(ką, kuo, su kuo) braukant kuo aštriu ar kliudant ką aštrų, kliūvant už ko aštraus padaryti žymes daikto paviršiuje, pažeisti ar sugadinti paviršių; sin. raižyti, draskyti: Kójas bráižė raži̇́enos. Katė̃ (sù) nagai̇̃s bráižo ãpmušalus. | sngr. (ką, į ką): Jéi nagùčiai prastai̇̃ nukirpti̇̀, kū́dikis bráižosi veidùką. Gerai̇̃, kàd krū́mą nugenė́jo, nebereikė̃s į̇̃ šakàs bráižytis, draskýtis. Plastiki̇̀niai lę̃šiai bráižosi labiaũ negù stikli̇̀niai.

sngr. (apie ką, po ką, prie ko, už ko) šnek. baldytis, trankytis: Kõ bastai̇̃si põ káimą, bráižaisi apiẽ tróbas? Kàs teñ bráižosi põ sandėliùką? Kažkóks žmogùs bráižosi priẽ [ùž] dùrų.

(ką) braukyti, degioti (degtukus): Bráižau bráižau – neužsi̇̀dega (šlapi degtukai). | neig. (ko): Vaikai̇̃, nebráižykit degtùkų!

smaukýti, smaũko, smaũkė Rtr; L iter. smaukti.
1. tr. braukyti, trinti, masažuoti: Kad nesmilktų, riebias kojas smaukýk, t. y. braukyk J. Smaukýk smaukýk nugulėtąją vietą – i praeis Slnt. Smaũko, trina tą kulšį Krtn. Žalią vorą sutrinti ir pripampusio gyvulio smaukyti slėpsnas LTR(M.Unt).
2. tr. braukant skinti: Serbentus smaukýti – vieni juokai Vvr. Ne smilgas nuo dirvono smaukýk, o art eik Vj.
^ Sveikatos ne laukai, i po biškį smaukái (nepersiplėšk senatvėje dirbdamas) Jdr.
ǁ po truputį kirsti, pjauti: Pradėsme rugelius smaukýt Bsg.
ǁ braukant, graibant nuimdinėti, šalinti: Obelims kerpes smaukė žemėn Šts. Trečiasis darbinykas smauko virkščias apynių nu apynvarpčio S.Dauk. Smaukýti voratinklius NdŽ.
ǁ graibant apžiūrinėti: Pradėjo abudu Jonuko kišenes smaukyti TS1897,4. Drebančiais pirštais priekaiščio kertelę smaukė (tampė) LzP.
3. refl. smukinėti: Kad stebulė nesmaukýtųs, užkišdavo Žlp.
4. refl. spraudžiantis landyti: Žuvis neršdama smaũkos par ankštas vietas, kad ikrus išleistų iš savęs J.
5. intr. landžioti, bastytis: Ėmė smaukýti visais pastogiais NdŽ.
6. tr. lyginti: Smaukaũ rankovę, kad nebūtų atsirietus J.
apsmaukýti tr.
1. spaudant aptampyti, aptraukyti: Apsmaukýti spenius, papus karvės J.
2. braukant paviršium apšluostyti: Grindis reikia šlapiu škuduru apsmaukýti Šauk.
ǁ aplyginti, apdailinti: Apsmaukýk su grėbliu vagos pašalius – aš noru diegti kopūstus Dr.
3. J apvaisinti.
išsmaukýti tr. Rtr
1. smaukant išspaudyti: Įdės į kokį stiklelį [siurbėlę], prileis, ana sau prisitrauks, nu ir aną išsmaukys, paskiau ištampys Lž.
2. Š tampant išlyginti: Audėja išsmaũkė audeklą J.
3. Š išmasažuoti.
nusmaukýti tr. NdŽ
1. MitI135 braukant nuskinti: Nuo apynvirkščių nusmaukýk apvynius J. Leisk nusmaukyti alksnio pumpurus, – prašę žmonys bado metais Šts.
2. numaustyti: Reikia nuo linų pėdelių ryšius nusmaukyti ir iškreikti rš.
3. braukant, trinant pašalinti: Nusmaukýk man nuo širdies skausmą, t. y. nubraukyk J.
pasmaukýti tr.
1. NdŽ pabraukyti, patrinti, pamasažuoti: Tu mun sprandą pasmaukýk – iš nakties yr nusmilkęs Dr. Gerai pasmaukýk su muilu tą sprandą, ir atsitaisys Ms.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ patraukyti aukštyn ar žemyn.
prismaukýti tr. NdŽ daug priskinti, pribraukyti: Prismaukiáu juodalksnių Šts.
susmaukýti tr. J
1. aplink išmasažuoti, ištrinti: Vidurius subraukyk, t. y. susmaukyk J. Kaklą reik gerai susmaukýti, jeigut nugulėjęs[is] Slnt.
2. braukant suskinti: Reik susmaukýti tų notrynių paršukams, pirštines apsimovus Dov.
3. sutraukti: Skarelę susmaukiaũ Jnšk.
užsmaukýti tr. NdŽ uždangstyti, užtraukyti: Visus langus užsmaukýk – jau vakaras Slnt. Už langų užsmaukiau užtraukalus rš.

bráižyti, -o, -ė, braižýti, brai̇̃žo, brai̇̃žė iter. brėžti.
1. rėžyti, draskyti: Nauji marškiniai nugarą bráižo Grg. Katė su nagais braižo J. Mano akėčios dirvą braižo JD150. Vaikai, nebráižykiat stalo Grg.
^ Akyse laižo, už akių brai̇̃žo Jnš.
ǁ refl. draskytis, muštis, peštis: Bobos bráižos it katės Skd. Tuodu, aukštai sėdėdamu, braižės tarp savęs M.Valanč.
2. refl. baldytis, trankytis (ppr. naktį): Veizdėk, kas ten bráižos už durų, kas nežinovas J. Kas ten bráižosi po klėtį? Grg. Vaikiai kiauras naktis bráižos apei mergų kamaras Lkž. Pradėjo kaži kas bráižytis prie bromo durių ir lalėti tarp savęs BM308.
3. braukyti, degioti (degtukus): Kam bráižot be reikalo brėžukus Grg. Vakare žiūrim – pas pirtį kaži kas žiburį braižo Žem.
4. prk. rašyti: Tuokart reikalavo nuo mokinių, kad bylotų jeib kaip lotyniškai, braižytų šiokias tokias eiles lotyniškas M.Valanč.
5. brėžinį, projektą brėžti: Visokius brėžinius bráižo, brai̇̃žo, brėžia J.Jabl. Per braižybos pamokas bráižydavom Užv. Brai̇̃žomoji geometrija DŽ.
◊ aki̇̀s bráižyti neklausyti, kabinėtis: Ka tos valios netur akių̃ bráižyti Trk.
į delmõną braižýtis skolintis: Tiek beliekt, kad kitam į delmoną braižytis tur TP1881,36.
apibráižyti tr.
1. trankantis, apraižyti: Jie lauką tik truputį su akėčioms apibráižė (prastai apakėjo) Skr. Baldai, kad ir apibraižyti, vis poniški J.Marc.
| refl. tr., intr.: Šoferas nuo sudužusių stiklų mažumą apsibraižė veidą bei rankas prš. Laikrodis apsibraižė rš.
2. refl. išsitrankyti, apvažinėti: Kur ana neapsibráižė, o vis tiek nepagydo Dr.
atsibráižyti Dr trankantis atvykti, atsibaladoti: Ir atsibráižėt nakties laike, kaip šikšnosparniai Kal.
įsibráižyti Plt trankantis įeiti, įsibrauti: Įsibráižė pie manęs į būdelę Sg.
išbráižyti tr.
1. išdraskyti: Manyk, tu man buvai akis išbraižiusi Vd.
| refl. tr.: Tu su tais virbais ir akis išsibráižysi Grg.
2. išbraukyti, išdegioti (degtukus): Visus degtukus išbráižiau, o ugnies neįkūriau Užv.
3. išpiešti, išbrėžti: Dar ir ganyklą išbraižė skyde tas garsus klišakojis HI.
nubráižyti tr.
1. nudraskyti: Šakos nubraižė veidą Jnš.
| refl. tr., intr.: Į erškėčius nusibráižiau rankas J. Visus stiklus sumušo, labai nusibráižė ir barzdą susikruvino VoL461.
2. draskant pašalinti: Šundaktariai nubráižo su kuo nors skaudulius, rožes Dr.
3. refl. nusibaldyti: Kol nusibráižysiu, ir sutems Šts.
4. nubrėžti (brėžinį): Žemėlapį, planą nubraižyti rš.
pabráižyti tr.
1. padraskyti: Kiti mažai žemę teįdirba, kiek pabráižo ir sėja Skr.
2. refl. prk. pasilinksminti: Ir pas mus jaunimas pasibráižo vakarais Krtn.
3. parašyti: Gerai surašiusius pagyrė, o blogai pabraižiusius papeikė M.Valanč.
parsibráižyti Kal parsibaldyti: Iš kur parsibraižai taip vėlai? Dr.
pribráižyti tr.
1. prirašinėti: Vaikai duris pribráižė su kreida Grg. Pribraižo pribraižo visokių niekų, paduoda į Prūsus – iš ten ir paleidžia į žmones Žem.
2. brazdant prikelti: Šįryt anksti pribráižė Vvr.
| refl.: Ko anksteinais prisibráižei? Pgr.
3. refl. nuvykti kur, prisibaldyti iki kur: Kelias nežinomas, naktis tamsi, kol prisibráižiau, ir išaušo Skd.
subráižyti tr.
1. surėžyti, sudraskyti: Katė subráižė ranką Užv. Kaip jojau per girelę … visą subraižė žalių pušų šakelės KlvD47.
| refl. tr.: Rankas susibráižiau virbus bekraudamas Grg.
2. subraukyti: Subraižýti raštą BŽ81.
užbráižyti tr., intr. užbraukti: Kažką buvo parašęs, bet taip užbráižė, kad negalima išskaityti Ll. Meistras tik mieruoja ir su angle užbráižo, o kiti darbininkai ištašo karpus Užv.

glóstyti, -o, -ė tr. K, J, Š; SD59, R, M
1. braukyti ranka, lyginti, liesti: Motina glostė gyvulį P.Cvir. Glosto ranka krūtinę, lyg nuo to jam lengvėtų P.Cvir. Šuniukas, kiek palojęs, pavizgina uodega ir taip prie mūsų gerinasi, jog duodasi glostomas P.Cvir. Tėvas ją ramina, glosto petelius S.Nėr. Senis barzdą glósto Ggr. Petį glósto, prašo, kad dovenočio Dr. Už veidelio glósčiau (d.) Ūd. Kad močiutė šukavo, glostė mano kaseles JD566. Senai motinėlei patalėlį klosčiau, patalėlį klosčiau, galvužėlę glosčiau RD25.
| prk.: Malonus vakarių vėjelis glostė plaukus ir veidą J.Bil. Vėjas plaukelius jai glosto, saulė ašaras nušluosto S.Nėr. Vakariai vėjai berželį purto, rytų vėjužiai glosto L.Gir. Glosto vėjas vėliavų šilką rš. Ir mėnulis žemę glosto sidabriniais spinduliais S.Nėr. Ir ji savo delnu glosto martelę saulutę P.Cvir.
^ Juo katiną glóstai, juo ans uodegą kela Kin. Beglóstoma katė ima šiauštis Pšl. Su viena ranka glósto, su antra peša VP43.
| refl. tr., intr.: Tautrimienė glostosi liemenį I.Simon. Kiekviename žingsny jie glamonėjasi, glostosi P.Cvir. Žaliu vynu galvą glósčiausi JD378. Jam kad būtų viskas gatava, tai jis tik glóstosi ir glóstosi apie save (tvarkosi) Plv.
2. prk. malonėti, pataikauti, girti: Tol geras, pakol glóstai An. Arklį glósto, kol tik pažaboja Slk. Glóstomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Glostė žodeliais, kandžiojo darbeliais flk. Ir teisme vagių neglosto Užp. Ir todėl saulė glostė ir guodė kartu, saulė ta, kuri teka kasdien iš rytų rš. Šeimynos žvilgsniai glostė riebų maišą T.Tilv.
◊ ãkį glóstyti žavėti: Aplinkui žilvičių ir liepų žalumas glosto akį rš. Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės P.Cvir. Akį maloniai glostė vaizdūs kalneliai A.Vencl.
ši̇̀rdį glóstyti teikti malonumą: Kembrio pagyrimai širdį jam glostė Žem. Ką tik jauti, vis ramu – ši̇̀rdį glósto, griaudžia A.Baran.
apglóstyti tr. pabraukyti ranka, palyginti: Bobos keltuvas apglósto, kad būtų čystos Prng. Apvilko, apglóstė iš visų pusių Sdk.
| prk.: Prieš veidrodį save apžiūrėjo, akimi apglostė rš.
atglóstyti tr. atsisveikinant glostyti: O ypačiai palaidojant liūbija žmonės pagal paprastą būdą, grabą atsivėrę, savo numirusįjį atsisveikindami atglostyti ir atbučiuoti BzF84.
išglóstyti tr. sulyginti, išdailinti: Plaukai visada sušukuoti, išglostyti Rod.
nuglóstyti tr.
1. paglostyti: Prieangy tėtukas stabteli, paspaudo delną, nuglosto juo vieną, kitą ūsą P.Cvir.
| Pritūpusis nuglóstau paršelį, kad neturiu ko duoti Šts. Motulė meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė LzP.
| Nuglostytų (nupeštų) karvių plaukus maišė į vilnas ir audė sijonus (baudžiavos laikais Gadūnave) Trk. Tu nuglóstei kasužėles, dukrelę bučiuodamas JV683.
| Nuglóstyk į žemę purvinas rankas (glostydama nusivalyk) Šts.
| prk.: Vėjas nuglosto pasišiaušusią ežią rš.
| Bet motina visus šiurkštumus nuglosto, sulygina P.Cvir.
2. prk. pataikauti: Šiaip sakau „brolis“, o nuglostydamas sakau „brolininkas“ Šv.
3. glostymu (pataikavimu) nuvadinti: Nuglostau geruoju į svirną ir užkabinu, kad išsimiegotų rš.
paglóstyti tr.
1. kiek glostyti: Pasilenkusi paglostė jo kaktą, pabučiavo rš. Praeinant pro žmones, tenka juos užkalbint, stabtelėti, vieną pašukuoti, kitą paglostyti P.Cvir. Katė šlaistos – nori paglóstoma K. Paglóstai šunį! OG343. Jis patylėjo, padūsavo, užsirūkė, paglostė pakaušį rš.
| refl. tr.: Jis pasiglostė kiek susivėlusius plaukus rš.
2. prk. pagirti: Kai sužinos tėvas, nepaglostys tavęs Ėr.
priglóstyti
1. tr. sulyginti, priploti: Mergaitės priglostė plaukus rankom rš.
2. refl. tr. prisivilioti, prisikalbinti, prieiti artyn: Kieme vaikštinėjo dar penkios nemelžtos karvės, o Anelė vis neprisiglostė dvylosios J.Balt. Tada, dar šiaip taip prisiglosčius, galima buvo pamelžti rš.
suglóstyti tr.
1. glostant sulyginti: Kai viskas baigta, aprengta, suglostyta, mergina riša skarutės mazgelį P.Cvir. Suglostyčiau jos plunksneles auksu, cidabrėliu JV141.
| refl. intr., tr.: Senelis susiglostė barzdą rš. Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė KlpD3. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus, priešpiečiais nušvytravo Snūdų pusėn P.Cvir.
2. prk. pamalonėti, kam pasigerinti: Suglóstysiu, nusižeminsiu, ir nebepyks [tėvas] Šts.
užglóstyti tr.
1. nutildyti; paslėpti: Su tūkstančiu rublių užglostė Lp.
| refl.: Užsimirš viskas, užsiglostys kaip nebuvę rš.
2. prk. paslėpti: Mes užglostysim jo darbus, ir niekas nežinos Mrk.

1 káišti, -ia (-a), -ė [K], Š, K.Būg, BŽ517; Kv
1. tr. skusti, gremžti: Aš bùlbes káišu košei, t. y. skutu J. Kad nederės barzdai skusti, derės bulvei káišti Skd. Žemaičiai bulves káiša su kaišekliais KlvrŽ. Eik bulvių káišti! Plt. Sako, carui šeši vyrai bulves káišę, o keturi – sviestą tepę Šts. Gali káišti tą liepos šaką Slnt.
| Káišk siūlo galą dėl įvėrimo adaton J.
| prk.: Šiandie vėjas gerai káišia (pučia) Rs.
kaištinai̇̃ adv.: Šviežias bulves kaištinai̇̃ káišk, o nelupk i nepjaustyk po pusę bulvės Slnt.
2. tr. drožti; skaptuoti; obliuoti; šlifuoti: [Reik žiūrėti, kad] pusnagas par daug nekaištų, nes par tat kojės atsiranda opesnės I. Su kaišena káišiu geldutę Skr. Grėblakočius stiklu káišia Krkl.
3. tr. lupti, dirti (kailį); imti mėzdras nuo kailio, gramdyti, valyti: Po pusryčių reikės aviną kaišti Up. Kaišti odą reikia skersai: išilgai kaišiama oda gali susproginėti rš. Su peiliu káišk tumes nuo lajaus, žarnas (grobus) dešroms, sniegus nuo langų apšerkšnėjusių, lašą, juodymę nuo stalo J.
| prk.: Matyt, nigdi nekaiši vaikų Dbk.
4. tr. kasti, smaukti (apie skietą): Tankus skietas apmatus kaiša Klp. Netikęs skietas káiša siūlus Trš.
5. tr. šluostyti, braukyti: Nekaišk lėkštės, kad ir su duonos kąsneliu Pč.
6. intr. greitai eiti: Aure žmogus šarpiai kaiš par lauką MitI226. Žvejys pradžiugęs kaišė namo BsPII74.
7. tr. varginti, kamuoti, alsinti, nuvaryti (arklius): Kam tuos arklius teip káiši prie darbo, duok pasilsėt! Skr. Káišdamas įkaišiau arklius prastu keliu važiuojant, t. y. įveikiau J.
1 apkáišti tr.
1. apskusti, aptrinti: [Žąsinės plunksnos rašyti] vietoje apskutamos (apkaišamos) būdavo Kel1881,51. Ketėdamas tuomi tepalu tepti, reik pirmiaus pusnagą su pielyčia apkaišti I.
2. aplyginti, apgrėbstyti: Apkaišk vežimą [šieno] Pgr.
1 atkáišti intr. ateiti, atidrožti: Ar iš pat Plungės pėsčias ir atkáišei? Kal.
1 įkáišti tr. JII12: Įkáišti arklius prastu keliu važiuojant, t. y. nuveikti, nuvarginti J.
1 iškáišti tr.
1. J.Jabl, Š išskusti, išgremžti: Iškáišk grobus, vidų viedro naujo su kaišena J. Iškáišia geldas, lovį, liepines, statines; nugarą iškáišia J.Jabl. Moka geniai snapu prakalti medyje skylę ir taip sumaniai ir dailiai iškaišti, kad visai gražiai gali gyventi rš.
2. išskusti, išvokuoti (kailį, odą): Iškáišė avikailius, kad net susiūti nebegalima Up. Reikia mėzros iškáišt iš avikailio Š. Paėmiau peilį – iškaišiau iškaišiau marškinius – dabar ir spalių mažiau, ir minkštesni pasidarė Škn. Būtų galėję tus pūlius iš kaulo iškaišti, tai būtų koja sugijusi Tl. Iškáišk gerai šliures, kad negadintų kojų Vdk.
^ Kailis iškaištas minkštesnis, o pati tylesnė S.Dauk.
3. prk. išvarginti, atimti jėgas: Rodos, neseniai serga, o taip iškáištas (suliesėjęs) Yl. Kruvinoji iškaišia vidurius vaikuo Šts. Iškaiš (ištrauks, atims) par kelius metus tau ūkininkas sylą Dr. Iškaišta mano sveikata Šln.
4. prk. išlupti, išplėsti, paimti: Kitasis klebonas moka ir porą šimtų iškaišti už palaidojimą Šts.
| refl. tr., intr.: Aš išsikáišiau iš visų savo atsargų (= išsikáišiau visą savo atsargą) ant veselijos sesers, t. y. daug išleidau J.
1 nukáišti tr.
1. nuskusti, nugremžti: Kaištuvas – pabūklas, kuriuomi lentas gali dailiai nukaišti I. Nukáišk šaukštą su stiklu Tv. Nukaišti̇̀ sienojai BŽ233. [Trūbai] nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti S.Dauk.
2. nuobliuoti: Pirktų aptašytus akmenis ir nulygintą (paraštėje nukaištą) medį BB2Krn34,11.
3. plg. 1 kaišti 1: Bulbes jau nukáišiau Vkš. Bulbės reikia nukáišti ir skutenas kiaulėms atiduoti Yl.
4. nuskusti, išvokuoti (kailį, odą): Nuplautą ir atmirkytą odą reikia tuojau nukaišti arba nuskusti rš.
5. nugrandyti: Kerpes peiliu nukaišti S.Dauk. Nukáišt reikia senasis tinkas Db.
| Visus puvėsius reikia nuo skiedryno nukáišti ir ant dirvos nuvežti Krtv.
6. nulyginti (grėbliu), nugrėbstyti: Nukáišk vežimą Pgr.
7. prk. iškrėsti, išbarstyti: Tokie smarkūs vėjai nukaišė javus Kln.
8. intr. prk. nulyti: Gerokas lytus pareitą sekmadienį nukáišė Skr.
9. prk. nusiaubti, nuvarginti: Ale tie vokyčiai ir nukáišė žmonis išbėgdami Bt.
1 pakáišti tr. padrožti, paskusti: Paišukui nusirašius reikia jį pakaišti Prk. Tuštnagio arklio nagus pakaiša ir važiuo[ja] nesegtu Krš. Pakaišk (pagrandyk) taukų šaukštą Up. Pakaišk medžio žievę, visumet rasi gyvį Žr.
1 parkáišti
1. intr. pareiti, pardrožti: Ar jau parkáišėt? Kl.
2. tr. pervaryti, nubaigti: Nu kad ir parkáišei kumelikę Ll.
| refl.: Plėšinius beplėšant arkliai baisiai parsikáiša Ll.
1 prikáišti
1. tr. priskusti: Vilną prikáišk kreidos ir aprišk rožę Šts.
2. refl. prk. nusigyventi: Buvo prisikaišęs, neturėjo nė grivinos Lk.
1 sukáišti tr.
1. suskusti: Sukáišk bulvę, uždėk [ant skaudamos vietos], ir nustos skaudėti Šll.
2. prk. subaigti, nuvaryti: Sukaišė mergę į šakalį tos kūlės ir mynės Dr.
3. smaukti siūlus (apie skietą): Audant skietas sukaiša priskeltus siūlus į „kelnes“ (į tam tikrus sumaukimus) Šts.

barzdõs dóklę priskùsti apie seną neišmanėlį: Barzdos doklę priskutai ir to dar nežinai!. KrvP.
barzdõs rė̃tį priskùsti jau nejaunam būti: Jau barzdos rėtį priskutęs yra. Lkv. Barzdos rėtį priskuto, o proto neįgavo. Plt. Vaikis jau barzdos rėtį priskutęs, o mergos negauna. End.
bar̃zdą braukýti džiaugtis, būti patenkintam: Pigiai nupirkęs karvę žydas barzdą brauko. Dglš.
bar̃zdą įkìšti įkliūti į bėdą: Vienas žmogus čia buvo įkišęs barzdą. rš.
barzdà išsìplėtė nustebo: Ir barzda išsiplėtė tą naujieną išgirdus. Plng.
bar̃zdą kratýti netikėti: Tai ko barzdą kratai, gal manai, kad meluoju?!. Pgr.
bar̃zdą krim̃sti nusivilti: Nuvažiavo anas barzdą krimsdamas. Dglš.
barzdõs neìšpešė Diẽvui Lp. nenusikalto:
bar̃zdą nèšti suñkiai senti: Tas jau sunkiai neša savo barzdą. Rm.
bar̃zdą pakratýti neig. mirti: Tas girtuoklis seniai jau barzdą pakratė. Msn.
barzdojè palìkti nebaigti kalbos: Kalbėjom, ale nebaigėm, taip barzdoj ir palikom. Žml.
barzdà papùro supyko: Anam papuro barzdelė, kai viską sužinojo. Vkš. Kai pasakė, tuoj barzda ano papuro. Tl.
bar̃zdą pastatýti neig. galą gauti: Nesidžiauk kito nelaime, greit gali ir tu barzdą pastatyt. Jnš.
bar̃zdą pastãtęs nieko neveikdamas: Ponas stovi barzdą pastatęs. Btg.
bar̃zdą prikìšti įkliūti į bėdą: Pamatysi, kaip jis barzdą prikiš bevogdamas. Jnš.
bar̃zdą prisiū́ti gėdos pridaryti: Tos mergučės jam prisiuvo barzdą. Gl. Nė nepajuto žmogelis, kaip jam barzdą prisiuvo. rš. Vaje, aš tau prisiūsiu barzdą – pirmoji iškelsiu vestuves!. Avyž.
bar̃zdą pùrtyti netikėti: Tai ką! Barzdą purtai? Be reikalo. Šll.
bar̃zdą siū́ti daryti gėdą: Tu man nesiūk barzdą, aš išplausiu. End.
bar̃zdą uždìrti nieko neveikti: Ko tu guli barzdą uždyręs, krutėt reikia. Glv.
bar̃zdą užriẽsti neig. mirti: Jį tol mušė, kol jis ir barzdą užrietė. Al.
į bar̃zdą dė́ti gerti (svaigalus): Jis gerai į barzdą deda. – Ji irgi nespjauna. PnmA.
į bar̃zdą juõktis šypsotis: Senis juokėsi sau į barzdą. Mš.
į bar̃zdą pìlti gerti (svaigalus): Susitiko ir pradėjo į barzdą pilt. Vl.
į bar̃zdą spjáudyti nesidomėti, būti abejingam: Aš tik spjaudau barzdon. Ker.
į bar̃zdą spjáuti
1.tiesiai sakyti, išliejant visą pyktį: Tu tokiam atsikrenkštęs spjauk į barzdą. Krkl. Silpnoji lytis! Spjauk kiekvienam į barzdą, kas taip sako. Avyž.
2.atsisakyti, atsimesti: Spjauk jam į barzdą – ar nėra geresnių vyrų. Slv. Gavęs vietą pas kitą siuvėją su 30 kapeikų atlyginimu į savaitę, spjoviau savo meistrui į barzdą ir išsidanginau visai į kitą parapiją. SnV. Ji išlošė, kad spjovė barzdon tam bernui. Tr. Aš, būdama tavo vietoj, spjaučia barzdon ir išeičia. Kp.
3.didžiuotis: Nėr ko čia tau spjaut kitiem barzdon, dartės visi lygūs. Rod.
ikì žilõs barzdõs iki senatvės: Nuo to laiko mano sveikata, galima sakyti, iki žilos barzdos daugiau nesušlubavo. rš.
per bar̃zdą braũkti džiaugtis: Džiaugias, braukia sau per barzdą. Trk.
per bar̃zdą pū̃sti
1.miegoti: Parėjo girtutėlaitis, dabar per barzdą pučia. Žg.
2.pykti: Tas pradėjo jau pūst per barzdą, sako, duosiu du markiu į dieną, tik tu būk. Grz.
per bar̃zdą varvė́ti puotauti (persisotinant): Bus surinkta užtektinai... galės dar ir per barzdą varvėti. Kudir.
už barzdõs pakratýti priversti paklusti: Juras paaiškino konstituciją: dabar visur darbo žmonės kaizerius, carus už barzdų pakratė. Cvir.
bajoro barzda žr bajoras
liežuvį pasidėjęs ant barzdos žr liežuvis
liežuvį pasikabinti ant barzdos žr liežuvis
Maušos barzdą tąsyti žr Mauša
ožį laikyti už barzdos žr ožys
tridulio barzda žr tridulis
velnio barzda žr velnias
velnias ateis skusti barzdos žr velnias
zuikio barzda žr zuikis
dėl žydo barzdos žr žydas

prãkaito liejìmas sunkus darbas: Visa įvyks be prakaito liejimo. rš.
cigõniškas prãkaitas ìšmušė Krš. apėmė baimė:
devyniaĩs prakaitaĩs apsipìlti labai sušilti, pavargti: Po labai šaltos pirmosios nakties, patekėjus saulei, staiga ėmė kepinti, o sėsdami autobusan, apsipylėm devyniais prakaitais. Andr.
devynì prakaitaĩ ìšmušė
1.labai pavargo:
2.labai išsigando: Kad nusigandau, tai nusigandau, net devyni prakaitai išmušė. Užp.
devynì prakaitaĩ išpýlė labai pavargo: Kol iškasė, devyni prakaitai išpylė. Jnš.
deviñtą prãkaitą líeti sunkiai dirbti, vargti: Devintą prakaitą lieja, o traktoriaus neužveda. Tršk.
deviñtas prãkaitas pìla labai sunku (dirbti): Lai ana daugiau nepjausto, jau devintas prakaitas pila. Ms.
krùvinas prãkaitas sunkus, alinantis darbas: Laukus atartie ir išakėtie, malkų iš girios parvežtie – kiek tai kruvino prakaito. Tat. Tie pinigai jo – kruvinas prakaitas. Jnš.
krùvinu prãkaitu sunkiai (uždirbti): Čia vieno mano kruvinu prakaitu visa uždirbta. Vien. Matai, kaip tavo tėvas su motina, broliais ir seserimis dirba kruvinu prakaitu. rš.
kruvinaĩs prakaitaĩs sunkiai: Prakaitais kruvinais pelnei karūną. brš.
krùviną prãkaitą braukýti sunkiai dirbti: Lietuviams reikėjo kruviną prakaitą braukant duoną ir mitalą teikti. Dauk.
krùviną prãkaitą láistyti sunkiai dirbti, vargti: Gavau [atlyginimą] kruviną prakaitą laistydamas. Varn.
krùviną prãkaitą líeti sunkiai dirbti, vargti: Anastazija kruviną prakaitą liejo, dirbdama per dienas. Tat.
kruvinamè prakaitè máudytis sunkiai dirbti, vargti: Pati dienas naktis kruviname prakaite maudžiaus. Gric.
septynì prakaitaĩ ìšpila labai sunku pasidaro: Išpila septyni prakaitai, ir daugiau bandyti nenori. Kudir.
sūriù prãkaitu sunkiai (uždirbti): Į visų gerą, sūriu prakaitu sudėtą, dairosi, atima, išdrasko. Zur.
sū́rų prãkaitą líeti sunkiai dirbti: Iš talkos dirbant sūrų prakaitą reikia lieti. DūnŽ.
prãkaitu apsipraũsti sunkiai padirbėti: Pjauk, sūneli, tik prispausk, prakaitėliu apsiprausk. Plv.
prãkaitą braũkti sunkiai dirbti: Prakaitą braukdamas valgysi duoną. Valanč.
prãkaitą gérti išnaudoti: Gana jiems žmonių prakaitą gerti. rš.
prãkaito išlíeti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus. Jnš.
prãkaitas išpýlė išsigando: Mane išpylė prakaitas. Bailus aš nebuvau, vaiduokliais netikėjau, bet vis dėlto.... Balt.
prãkaitą išsuñkti Prk. išnaudoti, engti:
prãkaito išvar̃vinti privargti (sunkiai dirbant): Per rugpjūtes kiek prakaito esam išvarvinusios!. Krš.
prãkaitu láistyti sunkiai dirbti: Prakaitu laistė tėvų žemelę. Varn.
prãkaitą lãšinti sunkiai dirbti: Lašink prakaitą dar prie tų rugių. Ėr.
prãkaitą líeti sunkiai dirbti: Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau. LTR. Pinigų pilnos kišenės, o dūšioje linksmybė. Nei prakaito nereikia lieti, nei kaulų lūžti. Gric. Per dieną dirbom, prakaitą liejom, rugius pabaigti visus norėjom. Kln.
prakaitè máudytis sunkiai dirbti: Aš per visądien maudžiaus prakaite. Arm.
prãkaito nuléisti sunkiai padirbėti: Reikėjo gerokai prakaito nuleisti, kol baigėme darbą. rš.
prãkaito nuvar̃vinti privargti (sunkiai dirbant): Senis daug prakaito per savo amželį nuvarvinęs. rš.
prãkaitu praũstis sunkiai padirbėti: Ilgos dienos prakaitu prausias. KrvP.
prãkaito pridė́ti gerai pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi. Dauk.
prãkaitą siur̃bti išnaudoti: Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta. Kudir.
prãkaitą suñkti labai spausti, engti: Jo ir tikrai spausta žmonės, sunkta jų prakaitas. Jabl.
prãkaitą šlúostytis labai jaudintis: Valsčiuje kai pasisodina, visą laiką prakaitą šluostais. Gric.
prãkaitą var̃vinti sunkiai dirbti: Muzikas tampyti lengviau kaip žemę knisti, prakaitą varvinti. Krš.
ikì deviñto prãkaito labai smarkiai, atimant visas jėgas: Iki devinto prakaito visus vaikydavo. Dvd. Šis talentingas vyras virto spaudos vergu, kuris dirba iki devinto prakaito. Vencl.
per prãkaitą labai sunkiai: Par prakaitą gavau [nusipirkti]. Kin.
per krùviną prãkaitą labai sunkiai, visomis išgalėmis stengiantis: Padariau darbą tik per kruviną prakaitą. Ig.
su devintù prãkaitu sunkiai: Vaidinam, kaip išmanom – iš peties ir iš širdies, su devintu prakaitu. Trein.
prãkaitą ir kraũją išsiur̃bti išnaudoti: Kas bus tiems, kurie ubagą apiplėšia, lupa, jo prakaitą ir kraują išsiurbia?. Bret.
per kaktos prakaitą žr kakta
veido prakaite žr veidas

1 laižýti, lai̇̃žo, lai̇̃žė tr.
1. SD134, R, K liežuviu per ką braukyti: Karvė veršį savo lai̇̃žo J. Juk liežuviu trobos nelaižysu – kas užkliūna už šepečio, tą iššluoju S.Čiurl. Ir šunes prieidami laižė votis jo DP267. Išsėmiau lig dugno išmintį. Likau kaip puodas, laižytas šimto katinų (be jokios minties) B.Sruog.
| prk.: Ugnies liežuviai laižė medžių lapus J.Balč. Raudoni liežuviai laižė dangų P.Cvir. Banga laižo, graužia priešais stovinčių namų sienas A.Vien. Ledinis vanduo lėtai laižė laivo šonus rš.
^ Pjauna – kaip laižyte laižo (puikiai pjauna) geras dalgis Šts. Akyse laižo, už akių braižo LTR. Pienuotas lūpas visi laižo, o ant kraujuotų spjauna Ut. Laižyk kruviną (šelpk bėdos prispaustą), o taukuotas ir pats apsilaižys J.Jabl. Nelaižýtas ne veršis, negimdytas ne vaikas Erž. Ką ten ir sakyti, nelaižytas (ne pačių gimdytas, įsūnytas) – ir nemalonus. O kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs. Žala karvė dangų lai̇̃žo (deganti krosnis) Arm. Balta karvė dangų laižo (diena aušta) LTR(Rk). Šėmas jautis dangų laižo (dūmai) Sch57.
| refl.: Laižytis – katės darbas I.Simon.
2. refl. liežuviu liesti, braukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Ka tepa – laižýkis Slnt. Ėsk greičiau! Ko laižais kap lapė Dkš.
| prk.: Nubaus, tai laižysies (gailėsiesi) Aps. Dabar jau lai̇̃žos (gailisi blogai padaręs), bet po laiko Btr.
^ Laižosi kap katė, pieną išlakus Vlkv. Laižykis kaip šuva, dešrą prarijęs LTR. Laižos kaip vilkas, avį prarijęs Rs.
3. liežuviu liečiant imti ką (valgomą): Ar medaus laižei̇̃, kad čiaupais? J. Gana jau tau tas cukrus laižyt Lš. Laižomoji liga (Allotriophagia) rš. [Vabzdžių] burnos organai esti graužiamieji, duriamieji arba siurbiamieji …, čiulpiamieji …, laižomieji (musė naminė) EncIV1165.
| prk.: Čia žmonės visi prasti, mokslo nelaižę (nė kiek nesimokę) rš.
^ Palietą pieną visos katės laižo Sim. Kur maišo, ten lai̇̃žo Ml. Nebūk per saldus – visi laižys B. Kartaus niekas nelaižo, o saldų – visi LTR. Valgiau ar tvorą laižiau – tas pats (apie nesotų valgį) Grš. Dvi sesutės sviestą laižo (rogės) Rk.
laižýtinos adv.: Aš jau prilaižiau laižýtinos to medaus Trk.
4. prk. graužinėti, ėdinėti (trumpą ar retą žolę): Einu atvesiu kumelę ant tų dobilų – tegu lai̇̃žo Pc.
5. refl. prk. žiūrėti į ką su pavydu, su noru taip pat gauti, turėti: Ans lai̇̃žos, kad kitas skaniai valgo J. Dočiui taip besilai̇̃žant ir didžiai besidžiaugiant, štai kvieslys, puikiai rėdyts ir raits, pasirodė K.Donel. O dabar anys patys laižos, matydami, kad čia man gerai eina BsPII281. Laižydamies jie giria nuostabųjį vabzdį P.Cvir. Kiti paukščiai laižėsi tiktai iš tolo V.Kudir.
6. gerintis, meilintis, pataikauti: Lai̇̃žėsi lai̇̃žėsi, iki įsilaižė (įsiteikė) Gs. Laižýkis nesilai̇̃žęs – vis tiek biesą misliji Krkn. Ko laižai̇̃s kap katė, miltus pridirbus! Lp.
7. refl. prk. šukuotis: Gana laižýtis – vis tiek vėjas sutaršys Ut. Jau visa valanda, kap tu savo laižai̇̃si Lš.
8. Pln prk. ką nors dirbant, labai dailinti, gražinti: Dailino, lai̇̃žė tuos baldus, kaip tik išmanė Skr. Dėdele, nelaižýk tus linus [braukdamas] – jau ir už nebrauktus gerai moka Dr.
9. prk. bučiuoti: Mylėdamas žemę, laižai tikrai žemę DP199. O priesakiai (priešai) jo žemę laižys DP199. Bausk bausk, paskui vė rankas laižýsi KzR.
◊ rankàs (batùs, kójas) laižýti žemintis, pataikauti: Mes jums rankų nelaižysim! LTR. Tu jiems batus laižai sp. Kur žmogus lai̇̃žo kojas, tai jo kaip velnio bijok Ob.
ver̃šiai (kárvė) nùgarą (pečiùs) lai̇̃žo šaltis, šiurpas ima: Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižýti Als. Jau ir man veršiai pečius lai̇̃žo Alk. Aš jau sergu – tik karvė pečius lai̇̃žo Mrj.
ver̃šis nelaižýtas Mrj, Rs, Brs menk. ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė Žem.
1 aplaižýti tr.
1. SD199, R60, K, J visą, iš visų pusių liežuviu apvalyti: Pavalgęs jis ir šaukštą aplaižo Lp. Jei pavalgei, tai duok katei lūpas aplaižyti LTR(Mrj). Karvė gražiai veršį aplaižė, apvalė B. Kokia gražybė trobesių, stogai kaip aplaižyti, koks darželis! M.Valanč.
| prk.: Duoda litrą [pieno] aplaižýtą, lygmalą Ėr.
aplaižýtinai adv.
| prk.: Išvažiuodamas iš namų aš vos vos sugraibiau tiek, kiek tik aplaižytinai (mažiausiai) reikia kelionei Vaižg.
2. refl. K liežuviu liesti, apsibraukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė V.Krėv. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė P.Cvir. Žmonės apsilaižydami anas (dešras) valgė A1884,384.
| prk.: Apsilaižydamos puola mergos ant jo (labai jis joms patinka) I.Simon.
^ Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs Sim. Apsilaižė kaip veršis, papą čiulpęs Vdk. Apsilaižė kaip katė, sviesto paragavus KrvP(Vl). Apsilaižė kap katė į dešras Lzd. Kad duosiu, tai tu net apsilaižysi (smarkiai sumušiu) Grž. Nuvažiavau svotuosna ir parvažiavau apsilaižęs (nieko negavęs) Rod. Nei kandęs, nei ne, tik apsilaižai ir eik Kp. Čia jam nėr ko ir apsilaižyti (maža tėra) Ds. Kad padavė duonos, tai tik apslaižyt visai šeimynai (mažai davė) Užp.
3. prk. apdailinti: Jis mėgdavęs padirbtą darbą aplaižyti rš.
4. refl. menk. apsitrinti: Kas tik šiek tiek apsilaižo Vokietijoje, sugrįžęs į Lietuvą, jau nebe lietuvininkas I.Simon.
1 atsilaižýti
1. prilaižyti iki nenorint: Negali atsilaižyti – taip gardžiai kvepia valgymai virtuvėj Jž.
2. prk. atsigėrėti (norimu daiktu): Negali atsilaižyti, žiūrėdama pro langą krautuvėn, kur suknelės iškabinta Jž.
3. prk. gerinantis, meilinantis atsiprašyti, atgauti prarastą malonę: O, jis gerą turi liežuvį – kad ir kaip tave supykdys, bet ims ir vėl atsilaižo Jž.
1 įlaižýti tr.
1. laižant įtraukti į save, pajusti (skonį): Įlaižiaũ aš tą skomą J.
2. laižant padaryti kame duobelę: Įlaižiaũ aš taukus, smetoną, medų su pirštu J.
3. įsiteikti, įsimeilinti: Įsilaižaũ prie ko K. Į kieno meilę įsilaižýti KI572. Tuomi jis nori, kaip rodos, prie francūzų vis daugiaus įsilaižyti Kel1862,39.
1 išlaižýti tr.
1. SD414, K, J, Ar laižant išvalgyti, išėsti; švariai viską suvalgyti: Vilkas avelėm kojas nulaužo, smegenėlius išlaižo Grž. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado ir viskas jau buvo išlaižyta to milžino BsPIII23. Aš saldumėlį išlaižyčiau ir puodelį sudaužyčiau JD1397.
ǁ laižant išvalyti: Geriausia korius duoti bitėms išlaižyti J.Krišč. Čiaudo kaip čigonas, pypkę išlaižęs Šv.
^ Ne tas svečias, kur kaip kiaulė išknisa, bet tas, kur kaip šuva išlaižo LTR.
2. laižant pašalinti, išdildyti:
^ Ką parašysi – su liežuviu neišlaižysi LTR(Ds).
| refl. tr.: Šuva išsilai̇̃žo šruotus, jei negiliai Lp.
3. nulaisinti (žemę): Dirvą išlaižyti N.
4. refl. prk. gražiai, glotniai susišukuoti: Vaikščioja sau išsišukavęs, išsilaižęs Vlk.
5. prk. labai gražiai padaryti, išdailinti, išgražinti: Išdailino, išlai̇̃žė įvairiausiai tuos baldus Skr. Išlaižiáu (išbraukiau) be spalio savo linus Dr.
6. pamažu išgyti, pasitaisyti: Šuva iš visokių ligų išsilai̇̃žo Jnš. Keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs LzP. Kada tu dabar beišsilaižysi, o tiek einamųjų darbų griūva! Vaižg. Manėm, kad anas mirs, ale tuo kartu išsilaižė Ut. Šiaip taip jis išsilaižęs, bet visiškai pasveikti nebegalėjęs ir gavęs džiovą Š.
| Toji telyčia dar išsilaižys (išaugs, pagražės), nors dabar ir nususus Kvr.
7. refl. prk. išsilaisvinti, išsivaduoti (iš bėdos): Už tuos [draudžiamų knygų] skaitymus … kol išsilaižys dabar Žem. Nežinia, ar išsilaižys – per daug jau insmuko Al.
8. prk. iškeldinti, išguiti; pašalinti: Jį čia išlai̇̃žė Lp. Taip sveikatą išlai̇̃žė Dbk.
9. refl. prk. pašalinti sau nėštumą: Bepig jai neišsilaižyti, kad kišenėj yra Grl.
10. prk. išgauti, sužinoti: Iš jo visa išlai̇̃žo Dbk.
1 nulaižýti tr.
1. R7, K laižant apšvarinti; laižant nuimti nuo viršaus, pašalinti ką: Nulaižýk šaukštą J. Karvė veršį nulai̇̃žo, nuvalo KI17.
^ Kruviną nulaižyk, ne taukuotą Nt. Nespjaudyk, kad nereiktų nulaižyt Šn. Kažkas su ta Barbe: vaikščioja, lyg kas jai sviestą būtų nuo duonos nulaižęs I.Simon. Kišenėj, be spalių ir trupinių, tebuvo kaip tik nulaižyta kelionei (maža tebuvo pinigų) Vaižg. Vienuolika kazokų tartum karvė su liežuviu nulaižė (visi mirė) rš.
| prk.: Jo pabūklai stačiai laižyte nulaižyti (nušvarinti) rš. Gaisras vėl viską nulaižė (sudegino, sunaikino) rš.
| refl. tr.: Taukus nuo pirštų nusilaižýti KI17. Nusilaižýk lūpas! Grž.
2. prk. trumpai nugraužti, nuėsti: Menkos pievos: karvė nulaižė nulaižė žolę, ir nėr kas ėda Rš. Jau karvės tep nulaižė pūdymą, ka jau ir laižyt nėr ko Grv. Avelių nulaižytas kalnelis Grž.
3. refl. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Pamatęs degtinės butelį, jis net nusilaižė rš.
| prk.: Ar namie, ar svetur – kame tik jis, būdavo, pasirodys, visos nusilaižo Blv.
4. refl. laižantis nueiti: Nusilaižė nuo stalo Grž.
5. prk. menk. nubučiuoti: Čia merga tai visų bernų nulaižyta Užp.
6. refl. prk. nusigerti: Mano uošvis girtai nusilaižė rš.
7. prk. panaikinti, išdildyti (bausmę): Čia Kiveris su milicijantu nulaižė, o būt gavęs už tai tūpt! Ss.
◊ batùs nulaižýti labai nusižeminus, pasisveikinti: Batų nenulaižęs nesakykis, ko atejęs Yl.
1 palaižýti tr.
1. J liežuviu pabraukti per ką: Juk jisai (Brisius) mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti J.Bil. Palaižyk, vandenyje pasidažęs, pirštą rš.
| refl.: Ans gera palaižýdamos (geria arbatą ne atsikąsdamas, o palaižydamas cukrų) Als.
2. refl. iron. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Ka gausi į nosį, ir pasilaižýsi kraujais Kl.
3. paragauti: Koks te jos valgymas – palai̇̃žė kaip katė! Dbk. Palaižęs sotus nebūsi Bgs. Duonos nepalaižęs, nesakyk, kad skani Yl. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši Pšl.
| prk.: Tokie, tik mokslo palai̇̃žę (truputį pasimokę), nieko neišmano, o baisiausia puikūs Dbk. Mūsų jaunuomenė, palaižiusi mokslo, nebenori jau būti amatininkais rš.
| refl.: Valgė, kiek nevalgė, – tik pasilai̇̃žė i paliko Žml.
4. K laižant pašalinti.
1 pérsilaižyti truputį užsikąsti, persikąsti: Ten labai mažai valgyt teduoda – persilaižo kiek, ir gatava Kp. Kol sulauksiu pietų, reikia ko nors persilaižyt Kp. Truputį persilaižiau, ir nurijau noro kirmėlę Kp.
1 pralaižýti
1. tr. K laižant prakiurinti: Žiurkės myli vaikus, kuriuos laižydamos, pralaižo odą rš.
^ Marga karvaitė dangų pralai̇̃žė (vėgėlė po ledu) Tvr.
2. refl. praleisti kurį laiką laižantis.
| prk.: Šiandien visądien prasilaižiau (praverpiau) Švnč.
1 prilaižýti
1. intr. laižant, ragaujant, po truputį imant, privalgyti, priėsti: Gana prilaižei, leisk mane laižyti J. Prilai̇̃žė medaus Kp. Nėr žolės, kada prilaiži̇̀s karvė Ėr.
^ Jei neprivalgei, tai ir neprilaižýsi Trgn. Ko nepriėdei, neprilaižysi Plt. Jau kad nėra su šaukštu, su pirštu nedaug teprilaižysi LTR(Šll).
| refl.: Virėja visko prisilai̇̃žo bevirdama Jnš.
^ Jei valgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ. Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi LTR.
2. lygiai, dailiai prišukuoti (plaukus).
| refl. tr.: Jis prieš veidrodį prisilaižė plaukus rš.
3. prisigerinti, prisimeilinti: Laižėsi laižėsi ir prisilai̇̃žė prie tos mergos Šl. Jis moka prisilaižyti Vv. Prisilaižei kaip kokia kalė, kad paskuo galėtumi įkąsti Brs. Prisilai̇̃žė kaip šuva prie žmogaus ir išnaudoja Ktk.
1 sulaižýti K
1. tr. laižant suvalgyti, suėsti: Kiba kap medų sulai̇̃žo, tep jiej tas raikštes [sutrauko, pražudo]! Lp.
| prk.: Kiek turėj[o], sulaižė (išleido) abudu [pinigus] Db.
^ Katės sulaižė (sakoma, kai kas iš valgymo prapuola) LTIII461(Tvr).
2. išdžiovinti, išsausinti: Ugnis sulai̇̃žo vandenį J.
3. tr. laižant po truputį surankioti, sugraibstyti: Tą medų jos (bitės) iš žiedų visokių žolių bei medžių sulaižo S.Dauk. Ne vien bitės iš žydančių žolių bei medžių medų išsulpa, bet jos sulaižo dar nu lapų visokių medžių S.Dauk.
| prk.: Atolaičio sulaižė (sugraibė) vežimaitį Vlk.
^ Paliejęs putrą, nebsulaižysi Plt.
4. tr. liežuviu sulyginti, suglostyti: Ji (lapė) plutą atkėlė, minkštimą išėdė, tais plutas sulipino gražiai, sulaižė BsPIV285.
| refl.: Jaučiai susilai̇̃žė su liežuviu J. Jei telinga karvė suslaižius in pirmagalį – telyčią atves, o į uodegą – veršį atves Vlk.
5. tr. prk. lygiai, glotniai sušukuoti: Sviestu patepti ir sulaižyti plaukai labai blizga Šl. Ir sulaižyti berno plaukai nepadeda, jei merga nenori Rod. Sulaižė kaip karvė veršį LTR.
| prk.: Aplinkui vėjų sulaižyta (sulyginta) balta lyguma rš. Sulai̇̃žo (suaria) ežią Ėr.
| refl. tr., intr.: Anas taip susilai̇̃žo, kad net blizga Ds. Susilaižyk plaukus, žėk (žiūrėk), kokie pasišiaušę Ėr. Nei susišukuoti gražiai nemoka – eina suslai̇̃žius kap karvė Lš.
6. refl. prk. susidraugauti, susigerinti: Tai toks su tokiu greit susilaižo, ale greit ir susipyksta Ob.
7. tr., intr. prk. smarkiai suduoti, sudrožti: Aš tave kad sulaižýsiu, tai tu greit apsėsi (nusiraminsi) Nč. Urėdas kad sulai̇̃žo botagu pjovėjom per pečius! Dv.
1 užlaižýti
1. intr. prk. truputį užvalgyti, užkąsti: Kiek čia to valgio – lyg katė užlai̇̃žo! Gs. Jautis, biškį užlaižęs, ir ilsis atsigulęs SI58.
2. intr. prk. paragauti: Pijokas ka tik užlai̇̃žo, ir su pagaliu nu čėrkos neatmuši Krš. Tas vilkas, niekada jos (degtinės) nekaštavojęs, užlaižęs ir pasigėręs LTR(Sln).
3. refl. tr. prk. užsigydyti: Kai karų žaizdas užsilaižysime, tai savaime ateis ir didesnieji politikos sumetimai Vaižg.
4. tr. prk. užlyginti, išdildyti: Vėjas užlaižė išvykusiųjų pėdas rš.

1 klastýti, klãsto, klãstė tr.
1. R, MŽ, K, M, Š šlavinėti (ppr. vėtant) varpas nuo grūdų: Klastýti su šluota nūklastas nu grūdų reik pagudimo Ggr. Beriant jaujyje grūdus klastýti Sr. Klãsto grūdus, nuklãsto varpas vėtant, beriant J, Škn. Imk lapuotą šluotą, stokis pri rugių krūvos tarpangė[je] po kratilu ir klastyk dirses Up. Lapinė šluota geriau klãsto, negu ražinė Ig. Mes visados rugius klãstom Pns. Beriant, vėtant šiurmus nuo grūdų klastýk J.
2. blokšti (javus); brukti (linus): Rugius klasto duonai, bet nekulia; klasto dažniausiai ant akėčių Rod.
| Namie moterys klãsto linus Dv.
3. šluota mojuojant, valyti: Reiks trobą klastýti (voratinklius iš palubių braukyti), vortinkliai jau už nosės kabinasi Grg. Klastaũ sienas nuo dulkių, nuo vortinklių J. Dvarelį šlaviau, vejelę klasčiau, laukiau dimno svetelio LMD(Drs). Ma[n] kiemelį bešluojant, žalią veją beklãstant, ir atjojo trys bernyčiai LB23.
4. sklaidyti, blaškyti: Klãsto dūmus į šalis Alk. Sėsim an žirgų, josim, veją klastýsim, purvyną taškysim LB272. Piles visur it dulkes klastė S.Dauk. Šiaurus vėjas plaukus klasto LMD(Vlkv). Jos (laumės) paupiuose skalbdavusios savo žlugtus, galvas šukuodavusios, klastydavusios kasas LMD.
| refl.: Plaukai šukuojami klãstos J.
| Neklastykis (nesiplėšyk dirbdamas), gausi galą Dr.
| Kūdikis žargstos, klãstos gulėdamas, kad paleis iš vystyklų (išsižergęs rankas, kojas) J.
5. M šukuoti: Mergos klãsto (tiškuojas) plaukus ant galvos J.
| refl.: Ko tu klastai̇̃s taip ilgai, čiubą rauni rauni! Skr. Ko čia teip klastai̇̃s (t. y. šukuojies, pucijies, stebies) prieš zalkorių, ar eisi prie darbo! J(Škn).
6. skleisti: Augo girioj serbentai, klastė žalius lapelius LMD.
7. refl. siaustytis, gaubstytis, valkstytis: Mano skepetom klastýtis aš tau neduosiu! Skrd. Klastykis kailiniais Dsm. Raiščiais ir skepetais pirktais tankiai klastos sodos mergaitės M.Valanč. Nebalintais nuometais klastės iškilmėse S.Dauk. Tokiomis pat klastės marškonomis sagėmis S.Dauk. Klastýkis (antsidėk) su skepeta ant pečių, galvos J. Tu klastai̇̃s, o ans atsiklasto visus drabužius ling krūtinės pliko kūno J.
1 apklastýti tr.
1. vėtant apšluoti varpas nuo grūdų: Apklastýk aplinkui, kad varpų neatliktum pašaliuose vėtant arba kulant J.
2. apipustyti, apžarstyti: Visas apklastýtas [sniegu] Prng.
1 atklastýti tr.
1. vėtant atskirti su šluota varpas nuo grūdų: Atklastýk šiaudus nuo grūdų kulant, vėtant J.
2. atskleisti: Gerai atklastýk maišą, bo teip aš negaliu įpilt Ps.
3. refl. tr., intr. atsilapoti, atsisagstyti: Ėjo atsiklastęs, dėl to apatiniai jo drabužiai aiškiai buvo matyti LzP. Šoko atsiklastęs Brs. Baltaragis kailinius atsiklastęs Žem. Atsisagstęs, atsiklastęs, nei kepurės nenusiėmęs sušuko Žem. Atsisagstęs, atsiklãstęs, ar taip dideliai paršilai?! Užv. Kur tu taip leki atsiklastęs?! KlvrŽ. Ko vaikščioji, antį atsiklãstęs? Up. Jonis ir žiemą atsiklãstęs vaikščioja Vkš. Pailsęs, paršilęs, atsiklastęs atbėgo Gr. Neatsiklastyk taip par daug – sušalsi Lž. Atsiklãstęs eiti Kv. Jie kaip „sprauninkai“ atsiklastę lekia į piršlybas MTtVII48. Atsisagę, atsiklãstę į merginas žiopso (d.) Plv. Ko tu teip atsiklastei? Ps. Šiltyje eina keleivis atsiklãstęs Sr. Jis atsiklãstęs, t. y. atsisagstęs apsiaustus, atsidengęs eina prie darbo J.
| prk.: Visus langus atsiklastęs, ir rėkia, kad karšta Ds.
1 išklastýti tr.
1. vėtant atskirti su šluota varpas nuo grūdų: Išklastýk iš grūdų varpas, t. y. iššluok J. Jau pabaigėm kulti ir išklãstėm Rdm.
2. išdaužyti; plg. 1 klastyti 2: Matkus apdažius, reikia in akmenį išklastyti, tai nespakulos Vlk. Nemėtyk pėdų akysna, varpom akis išklastysi Rod.
3. iššluoti, išdulkinti: Šiandie nespėjau stubą išklastyti Ilg. Išklastyk trobą šventėms! Vvr. Pirmiau, vaikeli, tu visur išklastyk, o paskui grindis plauk Vl. Iškrėsk, išklastýk lubas (vortinklius) Alvt. Pirmiausia reik, paėmus šluotą, vortinklius pakampiuos išklastýt Vdžg. Meirūnų šluota dvarelį šlavė, su lelijėlėmis gražiai išklastė JD913. Pirmiau reikia išklastyti, paskui šluoti Erž. Paėmęs šluotą, išklastýk gryčioj voratinklius Glv. Kadugių šluota aslužę šlavė, beržų šluotele gražiai išklastė JV844. Išklastýk dulkes iš savo apsegto Vlk. Kol išklasčiaũ (išdulkinau) paklotę, net ranką ažusopėjo Arm.
| refl.: Prieš šventę išsiklastýsim (vortinklius nuimsim, palubes nušvarinsim), kambarį apsišvarysim Žvr.
4. išsklaidyti, išblaškyti: Paėmęs palą, išklastýk tuos dūmus Alk. Buklumu neprietelius išklastė S.Dauk.
| refl.: Išsiklãstę rugiai: vienas šen, kitas ten J. Jo (kaulinio vaisiaus) šakelės vaisinės nekrauna šakų arba antaugų lankinių su numerdėjusiomis sprogymėmis, ilgainiui išsiklastančiomis S.Dauk.
5. refl. atsilapoti, atsisagstyti: Vakar išsiklãsčiusi darbavosi, nenorėjo nė pietų Plt. Eina išsiklãstęs Vvr.
1 nuklastýti tr.
1. vėtant nušluoti varpas nuo grūdų: Paėmęs šluotą, nuklastýk grūdus Užv. Bėręs, kol bėręs, turi grūdus nuklastýti Šts. Nuklastýk grūdus su šluota vėtant J. Pasirink minkštesnę šluotą grūdams klastýti Grl. Iškuliame dvi kapas rugių per dieną, nuklãstome ir vėl kuliame Sn. Vėtai vėtai tuos kviečius, ir nenuklastai̇̃ Pc. Išbėrus rugius, reik dar nuklastýti su šluotele Trk. Šlamštas, varpos reik nuklastýt, t. y. nušluot su šluota Škn.
2. kuo mojuojant nuvalyti, nudulkinti: Pirmiau nuo sienų voratinklius, dulkes nuklastyk, o paskui grindis plauk Grl. Kojelėm vartelius atsikelsiu, uodega dvarelį nuklastysiu, akelėm žvaigždeles suskaitysiu Pun. Kelk, dukrelė, negulėk, atsikėlus nestovėk, nusišluok margą dvarą, nuklastyk vejelę JV1063. Sesutės mano, širdelės mano, jūs nuklastykit didį dvarelį Ktv. Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad nuklastytų gelsvą žemelę (d.) rš. Voratinklius ir dulkes nuo sienų nuklastė Gr. Nuklastyk maurus turpynė[je], kad gyvoliai galėtų atsigerti Up.
3. refl. nusiklostyti: Jisai nusiklãstęs guli ant lovos J. Vaikas begulįs nusiklãstęs Sr. Gulia nusiklãstęs, pusplikis – paskui ir dvesa (serga) Vvr.
1 paklastýti tr.
1. mojuojant kuo, pavalyti, pašluoti: Paklastýk palubes! Vvr.
2. pasklaidyti: Išdulkyk linus, paklastýk ir tol plak, kol brauktuvė suvarys visus linus į vieną Šts.
3. apklostyti; apsukti: Marelė, tu išleisdama vaikus paklastyk (kaklus šaliku apklėsk) Brs.
1 praklastýti tr. nustumti į šalį (nešvarumus, tirščius): Praklastýk šapus ir gerk iš šaltenio Tv. Praklastýk mieles ir pasemk alaus Up.
1 priklastýti tr. Dglš daug prikrauti.
1 suklastýti
1. tr. vėtant sušluoti: Vėtant suklastýk varpas nuo grūdų J.
2. tr. sumušti, supliekti (botagu): Tiesioj rankoj šoblelė, kairioj rankoj kančiukėlis, žirgelį tai suklastė, žirgelis sukniupo Arm.
3. tr. sušukuoti: Suklastyk ma[n] galvą Krk.
| refl.: Nusiprausęs, susiklastęs trauksiu pas mergelę Žg. Kaip tu eisi prie žmonių nesusiklastęs?! Žg.
4. tr. suvelti, sutaršyti: Išeina mergelė iš rūtų darželio; sušiuryta galvužėlė, suklastýti plaukeliai. Klausė bernužėlis jaunos mergužėlės, kas šiurino galvelę, kas suklastė plaukelius JV281.
5. refl. tr. susisiausti, apsisupti: Abudu susiklastė lopytus drabužius ir ėmė trypti ant šalto sniego rš.
6. refl. susiklostyti: Šakelėms suskabinę, lapeliais susiklastę [ąžuolas su liepele] Srj.
7. tr. gražiai sudėti, sulyginti: Boba atnešė naštą kuodelių, suklãstė žlugtin Tvr.
8. intr. padaryti kelią, suvažinėti ten ir atgal: An abu galu kokį dvidešimt kilometrų suklastýt, tai arkliui ir gana Švnč.
1 užklastýti tr. užžarstyti, užlyginti: Vagys savo pėdas žemėms užklãstė Up.

