vynióti, -iója, -iójo KBII199, K, K.Būg, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, vỹnioti, -ioja, -iojo KGr350, K.Būg, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ, DrskŽ
1. tr. Q619, OsG74, R, MŽ, Sut, N, L, LL117, DŽ sukti, riesti į ritinį, į kamuolį arba iš ritinio, iš kamuolio: Vyniók siūlus, virvę, kad nebūtum pakrika J. Mergelės su motriškoms pradės siūti, vynióti siūlus Trk. Siūlus apriečia, vỹnioja, kol pradeda aust Pv. Pirštuose suka ir vyniója verpstukais Strn. Žiūri: prie kadugio sėdi susikūprinusi senė ir mikliai vynioja tą žalią siūlą į kamuolį K.Saj. Kamuolioką siūlų vynióju, sapnavau – kelionė Klt. Močiutė svirne drobes vyniojo, tėvutis kieme žirgą balnojo LTR(Gdr). An stalo kočėlą pasideda i vynió[ja] [milo audeklą] į kietą tą volą Kl. Stuksės ir stuksės per dienas [staklės], vynios ir vynios an veleno drobes ir kitokias skaras Kpč. Kap išplaudžia [audeklą], tokis baltas būna, an kočėlo vỹnioja Kpč. Ant kočėlo rietimus drobės vyniója Pl. Virvę ant karties vynióti (vỹnioti) KI125. Kai atmirksta [linai], tai vynióji apie pirštą: lūžta šiaudelis – valaknas atstojęs, gana Antr. Kam vynióji kaspiną apie pirštą – ištepsi Ktk. Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniótum JD865. Auga sodely žalias erškėtėlis – tai tau, šelmi, ant rankelių vynioti LTR(Ukm). Vyniója vyniója šitas uodegeles (kaseles) ana virš galvos Klt. Inspjovė pirštą, tuoj ieško varotinklio, vyniója in piršto Aln. Kitąsyk vyrai bintus ant kojų vyniódavo, tai primegzdavau tų bintų PnmŽ. Rietenas vynió[ja] ant kojos, kai mėšlungis traukia – atleidžia Smln. Vaikas išsigando, kai gydytojas iš naujo nuklojo paklodę ir pradėjo vynioti nuo galvos raištį J.Ap.
| Aš nevỹnioju ražančiaus an rankos, netveriu (nuobodu kalbėti rožinį) Rdm.
| prk.: Šiandie aš (griebikė) jį (kirtėją) vỹniosiu Rdm. Vynió[ja] vynió[ja] tą kalbą i nesuvynió[ja] Vkš.
| refl. tr., intr. Rtr, LL117: Užejo viesulas ir išnešė iš kluono audeklą: vyniójos vyniójos i nudribo Kvr. Nesvynioja pašonėj drobinė paklotė Rš.
ǁ refl. N, K, KŽ augant raitytis, suktis aplink: Pakraščiais mano darželio žirnikai vyniójas Rgv. Vyniõsis aplink sąsparą šitas vijoklis Klt. Žabelės žirniam vyniótis, pamidoram – kuoliukai Sdb. Mietalius įkalu, i tos vielos aplankstinėju, kad anie (vijokliai) turėtų kame vynióties Sd. Vỹniojosi visokių rūšių tų pliūkščių DrskŽ. Sunku apynėliui in viršų vyniótis (d.) Nmn. Lygiai kaip apvyniai ant smaigų vyniojasi, taip toksai kūdikis iš visų vargų išsivynioja CII193. Vyniójas ant medžių šabalbonai Sdb. Ta, kur vyniójas, visa pilna žiedų, ten kambarė[je] y[ra] Žlb. Rožių krūmų šakos vyniojosi aplink langus J.Balč.
ǁ spausti (į gumulą), vatuloti: Avižas sumolė, vyniója kamuoliais – ir būna šustiniai Žl.
ǁ sukant gaminti, daryti: Mingėla drebančiom rankom vynioja suktinę K.Saj.
2. tr. sukti į ką: Vyniójamasis popierius PolŽ125. Nusipirkau popieros sviestui vỹniot Jrb. I su svogūnais, i su dažais vyniódavo, išdirbdavo gražiai [margučius] Pšš. Tik dabar į popierius vynió[ja] [saldainius] Plšk. Fabrikas tuos stiklus vyniódavo [į šiaudus], nebuvo driožlių Mšk. In tą popierių mėsą suka: reikia penkis kartus vyniót Prng. [Vaikas] glostė šuniuką vyniodamas jo galvą gūnia, kad jis nelotų J.Ap.
| prk.: Tamsa viską kietai vynioja, spaudžia sp.
ǁ M, OG304 vystyti, supti, muturiuoti kuo: Seniau vaikus ankštai vyniójo Sd. Jaunojai a kokią lėlę mazgote duos vynióti Klk. Vaiką supa supa, vyniója vyniója visokiais ryzais, kad nesušalt[ų] Klt. Ir kaip ten jį pagimdė, ir rankosna ėmė, vystyklais jį vyniojo, kokius ten turėjo PK153. Vỹniot reikia smaguris pirštas sužeistas Drsk. Indūrė plūksna, nevyniójo, nieko nedarė – kap ėmė jam sukt Pls. Būdavo, gyvulėlius šituos sergančius vynióju, rišu, gydau Ant. Abrūsu šlapiu vyniója galvą, vyniója Klt. Še tau šiūbužė, vyniok kojeles, duos Dievulis gerus metus – pirksim kurpeles LTR(Krok). Aš vynióčiau gegutę į žalius šilkelius JD897.
| prk.: Žėri žalčio rūmai, – gintaro takai. Juos vynioja dūmai, kaip žalsvi rūkai S.Nėr. Tankios buvo kanapėlės, kojeles vyniojo (d.) Užp. Vai ką kalba apynėlis smaigą vyniodamas LTR(Brt).
| refl. tr. K, M, KŽ.
ǁ rišti, tverti: Vỹnioja rožę močekalapiais DrskŽ. Palyginti žmogu ligotam ir gumbus turinčiam, kuris to tiktai nor, idant gumbą arba randą klapstytų, vyniotų, pūstų SGII141.
3. refl. rangantis judėti, raitytis: Kap palis lietus, tai tik vỹniojasi [gyvatės] Grv. Atanešė šieno glėbį – o te gyvatė vyniójas Sld. Šunagrybis, an saulės džiovina [miške], tai kirmėlės vyniójas Lb. Pasemi iš balos karvei vandenio, tai vyniojas dėlės Dg. Kad vyniójas, ažtai vijūnai Dglš. In tako vyniójas dvi gyvatės Klt. Per lauką tep greit vyniojasi tie žalčiai Stk.
| prk.: Dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba, vyniodamies tarsi gyvi, šliaužė per stiklą žemyn J.Bil. Tik žviegia, tik vỹniojas mašinos, misliu, viena para pasieks Maskvą Kpč. Lėktuvai tik vyniójas (skraido) Jz.
^ Sukasi, vyniojasi – niekaip nelūžta (dūmai) LTsV468(Sv).
ǁ užimti vingiuotą padėtį: Kai prie Molėtų prasideda, tai ir vyniójas [Stirnių ežeras] Mlt. Ir prieinu upelį, kursai vyniojasi ant tyrumės lyg žaltys ant vieškelio prš. Parugėm sau vyniojas takelis rš.
4. tr. volioti, vartyti, raityti: Nu šiandie aš tave ir vyniójau pabaly! Krč. Pakalnėn vėjas tuos ėglius vyniójo, tai pasrodė, kad vaidenasi Sb.
| refl. End: Ji vyniójas iš blogumo Tr. Teip ir vyniójies kaip sliekas an rasos (apie mažą vaiką) Ob. Pro tą plyšelį tas katinas vyniójos vyniójos, ir išlindo Všv. Vyniójas iš juoko, nat mėlynas Antr.
| Ramūnas [mušamas] vyniojasi kaip vijurkas ir dangstosi rankom galvą, nugarą V.Bub. Joniukas vyniojas ir raitos kaip deginamas, bet negali ištrūkti iš jos stiprių rankų J.Bil. Kai pakėlė tėvas – net vyniójaus Klt. Šuniokas puola ant manę, net vyniójas Pl. Paleidi vakare [šunį] nuo lenciūgo, tai tik opt opt apilekia apie namus, vyniójas, būdavo, tik džiaugias Aln. Vilkas vieno kaulo, nesvyniója Žl.
5. refl. Arm vikriai suktis, sukinėtis, judėti kur, apie ką: Ale tik vỹniojas bobelė Al. O o, tik vyniójasi mergiščia aplink svečius Mrj. Ir Petras da gerai vyniójas an prėslo Užp. Tu po rinką nevyniosies, nė baronkų neparduosi JD121. Paršiukai aštuoni tvarte tik vyniójas – atsivedė kiaulė Klt. Tik vỹniojas anos (paukštės) apie miežius Švnč.
ǁ painiotis: Ne velnio ir vyniójies po kojom Sdk.
ǁ meilintis: Vỹniojosi boba apie jį, kolei apgovė DrskŽ. Ta vyniójas aplink jį, o jis nė nežiūria Jrb. Visaip vyniójos aplinkuo valdžios, kumbinavo, daba urza Krš. Lapė ausis priglaudus, su uodega vyniodamasi atsakė Tat.
6. suktis, verstis: Jis moka visaip vyniótis DŽ. Vyniótis tai reikia, kitaip nepadarysi Mrc. Reika dabar visaip vyniótis Ėr. Žinoma, vyniosimės kaip nors, – ūmai pasitaisė J.Paukš.
^ Jaunas ir liaunas: vyniójas kaip ungurys End.
7. (nlt.) refl. prk. plėtotis, rutuliotis: Visur matome vyniojantis progresą LTI565. Tai gleivei besivyniojant visaip, pasidarę medžiai, gyvuliai ir net žmogus Blv.
8. refl. prk. reikšti nepasitenkinimą: Vyniójas Jovita – suknelės reikia, vyniójas iš piktumo Aln.
9. intr. suduoti, tvoti: Aš jam kad vynióčiau par nugarą! Bsg.
◊ ant pir̃što (apiẽ pir̃štą, pirštùs) vynióti(s) Šk priversti paklusti, tvarkyti: Jį kaip nori an pir̃što vyniók Krž. Gudrios moteres vyrus vyniója apiẽ pirštùs Vdšk. Kai aš aną pamokysu, tai ant pir̃što vyniójamas pasidarys Krž. Bet jis neprivalo duotis per daug ant piršto vyniotis tai bobai I.Simon. Na, ir vėl ramygaliečiai pasirodė vyrais esą ir nesiduosią, kad kas vyniotų juos ant piršto TS1900,1.
į vãtą (×į bõvelną, pãkulas) vynióti kng. kalbant pagražinti, nuslėpti, ką negera, iki galo neatskleisti: Juk paprastai jis viską vynioja į vatą J.Gruš. Respublikonai aiškina ir vynioja į pakulas savo darbus prš. Nereik vynioti griekus, kaip sakom, ing bovelną brš.
antvynióti (ž.); I žr. užvynioti 1.
| refl. tr., intr.: Dar ir autuką antsivyniós [ant veltinių], ka nepapjautų [naginių] šniūrai tų tūbų Kl. Nu ir ans antsivyniójo, pavaikščiojo su tuo štuolu Trk.
apvynióti tr. J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. SD1103, R, R71,378, MŽ, MŽ94,507, MŽ213, D.Pošk, N, L, LL101,116,174, BŽ265 apsukti, apriesti apie ką, ant ko: Apvynioju, apviju SD204. A[p]vỹniok autelį ar lopinuką an piršto Dbč. Apvyniója šerius aplink vinę i peša Klm. [Žmogus] parejo namon, pribarstė kiemą barankų, o ant tvorų apvyniojo kilbasų LMD(Rz).
| Turėjau beržinį vytį, miklus miklus – kaip apvyniójau apie blauzdas! Žl.
| refl. intr., tr. R, MŽ, K, LL117, DŽ, NdŽ, KŽ: Autus apsivỹnio[ja] ir į vyžą įauna koją Jrb. Užsisėsk ant jos (panos) kaip ant arklio, apsivyniok plaukus ant rankų DS310(Stak). Padirbo lazdą: žaltys ar gyvatė apsivyniójus lig rankenai Krs. Karvės gyliavo, anos į rinkį pušies apsivyniójo uodega End. Pamatydavau tik baltus ponų rūmus baltomis apvaliomis kolonomis, apsivyniojusiomis žaliais vijokliais A.Vien. Aukšti pilies stulpai buvo apsivynioję vynuogių lazdomis J.Balč. Miškuose augąs apynys savo ilgu šiurkščiu stiebu apsivynioja aplink medžius ir krūmus rš. Jei nurysi moterišką plauką, tai plaukas apsivynios apie širdį, širdį perpjaus – ir mirsi LTR(Srj). Kaip davė botagu, taip ir apsivyniójo aplink kaklą Up. Sako, ganyklose, kur yra žalčių, žaltys apsivynioja karvei apie koją ir žinda LTR(Šil). Jam vis rodėsi, kad štai kris nuo medžio gyvatė ir apsivynios jam aplink kaklą V.Krėv.
^ Pavalgius visada reik pasėdėt, taukai apie bambą apsivyniója Kls. Geltonas žaltys ant kaklo apsivyniojęs (karoliai) LTR(Kpr).
2. SD14, DŽ apsupti, apsukti, apmuturiuoti kuo: Su apvyniokliu apvyniók skaustančią koją J. Odomis ėrelių apvyniojo ji jo rankas ne kur slidus (skliaustuose nuogas) buvo ant kaklo BB1Moz27,16. Veidas jo buvo apvyniotas kustka (skepeta) Ch1Jn11,44. Karklinėm vyžom nešiojom, apivarais apvyniótas kojos Klt. Naginium nuplyšusium, su apivarais apvyniódavai Mšk. Visad su autais nešiodavo, autus apvyniója, apivaras dideles nešiodavo Sdb. Žiemą apsiauna [vyžomis], apvyniója autais ir važiuoja miškan Kvr. Kojos suskilę, skepetėlėm kokiom apvynióta arba ne LKT327(Sug). Apvỹniotos kojos tokiais ryzais Drsk. Kaklas apvyniótas i apvyniótas – striumas kakle Klt. Vyrai ars, ir mes paakėsiam su medinėms [akėčioms], karklais apvyniótoms Všv. Inkanda gyvatė ar bitė, tai apvynioja šventytais linais Dg. Apvyniok bulbų koše kojas nuo ramato Klt. Tą kumpį apvynióji [duonos tešla] ir kepi – skanus kumpis būdavo PnmŽ. Drapana apvynióji [mėsą], kad tau nė musė, nė niekas neprieitų Brž. Jo (skerdžiaus) trūba beržo tošėm apvyniota, tik abudu galai iš medžio padaryti Kpč. Lazdą ryšiu apvynióti K. Šoblės tos medinės, blizgančiu tuo popieriu apvyniótos Trk. Ruožuota [karvė], gal mušta, lenciūgu apvynióta, prisuktà Žl. Par šį karą pasaulis buvo dratais apvyniótas vokiečių Rd.
^ Kojos kaip apvyniótos – kaip supančiota valkiojuos Krš.
| refl. tr., intr. D.Pošk, K, LL126: Autskariais apsvyniója, pančekom apsiauna ir važiuoja vyrai miškan Šmn. Užstovas buvo, su vyžom karninėm, autskariais apsvyniójęs Jž. Sutrauki [vyžas] dirželiù, apsivỹnioji raikščiu net iki klupsčio Dg. Kojas apsivyniós su šiaudiniais pančiais ir eis ten šaukdami [Užgavėnių žydai] Akm. Su autkojėliais apsvyniója, tai net dulka, kai aria akėja, kai višta pančekėta Žl. Teip nulėks tos naginės, apsivynióji su tom auklėm Ppl. Skauda kojytę – apsivỹniojau Drsk. I kojom apsvyniót nėr ryzo Klt. Nugi ir dirbdavom, būdavo, pirštai kiauri, pūsles apsivynióji ir vėl dirbi [prie linų] Skp. Mato, kad kaži kas ateina baltu šaliku apsivyniójusi Trk. Eidavo šiaudais apsvynióję [vokiečių kariai], šalta labai būdavo Slk.
◊ apliñk [sàvo] pir̃štą (ant pir̃što Mrj, Snt) ap(si)vynióti padaryti klusnų: Gãli jį aplink sàvo pir̃štą apvynióti NdŽ. Tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų kaip siūlą V.Krėv. Ma[n] būsi apliñk pir̃štą apvỹniojama! Jrb. Kas kaip nori, taip gali jį aplink savo pirštą apsivynioti, destis, išnaudoti Vaižg. Buvau tikra, kad turiu jį apsivyniojus aplink savo pirštą rš.
nė̃ (nèt) pir̃štui ap(si)vynióti Blnk visiškai nieko, nė kiek: Atėjau kambarin: viskas išnešta – nė̃ pir̃štui apvyniót Bgs. Nèt pir̃štui apvyniót aš tų rankdarbių neturiu RdN. Nenupirko nei skuduruko pirštuku[i] apsivỹniot, skūpas buvo Krkš. Nieko neliko man, nė pirštukuo apvỹniot Drsk. Neprisidėjo nė̃ pir̃štui apvyniót Kair.
padur̃kais apvynióti suvilioti: Apvyniójo bernioką padur̃kais, ir gana Ds.
popierėliù apvynióti kalbant pagražinti, visko nepasakyti: Baltras ir Onai tą patį pakartojo, jokiu popierėliu neapvyniodamas savo žodžių Vaižg.
atvynióti tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ
1. R40, MŽ53, N, M, L, LL212,215, Aln suvyniotą atriesti, padaryti nesuriestą, nesuvytą: Atvyniók apvynioklį J. Atvyniódavo vystyklėlius ir sausus pakeisdavo Pš.
| Kamuolį atvynióti KI125.
| refl. tr., intr. K, J.Jabl, Š: Geltonų plaukų kasa atsivyniojo jai nuo galvos Db. Atsivyniojęs turbaną, aš ėmiau abiem rankom smarkiai mosuoti, ir mane pastebėjo J.Balč.
2. į ką suvyniotą atsukti: Atvyniókite man, kas čia suvyniota Š. Saldainį atvynióti DŽ. Lyg nustebusi [Nelė] atvyniojo baltoj skarelėj surištas dovanas L.Dovyd. Bobutė įneša ir atvyniója tą kūdikį, anas bus greitas Pnm.
| refl. tr.: Saldainį atsivynióti DŽ.
įvynióti K, J, Rtr
1. tr. H169, R, R116,400, MŽ, MŽ152,539, S.Dauk, Sut, N, M, L, BŽ44, NdŽ vyniojant kuo nors apsukti: Įvynioju, įsuku SD388. Įvỹniok šlikus į tą skepetą J. Moteriškė įvyniójo savo pinigus į skepetaitę DŽ. Įvyniók nupirktas knygas Š. Į tešlą įvyniójus iškepti BŽ161. Aš įvỹniojus vaikelio kojas drūtai DrskŽ. Nori, kad but gražesnis [margutis] – antvynióji rūtos šakytę, žemuogės lapelį Kvr. Žibenkšties kailiukas brangus – anais laikais žydas nešėsi in nosinę invyniójęs, kap nusipirko Brb. Saldainiai buvo įvynioti į tokius dailius popierėlius M.Katil. Aš tavi įvyniósiu į tą ilginių kūlį Dr. Į šilkelius įvyniočiau, į sidabrą pakavočiau KlvD136. Įvyniojo jį ing gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,46. Tad jį (kūną) pirmiaus turime įvyniot gražion prastyrion DP182. Nuėmęs kūną, invyniójo prastyrion gražion DP179. Įvynióji akminą, įdedi į tą [kraičio] skrynią, ka tik sunki būtų Škn. Pirtin nueini, pašutini, intvynióji [skaudančias kojas], biškį geriau Kvr. Invyniójau – vis tiek pereina kraujas Upn.
| refl. tr., intr. N, K, NdŽ: Įsivyniók knygas nors popieriun, kad nesudulkėtų Š. Įsivyniók kelionei sumuštinį DŽ. Anas mušė rūčnykan insvyniójęs penkių kilių girią Žrm. Ateik čia, še, įsivyniok į kailinių kampą kojas I.Simon.
| Šiemet svietas rogėmis į Velykas važiuoja, kailiniuosna įsivynioję rš.
| prk.: Jei trečias įsivyniójęs (meilužis yra), tei vargiai suseis [pora] Rdn.
2. tr. užvynioti ant veleno, įriesti: Riečia audeklą, į stakles įvyniójam, velenan Pl.
3. tr. įtraukti, įsukti, įpainioti: Kelnių blauzdą pagavo ir įvyniójo [į girnas] Pvn. Jie, sako, ratan buvę įvynióję kabelį Slm.
| refl.: Kulka terp rūbų įsivyniójo Ktk.
| prk.: O anas įsipainiojo, o jis įsivyniojo kaip katinas pašukose Sut. Bijotina yra, jeng ing pirmąsias tamsybes tasai mokslas neįsivyniotų MT(pratarmė).
4. refl. raitantis įlipti, įsirangyti: Žaltys insivỹniojo medin Srj. Išaugo rožių dvi strėlės, ir tarp tų strėlių įsivyniojo žaltys LTsIV84.
^ Berankis, bekojis – medžian insivyniojęs (apynys) LTR.
ǁ greitai, vikriai įlipti: Mergičkutė tokia buvau, įsivyniódavau obelin, pakratau, kad pribira tų obuolių žemėn, tai kaip gruodas Antš. Kad ir drūtas, ale kai pamatė vilkus, tai ką bežiūrint insvyniojo epušėn Užp.
5. intr. suduoti, užkirsti: Jeigu tu mano vaikas būtum, aš tau įvynióčiau, tuoj eitum sodint [bulvių] Bsg.
◊ gálvą įvynióti į padur̃ką suvilioti: Merga įvyniójo vyro gálvą į padur̃ką Snt.
išvynióti K, J, Rtr, išvỹnioti J, KŽ
1. tr. SD1204, R42, MŽ57, N, M, L, LL210,212,216,298, NdŽ, KŽ ką užvyniotą atvynioti: Siūlus išvynióti iš kamuolio DŽ. Kai tu jį (kamuolį) išvyniosi, tai tu galėsi pasiverst, į ką tiktai tu norėsi Sln. Kęsgaila išvyniojo popieriaus ritinėlį ir perskaitė rš.
| Išaudžia šituos audeklus, išvynioja, išbalina Žsl. Kaip išausdavo audimą, rykmetį an rasos išvyniódavo Vg. O jūs vieną rietimą išvyniókit, sukarpykit Kp. O aš paprašau išvynióti [medžiagą] – ir išvynió[ja] munie Trk.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ: Išsivyniójo siūlas iš kamuolio Š. Suvynioja visą kailį ir suriša, kad nebeišsivyniotų rš. Tik jai (staltiesei) pasakysi: išsivyniók! ant jos atsiras visokių gėrimų ir valgymų BM138(Klov). Išsitraukė nosinukę, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn A.Vaičiul. Išsivỹniokit koldrą – neišvỹniojau Drsk.
2. tr. išsukti suvyniotą į ką, padaryti nebesuvyniotą kuo: Išvyniók ryšelį Š. Išvyniójo saldainį, nebegali suvyniot Ėr. Iš vilnonės skaros rūpestingai, su meile kaip kūdikį išvyniodavo savo smuikelį rš. Gėlės visada įteikiamos išvyniotos rš. Ale sykį sumislio, sako: reik išvyniot, pažiūrėt, kas tame stuke yra BsPIV141. Paklotę rodžia gražiausią išvyniójus, in duonos atanešė mainyt Klt. Ant mestuvų kai išvynióji kiek jau reikalinga platumo, tada jau nuimi Kp.
^ Merga kaip išvynióta iš popieriuko (graži) Tr.
| refl. tr.: Vienas [senukas] išsivyniojo iš storo rudo popieriaus silkę ir duonos riekę L.Dovyd.
3. tr. prk. išgelbėti iš keblios padėties, išsukti: Liesis savo sūnų norėjo išvyniót Mžš. Tik tik išvyniójau arklį, kad nepaimtų [kareiviai] Ul.
| refl. CII193, Alk, Vb, Mžš, Ssk: Vyniojosi vyniojosi ir išsivyniójo iš bėdos DŽ. Jis nora išsivynióti ir muni suvynióti Vn. Šiaip taip išsivyniójau iš bėdos Tr. Diedas lapt jam už sprando. Ir per dideles mūkas išsivyniojo LTR. Kaip iš tokio vargingo padėjimo išsivynioti rš. Bet mano smegenys kytros, gal iš to ir išsivyniosiu rš.
4. tr. išridenti, išritinti: Ka tą kūlį bent į šoną išvyniótumiam Slnt.
| prk.: Ir žirgas, ir raitelis šitą uždavą laimingai išvyniojo A1884,283.
5. intr. greitai išeiti, išbėgti, išmauti: Da nesuskubau pasakyti, Petris jau išvyniójo į laukus Vvr.
| refl.: Išsivyniójom su kompanija prie Dubysos Ar.
| Tokių šokių mės iššokom, tai dabar neišsivyniója Km.
6. refl. prk. išaugti: Lygiai kaip apvyniai ant smaigų vyniojasi, taip toksai kūdikis iš visų vargų išsivynioja Sch86.
ǁ refl. tr. išsiauginti: Kap tik vaikus išsivyniójau! Alv.
7. (nlt.) refl. LTI6(Bs) prk. išsirutulioti: Bedieviai stygauja, jog viskas išsivyniojęs savaime, be jokio sutvertojaus Blv. Galaktikos bruožų padrikumas verčia mus gretinti mūsiškę sistemą su vėlesniais, labiau išsivyniojusiais spiraliniais ūkais P.Slavėn.
◊ kãmuolį išvynióti viską išaiškinti: Nutvers [vagis], pamatysi, išvyniós visą kãmūlį Krš.
kamuolỹs išsivyniójo išaiškėjo: Nutvers [vagis], pamatysi, išsivyniós kamūliùkas Krš.
nuvynióti K, Š, KŽ, DŽ1
1. tr. R12, MŽ16, N, LL123 ką užvyniotą nusukti, nuvyturti: Verpalus nuo lankčio nuvynióti KI36. Nuvyniók kamuolį siūlų, pamažink, neduok visą siuvikui J. An to reketuko uždedi tolką ir kuo gražiausiai nuvynióji Bsg. Jis nuvyniójo nuo kojų šlapius autus NdŽ. Tus bintus nuvyniójo, kamašus numovė i bėga šalin Kv. Baigus aust, tuoj nuvyniók audeklą nuo veleno Ps.
| refl. intr., tr. Š: Kap užkabino siūlą nuo špulios, tai ir nusvyniój[o] vekulys Pv. Ji nusivyniójo daug popieros i benešdama pametė Smln. Piemuo, prie pilkalnio beganydamas, perpiete ant jo viršaus kamuolaitį siūlų radęs, ėmė nuo to botagams nusivyniot LTsIV632.
2. tr. kuo apvynioti, apvyturti: [Belaisviai] buvo nurėdyti, kojos su zupermaišiais nuvyniótos Gsč. Vyžos su tokiais šniūrais nuvyniótos Žg. Vi̇̀ršininkas (kerdžius) su trūbu pūs, trūbas ilgas, su beržo toše nuvyniótas Akm. Kietai medį nuvyniójo, kad suaugtų Grž.
| refl. intr., tr. Brs: Milo autai aparoms nusivyniós lig to šmoto Pkl. Atgriotavo įnamio Melio karšinčius iš Pakarniukų alksnynės, iki kelių nusivyniojęs baltus autus apivarais M.Katil.
3. intr. vikriai nueiti, nubėgti: Ir Pikčiurnienė nuvyniojo pėsčia į Smeltę I.Simon.
| refl.: Nusvỹniojo kap gyvatė pakrūmiais Vlk. Vir vir vir nusvỹniojo kiaunė į medį Adm.
| Traukinys nulėks, nusivynios kaip žaltys laukais, giriomis I.Šein.
ǁ refl. užimti vingiuotą padėtį: Tas kelias nusivynió[ja] par mišką Rs.
4. tr. primušti, prilupti, nuvanoti: Nebuvo maža lupta, dabar reikt[ų] nuvyniót Slm. Nuvyniója, būdavo, užstovas kojas botagu Trgn. Aš jį kai nuvyniójau diržu, tai daugiau nebedūko Vžns. Nuvyniók botagu [piemenį] – tuoj pabus Ktk. Aš nubėgau į kanapes ir pasikavojau, bet atradęs gaspadorius vadžioms nuvyniójo Š(Brž).
pavynióti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; D.Pošk, M, L
1. kiek vynioti, pavyti, pasukti (ppr. į kamuolį): Vyniojus pavyniojus siūlus, vis pratrūkdavo: – Ką tu, seni, sumanei? rš.
2. žr. apvynioti 2: O vyrai kitoj pusėj pilki, tik kaklai jiems margai pavynioti S.Čiurl. Brolio pabalnotas, piršlio pažabotas, o to šelmos jaunikaičio karklais pavyniotas LTR(Trgn).
| refl. D.Pošk, NdŽ.
3. suvynioti į ritinį: Kartais su aguonums pavyniósi, cukrum pabarstysi [pyragą] Krž.
4. po apačia įvynioti: Paduok siūlų kamūliuką, pavyniósu špūlę – šniūrą meta Užv.
5. refl. pasiraityti: Kap jam pasivỹniojo po grynas kojas vijūnas Pns.
parvynióti intr. svirduliuojant pareiti: Vos vos į numus parvyniójo [girtas] Kal.
| refl. Ps.
pérvynioti tr. K, KŽ, DŽ1, pervynióti Rtr, KŽ; L, parvynioti M
1. iš naujo apvynioti: Skalnas per tą visą linksmybę tvirčiau pervynioja savo naginių apivarus K.Saj.
2. iš naujo suvynioti, pervystyti: Būdavo, pérvynioji vaiką – i miega Dglš. Kūminas išbėgs paveizėti, kunigas ar yr, jei yr, tą vaiką párvynios švariai i bėgs nešinys End. Reikė vis pérvyniot po raparacijai Drsk. Tik dabar jis kažkodėl rūpestingai pervyniojo kojas autais J.Balt.
| refl. tr.: Jis atsargiai sugrįžo į savo laužą ir persivyniojo sausais autais sudrėkusias kojas rš.
3. nuo vieno nuvynioti ant kito: Pérvyniok, Juozuk, siūlus į du kamuoliukus Mrj.
pravynióti tr. NdŽ kiek atvynioti kuo apvyniotą, suvyniotą: Pravyniók galiuką saldainio, aš nukąsu Užv.
privynióti tr. K, NdŽ, DŽ1; I, Sut, LL97
1. daug suvynioti, prisukti, pririesti: Ant šito verpsto tai privyniõs privyniõs siūlų Pb. Šeivelę privyniója siūlų ir įdeda į šaudyklę Všk. Merga rado juostą pakraštin ežero, vyniojo vyniojo ir privỹniojo to merga kamuolį (ps.) DrskŽ. Lininio, būdavo, mama priverpia, tokią megztuvę privyniója siūlo Srj. Mano motinytė turėdavo privyniótų išskrostų žarnelių plonų Užp. Autų privỹnioja ir tan vyžan indeda Kpč. Privyniójau [autų], i vis tiek atšalau [kojas] Klt.
| refl. tr. NdŽ: Čianai tokis virbalas, o an jo siūlo prisivỹnioja Pns. Prisivynióji pilną [klebetą] virvgalių, kol telpa Žlb. Kai aš plona, tai prisivynióju prisivynióju rūbų [žiemą] Klt.
2. daug susukti, prisukti: Pilna skrynelė kaliošų priguldyta, privynióta Ėr. Kočėlą privyniósi i brūžkuoji Krž.
| refl. tr.: Popierė[je] prisivyniójusi atsinešė pupikių Krš.
3. pritvirtinti, prisukti, pririšti: Vytim grebėstas privynióta Strn. Su vytikėm privynióji i pririši tus kūlius Krž. Kaip jau pavarsluos tus atvarslus i privyniós pri ratų rungo, arkliai nepabėga Kl. Privynióju virvele in obelį lašinių [paukščiams] Klt.
| refl.: Cigonas vėl ąžuolan grūdas prisvyniójęs, kad neiškristų žemėn Ign.
4. refl. prislinkti, prieiti, prisisukti:
^ Prisivyniõs Žalė (karvė) pri sieto Vkš.
5. prk. sutvarkyti, sudoroti: Tas bandinykas ir privyniójo tijūną Slm.
suvynióti tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. Q656, N, M, L, LL316,325,329 susukti, suriesti į ritinį, į kamuolį: Išdrikusius siūlus į kamūlį suvyniók J. Pakulas reik į kuodelį suvynióti Klp.
| Daro kuodelius, suvỹnioja, suspaudžia Dbč. Bekratant ans (kuodelis) toks paliekta ilgas, pasku aną suvynió[ja] End. Pasitiesi an suolalio [pakulas] i suvyniósi į kuodelį, ka nesusiveltų Kl. Kasos ilgos, aukštai an galvos suvyniótos Šmn. Suvỹniok meškerę ir nešk namo DrskŽ. Ka vinčiavos, jei mergė su vaiku yr, ta rūtų vainikelio nededa an galvos, šiaudų nusuka tokią grįžtę, suvynió[ja] Akm. Ažudengtė suriečiama, suvyniojama SD53. Suvyniotasis popierius I. Ištepa koše rugine [avikailį], suvyniója, kad ir vilnos būtų švarios Aln. Reikėdavo suvyniót [nakčiai] audeklą, iš ryto patiesi vėl Žg. Išbaltėm, rietimus tokiuos gražius suvyniojom, iškočėjom [drobes], tik stovėk ir žiūrėk Kpč. Anksčiau su rankom mindavom linus, paskui išaustus suvyniójam į ritulį i padedam Šd. Minkštą blynelį suvyniók i dažyk su smetonyte Klt. Kamuoliukais tokiais suvyniódavo te su vandeniu [šustinius] Jdp. Kapitonas liepė greičiausiai nuleisti inkarą ir suvynioti bures J.Balč. Supjaustom tokiais diržais [mėsą], palaikom sūryme, daugiau suvyniójam Pšš. Linus džiovina pirtė[je] ir paskuo anus iškula, iššukuo[ja] ir suvynió[ja] Pln. Suvynió[ja] [milo audeklą] i padeda par naktį nuvarvėti Kl. Aguonom nupylė, suvyniojo [pyragą], kai atrieki – aguonos tik stovi Klt. Suvyniók maltinius JnšM. Cibulių suvỹniojus numestie – peteliškės dvesia nuo gailumo Švnč. Kap išbąla [audeklas], tai suvỹniojam rietiman Lzd. Suvyniója kartom [naginių odas] į kokį kubiliuką i raugina Mšk. Rinktinė [paklotė], tik suvyniójus turėt (dėvėti gaila) Klt. O dangus atstojo kaip knygos suvyniotos: o visi kalnai ir salos iš savo vietų perkeltos buvo BtApr6,14. Ir skepeta, kuri buvo and jo galvos (regėjo) padėta ne su prastiromis, bet and šalies suvyniota and (kitos) vietos Ch1Jn20,7.
| impers.: Gavo priemėtį, ale tokį, kad sutraukia, suvynioja net kamuoliukan LTR(Kp).
| prk.: Visi pečiai užtirpę, ir žarnos dieglių suvyniótos Dbk.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Tą meisą susivyniósiam į popierių Pln. Vaikas išėmė iš burnos ir susivyniojo į skarelę kumuniją LTR(Pb). Šiaudų gniužuluką susvynióji ir iššveiti puodus, tai mazgotuviai vadinos Pv. Dimša susivyniojo savo žemėlapį ir rengėsi eiti V.Myk-Put. Kitas susivyniõs ir išeis su visu rietimu Alz. Tuojaus ištiesė tą staltiesę…, pavalgė, atsigėrė, Dievui padėkavojo, o tas jauniausias susivyniojo ją BsPIII154(Brt).
ǁ refl. susiriesti, susirangyti: Jos (gyvatės) susvynióta ir inlįsta [į pagalio tarpą] Dgč. Gyvatė susvyniójo ir kirs Gdr. [Gyvatė] kap kačerga guli susvyniójus Dg. Ana (gyvatė) buvo susivyniójus mazgu Lb. Kap susvynioję buteluky tokios didelės dėlės, tai persigando ir perejo tas [danties] skausmas Dg. Inėjo – tam name nieko nėr, tiktai didelė kirmėlė guli lovoj terpu paduškų susvyniojus LTR. Anas (ežys) susvyniõs, i šuva nieko nepadaris: nusbos lot i apleis jį Pb. Ežys prie peludės susivyniójo ant kamuoliuką, ir šuva jam nieko nebepadarė Skrb.
| Viena skieda susivyniótų, ir stogas varvėtų Lb. Pūrai yra garbiniai susivynióję, t. y. susiraitę J.
| prk.: Kad trauksiu, tai susivyniósi [iš skausmo] Dkš.
ǁ refl. susipinti: Ejau, kojos susivyniójo, kritau – ranką nulūžau Kv.
2. Sut susukti į ką, kuo: Tam ryzely suvynióti pinigai Nj. Vienai kvietinių miltų į skarelę įpylė, kitai lašinių gabaliuką, kopūstlapyje suvyniojusi, rankon įbruko J.Paukš. Skurlyje atsinešė suvỹniotus peilius – pjaus mane Bb. Tuos kiaušinius suvyniójom lukštuos: kur ploniau, kur storiau Užp. Silkę, būdavo, suvynióji į popieriuką i an žarijų pakepi Sdb. Dėdienė įdėjo lauktuvių: pusę kepalėlio iškepto šienapjūtei kvietinio ragaišio ir į skepetą suvyniotą neseniai spaustą sūrį V.Myk-Put. Viską susdėjau skrynelėn, suvỹniojau popieriun DrskŽ. Į popierių suvyniójus, didliai paliekta skani silkė, į anglis įdėta iškepta Žlb. Suvyniójam, surišam [marginamus kiaušinius] su skepetaitėm, ir būna visokios spalvos, margūs Kvr. Vieną pyragėlį ji suvyniojo vaikui P.Cvir. Suvyniók negyvą auksuos, sidabruos, tai anas supus ir mum dar susmirdins Ant. Nusivilko savo marškinius, muni suvyniójo, – pliko [vaiko] neneši par lauką Yl. Iš senų paklodžių, būdavo, padarai vystyklų suvyniót tą vaiką Snt. Ponai važiavo pro šalį, veiza, – vaikas skarelėse gražiose suvyniótas Lk. Ka ans (kūdikis) neišsiardytum, taip ankštai su ta pačia siaustuve suvyniósi, i gan Trk. Ans suvyniótas storai – ne tokiai nūsprogai panešti LKT54(Trk). Negalėjo vaiko merga išmaitinti, padėjo prie kelio suvyniotą P.Cvir. Vaiką suvyniója juosta [veždami krikštyti] Ad. Reikėjo vaikalį suvynióti taip ankštai kaip medelį Yl. Vaiką teip sau suvyniós, kaip kočėlą padirbs, suvyniós su tuo tatai valiniu Lpl. Suvyniótą mergaitę bovijau Dglš. Mun kai tik suvỹniojo [petį] – ir skausmą atleido Gr. Kojos į priegalį suvyniótos atdrungo, atšilo J. Margoj skrynioj pakavosiu, silkų kuskoj suvyniosiu LTR(Krtn). Ievos a karklo vytim suvyniója suvyniója, suriša [akėtvirbalius] Mšk.
^ Mergų pyktis kasoj suvyniótas Pnd.
| refl. tr., intr.: Susvỹniojau paklotėn vaiką ir nuejau linų raut DrskŽ. Susvỹniojus galvą guli DrskŽ. Šiltai susi̇̀vynioti ir gulėti išsitrynus Rdn. Būdavo, susvynióji vaiką, prisriši an nugaros ir tep eini grybaut Vrn. Mergiotę susvyniójus atsivijo jį iš kariuomenės Klt. Vaikus susvynióję, būdavo, i nešamės į laukus Tj. Pripratus šiultai miegot, susvynióju susvynióju Klt. Skaron tokion veltinėn susisupa, susivyniója ir važiuoja Vj. Žiemą su šlėdalėms ka važiuos, susivyniós kojas į šuneną Kl. Į skarmalus susivỹniojusi gulėjo Vn. Sermėgą išsineša ir guli rugiuos susvyniójęs Žl. Patalai tokie dideli, susivỹniok vi̇̀sas i gulėk Jrb.
3. DŽ suvartoti kam vynioti: Suvyniójau visus popierius į pipirus J.Balč(Dr).
4. refl. visu greičiu pašokti: Kad vyras būtų, rikteltų, tai cigonė tik susvỹniotų ir dingtų Srj. Tas mūs katinas tai ir gajus: rėžiau spragilu, o jis tik susvyniój[o] ir kap nuej[o], tep nuej[o] Al.
5. refl. vikriai susitvarkyti: Kap jūs greitai susvỹniojot Dg. Vienu rozu tik susvỹnioj[o] ir ištekėj[o] Nč. Greit susvỹniojau: in šę, in tę – ir kapmat namie Rod.
6. sumušti: Vai, aš tave suvyniósiu šita lazda PnmA. Suvyniójo piemenį vadelėm PnmA.
7. prk. įveikti, nugalėti: Aš jį visai lengvai suvyniojau Dkš. Tik tu jį paduok! Suvỹnios kaip šiltą vilną Dkš. Ta aną suvyniójo teip, buvo kaip balta vilna End.
| Anys tave kaip norės, teip suvyniõs Gdr.
ǁ pribaigti: Liga jį labai greit suvyniójo Vrn. Vėžys suvyniójo moteriškę Ūd.
ǁ Upt apgauti, apsukti: Suvyniójo merga berną Sml. Suvỹnios vyrą tos bobos, liks plikas kap tilvikas Prn. Suvyniojo grafą kaip šiltą vilną rš.
ǁ Vn įkišti į bėdą.
užvynióti tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. R, R40, MŽ, MŽ53, N, M, L, LL101 užsukti, užriesti ant ko: Ant viršaus kamuolio užvyniók siūlus J. Užvỹniota tokia virvė smaluota Vlkv. Tą skepetą jam užvỹniojau, užsiaučiau Jrb. Padarydavo iš liepos skūros [nagines], autus užvyniódavo Vg. An pirštų užvyniója [saują linų] ir šukuodavo Žb.
| refl. tr. NdŽ: Dabar jauni gudresni: šelkas ant nosių užsivyniója, įkiša nosis šelkose Mžš.
ǁ uždėti, užkloti: Užvỹniojo [žolių] anta žaizdos – i pagijo DrskŽ. Jeigu įsipjauni, mama paimdavo voratinklį, užvyniódavo, ka kraujas nebėgtų Pžrl.
| refl.: Sakydavo, kad negaliama eit par Žolinę [riešutauti] – gyvatė an kaklo užsivyniõs Dt.
2. kuo apvyti, apvynioti: Kartinė tvora vytim užvynióta Kp.
ǁ kuo apsupti, apvyturiuoti, apmuturiuoti: Nors skarele greitai užvyniók – ir tegul lekia Plm. Ažvynióta viduriai [po operacijos], skauda, negaliu Dgč. Reikia patrint [vaistais] ir žuvỹniot Rod.
| refl. tr., intr. J: Autus ant kojų užsivynióti KI125. Liepęs paimti tų savo plaukų pluoštą ir užsivynioti ant savo kairios rankos smiliaus LMD(Sln). Tada išvilko ji drapanas našlių, kurias nešiojo. Apsidarė skraiste ir užsivyniojo ir pasisėdo užu vartų BB1Moz38,14.

siū́ti, siùva (siū̃na K, Tt, Varn), siùvo (siùvė Ps, Mžš, Ln, Dbč) K, Rtr; SD366, H126, R, OsG77, Sut, M
1. tr. DŽ siūlu jungti audeklo, odos kraštus, darant drabužį ar apavą: Siū́davo viską su numiniais siūlais LKT124(Trg). Sanklomu, peltakiais siū́ti J. Dar̃ pasiūta, visa gatava – niekas [pats] nesiū̃na, pirma tai reikėj[o] siū́t Btrm. Seniau visa siùvėm Kls. Seniau an mašinos nèsiuvė, tik rankom Eiš. Pačios [moterys] rankom siū́davo sau ir vyram Gg. Ką sugreboji, tai ir siūni̇̀ Rod. Kapgi tu siūni̇̀ – pakavok mazgą! Dv. Marškinius patys ir audėm, ir siùvėm, ir visa darėm Dv. Iš pašukinių siū́davo vyram kelnes apatines, paklodes Žg. Mergos sueilavo (sueidavo) ir siū́lavo (siūdavo) marškinius Kpč. Seniau i motriškos baltinius siū́s iš dvijų dalių Tl. Kasdien nešiodavom vis austiniais, žėdni metai kriaučiai siùvo Alks. Oi ana gerai siū̃na! Švnč. Kas tau siùvė marškinius? Mrc. Motutė atsisėdus ant prieklėčio ir siuvañt Kp. Jinai labai gražiai siū́t galėjo Grv. Vienus [marškinius] su pirštais siuváu, kitus į mašiną daviau Vdk. Parvežė siùvamą mašiną Grž. Siùvamasis žiedas Bdr. Siumavi̇́ej (siuvamieji) siūlai Lz. Linukus reik verpti kaip siuvamū́sius siūliukus Rt. Adata pavalkų siuvamóji J. Mašina seniai y[ra] besiūta, užrūdijusi Šts. Siū́tinosios vaiko kojinės buvo stipresnės už nertinąsias Šts. Ir buvo jupa ne siūtà, bet megzta per visa DP172. Tuos batus jis man siùvė Mrc. Tas meisteris naginėles gražiai siùvo, su apyvarėliais Šmn. Kap tik Liublino būtų siūta tos kurpelės Tvr. Mas siū̃nam užkulą – kaip be ano?! Krš. Siuvau marškinėlius nuobrukinio maišo ir įdūriau rankovėles iš avėto auto LTR(Ldvn). Ir kriaučiukas negal siū́tie, siūlo nevaškavęs DrskD255. O kad aš siuvau plonas plonas drobaites be siūlo, be vaško, be adatėlės LTR(Sln). Dvi sesutės šilkus siuvo, besiūdamos sudūmojo LTR(Klp). Višta šiurpė siuvė kurpius, nedaug ėmė, par tris grašius NS293. Numirėlio (dat.) siuvamo rūbo adata indurk arba nors basterk bernui kaklan, būtinai tave ims Vlk.
^ Žinok, jog ilgiau siūtas stipresnis esti rš. Nesiūk, neužmezgęs siūlo galo LTR. Karšta adata (skubėdama) kiba siuvai, kad taip ỹra Grš. Siūti siūsi, bet nedėvėsi Slnt. Tamsiam pakajėly daug panytėlių siùva be adatėlių (bitės) Sml. Lopinys ant lopinio, be adatos siūtas (kopūstas) LTR(Aln).
| refl. tr., intr. K, LL251: Siuvaũs paltą, kilpa nutrūko KzR. Aš pri stalo siuvaus atsisėdusi Šts. Ko siuvýs?! Eik valgyti! Šts. Tessiū̃ (tesisiuva) LKKXIV224(Grv). Marytė siùvantys suknelę LD380(Lkm).
ǁ adyti, lopyti: Žąsino plunksną ištrauka iš sparno, sulenka, užkiša paidą, su ta plunksna i siuva [vyženos padą] Grd. Viršus siūta menku lopu Vlkv. Jei ant žmogaus priseina kiek drabužį siūti, susiūti, tai jis turi įsikąsti šiaudelį ar medelį – kitaip jam protą gali susiūti Pn.
ǁ lopant įdėti: Trirublines i penkrublines ans vis siùvo už lopo į savo drabūžius Jdr.
ǁ siūlu pritvirtinti prie drabužio: Vyrai kelinėsan siùva branktelius Lz. Nė vienas nesiuva (orig. nesiuja) (lopija) lopo iš naujos drobės ant seno rūbo BBMr2,21.
2. žr. siūdinti 1: Ketinau siū́t paltelį, ale ką čia besiū́si – mirt reiks jau Kp. Avių nelaiko ir kailinių nesiū̃na Rod. Tėvai vyresniam sūnui ir drapaną geresnę siùvė, ir čebatus brangesnius pirko Skrb.
| refl. tr.: Daba tokius trumpus [paltus] siuvąsýs Erž. Vadinasi, norite eilutę siūtis? J.Paukš. Buvo ant vieno guziko [švarkai] mada, da kaip aš siuviausi Mžš. Siùvėsi gražią suknytę GrvT78. Siùvas kamašėlius, kad tiktai girgždėtų, pamačius mergelė kad į jį žiūrėtų (d.) Mšk. Ana sau smerčiai suknią siùvos Aps.
3. tr. DŽ1 siūlėti, siuvinėti: Aš daba kaip siū́siu [rankšluostį] ir atriesiu Trk. Gražus tavo žiuponėlis, žaliais šilkais siū́tas, cidabru vadžiotas JV740. Siuvo [mano dukružė] raudonais, siuvo geltonais, siuvo žaliais šilkeliais Niem25. Turiu žalią vainikėlį, šilkų siūtą valinėlį (d.) J.Jabl.
4. intr. verstis siuvėjo amatu: Siuvo tokia siuvėja Paketurių kaime, ne vietinė, iš kitur, su siuvamąja mašina po kaimus bekeliaujanti J.Balt. To mokslo neturėjo žmogus, ejo siū́damas par svietą Kal. Buvo kriaučius, ans su tuo gižu vis ejo siūdami Tl. Siū́davo namuose kriaučiai, atsiveždavo savo mašiną Žg. Esu ir siūdama ejusi, bet mašinos siuvamos neturiu Šts. Brolis par ponais, par mužikais siū́davo Sug. Siū́t junkos Btrm. Aš buvau beišeitąs mokytis siū́ti Jdr. Jei aš nesmokytau, tai siūtáu Vlk. Sūnus siū̃na Vvs.
5. DŽ tr. lipdant daryti (ppr. korius): Bitys korius siùva KI238. Jau bitės pradėjo siū́ti Jrb. Bitys jau siū̃na naujus korius magazine Jnš. Jei bitys korių nèsiuva, ta i medaus nė[ra] Vž. Bitės iš viršaus korius siū́davo, tiesiai prie lubų Sk. Bitės šiaudinėje [aulėje] tolie greičiaus dirba arba siuva S.Dauk. Mano bitys kaip telyčios, o bičiukai kaip telukai, siùvo korius daržinė[je], neša medų rezginėms JD547. Aš jums (bitelėms) darbo pramanysiu – giedrioj dienoj medus nešti, ūkanotoj koriai siūti NS116. Korelį siuviaũ, medulį nešiau (d.) Vrn.
| Po svočios nosim musia korį siuvo (juok.) LTR(Trak).
6. DŽ intr. šnek. nuolat lakstyti iš vietos į vietą, ten ir atgal, zuiti: Anie visur siùva Prk. Siūni̇̀ ir siūni̇̀ pro šalį, negali palaukti Užv. Kas tom bobom šiandie pasidarė, kad siùva ir siùva iš vieno galo į kitą Srv. Kadgi ana dirbtų, ale siùva, siùva iš gryčios gryčion Ds. Vaikai, a ilgai siū́ste par dures?! Trobą užšaldėt! Krš. Ir siū́s be parstojo par duris! Ar nesėsys?! Pgr. Tas vaikas tikras nepasėda – šen siùvęs, ten siùvęs Ss. I siùva visą dieną pryšpryšais Up. Vaikai siū́te kaip bitės siū̃na visur Krš. Ko tu čia siuvi̇̀ kaip į uodegą įkirptas? Alk. Tas šuo siùva ir siùva apie namus Al. Gal kiaulė tekių paskėlė, kad šiandiej pardien siùva po galvijus? Trgn. Katė siùva ir siùva po gryčią Kp. Pelės tik siùva po kluoną Dkš. Kas nor kur greitai būti, tasai tur siūte siūti IM1858,46.
| Mieste ten ir atgal siuvo automobiliai rš. Vilniuj mašinos tik siùva, siùva Ktk. Čia tai nors neburzgia, o pas mum tai siùva siùva motociklai Slm.
ǁ Krž skraidyti: Kregždės siuva ir siuva pažeme, turbūt bus lietaus Gs. Skregždės siū̃na palei žemę Rod. O, žiūrėk, kap bitės gražiai siùva aplink avilį Al. Ir mūsų gonkos pasauliu, ale musių tai tik siùva, tik siùva Slm. Jų triobon musės tik siùva apie nosį, negalima nė būti Lš. Lėktuvai siùvo po visą dangų Šk. Pradė[jo] siū́t orlaiviai Gs.
| Kol man nemergaut jaunai, kad apie mane bernai kap bitės siū̃na (sukasi, meilinasi) Rod.
ǁ sparčiai suktis: Siùva prie darbui kai šiaudyklė (greit, gerai dirba) Klt.
ǁ bastytis, keliauti: Per daug jau siuvate po pasaulį J.Balč.
7. refl. šnek. šiaip taip gyventi, stumtis: Kol galiam, teip ir siùvamės Tj.
8. intr. prk. tankiai šaudyti, kalenti: Vis tankiau ir tankiau siuvo automatai J.Avyž. Anapus tarpumiškės ėmė sutartinai siūti kulkosvydžiai rš.
9. tr., intr. prk. dilgčioti, smelkti: Mane šiurpulys siùva BŽ457. Šaltis par nugarą siùva (šiurpas krato), ar jau kvaraba kokia ema?! Ds.
◊ ant (kieno) galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų̃ siùvo Žal.
batùs siū́ti duoti uždirbti: Į kinus, vaikai, neikiat: žulikams batus nesiūkiat Lk.
batukùs (čeverykàs) siū́ti paleisti akmenuką vandens paviršiumi, kad kelis kartus paliestų: Vaikai, sustoję prie ežero, ir siùva čeverykàs Trgn. Vaikai, baikit batukùs siùvę, man visas žuvis išbaidysit! Pv.
siū́tas ir lópytas visko patyręs: Anas jau mokytas – siū́tas ir lópytas Trgn.
antsiū́ti, añtsiuva, antsiùvo (ž.) tr.; I užsiūti.
apsiū́ti, àpsiuva (apsiū̃na), apsiùvo (àpsiuvė) tr. K, Š, Rtr; SD204, R160, Sut, M
1. J, DŽ kiek reikiant pasiūti (drabužių, avalynės): Motina àpsiuva vaikus BŽ309. Seniai jau visus apsiuvau ir vis iš naujo apsiuvu I.Simon. Bus ir apsiūtas, ir apskalbtas, ir pavalgęs Pč. Reikdavo priverpt, priaust ir šeimyna apsiū́t Lb. Tris vyrus apsiū́t rankom – ogi dirbt tai reikia! Eiš. Milo praaudžiau ir [šeimyną] apsiuvaũ Jd. Apsiùvo visus: tėvui batus, man burlečius ir vaikam pasiuvo Ds. Kai Urbonam apsiūsiu, tai ir an jum nueisiu [siūti] Ds. Kad mane karaliaus sūnus paimt, tai viena adatele visą vaiską apsiū́čia (ps.) Ad. Jo mylestai teip patikę – liepęs pieminelį apsiūti kraučiams S.Dauk. Žmogų nu galvos iki kojų apsiūti galįs BsPI98.
^ Adata maža, o visą pasaulį apsiuva KrvP(Mrk). Adatėlė siratėlė žmogų apsiuva, mergelę aprėdo KrvP(Nmn). Maža panelė visą svietą apsiuva (adata) Pšl.
| refl. tr., intr. K, Š: Pati moku siūti, pati ir apsi̇̀siuvu Vkš. Siuvau, vaikus i šeimyną apsisiū́davau Vn. Kai apsisiūsi didumą, tada ir man pasiūsi Krč.
2. apsiūdinti: Vyrą apsiū́ti NdŽ.
| refl.: Tai šiemet jau visi būsim apsisiùvę, tik tėvui da reiktų sermėgos Ds. Buvo siuvėjas, tai visi apsisiùvom Dkš. Pagal madą apsisiuvęs rš.
3. DŽ siuvant aplink, kraštus sutvirtinti, papuošti: Rūbai šilkais apsiū́ti NdŽ. Pakraščius apsiū̃na Tt. Apsukõ apsiū́k lopinį, bus drūčiau Klt. Kišenės įkirptos ir apsiūtos plačia siūle sp. Baltais pinikais apsiūti priegalvio kraštai I.Simon.
| Pamergės api̇̀siuva kasnyku galvą Všn.
4. Sut aptraukti medžiaga, oda ar pan.: Apsiuvu oda ką SD228. Audeklėliu lopšiukas apsiū́tas Rod. Apsiū́ta kailiniai Šlčn. Kai vailokus apsiū́siu [su medžiaga], tada tau kelnes siūsiu Ds. An pagalaičio apsiū̃na, ir būna guzikas Rod.
^ Kai įkiša – kaip apsiūta, kai išima – kaip nebūta (žiedas) LTR(Rk).
5. siuvant apdėvėti: Mašina apsiūta, o prašo aštuonių šimtų rublių Lk.
6. apkalti, apmušti, apmūryti: Kai sudegė sena pirkia, tai manėm pasistatyt naują, sienas apsiū́sme Rš. Namą reikia lentom apsiū́ti – bus šiltesnis Jnš.
| refl. tr.: Ans tą namą apsimūrijo, buvo toks, kai mano – medinis, o daba su plytom apsisiùvo Žg.
7. Alk šnek. apgauti, apsukti: Jis mane visai apsiùvo Žal. Taip apsiùvo, kad nei paleistas, nei pakartas Šk. Jau dabar apsiūtas, ir baigta Br.
8. šnek. apibėgioti kur, aplakstyti: Miškinukas suprato, kad senelis, jo ieškodamas, apsiuvo pusę girios rš. Apsiùvo visą miestą – ieškojo meistro Krš.
◊ ausiúotines apsiū́ti aplupti, apmušti: Jy (ji) ausiuotines apsiūs Lp.
šuniẽs (meškõs, vélnio, vil̃ko) káiliu (skūrà) apsisiū́ti pasidaryti rambiam, neklusniam, į nieką nereaguoti: Apsisiùvo šùnio skūrà Dkš. Vélnio skūrà apsisiùvo: nei tėvo, nei močios neklauso Klt. Piemuo suvis apsisiuvo šunio kailiu, tai miega, bovijas, ė gyvulių i nedaboja Ml. Apsisiūsiu šunies kailiu ir niekam nei cento: ar tėvas, ar brolis, ar kunigas Mrk. Apsisiùvęs vil̃ko káiliu, tu jam nieko nepadarysi – mušk nemušk Lp. Apsi̇̀siuvė [vaikas] meškõs skūrà Lp.
šuniù apsisiū́ti pasidaryti blogam, neklusniam: Nebūk, vaikeli, šuniù apsisiùvęs – klausyk, ką močia sako Trgn.
atsiū́ti, àtsiuva (atsiū̃na), atsiùvo (àtsiuvė) tr.
1. DŽ1 užlenkti audeklo kraštą ir prisiūti, kad nebrigztų: Kaip čia pati esi atsiùvusi nemadingai Trk. Sijonuo padelkas jau atsiuvau Vkš. Atsiū́ti nosinę, skarelę DŽ1. Peltakius reikia atsiū́ti Pg.
atsiūtinai̇̃ adv.: Maišus siūk atsiūtinai̇̃ (išvarytą siūlę išvertus dar kartą persiuvant) – būs stipresni Šv.
2. ta pačia linija vesti siūlą: Aš in tę ir atgal atsiū́siu (raides išsiuvinėdama) Lp.
3. Š tam tikrą laiką siūti.
| refl. Š.
4. gražinti siuvimu, pasiuvus: Jeigu pinigais grąžint negalia, tegul bent atàsiuva Sb.
| Bernu reikia atsiū́t dveji marškiniai (jis savus sunešiojo) Lp.
atsiūtinai̇̃ adv.: Aš ejau du metus atsiūtinai̇̃ (už mokymąsi siūti dirbau siuvėjui) Nmk.
5. išardyti susiūtą: Jau àtsiuviau Ėr.

×dasiū́ti, dàsiuva, dasiùvo (hibr.) tr. baigti siūti: Rytoj dasiū́si Mlk.
įsiū́ti, į̇̃siuva (įsiū̃na), įsiùvo (į̇̃siuvė) tr. K, Rtr, NdŽ; Sut, M
1. DŽ į vidų įtaisyti siuvant: Įsiū́ti pamušalą DŽ1. Įsiuvu SD407. Kai megzta, tai da baika: kad bus siaura, insiùs Sdk. Skalbiniai puošiami ne tik prie krašto prisiūtais, bet ir įvairaus pločio įsiūtais nėriniais rš.
| refl. tr. K: Įsi̇̀siuvė pinigus užanty Lp.
2. siuvinėjant išvedžioti: Siūk marškinėlius, rašyk raštelius, įsiūk man pavardėlę KlvD18.
3. Š, Ser siuvant pritvirtinti: Įsiū́k kabius, magzčius J. Ištrūko [saga], mama, įsiū́k Jd. Motule širdele, o kas guzikus insiū̃s DrskD154. Imsite … akmenis insiūtus (viršuje instatytus) BB2Moz25,3-7.
| refl. tr. Š: Va, įsisiūs sagas, ir bus jam kostiumas A.Vien.
4. refl. Ser įnikti siūti: Įsivaryti siūti, įsisiū́ti BŽ486.
5. NdŽ brošiūruoti.
6. lipdymu įtaisyti (korius): Kad ir į šitą avilį nors kiek bitės įsiū́tų [korių]! Jrb. Įsiuvė korelius be šilkų šilkelių NS14.
◊ į (kieno) skū̃rą įsisiū́ti pasidaryti panašiam (ydomis): Į kieno tu, vaike, skū̃rą įsisiùvęs?! Žal.
į šėtõno (šeitõno) skū̃rą įsisiū́ti būti nedoram, suktam: Jis insisiùvęs in šeitõno skū̃rą Stk. Mergelė žino bernelio nutūrą, kad jie insisiuvę in šėtono skūrą LTR(Knv).
kalė̃s liežùvį įsisiū́ti Kt pasidaryti plepiam, įgeliančiam.
paįsiū́ti, paį̇̃siuva, paį̇̃siuvė (dial.) tr. visiems prisiūti: Paañsiuvė gėles visiems Lz.
išsiū́ti, i̇̀šsiuva (išsiū̃na), išsiùvo (i̇̀šsiuvė) tr. K, Š, Rtr; R339, Sut
1. DŽ suvartoti siuvant: Visus siūlus išsiuvaũ DŽ1. Kriaučius nebeturi siūlų, visus i̇̀šsiuvė Ėr. Dabar milas išsiū́tas, nebėr Pl. Raištį išsiuvau į antvalkalus Šts. Kaip tik išmatavo, jau paskui daugiau neaugo, tik tą drobę išsiuvo, ir buvo gana BsMtI115.
| refl.: Išsisiùvo visi siūlai Š.
2. tam tikrą laiką siūti: Dvejus metus išsiuvaũ DŽ1. Dvidešimt metų išsiuvaũ ir netekau akių PnmA. Kai jis ten išsiuvo pusę metų, ėjo namo ps.
3. refl. siuvant išmiklėti: Nauja mašina, dar neišsisiùvus, tai springsta Lp.
4. refl. siuvant lenktyniauti: Eikiav išsisiūti: tu trumpu, o aš ilgu siūlu, – sakęs vel[nia]s žmoguo Šts.
5. P, J, DŽ1, Pv išsiuvinėti: Ižrievėtas, ižsiūtas daiktas SD70. Rievėju, ižsiuvu SD70. Išsiūtas darbas R348. Krūtinę marškinių kvietkais išsiùvo Antr. Marškiniai išsiū́ta siūlais ir žaliais, ir geltonais, visokiom kvietkom Pls. Nosinėj išsiū́tas vardas NdŽ. Išsiūs man marškinelius, išrašys meilės žodelius RD92. Išsiū́k ir ma, mergele, žaliais šilkais kuskelę JV447. Mergyte mano, jaunoji mano, išsiū́k ir ma skaružę Niem25.
| refl. tr.: Turiu divonėlius išsisiuvus Ps.
nusiū́ti, nùsiuva (nusiū̃na), nusiùvo (nùsiuvė) tr.
1. DŽ iš siūlų padaryti, susiūti: Spunka buvo suktų siūlų nusiūta Šts. Nepasiduosiu ir aš savo darbu kitoms: nupinsiu juostą, nusiūsiu tabokmakį LzP.
2. siūlą nuvesti siuvant: Ana kelius dygsnius būt nusiuvusi, ką kalba J. Ką vienąroz nùsiuvė, tai ne znokas Lp. Pirmiausia zelnį pamokė tiesią siūlę su mašina nusiū́ti Vkš.
3. Alk, Prn gerai pasiūti: Kad nùsiuva tas kriaučius, gražu žiūrėt Ėr. Ar bet jis nùsiuva kelnes? – Nenùsiuva Lp. Švarkas nenusiū́tas, lipa į viršų PnmA.
4. refl. užsidirbti papildomai (siuvant): Ka jis invalidas, jam duoda namie siūt, tai jis galia nusisiū́t kiek Jrb.
5. Erž blogai pasiūti: Jau tas kriaučius gatavai po kelmo nusiùvo tus muno drabužius Vvr. Tik tu duok jam, o jis kad nùsiuva, tai nėra kur dėt Mrj. Čia jau man nùsiuvė: iš pečių siaura, iš visur siaura! Mžš. Siuvo, siuvo batus ir nusiuvo: nė iš tolo koja nelenda Plng.
6. susiaurinti įsiuvant: Daugiau reikia nusiū́t šonus, plati baisiai suknelė Klt. Mažna gi buvo nusiū́t. Kamgi reikė kirpt?! Sdk.
pasiū́ti, pàsiuva (pasiū̃na), pasiùvo (pàsiuvė) tr. K, Rtr, Š; M
1. siuvant padaryti, pagaminti (drabužį, avalynę ir pan.): Gerai pasiū́tas drabužis DŽ1. O jo rūbas tikt prastai pasiū́ti trinyčiai K.Donel. Ant tikslo pasiū́tas vystas J. Drobules pasiū́davo, ka negalės nė atkelti Vkš. Ar pasiūsi kelnes šv. Petrui (tai dienai)? J.Jabl. Kai mama man pirmą kartą pàsiuvė kelnes, tai aš jų da nemokėjau užsimaut Skrb. Drobinės kelnės pasiū́ta LKKXI226(Eiš). Negražiai pasiū́ta – visi mazgai viršuj kap vištos sėd[i] Dv. Dabar dešimtie moteriškių pasiūtum sijonus, ką ana viena turėjo Sd. Kokio pakulnio pasiùs marškiniukus – lig dvylikai metų bėgioji LKT319(Ant). Motule širdele, kas tau marškinius pasiū̃s? DrskD154. Tokia suknelė pasiūtà, ir nepažinsi, ar berniokas, ar mergaitė – be kelinių Rod. Kepurę pasiū̃na iš kiškio skūrelės Rod. Pernai pasiū́tas paltas NdŽ. Kap jaunesnis buvo, tai pusantaros dienos pasiū̃na kalnius (kailinius) rankom Eiš. Kalinius man pasiùv (pasiūk) Grv. Pakulų pridedam, pàsiuvam kaldrą – i kokia meili Klt. Kurpelė kaip tik jos kojai pasiūtà NdŽ. Prikišam vatagalių ir pàsiuvam gražias lėles Šmn. Iš sienos audimo keturi maišai pasiūt išejo Kpč. Siūte pasiūčiau, bernyti mano, – neturiu audimėlio nei plonųjų šilkelių KlvD65-66.
^ Pasiū́t tai ne blyną iškept Mrj. Žodžiais kailinių nepasiūsi S.Dauk. Kap pasiūsi, tep sunešiosi Nč. Pasiuvo kap šiaučius kepurę LTR(Srj). Nesakyk, kad elgeta nebūsi: gal bėda jau pasiuvė tau krepšį TŽIII381. Su maža adata didelius kailinius pasiuva LTR(Vdk). Ko reikia gerai pasiūtiems rūbams? (nieko) Sim. Be adatos pasiūta, be staklių išausta (pirštinė) Ds.
| refl. tr.: Pati pasisiùvo suknelę DŽ1. Ji išmoks pasisiū́ti baltinius NdŽ. Tokio pat šitai numinio audeklo [sijoną] va pasisiū́si, kur jau lengvesnis, keturių palų Tl. Pasisiūni̇̀ sijoną ir nešioji Kls. Vyrams i marškinius, i kelnes pasisiū́davo su pirštais Grd. Andarokėlį pasisiuvaũ siaurą iš aštuonianyčio, labai gražiai buvau apsvilkus Lel. Iš žaliosios veršenikės pasisiùvęs sau dūdikę JD1532. Kitą dieną jis pabaigė siūti ir iš atkarpų pasisiuvo maišelį putoms supilti LTR(Mrj). Susiverpkie verpimėlį, išsiauskie audimėlį: pasisiūsi – bevilkėsi VoK132.
^ Iš miego tarbos nepasisiū́si Trgn.
ǁ prk. įtaisyti: Siuvo kriaučius ilgą laiką ir pasiuvo mergai vaiką (d.) Plt. Jis tai mergai pasiùvo vaiką, tai dabar turi mokėt Alk.
2. Ser įstengti, pajėgti siūti: Pasiū́ti ne kiekviena merga taip gali, kaip ji NdŽ. Be akuliorių nebepàsiuvu Ėr. Stipras senis: dar i pàsiuva kokį nėką Rdn.
| refl. tr.: Jau pati sau i pasisiū́davo OG370.
3. kiek laiko siūti: Pasiū́k už mane! NdŽ. Valandą pasiùvo, ir marškiniai gatavi DŽ1. Minutę kitą pàsiuvu ir vėl turiu eit prie kito darbo Sb.
4. LL155 siuvant po apačia pritvirtinti: Aš po savo naginėms milo pasiuváu Up. Jei nori, kad greitai lakiotum, pasiūki po padais kiškio odelės MTtV194.
5. pasiūdinti: Jie jam pasiùvo naujus drabužius NdŽ. Burlečiukus pasiùvo – žiūrėk, kad pakaktų penkiolika metų Šmn. Nuperka žentui [medžiagos] ir pasiū̃na kostiumą Dv. Pasiùvo tokius ilgus kailinius, ka lys – neparmirksi nėkados Brs. Aš nuog ti (tavęs) skūrelę nuimsiu, savam vaikeliu[i] šūbelę pasiūsiù LKKIII203(Lz).
| refl. tr.: Baltą kostiumą iš drobės pasi̇̀siuvė Pls. Drobinę pasisiū́č [suknelę] – būč laimingiausia Dgč. Nebuvo iš ko pasisiū́tie [palto] Kli. Odą duoda išdirbt, padaro ją baltą ir pasi̇̀siuva kailinius LKT240(Žml).
6. lipdant padaryti (ppr. korius): Daug korių bitės pasiuva J.Krišč. Daugel mano yr sierų bitelių: tai jos man suneš saldųjį medutį, tai jos pasiūs baltuosius korelius BsO263.
| refl. tr.: Rudenį [bitės] trupčiuką korių bepasisiùvo Slm.
| Pasisiuvęs marškinėlius, [bitės] vikšrelis kaip ir sustingsta J.Krišč.
◊ vė́jais galvà pasiūtà apie nerimtą elgimąsi, vėjavaikiškumą: Niekas iš jo nėra numūse: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur par naktis Žgč.
vélniu pasisiùvęs piktas, pašėlęs: Vélniu pasisiùvusi ta boba KlK12,81(Krš).
papasiū́ti, papàsiuva, papàsiuvė (dial.) tr. daug pasisiūdinti: Papàsiuvė mergos suknias Dv.
pérsiūti K, Š, Rtr; Q539, parsiūti M
1. tr. DŽ1 iš naujo, kitaip pasiūti: Pérsiuvo suknelę siuvėja, vis tiek negaliu nešiot Klt. Pársiūk iš naujo apsiaustą J. Kurį laiką čia dar turėsiu darbo, persiūdama senas sukneles A.Gric.
| refl. tr.: Išsiardysu i pársisiūsu – turėsu vatinį Krš. Išsiverčiau kostiumą, pérsisiuvau – ir vėl kap naujas Pv. Pérsisiuvau kepurę DŽ1.
2. tr. LL191 siūlu kiaurai perverti: Vidpadį pársiuva su drotimi Vkš.
| prk.: Mane štai šešios kulkos kiaurai persiuvo, kol gyvas, neužmiršiu, kiek baimės prisikentėjau rš.
ǁ į vidurį įsiūti: Lova apklota aštuonnyčiais raštais austa drobule, kuri persiūta plačia pačių nerta perdrobule I.Simon.
3. tr. pakartotinai nuvesti siūlą siuvant: Siūles po kiek rozų pérsiuvu, kad neirt Klt.
4. tr. daug pasiūti: Kiek aš pérsiuvau tų rūbų – baisu! Trgn.
5. tr. NdŽ tam tikrą laiką siūti.
6. intr. NdŽ liautis, baigti siūti.
7. tr. NdŽ perdirbti, perlipdyti (korius).
8. nuolat perbėgti, pereiti.
9. tr. prk. perimti, persmelkti: Mane pérsiuva šaltis BŽ449.
prasiū́ti, pràsiuva (prasiū̃na), prasiùvo (pràsiuvė) tr.
1. Šts pralenkti siuvant: Žmogus prasiùvęs velnį J.
2. NdŽ kiaurai persiūti.
3. NdŽ truputį pasiūti.
prisiū́ti, pri̇̀siuva (prisiū̃na), prisiùvo (pri̇̀siuvė) K, Š, Rtr; SD308, R26, Sut, I, M
1. tr. daug ko pasiūti: Tada (senovėje) reikė priaust, prisiū́t – buvom šešios dūšios Rud. Tai priaudei drobelių, tai prisiuvei: vieni marškiniai an tvoros, kiti an skūros (juok.) Rod. Važiuoja toks ponas į girią medžiot su šunimis, žiūri, kad tas gizelis nešas šunims čebatų prisiuvęs BsMtII24.
| refl. tr.: Iš karvės skūros naginių prisisiūna Kpč. Anos prissiùvę daug marškinių ir ėmė rengtis kelionei Dv.
2. tr. prisiūdinti: Mergikėms turu prisiùvusi suknikių – neina plikos Krš.
| refl. tr.: Tur prisisiùvusi suknikių – šėpas trata! Rdn. Kasdien neprisisiū́si paltų Klt.
3. tr. siūlais pritvirtinti: Prisiùvo lopą prie drabužio DŽ1. Švarkas tujau pat būs gatavas, pamušą jau bengu prisiūti Vkš. Nuėmė viršų, dabar reikia prisiūt kitą JnšM. Kaunierius prisiū́ta baisiausias – kap pavalkai LKKXIII125(Grv). Adatą įverk – reiks prisiū́t raišteliai Km. Prisiū́k magzčius rankovės J. Kai virvelėm pri̇̀siuva, tai [vyža] laiko Antr. Prisiū́k knypkį prie kelinių KII84. Aš noru [sagą] ant tavim prisiū́ti LKT71(Slnt). Reikia autelį žudėt ir prisiū́t Rod. Į ausis [ėriukams] įkirpdavo, lupačiukus prisiū́davo prie pakaušio Škn. Jei nori, kad bernas mylėtų, tai jį reikia prie savę prisiū́t tąj adata, kuria nabaštikui siuvo padušką LTIII457(Kls). Niekas neprisiuva lopą gelumbės naujos prie rūbo palaikio GNMr2,21.
| Tą akį išima ir prisiū̃na Rud.
^ Kai surydena merga bernui galką, tai tą kap prisiuva (jis labai prisiriša) Ml. Pri̇̀siuvė kumelei uodegą prie itų man interisų (man nerūpi) Vrnv. Juk ir davatkos liežuvis neprisiūtas: gal išpasakoti kitoms Šts.
| refl. tr., intr. DŽ1: Ans tad prisisiùvo tus drabūžius, lopus tus Jdr.
| prk.: Man tiktai duobę, klebonėli brangus! Duobę pakrapinti … – vapėjo, atšokdamas lūpomis nuo klebono rankos ir vėl prisisiūdamas prie jos J.Balt.
4. refl. prk. šnek. prisikabinti, prikibti, prisiplakti: Ale prisisiùvo, kad eičia gert! Drs. Sakė, gi vakar an marčią kad prisisiùvo! Vvs. Kap jis prisisiùvo prieg manę, tai niekap aš jo negalėjau atsikratyt Alv.
5. tr. lipdant pridaryti (ppr. korių): Bitės daug prisiuvo R74, MŽ. Bitės medų neša, prisiuva R210. Ir šitą avilio galą bitės prisiùvo [korių] Jrb. Tokims auliams, kurie jau aulį prisiūtą tur, jo apačioj skrynelę padėkiat S.Dauk.
| refl. tr.: Bitelės, bitelės darbininkėlės! … turi būt, gerai korių prisisiuvot ir prisinešėt pilnus medaus Žem. Bitės prisisiùvo pilną avilį [korių] Jrb.
6. užtektinai privaikščioti, prilakstyti.
◊ ši̇̀rdį prisiū́ti labai patraukti, pritraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp SE203.
susiū́ti, sùsiuva (susiū̃na), susiùvo (sùsiuvė) tr. K, Š, Rtr, NdŽ; SD460, Q655, Sut, LL328
1. DŽ1 siūlais sutvirtinti: Parirusią rankovę susiū́k J. Padraskėm ir susiuvėm Btrm. Plyšęs suplyšęs, rankovė susiū́ta baltais siūlais Klt. Prastai sùsiuvė – par siūles prairo Rz. Ras bemiegtant, ras besusiū́tus, kol išpainios (tokios išdaigos) Lk. Tai kad gerai susiūta – kur žvirblio galva, kur mašalo žarna (iron.) LTR(Grk).
| Darė blogai operaciją, nesusiùvo tą [pilvo] plėvę Šl. Susiùvo tą vietą, sukibo tę viskas i tuo užgijo Jrb. Kiaušu susiū́tu vaikščioja – va tau i inžinierius! Klt.
^ Sulopyta, susiūta, i adatos nebūta (margas gyvulys) Klt. Be adatos susiūta, be peilio išardyta (pirštinė) Pnd. Ne drabužis, bet susiū́tas, ne medis, bet lapuotas, ne žmogus, bet viską pasako (knyga) Krg.
| refl. tr.: Šiaudų pynę nuspyniau, susisiuvaũ kadokes Klt.
ǁ siuvant padaryti (siūlę): Siūlė gražiai susiū́ta Pb. Meistras anam davė susiū́ti kelnių šonines siūles Vkš. Susiū́k tą siūlę už adatos, ne teip greit iširs Pc.
ǁ Jrb siuvant pakenkti, pagadinti: Ant manęs siuvi – tai protą susiū́si Mrj. Neduok rūbo siūt ant savęs – atmintį susius Ds.
2. žr. pasiūti 1: Sermėga iš skiaučių susiūta S.Dauk. Taip jisai susiuvo [batus] negražiai, kad jam pačiam negražu buvo žiūrėt LTR(Ldvn).
| refl. tr.: Susi̇̀siuvi ką do? Klt.
3. DŽ1 siuvant sunaudoti: Visus kailius į kailinius susiuvo Šl. Liko palukių, tai ir tas tarbukėm susiùvo – jo ir ašaka nepragaiš! Pv.
4. Pb susukus užsiūti: Įsnaują susiū́davo kiaulio Klt. Su peiliu supjaustydavai [taukus], suminkydavai, druskos įdėdavai, pipirų ir susiū́davai į plėvę Kv. Susiū̃na taukus, musios kad nesėst Dv.
5. A1884,150, BŽ35 apdaryti (knygą), įrišti.
6. lipdant padaryti (ppr. korius): Kaip tuos korius [bitės] susiū́davo, tai nėsu mačius Mšk.
7. refl. prk. juok. susidraugauti, susinešti: Matai, ir susisiùvo Marė su Andrium kaip šuva su šiaučium Prn.
8. prk. nugalėti, sutriuškinti: Tai ir sùsiuvė vokiečius! Lp.
◊ juõką susiū́ti iškrėsti pokštą: Mes kap kada tai sùsiuvam juõką kokį Lp.
pasusiū́ti, pasùsiuva, pasùsiuvė (dial.) tr. visus susiūti prie vienas kito: Pasùsiuviau aš ituos diržus ir leidžiaus itais diržais žemėn (ps.) Lz.
užsiū́ti, ùžsiuva (užsiū̃na), užsiùvo (ùžsiuvė) tr. Š, Rtr; I, M
1. K, DŽ siuvant panaikinti skylę, sujungti kraštus: Užsiū́k skylę maišo J. Užsiū́ti maišelį NdŽ. Tai kokiais čia siūlais ažusiū́si? – Ažusiū́č', kad būtų Km. Mėsą sukapojam, indedam druskos, pipiro, svogūno, gerai prikemšam, tada ažùsiuvei – ir kindziukas Gdr.
| Baigus operaciją, žaizda užsiuvama rš. Žarnas ažusiùvo JnšM. Vėžys buvo: prapjovė i vė ažusiùvo Klt.
^ Norėjosi ką nors jai tada pasakyti, bet – šunys žino! – burna buvo tarytum užsiūta J.Paukš. Daba tylėk kai užsiū́ta Rs. Kap užsiū́ta – negi ir nelis Pv. Žmonėms gerklės neužsiūsi NžR. Spakt su keliu į subinę, ir nebmyžo į lovą – kaip siūte užsiùvo Šts. Iš vakaro kiek užmigau, o paskui, kap išsimušiau iš miego, tai nors akis užsiū́k Vrn.
užsiuvamai̇̃ adv. prk.: Nespėjom apsisėti, bulves tebesodinom, o prakiuro dangus nebeužsiuvamai J.Balt.
| refl.:
^ Ko tyli kaip užsisiuvęs?! LTR. O Šarūnė irgi!.. Kai nereikia, tai dantinga, o dabar kaip užsisiuvus V.Bub.
| prk.: Ištars [Rapolas] žodį, užriks ant manęs nelapauti, ir vėl užsisiuva (nutyla, nė žodžio nepasako). Visam pusdieniui, o kartais ir visai dienai J.Balt.
2. siuvant įdėti, įsiūti: Užsiū́ti pinigus į švarką NdŽ.
| refl. tr.: Toj duktė turėjo užsisiuvus vystėj dešimtį tūkstančių rublių BsPIV261.
3. K siuvant uždėti ant viršaus: Viršun užsiuvu R37. Klostės viršuje užsiūtos sp. Užsiū́ti lopą NdŽ.
| refl. tr. NdŽ.
4. NdŽ, DŽ1, Grd, Gs, Kair, Alv siuvant uždirbti: Anas daug ažùsiuva Dglš. Par mėnesį užsiū́na penkiasdešimt rublių, daugiáu Krš. Žydėlis (pavardė) buvo tik šimtą rublių ažsiùvęs, ė daugiau nieko neturė[jo] Grv. Tris šimtus ùžsiuvė ir parnešė Pns.
| refl. tr.: Kiek užsi̇̀siuva, tiek ir turi DŽ. Aš šitą namą užsisiuvaũ Klvr. Siuva biškį, užsi̇̀siuva vaikams an duonos Šv. Siuvo kriaučius per daug metų, užsisiùvo du čebatu (d.) Plv.
5. siuvant pakenkti, pagadinti: Jei siūni guziką ar ką kitą nenusrengęs tos skaros, tai ką nor insikąsk dantysa, kitap tu savo pomietę užsiūsi Kpč.
| refl. tr.: Kas drabužį lopo užsivilkęs, tas sau protą užsisiuva LTR(Žgč).
6. refl. užsilipdyti, užsitaisyti: Kirmėlytės sėdi koriuos ažsisiùvę, paskui razplyšta, ir išeina bitelė Zr.
◊ bùrną užsiū́ti
1. uždrausti kalbėti, nutildyti: Ar tau bùrną ùžsiuva?! Gali kalbėt ir lenkiškai Lp.
2. taip pasakyti, kad kitas neturėtų ką atsakyti: Na, ir užkvatojo bobos, na, ir suspigo vaikai, kad krikštasūnis savo krikštatėviui burną užsiuvo rš.

vadi̇̀nti (-ýti K), -i̇̀na, -i̇̀no tr. K, DŽ, NdŽ, KŽ
1. SD34, R, MŽ, I, Sut, N, M vardą duoti, praminti; šaukti (vardu, pavarde ir pan.): Vardą duomi, vadinu, algoju SD129. Vadina, šaukia, pramena jį praraku B. Ją (gyvatę) margoj[i] vadi̇̀nk LKKIX198(Dv). Tą patį daiktą visaip vadi̇̀na: vieni vienaip vadi̇̀na, kiti kitaip vadi̇̀na Krž. Žmogus jei ką nesuprant ar ką nepažino, tai visados tą daiktą stebuklu vadina D.Pošk. Dabar vadi̇̀nam miškas, seniau vadino medė Trk. Dabar [svirną] jau klėčia vadina Lbv. Vadi̇̀nam mes jau iš senovės kūtės, kur gyvoliai stova Yl. Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis S.Dauk. Buvo tokie iš juodo molio juodpuodžiai vadi̇̀nami Krp. Tokie moliniai puodžiukai būdavo, košviriais i vadi̇̀ndavo Skrb. Buvo tokie dideli dideli loviai, milveliu vadi̇̀ns Kl. Ne kilometru, ale mylia vadýdavo Pjv. Apvalūs pailgi akmenukai vadinami velniapirščiais LTR(Vrb). Buvo nintys vadi̇̀namos iš siūlų sumazgytos Bdr. Launinkais seniūnai buvo vadi̇̀nami anksčiau Yl. Kalvį seniau geležium vadi̇̀nę JT320. Mekynelės šitos paims, supils su grūdeliais, sugrus, vadi̇̀ndavo bėralu Aps. Dabar vadina gripas, seniau buvo slanktas Žl. Dabar skrandis, tada tai gumbu vadi̇̀no Kp. Kur muša musis, ta y[ra] plekšnė vadi̇̀nama LKT43(Lc). Tie didiejai varnai taip i vadi̇̀nami – krankliais Akm. Visap tuos būžius vadi̇̀na: ir prūsokais, ir bambardieriais Ūd. Tie geltoni vabolai y[ra] vadi̇̀namys popieriniai Šts. Sraujanosiais vadi̇̀ndavo, o dabar aš nežinau, kaip te juos vadi̇̀na – kraujažolėm Kp. Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadi̇̀nę A.Baran. Moma mane vadi̇̀na jos vaikai Klt. Mamos mamą mes (vaikai) vadi̇̀nom matušė Krtn. Anas iš mažantes vis močiute vadi̇̀na Trgn. Vis man rodos, ten šaukia kažin kas, vis man rodos, vadina vardu B.Braz. Aną, būdavo, vadýs Rutkevyčia, o ans jau, būdavo, rašys, ka Rutkus Gd. Vadina visap mane, kap išmano Ad. Salemonu mane vadini̇̀t LzŽ. Diegliai žino, kap jį vadi̇̀no! Btrm. Kaip šunį vadi̇̀no [užkurį], nekentė Trš. Tatai tas lašinskis, tatai tas meisėdis vadi̇̀namasis Ms. Kataras jūs pasakėt, kap tetulį vadi̇̀ntie? (ps.) Grv. Aš aną marčia vadináu Brs. Jau muni pradėjo meistru vadi̇̀nti kalvis tas Als. Sako, ir vagys bičiuliu vienas kitą vadi̇̀na Dt. Mes visi Klaipėdos krašto žmonys buvom vokiečiais vadi̇̀nami Plšk. Buvo susirinkę ir vadinamieji vakaro šeimininkai, tvarkdariai J.Jabl. Sesuo seserį viešnia vadina todėl, jog ji ištekėdama netrukus paliaus būti numiške StnD20(komentarai). Žemaičiai dainose savo numus dvarais vadina StnD16(komentarai). Vai tu mane kalbinai ir vardeliu vadinai̇̃ (d.) KzR. Sau mergelę budinau budinau ir vardeliu vadinau LLDII108(Kš). Vadin mane sveteliu ir mylimu ženteliu LLDII240(Vlkv). Dvejus trejus metelius uošvele vadino NS331(Ppl). Vaikai savo tėvų dainas atkartodami vadina tai senovės dainomis ir jas noria užmiršti S.Stan. Abu kiemus Šimais vadi̇̀na Pnm. Nu tos pusės Alkos kalnas, aš nežinau, dėl ko aną teip vadi̇̀na Yl. A tą upelį Smardonia vadi̇̀ndavo Pbr. Tą ežeriuką Akia vadi̇̀no Srj. Čia toliau yra pievos Šilai vadi̇̀namos Grž. Gyvulius pagal spalvą vadýdavom – vardų neturėjo Kdn. Arklius dažniausia vadi̇̀ndavo po spalva: Juodis, Bėris, Širmis Lel. Kokį plauką turėjo [galvijas], teip i vadi̇̀nom Rt. I po žmogaus pavardžia vadi̇̀ndavo [arklius] Grnk. Ponas kur važinėjos, tie buvo atskirai staininiai tie vadinamiejai Žr. Ir vadina šviesybę diena, o tamsybę nakti BB1Moz1,5. Nesa kaip žmogus visokį gyvą žvėrį vadintų (paraštėje pramintų), teipo turėtų vadinti būti BB1Moz2,19. Ją (Mariją) ne vienu vardu vadiname DK60. Geras piemuo savąsias avis vadina vardu DP247. Klausyk bei suprask…, kuo vadina chrikštą Dievas Mž131. Metus mūsų vadina vorotinkliais, žole, žiedu, dūmais arba garu, šešėliu… ir kitais vardais SPI107. Garbinkite jį ant cimbolų, kurie skamba, … visi draugėje vadinkit savuoju Ponu PK102. [Dievas] liepęs vadinti tėvu, idant jį kožnas mylėtų PK110. Vadinamot (vadiname tave) Pana viena SGII86. Vadysiamas KlG105.
^ Kaip vadi̇̀nsi, vis nepagadinsi Grk. Kap vadi̇̀no, tep nepagadino Grv. Nors puodu vadýkit, tik ant žarijų nestatykit Rud. Vadink mane kad ir pečium, bet duonos tau nekepsiu PPr434. Vadink mane vilku, tik duok man ėrelį Arm. Savo vardu kitas vadyt gardu LTR(Lš).
ǁ refl. R, MŽ, P, Sut, I, M, K, Š, DrskŽ turėti vardą: Kaip tai vadinas? N. Par tai ana vadi̇̀nas krosnis, kad yra sukrauta iš akmenų LKT112(Klm). Tas vadi̇̀nasis skersinukas LKT183(Ar). Tas darbas vadi̇̀nas kūlių krėtimas Pl. Jūsump miškas, o mūsump medžias vadi̇̀nase LKKIX200(Dv). Tokia pilka žemė i šlapia – ana vadi̇̀nas šlynas Švnč. Keturis pėdus paima i suriša, tai boba vadi̇̀nasi Prn. Ana (tvora) vadi̇̀nos stodainis Gršl. Neliuob vadinti vakarelis, nibrė vadi̇̀nos Vž. Sambaris vadinos piemenų balius Sk. Pri tų dainų būdavo trimitai arba ilgos trūbos statinės iš medžio, kurios vėl kaip ir dainos sutartinėmis vadinos StnD30(komentarai). Katras šimtą metų išgyvenęs, gal atsimena, kaip senobiškai vadi̇̀nos Dt. Nuo nykščio rankos ir nuo kulkšteno kojos aukščiau vadi̇̀nas čiurnis pirštinės arba pančekos J. Ta jau skūriniai vadi̇̀ndavos klumpiai, ta jau dideliai tie geri Kv. Anas (vabalas) vadi̇̀nas grambuolys Rod. Čia yra krūmų daugel, ale kap anys vadi̇̀nas, tai nežinau Btrm. Visi nori sužinot, kuo tas arklys vadi̇̀nas Šk. Dėl jūs atiduosiu pigiau, ale pasakykit man, iš kur esate ir kaip vadinatėse DS293(Rs). Teip atrodo, ka vadýdavais bičiuliais [, kas dalydavosi bitėmis] Mšk. Cidabru mokėjo už bažnyčios pastatymą, užtat Cidabravas vadi̇̀nas Sdb. Miliausko tę diedas buvo, Vilku vadi̇̀nosi Lz. Miestas Vilnium tevadi̇̀nas (tesivadi̇̀na) NdŽ. Mano gimtinė vadi̇̀nasi Juodkaimis Jsv. Tas inklonis vadi̇̀nas Dubis Ūd. Čia vadi̇̀ndavos Bebrūnai, užtat ka bebrų daug Kvr. Vadi̇̀nasis Astragų ravas Drs. Dėl ko vadi̇̀nos bradai – vandenio buvo tik ik šitam daikti Pls. Niekap ana (upelė) nevadi̇̀nas Nmč. Didelė pelkė prie ežero Samanius vadi̇̀nos Stk. Žinom šitą… vadinantįsi karaliumi BPI376. Šitą mes radome… bevadinantįsi Christumi karaliumi DP163-164. Būdamas tikruoju ir pragimtuoju sūnumi Dievo, vienok iž nužeminimo sūnumi žmogaus vadinas DP500. Kaip ir ansai Abromas, kad su Dievu kalbėjo, tad vadinos dulke ir pelenais DP291.
ǁ Mlk įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Vadina jį praraku N. Jei muni velniu vadi̇̀na, aš vel[nia]s i būsiu Trk. Nebnora šešku vadi̇̀namas Pln. Kriaučių buvo tų žydų – muno tėvai liuob vadýs, ten jau tas gerai siuvąs, tas gerai Lks. Vadýdavo Palangos laume tą motrišką Krž. Juk amžinatilsį Petrelį jie ir vadi̇̀no visai[p] Jrb. Ir tiesaus medžio negalėtumėme tiesiu vadinti, kreivo medžio niekad neregėję A1885,33. Bijo vadinamas bepročiu Žem. Viens taria per drąsus, o kits jį (šulmistrą) lėtą vadi̇̀na K.Donel. Mums juokas ema, ka negražiai vadi̇̀na LKT106(Krž). Vadindamas juos (apaštalus) terp visų paskučiausius ir kaip šiukšlėmis to svieto SPI299. Sekma diena teipajag bus šventa vadinama BB3Moz23,8. Tave daugesni nevadins apleista, nei tavo žemę pūstyne BBIz62,4. Sara klausė Abramo, ponu jį vadindavo Mž35. Ir todrinag ją (Dievo motiną) pagirtą vadina arba alga visos giminės DP506. Aptartų, raganomis vadinamų bobų neužkenta, o kartais ir iš savo ūlyčių arba sodų išvaro M.Valanč. Kelkisi ir eik ing ūlyčią, kurią vadina tiesi VlnE143. Veizdėk, idant nebūtumei ižg skaičiaus anų, kurie piktą geru, o gerą piktu vadina DP560.
^ Kurį svietas durniu vadi̇̀na, tam Dievas padeda BM400(Slnt).
| refl.: Ka nė į bažnyčią neita, vis tiek davatka vadi̇̀nas, i viskas, jei nežanota Jdr. Terp mūsų plikių gali vadintis karalium kaip terp aklų vienakis M.Valanč. Todrin raupuoti patogiai vadinasi heretikai SPI254.
^ Pavasario nesulaukęs ponu nesivadink LTR(Auk).
2. Q111,314, KI211 kviesti, skatinti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Nepakviestas, nevadintas SD183. Vadinte (jį N) vadinau B, PrLXVII27. Į provą vadinu R145, MŽ192. Su strokais atbėga vadi̇̀nti J. Kur vadydavo, tę eidavau dirbt Vlkv. Pastojo an kelio i vadi̇̀na, kad eitų Kv. Ale muni vadi̇̀na i vadi̇̀na Grdm. Ans vadi̇̀na į savo pusę važiuoti Lpl. Brolis vadi̇̀no man’ pas saũ Mžš. Jau visumet muno uošvį vadi̇̀ns kiaulių pjauti Pln. Ir šiandie buvau vadi̇̀nęs eit prie malkų Krs. Atejo munęs vadi̇̀nti jau už auklę Šts. Pijokas buvęs – niekas ano nebvadinąs siūti S.Dauk. Vadi̇̀na pirkion – suolai sustatyta [lalauninkams] Švnč. Pavaikščiojom po sodą, o pirkion tai nevadi̇̀no Pv. Aš nevadi̇̀nta neidavau vakaruškos[na] Pnm. Tas šinkorius vadi̇̀no ir jį kortom grajyt LB248. Vėl jau ją vadi̇̀na velnias šokt LTR(Drs). Kai jis tave vadins vakaruot, niekaip neik LTR(Rm). Motutė baras, verptų vadina BM410. Gražiai vadino, aukštai sodino J.Marcin. Vakarinė žvaigždė ar nugirsta giesmė į tolimą šalį vadina! Mair. Širdelę raminčiau, prie savęs vadinčiau LTR. Išeina uošvužėlė kaip tikra motinėlė, vadina nuo žirgelio LTR(Brt). Vadink tėvelį, seną motinėlę, tegul man rokuoja didžią pasogėlę LTR(Pg). Vadina mus tėvop savop PK24. Dangun visą svietą tu liepei vadinti mieliai (meiliai?) Mž226. Notejau vadintų teisųjų, bet nusidėjusių DP511. Nelaimūs, kurie Viešpaties vadinančio, o tikrai ją savęsp traukiančio klausyt nenori DP410. Daug yra vadintų, bet maž išrinktų NTMt20,16. Tu mane tada vadinsi, mielas Tėve, ir nuog manęs neatstosi BBJer3,19.
| prk.: Nerūp mun arti nei kulti, miegtu, kiek vien širdis vadina M.Valanč. Miegu, kiek tik širdis vadi̇̀na JD84. Valgyk, jei širdis vadina Plng. Visako buvo: ko tik širdis vadina Dr.
^ Nevadink vilko iš miško S.Dauk. Katė ant krosnies žiemą vadina rš.
| refl. tr.: Atejo nabaštikas sapnė[je], vadi̇̀nos su savim Krš. Vadiniẽs viešnelę pirkiona GrvT90.
ǁ NdŽ iškilmingai kviesti, prašyti į svečius kokia išskirtine proga: Jau kas žanijos, tas važiavo į vestuves vadi̇̀nti Vvr. Jei nevadi̇̀ntas, tai kaip aš galiu eit! Jnšk. Svečiai patys siūlojas, o tu nevadini̇̀ Trk. Po savaitės merginos tėvai vadi̇̀na in saũ LKKVII203. Kaip aš tą Galminą vadi̇̀nsiu į tą balių, ka nepažįstu Trk. Balius kels, kumiečius vadi̇̀ns visus Rdn. Jagu Pranukas apsitaisęs eina, tai žinok, kad vadi̇̀ntas Slm. Nu, į tas pintuves galės ateiti i nevadi̇̀namys tokie jau paaugliai Tl. Jau nevadi̇̀ntas į budynę nebeina niekas, jeigu vadina kurį, tas eina Pkl. Rinkosi kviesti ir nevadinti V.Piet. Ir nusiuntė tarnus savus vadintų kviestųjų ant svodbos DP350.
^ Nevadintam svečiui nėra vietos NžR. Musys su šunimis nevadinamys eita į bankietą ir pirmi pradeda valgyti, nebūk ir tu tokiu M.Valanč. Liga ateita nevadinama S.Dauk. Prieis ožka pri vežimo nevadi̇̀nama Erž. Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi, ačiū tau, ką gerai tarnavai BsPIII239(Brt). Pečių į kūmas vadinti (toks žaidimas per talkas) Varn.
ǁ refl. tr. Š, NdŽ kviesti vieniems kitus į svečius: Vienas ki̇̀tą vadi̇̀nasi ir neina Lp. Ne giminės, bet vadintis tai vadinoms Zr.
ǁ samdyti: Į jomarką liuob važiuos šeimynos vadi̇̀nti Plt.
3. Vkš balsu ar ženklu kreiptis, šaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Vadýk darbininkus K. Eik vadiñ’ sniedot LzŽ. Vadi̇̀nk jau linų rovėjas valgytų Pnd. Aš jį pradė[ja]u vadi̇̀nt: – Dėde, eikš! Aps. Par tus darbus negirda nė vadinamas pri pietų Šts. Da dešimtos valandos nėr, o jau vadi̇̀na pusryčio Krs. Viena [antis] stveria i kitas vadi̇̀na: kle kle kle Švnč. Trūbai kareivių vadina ant mūšos S.Dauk. Vadi̇̀na svečius gert Ėr. Pradėjau vadi̇̀nt [vyrą]: eikiam gi, visi skirstos, nebegražu Mžš. [Viešpats] mus nepaliaudamas vadina ir šaukia savęsp DP380.
ǁ budinti, žadinti: Dukrytė Dievo siunčia jau aušrelę vadinti miegančių iš margo sapno Vd.
◊ kapai̇̃ vadi̇̀na namõ apie artėjančią mirtį: Man’ jau seniai kapai̇̃ vadi̇̀na namõ Ps.
per šãlį vadi̇̀nti pravardžiuoti: Nugi kožną kaip nebūt par šãlį vadi̇̀ndavo Tj.
ponù nevadi̇̀na nepriklauso: Tavęs tas peilis ponù nevadi̇̀na Grš.
apvadi̇̀nti tr. pavadinti, praminti, įvardinti: Kap apvadi̇̀na kas, tep ir lieka Rmš. Jį visi durnium apvadi̇̀no Dglš.
ǁ refl. turėti vardą: Kap jūs apsivadi̇̀nat? Mrc. Nu to laiko ir ans (miškas) apsivadi̇̀no popo miškas Tl.
atvadi̇̀nti tr.
1. senuoju vardu pavadinti: Žmonės paskui ilgai vadino Kiškio mišką Davainio giria, tik vėliau susigriebė, atvadino atgal gražiuoju Kiškio miško vardu J.Balt.
2. H175, R, R145,201, MŽ, MŽ191,267, N, K, KII2, M, BzF36, Š, L, M199, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Švnč atkviesti, atprašyti, prišaukti; pareikalauti kur atvykti dalyvauti: Tik ant juoko mane čia atvadino B544. Atvadi̇̀no daktarą, liepė gulti į ligoninę Šv. Žalnierių pulkas ant tos vietos atvadintas tapė Kel1856,124. Nebsumanydamas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės šventos zokanykus S.Dauk. Alų padarysiu, svečius suprašysiu, pakol tave, jaunuolėle, pas sau atvadinsiu TŽIV577(Paį). Tad sugrįžo Pilotas ing rotušę ir, atvadinęs Jėzų, klausė BPI376. Paraonas atvadino Abraomą savęsp CII340. Todėlei atvadino jis prietelius savo ir kalbėjo jiemus BB1Mak6,10. O Jėzus, atvadinęs savęsp kūdikį, pastatė jį viduje jų Ch1Mt18,2. Atvadink darbinykus ir duok jiems algą BtMt20,8.
| prk.: Aš sausumą atvadinau bei ant žemės, bei ant kalnų, ant javų BBAg1,11.
| refl. tr. K, KI211, KII2, Š, J.Jabl, DŽ1, KŽ, Plšk: Atsivadino daugiau velnių LTR(Ck). Atsivadink dabar kaimynus savo Vd.
| prk.: Atsivadinaũ vandenį: paspaudi mygtuką ir teka vanduo PnmR.
3. refl. atsiliepti, atsišaukti: Tada einu in kapinių, pašaukiu jo, paverkiu, neatsivadi̇̀na ir einu namo Dv.
įvadi̇̀nti
1. tr. pavadinti, praminti: Pyksta, kam jį teip anvadi̇̀no Tj.
2. intr. šaukti, kreiptis (ppr. ko prašant): Nottremia ir notmeta nė vieno, vienok nor’, idant jo ieškotų ir įvadintų DP327. Jog visokias, kursai įvadina vardo Tėvo, ižganytas bus DP227.
3. tr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Sml įkviesti, įprašyti: Negalėjau aš žentą įvadi̇̀nti į vidų J. Bus koks žmogus gryčioj, tai neįvadi̇̀nsi valgytų – svetimų sarmatydavos Svn. Kodė viena vištelė ore, invadiñ’ pirkion Ml. Ir nebeįvadinsi Sauliaus į vidų vasaros mėnesieną Vaižg. Seklytėlėn įvadinus, midum čestavojo LLDII225(Sb). Įvadink elgetas (orig. elgetos) ir raišus ir būsi palaimintas DP33.
| prk.: Musti tą ligą įvadináu Ms.
^ Gert norint pigu į karčemą įvadinti M.
| refl. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Pnd, End: Muni tat įsi̇̀vadinęs daktaras paklausė, a sutiktumiat [operuotis] Vvr. Čia viena [musė] įlipo ir kitą įsivadi̇̀no Antš.
^ Gerti norintį pigu karčemon įsivadinti KrvP(Ps).
išvadi̇̀nti tr.
1. Q55, SD1204, K, M, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 pakviesti, pašaukti, kad ateitų ar nueitų, paraginti, paprašyti kartu išeiti; išvilioti: Išvadinu ant rankos (kautis) SD423, N. Led išvadinaũ vyrą iš karčemos J. Kur nueisi, jo neišvadýsi, kol neprisisotina (neprisigeria) KzR. Atejo i išvadi̇̀no vaiką iš numų Up. Atejo pri lango ten alkieriaus, brolį išvadi̇̀no Trk. Aš ir išvadináu mamunę tą savo, sakau, antai, veizėk, tanciavo[ja] Krtn. Trečiąkart ligoninėn nebeišvadiñs manę Pn. O kad aš jį išvadi̇̀nčia pavasarį, tai gal nuvažiuotum pas jum Krs. Tasai pranašavimas pagal literą išmanos apie žmones žydų, kurios buvo išvadintos ižg vergystės Egipto DP418. Vytaudas brolį Jogailos Narimantą išvadino į vaidą S.Dauk. Takelius praminsi, žirgą nuvarginsi, kolei mane jaunuolėlę iš čia išvadinsi LTR(Ukm). O žvirblelis pelėdėlę išvadino šokt (d.) And.
| prk.: Anie moka vogti: piningus iš kišenės kaip vadinte išvadina Šts.
| Mirė, mažniais i muni išvadi̇̀no (po jo mirties ir aš susirgusi vos neiškeliavau) Šv.
| refl. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1: Už durų išsivadi̇̀no ir primušė Krs. Antaniukas atėjo, išsivadi̇̀no tetę Mžš. Išsivadináu lauko [iš geriančių kompanijos] – prisisprogs dar Rdn. Sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų LTI22(Bs). Pirmiausia išsivadi̇̀no jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią (ps.) P.Klim. Karalienė išsivadino Anskį į antrą galą, kur stovėjo marčios lova ir visas kitas jos kraitis I.Simon.
2. pavadinti, praminti, įvardyti: Visap išvadi̇̀na: ir ratelis, ir polka Brš. Kur juos (triušius) spėsi išvadýt visus vardais Bsg. Gana to, kad žmonės ėmė manyti, jog išsipravardžiuoti galvijais pažemina, o gyvulius žmoniškai išvadinti juos paaukština Vaižg. Tep jį ir ižvadi̇̀no – Vilku LzŽ.
3. LL319, Š, DŽ1, KŽ, JT328, Dkš, Sd išpravardžiuoti, iškoneveikti, išdergti: Išvadinti pijuku, vagimi J. Jie išvadi̇̀no mane senmerge NdŽ. Sakuotnugariais i smalabambiais, visaip išvadýdavo [miškuose gyvenančius] Sutk. Jie mani vėl kvaila išvadi̇̀no Jrb. Boba visaip išvadi̇̀no, išbuvo Klt. Išvadinaũ aš jį ir vėpla, ir kerėpla, o tas nieko Upn. I tą pačią apstrošija, visokia išvadina Pln. Kur už durių, aną bi kaip ten ir išvadi̇̀nsam [žiedą dalijant] End. Žmogų dar gali kiaule išvadi̇̀nt Sug. Ir vyrą išvadino užperiu kiaušiniu Žem. Iš manęs tyčiojos: vieni bepročiu, kiti bedieviu išvadino J.Bil. Senelis piktas bedieviais išvadi̇̀na, labai baras Plvn. Vaikai turi mokytis iš tų vadovėlių, kuriuos mokytojai yra išvadinę netikusiais A.Sm. Munęs mergės nepažino, žilu ožiu išvadi̇̀no (d.) Gršl.
^ Abu vogė, abu kitus vagimis išvadino, kai tie savo vilnas pažino KrvP.
| refl. Š, NdŽ, DŽ1, Vkš: Moterys išsibarė, išsivadi̇̀no Klvr.
nuvadi̇̀nti
1. tr. Q252, K, Š, KŽ, Plng nukviesti, nuvilioti: Pas gydytoją jos nenuvadi̇̀nsi Dgp. Jau tu tę neisi, tavę nenuvadýsi Jrb. Slūginė bijodamasis bėgus ant aukšto ją (šeimininkę) nuvadyt BsMtII133(Rg). Ir Lapė pas radybas kūmą nuvadino TS1901,1b. In klėtelę nuvadino, už stalelio pasodino LTR(Al).
| refl. tr. Š, Vkš: [Mokytojas] buvo nusivadi̇̀nęs mokyklėn prie mokinių, šitą, nu ką jau papasakot Č. Jį nusivadino pas savę tarnautų LTI176(Bs). Tada jį karalius nusivadi̇̀no gražiai namo (ps.) Smn. Žirgą perlakstyčiau, važį sudaužyčiau, pakol tave jaunuolytę pas saũ nusvadi̇̀nčiau (d.) Pnd.
2. refl. tr. pavadinti, įvardinti: Gal anie kaip nors i nusivadi̇̀no tus savo laukus Vgr.
pavadi̇̀nti tr.
1. LL101, L, Š, Rtr, DŽ1, NdŽ, KŽ vardą duoti, praminti: Pavadinaũ ją gyvate J. Iš mažumės kaip pavadi̇̀na, teip ir būna visą čėsą Vžns. Nemoku pavadi̇̀nti naujų tų daiktų Užv. Tas už bažnyčiai antrame gale gyvena, ans yra Barkus pavadi̇̀namas Šts. Pagal žmogų pavadi̇̀no [lauką]: Plaktys – Plaktinė Rsn. Kas labai dažnai varsto duris, tą bružu pavadina Slm. Man’ vis tiek pavadiñs ažu žydą Akn. Kad taũ pavadiñs angelu, tai būsi angelu, kad pavadiñs velniu, ir būsi velnias Trgn. Šilas pavadi̇̀nta LKKIX211(Dv). Jaučias tai mūsų Dvyliu pavadintas Krns. Buvo žuvys kaip gyvatės, pavadi̇̀nami vijūnai Kvr. Graži mergina, bet gražuole jos nepavadinsi V.Myk-Put. Anos šalies svotas didžiu pašauktas, mažu pavadintas NS783(Kpr). Ant ko pažinai, mano brolužėli, kad pavadinai̇̃ mane seserėle? JD785. Motule, senute, neprakalbinki, našlelio ženteliu nepavadink LTR(Glv). Ižpažinėjai šventieji … pavadinti sūnumis Dievo DP535. O šviesybe pasaulio todrin [vyskupai ir šventieji] yra pavadinti, jog ant to nuog jo (Dievo) pašaukti, idant ir žodžiu, ir darbu širdų žmonių tamsybes ižtremtų DP558.
^ Kaip pavadýsi, teip nepagadysi Dt, Jrb. Kaip pavadi̇̀no, taip nepagadino Varn. Nors ir puodu pavadink, bet pečiun nestatyk NžR. Pastačiau stačiukus, pabirinau biručiukus, pavadinau svečiukus (indai, šaukštai, valgytojai) LTR(Užv).
ǁ refl. LL101, Š, Rtr, DŽ1 įgyti vardą: Tie Kregždėnai todėl pasivadi̇̀no, ka tę buvo daug molinių namų [su kregždžių lizdais] Sdr. Būdavo, atsiranda kur gudresnis koksai, žmogus senesnis, tai anas pasivadi̇̀na daktaru Rk. Kaip ans pasivadi̇̀na tamstos darbas, rašai i skaitai? Rdn. Tai Vilius, sakote, ponu pasivadino, ką? I.Simon.
^ Su žmonėmis atsisėdo ir kiaule pasivadino TŽV628.
ǁ refl. turėti vardą: Aš užmiršau, kaip jis pasivadi̇̀nag, tas kalnas LKT247(Rd). Kaip ta tora pasivadi̇̀nos, nežinau Krš. Aš nežinau, kaip ta vieta dabar pasivadi̇̀na Trg. Ale va kaip pasivadi̇̀na tos brastos! Upn.
ǁ pašaukti vardu: Dabar kad i nežmoniški vardai, bi tik kitoniški: nesmagu nė pavadi̇̀nt Mžš. Gal i labai užpyko, ka aš aną par ciocelę pavadináu Akm.
ǁ įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Ižgirdo, jog ją (Mariją) palaiminta pavadino tarp moterų DP600. Herodas pavadinęs [Jėzų] slapte išmintingųjų DP58.
^ Kvailu jo nepavadi̇̀nsi, ale dulkinu maišu muštas Str.
ǁ refl. būti ištartam: Pasivadi̇̀na anas (žodis) metūs kartą KlvrŽ.
2. SD1139, H161,175, R63, MŽ84, Sut, I, N, K, M, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Pavadintas, pakviestas SD394. Lakštas tieson pavadinąs SD287. Aš pavadi̇̀ntas slūžyti KI211. Jei patys nesudera, vienas antrą tieson pavadina SPI3. Eik, pavadi̇̀n’ Adelią Tvr. Pavadi̇̀n’ jo, teima manęs LzŽ. A man to moteris pavadi̇̀nt? Lnt. Neažmiršk pirtin pavadi̇̀ntie Lel. Pavadýk ją, ką ji noria, tą tedaro Jrb. Liūbu nueiti visur, kas tik kur pavadýs an dienų, ten ir eisiu Trk. Ka pabaigs [linus minti], liuob būs nūbangos: pavadi̇̀ns muzikantą, pritaisys valgyti skaniai, jauniejai pašoks, padainiuos Kl. Ejau pro šalį, tai dar ir į gryčią pavadi̇̀no Pc. Kas tarnauti pavadi̇̀ndavo, kol galėjau, ejau Krž. Pavadináu žentą, atdeviau [ūkį], nebgaliu bedirbti Ms. Jei kada pavadini̇̀, užlekia kas Bsg. Ką pamatysi einant par laukus, tą i pavadi̇̀nk į kūmas Vkš. Leka kibirkštys ant munęs, kad brėži [degtuką] – dar muni į kūmas pavadi̇̀ns Vkš. Mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimę DS186(Rs). Pavadi̇̀nkiat jaunus vaikelius su dalgiais dėl to menko rugio grūdo, to kirtimo Varn. O meškiną pavadysim, malkas mums kapos KlvD312. Pavadi̇̀nsiu meistrelį, … išpjaudinsiu lenteles JD299. Boba sūrį varpė, pavadino marčią LTR(Mžk). [Kristus] pamatė [žvejus], … bevaržančius tinklus savus ir pavadino juos DP377. Pažinkimėg tad…, jog mus pavadint teikės ižg turgaus to, tai yra menkumo DP96. Pavadino jis du iš tarnų ūkio savo BBApD10,7. Ir pavadino tą (turtuolį), ir bylojo jamui VlnE98. Pavadino tieg bado ant žemės SPI261.
| Anam jau nusibodo gyventi, sako: Dieve duok, pavadýk muni pas sevi Sd. Joks gydytojas nieko nebepadės. Ji greit bus pavadinta (mirs), Martynėli I.Simon.
| prk.: Eik tu, dukrel, duoną iš kamaros pavadi̇̀nk (atnešk) Tvr.
^ Daug yra pavadintų, a maž išrinktų BPI231. Toks tokį pažino ir ant alaus pavadi̇̀no J; M, LTR(Kp), Švn. Toks tokį pažino ir į kūmus pavadi̇̀no LTV252(Krtn). Pavadyk vilką į namus LTR(Šmk).
| refl. tr. KI211, FrnS67, NdŽ, KŽ: Anas par rytą pasvadi̇̀no žmones ir nuejo GrvT103. Pirma būdavo i pasisamdyti, o dabar ir pasivadýti nėra Vlkš. Penkis vyrus pavadi̇̀nęs[is] turiu LKT76(Plng). Pasivadi̇̀no kokią bobutę, katra sugebėjo [pagelbėti], i gimdė Yl. Pasdirbsma giros ir pasvadi̇̀nsma susiedus Sdk. Pasi̇̀vadys kokį muzikantą – su armonija, su dainoms Als. Pasivadi̇̀no lenktynėsan: palūkỹ, suslyginsma! LKT346(Dsn). O kada jau suaugo į metus, pasivadinęs kokį kaimyną, išvažiavo į piršlius Sln. Pasivadino tas senis siuvėčius siūt BsPIV31.
^ Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, – murmėjo rūsčiai Strypeikienė LzP.
3. balsu ar ženklu kreiptis, pašaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Nulėk, pavadi̇̀nk man’ tėvą Sl. O ta kita išbėgo pro duris pavadi̇̀nti vaikelio pri pusrytės Gršl. Pirtį iškuls rugių, pavadi̇̀ns pri pusryčiais jau Kl. Kad kabysis, pavadỹs miliciją Krm. Pasiuntė vaiką, kad pavadytų senuką pietų valgyt BsPIII11(Nm). Važiavo kelučiu žmogus ir pavadino – sėsk V.Bub.
parvadi̇̀nti tr.
1. R, MŽ, N, K, L, Rtr, M, NdŽ, KŽ parkviesti, sugrąžinti: Parvadinu te sa rykšte kūdikį B. Jijė parvadi̇̀no manę namoniu J. Liepė parvadi̇̀nti numie Šv. Siuntė tėvelis savo dukrelę brolelio parvadi̇̀nti JD1065.
^ Su rykšte kūdikį į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ.
2. LC1883,3, Krs pavadinti, pakviesti, pašaukti į kieno namus, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Jei susergi, tujau parvadini daktarą rš. Senolis dideliai serga, prašė kunigą parvadi̇̀nti Vkš. Parvadi̇̀not muni, nu o kad anie munęs nepripažįsta Gd. Karalių ant sūdo parvadi̇̀no PP66.
| refl. tr. Ns1857,2: Čia tas klebonas tatai jau rokuojąs, kam parsivadi̇̀not Jdr. Parsivadi̇̀no [supykusią] motyną, nutapšnojo visaip – dabo[ja] vaiką Krš. Po tam ir susirgusi, kad norint parvadinusys spaviednyką spaviedojas, ale vienok nieku būdu slepamąjį grieką netrivožija pasakyti P. Pirmadienį parsivadi̇̀no abu pas savę, pavakarieniavom visi kartu Krs.
pérvadinti tr.
1. Krm kitaip, naujoviškai pavadinti: Vėl jie kiteip pérvadina tą patį žodį Brž.
| refl.: Daug tę pérsivadino kas Brt.
2. pavadinti, duoti vardą: Tas [katinas] Liciperis párvadintas Bsg.
3. K pakviesti pereiti per ką.
pravadi̇̀nti tr. Rtr
1. SD1146, L, DŽ, NdŽ, KŽ, Arm pravardę duoti, praminti (ppr. pagal kokį bruožą ar įprotį): Tep jį pravadi̇̀no – Gailusiai LzŽ. Jis turėjo pasgavimą tokį „matai, broli“, tai ir pravadi̇̀no broluku Kpč. Būsiu ūkinykas, eisiu šienaut, – sakydavo. Ir pravadi̇̀no ūkinyku Knv. Seniau ir žmones viseip pravadindavo: tą Rudį Pypkinu pravadi̇̀no Krs. Keli gyventojai to kaimo Dievuliukais pravadinti LTR(Aln). Taip kaimynas nuo kaimyno „ponu“ jį ir pravadino K.Bink.
| refl. NdŽ.
2. M, Krm, Arm vardą suteikti, pavadinti: Kap, vaikai, pravadi̇̀nsim itą teliuką? Grv. Ir pravadi̇̀no in jo vardo kiemą (kaimą) Šlčn. Miežiai kadai derėjo čia, tai ir pravadi̇̀no Miežionys LKT289(Ker). Pasileis eržilus į tus intakus, nu to ir pravadi̇̀no Eržvilku Erž. Vilko birže buvo pravadýta, ka vilkai čia gyveno Ms. Mūsų sala pravadi̇̀nta Juodel[ė]nai Aps. Balsiukiniai urvai buvo miške, teip ir pravadi̇̀ntas miškas Vdn. Ėjo mergaitė namo ir prigėrė, tai ir pravadi̇̀no Mergų bala Kdn. Kumelbalis už Kanciagalio: kumelės tenai nuklimpdavo, tai pravadi̇̀no Mžš. Buvo akmuo, bet kas jį pravadi̇̀no [Raudonuoju], tai nežinau Vp. Negalėjo ažliptie, sunku – ir pravadi̇̀no Velniakalniu Aps. Čia seniau buvo mūsų pravadi̇̀nta Šimšės gatvė Gsč. Per juos tę kitep laukai pravadi̇̀nta Kli. Pravadi̇̀nta i pravadi̇̀nta, itai nuo ko, nežinau Ad.
ǁ įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Kiti vis pravadi̇̀na, kad Maliūnienė tokia, Maliūnienė šiokia Bsg. Tepabengiasi, prašau, piktybė piktųjų ir pravadyk teisąjį Mž516.
privadi̇̀nti tr.
1. SD1152, SD309, H184, Sut, N, K, I, M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Kp, Pg pavadinti, pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Vadino vadino i privadi̇̀no [iš kaimo] pri savęs Krš. Ledva jį privadino pasirašyt Klvr. Beprivadi̇̀nsi vaikus: nėkas pri žemės nebnora dirbti Všv. Ką reikės tau, rupūžės niekaip neprivadinsi, negalia Lk. To smerčio nei ano nelabojo privadýsi, nei išvarysi End. Ana atsikėlusi, privadi̇̀nusi aną pri savęs ir nutvėrusi už čiupryna gerai nuravėjo BM370(Pln). Privadintasis liekorius Rupšiui tuojau tą ranką nupjovė LC1879,48. Ir privadinęs mažą bernelį pastatė jį viduryje jų (mokytinių) DP515. Jumus ir jūsų vaikamus pareitis šis pažadėjimas ir visiemus, kurie toli yra, kurius Dievas… privadins BPI95.
| Šlovė kožną privadino gerą tėviškei daryti A1884,201(S.Stan).
| refl. tr. KI211, NdŽ, KŽ: Mama prisivadi̇̀no muni pri savęs Varn. Mumsių (mūsiškių) neprisivadýsi nė iš tolo Žgč. O to babutė prisivadi̇̀nus tuos vaikus labai pribarė BM75(Vb). Motynėlė pasibusdama, dukrytėlę prisivadi̇̀ndama JV355.
ǁ SD1151, DŽ privilioti (ppr. maloniais, įprastais garsais ar dovanomis): Privadi̇̀nk prie savęs šunį ir sugausi J. Sakos mokąs privadi̇̀nti tetervinus su liežuviu ir su švilpeliu Dr. Tenai atejo, idant žmones… gero darymais savais meile uždegtų, dovanomis privadintų DP31.
2. DŽ, NdŽ, Vkš daugelį ar visus suvadinti, sukviesti, sutelkti, surinkti: Bočia mirdama sakė visų sūnų savęsp privadi̇̀nt LzŽ. Susiedėlių privadinom, užu stalo pasodinom LTR(Rk). Troba privadinta vištų, vištyčių ir belesą žmonių suneštus kiaušius Šts. Ir kad buvo diena, privadino Viešpatis Christus savęsp mokytinių savų DP621.
| refl. tr. KI211, Vkš: Prisivadi̇̀no svečių, gėrė, ūžė Krš. Jam tik prisikviesti, prisivadi̇̀nti – kadgi, žmogel, nėr ant ko: nei mėsos, nei alaus – ant ko gi vadinsi! Mžš.
3. pravardžiuoti, praminti: Žmones mane visap privadi̇̀na VšR.

×razvadi̇̀nti (hibr.) tr. išvadinti, išprašyti: Razvadi̇̀no namop LzŽ.
suvadi̇̀nti tr. K, NdŽ
1. SD462, Q545,655, R363, MŽ487, N, M, L, Rtr, KŽ, ŠT418 daugelį ar visus sušaukti, suprašyti ar pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Saimą suvadinti KI211, KII5. Ana suvadi̇̀no kaimynus J. Jis suvadi̇̀no visuotiną susiejimą prš. Sūdžia šio svieto tau pasirodys ir, ponus taip kaip ir mus sūdop suvadi̇̀nęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys K.Donel. Todėlei nueik ir suvadink vyresnius BB2Moz3,16.
2. LzŽ, Lš daugelį ar visus sukviesti, sutelkti, surinkti: Į pirtį linus sunešė, išdžiovino, i suvadi̇̀no kaimo žmonis, vaikius i mergas linų minti Vvr. Tatai visa pamilija suvadi̇̀nta aplinkuo sėda Žeml. Prašo suvadi̇̀ntie giminę ČrP. Suvadi̇̀nk visas gimines ant mamunelės pagrabo Pln. Gimines suvadi̇̀ndavo, krikštynas keldavo dideles Brž. Bagotas ūkininkas buvo, visą savo sodą (kaimą) suvadi̇̀no [į vestuves] Akm. Diedas suvadi̇̀no visas paukštes (ps.) Grv. Karalius tuojaus suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų BsMtII86(Mrj). Suvadino baimę (daugybę) gydytojų M.Valanč. Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai į vaišes per Lietuvą traukia Mair. Suvadino [Marija] padermes ir pažįstamųjų, kuriems ji išejimą savą apsakė DP494. Drin to didumo suvadintųjų ir surinktųjų bažnyčia Christaus turėjo būt ne paslėpta nei uždengta, bet žymi, regėtina DP88. Per savo šventą užgimimą Dievo tėvo meilėna suvadino PK157. Po tam liepė Judas žmones suvadinti trūba BB1Mak3,54. Po tam buvo žmonės vėl suvadintos ir meldėsi pagalbos nuog Dievo Izraelio BBJdt6,20.
| refl. tr. JT249, Šts, Rk: Prieš pačias vestuves susivadi̇̀na kaimynus, svečius Upn. Mūsų vyrai eidavo į kitą kaimą i mergytes susivadi̇̀ndavo Šd. Vėdarus padarius liuob i susiedus susivadi̇̀ns tą vakarą Kl. Suvadindamos žmones, mažne kas dieną sakė pamokslus M.Valanč. Tėvas, susivadinęs susiedus, uliavojo Sz. Tada susivadino anie vyrai, kurie buvo namuose, … ir pavijo vaikus Dan ChTeis18,22.
užvadi̇̀nti tr.
1. A1884,378, NdŽ, KŽ vardą duoti, pavadinti, praminti, užvardinti: Kaip ta knyga užvadintà? Upt. Ir užvadi̇̀no šviesą diena, o naktį – tamsa LzŽ. Ramučių dvarą užvadi̇̀no da Davalgainių dvaru Krm. Duobės buvo, kiaulės buvo paknisę, tai ir Knystuškės užvadi̇̀no GrvT135.
ǁ refl. NdŽ, LKKXXIX183(Lz), Jnš, Brb, Rud, Nt turėti vardą: Kap tas daiktas užsivadi̇̀na? Srj. Nežinau, kaip tie šaltiniai užsivadi̇̀na Kdn. Pas mus visokiausių [gėlių] buvo labai daug, apsimiršau, kap užsivadi̇̀no Kpč. Tenai pieva užsivadi̇̀ndavo Palazdinys Upn.
2. vardu šaukti, kreiptis, minėti: Prasmuko vyrai, o su jais ir užvadintas Bindoku V.Piet. Dažnai tankiai savo mergelę vardeliu užvadýsiu (d.) Pns.
3. Q48, K, DŽ, LzŽ, DrskŽ, Trkn iš anksto pakviesti, paprašyti kur atvykti, dalyvauti: Užvadinti darbininkai J. Ana užvadino svečius J. Užvadi̇̀no muzikas į balių Plng. Muno mama užvadi̇̀no jumis, kad atvažiuotumėt Lkv. Užvadini̇̀ rytoj ant kugelio, ar ne? Gr. Nebebuvo laiko ne karaunos sukelti, ne talkos beužvadinti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1: Tuokart nebuvo tos mados trūbų par budynes užsivadi̇̀nti Kl. Jaunasis, užvadinęs[is] savo gentis, jojo jaunosios parvėdlauti S.Dauk.
ǁ NdŽ, KŽ pakviesti kur.
| refl. tr.: Užsivadináu an trobos taukšto [neklusnų vaiką] ir išpėriau Rdn.
4. NdŽ pro šalį einantį pakviesti: Negalėjau užvadint viešnios Rm.
| refl. tr.: Ko užsivadinái tą vaiką? Krš.

vadi̇̀nti (-ýti K), -i̇̀na, -i̇̀no tr. K, DŽ, NdŽ, KŽ
1. SD34, R, MŽ, I, Sut, N, M vardą duoti, praminti; šaukti (vardu, pavarde ir pan.): Vardą duomi, vadinu, algoju SD129. Vadina, šaukia, pramena jį praraku B. Ją (gyvatę) margoj[i] vadi̇̀nk LKKIX198(Dv). Tą patį daiktą visaip vadi̇̀na: vieni vienaip vadi̇̀na, kiti kitaip vadi̇̀na Krž. Žmogus jei ką nesuprant ar ką nepažino, tai visados tą daiktą stebuklu vadina D.Pošk. Dabar vadi̇̀nam miškas, seniau vadino medė Trk. Dabar [svirną] jau klėčia vadina Lbv. Vadi̇̀nam mes jau iš senovės kūtės, kur gyvoliai stova Yl. Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis S.Dauk. Buvo tokie iš juodo molio juodpuodžiai vadi̇̀nami Krp. Tokie moliniai puodžiukai būdavo, košviriais i vadi̇̀ndavo Skrb. Buvo tokie dideli dideli loviai, milveliu vadi̇̀ns Kl. Ne kilometru, ale mylia vadýdavo Pjv. Apvalūs pailgi akmenukai vadinami velniapirščiais LTR(Vrb). Buvo nintys vadi̇̀namos iš siūlų sumazgytos Bdr. Launinkais seniūnai buvo vadi̇̀nami anksčiau Yl. Kalvį seniau geležium vadi̇̀nę JT320. Mekynelės šitos paims, supils su grūdeliais, sugrus, vadi̇̀ndavo bėralu Aps. Dabar vadina gripas, seniau buvo slanktas Žl. Dabar skrandis, tada tai gumbu vadi̇̀no Kp. Kur muša musis, ta y[ra] plekšnė vadi̇̀nama LKT43(Lc). Tie didiejai varnai taip i vadi̇̀nami – krankliais Akm. Visap tuos būžius vadi̇̀na: ir prūsokais, ir bambardieriais Ūd. Tie geltoni vabolai y[ra] vadi̇̀namys popieriniai Šts. Sraujanosiais vadi̇̀ndavo, o dabar aš nežinau, kaip te juos vadi̇̀na – kraujažolėm Kp. Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadi̇̀nę A.Baran. Moma mane vadi̇̀na jos vaikai Klt. Mamos mamą mes (vaikai) vadi̇̀nom matušė Krtn. Anas iš mažantes vis močiute vadi̇̀na Trgn. Vis man rodos, ten šaukia kažin kas, vis man rodos, vadina vardu B.Braz. Aną, būdavo, vadýs Rutkevyčia, o ans jau, būdavo, rašys, ka Rutkus Gd. Vadina visap mane, kap išmano Ad. Salemonu mane vadini̇̀t LzŽ. Diegliai žino, kap jį vadi̇̀no! Btrm. Kaip šunį vadi̇̀no [užkurį], nekentė Trš. Tatai tas lašinskis, tatai tas meisėdis vadi̇̀namasis Ms. Kataras jūs pasakėt, kap tetulį vadi̇̀ntie? (ps.) Grv. Aš aną marčia vadináu Brs. Jau muni pradėjo meistru vadi̇̀nti kalvis tas Als. Sako, ir vagys bičiuliu vienas kitą vadi̇̀na Dt. Mes visi Klaipėdos krašto žmonys buvom vokiečiais vadi̇̀nami Plšk. Buvo susirinkę ir vadinamieji vakaro šeimininkai, tvarkdariai J.Jabl. Sesuo seserį viešnia vadina todėl, jog ji ištekėdama netrukus paliaus būti numiške StnD20(komentarai). Žemaičiai dainose savo numus dvarais vadina StnD16(komentarai). Vai tu mane kalbinai ir vardeliu vadinai̇̃ (d.) KzR. Sau mergelę budinau budinau ir vardeliu vadinau LLDII108(Kš). Vadin mane sveteliu ir mylimu ženteliu LLDII240(Vlkv). Dvejus trejus metelius uošvele vadino NS331(Ppl). Vaikai savo tėvų dainas atkartodami vadina tai senovės dainomis ir jas noria užmiršti S.Stan. Abu kiemus Šimais vadi̇̀na Pnm. Nu tos pusės Alkos kalnas, aš nežinau, dėl ko aną teip vadi̇̀na Yl. A tą upelį Smardonia vadi̇̀ndavo Pbr. Tą ežeriuką Akia vadi̇̀no Srj. Čia toliau yra pievos Šilai vadi̇̀namos Grž. Gyvulius pagal spalvą vadýdavom – vardų neturėjo Kdn. Arklius dažniausia vadi̇̀ndavo po spalva: Juodis, Bėris, Širmis Lel. Kokį plauką turėjo [galvijas], teip i vadi̇̀nom Rt. I po žmogaus pavardžia vadi̇̀ndavo [arklius] Grnk. Ponas kur važinėjos, tie buvo atskirai staininiai tie vadinamiejai Žr. Ir vadina šviesybę diena, o tamsybę nakti BB1Moz1,5. Nesa kaip žmogus visokį gyvą žvėrį vadintų (paraštėje pramintų), teipo turėtų vadinti būti BB1Moz2,19. Ją (Mariją) ne vienu vardu vadiname DK60. Geras piemuo savąsias avis vadina vardu DP247. Klausyk bei suprask…, kuo vadina chrikštą Dievas Mž131. Metus mūsų vadina vorotinkliais, žole, žiedu, dūmais arba garu, šešėliu… ir kitais vardais SPI107. Garbinkite jį ant cimbolų, kurie skamba, … visi draugėje vadinkit savuoju Ponu PK102. [Dievas] liepęs vadinti tėvu, idant jį kožnas mylėtų PK110. Vadinamot (vadiname tave) Pana viena SGII86. Vadysiamas KlG105.
^ Kaip vadi̇̀nsi, vis nepagadinsi Grk. Kap vadi̇̀no, tep nepagadino Grv. Nors puodu vadýkit, tik ant žarijų nestatykit Rud. Vadink mane kad ir pečium, bet duonos tau nekepsiu PPr434. Vadink mane vilku, tik duok man ėrelį Arm. Savo vardu kitas vadyt gardu LTR(Lš).
ǁ refl. R, MŽ, P, Sut, I, M, K, Š, DrskŽ turėti vardą: Kaip tai vadinas? N. Par tai ana vadi̇̀nas krosnis, kad yra sukrauta iš akmenų LKT112(Klm). Tas vadi̇̀nasis skersinukas LKT183(Ar). Tas darbas vadi̇̀nas kūlių krėtimas Pl. Jūsump miškas, o mūsump medžias vadi̇̀nase LKKIX200(Dv). Tokia pilka žemė i šlapia – ana vadi̇̀nas šlynas Švnč. Keturis pėdus paima i suriša, tai boba vadi̇̀nasi Prn. Ana (tvora) vadi̇̀nos stodainis Gršl. Neliuob vadinti vakarelis, nibrė vadi̇̀nos Vž. Sambaris vadinos piemenų balius Sk. Pri tų dainų būdavo trimitai arba ilgos trūbos statinės iš medžio, kurios vėl kaip ir dainos sutartinėmis vadinos StnD30(komentarai). Katras šimtą metų išgyvenęs, gal atsimena, kaip senobiškai vadi̇̀nos Dt. Nuo nykščio rankos ir nuo kulkšteno kojos aukščiau vadi̇̀nas čiurnis pirštinės arba pančekos J. Ta jau skūriniai vadi̇̀ndavos klumpiai, ta jau dideliai tie geri Kv. Anas (vabalas) vadi̇̀nas grambuolys Rod. Čia yra krūmų daugel, ale kap anys vadi̇̀nas, tai nežinau Btrm. Visi nori sužinot, kuo tas arklys vadi̇̀nas Šk. Dėl jūs atiduosiu pigiau, ale pasakykit man, iš kur esate ir kaip vadinatėse DS293(Rs). Teip atrodo, ka vadýdavais bičiuliais [, kas dalydavosi bitėmis] Mšk. Cidabru mokėjo už bažnyčios pastatymą, užtat Cidabravas vadi̇̀nas Sdb. Miliausko tę diedas buvo, Vilku vadi̇̀nosi Lz. Miestas Vilnium tevadi̇̀nas (tesivadi̇̀na) NdŽ. Mano gimtinė vadi̇̀nasi Juodkaimis Jsv. Tas inklonis vadi̇̀nas Dubis Ūd. Čia vadi̇̀ndavos Bebrūnai, užtat ka bebrų daug Kvr. Vadi̇̀nasis Astragų ravas Drs. Dėl ko vadi̇̀nos bradai – vandenio buvo tik ik šitam daikti Pls. Niekap ana (upelė) nevadi̇̀nas Nmč. Didelė pelkė prie ežero Samanius vadi̇̀nos Stk. Žinom šitą… vadinantįsi karaliumi BPI376. Šitą mes radome… bevadinantįsi Christumi karaliumi DP163-164. Būdamas tikruoju ir pragimtuoju sūnumi Dievo, vienok iž nužeminimo sūnumi žmogaus vadinas DP500. Kaip ir ansai Abromas, kad su Dievu kalbėjo, tad vadinos dulke ir pelenais DP291.
ǁ Mlk įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Vadina jį praraku N. Jei muni velniu vadi̇̀na, aš vel[nia]s i būsiu Trk. Nebnora šešku vadi̇̀namas Pln. Kriaučių buvo tų žydų – muno tėvai liuob vadýs, ten jau tas gerai siuvąs, tas gerai Lks. Vadýdavo Palangos laume tą motrišką Krž. Juk amžinatilsį Petrelį jie ir vadi̇̀no visai[p] Jrb. Ir tiesaus medžio negalėtumėme tiesiu vadinti, kreivo medžio niekad neregėję A1885,33. Bijo vadinamas bepročiu Žem. Viens taria per drąsus, o kits jį (šulmistrą) lėtą vadi̇̀na K.Donel. Mums juokas ema, ka negražiai vadi̇̀na LKT106(Krž). Vadindamas juos (apaštalus) terp visų paskučiausius ir kaip šiukšlėmis to svieto SPI299. Sekma diena teipajag bus šventa vadinama BB3Moz23,8. Tave daugesni nevadins apleista, nei tavo žemę pūstyne BBIz62,4. Sara klausė Abramo, ponu jį vadindavo Mž35. Ir todrinag ją (Dievo motiną) pagirtą vadina arba alga visos giminės DP506. Aptartų, raganomis vadinamų bobų neužkenta, o kartais ir iš savo ūlyčių arba sodų išvaro M.Valanč. Kelkisi ir eik ing ūlyčią, kurią vadina tiesi VlnE143. Veizdėk, idant nebūtumei ižg skaičiaus anų, kurie piktą geru, o gerą piktu vadina DP560.
^ Kurį svietas durniu vadi̇̀na, tam Dievas padeda BM400(Slnt).
| refl.: Ka nė į bažnyčią neita, vis tiek davatka vadi̇̀nas, i viskas, jei nežanota Jdr. Terp mūsų plikių gali vadintis karalium kaip terp aklų vienakis M.Valanč. Todrin raupuoti patogiai vadinasi heretikai SPI254.
^ Pavasario nesulaukęs ponu nesivadink LTR(Auk).
2. Q111,314, KI211 kviesti, skatinti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Nepakviestas, nevadintas SD183. Vadinte (jį N) vadinau B, PrLXVII27. Į provą vadinu R145, MŽ192. Su strokais atbėga vadi̇̀nti J. Kur vadydavo, tę eidavau dirbt Vlkv. Pastojo an kelio i vadi̇̀na, kad eitų Kv. Ale muni vadi̇̀na i vadi̇̀na Grdm. Ans vadi̇̀na į savo pusę važiuoti Lpl. Brolis vadi̇̀no man’ pas saũ Mžš. Jau visumet muno uošvį vadi̇̀ns kiaulių pjauti Pln. Ir šiandie buvau vadi̇̀nęs eit prie malkų Krs. Atejo munęs vadi̇̀nti jau už auklę Šts. Pijokas buvęs – niekas ano nebvadinąs siūti S.Dauk. Vadi̇̀na pirkion – suolai sustatyta [lalauninkams] Švnč. Pavaikščiojom po sodą, o pirkion tai nevadi̇̀no Pv. Aš nevadi̇̀nta neidavau vakaruškos[na] Pnm. Tas šinkorius vadi̇̀no ir jį kortom grajyt LB248. Vėl jau ją vadi̇̀na velnias šokt LTR(Drs). Kai jis tave vadins vakaruot, niekaip neik LTR(Rm). Motutė baras, verptų vadina BM410. Gražiai vadino, aukštai sodino J.Marcin. Vakarinė žvaigždė ar nugirsta giesmė į tolimą šalį vadina! Mair. Širdelę raminčiau, prie savęs vadinčiau LTR. Išeina uošvužėlė kaip tikra motinėlė, vadina nuo žirgelio LTR(Brt). Vadink tėvelį, seną motinėlę, tegul man rokuoja didžią pasogėlę LTR(Pg). Vadina mus tėvop savop PK24. Dangun visą svietą tu liepei vadinti mieliai (meiliai?) Mž226. Notejau vadintų teisųjų, bet nusidėjusių DP511. Nelaimūs, kurie Viešpaties vadinančio, o tikrai ją savęsp traukiančio klausyt nenori DP410. Daug yra vadintų, bet maž išrinktų NTMt20,16. Tu mane tada vadinsi, mielas Tėve, ir nuog manęs neatstosi BBJer3,19.
| prk.: Nerūp mun arti nei kulti, miegtu, kiek vien širdis vadina M.Valanč. Miegu, kiek tik širdis vadi̇̀na JD84. Valgyk, jei širdis vadina Plng. Visako buvo: ko tik širdis vadina Dr.
^ Nevadink vilko iš miško S.Dauk. Katė ant krosnies žiemą vadina rš.
| refl. tr.: Atejo nabaštikas sapnė[je], vadi̇̀nos su savim Krš. Vadiniẽs viešnelę pirkiona GrvT90.
ǁ NdŽ iškilmingai kviesti, prašyti į svečius kokia išskirtine proga: Jau kas žanijos, tas važiavo į vestuves vadi̇̀nti Vvr. Jei nevadi̇̀ntas, tai kaip aš galiu eit! Jnšk. Svečiai patys siūlojas, o tu nevadini̇̀ Trk. Po savaitės merginos tėvai vadi̇̀na in saũ LKKVII203. Kaip aš tą Galminą vadi̇̀nsiu į tą balių, ka nepažįstu Trk. Balius kels, kumiečius vadi̇̀ns visus Rdn. Jagu Pranukas apsitaisęs eina, tai žinok, kad vadi̇̀ntas Slm. Nu, į tas pintuves galės ateiti i nevadi̇̀namys tokie jau paaugliai Tl. Jau nevadi̇̀ntas į budynę nebeina niekas, jeigu vadina kurį, tas eina Pkl. Rinkosi kviesti ir nevadinti V.Piet. Ir nusiuntė tarnus savus vadintų kviestųjų ant svodbos DP350.
^ Nevadintam svečiui nėra vietos NžR. Musys su šunimis nevadinamys eita į bankietą ir pirmi pradeda valgyti, nebūk ir tu tokiu M.Valanč. Liga ateita nevadinama S.Dauk. Prieis ožka pri vežimo nevadi̇̀nama Erž. Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi, ačiū tau, ką gerai tarnavai BsPIII239(Brt). Pečių į kūmas vadinti (toks žaidimas per talkas) Varn.
ǁ refl. tr. Š, NdŽ kviesti vieniems kitus į svečius: Vienas ki̇̀tą vadi̇̀nasi ir neina Lp. Ne giminės, bet vadintis tai vadinoms Zr.
ǁ samdyti: Į jomarką liuob važiuos šeimynos vadi̇̀nti Plt.
3. Vkš balsu ar ženklu kreiptis, šaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Vadýk darbininkus K. Eik vadiñ’ sniedot LzŽ. Vadi̇̀nk jau linų rovėjas valgytų Pnd. Aš jį pradė[ja]u vadi̇̀nt: – Dėde, eikš! Aps. Par tus darbus negirda nė vadinamas pri pietų Šts. Da dešimtos valandos nėr, o jau vadi̇̀na pusryčio Krs. Viena [antis] stveria i kitas vadi̇̀na: kle kle kle Švnč. Trūbai kareivių vadina ant mūšos S.Dauk. Vadi̇̀na svečius gert Ėr. Pradėjau vadi̇̀nt [vyrą]: eikiam gi, visi skirstos, nebegražu Mžš. [Viešpats] mus nepaliaudamas vadina ir šaukia savęsp DP380.
ǁ budinti, žadinti: Dukrytė Dievo siunčia jau aušrelę vadinti miegančių iš margo sapno Vd.
◊ kapai̇̃ vadi̇̀na namõ apie artėjančią mirtį: Man’ jau seniai kapai̇̃ vadi̇̀na namõ Ps.
per šãlį vadi̇̀nti pravardžiuoti: Nugi kožną kaip nebūt par šãlį vadi̇̀ndavo Tj.
ponù nevadi̇̀na nepriklauso: Tavęs tas peilis ponù nevadi̇̀na Grš.
apvadi̇̀nti tr. pavadinti, praminti, įvardinti: Kap apvadi̇̀na kas, tep ir lieka Rmš. Jį visi durnium apvadi̇̀no Dglš.
ǁ refl. turėti vardą: Kap jūs apsivadi̇̀nat? Mrc. Nu to laiko ir ans (miškas) apsivadi̇̀no popo miškas Tl.
atvadi̇̀nti tr.
1. senuoju vardu pavadinti: Žmonės paskui ilgai vadino Kiškio mišką Davainio giria, tik vėliau susigriebė, atvadino atgal gražiuoju Kiškio miško vardu J.Balt.
2. H175, R, R145,201, MŽ, MŽ191,267, N, K, KII2, M, BzF36, Š, L, M199, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Švnč atkviesti, atprašyti, prišaukti; pareikalauti kur atvykti dalyvauti: Tik ant juoko mane čia atvadino B544. Atvadi̇̀no daktarą, liepė gulti į ligoninę Šv. Žalnierių pulkas ant tos vietos atvadintas tapė Kel1856,124. Nebsumanydamas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės šventos zokanykus S.Dauk. Alų padarysiu, svečius suprašysiu, pakol tave, jaunuolėle, pas sau atvadinsiu TŽIV577(Paį). Tad sugrįžo Pilotas ing rotušę ir, atvadinęs Jėzų, klausė BPI376. Paraonas atvadino Abraomą savęsp CII340. Todėlei atvadino jis prietelius savo ir kalbėjo jiemus BB1Mak6,10. O Jėzus, atvadinęs savęsp kūdikį, pastatė jį viduje jų Ch1Mt18,2. Atvadink darbinykus ir duok jiems algą BtMt20,8.
| prk.: Aš sausumą atvadinau bei ant žemės, bei ant kalnų, ant javų BBAg1,11.
| refl. tr. K, KI211, KII2, Š, J.Jabl, DŽ1, KŽ, Plšk: Atsivadino daugiau velnių LTR(Ck). Atsivadink dabar kaimynus savo Vd.
| prk.: Atsivadinaũ vandenį: paspaudi mygtuką ir teka vanduo PnmR.
3. refl. atsiliepti, atsišaukti: Tada einu in kapinių, pašaukiu jo, paverkiu, neatsivadi̇̀na ir einu namo Dv.
įvadi̇̀nti
1. tr. pavadinti, praminti: Pyksta, kam jį teip anvadi̇̀no Tj.
2. intr. šaukti, kreiptis (ppr. ko prašant): Nottremia ir notmeta nė vieno, vienok nor’, idant jo ieškotų ir įvadintų DP327. Jog visokias, kursai įvadina vardo Tėvo, ižganytas bus DP227.
3. tr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Sml įkviesti, įprašyti: Negalėjau aš žentą įvadi̇̀nti į vidų J. Bus koks žmogus gryčioj, tai neįvadi̇̀nsi valgytų – svetimų sarmatydavos Svn. Kodė viena vištelė ore, invadiñ’ pirkion Ml. Ir nebeįvadinsi Sauliaus į vidų vasaros mėnesieną Vaižg. Seklytėlėn įvadinus, midum čestavojo LLDII225(Sb). Įvadink elgetas (orig. elgetos) ir raišus ir būsi palaimintas DP33.
| prk.: Musti tą ligą įvadináu Ms.
^ Gert norint pigu į karčemą įvadinti M.
| refl. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Pnd, End: Muni tat įsi̇̀vadinęs daktaras paklausė, a sutiktumiat [operuotis] Vvr. Čia viena [musė] įlipo ir kitą įsivadi̇̀no Antš.
^ Gerti norintį pigu karčemon įsivadinti KrvP(Ps).
išvadi̇̀nti tr.
1. Q55, SD1204, K, M, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 pakviesti, pašaukti, kad ateitų ar nueitų, paraginti, paprašyti kartu išeiti; išvilioti: Išvadinu ant rankos (kautis) SD423, N. Led išvadinaũ vyrą iš karčemos J. Kur nueisi, jo neišvadýsi, kol neprisisotina (neprisigeria) KzR. Atejo i išvadi̇̀no vaiką iš numų Up. Atejo pri lango ten alkieriaus, brolį išvadi̇̀no Trk. Aš ir išvadináu mamunę tą savo, sakau, antai, veizėk, tanciavo[ja] Krtn. Trečiąkart ligoninėn nebeišvadiñs manę Pn. O kad aš jį išvadi̇̀nčia pavasarį, tai gal nuvažiuotum pas jum Krs. Tasai pranašavimas pagal literą išmanos apie žmones žydų, kurios buvo išvadintos ižg vergystės Egipto DP418. Vytaudas brolį Jogailos Narimantą išvadino į vaidą S.Dauk. Takelius praminsi, žirgą nuvarginsi, kolei mane jaunuolėlę iš čia išvadinsi LTR(Ukm). O žvirblelis pelėdėlę išvadino šokt (d.) And.
| prk.: Anie moka vogti: piningus iš kišenės kaip vadinte išvadina Šts.
| Mirė, mažniais i muni išvadi̇̀no (po jo mirties ir aš susirgusi vos neiškeliavau) Šv.
| refl. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1: Už durų išsivadi̇̀no ir primušė Krs. Antaniukas atėjo, išsivadi̇̀no tetę Mžš. Išsivadináu lauko [iš geriančių kompanijos] – prisisprogs dar Rdn. Sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų LTI22(Bs). Pirmiausia išsivadi̇̀no jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią (ps.) P.Klim. Karalienė išsivadino Anskį į antrą galą, kur stovėjo marčios lova ir visas kitas jos kraitis I.Simon.
2. pavadinti, praminti, įvardyti: Visap išvadi̇̀na: ir ratelis, ir polka Brš. Kur juos (triušius) spėsi išvadýt visus vardais Bsg. Gana to, kad žmonės ėmė manyti, jog išsipravardžiuoti galvijais pažemina, o gyvulius žmoniškai išvadinti juos paaukština Vaižg. Tep jį ir ižvadi̇̀no – Vilku LzŽ.
3. LL319, Š, DŽ1, KŽ, JT328, Dkš, Sd išpravardžiuoti, iškoneveikti, išdergti: Išvadinti pijuku, vagimi J. Jie išvadi̇̀no mane senmerge NdŽ. Sakuotnugariais i smalabambiais, visaip išvadýdavo [miškuose gyvenančius] Sutk. Jie mani vėl kvaila išvadi̇̀no Jrb. Boba visaip išvadi̇̀no, išbuvo Klt. Išvadinaũ aš jį ir vėpla, ir kerėpla, o tas nieko Upn. I tą pačią apstrošija, visokia išvadina Pln. Kur už durių, aną bi kaip ten ir išvadi̇̀nsam [žiedą dalijant] End. Žmogų dar gali kiaule išvadi̇̀nt Sug. Ir vyrą išvadino užperiu kiaušiniu Žem. Iš manęs tyčiojos: vieni bepročiu, kiti bedieviu išvadino J.Bil. Senelis piktas bedieviais išvadi̇̀na, labai baras Plvn. Vaikai turi mokytis iš tų vadovėlių, kuriuos mokytojai yra išvadinę netikusiais A.Sm. Munęs mergės nepažino, žilu ožiu išvadi̇̀no (d.) Gršl.
^ Abu vogė, abu kitus vagimis išvadino, kai tie savo vilnas pažino KrvP.
| refl. Š, NdŽ, DŽ1, Vkš: Moterys išsibarė, išsivadi̇̀no Klvr.
nuvadi̇̀nti
1. tr. Q252, K, Š, KŽ, Plng nukviesti, nuvilioti: Pas gydytoją jos nenuvadi̇̀nsi Dgp. Jau tu tę neisi, tavę nenuvadýsi Jrb. Slūginė bijodamasis bėgus ant aukšto ją (šeimininkę) nuvadyt BsMtII133(Rg). Ir Lapė pas radybas kūmą nuvadino TS1901,1b. In klėtelę nuvadino, už stalelio pasodino LTR(Al).
| refl. tr. Š, Vkš: [Mokytojas] buvo nusivadi̇̀nęs mokyklėn prie mokinių, šitą, nu ką jau papasakot Č. Jį nusivadino pas savę tarnautų LTI176(Bs). Tada jį karalius nusivadi̇̀no gražiai namo (ps.) Smn. Žirgą perlakstyčiau, važį sudaužyčiau, pakol tave jaunuolytę pas saũ nusvadi̇̀nčiau (d.) Pnd.
2. refl. tr. pavadinti, įvardinti: Gal anie kaip nors i nusivadi̇̀no tus savo laukus Vgr.
pavadi̇̀nti tr.
1. LL101, L, Š, Rtr, DŽ1, NdŽ, KŽ vardą duoti, praminti: Pavadinaũ ją gyvate J. Iš mažumės kaip pavadi̇̀na, teip ir būna visą čėsą Vžns. Nemoku pavadi̇̀nti naujų tų daiktų Užv. Tas už bažnyčiai antrame gale gyvena, ans yra Barkus pavadi̇̀namas Šts. Pagal žmogų pavadi̇̀no [lauką]: Plaktys – Plaktinė Rsn. Kas labai dažnai varsto duris, tą bružu pavadina Slm. Man’ vis tiek pavadiñs ažu žydą Akn. Kad taũ pavadiñs angelu, tai būsi angelu, kad pavadiñs velniu, ir būsi velnias Trgn. Šilas pavadi̇̀nta LKKIX211(Dv). Jaučias tai mūsų Dvyliu pavadintas Krns. Buvo žuvys kaip gyvatės, pavadi̇̀nami vijūnai Kvr. Graži mergina, bet gražuole jos nepavadinsi V.Myk-Put. Anos šalies svotas didžiu pašauktas, mažu pavadintas NS783(Kpr). Ant ko pažinai, mano brolužėli, kad pavadinai̇̃ mane seserėle? JD785. Motule, senute, neprakalbinki, našlelio ženteliu nepavadink LTR(Glv). Ižpažinėjai šventieji … pavadinti sūnumis Dievo DP535. O šviesybe pasaulio todrin [vyskupai ir šventieji] yra pavadinti, jog ant to nuog jo (Dievo) pašaukti, idant ir žodžiu, ir darbu širdų žmonių tamsybes ižtremtų DP558.
^ Kaip pavadýsi, teip nepagadysi Dt, Jrb. Kaip pavadi̇̀no, taip nepagadino Varn. Nors ir puodu pavadink, bet pečiun nestatyk NžR. Pastačiau stačiukus, pabirinau biručiukus, pavadinau svečiukus (indai, šaukštai, valgytojai) LTR(Užv).
ǁ refl. LL101, Š, Rtr, DŽ1 įgyti vardą: Tie Kregždėnai todėl pasivadi̇̀no, ka tę buvo daug molinių namų [su kregždžių lizdais] Sdr. Būdavo, atsiranda kur gudresnis koksai, žmogus senesnis, tai anas pasivadi̇̀na daktaru Rk. Kaip ans pasivadi̇̀na tamstos darbas, rašai i skaitai? Rdn. Tai Vilius, sakote, ponu pasivadino, ką? I.Simon.
^ Su žmonėmis atsisėdo ir kiaule pasivadino TŽV628.
ǁ refl. turėti vardą: Aš užmiršau, kaip jis pasivadi̇̀nag, tas kalnas LKT247(Rd). Kaip ta tora pasivadi̇̀nos, nežinau Krš. Aš nežinau, kaip ta vieta dabar pasivadi̇̀na Trg. Ale va kaip pasivadi̇̀na tos brastos! Upn.
ǁ pašaukti vardu: Dabar kad i nežmoniški vardai, bi tik kitoniški: nesmagu nė pavadi̇̀nt Mžš. Gal i labai užpyko, ka aš aną par ciocelę pavadináu Akm.
ǁ įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Ižgirdo, jog ją (Mariją) palaiminta pavadino tarp moterų DP600. Herodas pavadinęs [Jėzų] slapte išmintingųjų DP58.
^ Kvailu jo nepavadi̇̀nsi, ale dulkinu maišu muštas Str.
ǁ refl. būti ištartam: Pasivadi̇̀na anas (žodis) metūs kartą KlvrŽ.
2. SD1139, H161,175, R63, MŽ84, Sut, I, N, K, M, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Pavadintas, pakviestas SD394. Lakštas tieson pavadinąs SD287. Aš pavadi̇̀ntas slūžyti KI211. Jei patys nesudera, vienas antrą tieson pavadina SPI3. Eik, pavadi̇̀n’ Adelią Tvr. Pavadi̇̀n’ jo, teima manęs LzŽ. A man to moteris pavadi̇̀nt? Lnt. Neažmiršk pirtin pavadi̇̀ntie Lel. Pavadýk ją, ką ji noria, tą tedaro Jrb. Liūbu nueiti visur, kas tik kur pavadýs an dienų, ten ir eisiu Trk. Ka pabaigs [linus minti], liuob būs nūbangos: pavadi̇̀ns muzikantą, pritaisys valgyti skaniai, jauniejai pašoks, padainiuos Kl. Ejau pro šalį, tai dar ir į gryčią pavadi̇̀no Pc. Kas tarnauti pavadi̇̀ndavo, kol galėjau, ejau Krž. Pavadináu žentą, atdeviau [ūkį], nebgaliu bedirbti Ms. Jei kada pavadini̇̀, užlekia kas Bsg. Ką pamatysi einant par laukus, tą i pavadi̇̀nk į kūmas Vkš. Leka kibirkštys ant munęs, kad brėži [degtuką] – dar muni į kūmas pavadi̇̀ns Vkš. Mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimę DS186(Rs). Pavadi̇̀nkiat jaunus vaikelius su dalgiais dėl to menko rugio grūdo, to kirtimo Varn. O meškiną pavadysim, malkas mums kapos KlvD312. Pavadi̇̀nsiu meistrelį, … išpjaudinsiu lenteles JD299. Boba sūrį varpė, pavadino marčią LTR(Mžk). [Kristus] pamatė [žvejus], … bevaržančius tinklus savus ir pavadino juos DP377. Pažinkimėg tad…, jog mus pavadint teikės ižg turgaus to, tai yra menkumo DP96. Pavadino jis du iš tarnų ūkio savo BBApD10,7. Ir pavadino tą (turtuolį), ir bylojo jamui VlnE98. Pavadino tieg bado ant žemės SPI261.
| Anam jau nusibodo gyventi, sako: Dieve duok, pavadýk muni pas sevi Sd. Joks gydytojas nieko nebepadės. Ji greit bus pavadinta (mirs), Martynėli I.Simon.
| prk.: Eik tu, dukrel, duoną iš kamaros pavadi̇̀nk (atnešk) Tvr.
^ Daug yra pavadintų, a maž išrinktų BPI231. Toks tokį pažino ir ant alaus pavadi̇̀no J; M, LTR(Kp), Švn. Toks tokį pažino ir į kūmus pavadi̇̀no LTV252(Krtn). Pavadyk vilką į namus LTR(Šmk).
| refl. tr. KI211, FrnS67, NdŽ, KŽ: Anas par rytą pasvadi̇̀no žmones ir nuejo GrvT103. Pirma būdavo i pasisamdyti, o dabar ir pasivadýti nėra Vlkš. Penkis vyrus pavadi̇̀nęs[is] turiu LKT76(Plng). Pasivadi̇̀no kokią bobutę, katra sugebėjo [pagelbėti], i gimdė Yl. Pasdirbsma giros ir pasvadi̇̀nsma susiedus Sdk. Pasi̇̀vadys kokį muzikantą – su armonija, su dainoms Als. Pasivadi̇̀no lenktynėsan: palūkỹ, suslyginsma! LKT346(Dsn). O kada jau suaugo į metus, pasivadinęs kokį kaimyną, išvažiavo į piršlius Sln. Pasivadino tas senis siuvėčius siūt BsPIV31.
^ Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, – murmėjo rūsčiai Strypeikienė LzP.
3. balsu ar ženklu kreiptis, pašaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Nulėk, pavadi̇̀nk man’ tėvą Sl. O ta kita išbėgo pro duris pavadi̇̀nti vaikelio pri pusrytės Gršl. Pirtį iškuls rugių, pavadi̇̀ns pri pusryčiais jau Kl. Kad kabysis, pavadỹs miliciją Krm. Pasiuntė vaiką, kad pavadytų senuką pietų valgyt BsPIII11(Nm). Važiavo kelučiu žmogus ir pavadino – sėsk V.Bub.
parvadi̇̀nti tr.
1. R, MŽ, N, K, L, Rtr, M, NdŽ, KŽ parkviesti, sugrąžinti: Parvadinu te sa rykšte kūdikį B. Jijė parvadi̇̀no manę namoniu J. Liepė parvadi̇̀nti numie Šv. Siuntė tėvelis savo dukrelę brolelio parvadi̇̀nti JD1065.
^ Su rykšte kūdikį į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ.
2. LC1883,3, Krs pavadinti, pakviesti, pašaukti į kieno namus, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Jei susergi, tujau parvadini daktarą rš. Senolis dideliai serga, prašė kunigą parvadi̇̀nti Vkš. Parvadi̇̀not muni, nu o kad anie munęs nepripažįsta Gd. Karalių ant sūdo parvadi̇̀no PP66.
| refl. tr. Ns1857,2: Čia tas klebonas tatai jau rokuojąs, kam parsivadi̇̀not Jdr. Parsivadi̇̀no [supykusią] motyną, nutapšnojo visaip – dabo[ja] vaiką Krš. Po tam ir susirgusi, kad norint parvadinusys spaviednyką spaviedojas, ale vienok nieku būdu slepamąjį grieką netrivožija pasakyti P. Pirmadienį parsivadi̇̀no abu pas savę, pavakarieniavom visi kartu Krs.
pérvadinti tr.
1. Krm kitaip, naujoviškai pavadinti: Vėl jie kiteip pérvadina tą patį žodį Brž.
| refl.: Daug tę pérsivadino kas Brt.
2. pavadinti, duoti vardą: Tas [katinas] Liciperis párvadintas Bsg.
3. K pakviesti pereiti per ką.
pravadi̇̀nti tr. Rtr
1. SD1146, L, DŽ, NdŽ, KŽ, Arm pravardę duoti, praminti (ppr. pagal kokį bruožą ar įprotį): Tep jį pravadi̇̀no – Gailusiai LzŽ. Jis turėjo pasgavimą tokį „matai, broli“, tai ir pravadi̇̀no broluku Kpč. Būsiu ūkinykas, eisiu šienaut, – sakydavo. Ir pravadi̇̀no ūkinyku Knv. Seniau ir žmones viseip pravadindavo: tą Rudį Pypkinu pravadi̇̀no Krs. Keli gyventojai to kaimo Dievuliukais pravadinti LTR(Aln). Taip kaimynas nuo kaimyno „ponu“ jį ir pravadino K.Bink.
| refl. NdŽ.
2. M, Krm, Arm vardą suteikti, pavadinti: Kap, vaikai, pravadi̇̀nsim itą teliuką? Grv. Ir pravadi̇̀no in jo vardo kiemą (kaimą) Šlčn. Miežiai kadai derėjo čia, tai ir pravadi̇̀no Miežionys LKT289(Ker). Pasileis eržilus į tus intakus, nu to ir pravadi̇̀no Eržvilku Erž. Vilko birže buvo pravadýta, ka vilkai čia gyveno Ms. Mūsų sala pravadi̇̀nta Juodel[ė]nai Aps. Balsiukiniai urvai buvo miške, teip ir pravadi̇̀ntas miškas Vdn. Ėjo mergaitė namo ir prigėrė, tai ir pravadi̇̀no Mergų bala Kdn. Kumelbalis už Kanciagalio: kumelės tenai nuklimpdavo, tai pravadi̇̀no Mžš. Buvo akmuo, bet kas jį pravadi̇̀no [Raudonuoju], tai nežinau Vp. Negalėjo ažliptie, sunku – ir pravadi̇̀no Velniakalniu Aps. Čia seniau buvo mūsų pravadi̇̀nta Šimšės gatvė Gsč. Per juos tę kitep laukai pravadi̇̀nta Kli. Pravadi̇̀nta i pravadi̇̀nta, itai nuo ko, nežinau Ad.
ǁ įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Kiti vis pravadi̇̀na, kad Maliūnienė tokia, Maliūnienė šiokia Bsg. Tepabengiasi, prašau, piktybė piktųjų ir pravadyk teisąjį Mž516.
privadi̇̀nti tr.
1. SD1152, SD309, H184, Sut, N, K, I, M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Kp, Pg pavadinti, pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Vadino vadino i privadi̇̀no [iš kaimo] pri savęs Krš. Ledva jį privadino pasirašyt Klvr. Beprivadi̇̀nsi vaikus: nėkas pri žemės nebnora dirbti Všv. Ką reikės tau, rupūžės niekaip neprivadinsi, negalia Lk. To smerčio nei ano nelabojo privadýsi, nei išvarysi End. Ana atsikėlusi, privadi̇̀nusi aną pri savęs ir nutvėrusi už čiupryna gerai nuravėjo BM370(Pln). Privadintasis liekorius Rupšiui tuojau tą ranką nupjovė LC1879,48. Ir privadinęs mažą bernelį pastatė jį viduryje jų (mokytinių) DP515. Jumus ir jūsų vaikamus pareitis šis pažadėjimas ir visiemus, kurie toli yra, kurius Dievas… privadins BPI95.
| Šlovė kožną privadino gerą tėviškei daryti A1884,201(S.Stan).
| refl. tr. KI211, NdŽ, KŽ: Mama prisivadi̇̀no muni pri savęs Varn. Mumsių (mūsiškių) neprisivadýsi nė iš tolo Žgč. O to babutė prisivadi̇̀nus tuos vaikus labai pribarė BM75(Vb). Motynėlė pasibusdama, dukrytėlę prisivadi̇̀ndama JV355.
ǁ SD1151, DŽ privilioti (ppr. maloniais, įprastais garsais ar dovanomis): Privadi̇̀nk prie savęs šunį ir sugausi J. Sakos mokąs privadi̇̀nti tetervinus su liežuviu ir su švilpeliu Dr. Tenai atejo, idant žmones… gero darymais savais meile uždegtų, dovanomis privadintų DP31.
2. DŽ, NdŽ, Vkš daugelį ar visus suvadinti, sukviesti, sutelkti, surinkti: Bočia mirdama sakė visų sūnų savęsp privadi̇̀nt LzŽ. Susiedėlių privadinom, užu stalo pasodinom LTR(Rk). Troba privadinta vištų, vištyčių ir belesą žmonių suneštus kiaušius Šts. Ir kad buvo diena, privadino Viešpatis Christus savęsp mokytinių savų DP621.
| refl. tr. KI211, Vkš: Prisivadi̇̀no svečių, gėrė, ūžė Krš. Jam tik prisikviesti, prisivadi̇̀nti – kadgi, žmogel, nėr ant ko: nei mėsos, nei alaus – ant ko gi vadinsi! Mžš.
3. pravardžiuoti, praminti: Žmones mane visap privadi̇̀na VšR.

×razvadi̇̀nti (hibr.) tr. išvadinti, išprašyti: Razvadi̇̀no namop LzŽ.
suvadi̇̀nti tr. K, NdŽ
1. SD462, Q545,655, R363, MŽ487, N, M, L, Rtr, KŽ, ŠT418 daugelį ar visus sušaukti, suprašyti ar pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Saimą suvadinti KI211, KII5. Ana suvadi̇̀no kaimynus J. Jis suvadi̇̀no visuotiną susiejimą prš. Sūdžia šio svieto tau pasirodys ir, ponus taip kaip ir mus sūdop suvadi̇̀nęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys K.Donel. Todėlei nueik ir suvadink vyresnius BB2Moz3,16.
2. LzŽ, Lš daugelį ar visus sukviesti, sutelkti, surinkti: Į pirtį linus sunešė, išdžiovino, i suvadi̇̀no kaimo žmonis, vaikius i mergas linų minti Vvr. Tatai visa pamilija suvadi̇̀nta aplinkuo sėda Žeml. Prašo suvadi̇̀ntie giminę ČrP. Suvadi̇̀nk visas gimines ant mamunelės pagrabo Pln. Gimines suvadi̇̀ndavo, krikštynas keldavo dideles Brž. Bagotas ūkininkas buvo, visą savo sodą (kaimą) suvadi̇̀no [į vestuves] Akm. Diedas suvadi̇̀no visas paukštes (ps.) Grv. Karalius tuojaus suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų BsMtII86(Mrj). Suvadino baimę (daugybę) gydytojų M.Valanč. Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai į vaišes per Lietuvą traukia Mair. Suvadino [Marija] padermes ir pažįstamųjų, kuriems ji išejimą savą apsakė DP494. Drin to didumo suvadintųjų ir surinktųjų bažnyčia Christaus turėjo būt ne paslėpta nei uždengta, bet žymi, regėtina DP88. Per savo šventą užgimimą Dievo tėvo meilėna suvadino PK157. Po tam liepė Judas žmones suvadinti trūba BB1Mak3,54. Po tam buvo žmonės vėl suvadintos ir meldėsi pagalbos nuog Dievo Izraelio BBJdt6,20.
| refl. tr. JT249, Šts, Rk: Prieš pačias vestuves susivadi̇̀na kaimynus, svečius Upn. Mūsų vyrai eidavo į kitą kaimą i mergytes susivadi̇̀ndavo Šd. Vėdarus padarius liuob i susiedus susivadi̇̀ns tą vakarą Kl. Suvadindamos žmones, mažne kas dieną sakė pamokslus M.Valanč. Tėvas, susivadinęs susiedus, uliavojo Sz. Tada susivadino anie vyrai, kurie buvo namuose, … ir pavijo vaikus Dan ChTeis18,22.
užvadi̇̀nti tr.
1. A1884,378, NdŽ, KŽ vardą duoti, pavadinti, praminti, užvardinti: Kaip ta knyga užvadintà? Upt. Ir užvadi̇̀no šviesą diena, o naktį – tamsa LzŽ. Ramučių dvarą užvadi̇̀no da Davalgainių dvaru Krm. Duobės buvo, kiaulės buvo paknisę, tai ir Knystuškės užvadi̇̀no GrvT135.
ǁ refl. NdŽ, LKKXXIX183(Lz), Jnš, Brb, Rud, Nt turėti vardą: Kap tas daiktas užsivadi̇̀na? Srj. Nežinau, kaip tie šaltiniai užsivadi̇̀na Kdn. Pas mus visokiausių [gėlių] buvo labai daug, apsimiršau, kap užsivadi̇̀no Kpč. Tenai pieva užsivadi̇̀ndavo Palazdinys Upn.
2. vardu šaukti, kreiptis, minėti: Prasmuko vyrai, o su jais ir užvadintas Bindoku V.Piet. Dažnai tankiai savo mergelę vardeliu užvadýsiu (d.) Pns.
3. Q48, K, DŽ, LzŽ, DrskŽ, Trkn iš anksto pakviesti, paprašyti kur atvykti, dalyvauti: Užvadinti darbininkai J. Ana užvadino svečius J. Užvadi̇̀no muzikas į balių Plng. Muno mama užvadi̇̀no jumis, kad atvažiuotumėt Lkv. Užvadini̇̀ rytoj ant kugelio, ar ne? Gr. Nebebuvo laiko ne karaunos sukelti, ne talkos beužvadinti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1: Tuokart nebuvo tos mados trūbų par budynes užsivadi̇̀nti Kl. Jaunasis, užvadinęs[is] savo gentis, jojo jaunosios parvėdlauti S.Dauk.
ǁ NdŽ, KŽ pakviesti kur.
| refl. tr.: Užsivadináu an trobos taukšto [neklusnų vaiką] ir išpėriau Rdn.
4. NdŽ pro šalį einantį pakviesti: Negalėjau užvadint viešnios Rm.
| refl. tr.: Ko užsivadinái tą vaiką? Krš.

vynióti, -iója, -iójo KBII199, K, K.Būg, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, vỹnioti, -ioja, -iojo KGr350, K.Būg, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ, DrskŽ
1. tr. Q619, OsG74, R, MŽ, Sut, N, L, LL117, DŽ sukti, riesti į ritinį, į kamuolį arba iš ritinio, iš kamuolio: Vyniók siūlus, virvę, kad nebūtum pakrika J. Mergelės su motriškoms pradės siūti, vynióti siūlus Trk. Siūlus apriečia, vỹnioja, kol pradeda aust Pv. Pirštuose suka ir vyniója verpstukais Strn. Žiūri: prie kadugio sėdi susikūprinusi senė ir mikliai vynioja tą žalią siūlą į kamuolį K.Saj. Kamuolioką siūlų vynióju, sapnavau – kelionė Klt. Močiutė svirne drobes vyniojo, tėvutis kieme žirgą balnojo LTR(Gdr). An stalo kočėlą pasideda i vynió[ja] [milo audeklą] į kietą tą volą Kl. Stuksės ir stuksės per dienas [staklės], vynios ir vynios an veleno drobes ir kitokias skaras Kpč. Kap išplaudžia [audeklą], tokis baltas būna, an kočėlo vỹnioja Kpč. Ant kočėlo rietimus drobės vyniója Pl. Virvę ant karties vynióti (vỹnioti) KI125. Kai atmirksta [linai], tai vynióji apie pirštą: lūžta šiaudelis – valaknas atstojęs, gana Antr. Kam vynióji kaspiną apie pirštą – ištepsi Ktk. Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniótum JD865. Auga sodely žalias erškėtėlis – tai tau, šelmi, ant rankelių vynioti LTR(Ukm). Vyniója vyniója šitas uodegeles (kaseles) ana virš galvos Klt. Inspjovė pirštą, tuoj ieško varotinklio, vyniója in piršto Aln. Kitąsyk vyrai bintus ant kojų vyniódavo, tai primegzdavau tų bintų PnmŽ. Rietenas vynió[ja] ant kojos, kai mėšlungis traukia – atleidžia Smln. Vaikas išsigando, kai gydytojas iš naujo nuklojo paklodę ir pradėjo vynioti nuo galvos raištį J.Ap.
| Aš nevỹnioju ražančiaus an rankos, netveriu (nuobodu kalbėti rožinį) Rdm.
| prk.: Šiandie aš (griebikė) jį (kirtėją) vỹniosiu Rdm. Vynió[ja] vynió[ja] tą kalbą i nesuvynió[ja] Vkš.
| refl. tr., intr. Rtr, LL117: Užejo viesulas ir išnešė iš kluono audeklą: vyniójos vyniójos i nudribo Kvr. Nesvynioja pašonėj drobinė paklotė Rš.
ǁ refl. N, K, KŽ augant raitytis, suktis aplink: Pakraščiais mano darželio žirnikai vyniójas Rgv. Vyniõsis aplink sąsparą šitas vijoklis Klt. Žabelės žirniam vyniótis, pamidoram – kuoliukai Sdb. Mietalius įkalu, i tos vielos aplankstinėju, kad anie (vijokliai) turėtų kame vynióties Sd. Vỹniojosi visokių rūšių tų pliūkščių DrskŽ. Sunku apynėliui in viršų vyniótis (d.) Nmn. Lygiai kaip apvyniai ant smaigų vyniojasi, taip toksai kūdikis iš visų vargų išsivynioja CII193. Vyniójas ant medžių šabalbonai Sdb. Ta, kur vyniójas, visa pilna žiedų, ten kambarė[je] y[ra] Žlb. Rožių krūmų šakos vyniojosi aplink langus J.Balč.
ǁ spausti (į gumulą), vatuloti: Avižas sumolė, vyniója kamuoliais – ir būna šustiniai Žl.
ǁ sukant gaminti, daryti: Mingėla drebančiom rankom vynioja suktinę K.Saj.
2. tr. sukti į ką: Vyniójamasis popierius PolŽ125. Nusipirkau popieros sviestui vỹniot Jrb. I su svogūnais, i su dažais vyniódavo, išdirbdavo gražiai [margučius] Pšš. Tik dabar į popierius vynió[ja] [saldainius] Plšk. Fabrikas tuos stiklus vyniódavo [į šiaudus], nebuvo driožlių Mšk. In tą popierių mėsą suka: reikia penkis kartus vyniót Prng. [Vaikas] glostė šuniuką vyniodamas jo galvą gūnia, kad jis nelotų J.Ap.
| prk.: Tamsa viską kietai vynioja, spaudžia sp.
ǁ M, OG304 vystyti, supti, muturiuoti kuo: Seniau vaikus ankštai vyniójo Sd. Jaunojai a kokią lėlę mazgote duos vynióti Klk. Vaiką supa supa, vyniója vyniója visokiais ryzais, kad nesušalt[ų] Klt. Ir kaip ten jį pagimdė, ir rankosna ėmė, vystyklais jį vyniojo, kokius ten turėjo PK153. Vỹniot reikia smaguris pirštas sužeistas Drsk. Indūrė plūksna, nevyniójo, nieko nedarė – kap ėmė jam sukt Pls. Būdavo, gyvulėlius šituos sergančius vynióju, rišu, gydau Ant. Abrūsu šlapiu vyniója galvą, vyniója Klt. Še tau šiūbužė, vyniok kojeles, duos Dievulis gerus metus – pirksim kurpeles LTR(Krok). Aš vynióčiau gegutę į žalius šilkelius JD897.
| prk.: Žėri žalčio rūmai, – gintaro takai. Juos vynioja dūmai, kaip žalsvi rūkai S.Nėr. Tankios buvo kanapėlės, kojeles vyniojo (d.) Užp. Vai ką kalba apynėlis smaigą vyniodamas LTR(Brt).
| refl. tr. K, M, KŽ.
ǁ rišti, tverti: Vỹnioja rožę močekalapiais DrskŽ. Palyginti žmogu ligotam ir gumbus turinčiam, kuris to tiktai nor, idant gumbą arba randą klapstytų, vyniotų, pūstų SGII141.
3. refl. rangantis judėti, raitytis: Kap palis lietus, tai tik vỹniojasi [gyvatės] Grv. Atanešė šieno glėbį – o te gyvatė vyniójas Sld. Šunagrybis, an saulės džiovina [miške], tai kirmėlės vyniójas Lb. Pasemi iš balos karvei vandenio, tai vyniojas dėlės Dg. Kad vyniójas, ažtai vijūnai Dglš. In tako vyniójas dvi gyvatės Klt. Per lauką tep greit vyniojasi tie žalčiai Stk.
| prk.: Dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba, vyniodamies tarsi gyvi, šliaužė per stiklą žemyn J.Bil. Tik žviegia, tik vỹniojas mašinos, misliu, viena para pasieks Maskvą Kpč. Lėktuvai tik vyniójas (skraido) Jz.
^ Sukasi, vyniojasi – niekaip nelūžta (dūmai) LTsV468(Sv).
ǁ užimti vingiuotą padėtį: Kai prie Molėtų prasideda, tai ir vyniójas [Stirnių ežeras] Mlt. Ir prieinu upelį, kursai vyniojasi ant tyrumės lyg žaltys ant vieškelio prš. Parugėm sau vyniojas takelis rš.
4. tr. volioti, vartyti, raityti: Nu šiandie aš tave ir vyniójau pabaly! Krč. Pakalnėn vėjas tuos ėglius vyniójo, tai pasrodė, kad vaidenasi Sb.
| refl. End: Ji vyniójas iš blogumo Tr. Teip ir vyniójies kaip sliekas an rasos (apie mažą vaiką) Ob. Pro tą plyšelį tas katinas vyniójos vyniójos, ir išlindo Všv. Vyniójas iš juoko, nat mėlynas Antr.
| Ramūnas [mušamas] vyniojasi kaip vijurkas ir dangstosi rankom galvą, nugarą V.Bub. Joniukas vyniojas ir raitos kaip deginamas, bet negali ištrūkti iš jos stiprių rankų J.Bil. Kai pakėlė tėvas – net vyniójaus Klt. Šuniokas puola ant manę, net vyniójas Pl. Paleidi vakare [šunį] nuo lenciūgo, tai tik opt opt apilekia apie namus, vyniójas, būdavo, tik džiaugias Aln. Vilkas vieno kaulo, nesvyniója Žl.
5. refl. Arm vikriai suktis, sukinėtis, judėti kur, apie ką: Ale tik vỹniojas bobelė Al. O o, tik vyniójasi mergiščia aplink svečius Mrj. Ir Petras da gerai vyniójas an prėslo Užp. Tu po rinką nevyniosies, nė baronkų neparduosi JD121. Paršiukai aštuoni tvarte tik vyniójas – atsivedė kiaulė Klt. Tik vỹniojas anos (paukštės) apie miežius Švnč.
ǁ painiotis: Ne velnio ir vyniójies po kojom Sdk.
ǁ meilintis: Vỹniojosi boba apie jį, kolei apgovė DrskŽ. Ta vyniójas aplink jį, o jis nė nežiūria Jrb. Visaip vyniójos aplinkuo valdžios, kumbinavo, daba urza Krš. Lapė ausis priglaudus, su uodega vyniodamasi atsakė Tat.
6. suktis, verstis: Jis moka visaip vyniótis DŽ. Vyniótis tai reikia, kitaip nepadarysi Mrc. Reika dabar visaip vyniótis Ėr. Žinoma, vyniosimės kaip nors, – ūmai pasitaisė J.Paukš.
^ Jaunas ir liaunas: vyniójas kaip ungurys End.
7. (nlt.) refl. prk. plėtotis, rutuliotis: Visur matome vyniojantis progresą LTI565. Tai gleivei besivyniojant visaip, pasidarę medžiai, gyvuliai ir net žmogus Blv.
8. refl. prk. reikšti nepasitenkinimą: Vyniójas Jovita – suknelės reikia, vyniójas iš piktumo Aln.
9. intr. suduoti, tvoti: Aš jam kad vynióčiau par nugarą! Bsg.
◊ ant pir̃što (apiẽ pir̃štą, pirštùs) vynióti(s) Šk priversti paklusti, tvarkyti: Jį kaip nori an pir̃što vyniók Krž. Gudrios moteres vyrus vyniója apiẽ pirštùs Vdšk. Kai aš aną pamokysu, tai ant pir̃što vyniójamas pasidarys Krž. Bet jis neprivalo duotis per daug ant piršto vyniotis tai bobai I.Simon. Na, ir vėl ramygaliečiai pasirodė vyrais esą ir nesiduosią, kad kas vyniotų juos ant piršto TS1900,1.
į vãtą (×į bõvelną, pãkulas) vynióti kng. kalbant pagražinti, nuslėpti, ką negera, iki galo neatskleisti: Juk paprastai jis viską vynioja į vatą J.Gruš. Respublikonai aiškina ir vynioja į pakulas savo darbus prš. Nereik vynioti griekus, kaip sakom, ing bovelną brš.
antvynióti (ž.); I žr. užvynioti 1.
| refl. tr., intr.: Dar ir autuką antsivyniós [ant veltinių], ka nepapjautų [naginių] šniūrai tų tūbų Kl. Nu ir ans antsivyniójo, pavaikščiojo su tuo štuolu Trk.
apvynióti tr. J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. SD1103, R, R71,378, MŽ, MŽ94,507, MŽ213, D.Pošk, N, L, LL101,116,174, BŽ265 apsukti, apriesti apie ką, ant ko: Apvynioju, apviju SD204. A[p]vỹniok autelį ar lopinuką an piršto Dbč. Apvyniója šerius aplink vinę i peša Klm. [Žmogus] parejo namon, pribarstė kiemą barankų, o ant tvorų apvyniojo kilbasų LMD(Rz).
| Turėjau beržinį vytį, miklus miklus – kaip apvyniójau apie blauzdas! Žl.
| refl. intr., tr. R, MŽ, K, LL117, DŽ, NdŽ, KŽ: Autus apsivỹnio[ja] ir į vyžą įauna koją Jrb. Užsisėsk ant jos (panos) kaip ant arklio, apsivyniok plaukus ant rankų DS310(Stak). Padirbo lazdą: žaltys ar gyvatė apsivyniójus lig rankenai Krs. Karvės gyliavo, anos į rinkį pušies apsivyniójo uodega End. Pamatydavau tik baltus ponų rūmus baltomis apvaliomis kolonomis, apsivyniojusiomis žaliais vijokliais A.Vien. Aukšti pilies stulpai buvo apsivynioję vynuogių lazdomis J.Balč. Miškuose augąs apynys savo ilgu šiurkščiu stiebu apsivynioja aplink medžius ir krūmus rš. Jei nurysi moterišką plauką, tai plaukas apsivynios apie širdį, širdį perpjaus – ir mirsi LTR(Srj). Kaip davė botagu, taip ir apsivyniójo aplink kaklą Up. Sako, ganyklose, kur yra žalčių, žaltys apsivynioja karvei apie koją ir žinda LTR(Šil). Jam vis rodėsi, kad štai kris nuo medžio gyvatė ir apsivynios jam aplink kaklą V.Krėv.
^ Pavalgius visada reik pasėdėt, taukai apie bambą apsivyniója Kls. Geltonas žaltys ant kaklo apsivyniojęs (karoliai) LTR(Kpr).
2. SD14, DŽ apsupti, apsukti, apmuturiuoti kuo: Su apvyniokliu apvyniók skaustančią koją J. Odomis ėrelių apvyniojo ji jo rankas ne kur slidus (skliaustuose nuogas) buvo ant kaklo BB1Moz27,16. Veidas jo buvo apvyniotas kustka (skepeta) Ch1Jn11,44. Karklinėm vyžom nešiojom, apivarais apvyniótas kojos Klt. Naginium nuplyšusium, su apivarais apvyniódavai Mšk. Visad su autais nešiodavo, autus apvyniója, apivaras dideles nešiodavo Sdb. Žiemą apsiauna [vyžomis], apvyniója autais ir važiuoja miškan Kvr. Kojos suskilę, skepetėlėm kokiom apvynióta arba ne LKT327(Sug). Apvỹniotos kojos tokiais ryzais Drsk. Kaklas apvyniótas i apvyniótas – striumas kakle Klt. Vyrai ars, ir mes paakėsiam su medinėms [akėčioms], karklais apvyniótoms Všv. Inkanda gyvatė ar bitė, tai apvynioja šventytais linais Dg. Apvyniok bulbų koše kojas nuo ramato Klt. Tą kumpį apvynióji [duonos tešla] ir kepi – skanus kumpis būdavo PnmŽ. Drapana apvynióji [mėsą], kad tau nė musė, nė niekas neprieitų Brž. Jo (skerdžiaus) trūba beržo tošėm apvyniota, tik abudu galai iš medžio padaryti Kpč. Lazdą ryšiu apvynióti K. Šoblės tos medinės, blizgančiu tuo popieriu apvyniótos Trk. Ruožuota [karvė], gal mušta, lenciūgu apvynióta, prisuktà Žl. Par šį karą pasaulis buvo dratais apvyniótas vokiečių Rd.
^ Kojos kaip apvyniótos – kaip supančiota valkiojuos Krš.
| refl. tr., intr. D.Pošk, K, LL126: Autskariais apsvyniója, pančekom apsiauna ir važiuoja vyrai miškan Šmn. Užstovas buvo, su vyžom karninėm, autskariais apsvyniójęs Jž. Sutrauki [vyžas] dirželiù, apsivỹnioji raikščiu net iki klupsčio Dg. Kojas apsivyniós su šiaudiniais pančiais ir eis ten šaukdami [Užgavėnių žydai] Akm. Su autkojėliais apsvyniója, tai net dulka, kai aria akėja, kai višta pančekėta Žl. Teip nulėks tos naginės, apsivynióji su tom auklėm Ppl. Skauda kojytę – apsivỹniojau Drsk. I kojom apsvyniót nėr ryzo Klt. Nugi ir dirbdavom, būdavo, pirštai kiauri, pūsles apsivynióji ir vėl dirbi [prie linų] Skp. Mato, kad kaži kas ateina baltu šaliku apsivyniójusi Trk. Eidavo šiaudais apsvynióję [vokiečių kariai], šalta labai būdavo Slk.
◊ apliñk [sàvo] pir̃štą (ant pir̃što Mrj, Snt) ap(si)vynióti padaryti klusnų: Gãli jį aplink sàvo pir̃štą apvynióti NdŽ. Tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų kaip siūlą V.Krėv. Ma[n] būsi apliñk pir̃štą apvỹniojama! Jrb. Kas kaip nori, taip gali jį aplink savo pirštą apsivynioti, destis, išnaudoti Vaižg. Buvau tikra, kad turiu jį apsivyniojus aplink savo pirštą rš.
nė̃ (nèt) pir̃štui ap(si)vynióti Blnk visiškai nieko, nė kiek: Atėjau kambarin: viskas išnešta – nė̃ pir̃štui apvyniót Bgs. Nèt pir̃štui apvyniót aš tų rankdarbių neturiu RdN. Nenupirko nei skuduruko pirštuku[i] apsivỹniot, skūpas buvo Krkš. Nieko neliko man, nė pirštukuo apvỹniot Drsk. Neprisidėjo nė̃ pir̃štui apvyniót Kair.
padur̃kais apvynióti suvilioti: Apvyniójo bernioką padur̃kais, ir gana Ds.
popierėliù apvynióti kalbant pagražinti, visko nepasakyti: Baltras ir Onai tą patį pakartojo, jokiu popierėliu neapvyniodamas savo žodžių Vaižg.
atvynióti tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ
1. R40, MŽ53, N, M, L, LL212,215, Aln suvyniotą atriesti, padaryti nesuriestą, nesuvytą: Atvyniók apvynioklį J. Atvyniódavo vystyklėlius ir sausus pakeisdavo Pš.
| Kamuolį atvynióti KI125.
| refl. tr., intr. K, J.Jabl, Š: Geltonų plaukų kasa atsivyniojo jai nuo galvos Db. Atsivyniojęs turbaną, aš ėmiau abiem rankom smarkiai mosuoti, ir mane pastebėjo J.Balč.
2. į ką suvyniotą atsukti: Atvyniókite man, kas čia suvyniota Š. Saldainį atvynióti DŽ. Lyg nustebusi [Nelė] atvyniojo baltoj skarelėj surištas dovanas L.Dovyd. Bobutė įneša ir atvyniója tą kūdikį, anas bus greitas Pnm.
| refl. tr.: Saldainį atsivynióti DŽ.
įvynióti K, J, Rtr
1. tr. H169, R, R116,400, MŽ, MŽ152,539, S.Dauk, Sut, N, M, L, BŽ44, NdŽ vyniojant kuo nors apsukti: Įvynioju, įsuku SD388. Įvỹniok šlikus į tą skepetą J. Moteriškė įvyniójo savo pinigus į skepetaitę DŽ. Įvyniók nupirktas knygas Š. Į tešlą įvyniójus iškepti BŽ161. Aš įvỹniojus vaikelio kojas drūtai DrskŽ. Nori, kad but gražesnis [margutis] – antvynióji rūtos šakytę, žemuogės lapelį Kvr. Žibenkšties kailiukas brangus – anais laikais žydas nešėsi in nosinę invyniójęs, kap nusipirko Brb. Saldainiai buvo įvynioti į tokius dailius popierėlius M.Katil. Aš tavi įvyniósiu į tą ilginių kūlį Dr. Į šilkelius įvyniočiau, į sidabrą pakavočiau KlvD136. Įvyniojo jį ing gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,46. Tad jį (kūną) pirmiaus turime įvyniot gražion prastyrion DP182. Nuėmęs kūną, invyniójo prastyrion gražion DP179. Įvynióji akminą, įdedi į tą [kraičio] skrynią, ka tik sunki būtų Škn. Pirtin nueini, pašutini, intvynióji [skaudančias kojas], biškį geriau Kvr. Invyniójau – vis tiek pereina kraujas Upn.
| refl. tr., intr. N, K, NdŽ: Įsivyniók knygas nors popieriun, kad nesudulkėtų Š. Įsivyniók kelionei sumuštinį DŽ. Anas mušė rūčnykan insvyniójęs penkių kilių girią Žrm. Ateik čia, še, įsivyniok į kailinių kampą kojas I.Simon.
| Šiemet svietas rogėmis į Velykas važiuoja, kailiniuosna įsivynioję rš.
| prk.: Jei trečias įsivyniójęs (meilužis yra), tei vargiai suseis [pora] Rdn.
2. tr. užvynioti ant veleno, įriesti: Riečia audeklą, į stakles įvyniójam, velenan Pl.
3. tr. įtraukti, įsukti, įpainioti: Kelnių blauzdą pagavo ir įvyniójo [į girnas] Pvn. Jie, sako, ratan buvę įvynióję kabelį Slm.
| refl.: Kulka terp rūbų įsivyniójo Ktk.
| prk.: O anas įsipainiojo, o jis įsivyniojo kaip katinas pašukose Sut. Bijotina yra, jeng ing pirmąsias tamsybes tasai mokslas neįsivyniotų MT(pratarmė).
4. refl. raitantis įlipti, įsirangyti: Žaltys insivỹniojo medin Srj. Išaugo rožių dvi strėlės, ir tarp tų strėlių įsivyniojo žaltys LTsIV84.
^ Berankis, bekojis – medžian insivyniojęs (apynys) LTR.
ǁ greitai, vikriai įlipti: Mergičkutė tokia buvau, įsivyniódavau obelin, pakratau, kad pribira tų obuolių žemėn, tai kaip gruodas Antš. Kad ir drūtas, ale kai pamatė vilkus, tai ką bežiūrint insvyniojo epušėn Užp.
5. intr. suduoti, užkirsti: Jeigu tu mano vaikas būtum, aš tau įvynióčiau, tuoj eitum sodint [bulvių] Bsg.
◊ gálvą įvynióti į padur̃ką suvilioti: Merga įvyniójo vyro gálvą į padur̃ką Snt.
išvynióti K, J, Rtr, išvỹnioti J, KŽ
1. tr. SD1204, R42, MŽ57, N, M, L, LL210,212,216,298, NdŽ, KŽ ką užvyniotą atvynioti: Siūlus išvynióti iš kamuolio DŽ. Kai tu jį (kamuolį) išvyniosi, tai tu galėsi pasiverst, į ką tiktai tu norėsi Sln. Kęsgaila išvyniojo popieriaus ritinėlį ir perskaitė rš.
| Išaudžia šituos audeklus, išvynioja, išbalina Žsl. Kaip išausdavo audimą, rykmetį an rasos išvyniódavo Vg. O jūs vieną rietimą išvyniókit, sukarpykit Kp. O aš paprašau išvynióti [medžiagą] – ir išvynió[ja] munie Trk.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ: Išsivyniójo siūlas iš kamuolio Š. Suvynioja visą kailį ir suriša, kad nebeišsivyniotų rš. Tik jai (staltiesei) pasakysi: išsivyniók! ant jos atsiras visokių gėrimų ir valgymų BM138(Klov). Išsitraukė nosinukę, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn A.Vaičiul. Išsivỹniokit koldrą – neišvỹniojau Drsk.
2. tr. išsukti suvyniotą į ką, padaryti nebesuvyniotą kuo: Išvyniók ryšelį Š. Išvyniójo saldainį, nebegali suvyniot Ėr. Iš vilnonės skaros rūpestingai, su meile kaip kūdikį išvyniodavo savo smuikelį rš. Gėlės visada įteikiamos išvyniotos rš. Ale sykį sumislio, sako: reik išvyniot, pažiūrėt, kas tame stuke yra BsPIV141. Paklotę rodžia gražiausią išvyniójus, in duonos atanešė mainyt Klt. Ant mestuvų kai išvynióji kiek jau reikalinga platumo, tada jau nuimi Kp.
^ Merga kaip išvynióta iš popieriuko (graži) Tr.
| refl. tr.: Vienas [senukas] išsivyniojo iš storo rudo popieriaus silkę ir duonos riekę L.Dovyd.
3. tr. prk. išgelbėti iš keblios padėties, išsukti: Liesis savo sūnų norėjo išvyniót Mžš. Tik tik išvyniójau arklį, kad nepaimtų [kareiviai] Ul.
| refl. CII193, Alk, Vb, Mžš, Ssk: Vyniojosi vyniojosi ir išsivyniójo iš bėdos DŽ. Jis nora išsivynióti ir muni suvynióti Vn. Šiaip taip išsivyniójau iš bėdos Tr. Diedas lapt jam už sprando. Ir per dideles mūkas išsivyniojo LTR. Kaip iš tokio vargingo padėjimo išsivynioti rš. Bet mano smegenys kytros, gal iš to ir išsivyniosiu rš.
4. tr. išridenti, išritinti: Ka tą kūlį bent į šoną išvyniótumiam Slnt.
| prk.: Ir žirgas, ir raitelis šitą uždavą laimingai išvyniojo A1884,283.
5. intr. greitai išeiti, išbėgti, išmauti: Da nesuskubau pasakyti, Petris jau išvyniójo į laukus Vvr.
| refl.: Išsivyniójom su kompanija prie Dubysos Ar.
| Tokių šokių mės iššokom, tai dabar neišsivyniója Km.
6. refl. prk. išaugti: Lygiai kaip apvyniai ant smaigų vyniojasi, taip toksai kūdikis iš visų vargų išsivynioja Sch86.
ǁ refl. tr. išsiauginti: Kap tik vaikus išsivyniójau! Alv.
7. (nlt.) refl. LTI6(Bs) prk. išsirutulioti: Bedieviai stygauja, jog viskas išsivyniojęs savaime, be jokio sutvertojaus Blv. Galaktikos bruožų padrikumas verčia mus gretinti mūsiškę sistemą su vėlesniais, labiau išsivyniojusiais spiraliniais ūkais P.Slavėn.
◊ kãmuolį išvynióti viską išaiškinti: Nutvers [vagis], pamatysi, išvyniós visą kãmūlį Krš.
kamuolỹs išsivyniójo išaiškėjo: Nutvers [vagis], pamatysi, išsivyniós kamūliùkas Krš.
nuvynióti K, Š, KŽ, DŽ1
1. tr. R12, MŽ16, N, LL123 ką užvyniotą nusukti, nuvyturti: Verpalus nuo lankčio nuvynióti KI36. Nuvyniók kamuolį siūlų, pamažink, neduok visą siuvikui J. An to reketuko uždedi tolką ir kuo gražiausiai nuvynióji Bsg. Jis nuvyniójo nuo kojų šlapius autus NdŽ. Tus bintus nuvyniójo, kamašus numovė i bėga šalin Kv. Baigus aust, tuoj nuvyniók audeklą nuo veleno Ps.
| refl. intr., tr. Š: Kap užkabino siūlą nuo špulios, tai ir nusvyniój[o] vekulys Pv. Ji nusivyniójo daug popieros i benešdama pametė Smln. Piemuo, prie pilkalnio beganydamas, perpiete ant jo viršaus kamuolaitį siūlų radęs, ėmė nuo to botagams nusivyniot LTsIV632.
2. tr. kuo apvynioti, apvyturti: [Belaisviai] buvo nurėdyti, kojos su zupermaišiais nuvyniótos Gsč. Vyžos su tokiais šniūrais nuvyniótos Žg. Vi̇̀ršininkas (kerdžius) su trūbu pūs, trūbas ilgas, su beržo toše nuvyniótas Akm. Kietai medį nuvyniójo, kad suaugtų Grž.
| refl. intr., tr. Brs: Milo autai aparoms nusivyniós lig to šmoto Pkl. Atgriotavo įnamio Melio karšinčius iš Pakarniukų alksnynės, iki kelių nusivyniojęs baltus autus apivarais M.Katil.
3. intr. vikriai nueiti, nubėgti: Ir Pikčiurnienė nuvyniojo pėsčia į Smeltę I.Simon.
| refl.: Nusvỹniojo kap gyvatė pakrūmiais Vlk. Vir vir vir nusvỹniojo kiaunė į medį Adm.
| Traukinys nulėks, nusivynios kaip žaltys laukais, giriomis I.Šein.
ǁ refl. užimti vingiuotą padėtį: Tas kelias nusivynió[ja] par mišką Rs.
4. tr. primušti, prilupti, nuvanoti: Nebuvo maža lupta, dabar reikt[ų] nuvyniót Slm. Nuvyniója, būdavo, užstovas kojas botagu Trgn. Aš jį kai nuvyniójau diržu, tai daugiau nebedūko Vžns. Nuvyniók botagu [piemenį] – tuoj pabus Ktk. Aš nubėgau į kanapes ir pasikavojau, bet atradęs gaspadorius vadžioms nuvyniójo Š(Brž).
pavynióti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; D.Pošk, M, L
1. kiek vynioti, pavyti, pasukti (ppr. į kamuolį): Vyniojus pavyniojus siūlus, vis pratrūkdavo: – Ką tu, seni, sumanei? rš.
2. žr. apvynioti 2: O vyrai kitoj pusėj pilki, tik kaklai jiems margai pavynioti S.Čiurl. Brolio pabalnotas, piršlio pažabotas, o to šelmos jaunikaičio karklais pavyniotas LTR(Trgn).
| refl. D.Pošk, NdŽ.
3. suvynioti į ritinį: Kartais su aguonums pavyniósi, cukrum pabarstysi [pyragą] Krž.
4. po apačia įvynioti: Paduok siūlų kamūliuką, pavyniósu špūlę – šniūrą meta Užv.
5. refl. pasiraityti: Kap jam pasivỹniojo po grynas kojas vijūnas Pns.
parvynióti intr. svirduliuojant pareiti: Vos vos į numus parvyniójo [girtas] Kal.
| refl. Ps.
pérvynioti tr. K, KŽ, DŽ1, pervynióti Rtr, KŽ; L, parvynioti M
1. iš naujo apvynioti: Skalnas per tą visą linksmybę tvirčiau pervynioja savo naginių apivarus K.Saj.
2. iš naujo suvynioti, pervystyti: Būdavo, pérvynioji vaiką – i miega Dglš. Kūminas išbėgs paveizėti, kunigas ar yr, jei yr, tą vaiką párvynios švariai i bėgs nešinys End. Reikė vis pérvyniot po raparacijai Drsk. Tik dabar jis kažkodėl rūpestingai pervyniojo kojas autais J.Balt.
| refl. tr.: Jis atsargiai sugrįžo į savo laužą ir persivyniojo sausais autais sudrėkusias kojas rš.
3. nuo vieno nuvynioti ant kito: Pérvyniok, Juozuk, siūlus į du kamuoliukus Mrj.
pravynióti tr. NdŽ kiek atvynioti kuo apvyniotą, suvyniotą: Pravyniók galiuką saldainio, aš nukąsu Užv.
privynióti tr. K, NdŽ, DŽ1; I, Sut, LL97
1. daug suvynioti, prisukti, pririesti: Ant šito verpsto tai privyniõs privyniõs siūlų Pb. Šeivelę privyniója siūlų ir įdeda į šaudyklę Všk. Merga rado juostą pakraštin ežero, vyniojo vyniojo ir privỹniojo to merga kamuolį (ps.) DrskŽ. Lininio, būdavo, mama priverpia, tokią megztuvę privyniója siūlo Srj. Mano motinytė turėdavo privyniótų išskrostų žarnelių plonų Užp. Autų privỹnioja ir tan vyžan indeda Kpč. Privyniójau [autų], i vis tiek atšalau [kojas] Klt.
| refl. tr. NdŽ: Čianai tokis virbalas, o an jo siūlo prisivỹnioja Pns. Prisivynióji pilną [klebetą] virvgalių, kol telpa Žlb. Kai aš plona, tai prisivynióju prisivynióju rūbų [žiemą] Klt.
2. daug susukti, prisukti: Pilna skrynelė kaliošų priguldyta, privynióta Ėr. Kočėlą privyniósi i brūžkuoji Krž.
| refl. tr.: Popierė[je] prisivyniójusi atsinešė pupikių Krš.
3. pritvirtinti, prisukti, pririšti: Vytim grebėstas privynióta Strn. Su vytikėm privynióji i pririši tus kūlius Krž. Kaip jau pavarsluos tus atvarslus i privyniós pri ratų rungo, arkliai nepabėga Kl. Privynióju virvele in obelį lašinių [paukščiams] Klt.
| refl.: Cigonas vėl ąžuolan grūdas prisvyniójęs, kad neiškristų žemėn Ign.
4. refl. prislinkti, prieiti, prisisukti:
^ Prisivyniõs Žalė (karvė) pri sieto Vkš.
5. prk. sutvarkyti, sudoroti: Tas bandinykas ir privyniójo tijūną Slm.
suvynióti tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. Q656, N, M, L, LL316,325,329 susukti, suriesti į ritinį, į kamuolį: Išdrikusius siūlus į kamūlį suvyniók J. Pakulas reik į kuodelį suvynióti Klp.
| Daro kuodelius, suvỹnioja, suspaudžia Dbč. Bekratant ans (kuodelis) toks paliekta ilgas, pasku aną suvynió[ja] End. Pasitiesi an suolalio [pakulas] i suvyniósi į kuodelį, ka nesusiveltų Kl. Kasos ilgos, aukštai an galvos suvyniótos Šmn. Suvỹniok meškerę ir nešk namo DrskŽ. Ka vinčiavos, jei mergė su vaiku yr, ta rūtų vainikelio nededa an galvos, šiaudų nusuka tokią grįžtę, suvynió[ja] Akm. Ažudengtė suriečiama, suvyniojama SD53. Suvyniotasis popierius I. Ištepa koše rugine [avikailį], suvyniója, kad ir vilnos būtų švarios Aln. Reikėdavo suvyniót [nakčiai] audeklą, iš ryto patiesi vėl Žg. Išbaltėm, rietimus tokiuos gražius suvyniojom, iškočėjom [drobes], tik stovėk ir žiūrėk Kpč. Anksčiau su rankom mindavom linus, paskui išaustus suvyniójam į ritulį i padedam Šd. Minkštą blynelį suvyniók i dažyk su smetonyte Klt. Kamuoliukais tokiais suvyniódavo te su vandeniu [šustinius] Jdp. Kapitonas liepė greičiausiai nuleisti inkarą ir suvynioti bures J.Balč. Supjaustom tokiais diržais [mėsą], palaikom sūryme, daugiau suvyniójam Pšš. Linus džiovina pirtė[je] ir paskuo anus iškula, iššukuo[ja] ir suvynió[ja] Pln. Suvynió[ja] [milo audeklą] i padeda par naktį nuvarvėti Kl. Aguonom nupylė, suvyniojo [pyragą], kai atrieki – aguonos tik stovi Klt. Suvyniók maltinius JnšM. Cibulių suvỹniojus numestie – peteliškės dvesia nuo gailumo Švnč. Kap išbąla [audeklas], tai suvỹniojam rietiman Lzd. Suvyniója kartom [naginių odas] į kokį kubiliuką i raugina Mšk. Rinktinė [paklotė], tik suvyniójus turėt (dėvėti gaila) Klt. O dangus atstojo kaip knygos suvyniotos: o visi kalnai ir salos iš savo vietų perkeltos buvo BtApr6,14. Ir skepeta, kuri buvo and jo galvos (regėjo) padėta ne su prastiromis, bet and šalies suvyniota and (kitos) vietos Ch1Jn20,7.
| impers.: Gavo priemėtį, ale tokį, kad sutraukia, suvynioja net kamuoliukan LTR(Kp).
| prk.: Visi pečiai užtirpę, ir žarnos dieglių suvyniótos Dbk.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Tą meisą susivyniósiam į popierių Pln. Vaikas išėmė iš burnos ir susivyniojo į skarelę kumuniją LTR(Pb). Šiaudų gniužuluką susvynióji ir iššveiti puodus, tai mazgotuviai vadinos Pv. Dimša susivyniojo savo žemėlapį ir rengėsi eiti V.Myk-Put. Kitas susivyniõs ir išeis su visu rietimu Alz. Tuojaus ištiesė tą staltiesę…, pavalgė, atsigėrė, Dievui padėkavojo, o tas jauniausias susivyniojo ją BsPIII154(Brt).
ǁ refl. susiriesti, susirangyti: Jos (gyvatės) susvynióta ir inlįsta [į pagalio tarpą] Dgč. Gyvatė susvyniójo ir kirs Gdr. [Gyvatė] kap kačerga guli susvyniójus Dg. Ana (gyvatė) buvo susivyniójus mazgu Lb. Kap susvynioję buteluky tokios didelės dėlės, tai persigando ir perejo tas [danties] skausmas Dg. Inėjo – tam name nieko nėr, tiktai didelė kirmėlė guli lovoj terpu paduškų susvyniojus LTR. Anas (ežys) susvyniõs, i šuva nieko nepadaris: nusbos lot i apleis jį Pb. Ežys prie peludės susivyniójo ant kamuoliuką, ir šuva jam nieko nebepadarė Skrb.
| Viena skieda susivyniótų, ir stogas varvėtų Lb. Pūrai yra garbiniai susivynióję, t. y. susiraitę J.
| prk.: Kad trauksiu, tai susivyniósi [iš skausmo] Dkš.
ǁ refl. susipinti: Ejau, kojos susivyniójo, kritau – ranką nulūžau Kv.
2. Sut susukti į ką, kuo: Tam ryzely suvynióti pinigai Nj. Vienai kvietinių miltų į skarelę įpylė, kitai lašinių gabaliuką, kopūstlapyje suvyniojusi, rankon įbruko J.Paukš. Skurlyje atsinešė suvỹniotus peilius – pjaus mane Bb. Tuos kiaušinius suvyniójom lukštuos: kur ploniau, kur storiau Užp. Silkę, būdavo, suvynióji į popieriuką i an žarijų pakepi Sdb. Dėdienė įdėjo lauktuvių: pusę kepalėlio iškepto šienapjūtei kvietinio ragaišio ir į skepetą suvyniotą neseniai spaustą sūrį V.Myk-Put. Viską susdėjau skrynelėn, suvỹniojau popieriun DrskŽ. Į popierių suvyniójus, didliai paliekta skani silkė, į anglis įdėta iškepta Žlb. Suvyniójam, surišam [marginamus kiaušinius] su skepetaitėm, ir būna visokios spalvos, margūs Kvr. Vieną pyragėlį ji suvyniojo vaikui P.Cvir. Suvyniók negyvą auksuos, sidabruos, tai anas supus ir mum dar susmirdins Ant. Nusivilko savo marškinius, muni suvyniójo, – pliko [vaiko] neneši par lauką Yl. Iš senų paklodžių, būdavo, padarai vystyklų suvyniót tą vaiką Snt. Ponai važiavo pro šalį, veiza, – vaikas skarelėse gražiose suvyniótas Lk. Ka ans (kūdikis) neišsiardytum, taip ankštai su ta pačia siaustuve suvyniósi, i gan Trk. Ans suvyniótas storai – ne tokiai nūsprogai panešti LKT54(Trk). Negalėjo vaiko merga išmaitinti, padėjo prie kelio suvyniotą P.Cvir. Vaiką suvyniója juosta [veždami krikštyti] Ad. Reikėjo vaikalį suvynióti taip ankštai kaip medelį Yl. Vaiką teip sau suvyniós, kaip kočėlą padirbs, suvyniós su tuo tatai valiniu Lpl. Suvyniótą mergaitę bovijau Dglš. Mun kai tik suvỹniojo [petį] – ir skausmą atleido Gr. Kojos į priegalį suvyniótos atdrungo, atšilo J. Margoj skrynioj pakavosiu, silkų kuskoj suvyniosiu LTR(Krtn). Ievos a karklo vytim suvyniója suvyniója, suriša [akėtvirbalius] Mšk.
^ Mergų pyktis kasoj suvyniótas Pnd.
| refl. tr., intr.: Susvỹniojau paklotėn vaiką ir nuejau linų raut DrskŽ. Susvỹniojus galvą guli DrskŽ. Šiltai susi̇̀vynioti ir gulėti išsitrynus Rdn. Būdavo, susvynióji vaiką, prisriši an nugaros ir tep eini grybaut Vrn. Mergiotę susvyniójus atsivijo jį iš kariuomenės Klt. Vaikus susvynióję, būdavo, i nešamės į laukus Tj. Pripratus šiultai miegot, susvynióju susvynióju Klt. Skaron tokion veltinėn susisupa, susivyniója ir važiuoja Vj. Žiemą su šlėdalėms ka važiuos, susivyniós kojas į šuneną Kl. Į skarmalus susivỹniojusi gulėjo Vn. Sermėgą išsineša ir guli rugiuos susvyniójęs Žl. Patalai tokie dideli, susivỹniok vi̇̀sas i gulėk Jrb.
3. DŽ suvartoti kam vynioti: Suvyniójau visus popierius į pipirus J.Balč(Dr).
4. refl. visu greičiu pašokti: Kad vyras būtų, rikteltų, tai cigonė tik susvỹniotų ir dingtų Srj. Tas mūs katinas tai ir gajus: rėžiau spragilu, o jis tik susvyniój[o] ir kap nuej[o], tep nuej[o] Al.
5. refl. vikriai susitvarkyti: Kap jūs greitai susvỹniojot Dg. Vienu rozu tik susvỹnioj[o] ir ištekėj[o] Nč. Greit susvỹniojau: in šę, in tę – ir kapmat namie Rod.
6. sumušti: Vai, aš tave suvyniósiu šita lazda PnmA. Suvyniójo piemenį vadelėm PnmA.
7. prk. įveikti, nugalėti: Aš jį visai lengvai suvyniojau Dkš. Tik tu jį paduok! Suvỹnios kaip šiltą vilną Dkš. Ta aną suvyniójo teip, buvo kaip balta vilna End.
| Anys tave kaip norės, teip suvyniõs Gdr.
ǁ pribaigti: Liga jį labai greit suvyniójo Vrn. Vėžys suvyniójo moteriškę Ūd.
ǁ Upt apgauti, apsukti: Suvyniójo merga berną Sml. Suvỹnios vyrą tos bobos, liks plikas kap tilvikas Prn. Suvyniojo grafą kaip šiltą vilną rš.
ǁ Vn įkišti į bėdą.
užvynióti tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. R, R40, MŽ, MŽ53, N, M, L, LL101 užsukti, užriesti ant ko: Ant viršaus kamuolio užvyniók siūlus J. Užvỹniota tokia virvė smaluota Vlkv. Tą skepetą jam užvỹniojau, užsiaučiau Jrb. Padarydavo iš liepos skūros [nagines], autus užvyniódavo Vg. An pirštų užvyniója [saują linų] ir šukuodavo Žb.
| refl. tr. NdŽ: Dabar jauni gudresni: šelkas ant nosių užsivyniója, įkiša nosis šelkose Mžš.
ǁ uždėti, užkloti: Užvỹniojo [žolių] anta žaizdos – i pagijo DrskŽ. Jeigu įsipjauni, mama paimdavo voratinklį, užvyniódavo, ka kraujas nebėgtų Pžrl.
| refl.: Sakydavo, kad negaliama eit par Žolinę [riešutauti] – gyvatė an kaklo užsivyniõs Dt.
2. kuo apvyti, apvynioti: Kartinė tvora vytim užvynióta Kp.
ǁ kuo apsupti, apvyturiuoti, apmuturiuoti: Nors skarele greitai užvyniók – ir tegul lekia Plm. Ažvynióta viduriai [po operacijos], skauda, negaliu Dgč. Reikia patrint [vaistais] ir žuvỹniot Rod.
| refl. tr., intr. J: Autus ant kojų užsivynióti KI125. Liepęs paimti tų savo plaukų pluoštą ir užsivynioti ant savo kairios rankos smiliaus LMD(Sln). Tada išvilko ji drapanas našlių, kurias nešiojo. Apsidarė skraiste ir užsivyniojo ir pasisėdo užu vartų BB1Moz38,14.

