Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (94)
snarglys
Apibrėžtis
snarglių̃ dėžė̃ neig. snarglius: Eik tu, snarglių dėže!. Vv.
snarglių̃ koplyčià neig. verksnys: Tu iš mažo buvai snarglių koplyčia. Trk.
snarglių̃ núosama neig. snarglius: Kam kliudai tą snarglių nuosamą – anas zara verks. Arm.
snárglius išléisti nusigyventi: Niekai iš tų bendrovių, greitai išleis snarglius. Krš.
snarglỹs ištį̃so
1.apie atidų klausymą: Tavo pasakų besiklausant man ir snarglys ištįso. Vkš. Ir snargliai ištįso klausantis. Pvn.
2.sakoma apie ilgą laukimą: Snarglys ištįso belaukiant. Vkš.
snárglį kìšti lįsti kur nereikia: Kur, žioply, kiši snarglį?!. Erž.
snarglỹs nenudžiū́vęs apie jauną, nesubrendusį: Dar snarglys nenudžiūvęs, o jau, matai, kaip kytrauja. Slv.
snárglio nenusišlúostyti būti jaunam, nesubrendusiam: Snarglio dar nenusišluosto, o vesti baudžias! Ir paršeliui dar pasogos reikia!. Žem.
snárglį nuléisti būti nuleipusiam, silpnam: Tik aš dar šiandie snarglį nenuleidęs, galiu dar gert. Jrb.
snárglį nusišlúostyti paaugti ir subręsti: Snarglį pirmiau nusišluostyk, ne į tokius reikalus kiškias!. Rdn.
snárglį nusišlúostyti iš panósės paūgėti ir subręsti: Nusišluostyk snarglį iš panosės – paskui galėsi šnekėt. Plv.
snárglį nušlúostyti sugėdinti, pamokyti: Ir nušluostė snarglį tokiam ponui. NmŽ.
snárglį pakabìnti spoksoti, žiopsoti: Sėdi snarglį pakabinęs. Mrj.
snárglį pakélti užaugti: Retas beeina pėsčias – snarglį pakėlė ir važiuoja. Ps.
snárglį paléisti labai susidomėti: Mudu su Roku ant pečiaus snarglius paleidę žiūriva. Jrb.
snárglį pavar̃vinti pažiopsoti, pavėpsoti: Ir tas varlėža atėjo snarglį pavarvinti. Užv.
snárgliu smìrdi neig. nesubrendęs: Piemenė, snargliu smirdi. Sb.
snárglius sunèšti susirinkti (apie vaikus): Vaikai, ko čia visi sunešėt snarglius?. Dkš.
snárglius šlúostytis verkti: Palauk, krupi, šluostysies dar snarglius!. Krš.
snarglỹs tiñka nereikia etiketo: Bagočiui ir snarglys tinka. Mrj.
snárglį var̃vinti spoksoti, žiopsoti: Nueik, tai jų vaikai pristoję snarglį varvina. Snt. Ko čia snarglį varvini, bėk į kambarį. Šk. Atsistojęs snarglį varvina. Skr. Varvini čia snarglį atsistojęs, eik namo. Ldv.
per snárglį gáuti būti apmuštam: Jei neklausysi, gausi per snarglį!. Mrj. Kad tyli, tylėk – tuoj per snarglį gausi!. Ėr.
pažiùbinti
Apibrėžtis
žiùbinti (-yti), -ina, -ino KŽ, DūnŽ, Slnt, Knt, Kv žr. žibinti:
1. JI103, G123 Žiùbink man su žiuburiu, šakaliu, šipuliu J. Kiti kuls, aš, piemuo, žiùbinsu Rdn. I večerę valgysiam, i vienas žiùbinsiam Gršl. Žiùbys naktį i žvejos kitą kartą Krg. Tas piemuo vakarą žiùbino Yl. Pasilenkęs Čapskis ieškoti, o Plioteris uždegęs dvidešimt penkis bumažką ir žiùbina tam, ka rastų dešimtį rublių Nv. Kam žiùbini į akis, žiùbink po kojoms Vkš. Vadino jį (Perūną) Žiubriu nu žodžio žiburys, jog jis visai pasaulei žiubino S.Dauk.
| refl.: Žiùbinos senovė[je] su šakaliais Vn. Žiùbinomos su skaloms, o matom geriausiai Rdn. Vaga patamsiais, nežiùbinas (juok.) Krš.
2. Mokėjo žmonys ir vaškines žvakes nusilieti, ale anas žiùbino tik pri nabaštiko Vkš. A vėlek reiks skalas žiùbinti Krš. Skaldysma skalas i žiùbinsma Yl. Dar šviesi tebėr, dar nereik žiuburio žiùbinti Vkš. Mažynikos buvo lempikės, i žiùbins Šv.
3. Žiùbina saulė, suspirgins viską Krš.
4. Vkš žr. žibinti 5: Vaikams tik žiùbinti, kaip yr svetimų Rdn. Vaikai, ko čia žiùbinat, lauko! Krš. Aš žiùbinu su akimis, kad nepavogtų nagų tarpe tų puikalų Šts. Sūkiša kaip krupiai tas krames i žiùbina – i ką jūs čia pamatysiat? Trk. Aš nežinau, aš nežiùbinu, tik kiti teip sako Trk.
^ Du kiūkso, du lūkso, du žiubina, keturi drepina, vienas paskuo eidamas švikš pašvikš (karvė) Plt.
5. intr. prk. stačiai sakyti, rėžti: Žiùbina – tavo vaikai kuliganai DūnŽ. Žiùbina į akis – vagis, nedoras Akm. Žiùbinti kožnas moka, o ar visada kaip žmogus dirba Krš. Teip žiubino vyrams į akis, jog tie turėjo ir kepures užsimauti (išeiti) Žem.
apžiùbinti žr. apžibinti: Pranis apžiùbino su batareika i atpažino, kas tokie yr Lnk.
| refl.: Apsižiùbinam su pūsline likterna Šts.
įžiùbinti
1. intr. įvažiuoti su šviesomis: Įžiùbino mašina į kiemą Krš.
2. tr. prk. įsiūlyti: Motriški drobužiai greit iš mados išeina – a par torą mesk, a kokiai senei įžiùbink Krš.
3. refl. tr. prk. lengvai uždirbus įsidėti: Kelias tūkstantes į kišenę įsižiùbino, i tiek Tl.
◊ žiùburį įžiùbinti pamokyti: Jė, įžiùbina Dievas žiùburį kožnam Krš.
išsižiùbinti
1. kurį laiką šviesti, žibinti, išžibinti: Kiek žiemų su šakaliukais išsižiùbinom Krš.
2. prk. išsisukti: I ministeris kyšio meilijo, nučiupo, – išsižiùbins tokie, galia Krš.
nužiùbinti intr. nuvažiuoti su šviesomis: Ai ai, ka nužiùbino mašinų eila Krš.
pažiùbinti intr.
1. žr. pažibinti 1: Pažiùbink mun su žvake pri skrynės, kol kuskelę susirasiu Vkš. Gaspadinė pažiùbino su avitaukine žvake Sd. Pažiùbink, ekiam į sklepą Rdn. Pažiubink su skala MitIII262(Vn).
| refl.: Kūtėj[je] galėsi su likterna pasižiùbinti Vkš.
2. drąsiai, smarkiai išsakyti, išrėžti: Pažiùbinti visi moka, visi gudrūs Krš. Visi pažiùbina, kokie tavo vaikai Krš. Daba pažiùbinti kožnas galia, visi pikti i sukti Trš. Labiáu pažiùbinu stribokams: mitot iš savo žmonių ašarų Rdn.
prižiùbinti
1. refl. visaip kaip šviesti: Kol elektros nebuvom įsivedę, žiubinomos kaip išmanydami: prisižiubinom ir su žvakėms, ir su visokioms lempoms Vkš.
2. tr. prk. atgauti: Jė, iš pijoko ka tu taip lengviai prižiùbintumi [skolą] Krš.
sužiùbinti žr. sužibinti:
1. O, ka sužiùbino elektras, jug gyvi piningai Krš. Sužiùbino žvakes pri stebuklingo altoriaus, o nėko – nepagijo Krš.
| refl.: O o, ka susižiùbinę, a i dieną nematot?! Pvn.
2. Par tėvo pagrabą daug žvakių pri grabo sužiùbinau: iš karto šešias žvakes žiubinau Vkš.
užžiùbinti žr. užžibinti 1: Jau sutemo, reik žiuburį užžiùbinti Vkš.
| refl. tr.: Mun didelės šviesybės nereik, užsižiùbinu mažą žvakelę – ir užtenka šviesos Vkš. Užsižiùbinsma elektras, piškės Krš.
1. JI103, G123 Žiùbink man su žiuburiu, šakaliu, šipuliu J. Kiti kuls, aš, piemuo, žiùbinsu Rdn. I večerę valgysiam, i vienas žiùbinsiam Gršl. Žiùbys naktį i žvejos kitą kartą Krg. Tas piemuo vakarą žiùbino Yl. Pasilenkęs Čapskis ieškoti, o Plioteris uždegęs dvidešimt penkis bumažką ir žiùbina tam, ka rastų dešimtį rublių Nv. Kam žiùbini į akis, žiùbink po kojoms Vkš. Vadino jį (Perūną) Žiubriu nu žodžio žiburys, jog jis visai pasaulei žiubino S.Dauk.
| refl.: Žiùbinos senovė[je] su šakaliais Vn. Žiùbinomos su skaloms, o matom geriausiai Rdn. Vaga patamsiais, nežiùbinas (juok.) Krš.
2. Mokėjo žmonys ir vaškines žvakes nusilieti, ale anas žiùbino tik pri nabaštiko Vkš. A vėlek reiks skalas žiùbinti Krš. Skaldysma skalas i žiùbinsma Yl. Dar šviesi tebėr, dar nereik žiuburio žiùbinti Vkš. Mažynikos buvo lempikės, i žiùbins Šv.
3. Žiùbina saulė, suspirgins viską Krš.
4. Vkš žr. žibinti 5: Vaikams tik žiùbinti, kaip yr svetimų Rdn. Vaikai, ko čia žiùbinat, lauko! Krš. Aš žiùbinu su akimis, kad nepavogtų nagų tarpe tų puikalų Šts. Sūkiša kaip krupiai tas krames i žiùbina – i ką jūs čia pamatysiat? Trk. Aš nežinau, aš nežiùbinu, tik kiti teip sako Trk.
^ Du kiūkso, du lūkso, du žiubina, keturi drepina, vienas paskuo eidamas švikš pašvikš (karvė) Plt.
5. intr. prk. stačiai sakyti, rėžti: Žiùbina – tavo vaikai kuliganai DūnŽ. Žiùbina į akis – vagis, nedoras Akm. Žiùbinti kožnas moka, o ar visada kaip žmogus dirba Krš. Teip žiubino vyrams į akis, jog tie turėjo ir kepures užsimauti (išeiti) Žem.
apžiùbinti žr. apžibinti: Pranis apžiùbino su batareika i atpažino, kas tokie yr Lnk.
| refl.: Apsižiùbinam su pūsline likterna Šts.
įžiùbinti
1. intr. įvažiuoti su šviesomis: Įžiùbino mašina į kiemą Krš.
2. tr. prk. įsiūlyti: Motriški drobužiai greit iš mados išeina – a par torą mesk, a kokiai senei įžiùbink Krš.
3. refl. tr. prk. lengvai uždirbus įsidėti: Kelias tūkstantes į kišenę įsižiùbino, i tiek Tl.
◊ žiùburį įžiùbinti pamokyti: Jė, įžiùbina Dievas žiùburį kožnam Krš.
išsižiùbinti
1. kurį laiką šviesti, žibinti, išžibinti: Kiek žiemų su šakaliukais išsižiùbinom Krš.
2. prk. išsisukti: I ministeris kyšio meilijo, nučiupo, – išsižiùbins tokie, galia Krš.
nužiùbinti intr. nuvažiuoti su šviesomis: Ai ai, ka nužiùbino mašinų eila Krš.
pažiùbinti intr.
1. žr. pažibinti 1: Pažiùbink mun su žvake pri skrynės, kol kuskelę susirasiu Vkš. Gaspadinė pažiùbino su avitaukine žvake Sd. Pažiùbink, ekiam į sklepą Rdn. Pažiubink su skala MitIII262(Vn).
| refl.: Kūtėj[je] galėsi su likterna pasižiùbinti Vkš.
2. drąsiai, smarkiai išsakyti, išrėžti: Pažiùbinti visi moka, visi gudrūs Krš. Visi pažiùbina, kokie tavo vaikai Krš. Daba pažiùbinti kožnas galia, visi pikti i sukti Trš. Labiáu pažiùbinu stribokams: mitot iš savo žmonių ašarų Rdn.
prižiùbinti
1. refl. visaip kaip šviesti: Kol elektros nebuvom įsivedę, žiubinomos kaip išmanydami: prisižiubinom ir su žvakėms, ir su visokioms lempoms Vkš.
2. tr. prk. atgauti: Jė, iš pijoko ka tu taip lengviai prižiùbintumi [skolą] Krš.
sužiùbinti žr. sužibinti:
1. O, ka sužiùbino elektras, jug gyvi piningai Krš. Sužiùbino žvakes pri stebuklingo altoriaus, o nėko – nepagijo Krš.
| refl.: O o, ka susižiùbinę, a i dieną nematot?! Pvn.
2. Par tėvo pagrabą daug žvakių pri grabo sužiùbinau: iš karto šešias žvakes žiubinau Vkš.
užžiùbinti žr. užžibinti 1: Jau sutemo, reik žiuburį užžiùbinti Vkš.
| refl. tr.: Mun didelės šviesybės nereik, užsižiùbinu mažą žvakelę – ir užtenka šviesos Vkš. Užsižiùbinsma elektras, piškės Krš.
atmoki̇̀nti
Apibrėžtis
moki̇̀nti, -ina, -ino R, mókinti Prk žr. mokyti:
1. K, Skr Mokykis pats ir moki̇̀nk kitą J. Ar aną mokinsi, ar nemokinsi, nėko iš ano nebūs ir visi tavo darbai pražūs KrvP(Užv). Kelk, mano motinėlė, mokinki darbelių JD225. Mokin mane vargios dienos ir gailiosios ašarėlės RD6. Ar sakalo balsas, ar smulkių paukštelių, vai ar mano tėtužėlis išminties mokina BsO141. Mokinti liep visą svietą Mž234.
^ Geri miltai mokin kepėją, geri linai – verpėją B. Pirma pats pamėgink, tad kitus mokink LTR(Jnš). Diena dieną mokina LTR. Žodžiai mokina, pavyzdžiai patraukia Sim.
| refl.: Buvo geros galvos, jis labai greitai ir gerai mokinos BsPI63. Kūdikis pirmų pirmiausia kalbėt tesimokinas KBI51. Mokinaũsi skaityt Arm. Ką aš mokinaũsis, viską atmenu Krn. Gerai moki̇̀nasis Ppr. Toliau mokinkimės, kaipo tas naudas … vartoti turim BPII14. Tepriduosti mokytojui visų gerų tas, kursai mokinase žodžio MŽ30. Mokinuos į smuiką R. Ką mes iš pasiuntinių … turim mokintiesi? BPII20. Iš galvos šventus moki̇̀nosi mokslus K.Donel. Mokintis dabar gerai, visur mokyklų pilna, o seniau teip nebuvo Ut. Kitas visai nenori mokýtis Brt. Mókinasi sa jumi Zt. Jijė moki̇̀nąsis ir dirbanti Erž. Mergaitė moki̇̀nantis an daktaro Kp. Da vaikai moki̇̀nasi Klvr.
^ Amžį gyvenk, amžį mokinkis rš. Žmogus sensta, mokinas ir durnas miršta Nmn. Jei jaunas moki̇̀nsiesi, senas maitinsiesi Dkš.
ǁ pratinti dirbti (gyvulį): Devynergis jautis nenori mokinamas LTR(Vdk).
2. Berneli mano jaunasis, per jaunas tu mane mokinti KlpD58.
apmoki̇̀nti; M žr. apmokyti.
atmoki̇̀nti žr. atmokyti 1: Seniui netinka pačios valiūkavimas, – galvoja, kaip čia savo žmoną nuo to atmokinus LTsIV285.
įmoki̇̀nti žr. įmokyti 1: Siuvėjas buvo visus įmoki̇̀nęs, ką turi daryt Jrk97. Įmokino mane motynėlė: neklausyki jaunų kareivėlių JD148. Mane mama įmoki̇̀no, kad neklausyčia vaikinų (d.) Smn.
išmoki̇̀nti; Q9 žr. išmokyti 1: Kitą išmokinaũ skaityti J. Išmoki̇̀no visokių kalbų ir visaip rašyt ir skaityt LB212. O tasai ją išmokino plonai verpti, tankiai austi R177. Senelis išmokino visus daktarus receptus rašyt (ps.) Vlkv. Takų tavo išmokink mane Mž174.
^ Miške mešką išmokina – žmogaus neišmokins! PPr246. Boba išmoki̇̀na vyrą ir per kačergą šokinėti Žl. Vargas visko išmokina Lp. Didelė[je] valio[je] augintas, proto neišmokintas KrvP(Krtv).
| refl. intr., tr.: Nesunkus daiktas lietuviškai išsimoki̇̀nti J. Daktaru išsimoki̇̀no Pnd. Išsimoki̇̀no važinėt mašina Skp. Sūnus tai iš tėvo išsimoki̇̀no KI18. Tas nepametė savo noro, išsimokino mokslus Tat. Nežinau, an ko išsimokỹs Krm.
numoki̇̀nti
1. tr. N išmokyti.
| refl. tr.: Jis nuo mūsų nusimokinęs tokių žodžių Pgg.
2. žr. numokyti 2: Jau jis nuo koto nusimoki̇̀no Alk.
pamoki̇̀nti žr. pamokyti:
1. R, K Vaikus pamokýt reikia Klvr. Prancūziškas manieras mus pamoki̇̀no K.Donel. Nusieičiau į girelę, pasilaužčiau rykštę – pamokinčiau, išmokinčiau mergužę darbelių JD562. Jo sūnai buvo ir pamokinti Lnkv. Rūsčios dienelės tai pamokino StnD22. Mokė́[jo] su žmonėm pasielgt – b[uv]o pamokýtas Žal. Kelių tavo pamokink mane Mž174.
^ Badas ne dėdė – ir kvailą proto pamokina, ir tinginį prie darbo pripratina KrvP(Stk).
| refl.: Pasimoki̇̀no i gavo už mokytoją Gs. Vežimėlis vaikelių, vaikščiot pasimokinančių R294.
2. Oi tu martele, tu niūronele, kas tau pasakė, kas pamokino? StnD22. Žmogelis namon parėjęs, padaręs, kaip jį senelis buvo pamokinęs BsMtI12.
| refl.: Iš to pasimokina R333.
pérmokinti
1. J žr. permokyti 1.
| refl. LL191.
2. tr. daug, labai mokyti: Sako vyrai permokinti KlvD372.
pramoki̇̀nti žr. pramokyti: Tą vaiką pramokino truputį rašto M.Valanč. Padėkavoju, kad mažus mumis užauginai, kad mus darbelių pramokinai JD1184. Mūs vaikai to nemokėjo, ale šitas visokių žodžių pramoki̇̀no (išmokė) Ut.
| refl. Žrm: Vaikas prasimoki̇̀no, jau galėtų motinai pagelbėt Skr.
primoki̇̀nti
1. M, BPII168 žr. primokyti 1: Primokinaũ aš jąją gudrumo J.
| refl.: Iš kitur atėję žmonės prisimoki̇̀na kuršiškai kalbėti Nd. Namie kaip užkrosny – nieko daugiau nebeprisimokinsi I.Simon.
ǁ išdresuoti: Turi ant to (medžioklei) primokintus paprastus šunis, kurie, išradę žvėrį, garsina rš.
2. refl. tr. įgauti, įgyti besimokant: Mokinosi, mokinosi ir prisimoki̇̀no sau nesveikatą KzR.
susimoki̇̀nti žr. susimokyti: Susimoki̇̀no bernai mergaitei sarmatą padaryti – išpaišinti Pc. Jiedu susimoki̇̀nę – neišgausi teisybę Alk.
1. K, Skr Mokykis pats ir moki̇̀nk kitą J. Ar aną mokinsi, ar nemokinsi, nėko iš ano nebūs ir visi tavo darbai pražūs KrvP(Užv). Kelk, mano motinėlė, mokinki darbelių JD225. Mokin mane vargios dienos ir gailiosios ašarėlės RD6. Ar sakalo balsas, ar smulkių paukštelių, vai ar mano tėtužėlis išminties mokina BsO141. Mokinti liep visą svietą Mž234.
^ Geri miltai mokin kepėją, geri linai – verpėją B. Pirma pats pamėgink, tad kitus mokink LTR(Jnš). Diena dieną mokina LTR. Žodžiai mokina, pavyzdžiai patraukia Sim.
| refl.: Buvo geros galvos, jis labai greitai ir gerai mokinos BsPI63. Kūdikis pirmų pirmiausia kalbėt tesimokinas KBI51. Mokinaũsi skaityt Arm. Ką aš mokinaũsis, viską atmenu Krn. Gerai moki̇̀nasis Ppr. Toliau mokinkimės, kaipo tas naudas … vartoti turim BPII14. Tepriduosti mokytojui visų gerų tas, kursai mokinase žodžio MŽ30. Mokinuos į smuiką R. Ką mes iš pasiuntinių … turim mokintiesi? BPII20. Iš galvos šventus moki̇̀nosi mokslus K.Donel. Mokintis dabar gerai, visur mokyklų pilna, o seniau teip nebuvo Ut. Kitas visai nenori mokýtis Brt. Mókinasi sa jumi Zt. Jijė moki̇̀nąsis ir dirbanti Erž. Mergaitė moki̇̀nantis an daktaro Kp. Da vaikai moki̇̀nasi Klvr.
^ Amžį gyvenk, amžį mokinkis rš. Žmogus sensta, mokinas ir durnas miršta Nmn. Jei jaunas moki̇̀nsiesi, senas maitinsiesi Dkš.
ǁ pratinti dirbti (gyvulį): Devynergis jautis nenori mokinamas LTR(Vdk).
2. Berneli mano jaunasis, per jaunas tu mane mokinti KlpD58.
apmoki̇̀nti; M žr. apmokyti.
atmoki̇̀nti žr. atmokyti 1: Seniui netinka pačios valiūkavimas, – galvoja, kaip čia savo žmoną nuo to atmokinus LTsIV285.
įmoki̇̀nti žr. įmokyti 1: Siuvėjas buvo visus įmoki̇̀nęs, ką turi daryt Jrk97. Įmokino mane motynėlė: neklausyki jaunų kareivėlių JD148. Mane mama įmoki̇̀no, kad neklausyčia vaikinų (d.) Smn.
išmoki̇̀nti; Q9 žr. išmokyti 1: Kitą išmokinaũ skaityti J. Išmoki̇̀no visokių kalbų ir visaip rašyt ir skaityt LB212. O tasai ją išmokino plonai verpti, tankiai austi R177. Senelis išmokino visus daktarus receptus rašyt (ps.) Vlkv. Takų tavo išmokink mane Mž174.
^ Miške mešką išmokina – žmogaus neišmokins! PPr246. Boba išmoki̇̀na vyrą ir per kačergą šokinėti Žl. Vargas visko išmokina Lp. Didelė[je] valio[je] augintas, proto neišmokintas KrvP(Krtv).
| refl. intr., tr.: Nesunkus daiktas lietuviškai išsimoki̇̀nti J. Daktaru išsimoki̇̀no Pnd. Išsimoki̇̀no važinėt mašina Skp. Sūnus tai iš tėvo išsimoki̇̀no KI18. Tas nepametė savo noro, išsimokino mokslus Tat. Nežinau, an ko išsimokỹs Krm.
numoki̇̀nti
1. tr. N išmokyti.
| refl. tr.: Jis nuo mūsų nusimokinęs tokių žodžių Pgg.
2. žr. numokyti 2: Jau jis nuo koto nusimoki̇̀no Alk.
pamoki̇̀nti žr. pamokyti:
1. R, K Vaikus pamokýt reikia Klvr. Prancūziškas manieras mus pamoki̇̀no K.Donel. Nusieičiau į girelę, pasilaužčiau rykštę – pamokinčiau, išmokinčiau mergužę darbelių JD562. Jo sūnai buvo ir pamokinti Lnkv. Rūsčios dienelės tai pamokino StnD22. Mokė́[jo] su žmonėm pasielgt – b[uv]o pamokýtas Žal. Kelių tavo pamokink mane Mž174.
^ Badas ne dėdė – ir kvailą proto pamokina, ir tinginį prie darbo pripratina KrvP(Stk).
| refl.: Pasimoki̇̀no i gavo už mokytoją Gs. Vežimėlis vaikelių, vaikščiot pasimokinančių R294.
2. Oi tu martele, tu niūronele, kas tau pasakė, kas pamokino? StnD22. Žmogelis namon parėjęs, padaręs, kaip jį senelis buvo pamokinęs BsMtI12.
| refl.: Iš to pasimokina R333.
pérmokinti
1. J žr. permokyti 1.
| refl. LL191.
2. tr. daug, labai mokyti: Sako vyrai permokinti KlvD372.
pramoki̇̀nti žr. pramokyti: Tą vaiką pramokino truputį rašto M.Valanč. Padėkavoju, kad mažus mumis užauginai, kad mus darbelių pramokinai JD1184. Mūs vaikai to nemokėjo, ale šitas visokių žodžių pramoki̇̀no (išmokė) Ut.
| refl. Žrm: Vaikas prasimoki̇̀no, jau galėtų motinai pagelbėt Skr.
primoki̇̀nti
1. M, BPII168 žr. primokyti 1: Primokinaũ aš jąją gudrumo J.
| refl.: Iš kitur atėję žmonės prisimoki̇̀na kuršiškai kalbėti Nd. Namie kaip užkrosny – nieko daugiau nebeprisimokinsi I.Simon.
ǁ išdresuoti: Turi ant to (medžioklei) primokintus paprastus šunis, kurie, išradę žvėrį, garsina rš.
2. refl. tr. įgauti, įgyti besimokant: Mokinosi, mokinosi ir prisimoki̇̀no sau nesveikatą KzR.
susimoki̇̀nti žr. susimokyti: Susimoki̇̀no bernai mergaitei sarmatą padaryti – išpaišinti Pc. Jiedu susimoki̇̀nę – neišgausi teisybę Alk.
įmoki̇̀nti
Apibrėžtis
moki̇̀nti, -ina, -ino R, mókinti Prk žr. mokyti:
1. K, Skr Mokykis pats ir moki̇̀nk kitą J. Ar aną mokinsi, ar nemokinsi, nėko iš ano nebūs ir visi tavo darbai pražūs KrvP(Užv). Kelk, mano motinėlė, mokinki darbelių JD225. Mokin mane vargios dienos ir gailiosios ašarėlės RD6. Ar sakalo balsas, ar smulkių paukštelių, vai ar mano tėtužėlis išminties mokina BsO141. Mokinti liep visą svietą Mž234.
^ Geri miltai mokin kepėją, geri linai – verpėją B. Pirma pats pamėgink, tad kitus mokink LTR(Jnš). Diena dieną mokina LTR. Žodžiai mokina, pavyzdžiai patraukia Sim.
| refl.: Buvo geros galvos, jis labai greitai ir gerai mokinos BsPI63. Kūdikis pirmų pirmiausia kalbėt tesimokinas KBI51. Mokinaũsi skaityt Arm. Ką aš mokinaũsis, viską atmenu Krn. Gerai moki̇̀nasis Ppr. Toliau mokinkimės, kaipo tas naudas … vartoti turim BPII14. Tepriduosti mokytojui visų gerų tas, kursai mokinase žodžio MŽ30. Mokinuos į smuiką R. Ką mes iš pasiuntinių … turim mokintiesi? BPII20. Iš galvos šventus moki̇̀nosi mokslus K.Donel. Mokintis dabar gerai, visur mokyklų pilna, o seniau teip nebuvo Ut. Kitas visai nenori mokýtis Brt. Mókinasi sa jumi Zt. Jijė moki̇̀nąsis ir dirbanti Erž. Mergaitė moki̇̀nantis an daktaro Kp. Da vaikai moki̇̀nasi Klvr.
^ Amžį gyvenk, amžį mokinkis rš. Žmogus sensta, mokinas ir durnas miršta Nmn. Jei jaunas moki̇̀nsiesi, senas maitinsiesi Dkš.
ǁ pratinti dirbti (gyvulį): Devynergis jautis nenori mokinamas LTR(Vdk).
2. Berneli mano jaunasis, per jaunas tu mane mokinti KlpD58.
apmoki̇̀nti; M žr. apmokyti.
atmoki̇̀nti žr. atmokyti 1: Seniui netinka pačios valiūkavimas, – galvoja, kaip čia savo žmoną nuo to atmokinus LTsIV285.
įmoki̇̀nti žr. įmokyti 1: Siuvėjas buvo visus įmoki̇̀nęs, ką turi daryt Jrk97. Įmokino mane motynėlė: neklausyki jaunų kareivėlių JD148. Mane mama įmoki̇̀no, kad neklausyčia vaikinų (d.) Smn.
išmoki̇̀nti; Q9 žr. išmokyti 1: Kitą išmokinaũ skaityti J. Išmoki̇̀no visokių kalbų ir visaip rašyt ir skaityt LB212. O tasai ją išmokino plonai verpti, tankiai austi R177. Senelis išmokino visus daktarus receptus rašyt (ps.) Vlkv. Takų tavo išmokink mane Mž174.
^ Miške mešką išmokina – žmogaus neišmokins! PPr246. Boba išmoki̇̀na vyrą ir per kačergą šokinėti Žl. Vargas visko išmokina Lp. Didelė[je] valio[je] augintas, proto neišmokintas KrvP(Krtv).
| refl. intr., tr.: Nesunkus daiktas lietuviškai išsimoki̇̀nti J. Daktaru išsimoki̇̀no Pnd. Išsimoki̇̀no važinėt mašina Skp. Sūnus tai iš tėvo išsimoki̇̀no KI18. Tas nepametė savo noro, išsimokino mokslus Tat. Nežinau, an ko išsimokỹs Krm.
numoki̇̀nti
1. tr. N išmokyti.
| refl. tr.: Jis nuo mūsų nusimokinęs tokių žodžių Pgg.
2. žr. numokyti 2: Jau jis nuo koto nusimoki̇̀no Alk.
pamoki̇̀nti žr. pamokyti:
1. R, K Vaikus pamokýt reikia Klvr. Prancūziškas manieras mus pamoki̇̀no K.Donel. Nusieičiau į girelę, pasilaužčiau rykštę – pamokinčiau, išmokinčiau mergužę darbelių JD562. Jo sūnai buvo ir pamokinti Lnkv. Rūsčios dienelės tai pamokino StnD22. Mokė́[jo] su žmonėm pasielgt – b[uv]o pamokýtas Žal. Kelių tavo pamokink mane Mž174.
^ Badas ne dėdė – ir kvailą proto pamokina, ir tinginį prie darbo pripratina KrvP(Stk).
| refl.: Pasimoki̇̀no i gavo už mokytoją Gs. Vežimėlis vaikelių, vaikščiot pasimokinančių R294.
2. Oi tu martele, tu niūronele, kas tau pasakė, kas pamokino? StnD22. Žmogelis namon parėjęs, padaręs, kaip jį senelis buvo pamokinęs BsMtI12.
| refl.: Iš to pasimokina R333.
pérmokinti
1. J žr. permokyti 1.
| refl. LL191.
2. tr. daug, labai mokyti: Sako vyrai permokinti KlvD372.
pramoki̇̀nti žr. pramokyti: Tą vaiką pramokino truputį rašto M.Valanč. Padėkavoju, kad mažus mumis užauginai, kad mus darbelių pramokinai JD1184. Mūs vaikai to nemokėjo, ale šitas visokių žodžių pramoki̇̀no (išmokė) Ut.
| refl. Žrm: Vaikas prasimoki̇̀no, jau galėtų motinai pagelbėt Skr.
primoki̇̀nti
1. M, BPII168 žr. primokyti 1: Primokinaũ aš jąją gudrumo J.
| refl.: Iš kitur atėję žmonės prisimoki̇̀na kuršiškai kalbėti Nd. Namie kaip užkrosny – nieko daugiau nebeprisimokinsi I.Simon.
ǁ išdresuoti: Turi ant to (medžioklei) primokintus paprastus šunis, kurie, išradę žvėrį, garsina rš.
2. refl. tr. įgauti, įgyti besimokant: Mokinosi, mokinosi ir prisimoki̇̀no sau nesveikatą KzR.
susimoki̇̀nti žr. susimokyti: Susimoki̇̀no bernai mergaitei sarmatą padaryti – išpaišinti Pc. Jiedu susimoki̇̀nę – neišgausi teisybę Alk.
1. K, Skr Mokykis pats ir moki̇̀nk kitą J. Ar aną mokinsi, ar nemokinsi, nėko iš ano nebūs ir visi tavo darbai pražūs KrvP(Užv). Kelk, mano motinėlė, mokinki darbelių JD225. Mokin mane vargios dienos ir gailiosios ašarėlės RD6. Ar sakalo balsas, ar smulkių paukštelių, vai ar mano tėtužėlis išminties mokina BsO141. Mokinti liep visą svietą Mž234.
^ Geri miltai mokin kepėją, geri linai – verpėją B. Pirma pats pamėgink, tad kitus mokink LTR(Jnš). Diena dieną mokina LTR. Žodžiai mokina, pavyzdžiai patraukia Sim.
| refl.: Buvo geros galvos, jis labai greitai ir gerai mokinos BsPI63. Kūdikis pirmų pirmiausia kalbėt tesimokinas KBI51. Mokinaũsi skaityt Arm. Ką aš mokinaũsis, viską atmenu Krn. Gerai moki̇̀nasis Ppr. Toliau mokinkimės, kaipo tas naudas … vartoti turim BPII14. Tepriduosti mokytojui visų gerų tas, kursai mokinase žodžio MŽ30. Mokinuos į smuiką R. Ką mes iš pasiuntinių … turim mokintiesi? BPII20. Iš galvos šventus moki̇̀nosi mokslus K.Donel. Mokintis dabar gerai, visur mokyklų pilna, o seniau teip nebuvo Ut. Kitas visai nenori mokýtis Brt. Mókinasi sa jumi Zt. Jijė moki̇̀nąsis ir dirbanti Erž. Mergaitė moki̇̀nantis an daktaro Kp. Da vaikai moki̇̀nasi Klvr.
^ Amžį gyvenk, amžį mokinkis rš. Žmogus sensta, mokinas ir durnas miršta Nmn. Jei jaunas moki̇̀nsiesi, senas maitinsiesi Dkš.
ǁ pratinti dirbti (gyvulį): Devynergis jautis nenori mokinamas LTR(Vdk).
2. Berneli mano jaunasis, per jaunas tu mane mokinti KlpD58.
apmoki̇̀nti; M žr. apmokyti.
atmoki̇̀nti žr. atmokyti 1: Seniui netinka pačios valiūkavimas, – galvoja, kaip čia savo žmoną nuo to atmokinus LTsIV285.
įmoki̇̀nti žr. įmokyti 1: Siuvėjas buvo visus įmoki̇̀nęs, ką turi daryt Jrk97. Įmokino mane motynėlė: neklausyki jaunų kareivėlių JD148. Mane mama įmoki̇̀no, kad neklausyčia vaikinų (d.) Smn.
išmoki̇̀nti; Q9 žr. išmokyti 1: Kitą išmokinaũ skaityti J. Išmoki̇̀no visokių kalbų ir visaip rašyt ir skaityt LB212. O tasai ją išmokino plonai verpti, tankiai austi R177. Senelis išmokino visus daktarus receptus rašyt (ps.) Vlkv. Takų tavo išmokink mane Mž174.
^ Miške mešką išmokina – žmogaus neišmokins! PPr246. Boba išmoki̇̀na vyrą ir per kačergą šokinėti Žl. Vargas visko išmokina Lp. Didelė[je] valio[je] augintas, proto neišmokintas KrvP(Krtv).
| refl. intr., tr.: Nesunkus daiktas lietuviškai išsimoki̇̀nti J. Daktaru išsimoki̇̀no Pnd. Išsimoki̇̀no važinėt mašina Skp. Sūnus tai iš tėvo išsimoki̇̀no KI18. Tas nepametė savo noro, išsimokino mokslus Tat. Nežinau, an ko išsimokỹs Krm.
numoki̇̀nti
1. tr. N išmokyti.
| refl. tr.: Jis nuo mūsų nusimokinęs tokių žodžių Pgg.
2. žr. numokyti 2: Jau jis nuo koto nusimoki̇̀no Alk.
pamoki̇̀nti žr. pamokyti:
1. R, K Vaikus pamokýt reikia Klvr. Prancūziškas manieras mus pamoki̇̀no K.Donel. Nusieičiau į girelę, pasilaužčiau rykštę – pamokinčiau, išmokinčiau mergužę darbelių JD562. Jo sūnai buvo ir pamokinti Lnkv. Rūsčios dienelės tai pamokino StnD22. Mokė́[jo] su žmonėm pasielgt – b[uv]o pamokýtas Žal. Kelių tavo pamokink mane Mž174.
^ Badas ne dėdė – ir kvailą proto pamokina, ir tinginį prie darbo pripratina KrvP(Stk).
| refl.: Pasimoki̇̀no i gavo už mokytoją Gs. Vežimėlis vaikelių, vaikščiot pasimokinančių R294.
2. Oi tu martele, tu niūronele, kas tau pasakė, kas pamokino? StnD22. Žmogelis namon parėjęs, padaręs, kaip jį senelis buvo pamokinęs BsMtI12.
| refl.: Iš to pasimokina R333.
pérmokinti
1. J žr. permokyti 1.
| refl. LL191.
2. tr. daug, labai mokyti: Sako vyrai permokinti KlvD372.
pramoki̇̀nti žr. pramokyti: Tą vaiką pramokino truputį rašto M.Valanč. Padėkavoju, kad mažus mumis užauginai, kad mus darbelių pramokinai JD1184. Mūs vaikai to nemokėjo, ale šitas visokių žodžių pramoki̇̀no (išmokė) Ut.
| refl. Žrm: Vaikas prasimoki̇̀no, jau galėtų motinai pagelbėt Skr.
primoki̇̀nti
1. M, BPII168 žr. primokyti 1: Primokinaũ aš jąją gudrumo J.
| refl.: Iš kitur atėję žmonės prisimoki̇̀na kuršiškai kalbėti Nd. Namie kaip užkrosny – nieko daugiau nebeprisimokinsi I.Simon.
ǁ išdresuoti: Turi ant to (medžioklei) primokintus paprastus šunis, kurie, išradę žvėrį, garsina rš.
2. refl. tr. įgauti, įgyti besimokant: Mokinosi, mokinosi ir prisimoki̇̀no sau nesveikatą KzR.
susimoki̇̀nti žr. susimokyti: Susimoki̇̀no bernai mergaitei sarmatą padaryti – išpaišinti Pc. Jiedu susimoki̇̀nę – neišgausi teisybę Alk.
lãbinti
Apibrėžtis
lãbinti (-yti), -ina, -ino tr., labi̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no
1. R, MŽ, N, [K] sveikinti, sakyti „labas“: Munęs nelabina, nebsveikina marti Šts.
| refl. Krš: Mes su juo nesilãbiname Zp.
| Jaunieji jau tiktai labinasi sveikindamies Brt.
2. perduoti sveikinimus, linkėjimus: Labinkit brolį BŽ391.
3. linkėti laimės, sėkmės (senovinėse laidotuvių apeigose): Draugai budėtuvėse ar budėse, apspitę lavoną, gėrė, labindami jį, prisipylę taures alaus rš.
4. malonėti, gerinti: Senis nori, kad jį visi labintų Šn. Aš ne vaikas, kad mane lãbintum Svn. Lãbink šuniuką, ans nėko nedaro Akm.
5. maldyti, raminti, švelninti: Labinti neapykantą Anibalio ant rymionų S.Dauk.
6. refl. gerintis, meilikauti, pataikauti: Lãbinas, mat nori, kad vestuvėsna kviesčiau Svn. Jei jis labinas, tai jau žinok, kad jam ko nors iš tavęs reikia Všk. Nesilabink kaip šuo Akm. Bajoriūnas susigėdydavo ir po valandėlės pradėdavo pats prie jos labinties rš.
7. NdŽ šnekinti: Lãbink (ukatink) aną, bene važiuos į turgų J.
8. būti naudingam, daryti gera: [Bangos] gali būti žalingos ir naudingos, kenksmingos ir labinančios Vd.
9. refl. NdŽ eiti geryn, gerėti, sveikti: Ligonis lãbinas (eina geryn, stiprinas) po aplankymo J.
10. Skr keikti, barti; plg. labyti: Tu nelãbyk to žmogaus – jis geras yra Vlkv.
įlãbinti tr.
1. BŽ200 pasveikinti, perduoti linkėjimus: Įlãbink jį nuo manęs J.
2. refl. BŽ55 įsigerinti.
3. [K] įkalbėti, sukelti norą ką daryti: Įlãbins ir mūsų mamunę pasakoti apie seną gadynę Dr.
4. refl. įsismaginti šnekėti, įsikalbėti: Na, kai jis įsilãbino, tai ir nebebūs galo Slnt. Kad įsiskraba, kad įsilãbina, kad įsiverda bobos, visokių nėkų atminūse pripasako[ja] Lnk.
5. BzF132 įpratinti į ką.
6. refl. žr. palabinti 8: Įsilabi̇̀nę sėsma sėmenis, kad tokie brangi linai Dr.
išsilãbinti pasveikti: Sūnus jau išsilãbino (iš ligos), t. y. išgijo J.
nulãbinti tr. nuraminti, numaldyti: Norėdamys nulabinti apmaudą vėlių, stabus strūnija S.Dauk. Motinai čia nėsant, ėjo jis mažąjį nulabinti Kel1882,316.
| refl.: An galo nusilabinusys paliko mumis gyvus S.Dauk.
palãbinti
1. tr. N, J pasveikinti, „labas“ pasakyti: Susitikęs palãbino – gal nepyksta Grš. Jis mane palabino Šn. Ji palabina ir pritaria tiemus žodžiams BPI124.
| refl. BŽ389: Atėjęs dėdė pasilãbino su mum ir atsisėdo Brt.
2. intr. palinkėti laimės: Levienei pagimdžius sūnų, visos žvėrių pačios atėjusios karalienei palabintų ir jai dovanų atnešusios LTII500(Bs).
ǁ senovinėse laidotuvių apeigose: [Per šermenis] kožnas ką Žemynelei aukuoja ir jos globai dūšią paveda, prieg tam su „palabinkiam“ velioniui viso labo velija BsVXXXVIII. Tada išgeria ir paduoda kaušelį kitam, kurs taipogi geria, „žemyn nuliedams“ ir palabindams BsVXXXVII.
3. tr. pagerinti: Tikro darbo visuomenei, mokslui ir dailei palabinti – negali nepagirti ir nepritarti Vaižg.
4. tr. palepinti, pamalonėti: Aš aną palãbinu, pagerinu, pakamšau (šį tą geriau valgyti pakišu), kitiems nematant Škn.
5. refl. DŽ pasimeilinti, pasigerinti.
6. refl. pasveikti truputį, pagerėti: Ligonis pasilãbino Slnt. Petronė taip pasilabino ir mune į miestą išleido KlvrŽ.
7. tr. paraginti, pamasinti: Kaip … darbininkai … manęs šaukė, atsiliepiau aš ir palabinau juos smarkiaus dirbti TP1881,12.
8. refl. užsimanyti, panorti: Kokią dieną pasilabinęs ant valgio, daugiau suvalgai J. Šį vakarą užrašė kelias dainas pasilabinęs KlvrŽ. Pasilabinau ir išpjoviau visus dobilų verpetus Šts.
9. tr. pabarti, pakeikti: Už tokį darbą reikėjai jį nors gerai palãbyt Skr.
pralãbinti tr.
1. pralavinti, truputį pamokyti: Juk ir aš noriu savo vaikus šiek tiek pralãbinti Plt. Pelūzė norėjo [draugą] pralabinti, [todėl] medžiojo visą dieną ir aldojo po kalnus S.Dauk.
2. smarkiai iškeikti, prakeikti: Kad labysi jį, nepralãbyk visai, tik truputį palabyk Skr.
prilãbinti tr.
1. pasveikinti: Būras norėjo berūkomąjį savo pypkį šalin dėti, ale kronprincas jį meilingai prilabino LC1878,34.
2. prisigerinti, prisimeilinti: Neklausyk, kad prieteliai ir gentys tave meilingai prilabina – čia žabangą neprietelius tau deda prš.
| refl.: Prisilãbinsi, manai, tu prie jo Grž. Moka prisilãbinti kaip lapė Škn. Šiurkus buvo baisiai užsispyręs, bet aš vis tiek prisilabinau Pp. Labinos labinos ir prisilãbino, o dabar nebegali nė atsikratyti Grž.
3. prikalbėti, įraginti: Prilãbysu svečius gerti PrL.
susilãbinti susisveikinti, pasveikinti vienas kitą: Susilabinam su viršininkais, bet į kalbas neištinkam (nepasikalbame) Trg.
užlãbinti intr. Arm nusigyventi.
1. R, MŽ, N, [K] sveikinti, sakyti „labas“: Munęs nelabina, nebsveikina marti Šts.
| refl. Krš: Mes su juo nesilãbiname Zp.
| Jaunieji jau tiktai labinasi sveikindamies Brt.
2. perduoti sveikinimus, linkėjimus: Labinkit brolį BŽ391.
3. linkėti laimės, sėkmės (senovinėse laidotuvių apeigose): Draugai budėtuvėse ar budėse, apspitę lavoną, gėrė, labindami jį, prisipylę taures alaus rš.
4. malonėti, gerinti: Senis nori, kad jį visi labintų Šn. Aš ne vaikas, kad mane lãbintum Svn. Lãbink šuniuką, ans nėko nedaro Akm.
5. maldyti, raminti, švelninti: Labinti neapykantą Anibalio ant rymionų S.Dauk.
6. refl. gerintis, meilikauti, pataikauti: Lãbinas, mat nori, kad vestuvėsna kviesčiau Svn. Jei jis labinas, tai jau žinok, kad jam ko nors iš tavęs reikia Všk. Nesilabink kaip šuo Akm. Bajoriūnas susigėdydavo ir po valandėlės pradėdavo pats prie jos labinties rš.
7. NdŽ šnekinti: Lãbink (ukatink) aną, bene važiuos į turgų J.
8. būti naudingam, daryti gera: [Bangos] gali būti žalingos ir naudingos, kenksmingos ir labinančios Vd.
9. refl. NdŽ eiti geryn, gerėti, sveikti: Ligonis lãbinas (eina geryn, stiprinas) po aplankymo J.
10. Skr keikti, barti; plg. labyti: Tu nelãbyk to žmogaus – jis geras yra Vlkv.
įlãbinti tr.
1. BŽ200 pasveikinti, perduoti linkėjimus: Įlãbink jį nuo manęs J.
2. refl. BŽ55 įsigerinti.
3. [K] įkalbėti, sukelti norą ką daryti: Įlãbins ir mūsų mamunę pasakoti apie seną gadynę Dr.
4. refl. įsismaginti šnekėti, įsikalbėti: Na, kai jis įsilãbino, tai ir nebebūs galo Slnt. Kad įsiskraba, kad įsilãbina, kad įsiverda bobos, visokių nėkų atminūse pripasako[ja] Lnk.
5. BzF132 įpratinti į ką.
6. refl. žr. palabinti 8: Įsilabi̇̀nę sėsma sėmenis, kad tokie brangi linai Dr.
išsilãbinti pasveikti: Sūnus jau išsilãbino (iš ligos), t. y. išgijo J.
nulãbinti tr. nuraminti, numaldyti: Norėdamys nulabinti apmaudą vėlių, stabus strūnija S.Dauk. Motinai čia nėsant, ėjo jis mažąjį nulabinti Kel1882,316.
| refl.: An galo nusilabinusys paliko mumis gyvus S.Dauk.
palãbinti
1. tr. N, J pasveikinti, „labas“ pasakyti: Susitikęs palãbino – gal nepyksta Grš. Jis mane palabino Šn. Ji palabina ir pritaria tiemus žodžiams BPI124.
| refl. BŽ389: Atėjęs dėdė pasilãbino su mum ir atsisėdo Brt.
2. intr. palinkėti laimės: Levienei pagimdžius sūnų, visos žvėrių pačios atėjusios karalienei palabintų ir jai dovanų atnešusios LTII500(Bs).
ǁ senovinėse laidotuvių apeigose: [Per šermenis] kožnas ką Žemynelei aukuoja ir jos globai dūšią paveda, prieg tam su „palabinkiam“ velioniui viso labo velija BsVXXXVIII. Tada išgeria ir paduoda kaušelį kitam, kurs taipogi geria, „žemyn nuliedams“ ir palabindams BsVXXXVII.
3. tr. pagerinti: Tikro darbo visuomenei, mokslui ir dailei palabinti – negali nepagirti ir nepritarti Vaižg.
4. tr. palepinti, pamalonėti: Aš aną palãbinu, pagerinu, pakamšau (šį tą geriau valgyti pakišu), kitiems nematant Škn.
5. refl. DŽ pasimeilinti, pasigerinti.
6. refl. pasveikti truputį, pagerėti: Ligonis pasilãbino Slnt. Petronė taip pasilabino ir mune į miestą išleido KlvrŽ.
7. tr. paraginti, pamasinti: Kaip … darbininkai … manęs šaukė, atsiliepiau aš ir palabinau juos smarkiaus dirbti TP1881,12.
8. refl. užsimanyti, panorti: Kokią dieną pasilabinęs ant valgio, daugiau suvalgai J. Šį vakarą užrašė kelias dainas pasilabinęs KlvrŽ. Pasilabinau ir išpjoviau visus dobilų verpetus Šts.
9. tr. pabarti, pakeikti: Už tokį darbą reikėjai jį nors gerai palãbyt Skr.
pralãbinti tr.
