žli̇̀bti, žlim̃ba (žlem̃ba LD339, Glv), -o intr. J.Jabl, Š, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ; D.Pošk, Kos58, Žgč menk. akti, silpti regėjimui: Jau žlimbu besiūdama, beskaitydama, berašydama J. Nu, vaikalaliai, akys žlim̃ba, dantys klimba, burna, ranka i kojos klumpa Plt.
apžli̇̀bti intr. J.Jabl, Š, Rtr, DŽ, KŽ, Erž; D.Pošk, M, MitI223(Šd), L menk.
1. apakti, nusilpti regėjimui: Ans dulkėse dirbo i apžli̇̀bo Kv. Neskaityk prisikišusi, visai apžli̇̀bsi Krš. Apžli̇̀bęs, apkurtęs, ką ten su škrabalu derėsys Krš. Atsikėlė tuodu užsimiegoję, apžli̇̀bę Šk. Ką ji čia įspangios su apžli̇̀busiom akim! Gs. Kai man stipriai ant akis pašviečia, tai aš apžlimbù ir nieko nematau Brž. Apžlibus reik prapjauti šikšnosparnio sparniuką i tuom krauju tept akis LTR(Vrn). Pats trys metai, kai apžlibo, o kitą spitrium vadina LTR(Vdk). Ne visos spitros, aš tik viena apžlibusi Žem. Jei taip rašysi [tamsoje], visai apžli̇̀bsi Rdn. Senatvė: nuo kojų nupuoli, apžlimbi̇̀, visi galai susimaišo Grz. Apžlibęs ir neką beprimato [eigulys], o šniukštinėja pėdas M.Katil. Dabar jinai (senutė) apžlibusiom akim žiūri į Beną, Benas sveikinasi J.Ap. Per kiekvieną saulės aptemimą nemaža žmonių apžlimba, kad be suodino stiklo žiūrėjo į saulę P.Aviž. Viškai apžli̇̀bo arklys Ds. Ale ir apžli̇̀bęs kaip sena varna! PnmA.
| prk.: Visai nebejauti naujųjų laikų, apžlibai! rš.
2. prigesti: Apie vidurnaktį gryčia išaušo, pasidarė šalta, vos vos bemirkčiojo apžlibusi spingsulė rš.
3. D.Pošk apkvaisti nuo alkoholio: Pasigėręs, apžlibęs ir vaikšto Lnkv.
įžli̇̀bti intr. menk. pradėti blogiau matyti: Nesuprato žvėris, ar jo akys įžlibo, ar tik nuo pavasario kvapulių apsvaigo P.Cvir.
pažli̇̀bti intr. NdŽ menk. pradėti blogiau matyti, kiek apžlibti.
pražli̇̀bti intr.
1. NdŽ menk. pusiau apakti.
2. pradėti geriau matyti: Nakties gūdrumu prašvito žiburys ir pražlibo mano akys J.
prižli̇̀bti intr. DŽ, NdŽ menk. kiek apžlibti: Šuva į senatvę prižli̇̀bo, savą ir svetimą lygiai pjauna Rs.
sužli̇̀bti intr.
1. NdŽ menk. pradėti menkiau matyti: Nuo miltų anas ir sužli̇̀bt gali Sl. Į senatvę sužli̇̀bo ir suspiro (susitraukė) Rmš.
2. susmukti: Marutė, griebdamasi už krūtinės, balta it drobė, sužlibo be žado lovoje J.Sav.

1 kùkti, kuñka, -o intr. LVII302 linkti, svirti, klupti, kumpti: Tokia giedra, kad kasdien matyti, kap javai kuñka (prinokę klumpa, gula) Brt. Dar rugiai nebaigti pjaut, o miežiai pradeda jau kùkt Lš.
1 įkùkti intr. įsikniaubti: Nereikia tep priespirčiai verpt, kap tu inkùkus kasdien Vlk.
1 nukùkti intr.
