skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

bráutis, -nasi (-jasi), bróvėsi Dr skverbtis, spraustis, lįsti: Kiaulė bráunas par tvorą, par duris, par pagalį, kur junta ėdalą gerą, t. y. lenda J. Ko bráunatės, vyrai, visi kartu į stubą! Brt. Brautis mėginti vidun niekuomet nepatars jam jo protas HI.
| prk.: Į galvą brovėsi visokios mintys rš.
^ Kur bráujies kaip prūsas į dangų? Skr.
atsibráuti atvykti braunantis, atsidanginti, atsitrenkti: Iš kur tie bernai atsibróvė? Klvr. Nežinia nė kas jis toks, nė iš kur čia atsibróvė Gs.
įbráuti tr.
1. įbrukti, įsprausti: Šeivą į šaudyklę įbráuji Smln. Kvietkelę man į rankas įbrauni PG.
2. refl. įsiveržti, įlįsti: Įsibrovė priešas, suliepsnojo karas S.Nėr. Jis įsibróvė pas mane į kambarį Klvr.
^ Įsibrovė kaip ožys į kopūstus LTR(Šll).
| prk.: Stengiausi išvengti tų klaidų, kurios buvo įsibrovusios į pirmąjį leidimą J.Jabl.
išbráuti
1. tr. išleisti, iškišti: Vilius nori seserį kuo veikiausiai išbrauti iš namų I.Simon.
2. refl. išeiti spraudžiantis, išsisprausti: Vos išsibróviau iš bažnyčios – tokia buvo spūstis! Š. Tik apie vidurnaktį išsibróvė (išsidangino) Gs.
nubráuti tr. nustumti, nugrūsti: Tikruosius Amerikos žmones nuo savęs vis tolyn nubrovė Ns1841,2.
ǁ refl. nusidanginti: Kokių gãlų tu tę nusibróvei Gs.
pabráuti tr. pastumti, pagrūsti: Bene ale viens iš jų, taip besistrošydams, vieną ramtį pabrovė Kel1881,144.
| Demokratai … ieško jį šalin pabrauti (nušalinti) Kel1881,307.
pérsibrauti persigrūsti, pereiti per ką: Šią valandėlę mažas skeletas persibrovė per minią ir prisiartino prie Adriano rš.
prasibráuti prasiskverbti, prasisprausti: Vos vos pro tuos žmones prasibróviau Gs.
prisibráuti Gs prisiskverbti, prisisprausti: Iš žydų ne viens bandė prie jo prisibrauti Kel1881,281.
subráuti tr. sugrūsti, sukimšti: Žmonės ten kaip temnyčioj arba kokiame kalėjime subrauti buvo Kel1865,10.
ǁ refl. visiems įsiveržti, sulįsti: Arkliai par torą susibróvė į avižas Dr.
užsibráuti braunantis užlipti, užsikarti: Ko tu tę užsibróvei, a nelipsi žemyn! Gs.

(ką) valgyti, ėsti ką nors kietą; sin. krimsti: Gráužk mõrką [óbuolį]. Keliõnėje gráužėme džiovi̇̀ntą sū́rį. Káulus tegùl šùnys gráužia. Ki̇̀škiai įni̇̀ko vai̇̃smedžius gráužti. Bẽbro graužtų̃ mẽdžių pi̇̀lnas paupỹs. Graužikai pirmiáusia ė́da skaniáusią mai̇̃stą, tačiaũ kai̇̃ jõ trū́ksta, gráužia bet ką̃. Pẽlės gráužia nèt, atródytų, neválgomus dalykùs, pãvyzdžiui, laidùs. | prk.: Vakarai̇̃s mė́gstu gráužti kókį romãną. | sngr. (pro ką, į ką) graužiant skverbtis: Žiùrkė gráužiasi prõ si̇́eną į̇̃ vi̇̀dų.

šnek. (ką) kąsti, kandžioti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus); sin. ėsti: Kai̇̃ káimo gyvéntojas pràdeda skų́stis, kàd uodai̇̃ graužtè gráužia jõ gývulius, veterinãras pirmiáusia į̇̃taria, kàd tvárte tiesióg nėrà tvarkõs.

(ką, kam) iki skausmo brūžinti; sin. trinti: Nauji̇̀ bãtai gráužė kójas. Bal̃nas gráužia árkliui šónus.

(ką) kam veikiant kelti peršulį; sin. ėsti: Dùlkės [dū́mai, mui̇̃las] aki̇̀s gráužia. Sti̇̀prūs vali̇̀kliai, bali̇̀kliai gráužia rankàs. Užválgius vỹšnių, ė̃mė rė́muo gráužti. | neig. (ko): Savi̇̀ dū́mai akių̃ negráužia (flk.).

(ką) kam veikiant daryti, kad irtų; sin. ardyti: Rū́gštys gráužia metãlą. Vanduõ gráužia krañtą [ùžtvanką]. | prk.: Sáulė pamažù gráužė sniẽgą. Korùpcija gráužia sveikãtos ãpsaugą.

(ką, dėl ko) neduoti ramybės; sin. kankinti, krimsti: Nenorė́čiau, kàd jį̇̃ gráužtų są́žinė [pavỹdas] dė̃l manę̃s. Jį̇̃ gráužė abejõnės dė̃l pri̇̀imto sprendi̇̀mo.

(ką, dėl ko) nuolat barti, priekaištauti, rieti, uiti; sin. krimsti, ėsti: Jiẽ vi̇́enas ki̇̀tą gráužė, niẽkino, žẽmino. Kõ tù tuõs sàvo vaikùs gráuži ir̃ gráuži dė̃l visókių nereikšmi̇̀ngų dalỹkų?

sngr. (dėl ko) sielotis, krimstis: Ji̇̀ gráužiasi dė̃l apkalbų̃. Gráuždamasis niẽko nepakei̇̃si. Nesigráužk dė̃l tókio niẽko.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

1 kóšti, -ia, -ė
1. tr. SD23, R, M valyti skystį pro medžiagą ar sietelį nuo nereikalingų priemaišų, filtruoti: Kóšk pieną par koštuvį J. Pieną per audimą kóšti KII181. Pieno, vandens košiamas indelis (koštuvis) buvo jam reikalingas J.Jabl. Vaškas nekoštas SD402.
2. tr. SD453, R74, Pnd pilti išrūgusį alų į statinę, atskiriant nuo nuosėdų: Alų į bačką košti N. Alų kóšia J.Jabl. Reik jau alų į verpeles košti Vkš. Aš te randu motynėlę daugel neatspėjant: alutį bedarant, midutį bekošiant JV942.
^ Keturi broliukai į vieną bačką alų košia (karvės speniai) Mšk.
3. tr., intr. eiti, skverbtis kiaurai (apie vėją, lietų); perpūsti ką kiaurai: Vė[ja]s koš kiaurai Lk. Išejau plonai apsitaisius, tai vėjas košia perėjos, kad sušalau Užp. Nors užsisupk kuo, eidamas į pašalį – teip košia vėjas Srv. Lytus koša kiaurai par egles Šts.
| Mažose krūvelėse paliktą mėšlą kiaurai košia oras sp. Sustiprėjęs vėjas gūsiais košė drabužius, varė nugaron drebulį J.Balt.
4. tr. prk. varyti kiaurai, daryti, kad skverbtųsi, eitų kiaurai: Kildama saulutė košė savo spindulius pro vos tik pradėjusius sprogti beržus A.Vien.
| refl.: Pro audeklines užuolaidas sunkiai košėsi reti medaus spalvos spinduliai rš. Dangaus vidury pro miglas neaiškiai košėsi spinduliai rš.
5. intr. smarkiai lyti: Lietus košia kap iš kibiro Rod. Kad šiandie koša, tai koša Krkl. Kap i ledai koki košia (lyja ledais) Kt.
6. tr. prk. pamažu piktai tarti, sakyti ką pro sukąstus dantis: Gražios tamstos mergikės, – košė žodžius per dantis gaspadorius Žem. Vaikinas košė žodį po žodžio pro dantis rš. Iš lėto košdamas žodžius pro storas lūpas, pasakojo daug įdomių dalykų rš. Žaltvykštis valgė duoną su lašiniais, žebėjo trupinius iš saujos, košė žodžius tuo pat šaltu bejausmiu rimtumu Vaižg. Dvasia, – tarė Skrudžas košiamu balsu: – išvesk mane iš čion J.Jabl.
7. siurbti: Kamendorius košė per dantis saldų krupnikėlį rš.
8. intr. euf. šlapintis: Kam kóšei į viedrą? Skr.
◊ úodus kóšti KII197 kreipti dėmesį į smulkmenas, būti smulkmeniškam: Ale kam reik uodus košti, šiaip verbliūdus praryjant (į stambius dalykus nekreipiant dėmesio)? brš.
1 apkóšti
1. intr. apvirsti su vežimu: Mes apkóšėm, iš Salantų parvažiuodami Kal.
2. pasigerti.
1 atkóšti tr. Š
1. košiant atpilti: Vakarienei atkóšk į puodynę pieno Gs.
2. nusunkti: Atkošk bulbas, ė tai gi nepilsi su [v]andeniu an stalo Grv. Aš bul'bas atkóšiu Dv.
1 įkóšti tr. K, Š; R113 košiant įpilti: Įkóšk vandens į tą sūdą J. Į padažą įkošti šlakelį buljono rš.
| refl. tr. Š.
1 iškóšti tr.
1. K, R išvalyti skystį pro medžiagą ar sietelį nuo nereikalingų priemaišų, išfiltruoti: Iškóšk pieną par koštuvį J. Senė įsileido girines ožkas į trobelę, pamelžė, pieną iškošė rš.
| Ko daugiau žmogus geria, to daugiau inkstai turi iškošti Vd.
^ Visą gyvenimą (ūkį) par save iškóšiau (pragėriau) Šts.
| refl. tr. Š: Eik, pieną išsikóši! Skr.
2. N išpilti išrūgusį alų į statinę, atskiriant nuo nuosėdų.
3. prk. išpūsti (apie vėją): Taip iškóšė šitas vėjas gryčią, kad liko kaip stadala, nors gerai prikūrenom Ds.
4. prk. pasakyti ką pamažu, piktai, pro sukąstus dantis: Lipk atgal! – pro dantis iškošia vagys S.Nėr. Paskutiniuosius žodžius Beveinis iškošė visiškai patylomis rš.
5. prk. suvarginti, atimti sveikatą: Liga žmogų greit iškošia Ds.
^ Košė sveikatą iškošė (nuo košės ar šiaip silpno valgio nėra jėgų dirbti) Pšl.
| refl.:
^ Be miego jaučiuos lyg išsikošęs (nusilpęs) Vj.
6. prk. išnaudoti: Kaip jin mane tada iškošė, tai neduok tu Dieve Upt.
1 nukóšti
1. tr. atskirti skysčius nuo tirščių, nupilti, nulieti, nusunkti: Išvirus buljoną, nukošti rš.
| Ar nukošei, mama, bulbytes? Gdr. Ji nukošia iš milžtuvių pačias padugnes J.Marc.
2. intr. prk. kiaurai nupūsti: Per sodą nukošė iš kažin kur atitrūkęs vėjo sūkurys rš.
3. tr. prk. nusilpninti, nuvarginti: Kap pasirgėjo, tai žmogų visai nukošė Rod.
4. tr. prk. nuryti, nugurkti: Senis nukošė pro gerklę stiklelį degtinės rš.
1 pakóšti tr.
1. K išlieti: Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau ir daug ašarų rietančių nei kóšte pakóšiau K.Donel.
2. žr. 1 iškošti 5: Pri tokio darbo greitai pakoša sveikatą Up. Tą žmogelį par karą labai pakóšė Up.
3. tr. apversti ką pripiltą, pargriauti: Tai pakóšė pieną – pilnas kambarys Skr.
| prk.: Važiuok skersai grabę, tik nepakóšk (neapversk vežimo) Alk.
1 pérkošti tr.
1. N košiant perpilti, perleisti per koštuvį: Parkošk vandenį, kaisdama valgyti J. Perkošk pieną per skudurėlį Krsn. Gėrimą dėl švarumo galima porą kartų perkošti rš.
| prk.: Iš aukšto apsvarstė sau planą …: perkošti visus ik vieno lietuvius per savo tinklą V.Kudir. Laikas juos (rašytojus) perkošia (atrenka) sp. Kad anas perkoštų (apsvarstytų, apgalvotų), kas galima prig stali kalbėt, o kas ne, ale kas ataj, tas nuej Arm.
| refl. prk.: Persikošė per Kudkudakio galvą daug daug sunkių minčių rš.
2. kiaurai perimti, perpūsti: Saulė taip šviečia, lyg, rodos, norėdama perkošti visą mišką kiaurai A.Vien. Apsivilk storiau, eidama kasti bulvių, nes toks didelis vėjas perkoš kaip bemat Všn. Kas čia toj sermėgėlė – kaip bematant perkošia vėjas Skdt. Kaip tik vėjas perkošė, tuoj ir šalta pasidarė Vv. Žmogus išejai oran, ir perkošė visą nuo kojų lig galvai Prng. Apsivilkau plonai, tai šaltis pérkošė visą Prng.
ǁ perlyti, permerkti: Kol atvažiavom, pérkošė lietus lig skūrai Trgn. Par tokį lytų kol parbėgau į namus, visą kiaurai párkošė Plt. Párkoštas, parlytas parejo ir susirgo Gršl.
3. žr. 1 iškošti 4: Išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabasčius: – Aukso kiaulė! V.Kudir.
4. suduoti, sušerti: Kai pérkošė tėvas diržu vaikus, tuoj aptilo Ds.
◊ tarp ū̃sų pérkošti pragerti: Kits visą ūkį tarp ūsų perkošęs prš.
úodus pérkošti kreipti dėmesį į smulkmenas, būti smulkmeniškam: Vadai akli: kurie uodus parkošiate, o verbliudą praryjate (stambių dalykų nepastebite, nekreipiate į juos dėmesio) Sut1.
1 prakóšti tr.
1. dalį iškošti: Prakóšk nors užsiliet pieno, kad nėr kada viso iškošt Kp.
2. prk. pratarti piktai, pamažu, pro sukąstus dantis: Paklausė valandėlę vežėjas, suspaudė kumščiais smilkinius ir, išeidamas iš daržinės, prakošė pro dantis iš Balsių Petro girdėtos dainos žodžius V.Myk-Put. Ateik tamsta ryt, – prakošė viršininkas rš. Apžiūrėjęs kiaules, priėmėjas prakošė: „Nemokat auginti!“ rš.
3. refl. prk. prasiskverbti: Pro rūką neprasikošė saulė, tik sužiedėjęs sniegas juodavo liūdnuose kloniuose A.Vencl. Saulės spinduliai, pro medžių šakas prasikošdami, audė įmantrius raštus rš.
1 prikóšti tr.
1. K košiant pripilti: Prikošk sklidiną sagoną vandens J. Pažiūrėjo valandėlę į puodynę, prikoštą gelsvo pieno rš.
2. tr. pripilti išrūgusio alaus į statinę, atskiriant nuo nuosėdų: Jau prikóšė visas bačkas Jnš.
| refl. tr.: Tave vakar mačiau ašiai, alaus bačkas prisikošei O.
3. prisigerti (svaiginamųjų gėrimų): Tep prisikóšė jie alaus, kad vos netrūko Alk. Parvažiuoja vidurnakčiu, prisikošęs už svetimus pinigus Ašb. Prisikošę kaip baisybės P.Vaič.
4. K, N, Skr euf. prišlapinti.
1 sukóšti tr.
1. košiant supilti: Sukošk pieną į puodą par koštuvį J. Ir karvės pamelžta, ir pienas sukošta Vaižg. Sukošus į puodynę neuždengti, kol pienas nepraauš rš.
2. supilti išrūgusį alų į statinę, atskiriant nuo nuosėdų: Pirmoji sula, jei būtų nečysta esanti, parkošus par sietą, reik sukošti tujau į bačką S.Dauk. Ar jau visą alų sukóšei? Paį. Susiedas alų padarė, šeimynelę sau pakvietė, padaręs alų sukošė ir giminelę suprašė D91. Alų sukošė ir nuleido į šulinį Grz.
3. N žr. 1 prikošti 4.
| refl. N.
1 užkóšti intr. užduoti, sušerti: Kai užkóšė gerai, nebereikia lįst Sdk.

1 siur̃bti, -ia, -ė tr. K, DŽ; M
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.