lū́pos atmetìmas išsišiepimas: O išsiviepimas, o lūpos atmetimas!. Krš.
lū́pos kraštù
1.truputį: Kai ne kartą sunku, skųsčiaus lūpų kraštu, kam širdį Aukščiausias man davė. Mair.
2.nenoromis: Atsiliepė Galinis nenoromis, lūpų kraštu. Vencl.
pro lū́pų krãštą nežymiai (šypsotis): Veždamas grūdus į sandėlį, šypsosi valstietis pro lūpų krašteliuką. rš.
lū́pų sudėjìmas šypsena: Tų gražių broliuko lūpų sudėjimą visi vyresnieji parsinešė su savimi. Tat.
lū́pų viršumì nenuoširdžiai (melstis): Kitas laiko save nobažnu (pamaldžiu) dėl to, kad kas dieną viršumi lūpų sukalba daug poterių. Baran.
išvirkščiomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Kad valgau, ale išvirkščiom lūpom, prie širdies neina. Jnš.
lū́pos pienúotos neig. labai jaunas, pienburnis: Dar lūpos pienuotos, o jau ir anas blevėzgoja. Trgn.
pìlna lū́pa sočiai: Šiuosmet duoniniai metai – duoną valgysim pilna lūpa. Rod.
sausomìs lū́pomis alkanas: Lašinius parduosi, o paskui pats sausom lūpom būsi. Lkm.
sausomìs lū́pomis palìkti viską paimti nieko nepaliekant: Matai, kaip išėjo, paliko sausom lūpom, ir gana. Upt.
lū́pos aptèks dantìs B. praeis noras juoktis:
lū́pą atitem̃pti rengtis verkti: Atitempė lūpą kaip kaišeną, ko čia bliauni?. Škn.
lū́pas atitem̃pti nusiminti: Mūsų miestelio šviesuomenė taip pat atitempė lūpas. Gric. Mažoji negavo, tai ir vėl lūpas atitempė. Sk.
lū́pą atkárti nusiminti: Jau lūpą atkorė mūsiškis. Dg.
lū́pą atkìšti
1.nusiminti: Negavai ir tuoj lūpą atkišai, negražu taip daryt. Šl.
2.pravirkti: Ar jau atkišai lūpą!. Krž. Eik, žiūrėk, ko tas vaikas lūpą atkišo. Kž.
3.įsižeisti, užsigauti: Žodžio negaliu pasakyti marčiai, tuojau lūpą atkiša. Vkš.
lū́pą atkrė̃sti pasipūsti, rodyti nepasitenkinimą: Eina boba lūpą atkrėtus. Ds. Lūpa atkrėsta kaip pikto arklio. Ds.
lū́pą atmèsti
1.rodyti nepasitenkinimą: Atmeta lūpą, neprašnekinsi. Krš. Tavasis iš pat ryto kažin ko lūpą atmetė. Sk.
2.apsiverkti: Jau tas mano krioklelis lūpelę atmetęs. Krš. Sunku su vaikais zurzintis, vis zurza, vis atmetę lūpą. Krš.
lū́pą atmẽtęs nieko neveikiant, žiopsant: Atsisėdai vidury aslos ir sėdi lūpą atmetus, eik karvių milžt. Sk.
lū́pą atstatýti rodyti nepasitenkinimą: Bent kiek ne po jo, tai ir atstato lūpą. Skdt. Tik lūpą neatstatyk!. Rg.
lū́pą atvérti prabilti: Ar tu ant jo barkis, ar mušk, ar pešk – nė lūpos neatvers, tylės kaip žemė, ir gana. Žem.
lū́pas atvérti prabilti: Pyksta. Lūpų neatvėrė. Vkš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs per ausį. Šts. Ir ana, gyvatė, nė lūpų neatveria. Trk.
lū́pa atvìpo supyko: Tuoj lūpa atvipo kaip arkliui. Rs. Rodos, nieko bloga nepasakiau, o jai ir atvipo lūpa. Ar.
lū́pose bū́ti dažnai sakyti: Šiomis dienomis žodis „taika" yra šimtų milijonų žmonių lūpose. rš.
lū́pose išlìkti būti neužmirštam: Dainos pateko į liaudį ir jos lūpose išliko. rš.
lū́pą išpū̃tęs nepatenkintas: Sakė, tėvas irgi sėdėjo lūpą išpūtęs. Jnš.
lū́pos lim̃pa apie labai gardų: Gardu, kad net lūpos limpa. Lp.
lū́pomis málti labai daug kalbėti: Tai tas putekšlis mala ir mala lūpom – nė galo jam nėra. Pg.
lū́pų neapčiáupti šypsotis, džiaugtis: Kai pagiri, tai ji lūpų neapčiaupia. Jnšk.
lū́pos neatsivìlgė neužmirštì buvę vargai: Dar mano lūpos neatsivilgė, kaip aš tave auginau. Švnč.
lū́pų nesučiáupti daug kalbėti: Namuose buvo tikra šventė: visi lūpų negalėjo sučiaupti – klegėjo, juokėsi, dovanas gyrė. Paukš.
lū́pose nešióti nuolat minėti: Jam niekas nenorėjo dovanoti, kad jis savo dievus nešioja ne lūpose, o širdyje. Vien.
lū́pos neužteñka už dantų̃ Šts. labai sulysęs:
lū́pas nusišlúostyti nebeturėti (ko valgyti): Dabar tai nusišluostysiu lūpas nuo mėsos. Mrj.
lū́pas nusišlúostyk sakoma pienburniui: Pirma lūpas nusišluostyk, o paskui kalbėk!. Sl.
lū́pas nušlúostyti
1.nieko neduoti: Visus kitus šiuo tuo apdalijo, o jam ir nušluostė lūpas. Dov.
2.įstumti į vargą: Ugnelė lūpas nušluosto. Dkš.
lū́pą nutem̃pti nusiminti: Nutempė lūpą ta boba. Vb.
lū́pą pakabìnti
1.būti nepatenkintam: Kai tik kas, tai tuoj ir pakabina lūpą. Alk.
2.nusiminti: Kažin ko tėvas lūpą pakabino ir snarpso prie lango?. Šd. Kogi taip pakabinai lūpą?. Aln.
lū́pą pakabìnęs
1.liūdnas: Ko vampsai lūpą pakabinęs?. Vl. Tokia zyzla, lūpą amžinai pakabinus. Nmj.
2.atidžiai (žiūri): Vaikai smakso lūpas pakabinę – žiūri, kaip aš dirbu. Ėr.
lū́pą paléisti
1.liūdėti, nusiminti: Ė, Martynai, nėr ko taip paleist lūpą!. Simon.
2.verkšlenti: Kas vaikui, ko anas lūpą paleido?. Pln.
lū́pą paléidęs
1.liūdnas: Lūpą paleidęs, smurglis ištysęs, ir lūgrinėja. Pln.
2.labai atsidėjęs: Liūb dainuos vaikiai mergės, ir aš lūpą paleidusys klausysiuos. Plt.
lū́pą papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Mažasis berniukas papūtė lūpą, bet neverkė. rš.
lū́pas papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Neparnešei dešros, žiūrėk, senelis jau ir papūtė lūpas. Šl. Aldonė papūtė lūpas ir skubiai atrakino spyną. rš.
lū́pą pasiką́sti supykti: Kad tik kas ne taip, tuojau lūpą pasikanda. Grg.
lū́pas pastatýti parodyti nepasitenkinimą: Kažko lūpas pastatė ir išdūlino. Kž. Lūpas pastačius mergaitė. Ėr.
lū́pas pašlãpinti truputį išgerti: Sėdės ans tau [vaišėse] lūpų nepašlapinęs!. Krš.
lū́pą patem̃pti
1.būti nepatenkintam: Kas negerai, ko vaikščioji patempęs lūpą?. Vkš. Kad tik kiek, tuojau lūpą patempia. Sk. Ajau, vis su skara ir su skara! – skundžiaus patempęs lūpą. Bil. Vaikėzai grįžta lūpas patempę ir gerai nesuprasdami už ką. Sav. Kiras šnirpštė lūpeles patempęs, piktai akelėm delbsėdamas. Vaižg. Klausėsi akis pabalinusi, lūpą patempusi. Katil.
2.rengtis verkti: Nieko jai nebesakyk, matai, kad jau lūpą patempė. Jnš.
3.pravirkti: Aš tik pasijuokiau, o ji tuoj ir patempė lūpą ir rauda kaip mažas vaikas. Ėr. Kad tik kiek, tai tuoj ir patempia lūpą. Vv. Dar nepradėjau nė bartis, o jau lūpą patempei. Vkš.
lū́pas pavìlgyti išgerti svaigalų: Su savo mašina nevažiuos [į balių], – bijos ir lūpų pavilgyti. Krš.
lū́pas prakándęs perpratęs, suvokęs: Apie tokius daiktus seniai esu lūpas prakandęs. Nč.
lū́pas praplė́šti imti nenoromis kalbėti: Reikalai yra reikalai, nuo jų nepabėgsi. Turėjo praplėšti kietai sučiauptas lūpas, turėjo kalbint. Zur.
lū́pas pravérti pradėti kalbėti, prakalbėti: Jam turbūt lūpas sunku pravert, tyli ir tyli kaip juoda žemė. Srv. Jis rausta, nieko nesako, nė lūpų nepraveria. Šln. Ir lūpų nepravėrė, tai kantrybė. Užv. Dar lūpų nepravėriau, kai visi rankomis mosto, kad tylėtau. Krėv. Nutilkit, paršeliai, kai senas žmogus lūpas praveria!... Gran.
lū́pą priką́sti susilaikyti nepasakius: Prikandau lūpą tą kartą, ir gerai: gavau atgal savo darbą. Pkl.
lū́pas prikìšti truputį išgerti: Nu, prikišau lūpas, daug negėriau. Jnš.
lū́pas sérgėti vengti daug plepėti: Kas sergi lūpas savo, didžiai išmintingas yra. Dauk.
lū́pas statinė́ti rodyti nepasitenkinimą: Be reikalo lūpas statinėji – niekas nebijo. Žg.
lū́pas sučiáupti
1.neleisti kalbėti, nutildyti: Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpas nesučiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Nėmaž nesučiaupia savo lūpų. Šll.
lū́pas surakìnti neleisti kalbėti, nutildyti: Protas, šaltas protas surakina lūpas ir rankai neleidžia plunksnos tvertis. Pt.
lū́pas susùkti rodyti nepasitenkinimą: Kaimynė nudavė būk nematanti, tik lūpas susuko ir pranėrė pro šalį. Jnš.
lū́pas suvìlgyti duoti išgerti: Kaip tik lūpas suvilgiau, tuojau gavau. Prk. Būk toks geras – aš tau suvilgysiu lūpas. Pln.
lū́pą tampýti taisytis verkti: Jau Stasė tampo lūpą. Skr. Kam bešneki, ar nematai, kad vaikas lūpą tampo. Kair. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti. Bil.
lū́pą tem̃pti
1.taisytis verkti: Palik vaiką, eik į šalį, kad jau lūpą tempia. Sk. Jau mergučė tempia lūpą – šauks. Jrb. Kreivukai pažiūro vaikas, tempia tempia lūpikę. Drsk.
2.verkti: Taip tai spjaudeis į visas puses, o dabar, kai jau neberodo akių, jau lūpą tempi, argi gražu. Sk.
lū́pas užčiáupti
1.nutildyti, versti tylėti: Nors esu geriausių norų, bet jų elgimasis užčiaupia man lūpas. rš. Tegul per daug liežuvio nelaido, atsiras, kas jam lūpas užčiaups. Šl. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Vis lūpų neužčiaupsi, barsies ir barsies už vaikų. Str.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Atnešiau šalto vandenio, veršis užvertė lūpą. Jrb.
lū́pas užvérti nutildyti, priversti tylėti: Mum namon sugrįžus, mums lūpų niekas neužvers. Šein. Senam lūpos verte užvertos, neprasižiok. Rdn.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė. prš.
ant lū́pų bū́ti
1.turėti ką valgyti: Kam riebu, tai ir per pilvą riebu, kam nėr, tai ir ant lūpų nėr. Švnč.
2.pasakoti: Jis buvo atviras žmogelis, kas buvo ant lūpų, tas ir širdyje. Mont.
ant lū́pos lim̃pa skanus, skanu: Na, alus ar limpa ant lūpos?. Slm.
ant lū́pų turė́ti kalbėti: Kaime ir mažas, ir didelis turėjo tą patį ant lūpų. rš.
į lū́pas įdė́ti leisti pasakyti kieno nors mintis: Į Selmo lūpas autorius įdeda savo mintis apie ponų ir būrų santykius. rš.
į lū́pas neim̃ti
1.nesakyti: Nė į lūpas neimk bjaurių žodžių. Krš.
2.nevalgyti: Aš tos tavo mėsos nė į lūpas neimsiu, labai neskani. Šl.
iš antrų̃ lū́pų per kitus: Jin išgirdo tą žinią iš antrų lūpų. Jnš.
iš (kieno)lū́pų į Diẽvo aũsį kad taip įvyktų: Duok Dieve, kad iš tavo lūpų nueitų tiesiai į Dievo ausį!.. – pagalvojau. Pt.
iš lū́pų į lū́pas eĩti sklisti pasakojant: Yra sakytinė ir dainuotinė poezija, einanti iš lūpų į lūpas. rš. Nuo neatmenamų laikų liaudies pasakos ėjo iš lūpų į lūpas. rš. Eilėraštis sparčiai plito. Jis ėjo iš lūpų į lūpas. Švaist.
nuo lū́pų nenueĩti nuolat minėti: Jo vardas nenueina nuo lūpų. rš. Dabar tos kalbos visiem nuo lūpų nenueina. Mšk.
kíek nuo lū́pų ikì nósies apie neišmanėlį: Tu tiek žinai, kiek nuo lūpų iki nosiai. Plv.
per lū́pų lū́pas iš kitų (sužinoti): Kogi čia per lūpų lūpas, geriau sudrįsus nueik ir sužinosi visą teisybę. Kair.
per lū́pas braukýti įžeidinėti: Lietuviams niekas negali per lūpas braukyti. Dauk.
per lū́pą pérmesti truputį užkąsti: Permetei per lūpą kur ką, ir gerai. Prng.
per lū́pas pérleisti truputį paragauti: Daug to vyno negėriau, tik per lūpas perleidžiau. Kp.
per lū́pas pérvilkti šiek tiek išgerti svaigalų: Per lūpas pervilko ir nužleibo. Lnkv.
per lū́pas užsvìlinti sugėdinti: Anas nepriimdo motinos, kaip užsvilinau per lūpas, mažu dar priimdys. Grv.
pusiáu lū́pų užuominomis: Susitikę šnekasi jie pusiau lūpų, ir Petras ne viską supranta. rš.
už lū́pų nepastóvi neišlaiko paslapties: Jin gera moteris, ale už lūpų jai niekas nepastovi. Sk.
už lū́pos užmèsti
1.truputį užkąsti: Bobut, duok ką užmest už lūpos!. Ukm. Norėtų ir anas ką nors už lūpos užmesti. Rs.
2.truputį išgerti: Jau jis kiek už lūpos užmetęs. Skr. Jau užmetęs už lūpos, kad taip krivu krivais eina. Krš. Labai atsiprašau, gal tu, Jeronimai, miegojai? .. Aš norėjau su tavimi. Po visko šiek tiek užmečiau už lūpos. Dovyd.
už lū́pų užsipìlti truputį išgerti: Duok bent klukšnį už lūpų užsipilti. Grg.
kaĩp ne savomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Tu ir valgai lyg ne savom lūpom. Švnč.
kaĩp į lū́pą įgéltas piktai, irzliai: Ko birzgi kaip lūpon įgeltas?!. Trgn.
paskutinį kąsnį traukti nuo lūpų žr kąsnis
krekena nenudžiūvo nuo lūpų žr krekena
krekenos nenusibraukė (nenusišluostė)nuo lūpų žr krekena
medaus lūpos žr medus
motinos pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr motina
nuo nosies iki lūpos žr nosis
pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr pienas
pieno nenušluosto nuo lūpų žr pienas
pienas nenuvarvėjęs nuo lūpų žr pienas
pienas už lūpų žr pienas
puse lūpų žr pusė
nė puse lūpų žr pusė
per pusę lūpos (lūpų) žr pusė
seilė spiria į lūpas žr seilė

añt nósies gãlo lìpti būti čia pat: Tam jau smertis ant nosės galo lipa. Dr.
ikì sàvo nósies gãlo menkai išmanyti: Išmanai tu ligi savo nosies galo. Balt.
toliaũ sàvo nósies gãlo nematýti menkai išmanyti: Jis nemato toliau savo nosies galo. rš.
nósies gãlo neparódyti neateiti, neaplankyti: Jau kelios dienos gyveni pas mus, o bičiulius senuosius užmiršai, – net nosies galo neparodai. Sruog.
nósies rietìmas didžiavimasis: Kas per nosės rietimas, baisu apsakyti. Krž.
nósies statumù tiesiai (eiti): Eina nosės statumu. Krš.
po nósies stãtuma tiesiai (eiti): Dar neaušo, kai Dzidorius išėjo, išėjo, ot, po nosies statuma, kaip sako žmonės, kur kojos nešė. LzP.
nósies tiesumù tiesiai (eiti, važiuoti): Ans važiuoja nosies tiesumu, kur kliūna. J. Eik nosies tiesumu – ir rasi. Mrj. Eina nosės tiesumu, nežiūri kelio. KlvrŽ. Išėjęs į gatvę, kaip prismaugtas, troškuodamas, dvasią gaudydamas ėjo, ėjo nosies tiesumu, kol pas tiltą atsidūrė. Žem. Atsimeni, pro kur važiavom? Keliuku iki alksnyno, o ten vieškeliu, vieškeliu, vis nosies tiesumu. Balt. Žmogelis duris paliko praviras, išėjęs vėl gražiai pasuko į dešinę, o miestelio vidury dar sykį į dešinę, ir patraukė nosies tiesumu. Ap.
pagal̃ nósies tiesùmą tiesiai (eiti): Eik pagal nosies tiesumą. Žg.
nósis aukštaĩ didžiuojasi: Jaunų nosės aukštai, o kišenėse vėjai laksto. Krš.
dìdelė nósis
1.puikybė, didybė: Ot ir gavai už didelę nosį!. Ds.
2.gėda: Man būtų labai didelė nosis, kad šito uždavinio nepadirbčiau, o tu padirbtum. Sv. Ot tau bus didelė nosis, kai pasakys pirmininkui, ką tu padarei. Užp.
ilgà nósis nesėkmė, gėda: Senajai ilga nosis, ir teko atsiprašyti. Simon.
ìlgą nósį gáuti patirti nesėkmę: Bet Skraudys laimėjęs, ir Dūdjonis gavęs tiktai ilgą nosį. Simon.
ìlga nósimi išeĩti patirti nesėkmę: Vis dėlto išėjo Kalvelikė ilga nosimi... Ale ir tas teismas: neapipili akių auksu – nieko ir nepadeda!. Simon.
ìlgą nósį ródyti pajuokti, pašiepti: Šunų autoritetas lageryje visiškai krito. Visi jiems ilgą nosį rodo ir liežuvius jiems kaišioja. Sruog.
sàvo nósį kasýti rūpintis savo reikalais: Kožnas savo nosį kasykime. B.
sàvo nósį žiūrė́ti rūpintis savo reikalais: Tu savo nosį žiūrėk... – sumurmėjo Ignis. Žem.
sàvo nósies žiūrė́ti rūpintis savo reikalais: Ė, ne ta[vo] reikalas, tu tik žiūr[ėk] sa[vo] nosies, kitų nežiūr[ėk]. Grv.
šlapià nósis apie jauną, nesubrendusį: Tavo dar šlapia nosis. Švnč. Eik tu, vaikeli, tavo dar nosis šlapia. Ml.
ne tókia nósimi pranašesnis: Kaimynas ne tokia nosimi, o pats dirba. Plv.
trumpà nósis apie jauną, nesubrendusį: Dar tau nosis trumpa, dar anksti eit šokiuosna. Mlt.
nósimi ãriant šlitinėjant: Eina nose ardamas (girtas) prie darbo. Jdr. Tie velniai (girtuokliai) nose ardamys eina. Vn. Nose ardamas eina, kur eisi šokti!. Grd. Vaitas su raštininku, nosimis ardami, į vežimą įsikibdami, įsirito į vežimą. Žem.
nósį atkìšti
1.nepageidaujamai užeiti, aplankyti: Kas jai! Pamatysi, diena kita – ir vėl nosį atkiš kaip niekur nieko. Jnš.
2.supykti: Marti vėl nosį atakišė. Vdš.
nósis atsikìšo sulyso: Kiek pasirgo ir atsikišo nosė. Skdv.
nósį atsišlúostyti susitvarkyti: Ar tu nė kiek liežuvio nelaikysi? Šaipysis dabar iš manęs, varna! Pirma nosį atsišluostyk, jei nori su manimi kalbėti!. Simon.
nósį atšlúostyti paūgėti, subręsti: Kas nosę atšluostė, jau turėjo snargliuotas rankelkas. Šts.
nósį badýti būti čia pat (nematant): Knyga nosę bado, knygos nemato. Krž.
nósį braukýti apgaudinėti: Ar tu man ilgai nosį braukysi?. Vlkv.
nósis drẽba godžiai (valgo): Srebia, kad nosė dreba. Krš.
nósį dùrti knietėti pasakyti: Kai visi pradėjo šnekėti, tai ir man nosę duria ką leptelėti. Žlp.
nósį gáuti būti sugėdintam: Visi gavo nosis, kai aš pasipriešinau. Jrb. Padavėjai tikėjosi labai nubausiantys ir gavo nosį. Žem. Nosę gausi, jei ras nešvariai. Vn. Jau prie tos mergos geriau nelįsk – nosę gausi. Ll.
nósį įbèsti
1.ilgai ar įdėmiai žiūrėti: Langan kartais nosį įbedu. rš.
2.užsikniaubus (skaityti): Tu tai amžinai nosį laikraštin įbedęs. Alz. Iš mokytojo ir motinos vaikas pramoko kalbų ir, įbedęs nosį į knygas, sėdėdavo už stalo, nė nepajudink. Ap.
3.girtam užsikniaubus užmigti: Sėdžia, kneikščia lig vidunakčiui, pakol katras nosį įbeda. Mžš.
nósį įbèsti į žẽmę
1.būti leisgyviam: Kokia ten kumelė – nosį įbedus į žemę, led tik gyva. Bsg.
2.susikūprinti: Tas jos tėvelis jau visai nosį į žemę įbedė. Rd.
3.gulėti girtam: Žmogus atvažiavo plūgo – [kalvis] įbedęs nosį žemėn. Mžš.
nósį įkárti ilgai ar įdėmiai žiūrėti: Negražu įkarti nosį kur nereikia. Slk.
nósį įkir̃tęs
1.prisikišęs (žiūri): Įkirtęs nosę ir veizės čia. Ar neisi tik šalin!. Vvr. Nosę įkirtusys skaito knygas. Šts.
2.įkandin: Nosę įkirtęs eina paskui. Vvr.
nósį įkìšti
1.užsikniaubus (skaityti): Atsisėdo ir įkišo nosį į laikraštį. Jrb. Alpunė, būdavo, skaito skaito įkišus nosį. Mžš. Nusibosta vis nosį įkišus sėdėt ant knygų. Brž.
2.trumpam užeiti: Ir jis kai kada įkišdavo nosį į bažnyčią. Rm. Jau tik kelnėkis – būtinai turi kas nosę įkišti. Krš. Anas tik teip ir gali priskart – vakare vėl nosį ankišo (įkišo). Grv. Įkišęs nosį į kokius apleistus namus, tuojau pajunti dvokiant. Valanč. Žmonėms neleido nė nosies beįkišti. Žem. Na, o jei kas įkiš nosį ir dar mane pamatys. Vien.
3.įsiterpti į kalbą, reikalus: Kur tau iškęs tas ilganosis savo nosies neįkišęs!. Grš. Visai be reikalo tu čia tarp mūsų įkišai nosį. Šlv.
nėrà kur̃ nósies įkìšti labai ankšta: Buvo vežimas ligoniams, bet jau taip pilnas, kad ir nosies įkišti nebuvo kur. Lauc. Žmonių daug, vietos maža, nėra kur nosės įkišti. Vdk.
nósį įmer̃kti į šãkumą neig. nusigerti: Tol gersi, kol nosę į šakumą įmerksi. Nt.
nósį iškélti didžiuotis: Tu, nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį?. Donel.
nósį iškė́lęs išdidžiai: Vaikščioja nosikę iškėlus. Krš.
nósį iškìšti
1.trumpam išeiti: Iškišau nosį pažiūrėti, kas atsitiko. Pn. Aš nosies neiškišu, pririšta, kaip aš žinosiu, kur kas dedasi, kas ką šneka. Mžš. Ale gi šiandien ir šalta: iškišk nosį iš trobos, tai ir kabina. Dglš. Taip dergia, kad nė nosies negali iškišti. Jnk. Baisus drėbimas – negali nosies iškišt. Rdm. Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčemoje, – kai apstos, vienas – palūkų, kitas – šieno, pasėlio. Žem. Grėtė tikriausiai nosies neiškiš iš namų ir neparodys jiems tokios meilės, tokios pagarbos, kokios reikalauja miesto žmonės. Simon. Atminkit, kad per septynis brolius miegančius pylė kaip iš peklos – per septynias savaites gali nosies neiškišti.... Saj.
2.trumpam išlįsti: Jei tavo Margis, toks pareigingas šuo, nedrįsta iškišti nosies iš būdos, tai tikras dalykas, kad ir tų cerberių niekur nepasitiksiu. Švaist. Lytai, bjauri, vėjai, tos bitės nė nosės iš aulio iškišti negali. Krš.
nósį išnèšti pasveikti: Ilgai sirgau. Šiaip taip dar nosį išnešiau. Dl.
nósis išsìtęsė sulyso (iš veido): Po ligos tuoj išsitęsė nosis. Užp.
nósį išstãtęs išdidžiai: Vaikščiojo nosę išstačiusi ir negavo vyro. Krš. Parvažiavo ir vaikščioja nosę išstatęs, rodos, kad dvarą nupirkęs. Klm.
nósis ištį̃so
1.labai sulyso: Matos, kad vyras prastas, nosis ištįso per mėnesį. Žg. Rūpesčiai [ištekėjus], vaikai – ir nosė ištįsta. Krš.
2.nustebo: Aukštujuose dar nebuvęs – ne, jo nosis ištįs, kai pamatys Aukštujų pūstynus, smiltynus, šilus. Simon.
3.prailgo: Mums nosys ištįso belaukiant. Jabl. Ir nosis ištįso bedirbant. Dauk.
nósis ištį̃so ikì dùrų labai nustebo: Ištįs nosė lig durų. Rdn.
nósį išver̃tęs išdidžiai: Eina nosę išvertusi i tegul einie. DūnŽ.
nósį išvil̃kti pasveikti: Kažin, ar aš išvilksiu nosį po tos operacijos. Slm.
nósį káišioti
1.įeidinėti ar išeidinėti, lįsti, stengiantis ką pamatyti, sužinoti: Vyk iš namų tą ilgaliežuvę – ateina čia, visur nosį kaišioja, o paskui liežuvius nešioja. Gl. Labiau tie vaikai noses kaišioja visur. Rdn. Kedulis nuo pat ryto vėl išėjo į kalvę, įsakęs moterims sėdėti pirkioje ir nosies be reikalo į gatvę nekaišioti. Myk-Put. Pats klebonas, kaip ir visur kitur, dažnai kaišiojo virtuvėn savo ilgą ir liesą nosį. Šein. Jam nebeužteko savo palatos, jis ėmė kaišioti nosį pas kaimynus. Ap.
2.smalsauti, kištis: O nekaišiok nosies kur nereikia. Vai aš tau nubruksiu nosį. Kt. Tu kaišioji nosį kur reikia ir kur nereikia. Mrj. Yra tokių, kurie visur nosį kaišioja. Šmn. Ko kaišioji visur nosę!. Grdm.
nósį kámščioti landyti norint pamatyti, sužinoti: Kamščioji tą savo nosį kur nereikia. Lkm.
nósį kamšýti landyti norint pamatyti, sužinoti: Smalsūs kalviai kamšo nosis, teiraujasi. Avyž.
nósis kė̃kso apie labai sulysusį: Tik nosis kėkso. Dglš.
nósį kélti didžiuotis: Tas dar nosį kelia. Mrj. Kelia nosį kaip degloji. Zp. Kiekvienas bezdalius vis kelia nosį. Ds. Tas tai tuoj onoran pasikelia, baisiai nosį kelia. Sur. Nosę kėlė, poni statės. DūnŽ. Iš didelės žemės, labai nosę kėlė. Užv.
nósį kélti aukščiaũ savę̃s didžiuotis: Nosį aukščiaus savęs kelia. Tvr.
nósį kélti aukštaĩ didžiuotis: Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša. Rz. Aukštai degutuotą nosį kelia; sakydavo – man lygių Viešintose nėra. Všn. Per aukštai jau nosį kėlė ir ji. Vien.
nósį kélti aukštỹn
1.didžiuotis: Pažins, kas tai yra nosį kelt aukštyn. Brž.
2.nenusiminti: Kelk nosį aukštyn. Gaidys juk liko? Toliau gaidžiu važiuok. Gric.
nósį kilnóti aukštaĩ didžiuotis: Nekilnok aukštai nosies, juk žinoma, kas esi. Lauc.
nósį kýštelėti
1.žvilgtelėti: Jis kyštelėjo nosį į verdantį ant ugnies katiliuką. rš.
2.pasmalsauti, įsikišti: Labai jau smalsi pasidariau. Matyti, senstu... Norisi visur nosį kyštelėti. Dvd.
3.apsilankyti: Kad nors vienas vaikas čia nosį kyštelėtų!. Dkš.
nósį kìšti
1.užeiti, lįsti, stengiantis ką pamatyti, sužinoti: Suskio laimė, kad nosies nekiša čia. Alz. Žandarai nedrįs nosį kišti į mūsų sodą! – didžiavosi kitas. Žem. Tas dienas jis visur ėjo, visur kišo nosį, rasdamas netvarkos, apsileidimo, viską matė ir viskuo rūpinosi. Gric.
2.smalsauti, kištis: Ta visur kiša savo nosę. Klp. Kur kiši tą savo nosę?. Slnt. Jis toks kišutė, visur kiša savo nosį. Ėr. Aš tėvui sakiau nekišt nosies. Rs. Dar ko bereikia – nosis kišti ne į savo vietą. Žem. Gubernatorius gi, apsvarstęs visą dalyką, užtėmijo Lievšai, kad nesidrąsytų peržengti savo pareigų rubežius ir ne į savo dalykus nosies nekištų. Kudir. Gyvenime taip nėra buvę: atėjo svetimi, nei prašę leidimo, nei klausę, kiša nosis į kiekvieną kertę. Zur. Ar ne todėl Juozas, šitaip sukrėstas, ilgam įgavo imunitetą prieš teatrą ir nebekišo nosies prie vaidintojų. Trein.
3.dygti: Cibulynai jau kiša nosis. Švnč.
4.rodytis, pasirodyti (apie gamtos reiškinius): Jau pazarikė nosį kiša, tuoj saulė patekės. Šmk. Kaip eit į daržą, kad šaltis nosį kiša. Bgt.
nósimi knapsė́ti linkčioti galva snaudžiant: Kad ir lipdo, būdavo, akis miegas, kad ir knapsi nosimi, sėdi už tėvo nugaros. Zur. Sėdi ir knapsi nosim. Švn.
nósį kum̃pinti pykti: Gali kumpinti nosę, gali nekumpinti, bet daugiau nebeįgausi manęs. Brs.
nósis kum̃psta sakoma meluojančiam: Meluoji, kad ir nosis kumpsta. Dr.
nósį láužti
1.labai dvokti: Degutinis čia ėjo, net nosį laužia nuo smarvės. Dglš. Nebgaliu daugiau čia būti – nosę laužia. Krž. Prismardinę kaži ko – nosę laužia. Krš. Smardvė – net nosį laužia. Ds. O jau nešė nuo jo – iš kurios pusės beprieik, nosį laužte laužia!. Balt.
2.labai kvepėti: Tai kvepia, net nosį laužia. Švnč. Obuoliai kvepia, net nosį laužia. Mlt. Valgymų kvepėjimas – net nosį laužia. Tvr.
nósį láužti į vir̃šų didžiuotis: Nuo mandrumo nosį viršun laužia. Prng.
nósį léisti nusiminti: Vaikeli, dėl tokių niekų nereikia nosį leist. Šl.
nósies neatkìšti nesilankyti: Jis dabar pas mus nė nosies neatkiša. Plv. O ji nė nosies neatkiša. Mrj. Ir dabar pas mus nė nosies neatkišo. Plv. Jau kokia savaitė nosies neatkiši. Kbr. Po „pravierkos" niekas jau nė nosies nebeatkiš. Žem. Nė nosės neatkiša prie mūsų. Plng. Duktė, o nė nosės neatkiša paveizėti, aa, sakau. DūnŽ.
nósies nekìšti nesidomėti: Prie to viralo vaikai nekiša nė nosies (nenori valgyti). Tr. Anė nosės prie ėdalo nekiša [paršiukai]. Vg.
nósies nenugrándąs niekam tikęs: Jis žaliai gyvena, o, rodos, nė nosies nenugrandąs. Ėr.
nósies nenuleñksi su kabliù apie išdidų: Iškilus jis toks, kad nosies nė su kabliu nenulenksi. Lnkv.
nósies nenusišlúostė apie nesubrendusį: Nosį dar nemoki gerai nusišluostyti, už ausų dar šlapia, o imi ginčytis su senu žmogumi. Simon.
nósies nepasíeksi kačérga apie išdidų: Ką tu, jo nosies kačerga nepasieksi. Švn. Mieste pabuvęs, tai o koks! Kačerga nosies nepasieksi. Pls.
nósis nepriáugo nelygus (kam): Tavo nosis nepriaugo prie manęs!. Lp.
nósies neródyti
1.visai neateiti: Valentas toks puikus pasidarė, kad pas mus nė nosies nerodo. Paukš. Susiprato ir jis, kad jam nebus dovanota, nė nosies neberodė namo. Žem.
2.nepasirodyti, neišlįsti: Nebuvo šiandien jokios džiovos, saulė nosės nerodė. Krš.
nósį nèšti didžiuotis: Ta mūs kaimynė tai nosį neša. Ss.
nósį nèšti aukštaĩ didžiuotis: Darbininkumo jos darbininkės: ir švarios, ir gražios, tik nosis per aukštai neša. Šmk. Per daug aukštai nosį nešė. Skr. Tas vaikinas nosę neša aukštai. Grd. Mesk tuos visus mokslinčius, nė praeit pro juos negali, aukštai neša nosis, profesoriais, matai, nori būt.... Andr.
nósį nubraũkti apgauti: Gal ir pasiseks kuriam komediantui nosį nubraukti. rš.
nósį nubrùkti sugėdinti: Va, aš tau sykį nubruksiu nosį!. Kt.
nósį nudùrti liūdėti, nusiminti: Kas čia pasidarė, kad taip nosį nudūrei?. Gs.
nósimi nudùrti pastebėti gerai matomą daiktą: Ką nosia nudūrė, tą rado. Dkš.
nósį nukabìnti nuliūsti, nusiminti: Tai ko sėdi nosį nukabinęs?. Kt. Tik kokia bėda, tu tuoj ir nukabini nosį. Sdb. Kai pasiseka, tai gerai, kai ne, tai eini nosį nukabinęs. Strn. Taip ir panašiai aimanuodamos, kaip musę kandusios, nosį nukabinusios parvažiavome. Žem. Juozai, o tu ko nosį nukabinai?. Marc. Jau visai nosį nukabino mano karštakošis kaimynas. Ap. Jie dimbina nosis nukabinę, susiraukę ir pikti. Šein.
nósį nukárti nuliūsti, nusiminti: Vaikščioja nosį nukoręs. Dglš. Pažiūrėk: jis taip pat nukoręs nosį. Avyž.
nósį nuknabìnti nusiminti: Serga pati, o ans vaikščioja nosę nuknabinęs. Šll. Nuknabino nosį it gaidžių nukapotas. Valanč.
nósį nuknãrinti nusiminti: Lagerio esesininkai nuknarino nosis – ir jiems atrodė, kad gandai jau realizuojasi, kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Sruog.
nósis nuknãbo nusiminė: Ir jo nosė nuknabo, kai išgirdo tokią nelauktą naujieną. Tl. Puolė, dirbo, kaip nieko negavo, ir nuknabo noselė. Krš.
nósis nuknẽbo
1.nusiminė: Kad linksmos, kad tratam, o paskiau nuknebo nosės. Rdn. Vyram nosės taip ir nuknebo. Rs.
2.nustojo didžiuotis: Dabar ir jo nosė nuknebs be vietos besivalkiojant. Up.
nósį nukneĩbęs nusiminęs: Ar dvarus pardavei, kad nukneibęs nosę vaikštai?!. Rs.
nósį nukner̃pęs nusiminęs: Visi sėdi nuknerpę nosis ir kažką galvoja. Grž.
nósis nuknìbo nusiminė: Jo nosė ir nuknibo, kai pasakiau, kad Morta už jo neis. Kal.
nósį nukóręs nusiminęs: Ko vaikščioji nosį nukoręs?. Gs. Parvažiavo iš kiemo nosis nukorę, kaip išvyti. Vj.
nósį nukõrinęs nuliūdęs, nusiminęs: Anas eina nukorinęs nosį. Grv.
nósį nuléisti
1.nuliūsti, nusiminti: Knapsos nosį nuleidęs. J. Dainuokit, ko sėdit nuleidę nosis!. Gs. Turguj pametė šimtinę, daba vaikščio[ja] nosę nuleidęs. Kv. Kur eini nosį nuleidęs?. Ign. Tos nusiminusios ir nosis nuleido!. Žem. Ei! Vaikinuti, ko taip nosį nuleidęs eini! – užkibino jį mergiškas balsas iš sodo. Piet. Meisteriui per daug suniukęs atrodo sūnus, per daug tokią iškilmingą valandą nosį nuleidęs. Cvir.
2.pasidaryti nebe taip išdidžiam: Buvo labai mandras, dabar jau nosį nuleido. Gs. Aš sakau teip, ji – teip. Kai priėjo, kad mano teisybė, ir nuleidė nosį – nebėra ką sakyti. Kair. Tas iš kišenės laikraštį, – sako, – pasiskaitykit. Tie noses ir nuleido. Pgr.
nósis nuliñko nusiminė: Jiems visiems nulinko nosis, kai sužinojo viską. Rm.
nósį nunèšti nueiti, aplankyti: Ji tai nė nosies nenuneša to vaikelio pažiūrėt. Mžš.
nósį nusišlúostyti kiek subręsti, paūgėti: Tas piemuo geriau nosį nusišluostytų!. Drsk.
nósį nusmaũkti
1.apgauti: Kunigas Olšauskas visiems nosis nusmaukė. Žem.
2.sutramdyti: Aš tau kad nusmauksiu nosį, tai nebūsi toks mandras. Mrc. Ne tik aš, kožnas gali tau nosį nusmaukt. Dbč.
nósį nusùkti
1.supykti, įsižeisti: Tai ko dabar nusukai nosį?. Mrj.
2.imti šalintis, vengti: Paprašiau pirmininką kūdros, tai nosę nusuko. Krš. Kai mes nebetekome savo ūkio, tai turtingieji Mažonai nusuko nuo mūsų nosis. rš.
nósį nušlúostyti
1.pasirodyti gudresniam, vikresniam: Mikliai seniai jaunikliams nosį nušluostė. rš. Visiems pavydams nosę nušluostė: gavo vyrą kaip mūrą. Krš. Tokiam vyrui ir aš nosę nušluostysiu. Vkš. Kas, kad jis nemokytas, ne vienam ir mokytam nosį nušluosto. Srv. Ji visiems nušluosto nosį, ji šokliausia iš visų vabzdžių. Žil.
2.sugėdinti: Susirinkime, kai viską pasakysiu, ką žinau, tai aš jiem gražiai nosis nušluostysiu. Lkč. Kartą Šmukštaras ir man nušluostė nosį, kai aš norėjau pasirodyti prieš naktigonius savo moksliškumu. Vien.
3.pamokyti, apgauti: Aš tam varlei nosį nušluostysiu. Lš.
nósį nušnỹpšti sugėdinti: Dabar tai jų nosis nušnypščiau. Jrb. Nušnypštė nosę, ir padaryk ką!. Krš. Tokios tatai naujienos, tavo broliai rašo! Tatai visiems nosis nušnypštė. Žem.
nósį pabrùkęs nieko nepešęs: Uždarė duris ir eik, seni, nosį pabrukęs. Ar.
nósį pakabìnęs
1.įkyriai, ilgai ar įdėmiai (žiūri): Aš mezgiau, o jis knapsojo visą vakarą nosį pakabinęs. Vl. Ko čia moksai nosį pakabinęs!. Kp. Ko knapsai nosį pakabinęs!. Gž. Ko čia žibini nosę pakabinęs, eik gulti geriau!. Vkš.
2.atsisėdęs (snaudžia): Ko čia snapsai nosį pakabinęs, ar darbo neturi?. Srv. O kiti pašaliais, patvoriais, nosis prieš saulę pakabinę, jau ir snaudžia. Žem.
3.nuliūdęs, nusiminęs: Parvažiavo nosį pakabinęs. Ėr. Vaikšto nosį pakabinęs. Zp. Eina nosį pakabinęs. Ds. Nesėdėdavom teip va nosių pakabinę. Šmn. Jis pagirdo arkliuką, išstumia iš pašiūrės vežimėlį, vis nosį pakabinęs, negeruoju. Cvir.
4.atidžiai (klauso): Pasakoji, pakabinę nosį klauso. Žž.
nósį pakabìnti
1.nuliūsti: O kogi jūs visi nosis pakabinote?. Vien.
2.parodyti nepasitenkinimą: Nei iš šio nei iš to ir ta nosį pakabino. Grz.
nósį pakárti nusiminti: Nuo šitų Danylos žodžių Vuodega ir rankas nuleido, ir nosį pakorė. Piet.
nósį pakélti
1.atsigauti: Negera man, bloga bloga, sopa galvą; ropelę išgėriau, pagulėjau pagulėjau ir vėl nosį pakėliau. Kp.
2.pažiūrėti: Pakelk nosę į aukštą. Krž.
3.kiek įsismarkauti: Pakėlė nosį dvaro kumečiai. Tilv.
4.prasigyventi: Iš ko nosę būčiau pakėlęs, kad ne iš darbo. Šts.
5.išpuikti, pasidaryti nesukalbamam: Na jau anas dabar pakėlė nosį, kai tokiu činu stojo. Ktk. Žiūrau, kad jau nosį pakėlęs, tai pats susidirbsiu. Lzd. Kaip paskubėjo gyvent (praturtėjo), tai ir pakėlė nosį. Vlk.
nósis pakìlo pagerėjo nuotaika: Pagyrė, pakilo man nosė. DūnŽ.
nósį paknabìnęs įkyriai ar įdėmiai (žiūri): Ko čia žiūrai nosį paknabinęs!. Gž.
nósį paknabìnti nusiminti: Ir vėl nosį paknabinai!. Gž.
nósį pakóręs
1.įkyriai prilindęs: Snopso nosį pakoręs. Dkš.
2.nusiminęs: Eina nosį pakoręs. Ign.
nósį panarìnti
1.nusiminti: Jonelis nosį panarino ir stovi. Mont.
2.supykti: Jis ir vėl nosį panarino. Ob.
nósį papliaũpęs nusiminęs: Sėdi papliaupęs nosį, nieko nedirba. Slm.
nósį papū̃sti parodyti išdidumą: Eidamas pro šalį nosę papučia. Žlp.
nósį papū̃tęs į vir̃šų išdidžiai: Eina nosę papūtęs į viršų. Plng.
nósį paraũkti parodyti nepasitenkinimą: Sūnus klausė klausė ir paraukė nosį. Lp.
nósį pariẽsti pasipūsti, išpuikti: Švelnienė jau ir taip gurklį pučia, o dabar tai ir nosį paries. Slm. Nosę pariestum daug uždirbdamas. Krš.
nósį pariẽtęs išdidžiai: Ko dabar vaikščioji nosę parietęs?!. Skdv.
nósį paródyti
1.išdrįsti užeiti: Jis dabar pas mus nebeateina, bijo nosį parodyti. Jnš. Pats Bindokas nedrįso nei nosį parodyti arti. Piet. Tai sukirto [kritiškas straipsnis] jam (Audvidžiui)! Nedrąsus bus ir pas Vairavičius parodyti nosę. Šein.
2.aplenkti: Tai tau ir parodė nosę. Krš.
3.nepriimti pasiūlymo: Tai Onutė tam, sako, nosį parodė, netekės už jo. Jnš.
nósimi pasìremiant eĩti verstis kuo pakliuvo: Kaip nėr iš ko gyvent, tai eini ir nosim pasiremdamas. Vrn.
nósį pastãtęs išdidus: Poni dabar, eina nosę pastačiusi. Krš.
nósį patem̃pęs
1.išdidus: O paklausus ko kaliniui, niekuomet neatsakys, tik eis nosį patempusi – būsianti negirdinti. Žem. Patempęs nosę ir valkiojasi, apsiveizėk, kur eiti. Vvr. Kur ta šaldrelė eina nosę patempusi. Dr.
2.nepatenkintas: Nosį patempęs išėjo. Žem.
nósį patem̃pti
1.rodyti nepasitenkinimą: Tavasis vėl kažko nosį patempė, niūrino pro šalį be žodžio. Sk.
2.didžiuotis: Mažame mieste nosės nepatempsi, ten yra didesnių ponų. Šts.
ir nósimi paúostyti visai (neturėti, nebūti): Nėr miltelio ir nose pauostyti. Krš.
nósis pérplyšti gãli apie aštrų kvapą: Kvepėjo, kad galėjo pradėm nosė perplyšt. Prk.
nósį prakìšti trumpam išeiti: Bet kur jam buvo eiti? Vienąkart išsisukęs nuo sunkios bausmės, bijo dabar ir nosį prakišti, kad Dieve saugok neatsimintų. LzP.
nósį prasùkti neig. pasišalinti: Kad neišsitenki, tokia ponia, gali nosį prasukti. Žem.
nósis pratį̃so sulyso (iš veido): Kad pablogęs, net nosis pratįsus. Ds. Nevalgai nevalgai, žiūrėk, ir tau nosis pratįs. Ds.
nósį prikìšti domėtis, kištis: Ji visur nosį prikišus. Gs.
nósis prilìpo labai susidomėjo: Klausėsi ausis išpūtęs, bet kai išgirdo, net ir nosis prilipo. Gs.
nósį pū̃sti didžiuotis: Eidamas pro šalį nosę pučia. Žlp. Be reikalo nosį puti, manai, kad nežinau, kas tu toks?. Šl.
nósį raitýti didžiuotis: Bet šiandien... Pro šalį tie laikai, kad dar būtų galima nosį raityti. Simon. Tuo tarpu karaliaus žirgas džiaugiasi aukso pasagom ir raito nosį. Balč.
nósį raukýti rodyti nepasitenkinimą: Kai užsimeni apie pažadus, tai tik nosį rauko. Sb. Nosį raukydami, šalin slenkat su tuščia dūšia. brš. Kas rauko nosį ir pasiduoda panikai, tą geriau atleisti nuo darbo. rš.
nósį riẽsti
1.dvokti: Tai mėsos pridusimas – nosį riečia. Brt.
2.didžiuotis: Riečia riečia nosę mergelės, ale vaikiai kaip prigauna, taip prigauna. Krš. Dar tik piemenė, o jau nosį riečia. Gs. Rietė rietė nosį, o dabar jau gailisi. KzR. Tai va iš kur panelė išmoko šitaip nosį riesti. Pt. Ana, aure, su ta geltonąja skepeta būtų labai daili, tik nosį riečia. Simon. Fontano gatvės vaikai rietė nosis prieš kitus, nes išmanė tokius dalykus, kurių nežinojo net šimtametis provincijos senis. Cinz.
nósį riẽsti aukštaĩ didžiuotis: Neriesk nosies taip aukštai!. Klvr. Jis visada taip aukštai nosį riečia, su prastu nekalba. Ds. Ūkininkų vaikai – berniokai ir mergaitės – statosi aukščiau samdininkų, aukštai nosį riečia, iš aukšto į juos žiūri. Žem.
nósį riẽsti aukštỹn didžiuotis: Kupranugariai nebežino, kaip aukštyn nosį beriesti, kaip puikumu kupras bestatyti. Vaižg. Neriesk aukštyn nosies – gali nulūžti. LTR.
nósį riẽsti aukščiaũ savę̃s didžiuotis: Nosį aukščiau savęs riečia. LTR.
nósį riẽsti į dañgų didžiuotis: Neriesk nosį dangun – dar nusimuši. Rm.
nósį riẽsti į vir̃šų didžiuotis: Neriesk į viršų nosies, nes gausi lupt ir viską sužinosi!. Mont.
nósį ródyti
1.didžiuotis: Oo, Jonas nosį rodo!. Mrj.
2.būti abejingam, nesiskaityti: Dabar, kad tik kas, vaikai tėvams nosį rodo. Sk.
kur̃ nósis ródo bet kur, kur pakliuvo (eiti): Norėdami pasižmonėti, kaimynai įstumia arkliuką į roges – kaip sakoma – ir nušliūkščia pas kaimyną, vis tiesiai, kur nosis rodo, kur akys veda. Simon.
nósį spìria tuoj gims: Keturi vaikai vienas paskui kitą, o penktas jau vėl nosį spiria. Rod.
nósį statinė́ti didžiuotis: Kas per daug, tai per daug, taip nosį statinėti, nėmaž nenusižeminti, pagaliau nė pasimalonėti. Žem.
nósį statýti
1.pykti: Kad tik kas, ir stato nosį. Grz.
2.didžiuotis: Tikra duktė [prieš motiną] stato nosę, ko iš svetimo norėti. DūnŽ.
nósį statýti į aũkštą didžiuotis: Visi stato noses į aukštą. Krš.
nósį statýti į aũkštį didžiuotis: Baigė mokslus, nu statys nosę į aukštį. Krš.
nósis sukìšti
1.būti prilindus keliems: Būdavo, nueini milžti karves, kokie du pacai sukiša nosis ir žiūri. Bd.
2.susidraugauti: Anuodu vesis: jau noses sukišę vaikšto per dienas. Šts.
nósį sùkti
1.dvokti: Ką čia taip verdat, kad net nosį suka. Sv. Kas čia tavo do gyžalai – net nosį suka!. Ut. Kad uždvelkia, tai net nosį suka. Jabl.
2.kvepėti: Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė. Vaižg.
3.bjaurėtis: Žmogus, per amžių papratęs padoriai, nosį suka įėjęs į tokį kiaulininką. Žem.
4.šalintis, rodyti nepalankumą: Puikininkai: menkai kiek, tuoj nosį suka. Grž. Bet užtat dabar mergos nosį suka. Pabandysi prie kurios prieiti, pakalbinti – ir pabėga, ir juokiasi pabėgusi. Paukš. Kitą kartą, žiūrėk, jau ir sutari, ir merga nebesuka nosies. Balt. Netgi sukdami nosį nuo manęs, sakote: „Oi, koks vargas". ŠR.
nósį sùkti į šãlį šalintis, rodyti nepalankumą: O tu paklausyk, nesuk nosies šalin. Alz. Visi čia tokie poniški, suka nuo manęs nosis į šalį. Avyž. O tu nesuk nosies šalin, – surūstėjo ir Juza. Balt.
nósį sùkti tolỹn šalintis, rodyti nepalankumą: Ji į mane nenori nei žiūrėt – eidama suka nosį tolyn. Ėr.
nósį suraũkti būti nepatenkintam: Pirmininkas suraukė nosį ant manęs. Pc. Nė iš šio nė iš to vėl nosį suraukė. Sk.
nósį susitèpti gero vardo netekti: Nosę susitepė su tokiu kėpiu. Yl.
nósį susùkęs nepatenkintas: Nosę susukusi vaikščioja, jei biškį kas. Krš. Susukus nosį ir tyli. Bgt. Vaikščioja nosį susukęs. Kp. Nosį susukus eina kaip ragana. PnmR.
nósį susùkti parodyti nepasitenkinimą: Nepatiko kas, tuoj susuko nosį ir dzimbi dzimbi į kampą. Gs. Nosę susuko, nešnekas. Rdn. Susuko nosį ir nešneka. Mrj.
nósį šlúostytis gražintis: Piršliai važiuoja su skambalu, tai panos išgirdę nosis šluostos. Grz.
nósį šlúostyti su kója negebė́ti būti nesubrendusiam: Šis, negebąs su koja nosės šluostyti, drąsiai atsakė. Valanč.
nósį tráukti vos neverkti, tramdytis: Motinėlė net apsiašarojo iš džiaugsmo, o tėvelis tik nosį traukia. Žem.
nósį trìnti maloniai kvepėti: Kur tik uostai, vis miela, giria nosį trina. Baran.
nósį uždrė̃skęs išdidžiai: Nusipirko blizgulius čebatus, tai ir vaikščiauna nosį ažudrėskęs. Arm.
nósį uždū́ręs
1.įkyriai (žiūrėti): Nosį uždūrus žiūrės, kaip ji ten verda. Lp.
2.įkandine: Perdien išsekioja uždūrus nosį. Ds.
nósį užim̃ti pasmirsti: Kad dvelkterėjo nuo tvartuko vėjas, net nosį užėmė. Rdm.
nósį užkárti įkyriai prilįsti: Atbėgom, užkorėm nosis ant stalo ir žiūrom, kaip merga atrodo. Srj.
nósį užkė́lęs pasipūtęs, išdidus: Jaunimas nosį užkėlęs: ašiai (aš) mokinta, ašiai moku. Svn.
nósį užkìšus įkyriai (žiūrėti): Neknapsok užkišęs nosį, kur vyresni šnekas!. Smn.
nósį užknabìnęs liūdnas, nusiminęs: Ko vaikštai nosę užknabinęs?. Kal. Eina nosį užknabinusys. Slnt.
nósį užkóręs
1.įkyriai (žiūrėti): Ko čia spoksai nosį užkoręs?. Mrj. Aš dirbu, o jis tik nosį užkoręs dėbso. Brt. Ten nesmaksok nosį užkoręs – barščių vis tiek negausi. Žž.
2.išdidžiai: Eina nosį užkoręs, nė nepažiūri. Švn.
nósį užkum̃pinti
1.susilenkti, susiriesti: Vienas tūra nosę užkumpinęs. KlvrŽ.
2.rodyti nepasitenkinimą, pykti: Ana nosę užkumpino, mat ne taip pasakiau. KlvrŽ.
nósį užláužti išpuikti, didžiuotis: Kai nusipirko namą, nosį užlaužė. Vl.
nósį užláužęs išdidžiai: Jos nosis užlaužusios vaikščioja. Stak. Ką tu, dabar nosį užlaužus praeina pro šalį. Šmk.
nósį užriẽsti
1.būti nepatenkintam: Žiūrėk, ponaitis, užsigavo, suprask, užrietė nosį. Paį.
2.pasidaryti išdidžiam, imti didžiuotis: Negirkit, dėde, nes užriesiu nosį ir nesusikalbėsit. Bub. Nosę užrietė, nebesusišnekėsi. Krš. Pasistatė namą ir užrietė nosį. Erž. Anksčiau nepraeidavo nesustojęs, o dabar visai užrietė nosį. Mark.
3.supykti: Kogi ta vėl nosį užrietė, kad akių neberodo?. Grz.
nósį užriẽsti aukščiaũ imti labiau didžiuotis: [Vokietis] tik nosį dar aukščiau užriečia, visas savo menkos uniformos sagas atstato. Šein.
nósį užriẽtęs išdidžiai; išdidus: Pagurklį papūtęs, nosį užrietęs, neprieisi prie jo. Vl. Eina nosį užrietęs. Ds. Jis užrietęs nosį sėdėtų, kad būtų tokio mokslo. Mžš. Močekos duktė užrietus nosį atsakė: – Aš neturiu kada. Prng. Jau dabar jis vaikščioja nosę užrietęs, kas bebus, kad išrinks pirmininku. Vkš.
nósį užsikum̃pinęs nepatenkintas: Užsikumpindama nosį įėjo ana, t. y. smarkiai įpuolė bartis. J.
nósis užsìrietė išpuiko: Ir jai nosis užsiries. Ds.
nósį užsùkti įsižeisti, supykti: Matyt, Onelė nosį užsuko, kad neateina. Šn. Tai ko nosį užsukai?. Mrj.
nósį užtráukė užpyko: Nosį kaip avies subinę užtraukė. Erž.
nósį užver̃sti išpuikti, pasidaryti nesukalbamam: Kai tik pinigų ėmė gauti, tai nosį užvertė. Skr.
nósį užver̃tęs greitai (bėga): Kur leki nosę užvertęs?. Rdn.
nósį var̃vinti įkyriai domėtis, stebėti: Ko varvini nosį, eik šalin!. Rm. Kogi čia nosį varvini pas didžiuosius?. Ds. Parginus bandą, naujų piemenų privirto prie kozirių nosį varvinti. Žem.
nósis vẽda apie žmogų, kuris vadovaujasi nuotaika: Kaip jo nosis veda, taip jis daro. Skr.
nósis žýdi girtas: Tada vėl žydėdavo visų nosys, vėl klegėdavo lotyniškai rusiškai lietuviškas Babelis. Cvir.
ant nósies apie greit būsiantį įvykį: Jau šventė ant nosies, o nieko neturiu. Pv. Krikštynos ant nosės. DūnŽ. O kaip Blusiaus mirtis, tai ne koks stebuklas, – atsiliepė kita boba: – seniai jau vaikščiojo su giltine ant nosies, vienas sykis nemelavo, ir gana. Žem. Pūdymų pusė nesuarta, mėšlas nevežtas, šienapjūtė ant nosies!. Paukš. Mirtis ant nosies, o, žiūrėk, koks godumas. Gric. Ruduo ant nosies, – pagaliau metė Petras. Daut.
ant nósies griū́ti sunkiai paeiti (pavargus, sergant ar esant silpnam): Vakare ant nosies griūvu. Ėr. Eik, dirbk, nors ant nosies griūk. Ėr. Tik prieš pat rytą šunys ėmė loti, žiūriu – pareina ant nosies griūdamas. Žg.
ant nósies kabė́ti būti čia pat (apie lietų): Vakar iš vakaro visiškai lietus ant nosies kabėjo. Šd.
ant nósies kabinė́ti išplepėti: Nereikia visko ant nosies kabinėt. Sk.
ant nósies kabìnti išplepėti: Ką judvi pašnekata vienos, vyrui nekabink ant nosies. Jrb. Ar nesakoma, kad nereikia visko vyrui ant nosies kabinti?. Simon.
ne ant nósies krìtęs smarkus: Ji pati veiks ir tiems ponams parodys, kad nors jos vyras ir nekoks – bet ji ne ant nosies kritusi. Simon. Jos taip pat nebuvo ant nosies kritusios ir neliko niekam skolingos. rš.
ant nósies lìpti
1.būti čia pat: Eik tu, ženikli, tau jau mirtis ant nosies lipa. Sk.
2.pajuokti, pašiepti: Kad jis nebūtų buvęs paikys, tai nė vienam nebūt davęs ant nosies lipt. Žvr.
ant nósies pasikabìnti parūpti: Ak, ir tau ant nosies jau pasikabino mano vaikai!. Simon.
ant nósies sė́sti varginti: Bėda ant nosies sėdo. Žem.
ant nósies užkabìnti prasitarti: Kitam tik an nosies užkabink, tai jis visiem išpasakos. Kt.
ant nósies užkliū́ti nepatikti: Kam užkliuvo ant nosies mano vaikai? Ką jie bloga padarė?. Ėr.
ant nósies užlìpti tyčia prisigretinti, prisiartinti: Ką tau anas supras – toks teliokas: jam merga ant nosies užliptų, ir tai nekliudytų. Ktk.
ant nósies užsipìlti prisigerti (svaigalų): Tas bernas, kursai šalia akmenio gulėjo, per daug brangvynio ant nosies užsipylęs greit užmigo. LTR.
ant nósies vir̃sti būti silpnam, sulysusiam: Kai tėvai gyveno – dvišakos kumelės, gražios buvo. O kai vaikas gyveno – arkliai ant nosės virto. Kltn.
ant nósies žýdi apie greit įvyksiantį dalyką: Renkitės: jum veseilia an nosies žydi, o gal jau prašė?. Pv.
ant nósies bàbt neig. mirti: Eini, dirbi, plėši, babt an nosės – nieko nebreikia. Krš.
aukščiaũ nósies
1.labai (pakelti kainą): Už paršus išmuša kainą aukščiau nosies. Pls. Kap kermošin nuveža sviestą, tai čienią (kainą) ažmuša aukščiau nosies. Grv.
2.labai (didžiuotis): Neskelk aukščiau savo nosies. LTR.
nósis į nósį vienas prieš kitą, kaktomušais: Iš nejučių atsitiko keletą sykių susidurti Jonukui su Kerėpla, ot, akis į akį, nosis į nosį. LzP. Taip man besvarstant, ką ryti ir ko neryti, nosis į nosį susiduriu su vienu poetu. Žil. Užsidūriau ant žmogaus nosis nosin. Ds.
kàs (kam)į nósį nerūpi: Ką čia veiki? – O kas tau į nosį!. Srv. Kas tau į nosį dėl mano atbrizgų!. Bsg.
ne į nósį nepatinka: Jam ne į nosį ta mergaitė – kad ir graži, neims. Srv. Kas nors ne į nosį, tai ir neina. Bsg. Jam ne nosin, ką aš pasakau: ponas kokis. Rod. Čia jam ne nosin, kad nepagiri. Sld. Ne nosin buvo jam šita kalba. Užp.
į nósį dė́tis kilti minčiai: Dilbams kažin kas dėjosi į nosį. Žem.
į nósį dìngtelėti sugalvoti, sumanyti: Man vėl dingtelėjo į nosį – kam čia rėdytis. Žem.
į nósį dúoti
1.pasireikšti stiprumu: Alus kad davė į nosį. Kair.
2.smogti: Tokiam tik į nosį duot, tai žinos nelįst. Sk.
į nósį dùrti
1.būti čia pat (nematant): Kirvis į nosį duria, kirvio nemato!. Jrb.
2.dingtelėti: Tik man dūrė į nosį, kad tai atlyginimas ponams už jų darbus. Rs.
į nósį įdùrti nepatinkamą dalyką įsidėmėti: Įdūrė man į nosį ir Tavo žodžiai gromatoje. Žem.
į nósį įsikìšk pasiimk (piktai): Įsikišk į nosį savo raktus!. Žem.
į nósį įtèpti apkulti (mušant per galvą): Įtepk į nosį, ir žinos prie tavęs daugiau nelįsti. Skd.
į nósį kìbti prieštarauti: Tu girdėjai kur, kad bernas man į nosį kibtų!. Cvir.
į nósį papū̃sk nieko nepadarysi, nieko nebus (nesutinkant): O tuo tarpu kunigaikštis šmakšt už rubežiaus, ir papūsk jam į nosį!. Žem. Dirbsiu ten per dieną prakaituodamas už du litu, tegu papučia į nosį!. rš.
į nósį pašnỹpšti nieko negalėti padaryti: Pašnypšk į nosę!. Kv.
į nósį spjáuti būti abejingam, nesidomėti, šalintis, nusišalinti: Reikia visiems rūpesčiams ir nesmagumams spjauti į nosį, mesti nuo savęs. Žem.
ikì nósies sočiai: Lig nosies privalgę visi daba būna. Vs.
iš nósies dìrbtas atsparus šalčiui: Aš esu iš nosės dirbtas, nebijau šalčio. Šts.
iš nósies į bùrną apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Išmanai tu, kas iš nosies burnon. Ds. Ką tu žinai – iš nosies burnon. Ob.
iš nósies į dantìs apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Tu tiek težinai, ką iš nosės į dantis. Gd. Tiek išmanai, kiek iš nosės į dantis. NmŽ. Nusimano iš nosės į dantis. Up.
iš nósies į gérklę apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Supranta kaip iš nosies į gerklę. Sdb. Išmano, kiek iš nosies gerklėn. Km. Tu temoki tiktai iš nosies gerklėn, snargliau tu!. Sruog.
iš nósies į gùrklį apie nieko nesuprantantį, nesusigaudantį: Išmano, kiek iš nosies į gurklį. Srj.
iš po nósies
1.iš čia pat: Iš po nosies pabėgo kiškis. Jnš.
2.esant akivaizdoje, matant: Iš po nosies tegul atimie, tenekretie žalių obuolių. Erž.
3.užbėgant už akių: Man iš po nosies ėmė ir nupirko tą skarelę. Jnš. Išpirko iš po mano nosės didelius [paršelius], nusipirkau varles. Klm.
iš po pàt nósies esant akivaizdoje, matant: Iš po pat nosies ir nutraukė (pavogė). Žem.
nuo nósies po lygiai nuo kiekvieno asmens: Ką ten pragersi – visi dėjom nuo nosės. Trk. Šią paskutinę pusbonkę sudėsim nuo nosės. Lž.
nuo nósies atkrìto niekam netinkamas, netekęs vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito. Žem. Gausi tu iš jo, kas nuo nosies atkrinta. Šl.
nuo nósies lìko niekam netinkamas, netekęs vertės: Kas nuo jų nosies liko, tai man. Gs. Pati viską suryja, o vyrui – kas liko nuog jos nosies. Pv.
kàs nuo nósies nùvarva labai mažai (išmano): Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva. Zp.
ne pagal̃ (kieno)nósį nelygus kam: Išsirenka pačią ne pagal savo nosį. Kair. Žinoma, jis nedrįso lįsti prie manęs, matė, kad aš ne pagal jo nosį. Žem.
per nósį
1.apie papriekaištavimą: Jei tik kas biskį per nosį, ir negerai. Jrb.
2.apie paniekinimą, pažeminimą: Jam per nosį. Gs. Visiems per nosę tie žodžiai. Stl. Tuojau pasaulis kitaip kalbėtų. Manau, būtų per nosį visiems!. Cvir.
per nósį braukýti šaipytis, niekinti: Aš prasta, ale man per nosį nebraukys. Erž. Tu man per nosę nebraukysi. Šv. Nepasiduosiu, kad kokia šašvalka per nosę braukytų. Krš. Aš nesu per nosę braukoma. Šts. Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi. Žem. Ar norite, kad duočiaus sau per nosį braukyti tokioms?. Pt. Maža ko aš dabar senatvėje elgetauju, vienok sau per nosį braukyti neleisiu, ne. LzP.
per nósį braũkti niekinti, tyčiotis: Visad užleisdavau kelią silpnesniems, o stipresniems niekad neleisdavau braukti per nosį. Mar.
per nósį dúoti apmušti: Duok tam gaidžiui per nosę. Krš.
per nósį gáuti
1.būti sumuštam: Sakau, kad nelįsk, kai gausi per nosį, rytoj žinosi. Jnš. Anas gaus per nosę nuo tėvo už tokią lįseną prie svetimo žmogaus. Krž.
2.būti suniekintam: Matai, gavai per nosį, ir tiek. Šn. Gavo per nosį, tai nebus toks mandras. Vlkv. Pamušių Blankiukas dabar tikrai gaus per nosį, jei dar nagus drįs kišti prie Palmyros.... Paukš.
per nósį pérvažiuoti sugėdinti: Dar aš jai taip pervažiuosiu per nosį, kad ji rėks!. Skr.
per nósį užkemėrúoti apmušti: Aš tau užkemėruosiu per nosį, tai ilgai atminsi. Ds.
per nósį važinė́ti išnaudoti: Išsikrapštysime iš jo kišenės. Man jis nevažinės taip per nosį, kad tik šiaip.... Simon.
per nósį važiúoti tyčiotis: Pirma juokės iš kitų, dabar jau ir man per nosį važiuoja. Ar. Jam baigus kalbėti, pusėtinai važiuoju Jurgelioniui per nosį aš. rš.
po nósies arti, čia pat: Gaila, kad man nebuvo tos mokyklos po nosies. Bsg. Man po nosės nepjausi žolės. DūnŽ. Mes tik žinom, kas po nosės buvo. Šv. Ot aklius: kirvis po nosės, ir nemato. Užv. Ir jūs, turėdamos po nosies tokią įdomią parodą, neinate jos žiūrėti. Žem.
po nósimi
1.arti, čia pat: Po nosia valgių padėta, o jis kažin kur siekia. Gs. Maišas po nosia kabo, ir nematai. Rod. Darbas po nosia. Šk. Dartės (dabar) po nosia vanduo. Sn. Atveža po nosia [degtinės]. Sdb. Man motulė po nosia buvo (arti gyveno). Dg. Bobulė jau pati ištraukė viralą iš krosnies, įpylė dubenėlin ir pastatė ant suolo, vaikui po nosimi. Krėv.
2.apie greit įvyksiantį dalyką: Žiema po nosia, o jų bulvės nekastos. Ss. Badas po nosia. Gs. Uždarbis geras, ale smertis po nosia. Ar.
3.tyliai, pašnibždomis: Niurna ką po nosia, nė suprast negali. Dkš. Bambterės porą žodžių po nosia, ir viskas. Rdm. Jo kalbos nesuprasi – murkia murkia po nosim. Km. Mamzelė niurna ir niurna kažką sau po nosim lyg ubagė, kruopas pabėrusi. Simon. Batsiuvys kažką burbtelėjo sau po nosim, burbtelėjo taip, kad buvo galima suprasti, labiausiai Benui. Ap.
po nósimi káišioti primygtinai, įkyriai rodyti: O patys kaišiojame tuos pat laiškus visiems po nosia lyg besigirdami. Kudir.
po nósimi karóti grėsti: Smertis karo po nosimi. Mrs.
po nósimi kìšti primygtinai, įkyriai rodyti: Vienas tyli, kantriai neša savo vargus, o antras nors mažą savo vargelį atkišęs visiems kiša po nosia ir skundžiasi, dūsauja. Žem.
po nósies pakìšti primygtinai, įkyriai parodyti: Ir parodžiau, pakišau po nosės. Žeml. Jums pakišo po nosės ir pasirašėt. End.
po nósies pašìkti vlg. iškrėsti šunybę: Pašika tavie po nosės, negeri kaimynai. Rdn.
po nósimi patèpti priminti (ką nemalonų): Ir sūdną dieną viskas tau bus po nosimi patepta. Simon.
ne po nósiai nepatinkamas, nemėgstamas: Žiūrėk, tai da jai ne po nosiai. Alk. Ne po nosiai kvapas. Prng.
ne po nósimi nepatinkamas, nemėgstamas: Man ne po nosia šita merga. Ds.
prie nósies čia pat: Duobė prie nosies. Pj. Galas prie nosės, ko benorėsi. DūnŽ.
prie pat nósies
1.labai arti: Prie pat nosės karvę, ožkas raišioja [kaimynė]. DūnŽ.
2.netrukus, tuojau: Grabas (mirtis) prie pat nosės. Pj.
ne prie nósies nepritinka: Tie drabužiai ne prie mano nosės. Vkš. Ta skarikė tau ne prie nosės. Mžk.
prieš nósį čia pat: Suopis! Išnėrė iš knygyno prieš pat nosį su portfeliu po pažastimi. Avyž.
pro nósį važiúoti pajuokti, pašiepti: Jis taip dailiai važiuoja visiems pro nosį. Alk.
nósis su nósimi apie netikėtą susitikimą: Ėmė ir sustiko nosis su nosim su Maslausku. Bs.
kad (tu...)bū́tum su nósimi sakoma meluojančiam: Kad tu taip būtum su nosia. Šlčn. Kad jūs būtut su nosia, kaip jūs išeisit. Krok.
kad (tu...)taĩp su nósimi sakoma meluojančiam: Kad tu taip su nosia!. Vs. Kad tu taip su nosia, ką tu ten vienas nušienavai!. Dsm. Tai dvidešim litrų ana (karvė) duos?! Kad anės tiek su nosia!. Švnč.
su ìlga nósimi nieko nepešus: Išdavikas. Melagis. Mes visi liksime su ilga nosimi.... Sruog. Pradėjo lankytis piršliai, bet visi išvažiuodavo su ilga nosimi, nė vienam žodžio netariau. Krč.
su nósimi išlį̃sti išvengti bėdos: Nežinia dar šiemet, kaip su nosia išlįsim. Ss.
su nósimi palìkti apgauti: Negalima leisti, kad tas veidmainys, tasai girtuoklio pasturlaka, mus visus paliktų su nosimi. Sruog.
sulìg nósimi pagal padėtį: Sulig savo nosim ir draugus pasirenka, o su mumis visai nesideda. Gs.
sulìg nósimi ir tabokà Žg. kiekvienam savo: Sulig nosim ir taboka – sulig darbu ir užmokestis. Žem.
ne sulìg nósimi ne sau lygus, daug trūksta: Nesisuk ne sulig nosim, kad ir apturėsi – neturėsi. Trgn. Ne sulig savo nosim nešies. Ds.
toliaũ sàvo nósies nematýti apsiriboti siaurais interesais: Ką tu žinai, toliau savo nosies nieko nematęs. Skdt. Tu toliau savo nosies nematai!. Alv.
už nósies braukýti niekinti: Galvočius, iškalbus, nesiduos už nosies braukyti. Žem.
už nósies nusitvérti stebėtis: Kai jie paskaitys mano pasiūlymą, tai už nosies nusitvers, paikučiai tie! Pagalvos, kodėl jiems tokia mintis neatėjo. Simon.
už nósies tampýti primesti savo valią: Motiną anie už nosės ne vadžioja, ale tampo, besarmačiai. Krš.
už nósies vadžióti
1.valdyti: Sek mano pėdom, jei nori gyventi, valdyk bobas, nesiduok už nosies vadžiojamas. Žem.
2.apgaudinėti: Už nosės vadžioja visus, ir gana. Vn. Už nosės vadžiojo mumis kaip velnias. Jdr. Palauk, dabar tu manęs už nosės nebvadžiosi. Užv.
už nósies varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinėja už nosės. Krš.
už nósies vedžióti
1.valdyti, nurodinėti: Kad vedžioji už nosies, dar padaro ką. Pbr.
2.apgaudinėti, mulkinti: Aš tau kad duosiu, tai tu manęs už nosies nevedžiosi!. Kt. Urėdas taip pat vedžiodavęs poną už nosies ir prikalbėdavęs jam visokių nesąmonių. Vien. Aš sakau, tamsta jau susižadėjusi su Geležėle, ir mane tik už nosies vedžioji. Sruog. Nesirašysiu. Matau, kad už nosies vedžiojat. Ap.
ne (kieno)nósiai
1.kam nelygus, pranašesnis: Aure Jonas ne tavo nosiai – kogi jis pinigų nemėto?. Mžš.
2.ne pagal jėgas, galimybes: Nesiūk, tas ne tavo nosiai yra. J. Kam kam žinot, tik ne tavo nosiai. Srv. Ne tavo nosei tokį aštuonnytį išausti. KlvrŽ. Ne mano nosei tiek daug išmokti. Šll. Ką veiksi, dėdele, – įsikišo Srutienė, – žmogus skęsdamas ir į britvą kimbasi; dideli daktarai, brangūs vaistai – ne mūsų nosiai. Žem. Mes ką, vynas ne mūsų nosiai, bet su ponu sėdim ir geriam pasiurbčiodami. Dovyd.
ne (kieno)nósies nelygus, prastesnis: Ne mano nosės ir tai lekia į Rygą apsipirkti. DūnŽ.
ne (kieno)nósimi
1.pranašesnis: Tai tik ne jos nosia šitoji – matytum, kokia švari, darbininkė. Jrb.
2.ne pagal jėgas, galimybes: Ne tavo nosia nupirkt tokį namą. Alk. Ne tavo nosim, vyruti, ją už žmoną gauti. Vl. Ne tavo nosia ponu ar karaliu būti. Dauk.
kaĩp nósį nupjáutas liūdnas: Aš kaip nosį nupjautas sėdžiu. Žem. Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių. Dr.
kaĩp iš nósies labai mažas (apie lietų): Kitur, sako, kibirais verčia lytaus, o pas mus palijo kaip iš nosės. Brs.
kaĩp per nósį gãvęs nustebęs: Policija dairosi kaip per nosį gavę. Žem.
su giltine ant nosies žr giltinė
karaliaus nosis žr karalius
ant katino nosies maunamas žr katinas
kelius badyti nosimi žr kelis
nors kirvį kark po nosimi žr kirvis
kuisis neįkiša nosies žr kuisis
kumštį vedžioti palei nosį žr kumštis
kiek nuo lūpų iki nosies žr lūpa
padangę arti nosimi žr padangė
pilvas lipa ant nosies žr pilvas
pilvas užsirietė iki nosies žr pilvas
kaip spridikiu gavęs per nosį žr spridikis
kaip tabokas nosyje žr tabokas
ubago (ubagų)nosis žr ubagas
uodas neįkiša nosies žr uodas
žemę arti nosimi žr žemė
žemę ariant [su] nosimi žr žemė
žemę suarti nosimi žr žemė
žydas tąso už nosies žr žydas

ãšarų liejìmas verkimas: Kasdie prakeikimas, ašarų liejimas. Klvr. Didis ašarų liejimas mūsų temdina akis. rš.
ãšarų klónis pasaulis: Tavęsp dūsaujame vaitodami ir verkdami šitame ašarų klony. brš.
ãšarų pakálnė
1.raudojimas (ištikus nelaimei): Žiūrėk, kas dedasi po Gintališkės valsčių! Ten tikra ašarų pakalnė, baisus kraujo praliejimas. Žem. Taip Vilniuje paplūdo ašarų pakalnė, kuri tęsiasi per kelias savaites. Žem.
