burnõs áušinimas tuščios kalbos, plepalai: Tai jau nebe rimta diskusija, ne dalykiškas pasitarimas, o beprasmiškas burnos aušinimas. rš.
burnõs užčiaupìmas nutylėjimas: Per tą burnos neužčiaupimą visos rietenos. Ėr. Dėl burnos neužčiaupimo dabar kentėk. Kt.
burnõs vidùs nepláutas apie nepraustaburnį: Jo burnos vidus neplautas: barstė šimtais ir tūkstantėmis kipšų. Valanč.
ãtbula bùrna be apetito, nenoromis, prisivertus (valgyti): Man šiandien viskas negardu, valgau atbula burna. Mrj.
baĩsią bùrną turė́ti blevyzgoti: Pasiutusi, baisią burną turėjo. Krš.
bjaũrią bùrną turė́ti keikti, plūsti: Tokią bjaurią burną turėjo tas anos vyras: keikas ir keikas, su tuom liežuviu duoda ir duoda visus. Pp. Ta bjaurią burną turėjo, galėjo visus su žeme sumaišyti. Krš.
darkì burnà K. apie negražiai kalbantį:
dìdelę bùrną turė́ti daug, iškalbingai šnekėti: Sako, ana didelę burną turi. Vgr. Toks buvo brigadininkas, ans didelę burną turėjo: sėdi patvory ir meluoja boboms. Akm.
drýža bùrna sušilęs: Va tau vėlai išeit, reikia lėkt dryža burna. Slk.
júoda bùrna smarkiai, iš visų jėgų: Nekelk šito juoda burna, dar kylą išsivarysi. Trgn. Juokiasi juodom burnom. Ktk. Atalėkė berniokas juoda burna – ir žodžio neištaria. Trgn.
kreivàs bùrnas siū́lyti neig. šaipytis, juoktis: O jūs, sūneliai, – taip pat nesiūlykite savo kreivų burnų, šiandien jų nepirksiu!. Cvir.
nešvariõs burnõs nepraustaburnis: Toks nešvarios burnos: burnojas, kad tik kiek. Pš.
patì burnà juõkiasi netveria džiaugsmu: Aš mieguistas, nenorėjau kalbėt, o jai pati burna juokiasi. Jrb.
pilnà burnà pasiturintis: Šileikis ot buvo gaspadorius, pilna burna. Brž.
pìlna bùrna
1.sočiai: Pilna burna pavalgius buvau. Švnč. Žinot, pavalgom pilna burna. Mrj. Galėjom valgyt visko pilna burna. Jrb. Pavalgei pilna burna. Mrs.
2.godžiai: Matai, kaip mūsų karvė šveičia kukurūzus pilna burna. Sk. To paplentės šieno telyčėlė neėda, o tuos šiaudus – pilna burna. Mžš. Šoko prie kumpio, su kirviu skaldė sūrį, gėrė degtinę pilna burna bei ramia sąžine. Andr.
3.atvirai (kalba): Visa soda pilna burna šneka, kad ženysies. Krš. Labiausiai pilna burna kalbėjo Pimpienė. Paukš. Kalba pilna burna, kad tu gyvenimą jau nusipirkęs. Plt. Visi juokiasi pilna burna, vieni – iš pilkasermėgio, kiti – iš vokietuko. Simon.
4.tikrai: Pilna burna tada žadėjo atvažiuot. Trgn. Gal laisviau pilna burna galėsime atsikvėpti gimtojoj, nepriklausomoj šaly. Cvir.
5.smarkiai: Vilius juokėsi pilna burna. Simon. Marti balazija pilna burna. LzP.
plačià bùrna atvirai (kalbėti): Apie tai niekad nekalbi, vaikeli, o kaimynai plačia burna šneka. rš.
plačiõs burnõs bū́ti daug plepėti: Ana yra plačios burnos, t. y. daug plepa. J. Tas žmogus man nepatiko – labai jau plačios burnos buvo. Mrj.
plãčią bùrną turė́ti mėgti bartis: Nieko gero neturėjau, kaip tik vargą, piktą pačią, ką turėjo burną plačią. LTR.
prastà burnà apie nepraustaburnį: Kad jos labai prasta burna, tokia keikūnė, dėl vien to jos niekas neims. Sk.
sáldžia bùrna su apetitu: Nevirsiu nieko vakarienei, suvalgyste kopūstus saldžia burna. Sk.
sausà bùrna nevalgęs: Išėjo sausa burna ir nieko neįsidėjo. Klt. Vaikas visą dieną sausa burna duodas. Šl.
skersà bùrna be apetito, nenoromis, prisiverčiant: Skersa burna valgau, kai skauda dantį. Dglš.
tuščià burnà nevalgęs: Dabar vėl kokį nevėkšlėlį papjaus, ir vėl tuščia burna. Jnš.
víena bùrna sutartinai: Visi viena burna atsiliepė. Krkn.
visà bùrna
1.garsiai: Ligonis kad surėkia visa burna: – Turėkit duris!. Vb. Vaikas kaži ko suriko visa burna, bėk žiūrėti. Šl. Sakysim, Vinceliui Rimšai viskas aišku. Užtat ir juokiasi taip gardžiai, visa burna. rš.
2.laisvai, be baimės (kalba): Čia gali visa burna kalbėti. Rm. Visa burna žmonės šneka, kad ji prisidėjo prie tokių darbų. Kair.
3.mielai, noromis: Jie visi visa burna pritarė, kad reikia duoti arus. Km.
4.smarkiai (lyja): Per dieną smulkus lietus pamažėliai dulkino, o ant vakaro įsitaisė visa burna lyti. Žem.
5.tikrai: Visa burna ūkininkas buvo, aš prisimenu. Gmž.
burnà apmusìjo skurdžiai gyvena: Ir burna jo apmusijusi. Dkšt.
bùrną apšlúostyti apmušti (už bjaurias kalbas): Kad tėvas apšluostytų burną, tai nešnekėtum negražiai. Rmš.
bùrną atidarýti
1.pašnekėti: Koks tas vyras, tas Adomas kvailas! Burnos nemoka atidaryti. Simon. Kad atidarė burną, net baisu klausyti. Ds. Disputas paprastai atsidaro, kai tik vienas iš mokslinčių burną atidaro. Cvir. Kai jis burną atdarė, tai žinojai, kad jis nuo Priekulės. Plšk.
2.imti bartis, prieštarauti: Nespėju žodį pasakyti, tuojau burną atidaro. Ker. Pervežtum per pečius virveliniu, tai neatidarytų daugiau prieš tėvą burnos!. Ds.
bùrną atrìšti padaryti kalbų: Alfonsas tol buvo paniuręs, kol neįsigėrė. Konjakas vėl jam atrišo burną, ir jis kalbėjo tai, ko visai nenorėjo kalbėti. Vien. Nebijok, alus jam tuojau burną atriš – tik klausykis. Jnš.
burnà atsirìšo pradėjo kalbėti: Trečiuos metuos burna [vaikui] atsirišė. Antr.
bùrną atsižióti barti, keikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną prieš mus. Bret.
bùrną atvérti
1.prašnekti: Jis bijo burną atverti. Mrj. Ko tyli, ar negali burnos atverti?. Gs. Per visą metą burnos neatvėriau. Grd. Gal ji ir žino, bet kaip ji man nieko nesako, taip ji ir tau burnos neatvers. Simon. Ir dabar mes negalim atverti burnos. Skv.
2.keikti: Visi tavo priešai atveria burnas prieš tave. ŠR.
burnojè áuga darosi bloga, verčia vemti: Negaliu valgyt, burnoj auga. Sg. Neškit jūs iš čia šitą gyvatę, aš negaliu žiūrėt, mano auga burnoj. Dg.
bùrną áušinti be reikalo, tuščiai kalbėti: Ką aš čia šnekėsiu, neapsimoka burną aušinti. Mrj. Žiūrėk, kad nereiktų man daugiau burnos aušint!. Dkš. Aušink neaušink burnos, nieko negausi. Gs. Rodos, tirpsta, – tyliai nutęsė Mykolas. – Ką čia ilgai burną aušinsim. Marc. Piliečiai, – šaukė krikščionis demokratas, – jūs manot, kad jis dykai burną aušina!. Vien. Jei jau sakau, tai taip ir yra. Aš be reikalo neaušinu burnos. Paukš. Jo neperkalbėsi, aušink burną neaušinęs. Bub. Apie gyvulius, apie kitas pasogos smulkmenas – kam burną aušinti. Zur. Dovanai burną aušini, jis tavęs vis tiek neklausys. Lš. Jurgis, išgirdęs Džipo keistą lojimą ir žinodamas, kad jis burnos dykai neaušina, pagriebė šautuvą ir leidosi balso link. SnV.
bùrną gadìnti lepinti, paikinti: Gardi duona burną gadina. Imb.
bùrną išplìkti (tikėtis) gauti: Mislijo gerai nuo dėdės burną išplikti, ale apsiriko. Užv.
bùrną išsipláuk sakoma blevyzgojančiam, keikiančiam: Išsiplauk burną, tada ir draugų bus. Krkl. Ką tatai kalbi, vaikeli, išsiplauk burną!. Ds.
bùrną laikýti B., R. tylėti, nieko nesakyti: O jūs, moters su mergoms, laikykite burnas!. Donel. Ar tu moki burną laikyti, Ėve?. Simon. O ko nelaiko burnos, ko tauškia niekus?. Šl.
bùrną laikýti už sùbinę vlg. veidmainiauti: Jeigu ji man nepatinka, kaip aš laikysiu savo burną už subinę. Jrb.
burnojè léidžiasi skanus: Bandelės net burnoj leidžias, ką ten besakyti!. Vb. O skanumas pyragų – burnoj leidžias. Pbr.
bùrną mèsti išgerti: Nu ką tėvas, meta burną irgi?. Trk.
burnõs neišplìkti negauti iš šykštuolio: Neišplikau burnos aš už jo stalo. Srd.
burnõs nepravérti tylėti, nieko nesakyti: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnos nepravėrė. Krš. Visą vakarą tylėjo – burnos nepravėrė. Krs. Visą vakarą burnos nepravėrė. Grv.
burnõs neskìrti neprašnekti: Ir burnos neskyrė, ir žodžio netarė [marti]. Klt.
burnõs nesulaikýti niekus pliaukšti: Visa nelaimė, kad jis burnos nesulaiko. PnmA.
burnõs nesutaupýti ištisai kosėti: Vakar atšalo kojas, tai per visą naktį nė burnos nesutaupė – keženo ir keženo. Brs.
burnojè neturė́ti niẽko būti alkanam, badauti: Penkta diena, kaip nieko burnoj neturėjau. Pt. Purvini nuo galvos iki kojų, peršlapę, dvi dienas nieko burnoje neturėję, vos krutėjom iš vietos. Lauc. Nors nieko burnoj neturėjo, be kelių bulvių su druska, ėjo tačiau drūtas, nuovargio nejausdamas. LzP. Šiandien dar nieko burnoj neturėjau, todėl alkanas kaip vilkas. Mrj. Likdavau nieko burnoj neturėjus. Ldv.
burnõs neuždarýti neužsičiaupti (nuolat kosint): Tik kiek sušilęs, vėjas pertraukia, ir neuždarai burnos. Jrb.
burnõs neužkìši nepriversi tylėti: Svetimos burnos neužkiši – kuo daugiau dangstysi, tuo labiau vis pleškės pakampiais. Jrb. Žmonėms burnas neužkiši, jie šnekėjo ir šnekės. PnmA.
bùrną nupraũsti ãšaromis pravirkdyti: [Pamotė] nuprausė man burną gailiom ašarėlėm. d.
bùrną nusipraũsti ãšaromis apsiverkti: Nusiprausi burnužėlę graudžiom ašarėlėm. JD.
bùrną paáušinti kiek paplepėti: Mėgo senis paaušinti burną, kai buvo geras ūpas. Krėv.
bùrną paléisti imti keikti, pliaukšti ar verkti: Nekušink to piktšašio; juk kad paleis burną, nė su kuo nebužkiši. Užv. Anos tu neužriesi, kad ana paleis savo burną. Šts. Paleidęs burną, baisu klausyt. Gs. Ir kai paleido savo burną, tai kūliu išvirto iš vidaus Dovydas, visi penketas vaikų ir du samdiniu. Vaižg. Lipkus kartais per daug paleidžia burną. Avyž. Ta vėl ant tėvo burną paleido. Kž.
burnà pasidė́jusi ant pečių̃ apie nusipenėjusį: Yra burna pasidėjusi ant pečių. End.
burnà pasigadìno pasidarė išrankus valgiui: Seniau ir čirškinys gardus buvo, o dabar – burnos pasigadinę, nevalgo. Švnč.
bùrną paskaláuti truputį išgerti svaigalų: Reikės šiandien burną paskalaut – krautuvę atidarė. Škn.
bùrną pastatýti būti nepatenkintam: Burną pastatau. C.
bùrną pašlãpinti truputį išgerti: Prispyrėm, ir burną pašlapino. Rdn.
bùrną plàkti plepėti: Kad paleis burną plakti!. Sd.
bùrną plė́šyti garsiai dainuoti: Kas man už tai, kad aš dykai plėšau plėšau burną, niekas paskui neužlopys. Tvr. Vyrai, kai įgeria, tuojau burną plėšo. Ml.
bùrną plė́šti vemti: Gerk gerk, tik bijau, kad reikės burną plėšti namie. Šts.
bùrną pračiáupti prabilti: Susirinkime tai nė burnos nepračiaupia. Gs.
bùrną prapláuti truputį išgerti svaigalų: Nuėjo burną praplaut pas susiedėlį. Sk.
bùrnas praũsti ãšaromis graudžiai verkti: Ašarėlėm burnas prausėm, burnas prausėm, rankovėlėm nusišluostėm, nusišluostėm. d.
bùrną pravérti prabilti: Kad ji neleidžia nė burnos niekam pravert: pati viena dėsto ir dėsto. Kair.
burnà priáugo pasidarė bloga, vertė vemti: Man burna priauga valgant. Brb.
bùrną pričiáupti pritilti: Pričiaupk kiek burną!. Gs.
bùrną ráuti kiek išgerti: Privėlavau pareiti – buvau burną rovęs. Šts.
bùrną rė́žti plūsti, keikti: Kalnakasiai, susiėjimą belaikydami, per daug burną rėžė. prš.
bùrną skrãbinti (be reikalo) kalbėti: Nereik burnos be reikalo skrabinti. Mžk.
bùrną subùbinti N. primušti:
bùrną sučiáupti
1.nutildyti: Kad neklauso, sučiaupk tokiam burną. Jnš.
2.nutilti, tylėti: Pats taip pat kaltas, sučiaupk burną, kad nori ko gauti. Grž.
bùrną sukáustyti neleisti kalbėti, nutildyti: O mes net paskelbt apie tai per liaudį negalim: rankos surištos, burnos sukaustytos. rš.
burnà susimaĩnė labai išsigando: Išlipiau, jau man burna susmainė – klijanką (klijuotę) pamiršau mašinoj. Str.
bùrną susiriñkti į sáują būti apkultam: Dar ji susirinks burną į saują!. Ldvn.
bùrną suvaldýti neleisti kalbėti, nutildyti: Tu drįsti senam žmogui taip sakyti! Palauk, aš tavo burną suvaldysiu!. Simon. Tu jos burnos nesuvaldysi: toki gimė, toki ir mirs. Sk.
bùrna šìkti vlg. pasigėrus vemti: Senykščiai lietuviai mažiau gėrė, dar jaunuma prijunkus tik burna šiktie. Grv.
burnojè tir̃psta skanus: Tas pyragas burnoj tik tirpsta. Kt. Pyragų skanumas – tirpsta burnoj!. Grg.
bùrną užčiáupti
1.neleisti kalbėti, nutildyti: Jei kita draugė drįstų man panašių juokų krėsti, mokėčiau jai burną užčiaupti. Pt. Mes patys užčiaupsime žmonių burnas, kai ją išleisime už vyro, už lygaus sau žmogaus. Vien. Svetimos burnos neužčiaupsi. Pnd. Žinojo, visiems burnų neužčiaupsi – kuo labiau ginsies, tuo mažiau tavim tikės. Mark. Išpyškino ir iš karto abiem ne tik burnas užčiaupė, bet ir kvapą užgniaužė. Daut. Norėjau gardžiai gardžiai pasijuokti, bet susilaikiau: būčiau motiną skaudžiai įžeidęs ir jai burną užčiaupęs. Švaist.
2.nutilti: Užčiaupk burną, kad negautum per dantis!. Dkš. Pakaks! – stojasi Valunta, jausdamas, kaip sunku šitam žmogui užčiaupti burną. Zur.
bùrną uždarýti
1.nutildyti: Pasiėmęs pirmininko rolę kiekvienam panorėjusiam išsitarti skambaliuku burną uždarė. Pt. Seniai jau girdžiu, prie savo varstoto sėdėdamas, kaip pas mamą atėjusios kaimynės pasakoja apie Manią įvairių daiktų, ir pasižadėjau visa ištirti, o ištyręs, jei netiesa, uždaryti joms burnas. LzP. Pala – pala – pala – pala! Aš dar uždarysiu jums burnas! Visiems uždarysiu. Paukš.
2.nutilti: Uždaryk burną, neaušink be reikalo. Ėr.
3.negalėti veikti: Lai nori, ale piningų neturi ir uždaryk burną (negali pirkti). Krš.
bùrną užim̃ti neleisti kalbėti, nutildyti: Žmonėms burnų neužimsi. Plv. Pasakyč aš tau, klebonėli, tiktai va – burna užimta (priesaika neleidžia). rš. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi. Rm. Neužkelsi kitam vartų, o jai burnos neužimsi. Lp.
bùrną užkim̃šti nutildyti: Dabar turėsiu kuo jam burną užkimšti. Sml.
bùrną užkìšti
1.priversti tylėti, nutildyti: Jis užkišo jam burną penkiais rubliais. A. Tik mes vieni, dideli nugalėtojai, tylėsime, tik mums burna bus užkišama. Pt. Žinoma, man ir tau, kas mums – tylėk ir žiūrėk. Bet žmonėms burnų neužkiši. Mik.
2.pavalgydinti: Bučiuotumėt seneliui kojas! Kad ne jis, nežinau, kuo ryt jums burnas užkiščiau, – sakydavo motina vaikams. Cvir. Užkišau jums burnas, dabar galiu lėkt į varnuoges, sako, pilnybė – kekė ant kekės. Sk.
3.duoti kyšį: Jei nenorės ūkininkauti, tai pinigu burną užkišiu, ir vėl eik toliau nuo mano akių. Vien.
bùrną užmèsti įgerti: Jau mama yr užmetusi burną. Jdr.
bùrną užrìšti
1.nutildyti: Durnam burnos neužriši. Ds. Aš visiems užrišiu burnas. Vien. Kitam burnos neužriši, kad ir kalba. Trgn. Nėra tiek ryšių, kad visų burnas užrišt galėtum. Plv. Ar taip buvo, aš tvirtinti negaliu, o ar užriši žmonių burnas?. Dovyd.
2.atimti sugebėjimą kalbėti: Užrišo burną aniem tie mano žodžiai. Šts.
bùrną užsičiáupti tylėti: Kas užsičiaupia burną ir prikanda liežuvį, apsaugo save nuo daug bėdų. ŠR.
bùrną užsiim̃ti rañkomis rodyti pagarbą: Jeigu ilgiau kalbėsiu, jie užsiims burną rankomis. ŠR.
bùrną užsiū́ti
1.uždrausti kalbėti, nutildyti: Ko gi reiktų, jei jis būtų bent kiek mokytas – jei galėtų – na... su ja... nebūtų burna tokia užsiūta. Paukš. Ar tau burną užsiuvo?! Gali kalbėti ir lenkiškai. Lp.
2.taip pasakyti, kad pašnekovas neturėtų ką atsakyti, nukalbėti: Na, ir užkvatojo bobos, na, ir suspigo vaikai, kad krikštasūnis savo krikštatėviui burną užsiuvo. rš.
bùrną vėdìnti (be reikalo) kalbėti: Aš virėjui taip pasakyčiau: kame reikia valdžios, ten nevėdink be reikalo burnos. Blv.
burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Veliasi burnoje, negaliu ištart. Ar.
bùrną vérti prieštarauti: Visokie bernigaliai, pusberniai, ir tie prieš tave veria burną. Ėr.
į bùrną dė́ti
1.valgyti: Jau patys nei burnelėn nedėjom mėsos. Lp.
2.gerti svaigalų: Kad jau krautuvę atidarė, kur pakrūmėj gal deda į burną. Sk.
į bùrną įdė́ti
1.viską iki galo išaiškinti: Bet mes tamsūs žmonės, mums reikia ne tik į bliūdą įdėti, bet ir iš bliūdo į pačią burną. Marc. Tokiems vyrams reikia tiesiai į burną įdėti, kitaip jie nesupras. Sl.
2.valgyti: Ko dar pačiam reikia: turi ką į burną įdėt ir džiaukis. Sk. Ką burnon įdėjai, tą ir gerai. Grv.
3.išgerti svaigalų: Buvau įdėjęs į burną, bet negirtas buvau. Šts.
į bùrną įkrìsti turėti naudos: Dėjo pastangų Kordušui patikti, puikiai suprasdamas, kad ir be sutarto atlyginimo jam viena kita kruopa į burną įkris. Marc.
į bùrną im̃ti
1.gerti: Nemėgdavau aš jos, nė į burną neimdavau. Marc. Besąs blaivininkas, neima nė į burną. Krš. Kimbulis šnapso nė į burną neimdavo. Mont. Tai blaivumas žmogaus – nė į burną neima!. Jrb.
2.valgyti: Vaikas košės į burną neima. Jnš. Nenoriu tų aviečių į burną imti, taip negardžios. Grk.
3.negražiai kalbėti: E, Tabalaikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į ranką neimčiau. Simon.
į bùrną įpùlti ateiti į galvą: Šnekėti, kas į burną įpuola. K.
į bùrną įspjáuti labai pataikauti: O kai atėjo Viktoravyčia, ans gatavas į burną įspjauti. Trk.
į bùrną nesitèpti tylėti, nieko nesakyti: Su Kuntupeliu tyčia taikinasi tankiai pasilikti ir pašnekina tyčia, bet Kuntupelis apie kūmystes nė į burną nesitepė. Žem.
į bùrną paim̃ti
1.įgerti: Paėmęs biskį in burną. Drs.
2.valgyti: Sriuba tokia rūgšti, kad negalima paimti į burną. Jnš.
į bùrną pakim̃šti pavalgyti: Žiūrėk, kad burnon turėtum ko pakimšti. Balt.
nė̃ į bùrną
1.visiškai nieko (nesakyti): Pavardžių nė į burną, vis vardais šaukiasi. Žem.
2.visai ne, nieko (nevalgyti, negerti): Kol mes pieno turėjom, mėsos – nė į burną. Kž. Brangvyno – nė į burną. Nd. Visi ragina, ir pats piršlys merkia, tas vis tiek ne – nė į burną. Lk. Jaunesnis vaikas nė į burną neima tos mėsos. An. Aš degtinės nė į burną. Vlk. Geras žentas, ale dėl kompanijos – netikęs. Neįsiūlysi. Nė į burną!. Dovyd.
iš gyvõs burnõs pagal (žmonių) pasakojimą: Renka medžiagą iš gyvos žmonių burnos. rš. Tai norit viską iš gyvos žmonių burnos surankiot?. Vlkv.
iš pirmõs burnõs iš tiesioginio dalyvio: Tad prelatui buvo įdomu išgirsti ką nors apie Kalnynus iš pirmos burnos. Myk-Put.
iš visõs burnõs bjauriai: Iš visos burnos lepterėjo. Dkk.
iš burnõs ištráukti sunkiai prakalbinti: Anam kas žodį iš burnos traukte reikia ištraukti. Vvr.
iš burnõs neišeĩna nuolat kartoja: Kad ir senas jau, ale ledokas (velnias) iš burnos neišeina. Smn.
iš burnõs neìšlekia nesikeikia: Miksinė iš burnos tau niekad neišlekia. Vdš.
iš burnõs nekriñta nuolat kartoja, šneka: Dabar tos vestuvės visiems iš burnos nekrenta. Šl. Eik jau eik, kur čia ne keikūnas: velnias nekrenta jam niekada iš burnos. Kair.
iš burnõs nepaléisti nuolat kartoti: Sužiūrėsi durniaus: insikando kokį žodį ir nepaleidžia iš burnos. Mlt.
iš burnõs tráukti prievarta atimti: Net kąsniai mūsų skaitomi, o vargdieniams tiesiog iš burnos traukiami. Pt.
iš burnõs į bùrną artimai, intymiai (kalbėti): Iš burnos į burną kalbu su juomi. C.
iš (kieno)burnõs į Diẽvo aũsį būtų gerai, kad taip įvyktų: Kad iš tavo burnos Dievo ausin. Trgn.
iš (kieno)burnõs ir Diẽvo kójose nekliudýtų kad linkėjimai neišsipildytų: Kad Dievas duotų iš jūs burnos ir Dievo kojose nekliudytų. Kpč.
nuo burnõs atitráukti atsisakyti ko: Dirbo kaip juodas jautis, paskutinį kąsnelį nuog burnos atitraukdavo, rinko pinigus ir vis mislijo žemę pirkti. On.
nuo sàvo burnõs atitráukus mažai turint (duoti): Nuo savo burnos atitraukęs kvoderį man siūlo ir į saliūną perša. Žem.
nuo burnõs nutráukti mažai turint duoti: Ką nuo burnos nutraukiam, tą tau atiduodam. Lp. Mokiau, vargau, pats nuo burnos nutraukęs, kad tik jam geriau ir greičiau išvargtų tą mokslą. Ut. Nuo savo burnos nenutraukęs kito nepamylėsi. Sln.
per bùrną léisti kartoti: Vienas nuo kito išmoksta ir leidžia per burną. Kž. Vaikai motinos žodžius per burną leidžia, ne kitaip. Krš.
nė̃ prie burnõs nèkiša visai negeria: Čerkos nė prie burnos nekiša, kad siūlo. Trk.
nė̃ prie burnõs negalì prikìšti neskanus: Alus toks gižus, kad nė prie burnos negali prikišti. Plt.
su bùrna aiškiai (kalbėti): Kalbėk, kad kalbi, su burna, o ne su uodega. Sk.
su sausà bùrna nevalgęs: Pas tamstą, dėkavot Dievui, su sausa burna nevaikščioja: dirbk ir valgyk kiek nori, ir mėsiško, ir pieniško nenuvalgoma. Katk.
kaĩp nesavà bùrna be apetito, prisivertus: Žiobura kaip nesava burna. Prng.
kaĩp ne sàvo bùrna nenoromis, be apetito: Tingėdamas ir valgai, kaip ne savo burna. Dbč. Nors buvome alkani, kiekvienas mūsų čiaumojo kažkaip nenoromis, lyg ne savo burna. Vencl.
kaĩp iš vienõs burnõs sutartinai: Žmonės lyg iš vienos burnos sušuko. Šk.
kaĩp iš burnõs labai švelnus, malonus: Toks švelnus vėjelis, kaip iš burnos. Ign.
kaĩp per bùrną gãvęs įžeistas: Gražulis pasijuto kaip per burną gavęs. Vencl.
aukso burna žr auksas
kepti balandžiai lekia į burną žr balandis
Dievas burnoje, velnias už ančio žr Dievas
kaip Dievo burnoje žr Dievas
duoną traukti iš burnos žr duona
keptas karvelis neatlėks pats į burną žr karvelis
kepti karveliai skrenda į burną žr karvelis
kąsnio atitraukimas nuo burnos žr kąsnis
[paskutinį] kąsnį atitraukti nuo burnos žr kąsnis
paskutinį kąsnį ištraukti iš (nutraukti nuo)burnos žr kąsnis
paskuojį kąsnį išgriebti iš burnos žr kąsnis
kąsnio neturėti burnoje žr kąsnis
kąsnis stingsta burnoje žr kąsnis
kąsnį traukti iš burnos žr kąsnis
kruopos neturėti burnoje žr kruopa
liežuvis neįsitenka burnoje žr liežuvis
liežuvio neišlupti iš burnos žr liežuvis
liežuvį turėti burnoje žr liežuvis
liežuvį turėti už burnos žr liežuvis
liežuvį užmiršti burnoje žr liežuvis
iš nosies į burną žr nosis
pyragas išgadina burną žr pyragas
vienas pirštas į burną žr pirštas
pusė burnos žr pusė
puse burnos žr pusė
nė puse burnos žr pusė
per pusę burnos žr pusė
iš rankos į burną žr ranka
užpakalio nedaryti iš burnos žr užpakalis
vandens nedavė burnai praskalauti žr vanduo
kaip vandens įėmęs į burną žr vanduo
kaip vandenį laikant burnoje žr vanduo
kaip vandens prisisėmęs (prisisrėbęs)į burną žr vanduo
žodį pagauti iš burnos žr žodis

galų̃ galè pagaliau (ką padaryti, pasiekti): Galų gale visi susirinko. Varn. Bet tu lyg ąžuolas išstovėjai, nepalūžai... Sulaukei galų gale savosios dienos. rš.
galù gãlą mazgù mãzgą Trg. striuka, riesta: Kas ta algelė, tos trys dešimtėlės? per metus naginėms, druskai, tik galu galą mazgu mazgą, ant piršto visi nešioja kapeikėlėmis. Žem.
galų̃ gãlą mazgų̃ mãzgą striuka, riesta: Nekaip žmogelis gyvena, tik galų galą mazgų mazgą. Ll.
ant galų̃ gãlo pagaliau: Ant galų galo paršlamatuoja ir tas Steponas. Dr.
ant gãlo liežùvio
1.klausinėjant (rasti): Kaip tu mane radai? – Nagi ant galo liežuvio. Smn. Visi keliai ant galo liežuvio – pasiklausk žmonių, ir pasakys. Kt. Ant galo liežuvio visa. Pls.
2.sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Pamiršau, ant galo liežuvio. And.
ant gãlo liežùvio atsistóti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vagi tik ant galo liežuvio atsistojo, tik pasakyt. Skdt.
ant gãlo liežùvio bū́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vardas ant galo liežuvio, tik negaliu atsiminti. Jnšk.
ant gãlo liežùvio išnešióti visiems išpasakoti: Ji pirmoji pastebėjo ir Ulės nelaimę ir po visą kaimą ant galo liežuvio išnešiojo. Bor.
ant gãlo liežùvio stovė́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Ant galo liežuvio stovi, ir negaliu atsimint. Krkn. Ant galo liežuvio stovi ir neištaria. Btg.
ant gãlo liežùvio užsimègzti būti pasiryžus tuojau pasakyti: Ir turėjai ant galo liežuvio užsimegzt. Šmn.
nuo gãlo liežùvio ištrū́kti staiga užmiršti: Tik pagavau ir vėl nuo galo liežuvio ištrūko... A a! atsiminiau... Buvau ir užmiršęs tau pasakyti. Šein.
ant gãlo maldõs pagaliau: Ir ant galo maldos kas išėjo: visą turtą kaip praleido, pats sau galą pasidarė. Plt.
gãlo mẽtų savo atgyvenęs, pasenęs: Be reikalo statos [namą]: gi galo metų boba, nė vaikų, nė nieko. Mžš.
galų̃ pagalėjè pagaliau: Vargo vargo ir galų pagalėj nukeliavo. Grž.
ant gãlo pagalė̃s pagaliau: Davės, siuto, ant galo pagalės apsivogė ir į kalėjimą pakliuvo. Krš. Ant galo pagalės kaip nori daryk. Grž.
ant galų̃ pagalė̃s pagaliau: Ant galų pagalės, jeigu jau taip reikėjo tokio didelio rugių lauko, juk toks čia, kur gyvenvietę stato, jau plytėjo. Gran.
ant gãlo pagaliõs pagaliau: Ant galo pagalios ir paskutinį arklį pavogė. J. Ant galo pagalios nukeliavo ir pas karalių. Mrj.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, blaškytis, skubėti: Vakar tinginiavo, o šiandien ant galų pirštų šoka. Gdl.
ant galų̃ pir̃štų váikščioti pataikauti: Ant galų pirštų vaikščiojau, kai nuo tavęs priklausiau, o dabar patrūbyk tu man!. Lkč. Aplink jį visi ant galų pirštų vaikščioja, mat bijo. Kt. Prieš jį visi ant galų pirštų vaikščioja. Mrj.
gãlas tìlto matýti baigiasi gyvenimas: Senas jau, vaikeli, jau galas tilto matyt. Srj.
abù galùs riẽsti Sk. pykti, aikštytis:
abù galùs užriẽsti užpykti, užsiaikštyti: Tik palik [vaiką] vieną, pyks ir abu galus užriečia. Rm.
añtras gãlas juok.
1.užpakalis: Kai išsižiojo, tai antras galas matyti. Rs.
