naiki̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no tr. K, náikinti, -ina, -ino Ėr, Grv
1. daryti, kad žūtų, išnyktų, nebebūtų: Tą turtą, kurio negalėjo pasiimti su savimi, degino ir naikino A.Vien. Ugnis naikino viso paežerio namus M.Valanč. Musių jagu nenaikintum, tai ir akis išdraskytų Sb. Náikina briedžius Mrc. Šarkos kiaušius gera – reik naiki̇̀nti Štk. Organizavos naikinamieji batalionai, liaudies apsigynimo pulkai rš. Lietaus palyja, gal baigs sniegą naiki̇̀nti (nuleisti) Jnšk. Mirtis tą jo geidimą prislėgė savo viską naikinančia ranka LTI88.
| Jis naikina (verčia niekais) puiką, o paaukština pakarną MP89.
^ Amžius piktą naiki̇̀na, gerą tobulina Pln.
| refl.; Sut: Didieji miškai pradeda náikintis (nykti) Mlt. Dar̃ jau naiki̇̀nas peludės Rdš.
2. daryti nebegaliojantį, atšaukti: Įstatymus, potvarkius naiki̇̀nti DŽ. Naikinti ir mažinti mokesčius sp.
3. M siaubti, niokoti: Kraštą naiki̇̀nti NdŽ.
ǁ skurdinti: O gaspadorių naikina vaikai, pati ir šeimyna (d.) Nm.
4. valgyti, ėsti, gerti, kol nebelieka: Viena ranka renka uogas, o antra naiki̇̀na: ėda, imlió[ja] J. Bėriui sekėsi naikinti šieną sp. Tai čėsai virto – ir seni, ir jauni degtinę naiki̇̀na Mrj. Aves náikina žolę Pb.
apnaiki̇̀nti tr.
1. dalį išnaikinti, kiek sunaikinti: Kenkėjai gerokai apnaikino vaismedžių derlių rš.
2. apgadinti, apardyti: Piliakalnis karo metais buvo smarkiai apnaikintas, iškasinėtas apkasais ir duobėmis sp. Beržynėlis dabar jau gerokai apnaikintas Grž. Trobos jau apnáikinta, krūmais ažaugo Pb.
išnaiki̇̀nti tr. K
1. SD401,412 padaryti, kad išnyktų, žūtų, nebebūtų: Buvo bepradedą įsiveist blakių – šiaip teip išnaikinaũ Sb. Musis išnaiki̇̀nk J. Baltos [bulvės] raudonas išnaiki̇̀na (užstelbia) Msn. Išnáikino sodą Dkšt. Daug miškų išnáikino Dv. Sesute mano, mieloji mano, neišnaikinki rūtų darželio, galgi sugrįšiu iš to vargelio (d.) Kp. Kiti, nuejusys į Prūsus ir į Kuršą, suokė artojus, kad, lygia dalia išnaikinusys savo vyresnybę, liuosai gyventum M.Valanč. Pas mus išnáikino, kur duoną kepė (išardė kepyklą) Dbč.
| Išnaiki̇̀no patis save (pasivertė nieku, tapo menku), priėmęs formą tarno DP74.
| refl. K: Tų didesnių vištukų tai daug išsinaiki̇̀no – net septyni Rdm.
ǁ padaryti, kad dingtų, nebesireikštų: Gal žinai, kaip pleiskanas iš galvos išnaiki̇̀nti? Jnšk. Išnaiki̇̀nus bijojimą mirimo, paduost mumus džiaugsmą DP47. Kieno atmintį išnaikýti KI114.
2. nusiaubti, nuniokoti: Gimbutas su žemaičiais didžiai Latigolę išnaikino rš.
3. išsekinti, suliesinti: Ižnaikina veidus savo, idant būtų regėti nuog žmonių, jog pasnykauja Ev.
nunaiki̇̀nti tr.
1. sunaikinti, pražudyti: Kirmėlės visus kopūstus nunáikino Mt. Čia buvo miškas, o dabar viskas nunaiki̇̀nta Mrj. Ugnis daug triobų nunáikino Grž. Kai įsisukė maras, daugybę žmonių nunáikino Grž. Medega yra nenunaikinama prš.
2. nusiaubti, nuniokoti: Nunaikýta buvo viskas karo audrų Brt. Visą apygardą nunaikinusys plačiai platesniai S.Dauk. Labiau už skėrius kraštą nunaikinsi rš.
3. sužaloti, pakenkti: Kojas nunaikináu po tas ražienas Šts.
4. nudėti kur, prapuldyti: Nešiojos nešiojos katė kačiukus ir pati kažkur nunaiki̇̀no Skr.
panaiki̇̀nti tr.
1. Vlkš padaryti, kad nebebūtų, nebeveiktų, nebesireikštų: Valstiečiai reikalavo panaikinti baudžiavą rš. Spalio revoliucija ėmėsi uždavinio panaikinti žmogaus išnaudojimą kito žmogaus (sov.) sp. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip V.Krėv. Žemaičiūse, nors keletą mokslinyčių vyresnybė panaikino, vienok į tų vietą Kėdainiūse, Panevėžė[je] ir Šiauliūse naujas padarė M.Valanč.
2. atsisakyti nuo ko, nustoti laikyti: Žmogus tą kiaulę ir panaiki̇̀nęs Kal.
pranaiki̇̀nti tr.
1. kiek išnaikinti, apnaikinti: Buvo atsiradę vilkų, juos kiek pranáikino Ėr.
2. pašalinti: Kaip jis gali pranáikinti guzą! Ėr.
3. išleisti, išeikvoti: Noroms nenoroms prigundė prie girtuokliavimo, pranaikino visą menką pelną rš.
prinaiki̇̀nti tr.; LL98 daug sunaikinti.
sunaiki̇̀nti tr.
1. padaryti, kad nebebūtų, žūtų, išnyktų; pražudyti: Mes žūstame, bet lieka tie, kurie sunaikins kryžiuočius, nors šimtmečius reiktų laukti S.Nėr. Priešą reikia ne parblokšti, bet sunaikinti rš. Jei kas netinkama, galėjo ir sunaikýt Vv. Žolynai … orą taiso, … visokias ligas pravaro, atatolina arba geriau sunáikina BM63. Pavydas sunáikina viską kaip kirminas Rs. Ugnis sunaikino visą dagą prš.
| Gal aš tik bereikal tavo jaunystę sunaikinsiu Ašb.
| refl. Sut.: Da nėra susinaiki̇̀nę Šmk.
2. nusiaubti: Ir sunaikino tuos miestus ir visą aplink šalį brš.
3. nuskurdinti, suvarginti: Skursta jis suspaustas, sunaikintas rš.
| refl.: Kol sveikas žmogus, ir bagotas; kad tik liga užeina, ir susinaiki̇̀na Lnkv. Neturtingi žmonės susináikina pirkdami grūdus par brangiai A.Baran.
užnaiki̇̀nti tr. užkankinti, užkamuoti: Arklių nebedaug, ir tuos pačius užnáikins Ėr. Buvo du kačiukeliai, tai vaikai ažnáikino Str.

nai̇̃voti, -oja, -ojo tr.
1. Tr naikinti: Baigia nai̇̃vot visas antis Rk. Nereikia naivot šitos giminės, tegul ana būva Pnm.
2. Pšl kamuoti, skriausti: Net varnos tą kuiną naivoja: nusileidžia ant nugaros ir lesa prakiurusias nuo balno vietas rš. Nai̇̃voja pagavęs kaip katinas žiurkę Sml.
3. refl. Kp negaluoti, nykti dėl ligos.
apsinai̇̃voti tr. Š padaryti vienas kitam žalos, apsinaikinti: Brolis brolį tik apsinai̇̃vojo, o svetimieji pasinaudojo Grž.
išnai̇̃voti tr.
1. išnaikinti: Medžiotojai baigia išnai̇̃vot visus kiškelius Rk. Blakes vis tiek išnai̇̃vosim! Všk. Negali išnai̇̃vot jų (piktžolių) Pnm.
| refl.: Iš didžios žalčio šeimos kitais metais nieko nelieka, visi išsinaivoja J.Jabl. Daugybė buvo viščiukų, kažin kur pamažėl išsinai̇̃vojo Kp. Kažin kokios naivos pristojo mūsų žąsiokam: par mėšlavežtį visi išsinai̇̃vojo, tik trys beliko Šmn. Jei gailėsi, tai ir bitės išsinaivos LTR(Kp).
2. nusiaubti, nuniokoti: Visas žirnių šniūras išnai̇̃vota vaikų Kp. Rugiai gyvulių išnai̇̃voti Tr.
nunai̇̃voti tr.
1. nukamuoti, priilsinti: Mergos, nučiupę bernioką, tiek po šiaudus nunai̇̃vojo, kad tas net nebepasivelka Grž.
2. nukankinti, numarinti, sunaikinti: Vieną pačią nunai̇̃vojo ir kitos da nori Krs. Kam tu tuos žąsiukus varinėji – bematant nunai̇̃vosi! Grž.
3. prapuldyti, pražudyti: Taip man ir nunai̇̃vojo peiliuką Lnkv.
ǁ refl. prapulti, išgaišti: Viena višta kažin kur nusinai̇̃vojo Sb. Nusinai̇̃vojo gyvulys Pl.
sunai̇̃voti tr. Pšl sunaikinti.

×terióti, -iója, -iójo (sl.) tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, tẽrioti, -ioja, -iojo Lnk
1. SD364, R, Š niokoti, siaubti: Kam terióji medžius? J. Tarsi Vilniuje nesama kitų kalnų, tarsi to darbo negalima būtų atlikti, senovės paminklų neteriojus Pt. Šoko [žvirbliai] prie darbo: varputes terioti V.Kudir. Žvėdų kareiviai dvarus teriojo ir vis, ką atradę, godžiai grobstė M.Valanč. Parusėnai atkakliai atmonydamys tuo lenkams ėmė terioti jų pačių kraštą S.Dauk.
2. SD69, S.Dauk žudyti, naikinti: Šeškai teriója viso kaimo paukščius, taigi nieko nebegaliam užsiaugint Krs. Daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti Mair. Jaunūmenė visų žemaičių mokės karauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
3. kankinti, kamuoti: Paleisk jau ją neteriójęs Gs. Ir gaidys vištą teriója Gs.
ǁ JD460, Bdr mušti: Ans terióte priteriojo vyrą, t. y. primušė J.
4. SD181, Sut, Kos56, N, [K], M, Skrb prarasti, netekti ko; eikvoti: Tų dovanų neteriokim VoL186. Kaip prašoksta vasara, žoles savas ir žiedus [pievos] teriója DP585. Idant nenusimintumbime ir neteriótumbime tikėjimo ir paduksio mūsų DP448. O teip terioji poną savo prigimtą ir teip gerą MP114. Sakytojai Dievo žodžio savo algos neteriojo SPI348. Neteriója malonės Dievo DK92. Ką nudūmos, tat terios PK89.
ǁ pamesti: Mūsum̃ pinigų niekas neteriója Dv. Anas visa teriója LzŽ.
5. refl. vargti, kamuotis: Teriójausi teriójausi visą amželį Brt. Per dienas vark, teriókis, o naudos nėra Klvr. Nu, kam taip reikia teriotise su tokiu sunkiu vargu? DS246.
6. refl. Smn, Mrs garsiai šūkauti, rėkauti: Ko tu čia teriójies kap miške?! Nmn.
ǁ Al garsiai juoktis, kvatoti, plyšti juoku: Mes teriójomės net už pilvų susiėmę Brb.

×apsiterióti patirti nuostolių, prarasti: Apsiterió[ja] par tus karus Yl.

×išterióti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; L, M
1. N, Š, Lnk, Kl, Ar, Slm nusiaubti, išniokoti: Šernai bulbas išteriójo, bjaurybės Skp. Tokias pušis pjaus, buvo ištẽriota Yl. Rusnę pačią išteriojo ir jos garsią žinyčią išvertė S.Dauk. Viskas nuo vainos išteriota BsMtI156(Brt). Visas koplyteles išteriójo Kl. Tus (ąžuolus) visus mūsų žmonys išteriojo ir pardavė žydams M.Valanč.
| refl. tr.: Numus jo išteriojos S.Dauk.
2. PK141 išžudyti, išnaikinti: Kiek tie giriniai žmonių išteriójo! Grdž. Matyt, šeškas išteriójo mūsų viščiukus Krs. Lapinas taip žąsis išteriojo, kaip nė vokiečiai per Martyno dieną neišterioja Vaižg. Nebeveikdamas visų puolančių išterioti, pametė kalaviją ir šoko į ugnį M.Valanč. Ir, susiedus suvadinęs, aprodė darbus jos, kad ji tiek užmušėjų galėjo viena išterioti DS130(Šmk). Ant galo jau juos iki gali išteriot norėjo ir paskandinęs buvo visą svietą vandeniu MP147. Karalius… išteriojo (išmušė) anus BtMt22,7. Ei, tu vilkeli, tu teriokėli…, tu išteriójai mano vaikelius JD401.
3. JI613, M, Vkš, Šts sunaudoti, išleisti, išeikvoti: Maišą cukraus tikrai išteriósma uogom Slm. Paskutinius centus išteriójo Vj.
ǁ išvalgyti: Pirma išteriójot du puodu ir alkani Lp.
4. refl. išsiskirstyti, išsisklaidyti: Išsiteriójo visi žmonės po vienasėdžius Trgn.

×nuterióti tr. Rtr; L
1. Š, NdŽ, KŽ, Brs, Žgn nuniokoti, nusiaubti: Po karo laukai nuterióti, nudegyti buvo Slm. Daba miškus nuteriójo nubuvo melioracija Yl. [Kryžokai] Kujavijos apygardas baisiai baisesniai nuteriojo, trobesius nudegino, gyventojus iškirto S.Dauk.
2. SD1207 nužudyti, užmušti: Vyrą musėt nuteriójo kur nors, i viskas Pp. Štai šiandien Kintibutą nuteriojo. Rytoj galbūt mane. Poryt jau kitą J.Marcin.
3. SD1188, SD387, Sut, N, DrskŽ prarasti ką, netekti ko: Tegul vis nuterioja provoj nuogi bylų PK87. Ant kortų ištisas dienas ir naktis ir visą turtą nuteriótų DP523. Idant… duktė Jakobo žvalgautųs miestan (orig. mieston)… nevaikščiojusi, tad būtų mergystės savos nenuteriójusi DP473. Yra ta gražybė notsimainanti niekada ir negal būt nuteriota SPI171. Tu par savo didelį liustelį nuteriójai savo didę dalį JD982.
ǁ nukišti, nugrūsti, nudėti: Kurgi lentelę kas nuteriójo? Kp.
| refl.: Kur čia man padėt, kad nenusiteriótų Bgs.

×paterióti tr.; Q545, R, R363, MŽ487, Sut, N
1. NdŽ kiek terioti, siausti, niokoti.
2. BtLuk4,34 pražudyti: Tus piktuosius paterios pikta smerčia Ch1Mt21,41.
3. PK119,164,274, MP64,66, [K], KŽ, Dv, Švn, Lš, Auk prarasti, netekti: Savo žemę pateriójo, dabar nebtura Užv. Pamiršau giesmes ir balsą pateriójau Arm. Su tuo mišku aš ir sveikatą pateriósiu, pakol suvešiu Ėr. Šešuolis vienas iš jos (orig. i jos) (mirties) atliko, nes geluonį (orig. gelonį) pateriojo Mž265. Nemylėjo jis dūšios savos… ant to pasaulio, idant nepateriótų amžinai DP486. Ir todrinag mėšlo smirdinčiojo pateriojau gyvatą amžiną? DP15. Kas nes nori dūšią savo užlaikyt, paterios ją Ch1Mr8,35.
^ Vakar gėriau, uliavojau, vainikėlį pateriojau LTR(Vlk).
| refl. N.
ǁ J, NdŽ, LzŽ, Pls, Srj, Lp, Gs, Jnš pamesti: Imk, tik žiūrėk, nepateriók Lkč. Aš būtau bagotas, kad pinigų nepateriojęs MitIV178(Ašm). Ir penigus pateriójo, kuriuos didžiaus mylėjo neg dūšią savą DP165.
^ Negalima pyrago ieškot – gali duoną pateriót Vlk. Ejo poni per lieptus i pateriój[o] raktus, mėnas pažibino, saulė pagovė (rasa) Dv.
ǁ suluošinti: Pateriójau ir ausis, ir akis, reikia vis liekavotis Rod. Ausdavo, verpdavo – rankas pateriójo Sdb.
4. refl. dingti: Tik šmikšt šeškus ir pasteriój[o] Dv.

×pérterioti tr. KŽ sunaikinti.

×praterióti tr.
1. Ktk, Ds pamesti, pradanginti: Nepyk, prateriójau tavo žiedą Gž.
2. sugadinti: Aš nuo knygų skaitymo akis prateriójau Btg.

×priterióti tr. primušti: Ans priteriójo mano vyrą, t. y. primušė J. Tave visą priteriósiu su vėzdu, su vėzdu! JD460.

×suterióti tr.
1. sudraskyti: Mes juos (svotus) mesim už tvoros, tegul šunes suteriõs (d.) Plv.
2. A1885,397, KŽ, Bdr sumušti: Suteriójo vyrą mano, t. y. sumušė J. Tą pačią sumuša, suterió[ja], ateita mėlena Pln.
3. Krok sunkiai sunešioti, sukilnoti, sutampyti: Niekas nagų neprikišo, vienas visus maišus suteriójau Lkč.

×užterióti tr.
1. NdŽ užmušti: O ką žinai žmogus, kartais gali užterioti jį tie galvažudžiai rš. Tapė nuo arklio nutemptas ir su kučiais ir kirviais užteriotas LC1883,15.
2. Sut apkrėsti: Buvo tuojaus bjauriais raupsais užteriotas teip, jog teipag bjauriai buvo atmainytas veidas jo MP81.

×terióti, -iója, -iójo (sl.) tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, tẽrioti, -ioja, -iojo Lnk
1. SD364, R, Š niokoti, siaubti: Kam terióji medžius? J. Tarsi Vilniuje nesama kitų kalnų, tarsi to darbo negalima būtų atlikti, senovės paminklų neteriojus Pt. Šoko [žvirbliai] prie darbo: varputes terioti V.Kudir. Žvėdų kareiviai dvarus teriojo ir vis, ką atradę, godžiai grobstė M.Valanč. Parusėnai atkakliai atmonydamys tuo lenkams ėmė terioti jų pačių kraštą S.Dauk.
2. SD69, S.Dauk žudyti, naikinti: Šeškai teriója viso kaimo paukščius, taigi nieko nebegaliam užsiaugint Krs. Daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti Mair. Jaunūmenė visų žemaičių mokės karauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
3. kankinti, kamuoti: Paleisk jau ją neteriójęs Gs. Ir gaidys vištą teriója Gs.
ǁ JD460, Bdr mušti: Ans terióte priteriojo vyrą, t. y. primušė J.
4. SD181, Sut, Kos56, N, [K], M, Skrb prarasti, netekti ko; eikvoti: Tų dovanų neteriokim VoL186. Kaip prašoksta vasara, žoles savas ir žiedus [pievos] teriója DP585. Idant nenusimintumbime ir neteriótumbime tikėjimo ir paduksio mūsų DP448. O teip terioji poną savo prigimtą ir teip gerą MP114. Sakytojai Dievo žodžio savo algos neteriojo SPI348. Neteriója malonės Dievo DK92. Ką nudūmos, tat terios PK89.
ǁ pamesti: Mūsum̃ pinigų niekas neteriója Dv. Anas visa teriója LzŽ.
5. refl. vargti, kamuotis: Teriójausi teriójausi visą amželį Brt. Per dienas vark, teriókis, o naudos nėra Klvr. Nu, kam taip reikia teriotise su tokiu sunkiu vargu? DS246.
6. refl. Smn, Mrs garsiai šūkauti, rėkauti: Ko tu čia teriójies kap miške?! Nmn.
ǁ Al garsiai juoktis, kvatoti, plyšti juoku: Mes teriójomės net už pilvų susiėmę Brb.

×apsiterióti patirti nuostolių, prarasti: Apsiterió[ja] par tus karus Yl.

×išterióti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; L, M
1. N, Š, Lnk, Kl, Ar, Slm nusiaubti, išniokoti: Šernai bulbas išteriójo, bjaurybės Skp. Tokias pušis pjaus, buvo ištẽriota Yl. Rusnę pačią išteriojo ir jos garsią žinyčią išvertė S.Dauk. Viskas nuo vainos išteriota BsMtI156(Brt). Visas koplyteles išteriójo Kl. Tus (ąžuolus) visus mūsų žmonys išteriojo ir pardavė žydams M.Valanč.
| refl. tr.: Numus jo išteriojos S.Dauk.
2. PK141 išžudyti, išnaikinti: Kiek tie giriniai žmonių išteriójo! Grdž. Matyt, šeškas išteriójo mūsų viščiukus Krs. Lapinas taip žąsis išteriojo, kaip nė vokiečiai per Martyno dieną neišterioja Vaižg. Nebeveikdamas visų puolančių išterioti, pametė kalaviją ir šoko į ugnį M.Valanč. Ir, susiedus suvadinęs, aprodė darbus jos, kad ji tiek užmušėjų galėjo viena išterioti DS130(Šmk). Ant galo jau juos iki gali išteriot norėjo ir paskandinęs buvo visą svietą vandeniu MP147. Karalius… išteriojo (išmušė) anus BtMt22,7. Ei, tu vilkeli, tu teriokėli…, tu išteriójai mano vaikelius JD401.
3. JI613, M, Vkš, Šts sunaudoti, išleisti, išeikvoti: Maišą cukraus tikrai išteriósma uogom Slm. Paskutinius centus išteriójo Vj.
ǁ išvalgyti: Pirma išteriójot du puodu ir alkani Lp.
4. refl. išsiskirstyti, išsisklaidyti: Išsiteriójo visi žmonės po vienasėdžius Trgn.

×nuterióti tr. Rtr; L
1. Š, NdŽ, KŽ, Brs, Žgn nuniokoti, nusiaubti: Po karo laukai nuterióti, nudegyti buvo Slm. Daba miškus nuteriójo nubuvo melioracija Yl. [Kryžokai] Kujavijos apygardas baisiai baisesniai nuteriojo, trobesius nudegino, gyventojus iškirto S.Dauk.
2. SD1207 nužudyti, užmušti: Vyrą musėt nuteriójo kur nors, i viskas Pp. Štai šiandien Kintibutą nuteriojo. Rytoj galbūt mane. Poryt jau kitą J.Marcin.
3. SD1188, SD387, Sut, N, DrskŽ prarasti ką, netekti ko: Tegul vis nuterioja provoj nuogi bylų PK87. Ant kortų ištisas dienas ir naktis ir visą turtą nuteriótų DP523. Idant… duktė Jakobo žvalgautųs miestan (orig. mieston)… nevaikščiojusi, tad būtų mergystės savos nenuteriójusi DP473. Yra ta gražybė notsimainanti niekada ir negal būt nuteriota SPI171. Tu par savo didelį liustelį nuteriójai savo didę dalį JD982.
ǁ nukišti, nugrūsti, nudėti: Kurgi lentelę kas nuteriójo? Kp.
| refl.: Kur čia man padėt, kad nenusiteriótų Bgs.

×paterióti tr.; Q545, R, R363, MŽ487, Sut, N
1. NdŽ kiek terioti, siausti, niokoti.
2. BtLuk4,34 pražudyti: Tus piktuosius paterios pikta smerčia Ch1Mt21,41.
3. PK119,164,274, MP64,66, [K], KŽ, Dv, Švn, Lš, Auk prarasti, netekti: Savo žemę pateriójo, dabar nebtura Užv. Pamiršau giesmes ir balsą pateriójau Arm. Su tuo mišku aš ir sveikatą pateriósiu, pakol suvešiu Ėr. Šešuolis vienas iš jos (orig. i jos) (mirties) atliko, nes geluonį (orig. gelonį) pateriojo Mž265. Nemylėjo jis dūšios savos… ant to pasaulio, idant nepateriótų amžinai DP486. Ir todrinag mėšlo smirdinčiojo pateriojau gyvatą amžiną? DP15. Kas nes nori dūšią savo užlaikyt, paterios ją Ch1Mr8,35.
^ Vakar gėriau, uliavojau, vainikėlį pateriojau LTR(Vlk).
| refl. N.
ǁ J, NdŽ, LzŽ, Pls, Srj, Lp, Gs, Jnš pamesti: Imk, tik žiūrėk, nepateriók Lkč. Aš būtau bagotas, kad pinigų nepateriojęs MitIV178(Ašm). Ir penigus pateriójo, kuriuos didžiaus mylėjo neg dūšią savą DP165.
^ Negalima pyrago ieškot – gali duoną pateriót Vlk. Ejo poni per lieptus i pateriój[o] raktus, mėnas pažibino, saulė pagovė (rasa) Dv.
ǁ suluošinti: Pateriójau ir ausis, ir akis, reikia vis liekavotis Rod. Ausdavo, verpdavo – rankas pateriójo Sdb.
4. refl. dingti: Tik šmikšt šeškus ir pasteriój[o] Dv.

×pérterioti tr. KŽ sunaikinti.

×praterióti tr.
1. Ktk, Ds pamesti, pradanginti: Nepyk, prateriójau tavo žiedą Gž.
2. sugadinti: Aš nuo knygų skaitymo akis prateriójau Btg.

×priterióti tr. primušti: Ans priteriójo mano vyrą, t. y. primušė J. Tave visą priteriósiu su vėzdu, su vėzdu! JD460.

×suterióti tr.
1. sudraskyti: Mes juos (svotus) mesim už tvoros, tegul šunes suteriõs (d.) Plv.
2. A1885,397, KŽ, Bdr sumušti: Suteriójo vyrą mano, t. y. sumušė J. Tą pačią sumuša, suterió[ja], ateita mėlena Pln.
3. Krok sunkiai sunešioti, sukilnoti, sutampyti: Niekas nagų neprikišo, vienas visus maišus suteriójau Lkč.

×užterióti tr.
1. NdŽ užmušti: O ką žinai žmogus, kartais gali užterioti jį tie galvažudžiai rš. Tapė nuo arklio nutemptas ir su kučiais ir kirviais užteriotas LC1883,15.
2. Sut apkrėsti: Buvo tuojaus bjauriais raupsais užteriotas teip, jog teipag bjauriai buvo atmainytas veidas jo MP81.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 káišti, -ia (-a), -ė [K], Š, K.Būg, BŽ517; Kv
1. tr. skusti, gremžti: Aš bùlbes káišu košei, t. y. skutu J. Kad nederės barzdai skusti, derės bulvei káišti Skd. Žemaičiai bulves káiša su kaišekliais KlvrŽ. Eik bulvių káišti! Plt. Sako, carui šeši vyrai bulves káišę, o keturi – sviestą tepę Šts. Gali káišti tą liepos šaką Slnt.
| Káišk siūlo galą dėl įvėrimo adaton J.
| prk.: Šiandie vėjas gerai káišia (pučia) Rs.
kaištinai̇̃ adv.: Šviežias bulves kaištinai̇̃ káišk, o nelupk i nepjaustyk po pusę bulvės Slnt.
2. tr. drožti; skaptuoti; obliuoti; šlifuoti: [Reik žiūrėti, kad] pusnagas par daug nekaištų, nes par tat kojės atsiranda opesnės I. Su kaišena káišiu geldutę Skr. Grėblakočius stiklu káišia Krkl.
3. tr. lupti, dirti (kailį); imti mėzdras nuo kailio, gramdyti, valyti: Po pusryčių reikės aviną kaišti Up. Kaišti odą reikia skersai: išilgai kaišiama oda gali susproginėti rš. Su peiliu káišk tumes nuo lajaus, žarnas (grobus) dešroms, sniegus nuo langų apšerkšnėjusių, lašą, juodymę nuo stalo J.
| prk.: Matyt, nigdi nekaiši vaikų Dbk.
4. tr. kasti, smaukti (apie skietą): Tankus skietas apmatus kaiša Klp. Netikęs skietas káiša siūlus Trš.
5. tr. šluostyti, braukyti: Nekaišk lėkštės, kad ir su duonos kąsneliu Pč.
6. intr. greitai eiti: Aure žmogus šarpiai kaiš par lauką MitI226. Žvejys pradžiugęs kaišė namo BsPII74.
7. tr. varginti, kamuoti, alsinti, nuvaryti (arklius): Kam tuos arklius teip káiši prie darbo, duok pasilsėt! Skr. Káišdamas įkaišiau arklius prastu keliu važiuojant, t. y. įveikiau J.
1 apkáišti tr.
1. apskusti, aptrinti: [Žąsinės plunksnos rašyti] vietoje apskutamos (apkaišamos) būdavo Kel1881,51. Ketėdamas tuomi tepalu tepti, reik pirmiaus pusnagą su pielyčia apkaišti I.
2. aplyginti, apgrėbstyti: Apkaišk vežimą [šieno] Pgr.
1 atkáišti intr. ateiti, atidrožti: Ar iš pat Plungės pėsčias ir atkáišei? Kal.
1 įkáišti tr. JII12: Įkáišti arklius prastu keliu važiuojant, t. y. nuveikti, nuvarginti J.
1 iškáišti tr.
1. J.Jabl, Š išskusti, išgremžti: Iškáišk grobus, vidų viedro naujo su kaišena J. Iškáišia geldas, lovį, liepines, statines; nugarą iškáišia J.Jabl. Moka geniai snapu prakalti medyje skylę ir taip sumaniai ir dailiai iškaišti, kad visai gražiai gali gyventi rš.
2. išskusti, išvokuoti (kailį, odą): Iškáišė avikailius, kad net susiūti nebegalima Up. Reikia mėzros iškáišt iš avikailio Š. Paėmiau peilį – iškaišiau iškaišiau marškinius – dabar ir spalių mažiau, ir minkštesni pasidarė Škn. Būtų galėję tus pūlius iš kaulo iškaišti, tai būtų koja sugijusi Tl. Iškáišk gerai šliures, kad negadintų kojų Vdk.
^ Kailis iškaištas minkštesnis, o pati tylesnė S.Dauk.
3. prk. išvarginti, atimti jėgas: Rodos, neseniai serga, o taip iškáištas (suliesėjęs) Yl. Kruvinoji iškaišia vidurius vaikuo Šts. Iškaiš (ištrauks, atims) par kelius metus tau ūkininkas sylą Dr. Iškaišta mano sveikata Šln.
4. prk. išlupti, išplėsti, paimti: Kitasis klebonas moka ir porą šimtų iškaišti už palaidojimą Šts.
| refl. tr., intr.: Aš išsikáišiau iš visų savo atsargų (= išsikáišiau visą savo atsargą) ant veselijos sesers, t. y. daug išleidau J.
1 nukáišti tr.
1. nuskusti, nugremžti: Kaištuvas – pabūklas, kuriuomi lentas gali dailiai nukaišti I. Nukáišk šaukštą su stiklu Tv. Nukaišti̇̀ sienojai BŽ233. [Trūbai] nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti S.Dauk.
2. nuobliuoti: Pirktų aptašytus akmenis ir nulygintą (paraštėje nukaištą) medį BB2Krn34,11.
3. plg. 1 kaišti 1: Bulbes jau nukáišiau Vkš. Bulbės reikia nukáišti ir skutenas kiaulėms atiduoti Yl.
4. nuskusti, išvokuoti (kailį, odą): Nuplautą ir atmirkytą odą reikia tuojau nukaišti arba nuskusti rš.
5. nugrandyti: Kerpes peiliu nukaišti S.Dauk. Nukáišt reikia senasis tinkas Db.
| Visus puvėsius reikia nuo skiedryno nukáišti ir ant dirvos nuvežti Krtv.
6. nulyginti (grėbliu), nugrėbstyti: Nukáišk vežimą Pgr.
7. prk. iškrėsti, išbarstyti: Tokie smarkūs vėjai nukaišė javus Kln.
8. intr. prk. nulyti: Gerokas lytus pareitą sekmadienį nukáišė Skr.
9. prk. nusiaubti, nuvarginti: Ale tie vokyčiai ir nukáišė žmonis išbėgdami Bt.
1 pakáišti tr. padrožti, paskusti: Paišukui nusirašius reikia jį pakaišti Prk. Tuštnagio arklio nagus pakaiša ir važiuo[ja] nesegtu Krš. Pakaišk (pagrandyk) taukų šaukštą Up. Pakaišk medžio žievę, visumet rasi gyvį Žr.
1 parkáišti
1. intr. pareiti, pardrožti: Ar jau parkáišėt? Kl.
2. tr. pervaryti, nubaigti: Nu kad ir parkáišei kumelikę Ll.
| refl.: Plėšinius beplėšant arkliai baisiai parsikáiša Ll.
1 prikáišti
1. tr. priskusti: Vilną prikáišk kreidos ir aprišk rožę Šts.
2. refl. prk. nusigyventi: Buvo prisikaišęs, neturėjo nė grivinos Lk.
1 sukáišti tr.
1. suskusti: Sukáišk bulvę, uždėk [ant skaudamos vietos], ir nustos skaudėti Šll.
2. prk. subaigti, nuvaryti: Sukaišė mergę į šakalį tos kūlės ir mynės Dr.
3. smaukti siūlus (apie skietą): Audant skietas sukaiša priskeltus siūlus į „kelnes“ (į tam tikrus sumaukimus) Šts.

rýti, rỹja (rỹna, ri̇̀ja Dv, rẽja Ndz), ri̇̀jo tr., rỹti, rỹja (rỹna), rỹjo K; H, N
1. SD138, R, K sukramtytą maistą ar ką kita pro ryklę stumti į skrandį: Rýti anam buvo dikčiai sunku – gerklė susiaurėjo Kv. A ka ryni̇̀, neskauda? Ms. Neturiu dantų – apkapojęs ryjù kai garnys Jd. Ka reiks rýti, gerai gerklę braižys tos sėlinelės KlvrŽ. Anas senis žaidė su tais pinigais ir pradėjo vienas po kitam su sviestu rytie BsPIV63. Kopūstai buvo sūrūs, troškino, ir berniukas godžiai rijo sniegą J.Avyž. Ryjamoji gerklė Pl.
| prk.: Žiūrėjau, ir kilo graudulio kamuolys gerklėje, kurį rijau ir negalėjau nuryti rš.
| refl.: Prisivalgiau, jau nesirỹja Snt. Man degtinė nebėga, nesirỹja, ir gana Skr.
^ Spirgyta košė geriau ryjas LTR(Srj).
2. nekramtytą grobį (dažniausiai gyvą) pro ryklę stumti į skrandį: Kai kas gandrą kaltina tuo, kad jis ryja bites T.Ivan. Garnys nusileidžia žuvingiausioje vietoje, o nusileidęs bematant jau ryja žuveles T.Ivan. Meiliai ryčiau, kad galėčiau, tokį snapą kad turėčiau kaip garnys LTR(Vrnv). Su saule lyja – ponai varles ryja Kp. Lietus lyja, bernai žėbas (rupūžes) ryja LTR(Grv). Lyn, lyn – mergės varles rỹn, rỹn, kur didžiosios – į terbelę, kur mažosios – į gerklelę Slnt.
^ Didelė žuvis rỹja mažesnes LKT394(Pst). Žuvis žuvį rỹja, kurgi žmogus žmogaus neės Grž. Žmogus žmogų kaip žuvis žuvį ryja LTR(Trg). Kap rýt prarijo: tik užaugo bernelis, tai i paėm[ė] vaiskan Prng. Savo brolį ryju, jei tiktai galiu (lydeka) LTR(Krtn). Sermėga sermėgą ryna (vargšas su vargšu nesutinka) VP41.
3. H175, R ėsti, lesti (ppr. daug, godžiai): Iš bado arkliai ir šiaudus rỹja Trgn. Nerỹja karvė šiaudų Švnč. Kadgi rytų̃ [karvės], ale lekia, lekia Kp. Nu, katine, tu nori rýti kaip šetonas Trk. Mūs katė bet ką rỹja Dglš. Šeškas, ir anas kiaušinius rỹja Antz. Šuva nèrija bul’bų Vlk. Pardien nerijęs šuva nori ėst Rm. Kam duodi tom vištom grūdus ryti? Grž. Išsipūtė viščiokai – duoną baisiausia ryja Klt. Ančiukai su žemėm rỹja tuos trupinius Jrb. Antis grūdus lesa, o lapų ėdalą ryja Pg. Lapes reik iššaudyti – rỹna vištas Kl. Dykiai rẽja žuvį Ndz. Sarojun inlindo [briedis] i rỹja pašarą Klt. Anys (tranai) nedirba, tik medų rỹja LKT328(Ktk). Šunys vos nesprogo, berydamys meisą M.Valanč. Mūsų ėdri [karvė] labai: visokius kiečius rỹja, varnalėšas rỹja Mžš. Mano karviotė kad rỹja, da ažu teliokus daugiau Alks. Kiauliums visako privirusi, terỹnie Krš. Net iš lovių taškos, kai rỹja [kiaulės] Klt. Benjamin yra draskąs vilkas, rytą metą plėšimą rys bei vakarą plėšimą išdalys BB1Moz49,27.
| Kiba smakas tuos degtukus rỹja (taip greit sudeginami)! Gs.
| prk.: Saulė ėmė ryti sniegą K.Bink.
^ Nei pats rỹja, nei kitam duoda Trgn.
4. SD25,458 menk. dideliais kąsniais, godžiai valgyti: Lapt lapt ka rỹna, ka rỹna! Krš. Vaikai lašinius ri̇̀ja Rdš. Rỹja vieną mėsą be duonos Jnš. Bijok Dievo taip vieną mėsą ryti! Paį. Tėvai, gana: pars’ėsi – tą rỹja, kitą griebia Jrb. Tokiais kąsniais rỹnat, ui ui, gerkles suplėšysiat Vkš. Ans rỹna viską nekąsnodamas – gal užspringti Kv. Šitokiam pečiui (storam žmogui) ir rýt daug reikia Sdk. Ka rỹna, ka akys balsta Trk. Ko ryni̇̀ stačia, sėskias! Krš. Ryna ir ryna. Jūs galit savo plaukus nuo galvos nuėsti LTR(Škn). Kap sugriuvo pirkion, tai blynus gyvai ri̇̀ja Arm. Juk aš jų (kiaušinių) vienų ir neryju, kaip tu rasi galvoji I.Simon. Neryk kaip kiaulė, o būsi sveikų vidurių Krsn. Ryte surijai kaip garnys J. Ryna kaip gandras varles LTR(Krž). Ri̇̀ja kaip garnys Vlk. Ryja kaip iš badų ištrūkęs LTR(Slk). Na, tu ir ryji̇̀, lyg iš badų sugrįžęs Mrj. Ka tu ryji, kaip tris dienas būtum nevalgęs LTR(Brž). Ryja kaip šuva muilą ir nepaspringsta, bjaurybė LTR(Srd). Ryja mėsą kai kalakutas Sln. Ryja ryja kaip smakas ir neparsprogsta tas velnias LTR(Srd). Rỹna kaip biesas dumblus Kal. Ryna (rỹja Lnkv) kaip smakas pakulas Krž, Kv, Vvr. Ryja net garankštėm Kp. Išalkęs ryja kaip šuva muilą Vp.
^ Ryk, kad tu perplyštumbei, pertrūktumbei B223. O aš sakysiu: po manęs jau ryk, tik darbą išmanyk Žlv. Nerýk karštą – subinę išdegsi! J. Ryna kaip arklys, dirba kaip gaidys Krtn. Jis vilko rytas ir iššiktas B1000. Bieso rytas ir iššiktas B. Velnio rytas ir išspjautas Pnd. Juoda balta – ryk, sausa šlapia – brisk (viską turi iškentėti) Ds. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTsV622(Klvr).
rytinai̇̃ adv., rytinõs: Cielą bliūdą košės rytinai̇̃ surijau Slnt. Rytinõs rijaũ tus kleckiukus Krš.
5. I menk. gerti (alkoholinius gėrimus), maukti: Ar anos vyras nor[i] rýti, a geras žmogus? Krš. Ri̇̀jo, ri̇̀jo šnapsą i nuvirto už stalo Rs. Rỹjat, paskui nei namo nebeparsivelkat Slm. Rỹja rỹja, kaip i gerklė neišdega! Klt. Sėdėjo, rijo karklinę ir tylėjo kaip kiaulė kasoma J.Avyž. Anie neryna, ale sprogte sprogsta Rt. O kamgi jisai degtinę taip rijo? Žem. Baisiai, sako, arielką rýdavęs Ktk. Rỹna ans šnapsą kaip pylės varles Kv. Šnapsą kap uogą rỹja Gs. Nešk alų, terynie toji J.
6. traukti į save, gerti (orą): Bulius sustojo, palenkęs galingą sprandą, šnervėmis rydamas orą P.Cvir. Sėdi, kvepiančius dūmus rydamas Nm. Abu papsi suktines, rydami aitrius dūmus J.Avyž.
7. prk. griebti ką sau, į save, grobti, glemžti: Visų brolių dalias susdarei, rýk ir mano Trgn. Bankai rijo Lietuvoje įmonėles, supirkinėjo ir mėtė žaliavas į užsienį rš. Lentpjūvė mišką rijo žiemą vasarą rš. O ir pakilo šturmužis, šiaurinysis vėjužis, ryn, ryn, gramzdin mano vainikelį RD97. Anglai skuba dirbti, jie darbą ryte ryja, kad paskui galėtų pasilsėti rš. Ugnis kilo aukštai, godžiai rydama namus rš. Liepsnos rijo kaimo trobas medines S.Nėr. Ką didžiaus sau brangint turime? Ar atmetimą nuog Dievo, … ar ugnį ryjančią, argu amžinumą viso pikto DP11. Po veidu jo ir ugnis ryjanti, o aplinkui jį vėtra laužianti KN50.
| Jį vis labiau rijo kasdieniniai reikalai rš.
8. prk. labai įdėmiai klausytis, gaudyti (žodžius): Klausyte klauso, žodžius rỹja Prn. Jo beklausydamas, žodžius tik ryji ryji, ir taip gardu pasidaro Sml. Keltininkas patenkintas kniksi, smalsiai rydamas svečio žodžius P.Cvir. Aš ryte rijau kiekvieną ištartą žodį, akimis įsisiurbiau į kiekvieną kalbėtoją rš.
9. prk. greitai, godžiai skaityti: Nėko daugiau neveiki, tik knygas ryni̇̀ Krtn. Rỹna rỹna žodžius, prarỹna knygą i nėko nebatsimina Krš. Akys godžiai rijo tekstą rš. Nebūtum radęs visoj Anglijoj skaitytojo, kuris nebūtų ryte rijęs laikraščių skiltis dėl Fogo kelionės J.Balč.
10. prk. eikvoti, naikinti, gadinti: Degtinė visų turtą rỹja Dkš. Karas rijo visus šalies resursus rš. Pinigus rỹja kiaulė (daug kainuoja) Ktk. Sveikatą rỹja vaikai, i gana Klt. Kad su geru kirviu, tai darbas, o toks tai sveikatą rỹja Slm. Aš nepakenčiu netvarkos, mane netvarka rỹja Prn. Pašalas da neišejo: ratus ryna, linguojas Šts.
11. prk. rieti, uiti: I rỹna kaip gyvatė savo vaikus (apie artimųjų nesutikimą) Štk. Ana marčią rỹja kaip gyvatė vaikus Trgn.
12. dirginti, graužti: Dūmai akis rỹja Sld. Paslenkęs kai dirbi, kartėlis rỹja (rėmuo ėda) nuo prasto valgio Švnč. To žolė gerklę rỹja Rk.
◊ akimi̇̀s rýti
1. įdėmiai žiūrėti, stebėti: Žiūrėjo į svečią arba, teisingiau pasakius, ryte rijo jį akimis J.Balč. Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po prijuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis V.Krėv. Rijome akimis puikius vaizdus rš. Ko tas berniukas taip ryja akimis moterį ir tą karvę, kurią ji melžia? rš. Akimis ryja kaip alkanas duoną KrvP(Mrk).
2. piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akim̃s ri̇̀jo Krš.

ãšaras rýti tvardytis, laikytis nepravirkus: O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju, ryju A.Vien. Kas gniaužia ranką, kas ryja plūstančią gerklėn karštą ašarą P.Cvir. Salėje pažįstamos moterys rijo ašaras ir dusliai šliupsėjo J.Marc.
báimę rýti bijoti: Per karą visi báimę ri̇̀jom Dkš.
gróbas gróbą rỹja Krš, Jdr apie labai išalkusį: Jam iš bado grobas grobą ryja LTR(Srd).
kraũją rýti labai išnaudoti: Ponai vargšų kraują rijo rš.
pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs Erž vyresnis: Matai, tas daugiau supranta: tik pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs LKT179(Jrb). Jis pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs, čia gyvenęs Skr.
séilę rýti labai norėti, geisti: Bernai, į ją žiūrėdami, seilę rijo K.Bor. Kad pamatytum, tai seilę rytum Ds. Katinas, veizėdamas į žvirblį, vypt vaipos, séilę rỹna, uostus kraipo Žr.
subinė̃ márškinius rỹja
1. apie sveikatos netekimą: Visai neturiu jėgų, jau subinė̃ márškinius rỹja Kt.
2. apie baimės ėmimą: Iš tos baimės subinė marškinius ryna Šts.

