kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia

dantų̃ atviepìmas pasilinksminimas: Ženyk juos, ir mums dar dantų atviepimas tektų. Eig.
dantų̃ dygimè (savo) amžiuje: Savo dantų dygime pirmą kartą buvau Vilniuje. Nmk.
ant dantų̃ dygìmo (savo) amžiuje: Ant savo dantų dygimo vieną sykį tebuvau tenai, t. y. per visą savo amžį. J.
nuo dantiẽs dygìmo iš pat mažens: Nuo danties dygimo prastas tas mano vaikas. Gršl.
dantų̃ galaĩs nenoromis (valgo): Susirgo [kiaulė], papjovėm, valgėm tą mėsą dantų galais. Vkš.
nuo dañčio gėlìmo mažai (davė): Tai, davė nuo dančio gėlimo. Šn.
dantų̃ griežìmas aimanavimas: Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Dk. O užsivydėjimas, o dantų griežimas, Dieve Tėve, gelbėk!. Krš.
dantų̃ išplikìmas ko nors gavimas: Ne dėl dantų išplikimo einu, – paveizėti, kaip gyvena. Krš.
dantų̃ kaĩšymas neig. juokimasis, šaipymasis: Nuo dantų kaišymo sotus nebūsi. Vž.
dantų̃ nuvipìmas vaišės: Kad mirtų, būtų dantų nuvipimas ubagams, t. y. duotų gerti, ėsti. J.
dantų̃ pardavinė́jimas neig. juokimasis, krizenimas: Toks jau dantų pardavinėjimas, kad baisu. Kž. Kam dar tas dantų pardavinėjimas?. Rdm.
dantų̃ ródymas neig. juokimasis, krizenimas: Iš to dantų rodymo su bernais – tankiau vaikas. Krš. Įkyrėjo su savo skalijimu, dantų rodymu!. Vencl.
dėl dañčio sópės nevykusiai, apgraibomis: Vėliau įsitraukęs žurnalizman galėdavau sekti užsienio spaudą, versti knygas ir dėl dančio sopės susišnekėti bekeliaudamas po įvairius kraštus. Andr.
nuo dantų̃ sópės apie prastą (darbą): Tai jau jo krutnumas nuo dantų sopės. Rs.
nuo dantų̃ sopė́jimo apie prastą (darbą): Tavo tas darbas tik nuo dantų sopėjimo. Vrn.
nuo dantų̃ sõpsto nevykusiai, atmestinai (atlikti, padaryti): Pataisei ratelį nuo dantų sopsto. Aln.
dantų̃ viršū́ne nelabai, nenuoširdžiai (prašyti): Gal viršūne dantų prašei, kad neatėjo. Mlt.
ãštrūs dañtys apie sugebantį piktai atsikirsti: Jo dantys darosi aštrūs, jis kalba kaip iš knygų. Cvir.
atbulaĩs dantimìs
1.be apetito, prisivertus (valgyti): Laurynas Vainoras kramto atbulais dantimis. Avyž. Karolis atbulais dantimis sukramtė dešros griežinėlį. Bub. Neturiu apetito, valgau atbulais dantimis. Kt. Ką darysi: teko valgyti kad ir atbulais dantimis. Gric.
2.alkanam (gyventi): Jeigu tu ir toliau taip dirbsi, tai atbulais dantimis duoną valgysi. Lš. Atbulais dantimis duoną valgysi, jei nedarbuisi. Lp.
atraitýtais dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Tokią košę atraitytais dantimis gali valgyt. Trg.
atvirkščiaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Neturiu skonio, valgau atvirkščiais dantimis. Mrj.
atžagariaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Atžagariais dantimis gromuliavau elnieną ir galvojau. rš. Ar gardūs virtiniai? – Et, valgau atžagariais dantimis, nelabai patinka. Vb.
visų̃ dañtys baltì iš išorės sunku spręsti: Dantys visų balti, bet už dantų kas yra, tai niekam nežinia. KrvP. Cidra pinigus sukinėjo rankoj, paskui susimanė gerai padėti, nes per vestuves visokio bus svieto, o juk, kaip yra sakoma, visų dantys balti. LzP. Įtari ką? – Ką įtarsi... Visų dantys balti.... Gric. Visų dantys balti – nepaklausi. Šlu.
gerùs dantìs turė́ti mokėti atsikirsti, atšauti: Gerus dantis turi, jo niekas neperkalbės. Jnš. Ji gerus dantelius turi. Skr.
ilgaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Žiūrėjau, kaip po visų skanėstų jis ilgais dantimis (o gal be dantų?) ilgai malė burnoje kiekvieną rūkytos kiaulienos kąsnį. Pt.
išvirkščiaĩs dantimìs nenoromis, prisivertus (valgyti): Valgo išvirkščiais dantimis. Gs.
kitùs dantìs įdė́ti primušti: Nesmodyk čia prieš mane, kai įdėsiu kitus dantis, tai žinosi!. Trgn.
sausaĩs dantimìs nevalgęs: Dar esu sausais dantimis – nėra kada valgyt, vis darbų yra. Ml. Išvežė viską, ir palikom sausais dantimis. Krš. Padabosiu, ar tu ilgai sausais dantimis ištesėsi. Prng. Kad taip sausais dantimis būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Katil.
šaltaĩs dantimìs juõktis susilaukti atpildo: Juoksies tu šaltais dantimis, prisilauksi keršto. Lš. Kad tu juoktais šaltais dantimis!. Rod.
šaltaĩs dantimìs pasijuõkti susilaukti keršto: Pasijuoksi šaltais dantimis, palauk!. An.
šaltaĩs dantimìs sėdė́ti nieko nepešti: Ir sėdėsi šaltais dantimis. Ck.
tuščiaĩs dantimìs klapsė́ti būti nevalgius: Tau broliai priklegdinėjo: eik krutėt, ė dar tuščiais dantim klapsėsi, kad neklausei. Grv.
víenu dančiù pakabìnti truputį užvalgyti: Vienu dančiu pakabinau ir vėl išėjau. Švn.
dantìs al̃kštinti be reikalo kalbėti: Ko čia alkštini dantis be jokio reikalo?!. Pd.
dantìs apką́sti nutilti: Anas ir dantis apkando. Dkk. Motina tuoj dantis apkando, kai išgirdo. Km.
dantimìs apžióti susiglemžti viską: Kad įmanytų, dantim apžiotų, kad tik kitiems neatitektų. Jnš.
dantìs atidarýti imti kalbėti (ppr. blevyzgoti): Tas jau dantis atidarė, vaikai, ausis užsikiškit. Jnš.
dañtį atką́sti
1.liautis norėjus, nusivilti, nieko nepešti: Kas į jį bandė kibti, greit dantį atkando. Kv. Aš jau atkandau dantį ir daugiau nesikišu. Pnd. Taip jis norėjo to namo, o dar jau parduoda, regėt, atkando dantį. Vrn. Iš pradžių tai labai jis čia puolėsi į tą mišką, bet paskui atkando dantį. Lkč. Nors kiekvienas buvo ant jos dantį atkandęs ir kitą mergą radęs, bet pagieža nežuvo. Vaičiul.
2.atkeršyti: Ar jau atkandai dantį?. Grž. Pyko pyko, kol atkando dantį, kol atkeršijo. Ps.