2.lyties organai: Ir anie pajunkys jaunuosius dabar aple (apie) antrą galą. Sd.
añtrą gãlą atsùkti puoštis: Ant amžiaus galo atsukau antrą galą. End.
antrù galù suktàsis nevykėlis, ištižėlis: Mano vyras toks leibelė, antru galu suktasis. Nt.
apkultaĩs galaĩs daug, užtektinai: Darbo turiu apkultais galais. Šll.
atkultaĩs galaĩs
1.ligi soties: Mano ožkikei to šieno užteks atkultais galais. Skdv. Tik ropučių turi užtekti atkultais galais. Skdv.
2.su viršum: Bus bus, atkultais galais kilogramas. NmŽ.
dỹkas gãlas lengva, paprasta: Įraginti griauti – dykas galas: nereikia nei proto, nei išminties, gana šauksmo riksmo. Vaižg. Čia žiemos metu dykas galas bus į Gandingą parsigabenti. Vaižg.
dykù galù lengvai: Gyvena dyku galu, o bėdavojas. Varn.
drūtàsis gãlas garbinga vieta (prie stalo): Tuo tarpu stalus apkrovė valgiais, apstatė buteliais, sodino svečius aplinkui, o kūmas į drūtąjį galą. Žem.
gývas gãlas daug: Tų dilgėlių pas mus yra gyvas galas. Klvr. O uogų palioje gyvas galas. Mrj. Mynėjų prisivadino gyvą galą. Pvn. Tų vaikų turėjo žmonės gyvą galą. Prn. Gyvą galą prisijuokėm. KzR. Kiek aš anų (dainų) mokėjau – gyvą galą. Trš. Visokio rūpesčio seniui buvo gyvas galas. Bor.
gãlas jų̃ tiek to: Važiuote namulio, galas jų, nėra ir nereikia. Grv.
kàs gãlas neaišku, kas yra: Tie miežiai šiemet pakaitę ar kas galas, kad tas miežienis toks aitrus. Jnšk.
kìtas gãlas juok. užpakalis: Kai jau kitas galas veda galvą, tai tada jau nebėr nieko. Gdr. Kai rėkia, tai net kitas galas matyti. Krok. Nesivilk, mergele, iš kito galo. Ds.
kókio gãlo kodėl (piktai): Kokio tu ten galo kriksi (verki) nuo pačio ryto?. Dsm. Kokio galo? – sykį visai užpyko krautuvininkas. Ap.
kokiám gãlui kam, kodėl: Jau trečią kartą Silver ar Siūlas prašo, gal geriau įsako, nuskusti barzdą! Kokiam galui?. Dovyd.
kokių̃ galų̃ kodėl: Kokių galų aš čia atėjau!... Šein.
kuriõ gãlo ko: Po to mieste vėl pasipylė proklamacijos, ir net žandarų šefas nebežinojo kurio galo stvertis. Vien. Peržiem ištindiriavo, o dabar neturi nei kurio galo tvert. An.
kuriám gãlui kodėl (piktai): Kuriam galui reikėjo čia kviestis girininką?. Ap.
nė̃ kuriám gãlui maža, neužtenkamai: Nusiperki to sviesto – nė kuriam galui. Mžš. Vienos vištos tokiai šeimynai – nė kuriam galui. Mžš.
kurių̃ galų̃ kas nors bloga: Ar jis sukvailo, ar kurių galų!.. Tyčiojas gal?. Šein.
kuríems galáms kam, kodėl (piktai): Reikėjo iš karto aiškiai pasakyti. Kuriems galams tos bjaurios užuominos?. Ap. Kuriems galams dirbti, jei ir taip gerai gyvenu. Pp.
netikrì galaĩ įvairūs niekai: Išsigalvoja visokių netikrų galų. Jrb.
paskutìnis gãlas visai prastai: Susergi, tai paskutinis galas. Sml. Tai buvo visai paskutinis galas Vaclovo Kibardeikos – susidėti su girtuokliu Volunge. Dovyd.
pūstì galaĩ beprasmiška, neverta: Mums atrodo, kad pūsti galai čia sakyt. Grv.
pūstùs galùs darýti labai pykti, griebtis įvairių priemonių: Pūstus galus dariau, ir krokiau, ir ko nedariau, ans anai tiko, ir gana. End.
pūstù galù ver̃stis labai teisintis: Jis žmogus pūstu galu verčias, kad tų pinigų nevogęs. Skr.
striukì galaĩ sunku (gauti), riesta: Man su pinigais striuki galai. Ps.
šìkamas gãlas priė̃jo vlg. pateko į vargą: Matai, kad jau priėjo šikamas galas. Slnt.
neĩ šiókio neĩ tókio gãlo nežinia ką daryti: Nei šiokio nei tokio galo su tuo veršiu: ar parduot, ar palikt auginimui. Rs. Tai geria jis – nei šiokio galo nei tokio. Jrb.
tàs pàts gãlas vienodi: Aš nei rusų laukiau, nei vokiečių, man tas pats galas [abeji]. Kpč.
víeno gãlo vienodas: Abu jie vieno galo. Kp.
víenas gãlas dẽga, kìtas rū̃ksta An. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas dẽga, kìtas nė̃ nerū̃ksta Trgn. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas degą̃s, kitas užšãlęs Grg. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas svỹla, kìtas dẽga Lkš. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas žìba, kìtas rū̃ksta Srv. apie neskoningą aprangą:
visùs galùs viską: Žmogus kol visus galus aplakstai, žiūrėk – ir pusdienėlis. Jnšk. Ir blynus kepa, ir cepelinus daro, ir visus galus. Srj.
visíems galáms viskam: Visiems galams mašinos yra, tik poteriam kalbėt nėra. Krd.
visì galaĩ pasiléido apie sugedusius vidurius: O vemia, o triedžia, visi galai pasileido. End.
visókiais galaĩs visaip: Kai žmogus visokiais galais sukiesi, tai dar šiaip taip išeini ir gali gyventi. Nm.
gãlą darýti rėkti: Vištos galą daro, kad neduodi grūdų. Arm.
gãlą darýtis labai jaudintis: Armanis galą darosi, gyvas po velėna lenda – žemę atėmė, gyvulius ištampė, namus išdraskė. Bub.
galùs darýtis Gr. jaudintis: Čia visi galus darosi, o tu svečiuojiesi. Na, eik savo pliką peliūkštį – seserį pasveikinti. Simon.
gãlą gáuti žūti, mirti: Daug daug žmonių, bestatant tuos rūmus, sveikatą prikišo, kiti ir galą gavo, o retas rykščių išvengė. Vien. Kažkur prapuolė peilis, dabar gali galą gauti beieškodamas. Jnš. Rudenį peršalau, bemaž ir galą gavau. End. Na ir vėjas šiandien, kad jis kur galą sau gautų, kad jis pasikartų!. Šein.
galùs graibstýti
1.perpykti: Tik tu primink, kad anos vaikas negerai daro – galus graibsto. Plt. Tas tėvas nieko tokio, o ta motinėlė galus graibsto. End.
2.mirtimi vaduotis, merdėti: Vargu begis – jau galus graibsto. Šts.
3.labai sielvartauti: Ona galus graibstė, ant slenksčio atsigulusi krokė. End.
gãlo graibstýtis ieškoti nelaimės: Eina galo graibstydamasis. Mrj.
gãlo grebóti ieškoti nelaimės: Kaip ir šitas girtas, argi ne galo greboja. Krok.
galùs gróbstyti
1.labai stengtis: Ko aš čia kaip durnė nusistačiau išvažiuoti, galus grobstau: kada suspėsiu, tada išvažiuosiu. Lk.
2.mirtimi vaduotis: Julė visai galus grobsto. Krš.
galùs gróbstytis vargti, galuotis: O ta Marė dabar jau galus grobstosi su tuo savo tinginiu. Simon.
galùs išdarinė́ti išdaigauti: Galus tu ten išdarinėji, kad visi ten apie tave tik ir šneka. Lkč.
gãlas (ko)nemãtė tiek to, nesvarbu: Eik, imk – galas tavęs nematė. Dkš. Galas tavęs nematė, aš kitą pasidirbsiu. Varn. Man jo nereikia, galas jo nematė!. Kt. Galas nematė to tavo dviračio – aš tau nupirksiu naują. Ps.
gãlas (ko)nemãtai tiek to, tesižinai: Galas jo nematai!. Ds.
gãlas neriñko nieko bloga neatsitiko: Vargom, skurdom, būdami jauni, ir galas nerinko. Mrj. Kur jis eina tokią naktį? – O, nerinks jo galas. Mrj.
galų̃ nesudùrti negalėti pragyventi: Kas metai nesudurdavo galų... Nebuvo duonos... Buvo daug skolų. Tilv.
gãlo nesùduria su galù Šk. negali pragyventi: Doras pensininkas, gaudamas vidutinę pensiją, nesuduria galo su galu, nes jam kas mėnesį reikia mokėti už butą, dar valgyt kasdien nusipirkt. rš.
gãlo nesutráukia su galù sunkiai verčiasi: Toks didelis ūkis, o nesutraukia galo su galu. Vrn. Ten nesutraukdavo galo su galu, o tau netrūksta nieko. Pv.
gãlas nẽša neig. piktai sakoma einančiam kur nereikia: Kurgi tu eini? Kur tave galas neša?!. Mrj. Kur tave neša kokis galas itokiu lietum – sėdėk namie!. Arm.
gãlo nežinóti daug turėti: Užtai visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino. Žem.
gãlą ràsti liautis: Na, ir įsikadėjo, bent galą rastumei. Pp.
gãlas ráuna apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar galas rauna?!. Mrk.
galùs rìšti pragyventi: Be jokių progų vos galus rišam. Švnč.
galùs sudùrti su galaĩs išsiversti: Jis vos galus su galais tesudūrė. Mont. Ėmė Kupstas kortom lošti, vildamasis galus su galais sudurti, kol dvaras subankrutavo galutinai. Trein.
sùk (ką)gãlas tesižinai: Užmokėjai, ir suk jį galas!. Sug.
gãlą sumègzti su galù vos išsiversti: Turėjau dirbti ir rimtai galvoti, kaip mažu išteklium visus didelės šeimos reikalus patenkinti ir galą su galu sumegzti.... Pt. Šeima didelė, tai, būdavo, tiktai va sumezgam galą su galu. Skm. Nieko čia iš tokio pono, pats galo su galu nesumegzdavo. Pl. Gal galą su galu jau sumezga, kad pas mum nebeateina skolintis. Mžš.
galùs sustùmti išsiversti: Negaliu galus sustumti šiais karės metais. Šts.
gãlą suvèsti su galù išsiversti: Mes patys vos tik galą su galu suvedame.... Žem. Viskas pigu, negali galą su galu suvesti. Gs.
galùs suvèsti su galaĩs nuosekliai išdėstyti: Tat gal jau bus paskutinis mano žodis, taip aš jaučiu, užtatai pasistengsiu galus su galais savo mokslo suvesti. Šein.
gãlas svỹla, gãlas dẽga Šk. apie šiltai apsirengusį:
tráuk (tave...)gãlas toks keiksmas: Trauk tave galas!. Drsk.
tráuk (tave...)galaĩs toks keiksmas: Trauk jį galais, tokį rūgštų obuolį!. Mrj.
gãlą varýti su galù šiaip taip verstis: Kai vaikų neturi, galą su galu varo. Yl.
gãlą vèsti su galù verstis: Valstybei irgi sunku galą su galu vesti. Ppl.
gãlas žìno
1.daug: Sniego privelta galas žino. Str. Grikių tai galas žino kiek prisėja, nurauk paskui. Pv. Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum. Avyž.
2.nežinia: Kareivukai, galas žino, ką pagalvojo, juk nei Gapšiukas, nei jo draugas rusiškai nemokėjo, tiktai kelis žodžius. Ap. Ir galas žino, kogi nėra dar grybų?. Sn.
3.toks keiksmas: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki!. Krėv.
galaĩ žìno nežinia: Galai jį žino, kur jis nuėjo. Stk. Galai žino, net nežinau, dar viršaus dvidešimt buvo. Graž. Į skolas įlindęs prieš keletą metų galai žino kur išsidanginęs. Zur.
ant paskùjo gãlo pagaliau: Ant paskujo galo paimsi krepšiuką ir eisi [elgetauti]. Rsn.
ant tõ gãlo į senatvę: Visos ligos ant to galo. Ėr.
ant tų̃ galų̃ į senatvę: Visi einam ant tų galų, nebėr ko norėt. Sur.
apiẽ antrùs galùs šnekė́ti blevyzgoti: Kai su juo pradedi šnekėti apie antrus galus, tai jam atsiranda ir kalbos, ir iškalbos. Skr.
be gãlo
1.labai: Ji sena be galo ir tokia kytra. Zp. Be galo didelis. rš. Be galo jis nori pralobti. Gs. Pintardos tokios raibuotos, be galo deda. Krž.
2.ilgai: Rodos eičiau taip be galo. Varn.
be míelo gãlo labai, ištisai, nebaigdamas: Kai pradės suopti, tai suops be mielo galo. Alk.
be sàvo gãlo labai daug: Grybų čia buvo be savo galo. Šmn.
be víeno gãlo
1.ištisai, be pertraukos: Nuolat ieškojo progos pabūti su žmonėmis ir jų klausyti, jei ne klausyti, tai pačiam malti malti be vieno galo. Vaižg. Ale vėl kaip pradės lyt, tai be vieno galo. Lb.
2.labai, nepaprastai: Rūgščios vyšnios be vieno galo. Jdr. Be vieno galo ta merga graži. Grg. O kokia ana graži, be vieno galo. Trš. Kas per suvargimas, sužuvimas buvo – nusišliaužusios bobos be vieno galo. Krš.
3.visai ne: Ans ausimis nebgirdi be galo vieno. Gršl.
be gãlo be krãšto
1.labai ilgai trunkantis: Ne vien seniams, bet ir vaikams pakyrėjo tokia žiema be galo be krašto. Žem. Mokėjo pumpėti (bambėti) be galo be krašto. Krš.
2.labai didelis: Žemaitijoj buvo tuomet girės be galo be krašto. A.
3.labai daug: Dvare naudos be galo be krašto buvo. Bs.
4.nepaprastai, karštai: Vyrą mylėjo be galo be krašto. rš. Be galo be krašto gera anos širdis. Varn. Galės mane myluoti, skambinti be galo be krašto!. Šein.
5.labai: Pradėjo skubėti be galo be krašto laikrodis. Trk.
be gãlo ir krãšto labai: Graži graži – be galo ir krašto. Grdm.
dėl dỹko gãlo dėl menkos priežasties: Dėl dyko galo mes čia dabar plaukus vienas kitam rausma!. Jabl.
gãlas į gãlą ištisai: Mano šulinys galas galan ąžuolinis. Švnč.
į añtrą gãlą eĩti senti: Jau tu eini į antrą galą. Jnšk.
į paskutìnį gãlą visai prastai: Jau jis prisigyveno į paskutinį galą. Stk.
į šį̃ gãlą
1.paskutiniu metu: Gegužinės tik į šį galą atsirado. Krs.
2.senatvėje: Nėr ko norėt į šį galą tos sveikatos. Erž.
neĩ į šį̃ gãlą neĩ į tą̃ gãlą visaip blogai: Ką gi ten mačys, kad aš nesiskirsiu [per teismą], nei šian galan nei tan galan. PnmR.
į tą̃ gãlą senstant: Aš į tą galą nieko nebijau, man draugas kapai. Btg.
į tą̃ gãlą eĩti baigti gyvenimą: Į tą galą eini – ką čia vaistai bepadės. Sur.
į víeną gãlą prastai (baigė): Gydės gydės arielka – nusigydė vienan galan. Str. Kamarninkas žemę dalijo dalijo ir vienan galan nudalijo. Švnč. Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliavo vienan galan. Dr.
gãlas nuo gãlo
1.per visą laiką, ištisai: Išbuvau galas nuo galo. Sdk.
2.viską, neskirstant: Aš darbo nesirenku – galas nuo galo viską dirbu. Skr.
per abù galùs išlį̃sti nesuteikti naudos: Išlįs jam per abu galus šitie pinigai. Ds.
per abù galùs kìšti gausiai teikti, lepinti: Ar jin pasako nors žodį gerą, kad mes jai kišom ir kišom per abu galus; kam to reik – praeitasis užmirštasis. Jnš. Vaikui kiša per abu galu. Tr.
per kìtą gãlą bỹra apie pasenusį, silpną: Ką čia pabėgsi, kad byra per kitą galą. Prl.
kàs per gãlas neaišku: Kas per galas – juk išjungė telefoną. Ap.
po galaĩs toks keiksmas: Po galais! Kaip toli nuklydo mintimis, o praėjo dar visai nedaug. Ap.
po galám prastas, nužiūrėtas: Jeigu jis pamato, tai tas gyvulėlis ir po galam. Brž.
po visų̃ galų̃ pagaliau: Po visų galų parvažiuok nors namo!. Lp.
po visaĩs galaĩs viskas baigta: Kam ten taip griebt, kam ten taip dirbt, nugriūna žmogus, ir po visais galais. Žl.
eĩna kur̃ po galaĩs toks keiksmas: Eina ji kur po galais, toji trasa!. Ap.
su galaĩs visam laikui: Išvažiavo su galais. Varn.
su galù menkas (sugebėjimas): Mano tas žinojimas [siūti] su galu. Jnš.
su antrù galù paleistuvaujant: Ta merga pelnos su antru galu. Šts.
su atlenktaĩs galaĩs užtektinai, su viršum: O dabar, likviduojant fondą, man paprašius, dar tris šimtus paskyrė kelionei į Lietuvą; turbūt užteks, kaip žemaičiai sako, su atlenktais galais. Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktais galais, aš manau, kad išeis dar ir šelbierka. Brs.
už kuriõ gãlo ko: Ji viena nežinojo, nė už kurio galo griebtis. Rs.
galìp gãlo pagaliau: Galip galo kokią ana pavardę turi (už trečio vyro ištekėjusi)?. Rdn.
kad (tave...)gãlas toks keiksmas, sakomas išsigandus: Kad tave galas, kaip išsigandau!. Klvr.
kad (tave...)kur̃ gãlas Br. toks keiksmas, sakomas išsigandus:
màt (jį...)gãlas tiek to: Mat jį galas, neisiu, man jis nepatinka. Prn.
neĩ gãlo neĩ krãšto
1.apie ką be tvarkos: Toki gražūs siūlai, bet taip tu juos sukrampulinai, kad negali rasti nei galo nei krašto. Šk. Kalba kalba – nei galo nei krašto, nei rast nei pamest. Mžš.
2.apie labai didelį, platų, gausų: Iškilo iš kapų milžinų vėlės, imasi tylomis tylomis triūsti, mums, savo palikuonims, austi stebuklingą, nei galo nei krašto neturintį audimą mūsų ašarom sausinti. Pt. O reikalų – nei galo nei krašto. Zur.
3.apie labai ilgą laiką: Dėdei Topiliui, paskutiniam šeimoje, [piemenavimo] nesimatė nei galo nei krašto. Andr.
neĩ gãlo neĩ pabaigõs Šts. apie ką be tvarkos: Tas tavo vyras tikras plepalynė: nei galo nei pabaigos. Skd.
tegù (tave...)gãlas nepiktas keiksmas: Tegu ją galas – toks įkyrus!. Kt.
tegù (tave...)galaĩ tiek to, tesižino: Tegu ją galai, tą Rožę, tesižino, duosim žmonėms gyventi, kaip kas nori. Ap.
ant adatos galiuko žr adata
akių galais žr akis
akių gale žr akis
bėdų galas žr bėda
dantų galais žr dantis
dienų galas žr diena
dienų gale žr diena
dūmo galu žr dūmas
į grobo galą įmesti žr grobas
iš grobų galo žr grobas
ir didelis kamuolys pririeta galą žr kamuolys
kelio galas žr kelias
visų kelių galas žr kelias
kiemo galas žr kiemas
iki knyslio galo žr knyslys
kryžiaus galą kąsti (krimsti) žr kryžius
liepto galas žr lieptas
liepto galą žr lieptas
liepto galą prieiti (prilipti) žr lieptas
prie liepto galo prilipti žr lieptas
ant liepto galo stovėti žr lieptas
liežuvio galas žr liežuvis
ant liežuvio galo žr liežuvis
ant liežuvio galo kabėti žr liežuvis
liežuvio galą panižo žr liežuvis
ant liežuvio galo pamauti žr liežuvis
ant liežuvio galo stovėti žr liežuvis
ant liežuvio galo sukasi žr liežuvis
ant liežuvio galo turėti žr liežuvis
ant liežuvio galo užeiti žr liežuvis
ant liežuvio galo veliasi žr liežuvis
naudos galo nemato žr nauda
nosies galo neparodyti žr nosis
ant nosies galo lipti žr nosis
iki savo nosies galo žr nosis
toliau savo nosies galo nematyti žr nosis
ant pagalės galo žr pagalė
pasaka be galo žr pasaka
pasaulio galas žr pasaulis
į pasaulio galą žr pasaulis
kad (tave...)pypkės galas žr pypkė
pirštų galas žr pirštas
ant pirštų galų žr pirštas
pirštų galus nudegti žr pirštas
pirštų galais vaikščioti žr pirštas
ratų gale likti žr ratai
rylų galai priėjo žr ryla
rylių galas žr rylis
rylio galai žr rylis
siūlo galas žr siūlas
siūlo galo žr siūlas
siūlo galą atsekti žr siūlas
siūlo galas atsirado žr siūlas
siūlo galo ieškoti žr siūlas
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlo galą surasti žr siūlas
ne ant siūlo galo žr siūlas
ant siūlo galo kabėti žr siūlas
iki siūlo galo žr siūlas
iš siūlo galo žr siūlas
nuo siūlo galo žr siūlas
už siūlo galą žr siūlas
nė siūlo galo žr siūlas
sprigto galas žr sprigtas
uodegos galelis žr uodega
už uodegos galo nutverti žr uodega
neilgi valakų galai žr valakas
valakai prie galo žr valakas
vargais galais žr vargas
žemę rašyti kitu galu žr žemė
žodžio gale žr žodis

liežùvio blãzginimas nereikalingas kalbėjimas: Gaila tavo liežuvio blazginimo – neprikalbėsi anos eiti už našlio. Kal.
liežùvio galù vos vos (priminti): Mama tik liežuvio galu užsiminė, ta ir artyn obuolį už ančio užsikišus. Sk.
ant liežùvio gãlo
1.knieti (pasakyti): Man vis ant liežuvio galo paklaust, ar vyras jos negrįžo. Sk.
2.apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Vardas ant liežuvio galo, tik negaliu atsimint. Jnšk.
3.nejučiomis pasako: Girto tiesa – ant liežuvio galo. Rk.
4.galima pasiklausti: Kelias ant liežuvio galo. Dr.
ant liežùvio gãlo kabė́ti norėti pasakyti: Erzinti ponelio nenorėjau, bet taip ir kabėjo klausimas ant liežuvio galo. Pt.
ant liežùvio gãlo pamáuti apkalbėti: Ana turi tą žmogų ant liežuvio galo pamovusi. Dv.
liežùvio gãlą panìžo užėjo noras pasakyti: Beklausant tų šnektų, man taip panižo galą liežuvio, kad neiškenčiau neprasižiojus. Krok.
ant liežùvio gãlo sùkasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Matai, kokia mano galvelė – ant liežuvio galo sukas, ir neatmenu. Sk. O kad jį laužas kur! Ant liežuvio galo sukas, negaliu pasakyt. Švnč. Ot sukasi ant liežuvio galo, ale prisiminti negaliu. Slv.
ant liežùvio gãlo turė́ti norėti pasakyti: Balys kvatoja. Nuryja, ką turėjo ant liežuvio galo. Šein.
ant liežùvio gãlo užeĩti norėti pasakyti: Sakiau viską, kas tik ant liežuvio galo užėjo: ir juoda, ir balta. Vkš.
ant liežùvio gãlo vẽliasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Velias ant liežuvio galo, tik neatmenu, ir tiek. Rd.
liežùvio láidymas apkalbėjimas: Vyrai rūkymo, gėrimo nepameta, bobos – liežuvio laidymo. Krš.
liežùvių láidymas apkalbėjimas: Ji dar gaus kada už tą liežuvių laidymą. Skr.
liežùvio malìmas tuščios kalbos, plepalai: Ar dar neatsibodo tamstai mano tetos ir kartu jos bičiulių liežuvių malimas. Pt.
liežùvių nešiójimas apkalbėjimas: Ištvatijo už liežuvių nešiojimą. Krš.
liežùvio neval̃dymas plepėjimas: Daugiau žmogus kenčia per liežuvio nevaldymą. Krš.
liežùvio paleidìmas išplepėjimas: Už liežuvio paleidimą vienas žmogus jau Šiauliuose sušaudytas. Pt. Tu kada gausi už liežuvio paleidimą. Sk.
liežùvio plãkalas plepėjimas: Čia ne kalba, tik liežuvio plakalas. Šts.
liežùvio plonýbė mokėjimas pataikaujamai kalbėti: Anos liežuvio plonybė neišpasakyta. Krš.
liežùvio smailùmas iškalba, plepumas: Lyg per siaura dviem būtų, ponas viršaiti, – stengėsi liežuvio smailumu neatsilikti ir Gužienė. Katil.
liežùvių sumaĩšymas apkalbos: Meluoti be liežuvių sumaišymo nėra griekas. Šts.
liežùvio vadžiàs paléisti nepadoriai kalbėti: Tai tu jau vėl paleidai liežuvio vadžias, ar pačiai ausys neraudonuoja?. Sk.
aštrùs liežùvis apie sugebėjimą piktai atsikirsti, priešgyniauti: Bet vis aštresnis pasidarė marčios liežuvis. Simon. Vis tiek blyksteli nedraugiškas žvilgsnis, vis tiek atsiranda aštrus liežuvis, linkęs ką nors leptelėti. Zur.
liežùvis dviẽm galaĩs apie melagį: Melagio liežuvis dviem galais. An.
dvìgubą liežùvį turė́ti sugebėti įsiteikti, prisigerinti: Kas turi dvigubą liežuvį, tas visur prilenda, viską gauna. Šl.
dvìlinkas liežùvis apie melagį: Melagio ir vagio dvilinkas liežuvis. Ukm. Dvilinkam liežuviui netikėk. LTR.
gẽras liežùvis apie iškalbingą: Geru liežuviu mergai galvą apsuksi. Dg.
gẽro liežùvio išmoningas, išradingas: Jos sūnus buvo labai gero liežuvio, tai jis visiem tas pravardes įdėdavo. Pš.
gẽrą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda!. Žem. Gerą liežuvį turi ir pasakoja – gražu klausyt. Jrb. Nemislijau, o liežuvuką beturinti gerą. End. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežuvį turi gerą. Mžš.
ìlgas liežùvis
1.apie liežuvaujantį, apkalbantį: Su ilgu liežuviu niekam neįtiksi. Vvr. Tos bobos ilgas liežuvis. Šlčn. Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo. LTR.
2.apie mokantį įsiteikti: Kieno liežuvis ilgesnis, tas ir gauna. Pl.
ìlgą liežùvį turė́ti
1.būti iškalbingam: Tas piršlys melagis tur ilgą liežuvį. JD.
2.mėgti apkalbėti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai. rš.
ìšplaktas liežùvis moka gerai kalbėti: Liežuvis anų buvo išplaktas kaip kalvio ant priekalo. Šv.
judrùs liežùvis iškalbingas: Nei tu gražuolis, nei plačiapetis, ir liežuvis tavo nejudrus. Avyž.
lankstùs liežùvis iškalba: Tu pasėdėsi smagioje ūkininkų kompanijoje, parodysi savo lankstų liežuvį. Cvir. Tau gerai, tu labai lankstų liežuvį turi. Vl.
lìpšnų liežùvį plàkti plepėti: Lipšnų liežuvėlį plakė, nėra to viso, ką sakė. Nm.
nerangùs liežùvis neiškalbingas: Aš esu lėtas praverti burną ir mano liežuvis nerangus. ŠR.
paláido liežùvio mėgstantis plepėti, išplepėti: Vasaris netikėjo savo kolegos apibūdinimais, nes jau žinojo jį esant palaido liežuvio ir stačiokiškos dvasios žmogų. Myk-Put. Aš ne palaido liežuvio: žinau ką sakyti, ką ne. Krš. Ar jau pats negalėjai žinoti, kad ana palaido liežuvio? Nereikėjo tokiai nė užsiminti. Vkš.
paláidą liežùvį laikýti niekus kalbėti: Negerai palaidą liežuvį laikyti. Plng.
paláidą liežùvį turė́ti N. niekus kalbėti:
pìktas liežùvis apie mėgstantį apkalbėti: Visi žino, kad jo piktas liežuvis – žmones visus pravardžiuoja, pašiepia. Šl. Pikti liežuviai žinojo priežastį ir ėmė šaipytis. Simon. Pikti liežuviai apkaltino Povilą Bičkų, esą bulių papjovęs tremtinių stovykloj. Dovyd.
plónas liežùvis apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Užtat tokį nekaltą kūdikį ir negali spardyti į šalį, jei savo plonu, kaip giries, liežuviu pritraukei ją. Žem. Tos bobos plonas liežuvėlis – ji visur prilįs ir viską išprašys. rš. Krautuvėje dirbi, liežuvį turi ploną turėti. Krš.
saldùs liežùvis sugebėjimas įsiteikti: Jie savo saldžiais liežuviais jo galvą apsuka. Klp.
saldų̃ liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti, prisigerinti: Nuo to noriu tave apsaugoti. O, be to, tu jauna, vyrai turi saldų liežuvį. Simon. Reikia turėti saldų liežuvį, ir viską turėsi. Pkr.
sàvo liežùvį įkìšti įsiterpti į kitų kalbą: Negyva bus, kad neįkiš savo liežuvio – kišutė nematyta!. Ps.
smailùs liežùvis
1.apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Smailus jo liežuvis kaip meletos, prisišneka jis visur. J. O kai pasirodydavo inžinierius, jis kaip lapė savo smailiu liežuviu mokėjo prie jo prisiplakti. Mont.
2.apie mokantį pašaipiai, piktai kalbėti: Ot smailus liežuvis, ką tu pasakysi, – atmeta ir ataudžia. Šl. Mano veidelį ir smailą liežuvį visi pažįsta. Mrj. Turi smailų liežuvį – durte duria žmogų. Krš. Liežuvį turi anta keikimo smailą. Mž.
smailiù liežuviù kir̃sti kandžiai pasakyti: [Siuvėjas] tuoj pradeda žvalgytis į juos ir, regis, kirs smailiu liežuviu. Andr.
smaĩlų liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Labai jau smailą liežuvį turėjo, niekas nenukalbėjo. Pn.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį. Cvir.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
liežùvis šlãpias juok. apie prastą darbininką: Ot tai dirba, net liežuvis šlapias!. Sdk.
šmaikštùs liežùvis apie mokantį sąmojingai kalbėti: Kad Adomėlis nebūtų buvęs tokio gero būdo, tai savo šmaikščiu liežuviu būtų gerai jį aptvojęs. Mš.
švelnùs liežùvis apie mokantį įsiteikiamai, meilikaujamai kalbėti: Švelnus liežuvėlis kaip lapės. Brž.
švel̃nų liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti: Karalienė turėjo labai švelnų liežuvį, pradėjo apie jį dailiai malonėtis. Rz.
liežùviais apipláuti apšnekėti: Būsi liežuviais bobų apiplautas. Sur.
liežùvį apkabìnus liežuvaujant: Matalaška (liežuvininkė) liežuvį apkabinus laksto. Ker.
liežùviais apkráuti apkalbėti: Prie to dar liežuviais apkrauna. rš.
liežùviais apléisti apkalbėti: Neduok Dieve tame davatkyne gyventi, tuojau liežuviais apleidžia. Vvr.
liežuviù apmèsti, atáusti ir išardýti apkalbėti, prifantazuoti: Pati buvo sunkiai įpykinama, bet jei jau įsivarydavo – galėdavo liežuviu apmesti, atausti ir vėl išardyti. Cvir.
liežùviais apsikélti pagarsėti apkalbomis: Liežuviais apsikėlusi – ir sėdi kaip velnias ropėse, niekas nė nekalbina. Sml.
liežùvis apsilùpo nusibodo, įkyrėjo kalbėtis: Net liežuvis apsilupė nuo ilgo šnekėjimo. Ad.
liežùvis apsìrietė apie daug plepantį: Tavo ir liežuvis apsirietęs bemeluojant. Gršl.
liežùvis apsìsuka visaĩp moka nupasakoti: Iš jos tai gausi ko nepirkęs – jos liežuvis visaip apsisuka. Lb.
liežùvis apsiver̃čia išdrįsta kalbėti: Man ausys linksta nuo tokių kalbų, kaip jum liežuvis apsiverčia?!. Krč.
liežuviù apšukúoti apkalbėti: Visą apylinkę [plepė] liežuviu apšukuoja. Mžš.
liežuviù apvelė́ti išbarti, iškoneveikti: Kad nori, ir dar kaip mane liežuviu apvelėja. Vs.
liežùvį apver̃sti pasakyti (negalint,nedrįstant, tingint): Kad būtum netingėjęs liežuvį apversti, būtų viskas gerai buvę. Lš. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!... Žem. Ar negali liežuvio apversti, kad tyli?. Ėr. Čia susispietė dabar atlaikuoliai ir, pasrubčiodami iš stiklelių, plepėjo vos liežuvį beapversdami. LzP. Vadinasi, ir Liudas netikėjo? – vos vos pajėgs apversti liežuvį Danielius. Bub.
liežùvis ãriamas abiẽm pùsėmis veidmainiškas: Su ponais nežinau, bet liežuvis Baltaragio abiem pusėm ariamas. Žem.
liežùvis atbùko nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Šneka ir šneka – kaip jai ir liežuvis neatbunka. Sk. Man ir liežuvis atbuko su ja besibarant, pasiutus boba. Sk.
liežùvį atidúotų apie pataikaujantį: Šitoji boba akyse ir liežuvį atiduotų, o už akių ir kalnus priverstų ant tavęs. Užp.
liežùvį atléisti padaryti kalbų: Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę. Cvir.
liežùvį atrakìnti padaryti šnekų: Degtinė, kaip ir daugumai, Tomui atrakindavo liežuvį. Dvd.
liežùvį atrìšti padaryti kalbų: Išgertas alus ir degtinė atrišo liežuvius ir apsuko galvas. Vencl. Jos aimana Jievarui labiau nei degtinė atriša liežuvį. Zur.
liežùvis atsiléido ėmė daug kalbėti: Kaip išgėrė, visiem liežuvis atsileidė. Rm.
liežùvis atsirìšo ėmė daug kalbėti, pasidarė kalbus: Jei dar tavas išgėręs, tai visai atsiriša liežuvis. Prn. Kad išmečiau degtinės, man liežuvis visai atsirišo. Jnš. Kas užgeria kiek, tai jau liežuvis atsiriša. Erž.
liežùvis atsistójo kuolù sunku prakalbėti: Kad tau liežuvis kuolu atsistot!. keik.
liežùvis atskãro nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Tetauzija, kol tik liežuvis atskars, – atšovė pati. Žem.
liežùvis atšìpo nusibodo (kalbėti): Apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Šein.
liežùvį atver̃sti prašnekti: Neatvertė liežuvio paklaust. Srd.
liežùvis áudžia gerai kalba: Jo tik liežuvis gerai audžia. Lp.
liežùviais áustis ginčytis: Per vakarus audžias ir audžias liežuviais. Btg.
liežùvį áušinti tuščiai kalbėti, plepėti: Neaušink be reikalo liežuvio!. Dov.
liežuviù badýti barti, koneveikti: Pradėjo vėl jį liežuviu badyti be jokio reikalo. rš. Blogai, kada žmogų visi liežuviais bado. Blv.
liežùvis baladója negali gerai kalbėti: Nuo degtinės išgertos tau liežuvis balados. Vrn.
liežùvį bárškinti tuščiai kalbėti, plepėti: Barškink čia liežuvį, verčiau už darbo imkis!. Vvr.
liežuviù bélsti tuščiai kalbėti, plepėti: Bebeldžiant jam liežuviu apie savo tėvo didelius dvarus Poznanėje, man pradėjo rodytis, kad jis visai panašus į garsųjį vokiečių šnipą. Pt.
liežùvį blãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Tu blazgini liežuvį be gryno reikalo. Kal.
liežùvis blãzga kalba (niekus): Blazga liežuvis visokius niekus. Šts.
liežuviù brū́žinti tuščiai kalbėti, plepėti: Be reikalo brūžina liežuviu. Rod.
liežuviùs dẽginti apkalbėti: Kaip tu elgies, matai, kad ant tavęs visi liežuvius degina!. Dkš.
liežùvį dìldyti tuščiai kalbėti, kaulyti: Be reikalo nedildyk ir liežuvio, vis tiek neisiu. Užp.
liežùvis dìlga nekantrauja: Ar jau liežuvis dilga?. Šk.
liežùvį dìlgina ima noras (pasakyti): Gal tau dilgina liežuvį pasakyti. LTR.
liežùvį dìlinti tuščiai kalbėti, plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti, jiems bet tik liežuvį dilinus. Vaižg.
liežùvis dìrba kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba!. Ašb.
liežuviù dìrbti gerai kalbėti: Dabar jau tie gerai gyvena, kur liežuviais dirba. Grv.
liežùvį drémžti tuščiai kalbėti: Ir nubaidei dabar man paukštytes, kitą kartą susitikus reikės ilgai dremžti liežuvį. Andr.
liežùvį galą́sti ruoštis ginčytis: Erzink! galąsk liežuvį! – juokavo Severa. Pt.
liežuviùs galą́sti
1.niekus kalbėti, plepėti: Vyrai sustoję liežuvius galanda, darbo nežiūri. rš.
2.šmeižti, apkalbėti: Nuo to laiko pikti žmonės pradėjo liežuvius galąsti. Cvir.
liežùvį įbraũkti įskųsti: Kas nors įbraukė liežuvį ir suėdė žmogų. Šts.
liežùvį įbrùzginti pasakyti ko nereikia: Visur tu savo liežuvį įbruzgini – ar reikia, ar nereikia. Arm.
liežùvį įkìšti
1.įskųsti: Šmakšt liežuvį įkišo, ir atėjo kratyti. Krš. Jau, sakiau, kad visos kalbos bus pasibaigusios, bet tas pašmakšt ir įkišo savo liežuvį. Škn. Per tą laiką kas nors įkiš liežuvį, jeigu dar neįkišo, ir visi atsidursime karo belaisvių stovykloje. Avyž. Kas liežuvį įkišė, kad klebonas vaikus mokina. Šmn. Be reikalo inkišė liežuvį, dabar gailisi. Sur.
2.įtikti: Kataras moka liežuvį įkišti, kur reikia, tam gerai gyvent. Grv.
3.prasitarti: Kada be reikalo inkiša liežuvį, tai tada ir negerai. Pls. Dabar tylėkim, o tai įkišim liežuvį. Klvr. Įkišam liežuvį ir mes kaip kada kur reikia, kur nereikia. Grv.
liežùvį įláidyti įsitraukti plepėti: Įlaidei liežuvį, tai dabar pasakysi visokių niekų. Pnd.
liežùvį įplàkti įskųsti: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį. Šts.
liežùvis įsmil̃ko įgriso, nusibodo kalbėti: Mergos truputį jau aprimo rietis, o motinoms dar liežuvis neįsmilko. Žem. Ple ple ple per kiauras dienas, kaip liežuvis neįsmilksta. Krš. Liežuvis belojant įsmilko, t. y. pailso. J.
liežùvį įstatýti plepėti: Nieko nedirba, tik eina per kiemus liežuvį įstatęs. Grv.
liežùvį įstùmti išplepėti: Kažkas liežuvį įstūmė. Lz.
liežùvį iškìšti
1.labai pavargti: Ateis žiema – tai mūsų sargelis ir liežuvį iškiš. Tiek daug darbo. Lnkv. Vaikeli, tik eik pamažiukais. Ir taip liežuvį iškiši, kol nueisi. Sk.
2.nusigyventi (sunkiai dirbus): O kai galutinai liežuvį iškiši, galėsi sėstis Vinkšnėnuose šalia ubagų. Paukš.
3.išalkti: Gyvuliai ir liežuvius iškiš neėdę, o tu sėdi. Grz.
4.mirti: Jei ne tie žmonės, būčiau ir liežuvį iškišus. Slč.
5.pradėti bartis: Jėzau, kad iškišo liežuvį!. Lk.
liežùvį iškìšus
1.sunkiai, iš visų jėgų (eina): Ir jie drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius šlepsi. Sruog. Dar saulė kitą rytą neteka, o jis jau lag lag lag liežuvį iškišęs miestan. Všk. Lakstau iškišęs liežuvį su savo pusbroliu karštom įvykių pėdom. Trein.
2.iš visų jėgų (dirba): Šita boba iškišus liežuvį dirba. Slm. Liežuvius iškišę tempėm apkaustytą skrynią. rš. Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau?. Balt. Kuitiesi žmogus, leki iškišęs liežuvį ir nieko nematai, nežinai. Mark. Kad dirba net liežuvį iškišę. Adm.
3.atidžiai (klausyti): Klauso net liežuvį iškišęs. Pnd. Būdavo, klausai liežuvį iškišęs, kaip dvare dirbo. Iš. Iškišę liežuvius klausydavome pasakų. Pc. Susirenka kaime, nu, senis koks ir vebla – visi klauso liežuvius iškišę. Ukm. Kai pradeda sakyt kitos, iškišk liežuvį ir klausyk. Šmn.
4.labai norint (tykoti): Visi iškišę liežuvius žiūri – tik duok jiems. Jnšk.
5.labai (laukia): Visi laukiam jos liežuvius iškišę. Ėr.
liežùvį iškórus labai stengiantis: Bėgi bėgi liežuvį iškoręs, ateina savaitės galas – nieko nėra. Simon. Ko lakstai dabar griūdama, liežuvį iškorus. Pnd. Lėk lėk liežuvį iškoręs, o geriau nebus. Šln.
liežùvį išléisti pavargti: Nebėk tik tekina, liežuvį išleisi, kol nubėgsi. Jnš.
liežùvį išléidus
1.iš visų jėgų (bėga, eina): Iš kur taip parlapnoji liežuvį išleidęs?. KlvrŽ. Parbėgo vaikas liežuvį išleidęs. Jrb. Vėl bėk liežuvį išleidęs. Slnt.
2.iš visų jėgų (dirba): O tas kad pjauna liežuvį išleidęs. Pl.
3.atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį išleidęs. Šll.
4.labai norint (tykoti): Vaikas tyko kauliukų liežuvį išleidęs. Lnkv.
5.labai (laukia): Liežuvį išleidusi nuo pat ryto laukia parnešant saldainių. Kž.
liežùvį išmìklinti gerai išmokti kalbėti: Matyt, ant žemės begyvendamas tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, kad klysti. Krėv.
liežùvį išmìnti paerzinti, užkliūti: Vis Jonai, vis Jonai, kada gi aš tau liežuvį išmyniau?. Šmn.
liežuviùs išnešióti šmeižtus paskleisti: Bobelės, bobelės, jūs labai praverčiat liežuviams išnešioti!. Krš.
liežùvį išsigalándus pasiruošus bartis: Atėjo ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižiot neduoda. Arm.
liežùvis išsiláisvino išdrįso kalbėti: Kitų visų liežuviai taipgi išsilaisvino. Kudir.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsiplakė liežuviais. Šts.
liežùvį išsùkti sąmojingai pakalbėti: Aš negaliu taip išsukt liežuvio kaip anas. Lz.
liežùvį ištaisýti imti gražiai kalbėti: Možnėt ir gražiau ištaisyt liežuvis. Ad.
liežùvį ištę̃sti sužinojus apskųsti: Buvo žmona, nori ištęst liežuvį. Šlčn.
liežùvis ištį̃so apie klausymą įdomaus pasakojimo: Ir liežuvis ištįs besiklausant, kad ana liuob pasakos. Yl.
liežùvį ištráukti
1.prašnekinti: Kiek čia yra lietuvių Jašiūnuose, tik neprisipažįsta – liežuvio gi neištrauksi. Dv.
2.klausinėjant sužinoti: Pagatavi buvo valdininkėliai liežuvį ištraukti, kad išvežti galėtų. Krš.
liežuviù išvanóti išbarti: Išvanojau ją liežuviu. Drsk.
liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis. rš.
liežùvį kabìnti užgauliai kalbėti: Pamatysiu, ant ko jūs bekabinsit liežuvį manęs nebetekusios?. Žem.
liežùvį káišioti
1.kištis į kitų kalbą: Nekaišiok liežuvio, kur nereikia!. Vkš. Nekaišiok liežuvio, ba nudegsi. Šlvn.
2.skųsti: Prisaikino, kad liežuvio niekur nekaišiotumėm. Grd. Tu tik kaišiok liežuvį, aš tave greit pamokysiu. Jnšk. Tu dar mane skųsi? Žinau, kad kaišai liežuvį pirmininkui. Nmk.
liežùvį kamšýti kištis į kitų kalbą: Kamšai ir kamšai liežuvį. Kas prašė?. Erž.
liežuviù kárti šmeižti: Ana akyse kojas laižo, o už akių liežuviu karia. Ob.
liežùvio káustyti nereĩkia iškalbingas: Jam liežuvio kaustyti nereikia. Rs.
liežùvį kilóti kalbėti nepageidaujant: Žiūrėk, ką dirbi! Dar mat liežuvį kiloja!. Srv.
liežùvį kýštelėti įskųsti: Liežuvį tik kas kyštelėtų, kur reikia, tuoj prisistatytų aniuolai sargai (žandarai) kaip pas Marčių, – juokėsi Rumpienė. Žem. Ar jam reikėjo kyštelėti liežuvį apie tą bobelę?. Grv. Kas kitas, kad ne ji kyštelėjo liežuvį milicijai?. Šk. Užtenka kyštelėt kam nors liežuvį, ir žmogus amžinai pražuvęs. Mont.
liežùvį kìšti
1.terptis į kitų kalbą: O ko! Kam tau reikėjo liežuvį kišt? Ar be tavęs nebūt apsėję?. Kair. O ko tu, sako, kiši liežuvį? Kad valgai, valgyk. Žg. Kur nereikia, aš nekišu liežuvio. Dt. Nereikėjo kišt liežuvis. Mžš. Jau nekiši liežuvio, ir tai tenka. RdN.
2.liežuvauti: Čia kas nors liežuvį kiša. Ašb. Tu liežuvio daugiau nekišk, kad aš negirdėčiau!. Pnm.
3.trukdyti: Mes jau liežuvio nekišim – ir taip sutarta. Jrb.
liežùvis klẽba įstengia kalbėti: Liežuvis dar kleba, bet jau jėgos apleido. Grš. Aš guliu, liežuvis kleba, o dirbt negaliu. Ar.
liežùvį klebénti tuščiai kalbėti: Jonai, verčiau patylėk, o ne klebenk liežuvį, niekas tavo kalbos neklauso. Klov.
liežùvį klẽbinti
1.tuščiai kalbėti: Tu tik veltui liežuvį klebini, o dirbt nedirbi. Jnšk. Kam čia be reikalo liežuvį klebinti. Vl.
2.veltui prašyti: Kam tu be reikalo liežuvį klebini? Neišpliksi (negausi) iš jo nieko. Pšl.
liežùvis klìba įstengia kalbėti: Nuo tiek [gėrimo] tai man liežuvis nekliba, mat neatmirksta. Ar.
liežuviù klìbinti gerai kalbėti: Moka ir jis liežuviu klibinti. Sk.
liežùvis klýsta negali gerai kalbėti: Man liežuvis klysta, susimeta. Šln.
liežuviù kliudýti apkalbėti: Kam tu ją liežuviu kliudai, žinai, kokia ana. Pls.
liežùvis kliū̃va Rš. sunku kalbėti: Dabar kliūva liežuvis vokiškai. Prk.
liežùvis klum̃pa nesiseka kalbėti: Aš bandau kalbėt, bet liežuvis klumpa, vis dar kleba dantys, nes baimė dar nepraėjo. Dovyd.
liežùvį kraipýti stengtis kitaip kalbėti: Ko ten ji gero mieste išmoko? Tik liežuvį kraipyti. Kair. Ką galvoja, tą sako – nekraipo liežuvio. Sur.
liežùvį kùlti plepėti: Liežuvį bekuldamos bobos ir susikerštvija. Šts.
liežùvį láidyti
1.garsiai šaukti: Lakiojo blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: – Nabagėli, nabagėli! Neglamžavęs, nemylavęs meilės nenorėk!. Žem. Ką dabar tą liežuvį laidai ant viso sodžiaus. Sk.
2.apkalbėti: Jis gerai žinojo, kad darbininkai visuomet ant užvaizdo papratę liežuvį laidyti, nėra ko klausyti. Žem. Liežuvį laido – šiokias tokias kalbas ant kita kitos meluoja. Škn.
3.keikti: Jis kaip dvarobernis liežuvį laido. Lš. Ne liežuvį laidyk atsistojus, bet eik man tuoj vagų kasinėti. Žem.
4.plepėti, niekus taukšti: Ką tas klumpis išmano, by tik liežuvį laido. Vrn. Anokia čia darbininkė – liežuvį tik laidyti!. Žem.
5.neišlaikyti paslapties: Kas laido liežuvį, yra bobaburnis. Trš.
liežuviùs láidyti
1.plepėti: Nesmagios jai šitos kalbos, ne tokių reikia. Iš viso – nėra ko liežuvių laidyti. Zur.
2.keikti: Blevyzgoja, liežuvius laido. LzP.
liežùvį laikýti nutylėti, nieko nesakyti: Aš viską greit užmirštu... Vaje, juk aš ir nemokėjau liežuvio laikyti. Simon. Laikyk liežuvį, o ne, tai jis tave laikys. LTR.
liežùvį laikýti sukándus nutylėti, nepasakyti: Klausykit, rupūžiokai, laikykit liežuvį sukandę. Šitaip geriausia. Leptelsit – prapuolę ir jūs, ir.... Ap.
liežùvį laikýti už dantų̃ tylėti, nieko nepasakyti: Girdėjau negerų naujienų. Tik laikykit liežuvį už dantų. Kad man niekam nė žodžio!. Myk-Put. Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai. Krėv. Zelkė gudrus, moka laikyti liežuvį už dantų: niekada nepasakys, kaip ką pardavė. Avyž. Pokario metais reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Ūd. Žmogus turi laikyti liežuvį už dantų. Lk.
liežùvį lakìnti niekus kalbėti: Sėdžiu tik ir liežuvį lakinu. Pgr. Tegul pirma išmoksta arti, sėti, tada galės liežuvį lakinti. Rs. Tie nepraustaburniai tik liežuvius lakinti temoka. Kv. Liežuvį lakino iš pomietės. Vn.
liežùvis lãksto gerai kalba: Motriškoms geriau liežuvis laksto. Krš. Bobos visos mandros, o liežuviai taip ir laksto. Rdn.
liežùvį lankstýti šmaikštauti: Ką senelis gali sakyti, negi savo vaikui laimės pavydės? – lankstė piršlys liežuvį. rš.
liežùvį láužyti
1.kalbėti svetima kalba: Vaikai gretai išmoksta liežuvį laužyti, senam sunkiau. Pj. Nei liežuvio, nei galvos niekam laužyti ir „spėlinti". Švaist.
2.plepėti: Na kaipgi aš tiek liežuvį laužysiu?. Rod.
liežùvį lãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Eitum nelazginęs liežuvio: vis tiek tau nieko neteks. Skd.
liežùvį léisti
1.apkalbėti: Ana yra papratusi leisti liežuvį ant visų. Ms.
2.pasakoti, pliurpti niekus: Kiti leido liežuvį, kad penki ėraičiai padvėsė. Als. Neleisk, sakau, liežuvio: kad kas atsitiks, būsi kalta. Mžš.
liežùvį léisti į dárbą daug tuščiai kalbėti: Neleisk liežuvio į darbą!. Btr.
liežùvis lẽkia apiẽ ausìs sakoma apie godų valgymą: Seniau vakare liuob kruopienę srėbs, ir liežuvis apie ausis lėks. Kl.
liežuviù luopsė́ti plepėti: Ką tu liežuviu be reikalo luopsi, tai geriau tylėtum. Švnč.
liežùvis lū́žta sunku kalbėti: Aš negaliu pasakyt, liežuvis lūžta. Šl.
liežùvis mãga
1.ima noras: Jau tau tik ir maga liežuvis ką nutverti. Lnkv. Pamatei obuolį, ir maga liežuvis. Grk.
2.rūpi pasakyti: Žino ką, nežino, tuoj jam ir maga liežuvis pasakyt. Všk.
liežùvis maĩšosi sunku kalbėti: Liežuvis maišos, negali pakalbėt žmogus. Ėr.
liežuviùs maišýti apkalbėti: Vieni ją laikė davatka, nes netekėjusi, kiti ne, nes bažnyčioje nesėdėdavo per dieną, daugiau darbuodavosi ir nemaišydavo liežuvių. Žem.
liežuviù màkaloti plepėti: Na, užteks liežuviu makalot – nusitverk darbo!. Vl.
liežuviù makalúoti plepėti: Jie ten daugiau nieko ir neišmano, kaip vien liežuviu makaluoti. Vaič. Ar nenustosi liežuviu makalavęs!. Vlkv. Senė vaikus veizi, o jaunoji laksto ir liežuviu makaluoja. Krš.
liežuviù makarúoti plepėti: Jūs liežuviu makaruoti ir temokat. rš.
liežùvis mãla apie niekų kalbą: Be reikalo liežuvis mala. Mrj. Davatkos liežuvis mala kaip nekaltos girnos. Al. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi, kai visuose pašaliuose liežuviai pradėjo malti. Bor.
liežuviù málti
1.daug kalbėti: Niekas negali pasakyti, kad aš gražus vyras, kad moku mikliai liežuviu malti, nors tai ypač patinka dailiajai lyčiai. Avyž. Užteks čia tau malti liežuviu!. Ap. Mala ir mala liežuviu, geriau sa[vo] pirkią apruoštų. Grv. Melagis mala liežuviu kai šuva uodega. Rod. Tvarkos reikėjo, blaiviam būti reikėjo, ūkiu rūpintis, žemės, gyvulių veizėti, o ne liežuviu malti, samagoną ryti. Gran. Esu prieš tuos pranašus, kurie liežuviais mala, kartodami: „Taip kalbėjo Viešpats". ŠR.
2.apkalbėti: Man labai nepatinka, kad taip apie mus liežuviais mala. Žg. Vaikščioja pabobiais ir liežuviu mala apie mus. Škn. Jei toliau liežuviu malsi – skelsiu į žandą. Paukš.
liežùvį mankštìnti
1.plepėti: Bemankština liežuvį susėdusios. Krš.
2.apkalbėti: Tai kad jie negali, vis turi ant ko noriant liežuvius mankštinti. Kair.
liežuviù maskatúoti plepėti: Maskatuoja maskatuoja liežuviu visą laiką, kaip tau ir nenusibosta!. Dbk.
liežuviù matarúoti plepėti: Mataruoja mataruoja liežuviu, net galva insopsta. Dbk. Nemataruok liežuviu, kur nereikia. Ds. Anys liežuviu tik mataruoti moka. Ut.
liežùvis matarzúoja plepa: Jo tik liežuvis matarzuoja. Prng.
liežuviù matažgóti plepėti: Gana liežuviu matažgoti – reikia ir apie darbą pagalvoti. KrvP.
liežùvis mẽzgasi sunku kalbėti: Rodos, daug žadėjau ką pasakyti, o kai atsistojau kalbėt – liežuvis pradėjo megztis, ir atsisėdau nieko nepasakius. Kair.
liežùvį mýgti stengtis kitaip kalbėti: Kitas kitaip liežuvį mygia. Rš.
liežùvį mìnkštinti padaryti kalbų: Putojantis velnias (alus) tuo ir garsus, kad liežuvius taip minkština, jog ir nebylys dažnai žmoniškai prabyla. Cvir.
liežùvį mir̃šti nežinoti ką sakyti: Žmogus, kurio negalėjo suvaldyti keli vyrai, tai marčiai, visai nepiktai ir nebaisiai, įėjus, miršo savo liežuvį, kvailėjo ir dūlino ten, kur marti jo nebematytų. Vaižg.
liežùvis neapsiver̃čia neįstengia, nedrįsta prabilti: Man liežuvis neapsiverčia taip sakyti. Krš. Dainius lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekaip nepašauks, Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia. Bub.
liežùvio neapver̃čia sunkiai kalba ( ppr. apie girtą): Atėjo priputęs, liežuvio neapverčia. Krš. Kur tu nueisi, manau, kad ir liežuvio dorai neapverti. Cvir. Liežuvio jau nebeapverčia, o sklėnyčią alaus dar vis laiko rankoje. Skrb. Skauda gerklę, liežuvio neapverčiu. Brb.
liežùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežuvis, kad jį skradžiai, neatpuvęs buvo. Plš.
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoje neįsitenka, jis visus atranda. Klvr.
liežùvio neišlùpti iš burnõs sunkiai prakalbinti: Liežuvio jai negali išlupti iš burnos, kad nesako. Ds.
liežùvio nepadė́ti nenutilti: Toks jau šiaukšlys – visą dieną liežuvio nepadeda. Srv.
liežùvio nepaleñkti tingėti kalbėti: Aš nepalenkiu liežuvio, o ana mala ir mala. Kž.
liežùvio nepasivaldýti kalbėti, ko nereikia: Liežuvio nepasivaldai tu, paleistuvi!. Žem.
liežùvio nepasùkti šiurkščiai kalbėti: Vaikai dabar liežuvio nepasuka, labai užšaudo tėvams. Krš.
liežùvis nesilaĩko prie gómurio daug plepa: Čia daro tie, kuriems liežuvis prie gomurio nesilaiko. Paukš.
liežùvis nesilaĩko už dantų̃ daug plepa: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
liežùvis nesivarteliója neprakalba: Tiek prigeria, kad ir liežuvis nesivartelioja. Krš.
liežùvis nesiver̃čia nėra noro kalbėti: Nebesivertė liežuvis dėl ko nors dejuoti. Zur. Lenkiškai liežuvis nesiverčia. Azr. Man liežuvis nesiverčia blogas naujienas pasakyti. Krš.
liežùvio nesuvaldýti kalbėti, ko nereikia: Girtas ir kvailas – liežuvio nesuvaldo. Jrb.
liežuviùs nešióti apkalbėti: Ta pletkininkė laksto po sodžių ir liežuvius nešioja. Lnkv.
liežùvį niẽžti nori pasakyti: Niežti ir tau liežuvį – patylėtum geriau. Ut. O man, sakysiu atvirai, seniai liežuvį niežti tą jų gyvenimą tikrai ryškiom spalvom nupiešti. Nėr. Baisiai jai liežuvį niežėjo viską iki galo išpasakoti. Bor. Jam liežuvį niežti, kad tik ką pasakyt. Mrj.
liežùvį nudègti įkliūti: Mano liežuvis jau irgi nudegęs ne vieną sykį, aš jau žinau ką daryti. Snt.
liežùvis nudžiū́vo nusibodo kalbėti: Kaip jam liežuvis nenudžiūsta nuo bružojimo. Dglš.
liežuviù numazgóti apkalbėti: Matai, pašalinis kaip moka kitus liežuviu numazgot. Sur.
liežùviais nuplàkti apkalbėti: Piktais liežuviais mane nuplakė. Brs.
liežùvis nuplýšo apie daug kalbantį: Liežuvis nupliš beprašant. Ėr. Jam liežuvis nupliš nuo aiškinimo. Ign.
liežùvį nurýti
1.apie skanų valgį: Eikite valgyti, tik nenurykite liežuvio... putra kaip medus.... Žem. Tai skanumas tos kepenės – liežuvį gali nuryti. Vvr. Maniškė mokėjo krekeną užtaisyti, galėjai, broli dobile, liežuvį nuryti. Dovyd. Kad paragautum – liežuvį nurytum. Ds.
2.apie nežinantį ką sakyti: Ar liežuvį nurijai, ar kalbėti užmiršai?. Erž.
nórs liežùvį nurýk apie skanų valgį: Tai gardu – nors liežuvį nuryk. Sdk.
liežùvį nusiką́sti
1.žodžio neištarti: Visi viengungiai trokšta vesti. Kai reikia pirštis – liežuvį nusikanda. Sruog.
2.apie skanų valgį: Papykusiai (labai) gerą putrą išvirei – gali liežuvį nusikąst. Sk.
nórs liežùvį nusiką́sk apie skanų valgį: O dešra – nors liežuvį nusikąsk. Paukš.
liežùvį nusirýti apie skanų valgį: Ir moki tu skanią putrą virti, liežuvį gali nusiryti. Šlu.
liežùvį nusmaĩlinti meiliai, pataikaujamai kalbėti: Kad nori, ji taip nusmailina liežuvį, kad geriau nereikia. Jnš.
liežùvis nusmil̃ko nusibodo kalbėti: Pails gulbino sparneliai, ant marelių skraidančių, nusmilks žmonių liežuvėliai, ant mūs jaunų kalbančių. Rs.
liežùvį nusùkti apkalbėti: Žmonėms buvo kur liežuvius nusukti. Krš.
liežùvį nuvaldýti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvį nė vienas žmogus negali nuvaldyti. brš.
liežùvį nuvaldóti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvio niekas ižg žmonių negal nuvaldoti. Sir.
liežùvis nuválkiotas apie daug plepantį: Atsirado ir tokių, kurių liežuvis nuvalkiotas po svietą lyg naginė. Kudir.
liežùvį paãštrinti pasiginčyti: Ir liežuvio nepaaštrinsi į jį. Parausta, sumirkčioja akimis ir tyli. Avyž.
liežùvis pabalnótas apie iškalbingą: Jo liežuvis pabalnotas. Rs.
liežùvį pablazgãtyti paplepėti: Pablazgatijo liežuvį ir išėjo. Dr.
liežùvį pabrãzdinti paplepėti: Ta jau atlakatuoja pri mūsų liežuvį pabrazdinti. Dr.
liežùvį padė́ti
1.pajuokti, pašiepti: Ant manęs visi liežuvį padėję. Srv.
2.mėgti draugauti: Kad ir mūsų Stasys... liežuvį padėjęs ant mergiočių. Slm. Kitas ir senas liežuvį, žiūrėk, ant mergos padėjęs. Pbr.
liežùvį padė́jęs
1.atidžiai (klauso): Mažoji liežuvį padėjus klausos. Jnš. Padėję liežuvį sėdi ir sėdi prie televizorio. Mžš. Dabar visi klausos liežuvius padėję. Rd.
2.be darbo (sėdi): Ko čia gunksai liežuvį padėjęs?. Mrj.
3.saldžiai (miega): Miega liežuvį padėjus. Ds.
liežùvį pagalą́sti
1.pasiginčyti: Viršininkas, amžinai visus kritikuojąs, čia rado gerą progą pagaląsti liežuvį. rš.
2.paplepėti: Tegul pagalanda bobos liežuvius. Ds. Jūs dabar čia liežuvius pagaląskite. KlvrŽ.
3.paerzinti: Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti. rš.
liežùvį pakabìnti
1.klausytis (svetimų kalbų): Ko čia pakabinai liežuvį?. Jnšk. Kai dėdina pradeda ką kalbėt, aš ir pakabinu liežuvį. Krč.
2.liežuvauti: Vyras liežuvį pakabinęs. Kv. Vyras liežuvį pakabinęs laksto, o boba su kitais birbinas. Všk.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyti. Ds.
liežùvį pakáustyti išmokyti gražbyliauti: Sakykite, panele, kas jums šitaip pakaustė liežuvėlį? – neapsileido Gustavas. Pt.
liežùvį pakélti
1.priešintis: Toks piktšašis, iš pupų nevarytinas, ir tas liežuvį pakelia. Kair.
2.kištis į kitų kalbą: Nebematęs! Ir ji dar liežuvį pakėlė! Tarytum be jos niekas nežinotų. Kair.
3.bartis: Liežuvį pakėlė, kad turėjau iš namų išsibėgti. Vkš.
liežuviù pakeverzóti sunkiai pakalbėti: Labai girtas – ką tik liežuviu pakeverzoja. Mrs.
liežùvį pakìšti įskųsti: Kai tik atvažiuos tavo nuotaka, imsiu ir pakišiu liežuvį, kad tu kitą mylėjai ir pametei.... Žem. Kas nors bus pakišęs liežuvį. Gric. O mes tą pat dieną ant pasalos užėjome. Kažkas, matyt, liežuvį pakišo. Bub. Jeigu pakišus liežuvį būčiau, ir pinigai būtų atsiradę. Pnd. Kas pakišo liežuvį, kad tu priešas, tai atėjo, supleškino. Snt.
liežùvį paklẽbinti daugžodžiauti: Ir dabar tam piršliui liežuvis reikia paklebint. Kr.
liežùvį paklóti pataikyti, gražbyliauti giriant: Kas jiems (piršliams) daug pažada, už tą jie ir pakloja liežuvį. Simon.
liežùvį paláidyti paplepėti: Makaras tokia, atėjo liežuvio palaidyti. Krš.
liežùvį palaikýti patylėti: Kad boba liežuvio nepalaiko, blogai. Šts. Tu kaip ragana loji ir loji, niekaip liežuvio nepalaikai. Grdm.
liežùvį paléisti
1.imti garsiai kalbėti, šaukti: Niekaip nebeiškentusios bobos suklego, nebegalėjo jų nutildyti, paleido liežuvį, net skaitytoja gavo nutilti. Žem. Tai melsta! Kai paleido liežuvį, tai mala ir mala. Ml. A! kad tu surūgtum, mat kaip paleidau liežuvį. Ir užsimiršk tu man taip žmogus!. Šein. Tai ko čia liežuvį paleidai?. Mrj.
2.apkalbėti: Tom bobom užtenka ir to, kad paleistų savo liežuvį. Vien. Kitą sykį, jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi. Žem. Tokiems nė per ką nėra liežuvį paleisti. Krš. Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti. ŠR.
3.imti keikti ar blevyzgoti: Kad paleis liežuvį, nors ausis užsikimšk!. Rm. Kai paleis liežuvį, nežinosi katran šonan lėkt. Ut. Kai tik įsigeria tie vyrai, tuoj liežuvius paleidžia. Jnš.
liežuviùs paléisti susiginčyti: Užsiklausyti buvo galima, kai jiedu su Prane liežuvius paleisdavo vienas kitą lenkdami, kas kurį pirmas ant menčių pasiguldys. Trein.
liežùvį paléisti į dárbą imti apkalbėti: Ar tik nepasiteisino mano prognozė: Negras paleido liežuvį į darbą. Avyž.
liežuviù pamakalóti paplepėti: Ji rasdavo galimybės įbėgti į dirbamąjį mano kambarį ir čia valandėlę pamakaloti liežuviu. Vaižg.
liežùvį pamakalúoti kiek paplepėti: Nori liežuvį pamakaluot ir ateina. Sk.
liežùvį pamakarúoti pakalbėti, paplepėti: Iš manęs nieko nebėra, tik liežuvį turiu pamakaruot. Šln.
liežuviù pamatarúoti išplepėti: Anas ką tik sužino, tuoj nubėga an susiedus ir pamataruoja liežuviu. Ds.
liežùvį pamìnkštinti pataikauti: Kad tik nori, teip moka liežuvį paminkštint. Šl.
liežùvį pamir̃šti nežinoti ką sakyti: Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem.
liežùvis pánčiojasi negali gerai kalbėti: Tu su juo nesusišnekėsi, jam liežuvis pančiojasi. Glv.
liežùvį panìžo užsinorėjo pasakyti: Panižo bobai liežuvį, ir išpliopė visiems. Svn. Maža kam gali liežuvis panižti. LzP. Kalbėk kaip žmogus, jeigu jau liežuvis panižo!. Cinz.
liežuviù papikliúoti paplepėti: Leisk man liežuviu papikliuoti. Vaižg.
liežùviais paplàkti paplepėti: Įdomu tokiems, kaipgi, taip ir laukia permainų, kad turėtų progos paplakti liežuviais, kodėl, žiūrėkit, tą aukštą pažemino, o aną žemą paaukštino. Avyž.
liežuviù papliaukšė́ti paplepėti: Aš mėgau liežuviu papliaukšėt. Grv.
liežuviù papliaũkšti paplepėti: Liežuviu papliaukšti lengva. Vaižg.
liežùvį paplóninti meilikauti, pataikauti, saldžiažodžiauti: Paploninęs liežuvėlį gyrė, prisikalbinėjo. Žem.
liežùvį paplóti pataikauti, saldžiažodžiauti: Liežuvį paploti nemoku. Mandagių, šiam atvejui tinkamų žodžių nežinau. Simon. Moka ana paplot liežuvį. Blnk. Jeigu jau geroji jam, tai liežuvėlį moka paplot. Mžš.
liežuviù paplóti paplepėti: Neturėdamas kas daro, paploja liežuviu. Dglš.
liežùvį pasidė́jus atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį pasidėjęs. Sln.
liežùvį pasidė́jęs ant barzdõs
1.greitai (bėgioja): Laksto pasdėjus ant barzdos liežuvį ir pletkuja. Grv.
2.apie nieko neveikiantį: Sėdi liežuvį ant barzdos pasdėjęs, nieko neveikia. Grv.
liežùvį pasikabìnti ant barzdõs labai pavargti: Parėjo namo liežuvį ant barzdos pasikabinęs. Jrb.
liežùvį pasikabìnęs ant dantų̃ labai atidžiai: Mes liežuvius ant dantų pasikabinę klausydavom. Gž.
liežùviai pasikándo apkalba: O kiek žmonių liežuvių yra ja pasikandę, – neiškenčia Tūmaitienė. – Tai šykšti esanti, tai išdidi, tai pikta. Simon.
liežùvį pasikáustyti gerai pasirengti kalbėti: Kai eisi į susirinkimą, žiūrėk, tik gerai liežuvį pasikaustyk, kad nesuvarytų tave į kylį. Sk.
liežùvį pasiléisti
1.liežuvauti, plepėti: Tokia plepalas boba, liežuvį pasileidus. Erž.
2.blevyzgoti: Dabar ir moterys įpratę liežuvį pasileist. Kž.
liežùvį pasiplóninti pataikaujamai kalbėti: Dar piktesnės, kurios liežuvį pasiplonina kalbėdamos dėl pasidabojimo. P.
liežùvį pasismaĩlinti pasirengti sąmojingai kalbėti: Į porininkus [vestuvėse] eini – pasismailink liežuvį. Rdn. Su juo taip paprastai nepakalbėsi, turi liežuvį gerai pasismailint. Žg.
liežùvį pasitẽkinti pradėti aštriai kalbėti, atsikirsti: Jinai savo liežuvį prieš patį kunigaikštį pasitekino. prš.
liežùvį pasitiẽsęs atidžiai (klausytis): Nešneku, tik liežuvį pasitiesusi klausaus. Rdn.
liežùvį paskal̃bti pasibarti: Nu kaip reik liežuvį paskalbti! Bent tylėtum, žalty!. Trk.
liežùvis paskaũdo nusibodo kalbėti: Bobai ir liežuvis nepaskausta, tarška kaip melnyčia. Jnš. Eik sau! Man jau liežuvis paskaudo. Sl.
liežùvis pasmailė́jo ėmė meiliau kalbėti: Dar labiau pagauna įkvėpimas, dar labiau pasmailėja liežuvis. rš.
liežùvį pasmaĩlinti meilikaujamai prašyti: O kogi pasmailini liežuvį, kai reikia ko!. Sur.
liežùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežuvį pasukt šonan. Pb.
liežuviù patalalúoti paplepėti: Jai pikta ant Mataušienės, kuri mėgsta ir liežuviu patalaluoti, ir iš nebūto būtą padaryti. Bub.
liežùvį patèpti pasivaišinti: Tokiam pokalbiui reikėtų liežuvį patepti. rš.
liežùvį patiẽsęs
1.atidžiai (klausyti): Ji klausytų liežuvį patiesus perdien. Mžš. Melus persako, o bobos liežuvius patiesusios klausos. Krš.
2.atkakliai (laukia): Laukia patiesęs liežuvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę. Ėr.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti liežuvį. Šd.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavilko kas liežuvį ir pražudė žmogų. Rm.
liežùviais péršukuoti iš eilės apkalbėti: Jo ypatybės tapė nuo tų dviejų moterų liežuvių gerai peršukuotos. prš.
liežuviù pìnti plepėti: Niekas taip nemoka pinti liežuviu kaip tavo motina. Kž. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežuviais. Gmž. Pina bobelės liežuviais kad ir ant šventoriaus, ką gi darys. Mžk.
liežuviùs pìnti šmeižti, apkalbėti: Pynė pynė ir supynė bobos liežuvius. Krš.
liežùvis pìnasi sunku kalbėti: Bene, vyraiti, būsi užmetęs, kad liežuvis pinasi. Krš.
liežùvį plàkti plepėti, apkalbėti: Kas dieną plaka liežuvį. Kal. Kad plaka anuodu liežuvį, ir ausys raitos. Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti!. Šts. Nereik plakt liežuvį, o uždaryti už dantų. Kl.
liežuviù plàkti
1.plepėti, apkalbėti: Kad bent būtų doras žmogus! Dabar tik liežuviu temoka plakti. Žem. Niekas Šimelio ir nematė, paėjo gandas, kad apsirgo, kiti plakė liežuviais, kad net pasimirė. Ap. Visą vakarą bobos plakė liežuviais. Mont. Dabar bobos nei verpia, nei audžia, tik moka liežuviais plakt. Rd.
2.plūsti: Pradėjo vėl tą liežuviu plakti: – Tu tinginy, tu apsileidėli!. Tl. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios. Dauk.
liežùvį pláuti apkalbinėti: Ką kitą dirbs tokios cypdavatkės – vaikščioja pakiemiais liežuvį plaudamos, žmones į piktumą vesdamos. Vkš.
liežùviais pláuti apkalbinėti: Yra sviete ir gerų dorų mergaičių, kurios nesiduoda žmonių liežuviais plaunamos. Paukš.
liežùvį plèkšterėti paplepėti: Bobos liežuvį plekšterėjo, ir nukaltino jį. J.
liežùvį plė́šti
1.plepėti: Ką žmonės veiks – beplėšia liežuvius. Šn. Tu tik liežuvį plėši, nei taip buvo, nei nieko. Švnč. Moterys susėdusios virtuvėje liežuvius plėšia. rš.
2.šmeižti: Ta ant manęs vėl liežuvį plėšia. Sk. Kam jos plėšia liežuvį apie mane?!. Vrn.
3.ilgai prašyti: Neplėšk ir liežuvio be reikalo. Ds. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi!. Krėv.
liežuviù pliáuškinti plepėti: Et, – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodegą suka. Krėv.
liežùvį plóninti kaulyti, maloniai prašyti: Sugeba jie liežuviu ploninti, by tik mato, kad galima pasipelnyti. Žem. Kai nori pasiskolint, reikia liežuvį plonint. Švnč.
liežuviù plóti plepėti: Nekenčiu, kai liežuviu ploja. Dbk.
liežùviais plóti apkalbinėti: O dabar apie vienas kitą liežuviais tik ploja. Sur.
liežùvį prarýti
1.nežinoti ką sakyti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote?. Sruog. Iš baimės prarijai liežuvį, ar ką?. Avyž.
2.apie skanų valgį: Prisirišk liežuvį, kad neprarytum. Šk. Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum. Vencl.
liežùvį prarýti galì sakoma giriant skanų valgį: Gardu – gali liežuvį praryti. Mrj. Tai gardžiai padaryta, kad gali liežuvį praryt. Pls. Galima ir liežuvį praryti. Snt. Tai gardūs batviniai – gali liežuvį praryt. Grv.
liežùvį prigniáužti nutilti: Sūnus galvą nuleidė, liežuvį prigniaužė. Pls.
liežùvį priką́sti nutilti kalbėjus, nesakyti: O tu geriau liežuvį prikąsk, gana tau plepėt!. Jnšk. Aš susizgribęs tuoj liežuvį prikandau. Žem. Vyras taip piktai žvilgterėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus. Krėv. Nekišk nosies, kur nereikia! Ir prikąsk liežuvį. Kad kitiems apie tai nė žodžio!. Myk-Put. Aš tau sakiau, kad tu prikąsk liežuvį, o tai per daug jau plepi. Skrb. Visad geriau liežuvį prikąsti, o ne laidyti. Krš.
liežùvį prikándant nenoromis (kalba): Uošviai atsakinėjo liežuvį prikąsdami ir didelio susirūpinimo nerodė. Marc.
liežùvį prikir̃pti nutildyti: Aš seniai matau, kad reikia jam liežuvį prikirpti. Paukš. Aš tau liežuvį prikirpsiu. Ml.
liežùvį prilaikýti nešnekėti, ko nereikia: Kas gi būt, kad žmogus savo liežuvio neprilaikytų. Ds.
liežùvį prilaikýti už dantų̃ nepasakoti paslapties: Ar tamsta negali liežuvio prilaikyti už dantų. Krš.
liežùvį priláužti prisiversti (pasakyti): Įvelnėjusi, liežuvio negalia prilaužti gražiai paprašyti. DūnŽ.
liežùvis prilìpo prie gómurio
1.sakoma giriant skanų valgį: Liežuvis prilipo prie gomurio – tokia skani tavo kalakutiena. rš.
2.neištaria nė žodžio: Norėjo kalbėti jai apie savo meilę, apie tai, kaip jis jos pasiilgęs, bet liežuvis tarytum prilipo prie gomurio, ir jis nervinosi, nerado žodžių. Vencl.
liežùvis prilìpo padángėsp negali kalbėti: Liežuvis mano prilipo padangėsp. Bret.
liežuviù primakalúoti daug prikalbėti: Ji nieko nežino, tik liežuviu primakaluot. Gs.
liežuviù primálti pripasakoti: Aš tau daug galiu pasakų liežuviu primalti, kad laiko būtų. Rš.
liežùvį primýgęs daug (kalba): Liežuvį primygęs mala, nieko nebijo. Rš.
liežùvį primìnti nutildyti, sudrausti: Tai bobai reikia liežuvį primint. Jrb.
liežùvį priplóti pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežuvį mokėjo priplot. Prng.
liežùvį prirìšti neleisti kalbėti, priversti tylėti: Ano pririštas liežuvis, o ta mala. Krš. Kaip moterėlės pririš vyrų liežuvius?. rš.
liežùvį prisègti
1.neleisti kalbėti: Žmonių liežuvis neuždaromas ir neprisegamas. Lp.
2.tylėti, nieko nesakyti: Katrie liežuvio neprisegė, tuos išvežė. Ėr.
liežùvį prisègti prie gómurio neleisti kalbėti: Bet liežuvio niekam prie gomurio neprisegsi. Skrb.
liežùvį prisirìšti nutilti (liepiant): Aš tau sakiau – prisirišk liežuvį!. Mrj.
liežùvį prisisiū̃ti nutilti (liepiant): Prisisiūk liežuvį, Baltrau!. Šk.
liežùvį prislė̃gti ãkmeniu neišduoti paslapties: Įprašė siuvėją, kad jis akmeniu liežuvį prislėgtų. Cvir.
liežùvį prispáusti tylėti, nieko nesakyti: Jau kaip žmogui reikia liežuvį prispausti, nesakyk. Užv. Liežuvį prispaudęs laikau. Ob.
liežùvį priturė́ti nutilti, nesakyti: Kai įdės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturės liežuvį. Trgn. Blogai, kada žmogus nemoka liežuvio priturėti. Rš. Priturėk nedaugutį sa[vo] liežuvį, kad paleidai valion kaip diedas botagą. Rod.
liežùvį priturė́ti už dantų̃ Lel. neplepėti:
liežùvį sáugoti vengti daug kalbėti: Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą. ŠR.
liežùvio sérgėti vengti daug kalbėti: Ant galo visų sąnarių saugoja, idant netaptų ružėmis neteisybės, o ypačiai liežuvio sergti. Sir.
liežuviùs skalam̃byti apkalbėti: Mergos tik dantis rodyt ir liežuviais lyg pakulinėmis mazgotėmis skalambyt. rš.
liežùvį skalãtyti apkalbėti: Ko čia skalatiji tą liežuvį be reikalo?. Šts.
liežuviù skalãtyti apkalbėti: Neskalatyk liežuviu po miestą, man pasakyk. Vel.
liežuviù skaláuti apkalbėti: Skalauja liežuviu per dienas. Gž. Susieina ir skalauja liežuviais. Mrj. Tai jau gera ten ir merga, kad ją visi skalauja liežuviais. Ml.
liežuviù skal̃bti apkalbėti: Gali skalbt liežuviu, kiek tik nori – manęs neįkąsi. Vlkv. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar. LzP.
liežùvį skãlurti niekus kalbėti: Neskalurk liežuvio, nekeik. Šts.
liežùvį skrãbinti plepėti: Ar nebaigsi skrabinti tą savo liežuvį?. Sd.
liežùvį skùdrinti piktai apkalbėti: Skudrina savo liežuvį. brš.
liežùvis smãga labai norisi: Jai smaga liežuvis įlist kur. Slm. Aš jau matau, kad tau liežuvis smaga, kai pamatei cukrų. Pn.
liežùvį smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Gustavas nesiliovė juokų krėtęs, liežuvį smailinęs, ūsus raitęs. Pt. Palkabalyje visi džentelmenai, – smailina liežuvį Vaizgėla. Ap.
liežùviais smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Nesivaržydami smailino liežuviais, juokus krėtė persimesdami trumpais sakiniais. Pt.
liežuviùs smaĩlinti skatinti apkalbas: Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius. Bor.
liežùvį stabdýti nieko nesakyti: Kad man piktas prieštaravo, aš liežuvį stabdžiau savo. brš.
liežùvis stója kuolù sunku kalbėti: Liežuvis kuolu stoja – ką tas žmogus gali sakytie. Smal.
liežùvis stója stulpù sunku kalbėti: Liežuvis stojo stulpu, nebegalėjo apsiversti. Žem.
liežùvis stójasi kuolù sunku kalbėti: Kai kūda, tai ir liežuvis kuolu stojasi. Ad.
liežuvìs sudygsė́jo užsinorėjo: Vaikui sudygsi liežuvis sužįst, ką pagaus. Rm.
liežùvis sudìlgo užsinorėjo: Man jau sudilgo liežuvis, duok, mamaite, ką užkramtyt. Jnš.
liežùvį suim̃ti priversti tylėti: Kol niekas nesuims jai liežuvio, tol ji siautės. Rd.
liežùvį suką́sti nutilti: Nieko nebus, priseis ir tau sukąst liežuvį, kitaip nieko negausi. Šl.
liežùvis sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežuvis sukasi, ji paporina visokių naujienų. Mrc. Kad negirtas, jam liežuvis nesisuka. Dv. Man liežuvis nesisuka vokiškai. Plšk. Tėvui ne teip liežuvis sukas. Rs. Suvis liežuvis nesisuka, negaliu nė žodelio pratart. Lkm.
liežùviai sukirbė́jo visi ar daugelis pradėjo smarkiai kalbėti: Taigi sausąjį valgį alum nustūmus, pratuštėjo bliūdai, o sukirbėjo svečių liežuviai. Žem.
liežuviùs sukìšę visi atidžiai (klauso): Visi [vaikai] sukišę liežuvius klausydavo pasakų. Brž.
liežùvį sùkti plepėti: Suka liežuvį visi, kaip kas moka, kaip gali. Rš.
liežuviù sùkti
1.tuščiai kalbėti, plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių. rš. Suko liežuviu kaip kleketu, smarkiai bemeluodamas toliau. LzP.
2.kalbėti išsisukinėjant: Sukau sukau liežuviu ir išsisukau, nieko nepadarė. Dv.
liežùvį sulaikýti neplepėti, ko nereikia: Bobiškas liežuvis nesulaikomas. Kudir. Bet neįstengiu aš liežuvio sulaikyti. rš.
liežuviùs sunèšti apkalbėti: Sunešė visokius liežuvius apie parapijonių gyvenimą. Kudir.
liežuviùs supìnti Krš. apkalbėti: Šitos bobos liežuvius supina visaip. Dkšt.
liežuviùs suraišýti apkalbėti: Kam liežuvius vis suraišai, ką?. Ps.
liežùviais surem̃ti daugeliui imti apkalbėti: Žmonės kad surėmė liežuviais kaip basliais!. Kair.
liežùvį surìšti nutildyti: Džiaugėsi visiems liežuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs. Žem. Nė nepagalvok! Tu jai liežuvio nesuriši. Šl. Kas man liežuvį suriš?. Kudir.
liežùvį surýti apie labai skanų valgį: Eilią žuvų, eilią bulbų [verda] – liežuvį suryk. Klt.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių. Šts.
liežuvė̃lį sušlãpinti truputį išgerti: Kad tik liežuvėlį sušlapinti tegali. Yl.
liežùvį suturė́ti nutylėti: Kaip pati paleistuvė, tai ir ant kitų liežuvio nesuturi. Švnč.
liežuviùs suvedžióti apšmeižti: Aš liežuvių nesuvedžiojau. Dglš. Nelabi žmonės liežuvius suvedžiojo. Tat. Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks. Kair.
liežùvį suvìlgyti išgerti svaigalų: O koks lietuvis šneka iš širdies nesuvilgytu liežuviu?. Mik.
liežùvis šlúoja apkalba: Davatkos liežuvis visus šluoja. Krš.
liežùviais šlúoti rš. apkalbėti:
liežùvį šmàkštelėti pareikšti savo nuomonę, prasitarti: Mat neiškenčiu kaip vilkas nestaugęs: tai šen tai ten į laikraščius šmakštelėju liežuvį. Žem.
liežùvį šmáukštelėti pranešti, įskųsti: Šmaukštelės liežuvį, kad buvo pas tą bobą. Ėr.
liežùvis tabalúoja niekus tauškia: Jos visada liežuvis tabaluoja. Snt. Tavo liežuvis tabaluoja kaip avelės uodega. Aln.
liežuviù tabalúoti plepėti: Ko tu liežuviu tabaluoji kaip šuva uodega?. Grv. Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja. Bor.
liežùvis tabalúojasi niekus tauškia: Driskiaus liežuvis labai ilgas, visados tabaluojasi kaip melnyčioje piklius. Tat.
liežùviais tampýti apkalbėti: Valkiokis su visokiomis lakūdromis, pradės ir tave liežuviais tampyti. Vkš.
liežuviù tar̃lyti plepėti: Kas iš jo – tarlija liežuviu kaip pasamdytas. Ob.
liežuviù tárškinti niekus kalbėti: Tarškina liežuviu kaip lazda per strikolius. Mrc.
liežùviais tašýti apkalbėti: Bobos ims liežuviais tašyt. Ds.
liežùvį tẽkinti apkalbėti: Tu vis liežuvį tekini ant jo. Kudir.
liežuviùs tìndyti kelti apkalbas: Jis savo palaidu gyvenimu tik žmonių liežuvius tindo. Dkš.
liežùvį tráukia rẽplėmis labai ima noras (papasakoti): Visa praėjusi diena – nuo pat ryto iki vėlios nakties girgždančiu smėliu sukasi jo galvoje, taip sunku ir taip lengva, kažkas traukia mažomis replytėmis jam liežuvį... – Mama, kad žinotum!... Ap.
liežùvį tráukia į šikìnę vlg. apie rūgštų skonį: Ot rūgštu – liežuvį šikinėn traukia. Pls.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežuviais trenkia taip. Kbr.
liežùvį turė́ti
1.mokėti kalbų: Anas turi liežuvį, vertėjo nereikia. Antz.
2.būti iškalbingam: Nu ir turi ans liežuvį – visus sukerta. Kv. Ji labai liežuvį turėjo. Srj.
liežùvį turė́ti burnojè tylėti: Reikia liežuvį turėt burnoj. Lb.
liežùvį turė́ti už burnõs tylėti: Liežuvį turi turėti už burnos. Kltn.
liežùvį turė́ti už dantų̃ nieko nesakyti, tylėti: Jei tu žinai, tai turėk liežuvį už dantų. Šd. Kad eini, eik, ale liežuvį turėk už dantų. Kair. Reikia už dantų liežuvis turėt. Rūd.
liežùvį uždarýti
1.nutilti: Tu tik liežuvį uždaryk, ne tavo sodintas tas sodnas!. Škn.
2.nesikeikti: Kai tik pas mum ateina, tuoj liežuvį uždaro. Škn.
liežùvį užką́sti nutilti: Kas subarė, tuoj užkando liežuvį. Rd.
liežùvį užmir̃šti burnojè nežinoti ką sakyti: Net liežuvį užmiršo burnoje, mik mik pamikčiojo kaži ką per barzdą. Žem.
liežùviais užplàkti smarkiai apkalbėti, pasmerkti: Juk mane gyvą liežuviais užplaks!. Gran. Dabar tave bobos liežuviais užplaks. Rs.
liežùvį užrìšti nutildyti, neleisti kalbėti: Žmonėms tai liežuvio neužriši. Ps. Šitai bobai niekas neažrišė liežuvio. Rod. Kaip jai užriši liežuvį – plepės, kol nusibos. Ps. Sodiškiai taip pat papratę Tupikius tataliuku ir matulike vadinti. Kas užriš liežuvį? Gali ir ją taip vadinti.... Žem. Kalba – ar tu jiem liežuvį užriši!. Ėr.
liežùvį užspáusti tylėti, neplepėti: Kad tu liežuvį turėsi užspaudus, aš tau viską pasakysiu. Bsg.
liežuviùs vadžióti plepėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti. Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes. Piet.
liežùvis váikščioja sugeba kalbėti: Kąsnį liežuvis ne taip vaikščioja. Lz.
liežùvį valdýti susilaikyti nekeikus, neapkalbant: Jei liežuvio nevaldai, – durys atviros, – sugriaudė ir Mykolas. Marc. Valdyki, Mintvyde, liežuvį. Kudir. Ar tik neišvanos kas kailio, žinos liežuvį valdyti. Jnš. Apmaudui paėmus valdyk liežuvį. Ut. Nevaldei liežuvio. Jei mes jaučiai, ko jūs čia atsibastėt ir gyvenat su jaučiais?. Mač.
liežùvį valdýtis nekalbėti, ko nereikia: Ką aš kalta, kad tu pati liežuvio nesivaldai. Skr.
liežùvį válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tu kam valkioji liežuvį, kad nemisliji taip daryt?!. Mžš.
liežùviais válkioti apkalbėti: Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo. Balt.
liežùviais vanóti apkalbinėti: Pasiskųst kam sarmata, sakys – ana išdurnėjo ant senatvės, ir ims visi žmonės liežuviais vanot. Lš.
liežùvį vartelióti
1.pakalbėti: Prisisprogo, vos liežuvį vartelioja, o jaunitėlis. Štk. Liežuvį sunkiai vartelioja – ko su tokiu šnekies?!. Krš.
2.palaikyti kalbant: Po karo nežinojai, katra koja raišti, kaip liežuvį vartelioti. Pln.
liežùvį vartýti
1.kalbėti: Liežuvį vartyti visi moka, pašneka kaip reikia. Krš. Nevartyk liežuvio be reikalo!. Gs.
2.niekus kalbėti: Varto liežuvį, ir gana, prisipylęs akis. Jrb.
3.įmantriai kalbėti: Net gėda, ta jos duktė varto liežuvį – nė šis nė tas. Šln. Liežuvį varto vis kitoniškai ir gyvena kaip ponai. Vkš. Kaip visada šneki, taip šnekėk, ko čia liežuvėlį vartai?!. Sln.
liežùvis var̃tosi gali kalbėti: Liežuvis šiek tiek vartosi – ir ko daugiau norėt?. Mžš.
liežuviùs vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežuvius vedžioja – reikia nereikia. Rš. Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti. Tj.
liežùviais velė́ti apkalbėti: Bet tos opinijos yra, jos ir toliau plauks, bus liežuviais velėjamos ir kava su alum skalaujamos. Sruog.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia. Grž.
liežùviai vérda karštai šnekama: Po kaimus dabar, kai su ta žeme prasidėjo (ėmė ją grąžinti), verda liežuviai ir piktumai. Krš.
liežùvį ver̃sti
1.pradėti kitaip kalbėti: Aš jau nebversiu liežuvio, taip jau ir mirsim. Krš.
2.apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išėjusios liežuvį verčia. Krž.
ant liežùvio
1.iškalbingas: Šitoks prakeiktas senis ant to liežuvio. Brž.
2.apie tuščiai šnekantį: Nė pirks, nė nieko... visi pirkiniai ant liežuvio, pasigyrimas.... Žem.
3.knieti pasakyti: Advei jau ant liežuvio griežti žodžiai. Simon. Kas širdyje, tas ir ant liežuvio. Plt. Visą laiką, jai betriūsiant apie mane, klausimas buvo ant liežuvio, o dabar ir paklausiau. Simon. Vargas ir piktumas jau ant liežuvio. ŠR.
4.apkalbamas: Todėl aišku, kad šiandien Galinis miestelyje bus visiems ant akių ir ant liežuvio. Vencl.
ant liežùvio greĩtas iškalbingas: Greiti tokie ant liežuvio, kad pasakys, tai nėra geriau. Jrb.
ant liežùvìo atsistóti
1.nukalbėti, nugalėti kalba: Geram šalaputrai lengvai ant liežuvio neatsistosi. Lp.
2.prisiminti: Viskas ant liežuvio neatsistos. Antr.
ant liežùvio gulė́ti knietėti pasakyti: Tu valgyk, o aš šnekėsiu, kas ant liežuvio guli. rš.
nórs ant liežùvio mìnk sunku prakalbinti: Tyli, nors ant liežuvio mink. Šd.
ant liežùvio pagáuti pašiepti: Kad pagavo ant liežuvio, ypač tie ir tos, kurie seniau patys ne per skaisčia dorybe švietė. rš.
ant liežùvio paim̃ti pašiepti: Bet dažniausiai bandydavo įskaudinti paimdami ant liežuvio jį patį. Myk-Put.
ant liežùvio pakliū́ti
1.kilti minčiai: Kas pakliūna anam ant liežuvio, tą ir tauškia. Vvr. Kokis iš tavęs žmogus – kas pakliūva ant liežuvio, tą ir breizoji. Dglš.
2.būti apkalbamam: Šį vėlyvą pavasarį ant liežuvio sodžiui pakliūti teko Rimams. Vaižg. Sumaišydavo su dumblais kitų skyrių darbuotojus arba tiesiog visus, kas jiems pakliūdavo ant liežuvio. Mark.
ant liežùvio palaikýti apkalbėti: Palaikydavo ant liežuvio ir tuos, kurie eidavo suvežtų popiermalkių skusti. rš.
ant liežùvio pamáuti apkalbėti: Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio. Šts.
kàs ant liežùvio papúola bet ką (šneka): Tarška, kas ant liežuvio papuola. Vkš. Aš to iš širdies nesakau, tiktai kas ant liežuvio papuolė, tai ištariau. rš.
ant liežùvio pasikabìnti būti apkalbamam: Marė Karalikė mokėjo nepasikabinti ant bobų liežuvio. Simon.
ant liežùvio pasikárti būti apkalbamam: Pasikarsim kaimynams ant liežuvio. Simon.
kàs ant liežùvio pasipáinioja bet ką (šneka): Džio jaučiasi iškilus Maniusės akyse, kuri išterškia, kas ant liežuvio pasipainioja. Dovyd.
ant liežùvio stovė́ti
1.nuolat būti minimam: Ten tik alus ant liežuvio stovi. Pc.
2.būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt. Vdkt.
3.neatsiminti gerai žinomo dalyko: Stovi ant liežuvio, o neatsimenu. End.
ant liežùvio suklùpti apsirikti kalbant: Nieko gera nepasakiau, suklupau ant liežuvio, suklupau tik pradėjus kalbėt. Akm.
ant liežùvio sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi tas kaimas ant liežuvio, ir niekaip negaliu pasakyti. Lkč. Ot sukasi ant liežuvio. Gdž.
ant liežùvio turė́ti norėti pasakyti: Aš turėjau ant liežuvio, o nepaklausiau, ir gana. Smln.
ant liežùvio užmìnti įžeisti: Ko pristojai, aš tau ant liežuvio neužmyniau. Kp. O kas tau? Ar mano pavardė tau ant liežuvio užmynė?. Pkr.
ant liežùvio užpìlti išgerti svaigalų: Ar tamsta nieko neturi ant liežuvio užpilt?. Sk.
ant liežùvio užslýsti kilti minčiai: Burbtelėjo, kas tą akimirką užslydo ant liežuvio. Avyž.
ant liežùvių válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių. Myk-Put.
į liežùvį įáugęs šnekus: Ale jis šiandien į liežuvį kad įaugęs!. Sml.
liežùvis ikì kẽlių apie atidų klausymąsi: Kas ten nueina – liežuvis lig kelių. Sur.
iš liežùvio gyvénti mokėti įsiteikti: Ta tik iš liežuvio gyvena. Gs.
iš liežùvio lãša atidžiai (klauso): Klausai, net iš liežuvio laša. Grv.
iš po liežùvio neišléisti nepratarti: Jis be buteliuko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia, vis tyli kaip siera (pilka) žiemelė. Nč.
nuo liežùvio ištrū́kti nejučiomis pasakyti: Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio. Alz.
nuo liežùvio nenueĩti
1.nuolat minėti: Jam nuo liežuvio aš nenueinu. Al. Tos vestuvės dabar jiem nuo liežuvio nenueina, kalba ir kalba. Kp.
2.nuolat būti apkalbamam: Kaip sykį pataikė, tai ir nenueina nuog liežuvio. Sn.
nuo liežùvio nuslýsti neatsargiai pasakyti: Man tai netyčia nuo liežuvio nuslydo. Sruog. Bjaurūs žodžiai nuslydo man nuo liežuvio. rš.
nuo liežùvio nusprū́sti neatsargiai pasakyti: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio. Avyž.
po liežuviù šlãpia juok. apie sunkų darbą: Juk ten reiks darbuotis – bus ir po liežuviu šlapia. End. Tau ir po liežuviu šlapia, nebe tik kur. Všk.
prie liežùvio iškalbingas: Piršliu esti pagyvenęs, prie liežuvio, vedęs žmogus. Dov. Jis yra toks prie liežuvio, galit nueit. Pš. Mano vyras buvo labai prie liežuvio. Slč.
su paláidu liežuviù váikščioti apkalbinėti: Per dienų dienas ana su palaidu liežuviu vaikščioja. Krš.
su liežuviù apáusti (daug ką) apkalbėti: Ji su savo liežuviu visą svietą apaudžia. Kt.
su liežùviais apgriáuti apkalbėti: Apgriaus su liežuviais ana. Pln.
su liežuviù apmèsti ir atáusti bet ką plepėti: O, ji ne pėsčia – moka su liežuviu ir apmesti ir atausti. Prn.
su liežuviù dìrbti
1.prisitaikyti kalba: Jin su liežuviu tai dirbti moka, viską gauna iš pirmininko. Sk.
2.apkalbėti: Kad dirba moterėlė su liežuviu, tai dirba, visi užkliūna. Jnš. Labai jau negražu, kad moterys su liežuviais dirba. Šl.
su liežuviù dìrbtis
1.apkalbėti: Dirbas su liežuviu, kad baisu ir apsiklausyt. Grz.
2.plūstis: Čia, žiūrėk, geros, čia vėl viena ant kitos su liežuviu dirbas. Šl.
su liežùviais dúotis plūstis: Šiandien bobos ka davės, tai davės su liežuviais, ko į plaukus nesusikabino. Žg.
su liežuviù maišýti
1.apkalbėti: Kad tos bobos nemaišytų su liežuviu, ramiau būtų. Pvn.
2.plepėti: Su liežuviu maišyt, aš žinau, kad tu moki. Ar.
su liežuviù málti plepėti: Moka daug su liežuviu malti. Krok.
su liežuviù mę̃sti apkalbėti: Kaip kalė su liežuviu menčia. Krš.
su liežuviù mùšti koneveikti: Mušdavo ir mušdavo ją su liežuviu. Šln.
su liežuviù paplàkti
1.paplepėti: Su liežuviu paplakti nulėkė. Rdn.
2.įsiteikti: Su tuo liežuviu mokėjo paplakt, kiekvienam įsiteikdavo. Snt.
su liežuviù pìnti plepėti: Ką tu čia pini su liežuviu be reikalo. Grz.
su liežuviù plàkti apkalbėti: Būtų viskas gerai, kad ta uošvienė su liežuviu neplaktų. Krš.
su liežuviù plẽškinti per šìrdį apkalbinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
su liežuviù plóti Kvr. plepėti:
su liežuviù skal̃bti taukšti niekus: Kai pasensi, matysi, kiek skalbsi su tuo liežuviu. Trk.
su liežuviù skrãbinti plepėti: Akimis nebmatau, tik su liežuviu galiu skrabinti. Gd.
su liežùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežuviais tik suka, tik suka. Klt.
su liežuviù tabalúoti niekus taukšti: Tabaluoja tabaluoja su liežuviu, aš nė neklausau jo. Ut.
su liežuviù vinguriúoti pataikauti: Tu moki gerai su liežuviu vinguriuot, kai reikia. Jrb. Vinguriuoja su liežuviu kaip šuo su uodega. Jrb.
už liežùvio kliū́ti būti apkalbamam: Ypač Kedulis kliuvo visiems už liežuvio: vieni stebėjosi, kiti šaipėsi. Myk-Put.
už liežùvio paim̃ti griežtai pareikalauti (pasakyti): Kai paims už liežuvio, pasakys. Jon.
už liežùvio patráukti priversti pasakyti, kalbėti: Pats velnias patraukia jį už liežuvio. Alz. Net susigraudžiau patraukęs bobą už liežuvio. Vaižg.
už liežùvio tampýti versti kalbėti: Mickutis susigriebė, kaip ir visuomet, nelaukė tampomas už liežuvio. rš.
už liežùvio tem̃pti versti kalbėti: Kas tave už liežuvio tempė, kam tau reikėjo sakyt?. Kair.
už liežùvio tìmpčioti versti kalbėti: Taip ir timpčiok už liežuvio lyg mažą vaiką. rš.
už liežùvio tráukti versti kalbėti: Nieko būt mergiotė, bet jeigu reikia traukt už liežuvio, jau sunkoka. Sur. Oo! kad man prireiktų, aš ir prie paties karaliaus žinau kelią, manęs nereiktų už liežuvio traukti. Žem. Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakyti jai apie sūnų. Gran. Jūs papliurpiat visus velnius. Kas už liežuvio traukė?. Vn. Kas tave už liežuvio traukė?. Mrk.
už liežùvio užkliū́ti būti apkalbamam: Dabar viskas. Dabar jau aš jam už liežuvio užkliuvau. Sl.
kaĩp liežùvis apsiver̃čia apie blevyzgas: Kaip tau, Peliksiuk, ir liežuvis apsiverčia šitaip sakyt!. Balt.
kaĩp liežùvį nurìjęs sakoma apie nežinantį ką sakyti: Žmonės stovėjo kaip liežuvius nuriję. rš.
kaĩp liežùvį prarìjęs apie tylintį: Tai ar imi ar ne? Ko tu kaip liežuvį prarijęs?. rš. Mirtinai amerikonas patikėjo ateitim. Tylėjo kaip liežuvį prarijęs, nebepasiliko nė nakvoti. Ap.
kaip avelės liežuvį žr avelė
ant bobų liežuvių pasikabinti žr boba
ant galo liežuvio žr galas
ant galo liežuvio atsistoti žr galas
ant galo liežuvio būti žr galas
ant galo liežuvio išnešioti žr galas
ant galo liežuvio stovėti žr galas
ant galo liežuvio užsimegzti žr galas
nuo galo liežuvio ištrūkti žr galas
kalės liežuvis žr kalė
kalės liežuvį įsisiūti žr kalė
kalės liežuvį prisiūti žr kalė
kelio galas ant liežuvio žr kelias
koserę pjauti liežuviu žr koserė
marias išlaka liežuviu žr marios
marias išmaišyti (išplakti)su liežuviu žr marios
nugarą gręžti liežuviu žr nugara
prūdą išlakti liežuviu žr prūdas
seilė atnešė ant liežuvio žr seilė
seilė užplaukė ant liežuvio žr seilė
valią duoti liežuviui žr valia
varlė čirškia (iškeptų)ant liežuvio žr varlė
velnias patraukė (traukia)už liežuvio žr velnias
kaip ant žydo liežuvio žr žydas
ant žmonių liežuvių statyti žr žmogus

dantų̃ atviepìmas pasilinksminimas: Ženyk juos, ir mums dar dantų atviepimas tektų. Eig.
dantų̃ dygimè (savo) amžiuje: Savo dantų dygime pirmą kartą buvau Vilniuje. Nmk.
ant dantų̃ dygìmo (savo) amžiuje: Ant savo dantų dygimo vieną sykį tebuvau tenai, t. y. per visą savo amžį. J.
nuo dantiẽs dygìmo iš pat mažens: Nuo danties dygimo prastas tas mano vaikas. Gršl.
dantų̃ galaĩs nenoromis (valgo): Susirgo [kiaulė], papjovėm, valgėm tą mėsą dantų galais. Vkš.
nuo dañčio gėlìmo mažai (davė): Tai, davė nuo dančio gėlimo. Šn.
dantų̃ griežìmas aimanavimas: Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Dk. O užsivydėjimas, o dantų griežimas, Dieve Tėve, gelbėk!. Krš.
dantų̃ išplikìmas ko nors gavimas: Ne dėl dantų išplikimo einu, – paveizėti, kaip gyvena. Krš.
dantų̃ kaĩšymas neig. juokimasis, šaipymasis: Nuo dantų kaišymo sotus nebūsi. Vž.
dantų̃ nuvipìmas vaišės: Kad mirtų, būtų dantų nuvipimas ubagams, t. y. duotų gerti, ėsti. J.
dantų̃ pardavinė́jimas neig. juokimasis, krizenimas: Toks jau dantų pardavinėjimas, kad baisu. Kž. Kam dar tas dantų pardavinėjimas?. Rdm.
dantų̃ ródymas neig. juokimasis, krizenimas: Iš to dantų rodymo su bernais – tankiau vaikas. Krš. Įkyrėjo su savo skalijimu, dantų rodymu!. Vencl.
dėl dañčio sópės nevykusiai, apgraibomis: Vėliau įsitraukęs žurnalizman galėdavau sekti užsienio spaudą, versti knygas ir dėl dančio sopės susišnekėti bekeliaudamas po įvairius kraštus. Andr.
nuo dantų̃ sópės apie prastą (darbą): Tai jau jo krutnumas nuo dantų sopės. Rs.
nuo dantų̃ sopė́jimo apie prastą (darbą): Tavo tas darbas tik nuo dantų sopėjimo. Vrn.
nuo dantų̃ sõpsto nevykusiai, atmestinai (atlikti, padaryti): Pataisei ratelį nuo dantų sopsto. Aln.
dantų̃ viršū́ne nelabai, nenuoširdžiai (prašyti): Gal viršūne dantų prašei, kad neatėjo. Mlt.
ãštrūs dañtys apie sugebantį piktai atsikirsti: Jo dantys darosi aštrūs, jis kalba kaip iš knygų. Cvir.
atbulaĩs dantimìs
1.be apetito, prisivertus (valgyti): Laurynas Vainoras kramto atbulais dantimis. Avyž. Karolis atbulais dantimis sukramtė dešros griežinėlį. Bub. Neturiu apetito, valgau atbulais dantimis. Kt. Ką darysi: teko valgyti kad ir atbulais dantimis. Gric.
2.alkanam (gyventi): Jeigu tu ir toliau taip dirbsi, tai atbulais dantimis duoną valgysi. Lš. Atbulais dantimis duoną valgysi, jei nedarbuisi. Lp.
atraitýtais dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Tokią košę atraitytais dantimis gali valgyt. Trg.
atvirkščiaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Neturiu skonio, valgau atvirkščiais dantimis. Mrj.
atžagariaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Atžagariais dantimis gromuliavau elnieną ir galvojau. rš. Ar gardūs virtiniai? – Et, valgau atžagariais dantimis, nelabai patinka. Vb.
visų̃ dañtys baltì iš išorės sunku spręsti: Dantys visų balti, bet už dantų kas yra, tai niekam nežinia. KrvP. Cidra pinigus sukinėjo rankoj, paskui susimanė gerai padėti, nes per vestuves visokio bus svieto, o juk, kaip yra sakoma, visų dantys balti. LzP. Įtari ką? – Ką įtarsi... Visų dantys balti.... Gric. Visų dantys balti – nepaklausi. Šlu.
gerùs dantìs turė́ti mokėti atsikirsti, atšauti: Gerus dantis turi, jo niekas neperkalbės. Jnš. Ji gerus dantelius turi. Skr.
ilgaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Žiūrėjau, kaip po visų skanėstų jis ilgais dantimis (o gal be dantų?) ilgai malė burnoje kiekvieną rūkytos kiaulienos kąsnį. Pt.
išvirkščiaĩs dantimìs nenoromis, prisivertus (valgyti): Valgo išvirkščiais dantimis. Gs.
kitùs dantìs įdė́ti primušti: Nesmodyk čia prieš mane, kai įdėsiu kitus dantis, tai žinosi!. Trgn.
sausaĩs dantimìs nevalgęs: Dar esu sausais dantimis – nėra kada valgyt, vis darbų yra. Ml. Išvežė viską, ir palikom sausais dantimis. Krš. Padabosiu, ar tu ilgai sausais dantimis ištesėsi. Prng. Kad taip sausais dantimis būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Katil.
šaltaĩs dantimìs juõktis susilaukti atpildo: Juoksies tu šaltais dantimis, prisilauksi keršto. Lš. Kad tu juoktais šaltais dantimis!. Rod.
šaltaĩs dantimìs pasijuõkti susilaukti keršto: Pasijuoksi šaltais dantimis, palauk!. An.
šaltaĩs dantimìs sėdė́ti nieko nepešti: Ir sėdėsi šaltais dantimis. Ck.
tuščiaĩs dantimìs klapsė́ti būti nevalgius: Tau broliai priklegdinėjo: eik krutėt, ė dar tuščiais dantim klapsėsi, kad neklausei. Grv.
víenu dančiù pakabìnti truputį užvalgyti: Vienu dančiu pakabinau ir vėl išėjau. Švn.
dantìs al̃kštinti be reikalo kalbėti: Ko čia alkštini dantis be jokio reikalo?!. Pd.
dantìs apką́sti nutilti: Anas ir dantis apkando. Dkk. Motina tuoj dantis apkando, kai išgirdo. Km.
dantimìs apžióti susiglemžti viską: Kad įmanytų, dantim apžiotų, kad tik kitiems neatitektų. Jnš.
dantìs atidarýti imti kalbėti (ppr. blevyzgoti): Tas jau dantis atidarė, vaikai, ausis užsikiškit. Jnš.
dañtį atką́sti
1.liautis norėjus, nusivilti, nieko nepešti: Kas į jį bandė kibti, greit dantį atkando. Kv. Aš jau atkandau dantį ir daugiau nesikišu. Pnd. Taip jis norėjo to namo, o dar jau parduoda, regėt, atkando dantį. Vrn. Iš pradžių tai labai jis čia puolėsi į tą mišką, bet paskui atkando dantį. Lkč. Nors kiekvienas buvo ant jos dantį atkandęs ir kitą mergą radęs, bet pagieža nežuvo. Vaičiul.
2.atkeršyti: Ar jau atkandai dantį?. Grž. Pyko pyko, kol atkando dantį, kol atkeršijo. Ps.
3.nepasisekti: Norėjo mane aplenkti, bet atkando dantį. Ds. Ėjo užkietėjusių pagonių krikštyti. Ir visi atkando dantį. Mik.
dantìs atką́sti nusivilti: Lindo lindo prie jos ir atkando dantis, dabar nebereikia. Sk. Sunki ta brigadininko duona, tegu ją bala. Jau aš atkandau dantis – žinau. Mark.
dantìs atkélti imti bartis, prieštarauti: Sako, kad jo troba būtų, kad jis nebūtų užkurinis, būtų ir jis atkėlęs dantis. Jnš.
dañtį atkir̃sti liautis norėjus, atsinorėti, atsikąsti: Jau atkirtai dantį – vieną vagelę išvaręs parėjai namo. Rod.
dantìs atkìšti
1.žiopsoti: Ko sėdi dantis atkišęs, – valgyk, bile duoda. Krš. Sėdėk čia dantis atkišęs, ar jau darbo neturi?. Varn.
2.supykti: Išrėžiau viską, ką žinojau. Ką tu! Tuoj atkišo dantis. Grz.
3.pasidaryti nepatenkintam: Pamatysi, pagyvenus metus kitus su tokiu ir atkiš dantis. Mšk.
dantysè atnèšti grąžinti, atiduoti (priverčiant, pykstant): Numetęs dantyse man atneši, tik per vėlai. Vaižg. Tu man dantyse atneši!. Dkšt. Kaip aš tau duosiu, – dantyse atneši!. Nč.
dantìs atriẽtęs nenoromis, prisivertęs: Bjaurus toks darbas: tik dantis atrietęs dirbi, ir tiek. Sk.
dañtį atsiką́sti nusivilti: Atsikąs dantį ir marti, ir anyta. Pns.
dantìs atsiką́sti nusivilti: Jau ir Petras su tuo namu dantis atsikando. Ps. Ir su kalba jau dantis atsikandau. Vencl.
dantìs atsiraĩtęs nenoromis, prisivertęs: Putrą su pienu prižilindavo ir paduodavo per pietus darbininkams – i[r] valgyk dantis atsiraitęs. Sk.
dantìs atstatýti neig. juoktis, šaipytis: Kol priėdusios, tai besivaipot dantis atstačiusios. Jrb.
dantìs atšìpti nieko negauti: Nuėjau pinigų pasiskolinti, ale atšipau dantis. Vlk. Atšipsi į jį greitai savo dantis. Alv.
dañtys atšìpo labai atsibodo: Turėjom valgyti ilgas nedėles avinieną, kol dantys atšipo. rš. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys nuo bendro katilo sriubos. Katil.
dantìs áušinti
1.plepėti: Neaušink dantų, užmokesčio negausi. Šl. Neaušink dantų be reikalo. Varn.
2.tuščiai prašyti: Be reikalo dantis aušini, nieko iš to nebus. rš.
dañtys bárška šalta: Kas čia per maudymasis, kad dantys barška. Tt.
dañtys bỹra smarkiai kritikuoja: Tik ypač pabrėžk: ką Dunda gyrė, tai gyrė, bet ką kritikavo, tai dantys byrėjo. Gric.
dantìs blìzginti šypsotis, koketuoti: Sakykit, koks jau buvo tas burtažodis? – blizgina dantis mergaitės. Ap.
dantysè bū́ti nuolat kalbėti apie ką: Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja. Žem.
dantimìs čirikúoti labai pykti: Nebijau aš, ką tu dantimis čirikuoji. Pls.
dantìs čiùlpauti rengtis keršyti: Jis seniai čiulpauja dantis. Dglš.
dantìs daužýti mušti: O rekrutai ar džiaugiasi, kai juos prie kaladės prirakina? – surištus į kazermes pristato? – o paskui unteriai ir feldfebeliai dantis daužo?... Myk-Put.
dantìs dė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar, matai, toks laikas, kad, namie sėdėdamas, dantis ant lentynos dėk... – aiškinosi Putelis. Gric. Ateis žiema – ir dėk dantis ant lentynos. rš. Dėkite dantis ant lentynos. Prisigyvenom! – sušvogždė pašnairuodamas į mane. Mar.
dañtys dýgsta uodegojè sakoma apie ilgai miegantį: Ilgai miegi – uodegoj dantys pradės dygti. Srv.
dantìs džiáuti neturėti ko valgyti, badauti: Saulę pramiegojęs dantis džiausi. Švnč.
dantìs džiáuti ant grė̃dų neturėti ko valgyti, badauti: Suvalgyk antsyk viską, paskui džiauk dantis ant grėdų. Dkš.
dantìs džiáuti ant lentýnos neturėti ko valgyti: Tušti visi pašaliai, nors dantis ant lentynos džiauk. Varn.
dañtį galą́sti
1.pykti: Tas paršas Milius, – tęsė toliau Vabalas, vis pikčiau raukdamas kaktą, – kažko ant tavęs dantį galanda. Marc. Aš seniai ant jos dantį galandu. Rdm. Žinoma, tu, suktasprandi, dantį prieš visus galandi!. Sruog.
2.labai norėti gauti: Aš jau seniai dantį galandu ant jūsų vyšnių, gal parduoste?. Jnš. Aš ant šitų slyvų dantį galandu. Mrj.
dantìs galą́sti
1.pykti, rengtis pakenkti: Ansai seniai ant tavęs dantį galanda. Varn. Ans seniai ant mūsų dantis galando, tik vis nebuvo kaip pradėt. Škn.
2.labai norėti gauti: Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota, tikrai geras kąsnis: nebe vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį. Žem.
3.apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis. Ds. Žinai, žmonės šneka, dantis galanda. Dkš.
4.tyčiotis, erzinti: Jūs visi papratę į mane dantis galąst. Jnš.
dañtį gélti
1.patikti, jausti potraukį: Mano brolis seniai ant jos dantį gelia. Gs.
2.rūpėti: Jam net dantį gelia, kas toje troboje gali būti. Bs. Kad ir man dantį gelia. Katil.
3.norėti gauti: Šinkoriui jau seniai gėlė dantį ant to daržo. Ašb.
dañtį giẽžti pykti, kerštauti: Jis ant manęs dantį giežia. Vlkv.
dantimìs gráužti
1.gailėtis: Nė pažino, nė ko, įlindo kaip šuniui į uodegą (ištekėjo), dabar dantim graužia. Užp.
2.labai pykti: Ir tas graužia dantimis, ir tas graužia dantimis. Dv.
dantimìs griáužti gailėtis: Pripliopei – dabar dantim griaužk. Ktk.
dañtį gríežti pykti: Jis seniai ant manęs dantį griežia. Mrj. Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir norės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėm. ŠR. Aš girdėjau nuo vieno iš lenkų vergučio, jog lenkai seniai jau griežia dantį ant juodriešių. Piet. Vaitas jau seniai griežia ant jo dantį ir įskųstų ponui kaip netinkamą gaspadorių. Myk-Put. Griežė dantį ant kunigo kapeliono ir gailėjo pinigų, gailėjo veltui sugaišęs dieną. Vien. Ko tu ant jo dantį grieži, ką jis tau padarė?. Šk. Tai kad ir Aneliukė ant mūsų dantį griežia. Balt. Jis ant mūsų kiemo dantį griežia. Ps.
dančiù gríežti pykti: Ana griežė dančiu, net griežė iš piktybos. Dv.
dantìs gríežti pykti: Kam tu ant manęs dantis grieži, aš nebijau. Pls. Brolis dantis griežė ant jo už seserį. Grv. Iš apsivylimo pradeda dantis griežti, ir išsiskiria. Krš.
dantimìs gríežti pykti: Kad juos nebaudi – juokiasi, kad baudi – dantimis tik griežia. Donel. Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo dantimis grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs, ant artimo šoka, jo gyvastį ardo. Kudir. Jau vien Šliūpo vardas skatina visus griebti knygą į ranką ir gėrėtis jąja arba griežti iš apmaudo dantimis. Mač-Kėk. O tėvas dantimis grieždavo, kad vaikai nesmoko lietuviškai. Grv.
dantysè įsikándęs apgailėjęs (grąžins): Šiandien nuskriaudei, o ryt atneši dantyse įsikandęs. Mrj.
dantimìs įsikìbęs visomis jėgomis (laikytis): Saugokit savo tarnybą! Laikykitės dantimis įsikibę už valdiškos vietos!. Tilv.
dantìs išbarstýti primušti: Dantis vienam išbarstė. Grv.
dantìs išbìrinti primušti: Tylėk, aš tau išbirinsiu dantis!. Arm.
dantìs išbrãškinti primušti: Neplepėk daug, jei nenori, kad dantis išbraškinčiau!. Ob.
nė̃ dañčiui išbraũkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išbraukti. Tr.
dantìs išdaužýti primušti: Iš tokio didelio įpykio norėjo visiems dantis išdaužyti. Lnkv.
dañtys išdýgo subinėjè vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Ar neišdygo tau subinėje dantys, taip ilgai bemiegant. KrvP.
dañtys išdýgo šikìnėje vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Miegos, kol šikinėj dantys išdigs. Pnd.
dantìs iškìšti šypsotis, koketuoti: O ji prieš tą vyrą dantis iškišus. Jrb.
dantìs išmaišýti primušti: Geriau nutilk, ba galiu dantis išmaišyt. Dglš.
dantìs išmatóti primušti: Jam už tai tik dantis išmatot!. Lš.
dañtį išmẽtusi turi pavainikį kūdikį: Taip tai, ką sakyt, gera mergelė, tik va, kad dantį išmetus. Sk.
dantìs išpláusti išgerti degtinės: Reikia važiuot į Jonavą turgun dantis išplaust. Upn. Ot buvo alaus – dantis išplaudėm. Švnč.
dantìs išplìkti turėti nemalonumų: Neprašysi daugiau – išplikai dantis!. Grk.
nė̃ dañčiui išràkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išrakti. Tr.
dantìs išriñkti primušti: Nenorėk, kad aš tau dantis išrinkčiau. Šv. Aš jam kada kalvek išrinksiu dantis. Arm. Nelok, nes dantis išrinksiu! – kumštį suspaudęs artinosi. – Aš tau!. LzP. Dantis tau išrinkčiau, – pabalino akis Domas. Žem.
dantìs iššiẽpęs piktas: Aš buvau įsitikinęs, kad aplink visi blogi, dantis iššiepę, urzgia ir taiko kur įkąsti. Vencl.
dantìs iššùsti blogo patirti: Jau aš iššutau dantis su juoj būdamas. Vlk.
dantìs iššveĩsti primušti: Aš tau parodysiu, kai dantis iššveisiu, kaip tėvo neklausyt!. Ds.
dantìs ištaisýti primušti: Aš jam ištaisysiu dantis, tada žinos, kaip iš manęs šidytis. Pln.
dantìs ištaškýti primušti: Susičiaupk – dantis ištaškysiu!. rš.
dantìs ištèpti duoti kyšį: Sauso niekas neklauso, ištepk dantis – visi klausys. Užv.
dantìs kabìnti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Miesčionams krautuvė užsidaro – dantis ant lentynos kabink. Krš.
dantìs kabìnti ant síenos neturėti ko valgyti, badauti: Jei nedirbsi, dantis kabink ant sienos. Ds.
dantìs kabìnti į síeną neturėti ko valgyti, badauti: Jei lašinių nepirksi, tai galėsi dantis kabinti į sieną. Skr. Pamatysi, jis greitai dantis į sieną kabins. Ar.
dantìs káišioti neig.
1.juoktis, šaipytis: Aš rimtai [kalbu], o jis dantis kaišioja. rš. Nėr ko čia dantis kaišiot!. Blnk.
2.šiauštis, priešintis: Juk vis nusileidžiu, ir tu nekaišiok dantų. Grk.
dantìs kaišýti neig. juoktis, šaipytis: Kabarkšterėk varlėm lazda, tai nekaišys dantų. Ds. Nekaišykite dantų, kad kas jum neišmuštų. Kzt. Kaišai dantis, kolei balti, kai bus juodi, nekaišysi. Tvr. Nekaišyk dantų, niekas nepirks. Ut.
dantìs kalénti drebėti nuo šalčio: Štai ir jis stovi dabar svetimam mieste, patvory, ir kalena dantis. Bil. Taip ir pakūrei [krosnį], kad reikia dantys kalent sėdint. Sur.
dantimìs kalénti jausti šaltį: Apsivilk šilčiau, paskiau kalensi dantim. Varn. Stovi visi eilėmis tarp barakų skersvėjų... Stovi – ir kalena dantimis. Sruog. Piemenys vėl juokės, kad taip gerai atsakyta „bobai", o Alyzas vis sparčiau straksėjo, kalendamas dantimis nuo šalčio. Balt.
dantimìs kálti jausti šaltį: Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis!. Skd.
dantìs kìšti grasinti užklupti: Rodosi, kad iš tikrųjų jis (žiaurus rytojus) jau į mus kiša savo dantis. Pt.
dañtys klẽba senas: Ko čia stebėtis, a[r] pirmoji: žiūrėk, kitam dantys kleba, o pačios reikia, ir gana. Sk.
dantimìs klẽbinti šalti: Kailiniai namie verkia, o tu klebini dantimis. Vlk.
dantìs krim̃sti gailėtis ką negerai padarius: O dar (dabar) jis dantis kremta. Pls.
nórs dantimìs krim̃sk sunku atmegzti, atidaryti: Bobamazgis kai užsiveržia, tai nors dantim krimsk. Dkk.
dantìs láidyti
1.plūsti: Kaip laido ant jos dantis, taip laido. Žem.
2.karštai gintis, atsikalbinėti: Nelaidyk dantų, vis tiek kaltas esi. Krp.
dañtys mãga labai nori (ko valgomo): Aš žinau, tau dantys maga, nori ir tu obuolio. Jnšk. Tau tie pakabinti dantys tik ir maga. Grž.
dañtį maũsti rūpėti, norint užimti (gauti): Rusija užėmė Mandžiūriją, kuri ir Japonijai maudė dantį, nes visai čion po nosia stovėjo. rš. Jam maudė dantį eit pas juos, žino, kad yra alaus. Kri.
dañtį mẽtusi apie merginą su vaiku: Ji jau yra dantį metusi. Brs. Ši panelė jau dusyk metusi dantį. Brs. Gera merga ir gaspadinė, nu kas, kad vieną dantį metusi. Škn.
dantų̃ neapčiáupia džiaugiasi: Toji linksmi linksmi, dantų nebeapčiaupia, kad nebereiks važinėt arų padėt dirbt. Mžš.
dantų̃ neáušia žodžio neištaria (iš baimės): Man vaikai ir dantų neaušia. Trgn.
dantų̃ nedègti mažai teturėti (valgyti): Dantų nedegsim šįmet dėl bulvių. Šts. Su uogom šįmet turbūt dantų nedegsim. Dr.
dantų̃ neišdègti nieko negauti: Lindo lindo tas karšutis ir neišdegė dantų. Bsg. Ten nuėjęs dantų neišdegsi. Šv. Jau ten tu dantų neišdegsi, nemislyk. Grdm.
dantų̃ neišplikýti nieko negauti: Par jį neišplikysi dantų. Krk.
dantų̃ neišplìkti nieko negauti: Neišplinki nuo tų vaikų dantų. Krš. Nebijok, neišpliks dantų nuo tos šykštuolės!. Žem.
dantų̃ neištèkti būti prastai pavalgiusiam: Dantų neišteksi prie prastų gaspadorių. Varn.
dantų̃ neištèpti nieko negauti: Išvažiavo, kur alų dirba, ale dantų neištepę ir sugrįžo. Srv.
dantų̃ neištvil̃kti nieko negauti: Ten žmonės kaip titnagai, niekas ten dantų neištvilksta. Brs.
dantų̃ nekláusti įkąsti: Piktas šuva atitrūkęs dantų neklausia. Trgn.
dantiẽs nenulaikýti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Spoksojo Šešelga į Girdvainį negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. Bor. Lietuvoje tokiose landynėse ir be žiemos būtų per šalta – nenulaikytumei danties ant danties. rš.
dantų̃ nenuviẽpti neapsidžiaugti: Iš anų dantų nenuviepsi: gavau aštuoniolika litų, maniau, kažin ką gausiu. Plt.
dantų̃ nepagailė́ti įkąsti: Nebizeliok šunio, jis dantų nepagailės. Ds.
dantiẽs nepatáikyti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Danties ant danties nebepataikau, kaip šalta. Kair. Parėjo į trobą danties ant danties nepataikydamas. Varn.
dantìs nepatáiko ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Suėmė toks žvarbis, kad dantis ant danties nebepataiko. Vvr. Taip sušalau, dantis ant danties nebepataiko. Alz.
dantų̃ nepir̃ks sakoma pasišaipant iš nuolat besijuokiančio: Ko tu čia šiepi? Tavo dantų niekas nepirks. Lp.
dantų̃ neprašýti įkąsti: Su šuniu nesierzink, ba šuva dantų neprašys. Trgn. Šuva neprašys dantų. Slm.
dančiù nerìkšterti nieko nevalgyti: Dar aš nū nevalgiau, dar nei dančiu nerikšteriau. Vlk.
dantìs nesíekia dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip sušalę – dantis dančio nesiekia. Vlkv. Sušalau – dantis dančio nesiekia. Mrj.
dantų̃ nesudãro apie labai kosintį: Taip kosti, kad ir dantų nesudaro. Trgn.
dantiẽs nesùdeda ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Jis danties ant danties nesudeda – tiek šalta. Rs.
dantìs nesukliū̃va ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Kai sušalau, tai dantis ant dančio nesukliūva. Švnč.
dantiẽs nesuléidžia ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip šalta, kad danties ant dančio nesuleidžiu. Jnš.
dantų̃ nesuriñkti labai prisitrenkti: Nesisiutink: nulėksi nuo laiptų – dantų nesurinksi. Krš.
dantų̃ nesusiriñkti būti labai sumuštam: Jeigu jis dar tūpčios ir bandys grįžti į fabriką, prižadu, kad šis vyrukas savo dantų nebesusirinks visoje Šiaurės Amerikoje. Cvir.
dañtys niẽžti ima noras (papasakoti): Ką išgirstu apšnekant, dantys niežti pamauti (teisybę pasakyti). Krš. Taip dantys niežti, bet tyliu. Lk.
dantìs nuė́sti pasenti: Aš jau dantis nuėdžiau, ale ir dabar dar mane kiti už nosies pavedžioja. Žg. Žmogus, dantis nuėdęs, proto neįgausi. Slnt.
dantìs nusiláužti įkliūti: Pamatysi, kaip dantis ir jie nusilauš taip daug griebdami. Sk.
dañtį padė́jęs apie nuolatinį svečią ar lankytoją: Aš jau ir dantį padėjęs pas juos. Pun.
dantìs padė́ti ant lentýnos Al. badauti:
dantìs padė́ti ant palýčios neturėti geresnio valgio: Anys jau padėjo dantis ant palyčios, viską duktelei sukišė. Grv.
dantìs padžiáuti
1.imti badauti: Ažkart viską suvalgysi, o paskui dantis padžiausi. Švnč.
2.pastipti: Ir užsibaigė meškyna, priešais saulę padžiovė dantis. Tvr.
dantìs padžiáuti ant lentýnos Vrn. neturėti ko valgyti:
dañtį pagalą́sti paerzinti, papykinti: Jis dirba garbarnėj, sunkiausiai už visus, bet todėl niekad nepraleidžia progos pagaląsti dantį į tėvelį. Cvir.
dantìs pagalą́sti
1.apkalbėti: Ant tavęs visų dantys pagaląsti. Varn.
2.siekti užvaldyti: Giminė, o dantis pagalandęs ant mūsų gero. Varn.
dantìs pakabìnti
1.neėsti, neturėti ko ėsti: Jau gyvulėlis gauna ką norint, nebstovi dantis pakabinęs. Vgr. Kažkodėl karvės dantis pakabinę, rodos, ir pataikiau šerdamas, ir ką. Srv.
2.neturėti ko valgyti: Kai nieko neturėsi, tai ir sėdėsi dantis pakabinęs. Tr. Tokį nevėkšlį papjovė, suvalgė, o dabar ir pakabino dantis. Jnš. Dabar išmėtysi lašinius, o paskum dantis pakabinsi. Rgv. Marš valgyti, paskui visą dieną dantis pakabinęs būsi. Pjv.
3.uiti, graužti, kibti: Per kiaurą žiemą kaip kokia vergė viena dirbu, visus gyvulius veizu, o jūs tik dantis ant manęs pakabinti temokate.... Žem. Jis ant manęs dantis pakabino jau koki metai. Mrk. Argi nematai, kad visi ant tavęs dantis pakabinę?. Paukš. O tas vis ant manęs dantis pakabina. Trg.
4.spoksoti, žiopsoti: Čia daug kas dantis pakabinęs į juos žiūri. Paukš. Truktels porą kartų, veizėk, jau ir pakabinusi dantis į šienpjovį. rš.
dantìs pakabìnti pagrebėstyjè badauti: Suėsk suėsk viską iš karto, paskui galėsi dantis pagrebėsty pakabint. Všk.
dantìs pakabìnti ant grė̃dų badauti: Be darbo tai pakabink dantis ant grėdų. Mrj.
dantìs pakabìnti ant lentýnos Kt. badauti:
dantìs pakabìnti ant pẽčiaus badauti: Galėsi dantis pakabinti ant pečiaus, jei nepasiruoši maisto. Šk.
dantìs pakabìnti ant síenos badauti: Suėskime viską per vieną dieną, o paskui pakabinkime dantis ant sienos. SnV.
dantìs pakabìnti į bálkį badauti: Lauk dantis į balkį pakabinęs. Kal.
dantìs pakabìnti į gémbę badauti: Pamaldas pirks, sugriautas bažnyčias taisys, o žmonės galės dantis į gembę pakabinę badu dvėsti. Žem.
dantìs pakabìnti į síeną Alvt. badauti:
dantìs pakaišýti pasijuokti, pasišaipyti: Eina į bažnyčią dantų pakaišyt. Ėr.
dantìs pakárti ant tvorõs badauti: Jau jos dantys tai pakarti ant tvoros už vaiką. Krok.
nė̃ dañčiui paràkti visai (neturi šiaudų): Nebeturim šiaudų nė dančiui parakti. Krž.
dantìs pardavinė́ti neig. juoktis, šaipytis: Pardavinėk pardavinėk dantis, ar neišdauš kas!. Krš. Nepardavinėk dantų be reikalo!. Rdm. Šipyta, dantų nepardavinėk, čia tau ne turgus. Prng. Visą buitį toj boba pardavinėjo dantis, o ne darbujo. Rod. Ko čia pardavinėji dantis?!. Vlkv.
dantìs parduodinė́ti neig. šaipytis: Ko čia dantis parduodinėji, kas yra?. Rod. Ana tik parduodinėja dantis nežinia už ką. Pls.
dantìs parė́sti labai įgusti, įgyti patyrimo: Jis ant to darbo dantis parėdęs. Ds. Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir dantis parėdžiau. An.
dantìs paródyti
1.nusijuokti, nusišypsoti: O kai ateis, tai gal dantis parodysi. Ds. Vaikas jau sveiksta, jau dantis parodė. Sk. Prasišviepė, dantis parodė, ir nuėjo. Krš. Tu ir an peklą nueitum, kad tik tau dantis parodytų mergiotė. Ps.
2.įgelti, įskaudinti: Egi va šis, visai padorus žmogelis buvo, tylus, ramus, o leisk – ir jis dantis parodys. Vien.
dantìs parválgyti labai įgusti, įgyti patyrimo: Ant šito darbo dantis jau parvalgiau. Lš.
dantìs pasikabìnti į gémbę neturėti ko valgyti: Visus metus velniai drybsojo, nu dabar dantis į gembę gali pasikabinti – netur nė duonos kąsnio. Šv.
nė̃ dañčiui pasikrapštýti visai nėra (šieno): Nebėr šieno nė dančiui pasikrapštyt. Ob.
dantìs pasipustýti pasiruošti (ginčytis): Su šeimyniškiais kirtosi dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau. rš.
dantìs paskaitýti primušti: Greitas išsigert, dar greitesnis susipešti, dantis paskaityti, pakaušius padaužyti. KrvP. O velniui čigonui kitą ketvergą paskaitysim dantis. Cvir.
dantìs pláuti gerti (svaigalų): Važiuojam į smuklę dantų plaut. Kt. Kas kur dantis plovė, ten tegul ir valgo. rš.
dantìs praė́sti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis praėdė, kol proto įgijo. Mrk. Apie daug ką reikėjo patiems pagalvoti ir daryti pagal savo sąžinę, bet dantų nepraėdęs proto neįgausi. Avyž.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Jau jis dantis ant to praėdęs. Kb. Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis. Lkč. Aš jau dantis praėdžiau šitą duoną valgydamas. Sv. Aš dantis praėdžiau namų ir laukų darbus bedirbdama. Ar. Nekišk nosies į miško prekybą, kur jo senelis jau dantis praėdė. Trein.
dantimìs prakalénti kurį laiką kęsti šaltį: Nereiks grįžti namo su pilnu „katuku" (bekonų gardu) kiaurą naktį šaltyje dantim prakalenus kilometrinėje eilėje. Trein.
dañtį praką́sti gerai išmanyti, būti įgudusiam: Dantis prakandęs ant bičių laikymo. Vrn.
dantìs praválgyti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis pravalgei, rūrą praperdei, o dar nežinai, kaip paskaityt. Čk.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Dėl sviesto gerumo manęs neapgausi – dantis sviestu pravalgiau. Mrj. Aš dantis pravalgiau pas svetimus dirbdamas. Dkš. Jisai ant to dantis pravalgęs. Btg. Tėvas pradėjo kalbėti, kad jis kai ko nežino, bet apie bankus – tai ir dantis pravalgęs. Balt.
dantìs pravérti pasakyti: Ar tu negalėjai dantų pravert. Žg.
dantìs priką́sti
1.nutilti: Prikąsk dantis neplepėjęs. Grž. Aš tau sakiau: tylėk, prikąsk dantis!. Mžš.
2.nutylėti, nepasakyti: Blogai, kad tu nemoki dantų prikąst, kur reikia, juk žinai, kad su teisybe toli neisi. Lnkv.
dantìs ródyti
1.juoktis, šaipytis, juokauti: Suėjo ir rodys dantis per mielą dienelę!. Alk. Ko čia dantis rodai?. Grdm. Tas pienburnis negali užimti tarnybos, be to, jeigu būtų valdžios siųstas, būtų rimtas ir nerodytų dabar dantų. Andr. Jaunai mergiotei nepritinka dantis rodyt kožnam berniokui. Ps. Petras ėjo rimtai, nes neturėjo mados rodyti dantis su mergomis. Žem. Švaipos sustoję, dantis rodo. Krš. Magdė prieš Joną vis dantis rodo. Kv. Mokiniai dūko, spardė futbolą, rėkavo, kiti pakraščiuose sustoję mergaites kalbino, dantis rodė. Paukš. Nesuprantu, ko tu rodai dantis, – ūmai atsisuko jis. Daut.
2.būti akivaizdžiai matomam: Vargas rodė dantis iš visų kampų. Kudir.
3.priešintis, šiauštis: Čia, bral, juk garbės reikalas. Inteligentas jau dantis rodo. Avyž.
4.gąsdinti: Nerodyk dantų, aš jų nebijau. Mrj. Nerodyk kaip šuo dantų. Srv.
dantìs skaláuti gerti, girtauti: Einam dantų skalaut. Lp.
dañtį skaudė́ti
1.rūpėti: Jai seniai jau dantį skauda, kaip tą suknelę nusipirkt. Lkš.
2.pavydėti: Daug kam dantį skauda per mus. Šmk.
nèt dañtys sprógsta apie godžiai valgantį: Išėjus sargybiniui, sesuo metėsi valgyti: duoną laužo, sviestą su pirštu tepasi, arbatą pilasi, kad kemša, net dantys sprogsta. Žem.
dantìs statýti atsišnekėti, priešintis: Juozukas nė vienam nenusileidžia: jis prieš visus dantis stato. Prn.
dantìs sučiáupti nutildyti: Tokiam senam vilkui jau labai sunku dantis sučiaupt. Šl.
dantìs sudė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar jam tik dantis sudėt ant lentynos ir laukt, kol galas ateis. Nč.
dantìs sudė́jus nesikišant: Reikia dantis sudėjus sėdėti – nėr ko kištis. Smal.
dañtys sudýgo gerokai pagyvenęs: Jau dantys sudygo, ir aš nebuvau girdėjęs, kad būtų kur tų vabalų. Krž.
dantimìs suė́stų apie piktą, kerštingą: Įmanytų, dančiais žmogų suėstų. Jnšk.
dantimìs sugríežti labai supykti: Ans dantim sugriežė, ale nutylėjo. Varn.
dantìs suim̃ti nutildyti: Jei aš tau nesuimsiu dantų, tai nekur aš būsiu. Lp.
dantìs suką́sti
1.nutilti: Aš tau kartą sakiau, kad sukąstum dantis. Lš. Bet ji sukando dantis ir kentėjo dėl savo nelaimės. Skrb. Bet kai Ėtmė sukando dantis, kai valdžios vyrai ją mėgino apklausinėti, taip ir liko. Simon. Sukando dantis, kantriai nutylėjo. Zur.
2.pakentėti: Kęsk kantriai, sukąsk dantis, tai likimo ranka, – turbūt jos dar nepažįsti!. Simon. Aš paimsiu save į rankas, sukąsiu dantis ir pakentėsiu kurį laiką. Tilv. O gal sukąsk dantis tuos šešis mėnesius, pakentėk kaip nors?... Gran. Adomas sukando dantis. Sėdėjo tylomis abu. Balt.
dantìs sukándęs kantriai: Ir eina žmogus dantis sukandęs, o ką padarysi. Yl. Kenčia žmogus dantis sukandęs. Ds. Tyli tyli žmogus dantis sukandęs. Sdk. Juk ilgai šitaip dantis sukandęs kamavaus, kol išdrįsau savo motinai išsipasakoti. Pt. Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį. Dovyd. Pavargsti, turi atsikvėpti. Bet sukandęs dantis tari sau – reikia eiti, ir vėl atsitiesi. Zur. Tą sekmadienį sukandęs dantis be perstojo ūžino traktorių. Ap.
dantìs sukratýti į gérklę sumušti: Aš tau dantis į gerklę sukratysiu!. Nt.
dantìs suriñkti apkulti: Surinksiu tau tuojau dantis!. Knv.
dantìs susiriñkti į sáują būti sumuštam: Dantis susirinko saujon, kaip netylėjo. Arm.
dantìs suskaitýti primušti: Būtų ir suskaitęs dantis, jei žmonys nebūtų sulaikę. Varn. Palauk tu man, aš tau dantis suskaitysiu!. Skd. Nebe pirmam dantis suskaitė. Užp.
dantìs suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dantys suturėt. Trgn.
dantìs šiepdýti šypsotis: Ana šiepdo dantis, reikia nereikia. Grv.
dantìs šiẽpti akivaizdžiai reikštis: Šaltis stiprėjo. Atrodė, kad jis vis labiau šiepia dantis. rš.
dañtys táuška šalta: Man jau dantys tauška, o ano dar nematyti. Varn. Mano draugo betaušką dantys; laimė dar, kad tatulėliai susimylėjo leisti pasišildyti. Žem.
dantìs táuškinti kęsti šaltį: Išvarstėt trobą, o dabar tauškinkiat dantis per naktį. Slnt.
dantìs trãškinti rodyti neapykantą: Dantis traškina mane pamačiusi. Vn.
dantìs turė́ti užkándus Aps. būti nekalbiam, tylėti: Aš neturiu dantų ažukandus. Brsl.
dantìs užčiáupti nutildyti: Kad Marė žinotų, kame Kostutis, tuoj jam praneštų, kaip jį nekaltai apkalbinėja... Tegul pasirodytų – visiems, labiausiai Mortai, dantis užčiauptų. Žem.
dantìs uždarýti nutildyti: Būtinai reikia tą suskutį išvaryti, visiems dantis uždaryti. Žem. Nežinau, kaip jam reikės dantis uždaryti, jis smarkus žmogus. Sk.
dantìs užkalbdýti atkalbinėti: Ko tu užkalbdai jam dantis?. Grv.
dañtį užkalbė́ti
1.įtikinėjant apgauti: Neužkalbėsi tu jam dančio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas. Ut. Aš pats bandysiu jam dantį užkalbėt. Kt. Naujasis pirmininkas dantį užkalbėti moka, tik kai paklausi, ką už darbadienį gausiu, pyksta. Bub.
2.stengtis išsiteisinti: Ko čia sveikam dantį užkalbi – kaltas esi, ir tiek!. Rgv.
dantìs užkalbė́ti įtikinėjant apgauti: Tu čia man neužkalbėk dantų!. Mrj. Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Krėv. Laiko, sakai, nesuradot. Ką tu čia man dantis užkalbi!. rš. Jis man dantis užkalbėjo. Švnč. Liaukis, neužkalbėk man dantų, suprantu, kur suki. Skp.
dantìs užkalbinė́ti įtikinėjant apgaudinėti: Neužkalbinėk dantų – durnių čia nėra. Btr. Užmušti! Čia mums dantų neužkalbinėk. Matai, dar graudins. Ap. Mano drobes? Apie mano drobes tuštuma kaip po maro, nėra ko užkalbinėti dantų. Avyž.
dantìs užkìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Man turėjo būti akys užrištos ir dantys užkišti. Kltn. Buvau, mačiau, man dantų neužkiši!. LzP.
dantìs užrìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Niekas jūsų dantų neužriša, kalbėkit sau, ką tik norit. Žem. Užrišti dantys, nebegali loti. Krš. Dantis užrišt anam ar nemoki?. Kž.
dantìs užšnekė́ti nusukti kalbą nuo nemalonios temos: Žiūrėk, dantis užušneka. Aln.
dañtį užžadė́ti
1.prisimeilinti, įkalbėti (apgaunant): Anys, matai, ažužadėt dantį moka, kam nesopa. Ktk.
2.apsimesti: Dar pagali, ale tik kitam dantį ažukalba. Klt.
dantìs valdýti patylėti, neliežuvauti: Valdyk dantis, kad nenori gaut į kailį. Jnš.
dantìs vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: dantis ant šniūro reikėtų vert. Jrb.
ant dantiẽs
1.patinkamas (valgis): Kaip regėt, ne ant dančio tau šitas valgymas. Vrn.
2.truputį: Petrai, girdi, atnešk čia seniai buvusiam svečiui sūrio, gal kokį šlaką ant danties. Dovyd.
ant dantų̃
1.visiems prieinamas, paimamas (koks valgis): Čia ant dantų obuoliai – visi praeidami skina. Rm.
2.nuolat pykstamasi: Koks čia gyvenimas, tik ant dantų. Prn.
ant karštų̃ dantų̃ supykusiam, liejančiam pyktį (pakliūti): Kaimynė kad atbėgo ant karštų dantų, tai kad pakėlė triukšmą. Mrj. Papuolei, vaikeli, tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
ant víeno dantiẽs labai mažai, truputį: Nors ant vieno danties atnešk ir man lapienės paragaut. Vrn. Atnešė sūrio tik ant vieno danties. Ll. Ten ant vieno danties anam tas kiaušis. Žr.
ant dantų̃ atsistóti užkliūti: Ką turėjai, tą ir tebeturi. Tau mano pati ant dantų neatsistojo!. Balt.
ant dantiẽs im̃ti erzinti, pašiepti: Tėvas ėmė sūnų ant dančio, ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo. Rod.
ant dantų̃ im̃ti erzinti, pašiepti: Visą vakarą ėmė jį ant dančių. Jnšk.
ant dantų̃ laikýti erzinti, pašiepti: Visi jį laiko ant dantų, prasimano visokiausių dalykų. Mrj. Jį visas kaimas ant dantų laiko. Sv.
ant dantų̃ nešióti apkalbėti, pajuokti: Tai tą ant dantų nešioja. Krns. Ant dantų taip visi ir nešioja. Ds. Ką gi veiks bobos, tik ant dantų ir nešioja. Aln.
ant dantų̃ nèšti apkalbėti, pajuokti: Dabar jau daugelis mane ant dantų neša – vis aš ir aš. Švnč.
ant dantų̃ pagáuti išjuokti: Mes jį kad pagavom ant dantų!. Mrj.
ant dantiẽs paim̃ti paerzinti, pašiepti: Visi vyrai Bridulį su Baiboku ant dančio paėmė. Gric.
ant dantų̃ paim̃ti pašiepti, pajuokti: Gatvėje stovinti publika porelę paima ant dantų, ir ji iš lango dingsta, pavėluotai supratusi neatsargumą. Tilv. Kad mes visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti. Ll. Bobos mane ant dantų paėmė. Krkl. Paėmė bobos ant dantų. Pns.
ant dantiẽs pakliū́ti būti apkalbėtam: Visus apšnekėjom, ir tu buvai pakliuvęs ant danties. Ėr.
ant dantiẽs papùlti būti apkalbėtam: Mūsų mergelka Mažrimienei ant danties papuolė. Kv.
ant dantų̃ sueĩti susibarti: Nebuvai su ja suėjus ant dantų, tai ir džiaukis, ba aš ją žinau. Mlt.
ant dantų̃ turė́ti pašiepti, pajuokti: Visos bobos turi tave ant dantų. Lp.
ant dantiẽs uždė́ti
1.šiek tiek užvalgyti: Ilgai negaišk, šį tą ant dančio uždėk, ir einam į mišką. Sk.
2.truputį (duoti): Duok ir man obuolio nors ant dančio uždėti. Vj. Kiek ten davė – ant dančio uždėt, o girias, kad davė. Jnš.
ant dantiẽs užeĩti panorėti; pasakyti: Paisai, kas jai ant danties užeina. Mrj.
ant dantiẽs užmèsti kiek užvalgyti: Užmesk ką nors ant dančio, ir bėgam dėti šieną į žaginius. Sk. Pasipustyk delnus, šįvakar bus ką ant danties užmesti. Katil.
ant dantų̃ užmìnti kliudyti, kliūti: O kuo gi aš tau ant dantų užmyniau?. Balt.
ant dantiẽs užpìlti pasigerti: Buvo vyrai jau ant danties užpylę. rš.
ne ant tõ dantiẽs užsistóti neįtikti: Ne ant to dančio užsistojai gal, sunku šitokiam įtikt. Skdt.
nė̃ ant dantiẽs labai nedaug, tik truputį: Kiek čia tepadėjo valgyti, nė ant danties. Brs.
į dantìs dúoti mušti: Duok į dantis, kad apsilaižytų, kitaip nuo ano neatsikratysi. Krš.
į dantìs gáuti būti sumuštam: Kitą sykį į dantis gausi. Varn.
į dantìs įsikándęs priverstas, kad ir piktuoju (duoti, atiduoti): Tegul neveža. Į dantis įsikandęs atneš!. Saj. Jei nenori geruoju, į dantis įsikandęs atneši. Varn.
į dañtį įtvìnti įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino. Žem.
į dantìs nedabóti iš eilės imti, nesirinkti: Kad vėžys, būt greitai pasmaugęs, anas dantysen nedaboja. Švnč.
į dantìs neįmèsti veltui neduoti: Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmes. J.
į dantìs neveizė́ti nesirinkti: Ar nepasidabojo? – juokėsi urėdas. – Dovanom niekas neveizi į dantis.... Žem. Smertis į dantis neveizi. Yl.
į dantìs nežiūrė́ti
1.nesirinkti, iš eilės imti: Smertis į dantis nežiūri, ar senas, ar jaunas. Šll. Mirtis nežiūri į dantis. Erž.
2.nepataikauti: Nežiūrėsiu aš tau į dantis, kad pilsiu, tai bus pilta!. Lnkv. Tau niekas į dantis nežiūri, ir tu niekam nežiūrėk. Grž.
į dantìs pagriẽbti išjuokti: Pagriebė jį į dantis. Gs.
į dantìs plãkasi labai geras: Vasarojus į dantis plakas. End.
į dantìs spìginti tikėtis gauti (valgyti): Neišsivirsi, nepakąsi kąsnio, kai sustoję, išalkę meilys, spigins į dantis. Žem.
į dantìs ver̃sti smarkiai gerti: Paėmęs pilną taurę vertė sau į dantis. Žem.
į dantìs žiūrė́ti taikstytis, nieko nedaryti: Ar gal jie tau į dantis žiūrės, kai tu jų turtą glemži?. Balt. Lupdavo? – Ar į dantis žiūrės? Įpildavo. Marc. Žiūrėsiu mat aš tau dantys[na]!. Aln.
anė̃ į dantìs visai (nesirūpina): Visą patogumą taisyti aukštesnei luomai, o apie darbininkus ar darbininkų moterų vargų pagerinimą anė į dantis. Žem.
nė̃ į dantìs visai (ne): Nupirkom tokią lepnią karvę, rugienių šiaudų nė į dantis neima. Krp. Tokio viralo negalima nė į dantis. Žem.
ikì dantų̃ smarkiai (apsiginklavęs): Užtenka, rodosi, iš mano pusės parodyti jiems mandagumo, ir aš jiems dėkinga, kad jie, pergalėtojai, iki dantų apsiginklavę, neparodė noro manęs kokiu nors būdu užgaulioti. Pt.
iš dantų̃ neišeĩti nuolat šnekėti: Dabar tos muštynės iš dantų neišeina. Škn. Tokios ir tolygios kalbos iš piemenų, pusbernių dantų neišeina. Žem.
iš dantų̃ neiškrìsti būti nuolat apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų neiškrintu. Skr.
iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie ką: Motina marčios neišleidžia iš dantų. Kv.
iš dantų̃ nepaléisti nuolat apkalbinėti: Jis jau manęs nepaleidžia iš dantų, darko ir darko. Jrb.
per dantìs braũkti pajuokti: A, tu jau mane per dantis brauki. Šr.
per dantìs iškóšti sunkiai, nenoromis ištarti: Širdyje jis kietai sumanė ir tai per dantis iškošė: jį taip įjungsiąs į darbą kaip Petrą. Vaižg. Kitam sunku ir žodį per dantis iškošt. Kt.
per dantìs kóšti pašiepti: Vai tu mėgsti mane per dantis košt. Kt. Jis visus kaimynus košia per dantis. Kt.
per dañtį patráukti pašiepti: Jis taip moka gražiai per dantį patraukti. Šl. Tada ji taip ir patraukia jį per dantį už tokius kvailiojimus. Simon. Buvo geriausia proga patraukti per dantį. Avyž.
per dantìs pérleisti
1.paragauti: Degtinės negėriau, tik per dantis perleidžiau. Pbr.
2.pašiepti: Pasijuokti galima, per dantis perleisti. Bsg. Jau katrą perleis per savo dantis, tas jau šventas išeis. Ut.
per dantìs pértraukti pašiepti: Jis buvo įpratęs vis kitus per dantis pertraukt. Šln.
per dantìs pérvaryti išjuokti: Turi pervaryti per dantis. Skr.
per dantìs šukúoti pašiepti: Jis papratęs visus per dantis šukuot. Kt.
per dantìs tráukdyti pašiepti: Anys visus per dantis traukdo. Pls.
per dantìs tráukyti nuolat pašiepti: Oi užtrauks užtrauks ant savo vaikų prapultį, kad kitus taip per dantis trauko. Grš. Verčiau neik, o paskui kad kas pasidarys, tai žmonės ir traukys per dantis. Up. Ir kaimynai pradėjo traukyti jį per dantis. SnV.
per dañtį tráukti pajuokti: Tu mėgsti kitą per dantį traukt. Kt. Iš jos visi juokiasi, visi ją per dantį traukia, o ji nesupranta. Prn. Tamstai tai kas, tamstai tai niekis, tik gera proga, – išėjęs gatvėn pradėjau traukti per dantį istoriką. Vien. Kad ėmė ji mane traukti per dantį, tai net turėjau išbėgt. Gl. Apsisukdami traukia ir traukia per dantį, kol žmogui bendras darbas už pragarą nemielesnis palieka. Gran. Nuolat esu traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs. ŠR.
per dantìs tráukti pajuokti: Jis visus per dantis traukia. Dkš. Jis visados buvo ant juokų laikomas ir per dantis traukiamas. Piet.
per dañtį trū́ktelėti kiek pašiepti: Anuomet „Raštus" leido tik išrinktieji – J. Erlickas juos ir trūktelėjo per dantį. rš.
per dantìs varýti pajuokti: Ką tu, kaip moka per dantį varyt kitus!. Škn.
per dantìs šmìkšt nieko neliko, nuskurdo: Kaip ištaksavos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. Žem.
po dančiù patinkamas: Jeigu man po dančiu [, tai šneku], jei ne po dančiu, aš nelabai šneku. Grnk. Jiems Petriukas toks tai po dančiu. Pc.
po dantimì nepatinkamas: Aš jam po dantimi, nekenčia manęs. Drsk.
po dantų̃ tinkamas (valgyti): Imkit, sūrelis minkštas, jau jums kaip tik po dantų. Gs.
ne po dantimìs nepatinka: Tavo košė, matyt, jam ne po dantimis. Lš. Aš suprantu, kad tas tavo ištartas žodis jam ne po dantimis buvo. Lš.
pro dantìs nenoromis: Jis pro dantis pasveikino. rš. Benas tada pro dantis klausia: – Tai mums gal eiti namo?. Ap.
pro dantìs išsprū́sti netyčiomis pasakyti: Bet dabar tie žodžiai išsprūsdavo jam pro dantis pusiau sulaužyti ir ne tokie kieti kaip seniau. Mont.
pro dantìs kóšti neaiškiai sakyti: Vaikai, – košia jis pro dantis garsus, – išsiimkit visi iš suolų dėžes, portfelius ar terbas. Ap.
pro dantìs prakóšti neaiškiai ištarti: Paklausė valandėlę vežėjo, suspaudė kumščiais smilkinius ir, išeidamas iš daržinės, prakošė pro dantis iš Balsių Petro girdėtos dainos žodžius. Myk-Put.
pro dantìs prasuñkti neaiškiai ištarti: Tėvas, nežiūrėdamas į sūnų, tik pro dantis prasunkė. rš.
su dantimìs skam̃binti būti neėdusiam, alkti: Arkliai jo, į Šiaulių turgų nuvažiavus, neskambino su dantimis lig išvakarių, nes, vos pabengęs mieste reikalus, grįžo namon. Valanč.
nė̃ su dantimìs jokiu būdu, niekaip: Taip prikibo, kad nė su dantimis neatplėši. Skdv.
už dantiẽs bent kiek, truputį: Parnešk ir man ką nors už danties. Skr. Nors už danties atnešk!. Vrn. Alkanam už dančio, o šuniui už ančio. Lp.
dantìs už dañtį Mšk. apie kerštą: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit.
už dantų̃ kliū́ti apkalbėti: Jam visi už dantų kliūva, nepraleidžia neapkalbėjęs. Jnš.
už dantų̃ laikýti nesakyti, nutylėti: Ji, matyt, ką nors žino, bet už dantų laiko. Skr. Nelaikyk už dantų – supus!. Šk. Nelaikyk už dantų – prismirs!. Grš.
už dantų̃ nesilaĩko apie plepėjimą: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
už dantų̃ neužkliū́ti viską išplepėti: Juk Šnekutienei už dantų niekas neužkliūva. Simon.
už dantiẽs užmèsti užvalgyti: Ką šiandien gausim už danties užmest. Mrj.
kaĩp dañtį gẽliamas smarkiai: Blaškosi it dantį geliamas. Erž.
kaĩp nuo dantiẽs gėlìmo labai mažai: Ar daug davė? – Davė davė – kaip nuo dančio gėlimo. Šk.
kaĩp ne sàvo dantimìs nenoromis (valgyti): Valgė, žioburiavo kaip ne savo dantimis, o lėkštėje batviniai nėmaž neseko, kiek įsipylė, tiek ir stovėjo. Žem. Jaunikaitis nesakė nieko, nuliūdęs kažin ko buvo, valandomis ir valgė, ir nevalgė, kaip ne savo dantimis. LzP.
kaĩp ant dantiẽs uždė́ti visai mažai: Davė kaip ant danties uždėti. Pp.
kaĩp be dantų̃
1.lėtai: Ėda kaip be dantų. Skdv. Valgyk greičiau, ko čiaumoji kaip be dantų!. Erž.
2.neaiškiai: Šneka kaip be dantų. Skdv.
kaĩp per dantìs neaiškiai: Šnekėjo, bet tik kaip per dantis. Lp.
kaĩp ne su sàvo dantimìs lėtai: Žiobarauji kaip ne su savo dantimis. Srv.
iš ančio ant dančio žr antis
nuo ančio lig dančio žr antis
arklio dantis žr arklys
ėmimas ant dantų žr ėmimas
giltinė nežiūri į dantis žr giltinė
krutnumas nuo dantų sopės žr krutnumas
kumščiu pamieruoti dantis žr kumštis
liežuvį laikyti už dantų žr liežuvis
liežuvis nesilaiko už dantų žr liežuvis
liežuvį pasikabinus ant dantų žr liežuvis
liežuvį paturėti už dantų žr liežuvis
liežuvį prilaikyti už dantų žr liežuvis
liežuvį turėti už dantų žr liežuvis
lūpos apteks dantis žr lūpa
lūpos neužtenka už dantų žr lūpa
iš nosies į dantis žr nosis
rakčio neišmilminsi dančiui žr raktis
skiedros ritasi iš dantų žr skiedra
smerties dantis matyti žr smertis
smertis paveizėjo į dantis žr smertis
vilko dantis žr vilkas
vilko dantimis žr vilkas
vilko dantys žr vilkas
žodžius košti pro dantis žr žodis
žodžio nelaikyti už danties žr žodis
žodžiai stovi už dantų žr žodis

kaip álkanas šuõ, kir̃miną suė́dęs Apsidžiaugė kaip alkanas šuo, kirminą suėdęs. (iron). KrvP (Ppl).
kaip Balčýčio šuõ per veselès Eina kaip Balčýčio šuõ per veselès. Gršl.
kai Dal̃kaus šuõ pryš mė́nesį Išsiviepęs kai Dal̃kaus šuõ pryš mė́nesį. Vdk.
kai (kaip) [gẽro] dvãro šuõ (šuniùkas, šuvà)
1. Basas kaip dvaro šuva. PPr 70 (Pn).
2. Lagadnas kaip dvaro šuva (šuniukas LPP I 692 (Kp)). LPP I 692 (Rm).
3. Mindžiukuoja kai gẽro dvãro šuõ. Grš.
4. Šaltis kaip dvaro šuva kąsčioja žmonėm nosis. (rš).
kai dvãro šuõ į ùbagą Žiūria šnairas, kai dvãro šuõ į ùbagą. Vdk.
kaip Jur̃kaus šuõ
1. Eina į jomarkus iš vakaro kaip Jurkaus šuo. KrvP (Pln). LPP II 535.
2. Leka [per mergas] kaip Jurkaus šuo. LPP II 535 (Vkš).
3. Parkliokęs kaip Jurkaus šuo. LPP II 535 (Trš).
kaip Jur̃kaus šuõ į bañdą Rengiasi kaip Jurkaus šuo į bandą. LPP II 535 (Užv).
kaip Jur̃kaus šuõ iš vesẽlės Tris dienas gulėjo kaip Jurkaus šuo iš veselės. LPP II 535 (Pp).
kaip klebõno šuõ per davatkàs Ir eis kaip klebono šuo per davatkas. KrvP (Tl).
kaip kudlótas šuõ, blusàs nuskandìnęs Džiaugiasi kaip kudlotas (gauruotas) šuo, blusas nuskandinęs. TŽ V 625 (Ps). KrvP (Ps).
kaip meĩsininko šuõ, meisgalių̃ pársiėdęs Ir raugė[ja] kaip meĩsininko šuõ, meisgalių̃ pársiėdęs. Lž.
kaip (it, kai) mė̃sininko (meĩsininko, mę̃sininko) šuõ (šuvà)
1. Be darbo laksto kaip meĩsininko šuõ. Krš. Valkiojas kaip mė̃sininko (mę̃sininko Prk) šuõ. Rs. I valkiojas kai meĩsininko šuõ. NmŽ. Nesmaigstykis kaip meĩsininko šuõ. Rt. Timpinė[ja] kaip mė̃sininko šuõ. Up.
