bėgióti, -iója, -iójo intr.
1. J, K iter. bėgti 1: Ant stalo musios bėgiója Dkš. Kankino troškulys, bet nebuvo laiko bėgioti į upelį atsigerti rš. Pelių bėgióti miltai Š.
| prk.: Šiurpuliai per kūną bėgiójo I. Šaltis bėgiojo mano oda rš. Po galvą bėgiojo įvairios mintys rš.
^ Bėgioja kap katė su pūsle Vrb. Vilks bebėgiodamas bile ką užbėga B. Ko bėgioji kap noragą prarijęs Plv.
ǁ skubiai vaikštinėti, triūsti: Jis apie namus bėgioja Kp.
ǁ akyse mirgėti, tavaruoti: Bėgió[ja] litaros, nebpaskaitau Šts.
2. čiaužyti: Ledžingas turįs; ar liuobi eiti bėgióti Grg.
3. sroventi: Vanduo bėgioja į kraštą ir atgal rš.
4. greitai plaukioti: Vandenėlyje žuvelės bėgiojo Tat.
| Su laiveliu plačioms marėms bėgiosi TDrVII10.
5. refl. Krd eitis, vaikytis (apie gyvulius): Mano avys šįmet nebėgiójas Vkš.
apibėgióti iter. apibėgti:
1. K Kartą paliepė išarti tiek dirvos, kiek to pono kalė apibėgioja BsPIII38.
2. Visus kaimynus apibėgiójau – nėkur negavau Grg.
| refl.: Apsibėgiósi, mano dukrele, martaudama, nuvys tavo rūtytėlės nuo mandrios galvelės Nč.
3. tr. apvaisinti: Motinelei apibėgióti tranas būtinai reikalingas Krš.
| refl.: Jau avys apsibėgiójo, ir gal jau apei rugpjūtį būs ėriukų Mžk.
atbėgióti
1. iter. atbėgti 2: Atbėgiódamas pasiuvo man sermėgą Brs.
2. refl. iki soties atsilakstyti: Jau atsibėgiójau ik valiai Klvr.
įbėgióti; rš iter. įbėgti 1.
išbėgióti iter. išbėgti:
1. K.
2. Visi išbėgiójo, tik aš viena namie likau Gs.
3. Ano visa šeimyna išbėgiójo [šalin] Grg.
| refl.: Kitą dieną darbininkai išsibėgiojo, išsislapstė sp.
4. intr. išnykti, išsisklaidyti: Debesys išbėgiojo, išsisklaidė rš.
| refl.: Iš ryto buvo tep apsiniaukę, bet įdieny[je] ėmė ir išsibėgiójo Brt.
5. refl. bebėgiojant išalkti: Ir valgumas jaunų, išsibėgiojusių vaikų Vaižg.
nubėgióti
1. iter. nubėgti 2: Mes tik atėjom, jie ir nubėgiójo nuo stalo Gs.
2. tr. apibėgioti, aplakstyti: Visus laukus nubėgiojau, kol jį suradau rš. Čia visi mano paupeliai nubėgióti Šts.
ǁ bėgiojant surinkti (obuolius): Bėkit, nubėgiókit sodą Grž.
3. tr. bėgiojant nudėvėti: Jis savo kurpes … nubėgiójęs KI17.
4. refl. bėgiojant nuilsti: Ganydamas nusilaksto, nusibėgiója Gs. Nusibėgiojęs per dieną, sykį, vakaro laike, besimokindamas aš užsnūdau V.Piet.
ǁ refl. tr. bėgiojant nuvarginti: Žmogus gali kojas nusibėgióti KI17.
pabėgióti
1. intr. neilgą laiką bėgioti: Bėkiat, vaikai, pabėgióti po lauką Grg.
| refl.: Pasibėgióję vaikai daug gardžiau valgo Gs.
2. iter. pabėgti 5: Ko visi pabėgiójot, eikiat svadinti Užv.
3. refl. pasilakstyti (apie gyvulius): Avelės jau pasbėgiójo Dkk.
pérbėgioti
1. iter. perbėgti 2: Gaspadorius nusigandęs perbėgiojo visas stubas savo buto LC1886,39.
2. tr. praleisti bėgiojant: Visą vakarą pérbėgiojau su tais gyvoliais Grg.
prabėgióti intr.
1. kurį laiką bėgioti: Taip jis prabėgiojo vilku keturis metus BsPIV107.
| refl.: Bėk į lauką prasibėgiót, paskui vė galėsi skaityt Gs.
2. praleisti kiek laiko bėgiojant, rūpinantis kuo: Kol jis likvidavo savo reikalus, gavo bent kelias dienas tekinas prabėgioti Vaižg.
3. refl. tr. nuvarginti daug bėgiojant: Kojas prasibėgióti KI114.
pribėgióti intr.
1. daug prisilakstyti: Pribėgiójau paskui kiaules, jaunas būdamas Ds.
| refl.: Prisibėgiójau per visą dieną paskui tuos gyvulius Gs. Nu turbūt ir jūs prisibėgiójot, kiek norėjot Grg.
2. dažnai prieiti: Kaip tu ir kada pribėgiosi skųstis? V.Piet.
subėgióti intr., tr.; R125 nubėgti ar greitai nueiti ten ir atgal: Toks kelias subėgióti – kur arklelis nesušils! Grž. Tiek kelio subėgiók tu ma[n] tep greit! Gs. Jaunam žmogui laukas su lauku – greit subėgioji (kad ir toliau, greit nueini ir sugrįžti) Ad.
| Motyna su dukra subėgioja užkandos TŽII166.
ǁ refl. susieiti: Buvo kaip ir išsiskyrę, vė susibėgiojo ir vedė Rd.

bėgióti, -iója, -iójo intr.
1. J, K iter. bėgti 1: Ant stalo musios bėgiója Dkš. Kankino troškulys, bet nebuvo laiko bėgioti į upelį atsigerti rš. Pelių bėgióti miltai Š.
| prk.: Šiurpuliai per kūną bėgiójo I. Šaltis bėgiojo mano oda rš. Po galvą bėgiojo įvairios mintys rš.
^ Bėgioja kap katė su pūsle Vrb. Vilks bebėgiodamas bile ką užbėga B. Ko bėgioji kap noragą prarijęs Plv.
ǁ skubiai vaikštinėti, triūsti: Jis apie namus bėgioja Kp.
ǁ akyse mirgėti, tavaruoti: Bėgió[ja] litaros, nebpaskaitau Šts.
2. čiaužyti: Ledžingas turįs; ar liuobi eiti bėgióti Grg.
3. sroventi: Vanduo bėgioja į kraštą ir atgal rš.
4. greitai plaukioti: Vandenėlyje žuvelės bėgiojo Tat.
| Su laiveliu plačioms marėms bėgiosi TDrVII10.
5. refl. Krd eitis, vaikytis (apie gyvulius): Mano avys šįmet nebėgiójas Vkš.
apibėgióti iter. apibėgti:
1. K Kartą paliepė išarti tiek dirvos, kiek to pono kalė apibėgioja BsPIII38.
2. Visus kaimynus apibėgiójau – nėkur negavau Grg.
| refl.: Apsibėgiósi, mano dukrele, martaudama, nuvys tavo rūtytėlės nuo mandrios galvelės Nč.
3. tr. apvaisinti: Motinelei apibėgióti tranas būtinai reikalingas Krš.
| refl.: Jau avys apsibėgiójo, ir gal jau apei rugpjūtį būs ėriukų Mžk.
atbėgióti
1. iter. atbėgti 2: Atbėgiódamas pasiuvo man sermėgą Brs.
2. refl. iki soties atsilakstyti: Jau atsibėgiójau ik valiai Klvr.
įbėgióti; rš iter. įbėgti 1.
išbėgióti iter. išbėgti:
1. K.
2. Visi išbėgiójo, tik aš viena namie likau Gs.
3. Ano visa šeimyna išbėgiójo [šalin] Grg.
| refl.: Kitą dieną darbininkai išsibėgiojo, išsislapstė sp.
4. intr. išnykti, išsisklaidyti: Debesys išbėgiojo, išsisklaidė rš.
| refl.: Iš ryto buvo tep apsiniaukę, bet įdieny[je] ėmė ir išsibėgiójo Brt.
5. refl. bebėgiojant išalkti: Ir valgumas jaunų, išsibėgiojusių vaikų Vaižg.
nubėgióti
1. iter. nubėgti 2: Mes tik atėjom, jie ir nubėgiójo nuo stalo Gs.
2. tr. apibėgioti, aplakstyti: Visus laukus nubėgiojau, kol jį suradau rš. Čia visi mano paupeliai nubėgióti Šts.
ǁ bėgiojant surinkti (obuolius): Bėkit, nubėgiókit sodą Grž.
3. tr. bėgiojant nudėvėti: Jis savo kurpes … nubėgiójęs KI17.
4. refl. bėgiojant nuilsti: Ganydamas nusilaksto, nusibėgiója Gs. Nusibėgiojęs per dieną, sykį, vakaro laike, besimokindamas aš užsnūdau V.Piet.
ǁ refl. tr. bėgiojant nuvarginti: Žmogus gali kojas nusibėgióti KI17.
pabėgióti
1. intr. neilgą laiką bėgioti: Bėkiat, vaikai, pabėgióti po lauką Grg.
| refl.: Pasibėgióję vaikai daug gardžiau valgo Gs.
2. iter. pabėgti 5: Ko visi pabėgiójot, eikiat svadinti Užv.
3. refl. pasilakstyti (apie gyvulius): Avelės jau pasbėgiójo Dkk.
pérbėgioti
1. iter. perbėgti 2: Gaspadorius nusigandęs perbėgiojo visas stubas savo buto LC1886,39.
2. tr. praleisti bėgiojant: Visą vakarą pérbėgiojau su tais gyvoliais Grg.
prabėgióti intr.
1. kurį laiką bėgioti: Taip jis prabėgiojo vilku keturis metus BsPIV107.
| refl.: Bėk į lauką prasibėgiót, paskui vė galėsi skaityt Gs.
2. praleisti kiek laiko bėgiojant, rūpinantis kuo: Kol jis likvidavo savo reikalus, gavo bent kelias dienas tekinas prabėgioti Vaižg.
3. refl. tr. nuvarginti daug bėgiojant: Kojas prasibėgióti KI114.
pribėgióti intr.
1. daug prisilakstyti: Pribėgiójau paskui kiaules, jaunas būdamas Ds.
| refl.: Prisibėgiójau per visą dieną paskui tuos gyvulius Gs. Nu turbūt ir jūs prisibėgiójot, kiek norėjot Grg.
2. dažnai prieiti: Kaip tu ir kada pribėgiosi skųstis? V.Piet.
subėgióti intr., tr.; R125 nubėgti ar greitai nueiti ten ir atgal: Toks kelias subėgióti – kur arklelis nesušils! Grž. Tiek kelio subėgiók tu ma[n] tep greit! Gs. Jaunam žmogui laukas su lauku – greit subėgioji (kad ir toliau, greit nueini ir sugrįžti) Ad.
| Motyna su dukra subėgioja užkandos TŽII166.
ǁ refl. susieiti: Buvo kaip ir išsiskyrę, vė susibėgiojo ir vedė Rd.

reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.

dùlkinti (-yti), -ina, -ino
1. caus. dulkėti 1: Kam tu dùlkini po nose? J. Nešluok, ka tep dùlkini! Gs. Iš trijų kampų vėjelis pūtė, baltas smilteles dulkino Smn. Žiemys savo dumples pradeda judint ir besijodams nei sietais dùlkina sniegą K.Donel. Traukia, dulkina pakulas nuo kurių metų Žem. Dulkina kaip pelus sijodamas KrvP(On).
2. tr. valyti iš ko dulkes: Dùlkina patalus Dkš.
| refl. tr.: Dùlkinaus drabužius, bet neišsidùlkinau Plng.
3. intr. berti miltus į vandenį, praduoti: Iš rudenio nedùlkink arkliam, palik pavasariui Ds.
4. intr. lynoti, dulkti: Lietus dulkino rš. Veizėk, jau dùlkinti pradėjo Vkš. Sniegas dùlkina pamažku Lz.
5. tr. smarkiai varyti, vežti, nešti: Nelok dykosios, be kai dùlkinsiu iš gryčios! Vžns. Šuva dùlkina kiaules iš kiemo Š. Kelius maišus susiėmęs, bedùlkinąs numie (namo) Dr.
6. intr. bėgti: Skubėdamas dulkinau į stotį rš.
7. tr. mušti, pešti, bausti: Pareis girtas, ir dùlkina savo bobą Pn. Jis vėl piemenis botagu dùlkina Kp.
| refl.: Juodu ėmė peštis ir tiek dulkinos, tiek dulkinos, kol tik gana gavo BsPI44.
ǁ refl. išdykauti (ppr. keliant dulkes): Bernai su mergom dùlkinas po šiaudus Kp.
8. tr. vaisinti: Gaidys vištą dùlkina Grž. Šuo kalę dùlkina Jrb.
apdùlkinti
1. SD304, R, KI223 caus. apdulkėti 1: Dulkėmis apdùlkinai drabužius J. Ėjau vaikščiojau po rūtų darželį, tenai aš apdulkinau žalią vainikelį D115. Oi aš aplaistysiu sierą žemelę gailiom ašarėlėm, kad neapdulkintų mano motinėlės naujo grabelio TŽI290(Mrs).
| refl.: Maišus bedulkindama, ir pati apsidùlkinau Kp.
2. tr. apvaisinti žiedadulkėmis: Kai kurie augalai apdulkinami tik vabzdžių rš.
| refl. KI185: Dauguma obelų, kriaušių ir trešnių veislių savo dulkėmis neapsidulkina sp.
3. refl. apgirsti, apduiti: Gal apsidùlkinęs, kad nenušneki Mrs. Midumi apsidulkinę, sumigo A1884,355.
4. intr. truputį palyti, pakrapinti: Koks čia lytus, tik apdùlkino, bet varsto (vasarojaus) vežti jau nebegal Brs.
atidùlkinti
1. tr. atvaryti: Nespėjo ateit vakaras, ir jau galvijus iš lauko atidùlkinai Ds.
2. intr. atbėgti, ateiti: Jonas atidùlkina paskui Vlkv.
įdùlkinti tr.
1. caus. įdulkėti 1: Vakarais reikia [į akį] įdulkinti noriformo miltelių P.Aviž.
| refl. tr.: Įsidulkinau į akį žemių P.Aviž.
2. pabarstyti, užpraduoti: Įdedu burokėlių, įdulkinu saujelę miltų, tai arkliai kad burlija Rm. Koks ten dėjimas [druskos] – įdùlkino kiek, nė nežymu Kp.
3. įvaryti: Užpliudytas šuva tuoj įdùlkino kiaulę kieman Š.
išdùlkinti
1. caus. išdulkėti 1: Neduok miltų – išdulkinsiu, neduok duonos – sutrupinsiu LTR(Krtn). Tą obelį nukirto ir sudegino ir pelenus po laukus išdulkino BsMtII260.
| refl.: Mikrobai kosint arba čiaudant išsidulkina į orą P.Aviž.
2. tr. SD414, R44 išvalyti iš ko dulkes: Ar išdùlkinai tu drabužius? J. Išdaužyk, išdùlkink gerai maišą Pn. Vaikeliai, išdulkinkit sniegą iš mano vilnų J.Balč.
| refl. tr. Plng.
3. tr. išvaryti, išvyti: Parvažiavo girtas, tai visus išdùlkino iš namų Pnd. Tik išdùlkinau vaikus iš uogų, jie ir vėl čia Ds. Šunį paleisk – išdùlkins [kiaules] iš kiemo Pc.
| refl. tr.: Išsivijo šuva vilką, išsidùlkino Š.
4. intr. išbėgti: Merga, iš pykčio pamėlynavusi, išdulkino rš.
5. tr. išmušti: Išdulkino langus ir nukūrė švilpdamas Kn.
6. tr. išgerti: Suėjo vyrai ir išdùlkino visą bačką [alaus] Ėr.
7. tr. išprievartauti, išžaginti: Mergą išdùlkino Lp. Saugokis, mergele, jis gali tave išdùlkinti! Pbs.
◊ káilį išdùlkinti prilupti: Jam vakar gerai káilį išdùlkino Ps.
nudùlkinti
1. tr. R11, J nuvalyti nuo ko dulkes: Gal nudùlkinsi man nugarą, labai apdulkėjusi Kp. Knygas nudùlkinti KI30.
| refl. tr., intr.: Išlipusi iš vežimo, pasikraipė, pasisukinėjo, nusidulkino I.Simon. Nusidulkino į rankovę kepurę rš.
2. tr. nuvyti, nuvaryti: Jų arklius iš rugių kažin kur nudùlkinau Dgl. Nudùlkino į kalėjimą Skd.
| refl. tr.: Nusivijo šuva kiškį, nusidùlkino Sl.
3. intr. nubėgti: Vilkas nudùlkino Šr. Arklys pasibaidė ir nudùlkino per kalną Alv.
4. tr. nupešti: Nupešė dukrytės [žvirblį], nudulkino, iškepė mamužė, iščirškino RD18.
5. tr. Plv, Srv, Vkš išprievartauti, išžaginti: Ką tu su juo – nudùlkins kaip gaidys vištą, ir eik sau! Kp.
padùlkinti
1. tr. SD125 truputį nudulkinti, pavalyti iš ko dulkes: Padùlkink biškį dulkes J. Einam, tą kaldrą kiek padùlkinsme Pc.
2. intr. truputį palynoti, padulkti: Nekiek padùlkino, ir pagadino kelį Ėr.
3. tr. paskraidinti: Praeitą vasarą mune padùlkino po orą pusbrolis su lėktuvu Dr.
4. tr. papešioti, pakritikuoti: Kritikas bus čia kiek įsišokęs ir be reikalo padulkinęs senį mūsų kalbininką J.Jabl.
pardùlkinti tr. parlakdinti: Petras greit nutvėręs arklius pardulkino namo LTR(Ds).
pradùlkinti tr. pravyti, pravaryti: Visas kiaules pro spragą pravijo, pradùlkino Kp.
pridùlkinti tr.
1. caus. pridulkėti: Šokdami daug pridùlkina Dkš. Šalin nuo ugnies – puodus pridulkinsi! Žem.
| refl. tr.: Ale i prisidùlkinę stubą! Gs.
2. truputį užberti, uždulkinti, pripraduoti: An dobilų truputį miltų pridùlkinu ir šeriu ančiokus Kkl.
3. prigainioti, privarginti: Kai anas išeina akėt, tai tiek pridùlkina kumeles, kad tos paskiau lyg metus neėdę Ds.
sudùlkinti tr.
1. caus. sudulkėti 3: Šluodamas sudùlkinai dulkes, t. y. pakėlei J. Avinas, nu kalno bėgdamas, su kojoms smiltis tyčiomis sudùlkino, kad vilkui akys su smiltėms pridulkėtų PP28.
2. refl. susitepti dulkėmis: Bitė, įlindusi į žiedą, susidulkino ir nuneš dulkelių į kitą žiedą rš.
3. dulkinant supilti: Tie miltai iš maišų sudùlkinti Krš.
4. sumušti: Jis juos vieną po kito taip sudulkino, kad … jie visi bevėpsą pasiliko TP1881,49. Na, tai mes prancūzus sudulkinsim LC1883,21.
uždùlkinti caus. uždulkėti:
1. Didelis kiekis dulkių ore tiek uždulkina plaučius, kad plaučiai pajuoduoja V.Laš. Sutrynė į dulkes ir uždulkino ant vandens CII558.
2. Tas autobusas smarkiai uždùlkino Gs. Ot kad uždùlkinai gryčią! Pc.
| prk.: Kažin katras čia uždùlkino (uždūlino, užgadino orą) kap kiaulė už stalo Mrj.
3. tr. Jnš, Ig, Erž užbarstyti, užpraduoti: Uždùlkink arkliui miltų, geriau ės Jž.
4. tr. užnešti, užgabenti: Uždùlkink paėmęs tą maišelį ant klėties Vvr.
5. refl. užsigerti, apduiti: Jau tu per daug užsidulkinęs, dėl to ir nušneki nė šį, nė tą Vv.

reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.

reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.

dùlkinti (-yti), -ina, -ino
1. caus. dulkėti 1: Kam tu dùlkini po nose? J. Nešluok, ka tep dùlkini! Gs. Iš trijų kampų vėjelis pūtė, baltas smilteles dulkino Smn. Žiemys savo dumples pradeda judint ir besijodams nei sietais dùlkina sniegą K.Donel. Traukia, dulkina pakulas nuo kurių metų Žem. Dulkina kaip pelus sijodamas KrvP(On).
2. tr. valyti iš ko dulkes: Dùlkina patalus Dkš.
| refl. tr.: Dùlkinaus drabužius, bet neišsidùlkinau Plng.
3. intr. berti miltus į vandenį, praduoti: Iš rudenio nedùlkink arkliam, palik pavasariui Ds.
4. intr. lynoti, dulkti: Lietus dulkino rš. Veizėk, jau dùlkinti pradėjo Vkš. Sniegas dùlkina pamažku Lz.
5. tr. smarkiai varyti, vežti, nešti: Nelok dykosios, be kai dùlkinsiu iš gryčios! Vžns. Šuva dùlkina kiaules iš kiemo Š. Kelius maišus susiėmęs, bedùlkinąs numie (namo) Dr.
6. intr. bėgti: Skubėdamas dulkinau į stotį rš.
7. tr. mušti, pešti, bausti: Pareis girtas, ir dùlkina savo bobą Pn. Jis vėl piemenis botagu dùlkina Kp.
| refl.: Juodu ėmė peštis ir tiek dulkinos, tiek dulkinos, kol tik gana gavo BsPI44.
ǁ refl. išdykauti (ppr. keliant dulkes): Bernai su mergom dùlkinas po šiaudus Kp.
8. tr. vaisinti: Gaidys vištą dùlkina Grž. Šuo kalę dùlkina Jrb.
apdùlkinti
1. SD304, R, KI223 caus. apdulkėti 1: Dulkėmis apdùlkinai drabužius J. Ėjau vaikščiojau po rūtų darželį, tenai aš apdulkinau žalią vainikelį D115. Oi aš aplaistysiu sierą žemelę gailiom ašarėlėm, kad neapdulkintų mano motinėlės naujo grabelio TŽI290(Mrs).
| refl.: Maišus bedulkindama, ir pati apsidùlkinau Kp.
2. tr. apvaisinti žiedadulkėmis: Kai kurie augalai apdulkinami tik vabzdžių rš.
| refl. KI185: Dauguma obelų, kriaušių ir trešnių veislių savo dulkėmis neapsidulkina sp.
3. refl. apgirsti, apduiti: Gal apsidùlkinęs, kad nenušneki Mrs. Midumi apsidulkinę, sumigo A1884,355.
4. intr. truputį palyti, pakrapinti: Koks čia lytus, tik apdùlkino, bet varsto (vasarojaus) vežti jau nebegal Brs.
atidùlkinti
1. tr. atvaryti: Nespėjo ateit vakaras, ir jau galvijus iš lauko atidùlkinai Ds.
2. intr. atbėgti, ateiti: Jonas atidùlkina paskui Vlkv.
įdùlkinti tr.
1. caus. įdulkėti 1: Vakarais reikia [į akį] įdulkinti noriformo miltelių P.Aviž.
| refl. tr.: Įsidulkinau į akį žemių P.Aviž.
2. pabarstyti, užpraduoti: Įdedu burokėlių, įdulkinu saujelę miltų, tai arkliai kad burlija Rm. Koks ten dėjimas [druskos] – įdùlkino kiek, nė nežymu Kp.
3. įvaryti: Užpliudytas šuva tuoj įdùlkino kiaulę kieman Š.
išdùlkinti
1. caus. išdulkėti 1: Neduok miltų – išdulkinsiu, neduok duonos – sutrupinsiu LTR(Krtn). Tą obelį nukirto ir sudegino ir pelenus po laukus išdulkino BsMtII260.
| refl.: Mikrobai kosint arba čiaudant išsidulkina į orą P.Aviž.
2. tr. SD414, R44 išvalyti iš ko dulkes: Ar išdùlkinai tu drabužius? J. Išdaužyk, išdùlkink gerai maišą Pn. Vaikeliai, išdulkinkit sniegą iš mano vilnų J.Balč.
| refl. tr. Plng.
3. tr. išvaryti, išvyti: Parvažiavo girtas, tai visus išdùlkino iš namų Pnd. Tik išdùlkinau vaikus iš uogų, jie ir vėl čia Ds. Šunį paleisk – išdùlkins [kiaules] iš kiemo Pc.
| refl. tr.: Išsivijo šuva vilką, išsidùlkino Š.
4. intr. išbėgti: Merga, iš pykčio pamėlynavusi, išdulkino rš.
5. tr. išmušti: Išdulkino langus ir nukūrė švilpdamas Kn.
6. tr. išgerti: Suėjo vyrai ir išdùlkino visą bačką [alaus] Ėr.
7. tr. išprievartauti, išžaginti: Mergą išdùlkino Lp. Saugokis, mergele, jis gali tave išdùlkinti! Pbs.
◊ káilį išdùlkinti prilupti: Jam vakar gerai káilį išdùlkino Ps.
nudùlkinti
1. tr. R11, J nuvalyti nuo ko dulkes: Gal nudùlkinsi man nugarą, labai apdulkėjusi Kp. Knygas nudùlkinti KI30.
| refl. tr., intr.: Išlipusi iš vežimo, pasikraipė, pasisukinėjo, nusidulkino I.Simon. Nusidulkino į rankovę kepurę rš.
2. tr. nuvyti, nuvaryti: Jų arklius iš rugių kažin kur nudùlkinau Dgl. Nudùlkino į kalėjimą Skd.
| refl. tr.: Nusivijo šuva kiškį, nusidùlkino Sl.
3. intr. nubėgti: Vilkas nudùlkino Šr. Arklys pasibaidė ir nudùlkino per kalną Alv.
4. tr. nupešti: Nupešė dukrytės [žvirblį], nudulkino, iškepė mamužė, iščirškino RD18.
5. tr. Plv, Srv, Vkš išprievartauti, išžaginti: Ką tu su juo – nudùlkins kaip gaidys vištą, ir eik sau! Kp.
padùlkinti
1. tr. SD125 truputį nudulkinti, pavalyti iš ko dulkes: Padùlkink biškį dulkes J. Einam, tą kaldrą kiek padùlkinsme Pc.
2. intr. truputį palynoti, padulkti: Nekiek padùlkino, ir pagadino kelį Ėr.
3. tr. paskraidinti: Praeitą vasarą mune padùlkino po orą pusbrolis su lėktuvu Dr.
4. tr. papešioti, pakritikuoti: Kritikas bus čia kiek įsišokęs ir be reikalo padulkinęs senį mūsų kalbininką J.Jabl.
pardùlkinti tr. parlakdinti: Petras greit nutvėręs arklius pardulkino namo LTR(Ds).
pradùlkinti tr. pravyti, pravaryti: Visas kiaules pro spragą pravijo, pradùlkino Kp.
pridùlkinti tr.
1. caus. pridulkėti: Šokdami daug pridùlkina Dkš. Šalin nuo ugnies – puodus pridulkinsi! Žem.
| refl. tr.: Ale i prisidùlkinę stubą! Gs.
2. truputį užberti, uždulkinti, pripraduoti: An dobilų truputį miltų pridùlkinu ir šeriu ančiokus Kkl.
3. prigainioti, privarginti: Kai anas išeina akėt, tai tiek pridùlkina kumeles, kad tos paskiau lyg metus neėdę Ds.
sudùlkinti tr.
1. caus. sudulkėti 3: Šluodamas sudùlkinai dulkes, t. y. pakėlei J. Avinas, nu kalno bėgdamas, su kojoms smiltis tyčiomis sudùlkino, kad vilkui akys su smiltėms pridulkėtų PP28.
2. refl. susitepti dulkėmis: Bitė, įlindusi į žiedą, susidulkino ir nuneš dulkelių į kitą žiedą rš.
3. dulkinant supilti: Tie miltai iš maišų sudùlkinti Krš.
4. sumušti: Jis juos vieną po kito taip sudulkino, kad … jie visi bevėpsą pasiliko TP1881,49. Na, tai mes prancūzus sudulkinsim LC1883,21.
uždùlkinti caus. uždulkėti:
1. Didelis kiekis dulkių ore tiek uždulkina plaučius, kad plaučiai pajuoduoja V.Laš. Sutrynė į dulkes ir uždulkino ant vandens CII558.
2. Tas autobusas smarkiai uždùlkino Gs. Ot kad uždùlkinai gryčią! Pc.
| prk.: Kažin katras čia uždùlkino (uždūlino, užgadino orą) kap kiaulė už stalo Mrj.
3. tr. Jnš, Ig, Erž užbarstyti, užpraduoti: Uždùlkink arkliui miltų, geriau ės Jž.
4. tr. užnešti, užgabenti: Uždùlkink paėmęs tą maišelį ant klėties Vvr.
5. refl. užsigerti, apduiti: Jau tu per daug užsidulkinęs, dėl to ir nušneki nė šį, nė tą Vv.

1 mi̇̀nti, -a (mẽna Krš), mýnė
1. tr. SD39, K trypti, mindyti: Gyvoliai ančlaidmu ir pardėm mina sėjimus ir pėdoja daigus vasarojaus J. Minu aš ant tako geltonus lapus V.Myk-Put. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą J.Balč. Bet ji eina tvirtu žingsniu, nedvejodama, lyg eitų paprastais, kasdien mintais takais I.Simon. Vainikėlį an galvelės dėsiu, o šakeles po kojelių mi̇̀nsiu (d.) Gg. Jokit, jokit, sūnytėliai, šiuom mintu keleliu JV672. Ėjau kelužiu, myniau takužius, aš per ašarėles kelio nemačiau JD63. Vaikščiojo bernytis, žalią veją mindamas KlvD12. Ir minte mynė [vargą], kardais kapojo, mano vargelis nieko neatbojo (d.) Ktv.
| Eik į kluoną grendymą mint (lyginti) Jnk.
^ Mina ir mina kai kalakutas pavalkus NžR. Mi̇̀na kaip kalakutas naginę Krž. Gyvena kap žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori, tas mina KrvP(Srj).
| refl.: Čia tos bulbės mi̇̀nasis – reik išrinkt Šln.
ǁ bristi, klampoti: Kur karvytės ėjo, žal' žolelė žėlė. Kur jaučiukas ėjo, juodą dumblą mynė NS256. Kas subatos vakarėlį myniau juodą purvynėlį (d.) Ds.
2. intr. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mi̇̀nk ant šio akmens KII236. Lokiai mina visa koja rš. Ak, kaip gražiai mina (kojas stato bėgdamas) arklys An. Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit BsPIV275. Mynė in tą smalą, ir liko čeverykas – prilipo ir liko smaloj BsPIV95. Mẽna (lipa) an kojos, priekabių ieško Grd. Einu par kiemelį, minù į takelį JV942. Kilpelėn myniau, žirgelin sėdau, nušoviau karvelėlį, pilką raibuonėlį LTR(Mrk). Kas jau jam buvo, šitaip iš mažuotės nemina kojele Sdk.
| refl.: Slesnų pusnagų vėžiai minas pry žemės Šts.
ǁ trepsenti: Ji mynė vietoje ir be paliovos darė reveransus rš. Kada jis ėjo, išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos rš. Nemink kai kuilis ant vietos Žg.
| refl.: Tylėjo vyrai, mindamies ant vietos, o jų veidai niauresni buvo V.Krėv.
3. tr. prk. žeminti, niekinti: Nė vieno žmogaus nelenk ir nemink Vj.
4. avėti, nešioti: Minsi tas kurpes be galo rš. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla ps. Ilgai myniau tuos batus, nudėvėt negalėjau rš.
ǁ daryti išklypusį, klaipinti: Kam tu man šliurių kulną mini̇̀? Rm.
5. tr. OG371 spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą): Tąsė pėdus, mynė vežimus, ėjo paskui akėčias J.Avyž. Tu sunkus, gali gerai šiaudus mi̇̀nt ant stirtos Rm. Tėvas dėjo vežiman, o aš myniau Lš. Miegą minte primynėm – rugiai pusiau su pelais buvo Skdv.
6. tr. kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes): Molis su pelumis mintas SD199. Nemi̇̀ntos durpės – niekam tikę Prn. Mes zumpą [durpių] su arkliais minam Gs.
^ Eik tu peklon molio mintų (eik šalin)! LTR(Ppl). Eik molio mint Jnk.
7. tr. minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį): Kailius minu B. Aš tariau, kad tu linus mysi, o tu kailius mini MŽ. Odų minama stuba B. Odų minamas peilis B.
8. tr. K skirti spalius nuo pluošto, laužyti (linus, kanapes): Minu, laužau linus SD147. Neminti linai N. Linus mi̇̀na pirty su mintuvais Pžrl. Mi̇̀namasis laikas linų atėjo J. Naktimis liuobam mi̇̀nsma linus, o dieną gulėsma Štk. Mẽna linus išsiviepusios Užv. Jų bus jau linai minami J.Jabl. Parėjęs (linus) mynęs, tuojau atsigulė J.Jabl. Ar esi matęs linų minamąją mašiną? J.Jabl. Arklys buvo linus mi̇̀ntas (juo mynė linus, įkinkę į minamąją mašiną) Lnkv.
^ Aš maniau, kad tu linus minsi, o ne pirštines džiovinsi KrvP(Mrk). Kas mi̇̀ns, pakabins, kas plaks, tas ras (nesvarbu, kaip padarysi, kad tik nuo savęs atmestum) Ll.
| refl. tr., intr.: Reiks da mi̇̀ntis kanapių Pc. Ar gerai minasi linai? J.Jabl. Reikia pečelį prakūrent, kad geriau linai mintųs Lz.
9. tr. spausti pakoją, paminą verpiant, audžiant, grojant ir pan.: Kol senutė pajėgė, mynė ratelį (verpė), audė drobes P.Cvir. Dumples mi̇̀nti KII236. Sunku mi̇̀nt, ar čia nytys kaltos Sdk. Varpininkas vargonus mynė, dėl to dumplaspaudžiu vadino Šts. Išlošė koja mi̇̀namą [siuvamąją] mašiną Rm. Tas pakojas mẽna ir auda Pj. Minu dviratį pavėjui rš.
10. intr. eiti, žingsniuoti: Tu per mano slenkstį neturi mi̇̀nti, žengti, koją kelti KI229. Reik mi̇̀nti ir mi̇̀nti, kol gauni Bt. To darbo apie namus ligi kaklių – mi̇̀nk mi̇̀nk visą dieną, ir niekai[p] nepabaigi Bsg. Ans ten pri tos dukteries mi̇̀na ir mi̇̀na Skd. An Onelę mynė tiek čėso Sdk. Aš neapsistoju minù ir minù visą dieną Grg. Vienu šuoliu varstą mynė, bus ji gera gaspadinė A.Strazd.
11. refl. SD435, [K] eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti: Jie, kur tik abu sueina, tuoj ir mi̇̀nas Ds. Imdavo vyrai suseję mi̇̀ntis Švnč. Einam mintis – pamatysma, katras katrą pardaušma ant žemės Mlt. Kad gaidžius suleistum, anys mintų̃s Ob. Žiūrėk, piemenys kad minas kaip katinai Rk. Čia jaučiai minas baubdami ant lauko A.Baran. Gaidys labai gynės, su pirkliais mynės, betgi pasidavė LTR(Krik). Minąsis SD435.
12. refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis: Kaip gyveni, dėde? – A, minúos po truputį An. Abudu negali (nestiprūs) – ko jie gerai minsis Ėr.
13. tr. vaisinti (paukščių patelę): Gaidys vištą mi̇̀na K, Rg. Višta gaidžio minta N.
| refl. Kin: Paukščiai mi̇̀nasi KI170.
◊ ant api̇̀varų mi̇̀nti priekabių ieškoti: Vakar per visą dieną jis man tik ant apivarų mynė Švn.
ant kulnų̃ (uodegõs, pridurų̃) mi̇̀nti sekti iš paskos, eiti įkandin: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus V.Myk-Put. Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina rš.
| Mindamas vasarai ant pridurų, lapkričiu šnarėjo ruduo rš.
dóbilą (žolýną) mi̇̀nti išlikti gyvam, gyventi, gyvuoti: Tokia sveikata neilgai dobilą mi̇̀nsi (greit mirsi) Trgn. Kaži ar beteks man mint dobilą? Št. Mikas jau nebilgai dobilą bemins Skdv. Jau aš dobilėlio neminsiu pavasarį Lp. Tas jau nemins balto dobilo LTR(Kdn). Tas daugiaus dobilo nemys PrLXVII23. Margoji nemins dobilo (dvės) Kp. Anas žolyno nemins LTIII461(Tvr).
į pė́das mi̇̀nti sekti kuo: Pranis iš mažo į tėvo pėdas mi̇̀na Plt.
kójas mi̇̀nti
1. nenoromis, be reikalo eiti: Nei tu myk kojas, nei tu vaikščiok! Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kójas mi̇̀nsiu! Vlkv. Dirbi, dirbi, ir sekmadienį kójas mi̇̀nk Gs.
2. trepsenti: Mini̇̀ kójas, turbūt šalta ar užgėlei besėdėdamas Dkš.

mólį mi̇̀nti
1. trypti, tūpčioti vietoje: Nūžangi merga nemina ant vietos molio Plt.
2. juok. trypti, šokti: Mergos išėjo molio minti Grž.

nemi̇̀nto mólio apie ištižusį, nevykusį žmogų: Ans yr nemi̇̀nto mólio Plt. Ta anos duktė toki neminto molio Štk.
po kójų (po kójomis, po pãdų) mi̇̀nti niekinti, nepaisyti: Visas mýnė po kójų Sml. Našlys ir jauną vaikį mẽna po kojų Varn. O nebok nieko, mano mergužėlė, mink šaunius žodelius vis po kojužių JD785. Prastą žodį mink po padų Sim. Tik aš savo merguželę po kojų neminsiu KlpD83. Reiks anksti kelti, reiks vėlai gulti, dainelių, giesmelių po kojų minti LTR. Ašaras išverktas po kojų mi̇̀ndama šypsos K.Donel. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaisos J.Jabl. Kitus po kojų savo mina BPII488.
sleñkstį mi̇̀nti vaikščioti pas ką: Be reikalo man slenkstį mini J.Gruš.
1 antmi̇̀nti, añtmina, antmýnė (ž.) tr., intr. užminti, užsistoti ant ko: Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo; kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Antmýnė žmoguo ant kojos Šv.
1 apmi̇̀nti, àpmina, apmýnė tr.
1. apmindžioti, kojomis apletenti: Kaip tiktai apmina žolę, paskui nebenori jos ėsti rš. Ožkos tiktai apmina pašarą B. Teapminiẽ dabar kiaulė tą kraiką Erž. Ko šita višta taip snaudžia? – Kitos vištos ją apmýnė (ankštoje dėžėje besigrūsdamos) Vlkj.
2. padaryti nešvarų, apšiukšlinti, apteršti: Numazgok suolą – kam apmýnei! Lnkv. Paliko labai apmi̇̀ntą gryčią Ėr.
ǁ refl. Š, Ds apsileisti, apsišiukšlinti, nešvarumais aptekti: Kokia ten šeiminykė – apsimýnus ir apsimýnus amžinai Srv. Nešluoja gryčios, ir gyvena apsimýnus lig ausų Všk. Toki apsileidus, toki apsimýnus, kaip tik kiaulė Škn.
3. apkrauti kuo mindant: Apmýnėt šakę su šiaudais, o paskuo ieškot Šts. Neapmink marškos šienu, ba pelės sugrauš Mlt.
4. kiek paminti (linus, kanapes): Apmýnei, apmýnei – meti braukėjai braukti Krš.
5. apvaisinti (paukščių patelę): Žąsinas apmynė žąsį – kiaušiai būs geri Dov.
1 atmi̇̀nti, àtmina, atmýnė
1. tr. atmušti, nuvarginti minant (kojas, padus): Apsiauk kojas – grubus kelias, va, kai atmi̇̀nsi padus, nepaeisi iš vietos Dkš.
ǁ refl. minant, trenkiant atšilti: Bet kojos atsimynė, ir joms visai buvo nešalta rš.
2. tr. numinti, nuspausti: Išvedė pelėda žvirblelį šokti, atmýnė pelėda žvirbleliui koją Ad.
3. intr. I, Š atidirbti minant linus: Už tuos pinigus rudenį atmi̇̀nsi Lp.
ǁ už mynimą atsilyginti mynimu: Tu mýsi paprašytas, tavie atmýs tas dienas Vn.
atsimintinai̇̃ adv.: Atsimintinai̇̃ liuobam minti rudenimis Lnk.
◊ pė́das atmi̇̀nti (į ką) būti panašiam: Į tėvo nabaštiką ir atmynęs pėdas Vvr, Grg.
1 įmi̇̀nti, į̇̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska … turi būt įminta purvuosna PK183.
| refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š.
ǁ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp.
| refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmi̇̀nkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmi̇̀nk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̇̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimi̇̀nk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimi̇̀nk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimi̇̀nti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̇̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmi̇̀nti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.
1 išminti, i̇̀šmina, išmýnė
1. tr. kojomis ištrypti, išmindžioti: Ašvieniai i̇̀šmina pievą J. Molis, ant aslos išmintas, glysta, t. y. tampa valkšnus J. Išminta žolė Nm. Čia daug žmonių laukia – vieta išminta Tr. Par kūlę kad išmynė man kiemą, nė pareit nebgal Grg. Žirgs pralaužė lendrių tvorą ir išmynė rūtytes KlvD50.
2. tr. koja užsistoti, užminti: Žiūrėk, ką tu išmynei (į ką įlipai)! Grž. Netikęs šuva: dieną loja kožną žmogų, naktį liežuvį išmi̇̀ntų – nesulos Rm. Naktį jis nieko negirdi (nejaučia), nors liežuvį išmi̇̀nk Rm. Vis Jonai, vis Jonai, – kada gi aš tau liežuvį išmyniau?! LTR(Šmn).
3. tr. dažnai vaikščiojant padaryti taką: Ė kas gi ten takus per pievas išmýnė, jėg ne tavo vaikai?! Ds. Takas pagrioviu išmi̇̀ntas Ėr. Ìšmena takus vaikščiodami Pj.
| prk.: Mokykla tebeeina nuo amžių išmintu taku rš.
4. tr. išmaišyti, išminkyti: Jei minklė [durpių] gerai išminta, išeina geras durpių kuras rš.
5. tr. Lex10, CI192 išrauginti, išdirbti: Odą išminu R169.
6. tr. J, K atskirti spalius nuo linų ar kanapių pluošto, išlaužti, pašalinti spalius: Jo linai buvo jau išminti J.Jabl. Išmýnę linus, imsim braukti Š. Jau dvi kartis [linų] buvom išmýnę Alk. Seniau linus išmindavo mintuvais, dabar mašinom Slk. Dvi grėdos atliko linų neišmintų̃ Lzd.
| refl. tr., intr.: Dar turiam linus išsimi̇̀nti Užv. Nori, kad linas gerai išsimintų, tai gerai išdžiovink Ds.
ǁ kurį laiką minti: Nedėlę išmysi [linus], reiks nūbangų Jdr.
ǁ minant uždirbti: Morta išėjus mina mina – ką tu ten išmi̇̀nsi Pc.
7. tr., intr. nuspausti pakoją, paminą: Gerai audi, tik da geriau turi išmi̇̀nti [pakoją] Kt. Negaliu išmint nyčių, kažkas kliūna Ldk. Vieną pakoją išmink, kita pati paskels, tada bus didesnės žiotys Vlk. Įneš ratelį neišminamą, pririš kuodelį nepaverpiamą Šd.
| refl.: Nytys nebeišsimina gerai [audimo pabaigoje] Ėr.
8. intr. pajėgti išeiti, iškelti, ištraukti kojas: Negali išmi̇̀nt, įmynęs į purvyną Klm.
9. intr. KII331 išeiti, išžengti: Iš darbininkų tarpo išmin milžiniškas vyras prš.
ǁ išstoti, pasišalinti: Aš turėjau iš vaisko išminti LC1887,6. Kas į partiją įmina, tas tura iš tikėjimo išmi̇̀nti Prk.
◊ kójas išmi̇̀nti einant pavargti, nusivaikščioti: Aš ko kójas neišmýniau – bėk bėk apie tuos svečius Gs.
1 numi̇̀nti, nùmina, numýnė
1. tr. J kojomis nutrypti, numindžioti: Žirgai numýnė rūteles JD876. Rūtos numintos, rožės nuskintos, lelijos išlankstytos RD28.
ǁ koja užsistoti ant ko, prispausti: Tu man kulnis nùmini KI33. O ir numynė pelėdos pirštą KlvD310. Džiaugėsi numynęs slibinui uodegą rš.
^ Numynė žvirblis pelėdai koją (iron.) Mrk, Užp.
| refl. tr.: Pats nusimynei koją ir pyksti ant kito Ds.
2. paniekinti, pasmerkti: Nesantarvėj gyvena, tai kad tik išeina iš kalbos, labai nùmina Kp.
3. tr. negyvai nuspausti koja: Gaidį man numýnė kumeliokas Všn. Nenumi̇̀nk viščioko Ds.
^ Ko tyli lyg varlę numynęs! LTR.
| refl.: Iš lizdo išrieda po du, po tris viščiukus, po tam dar nusi̇̀mina Ll.
4. tr. KII93 nunešioti, nuavėti (ppr. kreivai): Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskubomis nušlepsėjo per kiemą J.Balč. Aš numyniau jaunas kurpes ant ąžuolo grindžių KlpD106.
| refl.: Visai nusimynė tas klumpis, tuoj kiauras bus Bsg.
5. tr. KI33 dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Iš to labiau numinto tako vienur kitur ėjo siauri takeliai į šoną Mš. Aš atsikėliau anksti rytelį, žiūrau – numinta sode takelis (d.) Pls. Numyniau takelį ją belankydams RD15. Numyniau takelius į vieškelėlius LTR(Bd).
| prk.: Liūdna, kai atsižvelgiu praėjusių metų numintu keliu V.Myk-Put.
6. tr. minant nukrauti (vežimą): Mynėja į vieną šoną vežimą numýnė Grž. Krovėja numýnė kreivą vežimą Jnš.
7. tr. nuspausti (paminą, pakoją): Numynus pirmąją pakoją, nusimina pirmoji nytis rš. Tada parišamos staklių pakojos ir, numynus jas, padaromos žiotys rš.
| refl.: Abu nyčių galai visada nusimina ir pasikelia visai tiksliai, vienodai ir lygiai rš.
8. tr. šiek tiek paminti, palaužti (linus, kanapes): Koks čia išmynimas – truputį numynė [linus] ir parvežė namo Ds.
| refl.: Regis, dabar linų daug, ė kai nusimiñs, išsibrauks, išsišukuos, tai nesakysi, kad daug Ds.
9. intr. nueiti: Reikia tiek kelio nueiti, numinti Ėr. Jūs, mergos, ilgom kojom – greit numi̇̀nstat Dbk.
10. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Ar esi matęs, kaip gaidys vištą nùmina? Žv.
◊ kójas numi̇̀nti Skr nueiti (ppr. išvargstant ir nieko nepešant, be reikalo).
1 pami̇̀nti, pàmina, pamýnė tr.
1. SD260, R384 kojomis užlipti, po kojų paspausti, sumindžioti: Kas tas pamynė viešneles (vyšneles)? End. Kur pamynė akmenėlį, ugnelė žibėjo (d.) Grž. Pamins žirgai žalią lanką, užaugs krūmai, užžels takai D70. Žirgai pamynė rūtelius, vėdliai paskynė viešneles D38. Rūtą mėtą pamynė, lelijėlę palaužė (d.) Kp. Rugelius praskirsiu, smilgeles paminsiu ir atrasiu kelelį, motinėlės dvarelį LTR(Kp). Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu (d.) Tvr. Mano žalią rūtelę po padelių pamynė Eiš. Pamýnė jis po kojų tavo gromatą J. Ir nukrito putino uogelė, ir pamynė žirgas po kojelių LTR(Žl). O kad anas sėjo, tada viena [sėkla] puolė pas kelią ir paminta buvo BtLuk8,5.
ǁ numinti, nuspausti: Pamynė žvirblelis pelėdai koją D93.
2. prk. paniekinti, pažeminti: Savo pareigą pami̇̀nti BŽ120. Tauta keliasi ieškot savo pamintų tiesų LTI151. Lietuviška kalba tapė paminta ir išvaryta A1884,373. Nerūpės tau jaunimėlis, bus pamintas vainikėlis LTR(Ob). Pasigailęs savo pamintos tautos, surašęs paminklui jos tus aukso metus S.Dauk. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Ir pamýnė mane jauną kaip į purvynėlį, mano rūtų vainikėlį kaip į rūdynėlį JV869. Ateivių jūs nepaminkiat BB2Moz23,9. Vardą jų tu pamynei Mž399. Piktieji jo žodžius … pamins SPI347. Veliną pamynėme DP124.
3. kojomis paspaudyti, pamindžioti kraunant (vežimą): Katras man vežimą paminstat? Ds.
ǁ šiek tiek pristovėti (mėšlo): Kad būtų šiaudų, tie patys gyvuliai pamintų [mėšlo] Ėr.
4. kurį laiką laužti (linus, kanapes): Porą dienų pami̇̀nsim ir išminsim linus Ėr. Neįpratęs linų nepami̇̀nsi Alv.
5. įstengti nuspausti paminą, pakoją: Ratelis sunkus, negaliu pami̇̀nt Ėr. Tų pakojų nepàminu – kliūva kažkur Ėr.
6. pamušti, padaužti: Jojau per tiltą, grandis nulūžo, nuo žirgo nupuoliau: pamyniau koją, pamyniau ranką, sumušiau skaistų veidą Ml.
| refl.: Pasimins kojos basoms iš pirties pareitant Šts.
7. kreivai nunešioti: Tu, tėvai, nepamýk kulnį Jrb.
| refl.: Atmirks [bato] kulnies oda ir pasimys Skr. Brezentinių greit kulnys pasi̇̀mina Skr.
8. refl. po apačia prikibti nešvarumų: Palauk, aš kaliošius įsispirsiu, taip pasimi̇̀ns vailokai Lkv. Ilgai benešiojant pasi̇̀mina neplautos kojinės Šts.
9. refl. pasigalynėti, pasiimti, eiti imtynių: Einam pasimi̇̀nti Rsn. Pasimi̇̀nkit iš dyko buvimo, tai geriau valgyt norėsis Ds. Velnias vieną žmogų vedė eit pasimint (ps.) Šr.
◊ po kójų (po kójomis, po padù, po kójų padù) pami̇̀nti paniekinti, nepaisyti: Sukilki, žmonija, paminta po kojų – mes nešame laisvę žmonijai visai! (sov.) sp. Ir principus pamini po kojomis rš. Oi, kas per laikai, kas tai per gadynė, kad mužikai ponus po kojų pamynė! LTR. Aš jį tuoj pamýniau po padù Dbk. Nebok tu tų kalbužėlių, vis pami̇̀nk po kojẽlių JD334. E jūs, gentys, giminaitės, kai atsiminsit, tai jūs mane varguolėlę po kojų paminsit JD1218. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau (d.) Klvr. Ledaką žodį pamink po kojų N. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs BPII39. Ką matęs, ką regėjęs pamink po kojų padu, būsi geresnis B.
po kulniẽs pami̇̀nti paristi, įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau Šts.
1 parmi̇̀nti, par̃mina, parmýnė tr.
1. parversti, pargriauti, įveikti: Ne jam mane parmi̇̀nt Vžns. Aš tave tai lengviai par̃minu, o tu manę ne Ut. Kaip tu tokį vyrą parminsi viščioku būdamas! Ds. Būgos bernas parmina jį, parmeta ant žemės SI407. Nu, dabosme, kataras katarą parmiñs Slk. Jam rodės nesą pasaulyje žmogaus, kurio jis neparmintų Vaižg. Nemačiau, ir parmýniau kurkutį (su koja parmečiau ir truputį užmyniau) Gs.
2. CII144 sutrypti.
3. nuvarginti vaikščiojant: Nuo anksti ryto eik ir eik – tais kojas visai par̃mini Gs. Aš išginiau jautelius į girelę, parmyniau kojeles į raselę (d.) Kb.
1 pérminti tr.
1. koja užsistojant sužaloti: Nepármink šaukštą J. Kiaulė patį didžiausią paršelį pármynė Up. Dabokis, kačiukas tamsus, da pármysi! Skr. Pármyniau antį, ir viskas Lkv.
^ Eina kaip pármytas ančiukas Vdžg. Šiandiej iš manę nieko dora – kaip višta parmintà (prastai jaučiuosi) Vb.
2. pereiti per ką: Visi permynė tą pinigą ir niekas nepakėlė Tvr.
3. pervarginti einant, bėgant: Arklio pármintos kojos Ggr.
4. refl. tr. išsinarinti: Koją pérsimyti KII313. Ciecorienė buvo labai skaudžiai koją persimynusi … ir turėjo nešama būti LC1889,26.
5. per daug minti, laužyti (linus): Minant reikia vengti linus perminti sp.
6. išminti paeiliui visus (linus): Par savaitę párminsam linus Jdr.
◊ tãką pérminti paveržti: Aš tau tãką nepárminsu, pirk tu, jei nori Šts. Bijau tãką párminti, lai perka kitas, bet ne aš Šts.
1 prami̇̀nti, pràmina, pramýnė tr.
1. R51, KII340 dažnai vaikščiojant padaryti (taką, kelią): Kelias pramintas SD371. Gelsvi lapai kloja taką, į kapus pramintą S.Nėr. Vaikai, eidami į mokyklą, jau pramýnė taką Lš. Kas pramýnė takelius pro rūtų darželius?! (d.) Gs. Pramyniau takelį per lygų laukelį (d.) Ds. Juodus takelius pramyniau, kolei mergelę privyliau KlvD11. Dar nepramýniau takelio, dar nepraminki vardelio JV159. Užaugs medeliai, mano sodinti, užžels takeliai, mano praminti LTR(Kp). Ne aš pramyniau pievos žolelę, ne aš pabaidžiau bėrus žirgelius BsO195. Ir kreivi (keliai) bus tiesiogiais ir nepraminti bus pramintais keliais Ch1Luk3,5.
| prk.: Kitoms tautoms lengviau eiti į socializmą mūsų pramintu keliu (sov.) sp.
| refl. tr.: Eitum taip be galo per šviesius pusnynus, pro kerus šarmotus taką prasimynus V.Myk-Put.
2. K kiaurai išminti: Toks sunkus žmogus ir grindis pramintų rš. Kad par jas (klimpstančias pievas) eitam su kupetoms šieno, tai turiam skubyties, šiaip mes pràminam o (ir) įsmunkam ligi papilvio StngŽ63. Nedaug palijo – eini i smėlį pramini Ign.
| refl.: Eini per balą, kojos prasi̇̀mina pro samanas Rm.
3. refl. tvarte, kur ilgai nekreikta, stovint prašlapti (apie gyvulius): Kiaulės yra prasimýnusios, prašlapusios – gaus piemenė dyžos Šts. Prasimýnė arkliai – paveizėkiat kraiko Šts.
4. nuvarginti einant, parminti: Kojas pramini perdien bei̇̃damas Dbk.
5. refl. nusinešioti: Šitie kulnys niekad neprasimytų, neprasieitų Skr.
6. išminti, išlaužti šiek tiek (linų, kanapių): Pramýniau linų biškį J.
| refl. tr.: Prasimi̇̀nkim nor dėl pirštinių linų Ds.
7. paaštrinti, ašmenis suploti: Nunešk kirvį kalvėn, tegul pràmina Ml. Nunešiau kirvį prami̇̀nt Dglš.
◊ pro mi̇̀ntuvus prami̇̀nti privarginti: Pramýnė pro mi̇̀ntuvus, pramangė tave Vn.
1 primi̇̀nti, pri̇̀mina, primýnė
1. tr. K užsistoti, koja prispausti: Kaip primýnė man koją, kone nutrėškė pirštus J. Jis primynė sau palto kampą rš. Jis kai ryšį daro, tai vieną galą prie žemės pri̇̀mina Lš. Bėgiok po dirvą, neprimi̇̀nsi rugio – tokie reti rugiai Šts. Šoko par torą, primynė Barborą Krtn. Aš berželius pakirsiu, dobilėlius priminsiu, aš surasiu kelelį į motulės dvarelį LTR(Prl). Sugavo patį velną, jo galvą koja primynė Mž282.
| refl. tr.: Laikyk kaip gyvatę prisimynęs Žem. Ėsk tu jį kaip žaltį, koja prismynęs! Lp. Graužia svočia kaulą, svočiutėlė kaulą, viena koja prisimynus, antra atsispyrus LTR(Prn).
ǁ part. praet. prk. prisispyrus, atkakliai: Primýnęs klausiau J.
| refl.: Prisimýnęs bicuoja į darbą J. Mane važiuoti vadina prisimýnusi Pc. Prisimynęs mokėsi negaišdamas LzP. Prašo primýnusys, ka atiduočio Ms.
2. tr. prk. prispausti, suvaržyti: O kiek ta mergaitė buvo primintà: tėvai nei į vakarelius išleido, nei nėko Plt.
3. tr. primindžioti, pritrypti, pripurvinti: Kambarys buvo šaltas, prirūkytas ir primintas rš. Marti išgramdė pamotės primintą purvyną J.Avyž. Ka primýnė trobą tie vakariuškininkai, nė išplauti nebgal Grg. Da nuo šokių primi̇̀nta asla Gs. Primintus klumpius reik išplauti Šts.
| refl.: Vienas kambarys visai neprisi̇̀mina Vdn. Tai prismynė padlaga! Sdk.
4. intr. koją pastatyti, prispausti prie žemės: Ar jai kojos sutino, kad negali primi̇̀nti? Pc. Arklys nepri̇̀mina koja Lp. Skauda koją, tai su ja nei primi̇̀nt negaliu Alv. Po nakčiai anei primi̇̀nt [kojos] negalėjau Krok. Baisiai ištinus koja, anei kiek negalia primi̇̀nti Slm. Martynas tyčia stengiasi stipriau priminti, kad neatrodytų, jog jis baimingas, jog bijo kažką pažadinti I.Simon.
^ Galvą skauda – koja neprimina (iron. neserga, simuliuoja) Dkš. Galvoj guzas – koja neprimina KrvP(Smn).
5. tr. prikrauti mindant, primurdyti: Prigrūdu, prikemšu, priminu SD171. Toks dar vaikas, o vežimą gerai primina Rm. Primynei vežimą – ožio nugarą (siaurą, kreivą) Ėr.
ǁ pristovėti (mėšlo): Trąšų labai daug [peržiem] pri̇̀mina karvė Dglš.
6. tr. privarginti kojas daug vaikščiojant: Jau tiek primýniau kojas, tiek primýniau, kad vos pavelku Jd.
7. tr. prilaužti, išminti (linų, kanapių): Primýniau linų šmotą J. Daug per savo amželį aš esu kam linų primýnęs Skr. Primýniau jums linų, jau daugiau neminsiu Skr.
8. refl. pakankamai prisigalynėti, prisirungti imtynėse: Ai, prismýnėm – atvaro, būd[av]o, karves ar ką, ir davai minties Str.
◊ kója primýnus (ką daryti) labai smarkiai, be pasigailėjimo: Plėšia žmones, primynęs koja Ėr.
1 sumi̇̀nti, sùmina, sumýnė tr.
1. K kojomis sutrypti, sumindyti: O kiek pašaro da po kojom sùmina! Užp. Gyvoliai jau kraiką sumýnė Brs. Bet greitai praeivis gėlelę sumynė J.Jan. Nelįsk, vaike, arkliam po kojų – da sumiñs! Ėr. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais buvo, rado žąsinus užbadytus ir sumytus BsPIII63. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto BsMtI144. Gūnios nuo arklio nusitraukta, tai kad suminta purve, net baisu paimt Ds. Atvežk gurban, tai mėšlan sumins Sdk. Ir sumynė jį žmones bromoj, jog numirė Ch2Kar7,17.
| Ginklus miestus jų sumynei Mž399.
2. prk. paniekinti: Gaila žuvusių ir paties sumintų jaunybės prakilnių svajonių A.Vien.
3. kojomis suplūkti, suspausti, padaryti kietą: Tabaką sodinant dirva tarpueiliuose gerokai suminama J.Krišč. Kai karvės sùmina mėšlą, tai esti geriau Ds.
4. sudėti, sukrauti, sumurdyti minant kojomis: Ar gerai sumynei vežimą? Trgn. Sausas šienas sunku gerai sumint Trgn. Geras mynikas ne tiek ten sumi̇̀ndavo Ss. Kurgi pašarų nė šapo, jeigu abi daržinės ko nesprogsta nuo kvepiančio šieno, suminto lyg ledas? J.Balt.
5. dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Nesumintas kelelis JV989. Sumyniau takelius per aukštus kalnelius LTR(Klm). Prilygin sėklai, puolančiai ant kieto ir žmonių suminto kelio BPI247.
ǁ nuo ilgo basomis vaikščiojimo padaryti kietą (kojos padą): Kojos (kojų padai) sumintos nebijo ir ražienų Dr.
| refl.: Darbininko žmogaus kulnis yra kieta, susimýnusi Šts. Ne tik kulnis, bet ir papirščiai buvo susimynę Šts.
6. refl. pašlapti, susimakoti nuo mynimo: Susimynusias avis reik pakreikti Šts.
7. minant, minkant pagaminti: Vakar mindą sumynė, o šiandieną sulijo Šts.
8. išminti tam tikrą kiekį (linų, kanapių): Jis sumýnė šmotą linų J. Geriau į mintuvus įdėtum ir sumi̇̀ntum Rm. Sumýniau kanapiejus, ir valaknas labai godnas Lz.
| refl. tr., intr.: Nedaug susmýnė šiemet [linų] Lp. Pats vienas susimýniau linus Ds.
9. refl. Švnč susiimti, susiremti, eiti imtynių: Susimynė du vyru – katras katrą parmins J.Jabl. Susmýnė du vaikai mintynių Ds.
◊ avių̃ sumi̇̀ntas apsileidęs: Ka jis toks avių̃ sumi̇̀ntas! Rs.
ši̇̀rdį sumi̇̀nti labai įskaudinti, įžeisti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir … man širdį sumynė V.Kudir.
1 užmi̇̀nti, ùžmina, užmýnė
1. tr. koja užspausti, sumaigyti, užmindyti: Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią V.Krėv. Čia kelios bulvės buvo išdygusios, bet žmonys beeidami visai užmýnė Up. Arkliais užmina mūsų kaulelius LTIII384(Bs).
2. tr. prk. užuiti, užguiti: Tu suvis ažmi̇̀ntas nuo jų Dkšt. Jau dabar tėvai nuo vaikų ažminti̇̀ Prng.
3. tr., intr. K užsistoti, koja prispausti: Kojomis užminu R69. Ant tavo slenksčio su savo koja neužminu N. Su koja ant kojos užmýnė J. Suspigo ji lyg užminta katė, šoko prie durų J.Balt. Ko čia landžioji, be da kas užmi̇̀ns ant kojos Vvr. Jei, paskui eidamas, kam ùžmini ant kojos, jo vestuvėse šoksi (priet.) Ds. Laikausi kap žirnis prie kelio, paki neùžmina niekas Brb. Jis užmynė dobilaitį, dobilaitis suteškėjo RD23. Par šilelį jojau, šilelis dundėjo, kur užmýniau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JD376.
^ Cypia kaip katė, uodegą užmynus KrvP(Krn). Nieko nenusimanau, lyg man avinas ausį būtų užmynęs TŽIII382.
ǁ duoti ženklą minant koją kam: Gal jis tau ant kojos užmynė, kad tu šito arklio neperki Lš.
4. intr. galėti priminti, atsistoti: Telyčiotė neùžmina an priekinės kojos – ar miksterėjo Ut.
5. tr. priteršti, priminti purvo: Kad ažmýnė gryčią, tai kaip gurbas Sv. Kaip jūs dėlto teip ir ažùminat aslą, aš nebepaspėju šluot! Sdk.
| refl.: Maž nebe teip ažsimynę dabar? Sdk.
6. refl. užsidirbti minant linus: Žiūrėk, kiek anas per visą linaminį užsi̇̀mina Ds.
ǁ refl. atidirbtinai minti kitiems linus: Šiemet labai geri linai, nežinau, kaip mes užsiminsim darbinykų Sn. Eisu kitur mynėjų užminties Šts.
7. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Kad kiaušis nė[ra] užmi̇̀ntas, ans y[ra] vienskaris (tuščias) Dov.
◊ apvárčius (ant liežiùvio) užmi̇̀nti užkliudyti, užerzinti, supykinti: Kas tau užmýnė apvárčius, ka toks piktas? Rs. Kas ant manęs šneka – tešneka: aš nė vienam ant liežiuvio neužmyniau Sln.
kam̃štį užmi̇̀nti įgerti (alkoholinių gėrimų): Dėdė irgi buvo kamštį užmynęs rš.

1 mi̇̀nti, -a (mẽna Krš), mýnė
1. tr. SD39, K trypti, mindyti: Gyvoliai ančlaidmu ir pardėm mina sėjimus ir pėdoja daigus vasarojaus J. Minu aš ant tako geltonus lapus V.Myk-Put. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą J.Balč. Bet ji eina tvirtu žingsniu, nedvejodama, lyg eitų paprastais, kasdien mintais takais I.Simon. Vainikėlį an galvelės dėsiu, o šakeles po kojelių mi̇̀nsiu (d.) Gg. Jokit, jokit, sūnytėliai, šiuom mintu keleliu JV672. Ėjau kelužiu, myniau takužius, aš per ašarėles kelio nemačiau JD63. Vaikščiojo bernytis, žalią veją mindamas KlvD12. Ir minte mynė [vargą], kardais kapojo, mano vargelis nieko neatbojo (d.) Ktv.
| Eik į kluoną grendymą mint (lyginti) Jnk.
^ Mina ir mina kai kalakutas pavalkus NžR. Mi̇̀na kaip kalakutas naginę Krž. Gyvena kap žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori, tas mina KrvP(Srj).
| refl.: Čia tos bulbės mi̇̀nasis – reik išrinkt Šln.
ǁ bristi, klampoti: Kur karvytės ėjo, žal' žolelė žėlė. Kur jaučiukas ėjo, juodą dumblą mynė NS256. Kas subatos vakarėlį myniau juodą purvynėlį (d.) Ds.
2. intr. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mi̇̀nk ant šio akmens KII236. Lokiai mina visa koja rš. Ak, kaip gražiai mina (kojas stato bėgdamas) arklys An. Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit BsPIV275. Mynė in tą smalą, ir liko čeverykas – prilipo ir liko smaloj BsPIV95. Mẽna (lipa) an kojos, priekabių ieško Grd. Einu par kiemelį, minù į takelį JV942. Kilpelėn myniau, žirgelin sėdau, nušoviau karvelėlį, pilką raibuonėlį LTR(Mrk). Kas jau jam buvo, šitaip iš mažuotės nemina kojele Sdk.
| refl.: Slesnų pusnagų vėžiai minas pry žemės Šts.
ǁ trepsenti: Ji mynė vietoje ir be paliovos darė reveransus rš. Kada jis ėjo, išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos rš. Nemink kai kuilis ant vietos Žg.
| refl.: Tylėjo vyrai, mindamies ant vietos, o jų veidai niauresni buvo V.Krėv.
3. tr. prk. žeminti, niekinti: Nė vieno žmogaus nelenk ir nemink Vj.
4. avėti, nešioti: Minsi tas kurpes be galo rš. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla ps. Ilgai myniau tuos batus, nudėvėt negalėjau rš.
ǁ daryti išklypusį, klaipinti: Kam tu man šliurių kulną mini̇̀? Rm.
5. tr. OG371 spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą): Tąsė pėdus, mynė vežimus, ėjo paskui akėčias J.Avyž. Tu sunkus, gali gerai šiaudus mi̇̀nt ant stirtos Rm. Tėvas dėjo vežiman, o aš myniau Lš. Miegą minte primynėm – rugiai pusiau su pelais buvo Skdv.
6. tr. kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes): Molis su pelumis mintas SD199. Nemi̇̀ntos durpės – niekam tikę Prn. Mes zumpą [durpių] su arkliais minam Gs.
^ Eik tu peklon molio mintų (eik šalin)! LTR(Ppl). Eik molio mint Jnk.
7. tr. minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį): Kailius minu B. Aš tariau, kad tu linus mysi, o tu kailius mini MŽ. Odų minama stuba B. Odų minamas peilis B.
8. tr. K skirti spalius nuo pluošto, laužyti (linus, kanapes): Minu, laužau linus SD147. Neminti linai N. Linus mi̇̀na pirty su mintuvais Pžrl. Mi̇̀namasis laikas linų atėjo J. Naktimis liuobam mi̇̀nsma linus, o dieną gulėsma Štk. Mẽna linus išsiviepusios Užv. Jų bus jau linai minami J.Jabl. Parėjęs (linus) mynęs, tuojau atsigulė J.Jabl. Ar esi matęs linų minamąją mašiną? J.Jabl. Arklys buvo linus mi̇̀ntas (juo mynė linus, įkinkę į minamąją mašiną) Lnkv.
^ Aš maniau, kad tu linus minsi, o ne pirštines džiovinsi KrvP(Mrk). Kas mi̇̀ns, pakabins, kas plaks, tas ras (nesvarbu, kaip padarysi, kad tik nuo savęs atmestum) Ll.
| refl. tr., intr.: Reiks da mi̇̀ntis kanapių Pc. Ar gerai minasi linai? J.Jabl. Reikia pečelį prakūrent, kad geriau linai mintųs Lz.
9. tr. spausti pakoją, paminą verpiant, audžiant, grojant ir pan.: Kol senutė pajėgė, mynė ratelį (verpė), audė drobes P.Cvir. Dumples mi̇̀nti KII236. Sunku mi̇̀nt, ar čia nytys kaltos Sdk. Varpininkas vargonus mynė, dėl to dumplaspaudžiu vadino Šts. Išlošė koja mi̇̀namą [siuvamąją] mašiną Rm. Tas pakojas mẽna ir auda Pj. Minu dviratį pavėjui rš.
10. intr. eiti, žingsniuoti: Tu per mano slenkstį neturi mi̇̀nti, žengti, koją kelti KI229. Reik mi̇̀nti ir mi̇̀nti, kol gauni Bt. To darbo apie namus ligi kaklių – mi̇̀nk mi̇̀nk visą dieną, ir niekai[p] nepabaigi Bsg. Ans ten pri tos dukteries mi̇̀na ir mi̇̀na Skd. An Onelę mynė tiek čėso Sdk. Aš neapsistoju minù ir minù visą dieną Grg. Vienu šuoliu varstą mynė, bus ji gera gaspadinė A.Strazd.
11. refl. SD435, [K] eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti: Jie, kur tik abu sueina, tuoj ir mi̇̀nas Ds. Imdavo vyrai suseję mi̇̀ntis Švnč. Einam mintis – pamatysma, katras katrą pardaušma ant žemės Mlt. Kad gaidžius suleistum, anys mintų̃s Ob. Žiūrėk, piemenys kad minas kaip katinai Rk. Čia jaučiai minas baubdami ant lauko A.Baran. Gaidys labai gynės, su pirkliais mynės, betgi pasidavė LTR(Krik). Minąsis SD435.
12. refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis: Kaip gyveni, dėde? – A, minúos po truputį An. Abudu negali (nestiprūs) – ko jie gerai minsis Ėr.
13. tr. vaisinti (paukščių patelę): Gaidys vištą mi̇̀na K, Rg. Višta gaidžio minta N.
| refl. Kin: Paukščiai mi̇̀nasi KI170.
◊ ant api̇̀varų mi̇̀nti priekabių ieškoti: Vakar per visą dieną jis man tik ant apivarų mynė Švn.
ant kulnų̃ (uodegõs, pridurų̃) mi̇̀nti sekti iš paskos, eiti įkandin: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus V.Myk-Put. Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina rš.
| Mindamas vasarai ant pridurų, lapkričiu šnarėjo ruduo rš.
dóbilą (žolýną) mi̇̀nti išlikti gyvam, gyventi, gyvuoti: Tokia sveikata neilgai dobilą mi̇̀nsi (greit mirsi) Trgn. Kaži ar beteks man mint dobilą? Št. Mikas jau nebilgai dobilą bemins Skdv. Jau aš dobilėlio neminsiu pavasarį Lp. Tas jau nemins balto dobilo LTR(Kdn). Tas daugiaus dobilo nemys PrLXVII23. Margoji nemins dobilo (dvės) Kp. Anas žolyno nemins LTIII461(Tvr).
į pė́das mi̇̀nti sekti kuo: Pranis iš mažo į tėvo pėdas mi̇̀na Plt.
kójas mi̇̀nti
1. nenoromis, be reikalo eiti: Nei tu myk kojas, nei tu vaikščiok! Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kójas mi̇̀nsiu! Vlkv. Dirbi, dirbi, ir sekmadienį kójas mi̇̀nk Gs.
2. trepsenti: Mini̇̀ kójas, turbūt šalta ar užgėlei besėdėdamas Dkš.

mólį mi̇̀nti
1. trypti, tūpčioti vietoje: Nūžangi merga nemina ant vietos molio Plt.
2. juok. trypti, šokti: Mergos išėjo molio minti Grž.

nemi̇̀nto mólio apie ištižusį, nevykusį žmogų: Ans yr nemi̇̀nto mólio Plt. Ta anos duktė toki neminto molio Štk.
po kójų (po kójomis, po pãdų) mi̇̀nti niekinti, nepaisyti: Visas mýnė po kójų Sml. Našlys ir jauną vaikį mẽna po kojų Varn. O nebok nieko, mano mergužėlė, mink šaunius žodelius vis po kojužių JD785. Prastą žodį mink po padų Sim. Tik aš savo merguželę po kojų neminsiu KlpD83. Reiks anksti kelti, reiks vėlai gulti, dainelių, giesmelių po kojų minti LTR. Ašaras išverktas po kojų mi̇̀ndama šypsos K.Donel. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaisos J.Jabl. Kitus po kojų savo mina BPII488.
sleñkstį mi̇̀nti vaikščioti pas ką: Be reikalo man slenkstį mini J.Gruš.
1 antmi̇̀nti, añtmina, antmýnė (ž.) tr., intr. užminti, užsistoti ant ko: Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo; kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Antmýnė žmoguo ant kojos Šv.
1 apmi̇̀nti, àpmina, apmýnė tr.
1. apmindžioti, kojomis apletenti: Kaip tiktai apmina žolę, paskui nebenori jos ėsti rš. Ožkos tiktai apmina pašarą B. Teapminiẽ dabar kiaulė tą kraiką Erž. Ko šita višta taip snaudžia? – Kitos vištos ją apmýnė (ankštoje dėžėje besigrūsdamos) Vlkj.
2. padaryti nešvarų, apšiukšlinti, apteršti: Numazgok suolą – kam apmýnei! Lnkv. Paliko labai apmi̇̀ntą gryčią Ėr.
ǁ refl. Š, Ds apsileisti, apsišiukšlinti, nešvarumais aptekti: Kokia ten šeiminykė – apsimýnus ir apsimýnus amžinai Srv. Nešluoja gryčios, ir gyvena apsimýnus lig ausų Všk. Toki apsileidus, toki apsimýnus, kaip tik kiaulė Škn.
3. apkrauti kuo mindant: Apmýnėt šakę su šiaudais, o paskuo ieškot Šts. Neapmink marškos šienu, ba pelės sugrauš Mlt.
4. kiek paminti (linus, kanapes): Apmýnei, apmýnei – meti braukėjai braukti Krš.
5. apvaisinti (paukščių patelę): Žąsinas apmynė žąsį – kiaušiai būs geri Dov.
1 atmi̇̀nti, àtmina, atmýnė
1. tr. atmušti, nuvarginti minant (kojas, padus): Apsiauk kojas – grubus kelias, va, kai atmi̇̀nsi padus, nepaeisi iš vietos Dkš.
ǁ refl. minant, trenkiant atšilti: Bet kojos atsimynė, ir joms visai buvo nešalta rš.
2. tr. numinti, nuspausti: Išvedė pelėda žvirblelį šokti, atmýnė pelėda žvirbleliui koją Ad.
3. intr. I, Š atidirbti minant linus: Už tuos pinigus rudenį atmi̇̀nsi Lp.
ǁ už mynimą atsilyginti mynimu: Tu mýsi paprašytas, tavie atmýs tas dienas Vn.
atsimintinai̇̃ adv.: Atsimintinai̇̃ liuobam minti rudenimis Lnk.
◊ pė́das atmi̇̀nti (į ką) būti panašiam: Į tėvo nabaštiką ir atmynęs pėdas Vvr, Grg.
1 įmi̇̀nti, į̇̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska … turi būt įminta purvuosna PK183.
| refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š.
ǁ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp.
| refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmi̇̀nkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmi̇̀nk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̇̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimi̇̀nk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimi̇̀nk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimi̇̀nti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̇̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmi̇̀nti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.
1 išminti, i̇̀šmina, išmýnė
1. tr. kojomis ištrypti, išmindžioti: Ašvieniai i̇̀šmina pievą J. Molis, ant aslos išmintas, glysta, t. y. tampa valkšnus J. Išminta žolė Nm. Čia daug žmonių laukia – vieta išminta Tr. Par kūlę kad išmynė man kiemą, nė pareit nebgal Grg. Žirgs pralaužė lendrių tvorą ir išmynė rūtytes KlvD50.
2. tr. koja užsistoti, užminti: Žiūrėk, ką tu išmynei (į ką įlipai)! Grž. Netikęs šuva: dieną loja kožną žmogų, naktį liežuvį išmi̇̀ntų – nesulos Rm. Naktį jis nieko negirdi (nejaučia), nors liežuvį išmi̇̀nk Rm. Vis Jonai, vis Jonai, – kada gi aš tau liežuvį išmyniau?! LTR(Šmn).
3. tr. dažnai vaikščiojant padaryti taką: Ė kas gi ten takus per pievas išmýnė, jėg ne tavo vaikai?! Ds. Takas pagrioviu išmi̇̀ntas Ėr. Ìšmena takus vaikščiodami Pj.
| prk.: Mokykla tebeeina nuo amžių išmintu taku rš.
4. tr. išmaišyti, išminkyti: Jei minklė [durpių] gerai išminta, išeina geras durpių kuras rš.
5. tr. Lex10, CI192 išrauginti, išdirbti: Odą išminu R169.
6. tr. J, K atskirti spalius nuo linų ar kanapių pluošto, išlaužti, pašalinti spalius: Jo linai buvo jau išminti J.Jabl. Išmýnę linus, imsim braukti Š. Jau dvi kartis [linų] buvom išmýnę Alk. Seniau linus išmindavo mintuvais, dabar mašinom Slk. Dvi grėdos atliko linų neišmintų̃ Lzd.
| refl. tr., intr.: Dar turiam linus išsimi̇̀nti Užv. Nori, kad linas gerai išsimintų, tai gerai išdžiovink Ds.
ǁ kurį laiką minti: Nedėlę išmysi [linus], reiks nūbangų Jdr.
ǁ minant uždirbti: Morta išėjus mina mina – ką tu ten išmi̇̀nsi Pc.
7. tr., intr. nuspausti pakoją, paminą: Gerai audi, tik da geriau turi išmi̇̀nti [pakoją] Kt. Negaliu išmint nyčių, kažkas kliūna Ldk. Vieną pakoją išmink, kita pati paskels, tada bus didesnės žiotys Vlk. Įneš ratelį neišminamą, pririš kuodelį nepaverpiamą Šd.
| refl.: Nytys nebeišsimina gerai [audimo pabaigoje] Ėr.
8. intr. pajėgti išeiti, iškelti, ištraukti kojas: Negali išmi̇̀nt, įmynęs į purvyną Klm.
9. intr. KII331 išeiti, išžengti: Iš darbininkų tarpo išmin milžiniškas vyras prš.
ǁ išstoti, pasišalinti: Aš turėjau iš vaisko išminti LC1887,6. Kas į partiją įmina, tas tura iš tikėjimo išmi̇̀nti Prk.
◊ kójas išmi̇̀nti einant pavargti, nusivaikščioti: Aš ko kójas neišmýniau – bėk bėk apie tuos svečius Gs.
1 numi̇̀nti, nùmina, numýnė
1. tr. J kojomis nutrypti, numindžioti: Žirgai numýnė rūteles JD876. Rūtos numintos, rožės nuskintos, lelijos išlankstytos RD28.
ǁ koja užsistoti ant ko, prispausti: Tu man kulnis nùmini KI33. O ir numynė pelėdos pirštą KlvD310. Džiaugėsi numynęs slibinui uodegą rš.
^ Numynė žvirblis pelėdai koją (iron.) Mrk, Užp.
| refl. tr.: Pats nusimynei koją ir pyksti ant kito Ds.
2. paniekinti, pasmerkti: Nesantarvėj gyvena, tai kad tik išeina iš kalbos, labai nùmina Kp.
3. tr. negyvai nuspausti koja: Gaidį man numýnė kumeliokas Všn. Nenumi̇̀nk viščioko Ds.
^ Ko tyli lyg varlę numynęs! LTR.
| refl.: Iš lizdo išrieda po du, po tris viščiukus, po tam dar nusi̇̀mina Ll.
4. tr. KII93 nunešioti, nuavėti (ppr. kreivai): Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskubomis nušlepsėjo per kiemą J.Balč. Aš numyniau jaunas kurpes ant ąžuolo grindžių KlpD106.
| refl.: Visai nusimynė tas klumpis, tuoj kiauras bus Bsg.
5. tr. KI33 dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Iš to labiau numinto tako vienur kitur ėjo siauri takeliai į šoną Mš. Aš atsikėliau anksti rytelį, žiūrau – numinta sode takelis (d.) Pls. Numyniau takelį ją belankydams RD15. Numyniau takelius į vieškelėlius LTR(Bd).
| prk.: Liūdna, kai atsižvelgiu praėjusių metų numintu keliu V.Myk-Put.
6. tr. minant nukrauti (vežimą): Mynėja į vieną šoną vežimą numýnė Grž. Krovėja numýnė kreivą vežimą Jnš.
7. tr. nuspausti (paminą, pakoją): Numynus pirmąją pakoją, nusimina pirmoji nytis rš. Tada parišamos staklių pakojos ir, numynus jas, padaromos žiotys rš.
| refl.: Abu nyčių galai visada nusimina ir pasikelia visai tiksliai, vienodai ir lygiai rš.
8. tr. šiek tiek paminti, palaužti (linus, kanapes): Koks čia išmynimas – truputį numynė [linus] ir parvežė namo Ds.
| refl.: Regis, dabar linų daug, ė kai nusimiñs, išsibrauks, išsišukuos, tai nesakysi, kad daug Ds.
9. intr. nueiti: Reikia tiek kelio nueiti, numinti Ėr. Jūs, mergos, ilgom kojom – greit numi̇̀nstat Dbk.
10. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Ar esi matęs, kaip gaidys vištą nùmina? Žv.
◊ kójas numi̇̀nti Skr nueiti (ppr. išvargstant ir nieko nepešant, be reikalo).
1 pami̇̀nti, pàmina, pamýnė tr.
1. SD260, R384 kojomis užlipti, po kojų paspausti, sumindžioti: Kas tas pamynė viešneles (vyšneles)? End. Kur pamynė akmenėlį, ugnelė žibėjo (d.) Grž. Pamins žirgai žalią lanką, užaugs krūmai, užžels takai D70. Žirgai pamynė rūtelius, vėdliai paskynė viešneles D38. Rūtą mėtą pamynė, lelijėlę palaužė (d.) Kp. Rugelius praskirsiu, smilgeles paminsiu ir atrasiu kelelį, motinėlės dvarelį LTR(Kp). Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu (d.) Tvr. Mano žalią rūtelę po padelių pamynė Eiš. Pamýnė jis po kojų tavo gromatą J. Ir nukrito putino uogelė, ir pamynė žirgas po kojelių LTR(Žl). O kad anas sėjo, tada viena [sėkla] puolė pas kelią ir paminta buvo BtLuk8,5.
ǁ numinti, nuspausti: Pamynė žvirblelis pelėdai koją D93.
2. prk. paniekinti, pažeminti: Savo pareigą pami̇̀nti BŽ120. Tauta keliasi ieškot savo pamintų tiesų LTI151. Lietuviška kalba tapė paminta ir išvaryta A1884,373. Nerūpės tau jaunimėlis, bus pamintas vainikėlis LTR(Ob). Pasigailęs savo pamintos tautos, surašęs paminklui jos tus aukso metus S.Dauk. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Ir pamýnė mane jauną kaip į purvynėlį, mano rūtų vainikėlį kaip į rūdynėlį JV869. Ateivių jūs nepaminkiat BB2Moz23,9. Vardą jų tu pamynei Mž399. Piktieji jo žodžius … pamins SPI347. Veliną pamynėme DP124.
3. kojomis paspaudyti, pamindžioti kraunant (vežimą): Katras man vežimą paminstat? Ds.
ǁ šiek tiek pristovėti (mėšlo): Kad būtų šiaudų, tie patys gyvuliai pamintų [mėšlo] Ėr.
4. kurį laiką laužti (linus, kanapes): Porą dienų pami̇̀nsim ir išminsim linus Ėr. Neįpratęs linų nepami̇̀nsi Alv.
5. įstengti nuspausti paminą, pakoją: Ratelis sunkus, negaliu pami̇̀nt Ėr. Tų pakojų nepàminu – kliūva kažkur Ėr.
6. pamušti, padaužti: Jojau per tiltą, grandis nulūžo, nuo žirgo nupuoliau: pamyniau koją, pamyniau ranką, sumušiau skaistų veidą Ml.
| refl.: Pasimins kojos basoms iš pirties pareitant Šts.
7. kreivai nunešioti: Tu, tėvai, nepamýk kulnį Jrb.
| refl.: Atmirks [bato] kulnies oda ir pasimys Skr. Brezentinių greit kulnys pasi̇̀mina Skr.
8. refl. po apačia prikibti nešvarumų: Palauk, aš kaliošius įsispirsiu, taip pasimi̇̀ns vailokai Lkv. Ilgai benešiojant pasi̇̀mina neplautos kojinės Šts.
9. refl. pasigalynėti, pasiimti, eiti imtynių: Einam pasimi̇̀nti Rsn. Pasimi̇̀nkit iš dyko buvimo, tai geriau valgyt norėsis Ds. Velnias vieną žmogų vedė eit pasimint (ps.) Šr.
◊ po kójų (po kójomis, po padù, po kójų padù) pami̇̀nti paniekinti, nepaisyti: Sukilki, žmonija, paminta po kojų – mes nešame laisvę žmonijai visai! (sov.) sp. Ir principus pamini po kojomis rš. Oi, kas per laikai, kas tai per gadynė, kad mužikai ponus po kojų pamynė! LTR. Aš jį tuoj pamýniau po padù Dbk. Nebok tu tų kalbužėlių, vis pami̇̀nk po kojẽlių JD334. E jūs, gentys, giminaitės, kai atsiminsit, tai jūs mane varguolėlę po kojų paminsit JD1218. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau (d.) Klvr. Ledaką žodį pamink po kojų N. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs BPII39. Ką matęs, ką regėjęs pamink po kojų padu, būsi geresnis B.
po kulniẽs pami̇̀nti paristi, įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau Šts.
1 parmi̇̀nti, par̃mina, parmýnė tr.
1. parversti, pargriauti, įveikti: Ne jam mane parmi̇̀nt Vžns. Aš tave tai lengviai par̃minu, o tu manę ne Ut. Kaip tu tokį vyrą parminsi viščioku būdamas! Ds. Būgos bernas parmina jį, parmeta ant žemės SI407. Nu, dabosme, kataras katarą parmiñs Slk. Jam rodės nesą pasaulyje žmogaus, kurio jis neparmintų Vaižg. Nemačiau, ir parmýniau kurkutį (su koja parmečiau ir truputį užmyniau) Gs.
2. CII144 sutrypti.
3. nuvarginti vaikščiojant: Nuo anksti ryto eik ir eik – tais kojas visai par̃mini Gs. Aš išginiau jautelius į girelę, parmyniau kojeles į raselę (d.) Kb.
1 pérminti tr.
1. koja užsistojant sužaloti: Nepármink šaukštą J. Kiaulė patį didžiausią paršelį pármynė Up. Dabokis, kačiukas tamsus, da pármysi! Skr. Pármyniau antį, ir viskas Lkv.
^ Eina kaip pármytas ančiukas Vdžg. Šiandiej iš manę nieko dora – kaip višta parmintà (prastai jaučiuosi) Vb.
2. pereiti per ką: Visi permynė tą pinigą ir niekas nepakėlė Tvr.
3. pervarginti einant, bėgant: Arklio pármintos kojos Ggr.
4. refl. tr. išsinarinti: Koją pérsimyti KII313. Ciecorienė buvo labai skaudžiai koją persimynusi … ir turėjo nešama būti LC1889,26.
5. per daug minti, laužyti (linus): Minant reikia vengti linus perminti sp.
6. išminti paeiliui visus (linus): Par savaitę párminsam linus Jdr.
◊ tãką pérminti paveržti: Aš tau tãką nepárminsu, pirk tu, jei nori Šts. Bijau tãką párminti, lai perka kitas, bet ne aš Šts.
1 prami̇̀nti, pràmina, pramýnė tr.
1. R51, KII340 dažnai vaikščiojant padaryti (taką, kelią): Kelias pramintas SD371. Gelsvi lapai kloja taką, į kapus pramintą S.Nėr. Vaikai, eidami į mokyklą, jau pramýnė taką Lš. Kas pramýnė takelius pro rūtų darželius?! (d.) Gs. Pramyniau takelį per lygų laukelį (d.) Ds. Juodus takelius pramyniau, kolei mergelę privyliau KlvD11. Dar nepramýniau takelio, dar nepraminki vardelio JV159. Užaugs medeliai, mano sodinti, užžels takeliai, mano praminti LTR(Kp). Ne aš pramyniau pievos žolelę, ne aš pabaidžiau bėrus žirgelius BsO195. Ir kreivi (keliai) bus tiesiogiais ir nepraminti bus pramintais keliais Ch1Luk3,5.
| prk.: Kitoms tautoms lengviau eiti į socializmą mūsų pramintu keliu (sov.) sp.
| refl. tr.: Eitum taip be galo per šviesius pusnynus, pro kerus šarmotus taką prasimynus V.Myk-Put.
2. K kiaurai išminti: Toks sunkus žmogus ir grindis pramintų rš. Kad par jas (klimpstančias pievas) eitam su kupetoms šieno, tai turiam skubyties, šiaip mes pràminam o (ir) įsmunkam ligi papilvio StngŽ63. Nedaug palijo – eini i smėlį pramini Ign.
| refl.: Eini per balą, kojos prasi̇̀mina pro samanas Rm.
3. refl. tvarte, kur ilgai nekreikta, stovint prašlapti (apie gyvulius): Kiaulės yra prasimýnusios, prašlapusios – gaus piemenė dyžos Šts. Prasimýnė arkliai – paveizėkiat kraiko Šts.
4. nuvarginti einant, parminti: Kojas pramini perdien bei̇̃damas Dbk.
5. refl. nusinešioti: Šitie kulnys niekad neprasimytų, neprasieitų Skr.
6. išminti, išlaužti šiek tiek (linų, kanapių): Pramýniau linų biškį J.
| refl. tr.: Prasimi̇̀nkim nor dėl pirštinių linų Ds.
7. paaštrinti, ašmenis suploti: Nunešk kirvį kalvėn, tegul pràmina Ml. Nunešiau kirvį prami̇̀nt Dglš.
◊ pro mi̇̀ntuvus prami̇̀nti privarginti: Pramýnė pro mi̇̀ntuvus, pramangė tave Vn.
1 primi̇̀nti, pri̇̀mina, primýnė
1. tr. K užsistoti, koja prispausti: Kaip primýnė man koją, kone nutrėškė pirštus J. Jis primynė sau palto kampą rš. Jis kai ryšį daro, tai vieną galą prie žemės pri̇̀mina Lš. Bėgiok po dirvą, neprimi̇̀nsi rugio – tokie reti rugiai Šts. Šoko par torą, primynė Barborą Krtn. Aš berželius pakirsiu, dobilėlius priminsiu, aš surasiu kelelį į motulės dvarelį LTR(Prl). Sugavo patį velną, jo galvą koja primynė Mž282.
| refl. tr.: Laikyk kaip gyvatę prisimynęs Žem. Ėsk tu jį kaip žaltį, koja prismynęs! Lp. Graužia svočia kaulą, svočiutėlė kaulą, viena koja prisimynus, antra atsispyrus LTR(Prn).
ǁ part. praet. prk. prisispyrus, atkakliai: Primýnęs klausiau J.
| refl.: Prisimýnęs bicuoja į darbą J. Mane važiuoti vadina prisimýnusi Pc. Prisimynęs mokėsi negaišdamas LzP. Prašo primýnusys, ka atiduočio Ms.
2. tr. prk. prispausti, suvaržyti: O kiek ta mergaitė buvo primintà: tėvai nei į vakarelius išleido, nei nėko Plt.
3. tr. primindžioti, pritrypti, pripurvinti: Kambarys buvo šaltas, prirūkytas ir primintas rš. Marti išgramdė pamotės primintą purvyną J.Avyž. Ka primýnė trobą tie vakariuškininkai, nė išplauti nebgal Grg. Da nuo šokių primi̇̀nta asla Gs. Primintus klumpius reik išplauti Šts.
| refl.: Vienas kambarys visai neprisi̇̀mina Vdn. Tai prismynė padlaga! Sdk.
4. intr. koją pastatyti, prispausti prie žemės: Ar jai kojos sutino, kad negali primi̇̀nti? Pc. Arklys nepri̇̀mina koja Lp. Skauda koją, tai su ja nei primi̇̀nt negaliu Alv. Po nakčiai anei primi̇̀nt [kojos] negalėjau Krok. Baisiai ištinus koja, anei kiek negalia primi̇̀nti Slm. Martynas tyčia stengiasi stipriau priminti, kad neatrodytų, jog jis baimingas, jog bijo kažką pažadinti I.Simon.
^ Galvą skauda – koja neprimina (iron. neserga, simuliuoja) Dkš. Galvoj guzas – koja neprimina KrvP(Smn).
5. tr. prikrauti mindant, primurdyti: Prigrūdu, prikemšu, priminu SD171. Toks dar vaikas, o vežimą gerai primina Rm. Primynei vežimą – ožio nugarą (siaurą, kreivą) Ėr.
ǁ pristovėti (mėšlo): Trąšų labai daug [peržiem] pri̇̀mina karvė Dglš.
6. tr. privarginti kojas daug vaikščiojant: Jau tiek primýniau kojas, tiek primýniau, kad vos pavelku Jd.
7. tr. prilaužti, išminti (linų, kanapių): Primýniau linų šmotą J. Daug per savo amželį aš esu kam linų primýnęs Skr. Primýniau jums linų, jau daugiau neminsiu Skr.
8. refl. pakankamai prisigalynėti, prisirungti imtynėse: Ai, prismýnėm – atvaro, būd[av]o, karves ar ką, ir davai minties Str.
◊ kója primýnus (ką daryti) labai smarkiai, be pasigailėjimo: Plėšia žmones, primynęs koja Ėr.
1 sumi̇̀nti, sùmina, sumýnė tr.
1. K kojomis sutrypti, sumindyti: O kiek pašaro da po kojom sùmina! Užp. Gyvoliai jau kraiką sumýnė Brs. Bet greitai praeivis gėlelę sumynė J.Jan. Nelįsk, vaike, arkliam po kojų – da sumiñs! Ėr. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais buvo, rado žąsinus užbadytus ir sumytus BsPIII63. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto BsMtI144. Gūnios nuo arklio nusitraukta, tai kad suminta purve, net baisu paimt Ds. Atvežk gurban, tai mėšlan sumins Sdk. Ir sumynė jį žmones bromoj, jog numirė Ch2Kar7,17.
| Ginklus miestus jų sumynei Mž399.
2. prk. paniekinti: Gaila žuvusių ir paties sumintų jaunybės prakilnių svajonių A.Vien.
3. kojomis suplūkti, suspausti, padaryti kietą: Tabaką sodinant dirva tarpueiliuose gerokai suminama J.Krišč. Kai karvės sùmina mėšlą, tai esti geriau Ds.
4. sudėti, sukrauti, sumurdyti minant kojomis: Ar gerai sumynei vežimą? Trgn. Sausas šienas sunku gerai sumint Trgn. Geras mynikas ne tiek ten sumi̇̀ndavo Ss. Kurgi pašarų nė šapo, jeigu abi daržinės ko nesprogsta nuo kvepiančio šieno, suminto lyg ledas? J.Balt.
5. dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Nesumintas kelelis JV989. Sumyniau takelius per aukštus kalnelius LTR(Klm). Prilygin sėklai, puolančiai ant kieto ir žmonių suminto kelio BPI247.
ǁ nuo ilgo basomis vaikščiojimo padaryti kietą (kojos padą): Kojos (kojų padai) sumintos nebijo ir ražienų Dr.
| refl.: Darbininko žmogaus kulnis yra kieta, susimýnusi Šts. Ne tik kulnis, bet ir papirščiai buvo susimynę Šts.
6. refl. pašlapti, susimakoti nuo mynimo: Susimynusias avis reik pakreikti Šts.
7. minant, minkant pagaminti: Vakar mindą sumynė, o šiandieną sulijo Šts.
8. išminti tam tikrą kiekį (linų, kanapių): Jis sumýnė šmotą linų J. Geriau į mintuvus įdėtum ir sumi̇̀ntum Rm. Sumýniau kanapiejus, ir valaknas labai godnas Lz.
| refl. tr., intr.: Nedaug susmýnė šiemet [linų] Lp. Pats vienas susimýniau linus Ds.
9. refl. Švnč susiimti, susiremti, eiti imtynių: Susimynė du vyru – katras katrą parmins J.Jabl. Susmýnė du vaikai mintynių Ds.
◊ avių̃ sumi̇̀ntas apsileidęs: Ka jis toks avių̃ sumi̇̀ntas! Rs.
ši̇̀rdį sumi̇̀nti labai įskaudinti, įžeisti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir … man širdį sumynė V.Kudir.
1 užmi̇̀nti, ùžmina, užmýnė
1. tr. koja užspausti, sumaigyti, užmindyti: Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią V.Krėv. Čia kelios bulvės buvo išdygusios, bet žmonys beeidami visai užmýnė Up. Arkliais užmina mūsų kaulelius LTIII384(Bs).
2. tr. prk. užuiti, užguiti: Tu suvis ažmi̇̀ntas nuo jų Dkšt. Jau dabar tėvai nuo vaikų ažminti̇̀ Prng.
3. tr., intr. K užsistoti, koja prispausti: Kojomis užminu R69. Ant tavo slenksčio su savo koja neužminu N. Su koja ant kojos užmýnė J. Suspigo ji lyg užminta katė, šoko prie durų J.Balt. Ko čia landžioji, be da kas užmi̇̀ns ant kojos Vvr. Jei, paskui eidamas, kam ùžmini ant kojos, jo vestuvėse šoksi (priet.) Ds. Laikausi kap žirnis prie kelio, paki neùžmina niekas Brb. Jis užmynė dobilaitį, dobilaitis suteškėjo RD23. Par šilelį jojau, šilelis dundėjo, kur užmýniau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JD376.
^ Cypia kaip katė, uodegą užmynus KrvP(Krn). Nieko nenusimanau, lyg man avinas ausį būtų užmynęs TŽIII382.
ǁ duoti ženklą minant koją kam: Gal jis tau ant kojos užmynė, kad tu šito arklio neperki Lš.
4. intr. galėti priminti, atsistoti: Telyčiotė neùžmina an priekinės kojos – ar miksterėjo Ut.
5. tr. priteršti, priminti purvo: Kad ažmýnė gryčią, tai kaip gurbas Sv. Kaip jūs dėlto teip ir ažùminat aslą, aš nebepaspėju šluot! Sdk.
| refl.: Maž nebe teip ažsimynę dabar? Sdk.
6. refl. užsidirbti minant linus: Žiūrėk, kiek anas per visą linaminį užsi̇̀mina Ds.
ǁ refl. atidirbtinai minti kitiems linus: Šiemet labai geri linai, nežinau, kaip mes užsiminsim darbinykų Sn. Eisu kitur mynėjų užminties Šts.
7. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Kad kiaušis nė[ra] užmi̇̀ntas, ans y[ra] vienskaris (tuščias) Dov.
◊ apvárčius (ant liežiùvio) užmi̇̀nti užkliudyti, užerzinti, supykinti: Kas tau užmýnė apvárčius, ka toks piktas? Rs. Kas ant manęs šneka – tešneka: aš nė vienam ant liežiuvio neužmyniau Sln.
kam̃štį užmi̇̀nti įgerti (alkoholinių gėrimų): Dėdė irgi buvo kamštį užmynęs rš.

1 mi̇̀nti, -a (mẽna Krš), mýnė
1. tr. SD39, K trypti, mindyti: Gyvoliai ančlaidmu ir pardėm mina sėjimus ir pėdoja daigus vasarojaus J. Minu aš ant tako geltonus lapus V.Myk-Put. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą J.Balč. Bet ji eina tvirtu žingsniu, nedvejodama, lyg eitų paprastais, kasdien mintais takais I.Simon. Vainikėlį an galvelės dėsiu, o šakeles po kojelių mi̇̀nsiu (d.) Gg. Jokit, jokit, sūnytėliai, šiuom mintu keleliu JV672. Ėjau kelužiu, myniau takužius, aš per ašarėles kelio nemačiau JD63. Vaikščiojo bernytis, žalią veją mindamas KlvD12. Ir minte mynė [vargą], kardais kapojo, mano vargelis nieko neatbojo (d.) Ktv.
| Eik į kluoną grendymą mint (lyginti) Jnk.
^ Mina ir mina kai kalakutas pavalkus NžR. Mi̇̀na kaip kalakutas naginę Krž. Gyvena kap žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori, tas mina KrvP(Srj).
| refl.: Čia tos bulbės mi̇̀nasis – reik išrinkt Šln.
ǁ bristi, klampoti: Kur karvytės ėjo, žal' žolelė žėlė. Kur jaučiukas ėjo, juodą dumblą mynė NS256. Kas subatos vakarėlį myniau juodą purvynėlį (d.) Ds.
2. intr. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mi̇̀nk ant šio akmens KII236. Lokiai mina visa koja rš. Ak, kaip gražiai mina (kojas stato bėgdamas) arklys An. Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit BsPIV275. Mynė in tą smalą, ir liko čeverykas – prilipo ir liko smaloj BsPIV95. Mẽna (lipa) an kojos, priekabių ieško Grd. Einu par kiemelį, minù į takelį JV942. Kilpelėn myniau, žirgelin sėdau, nušoviau karvelėlį, pilką raibuonėlį LTR(Mrk). Kas jau jam buvo, šitaip iš mažuotės nemina kojele Sdk.
| refl.: Slesnų pusnagų vėžiai minas pry žemės Šts.
ǁ trepsenti: Ji mynė vietoje ir be paliovos darė reveransus rš. Kada jis ėjo, išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos rš. Nemink kai kuilis ant vietos Žg.
| refl.: Tylėjo vyrai, mindamies ant vietos, o jų veidai niauresni buvo V.Krėv.
3. tr. prk. žeminti, niekinti: Nė vieno žmogaus nelenk ir nemink Vj.
4. avėti, nešioti: Minsi tas kurpes be galo rš. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla ps. Ilgai myniau tuos batus, nudėvėt negalėjau rš.
ǁ daryti išklypusį, klaipinti: Kam tu man šliurių kulną mini̇̀? Rm.
5. tr. OG371 spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą): Tąsė pėdus, mynė vežimus, ėjo paskui akėčias J.Avyž. Tu sunkus, gali gerai šiaudus mi̇̀nt ant stirtos Rm. Tėvas dėjo vežiman, o aš myniau Lš. Miegą minte primynėm – rugiai pusiau su pelais buvo Skdv.
6. tr. kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes): Molis su pelumis mintas SD199. Nemi̇̀ntos durpės – niekam tikę Prn. Mes zumpą [durpių] su arkliais minam Gs.
^ Eik tu peklon molio mintų (eik šalin)! LTR(Ppl). Eik molio mint Jnk.
7. tr. minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį): Kailius minu B. Aš tariau, kad tu linus mysi, o tu kailius mini MŽ. Odų minama stuba B. Odų minamas peilis B.
8. tr. K skirti spalius nuo pluošto, laužyti (linus, kanapes): Minu, laužau linus SD147. Neminti linai N. Linus mi̇̀na pirty su mintuvais Pžrl. Mi̇̀namasis laikas linų atėjo J. Naktimis liuobam mi̇̀nsma linus, o dieną gulėsma Štk. Mẽna linus išsiviepusios Užv. Jų bus jau linai minami J.Jabl. Parėjęs (linus) mynęs, tuojau atsigulė J.Jabl. Ar esi matęs linų minamąją mašiną? J.Jabl. Arklys buvo linus mi̇̀ntas (juo mynė linus, įkinkę į minamąją mašiną) Lnkv.
^ Aš maniau, kad tu linus minsi, o ne pirštines džiovinsi KrvP(Mrk). Kas mi̇̀ns, pakabins, kas plaks, tas ras (nesvarbu, kaip padarysi, kad tik nuo savęs atmestum) Ll.
| refl. tr., intr.: Reiks da mi̇̀ntis kanapių Pc. Ar gerai minasi linai? J.Jabl. Reikia pečelį prakūrent, kad geriau linai mintųs Lz.
9. tr. spausti pakoją, paminą verpiant, audžiant, grojant ir pan.: Kol senutė pajėgė, mynė ratelį (verpė), audė drobes P.Cvir. Dumples mi̇̀nti KII236. Sunku mi̇̀nt, ar čia nytys kaltos Sdk. Varpininkas vargonus mynė, dėl to dumplaspaudžiu vadino Šts. Išlošė koja mi̇̀namą [siuvamąją] mašiną Rm. Tas pakojas mẽna ir auda Pj. Minu dviratį pavėjui rš.
10. intr. eiti, žingsniuoti: Tu per mano slenkstį neturi mi̇̀nti, žengti, koją kelti KI229. Reik mi̇̀nti ir mi̇̀nti, kol gauni Bt. To darbo apie namus ligi kaklių – mi̇̀nk mi̇̀nk visą dieną, ir niekai[p] nepabaigi Bsg. Ans ten pri tos dukteries mi̇̀na ir mi̇̀na Skd. An Onelę mynė tiek čėso Sdk. Aš neapsistoju minù ir minù visą dieną Grg. Vienu šuoliu varstą mynė, bus ji gera gaspadinė A.Strazd.
11. refl. SD435, [K] eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti: Jie, kur tik abu sueina, tuoj ir mi̇̀nas Ds. Imdavo vyrai suseję mi̇̀ntis Švnč. Einam mintis – pamatysma, katras katrą pardaušma ant žemės Mlt. Kad gaidžius suleistum, anys mintų̃s Ob. Žiūrėk, piemenys kad minas kaip katinai Rk. Čia jaučiai minas baubdami ant lauko A.Baran. Gaidys labai gynės, su pirkliais mynės, betgi pasidavė LTR(Krik). Minąsis SD435.
12. refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis: Kaip gyveni, dėde? – A, minúos po truputį An. Abudu negali (nestiprūs) – ko jie gerai minsis Ėr.
13. tr. vaisinti (paukščių patelę): Gaidys vištą mi̇̀na K, Rg. Višta gaidžio minta N.
| refl. Kin: Paukščiai mi̇̀nasi KI170.
◊ ant api̇̀varų mi̇̀nti priekabių ieškoti: Vakar per visą dieną jis man tik ant apivarų mynė Švn.
ant kulnų̃ (uodegõs, pridurų̃) mi̇̀nti sekti iš paskos, eiti įkandin: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus V.Myk-Put. Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina rš.
| Mindamas vasarai ant pridurų, lapkričiu šnarėjo ruduo rš.
dóbilą (žolýną) mi̇̀nti išlikti gyvam, gyventi, gyvuoti: Tokia sveikata neilgai dobilą mi̇̀nsi (greit mirsi) Trgn. Kaži ar beteks man mint dobilą? Št. Mikas jau nebilgai dobilą bemins Skdv. Jau aš dobilėlio neminsiu pavasarį Lp. Tas jau nemins balto dobilo LTR(Kdn). Tas daugiaus dobilo nemys PrLXVII23. Margoji nemins dobilo (dvės) Kp. Anas žolyno nemins LTIII461(Tvr).
į pė́das mi̇̀nti sekti kuo: Pranis iš mažo į tėvo pėdas mi̇̀na Plt.
kójas mi̇̀nti
1. nenoromis, be reikalo eiti: Nei tu myk kojas, nei tu vaikščiok! Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kójas mi̇̀nsiu! Vlkv. Dirbi, dirbi, ir sekmadienį kójas mi̇̀nk Gs.
2. trepsenti: Mini̇̀ kójas, turbūt šalta ar užgėlei besėdėdamas Dkš.

mólį mi̇̀nti
1. trypti, tūpčioti vietoje: Nūžangi merga nemina ant vietos molio Plt.
2. juok. trypti, šokti: Mergos išėjo molio minti Grž.

nemi̇̀nto mólio apie ištižusį, nevykusį žmogų: Ans yr nemi̇̀nto mólio Plt. Ta anos duktė toki neminto molio Štk.
po kójų (po kójomis, po pãdų) mi̇̀nti niekinti, nepaisyti: Visas mýnė po kójų Sml. Našlys ir jauną vaikį mẽna po kojų Varn. O nebok nieko, mano mergužėlė, mink šaunius žodelius vis po kojužių JD785. Prastą žodį mink po padų Sim. Tik aš savo merguželę po kojų neminsiu KlpD83. Reiks anksti kelti, reiks vėlai gulti, dainelių, giesmelių po kojų minti LTR. Ašaras išverktas po kojų mi̇̀ndama šypsos K.Donel. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaisos J.Jabl. Kitus po kojų savo mina BPII488.
sleñkstį mi̇̀nti vaikščioti pas ką: Be reikalo man slenkstį mini J.Gruš.
1 antmi̇̀nti, añtmina, antmýnė (ž.) tr., intr. užminti, užsistoti ant ko: Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo; kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Antmýnė žmoguo ant kojos Šv.
1 apmi̇̀nti, àpmina, apmýnė tr.
1. apmindžioti, kojomis apletenti: Kaip tiktai apmina žolę, paskui nebenori jos ėsti rš. Ožkos tiktai apmina pašarą B. Teapminiẽ dabar kiaulė tą kraiką Erž. Ko šita višta taip snaudžia? – Kitos vištos ją apmýnė (ankštoje dėžėje besigrūsdamos) Vlkj.
2. padaryti nešvarų, apšiukšlinti, apteršti: Numazgok suolą – kam apmýnei! Lnkv. Paliko labai apmi̇̀ntą gryčią Ėr.
ǁ refl. Š, Ds apsileisti, apsišiukšlinti, nešvarumais aptekti: Kokia ten šeiminykė – apsimýnus ir apsimýnus amžinai Srv. Nešluoja gryčios, ir gyvena apsimýnus lig ausų Všk. Toki apsileidus, toki apsimýnus, kaip tik kiaulė Škn.
3. apkrauti kuo mindant: Apmýnėt šakę su šiaudais, o paskuo ieškot Šts. Neapmink marškos šienu, ba pelės sugrauš Mlt.
4. kiek paminti (linus, kanapes): Apmýnei, apmýnei – meti braukėjai braukti Krš.
5. apvaisinti (paukščių patelę): Žąsinas apmynė žąsį – kiaušiai būs geri Dov.
1 atmi̇̀nti, àtmina, atmýnė
1. tr. atmušti, nuvarginti minant (kojas, padus): Apsiauk kojas – grubus kelias, va, kai atmi̇̀nsi padus, nepaeisi iš vietos Dkš.
ǁ refl. minant, trenkiant atšilti: Bet kojos atsimynė, ir joms visai buvo nešalta rš.
2. tr. numinti, nuspausti: Išvedė pelėda žvirblelį šokti, atmýnė pelėda žvirbleliui koją Ad.
3. intr. I, Š atidirbti minant linus: Už tuos pinigus rudenį atmi̇̀nsi Lp.
ǁ už mynimą atsilyginti mynimu: Tu mýsi paprašytas, tavie atmýs tas dienas Vn.
atsimintinai̇̃ adv.: Atsimintinai̇̃ liuobam minti rudenimis Lnk.
◊ pė́das atmi̇̀nti (į ką) būti panašiam: Į tėvo nabaštiką ir atmynęs pėdas Vvr, Grg.
1 įmi̇̀nti, į̇̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska … turi būt įminta purvuosna PK183.
| refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š.
ǁ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp.
| refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmi̇̀nkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmi̇̀nk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̇̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimi̇̀nk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimi̇̀nk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimi̇̀nti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̇̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmi̇̀nti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.
1 išminti, i̇̀šmina, išmýnė
1. tr. kojomis ištrypti, išmindžioti: Ašvieniai i̇̀šmina pievą J. Molis, ant aslos išmintas, glysta, t. y. tampa valkšnus J. Išminta žolė Nm. Čia daug žmonių laukia – vieta išminta Tr. Par kūlę kad išmynė man kiemą, nė pareit nebgal Grg. Žirgs pralaužė lendrių tvorą ir išmynė rūtytes KlvD50.
2. tr. koja užsistoti, užminti: Žiūrėk, ką tu išmynei (į ką įlipai)! Grž. Netikęs šuva: dieną loja kožną žmogų, naktį liežuvį išmi̇̀ntų – nesulos Rm. Naktį jis nieko negirdi (nejaučia), nors liežuvį išmi̇̀nk Rm. Vis Jonai, vis Jonai, – kada gi aš tau liežuvį išmyniau?! LTR(Šmn).
3. tr. dažnai vaikščiojant padaryti taką: Ė kas gi ten takus per pievas išmýnė, jėg ne tavo vaikai?! Ds. Takas pagrioviu išmi̇̀ntas Ėr. Ìšmena takus vaikščiodami Pj.
| prk.: Mokykla tebeeina nuo amžių išmintu taku rš.
4. tr. išmaišyti, išminkyti: Jei minklė [durpių] gerai išminta, išeina geras durpių kuras rš.
5. tr. Lex10, CI192 išrauginti, išdirbti: Odą išminu R169.
6. tr. J, K atskirti spalius nuo linų ar kanapių pluošto, išlaužti, pašalinti spalius: Jo linai buvo jau išminti J.Jabl. Išmýnę linus, imsim braukti Š. Jau dvi kartis [linų] buvom išmýnę Alk. Seniau linus išmindavo mintuvais, dabar mašinom Slk. Dvi grėdos atliko linų neišmintų̃ Lzd.
| refl. tr., intr.: Dar turiam linus išsimi̇̀nti Užv. Nori, kad linas gerai išsimintų, tai gerai išdžiovink Ds.
ǁ kurį laiką minti: Nedėlę išmysi [linus], reiks nūbangų Jdr.
ǁ minant uždirbti: Morta išėjus mina mina – ką tu ten išmi̇̀nsi Pc.
7. tr., intr. nuspausti pakoją, paminą: Gerai audi, tik da geriau turi išmi̇̀nti [pakoją] Kt. Negaliu išmint nyčių, kažkas kliūna Ldk. Vieną pakoją išmink, kita pati paskels, tada bus didesnės žiotys Vlk. Įneš ratelį neišminamą, pririš kuodelį nepaverpiamą Šd.
| refl.: Nytys nebeišsimina gerai [audimo pabaigoje] Ėr.
8. intr. pajėgti išeiti, iškelti, ištraukti kojas: Negali išmi̇̀nt, įmynęs į purvyną Klm.
9. intr. KII331 išeiti, išžengti: Iš darbininkų tarpo išmin milžiniškas vyras prš.
ǁ išstoti, pasišalinti: Aš turėjau iš vaisko išminti LC1887,6. Kas į partiją įmina, tas tura iš tikėjimo išmi̇̀nti Prk.
◊ kójas išmi̇̀nti einant pavargti, nusivaikščioti: Aš ko kójas neišmýniau – bėk bėk apie tuos svečius Gs.
1 numi̇̀nti, nùmina, numýnė
1. tr. J kojomis nutrypti, numindžioti: Žirgai numýnė rūteles JD876. Rūtos numintos, rožės nuskintos, lelijos išlankstytos RD28.
ǁ koja užsistoti ant ko, prispausti: Tu man kulnis nùmini KI33. O ir numynė pelėdos pirštą KlvD310. Džiaugėsi numynęs slibinui uodegą rš.
^ Numynė žvirblis pelėdai koją (iron.) Mrk, Užp.
| refl. tr.: Pats nusimynei koją ir pyksti ant kito Ds.
2. paniekinti, pasmerkti: Nesantarvėj gyvena, tai kad tik išeina iš kalbos, labai nùmina Kp.
3. tr. negyvai nuspausti koja: Gaidį man numýnė kumeliokas Všn. Nenumi̇̀nk viščioko Ds.
^ Ko tyli lyg varlę numynęs! LTR.
| refl.: Iš lizdo išrieda po du, po tris viščiukus, po tam dar nusi̇̀mina Ll.
4. tr. KII93 nunešioti, nuavėti (ppr. kreivai): Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskubomis nušlepsėjo per kiemą J.Balč. Aš numyniau jaunas kurpes ant ąžuolo grindžių KlpD106.
| refl.: Visai nusimynė tas klumpis, tuoj kiauras bus Bsg.
5. tr. KI33 dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Iš to labiau numinto tako vienur kitur ėjo siauri takeliai į šoną Mš. Aš atsikėliau anksti rytelį, žiūrau – numinta sode takelis (d.) Pls. Numyniau takelį ją belankydams RD15. Numyniau takelius į vieškelėlius LTR(Bd).
| prk.: Liūdna, kai atsižvelgiu praėjusių metų numintu keliu V.Myk-Put.
6. tr. minant nukrauti (vežimą): Mynėja į vieną šoną vežimą numýnė Grž. Krovėja numýnė kreivą vežimą Jnš.
7. tr. nuspausti (paminą, pakoją): Numynus pirmąją pakoją, nusimina pirmoji nytis rš. Tada parišamos staklių pakojos ir, numynus jas, padaromos žiotys rš.
| refl.: Abu nyčių galai visada nusimina ir pasikelia visai tiksliai, vienodai ir lygiai rš.
8. tr. šiek tiek paminti, palaužti (linus, kanapes): Koks čia išmynimas – truputį numynė [linus] ir parvežė namo Ds.
| refl.: Regis, dabar linų daug, ė kai nusimiñs, išsibrauks, išsišukuos, tai nesakysi, kad daug Ds.
9. intr. nueiti: Reikia tiek kelio nueiti, numinti Ėr. Jūs, mergos, ilgom kojom – greit numi̇̀nstat Dbk.
10. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Ar esi matęs, kaip gaidys vištą nùmina? Žv.
◊ kójas numi̇̀nti Skr nueiti (ppr. išvargstant ir nieko nepešant, be reikalo).
1 pami̇̀nti, pàmina, pamýnė tr.
1. SD260, R384 kojomis užlipti, po kojų paspausti, sumindžioti: Kas tas pamynė viešneles (vyšneles)? End. Kur pamynė akmenėlį, ugnelė žibėjo (d.) Grž. Pamins žirgai žalią lanką, užaugs krūmai, užžels takai D70. Žirgai pamynė rūtelius, vėdliai paskynė viešneles D38. Rūtą mėtą pamynė, lelijėlę palaužė (d.) Kp. Rugelius praskirsiu, smilgeles paminsiu ir atrasiu kelelį, motinėlės dvarelį LTR(Kp). Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu (d.) Tvr. Mano žalią rūtelę po padelių pamynė Eiš. Pamýnė jis po kojų tavo gromatą J. Ir nukrito putino uogelė, ir pamynė žirgas po kojelių LTR(Žl). O kad anas sėjo, tada viena [sėkla] puolė pas kelią ir paminta buvo BtLuk8,5.
ǁ numinti, nuspausti: Pamynė žvirblelis pelėdai koją D93.
2. prk. paniekinti, pažeminti: Savo pareigą pami̇̀nti BŽ120. Tauta keliasi ieškot savo pamintų tiesų LTI151. Lietuviška kalba tapė paminta ir išvaryta A1884,373. Nerūpės tau jaunimėlis, bus pamintas vainikėlis LTR(Ob). Pasigailęs savo pamintos tautos, surašęs paminklui jos tus aukso metus S.Dauk. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Ir pamýnė mane jauną kaip į purvynėlį, mano rūtų vainikėlį kaip į rūdynėlį JV869. Ateivių jūs nepaminkiat BB2Moz23,9. Vardą jų tu pamynei Mž399. Piktieji jo žodžius … pamins SPI347. Veliną pamynėme DP124.
3. kojomis paspaudyti, pamindžioti kraunant (vežimą): Katras man vežimą paminstat? Ds.
ǁ šiek tiek pristovėti (mėšlo): Kad būtų šiaudų, tie patys gyvuliai pamintų [mėšlo] Ėr.
4. kurį laiką laužti (linus, kanapes): Porą dienų pami̇̀nsim ir išminsim linus Ėr. Neįpratęs linų nepami̇̀nsi Alv.
5. įstengti nuspausti paminą, pakoją: Ratelis sunkus, negaliu pami̇̀nt Ėr. Tų pakojų nepàminu – kliūva kažkur Ėr.
6. pamušti, padaužti: Jojau per tiltą, grandis nulūžo, nuo žirgo nupuoliau: pamyniau koją, pamyniau ranką, sumušiau skaistų veidą Ml.
| refl.: Pasimins kojos basoms iš pirties pareitant Šts.
7. kreivai nunešioti: Tu, tėvai, nepamýk kulnį Jrb.
| refl.: Atmirks [bato] kulnies oda ir pasimys Skr. Brezentinių greit kulnys pasi̇̀mina Skr.
8. refl. po apačia prikibti nešvarumų: Palauk, aš kaliošius įsispirsiu, taip pasimi̇̀ns vailokai Lkv. Ilgai benešiojant pasi̇̀mina neplautos kojinės Šts.
9. refl. pasigalynėti, pasiimti, eiti imtynių: Einam pasimi̇̀nti Rsn. Pasimi̇̀nkit iš dyko buvimo, tai geriau valgyt norėsis Ds. Velnias vieną žmogų vedė eit pasimint (ps.) Šr.
◊ po kójų (po kójomis, po padù, po kójų padù) pami̇̀nti paniekinti, nepaisyti: Sukilki, žmonija, paminta po kojų – mes nešame laisvę žmonijai visai! (sov.) sp. Ir principus pamini po kojomis rš. Oi, kas per laikai, kas tai per gadynė, kad mužikai ponus po kojų pamynė! LTR. Aš jį tuoj pamýniau po padù Dbk. Nebok tu tų kalbužėlių, vis pami̇̀nk po kojẽlių JD334. E jūs, gentys, giminaitės, kai atsiminsit, tai jūs mane varguolėlę po kojų paminsit JD1218. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau (d.) Klvr. Ledaką žodį pamink po kojų N. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs BPII39. Ką matęs, ką regėjęs pamink po kojų padu, būsi geresnis B.
po kulniẽs pami̇̀nti paristi, įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau Šts.
1 parmi̇̀nti, par̃mina, parmýnė tr.
1. parversti, pargriauti, įveikti: Ne jam mane parmi̇̀nt Vžns. Aš tave tai lengviai par̃minu, o tu manę ne Ut. Kaip tu tokį vyrą parminsi viščioku būdamas! Ds. Būgos bernas parmina jį, parmeta ant žemės SI407. Nu, dabosme, kataras katarą parmiñs Slk. Jam rodės nesą pasaulyje žmogaus, kurio jis neparmintų Vaižg. Nemačiau, ir parmýniau kurkutį (su koja parmečiau ir truputį užmyniau) Gs.
2. CII144 sutrypti.
3. nuvarginti vaikščiojant: Nuo anksti ryto eik ir eik – tais kojas visai par̃mini Gs. Aš išginiau jautelius į girelę, parmyniau kojeles į raselę (d.) Kb.
1 pérminti tr.
1. koja užsistojant sužaloti: Nepármink šaukštą J. Kiaulė patį didžiausią paršelį pármynė Up. Dabokis, kačiukas tamsus, da pármysi! Skr. Pármyniau antį, ir viskas Lkv.
^ Eina kaip pármytas ančiukas Vdžg. Šiandiej iš manę nieko dora – kaip višta parmintà (prastai jaučiuosi) Vb.
2. pereiti per ką: Visi permynė tą pinigą ir niekas nepakėlė Tvr.
3. pervarginti einant, bėgant: Arklio pármintos kojos Ggr.
4. refl. tr. išsinarinti: Koją pérsimyti KII313. Ciecorienė buvo labai skaudžiai koją persimynusi … ir turėjo nešama būti LC1889,26.
5. per daug minti, laužyti (linus): Minant reikia vengti linus perminti sp.
6. išminti paeiliui visus (linus): Par savaitę párminsam linus Jdr.
◊ tãką pérminti paveržti: Aš tau tãką nepárminsu, pirk tu, jei nori Šts. Bijau tãką párminti, lai perka kitas, bet ne aš Šts.
1 prami̇̀nti, pràmina, pramýnė tr.
1. R51, KII340 dažnai vaikščiojant padaryti (taką, kelią): Kelias pramintas SD371. Gelsvi lapai kloja taką, į kapus pramintą S.Nėr. Vaikai, eidami į mokyklą, jau pramýnė taką Lš. Kas pramýnė takelius pro rūtų darželius?! (d.) Gs. Pramyniau takelį per lygų laukelį (d.) Ds. Juodus takelius pramyniau, kolei mergelę privyliau KlvD11. Dar nepramýniau takelio, dar nepraminki vardelio JV159. Užaugs medeliai, mano sodinti, užžels takeliai, mano praminti LTR(Kp). Ne aš pramyniau pievos žolelę, ne aš pabaidžiau bėrus žirgelius BsO195. Ir kreivi (keliai) bus tiesiogiais ir nepraminti bus pramintais keliais Ch1Luk3,5.
| prk.: Kitoms tautoms lengviau eiti į socializmą mūsų pramintu keliu (sov.) sp.
| refl. tr.: Eitum taip be galo per šviesius pusnynus, pro kerus šarmotus taką prasimynus V.Myk-Put.
2. K kiaurai išminti: Toks sunkus žmogus ir grindis pramintų rš. Kad par jas (klimpstančias pievas) eitam su kupetoms šieno, tai turiam skubyties, šiaip mes pràminam o (ir) įsmunkam ligi papilvio StngŽ63. Nedaug palijo – eini i smėlį pramini Ign.
| refl.: Eini per balą, kojos prasi̇̀mina pro samanas Rm.
3. refl. tvarte, kur ilgai nekreikta, stovint prašlapti (apie gyvulius): Kiaulės yra prasimýnusios, prašlapusios – gaus piemenė dyžos Šts. Prasimýnė arkliai – paveizėkiat kraiko Šts.
4. nuvarginti einant, parminti: Kojas pramini perdien bei̇̃damas Dbk.
5. refl. nusinešioti: Šitie kulnys niekad neprasimytų, neprasieitų Skr.
6. išminti, išlaužti šiek tiek (linų, kanapių): Pramýniau linų biškį J.
| refl. tr.: Prasimi̇̀nkim nor dėl pirštinių linų Ds.
7. paaštrinti, ašmenis suploti: Nunešk kirvį kalvėn, tegul pràmina Ml. Nunešiau kirvį prami̇̀nt Dglš.
◊ pro mi̇̀ntuvus prami̇̀nti privarginti: Pramýnė pro mi̇̀ntuvus, pramangė tave Vn.
1 primi̇̀nti, pri̇̀mina, primýnė
1. tr. K užsistoti, koja prispausti: Kaip primýnė man koją, kone nutrėškė pirštus J. Jis primynė sau palto kampą rš. Jis kai ryšį daro, tai vieną galą prie žemės pri̇̀mina Lš. Bėgiok po dirvą, neprimi̇̀nsi rugio – tokie reti rugiai Šts. Šoko par torą, primynė Barborą Krtn. Aš berželius pakirsiu, dobilėlius priminsiu, aš surasiu kelelį į motulės dvarelį LTR(Prl). Sugavo patį velną, jo galvą koja primynė Mž282.
| refl. tr.: Laikyk kaip gyvatę prisimynęs Žem. Ėsk tu jį kaip žaltį, koja prismynęs! Lp. Graužia svočia kaulą, svočiutėlė kaulą, viena koja prisimynus, antra atsispyrus LTR(Prn).
ǁ part. praet. prk. prisispyrus, atkakliai: Primýnęs klausiau J.
| refl.: Prisimýnęs bicuoja į darbą J. Mane važiuoti vadina prisimýnusi Pc. Prisimynęs mokėsi negaišdamas LzP. Prašo primýnusys, ka atiduočio Ms.
2. tr. prk. prispausti, suvaržyti: O kiek ta mergaitė buvo primintà: tėvai nei į vakarelius išleido, nei nėko Plt.
3. tr. primindžioti, pritrypti, pripurvinti: Kambarys buvo šaltas, prirūkytas ir primintas rš. Marti išgramdė pamotės primintą purvyną J.Avyž. Ka primýnė trobą tie vakariuškininkai, nė išplauti nebgal Grg. Da nuo šokių primi̇̀nta asla Gs. Primintus klumpius reik išplauti Šts.
| refl.: Vienas kambarys visai neprisi̇̀mina Vdn. Tai prismynė padlaga! Sdk.
4. intr. koją pastatyti, prispausti prie žemės: Ar jai kojos sutino, kad negali primi̇̀nti? Pc. Arklys nepri̇̀mina koja Lp. Skauda koją, tai su ja nei primi̇̀nt negaliu Alv. Po nakčiai anei primi̇̀nt [kojos] negalėjau Krok. Baisiai ištinus koja, anei kiek negalia primi̇̀nti Slm. Martynas tyčia stengiasi stipriau priminti, kad neatrodytų, jog jis baimingas, jog bijo kažką pažadinti I.Simon.
^ Galvą skauda – koja neprimina (iron. neserga, simuliuoja) Dkš. Galvoj guzas – koja neprimina KrvP(Smn).
5. tr. prikrauti mindant, primurdyti: Prigrūdu, prikemšu, priminu SD171. Toks dar vaikas, o vežimą gerai primina Rm. Primynei vežimą – ožio nugarą (siaurą, kreivą) Ėr.
ǁ pristovėti (mėšlo): Trąšų labai daug [peržiem] pri̇̀mina karvė Dglš.
6. tr. privarginti kojas daug vaikščiojant: Jau tiek primýniau kojas, tiek primýniau, kad vos pavelku Jd.
7. tr. prilaužti, išminti (linų, kanapių): Primýniau linų šmotą J. Daug per savo amželį aš esu kam linų primýnęs Skr. Primýniau jums linų, jau daugiau neminsiu Skr.
8. refl. pakankamai prisigalynėti, prisirungti imtynėse: Ai, prismýnėm – atvaro, būd[av]o, karves ar ką, ir davai minties Str.
◊ kója primýnus (ką daryti) labai smarkiai, be pasigailėjimo: Plėšia žmones, primynęs koja Ėr.
1 sumi̇̀nti, sùmina, sumýnė tr.
1. K kojomis sutrypti, sumindyti: O kiek pašaro da po kojom sùmina! Užp. Gyvoliai jau kraiką sumýnė Brs. Bet greitai praeivis gėlelę sumynė J.Jan. Nelįsk, vaike, arkliam po kojų – da sumiñs! Ėr. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais buvo, rado žąsinus užbadytus ir sumytus BsPIII63. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto BsMtI144. Gūnios nuo arklio nusitraukta, tai kad suminta purve, net baisu paimt Ds. Atvežk gurban, tai mėšlan sumins Sdk. Ir sumynė jį žmones bromoj, jog numirė Ch2Kar7,17.
| Ginklus miestus jų sumynei Mž399.
2. prk. paniekinti: Gaila žuvusių ir paties sumintų jaunybės prakilnių svajonių A.Vien.
3. kojomis suplūkti, suspausti, padaryti kietą: Tabaką sodinant dirva tarpueiliuose gerokai suminama J.Krišč. Kai karvės sùmina mėšlą, tai esti geriau Ds.
4. sudėti, sukrauti, sumurdyti minant kojomis: Ar gerai sumynei vežimą? Trgn. Sausas šienas sunku gerai sumint Trgn. Geras mynikas ne tiek ten sumi̇̀ndavo Ss. Kurgi pašarų nė šapo, jeigu abi daržinės ko nesprogsta nuo kvepiančio šieno, suminto lyg ledas? J.Balt.
5. dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Nesumintas kelelis JV989. Sumyniau takelius per aukštus kalnelius LTR(Klm). Prilygin sėklai, puolančiai ant kieto ir žmonių suminto kelio BPI247.
ǁ nuo ilgo basomis vaikščiojimo padaryti kietą (kojos padą): Kojos (kojų padai) sumintos nebijo ir ražienų Dr.
| refl.: Darbininko žmogaus kulnis yra kieta, susimýnusi Šts. Ne tik kulnis, bet ir papirščiai buvo susimynę Šts.
6. refl. pašlapti, susimakoti nuo mynimo: Susimynusias avis reik pakreikti Šts.
7. minant, minkant pagaminti: Vakar mindą sumynė, o šiandieną sulijo Šts.
8. išminti tam tikrą kiekį (linų, kanapių): Jis sumýnė šmotą linų J. Geriau į mintuvus įdėtum ir sumi̇̀ntum Rm. Sumýniau kanapiejus, ir valaknas labai godnas Lz.
| refl. tr., intr.: Nedaug susmýnė šiemet [linų] Lp. Pats vienas susimýniau linus Ds.
9. refl. Švnč susiimti, susiremti, eiti imtynių: Susimynė du vyru – katras katrą parmins J.Jabl. Susmýnė du vaikai mintynių Ds.
◊ avių̃ sumi̇̀ntas apsileidęs: Ka jis toks avių̃ sumi̇̀ntas! Rs.
ši̇̀rdį sumi̇̀nti labai įskaudinti, įžeisti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir … man širdį sumynė V.Kudir.
1 užmi̇̀nti, ùžmina, užmýnė
1. tr. koja užspausti, sumaigyti, užmindyti: Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią V.Krėv. Čia kelios bulvės buvo išdygusios, bet žmonys beeidami visai užmýnė Up. Arkliais užmina mūsų kaulelius LTIII384(Bs).
2. tr. prk. užuiti, užguiti: Tu suvis ažmi̇̀ntas nuo jų Dkšt. Jau dabar tėvai nuo vaikų ažminti̇̀ Prng.
3. tr., intr. K užsistoti, koja prispausti: Kojomis užminu R69. Ant tavo slenksčio su savo koja neužminu N. Su koja ant kojos užmýnė J. Suspigo ji lyg užminta katė, šoko prie durų J.Balt. Ko čia landžioji, be da kas užmi̇̀ns ant kojos Vvr. Jei, paskui eidamas, kam ùžmini ant kojos, jo vestuvėse šoksi (priet.) Ds. Laikausi kap žirnis prie kelio, paki neùžmina niekas Brb. Jis užmynė dobilaitį, dobilaitis suteškėjo RD23. Par šilelį jojau, šilelis dundėjo, kur užmýniau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JD376.
^ Cypia kaip katė, uodegą užmynus KrvP(Krn). Nieko nenusimanau, lyg man avinas ausį būtų užmynęs TŽIII382.
ǁ duoti ženklą minant koją kam: Gal jis tau ant kojos užmynė, kad tu šito arklio neperki Lš.
4. intr. galėti priminti, atsistoti: Telyčiotė neùžmina an priekinės kojos – ar miksterėjo Ut.
5. tr. priteršti, priminti purvo: Kad ažmýnė gryčią, tai kaip gurbas Sv. Kaip jūs dėlto teip ir ažùminat aslą, aš nebepaspėju šluot! Sdk.
| refl.: Maž nebe teip ažsimynę dabar? Sdk.
6. refl. užsidirbti minant linus: Žiūrėk, kiek anas per visą linaminį užsi̇̀mina Ds.
ǁ refl. atidirbtinai minti kitiems linus: Šiemet labai geri linai, nežinau, kaip mes užsiminsim darbinykų Sn. Eisu kitur mynėjų užminties Šts.
7. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Kad kiaušis nė[ra] užmi̇̀ntas, ans y[ra] vienskaris (tuščias) Dov.
◊ apvárčius (ant liežiùvio) užmi̇̀nti užkliudyti, užerzinti, supykinti: Kas tau užmýnė apvárčius, ka toks piktas? Rs. Kas ant manęs šneka – tešneka: aš nė vienam ant liežiuvio neužmyniau Sln.
kam̃štį užmi̇̀nti įgerti (alkoholinių gėrimų): Dėdė irgi buvo kamštį užmynęs rš.