1. pralavinti, truputį pamokyti: Juk ir aš noriu savo vaikus šiek tiek pralãbinti Plt. Pelūzė norėjo [draugą] pralabinti, [todėl] medžiojo visą dieną ir aldojo po kalnus S.Dauk.
2. smarkiai iškeikti, prakeikti: Kad labysi jį, nepralãbyk visai, tik truputį palabyk Skr.
prilãbinti tr.
1. pasveikinti: Būras norėjo berūkomąjį savo pypkį šalin dėti, ale kronprincas jį meilingai prilabino LC1878,34.
2. prisigerinti, prisimeilinti: Neklausyk, kad prieteliai ir gentys tave meilingai prilabina – čia žabangą neprietelius tau deda prš.
| refl.: Prisilãbinsi, manai, tu prie jo Grž. Moka prisilãbinti kaip lapė Škn. Šiurkus buvo baisiai užsispyręs, bet aš vis tiek prisilabinau Pp. Labinos labinos ir prisilãbino, o dabar nebegali nė atsikratyti Grž.
3. prikalbėti, įraginti: Prilãbysu svečius gerti PrL.
susilãbinti susisveikinti, pasveikinti vienas kitą: Susilabinam su viršininkais, bet į kalbas neištinkam (nepasikalbame) Trg.
užlãbinti intr. Arm nusigyventi.
užkasýti
Apibrėžtis
kasýti, kãso, kãsė tr.
1. SD32, R, N, M, M.Valanč, S.Dauk krapštyti, trinti, zulinti niežtinčią odą, kad nustotų niežtėjus: Kas galvą kas (kãso) su nagais, blogai mislija J. Šuo, kasýdamas pautus, zembia, inzga J. Stipriai kasyti kaktą rš. Pradėjau kasýti savo blauzdas Bgs. Kasė sau galvą it bulvių pritrūkę M.Valanč. Jis kãso galvą, nugarą Brž. Aš tik akis kasau (it po sapno) Šts. Kiaulė gula kasoma Vlkš. Užmigo ir knarkia it šuo, galvą kasomas M.Valanč. Parėjo bėdulis namo, kasydamas pakaušį BsPII182. Irgi svečiai visi, tyloms kasýdami galvas, kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė K.Donel.
^ Kam niežti, tas kãso Ds. Nei arklys arklio veltui nekaso B, J.Jabl, Plt, Rz, Pnd, Grl, Dkš. Kožnas savo nosį kasykime (pasižiūrėk į save, pasijuok iš savęs) B. Žemė tik kasoma sako dėkuo Ggr.
| refl. intr., tr.: Kasaus, trinuosi SD36. Vaikas rusinas (zuzinas), kad kãsos J. Nustok kasytis, bo negražu! Šln. Kam niežta, tas tekasos Sim. Gyvent ramybėj ir kulnus kasytis B.Sruog. Pusę dienos rūko, pusę dienos kasosi, o dirbti nėra kada rš. Arklys, kasydamasis galvą, išsidūrė akį Bsg.
2. N skusti, grandyti: Mėzrus kailio, plaukus nuo kailio kasýk, kad būtum minkštas J.
apkasýti tr. LVI93; N pakasyti.
atkasýti tr. atkrapštyti, atitrinti: Atkasýk bluzgas iš galvos J.
| prk.: Taip atkãsė (įkyrėjo) man jo kalba, kad net pyktis paėmė Ds.
◊ aki̇̀s atkasýti šiek tiek pamokyti: Vaikui akys jau atkasytos rš.
káilį (šónus) atkasýti primušti: Aš tau atkasysiu kailį botagu! Ds. Tau reikia gerai atkasýti šónus, tai klausysi Ut.
kùprą atkasýti prikamuoti: Kolei skolą išmoki, tai kùprą gerai atkãso Ds.
×dakasýti (hibr.) tr., intr. įkyrėti: Mane taip dakãsė šitas susiedas Dbk. Jis man jau dakãsė in gyvam kauli Lš.
įkasýti
1. tr., intr. įtrinti, įpilti, įkirsti: Rambus arklys nenorėjo bėgti, bet kai įkasė gerai šoną su botagu, tai pasileido šuolio Š. Lietus arkliam įkasė Lp. Aš tau taip įkasysiu, kad tu daugiau nebenorėsi! Ds. Aš tau įkasýsiu šunio poterius botagu! Km.
2. refl. įsitraukti į kasymą: Kai įsikasai, tai nagų nebegali atitraukti Š.
iškasýti tr.
1. SD419, LVI748, Sut, Š nagais išzulinti, ištrinti niežtinčią odą: Jeigu bernui nugarą niežti, iškasýs su nagais J.
| prk.: Vai tau reikia su rykšte iškasyti (išpliekti) pasturgalį Lbv.
2. iššukuoti, iškasinėti; išgrandyti: Išplukdė, iškãsė, išmazgojo upėje kumelaitę Gs. Nuo tos košės katilas tiek prisvilęs, kad nė iškasyti negaliu Trk. Ponia iškãsė (išpešė) keturis plaukus ir liepė padaryti vinis (ps.) Msn.
^ Puiki pana, kaip iškasýta Šts.
◊ káilį (×kalniẽrių) iškasýti primušti: Tau tik brūklį paimt ir kailį iškasyt Skr. Kai ateis tėvas, tai tau iškasys kalnierių Srv.
nukasýti tr.; R7, N
1. nagais nukrapštyti, nutrinti niežtinčią odą: Nukasiau galvą kruvinai iš niežėjimo J.
| prk.: Anas jai ir gerai nukaso vadelėm pečius Prng.
| refl. tr.: Kūdikis šašus nusikãsė KI15.
2. nuskusti: Nuskutu, nukasau SD231.
pakasýti tr. nagais pakrapstyti, patrinti niežtinčią odą: Pakasyk nugarą! On. Pelyte, pakasyk man čia po kaklu! rš. Aš jam pakasiaũ OG289. Pakãsė pakãsė viršugalvį ir išėjo Dkš. Jegu jam niežti nugarą, pakasýk J.
| refl. tr., intr.: Taip niežti, kad norisi pasikasyti Rk. Kiaulė pasikãsė an obelį ir nubėgo Ds. Nėr kada galvos paskasyt (labai daug darbo) Vdšk.
◊ gálvą pasikasýti pagalvoti: Reikia galvą pasikasyti Plv.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyt Ds.
káilį (nùgarą, šóną) pakasýti primušti: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu! Ds. Siusk siusk, must, nori, kad nùgarą pakasýčiau Vvr. Jus bežiūrint sutvarkysiu: pančiu šoną pakasysiu B.Sruog. Ateina debesys – tau nùgarą pakasỹs Ds.
pérkasyti tr.; SD229, N kiaurai, iki kraujo nukasyti: Ans párkasė skūrą J.
prakasýti tr.; R pratrinti, prakrapštyti kiaurai, iki kraujo: Besikasydamas prakasai kruvinai J.
prikasýti intr.
1. privarginti: Nu ir prikasė man liga Ds.
2. refl. prisirinkti nešvarumų, priskresti kasantis: Prisikaso ir panagiai, bekasantys staibius Šts.
užkasýti tr. užkapstyti: Užkasýk pėdas, kad nebūtum pažinti J.
1. SD32, R, N, M, M.Valanč, S.Dauk krapštyti, trinti, zulinti niežtinčią odą, kad nustotų niežtėjus: Kas galvą kas (kãso) su nagais, blogai mislija J. Šuo, kasýdamas pautus, zembia, inzga J. Stipriai kasyti kaktą rš. Pradėjau kasýti savo blauzdas Bgs. Kasė sau galvą it bulvių pritrūkę M.Valanč. Jis kãso galvą, nugarą Brž. Aš tik akis kasau (it po sapno) Šts. Kiaulė gula kasoma Vlkš. Užmigo ir knarkia it šuo, galvą kasomas M.Valanč. Parėjo bėdulis namo, kasydamas pakaušį BsPII182. Irgi svečiai visi, tyloms kasýdami galvas, kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė K.Donel.
^ Kam niežti, tas kãso Ds. Nei arklys arklio veltui nekaso B, J.Jabl, Plt, Rz, Pnd, Grl, Dkš. Kožnas savo nosį kasykime (pasižiūrėk į save, pasijuok iš savęs) B. Žemė tik kasoma sako dėkuo Ggr.
| refl. intr., tr.: Kasaus, trinuosi SD36. Vaikas rusinas (zuzinas), kad kãsos J. Nustok kasytis, bo negražu! Šln. Kam niežta, tas tekasos Sim. Gyvent ramybėj ir kulnus kasytis B.Sruog. Pusę dienos rūko, pusę dienos kasosi, o dirbti nėra kada rš. Arklys, kasydamasis galvą, išsidūrė akį Bsg.
2. N skusti, grandyti: Mėzrus kailio, plaukus nuo kailio kasýk, kad būtum minkštas J.
apkasýti tr. LVI93; N pakasyti.
atkasýti tr. atkrapštyti, atitrinti: Atkasýk bluzgas iš galvos J.
| prk.: Taip atkãsė (įkyrėjo) man jo kalba, kad net pyktis paėmė Ds.
◊ aki̇̀s atkasýti šiek tiek pamokyti: Vaikui akys jau atkasytos rš.
káilį (šónus) atkasýti primušti: Aš tau atkasysiu kailį botagu! Ds. Tau reikia gerai atkasýti šónus, tai klausysi Ut.
kùprą atkasýti prikamuoti: Kolei skolą išmoki, tai kùprą gerai atkãso Ds.
×dakasýti (hibr.) tr., intr. įkyrėti: Mane taip dakãsė šitas susiedas Dbk. Jis man jau dakãsė in gyvam kauli Lš.
įkasýti
1. tr., intr. įtrinti, įpilti, įkirsti: Rambus arklys nenorėjo bėgti, bet kai įkasė gerai šoną su botagu, tai pasileido šuolio Š. Lietus arkliam įkasė Lp. Aš tau taip įkasysiu, kad tu daugiau nebenorėsi! Ds. Aš tau įkasýsiu šunio poterius botagu! Km.
2. refl. įsitraukti į kasymą: Kai įsikasai, tai nagų nebegali atitraukti Š.
iškasýti tr.
1. SD419, LVI748, Sut, Š nagais išzulinti, ištrinti niežtinčią odą: Jeigu bernui nugarą niežti, iškasýs su nagais J.
| prk.: Vai tau reikia su rykšte iškasyti (išpliekti) pasturgalį Lbv.
2. iššukuoti, iškasinėti; išgrandyti: Išplukdė, iškãsė, išmazgojo upėje kumelaitę Gs. Nuo tos košės katilas tiek prisvilęs, kad nė iškasyti negaliu Trk. Ponia iškãsė (išpešė) keturis plaukus ir liepė padaryti vinis (ps.) Msn.
^ Puiki pana, kaip iškasýta Šts.
◊ káilį (×kalniẽrių) iškasýti primušti: Tau tik brūklį paimt ir kailį iškasyt Skr. Kai ateis tėvas, tai tau iškasys kalnierių Srv.
nukasýti tr.; R7, N
1. nagais nukrapštyti, nutrinti niežtinčią odą: Nukasiau galvą kruvinai iš niežėjimo J.
| prk.: Anas jai ir gerai nukaso vadelėm pečius Prng.
| refl. tr.: Kūdikis šašus nusikãsė KI15.
2. nuskusti: Nuskutu, nukasau SD231.
pakasýti tr. nagais pakrapstyti, patrinti niežtinčią odą: Pakasyk nugarą! On. Pelyte, pakasyk man čia po kaklu! rš. Aš jam pakasiaũ OG289. Pakãsė pakãsė viršugalvį ir išėjo Dkš. Jegu jam niežti nugarą, pakasýk J.
| refl. tr., intr.: Taip niežti, kad norisi pasikasyti Rk. Kiaulė pasikãsė an obelį ir nubėgo Ds. Nėr kada galvos paskasyt (labai daug darbo) Vdšk.
◊ gálvą pasikasýti pagalvoti: Reikia galvą pasikasyti Plv.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyt Ds.
káilį (nùgarą, šóną) pakasýti primušti: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu! Ds. Siusk siusk, must, nori, kad nùgarą pakasýčiau Vvr. Jus bežiūrint sutvarkysiu: pančiu šoną pakasysiu B.Sruog. Ateina debesys – tau nùgarą pakasỹs Ds.
pérkasyti tr.; SD229, N kiaurai, iki kraujo nukasyti: Ans párkasė skūrą J.
prakasýti tr.; R pratrinti, prakrapštyti kiaurai, iki kraujo: Besikasydamas prakasai kruvinai J.
prikasýti intr.
1. privarginti: Nu ir prikasė man liga Ds.
2. refl. prisirinkti nešvarumų, priskresti kasantis: Prisikaso ir panagiai, bekasantys staibius Šts.
užkasýti tr. užkapstyti: Užkasýk pėdas, kad nebūtum pažinti J.
prasigróbti
Apibrėžtis
gróbti, -ia, -ė, grõbti
1. žr. griebti 1: Ans nėko neveizi, gróba iš nagų Tl. Gróbiau katinuo už kupros ir sviedžiau laukan Mžk. Kurgi grobi̇̀ kai žvėris, palauk, kol paduosiu! Lel. Pati grobė vaikus nešti laukan M.Valanč. Šaltis gróbia širdį, t. y. šąla J. Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratino, gurkš prarijo M.Valanč. Žaltys norėjo jai įkąsti ir gróbė už uodegos ps. Skutyklė neema – groba bulvę šukėms Lk. Karštis vėl mane grobia rš.
| refl.: Grobės Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobės už skaudamos širdies, kad nepersprogtų Žem. Grobės už ginklus, norėdamys par kraujo praliejimą sugrąžinti garbę senolių savo M.Valanč.
| prk.: Grobkitės to mokslo srš. Kur gróbsiuos (dingsiu) nakties metu, kad neturiu nė kirvio [jei reikia ką padaryti]! Šts.
2. tr. atimti, savintis svetimą daiktą: Jo nagai vanago – ką pamato, viską grobia rš. Vapsvos labai grobia medų, lenda net į avilius rš. Grobeklis gróbia jeibi ką ir greitai bėga J.
^ Kas grõbs – nepralobs, kas ars – nepavargs Skr.
3. intr. smarkiai dirbti: Išsišiepę vyrai grobia, nei minutės dyki nebūva Ėr.
| refl.: Plėšis, gróbsis, o darbas nė iš vietos Šts.
4. refl. griebtis, gauti suprasti: Aš gróbiuos, t. y. pasijuntu, jog negerai darau, susizgrimbu J.
apgróbti tr.
1. apiplėšti: Kaziuką, kaime pravardžiuojamą Parakiniu, visuomet nustumdavo, apgrobdavo jaunesnis P.Cvir. Plėšikai apgrobė žmones rš. Bebėgdami okupantai tesuspėjo tik iš dalies apgrobti įmonę sp.
2. skubiai apdirbti: Kol sutems, apgrobs darbus Žem. Bulves apgróbsma (nukasim), ir bengti darbai Varn.
atgróbti tr. atimti: Vyras vis atgrobia iš manęs piningus, kad aš kokį nėką parduodu Plng. Mūsų jaunas seseris ir dukteris atgrobė mums per galią S.Dauk.
įgróbti tr.
1. nutverti, pagauti, įgriebti: Ryžosi patys jį įgrobti į savo nagus ir gerai pamokyti rš. Kai vokyčiai kabinosi į kalną, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet ir papjovę medžius laidė ir vertė iš viršaus M.Valanč. Šuo įgróbė (įkando) į koją Plng. Idant ankstyvas speigas žemės be sniego didžiai neįgrobtų S.Dauk.
2. įveikti; apgauti: Nu, ir mane vieną kartą įgróbė Kl. Ir taip tenai juos įgrobė S.Dauk.
| refl.: Taip gróbte įsigróbiau, t. y. apsigaudinau, trotą turiu J.
3. refl. patrūkti, trūkį gauti: Tu įsigróbsi, sunkiai keldama, t. y. pasižeisi, trūkį gausi J.
išgróbti tr.
1. žr. išgriebti 1: Beregint išgróbė visas gražiąsias pirštines iš krautuvės Mžk.
| Išgróbė vilnys irklą man iš rankų Plng.
2. vogčiomis išnešti, išvesti: Anyta išgróbė visus daiktus, t. y. vogčiai išnešė J. Išgróbė gyvolius hitlerininkai išeidami Šts.
išgrobtai̇̃ adv. pusvelčiui: Išgrobtai̇̃ nuperka vilnas, o brangiai parduoda Šts.
nugróbti tr.
1. žr. nugriebti 1: Nugróbė vaikiai kepurę Lnk.
| prk.: Pavasarį vėjai nugroba burną, nuputa Šts.
2. nudirbti: Jis vienas nori visus darbus nugróbti Krš. Ar nori, kad aš tavo darbus nugrobčiau? Žem.
pagróbti tr.
1. žr. pagriebti 1: Pagrobęs šluotą, išsišlavė aslą Žem. Važiuokiam, pagrobsiam šieną priš lytų Sd. Vėsulas pagróbė ir nunešė Krtn. Tatai viskas, ką spėjau pagróbti išvažiuodama Mžk. Onikė, pagrobusi ryšį, išvilko už sklepo Žem. Pagróbęs nubogink jam apsiaustą J.
| prk.: Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų S.Nėr. Liga aną taip pagrobė, kad jau nepanašus į žmogų Tn. Daukantą pagrobė ta srovė LTII258.
| refl. tr.: Vaikas, pasigrobęs obuolį, išbėgo laukan rš.
2. atimti, pasisavinti svetimą daiktą: Dunda, valkiojasi visur, ieškodamas, be negaus ko pagróbti Als.
| Darbo žmonių teisių niekas pagrobti jau negalės (sov.) sp.
| refl. tr.: Plaukdavo į kitus kraštus pasigrobti turtų rš.
3. prk. smarkiai gerti, valgyti: Pagróbkiam jei ne dar po vieną Rt.
pérgrobti tr. perimti: Speigas párgroba kelią, ir kilsta gróbežis Ggr.
prasigróbti apsivogti: Prasivaga, prasigróba pasigėręs Šts.
prigróbti
1. tr. priplėšti: Traukiniai vežiojo carų generolų prigrobtus turtus sp.
| refl.: Buržuazija kelia karus, norėdama kuo daugiau prisigrobti (sov.) sp.
2. refl. godžiai prisivalgyti: Prisigróbėm košės, vaikai būdami, dabar neskanumas ! Šts.
sugróbti
1. žr. sugriebti 1: Katė sugróbė svirplį J. Tik ką nesugróbiau lekiančios skarelės J. Skubinai pribėgau, sugrobiau šunelį ir nebepaleidžiu rš. Sugrobė mane už rankos ir nusivedė rš. Kregždė minta vabzdžiais, kuriuos gali sugrobti beskraidydama ore J.Jabl. Reik greitam būti, kad sugróbtumi zuikį laukūse Mžk.
| prk.: Staiga ligos sugrobta verkė, nenorėjo mirti M.Valanč. Kad sugróba (supykina) širdį, reik dėti tabokmalę karštą pri širdies Šts. Ežero pašalius daugiau surema [šaltis], o vidurys vos sugrobtas Ggr.
sugrobtinai̇̃ adv.: Kam reik taip maluoti sugrobtinai̇̃ (kad sugrobtų) Slnt. Sugrobtinai (greitai) kišk duoną po pečiaus, jau vėsta pečius Ggr.
| refl.: Susiartinusi abi pusi susigrobė (susiėmė, susikovė) iš visos galios S.Dauk.
2. tr. išplėšti, atimti: Partizanams pavyko atmušti gurguolės vežimus, kuriuose fašistai vežė sugrobtą iš gyventojų turtą J.Balt. Ponai sugrobdavo žemę, sugrobdavo laukų vaisius sp.
| refl. tr.: Ji viską viena susigrobė rš.
3. refl. susigriebti, susiprasti: Aš susigróbiu, jog negerai ištariau, blogai darau J. Pamačiau, bet nesusigrobiau pasakyti Slnt.
4. tr. smarkiai apkepti, apimti (apie duoną, pyragus): Duonos viršų sugrobė karštai, ir išejo pavaži̇̀nė duona Ggr. Biškį par daug įkaitinau pečių, kad tiek greitai sugrobė tą duoną Slnt.
užgrobti tr.
1. užimti, jėga užvaldyti: Juozas pasakojo apie draugus legionierių užgrobtuose kvartaluose rš.
| prk.: Ruduo užgrobė vasarą rš.
2. pasigriebti pavalgyti: Ten gerus pietus užgróbsi Šts.
| refl. tr.: Skubu užsigrobti ben du tris kąsnius Šts.
3. refl. užsigriebti, persistengti: Iš pirmo neužsigróbk, ir nepavargsi Šts. Par daug smarkiai užsigrobei Vkš.
1. žr. griebti 1: Ans nėko neveizi, gróba iš nagų Tl. Gróbiau katinuo už kupros ir sviedžiau laukan Mžk. Kurgi grobi̇̀ kai žvėris, palauk, kol paduosiu! Lel. Pati grobė vaikus nešti laukan M.Valanč. Šaltis gróbia širdį, t. y. šąla J. Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratino, gurkš prarijo M.Valanč. Žaltys norėjo jai įkąsti ir gróbė už uodegos ps. Skutyklė neema – groba bulvę šukėms Lk. Karštis vėl mane grobia rš.
| refl.: Grobės Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobės už skaudamos širdies, kad nepersprogtų Žem. Grobės už ginklus, norėdamys par kraujo praliejimą sugrąžinti garbę senolių savo M.Valanč.
| prk.: Grobkitės to mokslo srš. Kur gróbsiuos (dingsiu) nakties metu, kad neturiu nė kirvio [jei reikia ką padaryti]! Šts.
2. tr. atimti, savintis svetimą daiktą: Jo nagai vanago – ką pamato, viską grobia rš. Vapsvos labai grobia medų, lenda net į avilius rš. Grobeklis gróbia jeibi ką ir greitai bėga J.
^ Kas grõbs – nepralobs, kas ars – nepavargs Skr.
3. intr. smarkiai dirbti: Išsišiepę vyrai grobia, nei minutės dyki nebūva Ėr.
| refl.: Plėšis, gróbsis, o darbas nė iš vietos Šts.
4. refl. griebtis, gauti suprasti: Aš gróbiuos, t. y. pasijuntu, jog negerai darau, susizgrimbu J.
apgróbti tr.
1. apiplėšti: Kaziuką, kaime pravardžiuojamą Parakiniu, visuomet nustumdavo, apgrobdavo jaunesnis P.Cvir. Plėšikai apgrobė žmones rš. Bebėgdami okupantai tesuspėjo tik iš dalies apgrobti įmonę sp.
2. skubiai apdirbti: Kol sutems, apgrobs darbus Žem. Bulves apgróbsma (nukasim), ir bengti darbai Varn.
atgróbti tr. atimti: Vyras vis atgrobia iš manęs piningus, kad aš kokį nėką parduodu Plng. Mūsų jaunas seseris ir dukteris atgrobė mums per galią S.Dauk.
įgróbti tr.
1. nutverti, pagauti, įgriebti: Ryžosi patys jį įgrobti į savo nagus ir gerai pamokyti rš. Kai vokyčiai kabinosi į kalną, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet ir papjovę medžius laidė ir vertė iš viršaus M.Valanč. Šuo įgróbė (įkando) į koją Plng. Idant ankstyvas speigas žemės be sniego didžiai neįgrobtų S.Dauk.
2. įveikti; apgauti: Nu, ir mane vieną kartą įgróbė Kl. Ir taip tenai juos įgrobė S.Dauk.
| refl.: Taip gróbte įsigróbiau, t. y. apsigaudinau, trotą turiu J.
3. refl. patrūkti, trūkį gauti: Tu įsigróbsi, sunkiai keldama, t. y. pasižeisi, trūkį gausi J.
išgróbti tr.
1. žr. išgriebti 1: Beregint išgróbė visas gražiąsias pirštines iš krautuvės Mžk.
| Išgróbė vilnys irklą man iš rankų Plng.
2. vogčiomis išnešti, išvesti: Anyta išgróbė visus daiktus, t. y. vogčiai išnešė J. Išgróbė gyvolius hitlerininkai išeidami Šts.
išgrobtai̇̃ adv. pusvelčiui: Išgrobtai̇̃ nuperka vilnas, o brangiai parduoda Šts.
nugróbti tr.
1. žr. nugriebti 1: Nugróbė vaikiai kepurę Lnk.
| prk.: Pavasarį vėjai nugroba burną, nuputa Šts.
2. nudirbti: Jis vienas nori visus darbus nugróbti Krš. Ar nori, kad aš tavo darbus nugrobčiau? Žem.
pagróbti tr.
1. žr. pagriebti 1: Pagrobęs šluotą, išsišlavė aslą Žem. Važiuokiam, pagrobsiam šieną priš lytų Sd. Vėsulas pagróbė ir nunešė Krtn. Tatai viskas, ką spėjau pagróbti išvažiuodama Mžk. Onikė, pagrobusi ryšį, išvilko už sklepo Žem. Pagróbęs nubogink jam apsiaustą J.
| prk.: Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų S.Nėr. Liga aną taip pagrobė, kad jau nepanašus į žmogų Tn. Daukantą pagrobė ta srovė LTII258.
| refl. tr.: Vaikas, pasigrobęs obuolį, išbėgo laukan rš.
2. atimti, pasisavinti svetimą daiktą: Dunda, valkiojasi visur, ieškodamas, be negaus ko pagróbti Als.
| Darbo žmonių teisių niekas pagrobti jau negalės (sov.) sp.
| refl. tr.: Plaukdavo į kitus kraštus pasigrobti turtų rš.
3. prk. smarkiai gerti, valgyti: Pagróbkiam jei ne dar po vieną Rt.
pérgrobti tr. perimti: Speigas párgroba kelią, ir kilsta gróbežis Ggr.
prasigróbti apsivogti: Prasivaga, prasigróba pasigėręs Šts.
prigróbti
1. tr. priplėšti: Traukiniai vežiojo carų generolų prigrobtus turtus sp.
| refl.: Buržuazija kelia karus, norėdama kuo daugiau prisigrobti (sov.) sp.
2. refl. godžiai prisivalgyti: Prisigróbėm košės, vaikai būdami, dabar neskanumas ! Šts.
sugróbti
1. žr. sugriebti 1: Katė sugróbė svirplį J. Tik ką nesugróbiau lekiančios skarelės J. Skubinai pribėgau, sugrobiau šunelį ir nebepaleidžiu rš. Sugrobė mane už rankos ir nusivedė rš. Kregždė minta vabzdžiais, kuriuos gali sugrobti beskraidydama ore J.Jabl. Reik greitam būti, kad sugróbtumi zuikį laukūse Mžk.
| prk.: Staiga ligos sugrobta verkė, nenorėjo mirti M.Valanč. Kad sugróba (supykina) širdį, reik dėti tabokmalę karštą pri širdies Šts. Ežero pašalius daugiau surema [šaltis], o vidurys vos sugrobtas Ggr.
sugrobtinai̇̃ adv.: Kam reik taip maluoti sugrobtinai̇̃ (kad sugrobtų) Slnt. Sugrobtinai (greitai) kišk duoną po pečiaus, jau vėsta pečius Ggr.
| refl.: Susiartinusi abi pusi susigrobė (susiėmė, susikovė) iš visos galios S.Dauk.
2. tr. išplėšti, atimti: Partizanams pavyko atmušti gurguolės vežimus, kuriuose fašistai vežė sugrobtą iš gyventojų turtą J.Balt. Ponai sugrobdavo žemę, sugrobdavo laukų vaisius sp.
| refl. tr.: Ji viską viena susigrobė rš.
3. refl. susigriebti, susiprasti: Aš susigróbiu, jog negerai ištariau, blogai darau J. Pamačiau, bet nesusigrobiau pasakyti Slnt.
4. tr. smarkiai apkepti, apimti (apie duoną, pyragus): Duonos viršų sugrobė karštai, ir išejo pavaži̇̀nė duona Ggr. Biškį par daug įkaitinau pečių, kad tiek greitai sugrobė tą duoną Slnt.
užgrobti tr.
1. užimti, jėga užvaldyti: Juozas pasakojo apie draugus legionierių užgrobtuose kvartaluose rš.
| prk.: Ruduo užgrobė vasarą rš.
2. pasigriebti pavalgyti: Ten gerus pietus užgróbsi Šts.
| refl. tr.: Skubu užsigrobti ben du tris kąsnius Šts.
3. refl. užsigriebti, persistengti: Iš pirmo neužsigróbk, ir nepavargsi Šts. Par daug smarkiai užsigrobei Vkš.
užgrobti
Apibrėžtis
gróbti, -ia, -ė, grõbti
1. žr. griebti 1: Ans nėko neveizi, gróba iš nagų Tl. Gróbiau katinuo už kupros ir sviedžiau laukan Mžk. Kurgi grobi̇̀ kai žvėris, palauk, kol paduosiu! Lel. Pati grobė vaikus nešti laukan M.Valanč. Šaltis gróbia širdį, t. y. šąla J. Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratino, gurkš prarijo M.Valanč. Žaltys norėjo jai įkąsti ir gróbė už uodegos ps. Skutyklė neema – groba bulvę šukėms Lk. Karštis vėl mane grobia rš.
| refl.: Grobės Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobės už skaudamos širdies, kad nepersprogtų Žem. Grobės už ginklus, norėdamys par kraujo praliejimą sugrąžinti garbę senolių savo M.Valanč.
| prk.: Grobkitės to mokslo srš. Kur gróbsiuos (dingsiu) nakties metu, kad neturiu nė kirvio [jei reikia ką padaryti]! Šts.
2. tr. atimti, savintis svetimą daiktą: Jo nagai vanago – ką pamato, viską grobia rš. Vapsvos labai grobia medų, lenda net į avilius rš. Grobeklis gróbia jeibi ką ir greitai bėga J.
^ Kas grõbs – nepralobs, kas ars – nepavargs Skr.
3. intr. smarkiai dirbti: Išsišiepę vyrai grobia, nei minutės dyki nebūva Ėr.
| refl.: Plėšis, gróbsis, o darbas nė iš vietos Šts.
4. refl. griebtis, gauti suprasti: Aš gróbiuos, t. y. pasijuntu, jog negerai darau, susizgrimbu J.
apgróbti tr.
1. apiplėšti: Kaziuką, kaime pravardžiuojamą Parakiniu, visuomet nustumdavo, apgrobdavo jaunesnis P.Cvir. Plėšikai apgrobė žmones rš. Bebėgdami okupantai tesuspėjo tik iš dalies apgrobti įmonę sp.
2. skubiai apdirbti: Kol sutems, apgrobs darbus Žem. Bulves apgróbsma (nukasim), ir bengti darbai Varn.
atgróbti tr. atimti: Vyras vis atgrobia iš manęs piningus, kad aš kokį nėką parduodu Plng. Mūsų jaunas seseris ir dukteris atgrobė mums per galią S.Dauk.
įgróbti tr.
1. nutverti, pagauti, įgriebti: Ryžosi patys jį įgrobti į savo nagus ir gerai pamokyti rš. Kai vokyčiai kabinosi į kalną, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet ir papjovę medžius laidė ir vertė iš viršaus M.Valanč. Šuo įgróbė (įkando) į koją Plng. Idant ankstyvas speigas žemės be sniego didžiai neįgrobtų S.Dauk.
2. įveikti; apgauti: Nu, ir mane vieną kartą įgróbė Kl. Ir taip tenai juos įgrobė S.Dauk.
| refl.: Taip gróbte įsigróbiau, t. y. apsigaudinau, trotą turiu J.
3. refl. patrūkti, trūkį gauti: Tu įsigróbsi, sunkiai keldama, t. y. pasižeisi, trūkį gausi J.
išgróbti tr.
1. žr. išgriebti 1: Beregint išgróbė visas gražiąsias pirštines iš krautuvės Mžk.
| Išgróbė vilnys irklą man iš rankų Plng.
2. vogčiomis išnešti, išvesti: Anyta išgróbė visus daiktus, t. y. vogčiai išnešė J. Išgróbė gyvolius hitlerininkai išeidami Šts.
išgrobtai̇̃ adv. pusvelčiui: Išgrobtai̇̃ nuperka vilnas, o brangiai parduoda Šts.
nugróbti tr.
1. žr. nugriebti 1: Nugróbė vaikiai kepurę Lnk.
| prk.: Pavasarį vėjai nugroba burną, nuputa Šts.
2. nudirbti: Jis vienas nori visus darbus nugróbti Krš. Ar nori, kad aš tavo darbus nugrobčiau? Žem.
pagróbti tr.
1. žr. pagriebti 1: Pagrobęs šluotą, išsišlavė aslą Žem. Važiuokiam, pagrobsiam šieną priš lytų Sd. Vėsulas pagróbė ir nunešė Krtn. Tatai viskas, ką spėjau pagróbti išvažiuodama Mžk. Onikė, pagrobusi ryšį, išvilko už sklepo Žem. Pagróbęs nubogink jam apsiaustą J.
| prk.: Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų S.Nėr. Liga aną taip pagrobė, kad jau nepanašus į žmogų Tn. Daukantą pagrobė ta srovė LTII258.
| refl. tr.: Vaikas, pasigrobęs obuolį, išbėgo laukan rš.
2. atimti, pasisavinti svetimą daiktą: Dunda, valkiojasi visur, ieškodamas, be negaus ko pagróbti Als.
| Darbo žmonių teisių niekas pagrobti jau negalės (sov.) sp.
| refl. tr.: Plaukdavo į kitus kraštus pasigrobti turtų rš.
3. prk. smarkiai gerti, valgyti: Pagróbkiam jei ne dar po vieną Rt.
pérgrobti tr. perimti: Speigas párgroba kelią, ir kilsta gróbežis Ggr.
prasigróbti apsivogti: Prasivaga, prasigróba pasigėręs Šts.
prigróbti
1. tr. priplėšti: Traukiniai vežiojo carų generolų prigrobtus turtus sp.
| refl.: Buržuazija kelia karus, norėdama kuo daugiau prisigrobti (sov.) sp.
2. refl. godžiai prisivalgyti: Prisigróbėm košės, vaikai būdami, dabar neskanumas ! Šts.
sugróbti
1. žr. sugriebti 1: Katė sugróbė svirplį J. Tik ką nesugróbiau lekiančios skarelės J. Skubinai pribėgau, sugrobiau šunelį ir nebepaleidžiu rš. Sugrobė mane už rankos ir nusivedė rš. Kregždė minta vabzdžiais, kuriuos gali sugrobti beskraidydama ore J.Jabl. Reik greitam būti, kad sugróbtumi zuikį laukūse Mžk.
| prk.: Staiga ligos sugrobta verkė, nenorėjo mirti M.Valanč. Kad sugróba (supykina) širdį, reik dėti tabokmalę karštą pri širdies Šts. Ežero pašalius daugiau surema [šaltis], o vidurys vos sugrobtas Ggr.
sugrobtinai̇̃ adv.: Kam reik taip maluoti sugrobtinai̇̃ (kad sugrobtų) Slnt. Sugrobtinai (greitai) kišk duoną po pečiaus, jau vėsta pečius Ggr.
| refl.: Susiartinusi abi pusi susigrobė (susiėmė, susikovė) iš visos galios S.Dauk.
2. tr. išplėšti, atimti: Partizanams pavyko atmušti gurguolės vežimus, kuriuose fašistai vežė sugrobtą iš gyventojų turtą J.Balt. Ponai sugrobdavo žemę, sugrobdavo laukų vaisius sp.
| refl. tr.: Ji viską viena susigrobė rš.
3. refl. susigriebti, susiprasti: Aš susigróbiu, jog negerai ištariau, blogai darau J. Pamačiau, bet nesusigrobiau pasakyti Slnt.
4. tr. smarkiai apkepti, apimti (apie duoną, pyragus): Duonos viršų sugrobė karštai, ir išejo pavaži̇̀nė duona Ggr. Biškį par daug įkaitinau pečių, kad tiek greitai sugrobė tą duoną Slnt.
užgrobti tr.
1. užimti, jėga užvaldyti: Juozas pasakojo apie draugus legionierių užgrobtuose kvartaluose rš.
| prk.: Ruduo užgrobė vasarą rš.
2. pasigriebti pavalgyti: Ten gerus pietus užgróbsi Šts.
| refl. tr.: Skubu užsigrobti ben du tris kąsnius Šts.
3. refl. užsigriebti, persistengti: Iš pirmo neužsigróbk, ir nepavargsi Šts. Par daug smarkiai užsigrobei Vkš.
1. žr. griebti 1: Ans nėko neveizi, gróba iš nagų Tl. Gróbiau katinuo už kupros ir sviedžiau laukan Mžk. Kurgi grobi̇̀ kai žvėris, palauk, kol paduosiu! Lel. Pati grobė vaikus nešti laukan M.Valanč. Šaltis gróbia širdį, t. y. šąla J. Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratino, gurkš prarijo M.Valanč. Žaltys norėjo jai įkąsti ir gróbė už uodegos ps. Skutyklė neema – groba bulvę šukėms Lk. Karštis vėl mane grobia rš.
| refl.: Grobės Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobės už skaudamos širdies, kad nepersprogtų Žem. Grobės už ginklus, norėdamys par kraujo praliejimą sugrąžinti garbę senolių savo M.Valanč.
| prk.: Grobkitės to mokslo srš. Kur gróbsiuos (dingsiu) nakties metu, kad neturiu nė kirvio [jei reikia ką padaryti]! Šts.
2. tr. atimti, savintis svetimą daiktą: Jo nagai vanago – ką pamato, viską grobia rš. Vapsvos labai grobia medų, lenda net į avilius rš. Grobeklis gróbia jeibi ką ir greitai bėga J.
^ Kas grõbs – nepralobs, kas ars – nepavargs Skr.
3. intr. smarkiai dirbti: Išsišiepę vyrai grobia, nei minutės dyki nebūva Ėr.
| refl.: Plėšis, gróbsis, o darbas nė iš vietos Šts.
4. refl. griebtis, gauti suprasti: Aš gróbiuos, t. y. pasijuntu, jog negerai darau, susizgrimbu J.
apgróbti tr.
1. apiplėšti: Kaziuką, kaime pravardžiuojamą Parakiniu, visuomet nustumdavo, apgrobdavo jaunesnis P.Cvir. Plėšikai apgrobė žmones rš. Bebėgdami okupantai tesuspėjo tik iš dalies apgrobti įmonę sp.
2. skubiai apdirbti: Kol sutems, apgrobs darbus Žem. Bulves apgróbsma (nukasim), ir bengti darbai Varn.
atgróbti tr. atimti: Vyras vis atgrobia iš manęs piningus, kad aš kokį nėką parduodu Plng. Mūsų jaunas seseris ir dukteris atgrobė mums per galią S.Dauk.
įgróbti tr.
1. nutverti, pagauti, įgriebti: Ryžosi patys jį įgrobti į savo nagus ir gerai pamokyti rš. Kai vokyčiai kabinosi į kalną, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet ir papjovę medžius laidė ir vertė iš viršaus M.Valanč. Šuo įgróbė (įkando) į koją Plng. Idant ankstyvas speigas žemės be sniego didžiai neįgrobtų S.Dauk.
2. įveikti; apgauti: Nu, ir mane vieną kartą įgróbė Kl. Ir taip tenai juos įgrobė S.Dauk.
| refl.: Taip gróbte įsigróbiau, t. y. apsigaudinau, trotą turiu J.
3. refl. patrūkti, trūkį gauti: Tu įsigróbsi, sunkiai keldama, t. y. pasižeisi, trūkį gausi J.
išgróbti tr.
1. žr. išgriebti 1: Beregint išgróbė visas gražiąsias pirštines iš krautuvės Mžk.
| Išgróbė vilnys irklą man iš rankų Plng.
2. vogčiomis išnešti, išvesti: Anyta išgróbė visus daiktus, t. y. vogčiai išnešė J. Išgróbė gyvolius hitlerininkai išeidami Šts.
išgrobtai̇̃ adv. pusvelčiui: Išgrobtai̇̃ nuperka vilnas, o brangiai parduoda Šts.
nugróbti tr.
1. žr. nugriebti 1: Nugróbė vaikiai kepurę Lnk.
| prk.: Pavasarį vėjai nugroba burną, nuputa Šts.
2. nudirbti: Jis vienas nori visus darbus nugróbti Krš. Ar nori, kad aš tavo darbus nugrobčiau? Žem.
pagróbti tr.
1. žr. pagriebti 1: Pagrobęs šluotą, išsišlavė aslą Žem. Važiuokiam, pagrobsiam šieną priš lytų Sd. Vėsulas pagróbė ir nunešė Krtn. Tatai viskas, ką spėjau pagróbti išvažiuodama Mžk. Onikė, pagrobusi ryšį, išvilko už sklepo Žem. Pagróbęs nubogink jam apsiaustą J.
| prk.: Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų S.Nėr. Liga aną taip pagrobė, kad jau nepanašus į žmogų Tn. Daukantą pagrobė ta srovė LTII258.
| refl. tr.: Vaikas, pasigrobęs obuolį, išbėgo laukan rš.
2. atimti, pasisavinti svetimą daiktą: Dunda, valkiojasi visur, ieškodamas, be negaus ko pagróbti Als.
| Darbo žmonių teisių niekas pagrobti jau negalės (sov.) sp.
| refl. tr.: Plaukdavo į kitus kraštus pasigrobti turtų rš.
3. prk. smarkiai gerti, valgyti: Pagróbkiam jei ne dar po vieną Rt.
pérgrobti tr. perimti: Speigas párgroba kelią, ir kilsta gróbežis Ggr.
prasigróbti apsivogti: Prasivaga, prasigróba pasigėręs Šts.
prigróbti
1. tr. priplėšti: Traukiniai vežiojo carų generolų prigrobtus turtus sp.
| refl.: Buržuazija kelia karus, norėdama kuo daugiau prisigrobti (sov.) sp.
2. refl. godžiai prisivalgyti: Prisigróbėm košės, vaikai būdami, dabar neskanumas ! Šts.
sugróbti
1. žr. sugriebti 1: Katė sugróbė svirplį J. Tik ką nesugróbiau lekiančios skarelės J. Skubinai pribėgau, sugrobiau šunelį ir nebepaleidžiu rš. Sugrobė mane už rankos ir nusivedė rš. Kregždė minta vabzdžiais, kuriuos gali sugrobti beskraidydama ore J.Jabl. Reik greitam būti, kad sugróbtumi zuikį laukūse Mžk.
| prk.: Staiga ligos sugrobta verkė, nenorėjo mirti M.Valanč. Kad sugróba (supykina) širdį, reik dėti tabokmalę karštą pri širdies Šts. Ežero pašalius daugiau surema [šaltis], o vidurys vos sugrobtas Ggr.
sugrobtinai̇̃ adv.: Kam reik taip maluoti sugrobtinai̇̃ (kad sugrobtų) Slnt. Sugrobtinai (greitai) kišk duoną po pečiaus, jau vėsta pečius Ggr.
| refl.: Susiartinusi abi pusi susigrobė (susiėmė, susikovė) iš visos galios S.Dauk.
2. tr. išplėšti, atimti: Partizanams pavyko atmušti gurguolės vežimus, kuriuose fašistai vežė sugrobtą iš gyventojų turtą J.Balt. Ponai sugrobdavo žemę, sugrobdavo laukų vaisius sp.
| refl. tr.: Ji viską viena susigrobė rš.
3. refl. susigriebti, susiprasti: Aš susigróbiu, jog negerai ištariau, blogai darau J. Pamačiau, bet nesusigrobiau pasakyti Slnt.
4. tr. smarkiai apkepti, apimti (apie duoną, pyragus): Duonos viršų sugrobė karštai, ir išejo pavaži̇̀nė duona Ggr. Biškį par daug įkaitinau pečių, kad tiek greitai sugrobė tą duoną Slnt.
užgrobti tr.
1. užimti, jėga užvaldyti: Juozas pasakojo apie draugus legionierių užgrobtuose kvartaluose rš.
| prk.: Ruduo užgrobė vasarą rš.
2. pasigriebti pavalgyti: Ten gerus pietus užgróbsi Šts.
| refl. tr.: Skubu užsigrobti ben du tris kąsnius Šts.
3. refl. užsigriebti, persistengti: Iš pirmo neužsigróbk, ir nepavargsi Šts. Par daug smarkiai užsigrobei Vkš.
privėlúoti
Apibrėžtis
vėlúoti, -úoja, -ãvo K, J.Jabl; D.Pošk, Sut, I
1. tr., intr. L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ daryti ką ar įvykti vėliau negu reikia, nesuspėti: Šiaismet pavasaris vėlúoja Rmš. Nor ryt nevėlúoj LzŽ. Patsai kaltas, jauns berneli, kad vėlavau pusrytelį KlpD21. Nuo ankstaus ryto valstietis aręs lauką ir labai išalkęs, o žmona vėlavusi atnešti pusryčius LKXVI30. Kur jūs, svoteliai, vėlai vėlavot? LTR(Rmš). Vėluos mūs broleliai, vėluos, skolyti žirgeliai vėlino LTR(Lzd). Net paukščiai vėluoja išskristi: šilumos dar ir čia užtenka rš. Laukėme skambučio, skambutis vėlavo V.Bub. Vėluoja traukiniai rš. Sėja vėluojama, pasėlių priežiūra vėluojama, derliaus nuėmimas vėluojamas, rudens arimas vėluojamas rš. Nevėluok pagrįžti pri pono Dievo savo ir neatidėliok nuo dienos lig dienos P.
| refl.: Nevėlúokis ryto[j] atsikelti, ateiti J. Rytoj nesvėlúok, anksti atvažiuok Dglš. Anas ne visada vėlúojas LzŽ. Kurs liuob vėlúoties, liuob daug i nuskęsti LKT132(Krg). Geriau nevėluokis eidama numie Kl. Sakė nevėlúoties dideliai Plt.
ǁ tr. vėlai teikti, atnešti: Vėlúoti žinią NdŽ.
2. intr. DŽ, NdŽ, KŽ atsilikti: Laikrodis vėlúoja dvi minutes (dviem minutėmis) DŽ2. Didysis laikrodis vėlúoja kokias keturias minutas Jrb.
apsivėlúoti pavėluoti: Apsivėlavaũ, žmona, kelkis anksčiau Grv. Eima anas darban ir apsivėlúoja (ps.) Lz. Šaučius apsivėlãvo an pusės adynos LzŽ. Čėsas važiuot pas jauną[ją], anas jau apsivėlãvo Zt.
nuvėlúoti intr. Dv
1. vėlai atsirasti, ateiti: Nuvėlúos rudeniniai paršeliai, kad kiaulė vėlai beturės Šts. Ir tep nuvėlãvo šiemet [rugių sėja] Lp.
| refl. J, Lp: Kogi tu taip nusivėlavai? E. Lauke dirbdama ir nusivėlavo LTR(Slk). Sapnuoju, reikia eit jaučiokų penėt, bijau, kad nusvėlúosiu labai Sug. Nusivėlãvom pusrytį – a nesibarste, šeimyna? Mžš. Šiemet vėlai, nusvėlãvo [obuoliai augti], mažum dar paaugs DrskŽ. Nusvėlãvo šienas baisiausia Slk. Nusvėlãvo karvė šiemet, vėlai bus teliokas Klt. Karvė su teliuku šiemet, matyt, nusvėluos Nmn. Šiemet nusivėlãvo pavasaris Dv.
2. refl. DŽ atsilikti: Nusivėlãvo laikrodis Šts.
pavėlúoti KBII199, K, Š, Rtr, DŽ; N, D.Pošk, S.Dauk
1. intr. per vėlai atvykti ar šiaip ką padaryti: Tu pavėlavai̇̃ ateiti J. Eilės stovia nuo ryto [malūne], pavėlavai̇̃, ir gatava Grz. Skubykit, ka nepavėlúotut Mžš. Sukis, kad nepavėlúotum Mrj. Eisim, ka nepavėlúojam [į autobusą] Žg. Aš pavėlavaũ pasodyt Vlkv. Pavėlúoste ant numų parvažiuoti Krž. Visumet ana baimė[je] y[ra], – pavėlúosiam, pavėlúosiam Trk. Leka į darbą pavėlãvusi, užmiegojusi Trk. Pavėlavus ant mišių ateiti, jei nebėr kitų, kurių cielų galėtumi išklausyti, reik tų pačių lig galo klausyti P. Toliau, beržynėlyje, pasigirdo pabudusių paukščių džiaugsmas, pragydo pavėlavęs gaidys J.Marcin. Melste meldžiau mergužėlę: – Nepavėluok pusrytėlį! APhIV603.
| Pavėlúota šiemet viskas (vėlyvas buvo pavasaris, augalai vėlinasi) Ėr. Kad laiku gydė, tai išgydė, o kas pavėlãvo, tai ir nuvažiavo į kapus Graž. Jeigu suspėji, o ka pavėlúota buvo i nugaišta (apie sergantį gyvulį) Pžrl. Jeigu pavėlúoti kada, byra rugiai, tai tada gi nuo ryto pjauna arba vakare, kai rasa užeina Pl. Kas pavėlãvo, nesuvežė laiku šieno, tai supūdis, lietai ir lietai kasdien Krs. Ka tu pavėlavái ateiti, dabar jau ta koja gangrenuota seniai Sd. Nebežinau, ar gimt pavėlavau, ar mano kraštas per anksti paseno, – nuvyto nepražydęs ir supuvo? B.Sruog. Ir vieną dieną pavėlavus, augalui belieka mažiau drėgmės dirvoje rš.
^ An darbą nepavėlúosi niekada Ds. Kad ir pavėlavau, bet nepamelavau LTR(Jrb). Kad i pavėluosi, bi nepamaluosi Lk. Kad ir pavėlúosi, ne an traukinio Trgn. Nori kitus pamokyti, o pats pavėlavo, kai Dievas protą dalino (kvailas) Jnš.
pavėlúotai Gaisrininkai atvyko pavėlúotai NdŽ. Plazdėjo įvairiaspalvės margos peteliškės, pavėluotai ieškodamos sode žiedų rš.
| refl. K, J, TP1881,3, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Visa pasivėlãvo pie mėną Zt. Aš tik nepasivėlavaũ Mlk. Pasvėlúosi [ganyt] – gausi botagu Ktk. Kad ateini pasvėlãvęs penkias minutes, ir gulk (duodavo rykščių) Dgč. Skubinaus, kad tik nepasvėlúočia bažnyčion Dglš. Tik skubėk, jei nenori pasivėluoti V.Krėv. Mušė žmonis, kai pasvėlúoja [į baudžiavą] JnšM. Toj duktė pasivėlãvo pamelžt karvę Auk. Sūnus jo sugrįžti pasivėlavo S.Stan.
| Lietai, tai pasvėlavo javas užaugt Vrn.
ǁ tr. vėlai pateikti: Pavėlúoti žinią NdŽ.
2. intr. atsilikti: Laikrodis pavėlãvo visą valandą NdŽ.
pravėlúoti NdŽ, Trgn žr. pavėluoti 1.
privėlúoti intr. NdŽ, Slnt kiek pavėluoti: Privėlaváu eiti, ėmė kruša berti, o nėr nakvynės Šts. Vakare privėlúoti gavau beplėšdamas dirvos kerčią Šts.
| Vienur sukritę, kitur statesni linai. Privėluosma rauti tus sukritusiūsius Nt.
| refl. NdŽ: Tu prisvėlúok an pusę adynos LzŽ.
suvėlúoti Rtr, KŽ; M
1. tr., intr. vėliau ką atlikti: Jis kelias minutes suvėlãvo ateiti DŽ1. Labai mes suvėlãvom LzŽ. Suvėlúosu karves milžti, leku Rdn. Juodu suvėlãvo i neatvažiavo Jrb. Suvėlúoja mašina Mrc. Vienas kningnešys suvėlãvo su ta nešmene Všv. Parjojo suvėlãvęs su tokia palaike kumele Kv. Kas suvėlúoja naktigonėn jot, anas atsilienka LKT379(Btrm). Parvažiuos svečiai, čia dar y[ra] suvėlúotas viskas Brs. Tiek suvėlavom šį vakarą gulti, kumet beišmiegosiam End. Šįryt pusrytį suvėlavo Žem. Suvėlavo tame malūne, parvažiuojant paklydo SI203.
| Visi suvėlãvę sodyt daržus Kb. Suvėlúotas veikalo išleidimas NdŽ. Suvėlavái pasėti – dirsės, sumalái – duona karčiausia iš tų dirsių Sd. Kiti suvėlãvo bulveles susitvarkyt Vlkv. Miežiai buvo gerokai suvėluoti – vis per tuos lietus ir per tą laiko neturėjimą rš.
suvėlúotai
| refl.: Susivėlúoti prie darbo NdŽ. Šiandien susivėlãvome su pietumis DŽ1. Kap tę jy susivėlãvo Dg. Susivėlúosim – i vakaras užpuls Gs. Susvėlãvo in penkių minutų Dv. Dabokit, kad nesusvėlúotūt Kls. Aš nūnai susvėlavaũ, nejau uogaut Kb. Kai nepareina, susivėlúo[ja], aš jau nežinau kur dingt (labai rūpinuosi) Vdk.
| Susvėlãv[o] su kasimu bulbų Srj. Tie linai šlapi: susivėlãvova to[je] jaujo[je] Jrb. Prie darbo suvėluojasi Žem. Tu nesusivėlúok, o būs kai tam ubaguo Grdm. Susvėlãv[o] šiais metais šienai DrskŽ. Šiemet pavasaris susivėlãvęs Bgt. Teip i susvėlúoja tie visi darbai Jnšk. Žąsys šįmet susivėluõs su dėjimu – lauk išeit vargšės negalia Jrb.
ǁ tr. priversti pavėluoti: Nebelaukim, aš tavę suvėlúosiu Skp. Suvėluosi mumis į bažnyčią per ilgą savo puošimosu M.Unt(Šts).
2. intr. atsilikti (apie laikrodį): Reik nustatyti dziegorių, ans suvėlúo[ja] Tv.
užvėlúoti intr.
1. KŽ, Vkš vėlai atvykti: Ale tai užvėlãvęs šiandien [traukinys] KzR.
| refl.: Užsivėlavaũ, neparvažiuosiu Drsk. Važiavau namo ir užsivėlavaũ Str. Ažsivėlavaũ an traukinį Dglš. Vienas gaspadorius važiavo iš kermošiaus ir buvo su reikalais užsivėlavęs, tai ir teko važiuoti naktį SI254.
| Reik avis vis tikru čėsu kirpti… Jei užsivėluoji kirpti, tad laumės kerpa LTR.
2. atsilikti (apie laikrodį): Tik kad laikrodis nebūtum užvėlãvęs Dov.
1. tr., intr. L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ daryti ką ar įvykti vėliau negu reikia, nesuspėti: Šiaismet pavasaris vėlúoja Rmš. Nor ryt nevėlúoj LzŽ. Patsai kaltas, jauns berneli, kad vėlavau pusrytelį KlpD21. Nuo ankstaus ryto valstietis aręs lauką ir labai išalkęs, o žmona vėlavusi atnešti pusryčius LKXVI30. Kur jūs, svoteliai, vėlai vėlavot? LTR(Rmš). Vėluos mūs broleliai, vėluos, skolyti žirgeliai vėlino LTR(Lzd). Net paukščiai vėluoja išskristi: šilumos dar ir čia užtenka rš. Laukėme skambučio, skambutis vėlavo V.Bub. Vėluoja traukiniai rš. Sėja vėluojama, pasėlių priežiūra vėluojama, derliaus nuėmimas vėluojamas, rudens arimas vėluojamas rš. Nevėluok pagrįžti pri pono Dievo savo ir neatidėliok nuo dienos lig dienos P.
| refl.: Nevėlúokis ryto[j] atsikelti, ateiti J. Rytoj nesvėlúok, anksti atvažiuok Dglš. Anas ne visada vėlúojas LzŽ. Kurs liuob vėlúoties, liuob daug i nuskęsti LKT132(Krg). Geriau nevėluokis eidama numie Kl. Sakė nevėlúoties dideliai Plt.
ǁ tr. vėlai teikti, atnešti: Vėlúoti žinią NdŽ.
2. intr. DŽ, NdŽ, KŽ atsilikti: Laikrodis vėlúoja dvi minutes (dviem minutėmis) DŽ2. Didysis laikrodis vėlúoja kokias keturias minutas Jrb.
apsivėlúoti pavėluoti: Apsivėlavaũ, žmona, kelkis anksčiau Grv. Eima anas darban ir apsivėlúoja (ps.) Lz. Šaučius apsivėlãvo an pusės adynos LzŽ. Čėsas važiuot pas jauną[ją], anas jau apsivėlãvo Zt.
nuvėlúoti intr. Dv
1. vėlai atsirasti, ateiti: Nuvėlúos rudeniniai paršeliai, kad kiaulė vėlai beturės Šts. Ir tep nuvėlãvo šiemet [rugių sėja] Lp.
| refl. J, Lp: Kogi tu taip nusivėlavai? E. Lauke dirbdama ir nusivėlavo LTR(Slk). Sapnuoju, reikia eit jaučiokų penėt, bijau, kad nusvėlúosiu labai Sug. Nusivėlãvom pusrytį – a nesibarste, šeimyna? Mžš. Šiemet vėlai, nusvėlãvo [obuoliai augti], mažum dar paaugs DrskŽ. Nusvėlãvo šienas baisiausia Slk. Nusvėlãvo karvė šiemet, vėlai bus teliokas Klt. Karvė su teliuku šiemet, matyt, nusvėluos Nmn. Šiemet nusivėlãvo pavasaris Dv.
2. refl. DŽ atsilikti: Nusivėlãvo laikrodis Šts.
pavėlúoti KBII199, K, Š, Rtr, DŽ; N, D.Pošk, S.Dauk
1. intr. per vėlai atvykti ar šiaip ką padaryti: Tu pavėlavai̇̃ ateiti J. Eilės stovia nuo ryto [malūne], pavėlavai̇̃, ir gatava Grz. Skubykit, ka nepavėlúotut Mžš. Sukis, kad nepavėlúotum Mrj. Eisim, ka nepavėlúojam [į autobusą] Žg. Aš pavėlavaũ pasodyt Vlkv. Pavėlúoste ant numų parvažiuoti Krž. Visumet ana baimė[je] y[ra], – pavėlúosiam, pavėlúosiam Trk. Leka į darbą pavėlãvusi, užmiegojusi Trk. Pavėlavus ant mišių ateiti, jei nebėr kitų, kurių cielų galėtumi išklausyti, reik tų pačių lig galo klausyti P. Toliau, beržynėlyje, pasigirdo pabudusių paukščių džiaugsmas, pragydo pavėlavęs gaidys J.Marcin. Melste meldžiau mergužėlę: – Nepavėluok pusrytėlį! APhIV603.
| Pavėlúota šiemet viskas (vėlyvas buvo pavasaris, augalai vėlinasi) Ėr. Kad laiku gydė, tai išgydė, o kas pavėlãvo, tai ir nuvažiavo į kapus Graž. Jeigu suspėji, o ka pavėlúota buvo i nugaišta (apie sergantį gyvulį) Pžrl. Jeigu pavėlúoti kada, byra rugiai, tai tada gi nuo ryto pjauna arba vakare, kai rasa užeina Pl. Kas pavėlãvo, nesuvežė laiku šieno, tai supūdis, lietai ir lietai kasdien Krs. Ka tu pavėlavái ateiti, dabar jau ta koja gangrenuota seniai Sd. Nebežinau, ar gimt pavėlavau, ar mano kraštas per anksti paseno, – nuvyto nepražydęs ir supuvo? B.Sruog. Ir vieną dieną pavėlavus, augalui belieka mažiau drėgmės dirvoje rš.
^ An darbą nepavėlúosi niekada Ds. Kad ir pavėlavau, bet nepamelavau LTR(Jrb). Kad i pavėluosi, bi nepamaluosi Lk. Kad ir pavėlúosi, ne an traukinio Trgn. Nori kitus pamokyti, o pats pavėlavo, kai Dievas protą dalino (kvailas) Jnš.
pavėlúotai Gaisrininkai atvyko pavėlúotai NdŽ. Plazdėjo įvairiaspalvės margos peteliškės, pavėluotai ieškodamos sode žiedų rš.
| refl. K, J, TP1881,3, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Visa pasivėlãvo pie mėną Zt. Aš tik nepasivėlavaũ Mlk. Pasvėlúosi [ganyt] – gausi botagu Ktk. Kad ateini pasvėlãvęs penkias minutes, ir gulk (duodavo rykščių) Dgč. Skubinaus, kad tik nepasvėlúočia bažnyčion Dglš. Tik skubėk, jei nenori pasivėluoti V.Krėv. Mušė žmonis, kai pasvėlúoja [į baudžiavą] JnšM. Toj duktė pasivėlãvo pamelžt karvę Auk. Sūnus jo sugrįžti pasivėlavo S.Stan.
| Lietai, tai pasvėlavo javas užaugt Vrn.
ǁ tr. vėlai pateikti: Pavėlúoti žinią NdŽ.
2. intr. atsilikti: Laikrodis pavėlãvo visą valandą NdŽ.
pravėlúoti NdŽ, Trgn žr. pavėluoti 1.
privėlúoti intr. NdŽ, Slnt kiek pavėluoti: Privėlaváu eiti, ėmė kruša berti, o nėr nakvynės Šts. Vakare privėlúoti gavau beplėšdamas dirvos kerčią Šts.
| Vienur sukritę, kitur statesni linai. Privėluosma rauti tus sukritusiūsius Nt.
| refl. NdŽ: Tu prisvėlúok an pusę adynos LzŽ.
suvėlúoti Rtr, KŽ; M
1. tr., intr. vėliau ką atlikti: Jis kelias minutes suvėlãvo ateiti DŽ1. Labai mes suvėlãvom LzŽ. Suvėlúosu karves milžti, leku Rdn. Juodu suvėlãvo i neatvažiavo Jrb. Suvėlúoja mašina Mrc. Vienas kningnešys suvėlãvo su ta nešmene Všv. Parjojo suvėlãvęs su tokia palaike kumele Kv. Kas suvėlúoja naktigonėn jot, anas atsilienka LKT379(Btrm). Parvažiuos svečiai, čia dar y[ra] suvėlúotas viskas Brs. Tiek suvėlavom šį vakarą gulti, kumet beišmiegosiam End. Šįryt pusrytį suvėlavo Žem. Suvėlavo tame malūne, parvažiuojant paklydo SI203.
| Visi suvėlãvę sodyt daržus Kb. Suvėlúotas veikalo išleidimas NdŽ. Suvėlavái pasėti – dirsės, sumalái – duona karčiausia iš tų dirsių Sd. Kiti suvėlãvo bulveles susitvarkyt Vlkv. Miežiai buvo gerokai suvėluoti – vis per tuos lietus ir per tą laiko neturėjimą rš.
suvėlúotai
| refl.: Susivėlúoti prie darbo NdŽ. Šiandien susivėlãvome su pietumis DŽ1. Kap tę jy susivėlãvo Dg. Susivėlúosim – i vakaras užpuls Gs. Susvėlãvo in penkių minutų Dv. Dabokit, kad nesusvėlúotūt Kls. Aš nūnai susvėlavaũ, nejau uogaut Kb. Kai nepareina, susivėlúo[ja], aš jau nežinau kur dingt (labai rūpinuosi) Vdk.
| Susvėlãv[o] su kasimu bulbų Srj. Tie linai šlapi: susivėlãvova to[je] jaujo[je] Jrb. Prie darbo suvėluojasi Žem. Tu nesusivėlúok, o būs kai tam ubaguo Grdm. Susvėlãv[o] šiais metais šienai DrskŽ. Šiemet pavasaris susivėlãvęs Bgt. Teip i susvėlúoja tie visi darbai Jnšk. Žąsys šįmet susivėluõs su dėjimu – lauk išeit vargšės negalia Jrb.
ǁ tr. priversti pavėluoti: Nebelaukim, aš tavę suvėlúosiu Skp. Suvėluosi mumis į bažnyčią per ilgą savo puošimosu M.Unt(Šts).
2. intr. atsilikti (apie laikrodį): Reik nustatyti dziegorių, ans suvėlúo[ja] Tv.
užvėlúoti intr.
1. KŽ, Vkš vėlai atvykti: Ale tai užvėlãvęs šiandien [traukinys] KzR.
| refl.: Užsivėlavaũ, neparvažiuosiu Drsk. Važiavau namo ir užsivėlavaũ Str. Ažsivėlavaũ an traukinį Dglš. Vienas gaspadorius važiavo iš kermošiaus ir buvo su reikalais užsivėlavęs, tai ir teko važiuoti naktį SI254.
| Reik avis vis tikru čėsu kirpti… Jei užsivėluoji kirpti, tad laumės kerpa LTR.
2. atsilikti (apie laikrodį): Tik kad laikrodis nebūtum užvėlãvęs Dov.
užlámdyti
Apibrėžtis
lámdyti, -o, -ė tr.
1. glamžyti, maigyti, raukšlėti: Kam lámdai apykaklę? rš. Šeimininkas lamdė lamdė tą veršeną, bet nieko ji jam nepasakė BsPII177. Susirišk skarelę kaip žmogus, nelámdyk Jnšk.
| refl.: Žėdnas lámdysis, negi vilnonis Sdk.
2. trinti, mankyti: Ans sustyrusį autą lamdo J.
3. gniaužyti, spaudyti, niurkyti: Nelámdyk avino (kirpdamas užgulęs) Srv. Bepigu už save mažesnį lámdyti Ll. Meška pradėjo velnią lámdyti (ps.) Pkl.
lámdytinai adv.: Lámdytinai išlamdė vyras pačią, nemušė, mėlynės nebuvo Šts.
| refl. Škn: Ko te lamdais po šakas (treška šakos, triūsia po jas) J. Jis žaidžia, o tie šoka, o lamdos po erškėčius: susibadė, susikruvino, rėkia kaip tik galėdami BsMtII31.
ǁ mindžioti: Gaidys lámdo vištas Rm.
4. laužyti, gadinti: Kam lámdai dviratį, kad nemoki važiuoti! Grdm. Na, ale gerai anie ir lamdo tą naująjį vežimą po tokius kelius Kv. Ką čia lámdai tą kurvį (krepšį)! Žg. Kam lámdai stalą, jau ir taip jis kap kibykla (visas iškleręs) Brt.
| Nelámdyk (nelaupyk) tos duonos, dailiai raikyk Šts.
ǁ daužyti, ardyti: Artilerija lamdė apkasus rš.
5. kaišti (kailį): Lámdau kailį – reikia kailinių Lnkv.
6. B, N, K dresuoti, pratinti prie darbo (gyvulius).
7. prk. mokyti, lavinti, auklėti: Mano sūnus suvisu neturi galvos mokyties – lámdžiau aš jį, lámdžiau ir tik tik kiek pramokiau Ml. Lámdžiau lámdžiau visą dieną, tai šiek tiek pramoko Dbk.
8. prk. prastai, nemokant kuria kalba kalbėti: Kuningai … lamdo lietuvišką kalbą, sakydami pamokslus A1884,147.
9. refl. sunkiai eiti, bristi; kapanotis: Par cielą naktį lamdės po pelkes rš.
aplámdyti tr.
1. Š kiek suraukšlėti, apglamžyti: Vokas buvo gerokai aplamdytas ir pageltęs Vaižg.
2. apmaigyti: Kanapių saują su kojomis aplámdyk ir tada mink J.
| prk.: Jam pagailo šito protingo, gabaus, gerokai gyvenimo aplamdyto paauglio rš.
3. Gs, Užp apmušti, apdaužyti: Menkas būtų malonumas, jei mus čia (minioje) aplamdytų J.Balč. Ale gerai ir aplámdė vienas antram šonkaulius Kv. Bet kojos neklauso, aplamdytos strėnos smelksta LzP.
4. aplaužyti, apgadinti: Šeškus ne visai vykusiai nutūpė ir šiek tiek aplamdė sklandytuvą rš. Ale mašiną, bekuldami rugius, gerai ir aplámdė Kv.
5. MŽ, K papratinti, apmokyti, kiek prajodinėti: Aplamdau arklį B.
6. pramankštinti, pramiklinti: Reikia jį truputį aplamdyti, gal kiek gyvesnis pasidarys Lž.
7. prk. kiek pramokyti, pralavinti: Kad žinotumei, koks ans pirma buvo rudnagis, dabar aš jau aną šiek tiek aplámdžiau Brs.
| refl. Krš: Apsilámdė jau biškį; atejęs gi nieko nemokėjo dirbt Ktk.
×dasilámdyti (hibr.) sunkiai nueiti, pasiekti: Kolek dasilamdėm ina (in) Ačinską, turėjom visokios rš.
įlámdyti tr. įlenkti, įspausti: Ties pastovomis skardos įlamdytos rš.
išlámdyti tr.
1. Š suglamžyti, suraukšlėti.
| refl. Š.
2. išgniaužyti, išmankyti, ištrinti: Sustyrusį nuo purvų autą išlámdyk J.
| Tu išlámdei savo pusę klojimo, t. y. ištrynei J.
3. išmaigyti, apdaužyti: Pateksi į girtūklio rankas – išlamdys tau kaulus Mžk.
4. Jnš iškaišti (kailį): Gerai išlámdyk tą kailį – bus minkštesni kailiniai Lnkv.
5. Š padaryti miklų, judrų, išmankštinti: Visados sunkiausia esti rytais, kol prasivaikštai, kaulus išlamdai rš. Tai kas, kad kelmas. Kariuomenėj išlámdys Ds. Kad jis patektų į mano rankas, tai aš jį teip išlamdytau, kad per kačergą šoktų Rdm.
6. prk. išmokyti, išlavinti: Jis pats papratęs dirbt, išlamdo ir vaikus RD201. Savo vaiką noru išlamdyti į siuvėjus Lkv.
| refl.: Per gyvenimą žmogus išsilámdai in visus šonus Prng.
ǁ su vargu išmokti, perprasti: Kai išlámdysi gerai abėcėdles, tada skaityt bus geriau Prng.
nulámdyti tr.
1. nuvarginti, nubaigti: Nulámdė, nujodė arklį Šauk.
| refl.: Nusilamdžiau tiek daug dirbdamas Šauk.
2. nužudyti, užgniaužyti: Rast y[ra] gyvas koks, o rast anus i nulámdė KlvrŽ.
3. KI257 nuraminti, sutramdyti: Aš tuoj juos visus nulamdysiu! Vv.
palámdyti tr.
1. pamankštinti.
| prk.: Bet jūs šitos mechanikos nebijokite, reikia tiktai smegeninę palamdyti! rš.
| refl.: Tegu sau po biskį pasilamdo rš.
2. paniurkyti, paglamžuoti.
| prk.: Gyvenimas gerai palamdė rš.
pérlamdyti tr. Rm smarkiai sumušti, sudaužyti.
pralámdyti tr.
1. pratrinti, aptraiškyti: Palauk, dar nevažiuok, gal tą gruodą kiek pralámdys Pg. Pralámdžiau (prakrušau) ledus nuo kelio, t. y. pralaužiau J.
2. Krš pramankštinti, išjudinti: Žinai, koks anas buvo kelmas, ale kariuomenėj vis tiek bent kiek pralámdė Dbk.
| refl.: Kelkis, prasilamdyk truputį rš.
3. Up prk. kiek pamokyti, palavinti: Dabar jaunieji mokyklose pralámdyti Mlt. Pralámdei kiek ir statyk prie žemės (prie žemės darbo) Srv. Jis kiek pralámdytas yra Ėr.
| refl.: Be mokyklos prasilámdęs Antš. Praslámdžiau šiek tiek iš savo galvos Mlt. Prasilamdė kiek ant knygos, ir gerai Ds.
prilámdyti tr. priniurkyti, primaigyti: Tas ančiukas privoliotas, prilámdytas Pc. Mane gerai prilámdė, net kaulai braškėjo Prng.
sulámdyti tr.
1. Nm suglamžyti, suraukšlėti: Sulámdė visus drabužius, dabar žmonėm gėda pasirodyti Jnš. Kam tep sulámdei popierą, kad nei rašyt negalima! Mrs. Tie pašiūrėliai mano gerąją kepurę sulámdė Up. Taip negrūsk, bo labai sulámdysi Sb. Sulámdytas, kaip iš šunio gerklės ištrauktas Ds.
| refl.: Popierinė jų skrynelė, daiktus bekilojant, gerokai susilamdė Vaižg. Parėjo namo visas susilámdęs Skp.
2. suniurkyti, sumurdyti (įveikus): Tą vaikį i sulámdė į kertę Kl. Sugriebęs aną sulámdyk į žemę, t. y. sugrūsk J. Sulamdysiu kaip šiltą vilną LTR.
| prk.: Anas tuoj jį kalboj sulámdys (įveiks) Ds. Jūs erelis buvote, be reikalo jus gyvenimas sulamdė rš.
3. sulaužyti, sumaigyti: Žiūrėk, meduką sulamdei! Ll. Arklys vežimą sulámdė Lš. Atsisėdęs toks sunkus, visą kėdę sulámdė Brt. Per vestuves vienam bernui skobas (šonkaulius) sulámdė Pns. Sulámdė griūdamas mašiną ir varosi paskiau kaip su karve Rm.
4. nugalėti, sunaikinti, nugalabyti: Škalikų būrį užsiundė, ir vilką sulamdė Blv.
| prk.: Nepasėkmingi mūšiai pas Chaironeją sulamdė Mitridato galybę rš. Vado valia ir kareivių karštis sulamdė visas kliūtis rš.
◊ sulámdyti į kãmaną (kãmanon) smarkiai, visai sulamdyti: Sulámdžiau jį kãmanon Dglš.
užlámdyti tr.
1. niurkant prikamuoti, prigniaužyti: Kačiokas būt geras, kad neužlámdytas Ds.
ǁ lamdant galą padaryti, užniurkyti: Kačiukas vieną ančiuką užlámdė Pc. Neužlámdykit mano vaiko benešiodamos (juok.) Ds.
| prk.: Ažlámdę (užkamavę) būt jį mokesčiai ir darbai Dbk.
2. nugalabyti, nužudyti: Vilką te ažlámdė BM48.
1. glamžyti, maigyti, raukšlėti: Kam lámdai apykaklę? rš. Šeimininkas lamdė lamdė tą veršeną, bet nieko ji jam nepasakė BsPII177. Susirišk skarelę kaip žmogus, nelámdyk Jnšk.
| refl.: Žėdnas lámdysis, negi vilnonis Sdk.
2. trinti, mankyti: Ans sustyrusį autą lamdo J.
3. gniaužyti, spaudyti, niurkyti: Nelámdyk avino (kirpdamas užgulęs) Srv. Bepigu už save mažesnį lámdyti Ll. Meška pradėjo velnią lámdyti (ps.) Pkl.
lámdytinai adv.: Lámdytinai išlamdė vyras pačią, nemušė, mėlynės nebuvo Šts.
| refl. Škn: Ko te lamdais po šakas (treška šakos, triūsia po jas) J. Jis žaidžia, o tie šoka, o lamdos po erškėčius: susibadė, susikruvino, rėkia kaip tik galėdami BsMtII31.
ǁ mindžioti: Gaidys lámdo vištas Rm.
4. laužyti, gadinti: Kam lámdai dviratį, kad nemoki važiuoti! Grdm. Na, ale gerai anie ir lamdo tą naująjį vežimą po tokius kelius Kv. Ką čia lámdai tą kurvį (krepšį)! Žg. Kam lámdai stalą, jau ir taip jis kap kibykla (visas iškleręs) Brt.
| Nelámdyk (nelaupyk) tos duonos, dailiai raikyk Šts.
ǁ daužyti, ardyti: Artilerija lamdė apkasus rš.
5. kaišti (kailį): Lámdau kailį – reikia kailinių Lnkv.
6. B, N, K dresuoti, pratinti prie darbo (gyvulius).
7. prk. mokyti, lavinti, auklėti: Mano sūnus suvisu neturi galvos mokyties – lámdžiau aš jį, lámdžiau ir tik tik kiek pramokiau Ml. Lámdžiau lámdžiau visą dieną, tai šiek tiek pramoko Dbk.
8. prk. prastai, nemokant kuria kalba kalbėti: Kuningai … lamdo lietuvišką kalbą, sakydami pamokslus A1884,147.
9. refl. sunkiai eiti, bristi; kapanotis: Par cielą naktį lamdės po pelkes rš.
aplámdyti tr.
1. Š kiek suraukšlėti, apglamžyti: Vokas buvo gerokai aplamdytas ir pageltęs Vaižg.
2. apmaigyti: Kanapių saują su kojomis aplámdyk ir tada mink J.
| prk.: Jam pagailo šito protingo, gabaus, gerokai gyvenimo aplamdyto paauglio rš.
3. Gs, Užp apmušti, apdaužyti: Menkas būtų malonumas, jei mus čia (minioje) aplamdytų J.Balč. Ale gerai ir aplámdė vienas antram šonkaulius Kv. Bet kojos neklauso, aplamdytos strėnos smelksta LzP.
4. aplaužyti, apgadinti: Šeškus ne visai vykusiai nutūpė ir šiek tiek aplamdė sklandytuvą rš. Ale mašiną, bekuldami rugius, gerai ir aplámdė Kv.
5. MŽ, K papratinti, apmokyti, kiek prajodinėti: Aplamdau arklį B.
6. pramankštinti, pramiklinti: Reikia jį truputį aplamdyti, gal kiek gyvesnis pasidarys Lž.
7. prk. kiek pramokyti, pralavinti: Kad žinotumei, koks ans pirma buvo rudnagis, dabar aš jau aną šiek tiek aplámdžiau Brs.
| refl. Krš: Apsilámdė jau biškį; atejęs gi nieko nemokėjo dirbt Ktk.
×dasilámdyti (hibr.) sunkiai nueiti, pasiekti: Kolek dasilamdėm ina (in) Ačinską, turėjom visokios rš.
įlámdyti tr. įlenkti, įspausti: Ties pastovomis skardos įlamdytos rš.
išlámdyti tr.
1. Š suglamžyti, suraukšlėti.
| refl. Š.
2. išgniaužyti, išmankyti, ištrinti: Sustyrusį nuo purvų autą išlámdyk J.
| Tu išlámdei savo pusę klojimo, t. y. ištrynei J.
3. išmaigyti, apdaužyti: Pateksi į girtūklio rankas – išlamdys tau kaulus Mžk.
4. Jnš iškaišti (kailį): Gerai išlámdyk tą kailį – bus minkštesni kailiniai Lnkv.
5. Š padaryti miklų, judrų, išmankštinti: Visados sunkiausia esti rytais, kol prasivaikštai, kaulus išlamdai rš. Tai kas, kad kelmas. Kariuomenėj išlámdys Ds. Kad jis patektų į mano rankas, tai aš jį teip išlamdytau, kad per kačergą šoktų Rdm.
6. prk. išmokyti, išlavinti: Jis pats papratęs dirbt, išlamdo ir vaikus RD201. Savo vaiką noru išlamdyti į siuvėjus Lkv.
| refl.: Per gyvenimą žmogus išsilámdai in visus šonus Prng.
ǁ su vargu išmokti, perprasti: Kai išlámdysi gerai abėcėdles, tada skaityt bus geriau Prng.
nulámdyti tr.
1. nuvarginti, nubaigti: Nulámdė, nujodė arklį Šauk.
| refl.: Nusilamdžiau tiek daug dirbdamas Šauk.
2. nužudyti, užgniaužyti: Rast y[ra] gyvas koks, o rast anus i nulámdė KlvrŽ.
3. KI257 nuraminti, sutramdyti: Aš tuoj juos visus nulamdysiu! Vv.
palámdyti tr.
1. pamankštinti.
| prk.: Bet jūs šitos mechanikos nebijokite, reikia tiktai smegeninę palamdyti! rš.
| refl.: Tegu sau po biskį pasilamdo rš.
2. paniurkyti, paglamžuoti.
| prk.: Gyvenimas gerai palamdė rš.
pérlamdyti tr. Rm smarkiai sumušti, sudaužyti.
pralámdyti tr.
1. pratrinti, aptraiškyti: Palauk, dar nevažiuok, gal tą gruodą kiek pralámdys Pg. Pralámdžiau (prakrušau) ledus nuo kelio, t. y. pralaužiau J.
2. Krš pramankštinti, išjudinti: Žinai, koks anas buvo kelmas, ale kariuomenėj vis tiek bent kiek pralámdė Dbk.
| refl.: Kelkis, prasilamdyk truputį rš.
3. Up prk. kiek pamokyti, palavinti: Dabar jaunieji mokyklose pralámdyti Mlt. Pralámdei kiek ir statyk prie žemės (prie žemės darbo) Srv. Jis kiek pralámdytas yra Ėr.
| refl.: Be mokyklos prasilámdęs Antš. Praslámdžiau šiek tiek iš savo galvos Mlt. Prasilamdė kiek ant knygos, ir gerai Ds.
prilámdyti tr. priniurkyti, primaigyti: Tas ančiukas privoliotas, prilámdytas Pc. Mane gerai prilámdė, net kaulai braškėjo Prng.
sulámdyti tr.
1. Nm suglamžyti, suraukšlėti: Sulámdė visus drabužius, dabar žmonėm gėda pasirodyti Jnš. Kam tep sulámdei popierą, kad nei rašyt negalima! Mrs. Tie pašiūrėliai mano gerąją kepurę sulámdė Up. Taip negrūsk, bo labai sulámdysi Sb. Sulámdytas, kaip iš šunio gerklės ištrauktas Ds.
| refl.: Popierinė jų skrynelė, daiktus bekilojant, gerokai susilamdė Vaižg. Parėjo namo visas susilámdęs Skp.
2. suniurkyti, sumurdyti (įveikus): Tą vaikį i sulámdė į kertę Kl. Sugriebęs aną sulámdyk į žemę, t. y. sugrūsk J. Sulamdysiu kaip šiltą vilną LTR.
| prk.: Anas tuoj jį kalboj sulámdys (įveiks) Ds. Jūs erelis buvote, be reikalo jus gyvenimas sulamdė rš.
3. sulaužyti, sumaigyti: Žiūrėk, meduką sulamdei! Ll. Arklys vežimą sulámdė Lš. Atsisėdęs toks sunkus, visą kėdę sulámdė Brt. Per vestuves vienam bernui skobas (šonkaulius) sulámdė Pns. Sulámdė griūdamas mašiną ir varosi paskiau kaip su karve Rm.
4. nugalėti, sunaikinti, nugalabyti: Škalikų būrį užsiundė, ir vilką sulamdė Blv.
| prk.: Nepasėkmingi mūšiai pas Chaironeją sulamdė Mitridato galybę rš. Vado valia ir kareivių karštis sulamdė visas kliūtis rš.
◊ sulámdyti į kãmaną (kãmanon) smarkiai, visai sulamdyti: Sulámdžiau jį kãmanon Dglš.
užlámdyti tr.
1. niurkant prikamuoti, prigniaužyti: Kačiokas būt geras, kad neužlámdytas Ds.
ǁ lamdant galą padaryti, užniurkyti: Kačiukas vieną ančiuką užlámdė Pc. Neužlámdykit mano vaiko benešiodamos (juok.) Ds.
| prk.: Ažlámdę (užkamavę) būt jį mokesčiai ir darbai Dbk.
2. nugalabyti, nužudyti: Vilką te ažlámdė BM48.