žarnà žárną rỹja apie labai išalkusį: Sėdim vis ir laukiam, kada atneš ant stalo, o čia, vyruti, jau žarnà žárną rỹja Lkč. Tep noriu valgyt, kad žarnà žárną rỹja Prn.
aprýti tr.
1. apėsti, apgraužti: Karvės burokus apri̇̀jo Ds.
2. pajėgti suėsti: Vienas paršelis neaprỹja bulbų, daug šiemet yra Dglš.
3. refl. daug suėsti: Apsri̇̀s telyčia dobilų Dglš.
4. menk. didumą suvalgyti: Ligi visa apri̇̀s, da galės paūžt Ds.
5. persivalgyti: Jam daug nemožna duot – tuoj apsrỹja Sdk. Kap tik metinė šventė, Paulina, būdavo, i apsrỹja Dglš. Daug gavęs, apsiryja, apsigeria J.Jabl. Kad lašinių, sūrio, sviesto [duotų], gal ir apsirytum J.Balt. Ko žiaukčioji kai apsri̇̀jęs Ds. Vienas alksta, o kitas apsiryja brš. O apsiryjančius nemieruotu badu ir troškimu žudys M.Valanč. Rodžia apsirỹjančiam gardumynus (orig. gardumymus) valgymų DP103. Netur būt … noprỹjąs kaip kiaulės DP209.
^ Šneki lyg žirnių apsirijęs (niekus kalbi) Dkš.
6. refl. priėsti ko netinkama, kenksminga: Apsri̇̀jo karvė žukų (vabalų) Smal.
7. refl. menk. privalgyti ko neleidžiama ar kenksminga: Tik žiūrėk – Kūčios[e] neapsirýk mėsa Ds.
^ Kurių velnių tu miegi loc drignių apsiri̇̀jęs LKKXIII129(Grv). Šoka kap dringių apsirijęs Dkš.
8. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pamirodyk, kurį toji evangelija ižg aprỹjančios brukanu … padarė DP84.
9. apsupti, apimti, nustelbti (spalvą): Aprylis visa aprỹja Sb. Vilnos apryna bielius, neišmanyties bielio Šts.
◊ ãšaromis apsirýti prisiverkti tramdantis, kad ašaros nesilietų: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi J.Balt.
atrýti tr.
1. N, [K], J, Ob, DŽ1 ką prarytą iš skrandžio išstumti atgal: Priryja ir vėl atryja vaikami [gandras varles] Lp. Atrijęs kremtu B. Kad vaikai maži, į snapą atrỹna i vem[ia] į gerklikę LKT133(Plik). Kol vaikai (lapiukai) maži, jiems patiekiamas jau sukramtytas ir prarytas maistas, kurį motina čia pat atryja T.Ivan. Tinklinio skrandžio judėjimais žolė susiraičioja į mažus kamuolėlius, kuriuos karvė atryja atgal į nasrus rš. Suglemžė snukiu karvutė pakulų kuodelį, suėdė ir už valandos atrijo gražius drobės marškinėlius VoK132(Mrj). Kad neatri̇̀jęs, tai jau jam būt kaput! Tvr.
2. menk. godžiai valgant, susidaryti atsargą: Kad ryja, kad ryja – mano už kelias dienas atryti Brs.
3. užtektinai prisivalgyti: Kišo kaip į peklą, dabar, kai atsirijo, tai nė pažiūrėti nebenori Brs. Atsirijau kaip veršelis LMD(Šmn).
4. refl. atsiganyti, nusipenėti: Rudenį visi gyvuliai atsri̇̀ję Sld. Atsri̇̀jęs šuva kaip velenas Trgn. Žąsys jau atsirijo ir pradeda penėtis (prievarta kemšami tešlos gumuliukai) Pn.
5. godžiai, daug valgant, pariebėti: Atsrijęs kap paršas Švnč.
6. prisigerti svaigiųjų gėrimų: Girtuokliai kaimynai vėl pelnė, nes atsirijo Gmž.
7. vėl praryti atgal: Išspjovęs neatrysi atgal Švnč.
| prk.: Pasakiau, o dabar nors atrýk Mrj. Atrýk žodžius, katrus iškalbėjai J.
8. prk. kurį laiką įkyriai prikaišioti, graužti: Gana jie man atri̇̀jo, kad nieko nedirbu, – išeisiu tarnaut, ir pabaigta Trgn.
įrýti tr.
1. Q147, K ryjant įstrigdyti stemplėje ar įtraukti į skrandį ką nesukramtyta: Vaikas į gerklę įri̇̀jo ašaką žuvies ir springso (springsi), t. y. negal nuryti J. Nuo katės daboja mažus vaikus, kad neįrytų plauko LTR(Jrb). Jis kaulą įri̇̀jęs KI355. A ta avis ką įri̇̀jo, a ko užėdė – riečias kai kamuolys Jrb. Tas katinas y[ra] ką norintais įri̇̀jęs, ka teip koso Trk. Ką ta karvė įri̇̀jo? Krš. Per didelę žuvį įrijo lydeka rš.
^ Stov[i], kaip mietą įri̇̀jęs Pln, Plng. Sustingęs, kaip mietą įrijęs LTR(Skd). Ir nepasilenk[ia], kaip mietą įrijęs Sd. Jūs esat kaip medį įriję, nepaslanki vaikai Šts. Ir niūro, kaip bulbę įrijęs Sd. Kaip maudą įrijęs N. Du bėga, du veja – bus keturi, du riogso, du kiokso, tai bus aštuoni; devintas gerklėn inrytas (ratai, rungai ir grąžulas) LTR(Lp).
| refl. K.
2. refl. įsipenėti, įsiganyti: Jų karvės kai levai – insri̇̀ję Trgn.
3. nutukti: Ale ka įsiri̇̀jusi, ka drūkta! KlvrŽ. Ana insri̇̀jus – matos, gerai gyvena Ktk. Tas meisininkas įsiri̇̀jęs kaip paršas Kv.
4. prk. sugerti, suimti į save: Juo kuris kūnas daugiau įryja šilumos, juo daugiau jis ir išspinduliuoja rš.
| Ar būtų mielas likimas su deficitais net ir tokiam, kurio kišenius menkiausiai įryja? V.Kudir.
5. refl. prk. būti piktam, nepatenkintam: Su insiri̇̀jusiu žmogu neik nei uogaut, nei grybaut Kls. Tau geros dienos nėra: tik vaikščioji ir vaikščioji visada insirijęs Nč.
išrýti
1. tr. Sut, N godžiai išėsti: Artipilnį viedrą [kiaulė] išrỹna, gerai ėda Krš. Kiaule, kiaule, kam tu bobai tešlą išrijai̇̃? LKT375(Lzd). Gaidys išrijo ten visus miltus ir laukia, kol jį kas paleis LTR(Šmk). Paršai pieną išri̇̀jo, išri̇̀jo Mžš.
ǁ visus suėsti: Kielikė su gužučiais išpera gegutės vaikus, o tas gegužiukas kielikės vaikus išrỹ[ja] LKT127(Erž). Plėšriosios žuvys išrijo kitas žuvis rš. Pelkėse nė pasirodyti negal, visas (varles) išryna PP23. Mano nedidelė karalystė, tai tu visus mano žmones išrysi LTR(Sln).
2. viską išvalgyti: Visas muno uogas išri̇̀jo ant sykio Kv. Išrýk, t. y. išėsk J. Jis visa, ką jam duok, išri̇̀s Slm.
3. tr. menk. išgerti, išmaukti: Pasišokėdamas literį išri̇̀jo Krš. Jau tik koks viedras vandens tam ežere, o ragana paskutinį norėjo išryti BsPIII20.
4. refl. menk. pasigerti: Jau tas nedorėlis ir šiandien bus išsiri̇̀jęs Š. Jei išsiri̇̀jęs atsigulė, ilgai miegos Ėr.
5. intr. menk. dažnai gerti svaigalus: Aš tai išryjù ir da išrýsiu, – kam aš tuos pinigus paliksiu?! Mžš.
6. refl. menk. nusipenėti: Nebūtum išsiriję kaip biesai, mažas algas imdami Šts.
7. tr. atryti, išvemti: Užejo blogumas, ir turėjau išrýt atgal visą valgymą Ds.
| Gyvatė savo vaikus išrỹna (taip jie gimstą) Grg.
nurýti
1. tr. SD272,296, R, K, M, DŽ sukramtytą, susmulkintą maistą ar ką kitą pro ryklę nustumti į skrandį: Ana nuri̇̀jo kąsnį J. Metylių žiedų suvalgau, nurynù Grz. Kaklu sirgo, dar gal nuryti N. Nurýk kąsnį, o paskui šnekėk Jrb. Kaip nurijáu tą kiaušį, dabar ans mun duodas (skauda skrandį) Štk. Taigi nurýkim jau prastoką savo kąsnelį, ik ruduo potam mums duos riebiaus pasivalgyt K.Donel. Barbutė tik seiles nuryja ir teigia, teigia S.Čiurl. Sunku padaryt [vaikus] žmonėm – ne arbatą nurýt Šln. Didžiausia bul'ba nurýta žąsino Dglš. Nurijo kap šuo mašalą LTIII459(Tvr).
^ Ką nugiju (įsigiju), tą nùriju Rud. Pilvas ne gromata: ką nurysi – niekas nematis! An. Alkanas velnią su ragais nurytų KrvP(Pln). Daug apžiojęs, nieko nenurysi KrvP(Alv). Nebūk saldus – nurys (nuri̇̀s Trgn), nebūk kartus – išspjaus J.Jabl. A liežiuvį nurijai, ka žodžio nebeištari?! Ps. Išspjovęs nenurýsi Slk.
| refl.: Susmulkinta lengviau juk nusiryja rš.
ǁ intr. pajėgti nustumti į skrandį: Kai nenuryjù (sergu ir negaliu valgyti), tai prinešė valgyt visa ko, o pirma alkanas buvau Klt.
2. tr. DŽ nuėsti, nulesti, nugraužti: Žąsiokai nuri̇̀jo kopūstus Km. Nuri̇̀jo karvės batvinių visą kerčią Krš. Kaip ir aplaidžia kokia su tais gyvuliais: baigia visus daržus nurýt Ut. Visos vyšnios nurýta Dglš. Ir kožnąryt vis būdavo nuryta šienas, tik arklių šūdai tenai bebūdavo LTR(Rk). Ožkos nutrūkta, kiek žmogus pasiekia, žievė nurýta, ir nudžiūvo obelė Antz. Saugojau, kad žvynės [numirėlio] nosies ar ausių nenurýt Ob.
| prk.: Pirštai taip nuryti žemių prie ravėjimo, kad negali paliest in žemę Ob.
3. tr. ėdant, lesant nustumti, nuskriausti, apėsti: Senės žąsys jauniklius nuryja Grž.
4. intr. menk. mėgti pagerti svaigiųjų gėrimų: Ale, sako, Antanas ir (taip pat) nurỹjąs Slm.
5. refl. menk. nusigerti: Drauskit Stasių, ba da nusri̇̀s – teip insišumijo gert Ktk. Kad tas pamėklė bent nusirijęs tuojau užmigtų rš. Teip nusiri̇̀jo, kad nebepaeina Žl.
6. refl. atsiganyti, nusipenėti: Nusirijo kiaulės smarkiai, su vikiais penėjamos Šts. Ale mūsų vištos kad nusiri̇̀jo per vasarą, sunkios kaip molis Ds.
7. refl. menk. daug valgant, nutukti: Jos buvo tiek įaugusios ir nusirijusios, kad vargais negalais beįstengė judėti rš. Nu dabar jam gera te, vaikšto nusri̇̀jęs kai meitėlis Sdk. Jų Jono kad nusiryta, ir pažint negalima Dgl. Nusidykinėjot abu, nusirijot, užpakaliai niežti? J.Balt.
8. tr. įtraukti į save: Negaliu dūmų nurýt – nerūkau Aps.
9. tr. prk. nutylėti, nepasakyti: Martynas girdi, kaip motina nuryja žodžius, kuriuos būtų reikėję pasakyti I.Simon. Jis nurijo sakinio galą rš.
10. tr. prk. nukęsti: Girnius tylėdamas nurijo pašaipą J.Avyž. Nurýk skriaudą, susitaikykit ir gyvenkit Mžk. Kad i ką jis tau pasako, nuryk, i bus gerai Jrb.
◊ [su] akimi̇̀s nurýti labai norėti ko valgyti: Jau aš tą vyšnasokį su akim̃s nurýsiu Skr.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ nu[si]rýti; nórs liežùvį (liežiùvį) nurýk apie ką nors labai gardų: Liežiùvį gãlima nurýt – teip gardžiai pritaisyta Skdt. Kad paragautum – liežiuvį nurytum Ds. I moki tu skanią putrą virti, liežùvį gali̇̀ nusirýti Šlu. Gardumas – no[rs] liežiuvį nurij (nuryk) LTIII460(Tvr).
nórs nurýk apie ką nors labai gražų: Gražumas – nórs nurýk Ds.
séilę nurýti numalšinti didelį norą: Gavo čierkiuką séilei nurýti Grd. Kaip užeis noras, ir paimk biškį [saldimo] séilei nurýti Tl.
parýti
1. intr. paėsti: Šuva parijęs piktas, o žmogus nevalgęs piktas LTR(Ob).
2. intr. menk. pavalgyti: Parýt da turim ko Dglš. Kad norės, i pari̇̀s Dglš. Da visi pari̇̀ję, nėr kas sako Dglš.
3. tr. suėsti, praryti: Vilkas parijo ožiukelius LTR(Grv).
4. refl. menk. pasigerti: Senis pasirijęs parvažiavo ir dar pačią primušė Ėr. Pabus va nedėlią, pasiri̇̀s, sudaužis mašiną ir išeis Slm. Dėl Dievo meilės tik nepasrýk! Ktk. Tas vėl pasrijo – nėr tos dienos, kad nebūtų girtas Dbk. Jei pasirijai̇̃, tai eik drėbkis ir miegok Št.
paparýti (dial.) tr. visa suėsti: Ingi stalą kap dapuolė, tai rijo rijo, papari̇̀jo vitvisa Dv.
parsirýti menk. pasidaryti sau bloga: Pati parsri̇̀jo, tai nors nieko nekaltins Sdk.
pérryti menk.
1. refl. R359, N, LL117, DŽ1 persivalgyti: Jis pársirijo ir serga J. Rijo rijo obuolius, kolei pérsirijo Ds. Taip kartą, kai žmonės jam prinešė daug medaus, jis jo persirijo LTsIV673. Žąsų pérsrijęs Dglš.
2. tr. perkąsti, užkąsti: Užukando, kokią silkę pérrijo, ir užtenka [girtuokliui] Pl.
3. refl. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pársirijo, o daba raitos lovo[je] Kv. Povilas tai persirỹja, tai jam diegliai nuo to alaus Slm.
pierýti (dial.) intr. prigerti: Žemė kraujais paplūdusi, pyri̇̀jusi Sg.
prarýti tr.
1. SD138, H, R, K, DŽ1 pro ryklę nustumti į skrandį (kąsnį ar gurkšnį): Žiūrėk, kap jis valgo: nespėja į rankas paimt, tuoj ir praryja Vv. Neprarýčiau kąsnį Vlkv. Anys, tieg Dievą savą, kurį garbina, dantimis sukramtę, praryja DP265. Čiaumojau kąsnį ir neprari̇̀jus išspjoviau J. Vienu malku prari̇̀jo jis vieną čierką J. Kuršaitis tikrai išgėrė, antrą stikliuką pats įsipylęs rytinai prarijo I.Simon. Degtienė negardi visiem, ale kai geri, tai praryji̇̀ Gdr. Prari̇̀jo kaip uogą Srv.
^ Daug apžioti galima, bet praryti sunku KrvP(Mrk). Kiek nukąsi, tiek prarysi LTR(Vs). Musę prarijęs nebeišspjausi LTR(Krp). Nebūk saldus – prarys (praris Vdn), nebūk kartus – išspjaus LTR(Srd). Nebūk saldus nė kartus: saldį prarys, kartį išspjaus D(166psl.). Vandens šaukštą nu vienas kito nor praryti, kad tik kitas negautų Dr. Jie yr pagatavys kitą praryti kaip vandens šaukštą Dr.
| refl.: Atliekai valgių, tarp dantų užsikorę ir su seilėms prasiryną, nelaužo pastninko Jzm.
2. pajėgti nuryti: Miežių viščiukai nepràrija, atriek duonos Rod. Jau viščiukai beveik miežius prarỹja Jrb. Nepràriju šitos duonos Rud. Iškeps iš avižų duoną – bado gerklę, negal prarýti Klk.
3. nekramtytą grobį ar kokį daiktą nustumti į skrandį: Va čia padirvėj mačiau, kaip starkus nuo rugienų pakėlė gyvatę i prarijo Rm. Kad neprarýtum [gyvatė gyvačiukų], negalėtum beparsikasti par tas gyvates Pln. Tas lydekas taisos prie galvos, ešerys atsukąs uodegą, pastatęs šerius, lydekas ir nebegaliąs praryti LMD(Sln). Kam tu prarijai mano vaikelius? (ps.) Sln. Lydeka ant žolės miegta i blezdingą už karto prarỹna Mžk. Ana (katė) mislia, kad žiedą kokia didelė žuvis prarijo LTR(Ds). Tik šaukštuką neprarýk (juok.) Kt. Kai iškrinta pirmutinis vaiko dantukas, tai tą dantuką reikia tik kam nors praryti, tai dantų niekad neskaudės LTR(Šil). Vilkas įšoko pro duris ir prarijo visus ožkiukus K.Bor. Tu kumelytę prarijai, dar tau (vilkui) neužteko, dabar eini manęs praryt LTR(Rk). Vilkas paėm[ė] jį i prarijo, i po visam Ad. Nakčia atsidarys rūsys, baisus slibinas išlįs ir abudu prarys (ps.) On. Smakas prarýdavo paprastą žmogų Trs. Tas smakas žmogų praryna, kad jam nei kąsnoti nereik BsMtII230(Klp). Veršis prari̇̀jo žmogų, kojos vienos beliko (ps.) Mžk. Prari̇̀jo kaip (lyg Klvr) šuo muilą Srv, LTR(Lkv, Krž). Prari̇̀jo kaip šuva mašalą Ds. Prarijo kaip gužas varlę LTR(Jnš). Čiaupos kaip starkus, varlę prarijęs LTR(Kp). Prarijo kai meška uodą LTR. Prarijo kaip smakas pakulas LTR(Vkš). Budėkite, nesa jūsų priešinykas velnas vaikščio[ja] apsukai kaip rėkiąsis liūtas, ieškodamas, jeib kurį prarytų VlnE87. Ir kaip anos (karvės) buvo prarijusios (pavalgiusios), nesuprantama buvo ant jų, jog anos valgiusios buvo BB1Moz41,21. O mus visus praryt norėtų [velniai] PK61.
| prk.: Jis tep žiūri, rodos, prari̇̀s Kt. Aš nedirbsiu pas jį: jis gatavas prarýt žmogų Lg.
^ Ot noriu valgyti, kad ir šunį praryčiau! Švnč. Kaip tu [išalkęs] šunies neprarijai̇̃?! Ps. Alkanas velnią su ragais prarytų, kad tik jį sugautų KrvP(Vlkv). Turime viltį, jog, Dievui neapleidžiant, kiaulė neprarys rš. Na, pažiūrėsim, ar dešra šunį, ar šuo dešrą prarys rš. Varlė jaučio neprarys VP49. Musė jaučio nepraris LTR(Gdr). Išsižiojo, kad triobą prarytų Plv. Nusigando, kai pelę į pilvą prarijęs LTR(Vdk). Prarijai karvę, ryk ir jeknas Krd. Prarijęs jautį, nerodyk nė jo uodegos PPr407. Jautį prarijęs, uodegos nebeįveikė M. Ko žiopsai, lyg jautį prarijęs LTR(Lbv). Apsilaižė kaip šuo, uodegą prarijęs KrvP(Švnč). Didžiuojasi kaip šuva, uodą prarijęs KrvP(Jz). Vaikščioja, lyg muilą prari̇̀jęs (nesavas) Klvr. Išėjau, kaip musią prari̇̀jęs (nepatenkintas) Ktk. Nepasilenk, it mietą (baslį) prarijęs D(166psl.). Sustingo, it mietą prarijęs VP43. Stov[i], kai mietą prari̇̀jęs Krž. Eina, kaip lazdą prarijęs KrvP(Ašm). Ar baslį esi prarijęs, kad negali susilenkti LTR(Vdkt). Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, atejo senė be dantų ir prarijo paukštį (sniegas) Pln.
4. pragraužti, prakąsti: Pelė prari̇̀jo skylę Pnm. Va jau pirštas vienas prarýtas Pnm.
5. DŽ suėsti, sulesti, sugraužti: Išrūga kokia – visa ką prarỹja kiaulė Ign. Pelių prarýta visos morkvos Ktk. Pelės baigia visa ką prarýt Ktk. Atatrūko šuva – žmogų prarytų̃ (labai piktas) Antr. Šunes in ją lekia kap prarýt Dglš.
ǁ LL149 iščiulpti, sugerti: Kūkaliai visą trąšą iš dirvos praryja Tat.
6. SD287 menk. godžiai suvalgyti: Lygu tik obuolys nukrito, vaikesas prarijo jį su sėklomis Blv. Padėjau ant stalo, i tujau viską prari̇̀jo Kv. Prari̇̀jo kaip matai Krg. Prari̇̀jo tik kap upė šapus Plv. Stačiomis aš prarijau porą pomidorų ir naminės dešros gabalą J.Dov. Be duonos, be druskos prarijo Kri. Įlindęs po lapinės, prarijau porą stiklinių karštimo Žem. Duosi žalčiams kąsnį – viską prarýs LKT49(Pkl). Jei mas rublį turiam, lekam tujau, nūperkam, prarỹnam, i nebliko Lk.
| prk.: Žiemos dantes ilgi – prarỹja visa ką Lb.
ǁ refl. išeikvoti turtą valgiams: Ir Jurgelis prasiri̇̀jo kaip gyvas Ds.
7. menk. praleisti girtaujant, pragerti: Šiandien gavo, šiandien prari̇̀jo Vlkv. Nu algos nuvogė penkius rublius i prari̇̀jo Krš. Par vakarą visą algą prari̇̀jo Dbk. Ką aždirba, tą prarỹja Klt. Tu visa prarýtum, kad valią duoč Sdk. Ne tiek prarỹna, o vaikuo rublio neišvirpina Krš. Nieko neturėjo, prari̇̀jo prasprogo viską Vn. Viską viską, ale kaip tu tas akėčias prarijai? Dkš. Bet Pranciškus, ką įgijo, su mergoms viską prarijo LTR(Srd). Mano gyvenimą smuklėje prarijo rš.
^ Ką įgijo, tą prari̇̀jo Dkš. Protą prarijęs, pragėręs Q124. Be vargo įgyta, greit ir praryta KrvP(Mrk).
| refl. tr., intr.: Muno vyralis bankai prasirijo, ir pardavė butą iš varžytinių Šts. Prasirijo gyvenimą, dar skolos įsitraukė Šts.
8. DŽ prk. paimti sau ar į save, paglemžti: Jūrės daug žemės prari̇̀jo KII306. Pelkė, ekležeris arklius, gyvolį kartais prarỹna Als. Ėjo stačiai prie bedugnės, jas prarysiančios rš. Atsivėrė kiaura žemė ir prarijo jį BsPII217. Kai jis ženijos, i prari̇̀jo jį kiaura žemė (ps.) Šln. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Nes žmogus kaip jau numirs, kūną žemė praris PK100. Tai, žemė prari̇̀jo žirkles (dingo)! Šn. O tetulėlis nieko nemato, prarijo jį Amerikas! Žem. Ar liepė atvertis žemei, idant juos prarytų̃? DP130. Kada tu savo dešinę ištiesei, tada prarijo jį žemė BB2Moz15,12. Aarono ramtis (lazda) prarijo jų ramčius BB2Moz7,12.
| Žiūrėdamas į miesto gatvėmis skubančias mašinas, jaučiu baimę; tos mašinos baigia užgožti žmogų, jos graso jį praryti rš. Šita kepurė prarijo visą mano atidžią Vaižg.
^ Diena naktis amžių prarys KrvP(Ut). Kad jus prarytų pragaras, jūs valkūnai! Vd. Kad tave (taũ An) kiaura žemė prarytų! Ldk, Pn. Kaip tave kiauroji žemė neprarỹja! Sk. Vai, kad jį žemelė prarýtų! Kb. Kaip tavęs skradžiai žemė neprari̇̀jo! Ps. Nekoj jus žemyna tepràrija nuog mano biednos galvos! Arm. Ėmė ir pradingo kaip žemės prarytas KrvP(Krok).
ǁ pavergti: Vakar vienus, šiandien kitus prarijo, o ryt gali tavo eilė būti V.Krėv.
ǁ padaryti nematomą, negirdimą: Tamsų vyro siluetą prarijo sniego pūga sp. Debesys, prariję ugninį saulės kamuolį, kaito ir tirpo rš. Divizija puldama įėjo į beribių miškų gilumą, ir miškai ją prarijo rš. Tamsuma viską prarijo ir susiliejo akimirkai rš. Naktis prarijo garsus rš.
9. prk. sunaudoti, išeikvoti: Ta budavonė daug piningų prari̇̀jo KII306. Patrankos prarijo ne tik mūsų sviestą, bet ir mūsų duoną, – kalba Anglijos darbininkai sp. Čia atliekamos vinies nerasi, karas viską prarijo rš. Dvaras prarydavo viską, ką jis galėjo uždirbti LzP. Bet kaip tik parėjo šitas tavo sūnus, kurs prarijo tavo lobį brš. Kad prarýta (pinigai įduoti, užmokėti), tai i tiek, nebesusigrąžinsi Upt.
ǁ apgrobti: Kurie praryja namus našlių po uždanga ilgos maldos, tie apturės sunkesnį sūdą NTMr12,40.
10. prk. sunaikinti, nusiaubti: Jis turėjo ūkį su gražiom trobom – viską ugnis prarijo V.Mont. Daug dailių dalykų turėjau, bet viską ugnis prarijo rš. Ne vienus namus ir turtus prarijo liepsna iš priežasties pypkio arba papiroso V.Kudir. Bet baisus kažkoksai laukimas ir karštis ugnies, kuri prarys priešinykus BtPvŽ10,27. Visa žemė bus prarytà ugnimi keršto DP14. Ižbarstysiu ir prarýsiu drauge visus, pūstus padarysiu kalnus ir pakalnes DP9. Jei Dievas nebūtų su mumis, neprieteliai mus seniai būtų prariję OsG174. Pelkės krašte gyvenam, prarýs mumis tie lytai Krš. Pavasarį ir vėjas sniegą prarỹja Trgn.
ǁ sugadinti, pakenkti, sužlugdyti: Kap anginą išpjovė, tai balsą prari̇̀jo Dglš. Nieko nemačis ašaros, tik sveikatą be laiko prarýsi, ir kas iš to?! Lkm. Kai prarijai sveikatą, tai dabar sveikas norėtum būti Ds. Ketinai, šelma, mylėtie, ažu savo mielą turėtie, ė dabar, šelma, prarijai jaunas dieneles (d.) Klt. Kiek ta degtienė prari̇̀jo žmonių i[r] prarýs?! Krš. Arielka daugiau žmogų prarỹja nekap darbas Lb.
| refl. tr.: Kam až jo tekėjai – prasrijai saũ ir mane Ktk. Niekas nekaltas – pats saũ prasrijai̇̃, kad su juo susdėjai Trgn. Prasrijau pats save – mat, neklausiau žmonių patarimų An.
ǁ panaikinti: Žyvatas smertį prarijo Mž265. Tada išsipildys ans žodis, kursai parašytas yra: prarytas yra smertis ing apgalėjimą Bt1PvK15,54.
11. prk. staiga užmiršti: Teip ketinau kažką sakyti, bet prarijau Yl. Buvau atminęs i prarijau tokį keistą vardą Šts. Buvau atminusi i vėl prarijáu Žr. Sakau ir kartais žodį praryjù VšR. Prarijáu vardą Krž. Ale neprarýk tu savo žodį! MitI76.
12. Kl prk. nepasakyti, neištarti iki galo: Prarijau žodį Šts. Pamačiusi mane, ji prarijo pusę žodžio ir atsistojusi žengė artyn rš. Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo B.Sruog. Komendantas kalbėjo greitai, pusiau prarydamas žodžius J.Avyž. Praryju savyje (nukenčiu, nutyliu) R59.
13. prk. godžiai perskaityti: Tą velnionišką knygą jis prarijo vienu mauku, per naktį rš.
◊ akimi̇̀s prarýti sunaikinti, pražudyti: Ka jos valia būtų, jin mane akim̃ prarýtų Sk.
ãšaras prarýti
1. tramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryt, kad tėvas nepamatytų Mš.
2. daug verkti: Kiek aš ãšarų prarijáu! Prk.

ausi̇̀s gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Jeigu druskos pakanka ir ne par tiršta, gali̇̀ ausi̇̀s prarýti, kai išverda košę [iš arbūzų] KlK13,96(Kp).
be dúonos ir drùskos prarýti pražudyti iš neapykantos: Jis kažką padarytų, gatavas be dúonos ir drùskos prarýti Jnš.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Tai gardūs batviniai – gali̇̀ liežiùvį prarýt! LKKXIII120(Grv). Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum A.Vencl. Gardu – gali̇̀ liežiùvį prarýt Mrj.
liežùvį prarýti negalėti, nemokėti kalbėti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote? B.Sruog. Kad tu liežùvį prarýtum besikeikdamas! Ds.
vélnią prari̇̀jęs suktas: Jau ir tas, matyt, velnį prarijęs, nebe teip šneka, kaip pirma šnekėjo Sln.
prirýti intr., tr.
1. priėsti, prilesti, prigerti: Spranguoja jau, šalto vandenio priri̇̀jęs Klt. Antys įkiša snapą terp dumblo, prirỹja, prirỹja visokių nešvarumų Mžš. Karvės su šalna prirýta žolės, ir išsimetė Ktk.
| prk.: Jis prirỹja, šitas šulnys: burbt peilis, i po šiai dienai nėr Smn.
^ Avelė bebėgdama (bėgdama Zr) priryja (ritė) LTR(Slk). Vasarą priryja, žiemą iššika (kluonas) Ad. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTR.
| refl. tr.: Kitos [karvės] per daug prisiri̇̀jusios jauno dobilo su rasa Grž. Paršas prisiri̇̀jo gilių, gal nusprogti Kv.
2. R, N, M menk. daug privalgyti: Sotus, … pririjaũ, kiek tik norėjau BM51(Skp). Ėdikas, rijokas jau priri̇̀jo J. Prirýsma liuob košės, i gerai Krš. Niekaip jis nepriryja kiek reikiant rš. Dar̃ priri̇̀ję ir išsirengę Rud. Kad prirỹja šitų vaistų, paskum akis išvertę vaikščioja Kp. Išėjo dvariškis, išliulėjo pririjęs, prispringęs LTR(Lnkv). Pririjai̇̃ kaip šuva mašalo Skdt. Priri̇̀jo kai paršas Al.
^ Ko pasiutai šiandien, kaip durnaropių pririjęs? rš. Ulioja (vaikšto), kai pupų priri̇̀jęs (piktas) Trgn. Prirýk, nusprok, ne mano turtus vartok rš.
prirytinai̇̃
| refl. intr., tr. N, I, DŽ: Tik aš, dešrų prisiri̇̀jus po aperacijos, sveika nebūsiu Jrb. Per daug visko prisiri̇̀jo ir apsirgo PnmA. Neprisiryk, tuoj išvirs sriuba, ir tada neėsi Lnkv. Bobos kalbasi apie valgius, kuri ko gyvenime yra skaniausiai prisirijusi P.Cvir. Prisirijo roputynės i eita persdami par laukus Kv. Jau tiek prisiri̇̀jo, kad galima pirštu pasiekt Mrj. Prisiri̇̀jo kaip užrišt Ukm. Prisirýsiu kaip žalis dobilienoj Mrs. Prisirijau kaip smakas dumblo Sd. Prisri̇̀jo kap varlė purvo Grv. Kad svietas prisirijęs yra, tai pavarguliai tur stokoti brš.
3. Pc, Klt menk. prigerti svaigiųjų gėrimų: Priri̇̀jo be jokios nuotuokos Jnšk. Pririjai pririjai, o dabar į ką panašus esi Č. Tiek priri̇̀jęs, kad nė uodegos nebepakelia nuo lovos Srv. Priri̇̀jęs eik gulti, ne kabinėkias! Rdn. Tik prirýt arelkos i durniuot jam rūpi Dglš.
| refl. intr., tr. KII144: Prisiri̇̀jo i nuvirto kaip maišas Kv. Prisiri̇̀jęs buvo ir neišvažiavo Krš. Ir vakar parėj[o] prisri̇̀jęs Krkš. Prisiri̇̀jo vyrai i ėmė kult vienas kitą Sk. Brangvynių bei alų prisiriję, namo važiuojant, arklius perguja prš.
◊ stačių̃ velnių̃ priri̇̀jęs Up;
velnių̃ prisiri̇̀jęs Sr gudrus, suktas.
paprisirýti (dial.) tr. menk. daugeliui prisivalgyti: Bernai rijo rijo, paprisri̇̀jo pilnas koseres Dv.

×razrýti (hibr.)
1. tr. menk. suvalgyti, suryti: Didelėj draugėj po didelį kąsnelį iškart razri̇̀s Dv.
2. refl. žr. užryti 4 (refl.): Dešrą valgė, razsiri̇̀jo Aps.
surýti tr.
1. N, LL177, DŽ suėsti, sulesti: Trys arkliai, tai šieną ir surýdavo, o karvėm nėr Rš. Švęstų žolynų duodi karvei surýt, kai varai [pavasarį] iš tvarto (priet.) Antz. Kiaule, kiaule, kam tu šeimininkės tešlą surijai? J.Jabl. Inmeti gyvatę, kiaulė surỹja kaip mat Imb. Du gaidžiu suri̇̀jo, i nematėm kas. Gal šeškai? Klt. Nesuri̇̀s daug duonos kalė Švnč. Ko nespėja čia pat suryti [beždžionės], tą nusineša su savim miškan Blv. Vilkas pamiškėj surijo avį An. Tada žalktys suprato skregždės darbą ir stvėrė ją, norėdamas suryt, ale papuolo tik uodega, ir ją iškando LTR(Slk). Ale kiek surỹja karveliai – sulig višta Ob. Atlėkė musė, vilko giminė, ir surijo liekarstvas KlvD130.
ǁ sugraužti: Surỹja lapus medžiam tie rudi vabalai (karkvabaliai) Ob. Pelės suri̇̀jo pinigus Dglš. Pelės suri̇̀jo maišus kaip kalieros Pnm. Vilną tai kandys surỹja, o šilkas sudunža Sb.
| prk.: Kamgi šitos kliorkos reikia, ji gi viską surỹja Pnm.
ǁ sukandžioti: Blusa suri̇̀jo vaiką Rm.
2. žr. praryti 3: Varlių gandrai irgi daug suryja, bet ne visos jų rūšys yra jam pageidaujamos T.Ivan. Jau tas mūs tėvas niekur išnešt pinigų negalėjo, nepajėgė, jis turėjo suryti tuos pinigus BsPIV63. Tai kas juos čia galėjo teip suryti (ps.) Sln.
| Jau vandenio nebedaug ežere beliko, ir velnias jau artinas prie anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėmė iš gūžio surytą vandenį BsPII84.
3. menk. (godžiai) suvalgyti: Suri̇̀jo visą valgį vienas J. Šmakšt šmakšt po šmotelį i suri̇̀jo [mėsą] Gs. Pasidėjau vaikams, o ans viską vienas suri̇̀jo Kv. Parejęs kūlęs, viską suri̇̀jęs – taip išalkęs buvęs Slnt. Vaikai, nesurýkit visų žirnių, palikit sėklai LKKVI275(Krč). Cielą lašininį surýdavo Krs. Patys kruopinius vėdarus suri̇̀jo, o mun padevė iškeptus su grobiniais taukais Krš. Namo namo, svotuliai, namo: suėdėt suri̇̀jot kiaulę su paršais DrskD170. Surijo kiaulę su šeriais ir ožkelę su ragais (d.) Švnč. Viską, ką turėjome namie, surijo mūsų nekviesti svečiai A.Vencl. Surijai kaip garnys varlę J. Surijo kaip šuo lašinius: be duonos, be druskos LTR(Pp). Suri̇̀jo kaip šuo muilą Pln.
^ Darbo – nėr znoko, o suryt sulig geru suryja Pnd. Jautėmės pailsę ir taip alkani, jog vilką būtume suriję rš. Geri žiemos dantys – viską suryja PPr59. Nėko aš nežinau: ką surynù, tas gerai Trk.
4. refl. įsiganyti: Mano karvė susiri̇̀jus dabar, ale telinga Slm.
5. refl. menk. nusipenėti: Ana susri̇̀jus, subuvus kaip meška Ob. Kad susiri̇̀jo, net lašinių nepaneša Svn.
6. prk. sunaikinti, nusiaubti: Tvartą ir kluoną jau spėjo ugnis suryti A.Vencl. Viską surijo gaisras rš.
ǁ sugadinti, pražudyti, sužlugdyti: Anas nervų surýtas Ktk. Paspainiojo liga ir suri̇̀jo žmogų: kraujo vėžys buvo Ob. Surijo tas šėtonas visą mano gyvenimą rš. Vargai suryja mano laimę V.Mont. Viską surijo: ir ožius, ir tetervinus, ir mano gyvenimą surijo tik todėl, kad aš jam norėjau būti geras T.Tilv. Šitas kumelys jį ir suri̇̀jo: teip šėrė, teip ką gi – visus grūdus supenėjo, o kas iš jo? Trgn.
| Besimonydamas nūmetė nū stalo lempą ir surijo (sudaužė) Vvr.
7. prk. sunaudoti, išeikvoti: Sari̇̀jo, sari̇̀jo septynias tūkstantes Kin. Mokesčiai surijo visas mano lėšas rš.
ǁ apgrobti: Nes suryjate namus našlių, o tai po dangalu, jog ilgai meldžiatės Ch1Mt23,14.
ǁ paglemžti: Žemės ūkio darbas suryja visą valstiečio dėmesį sp.
◊ botãgą surýti gauti mušti: Gal botãgo nesurijai̇̃ nė karto? Mlt.
gãtavas akimi̇̀s surýti labai godžiai seka, stebi: Bernas gãtavas tą mergą akim̃ surýt Jnš.
užrýti
1. intr. užėsti, užlesti: Karvė jau ažri̇̀jo – atsvesk Klt. Na, užrijai̇̃ į tą kiaušinio vietą, štiš lauk! Skr.
2. tr. nustumti ėdant: Kiauliotę baigia ažrýt paršiokas, reikia atskirt Klt. Didysiai meičiukas ažrỹja mažąjį Dglš.
3. tr. nuryti, praryti: O ana, matai, kvėpavo, kvėpavo, traukė kvapą ir ažri̇̀jo žiedą (ps.) Alks. Kas rūko, užrydamas dūmus, sau plaučius gadina Šts.
4. refl. BzF165, LL302, DŽ1 užspringti: Valgys, valgys i ažsirỹja diedukas Dglš. Marod, to[je] sriubo[je] yr ašakų, neužsirýk Jrb. Miežio akuotu gegužė užsiryna, nebkukuo[ja] Dr. Ėskit, svotai, neužsirýkit JV756. Užsirijáu kartą begerdama Šts. Žmogus gūktelėjo, matyt, užsirijęs ašaromis, ir susitvardęs pridūrė J.Avyž. Supjaustau bulbas, kad karvė neažsirýt Aps. Neik tvartan su kąsneliu – galvijai užsiris (priet.) Pnd.
| Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs V.Myk-Put. Nei tu eik pas jį, nei tarkis – kalba taryčios užsirýdamas Slm.
^ Kad tu užsirýtum su tais pinigais, tau vis maža! Skrb. Ko žiopsai kaip varna užsirijus LTR(Grk).
ǁ refl. prk. užsikirsti: Tai laimė, kad šautuvas ažsiri̇̀jo – būt nušavęs Dbk.
5. tr. menk. užvalgyti: Neverda nėko: užrỹna parlėkę taip ką Krš. Kad ko itai ažrýt LD428(Ad). Duok nors duonos ažryt Ign. Rytą išleka neėdęs, par pietus ko užrỹna, i viskas Krš.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jęs bile ko, per dienas šliaužiojo KzR.
ǁ užgerti: Paskui jau nė skatiko neišleis ant vyno [ = vynui], oro tik užris – bematant jau girtas V.Kudir.
6. tr. ko netinkamo suėsti: Aš spėjau, kad paršas ką užrijęs Rmš.
7. tr. menk. ko netinkamo suvalgyti: Užri̇̀jo šuniauogių kokių, paskui tąsos (vemia) Ds.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jo karštų rupučių ir gavo galą Vvr.
8. refl. prk. nutylėti, nepasakyti iki galo: Pusę žodžio pasako ir užsiryja Lp.
9. tr. prk. užmiršti: Užrijau pavardę, nebatminu Ggr.
10. refl. galą gauti: Ir pats plėšės, ir žmones skriaudė, kol užsirijo Brž.
◊ [su] pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti Skp su viena žmona, vienu vyru pragyventi: Geriau su pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti negu su antru Ds. Kad tu, vaikel, pi̇̀rmu kąsneliù ažsirýtum Užp.

1 siaũsti, siaũčia (siaũsti), siaũtė Š, Rtr; L
1. tr. R, Sut, K dengti, gaubti, supti kuo: Vaiką kuo siaũčia, kad šilčiau būtų J.Jabl. Aš siautu (siaučiu) su sermėga, su kelnėmis J. Ulonėli mano, siausk mane po ploščiumi JV919. Su tarnais, baltu rūbu siausdamas, Pilotop siuntė, plakti liepdamas SGI114.
| prk.: O neramios jūros bangos siaučia mus putota drobe V.Myk-Put. Siaučia vakaras pasaulį melsvai pilkais sparnais S.Čiurl.
ǁ gaubti (skarą), vilkti (drabužį): Siaũčia skarą (ant pečių, nuo pečių) J.Jabl. Verkė tėvelis, mandėrelę nešdamas, verkė sūnelis, mandėrelę siausdamas N332.
| refl. tr., intr. Š: Su apsiaustu, su kailiniais siaũskis, o su marškiniais vilkis J. Ateina reikalas eiti – nėr kuo siaũsties Grd. Eina vandens atnešti ir tai kailiniais siaũčias Kair. Atsikėlęs siautėsi švarką Žem.
| prk.: Saulius jaučia, lyg gamta karalienė siaustųs savo galybės apsiaustu Vaižg.
^ Ponu nesiauskis, vandeniu neremkis M.
ǁ tr. būti užgaubtam: [Moteriškės] pečius siautė didelis raudonas žičkinis raištis S.Čiurl.
2. tr. driekiantis supti, dengti: Žemės siaučiamojo oro sluoksnis rš. Migla siautė apkasų išvartytą žemę rš. Šalčio rykštės siauta [dangų] – būs šalnos Šts.
| prk.: Dar pusbrėkšma siautė žemelę, kada priėjo prie durų LzP. Pogrindžio gyvenimo pavojai siautė jį kaip tamsa keliautoją gūdžią naktį rš.
| Nuostabi ramybė siausdavo mus iš visų pusių, ir džiaugsmas užliedavo krūtinę A.Vencl.
| refl.: Tai ir vėl siautėsi aplink mane rūkai Vd.
ǁ būti aplink ką nusidriekusiam, juosti: [Aukšta siena] siaučia šį didžiulį keturkampį miestą A.Vencl. Siaũta girios aplinkuo Šv. Babrungas į rinkį miestą siaũta Ms. Čia pro kaimyną vanduo siaũtė į rinkį Prk.
| Siaũta lytus, neikiam nėkur Krš.
3. tr., intr. KBII153, Pln iš visų pusių einant supti, apgulti, kad neištrūktų, nepasitrauktų: Vokyčiai siaũtė už akis, bet mes išbėgom; mat arkliai – gyvi žaibai Plng. Iš dešinio šono mus pradėjo siaũsti lenkai Žvr.
4. tr. aplink tiesti, traukti kuo: Žiūrėk, jie žuvis siaučia tinklu, tuoj gaudys J.Jabl.
ǁ apsuktinai rišti: Su parsiautu siaučiaũ sruogas, kad nesusipainiotų gijos J. Siaũsk, kol parsiausi par nugarą su ringartu, važiuojant su vienu arkliu J.
5. tr. R, M, Užp valyti grūdus nuo pelų, šiukšlių ir smulkesnių grūdų, kratant, sukant rėtyje ar beriant prieš vėją: Jinai siaũčia grūdus su rėčiu, o sijoja miltus su sietu J. Arpą nuspirkom, tai grūdai siaũst nebereikia Dgl. Siaučiaũ rugius, daug šiaudagalių nusigraibo Sv. Reik eiti rugių siaũsti, juk su dirsėms duonos nevalgysi Krtn. Pardien siaučiaũ šituos du maišelius rugių – sietas blogas Klt. Atnešk siaũčiamą geldą Grž. Viso moka, viso moka, tik sėmenėlių siaũst nemoka Ds. Suk, suk sietelį, siaũsk, siaũsk kvietelius, bus baltesnis pyragėlis Skrb. Daba tokie čysti grūdai, ka i į malūną veždami nèbsiautam Kv. Ne vyro darbas siaũst rugiai Dglš. Jaučiai ir kumeliai, kurie lauką išgyvena, kratinius ės, kurie vėtykle vėtyti ir rėčiu siausti CII903. Moterys, dulkėtos kaip iš miltų išlindusios žiurkės, klėtyje visą dieną siaučia grūdus, kad neliktų jokios dulkelės, jokio šapelio Vaižg.
^ Šiaudus tryniau, o siaust nemokėsiu (jaunas įpratęs, ir senas darysi) B74.
ǁ sijoti (miltus): A čia siaustų̃ miltų duona? Škn.
6. tr. pilti, berti tolyn: Papils smalą ant kelio, o paskui žvyrą lopeta siaũs Slm. Pasiims bertuvę, taip siaũs taip smagiai iš rankos tus grūdus [vėtydami] Kv. Vėtydavo su vėtykle: šiteip kaip siaũčia, tai toks ruožas eina Ps.
7. tr. sviesti, mesti, blokšti: Aš tik atsiverčiau tą knygą ir siaučiaũ toly, ka kitas nerastų Smln. Siaũsk malkas čia į gonkas Erž. Būčiau siaũtus į krūmus kur, i gatava Jrb. Arklys lėkdamas kad siaũtė roges paskliunda – visi išlakstė Sml.
| prk.: Kad visi į kupetą siaũstumėm (krautume, taupytume), tai kas mums kaitėtų Brs.
ǁ versti: Dalgio kampas siauta žolę ir išsiauta Šts.
| refl.: Nèsiautas javai, kad mažas dalgio kampas Šts.
ǁ staigiai kreipti, lenkti: Priminta angis ant kitos pusės uodegą siaučia ir … įgelti bando TP1881,40.
8. intr. pulti, mestis, sukti kuria kryptimi: Vos išbėgusi iš krūmų, bėrutė su tokiu greitumu siautė į vieną pusę, kad viršaitis vos ją suturėjo rš. Kur mano žirgelis jojant siautė, ten mano širdelė panelę (mergelę) jautė (d.) J.Jabl.
| refl.: Iš miestelio išbildėjau taip, kad sutinkamieji praeiviai bailingai siautės į patvorius Vaižg.
9. intr. lankytis, sukiotis, spiestis: Kur žiedas ant žiedo, te bitelės siaučia (d.) Gdr. Kur vėjelis pūtė, ten bitelės siautė LMD. Anas siaũčia dabar an butelio Trgn. Vakaruškas kur tik jaučia, visi į tą šalį siaučia LTR(Šš).
^ Kur jaučia, ant tę ir siaučia Gdž. Kur pasogą jaučia, te berneliai siaũčia Ad. Susėjo daugybė į pagrabą, mat bagotas: kur jaučia [vaišes], ten i siaũčia Šln. Kur jaučia, ten siaučia; kur miela, ten akys J.
10. tr., intr. Gr, Kv, Kal, Vkš sukti galvas, gaubtis, galvėti (apie kopūstus): Kopūstai galvėti pradeda, t. y. siaũsti galvas JI407. Ilgakojai kopūstai nė siausti į galvas nesiauta, nėr ko ėsti Šts. Kopūstai nèsiauta galvų Lkv. Kol neišgirsta kopūstas spragelo balso, tol nesiauta į galvas Kos256.
11. tr. gimdyti: Devintą vaiką siautù Šts.
12. intr. Klt išdykauti, dūkti, kultis: Suskriblijau vaikus, kad nesiaũstų, t. y. nesiaubtų J. Vaikai, palikti vieni, sau siaũčia po gryčią Krs. Siaũtė, siaũtė vaikai, kol susimušė Mrs. Nesiaũskit, vaikapalakiai, ba susgriebsta diržų! Km. Jam būriukais užeina kai audra kokia, i siaũčia Rd. O, kas jiems rūpi – besiaũčia sau, kol akys žiba (kol jauni)! Dkš. Vaikinas siaũčia su mergelėmis, t. y. briauzgia, siaubia J. Sudiev, mylima mergaite, gana mudviem siausti LTR(Mrj). Baigiantis veselijai, veselninkai siausdami ir štukavodami karia piršlį už melagystes JR71. Katė su šunimi siaũtė J. Katės siaũčia po gryčią, net dulkes pakėlė Sv. Tai gražiai šuniukai siaũčia! Mrj. Lapė atbėga pas mūsų šunis ir siaũčia Auk. Siaũst nori kap paršėkas Arm. Jei ižlepę vaikai siaust liaujasi, pameta rykštę ir nepasilyti jų SPI243. Tais (vargais) nesang Viešpats Dievas mus, tinginčius ir siaučiančius vaikus savo, kaip rykštėmis savęsp … varo SE227.
ǁ smarkiai, smagiai lakioti, skraidyti: Gražu ir kaitrią vasarą kaip bitei saulėj siausti, darbymečio verdenėje jėgų našumą jausti V.Myk-Put. Tik apleistuose kaimo daržuose, viršum geltonuojančių saulėgrąžų siautė debesys peteliškių P.Cvir.
13. intr. triukšmauti, linksmintis, ūžti: Jog linksmumu alga arba vadina tai, kas yra ėst, gert, šokinėt, siaust, žargytis ir kūną savo paleist DP211. Pasaulis siaũčia ir šūtija DP102. Naktį siaučiu, daužausi SD57. Prapuolė gėda, baimės nėra niekur, visi išlepę, siausti baisiai visur KN270.
^ Dieną nesnausk, naktį nesiausk KrvP(Jnš).
ǁ nevaržomai veikti, reikštis: Baduoja visos pajautos, kad nė vienai iž jų neduost siausti SPII4-5.
14. intr. Q523,633, SD360, CII585, Sut, K niršti, dūkti, siusti: Eš žinau … tave pryš mane siaučiantį BB2Kar19,27. Kodėl siaučia (viršuje siausti) pagonys? BBPs2,1. Siaustmi SC53. Saulius dabar siausdamas grasymais ir žavinimais prieš pasiuntinius pono atejęs MPIII14. Neduok čertui be mieros siausti, teikis jo narsą drausti KN166. Ko besiaučiate ir (ko) beverkiate? Kūdikis nenumirė, bet miegt Ch1Mr5,39. Kodėl gi siaučia giminės, o žmonės niekus pramano? BtApD4,25.
15. intr. labai smarkiai paplisti, daryti daug žalos (apie ligas, karus ir pan.): Kareiviai visi buvo išmirę, nes ten siautė maras LTR(Kt). Par mus jau eilinės (epideminės ligos) siaũčia Skdt. Pradėjo siausti ligos, mirti karininkai ir matrosai K.Bor. Krizė siautė ne tik gamybos, bet ir prekybos sferoje rš. Tais metais siaũtė baisiausias krizas Nm. Siaũta siaũta karai – ka čia nepareitų Pj. Turkijos provincoje … siaučia … skaudus maištas Kel1862,84. Tėvas užgirdo, kad tam krašte, kur sūnus gyvena, labai siaũčia badas (ps.) Vlk.
16. intr. Sut smarkiai reikštis, šėlti, siautėti (apie stichiją, gamtos reiškinius): Ištiko baisi pūga, kuri siautė devynias dienas K.Bor. Marių bangos putoja ir draskosi, siaučiančios audros šen ir ten mėtomos I.Simon. Čia vėjai siaũta Kin. Vėjas siaũtęs liovėsi KI160. Kas nežino, jog karalystės yra vėjai, kurie baisiai siaučia SPII14. Siauta įsiutusios vilnys S.Dauk. Vandenys regėjo tave ir bijojosi, ir gilybės (siuto išbraukta) siautė BBPs77,17. Siaučia marios, verda, kunkaloja SD22. Ans tada kėlęs sudraudė vėją ir mariomus tarė: – Nutilk, nesiausk! Ch1Mr4,39. Ugnis tiesiai siaustie pradėjo Sz. Čia mat siaũtė gaisras, mes išlikom Gršl. Tuomet siausta šalčių, kokių dabarčiu testi šiaurėje Vr. Žiema siautė negailestingai P.Cvir.
| prk.: Jo mintys dar labiau pradėjo siausti po galvą J.Bil.
17. intr. Plt, Knt netramdomai, žiauriai naudotis savo galia: Plėšikai siaũčia DŽ1. Kur ganosi avys, siaučia ir vilkų rujos rš.
18. intr. lakstyti, landžioti ko ieškant, griozdžiant, naršant: Siaũtė su tinklu ežere, dabar neleidžia Grd. Siaũs, ieškos tų vaikių (rekrūtų) Grd.
19. intr. smogti, trenkti, kirsti: Kad aš tau siaũsiu par sprandą – i peklo[je] atminsi! Dr. Jos pagalį išsilaužė ir siaučia pro ausis Rs. Kai siaũtė vieną siūtį, ir pry žemės prikrito Ms. Vieną kartą ka mun siaũtė, ka i susiriečiau Trk. Kad aš tau siaũsiu vieną zybą! Kl. Siaũsk į barzdą – kai skusi, rasi Grk. Ka siaũsu tam šunie su tuo akminu! Pp. Arklys su uodega siaučia – šimtus [uodų] ant žemės parverčia LMD(Sln). Dar kai kada nueik karvės, tai su ragais siaũčia Žml.
20. intr. šnek. smarkiai eiti: Siausti namon Bru. Siaũsk, vyruti, pri mamos, kol da kailis sveikas! Trg.
21. intr. šnek. godžiai, greitai valgyti: Kad ji pradės siaũsti, tai man tuoj neliks ką valgyti Skr.
22. tr., intr. šnek. gerti svaigiuosius gėrimus: Siaũtė anodiją metus Grd. Nu, siaũsk: čėrką pasistatai ir turi Slm. Jau musi biškį ir tu siautei̇̃? Trg.
23. intr. Q76, N lakstytis: Karvė siaučia R, MŽ.
◊ pirštù pir̃što nesiaũsti nieko neveikti: Darbo nedirbo: pirštù pir̃što nèsiautė Šts.
1 antsiaũsti, añtsiauta, añtsiautė (ž.) tr. uždengti, užgaubti, užsiausti: Ką šiandien piemenie antsiaũsi? Jdr. Nu ir dabar baltą drobulę añčsiautė, ančklojo Lk. Tokį kilimą ant pečius antsiautusios, ant dešiniuoju pečiu segele susegė S.Dauk.
| refl. tr., intr. J, Lpl: Ana antsi̇̀siautė drobulę i stova LKT92(Jdr). Po poterių, antsisiaũtę kailinius, eina gulti BM391(Rdn). Paskiaus kunegas, drobiniais apsimovęs ir kapa antsisiautęs, ėmė su savim dvi hostiji M.Valanč.
1 apsiaũsti, apsiaũčia (àpsiaučia), àpsiautė NdŽ; L
1. tr. H159, R, Sut, K, Š, Rtr apdengti, apsupti, apgaubti (skara, drabužiu); užvilkti (ant kito drabužio): Apsiaũsk mergelę skepetu, kad nesušaltų Skdv. Agurkų rasodą vakare reikės apsiaũsti su drobulėms nu šalnų Skdv. Apsiautė jį skara J.Jabl. Kam skreitę (ką skreite) apsiaũsti K. Paskui apsiautė Jokūbą drabužiais brolio S.Stan. O vienas jaunikaitis ėjo paskui jį àpsiaustas prastyria ant nuogo kūno DP154. Mes jo nei priimt, nei apsiaust, nei apvilkt ir pavalgydinti nenorime DP41.
| refl. tr., intr. H159, MŽ, N, Š, M, Rtr, NdŽ: Apsisiaũsti skepetą K. Senovė[je] liuob eiti apsisiaũtę su tokioms kuskoms Sd. Aš apsi̇̀siaučiau su apsiaustu nuo šalčio J. Kai važiuosi, apsisiaũsk milinį Jrb. Nu pats tik apsisiaũsk: no koks čia reikalas sulyti Brs. Su lytpaličiu atejo apsisiaũtusi Vž. Su sermėga apsisiaũtęs (ant pečių užsimetęs) Ds. Ans paėmė iš savo lovos drobulę, apsi̇̀siautė taip an galvos Krp. Apsisiaũsk kailiniais, ba orie šalta Dbk. Anie nueina an tų kapiukų, tas apsi̇̀siauta balta drobule ir lauka Klk. Kam apsivilkai baltaisiais marškinėliais, kam apsisiautei pilkąja sermėgėle? (d.) Zp. Apsisiaučiu skraiste arba drobule R. Vienok, apsisiautę vienu meškos kailiu, negalėjo tų gelžies eilų trupinti S.Dauk. Vyriausiu du žyniu taipojau baltai apsisiautusiu Vd. Kiti ant šarvų buvo apsisiautę minkštais žvėrių kailiais A.Vien.
| prk.: Išgenėti šakas kuokšto lig dvijų sprogymelių, iš kuriedvims par metą galūnė naujomis šakomis apsisiaus S.Dauk.
^ Drobulę jau pasiklojai, jau apsi̇̀siautei – nebnusisiausi (padarei – nebepataisysi) Trk.
2. tr. apvynioti, apjuosti: Reik apsiaũsti puodus tošėms, kad susproginėjo Dr. Tą duoną su tais kopūstlapiais apsiaũsi, apsiaũsi Tl. Aplink abi jo koji esą … geležiniai rinkiai apsiausti TP1880,43.
ǁ apimti rankomis, apglobti: Močia vaiką turi apsiaũtusi, kad tėvas nemuštum J.
ǁ aptraukti, aptiesti iš visų pusių: Įleida trubicą par visą upę ir àpsiauta žolynus Vkš. Apsiautėm žuvis tinklu ir visas išgaudėm J.Jabl.
3. tr. NdŽ driekiantis apsupti, apdengti: Dangus buvo apsiaustas tirštais debesimis rš. Visą žemės rutulį oras apsiautė Mš. Teip greitai ugnis visus budinkus apsiautė, kad niekas prieiti nebgalėjo PP66. Šis pasijuntąs atsibudęs, kad jau iš visų pusių besąs ugnė[je], liepsnom apsiaustas Sln. Šviesa tamsose žibėjo, o tamsos jos no•psiautė DP46. Rūkas laikė apsiautęs lauką rš.
| Paskiaus įsimetė piktšašiai ir apsiautė (aptraukė, nubėrė) visą jo galvą M.Valanč.
ǁ Prk būti aplink ką nusidriekusiam, apriesti: Trumpė yr mus apsiaũtusi į rinkį Kl. Šešupė eina į Nemuną ir apsiaũčia tą kalną Smln. Tos dvi kalvos vėl į rundą ringį liūgnais apsiaustos Kos128. Kepenos àpsiauta skilvį Rsn. Jie gyveno jaukiame namelyje, kuris, sodo apsiaustas, pro medžių tarpus baltavo LzP.
4. tr. S.Dauk, I, M, DŽ, NdŽ, Kal, Pln, Šlu iš visų pusių einant apsupti, apgulti: Jis apsiaũs galvažudžius ir išmuš juos J. Apsiausti priešus Rtr. Sukėlė visą šeimyną, išbėgom į lauką, àpsiautėm svirną Sd. Àpsiautė ir iššaudė visą kaimą Pj. Žemaičių daugiau nei tūkstantis šmurkšt išpuolė iš pilies, beregint apsiautė visus vokyčius M.Valanč. Neprieteliai mane àpsiautė K. Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, dainavo jie laisvės ir laimės dainas J.Bil.
5. tr. apimti, apnikti (kokiam jausmui, nuotaikai ir pan.): Jau tau, vaikeli, kokia pakusa api̇̀siautė galvą Prng. Net vagis, nakties mėgėjas, tą naktį esti namieje – ir jį apsiaučia Kūčių ramumas M.Katk. Neapsakoma baimė apsiautė mane rš. Daug jį apsirikimų apsiaučia A.Baran. Kentėjimai apsiautė mane lyg skėrai LTI85.
6. tr. kiek apvalyti, apvėtyti grūdus: Duonai grūdus jau api̇̀siautė, tik blynam da nesiausti Ds. Daug nevark, biškį apsiaũsk, ir tiek Kal.
7. intr. aplakstyti, aplandžioti ieškant ko, naršant, griozdžiant: Àpsiautė, aplakstė i rado vielą nutrauktą Grd.
8. tr. R sugulti (su moterimi), prigulėti.
1 atsiaũsti, atsiaũčia (àtsiaučia), àtsiautė tr. BŽ481 ką dengiantį, gaubiantį atklėsti, atlapoti: Liuob atsiaus kuskelę, nusiaus į užpakalį ir susiaus vėl į pryšakį Šts. Supynė po pyną už kožnos ausies, àtsiautė į pryšakį ir apsuko aplinkuo galvą Vkš. Lanketą reik mokėti aprišti: reik aprišus atlenkti, atsiausti pašalius Dr.
| refl. tr., intr. BŽ337,481: Kur jaunesnės, vis vaikščio[ja] atsisiaũtusios Dr. Jis atsisiautė apsiaustą rš.
1 ×dasiaũsti, dasiaũčia (dàsiaučia), dàsiautė (hibr.) tr. baigti siausti grūdus: Tą puspūrį dasiaũsk, o aš bėgu žygiuoties Kv.
1 įsiaũsti, įsiaũčia (į̇̃siaučia), į̇̃siautė tr. NdŽ
1. H169, N, K, Š, Rtr, Lpl įvynioti, įsupti į ką: Į̃siaučiau aš vaiką į naują apsiaustą, drabužį J. Reik į popierio lapą įsiaũsti, kad nesusipurvintų Dov. Gimusį vaiką įsiaučia į tėvo marškinius; tuomet vaikas daugiau prie tėvo glausis rš(Prk). Jis į šiltus dekius gražiai įsiaustas buvo TP1880,33.
| prk.: Mums po kojų visa ana šalis gulėjo į debesis įsiausta prš.
| refl. tr., intr.: Įsisiaũsk vaiką į skepetą ir neškis Jrb. Visas tu šilkuose, įsisiautęs į skraistę purpuro V.Kudir.
| prk.: Saulė buvo įsisiautusi į tankias miglas rš.
^ Ten šaunas vilkas į avies kailį įsisiautęs BzF54.
ǁ įvilkti (drabužį): Būtų gerai, kad įsiaũstum po apačia dar kailinukus Up.
2. Vd apsupti, apgulti (tvirtovę, miestą): Karaliaučių į̇̃siautė ir paėmė Pgg. Parejo žinia, kad tampam įsiausti Plšk. Jis iš visų pusių buvo įsiaustas, pakėlė rankas ir pasidavė prš.
3. sklindant, plečiantis apimti, apsupti: Akymojuj buvo kamara liepsnų įsiausta prš. Klėtės jau visai liepsnų įsiaustos buvo LTR(Klp).
ǁ apriesti: Aplinkui iš visų pusių Kauną įsiaučia gražūs Aleksoto kalnai prš.
4. įmesti, įsviesti: Žmonelė iš to džiaugsmo šmurkšt nusivilko savo vienintelius suskidusius marškinius ir įsiautė į krosnį rš. Privanoję kiek tilpo, vėl įsiautė Joną į lovą rš.
ǁ įtraukti, įgvėbti: Vėjas į̇̃siautė ugnį J. Vėjas siaučia, į̇̃siautė ugnį į vidų J.Jabl.
5. refl. staigiai pakrypus čiūžtelėti: Gal par daug pasukė ar ką, kad ratai insisiautė ravan ir pasviro LTR(Dkk).
6. refl. Rtr įsismaginti išdykauti: Vaikai įsisiautę nebegali nurimti Š. Doriukas su Petruku norėjo juos sudrausti, bet jie neklausė ir negirdėjo – taip buvo įsisiautę rš.
7. refl. NdŽ įsišėlti (apie gamtos reiškinius): Pūga įsisiautė, ir sėdintiems ant arklių norėjosi ko greičiau pasiekti Kalvariją rš. Įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė K.Bor. Giria, vėjuotomis dienomis tokia įsisiaučianti, dabar buvo iškilmingai rami rš.
8. refl. smarkiai, plačiai įsigalėti: Badas taip įsisiaučia, kad jiems tenka valgyti stiebų skersinių odą rš.
9. refl. šnek. įsigerti: Tiek įsi̇̀siautė, kad led namo parėjo Jrb. Parejo iš turgaus smarkiai įsisiaũtęs Skdv.
1 išsiaũsti, išsiaũčia (i̇̀šsiaučia), i̇̀šsiautė
1. tr. Š, Rtr nuvilkti viršutinį drabužį, išrengti: Išsiaũsk vaiką, t. y. atimk apsiaustus, drabužius J.
| refl. Š, Rtr: Išsisiaũsk, po marškinių nebus taip šilta J. Išsisiaũsk iš kailinių, o sušilsi trobo[je] Užv. Išsisiaũsk ir eik prie stalo! Jrb. Basos, išsisiaũtusios turėdavom eiti Vlkš.
2. tr. Klt išvalyti grūdus kratant, sukant rėtyje: Seniau kretilais visus grūdus išsiausdavom Žg. Rugiai jau išsiausti, tik dėk vežiman ir važiuok malūnan Sv. Negerai i̇̀šsiautėt grūdus, da visko pilna juos Trgn. Kiti turėjo tokius didelius sietus, – teip gražiai išsiaũčia tas visas smulkmenas Mšk.
ǁ išsijoti (ką birų): Išsiaũsk kruopas, ryt talka bus Kvr. Reiktum kiek avižinių miltų kisieliuon išsiaũsti Kv. Duona išeis kaip pyragas – miltus i̇̀šsiaučiau Krp. Išsiaũs pelenų, ka anglių nebūtų, i plaus žlugtį Krš.
ǁ praleisti kurį laiką valant grūdus, siaučiant: Visą rytą i̇̀šsiaučiau, mat vežam šiandien malūnan Š.
3. tr. išmesti, išvaryti: Visus tuos vyrus lauk i̇̀šsiaučiau Skr.
4. tr. padaryti, kad persimestų į kitą vietą, ištraukti: Trauksmas i̇̀šsiautė ugnį priemenėn Š.
5. tr. pertiesti, permesti: Par skrites išsiaustas lynas Trk.
6. tr. pagimdyti: Dešims vaikų esu išsiaũtusi Varn.
ǁ refl. kartą pagimdžius, tapti nebevaisinga: Bei nebus išsisiaučiančio nei nevaisingo tavo žemėje BB2Moz23,26.
7. intr. praleisti kurį laiką išdykaujant: Vaikai visą vakarą i̇̀šsiautė, išlapavo Š.
8. intr. SD420, R49 iki valios padūkti, pašėlti.
| refl.: Kai užeina, tai turi išsisiaũst Šn. Pareina vaikai išsisiaũtę, tik duok greičiau valgyt Ob. Kai atvažiuo[ja] [anūkai], tai neišsisiaũstų par savaitę Grd.
9. refl. liautis siautus (apie epidemiją): Turėjau viltį, kad tamsta leisi man savo darbą tęsti, kol išsisiaus maras rš.
10. tr. šnek. godžiai išvalgyti: Visą bliūdą i̇̀šsiaučiau Vdžg. Ar tu tą bliūdą pyragaičių i̇̀šsiautei? Skr.
11. tr. prigulėti, išniekinti: Išsiausti mergą Vrn.
1 nusiaũsti, nusiaũčia (nùsiaučia), nùsiautė tr.
1. H, R, N, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1 nugobti, nurengti: Apsiaučia, nusiaučia kam skarą, skraistę (drabužį) J.Jabl. Žalnieriai nusiautė jam skreistę brš. O kaip jį buvo apjuokę, nusiautė jo purpurą NTMr15,20.
| refl. tr. N, Š, DŽ1, Vkš: Nusisiaũsk apsiaustą J. Nusi̇̀siaučiau milinį – par šilta Jrb. Ka aš bėgau, aš tą drobulę nusi̇̀siaučiau Krp. Nusisiaũsk sukenkėlę, bent iššluok ma aslelę JV961. Nusisiaučiu skraistę, ploštę R7.
2. RtŽ, Kv, Prk, Šmn, Smal, Dsn išvalyti grūdus, kratant rėčiu, sietu: Grūdus nusiaũsk duonai, putrai J. Grūdus piestoje nugrūsdavo ir paskiau nusiausdavo Kp. Kol arpos neturėjome, tai visus javus reikėjo nusiaũsti Up. Gerai nusiaũsk grūdus, kad būtų duona be ašakų Trgn. Ka veš į malūną, nusiaũs motriškos par rėtį Gd. Nusiaũsk miežius, bo klojime daug žemių su grūdais susišlavė Rm. Nusiaũs miežius, maltinai sumals – skani putrelė Krš. Nusiaũsk sėmenis – reiks eit sėt Ds. Tus pelus galima nusiaũsti Kal.
| prk.: Šimtas vilkų buvo! – Nusiaũsk (neperdėdamas pasakyk), beliks du (juok.) Šts.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kiek daug nusi̇̀siautė nuosiautų Ob. Nusi̇̀siautėm tris pūrus kviečių, gal ragaišis bus baltesnis Jnšk. Visi tie nešvarumai nusi̇̀siauta Kal.
ǁ išsijoti (miltus): Nusiaũsk miltus duonai Šlv. Nebėr duonos – nusiaũsk miltų Sk.
3. numesti, nuversti, nublokšti, nuritinti: Visus butelius nùsiautė nuo stalo Ds. Kur katukas kamuoliuką nùsiautė? Šn.
| prk.: Nu sosto nùsiautė daugybę karalių Lnk.
4. pavogti: Spirito nùsiautė i daba geria Šln.
5. nusiaubti: Karo audra nusiautė kraštą rš. Viskas atrodė lyg pavietrės nusiausta J.Balt.
6. įkišus pamirkyti: Kadagių [pelenų] šarme reik gijas nusiaũsti ir parplauti vandenė[je] – nebūs pardeguluotos Šv.
7. paėmus palaikyti (vaiką), kad nusišlapintų: Boba, vaiką greičiau nešk nusiaũsti, bo pilną lopšį privers! Šauk.
◊ kélnes nusiaũsti atimti turtą: Nusiaũsk kélnes skolininkui J.
1 pasiaũsti, pasiaũčia (pàsiaučia), pàsiautė Rtr, DŽ1; N, L
1. tr. parišti, pavilkti po apačia: Reikėjo pasiaũsti kailinukus po burnosu Up. Skepetą pasiaũčia ana po kailiniais J.
| refl. tr. Š, Brž: Ar pasi̇̀siautei kailinukus į apačią? Up. Neturi nei ko apsisiausti, nei pasisiaũsti Skdv.
ǁ pakišus apgobti: Vieną žąsį po vieno [sermėgos] žambo, antrą po antro pasiaũtęs neša PP62. Motina švenčiausia pàsiautė griešnyką po savo ploščelio (ps.) Šts.
2. tr. SD1128, RtŽ pasijoti: Par sietelį pàsiautei miltus, kad ašakikių nebūtų Šmk. Pasiaũsk, Onike, miltų kankolynei Kv. Jei kas pasiaũtę bėralų duoną kepė, tai skaitės ne duona, ale pyragas Prng.
| refl. tr.: Pasi̇̀siaučiau bėralelio, pasikepiau pyragelio Prng.
