katė̃s ámžius ilgas gyvenimas: Kiek aš – katės amžių pragyvenau, nigdi nešutinau [neskustų bulvių]. Vlk. Aš katės amžių gyvenau. Vrn.
kačių̃ áuksas žėrutis: Kačių auksas skyla plonomis plokštelėmis. rš.
katė̃s kailiùko nenupir̃ksi nieko nevertas: Su tais vekseliais nė katės kailiuko nenupirksi. Marc.
kačių̃ kálnas krosnis: Ant kačių kalno, vaikai, šokit perdien ir pernakt (sakoma norintiems eiti į šokius). Dsm.
iš kačių̃ kãro mẽtų neig. labai senas: Tokios ir kanuolės! – šaipydavosi Gulbinskis: – iš kačių karo metų. Simon.
į katė̃s kẽlį labai mažas: Avižos – į katės kelį. Alk. Užaugo javai visai prasti, į katės kelį. Kt.
katė̃s mūkà Brs. blogai atrodantis, nuvargęs:
kačių̃ mūkẽlė blogai atrodantis, nuvargęs: Ką jis ten begalės, kad jis jau kačių mūkelė. Rs. Toks jis buvo kačių mūkelė, plonas – nei vaikas, nei vyras. Jrb. Sudžiūvimas tos bobelės, kaip tik kačių mūkelė. Kair.
į katė̃s mažiùkę sugrū́sti Šk. lengvai nugalėti:
kačių̃ mùzika prastas koncertas: Liaukis, gana tos kačių muzikos!. Slv.
katė̃s nagaĩs atkakliai (laikytis ko): Anas katės nagais turis žemės. Arm.
katė̃s píeno nebùvo sakoma apie gausius ir įvairius valgius: Viso buvo, katės pieno nebuvo. Dauk.
kačių̃ plaukaĩ pelėsiai: Senas tavo pyragas, kačių plaukais apaugęs. Snt.
katė̃s pyrãgas nevykdomas pažadas: Tie tavo žadai – katės pyragas, seniai žadi, bet neištesi. Trk.
katė̃s sidãbras I. žėrutis:
katė̃s skerstùvės menkniekis: Boba, aš tavo dulkių nebijau, – sako meistras. – Tik pliurpsėk, sušauksi visą parapiją katės skerstuvėms. Cvir.
katė̃s uodegà menkniekis: Gana laužyti tvoras dėl katės uodegos. KrvP.
katė̃s úoga katuogė: Katės uogos raudonos, rudenį prinoksta, niekas jų nerenka. Klt.
juodà katė̃ pérbėgo apie nesugyvenančius: Perbėgo kažkas tarp mūsų – ne tiktai juoda katė. Tilv. Kokia jiems juoda katė perbėgo, kad ėmė pyktis. Msn. Rėmė [kunigai] ją („Aušrą") prenumerata, platino ir parašydavo straipsnį ar eilėraštį. Netrukus perbėgo juoda katė. Kunigai atkrito. Švaist.
juodà katė̃ pérbėgo skersaĩ kẽlią apie nesugyvenančius: Čia ir buvo ta juoda katė, kuri perbėgo skersai jų gyvenimo kelią tuojau po vedybų. Mont.
juodà katė̃ pérbėgo tãką nesiseka: Žinai, kad kortos vakar man išbūrė mirtį ir taką perbėgo juoda katė. Nėr.
juodà katė̃ prabė́go apie nesutariančius: Tarp tų kūmučių prabėgo juoda katė. Alv.
kãtės čiáudės apie smarkų mušimą: Aš jam kad duosiu – jo net katės čiaudės. Vlk.
kačių̃ išbėgiótas prastas, menkas: Jos mintys kačių išbėgiotos. Snt.
kačių̃ išbraidýtas prastas, skystas (valgis): Paduoda barščių kokių kačių išbraidytų, ir ėsk!. Plv.
kačių̃ išpėdúotas niekam tikęs: Tavo mislys kačių išpėduotos. Grš.
kãtės kniaũks sakoma smarkiai kam vykstant: Lis, kad ir katės kniauks. Grg. Bus lytaus, kad net katės kniauks. Krž. Bus lytaus, kad ir katės kniauks. End.
kačių̃ nubėgiótas prastas, menkas: Tavo šnekos kačių nubėgiotos. Mrj.
katė̃ nunèš ant uodegõs apie menkus darbo rezultatus: Jis pridirbs, kad katė ant uodegos nuneš. Ukm.
kãtę nusipir̃kti maišè Snt. daryti neįsitikinus naudingumu:
kãtę pabučiúok į klapãtę Jnšk., Brž. silpnesnis tyčiojasi iš stipresnio, nuo jo pabėgęs ir tikėdamasis, kad daugiau jam nepaklius:
katė̃ pagãvo knygàs LTR. sakoma, kai netikėtai kas iš rankų paimama arba pražūna:
kãtę pasė́dai Švn., euf. sakoma pirstelėjusiam:
katė̃ pérbėgo kẽlią buvo sugadinti santykiai: Jie dar gyveno kelis metus, bet jau buvo katė kelią perbėgus. Vlkv.
kãtę pir̃kti maišè daryti neįsitikinus naudingumu: Juk katės maiše nepirksi, kaip pamatys, taip padarys, jei čia netiks, ir kitur gaus. Žem. Ė, kas perka katę maiše! Nežinot, nė kurį vesdinsiu. Cvir. Kaipgi pirksi katę maiše!... Jnš.
kíek katė̃s prìverkta labai mažai: Kiek tie mažapieniai ataneša [pieninėn], tik kiek katės priverkta. Ds.
katė̃ sùlakė iširo (vestuvės): Katė sulakė šitą veselę. Vdš. Aš tai netikiu, kai ana ženijos jau kelinti metai, gal ir dabar katė sulaks. Ktk.
katès vaikýti čiaudėti: Nu, bet ir vaiko kates!. Mrk.
kaĩp katė̃
1.apie staiga užpykstantį: Nepurkšk kaip katė: niekas tavęs neklauso. Šk. Po tokio pasikalbėjimo abi poniutės dar papurškavo kaip katės ir išsiskirstė, vadinasi, geruoju. Pt.
2.apie mažai valgantį: Kiek čia to valgio – lyg katė užlaižo. Gs. Tai mažai tevalgo, kai katė. Erž.
3.apie labai meilų: Glaudosi kaip katė. Plv.
kaĩp katė̃s apie meiliai žiūrintį: Akys kaip katės, kai bernus pamato, o taip jau ir slenksčio nemato. KrvP.
kaĩp kačių̃ mūkà apie labai prastai atrodantį: Bevergaudama vyrui nusikamavai su darbais, sveikatos nustojai, geros dienos neišmanai, išrodai kaip kačių mūka!. Žem. Išsišiepęs ir susibaigęs, lyg kačių mūka. Gs. Perdžiūvus, išbalus, kaip tik kačių mūka. Erž. Ji visai sudžiūvus kaip kačių mūka. Snt. Parvažiavo iš miesto kaip koks kačių mūka. Kair.
kaĩp kãtės šulinyjè apie besibarančius: Pjaujas kaip katės šuliny. Snt.
kaĩp katė̃s uodegà apie irzlų žmogų: Ko čia ardaisi kaip katės uodega!. Pln.
kaĩp ãtžagarią kãtę tráukia apie labai nenoriai einantį: Kaip atžagarią katę traukia, aš taip nenorėjau tan Kaunan važiuot. Ds.
kaĩp kačių̃ sulaižýtas labai liesas: Ta karvė tai kaip kačių sulaižyta. Prnv.
kaĩp katė̃ ver̃kia apie prastai dirbantį: Kaip katė verks, tai jūs taip dirbsite. Srv.
kaĩp katė̃ su pelè apie lakstantį iš vietos į vietą: Bet vis tiek nesutiko niekam perleisti. Nešiodavosi su vaiku kaip katė su pele. Bor.
kaĩp katė̃ su pūslè Šk. apie nuolat lakstantį, nerandantį sau vietos: Su savo raštais aš kaip katė su pūsle, kad būč nenuvažiavusi į Gardiną, kažin kuomet būtų atminta rankraščius atsiųsti. Žem. Boba, pajuodėjusi iš piktumo, laksto kaip katė su pūsle. Srv. Kaip katė su pūsle laksto, nė pati dirba, nė kitam duoda. Krs.
kaĩp katė̃ su pūslè prie uodegõs apie nuolat lakstantį: Ar neaplakstei savo kūmučių kaip katė su pūsle prie uodegos, girdamasi bagotu žentu, dipuku?. SnV.
kaĩp katė̃ su vaikaĩs apie nuolat ieškantį kitos vietos: Nešiojas kaip katė su vaikais. Trgn. Kraustosi lyg katė su vaikais. Pšl.
akys mato katę žr akis
dešra kvepia katei žr dešra
ar nereiks mutinio katės žr mutinys
svirplių katė žr svirplys
vėdaro užteko katei žr vėdaras

kõ gẽro gali būti, įmanoma, tikriausiai: Tai mes rytoj ko gero ir baigsim kulti. Sml. Ko gero mes nespėsim į traukinį. rš. Jam ko gero tiktų pasakymas: tokiems visos valdžios geros. Ap.
kàs gývas visi: Taigi rytoj kas gyvas – visi į dvarą!. Myk-Put. Visi kas gyvas ateikite į talką. Jnš.
kàs gývas galį̃s visi: Po sodą taip pat kas gyvas galįs juda, plasta. Žem.
kàs tìk gývas visi: Kas tik gyvas, kas tik gali džiaugiasi laukuos. Mont.
nė̃ kám kõ
1.nei į galvą, visai nepagalvota (kad taip galėtų būti): Man nė kam ko, kad jis galėjo supykti. Alk. Man nė kam ko, kad tu galėtum sirgti. Dkš. Man nė kam ko, kad jai negerai bus. Pžrl.
2.visai nerūpi: Palikęs sustingusį iš nusistebėjimo žydą, nuėjo sau toliau, tarytum nė kam ko. Kudir. Tiesą sakant, man tai nė kam ko buvo, bet jeigu jisai taip padarė, tai turėjo nenorėti, kad jį kas nors iš jūsų pamatytų. Piet. Man nė kam ko, kaip ji ten mezgė. Klvr. Aš sakiau, o jam visai nė kam ko. Snt.
kás kìta visiškai kitaip, ne taip, daug geriau: Dabar bus kas kita. Jabl. Kas kita su akiniais. Lkv. Pėsčiomis, o dar per atlydį, tenai nenuklamposi. Arkliu – kas kita. Zur.
kàs sáu
1.į visas puses (sklaidantis): Pavalgę visi išsivaikščiojo kas sau. Mrj. Įėję į mišką pasklinda kas sau. Ap.
2.atskirai: Susėdo kas sau, mergos sau ir kuštasi tarpu savęs. Krėv. Gyvena kas sau. KzR.
ką̃ tù (jam...) nieko nepadarysi, nepakeisi: Guli Mileris kryžium prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!. Sruog. Ana visus špygom iškaišė, ir ką tu jai?. Ds.
kàs čià tókio nesvarbu, menkniekis: Kas čia tokio, kad uzbonėlį išgeria, bet pastalėje nė karto nemiegojo. Skrb.
ką̃ tù tén nėra prasmės (ką daryti): Ką tu ten jį mokysi, kad neklauso. Ds.
kàs táu dávė reiškiant nusivylimą: Kas tau davė – negaliu sudraust, ir gana!. Alk. Rodos, turėtų ir mūsų likimas nors truputį palengvėti... Bet kas tau duos!... Pt.
kàs táu dė̃s visai nėra: Ar bernas namie? – Kas tau jį dės, po sodžių laksto!. Jnšk. Ar yra speigo? – Kas tau dės!. Šts.
kõ tù nóri nereikia stebėtis (kieno prastumu): Oi, nebaigs šitas benkartas geruoju! – Mergvaikis, ko tu nori.... Balt.
kàd ką̃ tù nóri labai geras: Rugieninės griūšės skanios kad ką tu nori!. Šmk.
kàs per víenas kas toks: Kas čia tu per vienas?. Lg.
kàs bùs tàs bùs sakoma rizikuojant ką daryti: Kas bus tas bus – eisiu ant Šmuiliškės. Lkš. Reikia pasakyti teisybę – kas bus tas bus. rš.
kàs bùvo nesvarbu, didelio daikto: Kas buvo, kad neturtingi, bile gražiai gyvena. Lnkv. Kas buvo, kad vainoj užmuštų. Dauk.
bū́ta kõ visai paprasta, nesunku: Aš tau atlyginsiu už tokį gerą darbą. – Tai būta ko, tokį darbą gali padaryti kiekvienas žmogus. Lp.
kàs tai yrà paprasta, nesunku: Kas tai yra paganyti vieną valandą. Ėr. Kas tai yra bajorui šimtą vėzdų, by stačiom!. Kp.
yrà kàs daug ar sunku: Pridėjo obuolių, kad yra kas nešt. Alk.
kàs ten yrà visai nesunku: Kas gi ten yra laiškas parašyt – brikšt brikšt kelis žodžius. Mžš.
yrà kõ
1.daug ar sunku: Cukriniai – yra ko kelt, kaip puodynės. Krkn.
2.įdomu: Nuvepezoja, nutepernoja, kad yra ko klausytis. Krš.
bùs kàs esą̃s sakoma tyčiojantis iš besipuošiančio, besigiriančio: Apsimovė su kapališiu ir bus kas esąs!. Als. Ir bus kas esanti! Nūsproga, ne poni!. Šts.
bùs kàs nebùvęs sakoma tyčiojantis iš besipuošiančio, besigiriančio: Ar neisi prie darbo, ko čia terliojies, ir bus kas nebuvęs!. Als.
ne ką̃ dãrąs geras, sugebantis: Liežuvėlis ne ką darąs, tik žmogus niekam tikęs. An.
kàs dė̃s visai nėra: Ar yra miške grybų? – Kas dės!. Als. Brangūs rugiai, pardavei? Didelis buvo turgus? – Kas dės brangumą, privežė maž ant kiekvieno. Žem. Ar daug šį metą obuolių? – Kas dės daug!. Vvr.
kàs (ką, kam)dė́jo visai nėra, visai neturi: Kas čia vestuves dėjo?. Als. Kas jiems dėjo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko!. Ėr.
ką̃ čia kalbė́ti ir taip aišku: Mūsų buvo viena smiltis, pušynėliai, o jų... Ale ką čia kalbėti!. Simon. Paršiukui ir tai vietos reikia, o karvei – ką čia kalbėt. Alks.
kõ klausaĩ visai ne, nė iš tolo: Maniau, kad riebus – ko klausai!. Šts.
kõ bekláusi
1.nė to tiek, visai ne: Kad bent duonos kruopą būtų padėjęs ant stalo!.. Arielkos ko beklausi!... Žem.
2.tuo labiau: Vytuoja jau girta eidama biškį ir motriška, o vyriškas – ko beklausi: repežoms aure eina. End.
yrà kõ klausýti gražbyliauja: Yra ko klausyt, nėra ko kitam pasakyt. Pnd.
kàd ką̃ mãčija sakoma labai giriant: Kiek čia seniai buvo vaikas, o dabar vyras, kad ką mačija!. Erž.
mãtė kõ nemãtęs sunkiai gyveno, vargo: Kai nebus kam duonos duot, tai dar matys ko nematęs. Jrb. Jis ten matė ko nematęs, tai parvažiavo kai šilkinis. Jrb.
kàs mãtė sakoma piktinantis: Kas matė taip daryt!. Slnt. Vienodžiau, vienodžiau kapstykit [mėšlą iš vežimo]! Kas matė taip – krūvom. Katil.
kàs mãtęs sakoma piktinantis: Kas matęs, kad toks arkliukas šitokį vežimą pavežtų!. rš.
kàs mãtos sakoma stebintis: Kas matos! Tokia sopė, kaipgi nerėks ne savo balsu. An. Kas matos! Tokį kelią suvaikščiojus kur nesopės kojas. An.
kàs tai mãtė sakoma piktinantis: Kas tai matė – namuose paleistuvė!. Vien. Kas tai matė, kad toks vaikelis drįstų prieš tėvą ranką kelti!. Gs. Kas tai matė kapstytis po žemes!. Rs. Kas tai matė per pačią rugiapjūtę varyt kelius taisyt!. Srv.
kàs nekáita
1.bepigu: Kas nekaita klebono gaspadinei, melninko kiaulei, vienkiemio šuniui. Skd. Kas nekaita gyventi, jei turi ko valgyti. Tl. Kas nekaita buvo jaunam būti, bėda dabar – sėdėk ir veizėk. Sd. Kas nekaita vienam gyvent!. Krš. Kas nekaita vasarą. Kal.
2.laimė, gerai: Kas nekaita, kad neišvažiavau, būčiau ir nebsutikus. Ms. Mums jau liūb aiškins, kas dabar nekaita, ir viskas lietuviškai. Nv.
kàs nekáitėja bepigu: Kas nekaitėja prie tėvo būti. Slnt. Kas nekaitėtų, kad būtų kūtėj elektra. Sk. Kas nekaitės, kad užaugs sūnus – nebreiks tiek bedirbti. Dr. Kas jums nekaitėtų, kad jūsų rankos nebūtų surištos!. LzP. Misliju: kas nekaitėtų, kad būčiau viena. Trk.
kám nekliū̃t bet kam: Barstė savo pinigus, davė kam nekliūt, nieko negelbėjo. Tat.
kõ nemìtęs kam, dėl ko: Ko nemitęs aš tą darysiu. Kv. Ko nemitęs svetimą niežą kasinėt. B.
nėrà čià kõ nereikia kreipti dėmesio, varžytis: Einam ir pasiimam, nėr čia ko!. Mrj. Važiuodami užkrimsim. Nėra čia ko. Balt.
kàs nebùvęs vis tiek, būtinai: Kas nebuvęs, plauksiu į jūrą. Plng.
nėrà kàs nėrà nieko nereiškia, nesunku: Tokiam mituliui ir pečius nėr kas nėr sugriauti!. Trgn.
ką̃ norė́t negalima tikėtis nieko gera, niekam tikęs: Sena krepšas ta boba, ką norėt. Šln.
kõ norė́t negalima tikėtis gero, niekam tikęs: Laisvėj augo, ko norėt gero žmogaus. Vžns. Užaugo vaikas laisvėj, nėr ko norėt. Ktk.
kad ką̃ nóri puikiai: Duok tam veršiui pieno, žibės, kad ką nori!. Jrb.
ką̃ padarýsi reikia sutikti su tuo, ko neįmanoma pakeisti: Antanukas prunkščia, jam šalta, nemalonu, jis nenorėtų praustis ir kam kitam jis niekuomet nesiduotų, bet ką padarysi, kad jį prausia pati senelė, kurią jis labai labai myli. Krėv.
kàs pakliū̃na bet kam: Kemša burnon kas pakliūna – ar tik ne dėl to, kad nereiktų šnekėti. Zur.
yrà ką̃ pažiūrė́ti gražus, didelis: Na ir vyras, yra ką pažiūrėt – sieksninis. Ut. Jis pasistatė tokį namą, kad yra kas pažiūrėti. Jnš. Tu, vyreli, jo nesurangysi – yra ko pažiūrėt vyro. Jnšk.
nėrà kõ pažiūrė́ti
1.menkas, silpnas, prastas: Tas jos vyras toks kemsiukas, nėr nė ko pažiūrėt. Šmk. Mūsų daržai šįmet tokie, kad nėra ko pažiūrėti. Jnš.
2.mažai: Atnešė tik tiek obuolių, kad nėra nė ko pažiūrėti. Jnš.
kamè ràsi
1.kas gali būti geriau: Kame rasi, kaip basam. Als. Kame rasi, kaip su kailiniais žiemą yra gerai!. Als. Kame rasi, kaip Narmontienė yra gera bobutė!. Šts.
2.kur ten bus, visiškai nėra: Musių pas jumis nėra. – Ne, kame rasi: troboj neverdam. KlvrŽ.
ką̃ ir besakýti tikrai taip, be jokios abejonės: Liūdna, ką ir besakyti! Bet ką gi padarysi?. Vaižg. Gailėjo pinigo, ką ir besakyti: jis ne kelyje rastas. Vaižg.
kàs žìno nežinia: Turbūt jam kariauti nereikėjo, vežiodavo gal kokį maistą ar drabužius, kas jį žino. Ap.
yrà kõ žiūrė́ti gražus, didelis: Jis ne bet vyras – yra ko žiūrėt. Jnšk.
kàs be kõ žinoma (patvirtinant): Kas be ko, ir jie susibara. Slm. Ir pavasarį būna grybų, kas be ko! Bet retai. Als. Kas be ko, jei reikia, tegu ir užrėžia. LzP.
yrà į ką̃ pažiūrė́ti gražus, didelis, stiprus: Vyras yra į ką pažiūrėti, gražus iš visų pusių. Skr. Vaikinas už tai buvo į ką pažiūrėti: visas išrodė lyg sutinęs, pagurkliai du, o veidas raudonas buvo lyg bijūnas. LzP.
yrà į ką žiūrė́ti gražus, didelis, stiprus: Bet ir yra į ką žiūrėti – kaip nulietas vaikinas: aukštas, sudarus, geltonplaukis, baltas, suraitytais uostais. Žem.
kàs iš tõ jokios naudos: Pavoliojo mane po ligonines ir kas iš to. Adm. Senė, Rimydžio motina, obuoliams nokstant visada būdavo sode. Tačiau kas iš to: ausys girdėjo ne ką, miegas ją lenkdavo prie žolės. Ap.
kàs per víenas kas toks: Kas jis per vienas?. Alk. O šitas kas per vienas? Gal šnipas?. Ap. Tuojau [gyventojai] ima kalbėti, teirautis, kas per vienas, ko čia lankosi?. Švaist.
nè per kàs prastas: Kelinta tik diena truputį atšilo, bet oras ne per kas. Žem.
nė̃ per ką̃
1.menkniekis, nieko nereiškia, lengva: Man tiek išvalyti nė per ką. Bsg. Jaunystėje man tokį maišą panešt būdavo nė per ką. Krč.
2.nesulyginamas: Toks diržingumas tos jų mergaitės, kad geras vyras nė per ką. Grž.
kàs po kám kaip yra: Tegul nebūna užsimerkęs, tepamato reikalingą žmogų, žinos kas po kam. Žem. Tas iš karto suprato, kas po kam. Varn.
nė̃ po kõ nevertinamas: Ta pana jam nė po ko. Skd.
nė̃ po kám nieko vietoje, nevertina: Blokšto neuždeda, – perkirto Petronė: – jeigu kartais aš kuriam sumaunu, tai pajunta, o motina jiem nė po kam.... Žem. Man jo pinigai nė po kam, by tik viršų gavau. Žem. Man tos jų kalbos nė po kam, tegu tauškia ką nori. Jnš. Zvaidyties boboms nė po kam, savo viršų nori turėti. Krš.
ką̃ su (kuo) nieko nepadarysi, nepakeisi: Užsispyrė, na ir ką su juo!. Kudir.
ką̃ su tokiù sakoma apie ką galingesnį: O ką su tokiu – išmes iš gimnazijos ir kam pasiskųsi.... Paukš.
nėrà už ką̃ atsakoma dekojančiam: Dėkui. – Nėr už ką. Jrb.
nė̃ už ką̃
1.nieko vertas: Ans tave nė už ką neturi. J. Tos dainos mums nė už ką nebuvo. Šts. Marti močios nė už ką nelaiko. Slm. Vištų turiu būrį, man kiaušinis nė už ką. Skr. Mums nė už ką tas pienas. Erž. Kad daug užaugo, nė už ką nebuvo tie obuoliai. Als.
2.jokiu būdu, niekaip: Aš taip nedaryčiau nė už ką!. Kt.
3.labai lengva, priprasta: Dainos man nė už ką: kur kas dainiavo, ir aš lėkiau. Žr. Ant Panevėžį triskart pėsčia buvau nuėjus – man nė už ką. Ps.
anė̃ kàs anė̃ kõ prastas: Tas arklys anė kas anė ko. Skr.
nė̃ kàs nė̃ kõ niekam nereikalingas: Pirmiau visi pasiilgdavo, o dabar nė kas nė ko. Bgt.
ar ką̃ sakoma pageidavimui sustiprinti: Ar dirbk ėmęs, ar ką. Baran.
ar kõ sakoma pageidavimui sustiprinti: Jonuk, ar tu vesk, ar ko. Žem.
kàs ar kaĩp sakoma apie nesukonkretintus kokius būsimus įvykius: Prigrasė, kad jei kas ar kaip, tai ponai Puodžiūnai pasieksią jį, Mykolą, kad ir kažin kur jis būtų. Vien.
be kàs jaũ kur ten, nė iš tolo (neigiant): Ar jau suverpei linus? – Be kas jau! Dar nepradėjau verpti!. Als. Ar geresnis ligonis? – Be kas jau! Mirs. Šts.
bei ką̃ kur ten (neigiant): Ar pasiuvusi jau tau drabužius? – Bei ką!. Skd.
bei ką̃ jaũ kurgi ten (neigiant): Ar gražus audeklas? – Bei ką jau, negražus – juodraudonis!. Šts.
bei kàs jaũ kurgi ten (neigiant): Ar geruoju gyveni? – Ne, bei kas jau – baruos ir baruos!. Šts.
nè bèt kàs šio to vertas, vertingas: Aš ne bet kas, ir man ne bet kas. Bgt.
kàs čià
1.nedaug (apie kiekį): Kas čia tų linų – neapsimoka pirtis. Vlkv. Kas čia tėr, katino ašaros. Varn. Anandie kiek pasnyguro, ale kas čia – nedaug. Trgn.
2.nedaug (apie laiką): Kas čia tos dienos. rš.
3.nieko nereiškia, nėra naudos: Kas čia tie kiaušiniai, kad mielių per mažai!. Vl.
ką̃ čià menkniekis, nesvarbu: Jiems maistas – ką čia. Simon.
dár kõ sakoma apie nepritarimą, atsisakymą kokio patarnavimo: Dar ko! Parvažiuosiu traukiniu. Ap.
ir ką̃ ir kàs viskas: Ir ką ir kas, viskas patiko: ir košę su pluta valgė. Ggr.
kàs jaũ nesvarbu: Kas jau, kad nebus prašyti į tą veselę, vis tiek anie (styrininkai) ateis. Rdn.
jaũ ką̃ gi labai puikus, geras: Krikštynos buvo jau ką gi!. Vaižg. Ė kvėpimas, jau ką gi!. Baran.
kad kõ nedaug trūko, panašu į tai: Kad ko, visi būtų pradėję žliumbti – tartum važiuočiau į Ameriką ar į savo laidotuves. Vencl.
kadà tai kàs
1.seniai: Eik namo, kada tai kas buvai namuose. Mrj. Aš jau kada tai kas namie, o ji dar tik pareina. Rdm. Kada tai kas buvo, o jam vis neišdulka iš galvos. Gs.
2.ilgai: Kada tai kas nesugyja, ir gana. Pc.
kadà kàs seniai: Jau mes kada kas atsisėjom ir seniai užmiršom. Dkš. Jau tėvas kada kas serga. Lp. Aš kada kas neinu grybaut. Vrn.
kadaĩ kàs seniai: Jau ji kadai kas išėjo. Alk. Kadai kas buvo, ką čia beatsiminsi. Skp. Kadai kas tąsaisi, ir vis gyvas. Krs. Pašlapęs [šienas], anas čia rūgsta kadai kas, vis nėr laiko išdžiovinti. Mlt.
kažìn kàs didelis, svarbus dalykas: Manai, kad tavo kepurė didelė, tai tu kažin kas. Mont.
kad čià ir kažìn kàs būtinai: Kad čia ir kažin kas, o į turgų nujosiu aš. Vaič.
kad čià kažìn ką̃ jokiu būdu, nieku gyvu: Kad čia kažin ką, negrįšiu prie Julijos. rš.
kàs čià labaĩ nieko ypatinga: Gerą valig sau žmonelę gavo. Kas gi jau čia labai Petras!. Mžš.
kàs kíek menkas dalykas, menkniekis: Kas kiek – ir verkia. Dkš.
kõl kàs tuo tarpu, laikinai: Kol kas palauksiu pinigų. Ktk. Mes kol kas miegame daržinėj ant šieno. rš. Galvoje sukasi pirma išgirsti, dabar, regis, pačios pasakyti žodžiai: kol kas išnyksim, kol kas.... Zur.
kõlei kàs
1.sustiprinti teigimui: Kolei nueisim, kolei kas, ir sutems. Vien.
2.tuo tarpu: Šaknį Traid- kolei kas ir tesuradau tik dviejuose varduose. Būg.
kur̃ kàs
1.labiau, daug: Aš už jį kur kas didesnis. Lp. Jis (laikas) bėga kur kas greičiau, kai į laikrodį nesidairai, nežvilgčioji pro langą ir nesėdi rankų susidėjęs. Bub.
2.į visas puses, bet kaip: Velniai, užuodę švęsto vandens kvapą, spruko kur kas. LTR. Pjausto paskui šituos stiebus, maišo su lapų tabaku ir pasidaro sau tokią smalkynę, kad mes bėgam, tėvui uždūminus, kas kur. Balt.
3.kiekviena proga: Kas kur vis manęs klausia. Prn.
kur̃ ten kàs toli: Perlis juos kiaurai: kur ten kas Pučekiai, slidu. Mžš.
kur̃ tik kàs menkiausias dalykas, menkniekis: Kam reikia įsikąsti į vieną žmogų – kur tik kas, tuoj Jonas ir Jonas kaltas. Šl. Kur tik kas, tai aš vis kalta. Ds.
kažì ką̃ daug: Tų vaikų kaži ką neturėjau: tris vaikus ir vieną dukrą. PnmŽ. Ne kaži ką jau sukrausi. Erž.
ne kažìn kàs
1.nedaug: Obuolių šiemet buvo ne kažin kas. Slm. Ne kažin kas iš to skapo mėsos. Šk. Jis ne kažin ką tų pinigų turi. Slnt. Nelabai kažin ką uždirbi. Žb. Jis ne kažin ką geriau už mane moka. Lp.
2.nelabai koks, apyprastis: Aš ne kažin kas, ir man ne kažin kas. Kt. Mačiau aš tą žmogų, žinai, ne kažin kas. Šk.
3.menka nauda: Nebe kažin kas iš obelų; kaip tik negyveni, tai išlaužė tas šakas. Kp.
4.silpnas: Ligonis jau ne kažin kas. Bgt.
ne ką̃
1.nedaug, menkai: Jis ne ką didesnis už mane. Lp. Aš ne ką toliau buvau. Vl. Ne ką valgęs buvau ir paslobau vi[si]škai. Kp.
2.trumpą laiką: Gal ir ne ką laukę parvažiuos iš to Radviliškio. Rd.
3.nieko: Ne ką padarysi, reikia vargti. Dglš.
neĩ ką̃ sakoma sustiprinti neigimui: Nei tu ten eik, nei ką. Lp. Ta merga kaip birbynė: nei ten jos pilvo yra, nei ten ką. Lnkv. Nei tu valgai, nei ką, tik zelnioji. Alk. Tas mane gumbas ėda, jau nežinau, nei kas bus, nei ką. Ašb.
neĩ kàs neĩ kõ nelabai vertinamas, apyprastis: Ta merga nei kas nei ko. Alk.
neĩ kõ neĩ ką̃ labai mažai: Du vežimai bulvių ant tiek kiaulių tai nei ko nei ką. Pš. Pasipjovei vištelę, suvalgei, nei ko nei ką. Pc. Šiemet pašaro pas mus nei ką nei ko. Ps. Tiek kiaulių šiemet tepasipjovėm, tai mėsos nei ką nei ko. Pkr. To alaus nei ko nei ką – šitiek žmonių!. Všk.
neĩ kõ neĩ kaĩp sakoma, kai sunku apsispręsti: Ar čia veislinė likt, ar parduot – nei ko nei kaip. Mžš.
neĩ čia kõ neĩ čia ką̃ labai paprasta: Nei čia ko nei čia ką – per valandą ir iškuopiau kaminą. Pc.
ne per kàs nelabai geras ar gražus: Šiaip sau mergelė, ne per kas. Mžš.
nė̃ per kíek kamè visiškai: Grybų nebėr nė per kiek kame. Dr.
pakõl kàs laikinai: Šitaip apsiramino ir redakcija, ir leidėjai, ir „Balsas" galėjo ramiai toliau sau keliauti po kraštą – pakol kas. Simon.
tai ką̃ gi labai puikus: Kad išsipustęs, tai ką gi!. Škn.
kàs teñ
1.visai lengva: Mūs priesmėliai ten, tai pusę hektaro ir art, apart, ar ten grikių, ar ten ko pasėt – kas ten: viena ranka arei paėmęs. Vlk.
2.labai mažai: Už tris šimtus litų tai kas ten, tik apsirengti. Kp.
ką̃ teñ
1.visai lengva: Ką ten jam toks maišas, užsimetė ant pečių ir eina. Ds.
2.negalima ir lyginti, daug prasčiau: Mamos virimai gardžiausi, ką ten valgykla!. Rtn. Ką ten kopūstai – tokių kiekvieno kumečio darže rasi!. rš.
3.neverta, neapsimoka: Ką ten vežt obuolių maišelis!. Mžš.
tìk ką̃ vos: Puodas kaip žiuželis – tik ką turis. Ktk.