1. nulinkti, nusvirti žemyn; išgulti, išklupti linkstant (apie prinokusius javus): Miežiai nunoko, nukùko, o pjaut vis dar čėso nėra Lp. Nupjovę rugius skubinsim miežius pjaut, ba nukùko gražiai Lš. Jau rugučiai visai nukukę Gž. Rugiai jau pernoko, varpos visai nukùkę Ldvn.
2. prk. suglebti, susmukti: Jau jis visai nukukęs (nusenęs, nusilpęs), tik mirt Lp. Kai susėdo, tai vienas buteliuką, kitas buteliuką – ir nukùko abudu (pasigėrę susmuko) Vlk. Vaikas bežiūrint nukùko (užmigęs nusviro) – nešk ir paguldyk, tegu miegti Vs.
3. pakumpti, nuknabti: Nukùkus nosis Lp.
1 pakùkti intr. palinkti, pasikūprinti: Ant nugaros jis nešėsi krepšį, ėjo pakukęs, koją vilkdamas už kojos A.Vencl.
1 prikùkti intr.
1. prilinkti, prigulti linkstant: Per lietų mano linai visai prikùko prie žemės Stk.
2. prilinkus, užsikniaubus ką dirbti: Perdien prie tų knygų prikùkus – nugi akis pagadysi Rdm. Prikuñka jis prie to darbo, tai nė nelįsk Užg.
1 sukùkti intr.
1. sulinkti, nusvirti žemyn, suklupti linkstant, sugulti (apie prinokusius javus): Miežiai jau visai sukùkę, žemėn sulindę Nmn. Jau kviečiai byra, tik sukùkę visi Bgt. Sugulę, sukùkę tie žirniai – negali papjauti Plv. Visos kanapės sukùko – pernoko Rdm. Žiūrėk, kap avižos sukùko. Aš sakiau, kad reikėjo kirsti anksčiau Brt. Obelų šakos sukùkę Smn.
2. susilenkti, susikūprinti: Dideliu, gana plačiu keliu ėjo minioje vyrai, moterys, maži vaikai ir sukukę seniai LzP. Jos vyras buvo mažas, liesas, dar dvaruos sulinkęs, sukukęs A.Vencl. Ot senas žmogus – jau ir eina sukukęs! Dsm. In senatvę žmogus sukuñka ne iš gerumo – nuo darbų, nuo vargų, nuo ligų Krok. Kaip prispaudė bėdos, tuoj visas tik sukuko Vv. Oi tetule, kokia tu surukus, sukùkus! Kb. Jau tėvulis baigia sukùkti: kupra iššoko kaip pečiadangtė Gdl.
| Vaikas iki vidurnakčio sukukęs (užsikniaubęs, užsigulęs) kunkso prie stalo rš.
| prk.: Sudribę, sukukę (susmukusios) tos triobos Gs.

drẽbinti (-yti), -ina, -ino K caus. drebėti:
1. Kam tu jį drẽbini, t. y. darai, kad drebėtum? J. Grodamas pirštus drẽbina Dkš. Tep sušalau, kad kelias adynas dantim drẽbinau Nč. Ko jūs čia drẽbinat rankas? Pc. Jos kūną drebina kukčiojimai rš.
ǁ Drebindami orą, padange skrido lėktuvai sp. Ratai krato jo kūną, drẽbina plaučius krūtinėje Š. Keliu pravažiuoja senas vežikas, savo seno vežimo ratais drebindamas kelią rš.
ǁ intr. drebėti: Vaikas drẽbina ant šalčio Rdm. Drẽbina [svotai] kap šunes aplink sąsparas Lp.
2. Vengrai drebino visą vidurinę Europą rš.
3. Ką čia drẽbini tuos kelis centus – kad duodi, tai duok Skr. Sa[vo] drẽbina, o svetimo ima Arm.
4. intr. eiti drebant: Senukas keliu drẽbina Brt.
◊ ki̇̀nkas drẽbinti kelti baimę, baiminti: Tas balsas jiems kinkas drebina J.Jabl.
apsidrẽbinti apsimesti drebančiu (norint senesniam atrodyti): Ans apsidrẽbino Šts.
atidrẽbinti
1. intr. drebant ateiti: Šiap tep atidrẽbinu Mrj. Atidrẽbina senis į trobą Brt.
2. tr. drebant atnešti: Atidrẽbina lėkštes pilnas į stalą Brt.
3. intr. prk. nuderėti, nulygti: Dar turėjau ilgai pasderėt, kolei atidrẽbinau ant dvylikos litų metran Alv.
įdrẽbinti tr.
1. šykščiai įpilti: Na tai jau šiaip teip įdrẽbino kelis lašus tų vaistų Stak.
2. įvaryti į baimę, įbaiminti: Jų meldims bei nesibijojimas pasiuntinius įdrebintus nuo pabėgimo atlaikė Ns1832,3.
išdrẽbinti tr.
1. drebant ką padaryti: Boba drẽbinte išdrẽbina dainą, t. y. drebančiu balsu gieda JI343.
2. šykščiai duoti: Gali i neprašyt jo – nieko neišdrẽbins Jnš. Šiaip teip išdrẽbino kelis litus, o teip nenorėjo duoti! Skr.
nudrẽbinti tr. nustatyti (balso) virpėjimą: Tai gražiai nudrẽbino [gramofono balsą]! Lp.
padrẽbinti; R130
1. tr., intr. pavirpinti: Oniulė gieda padrẽbindama, o Marulė pratęsdama Rod.
| prk.: Ta daina padrebintų (sujaudintų) širdį lietuvio V.Myk-Put.
2. intr. drebant paeiti: Tie senukai jau ką tik padrẽbina Gs.
3. refl. susmukti: Na, nepasidrẽbink, laikykis tvirčiau ant kojų Mžk.
pradrẽbinti intr. kiek padrebinti (balsą): Ot gražiai gieda, net pradrẽbindamas Arm. Tu kalbi net pradrebindamas Arm.
pridrẽbinti
1. tr. šykštaujant pripilti: Vos pridrẽbino pusę buteliuko to žibalo Stak.
2. refl. pridrebėti: Prisidrẽbinau aš pusnuogė kap šunelis Rdm.
sudrẽbinti caus. sudrebėti 1: Baisus sprogimas sudrebino orą rš. Sudrebino griausmas padangę rš. Vėjo sūkurys sudrebina langą rš. Neiškalbami šiurpuliai sudrebino mano visą kūną Ns1844,3.
uždrẽbinti tr. drebančiu balsu uždainuoti: Uždrẽbyk kokią dainą Alvt.

žlèbti, žlem̃ba, žlẽbo intr. Rtr, RŽ, NdŽ, KŽ, LKKIII24; Š
1. glebti, bliukšti nuo drėgmės, sunkumo, nuovargio: Lyja, pėdai baisiausi, varpos žlem̃ba Ūd. Tiek nusivariau, kad kojos pačios žlem̃ba Krs.
2. J, NdŽ dribti, smukti, darytis silpnam, bejėgiam: Šilumoje žmogus pradeda žlèbti DŽ. Kambary teip šilta, žlebtè žlembù Šk.
apžlèbti intr.
1. apvysti, suglebti: Nupjauta žolė nuo saulės tuojau apžlem̃ba Brt. Grybai pabuvę, paimi in ranką ir apžlem̃ba Rdm. Kap ilgiau ankstyvi kopūstai pabūna, apžlem̃ba an lauko Rdm.
^ Įkiša stačią, ištraukia apžlebusią (mina linus) LTR.
2. Š, DŽ, KŽ suglebti, apsvaigti: Eina apžlẽbęs, kojų nepavelka Ėr. Jeigu tik vaikas nesveikas, tai tuojau sėdi apžlẽbęs Rm. Apžlebau visas – maža miego J.Jabl(Skp). Girtas jau, apžlẽbo nuo barvyčios, t. y. arielkos, sudribo J. Nuo to alaus jis toks apžlẽbęs pasidarė Jnšk.
ǁ apmirti: Rudenį jos (musės) jau biškį apžlem̃ba Slm.
3. apkiausti, apsileisti: Ir dzūkas yr koks apžlẽbęs Vrn.
įžlèbti intr. įmirkti: Kas ir bus, kai malkos teip inžlẽbo Sdk.
nužlèbti intr.
1. Rtr, BŽ148 suvysti, prarasti standumą: Oda nužlebus ir kitos senatvės žymės rš. Paburkęs, nužlebęs girtuoklių veidas Db.
2. KŽ pasidaryti neveikliam, rambiam: Parnakt šoko, in rytą visos [šokėjos] nužlẽbo, guli paslikos An.
pažlèbti intr. NdŽ kiek paglebti.
sužlèbti intr.
1. DŽ, NdŽ, JT297 suglebti, nuleipti, nuvysti: [V]antos pirty sužlem̃ba nuo šilimos LKT296(Kp). Reikia daržas laistyt, o tai lapai jau visai sužlẽbo Ob. Maras – ir pomidorų rudi lapai, sužlẽbę Rdm.
2. susmukti, sukristi, susileisti: Lyja, tai uogos sužlẽbę Mrj. Paberžiai tik sužlẽbę, sukirmiję Rdm. Duona sužlẽbus, kiaulė atmetus galvą žiūri ir neėda Rm. Do žemė sužlẽbus tebėra ir vasarojaus sėt nemožna Č. Visos pirkios sužlẽbę senų žmonių, niekas neremantuoja (neremontuoja) Drsk. Sužlẽbęs bažnytėlės stogas Drsk.
3. DŽ, Antš, Dkš, Vb pasidaryti neveikliam, negalingam, išglebusiam: Sėdžiu sužlẽbus, nieko negaliu Vrn. Viškai sužlẽbęs (ant darbo) J.Jabl(Kp). Tie žmonės vasarą baliuj sušilę, sužlẽbę Slm. Aš visai sužlẽbęs atlikau nuo tos kaitros – nei maišo nebepakeliu Antš. Nori vaikelis miego – visai sužlẽbo Mžš. Jie visi toki sužlẽbę Al. Po tokio ilgo badėjimo jie dar labiau sužlebo Vr.
4. sunykti, suvargti, susenti: Jis iš karto kažkaip sužlebo, pečiai nulinko rš. Jau tep mokytojos greit sužlẽbo Rdm.
5. sukniubti: Aš prieinu: – Kas tau yr, – sako. – Piniginę siekiau, – jis ir sužlẽbo Slm. Eina ieškot – sužlẽbęs žmogus Pl.

pliùrti, pliū̃ra (-sta), -o intr., pliū̃rti šnek.
1. tižti, praskysti: Kelias jau pliū̃ra, tuojau neišvažiuosi Ds. Tiži žemė pliuro čia pat po kojomis rš.
ǁ drėkti, šlapti, bjurti: Pliūra oras ir kelis, kad lyna, sninga baisiai J.
2. viduriuoti: Pliurte supliùręs J.
3. plėstis, tįsti, plerti (apie drabužį, audeklą): Naminės medžiagos drabužiai pliùrsta Kair. A nepliùrs, jei teip megsi? Ms.
4. NdŽ silpnėti, glebti: Pliurte supliurau kaip liurba J.
5. pykti, darytis irzliam: Pamačiau, kad jis jau pliursta, tuoj nustojau erzinti Jnšk.
6. darytis nedoram, negeram: Ano vaikai pliùro pliùro ir išejo į nėkus Šts.
išpliùrti intr. šnek.
1. Š ištišti, praskysti: Išpliùrusi žemė, moteriškė, t. y. išsklidusi J. Eita į armijas (klimpsta), negal nė išbristi: dabar žemė išpliùro Grg.
| Šį kartą mūso duona išpliùrusi (susalus) Akm.
2. išsidrėbti, išdribti: Mūsų mat toki giminė: tuoj ant visas šalis išpliùrsta (nutunka) Upt. Išdribus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
3. išsitampyti, išplerti: Mat kai išpliùro švarkas Kair.
4. Plt būti netvarkingai apsirengusiam, apsipešiojusiam.
išpliùrusiai adv., išpliūrusiai: Išpliūrusiai apsidariusi boba dublunkė vadinas Ggr.
5. J būti apsileidusiam, ištižusiam.
nupliùrti intr. šnek.
1. nuplyšti, nuskurti, nusigyventi: Nušliuręs nupliùręs par gėrimą Rdn.
2. būti blogai nusiteikusiam, nusiminusiam, nuknabti: Ko vaikščioji toks nupliū̃ręs? Žg.
papliùrti intr. šnek.
1. GGA1885,939 praskysti, patižti: Atmirko, papliuro dirvos J.Balt. Keliai taip papliurę, kad arkliai nė tuščio vežimo nebepajėgia patraukti I.Simon. Kojos iki riešų šmukštinėjo į papliurusią šaltą tyrę: sniegas ir vanduo, sniegas ir vanduo J.Balt. Vandeniu papliùręs visas kelias Grž.
| Akys pilkos, papliurusios vandeniu kaip pelkės rš.
ǁ pasidaryti drėgnam, pabjurti: Suvis papliùro oras – pliaupia i pliaupia lietus Jnš.
2. išplerti, apdribti: Pasikeitusi tokia, papliū̃rusi Krš.
3. nuknabti, nuliurbti, sužūti: Višta kažko papliū̃rusi, ar serga – stovi susitraukusi Užv. Užejo lytotos dienos, ir papliū̃ro bemaž visi vištalukai Vvr. Pliumpsina paskui savo žąsis, įtraukęs galvą į pečius, kaip papliūręs viščiukas rš. Jis turbūt serga – toks papliū̃ręs Kv. Vakar gėrė gėrė, o šiandie vaikščio[ja] papliū̃ręs Kv.
supliùrti intr. šnek.
1. praskysti, ištižti: Tokia žemė bloga, supliùrus, kur slėni Pl.
ǁ pasidaryti drėgnam, subjurti: Supliū̃ro oras, t. y. lietus lyna J. Bobų vasara, bet supliū̃rusi, vis palyno[ja] Ggr.
2. išgverti, išklerti: Girnos supliùrę, nemala Gs.
3. sutrikti, sukliurti: Supliursta, kad išsigera, muno vyralis (netenka išmonės, proto) Šts. Supliuro visai viduriai, nežinau, kas bebūs Brs.
4. sudribti, susmukti: Audimas staklėse supliùręs Krkl.
5. pasidaryti piktam, susiraukusiam, irzliam: Ar tu vis toks supliuręs, ar tik šiandien? Jnšk.

1 lė̃pti, -sta, -o intr., lė́pti
1. glebti, vysti: Saulė tiek kepina, net jurginai lė̃psta Sdk. Pakando šalna lapus, dabar lė̃psta žemėn Kp.
2. nesilaikyti tiesiam, svirti, linkti žemyn: Galva lė̃psta [girtam] OG341. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta Vaižg. Šito paršiuko ausys lė̃psta Ds.
3. darytis sudribusiam, susmukusiam: Apsiaustą vos vos benuvilko nuo lėpstančių rankų Vaižg. Lėpsta, nebesvaldo, kaip negyvas Sdk.
4. alpti: Buvo taip trošku, kad žmonės pradėjo lė̃pti Sb.
◊ juokai̇̃s lė̃pti labai juoktis: Besiklausydami jo pasakojimų, mes visi lė̃pome juokai̇̃s Ldk.
1 aplė̃pti intr.
1. Trgn, Ds apvysti, apglebti: Žolynai net aplė̃po nuo šilmos Ds. Lietaus nėra, tai javai aplė̃po Grv.
2. nulinkti: Šuva aplė̃pusiom ausim Mlt.
^ Pradėjo [kumelaite] važinėt, tai ir aplė̃po auses (nebetokia smarki) Lp.
3. pasidaryti sudribusiam, suglebusiam, sutižusiam: Pradėk jam galvą kasyti ar glamonėti, anas tuoj ir aplėpsta Jž.
4. prk. aprimti: Į vakarą ir ta smarkinykė aplė̃po Plv. Palauk, ir jis aplėps – iš pradžių visi smarkauja Alk.
5. apalpti: Ir aplė̃po ant grindų Š.
1 atlė̃pti intr.
1. Š nulėpti, nulinkti: Ausys atlėpusios rš.
2. atkerti, atsiknoti, atvipti: Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu B.Sruog. Kai pūtė vėjelis ir kratėsi ratai, atlėpusi iškarpa plevėsavo, šmetekavo A.Vien. Atlėpo kišenė rš.
| Kai duos kakton, tai ir atlėpsi̇̀ (atvirsi) aukštyniekas Ml.
1 išlė̃pti intr.
1. Ds, Mlt išglebti, nuvysti: Ot kaitra kaitrelė – ana darže burokų lapai išlė̃po ir ant žemės sugulė Klov. Nušalo pupelės ir išlė̃po Ds. Daržely žolynai visiškum išlė̃pę, reikia paliet Sdb.
2. ištižti, nusilpti, suglebti: Parėjo nuo rugių išlė̃pę, reikia giros atnešt Sml. Stankiukė tokia išlė̃pus (silpnos sveikatos) Pc. Anas jau visai išlė̃po (sunyko) Ob. Delfinas krustelėjo uodega, žioptelėjo ir tuojau išlėpo A.Vien.
3. nualpti, nuleipti: Visi nuo garų išlė̃po Všk.
◊ iš juõko išlė̃pti pasileisti juoktis: Kiti, sako, kai pamatė, net išlėpo iš juoko BM72.
1 nulė̃pti intr.
1. suglebus nulinkti, nuvysti: Nukratyk dulkes nuo nulėpusių medžių lapų Vaižg. Kad darže batvinių lapai nulė̃pę, tai bus lietaus LMD(Ml).
2. nulinkti, nukabti žemyn: Jo pečiai nulė̃pę Mlt. Uostai išdrikę, žemyn nulėpę, šlapi Vaižg. Arklio užpakalis truputį nulėpęs rš. Burės karojo nulėpusios nuo stiebo rš. Tik giliai dūsuoja ir rankos nulėpusios kaip negyvėlio Vaižg.
3. pasidaryti sutižusiam, sudribusiam: Žinai, kad nulė́pau privalgius Rm. Visai tu nestiprus – trupučiuką padirbėjai ir visai nulė́pai (nuvargai) Vrn. Mažėlis miegučio nulėpo rš.
4. nualpti: Ligonis iš to skausmo nulė̃po Lnkv. Iš pirties išejęs tik nulė́pau, pajutau, kaip parnešė namo Ds.
1 sulė̃pti intr.
1. suvysti, suglebti: Nuo saulės visai sulė̃po batviniai Ds. Nurėkštas kvietkas tuoj sulė̃psta Kp.
2. suglebti, susmukti dėl silpnumo: Sulė̃po žmogus, nebepaeina J.Jabl. Ir sulė̃po kaip grybas Mlt. Kai sumygau, tuoj sulė̃po (per imtynes) Mlt. Sulė̃po čia ant suolo (išvirto) Pl. Mirė važiuodamas, nė nesulė̃po Trs. Nulinkdavo vaikui galvikė, ir čia pat ant senutės kelių sulėpdavo rš.

dùbti, dum̃ba, -o intr.
1. K darytis dubiam, rastis įdubai, linkti: Ant kapo žemė dum̃ba Kp. Da sienos geros, tik stogas dum̃ba Gs. Į senatvę skruostai ima dùbt Jnšk. Kur stojies, tai vis [sniegas] dumba Grž. Vis labiau raukšlėjosi veidai ir dubo gęstančios akys rš.
| Vidus medžio dumba, tuščias darosi J.
2. klimpti, smegti, grimzti: Kojos dumba einant per sniegą Ėr. Pieva šlapia – arklys dum̃ba Rm.
3. plyšti, irti: Per arimą [einant] naginės labai dum̃ba Jnšk.
ǁ gesti, kiurti: Mano du dantys dum̃ba Up.
įdùbti intr.
1. K įlinkti, įsiduobti: Išėmėm kiek bulbių, ir rūsys įdùbo Ėr. Įdubo statinės dugnas Rdm. Tas moliūkas kad užlipa ant vežimo, tujau duobė įdum̃ba Vvr. Jau ir pietūs, o mes dar pusryčių nevalgėm – net pilvai įdùbo PnmR. Pilk pilną stiklelį, kad akys neįdùbtų Gs. Žandai įdùbę OG320. Akys įdumba MŽ277. Primerkė įdubusias ir beveik jau užgesusias akis I.Simon. Buhalterio skruostai įdubo, kakta susiraukšlėjo P.Cvir.
2. įklimpti, įlūžti: Nelipk ant stogo: papuvęs, dar įdùbsi Rm.
ǁ susmegti: Duba ir kūtis tavo įdùbo visiškai į žemę iš senumo J. Įdùbo žemė po kojom Š.
3. prakiurti: Dantis jau gerokai įdùbo Up.
išdùbti intr.
1. Q276, R208 pasidaryti dubai, drevei: Neiždubęs SD175. Medis išdùbęs, kiauras vidurys Ėr. Tas jau y[ra] išdùbęs, špogai pera aname Vž. Medžio vidus išdùbo kaip aulys J. Medy, kur išdùbusi vieta, laikos bitys J. Pelėda dieną išdubusiame medyje miega Tat. Akmuo išdùbęs per lytų K. Kalnas išdubęs CI285. Ir padarė jį viduj išdubusį BB2Moz38,7.
^ Išdùbusi boba pasiutusius vaikus veda (šautuvas) Sch63.
2. išplyšti, iškiurti: Išdùbo mano pirštinės Pš. Jam kelnių klynas visas išdùbęs Jnšk.
ǁ išgesti: O kaip bjauriai dantis išdùbo! Up.
nudùbti intr.
1. pasidaryti dubiam, įdubti: Karvė dvės – akys nudùbo Šln.
2. nugrimzti, nuklimpti: Trumpos rogės greitai nudumba važiuojant su dideliu vežimu Šln.
3. nuplyšti: Kailiniai nudùbo – aukūnės lenda Jnšk. Nuplyšo nudubo kepurė Jokūbo – nuo vilagų lig pakaušio lopso skylės pasišiaušę Ps.
padùbti intr. pasidaryti truputį dubiam, truputį sudubti: Jam skruostai padùbę, sublogęs žmogus Pn. Matydavo jos padubusias akis rš.
| prk.: Ka padùbsi (išalkus pilvas ims dubti), i neprašomas pareisi Vvr.
pérdubti intr. Paį labai įdubti, sukristi: Šiandie gal karvėm nieko nedavėt, kad stovi párdubę Jnšk.
pradùbti intr. prakiurti, praplyšti: Pradùbo viedro dugnys Pkr. Prakiuro pradùbo kepurė Paį.
sudùbti intr.
1. sulinkti, pasidaryti įdubusiam: Kad sudùbo tas rūselis! Pc. Kai sudùbs tiltas, neleis važiuot Rm. Lubos sukrito, sudùbo į vidų Ėr. Sublogęs, skruostai sudùbę – kaip iš turmo paleistas Jnšk. Sudubę, šiurkščia barzda staiga paėję jo žandai, liepsnojanti raudonė aplinkui akis darė jį visiškai nepažįstamą, net baisų J.Balt.
2. Jnš susmegti, susmukti: Galinio trobos buvo medinės, jau gerokai sudubusios A.Vencl. Jojo duba visiškai sudubusi žemyn, t. y. susmukusi iš senumo J.
3. suplyšti: Tiek sudùbęs maišas, kad nei sulopyt negali̇̀ Ps. Kepurė Jokūbo suplyšo sudubo LTR(Všk).
4. susenti, sunykti: Mano senis jau visiškai sudùbo Jnšk. Tu dar pačiam žalume, o aš jau visiškai sudubau J.Avyž.
uždùbti tr. užgriūti dumbant: Ėmė iš rūsio burokus įlindęs, ir uždùbo jį Jnšk.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.

smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.