Iškilaus kontūro arba iškilių taškų šriftas akliesiems. Sukurti aklųjų raštą buvo mėginta dar antikoje. Aklas Romos konsulas Klaudijus Apijus (IV-III a. pr. m. e.) skaitė tekstą, parašytą reljefinėmis raidėmis vaškinėse lentelėse. Markas Fabijus Kvintilianas (I m. e. a.) akliesiems siūlė molinėse lentelėse rašyti lotynų rašto raides reljefiniu šriftu. Dž. Gugas (XVIII a. pab., D. Britanija) sukūrė akliesiems taškų ir linijų šriftą. V. Hajuji (XVIII a. pab., Prancūzija) akliesiems spausdino knygas linijiniu reljefiniu šriftu: kiekvieną raidę išpjaustydavo atskirai, sudėdavo žodžius ir išspausdavo drėgname storame popieriuje. XIX a. pr. buvo sukurti taškų kontūro ir karoliukų tipo reljefiniai šriftai; jie buvo nuolat tobulinami. Labiausiai paplito 1829 L. Brailio (Prancūzija) sukurta 6 taškų sistema (vadinamasis Brailio raštas, Brailio šriftas). Nedideliame plotelyje (3×7 mm) dviem stulpeliais (kiekviename po 3 taškus) išdėstyti 6 taškai. Tam tikros taškų kombinacijos žymi lotynų abėcėlės raides, matematikos simbolius, muzikinius ar skyrybos ženklus. Galima sudaryti 63 pagrindines taškų kombinacijas. Lietuvių visuomenę su Brailio raštu 1923 supažindino P. Avižonis, 1927 jį lietuvių kalbai pritaikė P. Daunys. Vėliau buvo sukurtas Brailio trumparaštis, kuriame trumpinami dvibalsiai, dvigarsiai, dažniau pasikartojantys raidžių junginiai.