3.nepasisekti: Norėjo mane aplenkti, bet atkando dantį. Ds. Ėjo užkietėjusių pagonių krikštyti. Ir visi atkando dantį. Mik.
dantìs atką́sti nusivilti: Lindo lindo prie jos ir atkando dantis, dabar nebereikia. Sk. Sunki ta brigadininko duona, tegu ją bala. Jau aš atkandau dantis – žinau. Mark.
dantìs atkélti imti bartis, prieštarauti: Sako, kad jo troba būtų, kad jis nebūtų užkurinis, būtų ir jis atkėlęs dantis. Jnš.
dañtį atkir̃sti liautis norėjus, atsinorėti, atsikąsti: Jau atkirtai dantį – vieną vagelę išvaręs parėjai namo. Rod.
dantìs atkìšti
1.žiopsoti: Ko sėdi dantis atkišęs, – valgyk, bile duoda. Krš. Sėdėk čia dantis atkišęs, ar jau darbo neturi?. Varn.
2.supykti: Išrėžiau viską, ką žinojau. Ką tu! Tuoj atkišo dantis. Grz.
3.pasidaryti nepatenkintam: Pamatysi, pagyvenus metus kitus su tokiu ir atkiš dantis. Mšk.
dantysè atnèšti grąžinti, atiduoti (priverčiant, pykstant): Numetęs dantyse man atneši, tik per vėlai. Vaižg. Tu man dantyse atneši!. Dkšt. Kaip aš tau duosiu, – dantyse atneši!. Nč.
dantìs atriẽtęs nenoromis, prisivertęs: Bjaurus toks darbas: tik dantis atrietęs dirbi, ir tiek. Sk.
dañtį atsiką́sti nusivilti: Atsikąs dantį ir marti, ir anyta. Pns.
dantìs atsiką́sti nusivilti: Jau ir Petras su tuo namu dantis atsikando. Ps. Ir su kalba jau dantis atsikandau. Vencl.
dantìs atsiraĩtęs nenoromis, prisivertęs: Putrą su pienu prižilindavo ir paduodavo per pietus darbininkams – i[r] valgyk dantis atsiraitęs. Sk.
dantìs atstatýti neig. juoktis, šaipytis: Kol priėdusios, tai besivaipot dantis atstačiusios. Jrb.
dantìs atšìpti nieko negauti: Nuėjau pinigų pasiskolinti, ale atšipau dantis. Vlk. Atšipsi į jį greitai savo dantis. Alv.
dañtys atšìpo labai atsibodo: Turėjom valgyti ilgas nedėles avinieną, kol dantys atšipo. rš. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys nuo bendro katilo sriubos. Katil.
dantìs áušinti
1.plepėti: Neaušink dantų, užmokesčio negausi. Šl. Neaušink dantų be reikalo. Varn.
2.tuščiai prašyti: Be reikalo dantis aušini, nieko iš to nebus. rš.
dañtys bárška šalta: Kas čia per maudymasis, kad dantys barška. Tt.
dañtys bỹra smarkiai kritikuoja: Tik ypač pabrėžk: ką Dunda gyrė, tai gyrė, bet ką kritikavo, tai dantys byrėjo. Gric.
dantìs blìzginti šypsotis, koketuoti: Sakykit, koks jau buvo tas burtažodis? – blizgina dantis mergaitės. Ap.
dantysè bū́ti nuolat kalbėti apie ką: Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja. Žem.
dantimìs čirikúoti labai pykti: Nebijau aš, ką tu dantimis čirikuoji. Pls.
dantìs čiùlpauti rengtis keršyti: Jis seniai čiulpauja dantis. Dglš.
dantìs daužýti mušti: O rekrutai ar džiaugiasi, kai juos prie kaladės prirakina? – surištus į kazermes pristato? – o paskui unteriai ir feldfebeliai dantis daužo?... Myk-Put.
dantìs dė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar, matai, toks laikas, kad, namie sėdėdamas, dantis ant lentynos dėk... – aiškinosi Putelis. Gric. Ateis žiema – ir dėk dantis ant lentynos. rš. Dėkite dantis ant lentynos. Prisigyvenom! – sušvogždė pašnairuodamas į mane. Mar.
dañtys dýgsta uodegojè sakoma apie ilgai miegantį: Ilgai miegi – uodegoj dantys pradės dygti. Srv.
dantìs džiáuti neturėti ko valgyti, badauti: Saulę pramiegojęs dantis džiausi. Švnč.
dantìs džiáuti ant grė̃dų neturėti ko valgyti, badauti: Suvalgyk antsyk viską, paskui džiauk dantis ant grėdų. Dkš.
dantìs džiáuti ant lentýnos neturėti ko valgyti: Tušti visi pašaliai, nors dantis ant lentynos džiauk. Varn.
dañtį galą́sti
1.pykti: Tas paršas Milius, – tęsė toliau Vabalas, vis pikčiau raukdamas kaktą, – kažko ant tavęs dantį galanda. Marc. Aš seniai ant jos dantį galandu. Rdm. Žinoma, tu, suktasprandi, dantį prieš visus galandi!. Sruog.
2.labai norėti gauti: Aš jau seniai dantį galandu ant jūsų vyšnių, gal parduoste?. Jnš. Aš ant šitų slyvų dantį galandu. Mrj.
dantìs galą́sti
1.pykti, rengtis pakenkti: Ansai seniai ant tavęs dantį galanda. Varn. Ans seniai ant mūsų dantis galando, tik vis nebuvo kaip pradėt. Škn.
2.labai norėti gauti: Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota, tikrai geras kąsnis: nebe vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį. Žem.
3.apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis. Ds. Žinai, žmonės šneka, dantis galanda. Dkš.
4.tyčiotis, erzinti: Jūs visi papratę į mane dantis galąst. Jnš.
dañtį gélti
1.patikti, jausti potraukį: Mano brolis seniai ant jos dantį gelia. Gs.
2.rūpėti: Jam net dantį gelia, kas toje troboje gali būti. Bs. Kad ir man dantį gelia. Katil.
3.norėti gauti: Šinkoriui jau seniai gėlė dantį ant to daržo. Ašb.
dañtį giẽžti pykti, kerštauti: Jis ant manęs dantį giežia. Vlkv.
dantimìs gráužti
1.gailėtis: Nė pažino, nė ko, įlindo kaip šuniui į uodegą (ištekėjo), dabar dantim graužia. Užp.
2.labai pykti: Ir tas graužia dantimis, ir tas graužia dantimis. Dv.
dantimìs griáužti gailėtis: Pripliopei – dabar dantim griaužk. Ktk.
dañtį gríežti pykti: Jis seniai ant manęs dantį griežia. Mrj. Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir norės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėm. ŠR. Aš girdėjau nuo vieno iš lenkų vergučio, jog lenkai seniai jau griežia dantį ant juodriešių. Piet. Vaitas jau seniai griežia ant jo dantį ir įskųstų ponui kaip netinkamą gaspadorių. Myk-Put. Griežė dantį ant kunigo kapeliono ir gailėjo pinigų, gailėjo veltui sugaišęs dieną. Vien. Ko tu ant jo dantį grieži, ką jis tau padarė?. Šk. Tai kad ir Aneliukė ant mūsų dantį griežia. Balt. Jis ant mūsų kiemo dantį griežia. Ps.
dančiù gríežti pykti: Ana griežė dančiu, net griežė iš piktybos. Dv.
dantìs gríežti pykti: Kam tu ant manęs dantis grieži, aš nebijau. Pls. Brolis dantis griežė ant jo už seserį. Grv. Iš apsivylimo pradeda dantis griežti, ir išsiskiria. Krš.
dantimìs gríežti pykti: Kad juos nebaudi – juokiasi, kad baudi – dantimis tik griežia. Donel. Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo dantimis grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs, ant artimo šoka, jo gyvastį ardo. Kudir. Jau vien Šliūpo vardas skatina visus griebti knygą į ranką ir gėrėtis jąja arba griežti iš apmaudo dantimis. Mač-Kėk. O tėvas dantimis grieždavo, kad vaikai nesmoko lietuviškai. Grv.
dantysè įsikándęs apgailėjęs (grąžins): Šiandien nuskriaudei, o ryt atneši dantyse įsikandęs. Mrj.
dantimìs įsikìbęs visomis jėgomis (laikytis): Saugokit savo tarnybą! Laikykitės dantimis įsikibę už valdiškos vietos!. Tilv.
dantìs išbarstýti primušti: Dantis vienam išbarstė. Grv.
dantìs išbìrinti primušti: Tylėk, aš tau išbirinsiu dantis!. Arm.
dantìs išbrãškinti primušti: Neplepėk daug, jei nenori, kad dantis išbraškinčiau!. Ob.
nė̃ dañčiui išbraũkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išbraukti. Tr.
dantìs išdaužýti primušti: Iš tokio didelio įpykio norėjo visiems dantis išdaužyti. Lnkv.
dañtys išdýgo subinėjè vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Ar neišdygo tau subinėje dantys, taip ilgai bemiegant. KrvP.
dañtys išdýgo šikìnėje vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Miegos, kol šikinėj dantys išdigs. Pnd.
dantìs iškìšti šypsotis, koketuoti: O ji prieš tą vyrą dantis iškišus. Jrb.
dantìs išmaišýti primušti: Geriau nutilk, ba galiu dantis išmaišyt. Dglš.
dantìs išmatóti primušti: Jam už tai tik dantis išmatot!. Lš.
dañtį išmẽtusi turi pavainikį kūdikį: Taip tai, ką sakyt, gera mergelė, tik va, kad dantį išmetus. Sk.
dantìs išpláusti išgerti degtinės: Reikia važiuot į Jonavą turgun dantis išplaust. Upn. Ot buvo alaus – dantis išplaudėm. Švnč.
dantìs išplìkti turėti nemalonumų: Neprašysi daugiau – išplikai dantis!. Grk.
nė̃ dañčiui išràkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išrakti. Tr.
dantìs išriñkti primušti: Nenorėk, kad aš tau dantis išrinkčiau. Šv. Aš jam kada kalvek išrinksiu dantis. Arm. Nelok, nes dantis išrinksiu! – kumštį suspaudęs artinosi. – Aš tau!. LzP. Dantis tau išrinkčiau, – pabalino akis Domas. Žem.
dantìs iššiẽpęs piktas: Aš buvau įsitikinęs, kad aplink visi blogi, dantis iššiepę, urzgia ir taiko kur įkąsti. Vencl.
dantìs iššùsti blogo patirti: Jau aš iššutau dantis su juoj būdamas. Vlk.
dantìs iššveĩsti primušti: Aš tau parodysiu, kai dantis iššveisiu, kaip tėvo neklausyt!. Ds.
dantìs ištaisýti primušti: Aš jam ištaisysiu dantis, tada žinos, kaip iš manęs šidytis. Pln.
dantìs ištaškýti primušti: Susičiaupk – dantis ištaškysiu!. rš.
dantìs ištèpti duoti kyšį: Sauso niekas neklauso, ištepk dantis – visi klausys. Užv.
dantìs kabìnti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Miesčionams krautuvė užsidaro – dantis ant lentynos kabink. Krš.
dantìs kabìnti ant síenos neturėti ko valgyti, badauti: Jei nedirbsi, dantis kabink ant sienos. Ds.
dantìs kabìnti į síeną neturėti ko valgyti, badauti: Jei lašinių nepirksi, tai galėsi dantis kabinti į sieną. Skr. Pamatysi, jis greitai dantis į sieną kabins. Ar.
dantìs káišioti neig.
1.juoktis, šaipytis: Aš rimtai [kalbu], o jis dantis kaišioja. rš. Nėr ko čia dantis kaišiot!. Blnk.
2.šiauštis, priešintis: Juk vis nusileidžiu, ir tu nekaišiok dantų. Grk.
dantìs kaišýti neig. juoktis, šaipytis: Kabarkšterėk varlėm lazda, tai nekaišys dantų. Ds. Nekaišykite dantų, kad kas jum neišmuštų. Kzt. Kaišai dantis, kolei balti, kai bus juodi, nekaišysi. Tvr. Nekaišyk dantų, niekas nepirks. Ut.
dantìs kalénti drebėti nuo šalčio: Štai ir jis stovi dabar svetimam mieste, patvory, ir kalena dantis. Bil. Taip ir pakūrei [krosnį], kad reikia dantys kalent sėdint. Sur.
dantimìs kalénti jausti šaltį: Apsivilk šilčiau, paskiau kalensi dantim. Varn. Stovi visi eilėmis tarp barakų skersvėjų... Stovi – ir kalena dantimis. Sruog. Piemenys vėl juokės, kad taip gerai atsakyta „bobai", o Alyzas vis sparčiau straksėjo, kalendamas dantimis nuo šalčio. Balt.
dantimìs kálti jausti šaltį: Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis!. Skd.
dantìs kìšti grasinti užklupti: Rodosi, kad iš tikrųjų jis (žiaurus rytojus) jau į mus kiša savo dantis. Pt.
dañtys klẽba senas: Ko čia stebėtis, a[r] pirmoji: žiūrėk, kitam dantys kleba, o pačios reikia, ir gana. Sk.
dantimìs klẽbinti šalti: Kailiniai namie verkia, o tu klebini dantimis. Vlk.
dantìs krim̃sti gailėtis ką negerai padarius: O dar (dabar) jis dantis kremta. Pls.
nórs dantimìs krim̃sk sunku atmegzti, atidaryti: Bobamazgis kai užsiveržia, tai nors dantim krimsk. Dkk.
dantìs láidyti
1.plūsti: Kaip laido ant jos dantis, taip laido. Žem.
2.karštai gintis, atsikalbinėti: Nelaidyk dantų, vis tiek kaltas esi. Krp.
dañtys mãga labai nori (ko valgomo): Aš žinau, tau dantys maga, nori ir tu obuolio. Jnšk. Tau tie pakabinti dantys tik ir maga. Grž.
dañtį maũsti rūpėti, norint užimti (gauti): Rusija užėmė Mandžiūriją, kuri ir Japonijai maudė dantį, nes visai čion po nosia stovėjo. rš. Jam maudė dantį eit pas juos, žino, kad yra alaus. Kri.
dañtį mẽtusi apie merginą su vaiku: Ji jau yra dantį metusi. Brs. Ši panelė jau dusyk metusi dantį. Brs. Gera merga ir gaspadinė, nu kas, kad vieną dantį metusi. Škn.
dantų̃ neapčiáupia džiaugiasi: Toji linksmi linksmi, dantų nebeapčiaupia, kad nebereiks važinėt arų padėt dirbt. Mžš.
dantų̃ neáušia žodžio neištaria (iš baimės): Man vaikai ir dantų neaušia. Trgn.
dantų̃ nedègti mažai teturėti (valgyti): Dantų nedegsim šįmet dėl bulvių. Šts. Su uogom šįmet turbūt dantų nedegsim. Dr.
dantų̃ neišdègti nieko negauti: Lindo lindo tas karšutis ir neišdegė dantų. Bsg. Ten nuėjęs dantų neišdegsi. Šv. Jau ten tu dantų neišdegsi, nemislyk. Grdm.
dantų̃ neišplikýti nieko negauti: Par jį neišplikysi dantų. Krk.
dantų̃ neišplìkti nieko negauti: Neišplinki nuo tų vaikų dantų. Krš. Nebijok, neišpliks dantų nuo tos šykštuolės!. Žem.
dantų̃ neištèkti būti prastai pavalgiusiam: Dantų neišteksi prie prastų gaspadorių. Varn.
dantų̃ neištèpti nieko negauti: Išvažiavo, kur alų dirba, ale dantų neištepę ir sugrįžo. Srv.
dantų̃ neištvil̃kti nieko negauti: Ten žmonės kaip titnagai, niekas ten dantų neištvilksta. Brs.
dantų̃ nekláusti įkąsti: Piktas šuva atitrūkęs dantų neklausia. Trgn.
dantiẽs nenulaikýti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Spoksojo Šešelga į Girdvainį negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. Bor. Lietuvoje tokiose landynėse ir be žiemos būtų per šalta – nenulaikytumei danties ant danties. rš.
dantų̃ nenuviẽpti neapsidžiaugti: Iš anų dantų nenuviepsi: gavau aštuoniolika litų, maniau, kažin ką gausiu. Plt.
dantų̃ nepagailė́ti įkąsti: Nebizeliok šunio, jis dantų nepagailės. Ds.
dantiẽs nepatáikyti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Danties ant danties nebepataikau, kaip šalta. Kair. Parėjo į trobą danties ant danties nepataikydamas. Varn.
dantìs nepatáiko ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Suėmė toks žvarbis, kad dantis ant danties nebepataiko. Vvr. Taip sušalau, dantis ant danties nebepataiko. Alz.
dantų̃ nepir̃ks sakoma pasišaipant iš nuolat besijuokiančio: Ko tu čia šiepi? Tavo dantų niekas nepirks. Lp.
dantų̃ neprašýti įkąsti: Su šuniu nesierzink, ba šuva dantų neprašys. Trgn. Šuva neprašys dantų. Slm.
dančiù nerìkšterti nieko nevalgyti: Dar aš nū nevalgiau, dar nei dančiu nerikšteriau. Vlk.
dantìs nesíekia dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip sušalę – dantis dančio nesiekia. Vlkv. Sušalau – dantis dančio nesiekia. Mrj.
dantų̃ nesudãro apie labai kosintį: Taip kosti, kad ir dantų nesudaro. Trgn.
dantiẽs nesùdeda ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Jis danties ant danties nesudeda – tiek šalta. Rs.
dantìs nesukliū̃va ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Kai sušalau, tai dantis ant dančio nesukliūva. Švnč.
dantiẽs nesuléidžia ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip šalta, kad danties ant dančio nesuleidžiu. Jnš.
dantų̃ nesuriñkti labai prisitrenkti: Nesisiutink: nulėksi nuo laiptų – dantų nesurinksi. Krš.
dantų̃ nesusiriñkti būti labai sumuštam: Jeigu jis dar tūpčios ir bandys grįžti į fabriką, prižadu, kad šis vyrukas savo dantų nebesusirinks visoje Šiaurės Amerikoje. Cvir.
dañtys niẽžti ima noras (papasakoti): Ką išgirstu apšnekant, dantys niežti pamauti (teisybę pasakyti). Krš. Taip dantys niežti, bet tyliu. Lk.
dantìs nuė́sti pasenti: Aš jau dantis nuėdžiau, ale ir dabar dar mane kiti už nosies pavedžioja. Žg. Žmogus, dantis nuėdęs, proto neįgausi. Slnt.
dantìs nusiláužti įkliūti: Pamatysi, kaip dantis ir jie nusilauš taip daug griebdami. Sk.
dañtį padė́jęs apie nuolatinį svečią ar lankytoją: Aš jau ir dantį padėjęs pas juos. Pun.
dantìs padė́ti ant lentýnos Al. badauti:
dantìs padė́ti ant palýčios neturėti geresnio valgio: Anys jau padėjo dantis ant palyčios, viską duktelei sukišė. Grv.
dantìs padžiáuti
1.imti badauti: Ažkart viską suvalgysi, o paskui dantis padžiausi. Švnč.
2.pastipti: Ir užsibaigė meškyna, priešais saulę padžiovė dantis. Tvr.
dantìs padžiáuti ant lentýnos Vrn. neturėti ko valgyti:
dañtį pagalą́sti paerzinti, papykinti: Jis dirba garbarnėj, sunkiausiai už visus, bet todėl niekad nepraleidžia progos pagaląsti dantį į tėvelį. Cvir.
dantìs pagalą́sti
1.apkalbėti: Ant tavęs visų dantys pagaląsti. Varn.
2.siekti užvaldyti: Giminė, o dantis pagalandęs ant mūsų gero. Varn.
dantìs pakabìnti
1.neėsti, neturėti ko ėsti: Jau gyvulėlis gauna ką norint, nebstovi dantis pakabinęs. Vgr. Kažkodėl karvės dantis pakabinę, rodos, ir pataikiau šerdamas, ir ką. Srv.
2.neturėti ko valgyti: Kai nieko neturėsi, tai ir sėdėsi dantis pakabinęs. Tr. Tokį nevėkšlį papjovė, suvalgė, o dabar ir pakabino dantis. Jnš. Dabar išmėtysi lašinius, o paskum dantis pakabinsi. Rgv. Marš valgyti, paskui visą dieną dantis pakabinęs būsi. Pjv.
3.uiti, graužti, kibti: Per kiaurą žiemą kaip kokia vergė viena dirbu, visus gyvulius veizu, o jūs tik dantis ant manęs pakabinti temokate.... Žem. Jis ant manęs dantis pakabino jau koki metai. Mrk. Argi nematai, kad visi ant tavęs dantis pakabinę?. Paukš. O tas vis ant manęs dantis pakabina. Trg.
4.spoksoti, žiopsoti: Čia daug kas dantis pakabinęs į juos žiūri. Paukš. Truktels porą kartų, veizėk, jau ir pakabinusi dantis į šienpjovį. rš.
dantìs pakabìnti pagrebėstyjè badauti: Suėsk suėsk viską iš karto, paskui galėsi dantis pagrebėsty pakabint. Všk.
dantìs pakabìnti ant grė̃dų badauti: Be darbo tai pakabink dantis ant grėdų. Mrj.
dantìs pakabìnti ant lentýnos Kt. badauti:
dantìs pakabìnti ant pẽčiaus badauti: Galėsi dantis pakabinti ant pečiaus, jei nepasiruoši maisto. Šk.
dantìs pakabìnti ant síenos badauti: Suėskime viską per vieną dieną, o paskui pakabinkime dantis ant sienos. SnV.
dantìs pakabìnti į bálkį badauti: Lauk dantis į balkį pakabinęs. Kal.
dantìs pakabìnti į gémbę badauti: Pamaldas pirks, sugriautas bažnyčias taisys, o žmonės galės dantis į gembę pakabinę badu dvėsti. Žem.
dantìs pakabìnti į síeną Alvt. badauti:
dantìs pakaišýti pasijuokti, pasišaipyti: Eina į bažnyčią dantų pakaišyt. Ėr.
dantìs pakárti ant tvorõs badauti: Jau jos dantys tai pakarti ant tvoros už vaiką. Krok.
nė̃ dañčiui paràkti visai (neturi šiaudų): Nebeturim šiaudų nė dančiui parakti. Krž.
dantìs pardavinė́ti neig. juoktis, šaipytis: Pardavinėk pardavinėk dantis, ar neišdauš kas!. Krš. Nepardavinėk dantų be reikalo!. Rdm. Šipyta, dantų nepardavinėk, čia tau ne turgus. Prng. Visą buitį toj boba pardavinėjo dantis, o ne darbujo. Rod. Ko čia pardavinėji dantis?!. Vlkv.
dantìs parduodinė́ti neig. šaipytis: Ko čia dantis parduodinėji, kas yra?. Rod. Ana tik parduodinėja dantis nežinia už ką. Pls.
dantìs parė́sti labai įgusti, įgyti patyrimo: Jis ant to darbo dantis parėdęs. Ds. Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir dantis parėdžiau. An.
dantìs paródyti
1.nusijuokti, nusišypsoti: O kai ateis, tai gal dantis parodysi. Ds. Vaikas jau sveiksta, jau dantis parodė. Sk. Prasišviepė, dantis parodė, ir nuėjo. Krš. Tu ir an peklą nueitum, kad tik tau dantis parodytų mergiotė. Ps.
2.įgelti, įskaudinti: Egi va šis, visai padorus žmogelis buvo, tylus, ramus, o leisk – ir jis dantis parodys. Vien.
dantìs parválgyti labai įgusti, įgyti patyrimo: Ant šito darbo dantis jau parvalgiau. Lš.
dantìs pasikabìnti į gémbę neturėti ko valgyti: Visus metus velniai drybsojo, nu dabar dantis į gembę gali pasikabinti – netur nė duonos kąsnio. Šv.
nė̃ dañčiui pasikrapštýti visai nėra (šieno): Nebėr šieno nė dančiui pasikrapštyt. Ob.
dantìs pasipustýti pasiruošti (ginčytis): Su šeimyniškiais kirtosi dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau. rš.
dantìs paskaitýti primušti: Greitas išsigert, dar greitesnis susipešti, dantis paskaityti, pakaušius padaužyti. KrvP. O velniui čigonui kitą ketvergą paskaitysim dantis. Cvir.
dantìs pláuti gerti (svaigalų): Važiuojam į smuklę dantų plaut. Kt. Kas kur dantis plovė, ten tegul ir valgo. rš.
dantìs praė́sti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis praėdė, kol proto įgijo. Mrk. Apie daug ką reikėjo patiems pagalvoti ir daryti pagal savo sąžinę, bet dantų nepraėdęs proto neįgausi. Avyž.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Jau jis dantis ant to praėdęs. Kb. Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis. Lkč. Aš jau dantis praėdžiau šitą duoną valgydamas. Sv. Aš dantis praėdžiau namų ir laukų darbus bedirbdama. Ar. Nekišk nosies į miško prekybą, kur jo senelis jau dantis praėdė. Trein.
dantimìs prakalénti kurį laiką kęsti šaltį: Nereiks grįžti namo su pilnu „katuku" (bekonų gardu) kiaurą naktį šaltyje dantim prakalenus kilometrinėje eilėje. Trein.
dañtį praką́sti gerai išmanyti, būti įgudusiam: Dantis prakandęs ant bičių laikymo. Vrn.
dantìs praválgyti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis pravalgei, rūrą praperdei, o dar nežinai, kaip paskaityt. Čk.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Dėl sviesto gerumo manęs neapgausi – dantis sviestu pravalgiau. Mrj. Aš dantis pravalgiau pas svetimus dirbdamas. Dkš. Jisai ant to dantis pravalgęs. Btg. Tėvas pradėjo kalbėti, kad jis kai ko nežino, bet apie bankus – tai ir dantis pravalgęs. Balt.
dantìs pravérti pasakyti: Ar tu negalėjai dantų pravert. Žg.
dantìs priką́sti
1.nutilti: Prikąsk dantis neplepėjęs. Grž. Aš tau sakiau: tylėk, prikąsk dantis!. Mžš.
2.nutylėti, nepasakyti: Blogai, kad tu nemoki dantų prikąst, kur reikia, juk žinai, kad su teisybe toli neisi. Lnkv.
dantìs ródyti
1.juoktis, šaipytis, juokauti: Suėjo ir rodys dantis per mielą dienelę!. Alk. Ko čia dantis rodai?. Grdm. Tas pienburnis negali užimti tarnybos, be to, jeigu būtų valdžios siųstas, būtų rimtas ir nerodytų dabar dantų. Andr. Jaunai mergiotei nepritinka dantis rodyt kožnam berniokui. Ps. Petras ėjo rimtai, nes neturėjo mados rodyti dantis su mergomis. Žem. Švaipos sustoję, dantis rodo. Krš. Magdė prieš Joną vis dantis rodo. Kv. Mokiniai dūko, spardė futbolą, rėkavo, kiti pakraščiuose sustoję mergaites kalbino, dantis rodė. Paukš. Nesuprantu, ko tu rodai dantis, – ūmai atsisuko jis. Daut.
2.būti akivaizdžiai matomam: Vargas rodė dantis iš visų kampų. Kudir.
3.priešintis, šiauštis: Čia, bral, juk garbės reikalas. Inteligentas jau dantis rodo. Avyž.
4.gąsdinti: Nerodyk dantų, aš jų nebijau. Mrj. Nerodyk kaip šuo dantų. Srv.
dantìs skaláuti gerti, girtauti: Einam dantų skalaut. Lp.
dañtį skaudė́ti
1.rūpėti: Jai seniai jau dantį skauda, kaip tą suknelę nusipirkt. Lkš.
2.pavydėti: Daug kam dantį skauda per mus. Šmk.
nèt dañtys sprógsta apie godžiai valgantį: Išėjus sargybiniui, sesuo metėsi valgyti: duoną laužo, sviestą su pirštu tepasi, arbatą pilasi, kad kemša, net dantys sprogsta. Žem.
dantìs statýti atsišnekėti, priešintis: Juozukas nė vienam nenusileidžia: jis prieš visus dantis stato. Prn.
dantìs sučiáupti nutildyti: Tokiam senam vilkui jau labai sunku dantis sučiaupt. Šl.
dantìs sudė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar jam tik dantis sudėt ant lentynos ir laukt, kol galas ateis. Nč.
dantìs sudė́jus nesikišant: Reikia dantis sudėjus sėdėti – nėr ko kištis. Smal.
dañtys sudýgo gerokai pagyvenęs: Jau dantys sudygo, ir aš nebuvau girdėjęs, kad būtų kur tų vabalų. Krž.
dantimìs suė́stų apie piktą, kerštingą: Įmanytų, dančiais žmogų suėstų. Jnšk.
dantimìs sugríežti labai supykti: Ans dantim sugriežė, ale nutylėjo. Varn.
dantìs suim̃ti nutildyti: Jei aš tau nesuimsiu dantų, tai nekur aš būsiu. Lp.
dantìs suką́sti
1.nutilti: Aš tau kartą sakiau, kad sukąstum dantis. Lš. Bet ji sukando dantis ir kentėjo dėl savo nelaimės. Skrb. Bet kai Ėtmė sukando dantis, kai valdžios vyrai ją mėgino apklausinėti, taip ir liko. Simon. Sukando dantis, kantriai nutylėjo. Zur.
2.pakentėti: Kęsk kantriai, sukąsk dantis, tai likimo ranka, – turbūt jos dar nepažįsti!. Simon. Aš paimsiu save į rankas, sukąsiu dantis ir pakentėsiu kurį laiką. Tilv. O gal sukąsk dantis tuos šešis mėnesius, pakentėk kaip nors?... Gran. Adomas sukando dantis. Sėdėjo tylomis abu. Balt.
dantìs sukándęs kantriai: Ir eina žmogus dantis sukandęs, o ką padarysi. Yl. Kenčia žmogus dantis sukandęs. Ds. Tyli tyli žmogus dantis sukandęs. Sdk. Juk ilgai šitaip dantis sukandęs kamavaus, kol išdrįsau savo motinai išsipasakoti. Pt. Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį. Dovyd. Pavargsti, turi atsikvėpti. Bet sukandęs dantis tari sau – reikia eiti, ir vėl atsitiesi. Zur. Tą sekmadienį sukandęs dantis be perstojo ūžino traktorių. Ap.
dantìs sukratýti į gérklę sumušti: Aš tau dantis į gerklę sukratysiu!. Nt.
dantìs suriñkti apkulti: Surinksiu tau tuojau dantis!. Knv.
dantìs susiriñkti į sáują būti sumuštam: Dantis susirinko saujon, kaip netylėjo. Arm.
dantìs suskaitýti primušti: Būtų ir suskaitęs dantis, jei žmonys nebūtų sulaikę. Varn. Palauk tu man, aš tau dantis suskaitysiu!. Skd. Nebe pirmam dantis suskaitė. Užp.
dantìs suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dantys suturėt. Trgn.
dantìs šiepdýti šypsotis: Ana šiepdo dantis, reikia nereikia. Grv.
dantìs šiẽpti akivaizdžiai reikštis: Šaltis stiprėjo. Atrodė, kad jis vis labiau šiepia dantis. rš.
dañtys táuška šalta: Man jau dantys tauška, o ano dar nematyti. Varn. Mano draugo betaušką dantys; laimė dar, kad tatulėliai susimylėjo leisti pasišildyti. Žem.
dantìs táuškinti kęsti šaltį: Išvarstėt trobą, o dabar tauškinkiat dantis per naktį. Slnt.
dantìs trãškinti rodyti neapykantą: Dantis traškina mane pamačiusi. Vn.
dantìs turė́ti užkándus Aps. būti nekalbiam, tylėti: Aš neturiu dantų ažukandus. Brsl.
dantìs užčiáupti nutildyti: Kad Marė žinotų, kame Kostutis, tuoj jam praneštų, kaip jį nekaltai apkalbinėja... Tegul pasirodytų – visiems, labiausiai Mortai, dantis užčiauptų. Žem.
dantìs uždarýti nutildyti: Būtinai reikia tą suskutį išvaryti, visiems dantis uždaryti. Žem. Nežinau, kaip jam reikės dantis uždaryti, jis smarkus žmogus. Sk.
dantìs užkalbdýti atkalbinėti: Ko tu užkalbdai jam dantis?. Grv.
dañtį užkalbė́ti
1.įtikinėjant apgauti: Neužkalbėsi tu jam dančio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas. Ut. Aš pats bandysiu jam dantį užkalbėt. Kt. Naujasis pirmininkas dantį užkalbėti moka, tik kai paklausi, ką už darbadienį gausiu, pyksta. Bub.
2.stengtis išsiteisinti: Ko čia sveikam dantį užkalbi – kaltas esi, ir tiek!. Rgv.
dantìs užkalbė́ti įtikinėjant apgauti: Tu čia man neužkalbėk dantų!. Mrj. Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Krėv. Laiko, sakai, nesuradot. Ką tu čia man dantis užkalbi!. rš. Jis man dantis užkalbėjo. Švnč. Liaukis, neužkalbėk man dantų, suprantu, kur suki. Skp.
dantìs užkalbinė́ti įtikinėjant apgaudinėti: Neužkalbinėk dantų – durnių čia nėra. Btr. Užmušti! Čia mums dantų neužkalbinėk. Matai, dar graudins. Ap. Mano drobes? Apie mano drobes tuštuma kaip po maro, nėra ko užkalbinėti dantų. Avyž.
dantìs užkìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Man turėjo būti akys užrištos ir dantys užkišti. Kltn. Buvau, mačiau, man dantų neužkiši!. LzP.
dantìs užrìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Niekas jūsų dantų neužriša, kalbėkit sau, ką tik norit. Žem. Užrišti dantys, nebegali loti. Krš. Dantis užrišt anam ar nemoki?. Kž.
dantìs užšnekė́ti nusukti kalbą nuo nemalonios temos: Žiūrėk, dantis užušneka. Aln.
dañtį užžadė́ti
1.prisimeilinti, įkalbėti (apgaunant): Anys, matai, ažužadėt dantį moka, kam nesopa. Ktk.
2.apsimesti: Dar pagali, ale tik kitam dantį ažukalba. Klt.
dantìs valdýti patylėti, neliežuvauti: Valdyk dantis, kad nenori gaut į kailį. Jnš.
dantìs vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: dantis ant šniūro reikėtų vert. Jrb.
ant dantiẽs
1.patinkamas (valgis): Kaip regėt, ne ant dančio tau šitas valgymas. Vrn.
2.truputį: Petrai, girdi, atnešk čia seniai buvusiam svečiui sūrio, gal kokį šlaką ant danties. Dovyd.
ant dantų̃
1.visiems prieinamas, paimamas (koks valgis): Čia ant dantų obuoliai – visi praeidami skina. Rm.
2.nuolat pykstamasi: Koks čia gyvenimas, tik ant dantų. Prn.
ant karštų̃ dantų̃ supykusiam, liejančiam pyktį (pakliūti): Kaimynė kad atbėgo ant karštų dantų, tai kad pakėlė triukšmą. Mrj. Papuolei, vaikeli, tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
ant víeno dantiẽs labai mažai, truputį: Nors ant vieno danties atnešk ir man lapienės paragaut. Vrn. Atnešė sūrio tik ant vieno danties. Ll. Ten ant vieno danties anam tas kiaušis. Žr.
ant dantų̃ atsistóti užkliūti: Ką turėjai, tą ir tebeturi. Tau mano pati ant dantų neatsistojo!. Balt.
ant dantiẽs im̃ti erzinti, pašiepti: Tėvas ėmė sūnų ant dančio, ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo. Rod.
ant dantų̃ im̃ti erzinti, pašiepti: Visą vakarą ėmė jį ant dančių. Jnšk.
ant dantų̃ laikýti erzinti, pašiepti: Visi jį laiko ant dantų, prasimano visokiausių dalykų. Mrj. Jį visas kaimas ant dantų laiko. Sv.
ant dantų̃ nešióti apkalbėti, pajuokti: Tai tą ant dantų nešioja. Krns. Ant dantų taip visi ir nešioja. Ds. Ką gi veiks bobos, tik ant dantų ir nešioja. Aln.
ant dantų̃ nèšti apkalbėti, pajuokti: Dabar jau daugelis mane ant dantų neša – vis aš ir aš. Švnč.
ant dantų̃ pagáuti išjuokti: Mes jį kad pagavom ant dantų!. Mrj.
ant dantiẽs paim̃ti paerzinti, pašiepti: Visi vyrai Bridulį su Baiboku ant dančio paėmė. Gric.
ant dantų̃ paim̃ti pašiepti, pajuokti: Gatvėje stovinti publika porelę paima ant dantų, ir ji iš lango dingsta, pavėluotai supratusi neatsargumą. Tilv. Kad mes visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti. Ll. Bobos mane ant dantų paėmė. Krkl. Paėmė bobos ant dantų. Pns.
ant dantiẽs pakliū́ti būti apkalbėtam: Visus apšnekėjom, ir tu buvai pakliuvęs ant danties. Ėr.
ant dantiẽs papùlti būti apkalbėtam: Mūsų mergelka Mažrimienei ant danties papuolė. Kv.
ant dantų̃ sueĩti susibarti: Nebuvai su ja suėjus ant dantų, tai ir džiaukis, ba aš ją žinau. Mlt.
ant dantų̃ turė́ti pašiepti, pajuokti: Visos bobos turi tave ant dantų. Lp.
ant dantiẽs uždė́ti
1.šiek tiek užvalgyti: Ilgai negaišk, šį tą ant dančio uždėk, ir einam į mišką. Sk.
2.truputį (duoti): Duok ir man obuolio nors ant dančio uždėti. Vj. Kiek ten davė – ant dančio uždėt, o girias, kad davė. Jnš.
ant dantiẽs užeĩti panorėti; pasakyti: Paisai, kas jai ant danties užeina. Mrj.
ant dantiẽs užmèsti kiek užvalgyti: Užmesk ką nors ant dančio, ir bėgam dėti šieną į žaginius. Sk. Pasipustyk delnus, šįvakar bus ką ant danties užmesti. Katil.
ant dantų̃ užmìnti kliudyti, kliūti: O kuo gi aš tau ant dantų užmyniau?. Balt.
ant dantiẽs užpìlti pasigerti: Buvo vyrai jau ant danties užpylę. rš.
ne ant tõ dantiẽs užsistóti neįtikti: Ne ant to dančio užsistojai gal, sunku šitokiam įtikt. Skdt.
nė̃ ant dantiẽs labai nedaug, tik truputį: Kiek čia tepadėjo valgyti, nė ant danties. Brs.
į dantìs dúoti mušti: Duok į dantis, kad apsilaižytų, kitaip nuo ano neatsikratysi. Krš.
į dantìs gáuti būti sumuštam: Kitą sykį į dantis gausi. Varn.
į dantìs įsikándęs priverstas, kad ir piktuoju (duoti, atiduoti): Tegul neveža. Į dantis įsikandęs atneš!. Saj. Jei nenori geruoju, į dantis įsikandęs atneši. Varn.
į dañtį įtvìnti įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino. Žem.
į dantìs nedabóti iš eilės imti, nesirinkti: Kad vėžys, būt greitai pasmaugęs, anas dantysen nedaboja. Švnč.
į dantìs neįmèsti veltui neduoti: Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmes. J.
į dantìs neveizė́ti nesirinkti: Ar nepasidabojo? – juokėsi urėdas. – Dovanom niekas neveizi į dantis.... Žem. Smertis į dantis neveizi. Yl.
į dantìs nežiūrė́ti
1.nesirinkti, iš eilės imti: Smertis į dantis nežiūri, ar senas, ar jaunas. Šll. Mirtis nežiūri į dantis. Erž.
2.nepataikauti: Nežiūrėsiu aš tau į dantis, kad pilsiu, tai bus pilta!. Lnkv. Tau niekas į dantis nežiūri, ir tu niekam nežiūrėk. Grž.
į dantìs pagriẽbti išjuokti: Pagriebė jį į dantis. Gs.
į dantìs plãkasi labai geras: Vasarojus į dantis plakas. End.
į dantìs spìginti tikėtis gauti (valgyti): Neišsivirsi, nepakąsi kąsnio, kai sustoję, išalkę meilys, spigins į dantis. Žem.
į dantìs ver̃sti smarkiai gerti: Paėmęs pilną taurę vertė sau į dantis. Žem.
į dantìs žiūrė́ti taikstytis, nieko nedaryti: Ar gal jie tau į dantis žiūrės, kai tu jų turtą glemži?. Balt. Lupdavo? – Ar į dantis žiūrės? Įpildavo. Marc. Žiūrėsiu mat aš tau dantys[na]!. Aln.
anė̃ į dantìs visai (nesirūpina): Visą patogumą taisyti aukštesnei luomai, o apie darbininkus ar darbininkų moterų vargų pagerinimą anė į dantis. Žem.
nė̃ į dantìs visai (ne): Nupirkom tokią lepnią karvę, rugienių šiaudų nė į dantis neima. Krp. Tokio viralo negalima nė į dantis. Žem.
ikì dantų̃ smarkiai (apsiginklavęs): Užtenka, rodosi, iš mano pusės parodyti jiems mandagumo, ir aš jiems dėkinga, kad jie, pergalėtojai, iki dantų apsiginklavę, neparodė noro manęs kokiu nors būdu užgaulioti. Pt.
iš dantų̃ neišeĩti nuolat šnekėti: Dabar tos muštynės iš dantų neišeina. Škn. Tokios ir tolygios kalbos iš piemenų, pusbernių dantų neišeina. Žem.
iš dantų̃ neiškrìsti būti nuolat apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų neiškrintu. Skr.
iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie ką: Motina marčios neišleidžia iš dantų. Kv.
iš dantų̃ nepaléisti nuolat apkalbinėti: Jis jau manęs nepaleidžia iš dantų, darko ir darko. Jrb.
per dantìs braũkti pajuokti: A, tu jau mane per dantis brauki. Šr.
per dantìs iškóšti sunkiai, nenoromis ištarti: Širdyje jis kietai sumanė ir tai per dantis iškošė: jį taip įjungsiąs į darbą kaip Petrą. Vaižg. Kitam sunku ir žodį per dantis iškošt. Kt.
per dantìs kóšti pašiepti: Vai tu mėgsti mane per dantis košt. Kt. Jis visus kaimynus košia per dantis. Kt.
per dañtį patráukti pašiepti: Jis taip moka gražiai per dantį patraukti. Šl. Tada ji taip ir patraukia jį per dantį už tokius kvailiojimus. Simon. Buvo geriausia proga patraukti per dantį. Avyž.
per dantìs pérleisti
1.paragauti: Degtinės negėriau, tik per dantis perleidžiau. Pbr.
2.pašiepti: Pasijuokti galima, per dantis perleisti. Bsg. Jau katrą perleis per savo dantis, tas jau šventas išeis. Ut.
per dantìs pértraukti pašiepti: Jis buvo įpratęs vis kitus per dantis pertraukt. Šln.
per dantìs pérvaryti išjuokti: Turi pervaryti per dantis. Skr.
per dantìs šukúoti pašiepti: Jis papratęs visus per dantis šukuot. Kt.
per dantìs tráukdyti pašiepti: Anys visus per dantis traukdo. Pls.
per dantìs tráukyti nuolat pašiepti: Oi užtrauks užtrauks ant savo vaikų prapultį, kad kitus taip per dantis trauko. Grš. Verčiau neik, o paskui kad kas pasidarys, tai žmonės ir traukys per dantis. Up. Ir kaimynai pradėjo traukyti jį per dantis. SnV.
per dañtį tráukti pajuokti: Tu mėgsti kitą per dantį traukt. Kt. Iš jos visi juokiasi, visi ją per dantį traukia, o ji nesupranta. Prn. Tamstai tai kas, tamstai tai niekis, tik gera proga, – išėjęs gatvėn pradėjau traukti per dantį istoriką. Vien. Kad ėmė ji mane traukti per dantį, tai net turėjau išbėgt. Gl. Apsisukdami traukia ir traukia per dantį, kol žmogui bendras darbas už pragarą nemielesnis palieka. Gran. Nuolat esu traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs. ŠR.
per dantìs tráukti pajuokti: Jis visus per dantis traukia. Dkš. Jis visados buvo ant juokų laikomas ir per dantis traukiamas. Piet.
per dañtį trū́ktelėti kiek pašiepti: Anuomet „Raštus" leido tik išrinktieji – J. Erlickas juos ir trūktelėjo per dantį. rš.
per dantìs varýti pajuokti: Ką tu, kaip moka per dantį varyt kitus!. Škn.
per dantìs šmìkšt nieko neliko, nuskurdo: Kaip ištaksavos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. Žem.
po dančiù patinkamas: Jeigu man po dančiu [, tai šneku], jei ne po dančiu, aš nelabai šneku. Grnk. Jiems Petriukas toks tai po dančiu. Pc.
po dantimì nepatinkamas: Aš jam po dantimi, nekenčia manęs. Drsk.
po dantų̃ tinkamas (valgyti): Imkit, sūrelis minkštas, jau jums kaip tik po dantų. Gs.
ne po dantimìs nepatinka: Tavo košė, matyt, jam ne po dantimis. Lš. Aš suprantu, kad tas tavo ištartas žodis jam ne po dantimis buvo. Lš.
pro dantìs nenoromis: Jis pro dantis pasveikino. rš. Benas tada pro dantis klausia: – Tai mums gal eiti namo?. Ap.
pro dantìs išsprū́sti netyčiomis pasakyti: Bet dabar tie žodžiai išsprūsdavo jam pro dantis pusiau sulaužyti ir ne tokie kieti kaip seniau. Mont.
pro dantìs kóšti neaiškiai sakyti: Vaikai, – košia jis pro dantis garsus, – išsiimkit visi iš suolų dėžes, portfelius ar terbas. Ap.
pro dantìs prakóšti neaiškiai ištarti: Paklausė valandėlę vežėjo, suspaudė kumščiais smilkinius ir, išeidamas iš daržinės, prakošė pro dantis iš Balsių Petro girdėtos dainos žodžius. Myk-Put.
pro dantìs prasuñkti neaiškiai ištarti: Tėvas, nežiūrėdamas į sūnų, tik pro dantis prasunkė. rš.
su dantimìs skam̃binti būti neėdusiam, alkti: Arkliai jo, į Šiaulių turgų nuvažiavus, neskambino su dantimis lig išvakarių, nes, vos pabengęs mieste reikalus, grįžo namon. Valanč.
nė̃ su dantimìs jokiu būdu, niekaip: Taip prikibo, kad nė su dantimis neatplėši. Skdv.
už dantiẽs bent kiek, truputį: Parnešk ir man ką nors už danties. Skr. Nors už danties atnešk!. Vrn. Alkanam už dančio, o šuniui už ančio. Lp.
dantìs už dañtį Mšk. apie kerštą: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit.
už dantų̃ kliū́ti apkalbėti: Jam visi už dantų kliūva, nepraleidžia neapkalbėjęs. Jnš.
už dantų̃ laikýti nesakyti, nutylėti: Ji, matyt, ką nors žino, bet už dantų laiko. Skr. Nelaikyk už dantų – supus!. Šk. Nelaikyk už dantų – prismirs!. Grš.
už dantų̃ nesilaĩko apie plepėjimą: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
už dantų̃ neužkliū́ti viską išplepėti: Juk Šnekutienei už dantų niekas neužkliūva. Simon.
už dantiẽs užmèsti užvalgyti: Ką šiandien gausim už danties užmest. Mrj.
kaĩp dañtį gẽliamas smarkiai: Blaškosi it dantį geliamas. Erž.
kaĩp nuo dantiẽs gėlìmo labai mažai: Ar daug davė? – Davė davė – kaip nuo dančio gėlimo. Šk.
kaĩp ne sàvo dantimìs nenoromis (valgyti): Valgė, žioburiavo kaip ne savo dantimis, o lėkštėje batviniai nėmaž neseko, kiek įsipylė, tiek ir stovėjo. Žem. Jaunikaitis nesakė nieko, nuliūdęs kažin ko buvo, valandomis ir valgė, ir nevalgė, kaip ne savo dantimis. LzP.
kaĩp ant dantiẽs uždė́ti visai mažai: Davė kaip ant danties uždėti. Pp.
kaĩp be dantų̃
1.lėtai: Ėda kaip be dantų. Skdv. Valgyk greičiau, ko čiaumoji kaip be dantų!. Erž.
2.neaiškiai: Šneka kaip be dantų. Skdv.
kaĩp per dantìs neaiškiai: Šnekėjo, bet tik kaip per dantis. Lp.
kaĩp ne su sàvo dantimìs lėtai: Žiobarauji kaip ne su savo dantimis. Srv.
iš ančio ant dančio žr antis
nuo ančio lig dančio žr antis
arklio dantis žr arklys
ėmimas ant dantų žr ėmimas
giltinė nežiūri į dantis žr giltinė
krutnumas nuo dantų sopės žr krutnumas
kumščiu pamieruoti dantis žr kumštis
liežuvį laikyti už dantų žr liežuvis
liežuvis nesilaiko už dantų žr liežuvis
liežuvį pasikabinus ant dantų žr liežuvis
liežuvį paturėti už dantų žr liežuvis
liežuvį prilaikyti už dantų žr liežuvis
liežuvį turėti už dantų žr liežuvis
lūpos apteks dantis žr lūpa
lūpos neužtenka už dantų žr lūpa
iš nosies į dantis žr nosis
rakčio neišmilminsi dančiui žr raktis
skiedros ritasi iš dantų žr skiedra
smerties dantis matyti žr smertis
smertis paveizėjo į dantis žr smertis
vilko dantis žr vilkas
vilko dantimis žr vilkas
vilko dantys žr vilkas
žodžius košti pro dantis žr žodis
žodžio nelaikyti už danties žr žodis
žodžiai stovi už dantų žr žodis

galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis

akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis