Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (77)
užskur̃sti
Apibrėžtis
skur̃sti, -ta, skur̃do intr.
1. L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, Kv, Lkv, Šlv labai prastai, vargingai, neturtingai gyventi: Jis seniau skur̃do, bet dabar praturtėjo Gr. Kaip nustojo žmonys arelką gerti, šinkoriai skur̃sti pradėjo J. Tiek uždirbdami, mes tiktai skursti galime Alvt. Kai žmogus be mokslo, skursti̇̀, i gana Dt. Skursti žmogus kaip vėlyvas katinukas rudens metu V.Krėv. Skurstù kaip žirnis prie kelio: kas noria, tas skina, kas noria, tas mina Ob. Skursta kaip rupūžė moly LTsV199(Ldvn). Skurstù kap rupūžė po pamatu Rdm. Skursti̇̀ vargsti kai žiemkentis paršas Btg. Skur̃sta kap utėlė po šašu Mrj, Igl, Lnkl, Klvr.
| tr.: Skurdą skur̃sti NdŽ.
2. darytis neturtingam, skurdėti, nusigyventi: Jam vis nesisekė gyventi – jis vis diena už dienos labiaus skurdo BsMtI101.
3. K, M, LL101, NdŽ vargingai, prastai augti, nykti, menkti: Ans skur̃sta be tarpos, t. y. mažyn eina, kiausta J. Skur̃sta nuo lietaus gyvuoliai J. Skur̃sta javai be trąšų DŽ1. Spragių pažeisti daigai skursta, o kartais ir visai žūva rš. Negali lauka išnešt viščiukų [, kol šalta] – paskui jie pradeda skur̃st Erž.
4. prk. darytis menkam, neturiningam, silpnėti: Uždarius universitetą, dvasinis gyvenimas mieste (Vilniuje) ėmė smukti ir skursti A.Janul. Mat lietuvių dūšios, senais miškais penėtos,… plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skur̃sta A.Baran.
5. liūdėti, graudintis: Skursta man širdelė, kad ašen martelė LTR(Brž).
apskur̃sti intr. Rtr
1. Ser kiek nuskursti, nusigyventi: Krekenava būtų labai gražus kraštas, tik va apskur̃dęs truputį Krkn. Kaip apskur̃dę žmonės gyveno Upn. Dvaras apskur̃do: nė tie gaidžiai gieda, nė tie kurtai loja Rš.
apskur̃dusiai Senas žmogus, tik teip apskur̃dusiai gyvena Gršl.
2. Sug apskarti, apdriksti, apirti: Ans apskur̃dęs, nuskurdęs, aptrūkęs, blogais rūbais apsivilkęs J. Rankovės apskur̃do Ggr. Ten jie sustojo prie mažos apskurdusios trobelės J.Balč.
3. K, MitI222(Šd), Gmž, Ser, DŽ, Pc kiek sumenkėti, sunykti, apsusti: Apskur̃sti žmogus netrunka Pg. Dėl ko pas mus šiandien arkliai apskurdo? S.Dauk. Čia tai linksmas miškas, neapskur̃dęs Pg. Randa obelį, tokią jau apskur̃dusią Alv. Nuvytę mano visi žolynėliai, apskurdę mano visi takelėliai LTR(Pš).
apskur̃dusiai adv.: Medelis apskur̃dusiai auga Db.
atskur̃sti intr.
1. baigti vargą vargti: Jau aš atskurdaũ Skr.
2. baigti skursti, sunykti, ilgai skurdus: Sode senosios pušies neberadau – matyt, ji savo dienas jau buvo atskurdusi rš.
3. atsigauti: Atskur̃do jau kiek, atsigavo karvė Klt.
įskur̃sti intr.
1. įvargti: Jau aš tiek įskurdaũ, tą karvę beganydama! Jrb.
2. įnikti, įsitraukti: Par darbymetį y[ra] visi įskur̃dę į darbus Šts.
išskur̃sti
1. intr. Š, Rtr skurdžiai išgyventi: Per visą amželį išskurdo ta moteris ant kuklaus žemės sklypelio rš.
2. tr. baigti skursti, išvargti: Nelinkiu nei vienam to skurdo, kurį pats išskurdau rš. Rašė dar jie apie savo neišskurstamą skurdą rš.
| refl. Dkš: Aš jau išsiskurdaũ iš vargo Mrj.
3. intr. Ser praleisti kurį laiką skurdžiai, vargingai augant: Tegul auga, kad jau tiek išskur̃do Vlkv.
nuskur̃sti intr. Rtr, Sml, LKT261(Nj)
1. Amb, L, Ser, DŽ, NdŽ, Dglš patekti į skurdą, nusigyventi: Nuskur̃do, vargšas paliko, nusigyveno Škn. Gyveno kartą du broliai: vienas buvo turtingas, antras nuskurdęs J.Balč. Kur nenuskur̃dęs ūkininkas, trioba būdavo iš plytų Pgg. O nieko netura, nuplyšę, nuskurdę LTR(Dr). Anuodu nuskurdo, ir jų nameliai pradėjo pūti ir griūti BsPII73. Šalis tamsi ir nuskurdus A.Baran. Nuskurdo kaip Merkinės ponai V.Krėv.
^ Dosni ranka nenuskursta KrvP(Lž).
2. SD193, K, BS133, LL292, KŽ, DŽ1, Kv, Lp prastai augant, vargingai gyvenant, užnykti, suvargti: Dabar visa prapuolę …, tik ant lauko pliko kelios kreivos, nuskur̃dę pušelytės liko A.Baran. Javas, nuspelgtas nuo medžio, nuskur̃do J. Nuskur̃dęs šuo J. Nuskur̃dęs arklys NdŽ. Paršelis, jeigu tik nėr iš pradžių gerai paliuobt, nuskur̃sta Pmp. Lapai burokų nuskur̃dę, tik širdelė bent kiek žalia Slm. Nueik į girią – a visi medžiai lygūs: vienas nuskur̃dęs, kitas nesveikas – teip i žmonys Jrb.
3. GGA1885,940, NdŽ vargingai atrodyti, nuskarti, nuplyšti: Nuskurdęs dabar tas sodžius, nei sodų, nei medžių ten nėra V.Krėv. Per ilgą laiką uždaryta ir apleista bažnyčia labai nuskurdo ir apiplyšo TS1901,2. Šiaudinis stogas, jei gerai apdengi, gerai, o jei ne – veizėk, nuskur̃do, paukščiai tujau, varnos nudraskė, nudirbo Lks.
4. pasidaryti nualintam, nenašiam: Nuskur̃dusią žemę paliko anie išsinešdindamys Dr.
5. nusmukti, sumenkėti: Dorybė žibėjo, nedorybė nuskurdo S.Dauk. Tik viena daina ten nenuskurdo V.Krėv.
6. refl. numirti skurstant: Skurs skurs kaip gyvolis i nūsiskur̃s DūnŽ.
paskur̃sti intr.
1. Ser, NdŽ kiek nuskursti, nusigyventi.
2. DŽ, NdŽ kurį laiką skurdžiai gyventi: Ilgai paskurdę po miškus, prisišliejo prie vieno kito lietuvio ūkininko Vaižg.
3. NdŽ prastai, vargingai augant, kiek sumenkti.
4. nuliūsti: Ko tu, bitele, ko tu paskurdai? LTR(Rš).
pérskursti intr. perkęsti skurdą, išvargti: Per naktį tę pérskurdo Plv. Paskui šiap tep pérskurdom Lbv.
praskur̃sti intr., tr. NdŽ, DŽ1 skurdžiai pragyventi, pravargti: Visą gyvenimą praskur̃do, nieko gero nematydama Sb. Šiąnakt čia praskur̃siu, o kitą naktį ieškosiu geriau KzR. Šįmet jau čia praskur̃sim Gs. Mes gyvastį sunkų praskurstam urvuose J.Mač-Kėk.
priskur̃sti intr.
1. NdŽ, DŽ1 ilgai skursti, daug vargo patirti: Pakankamai priskur̃dot be manęs Rm. Kiek reikė[jo] priskur̃sti Lkš.
2. vargingai augant, gyvenant kiek sumenkti: Kiba jy (karvė) buvo priskur̃dus Lp. Ir rugiai priskur̃do LKKIX202(Dv).
suskur̃sti intr.
1. L, Rtr, Ser, DŽ1, KŽ pasidaryti skurdžiam, neturtingam, visiškai nusigyventi: Skursk, kol visai suskursi J.Paukš. Mes vargstam suskur̃dę NdŽ.
2. K, M, Š, LL326, NdŽ, DŽ1, KŽ, Mžš prastai augant, vargingai gyvenant, sunykti, suvargti: Linai be lietų viškai suskur̃do Kp. Šone kelio stovia aviniukas, toks mažutis, suskurdęs, visas dreba LTR(Ob). Gėriukai pavasarį suskur̃dę Ln. Bitės suskur̃dę Klvr. Suvis suskur̃dus merga, ė vyro nori Klt. Da turiu vieną suskur̃dusią tokią dukterį Žsl.
3. pasidaryti neišvaizdžiam, vargingai atrodančiam: Suskur̃do gražūs kadaise ūkiai NdŽ.
4. netekti veiksmingumo, gyvybingumo, susilpti: Marksizmas būtų galėjęs suskursti, jeigu jis nebūtų įstengęs atsakyti į naujus klausimus, iškeltus pasikeitusios istorinės aplinkos (sov.) rš.
5. Sml, Lnkv susigraudinti: Susirinko daug jaunimo mane išlydėti; kad suskurdo man širdelė, nebegal[iu] kalbėti LTR(Jnšk). Man, vargšui žalnierėliui, širdelė suskurdo Grž.
užskur̃sti intr. DŽ1, Al, Dkš, Dt, Užv; Ser prastai augant, vargingai gyvenant, užnykti, suvargti: Užskurdusi ir anksti vargo patyrusi mergaitė lėtai augo P.Cvir. Vaikas toks mažiukas, užskur̃dęs Snt. Tiek užskur̃do paršiukai, mat nėra pieno Upt. Kas te iš to, kad ir pigesnį, kokį ažuskur̃dusį [paršelį] gausi Sdk. Viščiukai ažuskur̃dę, sparneliukais apsleidę, – be močios auga Ktk. Dabar greit nebedės: teip ažuskur̃do, iššalo [vištos] Sdk. Kodė bitės užskur̃dę? LKT212(Lbv). Šįmet mano agurkai užskur̃dę visai Jrb. Čia drebulė tokia užskur̃dus Lš. Užskur̃dusios avižos [K].
1. L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, Kv, Lkv, Šlv labai prastai, vargingai, neturtingai gyventi: Jis seniau skur̃do, bet dabar praturtėjo Gr. Kaip nustojo žmonys arelką gerti, šinkoriai skur̃sti pradėjo J. Tiek uždirbdami, mes tiktai skursti galime Alvt. Kai žmogus be mokslo, skursti̇̀, i gana Dt. Skursti žmogus kaip vėlyvas katinukas rudens metu V.Krėv. Skurstù kaip žirnis prie kelio: kas noria, tas skina, kas noria, tas mina Ob. Skursta kaip rupūžė moly LTsV199(Ldvn). Skurstù kap rupūžė po pamatu Rdm. Skursti̇̀ vargsti kai žiemkentis paršas Btg. Skur̃sta kap utėlė po šašu Mrj, Igl, Lnkl, Klvr.
| tr.: Skurdą skur̃sti NdŽ.
2. darytis neturtingam, skurdėti, nusigyventi: Jam vis nesisekė gyventi – jis vis diena už dienos labiaus skurdo BsMtI101.
3. K, M, LL101, NdŽ vargingai, prastai augti, nykti, menkti: Ans skur̃sta be tarpos, t. y. mažyn eina, kiausta J. Skur̃sta nuo lietaus gyvuoliai J. Skur̃sta javai be trąšų DŽ1. Spragių pažeisti daigai skursta, o kartais ir visai žūva rš. Negali lauka išnešt viščiukų [, kol šalta] – paskui jie pradeda skur̃st Erž.
4. prk. darytis menkam, neturiningam, silpnėti: Uždarius universitetą, dvasinis gyvenimas mieste (Vilniuje) ėmė smukti ir skursti A.Janul. Mat lietuvių dūšios, senais miškais penėtos,… plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skur̃sta A.Baran.
5. liūdėti, graudintis: Skursta man širdelė, kad ašen martelė LTR(Brž).
apskur̃sti intr. Rtr
1. Ser kiek nuskursti, nusigyventi: Krekenava būtų labai gražus kraštas, tik va apskur̃dęs truputį Krkn. Kaip apskur̃dę žmonės gyveno Upn. Dvaras apskur̃do: nė tie gaidžiai gieda, nė tie kurtai loja Rš.
apskur̃dusiai Senas žmogus, tik teip apskur̃dusiai gyvena Gršl.
2. Sug apskarti, apdriksti, apirti: Ans apskur̃dęs, nuskurdęs, aptrūkęs, blogais rūbais apsivilkęs J. Rankovės apskur̃do Ggr. Ten jie sustojo prie mažos apskurdusios trobelės J.Balč.
3. K, MitI222(Šd), Gmž, Ser, DŽ, Pc kiek sumenkėti, sunykti, apsusti: Apskur̃sti žmogus netrunka Pg. Dėl ko pas mus šiandien arkliai apskurdo? S.Dauk. Čia tai linksmas miškas, neapskur̃dęs Pg. Randa obelį, tokią jau apskur̃dusią Alv. Nuvytę mano visi žolynėliai, apskurdę mano visi takelėliai LTR(Pš).
apskur̃dusiai adv.: Medelis apskur̃dusiai auga Db.
atskur̃sti intr.
1. baigti vargą vargti: Jau aš atskurdaũ Skr.
2. baigti skursti, sunykti, ilgai skurdus: Sode senosios pušies neberadau – matyt, ji savo dienas jau buvo atskurdusi rš.
3. atsigauti: Atskur̃do jau kiek, atsigavo karvė Klt.
įskur̃sti intr.
1. įvargti: Jau aš tiek įskurdaũ, tą karvę beganydama! Jrb.
2. įnikti, įsitraukti: Par darbymetį y[ra] visi įskur̃dę į darbus Šts.
išskur̃sti
1. intr. Š, Rtr skurdžiai išgyventi: Per visą amželį išskurdo ta moteris ant kuklaus žemės sklypelio rš.
2. tr. baigti skursti, išvargti: Nelinkiu nei vienam to skurdo, kurį pats išskurdau rš. Rašė dar jie apie savo neišskurstamą skurdą rš.
| refl. Dkš: Aš jau išsiskurdaũ iš vargo Mrj.
3. intr. Ser praleisti kurį laiką skurdžiai, vargingai augant: Tegul auga, kad jau tiek išskur̃do Vlkv.
nuskur̃sti intr. Rtr, Sml, LKT261(Nj)
1. Amb, L, Ser, DŽ, NdŽ, Dglš patekti į skurdą, nusigyventi: Nuskur̃do, vargšas paliko, nusigyveno Škn. Gyveno kartą du broliai: vienas buvo turtingas, antras nuskurdęs J.Balč. Kur nenuskur̃dęs ūkininkas, trioba būdavo iš plytų Pgg. O nieko netura, nuplyšę, nuskurdę LTR(Dr). Anuodu nuskurdo, ir jų nameliai pradėjo pūti ir griūti BsPII73. Šalis tamsi ir nuskurdus A.Baran. Nuskurdo kaip Merkinės ponai V.Krėv.
^ Dosni ranka nenuskursta KrvP(Lž).
2. SD193, K, BS133, LL292, KŽ, DŽ1, Kv, Lp prastai augant, vargingai gyvenant, užnykti, suvargti: Dabar visa prapuolę …, tik ant lauko pliko kelios kreivos, nuskur̃dę pušelytės liko A.Baran. Javas, nuspelgtas nuo medžio, nuskur̃do J. Nuskur̃dęs šuo J. Nuskur̃dęs arklys NdŽ. Paršelis, jeigu tik nėr iš pradžių gerai paliuobt, nuskur̃sta Pmp. Lapai burokų nuskur̃dę, tik širdelė bent kiek žalia Slm. Nueik į girią – a visi medžiai lygūs: vienas nuskur̃dęs, kitas nesveikas – teip i žmonys Jrb.
3. GGA1885,940, NdŽ vargingai atrodyti, nuskarti, nuplyšti: Nuskurdęs dabar tas sodžius, nei sodų, nei medžių ten nėra V.Krėv. Per ilgą laiką uždaryta ir apleista bažnyčia labai nuskurdo ir apiplyšo TS1901,2. Šiaudinis stogas, jei gerai apdengi, gerai, o jei ne – veizėk, nuskur̃do, paukščiai tujau, varnos nudraskė, nudirbo Lks.
4. pasidaryti nualintam, nenašiam: Nuskur̃dusią žemę paliko anie išsinešdindamys Dr.
5. nusmukti, sumenkėti: Dorybė žibėjo, nedorybė nuskurdo S.Dauk. Tik viena daina ten nenuskurdo V.Krėv.
6. refl. numirti skurstant: Skurs skurs kaip gyvolis i nūsiskur̃s DūnŽ.
paskur̃sti intr.
1. Ser, NdŽ kiek nuskursti, nusigyventi.
2. DŽ, NdŽ kurį laiką skurdžiai gyventi: Ilgai paskurdę po miškus, prisišliejo prie vieno kito lietuvio ūkininko Vaižg.
3. NdŽ prastai, vargingai augant, kiek sumenkti.
4. nuliūsti: Ko tu, bitele, ko tu paskurdai? LTR(Rš).
pérskursti intr. perkęsti skurdą, išvargti: Per naktį tę pérskurdo Plv. Paskui šiap tep pérskurdom Lbv.
praskur̃sti intr., tr. NdŽ, DŽ1 skurdžiai pragyventi, pravargti: Visą gyvenimą praskur̃do, nieko gero nematydama Sb. Šiąnakt čia praskur̃siu, o kitą naktį ieškosiu geriau KzR. Šįmet jau čia praskur̃sim Gs. Mes gyvastį sunkų praskurstam urvuose J.Mač-Kėk.
priskur̃sti intr.
1. NdŽ, DŽ1 ilgai skursti, daug vargo patirti: Pakankamai priskur̃dot be manęs Rm. Kiek reikė[jo] priskur̃sti Lkš.
2. vargingai augant, gyvenant kiek sumenkti: Kiba jy (karvė) buvo priskur̃dus Lp. Ir rugiai priskur̃do LKKIX202(Dv).
suskur̃sti intr.
1. L, Rtr, Ser, DŽ1, KŽ pasidaryti skurdžiam, neturtingam, visiškai nusigyventi: Skursk, kol visai suskursi J.Paukš. Mes vargstam suskur̃dę NdŽ.
2. K, M, Š, LL326, NdŽ, DŽ1, KŽ, Mžš prastai augant, vargingai gyvenant, sunykti, suvargti: Linai be lietų viškai suskur̃do Kp. Šone kelio stovia aviniukas, toks mažutis, suskurdęs, visas dreba LTR(Ob). Gėriukai pavasarį suskur̃dę Ln. Bitės suskur̃dę Klvr. Suvis suskur̃dus merga, ė vyro nori Klt. Da turiu vieną suskur̃dusią tokią dukterį Žsl.
3. pasidaryti neišvaizdžiam, vargingai atrodančiam: Suskur̃do gražūs kadaise ūkiai NdŽ.
4. netekti veiksmingumo, gyvybingumo, susilpti: Marksizmas būtų galėjęs suskursti, jeigu jis nebūtų įstengęs atsakyti į naujus klausimus, iškeltus pasikeitusios istorinės aplinkos (sov.) rš.
5. Sml, Lnkv susigraudinti: Susirinko daug jaunimo mane išlydėti; kad suskurdo man širdelė, nebegal[iu] kalbėti LTR(Jnšk). Man, vargšui žalnierėliui, širdelė suskurdo Grž.
užskur̃sti intr. DŽ1, Al, Dkš, Dt, Užv; Ser prastai augant, vargingai gyvenant, užnykti, suvargti: Užskurdusi ir anksti vargo patyrusi mergaitė lėtai augo P.Cvir. Vaikas toks mažiukas, užskur̃dęs Snt. Tiek užskur̃do paršiukai, mat nėra pieno Upt. Kas te iš to, kad ir pigesnį, kokį ažuskur̃dusį [paršelį] gausi Sdk. Viščiukai ažuskur̃dę, sparneliukais apsleidę, – be močios auga Ktk. Dabar greit nebedės: teip ažuskur̃do, iššalo [vištos] Sdk. Kodė bitės užskur̃dę? LKT212(Lbv). Šįmet mano agurkai užskur̃dę visai Jrb. Čia drebulė tokia užskur̃dus Lš. Užskur̃dusios avižos [K].
užlémti
Apibrėžtis
1 lémti, lẽmia, lė́mė K, lem̃ti, lẽmia, lė̃mė Kv, Všt, Jrb
1. tr., intr. iš anksto skirti, nustatyti, numatyti kam kokį likimą; pranašauti, skelbti, koks likimas ko laukia (apie dievų, laumių, likimo lėmimą): Laimė lėmė per langą gemančiam kūdikiui ateinantį gyvenimą BsMtI104. O tai duok, Dievai, laimužei lemti bent par mylelę mergytei augti JD218. Gal laimė nelėmė, gal žmonės koją pakišo KrvP(Dbg). Laumės laimę lėmė man jaunai S.Nėr. Apie atsitiktinį pasisekimą sakoma: „taip laimė lėmė“ FT. Laimė lėmė saulužės dienaitę, ir atšilo ežere ledaitis RD3. Ką čia lemi kai laimė Švnč. Ir pamilo visi Meilužę, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę V.Krėv. Man metų rasi daug lemi, dar rasi mieris man toli PG. Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas Mair. Kaip kam yra lemtà, taip ir nusiduoda Dov. Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių, nebuvo lemta man pažint gyvenant! B.Sruog. Jeigu perkūnui bus lémta, tai jis mane i stubo[je] ras Erž. Tai buvo jam lémta teip mirti KI225.
^ Be laiko nemirsi, kiek lemta – gyvensi KrvP(Mrk). Gyvenimas parodys, kam lemta ant vežimo sėdėti, kam po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| refl. tr.: Niekas pats sau likimo nesilemia J.Balč.
2. tr. turėti galutinės, sprendžiamos reikšmės, galios; nusverti, sąlygoti: Sėją, būsimą derlių lemia geras pasiruošimas pavasario laukų darbams sp. Kartoteka lėmė žodyno apimtį ir net struktūrą rš. Jo žodis lemiamas ir paskutinis – visi turės sutikti, jei lieps Usninis T.Tilv. Išeidavo dvikovon drąsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės A.Vien. Lemiama visos pramonės gamybos tolesnio augimo sąlyga yra jos nepaliaujama techninė pažanga rš.
3. tr., intr. burti, spėti, aiškinti ateitį iš tam tikrų ženklų, pranašauti: Žyniai veizėjo į žvaizdes ir lėmė atentį metą laimingą ar nelaimingą pagal to, kokias žvaizdes pirma paregėjo S.Dauk. Iš tų reiškinių lėmė įvairių dalykų: vieni lėmė didelius karus būsiant, kiti pranašavo ateisiant karalių rš. Kiti lema, bet aš netiku, ka blužnis rodytum žiemos speigus Trk.
4. tr. rodyti, žadėti ką būsiant, įvyksiant (apie kokius pranašingus reiškinius, ženklus): Spėja, mena, ką bloga ta kometa lemia: karą, badą, ligas ar kitas kokias nelaimes Mš. Žalčiai ir gyvatės jam lėmė laimę ar nelaimę A.Vien. Giedrią dieną lemia blaivas ir spalvingas vakaro dangus S.Nėr. Jos įdubę skruostai dega bloga lemiančiu raudonumu rš. Dirbtinai ramus, tylus, tačiau kietas Spiritavičiaus balsas nieko gera nelėmė T.Tilv. Rytas išaušo giedras, tylus ir lėmė gražią orę V.Myk-Put. Kunigaikšti, aš sapnavau sapną, kuris gero nelemia nei tau, nei tavo kraštui V.Krėv.
5. intr. traukti, mesti burtus: Paskuo lėmė tarp savęs, kuriai iš tų trijų dalių [gyventojų] reikės numus palikti S.Dauk.
6. intr. spėti, manyti: Kažin, ant ko anie lẽma (spėja pavogus) Krkl. Tu lėmei, jog jis ženysis, ir įvyko – apsiženijo J. Gal bus ir daugiau lyterių [vyšnių], bet tik aš taip lemiù Skr.
| refl.: Kai lémsies, kad neatveš, tai ir neatveš Skr. Nereikia iš anksto lémtis Skr.
ǁ iš anksto sakyti, spręsti: Apei dainas … nieko nesakau ir nelemiu S.Stan. Kas iš Jauniaus rašybos prigis galutinai rašomojoje mūsų kalboje, sunku tuo tarpu lemti J.Jabl.
7. intr., tr. norėti, kad kas įvyktų, būtų, linkėti: Sulauk nepalaimą ant savęs paties, kurią jis kitiems buvo lėmęs brš. Kiek midaus lašų išgėrėm, lemiam tiek saikų javelių KlvD162.
8. intr. nuspręsti, nutarti: Ponas lẽmia tą budinką sugriauti J. Medlinčiai tarp savęs taip lėmė, taip lėmė, savo norą žodžiais įžodė: „Mes nuimsim lokei ausis, padarysim savie batus“ JD965.
9. tr. skirti, nustatyti: Kodėl jūs lemtą darbą dienos n'atlikot? CI744. Apsižadėjęs buvo lemtoje dienoje juos nežeistus jiems išduoti CII768. Lemtas čėsas N. Lemta vieta R67. Jų lemtą algą duoti CI309.
1 aplémti, àplemia, aplė́mė tr.
1. iš anksto pranešti, pasakyti: Tada mirdamas [tėvas] pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačias aprinkti BsPII53.
2. iš anksto numatyti, atspėti: Žmogus nėkumet nėko negali aplem̃ti Krš.
1 atlémti, àtlemia, atlė́mė intr. atspėti: Aš atlė́miau, kas paėmė pinigus J. Atlė́miau ant tos dienos, kad taip bus, t. y. atspėjau J.
1 įlémti, į̇̃lemia, įlė́mė
1. intr. išpranašauti, lemiant pasakyti: Laima įlė́mė, kad tas bernas mano bus, ir taip tapo J.
2. tr. išreikšti, pasakyti: Šaudikliai tarp savęs sutarė sutarė, savo visą dūmą žodžiais taip įlėmė: „Mes išimsim lokiui akis, jau tai nereikės mums žvakės, matysim matysim“ JD410.
1 išlémti, i̇̀šlemia, išlė́mė tr. žr. 1 nulemti 1: Ką tu sau išlemsi, mergele, išrinkta paties dangaus? V.Kudir. Gobšume, ką man ateitis išlems? rš.
1 nulémti, nùlemia, nulė́mė
1. tr., intr. iš anksto paskirti, numatyti kam kokį likimą ar išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Nulemta yra žmogui vieną kartą mirti BPII409. Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių K.Donel. Ateidavo laimė po langu, nulem̃davo laimę (likimą) Sk. Kitą kartą, kad gimdavęs vaikelis, klausdavęsis, ką laimė nulems BsMtI103. Jie nulėmė, kad aš turiu kiaules ganyti (nusigyventi, nusmukti) N.
2. tr. sąlygoti, nusverti, būti svarbiausia priežastimi: Rašytojo literatūrinę reikšmę nulemia tai, kas išlieka iš jo kūrybos būsimiems laikams K.Kors. Moterys – didelė jėga, jų darbas gali daug nulemti sp. Kadrai nulemia viską sp. Juk Žalgirio kova turėjo nulemti, ar žūt, ar būt senovės Lietuvai rš.
3. tr., intr. traukiant, metant burtus, nuspręsti, išrinkti: Tą, kurį nulėmė, taip pat sudegino, kaip jei pirmąjį S.Dauk.
4. intr. pasakyti savo nuomonę, nutarti, nuspręsti: Taip negerai nulėmęs apie ją (laikraščio kalbą), duodu čia žemiau kiek jos ištraukų J.Jabl. Nùlėmėm tus miežius pasėti, nemalsma Krš. Plebonas tur nulemti aną gerą alba piktą santį BB3Moz27,12.
| Jis nulėmė, kad bus giedra, ir yra šiandien J.
5. tr. paskirti, nustatyti (laiką, vietą): Dieną nulemti N. Tur mezliavninkai yškiai nulemtoj vietoj nulemtosa dienosa piningus imti srš. Tėvs …, tos nulemtosios dienos sulaukęs, norėjo savo sūnų uždaryti į tą mūrą BsMtII194. Tada aš tau vietą pasakysu (prirašyta nulemsu), kuriosp jis bėgs BB2Moz21,13.
6. tr. įvertinti, įkainoti: O jis jį teipo tur nulemti, kaip to ranka, kuris pažadėjęs yra, gal nupelnyti BB3Moz27,8.
1 palémti, pàlemia, palė́mė
1. žr. 1 nulemti 1: Laima pàlėmė, ir taip stojos J.
2. intr. nutarti, nuspręsti: Jis pàlėmė parkelti kaimyną į kitą vietą J.
| refl.: Jeigu ji pasilem̃tų ant to važiavimo į Kauną, tai galėtų nebeit dirbt Skr.
3. tr. paskirti: Gemalas yra augymelė mažtiteliausia, paslėpta sėkloj tarp dalių, palemtųjų ant jos kavojimo ir penėjimo P.
4. intr. spėti, tarti, manyti: Girdėt šaudymas, ūžimas, mes vis pàlemiam, kad manevruoja Skr.
5. tr. numatyti: Daug palémtų, pavadintų, maž paskirtų, išrinktų JR93.
6. intr. palinkėti: Palem̃čiau, kad gyvatė įkąstų Skr.
1 prilémti, pri̇̀lemia, prilė́mė tr. iš anksto paskirti, suteikti: Visko gyvenimas pripainioja, visko likimas prilemia rš. Ir laimei sunku čion ką nors gera prilemti V.Piet.
1 užlémti, ùžlemia, užlė́mė
1. tr., intr. Kp, Prng, Btg iš anksto paskirti, nustatyti kam kokį likimą, išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Dievas mums užlė́mė, t. y. nulėmė blogus metus J. Laimė užlė́mė, kad vaikiukas septintuose metuose prigers Rm. Senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio BsMtI105. Gal laimė užlėmė KrvP(Tršk).
2. tr. užburti; užkeikti: Vėl apsinakvojo pas vieną ūkinyką, kuris turėjo laimės užlemtą avinėlį ir jį vieną tvarte laikydavo BsPIII63. Piningai buvo užlémti, nėkas negalėjo iškasti Ll. Kaip jie užjojo ant užlemto kelio, visi pradėjo snaust LTR(Trg). Senovėj galėdavo užlémt Alk.
3. tr., intr. iš anksto pasakyti, atspėti, kas bus, kaip kas baigsis: Užlémti provą, darbą J.Jabl. Matai, ùžlėmei, kad avis teturės tik vieną gėriuką, o dėlto turėjo tris Srv. Ažùlėmei (tvirtinai, kad bus negerai), ažtat šit' atstiko Trgn. Daboj, gal ir šitokių da neturėsi, – jau ant krosnies sėdėdamas, užlėmė senis Semėnas rš.
4. intr. galutinai ką pasakyti, nustatyti: Spėka (Kraft): „Juk tai stačiai latviškas žodis“, – sako p. Prusas. Vienok man rodos, kad ir čia nereikėtų teip veikiai užlemti J.Jabl.
5. intr. nutarti, nuspręsti: Ponas užlėmė viensėdžius parkelti pri sodos J.
6. tr., intr. paskirti, įsakyti: Užlėmė dvaras važiuoti ant kelių žvirgždo vežti J. Užlemti dienas J. Jam tokį darbą užlė́mė, kad niekas negalėtų padaryti Lp.
7. tr. N pasiūlyti.
