laikrodis, kurį galima nustatyti skambėti tam tikru laiku (ppr. norint atsikelti iš miego): Nustatýk žadintùvą septiñtai vãlandai. Tai̇̃p kietai̇̃ miegójau, kàd negirdė́jau žadintùvo (skambė́jimo). | tokia telefono, radijo aparato, grotuvo funkcija: FM bangų̃ rãdijo imtùvas sù žadintuvù ir̃ termometrù. Žadintùvas neskambė́jo, nès pamiršaũ įkráuti telefòną.

remtis sėdmenimis į gulsčią daiktą
atsikélti
pakilti ant kojų
Jėzus pamatė muitinėj sėdintį žmogų... Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį NT.

būti kur nejudant
eĩti
judėti pėsčiam
Kam gi turime, mirties laukdami, čia sėdėti? Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas rš.
Tuo metu ji buvo Izraelio teisėja. Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Romos ir Betelio Efraimo aukštumose. Izraeliečiai eidavo pas ją į teismą ŠR.

remtis sėdmenimis į gulsčią daiktą
gulė́ti
visu kūnu būti horizontalioj padėtyje
Ir sėdžiu, ir guliu diena nuog dienos Šlčn.

remtis sėdmenimis į gulsčią daiktą
nugriū́ti
nuvirsti, nupulti ant žemės
Aš kap sėdėjau prie langui, tai ir nugriuvau [nuo žaibo] Aps.

kregė́ti, krẽga (krẽgia), -ė́jo intr.
1. BŽ221, DŽ, Vb sunkiai kvėpuoti, karkuoti, krioguoti: Jis buvo bepakyląs kregėdamas patale, ketindamas atsikelti rš.
2. N, [K], ArchXI463 kriuksėti: Kiaulės krẽga, kai šunys užpuola arba kas paršus žvigo J. Kiaulės, būdamos alkanos, visos kregėdamos žiūri į akis MPs. Kiaulės kregia CI817.
3. FrnW garsiai kalbėti, lermuoti, čiauškėti: Kregė́kiat jūs čia (pasakyta mergoms) J(Tv).
| Šarka, tupėdama ant tvoros, kregė́jo J. Šarka krẽga Škn.
pakregė́ti, pàkrega, -ė́jo intr. truputį pakrenkšti, pakosčioti: Šeimininkė pažiūri į drobes, pakrega, į skrynią paslepia, o Pupulei Mažiulei dar daugiau darbo užduoda rš.
sukregė́ti, sùkrega, -ė́jo intr. BŽ453 krioguojant suvaitoti, sustenėti: Vyras timptelėjo kelnes ir tik sukregėjo, nieko nepasakė rš.

(kame) pargriuvus ir negalint atsikelti kojomis kyburiuoti, spardytis, spurdėti: Ki̇̀lpoje kapanójosi ki̇̀škis.

(į ką, iš ko) sunkiai lipti; sin. kapstytis, ropštis: Léisgyviai kariai̇̃ kapanójosi i̇̀š pélkės. Į̃ krañtą kapanójosi dù výrai.

(iš ko) bandyti, stengtis išsigelbėti, išsikapstyti iš keblios, blogos situacijos: Kapanótis i̇̀š ligõs [i̇̀š alkoholi̇̀zmo liū́no].

(kame) šnek. labai sergant baigtis, mirti, dvėsti: Arklỹs jaũ kapanójasi. Griovyjè kapanójosi benãmis šuõ.

geriausiai išsivysčiusi, mąstanti ir kalbanti mūsų planetos būtybė ( Homo ): Proti̇̀ngasis žmogùs (Homo sapiens). Stačiàsis žmogùs (Homo erectus). Sumanùsis žmogùs (Homo habilis).

bet kuris ppr. suaugęs asmuo, neskiriant pagal lytį: Màno mamà – labai̇̃ gerõs širdiẽs žmogùs. Profèsorius – pàprastas žmogùs. Jõs atpaži̇̀nti negãlima – suvi̇̀s ki̇̀tas žmogùs (smarkiai pasikeitusi). Íeškome žmogaũs, gãlinčio prižiūrė́ti sodýbą. Áuga naujà žmonių̃ kartà. Teatrè vė̃l daũg [pi̇̀lna] žmonių̃. Užauginaũ vaikùs dorai̇̃s žmonėmi̇̀s [dórus žmónes].

doras rimtas, gerbtinas asmuo: Ki̇̀to tókio žmogaũs dár paieškóti rei̇̃kia. Õ, čia tai̇̃ ti̇̀kras žmogùs! Tù ją̃ pri̇̀ėmei kai̇̃p žmogų, õ ji̇̀ màt kokià! Jéi sù manim̃ kai̇̃p sù žmogum̃ [el̃giasi], tai̇̃ àš paskutiniùs márškinius galiù atidúoti. Kai̇̃ nègeria kaimýnas, tai̇̃ žmogùs kai̇̃p žmogùs.

kitas, svetimas, pašalinis asmuo: Senùkas pargriùvo, žmónės padė́jo jám atsikélti. Žmogùs põ keliõnės, õ tù nèt arbãtos nepasiū́lei? | dgs. svetimų asmenų aplinka: Žmonėse visai̇̃p ẽsti [pasitáiko]. Ji̇̀s ė̃jo per̃ žmónes siū́damas. Žmonė́ms burnų̃ neužsiū́si (neuždrausi kalbėti, apkalbėti) (flk.). • plg. pasaulis.

