1 stel̃bti, -ia, -ė
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, ŽŪŽ72, Nm augant užstoti šviesą, smelkti, gožti: Medis stelbia diegus, žolę, kad apgožta auga, t. y. smelkia J. Daržus jau visai žolės stel̃bia KzR. Tie tavo arbūzai skleidžia, bulves stel̃bia Jrb. Žirniai avižas stel̃bia Dt.
| prk.: Tarp dičkių augo visų stelbiamà Skr.
2. tr. Š, NdŽ, DŽ1 daryti prastai girdimą, matomą, jaučiamą, slopinti: Tik protarpiais Sabaliaus žodžius stelbė karininkų šūkiai rš. Prašvis neilgai trukus, mėnulį stelbia jau aušros šviesa V.Kudir.
| prk. DŽ: Vaikiškai tyrą meilę motinai pamažu stelbė suaugę draugai, šelmiški mergaičių žvilgsniai rš.
3. intr. K, Rtr, NdŽ vadėtis, stalbti: Stel̃bia alus, t. y. nuvėsta J.
| refl. K, M, NdŽ, KŽ: Bestovėdamas alus stel̃biasi DŽ1.
ǁ refl. prk. netekti energijos, rimti: Ta merga stel̃bias ir tuo nusistelbs visai, nudūks J.
1 apstel̃bti, -ia, àpstelbė tr. užgožti: Apstel̃bia jurginės visą smulkmę Alk.
1 išsistel̃bti, -ia, išsi̇̀stelbė DŽ išsikvėpti, išsivadėti: Krienai visai išsistel̃bę Mrj. Bestovėdama ta gira ir išsistel̃bia Gs. Užkimšk vaistų kamštį gerai, kad neišsistel̃btų Gž.
1 nustel̃bti, -ia, nùstelbė KŽ
1. tr. R, MŽ, N, A1883,30, L, Rtr, DŽ, ŽŪŽ72 neleisti tarpti, nusmelkti, užgožti: Medis nùstelbė žoles, t. y. užgožia, nusmelka J. Dideli, tankūs medžiai nùstelbė eglaitę NdŽ. Žolės nùstelbė gėles Dkš. Jurginai ir rūtas nustel̃bs Krkl. Tą vyšnaitę tos žolės jau visai baigia nustel̃bt Jrb.
| prk.: Ta štarkesnė – tave nùstelbė (pralenkė, padarė nežymią) KzR. Ona visas mergas nùstelbė Alk. Ar tik nebus šeima ir jo poetinius bandymus nustelbusi (sutrukdžiusi jiems pasireikšti) V.Myk-Put. Visi kiti luomai yra bajorų nustelbiami A.Janul.
| refl. N: Žolynas nusistel̃bęs, t. y. nusmelgtas J.
2. tr. padaryti negirdimą, nebejaučiamą, nuslopinti: Orkestras nùstelbė dainininkų balsus NdŽ. Motoro ūžesys nustelbė jos balsą rš. Gerai laikomų tvartų kvapą tuojau nustelbė smagus šieno kvapas Mš. Žalia pievų spalva nustelbia visas kitas A.Vencl.
| prk.: Jo širdies balso niekas negalėjo nustel̃bti DŽ. Šitas mintis nustelbė kitas siaubas: juk ji niekad nepalikdavo vaiko vieno. Ar nebus jis nukritęs nuo kėdės?.. I.Simon.
3. intr. K, Š, Rtr, NdŽ, Bgt netekti stiprumo, kvapo, skonio, nusivadėti, nudūkti, nustalbti: Nustel̃bęs gėrimas KII146.
| refl. Q558, K, Š, LL329, Rtr, DŽ: Alus nusistelbia, kad pastovi, t. y. nudūksta, nuvėsta J. Nusistelbęs alus R, MŽ, N. Nusistelbęs gėrimas B. Atnešei tokio nusistel̃busio alaus, lyg neturėjai geresnio Gl. Šita degtinė jau nusistel̃bus, išgaravęs jos stiprumas Kt. Pabuvo atkimšta butelka, i kvepalai nusi̇̀stelbė Kv.
| Valgykit, prapjauta dešra nusistel̃bs Snt. Tai nusistel̃bę barščiai, tik vanduo tykšo Dkš. Nusistel̃bę kopūstai [statinėje] Snt.
ǁ refl. prk. netekti energijos, nurimti: Nusistelbė merga, t. y. nudūko J. Kartais net senai nusistelbę geismai vėl sukyla Vd.
1 pristel̃bti, -ia, pri̇̀stelbė tr.; Ser prislopinti.
1 užstel̃bti, -ia, ùžstelbė KŽ
1. tr. J, LL314, Rtr, NdŽ, Nm užgožti, nusmelkti: Kur medžiai užstel̃bia, niekas neauga DŽ. Usnys visai ùžstelbė tavo linus KzR.
| Didumas žemės … užstelbia kad ir didžiausius kalnus A1885,344.
| prk.: Moterims nuo amžių įkalbamas nusižeminimas tikrai įstengė jose guodonę pačios savęs užstelbti Pt. Jie stengėsi bet kokiu būdu užstelbti žmonių norus rš.
2. tr. padaryti negirdimą, nematomą, nejuntamą, nuslopinti: Tik kažkoks neaiškus garsas išsprūdo, bet ir tą užstelbė vėjuota naktis K.Bor.
| prk.: Tą mūsų visuomenės balsą užstelbė labiausiai dvarininkų tradicijos Pt.
3. intr. Rtr nusivadėti.

suteikti šviesos
užgõžti
užstoti šviesą, nustelbti
Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa neužgožė. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų NT.

suteikti šviesos
užtámsinti, témdyti, užtémdyti
daryti tamsų, apgaubtą tamsos
Jei visam kūnui šviesu ir niekas jo netemdo, tai jis bus šviesus, lyg būtų apšviestas žiburio spindulių NT.