im̃ti, i̇̀ma (ẽma), ė̃mė K, Š; SD114, B, R, M
I. tr., intr.
1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emi̇̀, im̃k greičiau! Slm. Kam emi̇̀ tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Als. Im̃k žiupsnelį aguonų! Slm. Nereikia nieko rankosna im̃ti OG400. Ėmęs indelį vandens M.Valanč. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi Tat. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus Ds. Imtè (imkite) vaiką! Švnč. Im̃' (imk) tu pirma! Dsn. Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis JD1029. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę DvD7. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti JD1103. Vyrai imdavo rankosn aną dalį DP139. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (orig. impt) ėdesio DP33. Imt (orig. impt) nemaruonies rūbą DP33.
| Ima mane už rankelės, veda už stalelio (d.) Vlk. Ema už rankelių, veda ant seklyčią NS527.
| Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę Lp.
| Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! S.Nėr. Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim NS1078.
| prk.: Tų namų ugnis neims (nelies) TŽIV480. Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti Skr. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) Gs. Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Užp. Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį (d.) Eiš. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta)! Gs. Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus BPII459. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė KlvD246.
| Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus VoL294.
| Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) LB100. Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai Niem17. Jaunos mošelės vainiką ėmė JV684.
| Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) K.
| Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus CII169. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) Slm.
| Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti Jrb. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge D2. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę (d.) S.Dauk.
^ Imk tave velniai (sakoma supykus, keikiantis)! Vlkv. Imsia juos galai! Rod. Im̃ tau velniai! Ds. Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima J. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos)! B. Ima jį dievai! MŽ. Imai tave bala su tavo žirgeliu! JV1073. Pinigai imami (tikri, geri) R168. Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) Žem. Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) rš. Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų A.Vien. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim)! Skr. Pati iš savęs viską ima (prasimano) Skr. Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) I.Simon. Imkit ausin kalbą mano (klausykit)! Ch1Moz4,23. Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) Slm. Šiandie dvasią i̇̀ma, kai išeini (labai šalta) Pc. Vos prie jos durų prieini – kvapą i̇̀ma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) Skr.
| refl.: Im̃kis savo daiktus ir eik Kp. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! d.
| Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio rš.
| Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią SkvLuk9,3.
| Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? MP239.
| Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) Lš. Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis (ps.) Rš.
| prk.: Rūpinuosi, imuosi apie ką SD39.
2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt Tvr. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė JD1360.
^ Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave)! Slm.
3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas i̇̀mam (šieną pjaunam, vežam) Ad. Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius Dov. Metas im̃t apyniai Ėr. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių JV677.
4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį i̇̀ma? Skr. Ašmininkas žambis platesnę vagą ema Trk. Kam taip platų barą emi̇̀ (linus raudama)! Slm.
5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma Slm.
6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) Šts. Drabužiai maž teimti, tenešioti Dr.
7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima Lš. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų), o jis vienas varo Srj. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) Lb. Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius I.Simon. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti)! Alk.
| refl.: Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais i̇̀mas Rod. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau), mažne patrūkau Skd.
8. refl. intr., tr. pradėti dirbti, stvertis (darbo); ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus A.Vencl. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos), ar prie amato? V.Kudir. Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu R153. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti J.Jabl. Tu per daug emi̇́es, tai ir nepadirbi Slm. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai V.Kudir. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo Als. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies DP598.
9. refl. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis K.Donel. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais … paėmusi pieštuką, kiek pabraižo Žem. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą Ėr. Jis labai gerai emas Pmp. Jų visi vaikai labai i̇̀masi Rm. Jei nesiimsi̇̀ pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs Nč. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis), susirgo M.Valanč. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan Alv. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo rš.
10. refl. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Slm. Arklys ẽmas naravą Slm.
| refl.: Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) Jnšk. Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau Srv.
11. prk. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti (apie peilį, kirvį, žirkles): Gerai išgaląstas peilis i̇̀ma viską Snt. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima Srv. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą Vvr. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – i̇̀ma Rod. Mano dalgė vilkaplaukio nèima Pšl. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Švnč. Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti Mrj. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Sml. Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) Rdm.
| refl.: Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta), su klėbiniu jau emas Šts.
12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma Slm.
| Tamsi drapana greit dėmes ima Ėr.
13. kąsti (apie dažus), dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma Ppl. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema Ds. Prasti darylai: nèema Slm.
14. prk. dėti (į burną); valgyti (ėsti, ryti); gerti: Motina, kai ajerus geria, i̇̀ma cukraus gabaliuką į burną Skr.
| Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė Vkš. Net akimu (akimi) ima, kad valgo Arm. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau BsV94.
| Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo I.Simon.
| Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui Alvt. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs Alk. Ėmę apipenus (nuodus) DP40. Imk, švoger, burniukę (gerk), neužlaikyk! Skr. Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) V.Kudir. Baltai ẽma (valgo), juodai triema (šakalys dega, juodi angliai griūna žemėn) Lz.
| refl.: Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesi̇̀ima (nesivalgo) Prng.
15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko sp. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) Slm. Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų Slm. Mokslas ima pinigų Gs.
II. tr.
1. šaukti (į karo tarnybą); mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus Als. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Slm. Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus S.Dauk.
| Ėmė į ginklą (mobilizavo karui) S.Dauk.
2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei); rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus Alz.
| Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als.
3. vesti (į nelaisvę); areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę Als.
| Milicija nekaltų nèema Kp.
4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe rš.
| Imu, gaunu miestą SD41. Kiekvienas namas reikia im̃ti Kp.
5. prk. eiti (miegui, juokui); ištikti (pykčiui, baimei); paliesti: Monikos neėmė miegas P.Cvir. Dainuot ir šokti šiandien ima noras T.Tilv. Snaudulys i̇̀ma, eisiu gult Ėr. Šitokiu važiavimu miegas tik i̇̀ma, ir daugiau niekas Švnč. Šiandien miegas i̇̀ma, gali būti lietaus Pc. Jo miegas nèima OG82. Ka man juokas ėmė par talką KlvrŽ. Kad juokas ima, tai reiks verkt (priet.) Ds. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas JD1001. Baisumas, baugumas ema Šts. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę rš. Žiovulys i̇̀ma Pkr. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys Šts. Čiauduliai ẽma Šts. Rūpesneliai ẽma širdį Šts. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį V.Piet. Nuovargis ima J.Jabl. Neima jo dygliai Arm. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims (priet.) TŽIII372. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė rš. Mane zlastis ẽma KlvrŽ. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą Slm. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio Šts. Kai padirbi lauke, labiau i̇̀ma valgymas Ėr. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis i̇̀ma Vlkv. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus Ggr.
| refl.: Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) Skd.
III. tr.
1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi srš. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis BsPI11.
| Ar tave į prieglaudą neima? Ėr. Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj S.Dauk.
2. vesti (pačią); gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera A.Vencl. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) Trgn. Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik Užp. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė Srv. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka Prng. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų Skr. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti (d.) Pnd. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta (d.) Pnd. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji LB136. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka (d.) Kp. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu KlpD25. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę (d.) Dkšt. Iš to kiemelio mergelę ėmiau JV931. O Lemach ėmė sau dvi moteri Ch1Moz4,19. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą DP69.
| refl.: Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės Db. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą BM86. Jin i̇̀masi ū́žkurį Jnšk. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties Pc. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) MT222.
3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti)! Slm. Im̃k mane už berną! Gs.
| refl.: Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų TDrVII158.
4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją ž.
| refl.: Jį dabar paveikslu imkis J.Jabl. Tave imuosi šiandien už savo motiną brš.
5. savintis: Sakyk, kam jis i̇̀ma svetimą turtą K.Donel. Tai aš emù šitą skarelę Slm. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Ppl.
^ Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) S.Dauk. Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą Srj. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą VP20.
| refl.: Kad neturi, tegu i̇̀masi Ėr.
| prk.: Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių J.Jabl. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių J.Jabl.
IV. tr.
1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti Žem. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Arm. Darbininkai ėmė po grašį I. Jų vaikai geras algas mieste ẽma Slm. Kursai prašo, ima BtMt20,7. Imčia dalią PK586. Sąnariai … ima vienas nuog antro drūtybę VoK13. Idant imčia gerybę VoK48. Prašykite, tieg, ir imsite DP220. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė DP200. Man valia yra šita duoti ir vėl imti BPI349.
^ Imti geriau nekai duoti Ds. Duoda – imk, muša – bėk Krn. Duok anam pipirų, kad žirnių neema Šll. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) JD960. Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) Slm.
2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma Ppl.
^ Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) B. Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies VP18.
3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) Tršk. Grūdą vis i̇̀ma, o kiaulę ne visados Žlp. Gyvulius labai ėmė Sld. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis Kt.
4. nuomoti: Jie ima kambarį rš.
5. prašyti; reikalauti (parduodant); plėšti, lupikauti: Kiek imi̇̀, kupčiuli, už tą peilį? Alk. Jis pigiau ima už darbą Pt.
| Imu pinigus, mokestį R114. Toks man daktaras – tik pinigams imti J.Jabl.
| Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius] V.Kudir. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat B.Sruog.
6. euf. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio i̇̀ma Skr. Vagys tik akminį nèema Šts.
7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas M.Valanč. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs DP580.
^ Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia (smuikas) Vkš.
| refl.: Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas rš. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas A.Baran. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas A1885,37. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko Kltn. O tu kap čia ėmeisi? Lš. Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias Skdt. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Vrnv. Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė Ut. Iš kur itokis bernas ėmės? OG87. Nežinia, iš kur ėmės karpos Ad. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? (d.) Kb. Šventė … pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi DP507.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai i̇̀mas Al. Atolas gražiau i̇̀mas už pirmą žolę Srv. Ale va kap greitai žolė i̇̀masi! Al. Ir mun skaudulys pradėjo imtis Up. Pamidorai kad i̇̀mas iš kailio, tai imas! Pc.
2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo Šts.
| refl.: Alus jau i̇̀masi, matyt, gerai nutaikintas užduot Ėr.
3. refl. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis ps. Malkos jau ẽmas Slm.
| prk.: Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) rš.
4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną Slm.
| refl.: Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu Šts.
VI. tr., intr.
1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka rš.
2. refl. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom R19. Bernai i̇̀masi i̇̀masi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia Sml. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia Vad. Da tu nori su manim imtis? LB179. Mažesni vaikai bovijasi besiimdami prš. Einame imtis! Vrb. Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Alk. Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro BsPIV22.
3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės RD194.
| Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) JD193. Nežinau, katrie ėmė viršų Pn.
| prk.: Tiesa visuomet ima viršų rš.
4. refl. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos R135. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas Ldvn. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai LB179. Galinčius su levu girioje ėmėsi LTI14. Vyrai ėmės kaip jaučiai rš.
| prk.: Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros rš. Jis su smerčiu ėmėsi NTLuk22,44.
| Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi)! Sdk. Jis labai su moterim i̇̀mas (ginčijasi, barasi) Jnšk. Per visądien ėmės kap šunes Arm.
| Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) Mrk. Jis visados už mane i̇̀masi Lš.
5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi Vlk.
| Atėję pradėjo mane im̃ti Alk.
| Ją ẽma visi už bailumą Slm. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė), ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo Rod. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Rod. Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) Lš. Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą Skr. Aš imsiu jį nagan B.
6. loti, pjauti (apie šunis): Vidurnakty klausau, šunes kad i̇̀ma, kad i̇̀ma – paklydusį žmogų užpuolė! Brt. Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Sdk. Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių Gs. Kad i̇̀ma šuo, kad i̇̀ma, ir niekas neišeina pasitikti! Srv. Mūsų šuo labai kiaules i̇̀ma Lš. Ką čia teip i̇̀ma šunys? Ėr.
| refl. prk.: Kasdien anys i̇̀mas (baras, riejas) kap šunes Arm.
VII. tr., intr.
1. pradėti: Im̃ti kalbėti BŽ60. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų P.Cvir. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus rš. Pagaliau ir jie ėmė mokytis J.Jabl. Imk darbą dirbti! J.Jabl. Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios Žem. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau Grž. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Jrb. Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt (d.) Kp. Pustyt im̃s Pc. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t Skr. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta J.Jabl.
| refl.: Ėmėsi pelėda taip save girti JD593. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo Ggr.
2. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo staigumui, stiprumui, netikėtumui reikšti: Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? P.Cvir. Tujau ėmęs sušukau Žem. Ėmiau išlipiau žemė[je], prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių BM145. Ėmė ir pasakė Slnt. Jis ima pareina namo Lkš. Ema ir atima pačiai pinigus Plng. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo Šts. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Jnšk. Ẽma durys ir atsidaro Šts. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi Dg.
| refl.: Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny S.Dauk.
◊ im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą Slm.
| Emù astrus (astrų sėklą) Slm.
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Slm. Baikit valgyt, bo aš stãlą emù! Ppl.
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas) Slm. Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis) Slm.
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti J.Jabl.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią rš.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu Vb.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t Slm.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Upt. Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau Gdž.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t Ppl. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia! (d.) Slm.
im̃ti pi̇́eną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: pi̇́eną emù Slm. Do trys puodynės liko im̃t Slm.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai]! Slm.
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ar ėmė karvė jautį? Šts. Ale kas yr, ka (= kad) ana (kiaulė) neema kuilių? KlvrŽ. Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) Šts.
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių Plng. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t Trgn. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok)! Slm. Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį Mš.
| Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas M.Valanč.
| Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! M.Valanč. Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! K.Donel. Imkis ben biskį proto, ką šneki! Vvr. Bent dabar reik imties proto (susiprasti) S.Dauk. Imkis proto vieną kartą! Skr.
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti! Šts.
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė (dial.) tr.
1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė Als. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu Šts. Man miltų añtėmė daugiau Krtn. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) Šts.
2. refl. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones I.Simon.
3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos Šts.
4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką Šts. Visi tą mažąjį añtema Šts.
| refl. tr., intr.: Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs Šts. Ant žmogaus pratekusio visi antsi̇̀ema, t. y. kaltina J. Ar vienas Juodeikis beantsiema KlvrŽ.
5. pradėti: Añtėmė muni varginti Dr.
| refl. tr.: Vyras pačią antsiėmė pjūklyti Šts. Antsiimk mane lojoti už ką norint S.Dauk.
6. refl. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti Nt.
7. refl. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules Šts.
| Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs LC1886,8.
apim̃ti, àpima (àpema, api̇̀ema, api̇́ema), àpėmė (api̇̀ėmė, api̇́emė) J
I. tr.
1. SD197, K kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik Bsg.
| prk.: Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) Šts.
2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) K.
3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu SD197. Ką turiu apėmus, tai mano Mš. Neim̃k tiek, kiek neapi̇̀emi (neapi̇́emi)! Slm. Apimk mane rankomis savo! I. Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapi̇́emu Slm. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu Žž.
^ Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) Lp. Žu stalų sėdi ponai – visi neapimami̇̀ (labai stori, drūti) Vlk.
| refl.: Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) Šts. Saujo[je] apsiėmusi benešanti taboką Šts.
4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai BsPIII72.
| Seniai yra žeme apimtas (miręs) SGII64.
5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema MKr246.
6. refl. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti Krtn.
7. refl. J, M, Š pasižadėti, sutikti (ką padaryti); įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti P.Cvir. Apsiimu, ant savęs imu R266. Nenoriu, neapsimu to R96. Aš apsi̇̀ėmiau (pasižadėjau) žinią duoti KII303. Aš esmi apsiė̃męs keliauti KI534. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė S.Dauk. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Krtn. Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti Up. Jis neapsiima mums padėti kulti Klvr. Neapsima padaryt Lp. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) Skr. Šunys apsiėmė vergauti žmonėms M.Valanč. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti StnD17. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu rš.
| Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti I.Simon.
| Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti PG. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor KII78.
| Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) BbSir13,12.
| Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė MP148. Apsiimu ko ažu kitą SD440. Apsiimu kam SD200.
II. tr.
1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio Šts.
2. paimti (į nelaisvę); užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią Tat.
| Piles apėmė S.Stan. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus rš. Italijos karumenė apėmė Rymą VŽ1905,210.
3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią S.Stan. Apėmė valdžią jo sūnus Gmž. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti V.Kudir.
| Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) Tat. Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius EncIX18.
4. dial. psn. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę BM209. Apėmė namus, vedė sau pačią Rp. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę M.Valanč. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas Ašb.
5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius brš.
6. Srv pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti J.Balč. Jis baimės àpimtas KBI13. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės J.Balč.
| Miegas api̇̀ėmė, ir atsiguliau Ut. Vaiką miegas àpėmė Ml. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi Ėr. Kad api̇̀ėmė mane miegas, tai nors mirk Ds. Ją apimdavo tingulys rš. Per šilumas mane baisus tinginys àpima Gs. Buvau skausmo apimtas rš. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) Skr. Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas Bru. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį Tat. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) Brt. Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą rš. Mane apėmė pyktis Lš. Jį apėmė pykčio jausmas rš. Žmones apėmė panika rš. Prakaitas apema (išpila), kad adatą nulauži Šts. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias Šts. Šilima apėmė (išmušė, sušilau), lig išpasakojau visą pasaką Šts. Žvilgsnis nerimo apimtas rš. Jį apėmė gobšumas rš. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) rš. Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį M.Valanč. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka KII223. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė Rs. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis BsMtI13. Užmiršti jausmai apėmė dūšią V.Piet. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė BPI191. Išgąstis apėmė sargus Mž277. Liga apimts BPI191.
III. tr.
1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk J. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo Skr. Numeliai buvo apimti Šts. Apėmė artimam mieste namelius BsPII84. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno Pl. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam Šts.
| Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo Skr.
2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor B.
3. refl. tr. apsikrėsti, prisilipdyti (apie ligą): Karpas visuomet apsi̇̀ima Trgn.
IV. tr.
1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį rš. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius sp. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą rš. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį rš. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas rš. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima Lš. Tamsybės apėmusios žemę turėjo Tat. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) rš. Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti rš. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) rš. Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) BŽ160.
2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos) Bsg. Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) Rs. Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos Ml. O gerai paskėlė, api̇̀ėmė, bus gera duona Ut.
V. tr.
1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu Lš. Ma[n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s Alk. Žvėrys jau paukščius apima (d.) Nm. Mus jis du kartu apėmė (puolė), o mus nė vieno neužmušė BsPII259.
| prk.: Trys pjovėjai, ir tiek rugių perdien negalėjo apimti (įveikti, nupjauti) Lš.
2. suvaldyti; apraminti: Negaliu tą eržilą apim̃t Žal. Kas juos apim̃s tokiuos išdykusius vaikus! Gž. Na, kap tu ten àpimi tuos vaikus? Alk. Ta žmona nelabai (nedaug) jį apima Vlkv. Mūs vaikai toki išdykę, kad niekas jų negali apim̃ti Brt.
| Plati gaspadorysta – sunku apim̃t (sutvarkyti) Žal.
3. nuraminti: Išlaistykit man kelelį, kad anas nerūktų, ir apimkit motinelę, kad ana neverktų (d.) Tvr.
VI. tr. būti nelaisvam (neturėti laiko); susilygti (kokį darbą atlikti): Žmogus àpimtas, neturi laiko Žlp.
| refl.: Jis tada apsiėmė darbo kitam sodžiu[je] Upt. Pas mus jau berniokas apsimė (sutiko už algą tarnauti) Jnšk. Vėl apsi̇̀ėmė avelių ganytų BM52. Žmonės, kuriems jis buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti J.Balč. Jis didžiu daiktu apsiėmęs yra KII326.
◊ apim̃ti jáutį (ãviną, kui̇̃lį, óžį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Apėmė jautį – būs vesianti Kl. Žalionė (žaloji karvė) apėmė jautį Skd. Ta karvė yr neàpemanti jáutį Krtn. Ir mūsų žiemmitė apėmė jaučius KlvrŽ. Ožka mūsų ožius apė̃musi Plt.
apsiim̃ti su jáučiu (ãvinu, kui̇̃liu, óžiu) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Varom kiaulę jau pri trečio kuilio – neapsiema, ir gana Bržr. Karvė apsiėmė su jaučiu Eig.
atim̃ti, àtima (àtema, atàema), àtėmė (atàėmė) tr.
1. ką iš ko išplėšti, išveržti: Atim̃ti parsimetęs atimsi, bet induot neinduosi Dkš. Iš žmogaus možna atim̃t, o neseka insiūlyt Lp.
| refl.: Atsiim̃k, kas tavo K. Liepė atimtis (pasiimti atgal) pinigus BsPII26. Tavorą atimtis, o pinigus sugrąžinti Jzm.
2. atitraukti; pašalinti: Atim̃k (atitrauk) koją – tik nesugriuvau Sdk. Tarpai tarp kolonų paprastai užstatomi atimamomis sienomis rš. Ar žirnius atimk (pašalink), ar kiaulę paimk – abiejų neteksi Slnt. Arba gyvulį užmušk, arbą iškadą atimk Tr. Akmuo buvo atimtas nuo kapo SkvJn20,1. Viskas nuo stalo buvo atimta (nukraustyta) BsPI41. Kai kada ir bobų vaistai pamačija – vagi, kaip ranka ataėmė tinimą Ut. Ot pridėk šito tepalo, tai pamatysi, kaip greit sopę atim̃s Ds. Tik išgėrė [vaistus], ligą kaip ranka atėmė Lnkv. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima V.Kudir. Ir tą pačią sveikatą àtima kaip su ranka Krtn.
| Nukertu, atimu R10. Visi beržų drūtgaliai atimti Ėr.
| prk.: Pirma protą àtima, paskui pinigus Ėr. Afektą nopykantos idant nuog jų atimtų DP18.
^ Atimu žodį iš burnos (susilaikau kalboje) B. Velnias tave atimtų taip baisiai dejuoti! Žem. Kad tave tūkstantis peklų atimtų! Dr. Kad tavę paraliai atimtum! J. Velniai kur atim̃tų, tai smagiai pasijuokiau! Skr. O kad tave, kumpi, kelmai atim̃tų! Skd.
| refl.: Viens vieną, kits kitą atsėmė (atsiėmė, pasiėmė) Vlkv.
| Durys neatsidaro, taip atsiima [be pakabų] Mrj.
| prk.: Kiba mano vaikeliam protelis atsi̇̀ėmė Lp.
3. paimti, pasiimti: Sūnus visus àtėmė (išsikvietė pas save): ir brolius, ir seseris, ir tėvus Skr. Atimk tą nedorą karalių! PP23.
| prk.: Dievai, atimki šelmį bernelį – našluže benašlaučiau JV785. Atėmei tėvą ir motinėlę, atimk ir mane šią našlaitėlę (d.) Grž. Oi žeme, juoda žemele, atėmei matušę, atimk ir mani! (d.) Žem. Verčiau mane [, Dieve,] būtum atė̃męs į jo vietą (verčiau aš būčiau jo vietoje miręs) Skr. Neatimk manęs iš šio svieto viduj dienų mano Mž475.
| refl.: Atsiimk tą savo vaiką: jau jis man nusibodo nešioti Šn. Mažesnę seserį atsiėmė Db.
4. R8, M paimti, nusavinti: Kas čia mano kiaušius àtėmė? PP12. O švogerėliai, balti broleliai, atėmė žirgužėlį, įvedė į stainelę JV36. Ir atėmei tiemdviem (iš tų dviejų žmonių) tą meitėlį J.Jabl. Jam àtėmė visą turtą BŽ230. Vis ką gerą radę atėmė M.Valanč. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė BsPIV52. Jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Tu iš meilės vis esi man davęs ir atpenč nuog manęs ataėmęs Mž434.
^ Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą (tegul viskas prapuola)! Rz, S.Dauk. Jis pagatavas (pasirengęs) iš ubago terbą atimti (jis godus) Lnkv. Neatimk nuo ubago lazdos – šunes papjaus Krk. Atėmei, Dieve, karvę, tai pasiimk ir ožką (tegul viskas prapuola) Užp. Beatimsi iš žąsino avižas (ką davęs, nebesugrąžinsi) Škn. Iš šunies kaulą neatimsi Bsg.
5. suvalyti, sudoroti (javus, šieną): Cibulius nurausiu, į terbeles sukimšiu, ir bus iš po kojų àtimta Skr. Ar javas, ar vaisius – sykį laikas atėjo atim̃ti, turi atim̃ti: paskui gadinasi Skr. Geriau, kap visus dobilus gerus àtimi Kt. Negalėjo atimti vasarojaus [per lietų] Žr. Atėmus javus, ražienas aparti rš.
6. pareikalauti; užimti (laiko): Mano dalykai man visą laiką atima J.Jabl. Daug laiko Aldonai atimdavo komjaunuolių būrys, mugės paruošimas ir visa kita rš.
7. pašaukti, paimti (į karo tarnybą): Man sūnų atėmė į žalnierius Plng.
8. daryti nejautrų; suparalyžiuoti; apsvaiginti: Visą pusę jo atėmė R. Koją atėmė paralyžius rš. Jis pajuto savo rankas ir kojas jau nutirpus, tarytum kas jas atėmęs būtų rš. Man dažnai atima visą kūną, jau tik kas negerai yr vidury (viduj) Skr. Kai išgeri tų liekarstų, tai atima ir rankas, ir kojas Upt. Tas vynas toks stiprus: mun atėmė visus kaulus Plng. Ag aš negi girtas, visą protą tebeturiu, ale vot rankas, kojas atàėmė, ir nebegaliu paeit Ds. Paralyžiaus atimta, Nastelė išgulėjo 36 metus Šts. Banaitienei viena ranka atimtà ir sutinus Pc. Atėmė ir rankas, ir kojas – nebevaldo Lnkv. Jy labai serga: pusė atimtà (nebevaldo vienos kūno pusės) Slm. Kojas àtėmė, nebegalėjo vaikščiot Ėr. Jam atėmė žadą (jis nebegali kalbėti) Sv. Atėmė kryžkaulį kumelei Šts. Gal gripą turiu, kad atėmė skonį Lš.
| refl.: Teip atsi̇̀ėmė kojos visai (negaliu vaikščioti) Plv. Bėgtų boba, bet kojos rankos atsiėmė V.Piet. Jis tep kap atsiėmęs šiandien Srj.
9. gauti: Už savo nedorus darbus teisingą užmokesnį atėmiau M.Valanč. Prašykit, o atimsite brš. Atėmęs tokią žinę, patsai nenorėjo nėkaip tikėti S.Dauk. O kada pasibaigė metas, atėmė algos dvylekį BsPIV24. Jei gerai darysi, atimsi užmokesnį S.Stan. Idant kožnas pagal savo gyvenimą atimtų algą BPII525. Kas teisu bus, atimste VlnE33.
| refl.: Atsiimsi (būsi nubaustas), vaikeli, kada nors už savo nedorybes rš. Nale (= na, ale) jis nuo jos ir atsims Šn. Atimsitės rytoj Šatėse (jums atkeršysiu)! Šts. Ele, sudraskei sąsiuvinį – atsiim̃si! Skr. Kai parvažiuos tėtė, tai atsiim̃si diržų už išdykavimus Gs. Na, tu už šitą darbą gerai nuo tėvo atsiimsi (gausi mušti)! Brt. Bernai ilgą popietį sau atsiėmė (ilgai po pietų miegojo) Jnšk. Padielnyką atsiimti (iš sekmadienio pirmadienį pagiriomis sirgti) Grž.
10. nupirkti: Atvežkiat visus viščiukus, aš atimsu Up. Jei man būtų tikęs, tai aš būčiau iš jo atėmęs už kokius dvidešimt rublių Lk.
11. daug paimti už darbą, nuplėšti: Dvi skrandas pasiuvo, šimtą keturiasdešimt rublių àtėmė Skr.
12. pavogti: Jekė su klasta slaptoms Katrynos àtima ražą K.Donel.
13. atskirti; nutraukti, nujunkyti (žindomą vaiką ar gyvulį): Atimu, atskiriu SD208. Per anksti ir negerai vaiką nuo savęs atim̃t Ds. Kumelys sušiuro, kaip atėmiau nu kumelės Šts. Atimk teliuką nuo karvės Ėr. Būtum jau seniai atė̃mę telioką, kad nemislytumėm veislei laikyt Ds. Levas atimtas vaikus (nuo levo atėmė vaikus) WP217.
^ Bliauna kaip telias, nuo karvės àtimtas Mrk.
14. sunaikinti; panaikinti, uždrausti: Yra tokių vaistų, kai užduoda karvėm, tai iš kitų [karvių] atima pieną Gs. Raganiai karvėm pieną atimdavo, avelėm vilnas sumažindavo Ob. Ir atėmė (pašalino) gnusus nuo Paraono CII927.
| prk.: Aš tau kalbą atimsiu, kad tu nesisakysi LB198. Ir atėmė (nuplėšė) tavo šlovę, visą gražumėlį (d.) Kpč. Protą atim̃ti BŽ22. Visoki laimė yra jiems atimta Blv. Ir atimčiau ligas iš jūsų tarpo Skv2Moz23,25. Ans nor martės (= marčios) sveikatą atimt BzF40. Liga ataėmė iš žmogaus energiją rš. Ka užspiegia tokiu plonu balsu, tai ma[n] visai atima balsą (negaliu giedot) Gs.
| Atimu, pametu įstatymą R35.
| Iš jo paskaitą atàėmė, nebedavė skaityt Slm.
| Linksmybės … niekas jau mumus … notims DP215.
| Grafas atėmė sau gyvybę (nusižudė) rš. Ir dėl to norėjo atimti gyvenimo (nužudyti) A.Baran.
15. atskaičiuoti; sumažinti: Nuo viso skaitliaus nutraukiu, atimu, atrokuoju R13. Atimti vieną atkarpą iš antros reiškia sudaryti tokią naują atkarpą, kurią sudėjus su atimtąja gautume tą atkarpą, iš kurios buvo atimta Mš.
^ Kas tas per daiktas: kuo daugiau atimsi, tuo didesnis bus? (duobė) I.Simon. Kad pridedi, lieka mažiau, o kad atimi, lieka daugiau (pridenk žiburį ir atidenk) Šl. Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl.
| refl.: Daug vingio atsiema einant tiesiáu Šts. Tiesiau važiuojant, žinoma, vingis atsiema (atsimeta) Šts.
16. refl. mirti: Laukėm laukėm per visą naktį, niekaip ligonis neatsiima Vdšk. Baigdamas tuos žodžius, atsiėmė Gmž. Jau vienas atsi̇̀ėmė, tuoj gal ir kitas Mlt.
17. refl. atsitraukti, atšalti: Jie kažkaip nuo mūs atsiėmę Prl. Nuo pernai metų Tamulioniai nuo mūs atsiėmė Prl. Kas tu nūnai tep atsiėmęs (nenusiteikęs) dirbi?! Nmn.

