Išdaužta paviršiaus (kelio, sienos ir pan.) vieta.

Priemonė kam naikinti.

1 stiẽbti, -ia, -ė Rtr
1. intr. KBII153, NdŽ, KŽ aukštyn augti (apie augalus): Kiekviena žolelė aukštyn stiẽbia Alk. Nepersodinta taboka labai stiẽbia Rm.
| refl. DŽ, NdŽ: Tanki ir trąši žolė stiebės aukštyn J.Jabl. Tiesias žemės vagos – stiebias žalias daigas E.Miež.
2. refl. tįsti, augti (apie vaikus): Jis stiẽbėsi stiẽbėsi ir visus praaugo Vrb. Iš mažuities neaugo, ale paskui kad stiẽbės, tai matai, koks didelis užaugo! Užp.
3. tr. Š kelti į viršų: Beržų krūvos stiẽbė savo viršūnes NdŽ. Savo galvą į saulę stiebia rugio želmuo sp.
4. refl. R, MŽ, N, K, L, Š, DŽ, KŽ stotis ant pirštų galų: Ans ant kojų, ant pirštų galų stiẽbias J. Ji stiẽbėsi pro kitų galvas NdŽ. Patys paskutiniai stiebėsi ir tiesė kaklus, norėdami per pirmutinius pamatyti dėžutes J.Balč.
5. refl. kilti: Pro užgirį stiebėsi mėnuo vėlyvas V.Myk-Put. Pro medžių guotą baltas bokštas stiebės A.Vencl.
6. refl. R, MŽ, N, KŽ siekti, trokšti: Pabuvę mieste, ima stiebtis tuojaus prie poniškumo rš.
7. DŽ, NdŽ žr. 1 stelbti 1.
8. (neol.) tr. lingv. laipsniuoti: Stiebiami esti būdvardžiai A.Baran.
1 atstiẽbti, -ia, àtstiebė
1. refl. Rtr, Skr atsistoti ant pirštų galų: Atėjo vaikinėlis prie lovos ir atsistiebęs į jį dyvinai žiūrėjo BsV149.
2. tr. Rtr atitiesti.
| refl.: Kai vėjas linguoja, palinksta medelis ir vėl atsistiebia Lkš.
1 įstiẽbti, -ia, į̇̃stiebė
1. intr. KŽ išaugti.
2. tr. pastatyti, įtempti: Reik gerai įstiẽbti žėglius (bures) prk.
3. refl. įsistoti, įsiauti: Įsi̇̀stiebė į vasarinius batukus ir sušalo kojas Dkš.
4. refl. persiimti: Lietuvos jaunuomenė, toje gadynėje mokindamosi ir keliaudama po svečias šalis, įsistiebė į mokslą Liuterio ir Kalvino S.Dauk.
1 išstiẽbti, -ia, i̇̀šstiebė
1. refl. išaugti: Išsistiẽbęs žirnis Msn. Ten želia tokie išsistiebę kvapūs baltažiedžiai žalsvais rageliais Pt.
2. intr. ištįsti, išaugti (apie vaikus).
| refl. Msn.
3. tr. Š, BŽ88, Rtr, Ser, KŽ ištiesti, ištempti, iškelti aukštyn: Braška gontų stogas, gegnių išstiebtas rš.
1 nustiẽbti, -ia, nùstiebė
1. intr. KŽ labai nuaugti, nutįsti: Kai labai tankiai burokus susodini, tai jie labai nustiẽbia Pg.
| refl.: Tokie nusistiẽbę tie pamidorai Pc. Jurginai, pašalėj beaugdami, nusi̇̀stiebė Kp. Darže po medžiais ir bulvienojai nusistiẽbę, ir bulbelės mažos Skrb.
2. tr. Rtr, NdŽ, KŽ nustelbti: Nebelaikysiu aš tų medžių, kiek jie man šiemet rugių nùstiebė Srv. Žolės žolę nùstiebė J.Jabl(Kp). Jurginėliai ilgastiebiai visus kvietkelius nustiẽbia (d.) Pnd.
| prk.: Nustiebs ir išnaikys visą žmonių pasėlį J.Jabl.
3. intr. LL132 pastirti.
1 pasistiẽbti, -ia, pasi̇̀stiebė
1. R, MŽ, N, K, DŽ, NdŽ, KŽ pasistoti ant pirštų galų: Jis bučiuo[ja] pačią stiebte pasistiẽbęs J. Pasistiẽbk – ir pasieksi Ėr. Nematai? Pasistiẽbk Sdk. Pasistiẽbęs kogi nepasieksi, ale pasiek kaip aš! Mžš. Tas ančiukas ryja pasistiẽbęs – jis neaugs Jrb. Išeina bitės tokios pasistiebę, pasistoję Grž. Ale nykštukas pasistiẽbęs tėvui į ausį pašnibždėjo Jrk24.
^ Pasistiebė it gaidys, serbentas beraškydamas LTR. Keikia pasistiebdamas (labai smarkiai) Sml. Net pasistiebdami kuliam Klt.
2. kiek paaugti (apie vaikus): Pasistiebė kiek, i pati ta parankinė pasisiųst Sdb.
3. prk. pasiremti: Tauta, pasistiebusi ant tikrosios kultūros, gyvens amžinai A1884,8(J.Šliūp).
1 prastiẽbti, -ia, pràstiebė
1. tr. pažymėti (stiebais): Linija, kurią retežiu reik mieruoti, iš pradžios tur būt stiebais prastiebta rš.
2. refl. iškilti: Juodalksnių krūmai prasistiebdavo viršum rugių lauko rš.
1 prisistiẽbti, -ia, prisi̇̀stiebė pasistoti ant pirštų galų, pasistiebti: Matę vakarais šalia galinio lango didį juodą šunį prisistiebusį į stubą bežiūrint BsV359(Žg).

témdyti, -o (témdžia), -ė tr. K, Rtr, DŽ, KŽ; N, LL16,221 caus. temti.
1. daryti tamsų, apgaubtą tamsos, menkai apšviestą arba neapšviestą: Aplink tik miškas matėsi ir naktis temdė kelią LTR(Ar).
| prk.: Kam savo ašaromis temdai paskutines mano dienas! V.Krėv.
ǁ daryti, kad neskleistų šviesos, užstoti kieno šviesą: Mėnuo ir saulę kartais temdo J.Jabl. Mėnulis netemdo žvaizdžių šviesumo LTR(Šll). Aukšti rūmai dangų remia, žali vyšnių sodai saulę temdo V.Krėv.
2. NdŽ, DŽ1 daryti silpnai, prastai regintį: Tai rūpestėlis akeles temdo, tai ašarėlės veidelius vilgo LTR(Dkk). Ašarėlės karčios temdo jai akis S.Nėr. Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis: gaili ašarėlė beplovė skruostus ir mėlynas temdė akis! Mair.
3. NdŽ gaišinti ligi sutemos: Leiskit namo eiti, netémdykit DŽ1.
| refl. Pc: Skubink važiuot namo, nesitémdyk par daug Ėr.
4. rš prk. menkinti, silpninti sąmoningumą, susipratimą.
5. DŽ1 prk. daryti, kad būtų nenuovokus, miglotas, menkai suvokiantis: Vėtra ir bangos plėšė juos nuo to burių stiebo, vandens šaltis varstė jų kūną ir temdė protą rš. Daugal sviete yra mokslo sugadinto, galvą témdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią A.Baran. Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, tu proto netemdai gražybe Mair.
aptémdyti tr. Š
1. N, L128,163,309, Rtr, S, NdŽ, KŽ padaryti, kad mažiau skleistų šviesos, tamsinti: Aptémdyti langus DŽ1. Saulė stovėjo aukštai danguje, bet debesų aptémdyta Ms. Žvaigždės vienos duoda šviesą, o kitos užlenda ir aptémdo viena kitą Ant.
2. padaryti silpniau, menkiau regintį: Galėjo ir akis aptémdyt iš to išgąsčio Rmš. Ašaros kaip migla aptémdė jai akis Db.
| prk.: Pinigai man aptemdė akis rš.
3. LL162 prk. padaryti niūrų, nelinksmą, sudrumsti: Kieno jausmus aptémdyti NdŽ.
4. KŽ, V.Krėv, Prn prk. padaryti prastos nuovokos, neblaivų, menkai suvokiantį: Pykčio aptemdyta sąmonė rš. Su tokiom pasakom gali aptémdyt vaikam protą Plv.
5. prk. padaryti neaiškų, miglotą, nesuprantamą: Muzikinė ritmika ir melodija gali tiesiog aptemdyti žodžių prasmę rš. Pats žodžio vartojimo tikslas reikalauja padaryti dalyką aiškesnį, o ne jį aptemdyti rš.
nutémdyti tr. padaryti tamsų, tamsesnį, menkai apšviestą: Oniulės žiedelis Stasiulio rankelę nušvietė, o Stasiulio žiedelis Oniulės rankelę nutemdė Pls. Ši vietelė nutemdyta rūkų rš. Tai jie tę nutemdė aukštą klėtelę mano tėvulio LTR(Nč).
pritémdyti NdŽ, KŽ
1. tr. LL194 padaryti, kad būtų menkiau apšviesta, patamsinti: [Penkialapis vynvytis] gerai auga tiek saulėtose, tiek ir pritemdytose vietose P.Snar. Vakaruose atsistojo kalnas, ir jo šlaitai pritemdė žemę P.Cvir.
ǁ padaryti, kad mažiau būtų ar mažiau skleistų šviesos: Kiek pritémdyk šviesą DŽ1. Sergantys galvijai pervaromi į švarias, vėsias patalpas su pritemdytais langais rš.
2. žr. pritemti 1: Kab pritemdys, galėsit ateit Pls. Vakaras jau, pritémdo Grv.
3. tr. NdŽ sugaišinti, sulaikyti iki sutemos.
| refl. NdŽ.
4. tr. prk. padaryti liūdnoką, niūroką: Iš lango šypsosi laimingas veidas, vos matomo liūdesio pritemdytas rš.
5. tr. prk. padaryti nelabai aiškiai suprantamą, miglotą: Nepakankamai meniškai diferencijuoti simboliai pritemdo ir kai kurių kitų rinkinio eilėraščių prasmę rš.
sutémdyti tr.
1. Ser, NdŽ padaryti tamsų, tamsesnį, neapšviestą.
2. Alv, Rm, Skr, Šts sulaikyti, sugaišinti iki sutemos: Sutémdė mane J. Dar pabūk, dar pabūk, – ir sutémdė mane DŽ.
| refl. NdŽ, DŽ1, Mrc, Iš, Gs, Skr, Pc: Šiandie anksčiau parvažiuok, nesusitémdyk Erž. Eisiu namo, bijau susitémdyt Ėr. Ilgai užtruko, susitémdė, bet parvažiavo Dkš. Žutrukau [grybaudamas] ir sustémdžiau Rod.
3. prk. padaryti niūrų: Mūsų jaunystė sutémdyta buvo Kp.
4. Ser sutirštinti (spalvas).
užtémdyti tr.
1. Amb, Rtr, KŽ, ŽŪŽ76 padaryti tamsų, be šviesos, užtamsinti: Patalpa mėsai sūdyti turi būti švari, gerai vėdinama, vėsi, pusiau užtemdyta rš. Šikšnosparnių pulkai, kuriuos vakaras prikelia, stačiai užtemdo orą Blv.
ǁ padaryti, kad neskleistų, nepraleistų šviesos: Vėjas tuoj užtémdė saulę (ps.) Sv. Užtemdytas Mėnulis atrodo rausvas rš. Ir štai tau beregint, nežinai lemtai nė iš kur, tai vienas, tai kitas debesėlis ir užtemdė saulę, ir neramu, ir liūdna tau Ašb.
| prk.: Tuomet rodės mergelei, kad nė koks debesėlis neužtemdys jos saulelės LzP. Užtemdė tėviškės padangę nelaisvės letena juoda S.Nėr.
2. padaryti menkai, silpnai regintį: Bet tos kvailos ašaros užtemdo akis I.Simon.
| prk.: Rublis užtemdė jo akis, per aną neregėjo nieko! LzP. Bus apšviestos anos užtemdytos akys dūšios tavo MP106.
3. Mrj, Ps prk. padaryti liūdną, niūrų, nelinksmą: Atėjęs žentas visus namus užtémdė [savo girtuokliavimu] Dkš. Kukli ir tyli mano daina: čypsiu, kai sielą užtemdo liūdesys arba krūtinę džiovina ilgesys rš.
4. prk. užgožti, nustelbti: Marcė kaip užaugo, tai užtémdė visas mergas Sml. Pamanyk tiktai, vaikeli – tavo vardas užtemdys visus! V.Krėv.
5. prk. padaryti neaiškų, miglotą, nesuprantamą: Tuščias plepumas užtemdo dalyką ir išvargina klausytojų ausis rš. Dažnai jausmas drumsčia sveiką, paprastą mintį ir užtemdo jos logiškumą rš.
◊ aki̇̀s (akès) užsitémdyti prisigerti: Vyriškas ir paliekta vyriškas, tik ko akès užsitémdo Krš.

témdyti, -o (témdžia), -ė tr. K, Rtr, DŽ, KŽ; N, LL16,221 caus. temti.
1. daryti tamsų, apgaubtą tamsos, menkai apšviestą arba neapšviestą: Aplink tik miškas matėsi ir naktis temdė kelią LTR(Ar).
| prk.: Kam savo ašaromis temdai paskutines mano dienas! V.Krėv.
ǁ daryti, kad neskleistų šviesos, užstoti kieno šviesą: Mėnuo ir saulę kartais temdo J.Jabl. Mėnulis netemdo žvaizdžių šviesumo LTR(Šll). Aukšti rūmai dangų remia, žali vyšnių sodai saulę temdo V.Krėv.
2. NdŽ, DŽ1 daryti silpnai, prastai regintį: Tai rūpestėlis akeles temdo, tai ašarėlės veidelius vilgo LTR(Dkk). Ašarėlės karčios temdo jai akis S.Nėr. Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis: gaili ašarėlė beplovė skruostus ir mėlynas temdė akis! Mair.
3. NdŽ gaišinti ligi sutemos: Leiskit namo eiti, netémdykit DŽ1.
| refl. Pc: Skubink važiuot namo, nesitémdyk par daug Ėr.
4. rš prk. menkinti, silpninti sąmoningumą, susipratimą.
5. DŽ1 prk. daryti, kad būtų nenuovokus, miglotas, menkai suvokiantis: Vėtra ir bangos plėšė juos nuo to burių stiebo, vandens šaltis varstė jų kūną ir temdė protą rš. Daugal sviete yra mokslo sugadinto, galvą témdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią A.Baran. Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, tu proto netemdai gražybe Mair.
aptémdyti tr. Š
1. N, L128,163,309, Rtr, S, NdŽ, KŽ padaryti, kad mažiau skleistų šviesos, tamsinti: Aptémdyti langus DŽ1. Saulė stovėjo aukštai danguje, bet debesų aptémdyta Ms. Žvaigždės vienos duoda šviesą, o kitos užlenda ir aptémdo viena kitą Ant.
2. padaryti silpniau, menkiau regintį: Galėjo ir akis aptémdyt iš to išgąsčio Rmš. Ašaros kaip migla aptémdė jai akis Db.
| prk.: Pinigai man aptemdė akis rš.
3. LL162 prk. padaryti niūrų, nelinksmą, sudrumsti: Kieno jausmus aptémdyti NdŽ.
4. KŽ, V.Krėv, Prn prk. padaryti prastos nuovokos, neblaivų, menkai suvokiantį: Pykčio aptemdyta sąmonė rš. Su tokiom pasakom gali aptémdyt vaikam protą Plv.
5. prk. padaryti neaiškų, miglotą, nesuprantamą: Muzikinė ritmika ir melodija gali tiesiog aptemdyti žodžių prasmę rš. Pats žodžio vartojimo tikslas reikalauja padaryti dalyką aiškesnį, o ne jį aptemdyti rš.
nutémdyti tr. padaryti tamsų, tamsesnį, menkai apšviestą: Oniulės žiedelis Stasiulio rankelę nušvietė, o Stasiulio žiedelis Oniulės rankelę nutemdė Pls. Ši vietelė nutemdyta rūkų rš. Tai jie tę nutemdė aukštą klėtelę mano tėvulio LTR(Nč).
pritémdyti NdŽ, KŽ
1. tr. LL194 padaryti, kad būtų menkiau apšviesta, patamsinti: [Penkialapis vynvytis] gerai auga tiek saulėtose, tiek ir pritemdytose vietose P.Snar. Vakaruose atsistojo kalnas, ir jo šlaitai pritemdė žemę P.Cvir.
ǁ padaryti, kad mažiau būtų ar mažiau skleistų šviesos: Kiek pritémdyk šviesą DŽ1. Sergantys galvijai pervaromi į švarias, vėsias patalpas su pritemdytais langais rš.
2. žr. pritemti 1: Kab pritemdys, galėsit ateit Pls. Vakaras jau, pritémdo Grv.
3. tr. NdŽ sugaišinti, sulaikyti iki sutemos.
| refl. NdŽ.
4. tr. prk. padaryti liūdnoką, niūroką: Iš lango šypsosi laimingas veidas, vos matomo liūdesio pritemdytas rš.
5. tr. prk. padaryti nelabai aiškiai suprantamą, miglotą: Nepakankamai meniškai diferencijuoti simboliai pritemdo ir kai kurių kitų rinkinio eilėraščių prasmę rš.
sutémdyti tr.
1. Ser, NdŽ padaryti tamsų, tamsesnį, neapšviestą.
2. Alv, Rm, Skr, Šts sulaikyti, sugaišinti iki sutemos: Sutémdė mane J. Dar pabūk, dar pabūk, – ir sutémdė mane DŽ.
| refl. NdŽ, DŽ1, Mrc, Iš, Gs, Skr, Pc: Šiandie anksčiau parvažiuok, nesusitémdyk Erž. Eisiu namo, bijau susitémdyt Ėr. Ilgai užtruko, susitémdė, bet parvažiavo Dkš. Žutrukau [grybaudamas] ir sustémdžiau Rod.
3. prk. padaryti niūrų: Mūsų jaunystė sutémdyta buvo Kp.
4. Ser sutirštinti (spalvas).
užtémdyti tr.
1. Amb, Rtr, KŽ, ŽŪŽ76 padaryti tamsų, be šviesos, užtamsinti: Patalpa mėsai sūdyti turi būti švari, gerai vėdinama, vėsi, pusiau užtemdyta rš. Šikšnosparnių pulkai, kuriuos vakaras prikelia, stačiai užtemdo orą Blv.
ǁ padaryti, kad neskleistų, nepraleistų šviesos: Vėjas tuoj užtémdė saulę (ps.) Sv. Užtemdytas Mėnulis atrodo rausvas rš. Ir štai tau beregint, nežinai lemtai nė iš kur, tai vienas, tai kitas debesėlis ir užtemdė saulę, ir neramu, ir liūdna tau Ašb.
| prk.: Tuomet rodės mergelei, kad nė koks debesėlis neužtemdys jos saulelės LzP. Užtemdė tėviškės padangę nelaisvės letena juoda S.Nėr.
2. padaryti menkai, silpnai regintį: Bet tos kvailos ašaros užtemdo akis I.Simon.
| prk.: Rublis užtemdė jo akis, per aną neregėjo nieko! LzP. Bus apšviestos anos užtemdytos akys dūšios tavo MP106.
3. Mrj, Ps prk. padaryti liūdną, niūrų, nelinksmą: Atėjęs žentas visus namus užtémdė [savo girtuokliavimu] Dkš. Kukli ir tyli mano daina: čypsiu, kai sielą užtemdo liūdesys arba krūtinę džiovina ilgesys rš.
4. prk. užgožti, nustelbti: Marcė kaip užaugo, tai užtémdė visas mergas Sml. Pamanyk tiktai, vaikeli – tavo vardas užtemdys visus! V.Krėv.
5. prk. padaryti neaiškų, miglotą, nesuprantamą: Tuščias plepumas užtemdo dalyką ir išvargina klausytojų ausis rš. Dažnai jausmas drumsčia sveiką, paprastą mintį ir užtemdo jos logiškumą rš.
◊ aki̇̀s (akès) užsitémdyti prisigerti: Vyriškas ir paliekta vyriškas, tik ko akès užsitémdo Krš.

glem̃žti, -ia (-džia J, Slnt, -čia Gs), -ė (-dė J, Slnt, -tė Gs) tr., glémžti
1. imti, čiupti, griebti, traukti, grobti: Aš į glėbį glemžiù šieną, kad nesklistų, kad nebirtų J. Nuo vėpsančių prie motoro vaikų jis glemžė kepures P.Cvir. Glem̃žk į vieną kupetą visus tuos drabužius ir nunešęs padėk į vietą J. Vyrai, glemžkiat mergas ir šokiat Šauk. Kas ne sava, neglemžk J.Jabl. Ta boba glem̃ždė turtus J.
| refl. tr.: Viską sau tik glem̃žiasi, taisosi, kitus skriaudžia Gs. Pinigus katras sau glem̃žiasi Kair. Kam tu varu glemžies tą mergą! Žem.
2. godžiai valgyti, ėsti, ryti: Rasotus dobilus glemžia karvės J.Avyž. Veršis pasigardžiuodamas glemžė jaunus bastučių ir burokų lapus P.Cvir. Kieme suvarytos karvės uostinėjo žemę ir glemžė užtvory augančių obelų ir kriaušių lapus J.Balt. Glemži̇̀ kaip karvė lepšes Ll. Karvė glem̃žia šieno K. Ožka glem̃žia žoles pilnu snukiu Skr. Glemžia kaip žalis lapus Lkš. Karvės gardžiai glem̃žia žolę su rasa Žvr.
3. imti, vogti: Kas tik po ranka papuola, tą ir glem̃žia Gž. Į jo namus įpuolę pradėjo glemžti vis, ką radę M.Valanč.
4. glamžyti, lamdyti, braukti; glostyti: Bitininkas nesumeta, kuo atsilyginti, tik barzdą glemžia P.Cvir.
5. tramdyti, malšinti, stelbti, nugalėti: Sekasi maištininkus glemžti rš.
6. refl. veržtis: Prie jo glemžiasi Pt.
7. saugoti, globoti, ginti, slėpti: Girės ne vien nuo darganų, lytų ir speigų, bet ir nuo pačių neprietelių glemžė S.Dauk. Rinkti ir glemžti derlingas sėklas S.Dauk. Šernas, glemždamas savo vaikus nuo pavojaus, iš kinio nebjudėjo daugesniai S.Dauk.
apglem̃žti, -ia, àpglemžė tr.
1. griebiant apimti, apkabinti: Apglémžė visus obuolius ir neduoda kitiem Pn. Myluoja apglemžęs tą jauną pačią Šts.
| prk.: Nereik norėti už vieną dieną apglemžti laukus (suarti, nudirbti) Šts.
2. apsupti: Aš apglemžiù aną su savo drabužiais, t. y. apskrieju J. Ligonio galva apglemžta šlapiais skudurais P.Cvir.
išglem̃žti, -ia, i̇̀šglemžė tr.
1. paglemžti, pagriebti: Ji ir tyko, kap iš manęs ką išglem̃žt Alk.
2. išvalgyti, išėsti: Ans visą viralą išglemžė kaip šėmargė lepšes Šauk.
nuglem̃žti, -ia, nùglemžė tr.
1. nuimti, nutraukti: Nuglemžtas (nuplėštas) skelbimas rš.
| prk.: Ravėdama daržą, ji nùglemžė ir morkus Skr.
| refl. tr.: Senelis nusiglemžė kepurę P.Cvir.
2. žr. paglemžti 3: Svotas nùglemžė kepurę, t. y. pavogė J. Ana beregint nùglemžė skarelę KlvrŽ. Mat nuglemžiau ir jam veršiuką V.Kudir. Kažkas nuglemžė man pinigus rš.
| refl. tr.: Nusiglem̃žia ką pasišert Gs. Jis nusi̇̀glemžė kepurę, t. y. pavogė J.
3. nustelbti: Dirsė net rugius nuglemžė Mrs.
ǁ nugalėti: Įbaugintą žmogų kolera kur kas lengviau nuglemžia V.Kudir.
paglem̃žti, -ia, pàglemžė (pàglemžtė) tr.
1. paimti, pačiupti, pagriebti, pagrobti: Aš pàglemžiau obalį, t. y. nematant įkišau už ančio J. Vokiečiai mūsų brolių turtus paglemžė Alvt. Laumės jaunus kūdikius paglemždavo BsPIII315. Kad sumanytų, viską paglemžtų sp. Reikėjo pasiskubint paglemžt gardesni kąsnį V.Kudir.
| prk.: Rymo ciesorystė, daug kraštų po savim paglemžus (užvaldžius), engė ir slėgė jų gyventojus rš.
| refl. tr.: Pasiglemžęs ryšulį, vėl ėjo tolyn tomis pačiomis gatvėmis P.Cvir. Nenorėk vienas viską pasiglem̃žti Užv. Amerikos imperialistai siekia pasiglemžti Vakarų Europos šalių ekonomiką (sov.) sp.
| prk.: Kiek jūra yra pasiglemžusi aukso, sunku pasakyti rš. Žemės daigą kaitra pasiglemžia rš.
2. praryti: Ciuckis paglemžė duoną rš.
3. paimti, pavogti: Paglemžiau jos duoną ir vandenį rš. Vaikinas nematomis paglemžė obuolį rš. Brangiausius daiktus paglemžė M.Valanč. Vagis visus pinigus pàglemžė Skr. Nelaikyk po akių – gali kas paglem̃žti Dkš.
| refl. tr.: Moteriškė pirštines nuo stalo pasiglemžė Kel1933,46.
4. pariesti, palenkti, (uodegą) pabrukti: Paglemžk kojas po pilvu ir paversk (avelę kerpant) Bsg. Šunelis …, uodegą paglemžęs, vaikštinėjo LTI40.
| refl. tr.: Pasiglemžti apklotą (pasikišti po šonais) Vlkv. Eidama pasiglem̃žk andaroką, kad nesušlaptum Jrb. Žiūrėk, kokius ten popierius po šonu pasi̇̀glemžtei (pasėdai, pagulei)?! Srv. Suvirtome abu ant žemės, ir jis mane pasi̇̀glemžė (prispaudė, užgulė) Raud.
5. išsaugoti: Kaip rinkti ir paglemžti medžių sėklas S.Dauk. Savo tautą paglemžti nuo tokio pavojaus S.Dauk. Nu žmogaus pasalo paglemžk mane S.Dauk. Mus sylvarte visokiame paglemžk po savo šėtra PG.
pérglemžti tr. perbraukti: Žmogutis, porąkart ranka perglemžęs barzdą, dingo už kampo P.Cvir.
priglem̃žti, -ia, pri̇̀glemžė intr.
1. godžiai priėsti, privalgyti: Margoji pri̇̀glemžė atolo kaip būgnas Jrb. Karvės, priglem̃žę žolės, guli Alvt.
2. daug glemžti, griebti, čiupti: Tu jai priglemžk tų popierių ir atnešk Skr.
suglem̃žti, -ia, sùglemžė (sùglemždė) tr.
1. sugrobti: Suglemžę piningus, spruko pro duris Žem. Kartu ir mano aštuonnytę drobulę suglemžė Žem. Dvilktelėjo į galvą, jog boba nulėkusi gali piningus suglemžti Žem. Darata nubėgo į svirną, suglemžė visą glėbį sermėgų ir nunešusi apklostė dėdę A.Vencl.
| Marti atėjus visus linus sùglemžė Gs. Sùglemžė visą mantą Škn. Ana sùglemždė turtus, t. y. suėmė J. Jei iš namų eitų į mokyklą, tai vis, ką geriau suglem̃žus, duočia įsidėt Gs. Susirinko, suglemžė sau patinkamus daiktus Grdm.
| Šiaip taip spėjom vasarojų suglemžti (sudoroti, suvalyti) Šauk. Tą naktį daug lynų sùglemžėm (sugavom, sužvejojom) Skr.
| refl. tr.: Susiglemš jie viską, ką tik turėjom A.Vencl. Tu viena nori viską susiglem̃žti Ll.
2. suėsti, suryti: Žaloja sùglemžė nuo tvoros sūrmaišį Kp. Šuva duonos plutą bematant suglemžė Ds.
3. refl. tr., intr. susisupti, apsikamšyti: Krukelis bėgo takučiu, susiglemžęs skvernus P.Cvir. Kad šalta, susiglem̃žk J. Susiglem̃žęs po savimi̇̀ savo drabužius, glūdo J.
4. sulamdyti: Suglémžtas popieriukas Lp. Balta suglemžta skepetaitė užsmaukta ant akių Pt.
| refl.: Visas mano andarokas susi̇̀glemžė Lzd.
5. sutramdyti, numalšinti, nugalėti: Jis ne iš tokių, kuriuos galima lengvai ir paprastai suglemžti rš.
6. J plg. glemžti 7.
užglem̃žti, -ia, ùžglemžė tr. nuslopinti, susilpninti: Angliarūgštė užglemžia degimą A.Vien.
| Išgąstis užglemžia jo balsą rš.

kaũkti, -ia, -ė
1. intr. R, MŽ269, N, K, M, Š, Slnt, Ms, Krtv rėkti klaikiu balsu, staugti: Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaũkia J. O visokios šmėklos kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis J.Bil. Pradėjo visos sodos šunes kaukdami loti Žem. Staugiu, kaukiu SD412. Sninga, drimba tamsi naktis, praded vilkai kaukti JD249. Šuva … pradėjo baisiai kaũkt BM184. Paukščiai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę BsPIII52. Šuva lodams kaukia, staugia Šd. Nebeduok man alaus, jau aš kauksiu Rd. Štilk, tai į ausis kauki̇̀ (spiegi)! Skr.
^ Pijokas negėręs, šuo nekaũkęs negalia būti Krš. Kauki̇̀ kaip vilks avėtyne Krž. Kaukia it šuo mėnesienoje Sr. Kauka kaip šuo, į mėnulį žiūrėdamas Krp. Kol iš tavęs gavau, lapele lojau, kol iš manęs gausi, vilku kauksi Žg. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs Vdk. Kauksi kai šuo, dantis geliamas Vdk. Neiškenta kaip šuo nekaũkęs Užv. Miške gimęs, miške augęs, parejo numo kaukti (smuikas) Akm.
kauktinai̇̃ adv.: Šuniui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust BsV71. Atejo ir kad rėka visu balsu, jau kauktinai̇̃ KlvrŽ.
2. tr. kaukimu šaukti, vilioti: Vilkus kaukti I. Atsisėdo ir kaũkė – sukaukė visus vilkus Vž.
3. intr. prk. verkti, raudoti: Toki bjauruma vaiko: lygu biesas kaukančiasis kauka ir kauka visas dienas Šts. Jis verk ir kaukia srš. Jūs iš širdies skaudėjimo rėksit ir dejuodami kauksit MšK.
4. duoti kaukiamą garsą, ūžti, trinksėti…: Muzikantų pirštai jau be nagų, ir pilvai tušti sykiu su muzikoms kaukia Žem. Kaukdamos lekia oru skeveldros, nuolaužos, plieskiančios žiežirbos J.Balt. Troboj įkaitusios dinamos kaukė T.Tilv. Ten sniego pūgos kaukia S.Nėr. Skrisk, sakale, per kaukiančią bedugnę! S.Nėr. Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai A.Vien. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, nei kaukianti mirtis – nieks jos nesuturės S.Nėr. Ir smiltys pakilo, ir jūrė jau kaukia (ūžia) rš. Kulnimis taip trankėsi, kad net sijos kaukė (labai trinksėjo, skambėjo) rš. Girdžiu girdžiu, jau ateina mašina kaukdamà Pmp. Ratai netepti kauka (baisiai girgžda) Šts. Leida, kad tekiniai kauka (greitai važiuoja) Šts.
5. refl. rinktis, spiestis: Kaip pradeda žvirbliai kauktis busilo lizdan, tai ir galo nėr Vlk.
6. refl.: Kaũkties yra prašyties J.
apkaũkti, -ia, àpkaukė
1. tr. apgožti: Žolės bulves àpkaukė Šl. Visą daržą žolės apkaũkia, nespėjame nė ravėti Šd. Rugiai žolių apkaukti Jnšk.
2. intr. apželti: Api̇̀kaukė daržas žole – nė brokų nesimato Krs. Atarkit bulves – apkaũks, ir reikės ravėti Všk. Nusikirpk plaukus, mat visas apkaukęs Vb.
3. tr. surinkti: Laiko piningus apkaũkęs Šv.
atkaũkti, -ia, àtkaukė
1. intr. kaukiant ateiti: Gi žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaũkia! ps.
2. intr. kaukimu atsakyti, atsiliepti: Turėję atkaukti, arba atloti, tais žodžiais S.Dauk.
| refl.: Vilkas staugė, tarsi jame šimtas kitų vilkų atsikaukė rš.
3. tr. kaukimu atgauti: Matai, kaip ponai kaukia, nebetekę žmonių: nori atgal „pančizną“ atkaukti (kalbėta apie baudžiavos panaikinimo laikus) Žem.
4. refl. iki valiai kaukti: Kauk kauk, bene atsikauksi Slnt.
5. intr. ateiti, atvykti, atsibastyti: Àtkaukė iš kurios padalijos, iš kurios pasvietės Užv.
įkaũkti, -ia, į̇̃kaukė intr. smarkiai kaukti: Ir įkaũkia gi mūsų girioje rudenį vilkai! Š.
| refl.: Naktį kad įsikaukia girioj vilkai – net klaiku! rš.
iškaũkti, -ia, i̇̀škaukė
1. intr. įstengti kaukti: Šuva užkimęs, neiškaũkia Ėr.
2. intr. išeiti, išbėgti kaukiant: Iškaũkia, išlekia šunys Pc.
3. tr. kaukimu išpranašauti nelaimę (ppr. mirtį): Jei šuo kaukia, tai ką nors iškauks: ar vestuves, ar laidotuves Sml. Susiedo šuo kaukė kaukė, veizėk Jonų Marikę ir i̇̀škaukė Krš. Šuva kaukia kaukia, ar neiškaũks ko? Ėr. Iškaukė [šuo] jau Rukinienę – bus dabar ramu… Ne, šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs Žem.
| refl.: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos rš.
4. tr. išprašyti, iškaulyti: Atejo toj lapė Ona ir iškaukė iš manę rūtas Rdm. Ìškaukei juk penkius rublius, daugiau jau nebgausi Krš. Aš vos dešimt rublių iš jo iškaukiau Šlv. Aš nuo tavęs lote išlojau, o tu nuo manęs ir kaukte neiškauksi Jš. Jau kartą iškaukei, tai ir turėk Krkn.
5. tr. kaukiant, dūzgiant iškulti: Mašina per dieną prėslą kaukte (kaukdama) iškaukia rš.
nukaũkti, -ia, nùkaukė
1. intr. kaukiant smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: Nùkaukė nùkaukė [šuva] gilyn krūmuos ir nebemačiau, kur jis prapuolo Kp. Ar tu žinai, kas buvo tas vyras, kuris nùkaukė čia keliu? Gž.
| Kažin kur kaukas nùkaukė į kurias nepadalijas Vkš.
2. intr. baigti kaukti, sukaukti: Skelbdamos rytinės pamainos pradžią, nukaukė fabrikų sirenos rš.
| refl.: Paliko apylinkėj du šunes. Nusikaukia vienas – nusikaukia ir kitas kitame kaimų krašte P.Cvir. Vilkas dideliai nusigando ir nusikaukė: aaau! PP41.
3. tr. juok. pavogti, nušvilpti; nunešti: Kažno kur jau dabar mano klumbes nukaukė Vj.
| Kur tu mano pirštines nùkaukei, kad nėkur nerandu? Krž.
4. tr. labai prašant, derantis nuderėti: Nùkaukiau: penkis rublius nuleido Šts.
5. tr. apgožti, nustelbti: Žolės visus burokus nùkaukė Kair.
pakaũkti, -ia, pàkaukė intr. pastaugti: Šuva lojo lojo pernakt – net pakaũkdamas Slm.
| refl.: Šunys visą naktį pakaukdamies lojo Slnt. Ratelis zvimbia pasikaukdamas J.Balt.
prikaũkti, -ia, pri̇̀kaukė
1. tr. pristaugti, prispengti (ausis) kaukimu: Tiek jau kartų jie ausis man prikaukė Vd.
2. intr. prisirinkti: Atėjo naktis, velnių prikaukė pilnas dvaras BsMtII47.
| refl.: Tų vaikinų šįvakar ten prisikaukė Skr. An kalno prisi̇̀kaukė būrys vaikų ir laido akmenimi į stogą Jrb.
sukaũkti, -ia, sùkaukė
1. intr. sustaugti: Šuo kažin ko kelissyk garsiai sùkaukė Vrb. Brolis pratisai sukaukė (suriko) rš. Vėl sukaukė mina A.Vencl. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364.
2. tr. surinkti: Sukaukęs pinigų, nusipirkau knygų Bd. Ar, misliji, an gero išeis ta ano nauda, iš svetimų ašarų sukaukta! Plt.
| refl. tr.: Laiko pinigus susikaũkęs Sv.
3. refl. sueiti, susirinkti: Į vieną trobą trys šeimos susikaukė gyventi Varn. Na, ten tų berniukų ir susikaukė! Skr. Visi čia susikaukė Žem. Čia tie Milių vaikai susikaũkia ir lodina šunį Jrb. Susi̇̀kaukė į būrį vaikai ir kela „ablavas“ Dr.
užkaũkti, -ia, ùžkaukė
1. intr. pradėti kaukti, staugti: Prie varčios atsitūpęs užùkaukė šuva Slm. Užustaugė, užukaukė vėtra rš. Tarp marių plačių, kad užkaukia vilnis, plačiau man siūbuoja krūtinė Mair.
| refl.: Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti rš.
2. intr. prk. uždainuoti kaukiamu balsu: Užkaukdavo gražiu savo tenoru Aleksys Vaižg. Kai ùžkaukė, jau nemigau Plv.
3. tr. kaukimu ką užtrenkti, pagadinti: Man ausį užkaukė, dabar nieko nebegirdžiu Ps.
4. tr. užželti, užgožti: Usnės visus linus užkaukė Ps. Piktžolės ùžkaukė, burokų nė nesimato Sdb.

kaũkti, -ia, -ė
1. intr. R, MŽ269, N, K, M, Š, Slnt, Ms, Krtv rėkti klaikiu balsu, staugti: Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaũkia J. O visokios šmėklos kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis J.Bil. Pradėjo visos sodos šunes kaukdami loti Žem. Staugiu, kaukiu SD412. Sninga, drimba tamsi naktis, praded vilkai kaukti JD249. Šuva … pradėjo baisiai kaũkt BM184. Paukščiai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę BsPIII52. Šuva lodams kaukia, staugia Šd. Nebeduok man alaus, jau aš kauksiu Rd. Štilk, tai į ausis kauki̇̀ (spiegi)! Skr.
^ Pijokas negėręs, šuo nekaũkęs negalia būti Krš. Kauki̇̀ kaip vilks avėtyne Krž. Kaukia it šuo mėnesienoje Sr. Kauka kaip šuo, į mėnulį žiūrėdamas Krp. Kol iš tavęs gavau, lapele lojau, kol iš manęs gausi, vilku kauksi Žg. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs Vdk. Kauksi kai šuo, dantis geliamas Vdk. Neiškenta kaip šuo nekaũkęs Užv. Miške gimęs, miške augęs, parejo numo kaukti (smuikas) Akm.
kauktinai̇̃ adv.: Šuniui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust BsV71. Atejo ir kad rėka visu balsu, jau kauktinai̇̃ KlvrŽ.
2. tr. kaukimu šaukti, vilioti: Vilkus kaukti I. Atsisėdo ir kaũkė – sukaukė visus vilkus Vž.
3. intr. prk. verkti, raudoti: Toki bjauruma vaiko: lygu biesas kaukančiasis kauka ir kauka visas dienas Šts. Jis verk ir kaukia srš. Jūs iš širdies skaudėjimo rėksit ir dejuodami kauksit MšK.
4. duoti kaukiamą garsą, ūžti, trinksėti…: Muzikantų pirštai jau be nagų, ir pilvai tušti sykiu su muzikoms kaukia Žem. Kaukdamos lekia oru skeveldros, nuolaužos, plieskiančios žiežirbos J.Balt. Troboj įkaitusios dinamos kaukė T.Tilv. Ten sniego pūgos kaukia S.Nėr. Skrisk, sakale, per kaukiančią bedugnę! S.Nėr. Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai A.Vien. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, nei kaukianti mirtis – nieks jos nesuturės S.Nėr. Ir smiltys pakilo, ir jūrė jau kaukia (ūžia) rš. Kulnimis taip trankėsi, kad net sijos kaukė (labai trinksėjo, skambėjo) rš. Girdžiu girdžiu, jau ateina mašina kaukdamà Pmp. Ratai netepti kauka (baisiai girgžda) Šts. Leida, kad tekiniai kauka (greitai važiuoja) Šts.
5. refl. rinktis, spiestis: Kaip pradeda žvirbliai kauktis busilo lizdan, tai ir galo nėr Vlk.
6. refl.: Kaũkties yra prašyties J.
apkaũkti, -ia, àpkaukė
1. tr. apgožti: Žolės bulves àpkaukė Šl. Visą daržą žolės apkaũkia, nespėjame nė ravėti Šd. Rugiai žolių apkaukti Jnšk.
2. intr. apželti: Api̇̀kaukė daržas žole – nė brokų nesimato Krs. Atarkit bulves – apkaũks, ir reikės ravėti Všk. Nusikirpk plaukus, mat visas apkaukęs Vb.
3. tr. surinkti: Laiko piningus apkaũkęs Šv.
atkaũkti, -ia, àtkaukė
1. intr. kaukiant ateiti: Gi žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaũkia! ps.
2. intr. kaukimu atsakyti, atsiliepti: Turėję atkaukti, arba atloti, tais žodžiais S.Dauk.
| refl.: Vilkas staugė, tarsi jame šimtas kitų vilkų atsikaukė rš.
3. tr. kaukimu atgauti: Matai, kaip ponai kaukia, nebetekę žmonių: nori atgal „pančizną“ atkaukti (kalbėta apie baudžiavos panaikinimo laikus) Žem.
4. refl. iki valiai kaukti: Kauk kauk, bene atsikauksi Slnt.
5. intr. ateiti, atvykti, atsibastyti: Àtkaukė iš kurios padalijos, iš kurios pasvietės Užv.
įkaũkti, -ia, į̇̃kaukė intr. smarkiai kaukti: Ir įkaũkia gi mūsų girioje rudenį vilkai! Š.
| refl.: Naktį kad įsikaukia girioj vilkai – net klaiku! rš.
iškaũkti, -ia, i̇̀škaukė
1. intr. įstengti kaukti: Šuva užkimęs, neiškaũkia Ėr.
2. intr. išeiti, išbėgti kaukiant: Iškaũkia, išlekia šunys Pc.
3. tr. kaukimu išpranašauti nelaimę (ppr. mirtį): Jei šuo kaukia, tai ką nors iškauks: ar vestuves, ar laidotuves Sml. Susiedo šuo kaukė kaukė, veizėk Jonų Marikę ir i̇̀škaukė Krš. Šuva kaukia kaukia, ar neiškaũks ko? Ėr. Iškaukė [šuo] jau Rukinienę – bus dabar ramu… Ne, šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs Žem.
| refl.: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos rš.
4. tr. išprašyti, iškaulyti: Atejo toj lapė Ona ir iškaukė iš manę rūtas Rdm. Ìškaukei juk penkius rublius, daugiau jau nebgausi Krš. Aš vos dešimt rublių iš jo iškaukiau Šlv. Aš nuo tavęs lote išlojau, o tu nuo manęs ir kaukte neiškauksi Jš. Jau kartą iškaukei, tai ir turėk Krkn.
5. tr. kaukiant, dūzgiant iškulti: Mašina per dieną prėslą kaukte (kaukdama) iškaukia rš.
nukaũkti, -ia, nùkaukė
1. intr. kaukiant smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: Nùkaukė nùkaukė [šuva] gilyn krūmuos ir nebemačiau, kur jis prapuolo Kp. Ar tu žinai, kas buvo tas vyras, kuris nùkaukė čia keliu? Gž.
| Kažin kur kaukas nùkaukė į kurias nepadalijas Vkš.
2. intr. baigti kaukti, sukaukti: Skelbdamos rytinės pamainos pradžią, nukaukė fabrikų sirenos rš.
| refl.: Paliko apylinkėj du šunes. Nusikaukia vienas – nusikaukia ir kitas kitame kaimų krašte P.Cvir. Vilkas dideliai nusigando ir nusikaukė: aaau! PP41.
3. tr. juok. pavogti, nušvilpti; nunešti: Kažno kur jau dabar mano klumbes nukaukė Vj.
| Kur tu mano pirštines nùkaukei, kad nėkur nerandu? Krž.
4. tr. labai prašant, derantis nuderėti: Nùkaukiau: penkis rublius nuleido Šts.
5. tr. apgožti, nustelbti: Žolės visus burokus nùkaukė Kair.
pakaũkti, -ia, pàkaukė intr. pastaugti: Šuva lojo lojo pernakt – net pakaũkdamas Slm.
| refl.: Šunys visą naktį pakaukdamies lojo Slnt. Ratelis zvimbia pasikaukdamas J.Balt.
prikaũkti, -ia, pri̇̀kaukė
1. tr. pristaugti, prispengti (ausis) kaukimu: Tiek jau kartų jie ausis man prikaukė Vd.
2. intr. prisirinkti: Atėjo naktis, velnių prikaukė pilnas dvaras BsMtII47.
| refl.: Tų vaikinų šįvakar ten prisikaukė Skr. An kalno prisi̇̀kaukė būrys vaikų ir laido akmenimi į stogą Jrb.
sukaũkti, -ia, sùkaukė
1. intr. sustaugti: Šuo kažin ko kelissyk garsiai sùkaukė Vrb. Brolis pratisai sukaukė (suriko) rš. Vėl sukaukė mina A.Vencl. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364.
2. tr. surinkti: Sukaukęs pinigų, nusipirkau knygų Bd. Ar, misliji, an gero išeis ta ano nauda, iš svetimų ašarų sukaukta! Plt.
| refl. tr.: Laiko pinigus susikaũkęs Sv.
3. refl. sueiti, susirinkti: Į vieną trobą trys šeimos susikaukė gyventi Varn. Na, ten tų berniukų ir susikaukė! Skr. Visi čia susikaukė Žem. Čia tie Milių vaikai susikaũkia ir lodina šunį Jrb. Susi̇̀kaukė į būrį vaikai ir kela „ablavas“ Dr.
užkaũkti, -ia, ùžkaukė
1. intr. pradėti kaukti, staugti: Prie varčios atsitūpęs užùkaukė šuva Slm. Užustaugė, užukaukė vėtra rš. Tarp marių plačių, kad užkaukia vilnis, plačiau man siūbuoja krūtinė Mair.
| refl.: Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti rš.
2. intr. prk. uždainuoti kaukiamu balsu: Užkaukdavo gražiu savo tenoru Aleksys Vaižg. Kai ùžkaukė, jau nemigau Plv.
3. tr. kaukimu ką užtrenkti, pagadinti: Man ausį užkaukė, dabar nieko nebegirdžiu Ps.
4. tr. užželti, užgožti: Usnės visus linus užkaukė Ps. Piktžolės ùžkaukė, burokų nė nesimato Sdb.

gniáužti, -ia, -ė tr., intr.; B
1. imti delnu, spausti į saują, čiupti, globoti: Tėvai! – rėkia senutė, gniauždama kumštis P.Cvir. Gniauždamas kietą plieninę rankeną, jis sekė, kaip pro šoninį langelį praslinko stoties trobesiai rš. Netrukus mes vėl bėgome tarp dundesio, dūmų, ugnies ir švino, iki skausmo gniauždami savo šautuvus J.Balt. Gniauždamas liepsną saujoje, pakreipęs akį, Galinis aiškiau įsižiūrėjo nepažįstamo veidą A.Vencl. Ranką gniáužti K. Su gniaužta savo aš gniáužiu varškę, o jis molį J. Marti gniáužia gniužulą sniego, molio, tešlos J. Gniáužk į saują, kad nepamestum Dkš. Mano šita ranka negniáužia (nesusigniaužia) – nieko negaliu daryt Brt. Gniáužia kumštį Ds.
| refl.: Su juo kalbant, kumštis pats gniáužias ir nagai ima niežtėti Š.
2. prk. veržti, spausti, smaugti; slopinti: Ir senelio krūtinę ėmė gniaužti mėšlungis J.Avyž. Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė Žem. Veržia, gniáužia po krūtine Ėr. Man gniaužia vidurius ir šalta daros Alv. Raudojimas gniaužė gerklę rš. Šaldavo, kad net einant kvapą gniáuždavo Skdt.
| Nusiminimas gniaužia mano širdį V.Kudir. Žemaitis nenusigando, noris tokiomis nelaimomis gniaužamas S.Dauk. Reakcininkai pradėjo sistemingai gniaužti liaudies judėjimą sp.
| refl.: Ir anas tę gniáužias (spaudžiasi, braunasi), kur žmonių daug Arm. Iš apmaudo jo širdis gniaužėsi rš.
3. tr. pusiau perveržti; įsmaugti (drabužius): Apsivilko terediulką, per liemenį gniáužtą, iš visų keturių pusių būtinai suspaustą (d.) Vkš.
4. intr. prk. greitai eiti, skusti, spausti: Tai gniauži kai pamazgytas Vrn. Kap pašienavo per visą rytą alkani, tai gniáužia namo kap iš strielbos Arm.
antgniáužti (ž.) tr. gniaužimu uždėti, užspausti: Antgniáužk popieriaus ant apvijo, kad didesnis būtų kamuolys Šts.
apgniáužti tr.
1. rankomis, pirštais apimti: Iki aš dar dešimčiasvario kotą apgniaužiu, valsčiui nereikės manęs penėt rš. O kai mėšlas vežt prisieina arba plūgo turėklai apgniaužt, tai jau nebegerai rš. Su gniaužtu apgniáužiau botkotį J. Su rankomis apgniáužę lašinius ėdė K.Donel. Anskio pirštai apgniaužia Anės ranką I.Simon.
| prk.: Kapitalistai laiko viską apgniaužę (sov.) sp.
| refl. tr.: Kumštėj peilį apsigniaužęs šaukia prš.
2. prk. nustelbti (augalus): Daigus žolė apgniáužia Šd. Nekokie linai – žolė apgniáužė Šd.
3. prk. aptildyti, apslopinti: Žvilgterėjusi į duoną ir nurijusi alkaną seilę, apgniauždavo skausmą rš. Jisai su savo apgniaužta širdžia negreitai ėjo rš.
| refl.: Apsigniáužė (apsivėlė, užsikirto) ir neina niekur Ds.
atgniáužti tr.
1. sulenktą (sugniaužtą) delną, kumštį ištiesti: Atgniaužė delną ir pakišo Kruglodurovui 25-rublinę V.Kudir. Negaliu atgniáužti rankų Pl. Atgniáužk kumštį ir parodyk, ką turi Ds.
| refl. tr.: Atsigniauš rankos Vaižg.
2. atlaužti (į saują paėmus): Duonos atgniáužė šiek tiek ir daugiau nieko nedavė Žvr.
| refl. tr.: Atsigniáužiau gniūžtį pyrago, tokio gniaužeklio – nepasiduoda nė atriekamas Šts.
įgniáužti tr.
1. įspausti, įsprausti: Vienos bulbės sukritę, o kitos kietos, nemožna įgniáužt Bsg.
| Pamokyta Juro, motina įgniaužė dūdelę ligoniui į ranką P.Cvir. Įgniáužiau šimtą markių, ir paleido Šts.
| refl. tr.: Nešiojasi įsigniáužęs saujon pinigus Š.
2. per pusiau (per pusiaują) įsmaugti: Skruzdėlę paglostė, glostydamas paspaudė per vidurį ir įgniaužė SI98.
ǁ per pusiau įsiūti (susiaurinti): Įgniáužtas burnosas Šts.
išgniáužti tr. išspausti: Ižgniaužiu SD423. Sėlenas kisielės išgniáužk, t. y. išspausk J.
nugniáužti tr.
1. atgniaužti, nulenkti (pirštus): Ji nugniaužia pirštus nuo savęs P.Cvir. Kostia nugniaužė kumščius: – Na ką gi, ar mušti jį? rš.
2. nuspausti, kad pasausėtų; sauja nusmaukti, nubraukti: Nugniáužk apyšlapius [autus] Pc.
| Dėdė sušalęs nugniaužė nuo ūsų ledynus Mrk.