Ir sakau sau: žmogau, tu buvai ir esi arti saulės, buvai apšviestas lygiai tiek pat, kiek užtamsintas Marcin.
Šeima. Giminė. Gimtinė. Tėvynė. Tavo siela ir tavo polinkiai... Kiekviena ši ląstelė idėjų užtamsinta ar apšviesta rš.
[Filosofija] neapšvies tamsos, bet užtemdys šviesą ir niekada nė per nago juodymą neatvers durų, už kurių gyvena daiktų siela rš.
Bus apšviestos anos užtemdytos akys dūšios tavo Mork.

2 smel̃kti, -ia, -ė
1. tr. K, M, Š, NdŽ, Šlu, Vn, Kv, Šll, Lž, Vkš stelbti, gožti: Žolę žolės, medį medžiai smelkia, kad tankiai auga J. Medis smelk javus, batvinius su ūksme savo J. Smalko[je] smelk medis medį, ir išauga be šakų J. Jos beržai smel̃kia mūsų daržą Pgg. Tie topoliai smel̃kia visus sėjimus Kal. Piktžolės smelkia cukrinius runkelius sp. Teip pat negera yra vieta augynojuo drėgna ir smelkama S.Dauk. Iškirsk aplei mani tą mišką smelkantį Žlv.
2. varginti, spausti: Marti mumis smelkia, t. y. veikia, spaudžia, untina, vargina J. Juos smelkia, skandina, spaudžia MP86.
3. tr. prk. slopinti: Buvo girdėti visas mišinys balsų, visus bet smelkė tankus pačios Laurinaitienės balsas LzP. Tylumas ir lėtumas jam nesmelkė dvasios karštumo Vaižg. Iš to tad vėrės man bedugnis, kursai stiprybę mano tik ir smelkia Vd. Ar lietuviška kalba atsigaus kuomet, ar baigs trokšti, kitų smelkiama? Blv.
| Profesorius Pričkus Kuršaitis nesidrovėjo lietuviškos dainos platinti ir spausdinti, nors jų dainavimą … smelkė KlpD(prakalba).
4. intr. N leisti dūmus: Ana smelkė, t. y. leidė dūmus J. Ugnis smel̃ka Kv.
ǁ rusenti: Paupalyj yr kalnalis, kur ugnalė kaip žvaigzdelė dieną naktį smelk, smelk, smelk NS412(Kv).
ǁ refl. smilkytis, rūkytis: Smel̃kės su visokioms žolėms Kl.
ǁ impers. rastis smalkių: Smelkia R.
5. tr. traukti ir išpūsti tabako dūmus, rūkyti: Dienų dienas smel̃ka i pypkos iš dantų neišleida Slnt. Smel̃kia ir smel̃kia tą savo pypkę Kair. Penktasis [vyras] sėdėjo ant dalbos ir tingiai smelkė cigaretę J.Avyž.
6. refl. pilkuoti, dūmuoti, blaustis: Pradėjo smel̃kties debesys – būs lytaus Dr.
7. intr. lynoti, purkšti: Smel̃kia visą dieną, nė šieno nebegalės paimti Jnš. Visą dieną smelkia lietus Dg.
2 apsmel̃kti, -ia, àpsmelkė tr.
1. Š augant iš visų pusių užstoti, apgožti: Kiečiais apsmelkti̇̀ pomidorai negalia išsirpti Šts. Linksmai klestėjo batvinius apsmelkusios notnėrės ir svėrės LzP.
2. apipurkšti: Apsmelkė vanduo iš šmirkštynės mane visą J.Šliūp.
2 nusmel̃kti, -ia (nùsmelkia), nùsmelkė tr.
1. R, MŽ169, H173, B, N, Sut, Š, Rtr nustelbti, užgožti: Budinko, medžio ulksmė nùsmelkė žoles J. Tas aužuolas ropes nusmel̃kia K. Beržas nusmel̃kia javus Skr. Nū̃smelka liepos daržą Vn. Rugspukių (rugiagėlių) daug išdygsta ir nū̃smelka rugius Krg. Beržai nū̃smelka vaisiaus medžius Dov. Didieji medžiai nusmelkia mažesniuosius rš. Erškėčiai, drauge uždygę, aną (sėklą) nusmelkė BPI240. Kita [sėkla] puolo terp erškėčių, o drauge iždygę erškėčiai nusmelkė ją SPI338. Velinas pasėjo teip daug kūkalių …, jog jau maž visų kviečių nenutroškina, nenusmel•kia DP84.
2. tr. prk. prispausti, užguiti: Ana yra visų nusmelkta: ne tiktai vyro, bet ir vaikų Brs.
3. tr. prk. nuslopinti: Vaiskai … per silpni esą pasikeliantįjį maištą nusmelkti Kel1863,27. Pamariškių būdas dar vokiečių nenusmelktas rš. Žmonių kalbos dvasia lig šiol neaptemus, nenusmelkta LTII86. Išmintis nusmelkta kai kurių siaurų ir klaidingų protavimų Vd. Žingsnių garsai nebenusmelkė kitų garsų rš. Gėrimais … sąžinės balsą nusmelktų Ns1832,5. Rūpestis šio svieto … nusmelkia aną žodį, ir tampa be vaisiaus Ch1Mr4,19. Maižiežius meldės viešpatiesp, ir nusmelkta buvo (dingo, išnyko) ugnis Ch4Moz11,2.
4. intr. N nuvysti: Šienai padžiūsta ir žolės nusmelk BBIz15,6. Nešiokiam vainikus jaunų rožių, iki nenusmelka BBIšm2,8.
5. tr. ištaikyti, nulikti: Kur tik valandėlę nusmelkęs – vis prie prūdo rš.
2 prismel̃kti, -ia, pri̇̀smelkė tr. prirūkyti, pridūmyti: Užsikūrė visi vyrai pypkas ir prismelkė trobą Šll. Tas nelabasis prismelkė pilną trobą, kad nė tverties negal Pln.
2 susmel̃kti, -ia, sùsmelkė tr. užgožti, nustelbti: Tankmė miško, kur auga susmelkti medžiai, vadinas smalkos medžiai J.
2 užsmel̃kti, -ia, ùžsmelkė
1. tr. Sut užgožti, nustelbti: Nesidavė užsmelkt anamui teip piktamui o stipramui kūkaliu MP86.
| refl.: Užsmelksis [sėkla] aname erškėtyje MP101.
2. tr. prk. užslopinti: Šėtonas trokšta užsmelkt pabažnumą brš.
3. tr., intr. užsmilkyti: Su smalka ana užsmelkė kvepančiai J. Užsmelk meisą pakrautė[je], kad gerai aprūktum J.
4. tr., intr. užrūkyti: Gal kitam ir nepatinka, kad aš ùžsmelku Šv. Sulygo porą kartų per dieną užsmelkti pypkę rš.
| refl. tr.: Duok ir man kokį dūmą užsismel̃kt Lnkv. Papirosą užsismelkęs, nukulniavo toliau keliu rš.

gerai, tarpiai augti
apsmel̃kti
neleisti tarpti, nustelbti
Linksmai klestėjo batvinius apsmelkusios notnėrės ir svėrės LzP.

puikiai plėtoti turimą verslą
bankrutúoti
negalėti išsimokėti skolų verčiantis kokiu verslu

prabangiai gyventi
skur̃sti
vargingai gyventi, vargti
Visi mes, druskininkiečiai, ir verslininkai, ir sanatorijų vadovai, esame surišti viena virvele ir priklausomi nuo to, ar klestės, ar skurs kurortas rš.

būti puikios būklės
žlùgti, žū́ti
nueiti niekais
Jei laikysies Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi jo keliais, tada klestėsi ir tapsi gausus. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garsinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsi ŠR.

1 kalė́ti, kãli (-ė́ja), -ė́jo
1. intr. K, N, MŽ151, K.Būg, Š, Slnt būti kalėjime: Aš kaliù, t. y. kenčiu kaliny J. Gal jis apkaltas, gal jis kalėja J.Jan. Parvedęs į pilę, į gelžinius įdėjo, kurioj didžiai ilgai kalėjo S.Dauk. Jie susitarė pirm išeidami kalė́t, Vyturį nuskandint Sch229. Kol jis kalėjo, guodė ir drąsino jį J.Jabl. Kalimasis laikas rš.
2. tr. SD398, R, N kalinti, laikyti apkaltą, laikyti kalėjime: Europos kultūros diegus tebekalėjo stiprios romėnų kultūros tradicijos rš. Gali ir kūną savo padonųjų ažumušti, vargint, kalėt SPII154. Tu žinai, jog ne po teisei Herodas mane kali SPI34. Teip mus smertis kalėjo KN163.
3. tr. smelkti, stelbti, gožti (augalus): Žolės pradėjo kalė́ti daržoves Pkr. Tas beržas anuos mažesnius kãli Kkl. Medžiai visados kali po savim augalus Ukm. Didesniejai medžiai tik daržus kalė́s Vn.
4. intr. nykti būnant vienoje vietoje, būnant prispaustam: Gal kiti, dausas pajutę, vienumoj nebekalės B.Sruog.
| refl.: Aš kaliúos visą dieną uždarytas ir nusinūdniju J.
1 apkalė́ti, àpkali, -ė́jo tr. apkalinti: Aš jį apkalė́siu, t. y. į kalinį įdėsiu J.
1 atkalė́ti, àtkali, -ė́jo intr.
1. atbūti kalėjime: Atkalėjai už arielką ir dar nori papulti Gg. Tus metus atkalėjęs, nei maž geresnis nebuvęs prš.
| refl.: Ana atsi̇̀kali už nudobimą kūdikio turme, t. y. atsisėdi J.
2. refl. atsibūti uždarytam: Tie paršiukai tam tvarte atsikalė́jo par dieną, paleisk ant vakaro Skr.
1 iškalė́ti, i̇̀škali, -ė́jo
1. intr. išbūti kalėjime: Septynerius metus iškalėjo rš.
2. tr. nustelbti, nusmelkti: Medis žoles i̇̀škali, t. y. nusmelkia J.
1 nukalė́ti, nùkali, -ė́jo
1. tr. nugožti, nusmelkti: Piktžolės javus nukalė́jo Jnšk. Liepa nukalėjo obelaitę Tr. Kūkaliai kviečius nukali Brž. Medžiai nukalėjo kanapes ir viralus (daržoves) Ldk. Uosiai baisiai dirvas nùkali Sv. Svėrės visus miežius nukalėjo Ėr. Erškėčiai nusmelkia ir nukali … grūdą SE48. Nukalė́tos kanapės J. Medžių nukalėti javai Dbk.
2. intr. nuvargti, apsilpti: Nukalėjo mano pečiai Kv.
| Žmogus, į kalinį įdėtas, nukalė́jo J.
| refl.: Su drabužiais vis apsidaręs, nusikalė́jau J. Nusikalė́[ja] kūnas – vis aptvertas, aptvertas (apie aptvertą ranką) Grg. Taip nusikalė́jau visą žiemą be pirties Br. Paršeliai, seniai uždaryti, dideliai nusikalė́jo, paleisk nors valandelę Užv. Tai nusikalė́jo tos vištos gardukyj Skr. Nusisiausk šarkus, juk nusikalė́jai par dieną Kv. Šarkūse kūnas nusikalėjo Kv. Kambary bebūdamas žmogus nusikalėja rš. Šuo laksto nusikalėjęs pri sieto Grg. Nusikalė́ję tos kiaulės bebūdamos uždarytos Bsg. Baisiai nusikalė́jęs išejo iš turmelio Šts. Kitasis, per nedėlę stuboj nusikalėjęs, kaip ant sparnų tą rytą pasilakiojo prš.
3. tr. nuvarginti, nuspausti: Čeverykos posiaurės, tai kad nukalėjo kojas, kol parėjo Sdb.
4. intr. nustilbti, nusismelkti: Visi daigai kalėte nukalė́jo nuo paunksnio medžio J.
| refl.: Reikia persodint kvietkus, bo nusikalės Upt. Nedžiauk sruogų ant tvoros – nasturkos per daug nusikali Lnkv.
1 prakalė́ti, pràkali, -ė́jo intr. prabūti kalėjime: Vyras dešimtį metų prakalėjęs rš.
1 užkalė́ti, ùžkali, -ė́jo
1. tr. užgožti, nustelbti: Žolė kopūstus užkalė́jo An. Žolės pupų neužkalė̃s Lnkv. Pienės visas avižas užkalė́jo Ps.
2. refl. užnykti, užvargti: Tabokas, tankiai susodintas, užsikalės Kkl.

1 kalė́ti, kãli (-ė́ja), -ė́jo
1. intr. K, N, MŽ151, K.Būg, Š, Slnt būti kalėjime: Aš kaliù, t. y. kenčiu kaliny J. Gal jis apkaltas, gal jis kalėja J.Jan. Parvedęs į pilę, į gelžinius įdėjo, kurioj didžiai ilgai kalėjo S.Dauk. Jie susitarė pirm išeidami kalė́t, Vyturį nuskandint Sch229. Kol jis kalėjo, guodė ir drąsino jį J.Jabl. Kalimasis laikas rš.
2. tr. SD398, R, N kalinti, laikyti apkaltą, laikyti kalėjime: Europos kultūros diegus tebekalėjo stiprios romėnų kultūros tradicijos rš. Gali ir kūną savo padonųjų ažumušti, vargint, kalėt SPII154. Tu žinai, jog ne po teisei Herodas mane kali SPI34. Teip mus smertis kalėjo KN163.
3. tr. smelkti, stelbti, gožti (augalus): Žolės pradėjo kalė́ti daržoves Pkr. Tas beržas anuos mažesnius kãli Kkl. Medžiai visados kali po savim augalus Ukm. Didesniejai medžiai tik daržus kalė́s Vn.
4. intr. nykti būnant vienoje vietoje, būnant prispaustam: Gal kiti, dausas pajutę, vienumoj nebekalės B.Sruog.
| refl.: Aš kaliúos visą dieną uždarytas ir nusinūdniju J.
1 apkalė́ti, àpkali, -ė́jo tr. apkalinti: Aš jį apkalė́siu, t. y. į kalinį įdėsiu J.
1 atkalė́ti, àtkali, -ė́jo intr.
1. atbūti kalėjime: Atkalėjai už arielką ir dar nori papulti Gg. Tus metus atkalėjęs, nei maž geresnis nebuvęs prš.
| refl.: Ana atsi̇̀kali už nudobimą kūdikio turme, t. y. atsisėdi J.
2. refl. atsibūti uždarytam: Tie paršiukai tam tvarte atsikalė́jo par dieną, paleisk ant vakaro Skr.
1 iškalė́ti, i̇̀škali, -ė́jo
1. intr. išbūti kalėjime: Septynerius metus iškalėjo rš.
2. tr. nustelbti, nusmelkti: Medis žoles i̇̀škali, t. y. nusmelkia J.
1 nukalė́ti, nùkali, -ė́jo
1. tr. nugožti, nusmelkti: Piktžolės javus nukalė́jo Jnšk. Liepa nukalėjo obelaitę Tr. Kūkaliai kviečius nukali Brž. Medžiai nukalėjo kanapes ir viralus (daržoves) Ldk. Uosiai baisiai dirvas nùkali Sv. Svėrės visus miežius nukalėjo Ėr. Erškėčiai nusmelkia ir nukali … grūdą SE48. Nukalė́tos kanapės J. Medžių nukalėti javai Dbk.
2. intr. nuvargti, apsilpti: Nukalėjo mano pečiai Kv.
| Žmogus, į kalinį įdėtas, nukalė́jo J.
| refl.: Su drabužiais vis apsidaręs, nusikalė́jau J. Nusikalė́[ja] kūnas – vis aptvertas, aptvertas (apie aptvertą ranką) Grg. Taip nusikalė́jau visą žiemą be pirties Br. Paršeliai, seniai uždaryti, dideliai nusikalė́jo, paleisk nors valandelę Užv. Tai nusikalė́jo tos vištos gardukyj Skr. Nusisiausk šarkus, juk nusikalė́jai par dieną Kv. Šarkūse kūnas nusikalėjo Kv. Kambary bebūdamas žmogus nusikalėja rš. Šuo laksto nusikalėjęs pri sieto Grg. Nusikalė́ję tos kiaulės bebūdamos uždarytos Bsg. Baisiai nusikalė́jęs išejo iš turmelio Šts. Kitasis, per nedėlę stuboj nusikalėjęs, kaip ant sparnų tą rytą pasilakiojo prš.
3. tr. nuvarginti, nuspausti: Čeverykos posiaurės, tai kad nukalėjo kojas, kol parėjo Sdb.
4. intr. nustilbti, nusismelkti: Visi daigai kalėte nukalė́jo nuo paunksnio medžio J.
| refl.: Reikia persodint kvietkus, bo nusikalės Upt. Nedžiauk sruogų ant tvoros – nasturkos per daug nusikali Lnkv.
1 prakalė́ti, pràkali, -ė́jo intr. prabūti kalėjime: Vyras dešimtį metų prakalėjęs rš.
1 užkalė́ti, ùžkali, -ė́jo
1. tr. užgožti, nustelbti: Žolė kopūstus užkalė́jo An. Žolės pupų neužkalė̃s Lnkv. Pienės visas avižas užkalė́jo Ps.
2. refl. užnykti, užvargti: Tabokas, tankiai susodintas, užsikalės Kkl.

del̃bti, -ia, -ė, délbti
1. tr. K žemyn leisti, narinti (akis, galvą): Jis vis akis del̃bia ir del̃bia žemyn kaip vagis Ds. Kam tu delbi akis kaip vilkas, kaip vagis? J.
| refl.: Šnirpštė mėsinga nosis, mirkčiojo ir delbėsi akys rš.
2. tr. sklembti: Kam tu savo raštą taip delbi̇̀? Km.
3. intr. mušti, smogti: Kad délbsiu (duosiu su lazda) per nugarą, tai nelįsi čia! Gs. Kai aš tau delbsiu, tai delbsiu! Pbr.
įdel̃bti, -ia, į̇̃delbė
1. tr. įsmeigti, įbesti (akis): O šviesios vyriškio akys nuolat į ją įdelbtos J.Paukš.
2. refl. įsigilinti: Žiūri in knygą insidélbęs Bgs.
nudel̃bti, -ia, nùdelbė tr.
1. K nuleisti (akis): Ana nudel̃busi akis, t. y. nunėrusi kaip vagis, nežiūri į žmogų J. Jaunoji sėdi akis nudel̃bus Prng. Pasakysi ką, tai nudel̃bs akis Sb. Eina akis nudélbęs lyg koks vagis Alk.
2. nustelbti: Avižos žirnius nudel̃bs Km.
ǁ paslėpti: Kur nùdelbei? Pbr.
3. nusklembti: Kodel ne tiesiai, o šonan kuolą nùdelbei? Km. Medinius padarė gerai, tik viršūnes labai nùdelbė Lel.
4. primušti: Aš jį nùdelbiau Pbr.
ǁ užmušti: Kam nùdelbei žąsiuką? Km.
padel̃bti, -ia, pàdelbė tr. nuleisti žemyn, panarinti (akis): Padel̃bęs akis ir stovi lyg baslį prarijęs Lkš. Kam tu taip akis padelbi̇̀, mane gąsdini? Žvr. Pàdelbė akis, ir nė nešypt Gs. Asilas atstatė kaktą, padélbė akis J.Jabl. Ans padelbęs akis eina J. Ko žiūri padel̃bęs akis? Stak.
pérdelbti tr. primušti: Pérdelbsiu tave, ir žinosi! Pbr. Kiekvieną perdelbsiu, sukruvinsiu, jūs išgamos! rš.

spel̃gti, -ia, -ė BŽ96, DŽ
1. tr. Rtr, FrnW, Up stelbti, smelkti, gožti: Medis diegus spel̃gia, t. y. užgožia, smelkia J. Reik, kad žolė nespel̃gtų barkščius LKT106(Krž). Jeigu daug darže aguonų, jos spel̃ga [daržą] Klm. Spel̃ga javus – pjausu, neblaikysu tų medžių DūnŽ.
2. tr. prk. menkinti, slopinti: Visur lietuviškas žodis buvo spelgiamas ir aptariamas VŽ1905,60.
3. tr. prk. varginti, spausti: Dievas Nojui pažadėjo svietą nebespelgsiąs tvanais A1885,81.
4. intr. NdŽ be šviesos nykti, skursti.
5. intr. durti, diegti: Dieglys šone spelgia, t. y. duria J. Lyg su adata kažkas spel̃ga ž.
◊ širdi̇̀s (ši̇̀rdį) spel̃gia verčia vemti, pykina: Taip negera, ši̇̀rdį spel̃gia nuo tų kleckų Jnšk. Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos MitI233(Šd).
nuspel̃gti, -ia (nùspelgia), nùspelgė
1. tr. Š, BŽ148, NdŽ, Užv, Bt, Up, Kal, Škn nustelbti, nusmelkti, užgožti: Medis nuspelgė diegus J. Žolės didelės, nùspelgė morkus Erž. Kanapiai nū̃spelgė visus kopūstus Varn. Nuspelgą̃s būk daržą tas uosis Krš. Pasidauginę daigai lelijos išsikerės ir nuspelgs aplinkines notnėres ir dagius Žem.
| refl. tr.: Tankiai [medžiai] auga, i nusi̇̀spelga DūnŽ.
2. tr. prk. užguiti, užuiti: Bobų nū̃spelgtas, nė žodžio dorai nemoka pasakyti DūnŽ.
3. intr. sunykti, nuskursti: Lineliai nuspel̃gę, kažin, ar kas iš jų užaugs Jnš. Dirvos kertė visiškai buvo nuspelgus – iš ten nė kokio pelno negalėjo išeiti BsPII67.
užspel̃gti, -ia (ùžspelgia), ùžspelgė tr.
1. užstelbti, užgožti, nusmelkti: Rauk lauko tus krapus, i taip morkus ùžspelga Krš.
2. prk. užguiti, užuiti: Apsižanijo, ùžspelgė aną DūnŽ.
3. prk. užslopinti: Tautos varpeliai skamba dusliai kerčiose, dažnai užujami, užspelgiami rš.

troški̇̀nti (-ýti K), -i̇̀na, -i̇̀no KBII200, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ caus. trokšti:
1. Tu troškini kitą neduodamas gerti J. Netroški̇̀nk arklių, pagirdyk Ėr. Alus netroški̇̀s, kab išgeri Vlk.
| Šitoj mėsa mane troški̇̀na vandenio Srj.
| impers.: Mane troški̇̀na gert vis Rm. Paskum tik vandenį geriu geriu, teip troški̇̀na Skp. Gira vasarą labai gerai, ne taip troški̇̀na Č.
ǁ tr. impers. prk. varyti, versti: Myžt troški̇̀na Mrj.
2. SD127, N, Sut Smaugiąs, troškinąs SD48. Nu jiedu imtis, nu imtis…, mato, kad jį seniukas suvisum baigia troškýt VoL331. Vėjelis skystesnis vėdavo medžių lapais, atgaivino suvytusias žoleles, atvėsino ir troškinantį orą Žem. Po tą sutemą, po plyną skausmas smaugia ir troškina B.Sruog.
| I visa, kas nauja, – jį tiesiog troškino ir iš proto vedė rš. O mane tos šnekos net troškino, nės buvo teisingos V.Kudir.
| impers.: Troškina, i gana, širdį pagadino Gr. Trūksta dvasios, troškina Krž. Kito nėko nėr, tik troški̇̀na Ms. Pradeda troški̇̀nti, suema čia visą krūtinę spausti Brs. Trobelė žema, aną troški̇̀na Trk. Muni baisiai troški̇̀na, aš negaliu lankstyties, turiu širdį nesveiką Sd. Pradėjo troškýt troškýt – turėjo gultis į ligoninę Erž.
ǁ Troški̇̀namos dujos BŽ577. Atsistokie, mergele, neklaputyk galvelės, netroškýk man širdelės (d.) Vlk. Štai piktas žmogus dūšią mano slogin, tamsioj lindynėj užudaręs troškin PK103. Ne tiektai žodžiais skolą atgaudinėja, bet su didžiu rūstavimu ir smarkumu: troškina, muša, novija ir vos nenudiria kailio artimo savo DP361.
| refl. N: Troškinasi dirbdamas MŽ.
3. GK1934,8, Kl caus. trokšti 4: Troški̇̀na skustas bulves, šutina tik neluptas Vlkv. Vakarienei bulvių troškýsim Pjv. Smidras – seniau valgydavo ponai, su sviestu troškýdavo Sdb. Troškinti galima įvairius maisto produktus: daržoves, grybus, žuvis, bet dažniausiai troškinama mėsa rš. Vienas paprasčiausių valgių yra troškinta aviena su raudonaisiais pipirais Šlč.
4. tr. slopinti, gesinti: Jei linai arba pakulos beverpiant užsidegė, tai kuodelį tujaus į tarprietį kišk ir troškink S.Dauk.
aptroški̇̀nti tr.; R, MŽ, N
1. J caus. aptrokšti 1.
2. kiek troškinti, šutinti: Puode mėsą aptroškinti rš.
3. prk. apstelbti, nuslopinti: Rūpestis dėlei didžio lobio bei turto, dėlei raskašio šio svieto aptroškin Pono Dievo žodį, jeib širdyje žmogaus neliptų nė vaisiaus neštų BPI248.
4. užgesinti: Aptroški̇̀nk anglis, išėmęs iš po pečiaus J.
ištroški̇̀nti K, NdŽ caus. ištrokšti:
1. Ištroškinaũ svečius, neduodamas ilgai gerti Š.
| refl. K, Š.
2. Ir išdžiovino [vasarėlė] kieme prūdelį, ištroškino žuveles D47.
3. tr. uždengus išvirti garais, iššutinti: Nulupti obuoliai ištroškinami mažame kiekyje vandens, pertrinami per sietelį, sumaišomi su cukrumi rš.
| refl.: Kaip jau išsitroški̇̀ns [žąsis], stambiūsius kaulus liuobu išimti Kl.
nutroški̇̀nti tr. K, NdŽ caus. nutrokšti:
1. Ans ją nutroški̇̀no neduodamas vandens gerti J.
| refl. K.
2. H173, KI276, N, Sut, S.Dauk. Dabar žydas vedas [berną] į pirtį nutroškýt Jrk58. Pavertė vandenis į kraują ir nutroškino jų žuvis SkvPs104,29.
3. nustelbti, nuslopinti: Velinas pasėjo teip daug kūkalių …, jog jau maž visų kviečių nenutroškino DP84.
| prk.: Tėviška meilė žadina kūdikių širdyje jausmus, kurie nutroškina piktus jo palinkimus TS1901,4-5b.
4. šutinant panaikinti, nušutinti: Šviežios duonos, česnako, deguto išvažų sumaišę, šiltus uždeda ir nutroškina (toks landuonies gydymas) Sln.
patroški̇̀nti KŽ
1. GGA1885,933(Prk) caus. patrokšti 2: Aš ir lygioje vietoje nebepabėgu: skleroza tuoj patroškina, o į Vezuvijų karšau kaip vaikiūkštis Vaižg.
| impers.: Ir sveiką žmogų patroškins, kas sumanys į jį įlipti; ligonis nė nemėgink!.. Tiek tas piliakalnis aukštas ir status Vaižg.
2. Skd caus. patrokšti 3: Ans jau yr ne vieną arklį patroški̇̀nęs Slnt. Tiktai tokie pargalviai i tepatroški̇̀na arklius Snt.
3. tr. uždengus pavirti garais, pašutinti: Nusunkus roputes reikia truputį patroškinti, kad miltingesnės būtų, labiau sukristų rš.
| refl.: Mėsa su bulvėmis stovi krosnyje, kol pasitroškina rš.
4. caus. patrokšti 8: Iškalba klausytojus prirūpina gerai klausyti, patroškina juos dasižinojimo A.Baran.
pértroškinti tr.
1. K caus. pertrokšti.
2. Db(Klvr) sumažinti (kam) troškulį.
3. rš per ilgai, per daug troškinti, šutinti.
pritroški̇̀nti
1. caus. pritrokšti 1: Pritroški̇̀no juodai mėlenai [šokindamas] Všv.
2. caus. pritrokšti 4: Napaliui pasidarė taip lengva, lyg kas į pritroškintą būstą plačiai būtų atidaręs langą ir daug daug įleidęs tyro oro Vaižg.
sutroški̇̀nti tr. sušutinti: Grybus suverda, sutroški̇̀na ir valgo Vrn.
| Sulytus [drabužius] sukabinai į šėpą i sutroškinái Krš.
užtroški̇̀nti tr. caus. užtrokšti:
1. Gyvuliai užtroški̇̀nti, per visą dieną negirdyti DŽ1.
| impers.: Užvarei tik vagą kitą ir vėl gerk – užtroški̇̀na Slm.
2. Toms kirmėliums užtroškýdavo ją Jrb. Jei kas nu garų užtroškintas apalptų, tai tujaus reik jį į tokią vietą nunešti, kur vėsu yra S.Dauk.
ǁ apmarinti: Kai daro operaciją, reik žmogų užtroški̇̀nt Šln.
| prk.: Ir vėl iš naujo girtumo garai užtroškino sąmonę M.Katil.
3. SD1207, H173, R, MŽ, N, K, LL319 Smaugiu, ažutroškinu SD48. Bet ir ruonis virvę taip smarkiai truktelėjo, kad ji jam į rankas įsikirto, o aplink jį apvyniotąjį galą taip suveržė, kad tik tik jo neužtroškino rš. Asilas negalėjo nė atsistoti iš vandenio ir tenai buvo užtroškytas Tat.
ǁ BB2Moz17,3 sunaikinti, nužudyti: Ilgaigu, ieškosite nereikiamų daiktų, manęs užutroškinti susiejot baigtų PK45.
| prk.: Per plačiai šiandien yra įsikerėjusi Lietuvoje tautiška dvasia, idant būtų galima ją užtroškinti TS1899,11.
4. nuslopinti, nustelbti: Bet rūpestis šio svieto ir vylius bagotystės užtroškina žodį NTMt13,22. Jei tarp erškėčių [sėkla patenka], tad norint nuremia šaknį ir turi drėgnumo gana, bet ant galo erškėčiai užtroškina DP99.
| refl. Sut: O kuri puola erškėčiuosn, tie yra, kurie klauso, ir nuog sielavartų ir nuog turto ir gėrių gyvenimo eidami ažusitroškina ir neatneša vaisiaus SPI339.
5. KI131 caus. užtrokšti 4: Užtroškink ugnį vandenimi J. Uždėk kokį dangtį ar dangalą, kad ugnį užtroškintumi S.Dauk. I žemėms greitai užmeti, užtroškini̇̀ tuokart, i paliekta anglys Slnt. Atomą jug nelabai užtroški̇̀nsi Rdn.
ǁ prk.: Širdėse užtroškinat kibirkštėlę meilės Dievo brš.
6. sušvinkinti: Pameta ką, užtroški̇̀na, negal trobo[je] būti Krš. Jeigut jau ilgai rauginsi, užtroški̇̀nsi odą, ta negerai būs, reik neužtroški̇̀nti Krž.

troški̇̀nti (-ýti K), -i̇̀na, -i̇̀no KBII200, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ caus. trokšti:
1. Tu troškini kitą neduodamas gerti J. Netroški̇̀nk arklių, pagirdyk Ėr. Alus netroški̇̀s, kab išgeri Vlk.
| Šitoj mėsa mane troški̇̀na vandenio Srj.
| impers.: Mane troški̇̀na gert vis Rm. Paskum tik vandenį geriu geriu, teip troški̇̀na Skp. Gira vasarą labai gerai, ne taip troški̇̀na Č.
ǁ tr. impers. prk. varyti, versti: Myžt troški̇̀na Mrj.
2. SD127, N, Sut Smaugiąs, troškinąs SD48. Nu jiedu imtis, nu imtis…, mato, kad jį seniukas suvisum baigia troškýt VoL331. Vėjelis skystesnis vėdavo medžių lapais, atgaivino suvytusias žoleles, atvėsino ir troškinantį orą Žem. Po tą sutemą, po plyną skausmas smaugia ir troškina B.Sruog.
| I visa, kas nauja, – jį tiesiog troškino ir iš proto vedė rš. O mane tos šnekos net troškino, nės buvo teisingos V.Kudir.
| impers.: Troškina, i gana, širdį pagadino Gr. Trūksta dvasios, troškina Krž. Kito nėko nėr, tik troški̇̀na Ms. Pradeda troški̇̀nti, suema čia visą krūtinę spausti Brs. Trobelė žema, aną troški̇̀na Trk. Muni baisiai troški̇̀na, aš negaliu lankstyties, turiu širdį nesveiką Sd. Pradėjo troškýt troškýt – turėjo gultis į ligoninę Erž.
ǁ Troški̇̀namos dujos BŽ577. Atsistokie, mergele, neklaputyk galvelės, netroškýk man širdelės (d.) Vlk. Štai piktas žmogus dūšią mano slogin, tamsioj lindynėj užudaręs troškin PK103. Ne tiektai žodžiais skolą atgaudinėja, bet su didžiu rūstavimu ir smarkumu: troškina, muša, novija ir vos nenudiria kailio artimo savo DP361.
| refl. N: Troškinasi dirbdamas MŽ.
3. GK1934,8, Kl caus. trokšti 4: Troški̇̀na skustas bulves, šutina tik neluptas Vlkv. Vakarienei bulvių troškýsim Pjv. Smidras – seniau valgydavo ponai, su sviestu troškýdavo Sdb. Troškinti galima įvairius maisto produktus: daržoves, grybus, žuvis, bet dažniausiai troškinama mėsa rš. Vienas paprasčiausių valgių yra troškinta aviena su raudonaisiais pipirais Šlč.
4. tr. slopinti, gesinti: Jei linai arba pakulos beverpiant užsidegė, tai kuodelį tujaus į tarprietį kišk ir troškink S.Dauk.
aptroški̇̀nti tr.; R, MŽ, N
1. J caus. aptrokšti 1.
2. kiek troškinti, šutinti: Puode mėsą aptroškinti rš.
3. prk. apstelbti, nuslopinti: Rūpestis dėlei didžio lobio bei turto, dėlei raskašio šio svieto aptroškin Pono Dievo žodį, jeib širdyje žmogaus neliptų nė vaisiaus neštų BPI248.
4. užgesinti: Aptroški̇̀nk anglis, išėmęs iš po pečiaus J.
ištroški̇̀nti K, NdŽ caus. ištrokšti:
1. Ištroškinaũ svečius, neduodamas ilgai gerti Š.
| refl. K, Š.
2. Ir išdžiovino [vasarėlė] kieme prūdelį, ištroškino žuveles D47.
3. tr. uždengus išvirti garais, iššutinti: Nulupti obuoliai ištroškinami mažame kiekyje vandens, pertrinami per sietelį, sumaišomi su cukrumi rš.
| refl.: Kaip jau išsitroški̇̀ns [žąsis], stambiūsius kaulus liuobu išimti Kl.
nutroški̇̀nti tr. K, NdŽ caus. nutrokšti:
1. Ans ją nutroški̇̀no neduodamas vandens gerti J.
| refl. K.
2. H173, KI276, N, Sut, S.Dauk. Dabar žydas vedas [berną] į pirtį nutroškýt Jrk58. Pavertė vandenis į kraują ir nutroškino jų žuvis SkvPs104,29.
3. nustelbti, nuslopinti: Velinas pasėjo teip daug kūkalių …, jog jau maž visų kviečių nenutroškino DP84.
| prk.: Tėviška meilė žadina kūdikių širdyje jausmus, kurie nutroškina piktus jo palinkimus TS1901,4-5b.
4. šutinant panaikinti, nušutinti: Šviežios duonos, česnako, deguto išvažų sumaišę, šiltus uždeda ir nutroškina (toks landuonies gydymas) Sln.
patroški̇̀nti KŽ
1. GGA1885,933(Prk) caus. patrokšti 2: Aš ir lygioje vietoje nebepabėgu: skleroza tuoj patroškina, o į Vezuvijų karšau kaip vaikiūkštis Vaižg.
| impers.: Ir sveiką žmogų patroškins, kas sumanys į jį įlipti; ligonis nė nemėgink!.. Tiek tas piliakalnis aukštas ir status Vaižg.
2. Skd caus. patrokšti 3: Ans jau yr ne vieną arklį patroški̇̀nęs Slnt. Tiktai tokie pargalviai i tepatroški̇̀na arklius Snt.
3. tr. uždengus pavirti garais, pašutinti: Nusunkus roputes reikia truputį patroškinti, kad miltingesnės būtų, labiau sukristų rš.
| refl.: Mėsa su bulvėmis stovi krosnyje, kol pasitroškina rš.
4. caus. patrokšti 8: Iškalba klausytojus prirūpina gerai klausyti, patroškina juos dasižinojimo A.Baran.
pértroškinti tr.
1. K caus. pertrokšti.
2. Db(Klvr) sumažinti (kam) troškulį.
3. rš per ilgai, per daug troškinti, šutinti.
pritroški̇̀nti
1. caus. pritrokšti 1: Pritroški̇̀no juodai mėlenai [šokindamas] Všv.
2. caus. pritrokšti 4: Napaliui pasidarė taip lengva, lyg kas į pritroškintą būstą plačiai būtų atidaręs langą ir daug daug įleidęs tyro oro Vaižg.
sutroški̇̀nti tr. sušutinti: Grybus suverda, sutroški̇̀na ir valgo Vrn.
| Sulytus [drabužius] sukabinai į šėpą i sutroškinái Krš.
užtroški̇̀nti tr. caus. užtrokšti:
1. Gyvuliai užtroški̇̀nti, per visą dieną negirdyti DŽ1.
| impers.: Užvarei tik vagą kitą ir vėl gerk – užtroški̇̀na Slm.
2. Toms kirmėliums užtroškýdavo ją Jrb. Jei kas nu garų užtroškintas apalptų, tai tujaus reik jį į tokią vietą nunešti, kur vėsu yra S.Dauk.
ǁ apmarinti: Kai daro operaciją, reik žmogų užtroški̇̀nt Šln.
| prk.: Ir vėl iš naujo girtumo garai užtroškino sąmonę M.Katil.
3. SD1207, H173, R, MŽ, N, K, LL319 Smaugiu, ažutroškinu SD48. Bet ir ruonis virvę taip smarkiai truktelėjo, kad ji jam į rankas įsikirto, o aplink jį apvyniotąjį galą taip suveržė, kad tik tik jo neužtroškino rš. Asilas negalėjo nė atsistoti iš vandenio ir tenai buvo užtroškytas Tat.
ǁ BB2Moz17,3 sunaikinti, nužudyti: Ilgaigu, ieškosite nereikiamų daiktų, manęs užutroškinti susiejot baigtų PK45.
| prk.: Per plačiai šiandien yra įsikerėjusi Lietuvoje tautiška dvasia, idant būtų galima ją užtroškinti TS1899,11.
4. nuslopinti, nustelbti: Bet rūpestis šio svieto ir vylius bagotystės užtroškina žodį NTMt13,22. Jei tarp erškėčių [sėkla patenka], tad norint nuremia šaknį ir turi drėgnumo gana, bet ant galo erškėčiai užtroškina DP99.
| refl. Sut: O kuri puola erškėčiuosn, tie yra, kurie klauso, ir nuog sielavartų ir nuog turto ir gėrių gyvenimo eidami ažusitroškina ir neatneša vaisiaus SPI339.
5. KI131 caus. užtrokšti 4: Užtroškink ugnį vandenimi J. Uždėk kokį dangtį ar dangalą, kad ugnį užtroškintumi S.Dauk. I žemėms greitai užmeti, užtroškini̇̀ tuokart, i paliekta anglys Slnt. Atomą jug nelabai užtroški̇̀nsi Rdn.
ǁ prk.: Širdėse užtroškinat kibirkštėlę meilės Dievo brš.
6. sušvinkinti: Pameta ką, užtroški̇̀na, negal trobo[je] būti Krš. Jeigut jau ilgai rauginsi, užtroški̇̀nsi odą, ta negerai būs, reik neužtroški̇̀nti Krž.