×daim̃ti, dàima, dàėmė (hibr.) tr. ppr. su neiginiu nepaimti kiek reikiant: Dračka (užrėžimas, žymė) kai kur perimta, o kai kur nedaimta Dv.
įim̃ti, į̇̃ima (į̇̃ema), į̇̃ėmė tr.
1. įgriebti; paimti: Kiek riešučių į̇̃ėmei saujon? Slm.
| refl. tr., intr.: Lapė nešės lapytį insiė̃mus (dantimis paėmusi, įsikandusi) ažu kaklo Dv.
| Jis augdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs (įsirausęs, įsikabinęs) medelis V.Myk-Put.
| prk.: Į širdį įsiėmė alkanos šaknys V.Myk-Put.
2. įdėti, įsiurbti (į burną); suvalgyti: Vos tik į̇̃ėmei arbatos į burną, turi vėl išspjauti Užv. Įemu druskos ir gargaliuoju Šts. Į burną nieko negalėjau įimt Vlkv. Per visądien nei kąsnelio duonos neinėmiau nastruos – nesuvalgiau Vrnv. Jis sveikas: gerai į̇̃ima į save Skr.
| Per didelis stikliukas, negali įim̃t (išgerti) Skr. Aš jau buvau drūčiai įėmęs (įgėręs) ir nebepastovėjau ant kojų Skr.
| refl.: Tos šaunios žolės (vaistažolės) lengvai įsiima (nešlykštu gerti) LC1879,10.
3. įsmaugti, įtraukti, susiaurinti (drabužį): Nesiūk tik tep maišiškai, ale įimk šonus! Alk. Jakutė ties viduriu įimta, tai nereikės prie jos nė dirželio Gs. Pasiūk sermėgą, per liemenį į̇̃imtą Alk.
4. įsiminti, įsidėmėti; išmokti: Reikia stiprinti atmintį jau tuomet, kada ji yra gebsni nedaug ką įimti rš.
| refl. tr.: Ji viską sunkiai į galvą įsiima rš.
| Kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir versliją S.Dauk.
5. refl. tr., intr. įprasti: Įsiim̃k tik teip sakyt, ir turėsi paržodį Srv.
| Insiėmė kokią durnystę galvon, ir pliauškia Ut. Insiėmė kai šuva nuo metų lot Vj.
6. refl. tr. prk. prisigydyti, įsisavinti: Jaunuolė tarytum įsiėmė visus geriausius jausmus, mūsų liaudies išpuoselėtus sp. Ksaveras vis sąmoningiau įsiėmė Kauno įspūdžių į sielą Vaižg. Prisiminė jaunystė ir jos giedros, skaisčios akimirkos – tos, kurias siela įsiėmė ir saugojo rš. Moksleiviai privalo savintis ir įsiimti visa, kas žmonijos pelnyta rš.
7. surinkti, pelnyti (pinigus): Jis daug piningų įrinko, į̇̃ėmė KI508. Kursai daug įima, turi ir didelius išdavimus prš. Kokios žemės įimami̇́ejie (perkamieji) piningai KII4. Jos augintinis buvo … daugiau pinigų išdavęs nekaip įėmęs BsV107. Jis jau daug įėmė pinigų (avansu išėmė) An.
8. įsiskolinti: Esav įėmusiu už butą, kaip beišsimokėsiav? Šts. Skolės iñėmė Ln.
9. pirkti išsimokėtinai: Javų daug į̇̃ėmė uošvis ant bargo J. Daug visokių prekių įėmiau sankrovoje Š. Jau už kokį šimtą įėmiau Alk.
| refl.: Lig galui mėnesio daug įsi̇̀ima prekių krautuvėje Š.
10. refl. įsidegti, įsigalėti (apie ugnį): Ugnis ėmės ėmės ir insi̇̀ėmė, dabar jau gerai dega Ds.
11. apkepti: Juk jin (duona) įimta Bsg.
12. užkariauti, paimti; laimėti: Miestą įim̃ti KII88. Vokiečiai norėjo inimtie žemę, ne žmones BsVVIII. Užpuolė sultono vaiskai miestą Tacca ir jį su šturmu įėmė I.Simon. Pilis buvusi netoli Vilniaus, kurią kryžokai 1393 m. norėjo įimti A1884,38. Rymą įims jo priešininkai A1885,86. Pilis neinimama būsianti LTII514.
13. užimti: Ir Lietuva yra inėmusi menką [pasaulio] dalelę LTI565.
14. įveikti, nugalėti: Tokia boba kap melnyčia, ir jei su ja susiimtai, tai kažin ar inimtái Alv. Jau aš savo draugų neinimu Kls. Aš jį lengvai iñimu Lš. Šitą meškos inimt negalėjo, jį levai … sudraskė LTI22. Spiečių leisk per vilko gerklę – jo jokios bitės neįims! Vlk. Kazys savo brolio neinims Vlk.
15. refl. tr. pradėti dirbti, užsiimti: Kokį norintis darbą įsiimti S.Dauk.
išim̃ti, i̇̀šima (i̇̀šema), išėmė tr.
1. ištraukti; pašalinti: Išim̃k iš akies krislą J. Tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliuką iš balos BsPII128. Atklapos (kamanų dalys) yr išimamos [važiuojant] ir įdedamos [jojant] Rt. Duoną iš pečiaus išimti (ištraukti) KI145.
| prk.: Gražiai išema (išskiria) vikus iš miežių [trejeris] Pl. Sėmenai, linai trąšas [dirvos] i̇̀šima Skr. Kai įlenda liga, tai neišimsi Jnšk. Argi aš tau išimsiu sopulį? Lp.
| Išėmėme (išlupome) kuprą, pripylėme pupų NS695. Mes išimsim (išgriešime) akis JD410. Skerdžius išėmė (iškėlė iš lizdelio) mano vaikelius JD552.
| Bulvių išėmei (išvertei) krūmą, tai vanduo tik gur gur Ss.
| Plauksiu jūres maružėles, aš išimsiu (išgriebsiu iš vandens) žiedužį JD1127. Kaip išimsiu žiedelį iš jūružių dugnelio, perstos visi kalbėję Niem26. Antelės išims man vainikėlį FrnS127. Mėsą iš puodo išim̃ti, lizdą išim̃ti, bitis išim̃ti KI145. Nėra kada grūdai iš pečiaus išema (išsemia) Ds. Aš, atėjus namo, neguliau, išėmus pečių kūriau Klt. Iš rūsies i̇̀šėmė bulbes J.
| Tu išėmei ger gyvatoj savoj (tau gera buvo gyventi) DP272.
^ Ant delno širdies neišimsi (jei netiki, neįtikinsi), piktiem žmonėm nasrų neužimsi (pikti žmonės vis ką pikta kalbės, jų nenutildysi) Ašm. Nupjauk galvą, išimk (išplėšk) širdį, duok kalbėt (birbynė, plunksna) B. Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo širdį išėmus parodyč A.Baran. Ką prastas įdės, nė geras nebišims (kai gausi mušti, reiks kentėti) Plt. Ką mes įdėsim, ponas neišims (gausi mušti, nepadės nė pono užtarimas) Žem. Bėga kaip akių i̇̀šimtas (bėga skubėdamas, nieko nežiūrėdamas) K.Būg, Šd, Slv.
| refl. intr., tr.: Turi išsiė̃musius (išsiė̃musis, išsiė̃musi) J. Per žiemą visas galas dobilų išsiima (daržinės galą sušeriame) Jnšk. Išsiim̃k pats, aš negaliu Kdl. Išsiim̃k peilį Sld. Išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių rš.
| Išsiėmiau porą šimtų rublių sidabru M.Valanč. Vienądien įdedami pinigai (į kasą), o kitą išimami̇̀ (atgal paimami) Žal.
2. išgelbėti, išvaduoti: Teatmen Poną savo Kristų iš numirusių prisikėlusį ir norintį bei galintį jį iš tos bėdos išimti BPII40. Aš juos iš smerties išimsiu BPII8. Idant mus išimtų ižg prakeikimo DP5. Idant mes … galėtumbim išimti būti Mž174.
3. išvalgyti; išgerti: Kai padirbi, tai pusbliūdį išimi lengvai Vl. Kaip griebė, tai visą stiklinę iškart išėmė Žal. Įpuolęs į karčemą, išėmiau malką Grg.
4. išnaikinti; išdildyti: Išim̃ti dėmes BŽ77. Spalvas išim̃ti BŽ23. Karštas vanduo visa ką i̇̀šima Trgn.
| Da ne visą várputį i̇̀šėmei (išakėjai) Kt.
| Gilią duobę i̇̀šėmė Ėr.
| Žuviai vidurius i̇̀šėmė Rm.
| Dantį i̇̀šėmė (ištraukė) Rm.
| prk.: Pragyt pragijo, bet sveikatą išėmė Prng.
5. išskirti: Neišema pasukų, ir yr greitasviestis Šts.
| Sako, kad išims [iš susisiekimo] šitą autobusą Krsn.
6. išlyginti: Pardžiūvus skarelė – neišima rukšlių [laidynė] Sml.
| prk.: Pabuvęs vieną mėnesį pas mane, išėmė jis garankštes (pariebėjo) Lš.
7. išmokti; pasisavinti; nukopijuoti: Mano kalba neprigimta: iš kitų šalių, pusių žemaičių išimta LTI514.
| refl. tr.: Durną madą išsiėmei neit gult iš vakaro Sdk. Kokią jūs madą, vaikai, išsiėmėt vis vienas kitą draskiotis? Ds. Po žodį išsiimsi (prisiminsi), ir bus graži [daina] Ad. Raštą [audeklui] buvau išsiėmusi nu kaimynės Dr.
8. iškirsti, išpjauti, išgriežti: Kalaviją išimu SD41. Va, čia kiek išimsi, ir bus gerai Mlt.
9. išpildyti (drabužį, autuvą); tikti matui: Platumas nei̇̀šima ilgumo Ėr. Man per erdvą žiponą pasiuvo, aš jo neišimu Lš. Aš šituos kailinius gerai i̇̀šimu Brt. Kur tau jis išims tokią mierą! Ds. Jo siuvimus visada labai gražiai i̇̀šimu Dl. Pečius kailinių dėlto i̇̀šimi, nor neišrodai storas Alv. Da ir ãnas gerai (kaip reikiant) šitų kalniokų nei̇̀šima Trgn. Tu, vaike, dar mažas, dar tėvo kelnių neišim̃si Ml. Ne kožnas sūnus tėvo išsegtą išima Rod. Šituos pavalkus išimdavo Sartasai Sdk. Jo koja neišima čebato Iš. Vaikas dar neišima tėvo batų Pbr.
10. iššaukti, išmobilizuoti; išrekvizuoti: Išėmė į karą visus vyrus Šts. Į vainą išimti̇̀ vyrai Gs. Nebėr arklių, visus i̇̀šėmė [kareiviai] Ėr.
11. gauti; paimti iš anksto: Kiek ans iš tos pasėlės i̇̀šima, o netura ir netura piningų Plt.
| Berniokui buvo 400 algos, du šimtus i̇̀šėmė, da du liko Jnšk.
12. išpirkti; nupirkti: Žmonės apstojo ratus ir kaipmat išėmė visus paršus Ėr.
| Paprašyk, kad bilietą išim̃t Trgn. Nuėjo stotin ir i̇̀šėmė bilietą Slm.
| Išimk alaus tuziną, aš pagydysiu tavo švykštulį Ggr. Išėmė ans ir antrą pusbutelkę – beturįs piningų Šts.
| refl. tr.: Nuėjom stotin, išsiėmėm bilietus Viln. Aš išsiimsiu bilietą Ut. Ar jau bilietą išsiėmei? Krtn. Jurgis su savo draugu išsiėmė degtinės butelį ir pradėjo gerti rš.
13. išreikalauti: Išėmė iš mane mokestį Srj.
| refl. tr.: Išsiimsiu išimtinę ir eisiu į miestelį gyventi Vkš. Butą pragėrė, beišsiėmė išimtinę Šts. Išsiėmė arklį, karvę ir gyvena karšybo[je] Lnk.
14. euf. pavogti: Jam bažnyčioj pinigus iš kišenės išėmė Jnšk.
15. išskirti, daryti išimtį: Klausykitės tada visi, neišemu nei vieno ir visiems sakau Sz. Visas salas mes gerai žinome, tai tiesa, bet išėmus Šventąją V.Piet. Išėmus vieną mirtį, nėr ant šio pasaulio nieko be vaisto DP522. Visas žmones mylėt liepia, o nieko ižg čia neišima DP528.
išimtinai̇̃ Žmonės … tebesitenkino beveik išimtinai maldų knygomis ir kalendoriais rš.
| refl. tr.: Par nedėlią vieną dieną išsiemu, neitu pri darbo Šts.
◊ medų išimti pažiūrėti, iškopinėti bites: Išimu medų SD259. Dar kiti labai gudriai nora daryti, ir medų išema pirm šilų žydėjimo S.Dauk. ×
ant parankos išimti už užstatą laikinai, iki teismo iš kalėjimo išvaduoti: Sėdėjo kalėjime, dabar tėvas išėmė ant parankos Ėr. ×
mierą išimti išmatuoti: Vesiuos pri siuvėjo, išims mierą, suknę juodą pasiūs Žem. Jis atėjo mūs langų mieros išim̃t Lš.
nuim̃ti, nùima (nùema), nùėmė
I. tr.
1. pašalinti; nutraukti: Pūtė toks didelis vėjas, jog reikėjo nuimti visas bures J.Balč. Medinis tiltas, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas rš. Nuėmė jam pančius SkvApD22,30. Nu stalo nuimti B. Nuims šinkorka kepurėlę JD1040. Man vis vien kai kaltūną nuėmė, kai dukterį išdaviau Ml. Pamačijo šitos liekarstos, kaip ranka nuėmė [skausmą] Skdt. Šiemet jau obuoliukų nesimato – kap ranka nùimta (visai nėra) Arm. Išsimiegosi – kaip ranka nuim̃s (nebebūsi pavargęs) Slm. Aš nùėmiau (nurinkau) kaupą, nebebirs bulvės iš pūro J. Nė dešimtos dalies [kiaušių] nesuvalgys, nė kaupo nenuims Žem. Nùimam (nukeliam) puodą nu ugnies StngŽ67. Subėga vilkai an eglę ir rodavojas, kaip reikia nuimt siuvėjas nuo eglės BsPII322. Būt jie nuėmę vainikėlį, būt jie pašėrę žirgužėlius JD27. Jis nuėmė vainikėlį kaip ryto raselę, jis uždėjo nuometėlį kaip tamsią naktelę BsO67. Vainikeli muno, žaliukeli muno, šį vakarą ant galvelės, o ryto[j] rytelį užtekės saulelė, nuims tavi nu galvelės StnD15.
| prk.: Jau geriausias vyšnias strazdai nuėmė (nulesė) Gs. Sugrįžk, bernyti, sugrįžk jaunasis, tu, nuėmęs vainikėlį, pats šalin išjosi JV236. O ir ateina tas šelmis bernelis ir nùėmė vainikėlį nuo mano galvelės JD499. Galvojom, kad lis – truputį dažtelėjo (tekštelėjo), nùėmė (nuplovė) dulkes, ir vėl gražu Grž. Nuėmė kietumą, kad patryniau dalgį su raudonai įkaitintu gelžiu (atleido ašmenis) Šts. Noriu, kad mokesnis būtų sumažintas arba kad jis būtų nuimtas rš. Nuimti sopulį BŽ148. Jam šlovę nùėmė (nuplėšė) Jz. Visai tau garbę nùėmė Gs. Anas man nei uždės, nei nuims garbės Ds. Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes ps. Jau jį nuėmė nuo darbo (atleido iš tarnybos) sp. Sunkumas arba našta sielos est nuimama DP436.
| refl. tr., intr.: Nusiėmiau nuo pečių uodus ir musis BM145. Sako, esą plaukų, katrie nusiima (galima nuimti) Ds. Atsitikdavo dažnai, labai dažnai, kada tėvas Karalius nusiimdavo (nusijuosdavo) diržą I.Simon. Palik mus – tarė, skubiai nusiimdama (nusimaudama) pirštinę rš. Mes jį (šunį iš medžio) nusiimsma (nusikelsime) BsPII322. Be vainiko pasilikus, nusiimsi ir kasnykus O.
| prk.: Jis nuo savęs kaltę nusiima (išsiteisina) rš. Dienos prisidėjo, o nakties nusi̇̀ėmė (sumažėjo) Ėr.
2. nudirti, nulupti (odą, luobą): Daktaras nuėmė akių vilkį Krš. Negalėjo viens odą nuimti CI50. Žumušė lapę, kailį nuėmė Rod. Nušaus tave strielčiukėlis, nuims tavo kailelį VoL350. Kad tiktai [dvylis] pagaišo, rakalis nuėmė jam skūrą Tat. Mes nuimsim lokei lūpas JD965. Indėnai gali kartais apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus J.Balč.
^ Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuimsi (per daug neuždirbsi) NžR. Tėvas žadėjo tau skūrą nuimti (mušti) Rm.
3. suvalyti, sudoroti (javus, daržoves): Rudenį kolūkiečiai nuėmė neblogą derlių J.Avyž. Kolūkiai be nuostolių nuėmė visų žemės ūkio kultūrų derlių sp. Ar jau baigiat imt? – Jau mes viską nùėmėm Gs. Jau nùėmėm javus, suvežėm Šts. Kai nuimi javus nuo laukų, visi darbai gynėti Rod. Bulvės ir burokai jau nuimti (nukasti, sudoroti nuo daržo) Jnšk. Prieš nedėlią ir daržus nuims Pls. Da pašariniai runkeliai nenuimti Kt. Tujau reik apynius nuimti S.Dauk.
| refl. intr., tr.: Kai javai nusiims, bus lengviau ganyti J.Avyž. Po tam einam germūles nusiim̃ti StngŽ71.
4. padaryti planą, nuotrauką ir kt.: Jis turėjo nueit dvidešimt penkis kilometrus, planus nuim̃t, viską sužymėt Raud.
| refl.: Dukryte, nueik į miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) Žg. Nusiėmėm dėl paso Ktk. Reiks ir man kada su tėveliu nusiim̃t Vžns.
5. iškirsti, nupjauti, nukirsti: Mūsų atminime miškus nùėmė Lb. Pirmiau šilo būta, dabar šilas nùimta Tvr. Nuim̃k tą šaką nuo rąsto! Ds. Nuim̃k šitą išsikišimą Mlt. Aš labai bijau, kad man rankos nenuim̃tų Plv. Skaldė kūlius, ir nuėmė rankos pirštus su paraku Plng. Tam nelaimingam žmogui reikėjo visą ranką nuimti prš. Pakaustei ant visų keturių – ar nenuim̃s kam kojas (ar neišspirs, neišmuš)? Gs. Budelis nuėmė galvą M.Valanč. Aš tau galvą dalgiu nuimsiu rš. Jau žino katinas, kad jau visiem galvas nuėmė BsPIV287. Aš tau nuimsiu galvą su šituo kardu Gž. Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi! BsPIII285. Nùėmė mano sūnelio galvelę ant baisios vainelės (d.) Nč. Šviedrią šoblią parodė, jai galvelę nuėmė TD58. Kaip tik ėjo pirma kulka, galvelę nuėmė TDrIV159. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji galvą nuėmė (d.) Ms. Aš tau galvą nuimsiu, kad tu mane apgausi Ds. Padarytų jis man teip, aš jam galvą nuimčiau Srv. Jeigu neišgydysi apsiėmęs, tai aš tau galvą nuimsiu BsPII284. Tu jam galvą nuimk, o anas vis savo gieda, ir gana Švnč. Žybt, ir nùėmė vokytį nu kojų Žr.
| Nenuėmiau taikinio (nepataikiau, nekliudžiau), ir šūvis nuejo pro šalį Šts.
| Taip gerą banką [kortomis lošiant] nuimi (nukerti, išloši) rš.
| refl. tr.: Imsiu šoblią, imsiu šveitrią, sau galvelę nusiimsiu d.
6. užmušti, nušauti: Jis iškart tris antis nùėmė (nušovė) Lš. Šautuvas nenuema zuikį Trk. Jo strielba ir iš tolo nuima kiškį Ck. Aš jį iš dubeltaukos nuimsiu Alv. Patruliai tyliai prislinko prie apylinkės, nuėmė sargybinius rš. Ir kvailys, kad tik turėtų šautuvą, teip lekiantį kiškį nuimtų Srv.
7. nukąsti, nudažyti: Kur gera kvarba, tai ir siūlus gerai nùima Trgn. Kad nors jau kvorba gerai nuimtų Sdk. Kaip tik prastus siūlus kišt ton pačion kvarbon, tai nùima gražiausia Lkm. Prasti dažai nenuėmė baltų vilnų, tik apžilino Ggr.
II. tr.
1. nuvarginti, nukamuoti; apsvaiginti; sustinginti: Nùima rankas, kol priverži vežimą Rz. Kas šiandien buvo Alytuj, tai arklius ratais nuėmė Alv. Nùėmė nuog visko, ne tik jau nuog kojų – visą pagynė Lp.
2. sujaudinti; paveikti; nupurtyti: Aštrus tėvelio pabarimas baisiai mane nuėmė Š. Ji išėjo į gatvę, ir ją visą net nuėmė: netoliese nešė grabą A.Vien. Kai pamačiau Jonuką, tik nuėmė visą Sdk. O žmogų daug nùima kokis nesmagumas Lp. Pamatau jį, ir nùima visą Trgn. Baimė nuėmė ją visą, širdis nuo krūtinės tartum atitrūko rš. Pamačiusi savo draugę, ligos nuimtą, dar labiau nusigando A.Vien. Kai tik išejau iš pirties, visą ir nùėmė (apsirgau) Ktk. Visas tik nùimtas, koks perbalęs Trgn. Liga nùėmė visą Ds. Nieko jam nesopa, tik taip visas nùimtas guli Užp. Žmogus nuimtas kvarabos guli kai malkapagalis Prng. Taip bloga man pasidarė, taip nuėmė visą, kad net pastovėti nebegalėjau An. Man kažin ko pusiau nùėmė, gal jau reiks sirgt Slm. Geras vynas greičiau žmogų nuima (apsvaigina) kap arielka Prng. Spiritas gali taip nuimti, kad nieko nebejausi Slm. Išgėriau keletą stiklelių – tik šiulta šiulta, ir nuėmė visą Ds. Kap parūkau stiprą tabaką, tai tep galvą ir nuima Lš. Kap pabuvau in oro, tai šaltis suvisai kojas nùėmė Arm. Mane šaltis kad nùėmė – jau reiks turbūt sirgt Ds. Išėjau ant orą, tuoj šiurpas nùėmė Ėr. Šaltis nuema ligoną Šts. Šaltis nùėmė visą Ds. Visą nùėmė šaltis Jnšk.
3. refl. pasigerti: Ėmė nùsėmė gražiai Lp. Nusėmęs buvo visai Lp. Išgėrė kelias čėrkas ir tep nusi̇̀ėmė, kad nei paeit negali Mrs.
III. tr. samdyti; nuomoti: Reikėjo tau vienam visas vagonas nuim̃tiej Trgn. Čia jau Jusys nuėmė ganiavą, reikė anksčiau Ut. Kad nùima ežerus, tai ir tinklus turi Trgn.
| refl. tr.: Tura nusiėmusi miestalė[je] kvaterą Dr.
paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė
I. tr., intr.
1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk ginklelius, eik į svirną ilsėti (d.) Plt. Paėmė nešioti ant rankelių JV601. Aš paduškos nevogiau, penkiais pirštais paėmiau NS198. O meška, paė̃mus su savo kanopa, metė jam an akių LB168. Paėmė vaiką iš karalienės BM19. Man iš po akių vilkas pàėmė paršą Grš. Aš paėmiau (įsitvėriau) jam už rankos Blv. Paimk trumpai kamanėles, kad nė neskambėtų JV927. Žuvų yra, tik neina jas paim̃ti (sužvejoti) Kbr. Niekas nepàėmė to lydžio – vis išlekia Ėr. Nubėgs lig keliu[i] [pasibaidęs arklys], ir paims (sulaikys) žmonės Slm. Puci, puci, Briseli, paim̃k (siundo šunį)! KlvrŽ. Šuo ne visada katę pàima (pagauna) KzR. Paim̃s (pakels ir pradės vyti) šuva kiškį, tai penkius kilometrus nepaleidžia Ėr. Mūsų šunes buvo ne bet kokie: jie paimdavo hienas ir vilkus naguosna Blv. Tai kad ką norėsi paimt (įsidėti) in krepšį, tai tik sakyk: „Eik in krepšį!“ BsPIV23. Kažno ar an du vežimu paimsma (sukrausim) Sdk. Dėl to litra (= litras) daug pieno paima Trgn. Ėjau arklių paimti (išvesti) nuo rugienų Rd. Jonas ir tai nepaėmė šio pikčiurnos [arklio], o tu paimsi̇̀ Trgn. Ko gi šitie sveteliai čionai suvažiavo? … Argi mane jaunuolytės pagiimtų (paimti ir išvežti)? (d.) Jž. Vėl paėmė (nusivedė) į labai aukštą kalną SkvMt4,8. Pàimamas (pakeliamas) tiltas K. Paimk (atmatuok) šimtą žingsnių nuo čia ir įkišk biržį Ut. Niekas mus neįtikins paimti kitą kelią (pasukti kitu keliu) rš. Aš paskui nepàėmiau (nepasukau) tuo keliu Lp.
| prk.: Pakilo vėtra, paėmė jo akrotą, metė ing akmeninį krantą marių Tat. Mus žiemys nepàima (neužpučia) per girią KzR. Kai pàėmė vėjas, tai dakalkos skalam skalam Gs. Nėra kas paim̃t (pjaunant maža žolės) Vlkv. Čia visai maža žolė, net dalgis nepàima Trgn.
| Paimk tu ją kokiam darbe (ji gerai dirba, nesusilyginsi su ja)! Dr. Iš ausies pàemu (įsidėmiu, išmokstu) natį Dr. Syla meilės nepaimsi (mylėt nepriversi) Tvr. Košės yla nepaimsi Aps. Do ir jos plika ranka nepaimsi (ji neprasta, nepaniekinsi) Ds. Ketvertą [vaikų] paėmė žemė (keturi vaikai mirė) Kt. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė (atkreipė į jos žodžius dėmesį) rš. Reik vaiką pri savęs paim̃ti (žindyti) KlvrŽ. Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą (kad jau daug kas žuvo, tegul žūva ir kas liko) D168. Tylėk, paimsuot rykštę (plaksiu tave, mušiu)! Kv. Paimkit jam pagalį! rš. Ar nereiks tam svečiui šluotą paim̃t (ar nereiks svečią išvaryt)? Alk. Bent sykį savaitėj netikėtai paimdavo šluotą (pašluodavo kambarį) rš. Kad tave velniai paimtų! Ut. Kad jį pirmutinė kulka paim̃tų! Brt. Kad taũ žemė paimtų! Ut. Kad taũ paimtų̃ smertis! Arm.
| refl. tr., intr.: Patamsy toks mažas obuolys pasiėmė Ėr. Žmogus, ant kelmo pasilipęs, mietą pasiėmęs J. Pàsėmiau nosinę Vlkv. Ana pati pasi̇̀ima, nereikia duot Trgn. Ar tas siūlas pasi̇̀ėmė (audžiant įsiaudė)? Rdm. Ar negali pats pasim̃t sau valgyt? Ds. Pasiėmė krėslą ir atsisėdo priešais J.Balč. Vaikiukai pasiėmė pančius vyti Žem. Jau toks pats darbą pasiima (žino, kada ir ką dirbti) Gs. Aš jau turiu pasiim̃t vyšnią ant širdies (turiu suvalgyt vyšnią), taip rūgšties noriu Skr. Iš pasiimtų (įsidėtų) tų pinigų kelionei beliko visai maža J.Balč. Laivas turėjo pasiimti kuro J.Balč. Kiek pàsimi ant stalo, tiek suvalgai Skr. Vėl vaikščiosiva, pasiėmę (susikabinę) už rankų rš. Pasiėmęs už rankelės, į dvarelį vedės (d.) Vdk. Pasiimk (pasikelk) andaroką: susišlapinsi Rdm. Jis kas rytas eidavo žemyn į kaimą, pasiimdavo ožkas ir varydavos aukštyn į ganyklas Mš. Pasiėmęs šunis, eina medžiotų Blv. Nuvažiavo į viešbutį pasiimti Audos su Paspartutu J.Balč. Tėvą pasiėmė pas save BsPI168.
| prk.: Mes negalime laukti malonių iš gamtos; mūsų uždavinys pasiimti jas iš jos rš. Pasiimk akis į ranką (gerai žiūrėk) ir atrasi Dr.
2. įsmaugti; patrumpinti (drabužį): Matai, Marė dar su paimtu jaku I.Simon. Gali paimti paimką bent par porą pirštų Brs.
3. sudoroti, suvalyti (javus): Vasarą visko yr, viskas gera, tik reikia paim̃t Skr. Ka trąšų būtų, paim̃tų savo derlių Krtn.
4. patempti, pajudinti; pagalėti ką dirbti: Kumeliotė nepaima šito vežimo Skdt. Šyvasis kad paėmė vežimą, ir bėrasis pagavo traukti Dr. Jeig arklys iš karto gerai nepàema, tai paskui sunku beprisivyt Ds. Nepaim̃s (nepaveš) ir iš vietos tavo kuinas šito vežimo Ktk.
5. priversti; paspausti prie darbo; prialsinti: Vakar arklį gerai pàėmėm, tai šiandien štyvas Slm.
| Na, bet reiks save paimti į rankas (susidrausminti, prisispausti prie darbo) rš. Paėmęs save į rankas, aš abejingai pasakiau rš.
6. refl. pasiryžti: Pasiėmė eiti svieto žvalgyti BsPII145. Pasiim̃siuos ir išmoksiu Šts.
7. refl. apsiimti: Tenepasiema nėkur eiti, teateita linų rauti Nt.
8. užmušti, nudėti, nušauti: Vienu kirčiu penkias muses paėmiau Vdžg. Tokiu šautuvu kiškio nepaimsi̇̀ Lkm.
9. paveikti, paliesti; priimti, pritraukti: Sviestą gali paim̃t koks kvapas Ėr. Šalčio pàimtos bulvės Ėr.
| Taukai nepaema sūrimo, nepriema druskos Šts.
10. įdėti, įtraukti į burną; pavalgyti, paėsti; suėsti, išgerti: Jei jos vyras paims tavo vaistų, tai tuoj liks sveikas rš. Išalkęs buvau, nu tai gražiai pàėmiau Ll. Ta kumelė daug į save pàima – neiššersi Rs. Ir paršiukai paima daug grūdų Stl. Mūs kiaulelė tai pàima to ėdesio: tuščias ir tuščias lovys Skr. Kai lauke sniegas, vištos maisto pàima (reikia joms daug lesalo) Skr. Pàėmėm (išgėrėm) užėję po porą burniukių Skr. Mudvi dažnai pàimam Šilinėj Skr. Pàima per viršų (per daug išgeria) Ėr. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitę kaip nieką rš. Mūsasis kunegas yr šnapšę paemąs ir numinę pakeląs Tl. Keturias stiklines pàemi kavos, tai drūtas Prn. Steponą vėl sakė esant slinką, savo burną paimantį (išgeriantį, girtaujantį) M.Valanč. Šnapso daug į save pàima (daug išgeria) Rs.
| refl. tr.: Petia pasiėmė pilną burną oro A.Vencl.
11. pareikalauti: Tiek arklių iššert, kiek tai pàima Lkš. Tas darbas paėmė daug laiko rš.
12. refl. pasižadėti; apsiimti: Mindovė (= Mindaugas) krikštytis pasiėmė S.Dauk. Yra didelė gėda nu kitų paskolyti ir pasiimti jiems atduoti, o nėkados skolos nemokėti S.Dauk. Jokūbas, didžiai įsimylėjęs, pasiėmė tarnauti M.Valanč. Kiti pasiima padirbti … trobesius, gelžies kelius, tiltus M.Valanč.
13. suprasti; įsidėmėti: Ne mūs galvai paim̃t, ką jis čia rašo Vlkv. Aš tų litarų negaliu paimt Ml. Senis tuoj paėmė jo nupasakojimą, o aš nė kaip negalėjau paimti Kltn. Ko paimt negal silpnybė mūsų SGI143. Kad mokslą nori paimti, turi gerai valgyti Dr. Mokslą yr paėmusi (mokyta) Šts.
| refl.: Nė vienas vaikas nepasiėmė, tik aš vienas buvau išmokęs, supratęs Šts.
II. tr.
1. pašaukti (į kariuomenę): Murka nepaimtas J.Jabl. Ir paėmė mane jauną į kareivių pulkelį JD765.
2. išvesti (į nelaisvę); areštuoti: Visą dešimtį giminių į nevalę paėmė ir į Asiriją nuvedė S.Stan. Buvo ir sekretorių paė̃mę Ėr. Ar tiesa, kad tavo gaspadorių pàėmė? Švnč.
| refl.: Jie nedavė pasiim̃t (nepasidavė) Skr.
3. užkariauti; laimėti: Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti rš. Supraskite pagaliau, brangūs draugai, kad valdžią reikia paimti jėga, kova, sukilimu rš. Laisvės nekrinta iš dangaus, jos yra paimamos, tarp kitko, gerai organizuotos darbininkų partijos dėka rš.
4. užeiti, ištikti, apimti (baimei, juokui): Jį paėmė rūpesnis ir baimė J.Bil. Kad pàėmė juokas! Pc. Jau jį visą baimė paėmė LTI172. Lakstė boba, bailės paimta Rd. Vilių paėmė nemalonus šiurpas I.Simon. Mane paėmė miegas rš. Arklys gulasi, keliasi, paima jį karštis rš. Tik išėjau į orą, tuojau paėmė šaltis Jnšk. Tus būtum ir piktumu paėmęs Pln. Kogi juokies lyg durno (= durnumo) paimtà?! Ds. Paėmė rūpestėlis, kad atjoja bernelis (d.) Kp. Žmogus rūpesčio pàimtas J.Jabl. Maža ką pykčio paimtas gali prisakyt ant žmogaus Ds. Ka pàėmė jį liga, vos išsigaiveliavo Gs. Gal ir šita akis paimta [ligos], kad vis juoduliukai maišosi, kaip musytės skraido Al. Eik gult – atrodai kap visas ligos pàimtas Gs. Paėmė jį kokia nogloji, va jau trečia diena guli Arm. Jei mane paima skaudulys, tai aš gulu Lp. Pàėmė mane gailestis į jį bežiūrint Gs. Ūkininkę džiaugsmas paima J.Jabl. Ją visą paėmė skausmas J.Balč. Paėmė ir juos noras pašūkauti J.Jabl. Pamotę paėmė pavydas TŽV640.
| Mane širdis paėmė (užpykau), kai supratau, kad anas pavogė mano rūbus Prng. Kolei jis prisiruošia išvažiuot, tai jį ir pusrytis pàema (ateina pusryčiai) Kvr. Man gailu paėmė (pasidarė) bičių Šts. Negulėk ant pečiaus, ba paims (sugaruos) galvą Alk. Kad mielės paimtų (kad prasidėtų rūgimas), deda miltų į numinę Ggr. Ale greit pàėmė rūgštis agurkus (greit įrūgo) Slm.
| refl. tr.: Stingulys pasėmė jį kiaurai rš.
III. tr.
1. vesti (moterį); ištekėti; gauti žentą, užkurį: Paimu moterį SD448. Kriauza apsisvarstė ir paėmė jo Mortą P.Cvir. Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos? … kas gi tave paims pliką? Žem. Auk ir lauk, aš tave paimsiu Lnkv. Vaitkiukas pàėmė Dailidžiukę Skr. Jis turi paėmęs mano seserį Mrs. Mes tavo dukrelės paimt norėjom J.Jabl. Tai kas, kad jauną paim̃s Dgl. Labai noriąs paimt sau jauną mergytę až pačią BsPII240. Pàėmė ir su namais, ir su žeme Ad. Pasėjau linelius, kur lyguma, paėmiau panelę, kur mylima NS613. Cit, neverki, panytėle, sugrįšiu ir sugrįžęs iš vaiskelio paimsiu (d.) Pnd. Tobijošius užaugęs paėmė moterį S.Stan. Paėmiau pačią ir todėl negaliu ateiti brš. Suliūbiju, jog tave paimsiu DP69. Bau nežadėjai kuriai kitai paimti jos ažu moterį? brš.
| Ar turi gerą ir nepriverstą norą šitą, kurį regi ties tavimi stovintį, ažu vyrą paimti? brš. Ant Zosikės trakšt ir paimu žentą! Žem.
| refl. tr.: Tu pasiimsi sau lygią I.Simon. Pabus pabuvęs (pagyvens), o paskui, kokią norės, tokią pasiim̃s Skr. Vainikais rėdydavo senieji tuos, kurie pasiimdavo SPI225.
2. pasamdyti, priimti į darbą: Buvome paėmę plūkėją linų plūkti Jnšk. Reiks paim̃t vaiku[i] nešiotoją Slm.
| refl. tr.: Pasiimsiu dienyką (padienį), padės mišką suvežt Jnšk.
3. pasisavinti; nusavinti: Gaspadinystę pàėmiau Rdm. Kad pergalė būtų visiška ir galutinė, reikia dar paimti visa tai, kas vertinga kapitalizme, pasiimti visą mokslą ir kultūrą rš. Čia yra šis tas paimta ir iš Kuršaičio žodyno J.Jabl.
| refl. tr.: Atiduok, kas mano, ir pasiim̃k, kas tavo BŽ248. Savo radęs, gali pasiimti Pp.
| Vokiečiai tiktai prūsų vardą turi pasiėmę rš.
IV. tr.
1. gauti, įgyti: Kiek pàėmei ažu rugius? Sdk. Keletą rublių už uogas paėmėm Mrj. Ar jau pàėmei kokius devynis rublius už pamidorus? Jnšk. Nėr iš ko paimti pinigų (neturiu ko parduoti) Jnšk. Juo daugiau paimsi, juo daugiau išleist reiks Jž. Paėmiau paėmiau, tris šimtus rublelių paėmiau (d.) Upn. Paėmė kaip už kviečius (brangiai) Ukm. Laišką nuo tavęs paėmė Jonas Pš. Dažnai iš pašto grometą paimdavome Pt. Ar pàėmėt pinigus, kur siuntėm? Jnšk. Jeigu jūs paimsite šį laišką, tai prašom atsakyti rš.
| Gira plutą paema kaip dangtį (ant giros pluta užsideda) Šts. Kad ėstų kiaulė, veikiai paimtų kūną (suriebėtų) Šts. Tai jau jis, drąsą paėmęs (įsidrąsinęs), kai davė jai, kai davė! Skr.
| refl. tr.: Ar jie pasiima sveikatos to[je] Palango[je], ar nu papratimo važiuo[ja]? Dr. Su žmogumi nuolatos begyvendamas, [arklys] žmogaus būdą pasiima Blv.
2. pasiskolinti: Puidokas iš banko pàėmė pora tūkstančių Up.
| refl. tr.: Savo [pinigų] nesutekdavom, reikdavo ir iš bankos pasiim̃t Slm.
3. nupirkti: Gaila buvo nepaimti Ėr. Turėjo aviečių – tuoj pàėmė Ut. Paim̃k kokią bandutę vaikam lauktuvių Alk. Mieste be pinigo nė aguonos grūdo nepaim̃si Jnšk. Ale tai dyvai, kad ir už du šimtu nemožna paim̃t BM33.
| refl. tr.: Turim pasiė̃mę šiek tiek miško Užv.
4. išsinuomoti: Cigonai ant žiemos paima kambarį ar mieste, ar kur kitur Skr. Trejus metus turėjau tą sodą paėmęs Ėr.
5. euf. pavogti: Nepalik pernakt drapanų ant tvoros – da kas paim̃s! Slm. Kaipo gal kas ineit namuosna stiprojo ir jam paimt šarvus jo, jei nesurištų pirmai aną stiprąjį BtMt12,29.
6. refl. paaugti, patarpti: Gerai tas lietus – gal kiek pasiims vasarojus Srv. Kaip tik palijo, tai tep žolė ir pasėmė Lš.
V. tr.
1. įveikti, nugalėti (imtynėse); laimėti: Kas, kad jis mažas, o gerą vyrą pàima Ll. Vyras kaip bačkiukas, nedaug kas jį ir paims Srv. Jis stipras, aplinkui nėra nė vieno, kas jį paimtų rš. Mūsų avinas jūsiškį labai lengvai pàima Up. Šuva geros katės nepaima Ėr. Kiekvienas šuo mūsų kudlį paims Srv. Anys turėjo seniau meitėlį, kad visos ūlyčios šunes nepaimdavo Ds.
| Šiandien visos dirvos nepaimsma (neįveiksim aparti) Ll. O jie puikiai vedasi, ne bet kas juos paims (susilygins su jais)! Ėr. Iš nieko pinigų susikrovė, ir paimk tu jį, kad nori! Ds. Paim̃k tu ją (ji labai gudri)! Švnč. Tu jo nepaimsi̇̀: kur prieis, te jo viršus Trgn. Kazys daugiau rado riešutų. – Paim̃si Kazį! Trs. Paim̃k tu ją kokiam darbe! Ds. Jį sunku paim̃t ant kalbos Skr.
2. pabarti, prispirti, griežtai su kuo pasielgti: Paim̃k gerai [vaiką], tai nebelakstys, kur nereikia! Slm. Paim̃k, ir prisipažins Slm. Ją kad paėmė močia, tai net raudot pradėjo Slm.
| refl.: Pasiima pasiima su bobom, ir vėl tuoj geras Jnšk. Einam pasiimt! Mrs.
3. apgauti: Manęs nepaimsi: aš vėtytas ir mėtytas rš. Dabar ir mažo vaiko nebepaimsi Ds. O jo geruoju nepaimsi (lengvai neapgausi): ne pirštu perintas, ne bačkoj augintas Pkr.
| Aš jį paėmiau į maišą (apgavau, apsukau) Gs.
VI. tr. pradėti: Trečią nedėlią paėmėm gyvent Ml. Kad būt dviejuo paimta velėti, būt jau pabaigta Užv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž. Nuėmėm pusę rugių lauko, paimam kitą valyti rš.
| refl.: Duona pasiėmė rūgti Šts. Kad susitūrėtų stogas, reik kloti su prielotėms: stogas kiteip pasiema eiti Šts. Du metai suėjo, treti pasiėmė Ukm. Pasiema vėl gailėtis S.Dauk.
VII. intr. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo stiprumui, staigumui pažymėti: Rodosi, papūtus vėjeliui, paims pasikels rūkas rš. Paėmė ir numirė Švnč. Jis norėjo paimti ir šaudyti į bizonus J.Balč.
◊ žõdį (bal̃są) paim̃ti gauti susirinkime pirmininko leidimą kalbėti: Žodį paima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp. Staiga paėmė balsą Raidžius Db.
kantrýbę paim̃ti iškęsti, susivaldyti: Kantrýbę paė̃mus, reik kęst ir tylėt Gs. Klausydamas jo kalbos, aš kantrybės nepaimu Trgn.
pasiim̃ti ùždavinį (páreigas, priédermę, atsakomýbę) įsipareigoti: Jau pasiėmė pareigas šiuo atžvilgiu sp. Vadas pasiima ant savęs priedermę ginti silpnesnius nuo pavojaus Blv. Pasiimti atsakomybę rš.
rū́gštį paim̃ti pradėti rūgti: Duona labai rūgštį paėmė negardžią (negardžiai įrūgo) Užp. Įkišė [giron] dvi riekes [duonos], ir pàėmė nuo duonos rū́gštį Sl.
vir̃šų paim̃ti nugalėti, laimėti: Mes tvirtai tikėjomės, kad partinė pareiga labai greitai paims viršų prieš natūralų norą „išlieti tulžį“ rš. Paėmė prekybos kovoje viršų J.Balč.
paim̃ti į nãgą (ant nagų̃) pabarti: Miestely kad pàėmė jį ant nagų̃ (ėmė barti) Bd. Ka pàėmė gerokai į nãgą, vaikelis ir krokti pradėjo Vvr.
paim̃ti ant dantų̃ pabarti; apkalbėti; pašiepti: Susitikęs savo švogrių, kap paimsiu ant dantų (išbarsiu), tada jis žinos, kap gyvena ant svieto Nč. Kai aš ją paimsiu ant dantų, tai ji žinos, kap pletkus vedžiot! Alv. Tai da Kaziokas kad paimt an dantų, neturėtum ką sakyt Skdt. Jie mane kap paėmė ant dantų, tai vos aš ištrūkau Lš. Jis tai jau kad paima ką ant dantų (apkalba)! Bd. Paimk paimk in dantų, o tai labai razumnas Ut. Ka mans visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti Ll.
paim̃ti ant liežùvio pašiepti: Bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio (pašiepdami, erzindami) V.Myk-Put.
paim̃ti ant barõno kamantinėti, tardyti: Paėmė jį ant barono, kur jis pavadį padėjo Rdm.
linùs paim̃ti paklotus linus pakelti, sugrėbti į kūlius: Oi kas tau, motule, linelius paims? TŽI182. Ir paėmiau žalią liną, tindralialia žalią liną d.
paim̃ti jáutį (kui̇̃lį) pasivaikyti, pasibėgioti (apie gyvulių patelę): Karvė jau paėmė jaučius B.
périmti, périma (pérema, per̃ima), pérėmė
I. tr.
1. imti ką per pusiau, pusiau: Kalė parema šunytį par pilvą ir nešas Šts. Párimk (sulenk) tą siūlą, ir susuksiam trilinką! Šts.
2. prk. kiaurai paimti, pereiti; patraukti, paimti: Ot smarkus vėjas – ir per kailinius périma! Lš. Párėmė vė[ja]s, ir gavau reumatizmą Dr. Tas vė[ja]s párima žmogų kiaurai Užv.
| Mariutė tik perėmė akim ir mirė Lz. Jau ir anas velnio périmtas (nebegeras, niekai) Dglš. Kas jam rėžt, kap jis velnio perimtas (užpykęs, pagedęs) Lp.
3. nukelti, sugriauti (tiltą): Tiltas yr parimtas, kad negalėtų kareiviai par upį parsikelti Šts. Kryžiokai, užstalė[je] sėdėdamys, pamatė atskriejančius žemaičius, vos bepaskubėjo tiltus parimti ir tuomi savi gelbėti S.Dauk.
4. paimti iš vienų rankų į kitas: Lotsas tuoj nuėjo perimti vairo iš kapitono rš. Perima sūnų iš mano rankų ir stato aslon rš. Išeina mergelė, balta lelijėlė, mano žirgą perimdama, mane žadindama (d.) Mlt. Toliau périms malūnas Srd. O su laiku ir sklypininkų žemeles perimsime mūsų familijos nuosavybėn A.Vien.
5. per daug paimti: Aš arkliu[i] ėmiau seradėliaus, bet perėmiau per daug Rtn. O ką man reiškia ir perimt pinigų – mokėsiu, kur juos dėt! Srv. Tau párėmė, vaikali, tu parmokėjai Šts. Laukia, kad terminas išplauktų, o sumą périmtų Lp. Viršų perėmei (per daug įsigėrei) Dj. Negalimas yra dalykas, kad žmogus, kiek tiek gerdamas arielkos, neperimtų saiko srš.
6. pertraukti: Perimsiu tavo ūturką (kalbą) Ml.
7. nuraminti: Niekas man neparims mano širdelės Švnč.
8. refl. nustoti (ppr. su neiginiu): Nepersiima žmonės eit, eina ir eina Lz.
9. paimti: Neperėmė niekur kareiviai Lp. Kad tu mano gėrybą perėmei, tai ir mano dukterį im' Tvr. Ans parema gromatas iš pačtos J.
10. refl. prisispausti (prie darbo): Kai pati pérsiėmiau, tai ir išmokau skaityti Ds.
11. prk. sujaudinti: Jį šita žinia buvo labai pérėmusi KI113. Taip buvau perimtas, kad užsidegiau žiburį V.Kudir. Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas Ns1832,5. Jo žodžiai mano širdį pérėmė KI646. Perimtõs dvasios (entuziastiškas) KII174.
| refl.: Saulius visais dalykais taip pérsiėmė (susirūpino), kad nei miegoti, nei valgyti nebegalėjo Vaižg. Baltos rožės likimą dainavo taip persiėmusi rš. Persiėmęs (karštai) kalbėjo Ob.
12. imti kiaurai; persunkti: Ardami vejos neparema (negiliai aria) Šts. Alkogolis priguli prie tų nuodų, kurie perima visą organizmą V.Kudir. Koks medis duoda vaisių, tas párimtas (šalčio griebtas, nušalęs) Ėr. Párėmė šaltis mane Ėr. Sušąlu, šaltis perima R122. Mane visą párėmė šiurpas Ėr. Esu skaudumų parimta Šts. Vakarop šaltis mus perėmė kiaurai rš. Kaip ledu perima žmogų FrnS176. Kad ne vėjas, tai šitoks šaltis da taip greit neperimtų Ds. Tos smarvės jis visas périmtas Lš. Šitas sopulys perimantis ligi smegenų Mrk. Negardūs kopūstai, kad dūmų perimti Lš. Šitie vaistai visus kampus pérėmė (visi kampai nuo tų vaistų kvepia) Lš. Barščiai périmti silke (= silkės) Smn.
| prk.: Tas ypatingas liūdnumas, kurio beveik visos [dainos] perimtos LTII98.
^ Perėmė apvyniai misą (ir ramusis supyko) B. Su juo nebesusikalbėsi, jis kitų périmtas (įtikintas) Ėr.
| refl.: Kvepėjimais visokiais pérsiemi, prisigeri FrnS175.
| prk.: Ir mobilizuotieji, ir palydintieji susikaupę, rūstūs, persiėmę viena nepalenkiama valia: sutriuškinti fašistinius įsibrovėlius J.Balt. Dailininkai, kaip ir rašytojai, turi labiau studijuoti marksizmą-leninizmą, persiimti komunizmo mokslu (sov.) sp.
13. perdažyti kiaurai; perkąsti: Vis tiek da raudona – ir mėlyni darylai nepérėmė Vb.
14. išsirpinti: Dar nepérimtos (neišsirpusios) kap reikiant avietės Brš.
15. suvartoti; suvalgyti, suėsti; sugerti: Mes páremam karvių pieną, neparduodam Šts. Aš vienas párimsiu visus taukus Šts. Sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tus perėmėm M.Valanč. Karves prasčiausiai tešera, vien šiaudais: arkliai viską parema (ir dobilus, ir šieną, ir miltus suėda) Plt. Katės parema anai visą pastijolką, visas varškes, visą pyragą Plt.
II. tr.
1. paveikti, ištikti (apie baimę, ligą ir pan.): Perima žmogų baimė Vaižg. Bailė perėmė, net šiurpulys nukratė Ds. Matos gi, kad visas išgąsčio perimtas Sdk. Baimė párėmė mani Šts. Mergaitė buvo baimės siaubo perimta rš. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksny viską permislijo BsPIII49. Vargonai perima kūną šiurpu rš. Ją perimdavo drebulys, kai tik pamatydavo pastorienę rš. Perima mus didis pasipiktinimas prš. Esti laimingas, kad liga neperima Vaižg. Mūs šunį pérėmė (šuo pasiuto): jau iš po nakties neradom Krok. Jis man lyg périmtu atrodo! Lš. Ko tu čia keikies lyg perimta? Lš.
2. pervarginti, pertempti: Pérėmė ranką, linus raudama Mrj. Berinkdamas bul'bas, visai pérėmiau ranką Al. Pérėmiau, linus bebrukdama, per riešelį dešinę ranką Mrk. Žalius rugius bepjaudama, ranką pérėmiau Kb. Rišdama kviečius, pérėmiau ranką, tai visa nedėlia skaudėj[o] Rdm. Negręžk viena paklodžių, ba ranką périmsi Grl. Neimk tep pilna sauja, ba ranką perimsi! Lš.
| refl.: Jaunas persiim̃si, ant senatvės atsirūgs Vb. Visas šlapias šiaudus vilko, mat ir persiėmė Vb.
3. perkirsti (rankas lažinantis, derantis): Susilažino [juodvarnis su skruzdėlėmis], kitos perėmė rankas ps. Kunigaikšti, tu perimki jų rankas V.Piet.
4. surišti (rankas tuokiantis): Ir išeina kunigėlis, išsineš knygeles, párem rankas su stulele, parkeitė žiedelius JD406.
5. refl. apsiimti: Ans pársiims nuvažiuoti ir skolą užmokėti J.
6. refl. tr. prisiimti: Ana papirkta pársiėmė ant savęs visą anų kaltę J. Pársiimk ant savęs tą vagystę Šts.
7. sulaikyti (einantį, bėgantį), užstoti; užpulti: Gal kas arklį pérėmėt? Rk. Périmk mano kumelį! Lp. Ana, kiaulė namo lekia, vykis, Juozuli, gal dar perimsi! Mrs. Vakar aš ėjau, tai Abieciūnas mane perėmė Srj. Ryto metą pradėjo žmonės pasakoti kaži ką paštą parėmus, paštorių nušovus M.Valanč. Geriau nakvok, nes dar gali vilkas périmt Lš. Mokytojau, neikit ing mišką – perims vilkas! Kpč. Neikie neikie, duktele, vakaruot, perims tave berneliai žemaičių! (d.) Tvr. Seniai čia vagiai (= vagys) périmdavo žmones Kpč.
| refl. tr.: Žiūrėk, tavo kiaulė bėga namo, bėk pérsiimsi! Jz. Būdavo, važiuoji kur – ponas persiima ir atima arklius su vežimu Vs. Vakar persiėmiau moteriškę, uogas nešančią, ir pirkau [uogų] Vs. Beeinančias per mišką moteris pérsiėmė plėšikas su peiliu rankoje Jz.
8. nustabdyti; nustelbti: Įsidedi gerai pipirų į burną, tai périma kartumas skaudėjimą [danties] Gs.
9. patikti, pasitikti, sutikti: Šiandie mūsiškiai atvažiuos iš Vilniaus, reiks eit jų perimt Švnč. Pati ejau tėvelio perimtie Tvr. Išeik tu, tėvai, périmk svečius! Tvr. Mesiu sviesiu verpstelį pasuolėn, bėgsiu greitai tėvelio perimtie (d.) Ml.
III. tr.
1. suprasti, suvokti; išmokti: Nu, o aš to vis negaliu párimti Up. Dar ans nebaigė pasakoti, o aš jau viską párėmiau Up. Kol perimi, tai, rodos, viskas sunku Švn. Ar dabar jau périmi? Skr. Aš niekap negaliu périmt, kas jis do vienas Rdm. Jau visokį raštą galiu šiap tep périmt Nč. Žiūrėk, kap aš dirbu, tai ir tu périmsi Lš. Jis greitai perėmė [lošimą] Lp. Pérėmei tu ją (dainą) Tvr. Aš greit perėmiau lietuvišką raštą Žž.
| refl. tr., intr.: Negaliu aš persiimt tų visų giminysčių An. Mano berniokas labai sunkiai persiema uždavinius Užp. Mokiau mokiau, rodžiau rodžiau, kaip tą keturnytą užtaisyti – nepérsiima, ir gana Sml. Sunku persimtiej tokiam vaikui Ktk. Ką jam paaiškini, tuoj pérsiima Jrb. Elementorių greit persiėmė, tik su uždaviniais nekaip stumiasi Srv. Greitai persiėmei pats siūti Vv. Žiūrėk, kap jis daro, tai ir tu persiimsi Lš.
2. persvarstyti, pergalvoti: Taip viską galvoj perėmęs, verčiasi [jis] ant paskutinio šono rš.
IV. tr. barti; mušti; su visais iš eilės persimušti: Kai perėmiau gerai, tai tuoj atanešė viską, ką buvo pavogęs Vj. Kad jį perėmė ta boba, net man sarmata Ml. Aš jį taip pérėmiau, kad net išraudo Dgč. Antrą dieną jau susimušė su Kaze, piemeniu susiedo, ilgainiuo visus vaikus parėmė M.Valanč.
V.
1. refl. persikelti, perrūgti (apie tešlą, pyragus): Persiėmė pyragai Rod.
2. refl. perliepsnoti, perdegti: Namai jau buvo persiėmę, kol gesintojai subėgo Grž.
VI.
1. refl. persirungti: Eime pérsiimt! J.Jabl. Tas stipresnis, tas stipresnis – persiimkit glėbiais, tai ir be kalbos žinosit! Ds. Ekše (= eik šen), padėk ma[n] medį perskelt, tada ir persimt galėsim! Vlkv. Matai, gyvulėliai turi pérsiimti, kai sugenam: be to nežinotų, kas vyresnis, kas turi klausyti Sml. Einam pérsiimti, tai žinosim, katras drūtesnis! Grl. Porą kartų parsiėmė, ir papluko krau[ja]s Up. Jei nori, su tuo gali parsiimti S.Dauk. Kuris eis su manim pársiimti? Trg. Dar aš turiu senį – prosenį, apžėlusį, apsamanojusį – eik tu su juom persiimti BsPI31.
2. refl. ginčytis, bartis: Man tas jau iš dienų įkyrus daiktas dėl tokių dalykų su sudirgusiu svietu pársiimties MitI70.
3. refl. susitaikyti: Kaip anie besugyvena? – Tai nėko, jau pársiėmę Lkv.
VII.
1. tr. permušti, panaikinti: Perfumai prakaitą (prakaito kvapą) parema Kal.
2. refl. sumažėti: Na, turguj avių kaip balos. – Ruduva (= ruduo). Bet greit avys pérsims Rod.
◊ rankàs périmti pavaduoti: Keturiolikos metų dukrelė … jau motynai rankas parima Žem. Sūnus, kad būtų nemiręs, būtų tėvuo rankas parėmęs Šts. Tu nė raišo žmogaus neparemi rankų Grg.
praim̃ti, pràima (pràema), pràėmė tr.
1. imti pro šalį, nepaimti, nepataikyti paimti: Ėmė ėmė ir praėmė Jnšk.
2. pradėti imti, pradėti vartoti, leisti: Turiu šimtą nepràimtą Plt. Ana pràėmė naują puodą sviesto J. Nepraim̃k paskutinės taukų puodynėlės! Slm. Trys sviesto palivonai dar nė nepraimti̇̀ Paį. Kai praimi išsimainęs dešimčiavą, tai tuoj išeina pinigai Ds. Jau mes bulves iš rūsio pràėmėm Up. Ano rūsio nenorim praim̃t Ėr. Mes jau kitą duobę bulvių pràėmėm Lš. Vienas maišas pràimtas, o kitas čielas Pl. Na, da to[ji] sierčikų skrynelė nepraimtà (dar nė vienas degtukas iš jos neišimtas) Rm. Abi pràimtos [degtukų dėžutės] J.Jabl. Da nepraimta bačka vyno stovėjo BsPIII11. [Duok, Dieve, svočiai] aruode kampelio nepraimti NS759. Nupraustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts. Matosi ir kalnas, tada dar buvęs nepraimtas (nepradėtas kasti), nužėlęs čiobreliais, bitinėliais rš. Viršuj kalno praimta skylė Pn. Bagota kaip eglė šakota: šimtą nepraimtą, tūkstantį tura Pln. Kaip praimsiu daržinukę, gersim saldžią arielkutę JV670.
3. dial. paimti, pašalinti: Praim̃' šitą staluką iš po kojų Švnč. Praim̃k kraustulius iš po kojų Rod. Praim' (nukelk) savo katilą, man reikia statyt Švnč. Aš savo katilą praim̃siu Tvr.
4. iš anksto paimti: Praėmė šoferis piningus, o nenora bevežti į Šidlavą Šts.
5. refl. apsiimti (tarnauti), parsisamdyti: Rasi ir prasi̇̀ėmė ana pri Keblio Grg. Mūsų buvusiasis vaikis jau prasiėmęs Grg.
priim̃ti, pri̇̀ima (pri̇̀ema, pri̇́ema), pri̇̀ėmė, pri̇́emė
I. tr.
1. paimti, pačiupti: Penki geležiniai pirštai priima spausdintą arkužą ir kloja krūvon Blv. Koją priėmęs beiškelsi iš lovos – taip buvom pavargę morinę vežę [per Užgavėnes] Šts. Še, da priimk šitą triūbelę BsPIII48. Sarmata rankosna priimt ito bliūdo Arm. O tu, mano broleli, priimk šviesų kardelį, o ben iškirsi mano vargelį iš anytos vartelių! JV619. Ir priėmė žalią vyną į baltas rankeles JD318. Iškeltą apynvarptį priema antras darbininkas S.Dauk. Parnešė pilnas rankas priėmęs obulų Šts. Verkė tėvelis, mandieružę nešdamas, da gailiau verkė sūnelis priimdamas BsO274. Tamsta gausi arklius priimti (atvažiuotus paimti, nukinkyti, pagirdyti) SI184.
| prk.: Žodžius mano ausimis priimk (išgirsk) Mž510.
| refl. tr., intr.: Per visądien nepri̇̀sėmė jokio darbo Arm. Kad sunku, tai prisiim̃k ranka Ds. Reik medžių prisiim̃ti (pasirinkti), eitant par sodą, nu šunų Nt. Buntą siūlų prisiėmusys, beneranti pirštinę Šts. Prisiėmęs klėbį knygų benešąs Ggr.
2. priliesti: Rankos sutrūko, nieko negaliu priim̃ti Ėr. Įsuodino ragažę, kad jau baisu priimt Krsn. Kartis tokia apteršta, kad negali nė priim̃ti su ranka Trg. Su balta ranka nepriėmiau J. Karšta geležis – nė priimti negali Gs. Ranka suplyšus, tai ką tik pri̇̀ėmei, tai kaip peiliu Trgn. Pečius teip prikūrintas, kad negalima nei ranka priimti Ėr. Gelžis įkaista, nė priimti negal Šts. Ot kad sudžiuvo dobilai – nė priim̃ti nemožna! Pc. Kad jau nušalau visą veidą, o už nosies tai nė priimt negaliu Srv. Baisu čia priim̃ti tuos kviečius – byra Pc.
3. daug išimti; daug pridėti: Daug medaus pri̇̀imat Ėr. Priėmė kubilus medaus par vasarą Šts.
4. priglobti, sugauti gimstantį (apie priėmėją): O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti Vaižg.
| Onai, ką priėmė veršį, septyni darbadieniai Skr.
5. sutikti paimti, neatmesti: Priimk tu šitą mano naštą kaip dovaną iš grįžusio sūnaus K.Kors. Dovenos priimtos suriša žmogų M.Valanč. Jam ir marškinius nusivilkęs atiduok, ir tai priims Ds. Dėku broliui už tą meilę, kad priėmei vainikėlį JD48. Mokykla jau pilna, pareiškimų nebepri̇́ema Slm.
| prk.: Mes priimam teisingą kritiką ir sveikiname ją rš. Radęs Lietuvoje tą rašybą, priėmiau ją ir savo vadovėliui J.Jabl. Išsikalbėjimų nepriema M.Valanč. Duodatės pasimokydint ir gerą rodą priimat K.Donel. Id tave tikrai mylėtumbim, žodžius tavo priimtumbim PK23. Idant mumus … išmintį jam priimtiną … dovanot teiktųs DP231. O anas nori su manim kalbėtis, visada mano kalbą priema Dbk. Ji nepri̇̀ima mano kalbos (nenori su manim kalbėtis), snukį suka tolyn Ėr. Gerai priimu, nepadyviju R405. Juoką priimąs žmogus buvo ans (nepykdavo už pajuokavimą) Gršl. Kur pri̇̀ima juoką (nepyksta už pajuokavimą), te ažeinu Mlt. Juokas juoką priema Šts. Tavo malda nebus priimtà (išklausyta) KI68-69. Padaryk mus sau mielus ir priimamus KlM1713. Širdis nepriima (nesinori valgyti) Ėr. Senis davė jam pietus, ką tik širdis priėmė (ko tik jis norėjo) BsPII77. Jei nepriima (nėra apetito, nesinori), tai ir alkanas būdamas nevalgysi Vj. Akys nora, bet širdis nebepriema Jn. Nu, kad ir negersi, ale nors sveikatą priimk (nors gurkšnelį išgerk, neatmesk sveikatos linkėjimo užgeriant) Sdk. Kiek valgysi, tiek – nors loską priim̃k Gs. Jam labiausiai pieną pri̇̀ima (jis labiausiai mėgsta pieną) Ktk. Galima viską valgyti, ką tik širdis priema (ko tik nori) Žem. Dabar nieko širdis nepriema Žem. Ar tu priimi šalimą (ar mėgsti pirty vanotis)? Jnšk. Mano akys nepriema akuliorių: skauda Šts.
6. refl. tr., intr. nesipriešinti: Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios, kuri kokios prisiėmė (sutiko išgerti) Žem. Pradeda pradeda šidyt, ale kaip tik prisi̇̀ema (nepyksta), tai ir nebėr kas daro Sdk. Kur nori praleis arba prisims (priskirs sau) nebūtą sužeidimą rš. Kito neprisiema (nesutinka) nešiojama kaip tik motynos Šts. Tie suvis neprisiėmė gerti? Rm. Svečias nieko neprisi̇̀ima (nieko nevalgo) Ėr. Kai vaikai kitų nemato mėsą valgant, ir patys neprisiima Sv.
| Prisim̃k, Boles, durnių (sutik, kad pralošei)! Lp. Ana prisiima viską ant savęs (sutinka už viską atsakyti) Ds. Nebeprisiėmė daktaro (nebenorėjo gydytis, nesutiko, kad gydytoją atvežtų) Ėr. Sakiau, ale neprisiima (neprisipažįsta) jisai iš tolo Smn.
7. refl. tr. pasižadėti atlikti, apsiimti, įsipareigoti: Laikraštyje tėra maža žinutė apie darbo valstiečių prisiimtus įsipareigojimus (sov.) sp. Prašė prisimti tą garbingą pareigą rš. Jonukelis vėl prisiima, ka pavogęs iš ponios marškinius (ps.) Ml. Jin pabūt prisiėmė Rz. Smertį priimiaus (sutikau mirti) P.
8. pritarti kam; ką pripažinti, patvirtinti: Galbūt taryba galėtų bendro reikalo labui priimti rezoliuciją, kurios projektą, mano paruoštą, aš tuojau perskaitysiu rš. Pasiūlęs ir kelis projektus, kurie buvo visų priimti J.Jabl. Priegaidžių skyrimas vėliau buvo visų priimtas EncIX515. Jų parėdką priimt nakčia galiu (jų tvarka man patinka), su jais gyvent – ne Prn.
9. paimti; įsitverti: Priėmiau už rankai, ka nepavirstų, ir nuvedžiau į vietą Šts. Už baltųjų rankelių tėvelį priimsiu JD140. Močiute, tai priimdavai už baltos rankelės TŽI303.
| refl. tr.: Prisiimk rankoves, palietą vilkdamas, kad rankovių nesusmauktumi Šts. Nagi prisim̃k rankoves ir vilkis, pažiūrėsim, ar gražiai pasiuvo Jrb.
10. prispausti (prie darbo): Jie darbinyką moka priimt prie darbo Ėr. Na, dabar jie tą savo Petrutę ir pri̇̀ėmė Skr. Jį gerai priėmė darban Lp. Rytoj tave priim̃siu prie rugių Upt. Kai gerai priimsiu pri darbo, išlakstys visos kvailystės Ll. Darbu gerai priima Vlkv.
| Perdien priim̃tų (privargintų) prie dalgės Ėr.
| refl.: Gana jau man darbuit, jau nemaža prisiėmiau (privargau) per visą sa[vo] buitelę Rod.
11. prisiurbti, pritraukti: Brandingų (gerai pribrendusių) rugių miltai daug vandens priema Šts.
| prk.: Pažinimas yra receptyvus aktas, jis tepriima tai, ką jam teikia objektas EncIX207.
| refl. tr.: Prisi̇̀ėmė [v]andens traukinys ir nušniokštė toliau Šts. Audinys neprisi̇̀ima dažų (nesidažo) BŽ432.
12. pavartoti; pritraukti į burną; privalgyti; prigerti: Priims pilną burną [arielkos] Lp. Nenoriu vyšnių, aš jau šiandien rūgšties iki soties priėmus Skr. Idant … vaistą priimtų DP191.
| Kaip į burną vandenio priėmę, tylėjo ir smalsuoliai A.Vien.
13. reikalauti; mėgti: Žemė labai priima darbą (reikia gerai išdirbti, kad javai augtų) Srv. Jis pri̇̀ima didelį prašymą (jį reikia labai daug prašyti, kad ką padarytų ar į svečius ateitų) Jnšk. Žirnis pri̇̀ema sūrumą (nesūrūs žirniai neskanūs) Šts. Retas, nuskydęs audeklas nepriema ataudų Ggr. Baikštus arklys nepri̇̀ima botago (baikštaus arklio nereikia botagu kapoti, baikščiam arkliui nereikia botago) Ėr. Priimu, kenčiu darbą SD260.
14. palaikyti kuo, už ką: Ką už juoką priim̃ti BŽ432. Per ger priimu R244. Tai jau nepriimk nieko už pikta I.Simon. Ir, ką aš steliavau, už ger šį sykį priim̃kie K.Donel. Aš tik pasijuokiau, o jis kaip teisybę pri̇́ema Slm. Ažu gera priimu (orig. prijmu) SD178. Neapsirik, avies už bobą nepriimk! Skdv.
II. tr.
1. mielai sutikti įsileisti (į namus); priglausti, leisti kam būti savo tarpe: Mielai priimčiau tave, dukrele, vargelio nepaimsiu d. Kad pri̇̀ėmei mane jauną, priim̃k ir žirgelį! (d.) Dkš. Priimti priimtum prie savo dalelės, ale kad mes matom, kad tu be rūtelės (d.) Vlk. Priėmėm kaip žmonės, ė ana man trobą terš rš. Visi jie mane nuoširdžiai priėmė ir džiaugėsi rš. Kad tavęs nei svietas, nei Dievas priimtų! Švnč.
| Dukrele, priimk (suvaryk tvartan) karveles! dz. Karo vartus atdarykie, žirgelį priimkie d. Išeik, tėvuli, ant dvaro, priimk (pasitik, sutik) talkelę nuog baro VoL457. Svečią namuosan priimti VoK33. Ir priimtų jus ing … gyvenimus DP12. Kas jus priims, tasai mane priim BPII50. Oi žeme, žeme, žeme sieroji, oi kam priėmei tėvą, motulę? d. O mergelės, mergužėlės jaunosios, ar priimste kareivėlį nakvoti? JD631. Ar nepriim̃tumėt naktigulto? Slm. Kad nepriimi pargulėt, priimk nors parstovėt Bsg.
| Priimu išsūnį, išdukterę B. Priimu per kūdikį, įsūnį, išdukterę, per priepeną R26.
^ Priėmė kai šiltą vilną (mielai, gerai priėmė) B.
| refl. tr.: Jau ją tėvai prisiėmė BsPIII246. Prisimkitės kits kitą Bb11PvK15,7.
| Vai, mergele, pasislink, mane jauną prisiim̃k (leisk šalia atsisėsti) (d.) Sl.
2. įrašyti, įregistruoti: Daug studentų šiemet priėmė į universitetą Viln. Ar pri̇́emė jūsų vaiką mokyklon? Slm. Ir jį jau pri̇́emė kolektyvan (į kolūkį) (sov.) Slm.
3. išklausyti: Apie dvyliktą valandą viršininkas priimdavo interesantus P.Cvir.
4. pavaišinti, vaišinti, mylėti: Priėmė, pavalgydeno kaip žmogų (kaip reikiant) Trgn. Kuo svečius priim̃sim? – Žąsiena, antiena, vištiena Kp. Priimti svečią N. Svečius priim̃ti KI226. Ar gerai te tave priėmė? Mrs. Toki geri žmonės – gerai priėmė Dkš. Kad jau neturi kuo priimt, tai nė neprašyk [svečių] Sdk. Ar gražiai pri̇̀ėmei svečius? Vlkv. Nuėjom pas Skrinskus, tai dar mudu priėmė Mrj. Ne tik nakvynę davė, ale da ir pri̇̀ėmė Ktk. Jos mane priėmė kap geriausią svečią Lš. Neturim mėsos – kuom priimsim svečius? Ndz. Jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina VoL301. Kuom priimsiu tuos svetelius? JD725. Buvau svečiu, o nepriėmėt mane GNMt25,43. Svečius mylįs, priimąs SD64.
| Meiliai šneku, meiliais žodžiais priimu (kalbinu, užimu) R244.
5. užimti (užkurį, žentą): O tai dukteriai žentą pri̇̀ėmė Lp.
| refl. tr.: Ir Banaitienė prisi̇̀ėmė žentą Pc. Jis an jos prisiėmė žentą Alv. Toj mergaitė pri̇̀sėmė žentą Lp.
6. rinktis, skirtis: Jonas … už motiną sau ją priima DP506.
| refl. tr.: Kurs jį per mokytojį savo jaunystės prisiėmęs buvo prš.
7. gauti, turėti: Kurgi priimsi mėsos žėdnai dienai Užp. Kur te priimtum mes šieno, kad karves šertum šienu! Trgn.
| Jau, sūnel, kiek aš vargo priėmiau (turėjau, iškentėjau), tegu Dievas lenkia! Klt.
8. įgyti: Kad vieko neteksi, protą priimsi B. Kaip tiektai jis savo tikrus metus prieaugs, ir protą prieims Mž124.
| refl. tr.: Kiek tu iž (= už) tą nusilpusį gaidį prisiimsi̇̀ (gausi parduodamas) Rod.
| Duodu labą dienelę šitai aukštai klėtelei, kur ištiesiau savo krasną stogelį ir prisiėmiau razumėlio Kb.
| Gyvulys nuog gyvulio pri̇̀sima tokios veislės (atvedamas toks, gauna tokią pat ypatybę) Db. Prisiėmęs mažesnius intakus, gauna Ebro vardą EncVII382. Pakorė vieną tėvūną už tą, jog priėmė krikštą (leidosi apkrikštijamas) nuo mečeivių, ne nuo danų S.Dauk. Sakramentą priimsi VoK28. Prieims krikštą (apsikrikštys) Mž133. Minichai, … į klioštorių eidami, pašventinimą priimlavo Vln46.
^ Senas jautis sunkiai mokslą priima (senam sunku mokytis) B.
9. pridėti: Stačiai kelias blogas, aplink – daug priimsi̇̀ (bus toliau eiti, važiuoti) Trgn.
| Jis bešienaudamas ir iš mano pusės pievos priėmė (prigriebė, sau prisidėjo, pievą perpjovė) Up.
10. išimti, pripirkti (išsimokėtinai): Priėmė tiek daiktų ant skolos, dabar, jei nori, pasiusk bemokėdamas Vvr. Labai daug priima prekių be pinigų Lp.
11. refl. prigyti: Daug obelaičių buvo pričiepijęs, ale pasitaikė lietus, tai mažai teprisiėmė Sdb. Priskiepinau penkias obelaites, ir tik viena prisi̇̀ėmė Rdm. Visi skiepai šiemet prisiėmė Nč.
| Čiepai neprisiėmė Rmš. Jį triskart čiepijo, ir vis neprisi̇̀ėmė Lš. Šitą vaiką jau duroz (du kartus) skiepinom, ir nepri̇̀sima Rdm. Raupai prisi̇̀ima BŽ67.
12. refl. prk. įsigalėti: Bielinskis, Gercenas savo mokslo, publicistikos ir meno veikalais paruošė dirvą marksizmo-leninizmo idėjoms Rusijoj prisiimti rš. Prisiimti svetimų papročių BŽ67. Tokie numanymai, žinoma, visur labai prisiėmė Gmž. Sėkla prisiėmė širdy jo MP101.
13. tr. užperėti: Po šita višta visi priimti kiaušiniai Lp.
◊ priim̃ti sė́klos pririnkti augalų grūdų sėklai: Pri̇́emiau sė́klos ir glazdikų, ir razetų Slm.
| refl. tr.: Prisi̇́emiau ir morkų sė́klos, ir rasodos Slm. Prisi̇̀ėmėm šiemet daug rūtų sė́klos Jnšk.
prisiim̃ti jáutį (kùmelį) (apie gyvulių patelę): Karvė neprisiėmė jautį, neapkuldino karvės Šts. Kumelė nė iš tolo kumelio neprisiima Ds. tai̇̃p pri̇̀imta toks paprotys, taip įprasta: Pas mus tai̇̃p jau pri̇̀imta Trg. Tai̇̃p nepri̇̀imta BS8.
kai̇̃p pri̇̀imta kaip daroma, kaip įprasta: Padavęs man ranką, kaip priimta baltųjų, parodė į tą pusę, kur buvo matyti sniego trobelės rš.
suim̃ti, sùima (sùema), sùėmė
I. tr., intr.
1. sugriebti; surinkti; paimti: Suim̃k šiaudus nuo klojimo laito! Vb. Lošikai suėmė kortas ir sukilo nuo žemės A.Vien. Kai medų (labai norėdami) visą turtą sùėmė Sld. Žentas suim̃s senio visus turtus Upt.
| prk.: Ale suimkim tai tuoj krūvon ir priveskim pavyzdį Blv. Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė J.Jabl. Į savo rašinį suimu daugiausia tuos linksnių ir prielinksnių kalbos dalykus J.Jabl. Reikia visuomet medžiagą iš visų kronikų suimti LTII393. Nesilytėdamas variantų, keliais žodžiais suimsiu tik nuogą faktą V.Kudir. Plačiau išplitę kalbos reiškiniai yra suimami (suvedami) į dėsnius EncIX513. Akys nebsuema (nebemato) ir par akuliorius ž.
^ Kad jį diegliai suimtų! Pls.
| refl. tr.: Atsipeikėjo ir, susiėmusi kibirus, kopė į kalną rš. Paskui susiėmė nuo stalo valgymus ir išjojo BsPII287. O ji jaijai liepė susimt viską ir eit šalin BsPI11. Jis, nieko nežiūrėdamas, tuos pinigus sau susiėmė, pakavojo BsMtI37.
2. suvalyti (javus, šieną, daržoves): Ar jau suėmė javus? Mrk. Suim̃ti nuog laukų gėrybą dz. Mes jau nuo lauko suėmėm, liko tik bulbės nukasti Grz. Šiemet par mus darbas spėja, jau visa ką suėmėm nuo lauko Ml. Kai vieni nesuima javus, kiti bėga [padėt] suimt Mrj. Kad ščeslyvai suimtum rugius, tai šiemet duonos turėtum Nč. Pas mus kai kurie jau javus suėmė Lš. Supulkim, vyručiai, suimkime šienelį! Ašb. Nupjovęs šieną, veiza, kad tik galėtų suimti Dr. Kas dirba, tas ir sùima javus Ėr.
| refl.: Susiėmęs nors tiek, parejau Žem. Kai lietus pakęs (kai nelis), tai ir vasarojus susims [nuo laukų] Alv.
3. įsitverti; iš abiejų pusių paimti ką ir spausti; suspausti: Plaukai striuki, suimt negali Ėr. Tavo plaukai striuki – nėr už ko suimti Jnšk. Sùėmiau Jurgį už kaklo Vb. Jis man kad sùėmė (suspaudė) ranką, tai ko neatsisėdau Lš. Anyta suėmė kirmėlę pirštais A.Vien. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius nežvangės KlpD58. Ei, tu lokė, tu lokutė, suimk mano galvą! JD562. Pakelk duris girgždančias, suimk raktus skambančius JD823. Palaikykie žirgužėlį, kad nešokinėtų, suimk trumpai kamanėles, kad nesuskambėtų LB108. Reikėj[o] suimti (susupti, suvynioti) į vystyklėlį, reikėj[o] įmesti į Dunojėlį (d.) VšR. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokaudamas rš. Jis koją kuo rūpestingiausiai suėmė (sulaužytą sudėjo) ir įdėjo į luobus, kad sugytų rš. Vilką visi suėmė (surėmė) ir išstūmė S.Dauk. Jau ne laikas, močiute, jau ne laikas, širdele, kad suėmėm baltom rankom ir sumainėm žiedeliais (d.) Kp. Suimk akis saujon, tai užvysi LTIII461. Suėmė kaip bagočių už širdies Mrj. Sùema strėnas linus beraunant (įskausta, įsopsta strėnas) Trš. Dievaži, tylėk – arba liežuvį tau suimsiu (nutildysiu, gausi mušti)! rš. Jei aš tau nesuimsiu dantų – nekur aš būsiu! Lp. Bėk, galvą suėmęs (greitai bėk, bėk, nieko nežiūrėdamas) Šts. Niekas labai nesuima, kad tu čia ir šokinėji (niekas nebijo) Trgn. Gal kas apie jį ir suima galvą (gal kas jo ir bijo), ale tiktai ne ašiai Trgn. Visi žmonės jį sùėmė (laikė) už didžiausią poną Tvr. Ar tankiai tave suima (ar dažnai tu apkvaišti)? Ml. Toksai buvo, trumpai suimant (trumpai sakant), atsakymas prš. Jisai darbą sùima gerai (greit ir gerai dirba) Skr. Verdantin [vandenin] indeda [kiaušinį], tai aštriai sùima (greit išverda) Vrn. Rūpesniai sùėmė širdį Šts.
| refl. tr., intr.: Susiim̃k (susitvarkyk) plaukus! Lš. Iš išgąsčio jis susiėmė galvą Žvr. Eita širdį suė̃musys (susiėmusi), stingsta visa Šts. Jog regime, kad medžias ir akmenes stipriai suguldinos ir suėmės, drąsiai įeime DP575. Kad ėmė varyt (plūsti), kad ėmė kantuoti, žmogus, ausis susiė̃męs (labai greitai) išlėkė Skr. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmusi bėgtumi Slnt. Reikia, susiėmus galvą, bėgti šalin rš. Nuo šitokio bėk, galvą susiėmęs Ds. Jie šaukia galvas susiėmę (balsu šaukia) A1884,12. Kap papaisiau aš in tų rugelių, tai plaukų susėmiau (nustebau, išsigandau) Arm. Jos visos trys, šonus susiė̃mę (skaudamais šonais), eina Upt. Vienakis juokėsi, susiimdamas šonus, iš neregio (labai juokėsi) Tat. Pilvus susiėmę juokęsi tuokart pamariškiai I.Simon. Nerėk kaip smaugama, susiim̃k biškį (susivaldyk), ir neatrodys taip baisiai Vkš. Jai labai reikėjo susiimti (susivaldyti, susilaikyti), kad nepatrūktų juokais Raudienei čia tebėsant I.Simon. [Ji] paraudo ir kalboje užsikirto, bet tuoj susiėmusi (susivaldžiusi) ėmė vėl pasakoti Pt. Prieš mūsų žmogų visi susiima vienon kekėn (susivienija, eina iš vieno) Rod.
4. tam tikru būdu sudėti (rankas): Rankas suimti N. Verkia gailiai mergužėlė, rankeles suėmus (d.) Srj. Kai pašalo, tai visi džiaugias suėmę rankas, kad purvo nebebus Ds.
| refl. tr.: Susiimu rankas R419. Jis stovi, rankas susiė̃męs KI584. Nieko nedirbantis žinogus gal sau vaikštinėti, susiėmęs rankas rš. Senelis susiėmė rankas, atsiduso, akis užmerkė ir numirė Ašb. Keiksi, rankas susiėmus, rytą vakarėlį (d.) Kpč. Liepė rankas susiimti Tat. Aš su ištiestoms ir susėmusioms rankomis tau liaupsę sakysiu brš.
5. susiaurinti, sutrumpinti (drabužį): Kleidą suim̃ti KII383. Sijonas krenta nu strėnų, reik suim̃ti apjuostuvę Vkš. Suimk dar ir antrą suimką – matai, kad dar smuks par kulšis Brs.
6. surinkti: Suėmė visą drąsą (įsidrąsino) ir drebančiu balsu pašaukė rš. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino BsPIII51. [Berniukas,] suėmęs visas savo jėgas (labai greitai, kiek galėdamas), pasileido bėgti rš.
7. supulti (prie darbo), pasispausti, pasistengti: Led tik visi suėmę užkūrė ugnį Upt. Kai sùėmėm vakar visi – dobilų laukas ir ant šono (nupjautas) Rs.
| refl.: Nemanyk, kad pradžioje tereikia susiimti, o paskui galima ir šiaip sau švilpauti rš. Truputį susiim̃kit, vyručiai, kad ligi vakarui šitą plotelį nupjautumėt Žvr. Reikės susiim̃ti ir atkasti duobę Lnkv. Teks ir tau, moč, rimčiau susimti sp. Su tais tvartais turi susiim̃t (pasistengti daugiau, smarkiau dirbti, kad pastatytų) Gs. Rygiečiai [futbolininkai] antrą kėlinį smarkiai susiėmė ir jį užbaigė 2:0 savo naudai sp.
8. prk. sutraukti, susiurbti: Balta spalva nesuima šiluminių spindulių rš. Garuojantis vanduo daug suima (suvartoja) šilimos rš. Gutacija pasireiškia tais atvejais, kai šaknys daug vandens suima, o lapai mažai jo teišgeria EncIX909.
| Daugumas rašytojų suėmė savin (pasisavino) senųjų rašytojų pažiūras rš.
II. tr.
1. sušaukti, sumobilizuoti: Vsevolodas, suėmęs daugybę kareivių, puolė ant lečių S.Dauk. Kur jai dėt, tiek suėmus! Lp.
2. sulaikyti, areštuoti: Nusikaltėlį sùėmė DŽ.
3. priimti: Avių turiu suimtų [ganyti], negaliu išeiti iš numų Šts.
| refl. tr.: Tura susiėmęs dešimtį karvių į ganyklą Štk.
4. suvaryti, uždaryti: Šiandien suėmiau tris karves tvartan Dkšt. Ir atėjo mergužėlė, ir paprašė tėvulėlį, kad suimtų žirgužėlį in stonelę, in naująją LB138.
5. ištikti, užeiti: Suėmė juokas Plng. Baimė sùėmė Ėr. Tuojau vėl jį suėmė baimė, kuri buvo pranykus Mš. Daugiau taip šį suėmus baimė, taip suėmus, kad šis nebeišmanąs nė penkių Sln. Kai jau miego suimtas, tai ar kelsi, ar ne, nebeis valgyti Grž. Moteriškę snaudulys suima rš. Sùėmė toks miegas, nuėjau ir atsiguliau Ėr. Į rytą tai jau tikrai snaudas suim̃s Skr. Mortą suėmė saldus, svaiginąs silpnumas J.Avyž. Kap sùėmė [skausmas] dantį, tai neturėjau kur dėtis Arm. Kap sùėmė dantis, nor tu gyvas žemynon kaskis! Lp. Bene karštligė tiktai mane norėtų suimti rš. Kap suėmė sunki liga, viso padūmojau Arm. Atkratos kai sùėmė, paleipėjau gerokai Srv. Ligos suimtas, mirė Šts. Ir valios susmukimas suima žmogų panašiai kaip liga rš. Strėnas skausta, vėruliai sùėmė Als. Mislijau nesulauksiu ir ryto, kai sùėmė diegliai Skdt. Smarkiai suėmė liga Smn. Naktį staiga suėmė šaltis P.Cvir. Sotus žvirblis ir smarkesnį šaltį pakenčia, o kai suima kartu šaltis ir badas, tai ir galas Mš. Miške toks suėmė šaltis, nors ant ugnį gyvas lįsk Ėr. Kap namie sėdi prie šilto pečio, tai sveikas, o kaip tik išeina laukan, tai suima kaip kartelį Arm. Jį suėmė diegliai, sopuliai Lp. Deginantis skausmas suėmė vidurius P.Cvir. Mane suėmė ilgumas (ilgesys) rš. Mane apmaudas suėmė P.Cvir. Gal paskui ir mus suims noras (gal įsinorėsime) Pn. Sopuliai suims DP14. Skraidė skraidė miegas ir sùėmė galvą (apėmė snaudulys) Arm. Kai suema galvą sopčius imtinai, tai tik galva neskyla Ml. Nedaryk anksti juškų: galvą suims (sugaruos) Slk. Man smalkės sùėmė galvą Alk. Kraustykis nuo pečiaus, da suims galvą Kš. Smalkės man galvą sùėmė Gs. Garai galvą suim̃s Brš. Teip sùėmė pirty galvą, kad ledva nameliokan išsverdėjau Ds. Suėmė galvą, kad ir atsikelt negaliu Vrn. Jaujoj taip buvo galvą suėmę, kad ko tik nenumiriau Alz. Dėl tavo bėdų kitos galvos nesuim̃s (neskaudės) Trgn. Degtinės stiklelį išgėrė, vienu akies mirksniu suėmė jį (apsvaigino) rš.
6. vaišinti: Svečiuose smarkiai nesuėmė, tai tuojau grįžo namo Vdžg.
7. suprasti; suvokti; atsiminti: Man aiškina, o aš vis nesuimu Gs. Ar suimi, žmogau, ką tau pasakoja? Lp. Kas gali suimti, ką jis kalba! Krsn. Negaliu suimti, kaip tai gali būti rš. Anas jau nieko nebesùema Sv. Tokia tavo ir smagalvė, kad nieko nesuimi Skp. Moč, ar suėmei, ką kunigas kalbėjo? Žem. Jis man ilgai aiškino, bet aš nė kap negalėjau suimt Lš. Nesuimsi dar̃ nei kur pradžia, nei pabaiga Al. Būta ko nesuimt, kaip padirbt didžiulė (smuikas bosas)! Smn. Gera galva visa sùima Ds. Tiek pripasakojo, kad mano nė galva negalia suim̃ti Up. Nesuimu (neišmokstu) taip greitai dainą J. Kad nesuima (nemoka, neišmano), tai ko dar būva pašte? Kp. Dainuoja dar ir kitokias dainas, tik visų daininykė į galvą nebesuima (nebeatsimena) Plv. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą (supras) svarbią laikraščio įtalpą V.Kudir.
^ Suim̃k tu kreivo rato sliedą (suprask tu jį, supaisyk) Krok.
III.
1. tr. gauti, sudaryti: Tiek pinigų suėmiau pernai, ė kur dėjos? Sdk. Daug pinigų sùima Ėr. Žiūrėk, kiek anas iš visur tų pinigų suima Ds. Buvo galima suim̃t šimtą rublių Plv.
2. refl. tr. įsigyti: Nedavė man jaunai nei stogelio ištaisytie, razumėlio susiimtie, pasogėlio susaugytie (susiauginti) (d.) Vlk.
IV.
1. refl. pradėti smarkiai augti, vešėti: Kad susi̇̀ėmė mūs miežiai, net juodi! Rdm. Po šio lietaus miežiai tep susiėmė ir žaliuoja kap rūta Švnč. Ale tavo taboka susi̇̀ėmė Ktk. Po šiltaus lietaus vasarojas tep gražiai susiėmė Švnč. Po lietaus ir pievos susi̇̀ėmė Ds. Reiks burokai su trąša palaistyt, tai maž dar susim̃s Ml. Tik po lietaus tai tep viskas ir sùsėmė augt Švn.
2. refl. pradėti rūgti, degti: Pats gardumas pieno, tik susiėmęs, nerūgštus da Pn. Ar surūgęs pienas? – Biskį gal susėmęs Lp. Man daros (rodos), kad visas miestas susėmė ugnėn (pradėjo degti, suliepsnojo) Lp.
3. tr. apkepinti; apimti: Labai suėmė ragaišį, pluta kieta (krosnyje šiluma griebė, apkepino) Ėr. Pečius gerai iškūrintas, ragaišį sùėmė Upt. Reikia gerai prikūryt pečius, kad duonelę suim̃tų Lnkv. Duoną greit suėmė, pečius buvo karštas Jon.
| refl.: Duona nesusiima, kad kaminas atdarytas Lp.
4. refl. sueiti, sulipti į vieną vietą; susitraukti, susimušti: Sidabra (upė) … miesto lauke išsišakoja ir po kokio viorsto vėl susiema į vieną vietą BM176. Dar virink nors valandą, tada tik susiims Lš. Sviestas blogai susiima, tai bus didžiasviestis Dkšt. Tuoj susiims sviestas, tai užvalgysim rš. Kol sultys nesusiims, neišeis kastinis Dr.
V. tr.
1. užpulti, loti: Ką tie šunys teip sùėmė? Ėr. Šuva kaip sùėmė aveles, tuoj atsirado daržuose Upt.
2. užpulti barti, kvosti: Kad sùėmė jį visi! Ds. O, jis juos gerai sùėmė! Srv. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta Slnt. Mokinį, kai nusikalsdavo, striukai suimdavo (griežtai apibardavo) Mš. Aš tave kap šiltą vilną suimsiu (įveiksiu, nugalėsiu) Brt.
3. refl. susibarti, susiginčyti, susipykti: Vedu ten stipriai susiėmėm Šts. Dėl šio reikalo mudu gerokai susiėmėm rš.
| Jiedu susimdavo liežuviais (susibardavo) rš.
4. refl. eiti ristynių, imtynių: Nu, susiim̃kiam – matysiam, katras stipresnis Vkš. Susiėmė, ir nė vienas, nė kitas neįsiveikė VoL326. Susiimsim, pažiūrėsim, katras stipresnis Jnšk.
5. refl. susikibti, susikirsti, susikauti: Susiėmė kardomis muštis S.Dauk. Susėmė kautis Lp. Atsprogo staibio kaulas, taip buvo susiėmę mušties Šts. Iš pykčio susiėmė du vyrai rš. Ląstoj gaidžiai tas prieš tą ir susėmė pešynion (ps.) Rod.
VI. intr. pradėti: Žiogai suimdavo labiau čirkšėti rš. Kad sùima mergos dainuot, net medžiai linksta Vlk. Atdaręs aulį, skubiai suimk dirbti, kad kaimynų bičių nepagundytum prie vogimo srš. Ir man nakčia kad suėmė krūminį gelti, maniau neiškęsiu, ir gana A.Vencl. Kad suėmė vidurius pjauti! Krt.
| refl.: Kaip susima žuvys nerštis, tai ir apkursta Rod. Kad susėmė bartis, net jų ausys paraudo! Rod. Kad susi̇̀ėmė su Petru bartis, net už kriūtų nusitvėrė! Alv. Kai susim̃s giedot, tai net giria žvaga! Rš.
◊ suim̃ti į nãgą (į rañką) sudrausminti: Suimk gerai save į nagą (prisiversk, susivaldyk), ir atsikratysi nu to kūrinimo Vkš. Kaip suim̃s tave gerai ant nagus (kai prispirs), viską pasakysi Upt. Aš tave suimsiu nagan (griežtai su tavim pasielgsiu) BŽ123. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt.
suim̃ti stãlą nukraustyti, nurinkti nuo stalo indus: Suimk stalą! Šn.
suimti rugius surinkti ir sudėti į pėdus nupjautus rugius: Mergaitė visus rugius po dalge suėmė, motinai nė iš gryčios nereikėjo išeiti Srv.
suim̃ti linùs pakelti ir surišti į kūlius paklotus linus: Mes jau linus suėmėm ir išmynėm Vb. Sùėmėm broliuko geltonus lineliùs (d.) Kp.
užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė
I. tr.
1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk.
| Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6.
| Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs.
| refl.: Maž koto teužsiima, ir lūžta dalgio kotas Šts. Užsiėmė už baltųjų rankelių, nusivedė an didžiąją karčemelę (d.) Ml.
2. uždengti, uždaryti: Senutė priejuoste užima jam burną P.Cvir. Užima burną, kad nė kvapo neišleistumėte V.Kudir. Užimk kraną, ir nebėgs vanduo! Skr. Ką smaugti, kam kaklą užim̃ti KII363. Užėmus tada akis, graudžiai ašarojo Vp. Užimk duris, neįleisk to bestijos Plng. Ažimk duris, tai per aukštinį išbėgs Arm. Dėdule, ir aš eisiu rozu. – Nogi kiba aš užimsiù (pastosiu) tau kelią Lp.
| prk.: Ar užimsi, kad visiems pasakoja Skr. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi Rm.
| refl. tr.: Juokiasi, užsiėmęs rankom burną Ėr. Užsiėmiau akis su ploščium rš. Užsiimk burną su ranka, kad dedi nuodus lapei Trk. Motina, lyg nusigąsdama, užsiėmė ausis rš. Užsiim̃k (suspausk pirštais) nosį, ir nebetekės [kraujas] Slm.
3. užkimti; imti skaudėti (gerklę, kaklą): Ir galvą sopa, ir kaklą ažùėmė Trgn. Nevalgyk šaltų obelių, bo vėl gerklę užim̃s Pc. Kad ažùėmė gerklę, tai ir iššnekėt negaliu Sdk. Ažùėmė gerklę, negaliu šnekėt Ds. Kaklą užėmusi, žekes pri kaklo tvėrė S.Dauk. Kaklą liga užėmė, ir nė kalbėt negali Ss. Man vis, kad tik pašąlu, ažùema gerklę Antš. Piktas kaklas, ùžimtas kaklas KI581. Da va pašalai, ir užùema gerklę Ut.
4. sulaikyti, užturėti: Neužim̃si, kad lis Gs. Kulkos neužim̃s Lp. Lietaus neužim̃si Slm.
| Tuoj mane užims (sučiups, sulaikys) girinykas Mrj.
| prk.: Pailsau, net kvapą ùžėmė Gs. Aš išsigandau, kad ir dvasią užėmė Krtn. Kaip aš nusileidau [rogutėmis nuo kalno], man širdį užėmė Pln. Užėmė žadą, ir nebegali ištart nė vieno žodžio Rm. Jam taip suspausdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo rš. Dvasią ùžėmė lekiant (uždusau) Pc. Speigas užimdavo kvapą rš. Elementoriaus lapai paveiksluoti, užimdavo net amą mums rš.
^ Man Pondzies (Dievas) yr davęs, neužėmęs (dosniai davęs) Šts.
5. intr. neleisti, uždrausti: Argi tu man užimsi rūkyt! Lp. Bene tu man užimsi: jei aš noriu, tai ir eisiu Nmn. Teisėjas man toliau ùžėmė kalbėti Lš.
6. užstoti, neleisti eiti, važiuoti; grąžinti: Ji įsileido bėgti, bet aš toks greitas, ir ją ùžėmiau Lš. Užimk karves – jau artinasi prie javų Lp. Užim̃k avis nuo javų Krok. Užim̃k karvę nuo javų! Al. Vijausi, vijausi ir tik nuo Kazio kluono užėmiau arklius į namus Lzd. Užėmė jis tą jautį ir varo namo BsPII227. Atėjo bernelis iš dvaro, užėmė jautelius ir varo (d.) Vlk.
| refl. tr.: Ažsi̇̀ėmė skatus iš avižų ir nusvarė kieman Grv. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas; užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė BsMtI14.
7. užsibrėžti, pasiskirti: Ùžėmė rugių lauką pjauti per pusę (užėmė pusę lauko per kartą) Jnšk. Gera gervė (mentelė) tura užimti platų blomą, tura trąšiau kasti Varn. Kam ùžėmei tokį didelį barą? Jnšk.
| refl. tr.: Vieną vyšnią užsiim̃kit ir nuskinkit gatavai Skr. Aš nusivariau į pūdymėlį ir užsiėmiau ilgą varstelį Sln. Aš tokią didelę kelionę užsi̇̀ėmiau BM168.
8. pradėti, užsidėti: Jie jokių darbų neùžima Gs. Reiks užim̃ti kada lopyti kaldras Pc. Viską mes ùžimam dirbti, ale kad nepaspėjam Pc. Ot velyk užimkime kitą šneką V.Piet. Nereikalingą daiktą ùžėmė Lp. Vakar ir aš ùžėmiau naują darbą Brt. Žiūrėk, jau jis kitą kokį darbą ùžėmė Skr. Aš jau buvau užmigusi ir sapną užėmusi, kai pabudino Skr. Tuokart užėmė mokyt aną kalbos MPs. Vieną vakarą anie (zuikiai) buvo užėmę ūkštauti Lkv. Žiemą, kai nesi kokio darbo užėmęs, gali ir padykauti Srv.
9. pasiryžti; užsispirti; pradėti: Tvartus plytinius užėmė (pasirengė statyti) Gs. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti BsPII146.
| refl. tr., intr.: Ans užsiema darbą dirbti J. Užsiėmiau būdą išrašyti S.Dauk. Pasistatė gryčelę ir gyvent užsiėmė TDrIV265. Be reikalo tu užsi̇̀ėmei šitą darbą Lp. Užsiėmiau karštai dėl savo brolių lietuvių storoties A1885,91. Oi neužsiimk, jauna seserėle, neužsiimk šių sunkių darbelių (d.) Srd. Užsiėmiau jo nebepriimti į namus Skr. Užsi̇̀ėmė ją išvaryti [iš namų] Pc.
10. priimti, prisiimti: Visai tai ant savęs užėmė WP2. Ant savęs užėmė mūkas MT37.
11. refl. užstoti: Aš užsiėmiau už jįjį ir išgelbėjau J.
12. išgerti (vaistus): Pirma reikėjo šituos vaistus užim̃t Skr.
13. intr. įgerti, įkaušti: Jau tas vyrukas yr užė̃męs Krtn. Aš vakar smarkiai ùžėmiau degtinės Up. Tas girtuoklis jau buvo gerai drąsos užėmęs (iki drąsumo įkaušęs) TDrVII243.
II. tr.
1. paimti, okupuoti: Užima pabriką Lp.
| Siernauskis su ponu Šimonavičia ir būriu žmonių norėjo užimti gabalą žemės, būk kalvinams priderančios M.Valanč.
2. turėti: Visi žino, kad Indija užima žemės ploto milijoną keturis šimtus tūkstančių ketvirtainių mylių J.Balč. Aleksiukas užima tikrąją pirmininko vietą tarp abiejų tėvų Vaižg. Jaunieji tarybinės inteligentijos kadrai užima vis žymesnę vietą socialistinėje statyboje (sov.) sp. Kadrų parinkimas, paskirstymas ir auklėjimas užima (turi) ypatingai svarbią vietą mūsų partijos veikloje (į kadrų parinkimą, paskirstymą ir auklėjimą kreipiamas ypačiai didelis dėmesys) (sov.) sp.
3. užvaldyti, pasisavinti: Jis nori sostą užimti rš. Nutarė jie karaliūną Joną nužudyt ir užimt jo karališką vietą MPs.
4. apgyventi: Namus užimu R67. Atbėga lapė, atranda savo gyvenimą užimtą ps. Mano avilį turi kano bitės užėmę Ėr.
5. prikrauti, pripilti: Daržinė dabar su vasariniais šiaudais užimta Jnšk. Turiu maišą, ale užimtas (netuščias) Ėr. Paskui atsigersi: sklenyčią ažuėmiau su pienu Mlt.
| refl.: Kaip arpavojom, tai visi maišai grūdais ažsiėmė Sdk. Užsiėmė visos puodynės – nebėr kur košt pieno Slm.
6. uždėti; užsėsti; užstoti: Užim̃k man vietą traukiny! Slm. Ažim̃k ir man vietą eilėj! Ds. Vaikai, sėskit – langus turit užėmę! Ut. Mama, neužim̃k stalo – mum reikia! Pc. Skubyk, sėsk, kad tavo vietą kitas neužim̃tų Skr.
| Rentinys mažne pusę rejos užimąs S.Dauk. Briauninę jos zoną užima kareivių žygis LTIII522.
| Moterys užėmė mūsų vietas siloso duobėj (stojo į mūsų vietą, mus pavadavo) J.Balt.
7. part. praet. nenuvalytas (apie lauką): Laukas buvo ùžimtas – žirniai nenukirsti Lp. Laukai da užimti – nėr kur ganyt Slm.
8. paimti, reikalauti: Staklės trobo[je] ùžema daug vietos Als. Vietos visuomet daug užimdavo P.Cvir.
| Nedaug užims tas darbas laiko mums T.Tilv.
9. paliesti; užlieti: Užėmė dyguliai abiejose pusėse plaučių Šts.
| Pavasarį upė visas pievas užėmė Švnč.
| prk.: O visokių piktybių ir bjaurybių šaknys jau užėmė visą dirvą Ašb.
10. paveikti, ištikti, užeiti: Ir miegas ją užùėmė Prng. Kad ažùem jį sopė! Tvr. Kad teip drūčiai zapalenija ùžėmė, tai jau neišgis Skr.
11. refl. prasidėti: Užsiėmė kepenų liga rš.
III. tr.
1. sudominti kuo (pvz., svečius): Užim̃k tu anus, o aš bėgsu kiaušinių pri Sketrėnės Pp. Jei manęs nebus, tai užimk svečius Škn.
| Sunku širdį užimt kvietkoms, širdis klaus, kur mielas yr Vnž.
| Jis buvo geras užimt estrados laiką (estradoje dainuoti, vaidinti, neduoti publikai nuobodžiauti) rš.
2. vaišinti: Užimant svečius, visados reikia atminti, kad visi tam reikalingi indeliai būtų išmazgoti rš. Ar kuo ùžėmė tave? Grž. Aš nuėjau pas juos miežių paprašyt, o jie man' kaip viešnią užėmė Ps.
IV. tr.
1. gauti (užkurį, žentą): Iš tų dukterų ant vyriausios užimtas užkurys LTI534. Ji viena mergučė buvo, ir jai žentą ùžėmė Skr. Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi dukterį ir nori sau žentą užimti ant savo dukters BsPIII56.
| refl. tr.: Viena sesuo ištekėjo, ė kita užsi̇̀ėmė užkurį Ds. Ji užsi̇̀ėmė žentą ant to gyvenimo Skr.
| Neikie, dukrele, už seno bernelio, neužsiimkie sau didžio vargelio (d.) Tvr.
2. užpirkti: Jau mišia ažuimta Trgn.
3. nusinuomoti: Būdavo, ùžimam svetimų žemių Dglš. Kas užėmė prūdą, tas ir žvejo[ja] Šts. Velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pono dirvonus BsPII205. Neik su rasa pievos ažimt, o kermošiun mergos (pačios) rinkt (flk.) Ml.
| refl. tr.: Užsi̇̀ėmiau pryšininkę ir gyvenu Šts. Užsiėmė tėvas Giratiškėse balos šmotą Ds. Mes par ją gyvenam, užsiėmę pirkią Ad. Užsiim̃ti reik nakvynę Plt. Noriu užsiimti krautuvę Šts. Užsiimdavęs ir linam žemės Ds. Ažsiėmė žemės iš dvaro Ad.
4. refl. parsisamdyti, apsiimti: Ažsiimtum ganyt, tai daugiau per metus aždirbtum nei Latvijoj Švnč. Išsyk bekalbėdamas pamatei, koks ūkinykas – kad geras, gali užsiimt pas jį dirbt Srv.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; augti: Iš pat pavasario cukriniai gerai užsiėmė Sdb. Pavasarį užsiėmė žolės želti, bet be lytaus išstembo Ggr. Miežiai taip gražiai buvo užsiė̃mę, net buvo miela žiūrėti Brt. Kad kerpė pievoj prapuls, užsiims dirsės augti Šts. Batviniai buvo užsiėmę augti, bet išdegė Šts. Užsiėmė ir auga pušynėlis vidury laukų Vlk. Berželių pilna, pušiukė kur ne kur užsi̇̀ima (auga, išdygsta) KzR.
| Senoji žaizda jau vėl užsi̇̀ėmė (pradėjo tvinkti) Up.
2. užraugti: Nekokios buvo mielės, o dėlto užėmė alų Srv.
3. refl. pradėti rūgti: Šiandien rytą jau alus buvo užsiėmęs, apsitraukęs puta MTtIV152. Dar tik neseniai padarytas alus, teip greit neužsiėmė Srv. Žiūrėk, kad užsiimtų rūgti, įmesk duonos plutą Dr. Kad užsiimtų mielės, deda įkaitintą akmenį, alų darydami Vrn. Alus užsi̇̀ėmė (ėmė apynius į viršų varyti, putoti) Skr. Jei višta palesa salyklos, alus užsiima savo rūgščia (priet.) TŽIII347.
4. refl. užsidegti, pradėti degti, įsiliepsnoti: Eglinės šakos tuojau užsiėmė, ir šimtas kibirkščių nulėkė į padangę LzP. Marškinėliai įkaito, blykst liepsna užsiėmė Vaižg. Žiūriu – jau ir visas stogas užsi̇̀ėmė Gs. Gesters ugnelė – ir vėl ažsi̇̀ema Ds. Nu nu, durniuok, durniuok, kol liepsna šiauduos užsiims! Ktk. Jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai Ašb. Kaip tik matai užsiėmė ir visa daržinė Jnšk. Kaip žùsėmė (užsiėmė) ugnis – nuo vieno galo sodžiaus net kitan, ir supleškėjo visas Rod.
| prk.: Ūmai, re (regi), toks gabalas dangaus užsiima pazaru Vaižg.
| Vyras užsiėmė (užsispyrė) ir neleido kitur danginties – kilo barnis M.Valanč.
| Nieko sau šaltelis: visi mūsų langai užsiėmė (užšalo) Ps.
VI. tr. užpulti; smarkiai pabarti: Aš jį užim̃siu, kam jis tokias kalbas paleido Šlv. Ot dabar kad užim̃tumėt gerai, tai ir prisipažintų Gž. Jį gerai užim̃k už tą melą Alk. Užim̃k gerai, ir pasisakys, kur padėjęs peilį Kair. Jeigu jis negerai dirba, tai užimk jį Vrb.
VII. tr.
1. būti nelaisvam (nuo darbo), dirbti, neturėti kada: Meistrai labai ažimti̇̀ per šiuos metus Kp. Moterys gi tuo laiku tankiausiai užimtos esti su audimu BM224. Ji dabar užimtà Skr. Vilius nepakėlė akių, o dėjosi esąs labai užimtas valgio I.Simon.
| prk.: Tą senį užėmė mislys visokios BsPIII11.
| refl.: Visi darže užsiėmę su darbu BM153. Tep užsiėmęs darbu, kad nė negirdėjo, kai aš jį pavadinau Rmš. Kiek ji dabar užsiė̃mus! Kt. Žmonės dabar su miškais užsiė̃mę (kerta, veža mišką) Jnšk. Ilgą laiką gali būti užsiėmęs tuo pačiu dalyku (dirbti tą patį darbą, tuo pačiu dalyku domėtis) rš.
| Aš laikraščių platinimu visai neužsiimu sp. Mano vyras knygom užsiėmė Ig. Jis nieku neužsiimdavo (nieko daugiau nemėgo, nieko neveikdavo) kaip tik šaudymu BsPIII253. Jis, būdavo, užsiima vis gaudymu žuvų BsPIV60.
^ Nemoki meluot, tai neužsiimk melu LTR.
2. refl. prasidėti, sueiti į draugystę: Ko tu užsi̇́emi su tuo durnium – neužsiim̃k, ir nelįs! Slm. Ji su kokiais piemengaliais neužsi̇̀ima Skr.

sė́sti, sė́da (sė́džia, -ta, -ti), sė́do (sė́dė K) intr. Rtr, sė̃sti; N, Sut, L, M
1. užimti sėdimą padėtį: Vaikai, jau vakarienė an stalo, sėskit valgyt Dbk. Vienuoleka [valgytojų] sė́dam į stalą Pj. Į stalą sė́da lygiai vienuolektą Vdk. I gaspadorius, i gaspadinė kartu sė́s pri stalo Vkš. Dešim vaikų – būriukas sė́da į stalą, visims reik pakišti Rdn. Be močios nesėda stalan Klt. Ir mane prašė pietų sėsti J.Jabl. Sėd' ir valgai Švnč. Sė́sk pagal muni Pgr. Nori, kad prie jam sė́sčia Dglš. Sė́st nė viena nesė́da Aps. Sė́dam po šituoj verba pasilsėt Lš. Te sė́d' – švieseliau Aps. Tu šalia sė́d' Ad. Bėginėdami ėsti (valgo) anas, nesė́sti LD350(Zt). Jeigu atėjęs svečias nesėda, tai mergos nemiegos LTR(Trgn). Aš sė́dęs sėdėjau krasė[je] J. Tai gula, tai sė́da Ln. Valgio laikui atejus, galėjo sėsti už stalą, valgyti ir gerti, kiek norįs M.Valanč. Sė́dau už stalelio laiškelį skaityti, byra ašarėlės, negaliu matyti (d.) Plm. Ar man jaunutei stalelin sėsti, ar man su savim tėvelis kviesti (d.) Slk. Sė́do prisėdo prie mergelės šoneliui (d.) Prng. Sėdo nusėdo mergelių suolas (d.) Vrn. Oi mergele mano, balta lelijėle, sė́sk an mano kelių, an baltų rankelių DrskD23. Sė́dau į stakleles vis dainuodama JD1423. Dainuoj, dainuoj trys seselės po langeliu sėdusios TDrVII73(Dov). Idant … už stalo tavo su gera sąžine sėsti … galėtume SE149. Su bjauraisiais niekada drauge nesėsiu PK52. O sėdę sergėjo jo ten Ch1Mt27,36. Ir sėdę̃s bylojo jump DP136.
^ Sėsk, būsi svečias J.Jabl. Prašom sėst, duosim ėst Ml. Prašom sė́st, ryto[j] valgyt duosim (juok.) Plv. Sėskit, ką turit kišenėj – ėskit (juok.) LTR(Rm). Sė́sk – pastovėsi, kap vinčiavos (juok.) Plv. Sė́sk, ir taip dūšia išeis iš kūno (juok.) KlvrŽ. Ko nesėdi, a visus stačius palikai? Krž. Sė́sk gale ratų, tegul tavo kaulus krato Mrk. Sėsim draugiškai, ėsim dešerą šuniškai B.
| tr.: Ar ma sė́sti martelių suolelį? JD56.
| refl. N, K: Sėstisi H. Sėsti̇̀s LKKII242(Zt). Prašom sėstųs J.Jabl(Ds). Sėski̇̀s ir sėdėk Zt. Sėdõs tan medelin ir sė́d Žrm. Ale sė́skiatos abudu Grg. Vakarą po večerės sė́skis pri kalvarato Všv. Daba įduok kalvaratą – nemoka, pri katro šono sė́sties Brs. Vėl lyna, ot sė́skiatavos abudu Brs. Sėskis pablaku ant žemės J. Aš sėdaus į saulę, o ans nuejo į ūksmelę Dr. Medį nupjovė teip aukštai, kaip sėsties Dr. Ant siuolalio sė́dusys matau, kad plentu važiuo[ja] mašyna Lkv. Sėdõs – i priverpta Brb. Sėsčiõs, kad būtų vietos Ds. Nuo kalno šikine laiko [vežimą arklys], sė́džias net ir laiko Ob. Sė́skis ir valgyk, bo aš eisiu karvės Nmč. Prašo, kad aš sėstáus Mrc. Ana užvydo mane i sėdõs prie man Ml. Pas plūgą sėdõs, tai kap davė perkūnas, žumušė Dbč. Sėdõs an suolo Tvr. Aš čia sėsiúos Kls. Kap nueini miškan, tai an vietos sėdai̇̃s – kap paklotė [uogų] Kls. Sėdiẽs i valgai Dglš. Būtai sėdusỹs ir sulopius Lp. Sėdõs an akmenio Rud. Sėdaũs valgyti Dv. Ateję sėdasi̇̀ ir sėd LKKIX210(Dv). Kap sėdaũs supt, miegas apmarino Rod. Visi trys sėdomė̃s ir grajinam Rod. Sėdõmės Dsn. Seniau paišėjo visi, sėdõs ant gatvės, ant prieklėčio Grv. Išeinu an gonkų ir sėdúos Žrm. Rozu ir guldėmėms, ir sė́domėms Lz. Sėdi̇̀s (sėskis) an suolo GrvT91. Sėdmetė̃s (sėskimės) LKKXIV225(Grv). Sė́ditės an suolo Lz. Ji jam nedavė sė̃stis KII8. Sė́dos ant suolelio šaly pečiaus BM188(Šl). Kvietė sėsties prie stalo Žem. Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sė́stis K.Donel. Sė́dusis snaud, knopso J. Pakulis į malūną bevažiuojąs. Ale nei sėdęsis, nei stačias rš. Sė́dos pelėda už stalo galo (galą D93) Sch18(N13). Sėdõs svodba ažu stalo Dv. Atėjo pelėda nė neprašyta: sėdosi kerčioje nė nesodyta LB146. Imk tavo gromatą, sėskiasi ir rašyk tuojaus penkias dešimtis VoL25. Sėskitės čia, iki nuėjęs pasimelsiu ten Ch1Mt26,36. Jis įėjo į namus farizeušo ir sėdose už stalo VlnE161. Kad sėdõs, priejo jop mokytiniai DP532. Sėskiasi ir skaityk, mumus girdint BBJer36,15.
^ Jeg nejai dirbtų, tai nesisė́sk ir valgytienai Lel. Sėskis, būsi svečias I.Simon. Sė́skis – atsistovėsi, kai vinčiavos (juok.) Skr. Sė́skis – ir teip jau didelis, par didelis užaugsi Krs. Sė́skis – a visus stačius i palikai? Grg. Ne visiem in vieno suolo sėsties Prng. Sė́skis sodriai, kalbėk drąsiai, tars, kad bagotas J. Sėskis, namiej pri[valgysi] arba pasivalgysi B.
ǁ atėjus pabūti, paviešėti: Da jūs pas mus niekad nesė́dot Skr.
2. lipti (ant arklio, ant dviračio) ir atsisėsti: Sė́do arklin Pl. Buvo ir moteriškų: kita sė́do ant arklio ir dui Grz. Sė́sk an arklio ir išbarstyk po visą lauką rugius Klvr. Sėdo raitas ant dramblio nugaros J.Balč. Sėdo ant dviračio ir šlapiu, purvinu keliu – į Pasraujį J.Paukš. Jaunikaitis sėdo ant vilko ir nulėkė prie kito dvaro LTR(Rk). Vai, ką kalba Petrelis, ant žirgo sėsdamas, į žirgelį sėsdamas? (d.) Mrj. Ant žirgelio sėdai, kepurelę kėlei KlpD24. Oi, sūneli jaunasis, sėsk ant bėro žirgelio D21. Ant žirgo sėdžiau, į kilpą spyriau KlvD81.
| refl.: Ant arklio sė̃stis KII374. An rovero (dviračio) sėdaũs Rod. Pėsčiom nėr kap eit – dviesa sėdõs an vieno [arklio] Rod. Balta kumelė yr tam dvare: raitas sėstųsbi ir apjot, ir būtų [v]andenio LKKII228(Lz).
ǁ nulipti, nusėsti (nuo arklio): Aš nesėsiu nuo žirgelio, nepurvysiu čebatėlių (d.) Lp. Sėsk, žentai, ženteli, nuog šyvo žirgelio (d.) Rtn. Dėkui, ženteli, sėsk ir nuo žirgelio RD180. Ir atjojo trys berneliai žirgelių girdyti, tas trečiasis mažesniasis sėdo nu žirgelio D57.
3. eiti, lipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Galėjau sėsti į troleibusą ir kaip mat paršvilpti namo V.Bub. Keleiviai … pradeda sėsti į traukinį KlK14,62. Rykmetį sė́dai į traukinį, vakare grįžti Erž. Sė́do [į autobusą] pusėj devynių Klt. Visi, kurie su manim į marias atvažiavo, jau sėdo laivan V.Krėv. Sėsk, mergytė, į laivą, sėsk, jaunoji, į laivą JD97. Su laivūnu bekalbanti, į laivelį besė́danti JV674. Eik šen, muno mergelė, sėsk į muno laivelę StnD5. Jau aš sė́du į važį, o tu sė́sk ant arklio ir jok J. Kad jau viskas – tik sė́st i važiuot Lzd. Čigonai sėdo arkliuos ir nuvažiavo LTR(Ob). Aš pakinkiau arklį, nu, ir sėdom dviese, ir važiavom LTR(Grv). I važiuos jau, į arklius sė́s Tl. Kap atgal grįžo, tai sė́do į mūsų ratus Mšk. Sė́dov su ponu į karietą, muziką turėjau su savim PP15. Reik man sė́sti tan važelin šali[a] to bernelio (d.) Šmn. Oi kap aš sė́dau in vežimėlį, lenkiau galvelę in jaunimėlį DrskD169. Mergele mano, jaunoji mano, sėsk margan vežimėlin TDrIV26.
^ Nesėsk ne į savo vežimą Trš.
| refl.: Kam ko reikia, sė́das [į mašiną] ir važiuoja Šlčn. Sė́das an mašinos – ir Vygonysna Rod. Sė́sies (sėskis) in vežimą Krn. Čėsas į vežimą sėstis: seniai bočiai įsisėdo LB137. Sė́skis karieton ir važiuok namo Mlk. Sėdaũs (ir sė́daus) laivėn GrvT80. Aš nesisėsiu, aš nevažiuosiu, verks manę motinėlė TDrIV26(Vlk).
ǁ išlipti sėdėjus: Sėsk, dukrele, iš vežimo TD79. Sėsk, dukrele, nuog vežimo KrvD83.
4. nusikaltus patekti (į kalėjimą): Justas sės į kalėjimą, o ne tu! K.Saj.
| refl.: An penkelių metų turmon sėdõs GrvT75.
5. (dial.) tūpti (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Sė́sta bitės an medžio Aps.
^ Sė́do kaip višta ant kiaušinių Pnd.
| refl.: Vištukai eina sė́stis Dv. An medžio kap sėdõs [vabalai], tai lapus apėdė Str. Sė́stis jom (bitėms) lentelė primušta par skylelę Grv. Juodvarnis miške sė́dusys krokė Lkv.
^ Skrenda kap sakalas, sėdas kap ponas (sniegas) Arm. Pilės žvirblis, ir ant varpu sėdęsis, gieda D(166psl.).
ǁ refl. imti perėti: Sudeda jauniklė šešis kiaušinius i sė́dasi, kvaksi Sem. Aš gi pats nesėsiúos, kap višta nesė́di Lz.
6. apsigyventi, apsistoti: Eikite, sėdtè per mus i gyvente Tvr.
| refl.: Jo brolis sėdõs an vietos (liko ūkyje) Kls. Anas būt sėdusỹs an ma[no] sėdimų, bet moj jo galvoj kitep žubyzgė Rod. Per mane tavo duktė tę sėdõs (nutekėjo) Vlk. Po vainai sėdomės gyvent lygian laukan Ad. Tai gaspadorėliai! Kap sėdõs (pradėjo gyventi) an vienos karvykštės, tai per penkelius metus nei telėko neprislaikė Rod.
7. leistis (apie saulę): Einam namo, jau saulė sė́da Ds. Saulė sė̃s, ir gink namo Trgn. Saulė sė́da devyniõs Ob. Da saulė yr nesė́dus, tik kai debesys, ažtat tamsu Sdk. Ogi kap gražiai saulė sė́sta! Dglš. Saulė sė́sta, nu, tai tada jau darbą meta Aps. Teip sė́da saulė raudonai Skp. Aš pavėlai ir atėjau – jau saulytė beveik sė́do Pnd. Dabar ilga dienos – saulė toli už eglynėlio jau sėda Kvr. Saulei sė́dant, buvom namuos Km. Saulė sėda debesin – bus lietaus Rgv. Šįvakar saulė sė́do labai raudona, ryt gali būt vėjo Ut. Davė žodį ilgai negaišti, tik saulė sės – tuoj atgal P.Cvir. Saulė jau buvo sėdusi, kai atėjau mūsų jaunų keliauninkų laukti Pt. Negi matysiu saulelės tekant, saulelės sėdant (d.) Jž. Kai saulutė rytą sės, o vakare užtekės, tai tada aš pas tave sugrįšiu LTR(Sb). Saulė sėsta, mėnuo šviečia NS137.
| refl.: Saulė sė́dasi Aps. Diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu Vaižg.
8. grimzti, smegti: Žiūrom – vežimas tik sė́da, sė́da ir nusėdo in Nemuno dugną Prn. Pamindis, kad linai vandenin sėstų̃be Aps. Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių rš. Erkė žmogun insega ir giliau sė́da (skverbiasi, siurbiasi) Rdš.
^ Visi akmenys dugnan sėda Prl.
9. slūgti: Vanduo jau pradėjo sė́sti Up. Jei jūra sėsta, tai galima laukti pagurimo Plng. Buvo kapuose inlinkimas, sė́do sė́do žemė, kryžiai sugriuvo Dg. Daboji – tik sė́sta, sė́sta, sė́sta velėna! Str.
10. mažėti tūriui, bliūkšti: Vėjas kai papūs, tai sniegas regiančiai sė́sta Prng. Minkšta geležis, kad mušama, sėda Lš.
| Anuo rozu svėriau aštuoniasdešim kilogramų, dabar tik septyniasdešim šešius. Ot sė́do svoris! Mlt.
| refl.: Ant apatinės lentos pastatė ir veža. Žiūriu – jau tie kiaušiniai sė́das [duždami] Gdr.
11. gulti sluoksniu, leistis ant kieno paviršiaus: Suodys sėda K.Būg. Dulkės sė́da grindyse BŽ231. Kilo dulkės ir sėdo ant žmonių pėdų rš. Sūrus skystimas sėdo ant dantų rš.
12. sunktis, gertis: Vanduo sėda į žemę, į drabužį J. Kokia čia skūra – sė́da vanduo parejai Sdk. Smarkus lytus biškį sė́sta ir į žaginį Krp. Tik nutepiau roges, tuoj ir sausos: dažai labai greit sė́da Trgn. Žibalu kojas ištrink – anas gerai sė́da Klt. Sė́sta [v]anduo į torpę Pvn. Par tapalinius klumpius sėsta [v]anduo Šts. Į smiltį [v]anduo beveizint sė́sta Trk. Medus in šitą duoną nesė́stų Al. Pūliai laukan nebeišeina, jie sėsta į vidų rš. Sė́da tymai (išbėrimas susilaiko), kai pasišaldo Ds.
| Šaltis ir drėgmė sėdo iki kaulų sp.
^ Svetimi taukai nesėda į kūną J.
| refl.: Par čebatus sė́das [v]anduo Ktk. Šitoks tai skalsus lytus, į žemę labai sėdasi Gs.
| prk.: Itokis darbas sė́das pečiuosna (skauda nuo tokio darbo pečiai) Vrnv.
13. pulti, kibti: An [kaimynų] dukters sė́do: lendi pri muno vyro! Krš.
| refl.: Svieto (žmonių) kaklu nelipa, ko jūs taip ant jo sė́datės! Pg.
14. įtekėti: Troškupis sė́sta į Lyksūdės prūdą Šts.
15. refl. virsti, pasiversti: Kad tu sėstáis akmeniu! Lz.
16. prasidėjus likti, laikytis ir toliau: Pirmo sniego tiek privertė, nežinia, ar jau sės žiema, ar tik purvo pridaris Prng.
◊ ant galvõs sė́stis pasidaryti kieno našta, varžyti: Sė́suos aš kitam an galvõs – savo kerčią turu! Krš.
ant nósies sė́sti imti varginti, spausti: Bėda ant nosies sėdo Žem.
ant sàvo šiki̇̀nės sė́stis vlg. pasidaryti savarankiškam: Kad anas sėstų̃s in sà[vo] šiki̇̀nės ir pašumytų an dviejų desentinų, tada iš kitų nesjuokt Arm.
ant sprándo sė́sti (sė́stis)
1. išnaudoti: Ponai norėtų darbo žmonėms vėl ant sprando sėsti rš.
2. užsipulti, imti spausti, neduoti ramybės: Vargai ir bėdos ant sprando sėdas LTR(Jnš). Jau policininkas sėda ant sprando su mokesčiais rš.

į gálvą (į krãmę Trk) sė́sti
1. Vž, Gršl svaiginti: Stipras alus – sė́sta į gálvą Krš. Saldus alus nesė́s nė į gálvą Akm.
2. įsiminti: Mokslas kitam į gálvą nesė́sta Šts.

į sóstą (ant sósto) sė́sti pradėti valdyti: Karalius sė́do į sostą DŽ1. Buvo tai Didžiam Konstantinui sėdus Ryme ant sosto A.Baran.
į svẽtimus ratùs sė́sti ne į savo vietą patekti: Tau gaila, o man pikta. Toks vyras į svetimus ratus sėdo! rš.
į veži̇̀mą sė́sti eiti už vyro, tekėti: Tos mergučės dar į veži̇̀mą nesė́da, spės apsirėdyt Skr.
kai̇̃p ant dẽšimts arklių̃ sė́dosi pasidarė labai linksmas: Kap apsiženij[o], tai, regėt, kàp an dẽšimts arklių̃ sėdõs Arm.
kai̇̃p vélnias į pipirùs sė́do PnmA prastai pateko.
kaklè sė́stis labai įkyrėti: Jau man ir kaklè sėdõs šitiej uždarbiai Vlk.
antsė́sti (ž.)
1. Bru, Rtr, Žr, Klk žr. užsėsti 1: Ančsė́do an arklio i nujojo Užv. Būras ak neištarė, kaip jį meška ančsėdo, smertdarė Žlv. Kad antsėdau, juo greitesnis pri mergelių joti D7.
| refl. tr., intr. I: Aš an to arklio liuobu antsisė́dęs josiu Krtn. Antsisė́do muni, raitas joja Skd. Leka kaip pašėlęs, an arklio ančsisė́dęs Pvn. Žmogus žirgą pažabojo, antsisė́dęs ir jojo PP30.
2. tr. pritapti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): Ar biesas antsė́do tave! J. Tus piningus jau vel[nia]s antsė́do gatavai Jdr.
3. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko čia antsė́do kaip drugiai! KlvrŽ. Skolos turėjo, kaimynas ančsė́do Ub. Vyras antsė́do muni kaip žaltys Ievą Šts.
| refl.: Dėl ko tu esi vien ant munęs antsisė́dęs? Plt. Vieną kartą padaryk gerą, ta antsėdęsi visumet būs Lnk. Toki jau ano mada: ant vieno antsisė́sti Ms. Ančsisė́do an munęs kaip velnias Pvn.
4. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui): Antsėdo kosulys lig vymos Ggr. Jį antsė́do geiduliai BŽ308.
5. intr. įnikti ką daryti: Antsė́do prašyti krikšto Šts.
6. tr. versti, spirti ką padaryti: Ančsė́do nuravėti tokį didžiausį daržą Pvn.
apsė́sti Š, Rtr; SD203, Q83,261, Sut, N, M, L
1. tr., intr. K, LL116, DŽ, NdŽ susėsti aplink: Visi stalai buvo vyrų ir moterių apsėsti Skrb. Kai apsė́da visa šeimyna apie stalą, net gražu žiūrėt Pnd. Jį apsėdo iš abiejų kraštų An. Apsė́dot, ažusėdot – leiskit išeiti iš ažustalės Ds. Apsė́do stalą, ir močiai nėr kur atsisėst Skdt. Apsėdom apie tą lempą Rmš. Apsė́dam aplink stalą LKT391(Kb). Stalą apsė́dę susiedai, jie neužleidžia vietų – turi išsipirkt [per vestuves] Dv. Kaip cigonai – apsėdę ugnelę Upt. Gumbo stalas apsėdęs šeimynos, visi linksmi, smagūs Žem. Pečius buvo apsėstas vaikų Pč. Vaikai, pečių apsė́dę, plunksnas plėšo BM390(Rdn). Velnių par kelias eilias apsė́dę poną numirusį (ps.) Všn. Apsė̃s tave mošytėlės, jau netikros seserėlės JV901. Kurie aplink stalą apsės, tavo širdis džiaugsmais plastės PK94.
| refl. tr.: Apsisė́s stalą dešimtis [valgytojų], tik spėk sukties Rdn.
2. tr. sėdant prispausti, pasėsti: Vieną pagaliuką, kai verpia, apsė́da, o an kito – kuodelis pririštas LKT326(Trgn). Atsisėdę už stalo prieš vinčių jaunieji kuris kurio drabužius apsės, to visame gyvenime bus viršus LTR(Tvr).
| refl. tr.: Apsisė́dau kepurę, pirštines Krt.
3. tr. užimti sėdimą vietą: Apsėdau krėslą, neturu kur bepasvadinti svetį Šts. Brovėsi tarp apsėstų suolų rš.
4. refl. žr. atsėsti 1 (refl.): Apsisėskit, aš papasakosiu istoriją Lnk. Buvo toks mūrelis, ka jau gal apsisė́sti Plng. Apsisėdau būdelėj parūkyti Plng.
5. (dial.) intr. atsitūpti: Apsė̃s an šakos [voverė], tai uodegą padės net an galvos Rdš.
| refl.: Jau vištos apsisė́do an laktos – vakaras Rod.
ǁ atsitūpti perėti: Višta jau pradėjo kvaksėt, zaras jau apsės an kiaušinių Nč. Dvi vištos apsė́do viena diena Rud.
6. (dial.) tr. tupint aprėpti: Višta galia septynius aštuonius žąsies kiaušinius apsė́st Ob. Kad atsisėdo katė an zedliaus, visą zedlių apsė́do Slnt.
7. intr. apsigyventi, įsikurti: Kaip apsigyveno ir apsėdo pirmieji lietuviai, iki šiol dar neištirta A.Janul. Čia pat pas muni buvo apsė́dę jau vokyčiai į kvaterą Sd.
| refl.: Kaip tik pradėjo jie čionai apsisė́sti, tuojaus ir atsirado vagių Jž. Neleisk, kad svetimas apsisėstų ten, kur visi meilios mūsų kūdikystės paminklai Vaižg. Keli metai bus atgalios, kaip senelis apsisėdo ant to kalno rš.
ǁ tr. apgyvendinti, užimti: Apsė̃s šešias eilias [sklypų], pėdos nebus kur padėtie Adm. Nojė ir jo vaikai apsėdo žemę O. Apsėskit karalystę, kuri jumus yra pagatavyta nuog pradžios svieto Ch1Mt25,34. Kurie nemoka muštis nei bartis, nei bylinėt, šitie apsė̃s ir apvaldžios žemę DP533.
apsėstinai̇̃ adv.: Jeib tau šitą žemę ant gyvenimo (viršuje ing paveldėjimą, paraštėje paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau BB1Moz15,3.
ǁ tr. užimti, aprėpti: Jis, kad galėtų, dvarą apsė́stų Mrj.
8. refl. užsibūti vienoje vietoje: Mat apsisė́do namuose, niekur nebeina Šl.
9. intr. pasiduoti žemyn, pasmukti: Kol neapsė́dus trioba (sienojai nesusispaudę), jos lipinti moliais negalima Lš.
10. intr. kiek nusėsti, nuslūgti, nusekti: Apsė́do dūmų juodas kunkulis, tada pasrodė ugnis Klt. Pūsk – apsė̃s kiek pienas Rod. Apsėdo [v]anduo Imb.
11. tr. aptvindyti, apsemti: Vanduo apsė́do visą dirvą Up.
12. tr. puolant apgulti, apsupti: Apsė́dę daug kareivių Dsn. Klausės apsėstiejie tos žinios, kas dėsis su pilia ir su žmonėm BM107(Krs).
13. intr. GrvT131, KzR nurimti, apsiraminti, liautis: Gausi šlapių mazgočių ir apsė́si Dkš. Jis jau apsė́do, tep jau nedaro Lš. Apsė́skit, vaikai, ba bus blogai! Lp. Kap aš apimsiu jumi diržą, tai tuoj apsė́sit! Rdm. Ar tu nors kartą apsė́si?! Nč. Kur tu dartės eisi nakčia, apsė́sk geriau Rod. Kad spiečiantis bitės nebėgtų, tai reikia skambint, ir jos apsėda LTR(Auk). Šoko, šoko bernai ir apsė́do visi Lp.
^ Nėra tau nei apsėdamos, nei apgulamos (vis nerimsti) Arm.
| refl.: Apsisė́skit, ba kaip paimsiu diržą! Plm. Tu nedaugį apsisė́sk, ba aš tau vis vientara kaulus palaužysiu Arm.
ǁ refl. aprimti (apie skausmą): Kai pratrūko, tai ir apsisė́do, nors ažmigt duoda Trgn.
14. tr. SD227, N, NdŽ pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Nakviša (laumė) apsė́do vaiką, ir jis nemiegti naktimis J. Velnio apsėstas, pristotas R65. Apsėstas nuog velnio B. A vel[nia]s apsė́do, eikiav greičiau, ko čia trainiojys! Krtn. Ar jau tave bus piktoji dvasia apsėdusi, kad taip savame kaily nesitveri? Grž. Gal jau velnio apsė́stas, ka toks bjaurus pasidarei Skrb. Ar apsė́do kas taũ šiandiej? Sdk. Iš apsėstų žmonių daug velnių išginė M.Valanč. Dvasių apsėstasis buvo išgydytas Ev. Antikristas apsėdo PK133. Ar giltinė tavi apsė́do PP47. Mes važinėdami užgirdom, kad vienam karaliui pinčiukai apsėdo tris dukteris MPs.
| Aš žinau vieną ąžuolą apsėstą, niekas jo negali pakirsti LKGIII949(S.Dauk).
| refl. tr.: Idant aš nečystai dvasiai neduočiau manyje ponavoti, arba mane užimti bei apsisėsti prš.
15. tr. neduoti ramybės, užsipulti, uiti: Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius LzP. Apsė́do dideliai, aš negalėjau betverties Ms. O ten liuob kada apsė́s tas mergelkas, ka ten cypins, kaukys anie, tie vyrai Sd. Nereik, vaikali, seno žmogaus apsė́sti Vkš.
| prk.: Jei jam lašelis į burną, jis kaip pakaruoklis apsėda žmogų rš.
^ Blaškosi kaip šuo, blusų apsėstas KrvP(Krsn).
16. tr. apnikti, apipulti: Išlomavo rugiai – pelėsis apsėdo Šts. Kada jau rugys nužydėjęs, stiebus ir lapus apsėda amaras P.Cvir. Obuolius apsė́do puvimas Šk. Kas, Nikodemai, priglaudė tave, niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė? J.Marcin. Bet tos musys yr apsė́dusios par tą lytų Trk. Tas grybšis yra didžiu naikintoju daugybės augymių, nes kurią apsėda, tą pražudo P.
| Visokios blogos mintys jį apsėdo rš. Jos neberušiokit, mat bėdų apsėstà, klapatuos Slm. Jį visos nelaimės apsė́do Dglš.
^ Viena bėda tai ne bėda, o dvi trys kai apsėda, tai žmogų suėda LTR(An). Kai bėdos apsėda, tai ir pakaušį praėda PPr61.
17. tr. apimti (kokiai būsenai, jausmui, nuotaikai): Jei miegas ano neapsė́da, ans važiuo[ja] gerai Mžk. Čiaudulys nosį apsė́do Šts. Mano martelė tinginio apsėsta: niekas jos nesėta ir nieks neravėta Nč. Mano dvasią apsėdo noras vėl keliauti rš. Paskui širdį jo apsėdo puikybė S.Stan. Širdis godėjimu apsėsta DP512.
18. intr. įnikti ką daryti: Muni apsė́do anie kriušti lauk Pkl. Apsėdo joti pačią, ši ir pabėgo Šts.
19. tr. apsvaiginti: Padarė tokį stiprų alų, kad nu dviejų stiklinių muni apsė́do Tv. Mažne pavirtau, mat arielka apsėdo Žem.
ǁ intr. apsvaigti: Nū alaus i mun galva apsė́do Up.
20. intr. netekti jėgų, nusilpti: Jau apsėdo ir nuo lažios nenulipa Švnč. Jau aš sena, be sveikatos, apsė́dus Tvr.
◊ apsė́stas vãbalas apie išdykusį, neklaužadą vaiką: Apsėstas vabalas tas mūso vaikas – neklauso tėvų Šts.
bluñkis apsė́do KlvrŽ sukvailiojo.
kai̇̃p (lýg) [vélnio, nelãbojo, šim̃to velnių̃] apsė́stas smarkiai, labai (rėkia, eina ir kt.): Vaikai rėkia ir triukšmauja kàp apsė́sti Mrj. Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas J.Paukš. Eina kai̇̃p apsė́stas, nė su žmogum nebekalba Jnš. Užpuolė mergą lyg apsėstas Jnš. Ko tu vis siuvi kai̇̃p nelãbojo apsė́stas Vlkv. Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas KrvP(Vlkv).
kai̇̃p mùsmirių apsė́stas apsiblausęs: Vaikšto kai̇̃p mùsmirių apsė́stas Sv.
atsė́sti intr. Rtr
1. užimti sėdimą padėtį: Atejo ties maria Galilėjos ir užejo and kalno ir atsėdo ten Ch1Mt15,29.
| refl. H, B, Sut, RtŽ, LL312, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Atsisėdo Petras ant suolo Žem. Ãnas neatsisė̃s, nesustos – eik ir eik Dl. Bėgs, bėgs, tik klest ir atsisė̃s Mlk. Basi an pusnes atsisė́dam Antr. Aš nueisu į reją, an pečiaus atsisė́su, pasėdėsu Nv. Vis atsisė́skai an pėdo pjaudamas Ob. Atsisė́dau in akmenio, ir ažumigta Ktk. Te nueinu, atsisė́du, sėdžiu ir laukiu to tetervino Dgč. Neatsisė́di nė pailsėti Žr. Kap atsisė́du, tai padaboju Nmč. Kadaise atsisė́da tėvas batus siūt, motka verpt, tai ka dainuoja abudu! Ktv. Lept vaikas ant subinės ir atsisėdo Plv. Atsisė́dęs besėdžiu Vlkv. Ar an dagio atsisė́dai – ko pyksti? Mrj. Atsisėstū̃t – gal išnešt krėslą? Rod. Atsisė́skim arčiau. Smagiau arčiau sėdėti Grdž. Tėvas ant vieno krėsliuko, motina ant kito, o vaikai ant žemės, būdavo, atsisė́da, i valgom, kabinam košę Žgn. Išsivaręs karveles pas karklynelį, atsisė́dęs ir užmigęs būs End. Mama verps, atsisė́sma pry mamos ir mokysmos LKT105(Lkv). Aš nežinau, kad mun a tris nedėles neleido nė atsisė́sti lovo[je] Lk. Armoninkelę pakliurkys atsisė́dęs Tl. Takšt ir atsisė́do vaikelis į pelkę Vvr. Atsisėdęs prie vakarienės, jis ėmė pasakoti Aladino motinai apie savo keliones J.Balč. Karalaitis atsisėdo krėslan, apie jį visi žvėrys sugulė LTR(Rk). Pasidairęs, pasidairęs sest ant slenksčio ir atsisėdęs SI444. Atsisėdova po žydinčiu alyvų keru ir ėmėva šnekėties Blv. Atsisė́do krėsle ir sureko BM33(Vb). Atsisėdo kaip svečias KrvP(Ndz). Atsisėsim pas krūmelį, nusiskinsim po lapelį LTR(Trak). Atsisė́dai už stalelio – radasta žydėjai (d.) Klvr. Oi tu krėsleli, gražiai risavotas, kas an tavę atsisė̃s DrskD68. Atsisėdau į darželį raštelius rašyti KlvD18. Atsisėdmi R327. Kur tiktai aš vaikštinėju, atsisėdžiu, stovinėju, mano tu mislyj brš.
^ Kad žinotai, kur pulsi, tai pats atsisėstai LTR(Mrj). Kalvis, ir ant akmeno atsisėdęs, duoną valgys Sln. Kad atsisėstų – dangų pasiektų, kad rankas turėtų – vagį pagautų (kelias) Sim.
ǁ refl. užsibūti sėdint: Atėjau ir atsisė́dau Klt. Pakačergy atsisė́do i atsisė́do Mžš.
2. refl. užlipus (ppr. ant arklio) užimti sėdimą padėtį: Kokia gera kumelė: kap atsisė́dai, tai kap vėju ir nunešė Aps. Tas muzikantėlis … atsisėdo ant savo paukščio ir įlėkė pas karalaitę BsPII41.
3. refl. įlipus į susisiekimo priemonę, užimti sėdimą padėtį: Atsisė́do, važiuo[ja], pamatė – liepsnos ateina LKT117(Rs). Du berniokai atsisė́do ir neturėjo irklų Pb. Laumė atsisė́do in karietą Aps. Paprašyk padaryti tokius račiukus, kad atsisėdai, pagalvojai – ir, kur nori, be arklio nuvažiavai J.Jabl. Padaryk pasostę į karus atsisė́sti J.
4. refl. patekti (į kalėjimą): Neilgai taip žmones apgaudinės, už tokius darbus atsisės Jnš. Mokytam daug lengviau ir turmon atsisėsti LTR(Ds).
5. (dial.) refl. atsitūpti: Kur motina bičių atsisė́da, te ir visos bitės Aps. Kiškis po krūmu atsisė́do LKT351(Švnč). Kriukšt šaka, anas (vilkas) nusgando, ant šikinės atsisė́do Dgč. Zuikis strakt atsisėdo ir, ausis pastatęsis, klausosi Žem.
6. refl. KI80, Srv apsigyventi, įsikurti, pradėti ūkininkauti: Jie miške atsisė́do (paėmė viensėdiją) Rm. Jis jau visai subiednėjo – atsisėdo ant bandos (samdinio, kampininko sklypo) Krkn. Nieko sau, Ona plačiai atsisėdo – kaip an valako Užp. Anas atsisė́do namuos Dgč. Vilniuj atsisė̃s, tai mislia – bus geriau gyvent Dglš. Anas Vainiūnuosa atsisė́do Aps. Atsisėdo ant svetimo gero ir mano, kad jam kas į dantis dabar žiūrės! J.Paukš. Nusipirko miško, ant miško atsisė́do Lt. Atsisėdu į savo galą ir pasiimu išimtinę I.Simon. Priseis viską statyti, nes atsisėsiu ant pliko lauko Blv. Atsisėdo kaip balon KrvP(Mrk). Atsisėdo kaip girtas purvan KrvP(Mrk). Ir atsisėdom ant kalno kaip durniai ant balno KrvP(Rtn).
^ Daug norėdamas (norįs VP11), ant mažo atsisėda (atsisėdi B, M, Ps, atsisėdai N) S.Dauk.
ǁ įsitaisyti: Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materialinių gėrybių J.Gruš.
7. buvus pakeltam nusmukti, nusmegti: Jau namai vėl atsėdo į savo senąją vietą Vv.
8. atslūgti, nukristi (apie vandenį): Paskysta [v]anduo pievose, dirvose, o paskuo atsėsta, ir yra atsėdusi vieta Šts. Atsėdęs [v]anduo paliekta nūslėdį, [v]andens atsvadą Šts. Jūra par dešimtį žingsnių atsėdusi Plng. Upė jau atsėdo, daubose nebėr vandens Dr. Velėnžemines pievas pavasarį užtvenka, tokios pievos atsėstos vadinas Ggr.
9. Šts išrūgus atslūgti: Kaip pakilęs alus, bengdamas rūgti, atsė́sta, košk į verpeles (bačkas) J. Tešla atsė́do – buvo labai paskėlus Ktk. Atrūgus duona lovy atsė́da J. Buvo jau beįrūgstąs pyragas, o dabar kažin ko atsė́st pradėjo Sb. Kad tik atsė́do duona, ir minkyk – bus gera Srv. Kopūstai jau atsė́dę, nėr jukos Klt.
| Ar jau atsė́do grietinė (sviestą mušant)? Ob. Nedaryk smarkiai durų – pyragai atsės! Pg.
10. sustoti augti: Anys visi iš mažuotes labai augo, ė paskui ir atsė́do Sdk. Pavasarį labai gražiai rugiai atrodė, o dabar jau atsė́do Kt. Ale kas bus, kad rugiai atsė́do: pradeda ruduot iš apačios? Bsg. Linai tokie atsėdę be lytaus Šts. Žolė šokos ir atsėdo Šts.
11. atslūgti, atsileisti (tinimui): Iš ryto žiūriu – kojos tinimas atsėdęs Nm. Tanas atsėdo R172, MŽ433.
ǁ neiškilti iki galo, suslūgti (skauduliui): Votis kilo keliskart tam pačiam daikte ir vis atsė́do Srv. Votis buvo bekylanti, bet ėmė ir atsė́do Mrj. Spiritu priklota ir didelė votis kartais dar atsė́da Š. Atsė́do raupai (įsismelkė į vidų), ligonis mirs Š. Gumbas atsėdo R261.
12. nueiti tolyn, išnykti (apie debesis): Bene atsė́s [debesys], bene nebūs lytaus Grg. Debesiui užeinant, uždek švęstų žolių – debesys atsės Vlk.
13. atpigti: Rudenį visada arkliai atsė́sta Rod.
14. refl. imtis ko vieno, apsiriboti kuo vienu: Atsisėsim an vienos duonos (valgysim vien duoną) Lp. Ale išeina [pinigai]: atsisė́sk tu ant rublio (viską pradėk pirkti) – pamatysi Dkk.
◊ ant ki̇̀to rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisė́st an ki̇̀to rañkų Lb.
ant mi̇̀ltų mai̇̃šo atsisė́sti imti gerai gyventi: Atsisė́dai, žalty, ant mi̇̀ltų mai̇̃šo i sėdi atsisė́dusi Trk.
ant (kieno) padélkų atsisė́sti būti priklausomam, išlaikomam kieno: Atsisė́do an vaikų padélkų, karš Krš.
ant savę̃s atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kai atsisė̃s in savę̃s, tada išmoks, kaip reikia gyvent Vj.
ant sàvo ùžpakalio (sùbinės Grg, Lpl, šiki̇̀nės, uodegõs) atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai, savu uždarbiu: Kaip ant sàvo ùžpakalio atsisė́s [padauža vaikis], gal nebsius, gal protingesnis pasidarys KlK12,69(Rdn). Atsisė́do ant sàvo uodegõs, dabar pažins Mlt. Ne vis gyvensi tėvo duona, reiks i ant sàvo sùbinės atsisė́sti Sml. Matysi, ka tik atsisė́si ant sàvo sùbinės, tiks by kas Grg. Pažiūrėsma, kaip tu turėsi, kai an sàvo šiki̇̀nės atsisė́si gyvent Ut.
ant sprándo (ant galvõs, ant kãklo) atsisė́sti Dov išnaudoti, engti: Dabar, kad jau jis ant sprándo tau atsisė́do, ko tu benori, kad klausytų KlK23,88(Jnš). Atsisė́st kitam ant sprándo – ar tai galima?! An. Ant galvõs kitam atsisė́do ir mano, kad svietą nudyvys Ut. Būsi nuolaidus – ant kaklo tau atsisės ir dar pavežioti pareikalaus KrvP(Mrj).
ant sukurtõs ugniẽs atsisė́sti KlbIV14(Žem) gauti įrengtą ūkį.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti svetimą išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs, visus tinginiais vadina KrvP(Jz).
ant ùžpakalio (ant uodegõs Žem) atsisė́sti pasenti, pasiligoti: Atsėdęsis ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi Plng.
į sóstą (ant sósto) atsisė́sti pradėti valdyti: Į jų sostą karaliumi atsisėdo lietuvis kunigaikštis rš. Parvyko į mūso šalį ir atsisėdo ant sosto vyskupu M.Valanč.
už lõpšio atsisė́sti susilaukti vaiko: Pradėjo prastypti, jau už lõpšio atsisė́do Rdn.
įsė́sti intr.
1. SD405, Sut, M, L, Rtr užimti sėdimą padėtį, atsisėsti į ką: Vaikas, įsė́dęs į purvus, paliko purvinas J. Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti Žem. Jau ji kad insė́da in stovus, tai nežino, kada išeit Klvr. Dar aš neinsė́dau naujan krėslelin, ir pripylė uošvužėlė vynelio stiklelį DrskD106. Ar tu durna, ar tu girta: ko įsėdai marčių suole? NS559.
^ Ką ginęs ir ganyk, ką įsėdęs ir sėdėk Sch81(B).
| refl. K, Rtr, Jnšk, Ds: Vai, vai, dar šiandie negavau į stakles įsisė́st Prn. Seniai būčiau atsikėlus, į stakleles įsisė́dus JV296. Neįsisė́sk nešvarion vieton Š. Insisėdo kap velnias in ropes Mrj.
2. užlipus atsisėsti (ant arklio): Insė́do arklin ir išlėkė Ds. Kai įsėdo šyvan žirgan, su žirgu kalbėjo LTsII82. Tėvas įsėdo balnan rš.
| refl.: Kiti dar nešioja apgalvius, kad, radę arklį, guviau galėtų įsisėsti M.Valanč.
3. DŽ, NdŽ įlipti į susisiekimo priemonę, užimti joje vietą, kur važiuojant: Insė́do [autobusan] kokia moteris ir kalba Ktk. Su lėktuvu tuo kaip beveizint: sau čia įsė́dai, čia i esi vieto[je] Trk. O kai įsė́dom į tą šėpį, oi tų žmonių kas: apgulę kraštais, sudiev sako visi! LKT185(Vl). Nuvažiavo į pajūrį, įsė́do į laivą Krt. Plentai, tokie keliai, važiuok, kur nori: įsė́dai – tu gali apvažiuoti, kur nori End. Įsė́sti į vežimą J. Įsėdo ratuosna ir išvažiavo Š. Ragutėse insė́dęs važiavau Aps. In karietą insė́dau, šešiem žirgam užkirtau DrskD232. Aš, mašinoj įsėsdamas, kepurę keldamas, sudiev rozą paskutinį šalelei prigimtai LTsII336.
^ Įsė́dai į vežimą – i važiuok (ištekėjai ir gyvenk) Pvn.
| refl. NdŽ: Įsisėdęs į laivelį, Nemunu pagal leidos lig santeklio Dubysos M.Valanč. Įsisė́do važin ir nuvažiavo Š. Į vežimą įsisė́sti KII184. Ir įsisė́do anam į vežimą Sd. Turėtumi arklį, sau įsisė̃stumi, lig dėdės nuvažiuotumi Lk. Kai insisė́di rogytėsna, tai nuo to kalno pusę kilometro nuleki Alv. Šlajukai tik pavažiuot įsisė́st, o rogės vežt ką Grnk. Galėsi parplaukti, klumpė[je] įsisė́dęs (juok.) Trk.
4. patekti (į kalėjimą): Ir įsėdo į kalėjimą Žr.
5. apsigyventi, įsikelti: Anas laukia mūs namo, kad insė́st Dglš. Keturi ūkiai įsė́dom į gerą žemę Grd. Nū dvidešimtų metų esu Daugirdūse įsė́dęs Užv.
| refl.: Jug ne į dvarą įsisė́dę esma, turam dirbti Vn.
6. užimti kokią vietą, įsitaisyti kur: Čia buvo įsė́dus į jos vietą kita – tokia pikčiurna Plv.
^ Tai insė́do – kai in ropes (įkliuvo, apsijuokė)! Klvr.
| refl.: Jei įsisė́dai į gerą vietą, tai ir sėdėk Dkš. Aš nesistengiau svetimais pinigais niekur įsisėsti, aš nesistengiau, kitus išnaudodama, dvarininke pasidaryti I.Simon.
ǁ prk. atsidurti kokioje būklėje: Nukėlė vainiką nuo galvelės, įsėdo į didę rūpestelę N164.
7. įklimpti, nugrimzti, įsmigti: Įsė́dom iki ašių Dkš. Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt Vlk. Žemėse insė́dęs kundamentas Dglš. Insė́do vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima Alv. Žemė atlyta, tai kad insė́do vežimas papievin! Rod.
| Kap šavė, tai ir insė́do kulka krūtinėn Ml. Kap insė́do erkė sprandan, tai su peiliu išlupo Rdš.
| Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta V.Bub.
| refl.: Insisė̃s plūgas [žemėsna] Vvs. Ratai sulig stebulių pievon insisė́do Alv.
8. įsisunkti, įsigerti: Dažai įsė́do į drobulę Bt. Rašalas į staltiesę įsė́do, kad nė išplauti negali Up. Trinami vaistai karts į kaulus įsė́sta Krš. Šluostyk rašalą nuo stalo, kol da neinsė́do Trgn. Ka ravėji, tos žolės teip įsė́da į rankas, ka anų nebgal išplauti Klp. Vanduo į žemę įsėda CII705. Sniegas pavasariop, tirpdamas nu saulės, įsės į šiaudus ir į medelius S.Dauk. O druskai į šiaudus įsėdus, ne teip pigiai užsidega S.Dauk.
| refl.: Įsisėda į žemę vanduo B. Dėmės in audeklą insisė́do (nebegalima išnaikinti) VšR. Druska nespėjo įsisė́st į mėsą Klvr.
| prk.: Kas dabar jaunystėje įsispaudžiasi, tas tolesniuose metuose vis giliaus įsisėda (įsitvirtina) prš.
9. refl. įgyti pastovumą, nusistovėti: Lytingasis oras, kursai paskutiniame laike įsisėdo, ciecoriaus sveikatai nieko nekenkia LC1885,31.
◊ į gálvą įsė́sti (įsisė́sti)
1. apsvaiginti: Jau įsė́do į gálvą šnapšė, nepastova kojose Dr.
2. užvaldyti, apimti (kokiai minčiai, idėjai): Kažin kas anam į gálvą įsė́do Varn. Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon J.Balt. Matai, įsisėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis Ds.

į káulus įsisė́sti pasidaryti įprastam, įsigalėti: Senam žmogui šykštumas į káulus įsisė́dęs Prn.
į sóstą įsė́sti pradėti valdyti: Į Žemaičių vyskupų sostą įsėdo kunigas Valančius rš. Vos buvo į sostą įsėdęs, visa tauta džiaugės S.Dauk.
į ši̇̀rdį (širdyjè) įsė́sti būti nuolatos jaučiamam: Ta praeitis ir Simonui buvo giliai įsėdusi širdyje rš.
ne į tàs rogès įsė́sti ne vietoje atsidurti: Man kiekvieną rudenį atrodo, kad aš įsėdau ne į tas roges ir važiuoju sau tėvo pėdomis K.Saj.
išsė́sti Rtr; Sut, M
1. intr. sėdėjus atsistoti ir išeiti: Jau visiškai baigiau preit, ir išsėdo klebonas [iš klausyklos] Sdk.
2. intr. jojus nulipti (nuo arklio): Kap atjojau an dvarelio, neišsėdau iš žirgelio LTR(Gdl).
3. intr. Š, DŽ išlipti iš susisiekimo priemonės: Ant kranto išsė́sti NdŽ. Da neišsė́dau iš vežimėlio, jau pasitiko du dieverėliu JV596.
4. tr. išsodinti: Dvare šitam mane išsė́do Mšg.
5. žr. užsėsti 3:
^ Kad tu išsėstái in peilio! (keik.) Arm.
6. (dial.) refl. tr. išperėti: Vanaginė juodoji, ana gražiai giedojo, išsisė́do viščiukus, ana sode vedžioja (d.) Tvr.
7. intr. išsisunkti, ištrykšti: Išsėdo kraujas lodz karoliai Grv.
8. žr. užsėsti 9: Kap išsė́do anys an manę ažu arklį, tai čiut neažumušė Vrnv.
| refl.: Boba kad išsisė́do an diedo duktės: vesk, diedai, kur, kad ma[no] ir akys jos neregėt! Rod.
◊ kai̇̃p ant devynių̃ arklių̃ išsė́sti labai džiaugtis: Kad aš tave išbūtau, tai kai̇̃ an devynių̃ arklių̃ išsėstáu Rod.
nusė́sti; Q12, R204, Sut, L
1. tr., intr. DŽ, NdŽ daugeliui užimti sėdimą vietą: Vaikai suolus nusė́do, nėr kur nė senesniam atsisėsti Ėr. Par kermošių visas Lėvenio pakriaušis būdavo moterių nusė́stas Skrb. Nusėdo suoleliais broleliai (d.) Prl.
^ Viena šikna visų suolų nenusėsi Jon.
| refl.: Pri stalo [šeimyna] nusisė́s par šventes Kv.
ǁ intr. būti sėdinčių užimtam: Pilnas stalas svečių nusė́dęs Vlk. Abudu suolai buvo nusė́dę žmonių Smln. Kad nusėdo suolas mergaičių! Pc. Sėdo nusėdo balti liepos suoleliai (d.) Ktv.
2. intr. N, Š, Rtr, DŽ, NdŽ sėdėjus nulipti (ppr. nuo arklio): Prašė jo visi, kad nusė́st nuog arklio ir ateit in stalą Ndz. Nusėdu ižg arklio SD459. Nusėdmi nu arklio R10. Nusė́sti nuo arklio K. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom V.Krėv. Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos (ps.) Brt. Durnius mato, kad vilkas alkanas, nusėdęs atidavė jam savo kumelėlę BM157(Jnšk). Tik nusė́do nuo dviračio ir inlėkė vidun Užp. Nusė́sk biškį nū dviračio, pasišnekėsma Bt. Nusėdę nuo vežimo, ejom, kur daugiausiai buvo svieto Rp. Kaip atjojau ant dvarelio, nenusėdau nuo žirgelio LTR(Plv). Aš nusė́dau nuo žirgelio, pasirėmiau an balnelio DrskD133.
^ Ne savo [žirgu] jojęs ir klane nusėsi B.
| refl. N, Nm: Jau jot negal, ji tur nusisėst, arklį pririšt BsPI22. Nusisėdau nuo žirgelio KlvD41. Žemai būdamas, nuo rogių nusisėdo BsPI61.
3. tr. sėdant negyvai nuspausti, nugalabyti: Žabalė merga nusė́do viščiuką Sl. Veizėk, nusė́si kokį žąsytį Jdr. Ir jis (Šešiavilkis) atsargiai laikėsi, lyg privengdamas, kad tasai tvirtas žemaitis jo nenugultų, nenusėstų ar nenumintų kojos Vaižg.
4. intr. palypėjus užsisėsti: Ans nusė́do int dviračio, parvažiavo numie Plng.
5. intr. atsisėsti ant žemos vietos: Nusė́dau į lovą, į žemą vietą J.
6. intr. atsisėsti, prisėsti: Aš nenusė́su anei mažos valandos niekada Žr. Par dienų dienas ten sėda visi nusė́dę Akm.
7. (dial.) intr. nutūpti, atsitūpti: Pirma [gegulė] nusė́do gale kojelių Onš. Jau nutupia, nusė́da an to ciesoraičio [paukštis] Vv. Ir atlėkė baltos žąsys, ir nusėdo baltos žąsys an didžiojo dvarelio (d.) Vlk.
8. intr. NdŽ likti kur gyventi, apsistoti: Maži nusė́do Kavarske, dukterys te gyvena Tj. Lietuvoje nieko neradęs, iškeliauja Rusijon ir ten amžinai nusėda rš.
9. intr. DŽ, NdŽ nusileisti (apie saulę, mėnulį): Saulutė jau seniai nusė́do už miško Srv. Piemeniui reikia anksti atsikelt: saulė nusėda, tada namo gena Šmn. Ant rytą, kaip mėnesėlis nusė́da, tai nors durk akin (labai tamsu) Slm. Ryt jau gal nebedžiovens šieno, ba saulė kokian rūkan nusė́do Trgn. Kadai grįžo rytų šonan saulė nenusė́dus? BM450(A.Baran). Kad jau nusėda šviesi saulelė, tuoj visur dedas gaili raselė LTR(Brž).
10. intr. nugrimzti, įsmegti: Namo pamatai nusė́do, ir namas sugriuvo Prn. Žiūrom, vežimas tik sėda, sėda ir nusė́do in Nemuno dugną Prn. Grybas buvo nusėdęs dugnan Rmš. Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo V.Krėv.
11. intr. R367, Skrb nuslūgti, nusekti: Patvinęs vanduo nusėda, t. y. numažėja J. Jau baloj vanduo nusė́do Kt. [V]anduo šulny nusė́do Dglš. Jeigu ežeras nusė́dęs, tai pakraščiu pereistat Ob. Kai liūnas nusė́do, tai vandenio neliko Vad. Vanduo nūsė́do par sprindį Up. Vandeniui nusėdus į vagą, lankose lieka riebaus, glitaus dumblo sluoksnis P.Cvir. Vandeniui nusėdus ir žemei išdžiūvus, vietoje žalios žolės tikt viena juoda žemė pasirodo K.Donel1.
ǁ nugaruoti: Nusė́do [v]anduo [virdamas], reikia kiek dadėt Klt.
12. intr. išrūgus atslūgti: Pakilusiai tešlai reikia leisti nusėsti ir dar kartą pakilti sp.
ǁ sukristi: Jei kremas gaminamas be želatinos, jį reikia tuojau valgyti, nes ilgiau laikomas jis pavandeniuoja – nusėda rš.
13. intr. atslūgti sutinimui: Smegenai (dantų) nusė́do, suaugo Vdk.
14. intr. nusileisti: Tėvo išrūkytos pypkės dūmai nusėdo, pakibo melsvu debesiu ties jo pečiais rš. Ore sutirštėjęs vanduo nusė́da ant žemės NdŽ. Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras LTsIV606.
| Debesys buvo didelis, ale nusė́do (nuslinko tolyn, nuėjo) Klt.
15. intr., DŽ nugulti, nusistoti: Tegul nusė́da krakmolas galan, tada nupilsi drumzliną [v]andenį ir užpilsi šviežio Ds. Išeisiu aš, kolei dulkės nusės – negaliu dulkės[e] būt Skdt. Kazeininiuose klijuose dažnai pasitaiko smėlio ir kalkių trupinių, kurie nusėda ant indo dugno rš. Mielės nustoja, nusėda MŽ437. Rūdys nusėdo ant vyrių rš. Moterų eritrocitai nusėda greičiau, negu vyrų V.Laš.
| prk.: Pernelyg daug kartėlio nusėdo karstadirbio atmintyje rš.
| refl.: Vanduo buvo drumzlinas, bet dabar nusisė́do Antš.
16. intr. nublukti, išblukti: Jau čia kvarba visai nusė́dus Alk.
17. tr. BŽ267 nugulti sluoksniu: Dulkės nusėdo stiklą rš.
18. intr. prasisunkti, praeiti: Ale mat kur nusė́do [v]anduo – sunkias par padamentą Slm.
19. intr. nurimti, nusiraminti, liautis: Ar tu, driliau, nusė́si kada nors?! Plt. Cit, nusėskit, vaikai, negaluokitės! Šts. Aš jam kad atšoviau gerai, tai ir nusė́do, ir neturi ko sakyt Prng. Kai priėdė, tai ir nusė́do Rod. Nenusė́džiamas žmogus Ds.
pasė́sti Rtr; N, M
1. intr. užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Pasistatysiu geresnį budinką – būs kur pagulti i pasė́sti Krtn. Pasė́do stalo[p] ir až penkias minutas pavalgė Lz. Anys pagamino visa ir pasė́do večeriot Dv. Pasė̃s čia, čia stovi lentelė šitoj, nu i peša, peša (verpia) Pb. Pasė́sk, nebėk į numus tei greit Šlu. Pasė́s rūkyti – rūkys rūkys Vn. Ir jis atejęs vakarą pasėdo užu stalo su dvylika apaštalais BPI358.
| refl. H, Sut, N: Aš skalbt pasisė́dus nemoku Pgg. Eisim pasisė́st lauke Pgg. Pry stalo pasisė́dusi i valgo jau jijė tą kisielių Žgč. Pasisė́skias, antai kėdė Krtn. Pasisė́do an žemės, paršalo ir atkrito Jdr. Pasisė́skis į užvėjį Dov. Pasėduos, paguliuos lovoje, bet kelti nekelu Dr. Taip jis kartą pasisėdo po medžio ir dūsavo LTR(Klp). Nerinį pasiimsu i pasisė́su į kerčią Pj. Pasisė́dau pasilsėti, kad pavargęs buvau Vlkš. Deviau tokį benkį pasisė́sties Sg. Obulų, grūšų prisirinkov, skreitus nusinešėv, tatai valgėv, valgėv pasisė́dusios Nv. Neturim kuom (kur) pasisė́st Dsn. Anos pasė́dos (atsisėdo) unksmelėj LKKIX202(Dv). Už stalo pasisė́skit Lz. Ant krasės pasisė́sti KII184. Po medžiu pasisėsti KBI43. Tik plept! an pasturgalio pasisė́do Jrk137. Juodu lyg bijodamu nesiskubina artyn, o pasisėda ant vienos apvirtusios pušies I.Simon. Parėjęs pasisėdau prie savo darbo Vd. Pasisėdo valgytų CII144. Už balto stalelio pasisėdę, šio smarkaus brangvyno pasigėrę (d.) Tlž. Į krėslelį pasisėdau KlvD47. Pasisėdau į staklutes raštužį rašyti N147. O pasisėsčiau pas kakalužį žemiausiojo[je] vietužė[je] RD165. Ir pasisėdo eilė pas eilę čia po šimtą BtMr6,40. Ir Izrael pasistiprino ir pasisėdo patale BB1Moz48,2. Antrą rytą pasisėdo Moziešius žmones sūdyti BB2Moz18,13. Ir jis liepė žmonėms pasisėst ant žolės NTMt14,19.
2. intr. užlipus atsisėsti: Pasė́do raiti ir išvažiavo važiuot Lz.
| refl.: Broliai passė́do arkliuosna Rod.
3. intr. įlipti, įsėsti: Nepasė́dau – kaip primušta mašina Brs. Pasė́da vienan vežiman jaunas su jaunuoj[a] ir važiuoja namo pas mergą Dv.
4. tr. DŽ, NdŽ sėdant prispausti: Po šlaunia pasė́dau knygą J. Gerai dar, kad mes sunkiai pasė́dom, gal neiškris [virvės] Rm. Žiūrėk, skarelę po uodega pasė́dai Srv. Tu, Jonai, turbūt pasė́dai mano kepurę Mrj. Aiktelėjęs pasėdu koją, laukiu, kol nutvilksės skausmas J.Balt. Tik vieną maišą pasėdęs nuvažiavo Pt.
| refl. tr.: Pasisė́dus rankas ir sėdi Kt. Kviečių pasisė́dęs atvežė Lkš. Kam tau tokio ilgo [švarko] – kad tu jį pasisėstái?! Lp. Negerai pasisė́dau paltą, tai i susiraukšliavo Rs.
| prk.: Ką tuos pinigus pasisė́dęs sėdės (taupys), tegu nusiperka palitą Jrb.
ǁ refl. tr. Kos32(Vkš) pasidėti, pasikloti ką sėdantis: Pasisė́sk ką, bus aukščiau Srv. Pasisė́sk skudurų, tai nebus tep karšta Gs. Pasisė́sk paduškikę – būs geriau sėdėti Varn.
5. refl. tr. priimti atsisėsti, pasisodinti: Pasisė́do į vežimą tą vaiduoklę ir nuvežė Nmk.
×6. (l. posiadać) tr. Sut paveldėti, (už)valdyti: Duok mums … tėviškę amžiną būtinai pasėsti MKr9. Pakėliau ranką mano Viešpatiesp, aukščiausiop Dievop, kursai pasėst dangų ir žemę Ch1Moz14,22. Ašjen nes daviau jumus tą žemę, kad pasėstumėte ją tėvainiškai Ch4Moz33,53. Jau visa pasėdai, jau visu valdysi MP219.
7. refl. apsigyventi, įsikurti: Jie visi an dvaro žemės passė́dę Vlk.
^ Ar nori į raudoną dvarą pasisėsti? PPr106, LTsV263.
8. refl. įstoti: Reikėjo pasisė́sti į giminaziją – kas būtų leidęs Pj.
9. intr. nusileisti (apie saulę): Saulelė rasi jau būs pasė́dusi, kaip parvažiuosiam Dov.
10. tr., intr. patykoti, palaukti: Ar eisim zuikio pasė́sti? Skr. Mes pasė́dom gerai, tik varikai (varovai) paklydo Dkš. Mūs gaspadorius išėjo ant ožkų pasė́sti Gdl.
11. intr. kiek nusėsti, nugrimzti: Siena pasė́do Lp.
12. intr. apeiti vandeniu, aptvinti: Pasėdo bulvių šaknys [v]andeniu Šts.
ǁ priplūsti, prisisunkti: Putinėlio vietelėj vanduo pasėdo LTR(Pnd). Po namu pasė́do vanduo NdŽ.
13. intr. prasisunkti, susigerti, pasklisti: Par medinius [padus vanduo] nepasė́sta, nepašlampa Pj. Matai, kaip pylė: klanai, nepasė́sta į žemę Krš. Pasė́da į kaulus arielka Pp. Kol liga palauža žmogų, pasė́sta po kaulus Slnt. Pradėjo vemti, matai, jau pasė́do po kraujį Plng. Ar taip greit ir galėjo pasė́sti tie liekarstai: kaip gyvas kuša man po vidurius Vkš.
14. refl. nusiraminti: Su savo šnekom tai pasisė́sk Smn.
15. tr., intr. Nv apsvaiginti: Rodos, nedaug tegėriau – kaip greitai pasė́do, sunku an kojų pastovėti Užv. Geras alus – greit pasė́do Vkš. Kitam i liminadas pasė́sta (juok.) Rdn. Pasėdo kaip Rėpšuo putra Brs. Pasėdo kaip Rėpšo šunie putra į galvą tas jūso alus Šts.
16. intr. būti linkusiam į ką: Ana pasė́dusi ant grieko, t. y. palanki J.
17. tr. apsėsti, pristoti: Pasė̃s tave pikčius, t. y. vel[ni]as J. Piktos dvasios pasėstas Šts. Ir žmogui [velnias] burną uždaro, kurio pasėda, liežuvį riša SPII74.
18. tr. padaryti įtaką, paveikti, užvaldyti: Tave jau jie pasė́do NdŽ. Svetimos dvasios pasė́stas NdŽ.
◊ į gálvą (į kójas) pasė́sti apsvaiginti: Devė bragės, i labai pasė́do į gálvą Rdn. Vynas jau pasė́sta į gálvą tikrai Vkš. Pasė́s į gálvą ir kvapas KlvrŽ. Padėk mun eiti del to, kad ta degtinė pasė́do mun į kójas Šts. Tokios karės pasė́do žmoguo į gálvą Slnt.
rankàs pasisė́sti tinginiauti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisė́da rankàs Dkš.
papasė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Kap papasė́do ažu stalo, tai svečiai negalėjo valgyt Dv.
parsė́sti; H, N žr. atsėsti 1.
| refl. N.
pérsėsti Š; L, Rtr, parsėsti M
1. intr. NdŽ atsisėsti kitur: Pársėsk ant siuoliuko, aš noru krėslą paimti Skdv. Pérsėdo nuo kėdės ant sofos DŽ1. Įpusėjus susirinkimui, Mažonis persėdo ant kito suolo šalia Girniaus J.Avyž.
2. intr. NdŽ perlipti į kitą susisiekimo priemonę: Pérsėsi kiton keleivinėn i nuvažiuosi Klt. Tę reik trissyk pársėst Grk. Persėdo į antras roges, kur važiavo seserys K.Bor.
ǁ pradėti dirbti su kita mašina: Baigė dorot vasarojų, vėl ant traktoriaus persėdo sp.
3. tr. NdŽ sėdant perspausti: Kitasis pársėda riešutą su subine, o kitas neparspauda nė su pirštais Šts.
4. tr. atsisėsti į tarpą: Kam tu juos pérsėdai? DŽ1.
5. intr. DŽ, NdŽ persigerti, persisunkti: Vakar lyjant man vanduo ir par sermėgą pérsėdo Trgn. Par šituos botus vanduo nepérsėda Ktk. Toks lietus labai greit pérsėda Ds. Tik aprišiu pirštą – ir vėl kraujas pérsėda Ds. Kaipgi taukai nepérsės par rūbą Sdk. Dažai pársėdo į antrą pusę Bt. Medus pársėdo į antrą pusę vogono J. Liesą akminelių gruntą [v]anduo veikiai parsėda, ir tujau išdžiūna S.Dauk. Pati sula parsimaino, sutirštėja, o kartais parsėsta par uždarytas šalis ir išeina laukan Kos17.
6. intr. susigulėti, susmegti: Sėdo pársėdo žemė – įdubo kapas Rdn.
7. tr. paveikti, perimti: Jis tos dvasios pasėstas ir pérsėstas NdŽ. Kad ben vienas spindulelis loskos pono Dievo apšviestumiat ir parsėstumiat širdį P. Idant gailėjimu visą mane parsėstum brš.
prasė́sti
1. intr. NdŽ, Šts, Ds sėdant nepataikyti į sėdamą vietą: Sėsdamas ant kėdės, ėmiau ir prasė́dau Mrj. Prasė́do pro šalį, kojos keberiokšt Rdn.
2. intr. NdŽ prasisunkti.
3. tr. sėdint padaryti patogią: Prasė́sti vietą NdŽ.
prisė́sti Rtr
1. intr., tr. Q90, N, M, L, Š, NdŽ, Ml atsisėsti šalia sėdinčio: Prisėdmi R71. Tas šast ir prisė́do šalip Tl. Ana jau labai roda, kad prie jos prisė́dai Sdk. Aš prie jo vieno čia prisė́dęs būsiu ir mokysiu Slv. Pasodinę svečią už stalo, vyrai iš šalių prisėdo J.Paukš. Prisė́do bernelis prie mano šalelės, uždėjo rankelę an mano petelių DrskD116. Ir prisėdo bernužėlis po kairei puselei LTR(Pnd). Ko prisėdai prie šalelės, tu nemylimasis? LTR(Vrnv). Užgerk mane, mylėk mane, mergytė jaunoji, prisė́sk mane JD1057. Prisėdo sens našlelis prie mano šalužės! KlvD186.
| refl. Rtr: Aš čia prisisėsiu, sesule, šalia Voverės V.Krėv. Vaikai pasiliko dar vežime, sėdėjo padoriai. Mudu prisisėdova prie jų Mš. Prisisėdęs ragina ir ragina gerti Grž. Prisisė́do pri munęs – sakyk teisybę Krš. Jonienė valgo, Jonas prisisėdęs ragina Žem. Vėl princas tik su ja viena kalbėjo, prie jos prisisė́dęs lyg pririštas Jrk79.
2. intr. NdŽ būti sėdinčių užimtam: Krėslai visi prisėdę, dar ir pasieniais eilės stačiųjų Žem. Tai kad prisėdo pilnas stalas svetelių LMD(Klt). Prisėdo sėdo pilni suoleliai (d.) Ck. Ko palinko suoleliai, kai prisėdo sesiulių? VD161. Ir prisė́do jaunųjų pilnas tėvo suolelis JV257.
ǁ tr. daugeliui užimti sėdimą vietą: Prisė́do pilna ažustalė Mlk. Moterų pilna apystalė prisė́sta Šmn.
3. intr. DŽ, NdŽ pasidaryti užimtam susėdusių važiuoti: Prisė̃s pilnas [autobusas] jau iš Labanoro, čia i nestos Klt. Prisėdo pilni ratai ir išdainavo Jnš. Laike pietų kad atvažiavo karieta, prisėdus kokių nepažįstamų ponų SI392.
ǁ tr. daugeliui susėdus, užimti, pripildyti (susisiekimo priemonę): Prisė́sti vežimą K. Kad mašina būtų prisėstà žmonių, tai ne teip mėtos LKKV160.
4. intr. DŽ, NdŽ, Dv, Dbč truputį, neilgam, laikinai atsisėsti: Lėkiau ir lėkiau perdien be kvapo, nė prisė́dus nebuvau Ds. Prisė́sk, sesel, minutėlę, pasikalbėsim Skrb. Padirbėjau, reikia prisė́st Imb. Nematysi, pri karvės ar jaučio prisėdai milžti – teip ankstie kėlėm Šts. Visi valgo, i tas prisė́do su kailiniais Rsn. Sugrįžo, prisėdo ant lovos krašto J.Balt. Prisė́dusi ratelį par visą dieną pargirgždino J. Negaliu nė iš tolo prisėsti (skauda užpakalį) rš.
| refl.: Prisisė́do prie stalo KI53.
5. intr. Rdn ilgam atsisėsti: Prisė́sti prie darbo NdŽ. Su plūksnom tai labai reikia prisė́st Skp.
6. tr. NdŽ sėdant prispausti: Pasitrauk, tu man skverną prisė́dai, aš negaliu atsistot Skrb. Prisė́do kojas ir plakė Plng.
| Visą mėnesį neprisėdo subinės (negalėjo atsisėsti) – teip buvo sukapotas Šts.
^ Durniaus prisė́stas, skverną nupjovęs ir eik (bėk) tolyn Kp. Susiedai, kiaušius prisė́dai! – Savo, ne tavo! Vkš.
7. intr. apsigyventi: Kiek čia vokiečių prisė́do! Ėr.
8. intr. nusistoti: Kubile ant dugno visokių žemių prisė́do Jnš.
9. intr. prisipildyti, pritekėti: Įšalusi žemė tebėra – neprisė́sta [v]andens nė šulinys Šts.
10. intr. prisigerti: Plienas prisėsta riebumų ir pasiduoda virinamas Šts.
ǁ tr. pripildyti, prisotinti: Miglos prisėstas vėjas trauka šarmą į medžius Ggr.
11. intr. pasidaryti apimtam, paveiktam: Prisė́stas svetimos dvasios NdŽ.
12. intr. Kbr apsiraminti, aprimti: Vaikai, prisė́skite, ba gauste nuo tėvo! Bsg.
| Prisė́sk (būk čia, pasilik)! Kur eisi – da užmuš … Rs. Matai, tai prisė́dai, kai pagąsdino Mrj. Jis buvo pirmas, bet dabar jau prisė́do (nebedirba taip smarkiai) Snt.
13. tr. pristoti, užvaldyti (apie piktąją dvasią): A pikta dvasia prisė́do, kad taip nerimsti? Jnšk. A velnias tavi i prisė́dęs yra! Krš. Ar tave brantas yr prisėdęs, ko tu čia baldais?! Plng. Ar tave nemačia prisė́do?! Skr.
14. intr. prikibti, užsipulti: Jis prie manęs prisė́do kaip kipšas Snt.
◊ ùžpakalį (dùgną, skỹlę, sùbinę, úodegą) prisė́sti apsiraminti, aprimti, liautis: Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų Gž. Prisėsk dugną, o pelė įlįs LTR(Kv). Prisė́sk skỹlę – žiurkė įlįs Užv. Kur eisi – prisė́sk sùbinę! Rs. Ar tu neprisė́si uodegõs, bjaurybe tu! Skr. Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą ir nekaišiok man tarp durų! V.Myk-Put. Palakstė palaksčius ir prisė́do úodegą: mato, kad niekas neišeis Vl.
paprisė́sti (dial.) intr. daugeliui atsisėsti: Paprisė́dę pilna pasvirnė Dv.
susė́sti intr.
1. H, R, Sut, N, K, M, L, Š, NdŽ visiems atsisėsti: Visi susėdę aplink stalą ir snaudžia KlbIV80(Mlk). Susė́da tę ir geria, dainuoja LKT360(Sem). Anys susė́do ažu stalo Antr. Susėsdavom pabarėj, kai ažgiedodavom – gražu paklausyt Lel. Ėda šeimynelė susė́dusi Krš. Kningas abudu susė́dę skaitys Trk. Galiam susėst ir valandėlę pasišnekėt Sln. Sau pri stalo susė́s jau ta šeimyna valgyti Tl. Mudu susė́dova J. Į suolą bobos susė́do J. Pailsusys susėdo pas ugnį, gėrė pakarčiuo alų ar arielką M.Valanč. O ans liepė susėst miniai and žemės Ch1Mt15,35.
^ Kai seimas susėda, visus pinigus suėda PPr77. Ant liežuvio galo visos nelaimės susėdo KrvP(Klm).
| refl. N, K, Kls: Anudu susisė́dusiu vien galvo[ja], ką čia daryti Brs. Visos susisė́dusios tokios i plepa Krš. Griauža sūrį susisė́dę kertė[je] Trk. Susisėdmi su viens vienu R71. Poniški vaikai, su būriškais susisė́dę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso K.Donel. Susisė́skit, susisė́skit, svoteliai, į suolą JV535.
2. NdŽ užlipus visiems atsisėsti (ant arklių): Susė́do in arklių raiti ir in šitą budką atjojo ir nenulipinėjo Aps.
3. Rtr visiems įlipus užimti vietas: Keleiviai susė́do į autobusą DŽ1. Susė́dom į laivą NdŽ. Susė́sdavai po kelius žmones į ratus i važiuodavai Mšk. Susėdo į mažą laivelį ir nuplaukė J.Balč.
| refl.: Susisė́dom ben keliuos ir nuvažiavom Dustõs Ds. Benori anie susisė́sti į vežimą visi J. Susisėdusiu anudu į karietą išvažiavo, įsidėjusiu 10 pūrų piningų S.Dauk.
4. sugniužus atsisėsti, susiriesti: Susigėdau, susė́dau ir tyliu Skr. Kai sumygau par pusiaujį, tuoj susė́do Mlt.
| refl.: Aukštas, bet susisė́dęs į kelnes (sulinkęs) Šts.
5. (dial.) Smal visiems sutūpti: Tai ateis va kur in medžio ir susė̃s bitės Aps.
6. N; DŽ apsigyventi, įsikurti: Kalbėsiu čia apie tautos muziką tų lietuvių, kurie susėdę yra apie Biržus, Vabalninką LTII96(Sab). Visi čia susė́dę, anksčiau an laukų gyveno Ln. Staponiškis seniau vadinos Pakriaušiniai: mat prie Nevėžio kriaušio susė́dę Mžš.
7. Trgn apnikti:
^ Viena bėda – ne bėda, kai dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda Vlk.
8. NdŽ susmukti, suzmekti: Maža, in žemę susė́dus trobukė Rdm. Ot susėdo pirkia, kad galva lubosan kliūva Švnč. Gal žemė susėdo, kad tas akmuo nuvirto Dkšt. Pašilęs medus susė̃s Dglš. Pyragai susė́do po pečium Srv. Ji vos apsiauna batelius, jie ir susė́da Skr. Ar nereikėtų paskui kiek pavoluot – žemė geriau susėstų sp. Susėdantysis gruntas GTŽ.
9. NdŽ, Klt sulįsti, nugrimzti: Ginučių piliakalny, sako, kadai bažnyčia susė́dus Krd.
10. susisunkti, susigerti: Taukai susė́do į mėsą J. Susė́do [v]anduo asiūklynan Dglš. Išdžiūvus žemė, vanduo greit susė̃s Svn. Kai šitie dažai susė̃s, pertepk antrąkart Trgn. Smėly greit vanduo susė́da Lš. Srutos susėdo į žemę Als. Į smiltę [v]anduo didliai greitai susė́sta Trk. Į žemę purkštalai susė́sta, užsinuodija žemė Krš.
11. neiškilti į paviršių, įsismelkti į vidų: Susėdo votis kūnan Ds. Vidun kai susė̃s liga (tymai), nieko nepadarysi Tvr.
pasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti, sulipti: Ir išvažiavo pasusė́dę čigonai Str.
papasusė́sti (dial.) intr. visiems susėsti: Piemenys papasusė́dę krūvoj Dv.
užsė́sti
1. intr., tr. SD405, Q49,50, R39, Sut, N, J, I, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Vkš užlipus atsisėsti (ant arklio, dviračio ir pan.): Ans užsė́do an to arklio i palengva jojo LKT134(Klp). Gali, užsė́dęs arklį, mus pasivyt Lkč. Žirgas tai raitam užsė́st Nmč. Kas tu nemoki jau ir ant arklio užsė́st! Ds. Anupras užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė A.Vien. Užsė́do an to vilko ir nujoj[o] Lzd. Žiūri – kažkoks piemuo jodinėja, aviną užsė́dęs Skrb. Pribėgo velnias, ir užsė́do ana an kupros jo LKT341(Lb). Ėmė viena merga ir užsėdo an barono. Užsėdo, ir jai neseka nuo barono nulipt DS355(Vlk). Jis, užsėdęs dviratį, nuvažiavo I.Simon. Parnešė kirvį namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama, vytis pabėgusią Saulės dukterį BsPIII20. Dainius kaip užsėdo ant traktoriaus vasaros pradžioje, taip ir burzgino visą mielą rudenėlį V.Bub. Kai užsė́siu an žirgelio, nepavysi manęs LTR(Ūd). Dar aš neužsė́dau an bėro žirgelio, jau pražydo lelijėlė tiesiojon rankelėn DrskD106. Tie žirgeliai juodbėrėliai, jie neužsėdami (d.) Pkr. Ir užsėdo ant velbliūdų ir sekė vyrą BB1Moz24,61. Kaip raitas koksai, arklį užsėdęs, savo valia veda BPI281.
^ Girtas ir ant kiaulės jotų, kad tik užsėsti galėtų KrvP(Rtn). Devyni velniai ant vieno ožio užsėdo! KrvP(Pln). Tu nū adatos ant arklio užsėsi (pradėsi viską vogti) LTR(Klp). Ana joja ant sprando ir da liepia paslenkt, kad geriau ažsė́stų Ob.
| refl. intr., tr. N, I, Sut, NdŽ: Užsisė́sti ant arklio K. Tas vaikinas, užsisė́dęs ant dviračio, važiuo[ja], lekia Jrb. Užsisė́da ant sprando ir pareina sykium su jum Skdv. Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Užsisėdo ant ožio, o nujojo pas tą poną BsPI5. Užsisėdęs jok į lauką KlvD3.
2. tr. L, NdŽ užimti sėdimą vietą: Visi suolai ažusėsti̇̀, nebėr vietos Ds. Antan, kamgi tu ažusė́dai mano vietą? Kp. Veselninkai užsė́džia, neįleidžia jaunųjų, sako, suolą reikia išsipirkt Vdžg. Svečiai užsė́do stalą (užėmė vietas prie stalo) Nm. Ė pirkioj pasodina vaikus až stalo – ažsė́stas stalas GrvT139. Kai vyro šonan važiuoja kitoj dienoj, tada ažusė́da, neleidžia ažu stalo – stalas reikia išpirkt LKT332(Antr). Kaipo dvariškiai, norėjo pirmą vietą užsėstie ir iš eilios pirmą stiklą išgerti Rp.
^ Su viena subine du suolu nori užsė́sti J. Ar tu nori viena sėdyne dviej suolų užsėst? LTR(Lp). Vienas visus suolus neužsėsi LTR(Nm).
3. intr. NdŽ užimti sėdimą padėtį, atsisėsti: Kap žusė́da, tai per visą vakarą kortosna grajija Žrm. Ten visi už stalo užsė́džia, neleidžia ten tų (atvažiavusių iš jaunosios pusės) įeit Mšk. Ant tako užsė́dom ir sėdim Skr. Užsėdau už stalelio prieg bernelio šalelei LTR(Ūd). Kai užsėdai už skomelių, diemedžiu žydėjai LTR(Lp). Dar aš neužsė́dau už baltų skomelių, prisėdo bernelis prie mano šalelės DrskD116. Anys podraugiai su vyresniais užusės surinkime PK204.
| refl. NdŽ: Žentas ažsisė́dęs par mašiną sėdi Dgp. Pilotas … užsisėdo ant sūdo krasės NTJn19,13. Užsisė́dau už stalelio raštelio rašyti (d.) Jrb.
4. tr. Dr šalia, iš šono atsisėdus, neleisti išeiti (iš užstalės): Ona, Verutė mañ užusė́do ir nugirdė Slm. Bernas turėjo ažustalėj ažusė́dęs mergą ir neleidė Vdn.
5. tr. NdŽ sėdant prispausti, prisėsti: Atsistok, tu mano lietpalčio skverną užsėdai rš. Ant suolo sėdo, katę užsė́do Pns.
| refl. tr.: Tėtės čebatus slėpėme su broliu užsisėdę LTR(Vlkv).
6. (dial.) intr. atsitūpti: Raudonas gaidys, užsė́dęs ant girnų, ir vemia vemia tuos grūdus (flk.) Trgn. Plikis, mislydamas, kad tai musės užsėdo, su delna plikę pliauškina DS373. Paukščiai dangaus ant jos užsėda DK8.
ǁ tr. aptūpti: Ana (višta) negali juos (kiaušinius) užsė́stie Dgp.
7. tr. Stl užgyventi, užvaldyti: Nors žemės ir nemaža užsėdę, – skurdžiai, su lezgiškiais palyginus, ir tiek S.Čiurl. Idant jis nuog jo turėtų atimt ir užsėst karalystę aną MP39.
| refl. tr., intr.: Kaip ant savęs užsisė́si (savarankiškai įsikursi), tada paregėsi Grz. To ir betrūko … tokiems suskiams užsisėsti [dukters] žemę! Žem.
8. intr. NdŽ nusileisti (apie saulę): Kiek te tos dienos – ir nepamatai, kai saulė už kalno ažusė́da Trgn. Aš, jau saulei užusė́dus, parvažiavau namo Ds. Kaip užusėda šviesi saulelė, visur tuoj dedas gaili raselė LTR(Užp). Kai brolelį užmušė – saulytė tekėjo, kai kavojo – saulelė užsėdo LTR(Rk). Saulė užusėdo, mėnuo užtekėjo NS1375.
9. tr., intr. NdŽ neduoti ramybės, užsipulti, uiti, persekioti: Ko užsė́dot, šatonai, biedną bobą?! Krš. Jokios rodos nėr, kai užsė́da in manęs toj boba Ut. Kad ne tokiu būdu užsė̃s, tai tokiu – vis tiek užsė̃s Trgn. Užsėdęs biedną žmogų MP118.
^ Viena bėda – ne bėda, bet kai dvi trys užsėda, tai žmogų suėda LTR(Srd).
| refl. tr., intr.: Jis kad ant ko užsisė́da, tai tam blogai Mrj. Ant nemokyto žmogaus, kas nori, tas užsisė́da Snt. Kai užsisė́da, tai gerk, ir gana Žal. Jau jis jeigu ant ko užsisė́da, tai nebepaleidžia Ds. Neduok tu Dieve, tuoj ir užsisė́do až valgį, kad daug suvalgau Trgn. Išeisiu, kad užsisė́dot ant munęs Krtn. Net Amilia nebeiškentė sykį: – Užsisėdai tą vaiką J.Balt.
10. tr., intr. pristoti, užvaldyti (ppr. apie piktąją dvasią): Velnias tave užsėdo, kad nebegalima susikalbėt?! Srv. Rodos, perkūnas jį užsė́do, ir gana! Jrb. Ar velnias užsėdo ant mano susiedo? LTR(Grk).
11. intr. užnikti ką daryti: Kad užsė́do, tai užsė́do jin mane prašyt kambario Jnš. Užsė́do skolą ataduot Ktk. Užsėdo čia dabar erzintis rš.
| refl.: Užsisė́do mus ragyt į stuiką Gs. Vakarop urėdas užsisėdęs skatina ir skatina skubėti, pabaigti grėbti Žem.
12. refl. Amb užsibrėžti, užsispirti: Užsisė́siu ir išmoksiu Kair.
13. intr. imti vartoti ką vieną, apsiriboti kuo vienu: In vienų bulbų kai užsė́sma, tai greit suvarysma Skdt.
14. intr. užkliuvus už ko, sustoti (vandenyje): Užsė́sti ant seklumos NdŽ. Iš pačio ryto kad užsė́dau, tai iki vakaro teko buomyt Kpč.
◊ ant sprándo (ant [biednõs] galvõs, ant kãklo, ant kauniẽriaus) užsė́sti (užsisė́sti)
1. prikibti, užsikarti, užsipulti: Neleisk, kad tau jis ant sprándo užsė́stų, kitaip, žmonele, prapulsi Jnš. Užsė́s ant sprándo ir vargys žmogų kaip nelabasis Vvr. Kai užsisės marti ant sprando, pasidarys vaikai geresni Grš. Ant mano sprando dar niekas neužsisėdo, kaip tu ant žento Žem. Visi jūs užsė́dot man ant galvõs Šr. Užsė́do ant mano biednõs galvõs, ir atsikratyt nebegalima Ds. Atej[o], užsė́do an kãklo – ir atduok Lp. Tu, kaip atejai, ir užsė́dai an kauniẽriaus Sdk.
2. smurtauti: Vokiečiai užsisėda gyventojams ant sprando ir be gailesčio naikina jų turtą Pt.

kai̇̃p ant šim̃to arklių̃ užsė́do labai nudžiugo: Kap pasakė eit, tai kàp an šim̃to arklių̃ užsė́do Bolesius Lp.
sóstą (ant sósto) užsė́sti (užsisė́sti) pradėti valdyti: Štai karalius artinose, kursai užsės sostą tavo SGI27. Žmogus norėjo nuo sosto nuversti ir pats ant to užsisėsti prš.

sė́ti, sė́ja (sẽja), sė́jo
1. tr. SD335,336, R, Sut, N, K, Š, Rtr berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą: Kap būna sausas metas, tai jie sėja in klonius Brt. Sė́t sė́jom, ale nepjausim LKT199(Žal). Ne taip, kad sė́ta pasė́ta – reik prižiūrėti, o paskui prapuls Rs. Daba i kanapių nebesė́[ja] LKT102(Klm). Apsausino [pelkes], pakasė ravus, dabar sẽja GrvT117. Silosui daugiau, sako, sė́siąs, daržų nesodysiąs Jd. Kviečių mažai tesė́jom, blogai paaugo Všv. Mun daržai sė́ti, ravėti, ėsti virti – visi dirba Krš. Sė́jėm spalio mėnesė[je] į atsėlį LKT47(Trkn). Dvidešim pūrų miežių sė́jėm Krp. Mes vienus metus sė́jom balon (į šlapią dirvą) Plm. Sė́davo ir kanapių bučiam pasdirbt, virvėm vyt Dgč. Miškan ariau, grikius sė́ju Rud. Kas nesė́ja kviečių, tai perka miltus Pb. Nėr kur sė́t – sėtáu, kad but kur Šlčn. Savo reikalams sė́davo rugius Dbg. Kviečių sė́ja maža Dgp. Jie miežius po plūgu (apardami) sėja Lš. Kviečius sė́davo po žagre Imb. Pievas visas išdraskė – neturi kuom sė́t Pls. Per mus saloj paldienyke niekas nesė̃s, neprasėjinės Aps. Buvom besėją̃, bet ėmė lyti – ir metėm sėję J.Jabl. Aš sėdamas visada priakėju Grž. Dabar pats sė́jamas laikas – ne svečiuos važinėt Grž. Sėjamas čėsas Q425. Apžiūrėjau ir rugių sėjamą lauką J.Jabl. Karvėms ganyklą nuomojau kitur, visa buvo žemė sėjama Vvr. Dvivagius tus plūgus tokius devė, sė́jamas mašinas devė Lž. Buvo labai sė́jamos našlelės (gėlės) Lpl. Sėjamū́sius sėmenis reik išberti (nusiausti), ka nebūtų sėjant plokštakių Šts. Tavo laukai neakėta ir rugiai nesė́ta Pls. Išvažiavo rugius sė́jančiai (sėjant) Jon. Vieni arė, kiti sėjo, ir sunku pasakyti, katrie – ariantieji ar sėjantieji – labiau savo darbu džiaugėsi J.Jabl. Regėjau aną sė́damą (sėjantį) LKKIII193(Lz). Sė́ja kaip iš botago (labai retai) Dkk. Per abi kojas sėja (kai vienu rankos mostelėjimu sėkla nužeriama toliau, o antru – sėklos krinta iki sėjėjo kojų) rš(Kp). Sėjamoji petražolė LBŽ. Sėjamasis pelėžirnis LBŽ. Taigi ir varpinės, ir ypač ankštinės žolės sėtinos pavasarį rš. Kiekvienai javų rūšiai sėti būdavo parenkamas atitinkamas oras, mėnulio padėtis ir savaitės diena rš. Kad baravykų geltona papilvė, tai rugius laikas sė́ti J. Avižas, kai ievos pradeda žydėti, sė́[ja] Brs. Kad kadagiai žydės, sė́sam linus Pln. Miežiai būsią išrizgę, jei jaunam̃ sė́si Grd. Kad javai gerai užderėtų, reikia sėti į pilniją LTR(Žgč). Jau grikvabaliai atsirado, reikia sėt grikiai Jon. Po Elzbietai sė́jau, galvõs (į galvas) prėjo linai da Slm. Jaunam[e] sė́k, tai bus didelės avižos Ob. An riekimo (aparto pūdymo) sė́damas, duonos neturėsi Vžns. Linus sėti buvo taikoma, pastebėjus danguje juostuotus debesis, kad linai būtų tokie pat ilgi rš. Sėjamas vė[ja]s (nedidelis, šiltas, sėjai palankus vėjas) Tv. Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nu mūsų pavarei, teikias mums javus mūsų sėtūsius ir sėtinūsius vykinti S.Dauk. Dėl ko tujai sė́jęs, sė́jęs ir vėl žiūri aukštyn? BM135(Klov). Eik, žioply, eik sė́t kiekvieną sė́jamą daiktą K.Donel. Ė išaręs tuoj spėk: kviečius, miežius, žirnius sėk ir linelių neužmiršk A.Strazd. Vai dariau, dariau lyseles, vai sėjau, sėjau rūteles LTR(Mrj). Pavasario dienelę sėjau žalią rūtelę. Aš ją sėdama ir ravėdama su rūtele kalbėjau LTR(Rdš). Tai lygi pošnelė – nei arta, nei akėta, nei rugeliai sė́ta LTR(Kpč). Tavo ropės kietos buvo – šiaurės vėju sėtos LTR(Nv). Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę LTR(Grv). Oi jūs rūtos rūtelės, jūs rūtelės žaliosios, o kas jus žalias sė̃s, kap sesutė ištekės? DrskD167. Aš neturiu sesužėlių, nėr kam sė́ti rūtužėlių JV26. Aš turėjau darželėlį vienom rūtom sėtą LB117. Sėjau rožes, sėjau rūtas, sėjau lilijeles KlpD31. Kad aš sėjau, linksma buvau, kad ravėjau – dar linksmesnė StnD14. [Švęsk] šventę pirmos pjūvės javų, kurius ant lauko sėjai BB2Moz23,16. Renka vaisių ant amžino živato, idant drauge (bendrai) džiaugtųse sėjąsis ir pjaująsis BBJn4,36. Išėjo, kuris sė́ja, sė́tų sėklos savos. Ir kad sė́jo, viena puolė pas kelią DP97. Ir stojos besėjant, jog vieni grūdai puolė ties kelio, o paukščiai dangaus ateję sulesė juos Ch1Mr4,4.
^ Nesėjęs nepjausi Ds, S.Dauk. Kad nesėjai, tai ir nepjausi Žg, Sln. Kiek sėsi, tiek pjausi Sch96, M. Ką žmogus sėja, tą jis ir dagos prš. Vėjus sėsi – audras pjausi LTR(Šl). Kas sė́ja ir aria, tas visus šeria Pls. Balandas sėjęs, kviečių nepjausi LTR(Vdk). Dagys ir nesėtas auga LTR(Srj). Piktžolių nesėja – jos pačios atsiranda LTR(Gdr). Kur sėtos ropės, ridikai dygsta B887. Medų sėji, pipirus pjausi B725. Medum sėji – pipirai sprogsta B725,887. Sėjau mėtą – išdygo pipiras Rz. Nesigirk audeklu, kol da linai nesėti LTR(Km). Velnias sėjo, velnias ir pjauna LTsV243(Vrn). Kai sėjo, grūdas klausė, kiek mėšlo dėjo LTsV373(Srd). Nesėk į dirvą neteisybės CII354. Kepurę sė́jęs, kepurę gausi MitI77. Kad tokius žmones sauja sė́t, o po vieniai dygt! Arm. Kad tokių vaikų, šimtą sė́jus, nė vienas nedygtų! Klvr. Kad nei bačka sė́jus neaugt! (apie blogus žmones) Krok. Rugius sė́k, kad atšoktų, kviečius sė́k, kad priliptų (rugius reikia sėti sausai, o kviečiams šlapumas nekenkia) Gs. Rauluk, kartok, Baltruk, sė́k (apie Lauryną reikia pūdymus kartoti, o apie Baltramiejų – rugius sėti) Dkš. Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Šiaudų dirva, akmenais sėta, – gyvi dygsta (lizdas, kiaušinis, paukščiukas) LTR.
sėtinai̇̃ adv., sėtinõ: Sėtinius sė[ja] sėtinai̇̃ Kl. Ir parūpo man įkalbėti ūkininkei, kad pamėgintų ne sėtinai ant ežių burokus sėti, bet sodintinai po vieną grūdą Vaižg. Šiemet pupas sėsma sėtinõ Trgn.
| refl. intr., tr. K, Sut: Rugiai sė́jasi rudenį Dv. Laikuo atejus, aras, sė́jas Všv. Kol sėjomos, turėjom vaikį; kaip apsisėjom, nebreik Šts. Duosiu sėklų, ir sė́kis, jei reikia Pv. Sėjanties mirė, nesulaukė vasaros Ggr. Sėjamės pašarui ne baltųjų, bet raudonųjų dobilų J.Jabl. Kad sėjas žemėn [garstyčių grūdas], mažiausias yra terp visų sėklų and žemės Ch1Mr4,31.
ǁ barstyti sėkla (dirvą): Šitas kalniukas buvo nesėtas J.Jabl. Vieną lauką rugiais, kitą vasaroju sė́davo, ė trečiam ganydavo keltavas Ck. Nieko nesė́ta buvo laukai Slk. Kur kąsnelis liks nesė́ta, pririši karvę Klt. Neverk, mergele, balta lelijėle, aš pasėsiu tau linelių sėjamoj dirvelėj LTR.
ǁ prk. bažn. leisti į pasaulį, kurti (žmogaus kūną): Sėjamas yra kūnas natūriškas MT244. Sėjamas yra silpnybėje ir kelsis stiprybėje NT1PvK15,43. Sėjamas yra kūnas pagendamas, o bus prikeltas nepagendamas Bt1PvK15,42.
| refl.: Sėjas kūnas nepagerbime, o kelsis garbėje DP594. Sėjas pagadinime, bet prikeliamas est nepagadinime Ch274.
2. tr. Štk, Trk, Vkš, Šln, Aps sodinti (bulves): Bulbių nesė́[ja], kiaulių neaugina – iš rublio gyvena DūnŽ. Bulves mes sė́davom jau anksti Pgg. Bulbių sėjamas laikas Tv. Daba[r] tas sė́jamasis laikas, tad brangios [bulvės] LKT52(Vgr). Par sėtąją sėklą daugiau neprikasma bulvių Tl. Kur tos bulbės beaugs – kelinti metai sė́jam į atsają Kair. Tais metais daug kas vėlai sė́[jo] bulbas Dglš.
sėtinai̇̃ adv.: Liuobu mamai visumet prisilygsu bulbių pasėti pūrą sėtinai̇̃ Als.
| refl. tr.: Ropučių sė́davomos daug Kv.
3. tr. barstyti ką smulkų, birų: Sniego buvo daiktais, vis tiek sė́jom [salietrą] Klt. Sė́ja [trąšas] lakstydami iš viršaus [lėktuvai] Pb. Jaunoji, eidama jaunopjop, iš nosnaitės sė́ja rugius Lz.
ǁ barstyti (dirvą): Sė́ja, sė́ja visokiais [chemikalais] Pst.
4. tr. prk. skleisti, platinti, diegti: Štai kaip mes kultūrą, šviesą sėjame P.Cvir. Sėjo tarp jaunuomenės visokias laisvės idėjas rš. Rovė piktą, o sėjo dorybę TS1899,6. Dievo žodį, vaido sėklą sė́ti KI149. Sėjąsis teisybę tikrai laimės BBPat11,18.
ǁ sukelti: Girtuoklystė tik vargus ir nelaimes sė́ja Prn. O visur sėjo nusiminimą V.Kudir. Ir svaigina jo daina, ir širdy linksmybę sėja B.Sruog. Prakeikti yra visi …, kurie karius ir maištus tarp žmonių sė́ja DP534.
5. tr. prk. žerti, sviesti: Užpykus kad sė́jau jo visus žaislus! Prn.
6. tr., intr. prk. tankiai šaudyti, svaidyti (ugnį): Orlaiviai perlėkė sėdami (šaudydami) Gs. Priešas ėmė sėti į jų eiles ugnį P.Cvir. Perkūnas žaibus neliaujas sėti plačiai, aplink rš.
7. tr. prk. lieti, berti (ašaras): O mes šią mielą dienelę sėjam graudžias ašarėles TŽI290.
8. intr. DŽ smarkiai skraidyti, lakstyti: Į pavakarę tai tokios musiukės apie galvą ir sė́ja Gs.
^ Kai nusišviečia, tai bitės kap sėtè sė́ja į laukus Gs.
9. tr. skleisti (kvapą, šviesą): O anie augo visi iš vieno, žiedelius krovė ir kvapus sėjo LTR(Ob). Peronų lempos blausią šviesą sėjo rš.
◊ aguonàs sė́ti tyliai verkti: Na, ko tu? Ir vėl aguonas sėji? rš.
[su] akimi̇̀s sė́ti žvilgčioti: Su akim̃ tik sė́ja, tik sė́ja Ml.
drignès sė́ti Grš išdykauti.
gali̇̀ (mòžna) linùs (rópes) sė́ti (ant ko) labai murzinas, purvinas (apie kojas, kaklą, rankas): Mazgokit, vaikai, kojas, be greit možnė̃s ant jų linùs sė́t Brž. Gali rópes sė́ti an kojų, an rankų! Yl.
kai̇̃p avižomi̇̀s sė́ja nei šį, nei tą, niekus (kalba): Kalba kaip avižoms sė[ja] LMD.
nors ži̇̀rnius sė́k labai murzinas, purvinas (apie kaklą, kojas, rankas): O ir kaklas jau toks, kad nors žirnius sėk A.Vencl.
rū̃tą sė́ti LzP būti netekėjusiai.
vélnias rópes sė́ja į vagàs labai raukšlėtas (apie veidą): Snukiai jau ne rėčiai geldos, nieko neištaisysi – jau vélnias rópes sė́ja į vagàs Skr.
antsė́ti (ž.) tr. pasėti ant kito pasėlio: Antsė́jau dobilus ant rugių Vvr. Ant jų (javų) viršu reik antsėti dobilus S.Dauk. Bet šėtonas antsėjo kūkalių ir visokių žolių Jzm.
apsė́ti K, Š, Rtr, NdŽ; SD203, R, Sut, N, M, L
1. tr. apiberti paruoštą dirvą sėklomis: Ruduo atejo, reikėjo tus laukus apsė́ti, neturėjo kuo LKT104(Lkv). Apsė́jo vasarojum savo laukus BM21(Č). Rėžį cielą jis apsė́ja sėmenimis J. Iškuldavai rugių laukus, po kokį keturiasdešimt gektarų apsė́tus Mšk. Aplink apsė́ta rugiais Ob. Buvo apsė́ta visi laukai Dbg. Eisiu aš vėl apsė́siu tą dukterį (dukters lauką) Lp. Noriu daržą apsė́t BM270(Grnk). Tikėjomės gausią žemės – dvarponis apsėtas mūsų dirvas prisijungė prie dvaro J.Gruš. Mes apsėsim pavasario sėkla laukus V.Myk-Put. Kur vasaros dienas dėjai, kodėl lauko neapsėjai! O. Šitai jumus sėkla, apsėkiat laukus BB1Moz47,23. Laukinykas geras dirvą savo apsėja geriausia sėkla BPI242.
^ Baltojo svieto nedaug tėra, juodu žemė apsėta TŽV604. Dviem pupom visą lauką apsėja (akys) Sim, Krs, Slk, Jon. Dvi pupelės visą svietą apsė́ja (akys) Všn. Dvi sesutės visus laukus apsė́ja (akys) Klt.
| refl. K, Š: Kaip apsisėji be arklio? Šts. Kai apsisė́su, eisu pri gydytojo Vgr. Yra daug neapsisė́jusių Ėr.
ǁ įberti sėklos į dirvą: Lai apsėjam tavo rugius, tada apsėsim muno Šts. Nei saujos rugių neapsė́ta Lp. Čia rugiai apsė́ta aplinkui, nėr kur ganyt Pkn.
| Mišku apsė́jo visą kaimą Lt.
| refl. tr.: Kai vasarojų apsisė́sma, pūdymas art anksti bus, tai pailsės arkliai davaliai Ds.
2. tr. pasėti ant kito pasėlio, užsėti: Rugiai visada apsė́ta dobilais Dglš.
3. tr. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to jo pasėliai neaugs): Negalėjo jis pasėt kitą dieną, bet ne: mat, kad tik apsėt! Dbč. Stasius kap apsė́jo Joną, tep jo (Jono) linai ir pragaišo Lz.
4. tr. apsodinti (bulvėmis): Ans visą lanką apsė́jo bulbiums LKT100(Krtv).
5. tr., intr. apibarstyti, apiberti: Girą apsėjom kubile su avižoms, kad nenuvėstum Šts. Dobiliukus kiek apsė́jau salietra, gali išdegt – pagada Klt. Sėmenim apsė́ji apie namus – nėr gyvačių Klt.
| refl.: Nakčia švento Andriejaus, einant gult, reikia apsisėt aguonom, tai susapnuosi, už ko nutekėsi LTIII456(Kls).
6. tr. aplaistyti, apibarstyti (ašaromis): Su baltom rankelėm lauką išakėja, su skurdžiosiom ašarėlėm laukelį apsėja LMD(Pšl). Ašarėlėms apsėsiu, sodysiu rožes: augysiu daržely kvietkutes gražias KlvD353.
7. tr. prk. nuberti, nukloti: Stalas apsėtas popieriais, knygomis, paišeliais rš. Veidas apsėtas šaltais kanapių grūdeliais (apgamuotas) rš. Drabužiai buvo apsėti blizgančiais perlais rš. Dangus žvaigždėmis lyg sė́te apsė́tas KI212. Troptais ir valtims Nemunas apsėtas A1884,279.
^ Kad taũ apsė́t votimu! Arm.
paapsisė́ti (dial.) viską apsisėti: Vasarą kap paapsisė́ja, tai imasi žiemos čėse pie kūlatę Dv.
atsė́ti tr. K, J, Š, Rtr; R, N, M
1. NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti: Neužudera javai, ė reikia atsė́t laukai Ad. Šiuomet atsėjau visus daržus miežiais ir dar liko pora pūdų Vrn. Kuoj lauką atsė̃s pavasarį? Lp. Nėr kuom laukas atsėja LTR(Grv). Visą lauką savo sėkla atsė́jau Vn. Laukai jau atsėti, ir želmuo gražiai žaliuoja Pt. Ar jų kap reikia atsėtà žemė? Al. Ligi pietų i atsė́jau tą sėją Erž. Žemę atsė́ti reikėjo – dirbau sunkiai Jdr.
| refl. tr., intr. Š: Savų rugių ir duonai gana, ir atsisė́jom Tvr. Mes už visus pirmiau[siai] atsisė́jom Žlp. Kas atsisė́s, tas turės Krš.
ǁ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Atsė́t rugius atsė́jau, o su priakėjimu tai kažin kaip bus Srv. Perniai jau tam laike buvo atsėti rugiai Pc. Jau viskas atsė́ta Rmš. Ar tu, kaimyn, atsė́jai linus? Dglš. Jau vasarojų atsėj[o] ir ankstyvukes bulves pasodino Rdm.
| refl. tr.: Kol Jūzapas parėjo, Baltaragis visą vasarojų atsisėjo Žem.
2. DŽ NdŽ, Sut, Ds, Srv iš naujo pasėti: Rugius sniegas išstovėjo, reikės atsė́tie avižom Sn. Matai, jeigu misli atsė́t, tai gali pjaut rugius Sdk. Rugiai ir atsėti neužaugo Dglš. Kirminai išėdė rugius, ir reikė atsė́ti Kt. Ta žolė duoda gerą šieną nu 4 iki 8 ir ilgesniai metų neatsėta S.Dauk.
| refl.: Ganyklose baltieji dobilai išsilaiko labai ilgai, nes nuolat atsisėja iš gyvulių nenuėstų subrendusių galvučių rš.
3. NdŽ pasodinti (bulves): A jau bulbes atsė́jot? Krž. Padėjo munie ruputes atsė́ti Jdr. Skubino bulbes, kol mėnuo neparyš, atsėti Žem.
| refl. tr.: Reikia atsisė́ti, nūsigyventi bulbikes – [senas žmogus] nors pasiusk Grd.
◊ kai̇̃p (lýg) [rugiùs, vasarójų, vi̇̀ską] atsė́jęs (atsisė́jęs Šd)
1. lėtai, pamažu, neskubėdamas (eina, vaikščioja): Ko vaikštai kai̇̃p atsė́jęs! Snt. Ko ana bėgs – eita kai̇̃p atsė́jusi Pln. Eina lýg atsė́jęs Šd. Velkas kaip atsėjęs LTR(Pp). Vaikščio[ja], rankas sudėjęs, kaip atsėjęs VP48. Eina, lyg vasarojų atsėjęs KrvP(Mrj). Kas čia tykina, kai̇̃p rugiùs atsė́jęs? Snt. Eina, kai̇̃p vi̇̀ską atsė́jęs Eig.
2. nieko neveikdamas (stovi): Ko čia stovit kai̇̃p atsisė́ję! Jrb.
įsė́ti tr. K, Rtr; H169, Sut, N
1. DŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Šlapias buvo ruduo, negalėjom nei dirvon įeiti, nei rugių įsė́ti Š. Kad ir biškį įsė́k grikių dėl veislės J. Vasarojų ansė́jom Švnč. Šiemet anksti vasarojų insė́[jo]m Dglš. Lietus vis pila, tai da neįsė́jo Kt. Insėtų̃ rugių yra gražių LKT208(Graž). Avižų šešis centnerius įsė́davo Grd. Aš pati įsė́jau žaliąsias rūteles JD1163. Kaip įsėjo, linksma buvo, kaip ravėjo – dar linksmesnė KlvD48. Ei tu, mano žaliasis meirone, kas tave įsėjo, nuravėjo? N164.
| prk.: Patis kūnas dvasiškai kelsis, idant, … ik kolei dabar yra kūniškas, būtų įsė́tas ir numarintas DP251.
^ Ką įsė́si, tą dagosi NdŽ.
| refl. tr., intr. K: Įsisėjo šįmet labai gerai žieminiai – sausa buvo Prnv. Šlapiai įsisė́jo pernai, nebūs rugių Pvn. Insisėjau javus Ukm. Rugius pati insisė́ju Dglš. Avižų bus tik insisė́t – per žiemą supenėjo Arm. Nūsirausi [linus] įsisė́jęs i turėsi Vn. Tuokart įsidiegė ropučių, įsisėjo batvinių, žirnių ir pupų M.Valanč. Aš įsisė́čiau rūtužes par visą daržą lysvužes JD1167. Įsisėjau avižų į tėtužio dirvelę N146.
ǁ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Netikęs tais metais buvo pavasaris, nespėjom insė́t laukų Lel. Nepalikau lauko pūsto, įsė́jau Vn. Šlapia žemė, negal įsė́ti Krš. Įsėjus vasarojaus lauką, atsirado keletas ir laisvesnių dienų A.Vien. Susiedas laukus įsėjo ir pūdymą priakėjo VD358.
| refl. tr., intr.: Prisisamdė mergų, bernų, įsisėjo savo laukus LB200. Jau jiej insisėję Lp.
2. papildomai pasėti ant pasėlio: Į vasarojų įsėjami dobilai rš. Drėgnais metais pašariniai lubinai gali būti įsėjami į žieminius rugius pakrikai rš.
| intr.: Atejo neprietelius ir įsėjo kūkaliais tarp kviečių BPI212.
| prk.: Šičia girdi veliną, kaip sėte įsėjantį piktus tarp gerų BPI212.
3. Trk pasodinti (bulves): Šešis centnierius bulbių įsė́jam Pj. Kokį metą anos (bulvės) paauga, ka i kaip tu įsė́k Akm.
| refl. tr.: Kitam daviau dirvos bulvėms įsė́ties Krt.
4. įberti, pabarstyti: Tą trąšą ar ko neįsė́ja, tie javai teužauga silpni kokie Krtn.
5. prk. įdiegti, įskiepyti: Atima žodį, kuris buvo įsėtas širdyse anų GNMr4,15.
| refl. tr.: Žodį, čion apsakomą, širdina duok įsisėti brš.
◊ kai̇̃p rugiùs įsė́jęs pamažu, lėtai (eina): Eina kaip rugius įsėjęs Ml.
išsė́ti K, Rtr, NdŽ; R, Q61, Sut, N, M, L
1. tr. sėjant suvartoti: Visą dieną sėjo, sėjo, kažin ar tris maišelius išsė́jo Slm. Išsė́jau tris pūrus J. Išsė́jau visą sėtuvę Š. Aš kviečius jau išsė́jau KI149. Sūnau, per šią dieną išsėk visus šiuos grūdus LTR(Mrk). Pasėlio tankumas priklauso nuo išsėtos sėklos kiekio rš. Neprietelis daug kūkalių tarp kviečių … išsėjęs Kel1862,150.
| prk.: Paimkie tu mano vargus ir išsėkie po laukelį LTR(Čb).
| refl. K, Rtr: Visi miežiai išsisė́jo, o žemės dar lieka Š. Neižytų [grūdų] trejopai daugesniai išsisė[ja], nekaip nuižytų S.Dauk.
2. intr. praleisti laiką sėjant: Išsė́jau lig vakaro Š.
3. tr. apsėti, užsėti: Visų laukų neišsė́ja – iš kur duonos turės Jnš.
4. tr. išberti: Paskiau avižas išsė́davo ant rėčio Upn.
5. tr. beriant sėklą padaryti (kokią figūrą): Kap kurie iš grūdų išsė́ja kryžių, o kap kurie pasėja lygiai Dv.
6. refl. išbyrėti: Surinkit aguonas – nuo vėjo išsisės Lš. Mūs nepjauti rugiai, an kelmo būdami, išsisė́jo Rod.
7. refl. išsisklaidyti, išsimėtyti: Sergant miliarine tuberkulioze, tuberkulai išsisėja daugelyje organų rš.
nusė́ti tr.
1. Vlkj apsėti: Blogai ten tavo nusė́ta, retai dygsta NdŽ. Turėjom visus laukus nūsė́ti Vn. Vyras mirė, pati sėjau, i gražiausiai nusė́su Krp. A jau viską nusė́jo brolis? Dr. Jasius gražiau nusė́ja Lp.
| refl. Š: Juo į pryšakį žersi grūdus, juo aukščiau, juo toliau, tuo dailiau nusisės Šts.
2. sėjant nulaisinti: Dirva nusė́ta, nualinta Snt. Ano visos dirvos yra nusė́tos Brs. Paaugo avižos kad ir nusėto[je] žemė[je], be mėšlų Šts.
^ Dobilus sėsi ir duoną nusėsi! Šts.
| refl.: Kaip mažai, tai gi žemė nusisė́ja baisiausiai Sdk.
3. refl. sodinant nulaisinti: Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo Vkš.
| Bulbės (ta žemė, kur sėtos bulvės) nusisė́jo Vkš.
4. nubarstyti: Bulbas kap ėmė sėt [iš kiauro maišo], tai nusė́jo per visą sodžių Lp. Jau einu namučion palinksmint tėvučių, priskyniau kvietkelių nusėt jiems takelių BsO97. Nusė́jo visokiais [chemikalais], i prapuolo uogos Klt.
5. DŽ, NdŽ prk. nuberti, nukloti: Iš šalies kap žiūrai in tokį perų korį, tai atrodo tep kap šašas – tik išvien nusė́ta LKT205(Kt). Vaikščiodamas nusiminęs, gi žiūriu – visas slėnys nusėtas deimantais J.Balč. Ploto pakraščiai buvo nusėti namelių P.Cvir. Pieva nusėta purienomis, lyg būtų visa ištepta geltonu sviestu E.Miež. Dangus žvaigždėmis nusė́tas NdŽ. Jau vos tik kojas bepavilko, o kelelis aštriais akmenėliais nusėtas rš.
pasė́ti tr.
1. SD1134, Sut, I, N, K, L, Š, Rtr, NdŽ įberti sėklą į paruoštą dirvą: Ten rugius pasė́jo, kur buvo avižiena Klvr. Atorėm antareilį i rugius pasė́[jo]m Ad. Be mėšlo, ir gerai pasė́jus, neauga LKT203(Vlkv). Vasarojus jau pasė́ta Pkn. Pasė́jo miežius – su žambiu aparti reik Als. Po miežiais pasė́jo dobilus Imb. Pasė́jom miežius py pat kelio Klp. Pasėjo darže vasarių kviečių Tvr. Šitoj dirvoj, ką pasė́si, tas auga Dglš. Kanapių pasė́davo, kas ūkininkai buvo, pasė́davo po sieką Krp. Iž (už) kontoros kopūstai pasė́ta GrvT102. Prie tvorai pasė́tos morkos LD425(Brž). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasė́ji – neauga, ir gan Vb. Kazimiero buvo pasė́ta žirniai ažu sodo Prng. Dobilai pasė́ta Nmč. Kai merga, tai linų nori [algos] pasė́t Pb. Lubinuosna pasė́ja rugius – labai gerai dera Žln. Ten pieskynai – per dvejis, per trejis metus pasė́ja kokį grikį Grv. Ažuoganą grikių kap kas pasė́ja Šlčn. Vasarojas iš ledo (labai anksti) pasė́tas Rod. Pasėjo po oželio galva (vėlai), tai tiek ir užderėjo LTR(Mrc). Aš jau pasė́jau dvejetą pūrų OG363. Kas bus iš pasėtųjų, kad nėra šilimos? Žem. Po drapoku tik pasė́jo, tai nieko ir nebuvo miežių Klt. Vaikis pasėtas (kuriam pasėlio pasėta) tuoj kitaip dirba J.Jabl(Žem). Aš pasė́jau linelį, geltonąjį grūdelį (d.) Plv. Aš pasė́jau obuolelį po savo langu Tvr. Aš paprašyčia savo bernelio, kad išartui dirvelę ir pasėtui̇̃ linelius (d.) Sem. Tėveli manas, radnasai manas, pasė́ki linelius ant manosios žemelės LKKIX201(Dv). Pasė́jo tėvelis gelsvuosius mieželius (d.) Aps. Motule širdele, kas tau linelius pasė̃s? DrskD154. Išmindžiojo žalias rūtas, seselės pasė́tas JV778. Tokia maita pultų ant (sėklos) pasėtos BB3Moz11,37. Žmogus pasėtų̃ geros sėklos ant dirvos savos DP83. Pasėtas yra an geros žemės Ch1Mt13,23. Idant tavo sėkla, čia pasėta, naudingai būtų tavi surinkta PK185.
| prk.: Kas anims tokią sėklą pasė́jo vienas kito neužkęsti ir ėsti?! Krš.
^ Ką pasėsi, tą ir pjausi VP24, M, Rtr, Krtn. Kas pasė́ja, tai ir pjauna Nmč. Ko nepasė́jai, to ir nepjausi Pln. Nepasė́si – sau neturėsi Lzd. Ką pasėsi, tą suėsi LTR(Grk). Prieš vėją nepasėsi LTR(Auk). Ant akmens pasėsi – ant lentos kepsi PPr28(Šll). Ko jaunatvėj nepasė́si, to senatvėj neturėsi Sb. Kap pasėsi, tai koc kapelę, o kap nesėsi, tai nei pėdelio Arm. Gera sėkla ir pasėta neauga, o bloga ir nesėta išauga KrvP(Ds). Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčiomis, iškaršo mergomis (grikiai) LTR. Pasėjau parakėliu, o išdygo kamuolėliu (ropė) LTR. Ką žmogus pasės, tatai ir pjaus VlnE110.
| refl. tr., intr. N, Š: Seniau, kur norėj[o], tai pasisė́j[o] Azr. Pasisė́jom kiek linų OG364. Duos ten darželį žemės anam pasisė́ti batviniams, pasidiegti bulvėms Brs. Tris pūrus jau pasisė́jo [miežių] – jau neblogai Lk. Pavasarį, kol pasisė́ji, baisiausiai rūpesnis ema KlvrŽ. Jin pasisė́jo ridikėlių, kad būtų pasė́ta: nė pati jų valgo, nė ko Kair. Jis pas mum pasisė́davo grūdų Krs. [Rėžiuose] nei dobilo gali pasisė́tie, nei nieko Imb. Būt pasisė́ję vasaroją, kad sėklos nebūt trūkę Vlkv. Smėly pasisė́si – neaugs niekas JnšM. Pasisė́jau žalią rūtą, bus mergelė man, man (d.) Ds. Žentelio arta – nepasisėsi, žentelio balnotu nejodinėsi LTR(Slk). Nepasisėsi vietoj rūtelių nė rugių, nė mieželių LTR(Klvr). Pasisė́jau rūtelę, pasisė́jau žaliąją Niem20. Aš pasisė́čiau žalias rūteles į du nauju darželiu JD76.
| Kai sausai pasisė́ja, tai negreit sudygsta Sb. Vėlai pasisė́ję rugiai į dirses pavirsta Ss. Brendęs vaisius taisės nukristi ir pasisėti Vaižg. Ši žolė ganyklose pati pasisėja rš. Ardami, purendami žemę, šernai padeda pasisėti medžių sėkloms rš. Ans sako: „Pasisėkiat, pūrai“ – ir pasisėjo pūrai S.Dauk.
ǁ apiberti išpurentą dirvą sėkla: Visas ažukluonis rugiais pasė́tas Lz. Iškulk, nevėtytais, nevalytais tais javais pasė́k LKT104(Lkv). Vienas laukas rugių būs pasė́tas, kitas vasarojaus Lk. Ančlaidmu neleisk gyvuolių ant šviežiai pasėtų dirvų J. Tai vysta sodelis tankiai pasėtas TŽI209.
| refl. tr.: Anąnedėl pasisė́jo jau ir daržą Krs. Kai tik pasisė́davo laukus, tuoj kelius taisydavo Grz.
ǁ intr. Ser pajėgti sėti: Tėvas dar pasė́ja NdŽ.
ǁ intr. kurį laiką sėti: Jis valandėlę pasė́jo ir nuėjo namo NdŽ.
ǁ prk. sukurti (žmogų): Svietas an blogo pasė́tas Pvn. Tokia Dievo valia – visas svietas an to pasėtas Šauk. Svietas ant to pasėtas VP44.
2. Žlb pasodinti (bulves): Bulves šiemet pasė́jau ankstie Kv. Pri numų pasė́su bulbių ankstybųjų Krš. Šlapio[je] vieto[je] pasė́jau – supuvo bulbės Tl. Paeinąs gyvolis, bulbių vagą gal pasė́ti Pvn. Pernai lomo[je] bulbės buvo – nuskendo; šįmet an kalno pasė́jom – išdegė Rdn. Mas pasė́jom bulbių tris centnerius Nmk. Da bulbių gal a du tuos pūrus pasėdavai Mšk. Aš jam bulbių pasėjau Švnč. Kur pirma sėjom – drenesnės, kur paskui pasė́jom – bulbos geros Aps. Gavo daržą trims pūrams bulvių pasėti MitIII113(M.Valanč).
| refl. tr., intr.: Aštuoniasdešimt metų, pati su lopeta pasisė́[ja] bulbes Krš. Duos kelis arus bulves pasisė́ti Šv. Žmogus bulbių pasisė́jo, žmoguon i būs Pvn. Arklį duos, gali laikiau ankstybųjų bulbių pasisė́ti Grd. Pri vasarojaus bulbių kiek pasisė́davo Mšk. Nei bulbų pasisė́si, nei agurkelio – visa ką pirk Tvr.
| Skaldom bulbas – daugiau pasisė̃s Aps.
3. apiberti, apibarstyti: Reikia biškį pasė́t salietros an bulbų Žl. Pasės trąšas, kai išdulkins – reikės gaišt kai prūsokam Jon. Ir išardė miestą ir pasėjo jį druska ChTeis9,45.
4. prk. paskleisti, įdiegti: Daryk iš mūsų žemę gerą ir vaisingą, ant kurios pasėtas žodis tavo vaisių atneštų MKr28. Žodį aną išima, kursai pasėtas buvo širdyse jų Ch1Mr4,15.
| refl.: [Kalba] iš motinų lūpų išdygo ir mumyse pasisėjo J.Marcin.
ǁ sukelti: Likimas beširdis, skriaudėjas sieloje ilgesį pasėjo S.Nėr. Kažkas pasėjo nerimą širdyje rš.
5. prk. pamesti: Ka tu peilius tujau pasė́ji Ms. Nepaspėju peilio nuspirkt – ir jau pasėju Vj. Tik vakar peiliuką nupirkau, ė tu jau pasė́jai Vdš. Anas ką turi, tai visa pasė́ja Arm.
6. DŽ1 prk. išbarstyti, išsklaidyti: Kaži kokias korteles čia pasė́jai Jon. Vėjas pavasario žiedus pasė́ja NdŽ. Važiuodamas šitom vietom, turėjai stipriai sukąsti dantis, kad nepasėtum jų šalikelėse J.Balt.
7. prk. priberti, pribarstyti: Nuo seno ãkmens turi blogą vardą, ir sakoma, jog velnias juos pasėjo rš.
8. prk. tankiai paleisti (šūvius): Kai sujojo, sužlegėjo artojėlių pulkas, kai paleido, kai pasėjo į žemelę kulkas T.Tilv.
◊ kai̇̃p rugiùs (rūtàs) pasė́jęs pamažu, vos (eina, vaikščioja): Eina kai̇̃p rūtàs pasė́jus Ds. Vaikščioja kai̇̃ rugiùs pasė́jus Ob.
papasė́ti (dial.) žr. pasėti 1: Nūnai papasė́jo vitvisi grikius Dv.
pérsėti tr.
1. Š, Ser iš naujo pasėti: Kai kuriuos žiemkenčių sklypus vis dėlto teks persėti sp.
2. praleisti kurį laiką sėjant: Tėvas par visą dieną miežius pársėjo Up.
| refl.: Pársisėjom lig šienpjūtės Šts.
3. apsėti daugiau, negu nustatyta, leista: Aš jau pársėti arus nepársėsiu – sėklos neturiu Mžk.
4. sėjant padaryti (kokią figūrą): Kiek tos žemės – su sėmenų pūru tik kryžių pársėju Lkv.
prasė́ti tr. NdŽ
1. Aps pradėti sėti, padaryti sėjos pradžią: Prasėt rugiam nėr pirmojo: nenori kožnas, kad jo kiti apsėt Klt. Jau svietas rugius prasė́jo, o mūs dar sėklos nekulta Ml. Prasė́k rugius baltais marškiniais, kad būt balta duona Švnč. Rugiai prasėti prie aiškios saulės, tai duona bus balta LTR(Tvr).
2. ne laiku, ne taip, kaip reikia, pasėti: Prasė́jau pasėlę: nedygo nė kelintasis grūdas Dr. Prasėjom rugius – pavėlavom įsėti, dėl to tokie menki Lkž. Šį metą sėmenis prasė́jau Grg.
prisė́ti tr.
1. SD307, Sut, I, N, K, M, L, Š, Rtr, Ser daug pasėti: Ana prisė́jo pilnus pašalius visokių diegų J. Javų prisėti̇̀ laukai NdŽ. Žirnių daug kas turėjo prisė́jęs Grv. Pievos išarta ir žolių prisė́ta LKKXI226(Eiš). Daržų prisė́ta, prisodinta Klt. Prigitesėjau pilnus laukelius žalių rūtelių LMD(S.Dauk). Prisės bernelis gelsvų linelių, priausiu jauna plonų drobelių (d.) Žln. Mažos mano seserėlės, neprisėjo rūtytėlės KrvD199.
^ Jei nemyli pačios, tai prisėk daug linų Lš. Netgi ten, kur niekad grybų nebūdavo, šį rudenį kaip prisėta (daug) sp.
| refl. tr. Š, DŽ1: Prisė́sias pupų, išvirsias košės LKT80(Ub). Anies ir miežių, ir rugių prisisė́ja Aps. Prisisė́jau sau rūtelių, kiek tik aš norėjau JV146.
2. prisodinti (bulvių): Prisė́jo tų bulbių Adomo laukus (labai daug) Trk.
| refl. tr.: Pri numų bulbių prisisė́jau Krš. Kiaulių nusišera, bulbių prisisė́[ja] – paėdę yra Krš.
3. NdŽ pribarstyti, primėtyti: Prisė́[jo] pilnus laukus praklemacijų Gs.
| Ka prisė́ti visi pasieniai (netvarka)! Krž.
4. prk. nuberti, nukloti: Tankiai strazdanų prisėtas veidukas judėjo krutėjo rš. Visa stepė įkalnyje kaip žirnių buvo prisėta skubančių vyrų J.Balt. Tarp kaimų buvo prisėta visokio didumo palivarkėlių A.Gric. Vaiski, žydra dangaus žaluma prisėta žvaigždžių rš. Laukai ištrypti, išrausti, išvažinėti, tiltai sugriauti, minų ženklų visur kaip sėte prisėta J.Paukš.
paprisė́ti (dial.) žr. prisėti 1: Gvaizdikų paprisė́jo Lz.
susė́ti tr.
1. M, Š, Rtr, NdŽ suberti sėklą į išpurentą dirvą: Morkus par tankiai susė́jo Krš. Vakar susė́jom miežius Ds. Žmogelis … pradėjo ant berno bartis, kad negerai susėjo BsMtII7. Retai susėjo kalne kvietelius BsO324.
| refl.: [Sujaugta su pelenais] sėkla yra regiama ir retai tesusisė[ja] tankiai S.Dauk.
ǁ kartu suberti į dirvą: Susė́ti avižas su miežiais NdŽ.
ǁ NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Jau buvo laukai susėti Lp.
2. Ser, DŽ1 suvartoti sėjimui: Visus rugius susė́jau Db. Pūrų kiek susė́ja į tą lauką, tiek i gerai Mšk.
3. pasodinti (bulves): Susė́sam [bulves] mudvi dvi vien LKT52(Vgr). Blogai bulves susė́jo, daug dvivagių Krš. Nesusė́k tų bulbių į tuštvagę DūnŽ.
4. suvartoti sodinimui: Visų bulbių nesusė́sma, liks ir valgyti Užv.
5. suvartoti pabarstymui: Salietros susė́jau maišelį in rugių Klt. Susė́jo keturis maišelius trąšų Jdr. Susė́[jo] visą salietrą Dglš.
užsė́ti tr.
1. SD189, SD439, Q657, H184, Sut, K, M, L, Š, DŽ, NdŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą, pasėti: Kai kas žusė́ja [dobilų] ganiavon, pievon, kur gano Pls. Ką užsė́jo, prapuolė Lk. Galu mėnesio užsė́davo javus, ne jaunu Krš. Po tris pūrus užsė́davom tų atuodogių Nmk. Kai to[je] vieto[je] būdavo užsėtos avižos, tai meškos ateidavusios ir braukdavusios avižas LTR(Šmk). Suars laukus, užsė̃s rugius, n'atrasi kelelio pas močiutę JD692. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3.
| refl. tr., intr. Ser: Turia užsisė́ję rugių, miežių, kviečių LKT125(Trg). Duobėje alksnių baltųjų veislė užsisėjo TS1900,6-7. Ir kaip anas (arnikas) ažsisė́ja – nežinau Imb.
| prk.: Ištautėję čia pas mus, gudų ažsisė́ję (daug atsiradę) Ad.
ǁ Rtr apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti, sėjimu užimti lauką: Užsė́ti visą lauką javais J. Žemės turu išdirbęs gražios, tik kuom užsė́su lauką LKT211(Klvr). Padarė gerą pievą, ažusė́jo Nmč. Laukų neturu kuo užsė́ti LKT104(Lkv). Ažusė́ta kalnas Rš. Užsėtas laukas N. Aš mačiau, ka ten y[ra] plotai užsėti̇̀ linų Krtn. Visas pašalys ažusė́ta rasoda Klt. Klonius išlygintumbime, o paskui žolėmis geromis užsėtumbime K.Donel1.
| prk.: Ažusė́jo mergelė mislelėm laukelį (d.) Tvr.
^ Akims lauko neužsėsi LTR(Zp). Su dviem pupelėm platų pasaulį užsėja (akys) Grk.
| refl.: Užsisė́[jo] ir užsisodino Brt. Kaip kurs jau ūkininkas, kitas liuob i daugiau užsisė́s Jdr. Užsisė́[ja] daugiau arų kaimynas – kaip lygi būsyt (būsi tu) Pj.
2. DŽ1 pasėti ant kito pasėlio: Žiūrėjau, kad mano grūdo (pasėtų grūdų) neužsėtų̃ Antr. Užsė́ti dobilus ant rugių NdŽ. Tai yra teip veikias karalystoje dangaus, kaip kad kuris žmogus pasėtų geros sėklos ant dirvos savos, ir potam priesakis jo ižg nopykantos užsėtų̃ viršun kūkalius DP83.
3. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to kaimyno pasėliai neaugs): Jei nori, kad rugiai gerai derėtų, tai užsėk kaimyno rugius: pasaugojęs, kada jis sės, tą pačią dieną ir tu sėk LTR(Lp). Jeigu vienas sėjėjas javus sėja ir ateina kitas sėtų, tada pirmojo javus ažusėja, ir jie nebeaugs, išdžius Kp. Matai, kad kitas nori tave užsėti, tai tuoj tu imk savo sėtuvę, prisisemk žemių ir sėk jam vis priešais LMD(Sln). Pradėk rugius sėt, kad kitas neužsėtų̃ Ds. Kad pirmojo sėjėjo javų „neužsėtų“, jis tuoj savo dirvoje uždega pakulų kuokštelę ir užvožia kepure rš.
4. NdŽ pasodinti (bulves): Daug užsė́jo builių (bulvių) Krtn. Bulbes užsė́jo, kur statyties reik DūnŽ.
5. NdŽ apiberti, apibarstyti: Suparo (zuperio) užsė́jau Pb.
| Ažusė́jo visą žemę [sniego] kruopom Ds.
6. prk. paskleisti, išplatinti: Šv. Morkus užsėjo mokslą Kristaus M.Valanč.
| refl.: Kaip užsisė́jo šitas pijokavimas! Strn.

vi̇̀rinti (-yti K, DrskŽ), -ina, -ino K, Rtr, NdŽ; SD1191, R, R228, MŽ304, Sut, KBII190, M, L, LL273, Šlč
1. tr. D.Pošk, S.Dauk, ŠT230, ŽŪŽ24 kaitinti skystį ar skystą masę, kol pradės virti: Itaigi vi̇̀rintas [v]anduoj LzŽ. Sumala su girnom [salyklą], daugiau nevi̇̀rintą vandenį uždeda [darydami alų] Kri. Tada vi̇̀rinto vandenio inpili nedaugį Šlčn. Sudžiovini šitas šakneles [valerijonų], nuplaudi gražiai, nuskutinėji, užsipili vandeniu vi̇̀rytu ir geri Kp. Mieste pienas koks prėskas, visai neskanus, sako, vi̇̀rintas Vdn. Pienas nevi̇̀rintas daug gardesnis gert Žl. Pradė[ja]u pieną vi̇̀rint, pradė[ja]u atsikosėt Klt. Kūdikį galima maitinti ir karvės bei ožkos pienu, tik jį reikia virinti rš. Vi̇̀rintu vandeniu atšaldytu ažmaišyt miltus Ad. Gerti neturiam [vandens], jei nori, gerk ir vi̇̀rintą, mes iš upelio nešam Trk. Vi̇̀rindavo [v]andenį, in marškas supildavo pelenus, tada [v]andenį pildavo in pelenų Antz. Kas gi kitas taip moka paruošti virintą alų, kaip senoji? M.Katk.
2. tr. kaitinti skystyje, kol išvirs: Blynus i iš vi̇̀rytų bulvių iškepdavo PnmŽ. Vi̇̀rysi vi̇̀rysi bulbas, o jos kap akmuo Jz. Susišildyk vi̇̀rytas roputes i pavalgysi Erž. Dikčiai skaniai yr kastinis su vi̇̀rintoms bulbėms Jdr. Bulbes reik sudėti, ka virtum smarkiai, i anų nereik ilgai vi̇̀rinti Lpl. A tu su vandeniu vi̇̀ryk, ar tu be vandenio – šiemet nekrinta (nemiltingos) tos bulbės anė kiek Mš. Bulves vi̇̀rintas mirkydavo i valgydavo tą rasalą Krž. Rasalą valgo su bulviums vi̇̀rytums Nmk. Atsikasėm tą arklį [belaisviai], vi̇̀rinom i valgėm Pst. Vi̇̀rins cielus grūdus i dės į tą duoną kepant Yl. Kitas vi̇̀rina apynius, kitas deda tiesiog į salyklą Žg. Avietes su žemuogėm vi̇̀rinom Pv. Vakare parginiau karves, motina padėjo suvaryti į tvartą, o paskui valgėm virintų bulvių su rūgusiu pienu J.Ap. Vieną valandą reik vi̇̀rinti tą žuvį Slnt. Budes vi̇̀rina vandeny karštam Dv. Minavota Marikė virino miežių kruopus, įlašino į viralą tris lašus kraujo iš savo piršto įpjauto M.Valanč. Ką sakė apynelis, į katelą dedamas? – Jei tu muni nevirinsi, kartį alų gersi D16. Bei erelio neviryk, kolei savo augyvės pieną žinda BB2Moz23,19.
| Vi̇̀rink puodus prisistojusi J. Varinį vi̇̀rinu J.
ǁ Kvr, Kal ilgai kaitinti, virti, kad suminkštėtų, pakankamai išvirtų: Vi̇̀rinu vi̇̀rinu burokus, drūtūs (kieti) Drsk. Runkelius sutarkuosma, vi̇̀rinsma vi̇̀rinsma, išsunksma, pasidirbsma tokį cyrupą Lpl. Vi̇̀rinau trijūse [v]andeniūse Trk. Raudonos akys – vi̇̀rinam [žuvį], neraudonos – valgom Klt. Apynėli žaliasis, pūronėli gražusis, tave tirštai virina, mane graudžiai virkdina TDrV97.
3. tr. Š, NdŽ, Gršl, LTR(Skd) verdant gaminti valgymą, gėrimą ar jovalą gyvuliams: Ji (moteris) turi visiems valgį virinti, karves milžti, kiaules šerti, paukščius lesinti Pt. [Šeimininkė] pristatė ant stalo virintų kiaušinių, sūrio ir arbatos Pt.
| refl. tr. Š, NdŽ: Jiems valgį besivirinant šūvis ant jų kaip kruša atlėkė prš.
ǁ gaminti (degtinę): Kad saldžios, kad gardžios arielkėlės vi̇̀rintos JV769.
ǁ N daryti (alų).
ǁ kaitinant ar verdant ištekinti, išskirti: Dervą, muilą vi̇̀rinti NdŽ. Parvežk akmens, muilą noriu vi̇̀ryt Skr. Vi̇̀rino smalą ir toj smala užsidegė Kč.
4. tr. Graž verdant gaminti vaistinį nuovirą: Kosuliuo [gydyti] liuob virinti cibules Krtn. Reikia eglės augmenėlių šviežių vi̇̀ryt ir šutyt [skaudančias kojas] Kvr. Ka tų daktarų tiek tebuvo, liuobam visokias žoleles vi̇̀rinsiam, gersiam Krt. Ka jau gripu sirgs, jau vi̇̀rina liepų žiedus Sd. Ramuleles vi̇̀rins, arbatą duos Klk. Virinta gyvatė – gyvuliams vaistas nuo suso MTtIII127(Vb). Ne, jau vis tiek bjauriai – katino šūdą virino i davė vaikuo gerti End.
| prk.: Aiškiai justi, kad eretikas visą pusmetį virino karčiausias žoleles bitininko dančiui P.Cvir.
| refl. tr.: Juokai būdavo iš senų žmonių, kad žolikes vi̇̀rysis Erž.
ǁ verdant su dezinfekuojančiomis žolėmis šalinti kokį netinkamą skonį, tvilkyti: Seniau puodynes taigi kiečiais vi̇̀rydavom Kpr.
5. tr. Klp verdant su įvairiomis skalbimo priemonėmis šalinti nešvarumus, balinti: Nėko neišplausi nevi̇̀rinęs, gali pasiusti Trk. Ka stori drabužiai, su pelenais reik vi̇̀rinti Všv. Balino tuos siūlus pelenuos, vi̇̀rino Vdn. Vi̇̀rinti reikėjo, pelenūse liuobam Gršl. Sruogas vi̇̀rydavo su pelenais, išvirina, tad tik galėdavo aust Všk. Mama vi̇̀rydavo terp pelenų siūlus, aš ausdavau Všk. Katrie nemargi [drabužiai], tai vi̇̀rinam, o margų nevi̇̀rinam ir paskui vežamės in ežerą Užp. Namie ar vi̇̀rini, ar trini tuos rūbus su muilu Kvr. Padaro iš pelenų šarmo i virina, i išėda tą [linų] žalumą Pžrl. Rūbus pirma skalaunam (suvilgom), tada vi̇̀rinam LzŽ. Pavaserį jau vi̇̀rini, báldai pelenuos [verpalus] ir taisai aust Alz. Senai buvo beviryti [drabužiai], labai buvo užsidargoję Slm. Ka parejau, koki dvi nedėli liuob samdyti motrišką tas utis vi̇̀rinti Kal. Skaras (drabužius) vi̇̀rydavo pečiun, jei nebūt vi̇̀rinę, tai brudas būt užėdęs Kpč. Kuriej [skalbiniai] nešiodami (nešiojami), tiej vi̇̀rinami Dv. Galop paėmė ji katilą, užkaitė ant ugnies ir pradėjo virinti siūlus J.Balč.
| refl.: Vi̇̀rinsiuos ir skalbsiuos visą dieną Šts.
6. tr. kaitinant verdančiame vandenyje, daryti liaunesnį ar atsparesnį, grūdinti: Virinti klumpiai juo neplyšinė[ja] Šts. Stabules ratams ir virina [v]andenė[je], aptepa silkės sulte, kad nekimgriaužiotų Šts. Stebulę vi̇̀rino, ka jijė nepárdžiūtų i nesitrauktų, neskilinėtų Jrb. Vieną galą suverži, tada šutini katile, vi̇̀rini, tada pradedi veržt su tais lankais – ir išeina tokia graži bačkelė Kpr. I ten vi̇̀rina tas skiedas, i teip išvi̇̀rina, ka kaip bulvė ka išverda Vž.
7. tr. Š, Šlč, Kpč kaitinant lydymosi temperatūroje durti, jungti metalines dalis: Virinu, lipiu SD174. Tėvas dumples spaudžia, o sūnus geležį vi̇̀rina žaizdre BM190(Šl). Pasimk anglių, gal reiks geleži̇̀s vi̇̀rint Trgn. Buvo meistrai, kas vi̇̀rino, kas dirbo tus lankus Akm. Jau i lankus vi̇̀rinu, jau i padkavas dirbu Als. Vasarą reikia šina vi̇̀ryt, taigi prakaitas bėgte bėga, šilta, karšta Pl. Ugny geležį vi̇̀ryt tai reikia paprast Jrb.
| refl. Š: Sausos smilties reik pilt, tai geležis ne tei[p] vi̇̀rinase Jrb.
8. smarkiai šalti, spausti: Ka šaltis vi̇̀rina, toros sproginė[ja] Užv. Kaip pradėjo šaltis spirginti nuo Naujų metų, taip ir virino ištisus du mėnesius J.Avyž.
ǁ tr. smarkiai šaldyti: Kad anus speigai virina, kailiais užsidaro S.Dauk. Orai gi atvėso, naktimis šalna virino namų stogus J.Balt.
ǁ gairinti, plikyti (ppr. apie vėją): Koks vė[ja]s, vi̇̀rinti vi̇̀rina Krš.
9. intr. ppr. impers. Vb, Snt smarkiai šilti, kaisti: Taip vi̇̀ryt vi̇̀rina, Dievasžin kaip čia bus Slm.
ǁ tr. smarkiai kaitinti: Visą kūną virino karštis, atimdamas rankas ir kojas V.Bub.
10. mušti, kirsti, duoti: Vi̇̀rink jam per kojas botagu Š. Kad aš jai ėmiau vi̇̀ryti su botagu par šonus Skr. Kai vi̇̀rini, tai net prilimpa Kp.
11. smarkiai šaudyti: Kad pasiunta vokyčiai vi̇̀rinti iš pabūklų – prancūzai šoka iš kamantų Dr.
12. intr. prk. garsiai staugti: Vilkai kap ėmė vi̇̀ryt, tai net miškas ūžia Vrn. Nugi ir vi̇̀rina vilkai, turbūt daugelis jų ten yra Trak.
13. intr. prk. skubant važiuoti: Kur teip greit vi̇̀rini? KlvrŽ.
14. virškinti: Viduriai gerai vi̇̀rina Grž.
| Tos ligos priežastis, tai blogas ir sunkus pilvui virinti pašaras rš.
◊ akimi̇̀s vi̇̀rinti smalsiai žiūrėti, spoksoti: Aš žiūrau in šitą skarelę ir akim̃ vi̇̀rinu, tep jos noriu Prn.
ãkys vi̇̀rina įdėmiai žvelgia: Ne vieno akys virina iš kampų: ak tas Jurgėliukas! V.Bub.
gálvą vi̇̀rinti Al varginti.
pi̇̀kį vi̇̀rinti pykti (ppr. be reikalo): Ko čia dabar pasipūtęs pi̇̀kį vi̇̀rini? Kt. Tai moki ilgai pi̇̀kį vi̇̀ryt! Snt. Kas vi̇̀rina pi̇̀kį, tam valgyt nereik Skr.
ši̇̀rdį (ši̇̀rdis) vi̇̀rinti Knv kelti skausmą, rūpestį: Blogi vaikų darbai tėvam ši̇̀rdis vi̇̀rina Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam [varomam į kolchozą] ši̇̀rdį vi̇̀rino Sug.
antvi̇̀rinti (ž.) tr. lydant pridurti metalinę detalę: Pryšnagis y[ra] privirinamas, kad nudela (nudyla), kitą antvi̇̀rina Šts.
apvi̇̀rinti tr. K, Rtr, KŽ; SD204, Sut, N, Ak, LVI136
1. Š kiek virinti, aptvilkyti: Nulupsyt tą žievę, apvi̇̀rinsyt, paskuo sudžiovinsi, susimalsi, ak ak kokia [gilių] kava buvo! Kv. Kepeninių kilbasų nereik ilgai virti, reik tik apvi̇̀rinti Vkš. Jeigu reikia senesnio paukščio mėsą kepti, tai ji prieš tai apvirinama rš. Kas lašiniais kelia veseilią, tai tik apvi̇̀rina [lašinius] šaltan vandenin Lp. Buvo geros duonos ir iš tolo kvepiančio raudono, apvirinto kumpio Vaižg.
| refl. tr.: Ir dešrą apsivi̇̀ryk, nevalgyk žalios Mžš.
2. išvirti, padaryti ką tinkamą valgyti: Apvi̇̀rinsiu kąsnelį mėsos pietum Klt.
ǁ išvirti (ppr. bulves su lupenomis): Apvi̇̀rinti bulves, brandį J. Bulvių apvi̇̀rys, kastinio padės Jdr. Bulbių apvi̇̀rinau, su kopūstais būs Lkv. Bulbių apvi̇̀rindavo, rasalo padarydavo Žlp. Vakarienei apvi̇̀rysiu ropučių [su lupenomis], i bus gerai Trg. Bulbienė – tai nuskustos ir apvirintos bulbės su skystimu M.Katk.
| refl. tr.: Reik ropučių apsivi̇̀ryt, nėkas nevalgo su duona LKT125(Bt). Bulbų apsvi̇̀rina, su [v]andeniu pavalgo i gyvena, nemiršta Klt.
3. refl. tr. verdant pasigaminti vaistinį nuovirą: Apsivi̇̀rink varpučių, kibių ir kiečių šaknų visoms ligoms Šts.
4. Kr nuplikyti, nutvilkyti: Apvi̇̀rinau ranką voru Dsn. Kad apvi̇̀rina ranką, tai būna pūslėta Brsl. Vandeniu a[p]vi̇̀rinau pirštą, pūsles iškėlė Dv.
| refl.: Dar nebuvau apsvirinę macnai Dv.
5. verdant pelenų šarme pašalinti nešvarumus: An šarmenį apvi̇̀rindavo, [v]andeniu užpildavo, nu ir tada rūbus pamerkia ir pilia gi iškart Rk.
6. LTEX499 kaitinant lydymosi temperatūroje sujungti metalines dalis: Vamzdžiai dažniausiai virinami rankiniais elektriniais aparatais rš.
7. Brs prk. nušaldyti: Kad ir šaltis rugius apvirino, bet visgi žybso Vlkv.
atvi̇̀rinti tr. K, Š, Rtr, NdŽ; Q50, SD1109, R327, MŽ13,52,438, N, S.Dauk, M, LL119, L, Ak
1. DŽ užvirinti: Pirma atvi̇̀rink pieną, tados duok vaikui gert Skrb. Pieną atvi̇̀rink, pagirdyk vaiką Krš. Saldį pieną atvi̇̀rinsiu, tujau rūgšto antdėsiu Žd. Varškei reik saldžio pieno atvi̇̀rinti i pasku tokia jau nerūgšta Kv. Sūrius teip [daro], saldį [pieną] atvi̇̀rins, rūgšto įpils ir maišys Yl. Nėkaip negaliu atvi̇̀ryt [pieno], į varškę sutraukia Šln. Čia barščiam pieno noriu atvi̇̀rint Pc. Pieną atvi̇̀rinau i supyliau Pvn. Atvi̇̀rinau pieną ligoniui J. O paskui antrąjį, dar karštą vandenį atvi̇̀rytą užpilsam LKT170(Pgg). Atvirink vandenį Rp. [V]andinį atvi̇̀rins su apyniais, sukro dės, kumet atvės – ka būs to alaus skanumas! Yl. Vandinį antsikaitei, atvirinai, tas duonos plutas įdėjai Rt. Atvi̇̀rinsiu [v]andinį i merksiu tą pirštą Yl. Atvi̇̀rinam vandenio, inpiliam, pamaišom ir pasdaro kieta skani, tokia kaip ir košė [iš avižinių miltų] Kvr.
| refl. tr. DŽ1, Tl: Atsivi̇̀rink pieno ir užgerk, kol išvirsu stipriau Krš. Atvi̇̀rinsias pieno i su bandeliuku išgersias Krš. [V]andenį atsivi̇̀rinam, aguonas sumalam, supilam [ant prėskučių] Vg. Atsivi̇̀rinsi vandenį, pelenų prikrausi, gerai išplovei End.
2. išvirti: Tris dienas čia buvo, arbatos atvi̇̀rydavau Vn. Reik atvi̇̀rinti arbatelės atsigerti Rdn. Atvi̇̀rys bulbes i valgys, būdavo, su kisielium Žgč. Atvi̇̀rino žirnių, dideli kai nykščių galai, pupiniai, net partrūkę Skr.
3. KI109, Š, Ps iš naujo virinti, pervirti: Paskiau cukraus pridėsu ir atvi̇̀rinsu [uogas] Krš.
| refl. tr.: Atsivi̇̀rinau sriubos ir pavalgiau Bgt.
4. verdant pagaminti vaistinį nuovirą: Paėmęs saują apynių atvirink kvortoje saldžių išrūgų, o gerk [sirgdamas] LMD. Jonažolynių, būlo, atvi̇̀rini, dar ko nuo kunigės DrskŽ.
◊ šónus atvi̇̀rinti primušti, įkrėsti: Eik eik po svetimus agurkus, kai atvi̇̀rins, kas nutvėręs, šónus, tai žinosi! Ds.

×davi̇̀rinti (hibr.) tr.; D.Pošk
1. iki galo išvirti: Dav[ė] nedavi̇̀rintų kopūstų LzŽ.
2. daugiau papildomai išvirti: Yra maža, davi̇̀rink bulvių dėl šeimynos be verėno J.
įvi̇̀rinti KI347, Rtr, Š; Q148, N
1. tr. labai įkaitinti, padaryti, kad virtų: Aš įvi̇̀rinau puodus, ir verda J.
2. tr. pakankamai daug privirti, prišutinti: Ji dar spėja tuo pačiu laiku ir vaisių bei uogų įvirinti ir grybų įdaryti Kel1936,58.
3. tr. verdant (ppr. ilgai) pagaminti vaistinį nuovirą: Motina pasitikdavo jį dar prie durų, iš anksto sugriebusi iš karštų židinio pelenų molinėlį garuojančių čiobrelių, įvirintų iki juodumo J.Balt.
4. tr. įkaitinus lydymosi temperatūroje sujungti metalines dalis: Suvirinant dvipusiu sandūriniu būdu, gaunama geresnė siūlė, geriau įvirinamas siūlės pagrindas rš.
5. intr. prk. smarkiai primušti, įkirsti: Kai gerai įvi̇̀rino, tai kelias dienas neprisėdau Slv.
◊ į pãsubinį įvi̇̀rinti vlg. pradėti smarkiai šaudyti: Ka anims (stribams) miškiniai į pãsubinį įvi̇̀rina, spauda kai pasiutę Krtn.
išvi̇̀rinti tr. K, Š, Rtr, DrskŽ; D.Pošk, S.Dauk, LL288, L, PolŽ57
1. SD1204, R158, MŽ208, N, KŽ, Pln, Žž verdant pagaminti valgį ar gėrimą: Išvi̇̀rinau aš gerai verėną J. Tus batvinius išvi̇̀rys katele Gd. Kruopus liuobam išvi̇̀rinti sumaišiusi į kraujus Plt. Mes tai išvi̇̀rydavom [grybus], tai karštus su druska suslegiam Kp. Tas avižas išvi̇̀rina, daugiau išdžiovina, labai skanios būva kruopos Pš. Tu išvi̇̀rink bulbas, dabok, kad nesušustų Mlt.
| refl. Š, KŽ: Ką sakė apynelis iš katilo emams? – Jei tu muni išvirinsi, saldį alų gersi D16.
ǁ kaitinant pagaminti degtinės: Tuo tarpu čėrkelė su krupniku ejo apsukuo, mat saldžiai išvirinta [degtinė] duodas gertie Sz. Ji (seselė) užkais, išvi̇̀rins arielkėlės mums saldžios JV685.
2. užvirinti: Nevartoti pieno neišvi̇̀rinus KŽ. Vandenį tik išvi̇̀rinau Krm. Sveikas visas vanduo, išvi̇̀rintas Dg.
| refl. KŽ.
3. kurį laiką virinti: Greibk, kiek čia išvi̇̀rinsi! Krš.
4. verdant pašalinti riebalus: Išvirintoms parūgoms rūgštinti viralą teleido gavėnio[je] [kunigai] Šts.
5. ilgai verdant per daug suminkštinti: Mėsa smunka nuo kaulo, kad per daug išvi̇̀rinta JT513.
6. Sln verdant padaryti vaistinį nuovirą: Išvi̇̀rinti gydomų žolelių NdŽ. Avižoms [gydosi], kad dideliai kosulys užeita: išvi̇̀rinti anas [v]andenė[je] ir, kaip gali̇̀ kentėt, kojas merkti Yl. Kai karvė po telioko neapsičystija, tada duoda karvei gerti išvirinę česnakų LTR(Slk). Gyvatę sugaudavo, išvi̇̀rydavo i duodavo kiaulėm po biškį dėl apetito Bsg. Avispirų išvi̇̀rinau su beržo lapais, užgirdžiau Plt.
| refl. tr.: Avietės metūges susidžiovinę, išsivirinę geria nuo kosulio Sln.
ǁ Plvn, Lš verdant (ppr. žieves) pagaminti augalinių dažų: Juodalksnio žieves išvi̇̀rina, ir drobinius gerai nukanda Šmn. Ar ąžuolo žievės, ar alksnio išvi̇̀rina išvi̇̀rina Sd. Alksnius nuskusi, išvi̇̀rysi ir daugiau kiši tas vilnas Škn.
ǁ ilgai kaitinant, verdant išdezinfekuoti: Jeigu puodus išvi̇̀rinsi, uogos nėkumet nepelės Vkš.
7. DŽ verdant pelenų šarme padaryti švaresnį: Išvi̇̀rinę rūbus išgręžiam ir džiovinam LzŽ. Išvi̇̀rins pelenūse drabužius Klk. Išvi̇̀rina [skalbinius] į pelenus įmetę Žlp. Priverps priverps tų gijų, pasku išvi̇̀rins pelenūse, pakabins an kartės i šals ir apsnigs, pabūs ir išbals, suminkštės End. Siūlus baldžia, išvi̇̀rina tuos pelenuos Kpr. Ka jau suverpi, išvi̇̀rina tas [linų, pakulų] gijas, išbaldo Gsč. Sumerksi tujau prinešiotų drabužių, išvi̇̀rinsi Skd. Mačiau [nešvarų] koštuvį, misliju, duokit išvi̇̀rinsiu Žl. Išvi̇̀rinsi, būdavo, drapanas pelenuos, velėt žiemą išeini, tai net pyška kultuvė Slm. Rūbai išvi̇̀ryta, pilna virtuvė garų Pv. Būdavo tokia linų spalva, ka jos neišvi̇̀rysi, tamsi Bsg.
| refl. Vdn: Išsivi̇̀rydavo, gražūs būdavo drabužiai – balti balti Bsg.
ǁ Trkn verdant padaryti šarmą: Išvi̇̀rinti, išplikyti pelenai KII11. Skalbdavo gi drapanas su šarmu, pelenus išvi̇̀rina, nupilia nuo pelenų Ppl.
8. Vkš išplikyti, išdeginti (verdančiu vandeniu): Išvi̇̀rino jurginus po langu su verdančiu [v]andeniu Krš. Ana šliūkšt akysna, ir išvirino LKKIX220(Dv).
9. Žž kaitinant, verdant padaryti liaunesnį ar atsparesnį, užgrūdinti: Paskuo anus (šiaudus) išvi̇̀rinau, kad anie nelūžinėtų [pinant] Žlb. I ten vi̇̀rina tas skiedas, i teip išvirina, ka kaip bulvė, ka išverda Vž. Ąžuolinės pintys, kap jas išvirina pelenuosa ir an kulbės padėję kirviapente gerai išdaužo, būna geras pūzdras skiltuvu ugnį inskelt Lš.
10. prk. smarkiai kaitinant išdeginti, nusvilinti: Saulė burokus išvi̇̀rino, kaži ar beatsigaus Vkš. Bus audra: vėjas atžagaria ranka purto medžius, blaško saulės išvirintus lapus E.Miež.
◊ ausi̇̀s išvi̇̀rinti primušti: Išvi̇̀rino gerai ausi̇̀s, ir įgavo baimės Vvr.
gálvą išvi̇̀rinti išvarginti: Tegu kiti galvas virina, o aš savą galvą jau išvi̇̀rinus Al.
nuvi̇̀rinti tr. KI4, Š; SD265, R7, MŽ8, Sut, N, LL123
1. K, Š, ŠT3, KŽ kiek apvirinti: Nuvi̇̀rinau [mėsą], viską nupyliau, dar pavi̇̀rinau Krš. Labai sūri mėsa, reik nuvi̇̀ryti Lnkv. Pirma reikia nuvi̇̀rinti [grikius] ir tada kepti Db. Pūkuotes nuvi̇̀rina i sūdo an žiemos Kvr. Avižas nuvi̇̀rinsma su visoms sėlenoms Všv. Paskui apynius atskirai nuvi̇̀rina, palaiko porą trejetą valandų ir tekina Sk. Sultinys nukošiamas, nuvirinamas ir užpilamas ant žuvies rš. Peršalus ūmai reikia nuvirinti avižinių šiaudų ir tame vandenyje reikia apmazgoti kojas LMD(Igl).
2. ilgai verdant išgarinti skystį, vandenį: Nuvi̇̀rinai dideliai strovas, jau nepilni puodai J.
3. kiek pavirti: Merga ale nuvirino miežius, o ponui nusiuntė, o jis tuos turėjo įsėt BsPI5(Rg). Rugius gerai gerai nuvi̇̀rina nuvi̇̀rina ir tada deda cukrų, mieles ir tada varo [degtinę] Č. Par du [v]andinis nuvi̇̀rinu [grybus] Žlb. Nuvi̇̀rinsi antrą kartą, būs geri grybai Rdn. Mes jau gerai nuvi̇̀rinam paalksniukes, prisisūdom kibirus Škt. Par tris vandenis nuvi̇̀rint, tai geriausi grybai esą Erž. Tad du viedru miežių gerai nuvi̇̀rins, tas [v]anduo būs toks tumus Žd.
^ O graži kaip nuvirintas velykinis kiaušinis Vaižg.
4. Š nuplikyti verdančiu vandeniu, nušutinti: Žmogus užkaitė katilą vandens, atvirinęs sukišo vaikus, nuvirino ir numaudė, parėdė, už stalo pasodino BsPIII38. Bet jie (švedai) vis savo baisius darbus dirbę, o mūsų moterys juos su vandeniu nuvirindavai Sln.
5. apvirti (ppr. neskustas bulves): Nuvi̇̀rinau bulbių – turia laiko, galia nusilupti Trg.
6. verdant pelenų šarme išbalinti ar pašalinti nešvarumus: Nuvi̇̀rinau gijas Brs.
| refl. tr.: Pelenūse, sako, nusivi̇̀rysi tus drabužius Rt.
7. DŽ prk. kaitinant išdeginti, nusvilinti: Kaitros nuvi̇̀rino žolę Pš. Kas čia beaugs, viską [karštis] nuvi̇̀rino Ut. Klanuos – pavasarį išpuvo, smėly – pagada nuvi̇̀rino Sdk. Iškart nuvi̇̀rino labai smagiai rugius Mlt. Saulė užejo, nūvi̇̀rino virkščias tas Tn.
8. DŽ, KŽ, Ds prk. nušaldyti: Šalnos diegus pakąs ir nuvirins J.Jabl. Virinte nuvi̇̀rins pumpurus i viską [šaltis], būs blogi metai Krš. Šaltis nuvi̇̀rino bulves par šventą Joną Trk. Še, agurkai užmezgę užmezgę, o nuvi̇̀rinti gatavai Skr. Va, tik uždygo [miežiai], nuvi̇̀rino Švnč. Šalna kad užeit, nuvi̇̀rin žoleles JD1507. Žemėn krito ir krito šalnų nuvirinti tuopų lapai, dar skaisčiai žali, bet jau mirę J.Balt.
9. prk. nupūdyti: Po Žolinei – lietai: kad nors bulbių nenuvi̇̀rytų Mžš. Jeigu tik lietai bulbienokus nuvi̇̀rino – bulbelės jau nebeaugs, po bulbelėm Mžš. Šito rūdis nuvi̇̀rino bulbienius Klt.
ǁ išgadinti, nuėsti: Išsipaišinęs, pypkės nusvilintais ūsais, tabako nuvirintais dantimis M.Katil.
10. prk. primušti: Reikalui esant šeimininkas skaudžiai nuvirins tuo botagu rš.
◊ ausi̇̀s nuvi̇̀rinti primušti: Tėvas vaikui virinte nuvirino ausis rš.
pavi̇̀rinti tr. Rtr; Sut, M
1. L, DŽ, KŽ truputį pavirti, apvirti: Kad aš turu meisos, aš įdedu meisą, pirmu pavi̇̀rinu Lpl. Pavi̇̀rins miltų, toks būs makalas su bulbėms KlvrŽ. Kaip taukus nūpili, kresnas ta da pavi̇̀rini, įdedi pipirų, lapelių, druskos Kl. Da skrupsnios kruopos – reikia pavi̇̀rinti Ktk. Ką te tą žalią mėsą tampysi, da pavi̇̀rink Klt. Dabar kąsnį pavi̇̀rin (pavirink) kuliešę LzŽ. Sultys dar pavirinamos, kol pradeda tirštėti rš.
| Piene pavi̇̀rinti tai nebąla [lininio audeklo raštai] Antz.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ, Žlb pakankamai virinti, aukštoje temperatūroje išvirti, pagaminti verdant: Pavi̇̀rinti strovą J. Pakepk a pavi̇̀rink kiaušių vaikuo Trk. Įpilu kokį pavi̇̀rinusi viralą ten Trk. Pomidorų lapų pavi̇̀ryt, pakrapyt – nebus nė vieno [kirmino] Bsg.
3. verdant pagaminti vaistinį nuovirą: Pavi̇̀rinti žolelių NdŽ.
4. ŽIb verdant žievę pagaminti augalinius dažus.
ǁ Slnt nudažyti verdant augaliniuose ar cheminiuose dažuose: Sudedi matkus tarp tų žievių ir pavi̇̀rini Kp. Cibulių lukštų pavi̇̀rins, įdės kiaušinius, nudažys [Velykoms] Tl.
5. Sd pagaminti šarmą verdant pelenus: Iš pelenų pavi̇̀rinai, nustovini, švari šarma Akm.
6. Plvn, Rk verdant pelenų šarme pabalinti: Drobes vis su pelenais pavi̇̀rindavom Žg. Pavi̇̀rysi, tai išbals, bus kap sniegas, šito [medžiaga] nerus, nerūdžiuos Pv. Kap pavi̇̀rinau [drobę], tai minkštesnė, slidesnė pasdarė Pv. Pavi̇̀rinusi plaunu, balčiau išsiplaunas Krš. Pelenūs liuob biškį pavi̇̀rins [linų, nuošukų gijas], i neskalbtas an sniego išmėtys, ka baltum Kl. Pavi̇̀rini, biškį sušlapini [audeklą] i tiesi an pievos Škt.
| refl.: Kai susipjausto, pasisiuva, tai pasivi̇̀rina po biškį [audeklas] Škt.
7. keletą kartų pavirinti (ppr. šarme): Kap pavi̇̀rini, tai tas siūlas kap sužliugęs, tik sunkumą turi, tep netikęs Pv.
8. L, NdŽ kaitinant lydymosi temperatūroje sujungti, sudurti metalines dalis.
9. SD284, NdŽ prk. smarkiai šaldant sunaikinti, nušaldyti: Šalna pavirino žoles N.
10. NdŽ prk. kiek pamušti.
11. prk. peršauti: Drožk greitai šalin, o ka ne – kojas pavi̇̀rinsiu iš automato Bdr.
◊ akimi̇̀s pavi̇̀rinti NdŽ įdėmiai, smalsiai pažiūrėti.
akimi̇̀s pasivi̇̀rinti NdŽ įdėmiai, smalsiai pasižiūrėti.
parvi̇̀rinti intr. prk. greitai, paskubomis parvažiuoti: Parvi̇̀rinau numie vienu vėju KlvrŽ.
pérvirinti tr. K, KŽ, pervi̇̀rinti Rtr; Q541, SD300, Sut, N
1. NdŽ iš naujo, pakartotinai pervirti: Reikia užpilti vandeniu ir pérvirinti DŽ1. Viską dar pérvirink Ds. Pérviryt reikia medus ir sumaišyt [tešlon] Drsk.
2. Š, DŽ per daug virinti: Nepérvirink bulvių – sukris DŽ1. Párvirinai, raudoni kruopai Krš. Jijė párvirino bulves par daug J. Nepérvirink, kad būt minkšti [kiaušiniai] Lz.
^ Jo kraũjas lyg vanduo pérvirintas Ad.
| refl. tr. NdŽ: Aliejų reikia pérsiviryt, kad neapkarstų Vlkv.
^ Duonos neperminkysi, kisieliaus nepervirinsi LTsV374(Pp).
3. LL185, Alv apvirinti: Grybus pérvirini, susūdai – išeina kartumas Lp.
4. NdŽ ppr. impers. smarkiai šaldant sunaikinti, nušaldyti.
5. pakartotinai pavirti pelenų šarme: Dar kartą parvi̇̀ryti [reikia], gal bus baltesnės [sruogos] Lnkv.
6. Š, NdŽ, Srv prk. suduoti, sukirsti: Tu jį gerai pérvirink, tada arklys bijos Trgn. Aš tave kaip parvi̇̀rinsiu botagu, tai nustosi meluot! Upt.
7. NdŽ prk. peršauti, perverti: Kulką sau per galvą pervirinęs TP1880,32.
8. prk. suprasti, suvokti: Aleksys nepamena tokio, kada nesimėklino aplink jį esamųjų gamtos dalykų, saviškai jų nepervirindamas Vaižg.
9. NdŽ suvirškinti.
◊ akimi̇̀s pérvirinti NdŽ įdėmiai, smalsiai pažvelgti.
pravi̇̀rinti tr. Rtr, KŽ
1. užvirinti: Aš pravi̇̀rinau puodą, virs dabar ir nuo mažos ugnies, nebėgs J.
2. per daug virinti, pervirti: A būsu pravi̇̀rinusi, leku greitai numo Krš.
3. NdŽ virinant gaminti valgį.
| refl. NdŽ.
4. NdŽ nedaug pravirti.
5. virinant metalą padaryti kiaurymę: Visas gaminys kiauriai pravirinamas iš abiejų pusių rš.
6. NdŽ šaldant sunaikinti, nušaldyti.
7. NdŽ peršauti, kulka pramušti.
◊ gálvą pravi̇̀rinti užmušti: Aš tau, žmogžudy, pasaulio išgama, smagenis pramušiu, galvą pravirinsiu! V.Krėv.
vėsulai̇̃s pravi̇̀rinti labai greitai pravažiuoti: Mes velkamos palengveliais iš Sedos, o [grafas] vėsulai̇̃s pravi̇̀rino pro šalį KlvrŽ.
privi̇̀rinti
1. tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ daug privirti: Reikia dabar privi̇̀rinti pilną katilą [v]andenio LzŽ. Privi̇̀rino puodą pilną smalos Slk. Ušėtką privi̇̀rini [v]andenio, tada marškiniuos pelenų gi pridedi Slk. Gerk, tėte, [pieną] gerk, aš nebenoriu. To pieno aure mama privi̇̀rino baisybę Mžš.
| refl. tr. NdŽ, Erž: Prisivi̇̀rinau uogų, poni [esu] Krš. Prisirenki šitų uogų, prisivi̇̀rini, ir gerai būdavo Skp.
2. tr. DrskŽ pakartotinai kiek pavirti: Priblendus arba pieno įpylus į strovą privi̇̀rinau J. Pieną geriau privi̇̀rink DŽ1. Sveikesnė sriuba, kai užbaltinus privi̇̀rini pieną Gs. Baigiant virti [kankolynę], įpils pieno, privi̇̀rins da, i ka mes liuobam srėbti! Kl. Kab metinis vaikas, tai gražių [grikių] kruopų pridaro, piene privi̇̀rina, sviesto inmeta, tai vaikas valgo! Eiš. Neprivi̇̀ryta druska nepagardina valgymo Brš.
3. tr. pakankamai pavirti: Biškelelį pagyžęs [pienas], neprivi̇̀rink, ir nesutrauka Krš.
4. tr. iš naujo užvirti: Kap puodas nuverda, tai privirina [įpiltą vandenį] Lp.
5. tr. užvirinti, įkaitinti vandenį iki virimo temperatūros: [V]andenio pirty karštybė, koją apsišutinau – jau ne prišildė, ale privi̇̀rino! Slk.
6. tr. kaitinant sulydyti (ppr. riebalus): Karvę papjauni, lajo privi̇̀rini, su tuo laju blynus kepi Grž.
7. tr. verdant pagaminti vaistinį nuovirą: Po du kūliuku susitaisiau, privi̇̀rinu [kraujažolių] Šd. Man drobinių siūlų privi̇̀rino, išprausė, ir prapuolė [gelta] Kvr. Naminio taboko privi̇̀ryt ir praust vaikam [nuo utėlių] Sn. Šiltų arbatų privi̇̀rins, prigirdys – i būsi sveikas Pln.
8. refl. tr. virinant pelenus vandenyje pagaminti šarmą: Pelenų prisivi̇̀rini, šarmo padarai Alz.
9. refl. išvirinus pelenų šarme pašalinti nešvarumus: Gali ir plaut, jeigu turi prisivi̇̀rinus daugiau Skp.
10. tr. virinant (ppr. žieves) pagaminti augalinius dažus: Žievių privi̇̀rina tirštai tirštai, kad būt kaip ir rudas [vanduo vilnoms dažyti] Plvn. Juodalksnio žievių privi̇̀rina, da alūno kiek dėdavo Sur.
11. tr. Sut, N, BŽ269, LL196, Š, DŽ, NdŽ, KŽ prilituoti metalines dalis: Nulaužtos šakės, negal nė kalvis privirinti Dr. Paimk gelžies pryšnagiuo privi̇̀rinti Slnt. In priešakines padkavas kalvis privi̇̀rino gripus Brb. Dėjom gelžius artie, sukom i privi̇̀rinom Akm. Viršus reikia privi̇̀rintei, nusilupė Ut.
| prk.: Liemenė tarsi pušų sakais prie jo privirinta, nė raukšlelė nesigarankščiuoja rš. Prilydė man šitą vardą. Kaip smala privirino J.Balt.
12. tr. NdŽ šaldant sunaikinti, nušaldyti: Lapai, šalna privirinti, nukrinta SE48.
13. tr. prk. kaitinant sunaikinti: Be laiko rugius privi̇̀rino, bus mažas grūdas Trgn.
14. intr. prk. sudrožti: Privi̇̀rink tam šuniui botagu – ko jis amsi Ėr.
15. intr. prk. nubausti, paskirti bausmę, priversti atlyginti nuostolius: Jam dar ažu tuos medžius privi̇̀rins Ut. Jiem privi̇̀rino da po penkiolika metų Šmn. Čia tau gal až pernykščius metus privi̇̀rino mokėt Skdt.
16. tr. suvirškinti: Penas keliauja pilvan, kur jį pilvo syvai privirina, t. y. apverčia ant maitinančio syvo TS1901,1b.
◊ lū́pą privi̇̀rinti primušti: Su dzūkais neprasidėk, ba galia privi̇̀ryt lū́pą Slm.
suvi̇̀rinti K, Rtr, NdŽ; SD1182, M, LL210, L
1. tr. S.Dauk, Š, KŽ verdant pagaminti valgį, išvirti: Šlapia malka, nieko nesuvi̇̀rinsi LzŽ. Suvirinu savimp valgyklą SD372. Aguonų sumals, įpils to pieno, suvi̇̀rins Nt. Aš tą varškę suvi̇̀rinsu į sūrį, pamatysi, būs skaniausis sūris Krš. Kad nor keturi litarai suvi̇̀ryt [uogų] Vlk.
| refl. tr. NdŽ, Pl: Visokių uogų turu susivi̇̀rinusi Krš. Susivi̇̀rinu uogų, kad užtektų žiemą vaikam ir sau Nmj. Cukraus atavežė, ar uogų kokių susivi̇̀rinsma Skp. Serbentų raudonų su grūdeliais susivi̇̀rinau aštuonis litrus Mžš.
2. tr. NdŽ ilgai virinti, kad pakankamai suminkštėtų: Gal selyklui nemalt, gal supilt į puodą, stipriai suvi̇̀ryt, sušutyt Mšk. Menkių galvas nusuki, lieverį sudedi, gerai suvi̇̀rini Plng. Suvi̇̀rinai blandžiai kruopus J.
3. tr. NdŽ sudėjus, sumaišius pakankamai pavirinti: Gerklę skaudant, gėrė karštą medų, suvirintą su pienu LEXVIII105. Suvi̇̀rina kvynus su sukru arielko[je] ir gauna kvyninį likerį Vkš. Jei tam kartuo ją (putrą) virė, tad buvo [v]anduo su miltais suvirintas ir truputį pienu saldžiu pražilinta S.Dauk. Nu tą [v]andenį suvi̇̀rina su druska ir apipila [mėsą] Ms.
4. tr. kaitinant, virinant sulydyti (ppr. riebalus): Pastovi [sviestas], suvi̇̀rink, supilk kur, kad nepasenėt Klt.
5. refl. tr. išsiplikyti: Karštą srebi – grobus susivi̇̀rinsi Krš.
6. tr. verdant pagaminti vaistinį nuovirą: Kokių žolių suvi̇̀rino ir davė gert Kp. Žoles suvi̇̀rinam, viduriai kad jau valni, a kas Pln. Devė kažkokių ten žolių suvi̇̀rinusi Als. Metylių lei suvi̇̀rina, pradėjo viduriai skaudėt Klk. Puplaiškiai gerai suvi̇̀rinti mačija nu plaučių uždegimo Bdr. Našlaites baltąsias suvirinę geria nuo išgąsčių Sln. Kokį norint naginių įklotą suvi̇̀rino ir užgirdė [norėdama prisivilioti vyrą] Trk. Kankorėžių suvi̇̀rino, sudevė, i kumelė nebišsimetė Yl. Karvė jei persiėda dobiluose, reik girdyt suvirytais kmynais LTR(Šmk).
| refl. tr. Pl: Susivi̇̀rina tąs žoles i geria Smln. Tai tokių susivi̇̀rinam [naminių] liekarstvų, tai tokių PnmŽ. Susivi̇̀rinau jeronimą, kaip ranka atėmė, nė kokių dygulių nebliko Yl. Šv. Jono naktyj jodvi susivirinusios puodelį kasžin kokių ten žolių BsMtI75(Sln).
ǁ virinant (ppr. žieves) pagaminti augalinius dažus: Suvi̇̀rinu juodalksnio žieves, pataisau dažų kiaušiams Žd. Anas (žieves) nudrožti, paskiau įdėti mėleno akmenelio [dažant siūlus] Žlb.
7. tr. Sut, D.Pošk, S.Dauk, L, Š, Šlč, DŽ, NdŽ, KŽ lydant sujungti metalines dalis: Suvirinu geležį N. O niekap nesuvi̇̀rinu OG334. Jau gelžį kiaurai mokėjau suvi̇̀rinti, arklį segti Als. Nepažįt visai, kur suvi̇̀rytos tos rinkės Jrb. Kai suvi̇̀rino ratalankį, ir šiandiej važinėju Mlt. Ėmė ir nutrūko vogelio žiedas – nešk pas kalvį, tai suvi̇̀rys Šn. Ratlankius, viską veizėk, ten suvi̇̀rins, nepasakysi nėko Yl. Su toms medinėms [anglimis] suvi̇̀rinti gelžio negalėjo Bdr. Kavoliau, štai nudilo ir trūko vienas brizgilo žiedas. Ar negalėtum suvirinti, o gal kitu pakeistum V.Myk-Put. Kalviui nematant, įmes į žaizdrę vario šmočiuką – tas nebegalia gelžies suviryt Sln.
| refl.: Naudojant nikelį plienas geriau susivirina rš.
8. sušaldyti: Šalna suvi̇̀rino žolynus Sn.
9. tr. M.Valanč virinant nužudyti: Senelis nuėjęs pas suvirytą bajoraitę, paėmęs kaulą pūstelė[jo] su kvapu, ir stojosi sveika ir gyva BsPIII74.
ǁ virinant sunaikinti: Utėles visas suvi̇̀rina, paskui išplauja tuos baltinius Snt.
10. suvarginti, nualinti; sunaikinti: Užėjo perkūnas su ledais, sumušė, suvi̇̀rino [rugelius] Nm. Suvi̇̀rina žmogų tie rūpesčiai, vargai LKT202(Iš). Staigi liga jį suvi̇̀rino, i jau po žeme Vlkv. Jį labai greit suvirino ta džiova: nė metai neišėjo, i gatavas Rd. Tai suvi̇̀rino žmogystę liga Klt. Šitokis karštis, tai keliom dienom ir suvi̇̀rina žmogų Rdm. Ligos ir suvi̇̀rina žmogų Plm. Karštis suvi̇̀rino plaučius, ir mirė Bgt. Kaip nuėjau už to šelmio bernelio, bernelio, suvi̇̀rino mane jauną kaip žuvį, kaip žuvį JV973.
11. suduoti, sukirsti, uždrožti: Jis man suvi̇̀rino į nugarą Bgt. Arklio nereikia dažnai kapoti – kartą suvi̇̀rinai, ir užtenka Ėr.
12. tr. SD188, LL239, Grž suvirškinti: Pilvas kap šunio, i su kaulais suvi̇̀rina Ml.
| Jei penukšlu ir duona yra daiktai dvasingi, tada reikia jų sukramtinėt, gramult, nuryt ir viduriuose suvirint karščiu jų SPI188.
◊ ši̇̀rdį suvi̇̀rinti sugraudinti, įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirys LTR(Srj).
užvi̇̀rinti Š, Rtr; SD424, Sut, N, LL304, Šlč
1. tr. L, NdŽ, KŽ, DŽ1 įkaitinti iki virimo temperatūros: Užvi̇̀rinti vandenį dėl žolelių J. Tau užvi̇̀rysiu, gal kovos gersi? DrskŽ. Ažvi̇̀rinau [v]andenio nėšinį katilą Dglš. Pirma užvi̇̀rysim vandenį, po tam sudėsim kiaušinius ir išvirsim Skrb. Ažvi̇̀rini vandenį su mėsa Arm. Užvi̇̀rydavo vandenį, pelenų užberdavo – būdavo šarmas Žg. Vandenį pastatai, užvi̇̀rini ir tada supili tą kvarbą Eiš. Užvi̇̀rini [ožkos pieną], tai kaip kumštis lieka tos varškės Sb. Dedu druskos, biškį rūgščiosios druskelės, cukraus, sudedu agurkus, įkamšau krapų ir užvi̇̀rintu tuo (marinatu) užpilu Žg. Tai tada, būdavo, selyklą sumali ir pradedi užvi̇̀rinęs vandenį saldyt Skp. Įplaka miltus į vandenį ir užvi̇̀rina, įpila ir y[ra] veršputrė Akm. Raugydavo [odas] – raugų tokių, daugiausiai alksnio luobų pridrožia pridrožia, vandenį užvi̇̀rina, sukiša Sk. Užpilk užvi̇̀rytu vandiniu Pns. Norint gauti maistingesnius bei sultingesnius produktus, reikia juos dėti į verdantį skystį ir skubiai užvirinti rš.
| prk.: Nusistovėjęs ir geroje bačkoje sustiprėjęs alus dar labiau juos įkaitino, virinte užvirino J.Mik. Kad čia užvi̇̀rinom, tai jį (kaimyną) net iš kapų kas Slm.
| refl. tr. NdŽ: Prisisamstau vandenio, pakuriu [ugnį] ir užsivi̇̀rinu DrskŽ. Užsivi̇̀rina vandenį, sumaišo tokį maišinį, užtaiso kubilą: ten įdeda medžiukų ant dugno, paskui įdeda šiaudų [darydami alų] Mšk. Tas bernas užsivirinęs vandens, tuos vaikus nuplikęs, nuvirinęs (ps.) Sln.
2. tr. iš naujo, pakartotinai užvirti: Papildžiau [bulvienę], dabar reikia užvi̇̀ryt Mžš.
3. tr. virinant ar plikant pagaminti vaistinį nuovirą: Kada kiaulė serga raudonlige, tai užvi̇̀rini, užpili karštu [v]andeniu nasturtes ir paduodu Yl.
| refl. tr.: Jeigut jauti kokį negerumą, žolių užsivi̇̀rini Kl. Užsivi̇̀rinu puplaiškių nuo pilvo Bb.
4. tr. virinant pelenus vandenyje pagaminti šarmą: Pelenus užvi̇̀rins, nusistovės šarmas, i plaus drabužius Akm. Par mus būdavo pelenų į [v]andenį pripila ir užvi̇̀rina, taip šarmą pasdarydavo Smal.
5. tr. virinant (ppr. rūdis) pagaminti naminius dažus: Gelžių primerkdavom į vandenį, užvi̇̀rindavom rūdes i laikydavom po savaitę Krž.
6. tr. per ilgai ar netinkamai virinant įjuodinti: Ažvi̇̀rinau rūbus, dabar nors dantim graužk Ktk.
7. tr. verdančiu vandeniu negyvai nuplikyti: Kai radau [gyvačiukus], ažvi̇̀rinau Skdt.
8. tr. Šlč, NdŽ kaitinant lydymosi temperatūroje užlydyti kiaurymę, užlituoti: Matuoklį sudaro statmenas vamzdis, kurio apatinis galas aklinai užvirintas sp. Šit jau užvi̇̀rino ir pradėjo kalti užvirytą geležį BM190(Šl).
9. intr. ppr. impers. NdŽ prk. imti labai šalti.
10. intr. ppr. impers. Snt prk. užkaitinti, užkepinti: Ažvi̇̀rino [karštis], i nėr bulbų Dglš.
11. intr. NdŽ, DŽ1, Vdžg, Skr, Šk sukirsti, sušerti: Ažvi̇̀rink jam botagu per kojas Sl. Prisitaikęs užvi̇̀rino per ausį Mrj. Per strėnkaulį lazda užvi̇̀rino Žl. Seniau užstovas kai užvi̇̀rindavo botagu, tai nežinodavai kur lėkt Vžns. Kaime, būdavo, kad kas nors kuolu kad užvirindavo, rodos, į žemę iki smakro sukals A.Gric. Par tokią pelkę gali išvažiuoti, tik arkliams gerai užvi̇̀rink Ll.
12. intr. prk. imti staugti, užstaugti: Žiemą vilkai miške kad užvi̇̀rina, tai net baisu klausyt Trak.
◊ į aki̇̀s užvi̇̀rinti aštriai, atžariai pasakyti: Tep ir užvi̇̀rino akysa prieg visų Kpč.
kraũją užvi̇̀rinti Vlk sukelti aistrą: Toji jauna žydinti mergaitė užvirinusi jam kraują rš.

ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do)
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.

kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.

×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.

×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.