ǁ Kal, Kv, Klt, Slk pavalyti grūdus kratant, sukant sietu, rėčiu: Pasiaũsk grūdus, ryt malūnan važiuosiu Trgn. Siaučiaũ, siaučiaũ, net rankos sopa. Gal tu pasiaũstum ben kiek Ut. Pasiautus smulkiejai [grūdai] nubirsta Tl. Jagu smilčių yra, su rėčiu pasiausk grūdus J.
3. tr., intr. atsivėdėjus mesti, sviesti: Kad paėmęs akmenį pasiausiu, tai nežinosi nė pats ką daryti! Up. Paėmę pàsiautė su krėslu ir išmušo dantį Žlp. Ka pasiaũsu – kaji kur nūlėkė! Lk. Kad pàsiautė (pastūmė) vaiką! Ds. Tas už tų grąžtų, ka pàsiautė (išginė, išstūmė) lauka! Ar.
| Aštuonių metų mergelikę vėjas po vienu ratu pasiautęs (nubloškęs) TP1881,12. Kad pàsiautė tokiom sprogstančiom žarijom! Krč.
^ Lenk saulę ir mėnesį, o žvaigždes pasiaũsk (laikykis pirmųjų, ne paskutiniųjų?) Sch95, M, TŽV625.
4. tr., intr. paberti, pabarstyti: Ant aslos pasiausdavo smėlio arba smulkių žvirgždų, klodavo paruošto šlyno ir basais kulnais mindavo rš. Vištos išsigando ir suplasnojusios pasiautė nusišėrusias plunksnas P.Cvir.
ǁ paskleisti: Kartais kokia nors moteris stipriais kvepalais pasiausdavo po nosimi P.Cvir.
ǁ N patiesti.
5. intr. Kp smogti, užkirsti: Pàsiautė pačiai iš rankos Rdn. Nors akla, sau tako nematau, bet kuriam tik botarainiu pasiausiu – devynios pampos iššoka Žem. Kai pàsiautė kardu, galvos kaip kopūstai lėkė (ps.) Srv.
6. intr. smarkiai užsimoti, mostelėti: Einant pro duris lauko, pàsiautė su peiliu Užv. Jis kad krapijo bites pasiaũsdamas Lnkv. Va šitaip semk! Kai semdamas pasiauti̇̀, gali viedras nusimaut Lnkv.
ǁ tr. plačiai užsimojus išpjauti (pradalgę): Pradalges pasiaũsu kaip par tą bakavąją Lkv.
7. tr. mesti, blokšti į šalį: Važį pasiaũčia į šalį NdŽ.
ǁ intr. pasiduoti, mestis, pasukti, nueiti kuria kryptimi: Bėrutė, turbūt to šveitimo pasibaidžius, šoko iš karto bėgti, o prie savo kiemo vartų ir vėl pasiautė į šalį rš. Gal pasiaũsi į kitą kaimą? Čia visus apejai Grd.
| refl.: Pasisiaũskime šitan kraštan, gal grybų daugiau užeisme Vdšk.
8. intr. LL157, Šlčn, Jnšk pažaisti, paišdykauti, padūkti: Vaikis pàsiautė su krovėja, ir abudu nu vežimo nurietėjo Tv. Mergina išlepinta, mėgsta pasiausti, o tu pavydus ir keršus, tad ją užbaustum V.Kudir. Vaikai norėjo su juo (ančiuku) pasiausti J.Balč. Šunes pasiaũčia po kiemą NdŽ.
9. intr. pasilinksminti, paūžti: Tada Gargantiua taip pasiautė su savo didele kuopa rš.
10. refl. smarkiais gūsiais papūsti: Bais smarkus žiemys [vėjas], pasisiaũčiantis Lel.
11. tr. NdŽ pavogti, nukniaukti:
12. intr. šnek. įstengti daug suvalgyti: Al' ans pàsiauta, pàsiauta: nėšių užtenka (juok.) Lkv.
1 parsiaũsti, parsiaũčia, par̃siautė NdŽ
1. tr. parpūsti.
2. intr. siaučiant pareiti.
1 pérsiausti tr. NdŽ; N
1. I pakartotinai išvalyti grūdus kratant, sukant sietu: Grūdus pársiaučiau iš naujo J. Pérsiaučiau visus rugius, maž duonai mals Klt. Javai, kol stosias iš jų graži duona, pirmiaus tur būti iškulti, išvėtyti, parsiausti, sumalti rš.
| refl. NdŽ.
ǁ persijoti (miltus): Tus miltus reik pársiausti Kv.
2. gobiant apimti: Parlenktas kuskos kertes pársiautė ant krūtinės Vkš.
3. Krkl perrišti: Parsiaučia jis par nugarą arklio su ringartu, kad su vienu arkliu važiuoja J. Neužmiršk sruogą pársiausti, ka nesusipainiotų Lkv. Su tuo pačiu parryšiu, lenkdamos giją, parraišioja į daug posmų – giją pársiauta keliskart Vkš.
4. permesti, persviesti: Par dangtį akmuo pérsiaust kiton pusėn man vieni juokai Ds.
1 prasiaũsti, prasiaũčia (pràsiaučia), pràsiautė NdŽ
1. tr. DŽ1 praskleisti (drabužį), nugobti (skarą).
| refl. tr.: Kailiniams nugarą žiurkės išėdė, bijau i skepetą prasisiaũsti Krš.
2. tr. Als, Kp pravalyti grūdų kratant, sukant rėčiu: Reikia prasiaũst grūdų, reiks vežt malt Ut. Prasiaũsk pūrų̃ putrai Kal. Apsiaižiusius branduolėlius prasiautusios, praniekojusios, tuoj košę virdavę Sln.
3. tr. mostais praskirti į šalis: Ana eina su ranka prasiausdamà žmonis iš krūvos par spūstį J.
4. tr. pasukus, nukrypus į šalį, praeiti, palikti nuošaly: Pràsiaučiau miške takelį ir paklydau Ds.
5. intr. smarkiai pralėkti, pravažiuoti pro šalį: Prasiausdavo pro jį turtuolis puikiame vežime, ristais žirgais rš.
6. intr. DŽ1 praeiti šėlstant, siaučiant (apie gamtos reiškinius): Audra prasiautė staigi, žiauri P.Cvir. Prasiautusios liūtys ir taifūnai labai pakėlė vandens lygį sp.
1 prisiaũsti, prisiaũčia (pri̇̀siaučia), pri̇̀siautė
1. refl. prisijuosti: O ji buvo prijuoste prisisiautus LTR(Šil).
2. tr. DŽ1, Klt privalyti grūdų kratant, sukant sietu, rėčiu: Pri̇̀siaučiau tris pūrus kviečių Brs. Pilną kubilą pri̇̀siaučiau grūdų J. Ir malūnui pripylėme, ir duonai pri̇̀siautėme Pc. Iš visų rugių tik du maišus pri̇̀siautė Trgn. Rytoj malūnan važiuosiu, prisiaũskit kviečių ragaišiui Ob. Kad pri̇̀siaučiau kviečių, tai kaip aukso! Ds.
| refl. tr.: Prisi̇̀siautei grūdų turbūt į turgų vežti Kal.
ǁ prisijoti: Prisiaũs pelenų žlugčiuo Krš.
3. tr. prigimdyti: Kad būčiau su vyru ilgiau pagyvenusi, būčiau daug vaikų prisiaũtusi Šauk.
4. intr. priplaukti: Laivelis pri̇̀siautė pry kranto Dr.
5. tr. priplukdyti: Vidaus (nuo jūros) striaumė pri̇̀siautė pry kranto laivelį Plng. Toje vietoje, kur savo laivynę buvo prisiautęs, padeda ženklus ir liep išruobti tus žodžius S.Dauk.
6. tr. niekam nematant, vogčiomis įduoti, įteikti: Pati vagčia pri̇̀siautė bakaną duonos biednai seseriai J. Merga pri̇̀siautė vaikiui marškinius, įnumei miltų, t. y. pavogus padavė nematant J.
7. tr. prispirti, prispeisti: Muni buvo prysiaũtusi eiti dainiuoti Šv.
8. intr. DŽ1 pakankamai siausti, dūkti.
| refl. Žinoma, vaikai turi prisisiausti ir prisilaigyti lig soties Pč.
9. daug prigerti, privalgyti: Prysiaũtęs vyras, viešia jau kur Grd. Aš dar ir nepradėjau valgyti, o jau ji pri̇̀siautė Skr.
| refl.: Prisi̇̀siautė i pasiuto šakalyties parejęs Trk. Parejo prisisiaũtęs Pgr.
1 susiaũsti, susiaũčia (sùsiaučia), sùsiautė Rtr, NdŽ
1. tr., intr. N, Š susupti, suvynioti, suvystyti: Susiaũsk vaiką į drobulę J. Motina savo vaiką tik į skarą sùsiautė ir paliko Up. Išlingavo mane sena motušelė, šiltu atprausė, plonu susiautė LTR(Mžk). Šiltu šaltu atprausta, plonu baltu susiaustà (d.) Klk.
| refl. DŽ: Šalta, vatinį paimk ir susisiaũsk Šv. Nusimaudė i susi̇̀siautė su paklode Jrb. Susi̇̀siautė boba marškon, kad vyrai nepamatytų Ds. Susisiaũsk (apsiklostyk) šilčiau, tau reik šilčiau Krš. Susisiautęs į drabužius, keleivis kietai užmigo I.Simon.
| prk.: Iš pumpurių pasirodo lapai, kurie, kaip žmonys į kailinius, susisiaũtę į pumpurius, par visą žiemą kentėjo BM318(Vn).
ǁ suvilkti (drabužius): Sùsiaučiau dvejus kailinius Up.
| refl. tr.: Šarkus, kailinius susisiaũsti reik, kad šalta J.
2. tr. BŽ481 vieną ant kito uždėti, sublokšti, sumesti (drabužio skvernus, kieno nors kraštus): Kalatą turėjau sùsiautamą Vkš. Motriškas kelnes siuvo be dugno; kelnių dugną liuob nesusiūti: kumet kelnes apsivelka, dugną susiauta Vkš.
| refl. tr.: Tik pajutęs tarpumenty šiurpą, Dzidas tvirčiau susisiautė rudinę rš.
ǁ suglausti: Vos sùsiautei klipį i pradėm trauk lauk Prk. Kirvio pentei įkišti skylė y[ra] susiautamà, pentvytė vadinas Šts. Spygliai kresnose galūnėse susiausti tankiomis kuokštelėmis rš.
3. tr. DŽ apsupti, apgulti: Sùsiautė vokiečius ir sumušė Lnkv.
ǁ užklupti, sugauti: Jei susiaũčia bernioką par mergas, jaunikiai palupa Š.
4. tr. apsuktinai surišti: Susiautam sruogą su parsiautais Nt.
5. tr. suvynioti į ritinį: Kningelė buvo susiaustà Štk.
6. tr., intr. susukti galvas (apie kopūstus): Sùsiaustos yra kopūstų galvos J. Kopūstai šį metą musti būs lapai vieni, nebent susiaũs [galvas] Ms. Tie tolimesniejai lapai [kopūstų] nesùsiaučia į galvutes Erž. Kai spragilo balsą išgirsim, kopūstai jau būs dideles galvas susiaũtę Vkš.
7. tr. CI769 pagimdyti: Sùsiautė vaiką, o pati pabėgo Šts.
8. tr. Trgn, Rgv, On išvalyti grūdus sukant, kratant sietu, rėčiu: Visus grūdus susiaũsk J. Ar sùsiautei grūdus? Važiuosam į melnyčią Užv. Susiaũsk grūdus sėjimui Ds.
9. tr. sublokšti, suvaryti, suversti: Debesis buvo į vakarus nuėjus, o dabar vėjas vėl ant čia sùsiautė Pc. Vėjas sniegą siaučia ir susiaũčia pusnis Ukm. Vėjai lapus lengviai pakilnos ir susiaus į lenkes rš.
| refl.: Akuotai, svėrės ant viršaus rėčio susisiaut, t.y. sukinl J.
10. tr. ką pasklidą kokiu daiktu suimti, sugauti, surinkti: Pirma su pjautuvu susiauti̇̀, tada pjauni Kp. Sùsiaučiau su krytėms lašišą Šts. Belekiant taip bitys nuilsusios buvo, kad su kepure galėjos susiaũsti jąsias J.
11. intr. užduoti, sukirsti: Tokiam vyruo susiautei porą kartų, ir neblįs Šts. Susiaũsti į nugarą Kv. Tėvas susisukęs ir jai susiautė virve per nugarą Žem.
12. intr. NdŽ pradėti siausti, dūkti.
ǁ refl. susimesti žaisti, išdykauti: Kap tik susi̇̀siaučia su vaikais, tai visus išdusina Mrc.
1 užsiaũsti, užsiaũčia (ùžsiaučia), ùžsiautė NdŽ
1. tr. apgobti, apdengti ką kuo: Ùžsiautė vaiką apsiaustu DŽ1.
| refl. tr., intr. Vkš: Nors pečius užsisiaũsk kuo, eidamas į pašalį – teip vėjas duoda Srv. Eigulys skara užsisiaũtęs važiuodavo Grz.
ǁ uždengti, užgobti, užmesti ant ko: Ùžsiautė gūnią ant arklio DŽ1. Matai, lyna – užsiaũsk mergelei vilnonelę ant galvos Vkš.
| refl. tr., intr. M, Š, Rtr, DŽ1: Užsisiaũsk apsiaustą ant viršaus, bus šilčiau J. Užsisiaũsk ką šilčiau, šiandie šalta Jrb. Kad neperšaltum eidamas į daržinę, užsisiaũsk paltą Srv. Kuską užsisiaũtusi i sėda Eig. Kuską už gerą darbą gavau užsi̇̀siautamą LKT80(Ub). Jin negali užsivilkt, eina užsisiaũtus Pc.
2. tr. aplink apsupti, apgulti: Medlinčiai ùžsiautė visą mišką, kad vilkai neišbėgtum J. Rusai vokyčius ùžsiautė tam beržyne Erž.
ǁ užeiti už akių, pastoti kelią: Už akių tai motriškai noram užeiti, užsiaũsti ir paklausti, ko ji čia vaikščioja Kv. Čia traukia vaiską, nori užsiaũsti Gs. Ka mudu ėjova Nemunu, tai iš užpakalio mudu ùžsiautė Sdr.
ǁ apjuosti, apriesti: Ponas laukais dvaro ùžsiautė, lygu salo[je] esam mes mužikai J.
ǁ užtverti: Liepė užslėptosioms virtinėms užpakalį lietuviams užsiausti S.Dauk.
ǁ užimti: Par pirmąjį karą anie buvo užsiaũtę didelius plotus Knt.
3. tr., intr. aplink užtraukti, užtiesti, užmesti: A partemps kokį šniūrą ten, ką, a dratą užsiaũs, i reikėjo mokėties bilietą Lpl. Užsiaũsma tas dvi drobules [per upelį], i būs žuvies Vkš.
4. tr. Sv rėčiu, sietu kratyti grūdus sukant, kad pelai ir šiaudagaliai iškiltų į paviršių: Užsiaũst reikia grūdai, ba juosu daug špūro Ml. Užsiaũt' grūdus i papil' pečiun Ml.
| refl. prk.: Užsisiaũčia viršun (po kiek laiko iškyla) visi blogi darbai Dglš.
5. tr. NdŽ grūdus siaučiant, uždirbti.
6. refl. susiaurėti: Atsisuku – žmogus i ne žmogus: y[ra] nu apačios platus, o viršus ta toks užsisiaũtęs Jdr.
7. intr. užduoti, užkirsti, smogti: Jam parausin kai ùžsiautė, daugiau nereikėjo Ds. Povilui gerokai turguje ùžsiautė par sprandą Šlv. Norėdamas iš pečio užsiausti su kirviu ąžuoluo, sau koją įkirtęs S.Dauk.
8. tr. staigiu mostu pasukti aplink: Kažno kaip koją kai ažusiaũs šokdamas vaikas – ir aukštienykas Sdk.
ǁ užsimoti kirčiui: Aš skaldžiau malką. Kad tik norėjau siūtį užsiausti, pamačiau šimtakojį S.Dauk.
9. intr. šnek. greitomis užvalgyti: Dėl to tu nenori valgyti, kad tu ùžsiautei Skr.