1. tr., intr. iš anksto skirti, nustatyti, numatyti kam kokį likimą; pranašauti, skelbti, koks likimas ko laukia (apie dievų, laumių, likimo lėmimą): Laimė lėmė per langą gemančiam kūdikiui ateinantį gyvenimą BsMtI104. O tai duok, Dievai, laimužei lemti bent par mylelę mergytei augti JD218. Gal laimė nelėmė, gal žmonės koją pakišo KrvP(Dbg). Laumės laimę lėmė man jaunai S.Nėr. Apie atsitiktinį pasisekimą sakoma: „taip laimė lėmė“ FT. Laimė lėmė saulužės dienaitę, ir atšilo ežere ledaitis RD3. Ką čia lemi kai laimė Švnč. Ir pamilo visi Meilužę, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę V.Krėv. Man metų rasi daug lemi, dar rasi mieris man toli PG. Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas Mair. Kaip kam yra lemtà, taip ir nusiduoda Dov. Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių, nebuvo lemta man pažint gyvenant! B.Sruog. Jeigu perkūnui bus lémta, tai jis mane i stubo[je] ras Erž. Tai buvo jam lémta teip mirti KI225.
^ Be laiko nemirsi, kiek lemta – gyvensi KrvP(Mrk). Gyvenimas parodys, kam lemta ant vežimo sėdėti, kam po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| refl. tr.: Niekas pats sau likimo nesilemia J.Balč.
2. tr. turėti galutinės, sprendžiamos reikšmės, galios; nusverti, sąlygoti: Sėją, būsimą derlių lemia geras pasiruošimas pavasario laukų darbams sp. Kartoteka lėmė žodyno apimtį ir net struktūrą rš. Jo žodis lemiamas ir paskutinis – visi turės sutikti, jei lieps Usninis T.Tilv. Išeidavo dvikovon drąsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės A.Vien. Lemiama visos pramonės gamybos tolesnio augimo sąlyga yra jos nepaliaujama techninė pažanga rš.
3. tr., intr. burti, spėti, aiškinti ateitį iš tam tikrų ženklų, pranašauti: Žyniai veizėjo į žvaizdes ir lėmė atentį metą laimingą ar nelaimingą pagal to, kokias žvaizdes pirma paregėjo S.Dauk. Iš tų reiškinių lėmė įvairių dalykų: vieni lėmė didelius karus būsiant, kiti pranašavo ateisiant karalių rš. Kiti lema, bet aš netiku, ka blužnis rodytum žiemos speigus Trk.
4. tr. rodyti, žadėti ką būsiant, įvyksiant (apie kokius pranašingus reiškinius, ženklus): Spėja, mena, ką bloga ta kometa lemia: karą, badą, ligas ar kitas kokias nelaimes Mš. Žalčiai ir gyvatės jam lėmė laimę ar nelaimę A.Vien. Giedrią dieną lemia blaivas ir spalvingas vakaro dangus S.Nėr. Jos įdubę skruostai dega bloga lemiančiu raudonumu rš. Dirbtinai ramus, tylus, tačiau kietas Spiritavičiaus balsas nieko gera nelėmė T.Tilv. Rytas išaušo giedras, tylus ir lėmė gražią orę V.Myk-Put. Kunigaikšti, aš sapnavau sapną, kuris gero nelemia nei tau, nei tavo kraštui V.Krėv.
5. intr. traukti, mesti burtus: Paskuo lėmė tarp savęs, kuriai iš tų trijų dalių [gyventojų] reikės numus palikti S.Dauk.
6. intr. spėti, manyti: Kažin, ant ko anie lẽma (spėja pavogus) Krkl. Tu lėmei, jog jis ženysis, ir įvyko – apsiženijo J. Gal bus ir daugiau lyterių [vyšnių], bet tik aš taip lemiù Skr.
| refl.: Kai lémsies, kad neatveš, tai ir neatveš Skr. Nereikia iš anksto lémtis Skr.
ǁ iš anksto sakyti, spręsti: Apei dainas … nieko nesakau ir nelemiu S.Stan. Kas iš Jauniaus rašybos prigis galutinai rašomojoje mūsų kalboje, sunku tuo tarpu lemti J.Jabl.
7. intr., tr. norėti, kad kas įvyktų, būtų, linkėti: Sulauk nepalaimą ant savęs paties, kurią jis kitiems buvo lėmęs brš. Kiek midaus lašų išgėrėm, lemiam tiek saikų javelių KlvD162.
8. intr. nuspręsti, nutarti: Ponas lẽmia tą budinką sugriauti J. Medlinčiai tarp savęs taip lėmė, taip lėmė, savo norą žodžiais įžodė: „Mes nuimsim lokei ausis, padarysim savie batus“ JD965.
9. tr. skirti, nustatyti: Kodėl jūs lemtą darbą dienos n'atlikot? CI744. Apsižadėjęs buvo lemtoje dienoje juos nežeistus jiems išduoti CII768. Lemtas čėsas N. Lemta vieta R67. Jų lemtą algą duoti CI309.
1 aplémti, àplemia, aplė́mė tr.
1. iš anksto pranešti, pasakyti: Tada mirdamas [tėvas] pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačias aprinkti BsPII53.
2. iš anksto numatyti, atspėti: Žmogus nėkumet nėko negali aplem̃ti Krš.
1 atlémti, àtlemia, atlė́mė intr. atspėti: Aš atlė́miau, kas paėmė pinigus J. Atlė́miau ant tos dienos, kad taip bus, t. y. atspėjau J.
1 įlémti, į̇̃lemia, įlė́mė
1. intr. išpranašauti, lemiant pasakyti: Laima įlė́mė, kad tas bernas mano bus, ir taip tapo J.
2. tr. išreikšti, pasakyti: Šaudikliai tarp savęs sutarė sutarė, savo visą dūmą žodžiais taip įlėmė: „Mes išimsim lokiui akis, jau tai nereikės mums žvakės, matysim matysim“ JD410.
1 išlémti, i̇̀šlemia, išlė́mė tr. žr. 1 nulemti 1: Ką tu sau išlemsi, mergele, išrinkta paties dangaus? V.Kudir. Gobšume, ką man ateitis išlems? rš.
1 nulémti, nùlemia, nulė́mė
1. tr., intr. iš anksto paskirti, numatyti kam kokį likimą ar išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Nulemta yra žmogui vieną kartą mirti BPII409. Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių K.Donel. Ateidavo laimė po langu, nulem̃davo laimę (likimą) Sk. Kitą kartą, kad gimdavęs vaikelis, klausdavęsis, ką laimė nulems BsMtI103. Jie nulėmė, kad aš turiu kiaules ganyti (nusigyventi, nusmukti) N.
2. tr. sąlygoti, nusverti, būti svarbiausia priežastimi: Rašytojo literatūrinę reikšmę nulemia tai, kas išlieka iš jo kūrybos būsimiems laikams K.Kors. Moterys – didelė jėga, jų darbas gali daug nulemti sp. Kadrai nulemia viską sp. Juk Žalgirio kova turėjo nulemti, ar žūt, ar būt senovės Lietuvai rš.
3. tr., intr. traukiant, metant burtus, nuspręsti, išrinkti: Tą, kurį nulėmė, taip pat sudegino, kaip jei pirmąjį S.Dauk.
4. intr. pasakyti savo nuomonę, nutarti, nuspręsti: Taip negerai nulėmęs apie ją (laikraščio kalbą), duodu čia žemiau kiek jos ištraukų J.Jabl. Nùlėmėm tus miežius pasėti, nemalsma Krš. Plebonas tur nulemti aną gerą alba piktą santį BB3Moz27,12.
| Jis nulėmė, kad bus giedra, ir yra šiandien J.
5. tr. paskirti, nustatyti (laiką, vietą): Dieną nulemti N. Tur mezliavninkai yškiai nulemtoj vietoj nulemtosa dienosa piningus imti srš. Tėvs …, tos nulemtosios dienos sulaukęs, norėjo savo sūnų uždaryti į tą mūrą BsMtII194. Tada aš tau vietą pasakysu (prirašyta nulemsu), kuriosp jis bėgs BB2Moz21,13.
6. tr. įvertinti, įkainoti: O jis jį teipo tur nulemti, kaip to ranka, kuris pažadėjęs yra, gal nupelnyti BB3Moz27,8.
1 palémti, pàlemia, palė́mė
1. žr. 1 nulemti 1: Laima pàlėmė, ir taip stojos J.
2. intr. nutarti, nuspręsti: Jis pàlėmė parkelti kaimyną į kitą vietą J.
| refl.: Jeigu ji pasilem̃tų ant to važiavimo į Kauną, tai galėtų nebeit dirbt Skr.
3. tr. paskirti: Gemalas yra augymelė mažtiteliausia, paslėpta sėkloj tarp dalių, palemtųjų ant jos kavojimo ir penėjimo P.
4. intr. spėti, tarti, manyti: Girdėt šaudymas, ūžimas, mes vis pàlemiam, kad manevruoja Skr.
5. tr. numatyti: Daug palémtų, pavadintų, maž paskirtų, išrinktų JR93.
6. intr. palinkėti: Palem̃čiau, kad gyvatė įkąstų Skr.
1 prilémti, pri̇̀lemia, prilė́mė tr. iš anksto paskirti, suteikti: Visko gyvenimas pripainioja, visko likimas prilemia rš. Ir laimei sunku čion ką nors gera prilemti V.Piet.
1 užlémti, ùžlemia, užlė́mė
1. tr., intr. Kp, Prng, Btg iš anksto paskirti, nustatyti kam kokį likimą, išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Dievas mums užlė́mė, t. y. nulėmė blogus metus J. Laimė užlė́mė, kad vaikiukas septintuose metuose prigers Rm. Senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio BsMtI105. Gal laimė užlėmė KrvP(Tršk).
2. tr. užburti; užkeikti: Vėl apsinakvojo pas vieną ūkinyką, kuris turėjo laimės užlemtą avinėlį ir jį vieną tvarte laikydavo BsPIII63. Piningai buvo užlémti, nėkas negalėjo iškasti Ll. Kaip jie užjojo ant užlemto kelio, visi pradėjo snaust LTR(Trg). Senovėj galėdavo užlémt Alk.
3. tr., intr. iš anksto pasakyti, atspėti, kas bus, kaip kas baigsis: Užlémti provą, darbą J.Jabl. Matai, ùžlėmei, kad avis teturės tik vieną gėriuką, o dėlto turėjo tris Srv. Ažùlėmei (tvirtinai, kad bus negerai), ažtat šit' atstiko Trgn. Daboj, gal ir šitokių da neturėsi, – jau ant krosnies sėdėdamas, užlėmė senis Semėnas rš.
4. intr. galutinai ką pasakyti, nustatyti: Spėka (Kraft): „Juk tai stačiai latviškas žodis“, – sako p. Prusas. Vienok man rodos, kad ir čia nereikėtų teip veikiai užlemti J.Jabl.
5. intr. nutarti, nuspręsti: Ponas užlėmė viensėdžius parkelti pri sodos J.
6. tr., intr. paskirti, įsakyti: Užlėmė dvaras važiuoti ant kelių žvirgždo vežti J. Užlemti dienas J. Jam tokį darbą užlė́mė, kad niekas negalėtų padaryti Lp.
7. tr. N pasiūlyti.
nusprū́sti
Apibrėžtis
sprū́sti, -ta, sprū́do intr. Rtr, NdŽ
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.
paišsprū́sti
Apibrėžtis
sprū́sti, -ta, sprū́do intr. Rtr, NdŽ
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.
kelnės
Apibrėžtis
kélnės aukštaĩ sakoma norint baigti kalbą: Viskas gerai, kelnės aukštai. Dkš.
paskutinès kélnes nusimáuti visko netekti, bankrutuoti: Su turčiais bylinėtis pradėsi – paskutines kelnes nusimausi. Balt.
paskutinès kélnes prapū́tauti viską pragerti: Jei nesiliausi, tai netruksi prapūtaut ir paskutines kelnes. Dkk.
pìlnos kélnės labai išsigandęs: Kai pamatė ginkluotus vyrus, tuoj buvo pilnos kelnės. Jnš. Ir jo pilnos kelnės. Tr. Da ta revizija bus ar nebus, o jau tavo kelnės pilnos. Gl. Turbūt Grikšto buvo pilnos kelnės. rš. Tu negąsdink manęs, Albinai. Man jau ir taip kelnės pilnos. Trein.
skýstos kélnės bailys: Jam skystos kelnės, bijo, kad tie broliai nesuremtų. Slč.
kélnes apsiaũti imti vadovauti, įgauti valią: Mane boba užvaldė, nors tu, vaikeli, neduok pačiai kelnes apsiauti. Skr.
kélnes aũti visai nuskurdinti: Pabaigė kelnes auti, kai tūkstančius reikėjo mokėt. Šil.
kélnes išnèšti pabėgti, išsinešdinti: Laimingas, kad spėjai dar išnešti kelnes iš uogų, o tai būtum gavęs botagu. Vb.
kélnes išver̃sti euf. atlikti savo reikalą: Eisim, vyrai, kelnes išversti. Alk.
kélnes máuti prievarta ir apgaule atimti: Išeina, nespėjom prie vokiečių atsigauti, vėl, reiškiasi, mauna kelnes. Gric.
kélnėse neįsitèkti apie išdykėlį: Ar kelnėse neįsitenki?!. Grk.
kélnes nèšti sprukti: Vyrai, nešam kelnes, čia jau blogai. Slm.
kélnių netèkti visai nusigyventi: Mes ir kelnių neteksime statydami naujas bažnyčias – juokavo valstiečiai. Mont.
kélnes nuaũti
1.apgauti: Jau tie apgavikai nuaus kelnes. Alk.
2.prigriebti, pričiupti: Aš tau tuoj nuausiu kelnes. Bd.
kélnes nuléisti
1.visko netekti, bankrutuoti: Bet mūsų reikalai dėlto negerėja. Aš bijau, kad tik nereiktų nuleisti kelnes. Vencl.
2.primušti: Nuleisti tokiems žaltūčiams kelnes!. End.
kélnes numáuti
1.apgauti: Su juo nemainyk, jei nenori, kad kelnes numautų. Srv.
2.įvaryti į vargą, į bankrotą, padaryti nieko neturintį: Tai ką tau, kaimyn, remontas kelnes numovė?. Pn. Bekazyriuojant kad kokios būt ir kelnes numovę. Gs. Jie man davė. Kelnes numovė, bet davė „maniškai" nusipirkti. Marc.
kélnes nusiaũti apsigauti: Su tuo pirkimu jis kelnes nusiaus. Btg.
kélnes nusimáuti
1.apsigauti: Nusimovė vyrutis kelnes su malūnu. Srv.
2.nusigyventi: Jis vienas likęs greit nusimautų kelnes. Tr.
kélnes nusmaũkti
1.nuskurdinti: Pasirašė vekselį, pasiskolino, ir nusmaukė kelnes – atėmė žemę. Krš.
2.apgauti: Gudri boba – jam nusmauks visai kelnes. Jrb.
kélnės nusmùko nusigyveno: Pučiasi pučiasi – nusmuks kada kelnės. Dkš. Tokiam sandėly dirbant gali nusmukti kelnės. Slm.
kélnes panèšti vos paeiti: Valgyk, kelnių nepaneši. Krš. Toks vyras! Aukštumėlis, diktumėlis... Ir kelnes paneši, ir liežuvį turi. Saj.
kélnes pasidė́jus smarkiai, išsijuosus (dirbti, rūpintis): Daviau garo kelnes pasidėjęs. Ds.
kélnes pasidė́ti daug rūpesčių turėti: Su svečiais prasidėk, jau ir kelnes pasidėk. Šts.
kélnėse pasiklýsti būti mažam: Vaikas dar kelnėse pasiklysta, o jau pūdais nori už jį skaičiuot. Balt.
kélnes priáugti subręsti: O... už mano darbus tau nereiks atsakyti. Aš jau pats kelnes priaugau. Simon.
kélnes pridė́ti
1.visko netekti: Žinoma, tavo dvaras, tavo geras, tik, man rodos, kad tu ir kelnes pridėsi, iki tu tą žemę gausi. LzP.
2.gauti lupti: Vaikai, visi man kelnes pridėsit, jei su gyvuliais mindą išmindysit. Brs.
kélnes priléisti sakoma apie išsigandusį: Kai pamatysi vilką, tai kelnes prileisi. Jnš.
kélnes prilópyti Brs. turėti nuostolių:
kélnes prisidė́ti nusikalsti: Pats kelnes prisidėjo, o dabar kinkas drebina. Žg.
kélnes pritraidìnti vlg. prigąsdinti: Šnapšvirių dabar nebaudžia smarkiai: pritraidina kelnes ir paleidžia. Šts.
kélnes pùrtyti smarkiai šaukti: Jis mano, kad aš bijosiu, kai jis pradės kelnes purtyti. Skr.
kélnes sudraskýti prarasti nekaltybę: Ji jau seniai su tuo vaikinu kelnes sudraskė. Skr.
neĩ bė́gti, neĩ rė̃kti, neĩ kélnes turė́ti sakoma patekus į keblią padėtį: Nei man bėgt, nei man rėkt, nei kelnes turėt. Ds.
be kélnių bėgióti būti mažam: Kai aš buvau toks, jūs dar be kelnių bėgiojote, ponai. Tilv.
be kélnių lìkti
1.nusigyventi: Daugiau išleisdamas, nekaip paimdamas, liksi be kelnių. Sb. Dabar teisman nueisi, be kelnių liksi. KrvP.
2.visko netekti: Vyras taip prasilošė, kad be kelnių liko. Jnš. Biržos salėje vaidinamas paskutinis veiksmas dramos tų, kurie neišlaikė konkurencijos, – jie, kaip sakoma, lieka be kelnių. rš.
be kélnių palìkti nusigyventi: Į tuos balius beeidama gali be kelnių palikti. End.
be kélnių šveĩsti nusigyventi: Jei visiems nuleisiu – be kelnių šveisiu, – ūmai pasikeitė jo balsas. Marc.
per leñgvas į kélnes nesubrendęs, nepasiruošęs: Oo, dar tu per lengvas į kelnes, o paūgėk. Kt.
per siaũras į kélnes Gs. per silpnas:
į kélnes dúoti sprukti: Jis kaip davė į kelnes. Snt.
į kélnes įkrė̃sti prilupti: O katras kiek pavėlavo, į kelnes įkrėst gavo. Alvt. Aš tau kaip įkrėsiu kelnėsna, tai žinosi, iš kur kojos dygsta. Alv.
į kélnes įsitikė́ti labai pamilti (vaikiną): Nu, tiek yra į vaikio kelnes įsitikėjus!. End.
ne į kélnes kìšamas narsus, neištižęs: Ir buvo vyrai ne į kelnes kišamys. Dauk.
į kélnes kretė́ti labai bijoti: Virpam, drebam, į kelnes kretam, bribrinkt meška ir įklupo į griovį. Skdv.
į kélnes léisti neig. greit susižavėti: Pamato gražesnį vaikį, ir leidžia į kelnes. Krš.
į kélnes skíesti karščiuotis: Ko čia skiedi į kelnes?!. Rs.
į kélnes susitū̃pęs mažas, nevykęs: Visai į kelnes susitūpęs, toks ten ir be vyras. Šts.
į kélnes šìktis vlg. apie labai bijantį: Tėveliui jau šikas į kelnes iš tos baimės. Šts.
į kélnes tríesti vlg. perdėtai rūpintis: Triedžia į kelnes dėl tų metų. Krš.
iš kélnių išsivil̃kti nuskursti: Anas iš kelnių išsivilko. Prng.
iš kélnių iššókti nusigyventi: Kad ans paims tą motrišką, tuojau iš kelnių iššoks. Všv.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kelnių išvilko. Prng.
per kélnes dúoti teikti nuostolių: Kai kada paauga [javai], ale kai jau duoda per kelnes (neužauga), tegu jį kvaraba!. Btg.
per kélnes gáuti būti mušamam: Kažin ar negausim per kelnes. Gs. Kad tavo sužinotų vyras, tai gautum per kelnes. End. Už vogimą gavo per kelnes. Všk. Man skauda čia: gavau per kelnes. Vaičiul.
kélnės per žemaĩ prasčiokas, neišmanėlis: Kodėl jie išeina... kodėl atsiskyrė? – sunerimusi Irena klausė Silvą. – Todėl, panele, kad jų kelnės per žemai, – paaiškino Silva. – Suprantate – kelnės per žemai!. Paukš. Tikėjimo dalykai didelis daiktas! Kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelnės ne per žemai. Kudir.
kaĩp kélnes atsiléidęs prastai (dirba): Dirbate kaip kelnes atsileidę. Dieną pasistenk, naktį saldžiau miegosi. Dvd.
kaĩp kélnes pridė́jęs jaučiasi kaltas: Pagadino mašiną, dabar kampe sėdi kaip kelnes pridėjęs. Jnš.
kaĩp iš milìnių kélnių dusliai, neaiškiai: Kalba kaip iš milinių kelnių. Krtn.
boba lopo šturmui kelnes žr boba
dievas maunasi kelnėm žr dievas
miltus sijoti kelnėse žr miltai
truputį trinti kelnėse žr truputis
kaip ubago kelnės žr ubagas
nunỹkti
Apibrėžtis
1 nỹkti, -sta, -o intr.
1. mažėti, gaišti, baigti egzistuoti: Sniegas nyksta nuo šilumos J. Tie mūsų tamsūs miškai, tos mūsų žalios girelės, valdžios ir dvarininkų be atodairos kertami, tiesiog nykte nyko rš. Ar jūs nesate pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? V.Krėv. Senoviškos dainos nỹksta Rmš. Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos kas dieną nyksta apleistos ir vienos Mair. Ka mun tie abrūsai nỹksta, ka nỹksta! Krš. Briedis yra nykstantis mūsų krašto žvėris sp. Nỹkstančios kalbos lytys NdŽ.
| Nỹksta (dyla) mėnulis Gdr.
^ Vieni dygsta, kiti nyksta LTR(Tršk). Kai puta nyksta, taip žmogus išblykšta R172.
ǁ skirstytis, išeiti: Istorija pasirodė per ilga, klausytojai pradėjo po truputį nykti J.Balč.
2. greit praeiti, dingti: Praeina viskas, su vėju nueina, viskas nyksta brš. Laimingas, katrą tiesa pati moko ne ženklais ir žodžiais nykstančiais, bet pati savimi M.Valanč. Linksmybė šio svieto nykst ant akies mirksnio Mž200. Anei rodėsi, kad po jos kojomis žemė nyksta LzP.
ǁ darytis nematomam: Pro lėktuvo langą žiūriu į tolyje nykstantį miestą A.Vencl.
3. silpti, menkėti: Tokia čia jo sveikata – nyksta, ir gana Gs. Ji teip nỹko, nỹko, kol visai numirė Skr. Matai, ka jin jau nỹksta, nỹksta Lnkv. Ar tu žinai, kad šiandien aš tavęs taip laukiau, jog nykau be tavęs ir gyvenau tavim V.Myk-Put. Mano dvyliukas dabar pradėjo sirginėtie, paliego ir kas sykis labiaus nyko Tat.
ǁ alpti, leipti: Iš gėdos nykau, nuslabau J. Nykstu aš, jo pamačius J.
4. vargingai būti, gyvuoti, skursti: Ir tie paršeliai tik gyvi nyksta, be augliaus An. Telyčiotė nỹksta (lysta): ar utėlių turi, ar ką Ut. Jis karčemoje atsisėdęs žiopsojo, o jo gyvuliai ant lauko pastatyti nyko Tat. Nieko neturi, teip ir nyksta Dgl.
ǁ darytis skurdžiam, vargingam, nusigyventi: Mūs sodžius nỹksta ir nỹksta Rod. Nežinau, kaip čia bebus: pradėjus nykt, sunku jau užsigyvent Dgl.
5. vargti, gaišti su kokiu darbu: Ką dabar čia nyksti vienas – pasisamdytum talkos Up. Ligi pietų nykaũ su ta karve, ot nestovi, ir gana Grš. Ligi pietų nỹko su ta tvora Brž. Nỹko, nỹko per dieną, o darbo nematyti Grš.
6. darytis netikusiam, niekam vertam: Netikėliu tampu, nykstu SD193.
◊ širdi̇̀s nỹksta darosi silpna: Alpsta nyksta širdis mano, į tave jauną bežiūrinti LB46. Iš tūžbos bei rūpesčių jam širdi̇̀s nỹksta KI5.
1 apnỹkti intr.
1. kiek išgaišti, prapulti, nustoti buvus: Apnỹko diduma blusų, musių, t. y. išnyko J. Par tais šaltas žiemas ir stirnos apnyko Ėr. Apnyksta šilai išdeginus, bet ilgainiuo vėl atsigauna Šts. Tarmėse daiktavardžių (i)u kamienas irgi yra gerokai apnykęs (retai bevartojamas) LKGI227.
ǁ vienam kitam pasišalinti, išvykti: Svečiai sodiškiai, kaimynai apnyko, išsirinko namo Žem. Vasarą apnyksta žmonės iš miesto, ant žiemos vėl visi sulenda Ds.
2. sumenkti: Apnỹkusi mergaitė Šts.
3. apsilpti, apalpti: Aš apnykaũ K. Ūkininkas iš to teip nusigando, kad jis, dar ant vežimo besėdėdamas, apnỹko Sch183.
4. nutilti: Gal Dievas kelnėm maunas – visi apnyko, i musia girdėtųs, jeigu skristų Ml.
◊ širdi̇̀s apnỹko pasidarė silpna: Man širdi̇̀s apnỹko K.
1 išnỹkti intr.
1. nustoti buvus, egzistavus; dingti, pražūti: Girios tamsios, jūs galingos, kur išnykote, plačiausios? Mair. Tuo tarpu takutis išnỹko, ir Silpnutis nebežinojo, kur eiti rš. Vaisių, uogų sulčių, vyno dėmės išnyksta, virinant skalbinius su chemikalais rš. Išpūstėjo ta liga, išnỹko, stiprus kūnas pasidaręs Klk. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Nuo jo veido išnyko šypsena, žvilgsnis vėl atbuko J.Marc. Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės! Mair. Išnyko kaip dūmai vylingi sapnai S.Nėr. Sulig jos atsiradimu nušvito senelio troboje, ir išnyko iš jo trobos vargas rš. Lygiai kaip padžiūst žolės ir lapai krint ant žemės, taip žmogus tur išnykti Mž62.
2. pasišalinti, pasitraukti, nustoti būti akivaizdoje: Išnyk iš čia greičiau, kad tavo ir padujų čia neliktų! Užp. Traukinys išnyko nakties tamsumoj J.Balč. Išnỹko kai šešėlis OG366. Jisai išnyko ižg akių DP189.
3. praeiti, pasibaigti: To[ji] mada baigia jau išnykt Tvr.
4. sumenkti, nusilpti: Išnỹkus, kad baisu ir dabot Trgn. Toks išnỹkęs vaikas: nei valgo, nei nieko Ds. Tai išnỹkęs vaikas – nieko jam nepaduosi valgyt! Ant. Aš ant valgymo išnỹkus (labai nevalgi) Ps.
5. išdvėsti, išgaišti: Turėjo bobutė karvytę. Ir išnỹko to karvytė (ps.) Slm. Jau du paršai išnyko Skp. Mūs vištos beigia išnỹkt Rdm. Čystai išnỹko musys J.
| Sėjom, rodos, pupų, bet išnyko (neišdygo) Jnšk.
6. K išmirti: Jis ieško išnykusios tautos, aš ieškau tautos būsiančios Ašb. Jei niekas nesiženytų, tai visas svietas išnyktų Ds. Jam ar bitės išnỹko Lnkv.
7. nusigyventi, nuskursti: Nieko nedirba, o išgert da mėgsta, tai ir dyvo nėr, kad baigia išnykt Ob. Anys viškai išnykę ir duonos nebeturi Dglš.
8. būti nerūpestingam, neapsukriam; apsileisti, ištižti: Išnykę žmonės, tai jiem darbai ir neina Jnšk. Da jo nei arta, nei akėta – baisiai išnykęs an darbo Ut. Ne kas jau iš jo – mažas, išnykęs Dgl. Tiek jos išnỹkę, tiek jos išsižioję – kokios jos užaugs! Pš.
išnỹkusiai adv.: Ji jau visados taip išnỹkusiai dirba Ds. Iš tų namų nieko gera nebus – išnỹkusiai gyvena Ds.
1 nunỹkti intr.
1. K dingti, nelikti: Patrindavo žolelėm karpas, ir tos nunỹkdavo Pn. Paskui toj [danguje pasirodžiusi] šviesa nunyko Lp. Tai kad sūrio daug nunỹksta (sudžiūsta), kaip pastovi Ut.
| Tada nedoroja meilė nunyks A.Baran.
2. suliesėti, sumenkti: Ans parsinešė tokį nunỹkusį šunį Klp.
3. apsilpti, apalpti: Mariukė iš pradžių nunyko, paskui dejuodama, rėkdama, gaikščiodama nubėgo pas Rožiukę V.Kudir. Nikt par širdį ir nunykau, t. y. nuslabau, apgedau J.
4. Grz nugaišti, nudvėsti: Pernai metą jam karvė nunỹko Lkv. Ne koks kumeliukas buvo, ir tas nunỹko Trgn. Ale kas ir yr – jau trečias kačiokas nunỹko Sdk. Kam jas (žuvis) laikyti rytdienai – nunyks Rm. Žiemą dėl bado daug paukščių nunyksta rš.
ǁ On, Tvr, Rš menk. numirti: Jie šiemet nesmagūs: čia tas vaikas nunyko, čia klojimas sugriuvo Sml. Verkia, būdavo, reikia ar nereikia, taip ir nunyko rš. Reikia tik užduot nuodų, ka nunỹktų Brž.
ǁ išmirti: Turėsime nunykti – mes ir mūsų giminė prš.
ǁ nudžiūti: Jau ir ta nunyko, – tarė sau žmogelis apie seną obelį rš. Dilgėlės lapai rudenį nunyksta rš.
1 panỹkti intr.
1. dingti, nelikti: Jau tie dviračiai greitai panyks, bus visiem mociklai Sk. Žemėje panyks drėgnumas, ir taip žemė taps nevaisinga A1884,269. Jau tas vardas panykęs Gdl.
2. dingti iš akiračio, pasišalinti: Jis panyko, t. y. išėjo slapta, prapuolė J.
3. sumenkti, padžiūti: Po ligos toks panỹkęs, sukritęs – nepanašus į žmogų Rs. Padžiūvęs, panỹkęs toks, a serga? Krš. Ji buvo kiek pabalusi, panykusi J.Paukš. Pieno pritrūkom, tai paršeliai ir panỹko Ds.
4. RtŽ, Šts žr. 1 išnykti 6: Tuokart panỹksta bitys Skd. Trys kelmai bičių panyko Upt. Panyko bitės – baigta ir bičiulystė Pš.
ǁ nudžiūti: Jau panỹko ten kelios obelys Ms. Padiegiau – išdygo, geltonavo, geltonavo i panỹko End.
5. kiek nusigyventi, nuskursti: Panỹkę gaspadoriai Ds.
1 pranỹkti intr. J
1. nustoti buvus, pradingti, nelikti: Man bestovint rūkas išsisklaidė ir pranyko J.Bil. Pavalgė pusryčių, ir bematant pranyko nuovargis J.Paukš. Vakaruškos ir muzikos pranykdavo, kai aš pradėdavau pasakot Nj. Daba musų̃ tiek nebė[ra] – pranỹko musys Plng. Čia tik buvo, o dabar pranyko ir nebėr PnmR. Tavo žodžiai, tavo giesmės pranỹks, kaip nebūta BM450. Pranyko kaip jaunas mėnuo PPr407. Pranyko kaip kamparas be pipirų LTR(Jrb). Meilė kai seilė – greit pranyksta LTR(Jz). Be vargo įgytas turtas greit pranyks KrvP(Jnš).
2. Šts dingti iš akiračio, pasišalinti: Vaikas miegojo miegojo, o paskui atsikėlė ir pranỹko Gdr. O senelis tuoj pranyko kaip nebuvęs Vb. Pranyko akim bematant LTR(Jnš). Pranyk man iš akių! rš. Reikia iš čia pranykti, o kur, aš nežinau V.Krėv. Kame nėra ąžuolynų, ten kėkštas pranyksta savaites ir mėnesius Blv. Jis lėtai pakėlė rankas, įtraukė oro, o paskui krito žemyn lyg strėlė ir pranyko vandenyje J.Dov. Saulė rengėsi pranykt už kalnų Mš. Pranyko upė ir krantai – miglų bangosna pasinėrė L.Gir.
^ A, kad tu pranyktum! (keik.) Sln.
3. suliesėti: Gal jo iš mudrumo kišeniai pliki, o stonelės žirgeliai pranykę (d.) Prng.
4. mirti: Žmogus su laiku ir pranyksta Pgg.
5. pragaišti, išgesti: Rugiai pranyko N.
6. būti niekam vertam, netikusiam, ištižusiam: Pranykęs jis buvo, užtat ir prarado viską, ką tėvas buvo palikęs Lnkv.
1 prinỹkti intr.
1. sumenkti, nusilpti: Gal jau prinỹko, ba nesveikas buvo Lb.
2. žūti dideliam kiekiui: Par žiemą da daug jų prinyks Ėr.
1 sunỹkti intr.
1. BPI352, Lp nustoti buvus, egzistavus, dingti: Gaidys užgiedoj[o], ir sunyko velnias (ps.) Kb. Norėjo, ka caras sunỹktų Krš. Upė prapuola (sunỹksta) balose KII301. Kunigo nauda, mergos pavardė – sunyksta rš. Lyg sapnas amžias šis yra sunykstąs lyg vandens puta PG.
2. sumažėti, susitraukti: Mano oda suruko ir sunyko CII708. Be miltų silkė [kepama] ima ir sunyksta, tik kaulai lieka Klvr.
3. suliesėti, netekti jėgų, sumenkti: Sunỹko jau žmogus visai Jrb. Jis sunyko besirgdamas Kt. Jų vaikas teip sunỹkęs, tarytum nesveikas Vžns. Turbūt sirgai, kad toks sunỹkęs atrodai NmŽ. Sunyko Marijona dar labiau, negu jos vyras mirties patale J.Marc. Sunỹkęs kaip bado metais Kltn. Jo gyvuliai sunỹko Ps. Kai pradėjau duot su vikais avižas, paršai visiškai sunỹko Ut.
ǁ pasidaryti prastam, netikusiam, nusilpti: Mano galva sunỹkus: nieko nebeatsimenu Šd.
4. užskursti: Dėl sausros daržai sunyko rš. Dideli žemės plotai apaugę sunykusiomis pušelytėmis rš. Rasoda apdygo, po šalčiais sunỹko Str. Geras medis geroj dirvoj auga, blogoj sunyksta KrvP(Drsk).
5. nueiti niekais, supūti, sugesti: Derlius, laiku nenuimtas, sunyksta lauke rš. Sunỹkusi (sugriuvusi, suirusi) troba NdŽ. Šlap[ia]s ruduo buvo, sunỹko (išgedo) rugiai Pgg.
6. susidėvėti, susitrinti: Senyvos moterys rudais sunykusiais drabužiais B.Sruog. Oi, ir sunyko tankios drobelės (d.) LTR(Mrk).
7. nusigyventi, nuskursti: Sunỹko jis, čia begyvendamas, t. y. nevyko gyventi J. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! V.Krėv. Kad par vainą nesunykáu, tai dabar labiau nesunỹksu Ktk.
8. nupulti, nusmukti (apie dorovę): Sunỹkusios dorovės BŽ19.
| tr.: Dvasią sunỹkęs BŽ131. Sunỹkti dvasią, dorovę NdŽ.
1 užnỹkti intr.
1. suliesėti, sumenkti: Nėra kas valgo, tai vaikai ažnykę Dglš. Nuo tokio pašaro gali gyvuliai greit užnỹkti Lš. Padabo[ja]u – stonelėj žirgeliai ažnykę Ml.
2. pranykti, dingti: Kamanų ežeras užnỹkęs (užaugęs, užakęs) Vkš.
1. mažėti, gaišti, baigti egzistuoti: Sniegas nyksta nuo šilumos J. Tie mūsų tamsūs miškai, tos mūsų žalios girelės, valdžios ir dvarininkų be atodairos kertami, tiesiog nykte nyko rš. Ar jūs nesate pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? V.Krėv. Senoviškos dainos nỹksta Rmš. Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos kas dieną nyksta apleistos ir vienos Mair. Ka mun tie abrūsai nỹksta, ka nỹksta! Krš. Briedis yra nykstantis mūsų krašto žvėris sp. Nỹkstančios kalbos lytys NdŽ.
| Nỹksta (dyla) mėnulis Gdr.
^ Vieni dygsta, kiti nyksta LTR(Tršk). Kai puta nyksta, taip žmogus išblykšta R172.
ǁ skirstytis, išeiti: Istorija pasirodė per ilga, klausytojai pradėjo po truputį nykti J.Balč.
2. greit praeiti, dingti: Praeina viskas, su vėju nueina, viskas nyksta brš. Laimingas, katrą tiesa pati moko ne ženklais ir žodžiais nykstančiais, bet pati savimi M.Valanč. Linksmybė šio svieto nykst ant akies mirksnio Mž200. Anei rodėsi, kad po jos kojomis žemė nyksta LzP.
ǁ darytis nematomam: Pro lėktuvo langą žiūriu į tolyje nykstantį miestą A.Vencl.
3. silpti, menkėti: Tokia čia jo sveikata – nyksta, ir gana Gs. Ji teip nỹko, nỹko, kol visai numirė Skr. Matai, ka jin jau nỹksta, nỹksta Lnkv. Ar tu žinai, kad šiandien aš tavęs taip laukiau, jog nykau be tavęs ir gyvenau tavim V.Myk-Put. Mano dvyliukas dabar pradėjo sirginėtie, paliego ir kas sykis labiaus nyko Tat.
ǁ alpti, leipti: Iš gėdos nykau, nuslabau J. Nykstu aš, jo pamačius J.
4. vargingai būti, gyvuoti, skursti: Ir tie paršeliai tik gyvi nyksta, be augliaus An. Telyčiotė nỹksta (lysta): ar utėlių turi, ar ką Ut. Jis karčemoje atsisėdęs žiopsojo, o jo gyvuliai ant lauko pastatyti nyko Tat. Nieko neturi, teip ir nyksta Dgl.
ǁ darytis skurdžiam, vargingam, nusigyventi: Mūs sodžius nỹksta ir nỹksta Rod. Nežinau, kaip čia bebus: pradėjus nykt, sunku jau užsigyvent Dgl.
5. vargti, gaišti su kokiu darbu: Ką dabar čia nyksti vienas – pasisamdytum talkos Up. Ligi pietų nykaũ su ta karve, ot nestovi, ir gana Grš. Ligi pietų nỹko su ta tvora Brž. Nỹko, nỹko per dieną, o darbo nematyti Grš.
6. darytis netikusiam, niekam vertam: Netikėliu tampu, nykstu SD193.
◊ širdi̇̀s nỹksta darosi silpna: Alpsta nyksta širdis mano, į tave jauną bežiūrinti LB46. Iš tūžbos bei rūpesčių jam širdi̇̀s nỹksta KI5.
1 apnỹkti intr.
1. kiek išgaišti, prapulti, nustoti buvus: Apnỹko diduma blusų, musių, t. y. išnyko J. Par tais šaltas žiemas ir stirnos apnyko Ėr. Apnyksta šilai išdeginus, bet ilgainiuo vėl atsigauna Šts. Tarmėse daiktavardžių (i)u kamienas irgi yra gerokai apnykęs (retai bevartojamas) LKGI227.
ǁ vienam kitam pasišalinti, išvykti: Svečiai sodiškiai, kaimynai apnyko, išsirinko namo Žem. Vasarą apnyksta žmonės iš miesto, ant žiemos vėl visi sulenda Ds.
2. sumenkti: Apnỹkusi mergaitė Šts.
3. apsilpti, apalpti: Aš apnykaũ K. Ūkininkas iš to teip nusigando, kad jis, dar ant vežimo besėdėdamas, apnỹko Sch183.
4. nutilti: Gal Dievas kelnėm maunas – visi apnyko, i musia girdėtųs, jeigu skristų Ml.
◊ širdi̇̀s apnỹko pasidarė silpna: Man širdi̇̀s apnỹko K.
1 išnỹkti intr.
1. nustoti buvus, egzistavus; dingti, pražūti: Girios tamsios, jūs galingos, kur išnykote, plačiausios? Mair. Tuo tarpu takutis išnỹko, ir Silpnutis nebežinojo, kur eiti rš. Vaisių, uogų sulčių, vyno dėmės išnyksta, virinant skalbinius su chemikalais rš. Išpūstėjo ta liga, išnỹko, stiprus kūnas pasidaręs Klk. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Nuo jo veido išnyko šypsena, žvilgsnis vėl atbuko J.Marc. Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės! Mair. Išnyko kaip dūmai vylingi sapnai S.Nėr. Sulig jos atsiradimu nušvito senelio troboje, ir išnyko iš jo trobos vargas rš. Lygiai kaip padžiūst žolės ir lapai krint ant žemės, taip žmogus tur išnykti Mž62.
2. pasišalinti, pasitraukti, nustoti būti akivaizdoje: Išnyk iš čia greičiau, kad tavo ir padujų čia neliktų! Užp. Traukinys išnyko nakties tamsumoj J.Balč. Išnỹko kai šešėlis OG366. Jisai išnyko ižg akių DP189.
3. praeiti, pasibaigti: To[ji] mada baigia jau išnykt Tvr.
4. sumenkti, nusilpti: Išnỹkus, kad baisu ir dabot Trgn. Toks išnỹkęs vaikas: nei valgo, nei nieko Ds. Tai išnỹkęs vaikas – nieko jam nepaduosi valgyt! Ant. Aš ant valgymo išnỹkus (labai nevalgi) Ps.
5. išdvėsti, išgaišti: Turėjo bobutė karvytę. Ir išnỹko to karvytė (ps.) Slm. Jau du paršai išnyko Skp. Mūs vištos beigia išnỹkt Rdm. Čystai išnỹko musys J.
| Sėjom, rodos, pupų, bet išnyko (neišdygo) Jnšk.
6. K išmirti: Jis ieško išnykusios tautos, aš ieškau tautos būsiančios Ašb. Jei niekas nesiženytų, tai visas svietas išnyktų Ds. Jam ar bitės išnỹko Lnkv.
7. nusigyventi, nuskursti: Nieko nedirba, o išgert da mėgsta, tai ir dyvo nėr, kad baigia išnykt Ob. Anys viškai išnykę ir duonos nebeturi Dglš.
8. būti nerūpestingam, neapsukriam; apsileisti, ištižti: Išnykę žmonės, tai jiem darbai ir neina Jnšk. Da jo nei arta, nei akėta – baisiai išnykęs an darbo Ut. Ne kas jau iš jo – mažas, išnykęs Dgl. Tiek jos išnỹkę, tiek jos išsižioję – kokios jos užaugs! Pš.
išnỹkusiai adv.: Ji jau visados taip išnỹkusiai dirba Ds. Iš tų namų nieko gera nebus – išnỹkusiai gyvena Ds.
1 nunỹkti intr.
1. K dingti, nelikti: Patrindavo žolelėm karpas, ir tos nunỹkdavo Pn. Paskui toj [danguje pasirodžiusi] šviesa nunyko Lp. Tai kad sūrio daug nunỹksta (sudžiūsta), kaip pastovi Ut.
| Tada nedoroja meilė nunyks A.Baran.
2. suliesėti, sumenkti: Ans parsinešė tokį nunỹkusį šunį Klp.
3. apsilpti, apalpti: Mariukė iš pradžių nunyko, paskui dejuodama, rėkdama, gaikščiodama nubėgo pas Rožiukę V.Kudir. Nikt par širdį ir nunykau, t. y. nuslabau, apgedau J.
4. Grz nugaišti, nudvėsti: Pernai metą jam karvė nunỹko Lkv. Ne koks kumeliukas buvo, ir tas nunỹko Trgn. Ale kas ir yr – jau trečias kačiokas nunỹko Sdk. Kam jas (žuvis) laikyti rytdienai – nunyks Rm. Žiemą dėl bado daug paukščių nunyksta rš.
ǁ On, Tvr, Rš menk. numirti: Jie šiemet nesmagūs: čia tas vaikas nunyko, čia klojimas sugriuvo Sml. Verkia, būdavo, reikia ar nereikia, taip ir nunyko rš. Reikia tik užduot nuodų, ka nunỹktų Brž.
ǁ išmirti: Turėsime nunykti – mes ir mūsų giminė prš.
ǁ nudžiūti: Jau ir ta nunyko, – tarė sau žmogelis apie seną obelį rš. Dilgėlės lapai rudenį nunyksta rš.
1 panỹkti intr.
1. dingti, nelikti: Jau tie dviračiai greitai panyks, bus visiem mociklai Sk. Žemėje panyks drėgnumas, ir taip žemė taps nevaisinga A1884,269. Jau tas vardas panykęs Gdl.
2. dingti iš akiračio, pasišalinti: Jis panyko, t. y. išėjo slapta, prapuolė J.
3. sumenkti, padžiūti: Po ligos toks panỹkęs, sukritęs – nepanašus į žmogų Rs. Padžiūvęs, panỹkęs toks, a serga? Krš. Ji buvo kiek pabalusi, panykusi J.Paukš. Pieno pritrūkom, tai paršeliai ir panỹko Ds.
4. RtŽ, Šts žr. 1 išnykti 6: Tuokart panỹksta bitys Skd. Trys kelmai bičių panyko Upt. Panyko bitės – baigta ir bičiulystė Pš.
ǁ nudžiūti: Jau panỹko ten kelios obelys Ms. Padiegiau – išdygo, geltonavo, geltonavo i panỹko End.
5. kiek nusigyventi, nuskursti: Panỹkę gaspadoriai Ds.
1 pranỹkti intr. J
1. nustoti buvus, pradingti, nelikti: Man bestovint rūkas išsisklaidė ir pranyko J.Bil. Pavalgė pusryčių, ir bematant pranyko nuovargis J.Paukš. Vakaruškos ir muzikos pranykdavo, kai aš pradėdavau pasakot Nj. Daba musų̃ tiek nebė[ra] – pranỹko musys Plng. Čia tik buvo, o dabar pranyko ir nebėr PnmR. Tavo žodžiai, tavo giesmės pranỹks, kaip nebūta BM450. Pranyko kaip jaunas mėnuo PPr407. Pranyko kaip kamparas be pipirų LTR(Jrb). Meilė kai seilė – greit pranyksta LTR(Jz). Be vargo įgytas turtas greit pranyks KrvP(Jnš).
2. Šts dingti iš akiračio, pasišalinti: Vaikas miegojo miegojo, o paskui atsikėlė ir pranỹko Gdr. O senelis tuoj pranyko kaip nebuvęs Vb. Pranyko akim bematant LTR(Jnš). Pranyk man iš akių! rš. Reikia iš čia pranykti, o kur, aš nežinau V.Krėv. Kame nėra ąžuolynų, ten kėkštas pranyksta savaites ir mėnesius Blv. Jis lėtai pakėlė rankas, įtraukė oro, o paskui krito žemyn lyg strėlė ir pranyko vandenyje J.Dov. Saulė rengėsi pranykt už kalnų Mš. Pranyko upė ir krantai – miglų bangosna pasinėrė L.Gir.
^ A, kad tu pranyktum! (keik.) Sln.
3. suliesėti: Gal jo iš mudrumo kišeniai pliki, o stonelės žirgeliai pranykę (d.) Prng.
4. mirti: Žmogus su laiku ir pranyksta Pgg.
5. pragaišti, išgesti: Rugiai pranyko N.
6. būti niekam vertam, netikusiam, ištižusiam: Pranykęs jis buvo, užtat ir prarado viską, ką tėvas buvo palikęs Lnkv.
1 prinỹkti intr.
1. sumenkti, nusilpti: Gal jau prinỹko, ba nesveikas buvo Lb.
2. žūti dideliam kiekiui: Par žiemą da daug jų prinyks Ėr.
1 sunỹkti intr.
1. BPI352, Lp nustoti buvus, egzistavus, dingti: Gaidys užgiedoj[o], ir sunyko velnias (ps.) Kb. Norėjo, ka caras sunỹktų Krš. Upė prapuola (sunỹksta) balose KII301. Kunigo nauda, mergos pavardė – sunyksta rš. Lyg sapnas amžias šis yra sunykstąs lyg vandens puta PG.
2. sumažėti, susitraukti: Mano oda suruko ir sunyko CII708. Be miltų silkė [kepama] ima ir sunyksta, tik kaulai lieka Klvr.
3. suliesėti, netekti jėgų, sumenkti: Sunỹko jau žmogus visai Jrb. Jis sunyko besirgdamas Kt. Jų vaikas teip sunỹkęs, tarytum nesveikas Vžns. Turbūt sirgai, kad toks sunỹkęs atrodai NmŽ. Sunyko Marijona dar labiau, negu jos vyras mirties patale J.Marc. Sunỹkęs kaip bado metais Kltn. Jo gyvuliai sunỹko Ps. Kai pradėjau duot su vikais avižas, paršai visiškai sunỹko Ut.
ǁ pasidaryti prastam, netikusiam, nusilpti: Mano galva sunỹkus: nieko nebeatsimenu Šd.
4. užskursti: Dėl sausros daržai sunyko rš. Dideli žemės plotai apaugę sunykusiomis pušelytėmis rš. Rasoda apdygo, po šalčiais sunỹko Str. Geras medis geroj dirvoj auga, blogoj sunyksta KrvP(Drsk).
5. nueiti niekais, supūti, sugesti: Derlius, laiku nenuimtas, sunyksta lauke rš. Sunỹkusi (sugriuvusi, suirusi) troba NdŽ. Šlap[ia]s ruduo buvo, sunỹko (išgedo) rugiai Pgg.
6. susidėvėti, susitrinti: Senyvos moterys rudais sunykusiais drabužiais B.Sruog. Oi, ir sunyko tankios drobelės (d.) LTR(Mrk).
7. nusigyventi, nuskursti: Sunỹko jis, čia begyvendamas, t. y. nevyko gyventi J. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! V.Krėv. Kad par vainą nesunykáu, tai dabar labiau nesunỹksu Ktk.
8. nupulti, nusmukti (apie dorovę): Sunỹkusios dorovės BŽ19.
| tr.: Dvasią sunỹkęs BŽ131. Sunỹkti dvasią, dorovę NdŽ.
1 užnỹkti intr.
1. suliesėti, sumenkti: Nėra kas valgo, tai vaikai ažnykę Dglš. Nuo tokio pašaro gali gyvuliai greit užnỹkti Lš. Padabo[ja]u – stonelėj žirgeliai ažnykę Ml.
2. pranykti, dingti: Kamanų ežeras užnỹkęs (užaugęs, užakęs) Vkš.
prapū́ti
Apibrėžtis
pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.
pū́ti
Apibrėžtis
pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.
suti̇̀nti
Apibrėžtis
2 ti̇̀nti (týti K, KŽ, DrskŽ), -sta (týsta K, KŽ, Lkm; SD1152, SD310, MŽ, N, -a LKKXIV203(Zt); N), -o (-ė DrskŽ) K
1. intr. SD1152, SD310, Sut, N, K, M, LL210, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ nenormaliai plėstis, brinkti, plisti (apie audinius): Koja ti̇̀nsta J. Labai kojosa puolė, pradėj[o] kojos týt Kpč. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint KlbIV86(Mlk). Kol neaudė, neti̇̀no, paaudėj[o] – ir sutino kojos Vrn. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo[ja] Jrb. Jai kojas atleido ti̇̀nę Jrb. Apstojo ti̇̀nę J. Arklys stovi, arkliu[i] ti̇̀nsta kojos Pb. Pradė[jo] ranka ti̇̀nt, net pažastin eina Klt. Jeigu ti̇̀s, reiks gramdyt kaulą LKT199(Žal). Ti̇̀nsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu] Slm. Parsigando, tai mat jai pradėjo ti̇̀nt burna, dantys, smagenos pradėjo ti̇̀nt Mžš. Bitę apžiojau – ti̇̀no ištino burna tei[p] Vdžg. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale neti̇̀nsta Svn. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė] PnmŽ. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai ti̇̀nsta Dg. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų Šlčn. Iš bado ir ti̇̀nsta Vvs. Žmonės pradėjo ti̇̀nt, mirt – labai didelis badas buvo Upn. Žmonės tino iš bado ir mirė badu V.Piet. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo MP167.
| prk.: Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo J.Balt. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų rš.
^ Jei rankos netins, medaus neturėsi LTR(Srj).
2. intr. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna J. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius neti̇̀nsta (juok.) Rsn.
3. tr. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja ti̇̀nus Švn.
4. valgyti, gerti: Ot ti̇̀na! Rod. Ar jau vėl nori týt? Skr. Tegu jis ti̇̀nsta [surūgusį alų] Pun.
2 apti̇̀nti, -sta (-týsta K; R, MŽ, N), -o (àptinė Lp) intr. DŽ1
1. SD1173, R, MŽ, Sut, N, KII339, K, M, Š, NdŽ, KŽ aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu MŽ431) R322. Apie akį apti̇̀no Ds. Vaikščioja apti̇̀nusiom akim, pamėlynavusiais poakiais Pkn. Dar̃ užsikėlus, akys apti̇̀nę Sn. Biškį apti̇̀no maniui koja J. Burna tokia apti̇̀nus – valgyt negali DrskŽ. Kap apti̇̀nsta gerklės, tai an kaklo linais rišas Jz. Sąnarius pradėj[o] skaudėt, dar̃ sąnariai apti̇̀nę Kpč. Ima ėst uodai, tai kaktos apti̇̀nę Mrc. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti Ns1857,5. Mano anūkas apsirgo kiauluke, apti̇̀no visas Pv. Ėgi tu mirsi itai apti̇̀nus Ad. Apti̇̀nę buvom, tik tik ejom Drsk. Aptinęs, patulžęs SD406. Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų DP145. Ižstatė jamui žmogų aptinusį MP336. Tas (žmogus) buvo aptinęs VlnE114.
^ Paršai kap aptinę (priėdę) Lp.
ǁ išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę LTR(Lp). Kad padarytų, idant žyvatas aptintų Ch4Moz5,22.
2. refl. Pls per daug priėsti.
3. apsivalgyti, apsiryti.
2 paapti̇̀nti (dial.) intr. gerokai patinti: Kojos paapti̇̀nę Dv.
2 atiti̇̀nti intr. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs Lb. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atati̇̀no Kp. To rožė tuoj atati̇̀no Kp.
2 išti̇̀nti, -sta, -o (i̇̀štinė Lp)
1. intr. J, Š, J.Jabl, DŽ, NdŽ, KŽ nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau išti̇̀nęs Kkl. Išti̇̀nęs visas, nė rankų nepajudina Krs. Guli boba išti̇̀nus kai avilys Ds. Boba išti̇̀no visa kai kubilas Jrb. Imta ir ištýta rankos Lp. Rankos ištýsta Lš. Ranka nuo mažiuko piršto išti̇̀no iki pažarstei LKT207(Ig). Lig alkūnei ranka išti̇̀nus Mžš. Linus bruksim bruksim, tai rankos išti̇̀nsta Jz. Duoda i duoda, net jam ranka išti̇̀no Lnkv. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė V.Myk-Put. Koja išti̇̀nę LKKXIV216(Zt). Pėdos išti̇̀no ligi kauliukų (čiurnų) Jsv. Koja kai ronas išti̇̀nusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo Erž. Išti̇̀nus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi Drsk. Visas manas veidas buvo išti̇̀nę LzŽ. Burna ištýsta ir sopa DrskŽ. Bitis kad kur inkąs, išti̇̀nsta Dgp. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, išti̇̀nę, misliau, ka mirsiu Lš. Kab išti̇̀no, tai šituoj akia nemačiau Dg. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus LMD. Viduriai buvo išti̇̀nę muno Skdv. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur išti̇̀nsta, ant rožės Sdb. Akys nuo miego išti̇̀nę Žl.
| prk.: Nuo mokslo gali smegenys išti̇̀nt Brž. Tep galvą skauda, kad net plaukai išti̇̀nę Rdm. Kur buvot prapuolę, išti̇̀nom belaukdami Str. Išti̇̀nt možna nuo miego Žl.
^ Kad tu ištýtum! Grš. Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga)! Skr. Kad tu ištintái, itokis vaikas! Vrnv. Kad jie išti̇̀ntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Srv. Kad ta[vo] ištiñt viduriai! Arm. Kad anas ištiñt, kab kalnas! Asv. Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Mrc. Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! LTR(Sdb). Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos (kregždžių pamėgdžiojimas) Plv. Ausys išti̇̀no nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) Mrj.
ǁ prk. tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
2. tr. šnek. išgerti: Ir ištinai̇̃ visą pieną! Jrb.
2 nuti̇̀nti intr. KŽ patinti, pabrinkti.
ǁ prk. nutukti: Ta mergučė nuti̇̀nus, nepabėga Skr.
2 pati̇̀nti intr. K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; LL154 kiek sutinti, ištinti: Pati̇̀nusi jo koja J. Naktį ma[n] kojos tirpsta i patýsta kiek Jrb. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net pati̇̀nsta Krs. Toki pati̇̀nusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi End. Aplink sopulį ranka pati̇̀no, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado Lš. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir pati̇̀nus Sdk. Net rankos pati̇̀nsta, kol nupjauni Ad. Kojos pati̇̀nsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu Lb. Pati̇̀no kojos nuog ejimo Azr. Kai rėžė, visa letena pati̇̀no, riešiokas visas pati̇̀nęs Vdšk. Poakiai pati̇̀no, pirštai pati̇̀no Pls. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna pati̇̀nus jam Slk. Patinusi gysla N. Iš badų mirė, svietas pati̇̀nę vaikščiojo Pst. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BPI112. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų Ch5Moz8,4.
2 papati̇̀nti (dial.) intr. ištinti: Buvo papati̇̀nę žmones [iš bado] LzŽ.
| refl.: Papasmušę, papasti̇̀nę papadės Dv.
2 priti̇̀nti, -sta, -o (pri̇̀tinė Knv)
1. intr. NdŽ ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta Skr. Kai priti̇̀no guzai! Rd. Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs Slm.
2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos Rod. Priti̇̀no ir išejo, nei dėkui nepasakę Btr. Pritinai̇̃ vieno pieno! Jrb. Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt Gž.
^ Avytukė pumpurukė bėgdama priti̇̀no (ritė) Rdm.
| refl. Gž, Jrb: Vaikščioja prisiputę, prisiti̇̀nę Mrj.
3. tr. prk. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų priti̇̀nęs – ir vis negana Mrj. Priti̇̀nę žmones visko, gerai gyvena KzR. Jie mano, kad aš visko priti̇̀nus Vrb.
2 ×razti̇̀nti (hibr.) intr. Tvr ištinti: Jo sesuo tino razti̇̀no, greita ir numirė Aps. Kap inkanda, razti̇̀nsta ir žmogus Šlčn. Pasmaudė – razti̇̀no kaklas Dv. Jeknos kap razti̇̀no, nepersivertė Grv. Kakytės nedidelės, tešmuo razti̇̀no, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt Klt.
2 suti̇̀nti, -sta, -o (sùtinė)
1. intr. Q49, Sut, N, K, M, Š, LL116,130, DŽ, NdŽ, KŽ ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu MŽ. Suti̇̀no keliai nuo šalčio brendant par sniegą J. Viena pripylė vyru[i] pipirų, kap sùtinė jis DrskŽ. In daikto žmogus suti̇̀nsta, būva, ką ir pami̇̀ršta LKT354(Str). Kai rožė būna, suti̇̀nsta žmogus Upn. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino SE209. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų BtApD28,6. Svietas suti̇̀nę vaikščiojo [iš bado] Rod. Suti̇̀no visa burna nuo dančio Klt. Burna suti̇̀nus, akys net raudonos, jau čiut eina Dg. Pusė galvos ir visas sprandas suti̇̀nęs Krs. Suti̇̀no smagenes, sakiau, gal votis kelsis Klt. Nuo džiovos plaučiai sutýsta Žal. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai suti̇̀no ranka, va šitei Vdn. Ravėjau ravėjau, net krumpliai suti̇̀no Zr. Kojos suti̇̀nę, subrinkę, nieko nepagaliu Dbč. Rožė ažsikelia, suti̇̀nsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto Aln. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo Kpč. Tiek suti̇̀no kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt Kp. Jai rankos ir kojos suti̇̀no Nmč. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę LMD(And). Kap inkanda [gyvatė], suti̇̀nsta žmuoj LzŽ. Jau karvės tešmuo suti̇̀no: gal rupūžė žindė LTR(Ant). Šuoj suti̇̀nęs, apkultas gervių buvo Kpč.
^ Neimk galvon, ba plaukai sutiñs An. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai Šmn. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! BsPIV17(Brt). Man nuo tų kalbų visokių ir ausys suti̇̀no (įsikyrėjo) Prn. Suti̇̀nę kap geląstuvas Krok. Kai balvonas sutinaũ Švnč. Galva kai viedras suti̇̀no Šd. Votis suti̇̀nus – kap kaladė Onš. Kol ką gauni, i galva suti̇̀nsta Krš. Rankos suti̇̀no kap pagalvės Rmš. Suti̇̀nę keliai kai sklenyčios Klt. Suti̇̀nę kojos kai piestai Švnč. Viena karvės kaka suti̇̀nus kai stebulė, gylių sukapota Klt. Boba kaip suti̇̀nus iš riebumo Ktk. Riebi merga kaip suti̇̀nus Pc. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios Žem. Kad tavo liežuvis suti̇̀ntų kaip kaladė! Plv. Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs LTR(Grk).
2. intr. KŽ sutirštėti, sutenėti: Gručia suti̇̀nusi K(Tlž).
3. tr. šnek. suvalgyti: Visą bakaną duonos suti̇̀no Lš.
2 užti̇̀nti intr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; Q560, N, M užbrinkti, užpusti: Užtystu R172, MŽ228. Akys užti̇̀no nuo verksmo J. Žandas, net akis užti̇̀no, net nemačiau Jz. Viena bitė inkanda – akys ažti̇̀nsta, veidas kaip butelis Slk. Iš nakties visas veidas užti̇̀no Alz. I galvą sėmė (skaudėjo), i akis buvo ažti̇̀nus Ad. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau Žem. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių (d.) Šmn. Burna užti̇̀no, dantys skausta Krš. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užti̇̀nusios Krkl. Menka kiek – tuoj gerklė i ažti̇̀nsta Klt.
| prk.: Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užti̇̀nusi Trš.
^ Ketino ketino ir šikinė žuti̇̀no (žadėjo ir nedavė) Rod.
1. intr. SD1152, SD310, Sut, N, K, M, LL210, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ nenormaliai plėstis, brinkti, plisti (apie audinius): Koja ti̇̀nsta J. Labai kojosa puolė, pradėj[o] kojos týt Kpč. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint KlbIV86(Mlk). Kol neaudė, neti̇̀no, paaudėj[o] – ir sutino kojos Vrn. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo[ja] Jrb. Jai kojas atleido ti̇̀nę Jrb. Apstojo ti̇̀nę J. Arklys stovi, arkliu[i] ti̇̀nsta kojos Pb. Pradė[jo] ranka ti̇̀nt, net pažastin eina Klt. Jeigu ti̇̀s, reiks gramdyt kaulą LKT199(Žal). Ti̇̀nsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu] Slm. Parsigando, tai mat jai pradėjo ti̇̀nt burna, dantys, smagenos pradėjo ti̇̀nt Mžš. Bitę apžiojau – ti̇̀no ištino burna tei[p] Vdžg. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale neti̇̀nsta Svn. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė] PnmŽ. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai ti̇̀nsta Dg. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų Šlčn. Iš bado ir ti̇̀nsta Vvs. Žmonės pradėjo ti̇̀nt, mirt – labai didelis badas buvo Upn. Žmonės tino iš bado ir mirė badu V.Piet. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo MP167.
| prk.: Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo J.Balt. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų rš.
^ Jei rankos netins, medaus neturėsi LTR(Srj).
2. intr. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna J. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius neti̇̀nsta (juok.) Rsn.
3. tr. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja ti̇̀nus Švn.
4. valgyti, gerti: Ot ti̇̀na! Rod. Ar jau vėl nori týt? Skr. Tegu jis ti̇̀nsta [surūgusį alų] Pun.
2 apti̇̀nti, -sta (-týsta K; R, MŽ, N), -o (àptinė Lp) intr. DŽ1
1. SD1173, R, MŽ, Sut, N, KII339, K, M, Š, NdŽ, KŽ aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu MŽ431) R322. Apie akį apti̇̀no Ds. Vaikščioja apti̇̀nusiom akim, pamėlynavusiais poakiais Pkn. Dar̃ užsikėlus, akys apti̇̀nę Sn. Biškį apti̇̀no maniui koja J. Burna tokia apti̇̀nus – valgyt negali DrskŽ. Kap apti̇̀nsta gerklės, tai an kaklo linais rišas Jz. Sąnarius pradėj[o] skaudėt, dar̃ sąnariai apti̇̀nę Kpč. Ima ėst uodai, tai kaktos apti̇̀nę Mrc. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti Ns1857,5. Mano anūkas apsirgo kiauluke, apti̇̀no visas Pv. Ėgi tu mirsi itai apti̇̀nus Ad. Apti̇̀nę buvom, tik tik ejom Drsk. Aptinęs, patulžęs SD406. Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų DP145. Ižstatė jamui žmogų aptinusį MP336. Tas (žmogus) buvo aptinęs VlnE114.
^ Paršai kap aptinę (priėdę) Lp.
ǁ išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę LTR(Lp). Kad padarytų, idant žyvatas aptintų Ch4Moz5,22.
2. refl. Pls per daug priėsti.
3. apsivalgyti, apsiryti.
2 paapti̇̀nti (dial.) intr. gerokai patinti: Kojos paapti̇̀nę Dv.
2 atiti̇̀nti intr. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs Lb. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atati̇̀no Kp. To rožė tuoj atati̇̀no Kp.
2 išti̇̀nti, -sta, -o (i̇̀štinė Lp)
1. intr. J, Š, J.Jabl, DŽ, NdŽ, KŽ nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau išti̇̀nęs Kkl. Išti̇̀nęs visas, nė rankų nepajudina Krs. Guli boba išti̇̀nus kai avilys Ds. Boba išti̇̀no visa kai kubilas Jrb. Imta ir ištýta rankos Lp. Rankos ištýsta Lš. Ranka nuo mažiuko piršto išti̇̀no iki pažarstei LKT207(Ig). Lig alkūnei ranka išti̇̀nus Mžš. Linus bruksim bruksim, tai rankos išti̇̀nsta Jz. Duoda i duoda, net jam ranka išti̇̀no Lnkv. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė V.Myk-Put. Koja išti̇̀nę LKKXIV216(Zt). Pėdos išti̇̀no ligi kauliukų (čiurnų) Jsv. Koja kai ronas išti̇̀nusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo Erž. Išti̇̀nus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi Drsk. Visas manas veidas buvo išti̇̀nę LzŽ. Burna ištýsta ir sopa DrskŽ. Bitis kad kur inkąs, išti̇̀nsta Dgp. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, išti̇̀nę, misliau, ka mirsiu Lš. Kab išti̇̀no, tai šituoj akia nemačiau Dg. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus LMD. Viduriai buvo išti̇̀nę muno Skdv. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur išti̇̀nsta, ant rožės Sdb. Akys nuo miego išti̇̀nę Žl.
| prk.: Nuo mokslo gali smegenys išti̇̀nt Brž. Tep galvą skauda, kad net plaukai išti̇̀nę Rdm. Kur buvot prapuolę, išti̇̀nom belaukdami Str. Išti̇̀nt možna nuo miego Žl.
^ Kad tu ištýtum! Grš. Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga)! Skr. Kad tu ištintái, itokis vaikas! Vrnv. Kad jie išti̇̀ntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Srv. Kad ta[vo] ištiñt viduriai! Arm. Kad anas ištiñt, kab kalnas! Asv. Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Mrc. Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! LTR(Sdb). Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos (kregždžių pamėgdžiojimas) Plv. Ausys išti̇̀no nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) Mrj.
ǁ prk. tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
2. tr. šnek. išgerti: Ir ištinai̇̃ visą pieną! Jrb.
2 nuti̇̀nti intr. KŽ patinti, pabrinkti.
ǁ prk. nutukti: Ta mergučė nuti̇̀nus, nepabėga Skr.
2 pati̇̀nti intr. K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; LL154 kiek sutinti, ištinti: Pati̇̀nusi jo koja J. Naktį ma[n] kojos tirpsta i patýsta kiek Jrb. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net pati̇̀nsta Krs. Toki pati̇̀nusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi End. Aplink sopulį ranka pati̇̀no, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado Lš. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir pati̇̀nus Sdk. Net rankos pati̇̀nsta, kol nupjauni Ad. Kojos pati̇̀nsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu Lb. Pati̇̀no kojos nuog ejimo Azr. Kai rėžė, visa letena pati̇̀no, riešiokas visas pati̇̀nęs Vdšk. Poakiai pati̇̀no, pirštai pati̇̀no Pls. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna pati̇̀nus jam Slk. Patinusi gysla N. Iš badų mirė, svietas pati̇̀nę vaikščiojo Pst. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BPI112. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų Ch5Moz8,4.
2 papati̇̀nti (dial.) intr. ištinti: Buvo papati̇̀nę žmones [iš bado] LzŽ.
| refl.: Papasmušę, papasti̇̀nę papadės Dv.
2 priti̇̀nti, -sta, -o (pri̇̀tinė Knv)
1. intr. NdŽ ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta Skr. Kai priti̇̀no guzai! Rd. Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs Slm.
2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos Rod. Priti̇̀no ir išejo, nei dėkui nepasakę Btr. Pritinai̇̃ vieno pieno! Jrb. Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt Gž.
^ Avytukė pumpurukė bėgdama priti̇̀no (ritė) Rdm.
| refl. Gž, Jrb: Vaikščioja prisiputę, prisiti̇̀nę Mrj.
3. tr. prk. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų priti̇̀nęs – ir vis negana Mrj. Priti̇̀nę žmones visko, gerai gyvena KzR. Jie mano, kad aš visko priti̇̀nus Vrb.
2 ×razti̇̀nti (hibr.) intr. Tvr ištinti: Jo sesuo tino razti̇̀no, greita ir numirė Aps. Kap inkanda, razti̇̀nsta ir žmogus Šlčn. Pasmaudė – razti̇̀no kaklas Dv. Jeknos kap razti̇̀no, nepersivertė Grv. Kakytės nedidelės, tešmuo razti̇̀no, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt Klt.
2 suti̇̀nti, -sta, -o (sùtinė)
1. intr. Q49, Sut, N, K, M, Š, LL116,130, DŽ, NdŽ, KŽ ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu MŽ. Suti̇̀no keliai nuo šalčio brendant par sniegą J. Viena pripylė vyru[i] pipirų, kap sùtinė jis DrskŽ. In daikto žmogus suti̇̀nsta, būva, ką ir pami̇̀ršta LKT354(Str). Kai rožė būna, suti̇̀nsta žmogus Upn. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino SE209. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų BtApD28,6. Svietas suti̇̀nę vaikščiojo [iš bado] Rod. Suti̇̀no visa burna nuo dančio Klt. Burna suti̇̀nus, akys net raudonos, jau čiut eina Dg. Pusė galvos ir visas sprandas suti̇̀nęs Krs. Suti̇̀no smagenes, sakiau, gal votis kelsis Klt. Nuo džiovos plaučiai sutýsta Žal. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai suti̇̀no ranka, va šitei Vdn. Ravėjau ravėjau, net krumpliai suti̇̀no Zr. Kojos suti̇̀nę, subrinkę, nieko nepagaliu Dbč. Rožė ažsikelia, suti̇̀nsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto Aln. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo Kpč. Tiek suti̇̀no kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt Kp. Jai rankos ir kojos suti̇̀no Nmč. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę LMD(And). Kap inkanda [gyvatė], suti̇̀nsta žmuoj LzŽ. Jau karvės tešmuo suti̇̀no: gal rupūžė žindė LTR(Ant). Šuoj suti̇̀nęs, apkultas gervių buvo Kpč.
^ Neimk galvon, ba plaukai sutiñs An. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai Šmn. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! BsPIV17(Brt). Man nuo tų kalbų visokių ir ausys suti̇̀no (įsikyrėjo) Prn. Suti̇̀nę kap geląstuvas Krok. Kai balvonas sutinaũ Švnč. Galva kai viedras suti̇̀no Šd. Votis suti̇̀nus – kap kaladė Onš. Kol ką gauni, i galva suti̇̀nsta Krš. Rankos suti̇̀no kap pagalvės Rmš. Suti̇̀nę keliai kai sklenyčios Klt. Suti̇̀nę kojos kai piestai Švnč. Viena karvės kaka suti̇̀nus kai stebulė, gylių sukapota Klt. Boba kaip suti̇̀nus iš riebumo Ktk. Riebi merga kaip suti̇̀nus Pc. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios Žem. Kad tavo liežuvis suti̇̀ntų kaip kaladė! Plv. Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs LTR(Grk).
2. intr. KŽ sutirštėti, sutenėti: Gručia suti̇̀nusi K(Tlž).
3. tr. šnek. suvalgyti: Visą bakaną duonos suti̇̀no Lš.
2 užti̇̀nti intr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; Q560, N, M užbrinkti, užpusti: Užtystu R172, MŽ228. Akys užti̇̀no nuo verksmo J. Žandas, net akis užti̇̀no, net nemačiau Jz. Viena bitė inkanda – akys ažti̇̀nsta, veidas kaip butelis Slk. Iš nakties visas veidas užti̇̀no Alz. I galvą sėmė (skaudėjo), i akis buvo ažti̇̀nus Ad. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau Žem. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių (d.) Šmn. Burna užti̇̀no, dantys skausta Krš. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užti̇̀nusios Krkl. Menka kiek – tuoj gerklė i ažti̇̀nsta Klt.
| prk.: Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užti̇̀nusi Trš.
^ Ketino ketino ir šikinė žuti̇̀no (žadėjo ir nedavė) Rod.
suti̇̀nti
Apibrėžtis
2 ti̇̀nti (týti K, KŽ, DrskŽ), -sta (týsta K, KŽ, Lkm; SD1152, SD310, MŽ, N, -a LKKXIV203(Zt); N), -o (-ė DrskŽ) K
1. intr. SD1152, SD310, Sut, N, K, M, LL210, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ nenormaliai plėstis, brinkti, plisti (apie audinius): Koja ti̇̀nsta J. Labai kojosa puolė, pradėj[o] kojos týt Kpč. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint KlbIV86(Mlk). Kol neaudė, neti̇̀no, paaudėj[o] – ir sutino kojos Vrn. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo[ja] Jrb. Jai kojas atleido ti̇̀nę Jrb. Apstojo ti̇̀nę J. Arklys stovi, arkliu[i] ti̇̀nsta kojos Pb. Pradė[jo] ranka ti̇̀nt, net pažastin eina Klt. Jeigu ti̇̀s, reiks gramdyt kaulą LKT199(Žal). Ti̇̀nsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu] Slm. Parsigando, tai mat jai pradėjo ti̇̀nt burna, dantys, smagenos pradėjo ti̇̀nt Mžš. Bitę apžiojau – ti̇̀no ištino burna tei[p] Vdžg. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale neti̇̀nsta Svn. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė] PnmŽ. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai ti̇̀nsta Dg. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų Šlčn. Iš bado ir ti̇̀nsta Vvs. Žmonės pradėjo ti̇̀nt, mirt – labai didelis badas buvo Upn. Žmonės tino iš bado ir mirė badu V.Piet. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo MP167.
| prk.: Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo J.Balt. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų rš.
^ Jei rankos netins, medaus neturėsi LTR(Srj).
2. intr. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna J. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius neti̇̀nsta (juok.) Rsn.
3. tr. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja ti̇̀nus Švn.
4. valgyti, gerti: Ot ti̇̀na! Rod. Ar jau vėl nori týt? Skr. Tegu jis ti̇̀nsta [surūgusį alų] Pun.
2 apti̇̀nti, -sta (-týsta K; R, MŽ, N), -o (àptinė Lp) intr. DŽ1
1. SD1173, R, MŽ, Sut, N, KII339, K, M, Š, NdŽ, KŽ aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu MŽ431) R322. Apie akį apti̇̀no Ds. Vaikščioja apti̇̀nusiom akim, pamėlynavusiais poakiais Pkn. Dar̃ užsikėlus, akys apti̇̀nę Sn. Biškį apti̇̀no maniui koja J. Burna tokia apti̇̀nus – valgyt negali DrskŽ. Kap apti̇̀nsta gerklės, tai an kaklo linais rišas Jz. Sąnarius pradėj[o] skaudėt, dar̃ sąnariai apti̇̀nę Kpč. Ima ėst uodai, tai kaktos apti̇̀nę Mrc. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti Ns1857,5. Mano anūkas apsirgo kiauluke, apti̇̀no visas Pv. Ėgi tu mirsi itai apti̇̀nus Ad. Apti̇̀nę buvom, tik tik ejom Drsk. Aptinęs, patulžęs SD406. Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų DP145. Ižstatė jamui žmogų aptinusį MP336. Tas (žmogus) buvo aptinęs VlnE114.
^ Paršai kap aptinę (priėdę) Lp.
ǁ išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę LTR(Lp). Kad padarytų, idant žyvatas aptintų Ch4Moz5,22.
2. refl. Pls per daug priėsti.
3. apsivalgyti, apsiryti.
2 paapti̇̀nti (dial.) intr. gerokai patinti: Kojos paapti̇̀nę Dv.
2 atiti̇̀nti intr. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs Lb. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atati̇̀no Kp. To rožė tuoj atati̇̀no Kp.
2 išti̇̀nti, -sta, -o (i̇̀štinė Lp)
1. intr. J, Š, J.Jabl, DŽ, NdŽ, KŽ nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau išti̇̀nęs Kkl. Išti̇̀nęs visas, nė rankų nepajudina Krs. Guli boba išti̇̀nus kai avilys Ds. Boba išti̇̀no visa kai kubilas Jrb. Imta ir ištýta rankos Lp. Rankos ištýsta Lš. Ranka nuo mažiuko piršto išti̇̀no iki pažarstei LKT207(Ig). Lig alkūnei ranka išti̇̀nus Mžš. Linus bruksim bruksim, tai rankos išti̇̀nsta Jz. Duoda i duoda, net jam ranka išti̇̀no Lnkv. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė V.Myk-Put. Koja išti̇̀nę LKKXIV216(Zt). Pėdos išti̇̀no ligi kauliukų (čiurnų) Jsv. Koja kai ronas išti̇̀nusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo Erž. Išti̇̀nus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi Drsk. Visas manas veidas buvo išti̇̀nę LzŽ. Burna ištýsta ir sopa DrskŽ. Bitis kad kur inkąs, išti̇̀nsta Dgp. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, išti̇̀nę, misliau, ka mirsiu Lš. Kab išti̇̀no, tai šituoj akia nemačiau Dg. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus LMD. Viduriai buvo išti̇̀nę muno Skdv. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur išti̇̀nsta, ant rožės Sdb. Akys nuo miego išti̇̀nę Žl.
| prk.: Nuo mokslo gali smegenys išti̇̀nt Brž. Tep galvą skauda, kad net plaukai išti̇̀nę Rdm. Kur buvot prapuolę, išti̇̀nom belaukdami Str. Išti̇̀nt možna nuo miego Žl.
^ Kad tu ištýtum! Grš. Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga)! Skr. Kad tu ištintái, itokis vaikas! Vrnv. Kad jie išti̇̀ntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Srv. Kad ta[vo] ištiñt viduriai! Arm. Kad anas ištiñt, kab kalnas! Asv. Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Mrc. Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! LTR(Sdb). Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos (kregždžių pamėgdžiojimas) Plv. Ausys išti̇̀no nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) Mrj.
ǁ prk. tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
2. tr. šnek. išgerti: Ir ištinai̇̃ visą pieną! Jrb.
2 nuti̇̀nti intr. KŽ patinti, pabrinkti.
ǁ prk. nutukti: Ta mergučė nuti̇̀nus, nepabėga Skr.
2 pati̇̀nti intr. K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; LL154 kiek sutinti, ištinti: Pati̇̀nusi jo koja J. Naktį ma[n] kojos tirpsta i patýsta kiek Jrb. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net pati̇̀nsta Krs. Toki pati̇̀nusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi End. Aplink sopulį ranka pati̇̀no, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado Lš. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir pati̇̀nus Sdk. Net rankos pati̇̀nsta, kol nupjauni Ad. Kojos pati̇̀nsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu Lb. Pati̇̀no kojos nuog ejimo Azr. Kai rėžė, visa letena pati̇̀no, riešiokas visas pati̇̀nęs Vdšk. Poakiai pati̇̀no, pirštai pati̇̀no Pls. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna pati̇̀nus jam Slk. Patinusi gysla N. Iš badų mirė, svietas pati̇̀nę vaikščiojo Pst. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BPI112. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų Ch5Moz8,4.
2 papati̇̀nti (dial.) intr. ištinti: Buvo papati̇̀nę žmones [iš bado] LzŽ.
| refl.: Papasmušę, papasti̇̀nę papadės Dv.
2 priti̇̀nti, -sta, -o (pri̇̀tinė Knv)
1. intr. NdŽ ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta Skr. Kai priti̇̀no guzai! Rd. Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs Slm.
2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos Rod. Priti̇̀no ir išejo, nei dėkui nepasakę Btr. Pritinai̇̃ vieno pieno! Jrb. Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt Gž.
^ Avytukė pumpurukė bėgdama priti̇̀no (ritė) Rdm.
| refl. Gž, Jrb: Vaikščioja prisiputę, prisiti̇̀nę Mrj.
3. tr. prk. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų priti̇̀nęs – ir vis negana Mrj. Priti̇̀nę žmones visko, gerai gyvena KzR. Jie mano, kad aš visko priti̇̀nus Vrb.
2 ×razti̇̀nti (hibr.) intr. Tvr ištinti: Jo sesuo tino razti̇̀no, greita ir numirė Aps. Kap inkanda, razti̇̀nsta ir žmogus Šlčn. Pasmaudė – razti̇̀no kaklas Dv. Jeknos kap razti̇̀no, nepersivertė Grv. Kakytės nedidelės, tešmuo razti̇̀no, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt Klt.
2 suti̇̀nti, -sta, -o (sùtinė)
1. intr. Q49, Sut, N, K, M, Š, LL116,130, DŽ, NdŽ, KŽ ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu MŽ. Suti̇̀no keliai nuo šalčio brendant par sniegą J. Viena pripylė vyru[i] pipirų, kap sùtinė jis DrskŽ. In daikto žmogus suti̇̀nsta, būva, ką ir pami̇̀ršta LKT354(Str). Kai rožė būna, suti̇̀nsta žmogus Upn. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino SE209. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų BtApD28,6. Svietas suti̇̀nę vaikščiojo [iš bado] Rod. Suti̇̀no visa burna nuo dančio Klt. Burna suti̇̀nus, akys net raudonos, jau čiut eina Dg. Pusė galvos ir visas sprandas suti̇̀nęs Krs. Suti̇̀no smagenes, sakiau, gal votis kelsis Klt. Nuo džiovos plaučiai sutýsta Žal. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai suti̇̀no ranka, va šitei Vdn. Ravėjau ravėjau, net krumpliai suti̇̀no Zr. Kojos suti̇̀nę, subrinkę, nieko nepagaliu Dbč. Rožė ažsikelia, suti̇̀nsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto Aln. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo Kpč. Tiek suti̇̀no kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt Kp. Jai rankos ir kojos suti̇̀no Nmč. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę LMD(And). Kap inkanda [gyvatė], suti̇̀nsta žmuoj LzŽ. Jau karvės tešmuo suti̇̀no: gal rupūžė žindė LTR(Ant). Šuoj suti̇̀nęs, apkultas gervių buvo Kpč.
^ Neimk galvon, ba plaukai sutiñs An. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai Šmn. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! BsPIV17(Brt). Man nuo tų kalbų visokių ir ausys suti̇̀no (įsikyrėjo) Prn. Suti̇̀nę kap geląstuvas Krok. Kai balvonas sutinaũ Švnč. Galva kai viedras suti̇̀no Šd. Votis suti̇̀nus – kap kaladė Onš. Kol ką gauni, i galva suti̇̀nsta Krš. Rankos suti̇̀no kap pagalvės Rmš. Suti̇̀nę keliai kai sklenyčios Klt. Suti̇̀nę kojos kai piestai Švnč. Viena karvės kaka suti̇̀nus kai stebulė, gylių sukapota Klt. Boba kaip suti̇̀nus iš riebumo Ktk. Riebi merga kaip suti̇̀nus Pc. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios Žem. Kad tavo liežuvis suti̇̀ntų kaip kaladė! Plv. Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs LTR(Grk).
2. intr. KŽ sutirštėti, sutenėti: Gručia suti̇̀nusi K(Tlž).
3. tr. šnek. suvalgyti: Visą bakaną duonos suti̇̀no Lš.
2 užti̇̀nti intr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; Q560, N, M užbrinkti, užpusti: Užtystu R172, MŽ228. Akys užti̇̀no nuo verksmo J. Žandas, net akis užti̇̀no, net nemačiau Jz. Viena bitė inkanda – akys ažti̇̀nsta, veidas kaip butelis Slk. Iš nakties visas veidas užti̇̀no Alz. I galvą sėmė (skaudėjo), i akis buvo ažti̇̀nus Ad. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau Žem. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių (d.) Šmn. Burna užti̇̀no, dantys skausta Krš. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užti̇̀nusios Krkl. Menka kiek – tuoj gerklė i ažti̇̀nsta Klt.
| prk.: Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užti̇̀nusi Trš.
^ Ketino ketino ir šikinė žuti̇̀no (žadėjo ir nedavė) Rod.
1. intr. SD1152, SD310, Sut, N, K, M, LL210, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ nenormaliai plėstis, brinkti, plisti (apie audinius): Koja ti̇̀nsta J. Labai kojosa puolė, pradėj[o] kojos týt Kpč. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint KlbIV86(Mlk). Kol neaudė, neti̇̀no, paaudėj[o] – ir sutino kojos Vrn. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo[ja] Jrb. Jai kojas atleido ti̇̀nę Jrb. Apstojo ti̇̀nę J. Arklys stovi, arkliu[i] ti̇̀nsta kojos Pb. Pradė[jo] ranka ti̇̀nt, net pažastin eina Klt. Jeigu ti̇̀s, reiks gramdyt kaulą LKT199(Žal). Ti̇̀nsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu] Slm. Parsigando, tai mat jai pradėjo ti̇̀nt burna, dantys, smagenos pradėjo ti̇̀nt Mžš. Bitę apžiojau – ti̇̀no ištino burna tei[p] Vdžg. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale neti̇̀nsta Svn. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė] PnmŽ. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai ti̇̀nsta Dg. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų Šlčn. Iš bado ir ti̇̀nsta Vvs. Žmonės pradėjo ti̇̀nt, mirt – labai didelis badas buvo Upn. Žmonės tino iš bado ir mirė badu V.Piet. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo MP167.
| prk.: Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo J.Balt. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų rš.
^ Jei rankos netins, medaus neturėsi LTR(Srj).
2. intr. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna J. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius neti̇̀nsta (juok.) Rsn.
3. tr. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja ti̇̀nus Švn.
4. valgyti, gerti: Ot ti̇̀na! Rod. Ar jau vėl nori týt? Skr. Tegu jis ti̇̀nsta [surūgusį alų] Pun.
2 apti̇̀nti, -sta (-týsta K; R, MŽ, N), -o (àptinė Lp) intr. DŽ1
1. SD1173, R, MŽ, Sut, N, KII339, K, M, Š, NdŽ, KŽ aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu MŽ431) R322. Apie akį apti̇̀no Ds. Vaikščioja apti̇̀nusiom akim, pamėlynavusiais poakiais Pkn. Dar̃ užsikėlus, akys apti̇̀nę Sn. Biškį apti̇̀no maniui koja J. Burna tokia apti̇̀nus – valgyt negali DrskŽ. Kap apti̇̀nsta gerklės, tai an kaklo linais rišas Jz. Sąnarius pradėj[o] skaudėt, dar̃ sąnariai apti̇̀nę Kpč. Ima ėst uodai, tai kaktos apti̇̀nę Mrc. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti Ns1857,5. Mano anūkas apsirgo kiauluke, apti̇̀no visas Pv. Ėgi tu mirsi itai apti̇̀nus Ad. Apti̇̀nę buvom, tik tik ejom Drsk. Aptinęs, patulžęs SD406. Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų DP145. Ižstatė jamui žmogų aptinusį MP336. Tas (žmogus) buvo aptinęs VlnE114.
^ Paršai kap aptinę (priėdę) Lp.
ǁ išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę LTR(Lp). Kad padarytų, idant žyvatas aptintų Ch4Moz5,22.
2. refl. Pls per daug priėsti.
3. apsivalgyti, apsiryti.
2 paapti̇̀nti (dial.) intr. gerokai patinti: Kojos paapti̇̀nę Dv.
2 atiti̇̀nti intr. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs Lb. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atati̇̀no Kp. To rožė tuoj atati̇̀no Kp.
2 išti̇̀nti, -sta, -o (i̇̀štinė Lp)
1. intr. J, Š, J.Jabl, DŽ, NdŽ, KŽ nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau išti̇̀nęs Kkl. Išti̇̀nęs visas, nė rankų nepajudina Krs. Guli boba išti̇̀nus kai avilys Ds. Boba išti̇̀no visa kai kubilas Jrb. Imta ir ištýta rankos Lp. Rankos ištýsta Lš. Ranka nuo mažiuko piršto išti̇̀no iki pažarstei LKT207(Ig). Lig alkūnei ranka išti̇̀nus Mžš. Linus bruksim bruksim, tai rankos išti̇̀nsta Jz. Duoda i duoda, net jam ranka išti̇̀no Lnkv. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė V.Myk-Put. Koja išti̇̀nę LKKXIV216(Zt). Pėdos išti̇̀no ligi kauliukų (čiurnų) Jsv. Koja kai ronas išti̇̀nusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo Erž. Išti̇̀nus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi Drsk. Visas manas veidas buvo išti̇̀nę LzŽ. Burna ištýsta ir sopa DrskŽ. Bitis kad kur inkąs, išti̇̀nsta Dgp. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, išti̇̀nę, misliau, ka mirsiu Lš. Kab išti̇̀no, tai šituoj akia nemačiau Dg. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus LMD. Viduriai buvo išti̇̀nę muno Skdv. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur išti̇̀nsta, ant rožės Sdb. Akys nuo miego išti̇̀nę Žl.
| prk.: Nuo mokslo gali smegenys išti̇̀nt Brž. Tep galvą skauda, kad net plaukai išti̇̀nę Rdm. Kur buvot prapuolę, išti̇̀nom belaukdami Str. Išti̇̀nt možna nuo miego Žl.
^ Kad tu ištýtum! Grš. Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga)! Skr. Kad tu ištintái, itokis vaikas! Vrnv. Kad jie išti̇̀ntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Srv. Kad ta[vo] ištiñt viduriai! Arm. Kad anas ištiñt, kab kalnas! Asv. Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Mrc. Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! LTR(Sdb). Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos (kregždžių pamėgdžiojimas) Plv. Ausys išti̇̀no nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) Mrj.
ǁ prk. tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
2. tr. šnek. išgerti: Ir ištinai̇̃ visą pieną! Jrb.
2 nuti̇̀nti intr. KŽ patinti, pabrinkti.
ǁ prk. nutukti: Ta mergučė nuti̇̀nus, nepabėga Skr.
2 pati̇̀nti intr. K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; LL154 kiek sutinti, ištinti: Pati̇̀nusi jo koja J. Naktį ma[n] kojos tirpsta i patýsta kiek Jrb. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net pati̇̀nsta Krs. Toki pati̇̀nusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi End. Aplink sopulį ranka pati̇̀no, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado Lš. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir pati̇̀nus Sdk. Net rankos pati̇̀nsta, kol nupjauni Ad. Kojos pati̇̀nsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu Lb. Pati̇̀no kojos nuog ejimo Azr. Kai rėžė, visa letena pati̇̀no, riešiokas visas pati̇̀nęs Vdšk. Poakiai pati̇̀no, pirštai pati̇̀no Pls. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna pati̇̀nus jam Slk. Patinusi gysla N. Iš badų mirė, svietas pati̇̀nę vaikščiojo Pst. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BPI112. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų Ch5Moz8,4.
2 papati̇̀nti (dial.) intr. ištinti: Buvo papati̇̀nę žmones [iš bado] LzŽ.
| refl.: Papasmušę, papasti̇̀nę papadės Dv.
2 priti̇̀nti, -sta, -o (pri̇̀tinė Knv)
1. intr. NdŽ ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta Skr. Kai priti̇̀no guzai! Rd. Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs Slm.
2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos Rod. Priti̇̀no ir išejo, nei dėkui nepasakę Btr. Pritinai̇̃ vieno pieno! Jrb. Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt Gž.
^ Avytukė pumpurukė bėgdama priti̇̀no (ritė) Rdm.
| refl. Gž, Jrb: Vaikščioja prisiputę, prisiti̇̀nę Mrj.
3. tr. prk. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų priti̇̀nęs – ir vis negana Mrj. Priti̇̀nę žmones visko, gerai gyvena KzR. Jie mano, kad aš visko priti̇̀nus Vrb.
2 ×razti̇̀nti (hibr.) intr. Tvr ištinti: Jo sesuo tino razti̇̀no, greita ir numirė Aps. Kap inkanda, razti̇̀nsta ir žmogus Šlčn. Pasmaudė – razti̇̀no kaklas Dv. Jeknos kap razti̇̀no, nepersivertė Grv. Kakytės nedidelės, tešmuo razti̇̀no, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt Klt.
2 suti̇̀nti, -sta, -o (sùtinė)
1. intr. Q49, Sut, N, K, M, Š, LL116,130, DŽ, NdŽ, KŽ ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu MŽ. Suti̇̀no keliai nuo šalčio brendant par sniegą J. Viena pripylė vyru[i] pipirų, kap sùtinė jis DrskŽ. In daikto žmogus suti̇̀nsta, būva, ką ir pami̇̀ršta LKT354(Str). Kai rožė būna, suti̇̀nsta žmogus Upn. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino SE209. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų BtApD28,6. Svietas suti̇̀nę vaikščiojo [iš bado] Rod. Suti̇̀no visa burna nuo dančio Klt. Burna suti̇̀nus, akys net raudonos, jau čiut eina Dg. Pusė galvos ir visas sprandas suti̇̀nęs Krs. Suti̇̀no smagenes, sakiau, gal votis kelsis Klt. Nuo džiovos plaučiai sutýsta Žal. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai suti̇̀no ranka, va šitei Vdn. Ravėjau ravėjau, net krumpliai suti̇̀no Zr. Kojos suti̇̀nę, subrinkę, nieko nepagaliu Dbč. Rožė ažsikelia, suti̇̀nsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto Aln. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo Kpč. Tiek suti̇̀no kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt Kp. Jai rankos ir kojos suti̇̀no Nmč. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę LMD(And). Kap inkanda [gyvatė], suti̇̀nsta žmuoj LzŽ. Jau karvės tešmuo suti̇̀no: gal rupūžė žindė LTR(Ant). Šuoj suti̇̀nęs, apkultas gervių buvo Kpč.
^ Neimk galvon, ba plaukai sutiñs An. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai Šmn. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! BsPIV17(Brt). Man nuo tų kalbų visokių ir ausys suti̇̀no (įsikyrėjo) Prn. Suti̇̀nę kap geląstuvas Krok. Kai balvonas sutinaũ Švnč. Galva kai viedras suti̇̀no Šd. Votis suti̇̀nus – kap kaladė Onš. Kol ką gauni, i galva suti̇̀nsta Krš. Rankos suti̇̀no kap pagalvės Rmš. Suti̇̀nę keliai kai sklenyčios Klt. Suti̇̀nę kojos kai piestai Švnč. Viena karvės kaka suti̇̀nus kai stebulė, gylių sukapota Klt. Boba kaip suti̇̀nus iš riebumo Ktk. Riebi merga kaip suti̇̀nus Pc. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios Žem. Kad tavo liežuvis suti̇̀ntų kaip kaladė! Plv. Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs LTR(Grk).
2. intr. KŽ sutirštėti, sutenėti: Gručia suti̇̀nusi K(Tlž).
3. tr. šnek. suvalgyti: Visą bakaną duonos suti̇̀no Lš.
2 užti̇̀nti intr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, DrskŽ; Q560, N, M užbrinkti, užpusti: Užtystu R172, MŽ228. Akys užti̇̀no nuo verksmo J. Žandas, net akis užti̇̀no, net nemačiau Jz. Viena bitė inkanda – akys ažti̇̀nsta, veidas kaip butelis Slk. Iš nakties visas veidas užti̇̀no Alz. I galvą sėmė (skaudėjo), i akis buvo ažti̇̀nus Ad. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau Žem. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių (d.) Šmn. Burna užti̇̀no, dantys skausta Krš. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užti̇̀nusios Krkl. Menka kiek – tuoj gerklė i ažti̇̀nsta Klt.
| prk.: Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užti̇̀nusi Trš.
^ Ketino ketino ir šikinė žuti̇̀no (žadėjo ir nedavė) Rod.
