liežùvio blãzginimas nereikalingas kalbėjimas: Gaila tavo liežuvio blazginimo – neprikalbėsi anos eiti už našlio. Kal.
liežùvio galù vos vos (priminti): Mama tik liežuvio galu užsiminė, ta ir artyn obuolį už ančio užsikišus. Sk.
ant liežùvio gãlo
1.knieti (pasakyti): Man vis ant liežuvio galo paklaust, ar vyras jos negrįžo. Sk.
2.apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Vardas ant liežuvio galo, tik negaliu atsimint. Jnšk.
3.nejučiomis pasako: Girto tiesa – ant liežuvio galo. Rk.
4.galima pasiklausti: Kelias ant liežuvio galo. Dr.
ant liežùvio gãlo kabė́ti norėti pasakyti: Erzinti ponelio nenorėjau, bet taip ir kabėjo klausimas ant liežuvio galo. Pt.
ant liežùvio gãlo pamáuti apkalbėti: Ana turi tą žmogų ant liežuvio galo pamovusi. Dv.
liežùvio gãlą panìžo užėjo noras pasakyti: Beklausant tų šnektų, man taip panižo galą liežuvio, kad neiškenčiau neprasižiojus. Krok.
ant liežùvio gãlo sùkasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Matai, kokia mano galvelė – ant liežuvio galo sukas, ir neatmenu. Sk. O kad jį laužas kur! Ant liežuvio galo sukas, negaliu pasakyt. Švnč. Ot sukasi ant liežuvio galo, ale prisiminti negaliu. Slv.
ant liežùvio gãlo turė́ti norėti pasakyti: Balys kvatoja. Nuryja, ką turėjo ant liežuvio galo. Šein.
ant liežùvio gãlo užeĩti norėti pasakyti: Sakiau viską, kas tik ant liežuvio galo užėjo: ir juoda, ir balta. Vkš.
ant liežùvio gãlo vẽliasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Velias ant liežuvio galo, tik neatmenu, ir tiek. Rd.
liežùvio láidymas apkalbėjimas: Vyrai rūkymo, gėrimo nepameta, bobos – liežuvio laidymo. Krš.
liežùvių láidymas apkalbėjimas: Ji dar gaus kada už tą liežuvių laidymą. Skr.
liežùvio malìmas tuščios kalbos, plepalai: Ar dar neatsibodo tamstai mano tetos ir kartu jos bičiulių liežuvių malimas. Pt.
liežùvių nešiójimas apkalbėjimas: Ištvatijo už liežuvių nešiojimą. Krš.
liežùvio neval̃dymas plepėjimas: Daugiau žmogus kenčia per liežuvio nevaldymą. Krš.
liežùvio paleidìmas išplepėjimas: Už liežuvio paleidimą vienas žmogus jau Šiauliuose sušaudytas. Pt. Tu kada gausi už liežuvio paleidimą. Sk.
liežùvio plãkalas plepėjimas: Čia ne kalba, tik liežuvio plakalas. Šts.
liežùvio plonýbė mokėjimas pataikaujamai kalbėti: Anos liežuvio plonybė neišpasakyta. Krš.
liežùvio smailùmas iškalba, plepumas: Lyg per siaura dviem būtų, ponas viršaiti, – stengėsi liežuvio smailumu neatsilikti ir Gužienė. Katil.
liežùvių sumaĩšymas apkalbos: Meluoti be liežuvių sumaišymo nėra griekas. Šts.
liežùvio vadžiàs paléisti nepadoriai kalbėti: Tai tu jau vėl paleidai liežuvio vadžias, ar pačiai ausys neraudonuoja?. Sk.
aštrùs liežùvis apie sugebėjimą piktai atsikirsti, priešgyniauti: Bet vis aštresnis pasidarė marčios liežuvis. Simon. Vis tiek blyksteli nedraugiškas žvilgsnis, vis tiek atsiranda aštrus liežuvis, linkęs ką nors leptelėti. Zur.
liežùvis dviẽm galaĩs apie melagį: Melagio liežuvis dviem galais. An.
dvìgubą liežùvį turė́ti sugebėti įsiteikti, prisigerinti: Kas turi dvigubą liežuvį, tas visur prilenda, viską gauna. Šl.
dvìlinkas liežùvis apie melagį: Melagio ir vagio dvilinkas liežuvis. Ukm. Dvilinkam liežuviui netikėk. LTR.
gẽras liežùvis apie iškalbingą: Geru liežuviu mergai galvą apsuksi. Dg.
gẽro liežùvio išmoningas, išradingas: Jos sūnus buvo labai gero liežuvio, tai jis visiem tas pravardes įdėdavo. Pš.
gẽrą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda!. Žem. Gerą liežuvį turi ir pasakoja – gražu klausyt. Jrb. Nemislijau, o liežuvuką beturinti gerą. End. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežuvį turi gerą. Mžš.
ìlgas liežùvis
1.apie liežuvaujantį, apkalbantį: Su ilgu liežuviu niekam neįtiksi. Vvr. Tos bobos ilgas liežuvis. Šlčn. Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo. LTR.
2.apie mokantį įsiteikti: Kieno liežuvis ilgesnis, tas ir gauna. Pl.
ìlgą liežùvį turė́ti
1.būti iškalbingam: Tas piršlys melagis tur ilgą liežuvį. JD.
2.mėgti apkalbėti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai. rš.
ìšplaktas liežùvis moka gerai kalbėti: Liežuvis anų buvo išplaktas kaip kalvio ant priekalo. Šv.
judrùs liežùvis iškalbingas: Nei tu gražuolis, nei plačiapetis, ir liežuvis tavo nejudrus. Avyž.
lankstùs liežùvis iškalba: Tu pasėdėsi smagioje ūkininkų kompanijoje, parodysi savo lankstų liežuvį. Cvir. Tau gerai, tu labai lankstų liežuvį turi. Vl.
lìpšnų liežùvį plàkti plepėti: Lipšnų liežuvėlį plakė, nėra to viso, ką sakė. Nm.
nerangùs liežùvis neiškalbingas: Aš esu lėtas praverti burną ir mano liežuvis nerangus. ŠR.
paláido liežùvio mėgstantis plepėti, išplepėti: Vasaris netikėjo savo kolegos apibūdinimais, nes jau žinojo jį esant palaido liežuvio ir stačiokiškos dvasios žmogų. Myk-Put. Aš ne palaido liežuvio: žinau ką sakyti, ką ne. Krš. Ar jau pats negalėjai žinoti, kad ana palaido liežuvio? Nereikėjo tokiai nė užsiminti. Vkš.
paláidą liežùvį laikýti niekus kalbėti: Negerai palaidą liežuvį laikyti. Plng.
paláidą liežùvį turė́ti N. niekus kalbėti:
pìktas liežùvis apie mėgstantį apkalbėti: Visi žino, kad jo piktas liežuvis – žmones visus pravardžiuoja, pašiepia. Šl. Pikti liežuviai žinojo priežastį ir ėmė šaipytis. Simon. Pikti liežuviai apkaltino Povilą Bičkų, esą bulių papjovęs tremtinių stovykloj. Dovyd.
plónas liežùvis apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Užtat tokį nekaltą kūdikį ir negali spardyti į šalį, jei savo plonu, kaip giries, liežuviu pritraukei ją. Žem. Tos bobos plonas liežuvėlis – ji visur prilįs ir viską išprašys. rš. Krautuvėje dirbi, liežuvį turi ploną turėti. Krš.
saldùs liežùvis sugebėjimas įsiteikti: Jie savo saldžiais liežuviais jo galvą apsuka. Klp.
saldų̃ liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti, prisigerinti: Nuo to noriu tave apsaugoti. O, be to, tu jauna, vyrai turi saldų liežuvį. Simon. Reikia turėti saldų liežuvį, ir viską turėsi. Pkr.
sàvo liežùvį įkìšti įsiterpti į kitų kalbą: Negyva bus, kad neįkiš savo liežuvio – kišutė nematyta!. Ps.
smailùs liežùvis
1.apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Smailus jo liežuvis kaip meletos, prisišneka jis visur. J. O kai pasirodydavo inžinierius, jis kaip lapė savo smailiu liežuviu mokėjo prie jo prisiplakti. Mont.
2.apie mokantį pašaipiai, piktai kalbėti: Ot smailus liežuvis, ką tu pasakysi, – atmeta ir ataudžia. Šl. Mano veidelį ir smailą liežuvį visi pažįsta. Mrj. Turi smailų liežuvį – durte duria žmogų. Krš. Liežuvį turi anta keikimo smailą. Mž.
smailiù liežuviù kir̃sti kandžiai pasakyti: [Siuvėjas] tuoj pradeda žvalgytis į juos ir, regis, kirs smailiu liežuviu. Andr.
smaĩlų liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Labai jau smailą liežuvį turėjo, niekas nenukalbėjo. Pn.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį. Cvir.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
liežùvis šlãpias juok. apie prastą darbininką: Ot tai dirba, net liežuvis šlapias!. Sdk.
šmaikštùs liežùvis apie mokantį sąmojingai kalbėti: Kad Adomėlis nebūtų buvęs tokio gero būdo, tai savo šmaikščiu liežuviu būtų gerai jį aptvojęs. Mš.
švelnùs liežùvis apie mokantį įsiteikiamai, meilikaujamai kalbėti: Švelnus liežuvėlis kaip lapės. Brž.
švel̃nų liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti: Karalienė turėjo labai švelnų liežuvį, pradėjo apie jį dailiai malonėtis. Rz.
liežùviais apipláuti apšnekėti: Būsi liežuviais bobų apiplautas. Sur.
liežùvį apkabìnus liežuvaujant: Matalaška (liežuvininkė) liežuvį apkabinus laksto. Ker.
liežùviais apkráuti apkalbėti: Prie to dar liežuviais apkrauna. rš.
liežùviais apléisti apkalbėti: Neduok Dieve tame davatkyne gyventi, tuojau liežuviais apleidžia. Vvr.
liežuviù apmèsti, atáusti ir išardýti apkalbėti, prifantazuoti: Pati buvo sunkiai įpykinama, bet jei jau įsivarydavo – galėdavo liežuviu apmesti, atausti ir vėl išardyti. Cvir.
liežùviais apsikélti pagarsėti apkalbomis: Liežuviais apsikėlusi – ir sėdi kaip velnias ropėse, niekas nė nekalbina. Sml.
liežùvis apsilùpo nusibodo, įkyrėjo kalbėtis: Net liežuvis apsilupė nuo ilgo šnekėjimo. Ad.
liežùvis apsìrietė apie daug plepantį: Tavo ir liežuvis apsirietęs bemeluojant. Gršl.
liežùvis apsìsuka visaĩp moka nupasakoti: Iš jos tai gausi ko nepirkęs – jos liežuvis visaip apsisuka. Lb.
liežùvis apsiver̃čia išdrįsta kalbėti: Man ausys linksta nuo tokių kalbų, kaip jum liežuvis apsiverčia?!. Krč.
liežuviù apšukúoti apkalbėti: Visą apylinkę [plepė] liežuviu apšukuoja. Mžš.
liežuviù apvelė́ti išbarti, iškoneveikti: Kad nori, ir dar kaip mane liežuviu apvelėja. Vs.
liežùvį apver̃sti pasakyti (negalint,nedrįstant, tingint): Kad būtum netingėjęs liežuvį apversti, būtų viskas gerai buvę. Lš. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!... Žem. Ar negali liežuvio apversti, kad tyli?. Ėr. Čia susispietė dabar atlaikuoliai ir, pasrubčiodami iš stiklelių, plepėjo vos liežuvį beapversdami. LzP. Vadinasi, ir Liudas netikėjo? – vos vos pajėgs apversti liežuvį Danielius. Bub.
liežùvis ãriamas abiẽm pùsėmis veidmainiškas: Su ponais nežinau, bet liežuvis Baltaragio abiem pusėm ariamas. Žem.
liežùvis atbùko nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Šneka ir šneka – kaip jai ir liežuvis neatbunka. Sk. Man ir liežuvis atbuko su ja besibarant, pasiutus boba. Sk.
liežùvį atidúotų apie pataikaujantį: Šitoji boba akyse ir liežuvį atiduotų, o už akių ir kalnus priverstų ant tavęs. Užp.
liežùvį atléisti padaryti kalbų: Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę. Cvir.
liežùvį atrakìnti padaryti šnekų: Degtinė, kaip ir daugumai, Tomui atrakindavo liežuvį. Dvd.
liežùvį atrìšti padaryti kalbų: Išgertas alus ir degtinė atrišo liežuvius ir apsuko galvas. Vencl. Jos aimana Jievarui labiau nei degtinė atriša liežuvį. Zur.
liežùvis atsiléido ėmė daug kalbėti: Kaip išgėrė, visiem liežuvis atsileidė. Rm.
liežùvis atsirìšo ėmė daug kalbėti, pasidarė kalbus: Jei dar tavas išgėręs, tai visai atsiriša liežuvis. Prn. Kad išmečiau degtinės, man liežuvis visai atsirišo. Jnš. Kas užgeria kiek, tai jau liežuvis atsiriša. Erž.
liežùvis atsistójo kuolù sunku prakalbėti: Kad tau liežuvis kuolu atsistot!. keik.
liežùvis atskãro nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Tetauzija, kol tik liežuvis atskars, – atšovė pati. Žem.
liežùvis atšìpo nusibodo (kalbėti): Apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Šein.
liežùvį atver̃sti prašnekti: Neatvertė liežuvio paklaust. Srd.
liežùvis áudžia gerai kalba: Jo tik liežuvis gerai audžia. Lp.
liežùviais áustis ginčytis: Per vakarus audžias ir audžias liežuviais. Btg.
liežùvį áušinti tuščiai kalbėti, plepėti: Neaušink be reikalo liežuvio!. Dov.
liežuviù badýti barti, koneveikti: Pradėjo vėl jį liežuviu badyti be jokio reikalo. rš. Blogai, kada žmogų visi liežuviais bado. Blv.
liežùvis baladója negali gerai kalbėti: Nuo degtinės išgertos tau liežuvis balados. Vrn.
liežùvį bárškinti tuščiai kalbėti, plepėti: Barškink čia liežuvį, verčiau už darbo imkis!. Vvr.
liežuviù bélsti tuščiai kalbėti, plepėti: Bebeldžiant jam liežuviu apie savo tėvo didelius dvarus Poznanėje, man pradėjo rodytis, kad jis visai panašus į garsųjį vokiečių šnipą. Pt.
liežùvį blãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Tu blazgini liežuvį be gryno reikalo. Kal.
liežùvis blãzga kalba (niekus): Blazga liežuvis visokius niekus. Šts.
liežuviù brū́žinti tuščiai kalbėti, plepėti: Be reikalo brūžina liežuviu. Rod.
liežuviùs dẽginti apkalbėti: Kaip tu elgies, matai, kad ant tavęs visi liežuvius degina!. Dkš.
liežùvį dìldyti tuščiai kalbėti, kaulyti: Be reikalo nedildyk ir liežuvio, vis tiek neisiu. Užp.
liežùvis dìlga nekantrauja: Ar jau liežuvis dilga?. Šk.
liežùvį dìlgina ima noras (pasakyti): Gal tau dilgina liežuvį pasakyti. LTR.
liežùvį dìlinti tuščiai kalbėti, plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti, jiems bet tik liežuvį dilinus. Vaižg.
liežùvis dìrba kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba!. Ašb.
liežuviù dìrbti gerai kalbėti: Dabar jau tie gerai gyvena, kur liežuviais dirba. Grv.
liežùvį drémžti tuščiai kalbėti: Ir nubaidei dabar man paukštytes, kitą kartą susitikus reikės ilgai dremžti liežuvį. Andr.
liežùvį galą́sti ruoštis ginčytis: Erzink! galąsk liežuvį! – juokavo Severa. Pt.
liežuviùs galą́sti
1.niekus kalbėti, plepėti: Vyrai sustoję liežuvius galanda, darbo nežiūri. rš.
2.šmeižti, apkalbėti: Nuo to laiko pikti žmonės pradėjo liežuvius galąsti. Cvir.
liežùvį įbraũkti įskųsti: Kas nors įbraukė liežuvį ir suėdė žmogų. Šts.
liežùvį įbrùzginti pasakyti ko nereikia: Visur tu savo liežuvį įbruzgini – ar reikia, ar nereikia. Arm.
liežùvį įkìšti
1.įskųsti: Šmakšt liežuvį įkišo, ir atėjo kratyti. Krš. Jau, sakiau, kad visos kalbos bus pasibaigusios, bet tas pašmakšt ir įkišo savo liežuvį. Škn. Per tą laiką kas nors įkiš liežuvį, jeigu dar neįkišo, ir visi atsidursime karo belaisvių stovykloje. Avyž. Kas liežuvį įkišė, kad klebonas vaikus mokina. Šmn. Be reikalo inkišė liežuvį, dabar gailisi. Sur.
2.įtikti: Kataras moka liežuvį įkišti, kur reikia, tam gerai gyvent. Grv.
3.prasitarti: Kada be reikalo inkiša liežuvį, tai tada ir negerai. Pls. Dabar tylėkim, o tai įkišim liežuvį. Klvr. Įkišam liežuvį ir mes kaip kada kur reikia, kur nereikia. Grv.
liežùvį įláidyti įsitraukti plepėti: Įlaidei liežuvį, tai dabar pasakysi visokių niekų. Pnd.
liežùvį įplàkti įskųsti: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį. Šts.
liežùvis įsmil̃ko įgriso, nusibodo kalbėti: Mergos truputį jau aprimo rietis, o motinoms dar liežuvis neįsmilko. Žem. Ple ple ple per kiauras dienas, kaip liežuvis neįsmilksta. Krš. Liežuvis belojant įsmilko, t. y. pailso. J.
liežùvį įstatýti plepėti: Nieko nedirba, tik eina per kiemus liežuvį įstatęs. Grv.
liežùvį įstùmti išplepėti: Kažkas liežuvį įstūmė. Lz.
liežùvį iškìšti
1.labai pavargti: Ateis žiema – tai mūsų sargelis ir liežuvį iškiš. Tiek daug darbo. Lnkv. Vaikeli, tik eik pamažiukais. Ir taip liežuvį iškiši, kol nueisi. Sk.
2.nusigyventi (sunkiai dirbus): O kai galutinai liežuvį iškiši, galėsi sėstis Vinkšnėnuose šalia ubagų. Paukš.
3.išalkti: Gyvuliai ir liežuvius iškiš neėdę, o tu sėdi. Grz.
4.mirti: Jei ne tie žmonės, būčiau ir liežuvį iškišus. Slč.
5.pradėti bartis: Jėzau, kad iškišo liežuvį!. Lk.
liežùvį iškìšus
1.sunkiai, iš visų jėgų (eina): Ir jie drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius šlepsi. Sruog. Dar saulė kitą rytą neteka, o jis jau lag lag lag liežuvį iškišęs miestan. Všk. Lakstau iškišęs liežuvį su savo pusbroliu karštom įvykių pėdom. Trein.
2.iš visų jėgų (dirba): Šita boba iškišus liežuvį dirba. Slm. Liežuvius iškišę tempėm apkaustytą skrynią. rš. Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau?. Balt. Kuitiesi žmogus, leki iškišęs liežuvį ir nieko nematai, nežinai. Mark. Kad dirba net liežuvį iškišę. Adm.
3.atidžiai (klausyti): Klauso net liežuvį iškišęs. Pnd. Būdavo, klausai liežuvį iškišęs, kaip dvare dirbo. Iš. Iškišę liežuvius klausydavome pasakų. Pc. Susirenka kaime, nu, senis koks ir vebla – visi klauso liežuvius iškišę. Ukm. Kai pradeda sakyt kitos, iškišk liežuvį ir klausyk. Šmn.
4.labai norint (tykoti): Visi iškišę liežuvius žiūri – tik duok jiems. Jnšk.
5.labai (laukia): Visi laukiam jos liežuvius iškišę. Ėr.
liežùvį iškórus labai stengiantis: Bėgi bėgi liežuvį iškoręs, ateina savaitės galas – nieko nėra. Simon. Ko lakstai dabar griūdama, liežuvį iškorus. Pnd. Lėk lėk liežuvį iškoręs, o geriau nebus. Šln.
liežùvį išléisti pavargti: Nebėk tik tekina, liežuvį išleisi, kol nubėgsi. Jnš.
liežùvį išléidus
1.iš visų jėgų (bėga, eina): Iš kur taip parlapnoji liežuvį išleidęs?. KlvrŽ. Parbėgo vaikas liežuvį išleidęs. Jrb. Vėl bėk liežuvį išleidęs. Slnt.
2.iš visų jėgų (dirba): O tas kad pjauna liežuvį išleidęs. Pl.
3.atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį išleidęs. Šll.
4.labai norint (tykoti): Vaikas tyko kauliukų liežuvį išleidęs. Lnkv.
5.labai (laukia): Liežuvį išleidusi nuo pat ryto laukia parnešant saldainių. Kž.
liežùvį išmìklinti gerai išmokti kalbėti: Matyt, ant žemės begyvendamas tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, kad klysti. Krėv.
liežùvį išmìnti paerzinti, užkliūti: Vis Jonai, vis Jonai, kada gi aš tau liežuvį išmyniau?. Šmn.
liežuviùs išnešióti šmeižtus paskleisti: Bobelės, bobelės, jūs labai praverčiat liežuviams išnešioti!. Krš.
liežùvį išsigalándus pasiruošus bartis: Atėjo ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižiot neduoda. Arm.
liežùvis išsiláisvino išdrįso kalbėti: Kitų visų liežuviai taipgi išsilaisvino. Kudir.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsiplakė liežuviais. Šts.
liežùvį išsùkti sąmojingai pakalbėti: Aš negaliu taip išsukt liežuvio kaip anas. Lz.
liežùvį ištaisýti imti gražiai kalbėti: Možnėt ir gražiau ištaisyt liežuvis. Ad.
liežùvį ištę̃sti sužinojus apskųsti: Buvo žmona, nori ištęst liežuvį. Šlčn.
liežùvis ištį̃so apie klausymą įdomaus pasakojimo: Ir liežuvis ištįs besiklausant, kad ana liuob pasakos. Yl.
liežùvį ištráukti
1.prašnekinti: Kiek čia yra lietuvių Jašiūnuose, tik neprisipažįsta – liežuvio gi neištrauksi. Dv.
2.klausinėjant sužinoti: Pagatavi buvo valdininkėliai liežuvį ištraukti, kad išvežti galėtų. Krš.
liežuviù išvanóti išbarti: Išvanojau ją liežuviu. Drsk.
liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis. rš.
liežùvį kabìnti užgauliai kalbėti: Pamatysiu, ant ko jūs bekabinsit liežuvį manęs nebetekusios?. Žem.
liežùvį káišioti
1.kištis į kitų kalbą: Nekaišiok liežuvio, kur nereikia!. Vkš. Nekaišiok liežuvio, ba nudegsi. Šlvn.
2.skųsti: Prisaikino, kad liežuvio niekur nekaišiotumėm. Grd. Tu tik kaišiok liežuvį, aš tave greit pamokysiu. Jnšk. Tu dar mane skųsi? Žinau, kad kaišai liežuvį pirmininkui. Nmk.
liežùvį kamšýti kištis į kitų kalbą: Kamšai ir kamšai liežuvį. Kas prašė?. Erž.
liežuviù kárti šmeižti: Ana akyse kojas laižo, o už akių liežuviu karia. Ob.
liežùvio káustyti nereĩkia iškalbingas: Jam liežuvio kaustyti nereikia. Rs.
liežùvį kilóti kalbėti nepageidaujant: Žiūrėk, ką dirbi! Dar mat liežuvį kiloja!. Srv.
liežùvį kýštelėti įskųsti: Liežuvį tik kas kyštelėtų, kur reikia, tuoj prisistatytų aniuolai sargai (žandarai) kaip pas Marčių, – juokėsi Rumpienė. Žem. Ar jam reikėjo kyštelėti liežuvį apie tą bobelę?. Grv. Kas kitas, kad ne ji kyštelėjo liežuvį milicijai?. Šk. Užtenka kyštelėt kam nors liežuvį, ir žmogus amžinai pražuvęs. Mont.
liežùvį kìšti
1.terptis į kitų kalbą: O ko! Kam tau reikėjo liežuvį kišt? Ar be tavęs nebūt apsėję?. Kair. O ko tu, sako, kiši liežuvį? Kad valgai, valgyk. Žg. Kur nereikia, aš nekišu liežuvio. Dt. Nereikėjo kišt liežuvis. Mžš. Jau nekiši liežuvio, ir tai tenka. RdN.
2.liežuvauti: Čia kas nors liežuvį kiša. Ašb. Tu liežuvio daugiau nekišk, kad aš negirdėčiau!. Pnm.
3.trukdyti: Mes jau liežuvio nekišim – ir taip sutarta. Jrb.
liežùvis klẽba įstengia kalbėti: Liežuvis dar kleba, bet jau jėgos apleido. Grš. Aš guliu, liežuvis kleba, o dirbt negaliu. Ar.
liežùvį klebénti tuščiai kalbėti: Jonai, verčiau patylėk, o ne klebenk liežuvį, niekas tavo kalbos neklauso. Klov.
liežùvį klẽbinti
1.tuščiai kalbėti: Tu tik veltui liežuvį klebini, o dirbt nedirbi. Jnšk. Kam čia be reikalo liežuvį klebinti. Vl.
2.veltui prašyti: Kam tu be reikalo liežuvį klebini? Neišpliksi (negausi) iš jo nieko. Pšl.
liežùvis klìba įstengia kalbėti: Nuo tiek [gėrimo] tai man liežuvis nekliba, mat neatmirksta. Ar.
liežuviù klìbinti gerai kalbėti: Moka ir jis liežuviu klibinti. Sk.
liežùvis klýsta negali gerai kalbėti: Man liežuvis klysta, susimeta. Šln.
liežuviù kliudýti apkalbėti: Kam tu ją liežuviu kliudai, žinai, kokia ana. Pls.
liežùvis kliū̃va Rš. sunku kalbėti: Dabar kliūva liežuvis vokiškai. Prk.
liežùvis klum̃pa nesiseka kalbėti: Aš bandau kalbėt, bet liežuvis klumpa, vis dar kleba dantys, nes baimė dar nepraėjo. Dovyd.
liežùvį kraipýti stengtis kitaip kalbėti: Ko ten ji gero mieste išmoko? Tik liežuvį kraipyti. Kair. Ką galvoja, tą sako – nekraipo liežuvio. Sur.
liežùvį kùlti plepėti: Liežuvį bekuldamos bobos ir susikerštvija. Šts.
liežùvį láidyti
1.garsiai šaukti: Lakiojo blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: – Nabagėli, nabagėli! Neglamžavęs, nemylavęs meilės nenorėk!. Žem. Ką dabar tą liežuvį laidai ant viso sodžiaus. Sk.
2.apkalbėti: Jis gerai žinojo, kad darbininkai visuomet ant užvaizdo papratę liežuvį laidyti, nėra ko klausyti. Žem. Liežuvį laido – šiokias tokias kalbas ant kita kitos meluoja. Škn.
3.keikti: Jis kaip dvarobernis liežuvį laido. Lš. Ne liežuvį laidyk atsistojus, bet eik man tuoj vagų kasinėti. Žem.
4.plepėti, niekus taukšti: Ką tas klumpis išmano, by tik liežuvį laido. Vrn. Anokia čia darbininkė – liežuvį tik laidyti!. Žem.
5.neišlaikyti paslapties: Kas laido liežuvį, yra bobaburnis. Trš.
liežuviùs láidyti
1.plepėti: Nesmagios jai šitos kalbos, ne tokių reikia. Iš viso – nėra ko liežuvių laidyti. Zur.
2.keikti: Blevyzgoja, liežuvius laido. LzP.
liežùvį laikýti nutylėti, nieko nesakyti: Aš viską greit užmirštu... Vaje, juk aš ir nemokėjau liežuvio laikyti. Simon. Laikyk liežuvį, o ne, tai jis tave laikys. LTR.
liežùvį laikýti sukándus nutylėti, nepasakyti: Klausykit, rupūžiokai, laikykit liežuvį sukandę. Šitaip geriausia. Leptelsit – prapuolę ir jūs, ir.... Ap.
liežùvį laikýti už dantų̃ tylėti, nieko nepasakyti: Girdėjau negerų naujienų. Tik laikykit liežuvį už dantų. Kad man niekam nė žodžio!. Myk-Put. Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai. Krėv. Zelkė gudrus, moka laikyti liežuvį už dantų: niekada nepasakys, kaip ką pardavė. Avyž. Pokario metais reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Ūd. Žmogus turi laikyti liežuvį už dantų. Lk.
liežùvį lakìnti niekus kalbėti: Sėdžiu tik ir liežuvį lakinu. Pgr. Tegul pirma išmoksta arti, sėti, tada galės liežuvį lakinti. Rs. Tie nepraustaburniai tik liežuvius lakinti temoka. Kv. Liežuvį lakino iš pomietės. Vn.
liežùvis lãksto gerai kalba: Motriškoms geriau liežuvis laksto. Krš. Bobos visos mandros, o liežuviai taip ir laksto. Rdn.
liežùvį lankstýti šmaikštauti: Ką senelis gali sakyti, negi savo vaikui laimės pavydės? – lankstė piršlys liežuvį. rš.
liežùvį láužyti
1.kalbėti svetima kalba: Vaikai gretai išmoksta liežuvį laužyti, senam sunkiau. Pj. Nei liežuvio, nei galvos niekam laužyti ir „spėlinti". Švaist.
2.plepėti: Na kaipgi aš tiek liežuvį laužysiu?. Rod.
liežùvį lãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Eitum nelazginęs liežuvio: vis tiek tau nieko neteks. Skd.
liežùvį léisti
1.apkalbėti: Ana yra papratusi leisti liežuvį ant visų. Ms.
2.pasakoti, pliurpti niekus: Kiti leido liežuvį, kad penki ėraičiai padvėsė. Als. Neleisk, sakau, liežuvio: kad kas atsitiks, būsi kalta. Mžš.
liežùvį léisti į dárbą daug tuščiai kalbėti: Neleisk liežuvio į darbą!. Btr.
liežùvis lẽkia apiẽ ausìs sakoma apie godų valgymą: Seniau vakare liuob kruopienę srėbs, ir liežuvis apie ausis lėks. Kl.
liežuviù luopsė́ti plepėti: Ką tu liežuviu be reikalo luopsi, tai geriau tylėtum. Švnč.
liežùvis lū́žta sunku kalbėti: Aš negaliu pasakyt, liežuvis lūžta. Šl.
liežùvis mãga
1.ima noras: Jau tau tik ir maga liežuvis ką nutverti. Lnkv. Pamatei obuolį, ir maga liežuvis. Grk.
2.rūpi pasakyti: Žino ką, nežino, tuoj jam ir maga liežuvis pasakyt. Všk.
liežùvis maĩšosi sunku kalbėti: Liežuvis maišos, negali pakalbėt žmogus. Ėr.
liežuviùs maišýti apkalbėti: Vieni ją laikė davatka, nes netekėjusi, kiti ne, nes bažnyčioje nesėdėdavo per dieną, daugiau darbuodavosi ir nemaišydavo liežuvių. Žem.
liežuviù màkaloti plepėti: Na, užteks liežuviu makalot – nusitverk darbo!. Vl.
liežuviù makalúoti plepėti: Jie ten daugiau nieko ir neišmano, kaip vien liežuviu makaluoti. Vaič. Ar nenustosi liežuviu makalavęs!. Vlkv. Senė vaikus veizi, o jaunoji laksto ir liežuviu makaluoja. Krš.
liežuviù makarúoti plepėti: Jūs liežuviu makaruoti ir temokat. rš.
liežùvis mãla apie niekų kalbą: Be reikalo liežuvis mala. Mrj. Davatkos liežuvis mala kaip nekaltos girnos. Al. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi, kai visuose pašaliuose liežuviai pradėjo malti. Bor.
liežuviù málti
1.daug kalbėti: Niekas negali pasakyti, kad aš gražus vyras, kad moku mikliai liežuviu malti, nors tai ypač patinka dailiajai lyčiai. Avyž. Užteks čia tau malti liežuviu!. Ap. Mala ir mala liežuviu, geriau sa[vo] pirkią apruoštų. Grv. Melagis mala liežuviu kai šuva uodega. Rod. Tvarkos reikėjo, blaiviam būti reikėjo, ūkiu rūpintis, žemės, gyvulių veizėti, o ne liežuviu malti, samagoną ryti. Gran. Esu prieš tuos pranašus, kurie liežuviais mala, kartodami: „Taip kalbėjo Viešpats". ŠR.
2.apkalbėti: Man labai nepatinka, kad taip apie mus liežuviais mala. Žg. Vaikščioja pabobiais ir liežuviu mala apie mus. Škn. Jei toliau liežuviu malsi – skelsiu į žandą. Paukš.
liežùvį mankštìnti
1.plepėti: Bemankština liežuvį susėdusios. Krš.
2.apkalbėti: Tai kad jie negali, vis turi ant ko noriant liežuvius mankštinti. Kair.
liežuviù maskatúoti plepėti: Maskatuoja maskatuoja liežuviu visą laiką, kaip tau ir nenusibosta!. Dbk.
liežuviù matarúoti plepėti: Mataruoja mataruoja liežuviu, net galva insopsta. Dbk. Nemataruok liežuviu, kur nereikia. Ds. Anys liežuviu tik mataruoti moka. Ut.
liežùvis matarzúoja plepa: Jo tik liežuvis matarzuoja. Prng.
liežuviù matažgóti plepėti: Gana liežuviu matažgoti – reikia ir apie darbą pagalvoti. KrvP.
liežùvis mẽzgasi sunku kalbėti: Rodos, daug žadėjau ką pasakyti, o kai atsistojau kalbėt – liežuvis pradėjo megztis, ir atsisėdau nieko nepasakius. Kair.
liežùvį mýgti stengtis kitaip kalbėti: Kitas kitaip liežuvį mygia. Rš.
liežùvį mìnkštinti padaryti kalbų: Putojantis velnias (alus) tuo ir garsus, kad liežuvius taip minkština, jog ir nebylys dažnai žmoniškai prabyla. Cvir.
liežùvį mir̃šti nežinoti ką sakyti: Žmogus, kurio negalėjo suvaldyti keli vyrai, tai marčiai, visai nepiktai ir nebaisiai, įėjus, miršo savo liežuvį, kvailėjo ir dūlino ten, kur marti jo nebematytų. Vaižg.
liežùvis neapsiver̃čia neįstengia, nedrįsta prabilti: Man liežuvis neapsiverčia taip sakyti. Krš. Dainius lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekaip nepašauks, Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia. Bub.
liežùvio neapver̃čia sunkiai kalba ( ppr. apie girtą): Atėjo priputęs, liežuvio neapverčia. Krš. Kur tu nueisi, manau, kad ir liežuvio dorai neapverti. Cvir. Liežuvio jau nebeapverčia, o sklėnyčią alaus dar vis laiko rankoje. Skrb. Skauda gerklę, liežuvio neapverčiu. Brb.
liežùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežuvis, kad jį skradžiai, neatpuvęs buvo. Plš.
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoje neįsitenka, jis visus atranda. Klvr.
liežùvio neišlùpti iš burnõs sunkiai prakalbinti: Liežuvio jai negali išlupti iš burnos, kad nesako. Ds.
liežùvio nepadė́ti nenutilti: Toks jau šiaukšlys – visą dieną liežuvio nepadeda. Srv.
liežùvio nepaleñkti tingėti kalbėti: Aš nepalenkiu liežuvio, o ana mala ir mala. Kž.
liežùvio nepasivaldýti kalbėti, ko nereikia: Liežuvio nepasivaldai tu, paleistuvi!. Žem.
liežùvio nepasùkti šiurkščiai kalbėti: Vaikai dabar liežuvio nepasuka, labai užšaudo tėvams. Krš.
liežùvis nesilaĩko prie gómurio daug plepa: Čia daro tie, kuriems liežuvis prie gomurio nesilaiko. Paukš.
liežùvis nesilaĩko už dantų̃ daug plepa: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
liežùvis nesivarteliója neprakalba: Tiek prigeria, kad ir liežuvis nesivartelioja. Krš.
liežùvis nesiver̃čia nėra noro kalbėti: Nebesivertė liežuvis dėl ko nors dejuoti. Zur. Lenkiškai liežuvis nesiverčia. Azr. Man liežuvis nesiverčia blogas naujienas pasakyti. Krš.
liežùvio nesuvaldýti kalbėti, ko nereikia: Girtas ir kvailas – liežuvio nesuvaldo. Jrb.
liežuviùs nešióti apkalbėti: Ta pletkininkė laksto po sodžių ir liežuvius nešioja. Lnkv.
liežùvį niẽžti nori pasakyti: Niežti ir tau liežuvį – patylėtum geriau. Ut. O man, sakysiu atvirai, seniai liežuvį niežti tą jų gyvenimą tikrai ryškiom spalvom nupiešti. Nėr. Baisiai jai liežuvį niežėjo viską iki galo išpasakoti. Bor. Jam liežuvį niežti, kad tik ką pasakyt. Mrj.
liežùvį nudègti įkliūti: Mano liežuvis jau irgi nudegęs ne vieną sykį, aš jau žinau ką daryti. Snt.
liežùvis nudžiū́vo nusibodo kalbėti: Kaip jam liežuvis nenudžiūsta nuo bružojimo. Dglš.
liežuviù numazgóti apkalbėti: Matai, pašalinis kaip moka kitus liežuviu numazgot. Sur.
liežùviais nuplàkti apkalbėti: Piktais liežuviais mane nuplakė. Brs.
liežùvis nuplýšo apie daug kalbantį: Liežuvis nupliš beprašant. Ėr. Jam liežuvis nupliš nuo aiškinimo. Ign.
liežùvį nurýti
1.apie skanų valgį: Eikite valgyti, tik nenurykite liežuvio... putra kaip medus.... Žem. Tai skanumas tos kepenės – liežuvį gali nuryti. Vvr. Maniškė mokėjo krekeną užtaisyti, galėjai, broli dobile, liežuvį nuryti. Dovyd. Kad paragautum – liežuvį nurytum. Ds.
2.apie nežinantį ką sakyti: Ar liežuvį nurijai, ar kalbėti užmiršai?. Erž.
nórs liežùvį nurýk apie skanų valgį: Tai gardu – nors liežuvį nuryk. Sdk.
liežùvį nusiką́sti
1.žodžio neištarti: Visi viengungiai trokšta vesti. Kai reikia pirštis – liežuvį nusikanda. Sruog.
2.apie skanų valgį: Papykusiai (labai) gerą putrą išvirei – gali liežuvį nusikąst. Sk.
nórs liežùvį nusiką́sk apie skanų valgį: O dešra – nors liežuvį nusikąsk. Paukš.
liežùvį nusirýti apie skanų valgį: Ir moki tu skanią putrą virti, liežuvį gali nusiryti. Šlu.
liežùvį nusmaĩlinti meiliai, pataikaujamai kalbėti: Kad nori, ji taip nusmailina liežuvį, kad geriau nereikia. Jnš.
liežùvis nusmil̃ko nusibodo kalbėti: Pails gulbino sparneliai, ant marelių skraidančių, nusmilks žmonių liežuvėliai, ant mūs jaunų kalbančių. Rs.
liežùvį nusùkti apkalbėti: Žmonėms buvo kur liežuvius nusukti. Krš.
liežùvį nuvaldýti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvį nė vienas žmogus negali nuvaldyti. brš.
liežùvį nuvaldóti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvio niekas ižg žmonių negal nuvaldoti. Sir.
liežùvis nuválkiotas apie daug plepantį: Atsirado ir tokių, kurių liežuvis nuvalkiotas po svietą lyg naginė. Kudir.
liežùvį paãštrinti pasiginčyti: Ir liežuvio nepaaštrinsi į jį. Parausta, sumirkčioja akimis ir tyli. Avyž.
liežùvis pabalnótas apie iškalbingą: Jo liežuvis pabalnotas. Rs.
liežùvį pablazgãtyti paplepėti: Pablazgatijo liežuvį ir išėjo. Dr.
liežùvį pabrãzdinti paplepėti: Ta jau atlakatuoja pri mūsų liežuvį pabrazdinti. Dr.
liežùvį padė́ti
1.pajuokti, pašiepti: Ant manęs visi liežuvį padėję. Srv.
2.mėgti draugauti: Kad ir mūsų Stasys... liežuvį padėjęs ant mergiočių. Slm. Kitas ir senas liežuvį, žiūrėk, ant mergos padėjęs. Pbr.
liežùvį padė́jęs
1.atidžiai (klauso): Mažoji liežuvį padėjus klausos. Jnš. Padėję liežuvį sėdi ir sėdi prie televizorio. Mžš. Dabar visi klausos liežuvius padėję. Rd.
2.be darbo (sėdi): Ko čia gunksai liežuvį padėjęs?. Mrj.
3.saldžiai (miega): Miega liežuvį padėjus. Ds.
liežùvį pagalą́sti
1.pasiginčyti: Viršininkas, amžinai visus kritikuojąs, čia rado gerą progą pagaląsti liežuvį. rš.
2.paplepėti: Tegul pagalanda bobos liežuvius. Ds. Jūs dabar čia liežuvius pagaląskite. KlvrŽ.
3.paerzinti: Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti. rš.
liežùvį pakabìnti
1.klausytis (svetimų kalbų): Ko čia pakabinai liežuvį?. Jnšk. Kai dėdina pradeda ką kalbėt, aš ir pakabinu liežuvį. Krč.
2.liežuvauti: Vyras liežuvį pakabinęs. Kv. Vyras liežuvį pakabinęs laksto, o boba su kitais birbinas. Všk.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyti. Ds.
liežùvį pakáustyti išmokyti gražbyliauti: Sakykite, panele, kas jums šitaip pakaustė liežuvėlį? – neapsileido Gustavas. Pt.
liežùvį pakélti
1.priešintis: Toks piktšašis, iš pupų nevarytinas, ir tas liežuvį pakelia. Kair.
2.kištis į kitų kalbą: Nebematęs! Ir ji dar liežuvį pakėlė! Tarytum be jos niekas nežinotų. Kair.
3.bartis: Liežuvį pakėlė, kad turėjau iš namų išsibėgti. Vkš.
liežuviù pakeverzóti sunkiai pakalbėti: Labai girtas – ką tik liežuviu pakeverzoja. Mrs.
liežùvį pakìšti įskųsti: Kai tik atvažiuos tavo nuotaka, imsiu ir pakišiu liežuvį, kad tu kitą mylėjai ir pametei.... Žem. Kas nors bus pakišęs liežuvį. Gric. O mes tą pat dieną ant pasalos užėjome. Kažkas, matyt, liežuvį pakišo. Bub. Jeigu pakišus liežuvį būčiau, ir pinigai būtų atsiradę. Pnd. Kas pakišo liežuvį, kad tu priešas, tai atėjo, supleškino. Snt.
liežùvį paklẽbinti daugžodžiauti: Ir dabar tam piršliui liežuvis reikia paklebint. Kr.
liežùvį paklóti pataikyti, gražbyliauti giriant: Kas jiems (piršliams) daug pažada, už tą jie ir pakloja liežuvį. Simon.
liežùvį paláidyti paplepėti: Makaras tokia, atėjo liežuvio palaidyti. Krš.
liežùvį palaikýti patylėti: Kad boba liežuvio nepalaiko, blogai. Šts. Tu kaip ragana loji ir loji, niekaip liežuvio nepalaikai. Grdm.
liežùvį paléisti
1.imti garsiai kalbėti, šaukti: Niekaip nebeiškentusios bobos suklego, nebegalėjo jų nutildyti, paleido liežuvį, net skaitytoja gavo nutilti. Žem. Tai melsta! Kai paleido liežuvį, tai mala ir mala. Ml. A! kad tu surūgtum, mat kaip paleidau liežuvį. Ir užsimiršk tu man taip žmogus!. Šein. Tai ko čia liežuvį paleidai?. Mrj.
2.apkalbėti: Tom bobom užtenka ir to, kad paleistų savo liežuvį. Vien. Kitą sykį, jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi. Žem. Tokiems nė per ką nėra liežuvį paleisti. Krš. Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti. ŠR.
3.imti keikti ar blevyzgoti: Kad paleis liežuvį, nors ausis užsikimšk!. Rm. Kai paleis liežuvį, nežinosi katran šonan lėkt. Ut. Kai tik įsigeria tie vyrai, tuoj liežuvius paleidžia. Jnš.
liežuviùs paléisti susiginčyti: Užsiklausyti buvo galima, kai jiedu su Prane liežuvius paleisdavo vienas kitą lenkdami, kas kurį pirmas ant menčių pasiguldys. Trein.
liežùvį paléisti į dárbą imti apkalbėti: Ar tik nepasiteisino mano prognozė: Negras paleido liežuvį į darbą. Avyž.
liežuviù pamakalóti paplepėti: Ji rasdavo galimybės įbėgti į dirbamąjį mano kambarį ir čia valandėlę pamakaloti liežuviu. Vaižg.
liežùvį pamakalúoti kiek paplepėti: Nori liežuvį pamakaluot ir ateina. Sk.
liežùvį pamakarúoti pakalbėti, paplepėti: Iš manęs nieko nebėra, tik liežuvį turiu pamakaruot. Šln.
liežuviù pamatarúoti išplepėti: Anas ką tik sužino, tuoj nubėga an susiedus ir pamataruoja liežuviu. Ds.
liežùvį pamìnkštinti pataikauti: Kad tik nori, teip moka liežuvį paminkštint. Šl.
liežùvį pamir̃šti nežinoti ką sakyti: Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem.
liežùvis pánčiojasi negali gerai kalbėti: Tu su juo nesusišnekėsi, jam liežuvis pančiojasi. Glv.
liežùvį panìžo užsinorėjo pasakyti: Panižo bobai liežuvį, ir išpliopė visiems. Svn. Maža kam gali liežuvis panižti. LzP. Kalbėk kaip žmogus, jeigu jau liežuvis panižo!. Cinz.
liežuviù papikliúoti paplepėti: Leisk man liežuviu papikliuoti. Vaižg.
liežùviais paplàkti paplepėti: Įdomu tokiems, kaipgi, taip ir laukia permainų, kad turėtų progos paplakti liežuviais, kodėl, žiūrėkit, tą aukštą pažemino, o aną žemą paaukštino. Avyž.
liežuviù papliaukšė́ti paplepėti: Aš mėgau liežuviu papliaukšėt. Grv.
liežuviù papliaũkšti paplepėti: Liežuviu papliaukšti lengva. Vaižg.
liežùvį paplóninti meilikauti, pataikauti, saldžiažodžiauti: Paploninęs liežuvėlį gyrė, prisikalbinėjo. Žem.
liežùvį paplóti pataikauti, saldžiažodžiauti: Liežuvį paploti nemoku. Mandagių, šiam atvejui tinkamų žodžių nežinau. Simon. Moka ana paplot liežuvį. Blnk. Jeigu jau geroji jam, tai liežuvėlį moka paplot. Mžš.
liežuviù paplóti paplepėti: Neturėdamas kas daro, paploja liežuviu. Dglš.
liežùvį pasidė́jus atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį pasidėjęs. Sln.
liežùvį pasidė́jęs ant barzdõs
1.greitai (bėgioja): Laksto pasdėjus ant barzdos liežuvį ir pletkuja. Grv.
2.apie nieko neveikiantį: Sėdi liežuvį ant barzdos pasdėjęs, nieko neveikia. Grv.
liežùvį pasikabìnti ant barzdõs labai pavargti: Parėjo namo liežuvį ant barzdos pasikabinęs. Jrb.
liežùvį pasikabìnęs ant dantų̃ labai atidžiai: Mes liežuvius ant dantų pasikabinę klausydavom. Gž.
liežùviai pasikándo apkalba: O kiek žmonių liežuvių yra ja pasikandę, – neiškenčia Tūmaitienė. – Tai šykšti esanti, tai išdidi, tai pikta. Simon.
liežùvį pasikáustyti gerai pasirengti kalbėti: Kai eisi į susirinkimą, žiūrėk, tik gerai liežuvį pasikaustyk, kad nesuvarytų tave į kylį. Sk.
liežùvį pasiléisti
1.liežuvauti, plepėti: Tokia plepalas boba, liežuvį pasileidus. Erž.
2.blevyzgoti: Dabar ir moterys įpratę liežuvį pasileist. Kž.
liežùvį pasiplóninti pataikaujamai kalbėti: Dar piktesnės, kurios liežuvį pasiplonina kalbėdamos dėl pasidabojimo. P.
liežùvį pasismaĩlinti pasirengti sąmojingai kalbėti: Į porininkus [vestuvėse] eini – pasismailink liežuvį. Rdn. Su juo taip paprastai nepakalbėsi, turi liežuvį gerai pasismailint. Žg.
liežùvį pasitẽkinti pradėti aštriai kalbėti, atsikirsti: Jinai savo liežuvį prieš patį kunigaikštį pasitekino. prš.
liežùvį pasitiẽsęs atidžiai (klausytis): Nešneku, tik liežuvį pasitiesusi klausaus. Rdn.
liežùvį paskal̃bti pasibarti: Nu kaip reik liežuvį paskalbti! Bent tylėtum, žalty!. Trk.
liežùvis paskaũdo nusibodo kalbėti: Bobai ir liežuvis nepaskausta, tarška kaip melnyčia. Jnš. Eik sau! Man jau liežuvis paskaudo. Sl.
liežùvis pasmailė́jo ėmė meiliau kalbėti: Dar labiau pagauna įkvėpimas, dar labiau pasmailėja liežuvis. rš.
liežùvį pasmaĩlinti meilikaujamai prašyti: O kogi pasmailini liežuvį, kai reikia ko!. Sur.
liežùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežuvį pasukt šonan. Pb.
liežuviù patalalúoti paplepėti: Jai pikta ant Mataušienės, kuri mėgsta ir liežuviu patalaluoti, ir iš nebūto būtą padaryti. Bub.
liežùvį patèpti pasivaišinti: Tokiam pokalbiui reikėtų liežuvį patepti. rš.
liežùvį patiẽsęs
1.atidžiai (klausyti): Ji klausytų liežuvį patiesus perdien. Mžš. Melus persako, o bobos liežuvius patiesusios klausos. Krš.
2.atkakliai (laukia): Laukia patiesęs liežuvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę. Ėr.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti liežuvį. Šd.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavilko kas liežuvį ir pražudė žmogų. Rm.
liežùviais péršukuoti iš eilės apkalbėti: Jo ypatybės tapė nuo tų dviejų moterų liežuvių gerai peršukuotos. prš.
liežuviù pìnti plepėti: Niekas taip nemoka pinti liežuviu kaip tavo motina. Kž. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežuviais. Gmž. Pina bobelės liežuviais kad ir ant šventoriaus, ką gi darys. Mžk.
liežuviùs pìnti šmeižti, apkalbėti: Pynė pynė ir supynė bobos liežuvius. Krš.
liežùvis pìnasi sunku kalbėti: Bene, vyraiti, būsi užmetęs, kad liežuvis pinasi. Krš.
liežùvį plàkti plepėti, apkalbėti: Kas dieną plaka liežuvį. Kal. Kad plaka anuodu liežuvį, ir ausys raitos. Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti!. Šts. Nereik plakt liežuvį, o uždaryti už dantų. Kl.
liežuviù plàkti
1.plepėti, apkalbėti: Kad bent būtų doras žmogus! Dabar tik liežuviu temoka plakti. Žem. Niekas Šimelio ir nematė, paėjo gandas, kad apsirgo, kiti plakė liežuviais, kad net pasimirė. Ap. Visą vakarą bobos plakė liežuviais. Mont. Dabar bobos nei verpia, nei audžia, tik moka liežuviais plakt. Rd.
2.plūsti: Pradėjo vėl tą liežuviu plakti: – Tu tinginy, tu apsileidėli!. Tl. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios. Dauk.
liežùvį pláuti apkalbinėti: Ką kitą dirbs tokios cypdavatkės – vaikščioja pakiemiais liežuvį plaudamos, žmones į piktumą vesdamos. Vkš.
liežùviais pláuti apkalbinėti: Yra sviete ir gerų dorų mergaičių, kurios nesiduoda žmonių liežuviais plaunamos. Paukš.
liežùvį plèkšterėti paplepėti: Bobos liežuvį plekšterėjo, ir nukaltino jį. J.
liežùvį plė́šti
1.plepėti: Ką žmonės veiks – beplėšia liežuvius. Šn. Tu tik liežuvį plėši, nei taip buvo, nei nieko. Švnč. Moterys susėdusios virtuvėje liežuvius plėšia. rš.
2.šmeižti: Ta ant manęs vėl liežuvį plėšia. Sk. Kam jos plėšia liežuvį apie mane?!. Vrn.
3.ilgai prašyti: Neplėšk ir liežuvio be reikalo. Ds. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi!. Krėv.
liežuviù pliáuškinti plepėti: Et, – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodegą suka. Krėv.
liežùvį plóninti kaulyti, maloniai prašyti: Sugeba jie liežuviu ploninti, by tik mato, kad galima pasipelnyti. Žem. Kai nori pasiskolint, reikia liežuvį plonint. Švnč.
liežuviù plóti plepėti: Nekenčiu, kai liežuviu ploja. Dbk.
liežùviais plóti apkalbinėti: O dabar apie vienas kitą liežuviais tik ploja. Sur.
liežùvį prarýti
1.nežinoti ką sakyti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote?. Sruog. Iš baimės prarijai liežuvį, ar ką?. Avyž.
2.apie skanų valgį: Prisirišk liežuvį, kad neprarytum. Šk. Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum. Vencl.
liežùvį prarýti galì sakoma giriant skanų valgį: Gardu – gali liežuvį praryti. Mrj. Tai gardžiai padaryta, kad gali liežuvį praryt. Pls. Galima ir liežuvį praryti. Snt. Tai gardūs batviniai – gali liežuvį praryt. Grv.
liežùvį prigniáužti nutilti: Sūnus galvą nuleidė, liežuvį prigniaužė. Pls.
liežùvį priką́sti nutilti kalbėjus, nesakyti: O tu geriau liežuvį prikąsk, gana tau plepėt!. Jnšk. Aš susizgribęs tuoj liežuvį prikandau. Žem. Vyras taip piktai žvilgterėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus. Krėv. Nekišk nosies, kur nereikia! Ir prikąsk liežuvį. Kad kitiems apie tai nė žodžio!. Myk-Put. Aš tau sakiau, kad tu prikąsk liežuvį, o tai per daug jau plepi. Skrb. Visad geriau liežuvį prikąsti, o ne laidyti. Krš.
liežùvį prikándant nenoromis (kalba): Uošviai atsakinėjo liežuvį prikąsdami ir didelio susirūpinimo nerodė. Marc.
liežùvį prikir̃pti nutildyti: Aš seniai matau, kad reikia jam liežuvį prikirpti. Paukš. Aš tau liežuvį prikirpsiu. Ml.
liežùvį prilaikýti nešnekėti, ko nereikia: Kas gi būt, kad žmogus savo liežuvio neprilaikytų. Ds.
liežùvį prilaikýti už dantų̃ nepasakoti paslapties: Ar tamsta negali liežuvio prilaikyti už dantų. Krš.
liežùvį priláužti prisiversti (pasakyti): Įvelnėjusi, liežuvio negalia prilaužti gražiai paprašyti. DūnŽ.
liežùvis prilìpo prie gómurio
1.sakoma giriant skanų valgį: Liežuvis prilipo prie gomurio – tokia skani tavo kalakutiena. rš.
2.neištaria nė žodžio: Norėjo kalbėti jai apie savo meilę, apie tai, kaip jis jos pasiilgęs, bet liežuvis tarytum prilipo prie gomurio, ir jis nervinosi, nerado žodžių. Vencl.
liežùvis prilìpo padángėsp negali kalbėti: Liežuvis mano prilipo padangėsp. Bret.
liežuviù primakalúoti daug prikalbėti: Ji nieko nežino, tik liežuviu primakaluot. Gs.
liežuviù primálti pripasakoti: Aš tau daug galiu pasakų liežuviu primalti, kad laiko būtų. Rš.
liežùvį primýgęs daug (kalba): Liežuvį primygęs mala, nieko nebijo. Rš.
liežùvį primìnti nutildyti, sudrausti: Tai bobai reikia liežuvį primint. Jrb.
liežùvį priplóti pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežuvį mokėjo priplot. Prng.
liežùvį prirìšti neleisti kalbėti, priversti tylėti: Ano pririštas liežuvis, o ta mala. Krš. Kaip moterėlės pririš vyrų liežuvius?. rš.
liežùvį prisègti
1.neleisti kalbėti: Žmonių liežuvis neuždaromas ir neprisegamas. Lp.
2.tylėti, nieko nesakyti: Katrie liežuvio neprisegė, tuos išvežė. Ėr.
liežùvį prisègti prie gómurio neleisti kalbėti: Bet liežuvio niekam prie gomurio neprisegsi. Skrb.
liežùvį prisirìšti nutilti (liepiant): Aš tau sakiau – prisirišk liežuvį!. Mrj.
liežùvį prisisiū̃ti nutilti (liepiant): Prisisiūk liežuvį, Baltrau!. Šk.
liežùvį prislė̃gti ãkmeniu neišduoti paslapties: Įprašė siuvėją, kad jis akmeniu liežuvį prislėgtų. Cvir.
liežùvį prispáusti tylėti, nieko nesakyti: Jau kaip žmogui reikia liežuvį prispausti, nesakyk. Užv. Liežuvį prispaudęs laikau. Ob.
liežùvį priturė́ti nutilti, nesakyti: Kai įdės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturės liežuvį. Trgn. Blogai, kada žmogus nemoka liežuvio priturėti. Rš. Priturėk nedaugutį sa[vo] liežuvį, kad paleidai valion kaip diedas botagą. Rod.
liežùvį priturė́ti už dantų̃ Lel. neplepėti:
liežùvį sáugoti vengti daug kalbėti: Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą. ŠR.
liežùvio sérgėti vengti daug kalbėti: Ant galo visų sąnarių saugoja, idant netaptų ružėmis neteisybės, o ypačiai liežuvio sergti. Sir.
liežuviùs skalam̃byti apkalbėti: Mergos tik dantis rodyt ir liežuviais lyg pakulinėmis mazgotėmis skalambyt. rš.
liežùvį skalãtyti apkalbėti: Ko čia skalatiji tą liežuvį be reikalo?. Šts.
liežuviù skalãtyti apkalbėti: Neskalatyk liežuviu po miestą, man pasakyk. Vel.
liežuviù skaláuti apkalbėti: Skalauja liežuviu per dienas. Gž. Susieina ir skalauja liežuviais. Mrj. Tai jau gera ten ir merga, kad ją visi skalauja liežuviais. Ml.
liežuviù skal̃bti apkalbėti: Gali skalbt liežuviu, kiek tik nori – manęs neįkąsi. Vlkv. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar. LzP.
liežùvį skãlurti niekus kalbėti: Neskalurk liežuvio, nekeik. Šts.
liežùvį skrãbinti plepėti: Ar nebaigsi skrabinti tą savo liežuvį?. Sd.
liežùvį skùdrinti piktai apkalbėti: Skudrina savo liežuvį. brš.
liežùvis smãga labai norisi: Jai smaga liežuvis įlist kur. Slm. Aš jau matau, kad tau liežuvis smaga, kai pamatei cukrų. Pn.
liežùvį smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Gustavas nesiliovė juokų krėtęs, liežuvį smailinęs, ūsus raitęs. Pt. Palkabalyje visi džentelmenai, – smailina liežuvį Vaizgėla. Ap.
liežùviais smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Nesivaržydami smailino liežuviais, juokus krėtė persimesdami trumpais sakiniais. Pt.
liežuviùs smaĩlinti skatinti apkalbas: Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius. Bor.
liežùvį stabdýti nieko nesakyti: Kad man piktas prieštaravo, aš liežuvį stabdžiau savo. brš.
liežùvis stója kuolù sunku kalbėti: Liežuvis kuolu stoja – ką tas žmogus gali sakytie. Smal.
liežùvis stója stulpù sunku kalbėti: Liežuvis stojo stulpu, nebegalėjo apsiversti. Žem.
liežùvis stójasi kuolù sunku kalbėti: Kai kūda, tai ir liežuvis kuolu stojasi. Ad.
liežuvìs sudygsė́jo užsinorėjo: Vaikui sudygsi liežuvis sužįst, ką pagaus. Rm.
liežùvis sudìlgo užsinorėjo: Man jau sudilgo liežuvis, duok, mamaite, ką užkramtyt. Jnš.
liežùvį suim̃ti priversti tylėti: Kol niekas nesuims jai liežuvio, tol ji siautės. Rd.
liežùvį suką́sti nutilti: Nieko nebus, priseis ir tau sukąst liežuvį, kitaip nieko negausi. Šl.
liežùvis sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežuvis sukasi, ji paporina visokių naujienų. Mrc. Kad negirtas, jam liežuvis nesisuka. Dv. Man liežuvis nesisuka vokiškai. Plšk. Tėvui ne teip liežuvis sukas. Rs. Suvis liežuvis nesisuka, negaliu nė žodelio pratart. Lkm.
liežùviai sukirbė́jo visi ar daugelis pradėjo smarkiai kalbėti: Taigi sausąjį valgį alum nustūmus, pratuštėjo bliūdai, o sukirbėjo svečių liežuviai. Žem.
liežuviùs sukìšę visi atidžiai (klauso): Visi [vaikai] sukišę liežuvius klausydavo pasakų. Brž.
liežùvį sùkti plepėti: Suka liežuvį visi, kaip kas moka, kaip gali. Rš.
liežuviù sùkti
1.tuščiai kalbėti, plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių. rš. Suko liežuviu kaip kleketu, smarkiai bemeluodamas toliau. LzP.
2.kalbėti išsisukinėjant: Sukau sukau liežuviu ir išsisukau, nieko nepadarė. Dv.
liežùvį sulaikýti neplepėti, ko nereikia: Bobiškas liežuvis nesulaikomas. Kudir. Bet neįstengiu aš liežuvio sulaikyti. rš.
liežuviùs sunèšti apkalbėti: Sunešė visokius liežuvius apie parapijonių gyvenimą. Kudir.
liežuviùs supìnti Krš. apkalbėti: Šitos bobos liežuvius supina visaip. Dkšt.
liežuviùs suraišýti apkalbėti: Kam liežuvius vis suraišai, ką?. Ps.
liežùviais surem̃ti daugeliui imti apkalbėti: Žmonės kad surėmė liežuviais kaip basliais!. Kair.
liežùvį surìšti nutildyti: Džiaugėsi visiems liežuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs. Žem. Nė nepagalvok! Tu jai liežuvio nesuriši. Šl. Kas man liežuvį suriš?. Kudir.
liežùvį surýti apie labai skanų valgį: Eilią žuvų, eilią bulbų [verda] – liežuvį suryk. Klt.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių. Šts.
liežuvė̃lį sušlãpinti truputį išgerti: Kad tik liežuvėlį sušlapinti tegali. Yl.
liežùvį suturė́ti nutylėti: Kaip pati paleistuvė, tai ir ant kitų liežuvio nesuturi. Švnč.
liežuviùs suvedžióti apšmeižti: Aš liežuvių nesuvedžiojau. Dglš. Nelabi žmonės liežuvius suvedžiojo. Tat. Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks. Kair.
liežùvį suvìlgyti išgerti svaigalų: O koks lietuvis šneka iš širdies nesuvilgytu liežuviu?. Mik.
liežùvis šlúoja apkalba: Davatkos liežuvis visus šluoja. Krš.
liežùviais šlúoti rš. apkalbėti:
liežùvį šmàkštelėti pareikšti savo nuomonę, prasitarti: Mat neiškenčiu kaip vilkas nestaugęs: tai šen tai ten į laikraščius šmakštelėju liežuvį. Žem.
liežùvį šmáukštelėti pranešti, įskųsti: Šmaukštelės liežuvį, kad buvo pas tą bobą. Ėr.
liežùvis tabalúoja niekus tauškia: Jos visada liežuvis tabaluoja. Snt. Tavo liežuvis tabaluoja kaip avelės uodega. Aln.
liežuviù tabalúoti plepėti: Ko tu liežuviu tabaluoji kaip šuva uodega?. Grv. Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja. Bor.
liežùvis tabalúojasi niekus tauškia: Driskiaus liežuvis labai ilgas, visados tabaluojasi kaip melnyčioje piklius. Tat.
liežùviais tampýti apkalbėti: Valkiokis su visokiomis lakūdromis, pradės ir tave liežuviais tampyti. Vkš.
liežuviù tar̃lyti plepėti: Kas iš jo – tarlija liežuviu kaip pasamdytas. Ob.
liežuviù tárškinti niekus kalbėti: Tarškina liežuviu kaip lazda per strikolius. Mrc.
liežùviais tašýti apkalbėti: Bobos ims liežuviais tašyt. Ds.
liežùvį tẽkinti apkalbėti: Tu vis liežuvį tekini ant jo. Kudir.
liežuviùs tìndyti kelti apkalbas: Jis savo palaidu gyvenimu tik žmonių liežuvius tindo. Dkš.
liežùvį tráukia rẽplėmis labai ima noras (papasakoti): Visa praėjusi diena – nuo pat ryto iki vėlios nakties girgždančiu smėliu sukasi jo galvoje, taip sunku ir taip lengva, kažkas traukia mažomis replytėmis jam liežuvį... – Mama, kad žinotum!... Ap.
liežùvį tráukia į šikìnę vlg. apie rūgštų skonį: Ot rūgštu – liežuvį šikinėn traukia. Pls.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežuviais trenkia taip. Kbr.
liežùvį turė́ti
1.mokėti kalbų: Anas turi liežuvį, vertėjo nereikia. Antz.
2.būti iškalbingam: Nu ir turi ans liežuvį – visus sukerta. Kv. Ji labai liežuvį turėjo. Srj.
liežùvį turė́ti burnojè tylėti: Reikia liežuvį turėt burnoj. Lb.
liežùvį turė́ti už burnõs tylėti: Liežuvį turi turėti už burnos. Kltn.
liežùvį turė́ti už dantų̃ nieko nesakyti, tylėti: Jei tu žinai, tai turėk liežuvį už dantų. Šd. Kad eini, eik, ale liežuvį turėk už dantų. Kair. Reikia už dantų liežuvis turėt. Rūd.
liežùvį uždarýti
1.nutilti: Tu tik liežuvį uždaryk, ne tavo sodintas tas sodnas!. Škn.
2.nesikeikti: Kai tik pas mum ateina, tuoj liežuvį uždaro. Škn.
liežùvį užką́sti nutilti: Kas subarė, tuoj užkando liežuvį. Rd.
liežùvį užmir̃šti burnojè nežinoti ką sakyti: Net liežuvį užmiršo burnoje, mik mik pamikčiojo kaži ką per barzdą. Žem.
liežùviais užplàkti smarkiai apkalbėti, pasmerkti: Juk mane gyvą liežuviais užplaks!. Gran. Dabar tave bobos liežuviais užplaks. Rs.
liežùvį užrìšti nutildyti, neleisti kalbėti: Žmonėms tai liežuvio neužriši. Ps. Šitai bobai niekas neažrišė liežuvio. Rod. Kaip jai užriši liežuvį – plepės, kol nusibos. Ps. Sodiškiai taip pat papratę Tupikius tataliuku ir matulike vadinti. Kas užriš liežuvį? Gali ir ją taip vadinti.... Žem. Kalba – ar tu jiem liežuvį užriši!. Ėr.
liežùvį užspáusti tylėti, neplepėti: Kad tu liežuvį turėsi užspaudus, aš tau viską pasakysiu. Bsg.
liežuviùs vadžióti plepėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti. Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes. Piet.
liežùvis váikščioja sugeba kalbėti: Kąsnį liežuvis ne taip vaikščioja. Lz.
liežùvį valdýti susilaikyti nekeikus, neapkalbant: Jei liežuvio nevaldai, – durys atviros, – sugriaudė ir Mykolas. Marc. Valdyki, Mintvyde, liežuvį. Kudir. Ar tik neišvanos kas kailio, žinos liežuvį valdyti. Jnš. Apmaudui paėmus valdyk liežuvį. Ut. Nevaldei liežuvio. Jei mes jaučiai, ko jūs čia atsibastėt ir gyvenat su jaučiais?. Mač.
liežùvį valdýtis nekalbėti, ko nereikia: Ką aš kalta, kad tu pati liežuvio nesivaldai. Skr.
liežùvį válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tu kam valkioji liežuvį, kad nemisliji taip daryt?!. Mžš.
liežùviais válkioti apkalbėti: Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo. Balt.
liežùviais vanóti apkalbinėti: Pasiskųst kam sarmata, sakys – ana išdurnėjo ant senatvės, ir ims visi žmonės liežuviais vanot. Lš.
liežùvį vartelióti
1.pakalbėti: Prisisprogo, vos liežuvį vartelioja, o jaunitėlis. Štk. Liežuvį sunkiai vartelioja – ko su tokiu šnekies?!. Krš.
2.palaikyti kalbant: Po karo nežinojai, katra koja raišti, kaip liežuvį vartelioti. Pln.
liežùvį vartýti
1.kalbėti: Liežuvį vartyti visi moka, pašneka kaip reikia. Krš. Nevartyk liežuvio be reikalo!. Gs.
2.niekus kalbėti: Varto liežuvį, ir gana, prisipylęs akis. Jrb.
3.įmantriai kalbėti: Net gėda, ta jos duktė varto liežuvį – nė šis nė tas. Šln. Liežuvį varto vis kitoniškai ir gyvena kaip ponai. Vkš. Kaip visada šneki, taip šnekėk, ko čia liežuvėlį vartai?!. Sln.
liežùvis var̃tosi gali kalbėti: Liežuvis šiek tiek vartosi – ir ko daugiau norėt?. Mžš.
liežuviùs vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežuvius vedžioja – reikia nereikia. Rš. Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti. Tj.
liežùviais velė́ti apkalbėti: Bet tos opinijos yra, jos ir toliau plauks, bus liežuviais velėjamos ir kava su alum skalaujamos. Sruog.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia. Grž.
liežùviai vérda karštai šnekama: Po kaimus dabar, kai su ta žeme prasidėjo (ėmė ją grąžinti), verda liežuviai ir piktumai. Krš.
liežùvį ver̃sti
1.pradėti kitaip kalbėti: Aš jau nebversiu liežuvio, taip jau ir mirsim. Krš.
2.apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išėjusios liežuvį verčia. Krž.
ant liežùvio
1.iškalbingas: Šitoks prakeiktas senis ant to liežuvio. Brž.
2.apie tuščiai šnekantį: Nė pirks, nė nieko... visi pirkiniai ant liežuvio, pasigyrimas.... Žem.
3.knieti pasakyti: Advei jau ant liežuvio griežti žodžiai. Simon. Kas širdyje, tas ir ant liežuvio. Plt. Visą laiką, jai betriūsiant apie mane, klausimas buvo ant liežuvio, o dabar ir paklausiau. Simon. Vargas ir piktumas jau ant liežuvio. ŠR.
4.apkalbamas: Todėl aišku, kad šiandien Galinis miestelyje bus visiems ant akių ir ant liežuvio. Vencl.
ant liežùvio greĩtas iškalbingas: Greiti tokie ant liežuvio, kad pasakys, tai nėra geriau. Jrb.
ant liežùvìo atsistóti
1.nukalbėti, nugalėti kalba: Geram šalaputrai lengvai ant liežuvio neatsistosi. Lp.
2.prisiminti: Viskas ant liežuvio neatsistos. Antr.
ant liežùvio gulė́ti knietėti pasakyti: Tu valgyk, o aš šnekėsiu, kas ant liežuvio guli. rš.
nórs ant liežùvio mìnk sunku prakalbinti: Tyli, nors ant liežuvio mink. Šd.
ant liežùvio pagáuti pašiepti: Kad pagavo ant liežuvio, ypač tie ir tos, kurie seniau patys ne per skaisčia dorybe švietė. rš.
ant liežùvio paim̃ti pašiepti: Bet dažniausiai bandydavo įskaudinti paimdami ant liežuvio jį patį. Myk-Put.
ant liežùvio pakliū́ti
1.kilti minčiai: Kas pakliūna anam ant liežuvio, tą ir tauškia. Vvr. Kokis iš tavęs žmogus – kas pakliūva ant liežuvio, tą ir breizoji. Dglš.
2.būti apkalbamam: Šį vėlyvą pavasarį ant liežuvio sodžiui pakliūti teko Rimams. Vaižg. Sumaišydavo su dumblais kitų skyrių darbuotojus arba tiesiog visus, kas jiems pakliūdavo ant liežuvio. Mark.
ant liežùvio palaikýti apkalbėti: Palaikydavo ant liežuvio ir tuos, kurie eidavo suvežtų popiermalkių skusti. rš.
ant liežùvio pamáuti apkalbėti: Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio. Šts.
kàs ant liežùvio papúola bet ką (šneka): Tarška, kas ant liežuvio papuola. Vkš. Aš to iš širdies nesakau, tiktai kas ant liežuvio papuolė, tai ištariau. rš.
ant liežùvio pasikabìnti būti apkalbamam: Marė Karalikė mokėjo nepasikabinti ant bobų liežuvio. Simon.
ant liežùvio pasikárti būti apkalbamam: Pasikarsim kaimynams ant liežuvio. Simon.
kàs ant liežùvio pasipáinioja bet ką (šneka): Džio jaučiasi iškilus Maniusės akyse, kuri išterškia, kas ant liežuvio pasipainioja. Dovyd.
ant liežùvio stovė́ti
1.nuolat būti minimam: Ten tik alus ant liežuvio stovi. Pc.
2.būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt. Vdkt.
3.neatsiminti gerai žinomo dalyko: Stovi ant liežuvio, o neatsimenu. End.
ant liežùvio suklùpti apsirikti kalbant: Nieko gera nepasakiau, suklupau ant liežuvio, suklupau tik pradėjus kalbėt. Akm.
ant liežùvio sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi tas kaimas ant liežuvio, ir niekaip negaliu pasakyti. Lkč. Ot sukasi ant liežuvio. Gdž.
ant liežùvio turė́ti norėti pasakyti: Aš turėjau ant liežuvio, o nepaklausiau, ir gana. Smln.
ant liežùvio užmìnti įžeisti: Ko pristojai, aš tau ant liežuvio neužmyniau. Kp. O kas tau? Ar mano pavardė tau ant liežuvio užmynė?. Pkr.
ant liežùvio užpìlti išgerti svaigalų: Ar tamsta nieko neturi ant liežuvio užpilt?. Sk.
ant liežùvio užslýsti kilti minčiai: Burbtelėjo, kas tą akimirką užslydo ant liežuvio. Avyž.
ant liežùvių válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių. Myk-Put.
į liežùvį įáugęs šnekus: Ale jis šiandien į liežuvį kad įaugęs!. Sml.
liežùvis ikì kẽlių apie atidų klausymąsi: Kas ten nueina – liežuvis lig kelių. Sur.
iš liežùvio gyvénti mokėti įsiteikti: Ta tik iš liežuvio gyvena. Gs.
iš liežùvio lãša atidžiai (klauso): Klausai, net iš liežuvio laša. Grv.
iš po liežùvio neišléisti nepratarti: Jis be buteliuko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia, vis tyli kaip siera (pilka) žiemelė. Nč.
nuo liežùvio ištrū́kti nejučiomis pasakyti: Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio. Alz.
nuo liežùvio nenueĩti
1.nuolat minėti: Jam nuo liežuvio aš nenueinu. Al. Tos vestuvės dabar jiem nuo liežuvio nenueina, kalba ir kalba. Kp.
2.nuolat būti apkalbamam: Kaip sykį pataikė, tai ir nenueina nuog liežuvio. Sn.
nuo liežùvio nuslýsti neatsargiai pasakyti: Man tai netyčia nuo liežuvio nuslydo. Sruog. Bjaurūs žodžiai nuslydo man nuo liežuvio. rš.
nuo liežùvio nusprū́sti neatsargiai pasakyti: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio. Avyž.
po liežuviù šlãpia juok. apie sunkų darbą: Juk ten reiks darbuotis – bus ir po liežuviu šlapia. End. Tau ir po liežuviu šlapia, nebe tik kur. Všk.
prie liežùvio iškalbingas: Piršliu esti pagyvenęs, prie liežuvio, vedęs žmogus. Dov. Jis yra toks prie liežuvio, galit nueit. Pš. Mano vyras buvo labai prie liežuvio. Slč.
su paláidu liežuviù váikščioti apkalbinėti: Per dienų dienas ana su palaidu liežuviu vaikščioja. Krš.
su liežuviù apáusti (daug ką) apkalbėti: Ji su savo liežuviu visą svietą apaudžia. Kt.
su liežùviais apgriáuti apkalbėti: Apgriaus su liežuviais ana. Pln.
su liežuviù apmèsti ir atáusti bet ką plepėti: O, ji ne pėsčia – moka su liežuviu ir apmesti ir atausti. Prn.
su liežuviù dìrbti
1.prisitaikyti kalba: Jin su liežuviu tai dirbti moka, viską gauna iš pirmininko. Sk.
2.apkalbėti: Kad dirba moterėlė su liežuviu, tai dirba, visi užkliūna. Jnš. Labai jau negražu, kad moterys su liežuviais dirba. Šl.
su liežuviù dìrbtis
1.apkalbėti: Dirbas su liežuviu, kad baisu ir apsiklausyt. Grz.
2.plūstis: Čia, žiūrėk, geros, čia vėl viena ant kitos su liežuviu dirbas. Šl.
su liežùviais dúotis plūstis: Šiandien bobos ka davės, tai davės su liežuviais, ko į plaukus nesusikabino. Žg.
su liežuviù maišýti
1.apkalbėti: Kad tos bobos nemaišytų su liežuviu, ramiau būtų. Pvn.
2.plepėti: Su liežuviu maišyt, aš žinau, kad tu moki. Ar.
su liežuviù málti plepėti: Moka daug su liežuviu malti. Krok.
su liežuviù mę̃sti apkalbėti: Kaip kalė su liežuviu menčia. Krš.
su liežuviù mùšti koneveikti: Mušdavo ir mušdavo ją su liežuviu. Šln.
su liežuviù paplàkti
1.paplepėti: Su liežuviu paplakti nulėkė. Rdn.
2.įsiteikti: Su tuo liežuviu mokėjo paplakt, kiekvienam įsiteikdavo. Snt.
su liežuviù pìnti plepėti: Ką tu čia pini su liežuviu be reikalo. Grz.
su liežuviù plàkti apkalbėti: Būtų viskas gerai, kad ta uošvienė su liežuviu neplaktų. Krš.
su liežuviù plẽškinti per šìrdį apkalbinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
su liežuviù plóti Kvr. plepėti:
su liežuviù skal̃bti taukšti niekus: Kai pasensi, matysi, kiek skalbsi su tuo liežuviu. Trk.
su liežuviù skrãbinti plepėti: Akimis nebmatau, tik su liežuviu galiu skrabinti. Gd.
su liežùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežuviais tik suka, tik suka. Klt.
su liežuviù tabalúoti niekus taukšti: Tabaluoja tabaluoja su liežuviu, aš nė neklausau jo. Ut.
su liežuviù vinguriúoti pataikauti: Tu moki gerai su liežuviu vinguriuot, kai reikia. Jrb. Vinguriuoja su liežuviu kaip šuo su uodega. Jrb.
už liežùvio kliū́ti būti apkalbamam: Ypač Kedulis kliuvo visiems už liežuvio: vieni stebėjosi, kiti šaipėsi. Myk-Put.
už liežùvio paim̃ti griežtai pareikalauti (pasakyti): Kai paims už liežuvio, pasakys. Jon.
už liežùvio patráukti priversti pasakyti, kalbėti: Pats velnias patraukia jį už liežuvio. Alz. Net susigraudžiau patraukęs bobą už liežuvio. Vaižg.
už liežùvio tampýti versti kalbėti: Mickutis susigriebė, kaip ir visuomet, nelaukė tampomas už liežuvio. rš.
už liežùvio tem̃pti versti kalbėti: Kas tave už liežuvio tempė, kam tau reikėjo sakyt?. Kair.
už liežùvio tìmpčioti versti kalbėti: Taip ir timpčiok už liežuvio lyg mažą vaiką. rš.
už liežùvio tráukti versti kalbėti: Nieko būt mergiotė, bet jeigu reikia traukt už liežuvio, jau sunkoka. Sur. Oo! kad man prireiktų, aš ir prie paties karaliaus žinau kelią, manęs nereiktų už liežuvio traukti. Žem. Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakyti jai apie sūnų. Gran. Jūs papliurpiat visus velnius. Kas už liežuvio traukė?. Vn. Kas tave už liežuvio traukė?. Mrk.
už liežùvio užkliū́ti būti apkalbamam: Dabar viskas. Dabar jau aš jam už liežuvio užkliuvau. Sl.
kaĩp liežùvis apsiver̃čia apie blevyzgas: Kaip tau, Peliksiuk, ir liežuvis apsiverčia šitaip sakyt!. Balt.
kaĩp liežùvį nurìjęs sakoma apie nežinantį ką sakyti: Žmonės stovėjo kaip liežuvius nuriję. rš.
kaĩp liežùvį prarìjęs apie tylintį: Tai ar imi ar ne? Ko tu kaip liežuvį prarijęs?. rš. Mirtinai amerikonas patikėjo ateitim. Tylėjo kaip liežuvį prarijęs, nebepasiliko nė nakvoti. Ap.
kaip avelės liežuvį žr avelė
ant bobų liežuvių pasikabinti žr boba
ant galo liežuvio žr galas
ant galo liežuvio atsistoti žr galas
ant galo liežuvio būti žr galas
ant galo liežuvio išnešioti žr galas
ant galo liežuvio stovėti žr galas
ant galo liežuvio užsimegzti žr galas
nuo galo liežuvio ištrūkti žr galas
kalės liežuvis žr kalė
kalės liežuvį įsisiūti žr kalė
kalės liežuvį prisiūti žr kalė
kelio galas ant liežuvio žr kelias
koserę pjauti liežuviu žr koserė
marias išlaka liežuviu žr marios
marias išmaišyti (išplakti)su liežuviu žr marios
nugarą gręžti liežuviu žr nugara
prūdą išlakti liežuviu žr prūdas
seilė atnešė ant liežuvio žr seilė
seilė užplaukė ant liežuvio žr seilė
valią duoti liežuviui žr valia
varlė čirškia (iškeptų)ant liežuvio žr varlė
velnias patraukė (traukia)už liežuvio žr velnias
kaip ant žydo liežuvio žr žydas
ant žmonių liežuvių statyti žr žmogus

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

plóti, -ja, -jo K
1. tr. M plakant, spaudžiant daryti ploną, ploninti: Kalvis geležį ploja Kp. Plója [geležį], kolei sueižėja Sdk. Paėmiau kūjaitį, pradėjau plóti Lpl. Visos mašinos ūžia, ir kietą plieną kūjai ploja V.Mont.
| Kai valgau, tai su smegenais (dantenomis) plósiu plósiu [maistą] Šmk.
2. intr. tekšnoti ranka: Plóti per pečius Šlč.
3. tr., intr. pliauškinti delnais reiškiant pritarimą, džiaugsmą: Jis delnomis plója iš linksmumo J. Rankomis ploja J.Jabl. Plóti plaštakas J. Rankas plóti Kv. Visi, į rankas plódami, džiaugėsi Sch196. Pliaukšiu rankomis, ploju SD91. Visa milžiniška salė ilgai plojo šių kraštų taikingajai politikai A.Vencl. Visos giminės, katutes plokite A.Baran. Visi meilingai rankomis plokim, giesmes giedokim KN49.
4. tr. K gaminti spaudant, plekšnojant: Bent kelios šeimininkės plója pyragus Antš. Tuoj kulsma, malsma, virtinius plosma BM434.
5. refl. spaustis, glaustis: Aš vis dar nedrįsau trauktis nuo langelio, į kurį plojausi visu užpakaliu, pagatavas trilinkas išmauti į kiemą J.Balt.
6. intr. šnek. kirsti, šerti: Apie mañ' tik muša, muša – jau plõs i man į kaktą Lnkv.
ǁ tr. mesti, sviesti: Išplaukiančias ir atplaukiančias dores bangos su triukšmu plodavo į seklumą J.Dov.
7. intr. šnek. smarkiai eiti: Jei būtų neatvažiavę, tai būčiau kad plójęs, tai plójęs pėsčias! Lnkv.
8. intr. šnek. niekus kalbėti, pliaukšti: An veseilių kad ima visi plót – nei du, nei vienas Vlk.
◊ kai̇̃p į aũsį plótas labai greitai, skubiai: Liepė kinkyti arklius ir išdūmė kaip į ausį plotas į stotį rš.
kalbomi̇̀s plóti apkalbėti: Žmonės kalbom plojo par trejus metelius, kai aš jai nupirkau auksinį žiedelį LTR(Rgv).
liežùvį (liežiùvį) plóti gerintis, pataikauti: Prieš urėdnyką visi liežiuvius ploja Kp. Visaip liežiùvį plója, nori prisikalbyt panelę Krs.
[su] liežuviù (liežiuviù) plóti niekus taukšti, plepėti: Nekenčiu, kai liežiuviù plójat Dbk. Su liežuviù plója Kvr.
žandai̇̃s plóti kalbėti, šnabždėti: Tai kas, kad tu žandai̇̃s plóji (meldiesi), o tavo mislė kažkur Upt.
apiplóti tr.; LL126 apmusti, apdaužyti.
atplóti
1. tr. kiek reikia paploti (delnais): Dar pasidalinę keliomis muzikalinėmis mintimis ir atploję savo dalį dirigentui, jiedu lengvai atsikvėpė rš. Atplójom rankom šokėjams PnmA.
2. refl. atvykti: Ana atsiplójo į kiemą, t. y. atėjo J.
3. refl. tr. susitrenkti: Nesėsk smagiai, atsiplósi tetulę Š.
įplóti intr. Lp šnek. įkirsti, suduoti: Vaikui per pasturgalį įplójau Sn.
išplóti
1. tr. K plakant, spaudžiant padaryti ploną, išploninti: Tešlą išplók, t. y. išpleisk J. Kiekvieną tešlos gabalą išploti, uždėti įdaro ir padaryti apvalainius kukulius rš. Kėžą išplóti KI167. Auksą išploti Kos37. Laumė vėl nudūmė pas mergelę jau dar̃ su išplótu liežuviu Mrc.
ǁ plakant sutrenkti, sužaloti: Atsitrauk, kad piršto neišplóčia Slm. Jei pentelę blogai įbesi į žemę, tai ir išplosi pirštą su plaktuku Pmp.
2. refl. tr. išsiplakti: Imkit, broliai, rykšteles, išsiplokit marteles NS54.
3. intr. praleisti laiką plojant, daug ploti (delnais): Visą vakarą išplójau teatre, net delnai sopa Š.
4. tr. plojant atlikti: Delnais tau išplosiu balandžio griaustinių ritmą rš.
5. tr. plojant išvaryti: Įpykdyti mokiniai išplójo iš klasės savo mokytoją Š.
6. intr. šnek. išeiti: Sūnus išplójo į mokyklą Sml.
nuplóti intr. trumpai papliauškėti delnais: Visi nuplojo su rankoms LTR.
paplóti
1. tr. K plakant, spaudžiant paploninti: Kelis kartus kilsterėjo kūjį, paplojo baltai įkaitusią geležį A.Vencl. Ragana nuėjo pas kalvį ir sako: „Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį!“ MPas. [Kape] rasta sidabro žaliavos lazdelė paplotais galais EncIX553. [Žiebtuvėlį] vėžoj rado paplótą Mlt.
2. tr. plojant pagaminti: Motina paplojo kūdikiui plocinį, kad jis nebeverktų Jnšk.
3. intr. patekšnoti ranka: Arkliu[i] per nugarą paplojo Lš. Senis maloniai paplojo jaunuoliui per petį rš.
4. intr. (delnais) papliauškinti: Parodyk dėdei, kaip moki paplóti rankutėm Upt. Išlydint Grynių, net ir dėl akių niekas nepaplojo jam rš. Jis niekados netrokšdavęs minių paplojamas J.Jabl.
◊ liežuviù (liežiuviù) paplóti niekus pataukšti: Neturėdamas, kas daro, paplója liežiuviù Dglš.
liežùvį paplóti pasigerinti, pameilikauti: Moka ana paplót liežùvį Blnk.
parplóti intr. šnek. pareiti: Jau ir tu parplóji? Drsk. Benė su Šidlauskiene iš Skaisgirio parpló[ja] Jnš.
praplóti tr. Ad suploninti: Kalvi, kalvi, praploj, pramuš man liežiuvį Tvr.
priplóti
1. tr. spaudžiant padaryti plokščią, suspausti: Vaikinas užsidėjęs ant galvos priplotą kepurę rš. Namai maži, tarytum juos kas buvo priplojęs rš.
| Sakyč, an tėvą panašus, ale kad nosis priplota Sdk.
2. tr. stipriai priglausti, prišlieti, prispausti: Mat skūra atsiknojus – priplók, greičiau užgis Vb. Tą lentą priplók pri to rąsto, ir būs gerai Lž. Vaikas, priplójęs nosį prie lango, žiūri į varną Skr. Už lango trys berniūkščiai, priploję nosis prie stiklo, nemirksėdami žiūri į kariškius J.Marc.
| Kulkosvaidžių šūviai vis labiau priplodavo juos prie žemės rš.
| refl.: Kūdikis prisiplójo … prie motinos BŽ430. Prisiplojau prie sienos ir klausau, ką jie kalba Srv. Ilgai negalvojęs, jis laimingai atsidūrė anoj pusėj ir prisiplojęs patvoriu nurėpleno tolyn už kūtės, už klojimo V.Myk-Put. Kerpsamanės sudaro prisiplojusias tankias, žalias vejas rš. [Avių] nugaros prisiplóję in pilvą (avys labai liesos, perkarusios) Klt.
| Lūšna prisiplojo prie žemės skurdi, apakus nuo dūmų, nuo vėtros sutriušus B.Sruog.
3. tr. priplakti, prilenkti: Toks lietus prie žemės rugius priplója Pun. Priplójo lietus visus žirnius in žemę – ir virkščių arkliai nebeės Ds.
| refl.: Dobilai visai prisiplóję prie žemės Upt. Linai paskleisti pakiliai stovi, neprisiploję J.
4. tr. mušant partrenkti: Su ta lazda kad jau drošiąs, visus kaip silkes priplosiąs P.Cvir. Tokiu kumščiu sulinkusią moterėlę galima plote priploti prie grindų rš.
| refl.: Kad tėkšiu į sieną, tai prisiplósi! Dkš.
ǁ nudėti, užmušti: Nelįsk, tuoj priplósiu! Ėr.
5. intr. suduoti, sušerti: Priplók su delna par subinę jam kėksančiam J.
6. intr. sumušti rankas suderėjus: Na, baikit derėt – priplókit, ir einam namo Slk. Jei priplójai, tai neik kaip vėžys atapakalias Slk.
◊ liežùvį (liežiùvį) priplóti prisigerinti, pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežiùvį mokėjo priplót Prng.
suplóti
1. tr. padaryti plokščią, suspausti: Suplótos (plokščios) aukso arba sidabro gijos KII3. Kap stvėriau ranka [pelę], suplójau aš ją Sem. Ėjau pirkt tų suplótų kruopų (avižinių dribsnių) Jrb. Kepurė suplota kaip blynas Jnš. Bėgio galvelė yra suplota (susiplojusi) arba visiškai nudilinta (nudilusi) VĮ. Vienkinkis, jau suplotomis lingėmis vežimas tratėjo, girgždėjo J.Marc. Žvaigždžių sistema esanti suploto rutulio pavidalo P.Slavėn. Su varškės įdaru kukuliai dažnai daromi apvalios suplotos formos rš.
| Tave apkulsiu, į paplotėlį suplosiu! rš. Tu ir be dantų plutelę suplosi (dantenomis sumaigysi) V.Krėv.
| prk.: Klierikas Vasaris taip ir pasiliko bestovįs suplotas gėdos ir suniekintas V.Myk-Put.
suplótai adv.: Pomidorai vidutinio didumo, suplotai apvalūs rš.
| refl.: Bandelės išėjo tokios susiplóję – ar nesikėlė? Jnšk. Skrybėlė jam susiplojo kaip sklindis J.Balč.
ǁ plojant sutrenkti, sužaloti: Blogai tam traktorninkuo – pirštą su kūju suplójo Krš. Užsileido medis, krūtinę jam suplójo Vdk.
2. tr. plojant, spaudžiant pagaminti: Suplók blynus arba kepaliukus gražius kepdama ragaišius, t. y. sutapyk J.
^ Iš guolio nesuplosi raguolio LMD(Mrj).
3. refl. suliesėti, sudžiūti, suplonėti: Alkanas gyvolis susiplója J. Ir Vincienė visiškai susiplójus Pc. Marcelė susiergeliavus susiplójo visai Jrb. Toks susiplójusios (pailgos) burnos – į motiną Gs.
4. tr. suglausti, sušlieti: Kad tik kaip nors juodu suplójus į porą Skr.
| refl.:
^ Du plaukuoti susiplojo, vieną pliką pakavojo (akys) LTR(Grk).
5. intr. suduoti, sušerti: Per uodegą botagu suplójo Al. Suplosi delnu bėriui per kaklą K.Bor.
6. tr., intr. R226, N, K supliauškinti delnais: Vaikas, delną su delna suplódamas, krykštauna iš linksmumo J. Ji suplojo delnais, juokėsi ir stengėsi paliesti jo galvą J.Jabl. Būtūt tik ranka suplóję, kad būtūt išgirdę ją nušovus Lp. Privažiavau margą dvarą – šuneliai sulojo, išeina mano motynėlė, rankelėm suplojo Krkn. Uošvužėlė išeidama, baltas rankas suplodama: – Sveiks atjojęs, ženteli, sėski nuo žirgelio JV297. Kaip Juozą įvarė, visi nusidžiaugė, rankas suplojo Žem. Namą pastatyt – tai ne rankom suplót (greit, be vargo nepastatysi) Mrj.
| refl.: Į rankas susiplódamas KI690.
7. tr., intr. sumosuoti, suplakti (sparnais): Karveliai, suploję sparnus, vieni išlėkė į padanges, kiti sulindo į kluonus V.Kudir. Lėkė gulbė per mareles ir sparneliais suplojo LTR(Vrn). Aš sparneliais suplojau – kelkis, mielas artojau LTR(Jz).
8. tr. atlikti, sudaryti: Jos tai greit suplójo tą teismą (greit sulaukė bylos) Gž.
užplóti
1. intr. Vkš užkirsti, užduoti, sušerti: Reikėjo gerai užplóti už tokį darbą Vv. Užpló[ja] vaikuo par subinę supykusi Krš.
2. tr. užmušti: Kad galėčiau, užpločiau kur nutvėręs aš tą išsikėtėlį rš.
3. tr. plojant sumušti: Net pūsles ant delnų užplojo rš.

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

plóti, -ja, -jo K
1. tr. M plakant, spaudžiant daryti ploną, ploninti: Kalvis geležį ploja Kp. Plója [geležį], kolei sueižėja Sdk. Paėmiau kūjaitį, pradėjau plóti Lpl. Visos mašinos ūžia, ir kietą plieną kūjai ploja V.Mont.
| Kai valgau, tai su smegenais (dantenomis) plósiu plósiu [maistą] Šmk.
2. intr. tekšnoti ranka: Plóti per pečius Šlč.
3. tr., intr. pliauškinti delnais reiškiant pritarimą, džiaugsmą: Jis delnomis plója iš linksmumo J. Rankomis ploja J.Jabl. Plóti plaštakas J. Rankas plóti Kv. Visi, į rankas plódami, džiaugėsi Sch196. Pliaukšiu rankomis, ploju SD91. Visa milžiniška salė ilgai plojo šių kraštų taikingajai politikai A.Vencl. Visos giminės, katutes plokite A.Baran. Visi meilingai rankomis plokim, giesmes giedokim KN49.
4. tr. K gaminti spaudant, plekšnojant: Bent kelios šeimininkės plója pyragus Antš. Tuoj kulsma, malsma, virtinius plosma BM434.
5. refl. spaustis, glaustis: Aš vis dar nedrįsau trauktis nuo langelio, į kurį plojausi visu užpakaliu, pagatavas trilinkas išmauti į kiemą J.Balt.
6. intr. šnek. kirsti, šerti: Apie mañ' tik muša, muša – jau plõs i man į kaktą Lnkv.
ǁ tr. mesti, sviesti: Išplaukiančias ir atplaukiančias dores bangos su triukšmu plodavo į seklumą J.Dov.
7. intr. šnek. smarkiai eiti: Jei būtų neatvažiavę, tai būčiau kad plójęs, tai plójęs pėsčias! Lnkv.
8. intr. šnek. niekus kalbėti, pliaukšti: An veseilių kad ima visi plót – nei du, nei vienas Vlk.
◊ kai̇̃p į aũsį plótas labai greitai, skubiai: Liepė kinkyti arklius ir išdūmė kaip į ausį plotas į stotį rš.
kalbomi̇̀s plóti apkalbėti: Žmonės kalbom plojo par trejus metelius, kai aš jai nupirkau auksinį žiedelį LTR(Rgv).
liežùvį (liežiùvį) plóti gerintis, pataikauti: Prieš urėdnyką visi liežiuvius ploja Kp. Visaip liežiùvį plója, nori prisikalbyt panelę Krs.
[su] liežuviù (liežiuviù) plóti niekus taukšti, plepėti: Nekenčiu, kai liežiuviù plójat Dbk. Su liežuviù plója Kvr.
žandai̇̃s plóti kalbėti, šnabždėti: Tai kas, kad tu žandai̇̃s plóji (meldiesi), o tavo mislė kažkur Upt.
apiplóti tr.; LL126 apmusti, apdaužyti.
atplóti
1. tr. kiek reikia paploti (delnais): Dar pasidalinę keliomis muzikalinėmis mintimis ir atploję savo dalį dirigentui, jiedu lengvai atsikvėpė rš. Atplójom rankom šokėjams PnmA.
2. refl. atvykti: Ana atsiplójo į kiemą, t. y. atėjo J.
3. refl. tr. susitrenkti: Nesėsk smagiai, atsiplósi tetulę Š.
įplóti intr. Lp šnek. įkirsti, suduoti: Vaikui per pasturgalį įplójau Sn.
išplóti
1. tr. K plakant, spaudžiant padaryti ploną, išploninti: Tešlą išplók, t. y. išpleisk J. Kiekvieną tešlos gabalą išploti, uždėti įdaro ir padaryti apvalainius kukulius rš. Kėžą išplóti KI167. Auksą išploti Kos37. Laumė vėl nudūmė pas mergelę jau dar̃ su išplótu liežuviu Mrc.
ǁ plakant sutrenkti, sužaloti: Atsitrauk, kad piršto neišplóčia Slm. Jei pentelę blogai įbesi į žemę, tai ir išplosi pirštą su plaktuku Pmp.
2. refl. tr. išsiplakti: Imkit, broliai, rykšteles, išsiplokit marteles NS54.
3. intr. praleisti laiką plojant, daug ploti (delnais): Visą vakarą išplójau teatre, net delnai sopa Š.
4. tr. plojant atlikti: Delnais tau išplosiu balandžio griaustinių ritmą rš.
5. tr. plojant išvaryti: Įpykdyti mokiniai išplójo iš klasės savo mokytoją Š.
6. intr. šnek. išeiti: Sūnus išplójo į mokyklą Sml.
nuplóti intr. trumpai papliauškėti delnais: Visi nuplojo su rankoms LTR.
paplóti
1. tr. K plakant, spaudžiant paploninti: Kelis kartus kilsterėjo kūjį, paplojo baltai įkaitusią geležį A.Vencl. Ragana nuėjo pas kalvį ir sako: „Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį!“ MPas. [Kape] rasta sidabro žaliavos lazdelė paplotais galais EncIX553. [Žiebtuvėlį] vėžoj rado paplótą Mlt.
2. tr. plojant pagaminti: Motina paplojo kūdikiui plocinį, kad jis nebeverktų Jnšk.
3. intr. patekšnoti ranka: Arkliu[i] per nugarą paplojo Lš. Senis maloniai paplojo jaunuoliui per petį rš.
4. intr. (delnais) papliauškinti: Parodyk dėdei, kaip moki paplóti rankutėm Upt. Išlydint Grynių, net ir dėl akių niekas nepaplojo jam rš. Jis niekados netrokšdavęs minių paplojamas J.Jabl.
◊ liežuviù (liežiuviù) paplóti niekus pataukšti: Neturėdamas, kas daro, paplója liežiuviù Dglš.
liežùvį paplóti pasigerinti, pameilikauti: Moka ana paplót liežùvį Blnk.
parplóti intr. šnek. pareiti: Jau ir tu parplóji? Drsk. Benė su Šidlauskiene iš Skaisgirio parpló[ja] Jnš.
praplóti tr. Ad suploninti: Kalvi, kalvi, praploj, pramuš man liežiuvį Tvr.
priplóti
1. tr. spaudžiant padaryti plokščią, suspausti: Vaikinas užsidėjęs ant galvos priplotą kepurę rš. Namai maži, tarytum juos kas buvo priplojęs rš.
| Sakyč, an tėvą panašus, ale kad nosis priplota Sdk.
2. tr. stipriai priglausti, prišlieti, prispausti: Mat skūra atsiknojus – priplók, greičiau užgis Vb. Tą lentą priplók pri to rąsto, ir būs gerai Lž. Vaikas, priplójęs nosį prie lango, žiūri į varną Skr. Už lango trys berniūkščiai, priploję nosis prie stiklo, nemirksėdami žiūri į kariškius J.Marc.
| Kulkosvaidžių šūviai vis labiau priplodavo juos prie žemės rš.
| refl.: Kūdikis prisiplójo … prie motinos BŽ430. Prisiplojau prie sienos ir klausau, ką jie kalba Srv. Ilgai negalvojęs, jis laimingai atsidūrė anoj pusėj ir prisiplojęs patvoriu nurėpleno tolyn už kūtės, už klojimo V.Myk-Put. Kerpsamanės sudaro prisiplojusias tankias, žalias vejas rš. [Avių] nugaros prisiplóję in pilvą (avys labai liesos, perkarusios) Klt.
| Lūšna prisiplojo prie žemės skurdi, apakus nuo dūmų, nuo vėtros sutriušus B.Sruog.
3. tr. priplakti, prilenkti: Toks lietus prie žemės rugius priplója Pun. Priplójo lietus visus žirnius in žemę – ir virkščių arkliai nebeės Ds.
| refl.: Dobilai visai prisiplóję prie žemės Upt. Linai paskleisti pakiliai stovi, neprisiploję J.
4. tr. mušant partrenkti: Su ta lazda kad jau drošiąs, visus kaip silkes priplosiąs P.Cvir. Tokiu kumščiu sulinkusią moterėlę galima plote priploti prie grindų rš.
| refl.: Kad tėkšiu į sieną, tai prisiplósi! Dkš.
ǁ nudėti, užmušti: Nelįsk, tuoj priplósiu! Ėr.
5. intr. suduoti, sušerti: Priplók su delna par subinę jam kėksančiam J.
6. intr. sumušti rankas suderėjus: Na, baikit derėt – priplókit, ir einam namo Slk. Jei priplójai, tai neik kaip vėžys atapakalias Slk.
◊ liežùvį (liežiùvį) priplóti prisigerinti, pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežiùvį mokėjo priplót Prng.
suplóti
1. tr. padaryti plokščią, suspausti: Suplótos (plokščios) aukso arba sidabro gijos KII3. Kap stvėriau ranka [pelę], suplójau aš ją Sem. Ėjau pirkt tų suplótų kruopų (avižinių dribsnių) Jrb. Kepurė suplota kaip blynas Jnš. Bėgio galvelė yra suplota (susiplojusi) arba visiškai nudilinta (nudilusi) VĮ. Vienkinkis, jau suplotomis lingėmis vežimas tratėjo, girgždėjo J.Marc. Žvaigždžių sistema esanti suploto rutulio pavidalo P.Slavėn. Su varškės įdaru kukuliai dažnai daromi apvalios suplotos formos rš.
| Tave apkulsiu, į paplotėlį suplosiu! rš. Tu ir be dantų plutelę suplosi (dantenomis sumaigysi) V.Krėv.
| prk.: Klierikas Vasaris taip ir pasiliko bestovįs suplotas gėdos ir suniekintas V.Myk-Put.
suplótai adv.: Pomidorai vidutinio didumo, suplotai apvalūs rš.
| refl.: Bandelės išėjo tokios susiplóję – ar nesikėlė? Jnšk. Skrybėlė jam susiplojo kaip sklindis J.Balč.
ǁ plojant sutrenkti, sužaloti: Blogai tam traktorninkuo – pirštą su kūju suplójo Krš. Užsileido medis, krūtinę jam suplójo Vdk.
2. tr. plojant, spaudžiant pagaminti: Suplók blynus arba kepaliukus gražius kepdama ragaišius, t. y. sutapyk J.
^ Iš guolio nesuplosi raguolio LMD(Mrj).
3. refl. suliesėti, sudžiūti, suplonėti: Alkanas gyvolis susiplója J. Ir Vincienė visiškai susiplójus Pc. Marcelė susiergeliavus susiplójo visai Jrb. Toks susiplójusios (pailgos) burnos – į motiną Gs.
4. tr. suglausti, sušlieti: Kad tik kaip nors juodu suplójus į porą Skr.
| refl.:
^ Du plaukuoti susiplojo, vieną pliką pakavojo (akys) LTR(Grk).
5. intr. suduoti, sušerti: Per uodegą botagu suplójo Al. Suplosi delnu bėriui per kaklą K.Bor.
6. tr., intr. R226, N, K supliauškinti delnais: Vaikas, delną su delna suplódamas, krykštauna iš linksmumo J. Ji suplojo delnais, juokėsi ir stengėsi paliesti jo galvą J.Jabl. Būtūt tik ranka suplóję, kad būtūt išgirdę ją nušovus Lp. Privažiavau margą dvarą – šuneliai sulojo, išeina mano motynėlė, rankelėm suplojo Krkn. Uošvužėlė išeidama, baltas rankas suplodama: – Sveiks atjojęs, ženteli, sėski nuo žirgelio JV297. Kaip Juozą įvarė, visi nusidžiaugė, rankas suplojo Žem. Namą pastatyt – tai ne rankom suplót (greit, be vargo nepastatysi) Mrj.
| refl.: Į rankas susiplódamas KI690.
7. tr., intr. sumosuoti, suplakti (sparnais): Karveliai, suploję sparnus, vieni išlėkė į padanges, kiti sulindo į kluonus V.Kudir. Lėkė gulbė per mareles ir sparneliais suplojo LTR(Vrn). Aš sparneliais suplojau – kelkis, mielas artojau LTR(Jz).
8. tr. atlikti, sudaryti: Jos tai greit suplójo tą teismą (greit sulaukė bylos) Gž.
užplóti
1. intr. Vkš užkirsti, užduoti, sušerti: Reikėjo gerai užplóti už tokį darbą Vv. Užpló[ja] vaikuo par subinę supykusi Krš.
2. tr. užmušti: Kad galėčiau, užpločiau kur nutvėręs aš tą išsikėtėlį rš.
3. tr. plojant sumušti: Net pūsles ant delnų užplojo rš.

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.

1 tei̇̃kti, -ia, -ė KBII154, K, LVIV156, Š, K.Būg, Rtr, FrnW, DūnŽ; N, L
1. tr. DŽ, NdŽ aprūpinti kuo, duoti, tiekti: Ans tei̇̃kia visokius daiktus, pabūkles, padarynes J. Rupeika pila vyną į taures ir perduoda Daumantui, kuris jas teikia svečiams V.Krėv. Nuo kitų moterų neužsilikdama, pirko ir sau, ir vyrui, teikė drabužį šventadieniui apsivilkti LzP. Jam kas 3–4 valandos reikėjo teikti deguonies pagalvėlį A.Vien. Galima paskolą teikti rš. Saulės spinduliai, susigėrę augalų lapuose, teikia mums deguonį ir augina maistą rš. Dievas prikel debesis dangaus, teikdamas žemei lytaus Mž241.
| Kartais už tokį pasiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios B.Sruog. Miestams imta sparčiau teikti savivaldos teises rš. Vilniaus aukštoji mokykla teikė mokslo šviesą ir darbo žmonėms – amatininkams rš. Skelbk jame žinią, kurią aš tau teikiu brš. Patarimų tei̇̃kti KŽ. Ketinu tokiame darbe, pakolei ponas Dievas man gyvatą teiks, pasilikti MT(Pratarmė).
^ Kai žmogui reikia, ir Dievas teikia Gmž. Peikia – sau tei̇̃kia (nori pats gauti, turėti) Vlkv, Ds. Kas peikia, tas sau tei̇̃kia Aln, Bsg. Kas kitam peikia, tai sau teikia Nm, Ndz. Ką giria – kitam skiria, ką peikia – tą sau tei̇̃kia Mrj. Kas sau teikia, to nepeikia LTsV97.
| refl. tr. KI280: Nė gyvenõs tei̇̃kias (nesirūpina įsigyti, įsitiekti), nė vaikų žiūria Nmk.
2. tr. daryti, atlikti, veikti kieno naudai: Pirmąją medicininę pagalbą teikia gerai paruošti žmonės sp. Maža buvo ir parama, kurią motina teikdavo paslapčiomis nuo tėvo A.Vien. Pirmenybė dirbti naujame skyriuje bus teikiama geriausiems darbininkams rš. Tei̇̃kti naudos NdŽ, DŽ1.
3. tr. NdŽ reikšti, rodyti kokį nusiteikimą, požiūrį į ką: Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei V.Krėv. Lietuviai didelę reikšmę teikė dvilypiam riešutui, dvilypei varpai rš. Meisteris parodo neteikiąs reikšmės tam sumanymui P.Cvir.
4. tr. pripažinti, skirti (garbingą vardą): Rašytojo vardas turėtų būti teikiamas tik didelio talento ir ypatingos dvasinės kultūros žmonėms rš.
5. tr. EncIX209 būti kokio išgyvenimo, jausmo, ypatybės priežastimi: Abudu sūnu vien rūpesnius tėvui teteikė LTI497. Tas nepalaužiamas įsitikinimas savo teisumu teikia jam ramybės ir tvirtumo J.Avyž. Žmogui pasitenkinimo teikia pati darbo eiga, jo turinys rš. Tei̇̃kti malonumo NdŽ. Paprasti liaudies žaidimai, neįmantrūs šokiai, rateliai teikia fizinės iškrovos ir dvasinės atgaivos rš.
| Eterinis aliejus teikia šiam augalui malonų, bet stiprų kvapą rš. Apysakai daug patrauklumo teikė nuotykinė intriga, vaizdingas, lyriškas stilius rš.
6. tr. SD354, BŽ27, KŽ siūlyti, rekomenduoti: Aš jums tei̇̃kčiau kitą dalyką NdŽ. Tas paprotys neteiktinas rš. Virtuvę Jablonskis sakydavosi pirmiausia teikęs vadinti „plytai“ (suvalkiečių „mašinai“), ant kurios valgį verdamės LKI49. Teikiamà daina užrašyta seniai NdŽ. Teikiu jums naują dainų knygelę KlpD(prakalba). Kitiems mielai teikiam, ko mums patiems nereikia J.Jabl.
^ Jis kitą peikia, o save teikia VoL454.
ǁ pratarti: Jonas teikė prasčiokėliams baigti kermošių ir eiti namon Rp. O teip teikiuot…, neduokis tiemus vagimus ir latramus išvadžiot DP248.
ǁ piršti: Jis man savo dukterį tei̇̃kia Pkp. Teikia kaip įmanydami Žem.
7. tr. N, S.Dauk, Kos55, O, NdŽ linkėti (gero): Teikiu, gero noriu (orig. noro) kam SD350. Teikiu jums visa gera J.Jabl. Krikščionys mielieji, geidžiu ir teikiu jumus… malonės Viešpaties mūsų DP53. Visi tūkstančius gyvenimo pasisekimų teikė, linkėjimo dainas dainavo rš. Neteiktinas Sut.
neteiktinai̇̃
8. intr. Sut malonėti ką padaryti: Padėkavok Dievui, teikusiam tave aplankyti brš. Prašome, idant šviesybe Dvasios savo šventosios apšviesti teiktumei brš.
| refl. Q628, SD1153, SD312, N, Sut, M, Rtr, LL202, Š, BŽ477, KŽ, FrnW: Teikiuos, gerą valią padarau R402, MŽ542. Jis nesi̇̀teikė atsakyti man NdŽ. Be nesiteiktų atsiliepti kiti kupiškėnai K.Būg. Prašause stancijos, teikiatės duoti! DS172(Rs). Teikis man Tamsta pranešti, ar greit ketini knygelę išleisti Pč. Tamsta siūsi dėl manęs kailinius trumpus, teikias pamieruoti M.Valanč. Dievas teročija (paraštėje teikiasi) man ir vieną dabar (dar) Sūnų priduoti BB1Moz30,24. Idant… tąjag vėl dieną širdyse mūsų teiktų̃s užgimt DP26. Tei̇̃kisig duot ir man anuos visus pritaisymus DP165. Nei jokiam sutvėrimu savamui nesiteikė atleist MP78. Žmogumi stotisi teikeisi MKr1. Prašau tavęs, kad munęs teiktumys išklausyti P. Užmiršti jo nesiteikia KN198.
| iron.: Ar daug čia žuvų? – pagaliau teikėsi paklausti Petras rš. Tik po pusvalandžio prie staliuko teikiasi pasirodyti padavėja sp.
ǁ refl. sutikti būti kuo: Tas žvirbliukas mažučiukas už broliuką teikės, toj varnelė juodasparnė už svočiutes teikės (d.) Auk.
9. intr. noromis ką daryti: Ana kad teikusi, t. y. nevaroma, gerai padirbo J.
| refl. R, R35, MŽ, MŽ47: Teikęsis, pagalvojęs ir papasakojo visokių istorijų Šts. Aš tei̇̃kusis geriau pasiūčio Plt. Kad ans teikias, t. y. gatavyjas, pasigatavyja, tai įsako gražiai pamokslą J.
10. intr. DP168 stengtis įgyti palankumą, gerintis, meilikauti, pataikauti: Kieno norui tei̇̃kdamas, tampa apskaluonimi DP489.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ, Mžš: Ans prie savo pačios nesigretina, t. y. nesitei̇̃kia, neeina J. Tei̇̃kės tei̇̃kės mumiem Jonas – ir neliko mūs žentas Lp. Bepig jai: turi gražų brolį, tai visos mergos tei̇̃kias Rdm. Jis blogas žmogus – visiem tei̇̃kias Slm. Teip su kokiuo gastinčiu tei̇̃kias, kad su juo kalbėtų Pl. Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė Vaižg.
11. intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Gmž, Str, Ml, Dkšt sugyventi, sutarti: Tai ramu, kai visa šeimyna tei̇̃kia Ktk. Adeliutė netei̇̃kdavo su savo šešuru Dglš. Anos jau seniai netei̇̃kia abi su močia Klt. Nèteikėm abu visą amžių Lb. Kad anas su visais netei̇̃kia Trgn. Tai, kad tik teiktų̃ terp savę – viso pakaks Sdk. Kaip anys (katinas su šunimi) netei̇̃kia, tai strošna Ds.
12. intr. kirsti, šerti, trenkti: Teikte užteikia su kančiu gerai, t. y. užduoda J.
1 aptei̇̃kti, -ia, àpteikė tr. Rtr; LL19 aprūpinti, apdovanoti: Klioštorių jai pabudavojo ir žeme apteikė rš.
| Jis buvo apteiktas dievinumo atributais J.Šliūp. Malone apteikti LL264.
1 įtei̇̃kti, -ia, į̇̃teikė; R, R422, MŽ572, N, LL179
1. tr. K, J, LL23 įduoti: Ar negalėtum jam štai šito raštelio įtei̇̃kti? Š. Įtei̇̃kti prašymą NdŽ. Iñteikė tokios salietros, kur degina Dglš. Į̃teikė šakę kraut vežimus Grš. Didžiausią kąsnelį iñteikė [pyrago] Str. Aš džiaugiuos, kad neturtingam žmogui įteikiu gerą daiktą SI264. Valdininkas priėjo artyn ir paėmė iš jo raštą įteikti valdovui J.Balč.
| prk.: Į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę V.Krėv.
ǁ iškilmingai, oficialiai paduoti, įduoti: Įteikiamàsis (pagyrimo) raštas BŽ229. Įtei̇̃kti kam ordeną NdŽ. Maždaug per vidurį kamblių nukirstų rugių pėdelį, apkaišytą gėlėmis, pjovėjai parnešę įteikdavo šeimininkui, linkėdami jam išgyventi tiek metų, kiek yra parneštame pėde šiaudelių LKVII86.
ǁ Ser padovanoti: Visums reik ką nors įtei̇̃kti, kokią dovanelę Vgr. Iš rajono vyriausybės ejo, sveikino aną, tatai į̇̃teikė anai tokią kningą Jdr. Man už tai skarukę iñteikė Kpč.
2. tr. įduoti kieno globai: Vaiką jau iñteikė močiai, pati neturi kada Klt.
ǁ įsiūlyti, įpiršti: Kunigas Burba vieną seserį iñteikė Artimavičiui, kitą Cicėnui Dglš. Mažu tę intei̇̃ksim mergšę į butą Srj. Mažu kur galėsu aš tave in žentus inteiktie (ps.) Brt.
| Tai į̇̃teikė (įkišo, įbruko) man arklį! Mrj.
3. žr. 1 suteikti 1: Ateiviai… naujiems kaimams įteikė ir kitus naujus vardus A1884,1. Saliamonui didelę išmintį įteikė S.Stan. Garibaldis… trokšta… kožnam visą valnybę įteikti TP1880,41. Atgręžk būdus, mums priešingus, inteik daiktus reikalingus SGI15. Gentys susirinko laimindami jį dėl gėrybių, kokias jam įteikė Dievas S.Stan.
4. žr. 1 suteikti 2: Bevardė gimtis sakiniui taipo pat inteikia naujos reikšmės J.Jabl.
5. tr. skirti, lemti: Kožnam Dievas inteikė, kad stonas mainyt reikia KrvD204.
6. tr. Gs parūpinti vietą, įtaisyti: Laumė… apmainydavus jaunikį arba mergą – ir tokiu būdu įteikdavus savo augintinį į gerą, patogią vietą BsMtI106.
| refl.: Aš velnio rankon esmi įsiteikęs (patekęs) brš.
7. tr. R370, MŽ497 gauti, įgyti: Kad būčia apžiūrėjęs, būčia žinių įteikęs Vlkv.
| refl. tr. I: Įsi̇̀teikiau kardą tokį kietą ir aštrų, kurs trims an sykio galvas nukerta Jrk36. Įsiteikė naujus drabužius rš. Vien pasiturintiems tebuvo galima knygas įsiteikti prš.
8. intr. Q623, SD1150,185, SD41,379, Sut įtikti: Žmonėm neanteiksi̇̀ Švnč. Kas gi gali antei̇̃kt šitai pikčiurnai Žl. Niekas svietui neįtei̇̃kia, ir geriausį žmogų peikia JD9. Prie kuriam broleliui reiks man būtie, kap piktom martelėm reiks antei̇̃ktie (rd.) Ml. Idant įteiktų̃ aniemus, nebijos daryt daiktų, kurie yra prieš valią Dievo DP490. Inteikia kūnui savo aba geiduliamus jo SPI266. Pilotas, norėdamas žmonėmus inteikti, išleidė jiems Barabošių BtMr15,15.
įteiktinai̇̃ Pagal noro tikos, inteiktinai, su inteika tapo SD61.
| refl. BzF187, RtŽ, Š, Rtr, Ser, NdŽ, DŽ1, Ut: Jiems įsitei̇̃kti pirmiausia reikėjo J.Jabl. Ne kiekvienam gerumu įsitei̇̃ksi Mrj. Noriu marčiai įsitei̇̃kti – silkinę kuskelę nupirkau Vkš. Neklausyk ano plepalų: ans teip sako norėdamas įsitei̇̃kti Slnt. Ačiū ažu saldainius, anūkei instei̇̃kt bus Str. Aš insiteiksiù savo anytai: aš užsikelsiu anksti rytelį, tai aš nušluosiu didį dvarelį (d.) Lp. Vyresnysis Severos brolis, pastebėjęs, kaip senio kalba Elzę juokina, įsiteikdamas jai, ėmė senį pašiepti Pt. Kudlius lyžčiojo visus iš eilės, vizgino uodegą ir stengėsi visaip įsiteikti K.Saj.
9. tr. padaryti įtaką, paveikti: Neregitegu, jog nieko neinteikiat? (Cielas) svietas eit paskui jį Ch1Jn12,19.
1 ištei̇̃kti, -ia, i̇̀šteikė tr. LVI816, KŽ
1. išduoti: Žinoma, apie kokius nemalonumus gali rašyti prievaizdas: nederlius, neišteikti (neišmokėti) mokesčiai, sumažėjusios pajamos rš.
ǁ refl. teikiant, dalijant ištekti: Visi prašo, o iš kurgi aš visiem išsitei̇̃ksiu Žl.
2. parūpinti, dovanoti: Užsidirbsiu ir tau auksinį žiedelį išteiksiu LzP. Duoda mums loskas savo ir dovanų dangiškų išteikia brš.
3. padaryti, nuveikti, įvykdyti: Paminėsime, ką latviai i̇̀šteikė irklavimo dalykuose KŽ. Kaimynystėje atsitikę keli myriai lenkė kalbą ant mirties, ant klastų giltinės, kokias jinai išteikia (išdarinėja) dargi su jaunais žmonėms BsV31.
1 nutei̇̃kti, -ia, nùteikė Rtr, Ar
1. tr. KŽ duoti, patiekti: Skyrium nuteikia svaigalų krikštynoms, jungtuvėms A.Janul.
2. tr. Š, FT sukelti kokią nuotaiką, emocijas: Kad tu taip gerai nuteikei mano dukterį, atiduodu tau pusę karalystės ps. Petrą guviai nuteikdavo kiekvienas nugirstas žodis apie sukilimą V.Myk-Put. Nutei̇̃kti vienus prieš kitus DŽ. Ką liūdnai nutei̇̃kti NdŽ. Palankiai nutei̇̃kti ką KŽ.
| refl. KI109, Š, BŽ27, DŽ: Bijau uošviuo žodį pasakyti, nežinau, kaip ans nusitei̇̃kęs Vkš. Teip karingai buvau nusitei̇̃kusi an tų vaikių! Trk. A grėbs šieną, a pjaus, tujau linksmai jau nusitei̇̃kę būs Jdr. Tas žodis pirmą kartą privertė jį nusiteikti atsargiai ir susigūžti savyje V.Myk-Put. Jis atėjo į įstaigą visai blogai nusiteikęs P.Cvir. Kajetonas apsidairo ir gan rimtai nusiteikęs eina prie rašomojo stalo J.Paukš. Visi ateidavo ne tik šventiškai nusiteikę, bet ir šventiškai pasipuošę KlK38,6. Metraščio redakcijos autorius Lietuvai buvo nusiteikęs palankiai rš.
ǁ FT, KŽ sukelti gerą nuotaiką: Kur nebus linksmas, taip svečio nùteiktas J.Jabl. Kuo jį taip nuteikei? J.Jabl. Vaiką nùteikiau, ir nebeverkia Grž. Žmonės jau ir taip gražybių visokių nuteikti Žem.
| refl. N, K, J.Jabl, Š, Rtr, FT, Nm: Jis šiandien nenusitei̇̃kęs KII11,209. Vaikas nusiteikė, t. y. nebrėkia jau, iš piktumo į gerumą atėjo J. Mokiniai tuojau įspėja, ar mokytojas nusitei̇̃kęs, ar ūpingas NdŽ. Tokia nusitei̇̃kusi – i priš ką? Krš. Šį vakarą taip buvo nusiteikęs, jog papasakojo keletą atsitikimų Žem.
3. tr. Q198, CI724, NdŽ, KŽ paveikti, kad būtų linkęs ką daryti, palenkti: Nùteikėm – ir sutiko J.Jabl. Tą tėvą ji pavaišina, nutei̇̃kia i visur pr[i]eina Jrb. Prakilniems darbams jį nuteikia rš. Idant dovanomis Tavo nuteikti būdami, Tave garbintumim MKr47. Nutei̇̃kti ką savo pusėn BŽ150.
| refl.: Aš nusi̇̀teikiau vykti į kaimą BŽ482. Aš nenustei̇̃kęs in tokias kalbas Dg. Aš dar labai jauna, nenusiteikus dar tekėti rš.
4. intr. įtikti, pataikyti: Aš nùteikiau, t. y. taip padariau kaip jis, pagal jo būdą, ir jam patiko mano darbas J. Sunku jai nutei̇̃kti J.
5. refl. pavykti, pasisekti: Ir jiems ne visada nusitei̇̃kia apgaut Lkč. Linai nusiteikė (gerai užaugo) J.Jabl(Ilg). Patalkys neblogiausiai nusi̇̀teikė Vdžg. Kai nustei̇̃kia, žuvų daug sugaunam Blnk. Nenusitei̇̃kęs alus K7.
ǁ KŽ pasitaikyti būti geram: Jeigu nusiteikia oras, jos visu būreliu išlekia pasilakstyti aplink avilį A1885,127.
1 patei̇̃kti, -ia (pàteikia), pàteikė K, Rtr, NdŽ
1. tr. KŽ parūpinti, įtaisyti: Buvo… pateiktas balnas ir šlajikės BM330(Šv). Varnių katedros bažnyčią pagrindė akminimis arba marmurais, tai pačiai pateikė gražius vargonus M.Valanč.
| prk.: Buvo mergai vaiką patei̇̃kęs DūnŽ.
| refl. tr.: Pasitei̇̃kusi vaiką – šlovė prasta DūnŽ.
ǁ malonėti ką duoti: Ana gabalą męsos man pàteikė, t. y. davė J. Jis mums knygelę pateiks J. Ar nepateiktái man vytuškų? Lp.
2. tr. duoti kam ką susipažinti: Komisija pàteikė naują sutarties projektą DŽ1. Keliauninkas pateikė įdomių kelionės įspūdžių rš. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau rš. Fizikos uždavinių sąlygos gali būti pateikiamos įvairiais būdais rš.
ǁ įduoti, įteikti: Pareiškė savo pretenzijas nukentėję piliečiai, pateikė ieškinius per kratas apgrobti bei nuskriausti valstiečiai A.Vien. Pateikusiems pažymėjimą daroma nuolaida rš.
3. tr. M paruošti, pagaminti, patiekti (paprastai valgyti): Tada ji pàteikė jam tuos pietus Nm. Patei̇̃kti kam valgyti J.Jabl. Nesugeba vyrui ir doros sriubos pateikti rš.
| refl. tr., intr.: Žiemai pasiteikia maisto: žirnių, svogūnų ir bulbių Blv. Reikėjo šiek tiek pasiteikti, pasiruošti tinkamai viešnias priimti LzP. Pasitei̇̃kę [į vestuves] atvažiavo, labai gražiai susitaisę Krš.
4. refl. pasirengti, pasiryžti ką daryti: Abraomas buvo pasiteikęs atiduoti Dievui savo vienaitį sūnų I. Pavargėlė motina… pasiteikė elgetauti, eidama par sodas ir gyvenimus turtingųjų IM1864,25.
5. refl. susitvarkyti, pasidaryti: Dabar valdžia kiteip pasi̇̀teikė Tl.
6. intr. BB2Moz5,8, Sut stengtis įgyti palankumą, gerintis, pataikauti.
| refl. NdŽ: Aš pasi̇̀teikiau jam, t. y. įsimalonėjau J. Sūnus viršininkam pasi̇̀teikė, tai darbą gerą turi Mrc. Jau jei tu mane padarei vyresniuoju, tai gali man dar kitu kuom pasiteikti M.Katk.
7. refl. NdŽ pasidaryti geros nuotaikos.
8. refl. KŽ pasitaikyti, atsitikti: Kad blogas oras atsimetėtų, o geras pasitei̇̃ktų savaime, suskaityk dvylika plikių (juok.) Švnč.
9. refl. tr. pasiteikti: Ta pasiteikė savo draugininkes I.
1 pérteikti
1. tr. NdŽ per daug ko duoti, perduoti.
2. tr. duoti, pasiūlyti, leisti perimti: Pérteikiame savo darbo patirtį visiems darbininkams DŽ1. Įpročiais bei papročiais perteikiamas ankstesniųjų kartų dorovinis patyrimas rš. Ar savo giminės išmintį visą jau perteikei sūneliui? rš.
3. tr. pavaizduoti: Rašytojui pamatyti nepakanka – reikia pajusti, atkurti tikrovę ir perteikti ją meniniais vaizdais T.Tilv. Rašytoja patraukliai piešia aplinką, suprantamai perteikia pažintinę medžiagą rš. Tokių pačių junginių su bendratimi sudaro ir kitų reikšmių veiksmažodžiai, galintys perteikti asmens valią LKGIII165. Tiksliausiai natūralių daiktų vaizdus perteikia fotonuotraukos rš.
4. intr., tr. uždrožti, suduoti, perlieti: Perteik gerai pančiu, tai klausys Srv.
1 pritei̇̃kti, -ia (pri̇̀teikia), pri̇̀teikė tr. K, NdŽ
1. I, KŽ parūpinti, duoti: Ans pritei̇̃ks tau vaiką bandai ganyti J. Vakare prasidės veselia, tai aš tau pritei̇̃ksiu kokį kaulą (sako šuo vilkui) BM256(Grz). Jam karalius davė apsirėdyt šarvu ir smarkius ginklus jam pri̇̀teikė Sch166. Priteik seniui duonos kokį papentį, jeigu pati dar kiek turi Žem. Aš tau tai buvau mislijęs duoti, pritei̇̃kti KII376. Sau priteikiu B. Nor… jam didesnę algą priteikti Kel1865,72. Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje, toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą pasiūti, kitai kreizus iškarpyti Žem. Kitsai norėjo vėl… tam visam miestui reikalingąją šilumą priteikti Kel1881,105. Parodyk savo man žaizdas, nuo priešininkų priteiktas KlvD243. Jo galva tebesvaigo dar vis nuo to smūgio, kurį priteikė jo numylėtoji Urtelė rš. Jis jam gerą antausį priteikė LC1889,24.
| refl. tr. NdŽ.
2. daug duoti, priduoti, pritiekti: Pastatė tuos trobesius ir priteikė plytų ketamai statyti bažnyčiai J.Jabl. Atėjo vienas jo aukštųjų urėdninkų, sargams pinigų pritei̇̃kdamas ir žadėdamas da daugiau Jrk95. Storauna jų (lapų) dabosena pryteika daugybę žymių P.
3. R, MŽ įduoti, įteikti: Jis man pri̇̀teikė žvakės galelį, t. y. davė, prikišo J. Pri̇̀teikė jam į purvyną įpuolusįjį duonos kepalą Jrk123. Saulis jaunikaičiui šarvą savo priteikti norėjo S.Stan.
ǁ NdŽ, prš padovanoti: Jis šitas savo karališkas dovanas kam priteikti gal brš.
4. padaryti, kad kas ką patirtų, išgyventų: Kad galėčiau nors trupinėlį smagumo priteikti, palinksminti, pajuokinti Žem. Kurs tau linksmybę priteika brš. Priteiki man šviesos, kaip trokšt širdis brš.
5. padaryti, atlikti, nuveikti ką kieno naudai: Pagalbą priteikti N. Vaikai vis pagalbą kokią pri̇̀teikia Pgg. Tam kūdikiui priteikęs esi, idant jisai per šventą chrikštą atpenč gimtų Mž112.
6. KŽ įduoti kieno globai, įsiūlyti, įkišti: Man visus vaikus pri̇̀teikė, ir turiu vestis Vlkv. Man ją pri̇̀teikė parvežt Gs. Ar velnias dabar priteikė čia tą bedalį pas šitą mergą? BsPIV114. Čia palicija priteikė (priskyrė) žmogelį mūsų pulkeliui A1884,363.
| refl. NdŽ: Atvažiavęs tuojau mėgino prisiteikti (pritapti) prie teatro, norėdamas savo laimę rasti scenoje J.Balč.
ǁ I, BŽ488, NdŽ rekomenduoti: Atsivešiu visus protokolus provos, gal man priteikste advokatą gerą Žem.
| refl. KŽ.
7. I parinkti, pritaikyti, priderinti.
8. refl. K, Š, Rtr, NdŽ stengtis įgyti palankumą, prisigerinti, prisimeilinti: Jei nori kam prisiteikti, daryk jam viską žmoniškai Nz. Siuntė jam zuikius, norėdami prisiteikti LzP. Ateik, man su meile prįsiteik brš.
9. refl. J.Jabl, NdŽ būti linkusiam, norėti ką daryti.
10. refl. prisirengti: Kur prisiteiksi važiuoti į Kauną – brangiai kaštuo[ja] Pln. Neprisi̇̀teikiau nuvažiuoti į Vilnių. Sako, gražus miestas Pln.
1 sutei̇̃kti, -ia (sùteikia), sùteikė KŽ
1. tr. N, Š, Rtr, Tl duoti, parūpinti, patiekti: Sutei̇̃k man duonos bent kąsnelį J. Gal atvažiuos kokis ponelis, gal dar suteiks kelias kapeikas LTR(Alv). Tu dar nenumanai, kas suteikė tiek turto M.Valanč. Sutei̇̃kti kam paskolą DŽ1.
| Jam sùteikė teisę BŽ108. Sutei̇̃kti žodį (leisti kalbėti susirinkime) DŽ1. Kad Dievas jam suteiktų sveikatą, protą Lkš. Tėvas mislio vis, kokį jam (sūnui) amatą suteikti (ps.) Brt. Ką norėjai man sakyti, ar žinelę suteikti? LTR(Mrj). Karalius, vyresnybę jam suteikęs, pradžio[je] 1414 m. nuvyko į Trakus M.Valanč. Dviem giesmėm yra velionis mano brolis suteikęs melodijas Vd. Ačiū už paaiškinimą, kurį man esi suteikęs Blv. Sutei̇̃kti įgaliojimą NdŽ. Sutei̇̃kti vaikams mokslą NdŽ. [Vardų sąrašas] suteiks tyrinėtojams daug šviesos LTI83(K.Būg).
^ Šventa Ona, gera žmona, suteik duoną VP45. Kad tik reikia, Dievas suteikia LTR(Šmn). Ko reikia, tai ir Dievas sutei̇̃kia: va, kad radau kiaušinių! Slm.
ǁ padovanoti: Juzupas suteikė kiekvienam broliui gausias dovenas M.Valanč.
2. tr. būti kokio reiškinio, ypatybės priežastimi: Dvaras nebūtų man tiek džiaugsmo sutei̇̃kęs kaip tas arkliukas RdN. Likimas, amžinas mano priešas, nenorėjo suteikti man tos laimės J.Balč. Tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam V.Krėv. Kaimyno sūnaus laiškas suteikė didelio skausmo, sukėlė raudas P.Cvir. Lėnė degte dega man dar vieną smūgį suteikti I.Simon. Suteikti malonumo DŽ1. Po žieve esantis minkštas vytelės sluoksnis suteikia jai gražu blizgesį rš. Priešdėlis suteikia veiksmažodžiui naują leksinės reikšmės atspalvį LKGII14. Tie garsai suteikdavo viskam gyvybę rš. Sutei̇̃kti kalbai aiškumą NdŽ.
3. tr. NdŽ, DŽ1 daryti, atlikti, veikti ką kieno naudai: Žmogus jau nekvėpuoja – dirbtinį kvėpavimą sùteikia Pv. Pagalbą man tada žadėjote ir jos nesuteikę apgavote V.Krėv. Mokėjo suteikti pirmąją pagalbą, jei kaulo lūžis, išsinarinimas ar kokia žaizda rš. Ir aš džiaugiuosi, kai manęs klausosi susidomėję žmonės, kuriems aš galiu suteikti naudos J.Dov.
4. tr. M parodyti kam kokį nusiteikimą: Man sùteikta daug garbės NdŽ. Nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui V.Krėv. Valdovas man suteikė garbę pietauti kartu su juo (ps.) J.Balč.
5. tr. Š, Rtr pripažinti, skirti (garbingą vardą): Sutei̇̃kti titulą NdŽ. Sutei̇̃kti kam bajorystę KŽ.
6. tr. pripiršti: Reikia Jurgį jai atpeikti, savo sūnų jai suteikti LTR(Mrj).
7. refl. padaryti malonę, malonėti ką padaryti: Kreditorius susiteikia pratęsti mokėjimo raką rš. Būrai susiteikė ir su jais suderybas padaryti prš.
8. intr. RtŽ, Š, DŽ1, KzR, Vlkv, Lp, Al, Mrs, Lb, Lkm, Kzt, Dgl, Sld, Sdk sugyventi, sutarti: Ans su savo pačia sutei̇̃kia, t. y. nesibara, santaiko[je] gyvena J. Mudvi visada suteikėm ir dabar sutei̇̃kiam Mrj. Mes čia su visais sutei̇̃kiam Dkš. Sesers, ale labai nesutei̇̃kia Plv. Jauni – ir nesùteikia Kbr. Kap negali sutei̇̃kt, tai į sūdą duoda Grv. Kas jau gali sutei̇̃ktie, jei jau moma su dukteria nesutei̇̃kia Švnč. Nesutei̇̃kia jų vaikai, vis mušas i mušas Klt. Nuvažiavo pas sūnų, tai su marčia nesutei̇̃kia Tvr. I velnias su jom būt nesutei̇̃kęs Dglš. Anos terp savę nesutei̇̃kia Ktk. Ot anys gerai sutei̇̃kia: kur eina, vis abu ir abu, niekur nesiskiria Km. Katė labai sutei̇̃kdavo su vištašuniu NdŽ. Nesutei̇̃kia kaip gaidys su kalakutu Lel. Nesutei̇̃kia – kaip kirvis su akmeniu Trgn. Anys teip sutei̇̃kia kaip katė su šuniu Mlt. Sutei̇̃kia kaip katė su pele Šn.
^ Vienas kitą peikia, ažtai nesutei̇̃kia Prng. Sutei̇̃kiant ir sausa pluta gardi Skdt. Dvi katės maiše nesutei̇̃kia Ds.
9. intr. sukirsti, sušerti, suduoti: Pakėlus tada ranką, smagiai suteikė jam per ausį V.Kudir. Su tuom [akmeniu] teip gerai gervei suteikė, kad vienu sykiu abi kojas sutrupino! Tat.
1 užtei̇̃kti, -ia (ùžteikia NdŽ), ùžteikė
1. tr. NdŽ, KŽ, Dkš, Vlkv, Bgt, Br, Nm dosniai duoti, parūpinti ko, patiekti: Ana teikdama užteikė daug pyragų J. Megsiu megztuką, mama siūlų ùžteikė Mrj. Ma[n] ùžteikė vaistų nuo kosulio Kt. Patys privalgė grybų i ùžteikė da mums Jrb. Kaimynas gardžių obuolių ùžteikė Ig. Visiems užteikė po stambų sidabro pinigą Tat.
| Ùžteikė ir man darbą sunkų Ut. Kap užtei̇̃ks parų (nubaus atsėdėti areštinėje skirtą parų skaičių), tai nesius Plv.
2. refl. Rz, Grž panorėti, užsimanyti, užsigeisti: Tai kas, kad senas: kai užsitei̇̃kia, ir sylos atsiranda Pln. Kad užsitei̇̃ks eit, tai nieko nepadaris Pšl. Kad užsitei̇̃ks ko, tai jau nebeparginsi Lnkv.
3. intr., tr. NdŽ, KŽ, Vrb užduoti, užkirsti, sušerti: Su kančiu užtei̇̃kia par pakalą, t. y. gerai užduoda J. Per ausį ausinę ùžteikė Prn. Užteik tu jam su grįžte J.Jabl. Tas diedas, iš užpečkio išlindęs, pašmagojo su rykštaite tiem žvėrim ir jam užteikė – teip tuojaus ir pavirto visi in akmenis BsPIII199. Užtei̇̃k drūčiai, rėžki smarkiai, suliek dikčiai, tai gerai JD726. Kareiviai felčeriui užteikė kelis rimbus per žiuponą rš.

1 tei̇̃kti, -ia, -ė KBII154, K, LVIV156, Š, K.Būg, Rtr, FrnW, DūnŽ; N, L
1. tr. DŽ, NdŽ aprūpinti kuo, duoti, tiekti: Ans tei̇̃kia visokius daiktus, pabūkles, padarynes J. Rupeika pila vyną į taures ir perduoda Daumantui, kuris jas teikia svečiams V.Krėv. Nuo kitų moterų neužsilikdama, pirko ir sau, ir vyrui, teikė drabužį šventadieniui apsivilkti LzP. Jam kas 3–4 valandos reikėjo teikti deguonies pagalvėlį A.Vien. Galima paskolą teikti rš. Saulės spinduliai, susigėrę augalų lapuose, teikia mums deguonį ir augina maistą rš. Dievas prikel debesis dangaus, teikdamas žemei lytaus Mž241.
| Kartais už tokį pasiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios B.Sruog. Miestams imta sparčiau teikti savivaldos teises rš. Vilniaus aukštoji mokykla teikė mokslo šviesą ir darbo žmonėms – amatininkams rš. Skelbk jame žinią, kurią aš tau teikiu brš. Patarimų tei̇̃kti KŽ. Ketinu tokiame darbe, pakolei ponas Dievas man gyvatą teiks, pasilikti MT(Pratarmė).
^ Kai žmogui reikia, ir Dievas teikia Gmž. Peikia – sau tei̇̃kia (nori pats gauti, turėti) Vlkv, Ds. Kas peikia, tas sau tei̇̃kia Aln, Bsg. Kas kitam peikia, tai sau teikia Nm, Ndz. Ką giria – kitam skiria, ką peikia – tą sau tei̇̃kia Mrj. Kas sau teikia, to nepeikia LTsV97.
| refl. tr. KI280: Nė gyvenõs tei̇̃kias (nesirūpina įsigyti, įsitiekti), nė vaikų žiūria Nmk.
2. tr. daryti, atlikti, veikti kieno naudai: Pirmąją medicininę pagalbą teikia gerai paruošti žmonės sp. Maža buvo ir parama, kurią motina teikdavo paslapčiomis nuo tėvo A.Vien. Pirmenybė dirbti naujame skyriuje bus teikiama geriausiems darbininkams rš. Tei̇̃kti naudos NdŽ, DŽ1.
3. tr. NdŽ reikšti, rodyti kokį nusiteikimą, požiūrį į ką: Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei V.Krėv. Lietuviai didelę reikšmę teikė dvilypiam riešutui, dvilypei varpai rš. Meisteris parodo neteikiąs reikšmės tam sumanymui P.Cvir.
4. tr. pripažinti, skirti (garbingą vardą): Rašytojo vardas turėtų būti teikiamas tik didelio talento ir ypatingos dvasinės kultūros žmonėms rš.
5. tr. EncIX209 būti kokio išgyvenimo, jausmo, ypatybės priežastimi: Abudu sūnu vien rūpesnius tėvui teteikė LTI497. Tas nepalaužiamas įsitikinimas savo teisumu teikia jam ramybės ir tvirtumo J.Avyž. Žmogui pasitenkinimo teikia pati darbo eiga, jo turinys rš. Tei̇̃kti malonumo NdŽ. Paprasti liaudies žaidimai, neįmantrūs šokiai, rateliai teikia fizinės iškrovos ir dvasinės atgaivos rš.
| Eterinis aliejus teikia šiam augalui malonų, bet stiprų kvapą rš. Apysakai daug patrauklumo teikė nuotykinė intriga, vaizdingas, lyriškas stilius rš.
6. tr. SD354, BŽ27, KŽ siūlyti, rekomenduoti: Aš jums tei̇̃kčiau kitą dalyką NdŽ. Tas paprotys neteiktinas rš. Virtuvę Jablonskis sakydavosi pirmiausia teikęs vadinti „plytai“ (suvalkiečių „mašinai“), ant kurios valgį verdamės LKI49. Teikiamà daina užrašyta seniai NdŽ. Teikiu jums naują dainų knygelę KlpD(prakalba). Kitiems mielai teikiam, ko mums patiems nereikia J.Jabl.
^ Jis kitą peikia, o save teikia VoL454.
ǁ pratarti: Jonas teikė prasčiokėliams baigti kermošių ir eiti namon Rp. O teip teikiuot…, neduokis tiemus vagimus ir latramus išvadžiot DP248.
ǁ piršti: Jis man savo dukterį tei̇̃kia Pkp. Teikia kaip įmanydami Žem.
7. tr. N, S.Dauk, Kos55, O, NdŽ linkėti (gero): Teikiu, gero noriu (orig. noro) kam SD350. Teikiu jums visa gera J.Jabl. Krikščionys mielieji, geidžiu ir teikiu jumus… malonės Viešpaties mūsų DP53. Visi tūkstančius gyvenimo pasisekimų teikė, linkėjimo dainas dainavo rš. Neteiktinas Sut.
neteiktinai̇̃
8. intr. Sut malonėti ką padaryti: Padėkavok Dievui, teikusiam tave aplankyti brš. Prašome, idant šviesybe Dvasios savo šventosios apšviesti teiktumei brš.
| refl. Q628, SD1153, SD312, N, Sut, M, Rtr, LL202, Š, BŽ477, KŽ, FrnW: Teikiuos, gerą valią padarau R402, MŽ542. Jis nesi̇̀teikė atsakyti man NdŽ. Be nesiteiktų atsiliepti kiti kupiškėnai K.Būg. Prašause stancijos, teikiatės duoti! DS172(Rs). Teikis man Tamsta pranešti, ar greit ketini knygelę išleisti Pč. Tamsta siūsi dėl manęs kailinius trumpus, teikias pamieruoti M.Valanč. Dievas teročija (paraštėje teikiasi) man ir vieną dabar (dar) Sūnų priduoti BB1Moz30,24. Idant… tąjag vėl dieną širdyse mūsų teiktų̃s užgimt DP26. Tei̇̃kisig duot ir man anuos visus pritaisymus DP165. Nei jokiam sutvėrimu savamui nesiteikė atleist MP78. Žmogumi stotisi teikeisi MKr1. Prašau tavęs, kad munęs teiktumys išklausyti P. Užmiršti jo nesiteikia KN198.
| iron.: Ar daug čia žuvų? – pagaliau teikėsi paklausti Petras rš. Tik po pusvalandžio prie staliuko teikiasi pasirodyti padavėja sp.
ǁ refl. sutikti būti kuo: Tas žvirbliukas mažučiukas už broliuką teikės, toj varnelė juodasparnė už svočiutes teikės (d.) Auk.
9. intr. noromis ką daryti: Ana kad teikusi, t. y. nevaroma, gerai padirbo J.
| refl. R, R35, MŽ, MŽ47: Teikęsis, pagalvojęs ir papasakojo visokių istorijų Šts. Aš tei̇̃kusis geriau pasiūčio Plt. Kad ans teikias, t. y. gatavyjas, pasigatavyja, tai įsako gražiai pamokslą J.
10. intr. DP168 stengtis įgyti palankumą, gerintis, meilikauti, pataikauti: Kieno norui tei̇̃kdamas, tampa apskaluonimi DP489.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ, Mžš: Ans prie savo pačios nesigretina, t. y. nesitei̇̃kia, neeina J. Tei̇̃kės tei̇̃kės mumiem Jonas – ir neliko mūs žentas Lp. Bepig jai: turi gražų brolį, tai visos mergos tei̇̃kias Rdm. Jis blogas žmogus – visiem tei̇̃kias Slm. Teip su kokiuo gastinčiu tei̇̃kias, kad su juo kalbėtų Pl. Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė Vaižg.
11. intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Gmž, Str, Ml, Dkšt sugyventi, sutarti: Tai ramu, kai visa šeimyna tei̇̃kia Ktk. Adeliutė netei̇̃kdavo su savo šešuru Dglš. Anos jau seniai netei̇̃kia abi su močia Klt. Nèteikėm abu visą amžių Lb. Kad anas su visais netei̇̃kia Trgn. Tai, kad tik teiktų̃ terp savę – viso pakaks Sdk. Kaip anys (katinas su šunimi) netei̇̃kia, tai strošna Ds.
12. intr. kirsti, šerti, trenkti: Teikte užteikia su kančiu gerai, t. y. užduoda J.
1 aptei̇̃kti, -ia, àpteikė tr. Rtr; LL19 aprūpinti, apdovanoti: Klioštorių jai pabudavojo ir žeme apteikė rš.
| Jis buvo apteiktas dievinumo atributais J.Šliūp. Malone apteikti LL264.
1 įtei̇̃kti, -ia, į̇̃teikė; R, R422, MŽ572, N, LL179
1. tr. K, J, LL23 įduoti: Ar negalėtum jam štai šito raštelio įtei̇̃kti? Š. Įtei̇̃kti prašymą NdŽ. Iñteikė tokios salietros, kur degina Dglš. Į̃teikė šakę kraut vežimus Grš. Didžiausią kąsnelį iñteikė [pyrago] Str. Aš džiaugiuos, kad neturtingam žmogui įteikiu gerą daiktą SI264. Valdininkas priėjo artyn ir paėmė iš jo raštą įteikti valdovui J.Balč.
| prk.: Į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę V.Krėv.
ǁ iškilmingai, oficialiai paduoti, įduoti: Įteikiamàsis (pagyrimo) raštas BŽ229. Įtei̇̃kti kam ordeną NdŽ. Maždaug per vidurį kamblių nukirstų rugių pėdelį, apkaišytą gėlėmis, pjovėjai parnešę įteikdavo šeimininkui, linkėdami jam išgyventi tiek metų, kiek yra parneštame pėde šiaudelių LKVII86.
ǁ Ser padovanoti: Visums reik ką nors įtei̇̃kti, kokią dovanelę Vgr. Iš rajono vyriausybės ejo, sveikino aną, tatai į̇̃teikė anai tokią kningą Jdr. Man už tai skarukę iñteikė Kpč.
2. tr. įduoti kieno globai: Vaiką jau iñteikė močiai, pati neturi kada Klt.
ǁ įsiūlyti, įpiršti: Kunigas Burba vieną seserį iñteikė Artimavičiui, kitą Cicėnui Dglš. Mažu tę intei̇̃ksim mergšę į butą Srj. Mažu kur galėsu aš tave in žentus inteiktie (ps.) Brt.
| Tai į̇̃teikė (įkišo, įbruko) man arklį! Mrj.
3. žr. 1 suteikti 1: Ateiviai… naujiems kaimams įteikė ir kitus naujus vardus A1884,1. Saliamonui didelę išmintį įteikė S.Stan. Garibaldis… trokšta… kožnam visą valnybę įteikti TP1880,41. Atgręžk būdus, mums priešingus, inteik daiktus reikalingus SGI15. Gentys susirinko laimindami jį dėl gėrybių, kokias jam įteikė Dievas S.Stan.
4. žr. 1 suteikti 2: Bevardė gimtis sakiniui taipo pat inteikia naujos reikšmės J.Jabl.
5. tr. skirti, lemti: Kožnam Dievas inteikė, kad stonas mainyt reikia KrvD204.
6. tr. Gs parūpinti vietą, įtaisyti: Laumė… apmainydavus jaunikį arba mergą – ir tokiu būdu įteikdavus savo augintinį į gerą, patogią vietą BsMtI106.
| refl.: Aš velnio rankon esmi įsiteikęs (patekęs) brš.
7. tr. R370, MŽ497 gauti, įgyti: Kad būčia apžiūrėjęs, būčia žinių įteikęs Vlkv.
| refl. tr. I: Įsi̇̀teikiau kardą tokį kietą ir aštrų, kurs trims an sykio galvas nukerta Jrk36. Įsiteikė naujus drabužius rš. Vien pasiturintiems tebuvo galima knygas įsiteikti prš.
8. intr. Q623, SD1150,185, SD41,379, Sut įtikti: Žmonėm neanteiksi̇̀ Švnč. Kas gi gali antei̇̃kt šitai pikčiurnai Žl. Niekas svietui neįtei̇̃kia, ir geriausį žmogų peikia JD9. Prie kuriam broleliui reiks man būtie, kap piktom martelėm reiks antei̇̃ktie (rd.) Ml. Idant įteiktų̃ aniemus, nebijos daryt daiktų, kurie yra prieš valią Dievo DP490. Inteikia kūnui savo aba geiduliamus jo SPI266. Pilotas, norėdamas žmonėmus inteikti, išleidė jiems Barabošių BtMr15,15.
įteiktinai̇̃ Pagal noro tikos, inteiktinai, su inteika tapo SD61.
| refl. BzF187, RtŽ, Š, Rtr, Ser, NdŽ, DŽ1, Ut: Jiems įsitei̇̃kti pirmiausia reikėjo J.Jabl. Ne kiekvienam gerumu įsitei̇̃ksi Mrj. Noriu marčiai įsitei̇̃kti – silkinę kuskelę nupirkau Vkš. Neklausyk ano plepalų: ans teip sako norėdamas įsitei̇̃kti Slnt. Ačiū ažu saldainius, anūkei instei̇̃kt bus Str. Aš insiteiksiù savo anytai: aš užsikelsiu anksti rytelį, tai aš nušluosiu didį dvarelį (d.) Lp. Vyresnysis Severos brolis, pastebėjęs, kaip senio kalba Elzę juokina, įsiteikdamas jai, ėmė senį pašiepti Pt. Kudlius lyžčiojo visus iš eilės, vizgino uodegą ir stengėsi visaip įsiteikti K.Saj.
9. tr. padaryti įtaką, paveikti: Neregitegu, jog nieko neinteikiat? (Cielas) svietas eit paskui jį Ch1Jn12,19.
1 ištei̇̃kti, -ia, i̇̀šteikė tr. LVI816, KŽ
1. išduoti: Žinoma, apie kokius nemalonumus gali rašyti prievaizdas: nederlius, neišteikti (neišmokėti) mokesčiai, sumažėjusios pajamos rš.
ǁ refl. teikiant, dalijant ištekti: Visi prašo, o iš kurgi aš visiem išsitei̇̃ksiu Žl.
2. parūpinti, dovanoti: Užsidirbsiu ir tau auksinį žiedelį išteiksiu LzP. Duoda mums loskas savo ir dovanų dangiškų išteikia brš.
3. padaryti, nuveikti, įvykdyti: Paminėsime, ką latviai i̇̀šteikė irklavimo dalykuose KŽ. Kaimynystėje atsitikę keli myriai lenkė kalbą ant mirties, ant klastų giltinės, kokias jinai išteikia (išdarinėja) dargi su jaunais žmonėms BsV31.
1 nutei̇̃kti, -ia, nùteikė Rtr, Ar
1. tr. KŽ duoti, patiekti: Skyrium nuteikia svaigalų krikštynoms, jungtuvėms A.Janul.
2. tr. Š, FT sukelti kokią nuotaiką, emocijas: Kad tu taip gerai nuteikei mano dukterį, atiduodu tau pusę karalystės ps. Petrą guviai nuteikdavo kiekvienas nugirstas žodis apie sukilimą V.Myk-Put. Nutei̇̃kti vienus prieš kitus DŽ. Ką liūdnai nutei̇̃kti NdŽ. Palankiai nutei̇̃kti ką KŽ.
| refl. KI109, Š, BŽ27, DŽ: Bijau uošviuo žodį pasakyti, nežinau, kaip ans nusitei̇̃kęs Vkš. Teip karingai buvau nusitei̇̃kusi an tų vaikių! Trk. A grėbs šieną, a pjaus, tujau linksmai jau nusitei̇̃kę būs Jdr. Tas žodis pirmą kartą privertė jį nusiteikti atsargiai ir susigūžti savyje V.Myk-Put. Jis atėjo į įstaigą visai blogai nusiteikęs P.Cvir. Kajetonas apsidairo ir gan rimtai nusiteikęs eina prie rašomojo stalo J.Paukš. Visi ateidavo ne tik šventiškai nusiteikę, bet ir šventiškai pasipuošę KlK38,6. Metraščio redakcijos autorius Lietuvai buvo nusiteikęs palankiai rš.
ǁ FT, KŽ sukelti gerą nuotaiką: Kur nebus linksmas, taip svečio nùteiktas J.Jabl. Kuo jį taip nuteikei? J.Jabl. Vaiką nùteikiau, ir nebeverkia Grž. Žmonės jau ir taip gražybių visokių nuteikti Žem.
| refl. N, K, J.Jabl, Š, Rtr, FT, Nm: Jis šiandien nenusitei̇̃kęs KII11,209. Vaikas nusiteikė, t. y. nebrėkia jau, iš piktumo į gerumą atėjo J. Mokiniai tuojau įspėja, ar mokytojas nusitei̇̃kęs, ar ūpingas NdŽ. Tokia nusitei̇̃kusi – i priš ką? Krš. Šį vakarą taip buvo nusiteikęs, jog papasakojo keletą atsitikimų Žem.
3. tr. Q198, CI724, NdŽ, KŽ paveikti, kad būtų linkęs ką daryti, palenkti: Nùteikėm – ir sutiko J.Jabl. Tą tėvą ji pavaišina, nutei̇̃kia i visur pr[i]eina Jrb. Prakilniems darbams jį nuteikia rš. Idant dovanomis Tavo nuteikti būdami, Tave garbintumim MKr47. Nutei̇̃kti ką savo pusėn BŽ150.
| refl.: Aš nusi̇̀teikiau vykti į kaimą BŽ482. Aš nenustei̇̃kęs in tokias kalbas Dg. Aš dar labai jauna, nenusiteikus dar tekėti rš.
4. intr. įtikti, pataikyti: Aš nùteikiau, t. y. taip padariau kaip jis, pagal jo būdą, ir jam patiko mano darbas J. Sunku jai nutei̇̃kti J.
5. refl. pavykti, pasisekti: Ir jiems ne visada nusitei̇̃kia apgaut Lkč. Linai nusiteikė (gerai užaugo) J.Jabl(Ilg). Patalkys neblogiausiai nusi̇̀teikė Vdžg. Kai nustei̇̃kia, žuvų daug sugaunam Blnk. Nenusitei̇̃kęs alus K7.
ǁ KŽ pasitaikyti būti geram: Jeigu nusiteikia oras, jos visu būreliu išlekia pasilakstyti aplink avilį A1885,127.
1 patei̇̃kti, -ia (pàteikia), pàteikė K, Rtr, NdŽ
1. tr. KŽ parūpinti, įtaisyti: Buvo… pateiktas balnas ir šlajikės BM330(Šv). Varnių katedros bažnyčią pagrindė akminimis arba marmurais, tai pačiai pateikė gražius vargonus M.Valanč.
| prk.: Buvo mergai vaiką patei̇̃kęs DūnŽ.
| refl. tr.: Pasitei̇̃kusi vaiką – šlovė prasta DūnŽ.
ǁ malonėti ką duoti: Ana gabalą męsos man pàteikė, t. y. davė J. Jis mums knygelę pateiks J. Ar nepateiktái man vytuškų? Lp.
2. tr. duoti kam ką susipažinti: Komisija pàteikė naują sutarties projektą DŽ1. Keliauninkas pateikė įdomių kelionės įspūdžių rš. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau rš. Fizikos uždavinių sąlygos gali būti pateikiamos įvairiais būdais rš.
ǁ įduoti, įteikti: Pareiškė savo pretenzijas nukentėję piliečiai, pateikė ieškinius per kratas apgrobti bei nuskriausti valstiečiai A.Vien. Pateikusiems pažymėjimą daroma nuolaida rš.
3. tr. M paruošti, pagaminti, patiekti (paprastai valgyti): Tada ji pàteikė jam tuos pietus Nm. Patei̇̃kti kam valgyti J.Jabl. Nesugeba vyrui ir doros sriubos pateikti rš.
| refl. tr., intr.: Žiemai pasiteikia maisto: žirnių, svogūnų ir bulbių Blv. Reikėjo šiek tiek pasiteikti, pasiruošti tinkamai viešnias priimti LzP. Pasitei̇̃kę [į vestuves] atvažiavo, labai gražiai susitaisę Krš.
4. refl. pasirengti, pasiryžti ką daryti: Abraomas buvo pasiteikęs atiduoti Dievui savo vienaitį sūnų I. Pavargėlė motina… pasiteikė elgetauti, eidama par sodas ir gyvenimus turtingųjų IM1864,25.
5. refl. susitvarkyti, pasidaryti: Dabar valdžia kiteip pasi̇̀teikė Tl.
6. intr. BB2Moz5,8, Sut stengtis įgyti palankumą, gerintis, pataikauti.
| refl. NdŽ: Aš pasi̇̀teikiau jam, t. y. įsimalonėjau J. Sūnus viršininkam pasi̇̀teikė, tai darbą gerą turi Mrc. Jau jei tu mane padarei vyresniuoju, tai gali man dar kitu kuom pasiteikti M.Katk.
7. refl. NdŽ pasidaryti geros nuotaikos.
8. refl. KŽ pasitaikyti, atsitikti: Kad blogas oras atsimetėtų, o geras pasitei̇̃ktų savaime, suskaityk dvylika plikių (juok.) Švnč.
9. refl. tr. pasiteikti: Ta pasiteikė savo draugininkes I.
1 pérteikti
1. tr. NdŽ per daug ko duoti, perduoti.
2. tr. duoti, pasiūlyti, leisti perimti: Pérteikiame savo darbo patirtį visiems darbininkams DŽ1. Įpročiais bei papročiais perteikiamas ankstesniųjų kartų dorovinis patyrimas rš. Ar savo giminės išmintį visą jau perteikei sūneliui? rš.
3. tr. pavaizduoti: Rašytojui pamatyti nepakanka – reikia pajusti, atkurti tikrovę ir perteikti ją meniniais vaizdais T.Tilv. Rašytoja patraukliai piešia aplinką, suprantamai perteikia pažintinę medžiagą rš. Tokių pačių junginių su bendratimi sudaro ir kitų reikšmių veiksmažodžiai, galintys perteikti asmens valią LKGIII165. Tiksliausiai natūralių daiktų vaizdus perteikia fotonuotraukos rš.
4. intr., tr. uždrožti, suduoti, perlieti: Perteik gerai pančiu, tai klausys Srv.
1 pritei̇̃kti, -ia (pri̇̀teikia), pri̇̀teikė tr. K, NdŽ
1. I, KŽ parūpinti, duoti: Ans pritei̇̃ks tau vaiką bandai ganyti J. Vakare prasidės veselia, tai aš tau pritei̇̃ksiu kokį kaulą (sako šuo vilkui) BM256(Grz). Jam karalius davė apsirėdyt šarvu ir smarkius ginklus jam pri̇̀teikė Sch166. Priteik seniui duonos kokį papentį, jeigu pati dar kiek turi Žem. Aš tau tai buvau mislijęs duoti, pritei̇̃kti KII376. Sau priteikiu B. Nor… jam didesnę algą priteikti Kel1865,72. Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje, toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą pasiūti, kitai kreizus iškarpyti Žem. Kitsai norėjo vėl… tam visam miestui reikalingąją šilumą priteikti Kel1881,105. Parodyk savo man žaizdas, nuo priešininkų priteiktas KlvD243. Jo galva tebesvaigo dar vis nuo to smūgio, kurį priteikė jo numylėtoji Urtelė rš. Jis jam gerą antausį priteikė LC1889,24.
| refl. tr. NdŽ.
2. daug duoti, priduoti, pritiekti: Pastatė tuos trobesius ir priteikė plytų ketamai statyti bažnyčiai J.Jabl. Atėjo vienas jo aukštųjų urėdninkų, sargams pinigų pritei̇̃kdamas ir žadėdamas da daugiau Jrk95. Storauna jų (lapų) dabosena pryteika daugybę žymių P.
3. R, MŽ įduoti, įteikti: Jis man pri̇̀teikė žvakės galelį, t. y. davė, prikišo J. Pri̇̀teikė jam į purvyną įpuolusįjį duonos kepalą Jrk123. Saulis jaunikaičiui šarvą savo priteikti norėjo S.Stan.
ǁ NdŽ, prš padovanoti: Jis šitas savo karališkas dovanas kam priteikti gal brš.
4. padaryti, kad kas ką patirtų, išgyventų: Kad galėčiau nors trupinėlį smagumo priteikti, palinksminti, pajuokinti Žem. Kurs tau linksmybę priteika brš. Priteiki man šviesos, kaip trokšt širdis brš.
5. padaryti, atlikti, nuveikti ką kieno naudai: Pagalbą priteikti N. Vaikai vis pagalbą kokią pri̇̀teikia Pgg. Tam kūdikiui priteikęs esi, idant jisai per šventą chrikštą atpenč gimtų Mž112.
6. KŽ įduoti kieno globai, įsiūlyti, įkišti: Man visus vaikus pri̇̀teikė, ir turiu vestis Vlkv. Man ją pri̇̀teikė parvežt Gs. Ar velnias dabar priteikė čia tą bedalį pas šitą mergą? BsPIV114. Čia palicija priteikė (priskyrė) žmogelį mūsų pulkeliui A1884,363.
| refl. NdŽ: Atvažiavęs tuojau mėgino prisiteikti (pritapti) prie teatro, norėdamas savo laimę rasti scenoje J.Balč.
ǁ I, BŽ488, NdŽ rekomenduoti: Atsivešiu visus protokolus provos, gal man priteikste advokatą gerą Žem.
| refl. KŽ.
7. I parinkti, pritaikyti, priderinti.
8. refl. K, Š, Rtr, NdŽ stengtis įgyti palankumą, prisigerinti, prisimeilinti: Jei nori kam prisiteikti, daryk jam viską žmoniškai Nz. Siuntė jam zuikius, norėdami prisiteikti LzP. Ateik, man su meile prįsiteik brš.
9. refl. J.Jabl, NdŽ būti linkusiam, norėti ką daryti.
10. refl. prisirengti: Kur prisiteiksi važiuoti į Kauną – brangiai kaštuo[ja] Pln. Neprisi̇̀teikiau nuvažiuoti į Vilnių. Sako, gražus miestas Pln.
1 sutei̇̃kti, -ia (sùteikia), sùteikė KŽ
1. tr. N, Š, Rtr, Tl duoti, parūpinti, patiekti: Sutei̇̃k man duonos bent kąsnelį J. Gal atvažiuos kokis ponelis, gal dar suteiks kelias kapeikas LTR(Alv). Tu dar nenumanai, kas suteikė tiek turto M.Valanč. Sutei̇̃kti kam paskolą DŽ1.
| Jam sùteikė teisę BŽ108. Sutei̇̃kti žodį (leisti kalbėti susirinkime) DŽ1. Kad Dievas jam suteiktų sveikatą, protą Lkš. Tėvas mislio vis, kokį jam (sūnui) amatą suteikti (ps.) Brt. Ką norėjai man sakyti, ar žinelę suteikti? LTR(Mrj). Karalius, vyresnybę jam suteikęs, pradžio[je] 1414 m. nuvyko į Trakus M.Valanč. Dviem giesmėm yra velionis mano brolis suteikęs melodijas Vd. Ačiū už paaiškinimą, kurį man esi suteikęs Blv. Sutei̇̃kti įgaliojimą NdŽ. Sutei̇̃kti vaikams mokslą NdŽ. [Vardų sąrašas] suteiks tyrinėtojams daug šviesos LTI83(K.Būg).
^ Šventa Ona, gera žmona, suteik duoną VP45. Kad tik reikia, Dievas suteikia LTR(Šmn). Ko reikia, tai ir Dievas sutei̇̃kia: va, kad radau kiaušinių! Slm.
ǁ padovanoti: Juzupas suteikė kiekvienam broliui gausias dovenas M.Valanč.
2. tr. būti kokio reiškinio, ypatybės priežastimi: Dvaras nebūtų man tiek džiaugsmo sutei̇̃kęs kaip tas arkliukas RdN. Likimas, amžinas mano priešas, nenorėjo suteikti man tos laimės J.Balč. Tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam V.Krėv. Kaimyno sūnaus laiškas suteikė didelio skausmo, sukėlė raudas P.Cvir. Lėnė degte dega man dar vieną smūgį suteikti I.Simon. Suteikti malonumo DŽ1. Po žieve esantis minkštas vytelės sluoksnis suteikia jai gražu blizgesį rš. Priešdėlis suteikia veiksmažodžiui naują leksinės reikšmės atspalvį LKGII14. Tie garsai suteikdavo viskam gyvybę rš. Sutei̇̃kti kalbai aiškumą NdŽ.
3. tr. NdŽ, DŽ1 daryti, atlikti, veikti ką kieno naudai: Žmogus jau nekvėpuoja – dirbtinį kvėpavimą sùteikia Pv. Pagalbą man tada žadėjote ir jos nesuteikę apgavote V.Krėv. Mokėjo suteikti pirmąją pagalbą, jei kaulo lūžis, išsinarinimas ar kokia žaizda rš. Ir aš džiaugiuosi, kai manęs klausosi susidomėję žmonės, kuriems aš galiu suteikti naudos J.Dov.
4. tr. M parodyti kam kokį nusiteikimą: Man sùteikta daug garbės NdŽ. Nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui V.Krėv. Valdovas man suteikė garbę pietauti kartu su juo (ps.) J.Balč.
5. tr. Š, Rtr pripažinti, skirti (garbingą vardą): Sutei̇̃kti titulą NdŽ. Sutei̇̃kti kam bajorystę KŽ.
6. tr. pripiršti: Reikia Jurgį jai atpeikti, savo sūnų jai suteikti LTR(Mrj).
7. refl. padaryti malonę, malonėti ką padaryti: Kreditorius susiteikia pratęsti mokėjimo raką rš. Būrai susiteikė ir su jais suderybas padaryti prš.
8. intr. RtŽ, Š, DŽ1, KzR, Vlkv, Lp, Al, Mrs, Lb, Lkm, Kzt, Dgl, Sld, Sdk sugyventi, sutarti: Ans su savo pačia sutei̇̃kia, t. y. nesibara, santaiko[je] gyvena J. Mudvi visada suteikėm ir dabar sutei̇̃kiam Mrj. Mes čia su visais sutei̇̃kiam Dkš. Sesers, ale labai nesutei̇̃kia Plv. Jauni – ir nesùteikia Kbr. Kap negali sutei̇̃kt, tai į sūdą duoda Grv. Kas jau gali sutei̇̃ktie, jei jau moma su dukteria nesutei̇̃kia Švnč. Nesutei̇̃kia jų vaikai, vis mušas i mušas Klt. Nuvažiavo pas sūnų, tai su marčia nesutei̇̃kia Tvr. I velnias su jom būt nesutei̇̃kęs Dglš. Anos terp savę nesutei̇̃kia Ktk. Ot anys gerai sutei̇̃kia: kur eina, vis abu ir abu, niekur nesiskiria Km. Katė labai sutei̇̃kdavo su vištašuniu NdŽ. Nesutei̇̃kia kaip gaidys su kalakutu Lel. Nesutei̇̃kia – kaip kirvis su akmeniu Trgn. Anys teip sutei̇̃kia kaip katė su šuniu Mlt. Sutei̇̃kia kaip katė su pele Šn.
^ Vienas kitą peikia, ažtai nesutei̇̃kia Prng. Sutei̇̃kiant ir sausa pluta gardi Skdt. Dvi katės maiše nesutei̇̃kia Ds.
9. intr. sukirsti, sušerti, suduoti: Pakėlus tada ranką, smagiai suteikė jam per ausį V.Kudir. Su tuom [akmeniu] teip gerai gervei suteikė, kad vienu sykiu abi kojas sutrupino! Tat.
1 užtei̇̃kti, -ia (ùžteikia NdŽ), ùžteikė
1. tr. NdŽ, KŽ, Dkš, Vlkv, Bgt, Br, Nm dosniai duoti, parūpinti ko, patiekti: Ana teikdama užteikė daug pyragų J. Megsiu megztuką, mama siūlų ùžteikė Mrj. Ma[n] ùžteikė vaistų nuo kosulio Kt. Patys privalgė grybų i ùžteikė da mums Jrb. Kaimynas gardžių obuolių ùžteikė Ig. Visiems užteikė po stambų sidabro pinigą Tat.
| Ùžteikė ir man darbą sunkų Ut. Kap užtei̇̃ks parų (nubaus atsėdėti areštinėje skirtą parų skaičių), tai nesius Plv.
2. refl. Rz, Grž panorėti, užsimanyti, užsigeisti: Tai kas, kad senas: kai užsitei̇̃kia, ir sylos atsiranda Pln. Kad užsitei̇̃ks eit, tai nieko nepadaris Pšl. Kad užsitei̇̃ks ko, tai jau nebeparginsi Lnkv.
3. intr., tr. NdŽ, KŽ, Vrb užduoti, užkirsti, sušerti: Su kančiu užtei̇̃kia par pakalą, t. y. gerai užduoda J. Per ausį ausinę ùžteikė Prn. Užteik tu jam su grįžte J.Jabl. Tas diedas, iš užpečkio išlindęs, pašmagojo su rykštaite tiem žvėrim ir jam užteikė – teip tuojaus ir pavirto visi in akmenis BsPIII199. Užtei̇̃k drūčiai, rėžki smarkiai, suliek dikčiai, tai gerai JD726. Kareiviai felčeriui užteikė kelis rimbus per žiuponą rš.

1 laižýti, lai̇̃žo, lai̇̃žė tr.
1. SD134, R, K liežuviu per ką braukyti: Karvė veršį savo lai̇̃žo J. Juk liežuviu trobos nelaižysu – kas užkliūna už šepečio, tą iššluoju S.Čiurl. Ir šunes prieidami laižė votis jo DP267. Išsėmiau lig dugno išmintį. Likau kaip puodas, laižytas šimto katinų (be jokios minties) B.Sruog.
| prk.: Ugnies liežuviai laižė medžių lapus J.Balč. Raudoni liežuviai laižė dangų P.Cvir. Banga laižo, graužia priešais stovinčių namų sienas A.Vien. Ledinis vanduo lėtai laižė laivo šonus rš.
^ Pjauna – kaip laižyte laižo (puikiai pjauna) geras dalgis Šts. Akyse laižo, už akių braižo LTR. Pienuotas lūpas visi laižo, o ant kraujuotų spjauna Ut. Laižyk kruviną (šelpk bėdos prispaustą), o taukuotas ir pats apsilaižys J.Jabl. Nelaižýtas ne veršis, negimdytas ne vaikas Erž. Ką ten ir sakyti, nelaižytas (ne pačių gimdytas, įsūnytas) – ir nemalonus. O kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs. Žala karvė dangų lai̇̃žo (deganti krosnis) Arm. Balta karvė dangų laižo (diena aušta) LTR(Rk). Šėmas jautis dangų laižo (dūmai) Sch57.
| refl.: Laižytis – katės darbas I.Simon.
2. refl. liežuviu liesti, braukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Ka tepa – laižýkis Slnt. Ėsk greičiau! Ko laižais kap lapė Dkš.
| prk.: Nubaus, tai laižysies (gailėsiesi) Aps. Dabar jau lai̇̃žos (gailisi blogai padaręs), bet po laiko Btr.
^ Laižosi kap katė, pieną išlakus Vlkv. Laižykis kaip šuva, dešrą prarijęs LTR. Laižos kaip vilkas, avį prarijęs Rs.
3. liežuviu liečiant imti ką (valgomą): Ar medaus laižei̇̃, kad čiaupais? J. Gana jau tau tas cukrus laižyt Lš. Laižomoji liga (Allotriophagia) rš. [Vabzdžių] burnos organai esti graužiamieji, duriamieji arba siurbiamieji …, čiulpiamieji …, laižomieji (musė naminė) EncIV1165.
| prk.: Čia žmonės visi prasti, mokslo nelaižę (nė kiek nesimokę) rš.
^ Palietą pieną visos katės laižo Sim. Kur maišo, ten lai̇̃žo Ml. Nebūk per saldus – visi laižys B. Kartaus niekas nelaižo, o saldų – visi LTR. Valgiau ar tvorą laižiau – tas pats (apie nesotų valgį) Grš. Dvi sesutės sviestą laižo (rogės) Rk.
laižýtinos adv.: Aš jau prilaižiau laižýtinos to medaus Trk.
4. prk. graužinėti, ėdinėti (trumpą ar retą žolę): Einu atvesiu kumelę ant tų dobilų – tegu lai̇̃žo Pc.
5. refl. prk. žiūrėti į ką su pavydu, su noru taip pat gauti, turėti: Ans lai̇̃žos, kad kitas skaniai valgo J. Dočiui taip besilai̇̃žant ir didžiai besidžiaugiant, štai kvieslys, puikiai rėdyts ir raits, pasirodė K.Donel. O dabar anys patys laižos, matydami, kad čia man gerai eina BsPII281. Laižydamies jie giria nuostabųjį vabzdį P.Cvir. Kiti paukščiai laižėsi tiktai iš tolo V.Kudir.
6. gerintis, meilintis, pataikauti: Lai̇̃žėsi lai̇̃žėsi, iki įsilaižė (įsiteikė) Gs. Laižýkis nesilai̇̃žęs – vis tiek biesą misliji Krkn. Ko laižai̇̃s kap katė, miltus pridirbus! Lp.
7. refl. prk. šukuotis: Gana laižýtis – vis tiek vėjas sutaršys Ut. Jau visa valanda, kap tu savo laižai̇̃si Lš.
8. Pln prk. ką nors dirbant, labai dailinti, gražinti: Dailino, lai̇̃žė tuos baldus, kaip tik išmanė Skr. Dėdele, nelaižýk tus linus [braukdamas] – jau ir už nebrauktus gerai moka Dr.
9. prk. bučiuoti: Mylėdamas žemę, laižai tikrai žemę DP199. O priesakiai (priešai) jo žemę laižys DP199. Bausk bausk, paskui vė rankas laižýsi KzR.
◊ rankàs (batùs, kójas) laižýti žemintis, pataikauti: Mes jums rankų nelaižysim! LTR. Tu jiems batus laižai sp. Kur žmogus lai̇̃žo kojas, tai jo kaip velnio bijok Ob.
ver̃šiai (kárvė) nùgarą (pečiùs) lai̇̃žo šaltis, šiurpas ima: Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižýti Als. Jau ir man veršiai pečius lai̇̃žo Alk. Aš jau sergu – tik karvė pečius lai̇̃žo Mrj.
ver̃šis nelaižýtas Mrj, Rs, Brs menk. ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė Žem.
1 aplaižýti tr.
1. SD199, R60, K, J visą, iš visų pusių liežuviu apvalyti: Pavalgęs jis ir šaukštą aplaižo Lp. Jei pavalgei, tai duok katei lūpas aplaižyti LTR(Mrj). Karvė gražiai veršį aplaižė, apvalė B. Kokia gražybė trobesių, stogai kaip aplaižyti, koks darželis! M.Valanč.
| prk.: Duoda litrą [pieno] aplaižýtą, lygmalą Ėr.
aplaižýtinai adv.
| prk.: Išvažiuodamas iš namų aš vos vos sugraibiau tiek, kiek tik aplaižytinai (mažiausiai) reikia kelionei Vaižg.
2. refl. K liežuviu liesti, apsibraukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė V.Krėv. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė P.Cvir. Žmonės apsilaižydami anas (dešras) valgė A1884,384.
| prk.: Apsilaižydamos puola mergos ant jo (labai jis joms patinka) I.Simon.
^ Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs Sim. Apsilaižė kaip veršis, papą čiulpęs Vdk. Apsilaižė kaip katė, sviesto paragavus KrvP(Vl). Apsilaižė kap katė į dešras Lzd. Kad duosiu, tai tu net apsilaižysi (smarkiai sumušiu) Grž. Nuvažiavau svotuosna ir parvažiavau apsilaižęs (nieko negavęs) Rod. Nei kandęs, nei ne, tik apsilaižai ir eik Kp. Čia jam nėr ko ir apsilaižyti (maža tėra) Ds. Kad padavė duonos, tai tik apslaižyt visai šeimynai (mažai davė) Užp.
3. prk. apdailinti: Jis mėgdavęs padirbtą darbą aplaižyti rš.
4. refl. menk. apsitrinti: Kas tik šiek tiek apsilaižo Vokietijoje, sugrįžęs į Lietuvą, jau nebe lietuvininkas I.Simon.
1 atsilaižýti
1. prilaižyti iki nenorint: Negali atsilaižyti – taip gardžiai kvepia valgymai virtuvėj Jž.
2. prk. atsigėrėti (norimu daiktu): Negali atsilaižyti, žiūrėdama pro langą krautuvėn, kur suknelės iškabinta Jž.
3. prk. gerinantis, meilinantis atsiprašyti, atgauti prarastą malonę: O, jis gerą turi liežuvį – kad ir kaip tave supykdys, bet ims ir vėl atsilaižo Jž.
1 įlaižýti tr.
1. laižant įtraukti į save, pajusti (skonį): Įlaižiaũ aš tą skomą J.
2. laižant padaryti kame duobelę: Įlaižiaũ aš taukus, smetoną, medų su pirštu J.
3. įsiteikti, įsimeilinti: Įsilaižaũ prie ko K. Į kieno meilę įsilaižýti KI572. Tuomi jis nori, kaip rodos, prie francūzų vis daugiaus įsilaižyti Kel1862,39.
1 išlaižýti tr.
1. SD414, K, J, Ar laižant išvalgyti, išėsti; švariai viską suvalgyti: Vilkas avelėm kojas nulaužo, smegenėlius išlaižo Grž. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado ir viskas jau buvo išlaižyta to milžino BsPIII23. Aš saldumėlį išlaižyčiau ir puodelį sudaužyčiau JD1397.
ǁ laižant išvalyti: Geriausia korius duoti bitėms išlaižyti J.Krišč. Čiaudo kaip čigonas, pypkę išlaižęs Šv.
^ Ne tas svečias, kur kaip kiaulė išknisa, bet tas, kur kaip šuva išlaižo LTR.
2. laižant pašalinti, išdildyti:
^ Ką parašysi – su liežuviu neišlaižysi LTR(Ds).
| refl. tr.: Šuva išsilai̇̃žo šruotus, jei negiliai Lp.
3. nulaisinti (žemę): Dirvą išlaižyti N.
4. refl. prk. gražiai, glotniai susišukuoti: Vaikščioja sau išsišukavęs, išsilaižęs Vlk.
5. prk. labai gražiai padaryti, išdailinti, išgražinti: Išdailino, išlai̇̃žė įvairiausiai tuos baldus Skr. Išlaižiáu (išbraukiau) be spalio savo linus Dr.
6. pamažu išgyti, pasitaisyti: Šuva iš visokių ligų išsilai̇̃žo Jnš. Keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs LzP. Kada tu dabar beišsilaižysi, o tiek einamųjų darbų griūva! Vaižg. Manėm, kad anas mirs, ale tuo kartu išsilaižė Ut. Šiaip taip jis išsilaižęs, bet visiškai pasveikti nebegalėjęs ir gavęs džiovą Š.
| Toji telyčia dar išsilaižys (išaugs, pagražės), nors dabar ir nususus Kvr.
7. refl. prk. išsilaisvinti, išsivaduoti (iš bėdos): Už tuos [draudžiamų knygų] skaitymus … kol išsilaižys dabar Žem. Nežinia, ar išsilaižys – per daug jau insmuko Al.
8. prk. iškeldinti, išguiti; pašalinti: Jį čia išlai̇̃žė Lp. Taip sveikatą išlai̇̃žė Dbk.
9. refl. prk. pašalinti sau nėštumą: Bepig jai neišsilaižyti, kad kišenėj yra Grl.
10. prk. išgauti, sužinoti: Iš jo visa išlai̇̃žo Dbk.
1 nulaižýti tr.
1. R7, K laižant apšvarinti; laižant nuimti nuo viršaus, pašalinti ką: Nulaižýk šaukštą J. Karvė veršį nulai̇̃žo, nuvalo KI17.
^ Kruviną nulaižyk, ne taukuotą Nt. Nespjaudyk, kad nereiktų nulaižyt Šn. Kažkas su ta Barbe: vaikščioja, lyg kas jai sviestą būtų nuo duonos nulaižęs I.Simon. Kišenėj, be spalių ir trupinių, tebuvo kaip tik nulaižyta kelionei (maža tebuvo pinigų) Vaižg. Vienuolika kazokų tartum karvė su liežuviu nulaižė (visi mirė) rš.
| prk.: Jo pabūklai stačiai laižyte nulaižyti (nušvarinti) rš. Gaisras vėl viską nulaižė (sudegino, sunaikino) rš.
| refl. tr.: Taukus nuo pirštų nusilaižýti KI17. Nusilaižýk lūpas! Grž.
2. prk. trumpai nugraužti, nuėsti: Menkos pievos: karvė nulaižė nulaižė žolę, ir nėr kas ėda Rš. Jau karvės tep nulaižė pūdymą, ka jau ir laižyt nėr ko Grv. Avelių nulaižytas kalnelis Grž.
3. refl. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Pamatęs degtinės butelį, jis net nusilaižė rš.
| prk.: Ar namie, ar svetur – kame tik jis, būdavo, pasirodys, visos nusilaižo Blv.
4. refl. laižantis nueiti: Nusilaižė nuo stalo Grž.
5. prk. menk. nubučiuoti: Čia merga tai visų bernų nulaižyta Užp.
6. refl. prk. nusigerti: Mano uošvis girtai nusilaižė rš.
7. prk. panaikinti, išdildyti (bausmę): Čia Kiveris su milicijantu nulaižė, o būt gavęs už tai tūpt! Ss.
◊ batùs nulaižýti labai nusižeminus, pasisveikinti: Batų nenulaižęs nesakykis, ko atejęs Yl.
1 palaižýti tr.
1. J liežuviu pabraukti per ką: Juk jisai (Brisius) mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti J.Bil. Palaižyk, vandenyje pasidažęs, pirštą rš.
| refl.: Ans gera palaižýdamos (geria arbatą ne atsikąsdamas, o palaižydamas cukrų) Als.
2. refl. iron. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Ka gausi į nosį, ir pasilaižýsi kraujais Kl.
3. paragauti: Koks te jos valgymas – palai̇̃žė kaip katė! Dbk. Palaižęs sotus nebūsi Bgs. Duonos nepalaižęs, nesakyk, kad skani Yl. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši Pšl.
| prk.: Tokie, tik mokslo palai̇̃žę (truputį pasimokę), nieko neišmano, o baisiausia puikūs Dbk. Mūsų jaunuomenė, palaižiusi mokslo, nebenori jau būti amatininkais rš.
| refl.: Valgė, kiek nevalgė, – tik pasilai̇̃žė i paliko Žml.
4. K laižant pašalinti.
1 pérsilaižyti truputį užsikąsti, persikąsti: Ten labai mažai valgyt teduoda – persilaižo kiek, ir gatava Kp. Kol sulauksiu pietų, reikia ko nors persilaižyt Kp. Truputį persilaižiau, ir nurijau noro kirmėlę Kp.
1 pralaižýti
1. tr. K laižant prakiurinti: Žiurkės myli vaikus, kuriuos laižydamos, pralaižo odą rš.
^ Marga karvaitė dangų pralai̇̃žė (vėgėlė po ledu) Tvr.
2. refl. praleisti kurį laiką laižantis.
| prk.: Šiandien visądien prasilaižiau (praverpiau) Švnč.
1 prilaižýti
1. intr. laižant, ragaujant, po truputį imant, privalgyti, priėsti: Gana prilaižei, leisk mane laižyti J. Prilai̇̃žė medaus Kp. Nėr žolės, kada prilaiži̇̀s karvė Ėr.
^ Jei neprivalgei, tai ir neprilaižýsi Trgn. Ko nepriėdei, neprilaižysi Plt. Jau kad nėra su šaukštu, su pirštu nedaug teprilaižysi LTR(Šll).
| refl.: Virėja visko prisilai̇̃žo bevirdama Jnš.
^ Jei valgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ. Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi LTR.
2. lygiai, dailiai prišukuoti (plaukus).
| refl. tr.: Jis prieš veidrodį prisilaižė plaukus rš.
3. prisigerinti, prisimeilinti: Laižėsi laižėsi ir prisilai̇̃žė prie tos mergos Šl. Jis moka prisilaižyti Vv. Prisilaižei kaip kokia kalė, kad paskuo galėtumi įkąsti Brs. Prisilai̇̃žė kaip šuva prie žmogaus ir išnaudoja Ktk.
1 sulaižýti K
1. tr. laižant suvalgyti, suėsti: Kiba kap medų sulai̇̃žo, tep jiej tas raikštes [sutrauko, pražudo]! Lp.
| prk.: Kiek turėj[o], sulaižė (išleido) abudu [pinigus] Db.
^ Katės sulaižė (sakoma, kai kas iš valgymo prapuola) LTIII461(Tvr).
2. išdžiovinti, išsausinti: Ugnis sulai̇̃žo vandenį J.
3. tr. laižant po truputį surankioti, sugraibstyti: Tą medų jos (bitės) iš žiedų visokių žolių bei medžių sulaižo S.Dauk. Ne vien bitės iš žydančių žolių bei medžių medų išsulpa, bet jos sulaižo dar nu lapų visokių medžių S.Dauk.
| prk.: Atolaičio sulaižė (sugraibė) vežimaitį Vlk.
^ Paliejęs putrą, nebsulaižysi Plt.
4. tr. liežuviu sulyginti, suglostyti: Ji (lapė) plutą atkėlė, minkštimą išėdė, tais plutas sulipino gražiai, sulaižė BsPIV285.
| refl.: Jaučiai susilai̇̃žė su liežuviu J. Jei telinga karvė suslaižius in pirmagalį – telyčią atves, o į uodegą – veršį atves Vlk.
5. tr. prk. lygiai, glotniai sušukuoti: Sviestu patepti ir sulaižyti plaukai labai blizga Šl. Ir sulaižyti berno plaukai nepadeda, jei merga nenori Rod. Sulaižė kaip karvė veršį LTR.
| prk.: Aplinkui vėjų sulaižyta (sulyginta) balta lyguma rš. Sulai̇̃žo (suaria) ežią Ėr.
| refl. tr., intr.: Anas taip susilai̇̃žo, kad net blizga Ds. Susilaižyk plaukus, žėk (žiūrėk), kokie pasišiaušę Ėr. Nei susišukuoti gražiai nemoka – eina suslai̇̃žius kap karvė Lš.
6. refl. prk. susidraugauti, susigerinti: Tai toks su tokiu greit susilaižo, ale greit ir susipyksta Ob.
7. tr., intr. prk. smarkiai suduoti, sudrožti: Aš tave kad sulaižýsiu, tai tu greit apsėsi (nusiraminsi) Nč. Urėdas kad sulai̇̃žo botagu pjovėjom per pečius! Dv.
1 užlaižýti
1. intr. prk. truputį užvalgyti, užkąsti: Kiek čia to valgio – lyg katė užlai̇̃žo! Gs. Jautis, biškį užlaižęs, ir ilsis atsigulęs SI58.
2. intr. prk. paragauti: Pijokas ka tik užlai̇̃žo, ir su pagaliu nu čėrkos neatmuši Krš. Tas vilkas, niekada jos (degtinės) nekaštavojęs, užlaižęs ir pasigėręs LTR(Sln).
3. refl. tr. prk. užsigydyti: Kai karų žaizdas užsilaižysime, tai savaime ateis ir didesnieji politikos sumetimai Vaižg.
4. tr. prk. užlyginti, išdildyti: Vėjas užlaižė išvykusiųjų pėdas rš.