1 liẽžti, -ia, -ė
1. tr., intr. K liežuviu braukyti, laižyti: Su liežuviu liẽžia jautis žolę, o smaližius torielių J. Karvė žemę liẽžia, kur sūrimas išpiltas Žl. Liẽžia kap karvė veršį Dkš. Šuo prikiša snukį prie jos burnos ir liẽžia Skr. Liẽžk su liežuviu, kol išlieši krislą iš akies J. Kai kas nors į akį įkrinta, tai kitsai liežuviu liẽža ir išgabena dulkę Sg. Geras kirvis kaip liežtè liẽža (gerai tašo) Šts. Lapė pribėgusi pradėjo liežuviu liežti [iš ausies iltį] MPs.
| prk.: Tuo tarpu ši aistra tik liežė (traukė, glemžė) iš jų pinigus rš.
liežtinai̇̃ adv.: Kad miežio akuotas į akį įkrimta, kitaip negal išimti, kaip tik liežtinai̇̃ išliežti Kal.
| refl. R: Liepsna liẽžias palaipstais į stogą, eina į platumą, o vanduo per pylimą, šančių virvulas, graužias J.
2. tr. prk. graužti, išplauti (apie upę, vandenį): Kiekvieną pavasarį vanduo liẽžia šitą kriaušį – kada nors ir visai ji nugrius Srv. Priėjusi prie kalno, upė liežia ir griauna jį, nunešdama žemes iš dalies į kitą savo pusę, iš dalies į jūrą dumblo pavidalu MTtIV16.
3. intr. R, N gilti, kąsti (apie gyvatę): Gluodenas y[ra] ilgas, liežtè liẽža ans Rt.
liežtinai̇̃ adv.: Gluodenas liežtinai įlieža Štk.
4. tr. laisinti (žemę): Žemę liẽžia, visai nuliežė Nm.
5. ariant ar kasant versti žemę glotniai: Jis ardamas gražiai vagas liẽžia Pls. Plūgas liẽžia šlapią molį Sn. Nauja žagrė ir noragai gerai liežia žemę Rud. Aprūdijus lopeta, tai neliežia gerai Lš.
| refl.: Pabalį ariant, puikiai liẽžiasi Lp. Žemė per šlapia – arimas tik liežiasi: reikia palaukt, kol pradžius Šlvn.
6. tr., intr. Rud smogti, kirsti, mušti: Jis, būlo (būlavo, būdavo), kad lieš ką, tai tris vyrus primušdavo Lp. Aš tau kad liešiu akmeniu, tai tu žinosi! Mrk. Jam reikia liẽžt per veidą už tokį darbą Vlk.
7. tr. pasakoti: Tai jau ji liẽžia ir liẽžia tas baikas vaikam Vlk.
8. refl. dailintis, gerintis prie ko: Ana su visais supyko, tai dabar prie manę liẽžias Ktk.
1 apliẽžti, -ia, àpliežė tr. K aplaižyti.
1 atliẽžti, -ia, àtliežė
1. tr. atskiesti: Lietus tep àtliežė žemę, kad ir art nebuvo galima Al. Lietus molį àtliežė, t. y. atminkštino, kasti minkšta J.
2. intr. suduoti, sukirsti: Ot, atliežė tai atliežė per šonus! Rod. Kad būt geras tėvas, tai atliẽžt jam gerai, atliẽžt Vlk.
1 įliẽžti, -ia (į̇̃liežia), į̇̃liežė
1. intr. liežuviu pabraukti: Į akį įliẽžk su liežuviu, kad krislą išliežtumei J.
2. intr. liežuviu žaizdą padaryti, įgelti: Gluodenas nekanda, bet raso[je] galia įliẽžti Tl. Gluodenas įlieža (įgelia taip, kad nė nepajunta žmogus) Tv. Brūkš ir įlieža Tv. Tik su rasa gluodenas į̇̃lieža Vž.
3. tr. galėti valgyti: Jis neįliežia (neįsrebia) kopūstų, labai karšti Mrj. Negaliu įliežti tą košelieną: baisiai sūri Grš.
1 išliẽžti, -ia, i̇̀šliežė tr.
1. K, Brs, Škn liežuviu išimti, išlaižyti: Kažin kas buvo man į akį įkritęs – bobutė i̇̀šliežė Vkš. Išliẽžk krislą iš akies su liežuviu J. Šuva išliẽžia gyvatės įkandimą Plv. Išliẽžk man akį Alk. Genys kirminą iš medžio išliẽžia Grš. Lapė išliẽš mėsą ežio J. Ìšliežė bliūdą su liežuviu Mrs.
| refl. tr.: Šuva nuodus išsiliežia, ė žmogus turi mirt Rš. Katė kailiuką išsiliežia Rš.
2. prk. išgraužti, išnešti: Žiūrėk, kokius ravus mūsų lauke lietus i̇̀šliežė Lš. Vandens išliežtosè vietose esti plačiau, giliau ir akmenų daugiau Pg. Vakarų vėjai iš vienur išliežia [smėlį], o kitur supusto Vaižg.
ǁ sulyti: Užsėdau raita joti …, užėjo lietus, išliežo mano suknę, ir pati sušalau BsMtII174.
3. prk. atimti, išgauti, išvilioti: Kiaušinius ir sviestą iš mūsų išliežia LTR(Plv). Ji nuo žmonių viską išlieža, kaip laižyte išlaižo Tv. Liežte i̇̀šliežė sveikatą mano J. Išliežė iš manęs paskutinius pinigus Šl. Prisiplaka – nori tik išliežt Bgt. Jijė, anyta, išliẽš paskutinį grašį nuo jų J.
| Ponas i̇̀šliežė visas dainas, t. y. ištraukė J. Nora kokį žodį išliẽžt Erž.
4. nulaisinti, padaryti nederlingą (žemę): Niekas ten neauga – žemė jau per daug išliežtà Krsn. Tas pataisys jūsų išliežtą dirvą, pagerins ūkę VŽ1905,275.
| prk.: Labai įvargino gyventojus ir išliežė visą šalį rš.
| refl.: Žemė, nuolat sėjama ir neužkrečiama, labai išsiliežia rš.
5. sumušti, išperti: Kad turėtau vytį, aš jas išliežtáu Vlk.
6. refl. išsigydyti laižantis: Šuva, katė žaizdas sau laižo laižo ir taip išsiliẽžia Ukm.
| prk.: Ag jau buvo sunykus ir ana – tik tik išsiliežė (išgijo) An.
1 nuliẽžti, -ia, nùliežė tr.
1. K nulaižyti: Nuliežk šaukštą taukinį J. Puodo kraštai nuliežti rš.
| prk.: Buvo stengtasi nenuliežti savotiško Pietario kalbos kolorito rš.
2. prk. nulaibinti, numažinti: Lentą siaurinai siaurinai ir nuliežei kertę – sakytum, per daug nulaižei Tsk.
3. prk. nuplauti, nunešti (apie vandenį); nugramdyti: Nuo kalnų, kalvų, nuotakų nuskalauta visa geroji žemė; per kelius colius nuliežta visos derlių puvenos Vaižg. O vėjas be pertraukos šėlo ir siautėjo miesto gatvėse, nulieždamas paskutines sniego krūvas rš.
4. nualinti, nulaisinti, nuplėšti, išnaudoti: Gruntas nuliežtas (nugyventas, be mėžinio) J. Jų žemė nuliežtà – niekas neauga Skr. Tu visai nulieši dirvą – sėji ir sėji, o trąšų neįdedi Plv. Linai labai nuliežia lauką V.Piet. Pintys medį labai nuliežia, čiulpdamos iš jo maistą rš.
| prk.: Kad jau arbatžolės visai nùliežtos (nebeturi stiprumo, nugertos) Vlkv.
| refl.: Augmens daugiausia iš žemės iščiulpia, ir kad jų žemei nesugrąžintum atgal, tai dirva visai nusiliežtų, ir javai pradėtų nederėti rš.
5. suduoti, sukirsti: Jei tu man daugiau kaprizysies, tai aš tau gadnai nuliešiù Grv.
1 paliẽžti, -ia, pàliežė tr. K palaižyti, liežuviu paliesti: Paliežk su liežuviu ir išmanysi smoką J.
| prk.: Ugnis paliežė vandenį CI161.
1 praliẽžti, -ia, pràliežė
1. tr. kiaurai pralaižyti: Smakas už sienos pradėjo sieną liežti ir praliežė BsMtII238.
2. refl. prasigraužti (apie vandenį): Naktį prasi̇̀liežė vanduo par pylą ir išėjo iš prūdo J.
1 priliẽžti, -ia (pri̇̀liežia), pri̇̀liežė
1. tr. liežuviu pasiekti: Karvė pri̇̀lieža papą ir žinda savi Šts.
2. refl. prisimeilinti, prisidailinti: Prisiliežė pri mergos Ggr. Anas prie kožnai valdžiai moka prisiliežtiej Ktk.
1 suliẽžti, -ia (sùliežia Šts), sùliežė tr.
1. liežuviu sudailinti: Žiūriu, kad Putrikė (karvės vardas) jau savo vaiką ir suliẽžus Skr.
2. sulaižyti, suvalgyti laižant: Suliẽžk tą medų nuo stalo! Skr.
3. suarti, dailiai suverčiant žemę kaip riekes: Sùliežtos vagos tik blizga prieš saulę Šlvn. Arimas gražiai sùliežtas Lš. Nėra naudos iš sùliežto arimo: labai greitai piktžolės prigyja Šlvn.
4. refl. susidraugauti: Susiliẽžę, susibendravę į kupetą Šts.
5. refl. pariebėti: Kap pabuvo až storažą, tai kap susliežė, tai loc velenas Grv.