2. Riebus it meĩsininko šuõ. Plt. Pln. Nutukęs kaip mė̃sininko šuvà. Grk.
lyg pakártas šuõ Plumpso (drybso) ant velėnos lyg pakártas šuõ. Vdžg.
kaip párkaršęs šuõ į pẽlenus Gulia kaip párkaršęs šuõ į pẽlenus. Dov.
kaip (it, kap) pasiùtęs (pablū̃dęs, patrãkęs) šuõ (šuvà)
1. Šoka kap pasiùtęs šuvà. Plut. Vv. Pula it šuõ patrãkęs. Skd.
2. Kai imu aš pasakoti, žmogeli, tai įširstu, įnirštu kaip šuo pasiutęs. V.Krėv.
3. Įkando iš pasalų, kaip pablūdęs šuo. TŽ V 597 (Al).
4. Bėga kaip šuo pasiutęs. KrvP (Gdr).
kaip (kap) pérmuštas (pármuštas) šuõ (šuvà)
1. Vaikščioja kaip šuvà pármuštas (lėtai, nusiminęs). Ėr.
2. Iš laidotuvių Šimtakojis parsliūkino kaip permuštas šuva. (rš). Gediminas slinko iš paskos kaip permuštas šuo. J.Avyž. Kiūtina iš lėto kap šuvà pérmuštas. KzRŽ II 349.
3. Ko steipėji (negaluoji) kaip šuvà pármuštas?. Pc.
kaip prancū̃zų šuõ Esi mandras kaip prancūzų šuo. KrvP (Pln).
kap Ramõno šuõ per kitų̃ úodegas Neprieina kap Ramõno šuõ per kitų̃ úodegas. Vlkv.
kaip rìšamas šuõ Piktas kaip rišamas šuo. (rš).
kaip sẽnas šuõ ant skiedrýno Guli kaip senas šuo ant skiedryno. KrvP (Lš).
kaip sẽnas šuõ prieš pàkariant Guli kaip senas šuo prieš pakariant. KrvP (Krsn).
kaip šeĩrio šuõ Paliko kaip šeĩrio (našlio) šuõ sutįsęs (liesas). Šts.
kaip Šìdlavos šuõ Ko vypsai kaip Šìdlavos šuõ?!. Krž.
kaip (it, kai, kap, keip, lyg) šuõ (šuõj, šuõn, šunė̃, šuvà)
1. Paklojęs liežuvį ir los (niekus plepės) kaip šuõ par dieną. Vvr. Gvorauji gvorauji kaip šuõ. Ar. Aš netikiu – čiaunija kaip šuvà, ir viskas. Dgl. Ir vampalio[ja] kaip šuõ. Slnt. Nevampasyk (Nevambrink Ar) kaip šuõ!. Šlv. Nevampyk kaip šuõ – nėkas tavo balso neklauso. Užv. Pradės, tai vambrys vambrys kai koks šuõ. Skr. Zambryji kaip šuõ, ir gana. Gg. Nezambatyk kaip šuvà. Šln. I vampasija kaip šuõ. End. Ką tu čia vampasiji kaip šuvà?!. Jnš. Vapsì vapsì kaip šuvà. Rk. Ko čia skalatiji kaip šuõ?!. Kl. Ir zalbatysi (taukši) kaip šuõ!. Jrb. Ko čia zauniji kaip šuõ, a neisi lauko?!. KlvrŽ. Tauzija kaip šuvà. Brž. Ko tu vambriji kaip šuvà?!. J. Lazdos jums visiems, kad nelotute kaip šunys!. V.Krėv. Insilojęs (įpratęs blevyzgoti) kap šuvà. Rod.
2. Ką čia skaliji (rėkauji) kaip šuõ kiaurą naktį?. Lž. Neskalyk kaip šuõ!. Lnkv. Ko cypauji kaip šuõ?!. Snt. Čypsi kaip šuvà (grasinant)!. Ds.
3. Ko čia niurzgi kaip šuõ?!. Srv. Ko čia unkšti kai šuvà?!. Dbk. Urzdžia kai šuva. Sln. Ko čia kargeni kaip šuvà?!. Bsg. Ko jis tę an manę zvambrina (priekaištauja, niurzga) kap šuvà, kad aš jam niekuoj nenuskaltau?. Lš. Ko tu mane ėdi kaip šuõ?!. Jrb.
4. Rugpjūtė ateis, dirbsi kaip šuõn. DūnŽ 308. Tu negyvensi par tą eigulystę: dirbi kaip šuõ išsižiojęs. Lkv. Dirbti reikėjo kaip pasiutus, dirbau teip kaip šuõ. Yl. Lakstau dirbu kaip šuõ. Krš.
5. Žmogus kaip šuo turi vargti sviete. Sch 113. Tep vargom (skurdom) kap šùnys. Gž. Vargstu vargstu kai šuõ. Rs. Vienas tik žikt ir ažukiša savo lazdą, mūčijas keip šuvà. Svn.
6. Pavargęs kai šuõ. LKT 125 (Bt). Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki. V.Krėv. Kol suimi tuos rugius, tai kad nusiplūki kaip šuvà. Vad. Vos bepakriupynoju (parėplinu) – nuvargau kaip šuõ!. Kal. Nūnai, perdien ardamas, pavargau kaip šuva. V.Krėv.
7. Ko čia dvokuoji (sunkiai alsuoji) lyg šuõ?!. Slnt. Atbėgo inšilęs, tiktai lėmuoja kap šuvà. Kb. Avys gulia labai, kei šilta, ir lekuoja keip šùnys. Ppl.
8. Jis buvo alkanas kaip šuo, o dar labiau nuvargęs. J.Avyž. Bet jeigu nori valgyti, jei esi išalkęs kaip šuo, tai ir nebežinai kartais, ką bedarąs. I.Simon. Pareini namo kaip šuo alkanas, vos kojas tempi. V.Krėv. Neėdęs kaip šuõ per visą dieną. Grž. Toki alkani kai šùnys parjos vė[l]. Čk. Vakar aš persmukau (peralkau) kaip šuõ. Up. Kas te kermošiuj – tik perdien išalksti žmogus kai šuvà. Trgn. Dirbau kaip jautis, alkau kaip šuo. P.Cvir. Valgyt tai jau insnorėjau kaip šuvà. Skdt. Ašiai kap šuvà noriu valgyt, duok koc duonos lustą. LKK XIII 126 (Grv). Gert noriu kaip šuvà nuo tų silkių. Šln.
9. Sustipau kaip šuvà. Stlm. Važiuodamas sustipau kaip šuvà. Vžns. Sustipau kaip šuõ par dieną pri karvių. Užv. Sušalau naktį kaip šuva. V.Krėv. Sargui žiemą blogai – stimpa kaip šuvà ant šalčio. Jnš. Dabar kaip šuvà stipk an oro. Ds. Mes šąlam kap šùnys, i viskas. KzRŽ II 349. Neapsivilkai ir suneikai (sušalai) kaip šuvà. Kš. Sušalau, sugargėjau kaip šuõ, kol parvažiavau. Lnkv.
10. Sumuštas kuitė namon kaip šuo. V.Piet. Toks tolumas! – kaip šuvà lagenk mat pas juos kas rytą. Km. Nudireno kaip šuvà. Ds. Aš negaliu kaip šuõ lakstyti į visas puses. LKT 87 (Kl).
11. Pempinėja kaip šuvà be darbo po laukus. Jnš. Neturi kur dėtis, gangaruoji kaip šuvà. Šmk. Slambos (bastosi) kaip šuvà be jokio darbelio par dienas. Jnš. Dyki [miesčioniukai] – i valkiojas kaip šùnys. Rdn. Jei patinka [merga], ir eina keip šùnės apie langą. Šmn.
12. Šiandie tingiu kai šuõ – vakar vienas lupau lupau (nešiojau) maišus. Erž. Kaip šuvà slaugosi (slapstosi) nuo darbo. Klov.
13. Kaip šuvà sekioja paskui kožną, kad tik kokį žodį ištraukt. Ktk. Nesek kaip šuvà paskum. Kur.
14. Jis kap šuõ ryzgus (landus). Kt. Ar sakai, ar nesakai, vis lenda ir lenda kaip šuva. KrvP (Vl). Landžiojate visur kaip šunys ir vartelių neužkeliat!. V.Krėv. Lenda kai šuvà akysna. KltŽ 329.
15. Limus (mokantis prisimeilinti) kap šuvà: prie vieno tep sako, prie kito kitep. Dbč. Dabar jau gerinas kaip šuvà. Sdk. Nesilabink (nesigerink) kaip šuõ. Akm. Lemenas (gerinasi) kap šuvà. Pun. Prisilemeno kap šuvà, tai ir gavo. Rdm. Priselėjo (prisimeilino) kaip šuvà in mergą ir inkando. Trgn. Prisilaižė kaip šuvà prie žmogaus ir išnaudoja. Ktk. Lindo lindo [vyras] lyg šuvà, lig surijo gyvenimą. Pnm. [Girtuoklis] kap šuvà kojosa puola, persiprašydinėja – dovanok!. Pv.
16. Atsidavęs kaip šuva. KrvP (Jnš). Briedis ir vėpla, bet tau ištikimas kaip šuo. V.Krėv.
17. Kap šuõ pririštas (nelaisvas). Zt.
18. Ko tu čia smaksai kap šuvà?!. Ss. Niūkso susitraukęs kampe kaip šuvà. An. Ko aš te zauksosiu keip šuvà: neduoda, ir parejau namo. Slm. Kalėjimo kieme dantis išvertęs kaip šuo prieš saulę sėdžiu. (rš).
19. Nerodyk kaip šuõ dantų!. Srv. Jau atsivieps (išsivieps) kaip šuõ. Šll. Šaipykis kai šuvà. Km. Anys būt šaipęsis iš jos kai šùnys. Pls.
20. Piktas kaip šuvà. Vb. Bagotas kaip ruduo, piktas kaip šuo. KrvP (Grš). Toki pikti kai šùnes buvo. KzRŽ II 349. Visi pikti kai šùnes: nepaklausi, nesužinosi nieko. KltŽ 329. Bjaurus keip šunė̃ – nei žodžio negali jam pasakyt. Antš. Dabar žmonės pikti kap šùnes, skundžia kits kitą. DvŽ I 244. Buvo visi kaip šunes sunirtę. DP 157. Nebūkite... pavyduoliai ir gaili (pikti) kaip šunes. DP 209. Nejau ir jūra patrako it šuo, išsižiojo kaip ožka pjaunama. M.Valnč.
21. Neklauso, ką jam sako, tik puola žmogų kaip šuõ. Jnš. Ans kaip šuõ pula ant žmonių. Žr.
22. Žnairėti (šnairomis žiūrėti) kaip koks šuo. Sch 112. Šnairosi kaip koks šuo. TŽ V 618 (Ps).
23. Tyko kaip šuo, kaip vanagas. B 850. MŽ. Tyko kai šuo. B. KlvK.
24. Miklas kap šuvà. Krsn. Greitas senis kap šuõj. DrskŽ 387.
25. Gudrus kaip šuva, kvailas kaip asilas. KrvP (An).
26. Ans rajus kaip šuõ. J. Kamšlus kaip šuõ. Skdv.
27. Pasileidęs (išdykęs) kaip šuvà piemuo. Srv. Pasileidęs [vaikas] kaip šuvà. Skp.
28. Kasdien girtas ir girtas buvau kap šuvà. Kli. Ko čia atsivilkai girtas kai šuvà?!. Dbk. Girti kap šùnes važiav[o] ir užsimušė. DrskŽ 387. Eina kai šuvà girtas, baltas akis vartydamas. KltŽ 383.
29. Rudas kaip šuvà. Ds. Dabar šienas jau rudas kai šuvà. Švnč.
30. Praslakęs kap šuvà. Pv. Juk tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę – bambėjo pati. Žem.
31. Basas kap šuvà. Mrj. Seniau sniegas nusmuko – ir basas kaip šuvà. PnmR.
32. Pasiema saldainį ir nueina keip šuvà (nepadėkojęs). PnmR.
33. Ir tvaĩlos (gėdijasi) kaip šuvà, nenori į akis pažiūrėti. J.
34. Ne tas svečias, kurs kaip kiaulė išknisa, bet tas, kurs kaip šuva išlaižo. TŽ IV 514. Neduok daug – išknis kai kiaulė, duok mažai – išlaižis kai šuvà. An.
35. Smirdi kaip šuõ. Krkl. Kad užusmardinai tai kaip šuvà. Dbk. Tu čia, matyt, užraugei (pagadinai orą) kaip šuvà. Ds.
36. Gavo į kailį kaip šuo. V.Piet.
37. Kartus [kiškiagrybis] kaip šuvà. Sld.
38. Dykas (tuščias) pečius kap šuvà. Vdš.
kap (kaip) šuõ (šuvà) ant akė́čių (ant akėčių̃) Sėdi kap šuõ ant akė́čių (susirangęs). Vrb. Ko sėdi kaip šuvà ant akėčių̃?!. Pn.
kaip šuõ ant dešrõs Apsigavo kaip šuo ant dešros. KrvP (Prl).
kaip šuõ ant el̃getos Loja kaip šuo ant elgetos. TŽ V 597 (Al).
kaip (kai, keip) šuõ (šunė̃, šuvà) an(t) gìrnų
1. Rangos (Vyniojas Ds) kaip šuvà ant gìrnų. Slk. Rangos keip šunė̃ ant gìrnų (apie nerangų, tingų). Ppl. Ko rangais kaip šuõ ant gìrnų?!. Skdv. Susirietė (Susirangė Vdn) kaip šuvà ant gìrnų. Ob. Sim. PPr 420 (Zr). Ko čia ryti (susirietęs guli) kaip šuvà ant gìrnų?. Paį.
2. Nakvojo kaip šuvà ant gìrnų (nepatogiai, susirietęs). Krs.
3. Pakliuvo kai šuvà an gìrnų (prastai). Krok.
4. Sušilau aš pas tave kaip šuvà ant gìrnų. (iron). An.
5. Aigosi (rąžosi, kasosi) kaip šuvà ant gìrnų. Rm.
6. Dairosi (Dairos TŽ IV 510) kaip šuva ant girnų. KrvP (Klm, Ds).
7. Inkščia kaip šuvà ant gìrnų. Ldk.
8. Styro kaip šuõ ant gìrnų (nieko neveikdamas). Gršl.
9. Važiuoja kaip šuo ant girnų. PPr 435 (Plv).
kai (kap) šuõ (šuvà) an(t) kãtino Ko urstì (urzgi) kai šuõ an kãtino?. Rš. Pyksta kap šuvà ant kãtino. Mrk.
kaip šuõ ant kélmo (ant kùpsto) I ranguojas kaip šuõ ant kélmo. Rnv. Ringuok kaip šuõ ant kùpsto. J.
kai šuõ an krañto Tavo ta nosis tai tupi kai šuõ an krañto. ZnŽ II 282 (Jnk).
kaip šuõ ant krãtinio Guli kaip šuo ant kratinio. KrvP (Vkš).
kaip šuõ ant krỹžiaus mỹžti Nora kaip šuõ ant krỹžiaus mỹžti. Kv.
kaip (kai) šuõ ant [šiẽno] kùpetos Gul kai šuo ant kupetos: nei pats ėda, nė jaučiui duoda. KlvK. Guli kaip šuo ant šieno kupetos – nei pats ėda, nei jaučiui duodu. KrvP (Mrj, Trgn). Elgias kaip šuo ant šieno kupetos: nė pats ėda, nė kitam duoda. Krč.
kai šuõ ant pãsvaro Žiūrėk, pamanga diržu parsismaugusi kaip skruzdėlė ir kraiposi kai šuõ ant pãsvaro. Up.
lyg (kai, kaip) šuõ (šuvà) ant pervãzo (ant pãramo, ant parvãzo)
1. Rangos kaip šuvà ant pervãzo (ant kelto, plausto). Dl. Rangos kaip šuvà ant pãramo. Rm.
2. Susirietė kai šuõ ant parvãzo. Vdk.
3. Sėdi lyg šuõ ant pervãzo (nepatogiai, neramiai). Vrb.
kap šuõ ant priekãlo Sėdi kap šuõ ant priekãlo. Dkš.
kaip šuõ ant príeklėčio Gyveni kaip šuõ ant príeklėčio (prastai), ir tiek. Srv.
kaip šuõ ant prýgrindžio Raitos kaip šuõ ant prýgrindžio (ant prieklėčio). Vkš.
kaip (lyg) šuõ ant pusnýno Voliojas kaip šuõ ant pusnýno. Pp. Ko tu čia pas pečių lyg šuõ ant pusnýno kėporaujies (kėtojiesi)!. Jrb.
kaip šuõ ant rẽgzčio Ir urzda kaip šuõ ant rẽgzčio: ne pats ėda, ne kitam duoda. Grg.
lyg (kai) šuõ ant rugíenos
1. Neprisitaiko kai šuo ant rugienos. Šd.
2. Ko stypsai lyg šuõ ant rugíenos?!. Skr.
lyg šuõ ant spãlių Nestygsta lyg šuõ ant spãlių. Lkš.
kaip (kai) šuõ (šuvà) ant šė́ko (ant šė́ku, ant šiaudų̃, an šiẽno, atsigùlęs ant šienù) Guli kaip šuo (šuva KrvP (Lš)) ant šėko. KrvP (Slnt). Gul kaip šuo ant šėku. TŽ I 325 (S.Dauk). Kaip šuõ ant šiaudų̃ – nė pats ėda, nė kitam duoda. Krž. Kai šuvà an šiẽno: nei pats ėda, nei kitam duoda. Rs. Kaip šuo, atsigulęs ant šienu: nė pats ėda, nė kitam duoda. VP 21.
kap (kaip) šuõ ant tìlto (ant tìltu)
1. Sėda kap šuõ ant tìlto (neramiai). Gs.
2. Noselė kaip šuõ ant tìltu (nukabinta, t. y. nusiminęs). Varn.
kai šuõ an trijų̃ kójų Nemoka kult kultuvais, tai kai šuõ an trijų̃ kójų trilap trilap [šuoliuoja]. Ml.
kaip šuõ ant uodegõs, kad gaspadõrius paglóstytų Atsitūpė kaip šuo ant uodegos, kad gaspadorius paglostytų. KrvP (Vlkv).
kaip šuõ ant vė́pūtiniu Teip [greitai] važiavo, ka aš kaip šuõ ant vė́pūtiniu sėdėjau visą laiką (vargingai, nepatogiai). Nt.
kaip šuõ ant žỹdo Loja kaip šuo ant žydo. TŽ III 382.
kai šuõ apie vė́jinį malū̃ną Išmano kai šuõ apie vė́jinį malū̃ną (menkai): pamato – sukas, i loja. ZnŽ III 348 (Snt).
lyg šuõ apkùltas Eina lyg šuo apkultas (lėtai, nusiminęs). KrvP (Nm).
kaip šuõ arimè, pẽlę užúodęs Rausas (rausiasi) kaip šuõ arimè, pélę užúodęs. Šauk.
kaip šuõ aũsį kasýdamas Cypia kaip šuo ausį kasydamas. KrvP (Erž).
kaip šuõ avėtynè Žiovau[ja] kaip šuõ avėtynè. Krž.
kaip šuõ bandõ Ko čia vampsai kaip šuõ bandõ[je]!. KlvrŽ.
kap (kai, kaip) šuõ (šuvà) bažnýčio(j) iron. Reikalingas aš čia tai kai šuvà bažnýčioj. Vlk. Jis tinka tę kap šuõ bažnýčio[je]. Kt. Reikalingas kaip šuva bažnyčioj. AED 284.
kaip (kap) šuõ (šuvà) be namų̃ (benãmis)
1. Biednas (neturtingas) kaip šuo be namų. KrvP (Alvt, Jnš). Gyvenu kaip šuo be namų (neturtingai, vargingai) – nei kampo, nei šaukšto, nei savo apsiausto. KrvP (Mrj).
2. Daug bėgioja be reikalo, kaip šuva be namų. KrvP (Vs). Ir bėginioja kaip šuva be namų. KrvP (Mrc).
3. Ir daužosi kaip šuva be namų. KrvP (Rtn). Valakojas (valkiojasi) perdien kap šuvà benãmis. Lš.
4. Eina iš paniūrų besidairydamas kaip šuva be namų. KrvP (Dbg).
kaip (kap) šuõ (šuvà) be uodegõs Gyvenimas be gaspadinės – kaip šuva be uodegos. KrvP (Jnš). Vyras be peilio – kaip šuõ be uodegõs. Vkš. Piemuo be peilio – kaip šuo be uodegos. PPr 404 (Ms). Artojas be botago – kaip šuva be uodegos. PPr 28 (Jnš). LTs V 372 (Jnš). Meistras be tėblio (didelio grąžto) – kaip šuvà be uodegõs. Pmp. Motriška be plaukų – kaip šuõ be uodegõs. Ub. Tas namas be stogo kaip šuõ be uodegõs. Skdv. Namas be gonkų – kap šuvà be uodegõs. Dglš. Be dviračio tai kaip šuva be uodegos. (rš). Bet man dabar gaila tokio gražaus medelio: kiemelis paliks kaip šuo be uodegos. Žem. Atrodo kaip šuo be uodegos (nei šiaip, nei taip). KrvP (Vlkv).
kaip (kai) šuõ (šuvà) be večẽrės (be večẽrijos)
1. Ko dabar kauki (rėki) kaip šuõ be večẽrės?!. Krž.
2. Apsiašarojęs kai šuvà be večẽrijos. Rs.
kaip šuõ (šuvà) be viẽtos Vazojuos (bastausi) kaip šuvà be viẽtos. Rk. Vozojas kaip šuõ be viẽtos. Rk.
kaip (kap) šuõ (šuvà) blusàs
1. Kremta kaip šuo blusas. TŽ V 597 (Al). PPr 376 (Al).
2. Gaudo kaip šuva blusas. KrvP (Jnš). Vaiko kap šuvà blusàs. Auk.
kaip šuõ blusàs kramtýdamas Niurzga kaip šuõ blusàs kramtýdamas. Kri.
kaip (kai, kap) šuõ (šuvà), blùsų apsė́stas (ė́damas, pjáunamas)
1. Blaškosi kaip šuo, blusų apsėstas. KrvP (Krsn). Kuičiasi kap šuvà, blùsų pjáunamas. Dkš.
2. Ko čia inzgi kai šuõ, blùsų ė́damas?!. Vdk.
kaip (kai) šuõ, dañtį (dantìs) gẽliamas
1. Kauksi (rėksi) kai šuõ, dantìs gẽliamas. Vdk.
2. Bėga kaip šuo, dantį geliamas. KrvP (Btg).
kaip šuõ (šuvà), dẽšrą prarìjęs Laižykis (Laižykias Sch 112, Laižos TŽ V 612) kaip šuo (šuva LTR), dešrą prarijęs. S.Dauk.
kaip šuõ, devýnias dienàs neė́dęs Ko inkšti (niurzgi) kaip šuõ, devýnias dienàs neė́dęs?!. Skr.
kaip šuõ dvar̃nas Pakarnas (nuolankus) kaip šuo dvarnas. PPr 81 (Btg).
lyg šuõ dvãsią matýdamas Nešūkauk lyg šuõ dvãsią matýdamas. SkrT 29. PPr 287.
kaip šuõ el̃getos Pasigailėjo kaip šuõ el̃getos. (iron). SkrT 62. TŽ III 384.
it šuõ, gálvą kãsomas Užmigo ir knarkia it šuo, galvą kasomas. M.Valanč.
kaip šuõ gavė̃nioje Aš velyčiau pasipažinti su stikline arbatos, nes ištroškau ir išalkau kaip šuo gavėnioje. (rš).
kaip šuõ gė́dos nebódamas (sarmãtos neturė́damas) Ir eina lodamas kaip šuo gėdos nebodamas (sarmatos neturėdamas KrvP (Krd)). KrvP (Rk).
kaip šuõ, gìrnas nulaĩžęs Kantinas (patenkintas) kaip šuõ, gìrnas nulaĩžęs. Krž.
kaip šuõ, gróbų priė́dęs Marma kaip šuõ, gróbų priė́dęs. Vdžg.
kaip (kap) šuõ (šuvà) gurbojè (gurbõj)
1. Drybso kap šuvà gurbõj. Mrk. Druni kaip šuva gurboje. KrvP (Mrk). Tik druni palovuose dieną ir naktį kaip šuva gurboj. V.Krėv.
2. Susirietė kaip šuo gurboje. TŽ V 597 (Al).
3. Gyvena kaip šuva gurboje (prastai). KrvP (Mrk).
kaip šuõ (šuvà) į bañdą Puošias kaip šuvà į bañdą (neskoningai). Škn. Pasipuošei kaip šuõ į bañdą. Klm.
kaip šuõ į dẽbesį žiūrė́damas Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas. PPr 358 (Plv).
kai šuõ į dešràs žiūrė́damas Tai siulpstais (ryji seilę, gardžiuojiesi) kai šuõ į dešràs žiūrė́damas. Vrn.
kaip šuõ į kariẽtą Įsitaikė (įsitaisė) kaip šuo į karietą. LMD.
kaip šuõ (šuvà) į lãšinius
1. Dar šaiposi kaip šuo į lašinius. Greičiau už stalo!. P.Cvir. Dar šaiposi kaip šuva į lašinius. KrvP (Dg).
2. Apsilaižė kaip šuo į lašinius. KrvP (Drsk).
kap (lyg) šuõ in mėnùlį (į mė́nesį, ant mėnùlio)
1. Loja (plepa) kap šuõ in mėnùlį. Lš. Loja kap šuõ ant mėnùlio. Mrk.
2. Žiūri išsišiepęs lyg šuõ į mė́nesį. Lkš.
kaip šuõ (šuvà) į mėnùlį (į mė́nesį, ant mėnùlio) žiūrė́damas (dabódamas, veizė́damas) Ką čia vampiji kaip šuõ į mėnùlį žiūrė́damas?!. Skdv. Zambatija kaip šuvà į mė́nesį žiūrė́damas. Jnš. Ir tauzys kaip šuõ į mė́nesį žiūrė́damas. Šll. Loja kaip šuva ant mėnulio dabodamas. LTs V 110 (Vrn). Zaunija kaip tas šuõ į mė́nesį veizė́damas. Krš.
kaip šuõ į merlíeną (į merlė́ną) Įnirto (įniko) jis kaip šuõ į merlė́ną (į maitą, dvėseną). J. Įnirto vyras mušti kaip šuõ į merlíeną. J I 529.
kaip šuõ į pãkulas Įsimerkė (įniko) į kningas kaip šuõ į pãkulas. Yl.
lyg šuõ iš jómarko Eina skersas, lyg šuõ iš jómarko. Šk. PPr 332 (Mrj). LTs V 144 (Mrj).
lyg šuõ iš pasalų̃ Ir šniukštinė[ja] lyg šuõ iš pasalų̃. Krtn.
kaip šuõ į šùlinę krìsti Bijo kaip šuõ į šùlinę krìsti. Krž.
lyg (kai) šuõ (šuvà) į (in) šùlinį (šulniñ)
1. Įsišokau lyg šuõ į šùlinį. Vv. Įšoko kai šuvà in šùlinį (prastai pateko, atsidūrė varge, bėdoje). Dkš.
2. Kaip šuvà šulniñ daviaus, ir ausys tik kyši. Trgn.
kaip šuõ, į šùlnį įkrìtęs Aš tokime padėjime kaip šuõ, į šùlnį įkrìtęs: ne išlipti, ne išlakti. Žr.
kaip šuõ į tarañkį Nelipk amžinai kaip šuõ į tarañkį (į doklą, t. y. nesikišk ne į savo reikalus). Trk.
lyg šuõ į ùbago skvernùs Jis visą dieną ryzga (lenda, kimba) į mane lyg šuo į ubago skvernus. (rš).
kaip šuõ, į úodegą įsikìbęs Ir digsnos kaip šuõ, į úodegą įsikìbęs. Krkl.
kaip šuõ (šuvà) kãriamas (kãramas)
1. Apsiprato kaip šuo kariamas. KrvP (An). Ragus (atžagarus) baramas kaip šuõ kãramas papranta. Kl.
2. Apsidžiaugė kaip šuo kariamas. (iron). KrvP (Al, Rs). Džiaugiasi kaip šuva kariamas. KrvP (Vlkv).
3. Nepasiduoda kaip šuo karamas. TŽ I 315 (Sd).
4. Kaip imsiu tave lupti, tu triesi kaip šuõ kãramas. J II 415.
kaip (kai, kap, lyg) šuõ (šuvà) kãtę (kãtiną)
1. Myli kap šuvà kãtę. (iron). Mrs. Anas mane vožoja (gerbia) kai šuvà kãtę. KltŽ 329. Myli kaip šuo katę. PPr 385 (Grz). Aš tave myliu kap šuõ kãtiną. Al.
2. Erzina lyg šuo katę. KrvP (Mrj).
kai šuõ kãtei Gražus kai šuõ kãtei. (iron). Vdk.
kaip (kap) šuõ (šuvà) káulą
1. Traškina (godžiai ėda) kaip šuõ káulą. Plng. Sutačijo kaip šuvà káulą. Kvr.
2. Tu mane griauži (uji, kankini) kaip šuõ káulą. KlvrŽ.
3. Įsikando kaip šuva kaulą. I.Simon. Insikandai (vis tą patį kalbi) kap šuvà káulą. Grv. Įsikando kaip šuvà káulą – šneka ir šneka apie tas muštynes. Pšl.
4. Apsikniaubęs kaip šuva kaulą: nei pats ėda, nei kitam duoda. KrvP (Vlk). Gina kaip šuva kaulą. KrvP (Mrk).
5. Greit apdorojo, kaip šuva kaulą. KrvP (Sb).
kaip šuõ, káulą rãdęs Jis buvo patenkintas kaip šuo, kaulą radęs. LVP 122 (Šl). O todėl, kad mes kaip šunys, kaulą radę. Kol jį graužiame, tol gerai. M.Katil.
kaip šuõ kẽptą rópę Mėgsta kaip šuõ kẽptą rópę. (iron). Plng. TŽ V 597 (Al). PPr 384.
kaip šuõ kepùrė (kepū̃zėj) Virpa kaip šuõ kepùrė[je]. Šv. Geriau jam kuzdėti (virpėti) kaip šuniui kepūzėj (gauruotinėj kepurėj), kad tik gražus atrodytų. I.Simon.
by šuõ kiaušiùs kramtýdamas Ko čia inkščioji by šuõ kiaušiùs kramtýdamas?. Š.
kaip šuõ kìškio Ko tykai kaip šuo kiškio?!. LTR.
kaip šuõ, kìškį pamãtęs Nusigando kaip šuo, kiškį pamatęs. (iron). TŽ III 378.
kap šuõ kìškį varinė́damas Ko tu jaksi (žagsi) kap šuõ kìškį varinė́damas?!. Nč.
kaip šuõ krùčas Kur stypini pirštų galais kaip šuõ krùčas (vagilius) tykodamas jeib ką pagauti?. J.
kaip (kai, keip) šuõ (šunė̃, šuvà) kudlótas (skarótas) iron. Bernas bagotas kaip šuo kudlotas. KrvP (Pln, Vkš). Girtas kožnas bagotas kaip šuva kudlotas. KrvP (Drsk). Bagotas kaip šuõ kudlótas. Skd. Žg. Bagotas kaip šuo (šuva KrvP (Msn, Ukm)) kudlotas. PPr 69 (Pp). LTs V 185 (Erž). Bagotas keip šunė̃ kudlótas. Ppl. Jis bagotas kai šuo skarotas (turi daug skolų). N. Paliko vieną kaip sausą ieną, paliko bagotą kaip šunį kudlotą. LPP II 392 (Šd).
kaip šuõ lãpės úodegą Pagavo kaip šuo lapės uodegą. TŽ V 601 (Al).
kaip šuõ lãšinius
1. Surijo kaip šuõ lãšinius: be duonos, be druskos. Pp.
2. Vaga (vagia) kaip šuõ lãšinius. Vkš.
kaip šuõ (šuvà), lãšinius suė́dęs
1. Apsigavo kaip šuo, lašinius suėdęs. (iron). KrvP (Vlk).
2. Dūlina akis nuleidęs kaip šuva, lašinius suėdęs. KrvP (Mlt).
kaip šuõ, lazdà mùšamas Dreba kaip šuo, lazda mušamas. KrvP (Prn).
kaip šuõ (šuvà), lãzdą pamãtęs
1. Dreba kaip šuo, lazdą pamatęs. KrvP (Mrk). Ir dreba kaip šuva, lazdą pamatęs. KrvP (Mrc, Mrk).
2. Nuleido uodegą (nurimo, nusiminė, susigėdo) kaip šuo, lazdą pamatęs. TŽ V 597 (Al).
kaip šuõ (šuvà) lazdõs Baidosi (Bijo KrvP (Mrk)) kaip šuva lazdos. KrvP (Ndz). Elgeta badauja, bet darbo kaip šuo lazdos vengia. KrvP (Vrb).
kaip šuõ líesas Blogas kaip šuo liesas – nei vagį pavys, nei svetimą kiaulę iš kiemo išvys. KrvP (Šk).
kap (kai, kaip) šuõ (šuvà), liežùvį (liežiùvį) iškìšęs (išléidęs)
1. Leki kai šuvà, liežiùvį iškìšęs. Ds.
2. Bėginėja kaip šuvà, liežiùvį iškìšęs. Ds. Par visas krautuves laksčiau kaip šuõ, liežùvį išléidęs, kol tau batus nupirkau. Vkš.
3. Alsuoja kap šuõ, liežùvį iškìšęs. Dg. Juzė kaip šuvà, iškìšęs liežùvį, lekavo. Skp. Kogi teip lekuoji kaip šuvà, liežùvį iškìšęs?. Skp. Laksto laksto kaip viesulas, o paskui leguoja kaip šuõ, iškìšęs liežiùvį. Paį.
kaip šuõ lukštaĩs Mintu (Minta PPr 386 (Prn)) kaip šuo lukštais (prastai). LTs V 199.
kaip (kai, kap) šuõ (šuvà) mãšalą Ryna kaip šuõ mãšalą. SkrT 22. Prarijo kap (kai OG 364) šuõ mãšalą (godžiai, greit). Dkš. Tik nusigręžk, tai šūst kaip šuvà mãšalą ir prarijo. Ds. Nurijo kap šuvà mãšalą. Krok.
kaip (it, kai, kaip ir, kap, keip) šuõ (šuvà) menesíenoje (an mėnasienõs, mėnesíeną, mė́nesieno, mėnesíenoj, mėnesienõj) [in sàvo šešė́lio]
1. Loja (plepa) kaip šuo mėnesienoje (mėnesieną TŽ III 388). LTs V 110 (Klm). Lo[ja] kaip šuo mėnesieno[je]. D 166 p. Loja kaip šuvà mėnesíenoj. JT 327. Loja kai šuva mėnesienoj. BržT 318. Ir talambija kaip šuõ mė́nesieno[je]. Sd. Vampario[ja] (plepa, tauškia) kaip šuõ mė́nesieno[je]. Pln. Ans vampnoja kaip šuo mėnesienoje. J. Nezamatyk (netaukšk) kaip šuõ mė́nesieno[je]. Pln. Netauzyk kaip šuõ mė́nesieno[je]. Tl. Rūruoja (plepa) kai šuvà mėnesienõj. Prng. Tauzija tauzija kaip ir šuva mėnesienoj!. Rk. Kaip šuo mėnesienoje loji ant visų. Žem. Gana čia tau lot – kaip ir šuvà mėnesíenoj in sàvo šešė́lio!. Ut.
2. Staugia (rėkia) kaip šuvà mėnesienõj. JT 352. Kaukia it šuo mėnesienoje. Sr. Staugia kap šuvà an mėnasienõs. Vs.
3. Groja keip šuvà mėnesienõj (prastai). Kp.
kaip šuõ, mė́nesį pamãtęs Ir los kaip šuõ, mė́nesį pamãtęs. Krž.
kaip šuõ (šuvà) meĩsą (mė̃są)
1. Griebė kaip šuo meisą. KrvP (Dr).
2. Ėda kaip šuva mėsą (godžiai). KrvP (Drsk). LVP 252 (Sk).
3. Gina kaip šuva mėsą. KrvP (Nm).
lyg (kaip) šuõ (šuvà), [svẽtimą] mė̃są suė́dęs
1. Eina akis (galvą) nuleidęs kaip šuva, svetimą mėsą suėdęs. KrvP (Mrk).
2. Galvą nuleido lyg šuo, mėsą suėdęs. KrvP (Mrk).
kaip (kap) šuõ (šuvà) mėsõs (an mė̃są, an mėsõs)
1. Tykoja kaip šuõ mėsõs. Up. Selėja (tykoja) kaip šuvà an mė̃są. Vžns. Varuoja kap šuvà an mėsõs. Klvr.
2. Ieško kaip šuo mėsos. KrvP (Nm).
3. Gobus (godus, gobšus) kaip šuva mėsos. KrvP (Drsk).
kaip šuõ, mólį (mólio) párkandęs Ko čia vaipais kaip šuõ, mólį (mólio) párkandęs?!. Vkš.
kaip (it, kai, kap, keip, lyg) šuõ (šunė̃, šuvà) muĩlą
1. Prarijo kaip (kap Gs, Vlkv, it Skd, lyg Klvr) šuõ muĩlą (bemat, greitai). Krž. Lkv. Srv. ZnŽ III 348 (Jnk). Prarijo keip šunė̃ muĩlą. Ppl. Mulkt kaip šuõ muĩlą. Ll. Surijo kaip šuõ muĩlą. Pln. Išalkęs ryja kaip šuvà muĩlą. Vp. Prarijo kai (kaip JT 231) šuvà muĩlą. Tr. BržT 318. Sutepėjo kap šuvà muĩlą. Dglš. Ryja kaip šuvà muĩlą ir nepaspringsta bjaurybė. Srd. Prarijo kaip šuvà muĩlą – nei gardžio, nei soties. Ds. Prarijo mėsą be duonos keip šuvà muĩlą. Pnd. Prarijau tą saldainę kap šuvà muĩlą. KzRŽ II 182.
2. Pasigrobė kaip šuõ muĩlą ir nubėgo. Trk.
kaip (kap) šuõ (šuvà), muĩlą prarìjęs (suė́dęs)
1. Tyli kaip šuvà, muĩlą prarìjęs. JT 380. Tyli kap šuõ, muĩlą prarìjęs. Vlkv.
2. Murkso kap šuõ, muĩlą prarìjęs. Brt.
3. Apsilaižė kaip šuo (šuva KrvP (Krk)), muilą prarijęs. Sim. PPr 307 (Šl).
4. Dairosi kap šuõ, muĩlą prarìjęs. Lzd.
5. Ale ir šitas kap šuvà, muĩlą prarìjęs (nejaukiai jaučiasi). Pv. Ko nunėrei akis kaip šuva, muilą suėdęs?. AED 275.
kaip (kai, kap, lyg) šuõ (šuvà) mùsėlę (mùsę, mùsią) Prarijo tą saldainę kaip šuvà mùsę. KzRŽ II 350. Prarijo kap šuvà mùsę. Gž. Prarijai lyg šuva musę. (rš). Knapt pakando kai šuõ mùsėlę. Up. Perkando kaip šuo musėlę. LTs V 199 (Varn). Kap kluoptels – ir nurijo kap šuvà mùsią. Prng.
kap šuõ (šuvà) mùsėm Minta kap šuõ mùsėm. Šn. Neviriau nieko, maitinuosi tik kap šuvà mùsėm. Plv.
kaip šuõ (šuvà) musès Gaudo kaip šuo (šuva KrvP (Al)) muses. TŽ V 597.
kaip šuõ, mùsmirių pársiėdęs Paskuo tris dienas slankio[ja] kaip šuõ, mùsmirių pársiėdęs. Užv.
kaip šuõ mùšamas Perkūnijos bijau kaip šuõ mùšamas. Brs.
kaip šuõ neė́dęs Punta (godžiai valgo) kaip šuõ neė́dęs. Lnkv.
kaip (kap, lyg) šuõ (šuõj, šuvà) nekaũkęs (nestáugęs) Neiškenta (Nenustingi Jrb) kaip šuõ nekaũkęs. Užv. Neiškenta nevogčiojęs, kaip šuõ nekaũkęs. Užv. Neiškenčiu kap šuvà nekaũkęs. Plv. Nenustygsta kaip šuvà nekaũkęs. Ar. Neiškenčia kap šuõ (šuõj Lp, šuvà Vs) nestáugęs. Dkš. Mrj. Nenustygsta lyg šuõ nestáugęs. Vv. Šitas Pupkių sėkla (giminė) negal negert kap šuvà nestáugęs. KzRŽ II 210. Nedaturi (nesusivaldo) kap šuvà nestáugęs. Krok. Jau ir kunigas buvo, mačiau, – neiškenčia Šnekutienė kaip šuo nekaukęs. I.Simon.
kaip šuõ neláimę nujaũsdamas Staugia kaip šuo nelaimę nujausdamas. TŽ V 597.
kaip šuõ nepùtęs Suėdei tu mane kaip šuõ nepùtęs. Jrb.
kaip šuõ (šuvà) nuo blùsų (nuo mùsių) Ginasi kaip šuo nuo blusų. KrvP (Vrb). Ginasi kaip šuva nuo musių. KrvP (Mrk).
kaip (kap) šuõ (šuvà) nuo (nū) perkū́nijos (nuog perkū́no)
1. Bėga kaip šuva nuo perkū́nijos. KrvP (Jnš, Lzd, Pln). Bėga kaip šuõ nū perkū́nijos. Kv.
2. Kavojas kap šuvà nuog perkū́no. Vs.
kaip šuõ (šuvà), nu siẽto (nuo vir̃vės) paléistas Atsikrato [vyresni vaikai] nu vaiko, kaip šùnys, nu siẽto paleisti, laksto. Rdn. Daug bėginėja tuščiai, kaip nuo virvės paleistas šuva. KrvP (Lzd).
kaip šuõ óžką Nutvėrė (pagriebė) kaip šuõ óžką. Rs.
kaip šuõ, pamãtęs vãgį Loja (tauškia) kaip šuõ, pamãtęs vãgį. Ldvn.
kaip šuõ, pamazgų̃ prilãkęs Linksmas kaip šuo, pamazgų prilakęs. (iron). LTR.
it šuõ par ubladès Eita par vietas it šuo par ublades (atskirus trobesius, kur yra krosnis arba kur taisomas jovalas gyvuliams). Sr.
kaip (kap) šuõ (šuvà) pasalkandà (pasalū̃kas, pasalū̃nas)
1. Jis kap šuõ pasalū̃nas – iš pasalų kanda. Mrs. Saugokis to žmogaus – ans kaip pasalkandà šuõ. Šts. Esi kaip šuõ pasalkandà – kad tik įkąsti. Vkš.
2. Meilus kaip pasalū̃kas šuvà. Rm.
3. Braknijas (braunasi) pri visų kaip pasalkandà šuõ. Brs.
4. Dilbakiuosi čia kaip šuvà pasalū̃nas!. Km.
5. Pijukas įšėlęs kaip šuvà pasalkandà. J I 574.
kap (lyg) šuõ (šuvà) pašáutas Valkiojasi kap šuõ pašáutas. Dkš. Valkiojasi be darbo, lyg šuvà pašáutas. Ign.
kaip (lyg) šuõ patvoriaĩs Narinėja kaip šuõ patvoriaĩs. Jnšk. Slainikauja (slampinėja) lyg šuõ patvoriaĩs. Krn. Ogi štai tas vagių padermė bastosi be darbo kaip šuo patvoriais ir virkdo vaikus. V.Krėv.
kaip (kap) šuõ (šuvà) paùnksnėj(e) (paùnksmėj) Drybso kaip šuva paunksnėj. KrvP (Vl). O tu druni (drybsai) visą dieną kaip šuo paunksnėje!... V.Krėv. Išsitiesęs kap šuvà paùnksmėj. Mrs.
lyg (kap, lyg) šuõ (šuvà) pautùs kasýdamas Zurza (inkščia) lyg šuõ pautùs kasýdamas. Mrj. Ko unksti kap šuõ pautùs kasýdamas?!. Lnkl. Surgina (niurna, zirzia) lyg šuvà pautùs kasýdamas. KzRŽ II 63.
kaip šuõ pažabótas Ir vam̃brija (tauškia) kaip šuõ pažabótas. Ar.
kaip šuõ párdvėsęs (pártrūkęs) Ir vaikščioji kaip šuõ párdvėsęs. Krp. Valkiojas kaip šuõ pártrūkęs. Žd.
kaip šuõ, pelė̃s ùrvą paúostęs Priáusi (čiaudi, sprengčioja) kaip šuõ, pelė̃s ùrvą paúostęs. Vvr.
kaip šuõ per kitų̃ úodegas Nepritelpa kaip šuõ per kitų̃ úodegas. Nm.
kaip šuõ perkū́nijos (griaustìnio) Bijo kaip šuõ perkū́nijos. Yl. Varn. Bijo kaip šuo griaustinio. LTR.
kaip šuõ (šuvà) péršautas
1. Valkojas kaip šuõ péršautas. Pšl.
2. Binzena kaip péršautas šuvà. Krč.
kaip šuõ pértįsęs Eina kaip šuõ pértįsęs. Krkl.
kaip šuõ per tvõrą Lenda kaip šuo per tvorą!. (prš).
kaip šuõ píese Gul kaip šuo piese (šiukšlyne). VP 17.
kaip šuõ, plaũčiais plãkamas Dreba kaip šuo, plaučiais plakamas. KrvP (Pln).
lyg šuõ po langaĩs Ko čia skalini (loji, tauški) lyg šuõ po langaĩs?!. VšR.
kaip šuõ po medžiõklės Pavargęs kaip šuo po medžioklės. Sim.
lyg (kap) šuõ (šuvà) po (nuo) mẽtų
1. Pasitaisė (atkuto) kap šuõ po mẽtų. Auk. Išsivėlė (atsigavo) kap šuvà po mẽtų. Užg. Buvo, rodos, toks nemeigėlis, bet dabar pasitaisė kap šuõ po mẽtų. Vlk. Pasiprovys kap šuõ po mẽtų. Šlvn. Išsidarė (atkuto) kap šuvà (šuõ Vlkv) po mẽtų. Alv. Ir tu kap šuõ nuo mẽtų pasitaisyt žadi. Prng.
2. Atsimainė lyg šuo po metų. PPr 313 (Prn).
kaip šuõ po mẽtų gãlo Ko žiovauji kaip šuõ po mẽtų gãlo?. Dr.
kaip šuõ po šùlinę I raškažijaus kaip šuõ po šùlinę. Lkv.
kaip šuõ po tarañkį Raitykias kaip šuõ po tarañkį (po doklą). Gd.
kaip šuõ po vesẽlės Staipykis kaip šuo po veselės. S.Dauk.
kaip šuõ prýdurė Trinys (triniesi) kaip šuõ prýdurė[je] (prieduryje). DūnŽ 281.
kaip šuõ, prie būdõs prìrištas
1. Gyvena kaip šunys, prie būdos pririšti (sunkiai, vargingai). PPr 342.
2. Sėdėk kaip šuo, prie būdos pririštas, ir niekur nė minutei neatsitrauk. A.Vien.
kaip (kap) šuõ (šuõj) prie (pry) lenciū̃go (prie vir̃vės) Tai kodėl neištrūkti – kaip šiandien. Juk jinai jau šiaip kaip šuo prie virvės (suvaržyta, nelaisva). I.Simon. Pririštas piemuo prie gyvulių kap šuõj prie lenciū̃go. Srj. Pry tų vaikų esu pririšta kaip šuõ pry lenciū̃go – niekur iš numų neišeinu. Vkš.
kaip šuõ prie piemeñs O tu, kvaile, įsitikėjai ir prisirišai prie vieno kaip šuo prie piemens. Žem.
kaip šuõ (šuvà) priš dárganas (prieš dárganą, prieš dárgną)
1. Atsisėdęs ževernoja (žiovauja) kaip šuõ priš dárganas. Krp.
2. Dračijas (triukšmauja) kaip šuvà prieš dárganą. Jnš. Dračijas kaip šuva prieš dargną. KrvP (Mlt).
kap šuõ prieš gãlą Neunksk (neniurzgėk) kap šuõ prieš gãlą!. Mrs.
kaip šuõ prieš gaĩsrą Staugia kaip šuo prieš gaisrą. TŽ V 597.
kaip šuõ prieš gul̃damas Žvalgais kaip šuo prieš guldamas. PPr 444 (Btg).
kaip šuõ prieš kárštą kisiẽlių Ir žiūri išsišiepęs, kaip šuõ prieš kárštą kisiẽlių. Jrb. Zp.
kaip šuõ prieš líetų Smirdi vėju kaip šuo prieš lietų. PPr 415 (Btg).
lyg (kai, kaip, kap) šuõ ([álkanas] šuvà) prieš (priš) mėnùlį (prieš (priš, pryš) mė́nesį)
1. Lo[ja] kaip šuõ priš mėnùlį. Krž. Ko dabar skaliji (tauški) lyg šuõ prieš mėnùlį?!. Šk. Zambatysi (pliaukši) kaip šuõ prieš mė́nesį. Škn. Ir skaliji lyg šuõ prieš mė́nesį. Gl. Lo[ja] kai šuõ pryš mė́nesį. NmŽ. Ką čia ževernoti (veblėti), kaip šuõ prieš mė́nesį loti. Rs. Gieda kaip alkanas šuva prieš mėnulį. KrvP (Mrk).
2. Staugia kap šuvà prieš mėnùlį. Gs. Staugia lyg šuõ prieš mėnùlį. Šn. PPr 416. Ko staugi kap šuõ prieš mėnùlį?. Gs.
3. Išsiviepęs kaip šuõ prieš mė́nesį. Vdžg. Ko vaipais kaip šuõ prieš mė́nesį?!. Stak. Švaipos kaip šuõ priš mė́nesį. Užv. Ko šaipaisi kaip šuõ prieš mė́nesį?!. ZnŽ III 348 (Snt).
lyg šuõ prieš ùbagą Šaipos lyg šuõ prieš ùbagą (elgetą). Vrb.
kaip šuõ (šuvà) prie žmogaũs per perkū́niją Glaudžiasi kaip šuva (šuorš) prie žmogaus per perkūniją. KrvP (Lš).
kaip šuõ pri meĩsininko I tykos kaip šuõ pri meĩsininko. Plt.
kaip šuõ, pri siẽto prìrištas Kaip šuõ, pri siẽto prìrištas, kaukiau [iš ilgesio]. Krš.
kaip šuõ priš (pryš) žaibùs Ko čiaupais kaip šuo pryš žaibus?!. TŽ I 315 (Sd). Ko čia vaipais kaip šuõ priš žaibùs?!. Vkš. Vaipos kaip šuõ priš žaibùs. Ub.
kaip šuõ pritviñkęs
1. Ranguojas (Ranguojas ir ranguojas KlvrŽ) kaip šuõ pritviñkęs. Šts. Ko ranguojys kaip šuõ pritviñkęs?!. Rnv.
2. Kauka (prastai dainuoja) kaip šuõ pritviñkęs. Rt.
3. Ir vaikšto kaip šuõ pritviñkęs (pamažu). Sd.
kaip šuõ pro tvõrą Žiūri kaip šuõ pro tvõrą. Šl.
kaip šuõ pùtros Priplumpijo (prisrėbė) kaip šuõ pùtros. Krkl.
kaip (lýgu) šuõ ragès (ragutès) [į kálną, priš kálną]
1. Velka kaip šuõ ragès (sunkiai). Užv. I tęs lýgu šuõ ragutès. Slnt. Tempa kaip šuõ ragutès priš kálną. Yl. Nestyryk kaip šuõ ragutès į kálną. (ž).
2. Taip stirvelio[ja] (ginčijasi, priešingauja) kaip šuo ragutes į kalną, t. y. vienas sau, antras sau. J.
kaip (lyg) šuõ (šuvà), ragų̃ prirìjęs (priė́dęs)
1. Peliksas vaikščioja susitraukęs lyg šuva, ragų priėdęs!. LzP.
2. Staipos kaip šuõ, ragų̃ prirìjęs. Šv.
kaip šuõ rakañdo
1. Susiraitė kaip šuõ rakañdo[je] (pintinėje). Krž.
2. Rangosi kaip šuõ rakañdo[je]. Ar.
kap šuõ rugíenoj Mirksi kap šuõ rugíenoj. Gs.
kaip šuõ (šuvà) rugiuõs (rugiuosè)
1. Stūkso kaip šuõ rugiuõs. Nm.
2. Dairosi kaip šuva rugiuose. KrvP (Jnš, Vlk).
kaip šuõ, rujõs pasiìlgęs Ir bėginioja kaip šuo, rujos pasiilgęs. KrvP (Nč).
it šuõ sáulė Parkaitęs it šuõ sáulė[je]. Skd.
kaip šuõ, sáulė (saulė́kaito) párkaitęs Gurli diena – valkiojuos kaip šuõ, sáulė[je] párkaitęs. Skd. Valkiokis čia kaip šuõ, saulė́kaito[je] párkaitęs. Skd.
kaip šuõ saulė́kaitė Dribsok kaip šuõ saulė́kaitė[je] (saulėkaityje)!. Plt.
kaip šuõ sàvo paũtais (su paũtais) Giriasi kaip šuo savo pautais. KrvP (Alvt). Giriasi kaip šuo su pautais: mano dideli, mano dideli!. KrvP (Srv).
kaip šuõ, sil̃kę suė́dęs Ir žiaukčios kaip šuõ, sil̃kę suė́dęs. Lkv.
kaip šuõ skinstgróbius Tąso kaip šuõ skinstgróbius (plonąsias žarnas). Jn (Kv).
kaip šuõ (šuvà), stim̃burį (brìcę, stim̃barą, stim̃birą) užriẽtęs Laksto kaip šuõ, stim̃burį užriẽtęs. Pbs. Laksto kaip šuvà, stim̃burį (brìcę Jnšk) užriẽtęs. Pbs. Ko tu lakstai kaip šuva, stimbarą užrietęs?. LVP 481 (Škn). Ko čia lakstai kaip šuva, stimbirą užrietęs?. LVP 481 (Jnš).
kaip šuõ, subindẽšrių priė́dęs Privalgei košės ir žiaukčioji kaip šuõ, subindẽšrių priė́dęs. Vkš. Žiaukčioji kaip šuõ, subindẽšrių priė́dęs. Vkš.
kaip (kai, kap, keip, lyg) šuõ (šuvà) su katè (su kãtinu) Nesutinka kaip šuõ su katè. Klp. Sutinka (Bičiuliauja Šmk) kaip šuõ su katè. (iron). Krž. Srd. Žvr. PPr 421 (Trg). Bičiuliuojasi lyg šuo su kate. (iron). KrvP (Ut). Neužsiviežia (nesutinka) (Juodu neužsiviežia Šk) kaip šuõ su katè. Grš. Gyvena santaikoje, kaip šuo su kate. (iron). KrvP (Pln). Pešas kap (Riejas kai Mrj) šuvà su katè. Dv. Imasi (Ėdasi KrvP (Vlk)) kaip šuva su kate. KrvP (Vrn). Nesutinka žmogus su žmogum kap šuvà su katè. Onš. Sutinka kaip šuvà su katè. (iron). JT 454. Anie suspyko keip šuvà su katè. Kp. Tep sutaria kap šuvà su katè. (iron). DvŽ I 244. DvŽ II 374. Susinešė kap šuvà su kãtinu. (iron). Rod. Pats su pačia kaip šuõ su katè. SkrT 5. PPr 158. Kaip šuõ su katè – teip vyras su pačia. End. Taip didliai jau nemušė – vos, ale jau teip kaip šuõ su katè kožną dieną. Pln.
kaip šuõ su káulu
1. Urzgia kaip šuo su kaulu. TŽ V 597 (Al).
2. Kaip šuõ su káulu lakstau išsižiojusi. Krš.
3. Apsidirbo (greit susidorojo) kaip šuo su kaulu. KrvP (Mrc).
kaip šuõ su lazdà Apsiprato kaip šuo su lazda. KrvP (Mrk).
kaip šuõ sūpuõklėse Linksmas kaip šuo sūpuoklėse. LTs V 133 (Pnd).
kaip šuõ su žą̃sinu Susikalbėjo kaip šuo su žąsinu. (iron). TŽ III 375.
kaip šuõ, šẽpečio nemãtęs Tamsus dar žmogus, kaip šuõ, šẽpečio nemãtęs. Plng.
kaip (kai) šuõ šìkt(i)
1. Taikstos taikstos kaip šuõ šìkti. Kv. Taisysis taisysis kaip šuõ šìkt – praeis i laikas. ZnŽ III 348 (Snt). Kol tu prisirengsi kaip šuõ šìkt, jau viskas bus po laiko. ZnŽ III 348 (Šk). Taikstosi kaip šuõ šìkt. ZnŽ III 348 (Snt). Tupinėja kai šuõ šìkt. OG 335.
2. Ana gal maluoti kaip šuõ šìkti. Grg.
kaip (kai, kap) šuõ (šuõj, šuvà) šùlinė (šulinỹ, šulnỹ(j), šulniñ)
1. Šumina (triukšmauja) kap šuvà šulnỹj. Brš. Ūžėt kap šùnes šulnỹ. Mrj. Kad uliojau, tai uliojau (puotavau) – kaip šuvà šulnỹj. Krč. Prisiuliojau kaip šuva šulny. LTs V 255 (An). Ot prisiuliojau – kaip šuvà šulnỹ. Užp.
2. Ko čia rėki kap šuvà šulinỹ?!. Gž. Staugia kai šuvà šulinỹ. Dkš.
3. Vargstu kap šuõj šulniñ. Kpč. Kaip gyvenat? – Kaip šuvà šulnỹ: nei išlakt, nei išlipt. Č. Gyvenu kaip šuvà šulnỹ: nei išlipt, nei prigert (nei iššokt, nei išlakt Kp). Svn. Kaip šuõ šùlinė[je]: nė išlipti, nė nuskęsti. Slnt.
kaip šuõ tarañkė Ko ranguojys kaip šuõ tarañkė[je] (tarankyje, dokle)?!. Kv.
kaip šuõ, trìs káimus párbėgęs Ko lekuoji kaip šuõ, trìs káimus párbėgęs?. Rs.
kai šuõ ùbago lazdõs Išsiilgo kai šuõ ùbago lazdõs. (iron). Vlkv.
kai šuõ ùbago terbõs Pavydžia kai šuõ ùbago terbõs. Vdk.
lyg šuõ ùjamas Slapstos lyg šuõ ùjamas. Gs.
kaip šuõ (šuvà), úodą prarìjęs
1. Apsilaižė kaip šuo, uodą prarijęs. KrvP (Švnč).
2. Didžiuojasi kaip šuva, uodą prarijęs. (iron). KrvP (Jz).
3. Ir džiaugsies čia dabar kaip šuva, uodą prarijęs. KrvP (Mrk).
kaip (kai, kap, keip, lyg) šuõ (šuvà, šùva) [su] úodega
1. Viksno[ja] kaip šuõ úodega. Brs. Ko čia vizgini man po panose lyg šuõ su úodega!. Gs.
2. Vinguriuoja su liežuviu kaip šuõ su úodega. Jrb. Vėduoji su liežuviu kaip šuõ su úodega. Gg. Melagis mala liežuviu kai šuvà úodega. Rod. Lėpoja (plepa, tauškia) liežuviu kap šùva úodega. LzŽ 145. Aš kalbu, o tu tik liežuviu mali kaip šuva uodega. V.Krėv. Nustok, mali i mali be perstojo kaip šuva su uodega. LVP 679 (Sk). Vepeliuoja Morta liežuviu kaip šuo su uodega. LVP 679 (Sk). Priešais atsisojus vaipos, liežuviu vizgina kaip šuva uodega. LVP 679 (Jnš). O jūs daug darote?! Tik liežuviais malate kaip šuo su uodega. V.Krėv.
3. Ko čia mataruoji (geriniesi) keip šuvà su úodega?!. Slm. Trep trep kai šuvà su úodega (meilinasi). Krd.
4. Ka sakai, sakyk teisybę, ką čia vingiuoji (išsisukinėji) kaip šuo su uodega. LVP 679 (Žg). Micina (išsisukinėja) kai šuvà úodega. Vrn. Mickoja kap šuvà úodega. Vlk.
kaip šuõ úodegą Vizgena (mataruoja, švytuoja) kaip šuõ úodegą. Sd.
kaip (kai, kap, lyg, loc) šuõ (šuõn, šuvà), úodegą nuléidęs (įgaũbęs, įspráudęs, išsibraũkęs, pabrùkęs, pakreĩpęs, pamẽzgęs, paspáudęs, paspráudęs)
1. Ko dyrini kaip šuõ, úodegą nuléidęs, pro šalį?. Grg. Ko slimpini lyg šuó, nuléidęs úodegą?. Gs. Nyrina kai šuvà, úodegą nuléidęs. Grz. Styrina kaip šuon, nuleidęs uodegą. Kos 123. Atėjo kaip šuva, uodegą nuleidęs. KrvP (Rs, Kpč). Tinginys kaip šuõ, úodegą nuléidęs, dyrinė[ja]. J I 331. Byzdina lyg šuõ, nuléidęs úodegą. Brt. Kur nyrini kaip šuva, uodegą nuleidęs, pro šalį?. LVP 673 (Grz). Dilbina kaip šuvà, nuléidęs úodegą. Ds. Vaikis kaip šuõ, úodegą nuléidęs, padyrino nuo anosios. J. Sprūdina kaip šuõ, úodegą įgaũbęs. Rs. Išsprūdino kap šuvà, úodegą pabrùkęs. Mrj. Ko cimpini lyg šuõ, úodegą pabrùkęs?. Šk. Atėjo kaip šuvà, úodegą pabrùkęs, ir tyli. Rs. Kai apibarėm, ir nusprūdino į šalį kaip šuõ, úodegą pakreĩpęs. Kair. Kur sliūkini dabar lyg šuõ, úodegą pamẽzgęs?. Jrb. Prablerbino (praėjo) kai šuvà, úodegą paspáudęs. Ds. Kažin kur tas susiedėlis kiaušina kaip šuo, uodegą paspaudęs?. LVP 673 (Sk). Atsliūkino kaip šuvà, úodegą paspráudęs. Ssk. Kai susarmatijau, tolyn nudyrino kaip šuvà, paspráudęs úodegą. Kp. Eik dabar loc šuvà, paspráudęs úodegą (apie seną moterį trumpu sijonu). Kvt.
2. Ans begėdis kaip šuõ, úodegą įspráudęs, bėga. J I 554. Leka kaip šuõ, úodegą išsibraũkęs. Trš.
kaip (lyg) šuõ (šuvà) úodegą vinguriúodamas (makalúoja) Privinguriavai (primelavai) pasakodamas kaip šuõ úodegą vinguriúodamas. Gg. Šneki – lyg šuvà úodegą makalúoja. Ukm.
kaip šuõ vandeñs Bijo kaip šuõ [v]andeñs. Pp.
kaip šuõ var̃lę Ir želės (žiautaros) kaip šuõ var̃lę. Grdm.
it (kaip) šuõ (šuvà), var̃lę gìnęs (vìjęs) Nuilso it šuo, varlę ginęs. S.Dauk. Pailsau kaip šuvà, var̃lę vìjęs. Nj.
kaip šuõ veséilios ieškódamas Ir bėginioja kaip šuo veseilios ieškodamas. KrvP (Rtn).
kaip šuõ vestùvėse Nairosi (dairosi, žvilgčioja iš paniūrų) kaip šuõ vestùvėse. Šl.
kaip šuõ vil̃kui Atsikando (įgriso) kaip šuo vilkui. KrvP (Vlkv).
kaip šuõ vilkùs lojimù Erzina žmones kaip šuo vilkus lojimu. KrvP (Ar).
kaip šuõ votẽgo Bijau bado kaip šuõ votẽgo (botago). Šts.
kap šuõ, zuĩkį vìjęs Bėgo, bėgo, o dabar lekuoja kap šuõ, zuĩkį vìjęs. Mrj.
kaip šuõ žabarýne Raitaus kaip šuõ žabarýne. Šv.
kaip (kai, kap) šuõ (šuvà) žárną (žárnas)
1. Tampo kai šuvà žárną. Žg. Sln. Tąso kap šuõ žárnas. Dkš. Tampo kai šuva žarną ir nieko nepadaro. LVP 696 (Sk).
2. Raizgo (pina) kaip šuvà žárnas. Jnš.
3. Paduos duonos gabalą – tuo metu praryja kaip šuo žarną ir vėl sėdi, aplink graibos. Vaižg.
kaip šuõ, žárną prarìjęs Tyli kaip šuo, žarną prarijęs. PPr 429 (Vlkv).
lyg (kaip) šuõ (šuvà) žiūrė́damas į (an) vérdantį púodą Šaipos lyg šuo žiūrėdamas į verdantį puodą. PPr 421. Šaipos kaip šuvà žiūrė́damas an vérdantį púodą. Užp.
kaip ùbago šuõ Nukramęs (nušašęs) kaip ùbago šuõ. Slnt.
kaip Vaĩtkaus šuõ į smìlgą Nenusidaužkit kaip Vaitkaus šuo į smilgą. (juok). LTs V 330 (Plt).
kaip vaĩto šuõ į ríetus Išaugo kaip vaĩto šuõ į ríetus, o proto neįgavo. Ggr.
kaip vilkìnis šuõ Bjaurybė, įkando kaip vilkìnis šuõ. Krš.
kaip žvãkdario šuõ Riebus kaip žvãkdario šuõ. Vkš.