2.pasaulis: Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje. Bil. O, kaip malonu po kelerių metų sunkios monotoniškos tarnybos ir tirštos nesveikos didelio miesto atmosferos laisvai atsidusti čia, šitame palaimintame ašarų pakalnės kampelyje.... Vien. Vark žmogus visą amžių šioje ašarų pakalnėj. Lnkv. Kokia sūri bebūtų ši ašarų pakalnė, o noro meisteriui iš jos į kitą kraustytis nėr. Cvir. Mirusiam jau vis tiek, ar tu čia, toje ašarų pakalnėje, verksi ar dainuosi. Avyž.
ãšarų pakriū́tė raudojimas: Kai reikia skirtis – ašarų pakriūtė. Lel.
ãšaros pavir̃šiuje greitai verkia: Na jau, tik neverk... tau, Elziut, ašaros per daug paviršiuj. Paukš.
ãšarų pralietójas virkdytojas: Tiktai vienas tykiai joja, tavo jaunas linksmintojas, ašarėlių pralietojas. LTR.
ãšarų var̃vinimas verkimas: Sužiuro Lapelis, sustabdęs laikinai graudžių ašarų varvinimą. rš.
karčiomìs ãšaromis apsipìlti graudžiai pravirkti: Kol veselė ūžė, svečiai viešėjo – Marelei nei šio nei to. Bet kai paliko viena... karčiomis ašaromis apsipylė. Žem.
kẽletą ãšarų išvar̃vinti kiek paverkti: Iš gailesio išvarvink bent keletą ašarų. Valanč.
kruvinomìs ãšaromis graudžiai (verkia): Čia ir mano ir kraitis, ir triūsas, ir kiekviena pėda prakaitu aplaistyta ir kruvinom ašarom apverkta!. Vien. Žinoma, nagus grauš, kruvinom ašarom verks, bet bus per vėlu. Skodž. Motina kruvinom ašarom verkė, kad vaikas neitų. Jnš. Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu. Kudir.
kruvinomìs ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsilieję kruvinom ašarom keiks patys save. rš.
medìnėmis ãšaromis apie nuduodantį verksmą: Verkia medinėm ašarom. Vj.
paskutìnės ãšaros tikra bėda: Paskutinės ašaros šitie pinigai. Dglš.
pìgios ãšaros apie greit verkiantį: Moterų ašaros labai pigios. Kp.
sausomìs ãšaromis apie veidmainingą liūdesį: Rauda sausom ašarom. Ėr. Apsiverkė sausom ašarom kaip marti anytą laidodama. KrvP.
tìkros ãšaros menkas uždarbis: Ėmėsi prakiurusius puodus taisyti – ne uždarbis, o tikros ašaros. Daut.
víenos ãšaros
1.daug vargo: Sako, prakeiktas dvaras, ten vienos ašaros. Šln.
2.apie ką prastą, menką: Rugeliai gerieji – vienos ašarėlės. Kl. Šieno – vienos ašaros. Varn.
ãšaromis apsilíeti apsiverkti: Duktė ašaromis apsiliejo. Stan. Dovydas, išgirdęs karalių mirusį, apsiliejo ašaromis. Stan.
ãšaromis apsipìlti apsiverkti: Ji ašaromis apsipils – kaip mūsų Mykolėlį apleidau?. Dovyd. Tada motina, pamačiusi juos abu, apsipylė ašaromis. Ap.
ãšaromis apsipraũsti graudžiai apsiverkti: Apsiprausia našlaitėlė gailiom ašarėlėm. Vlk.
ãšaromis apsirýti patirti skriaudą: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi. Balt.
ãšaras barstýti verkti: Gromatėlę rašysiu, ašarėles barstysiu. d.
ãšaros bė́ga ima verksmas, liūdesys: Juk kasdien matai, koks tas jų laukelis atrodo. Ašaros bėga pasižiūrėjus. Simon. Ašaros bėga matant, kaip anie vargsta. Varn.
ãšaras braukýti verkti: Tėvų neklausysi, ašaras braukysi. Erž.
ãšaras braũkti verkti: Nesugrįši, sesutėle, į jaunas dieneles, per visą savo amželį brauksi ašarėles. Gr. Pulkelis žuvelių Nemunėliu plaukė, o tavo mergelė ašarėles braukė. d. Mergiokaitė ašarėles braukia. Grv.
ãšarą gáudyti apsiverkti: Maniškė, apsidairiusi, kad nematyčiau, žiūrėk, jau ir gaudo ašarą. Dovyd.
ãšaras gérti nuolat barti: Jis mano ašaras geria. Skr.
ãšaros gùrina péntis apie graudų verkimą: Našlelė taip gailiai verkia, net ašaros pentis gurina. Rod.
ãšarų išlíeti
1.prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo. Vien.
2.privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai. Balč.
ãšarose išsiplaukýti graudžiai apsiverkti: Motina dėl jo ašarose savo išsiplaukytų. Žem.
ãšarą išspáusti
1.pravirkdyti: O ašarėlę sidabrinę ant veido meilė teišspaus. Mair. Ne vieną tau ašarą vargas išspaus, kaip liksi be motkos. Arm.
2.pravirkti sunkiai: Ašarą išspaudžiau ir gavau piningų. Vn.
ãšaras išspáusti pravirkdyti: Pasakodamas savo vargus, ne vienam klausytojui ir ašaras išspaudė. Žem. Taip graudu buvo žiūrėt, kad man net ašaras išspaudė. Skrb.
ãšaras išspáusti iš akių̃ pravirkdyti: Šio pasaulio ižgaišinimas miesto Hieruzalem ižspaudė ašaras ižg akių viešpati mūsų. Dk.
ãšarą išsuñkti bent kiek paverkti: Kad bent vieną ašarėlę būtų per močios pakasynas išsunkus!. Ds.
ãšaras ištráukti privirkdyti: Ir ana mažutėlė kiek man ašarų ištraukė. Ob.
ãšaras láistyti verkti: Nusprendusi buvo ašarų nelaistyti. Cvir.
ãšaromis láistyti apverkti: Motina laistė ašaromis ne ką kitą, o savo praeitį, tos praeities pragiedrulius. rš.
ãšaras líeti verkti: Be reikalo lieji ašaras – nebeprikelsi iš numirusių. Ds. Rūteles ravėjau, ašarėles lėjau. Grv. Reikėjo verkti per nakteles, ašarėles lieti, kol vaikelius užauginau. Lnkv. Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti. Stan. Neliek be reikalo ašarų: akis pagadinsi. Švaist.
ãšaromis líetis graudintis: Eini žmogus ir liejies ašaromis nuog tokio gyvenimo. Arm.
ãšarose máudytis Mrc. ištisai verkti:
ãšarose mirkýti labai virkdyti: Ašarose mirkė savo pačią. Krš.
ãšarose mir̃kti sunkiai gyventi: Ta Kastelė ašarose mirksta, i[r] gana. End.
ãšaras nubraũkti paguosti: Blizgučiams, papuošalams nesigaili pinigų, o mamaitės ašaroms nubraukti – nėra. Žem.
ãšarą nurýti susitramdyti: Tėvas sakydavo: „Lengviau molį sausą nuryti nei ašarą". Ir vis pridurdavo: „Ašarą nuryk...". Dovyd.
ãšarą nurìtinti privargti, prisikentėti: Ne vieną ašarėlę nuritinsi, kaip liksi sirata. Arm.
ãšarą nuspáusti bent kiek apsiverkti: Kazimieras ir net Juoziokas taip pat nuspaudė ašarą. Balt.
ãšaras nušlúostyti paguosti: Daina ir našlaitei ašaras nušluosto. Pš. Kenčiau tyliai, net be ašarų. Žinojau: ašarų man niekada niekas nenušluostė, kas bešluostys dabar, kai jau paaugau. Simon. Ašaras nušluostė vėl linksma žinia. Andr.
ãšaromis paplùkti apsiverkti: O jei ir grįšiu savo šalelėn, ašarėlėms papluksiu. Baran.
ãšaromis paplū́sti graudžiai pravirkti: Ė ir sugrįžęs savon šalelėn ašarėlėms paplūsiu. Baran.
ãšarose paplū́sti sunkiai gyventi: Ana ašarose paplūdo. Kv.
ãšarose paplū́ti graudžiai pravirkti: Dabar ana ašarosa papluvus. Grv.
ãšaras paródyti apsiverkti: Prie tam darbui ir aš ašaras parodžiau. Adm.
ãšarose paskę̃sti daug verkti: Grėtė paskęsta ašarose. Simon. Tai mano moma būdavo ašarose ir ašarose paskendus. Vdš.
(kieno) ãšaromis paspriñgti gauti atpildą (padariusiam ką bloga): Nė viena skriauda žemėje nelieka neatlyginta. Ateis laikas, paspringsite mūsų ašaromis. Avyž. Kad tu paspringtum mūsų ašarom!. Varn.
ãšaromis pérmirkti labai verkti: Atbėgo Gervydienė, permirkusi visa ašaromis, pradėjo tave keikti ir skųstis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei. Šein.
ãšaras plaũkdinti virkdyti: Kam mane vargini, gailias ašaras kasdien plaukdini?. Pš.
ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien plaukioja ašarose. Arm.
ãšarose plaukýti gailiai verkti: Kas adyna, kas minutė ašarose plaukysi, savo mielai motinėlei nepasisakysi. Šmn.
ãšaromis plaũkti labai verkti: Koks dabar tos pačios gyvenimas, lyg nematome: ašaromis plaukia nabagė. Žem.
ãšarose plaũkti graudžiai verkti: Ašarose plaukdama pareisi iš karčemos vyru vedina. J. Aš kas valanda ašarose plaukiu. Žem.
ãšarose plūdúoti labai verkti: Kaip nendrelė viduj marių nuo vėjo svyruoja, taip aš biedna siratėlė ašarose plūduoju. Ktk.
ãšaras plukdìnti virkdyti: Jeigu neaprinkai, kam mane vargini, gailias ašarėles kasdieną plukdini?. Kb.
ãšaromis plùkti labai verkti: Aš ašaromis plukau, o jis ūžė, gėrė su šiaučiais. Piet.
ãšarose plùkti labai verkti: Iš tikro neįtikėtinas tai daiktas, kad visus linksminąs Bubokas taip ašarose pluktų!. LzP.
ãšaromis plū́sti labai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės. Valanč. Ten broliai kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta. Vien. Ji ašaromis plūsta. K. Glosto iš po nusmukusios skarelės išdrikusius plaukus. Abi plūsta ašaromis. Zur.
ãšarose plū́sti labai verkti: Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarėlėse plūsiu. Kp.
ãšaras pralíeti
1.apsiverkti: Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras praliejo. LzP. Kai man atnešė, tai aš džiaugiaus, labai džiaugiaus ir ašaras jau praliejau iš džiaugsmo. Pgg.
2.daug verkti: Aš daug ašarų praliejau. B. Aš tiek ir tiek ašarų praliejau ir dar turiu lieti. Krš.
ãšaras prarýti sutramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryti, kad tėvas nepamatytų. Mš.
ãšarų prarýti daug verkti: Kiek aš ašarų prarijau!. Prk.
ãšarose praũstis sunkiai gyventi: Visą gyvenimą tik ašarose ana prausias. Grv.
ãšarų prisigérti rš. prisikamuoti:
ãšara rìta ãšarą labai verkia: Ašara ašarą rita – kad rauda, kad rauda. Gs.
ãšaras rýti tramdyti verksmą: O aš, prisiglaudusi prie aukštos namų sienos, tyliai rijau ašaras, niekieno nematomas, karčias, ilgėjimosi ir nusiminimo ašaras. Pt. Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikūprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų. Krėv. O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju ryju. Vien.
ãšaras ródyti verkti: Nerodė ašarų viena Gražutė, nes nenorėjo didinti tėvui skausmo. Balč.
ãšarose skéndėti labai verkti: Sesele, ištekėsi, ašarose skendėsi. Vlk.
ãšarose skę̃sti Baran. labai verkti:
ãšaras spáudžia darosi graudu: Ašaras spaudžia į ją žiūrint. O buvo mergina – kraujas ir pienas. rš.
ãšarą spáusti graudintis: Ji, tolumoj išgirdusi klarnetą, pastatydavo kieme kibirą ir klausydavosi, žiūrėdama į tolį ir jau spausdama ašarą. Ap.
ãšaras spáusti virkdyti: Tos trumpos akimirkos spausdavo jai ašaras. Ap.
ãšaras spáusti iš akių̃ virkdyti: Ir Elzė nė nejuto, kaip toji jos dabar gyvenamoji valanda jai ašaras iš akių spaudė. Pt. Jo žodžiai žmonai spaudė iš akių ašaras. Mont.
ãšaromis spriñgti tramdyti verksmą: Nuleidęs nuo suolo žemėn kojas, pats springsta ašaromis. Vien. Aš pabučiavau šaltą, sustingusią tėvo ranką ir, springdamas ašaromis, vėl įlindau į savo rūsį. Lank. Aš pašokau iš lovos ir springdamas ašaromis sušukau. Ap.
(kieno) ãšaromis spriñgti nesisekti gyventi (padarius kam bloga): Springsta ir anas mano ašaromis. Ds.
ãšaros sùkasi akysè ima graudulys, darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų. Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse suktis. Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse. Pt.
ãšaras suñkti virkdyti: Dvaro skriaudos ašaras sunkia. rš.
ãšaras šluostinė́ti nuolat guosti: Ne aš tave, o tu mane išvarai iš darbo, dar nori, kad ašaras tau šluostinėčiau?. Balt.
ãšaras šlúostyti guosti: Yra kuo pavargėliams ašaras šluostyti. Pt. Nesirūpink, neverksiu, o jei tektų verkti, tu man ašarų nešluostysi. Krėv. Kas gi bešluostys man gailias ašarėles?. Šmn.
ãšaras tráukti virkdyti, graudinti: Net ašaras traukia, klausant tų žodžių. Lp. Kasdien tu mano ašaras trauki. Užp. Bumba-Bumbelevičius, žmogus, kuris įvairių draugijų susirinkimuose, konferencijose ašaras traukdavo, kerėdavo savo kalbomis, po šio trumpo Piščiko klausimo nutilo ir susimąstė. Tilv. Net ašaras miestelėnams traukia, kai saulės zuikučiai ten ima žaisti. Trein. Širdį gel tai skaudžiai, kad ašaras traukia. Vnž.
ãšaras tráukti iš akių̃ norėti verkti: Niekaip negalėjo nusiraminti – ašaras iš akių traukė. Paukš.
ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdint išpažįsta kaltybę savo. Valanč.
ãšara vãro ãšarą vos neverkia: Ašara varo ašarą į tą darbą paisant. Arm.
ãšaros var̃va gaila, skaudu: Ašaros varva į agurklus veizant. Krš.
ãšaras var̃vinti
1.verkti: Iš rankiniuko ištraukė, palikau tuščia, varvink nevarvinęs ašaras. Krš. Martynienė ašaras kaip pupas varvina. Žem. Ar varvini ašaras už nedorybes tavo?. Valanč.
2.skųstis, dejuoti: Ai, niekas dar badu nedvesia, tik ašaras varvina. Krš.
artì ãšarų vos neverkia: Stepunia arti ašarų, ojojoi, sako, kas bus?. Slm.
į ãšaras imti verkti: Valiusė, tokį pamačiusi, vėl į ašaras. Balt. Nykštukai ėmė raminti ją. O Raselė – dar labiau į ašaras. Saj. Miškinis ir dabar, kai išgeria, tuoj į ašaras. Ap.
į gailiàs ãšaras įplaũkti imti liūdėti, verkti: Pasakyk, broliukai, kad jūsų dukrelė didelian vargelin įeina ir gailiõs[na] ašarė̃lės[na] įplaukia. Kp.
į ãšaras léistis pravirkti: Toks mažvaikis – maža kas, ir jau į ašaras leidžias. Slnt.
į ãšaras pùlti pravirkti: Pasakiau, tai mergaitė į ašaras puolė. Prn. Neskubėk pulti į ašaras. Pasikalbėkim geriau. rš.
ikì ãšarų labai: Besiklausydama Aušra vis labiau raudo. Jai buvo gėda ir pikta iki ašarų. Mik. Mes visi kvatojom iki ašarų. rš.
per ãšaras verksmu: Tik per ašaras išprašė palikti karvę. Jnš.
po ãšaras pasiplaukýti graudžiai prisiverkti: Po ašaras pasiplaukysi ir motinėlei nepasakysi. Ds.
po ãšaras plaũkti graudžiai verkti: Aš siratėlė kas miela dienelė po ašarėles plaukiu. JD.
prie ãšarų vos neverkia: Kam verži nuo vaiko lėlę, ar nematai, kad jau prie ašarų. Vkš. Prie ašarų eit vaikai. Jdr.
ãšara prie var̃tų norisi verkti: Ašara man jau prie pat vartų, kaip sakydavo mama. Dovyd.
pro ãšaras verkdamas: Jonai, tai juk tu pats sakei, kad be pinigų neplauksi, – pro ašaras ištaria Petrutė. Ap.
su pusantrõs ãšaros proverksmiais: Atėjo mergaitė su pusantros ašaros. Krs.
su ãšaromis atsipraũsti labai verkti: Įlenda kur į svirną atsiprausti su ašaromis. Žlb.
ãšaros už pirmų̃ vartẽlių apie greit pravirkstantį: Nekirkyk jos – jai jau ašaros už pirmų vartelių. Brt.
artì ãšaros greit verkia: Didelis ir arti ašaros. Arm.
burną prausti ašaromis žr burna
butelio ašaros žr butelis
gaidžio ašara žr gaidys
gaidžio ašaros žr gaidys
kaip gaidžio ašara žr gaidys
kaip gaidžio ašaros žr gaidys
gegutės ašarėlės žr gegutė
karvės ašara žr karvė
katino ašara žr katinas
katino ašaros žr katinas
katinų ašaros žr katinas
kiek katinas ašarų žr katinas
kaip katino ašarą žr katinas
kelio nematyti ašaromis (per ašaras) žr kelias
kregždžių ašarėlė žr kregždė
krokodilo ašaros žr krokodilas
krokodilo ašaras lieti žr krokodilas
krokodilo ašaromis verkti žr krokodilas
kukūžės ašaros žr kukūžė
kulnus daužyti ašaromis žr kulnas
marčios ašaros žr marti
ožkos ašarų reikia žr ožka
kaip ožkos ašaros žr ožka
raganų ašaros žr ragana
rugių ašaros žr rugys
rupkės ašaros žr rupkė
saulės ašara žr saulė
saulės ašarėlės žr saulė
saulės neregėjo nuo ašarų žr saulė
skruostus laistyti ašaromis žr skruostas
smurgai do ašaros žr smurgas
smurgliai ir ašaros žr smurglys
starko ašarėlės žr starkas
tako nematyti ašaromis (per ašaras) žr takas
velnio ašarėlės žr velnias
zuikio ašaros žr zuikis

1 skùsti, skùta, skùto (skùtė Š)
1. tr. SD62,179, H, R304, Sut, I, N, K, M, L, Rtr, DŽ, Sd, Slnt, LTR(Slk) pjauti skustuvu plaukus palei odą: Uostelius visi laikė, neskùto, a senas, a jaunas Tl. Barzdą skùst reikia – ranka dreba LKT356(Nmč). Nepaslinko barzdos skùsti, matyties Als. Ar skusi̇̀ barzdą? Nmč. Javus reikia sėt, barzdos neskutus – gerai augs (priet.) Pn. Kai galanda dalgę i jau daugiau jąj nepjauna, tai sako – ateis velnias barzdos skùstie LKKXIII118(Grv). Aičiukas avis skùta (vilnas nupeša) Vlk. Skutamasis peilis LL11.
^ Čia gražiai nupjauta, kai skuste nuskusta Sln. Žmonių ir yla skuta, o mūsų – nei barzskutis B908. Tavo ir šakalys skuta, mano ir peilis ne LTR(Švnč). Ant svetimos barzdos gerai mokytis skusti PPr106. Tyli kaip skutamas Sim, Klvr. Vienas kirpte kerpa, antras skustè skùta (vienas kitam nenusileidžia darbe, šnekoje) Šll, Lkv. Bepigu kiaulei gyventi: nei barzdos skusti, nei poterių kalbėti, nei kunigo bijoti LTR(Srd). Eik verčiau šunims kules skusti LTR(Šmk).
skustinai̇̃ adv.: Kam teip skustinai̇̃ (ligi plikumo) skuti̇̀? Grž.
| refl. tr., intr. Sut, I, K, Rtr, Š: Ūsus skùtasi DŽ. [Vyras] skutė̃s Lz. Jaunuomenė lig 40 metų skutos S.Dauk. Dešimta [valanda], da nesiprausiau, nesi̇̀skučiau – tinginys pasdariau Adm. Skusčiapė̃s (skusčiausi) LKKXIV212(Zt).
2. tr. BzF172, DŽ, NdŽ, Vkš, Grg, Brs, Trk, Trš, Dr, Plm, Rod, LTR(Kpč), LTR(Šlčn) gremžti luobelę, lupti lupenas, žievę: Žalias bulves skùsdavo su peiliu, o virtas patys valgytojai nusilupdavo Skrb. Tik švariai skùsk, talkai negražu paduoti žebras [roputes] Trg. Parejau iš laukų, o bulvės da nèskustos Slnt. Skuti̇̀t bulbas, o mes ūtarysim Lz. Ropučių neskustų̃ išvirs gaspadinė, kanapių sutrins Jdr. Parvažiuoju – bulbes beskutą̃s Gr. Bulves skùsim, gručkus lupsim – vakarienę kaisim Plv. Buvo diedas ir bobutė, ir abudu bulbas skùtė Dv. Jau laikas vakarienę (bulves vakarienei) skùst Skr. Ar ana skustų̃ bulbas, kad kiek mokėt[ų] (būtų mokyta)? Lkm. I batvinius roviau, i skutáu – viską dirbau Varn. Skustų daržovių nuoviros sunaudojamos sriuboms ir padažams rš. Stvėriaus smalos imt, pušų skust Klt. Dažų i nebūdavo; skùsdavo ąžuolų žieves LKT124(Trg). Justė – bulvių skusti, Agotė – vagoti, Nastė – bulvių kasti Tl. To Magdutė bulbas skùtė (flk.) Krs.
^ Eik bulvių skust (eik šalin), čia nesimaišęs! Jnš.
3. tr. SD339, R, N, K, NdŽ valyti aštriu įrankiu paviršių, grandant šalinti viršutinį sluoksnį: Ešeriai skùstie sunku labai Kzt. Su tarka [ešerį] skùta – teip ano negali įveikti Plt. Su dalgiais skùta kailius, išlamdo, mirko Grz. Tėvas skùta kailius, toks smardas! Klt. Žarną paima, deda an suolo ir skùta Dgp. Niekočias skučiau Asv. Butą tur iš vidaus skusti CII379. Tegul jis eina į sodą pas sodauninką ir čion tegul skuta takus BsMtI165.
| prk.: Nuo tų kruopų man vidurius skùta (skauda) Alk.
^ Kad niežti kojas – par naktį kaip žuvį skutù (kasausi) Upt.
ǁ NdŽ grandant naikinti ką netinkama: Skùsti sąsiuvinyje klaidą DŽ.
4. tr. drožti, gremžti: Skùsta skùsta grėbliu – nė vieno kritusiuko pievoj Klt. Ratai skùta [velėną], i negali pavažiuot Jrb.
^ Dvi seseli sviestą skuta (per sniegą važiuojančių rogių pavažos) B.
5. tr. DŽ, NdŽ, ŽŪŽ129, Kt arti paviršiumi: Ražienas reikia pradėti skusti rš. Vyrai, susitaisykit žagres ir eikit rugienų skùst Mrj. Rugienas skùsdavo negiliai, lengvaisiais dvižagriais Grš.
6. tr. NdŽ trumpai pjauti dalgiu, šienauti: Eisime pievų skusti Vaižg. O, ta gera dalgelė, gerai skùta žolę Ėr. Ot skùta pievą: padabojus tik juoda! Švnč. Apsigręžė, atamušė ir kad skùta, tai skùta! Mlt.
| prk.: Skutamàsis skridimas (pažeme) NdŽ, DŽ1.
^ Šiandien pusto, ryto[j] skùs J. Neskusi – nepusi LMD(Mrj), Stak.
7. brangiai imti, plėšti: Artie kitos krautuvės nėra, tai Petraitis už viską ka skùta, tai skùta Krš.
8. išnaudoti, skriausti, spausti: Skùta tą biedną žmogų, kas tik netingi Sml. Žmogų skùta, i tiek Grd. Ans aną skùta kaip ešerį Štk. Kaip ešerį prymynę skuta žmogų žemėn Ggr.
9. mušti, pliekti: Kap ožka nepašerta, tada diedas skùta bobas, bubija savo bobynas (ps.) Tvr.
| refl.: Ko dabar čia skùtatės? Krs.
ǁ intr. smogti, kirsti: Aš jam kad skùsiu per strėnas su lazda: jis tik dulkt – ir parvirto! Žvr. Kap skùsiu in kelnes, tai apsėsi! Pns.
10. godžiai valgyti: Skùta [barščius], kad net ausys linksta Krš. Kad skùta, tai skùta, net stačiais kąsniais! Trgn. Vyrai susėdę skùta blynus su grietine Jnš.
ǁ ėsti: Katinas tuo tarpu gaidžiuką skuta Blv. Arklys kad skùta viksvas, net žiūrėt gražu Pbs. Teip skùta, teip skùta: ana (karvė) nuo ryto nekelta Klt. Avys užpuolę dobilus kad skùta, tai skùta! Dsn. Ožkos, avelės, karvės, jautukai skuta riebas žoles LTI524.
ǁ graužti: Aš tep obuolius skutù vienu dančiu Lz. Šuva kaulą skùta Ėr. Ožka skùta žievę Nj. Žolės nėr, skùta skùta karvelės pliką dirvoną, net iškada žiūrint Ds.
^ Mylėk kaip dūšią, skùsk kaip grūšią Krž.
11. greitai eiti, bėgti, važiuoti, dumti, skuosti: Skùsk, da gali pavyti Jrb. Skùsk greitai, o pavėluosi Skdv. Skùsk namo, bo gausi pilt Šk. Tik skùsk, vaikeli, o ka nutversu, doros nebebūs Vvr. Kad skutáu numie, viską palikęs Krš. Jurgis šįryt anksti skùto pry daktaro Kv. Tik skùsk greitai vien iš akių, jei nenori pėrenos gauti! Vkš. Skùta kaip sudegęs Ėr. Kur taip skuti̇̀, kaip akis išdegęs? Vkš. Antai jau skùta pasipustęs padus Plk. Kad skuta, tai skuta, net padai mirga LTR(Grk). Kad skùta, kad skùta, net balos džiūsta! Alk. Veizėk, zuikūtis skùta par rugieną Kv. Arklys linksmas skuto kuone zovedais Žem. Vakare tamsy bernai skùta ir skùta an matociklų Vlk. Traukinys kad skùta, tai skùta, greitai ir Vilniuj būsim Dsn.
◊ ẽšerį (ẽšerio Ds) skùsti skaudžiai braukti nykščiu per galvą prieš plauką: Juk aštuntokai mūsų, penktokų, žmonėmis nelaikė. Tik ešerius skusdavo ir sprigtais šerdavo rš.
į stáibius skùsti bėgti, sprukti: Bijo, skùta į stáibius Krtn.
káilį skùsti DŽ1, Sml, Šmn, Ppr, LTR(Šr), Gdr, Ign, LTR(Vv) mušti, lupti: Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto? V.Krėv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž.
kir̃pta skùsta trumpa ir aišku: Par jį tai kir̃pta skùsta (moka greitai kitą sukirsti) Trgn.
morkvès skùsti Sn lipti ant kulnų, einant iš paskos.
nei̇̃ skùstas nei̇̃ lùptas KlK2,49 nei šioks nei toks, prastas.
núobarinę skùsti mušti: Anas diržu skus tavo nuobarinę J.Paukš.
pakáušį skùsti skriausti: Jie dabar turės užtarėją, kuris neduos kiekviena proga Mikei nekaltai jų pakaušius skusti P.Cvir.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam, mokėti išgalvoti: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį P.Cvir.
1 antskùsti, añtskuta, antskùto (ž.) tr. priskusti viršaus kieno daliai: Valgyk bulvių, mes svečiuo antskùtom – nepritrūks Ggr.
1 apskùsti, àpskuta, apskùto (àpskutė) tr.
1. SD216, H161, R63,64, Sut, N, K, M, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Ad, Kpč skustuvu apipjauti plaukus palei odą: Apskùsk barzdą su skutekliu, barzdskučiu J. Visų jaunasis tas munie apskùto barzdą, apkirpo plaukus Akm. Api̇̀skutė – plikas likau Smal. Dabar api̇̀skutė: buvo juodi ūsai ir barzdą labai didelė Ker. Tas ponaitis jį apskùto, apiprausė, aprengė rūbais labai gražiais (ps.) Užg. Pusę ožio nulupė, ė kitą àpskutė GrvT86. Jobas …, galvą apskutęs, puolė ant žemės Mž433. Ir apskutė jį, ir atmainė rūbus jo Ch1Moz41,14.
| refl. tr., intr. K, Sut, Š, DŽ1, Sdk, Klt, Jsv, Mlk: Apsi̇̀skutė barzdą Grv. Kur žmogus apsiskùtęs, tai gražu Smal. Žmona nepažino, ale jis apsiprausė, apsi̇̀skutė, tada pažino (ps.) Eiš.
2. Klt nugremžti luobelę, nulupti lupenas: Bulbas àpskuti paviršiuj, nuplauni Kls. Api̇̀skuti bulbų, išverdi, sugrūdi – ir košė Lnt. Bulbas àpskutam, sutrupinam (supjaustom) ir dedam puodan Rdš.
3. aplink aplupti luobą, žievę: Api̇̀skuta pagalį tą ir padžiauna Švnč. Api̇̀skučiau tvorą lenkena Dkšt. Kažkoks nedorėlis apskuto aplink visą liepą, ir ji nudžiūvo rš. Išsikasa jį, aptaiso, àpskuta itą beržą Grv.
4. apgraužti: Paskutinę obeliūtę kiškiai api̇̀skutė Klt. Šiemet kiškiai nurijo vieną šaką, api̇̀skutė aplink Trgn.
5. Smn prk. apgauti, apsukti: Àpskutė jie tave, vyrel, iš visų pusių – kas gi matęs teip pigiai parduot! Sml. Jį, sako, su arkliu bus visai apskùtę Grž. Jie, ką nori, apkerpa, ką nori, àpskuta Rod. Jis tavę sūde apskus aštriai Qu234.
6. prk. apretinti, apmažinti, išmarinti: Jau apskuto senūsius Šts.
1 atskùsti, àtskuta, atskùto (àtskutė) Rtr
1. refl. J, Rtr apsiskusti, nusiskusti.
ǁ J nuskusti vienam kitą.
atsiskustinai̇̃ adv.: Atsiskustinai̇̃ barzdą skùskiva J.
2. tr. nugremžti luobelę, nulupti lupeną: Ana da ir bulbelę àtskuta, ir ką Btrm.
3. tr. M, Š atgrandyti, atplėšti žievę: Žievę nuo medžio atskùsk J.
| prk.: Nuo mergos niekap vyruko neatskùto (neatitraukė, neatskyrė) Krok.
4. tr. prk. atimti: Dvejus metus arai buvo atskusti̇̀ Vgr.
| refl.: Šimteriopai jūs iš manęs atsiskutot rš.
5. greitai ateiti, atbėgti, atvažiuoti: Iš kur tu teip àtskuti? Skr.
◊ ẽšerio (pãausius, pléiskanų) atskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Gal nori, kad ẽšerio atskùsčiau? Ds. Kai atskusiù pãausius pasigavęs, net cypsi! Ds. Nelįsk an manę – tau pleiskanų atskusiu Pg.
1 įskùsti, į̇̃skuta, įskùto (į̇̃skutė) K, Rtr
1. tr. NdŽ, KŽ skustuvu nupjauti kiek plaukų palei odą: Pusėn teįskùtęs pametė skutėjas ir nuejo tolyn Š.
2. tr. NdŽ truputį palupti lupeną, žievę.
3. tr. nuskutus įdėti, pridėti: Inskusim bulbelių ir išvirsim ką LTR(Rod). Inskùst mėlynių [bulvių į kitas] Db.
4. tr. prk. apgauti: Nūnai jis mane su arkliu gerai inskutė Kb.
5. tr. prk. įveikti: Mes ir dviesa jo neinskutam [kortuodami] Lp.
6. intr. šnek. įperti, įkirsti, suduoti: Kiba tu jai iñskutei gerai? Lp. Bizūnu man tai neiñskutė Lz.
7. intr. šnek. greitai įbėgti: Šūkais įskùto į kalną arklys su rąstu Dr.
◊ ešerių̃ (ẽšerio Antz, grū̃šnių Trgn) įskùsti skaudžiai pabraukti per galvą nykščiu prieš plauką: Nepasitaisysi – ešerių plikėn įskusiu, žvirblių kanapėsna skaičiuoti paleisiu (sakoma neklaužadai vaikui) sp. Iñskučiau tam varlei grūšnių ir paleidžiau Ds.
1 išskùsti, i̇̀šskuta, išskùto (i̇̀šskutė)
1. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ išpjauti skustuvu plaukus palei odą: Žilas plaukas smilkiny reikia britva išskùst Všn. Kap i̇̀šskutu kap mašinka žirklelėm Pls.
| refl. intr., tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Griežia smuiką rūpestingai išsiskutęs vokietys Mair. Išsiskùtęs ūsųs ir barzdą Grv.
2. tr. nulupti lupenas: Ką aš čia beišskùsu: išvirsu [bulves] su kailiniukais, patys nusilupste Krš.
3. tr. išvalyti, grandant viršutinį sluoksnį: Kailius su krūku ištęsdinėja, išdarbuidinėja, kad galėtų išskùst gerai; dalge i̇̀šskuta – ir kailis Pls. Išdirbta, išskusta, be vilnų, plaukų Kv. Dešrinės žarnos ringėtos, tų negalima išskùstie Dgp. Ìšskustos, išdarinėtos [žarnos dešroms] – tik dėt Klt. Taigi, sakau, reikia išvalyti parkas, tvenkinys, išžvyruoti kelias, išskusti alėjos ir takai V.Myk-Put.
ǁ grandant pašalinti ką netinkama: Išskùsti klaidingai įrašytą žodį DŽ1.
^ Dažo liežiuviu, neišskusi ir peiliu KrvP(Mrs).
ǁ prk. išmarinti: Liga toki užsisuko, nu išskùto kaip lapus, i gan Slnt.
4. tr. trumpai išpjauti dalgiu, iššienauti: Su samanom i̇̀šskutė, iššienavo pievą, neaugs Klt. Jo net raudonai i̇̀šskusta to pievelė Mžš. O gerų pjovėjų dalgiais pieva turi būti kaip skustuvu išskusta J.Paukš.
5. tr. išruopti: Buroką išskùs, lajaus įdės, knatą Krž.
| refl.: Iš amžiaus čia buvo šito paskliundelė išsiskùtus (sausa) Klt.
6. tr. skutant padaryti: Išskùto gražų ornamentą DŽ1.
7. tr. šnek. godžiai išvalgyti: Išskutáu košės bliūdą Šts.
ǁ plikai išgraužti, išėsti (žolę): Avelės i̇̀šskuta visą žolę Klt. Ale ot karvės išskùto žolę, kur druskos užpylė! Al. Gera karvelė: ją kur pririši, tai i̇̀šskuta lyg žemei Skdt. Kur pririši veršioką, te i̇̀šskuta lig pado Dbk.
8. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išsiskubinti: Buvo buvo čia – sekmadienį ans ir išskùto Krtn. Anksteinais išskùto į mokyklą Kv.
◊ káilį (skū̃rą) išskùsti primušti, prilupti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs V.Krėv. Aš jam skū̃rą išskusiù, tada mane paminės Ml.
1 nuskùsti, nùskuta, nuskùto (nùkutė)
1. tr. SD221, R9,218, Sut, K, LL157,288,322, Rtr, Š nupjauti skustuvu plaukus palei odą: Nuskùto jis barzdą su skutekliu J. Kaimynas mune plikai nuskuto Klp. Iš tų šašų tą barzdą nuskùsti nebgalia Klk. Nuskùs vilnas jau lig to kaulo End. Galvą sau nuskuto it bepročiai S.Dauk. Kad būčia nuskustas, tada atstotų nuog manęs galybė mano ChTeis16,17. Visos barzdos nuskustos BBJer48,37. Nùskustas veidas NdŽ.
| Kai šitie nagai nùskusta (trumpai nukirpta), greit insdursi pirštą Lb.
^ Nupjovė pievą, kai nùskusta Jd. Pati mokėjus teip avis plikai nukirpt, kai skuste nuskust Sln. Antai ir beržyną sodybose kaip skuste nuskuto (išnaikino) V.Myk-Put. Nuskuto kaip meška savo vaiką Ggr. Dievo gėrybės, žemės blogybės! Varlė, rupūžė nuskustà, tegu bus karvė nekąsta! (užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo) Ck. Kaltu barzdos nenuskusi LTR(Lbv).
| refl. tr., intr. Š, DŽ, NdŽ, Žeml, Pjv: Nusiskutaũ barzelę Erž. Nusiskùtęs atsijaunino ans J. Nusprausk, nusiskusk, bo tavę žmona nepažins Eiš. Nusi̇̀skučiau – kaip ir lengviau pasdarė Adm. Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs B.Sruog.
2. tr. DŽ, NdŽ, Žeml, Lž, Nv, Krtn, Ilg, Pb nugremžti luobelę, nulupti lupeną, žievę: Roputę nuskùto vieną, į puodą įmetė LKT119(Pgr). Pas mumis išverda tas bulbes, tokias nū̃skustas – y[ra] bulbynė KlvrŽ. Dedu druską ir įmetu bulvę nuskùtusys Plng. Nuskusk pietums ropes Klp. Gal nori morko nū̃skutamas (kad tau nuskusčiau)? Lkv. Jis lazdai žievę nùskutė Pnd. Ąžuolo juodą žievę nuskùst šalin, o tą baltąją suplikyt i dėt kompresą Jrb. Reikėjo rąstus nudrožti, nuskùsti Varn. Alksnius nuskùsi, išvirysi, išsunksi, i daugiau kiši [dažyti] tas vilnas Škn.
| refl. tr.: Trims kartams [bulvių] užteksma nusiskùsti Krš. Nusiskutaũ pietus (bulves pietums), reikia ugnelę kurti Skr.
3. tr. SD216,231, R, N, LL122, Klp nugrandyti, nuvalyti paviršių: Ešerio kietos luskanos: nuskùst negali, labai sunku LKT242(Lnkv). Žuviai žvynas nuskùsti KŽ. Baisiai supelėję lašiniai, nuėmiau nuo dratos ir nùskučiau Lel. Kai nusvilini [kiaulę], reikia gerai nuskùstie toj šiaurė (nešvarumai) Dgp. Nenuskusi̇̀ dažų, čia i dantim nenugrauši Klt. Kaulus nuskùto, nuvarė, raumenų juk čia nepaliko (apie operuotą vietą) Jrb. Nuskutu su drožliu R6. Tavo kaklas juodžiausias juodžiausias. Tavo kaklą nuskustų̃ nuskustų̃, du valaku numėžtų numėžtų DrskD163.
^ Tyli kaip nùskustas Dbk.
ǁ NdŽ grandant išnaikinti, pašalinti kas netinkama.
4. tr. nuarti paviršiumi: Ar jau nuskùtote rugienas? Mrj. Skuste nuskutáu, rudinį dar pararsu Rdn. Dobiliena pirma nuskutama, o paskui suariama visu gilumu J.Krišč.
5. tr. DŽ1 trumpai nupjauti, nušienauti: Lygiosios pievelės, nuskustos dalgiais, nustojo šviesaus žalumo Žem. Jie nedaug pievos turi, tai užtat nùskuta raudonai Ėr. Nušienavo, nùskutė pievą kai britva Klt.
nuskustinai̇̃ adv.: Nuskustinai̇̃ (visiškai plikai) nepjauk teip Grž.
6. apgauti: Jis mane nuskùto: paėmė dvigubai Mrj. Nùskutei tu mane, broliuk, – neatidavei tiek, kiek buvom sukalbėję Sml. Ka gerai kumet nuskùs tave koks žiūlikas, tai žinosys, su kuo reikalą turi Vvr.
7. tr. prk. pavaryti, nepriimti, padaryti gėdą: Nevesk panos šokt ne palyg savęs, ba nuskùs Slk. Agnieška jau trečius piršlius nùskutė Slk. Ona ne tik Alfoną, bet ir Joną nuskùs Ant.
8. tr. šnek. godžiai suvalgyti: A matai, par minutę nùskutė visą stalą Upt.
ǁ suėsti: Buvo in kalno menki rugeliai, i tuos avelės nùskutė Rš.
ǁ nugraužti: Visas obelaites nuskùto zuikiai Dr. Urvą radau: pelių landžiota ir nùskusta šaknies žievė Krns.
9. greitai nueiti, nubėgti, nusiskubinti: Jis nuskuto per kiemą vartų link I.Simon. Par pusę adynos nuskutáu į Kvėdarną Kv. Kad surėkiau, tai nuskutė ir nuskutė Ssk. Mačiulis kap sėdos arklin, tai iš keturių nùskutė ir nùskutė Rod. Nuskùto par laukus kaip dūmas Šll. Nuskùto par kalnalį, ka i dulkės rūko Kv. Nuskùto numie, ka kulnys į subinę mušos – tiek išgandino Vkš.
◊ ẽšerį nuskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Aš tau nuskusiu ešeriukus! Sn.
káilį nuskùsti Db primušti, prilupti.
pilvùs nuskùsti prigriebti: Vokiečiai bijojo, kad mes pilvų̃ jų nenuskùstumėm Ar.
1 paskùsti, pàskuta, paskùto (pàskutė) tr.
1. K, LL152, Rtr, NdŽ, DŽ1 truputį nuskusti (plaukus): Daba užejo mada paskustai̇̃s uosteliais būti Šts. Skutėjas paausius aukščiau paskuto rš.
ǁ refl. NdŽ nusiskusti: Pasiskùt', pasnieduosi, tada eisi Pst.
2. NdŽ, DŽ1 pagremžti luobelę, palupti lupenas, žievę: Reikia paskùst bulbų truputį Pb.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1 Berniukas nubėgo į giraitę su lenkena juodalksnio žievių pasiskusti rš.
ǁ NdŽ pajėgti skusti: Su tokiu dideliu [peiliu] nepaskùsi – par didelis tevie Rdn.
3. kiek pavalyti, grandant paviršių: Paskùsk man pleiskanas iš galvos Skr. Jis kumpį paskùto NdŽ.
ǁ pagrandyti, kad išnyktų kas netinkama: Paskustà vieta NdŽ.
4. smulkiai padrožti, patrinti: Ąžuolų žievę paskutaũ i užrišau Jrb. Dėlėms (kirmėlėms) pasikėlus, … paskusk nuo žarsteklio (kačergos) galo anglių TŽIV488(Vrn).
^ Vėjo paskusk, ledo padžiovink (negalimo nepadarysi) Vb. Akmenio paskusk, debesio papešk Sl.
5. NdŽ papjauti dalgiu: Pàskusta kiek suvytusių dobiliukų, pašienauta Klt. Jis jau tokiais kirčiais paskus, kad su devinta pradalge tave varysis priekyje (nespėsi rišti rugių) J.Avyž.
6. refl. prk. įsismaginti skriausti, engti: Skuto žmonis pasiskùsdamas Dr.
◊ ẽšerio paskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Gal reikia tau ẽšerio paskùst? Ds.
1 parskùsti, par̃skuta, parskùto (par̃skutė) intr. Dr, Grd, Kin, Bgt, Slč šnek. greitai parbėgti, parlėkti: Anė, nieko nebelaukusi, pabėgo ir parskuto namo I.Simon. Kaip pradėjo lytus kilti, kūlvertinais iš laukų parskùto Kv. Tas bernas dideliai persigandęs ir parskuto namo SI387(Vdk).
1 pérskusti tr. K
1. iš naujo nuskusti, nugrandyti: Aš tik paploninu lenteles, perskusiù paskiau Slm.
2. išskusti ruožą išilgai: Rekrūtams nutvertiems liuob parskus galvas Šts.
1 praskùsti, pràskuta, praskùto (pràskutė Š) Rtr
1. tr. Sut, L, KŽ išskusti tam tikrą plotą plaukų: Paskui kunigėliu norėjau palikti, net pakaušį jau buvo praskutę rš. Nerašo, idant galvose pleišes praskustų MP249.
2. tr. NdŽ kiek paskusti: Praskùsk bulvių pietums DŽ1. Tai bulbų pràskuta, tai karves pamelžia Skp.
| refl. tr. NdŽ.
3. tr. K, J, NdŽ skutant, grandant padaryti skylę, tuščią tarpą: Kiaurai praskùto popierių DŽ1.
| refl. NdŽ.
4. greitai pralėkti: Pavijo ir pràskutė pro šalį Ėr.
ǁ pažeme praskristi lėktuvu: Per miestą praskutu penkiasdešimties metrų aukštyje J.Dov.
1 priskùsti, pri̇̀skuta, priskùto (pri̇̀skutė) tr.
1. NdŽ pripjauti skustuvu plaukų tam tikrą kiekį:
^ Jau ans barzdos rėtį priskutęs (nebejaunas) Šll. Barzdos rėtį priskutęs, o proto neįgijęs Šts. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai Sln.
2. refl. tr. pakankamai daug kartų skusti (plaukus): Jau aš jų (Jonelio ir Adomėlio barzdų) prisi̇̀skučiau Lp.
3. NdŽ, DŽ1, Vkš, Gršl, Jnšk, Sb, Šlčn pakankamai nuskusti, prilupti: Rankinė tokia didelė, niekaip negalėjo priskusti [pilną bulvių] Žem. Šeimynai priskùsk tų bulbų, pridaryk visa ko – be rankų lieki Klt.
4. K prigrandyti, pridrožti: Alksnių pri̇̀skuta, nudažo kokio rainio, ir gerai Šmn. Tokių palkučių prispjaunam, šaknių priskutam, nu tada ir pinam LTR(Grv). Šitų akmeniukų liekvarstai pri̇̀skuta šaltan vandenin ir duoda gertie, kad lengviau gimtų Aps.
| refl. tr.: Pirm laiko prisiskutęs ridikų lovį, išgėręs, atsigulęs ir tais suskustais ridikais visas apsidėjęs Sln.
5. dalgiu pripjauti, prišienauti: Šiemet pašaro gerai priskùtom, nebus stygiaus Jnš.
6. prk. prigriebti, privarginti: Jėgu ilgiau teks tau su juo pabūt, tai anas dėlto priskùs tave Sdk. Nebėdok, kad vėlai ištekėjai, ir teip da vyras priskùs Ds.
7. NdŽ šnek. privalgyti: Priskutėm keliom dienom LTR(Lnkv). Ar jau priskutei, kad daugiau nebeimi? Slč.
ǁ priėsti: Arklys kad pri̇̀skutė dobilų – skersai platesnis Ėr. Skuta skuta i pri̇̀skuta telyčiūtė, kad i dirvone Klt.
| refl. NdŽ.
◊ ẽšerio priskùsti skaudžiai braukyti nykščiu per galvą prieš plauką: Priskusiù ẽšerio, net akys[e] bus žalia Ds.
1 suskùsti, sùskuta, suskùto (sùskutė Š) tr. Š
1. L, Rtr, NdŽ, DŽ1, Ds, LTR(Šil), Krtn pakankamai nuskusti: Suskutus išpylė puodan iš kibiro vandenį, pastatė tuščią kibirą ant kulbės ir ėmė plausti bulbes V.Krėv. Sùskutu bulbes, atsinešu vandenio, kuriu pečių ir verdu pusryčio Sl. Suskutáu bulbių šutiniuo Krš.
| refl. tr.: Susi̇̀skutam vakarienei bulbų ir pavalgom Ds.
2. K gremžiant susmulkinti, sugrandyti: Bulbę sùskutu, pridedu prie piršto – tuoj ištraukia karštį Lnkv. Baltosios panavijos šaknys, sudžiovintos ir suskustos, padeda nuo priemėčio LTR(Ppl). Suskusti lašiniai Lp.
| refl. tr.: Aš, to muilo saują susiskutęs, nueisiu pas tave ir, tau nematant, supilsiu į girnų eketę Sln.
3. susiaurinti, ariant suploninti: Anais laikais ežia terp Banio ir Giedrikio lauko būdavo teip suskustà, kad nė eit nebūdavo kuo Sml.
4. sutaisyti grandant, lyginant: Ui, te kad sùskutė kelią [traktorium], tai oi! Slm.
5. refl. šnek. susimušti, susipešti: Kas juos žino, ko jie susiskutė, ko jiem maža buvo Dsn. Susi̇̀skutė paršai Krs.
6. DŽ, NdŽ šnek. godžiai suvalgyti: Padaviau riekę duonos – kaipmat sùskutė Ėr. Jūs tai da nors sūrio po šmočiokui sùskutėt Trgn. Kaip to[je] pasako[je]: suskùto visą jautį Šts.
ǁ sugraužti: Šuo kaulą suskùto DŽ1.
1 užskùsti, ùžskuta, užskùto (ùžskutė)
1. tr. NdŽ skustuvu gražiai sutvarkyti (ūsus).
2. tr. NdŽ uždirbti skutant.
3. tr. K skutant užberti: An lašinių kamparo užskùsi nū kaklo Grd.
4. smarkiai suduoti, užkirsti, užrėžti: Pasigavęs užskùsk gerai, tai nelandžios, kur nereikia Al. Karvės dribsi, parietusios uodegas, stumdosi išsipūtusiais šonais, tarpais užskuta viena kitai aštriu ragu V.Bub.
5. intr. prk. išbarti, prigriebti: Na, ponas jiem užskùs gerai! Lp.
6. intr. šnek. pradėti, sujusti: Užskùto vyt vištas Vrn. Šuo veršiuką kai užskùto vytis, aš net pabalau Užg.
◊ ẽšerio (grū̃šią Plv) užskùsti skaudžiai užbraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Ažùskutė ẽšerio – bliauna Antz. Mama, man Jonas grū̃šią užskùto Mrj.
óžką užskùsti aplenkti pjaunant dalgiu: Jei geras pjovėjas menką pjovėją priveja su antru pradalgiu ir dar pralenkia, tai barzdiškiai (Šakių apskr.) sako, kad „užskuto ožką“ MTtVIII106.

vadžióti, -iója, -iójo KBII199, K, Rtr, FrnW, DŽ, NdŽ plg. vedžioti.
1. tr. H, H176, Q198,261, SD1195, SD401, R, R243,377, MŽ, MŽ506, Sut, N, L, Š, Iš, Str, Aps, Kr nuolat vesti iš vienos vietos į kitą ar kur nors: Aklą žmogų vadžióti J. Jei mane kas vadžiótų, važiuotau [į miestą] Drsk. Su savim vadžiója LKKIX200(Dv). Sugyvens amžių (nukarš), ir vadžiósiu kaip vaiką Sug. Vadžió[ja] vaiką jau po aslą Jd. Nuog kokliušo vaikus po rasas vadžiójo Kč. Vadžiõs ir vadžiõs in palatą čia studentes [mokyti] Žln. Al’ kaip gražiai ans vadžió[ja] tą savo papunelį Varn. Jug aš pats esu čia gimęs, augęs, i muni liuob mama vadžiós Vvr. Vadžiójamas esi, bėdų bėdos Rdn. Jis vadžios liuob žmonis par Jūrą Pj. Vadžióju tavi, o muni muši, skraudi (sako senelė ją kėpščiojančiam vaikaičiui) Rdn. Vadžiój[o] pas daktarį, nieko nesakė DrskŽ. Vadžiójo daktarus, ale mirė DūnŽ. Vadžiója per daktarus, ką padės tokiai senei Dsm. Gavom vadžióti į kalėjimą caro nūteistūsius Šv. Vadžiók tą avį, kame tos pievos, tepašėlstie Grd. Vadžióju karvę, rišinėju pamiškiais Rdn. Vadžiósią [karves] į paventį ganyti, čia grandyte nugrandė Krš. Seniau vadžio[jo]m karves an virvių GrvT133. Vaikščios mano broleliai, vadžiõs bėrus žirgelius JV665. Bulbes sėjo, arklius vadžiójau DūnŽ. Vadžióju, būlo, tuos jaučius Azr. Mano senis gaspadorius arė, o aš vadžiójau [arklį] Sn. Šitai mūso buvo papampusi karvė, su šiaudais trynė, vadžiójo didliai, lakstė Krt. Karvę triskart vadžiójau veršeliop Lz. Meškinykai meškas tancina po kaimas vadžiodamys S.Dauk. Jam pačiam įsakė ganyti ir vadžioti aveles savo M.Valanč. Lietuvos didžiasis kunegaikštis liepė svietą iš girių vadžioti ir pri kitas kito sodinti S.Dauk. Viešpatis … septynis kartus vadžiótas tai ten, tai šen DP159. Pėtnyčioj vadžiotas buvo po ūlyčias ir namus SPI363. Vadžioti taipo jau būsite prieš storastas (kunigaikščius) ir karalius dėl manęs BtMt10,18.
| prk.: Jau mano rankos silpnos, kad kirvis mane vadžiója Raud. Dėl kelių vagų [kaimynas] vadžiójo muni po teismus Grd. Karaliau mačnus, mus valdžiok, pagal valios tavo vadžiok Mž274-275. Tavo geroji dvasia, vadžiok mane tikru keliu OsG56. Eš tave vadžiosiu tikru taku BBPat4,12. Viešpatie, vadžiokiam tavo teisybė[je] dėlei neprietelių, taisyk tavo kelią pirm manęs BBPs5,9. Kitaip negalime būt ižganyti, tiektai šitą gyvatą vadžiódami geruose darbuose DP559. Dievo žodis tau tesie vadžiójanti žvaigzdė (tavo vadas) ant tamsiųjų šio svieto takų KII24. Kitus daugiaus į griekus nebvadžiok LC1883,7.
^ Tu daug žinai, a ne ubagą vadžiójai po kaimą Šmk. Aklas aklą vadžiója Sch73; B, MŽ, N, Stč. Aklas neregį vadžioja M. Galva visą žmogų vadžiója JT363, Vg, N, J.Jabl(PrL). Galva razumą vadžioja LTR(Vlkv). Protas išmintį vadžio[ja] S.Dauk. Išmintis tur protą vadžioti Bru. Liežuvis proto nevadžio[ja] LTR(Grk). Tas niekam netinka, kaip tikt meškoms (lokiams) vadžioti J.Jabl(PrL). Mešką sykį pargalėjęs, drąsiai vadžiosi VP29. Vadžios tave šilais nuogą, trakais basą (mylės, bet neves) B, B871, PrLXVII27. Graži mergelė žmones iš kelio vadžioja (uoga) LTR(An).
| refl. tr., intr. Pjv, Vn: Abudu maži, vadžiójasi vienas až vieno, kaunasi LzŽ. Eisma vadžióties gyvolius Šv. Su raikšte karvės nesivadžiósi [ganydamas] DrskŽ. Tą mergučę vadžiódavos už rankos po bažnyčią Jrb. Savo gali vadžiótis, o svetimo neužkabyk Jrb. Kam tokius kuliganus vadžiójys?! Rdn. Visur vadžiódavos, išeisma kaip su žąsinu Krt. Aukštais kalneliais vaikščioju, margus kurtelius vadžiójuos JD1227. Visi berneliai porom vadžiojas, tik aš jaunasai vienas vaikščioju KrvD29. Namieje Sigutė per dienų dienas vadžiojosi su kalaite VoK132(Mrj).
ǁ vedant šalinti: Tos karūmenės rūsas vadžió[ja] po kelius (po nedaug), galo nebū́s Krš.
2. tr. globoti, prižiūrėti jauniklius (apie naminius paukščius): Višta žąsyčius svied[ė] vadžiót Lz. Ir ančiukų, ir pulukų pirkom, vadžiój[o] kvaksūnas višta Drsk. Vadžió[ja] pereklė viščiukus DūnŽ. Raudons gaidys gražiai gieda, višteles vadžiódams JD861.
3. refl. tr., intr. draugaujant vaikščioti: Vadžiójasi berną, žanysies DrskŽ. Juodu antras metas vadžiójasi Alk. Jei negalvoji imti, kam vadžiójys? Krš. Vadžiójas mergą už savi vyresnę Krš. Juodlikę mergikę besivadžiójąs Rdn. Žinai, su kitomis mergomis nesivadžiojau, joms meilių žodelių nekalbėjau V.Krėv.
4. tr. Kl nejučiomis nuolat klaidinti (einantį): Vadžió[ja] velniai po mišką DūnŽ. Esu žvakelės vadžióta po klebono Lendrupį Lnk. Niekas nėra baidęs, bet kad vadžió[ja], ta tikra teisybė Klk. Ta paskuo lik pat aušros tatai anuodu vel[nia]s vadžiójo aple kupetą tą Jdr. Velniai, nukritę ant žemės, pradėjo slankioti ir žmonis visaip gundyti, vadžioti BsPII5(Dkš).
| prk.: Nesiduokit vadžiot tūlais ir svetimais mokslais Ch1PvŽ13,9.
5. tr. laikyti, tąsyti (už plaukų, už gerklės) mušant: Vaikuo nieko nesakyk, už plaukų vadžiós Krš. Mušė mane ir barė, už kaselių vadžiojo LTR(Ūd). Už kaselių vadžiója, per galvelę kapoja (d.) DrskŽ, Kb.
| refl.: Anuodu broliu čiuprynuojas, t. y. už čiuprynų vadžiójas JI277. Kad abu būt smarkūs, už gerklių vadžiótųs Gs. Gi jos kasdie pešasi, už plaukų vadžiójasi Mrj. Vadžiojasi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią kaip du žąsinai, vienas antrą pešiodami V.Krėv.
6. tr. tiesti, rengti (kokias komunikacijas): Miškūs vadžió[ja] tiliponus pažemiais DūnŽ. Vadžio[ja] vandentrakius (vandentiekį) po kiaulidę Grd. Išsimokė elektras vadžióti Krš.
| refl. tr.: Ka čia pradėjo vadžiótis, ir mes įsivedėm [centrinį šildymą] Snt.
7. tr. I raižyti, rašyti: Vadžió[ja] dideles raides, stambiai rašo Rdn. Aš vis šipulėlį nusidrožus į rašalą vis dažau ir vadžióju Grš. Gerai, ka moki gerai vadžióti Erž. Kad aš galėčiau kaipo tie ponai plunksną vadžioti, kiek tai aš dainų aikštėn išliečiau A1884,165.
^ Kas moka vadžiot plunksną po popierą, tegu užrašo V.Kudir. Gražiai rašė, kap jo ranką kas vadžiój[o] Drsk.
8. tr., intr. braukyti: Vadžiój[o] ranka (masažavo), pilvą sopėj[o] Žln. Vadžiót reikia su karklo šakele, kur vanduo yra, susiriečia tas karklas PnmŽ. Svelam kiaulę: atskiriam saujukę šiaudų ir vadžiójam Dv. Tas labiau labiau groja, smičių labiau vadžioja DvP352.
9. tr. KŽ siuvinėti puošiant: Brolio mandūras galionais vadžiótas, juodu krauju išrašytas (d.) Jrb. Nupirko tėvelis brangias sukneles, aukseliu išsiūtas, šilkais vadžiótas JV398. Turiu plintelę užplintavotą, cidabružiu vadžiótą JD603. Dovanojo man mergelė baltą gražią skepetėlę, žaliais šilkais siūtą, rašteliais vadžiotą LTR(Mrs).
10. tr., intr. KŽ, Krž dainuojant vadovauti: Dainuodavom visos trys [seserys], viena vadžiódavo PnmŽ. Tai ir vadžiót, ir tūrot į mamą (gerai dainuoja, kaip mama) Snt. Klausyk, jau korkina kur iš pakalnės, vadžiója [giesmę] kriaučius Sn. Ar jis moka, ar ne, visgi vyras ir, mergaitei vadžiojant, pritaria vyrišku balsu M.Katk.
ǁ tr. dainuoti, giedoti: Vadžiót ar pasakyt itą giesmelę LKKXIII26(Grv). Tokią liūdną natą vadžió[ja] Krš. Lakštingala gaidas vadžiójo JR72.
11. tr. griežti (melodijas): Vadžiódavo polkas po tum ąžuolu Klm. Muzikantas išsitraukė savo skripką ir pradėjo valcus vadžiot Brt. Kalvis Dundulis su savo smuikeliu vis taip pat mikliai vadžiojo šokių melodijas V.Myk-Put. Padėk uliavoti, tancelius vadžióti JD933.
12. tr. Sn pasakoti (ppr. niekus), postringauti: Ateina ir vadžió[ja] kalbas atsisėdusi Krš. Kalbas su visoms vadžióji, i velkas čia! Rdn. Einu, gana maliodijas bevadžióti Krš. Gana žaimas vadžioti, darbą dirbkiam Šts. Galiu gavendas vadžioti, liežuvis neserga DūnŽ. Anekdotus baisius vadžió[ja] pri stalo, i tat mokyti! Rdn. Prigėręs yra ir vadžió[ja] juokus Dr. Liūb komedijas vadžiósma Žr. Tegul ji čionai nekukuoja, nė alasėlio nevadžioja BsO68. Mums gardui tavo grumzdžia, vadžiodami barnias, norėdami mus išteriot PK141. Jie tiektai už ženklą prastą jį (sakramentą) tur ir tūleropas barnis apie jį vadžioja DP51.
13. tr. naudoti (burtus): Daug burtų vadžiójo žydai ir latviai Šts.
14. tr. Dv, Skr dažnai gimdyti: Vadžiója, būlo, vaikų daug DrskŽ. Toj merga šešiolikos metų ėmė vaikus vadžiót Kpč. Tik mergytes vadžiósi, o gaspadoriaus (sūnaus) nereik? Šn. Jeigu mane karalaitis imtų, tai aš gražius vaikus vadžiótau (ps.) Mrc.
15. tr. nuolat vesti (jauniklius): Buvo kiaulė, ką paršus vadžiójo DrskŽ. Lapės vaikus ten vadžió[ja] Krkl.
^ Tokie šabakštynai, ka nė vilkas vaikų nevadžiõtų Lkv. Devyni velniai vaikus vadžió[ja] pri mūso (pas mus didelis užkampis) DūnŽ. Nevaikščiok, kur velnias vaikus vadžió[ja] Trš.
16. tr. nuolat duoti vaisių: O tos obels baltais žiedais žydėjo, raudonpusius obalėlius vadžiójo JV1005. Baltais žiedeliais žydėsime, raudonas uogas vadžiosime LLDII127(Brt).
17. refl. pasilakstyti, apsivaisinti: Kada yr Pelėkė vadžiójusys? DūnŽ.
| menk.: Ir Janikė [mergose] buvo vadžiójusys DūnŽ.
18. tr. N, NdŽ imti už žmoną: Vadžioju jos seserį R418, MŽ565, N. Ans vadžió[ja] pačią nuo tos giminės J. Ei brolau, broluži brangvarduži, ar vesi našlužę, ar vadžiósi? JV406.
19. DŽ, NdŽ, Užp, Kp žr. vadelėti 1: Kam vadžioji (vadelėji) arklius, ar kur važiuosi? J.Jabl. Paukščiam beperant, juos (šunis) namiej pririšt arba prie virvių vadžioti prš.
| Vadžias vadžiója Rod. Vadžiók gi greičiau vadeles! Ds.
20. žr. vadelėti 2: Duok bernui vadžias, tegu jis vadžiója Jnš. Vadžiójo arklius iš Krevo Dv.
◊ akimi̇̀s vadžióti sekti žvilgsniu, kreipti žvilgsnį: Kur tik aš einu, jis mane akim̃ vadžiója Gdl. Apsvaigusiomis akimis aplink save vadžiojo Žem. Kur žengsnelį jaunas žengiau, paskui jauną mergužėlės akelėm vadžioja KrvD38. Eš savo akimis tave vadžiosiu BBPs32,8.
liežuviùs vadžióti apkalbėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti J.Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes V.Piet. ×
už čiùpros vadžióti primesti savo valią, varinėti: Atiduok viską, paskui vaikas bevadžios mus už čiupros! Žem.
už nósies (nósės Vn) vadžióti Žg, An; L apgaudinėti, mulkinti: Nebturėsu savo lizdelio, už nósės visi ir vadžiós DūnŽ. Rupūžė tu, muni tu vadžióji i vadžióji už nósės! Krš. Už nósės vadžiójo mumis kaip velnias Jdr. Tokį vaikį už nósės vadžióti, negražiai End. Kiek ilgai berną už nósies vadžiósi, jiej supyksta ir meta Drsk. Kavalierius pilnan protan, o merga už nósies vadžiója DrskŽ. Jis nori kitą už nosies vadžiót Dkš. Vadžiosi vyrą už nosies kaip veršį Žem.
antvadžióti (ž.) I žr. atvadžioti 1.
apvadžióti tr. Š, Rtr, NdŽ plg. apvedžioti.
1. SD1103, Sut, K, M, L, LL117, KŽ, Graž daug kur nuvesti: Jaunąją apvadžiójo po tvartus, svirnan nuvedė LzŽ. Apvadžiójo visur [po miestą], nakvojau Jd. Vaikus visur apvadžiója, žino visa Drsk.
| refl. tr.: Apsivadžiójo biškį, parodė miestą Žr.
2. apibraukyti: Apvadžiój[o] rankomi visą pilvą, rado ligą Žln.
3. KŽ, Vrb išsiuvinėti apvadus, jais papuošti: Andaroko pažemė apvadžióta juostaitėm Rtn. Jis mandras vyras, apvadžiotą kailiuku žiponą nešioja Plv. Tuos krepšius apvadžio[jo] visokiais žibučiais BsPIV256. Tad Marcė segė savo sietyną prie lubų ties stalu, Justas pataisūnais apvadžiojo duris, langus V.Myk-Put.
| refl. tr.: Kas tau apsivadžiót pačiai! Alk.
4. refl. Mžk, Lk pasibėgti: Kaip pakilo, nuvedėm pri jaučio, ir apsivadžiójo Krš. Apsivadžiójo jauneklė, neparduosma DūnŽ. Karvė apsibėgo, apsivadžiójo J.Jabl(Als).
atvadžióti tr. NdŽ, KŽ plg. atvedžioti.
1. Sut, M daugelį ar visus atvesti: Atvadžiójo karves sklypininkai ponuo, niekas dėl to anų ir nešaudė Šts. Kas atvadžiós, ką padarys?! Krš.
| refl. Sut.
2. S.Stan prk. atitraukti, nukreipti: Atvadžioja nuog tikros ganyklos MP46. Notgivadžiok jų nuog viernų ganyklų jų MP182. Atvadžioja nuog vierno mokslo Pono savo MP86. Ir išmanė tamui Ponas, kad toj piktoj dvasia turėjo apie juos visados gundyt atvadžiodamas juos nuog tos tobulystos MP110. Petras… Christų nuog kančios ir mirimo atvadžiójo DP490.
3. refl. žr. atvadelėti (refl.): Viena vadelė atsivadžiójo, kadgi aš arklį kaip suturėč! Užp.

×davadžióti (hibr.) tr.; D.Pošk išaiškinti, įrodyti: Davadžiój[o], darodė, kas pavogė Pns. Apie žynūną papasakojo ponas šitiem, bet tie nenori tikėt, norint šitas ir davadžiojo, kad tikrai žiedą atieškojo BsPIII293. Daugiausiai davadžioja priklodais Tat. Bet Saul[ius] tuo daugiaus stiprinos ir pergalėjo žydus, kurie gyveno Damaškuj, davadžiodamas, jog tas yra Christus Ch1ApD9,22.
įvadžióti plg. įvedžioti.
1. tr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ daugelį ar visus įvesti į patalpą: Arklius į tvartą įvadžiók J. Dabar šventa dvasia mus tikinčius kavoja, į dangų įvadžioja PG.
| prk.: Tėvai, neingivadžiokiat rūstybėn sūnelių jūsų Mž35.
| refl. tr. Š, Rtr: Jį per išvadžiotojį iššaukė srš.
2. J, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Mšk, Žvr, Lp, Užp žr. įvadelėti: Įvadžiojamas arklys SD132, N. Bėrąją par trumpai įvadžiójai Jrb. Tė vadžias, juk moki arklius įvadžióti Trg. Sugrubę rankos, negaliu nė vadžių įvadžiót Sk. Apie pakinkymą tai nėr ko nė šnekėt, anas ir vadelių nemoka invadžiót Ds.
^ Arti vilku negali, kad pažabot nemoki, o akėt neakėsi, kad įvadžiot negalėsi KrvP(Ds).
| refl. tr. Š, Rtr: Aš pats insivadžióju Ds. Įsivadžiójo ketvertą Alk. Jis surado storą virvę ir liepė įsivadžioti rš.
išvadžióti tr. plg. išvedžioti.
1. SD1204, K, Š, Rtr, Kos37, L, NdŽ, KŽ visus ar daugelį išvesti iš patalpos ar išvedus išskirstyti: Mažus visus ir išvadžiós pri ūkininko, o pareiti jau nemėgink Lkž. Išvadžiós karves uriadninkas Užv. Arklius išvadžiójo iš tvartų Dv. Saulukė teka, užsikelia žmones, gyvulius išvadžiója ir eina darban Kč. Velinas… vagia ir išvadžioja ižg gardo mizernas avis DP246. O tais mergas, kap jos labai dailios buvo, tuo karaliūnai išvadžio[jo] (ps.) Brt.
^ Važiuoja tik ubagų šikt išvadžiót (labai vėlai važiuoja į miestą, į bažnyčią) Gs.
| refl. tr., intr. Sut, K, Š, Rtr, KŽ: Kol išsivadžióji [rytą] gyvolius, kol pasimelži, i pusryčio reik Rdn. Į darbą išsivadžió[ja] tus pačius [arklius] Erž.
| Kodrinag tad per jo giminę išvadžiojas giminė Viešpaties Christaus DP504.
ǁ iš daug kur išvesti.
| prk.: Kurs iž visų sylvartų mane išvadžioji PK45.
2. Š, LzŽ daug kur nuvesti: Aš išvadžiójau aną po visas stubas J. Išvadžiósma [elgetą] po kiemus DūnŽ. Aš tave išvadžiósiu po panemnę DrskŽ. Išvadžiójau [vaiką] po laukus, miegta kaip pridaužtas Krš. Išvadžiójo mane dukrelės po svečius Vlkv. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare LTsIV654.
| refl. tr. Š: Išsivadžiojo po visus pakajus DS314(Stak).
3. MP156, Q548, H, R364, MŽ, MŽ489, MŽ2117, N, KI34, KII293, KŽ suklaidinti, sugundyti: Gėda ir bėda, kad žmogų šėtonas gauna suklastot ir išvadžioti LC1881,16. Švelniais žodžiais… išvadžioja nekaltas širdis CII663. Išvadžiojau svietą, mylas Pone Mž432. Teipo kalba Ponas priš prarakus, išvadžiojančius mano žmones BBMik3,5. Neduokis išvadžiót žmonėmus heretikamus, kurie pramones savas niekam nevertai didesnėmis daro DP415. Adomas netapė išvadžiotas, bet moteriškė tapė išvadžiota ir peržengimą pradėjo Bb1PvTm2,14. Ir kelsis daug falšyvų pranašų ir išvadžios daugel BtMt24,11. Bet piktos žmones ir išvadžiotojai piktynių eis išvadžiodami ir būdami išvesti Ch12PvTm3,13. Jie mus sela išvadžioti VlnE173.
| refl. MŽ, N: O nesiduokimės išsivadžiot nei ižgąsčiamus, nei geradėjystoms svieto to MP59. Nesiduokitės išsivadžioti tūleropais ir svetimais mokslais BbPvŽ13,9.
ǁ kurį laiką klaidinti einantį: Velnias išvadžiójo muni po pušyną Trš.
4. kurį laiką prižiūrėti, globoti: Kita višta po du mėnesiu [viščiukus] išvadžió[ja] Šv. Visą amžių už rankelių [vaiko] neišvadžiósi Krš.
| refl. tr.: Kam čia tiek tų gyvulių: i karvę kiek išsivadžióji – užtenka Jrb.
5. DūnŽ, Vlkv nutiesti: Ižvadžiót skaromi [džiauti] reikia dratų DrskŽ. Elektrą išvadžiójo, šviesiai gyvensma Rdn.
| refl.: Ūksminių bulvių šaknys yr toli išsivadžiójusios Skdv.
6. Kos37 išrašyti, išraižyti: Išvadžiótos litaros anta kryžiaus DrskŽ. Išvadžiójau raides, viską DūnŽ. Išraižo [paminkle], ka nori, viską išvadžió[ja] Ms. Vargonininkas natas išvadžiojo su rankoms Šts.
7. siuvinėjant išpuošti: Balti skaistūs marškinėliai žaliais šilkais siūti, žaliais šilkais išvadžioti LTR(Plk). Kad aš žinočiau bernužį gausiant, jam sermėgėlę siūčiau…, sidabrėliu išvadžiočiau RD35. Ta rudinė išnešiota, žiurkių skūrom išvadžiota LTR(Plv).
| Aplink jo (karaliaus) rūmus buvo gražūs sodai, išvadžioti takai LTR.
8. sugebėti padainuoti: Senas teip neišdainiuosi, tas natas neišvadžiósi Sd. Katinėlis rainas, išvadžiójo dainas (d.) Jnk.
9. išpasakoti: Įsidavė ing kalbas su anais išmintingais ir su anais daktarais… išvadžiodamas jiemus teipag valią Dievo tėvo dangujęjo MP57.
| refl. tr., intr.: Kalbõs bobos ėjo išsivadžióti, t. y. daeiti teisybę J. Ir tas turėjo išsivadžioti ir liudininkus statyti, jog tikrai jo avis buvo Žem.
10. pripasakoti (ppr. niekų), pripostringauti: Išvadžió[ja] [politikai], ka nereik Lietuvai karū́menės Krš. Ana sudeda visokias dainas, ana visokias komedijas išvadžió[ja] Kl. Užkremta mun žodžiai, nebišvadžióju kalbų Krš.
| refl. tr.: Duoda sevi išsi̇̀vadžioties (išjuokti) toks senas žmogus Prk.
11. KŽ daug pagimdyti: Merga, vaikų neižvadžiójus, turi sveikatos DrskŽ. Anksčiau po penkioleka vaikų išvadžiódavo Vdk. Tai aš te ponavočiau, vaikelius išvadžióčiau JD313.
| Vaikų neižvadžiójęs, kap jis vargsta DrskŽ.
| refl. tr. Š: Vaikus išsivadžiójo i pabėgo nū vyro Pj. Ji jauna išsivadžiõs vaikus, bus paskui lengviau Ss.
12. Š, Rtr, NdŽ, Ds žr. išvadelėti 1: Kam išvadelėjai, išvadžiojai arklius, ar čia ganytis ketini? J.Jabl. Išvadžiók arklius ir nuvesk į ganyklą Jrb. Išvadžiók ir įsek vadžias Rs.
| refl. Š, Rtr.
nuvadžióti tr. plg. nuvedžioti.
1. Š, NdŽ, KŽ visus ar daugelį nuvesti: Toks vaikis a benuvadžiós [veršius], tegul DūnŽ.
2. numinti, nutrypti bevedant: Žardis visas gyvuolių nuvadžiótas, – nėr kur karves pririšt Jrb.
pavadžióti plg. pavedžioti.
1. tr. N, M, Rtr, NdŽ, KŽ, Žlb, Pjv, Žvr kiek pavesti: Pavadžiók ašvienius ariant J. Reikia pavadžiót vaikus an oro LzŽ. Ka nor sulauktau vaiko (vaikaičio) už rankutės pavadžiót DrskŽ. Pavadžiódavo tą aklą bobalę Grd. Svaigsta galva, muni pavadžiókiat Krš. Pavadžió[ja], jau noria eit mergica Jd.
| refl. tr.: Ana tik vaiką už rankikės pasivadžió[ja] Krš. Jis karvę pasivadžió[ja] kiek i gulia Jrb. [Mažiukėlį] pasivadžiók ir pasinešiok ant baltų rankelių JD1192.
ǁ sugebėti, pajėgti kiek pavesti: Aš dar arklį pavadžióju, tiek tegaliu Rdn.
2. refl. drauge apvaikščioti: O čia da pasi̇̀vadžios, pamatysi, kaip čia ta Kartena yr Krt.
3. tr. kiek pagloboti jauniklius (apie naminius paukščius): Višta kap pavadžiója mažukus, jiej stipresni būna Dg.
4. intr. pabraukyti: Itep va pirštas pavadžiója sau per kaktą, po lūpas pavadžiója LKKXXIX183(Lz).
5. tr. braukant pavalyti: Grindis pavadžióju anta šepečio [skudurą] apsivyniojus DrskŽ.
6. tr. pasukioti, pareguliuoti: Šriubas, kur pavadžiója žirkles PnmŽ.
7. tr. NdŽ, Up, Žg įvadelėti, pažaboti: Pavadžiók arklius Šts. Mano kamanotas, brolio padkavotas, o to šelmio balamūto karklais pavadžiotas LMD(Dkšt).
◊ gai̇̃dį po pùsnį pavadžióti Jrb greit pavargti.
už nósies (nósės) pavadžióti apgaudinėti: Vaikio daba už nósės nepavadžiósi, anų mažiau Krš. Pavadžiósu jumis už nósės, aš gudresnis DūnŽ.
| Tokio (18 metų vaikino) už nósės nepaimsi nepavadžiósi Krš.
parvadžióti NdŽ, KŽ; M žr. parvedžioti 1: Tu tvorele, tu tiesioji, visus girtus parvadžióji (d.) Rtn.
pérvadžioti tr., pervadžióti plg. pervedžioti.
1. KI316, M, Rtr, KŽ visus ar daugelį vedant pergabenti: Brolelius parkilnokit, žirgelius parvadžiókit [per upę] JV924.
2. visur išvadžioti: Aš tavi párvadžiočiu, pamatytumi kokios pievos! Rdn. Ten žemai kažkoks senukas priėjęs, jį per visus gražiausioms seklyčioms prilygstančius ruimus pervadžiojęs LTsIV638.
3. refl. tr. keisti vadžiojantis: Tiek jau tų mergų pérsivadžiojęs – šimtą DrskŽ.
4. kurį laiką vadžiojant rūpintis: Tu mane ir per šią nedėlę taip laimingai pervadžiojai ir man didei daug gero dovanojai brš.
5. prk. nukreipti: Nes ans baisus čertas ir prieštarnykas jo, kad jau Ponas atstojo nuog jo, moka su juo žaist, o parvadžiot ant jo visa pagal valios savo MP148.
pievadžióti (ž.) tr. pritraukus priraišioti: Anksčiausis čėsas apynius pyvadžioti Prk.
pravadžióti plg. pravedžioti.
1. tr. N, M, NdŽ, KŽ kiek pavesti mokant: Nemokantį arklį arti pravadžiók J.
2. tr. pragyventi: O tėvas tris pačias pravadžiójo Dg.
3. refl. praleisti kurį laiką, prabūti: Anas teip i prasvadžiójo – nebuvo kariuomenėj Gdr.
4. R, R364,368, MŽ, MŽ489,493, N žr. išvadžioti 12.
privadžióti NdŽ plg. privedžioti.
1. tr. SD1151, L, Rtr, KŽ daugelį atvesti: Savo senuosius skaitytojus meldžiame: nepastokite mums neviernais, bet mums dar ir naujų skaitytojų privadžiokite LC1880,13.
2. refl. tr. N daug vedžioti (ppr. iki nuvargstant): Aš prisiariau lygių laukelių, prisivadžiójau palšų jautelių JD962.
3. tr. išmokyti atlikti tam tikras apeigas: Katekizmo vaikus apmokom, privadžiójam [komunijos] Žr.
4. tr. daug komunikacijų nutiesti: Privadžióta elektrų DūnŽ.
5. tr., intr. įpasakoti, pamokyti, įtikinėti: Privadžió[ja] vaikams gražiai būti, nemušties Krš. Kunigą laukiant, ligonį privadžiók J. Mokina vaikus, privadžiója, o tie savo [daro] Gs. Ko čia tu mun privadžioji, kaip Škimelis šunį kardamas! Šts. Kiek kartų ėjo ko į vidų, vis privadžiojo mergikei Žem. Tėvams privadžioja, idant savo vaikus dievabaimingai augintų I. Tuokart klebonas pašaukė Jurgį su motere ir sūnų, pažinęs pramokytus, privadžiojo, kad nebgertų M.Valanč. Kurių žodžius ilga būtų čia privadžiot DP468. Privadžioja, jog jis est ansai tikrasis mesijas žadėtasis DP504.
^ Jau aš kai ta katė pelę privadžióju, mokau jį Skr.
6. tr. Sut, M įkalbėti, įtraukti kalbant: Pomažam privadžioja žmogų maži nusidėjimai didžiump SPI316. Dievo tavo verksman mane privadžiojo PK59. Tėvai, neprivadžiokiat sūnų jūsų ingi rūstybę Mž35. Aš ją privadžiójau, idant kreivai prisiegotų DP523. Kursai tame visados privadžios, idant užmiršęs kaltes savo sekiotumbei svietą tą MP38. Privadžio[ja] darbus mylaširdingus ŽCh63. Palaiminti pakajingieji, kurie… visus suderėjimop ir bendrosp meilėsp o tikrop pakajausp privadžioja DP534.
suvadžióti tr. plg. suvedžioti.
1. Sut, N, K, M, KŽ, Rtr, NdŽ, Tl visus suvesti: Suvadžiósu gyvolius, ateisu Žv. Parejęs girtas, nesuvadžiójęs nė gyvolių Šv. Tu suvadžiók arklius į tvartą, o aš eisiu šėko papjaut Jrb. Parejau numie, gyvolius suvadžiójau, sugirdžiau, sutvarkiau Tl. Im’ ir suvadžiõj bernukus [į mokyklą] LzŽ.
| refl. tr.: Susivadžió[ja] [į nibrę] mergų, išprašę iš tėvų Krš.
2. visur nutiesti: Dračiukus suvadžiójam ant kamino, ka kuosai n’įlįstų Šmk. Už savo piningus elektrą [nuomininkas] suvadžiójo Grd.
3. P, L, LL317, Rtr, NdŽ, KŽ, Grv, Dv suklaidinti, apgauti: Kam tu suvadžióji žmonis ir [jie] tur par tave bartis J. Sūnus apdairė tokią sau mergą, ir ana jį suvadžiójo LzŽ. Anos galva dirbo suvadžióti DūnŽ. Suvadžióti, an juoko laikyti kitą nemoku Vn. Ta tilivizija susuka galvas, visaip šneka, suvadžió[ja] žmonis Krš. Tu tik mane suvadžióji, daugiau nieko Jrb. Melavo, kits kitą suvadžiojo S.Stan. Duodavaus suvadžiojamas ir kitus suvadžiojau brš.
| refl. Lp.
4. suvilioti, nuskriausti: Nesuvadžiók mergelkos, brude! Krš.
◊ liežuviùs suvadžióti suliežuvauti, apkalbėti: Tik to bereik – liežuviùs suvadžióti Krš. Gera boba, liežùvių nesuvadžió[ja] DūnŽ. Nelabi žmonės liežuvius suvadžiojo Tat.
užvadžióti plg. užvedžioti.
1. tr. Sut, M, NdŽ, KŽ visus ar daugelį užvesti.
| refl. Sut.
2. intr. Sn, Alk uždainuoti pirmu balsu: Mūsiškis visada užvadžiója Rdm. Menka ji giesminykė buvo – užvadžiót negalėjo, tik pritardavo Rdm.
3. tr. NdŽ, KŽ, Pln, Vdk, Drsk apgaudinėti: Kadai tu mane naravoji, užvadžióji, sako ana JII6. Ko žmonis užvadžióji? Į miliciją paduoti! Grd.
| refl. Sut: Neužvadžiokimės patys, bet ik be metų apveizdėkimės, pasergėkimės ir klausykime rodos to, kursai pirma nori būt tarpinyku mūsų DP16.
4. tr. prk. nukreipti, nusukti: Atskaluonis… ing tūlus klaidėjimus ir nuodėmes žmones užvadžioja DP518.
5. tr. suvilioti: Neužvadžió[ja] anas (merginas), neprasideda DūnŽ. Kam paviliojai jauną mergelę? Kam užvadžiójai kiemo mergelę? JD703. Ir nestatyki aukštų klėtelių, neužvadžioki kaimo mergelių LMD(Pns).
6. refl. sudraugauti: Neužsivadžióčio su tokiu Šts.

1 skùsti, skùta, skùto (skùtė Š)
1. tr. SD62,179, H, R304, Sut, I, N, K, M, L, Rtr, DŽ, Sd, Slnt, LTR(Slk) pjauti skustuvu plaukus palei odą: Uostelius visi laikė, neskùto, a senas, a jaunas Tl. Barzdą skùst reikia – ranka dreba LKT356(Nmč). Nepaslinko barzdos skùsti, matyties Als. Ar skusi̇̀ barzdą? Nmč. Javus reikia sėt, barzdos neskutus – gerai augs (priet.) Pn. Kai galanda dalgę i jau daugiau jąj nepjauna, tai sako – ateis velnias barzdos skùstie LKKXIII118(Grv). Aičiukas avis skùta (vilnas nupeša) Vlk. Skutamasis peilis LL11.
^ Čia gražiai nupjauta, kai skuste nuskusta Sln. Žmonių ir yla skuta, o mūsų – nei barzskutis B908. Tavo ir šakalys skuta, mano ir peilis ne LTR(Švnč). Ant svetimos barzdos gerai mokytis skusti PPr106. Tyli kaip skutamas Sim, Klvr. Vienas kirpte kerpa, antras skustè skùta (vienas kitam nenusileidžia darbe, šnekoje) Šll, Lkv. Bepigu kiaulei gyventi: nei barzdos skusti, nei poterių kalbėti, nei kunigo bijoti LTR(Srd). Eik verčiau šunims kules skusti LTR(Šmk).
skustinai̇̃ adv.: Kam teip skustinai̇̃ (ligi plikumo) skuti̇̀? Grž.
| refl. tr., intr. Sut, I, K, Rtr, Š: Ūsus skùtasi DŽ. [Vyras] skutė̃s Lz. Jaunuomenė lig 40 metų skutos S.Dauk. Dešimta [valanda], da nesiprausiau, nesi̇̀skučiau – tinginys pasdariau Adm. Skusčiapė̃s (skusčiausi) LKKXIV212(Zt).
2. tr. BzF172, DŽ, NdŽ, Vkš, Grg, Brs, Trk, Trš, Dr, Plm, Rod, LTR(Kpč), LTR(Šlčn) gremžti luobelę, lupti lupenas, žievę: Žalias bulves skùsdavo su peiliu, o virtas patys valgytojai nusilupdavo Skrb. Tik švariai skùsk, talkai negražu paduoti žebras [roputes] Trg. Parejau iš laukų, o bulvės da nèskustos Slnt. Skuti̇̀t bulbas, o mes ūtarysim Lz. Ropučių neskustų̃ išvirs gaspadinė, kanapių sutrins Jdr. Parvažiuoju – bulbes beskutą̃s Gr. Bulves skùsim, gručkus lupsim – vakarienę kaisim Plv. Buvo diedas ir bobutė, ir abudu bulbas skùtė Dv. Jau laikas vakarienę (bulves vakarienei) skùst Skr. Ar ana skustų̃ bulbas, kad kiek mokėt[ų] (būtų mokyta)? Lkm. I batvinius roviau, i skutáu – viską dirbau Varn. Skustų daržovių nuoviros sunaudojamos sriuboms ir padažams rš. Stvėriaus smalos imt, pušų skust Klt. Dažų i nebūdavo; skùsdavo ąžuolų žieves LKT124(Trg). Justė – bulvių skusti, Agotė – vagoti, Nastė – bulvių kasti Tl. To Magdutė bulbas skùtė (flk.) Krs.
^ Eik bulvių skust (eik šalin), čia nesimaišęs! Jnš.
3. tr. SD339, R, N, K, NdŽ valyti aštriu įrankiu paviršių, grandant šalinti viršutinį sluoksnį: Ešeriai skùstie sunku labai Kzt. Su tarka [ešerį] skùta – teip ano negali įveikti Plt. Su dalgiais skùta kailius, išlamdo, mirko Grz. Tėvas skùta kailius, toks smardas! Klt. Žarną paima, deda an suolo ir skùta Dgp. Niekočias skučiau Asv. Butą tur iš vidaus skusti CII379. Tegul jis eina į sodą pas sodauninką ir čion tegul skuta takus BsMtI165.
| prk.: Nuo tų kruopų man vidurius skùta (skauda) Alk.
^ Kad niežti kojas – par naktį kaip žuvį skutù (kasausi) Upt.
ǁ NdŽ grandant naikinti ką netinkama: Skùsti sąsiuvinyje klaidą DŽ.
4. tr. drožti, gremžti: Skùsta skùsta grėbliu – nė vieno kritusiuko pievoj Klt. Ratai skùta [velėną], i negali pavažiuot Jrb.
^ Dvi seseli sviestą skuta (per sniegą važiuojančių rogių pavažos) B.
5. tr. DŽ, NdŽ, ŽŪŽ129, Kt arti paviršiumi: Ražienas reikia pradėti skusti rš. Vyrai, susitaisykit žagres ir eikit rugienų skùst Mrj. Rugienas skùsdavo negiliai, lengvaisiais dvižagriais Grš.
6. tr. NdŽ trumpai pjauti dalgiu, šienauti: Eisime pievų skusti Vaižg. O, ta gera dalgelė, gerai skùta žolę Ėr. Ot skùta pievą: padabojus tik juoda! Švnč. Apsigręžė, atamušė ir kad skùta, tai skùta! Mlt.
| prk.: Skutamàsis skridimas (pažeme) NdŽ, DŽ1.
^ Šiandien pusto, ryto[j] skùs J. Neskusi – nepusi LMD(Mrj), Stak.
7. brangiai imti, plėšti: Artie kitos krautuvės nėra, tai Petraitis už viską ka skùta, tai skùta Krš.
8. išnaudoti, skriausti, spausti: Skùta tą biedną žmogų, kas tik netingi Sml. Žmogų skùta, i tiek Grd. Ans aną skùta kaip ešerį Štk. Kaip ešerį prymynę skuta žmogų žemėn Ggr.
9. mušti, pliekti: Kap ožka nepašerta, tada diedas skùta bobas, bubija savo bobynas (ps.) Tvr.
| refl.: Ko dabar čia skùtatės? Krs.
ǁ intr. smogti, kirsti: Aš jam kad skùsiu per strėnas su lazda: jis tik dulkt – ir parvirto! Žvr. Kap skùsiu in kelnes, tai apsėsi! Pns.
10. godžiai valgyti: Skùta [barščius], kad net ausys linksta Krš. Kad skùta, tai skùta, net stačiais kąsniais! Trgn. Vyrai susėdę skùta blynus su grietine Jnš.
ǁ ėsti: Katinas tuo tarpu gaidžiuką skuta Blv. Arklys kad skùta viksvas, net žiūrėt gražu Pbs. Teip skùta, teip skùta: ana (karvė) nuo ryto nekelta Klt. Avys užpuolę dobilus kad skùta, tai skùta! Dsn. Ožkos, avelės, karvės, jautukai skuta riebas žoles LTI524.
ǁ graužti: Aš tep obuolius skutù vienu dančiu Lz. Šuva kaulą skùta Ėr. Ožka skùta žievę Nj. Žolės nėr, skùta skùta karvelės pliką dirvoną, net iškada žiūrint Ds.
^ Mylėk kaip dūšią, skùsk kaip grūšią Krž.
11. greitai eiti, bėgti, važiuoti, dumti, skuosti: Skùsk, da gali pavyti Jrb. Skùsk greitai, o pavėluosi Skdv. Skùsk namo, bo gausi pilt Šk. Tik skùsk, vaikeli, o ka nutversu, doros nebebūs Vvr. Kad skutáu numie, viską palikęs Krš. Jurgis šįryt anksti skùto pry daktaro Kv. Tik skùsk greitai vien iš akių, jei nenori pėrenos gauti! Vkš. Skùta kaip sudegęs Ėr. Kur taip skuti̇̀, kaip akis išdegęs? Vkš. Antai jau skùta pasipustęs padus Plk. Kad skuta, tai skuta, net padai mirga LTR(Grk). Kad skùta, kad skùta, net balos džiūsta! Alk. Veizėk, zuikūtis skùta par rugieną Kv. Arklys linksmas skuto kuone zovedais Žem. Vakare tamsy bernai skùta ir skùta an matociklų Vlk. Traukinys kad skùta, tai skùta, greitai ir Vilniuj būsim Dsn.
◊ ẽšerį (ẽšerio Ds) skùsti skaudžiai braukti nykščiu per galvą prieš plauką: Juk aštuntokai mūsų, penktokų, žmonėmis nelaikė. Tik ešerius skusdavo ir sprigtais šerdavo rš.
į stáibius skùsti bėgti, sprukti: Bijo, skùta į stáibius Krtn.
káilį skùsti DŽ1, Sml, Šmn, Ppr, LTR(Šr), Gdr, Ign, LTR(Vv) mušti, lupti: Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto? V.Krėv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž.
kir̃pta skùsta trumpa ir aišku: Par jį tai kir̃pta skùsta (moka greitai kitą sukirsti) Trgn.
morkvès skùsti Sn lipti ant kulnų, einant iš paskos.
nei̇̃ skùstas nei̇̃ lùptas KlK2,49 nei šioks nei toks, prastas.
núobarinę skùsti mušti: Anas diržu skus tavo nuobarinę J.Paukš.
pakáušį skùsti skriausti: Jie dabar turės užtarėją, kuris neduos kiekviena proga Mikei nekaltai jų pakaušius skusti P.Cvir.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam, mokėti išgalvoti: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį P.Cvir.
1 antskùsti, añtskuta, antskùto (ž.) tr. priskusti viršaus kieno daliai: Valgyk bulvių, mes svečiuo antskùtom – nepritrūks Ggr.
1 apskùsti, àpskuta, apskùto (àpskutė) tr.
1. SD216, H161, R63,64, Sut, N, K, M, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Ad, Kpč skustuvu apipjauti plaukus palei odą: Apskùsk barzdą su skutekliu, barzdskučiu J. Visų jaunasis tas munie apskùto barzdą, apkirpo plaukus Akm. Api̇̀skutė – plikas likau Smal. Dabar api̇̀skutė: buvo juodi ūsai ir barzdą labai didelė Ker. Tas ponaitis jį apskùto, apiprausė, aprengė rūbais labai gražiais (ps.) Užg. Pusę ožio nulupė, ė kitą àpskutė GrvT86. Jobas …, galvą apskutęs, puolė ant žemės Mž433. Ir apskutė jį, ir atmainė rūbus jo Ch1Moz41,14.
| refl. tr., intr. K, Sut, Š, DŽ1, Sdk, Klt, Jsv, Mlk: Apsi̇̀skutė barzdą Grv. Kur žmogus apsiskùtęs, tai gražu Smal. Žmona nepažino, ale jis apsiprausė, apsi̇̀skutė, tada pažino (ps.) Eiš.
2. Klt nugremžti luobelę, nulupti lupenas: Bulbas àpskuti paviršiuj, nuplauni Kls. Api̇̀skuti bulbų, išverdi, sugrūdi – ir košė Lnt. Bulbas àpskutam, sutrupinam (supjaustom) ir dedam puodan Rdš.
3. aplink aplupti luobą, žievę: Api̇̀skuta pagalį tą ir padžiauna Švnč. Api̇̀skučiau tvorą lenkena Dkšt. Kažkoks nedorėlis apskuto aplink visą liepą, ir ji nudžiūvo rš. Išsikasa jį, aptaiso, àpskuta itą beržą Grv.
4. apgraužti: Paskutinę obeliūtę kiškiai api̇̀skutė Klt. Šiemet kiškiai nurijo vieną šaką, api̇̀skutė aplink Trgn.
5. Smn prk. apgauti, apsukti: Àpskutė jie tave, vyrel, iš visų pusių – kas gi matęs teip pigiai parduot! Sml. Jį, sako, su arkliu bus visai apskùtę Grž. Jie, ką nori, apkerpa, ką nori, àpskuta Rod. Jis tavę sūde apskus aštriai Qu234.
6. prk. apretinti, apmažinti, išmarinti: Jau apskuto senūsius Šts.
1 atskùsti, àtskuta, atskùto (àtskutė) Rtr
1. refl. J, Rtr apsiskusti, nusiskusti.
ǁ J nuskusti vienam kitą.
atsiskustinai̇̃ adv.: Atsiskustinai̇̃ barzdą skùskiva J.
2. tr. nugremžti luobelę, nulupti lupeną: Ana da ir bulbelę àtskuta, ir ką Btrm.
3. tr. M, Š atgrandyti, atplėšti žievę: Žievę nuo medžio atskùsk J.
| prk.: Nuo mergos niekap vyruko neatskùto (neatitraukė, neatskyrė) Krok.
4. tr. prk. atimti: Dvejus metus arai buvo atskusti̇̀ Vgr.
| refl.: Šimteriopai jūs iš manęs atsiskutot rš.
5. greitai ateiti, atbėgti, atvažiuoti: Iš kur tu teip àtskuti? Skr.
◊ ẽšerio (pãausius, pléiskanų) atskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Gal nori, kad ẽšerio atskùsčiau? Ds. Kai atskusiù pãausius pasigavęs, net cypsi! Ds. Nelįsk an manę – tau pleiskanų atskusiu Pg.
1 įskùsti, į̇̃skuta, įskùto (į̇̃skutė) K, Rtr
1. tr. NdŽ, KŽ skustuvu nupjauti kiek plaukų palei odą: Pusėn teįskùtęs pametė skutėjas ir nuejo tolyn Š.
2. tr. NdŽ truputį palupti lupeną, žievę.
3. tr. nuskutus įdėti, pridėti: Inskusim bulbelių ir išvirsim ką LTR(Rod). Inskùst mėlynių [bulvių į kitas] Db.
4. tr. prk. apgauti: Nūnai jis mane su arkliu gerai inskutė Kb.
5. tr. prk. įveikti: Mes ir dviesa jo neinskutam [kortuodami] Lp.
6. intr. šnek. įperti, įkirsti, suduoti: Kiba tu jai iñskutei gerai? Lp. Bizūnu man tai neiñskutė Lz.
7. intr. šnek. greitai įbėgti: Šūkais įskùto į kalną arklys su rąstu Dr.
◊ ešerių̃ (ẽšerio Antz, grū̃šnių Trgn) įskùsti skaudžiai pabraukti per galvą nykščiu prieš plauką: Nepasitaisysi – ešerių plikėn įskusiu, žvirblių kanapėsna skaičiuoti paleisiu (sakoma neklaužadai vaikui) sp. Iñskučiau tam varlei grūšnių ir paleidžiau Ds.
1 išskùsti, i̇̀šskuta, išskùto (i̇̀šskutė)
1. tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ išpjauti skustuvu plaukus palei odą: Žilas plaukas smilkiny reikia britva išskùst Všn. Kap i̇̀šskutu kap mašinka žirklelėm Pls.
| refl. intr., tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Griežia smuiką rūpestingai išsiskutęs vokietys Mair. Išsiskùtęs ūsųs ir barzdą Grv.
2. tr. nulupti lupenas: Ką aš čia beišskùsu: išvirsu [bulves] su kailiniukais, patys nusilupste Krš.
3. tr. išvalyti, grandant viršutinį sluoksnį: Kailius su krūku ištęsdinėja, išdarbuidinėja, kad galėtų išskùst gerai; dalge i̇̀šskuta – ir kailis Pls. Išdirbta, išskusta, be vilnų, plaukų Kv. Dešrinės žarnos ringėtos, tų negalima išskùstie Dgp. Ìšskustos, išdarinėtos [žarnos dešroms] – tik dėt Klt. Taigi, sakau, reikia išvalyti parkas, tvenkinys, išžvyruoti kelias, išskusti alėjos ir takai V.Myk-Put.
ǁ grandant pašalinti ką netinkama: Išskùsti klaidingai įrašytą žodį DŽ1.
^ Dažo liežiuviu, neišskusi ir peiliu KrvP(Mrs).
ǁ prk. išmarinti: Liga toki užsisuko, nu išskùto kaip lapus, i gan Slnt.
4. tr. trumpai išpjauti dalgiu, iššienauti: Su samanom i̇̀šskutė, iššienavo pievą, neaugs Klt. Jo net raudonai i̇̀šskusta to pievelė Mžš. O gerų pjovėjų dalgiais pieva turi būti kaip skustuvu išskusta J.Paukš.
5. tr. išruopti: Buroką išskùs, lajaus įdės, knatą Krž.
| refl.: Iš amžiaus čia buvo šito paskliundelė išsiskùtus (sausa) Klt.
6. tr. skutant padaryti: Išskùto gražų ornamentą DŽ1.
7. tr. šnek. godžiai išvalgyti: Išskutáu košės bliūdą Šts.
ǁ plikai išgraužti, išėsti (žolę): Avelės i̇̀šskuta visą žolę Klt. Ale ot karvės išskùto žolę, kur druskos užpylė! Al. Gera karvelė: ją kur pririši, tai i̇̀šskuta lyg žemei Skdt. Kur pririši veršioką, te i̇̀šskuta lig pado Dbk.
8. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išsiskubinti: Buvo buvo čia – sekmadienį ans ir išskùto Krtn. Anksteinais išskùto į mokyklą Kv.
◊ káilį (skū̃rą) išskùsti primušti, prilupti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs V.Krėv. Aš jam skū̃rą išskusiù, tada mane paminės Ml.
1 nuskùsti, nùskuta, nuskùto (nùkutė)
1. tr. SD221, R9,218, Sut, K, LL157,288,322, Rtr, Š nupjauti skustuvu plaukus palei odą: Nuskùto jis barzdą su skutekliu J. Kaimynas mune plikai nuskuto Klp. Iš tų šašų tą barzdą nuskùsti nebgalia Klk. Nuskùs vilnas jau lig to kaulo End. Galvą sau nuskuto it bepročiai S.Dauk. Kad būčia nuskustas, tada atstotų nuog manęs galybė mano ChTeis16,17. Visos barzdos nuskustos BBJer48,37. Nùskustas veidas NdŽ.
| Kai šitie nagai nùskusta (trumpai nukirpta), greit insdursi pirštą Lb.
^ Nupjovė pievą, kai nùskusta Jd. Pati mokėjus teip avis plikai nukirpt, kai skuste nuskust Sln. Antai ir beržyną sodybose kaip skuste nuskuto (išnaikino) V.Myk-Put. Nuskuto kaip meška savo vaiką Ggr. Dievo gėrybės, žemės blogybės! Varlė, rupūžė nuskustà, tegu bus karvė nekąsta! (užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo) Ck. Kaltu barzdos nenuskusi LTR(Lbv).
| refl. tr., intr. Š, DŽ, NdŽ, Žeml, Pjv: Nusiskutaũ barzelę Erž. Nusiskùtęs atsijaunino ans J. Nusprausk, nusiskusk, bo tavę žmona nepažins Eiš. Nusi̇̀skučiau – kaip ir lengviau pasdarė Adm. Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs B.Sruog.
2. tr. DŽ, NdŽ, Žeml, Lž, Nv, Krtn, Ilg, Pb nugremžti luobelę, nulupti lupeną, žievę: Roputę nuskùto vieną, į puodą įmetė LKT119(Pgr). Pas mumis išverda tas bulbes, tokias nū̃skustas – y[ra] bulbynė KlvrŽ. Dedu druską ir įmetu bulvę nuskùtusys Plng. Nuskusk pietums ropes Klp. Gal nori morko nū̃skutamas (kad tau nuskusčiau)? Lkv. Jis lazdai žievę nùskutė Pnd. Ąžuolo juodą žievę nuskùst šalin, o tą baltąją suplikyt i dėt kompresą Jrb. Reikėjo rąstus nudrožti, nuskùsti Varn. Alksnius nuskùsi, išvirysi, išsunksi, i daugiau kiši [dažyti] tas vilnas Škn.
| refl. tr.: Trims kartams [bulvių] užteksma nusiskùsti Krš. Nusiskutaũ pietus (bulves pietums), reikia ugnelę kurti Skr.
3. tr. SD216,231, R, N, LL122, Klp nugrandyti, nuvalyti paviršių: Ešerio kietos luskanos: nuskùst negali, labai sunku LKT242(Lnkv). Žuviai žvynas nuskùsti KŽ. Baisiai supelėję lašiniai, nuėmiau nuo dratos ir nùskučiau Lel. Kai nusvilini [kiaulę], reikia gerai nuskùstie toj šiaurė (nešvarumai) Dgp. Nenuskusi̇̀ dažų, čia i dantim nenugrauši Klt. Kaulus nuskùto, nuvarė, raumenų juk čia nepaliko (apie operuotą vietą) Jrb. Nuskutu su drožliu R6. Tavo kaklas juodžiausias juodžiausias. Tavo kaklą nuskustų̃ nuskustų̃, du valaku numėžtų numėžtų DrskD163.
^ Tyli kaip nùskustas Dbk.
ǁ NdŽ grandant išnaikinti, pašalinti kas netinkama.
4. tr. nuarti paviršiumi: Ar jau nuskùtote rugienas? Mrj. Skuste nuskutáu, rudinį dar pararsu Rdn. Dobiliena pirma nuskutama, o paskui suariama visu gilumu J.Krišč.
5. tr. DŽ1 trumpai nupjauti, nušienauti: Lygiosios pievelės, nuskustos dalgiais, nustojo šviesaus žalumo Žem. Jie nedaug pievos turi, tai užtat nùskuta raudonai Ėr. Nušienavo, nùskutė pievą kai britva Klt.
nuskustinai̇̃ adv.: Nuskustinai̇̃ (visiškai plikai) nepjauk teip Grž.
6. apgauti: Jis mane nuskùto: paėmė dvigubai Mrj. Nùskutei tu mane, broliuk, – neatidavei tiek, kiek buvom sukalbėję Sml. Ka gerai kumet nuskùs tave koks žiūlikas, tai žinosys, su kuo reikalą turi Vvr.
7. tr. prk. pavaryti, nepriimti, padaryti gėdą: Nevesk panos šokt ne palyg savęs, ba nuskùs Slk. Agnieška jau trečius piršlius nùskutė Slk. Ona ne tik Alfoną, bet ir Joną nuskùs Ant.
8. tr. šnek. godžiai suvalgyti: A matai, par minutę nùskutė visą stalą Upt.
ǁ suėsti: Buvo in kalno menki rugeliai, i tuos avelės nùskutė Rš.
ǁ nugraužti: Visas obelaites nuskùto zuikiai Dr. Urvą radau: pelių landžiota ir nùskusta šaknies žievė Krns.
9. greitai nueiti, nubėgti, nusiskubinti: Jis nuskuto per kiemą vartų link I.Simon. Par pusę adynos nuskutáu į Kvėdarną Kv. Kad surėkiau, tai nuskutė ir nuskutė Ssk. Mačiulis kap sėdos arklin, tai iš keturių nùskutė ir nùskutė Rod. Nuskùto par laukus kaip dūmas Šll. Nuskùto par kalnalį, ka i dulkės rūko Kv. Nuskùto numie, ka kulnys į subinę mušos – tiek išgandino Vkš.
◊ ẽšerį nuskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Aš tau nuskusiu ešeriukus! Sn.
káilį nuskùsti Db primušti, prilupti.
pilvùs nuskùsti prigriebti: Vokiečiai bijojo, kad mes pilvų̃ jų nenuskùstumėm Ar.
1 paskùsti, pàskuta, paskùto (pàskutė) tr.
1. K, LL152, Rtr, NdŽ, DŽ1 truputį nuskusti (plaukus): Daba užejo mada paskustai̇̃s uosteliais būti Šts. Skutėjas paausius aukščiau paskuto rš.
ǁ refl. NdŽ nusiskusti: Pasiskùt', pasnieduosi, tada eisi Pst.
2. NdŽ, DŽ1 pagremžti luobelę, palupti lupenas, žievę: Reikia paskùst bulbų truputį Pb.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1 Berniukas nubėgo į giraitę su lenkena juodalksnio žievių pasiskusti rš.
ǁ NdŽ pajėgti skusti: Su tokiu dideliu [peiliu] nepaskùsi – par didelis tevie Rdn.
3. kiek pavalyti, grandant paviršių: Paskùsk man pleiskanas iš galvos Skr. Jis kumpį paskùto NdŽ.
ǁ pagrandyti, kad išnyktų kas netinkama: Paskustà vieta NdŽ.
4. smulkiai padrožti, patrinti: Ąžuolų žievę paskutaũ i užrišau Jrb. Dėlėms (kirmėlėms) pasikėlus, … paskusk nuo žarsteklio (kačergos) galo anglių TŽIV488(Vrn).
^ Vėjo paskusk, ledo padžiovink (negalimo nepadarysi) Vb. Akmenio paskusk, debesio papešk Sl.
5. NdŽ papjauti dalgiu: Pàskusta kiek suvytusių dobiliukų, pašienauta Klt. Jis jau tokiais kirčiais paskus, kad su devinta pradalge tave varysis priekyje (nespėsi rišti rugių) J.Avyž.
6. refl. prk. įsismaginti skriausti, engti: Skuto žmonis pasiskùsdamas Dr.
◊ ẽšerio paskùsti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Gal reikia tau ẽšerio paskùst? Ds.
1 parskùsti, par̃skuta, parskùto (par̃skutė) intr. Dr, Grd, Kin, Bgt, Slč šnek. greitai parbėgti, parlėkti: Anė, nieko nebelaukusi, pabėgo ir parskuto namo I.Simon. Kaip pradėjo lytus kilti, kūlvertinais iš laukų parskùto Kv. Tas bernas dideliai persigandęs ir parskuto namo SI387(Vdk).
1 pérskusti tr. K
1. iš naujo nuskusti, nugrandyti: Aš tik paploninu lenteles, perskusiù paskiau Slm.
2. išskusti ruožą išilgai: Rekrūtams nutvertiems liuob parskus galvas Šts.
1 praskùsti, pràskuta, praskùto (pràskutė Š) Rtr
1. tr. Sut, L, KŽ išskusti tam tikrą plotą plaukų: Paskui kunigėliu norėjau palikti, net pakaušį jau buvo praskutę rš. Nerašo, idant galvose pleišes praskustų MP249.
2. tr. NdŽ kiek paskusti: Praskùsk bulvių pietums DŽ1. Tai bulbų pràskuta, tai karves pamelžia Skp.
| refl. tr. NdŽ.
3. tr. K, J, NdŽ skutant, grandant padaryti skylę, tuščią tarpą: Kiaurai praskùto popierių DŽ1.
| refl. NdŽ.
4. greitai pralėkti: Pavijo ir pràskutė pro šalį Ėr.
ǁ pažeme praskristi lėktuvu: Per miestą praskutu penkiasdešimties metrų aukštyje J.Dov.
1 priskùsti, pri̇̀skuta, priskùto (pri̇̀skutė) tr.
1. NdŽ pripjauti skustuvu plaukų tam tikrą kiekį:
^ Jau ans barzdos rėtį priskutęs (nebejaunas) Šll. Barzdos rėtį priskutęs, o proto neįgijęs Šts. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai Sln.
2. refl. tr. pakankamai daug kartų skusti (plaukus): Jau aš jų (Jonelio ir Adomėlio barzdų) prisi̇̀skučiau Lp.
3. NdŽ, DŽ1, Vkš, Gršl, Jnšk, Sb, Šlčn pakankamai nuskusti, prilupti: Rankinė tokia didelė, niekaip negalėjo priskusti [pilną bulvių] Žem. Šeimynai priskùsk tų bulbų, pridaryk visa ko – be rankų lieki Klt.
4. K prigrandyti, pridrožti: Alksnių pri̇̀skuta, nudažo kokio rainio, ir gerai Šmn. Tokių palkučių prispjaunam, šaknių priskutam, nu tada ir pinam LTR(Grv). Šitų akmeniukų liekvarstai pri̇̀skuta šaltan vandenin ir duoda gertie, kad lengviau gimtų Aps.
| refl. tr.: Pirm laiko prisiskutęs ridikų lovį, išgėręs, atsigulęs ir tais suskustais ridikais visas apsidėjęs Sln.
5. dalgiu pripjauti, prišienauti: Šiemet pašaro gerai priskùtom, nebus stygiaus Jnš.
6. prk. prigriebti, privarginti: Jėgu ilgiau teks tau su juo pabūt, tai anas dėlto priskùs tave Sdk. Nebėdok, kad vėlai ištekėjai, ir teip da vyras priskùs Ds.
7. NdŽ šnek. privalgyti: Priskutėm keliom dienom LTR(Lnkv). Ar jau priskutei, kad daugiau nebeimi? Slč.
ǁ priėsti: Arklys kad pri̇̀skutė dobilų – skersai platesnis Ėr. Skuta skuta i pri̇̀skuta telyčiūtė, kad i dirvone Klt.
| refl. NdŽ.
◊ ẽšerio priskùsti skaudžiai braukyti nykščiu per galvą prieš plauką: Priskusiù ẽšerio, net akys[e] bus žalia Ds.
1 suskùsti, sùskuta, suskùto (sùskutė Š) tr. Š
1. L, Rtr, NdŽ, DŽ1, Ds, LTR(Šil), Krtn pakankamai nuskusti: Suskutus išpylė puodan iš kibiro vandenį, pastatė tuščią kibirą ant kulbės ir ėmė plausti bulbes V.Krėv. Sùskutu bulbes, atsinešu vandenio, kuriu pečių ir verdu pusryčio Sl. Suskutáu bulbių šutiniuo Krš.
| refl. tr.: Susi̇̀skutam vakarienei bulbų ir pavalgom Ds.
2. K gremžiant susmulkinti, sugrandyti: Bulbę sùskutu, pridedu prie piršto – tuoj ištraukia karštį Lnkv. Baltosios panavijos šaknys, sudžiovintos ir suskustos, padeda nuo priemėčio LTR(Ppl). Suskusti lašiniai Lp.
| refl. tr.: Aš, to muilo saują susiskutęs, nueisiu pas tave ir, tau nematant, supilsiu į girnų eketę Sln.
3. susiaurinti, ariant suploninti: Anais laikais ežia terp Banio ir Giedrikio lauko būdavo teip suskustà, kad nė eit nebūdavo kuo Sml.
4. sutaisyti grandant, lyginant: Ui, te kad sùskutė kelią [traktorium], tai oi! Slm.
5. refl. šnek. susimušti, susipešti: Kas juos žino, ko jie susiskutė, ko jiem maža buvo Dsn. Susi̇̀skutė paršai Krs.
6. DŽ, NdŽ šnek. godžiai suvalgyti: Padaviau riekę duonos – kaipmat sùskutė Ėr. Jūs tai da nors sūrio po šmočiokui sùskutėt Trgn. Kaip to[je] pasako[je]: suskùto visą jautį Šts.
ǁ sugraužti: Šuo kaulą suskùto DŽ1.
1 užskùsti, ùžskuta, užskùto (ùžskutė)
1. tr. NdŽ skustuvu gražiai sutvarkyti (ūsus).
2. tr. NdŽ uždirbti skutant.
3. tr. K skutant užberti: An lašinių kamparo užskùsi nū kaklo Grd.
4. smarkiai suduoti, užkirsti, užrėžti: Pasigavęs užskùsk gerai, tai nelandžios, kur nereikia Al. Karvės dribsi, parietusios uodegas, stumdosi išsipūtusiais šonais, tarpais užskuta viena kitai aštriu ragu V.Bub.
5. intr. prk. išbarti, prigriebti: Na, ponas jiem užskùs gerai! Lp.
6. intr. šnek. pradėti, sujusti: Užskùto vyt vištas Vrn. Šuo veršiuką kai užskùto vytis, aš net pabalau Užg.
◊ ẽšerio (grū̃šią Plv) užskùsti skaudžiai užbraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Ažùskutė ẽšerio – bliauna Antz. Mama, man Jonas grū̃šią užskùto Mrj.
óžką užskùsti aplenkti pjaunant dalgiu: Jei geras pjovėjas menką pjovėją priveja su antru pradalgiu ir dar pralenkia, tai barzdiškiai (Šakių apskr.) sako, kad „užskuto ožką“ MTtVIII106.

1 válkioti, -ioja, -iojo tr. K, J, Rtr, BŽ42, NdŽ, FrnW, KŽ, val̃kioti NdŽ, Kin iter. vilkti.
1. SD400, R, MŽ, MŽ416, Sut, J, M, L205, Š, ŠT207, NdŽ žeme traukyti, tąsyti, tampyti: Válkioja grandinę DŽ1. Neválkiok po stalą šaukšto! Alks. Šuva nučiupo sūrmaišį ir válkioja po kiemą Dkk. Šen ir ten valkioju R310, MŽ415. Biškį pašoks, paskuo anie tą padarytąjį piršlį kars, paskuo ten val̃kios, ves į darželį Lpl. Užmuštas gyvates piemenys dažnai valkiojo, tąsė Vaižg. Keli vyriškiejai, palipusys ant bažnyčios lubų, mėtliojo pro skylę bjaurias lėčynas kipšų, katras kiti, bažnyčio[je] stoviantys, grobstė, draskė, mušė, po šventorių valkiojo M.Valanč. Kiti teipag jį (Jėzų) nu stulpo atrišę už plaukus valkiojo ir aną kojomis myniojo ŽCh184. Pargrįžęs karaliūnas liepė įkaitinti akėčias ligi raudonumo, paskum už melavimą pamotę ant jų – ir valkiot LTR(Ig).
ǁ intr. braukyti, liesti: Pradėjo su ranka val̃kioti palei koją Akm.
ǁ volioti: Jis valkioj mane pelinuosu BBRd3,16.
2. R, MŽ, N, NdŽ, Brt žr. 1 valkiuoti: Akėčioms, kurios lenda giliai į žemę, reikia sausesnės žemės valkioti J.Krišč. Jau lyses válkioja Gs. Avižom nereikia válkiot Ig. Eik válkiok, o aš einu sėtų Sv. Čia reikia pirma válkiot, tai paskui sėt Užp. Válkiot ir mažas vaikas moka Kt.
| refl. tr. NdŽ.
3. M, NdŽ nešioti ant rankų, rankose, tampyti: Ana mañ’ válkiojo válkiojo an vieną pusę, an kitą [užkalbėdama nuo rožės] Žb. Kamgi čia tą kačioką valkioji?! Slm. Tus mažūsius [vaikaičius] ans (senelis) val̃kio[ja] kaip katinas pelę End. Daba didžiausis vaikas tebė[ra] ant rankų val̃kiojamas Sd. Po Danską vaikščioja, šviesų kardą valkioja TDrVII92. Tatai, matušelė, ašarų tavo jau verpelė privarvėjo, kurią aš turiu valkioti M.Valanč. Kam tą nereikalingą šlamštą valkioti, kai ir savo sunykusio kūno per apstu M.Katil. Matai šitą kaladę, tai ir valkiosi kol gyvas, supranti? BsPIII61.
| prk.: Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas valkioju V.Piet.
ǁ nelankstant per kelį vilkti (koją): Dvejus trejus metus fronte išsimušiau – koją ir válkioju Slm.
| refl. M, NdŽ.
4. NdŽ, Ėr nešioti ar vežioti iš vienos vietos į kitą, gabenti: Nedavė kraut prie namų lentų, dabar, kad nori, válkiok Slm. Senesni žmonys val̃kiodavo pėdelius, surištus statydavo į gubas Sk. Arklius nuvedei sau į aptvarą – ne tų lenciūgų val̃kioti, ne nėko Kl. Su dum traktoriais val̃kio[ja] mėšlus DūnŽ. Kad bebūs palaikiai ratai, tad jau anus paliks mėšlams val̃kioti Plt.
| Kai jūs einat par ūlyčią, jūs purvus valkiojat LTR(Ms).
| refl. tr. NdŽ.
5. grobstyti, nešioti, vogti: Kas tas lentas val̃kio[ja]? DūnŽ.
6. menk. vedžiotis ar vežiotis kartu su savimi: Val̃kiojo muni, vadžiojo visur – pavargau kaip šuo Krš. Da val̃kio[ja] muni po poliklinikas End. Ale kam reik tą vaiką mažilelį val̃kioti – dar apsirgs End.
ǁ DŽ1 versti kur vykti, prievarta vedžioti ar vežioti, tąsyti, tampyti: Válkioja po teismus, kalėjimus NdŽ. Jas plikai išdarę valkiojo miestu pagal M.Valanč. Po ligonines aną val̃kiojo Yl.
7. BŽ42, NdŽ nuolat dėvėti, nešioti, trinti: Kam šiokiandiej válkioji išeiginius rūbus? Š. Naujo drabužio neválkiok kasdien DŽ. A ilgai, matysu, tu švarką taip val̃kiosi DūnŽ. Kam tu šventadienes drapanas kasdien valkioji?! Krs. Aš šit mamalės nabaštikės val̃kioju [baltinius] End. Čia yr toks skuduras susiūtas, kad baisiausis – nu i val̃kiok Vvr. Parplyšta tos paputės po dirvas válkiojant Kp.
| prk.: Val̃kioju val̃kioju – reiks tą Gedrimaitę imti DūnŽ. Ta merga kaip šliurė – visi bernai ją válkioja Jnš.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ L206, KŽ tepti, teršti, purvinti: Válkioti, taškyti, laistyti, tepti I.
| refl. Š.
8. prk. be reikalo ar bloguoju minėti vardą, vardyti: Kad jau ir sutepei savo sąžinę tu, veidmainy, tai nors Šimonių vardas tegu nebus valkiojamas po kalėjimus I.Simon. Válkioti Dievo vardą KŽ. Tiek metų Dievą val̃kiote val̃kiojo – nesą, o atsirado! Rdn. Tu vardą pono tavo Dievo nevalkiok (piktai nevartok) BB2Moz20,7. Svetimoje katalikų šalyje neduotų dovanai valkioti katalikų bažnyčios vardo A.Sm.
9. bastytis, slampinėti, šlaistytis: Valkiotisi Q574. Valkiotis po svietą N. Válkiojasi su padaužomis DŽ1. Kurių šunų čia valkiojies?! Š. Val̃kiojos toks vienas – pasakų ieškojo DūnŽ. Jaunimas buvo nepaklydęs, patvoriais nesiválkiojo Pnd. Viena būtumi val̃kiojęsys po nibres, būtumi paskutine apšaukta Krš. Boboms tik val̃kioties, o darbo dirbti! Šv. Ko jūs čia, žalčiai, val̃kiojatės, baltoms šlebėms apsivalksčiusios?! Pln. Dyki [miesčioniukai] – i val̃kiojas kaip šunys Rdn. Val̃kiojos val̃kiojos par naktes – i susigavo vaiką Varn. Besival̃kiodamas turi kokią paną pasiskirti Sg. Vyrai, kur neválkiodavos, tai tie i pančių vydavo, i ką Vlkš. Bijau, ka nuval̃kiotumis [vaikaitis] kur, da įkris Gršl. Tik nevelkiatės po tako i naktimis neval̃kiokiatės Kl. Ko tu válkiojies, ar aš viena grėbsiu?! Pnm. Pragėrė viską, o dabar pakiemėm ir válkiojas Pnd. Geria, válkiojasi kab žebrokas applyšęs Drsk. Válkiojas pakraščiais kuliganai, tai obuolius krečia PnmR. Kogi te be reikalo po Pakalnius válkiojies? Lel. Čigonai naktį nesválkioja, tik dieną Plvn. Mokytis tingi, dirbt niekur neina, tik válkiojasi Ūd. Sakau, kur válkiojies šituoj laiku: visas svietas miegti, o tu kap piktos dvasios apsėstas, su tom knygom daužais LKT380(Kč). Gaspadinės kelios dienos nėra, válkiojas Snt. Bernas būtų nieko, tik naktim válkiojasi Br. Válkiojiesi, namo nepareini – jau tavęs ir šunes pradeda nepažyt Mrj. Tai čia, tai čia valkiojasi Ėr. Sako, nesival̃kiok, i nevadys niekas valkata, o ka tu val̃kiojies, nu kai tave vadyt reikia? Rd. Tai kur val̃kiojies, ka namie rast negal? Škn. Neval̃kiokias po sodą, nepjudyk sodos šunų! Pln. Nesiválkiojo žmones tep – nuo vaiko dirbo Pjv. Užsimegzk an juostos mazgą: ka man nesválkiotai naktimi! Pv. Miestely jomarkas, tai ir valkiojasi, ieškodamas progos burną išmesti LzP. Vaiduliais tai būną tie patys velniai, kurie ant žemės valkiojasi BsV237.
| Nėkas nėra: šunys bei zuikiai val̃kiojas į tą girę Vyž. Užuodę briedieną, valkiojosi staugė vilkai A.Vien.
| prk.: Po krūtinę bados i bados [skausmas], jei ne – į galvą, jei ne – į žandą, kaži, a tas pats val̃kiojas? End.
^ Ir valkiosis kaip nekrikštyta dūšia J.Jabl. Darbo nusitvertum – válkiojiesi lyg pantis pievoj Vlkv. Válkiojasi be darbo, lyg šuva pašautas Ig. I val̃kiojas kai meisininko šuo NmŽ. Val̃kiojys kaip avis be kepenų Dr. Aš seniau į dangų žiūrėjau, o dabar po žemę valkiojuos (šluota) Lnkv.
ǁ artimai draugauti, nuolat susitikinėti, vaikštinėti, šlaistytis su kitos lyties asmeniu: Válkiotis su mergina NdŽ. Du metu válkiojos – apsiženijo Kdn. Turia baigt mokyklą, o nesival̃kiot tei[p] Jrb. Parsiskyręs, i val̃kiojas su visokioms mergoms Krš. I vaiką turia, i su kavalieriais válkiojasi Upn.
10. iš lėto vaikštinėti, slankioti, kiūtinėti: Ka galėtumi pasenęs dar val̃kioties su lazdele End. Da aš be lazos válkiojuos Nmk. Ko tu válkiojiesi po laukus?! Bsg. Mačiau, kad ans val̃kiojės čia už kūtei Trk. Visumet kaip gunčai išalkę, val̃kiosias partįsę, o dabar žmonys privalgę KlvrŽ. Par kaimą kaipgi eisi, sakis – dykos valkiojas Slm. Galvo[je] sklerozė yr – i valkiokias kaip nusprogęs Yl. I tol, sako, gavau val̃kioties, kol pavargau Tl. Per šlapia tokiemi po daržus válkiotis DrskŽ. Neapsimoka dėl kokio musmirio val̃kioties End. Iš paskuo val̃kiojas i veiza Rdn. Visą dieną válkiojaus po gryčią Tj. Ko aš čia pėsčias válkiosiuos! – su mašina važiavau Adm. Tėvas bagotas, o dukterys pusnuogės válkiojas Šmn. Bil dabar válkiojuos, tai geriau Pšl. Daba val̃kiojuos teip kaip negyvas Sdb. Koki gi te be sveikata, tik ką kad válkiojuos, o daugiau jau nieko nebėr Slm. Nugi bet válkiojies pakraščiais – nebėr sveikatos Kp. Ka teip da gali válkiotis, kad ir dirbt nebegali, ale ka da pats paeini, pats atsiguli, pats atsikeli Jdp.
| Tę jaučias jau nemažas válkiojas palaidas Sb. Iš kurgi jie turės pieno, ka te karvės válkiojas lauke Slm. Kartą valkiojosi girioj vilkas ir susitiko mažą vaiką, vardu Petriukas LTR(Pns). Val̃kiojas mojaus vabalai kaip nykščio galai Všv. Negaliu – válkiojas [musės] te po kambarius Dg. Juodvarnis juodas, válkiojas prieš lietų Btg. Varnos pažemy válkiojas (skraido) prieš lietų, aukštai skraido – pagada Pnm. Žali kirminai užeis – val̃kiojos (šliaužiojo) kaip kumet DūnŽ. Gi čia jų (gyvačių) seniau val̃kiodavos Lnkv.
^ Ko valkiojys kaip grobą pūtęs? LTR(Skd).
ǁ vaikščiojant ieškoti: Val̃kiojaus pieno, negavau Rdn.
ǁ NdŽ nuolat ateidinėti, užeidinėti, būti, lankytis, slankioti kur, į ką: Kurčiokas, neisiu už jo – testa nesiválkioja Drsk. Nesiválkioju nė į vakarėlius Snt. Aš nesiválkioju pagal bobas – darbo lig ausų Btg. Netikęs – niekur nesvalkioju, nieko nepamatau, nežinau Kvr. Buvo šaltyšius, tas iš karčemos į karčemą nesivalkiojo Tat. Kas čia tik yr val̃kiojęsis į tus žirnius! Rmč. Kur tokiai surūgėlei po žmonis val̃kioties! Krš. Bobos válkiojas pakiemiais pletkus nešiodamos Šmn. Aš jau senai (seniai) po ligonines válkiojuos – sergu ir sergu Svn. Sulig tuo laiku Petriukas ir paprato valkiotis par rubežių MitIII114(M.Valanč).
ǁ būti gyvam, šiaip taip gyvuoti: Daug vargo pakėliau, ale val̃kiojuos Nmk. Be klapato gyvenau, ėdžiau, ką norėjau – i daba tebsival̃kioju Sd.
11. refl. Š, DŽ, Prk būti ne savo vietoje, mėtytis, painiotis, voliotis: Valkiotis po kojų N. Kad po akimis nesiválkiotų NdŽ. Toj pievoj kaulai ilgai válkiojos Šlvn. Kaplys – kirvis negadnas, válkiojas pamestas kur bobų Rdš. Maž ir dabar tebesiválkioja tas kirvelis Šmn. Dar̃ tę kur válkiojasi tokis vienas apskritus, kitas tokis rinčiuotas kočėlas Pns. Tą skudurą meskit į ugnį, sudegykit, ka jojo nesiválkiotų Graž. Sukočiok baltinius ir padėk, kad nesival̃kiotų po aslą Krp. Šiemet mes vėlai nuskutom dobilienas, tai sėjant rugius dar valkiojosi velėnos neišpuvę Mrj. Padėdavo knygą, teip nesiválkiodavo, bardavos [tėvai]: paskaitei – ir turi padėt Ppl. Jos (raganos) taukai ir dabar po žemę valkiojasi LTR(Brt). Skiedros valkiojosi aplinkui triobas V.Piet. Pašiūrės asloje iš tiesų valkiojosi visokių šakigalių, aplaužytų šluotražių V.Myk-Put.
| prk.: Válkiojasi (maišosi) žodžiai svetimi Mrc.
^ Geras daiktas ant kelio nesivalkioja KrvP(Mrk). Negeras ir ant kelio válkiojas Dkš.
◊ ant liežùvių (liežùviais) válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių V.Myk-Put. Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo? J.Balt.
liežùvį (liežiùvį) válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tai kam válkioji liežiùvį, kad nemisliji teip daryt?! Mžš.
1 apválkioti tr. K, J
1. R68, MŽ90, N, J, Rtr, Š, KŽ, Ut, Al, Skr, Brs dėvint, naudojant, čiupinėjant apipurvinti, apmurzinti, aptrinti: Jo švarkas gerokai apválkiotas DŽ. Apval̃kiotą kostiumelį tetura Rdn. Vienus čeverykus apválkio[ja], tuo perka kitus Jrb. Kad tau kas mėnuo rūbus siūtum, paspėtum apválkiot Ds. Jei taisyti, tai taisyti gerai. Gi ar tai niekai – iš apvalkioto, apysenio turėti naują? Vaižg. Apvalkiota gromata B. Grįžta nešdamasis nemažą rankraštį, gerokai apvalkiotą J.Jabl. Aš tavo apvalkiotos mėsos nevalgysiu Ds.
| refl. N, Š, KŽ, DŽ1, Brs: Jau kojinės apsiválkioję Rmš.
| prk.: Katros [mergaitės] apsiválkioję, tom nesiseka Šmn.
2. MŽ85, MŽ213, N, KŽ, Plv, Dkš, Dkk valkėmis aplyginti (dirvą): Apválkiok visą šniūrą, kur sėsim rugius Dbk. Jau beveik visą lauką apválkiojau, liko tiktai pabalys Užp. Kaip ant juoko apval̃kiojo po vieną kartelį su ekėčioms, mano, kad augs teip javai Brs. Tada apvalkiokite tą vietą vienąkart su apvirsčiomis akėčiomis K.Donel1.
3. N, KŽ apvilkti, aptraukti kuo iš viršaus.
| refl. KŽ.
4. refl. menk. valkiojantis apeiti, išvaikščioti: Apsival̃kio[ja] anie visur DūnŽ. Visur esu apsival̃kiojusi Trš. Da aš nusivelku į bažnyčią ir į krautuvę nueinu – da aš visur apsival̃kioju Nmk.
ǁ part. daug kur buvęs, daug matęs: Tėvelis muno irgi apsival̃kiojęs Kv.
1 atválkioti tr.
1. išsinešus grąžinti, atnešti: Išval̃kioti [knygas] žino, o atval̃kioti nėkaip Sd.
2. refl. menk. pakankamai prisivalkioti: Kai atsiválkios, pareis namo Ėr. Atsiválkioja gi ir anas (elgeta) par dienas, eidamas kiemas nuo kiemo Jž.
3. refl. K valkiojantis atvykti.
×4. (l. odwłaczać, odwłoczyć) atidėti, nukelti tolesniam laikui: Turėtų atvalkiot ant kito čėso PK249.
1 įválkioti tr. NdŽ, KŽ iter. įvilkti:
1. K, NdŽ, KŽ.
| refl. tr. K.
2.
| prk.: Ir Turkija todėl pagal Rytrumėlijos rubežių žalnierių ant sargybos pastačiusi, jeib liga netaptumbianti į Turkiją įvalkiota LC1888,16.
3. KŽ dėvint, naudojant įnešioti, supurvinti: Gerokai jau įválkiotas rūbas Š.
| refl. Ser: Insiválkios tos paklotės, insitąsis po kampus Pv.
4. žr. 1 įvalkiuoti: Įvalkiojau, įakėjau rugius Varn. Dvi eiles įválkiojau, paskui skersavau Gs.
1 išválkioti tr. K, Š, NdŽ, KŽ; SD1204
1. pakankamai ilgai valkioti žeme: Tai tie broliai tuojaus tą raganą pririšo prie arklio uodegos ir, išvalkioję po visus laukus, sudraskė BsMtI82.
2. R, N, KI151, Klvr, Mrj valkėmis išlyginti, išakėti (ppr. išilgai arimo): Ar jau išválkiojai tą sklypą lauko? Gž. Kviečius pavasarį tik išválkiok, skersai neakėk Ig.
| Kad aš būčia žinojęs, kad tas toks senis, aš jį būčia už čiupros po visą savo dirvą išvalkiojęs, tai būt man visur geri javai Sln.
3. Žlb velkant, tempiant viską, visus išgabenti, išvalkstyti: Tu mėšlus išválkiojai, t. y. išvažiojai J. [Milžinės Neringos] uždavinys buvęs tik laimę skleisti, skęstančius žvejus savo žiurste į krantą išnešioti, jų laivus išvalkioti Vaižg.
| refl. tr. K.
4. Sd išnešioti ar išvežioti, ištampyti, išgrobstyti: Kam išválkiojote lentas? DŽ1. Tie vaikai viską išval̃kio[ja] DūnŽ. Vieną metą nušėriau tris kiaules, ir išval̃kiojo vaikai [mėsą] kaip narai Krš. Tavo amžiui užteks, dėvėk tik: išval̃kios nẽvydžiai nẽgirdžiai (nematyti nei girdėti) Jnš. Iškirto mišką, išválkiojo – nėra nieko Krs. Visus jos turtus visi išválkiojo Rmš. Prisipainios kokia merga, mano sutaupytą turtą išblaškys, išvalkios LzP. O kiek žiurkės, pelės grūdų per tą laiką [,kol iškuliama su spragilais,] išvalkioja! K.Saj.
| prk.: Ot, mano seseris ir išvalkios (ves, paims) šiokie tokie šlaitai (plevėsos) Žem.
| refl. tr.: Tą labdarą, kas nora, išsival̃kio[ja], i dideli ponai, ubaguo i nekliūna Krš.
ǁ išmėtyti: Aure tavo kojinės kad išvalkiotos po visą gryčią Rm. Skarmalai, drabužiai išvalkioti, išmėčioti Žem. Ryto tėvas eis veizėti savo duktės, mislydamas, kad dukterį jau ras sudraskytą ir grobus išvalkiotus ant ardų SI120.
| refl.: Išsiválkioj[o] kelnės palovėj Pns.
5. menk. daug kur, visur vedžioti, išvedžioti: Išval̃kiojo muni po visą miestą, ieškojom bačiukų Krš.
6. menk. kurį laiką vedžioti ar vežioti: Išval̃kiojo devynias paras po jūrą Trkn.
7. nuvalkioti, nudėvėti, nunešioti: Aš avalynę išválkiojau J.
| prk.: Išválkiojo mergiotę – ir pats pabėgo Ut. Ji kareivių išválkiota, ištrinta Mrj.
^ Išvalkiota kaip liuosininko naginė Šk.
ǁ sutepti, suteršti, supurvinti: Ižvalkiotas, apiplėkęs SD377. Išvalkioju rankas N.
8. kurį laiką dėvėti, išdėvėti, išnešioti: Aš tuos čebatus ilgus metus išválkiojau Jnš.
9. prk. be reikalo, nuolat minint, vardijant sumenkinti: Ką galima pasakyti prieš šį išvalkiotą, taip miglotą posakį rš. Groja jiedu menką, išvalkiotą valsą I.Šein.
ǁ N išniekinti (ką nors šventa): Ižvalkiot daiktus šventus SD349. Ižvalkiotas, pateptas SD349.
10. refl. menk. pakankamai valkiotis, prisibastyti, prisitrankyti: Susbeldus boba, susbuvus, išsiválkiojus, an žmogų nepanaši Žl. Išsival̃kiojusi merga Grdm. Kas aš čia tokia, kad man tik išsiválkiojęs vyras Mrj.
11. refl. intr., tr. menk. apeiti daugelį vietų, išvaikščioti: Išsival̃kiojau po visą mišką, ale grybų neradau Vkš. Esu išsival̃kiojusys po tas gires Pj. Buvau ir aš, išsival̃kiojau po visą peklą Šts. Išsival̃kiojau visur – miegojau kaip užmušta Krš. Didžiamęje kare esu buvęs, po visą Austriją išsival̃kiojęs Lnk. Beeidama in gužynę [duktė] paklydo ir jau išsivalkio[jo] visus laukus, ir neatitinka nė gužynės namų, nė savo BsPIV63.
12. kurį laiką valkiotis: Išsiválkiojo ligi pat ryto DŽ1. Visą dieną išsival̃kiojau po miestą – i nėko iš to naudos Pln. Karštà, par dienų dienas plikas išsival̃kio[ja] DūnŽ. Jį [boba] kiek galiant išbarė, jog dieną išsivalkiojo dykas LMD(Žg).
13. refl. menk. pakankamai, daug vaikščioti, nuvargti vaikščiojant, prisivalkioti: Išsival̃kioji par dieną – kojų nebepajudini Rdn. Parėjo purvinas ir išsiválkiojęs Mrj.
14. refl. menk. pamažu vaikštinėjant prabūti, išsiversti: Aš jau sena, mun nereik nėko, išsival̃kiosu kaip nors Krš.
15. refl. menk. kurį laiką išbūti, prasitrinti: Tą vieną metą išsival̃kiojo pry motynos Jdr.
16. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Išlakstė vaikai, išsivalkiojo bobos bambėdamos Žem.
1 nuválkioti tr. Š, FrnW, KŽ
1. K visus nuvilkti tolyn.
2. valkėmis nulyginti: Jei negalėtume ir [apverstomis] akėčiomis [žemės] nuvalkioti, tai galima gana gerai tas darbas atlikti valkiojant po lauką surištų porą rąstų J.Krišč. Pavasarį, kai šiek tiek pradžiūna iš rudens suekėta dirva, nebsmunka, tada dirvą nuval̃kio[ja] Vkš. Nuválkiojau arimą, kad lengviau eitų drapakuot Brt.
3. valkiojant prapuldyti, numėtyti, nudėti: Mūsų vaikai kažin kur tą knygą nuválkiojo Šmn.
| refl.: Žinios liko vietoje statistikos komitete ir kažin kur nusivalkiojo Vaižg.
4. dėvint, nešiojant, naudojant nutrinti, nutąsyti: Veršenikė sena ir nuválkiota NdŽ. Nuválkiota kuprinė DŽ1. Kasdie tuos drabužius nuválkioja, o šventai dienai nėra Mrj. Kur tu benešiosi tą drapaną – šeimyna nuvalkios kasdien Grž. Nuválkiotą žiponą teturi Ds. Jau batus visai nuválkiojau – reikės naujų Jrb. Nūval̃kiotos tos kningos DūnŽ.
| Ta varna sušalusi, nuval̃kiota pakiemiais Trk.
| prk.: Žmogus ne teip senas, bet nuval̃kiotas Šts. Nuval̃kiojo [merginą] i paliko DūnŽ. Merga nuválkiota kai paskutinė vyža Tr.
^ Palikai kaip kanteplė nuval̃kiota Vkš. Nuval̃kiotas kaip autas Skdv.
| refl. Š, DŽ1, Dg: Nusiválkiojo tavo drabužis NdŽ. Senis ištraukė iš kišenės nusivalkiojusį laikrodį rš.
| prk.: Nusival̃kiojusios mergos, tokios šiukšlos, be verčios Krš. Kažin, a kokio[je] Anglijo[je] yr tokių nusival̃kiojusių bjaurybių kaip čia?! Krš.
5. prk. dažnai minint, vardijant, kartojant, vartojant sumenkinti: Nuválkioti žodį, metaforą DŽ1. Nuválkioti anekdotai NdŽ. Juk pačią gražiausią melodiją galima nuvalkioti per kelis vakarus, o čia juk – metų metais rš. Pamatęs, kad iš manęs bauginimu nieko nepeš, jis ėmėsi nuvalkiotų gudrybių rš.
6. valkiojantis, vaikščiojant privargti: Nusival̃kiosi, žiopliuk, nebepaeisi DūnŽ. Mano vaikas jau visai nusválkiojo Dg. Nusival̃kiojys žmogus par dieną Krš. Nusival̃kiojau, ka skausta i tie blauzkauliai Krš.
7. refl. menk. nueiti: Ka tėvas toli nenusiválkiotų, greit pareitų, būt gerai Jrb.
1 paválkioti tr. NdŽ
1. kiek valkioti žeme, dugnu: Sako, da gerai ją pačią pavalkiojo [jautis] po daržą Krs. O kur gausi laivelį? Su kuo tą blizgę pavalkiosi? K.Saj. [Žeme vilkosi] jau gerokai po dumblą pavalkiotos [sijono] padalkos rš.
2. valkėmis palyginti, paakėti: Ben kiek paválkiok, o popiet eisma rugių sėtų Skp.
3. visus nuvalkioti, nutąsyti kur: Žalnierius su šoble nušvaistė anų (plėšikų) galvas, nušokęs [nuo staldo] pavalkiojo anų kūnus į pasienį BM309(Šll).
ǁ išmėtyti, išbarstyti, išnešioti: Žiūriu gi – ir kiaukutai pavalkioti, nėr ir nėr kiaušinių – jau ir dieną pradėjo [šeškai] gert Slm.
4. pajėgti nešti.
| prk.: Pasturgalio nebepavalkioja, sprogtina ant nosies, o uparuoties be negalįs Žem.
5. menk. kartu su savimi pavežioti, patampyti: Paválkiojo mane po turgus NdŽ.
6. kiek padėvėti, patrinti, panešioti: Kai paválkiojo jos suknelę, tai nubrukė vėl atgal Ds. Medžiaga buvo pavalkiotame portfelyje arba buvo kaišiojama iš vienos kišenės į kitą LKXIV496.
| prk.: Paválkioja bernas mergą ir nubruka vyžos vietoj Ds. Jam tiek tu, tiek kuri kita merga. Pavalkios ir numes kaip sunešiotas kojines J.Avyž.
7. prk. be reikalo, nuolat minėti, vardyti: Antra vertus, patys peštukai, šiaip jau naudingi visuomenės darbininkai, viešumoje pavalkioti, gali visai pasitraukti iš to tarpo, kuriame jie darbavosi ir buvo naudingi A.Sm.
8. kiek pasivaikščioti, paslampinėti: Pasiválkiojęs parėjo namo DŽ1. Eiva ir mudu pasiválkiot Jrb. Nerūpinkias – vyras pasival̃kios ir pareis numie Vkš. Ka galėtų į lauką išeiti pasival̃kioti, o dabar pri vieno lango, pri kito lango – teip i teip End. Nueinam pasival̃kioti, pasirankioti kokį litrą aviečių Užv. Na tegul pasivalkioja po girias V.Piet.
| Vilkų liuob pasivalkioti kokį čėsą Kel1881,14.
ǁ refl. kurį laiką valkiotis, slampinėti, praleisti valkiojantis: Tas Juozapėlis ir dabar tebegydo, kur nedėlė, kur mėnuo po žmonis pasivalkiodamas Sln. Gal kokius metus pasival̃kiosias dar DūnŽ.
9. refl. menk. pajėgti eiti, vaikščioti: Kokia čia sveikata: pasival̃kiojas po trobą – i gerai Krš. Teip lauku tų pietų, teip kaži kaip kojos tokios paliko kaip surištos – negal bepasival̃kioti Ms. Menk žmogus bepasival̃kioji, ką ten begali ir dirbti Vvr. Raiša, su dvim lazum vos vos pasival̃kio[ja] Krš. Kada jau jis paseno, jau negali nė pasivalkiot, jau jam nubodo an svieto gyvętie BsPIV111. Pagaliau tas globėjas koją nusilaužė, beveik metus gulėjo, o dabar vos pasivalkioja LzP.
1 parválkioti NdŽ iter. parvilkti.
1 pérvalkioti tr.
1. SD1146, NdŽ iter. pervilkti 1.
2. NdŽ kurį laiką valkioti, gabenti į kitą vietą.
3. NdŽ valkioti, dėvėti (drabužį).
4. refl. menk. kurį laiką prasivalkioti, išslampinėti: Visą dieną pérsivalkioti NdŽ. Žiemą ans teip pársivalkio[ja] Pln. Teip parsiválkiojo meška su vilku visą vasarą BM195(Krkn).
5. refl. menk. valkiojantis būti, išvaikščioti: Buvau visur pársivalkiojęs Prk.
1 praválkioti tr.
1. NdŽ iter. pravilkti 1.
2. NdŽ kurį laiką valkioti, tampyti.
3. praskleisti, praskirti: Tas žoles praválkioji ir gaudai rankom [žuvis] Vv.
4. pradėti valkioti, dėvėti, ryšėti, pranešioti: Šitos [skarelės] neryšėju, o kas gi kad praval̃kiosiu, tegul geriau būna nauja Svn.
5. NdŽ kurį laiką dėvėti, nešioti.
6. praleisti laiką valkiojantis: Išeis, ir prasiválkioja ligi vėlumos DŽ1. Prasival̃kiojo dieną be darbo Krš. Toks tę tas jo darbo – tei[p] prasiválkio[ja], i gana Jrb. Prasiválkioja per dienas dyki – ir viskas Gž. Dvi nedėlias prasválkiojau, nieko nedasmušiau Grv. Kai pradedi vainikuot, tai reikia visiem vainikai nupint, nunešt, užkabint, tai prasval̃kioji parnakt, o rytą kermošiun jau pr[i]eina važiuot nemiegojus Skp. Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo J.Bil.
ǁ šiaip taip praleisti gyvenimą, pragyventi: Ir be piršto, ir be rankos prasival̃kiosi Pl.
1 priválkioti tr. iter. privilkti:
1. NdŽ, KŽ.
2. S.Dauk, I, NdŽ Kiek čia tų dročių prival̃kiojo! Trk.
| refl. tr. S.Dauk.
3. NdŽ pakankamai, iki valios vedžioti, tąsyti.
4. NdŽ valkėmis palyginti, priakėti: Pasėjus reikia tuoj priválkioti Š. Prieš lietų reikia žirniai priválkiot Užp. Priválkiok šitą pakraštį ben po kartą Km. Eik jau priválkiosi tą šmotą prie krūmelių – ten jau sausiau Dbk. Žemė labai puri, minkšta, tai tik priválkiok, giliai neakėk Slm.
5. NdŽ pakankamai, iki valios dėvėti, nešioti.
6. pakankamai, iki valios valkiotis, slampinėti: Prisival̃kioju par dieną, kiek noru DūnŽ. Prisival̃kiojau šiandien, kojų nepavelku, o dar tų reikalų… Krš. Prisiválkiojom ir mes gana Jrb.
1 suválkioti tr. K
1. Sut, K, NdŽ, KŽ, Brs po truputį suvežioti, sunešioti, sugabenti: Valkiote suválkiojau malkas po pagalį DŽ. Reikėjo stalus suválkiot, viską sutvarkyt Jrb. Sunešiot, suvalkiot [nukirstus medžius] – nebe senam! Mžš. Kur menkesni [rugiai], suval̃kiodavo į eilas i statydavo Pp. Ans į tą rūsį suvalkiojo visus nutvilkytūsius vagis (ps.) Plt. Visą tą medžiagą bažnyčiai statyti suval̃kiojo žmonys su arkliais Pp.
| refl. tr. Snt: Susival̃kiojom šieną priš pat lytų Rdn.
2. valkėmis sulyginti, suakėti: Arimo keteroms džiūstant ir ruduojant, gera yra suvalkioti arimą valkėmis rš. Ligi pietų tą visą dirvą suval̃kiojau Up.
3. N, K, L206, LL171,314, NdŽ, DŽ1, Sb, Ds dėvint, naudojant sunešioti, sutrinti: Naujį drabužį suválkiojai J. Raštas suteptas, suvalkiotas I. Atidavė skarą, visą suval̃kiotą Skdv. Suválkiojo, sutąsė žiponą – nebėr nė kur dėt Šmn. Tie batai visai suválkioti, bjauru ir pažiūrėt Gž. Atsistojo akyse čigonė, suvalkiotos kortos L.Dovyd.
| prk.: Atsiranda ir toki, kurių liežuvis suvalkiotas po svietą lyg naginė V.Kudir. Taigi gerai, kad anas (vaikinas) taũ ves, o ne – suválkios, kokia tava sąžinė paskui bus Imb.
| refl. L206, NdŽ: Jau batai visai susiválkioję Rmš. Drobužis, nors greitai susidėvi ir susivalkioja, už tai algos ima su viršumi penkias dešimtis Žem.
| Oje, tai susiválkiojęs žmogus pasidariau, kojinės nešvarios! Skr.
| prk.: Ir jos mergaitės jau visai susiválkiojo Kt. Tep kap pradės [blogai elgtis], tai ir susválkios, nueis šunų keliais Pv. Ir visus vaikus gražiai augino, drausmė buvo, neleidžia niekur, ka nesusiválkiotų Plv. Kas ją, tokią susiválkiojusią, ims? Btr.
^ Susivalkios kaip kumelės galva patvoriais Ob.
ǁ refl. pasidaryti nebetinkamam naudoti ar vartoti, niekais nueiti: Nemezgi, tai tep ir susválkios [siūlai], ir suės kandai Pv. Vasarą maistas greitai susivalkioja – šeiminykė turi būt labai atsargi Gž.
ǁ refl. Nmj prk. susenti, suvargti: Susival̃kiojo nėko vieto[je], žilitelys, vos paeina Užv. Jau senas ir susivalkiojęs Rmš. Prastą vyrą gavo – susiválkiojęs visai Prn.
4. prk. nuolat bloguoju vartojant, minint sumenkinti, suniekinti: Civilizuotame pasauly jėzuito vardas suvalkiotas iki paniekinimo M.Katk.
5. refl. tr. valkiojantis susilaukti, susigriebti, gauti: Valkiojas valkiojas naktims, ka tik ko nesusival̃kiotų Krš. Valkiojos su bernais, tai ir susválkiojo, ko norėjo Trgn.
6. refl. menk. suvaikščioti: Sunkiai par dieną susival̃kioti į Šates ir atgal tokiam seniuo Brs.
7. visiems sueiti.
1 užválkioti tr.
1. NdŽ iter. užvilkti 1.
2. valkėmis užlyginti, užakėti: Užválkiok tą kalnelį – po lietaus pasidarė pluta ir žolės ima augt Kt.
3. dėvint, valkiojant sutepti, supurvinti: Toj [medžiaga] kap užválkiota kokia, kap reiks išvelėt! Pv.
| refl.: Pirštinės ažsiválkiojo, purvinos Klt.
4. refl. menk. valkiojantis nuvargti: Užsiválkiojęs, išalkęs gulėk kaip vilkas miško krūmuose LzP.
5. refl. tr. menk. valkiojantis susigriebti, gauti: Nevalkiokias išsimaudęs – kokią ligą užsival̃kiosi Krš. Taip i reik: valkiojos valkiojos ir užsival̃kiojo vaiką Krš.
6. refl. menk. valkiojantis šiaip taip užaugti: Prie anam ir šitas veršiukas užsiválkios J.Jabl(Kp).

1 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. KBII196, K, Š, Rtr, FrnW, KŽ, DŽ, LzŽ; R, MŽ, Sut, M, L
1. iter. dem. 1 varyti 1: Te girdyt varinė́j[o] karves Dv. Kiaules varinė́jo iš ūlyčios du piemenys Kp. Toli varinė́t karvę negerai Nmč. Vištas varinė́ja in oro, vištos džiaugiasi Dv. Kokį seną pasamdo, tai tas užstovas, kamandierius, o mes varinė́jam gyvulius, aplink einam Skp. Jis pradėjo varinėt ton skrynutėn gyvulius LTR(Ldk).
| refl. K.
ǁ N Rudenį reikia kult, žiemą – arkliai varinė́t ant maniežų Ūd. Kas tingėdavo kultuvu kult [sėmenis], tai varinė́davo varinė́davo arklį Vdn. Reikė[jo] varinė́t arkliai (molį minkant): surišam po du ir varinė́jam vienus paskui kitą Kp. Tus žiūro, varinė́ja arklius, kad gerai traukt [sukdami maniežą] Kpč. Porą arklių varinėja per tais žirniais Prng. Taip tus arklelius i varinė́s par visą dieną Varn. Tu varinė́k [arklius], o aš plūgą laikysu End.
ǁ DŽ Kadangi buvo tokia darbymetė, mėšlavežtis, tai tėvas, pasitaręs su motina, prikėlė iš seklyčios Uršuliutę ir liepė jai vietoj Alenos varinėti mėšlo vežimus A.Vien. Tėvas mėžia, sūnus valkčius varinė́ja Srv.
ǁ Ilgai kare buvo, toli žirgus varinėjo V.Krėv. Ne del vynelio žirgelius varinėjom KrvD38.
ǁ vaikyti, gainioti: Nu i tada ėmė varinė́t, tik gaudyt, mėtyt smėliu bites Smal. Alkanas šuva – kažkur varinė́j[o] kiškius Lz. Nevarinė́k kačiuko Dv. Varinė́jau varinė́jau karvę, kad prasbezdėt – visa iškelta Klt. Jis varinėja pryšų pryšais gyvuolius be reikalo J.
| prk.: Motiną mintys varinėjo iš kampo į kampą J.Mik.
| refl. tr.: Tai anas itą šunį varinėjos po laukus LzŽ. Veizu, ka čia ne mūso tie arkliai, aš varinė́siuos! Skd. Dabar gi visi varinė́simės tas kiaules, visi Lz. Vakarą anas varinėjas tą gaidį po trobą arba po karčemą LTR.
^ Tai ko tu nori, kap šuva blusas varinė́damas Dv.
ǁ baidyti: Arklys ginasi, uodega varinė́ja varmus Lz.
ǁ NdŽ ganyti: Šešių metų buvau, kada pradėjau žąsis varinė́ti Klk. Nuog ledo lig ledo eik tu (piemenie), varinė́k tas karves Drsk. Tvorą prie gurbo pritveria, ir nebereikėdavo varinė́t [kiaulių] Kvr. Varinė́jau varinė́jau aš juos, dabojau dabojau šituos ančiokus – išnešiojo varnos Klt. Kas tę karvukę varinė́ja po kalną? Drsk. Kam jūs varinė́jat [gyvulius] po tais miežiais? Grv. Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinė́ti K.Donel.
| refl. tr.: Agotė varinėjosi bandą papūdymiais Žem. Piemenukai varinėjasi paraisčiu avytes LTR(Lp).
2. → 1 varyti 3: Negražu motka varinė́t DrskŽ. Broliai ne tėvas, varinė́j[o] visur [netekėjusią seserį] Šlčn. Nu taip jau ir varinė́davo ans anus to vandens Kv. Nemokėjo nieko, ale tep varinė́jo in darbą Aps. Nėkas nenorėjo eiti į darbą, gaudavom varinė́ti eiti po butus Šv. Parvežė kokį piemenį, sako, muni, seną žmogų, ir varinė́s Varn. Senas nebturi̇̀ savo valios, esi varinė́jamas Jdr. Tas vaikelis nekaltas, varinėjamas, mušamas buvo Ps. Svečiai lygos, varinėjo kits kitą į užstalį Žem. Dalys visiems išmokėtos – ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną M.Katil. Kelių taisyti ir žvyro vežti žmonės nuolat varinėjami Pt. Dabar esi žmogus varinė́jamas, o teip nieko, gerai Sug.
^ Varinė́ja kaip arklį numuštą Rdn.
ǁ Vėl viesėn visus varinė́ja (iš vienkiemių į gyvenvietę varo) Zt.
3. P, Sln, Dv, Grv, Upn → 1 varyti 4: Nieko aš nevarinė́ju iš trobos DrskŽ. Sa[vo] pirkion gyventai, niekas nevarinė́t, o čia (mieste) vis užkliuvęs Onš. Pri vokyčių ta tus varinė́jo ten į Latviją Akm. Nepapratusi už durių varinė́ti, nė marčios nevarysu Krš. Aš šarkos in žiemą nevarinė́ju nuo lesalo Aps. O įėjęs bažnyčion pradėjo varinėt oran parduodančius joj bylodamas DP309.
| prk.: Einu par svietą varinė́damas velnius iš dvarų BM281(Šlv).
4. → 1 varyti 5: Šeriai vaiku[i]: pirty su muilu varinėja LMD(Sln).
ǁ Ryto pieno išgertau, greitoj varinė́t ik devinto rąsto Drsk.
ǁ Narius varinė́[ja] senatvia, surieta žmogų Krš. Jau trisdešimt metų nariukus varinė́[ja] Krž. Žmonai kaulus pradėjo varinė́t Grnk.
5. tr. stumdyti: Jis nenusiimdavo kepurės ir varinėdavo tarp pirštų suvertas kaladėles J.Ap. Su lazda akmenų nevarinė́jai, iš medžio daugiau buvo toj kiaulė (apie piemenų žaidimą) Vlk. Jis varinė́[ja] po puodynę tą smetoną Jrb. To šaudyklėlė bėga an šę, ant tę, su ranka varinė́ji vis PnmŽ. Varinė́ju varinė́ju po dančiais duoną Aps. Mato Stankus, kaip vel[nia]s jaunai mergei su uodega raides po kningas varinė́[ja] Vkš.
| refl.: Dalgis taip plonai iškaltas, kad ašmenys ant nago varinė́jas (lankstosi) Ll.
ǁ sustūminėti į vieną vietą: Tu ne tep varinė́ji šieną Dglš. Vedu varinė́jov į pakūges [šieną] Plt. Parjojęs švilptelėjo – viskas prapuolė, o pats pasiėmęs lopetą dumblą varinėja LTR(Vlkv).
ǁ refl. braukyti: Pradėjau varinė́ties [ranka] po kankles, ieškoti maliodijos Klm.
ǁ NdŽ, DrskŽ versti tekėti, cirkuliuoti: Uždevė vaistų, ka kraujį geriau varinė̃tų Krš. Tos tabletės, ką kraują varinė́ja Žln. Krevauninkų arbatą gera nū nervų – kraują varinė́[ja] Vkš. Jeigu kuri vieta dideliai skausta, tą vietą reik patepti su kamparu: kamparas kraują varinė́ja – mažiau skausta Vkš.
| Ta pati širdis varinėja medžių syvus B.Radz.
| refl.: Seno krau[ja]s menkai varinė́jas, i gerai kailiniukai vasarą Krš.
| Vaistai pradeda varinė́ties, šilta šilta Grd.
ǁ gamtos stichijų jėga nešioti, stumdyti; plukdyti: Marėse varinėjami ledai prš.
ǁ BŽ296 irkluojant, valdant gabenti, plukdyti: Medžius Nemunu varinėja V.Kudir. Čia (upėje) ir kalades varinė́ja Bn. Norė[ja]u troptus (sielius) varinė́t, tep gera gera buvo Drsk.
ǁ irkluoti: Varinėja luotelį, gaudo žuvis LTR(Rod).
ǁ refl. irkluojant plaukyti: Nekur jie varinė́jasi, anoj pusėj upės Skr.
ǁ pučiant plaikstyti, šiaušti: Reikia užsisegt kitą suknelę, bo šitą vėjas varinė́ja Nč. Rugius vėjas varinė́jo LzŽ. Smarkus vėjas varinė́jo putotas bangas NdŽ.
ǁ pučiant nešioti: Varinė́j[o] mane, varinė́j[o] [vėjas], paka aš neattrūkau (ps.) LKKIII201(Lz). Tie yra debesiai be vandenio, kuriuos varinėja vėjas šen ir ten Ch1Jd1,2.
| Ant varinėjamos smilties nekimba inkaras rš.
| refl.: Oras varžos, varinėjas, kaitos taip, kad kyla ir vėjas rš.
6. iter. dem. 1 varyti 8: Su mašina jai gera siūt: varinė́ja ir varinė́ja atsisėdus Jnšk. Su vindu varinėjo mašynos rulį (vairą) Klp. Laikrodis be garso kairėn ir dešinėn varinėjo švytuoklę K.Jank.
ǁ persukinėti, pertvarkyti: Dabar valdžia tuos valandas kaip nori, teip varinė́ja Mžš.
7. žr. 1 varyti 9: Kai sniegelį varinėja, tai žolelė landinėja LTR(Slk).
8. iter. dem. 1 varyti 10.
ǁ Neduosim vaikus mušinėti, į ligas varinėti, ne taip lengvai užauginom Žem.
ǁ šalinti kokią (ppr. blogą) būklę ar būseną: Tos žolės skausmą varinė́ja DŽ.
9. B, N, DŽ, NdŽ, Lt ariant daryti tarplysvius, vagoti: Jonas varinė́ja tarplysius, kur pasėta rugiai Žvr. Varinė́tos bulbės – kašikų kašikai (geras derlius) Drsk. Žagrukė maža, medinė, bulvėm varinė́t LKT374(Rdm). Du kartu, būlo, varinė́ji bulbes, vargsti DrskŽ.
^ Ar čia bernas vagą varinėjo, ar čia kiaulė snukiu knisinėjo KrvP(Ndz).
ǁ atarinėti vagas (kasant bulves): Turbūt su talka kas, kad dviem poromi arklių bulves varinė́ja Lš. Kap kas varinė́ja bulbes, kap kas kapliais kasa Mrc.
10. iter. dem. 1 varyti 12: Visi trys susdėjom ir varinė́jom vilkų bilietais Pnd. Rimas ka varinė́ja, sucypia tik [mašina] Ps.
ǁ Vargingai šienavo, atatupstą traktorių varinė́jo varinė́jo, urstė urstė Klt.
ǁ vairuojant vaginėti (važiavimo priemones): Sūnų kaip kokia liga apniko varinėti svetimas mašinas rš.
ǁ refl. tr. DŽ, Žg, Grk: Daėdė tavę varinė́tis, jei nori, gerk Drsk. Parejau viena – ko vaiką varinė́suos Rdn. O cigonės ta varinė́jos žmonis po Kalvariją Sd. Vyras nu pat ryto po restoranus, o pati varinė́jas aną iš paskuo Vkš. Paskui bočį labai varinė́jasi, neatsiliekti LKKXIV201(Zt). Tie vištalukai varinė́jas dar tą motyną, o ana nė iš tolo nebiprisiema End. Varinė́jas muni žąsys, nepaleida, nora lesti Dr.
ǁ refl. prk. merginti: Septynis metus varinė́jos, kol kaip kirminas įkando ir paejo šalin Šv. Tas pasiuto varinė́ties iš paskos – ir prisitaisė Trk.
11. refl. iter. dem. 1 varyti 14 (refl.): Varinė́sys varinė́sys, kol gausi gyvoliuo pievikės Rdn. Varinė́jas, uždirba piningų Vn.
12. iter. dem. 1 varyti 16.
| refl. tr.: Varinė́jas vyras motrišką DūnŽ.
| prk.: Varinė́josi varinė́josi vienas vieną, nesutiko [Lietuva su Lenkija] DrskŽ.
13. iter. dem. 1 varyti 19: Nustvers ir nereiks varinė́t samagoną Drsk.
| refl. tr.: Varinė́jas žmonys šnapšiuką, negėrę negalia nusitūrėti Krš.
14. žr. 1 varyti 21: Pilvas zurgia, maršus varinė́ja Jrb. Neserga, tik nervas varinė́ja (irzliai elgiasi) mūso poni Šts. Durnystas varinė́[ja] (kvailioja) tokie žiopliukai – duodas, pešas Krš. Ne meldas, ale juokus varinė́[ja] (juokauja) Krš. Šposus nevarinė́k, sėdėk ramiai Vn. Žinai, žmonys padūkę: kol sveiki, kol jauni, tai kerštus varinė́ja vienas kitam Jrb. Nori prieš kitus pasirodyt, mandrystes varinė́ja Jnš. Tas vaikiukas pakipšnus, mandrystes varinė́[ja] Eig. Madų tų nevarinė́jo Ar. Tėvas madas varinė́[ja], ką tu su juo! Jrb. O ta dainas varinė́[ja] visokias Nmk. Tokios rupūžės tokias lojynes varinė́ja Kbr. Klausinė[ja], o po tam kalbas varinė́[ja] Krš. Klausos, o paskiau liežuvius varinė́[ja] Krš. Su tėvais jau visokius ginčus varinė́[ja], nepasiduoda Trš. Vyrai palitikas varinė́jat, tilivizorių ganot, o aš šliaužu Rdn.
| Mano Maušius didelius reikalus javais varinė́ja Db.
| refl. tr.: Visi ponystų varinė́jas, nora tik kumbinuoti Krš.
15. vadovauti šokant: Kad moka ji varinė́t vyro vietoj šokant Pl.
◊ ámbas varinė́ti Jnš būti užsispyrusiam.
ántis varinė́ti Alv šlitiniuoti, griuvinėti (apie girtą žmogų): Jau atkrepalioja iš miestelio ir mūsų tėvas, keliu antis varinėdamas Jž. ×
bi̇́esus varinė́ti netinkamai elgtis, išdaigauti: Paskui visokių biesų i varinė́davai, ka mokytis neleido toliau Smln.
čióringes varinė́ti niekus plepėti: Čióringes tik varinė́jat! Plk.
Diẽvą (Pondiẽvą) varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, priekaištauti: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinė́kiam Diẽvo į mẽdį Krš. Tylėkiat, nevarinė́kiat Pondiẽvo į mẽdį Pvn.
kiaũlę (kiaulelès) varinė́ti žaisti tokį vaikų žaidimą: Kerėplą mušam, kiaũlę varinė́sam Akm. Lazdeles pasiimam, padarom tokį ritinaitį ir tas kiaulelès varinė́jam LKT389(Rtn). Einam kiaulẽlės varinė́t Rdm.
nãravas (ni̇̀kį) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Visi tik laksto aplinkuo, o ana tik nãravas varinė́[ja] Rdn. Ėsk tik nikio nevarinėjęs, – subarė motina vaiką rš.
óžius varinė́ti
1. Ps, Mrj, Skr, Gs, Jnš užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Óžius varinė́t pradeda jau, o dar be kelnių vaikas Šts. Užkirsk su rykštike, neleisk ožių̃ varinė́ti KlK9,75(Krš).
2. Šl pykti: Kad ji óžius varinė́ja an savo kaimynų Al.
3. Grv vemti: Koks gi čia miegas, kai anas kaip velnias óžius varinė́ja Ant.

pasiuti̇̀mą (pasiutimùs) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Eik valgyt – užteks čia tau pasiuti̇̀mą varinė́t Rs. Pasiuti̇̀mą varinė́[ja] [vaikas], neėda Krš. Tokie mažileliai jau pasiutimùs varinė́[ja], nepasiduoda Krš.
póras varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Poràs varinė́ja: sėdi pora, klausia – ar gera pora Kpč. ×
susiẽdą varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Susėdę varinė́jom susiẽdą DrskŽ.
týčias (týčius) varinė́ti tyčia ką sakyti, daryti: Tai týčias varinė́ja Snt. Ką tu čia su manim týčius varinė́ji, aš tau ne piemuo! Jrb.
už nósies (nósės) varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinė́[ja] už nósės Krš.
vélnius (velniukùs) varinė́ti Ub, Jdr
1. netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nu skreito, jau toks ir pradeda vélnius varinė́ti Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukùs varinė́[ja] Rdn.
2. NmŽ užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Tai ka ji vélnius varinė́ja, nieko nevalgo Jrb.
3. sukčiauti: Tas irgi kokius vélnius varinė́ja – skolos jau kada neatiduoda Lkč.
4. keiktis: Kalbėk kaip žmogus, o velnių̃ čia nevarinė́k Ant. ×

vė́žius varinė́ti papekliai̇̃s likti nevedusiam (netekėjusiai): Ta jau varinė́s vė́žius papekliai̇̃s Trk.
žąsi̇̀s (žąsýčius, žąsiukùs JII96) varinė́ti Glv, Gršl svirduliuojamai eiti girtam: Eidavo namo linksmai dainuodamas ir žąseles varinėdamas V.Krėv. Pareita mūsų tėvelis žąsýčius varinė́damas Yl. Eina žąsiukùs varinė́damas Klvr.
žvirblẽlį varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Atsimenu, žvirblẽlį varinė́jom: kap apsisuks, kap griūna! DrskŽ.
1 apvarinė́ti tr. K
1. LzŽ bent kiek nubaidyti, apnaikinti: Žukų buvo an bulbų, ale kąsnį apvarinė́jom LKKXXIX183(Lz).
2. iter. dem. 1 apvaryti 5.
ǁ Bačkos cypa lankais apvarinė́tos Pvn.
3. Vlkv, Skr, Kpč, Rmš iter. dem. 1 apvaryti 6.
ǁ Išvarinė́ja bulbas, kai kasa, o apvarinė́ja, kai metas kapliuot Db. Su žambiais reikėjo tą sėjimą apvarinė́ti Sd.
| refl. tr.: Mes jau bulves apsivarinė́jom Lp. Apsivarinė́jom daržus ir visa DrskŽ.
ǁ užkasinėti, užžarstyti: Pakasė piningus ir apvarinė́jo žemėms Nt. Apvarinė́ju su pelenais ugnelę ir pasakau: šventa, šviesi gabija, atsilsėk Šts.
1 atvarinė́ti tr. K; SD1105, SD110
1. K iter. dem. 1 atvaryti 1.
| refl. tr. K.
2. žr. 1 atvaryti 1: Jau piemuva atvarinė́ja [karves] Pls. Bočia atvarinė́jo gyvį pavakarėn LzŽ.
| refl. tr. K: Kad atsivarinė́ju kiaules nūnai, tai nėra jau jos Dv.
3. atmetinėti į šalį: Ta mergaitė tegu nu [kuliamosios mašinos] subinės šiaudus atvarinė́[ja] Slnt.
1 įvarinė́ti
1. K, KI361, NdŽ, KŽ; M iter. dem. 1 įvaryti 1.
| refl. K.
2. žr. 1 įvaryti 6.
| refl.: Buksa kaladukėn insivarinė́ja Btrm.
1 išvarinė́ti tr. K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ, LzŽ, DrskŽ
1. Š, Grv, Btrm iter. dem. 1 išvaryti 1: Išvarinė́k gyvolius į ganyklą visus J. Čia bobutė vėl bėga, išvarinėja pati gyvulius, kiaules V.Krėv.
| refl. tr.: Nebeliko jokių gyvulių – visus juos vokiečiai išsivarinėjo ar papjovę suvalgė A.Vencl.
2. žr. 1 išvaryti 1: Užsimiegojo ma[no] piemuo, neišvarinė́ja karvių LKT356(Šumskas). Baltrų dar šį tą išnešė ir gyvulius išvarinėjo Ašb. Kap išvarinė́j[o] karves iš tvarto pirmąkart, tai apvirė delia piemenio pie kiek pautų LzŽ.
| refl. tr.: Avis išsivarinė́j[o] skerdžiu[i] kožnas DrskŽ.
ǁ išvažiuoti stumiant: Kur dviratį išvarinė́t po tokius kelelius Rmš.
3. S.Dauk, K, NdŽ, Mžš, Zt iter. dem. 1 išvaryti 4: Muzikantai griežia, visi šoka, duoda garo, nė išvarinėjami nesiduoda Žem. Ateina vasara, vėl tėvas visus klaiman gult išvarinė̃s Ds. O inejęs į bažnyčią pradėjo išvarinėt parduodančius ir perkančius anoje GNLuk19,45.
| prk.: Anuo metu Jėzus išvarinėjo velnį I. Ar ne per vardą tavo pranašavome, ar ne per vardą tavo čartus išvarinėjome? VlnE97. Turėtų [mokytiniai] valdžią gydyt ligas ir išvarinėt velnius Ch1Mr3,15. Gundės vieną kartą Liuteris velino išvarinėt DP459.
| refl. tr. K: Banditai kieksyk išsivarinė́jo iš gryčios, baidė Grv. Išsivarinė́ji laukan kiaules Kp.
ǁ Kaimus buvo išvarinė́ję į viensėdžius, o daba varo į krūvą Tl.
ǁ Išvarinėjo vyskupus, kurie jam nepatiko Gmž.
4. žr. 1 išvaryti 4: Tas gi sūnus dairosi – što, jį išvarinė́ja iš pirkios! LKKII218(Lz). Nenukalbės ir neišvarinė̃s jų niekas JnšM. Aš nebuvau tenai, kap juos išvarinė́jo Ad. Mane iš šito namo išvarinė́j[o] Žrm.
ǁ refl. išeiti: Kur tos bobos išsivarinėjo, kad nė vienos nėr Pls.
5. žr. 1 išvaryti 5: Jo neišvarinė́si in darbą Vrn.
6. žr. 1 išvaryti 8: Trąšas išvarinė́jo iš karvidžių Dv.
7. Rm iter. dem. 1 išvaryti 9.
ǁ Vėjas duoda ir duoda antra diena, debesis visus išvarinė̃s Ob.
8. Erž, Vrn iter. dem. 1 išvaryti 10: Baisus ramatas, išvarinė́jo kaulus Čk. Susukta, išvarinė́ti visi kauleliai Krš. Rankos išvarinė́tos Krž. Kẽliai išvarinė́ti, deda visokius kumpresus Rdn. Mama ramatikuota buvo, pirštai išvarinė́ti Vdk.
ǁ Veizėk, kaip akmenai [važiuojančių mašinų] išvarinė́ti iš vietos Krž.
| Išvarinė́ji, išnarstai su peiliuku [vyšnių] kauliukus Jd.
ǁ išsklaidyti, paskleisti: Dažant reikia dažus tepti plonu sluoksniu, teptuku vienodai išvarinėti ir išlyginti rš.
9. tr. išpūsti, iškelti; plg. 1 išvaryti 10: Pilvas puška, kai mielių išvarinė́jamas Rod. Ot pastiko mielės geros, ogi pyragus akysa išvarinė́ja Rod.
| refl.: Gyslos rankų išsivarinė́jusios Grd.
ǁ išberti: Ižvarinė́j[o] visą adra DrskŽ.
10. Klm, Rk, Ds iter. dem. 1 išvaryti 11: Sušalęs pareini, užgeri [degtinės], kad kraują ižvarinė́t DrskŽ. Ponas žino, kad dabar jis gali ilgai neužmigti, jei valandėlę nepasivaikščios ir neišvarinės sąnariuose kraujo V.Myk-Put.
11. iter. dem. 1 išvaryti 12: Davė daktaras vaistų vočiai išvarinė́t Ds. Medlievos žievės pritvertos putmenis išvarinė́[ja] Šts. Votį taigi šutina, kad išvarinė́tų Sdk.
12. DŽ iter. dem. 1 išvaryti 13: Arbatelė visų geriausiai – visas ligas išvarinė́[ja] End. Ligas išvarinė́ti stabuklininkai moka Krš.
13. B, R, R43, MŽ, MŽ57, N, JV275, LMD(Zp), Grž, Grš iter. dem. 1 išvaryti 14.
ǁ [Plūgas] verčia in abu šonu, kur bulbom ižvarinė́t DrskŽ. Kas man bulbes ižvarinė̃s – vaikai ižvažiav[o] Drsk. Baugu, kad n’imtų lyt – visas rugių laukas tebėra neišvarinė́tas Stak. Kap rugius pasėji, reikia vagas išvarinė́t Rod. Pavakare išvarinė́k rugius, rytoj gali lyt Snt. Bernas kviečius sėjo, n’išvarinėjo, su vandeniu apleido RD185.
ǁ DŽ, Lš atarinėti vagas (kasant bulves): O dar išvarinė́jo, mes tik žarstom pieskas [rinkdami bulves] Dg. Jau dešimtį vagų išvarinėjau, galit eiti kasti Mžk.
| Visai siaura [rėžyje] – išvarinė́ta, išsukinėta Drsk.
ǁ išrausti: Kurmiai išvarinė́ja žemę, tai nė pjaut nesekas Rod.
| Laukus, kur buvo bjaurūs (šlapi), tum triūbum išvarinė́jo, gal jau daba ir augs [javai] LKT153(Sk).
14. žr. 1 išvaryti 16.
ǁ Ižvarinė́jo šnapso, turėjom [sodžiuj] tokią mergšę DrskŽ.
15. Jnšk iter. dem. 1 išvaryti 19.
ǁ Pamatau raštą, pradedu varinėti varinėti ir išvarinė́ju, ir išaudu Yl.
ǁ išsiuvinėti: Pasiemi adatą, tankiai va peltakėlis, gražiai išvarinė́ji, būdavo Ppl.
16. žr. 1 išvaryti 21.
ǁ Pirmiau išvarinė́jo po tris šimtus darbadienių Vlk.
17. išleisti, apvesdinti (duodant turto): Mama išvarinė́jo visitelius [vaikus] vargingai Grd.
18. žr. 1 išvaryti 23.
ǁ Kokias tu dainų gaidas išdirbinėji, išvarinė́ji? Ar.
◊ vélnius išvarinė́ti kelti barnius: Ką ji yra išvarinė́jusi – visokių velnių̃ Vn.
vabalai̇̃ pil̃vą išvarinė́ja Šts norisi valgyti.
1 nuvarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ; N iter. dem. 1 nuvaryti:
1. refl. Visi nusvarinė́jo [gyvulius į ganyklą] Lp.
2. Nuvarinėti pagalį paėmus nematai tuos išdykėlius Žem. Eik, nuvarinė́k žąsis nuo avižų! Grž.
3. žr. 1 nuvaryti 2: Darže jų (vabalų) daug buvo, nuvarinė́jom LKKXXIX184(Lz).
4. iter. dem. 1 nuvaryti 18: Kaltūnas gi, sakė, nagus nuvarinė́ja Upn.
5. ŠT3, Dg iter. dem. 1 nuvaryti 21: Taip varinėdamas tą arklį tikrai nuvarinė́si DŽ. Ponai nuvarinė́[ja] darbininkus, tarnaites Lnk.
| refl.: Taigi karvės tik nusivarinė́ja, o te teip išėsta, krūmuos ganykla Slm.
6. DŽ ištrypti: Nuvarinėjo visas avižas terpūkelėj Knv.
1 panusivarinė́ti (dial.) tr. visus nusivaryti: Panusvarinė́jo avis Dv.
1 pavarinė́ti tr. K, DŽ1, KŽ
1. Dbk, Lp žr. 1 varinėti 1.
ǁ Galėdavo arklį ir vaikas pavarinė́t (minant linus) Alz. Bočia aria, o sūnus pavarinė́ja arklį LzŽ.
^ Bėda bėdą veja, bėda pavarinėja KrvP(Drsk).
ǁ LKKII217(Lz) Blogai, ka jau pradeda par nasrus mėšlai dribt [išputusiam gyvuliui], nebepavarinė́si, ka jis (gyvulys) nebenoria eit Pšš. Teip pavarinė́jom [išputusią karvę], tai grįžtę padegutuojam, įspraudžiam [į snukį] Skp. Karvutę pavarinėjo po kiemą, paplakė šonus rykštele M.Katil.
ǁ Aptvarai aptverti būs, išvarysi kiaules, pavarinė́si Sd. Vaikai pavarinė̃s karves LKKIX205(Dv). Kiaules reikėjo pavarinėt dar porą metų! J.Balt.
2. Vvs iter. dem. 1 pavaryti 3: Našlaitėlę kas nuog saũ pavarinė́ja Rod. Ka jau nebūčia tikus [samdinė], gal mane būt pavarinė́ję Pš.
3. iter. dem. 1 pavaryti 14: Pri gyvenimo vyrai pavarinė́jami Krš. Botagą turėjo ilgą, pats neganydavo, tik vaikus pavarinė́davo Dgč. Uždėjo jį žmonis pavarinė́ti Vn.
| Da biskį juos pavarinė́ju, dar per laikraštį, tai da sumoka [bendrovė] Žž.
| prk.: [Lietus] pavarinė́ja svietelį: su šienu reikia krutėt Ad.
| refl. tr.: Pasivarinėdamas kremta muni vyras ir kremta Šts.
4. iter. dem. 1 pavaryti 4.
ǁ refl.: Su traktoriuku pasivarinė́[ja], vis kapeiką užsivaro Rdn.
ǁ refl.: Vyrai išėjo po pietų į Nemuną pasivarinė́t Skr.
5. iter. dem. 1 pavaryti 5: Pavarinė́ji šiaudus, kopi in viršų DrskŽ. Gerai padengei, pavarinė́jai pavarinė́jai, vėl denk, kaip matai apdengsi stogą Všv. Strikauka lygina ir pavarinė́ja šiaudus, kad būt gražus ir lygus dangtis Dv. Ledas nedikčiai storas, tankiai mažų akikių (ekečių) tam tinkluo pavarinė́ti End. Rašalo negal įtraukti – negal tos pompelės pavarinė́ti Pln. Svarsčius pavarinė́ti NdŽ. Narstytinės nytys yr pavarinė́jamos Varn.
| Bačkai reikia pavarinė́t lankus, kad netekėtų Rm.
| prk.: Mudu su senučiuku i šaškes pavarinė́sam (pažaisime) Krp.
^ Dalgį pavarinėsi – valgiu nesibjaurėsi, bus gardi ir sausa duona KrvP.
6. priversti greičiau tekėti, cirkuliuoti: Išgerk [degtinės], kraujį pavarinė́s Krš.
7. Al žr. 1 varinėti 9.
ǁ Dėku, ką bulbes pavarinė́jai DrskŽ. Regiu – pavarinė́tos bulbos Ad.
8. žr. 1 pavaryti 11.
ǁ Šilima ir liūtys sparčiai augalus pavarinė́ja Nč.
9. žr. 1 varinėti 14: Aš tau pavarinė́siu piktumus! Snt.
10. refl. ieškoti priekabių: Tai ko dar tu čia pasvarinė́ji?! Lp.
◊ týčias pavarinė́ti tyčia ką sakyti ar daryti: Aš tau týčias pavarinė́siu! Snt.
už nósies (nósės) pavarinė́ti apgaudinėti: Pasiutęs, to senio už nósės nepavarinė́s! Krš.
1 ×padvarinė́ti (hibr.) tr.
1. varyti prie ko: Piemuoj padvarinė́ja telaičius gyviop LzŽ. Reikia karvę padvarinė́t zaras pas bernuką Zt.
2. refl. irtis: [Žuvys] padsivarinė́ja asčiukais (pelekais) itais LzŽ.
1 parvarinė́ti K, KI361, NdŽ, KŽ iter. dem. 1 parvaryti.
| refl. NdŽ.
1 pérvarinėti K, KŽ iter. dem. 1 pervaryti.
1 pravarinė́ti tr. K, KŽ, LzŽ
1. Ds pagainioti: Pravarinėjau, pragainiojau karvę, ir atsileido išpūtimas Vvr.
×2. žr. 1 pravaryti 4: Valdyba pravarinėjo klebonus Gmž. Jau pravarinė́ja (iškeldina) iš Pasalių Lz.
×3. (sl.) ginti šalin: Pravarinė́ju [muses] ir niekap nepravarau Žrm.
×4. (sl.) raginti, liepti ką daryti: Rinksiu visa, rinksiu (valgysiu) – nereikia pravarinė́t! Lz.
5. priversti cirkuliuoti: Valdišką mundurą parduok, bet kvortą po pirties išmauk, pasiutusį kraują pravarinėk rš. Apypietėm jis bando pravarinėti vandenį naujuoju vamzdynu rš.
6. iter. dem. 1 pravaryti 8: Vėjas gal tuos debesis kiek pravarinė̃s Lnkv.
1 ×išpravarinė́ti (sl.) tr. išvaikyti: Tep ateina milicija, išpravarinė́j[a] LKKXXIX183(Lz).
1 privarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ, LzŽ; SD1149
1. refl. priartėti prie ko nors; nuvykti; žr. 1 privaryti 2 (refl.): Niekap nedasrinkau prisivarinė́t Vilniun LzŽ.
2. žr. 1 privaryti 15: Neprivarinė́k manęs, kaimyn. – Atduok ir atduok, – kap bus laikas, kap turėsiu, tai ir atduosiu Rod. Jeigu svečias yra, reikia privarinė́tie: – Ėsk, ėsk! Zt. Jo nereikia privarinė́t valgyt LzŽ. Sakyk, kas jus privarinė́ja tep darbuit daugį Azr.
| O jei susims muštis, in zgadą nėr kam privarinė́t Šč.
3. refl. tr. DŽ daug atarti kasant: Kad prisivarinė́jom bulbių, tai iki sutemų neiškasim vagų Lp.
4. daug ko nors sukimšti, prigrūsti: Sprogymes aslo[je] privarinė́[ja] molio ir suplūka Vkš.
5. daug papasakoti: Vakar dėdė aplankė, tai istorijų privarinė́jo Gl.
6. pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Kad ana šiltumos privarinė́tų Zt.
1 ×razvarinė́ti (hibr.) tr.
1. žr. 1 razvaryti 1: Manę sūnus nerazvarinė́ja, unūkai škadina Lz.
2. sklaidyti, blaškyti: Mergų sukneles vėjas razvarinė́ja Arm.
1 suvarinė́ti K, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; R, MŽ, N
1. Slv, Dg, Krm iter. dem. 1 suvaryti 1: Jis (piemuo) ir dirbo su vyrais, o vakare dar pristatė suvarinėti karvių iš dobilienos M.Katil. [Ganomos] žąsės leka po vieną, ne karvė – nesušauksi; kol anas suvarinė́ji į kupetą, turi lakstyti Krž. Suvarinėjo visus šernus in krūvą ir parginė namo BsPIII242. Ji suvarinė́jo žąsis tvartan NdŽ. Ar paukščius jau suvarinė́jai? Slv.
^ Adomienė surenka žodžius, lyg avis suvarinėja būrin L.Dovyd.
| refl. tr.: Onelė susivarinė́jusi vėl gano pūdyme NdŽ. Vakarui užėjus, bėgo greitai namo prie gyvuolių susivarinėti Sln.
2. J žr. 1 suvaryti 1: Da gerai, kad supančioti [paršai], o kad ne – suvarinėt reikia Btrm. Tę visas sodžius suvarinė́j[a] tvartan [avis] Azr.
3. refl. tr. išvaryti visus: Danut, susvarinė́k muses Šmn.
4. DrskŽ iter. dem. 1 suvaryti 4: Suvarinė́[ja]u šieną voluosen Dglš. Tus akmenis sutvarkė, suvarinė́jo, buvo anie išsklaidyti tokie Kv.
| refl. tr.: Debesys šliaužia, susvarinė́[ja]u [šieno] plonumas Dglš.
ǁ Lentukes suvarinė́ja, kad būt lygūs galai DrskŽ. Mat toki lenta būs plati, teip suvarinė́s, ka dailiausiai tas stogas stovės Knt. Pakloja an grebėstų, suvarinė́ja gražiai [kūlius], priveržia [su vytelėmis] Alz. Tiesi [šiaudus], kad lygiai būtų, paskui suvarinė́ji, subadai PnmŽ. Dešimties palų sijoną suvarinė́jau, kad kas neantliptų bažninčio[je] Tl. Kvaldeles liuob teip dailiai suvarinė́s sijonams Šts.
ǁ į vietą atstatyti: Nė vienas vaikas neužauga negriuvęs, tas suvarinė́ja kaulus į vietas Rm. Skučas išnirusį sąnarį suvarinė́jo, kamparu subraukė, surišo, greit sugijo Ss.
ǁ suveržti užkalus (lankus): Šiandien pabaigsiu didžiosios bačkos lankus suvarinė́ti Up.
ǁ prk. naujienas išsiaiškinti: Tai visas gimines suvarinė́si (apkalbėsi)? Akm.
5. Ėr iter. dem. 1 suvaryti 12: Reik sviestą suvarinėt, o ne tei[p] palikt sumušus Jrb. Da reik suvarinė́ti tus sviesto kruopukus LKT137(Prk).
| refl.: Žiūrėk, ka gerai sviestas susivarinė́tų braukštely Vdžg.
6. žr. 1 suvaryti 15: Dar̃ tik suvarinė́jom kumelaites Lp.
7. tr. suplūkti: Suvarinė́j[o] karvėm, avimi subrukė [kelią] Lp.
8. intr. nuvažiuoti ir grįžti: Toj pačioj dienoj sunkiai suvarinėtum du rozus, dėlto šmotas kelio Ut. Aš norėjau suvarinė́t Dovydeliop Lz.
9. refl. užaugti: Rugiai pamažu susivarinė́jo Skr.
1 užvarinė́ti tr. K, OG101, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, M
1. Aps žr. 1 užvaryti 8: Kirvį neša ir ažvarinė́ja kuolą Dv. Kuoleliai ažvarinė́ta visur, kad niekas nevažiuotų Dglš. Tosna juostosna (staklių skersiniuose) ažvarinė́jom klynukus, kad lygiai siūlai guldytųsi Dv.
| refl.: Tokie pagalaičiai medžiaginiai ažsivarinėja rūčkon LzŽ. Kalatkon (stebulėn) ažsivarinė́ja geležinė buksa Dv.
ǁ Šakalukus panagutėn ažvarinė́jo Dv.
2. žr. 1 varinėti 2: Vaikai mane ažvarinė́ja Strn. Kaip ana tą mergelę užvarinė́[ja] – dirbk tą, dirbk šią Krš.
| refl.: Iš pradžių tėvas neužsivarinėjo, o vėliau, kai pamėgino Adomą prispausti prie darbo, pamatė, kad jo nugara kaulinė A.Vencl.
3. Tvr, Tr iter. dem. 1 užvaryti 14: Važiodamos malkų, ažvarinė́jo arklį LzŽ. Kur biednam žmogui bus kas galvoj, kad jis darbais žuvarinėtas Nč. Ažvarinė́tas vaikas ir neauga Ds.
4. refl. iter. dem. 1 užvaryti 16 (refl.): Kap ir jaunas buvau, anta valgio labai neužsivarinė́[ja]u DrskŽ. Kapeikos užsivarinė́ja, tai priims gyvent DrskŽ.
5. Gg iter. dem. 1 užvaryti 15: Aš anus užvarinė́su, nebijok Tv.
ǁ Muni vyras užvarinė́[ja] KlvrŽ. Pradėjo aną užvarinė́ti, tas nebtura ką sakyti Lkv. Vaikai vienas kitą ir užvarinė́s! Žr. Užvarinė́[ja] seną motyną vaikai, neduok tu Dieve! Krš.
| refl. tr., intr. Sn, Mrs, Alk, Up: Ką aš tau blogo padariau, ko ažsivarinė́ji? Dgl. Neužsivarinė́[ja] vienas kito i sugyvena Krš. Užsivarinė́ja in močios ana Klt. Vyrui baika būt, tik močia labai užsivarinė́ja an kožno darbo Užp. Užsivarinė́[ja] anie su žodžiais, nesutinka Rdn.
6. refl. iter. dem. 1 užvaryti 19 (refl.): Dabar ir žąsys laikyt neapsimoka – varinėji varinėji jas ir neką parvasar teužsivarinė́ji Ėr. Iš šito užuodirbio negyvena; turi žmogus užsivarinė́jęs iš anksčiau Gg.
7. refl. rūpintis: Neužsivarinė́ju – jau vaiko kauliukai ir išsišovė Ut. Jau dėlto ir bobos raganos: tas vienas vyras šeimynoj ir šitiek užsivarinė́ja su visais darbais Lkm.
8. žr. 1 užvaryti 18.
ǁ Tau reiks rugienos užvarinėt Alk.

1 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. KBII196, K, Š, Rtr, FrnW, KŽ, DŽ, LzŽ; R, MŽ, Sut, M, L
1. iter. dem. 1 varyti 1: Te girdyt varinė́j[o] karves Dv. Kiaules varinė́jo iš ūlyčios du piemenys Kp. Toli varinė́t karvę negerai Nmč. Vištas varinė́ja in oro, vištos džiaugiasi Dv. Kokį seną pasamdo, tai tas užstovas, kamandierius, o mes varinė́jam gyvulius, aplink einam Skp. Jis pradėjo varinėt ton skrynutėn gyvulius LTR(Ldk).
| refl. K.
ǁ N Rudenį reikia kult, žiemą – arkliai varinė́t ant maniežų Ūd. Kas tingėdavo kultuvu kult [sėmenis], tai varinė́davo varinė́davo arklį Vdn. Reikė[jo] varinė́t arkliai (molį minkant): surišam po du ir varinė́jam vienus paskui kitą Kp. Tus žiūro, varinė́ja arklius, kad gerai traukt [sukdami maniežą] Kpč. Porą arklių varinėja per tais žirniais Prng. Taip tus arklelius i varinė́s par visą dieną Varn. Tu varinė́k [arklius], o aš plūgą laikysu End.
ǁ DŽ Kadangi buvo tokia darbymetė, mėšlavežtis, tai tėvas, pasitaręs su motina, prikėlė iš seklyčios Uršuliutę ir liepė jai vietoj Alenos varinėti mėšlo vežimus A.Vien. Tėvas mėžia, sūnus valkčius varinė́ja Srv.
ǁ Ilgai kare buvo, toli žirgus varinėjo V.Krėv. Ne del vynelio žirgelius varinėjom KrvD38.
ǁ vaikyti, gainioti: Nu i tada ėmė varinė́t, tik gaudyt, mėtyt smėliu bites Smal. Alkanas šuva – kažkur varinė́j[o] kiškius Lz. Nevarinė́k kačiuko Dv. Varinė́jau varinė́jau karvę, kad prasbezdėt – visa iškelta Klt. Jis varinėja pryšų pryšais gyvuolius be reikalo J.
| prk.: Motiną mintys varinėjo iš kampo į kampą J.Mik.
| refl. tr.: Tai anas itą šunį varinėjos po laukus LzŽ. Veizu, ka čia ne mūso tie arkliai, aš varinė́siuos! Skd. Dabar gi visi varinė́simės tas kiaules, visi Lz. Vakarą anas varinėjas tą gaidį po trobą arba po karčemą LTR.
^ Tai ko tu nori, kap šuva blusas varinė́damas Dv.
ǁ baidyti: Arklys ginasi, uodega varinė́ja varmus Lz.
ǁ NdŽ ganyti: Šešių metų buvau, kada pradėjau žąsis varinė́ti Klk. Nuog ledo lig ledo eik tu (piemenie), varinė́k tas karves Drsk. Tvorą prie gurbo pritveria, ir nebereikėdavo varinė́t [kiaulių] Kvr. Varinė́jau varinė́jau aš juos, dabojau dabojau šituos ančiokus – išnešiojo varnos Klt. Kas tę karvukę varinė́ja po kalną? Drsk. Kam jūs varinė́jat [gyvulius] po tais miežiais? Grv. Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinė́ti K.Donel.
| refl. tr.: Agotė varinėjosi bandą papūdymiais Žem. Piemenukai varinėjasi paraisčiu avytes LTR(Lp).
2. → 1 varyti 3: Negražu motka varinė́t DrskŽ. Broliai ne tėvas, varinė́j[o] visur [netekėjusią seserį] Šlčn. Nu taip jau ir varinė́davo ans anus to vandens Kv. Nemokėjo nieko, ale tep varinė́jo in darbą Aps. Nėkas nenorėjo eiti į darbą, gaudavom varinė́ti eiti po butus Šv. Parvežė kokį piemenį, sako, muni, seną žmogų, ir varinė́s Varn. Senas nebturi̇̀ savo valios, esi varinė́jamas Jdr. Tas vaikelis nekaltas, varinėjamas, mušamas buvo Ps. Svečiai lygos, varinėjo kits kitą į užstalį Žem. Dalys visiems išmokėtos – ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną M.Katil. Kelių taisyti ir žvyro vežti žmonės nuolat varinėjami Pt. Dabar esi žmogus varinė́jamas, o teip nieko, gerai Sug.
^ Varinė́ja kaip arklį numuštą Rdn.
ǁ Vėl viesėn visus varinė́ja (iš vienkiemių į gyvenvietę varo) Zt.
3. P, Sln, Dv, Grv, Upn → 1 varyti 4: Nieko aš nevarinė́ju iš trobos DrskŽ. Sa[vo] pirkion gyventai, niekas nevarinė́t, o čia (mieste) vis užkliuvęs Onš. Pri vokyčių ta tus varinė́jo ten į Latviją Akm. Nepapratusi už durių varinė́ti, nė marčios nevarysu Krš. Aš šarkos in žiemą nevarinė́ju nuo lesalo Aps. O įėjęs bažnyčion pradėjo varinėt oran parduodančius joj bylodamas DP309.
| prk.: Einu par svietą varinė́damas velnius iš dvarų BM281(Šlv).
4. → 1 varyti 5: Šeriai vaiku[i]: pirty su muilu varinėja LMD(Sln).
ǁ Ryto pieno išgertau, greitoj varinė́t ik devinto rąsto Drsk.
ǁ Narius varinė́[ja] senatvia, surieta žmogų Krš. Jau trisdešimt metų nariukus varinė́[ja] Krž. Žmonai kaulus pradėjo varinė́t Grnk.
5. tr. stumdyti: Jis nenusiimdavo kepurės ir varinėdavo tarp pirštų suvertas kaladėles J.Ap. Su lazda akmenų nevarinė́jai, iš medžio daugiau buvo toj kiaulė (apie piemenų žaidimą) Vlk. Jis varinė́[ja] po puodynę tą smetoną Jrb. To šaudyklėlė bėga an šę, ant tę, su ranka varinė́ji vis PnmŽ. Varinė́ju varinė́ju po dančiais duoną Aps. Mato Stankus, kaip vel[nia]s jaunai mergei su uodega raides po kningas varinė́[ja] Vkš.
| refl.: Dalgis taip plonai iškaltas, kad ašmenys ant nago varinė́jas (lankstosi) Ll.
ǁ sustūminėti į vieną vietą: Tu ne tep varinė́ji šieną Dglš. Vedu varinė́jov į pakūges [šieną] Plt. Parjojęs švilptelėjo – viskas prapuolė, o pats pasiėmęs lopetą dumblą varinėja LTR(Vlkv).
ǁ refl. braukyti: Pradėjau varinė́ties [ranka] po kankles, ieškoti maliodijos Klm.
ǁ NdŽ, DrskŽ versti tekėti, cirkuliuoti: Uždevė vaistų, ka kraujį geriau varinė̃tų Krš. Tos tabletės, ką kraują varinė́ja Žln. Krevauninkų arbatą gera nū nervų – kraują varinė́[ja] Vkš. Jeigu kuri vieta dideliai skausta, tą vietą reik patepti su kamparu: kamparas kraują varinė́ja – mažiau skausta Vkš.
| Ta pati širdis varinėja medžių syvus B.Radz.
| refl.: Seno krau[ja]s menkai varinė́jas, i gerai kailiniukai vasarą Krš.
| Vaistai pradeda varinė́ties, šilta šilta Grd.
ǁ gamtos stichijų jėga nešioti, stumdyti; plukdyti: Marėse varinėjami ledai prš.
ǁ BŽ296 irkluojant, valdant gabenti, plukdyti: Medžius Nemunu varinėja V.Kudir. Čia (upėje) ir kalades varinė́ja Bn. Norė[ja]u troptus (sielius) varinė́t, tep gera gera buvo Drsk.
ǁ irkluoti: Varinėja luotelį, gaudo žuvis LTR(Rod).
ǁ refl. irkluojant plaukyti: Nekur jie varinė́jasi, anoj pusėj upės Skr.
ǁ pučiant plaikstyti, šiaušti: Reikia užsisegt kitą suknelę, bo šitą vėjas varinė́ja Nč. Rugius vėjas varinė́jo LzŽ. Smarkus vėjas varinė́jo putotas bangas NdŽ.
ǁ pučiant nešioti: Varinė́j[o] mane, varinė́j[o] [vėjas], paka aš neattrūkau (ps.) LKKIII201(Lz). Tie yra debesiai be vandenio, kuriuos varinėja vėjas šen ir ten Ch1Jd1,2.
| Ant varinėjamos smilties nekimba inkaras rš.
| refl.: Oras varžos, varinėjas, kaitos taip, kad kyla ir vėjas rš.
6. iter. dem. 1 varyti 8: Su mašina jai gera siūt: varinė́ja ir varinė́ja atsisėdus Jnšk. Su vindu varinėjo mašynos rulį (vairą) Klp. Laikrodis be garso kairėn ir dešinėn varinėjo švytuoklę K.Jank.
ǁ persukinėti, pertvarkyti: Dabar valdžia tuos valandas kaip nori, teip varinė́ja Mžš.
7. žr. 1 varyti 9: Kai sniegelį varinėja, tai žolelė landinėja LTR(Slk).
8. iter. dem. 1 varyti 10.
ǁ Neduosim vaikus mušinėti, į ligas varinėti, ne taip lengvai užauginom Žem.
ǁ šalinti kokią (ppr. blogą) būklę ar būseną: Tos žolės skausmą varinė́ja DŽ.
9. B, N, DŽ, NdŽ, Lt ariant daryti tarplysvius, vagoti: Jonas varinė́ja tarplysius, kur pasėta rugiai Žvr. Varinė́tos bulbės – kašikų kašikai (geras derlius) Drsk. Žagrukė maža, medinė, bulvėm varinė́t LKT374(Rdm). Du kartu, būlo, varinė́ji bulbes, vargsti DrskŽ.
^ Ar čia bernas vagą varinėjo, ar čia kiaulė snukiu knisinėjo KrvP(Ndz).
ǁ atarinėti vagas (kasant bulves): Turbūt su talka kas, kad dviem poromi arklių bulves varinė́ja Lš. Kap kas varinė́ja bulbes, kap kas kapliais kasa Mrc.
10. iter. dem. 1 varyti 12: Visi trys susdėjom ir varinė́jom vilkų bilietais Pnd. Rimas ka varinė́ja, sucypia tik [mašina] Ps.
ǁ Vargingai šienavo, atatupstą traktorių varinė́jo varinė́jo, urstė urstė Klt.
ǁ vairuojant vaginėti (važiavimo priemones): Sūnų kaip kokia liga apniko varinėti svetimas mašinas rš.
ǁ refl. tr. DŽ, Žg, Grk: Daėdė tavę varinė́tis, jei nori, gerk Drsk. Parejau viena – ko vaiką varinė́suos Rdn. O cigonės ta varinė́jos žmonis po Kalvariją Sd. Vyras nu pat ryto po restoranus, o pati varinė́jas aną iš paskuo Vkš. Paskui bočį labai varinė́jasi, neatsiliekti LKKXIV201(Zt). Tie vištalukai varinė́jas dar tą motyną, o ana nė iš tolo nebiprisiema End. Varinė́jas muni žąsys, nepaleida, nora lesti Dr.
ǁ refl. prk. merginti: Septynis metus varinė́jos, kol kaip kirminas įkando ir paejo šalin Šv. Tas pasiuto varinė́ties iš paskos – ir prisitaisė Trk.
11. refl. iter. dem. 1 varyti 14 (refl.): Varinė́sys varinė́sys, kol gausi gyvoliuo pievikės Rdn. Varinė́jas, uždirba piningų Vn.
12. iter. dem. 1 varyti 16.
| refl. tr.: Varinė́jas vyras motrišką DūnŽ.
| prk.: Varinė́josi varinė́josi vienas vieną, nesutiko [Lietuva su Lenkija] DrskŽ.
13. iter. dem. 1 varyti 19: Nustvers ir nereiks varinė́t samagoną Drsk.
| refl. tr.: Varinė́jas žmonys šnapšiuką, negėrę negalia nusitūrėti Krš.
14. žr. 1 varyti 21: Pilvas zurgia, maršus varinė́ja Jrb. Neserga, tik nervas varinė́ja (irzliai elgiasi) mūso poni Šts. Durnystas varinė́[ja] (kvailioja) tokie žiopliukai – duodas, pešas Krš. Ne meldas, ale juokus varinė́[ja] (juokauja) Krš. Šposus nevarinė́k, sėdėk ramiai Vn. Žinai, žmonys padūkę: kol sveiki, kol jauni, tai kerštus varinė́ja vienas kitam Jrb. Nori prieš kitus pasirodyt, mandrystes varinė́ja Jnš. Tas vaikiukas pakipšnus, mandrystes varinė́[ja] Eig. Madų tų nevarinė́jo Ar. Tėvas madas varinė́[ja], ką tu su juo! Jrb. O ta dainas varinė́[ja] visokias Nmk. Tokios rupūžės tokias lojynes varinė́ja Kbr. Klausinė[ja], o po tam kalbas varinė́[ja] Krš. Klausos, o paskiau liežuvius varinė́[ja] Krš. Su tėvais jau visokius ginčus varinė́[ja], nepasiduoda Trš. Vyrai palitikas varinė́jat, tilivizorių ganot, o aš šliaužu Rdn.
| Mano Maušius didelius reikalus javais varinė́ja Db.
| refl. tr.: Visi ponystų varinė́jas, nora tik kumbinuoti Krš.
15. vadovauti šokant: Kad moka ji varinė́t vyro vietoj šokant Pl.
◊ ámbas varinė́ti Jnš būti užsispyrusiam.
ántis varinė́ti Alv šlitiniuoti, griuvinėti (apie girtą žmogų): Jau atkrepalioja iš miestelio ir mūsų tėvas, keliu antis varinėdamas Jž. ×
bi̇́esus varinė́ti netinkamai elgtis, išdaigauti: Paskui visokių biesų i varinė́davai, ka mokytis neleido toliau Smln.
čióringes varinė́ti niekus plepėti: Čióringes tik varinė́jat! Plk.
Diẽvą (Pondiẽvą) varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, priekaištauti: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinė́kiam Diẽvo į mẽdį Krš. Tylėkiat, nevarinė́kiat Pondiẽvo į mẽdį Pvn.
kiaũlę (kiaulelès) varinė́ti žaisti tokį vaikų žaidimą: Kerėplą mušam, kiaũlę varinė́sam Akm. Lazdeles pasiimam, padarom tokį ritinaitį ir tas kiaulelès varinė́jam LKT389(Rtn). Einam kiaulẽlės varinė́t Rdm.
nãravas (ni̇̀kį) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Visi tik laksto aplinkuo, o ana tik nãravas varinė́[ja] Rdn. Ėsk tik nikio nevarinėjęs, – subarė motina vaiką rš.
óžius varinė́ti
1. Ps, Mrj, Skr, Gs, Jnš užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Óžius varinė́t pradeda jau, o dar be kelnių vaikas Šts. Užkirsk su rykštike, neleisk ožių̃ varinė́ti KlK9,75(Krš).
2. Šl pykti: Kad ji óžius varinė́ja an savo kaimynų Al.
3. Grv vemti: Koks gi čia miegas, kai anas kaip velnias óžius varinė́ja Ant.

pasiuti̇̀mą (pasiutimùs) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Eik valgyt – užteks čia tau pasiuti̇̀mą varinė́t Rs. Pasiuti̇̀mą varinė́[ja] [vaikas], neėda Krš. Tokie mažileliai jau pasiutimùs varinė́[ja], nepasiduoda Krš.
póras varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Poràs varinė́ja: sėdi pora, klausia – ar gera pora Kpč. ×
susiẽdą varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Susėdę varinė́jom susiẽdą DrskŽ.
týčias (týčius) varinė́ti tyčia ką sakyti, daryti: Tai týčias varinė́ja Snt. Ką tu čia su manim týčius varinė́ji, aš tau ne piemuo! Jrb.
už nósies (nósės) varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinė́[ja] už nósės Krš.
vélnius (velniukùs) varinė́ti Ub, Jdr
1. netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nu skreito, jau toks ir pradeda vélnius varinė́ti Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukùs varinė́[ja] Rdn.
2. NmŽ užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Tai ka ji vélnius varinė́ja, nieko nevalgo Jrb.
3. sukčiauti: Tas irgi kokius vélnius varinė́ja – skolos jau kada neatiduoda Lkč.
4. keiktis: Kalbėk kaip žmogus, o velnių̃ čia nevarinė́k Ant. ×

vė́žius varinė́ti papekliai̇̃s likti nevedusiam (netekėjusiai): Ta jau varinė́s vė́žius papekliai̇̃s Trk.
žąsi̇̀s (žąsýčius, žąsiukùs JII96) varinė́ti Glv, Gršl svirduliuojamai eiti girtam: Eidavo namo linksmai dainuodamas ir žąseles varinėdamas V.Krėv. Pareita mūsų tėvelis žąsýčius varinė́damas Yl. Eina žąsiukùs varinė́damas Klvr.
žvirblẽlį varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Atsimenu, žvirblẽlį varinė́jom: kap apsisuks, kap griūna! DrskŽ.
1 apvarinė́ti tr. K
1. LzŽ bent kiek nubaidyti, apnaikinti: Žukų buvo an bulbų, ale kąsnį apvarinė́jom LKKXXIX183(Lz).
2. iter. dem. 1 apvaryti 5.
ǁ Bačkos cypa lankais apvarinė́tos Pvn.
3. Vlkv, Skr, Kpč, Rmš iter. dem. 1 apvaryti 6.
ǁ Išvarinė́ja bulbas, kai kasa, o apvarinė́ja, kai metas kapliuot Db. Su žambiais reikėjo tą sėjimą apvarinė́ti Sd.
| refl. tr.: Mes jau bulves apsivarinė́jom Lp. Apsivarinė́jom daržus ir visa DrskŽ.
ǁ užkasinėti, užžarstyti: Pakasė piningus ir apvarinė́jo žemėms Nt. Apvarinė́ju su pelenais ugnelę ir pasakau: šventa, šviesi gabija, atsilsėk Šts.
1 atvarinė́ti tr. K; SD1105, SD110
1. K iter. dem. 1 atvaryti 1.
| refl. tr. K.
2. žr. 1 atvaryti 1: Jau piemuva atvarinė́ja [karves] Pls. Bočia atvarinė́jo gyvį pavakarėn LzŽ.
| refl. tr. K: Kad atsivarinė́ju kiaules nūnai, tai nėra jau jos Dv.
3. atmetinėti į šalį: Ta mergaitė tegu nu [kuliamosios mašinos] subinės šiaudus atvarinė́[ja] Slnt.
1 įvarinė́ti
1. K, KI361, NdŽ, KŽ; M iter. dem. 1 įvaryti 1.
| refl. K.
2. žr. 1 įvaryti 6.
| refl.: Buksa kaladukėn insivarinė́ja Btrm.
1 išvarinė́ti tr. K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ, LzŽ, DrskŽ
1. Š, Grv, Btrm iter. dem. 1 išvaryti 1: Išvarinė́k gyvolius į ganyklą visus J. Čia bobutė vėl bėga, išvarinėja pati gyvulius, kiaules V.Krėv.
| refl. tr.: Nebeliko jokių gyvulių – visus juos vokiečiai išsivarinėjo ar papjovę suvalgė A.Vencl.
2. žr. 1 išvaryti 1: Užsimiegojo ma[no] piemuo, neišvarinė́ja karvių LKT356(Šumskas). Baltrų dar šį tą išnešė ir gyvulius išvarinėjo Ašb. Kap išvarinė́j[o] karves iš tvarto pirmąkart, tai apvirė delia piemenio pie kiek pautų LzŽ.
| refl. tr.: Avis išsivarinė́j[o] skerdžiu[i] kožnas DrskŽ.
ǁ išvažiuoti stumiant: Kur dviratį išvarinė́t po tokius kelelius Rmš.
3. S.Dauk, K, NdŽ, Mžš, Zt iter. dem. 1 išvaryti 4: Muzikantai griežia, visi šoka, duoda garo, nė išvarinėjami nesiduoda Žem. Ateina vasara, vėl tėvas visus klaiman gult išvarinė̃s Ds. O inejęs į bažnyčią pradėjo išvarinėt parduodančius ir perkančius anoje GNLuk19,45.
| prk.: Anuo metu Jėzus išvarinėjo velnį I. Ar ne per vardą tavo pranašavome, ar ne per vardą tavo čartus išvarinėjome? VlnE97. Turėtų [mokytiniai] valdžią gydyt ligas ir išvarinėt velnius Ch1Mr3,15. Gundės vieną kartą Liuteris velino išvarinėt DP459.
| refl. tr. K: Banditai kieksyk išsivarinė́jo iš gryčios, baidė Grv. Išsivarinė́ji laukan kiaules Kp.
ǁ Kaimus buvo išvarinė́ję į viensėdžius, o daba varo į krūvą Tl.
ǁ Išvarinėjo vyskupus, kurie jam nepatiko Gmž.
4. žr. 1 išvaryti 4: Tas gi sūnus dairosi – što, jį išvarinė́ja iš pirkios! LKKII218(Lz). Nenukalbės ir neišvarinė̃s jų niekas JnšM. Aš nebuvau tenai, kap juos išvarinė́jo Ad. Mane iš šito namo išvarinė́j[o] Žrm.
ǁ refl. išeiti: Kur tos bobos išsivarinėjo, kad nė vienos nėr Pls.
5. žr. 1 išvaryti 5: Jo neišvarinė́si in darbą Vrn.
6. žr. 1 išvaryti 8: Trąšas išvarinė́jo iš karvidžių Dv.
7. Rm iter. dem. 1 išvaryti 9.
ǁ Vėjas duoda ir duoda antra diena, debesis visus išvarinė̃s Ob.
8. Erž, Vrn iter. dem. 1 išvaryti 10: Baisus ramatas, išvarinė́jo kaulus Čk. Susukta, išvarinė́ti visi kauleliai Krš. Rankos išvarinė́tos Krž. Kẽliai išvarinė́ti, deda visokius kumpresus Rdn. Mama ramatikuota buvo, pirštai išvarinė́ti Vdk.
ǁ Veizėk, kaip akmenai [važiuojančių mašinų] išvarinė́ti iš vietos Krž.
| Išvarinė́ji, išnarstai su peiliuku [vyšnių] kauliukus Jd.
ǁ išsklaidyti, paskleisti: Dažant reikia dažus tepti plonu sluoksniu, teptuku vienodai išvarinėti ir išlyginti rš.
9. tr. išpūsti, iškelti; plg. 1 išvaryti 10: Pilvas puška, kai mielių išvarinė́jamas Rod. Ot pastiko mielės geros, ogi pyragus akysa išvarinė́ja Rod.
| refl.: Gyslos rankų išsivarinė́jusios Grd.
ǁ išberti: Ižvarinė́j[o] visą adra DrskŽ.
10. Klm, Rk, Ds iter. dem. 1 išvaryti 11: Sušalęs pareini, užgeri [degtinės], kad kraują ižvarinė́t DrskŽ. Ponas žino, kad dabar jis gali ilgai neužmigti, jei valandėlę nepasivaikščios ir neišvarinės sąnariuose kraujo V.Myk-Put.
11. iter. dem. 1 išvaryti 12: Davė daktaras vaistų vočiai išvarinė́t Ds. Medlievos žievės pritvertos putmenis išvarinė́[ja] Šts. Votį taigi šutina, kad išvarinė́tų Sdk.
12. DŽ iter. dem. 1 išvaryti 13: Arbatelė visų geriausiai – visas ligas išvarinė́[ja] End. Ligas išvarinė́ti stabuklininkai moka Krš.
13. B, R, R43, MŽ, MŽ57, N, JV275, LMD(Zp), Grž, Grš iter. dem. 1 išvaryti 14.
ǁ [Plūgas] verčia in abu šonu, kur bulbom ižvarinė́t DrskŽ. Kas man bulbes ižvarinė̃s – vaikai ižvažiav[o] Drsk. Baugu, kad n’imtų lyt – visas rugių laukas tebėra neišvarinė́tas Stak. Kap rugius pasėji, reikia vagas išvarinė́t Rod. Pavakare išvarinė́k rugius, rytoj gali lyt Snt. Bernas kviečius sėjo, n’išvarinėjo, su vandeniu apleido RD185.
ǁ DŽ, Lš atarinėti vagas (kasant bulves): O dar išvarinė́jo, mes tik žarstom pieskas [rinkdami bulves] Dg. Jau dešimtį vagų išvarinėjau, galit eiti kasti Mžk.
| Visai siaura [rėžyje] – išvarinė́ta, išsukinėta Drsk.
ǁ išrausti: Kurmiai išvarinė́ja žemę, tai nė pjaut nesekas Rod.
| Laukus, kur buvo bjaurūs (šlapi), tum triūbum išvarinė́jo, gal jau daba ir augs [javai] LKT153(Sk).
14. žr. 1 išvaryti 16.
ǁ Ižvarinė́jo šnapso, turėjom [sodžiuj] tokią mergšę DrskŽ.
15. Jnšk iter. dem. 1 išvaryti 19.
ǁ Pamatau raštą, pradedu varinėti varinėti ir išvarinė́ju, ir išaudu Yl.
ǁ išsiuvinėti: Pasiemi adatą, tankiai va peltakėlis, gražiai išvarinė́ji, būdavo Ppl.
16. žr. 1 išvaryti 21.
ǁ Pirmiau išvarinė́jo po tris šimtus darbadienių Vlk.
17. išleisti, apvesdinti (duodant turto): Mama išvarinė́jo visitelius [vaikus] vargingai Grd.
18. žr. 1 išvaryti 23.
ǁ Kokias tu dainų gaidas išdirbinėji, išvarinė́ji? Ar.
◊ vélnius išvarinė́ti kelti barnius: Ką ji yra išvarinė́jusi – visokių velnių̃ Vn.
vabalai̇̃ pil̃vą išvarinė́ja Šts norisi valgyti.
1 nuvarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ; N iter. dem. 1 nuvaryti:
1. refl. Visi nusvarinė́jo [gyvulius į ganyklą] Lp.
2. Nuvarinėti pagalį paėmus nematai tuos išdykėlius Žem. Eik, nuvarinė́k žąsis nuo avižų! Grž.
3. žr. 1 nuvaryti 2: Darže jų (vabalų) daug buvo, nuvarinė́jom LKKXXIX184(Lz).
4. iter. dem. 1 nuvaryti 18: Kaltūnas gi, sakė, nagus nuvarinė́ja Upn.
5. ŠT3, Dg iter. dem. 1 nuvaryti 21: Taip varinėdamas tą arklį tikrai nuvarinė́si DŽ. Ponai nuvarinė́[ja] darbininkus, tarnaites Lnk.
| refl.: Taigi karvės tik nusivarinė́ja, o te teip išėsta, krūmuos ganykla Slm.
6. DŽ ištrypti: Nuvarinėjo visas avižas terpūkelėj Knv.
1 panusivarinė́ti (dial.) tr. visus nusivaryti: Panusvarinė́jo avis Dv.
1 pavarinė́ti tr. K, DŽ1, KŽ
1. Dbk, Lp žr. 1 varinėti 1.
ǁ Galėdavo arklį ir vaikas pavarinė́t (minant linus) Alz. Bočia aria, o sūnus pavarinė́ja arklį LzŽ.
^ Bėda bėdą veja, bėda pavarinėja KrvP(Drsk).
ǁ LKKII217(Lz) Blogai, ka jau pradeda par nasrus mėšlai dribt [išputusiam gyvuliui], nebepavarinė́si, ka jis (gyvulys) nebenoria eit Pšš. Teip pavarinė́jom [išputusią karvę], tai grįžtę padegutuojam, įspraudžiam [į snukį] Skp. Karvutę pavarinėjo po kiemą, paplakė šonus rykštele M.Katil.
ǁ Aptvarai aptverti būs, išvarysi kiaules, pavarinė́si Sd. Vaikai pavarinė̃s karves LKKIX205(Dv). Kiaules reikėjo pavarinėt dar porą metų! J.Balt.
2. Vvs iter. dem. 1 pavaryti 3: Našlaitėlę kas nuog saũ pavarinė́ja Rod. Ka jau nebūčia tikus [samdinė], gal mane būt pavarinė́ję Pš.
3. iter. dem. 1 pavaryti 14: Pri gyvenimo vyrai pavarinė́jami Krš. Botagą turėjo ilgą, pats neganydavo, tik vaikus pavarinė́davo Dgč. Uždėjo jį žmonis pavarinė́ti Vn.
| Da biskį juos pavarinė́ju, dar per laikraštį, tai da sumoka [bendrovė] Žž.
| prk.: [Lietus] pavarinė́ja svietelį: su šienu reikia krutėt Ad.
| refl. tr.: Pasivarinėdamas kremta muni vyras ir kremta Šts.
4. iter. dem. 1 pavaryti 4.
ǁ refl.: Su traktoriuku pasivarinė́[ja], vis kapeiką užsivaro Rdn.
ǁ refl.: Vyrai išėjo po pietų į Nemuną pasivarinė́t Skr.
5. iter. dem. 1 pavaryti 5: Pavarinė́ji šiaudus, kopi in viršų DrskŽ. Gerai padengei, pavarinė́jai pavarinė́jai, vėl denk, kaip matai apdengsi stogą Všv. Strikauka lygina ir pavarinė́ja šiaudus, kad būt gražus ir lygus dangtis Dv. Ledas nedikčiai storas, tankiai mažų akikių (ekečių) tam tinkluo pavarinė́ti End. Rašalo negal įtraukti – negal tos pompelės pavarinė́ti Pln. Svarsčius pavarinė́ti NdŽ. Narstytinės nytys yr pavarinė́jamos Varn.
| Bačkai reikia pavarinė́t lankus, kad netekėtų Rm.
| prk.: Mudu su senučiuku i šaškes pavarinė́sam (pažaisime) Krp.
^ Dalgį pavarinėsi – valgiu nesibjaurėsi, bus gardi ir sausa duona KrvP.
6. priversti greičiau tekėti, cirkuliuoti: Išgerk [degtinės], kraujį pavarinė́s Krš.
7. Al žr. 1 varinėti 9.
ǁ Dėku, ką bulbes pavarinė́jai DrskŽ. Regiu – pavarinė́tos bulbos Ad.
8. žr. 1 pavaryti 11.
ǁ Šilima ir liūtys sparčiai augalus pavarinė́ja Nč.
9. žr. 1 varinėti 14: Aš tau pavarinė́siu piktumus! Snt.
10. refl. ieškoti priekabių: Tai ko dar tu čia pasvarinė́ji?! Lp.
◊ týčias pavarinė́ti tyčia ką sakyti ar daryti: Aš tau týčias pavarinė́siu! Snt.
už nósies (nósės) pavarinė́ti apgaudinėti: Pasiutęs, to senio už nósės nepavarinė́s! Krš.
1 ×padvarinė́ti (hibr.) tr.
1. varyti prie ko: Piemuoj padvarinė́ja telaičius gyviop LzŽ. Reikia karvę padvarinė́t zaras pas bernuką Zt.
2. refl. irtis: [Žuvys] padsivarinė́ja asčiukais (pelekais) itais LzŽ.
1 parvarinė́ti K, KI361, NdŽ, KŽ iter. dem. 1 parvaryti.
| refl. NdŽ.
1 pérvarinėti K, KŽ iter. dem. 1 pervaryti.
1 pravarinė́ti tr. K, KŽ, LzŽ
1. Ds pagainioti: Pravarinėjau, pragainiojau karvę, ir atsileido išpūtimas Vvr.
×2. žr. 1 pravaryti 4: Valdyba pravarinėjo klebonus Gmž. Jau pravarinė́ja (iškeldina) iš Pasalių Lz.
×3. (sl.) ginti šalin: Pravarinė́ju [muses] ir niekap nepravarau Žrm.
×4. (sl.) raginti, liepti ką daryti: Rinksiu visa, rinksiu (valgysiu) – nereikia pravarinė́t! Lz.
5. priversti cirkuliuoti: Valdišką mundurą parduok, bet kvortą po pirties išmauk, pasiutusį kraują pravarinėk rš. Apypietėm jis bando pravarinėti vandenį naujuoju vamzdynu rš.
6. iter. dem. 1 pravaryti 8: Vėjas gal tuos debesis kiek pravarinė̃s Lnkv.
1 ×išpravarinė́ti (sl.) tr. išvaikyti: Tep ateina milicija, išpravarinė́j[a] LKKXXIX183(Lz).
1 privarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ, LzŽ; SD1149
1. refl. priartėti prie ko nors; nuvykti; žr. 1 privaryti 2 (refl.): Niekap nedasrinkau prisivarinė́t Vilniun LzŽ.
2. žr. 1 privaryti 15: Neprivarinė́k manęs, kaimyn. – Atduok ir atduok, – kap bus laikas, kap turėsiu, tai ir atduosiu Rod. Jeigu svečias yra, reikia privarinė́tie: – Ėsk, ėsk! Zt. Jo nereikia privarinė́t valgyt LzŽ. Sakyk, kas jus privarinė́ja tep darbuit daugį Azr.
| O jei susims muštis, in zgadą nėr kam privarinė́t Šč.
3. refl. tr. DŽ daug atarti kasant: Kad prisivarinė́jom bulbių, tai iki sutemų neiškasim vagų Lp.
4. daug ko nors sukimšti, prigrūsti: Sprogymes aslo[je] privarinė́[ja] molio ir suplūka Vkš.
5. daug papasakoti: Vakar dėdė aplankė, tai istorijų privarinė́jo Gl.
6. pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Kad ana šiltumos privarinė́tų Zt.
1 ×razvarinė́ti (hibr.) tr.
1. žr. 1 razvaryti 1: Manę sūnus nerazvarinė́ja, unūkai škadina Lz.
2. sklaidyti, blaškyti: Mergų sukneles vėjas razvarinė́ja Arm.
1 suvarinė́ti K, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; R, MŽ, N
1. Slv, Dg, Krm iter. dem. 1 suvaryti 1: Jis (piemuo) ir dirbo su vyrais, o vakare dar pristatė suvarinėti karvių iš dobilienos M.Katil. [Ganomos] žąsės leka po vieną, ne karvė – nesušauksi; kol anas suvarinė́ji į kupetą, turi lakstyti Krž. Suvarinėjo visus šernus in krūvą ir parginė namo BsPIII242. Ji suvarinė́jo žąsis tvartan NdŽ. Ar paukščius jau suvarinė́jai? Slv.
^ Adomienė surenka žodžius, lyg avis suvarinėja būrin L.Dovyd.
| refl. tr.: Onelė susivarinė́jusi vėl gano pūdyme NdŽ. Vakarui užėjus, bėgo greitai namo prie gyvuolių susivarinėti Sln.
2. J žr. 1 suvaryti 1: Da gerai, kad supančioti [paršai], o kad ne – suvarinėt reikia Btrm. Tę visas sodžius suvarinė́j[a] tvartan [avis] Azr.
3. refl. tr. išvaryti visus: Danut, susvarinė́k muses Šmn.
4. DrskŽ iter. dem. 1 suvaryti 4: Suvarinė́[ja]u šieną voluosen Dglš. Tus akmenis sutvarkė, suvarinė́jo, buvo anie išsklaidyti tokie Kv.
| refl. tr.: Debesys šliaužia, susvarinė́[ja]u [šieno] plonumas Dglš.
ǁ Lentukes suvarinė́ja, kad būt lygūs galai DrskŽ. Mat toki lenta būs plati, teip suvarinė́s, ka dailiausiai tas stogas stovės Knt. Pakloja an grebėstų, suvarinė́ja gražiai [kūlius], priveržia [su vytelėmis] Alz. Tiesi [šiaudus], kad lygiai būtų, paskui suvarinė́ji, subadai PnmŽ. Dešimties palų sijoną suvarinė́jau, kad kas neantliptų bažninčio[je] Tl. Kvaldeles liuob teip dailiai suvarinė́s sijonams Šts.
ǁ į vietą atstatyti: Nė vienas vaikas neužauga negriuvęs, tas suvarinė́ja kaulus į vietas Rm. Skučas išnirusį sąnarį suvarinė́jo, kamparu subraukė, surišo, greit sugijo Ss.
ǁ suveržti užkalus (lankus): Šiandien pabaigsiu didžiosios bačkos lankus suvarinė́ti Up.
ǁ prk. naujienas išsiaiškinti: Tai visas gimines suvarinė́si (apkalbėsi)? Akm.
5. Ėr iter. dem. 1 suvaryti 12: Reik sviestą suvarinėt, o ne tei[p] palikt sumušus Jrb. Da reik suvarinė́ti tus sviesto kruopukus LKT137(Prk).
| refl.: Žiūrėk, ka gerai sviestas susivarinė́tų braukštely Vdžg.
6. žr. 1 suvaryti 15: Dar̃ tik suvarinė́jom kumelaites Lp.
7. tr. suplūkti: Suvarinė́j[o] karvėm, avimi subrukė [kelią] Lp.
8. intr. nuvažiuoti ir grįžti: Toj pačioj dienoj sunkiai suvarinėtum du rozus, dėlto šmotas kelio Ut. Aš norėjau suvarinė́t Dovydeliop Lz.
9. refl. užaugti: Rugiai pamažu susivarinė́jo Skr.
1 užvarinė́ti tr. K, OG101, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, M
1. Aps žr. 1 užvaryti 8: Kirvį neša ir ažvarinė́ja kuolą Dv. Kuoleliai ažvarinė́ta visur, kad niekas nevažiuotų Dglš. Tosna juostosna (staklių skersiniuose) ažvarinė́jom klynukus, kad lygiai siūlai guldytųsi Dv.
| refl.: Tokie pagalaičiai medžiaginiai ažsivarinėja rūčkon LzŽ. Kalatkon (stebulėn) ažsivarinė́ja geležinė buksa Dv.
ǁ Šakalukus panagutėn ažvarinė́jo Dv.
2. žr. 1 varinėti 2: Vaikai mane ažvarinė́ja Strn. Kaip ana tą mergelę užvarinė́[ja] – dirbk tą, dirbk šią Krš.
| refl.: Iš pradžių tėvas neužsivarinėjo, o vėliau, kai pamėgino Adomą prispausti prie darbo, pamatė, kad jo nugara kaulinė A.Vencl.
3. Tvr, Tr iter. dem. 1 užvaryti 14: Važiodamos malkų, ažvarinė́jo arklį LzŽ. Kur biednam žmogui bus kas galvoj, kad jis darbais žuvarinėtas Nč. Ažvarinė́tas vaikas ir neauga Ds.
4. refl. iter. dem. 1 užvaryti 16 (refl.): Kap ir jaunas buvau, anta valgio labai neužsivarinė́[ja]u DrskŽ. Kapeikos užsivarinė́ja, tai priims gyvent DrskŽ.
5. Gg iter. dem. 1 užvaryti 15: Aš anus užvarinė́su, nebijok Tv.
ǁ Muni vyras užvarinė́[ja] KlvrŽ. Pradėjo aną užvarinė́ti, tas nebtura ką sakyti Lkv. Vaikai vienas kitą ir užvarinė́s! Žr. Užvarinė́[ja] seną motyną vaikai, neduok tu Dieve! Krš.
| refl. tr., intr. Sn, Mrs, Alk, Up: Ką aš tau blogo padariau, ko ažsivarinė́ji? Dgl. Neužsivarinė́[ja] vienas kito i sugyvena Krš. Užsivarinė́ja in močios ana Klt. Vyrui baika būt, tik močia labai užsivarinė́ja an kožno darbo Užp. Užsivarinė́[ja] anie su žodžiais, nesutinka Rdn.
6. refl. iter. dem. 1 užvaryti 19 (refl.): Dabar ir žąsys laikyt neapsimoka – varinėji varinėji jas ir neką parvasar teužsivarinė́ji Ėr. Iš šito užuodirbio negyvena; turi žmogus užsivarinė́jęs iš anksčiau Gg.
7. refl. rūpintis: Neužsivarinė́ju – jau vaiko kauliukai ir išsišovė Ut. Jau dėlto ir bobos raganos: tas vienas vyras šeimynoj ir šitiek užsivarinė́ja su visais darbais Lkm.
8. žr. 1 užvaryti 18.
ǁ Tau reiks rugienos užvarinėt Alk.

akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis