis yr? – Aš ten netolie esu, kur aš neprižinosu Grg. Turėjau priži̇̀nomą daržininką, ans ir patarė, kaip daryti obelinę plėstrą Šts.
| refl. tr.: Biliūną daktarą prisižinái? Kv.
3. išaiškinus nustatyti: Daktoriai neprižinój[o] nieko ZtŽ.
4. refl. tr. prisipažinti: Kuris prisižinójo, o kuris nenori ir prisižinót [savo metų] ZtŽ. Spaviednykuo visus savo griekus drąsiai, aiškiai ing ausį reik prisižinoti brš.
5. paskirti: Mane prižinój[o] ketvirton ZtŽ.
×razžinóti (hibr.) tr. suprasti: Itai aš negaliu razžinót gadnai ZtŽ.
sužinóti tr.
1. LL229, DŽ gauti žinią (apie ką): Suži̇̀no žmonės vienas per kitą viską Pv. Vienas nuo kito suži̇̀no, kad žadu nuo rožės Sug. Pensininkai ta iš radijos visas naujynas suži̇̀no Akm. Visi gavo sužinóti, kas čia yra Pgg. Reikia sužinótie, kap sviete ką daros Brsl. Kas į pasaulį dedas, sužinodavo žmonės per žydus, kur per butus su kromeliu eidavo Plšk. Kap itai buvę – mum sakė – ir mes visa sužinójom Dv. Ka jis noria sužinót, lai pats ateina pas mani LKT155(Žg). Pirkioj sėdėdamas, nieko nesužinósi Dglš. Reikia sažinóti, kas ko nori mokytis Zt. Ir iš kur jūs sužinójot, kad aš moku lietuviškai Pb. Noriu sažinot, kap tėvai mano gyvena Krn. Kai mane pagavo [į nelaisvę], sažinój[o], kad aš iš Slanimo ZtŽ. Kad pavogęs parduok, tuo sužinós J. Pamažu svietas sužinójo, pradėjo kast [durpes] Pls. Sužinójo pinigus, pradėjo piršliai važinėtis Lnkv. Nu i dar ketvirtadienė[je] ateik, mes aiškiai sužinósiam viską Trk. Dar bernelis neatjojo, jau motulė sužinójo DrskD43. Kai pelėda sužinójo, in penkių kiškių atjojo (d.) Švd.
| refl. tr., intr.: Anys greit susižinójo Dglš. Viską nesusižinósiam Prk. Vienas per kitą susiži̇̀no, kada reikia susirinkt Graž. Susiži̇̀no dabar svietas visa ką: mokyti, visur važinėja Klt. Ne žinduklis, susižinós Krš. Susiži̇̀no vaikiai aple mergas, paeina šlovė greitai Rdn. Susižinójau tarnystę, važiuosiu apsižiūrėt Skr.
2. DŽ1 išmokti, įgyti žinių: Kai pradeda mokyklę, daug suži̇̀no Skrb. Nelab seniai pirtis parejo: perenė buvo, mamos nabaštikė tik sužinójo [naują žodį] Krš. Aš tą darbą sužinaũ, ir jis man neįdomus jau Dg. Armijoj pabuvo, ruskus litarus sužinójo Aps.
3. patirti: Kaip munęs nebliks, sužinós [marti] darbus, vargą Krš. Palauk, pasenste, sužinóste viską Krš. Sužinós vargo, gal būs protingesnis Rdn. Jauni, gal žinot apie meilę, ė kad nežinot, tai sužinóstat Pnm.
4. pažinti: Aš nesužinójau to eigulio Lg. Aš nesužináu, kas tos y[ra] Slnt. Ana nebsuži̇̀no, ar gegužė, ar vanagas tupi ant mieto J. Kaip ans muni sužinójo, nežinau Trš.
ǁ įsidėmėti: Pavardiẽs to vaikeso nežinau, kas jaunus sužinós Krš.
5. Arm pajėgti sutvarkyti, aprėpti: Anas sa[vo] gerybos nesuži̇̀no Rod. Veizdėkit kits kitą, veizdėkit vaikus, aš viena negaliu sužinoti Žem. Vienas bagotas, savo turtų galo negalia sužinót BM254(Grz).
6. Š, Svn, Pl priglobti, pasisavinti: Man rodos, gi̇̀minės tuos pinigus sužinójo Mžš. Mirs, brolio vaikai turtą sužinós Krš. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Laumės už lango sako, kad tas vaikas pirklio turtą sužinos LTR(Skp). Palikimą sužinójo, o kapų veizėti nenora Pp.
| Trys kiemo šuneliai kuiną sužinojo, o patys svoteliai nieko nežinojo LTR(Pnd).
7. refl. M, DŽ, Jnšk susisiekti, palaikyti ryšį: Tai mano prietelis, su kuriuomi aš didei susipažįstu, susižinaũ KII313. Jie susrašą, susiži̇̀ną JT380. Ar jos matančiosi, ar jos susižinančios? J.Jabl. Aš susižinojau su juomi J. Laukia nesulaukia, nesusiži̇̀no, niekas neaišku Pv. Mes su jais nelabai susiži̇̀nom Al. Su Jono vaikais nebesusiži̇̀nom – nė kaip jie, nė kur jie Mžš. O su taũ susižinót teip greit nebuvo galiama Krs. Susižinójėm, susiteiravom, i parejo pri munęs Vn. Su vagimis susižinójęs, prasikišo i sėda Rdn. Anys sasižinój[o], kap degino ZtŽ. Buvo suspėta telegrafu susižinoti Pt. Kaip tu su dangum susižinósi? Ds. Todėl … visur mislijama, kad karalius bei ans jo gendrolius slaptomis susižinančiu Kel1862,131.
ǁ susipažinti: Tos piršlybos buvo bjauriai: piningų ieškojo, geriau, ka patys susiži̇̀no Eig. Jei tu nori su Mare susižinot, tai galiu suvest Al.
8. refl. R372, MŽ500, N, LL167, ŠT49 susitarti: Su vyrais susižinósi greičiaus, o su boboms, e, vienos nervos Pvn. Su tuo žmogum nesusižinóję nė nosies į girią nekiša Alk. Jos pažadėjo bemat viską sutvarkyti, susižinoti J.Ap.
ǁ susikalbėti: Jis ir su cigonais susižinójo, ir ruskai sušneka – jau jo nenupirksi Graž.
užžinóti tr.
1. Skr, Užv, Kal sužinoti: Bil tik užžinójo, ėjo kažkur ieškoti Lnkv. Nuvedė į stubą, žiūri, kad pilna popierų; perskaitė, užžinojo, kas visam sviete vakar pasidarė BsMtI36.
2. susigaudyti, perprasti: O tų markių tai jau neužžinójo, kiek jis jų turi Kt. Jie savo turtų neužži̇̀no Mrj.
3. S.Dauk aprūpinti; patvarkyti: Bažnyčios … turėtų užžinoti a užveizdėti WP198. Užžinok (paraštėje užrūpink) tavo namus, nesa tu mirsi ir nebūsi gyvas BB2Kar20,1.
4. užvaldyti: Bei mus, savo apaštalus, urėdnykais dideis padarys, idant mes tam padėtumbim visą žemę užžinoti BPI258. Vilniaus miestas brukavotas, mūs brolelių užžinotas LTR(Btr).