3. nulaužti: Vėtra nugniauš medį, reik pririšti pri mieto Dr.
ǁ nusmaugti, nužudyti: Levas visus [žvėris] sugroba ir nugniáuža PP45.
| prk.: Tą banką nugniaužė (nukonkuravo, nugalavo) kiti bankai įsigalėję, verčiąsi dideliais kapitalais rš.
4. per daug įsmaugti (drabužius): Jupka – trumpa žakietėlė, nugniaužta Grz.
5. euf. svetimą gerą savintis, vogti, sukti: Nugniáužė dar dešros galą tas skūklys Šts.
pagniáužti
1. tr. prislėgti: Jau iš lėto, jau pagniaužtas (nesmagus) tolinosi senis Rimša nuo dvaro rš.
2. tr. kiek įsmaugti, įimti, įsiūti (drabužius): Par pečius platus, tik par juosmenį pagniáužtas Ll.
3. intr. J, Jrb, Gl pabėgti.
pérgniaužti tr.
1. perspausti: Išsirenka bulvę, pergniaužia ją rš.
2. pertempti: Dobilus beduodamas dideliais plekais kėliau, skubinau ir ranką pérgniaužiau Rs.
3. pusiau per liemenį persmaugti (drabužį): Vienmulis – kurs nepérgniaužtas, be liemens, lygus J.
| refl.: Persigniaužė diržu, vos kvėpuoja vargšelis rš.
pragniáužti tr. praspausti: Pragniáužti pro sietą BŽ445.
prigniáužti tr.
1. prispausti, stipriai priglausti: Prigniáužk pirštus prie delnos J. Nustūmė jį nuo sėdynės ant vežimo dugno ir prigniaužė su keliais rš. Nemokant pasirašyti, reik bent pirštą prigniáužti Pls.
| Rankos prigniaužtos (priimtos) purvų Trk.
2. prk. prislėgti, suspausti: Bėdos jį prigniáužė Rm. Šaltis kap prigniáužė, tai ir kiškiam medy (girioje) nėra daikto (nebėra kur dėtis) Pls.
sugniáužti tr.
1. delnu, ranka suspausti: Motina paimdavo vaiko ranką, sugniauždavo pirštelius P.Cvir. Sugniáužiau aš aną į savo gniaužtą J. Sugniauš jumis į saują, nuves jumis į jaują JV540. Sugniauš kumštelį kaip akmenėlį, tarys žodelį kaip erškėtėlį (d.) Skp. Sugniaužė kumštį ir kirto į pašonę Mrs. Ką ten turi sugniaužęs saujoj? Ds. Parejau (gimiau) rankas sugniáužęs ir išeisu (mirsiu) sugniaužęs Nt.
| refl.: Rankos susigniaužė į kumščius rš.
2. suveržti, suspausti, suimti: Jei aš tave sugniáušiu, tai nė nekvėptelsi Ilg. Aldonai kažkas lyg sugniaužė gerklę rš.
| prk.: Skausmas širdį sugniaužė rš. Aš našlė varguolė, vargų sugniaužta Tvr. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų sugniaužt revoliucinį darbininkų judėjimą (sov.) sp.
| refl.: Protinio darbo žmonėms tiesus sėdėjimas reikalingas, kad nesusigniaužtų plaučiai sp. Vaikas verkė susigniáužęs, susispaudęs – matyt, pilvas skausta Trk. Prieš krautuvę žmonės susigniáužę Vlk.
3. susmaugti, įimti (drabužius): Sugniaužti žaketai buvo išeję iš mados, dabar vėl antplūdo Šts.
| refl.: Miesto mergos susgniáužusios garsietais Kš.
4. refl. imti taupyti, pasidaryti taupiam: Susigniáužk kiek su pinigais Rod. Visos karalystės susigniáužė – nebenori, kad pinigą išvežtų Pl.
užgniáužti tr.
1. sulenkti pirštus; delnu, ranka ką užspausti, uždengti, paslėpti: Ranką užgniáužti KII376.
| Užgniaužk burną, kad, kas nereikia, neiškristų Slk.
^ Bėdos saujon neužgniauši Kb.
| refl. tr.: Užsigniaužusi veidą rankomis, garsiai pravirko rš.
2. užspausti: Kad būtų neužgniáužus, tai visas kuodelis pakulų būtų sudegęs Lš. Ir nenurijo – gerklę jam užgniaužė, pritrūko kvapo rš. Senelis, užgniaužęs kvapą, tik tupėjo, dairėsi sode J.Avyž. Baisi smardvė – net kvapą užgniáužia [, kai įeini] Dgl. Stiprus arklys – itokį vežimą kaip ažugniaužia, tai ir ištęsia Arm.
^ Tėvą vaikai užpečky užgniaužė (paniekino, nustūmė) Šd.
| refl.: Ažsigniaužė (užsikirto), nebeina Ds.
ǁ spaudžiant nužudyti: Gal meška ją užgniaužė? rš. Suėmęs vilką ir užgniaužęs Šts. Ar trunka žmogų užgniáužti liga? Pl.
| prk.: Carizmas užgniauždavo bet kurią vietinių gyventojų geriausiųjų žmonių iniciatyvą rš. Alkoholis užgniaužia darbo jausmą rš. Ruduo mūsų žemę užgniaužia ir smaugia rš. Kam tu balaną ažgniaužei (užgesinai), dagi tamsu? Ml. Argi užturės, ar užgniaũš [smertį]? Lp. Teisme bylą užgniáužė Šd. Net atsiduso skulptorius, užgniaužęs niežėjusią šypseną rš. Įsitikino, kad tų kalbų jau negalima užgniaužti rš. Reikia griežtai kovoti su bet kokiu bandymu tą savikritiką užgniaužti (sov.) sp.
3. pataupyti, pasilaikyti: Užgniáužk dėl savęs biškį riešutų, t. y. neduok visų J. Tą gražį nosinuką turėjau užgniáužusi – tau laikiau Lkv. Tùri kiek užgniáužęs [pinigų] OG411. Duonos … nudalyk ir kitiems, ne pats vienas užgniaužęs turėk SE169.
| refl. tr. intr.: Jis užsigniáužęs naudą turi J. Da amžiais jie tokių išlaidų neturėjo, užsigniáužę (taupiai, susispaudę) gyveno Bsg.
4. užgrobti: Jis nabašnyko visą turtą užgniáužė Vv.

gniáužti, -ia, -ė tr., intr.; B
1. imti delnu, spausti į saują, čiupti, globoti: Tėvai! – rėkia senutė, gniauždama kumštis P.Cvir. Gniauždamas kietą plieninę rankeną, jis sekė, kaip pro šoninį langelį praslinko stoties trobesiai rš. Netrukus mes vėl bėgome tarp dundesio, dūmų, ugnies ir švino, iki skausmo gniauždami savo šautuvus J.Balt. Gniauždamas liepsną saujoje, pakreipęs akį, Galinis aiškiau įsižiūrėjo nepažįstamo veidą A.Vencl. Ranką gniáužti K. Su gniaužta savo aš gniáužiu varškę, o jis molį J. Marti gniáužia gniužulą sniego, molio, tešlos J. Gniáužk į saują, kad nepamestum Dkš. Mano šita ranka negniáužia (nesusigniaužia) – nieko negaliu daryt Brt. Gniáužia kumštį Ds.
| refl.: Su juo kalbant, kumštis pats gniáužias ir nagai ima niežtėti Š.
2. prk. veržti, spausti, smaugti; slopinti: Ir senelio krūtinę ėmė gniaužti mėšlungis J.Avyž. Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė Žem. Veržia, gniáužia po krūtine Ėr. Man gniaužia vidurius ir šalta daros Alv. Raudojimas gniaužė gerklę rš. Šaldavo, kad net einant kvapą gniáuždavo Skdt.
| Nusiminimas gniaužia mano širdį V.Kudir. Žemaitis nenusigando, noris tokiomis nelaimomis gniaužamas S.Dauk. Reakcininkai pradėjo sistemingai gniaužti liaudies judėjimą sp.
| refl.: Ir anas tę gniáužias (spaudžiasi, braunasi), kur žmonių daug Arm. Iš apmaudo jo širdis gniaužėsi rš.
3. tr. pusiau perveržti; įsmaugti (drabužius): Apsivilko terediulką, per liemenį gniáužtą, iš visų keturių pusių būtinai suspaustą (d.) Vkš.
4. intr. prk. greitai eiti, skusti, spausti: Tai gniauži kai pamazgytas Vrn. Kap pašienavo per visą rytą alkani, tai gniáužia namo kap iš strielbos Arm.
antgniáužti (ž.) tr. gniaužimu uždėti, užspausti: Antgniáužk popieriaus ant apvijo, kad didesnis būtų kamuolys Šts.
apgniáužti tr.
1. rankomis, pirštais apimti: Iki aš dar dešimčiasvario kotą apgniaužiu, valsčiui nereikės manęs penėt rš. O kai mėšlas vežt prisieina arba plūgo turėklai apgniaužt, tai jau nebegerai rš. Su gniaužtu apgniáužiau botkotį J. Su rankomis apgniáužę lašinius ėdė K.Donel. Anskio pirštai apgniaužia Anės ranką I.Simon.
| prk.: Kapitalistai laiko viską apgniaužę (sov.) sp.
| refl. tr.: Kumštėj peilį apsigniaužęs šaukia prš.
2. prk. nustelbti (augalus): Daigus žolė apgniáužia Šd. Nekokie linai – žolė apgniáužė Šd.
3. prk. aptildyti, apslopinti: Žvilgterėjusi į duoną ir nurijusi alkaną seilę, apgniauždavo skausmą rš. Jisai su savo apgniaužta širdžia negreitai ėjo rš.
| refl.: Apsigniáužė (apsivėlė, užsikirto) ir neina niekur Ds.
atgniáužti tr.
1. sulenktą (sugniaužtą) delną, kumštį ištiesti: Atgniaužė delną ir pakišo Kruglodurovui 25-rublinę V.Kudir. Negaliu atgniáužti rankų Pl. Atgniáužk kumštį ir parodyk, ką turi Ds.
| refl. tr.: Atsigniauš rankos Vaižg.
2. atlaužti (į saują paėmus): Duonos atgniáužė šiek tiek ir daugiau nieko nedavė Žvr.
| refl. tr.: Atsigniáužiau gniūžtį pyrago, tokio gniaužeklio – nepasiduoda nė atriekamas Šts.
įgniáužti tr.
1. įspausti, įsprausti: Vienos bulbės sukritę, o kitos kietos, nemožna įgniáužt Bsg.
| Pamokyta Juro, motina įgniaužė dūdelę ligoniui į ranką P.Cvir. Įgniáužiau šimtą markių, ir paleido Šts.
| refl. tr.: Nešiojasi įsigniáužęs saujon pinigus Š.
2. per pusiau (per pusiaują) įsmaugti: Skruzdėlę paglostė, glostydamas paspaudė per vidurį ir įgniaužė SI98.
ǁ per pusiau įsiūti (susiaurinti): Įgniáužtas burnosas Šts.
išgniáužti tr. išspausti: Ižgniaužiu SD423. Sėlenas kisielės išgniáužk, t. y. išspausk J.
nugniáužti tr.
1. atgniaužti, nulenkti (pirštus): Ji nugniaužia pirštus nuo savęs P.Cvir. Kostia nugniaužė kumščius: – Na ką gi, ar mušti jį? rš.
2. nuspausti, kad pasausėtų; sauja nusmaukti, nubraukti: Nugniáužk apyšlapius [autus] Pc.
| Dėdė sušalęs nugniaužė nuo ūsų ledynus Mrk.
3. nulaužti: Vėtra nugniauš medį, reik pririšti pri mieto Dr.
ǁ nusmaugti, nužudyti: Levas visus [žvėris] sugroba ir nugniáuža PP45.
| prk.: Tą banką nugniaužė (nukonkuravo, nugalavo) kiti bankai įsigalėję, verčiąsi dideliais kapitalais rš.
4. per daug įsmaugti (drabužius): Jupka – trumpa žakietėlė, nugniaužta Grz.
5. euf. svetimą gerą savintis, vogti, sukti: Nugniáužė dar dešros galą tas skūklys Šts.
pagniáužti
1. tr. prislėgti: Jau iš lėto, jau pagniaužtas (nesmagus) tolinosi senis Rimša nuo dvaro rš.
2. tr. kiek įsmaugti, įimti, įsiūti (drabužius): Par pečius platus, tik par juosmenį pagniáužtas Ll.
3. intr. J, Jrb, Gl pabėgti.
pérgniaužti tr.
1. perspausti: Išsirenka bulvę, pergniaužia ją rš.
2. pertempti: Dobilus beduodamas dideliais plekais kėliau, skubinau ir ranką pérgniaužiau Rs.
3. pusiau per liemenį persmaugti (drabužį): Vienmulis – kurs nepérgniaužtas, be liemens, lygus J.
| refl.: Persigniaužė diržu, vos kvėpuoja vargšelis rš.
pragniáužti tr. praspausti: Pragniáužti pro sietą BŽ445.
prigniáužti tr.
1. prispausti, stipriai priglausti: Prigniáužk pirštus prie delnos J. Nustūmė jį nuo sėdynės ant vežimo dugno ir prigniaužė su keliais rš. Nemokant pasirašyti, reik bent pirštą prigniáužti Pls.
| Rankos prigniaužtos (priimtos) purvų Trk.
2. prk. prislėgti, suspausti: Bėdos jį prigniáužė Rm. Šaltis kap prigniáužė, tai ir kiškiam medy (girioje) nėra daikto (nebėra kur dėtis) Pls.
sugniáužti tr.
1. delnu, ranka suspausti: Motina paimdavo vaiko ranką, sugniauždavo pirštelius P.Cvir. Sugniáužiau aš aną į savo gniaužtą J. Sugniauš jumis į saują, nuves jumis į jaują JV540. Sugniauš kumštelį kaip akmenėlį, tarys žodelį kaip erškėtėlį (d.) Skp. Sugniaužė kumštį ir kirto į pašonę Mrs. Ką ten turi sugniaužęs saujoj? Ds. Parejau (gimiau) rankas sugniáužęs ir išeisu (mirsiu) sugniaužęs Nt.
| refl.: Rankos susigniaužė į kumščius rš.
2. suveržti, suspausti, suimti: Jei aš tave sugniáušiu, tai nė nekvėptelsi Ilg. Aldonai kažkas lyg sugniaužė gerklę rš.
| prk.: Skausmas širdį sugniaužė rš. Aš našlė varguolė, vargų sugniaužta Tvr. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų sugniaužt revoliucinį darbininkų judėjimą (sov.) sp.
| refl.: Protinio darbo žmonėms tiesus sėdėjimas reikalingas, kad nesusigniaužtų plaučiai sp. Vaikas verkė susigniáužęs, susispaudęs – matyt, pilvas skausta Trk. Prieš krautuvę žmonės susigniáužę Vlk.
3. susmaugti, įimti (drabužius): Sugniaužti žaketai buvo išeję iš mados, dabar vėl antplūdo Šts.
| refl.: Miesto mergos susgniáužusios garsietais Kš.
4. refl. imti taupyti, pasidaryti taupiam: Susigniáužk kiek su pinigais Rod. Visos karalystės susigniáužė – nebenori, kad pinigą išvežtų Pl.
užgniáužti tr.
1. sulenkti pirštus; delnu, ranka ką užspausti, uždengti, paslėpti: Ranką užgniáužti KII376.
| Užgniaužk burną, kad, kas nereikia, neiškristų Slk.
^ Bėdos saujon neužgniauši Kb.
| refl. tr.: Užsigniaužusi veidą rankomis, garsiai pravirko rš.
2. užspausti: Kad būtų neužgniáužus, tai visas kuodelis pakulų būtų sudegęs Lš. Ir nenurijo – gerklę jam užgniaužė, pritrūko kvapo rš. Senelis, užgniaužęs kvapą, tik tupėjo, dairėsi sode J.Avyž. Baisi smardvė – net kvapą užgniáužia [, kai įeini] Dgl. Stiprus arklys – itokį vežimą kaip ažugniaužia, tai ir ištęsia Arm.
^ Tėvą vaikai užpečky užgniaužė (paniekino, nustūmė) Šd.
| refl.: Ažsigniaužė (užsikirto), nebeina Ds.
ǁ spaudžiant nužudyti: Gal meška ją užgniaužė? rš. Suėmęs vilką ir užgniaužęs Šts. Ar trunka žmogų užgniáužti liga? Pl.
| prk.: Carizmas užgniauždavo bet kurią vietinių gyventojų geriausiųjų žmonių iniciatyvą rš. Alkoholis užgniaužia darbo jausmą rš. Ruduo mūsų žemę užgniaužia ir smaugia rš. Kam tu balaną ažgniaužei (užgesinai), dagi tamsu? Ml. Argi užturės, ar užgniaũš [smertį]? Lp. Teisme bylą užgniáužė Šd. Net atsiduso skulptorius, užgniaužęs niežėjusią šypseną rš. Įsitikino, kad tų kalbų jau negalima užgniaužti rš. Reikia griežtai kovoti su bet kokiu bandymu tą savikritiką užgniaužti (sov.) sp.
3. pataupyti, pasilaikyti: Užgniáužk dėl savęs biškį riešutų, t. y. neduok visų J. Tą gražį nosinuką turėjau užgniáužusi – tau laikiau Lkv. Tùri kiek užgniáužęs [pinigų] OG411. Duonos … nudalyk ir kitiems, ne pats vienas užgniaužęs turėk SE169.
| refl. tr. intr.: Jis užsigniáužęs naudą turi J. Da amžiais jie tokių išlaidų neturėjo, užsigniáužę (taupiai, susispaudę) gyveno Bsg.
4. užgrobti: Jis nabašnyko visą turtą užgniáužė Vv.