šnek. sutuoktinis savo žmonai; sin. vyras: Màno žmogùs móteriškų darbų̃ nesikrãto. Pasakýk sàvo žmõgui, kàd mani̇̀škis jõ ieškójo.

vartojamas įvardiškai kaip pabrėžiamasis žodis apibendrinamuosiuose sakiniuose: Gyveni̇̀ žmogus [, žmogaũ,] ir̃ mókaisi, ir̃ vis ti̇́ek kvai̇̃las mi̇̀ršti. Kur̃ tù žmogùs [, žmogaũ,] beužmi̇̀gsi, kai̇̃ tóks triùkšmas. Atspė́k žmogùs [, žmogaũ], i̇̀š kur̃ bėdà atei̇̃s.

kepersúoti, -úoja, -ãvo intr., kèpersuoti, -uoja, -avo
1. šokuoti, liuoksėti: Paleidau kraliką, jis tuo ir kepersúoja į daržą Gs. Sa, šunie, kiškis parugėj kepersúoja! Srv. Žiūriu – gi avelė po daržą kepersuoja Jon. Blogas arklys žydo kèpersuoja kaip ožys, t. y. bėga arba joja negreitai, šūkúoja ant vietos J.
ǁ ropoti, mėtantis į šalis: Ekėčios ant grumsluotos dirvos ekėjant kepersúo[ja] J.
^ Miške gimęs, miške augęs, išėjęs ant lauko kepersuoja (akėčios) LMD(Slč).
2. J eiti svyruojant į šalis: Kèpersuoji kaip antis Snt. Vaikinas kèpersuoja įsikandęs papkį kaip senis Slv.
| refl.: Kas ten galulaukėj kepersuojas? Jnš.
3. eiti rankom ir kojom, ropoti: Vaikas kepersúoja Prn.
4. kojomis, rankomis spardytis: Jis, kai užpyksta, išgriūva aukštielnykas ir kepersuoja Kkl. Kas te kepersuoja – kelia kelia ir negali atsikelti J.Jabl.
| refl.: Kèpersuojas vaikas Šk. Kepersuojasi kaip viščiukas tarp pakulų ir neiškliūva Lnkv.
atkepersúoti intr.
1. S.Dauk, Lnkl atšokuoti, atstraksėti.
2. krypuojant ateiti: Pamatė vištas lesinant, tai tuoj ir antys atkepersúoja Šn. Ogi žiūriu – atkèpersuoja pas mus tas senis Žl.
įkepersúoti intr. Š įeiti krypuojant, klumpant, rankomis ramstantis, įkepėstuoti.
iškepersúoti
1. intr. J svyruojant, krypuojant išeiti kur.
2. intr. rėplomis išsikrapštyti iš kur: Led iškepersãvo iš lovos vaikas nuo tėvo J.
3. tr. kepersuojant išvaikščioti:
^ Tursu kepersu visą lauką iškepersavo (akėčios) Šl.
nukepersúoti intr.
1. kur nors nušokuoti, šuoliais nubėgti: Kiškis nukepersãvo per laukus Ilg.
2. nueiti kur krypuojant, svyruojant į šalis: Boba nukepersãvo per laukus Kt. Kol nukepersãvo, kol atkepersavo, kiškis ir pabėgo Slč.

rõpšti, -čia (-ia), -tė (-ė Prk) intr.
1. DŽ palengva, sunkiai kopti, lipti: Senelis keturpėsčia irgi ėmė ropšti į kalvą rš. Jis nekreipė dėmesio į mano grasinimus ir ropštė šakomis aukštyn rš.
| prk.: Kelias ropštė (kilo) kalnų terasomis rš.
| refl. BŽ49: Jis ropštės ant skardžiaus kalno, t. y. lipo, bet negalėjo užsiropšti J. Vėžiai ropščiasi į krantą prieš lietų ir blogą orą sp. Jis greitai ropštėsi aukštyn, ant šalinės rš. Ropštėmės statybų pastoliais aukštyn, brėžėme naujas miestų ribas sp. Žiūrėk, vaikas ant stalo rõpščiasi Ll. Florijonas įkirto kastuvą į šlaitą ir ėmė ropštis iš duobės J.Dov. Ropšúos, ropšúos ir atslystu atgal – negaliu išlipti iš griovio Šts. Ropščiasi kaip rupūžė ant šakės Kltn.
ǁ refl. Tlž, Tl sunkiai lipti iš guolio: Rõpškis laukan, jau laikas keltis! Slnt. Prašneko tėvas, ropšdamos iš lovos Žem. Vaikai pradėjo ropšties – vienas iš lovos, kitas nuo krosnies Žem.
2. prk. eiti (amžiaus metus): Šešiasdešimt trečius metus ropštù, o mušti nu marčios nebuvau gavusi Šts.
3. refl. ruoštis, taisytis: Buvo sekmadienis, ir Jonas Kaupys ropštėsi namie J.Balt. Ropštas visi į Raudėnus eiti Rdn. Reik kaip nors rõpštis į Salantus, turiu visokių pirkinių pirkti Kal.
4. refl. spraustis: Stankus priešais ropščias iš vaikų būrio Žem. Boba stenėdama ropštės, traukės toliau Žem. Ropštas visi [vaikai] už stalo Rdn.
atsirõpšti, -čia (atsi̇̀ropščia), atsi̇̀ropštė Kal, Kl sunkiai atsikelti iš patalo: Ar jau senis atsi̇̀ropštė? Užv. Jų laimė dar, kad atsiropštė Jonas iš miego, išgirdęs tėvą berėkaujant Žem. Atsiropštė gaidykste ir išejo Krkl.
įsirõpšti, -čia (įsi̇̀ropščia), įsi̇̀ropštė DŽ1, Kal, Up, Prk su vargu įlipti, įsikarti kur: Įsi̇̀ropštė į lovą Up. Senikė, o į vežimą, veizėk, da įsi̇̀ropštė Kv. Ar ne velnias tik padėjo tau į pat medžio viršūnę įsirõpšti Vkš. Kad ir buvau įsirõpštęs, iškrapštė, nelaikė Škn.
išsirõpšti, -čia (išsi̇̀ropščia), išsi̇̀ropštė
1. sunkiai, pamažu išlipti iš kur: Ta varlė išsi̇̀ropštė iš savo lovikės Šll. Visai, vaikali, blogai – iš lovos nebeišsi̇̀ropštu Rdn. Matulikė dėlto išsi̇̀ropštė iš vežimo Kv.
2. tingiai kur nors išsirengti, išsibobutuoti: Išsi̇̀ropštė šiaip taip į turgų Krš. Tvarsės, tvarsės po lovą, pryšpiečiais ir išsi̇̀ropštė Lkv.
◊ kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti blogos nuotaikos: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandie kairiąja kojyte iš lovos išsiropštė Pt.
nurõpšti, -čia (nùropščia), nùropštė
1. refl. sunkiai nulipti: Mergelka šiaip taip nū pečiaus nusi̇̀ropštė Kv. Senolis nusi̇̀ropštė nū viškaus Kv. Nusiropštęs nuo krosnies, susirado duris ir išėjo į priemenę A.Vencl.
2. refl. sunkiai nuvykti: Nėkaip negaliu į Salantus benusirõpšti Kal.
3. tr. šnek. nedailiai, bet kaip padaryti: E tik nùropštė pirštines, kai su kojom Up. Kokios tos rogės yra, tokios ir tebūnie, bet aš pats nùropščiau, ir gana Up.
| refl. tr.: Kojines nusiropšti gali ir mėnesienoje Skdv.
parsirõpšti, -čia (parsi̇̀ropščia), parsi̇̀ropštė sunkiai pareiti, parsigauti: Kaip bereiks namo beparsirõpšti? Kal.
pérsiropšti sunkiai perlipti: Jis led pársiropštė par kalną, t. y. parlipo J. Mergelka da tik pusantrų metų, o par slenkstį pársiropšt pati Kv.
prisirõpšti, -čia, prisi̇̀ropštė sunkiai atsikelti: Ji pati prisiropštė, o Jono nežadina tyčia Žem.
susirõpšti, -čia, susi̇̀ropštė ilgai kuičiantis, susirengti: A tu susirõpši kumet, a ne – nelauksma DūnŽ.
užsirõpšti, -čia (užsi̇̀ropščia), užsi̇̀ropštė BŽ49, DŽ, Ll, Vkš su vargu užlipti: Užsi̇̀ropštė an lovos [vaikas] i sėda Klk. Toks mažas, o dėlto užsi̇̀ropštė ant krėslo Kv. Užsiropštė ant kelių Up. Jis pritupia, aš užsiropščiu jam ant nugaros rš. Nelaukdamas, iki kas ką pasakys, užsiropštė į sceną ir įbruko tuos raštus teismo pirmininkui rš. Nors ir buvo girtas, bet dar šiaip taip ant arklio užsi̇̀ropštė NmŽ.