skė̃sti, skẽčia (skė̃čia), skė̃tė Š
1. tr. R, M, Rtr, DŽ skleisti platyn, plėsti: Medis šakas (lapus) skė̃čia K. Medis plačiai skė̃čia šakas J. Prigijo vinkšna, vešliai augo, veržliai kerojo, šakas aplinkui skėtė J.Balt. Kurtinys vaikščiojo, skėtė uodegą kaip didelę apskritą vėtyklę rš. Skė̃sti bures NdŽ. Skėtį skė̃sti NdŽ.
| prk.: Apatija vis labiau skėtė ant manęs savo sparnus Pč.
^ Varna skėstà tu! (keik.) Šts.
skėstinai̇̃
| refl.: Medis, žiedas, lapas skė̃čias K. Ąžuolo šakos skė̃tės Jrk81. Burokų lapai skẽčiasi Kdn. Tos vištos skẽčias (tupiasi gaudomos, gūžia) – a jos gaidžio noria? Jrb.
2. refl. darytis didesnio tūrio: Visi kūnai šildami didina savo tūrį, arba skečiasi rš. Prisigerdamos vandens, smarkiai skečiasi visos sėklos rš.
3. intr. N sprogti (apie medį): Medis skėčia R, MŽ.
4. tr. DŽ skleisti (lapus, pumpurus): Lapus skečia CI361.
| refl. J: Pumpurai, lapai skėčias R42, N. Bumbuorai skẽčiasi, tuoj išsprogs lapai Dkš.
5. tr. DŽ skleisti į šalis.
| refl.: Užsideda dvi kampos, ka nesiskė̃stų Vl.
6. intr. užsimoti: Skėste užsiskėčiau su šake ant jo mušti J.
◊ aki̇̀s skė̃sti DŽ1 stebėtis.
apskė̃sti, àpskečia (apskė̃čia K), àpskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ; Ser apimti, apglėbti, apgaubti: Močia apskėtus laiko vaiką, kad nemuštum, nebartum, t. y. į glėbį paėmus, apsikabinus tur J. Ir apskėtė [žąselės] savo sparnais lankas LMD(Klvr). Didelė liepa – àpskėtė beveik kokį murgą Krsn.
| Mano šautuvas vis tiek nepataikys į cielių, bet apskės Plv.
atskė̃sti, àtskečia, àtskėtė tr. atversti: Atskėsu knygas B.
išskė̃sti, i̇̀šskečia (išskė̃čia K), i̇̀šskėtė tr. NdŽ; R, Q54, N, M
1. DŽ išskleisti platyn, išplėsti: Šuo puolė išskėstais nasrais rš. Ešerys išskečia dyglius – ir lydeka negali jo praryti S.Nėr. Išskėtė pirštus rš. Lig ryšio rugių pėdą išsketi ir uždedi [ant galvos], lietus neperlija Upn. Tuoj sparnus plačiai išskėsiu ir nuskrisiu kaip erelis L.Gir. Atsiliepė tiktai amžinai įsižeidęs kalakutas ir iš piktumo išskėtė uodegą ratu I.Simon. Išskė̃sk skėtį, mat pradeda lyti Š. Paukščių palydimi, išskėtę vėjuje bures, išplaukdavo laivai ir nebegrįždavo rš.
| prk.: Svarbu tokios sąlygos, kad galėtum žmogus išskėsti veiklos ir minties sparnus visu moju A.Gric.
^ Daugiau kalbų mokėsi – plačiau sparnus išskėsi P.Vaičiūn.
| refl. N, K, Š, BŽ486, Rtr, DŽ1: Išsiskečia medis R42. Medis kaip reketis išsiskė̃tęs stovi J. Tokia jau ji negraži: plaukai juodi, išsiskė̃tę Nm. Gerai, ka tiesiai auga; a kad išsiskė̃tęs būtų – a tai gražiau?! Jrb. Skėste išsiskėtė pašonės priėdus J. Visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama kaip baisybė BsPIII20. Išsiskėtę žiedai Kos37. Berno kailiniais užvilko, ir eina išsiskė̃tęs Sml. Mano galva išsi̇̀skėtė kaip kurpė nuo tavo rėkimo Snt. Tankiuos soduos skęsta didis miestas, plačiai išsiskėtęs visu pajūriu Ašb. Išsiskėtęs kai parnešiotas vyžas Vlk. Išsiskėtęs kaip vėžys su mielėm Šd. Eina išsiskėtęs kai aitvaras Vl. Išsiskėtus kaip pereklė LTR(Grš). Ko čia sėdi išsiskėtusi kap karvė!? Klvr.
ǁ plačiai atverti (akis): Išskė̃tus akis veizdi, ana nesupranta Dv. Jai tenka kartais žiopsoti ir stovėti išskėtus akis J.Jabl.
2. R42, LL211 išskleisti į šalis (rankas, kojas ir pan.): Nieko neatsakė, tik rankas i̇̀šskėtė Š. Paminklas tam vaikinui pastatytas: sto[vi] toks vaikas, rankas išskė̃tęs Jrb. Išskėtęs kojas, jis buvo panašus į dideles žirkles rš. Skriestuvo kojelės išskečiamos taip, kad jų smaigaliai sutaptų su atkarpos CD tašku C rš.
3. plačiai išdėstyti: Aiškinimai per daug išskėsti ir atsikartoja nereikalingai V.Kudir.
◊ aki̇̀s išskė̃sti nustebti: Šitas i̇̀šskėtė aki̇̀s Dgp.
išskėstomi̇̀s rañkomis
1. mielai (priimti, sutikti): Motina išskėstõm rañkom sutiko sugrįžtančią dukterį Skrb. Tetulė mane priėmė išskėstomis rankomis ir tuoj įkurdino pastogės kambarėly J.Dov.
2. labai (laukti): Tūkstančiai buvusių bernų išskėstomis rankomis laukė žemės sp.

nagàs išskė̃sti menk. mirti: Neilgai truks – ir tu išskėsi̇̀ nagàs Jž.
rankàs išskė̃sti Gs išplėsti savo valdžią, įsigalėti.
nuskė̃sti, nùskečia (nuskė̃čia K), nùskėtė tr.; Ser išplėsti.
| prk.: Jiem (vokiečiams) neduos nuskėst (daug žemių apskėsti, užimti) Db.
| refl. prk.: Kokia nusiskėtusi esanti darbo dirva, kiek reikalaujanti mokslų! Db.
paskė̃sti, pàskečia, pàskėtė
1. tr. Ser, NdŽ truputį išskėsti, išskleisti.
2. refl. išsiskėtus pakilti: Jeraptonas (lėktuvas) an [v]andenio kap nueis, tai tada pasiskė̃s an viršaus Nmč.
praskė̃sti, pràskečia, pràskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. DŽ1 praskleisti, kad būtų platesnis, išplėsti: Suvyniotą, sudėtą poperą praskėsk, t. y. prapleik J. Gubos apdengiamos dviem surištais praskėstais pėdais, varpomis žemyn rš. Valgomieji stalai gali būti praskečiami ir nepraskečiami rš.
| refl. Ser, DŽ1: Kalninės guobos žiedai prasiskečia anksčiau už lapus rš. Varpelės būna labiau prasiskėtusios J.Krišč.
2. praskleisti į šalis: Per tankius karklynus ėjau, praskėsdamas šakas rš. Neva nustebintas praskečia rankas V.Krėv. Jonas praskėstomis rankomis baidė kumeliuką rš. Keletas vaikinų sustodavo ratu, paduodavo vienas kitam rankas ir šokinėdavo, sukryžiuodami kojas ir jas praskėsdami rš. Pinučiuose ties pačia kriauše buvo praskėsta spraga – piemenukų darbas Mš.
^ Praskėtė ienas, įkišo plaukuotą (pakinkė arklį) Lg.
◊ rankàs praskė̃sti
1. pailsėti: Per tuos darbus negali rañkų praskė̃st Mrj. Prisidėjo didžiausio rūpesčio, nebebuvo kada nei rankų praskėsti, nei per daug galvoti apie save pačią V.Bub.
2. ko nors imtis, užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rañkom praskė̃st Ut. Tiek žmonių, nė rañkų negaliu praskė̃st Vrn.

×razskė̃sti, ràzskečia, ràzskėtė (hibr.) žr. išskėsti:
1. Ràzskečia pėdą ir statinį (gubą) užkloja Rod.
2. Mūs buvo ragočius tokis: vienas galas razpjauta ir ràzskėsta, ė kitam gale – du ragai LKT353(Str). Jonukas atsigulė, ràzskėtė rankas Dv.
suskė̃sti, sùskečia, sùskėtė tr. NdŽ
1. išskleisti (lapus, šakas).
2. suglausti, sutraukti (užuolaidą).
| refl. NdŽ.
3. refl. išskėstomis šakomis susisiekti.
užskė̃sti, ùžskečia, ùžskėtė tr. NdŽ
1. apglėbus užstoti: Užskė̃sk, kad nebužgautum mušęs (mušdamas) J.
2. DŽ1 užgožti, nusmelkti: Šita taboka viską ùžskėtė Rdm.
3. prk. pasiglemžti: Atėjai plikas, užskėtei turtus, tai dabar nesikišk, nedaužyk kumščiu į stalą rš.
4. refl. Vl, Srd užsimoti: Jis užsiskėtė mušti su pagaliu, ale nemušė, tik pamojavo J. Užsi̇̀skėtė jau man rėžt per ausį, bet susivaldė Lkč.

skė̃sti, skẽčia (skė̃čia), skė̃tė Š
1. tr. R, M, Rtr, DŽ skleisti platyn, plėsti: Medis šakas (lapus) skė̃čia K. Medis plačiai skė̃čia šakas J. Prigijo vinkšna, vešliai augo, veržliai kerojo, šakas aplinkui skėtė J.Balt. Kurtinys vaikščiojo, skėtė uodegą kaip didelę apskritą vėtyklę rš. Skė̃sti bures NdŽ. Skėtį skė̃sti NdŽ.
| prk.: Apatija vis labiau skėtė ant manęs savo sparnus Pč.
^ Varna skėstà tu! (keik.) Šts.
skėstinai̇̃
| refl.: Medis, žiedas, lapas skė̃čias K. Ąžuolo šakos skė̃tės Jrk81. Burokų lapai skẽčiasi Kdn. Tos vištos skẽčias (tupiasi gaudomos, gūžia) – a jos gaidžio noria? Jrb.
2. refl. darytis didesnio tūrio: Visi kūnai šildami didina savo tūrį, arba skečiasi rš. Prisigerdamos vandens, smarkiai skečiasi visos sėklos rš.
3. intr. N sprogti (apie medį): Medis skėčia R, MŽ.
4. tr. DŽ skleisti (lapus, pumpurus): Lapus skečia CI361.
| refl. J: Pumpurai, lapai skėčias R42, N. Bumbuorai skẽčiasi, tuoj išsprogs lapai Dkš.
5. tr. DŽ skleisti į šalis.
| refl.: Užsideda dvi kampos, ka nesiskė̃stų Vl.
6. intr. užsimoti: Skėste užsiskėčiau su šake ant jo mušti J.
◊ aki̇̀s skė̃sti DŽ1 stebėtis.
apskė̃sti, àpskečia (apskė̃čia K), àpskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ; Ser apimti, apglėbti, apgaubti: Močia apskėtus laiko vaiką, kad nemuštum, nebartum, t. y. į glėbį paėmus, apsikabinus tur J. Ir apskėtė [žąselės] savo sparnais lankas LMD(Klvr). Didelė liepa – àpskėtė beveik kokį murgą Krsn.
| Mano šautuvas vis tiek nepataikys į cielių, bet apskės Plv.
atskė̃sti, àtskečia, àtskėtė tr. atversti: Atskėsu knygas B.
išskė̃sti, i̇̀šskečia (išskė̃čia K), i̇̀šskėtė tr. NdŽ; R, Q54, N, M
1. DŽ išskleisti platyn, išplėsti: Šuo puolė išskėstais nasrais rš. Ešerys išskečia dyglius – ir lydeka negali jo praryti S.Nėr. Išskėtė pirštus rš. Lig ryšio rugių pėdą išsketi ir uždedi [ant galvos], lietus neperlija Upn. Tuoj sparnus plačiai išskėsiu ir nuskrisiu kaip erelis L.Gir. Atsiliepė tiktai amžinai įsižeidęs kalakutas ir iš piktumo išskėtė uodegą ratu I.Simon. Išskė̃sk skėtį, mat pradeda lyti Š. Paukščių palydimi, išskėtę vėjuje bures, išplaukdavo laivai ir nebegrįždavo rš.
| prk.: Svarbu tokios sąlygos, kad galėtum žmogus išskėsti veiklos ir minties sparnus visu moju A.Gric.
^ Daugiau kalbų mokėsi – plačiau sparnus išskėsi P.Vaičiūn.
| refl. N, K, Š, BŽ486, Rtr, DŽ1: Išsiskečia medis R42. Medis kaip reketis išsiskė̃tęs stovi J. Tokia jau ji negraži: plaukai juodi, išsiskė̃tę Nm. Gerai, ka tiesiai auga; a kad išsiskė̃tęs būtų – a tai gražiau?! Jrb. Skėste išsiskėtė pašonės priėdus J. Visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama kaip baisybė BsPIII20. Išsiskėtę žiedai Kos37. Berno kailiniais užvilko, ir eina išsiskė̃tęs Sml. Mano galva išsi̇̀skėtė kaip kurpė nuo tavo rėkimo Snt. Tankiuos soduos skęsta didis miestas, plačiai išsiskėtęs visu pajūriu Ašb. Išsiskėtęs kai parnešiotas vyžas Vlk. Išsiskėtęs kaip vėžys su mielėm Šd. Eina išsiskėtęs kai aitvaras Vl. Išsiskėtus kaip pereklė LTR(Grš). Ko čia sėdi išsiskėtusi kap karvė!? Klvr.
ǁ plačiai atverti (akis): Išskė̃tus akis veizdi, ana nesupranta Dv. Jai tenka kartais žiopsoti ir stovėti išskėtus akis J.Jabl.
2. R42, LL211 išskleisti į šalis (rankas, kojas ir pan.): Nieko neatsakė, tik rankas i̇̀šskėtė Š. Paminklas tam vaikinui pastatytas: sto[vi] toks vaikas, rankas išskė̃tęs Jrb. Išskėtęs kojas, jis buvo panašus į dideles žirkles rš. Skriestuvo kojelės išskečiamos taip, kad jų smaigaliai sutaptų su atkarpos CD tašku C rš.
3. plačiai išdėstyti: Aiškinimai per daug išskėsti ir atsikartoja nereikalingai V.Kudir.
◊ aki̇̀s išskė̃sti nustebti: Šitas i̇̀šskėtė aki̇̀s Dgp.
išskėstomi̇̀s rañkomis
1. mielai (priimti, sutikti): Motina išskėstõm rañkom sutiko sugrįžtančią dukterį Skrb. Tetulė mane priėmė išskėstomis rankomis ir tuoj įkurdino pastogės kambarėly J.Dov.
2. labai (laukti): Tūkstančiai buvusių bernų išskėstomis rankomis laukė žemės sp.

nagàs išskė̃sti menk. mirti: Neilgai truks – ir tu išskėsi̇̀ nagàs Jž.
rankàs išskė̃sti Gs išplėsti savo valdžią, įsigalėti.
nuskė̃sti, nùskečia (nuskė̃čia K), nùskėtė tr.; Ser išplėsti.
| prk.: Jiem (vokiečiams) neduos nuskėst (daug žemių apskėsti, užimti) Db.
| refl. prk.: Kokia nusiskėtusi esanti darbo dirva, kiek reikalaujanti mokslų! Db.
paskė̃sti, pàskečia, pàskėtė
1. tr. Ser, NdŽ truputį išskėsti, išskleisti.
2. refl. išsiskėtus pakilti: Jeraptonas (lėktuvas) an [v]andenio kap nueis, tai tada pasiskė̃s an viršaus Nmč.
praskė̃sti, pràskečia, pràskėtė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. DŽ1 praskleisti, kad būtų platesnis, išplėsti: Suvyniotą, sudėtą poperą praskėsk, t. y. prapleik J. Gubos apdengiamos dviem surištais praskėstais pėdais, varpomis žemyn rš. Valgomieji stalai gali būti praskečiami ir nepraskečiami rš.
| refl. Ser, DŽ1: Kalninės guobos žiedai prasiskečia anksčiau už lapus rš. Varpelės būna labiau prasiskėtusios J.Krišč.
2. praskleisti į šalis: Per tankius karklynus ėjau, praskėsdamas šakas rš. Neva nustebintas praskečia rankas V.Krėv. Jonas praskėstomis rankomis baidė kumeliuką rš. Keletas vaikinų sustodavo ratu, paduodavo vienas kitam rankas ir šokinėdavo, sukryžiuodami kojas ir jas praskėsdami rš. Pinučiuose ties pačia kriauše buvo praskėsta spraga – piemenukų darbas Mš.
^ Praskėtė ienas, įkišo plaukuotą (pakinkė arklį) Lg.
◊ rankàs praskė̃sti
1. pailsėti: Per tuos darbus negali rañkų praskė̃st Mrj. Prisidėjo didžiausio rūpesčio, nebebuvo kada nei rankų praskėsti, nei per daug galvoti apie save pačią V.Bub.
2. ko nors imtis, užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rañkom praskė̃st Ut. Tiek žmonių, nė rañkų negaliu praskė̃st Vrn.

×razskė̃sti, ràzskečia, ràzskėtė (hibr.) žr. išskėsti:
1. Ràzskečia pėdą ir statinį (gubą) užkloja Rod.
2. Mūs buvo ragočius tokis: vienas galas razpjauta ir ràzskėsta, ė kitam gale – du ragai LKT353(Str). Jonukas atsigulė, ràzskėtė rankas Dv.
suskė̃sti, sùskečia, sùskėtė tr. NdŽ
1. išskleisti (lapus, šakas).
2. suglausti, sutraukti (užuolaidą).
| refl. NdŽ.
3. refl. išskėstomis šakomis susisiekti.
užskė̃sti, ùžskečia, ùžskėtė tr. NdŽ
1. apglėbus užstoti: Užskė̃sk, kad nebužgautum mušęs (mušdamas) J.
2. DŽ1 užgožti, nusmelkti: Šita taboka viską ùžskėtė Rdm.
3. prk. pasiglemžti: Atėjai plikas, užskėtei turtus, tai dabar nesikišk, nedaužyk kumščiu į stalą rš.
4. refl. Vl, Srd užsimoti: Jis užsiskėtė mušti su pagaliu, ale nemušė, tik pamojavo J. Užsi̇̀skėtė jau man rėžt per ausį, bet susivaldė Lkč.

įvairių rūšių informacijos kodavimas į regimuosius vaizdus; vaizdinių kūrimas.

×viẽryti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) KBII193, BS152, NdŽ, FrnW, KŽ; Lex43,61,88, H, Q225, R, R178,354, MŽ, MŽ474
1. tr., intr. ŽCh23 laikyti neabejotinu dalyku, manyti ką esant iš tikrųjų, neabejoti, tikėti: Jis man tą žinią davė, ale aš ja neviẽryju KI549. Aš tai neviẽryju K. Vertas vieryti, tai galiu už teisybę priimti R179, MŽ236. Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, viẽryt jau bijais, kad Dievas visur tave mato K.Donel. Vierykit manim, vyriausybė taipo nevelytų, kad jums naudinga nebūtų K.Donel1. Vos viẽrytinas pasakojimas KI540. Nevierytinas R381, MŽ512, N. Ką akimis savo matau, tai ir viẽryju Sch73. Aš neviẽriju tau, ką tu niūki Brsl. Aš neviẽriju jį, ką jis šneka! Rmč. Jo neviẽrija – manęs viẽrija Lnkv. Amžiais neviẽriju, ka jis gali žinot Sdr. Man neviẽrija, sako, tegu ana eina Dv. Taip gal i viẽryti, gal i mislyti, kad aš maluoju Trk. Razbaininkas, vagis ir šelmis moka kytrai meluotie, jam negali vierytie Tat. Viẽryk manim, kad mačiau Lkm. Aš toks teisingas žmogus – aš viską viẽriju Mžš. Ir aš tam žmoguo nebūčiau viẽrijęs Plik. Ka tu nenori, neviẽryk, sako, ir aš pirmu neviẽrijau Als. Jei neviẽriji, ta aš galiu i parodyti – tebėra viskas Akm. Jei neviẽryjata, pažiūrėkita patys, bute an gembės [kardas] kaba. – Jau viẽryjava Jrk. Ką aš savo akimis nemačiau, tai aš tokios bobos nelabai viẽryju Cp. Kad kas ant kito blogai kalba, neviẽryju, pakol pats datiru, ar yra teisybė, ar ne PP18. Nevierijamas R363, MŽ487. Tu gali viẽryt, aš dirbau, kad man purslos lakiojo MitI75(Klp). Aš gegutėlės nevierydamas jojau patsai lankyt NS1183(Ppl). Ei, neviẽryki, mano mergužėlė, vis tąsias kalbeles mink po kojužių į juodą purvynėlį JV60. Negivieryk, panytėle, kad gražus bernelis, pasiklauska nuo žmonelių, koks jo razumėlis LTR(Brž). Neviẽryk berneliui, jog yra svietavas JD8(Pšl). Jei neviẽryjat, pažiūrėkit, kas ten pasidarė, kad bačkelė uzbonėlį plakdama išvarė JD7(Pšl). Pilu stiklelį tau velydamas ir iš širdelės tau vierydamas KlpD26. Prieg jo (Dievo) man širdį glausu, jo gerybei aš vierysu Mž342.
viẽrytina n.: Jis man tai teip išguldė, kad man tai jau viẽrytina rodos KI550. Tai neviẽrytina KBI36.
viẽrytinai Viẽrytinai, teip, kad vieryti gali KI550.
2. tr., intr. KI549, Pls būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Aš Dievu viẽriju ir viẽrysiu jam Btrm. Anas nė Dievu neviẽrija Lkm. Kad pats neviẽriji, nors kitam nedrausk Kair.
3. intr. galvoti apie ką, laukti ko nors: Sūniukas mano mielas, argi tikėjau, ar vieryjau, kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot NS1338(Brž).
4. tr., intr. manyti esant tikrus antgamtinius reiškinius, mitologines būtybes, ateitį lemiančius ženklus, laikytis prietarų: Daug tokių daiktų yra, kurius negali išsiguldyti ir tik turi viẽryti Cp. O aš velniais nėkuomet nevierijau KlbXXXII(1)68(Als). Piningai baidė, aš viẽriju, ka baidė Kl. Pasako[ja]: kas viẽrija, i baido, o kas neviẽrija, i nebaido Lpl. Aš neviẽriju tokių pranašų Ėr. Aš neviẽrijau nė kokiem burtam, tik vienam Dievuliui viẽriju Ml.
5. intr. N, OZ63 pasitikėti, kliautis kuo: Svietas niekam neviẽrija LzŽ. Viẽrydavo mum niemčiai Dglš. Teisingam žmoguo gal viẽryti Krg. Aš, vaikel, neviẽriju tų daktarų Pn.
^ Niekam nevieryk, niekas neprigaus (juok.) LTR. Vagis vagiu neviẽrija Žl. Vieryk, ale dabok kam Q528. Šuniu neviẽryk Dglš. Vieryk manim kaip šunim (iron.) Snt. Neviẽryk šunies dančiu, vaiko subine, vyro širdžia Šl. Neviẽryk arkliu kelionėn, o žmonai, paliktai namuosa Lp. Nevieryk vilku raišu kojas nepadaužęs Sln.
| refl. KŽ: Viẽrykis manimi, tai tikroji tiesa KII236. Į Dievą įtikėk, ale nesiviẽryk, bo gali būti lytaus J. Vienas kitam nesiviẽrijam ir baramės BM206(Pg). Vištytes turėjom, o išpjauta: išpjovė gal kelius metus, būdavo, da nesiviẽrijam, da vėl laikom, ir vėl atejus [kiaunė] išpjauna Plvn.

×atviẽryti intr., tr. K, KŽ; N(B) atlyginti, atpildyti, atmokėti: Jie netur tau kuomi atvieryti, atpildyta tau betaig bus prisikėlime teisųjų CII668. Aš atvierysiu, sako Viešpats CII668.

×daviẽryti tr. patikrinti: Pardėtinis daviẽryja knygas, t. y. ar vierni J.

×įsiviẽryti
1. N(B) patikėti ką esant iš tikrųjų, laikyti neabejotinu dalyku.
2. KŽ pasitikėti, pasikliauti: Įsiviẽryti yra parsitikėti J. O jis kožnu žmogum įsiviẽrydavo Jrk92.
3. įgyti pasitikėjimą: Insviẽrijęs OZ63. Pabuvo nedėlią ir antrą, įsivierijo kaip tikra slūga DS311(Stak).

×išviẽryti K, KŽ
1. intr. tikėti ką esant iš tikrųjų, neabejoti kuo: Tam žodžiui, lyg Dievo balsui, ans linksmai išviẽrijo MitI65(Klp). Mergytės jaunosios galvą skaudėjo, bernytis jaunasis n’išvieryjo KlvD63(Rsn).
^ Tep vot dabar išviẽrijau: nesgir’ žmonai tiesos, svetimo až sūnų neturėk, o ponu[i] vierniai neslūžij Lz.
2. intr. N pasitikėti, pasikliauti kuo, būti tikram, kad neapvils: Raišasis vagis priėmė keleivį, rodydamas anam žiedą ir auskarus, kaip ženklą blogo darbo ano dideliai išviẽrytos moteries BM344(Dr). Būras sakė: – Aš tavim tik n'išviẽriju, turi ma[n] prisiekt Sch226. Išvierijom kitas kitu, o buvęs vagis Šts. Buvo visų išviẽrijamas žmogus Brs. Išviẽryju kuomi K. Neišvieryti Q545.
3. tr. N patikėti, pavesti.

×paviẽryti K; Sut
1. intr., tr. palaikyti neabejotinu dalyku, nesuabejoti, patikėti kuo: Par įkalbą didelę ir paviẽrijo merga JI514. Paviẽrij man – tęjauka nieko nebuvo LzŽ. Gali vieryt, ką anas sako, ir nepaviẽryt Arm. Jis manęs paviẽrijo ir aprišo prancūzų ronytus belaisvius Plšk. Šernas pavierijo katei ir atsigulęs po aržuolu laukė dieną ir kitą, bene nulėks erelis nuog lizdo Tat. Jau mergytę į duobę deda, – bernytis paviẽrijo JD457. Teip tada kuningaikštis pavierijo tą teisybę ano DS60(Rs). Ar pavieryste manim Sz.
2. intr. R, R178,354, MŽ, MŽ236,474, N, NdŽ, KŽ pasitikėti: Pavieriju, tikiuos tai iš jo R421, MŽ571.
^ Žydas žydu[i] pavierija Ds.
3. tr. Q37, R29,373, MŽ39,501, N, K, BS152, KŽ patikėti: Aš tau šitus piningus, šitą paslėptinę paviẽrysiu KI86. Slūžbą paduomi, pavieriju R18, MŽ23. Tai bus tavo viernybei paviẽryta, paduota KI86.

×pérvieryti tr., perviẽryti
1. pertikrinti, įsitikinti, kad iš tiesų taip yra: Ponas tujau aną parvierijęs, ar tas pats LTR(ž.).
2. dar kartą patikrinti: Parviẽryk visas drapanas, gal da paliko nemazgota Slm.

×praviẽryti intr. pasitikėti: O tas vilkas nepraviẽrydamas, bėga jisai žiūrėti LB257.

×priviẽryti tr. [K] patikėti, paskirti kam ką daryti: Priviẽrytas daiktas KŽ; N.

×užviẽryti
1. intr. laikyti tikru dalyku, tikėti: Regi, vaikai senam geriau žuviẽrija Rod. Ažviẽrijo greit Dglš.
2. intr. KŽ, Mžš pasitikėti, pasikliauti: Šinkorius, jam užvierydamas, atidavė kupčiu[i] savo sūnų LTR(Vs). Jam neužviẽrijo, pasakė diduomenei (viršininkams) Str. Elenytė paliko labai užviẽryta par tą poną VoL213(Kp). Jonas labai juo užviẽrydavo Lg. Tarnas užviẽrijo ir sakė: tas gal būt teisybė BM179(Jnšk).
| refl.: Su vaikais jau negali̇̀ užsiviẽryt nė vienos minutės Vdk.
3. tr. MŽ324, N, [K], BS152, KŽ patikėti, paskirti tvarkyti kam ką.

×viẽryti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) KBII193, BS152, NdŽ, FrnW, KŽ; Lex43,61,88, H, Q225, R, R178,354, MŽ, MŽ474
1. tr., intr. ŽCh23 laikyti neabejotinu dalyku, manyti ką esant iš tikrųjų, neabejoti, tikėti: Jis man tą žinią davė, ale aš ja neviẽryju KI549. Aš tai neviẽryju K. Vertas vieryti, tai galiu už teisybę priimti R179, MŽ236. Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, viẽryt jau bijais, kad Dievas visur tave mato K.Donel. Vierykit manim, vyriausybė taipo nevelytų, kad jums naudinga nebūtų K.Donel1. Vos viẽrytinas pasakojimas KI540. Nevierytinas R381, MŽ512, N. Ką akimis savo matau, tai ir viẽryju Sch73. Aš neviẽriju tau, ką tu niūki Brsl. Aš neviẽriju jį, ką jis šneka! Rmč. Jo neviẽrija – manęs viẽrija Lnkv. Amžiais neviẽriju, ka jis gali žinot Sdr. Man neviẽrija, sako, tegu ana eina Dv. Taip gal i viẽryti, gal i mislyti, kad aš maluoju Trk. Razbaininkas, vagis ir šelmis moka kytrai meluotie, jam negali vierytie Tat. Viẽryk manim, kad mačiau Lkm. Aš toks teisingas žmogus – aš viską viẽriju Mžš. Ir aš tam žmoguo nebūčiau viẽrijęs Plik. Ka tu nenori, neviẽryk, sako, ir aš pirmu neviẽrijau Als. Jei neviẽriji, ta aš galiu i parodyti – tebėra viskas Akm. Jei neviẽryjata, pažiūrėkita patys, bute an gembės [kardas] kaba. – Jau viẽryjava Jrk. Ką aš savo akimis nemačiau, tai aš tokios bobos nelabai viẽryju Cp. Kad kas ant kito blogai kalba, neviẽryju, pakol pats datiru, ar yra teisybė, ar ne PP18. Nevierijamas R363, MŽ487. Tu gali viẽryt, aš dirbau, kad man purslos lakiojo MitI75(Klp). Aš gegutėlės nevierydamas jojau patsai lankyt NS1183(Ppl). Ei, neviẽryki, mano mergužėlė, vis tąsias kalbeles mink po kojužių į juodą purvynėlį JV60. Negivieryk, panytėle, kad gražus bernelis, pasiklauska nuo žmonelių, koks jo razumėlis LTR(Brž). Neviẽryk berneliui, jog yra svietavas JD8(Pšl). Jei neviẽryjat, pažiūrėkit, kas ten pasidarė, kad bačkelė uzbonėlį plakdama išvarė JD7(Pšl). Pilu stiklelį tau velydamas ir iš širdelės tau vierydamas KlpD26. Prieg jo (Dievo) man širdį glausu, jo gerybei aš vierysu Mž342.
viẽrytina n.: Jis man tai teip išguldė, kad man tai jau viẽrytina rodos KI550. Tai neviẽrytina KBI36.
viẽrytinai Viẽrytinai, teip, kad vieryti gali KI550.
2. tr., intr. KI549, Pls būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Aš Dievu viẽriju ir viẽrysiu jam Btrm. Anas nė Dievu neviẽrija Lkm. Kad pats neviẽriji, nors kitam nedrausk Kair.
3. intr. galvoti apie ką, laukti ko nors: Sūniukas mano mielas, argi tikėjau, ar vieryjau, kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot NS1338(Brž).
4. tr., intr. manyti esant tikrus antgamtinius reiškinius, mitologines būtybes, ateitį lemiančius ženklus, laikytis prietarų: Daug tokių daiktų yra, kurius negali išsiguldyti ir tik turi viẽryti Cp. O aš velniais nėkuomet nevierijau KlbXXXII(1)68(Als). Piningai baidė, aš viẽriju, ka baidė Kl. Pasako[ja]: kas viẽrija, i baido, o kas neviẽrija, i nebaido Lpl. Aš neviẽriju tokių pranašų Ėr. Aš neviẽrijau nė kokiem burtam, tik vienam Dievuliui viẽriju Ml.
5. intr. N, OZ63 pasitikėti, kliautis kuo: Svietas niekam neviẽrija LzŽ. Viẽrydavo mum niemčiai Dglš. Teisingam žmoguo gal viẽryti Krg. Aš, vaikel, neviẽriju tų daktarų Pn.
^ Niekam nevieryk, niekas neprigaus (juok.) LTR. Vagis vagiu neviẽrija Žl. Vieryk, ale dabok kam Q528. Šuniu neviẽryk Dglš. Vieryk manim kaip šunim (iron.) Snt. Neviẽryk šunies dančiu, vaiko subine, vyro širdžia Šl. Neviẽryk arkliu kelionėn, o žmonai, paliktai namuosa Lp. Nevieryk vilku raišu kojas nepadaužęs Sln.
| refl. KŽ: Viẽrykis manimi, tai tikroji tiesa KII236. Į Dievą įtikėk, ale nesiviẽryk, bo gali būti lytaus J. Vienas kitam nesiviẽrijam ir baramės BM206(Pg). Vištytes turėjom, o išpjauta: išpjovė gal kelius metus, būdavo, da nesiviẽrijam, da vėl laikom, ir vėl atejus [kiaunė] išpjauna Plvn.

×atviẽryti intr., tr. K, KŽ; N(B) atlyginti, atpildyti, atmokėti: Jie netur tau kuomi atvieryti, atpildyta tau betaig bus prisikėlime teisųjų CII668. Aš atvierysiu, sako Viešpats CII668.

×daviẽryti tr. patikrinti: Pardėtinis daviẽryja knygas, t. y. ar vierni J.

×įsiviẽryti
1. N(B) patikėti ką esant iš tikrųjų, laikyti neabejotinu dalyku.
2. KŽ pasitikėti, pasikliauti: Įsiviẽryti yra parsitikėti J. O jis kožnu žmogum įsiviẽrydavo Jrk92.
3. įgyti pasitikėjimą: Insviẽrijęs OZ63. Pabuvo nedėlią ir antrą, įsivierijo kaip tikra slūga DS311(Stak).

×išviẽryti K, KŽ
1. intr. tikėti ką esant iš tikrųjų, neabejoti kuo: Tam žodžiui, lyg Dievo balsui, ans linksmai išviẽrijo MitI65(Klp). Mergytės jaunosios galvą skaudėjo, bernytis jaunasis n’išvieryjo KlvD63(Rsn).
^ Tep vot dabar išviẽrijau: nesgir’ žmonai tiesos, svetimo až sūnų neturėk, o ponu[i] vierniai neslūžij Lz.
2. intr. N pasitikėti, pasikliauti kuo, būti tikram, kad neapvils: Raišasis vagis priėmė keleivį, rodydamas anam žiedą ir auskarus, kaip ženklą blogo darbo ano dideliai išviẽrytos moteries BM344(Dr). Būras sakė: – Aš tavim tik n'išviẽriju, turi ma[n] prisiekt Sch226. Išvierijom kitas kitu, o buvęs vagis Šts. Buvo visų išviẽrijamas žmogus Brs. Išviẽryju kuomi K. Neišvieryti Q545.
3. tr. N patikėti, pavesti.

×paviẽryti K; Sut
1. intr., tr. palaikyti neabejotinu dalyku, nesuabejoti, patikėti kuo: Par įkalbą didelę ir paviẽrijo merga JI514. Paviẽrij man – tęjauka nieko nebuvo LzŽ. Gali vieryt, ką anas sako, ir nepaviẽryt Arm. Jis manęs paviẽrijo ir aprišo prancūzų ronytus belaisvius Plšk. Šernas pavierijo katei ir atsigulęs po aržuolu laukė dieną ir kitą, bene nulėks erelis nuog lizdo Tat. Jau mergytę į duobę deda, – bernytis paviẽrijo JD457. Teip tada kuningaikštis pavierijo tą teisybę ano DS60(Rs). Ar pavieryste manim Sz.
2. intr. R, R178,354, MŽ, MŽ236,474, N, NdŽ, KŽ pasitikėti: Pavieriju, tikiuos tai iš jo R421, MŽ571.
^ Žydas žydu[i] pavierija Ds.
3. tr. Q37, R29,373, MŽ39,501, N, K, BS152, KŽ patikėti: Aš tau šitus piningus, šitą paslėptinę paviẽrysiu KI86. Slūžbą paduomi, pavieriju R18, MŽ23. Tai bus tavo viernybei paviẽryta, paduota KI86.

×pérvieryti tr., perviẽryti
1. pertikrinti, įsitikinti, kad iš tiesų taip yra: Ponas tujau aną parvierijęs, ar tas pats LTR(ž.).
2. dar kartą patikrinti: Parviẽryk visas drapanas, gal da paliko nemazgota Slm.

×praviẽryti intr. pasitikėti: O tas vilkas nepraviẽrydamas, bėga jisai žiūrėti LB257.

×priviẽryti tr. [K] patikėti, paskirti kam ką daryti: Priviẽrytas daiktas KŽ; N.

×užviẽryti
1. intr. laikyti tikru dalyku, tikėti: Regi, vaikai senam geriau žuviẽrija Rod. Ažviẽrijo greit Dglš.
2. intr. KŽ, Mžš pasitikėti, pasikliauti: Šinkorius, jam užvierydamas, atidavė kupčiu[i] savo sūnų LTR(Vs). Jam neužviẽrijo, pasakė diduomenei (viršininkams) Str. Elenytė paliko labai užviẽryta par tą poną VoL213(Kp). Jonas labai juo užviẽrydavo Lg. Tarnas užviẽrijo ir sakė: tas gal būt teisybė BM179(Jnšk).
| refl.: Su vaikais jau negali̇̀ užsiviẽryt nė vienos minutės Vdk.
3. tr. MŽ324, N, [K], BS152, KŽ patikėti, paskirti tvarkyti kam ką.

mel̃sti, mel̃džia, mel̃dė
1. tr., intr. R, K, J labai prašyti: Ir gaspadorių namo labai jis skubintis mel̃dė K.Donel. Jeigu esi girios paukštis, meldžiam lėkt į girią LTR(Plv). Vakaras netoli, leidžias saulelė, meldžiu, lydėkit mane, broleliai JV182. Meldžiu, atverkie vario vartelius KlvD47. Idant jį būtų kas klausęs, kas jam paskyrė tą urėdą …, ką būtų jisai, meldžiu, atsakęs? DP204. Meldžiuot (meldžiu tave), sakyk man, kuriame tavo didę sylą santį CII1014. Meldžiuotes R, MŽ, [K]. Juozapai, pamažu, meldžiute, pamažu SGI60. Prašiau, meldžiau tėvužėlio, kad mane atlankytų JD1261. Lalauninkai meldžia poną auksinėlį į delmoną KlvD3. Meldžiu jus, broliai mieliausieji …, idant patys ant savęs sumiltumbitės DP11–12. Pagalbos meldžiu SD425. Šiuodu vaiku mano verkdamu meld pienelio M.Valanč. Verkia meldžia mergužėlė rūtų vainikėlio LTR(Alv). Juodu meldė, kad ji jiemdviem ką norįs valgyt duotų BsPI45.
melstinai̇̃ adv.: Jis atsimena, kad jo tėvą tuokart melstinai išmeldė vykti drauge, – jokiu būdu jis nenorėjo I.Simon.
| refl. R: Meldės, prašės jauni sveteliai naktelę parnakvoti JV1017. Lapė jo mel̃dės, kad pačėdytų, nės ji žinanti nors žuvies parūpint Jrk38. Ana meldės pri Būtnoriaus to arklio Vgr. Regėjom tūžbą jo dūšės, kada jis mūsump meldėsi, o mes jo nenorėjom išklausyti BB1Moz42,21.
ǁ intr. prašyti išmaldos: Aklas nekuris sėdėjo šalip kelio melsdamas Ev.
2. tr. kviesti, prašyti kur: Moko ir padvarnyką, kokius pareitisi ing svečius melsti BPII205. Nemelstieji svečiai LC1888,28.
3. tr., intr. DP177 prašyti ko maldomis, maldauti (Dievą, šventuosius): Jei sugriešijai, melsk atleidimo brš. Aš melsčiau Dievą per visą dieną, kad būt miglots rytelis KlvD51. Meldiegu tu šventuosius? VoK21. Tu maloningas meldžiantiemus brš. Melskite, o imsite, ieškokite, o rasite SPI379.
| refl.: Vienai vieno melskis daikto – meilės, tiktai meilės A.Baran. Šiteipo visokių daiktų nuog Dievo reik melstisi BPII106.
4. tr., intr. kreiptis maldomis į Dievą, šventuosius, kalbėti maldas: Mes nèmeldam Marijos (nesimeldžiame Marijai) Krg. Visi meldž jai, keliais klaupę Mž176. Melsdami nebūkite daug kalbančiais BtMt6,7. Aš meldžiu kasdien už tave I.Simon. [Velnias] darosi dievu ir noris, kaip kada Dievas būtų meldžiams BPII436.
| refl. tr., intr. SD154: Mel̃sias, kalbės poterius pri duonos abrakelio Vgr. Jei nori, tai meldies (melskis) namie Dsn. Bažnyčio[je] vieni mel̃das, kiti žiopso Krtn. Nė melstis niekas gerai neišmokė mažo Rauluko J.Bil. Kas … piktžodžiavo …, tegi meldis nobažnai DP575. Rytui išaušus, nueina slūgos bažnyčion, ogi jų abiejų esama gyvų ir mel̃džiamas draug BM18–19. Su meldžiančiuos (meldžiančiuosiu, meldžiančiu) nereik juokų daryti J.Jabl. Bažnyčioje, būdavo, meldusios kiek nesimeldusios – vis žiūri ton pusėn, kame Karklynas klūpoja Blv. Meldusys reik ir pasivalgyti Kv. Meldiesigu tu kitiemus šventiemus? VoK21. Anys savo padarė veršį nulietą ir ano meldėsi BB2Moz32,8. Tie mel̃džias saulės KII291. Tu meldies Dievop, Viešpatiesp tavo BPI276. Pagonys meldėsi saulę, mėnų, žvaizdes BPII100. Surinkimas … meldėsi už jį Dievą VlnE155. Melskitės Dievui už mane, idant jis varles nug manęs … atimtų BB2Moz8,8.
^ Už bagotą ir kunigai meldžias, už biedną ir ubagai tingi LTR(Mrc).
5. tr. giedamai skaityti (maldą): Kunigas, įėjęs į gryčią, pradėjo maldas melsti Pš. Ji meldė maldas ir vedė giesmes pirmu balsu rš. Susiedel, melsk tamsta už muni maldą, kai prieis muno eilė – aš dar galiu natos nepatropyti Vkš. Ka motriška melda, vyrai atliepa KlvrŽ. Kalnus melda Šts.
atmel̃sti, atmel̃džia, àtmeldė
1. tr. N išprašyti atleidimą, atsiprašyti, permaldauti: Ne vienas žmogus mane [kerštaujantį] neatmels CI3. Atmeldė savo dangišką tėvą, kad nekoravotų brš.
| refl. tr., intr.: Vaikas motynos atsimeldė prš. Keliuose pasiklaupęs atsimeldė, persiprašė B. Aš atsimeldžiù nuo pono Dievo savo kaltes K.
2. tr. BŽ335 maldomis atsiteisti, atsilyginti: Kunigėlis visus mano nusidėjimus atmels rš.
^ Geriau į griekus, negu į vargus: griekus atmelsi, iš vargų negreit išbrisi KrvP(Mlt).
| refl.: Reikia atsimel̃sti už visus tuos daiktus Ėr.
3. refl. maldomis ko išvengti, nuo ko išsigelbėti: Nuo smerties neatsimels BaPs48,8. Tas antrą smertį neregės, nuo to jis atsimelsis brš.
4. refl. Š gana prisimelsti: Ištupėjai perdien bažnyčioj ir da neatsi̇̀meldei Ds. Negana galėjo atsimelst ir atsigiedot Ns1845,1.
5. tr. K išprašyti, išmaldauti atgal: Kartą pažyčiojau išeiginius kailinius, ėmė ir pasisavino – dabar nė melste nebeatmel̃su Vkš.
6. išprašyti maldomis, išmaldauti: Meldas žmonys [sausros metu], neatmelda – nėr lytaus Skdv.
7. refl. MŽ219, N išsiprašyti kur.
8. tr. atsidėkojant pasikviesti tą, kuris buvo kvietęsis: Moko ir padvarnyką, kokius pareitisi ing svečius melsti: ne bagotus, kurie vėl gal atmelsti …, bet ubagus pavargusius BPII205.
9. tr. giedamai atskaityti (maldą): Atmeldė maldą lauko pusėje, nejo į koplyčią Šts.
10. refl. Užv atitarti giedantiems: Vyrai aplinkuo ir ant grabo sėdo. Į antrą vežimą motriškos – atsimelsti Žem.
įmel̃sti, įmel̃džia, į̇̃meldė
1. tr. įprašyti ką padaryti: Įmeldė, kad jis bernardinams bažnyčią su klioštoriu padirbintum M.Valanč. Įmeldžiau, paliko numie Šts.
| refl.: Jis svečių įsimeldė, kad jam pavelytų nors porą šokių pašpieliuot BsPI76.
2. tr. įprašyti priimti: Aš į̇̃meldžiau vos ne vos gyvolį į šėrybas J. Įmeldžiu savo kūdikį pri brolio N.
| refl. K: Jis pas mane įsimeldė į nakvynę BsPI57.
3. refl. įsitraukti į maldas: Kaip įsimeldė bažnyčioje, vos besulaukiau išeinant rš.
4. intr. J, Š mokėti melsti.
išmel̃sti, išmel̃džia, i̇̀šmeldė
1. tr., intr. SD383, K išprašyti: Motutė išmeldė tetušį, kad važiuotų prie daktaro Žem. Ìšmeldžiau tą daiktą nuo (iš) jojo J. Ìšmeldė atėjęs paskutinį kirvį Al. Tas … veikiai nu kiekvieno ko tikt norįs galėjo išmelsti M.Valanč. Prigulęs apie tatai prašo, tačiau nieko neišmeldžia MT267. Aniotė neišmeldžiamà Mlt. Keikdamas iškeikė, melsdamas išmeldė N.
| refl. tr., intr. K: Tai matydamas išsi̇̀meldėsi įvelyjimą an kelių dienų namo grįžt Jrk123. Aš dar norėčiau išsimelst su šiais švilpukais pasišvilpyt BsPI47. Nežinoj[o] [, kad turite] – būt išsimel̃dęs Krok. Išsimeldė, idant jiems nekalbėtų Sut.
ǁ tr. gauti, išprašyti elgetaujant: Ižmelst palangėmis SD422.
2. tr., intr. išprašyti maldomis: Ašai išmelsiu dangaus Dievulio, kad man nukristų šviesi žvaigždelė (d.) Šln. Syla meilės neįgysi, kerštu Dievo neišmelsi LTR(Vl). Tie išmeldžia sau sūnaus nu Viešpaties Dievo M.Valanč.
| refl. tr., intr.: Išsi̇̀meldžiau – išleidė iš kalėjimo Ėr. Tu turi iš Dievo išsimelstis, kad jis tą (meilę) tavyje uždegtų brš.
ǁ tr. pasimelsti už ką: Taip, greičiausia jis primena jai, kad reikia duoti jį bažnyčioj išmelsti. Taigi jis jau tikrai nebegyvas I.Simon.
3. tr. maldomis ką iš kur išvesti, pašalinti:
^ Bagotą iš peklos išmeldžia ir dangun varu įstumia KrvP(Lp).
4. refl. užtektinai pasimelsti: Vyresnieji išsimeldę miegoti sukrito; jaunesnieji pargrįžę viešėti išbėgo Vaižg.
numel̃sti, numel̃džia, nùmeldė tr. maldomis išprašyti, išmelsti: Kožnas turite tol ant savo kelių ir veido gulėti …, kol vieną ar kelis iš pagonų ant išganymo numeldę būsit Ns1860,1.
pamel̃sti, pamel̃džia, pàmeldė
1. tr., intr. paprašyti: Paraginusi svečius, pameldusi kąsti, atgal bėga į kamarą Žem. Aš iš tavęs pameldžiù duonos KI243. Jis tai darė, kelis kartus pàmelstas KII52. Pamelsk, idant tavo prietelius parspėtų už kožną supykimą P.
2. tr. pakviesti, paprašyti kur: Didę padarė večerę ir daug žmonių ant tos pameldė BPII207.
3. refl. K, J sukalbėti maldas: Biškį atsipūtusys ir pasimeldusys, apent iškumbrino į pajūrio pusę M.Valanč. Pasimelsk ir už mane Ėr. Pasimeldžiu Dievo R68.
4. tr. balsu sukalbėti, paskaityti (maldą): Visi parsiklaupė apie stalą, ir Jurgis širdingą maldą pameldė prš.
pérmelsti tr.
1. atsiprašyti: Pérmeldžiu, kaimynai, ale pasiklausyk, ką pasakysiu! Grž. Juozukas pabučiavo ranką tėvelio savo, permeldė Dievą, ir nuog tos valandėlės nustojo jam širdį skaudėtie Tat.
2. K permaldauti, išprašyti: Jį permeldžiau, kad pasiliktų V.Kudir. O permelsk mums mieliausįjį tavo sūnų brš.
| refl.: Jis neduodas pérsimelsti KII8.
3. refl. per daug melstis: Tiek daug švenčių, gali pérsimelsti Vlk.
4. refl. tr. sukalbėti, persiskaityti (maldas): Maldas pérsimelsti KI313.
primel̃sti, primel̃džia, pri̇̀meldė
1. tr., intr. priprašyti: Jau žodžių neištenku aš jums primelsti (prisišaukti) V.Kudir.
| refl.: Prie ano tik prisimel̃sties reik, ir gausi šimtą rublių Dov. Bene prisimelsiam pri mašinoriaus, ir mums bene iškuls Šts.
2. refl. į valias pasimelsti: Nesibijok, per viršų neprisimelsi Blv.
sumel̃sti, sumel̃džia, sùmeldė tr. sukviesti, suprašyti: Visus sùmeldžiau pas save, t. y. suprašiau J.
| refl. N.
užmel̃sti, užmel̃džia, ùžmeldė
1. tr., intr. Q594, N melstis už ką: Už ką užmel̃sti KI4. Aš užmeldžiau, kad jis nebšnekėtum blogai J.
ǁ užtarti maldomis: Šventieji savo geradėjus pas Dievą užmeldž MšK. Užmelsk Dievą už mus brš.
2. tr. maldomis uždirbti, įsigyti, atsilyginti: Ubagas daugiau užmelstum, par bažninčias eidamas Jdr. Klebono užmelstus daiktus išvogė Trk.
| refl.: Už ką tau du? (palaikus dalijant). Benc tu mokėsi užsimelsti? Žem.
3. refl. tr. maldomis išprašyti, išmelsti: Užsimeldė bausmę – jam dovenojo Šts.

1 ri̇́eti, -ja (rẽja, rė́ja Š, ri̇̀ja DūnŽ), -jo (rė́jo LD340) tr. DŽ
1. pulti kandžiojant, pjauti (ppr. apie šunis): Šuo ri̇́eja kiaulę J. Prasiblaškiau kaip šunų riejamas (blakių kandžiojamas) visą naktį Vaižg.
| refl.: Du šuniu susitikusiu ri̇́ejos J. Bet ant tilto tas jo šuo pagavęs rietis, pjautis, piestu atsistojęs ristis LMD(Sln). Šunes rẽjas, rė́jos Dsn. Prie apgraužtų didžiųjų žvėrių griaučių raiteliai užtikdavo besiriejančių vilkų gaujas A.Vien.
ǁ siundyti, pjudyti: Ir dėl ko reikėjo kirvelį nešt? Korė tave, šunimis riejo, spragilais daužė? J.Balt.
2. barti, plūsti, koneveikti: Ana aną rẽja i rẽja, o ta nieko nesako Lkv. Sunku man gyvent, kad visi labai rẽja Užp. Rẽja, rẽja anas tą vaiką; kad teip savą, tai ir mylėt, ir visa Ut. Ri̇́eja kaip ne savo sūnų Mlt. Ko teip reji̇̀ mergelę? Kal. Kiekvieną, kas jai pasisuka, rieja, lojoja ir bara: ar jos vaikai, ar pats LMD(Sln). Kam riejai ją? Kaltesnis pats esi B.Sruog.
| refl. Q636, R, N, K: Rietisi Lex108. Baruosi, vaidinuosi, rejuosi SD141. Ka jums teip i neapkyra ri̇́eties Kal. Dabar – netinka, ko čia ri̇́esies: pasimeta (išsiskiria), ir viskas Šmn. Bjauri boba: neri̇́ejusys negalia būti – rẽjas i rẽjas Krš. Tos bobos visą laiką rẽjas i rẽjas Lkv. Ta pasiutoji ri̇̀jas i ri̇̀jas Krš. Dvi šeimynos daikte gyvena ir ri̇́ejasi Dkš. Ko čia rẽjatės ažu siūlo galo (dėl menkniekio) Ds. Nusibodo par visą gyvenimą su tavim ri̇́etis Upt. Močia su marčia ri̇́ejas visą čėsą Lel. Rejõs, rejõs per visądien, tai ir valgyt neina Arm. Jie tai amžinai ri̇́ejas Skp. Kaip jum nenusbosta ri̇́eties? Sdk. Gana jum ri̇́etienos Kp. Neri̇́ejamos [su uošviene] – patyliais ėdamos Krš. Anie dirba ri̇́edamos LKKVII174(Škn). Darban neina, ė likę namie rẽjas Dglš. Tėvas viešėdamas stebiąsis į dukters užsivedimą (elgesį), kad ji riejantis ir riejantis tai ant paties, tai ant vaikų BsMtI12. Ten mum besi̇̀rejant, pamatėm ateinant tą senelį BM24–25(Č). Teip rašau, nenorėdamas dėl menko daikto rieties APhI96(A.Baran). Na, rietasi kaip paprastai per dalybas Vaižg. Ri̇́ejasi kai šuva su kate Mrj. Jie tę ri̇́ejasi kai šunes šuliny Mrj. Ir rejas kaip du balti šunes par torą LTR(Pp). Ko jūs ri̇́ejatės kaip kalės per dienas? Vrb. Tegul perka, tegul riejasi kaip šunys dėl kaulo J.Paukš. Riekiatės it šunys VP40. Ri̇́ejas kaip katės maiše Škn. Abu kaip vienas: ir riejasi, ir meluoja KrvP(Mrk). Dėl tokių vaikų nesiriesiu su nieku KrvP(Šk). Rejas kai žvirbliai an skiedyno LTR(Km).
^ Gerai su plaukuotu peštis ir su protingu rietis Gmž. Dėl vaikų ir dėl vištų nespėsi ri̇́eties Vkš. Du šuniu rẽjas, balti kraujai lejas (girnos ir miltai) Kv.
ǁ refl. juokaujant ginčytis, kirstis: Lašinskis ir Kanapinskis teip Užgavėnių vakarą ri̇́esis, katras katrą pargalės Vž.
1 apri̇́eti, -ja (àpreja), -jo tr.
1. N, K, Sut, Š, DŽ1 apkandžioti puolant, pjaunant (ppr. apie pasiutusį šunį, vilką): Šuva nor apri̇́eti J. Jei šuo àpreja, gali galą gauti Vn. Susiedo [pasiutęs] šuo išbėgo į laukus, kad tik neapri̇́etų ko Srv. Tas šuva gali būt pasiutęs, saugokis, kad neapri̇́et Krs. Reikėjo užmušti apri̇́etą šunį Vvr. Padūkęs šuva apri̇́ejo arklį Rk. Jį mažą pasiutęs šuva apri̇́ejo Vlkv. Ar kas tau (tave) aprė́jo, ar kas yra? Sdk. Vakar jį šuva apri̇́ejo, bijo, kad nepasiustų, išvežė ant daktarą Vad. Atsitenka, kad pasiutęs šuva ir žmogų api̇̀reja Ds. Mūso kiaulę šunys apri̇́ejo Kal. Sunkume nevalia žiūrėt, kai nuomaris meta – vaikai bus aprieti Rš. Apriejus pasiutusiam šuniui, reikia suvalgyti „majauką“ (karkvabalį) LTR(Srj). Česnakas su druska – vaistas nuo pasiutimo, kada šuo tik ką aprieja LTR(Ant). Jei šuo apriẽs pasiutęs, nebus bėdos Jrk116.
| prk.: Apri̇́etos (pakerėtos) ir vištos – negal nu durių atmušti Vkš.
^ Tiktai juokės susirietę, kai tie mušės kaip aprieti Gmž. A tave velnias apri̇́ejo?! Vdžg. Bijok apri̇́eto šunies ir pikto žmogaus Sd.
2. apšnekėti, išplūsti, apibarti: Tu mane niekad nepraleidi neapri̇́ejus Brt. Ta merga, bestija, kožną žmogų àpreja su liežuviu dėl menko nieko Dr. Biednas žmogus nuo visų apri̇́etas, nukaltintas Prng. Gavo apri̇́eti visus, nučiuvo Krš. Ir neteisum liežuviu mane apiriejo PK86.
^ Su piemeniu neprasidėk: apri̇́es ar aptries Šts.
| refl.: Apsireja i su pirmininku Vvr. Apsirejam vedvi kaip kumet Rdn.
1 atri̇́eti
1. tr. kandžiojantis atsiginti (apie šunį, lapę): Lapė atri̇́eja šunį Šts.
| refl.: Lapė atsireja nu šunies Šts. Šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lovą Žem.
2. refl. Š atsibarti, atsikirsti: Žiūri tik, kaip atsirieti nuo darbo, jei kuomet pradeda tėvas ūdyti Žem. Nu, ar padoru tau priš motiną atsiri̇́eti?! Sd. Bepiga buvo rietis, kai jautei, jog riejamoji turi teisės ir medžiagos atsirieti Vaižg.
3. refl. užtektinai prisibarti: Atsiri̇́ejai tu su ja, užtenka jau Skr.
1 įri̇́eti, -ja (į̇̃reja), -jo
1. tr. ilgai, labai, iki įgrisimo barti: Jaugi ir į̇̃reja mošos savo marčią Š.
2. refl. dažnai barantis, susipykti: Jie seniai su visais įsiri̇́eję Jrb. Įsiri̇́ejęs su visais y[ra], dėl to nėkas i nekenta Vvr.
3. refl. įsileisti bartis: Insrė́jo abu (vyras su žmona) Dglš. Įsirė́jom, įsirė́jom su kaimynu, dabar ir galo nebėra toms rietenoms Š.
1 išri̇́eti, -ja (i̇̀šreja Š), -jo tr.
1. žr. 1 aprieti 1: Pasiutęs šuva išri̇́ejo žmogų KzR.
2. užpuolus, kandžiojant išpjauti, išvaryti (apie šunis): Nė vienas šuo negali svetimų šunų į svečius priimti, bet turi beregint išrieti M.Valanč.
^ Kad tave šunys išrietų, tokį ronpjovį, nemokantį lentų išpjauti tiesiau (keik.) Šts.
3. BM50(Skp), BŽ79, Sd barant išvaryti, išėsti: Anyta su mošomis išrė́jo marčią iš namų Š. Išri̇́ejo uošvėnę, dabar viena sukas Šv. Ana vyrą išri̇́etų iš trobos par tris dienas Užv. Nebtur[i] jaunieji kada mušties, nora pamotę išri̇́eti Krš. Išriejo Martyną tas velnias Žem. Norėjo [samdinį] išri̇́eti, algą nora sulaikyti Pj.
4. išbarti, iškoneveikti: Kad išrė́jau ją, tai neturėjo kur ir akių dėti Tvr.
| refl. J: Su boboms ana išsi̇̀reja Krš. Vieną sykį gerai išsiri̇́ejo i užteko Kv. Išsiri̇́ejau su vyru ir išėjau Btr. Išsibarė, išsiriejo, o ką gavo?! Žem.
5. refl. kurį laiką bartis, plūsti: Išsirė́jom visą vakarą, o nieko gera nenutarėm Š.
6. refl. pakankamai išsibarti: Turi anie išsiri̇́eti, tik tada pradeda dirbti! Krš. Ka išsiri̇́ejau su ta Pakalniškėne! Trk.
7. iškvaršinti: Tie vaikai išri̇́eja galvą Klov.
1 nuri̇́eti tr.
1. barant užuiti: Bobos nuri̇́etas, sėda kaip lapelis Užv. A toks lėtas, a bobos nuri̇́etas? Krš.
2. refl. išsibarti: Ta boba nusibarus, nusiriejus, įėjus į gryčią LTR(Sln).
3. įveikti barantis, plūstantis: Anos geras liežuvis, ale aš nuri̇́ejau tokią ponią Krš.
1 pari̇́eti
1. tr. išuiti, išguiti: Pari̇́ejo pačią nu vyro: pati nūlaidžios buvo širdies Šts.
2. refl. pasibarti: Jis pasiriẽs su visais, paskui vėl zgadysis Slm. Biškį pasiri̇́ejo i susigadijo Kv. Pasibarti, pasirieti visi mokame rš.
1 pérsirieti
1. susibarti: Su visais spėjo pérsiriet Mrj.
2. kurį laiką bartis: Vakaras atejo [barantis], pársiriejom par naktį Pvn.
1 prasiri̇́eti prasibarti: Dieną prasiri̇́ejo su mažyliais, o dabar ima knygą skaityt Paį. Pražūsi, prasiriesi, pagimdysi pulką vaikų J.Balt.
1 priri̇́eti tr.
1. daug pribarti: Priri̇́ejo močia Joną par tas dienas, net išbalo vaikas Dbk.
| refl.: Prisiri̇́eję, prisibuvę, vienas į kitą nenora i žiūrėti Krš. Su visais neprisiri̇́esi, reikia ir pačiam nusileist Ds.
2. barimu pavaryti: Apyrambis arklys, neprirejamas Ds.
1 suri̇́eti, -ja (sùreja), -jo tr.
1. užpuolus sukandžioti (apie šunį): Tą žmogų suri̇́ejo šuo BzF164.
2. K subarti: Suri̇́ek vaikus, tegul nurimsta Ds. Kai sùreju, tai tuoj nutyla Mlt.
| Surietas (dėl kurio perkant buvo rietasi, ginčytasi) gyvulys neina rankon, neauga Kp.
| refl. DŽ1: Kad susirė́jo bobos – net baisu Ds. Broliai susiri̇́ejo dėl pievų Kal. Geruoju šnekėdama, labai balsiai kalbėjo, o susiriejus su kuo – jos balsas visus prarėkė Žem. Anuodu bepradėm susi̇̀reja i susi̇̀reja kaip šunys Krtn. Juodu kap katinai susiri̇́ejo Vlkv. Susiri̇́ejo kai šuva su kate Mrj. Susiri̇́ejo anuodu kaip du šunys, o, rodos, taip gerai gyveno Šll. Karalystos susi̇̀reja, kaip tos bobos nesusiri̇́es! Rdn.
1 užri̇́eti tr. Skdt užuiti barant: Užrieti̇̀ tie jų vaikai, kad žodžio ištart bijo Sv. Našlaitis vis visų užri̇́etas Ds.

žvejóti, -ója, -ójo KBII199, Rtr, Š, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ; H175, R, R141, MŽ, MŽ185, N, D.Pošk, S.Dauk
1. intr. tinklu, meškere ar kitaip žuvis gaudyti, žuvauti: Iš pradžios svieto žmonės penėjosi šaknimis ir vaisiais medžių, paskun pradėjo žvejoti, medžioti, gaudyti gyvius ir anus jaukinti Nz. Va ka gautum su tinklu žvejót, ot žinot, pagautum žuvies! LKT191-192(Zp). Žvejó[ja] motriškos su bride po upį JI235. Daba gali gerai žvejót – Nemune žuvies yr Jrb. Ka žvejósma tiktai kame upelė[je] kokiame, ten ventarį kame užtaisysi Všv. Seniau žiemą nėkas nežvejójo, užšalo ir užšalo Štk. Upis tekėjo iš tokio mažo ežerelio, ten vaikiai liuob žvejós Šts. Aš jau valgyt [žuvies] nenoriu tei[p], ale žvejót nu tai! Pžrl. Pri upių maudos, žvejó[ja] – visi gerumai LKT52(Vgr). Žvejójam nežvejójam, žvejójam nežvejójam – nėkas nekrimta į tą tinklą Šts. Ans labai mokėjo žvejóti, gaudyti lydekas Vvr. Ir ejęs žvejot ir nėko nelaimėjęs MitII38(Klp). Anie su tribridžiu žvejójo tatai Lž. Žvejó[ja] su tinklu, o žuvauja su rankomis J. Eidavo žvejóti su žiuburiais: nešiosi pakraščiais žiuburius, o anie (žvejai) braidys Kv. Naktį geriau žvejót – žuvys tinklo nemato PnmŽ. Žvejoti žeberklu ŽŪŽ14. Žvejójam, būlo, anta Nemno DrskŽ. Liuobam ir į marias žvejóti Klp. Tas ponas laikė savo žvejį, tas turėdavo vis eit žvejót, kaip veik ponas žuvių užsigeisdavo Sch179. Kiti ežerūse ir upėse takišius dėjo, venterius spendė ar tinklais žvejojo S.Dauk. Vaikai tėvo žvejo geba žvejoti M.Valanč. Dar Volovyčia keletą valksmų Lukšto (= Lūksto) ežere kanaunykams užlaikė, kad kumet norėdamys to[je] vieto[je], katro[je] išteka upė Varnelė, galėtum žvejoti M.Valanč. Gražiame ore du žvejų botu ant jūrių žvejoti išbėgusiu Kel1879,134. Tada bylo Simonas Petras jumpi: „Eikim žvejotų“ BPI408. Išvydo Petrą ir Andriejų žvejojančius ir zotag padarė juos žvejais žmonių DP335. Žiūriu ant marių: žvejeliai žvejója JD125. Žvejõs mano mergužėlė, žvejõs mano mergužė JV123. Ką mes veiksim šilkų tinklu? – Šilkų tinklu bežvejosim KlvD3. Eičiau žvejoti, žuvų ieškoti, mergelę privilioti LLDII568(Brt). O žvejóti ta reik sėdėti ten ant valtės i laukti, kumet ta žuvikė čia antkibs End. Aš su meškere nenorėjau žvejóti – kaip ten žuvikę gyvą pakabink į gerklę Krž. Didliai paslankus žvejóti – kiaurai sėdės pri tos upės Yl. Tai šniūrus meta, tai su meškere žvejója PnmŽ.
| refl. NdŽ.
2. tr. ŽCh59, ŠT62 žuvaujant gaudyti: Kiti vėl aria žemę, kiti gi (= o kiti) žvejoja žuvį A1884,299. Pri to žiburio motriškosios verpė, vyriškiejai virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti S.Dauk. Kur jau ne pakulų tinklais (orig. tinkłeis) turėjo žvejot žuvis pilvui ant peno, bet tinklu žodžio Dievo turėjo gaudyt žmones, nuskendusias tuose geiduliuose kūno ir žemės DP379. Siuntė mane motynėlė žuvelių žvejóti JV53. Da žuvelių nežvejójau, pamačiau mergelę (d.) Smn. Žvejų menkios nežvejotos, nauda nepelnyta KlpD29.
3. tr. NdŽ skirti žuvims gaudyti: Nebžvejó[ja] to ežero, nebgirdėties Grd. Jūrios marios nežvejótos, pelnai nepelnyti JV53. Jūrės marės nežvejotos, tai nėr pinigėlių DvD287.
4. tr., intr. stengtis pagauti, ieškoti, rinkti: Veizėk i gaudys, i žvejós po tą bliūdą kokį gabalą Klk. Dabar iki vėlybos vasaros ten stovi vanduo ir gandrai žvejoja varles I.Simon. Rasi jau išdykai, varlių per daugel turėdams ir savo rupuižes iš prūdų mūsų žvejódams K.Donel. Molį nešinos [blezdingos] įšaus pro tarpangį ir lipdys sau lizdą, ir vėl maus pakeliuo, musėles žvejódamos Sg. Katinėlis nabagėlis mėselės žvejójo Š(Zp). Žvejõs mane (seserį) brolužėliai po jūres, po mareles JV440. Kopininkai, mieli kūmai, ar ištrauksit, ar žvejósit mano brolytėlį? Sch8.
| prk.: Tie pabengė darbą, važiuok vėl žvejóti kitų [samdinių] Rnv. Sėdi prie kelio ir žvejoji praeivius rš. Vaikiai susikibs, susikibs pri kitas kito su rankoms, po tą pievą mergeles i žvejós (toks žaidimas) End. Broliai sesytę žvejojo KlvD23. Jėzus gi tarė Simonui: „Nebijok, nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi“ SkvLuk5,10.
| Penkis kartus žvejojo kulipkas kulkosvaidžio iš [sužeistojo] vidurių Ps.
5. intr. prk. žvalgytis, dairytis: Seniau, kai tik atnešdavo laišką, jis tuojau skaitydavo, o dabar kažin ko po kertes akimis žvejoja L.Dovyd. Nežvejók akim po lubas Skr.
apžvejóti tr. kiek panaudoti žvejybai, apgaudyti: Mėgėjams priklausančius ežerus būtina kas keleri metai apžvejoti tinklais sp. Neapžvejotuose plotuose gausu sterkų ir kitų žuvų sp. Gyvos žuvys parduodamos dažniausiai rudenį, kai apžvejojami tvenkiniai sp.
išžvejóti
1. tr. R43, MŽ57, MŽ2118, S.Dauk, Š, NdŽ (žuvis) išgaudyti.
2. tr. N, KŽ išžūklauti: Mudu išžvejójova visą prūdą J. Iškerta mišką, išžvejo[ja] prūdus Jzm. Jūres marias išžvejosim, tai užsimokėsim LTR(Klvr).
3. intr. Š, NdŽ kurį laiką žvejoti.
4. ištraukti: Ta trisdešimts jau išžvejójo [skenduolių], dar žvejo[ja] Trk. Jis su pakajum savo išžvejotą jumprovą galėjo parvesti Sch182.
ǁ išgraibyti: Vaikai išžvejójo visus kankolus iš putros Šll. [Kranklys] mokėdavo vikriai išžvejoti makaronus iš sriubos T.Ivan.
nužvejóti tr.
1. kiek sužvejoti: Ar kasdien atnešat žuvį į Palangą? – Kaip kada nužvejojam Plng.
2. viską išžvejoti: Jūrias marias nužvejosim, pelnus nupelnysim LTR(Ldk).
pažvejóti
1. intr. kiek žvejoti: Py upės liuob pažvejóti Rsn. Kokią krytę turės kas, nu bėgsiam pažvejóti Tl. Aš mėgėjas pažvejót su rankums – sugebu šitą gerai Jrb. Naktį išeini vasarą pažvejót ir dieną dirbi, jaunam nieko JnšM. Tame ežeraity marga lydekaitė – eisiv mudu pažvejóti JD46. Eisva mudu du broleliu pažvejóti JV11. Antras išė[jo] pažvejotie in strovią upelę LB107. Šeškas mėgsta pažvejoti Blv.
| refl.: Vogčiom pasižvejódavo, vakare viedrus pilnus prisinešdavo Aln. Pasižvejót nuvažiuoju prie ežerų, kur čia yra Plut.
2. tr. pagaudyti kiek žuvų: Teip jau liuob išbėgs naktį i pažvejós žuvies biškį Plt. Vaikas atveža šieno, malkos atveža, žuvies pažvejójęs, zuikį nušovęs, grybų pagrybavęs Stl. O kurgi buvai, bernyti mano? Ar ant jūrių maružėlių žuvelių pažvejóti? JV377.
| refl. tr.: Mes patys galime žuvų pasižvejoti sp.
3. tr. pagaudyti: O aš nusipirkčiau žaliųjų šilkelių, pažvejóčiau mergužėlės po jūres mareles JV429.
4. intr. prk. pasirūpinti, kad lytų: Ryto Petro diena (VI.29), pažvejós Petras žvejelis Bt.
pražvejóti tr. truputį sužvejoti: Pražvejójau žuvies – būs bulvynė su žuvia Šts.
prižvejóti tr.
1. S.Dauk, NdŽ, KŽ prigaudyti žuvų: Žuvies prižvejójo tiek, kad laivas lūžte lūžo (ps.) Vkš. Kame gi žuvikių prižvejojai? Žem. Diena šalta, lietus, Venta užtvinusi – vargiai prižvejos ką nors Pč.
| refl. NdŽ, Trk: Prisižvejósam, kiek reik, i nešamos Akm.
2. tr. euf. prišlapinti: Vaikas naktį lovą prižvejójo Tr. Dideli jau vaikai, o kas naktį prižvejója lovas Msn.
| refl.: Tai prisižvejójęs, vaikuti! Bsg.
3. refl. tr. prk. daug ko prisirinkti: I darbus išmokau dirbti, i dainų prisigaudžiau, prisižvejójau Plt.
sužvejóti tr.
1. R34, MŽ46, D.Pošk, Sut, N, NdŽ, KŽ sugauti (žuvų): Jis sužvejójo daug žuvies J. Žuvelių i pirmu liuob tujau sužvejós ir atveš Slnt. Sužvejójau porą dyglių i biskį smulkios (juok.) Šk. Kūmale, kame tas žuvis sužvejójai? PP61. Žuvės pačios atplaukia pri krašto ir duodas sužvejoti brš.
sužvejójamai
| refl. N.
2. R123, MŽ162, Sut išgriebti: Tič tylėk, nedejuok! Aš jį (paskendusį kirvį) tau sužvejósiu Jrk20. Gal tas kiaušis kietesnis būs – vėliau tesužvejójau Trk. Mani gandrai sužvejójo į Agluonos pievas su tums ilgums kojums Dov. [Gandrai] valgį sau sužvejót pas klaną nulėkė greitai K.Donel. O tu sužvejosi mano vainikėlį iš jūrių, iš marelių RD31. Tačiau kaži kaip palaimingu būdu tapė tas ponas dar gyvas sužvejotas ir ant krantos ištrauktas LC1883,5.
3. NdŽ, KŽ įgyti, pasirūpinti (ppr. nelegaliai): Daugiau nieko negalėjau sužvejót, va tik tiek Jnš. Mes i mašiną sužvejójėm Krtn. Rokas, vinimi svirno duris atsirakinęs, sužvejojo rūkytą dešrą, sukirto stačiom P.Trein. Ir čerpių buvo, ir medžių buvo, ir net langams stiklų – iš kur ji tą viską sužvejojo, težinojo jinai pati I.Simon.
| Mūs pačių gyvenimas teka labai siaura sriove – ne kiek sužvejosi žinių V.Kudir.
| refl. tr. NdŽ: Iš kur Grėtė susižvejojo dizenteriją – taip ir lieka neaišku I.Simon.
4. prk. priimti naujagimį: Bobutė sužvejojo vaiką LMD(Gd).
5. menk. pagimdyti (ppr. nesantuokinį vaiką ar daug vaikų): Aš jos vaiką sužvejotą palikčiau viešpataut valstybėj Lenkų B.Sruog.
| refl. tr.: Mama susižvejójo tų vaikų Sg. Nereikėjo susižvejoti! Nereikėjo savęs mėtyti patvoriais! J.Gruš. Ta merga lakstė lakstė, kol vaiką susižvejójo Rs.

žadė́jimas sm. (1) K, Rtr, DŽ, KŽ, DūnŽ → žadėti:
1. Žadė́jimas atkeršyti NdŽ.
2. SD1100, SD198, KlM704, R, MŽ, Sut, D.Pošk, S.Dauk, N, M, L Ką dabar tas žadė́jimas: atvažiuoja, kada išeina Jrb. Nuo to direktoriaus žadėjimo apsilankyti pamokose Almai ėmė darytis baugu V.Bub. Jau tu liaukis su savo žadėjimais J.Balč. Žadė́jimas ant rašto I. Apkrikštytiejai dėl žadėjimo prižadėjo būti katalikais; žiemai vienok atejus apent į seną tikėjimą sugrįžo M.Valanč. O ne est tatai nuogas tiktai žadėjimas, bataig yra šviesus įsakymas, idant tatai gimdytojai ir vyresni darytų MP64. Ona … ižpildė žadė́jimą savo … ir Dievui ją (dukterį) pašventė DP563. Dievo … malonės žadėjimas Mž20. Ketina žadė́jimą išpildyti, bet po tam jo išpildyti nenori A.Baran. Tavo žadėjimas žadais nuejo, t. y. neišpildei J. Ne kartą jiems buvo žadama, bet nė vieną kartą tie žadėjimai nebuvo įvykdyti sp. O tei žadė́jimai: duosu vilnų kiusulą Krš. Tas žadė́jimas – bėdos: žmones tik sukiršina Mžš. Jis visados savo žodį viernai laikąs ir savo žadėjimus išpildąs Kel1881,47. Kantrybės reikia jums, idant, darydami valią Dievo, apturėtumbite žadėjimą BtPvŽ10,36. Atmink ant žadėjimo tavo PK96. Žodžiai ir žadė́jimai Dievo yra patenką DP462. Tokį linksmą žadėjimą tikinčia širdimi turim priimti Vln69–70. Prisakė jiemus, idant neatstotų iš Jeruzalem, bet lauktų žadėjimo Tėvo, apie kurį jūs girdėjot VlnE72. Dievas pasirodžia Abromui ir atnaujina žadėjimus savo Ch1Moz17(turinys). Ištesėjo jam Viešpatis Christus žadė́jimą savą DP486. Stebuklingus žadėjimus žadėjo MP44. Marija žadė́jimamus angelo patikėjo DP474. Tu jau pats mus išklausysi, žadėjimą išpildysi Mž53. Įsakė jiemus, kad neskirtųs iš Jeruzalės, bet lauktų žadėjimo tėvo Ch1ApD1,4.
^ Geresn yra neapžadėt, o neg po apžadui neataduot žadė́jimo DP564.
ǁ siūlymas, pasiūlymas: Ji priėmė jo žadė́jimus NdŽ.
3. → žadėti 4: Susodino aplink save jaunuosius, būsimus ir labai daug žadančius rašytojus, kurie, beje, niekad vėliau neišpildė savo žadėjimų J.Balt.
4. → žadėti 6: Be Dievo žadėjimo nepražūsiu I. Toks žadė́jimas, matyt, yr Skdv. Žanatvia yr žadė́jimas – neišsisuksi Rdn. Tokios marčios aš į trobą neįsileisčiau! – Įsileisi, jeigu toks bus Dievo žadėjimas LzP. Jaunas mirė, musti toks žadė́jimas, toks likimas Sd. Je, koks buvo Dievo žadė́jimas tatai ne laiku mirti End. Toks žadė́jimas žmoguo buvęs – jaunam amžių pabengti Všv. Žmoguo tokie žadė́jimai, tokie slenksčiai Grg. Toks prastas vyriškas, musti toks žadė́jimas buvo anai Rnv. Jei nėr žadė́jimo, nei skęsi, nei sudegsi Šts.
ǁ laimė: Musėt nėr žadė́jimo an tų vaikų Krg.
5. Ktk, Sld → žadėti 7: Žadėjimo rykštė R406, MŽ548. Žadėjimas nuo gyvačių įkandimo LTR. Nemačija da žadė́jimas nuo kirmėlės Trgn. Mačija jo žadė́jimas, ale kaip kam Dgč. Yra toks žadė́jimas, kad nešnekėk apie gyvatę, kai valgai ir kai saulė leidžiasi, tai neįkąs Grš. Pupeliūte, ar nuo rožės nėr vaistų, ar tik žadė́jimas Klt. Žadė́jimas žadė́jimu, o tu, žmogau, ir mirk! KzR. Ir daug naudos varė savo ponui žadėjimu CII887.
apžadė́jimas sm. (1)
1. → apžadėti 1: Daro nerimastį gyviesiems savo prašymais ir apžadėjimais jų mirtį atkeršyti LTIII271(Bs).
ǁ Anoji, kuri atadavus ir pašventus kūną ir dūšią savą pačiam V. Dievui per apžadė́jimą mergystės arba čystatos, vėl pavogus jų Viešpati Dievui ataduost vėl kūną savą smertelnam žmogui, o velinui dūšią, … yra tuo didesnė svetimvyrė ir šventvagė, kuo didesnis yra Dievas, o neg žmogus DP565.
| refl. SD1169, MT123, B, H179, Sut, N, BzB272, TS1901,6: Bei norint tatai būtų apsižadėjimas alba afiera geros valios, tada turi tą dieną … suvalgyta būti BB3Moz7,16. Nereikia būti ūmiam arba greitam ant apsižadėjimo A.Baran. Kada dukters mergystėje apsižadėjimas tėvui pranešamas, o jis tyl, tada geliuoja jos apsižadėjimas CII647. Turim čionai keturis vyrus, kurie tur apsižadėjimą ant savęs BtApD21,23. Apsižadė́jimai tie gerai, padeda a mišios, a maldos Krš. Jie tur apsižadėjimą ant savęs Bru.
2. KII366 → apžadėti 5: Gal[i] per apžadėjimus bei liekarstvas išgydyta tapti Ns1857,6. Apžadėjimas gimdant palengvinti LTR(Ml).
atžadė́jimas sm. (1) DŽ1 → atžadėti:
1. refl. SD1108, SD216, Sut, N, D.Pošk, S.Dauk, J Kuris atsižadėjimas taip didis tur būti DP488.
2. refl. SD418, L, LL206.
3. refl. Š, Rtr, KŽ Atsižadė́jimas bažnyčios I. Atsižadėjimas tautinės savybės gali stipriai atkeršyti ateityje A.Škėm.
| prk.: Nuolankumas, jautrumas, savęs atsižadėjimas ir kartu didžiulis dvasios taurumas – tokie yra būdingieji Eglės charakterio bruožai rš.
4. Nieko nepadėjo atžadėjimai ir žolės P.Andr.
įžadė́jimas sm. (1) → įžadėti 1.
| refl.
^ Koksai tikėjimas, toksai ir įsižadėjimas Gmž.
išsižadė́jimas sm. (1) Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Sut, D.Pošk, S.Dauk, M, L, LL294 → išžadėti 4 (refl.): Vietoje maldos, vietoje išsižadėjimų labai tankiai pargrįžtate su didesniais nusidėjimais Rp.
| prk.: Jis kalbėjo apie pareigą, aukų būtinumą, asmeninių interesų išsižadėjimą V.Myk-Put. Smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja rš. Leisti į gimnaziją tris sūnus – tais laikais buvo tikras pasišventimas, savęs išsižadėjimas rš. Nelaisvei pasiduoda su išsižadėjimu savęs ir nebesvajoja niekad apie žalią girią Blv. Garbės išsižadėjimo ženklas J.Sav.
nužadė́jimas sm. (1)
1. → nužadėti 1.
ǁ Tą savo nužadėjimą Ponas Dievas turėjo ištesėt ir pagal tą nužadėjimą savo turėjo tą išganytoją mūsų atsiųsti WP140.
2. refl. → nužadėti 3 (refl.): Nusižadė́jimai pry švento Jono Lėtaičiūse kunigų buvo gyniojami Trk.
3. → nužadėti 5: Tekančio kraujo nužadėjimas, kad nustotų LTR(Grš). Ji metusi tuos nužadėjimus rš.
pažadė́jimas sm. (1) Rtr, DŽ1; Q350, R, R366,372, MŽ, MŽ499,566, S.Dauk, Sut, N, K, L
1. → pažadėti 1: Kad ne tas pažadė́jimas, tai aš negi būčia jo laukęs Sb. Jei tėviškė per zokaną gaunama būtų, tai nebūtų duodama per pažadėjimą NTPvG3,18. Rublinės pažadėjimas labiau paveikė Joną negu broliavimasis su juo A.Vien.
^ Ant pažadė́jimo greitas, bet ant ištesėjimo tai ne Krs. Pažadėjimu nuraminsi, davimu pripratinsi LTR(Jnš). Greitas pažadėjimas šuniui ant uodegos KrvP(Ut).
| refl. NdŽ, DŽ1: Iš pasižadė́jimo pardevė [trobelę], susitarė, kad atiduos tada i tada Krš. Pakšys su Blažiu jį prilaikė ir įsivedė vidun, kad Pečiūra ir prie liudininkų pakartotų savo pasižadėjimą A.Vien.
2. Q653, I, D.Pošk, L, NdŽ pažadas: Davė žmogeliui reikalaujamą pažadėjimą, ir tas už tai trečią kartą šiaudus pavertė aukso siūlais J.Balč. Elzė aiškiai matė, kaip ta moteris džiaugėsi jos pažadėjimu Pt. Karalius vėl per pažadėjimus bandė anus perkalbėti ant atpuolimo nuo Kristaus Ns1859,2. Aš savo pažadėjimą rods galiu išpildyt BsPI74. O jau yra gatavi laukdami nuog tavęs pažadėjimo Ch1ApD23,21. O štai aš nusiųsiu pažadėjimą Tėvo mano ant jūsų BtLuk24,40. Tu stipriai laikykias insitvėręs pažadėjimo Dievo BPI285.
| refl. I, D.Pošk: Piniginis pasižadė́jimas NdŽ. Vedybos yra toks aktas, kuris nereikalauja nei papildomų pasižadėjimų, nei papildomų sutarčių J.Gruš. Rukuiža nepildo pasižadėjimo ir badu mane marina J.Marc.
3. refl. KI63 → pažadėti 2 (refl.).
4. NdŽ → pažadėti 3.
pražadė́jimas sm. (1); Q564 → pražadėti.
prižadė́jimas sm. (1) NdŽ, DŽ1
1. I, D.Pošk, Sut, N, M, L, LL197, Š, Rtr → prižadėti 1: Palūkėk, pakolei išsipildys prižadėjimas Viešpaties M.Valanč. Jaunikaitis nei keršijimu, nei prižadėjimais pajudintas nebuvo S.Stan. Nuo prižadėjimų nėkados neatsisakydavo TS1900,1. Tiktai vienkart užsilaikykiat visi baimėj Dievo, turėkitės prižadėjimo būti blaivais M.Valanč. Kaip yra galima pavadinti tokį prižadėjimą, kad ne prisiegos pajuoka Blv. Labiau mėgčiau girdėti nuo jūsų prižadėjimą niekados jį neužgauti V.Piet. Labai džiaugias mano širdis, žiūrint, kaip jūs trumpu laiku už kitas kito padarėte tą šventą prižadėjimą – visiškai neragauti degtinės M.Valanč. Į žmones leidžia ji (vyriausybė) ir daugybę kitokių aplinkraščių su saldžiais prižadėjimais Pt. Paimk žirnių saują i berk į sieną, ar išdygs bi vienas, teip i tavo prižadė́jimas o toks End. Prižadė́jimą reik pildyti Krš. Siuntė savo tarnus pažiūrėti, kodėl neišpildė savo prižadėjimo DS71(Rs). Tada jis vėl savo prižadėjimus užmiršta i vėl patriukšmauna Krž. Gerai gerai, – tarė liūdnai šypsodamasis Gaigalas, – prižadėjimų nereikia J.Bil. Prižadėjimas yra pikta skola S.Dauk.
| refl. Rtr, Ds.
2. įžadas: Atnaujinkiat dabar tus pačius prižadėjimus, kurius padarėt pri krikšto P. Benežis puolė ant žemės gailėdamos ir prašydamas Poną Dievą su prižadė́jimu nebgriešyt daugiau BM137(Klov). Ar tą prižadėjimą duodi Alacho akyse? J.Balč.
| refl. KI63, KII178: Nebežinojo, nuo ko kalbą pradėti, tiktai mislyje savo vėl darė kuo gražiausius prisižadėjimus atmainyti gyvenimą rš.
3. → prižadėti 6: Nuotartis, prižadėjimas SD231.
susižadė́jimas sm. (1) DŽ1
1. Sut → sužadėti 1 (refl.): Teipo stojosi susižadėjimas gerosios sąžinės ir draugiškasis apsirišimas Dievo ir žmogaus chrikštyto MT123.
2. KI329, BŽ307 → sužadėti 3 (refl.): Jis pakiša kitą kalbą, užsimena Oskaro susižadėjimą I.Simon. Panaikinti susižadė́jimą NdŽ. Turėjo civilinės drąsos pareikalauti, kad kunigas lietuviškai paskaitytų jųdviejų susižadėjimo žodžius Vaižg. Šimtas pakviestųjų aplink stalus sėdėdami šventė susižadėjimo (arba vaizdų) šventę LC1878,21.
3. sandora, sutartis: Eš su jumis padarau ryšį (paraštėje suderėjimą, išbraukta susižadėjimą) BB1Moz9,9.
užžadė́jimas sm. (1)
1. refl. Q213, Sut, D.Pošk, KII178 → užžadėti 1 (refl.): Darė užsižadė́jimą tolesniai neberūkyti KŽ. Kas mun iš tų tavo užsižadė́jimų: kožną rytą užsižadi nebgerti ir kožną vakarą pareini toras ramstydamas Vkš. Eš esmi Dievas Bethel, kur tu akmenį patepei ir man tenai apsižadėjai (paraštėje užsižadėjimą padarei) BB1Moz31,13.
2. LEIII375 → užžadėti 7: Užkalbėjimai, užžadėjimai – tautosakos rūšis: žodinės formulės, kuriomis norima maginiu būdu paveikti žmones, gyvulius, gamtos reiškinius MLTEIII619. Didesniose ligose pridera kiekvienam šauktiesi daktarop ir kaip galint saugotiesi burtų, užžadėjimų Rp.
| refl.: Užsižadė́jimo knyga buvo juoda su baltom raidėm Sug.