klùmpių sunešìmas susibūrimas į pokylį, pasilinksminimą ar kt.: Ženykis – bus klumpių sunešimas. Alk. Pas kaimyną baisus klumpių sunešimas. Mrj. Kai numirsi, tai bus klumpių sunešimas. Smn. Ir vėl šį vakarą klumpių sunešimas – gi senis Bartkus pasimirė. Lkč. Iš kito kaimo atėjo daug jaunimo, ir pasidarė didelis klumpių sunešimas. Vlkv.
klùmpės aukštỹn apie mirtį: Pora metelių, ir klumpės aukštyn. Antš.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens juodą klumpę vilkau. Jrb.
ne medìnė klùmpė sakoma ką nors duodant labai norinčiam: Ir tavo dūšelė ne medinė klumpė. Gs.
klùmpes išnèšti išeiti: Aš išnešiau klumpes greitai namo. Trg.
klùmpes nèšti bėgti: Tas prakeiktas emigrantas jau ką planuoja mums už nugaros, reikės nešti klumpes į kitą fabriką. Andr.
klùmpių nepanèšti sunkiai paeiti: Eina, rodos, klumpių nepaneša. Gs.
klùmpius nukratýti mirti: Mirė nė sirgte nesirgęs, nukratė klumpius, atgulė ir mirė. Šts.
klùmpiai nulãkstė mirė: Kiek čia truksi nuvirsti, veizėk, jau klumpiai ir nulakstę. Krš.
klùmpes padė́ti mirti: Jau tas nabagas klumpes padėjo. Šv.
klùmpes parnèšti pasprukus parbėgti: Kai iškilo muštynės, tai kiti vos klumpes parnešė. Plv.
klùmpes paskáldyti šokti: Einam į šokį klumpių paskaldyt. Dkš.
klùmpes sunèšti
1.susieiti, susiburti:
2.susituokti: Sumislijo klumpes sunešti. Msn.
klùmpius užvartýti išmirti: Visi klumpius užvartysma, su saule kas gyvens. Krš.
klùmpes užver̃sti mirti: Klumpes užversiu ir pasmirsiu – viena gyvenu. Krš.
į klùmpes dė́ti sprukti: [Pamatęs policininkus] panikiškai jam surikau: – Vladai, dėk į klumpes!. Andr.
į klùmpę suvarýti priveikti ginčijantis: Mes į klumpę suvarėm kunigą Čibirą. Tl.
į klùmpį tel̃pa sakoma juokiantis iš kieno silpnumo: Keli tokie telpa į klumpį. Sd.
iš klùmpių išaũti
1.apiplėšti: Plėšikai daug žmonių iš klumpių išavė. Zp.
2.įveikti: Toks menkniekis, o iš klumpių išavė. Dkš.
iš klùmpių išgriū̃ti mirti: Kai tik Jurkūnas išgrius iš klumpių, kibk į jo žemę ir nebepaleisk!. Gric.
iš klùmpių iškélti užmušti: Už tai gali kas iš klumpių iškelti. Vrn.
iš klùmpių iškrìsti
1.labai pavargti: Jis kasmet per rugiapjūtę iškrenta iš klumpių. Pjv.
2.apsirgti: Dirbo dirbo, kol iš klumpių iškrito. Pjv.
3.mirti: Šeimininkas ėmė ir iškrito iš klumpių. Smn.
iš klùmpio išliñdęs kilęs: Eik eik, iš tokio pat klumpio esi išlindęs kaip ir aš. Trk.
iš klùmpių išsiaũti neig. nusibaigti: Kada tas velnias išsiaus iš klumpių?. Rs.
iš klùmpių išver̃sti užmušti, numarinti: Pernai jį iš klumpių išvertė. Vrn. Tokį stipruolį liga išvertė iš klumpių. PnmA.
iš klùmpių išvir̃sti pasigerti: Turėdami su savim tokį prietelingą, linksmą smuklininką, pasirengusį mums tarnauti tol, kol išvirsime iš klumpių, nė nepasijutom, kaip laikrodžio valandininkas peršoko vidurnaktį. Andr. Visi iš klumpių išvirto. Gs.
iš klùmpių krìsti
1.pavargti: Jau jis krenta iš klumpių. LTR.
2.nustebti: Mes kritom iš klumpių. Pln.
iš klùmpių ver̃sti svaiginti: Stiprus šnapsas – iš klumpių verčia. Snt.
iš klùmpių vir̃sti apsvaigti: Vienas po kito [geriantys] virto iš klumpių, kitus policija susėmė nešant muilą namo. Andr.
nuo klùmpių nuvir̃sti mirti: Ilgai nedirbs – nuvirs nuo klumpių. Pgg.
kaĩp klùmpiai labai didelis: Roputės šį metą kai klumpiai. Vvr.
ubagės klumpis medinis žr ubagas

turintis gyvybę, gyvenantis, nemiręs: Tetà laiškè parãšė, kàd ji̇̀ gyvà ir̃ sveikà. Si̇̀bire võs ne võs li̇̀kome gyvi̇̀. Jóms võs gyvóms pavỹko pasprùkti. Põ ilgõs ir̃ sunkiõs ligõs i̇̀š gyvų̃jų tárpo pasitráukė ži̇̀nomas visúomenės veikė́jas. Nežinójau, kàd niekadà nebepamatýsiu tė́vo gývo. Nusikal̃tėlį rei̇̃kia sučiùpti gývą. Ligónis vi̇́enu pi̇́enu gývas (vien pieną geria). Žvejỹs par̃nešė namõ dár gývas lydekàs. | įvr. Gyvàsis organi̇̀zmas. Biològija – gyvõsios gamtõs mókslas. | prk.: Kalbà – tai̇̃ gývas organi̇̀zmas. Gyvóji grandi̇̀nė (rankomis susikabinę žmonės).

vartojamas, dabar esantis, neišnykęs, išlikęs, paplitęs: Tarmėsè gývas ir̃ ki̇̀tas šiõ žõdžio variántas. Tóks šiõ vietóvardžio kirčiãvimas nusistovė́jęs ir̃ gývas iki šiõl. Visojè Lietuvojè bùvo gývas paprotỹs per̃ Ùžgavėnes daũg važinė́ti. Dár gyvà tradi̇̀cija per̃ Velýkas ridénti margučiùs.

turimas mintyse, ryškus, neišblėsęs: Gyvi̇̀ atsimini̇̀mai. Màno atmintyjè dár gývos tõs diẽnos [gyvi̇̀ tiẽ laikai̇̃]. Tiẽ į̇́vykiai tebėrà gyvi̇̀ žmonių̃ širdysè. • ant. išblėsęs.

greitų judesių ir greitos reakcijos; sin. guvus, judrus, žvitrus, vikrus: Vai̇̃kas labai̇̃ gývas, vienojè viẽtoje nepasė́di. Tókio gývo senùko seniai̇̃ nebuvaũ mãčiusi. • ant. lėtas, vangus.

būdingas guviam, žvaliam, greitų judesių ir greitos reakcijos žmogui: Smalsùs, gývas žvil̃gsnis. Labai̇̃ gývas charãkteris. Kókios gývos, džiaugsmù spiñdinčios vai̇̃ko ãkys! • ant. vangus.

pasižymintis greita plėtote, linkęs rutuliotis, kintantis, dinamiškas: Užsi̇̀mezgė gývas pókalbis. Gývo pásakojimo klausýtis neprai̇̀lgsta. Vỹksta gyvà diskùsija. Tur̃guje vỹko gyvà prekýba.

nubudęs, atsikėlęs: Võs prašvi̇̀to – ji̇̀ jaũ gyvà. Neužmi̇̀gdomas vai̇̃kas, ti̇̀k aki̇̀s sumérkia – ir̃ vė̃l gývas.

toks, kuriame gyvena, būna, matoma daug žmonių ar kuriame vyksta kultūrinis gyvenimas ar pan.: Ši̇̀s miestẽlis võs gývas. gýva bev.: Vakarai̇̃s senãmiestyje gýva. | aukšt.: Dabar̃ gimnãzijoje bùvo gyviaũ, linksmiaũ.

tikras, grynas: Àš į̇̃ tė́vą panaši̇̀, õ brólis – gyvà mótina (labai panašus į motiną). Pasàk rašýtojo, brólis Jõnas bùvo gyvà pagùnda móterims. Gyvà pùsgalvė tù esi̇̀, jéigu tiki̇̀ tai̇̃s žõdžiais. Jái vi̇̀skas yrà gyvi̇̀ niẽkai (menkniekis). Žẽmė čià – gývas smė̃lis (vien smėlis).

tiesioginis, čia ir dabar, ne pagal įrašą atliekamas, rodomas ar transliuojamas (apie muziką, televizijos laidas ir pan.): Gývo gar̃so [gyvõs mùzikos] koncer̃tas.

vaizdingas, sklandus, nesustingęs, nenuvalkiotas: Gývas sti̇̀lius. Kūrinỹs parašýtas gýva kalbà. • ant. sausas, biurokratiškas, negyvas.

natūralus, tikras: Puõšti gývą eglùtę ar̃ plastiki̇̀nę? Kãpas puõšiamas gyvomi̇̀s gėlėmi̇̀s. Tadà dár nebuvaũ mãčiusi gyvõs kengū̃ros, ti̇̀k per̃ televi̇̀zorių.

svarbus, būtinas, aktualus: Yrà gývas rei̇̃kalas apsvarstýti šį̇̃ kláusimą. Nebùvo jókio gývo rei̇̃kalo reñgti tą̃ konfereñciją. Gál tai̇̃ bùvo gyvà būtinýbė, õ gál apmaudi̇̀ klaidà – kàs dabar̃ supáisys?

kuriame yra (daug) gyvų mikroorganizmų: Gývas alùs yrà nepasterizúotas ir̃ paprastai̇̃ nefiltrúotas. Eksper̃tas pàtaria móterims grõžiui palaikýti praũsti véidą tikrà gýva girà arbà gývu alumi̇̀. Dár vi̇́enas skiriamàsis gývo kefỹro brúožas yrà nè ilgèsnis kai̇̃p keturiólikos dienų̃ galiójimo lai̇̃kas.

meñkas, -à adj. (4)
1. R nedidelis, nežymaus dydžio, mažos apimties: Menkas tas buvo laivas, tik su dvylikos žmonių įgula ir narsiu kapitonu rš. Milžiniškasis žemės kampas Afrika menku tarpu su Azija susieit LC1889,8. Menkiausia kometa paprastai yra didesnė už Žemę P.Slavėn. Ant didelio vyriško delno nešės menkutytį gyvulėlį Vaižg. Toks menkutelaitis, o kad matytumiat, kaip ans darbuojas Brs. Kad rasčio bent menkeliausį takelį Šts. Mūsų rinkinyje galėjo tilpti vos menkutė milžiniško Vilniaus meno lobyno dalelė rš.
^ Juodu menku kąsniu (ir mažiausiu daiktu, viskuo) dalijos ps.
menkỹn adv.: Apsukus aplink Saulę, kometa pradėjo eit menkyn ir pilkyn, uodega siauryn ir striukyn rš.
ǁ nedaug amžiaus turintis, vaiko metų, mažas: Da mat menka buvau, kai ana atatekėjo Sug.
2. nedidelio skaičiaus, kiekio, negausus: Eidamas mišku, rado sodžių, kur už menkus pinigus nusipirko arklį ir nujojo į miestą J.Balč.
meñka n.: Meñka tokių mokytų žmonių buvo kaip Juozus Čiurlionis Azr. Aršiausia žmogui, kad valgyt meñka Vvs. Meñka turi šieno, jau baigia šert Alv. Meñka jau menu iš kunigystos (baudžiavos) laikų – senysta Rod. Gera meñka, bloga daug Vvs.
menkai̇̃ Šįmet grybų menkai̇̃ tė[ra] Lkv. Karvė menkai̇̃ pieno duoda – užtraukė Lp. Aš turu menkai̇̃ laiko Rmč. Obelės pernai žydėjo, šįmet menkai̇̃ žyda Prk. Tuočės žmonių menkai̇̃ Lietuvo[je] tebuvo, o girių apstingai Sch203. Už važbą medžių menkai̇̃ temoka J. Buvo toks gaspadorius labai neturtingas, jis visko menkai turėjo BsPIV77. Nors čia taip pat karšta, bet niekas nedvokia degtine, ir tabako dūmų čia kiek menkiau I.Simon.
^ Kas daug žada, tas menkai duoda M.
3. silpnas, nestiprus: Šiemet meñkas šaltis Ds. Meñkas vėjas – nedžiovina Gs. Senis menkõs sveikatos Plm. Jaunas mano sūnužis, menkas jojo protužis RD46. Ir menką ausis atskira v nuo u Jn. Numirė menku žadu (menku susikalbėjimu) Šts. Paprastai pasirodys nedidelė, menkos šviesos žvaigždelė Mš. Žmonės menko tikėjimo SkvMt16,8.
menkai̇̃ adv.: Kultuvas menkai pririštas – dar nutrūks Rm. Senikė jau menkai̇̃ bemato Skdv. Menkai̇̃ beatamenu Ds. Žolė menkai gali augti, kad dar jaunas ir blogas atžalas galvijai ant ganyklų sumindžioja K.Donel1. Vėjas kando veidą, milinė ir kariška kepurė menkai tešildė rš.
4. liesas, sulysęs, silpno kūno sudėjimo: Šiemet arkliai mūs labai menki – kažin, kap reiks sėt laukas Mrj. Meñkas kūdikis, t. y. pamokai vieni žmogaus J. Vaikas toks meñkas – vieni kauliukai Skdv. Tokia menkutė̃lė menkutė̃lė ta jų Ona Skr. Mergelė menkiáuselė Ggr. Menkilẽlė karvelė Šts. Pasirodė toki menkūtilẽlė Grg. Menkutùkas vaikas bubumbt ir išvirto Ggr.
^ Vaikai tik penki, ir tie patys menki Sim. Kad ir penki, visi menki Žg.
5. Lš vos gyvas, labai silpnas (apie ligonį): Ligonis jau visai meñkas Up. Vyras guli stubelė[je] be sąmonės, jau meñkas Skr. Sako, Ona visai jau menkà Klvr. Menkiausioji bėr: prakiuro šonai, mirs Lkv.
menkỹn adv.: Nelabai žiūrėjo sergančio tėvo, kuris kasdien ėjo menkyn ir buvo visų apleistas A.Vien. Ko senyn, to menkỹn Gs.
6. Lp, Trg prastas, netikęs, ne koks: Menka čia žemė – niekas neauga Rm. Ir laukai menkučiai – žvyras Pt. Tą vasarą visų rugiai buvo menki, maži Mrk. Obuoliai meñkūs šiuosmet Azr. Ma[no] plaukai menki – visai išslinko Trak. Menkas daržas be rūtelių, tai man liūdna be seselių LTR(Svn). Lova per menka – ji sulūžo, ir guli dabar ant žemės MPs. Menkèsnė buvo gryčiutė, ale bet šiltesnė Antš. Želnio pirkia menka iš menkųjų rš. Iš menkos trobelės gal kelties didvyris M. Norint menką gyvenimą turėjo, vienok sūnų, kaipo vieną, labai lepino BsPIII284. Dievas duotų menkus metus, ne piktą bernelį BsO396. Menku valgiu (silpnai, nesočiai pavalgęs) išejau iš namų Šts. Sesuo, man per menki šitie siūlai J.Jabl. Vieną patį menkiláitį peilelį beturu Šts. Menkà iš tavęs bus merga, kad nemoki austi Lš. Meñkas tu mokinys, kad likai tam pačiam skyriuj Lš.
^ Menkas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia Plv. Menka žolė išdygsta ir nesėjama VP29. Menkam šiaučiui cvekai lūžta LTR(Srj). Geras drabužis blogo [žmogaus] nepataisys, menkas – gero nesugadins PPr180. Gražus paveikslas, menkas gaspadorius M.
menkai̇̃ adv.: Ma[no] tėvai menkai̇̃ gyveno Šlčn. Jis dar nemoka nei skaityti, o rašyti juo menkiaũs KI349.
menkỹn adv.: Apdaras mano kas diena menkyn ejo I.
7. nereikšmingas, nesvarbus: Sako, būk aš tiktai vieną menkutėlę priežastį tenurodęs J.Jabl.
| Tai da menka (nesunki) liga – širdies nervos? Rk. Menkà žaizda NdŽ.
^ Geras meistras menko darbo nesiima KrvP(Jz).
meñka n.: Čia labai meñka (nesudėtinga) – obuolį įdėjai, i su skūrikėm išverda [obuolienė] Prn.
ǁ niekingas, nevertas: Idant netarnautumbim tiemus menkiemus penigamus DP330. Ir ik kolei, mizernieji žmones, ieškosite … tų menkųjų lobių DP384.
8. nežymios padėties visuomenėje, prastas, vargingas: Žmonelės menkučiai, prastučiai, bet dūšios jų didelės, gražios BM63. Tu – Jehova, aš menkas! Aš menkesnis už menką Mair. Per menką laikau, niekinu R169. Ponas turėjo daug grūdų, o meñkas žmogelis nėko neturėjo, tik pačią ir penkis vaikus Šts. Menkiejai tura kariauti, didiejai – į lovas volioties Sg. Idant … savo turtais menkūsius šelptumiam brš.
◊ be meñka kõ; be meñko beveik, bemaž: Kartą jis be meñko neužmušė savo pačios Nmn. Be menka ko sekas prigert Lp.
meñkas dáiktas (niẽkas); SD55 menkniekis: Tai meñkas dáiktas KI201. Iš menkų̃ daiktų̃ daugsyk dyvai pasidaro K.Donel. Supyko dėl baravyko, suraukė kaktą dėl menko daikto LTR. Mušasi, pešasi, o vis už meñką dáiktą (niẽką) Gs. Supyko dėl menko nieko Rm. Ir tu man sublūsk dėl meñko niẽko Srv. Daug vargų dėl menkų niekų KrvP(Jnš, Vlk).
meñkas juõkas; menki̇̀ juokai̇̃ ne juokai, rimtas dalykas: Tai buvo menkas juokas J.Balč. Menki̇̀ juokai̇̃ papult į jo nagus Gs.
menkai̇̃ (meñkas) kàs; meñka (menkai̇̃) ki̇́ek
1. truputį kas atsitinka, dėl menkos priežasties: Ožio baugumas yra neregėtas: menkai kas – ir visas dreba Blv. Mes visos tokios rūpestingos: meñkas kàs, i negeruojamės (jaudinamės) Erž. Ką su juo sugyvensi, kad anas menka kiek – jau ir užpyko Vj. Menka kiek – ir pralaimės Fogas derybas J.Balč. Yra žmonių, kurie menkai kiek – ima ir išsigąsta Grz.
2. nedaug: Čia menkai̇̃ kàs tebūdavo pievų Ktč. Pakliudei jį menka kiek – ir rauda Kkl. Menka kiek tik pašąlu, tuoj ir pradeda dantis sopėt Ut.

meñka (menkù) kõ maža ką: Meñka kõ daugiau (ilgiau), kap dar pas jus atejau, ir numirė Lp. Menku ko nenusidavė N.
menkà vãlanda trumpas laikas: Keletą rublių menka valanda gali uždirbti Žem. Menka valanda suspaudė aną liga S.Dauk. Už menkos valandos ir ji dvasią išleido Brt. Tik an menkos valandos prapuolė, žiūri – jau vaiko nėra BsPIV117.

juokų̃ dãlys nieko rimta: Nors ir žadėjo, bet iš to visko tik juokų dalys. Dkš.
juõko dárbas labai lengva: Suknelę sukirpt tai tik juoko darbas. Ml. O tu misliji juokai, čia ne juoko darbas. End.
juokų̃ dárbas labai lengva: Išspręsti tokį uždavinį man juokų darbas. rš.
juokų̃ giesmė̃ nerimtas dalykas: Čia tiktai juokų giesmė. Prk.
juõkas juokù sakoma pereinant prie rimtos kalbos: Juokas juoku, o tam jau ir susidėjo visa galvon. Ds.
juokaĩ juokaĩs sakoma pereinant prie rimtos kalbos: Juokai juokais, bet aš manau, kad jums absoliučiai nieko blogo neįvyko. Gruš. Juokai juokais, bet žmogus turi daryti viską, ką gali. Avyž.
juõko kaulẽlis sakoma apie pakibinimą: Ir nutvėrė už juoko kaulelio. End.
juokų̃ kauliùkas sakoma apie pakibinimą: Valentas jautėsi toks vilčių pilnas, laimingas, kad ir Rožytę tarpais paerzindavo – nusigręžusiai virvelę per kaklą pavelka, už kasytės patempia ar net bakstelėja nykščiu į šoną, kur juokų kauliukas – kikt!. Paukš.
juõko kauliùką atràsti prajuokinti kibinant: Ko čia klikenat, gal juoko kauliuką atradot?. Ds.
juõkų kauliùką ràsti pakibinti, sukeliant juoką: Va va, radau juokų kauliuką!. Mrj.
kaĩp juokų̃ kauliùką rãdęs be priežasties (juokiasi): Rizena kaip juokų kauliuką radęs. Rs.
juokų̃ maĩšas juokdarys: Iš jo visas juokų maišas. Mrj. Tikras juokų maišas: kad pradės juoktis, tai to krekenimosi!. Dov.
juokų̃ mãzgas pokštininkas: Iš tavęs juokų mazgas. Mrj.
juokų̃ pãsakos nerimta kalba: Čia tik juokų pasakos. Klvr.
mažì juokaĩ pavojinga: Maži juokai žaisti su ugnimi. Jnš.
menkì juokaĩ rimtas dalykas: Menki juokai papult į jo nagus. Gs. Menki juokai, kai pinigų nėra. Prn.
penkì juokaĩ menkniekis: E, tas yra penki juokai. End.
prastì juokaĩ neįmanoma: Užkelk tu ją dabar kad geras! Tuščią – dar šiaip taip užklibinsi, bet su pilna – visai prasti juokai. Sruog.
šaltì juokaĩ rimtas dalykas: Čia juokai visai šalti. Rz.
víenas juõkas visai paprasta: Ir vienas juokas yra pareiti namo per visą miestą. rš. Man peršokt per šitą tvorą vienas juokas. Prn.
vienì juokaĩ
1.labai mažai: Dirbi pluši kiaurą dieną, o to darbo vieni juokai. Slnt.
2.visai lengva: Tokį bliūdą išvalgyt man vieni juokai. Jrb. Jam primušti Kazį – vieni juokai. Daut. Man dabar rodos, kad pjauti šieną moku ir kad šios dienos darbas man bus vieni juokai. Vencl. Man per šitą tvorą peršokt vieni juokai. Dkš.
juokaĩs apleĩpti smarkiai juoktis: Tas žmogus juokais apleipo. Jnšk.
juõką braũkti
1.džiaugtis: Kiek sūdžios nugėrė, gatavais ištraukė, ne penki man bestovi ... bet galiu juoką braukti, viršų gavau. Žem.
2.pašiepti: Juoką braukią iš mergos, o ta nesupranta. Krš.
juokùs darýti nerimtai elgtis: Kam čia mėtyt [žmonas], juokus daryt ant senatvės. Mžš.
juõką dė́jęs tyčiomis: Kad nors kada juoką dėjęs malkų atneštų iš daubos. Skr.
juõko dė́tas tyčiomis: Juoko dėtas imčiau ir pasakyčiau. Vkš.
juokaĩs išleĩpti smarkiai juoktis: Visi juokais kone išleipom. Krkl. Visos išleipo juokais iš tokios mano bliuskos. Upt.
juõką išmanýti būti suaugusiam, mokėti flirtuoti: Mikė aštuntus eina, Julė šešiolika į Sekmines baigia, jau, broleli, gerai juoką išmano, tik dirbti darbo negali nė vienas. LzP. Ar jau juoką išmanai?. NmŽ. Juoką ans išmano, ale grieko bijo. Vkš.
juokùs krė̃sti
1.išdaigauti, juokauti: Kad jis įsilinksmino, kad pradėjo dainuot, krėsti juokus!. Cvir. Dar tu čia kokius juokus kreti, eik tu man šalną parneši. Bs. Ir vis dėlto mes krečiame juokus, ginčijamės, svajojame. Mar. Kaip sueis visokius juokus krėsti. Grv.
2.pašiepti: Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!... Krėv.
juokaĩs krìsti smarkiai juoktis: Visi krito juokais. Šn.
juokaĩs leĩpti smarkiai juoktis: Kai jis pradeda šnekėtis, visi leipsta juokais. Gs. Aš juokais leipstu, o jis iš širdies pasakoja. Lk. Mergaitė ant dobilų leipsta juokais. Ap.
juokaĩs mir̃ti smarkiai juoktis: Visi mirė juokais, pamatę tą mergą vyru apsirengus. Alk. Kai Gervazas juką virė, kas pamatė, juokais mirė. Tršk.
juokų̃ nedarýti elgtis rimtai (gerai valgyti): Rūsčiai suraukti ančiakiai reiškė, jog, visą naktį ničnieko nevalgęs, juokų prie stalo nedarys. Vaižg.
juokaĩs nesiliáuti ištisai juoktis: Kad baido, kad žavėja įlindusi į peludę, kad aš neliausiuos juokais. KlvrŽ. Mudu su Tavadore juokais nesiliauname. Žem.
juokaĩs nudė́ti nekreipti dėmesio: Iš pradžių Rapolas mėgino jai atsikirsti ir viską juokais nudėti. Vaižg.
juokaĩs nueĩti nesukelti rūpesčio: Šį metą žiema nuėjo juokais. Nv.
juokaĩs nuleĩpti smarkiai juoktis: Kad ims ką pasakoti, tai ir nuleipk juokais. Klov. Kai pamatėm jį ateinant, taip ir nuleipom juokais. Ds.
juokaĩs nuléisti nekreipti dėmesio: Tik Kazlauckas, linksmo būdo žmogus, nenusimindavo ir mokėjo juokais nuleisti. Mišk.
juokaĩs nustìpti smarkiai juoktis: Vyrukai gali juokais nustipti iš paikų mergų. Prk.
juokaĩs nuver̃sti nekreipti dėmesio: Pravažiuojantis tautietis norėjo visa tai juokais nuversti. Andr.
juokaĩs pakrìsti smarkiai juoktis: Tos mergos pakrito juokais. Lp.
juokù pam̃pti smarkiai juoktis: Visi pampo juoku. Str.
juokaĩs papùsti imti smarkiai juoktis: Kad nori, ir papusk juokais. Jnšk.
juokù pasiráičioti labai juoktis: Pasiraičiok tu iš šito vaiko juoku!. Lp.
juokaĩs pasiriẽsti labai juoktis: Pasirietė juokais visi, jo pasakų klausydami. Rš.
juokaĩs pastìpti labai juoktis: Kone pastipau juokais iš tavęs. Žem.
juõką pažìnti būti suaugusiam, mokėti flirtuoti: Kokio amžiaus tas vaikas buvo, nežinau, tik ans juoką jau pažino. Kl. Mergelė buvo jau juoką pažįstanti. Šts.
juokù plýšti smarkiai juoktis: Salė plyšo juoku. rš.
juokaĩs plýšti smarkiai juoktis: Jis tik žiūri į dyvus ir plyšta juokais. LTR.
juokù praplýšti imti juoktis: Tik staiga juoku praplyšta kokia mergiotė, išsigandus ir patenkinta. Šein.
juokų̃ priláidyti daug išdaigauti: Juokų daug esu prilaidęs, jaunas būdamas. Trk.
juokaĩs pratrū́kti imti juoktis: Pagaliau lyg kvapo pristigęs kad pratrūks juokais. Šein. Klasė pratrūksta juokais, juokiasi ir geografijos mokytoja. Ap.
juokaĩs pùsti labai juoktis: Mes putom juokais, jam taip giriantis. Dkš.
juokaĩs raitýtis labai juoktis: Visi raitės juokais. Mrj.
juõkas ráuna apie pražuvimą, išnykimą: Tegu jį juokas rauna! Tiek tos bėdos!. Ldvn.
juokaĩs sprógti labai juoktis: Velnias sprogsta juokais, dūmais užspringsta. Šein.
juõką susiū́ti papokštauti: Mes kaip kada tai susiuvam juoką kokį. Lp.
juõką tráukti šaipytis: Ko taip juoką trauki iš senesnio. Krš. Ką čia trauki juoką iš neregio. Kltn.
juokùs tráukti šaipytis, tyčiotis: Ar leisi dukterį? – Ponas juokus trauki – jin biedna. Šln. Čia juokus trauks iš seno žmogaus. Krš. Juokus trauki iš manęs senės: kam tau tos žolikės?. Grd.
juokù trū́kti labai juoktis: Kai įsibumbėjo susirinkę seniai, tai juoku trūk. Ssk. Iš jos kalbos tai nors trūk juoku, būdavo. Slm.
juokùs valióti pokštauti: Reik mitrio žmogaus didliai – juokus valioja. Gršl.
juokùs varinė́ti juokauti: Aš su jumis juokų nevarinėsiu: jei neklausysit – kumščia į kuprą, keliu į subinę – ir eikit sau!. Gs.
juokùs varýti tyčiotis: Juokus varo iš seno visur – toks neužkentimas!. Krš.
ant juõko dė́ti leisti, tyčiotis: Ką čia save dedi ant juoko su tais niekais!. Dr.
ant juõko kélti tyčiotis: Ant juoko tu mane kėlei, nors kiaulių su manim neganei. KrvP.
ant juõko laikýti erzinti; tyčiotis: Mane jauną ant juoko laikė. Nm. Žmonės pradėtų kokį žmogų laikyt ant juoko, šidyt iš ano. prš.
ant juõko nuléisti nekreipti dėmesio: Ant juoko nuleidau viską. Krš.
ant juõko padė́ti tyčiotis, šaipytis: Eik eik, kumele, kam reikia žmogų ant juoko padėti. Plt.
ant juõko palaikýti pasityčioti: Tu palaikyk už save gudresnį ant juoko, o ne tą kvailelį. Skr.
ne ant juõko geras, gražus: Nuo užmetimo penėti šešius maišus miežių sušersi, turėsi paršus ne ant juoko. Krš.
be juokų̃ iš tikrųjų, rimtai: Mūsų Liudas be juokų šįmet atvažiavo įsimylėjęs. Myk-Put. Aš be juokų kalbu – šeimininkė man reikalinga. Cvir. Pamiršote mus, vaikine. Be juokų sakau. Balt.
iš juõko iškrìsti labai juoktis: Mes iškritom iš juoko. Šn.
iš juõko išsiraitýti labai juoktis: Išsiraitė visi iš juoko, tai komedijos!. Krš. O mes išsiraitėm iš juoko!. Mrj.
iš juõko leĩpti labai juoktis: Žmonės kvatoja, leipsta iš juoko, kad ji su tokiu puspročiu sutiko [tekėti]. Srv.
iš juokų̃ leĩpti labai juoktis: Visi ten esantieji iš juokų pradėjo leipti. Žvr.
iš juõko mir̃ti labai juoktis: Visi mirė iš juoko. Al.
iš juõko nuleĩpti labai juoktis: Mes visi nuleipome iš juoko. Jrb.
iš juõko pakrìsti labai juoktis: Pakritom mes iš juoko. Lp.
iš juõko pasirìsti labai juoktis: Kaip pradės sakyt, tai pasirisi iš juoko. Brsl.
iš juõko raitýtis smarkiai juoktis: Aš raitausi iš juoko. Simon.
iš juõko spriñgti labai juoktis: Nuo to laiko dažnai jai sakydavau: „Mažyte", ir mergaitė, išgirdusi tuos žodžius, springdavo iš juoko. Ap.
nuo juõko leĩpti labai juoktis: Vaikas net leipsta nuo juoko. Jz.
juõkas po juõko rimtai kalbant, tikrai: Juokas po juoko vieną sykį bus kiverzai (teks mirti). Krš.
ar juõkas sakoma ką pabrėžiant: Treji metai, ar juokas, toks laiko gabalas, ar juokai. Ap.
ne juokaĩs iš tikrųjų, rimtai: Saulelė ima šildyti ne juokais. rš. Vanduo užtvankoje vis kilo, ir vyrai ne juokais susirūpino. rš. Prie kluono ne juokais kraujas užvirė. Zur.
kaĩp ant juõko mažai (duoti): Ką gi čia duodi kaip ant juoko. Mžš.
ne kumelio juokas žr kumelys
ne kumelių juokas žr kumelys
ne zuikio juokas žr zuikis

dùlkinu maišù mùštas pusprotis, kvailokas: Kvailu jo nepavadinsi, ale dulkinu maišu muštas. Str.
dùlkinu maišù treñktas pusprotis, kvailokas: Neprasdėk tu su juo, kiba nematai, kad anas dulkinu maišu trenktas. Dgč.
gývus maišùs daug (prikalbėti): Taip taip, prikalba gyvus maišus, o teisybės yra nėra. Šn.
kiáuras maĩšas
1.kas daug valgo ar ėda, besotis: Bene kiauras maišas ir esi, kad tavęs negalima prisotinti. Brs. Tas vaikas tai kiauras maišas, kemša ir kemša. Jnš. Jis toks kiauras maišas: duok ir duok, ir vis jam pareis, vis stalą nudykins. Jnšk. Paršelis – kiauras maišelis. Varn.
2.kas daug geria: Ar esi pripylęs kiaurą maišą?. Šil. Eik eik! ir antra tiek sutilps. Ar galima kiaurą maišą pripilti. LzP.
3.kas išlaidus, švaistūnas: Mes norim tau padėt, kad prasigyventum, ale jeigu kiauras maišas – nepripilsi. Mžš.
miltiniù maišù mùštas pusprotis, kvailokas: Mūsuk sako: itas vyras miltiniu maišu muštas. Grv.
pìlnas maĩšas labai daug, užtektinai: Primelavo pilną maišą. Gs. Mes jau pilnus maišus pridudenom (prikalbėjom). Šlčn. Reikalų reikalėlių pilnas maišas spirte mane spyrė pasiekti Vilnių. Pt.
šikšnìnis maĩšas neig. pilvas: Bent pagelbėti uogas skabyti gali, tik ne į šikšninį maišą. Pln.
šlapiù maišù treñktas pusprotis, kvailokas: Šlapiu maišu trenktas tu, ar ką?. Mrj.
tùščias maĩšas
1.menkniekis: Ginčijasi dėl tuščio maišo. Vlkv. Už tuščią maišą nesbarkit!. Lp. O bartis, mano nuomone, dėl tuščio maišo neverta. Vencl.
2.plepalai, niekai: Ką čia klausai: pūstos kalbos, tuščias maišas. Gs.
maĩšas atsirìšo pagimdė pirmą vaiką: Jau atsirišo maišelis, tai ir byrės. Krok. Kai maišelis atsirišo, kitas [vaikas] vėl išbirs. End. Dar maišas tik atsirišo. Lp.
maišè áugęs žioplas: Maiše gimęs, maiše augęs, ką tu išmanai?!. Sml.
maišè augìntas Zp. apie nemokytą, neišmanantį, tamsų:
maišè gìmęs žioplas: Maiše gimęs, užpečky augęs, ką žinos. rš. Kad aš nieko nežinau, aš maiše gimęs, papečėj augęs. Grv.
maišù kir̃stas pusprotis, kvailokas: Et, maišu kirstas!. Ad. Vyras gražus, bet maišu kirstas. Rmš.
maišè krìkštytas apie nemokytą, neišmanantį: Miške gimęs, maiše krikštytas. rš.
maišù mùštas pusprotis, kvailokas: Jeigu biškį kvailas, sako, maišu muštas. Grv. Maišu muštas berniokas. Dglš. Tėvas buvo biškį maišu muštas. Aln.
maĩšą pakratýti daug išleisti: Dabar tas užkurys parėjęs turės pakratyti savo maišą, visas skolas švogeriams išmokėti. Žem.
maišùs praplė́šti pradėti bartis, plūstis: Cit! – dairydamasi pastebėjo paskutinioji, – išgirs ir praplėš maišus, ims privedžioti, aš ją žinau, pernai su ja ėjau!. LzP.
maĩšas praplýšo pradėjo bartis, plūstis: Tylėk, švamba! ir praplyšo maišas; užkabink davatką, na, tai pasigausi. LzP.
maišù prìdaužtas pusprotis, kvailokas: Ana drūtai maišu pridaužta. Prng.
maĩšą prikráuti tiesõs daug pripasakoti: Pilną maišą tiesos prikrovė. Lz.
maĩšą pripìlti tiesõs daug pripasakoti: Tepripilia tris maišelius tiesos. Lz.
maišù treñktas pusprotis, kvailokas: Sako, jos ir vyras maišu trenktas. Zr. Ir eidavo tokie maišais trenkti [vadovauti]. Sur. Tik Danielius kadaise buvo toksai maišu trenktas, nes vos ne visą savo algelę išmesdavo vertingiems leidiniams. Bub.
maišẽlį užkim̃šti truputį užkąsti: Užkimšai maišelį ir gali kęst. Vrnv.
maĩšas ùžrištas apie neturėjimą darbo: Dabar amatininkams velnio šūdas: kalviams ir kriaučiams kad yra čystai maišas užrištas. Trk.
maišẽlis užsìraukė pasibaigė koks gerumas: Praėjo geri laikai, užsiraukė daugeliui maišelis. Jnš.
į gìlųjį maĩšą dė́ti vilkinti: Gaidy, nededant dalyko į gilųjį maišą, še ranka! Prašom mus tuojau Pavenčiuose aplankyti. Vaižg.
į pū̃stą maĩšą niekais, tuščiai: Pardaviau karvę į pūstą maišą. Arm.
į víeną maĩšą sukìšti vienodais laikyti: Nuje, juk visus negali sukišti į vieną maišą. Prk.
į maĩšą įkìšti
1.blogai ištekinti: Inkišei maišan ir savo dukterį. Ds.
2.apgauti: Manęs tai jau niekas į maišą neįkiš. Varn. Pamokytas – į maišą tokio neįkiši. Pvn. Aš ne katė, manęs į maišą neįkišit. KzR. Maišan neįkištų, ale kai reikia daugiau šnekėt [lenkiškai], ir nežinau. Sur. Aš nežinosiu! Manęs niekas į maišą neįkiš. Simon.
į maĩšą įkìšti ir užrìšti apgauti: O tą kvailį Cinoką Baltaragis į maišą įkišo ir užrišo. Žem. Jautis yra kur kas storesnis už lapę, o vienok lapė jautį į maišą įkiš ir užriš. Blv.
į maĩšą įlį̃sti į vargą ištekėti, vesti: Ar dar neįlindai į maišą?. Kair.
į maĩšą įliñdo ir užrìšo į blogas sąlygas pateko: Kai apsivedžiau, į maišą įlindau ir užrišo. Šl.
į maĩšą kìšti apgaudinėti: Kaimynas kaimyną maišan kiša. Pnd.
į maĩšą nedė́ti nelaikyti nepatyrusiu: Nė vieno į maišą nedėk: visi velnių priėdę. Krš.
į maĩšą nekìšti
1.būti gudriam: Nekišama į maišą nė lietuviška valdžia. Žem.
2.nelaikyti nepatyrusiu: Oo! Nekišk į maišą nė Verikės, pamatysi.... Žem.
į maĩšą nelį̃stų daug: Aš giesmių mokėjau – tai maišan nelįstų. Švnč.
į maĩšą paim̃ti apgauti: Aš jį paėmiau į maišą. Gs.
į maĩšą sukìšti daugelį įveikti, nugalėti: Sukišau į maišą kaip šiltą vilną. Skd. Aš da jumis visus į maišą sukiščiau. Varn.
į maĩšą sukìšti ir užraũkti pranokti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu. LzP.
į maĩšą sukìšti ir užrìšti apgauti: Į maišą nori visus sukišti ir užrišti. Krš.
į maĩšą užraũkti nugalėti: Ar teisybė, kad juos visus į maišą užraukė. rš.
su maišù neužkìši apie daug kalbantį: Pradės kalbėt, nei su maišu neužkiši. Skd.
kaĩp maĩšas
1.labai erdvus, dukslus: Dukslumas tavo kailinių – kaip maišas!. Kp.
2.labai tamsus: O tamsis, o tamsis tos nakties – nė žvaigždžių, nė gaidžių, ir dangus kaip maišas. Grg. Tai debesys – kaip maišas. Rdm.
kaĩp maišè
1.labai tamsu: Apsiniaukė ir blandos kaip maiše. Grv.
2.apie tylintį, nieko nesakantį: Tyli kaip maiše. Kp.
kaĩp dùlkinu maišù mùštas pusprotis, kvailokas: Bernas tokis kaip dulkinu maišu muštas. Trgn.
kaĩp kiáuras maĩšas apie nepasotinamą: Kur tau i lenda kaip kiauram maišui!. Jnš. Žmogaus širdis – tarytum kiauras maišas: piktybė, meilė, grožis – viskas telpa... Ir vis ji alkana kaip senas vilkas!. Sruog.
kaĩp šlapiù maišù treñktas pusprotis, kvailokas: Kažkoks keistas, kaip šlapiu maišu trenktas. Jon.
kaĩp maišù apmáuti apgauti: Apmovė mane kaip maišu. Šv. Kaip maišu bernioką apmovė, – rytojaus dieną juokėsi Kaikariui kaimynas Butkus. Vien.
kaĩp maišù apsimáuti Trgn. apsigauti:
kaĩp maĩšą kìšti prievarta penėti: Valgyt nori ar ne – kiša ir kiša kaip maišą. Mlt.
kaĩp maĩšą praplė́šė visi ar daugelis pradėjo kalbėti: Praplėšė kaip maišą, prabilo visos bobos. Žem.
kaĩp maišù prìtrenktas pusprotis, kvailokas: Gyvena kaip maišu pritrenktas. Rk. Kas tau, kad tu lyg maišu pritrenktas. Klvr.
kaĩp maišù užsikabìnti paskęsti reikaluose: Parvažiuoji namo, tai kaip maišu užsikabini darbais, reikalais, rūpesčiais. Mrk.
kaĩp į kiáurą maĩšą apie neprivalgantį: Valgai ir valgai, kaip į kiaurą maišą. Dr.
kaĩp į maĩšą įkìšti įskųsti: Tai tu įkiši mane kaip maišan. Slm.
kaĩp į maĩšą įlį̃sti į vargą pakliūti: Ir jaunieji, kol viengungis, dar mandravoja, – šnekėjo antrasis; – vedė – kaip į maišą įlindo: žiūrėk, ir užtvenkęs kokio dvaro bimbilyną. Žem.
kaĩp į maĩšą lį̃sti į vargą pakliūti: O! o! Bene aš kvailys lįsti kaip į maišą?. Žem.
kaĩp į maĩšą spìrti daug gerti: Tas tai spiria kai maišan arielką. Pls.
kaĩp iš maĩšo
1.labai daug, gausiai: Skolininkai kenčia ir laukia, manydami, jog [vaikai], pabaigę mokslą, papils tėvams pinigų kaip iš maišo. Žem. Tie žmonės eina be galo, lenda kaip iš maišo. Jnš. Tarsi iš maišo pradeda birti tėvo giminės. Simon.
2.gerai, sėkmingai: Dar kol kas pas mus einas kaip iš maišo. Nč.
3.staiga, netikėtai: Kaip iš maišo šmukšt ta liga. Krš. Kaip iš maišo, rodos, išaušo pavasaris. Žem.
4.smarkiai (lyja, sninga): Į patį ėjimą namo kaip iš maišo ėmė pilti. Gs. Pila kaip iš maišo. Plv. Tai verčia sniegą – kaip iš maišo. Lp.
kaĩp per kiáurą maĩšą smarkiai: Viskas eina kaip per kiaurą maišą. Trš.
aukso maišas žr auksas
barnių maišas žr barnis
bėdų maišas žr bėda
dagių maišą pažerti žr dagis
gyrų maišas žr gyras
yla išlindo iš maišo žr yla
kaip yla į maišą žr yla
kaip yla iš maišo žr yla
juoko maišas žr juokas
juokų maišas žr juokas
katę nusipirkt (pirkti)maiše žr katė
katiną pirkti maiše žr katinas
kolytos maišas žr kolyta
kvapų maišas žr kvapas
ligų maišas žr liga
melagių maišas žr melagis
miegų maišas žr miegas
ant miltų maišo atsisėsti žr miltai
niekų maišas žr niekai
nuodėmių maišas žr nuodėmė
ožiukus iškratyti iš maišo žr ožiukas
ožiukai plėšia maišą žr ožiukas
pagyrų maišas žr pagyros
pelų maišas žr pelai
plepalų maišas žr plepalai
pletkų maišas žr pletkai
rizikos maišelis žr rizika
rupūžių maišas žr rūpužė
skundų maišas žr skundas
sopulių maišelis žr sopulys
teisybės maišelis prairo žr teisybė
tinginių maišas žr tinginys
vėjus gaudyti [su] kiauru maišu žr vėjas
vėjus gaudyti [su tuščiu]maišu žr vėjas
kaip į velnio maišą žr velnias

viẽtų viẽtomis daug kur, visur, ištisai: Po plytų dirbimo smilčių buvo vietų vietoms. Šts. Vidurnakty ji (šeimininkė) nubėgusi ir ėmusi po tuos miežius voliotis; išvoliojusi, išdratavojusi juos vietų vietom, volyklių volykles padirbusi. rš.
dìdelė vietà iron.
1.nesvarbu, niekai: Didelė vieta, kad čia nenori!. Skp. Didelė vieta, kad tu mokytas!. Ds. Didelė vieta pono karieta!. Pšl.
2.nesvarbus asmuo: Didelė vieta tu besąs – tik nekelk nosės!. Krš.
dìdelė čià vietà iron.
1.nesvarbu, niekai: Aš galiu ir nesakyt, didelė čia vieta!. Lnkv.
2.nesvarbus asmuo: Didelė tu čia man vieta. B.
dykà vietà niekai: Ką čia dyką vietą zauniji, patylėtum geriau. Srv. Ką čia vebli dyką vietą. Ėr.
dykojè viẽtoje pliupsė́ti apkalbėti, niekus šnekėti: Aš apolbijau tas bobas, kad pradeda pliupsėt dykoj vietoj. Žml.
gerà vietà euf.
1.užpakalis: Ponia Milda jam kaip rakštis geroj vietoj. Senos sąskaitos. rš.
2.išvietė: O aš tenorėjau, kad ji man galų gale parodytų lovą ir dar vieną gerą vietelę. Simon. Kur čia gera vieta?. Jnš.
kàs viẽtos ir visa kita, ir taip toliau: Pagedo svirnelio jutryna – kas vietos – nebįeinam. Grg.
kõ viẽtos ir visa kita, ir taip toliau: Tenai žmogus yra didelis žmogžudys, bedievis ir ko vietos. rš. Prašo alaus, duonos, viralo ir ko vietos, kas aniems patinka. rš.
ką viẽtos ir visa kita, ir taip toliau: Visi susirinko, susėdo už stalo, ką vietos – ir lauk, kas pradės valgyti. Als.
linksmà vietà euf. užpakalis, sėdynė: Vaikus gal išmušti, bet ne per galvą, tik per linksmą vietą. Skdv.
minkštà vietà euf. užpakalis, sėdynė: Truputį kas ne taip – keliu į minkštą vietą, ir eik sau. Bub.
nedìdelė vietà
1.menkniekis, nesvarbu: Nedidelė vieta, kad ir nugeni [karves] paskutinė. Kp.
2.menkysta: Paršiukas nedidelė vieta, gali palaukt. Vb.
nereikalìnga vietà euf. tarpkojis: Tas vaikas pasiutęs: ir griebia, ir kanda, ir už nereikalingos vietos griebia. Ps.
niẽko viẽtoje bevertis: Piningai paliko nieko vietoje. Trk. Tokie laikai buvo, kad žmogus nieko vietoje buvo. Akm. Litas liko nieko vietoje. Krš.
sàvo viẽtoje tinkamai elgiasi, neišsišoka: Ji mergina ir graži, ir visada savo vietoje. Prn. Dievas Dievu, mes savo vietoje (papročių neniekinama, nors ir netikima). Šmn.
sàvo viẽtoje bū́ti
1.tinkamai elgtis, neišsišokti: Neriesk nosies, būk savo vietoje, ir visi girs. Mrj. Aš savo vietoj visuomet buvau. Rdm.
2.turėti vertę: Bet auksas, žinai, ir šiandien tebėr savo vieto[je]. Trk.
sàvo viẽtą ràsti dirbti patinkamą darbą: Nežinia, ką pasakytų pats Kristupas, jei kam šautų į galvą kvaila mintis paklausti, kaip jis pasidarė skerdžiumi, – rado žmogus savo vietą, ir tiek. Ap.
sàvo viẽtą turė́ti tinkamai elgtis: Aš visada ir visur turėjau savo vietą. Dkš.
sàvo viẽtą žinóti tinkamai elgtis: Senas turi žinoti savo vietą. Krš. Prievaizdas juk bajoras, žmogus nekvailas, elgiasi taktiškai, savo vietą žino. Myk-Put.
šaltà vietà kalėjimas: Dabar pardavėjas jau sės į šaltą vietą. rš.
šiltà vietà gera tarnyba: Mūsų ėdėjai sulindo į šiltas vietas. Grd.
šlapià vietà lìko buvo sunaikinta: Aš tau kad duosiu, tai liks tik šlapia vieta!. Mrj. Kai rytoj visi suvažiuos, tai kad duos – tai iš tų žandarų tik šlapia vieta liks. rš.
tà vietà euf. lyties organai: Dievaliau, suknikės tos vietos neužkloja!. Krš. Besarmatės, ir tos vietos nebuždengia, fu!. Rdn.
tam tikrà vietà euf. užpakalis: Tegu ji tą savo turtą į tam tikrą vietą susikiša. Vaičiūn.
tuščià vietà niekas: Iš manęs gi tuščia vieta, nieko nepakeliu. Švnč. Komendantas aiškiai leido suprasti, kad mokytojas jam yra tuščia vieta, tiesiog niekas. Bub.
viẽtos nėrà bloga, nesmagu, neramu: Vyras pradėjo gert, namuos vietos nėra. Vrn. Be žinios vyro nupirkaus turguje batelius – nebėr vietos vedum (mudviem): tokius pakėlė grįždamas barnius. Šts.
viẽtos nėrà kójai labai daug prisirinkę: Ėjo bent kelios moterys žiūrėtų [nužudytų kareivių], tai sako, kad kojai vietos nėra. Plvn. O temstant prisirinko tiek žmonių, kad kojai vietos nebuvo. Paukš. Prašyt nedaug prašėm, bet kriukininkų prisikimšo, kad kojai vietos nebuvo. Gs.
viẽtos nėrà žõdžiui puiku, puikiai (sakoma labai giriant): Ana linksmi, kad nu – žodžiui vietos nėra. Lkv. Panelė, – sakė, – labai graži, nėra žodžiui vietos. LzP. Lig šiol, berods, žodžiui vietos nebuvo už jos darbumą. Žem. Gražiai tu sveikinies, nėr žodžiui vietos!. Sruog. Tai vaikis, tai vaikis – žodžiui vietos nėr. Krž. Taip atpyliau (atsakiau), kad žodžiui vietos nebuvo. Upn. Gerai padirbo, nėra žodžiui vietos. Kal.
viẽtoje lìkti staiga mirti: Nekelk nieko sunkaus, ba vietoj liksi. Bgt.
viẽtos neràsti
1.blaškytis, nerimti: Kai mano mama serga, tai man taip nesmagu, nerandu vietos. Klvr. Ji malasi po visą butą, niekur nerasdama vietos, o iš paskos vejasi praeitis. Avyž. Man taip skaudėjo, kad vietos negalėjau rast. Mrj. Nei naktį miega, nei dieną niekur vietos neranda – vaikšto kaip apdujęs. Dkk.
2.neturėti kur pasidėti: Kaip išvarytas šuo neranda vietos, taip ir grindų plovėja priėjo galą liepto. Mont.
viẽtos neràsti sáu blaškytis, nerimti, jaudintis: O man nuobodu ir sunku – lyg katės širdį graužia. Vietos sau nerandu, dėde!. Krėv. Vasaris tą ir kitą dieną negalėjo rasti sau vietos nekantraudamas ir nežinodamas, kokių naujienų parveš baronas Rainakis. Myk-Put. Kai pagalvoju, kad dėl mano neapsižiūrėjimo arba netikslaus galvojimo vaikams gali nelaimė atsitikti ... vietos nerandu sau.... Pt. Aš vietos sau nerandu. Aš nujaučiu nelaimę. Gruš.
viẽtos nesuràsti sáu nervintis, jaudintis: Dabar ir patys ūkininkai be darbo slankioja patvoriais, vietos sau nesurasdami. Krėv.
viẽtos nesusiràsti blaškytis, nerimauti: Amilia ašarų neliejo, bet darbas jai krito iš rankų, vietos nebegalėjo sau susirasti. Balt.
viẽtos neturė́ti blaškytis, nerimti: Per naktį ta koja atitekėjo, ale nuo vakaro – vietos neturėjau. Jnš. Gyliai apstojo aplink karvės, ir karvė neturi vietos. Pb. Jos (antys) nei vietos be gaigalo neturi. Rdm.
viẽtos neturì šìknai vlg. sakoma išdykėliui: Ar neturi šiknai vietos? Tuoj apsodinsiu!. Dkš.
viẽtą taisýti žõdžiui korektiškai kalbėti: Taisyk žodžiui vietą – gyvensi ant svieto. Jnš.
ant viẽtos
1.kartu, krūvoje: Jie (vaikai) padeda mums, bet, žinot, vis ne ant vietos. Graž.
2.apie lėtai vykstantį darbą: Leki leki ir vis ant vietos. End. Vis ant vietos ir ant vietos – tas motriškos darbas. Krš. Aš turkiu turkiu ir vis ant vietos. Ūd.
3.iš karto, tuoj pat, nedelsiant: Jo širdis trūko, ir mirė ant vietos. JnšM. Yra tokių gyvačių, katros kerta, ir gyvulys ant vietos gatavas. Strn. Kad ans paims pradalgę, ant vietos bus pėdas. End. Geruose ūkiuose rugiai geri: ant vietos klėbys. Rt. Ar ką padėjai, ar ką pakalbėjai, ant vietos ir užmiršai. Kp. Davė žaibas – ant vietos. Šln. Tokia lazda. Galėjai ant vietos... – Ašmėga neišdrįso pasakyti to baisaus žodžio – užmušti. Dovyd.
4.arti, čia pat: Ant vietos malkos pilna. Pns. Ir dėl karvių gerai buvo, ant vietos ganiava. Lt. Kad būt gamyba ant vietos, naktį paliktum – neina neina: dabar viską vagia. Jrb. Aš ant vietos ištekėjau. Rdd. Negi koks ten miestas didelis, visa ant vietos. Plvn.
5.visiškai, labai: Ant vietos puola tas vanagas. Ms. Nebeina tas darbas nuo rankos ant vietos. Trk. Kaip tik greičiau palekiu, užtrokštu ant vietos. Vg. Pasiuto Vanda ant vietos: baras, duodas, kad troba kilnojas. Krš. Vaikis ant vietos slinkis. KlvrŽ. Ans mane ėda ant vietos. Kv.
6.tikrai, aiškiai: Ale latrai ant vietos, nėr kur dėti. Žlp. Kuliganas ant vietos, negali susitvarkyti. Rdn. Jeigu dabar sugriaus tą bendrovę, tai bus ant vietos badas. Akm.
ant víetos dėdlióti iš lėto eiti: Jei eini, eik, o ne dėdliok man čia ant vietos. Vvr.
ant viẽtos palìkti staiga kristi, mirti: Jis man dabar keta kąsti taip, jog aš ant vietos paliksiu. Dauk.
į sàvo viẽtą pastatýti sutramdyti, numalšinti: Rodos, viskas gerai: kamendorius pastatytas savo vieton, Kikildžių siurbėlės nuo vartų atpratinti.... Balt.
į viẽtą nueĩti numirti: Petrulis jau nuėjo vietoj, viena Damulia. Drsk.
į viẽtą padė́ti palaidoti: Mirė, į vietą padės. Pvn. Seniai būčiau į vietą padėta, kad nebūtų gydę. Krš.
nė̃ iš viẽtos visai (nejudėti, negalėti ką daryti): Vakar nė iš vietos, o dabar bėgte bėga. Jabl. Pavažiuodavom kelius žingsnius, ir sustirdavo – nė iš vietos [arklys]. Grz. Ar tu jį mušk, ar ką nedaryk – nė iš vietos. Sdk. Be žmogaus rankų nieko nėra, ir tos mašinos nė iš vietos. Rdn. Dobilus arkliam duodavo: be arklio nė iš vietos. Kp. Simanas skaičiuoti temokėjo iki rublio, daugiau – nė iš vietos!. LzP.
nuo viẽtos
1.iš eilės, vienas po kito: Tris dienas nuo vietos pagulėk, ir kaip košė (būsi ištižęs). Brž. Kad tau patinka, gerk ir tris nuo vietos. Vgr. Nuo vietos būtų geriau buvę šnekėt. RdN.
2.ištisai, be perstojo: Kai įsitaisė lyt, tai dvi savaites nuo vietos lijo. Ps. Barės barės kokias tris paras nuo vietos. Pš. Nuo vietos pulkai būdavo tų starkų, pulkauja gan ant rudenį. Svn. Ėdi nuo vietos. Vkš. Traška nuo vietos. Lž.
3.tankiai, vienas prie kito: Latvių jau rečiau tebuvo, lietuviai tai jau buvo nuo vietos, šmugelį varė. Pkl. Žiūrėk, čia nuo vietos stiklai ir stiklai (primėtyta). Ob.
prie viẽtos
1.kartu, greta, arti vienas kito: Kaime dar yra senų kokie trys žmonės prie vietos. Kpč.
2.netoli, čia pat: Labai buvo gerai gyvent: viskas prie vietos. Žg. Mūsų žemė ne prie vietos. Lg. Prie vietos ir kelmas apželia. Gs.
prie viẽtai
1.greta, arti: Žemė prie vietai – gera dirbt. Ds. Ten prie vietai kaimas, ne vienkiemiais. Sld. Ten yra trys piliakalniai prie vietai. Vdn. Kazlėkų būna labai daug prie vietai. Kvr.
2.netoli, čia pat: Čia jau jam davė prie vietai žemės. Sb.
akys šlapioje vietoje žr akis
aukso vietoje žr auksas
auto vietoje žr autas
baslio vietoje žr baslys
kaip dūšia be vietos žr dūšia
kaip dvasia be vietos žr dvasia
grybo vietoje žr grybas
kalės vietoje žr kalė
kiškio vietoje žr kiškis
nė kuolo vietos žr kuolas
naginės vietoje žr naginė
niekų vietoje žr niekai
nieko vietoje žr niekas
nieko vietoje laikyti žr niekas
purvo vietoje laikyti žr purvas
stuobrio vietoje žr stuobrys
uogos vietoje žr uoga
zerkolo vietoje laikyti žr zerkolas
zuikio vietoje žr zuikis