Termino paieška - vos pragyventi

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (35)

antléisti

Apibrėžtis

léisti, léidžia, léido (léidė)
I. duoti sutikimą, laisvę.
1. tr., intr. SD311 duoti sutikimą kam nors ką daryti: Ar tau léidė mama tą knygą nusipirkt? Vb. Žilvine, žalteli, leiski leiski mus į tėvelių šalį aplankyt namus S.Nėr. Ji tėvų neleidama teka Als. Jo neleistas, nėko nedrįsk daryti S.Dauk. Kas gi leido dagilėliui dobilėlio dukrą vesti?! rš. Léidmi (praes. 1 prs. sing.) K. Leiskiat (imper.) bernelius manęsp eiti ir nedrauskiat anų Mž96. Meldžiams, leiskiem eiti, idant vėl savo broliump ateičiau BB2Moz4,18.
| Leiskite Jums padėkoti (prašoma sutikimo iš mandagumo) rš. Léiskite ir man žodį tarti NdŽ.
| Geidžiamosios nuosakos trečiasis asmuo turi ir leidžiamosios nuosakos (m. permissivus) reikšmę J.Jabl. „Уcтyпитeльныe пpeдлoжeния“ galime vadinti „leidžiamaisiais“ sakiniais, „laidõs“ sakiniais (bene geriau, kaip „nuolaidos“?) K.Būg.
ǁ tr., intr. nesipriešinti, nesukliudyti, nesudrausti: Kam léidi vaiku[i] po purvynę braidžiot?! Slm. Kur vaikai ėjo, ten motina léido Kn. Kam léidi tą ožką į avižas? Krš. O jis kap léido, tep léidžia [gyvulius pievon] Vlkv. Ir neleisime niekam ir niekad paniekint to, kas karo ugny iškovota krauju rš. Aš neléisiu jo skriausti BŽ108. Savęs niekinti neleisiu rš. Ugniai neléido išgesti NdŽ.
| Žemė palaiminta neleisdavo bado, pakol pikto garo rūgšties netsirado TŽVII346(A.Baran).
ǁ tr., intr. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: To įstatymai neléidžia NdŽ. Jų tikyba neléido numirėlių lavonų deginti NdŽ.
| Garbė neleidžia meluoti rš. Neléidamys žvejojo ir medžiojo Gršl. Man širdis neléidžia (gaila) pamesti vaikus vienus miške NdŽ.
neleidžiamai̇̃ adv.: Neleidamai atlaidus kėlė (be policijos leidimo) Šts.
| refl.: Daug norėtumias, bet ne vis leidas S.Dauk.
ǁ tr. panaikinti draudimą, draudžiantį nuostatą: Aš dar vaikis tebebuvau, kai leido spaudą Šts.
2.
léiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Leiskime, šie trikampiai lygūs rš.
3. refl. duotis, sutikti (ppr. su kito veiksmažodžio bendratimi ar neveikiamosios rūšies dalyviu): Ilgainiui leidos perkalbėti S.Dauk. Senutė leidžiasi paguldoma į lovą, užklojama P.Cvir. Šuva pirmiau nesiléisdavo paglostyt, dabar jau léidžiasi, nekanda Ėr. O ana mergaitė, atrodo, niekada nesileis Ilžės gydoma I.Simon. Kaip lengvai léidžiamės įtikinami tų, kuriuos mylime! NdŽ. Vaikas nesileidžia pasakyti (nenori klausyti, ką jam liepia daryti) Rm. Sabalas leidžias prijaukinti Blv. Nesiléido nė kalbėti Vlkv. Kam – gi tu léidaisi, kad tavo žmona tave taip savo valion paimtų?! NdŽ. Motina nesiléido nė sudie pasakyt Skr.
| prk.: Sąmonė, susigyvenusi su visais galimais pavojais, dabar mažiausiai leidosi nuraminama lūkesčiais, viltimis, paguoda rš.
4. tr. duoti įeiti; duoti eiti kur, atsitolinti nuo ko: Neléidžia į vidų Grž. Par pagalį lenda, kaip aną neléisi?! Krš. Ir namuosna savuosna jų neleiskime DP304. Budreika, pirmuoju leidęs Kaušpėdų Povilą, antrąją pradalgę užėmė pats rš. Ar pro šalelę sveteliai leistie, ar an didžio dvarelio? KrvD191. Jis neléisdavo sūnaus nuo savęs NdŽ.
| Leidžiamàsis raštelis (raštu duotas leidimas kur įeiti) NdŽ.
^ Neleisk ašvos prie dobilų, pačios prie pinigų SkrT. Jo labai nereikia prašyti – jis neleidžia pro šalį (mėgsta išgerti) Jnš.
| refl. tr.: Šeimininkas jam liepė nieko nesiléisti NdŽ.
ǁ tr., intr. sutikti priimti: Maž leistum pernaktuitie? Ml. Ei mergužė, mergužėlė, ar leisi nakvynužėlę, ar leisi nakvynužę? JD761. Leisim į suolelį sėsti JV528.
ǁ tr. priimti gyventi (nuomininkus): Mano tėvas medžius kirstų, budavotų budinkus, léistų randaunykus LB168.
ǁ tr. duoti patekti, sklisti į vidų: Daryk duris – leidi šaltį! Ėr.
ǁ tr. prižiūrėti įeinančius, suvaryti: Ei mergužė, mergužėlė, leisk žirgą į stainužėlę JV70. Jau pagirdžiau, ar léist diendaržin [karves]? Vb. Vainorius rengėsi leisti spiečių avilin V.Krėv.
ǁ refl. su ne- neduoti prisiartinti: Norėjau paglostyti [šunį] – iš tolo nesiléidžia Vb. Nesiléisk arčiau per tris žingsnius Grž. Šuniui aną dieną uždaviau botagu, dabar prie manęs nesiléidžia Kt.
5. intr. sudaryti sąlygas, netrukdyti, įgalinti ką daryti: Nečiršk, … leisk muni miegoti PP43. Léiskit išeit iš vagono (duokit kelią) Ut. Praded gaidžiai giedoti, neleid munęs miegoti D46. Supliukš pūslė! Kam leidi orui išeit – užspausk! Vb.
| Šiame straipsnyje, kiek leis dabar turimi duomenys, pasistengsime į šiuos klausimus atsakyti rš. Kalbėdamas leido jai suprasti, kad geriau nė nemėgintų į tą viršininką kreiptis rš.
| Ruduo léido nuimti [nuo laukų] viską gražiai Krš. Kišenė viską leido jam daryti (buvo turtingas) rš. Kada jau lei̇̃s Dievas (kai bus gražus oras), rugius kirs Dglš. Kol orai leido, vakarieniaudavome sode rš. Norėtų grįžti mokyklon, bet amžius nebeleidžia rš. Aš tikiuos padaryt, jeigu sveikata léis (jei nesirgsiu) Rs. Žingsniavo taip arti, kiek leido gaisras J.Dov. Pažiūrėjo į nuotrauką iš arti, paskui – atitraukusi toliau, kiek leidžia ranka rš. Aš sena, o šiteip įverčiau adatą, kaip toli rankos léidžia Skr.
^ Pakalnis ristele, kiek tik senos kojos leido (kiek išgalėjo), nubėgo į mišką rš. Gaubys užtraukė, kiek kakarinė leido (iš visos gerklės) I.Simon. Šauka, kiek tik galvo[je] balsas léidžia Pgr. Šaukia, kaip galva leidžia Tat. Kokią dieną jie uliavoja, kaip tik galva léidžia Ar.
| refl.: Metas buvo šlapias, neléidos sėti Jdr.
6. intr. skirti, lemti: Kaip norėjai, taip Viešpats ir leido M.Valanč. Mum leista gyvent lig šimtui metų Šr.
7. tr. suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Leisti vergą NdŽ. Paėmęs jau dabar geruoju tavęs neleis Grž. Išjojo jojo brolis medžiotų, paleidė leidė juodus kurtelius J.Jabl. Leisk, aš daugiau tavęs nebemušiu! – prašėsi užgultasis rš.
ǁ nustoti laikius: Léisk tą katytę – tegul bėgioja! Vb. Visą dieną vaiko iš rankų neléidžia, užtat jis ir ožiuojas Slm.
^ Marti ne tinginė, darbo iš rankų neléidžia (visą laiką dirba) Vb. Tų akinių iš kišenės neléido (labai saugojo, stengėsi laikyti kišenėje) Skr.
ǁ atpalaiduoti nuo įpareigojimo: Dabar leidi … tarną savo pakajuj, pagal žodžio tavo Ch1Luk2,29.
8. tr. ginti (gyvulius) ganytis: Ankstybas dar pavasaris buvo, bet pašaro žmonėms pritrūko, ir dėl to arklius jau leisti pradėjo LzP. Jau buvo šviesu šviesu, kap leidom laukan arklius Rod. Ka pirmą dieną léidė į bandą, liuobėjo smilkyt a su švęstoms žolėms Vgr. Leisčiau žirgužį į pūdymužį JD429. Leid (leisk) arklį pievon Prng. Leiskie leiskie jautelius žalian dobilėlin KrvD183. Žirgus, pekų leisk ant žolės R170.
9. tr., intr. daryti pertrauką, skirti laiką (nuo darbo) pailsėti: Léisk arklius, gana art! Ds. Eik pasakyk jam, tegu léidžia pietų Žvr. Kada kūlėjai leis pietų? Jnš. Metas léisti pusryčio [artoją] Ėr. Tais metais ir mokinius anksčiau leido atostogų rš.
10. tr. kergti: Šiemet kumelę léidom po geru kumeliu Ėr. Ar jie su tuo eržilu kumeles léidžia? Žvr. Pavasarį kumelė buvo leista [prie eržilo] Vp. Ar šiemet daug bus leidžiamųjų kumẽlių? Grž.
| Léidžiamas (veislinis) eržilas Grž. Léidžiamas jautis Grž.
ǁ refl. reikalauti eržilo (apie kumelę): Kumelė leidžiasi Smn. Kelintukart vedu kumelę pas eržilą, ir vis léidžiasi Kt.
11. tr. MŽ437 duoti perėti, perinti: Kano, ar jau nebe anksti višta léist? Ds. Šiemet aš ančių viškai neléisiu Ds. Gaspadinė ant Sekminių leido vištą ant kiaušinių Gs. Atėjo kiaušinių vištom leisti Ėr. Jeigu kiaušinius leidi delčią, tai išsiris vištytės, dažnai perinčios LTR(Vlkv). Gavėnion leisti̇̀ [žąseliai] Srj.
| Dė[jo] kiaušinius pelėda, leido vaikus pelėda (d.) Srj.
12. tr. palikti, rezervuoti (veislei): Teliuko neléiskie veislei OG391. Nemožna leist veislei OG400.
II. daryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. daryti mažiau suveržtą, mažiau suspaustą, mažiau įtemptą, atpalaiduoti: Reikia léist diržą, negaliu atsidvėst Vb. Teip jau priveržei [vežimą], léisk ben kiek, kad kartis sprogdama dangaus nepramušt Sb. Pripūtė pūslę per nemierą, ir iššovė; negi klaũsė, kai sakiau valniau léist Slm. Gana, léisk (atgniaužk) pirštus – broliuku[i] sopa rankytė Vb. Kam laikai duris užrėmęs, leisk – tų vaikpalaikių nei padujų nebėr! Slm.
2. tr., intr. daryti ne tokį smarkų, silpnesnį: Vakar surakino sopuliai, ir šiandiej da neléidžia Vb. Neléidžia tinimo (nemažėja tinimas) Ėr.
ǁ refl. silpnėti, liautis: Eina šiltyn – léidas speigas Dr. Šaltis leidosi Kv. Jei šaltis léisis, aš eisu į mokyklą Šts.
3. refl. bliūkšti: Putmenys leidas, o netrūksta Šts. Votis léidžiasi DŽ.
4. refl. prk. rimti, ramintis (įsikarščiavus): Pradeda leistis, ir atsileida, nebepyksta Pln.
5. refl. atsisakyti savo nuomonės: Aš jau léidžiuosi Pun.
6. intr. mažinti užprašytą kainą: Prašo šimto rublių, gal da lei̇̃s Pn. Bulvių neléidžia pigiau, kaip po aštuonis Jrb.
| refl.: Aš anam gerai dedu, ans neleidas – vedu ir nesumainėv Šts.
7. intr. nesilaikyti prigulusiam, priveržtam, atsipalaiduoti: Prastos mašinkos (drabužių spaustukjai, spraustukai) – léidžia (atsisega) Mlt. Muterką tol veržė, kol gvintai pradėjo léist Krs.
8. tr. daryti ne taip sukrų, duoti atsisukti, atsivyti (apie siūlus, virvę): Kam leidi [nutraukęs virvagalį] – mazgą tuoj užmegzk! rš.
| refl.: Siūlai leidžiasi rš.
ǁ išpinti (kasas): Krykščia, žaidžia, plaukus leidžia ir vėl pina ir dabina pievažiedžių vainikus rš.
9. tr. ilginti, platinti (atardant drabužio siūles): To tavo suknytė jau labai striuka, ar yr iš ko léist? Vb. Žiūrėk, kiek šonuos įsiūta, gali leist per kokius du pirštus, nebus labai dukslus [sijonas] Slm.
10. tr. aižyti, gliaudyti (grūdus iš varpų, ankščių, uogas nuo šakelių…); birinti: Varnos kviečius léidžia Rs. Pelės smarkiai léidžia vasarojų Vdžg. Strazdai jau vyšnias léidžia – reik baidyklė įkelt Alk.
11. tr. Grž skleisti, kratyti, draikyti (šieną): Nėr ko šieno tokio lietoto[je] dieno[je] léisti Jnšk. Šieno neléidom, tuoj vežėm Srd.
12. refl. kedėti, retėti, plyšti (apie drabužį): Marškiniai pradėjo léistis Ut. Kolei turis, turis šitokia, ė kai pradės leisties, tai ir nebėr Sdk.
ǁ nustoti pavidalo, irti, byrėti.
| prk.: Tie bernai kai ateidavo į veselią, tai stuba léisdavos Jrb.
13. refl. merdėti, mirti: Mamut, mamut, kelkis – tėveliukas leidžias! A.Vien. Apkabino, pabučiavo ir pradėjo leistis Ėr. Kiek tai maž ir kartų akis tavo veizdėjo ant leidžiančiuosius ligonis ir ką gi tenai? brš.
III. daryti minkštesnį, skystesnį; tekinti.
1. refl. drėgti: Kviečiai leidas po pietų, nebgal bekulti su spragilais Šts.
2. refl. skystėti: Šiųmečiai rugiai léidžiasi – sunku bus gera duonelė iškepti Pbr. Į blogesnių miltų patiekalus, kurie gaminant leidžiasi, reikia dėti kiaušinių rš.
ǁ Alk tižti, gesti, pūti: Surinko drauge tas supuvėles (bulves), tai dabar visos leidžiasi Gs.
3. tr., intr. pašalui eiti; pašalą varyti: Važiuok, kol dar léist nepradėjo, paskui kelio nebebus Ds. Bijom, kad kelio nebaigtų léisti Jnšk.
| refl.: Pašalas leidžiasi ir kela akmenis aukštyn ar apsistovėjusį medį Tl. Pavasarį sniegas nutirpsta, o vėliau ir žemė ima pamažu leistis rš.
ǁ tr., intr. tirpti, tirpdyti (sniegą, ledą): Sniego maža laukuose, bemaž visą nedėlią léido Jnšk. Nespėjo pasnigti, o jau léida Krš. Šiemet anksčiau pradėjo sniegą léist Sdk. Čia pašalo, čia vėl pradėjo léist Erž. Vandens leidamuoju laiku atsiranda atlajai Ggr. Snieguo leidant, genys kankorėžius aižo Šts. Vagi, biškį pakūrenam, ir leidžia langus Ut.
| refl.: Kai tik šaltis ne toks didelis, tuoj langai léidžiasi prieš saulę Pc. Ka ir atdrėkis, o langai vis tiek neleidas Vvr.
4. tr. versti tirpalu, tirpdyti: Geriau šiltam vandeny léisk druską, greičiau ištirps Vb.
| refl.: Cukrus léidžiasi vandenyje NdŽ.
^ Bandelės net burnoj léidžias (labai skanios), ką te besakyt! Vb. Obuoliai net nastruosa léidžias (tokie prinokę, minkšti) Pls.
5. tr. skleisti (dažus) skalbiant: Sunku skalbt – dažus léidžia Kn.
6. tr. lydyti: Vašką léisti Kv. Leisti taukai Šts.
| refl.: Nelaikyk sviestą šiltai – pradės léisties Up. Žvakė nuo saulės leidas Skdv.
7. tr. skystinti (vidurius): Neėsk žalesų – léida Krš. Sena gira leida vidurius, negerk Šts. Vidų léida Vkš. Vidurių léidžiamas vaistas BŽ518.
8. tr. skiesti: Su neleistu uksusu užpyliau, visas karpas išdeginau Šts.
9. intr. minkštus kiaušinius dėti: Vištos ėmė léisti – tik tokius minkštpaučius deda Alk. Ar kas parmušo, ar iš didelio dėjimo léida Krš. Jau trys vištos minkštais leidžia rš.
10. tr., intr. euf. šlapintis, teršti, bjauroti: Srutą léisti (šlapintis) KII8. Vaikas pilveliu leidžia (viduriuoja) Dglš. Jau jis kraujais léido, al' aš išgydžiau Lnkv. Senė jau seniai iš lovos nebeišlipa nė savo reikalu – po savęs leida Als. Jei viduriai kraujais leidžia, reikia karvelio mėsa gydytis MTtI85. Lašinių priputus, kap vole leidžia Vlk. Kap apsiėdė, tai devintan rąstan léido Vlk.
^ Pamato gražesnį vaikį ir léida į kelnes (susižavi) Krš. Bagotam velnias košėj spirgučiais leidžia LTR(Srj).
ǁ intr. Lp, Ds orą gadinti: Na, katras čia dabar léidžiat? Alk.
11. tr., intr. tekėti, sunktis, praleisti skystį, nelaikyti skysčio ar oro dėl nesandarumo: Pradėjo jau per stogą léist (varva vanduo) Mrc. Čelna (valtis) leidžia vandenį (įsisunkia į vidų vanduo) Mlt. To bačka jau labai perdžiūvus – léidžia Sb. Viena padanga léidžia orą (nelaiko oro), negali važiuot Jrb.
| refl.: Ežeras sproginėjo, vanduo leidos (sunkėsi), negalėjo beiti Šts.
ǁ tr. duoti persisunkti, persigerti: Bloga oda, vandenį leidžia Lš.
12. tr. SD370 tekinti, bėginti: Sulą léidžia iš klevo ir iš beržo Vkš. A tas puodas jau dykas, kur léidžiu alų? Pš. Leidžiu gėrimą R409. Mano vynelį leidai, nemielą čestavojai (d.) Rod. Į parūgas kraują léisk jukai virti, kad pjauni žąsis J. Kraują léidžia Grž. Aš nesu kraujo leista, nė kirminais (dėlėmis) statyta Šts. Brolis léidžia sau kraujį dėlėmis (duoda iščiulpti) JI309. Léisti vandens srovę DŽ. Vandenį léidžia iš prūdo (duoda nutekėti) Grž. Kirto galvelę kaip kopūstėlį, leido kraujelį kaip rasalėlį DvD5.
| Oro leidžiamàsis vamzdis BŽ131.
| Tėvas žarstė rankomis grūdus, pasiėmęs delne atidžiai juos tyrinėjo, leido (bėrė) kaip vandenį pro pirštus V.Myk-Put.
^ Broliškos rankos brolio kraują leidžia (brolius žudo) V.Kudir.
13. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išvirsti (iš vidaus): Viename krašte atsirado toks šernas ir darė daug jeibių: kniso ūkininkų laukus, draskė gyvulius ir žmonėms vidurius leido J.Balč.
14. tr. melžti: Leidžiama karvė Kos35.
15. tr. daryti, gaminti (skystus daiktus): Duoną valgė iš pelų, o arielką leidė iš grūdų Pl. Vieną kartą leista šnapšė baisiai y[ra] prasta pagirioti, kas kita du kartu leista Šts. Kelmus lupdavo ir smalą ratam tepti leisdavo BsPIII97.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr., intr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Pats nerštas – kuojos ikrus léidžia Ėr. Šnekučiuodami leidžia dūmus (rūko) kaip iš kamino Žem. Įsikandęs papirosą, i léidžia sau pro ūsą dūmą Gs. Dėdė ėmė leist iš savo pypkės dūmų debesis Mš. Garvežys šniokšdamas leido garus rš. Muilo burbulus léidžia Ėr. Gvazdiko dervuočio kotas leidžia rausvas sultis, limpančias kaip derva rš. Smakas pradėjo ugnia leist; kareivis tąj skepetaite mosterėjo, prapuolė ugnis BsMtI169.
| Man liepė neléist viso balso (taip smarkiai nedainuoti) Sml. Skamba sodnas nuo dainelių, kur susėjusios sesutės leidžia balsą iš burnelių LTR(Ps). Skrisdamas viršum medžių, pačioj viršūnėj sėdžiu, leidžiu balsą per tamsias girias A.Strazd. Leidau balsą į žalią girelę JD1019. Viršuj medžio sėdėjau, aplink save žiūrėjau, leidau balselį par žalią girelę Tl.
| Ženklą leisti N.
| prk.: Arkadijus, tarytum smaguriaudamas, kiekvieną žodį leidžia pro savo gražius ūsus rš.
ǁ skraidinti: Bitės tik ūžia, neina an darbą, matyt, spiečių lei̇̃s Ėr. Bitės rengas jau spietlių leisti S.Dauk.
ǁ tr. skleisti, teikti: Ramunės žiedas didelį léidžia kvapą NdŽ. Oi tu mirta, labai tvirta, leidi gardų kvapą (d.) Pnd. Saulė leidžia spindulius per visą kambarį rš. Vakare, uždegus lempą, vaikai dar žaidė su tuo kristalu, ir jie pastebėjo, kad jis leidžia šviesą J.Balč. Aptems saulė ir mėnuo, nebeleis savo šviesos brš.
| Versk mus kožnam meiliai slūžyti, tikrą meilę viernai leisti Mž384.
ǁ tr. platinti (kalbas, gandus…): I leida tokią teisybę į pasaulį, a ne pasiutę! Krš. Aš suseksiu, kas tas kalbas leidžia Ašb. Plepalą leida, kad švedai čia pareita Šts. Leido apie jį gandą visoje anoje šalyje SkvMt9,31. Gandus pikti leidžia, kvaili platina KrvP(Krkn). Žmonės visokius liežuvius (apkalbas) leido rš.
2. tr. sukelti, padaryti: Léidžia rasą vakarėly visokie upeliai Kp. Devynius rytus miglužę leisiu JD1174. Apskardą, apskrabą leida, – sako šatiškiai (Šačių apylinkės gyventojai), o laukuviškiai sako: ledija Lkv. Apskardu léida, kad lyja ir šąla J. Kas griaudžia, žaibus, perkūnus leidžia? brš. Leido velns ant jo daug vočių Mž436. Sakės atejęs ugnies leist SPI312.
3. tr. bažn. sukurti, sutverti: Šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: tą žmogų yra Dievas leidęs ant svieto, nesakoma sutvėręs S.Dauk. Dievs leido svietą R127, MŽ167. Toks Dievo leistas B. Ir Dievas leido didžius ešketrus ir visokias žvėris BB1Moz1,21. Tu gimdi žoleles, tu leidi paukšteles KN215. Kuriop galop esti Dievas visus daiktus leidęs? MT44. Kaip tasai negirdėtų, kursai leido ausį? Ir kaip neišvystų, kursai leido akį? BPII389.
| Nemanykit, dainiai, kad čion esat leisti (kad jums gyvenime pavesta) tik vien ditirambus linksmai sau dainuoti J.Jan.
| Iš kur léistas Jūs (iš kur kilęs, kur gimęs)? Km.
^ Pailgo veido, kap Dievas léido Vlkv.
4. tr. auginti, želdinti (daigus, atžalas, šaknis…): Medžiai atažalas léidžia Lš. Žirniai jau ūsus léidžia Ėr. Anie rugiai léidžia krūmus (iš vieno daigo pasidaro keli) Lp. Augo klevelis žaliam gojely, leidė šakeles pagal upelį LTR(Klov). Stiebus leisti I. Apynys leidė plačius laiškelius – tai jais išrašė mano veidelį VoL338. Jau mano kopūstai kelintus lapus léidžia Skr. Ai lazda lazda, lazda sausoja, kada lapelius tu leisi?! TDrIV21(Ck). Skleidė žalius lapelius, leido baltus žiedelius (d.) Prn. Rugeliai žaliavo, kviečiai varpas leido TDrV65. Jau leidžia daigus rugiai – tuoj dygs po lietaus Km. Šaknį léisti, įsišaknyti KII364. Lapo gysla léidžia daugelį šalutinių gyslelių NdŽ.
| Dantis leidžiu SD447.
^ Dažnai mažas medžias plačiai šaknis leidžia KrvP(Mrk). Tirnags, titirnags, aukštyn lipdams, žemyn kiaušius leidžia (apynys) rš.
| refl.: Atšilo oras, ir lapai ėmė leistis Arm. Kad jau šaka jo sprogsta ir lapai leidžias, žinote, jog arti yra vasara GNMt24,32. Po lieti jau rūškyniai leisis Rod.
5. tr. iškišti: Jau jau léidžia ragus [sraigė] Sb.
| Léisk léisk daugiau to nosiniuko iš to kišenio – kas čia tokią mažą kertelytę matys! Škn.
| Krantinėn leidžiamas (nutiesiamas) trapas rš.
6. tr. teikti apyvartai, platinti: Kad po truputį leistų tiražą to žodyno (ne iš karto atgabentų iš sandėlių), labiau žmonės pirktų rš.
| Ėmė leisti raštus į žmonis Žem.
7. tr. tiekti, gaminti (spaudą); skelbti raštu; spausdinti: Leidžiu lietuvių rašomosios kalbos gramatiką J.Jabl. Maksvoje buvo pažadėtas leisti jaunuomenės laikraštis K.Būg. Vis dėlto aš jums siunčiu keletą pataisymų, kuriuos galėsit įdėti, jeigu ši knyga kada nors bus leidžiama antrą kartą J.Balč.
ǁ sudaryti ir paskelbti: Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia ten buvo vienose rankose sp.
8. tr. eikvoti (pinigus, turtą…): Ta mažoji [mergaitė] piningą léida, o didžioji jau nepraleis, tūrės susispaudusi Krš. Lengvai uždirbu, lengvai leidžiu NdŽ. Jisai léido pinigus už niekus, t. y. eikvojo J. Tu vis mano uždirbtus pinigus saujom léidi Užp. Neturiu padėjėjo dirbime (darbe), ė leist yr kam Str. Tėvelis rinko dūsaudamas, sūnelis leido ūpaudamas J.Jabl. Darmai sveikatą leidi Ktk.
| refl.: An šituos daktarus tik léidžiuos, o nieko nemačija Mlt.
9. tr. parduoti: Leisiu ir tą karvę, neina į ranką (mažai pieno duoda, blogsta) Srv. Aš savo arklio už jokius pinigus neleisiu Žž. Ar už penkiolika léisi tą skepetą? Vlkv. Už mano juodbėrėlį tris šimtus siūlinėjo. Kad gražiai šokinėjo, be keturių neleidau JD993.
10. tr. atiduoti, atmesti, atsisakyti: Tam, kursai imtų rūbą tavo, leisk jam ir ploščių brš. Gausma sėklą leisti šalin Krtn. Kitąmet jie léidžia gyvenimą i eina į miestą Rs.
11. tr. atiduoti nuomai, išnuomoti: Butą leidamą pajutau ir išsinuomojau Šts.
^ Leido žemę renda Šts. Pirko namus ir leido į randas Tat.
V. sudaryti sąlygas kam išvykti; siųsti.
1. tr. rengti kur išvykti: Jie pasiskolino pas mane, kai tą vaiką į Ameriką léido Skr. Manderėlę aš siuvau, marškinėlius surinkau – reiks ma[n] leisti sūnelį į vaiską JD26. Reiks ma[n] leisti sūnų karūmenę JD555. Jei mane vainon leisi, pirk man bėrą žirgelį LB150. Oi lyliai, tatatai, leidė tėvas sūnelį … žalion girion medžiotų LTR(Ob).
2. tr. duoti už vyro, į marčias: Leiskit Elzę, kad tik geras vyras atsitaikintų LzP. Tėvuli manas, tėvuli senasai, leisk mane už jauno bernelio, už jauno raitužėlio V.Krėv. Neduok, neléiskie už kareivėlio Vlkv. Tėveli mano, mano širdele, leisk leisdamas dukrelę (d.) J.Jabl. Ir leiste leisiu, ir pažadėsiu JV330. Leisiu dukrelę savo jaunam ženteliui JV289. Ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį? StnD14. Žada žvirblelis dukrytę léisti Sch17.
3. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Tarutis nusprendė savo Kaziuką leisti į mokslus P.Cvir. Nuo aštuntų metų pradėjo léist mokytis iškalos GB81. Ir léido jį in klesas LB208. Į daktarus leisiu savo pyplį rš. Vieną leido į dišėres (dailides), antrą į račius mokytis BsPI14. Tėvas, matydams, kad iš to vaiko gal kas geras išeiti, pradėjo léisti aukštus mokslus BM393.
4. tr. liepti kur vykti; siųsti ką kur: Kai vaikai paaugo, Gailiūnas vieną po kito pradėjo leisti juos į žmones už piemenis, o vėliau jau už pusbernius bei pusmerges A.Vien. Vieną vaiką teturiv, neleiskiv ano kiaulių ganyti M.Valanč. Jis sakėsi ne pats bėgsiąs, bet léisiąs savo tarną NdŽ. Ant rytojaus davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę BsPIII282. Ubagais leisti [vaikus] (siųsti elgetauti) N. Mes jums, sesės, piršlius leisim NS402. Aš esu kvieslys, nuo pono Dievo leistas (iš oracijos) Nm. O kaip tu josi pas jaunąją mergelę, vis pirma leiski savo didį pulkelį JV497. Pro vienus vartus panelę leisiu, pro kitus aš pats josiu (d.) Rk. Ne tiktai į svetimus laivus tuos turtus lodãvo (krovė, dėjo), bet ir patys daugybes savo laivų leido į svečias šalis S.Dauk. Leido kurtus į pėdsakas JD106.
| Sūnų iš dangaus leisti, tą ant svieto siųsti BPII150.
| prk.: Vai, kad aš ėjau viešu keleliu, leidau vargelį viduriu kelio (d.) Ktv.
ǁ duoti potvarkį išvykti, išvažiuoti: Viršinykas jau eina traukinio léist Vb.
5. tr. siundyti, pjudyti: Kai eina vasarojun, šunim léidžiu [karvę] Vb. Netęsia arklys, koc tu jį žvėrimu leisk Vrnv.
6. tr. siųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Léidom anam jau du laišku, bet nėko neatrašė Grg. Varšuvon gi ir atarašą leisiu LTI418(A.Baran). Keturias pagrečiu grometas leidžiau pas jumis Sz. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr.
ǁ gabenti: Dides daugybes [kailių] leido par vandenį į svečias šalis S.Dauk.
ǁ Strn plukdyti (sielius): Sielių (rąstų, sienojų) Nerimi dėl sausos vasaros neleidžia šiemet į Vilnių J.Jabl.
7. tr. perduoti elektromagnetinėmis bangomis, transliuoti: Šiandie radija neleidžia žinių – šventa Jrb. Programa bus leidžiama ir trumpomis bangomis rš.
| Dirginimo leidžiamoji sistema (fiziol.) rš.
8. tr. lydėti (išeinantį): Aš tavę nebeléidžiu, pats išeisi Ėr. Išeisiu ir neléistas, gal dienos neišsinešiu Ds. Toliau neléisiu, tik lig durų Ėr. Leiskit, lydėkit mane, brolyčiai, per rugių lauką, per žalią lanką RD60.
ǁ lydėti mirusį, laidoti: Aš mačiau, kai jį ant kapų léido Skr. Sustokim, broliukai, sudūmokim, kur leisim, kur kavosim TŽI141. Kad mane leido į aukštą kalnelį, mergužėlė gailiai verkė JD1145. Tai leis muni matušelė, tai leis muni sengalvelė ant aukštojo kalnelio StnD27. Gana kloniojais, mano dukružėlė, į kapelius leisdama JD587. Pagrabą léida Ll.
9. tr. prabūti, pragyventi, praleisti (kurį nors laiką); duoti praeiti (laikui): Antrą karą jau léidžiu Ėr. Įdomiai ir turtingai vasaros atostogas leidžia studentai sp. Tėviškėje leidau ramų gyvenimą rš. Aš taip léidau, léidau (kenčiau) vargą Grš. Naudingai leidome laiką rš. Aš dienas léidžiu tik ant to lapavimo (kiaulėms lapus skindama) Rdm. Jam ne tep nuobodu leistie dienas Brt. Aštuoniasdešimt keturis turėjau, penktus léidau Mrj. Ai, sūniuk, daug metų turiu – devintą dešimtį léidžiu JnšM.
| refl.: Gyvenimas léidosi léidosi geriau po biskį, no kiek lengviau pasidarė Grš. Tuo čėsu leidos (ėjo) tretį dešimtą metą BPI255.
VI. duoti veiksmui eigą; judėti tolyn.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Mašiną léisti BŽ110. Nedaug malimo, neléidžia girnų (nemala) Ėr. Vaikai aitvarą léidžia Rm. Negražu, kai kunigas plėšos dėl skatiko, varpų be penkeklio neleidžia rš. Vargonų maž teleida (silpnai, vos girdimai vargonuoja) – vis mergaitės gieda Dr.
| Adomas pirmas darban įtemptus raumenis leido rš.
2. tr. duoti eigą veiksmui; daryti, kad kas judėtų, eitų, slinktų tolyn: Budavočiau laivelį, leisč ant jūrių marelių JD97. Padirbysiu laivelį, leisiu jūrėms marelėms KlpD89. Nešvarios bruknės – reiks léist (berti) par stalą (riedančias geriau perrinkti) Mžš. Leisti siūlą į ritę rš. Nežymiai kreipdamas vamzdį čia į kairę, čia į dešinę, jis leido vieną šovinių kaspiną po kito rš.
| Leis tavo plūksneles ant vėjo (duos vėjui išnešioti) NS9. Po ta obelim sėdi trys senelės, kurios verpia gijas ir vėju leidžia V.Krėv.
| Kam daba léist (pirmajam dėti, mesti ant stalo kortą)? Škn. Léisk į grajų Krš. Leisk pirma tas septynias, ko čia laikai suspaudęs [kortas] kaip gerą daiktą! Škn.
| Léidi iš eilios (kalbi apie viską nesivaržydamas) Dglš. Nemoka, o léida (perkelia) iš klasės į klasę Krš.
ǁ perduoti iš eilės kitam: Nu, sukiam peilį: kam pirmam gert, kas pradės stiklinę léist? (ties kuriuo peilis viršūne sustos, tas turi pirmas pradėti gerti) Škn. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui [taurę, stiklinę] KrvD95.
ǁ reguliuoti ką judantį, slenkantį tolyn; nustatyti veiksmo pobūdį: Neleisk siūlų gurgždūlėms [verpdama] – būs nestiprus siūlas Šts. Verpk, dukryte, netingėk, į kuodelį vis žiūrėk. Neleisk siūlą per storai, nelipink, nesuk sukriai RD91. Kad tu labai storom pliauskėm léidi, smulkiau kapok! Vb. Kieti makaronai, negaliu sukramtyti – cielus léidžiu (ryju) Upt. Neléisk vežimo taip plačiai [kraudamas], išvirs vežant Rm. Klynu leidžiu (pleištiškai ką darau) SD93. Lėta žingine leido vežimą su karstu žentas Miknius, kad ir pėstieji neatsiliktų V.Myk-Put.
| Mokytojų vaikas, lengviau léida (mažiau reikalauja mokėti) Krš.
3. tr. BsPIV262 raginti, smarkiai varyti (arklį): Kad léidžia kumelę, kad net šokinėja ratai Mžš. Jis tyli ir leidžia arklį smarkia ristele J.Marc.
4. refl. imtis kokio veiksmo, pradėti ką daryti: Paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti, kiek kojos nešė J.Balč. Ir pasikėlė tie vyrai iš te, leidosi eiti Sodomopi BB1Moz18,16. Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leidės gintis MitI382. Léistis lenktynių NdŽ. Visi kareiviai leidosi ieškoti ir gaudyti bėglio V.Myk-Put. Į mūšį nesileido, tik gynėsi A.Vien. Valandėlę pastovi, paskui vėl leidžiasi į kelią rš. Tada sėdo ant arklio ir leidos į kelionę Gd. Nenorėjo leistis ginčan su mokytoju rš. Darbo dienų rytmečiais ji pavalgydina jį greičiau, nelabai leisdamasi į ilgas kalbas I.Simon. Ji niekad nesileidžia su manim į šneką rš. Ėmė léistis į miegą Grž. Jau léidžiuos miegan, tik bar bar bar kažin kas langan Vb. Širdis ir muno susigriauža, bet aš neleiduos į rūpesnį Šts. Léidos ant baidymo (ėmė bauginti) DP23. Ant piktų darbų leidos S.Stan.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Leiduos į trečią metą B. Leidžias į ketvirtą nedėlią R164.
| Diena leidės vakarop eit BtLuk9,12.
5. refl. krypti, gilintis, įsitraukti į kurią nors sritį: Jis dažnai kalbindavo kareivius ir būtinai leisdavosi į politiką rš. Nemanau leisties į visų grunaviškės Romovės išgalių kritiką LTI338(K.Būg). Į kalbos teoriją, į platesnius apibendrinimus Jablonskis rečiau tesileisdavo rš. Autoriaus, kaip ir kitų keliautojų, truputį per daug leistasi į smulkmenas J.Balč.
6. pasitikėti, pasikliauti; atsiduoti: Leidžiuosi ant ko SD350. Leistis ant laimės N. Ant jo valios leidėsi PK160. Leidžiuosi ant viernų jo žodžių žadėjimo brš. Ant tavo … šaukimo drąsiai visi leidžiamėsi PK24.
7. intr. eiti, keliauti, vykti: Nu, tad aš jau ir léidu Pln. Visi buvome kaip avys paklydę, ir kiekvienas leidęs buvo savu keliu DP282.
| refl.: Iš Birštono pakliuvome į Alytų, o iš ten pėsti leidomės per Dainavos kraštą A.Vencl. Leidosi žmogus į girias arklio ieškoti P.Cvir. Jau ankstybas buvo rytas, kada jis iš Pagirių leidosi namo I.Simon. Vakaras, reik leisties ant namų Dr. Milciades, trukti laiko neturėdamas, leidos, kur ketėjo S.Dauk. Leidžiuosi kur SD378. Ir tarė ans senas žmogus: kur besileidi ir iš kur ateini? ChTeis19,17. Leisiuos iš tų vargų, kur mano akys mato, kur kojos neša Rod. Žmogus … geru keliu leidžias VoK3. Broliai, léiskimės ing šitą kelią gyvatos DP542.
ǁ refl. varytis (su banda): Pavakary piemenys su galvijais léidžiasi panamėn Slm. Žmonių laukuose nebesimatė, tik leidosi artyn namų piemenys su savo bandomis A.Vien.
ǁ refl. vandeniu keliauti, plaukti: Leidos laivais į Padaugavį S.Dauk. Jonas su samdytais vaikiukais leidos į jūrą menkių meškerioti M.Valanč. Sėdos į akrūtus ir leidos per jūras MPs. Akrūtu leidžiuos MŽ57. Leidosi už jūrių marių, kur ne vieną didis vargas varo A1884,183. Leidos tada eldijoj pūston vieto[n] patys Ch1Mr6,32.
| Tais vėjais leiskis, tais plauk SPI280.
ǁ važiuoti: Nuvažiavai į Klaipėdą, įsėdai į traukinį i léisk Šts.
| refl.: Liuob tuo keliu visi léisias Pp.
| Nėr žiemos – negal su ledžingoms léisties (čiuožti) Krš.
ǁ bėgti: Nu tai aš jau ir léidu Krtn. Numetęs dalgį į krūmus, ka leidžiau namie Krp.
| refl.: Žiūriu – jau jis par kiemą léidžias Jrb. Arklys vėl leidosi risčiuke P.Cvir.
ǁ artėti: Pri krašto leisti N. Barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių, prie krašto leidant, į daržą kopant, rūtas numynė Sch5.
8. intr. smarkiai eiti, smarkiai bėgti, smarkiai važiuoti: Kur teip léidi, kaip avis į uodigą įkirpta? Slnt. Leidam visi kaip iškertam Vž. Jonuk, léisk atvarslų atnešti! Kal. Kad léida, tik eina purvai ant galvos Vkš. Kur teip smarkiai leidi (važiuoji)? Dr. Tra tra tra! tekinis į velnio miltus beleidant (greitai važiuojant) išejo Dr.
| refl.: Kad duodu, kad einu – léidžiuos, brolyti Skr. Léiskis, kiek tik gali Žd. Vaikal, leiskis, būs prastai! Šv. Léidžias vaikai iš sodo, kiek tik įkabina Jrb. Griebė muilą ir įnirtęs leidos tekinas į pirtį K.Bink. Ka léidas greit – kaip vė[ja]s! Krš. Ka ta višta tą šunį ginė, ka tas léidės į būdą! Škn. Kad léidaus, tai léidaus, nežiūrėjau tvoros ar grabės Skr. Žaibu léidės iš miško bernaitis FrnS205. Leidžiuos per padangių plynes su pavasariu lenktyniais K.Bink.
ǁ tr., intr. šiaip ką smarkiai daryti: Leidam (smarkiai grojame) tą maršą, o jauniejai nekelas Šts. Ir leis (dainuos) par vakarus štrailus, – gulti eikiat! Vvr. Léida (geria) lygia dalia su vyrais tą šnapšę Skd. Da aš aru dirvas, šieną léidu (pjaunu) kiaurai Nt.
^ Ana léida (plepa) kaip šeštarnė Pln. Ana léida (plepa) kaip nū siūlo, negal nė beapsiklausyti Pln.
VII. daryti, kad kas eitų žemyn, žemėti.
1. tr. keisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi: Laikyk iškėlęs, neléisk rankos, ir nustos bėgti kraujas Vb. Jau léidžia vėliavą Slm. Kam taip aukštai kali, léisk žemiau [vinį] Vb. Labai jau atsiraitei rankoves, bus šalta rankom, léisk ben kiek žemiau Slm.
^ Neleisk taip akių žemyn (nesigėdink, nenusimink), aš sveiko nekaltinu J.Jabl.
| refl.: Taip neléidas tas skietas šį kartą Ms.
2. tr. duoti nukristi, nebelaikyti: Durnius, sėdėdamas eglėj su durim, i sako: „Broliai, léisiu duris!“ (ps.) Plš.
| Liepos mėnesį žąsys jau pradeda plunksnas leisti (šertis) Lš. Žąsys jau perėt eis – pūkus léidžia Ds. Léisti plaukus NdŽ.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti žemyn: Stalas didelis, griozdas, koridoriukas siauras – reikėjo su virvėmis pro langą leisti rš.
| refl.: Aš léidžiuos iš aukšto virve pagal J. Nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidos BsPIV35. Žiūrėk, voras ties tavo galva léidžias! Vb.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Dėk viedran [mėsą] ir léisk šulnin Vb. A jau visą pieną sukošei, į šulnį galiama léist? Rd. Ėmė, virves sumegzdami, leist [duobėn] BsPII217. Leiskit mane į duobelę, kaskit kuo giliausiai JD1218.
| refl.: Atsirado vienas muzikantas, katras pasisiūlė leisties su virve in tą duobę BsPII217. Jūros dugne yra gražu, ir žmonės be reikalo bijo ten leistis J.Balč. Luotas į vandenį grimzta, t. y. leidžiasi į dugną JI471.
3. refl. judėti žemyn, kristi: Pradėjo lovos dangtis pamaželiu žemy léistis Jrk107. Leiskis žemyn (krisk nuo kalno) SPII14. Pasakojo, kad susilaužęs koją leisdamasis parašiutu rš. Leidos snaigės, krito snaigės iš aukštybių pamažu P.Cvir.
ǁ bažn. iš nematomo pasaulio (dangaus) pereiti į matomąjį: Aš todėl užgimęs esmi ir ant šio svieto leidausi, idant apie teisybę liudyčiau BPI377. Kristus iš dangaus leidosi ir žmogumi užgimė BPI272.
ǁ skristi žemyn: Paukščiai čia kilo aukštyn, čia vėl leidosi žemyn J.Dov. Iš aukštumo čirvendamas leidžiasi vyturys J.Balt. Léiskis žemyn ant žemės (sako lapė gaidžiui, tupinčiam ąžuole) PP39. Pagaliau lėktuvas pradėjo leistis rš.
| Ir Jonas išvydo dvasią … kaip karvelį, žemai leidenčiąsią BPI267.
4. intr. nutūpti: Atskrido skrido pilkas sakalelis, leidė, prisleidė prie pilkai gegutei Rš.
| refl.: Ėmė skristi visokie paukščiai ir léistis prie upės kranto NdŽ. Jei sniegena leidžias ant langų, bus sniego ar šalčio Pnd.
5. intr. slėptis už horizonto, sėsti, žemėti (apie dangaus šviesulius): Saulelei tekant, žirgą pašėriau, saulei leidžiant, balnojau JV384.
| refl.: Saulelė léidos skaudžiai raudona, lys Pj. Dirbo lig saulei leidžiantis J.Jabl. Vai, eisiu eisiu į tą šalelę, kur nesileidžia niekad saulelė S.Nėr. Vieną pavasario vakarą mes trys sėdėjome prie lango ir žiūrėjome į besileidžiančią saulę P.Cvir. Leiskis, saulė, tekėk, mėnuo, duok man šventą vakarelį D10. Saulė léidžiasi į debesį Pc. Nevalgydavo net saulei leidžiantis DP108.
| prk.: Jau diena léidžias vakarop (artinasi vakaras) KII220. Atėjo popietis, paskui ir vakaras ėmė leistis Mš. Leidžias vakaras lėtas, ramus Mair.
| Už lango jau leidosi pilka prieblanda J.Avyž.
^ Žinok, kad jau mūsų saulė léidžias (jau senatvė, artinasi mirtis) Ut.
6. tr. guldyti (nukirstą ar nupjautą medį), kirsti (medį): Tokias ilgas pušis leidžia Pnm. Perdien leisdami, nuleidom šimtą medžių Sn. Girelę kirto, girelę leido, pagirėmi pastatė TD30.
7. refl. slūgti: Vanduo ėmė pamažu leistis NdŽ.
8. refl. būti nuožulniam, nuolaidžiam, žemėti: Paskui ten leidosi gražus šlaitas rš. Sodyba vienu šonu rėmėsi į kalvą, kitu leidosi į krūmais ir medžiais užaugusią pelkę rš.
9. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Sielinykai rąstus leidžia nuo kranto į upę Prn. Tokios bačkos iš ratų neiškelsi – priremk nuožulniai plačią lentą ir léisk žemyn Vb. Užtempia rogeles aukštyn [vaikas], o paskui dykàs leidžia nuo kalniuko, pats bijo sėstis Slm. Léisk atgal vežimą (duok riedėti): kaip tu užvarysi, kad ratai eina atgal?! Rmš.
10. refl. eiti, važiuoti, vykti į pakalnę: Motina leidžiasi takučiu žemyn P.Cvir. Vaikai rogutėmis léidosi nuo kalno NdŽ. Teko keltis į aukščiausius kalnus, čia vėl leistis į pakalnes rš. Ilgas vagonų sąstatas leidosi į daubą J.Dov.
ǁ lipti žemyn (laiptais, kopėčiomis…): Laiptais mes leidomės iš lėto: pakopa po pakopos rš.
11. tr. storinti, žeminti (balsą): Nekelk taip aukštai balso, léisk žemiau Rm. Šito žemai leidžiama giesmė, reikia jai žemo balso Prng.
| refl.: Melodija vėl leidžiasi žemyn, tiktai negrįžta tuo pačiu keliu LTII98.
12. tr. daryti, kad apdribtų, apgultų, nusvarinti žemyn: Šarkus patiekės trumpus, nebjuosės, įgijo batus ir ant tų leido kelnes M.Valanč. Be reikalo suki tą kuodą – léisk ant pečių kasas Vb.
13. intr. mezgant mažinti akių skaičių: Bus trumpas nykštys – per anksti pradėjau léist Vb.
ǁ baigiant megzti, naikinti akis: Užteks megzt, gali̇̀ jau léist Rd. Baigu [megzti], léidu visai Krš.
VIII. kišti.
1. tr. merkti (į vandenį), nardinti: Atėjo lapė pas upę ir ėmė leisti uodegą į vandenį Ašb. Dėjau galvą ant akmenio, … leidžiau kojas Dauguvėlėj NS500. Jis ėjo žvejoti kasdien ir buvo įpratęs tik keturius kartus leisti savo tinklą į vandenį J.Balč. Pamatė du broliu … beleidžiančius tinklą ing marias (nes buvo žvejai) DP377.
ǁ pamažu dėti, krėsti, pilti į skystį: Verdant leistinius kukulius, tešla šaukštu leidžiama į verdantį vandenį ar buljoną rš.
2. tr. švirkšti (vaistus): Siūloma leisti į poodį fiziologinio tirpalo rš.
| Tie vaistai į nosį leidami̇̀ (lašinami) Krš.
3. tr. durti, smeigti: To katis teip giliai nagus leidžia, geriau jos nekibink Vb.
| Toks kudlotas, sunku bitei geluonį léist Slm. Aš tau gylių į kaklą neleidžiu (sako musė arkliui) S.Dauk. Bitys nū gauruoto bi̇̀jos – léida tujau gylį Krg.
4. tr. kišti javus, šiaudus… (į mašiną): Aš šiaudus kroviau, o kitas į mašiną léido Šts. Nepjautų pėdų neléisk, bo mašiną užkiši Škn. Ploniau léisk javus į mašiną, kad išsikultų Rm. Aš vienas pasuksiu akselinę, tu tik spėk léist Lš. Leidžiamasis stalas (mašinos) rš.
5. tr. duoti praeiti per ką: Pienas léist (separuoti) reikia Dglš. Bruknių čielų nevirinu, per mašinką léidžiu Vb. Leisk per tankesnį sietą [miltus] – bus geresnis pyragas Slm. Daržinio[je] pasiriš į durų tarpą kretilą i par vėjį léis tus grūdus Skd. Du sykiu pušį gavo par pjūklus léisti [lentpjūvėje] Šv.
| Leisti par lembikį (distiliuoti) I.
| Kiaurai léidamas buvo kadrilius Užv.
^ Léisti per galvą juodas mintis (pasiduoti pesimizmui) NdŽ. Vaikas motynos žodžius par burną léida (kartoja), ne kitaip Krš.
IX. mesti tolyn, smogti.
1. tr., intr. mesti tolyn: Léisk ripką Ėr. Jis akmenį léidžia par stogą Up. Neléisk akmeno į šunį Ėr. Leisk su kūliu į galvą Kal. Léisiu, kas papuls po ranka Pmp. Ai, metė leidė manę motynėlė raudonais obuolėliais JV787. Gulėdamas pradedu malkom léist tos vietos, kur anos (pelės) triukšmauna Ob.
^ Leisk šuniuo – kliūs muzikantuo (daug muzikantų) Šts.
leistinai̇̃ adv., leistinõs: Nenorėjo imti, leistinai̇̃ leido Rdn. Leistinos leidęs su klumpiu į kaktą Šts.
| refl.: Pirma dagiais leidosi, o galop ristis pradėjo LzP.
2. tr. iš prietaiso sviesti ką į tolį, šauti: Iš šaudyklių kulkas leido JD1150. Kad mes leidom iš muškietų, iš muškietų, kulkos lėkė kaip bitutės, kaip bitutės BsO82. Kai jie per daug prisiartindavo prie pilies sienų, į juos leisdavo iš lankų strėles, mėtydavo ietis A.Vien. Iš laidynės léisti akmenukus J. Leidžiamoji ugnis (raketa) LL203.
3. intr. Nt smogti, kirsti: Tik tik norėjau léisti lopeta – būtų lig žemei išsiskyręs Jnšk. Léidžia per ausį Grž.
4. tr. moti, siausti: Ranką leisk vienokiu šūviu (jėga) – gerai išbersi duoną (rugius) Sd. Ėmė dalgį ir leido jį į pievos žolę rš. Leisiu dalgelį palei žemelę, kirsiu dobilą palei šakneles DvD96.
X. lyginti, glausti.
1. tr. laidyti, lyginti, „prosyti“: Geležis rūbam léist Ds. Léisti marškinius BŽ592.
2. tr. obliuoti, lyginti kraštus: Stalui lentas léidžia Lš. Vyrai per visą dieną léido lentas Brt.
ǁ ką prie ko priderinti, lygiai sudėti: Viskas padaryta, rytoj pradėsim kampus leisti rš.
3. tr. pustyti, aštrinti: Asla (pustyklė) dalgei léist Žln. Šitoj asla gerai léidžia dalgę Lp. Ė tavo dalgė – pora rozų moster[ėj]ai, ir vėl leisk Drsk. Gal barzdą skusies, kad skustuvą léidi? Lš. Riebus arklys – nor britvą lei̇̃d' (leisk) Prng.
4. tr. Trgn sukti, vyti (virvės šakas į vieną): Privijau knatų, rytoj vadžias leisme Mlt. Juozas prieš pusryčius botagą léido Smn. Ar da léiste daugiau virvių? Dglš.
◊ akimi̇̀s (akim̃) léisti
1. peržvelgti: Eina šiaučius per girią, akim̃ léidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr padabno kurpaliui Prng. Čigonė inejus teip ir léidžia akim̃ pirkią Trgn. Tik léidžia léidžia visus akim̃ Ds.
2. žvilgsniu sekioti: Akimi̇̀s léidžiu jį, kur jis eina J.

akių̃ neléisti įsispyrus į ką žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių V.Kudir.
ant kójų léistis užaugti: Pas mus tep: vaikai leidos an kojų, tai darbuja ir darbuja Rod.
ãšaras léisti; SGI101 verkti: Kojų… palytėjos, upes ašarų ižg akių leisdama DP35.
dū́mus léisti į aki̇̀s Vv meluoti.
gérklę léisti smarkiai šaukti: Gaidžiai gerkles leido rš.
į aki̇̀s nesiléisti nenorėti matyti (ppr. nekenčiant): Močeka į akis nesileido Sigutės (ps.) VoK131. Yra tokiam ir tokiam dvare pana, kad ji nuo gimtos dienos int savo aki̇̀s vyro nesiléidus LB255.
į gálvą léistis įsidėmėti, įsiminti: Munie būtum įdomu, o aš nebnoru dideliai ką į gálvą léistis Štk.
į kójas (į stáibius Šts) léistis bėgti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus beišneštumi Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas Šts. Zuikutis susiprato, suglaudė ausis ir leidos į kojas BM377.
į šãlį léisti tekinti: Jau antrą dukterį į šalį leidam Als.
į vãlią (į valiàs Krš) léisti duoti daryti, ką nori; nevaržyti, paikinti: Léisk vaiką valion – pats būsi nevalioj Vb. Motyna léidžia vaiką į vãlią J. Kam vaiką taip į valias leidi?! Vkš. Reikė manęs jaunos valelėn neleisti TDrIV66. O ir supyko jaunas bernelis, leido žirgą į valią JV69.
į žmónes léisti tekinti: Kurią duosi man skrynelę į žmones leisdama? Vlkv. Tėvelis leidžia žmonelėse NS555.
iš akių̃ neléisti NdŽ nuolat stebėti, sekti.
juokai̇̃s léistis labai juoktis, leipti juokais: Grigas išvertė akis, kaimynas leidosi juokais V.Kudir. Teip nutaikė, jog žmonės leidosi juokais V.Piet.
kóserę léisti negražiai kalbėti: Kam tu tep leidi sa[vo] koserę – svietas iš tavę juokias! Vrnv.
liežùvį léisti apkalbėti, liežuvauti: Ana y[ra] papratusi leisti liežuvį ant visų Ms.
lū́pas léisti vãlion kalbėti, plepėti: Dėl manęs lūpų neleisk valion – ne tavo reikalas! rš.
monùs (mõną) léisti į aki̇̀s NdŽ apgaudinėti: Jumi tik léidžia mõną akysà Lp. Monùs in aki̇̀s léist moka Vlkv. Monus tik akysa leidžia Mrc. Ką dar tu čia monus į akis leidi?! rš.
nãsrą léisti smarkiai rėkti, šaukti: Léido nãsrą, net kaži kur girdėt Gs.
niekai̇̃s (niekù CI186) léisti duoti sunykti, sugesti; nepanaudoti iš apsileidimo; nekreipti dėmesio: Daug turi, daug ir niekais leidžia rš. Šitiek grūdų perniek léidžia (neprižiūri, duoda sugesti)! Vb. Ale bėda, kad mes šį mokslą, taip čystą turėdami, o nieku leidžiam MšK.
per ausi̇̀s (per gálvą) léisti Šts nekreipti dėmesio, nepaisyti, neklausyti, nesirūpinti: Adomas viską leido per galvą rš. Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau par galvą Žg.
per gérklę léisti pragerti: Ką tik uždirba, vis per gérklę léidžia Vb.
per niẽką (per pirštùs) léisti nekreipti dėmesio: Par niẽką motynos žodžius léidau Sg. Aš nieko nepaisiau, viską léidau per pirštùs Drsk.
prãkaitą léisti sunkiai dirbti: Kačei gana pilnai dirbam ir prakaitą savą leidžiam, tačiau tankiai nieko negalim nupelnyti BPII280.
pro pirštùs léisti nekreipti dėmesio: Ką pro pirštùs léisti NdŽ.
šónais léisti labai juoktis: Nors tu imk ir šónais léisk iš jo šnekos Alv.
vė́jais (vė́ju) léisti eikvoti (turtą, pinigus): Ar ilgai teip sūnus tėvo pinigus vė́jais lei̇̃s?! Vb. Pinigus leidžia kaip kvailys vėju Žem. Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to – tik pinigus vėjais leidžia! Žem.
ži̇́ežirbas léisti NdŽ purkšti (apie katę).
žodžiùs léisti vė́jais tuščiai kalbėti, plepėti: Jei ką sakydavo, tai neleisdavo žodžių vėjais rš.
antléisti tr.
1. nedrausti, netrukdyti: Išbraukėm, išgainiojom, neantleidom manipolių daužyti [1905 m.] Šts.
2. duoti pasiganyti: Ančleido ant žolės i pradėjo [karvę] milžti Pvn.
3. užleisti (kergtis): Antleidom kuilį ant kiaulės Dr.
4. refl. duoti, kad ateitų viešpatauti: Lenkai buvo sukilę, mat vokyčio nenorėjo antsileisti Dr. Jug ir vokytys galingas, mislijo neantsiléisti KlvrŽ.
5. užleisti, užsiundyti: Jam galžudžius antleido S.Dauk.
6. smogti, kirsti: Reikėjo dar antleisti vieną žybą (smūgį) Dr.
7. uždėti, priliesti kuo: Atvarslą antleidu [ant arklių] – kaip ugnį antleisčio Šts.
8. duoti didesnį saiką, matą, užleisti: Antléisk an maišo tos druskos kelis gramus Jdr.
◊ ãšarą (ãšaras) antléisti verkti: Kad ben ašarą būt antleidęs pačią laidodamas! Šts. Fui, ka ans būt ãšarą antléidęs Sd. O ši nė ašaros neantleido, nė ai nepasakė M.Valanč. Kas tau nekait su geru vyru: ãšarų neesi antléidusi Šts.
apléisti tr.
1. SD434 neprižiūrėti, netvarkyti, užleisti: Sodas buvo apleistas ir labai apžėlęs krūmais rš. Kai tėvas valdė, tai ūkė buvo apleista Krok. Kas gi te augs – taip žemė apleista! Vb. Kapai gražūs, tik biškį apleistūs Antš. Buta apleista, laukai neišgyventi Jzm. Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai Mair. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė S.Dauk. Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos nepleiski V.Kudir.
| Knygų platinimas apleistas rš.
| Ir apleistas (negydomas, įsisenėjęs) suskis nugyna, ištepus išsuktų ratų šmyru Šts.
2. DP509, BBMr15,34 nepalaikyti su kuo santykių; neteikti pagalbos; neduoti išlaikymo: Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas J.Bil. Koks tu vaikas, kad savo tėvą senatvė[je] apleidai! Šv. Kam apleidai tą vaiką, kad jįjį ten visi bara, muša? J. Apleistas nuog gydytojų SD216. Kam tu apileidęs esi mane?! Mž447. Didžiai linksmini tuos, kurie est apleisti Mž339. Kurie jam duksisi, nopleisti niekados, bus sotūs visados KN216. Tavęsp šaukiam …, jeib mus neapleistumbi Mž483.
^ Geras draugas nei bėdoje neapleidžia KrvP(Nm). Dievas neapleis, kiaulės nesuės (nepražūsiu) Dl.
3. refl. pasidaryti netvarkingam, nešvariam: Urvakis nustojo skustis ir kirptis, apsileido rš. Labai apsileidęs, baisiai atrodo Skdt. Apsiléidęs kap lapų ryšys Gs.
apsiléidusiai adv.: Apsiléidusiai gyvena Šts.
4. refl. pasidaryti tingiam, vangiam, nestropiam: Ale tėvui apsileidus, ėmus tingėti, neapsižiūrėjus, visas turtas vėjais nuėjo Blv.
apsiléidusiai
5. DP254 praleisti, aplenkti: Perniai nei vienos dienos neapleidau (kasdien dirbau) Pls. Nei vieno šokio neapleido (visus šoko) Lp. Saulė neapleidžia kelmo, o jūs mane apleidžiat Tsk. Apléido Kuršėnus su lytum (Kuršėnų apylinkėse nelyja) Krš. Bet aš, sekdamas Lietuvos rašytojus, negalėjau tos mūšos apleisti, kuri didžią garbę lietuviams daro S.Dauk.
| refl.: Yra ir kitų tol daugesn vardų …, kurie dėl trumpybės čionai apsileidžia SPI357.
ǁ DP110 ko nedaryti, neatlikti: Apléido nerinį, knygas skaito Krš. Pamoką apléisti NdŽ. Dažnai apleidžia gerus darbus SPII176.
ǁ nukrypti nuo ko, nesilaikyti ko: Nors jisai (Kuršaitis) rašo pagal kiekvieno tarsnio ištarmės, vienog kartais apleidžia savo rašybos instatymus ir rašo pagal žodžių kilmės Jn.
6. atiduoti, prarasti: Aš kito nenoriu, bet ir savo neapléidžiu Lš. Dalgelę suleisiu, dobilą išpjausiu, savo panaitėlės kitam neapleisiu (d.) Kb.
^ Savo neapléisk, kito nenorėk Pnd, Šr, Kt, Trgn. Svetimo nenorėk, savo neapleisk Krn. Mergoms apsileisk, gyvenimą apleisk (jei turėsi daug dukterų, išdalysi visą turtą dalims) KlvrŽ.
7. SD229, R367, Ch1Mt4,13 palikti, mesti (buvimo vietą), pasišalinti, pasitraukti: Apleidau namus, kuriuose par aštuoniolika metų tarnavau BsPII14. Kad Abromas kūnu ir apleido žemaičius, širdžia vienok visumet su jais buvo M.Valanč. Tas ne lietuvis, kurs tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis Mair. Jeigu kregždė staiga lizdą apleidžia, nujaučia tuose namuose gaisrą MTtII106.
| prk.: Vaikeli, jei taip elgsys, gali kumet tave ir paskutinis kąsnis duonos apléisti Šv. Apleido mane syla mana Mž469.
^ Neapleisk kelio dėl takelio Plv, Trgn.
ǁ pasišalinant palikti ką be apsaugos, be priežiūros, be globos: Barė mane močiutė, kam apleidžiau darželį, pamylėjau bernelį (d.) Sb. Ką tu veiksi, sesutele, apléidus darželį?! Kzt. Barė mane tėvelis, barė mane senasai, kad apleidau žirgelį, pamylėjau mergelę (d.) Gdr. Alkanus papildė geru, o didžturius apléido tuščius DP471. Regiu, mielas pone, jog tu apleidi galiūnus MP91. Prastot, arba apléist, avis savas DP208.
apleistinai̇̃ adv.: Girioj buvo palikęs apleistinai savo motiną I.
ǁ Ch1Mt4,11 atsiskirti nuo ko, palikti ką: Dukrele mano, viešnele mano miela, dėl sa[vo] bernelio apleisi motinėlę MTtII25. Motinėle nešiotojėle, kodėl mane apleidai (mirei)?! dz. Todelei apleis vyras tėvą ir motiną savą ir pristos moterį savą BB1Moz2,24.
ǁ DP511 išsižadėti, atsisakyti: Neapleisti savo teisių rš. Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat, visas velnuvas, deives apleiskiat Mž9. Apleidę žemės daiktus, dangujęjų ieško MP161.
8. refl. duoti paimti viršų, duotis nugalėti, pasiduoti: Tik neapsileisk jam imdamasis Vrb. Apsiléisk, ir sumins į purvą Krš. Kaip apsileisi, tad ir lips ant sprando visi dvaro šunys Žem. Kodėl tu apsiléidi tokiu? Gž. Ko tu juo apsileidi? Dgl. Apsileisi vienam geruoju, kitam teks apsileisti jau piktuoju KrvP(Ut). Apsileisk su ligoms – anos ir pagaus viršų Šts. Tik neapsiléisk su vaikais! Krš. Apsiléidau slinkiu šįrytais, einu gulti Plt.
ǁ ppr. su neiginiu duotis pralenkti, atsilikti: Tu daryk, kaip tas daro, neapsiléisk Skr. Vikrumu neapsileisdamas, neprisileido pažinti tikro savo silpnumo Vaižg.
9. refl. dėtis, apsimesti: Apsileido nesveikata, ir parejo iš kalėjimo Šts.
10. užkrėsti, duoti įsiveisti, duoti užvaldyti: Apleido vyrą niežais Šts. Vilkais apléisdavo [burtininkai] Dglš. Apléidžiu ką, pvz., šunimis, blusomis K. Ir tie velniai apleido jį kirmėlėm LB178. Apleido mus tumet Dievas labai piktais ugnies žalčiais I.
| Apleido miegu aną piktoji dvasia Šts. Mane apleido sapnu BM367. Apleido vargais Plng.
| Apléisti miestą ugnele (padegti) BŽ418.
ǁ daryti, kad kas nuo ko nukentėtų, būtų skriaudžiamas, duoti apipulti, apnikti ką: Senį vaikais apléido Rs. Ar aš tau ne sesuo, kad vaikais apléidi! Ds. Anas neapléidžia marčia (neleidžia žmonai motinos skriausti) Arm. Jis tujau princą su urėdninkais apleido, kurie jį suėmė TP1881,46. Apleido su savo bitimis, mūsąsias ir išpjovė Šts. Ką šunimis apléisti K.
| Apléido rugius su karvėms Šts. A jūs pašėlę esat taip apleisti kiaulėms rugius?! Žem.
ǁ duoti išsikeroti, duoti užgožti ką: Rūteles sėjo, nenuravėjo, dilgėlėmis apleido JV966. Žolėmis neapleidžiat, kad gerąją sėklą nenusmelktų Ns1857,4. Erškėčiais apleisti I.
11. refl. daug ko turėti, apsikrauti kuo: Par daug apsiléidę su tais vaikais: devyni Krš. Galvoj man, kad jūs vaikais apsileidot?! rš. Apsileidusi esu su darbais, negal beišgalėti Šts.
ǁ apželdinti, padaryti apkritusį (plaukais): Gaurais apleisti I.
| refl.: Popai yr plaukais apsileidę Dr. Barzda apsileidęs – juo nepažins Šts.
12. Šv leisti apibėgti, aplieti, užlieti ką: Vanduo apleistas apie visą dvarą BsPIII256. Pievą vandenim apléisti K. Rugius įsėjo, n'išvarinėjo, vandenužiu apleido KlvD148. Apléidamos lankos duoda geriausį šieną Šts.
| refl.: Olandija buvo apsileidusi su vandenimis Šts.
13. refl. apsilieti, apsipilti: Diedas bobai kad smogė nosin, tai ir apsileido kraujais Rod.
14. euf. apteršti, apibjauroti: Mažiukas tik turkšt, ir apleido kelius Gs.
^ Nors ir kulnus apléisiu, bet neapsileisiu Vb. Kad ir vienas, vis apleidžia sienas Pnd.
15. apipilti: Bulvės taukais apleistos – man pirmasis valgis Šts. Košę apleido su taukais – kas aną bevalgys Šts. Būčiau po du į kiaušinius apléidus (užpylusi ant spirgintų lašinių), būt geriau išėję, negu tas blynas Skr.
16. uždėti paviršium sluoksnį, aplydyti: Apleidžiu sidabru B. [Kalvis] Laerkas, karvės ragus kuo greičiausiai nuvalęs, tuoj auksu apleido HO. Visas šepetys buvo apleistas sakais Plt. Apkala (lijundra) buvo apleidusi sniegą Šts. Apléistas stiklas (Schmelzglas) KII162.
ǁ apdriekti: Avis sudėjo į gardes, apkrovė rakibolais, apleido dobilais ir paslėpė Šts. Kūlių šiemet nėr, tai apléisma dangtį lig laikui plonai po varpom Ob.
17. žemyn nuleisti, nusvarinti: Mužikai čiūna (ščiūva, tilsta), apleidę galvas Aru39. Rankeles apleido, žodžio nekalbėjo Ndz. Kam apleidai baltas rankas an kelelių savo?! (d.) Rod. Ko tas mūsų žąsinas vaikščioja sparnus apléidęs? Slm. Oi, smūtnas, liūdnas baltas berželis, tankias šakas apleidęs, viršūnėlę nuleidęs (d.) Srj. Stovi girioj eglė, šakeles apléidus Mrc. Sudrebėjo lelijėlė, žiedelius apleido KrvD134. Oi rūtele, oi tu žalioji, oi, kam apléidai tankias šakeles ir an šakelių drabnus lapelius?! (d.) Lp.
ǁ refl. nuslinkti, nusmukti: Kap nešiau ją anta pečių, apsileido ji žemai Azr.
18. apdribinti ką, apsiausti, nusvirinti žemyn: Apléisk man kelnes ant kurpių Plv. Auga auga egliutelė žalioj girioj, apleisdama žaliom šakelėm (d.) Ml.
| refl. tr., intr.: Višta sparnais apsiléidė, gal jau sudribus Ob. Skarą apsiléidus lig žemei eina Krkn. Apsileidė plaukais kai nuo devynių vėjų kluonas šiaudais Str. Apsileidusiais plaukais nebūk, susišukuok Šts.
apsileistinai̇̃ adv.: Galvą turėjo apsileistinai su skara pridengtą IM1864,7.
ǁ užtiesti, užleisti: Langai apleisti muslinais Lp.
19. padaryti ne taip priveržtą, atpalaiduoti: Buiniau (stambiau) eima, kap suktuvelį pakeli, o kap apléidi, tada mykščiau eima (smulkiau malasi) Lz.
^ Ko tu čia vaikščioji kai Grigas, apivaras apleidęs?! Vlk.
20. R199, MŽ264, Nč duoti perėti, perinti: Apleidau dvi vištas ir kalakutę ant kiaušinių Lzd. Apléisk dvi vištas vištukų Alk. Apleidau net tris vištas žąsiukais Vv. Mes ant žąsiukų dvi vištas apléidom Lš.
| refl.: Apsiléidom ančiukų Lp.
21. R60, Skr sukergti: Su tuo eržilu šiemet daug kumelių apléidau Žvr. Lukošiaus drigantu kumelę apléidau Rs.
22. apvaryti ratą, perduodant iš eilės kitam: Anys apléidė po čėrkai aplink Tvr.
◊ ãšara (ãšaromis) apsiléisti Vrnv, LTR(Užp) apsiverkti: Kaip ėmė iškoneveikdyt pamotė podukrai, tai toj ir apsileido ašarom Rod.
ausi̇̀s apléisti nustoti drąsos: Ašiai ir vėl ausi̇̀s apsiléidžiau Ob.
juokù apsiléisti būti pajuoka: Su šlėdėms, pora jaučių pasikinkęs, bevažiuojąs grapas Tiškevyčia, juoku apsileidęs Dr.
kalbomi̇̀s (liežùviais) apléisti apkalbėti: Dorus žmones apleisdavo bjauriomis kalbomis rš. Pri anų turi bijoti ir žodį kokį prasižioti – tujau apleida liežuviais Vvr. Taip ir mudu jaunu sviets kalboms apleido KlpD93.
pásaulį apléisti Akm mirti: Šį pasáulį aš apléisiu, į kapus gyvent eisiu Jnšk.
plepalai̇̃s apléisti apkalbėti: Visą miestelį plepalais apleidę rš.
rankàs apléisti
1. netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido V.Krėv.
2. mirti: Ten mano miela rankeles apleido Kb.

sparnùs apléisti nustoti drąsos, nusiminti: Na tai jiej ir apléido sparnùs dz.
svi̇́etą apléisti mirti: Pons apleido tą svietą BsPIII207.
širdi̇̀s neapléidžia nemalonu, sunku; bjauru: Širdis neapleidžia jam tai pasakyti Upt. Širdis neapleidžia man tų barščių valgyti Upt.
atléisti
1. tr., intr. Mž23, SD215, R, MP319 dovanoti įkyrėjusiam, įžeidusiam, nusikaltusiam, nebausti: Atléisk, dėdyt, tą kartą – kitąkart teip nebedarysiu Grž. Ji yra pasakiusi motinai tokių žodžių, kurių greičiausiai nė viena motina negalėtų atleisti I.Simon. Kaltybė atleistina SD68. Neteisybė mano didesnė yra, nekaip galėtumi būt atleista Ch1Moz4,13. Atmileisk tatai BPII294. Atgileisk ir tu kaltes jai DP546.
atleistinai̇̃
| refl. R365, SPI238: Sūnau, atsileidžia tau nusidėjimai tavo M.Valanč. Taigi ir mes suvisu atsileiskime tiems, kurie prieš mumus nukalto A.Baran.
2. refl. nustoti pykti, atlyžti: Ana tokios mados: čia supyksta, čia atsileida Krš. Mirsiu ir neatsléisiu an tokio žmogaus Gdr. Ir didžiausias pikčiurna kartais atsiléidžia Kp. Ans atsiléido pykti J. Saulyka leidžias, ir žmogus in žmogų turi atsileist Arm. Kaip saulė nūsileido, reik atsiléistis Prk. Piktumas atsiléidęs KII304. Atsileiskies nuog rūstybės tavo keršto BB2Moz32,12.
^ Kai kiaules paleis, tada jis atsileis Klt. Supyko nuo baravyko, atsiléido ant katino veido (erzina vaikus) Skr.
neatsileistinai̇̃ adv.: Sūnus … neatsileistinai įkiršęs ant savo tėvo TP1880,46.
3. tr., intr. sumažėti, susilpnėti (šalčiui, karščiui, skausmui…): Dabar negal važiuoti, kol neatléis šaltis Užv. Naktį šalta, dieną biškį atléida Vkš. Atleistu sninga, nėr speigo Šts. Trečia diena karštis neatléidžia Vlkv. Skauda, ale jau atléido, galiu eit Skr. Man koją šitą sopė[jo] sopė[jo], ir atléidė Brsl. Liga atleidžia R245.
| Šaltį atléido Vs. Kap tik išgėriau, tai karštį tep ir atléido Vlk. Tujau geryn geryn – atléido kosulį Kl. Pradedi žiovauti, išsižiovauji, ir skausmą atléidžia Rk. Ar jau atléidė sopę? PnmR.
| refl.: Šaltis atsiléidžia, tuoj oras atidrėgsta Jnšk. Mažum ryt atsilei̇̃s Vrn. Šaltymetis vėlesniu laiku atsileida I. Atsileidęs oras N. Didžiausias šaltis atsileidžia, tai ir žmogus turi atsileisti KrvP(Ut). Gelžis labai greit įkaista, bet greit ir atsiléida Up. Žaizdos ir skauduliai atsileisdavo ir ne taip skaudėdavo P.Cvir. [Nemuno] narsums … greit atsileidžia, ir vėl lėtai slenka A1884,279.
| Šarmas jau yra atsiléidęs, nebestipras (nebeturi gailumo, glitumo) rš.
ǁ tr. padaryti ne taip skaudamą, ne taip smarkiai suimtą (skausmo, sunkumo ir pan.): Nakčia man nedaugį atléido pečius Arm. Išmankštinau gerai skaudulį, ir atleido koją Vvr. Bulvių verdančių garą trauk į save, ir atléis kaklą Šts. Kai burna sutinsta, tai atleidžia dantį Skr. Karštis vaiko niekaip neatleida Bt. Mun atléido tas sunkumas Rsn. Kai tik ištariau žodelį, žodį pirmutinį, tartum akmuo kuo didžiausias atleido krūtinę LTR(Skp). Ka tave tep suimt ir neatlei̇̃st diegliai! (toks keiksmas) Rod. Mune jau ir atleido – nebebūgštu, kaip išaušo Šts.
| Aš jau pana buvau, buvo gavėnia atleistà (palengvintas pasninkas) Užv.
| refl.: Galva biškį atsiléido nu tų liekarstų Vkš.
4. tr. Rdm, Ktk, Šn atslūginti (tinimą): Reikia dėt karštus kompresus, kad atléistų tinimą Srv. Tynių atléido, tai greit sugis Ml. Putmenis pradeda atléisti Bt.
ǁ intr. atslūgti (tinimui): Ar jau atleido kojos tanius? Jrb.
| refl.: Tynius atsiléidė Dglš.
5. tr. sumažinti kietumą, suminkštinti: Kam peilį teip an saulės palieki – nori gal atléist? Mlt. Kalvis gal atleisti dalgiuo ašmenis, įkaitindamas baltai geltonai ašmenis Šts. Atleisk vielą – bus minkštesnė Lš. Negerai britvą kišt karštan vandenin – atleis Sdk.
| refl.: Par rūgštinį obulą partrauktas dalgis atsileida Šts. Peilio nekišk į ugnį, ba atsilei̇̃s ir nepjaus Lš. Per daug spaudžiant, gali įkaisti pjūklas ir atsileisti rš.
6. refl. atsimisti, atšipti, pasidaryti jautriam (apie dantis): Nuo girinių obuolukų ir dantys atsiléido Vn.
7. tr. atidrėkinti: Dieve lenk, šitokius sausus bulbienius atléist (sulydyti)! Dglš.
| refl.: Rugiai, rodos, sausi susivežė, tai gal kluone atsiléido Gs. Susemk rugius nuo grendymo, ba atsilei̇̃s Ūd. Salykla atsiléidusi K. Kai dobilai atsileis, tada sudėsi kūgin Dsm. In pavakarį ir šienas atsiléido Rod. Atsiléidusi žuvis (džiovinta ir vėl drėgmės prisigėrusi) Plng. Tokia buvo kieta duonos pluta, dabar atsiléido Ob. Paraką padėk sausai – gali atsiléisti Up. Atsiléidę sierčikai (degtukai) Lp.
8. tr. suminkštinti, atšildyti ką nuo šalčio sustyrusį, sukietėjusį, suledėjusį: Be karšto vandens įšolėjusį lakatą neatleisi Šts. Prieš šeriant gyvuliams, sušalusius šakniavaisius pirmiau reikia atleisti rš.
| refl.: Niekis, kad ir apšalo – atsilei̇̃s Pc. Sušalusias bulves įnešiau į pirtį, ir greit atsiléido Pbr.
ǁ tr. pašalą išvaryti: Pašalą atleido Grž. Žemę atléido Lp.
| refl.: Pašlaps keliai, kai žemė atsilei̇̃s Pkr. Kap tik žemė atsiléidžia, tai ir renka smarškas (briedžiukus) Azr.
ǁ refl. atsipalaiduoti nuo sustingimo, atgauti lankstumą, jautrumą: Aš padaužiau, bet suklupę nuo šalčio pirštai neatsileido ir neklausė, ką liepiami J.Balt. Sužeisto ranka ir veidas atsileido Žem.
9. intr. atšilti; nuo šilumos tirpti: Jau vidudienį po truputį atléidžia Ds. Kap tik pavasarį pradeda atleisti, tuoj parlekia ir vieversėliai Vrb. Naktį buvo atleidę, bet paryčiui vėl ėmė šalti rš.
| refl.: Šaltis sprogo, užburbėję langai pradeda po truputį atsiléisti Vkš. Visiems nykštukams atsileido apšalę ūsai rš.
10. tr. padaryti ne tokios stiprios koncentracijos, atskiesti: Reik spiritą atleisti su vandeniu arba su uogų sunka Mžk. Atleisk sulą su vandeniu, kad rūgšta nebūtų Šts. Arbatą atléisk (vandens įleisk, kad nebūtų per daug stipri) J.Jabl(Als). Reiks atléist karštas vanduo šaltu Lp. Atleidau duoną su šaltu vandeniu (padariau minkštesnį įmaišalą) Šts.
11. tr. padaryti nebe taip įtemptą, atpalaiduoti: Atléisk ryšį K. Žiobrė lengvai atleido atvarslus, arkliai užkabino šuolį I.Simon. Atléisk tu šitam eržilui galvą – žiūrėk, kap jis čia pakartas (aukštai pririštas) Brt. Tuo tarpu Daubaras, išvaręs naują vagą, šaukė [jaučiams]: – Margi, atleisk! V.Myk-Put. Kur akmenan tūksters [ariant], da ir atleidžia (sustoja) – geras arklys Mlt. Baugščiam arkliui neatleisk pavadžių, jei nenori po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| Nusiramink ir atleisk veido raukšles rš. Sušilsiu, tai gal atleisiu gyslas Vlk.
^ Karia ir dar atleidžia Lp.
| refl.: Atsileido stygos rš. Virvė atsileidusi Sr. Pertemptos gyslos ir raumens atsileido ir nieko nebeveikė Vaižg. Maloni šilumos banga perliejo pono Skrodskio vidurius, nervai atsileido V.Myk-Put. Jų įnirtę veidai atsileido rš. Ir atsiléidė kaip šeškas ant duknų (sutižo, aptingo) Vb.
ǁ padaryti nebe taip priveržtą, nebe taip prispaustą, nebe taip sutrauktą, atlaisvinti: Raktu atleido sraigtus ir pirštais juos atsuko rš. Jei šautuvo diržas neatleistas, tai prieš komandą „ginklą pasikabink!“ komanduojama: „diržą atleisk!“ rš. Jaunoja iššoka iš vežimo ir atleidžia [pavalkų] sąmatą Klt. Motina atsigręžė jo raminti ir truputį atleido duris (nebe taip stipriai laikė), ir senis dar giliau įvarė lazdą rš.
| refl. tr., intr.: Ar galima peikti mechanizatorių, jei per sėją atsileidžia sėjamosios ir kultivatoriaus veržlės? sp. Atsiléido diržą ir vėl toliau valgė Vkš. Rado šikšnikę atsiléidusią Krš. Sutrauk geriau sąmatą – atsileis Vrn. Paskui atsileidžia skilveliai ir visa širdis, kol prieširdžiai vėl susitraukia rš. Pastarųjų dienų įspūdžiai veržė galvą lyg spyruoklės, pasiruošusios kiekvienu momentu atsileisti ir su trenksmu išsiveržti rš.
| prk.: Atsileidus priespaudos varžtams, viena po kitos kūrėsi darbininkų profesinės sąjungos, dažnėjo įmonėse streikai rš.
12. tr. atkabinti, atrišti, atsegti: O kad atkeltų ma[n] varinius vartelius, o kad atleistų cidabro lenciūgėlius JD235. Knygą susiuvus, juostelės atleidžiamos, o pati knyga išimama iš staklelių rš.
| Vilnos sunku verpt: rankų negali nei kiek atléist (atitraukti) Lzd.
ǁ intr. atšokti, atkibti, atsikabinti, atsisegti, atsirišti: Tie padai nepraplyšta, tik kraštai atléidžia Skr. Jau atsidarė vario varteliai, atleido lenciūgėliai JV622.
| refl.: Žievė atsiléidžia, lupas KI10. Mano kelnių diržas atsileidžia ir atsileidžia Ds. Ryšys, mazgas atsileido K. O čia dar lyg tyčia nutrūko kairės klumpės ąselė, atsileido apivarai J.Balt. Ir justi nepajutau, kaip atsileido naginės auklės Pbr.
13. tr. pailginti arba paplatinti (drabužį), atardant įsiuvus ar siūles: Da sukneles atléisiu Mrj. Sijonas siauras paliko, reikės biškį iš šonų atleisti Vkš.
14. refl. pasidaryti nebe taip sukriam, atsivyti, atsisukti: Siūlai (botagas…) atsileido rš.
15. tr., intr. Rdm, Pc, PnmR duoti tekėti (melžiant), papydyti: Ir nemislyk, kad tau žebrė atlei̇̃st pieną Vb. Šėmoji ilgai pieno neatléidžia Ktk. Margoji šiandie visai neatleido Sv.
16. intr. imti ką lėčiau daryti, sumažinti smarkumą, intensyvumą: Kas tik truputį atléidžia (mažiau dirba), i nėr gyvenimo Alvt. Suskambino pietums, grėbėjai atleido skubėję Žem.
atleidžiančiai̇̃ adv.: Itas arklys veža atleidžiančiai̇̃ Arm. Arklys ima neatleidžiančiai̇̃ Arm.
| refl.: Buvau pirmūnas, o dabar jau atsiléidau Štk. Reik styrinti numie atsiléidus (pamažu, neskubant) Slnt. Taip aiškiai, atsiléidęs pasako[ja] Krt. Dirbam visai atsileidę Tl. Ką čia mun skubėti – i atsiléidęs pareisiu Dr.
17. intr. pailsėti: Ne visumet gal dirbti – reik vieną kitą valandą atléisti Up.
| refl.: Sėsk, tai nors atsiléisi kiek Lš.
ǁ tr. Drsk, Vrn duoti pailsėti, pailsinti: Nedaugį atléisiu kojas ir eisiu malkų pjaut Arm. Atléisk kojas (atsisėsk) Dv. Nors tu atleisi rankeles, nors atsilsėsi LTR(Vlk). Sėskis, diedule, atsilsėk, atleisk sa[vo] petelius Rod. Gana tau tas šienas iš balos nešioti – atléisk nors kiek pečius Nč.
18. refl. mirti: Apie vidunaktį ligonis ir atsiléido Ds. Atradom senį atsiléidusį Antz. Kaip tik su prietemėle ir atsiléidė Dbk. Akis pastatė ir atsileidė Krik. Būk visados su mumis …, neapleisk atsileidžiančius MKr30.
19. intr. ppr. su ne- Ds, Lp perstoti, liautis, baigtis: I tuom žygiu man tas traukimas eit an dešinės atléido, i aš įejau į vidų Prk. Reikėjo vasarą neatléisti – duoti ir duoti avižų [arkliams] Pln. Kasdien ir kasdien keliu [vaiką ganyti], niekada neatléidžiu Lp. Darbą varau, neatleidžiu R30. Neatleisdami sekėm akimis, ką jie ten daro Mš. Šuo šokinėjo aplink tvirtovę ir lojo neatleisdamas Mš. Laiškai iš Štetino ėjo vis tankiaus ir neatleisdami šaukė jį atgal V.Kudir.
neatleidžiančiai̇̃ adv. be paliovos: Kad tave suimt neatleidžiančiai̇̃ (kad susirgtum ir nepasveiktum)! Arm.
neatleistinai be paliovos, be atlydos: Notleistinai, be atlaidos SD9. Neatleistinai į duris barškina BsPI98. Pradėjęs šuo … neatleistinai kaukt BsV70. Sveikino draugus, ragindamas neatleistinai pradėtą darbą toliau varyti prš.
| refl.: Daktaras liepė muni nu liekarstų nėkuomet neatsiléisti (visą laiką gerti) Vkš. Neatsileisdamas prašęs BsPI119. Festina lente – reiškia: dirbk neatsileisdamas, nors ir palengva Vaižg.
20. intr. Lp atsitraukti, atsitolinti, atstoti: I da jis neatleidžia nuo jų, da stovia, gal vis ką gaus Šmk. Jis neatleido, kol ji jam davė nešt BsPI8.
| refl. Lp.
21. refl. atsisakyti savo nuomonės, nusileisti: Ant tų žodžių kiti broliai maždaug atsileido S.Stan. Nuo savo neatsiléisti BŽ545.
22. tr. užprašytą kainą sumažinti, nuleisti: Aš pardavinėjau po du auksinu, o kaip paskutinė, tai tau atleisiu dešimtuką BsPIV55.
23. tr. duoti pasitraukti, duoti išsiskirstyti, paleisti: Atléidžia ryt poilsiui Vlkv. Atléido atostogų Ss. Iš gimnazijos jį atléido pusę metų (pasilsėti, namie pagyventi) J.Jabl. Atleidęs kitus, palik tiktai tris šimtus vyrų S.Stan. Baiganties karuo, atléido numien Pvn. Jei atleisiu anus alkanus ing namus jų, pails ant kelio I. Tai tu eik, išpiršk ir atvesk ją, tai aš tave gyvą atleisiu MPs. Mokytiniai … prašė jį bylodami: atleid ją DP113. Ir atleido juos nuog savęs MP266. Neatleidau Juozaus (prašiau, kad skaitytų toliau) Lp. Mylėjo jį visi: ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo nei žingsnio nuo savęs V.Krėv. Prie darbo nėra kada žiopsoti – darbas neatleidžia Jnš.
| refl.: Aš nenoriu nuo jo atsiléisti (atsitraukti) – man jis geriau patinka Lzd.
24. tr. atpalaiduoti nuo įpareigojimo, nebereikalauti ko vykdyti: Greitai, be jokio užtūrėjimo, atléido [nuo darbo paprašius] Krš. Ponai jau ir tada vienur kitur atleisdavo iš baudžiavos valstiečius be žemės V.Myk-Put. Atleisti nuo mokesčių rš. Neatléidžia nuog mėsos (nuo mėsos prievolės) Rmš.
ǁ R125 dovanoti: Atleido man bausmę Vv. Jei atleisite nuo bausmės, tai daugiau nebegrosiu LTR(Alvt). Skolą jamui taipajag atleido BPII485.
25. tr. nebelaikyti toliau tarnyboje, darbe, pašalinti iš darbo: Jei gerai dirbsi, niekas tavęs iš darbo neatleis rš. Iš vietos atleisti rš.
atleistinai̇̃ adv.: Šeimą (šeimyną) laikyk neatleistinai̇̃, t. y. nebargavok J.
26. tr. padaryti neužimtą, tuščią, atituštinti, atidykinti: Atleisk man tą puodynėlę Jž. Šitą kašytę atléisk, kur kiaušiniai Vdn. Ir atléisk, kai nėr kur išpilia! Trgn. Kai žmogus ateina, reikia atleistie ažustalę Dgl. Stalas kad man būtų atléistas (nukraustytas, atituštintas)! Mlt. Atleisk padą – reiks rugiai vežt Sdk. Kap dirvą atlei̇̃s, tai žąsiukam bus gera ganiava Dglš. Keikė kaimynai, kad Dirdos kliudo ganyti rugienas, neatleidžia vasarienų J.Balt.
| prk.: Širdį bailums atleido jau (dingo širdį slėgusi baimė), ištikimai ji linksta prie tavęs V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Atsileisk bliūdą, ir nusiprausi Jž. Sviestavičius vėl džiaugėsi, kad jam ariamoji, pjaunamoji ir ganomoji žemė veikiau atsileis, neg manė iš pradžių Vaižg. Vidury vasaros atsileidžia bent vienas laukas Kp. Kai ratai atsléidė, davėm jiem malkom atsvežt Trgn. Kai kiaulį paskersma, ažudaras (atitvėrimas) paršeliam atslei̇̃s Trgn.
| Buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai J.Balč. Neseniai pašte atsléidė vieta Ut.
27. tr. Lzd, Ml atiduoti kitam, perleisti: Atleid' man, ko namie nepalikai, tai leisiu, – sako velnias Ad. Aš savo mielo, savo mieliulio kitam neatleisiu Tvr.
^ Nereikia savo atléisti, o kito norėti Ds.
| refl.: Nenori namų atsiléist (atsižadėti, netekti) Dglš.
ǁ paskolinti: Jūs turit dvi, atleiskit vieną Vrn.
28. tr. patiekti: Šaknys savo naujoj vietoj išduoti negal vienkartu teip daug sulos ir atleisti į šakas ir jas pastiprinti S.Dauk.
×29. (sl.) tr. parduoti: Atléisk man kiaulaitę Lp. Šitos prekės bus atleidžiamos tik po patikrinimo rš. Jei tu ją (dirvą) man nori atleisti BB1Moz23,13.
30. tr. atiduoti už vyro: Atleido į Vaineikius už Kantrimo savo dukterį Dr. Aš esu atleista už Rankaičio Dr.
31. tr. atsiųsti ką kokiam nors reikalui, kokiam darbui: Atléisk man vaikiuką – galės parsinešti šiaudų Lkv. Kad ne pati ateisiu, tai dukterį atléisiu Trgn. Ar neatleistum Barbelės vežimo krauti? LzP. Žadėjo Česioką atleist kokiai dienai papjovėt Ktk. Gal atléisit savo vaikištį pas mus talkoj? Rdm. Ar negalėtumėte atléisti mergelę į rišikes? Pgr. Kol aš patsai atjosiu ar vedelius atleisiu NS122(Ppl). Atleido arklius žemei išgyventi Šts.
32. tr. atsiųsti (laišką, pinigų, daiktų…): Atléidė laišką, kad serga Dbk. No (< nu o) Antukas ar atléidžia laišką? Skp. Nurašiau gromatą, ir neatléidė atgal Brž. Atléidžia tankiai lakštus Dkšt. Vieton meilių žodžių atleisiu raštelį NS509. Atleido dukrelė pas tėvą žinelę JD995. Jei galima gaut darbo, tai atléiskit žinią Pn. Tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas J.Bil. Dėdė piningų atléido Vkš. Atléidžia gi drapanų, skarelių kiek Alz.
33. tr. atlydėti (einantį): Aš kitąkart eidavau naktį, tai šunys atléisdavo kiaurai į namus Lnkv.
ǁ atlydėti mirusį: Nūmirėlį su dūdoms atléida Krš. Numirėlį atléidžia į kapines Mrc. Dingojom, bitutės atūžiančios, o buvo seselė atleidžiama JV912. Ne miško bitelės atūža atūža, ten mūsų sesaitę atleida atleida Krp.
34. refl. tr. atsivaryti (gyvulius): Visądien medy ganėm keltuvas, tik pavakarėj atsileidom an lauko Nč.
35. refl. atkeliauti, atplaukti: Gudas atsileidžia luotu per ežerą Vlk.
36. intr. greitai atbėgti: Per pusnis atleidžia zuikis rš.
37. tr. atmesti, atsviesti: Atleisk ir mun obuolį Up. Leisk akmeną – ar lig manęs atléisi? Rm.
38. tr. atželdinti, atauginti: Nupjoviau itą obelį, tai atažalas atléido Bn.
39. intr. su ne- nesuteikti galimumo ką daryti: Ką jau tikru vokiečiu tapsi – kraujas neatleidžia! I.Simon. Prigimtis neatleidžia – tokia kvaila Rmš.
ǁ neduoti teisės, varžyti, neleisti: Labai gali būti teisybė, mat paprotys neatleidžia V.Kudir. Nešiočiau, bet mada neatléidžia Skr. Kiek ant rašto yr, tiek duosiu, daugiau ne: juk raštas neatléidžia Jrb.
^ Veislė veislės neatleidžia (jaunieji taip daro, kaip senieji) R32.
40. tr. žemyn nuleisti: Mergužėlė neatsakė, tik baltas rankas atléido (d.) Rtn.
41. tr. atgal traukti, atgal varyti: Kaminas dūmus atléidžia (tarpais gerai traukia, o tarpais dūmus pūsteli atgal) Rdm. Jau gana šitas kaminas neatleidžia dūmų, kad ir šlapia malka kūreni Rdm.
◊ atleidžiamàsis ožỹs apie žmogų, kuriam suverčiama už ką nors visa atsakomybė: Ksaveras gal ne geriau jautės už anąjį atleidžiamąjį ožį, kuriam savo kaltybes sukraudavo, liepdavo į tyrus nunešti ir ten išbarstyti Vaižg.
gálvą atléisti išsivaduoti nuo rūpesčių, susikrimtimo, širdgėlos: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų NS1256.
kai̇̃p rankà atléido nustojo skaudėti: Ėmė i kap rankà atléido Prn.
liežùvį atléisti įgalinti plepėti, šnekėti: Bet Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę P.Cvir.
liežiùvis atsiléidžia ima daug plepėti, šnekėti: Kaip išgėrė, visiem liežiùvis atsiléidė Rm.
rañkos atsiléidžia įgauna valios: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt Plv.
ši̇̀rdį atléisti
1. atsigauti, atsigaivinti: Širdį tujau atleido, kad išgėriau vengro bonipatijos (homeopatinių vaistų) Šts. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį rš.
2. atsikeršyti (?): Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus V.Kudir.

širdi̇̀s atsiléidžia nustoja pykti: Kap gražiai imi prašyt, atsiléidžia kiekvieno širdi̇̀s Gs.
vadžiàs atléisti
1. pailsėti nuo rūpesčių, atsikvėpti: Navikui pasirodė, kad dabar jau galima šiek tiek atleisti vadžias ir daugiau pasirūpinti privačiu bizniu rš.
2. duoti laisvę, nevaržyti: Vaikai tol geri, kol neatleidi vadžių Jnš.

×daléisti (hibr.)
1. intr. duoti sutikimą, teisę kam ką daryti: Damileisk nueit ir pakast pirm tėvą mano Ch1Luk9,59. Mano širdis nedaleist šitei padaryt Užp. Kaip jam širdis daleidė paskutinį kąsnelį atimt! Ktk.
ǁ nesukliudyti, neuždrausti, neužkirsti kelio: Ale ne, aš ant to stovėjau, nedaléidau [apgauti] Krš. Ir nedaleido stabmeldžiams ant Šatrijos kalno apent įkurti šventos ugnies M.Valanč. O dabar damileisk, kad užsidegtų rūstybė mano Ch2Moz32,10.
| refl.: Nusidemi, prastoju, pražengiu, dasileidžiu piktybės SD69. Daleidos žmogus pražengimo SGI13. Giminė pikta ir bjaurybės dasileidžianti BtMt12,39.
| Dar klaidų dasiléidžiu (padarau) [rašydamas] Rs.
2.
daléiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Daleiskime, tavo teisybė rš.
3. refl. duoti prisiartinti: Petrienė baili: nedasléidžia žmogaus – ką tu su ja darysi! Rdš.
4. tr. palydėti iki kurios nors vietos: Tik daleido dalydėjo rūtelių darželį Drsk.
5. tr. duoti siekti, liestis, prisitikti: Žemėn nedaléidžiu kojos (nepriminu) Zt.
6. refl. pasiekti ką leidžiantis žemyn: Leidos leidos [virve iš dangaus], dasileido liki debesių BsMtII34.
7. tr. primesti, prisviesti ligi ko: Leisk akmenį, ar daléisi? Žrm.
įléisti
1. tr. SD403, R114 duoti įeiti, įvažiuoti į vidų: Ans vis tiek eita: i ka įléida, i ka neįléida Slnt. Įléisk greičiau, bo sugargėjęs (sušalęs) Jnšk. Atejo lapė ir prašos, kad inlei̇̃st Lš. Šuva čypia, draskosi už durų, reikia įleist vidun Š. Prašėsi įleidžiamas su savo draugu LTR(Šlv). Ji ma[n] atkėlė vario vartelius, įleido į dvarelį JV503.
| Įleisti traukinį rš.
| prk.: Įleido lokamstvą ing širdį savo brš. Lietuvių kalba, nors ir buvo įleista Panevėžio mokytojų seminarijon, bet pamažėl iš ten varoma rš. Dieną į tarpą įleisi (dieną praleisi), ir gerk, – sakė daktaras Šts. Įleiskit mano žodžius į savo ausis NTApD2,14.
^ Visus įleisiu, ale pats tai neisiu (raktas) Vdk. Ir velnią už pinigus į dangų įleis (toks godus pinigų, mėgstantis kyšius) LTR. Gera gaspadinė, kad vilką daržan inléido (neravėjo daržo) Rod. Neinléisk šluotos aruodan (neišsemk visų grūdų) Dbk. Įleisk čigoną priepirtin, įlįs ir pirtin Pnd. Įleisk velnią bažnyčion, lips ir ant altoriaus Sr. Įléisk ožį į bažnyčią, palips ir ant altoriaus Akm. Įleisk utį (utėlę) į rankovę, įlįs ir į kailinius Sim.
| refl. tr. K: Sargas sutiko mane įsiléisti NdŽ. Vis vario vartai, vis užrakinti; neįsileidžia manę mergužė JV380. Oi, panytėle, kodėl tylėjai, ar įsileidus kitą turėjai?! (d.) VšR.
^ Įsileisk velnį į bažnyčią, lips ir ant altoriaus NžR. Įsileisk velnią pirtin, tuoj užlips ir ant plautų Trgn.
ǁ duoti sklisti, patekti į vidų: Langas įléidžia šviesą (į vidų) KI348. Keturi langai iš gatvės pusės ne tik įleisdavo pakankamą kiekį šviesos, bet pro juos įeidavo ir patys pirmieji ryto saulės spinduliai T.Tilv.
| refl. tr.: Įsileisti į vidų tikros šviesos spindulius rš.
| prk.: Smėlis lengvai įsileidžia vandenį, o molis sunkiai rš. Smala purvo į tekinį neįsileida Šts. Linai plaukiniai neįsileida į save pakulų Šts.
| Neesu bugštus, neesu baimės įsileidąs Šts. Apkasus pradėjus kasti, beprotį į save buvau įsileidusi (beveik iš proto buvau išėjusi, bijodama karo) Šts.
ǁ priimti (į draugystę, bendrą gyvenimą, bendrą darbą): Susitarusys pavarė jį būtinai ir nebįleido į draugystę savo M.Valanč. Įleidžiu ką svetimą kur SD42. Įrišu, įleidžiu turtėn (palieku, užrašau turtą) SD408.
| refl. tr.: Įsiléidė gyventoją – bus jai smagiau gyvent Jnšk. Nemokėsi ir par trobą pareiti, marčią įsiléidęs Krš. Tačiau į namus žentų jis neįsileido P.Cvir.
ǁ įginti, įvaryti: Senis, parsivedęs ožką namo, įleido ją į staldą BsPI16. Arklį įleidė į kūtę MitI377. Paukštytį įleisti į kurbutę N.
2. tr. įtekinti, įbėginti: Ta žmonelė įleido į uzbonėlį alaus Sln. Įléisk sulos iš klevo Rk. Įleido jam arbatos puoduką [iš virtuvo] rš.
| prk.: Įleisk ing širdį mano ben vieną šlaką tos kartybės brš.
| refl. tr.: Nežinojau, kad sustabdys [vandenį], būčiau įsileidusi rš. Argi nemoki pats įsileisti [arbatos]?! Š. Pašėlusį alų padirbo: norėjo įsiléisti – špuntą išmušo Krš.
ǁ įlieti, įpilti, primaišyti: Įleidžiu apypenus, apypenais pagadinu SD168.
3. tr. įlydėti į kur: Įleisiu į takelį, toliau pats galėsi eiti Šts.
ǁ mirusį įlydėti: Numirėlį įléido Lp.
4. refl. nusileisti, įsėsti (apie saulę): Ryto lis – saulė į debesį įsileidė Ėr. Saulelė, rodėsi, kartais įsileidžia į debesis Žem. Oi, aš įteku šviesiu nemunėliu, oi, įsileidžiu vakarine žarnyčėle (d.) Vlk.
5. refl. įtūpti: Važiuojant per girią, insleidė medžian gegužė ir ažkukavo BsPII227. Insileidė pova sedulės medelin (d.) Ds. Įsileido paukštelis žaliam diemedėly (d.) Krč. Ir atskrido gegutėlė, įsileido darželin rūtelių (d.) Bgs. Ir insileidus obelėlėn, kukuosiu skardžiu balseliu (d.) Šmn.
6. refl. įlįsti, įsimesti (apie skausmą, ligą): Kažkoks baisus dygulys įsiléido į strėnas Vkš. Įsileido tokiu įsileidimu į kojas ramatika, kad nebužmingu nė naktį Šts.
7. tr. įterpti, įsprausti, įtaisyti ką į vidų: Plačkelnes įleido į dabitiškas pušnis rš. Kišenės įleistos (įsiūtos), atlapėliai dygsniuoti rš. Žemaičių gyvenamų namų trobos siena nuo priemenės dažnai esti įleista tik į iškirstą šoninėse sienose griovelį EncIX90. Dabokim, jog ataugai įleisti, ne ing tikrą kelmą įčiepyti PK186.
| Ne, čia nieko nebuvo inléista (į raštą įterpta) Lp.
įleistinai adv.: Dišeris sudeda lentas įleistinai R133.
ǁ įkasti ką: Katilas su piningais buvo įleistas po grindis Plng. Reikia balkis inléist giliau Lp.
| Dūmtraukių pamatai yra įleisti į žemę rš.
ǁ įauginti (šaknį): Šaknis įremiu, įleidžiu, šakninuosi SD106. [Ąžuolai] drūtas savo šaknis intléidė gilumon kalno BM65. Piktžolės žemėn šaknį įleido rš.
^ Jau kad įleidė šaknį (įsigyveno), tai sunku beiškrapštyt Sln.
8. tr. įkišti į ką (atsargiai, pamažu): Gervė savo snapą vilkui į žiotis įleido J.Jabl. Tą pincetą įleido kupreliui į gerklę, ištraukė žuvies kaulą J.Balč. Esą, įléisk į akį vėžio girnikes, i bus sveika Rs. Išgelbėtasis įleido ranką į savo krepšelį rš.
ǁ įdėti į ką nors: Laikrodį įléidė į bato aulą Ėr. Juristas išsitraukė ir savo šautuvą ir į abudu vamzdžiu įleido kulką V.Myk-Put.
| Bačką į kelnorę (į rūsį) įleisti (įridenti) N.
| Tvardauskis liuobąs išimti dūšią ir įleisti į butelį Plng.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Paskui į tą duobę įleido karstą, kapą užkasė J.Bil. Įleido dukrelę į duobelę JD61. Inleido jį in tą skylę BsPIV276. Įleidę [virvę į duobę] antrą kartą, ištraukė antrą MPs. Buvo įleistà trys bitonai [pieno į šulinį] Krš.
| refl.: Insléisk šulnin ir ištrauksi [kibirą] Ds. Kaip tik anas insileidė gilumon, da nebuvo viškai galas, ė jau tolyn virvė nebėjo BsPII217. Gaspadorius pasku kamuoliuką įsiléido [į urvą] BM240.
9. tr. įsmeigti, įdurti, įvaryti: Bitė gylį įleido Prk. Įleis giliau nagus [katė], ir nebepaspurdės žvirblis Vb. Įléidžiau rakštį Rm.
| prk.: Nuleis kelnes, paguldys ant suolo, įléis (įkirs) penkis sykius Pln.
| Pašokusi [saulė] žiūrėjo kiaurai į visas žemės kerteles, gilių giliausiai įleisdama savo liepsnotą akį Žem. [Šventmarė] žiūrėjo, visa linkdama pirmyn, lyg akis į kito akis įleidus S.Čiurl.
^ Kad įleidė nagus (įsikabino) ant čiupryną Upt. Prigriuvinėjo prie senio ir įleido savo pirštus į jo nutriušusią barzdą rš.
| refl. tr.: Skiedrom nešluok, rakštį įsiléisi Pc.
10. tr. įšvirkšti: Įleido ligoniui po oda kamforos rš. Gal daktaras kokių vaistų įleistų̃, vis būt geriau Vb.
11. tr. įkišti, įgramzdinti (į skystį), įmerkti: Akmuo, į vandenį įleistas, tuoj skęsta J.Jabl. Inléiskie uodegą aketėn Dglš. Priėjo prie nedidelio upelio, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsasis BsMtII205. Įleiskite tinklą dešiniame laivo šone ir rasite SkvJn21,6.
| prk.: Buto neįleido į skolą, nors ir našlė paliko ž.
^ Be darbo dieną praleisti – kaip akmuo į marias įleisti KrvP(Krtn).
| refl. I: Tekiniai į purvą įsileida (įklimpsta), kad ir pryš atkalnalę Šts.
| Karvės užėdis įsiléidęs yr, reik iškelti Pln.
12. refl. imti plaukti (laivu, valtimi): Vos buvo į jūrą įsileidęs S.Dauk. Ir inskėlė, ir insleidė vidun marių tai giliųjų (d.) Tvr.
13. refl. įsitraukti į kokį veiksmą: Su tėvais įsileisti į kalbas vengė ir vieni į kitus šnairavo lyg visai svetimi ar susipykę A.Vien. Aš neįsileidu į skolą Lkž. Įsiléisti į ginčus BŽ44. Su bobom, vaikel, niekad neįsiléisk (nesiginčyk) – jos vis ant savo verčia (nori, kad jų būtų viršus) Jnšk. Geradėjas įsileidai į smulkmenas Blv. Čia Jauniaus įsileista be reikalo į paprastųjų vadovėlių terminologiją LTII320(J.Jabl). Tik ką įsileidęs tarpti augmuo Vaižg. Insléidžia meluot, tai nė kokio galo nebėr Sdk. Mūsų arklys kai įsileidžia bėgti, tai sunku sustabdyti Svn. Įsiléisti žiovauti, įsižiovauti BŽ471. Kad įsileidė [gerti], tai jau nesusiturės Krkn. Insleidė šnekėt Ds. Insleidžia insleidžia pyktin, tai ir pasikelia nervos Užp. Jūs dabar miegan kai insleiste, tai vasarą bus sunku Ml.
ǁ įsismaginti, įsilaiduoti: Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš. Pirma blogai siuvo, ė dabar jau insleidė Dglš. O Kęstutis įsileidęs pasakojo ir pasakojo rš. Šaltis įsileido, ir nebėra galo Grž.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Įsileidė į šešioliktą metą N.
14. refl. sueiti į draugystę, susiartinti: Tu su juo labai neinsléisk Ds. Kam tau reikia su tais gličais (snargliais) įsileisti! rš. Mano tėvas pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs BsV281.
15. tr., intr. išvaryti pašalą, įdienoti: Tada buvo labai įléista (klimpo, buvo giliai išvarytas pašalas) Pc. Dirvos buvo įléistos Pc. Sniegas neseniai dar nutirpo, ale žemė jau gerokai įléista Jrb. Keliai įléisti, mažai pašalo Jrb. Kap saulėka inšildys, tir (tai ir) ledą inleis Rod.
16. tr. neįdirbti (žemės), užleisti: Žemė įleistà, išklibint negali – tik varputys Alk. Kelis metus tik nedirbk žemės, pamatytum, kaip ji būtų įleista Žvr. Laukas geras, tik intléistas – niekas nedera Brt.
| refl.: Laukas greit įsiléidžia Gs.
◊ di̇́egą įléisti išdykinti (vaiką): Inléidžia di̇́egą [vaikui, negrėsdami jo] Al.
į óžį įsiléisti imti ožiuotis: Įsileida įsileida į ožį, pasku nė pats nebsusivaldo Vvr.
išléisti; SD417
I. sudaryti sąlygas kam išvykti; išsiųsti.
1. tr. duoti sutikimą, nedrausti kam kur išeiti, išvykti: Ir mane, žinoma, išleis nors (bent) mėnesį (namõ, į tėvus) J.Jabl. O kas tave buvo išléidęs? Slnt. Aš gi žinau: kaip tik nueisi, tai tandiej neišlei̇̃s (prašys pasilikti, neleis išeiti) Sdk.
2. tr. duoti galimumą kam kur išeiti, išvykti: Išléidžiau pačią dukteries aplankytų, tai dabar vienas, be gaspadinės Ds. Mergaites išleidžiau spanguolių rinktų Sz. Pasiuvo senelė gaidžiukui naujas kelnytes, o vištelei sijonuką ir išleido vieną dieną abu juodu riešutauti J.Jabl. Aš išléidau aną į pieninę Akm. Išléidau savo žmogų į malūną Krš.
ǁ duoti kam išeiti, pačiam pasiliekant jo vietoje namie: Nėr kam manęs turgun išléisti (nėra kas namie pabūva) Ps.
3. tr. parengti kur išvykti, padėti susiruošti išvykstančiam: Išleidžiu sūnelį, gal sulauksiu kareivėlį Bsg. Užteka saulelė anksti rytą, išleidžiau dukrelę pas anytą LTR. Aš išleidau bernelį į didįjį karelį JD439. Gandras jau vaikelius užaugusius buvo išléidęs ir be rūpesčių ant lizdo lopė sermėgą K.Donel.
4. tr. liepti kur išvykti, išeiti, išsiųsti: Tėveliai kai mirė, neatmenu – mažučius išléidė tarnaut Antš. Kai išleido jį mėšlo kratyti, tai jam ir vėjas griežė šakėse J.Jabl. Parsivežęs namo ir išleidęs bandos ganyti Sln. Ižleidžiu sūnų iž tėviškos valdžios SD214. Išleido į Rymą Mikalojų kaipo savo pasiuntinį M.Valanč. Išléidė … sūnų jų vytųs BM14. Tada išleido jį Dievas ponas iš žardžio (paraštėje daržo) Eden BB1Moz3,23.
ǁ duoti nurodymą išvykti, išvažiuoti: [Stoties viršininkas] eina išléist traukinio Šd.
5. tr. BB2Moz21,8 išduoti už vyro, į marčias (vyrą į žentus): Trys mergos, visas reik išléisti, iškišti Krš. Buvo su vienu sutarę, bet kažkas perkalbėjo, ir išleido dukterį už kito Srv. Didžian vargelin man motinytė išgileidė (rd.) LMD. Oi, matušele, balta lelijele, tu turėsi didį vargą, lig mane paugusią išleisi D44. Rūpinosi matušelė, rūpinosi sengalvelė – kur išleisiu dukrelę? StnD27. Leidosi saulelė į vakarus, išleidau dukrelę į ašaras JV859. Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles d. Vincelis jau vieną sūnų žentuosna išleido Alv.
6. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (ko išmokti, ką pasiekti): Sūnų į daktarus išléido Vkš. Jiedu išaugino gražią šeimą ir visus išleido aukštesnį mokslą rš. Ne labadė man buvo jaunystėj: sudegėm, brolį išléidau kuniguos Jnšk. Balsys jau seniai savo širdyje apgailestauja, kad Petro negalėjo į mokslą išleisti V.Myk-Put. Ir išleido mokslą gerą kaip ponaitį kokio dvaro LTR(Žg). Ir išlei̇̃s vaikus žmonėmi Srj.
| refl. tr.: Anys vienas kitą mokslan išsiléidė Ds.
7. tr. išsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Išléisiu šiandie broliui laišką Jrb. Drauge su šiuo laiškeliu išleidžiu savo straipsnio juodraštį K.Būg. Išleidžiau jau paskutinę pirmojo lakšto korektūrą J.Jabl. Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastų, o tą jo dukterį išgydytų, tai būtų žentu BsPIV49. Karalius išleido žinias po visas karalystes Kbr. Sakė, išléidėm [telegramą] iš Vilniaus Plš. Išleido į svečią šalį dvi tūkstanti pundų vaško S.Dauk.
8. tr. R išlydėti: Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas pats pakilęs išėjo laukan Ašb. Išléisk žmogų nors ligi durų Srv. Išléidžia par visą sodą, kad obuoliuko nepaimtum Skr. Išleido per visą kiemą – labai malonus žmogus Kt. Pasėdėjo kiek ir išejo, da išleidžiau in kiemo Skdt.
^ Išléist, kad dienos neišsineštum (sako rengdamasis palydėti svečią) Sdk. Išléisim, kad dieną neišneštūt Pkn. Išléisk, kad neišnešt nakties Žml. Reikia išleisti, kad diena nesutrumpėtų MTtVII54. Išléisiu, kad diena būt ilgesnė Šln. Reikia išleisti, kad duris neužrištumėt MTtVII54.
ǁ mirusį išlydėti: Mane išleisi, vartus užkelsi, tu pas kitą nujosi JD1009. Kur išleisiu dukrelę?… Ar į aukštą kalnelį? JD173.
9. tr. kurį laiką prabūti, pragyventi, praleisti: Jau vieną išléidom vasaros mėnesį Skr. Išléisim liepos tris savaites, ir jau rugiai bus pjautini Skr. Kad [nors] būt mėsos šventę išléist Arm. Kaip išleido pusę metų, pareina baltas vilkas LB168.
II. suteikti laisvę.
1. tr. DP167, SD423, R247 suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Palikau namie, žiopsojai – ir išléidei žąsis Vb. Žiūrėk, neišleisk paršiukų, kai neši ėdalą Vb. Tą paukštę išleidžia apiepiet in sodą palakstyt per langą BsPIV185. Išléisk katę į lauką Dkš. Išejo strielčiukas girelėn medžiotų, išleidė šunelius po girią bėgiotų LTR(Ds). Ir išleido (išlėkdino) varną BB1Moz8,7.
| Sėdėjo kalėjime, o dabar jį iš tenai išleido rš. Išleido ją valdžia kaip beprotę, jai nebekenksmingą J.Bil. Tad išleis jį valną Ch2Moz21,27.
| refl. tr.: Išsiléido kiaules, knisa kaip velniai Krš.
2. tr. išginti (gyvulius), duoti pasiganyti: Pro sniegą išléido gyvulius – nugraužė, nutrynė, tuščia, plika Skr. Išleisk išleisk pilkąsias aveles, pradėjo žaliuoti ant laukų žolelė JD287. Veršius, kiaules į aptvarą išleida Slnt.
| Ganyklos buvo išleidamos (aptvertos) Ggr.
| refl. tr.: Buvau išsiléidęs avis paganyti, bet, pradėjus lyti, vėl susivariau Š.
3. tr. nustoti laikius, paleisti: Užmigo ir išleidė iš rankų knygą Vb. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobulė duotų jam pieno, ir gana V.Krėv. Veršiukas visai išleidžia spenį (nežinda) Lš.
4. refl. išdykti: Vaike, tu išsiléidęs! Sg. Išsiléidęs kaip rankovė Kin.
5. tr. R125 dovanoti kaltę, atleisti: Anais žodžiais išleidžia, aba išriša, nusidėjusį žmogų SPII160.
III. padaryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. padaryti nesujungtą, padaryti laisvesnį ką susuktą, supintą, suvyniotą, atsukti, atrišti, išpinti, išvynioti: Kasas išpinti, išleisti KII35. Paskui klojėjos išleidžia linų pėdus ir saujas kloja lygiai eilėmis plonu sluoksniu rš. Duok man skritulį – aš išléisiu (išvyniosiu susuktus linus ar nuobraukas virvei vyti) Kp. Išleisk [sutrauktą] botagą Lp.
| Seniau dvarai išleistais arkliais (pora pirma, kita paskui sukinkytais) tik lekia, švilpia Lp.
| refl.: Neužmezgei mazgą, ir išsiléido visas galas virvės Jrb. Net plaukai jai bešokant išsileido rš. Mano naktį vis kasos išsiléidžia Ds. Prastai suraitė [plaukus], pabuvo kiek ir išsiléido Krš.
ǁ refl. iširti, prairti: Susiuvimas išsiléido Grž.
2. tr. išskėsti, išskleisti, ištiesti: Jau lyja, išleisk parasoną Ėr. Veranda apstatyta lengvais pintiniais baldais ir drobinėmis išleidžiamomis kėdėmis rš. Panytėlės, drobes išléisdamos, žalioj lankoj tiesia, baltai baldydamos Lnkv.
3. tr. pailginti, paplatinti (atardant siūles ir panaudojant įsiūtą medžiagos atsargą): Kad išléistų to sijono padalkas, tai nebebūtų striukas Jnšk. Tai bliuskelei kai išleis pašones, tai bus ilgesnė Jnšk. Per juozmenį reikia ben kiek išléist – labai apitempta Vb.
4. tr. pakreikti, paskleisti, padriekti: Jau dangus blausias, neverta šieną išleisti Žln. Išléiskit šieną an kluonienos Lp. Išléisk vežimą žemių [ant trobos] Lp. Nukerta tą kraiką, paskui išleidam iš pradalgių (išdaužome grėblio kotu pradalges) StngŽ73.
5. refl. nusidėvėti, iškedėti, suplyšti (apie audeklą): Nekietai austas audeklas, tai drapaną panešioji kiek, ir išsiléidžia Jnšk.
6. tr., intr. sumažinti kainą, pigiau atiduoti, nuleisti: Neimsiu, jei neišlei̇̃s Ėr. Išleisk dar iš penkių kiek, tiek nemokėsim Ėr. Seniau liuob dar išleis iš rublio už kalvaratą Šts. Išléisk iš kelnių (iš kelnėms perkamos medžiagos kainos) ben kiek Ds. Jau tu gi ė kiek išleisk OG106. Išleisk iš dviej šimtų kokią dešimtį rublių Alv. Iš visų paminėtų kainų išleidžiamas nuošimtis rš.
7. tr. R44 praleisti, nepasakyti: Kalboje labai dažnai išleidžiamos lengvai suprantamos sakinio dalys J.Jabl.
IV. padaryti minkštesnį, skystesnį; ištekinti.
1. refl. netekti formos, patižti: Išsiléidė tie paplotėliai Pš. Kruopos išsiléidę (labai suvirę) Vlk. Kai miltai susalę, tai pyragas esti toks išsileidęs, suzmegęs Jnšk. Vienoj vietoj jis atrado išsileidusią nuo rasos nuorūką P.Cvir.
| prk.: Iš meilės jis išsileido lyg vaškas (neteko savo nuomonės, charakterio; suminkštėjo) J.Avyž.
2. tr. išvaryti (pašalą): Šiemet anksti pavasarį išleido pašalą rš.
ǁ refl. atšilti, išeiti pašalui: Po nubėgimo sniego žemė, kuri par visą žiemą buvo sušalusi, išsileid BM318.
3. tr. ištirpdyti, atskiesti: Išléisk mieles Ėr. Gerai, kad da mielės neišléistos Al. Įmaišyti pašildytame vandenyje ir sudėti atskirai šiltame vandenyje išleistą raugą rš. Ar jau išléidai kvarbą (dažus)? Al. Įdėti šaukštelį vandenyje išleisto krakmolo rš.
| refl. KII307: Sniego prinešei, išsileido, ir dartės pirkia pašlapo Rod. Ar jau išsiléido cukrus? Jrb.
4. tr. išlydyti: Gal neišleisti̇̀ taukai? Lp. Vaškas jau išleistas Ktk.
| refl. R145: Šiulta (šilta), tai sviesto ir ant turgaus negali nuvežt – išsiléidžia Ds. Žvakė nū šilimos išsiléido Up. Par didelį karštį visa kas išsiléidžia Trgn.
5. tr. išpilti, ištekinti, ištuštinti, išbėginti: Tas … ją pamokino, kad ji imtų vištkiaušį, tą gražiai išleistų, o į tą kevalą vandens įpiltų BsPI67. Išléisk pieną (ištekink per indo apačią), jau bus smetona nusistojus Kt. Prašo, kad leistum tą prūdą išléist Žr. Iš balos visą vandenį išleido Alv. Atmatas (nedirbamą žemę) išarė, pelkes išleido (nusausino) ir gyvena Šts. Kraujus išleisti BB3Moz1,15. Kubilų tulis (volė su skyle) buvo išleidama (pro ją leisdavo alų) Lnk. Išleidžiamieji inkstų takeliai rš. Šlapimo išleidžiamasis kanalas rš.
| Eisim, vyručiai, alaus išleist (nusišlapinti) Srv.
^ Kãsa senukas, seilę išléidęs (labai atsidėjęs, net jam seilės bėga) Skr.
ǁ duoti nubėgti verdančiam skysčiui: Išléidau putrą, išbėginau Ggr.
ǁ duoti išbyrėti, išbirinti: Išleidimo dėžė sėmenims išleisti į elevatorių rš.
6. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Ji man du kiaušinius išléido Lš.
7. tr. prakiurdant duoti išlįsti, ištrykšti, išbyrėti: Žiurkės praės ir išlei̇̃s maišą (išbirs miltai) Ėr. Vilkas išléido veršelio vidurius, prikimšo pilvan virkščių (ps.) Rod. Katei kad kiek žarnų neišléidžiau (vos nesumindžiau) Ėr.
| refl. tr., intr.: Viduriai jo persprogo ir žarnos išsiléido Jrk.
^ Kad tu kur žarnas išsiléistum taip bepuldinėdamas! Grž.
8. tr. daryti, gaminti (degtinę, vyną…): Išleido bobelė karčią arielką JD381.
| refl. tr.: Kad norėjai eit į svočias, reikė išsileisti rinckojo vynelio JV726.
V. išduoti į aplinką, paskleisti, suteikti.
1. tr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Išleidęs dūmą pro nosį, senis užsikosėjo Ėr. Išleidžiamasis, atidirbtas [garvežio] garas rš. Smaks iš piktumo dvylika sieksnių liepsnos iš savo nasrų išleido BsPI6. Jei aš būsiu gyvas, išleisiu pieno putas, jei negyvas – kraujo putas BsMtII68. Kruviną prakaitą išleidž ponas darže BPI144. Dabokiat gerai ir ant to senojo aulio, kurs tą spietlių išleido S.Dauk. Širdyj verkė, o verkimo (ašarų) iž akių neišléido Asv. Ką aš ãšarų išléidau, dabar ir nematau Gg. Da ji nė vienos ãšaros ant dukters neišléido (dėl dukters neverkė) Skr. Jeigu spindulius saulė išleidžia, tai greit gal būt audros Btg. Tu išleidi savo dvasią ir atnaujini žemės veidą brš.
ǁ ištarti, pasakyti: Išleidžiu žodį R119. Susizgribo išsitarusi, bet išleisto žodžio nebesugausi Žem. Jis be buteluko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia – vis tyli kap siera žemelė Nč. Balsu mano šauksmą išleisiu brš.
^ Žodis – kai paukštis: išleidei ir nebesugausi NžR.
ǁ K duoti patirti, duoti pajusti; išlieti: Boba savo piktumą ant to senio išleido BsPI16. Bet Grėtė, norėdama ant ko nors išleisti savo pyktį, smogė didele ropute į vištyčius I.Simon. Ieškojo, ant ko jis savo kerštą išleisti galėtų LMD. Nesa kada tu savo kerštą išleidai, tada jis anus išpustijo kaip stambrus BB2Moz15,7.
ǁ paskleisti: Išleiski šviesybės tavo spindulį Mž318.
| Buvo kalbas išleidusi ant mūsų tėvo Krt. Toksai durnius pasidrįso pikčiausius melus į svietą išleisti A1884,288.
2. tr. iškišti, išstumti; padaryti (labiau) matomą: Bėgiojo šuo, liežuvį išleidęs rš. Ir liežuvius it pančius išleidę lekavo LTI41(Bs). Vapsva kai išléidžia gyluonį, tai bent colis būtų Ds. Katinas pribėgęs, nagus išléidęs už akių čiumpa Žln. Kurčgalius išléisk ir per balkį [šalinėje] Žvr. Inkorą išleisti N. Šilkinių suknelių išleistos kilpos siuvamos kilpiniu dygsniu rš.
| Išléisk labiau šviesą (iškelk lempos dagtį) Jnšk. Išleisk šviesiau lempą rš.
3. tr. išauginti, išskleisti: Ižleidžiu varpą, lapus SD94,133. Išleidžiu uoglį R316. Dar grūdas tik išléidęs daigus Lp. Šaką išléidžia į šoną [kambarinė gėlė] ir vėl auga Rm. Jau jų (seradėlių) šaknys išleistos rš. Išleidž žolelę, žolelę šilkinę TDrIV132(Ml). Kokius žiedelius išleisi? JD1191.
4. refl. iškilti, išsipūsti, susiformuoti: Suputo, gumbas išsileido kaip duonos kepalas Dr. Suodys prigargėjusios ant lubų, t. y. burbulais išsiléidusios J.
5. tr. pateikti parengus darbui, išmokius: Vien aukštosios mokyklos kasmet išleidžia daugelį tūkstančių specialistų įvairioms darbo šakoms sp.
| Vis dėlto šeštoje išleidžiamoje (baigiamojoje) klasėje gavau pabūti dvejus metus Vaižg. Kada bus išleidžiamieji egzaminai? J.Jabl.
6. tr. pateikti apyvartai, pagaminti: Pramonės darbuotojai siekia išleisti kuo daugiau ir kuo geresnės produkcijos sp. Visa išleidžiamoji produkcija eina žmonėms sp. Naują mašinos modelį išléisti DŽ.
7. tr. parengti spaudai ir išspausdinti: Šiandien tobulas žodynas išleisti nėra dar galimas daiktas, nes tam per maža turime surinkę medžiagos K.Būg. Kai kada minkštais apdarais išleidžiamos ir storos knygos rš.
ǁ sudaryti ir paskelbti (potvarkį, nuostatą, įstatymą…): 1918 metų gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji darbininkų ir vargingųjų valstiečių revoliucinė vyriausybė išleido istorinį manifestą dėl tarybų valdžios paskelbimo (sov.) sp.
8. tr. išeikvoti (pinigus, turtą): Kelionei jis buvo išleidęs arti devyniolikos tūkstančių J.Balč. Pinigą greit gali išleist, o kai reik jį paimt, tai iš šuns nasrų neištrauksi P.Cvir. Išléidė daug pinigų Vad. Daug turėdams, daug išleidi RD213. Piningai visi išléisti KI44. Nusižengė išleidęs svetimą turtą rš.
| Saulėje vienas medžiagos gramas išleidžia vidutiniškai apie 2 ergus per sekundę P.Slavėn.
| Jau sylą išleidau (visai nebetekau jėgų, išsisėmiau) B, PrLXVII8.
| refl. tr., intr.: Piningai greitai išsiléidžia KI137. Pinigus išsiléidai, ką dabar veiksi? Skr. Būsi turtingas, kai jai (degtinei) neišsileisi Vaižg. Ant tokio gyvenimo žmogus negali išsileisti (nėr iš ko plačiai gyventi) Gr. Šiemet išsiléidėm labai su tuo statyba Mžš. Ponai išsibergždė, t. y. išsiléido, jau tušti, nieko neturi J. Iš pinigų išsileidom Lp. Jis iš pinigo neišsiléidžia, bet turi iš ko ir pasidaryt Alv.
9. tr. R47 parduoti, nebelaikyti: Nebepasiveršiavo man karvė, paliko su senu pienu, tai išléidžiau Pin. Vargsiu be karvės, ale telyčių neparduosiu, šitos veislės neišleisiu Tvr.
| Išleisti iš varžytynių rš.
| refl.: Neišsiléisk su medum (per daug neparduok) Pš.
10. tr. išduoti (kam kas priklauso): Išduomi, išleidžiu R362. Verk senoji močiutė, kraitelį išleisdama, o senasis tėvelis – dalelę atskirdamas JV202.
| Ko snaudi, tau išléisti (leisti, išmesti kortą)! Krš.
11. tr. atiduoti (nuomai, iš pusės): Neturėjo nei arklių, nei padarynių, [žemę] išleisdavo nuomininkam, ir tiek Srv.
| Laukas reikia išleisti pusei – Mikas ir pusinį jau surado V.Krėv.
VI. pradėti ką daryti; išjudėti.
1. refl. imtis, pradėti ką daryti: Jau kad išsiléidai eit, tai ir eik Lp. Jau kad išsiléidęs kelionėn, reikia eit toliau Tvr. Tarnas išsileido vyti vaiką Al.
^ Tu an to išsiléidęs (tai pamėgęs, pasirinkęs, tam pasiryžęs) jau iš mažens Krok.
2. refl. išeiti, išvykti, iškeliauti: Tingėjau kinkyt – išsileidau pėsčias rš. Jonas su savo pulku slapčiai iš miesto išsileido Jrk. Išgirdo alasą ir išsiléido visi namo Jrb. Kur tu dabar tep išsileidai, gal turgun? Alv.
3. intr. išbėgti: Ka išléido ans į laukus, pradėm dulkės rūksta Vvr.
| refl.: Kai pradėjo lyti, visi iš turgaus išsileido Up.
4. refl. pradėti smarkiai bėgti, įsismaginti bėgti: Vilkas, pagavęs ėrelį, tai kadgi išsiléido, tai tik ol dada, ol dada! Vlk. Kap išsiléido [bėgti], tai kap žaibas! Knv.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn.
1. tr. iškirsti, išpjauti (medžius): Medžiagą išléidžia, tik kelmai lienka Šlčn. Dėdė išléidžia medžius kuitė[je] (miškelyje), t. y. iškerta J.
2. tr. padaryti, kad nukartų, nutįstų: Jo marškiniai buvo išleisti ant baltų drobinių kelnių rš.
| refl.: Drobulė toki juoda išsileidusi iš lovos Dr. Per kepurę plaukai išsileidę TDrIV248(Kb). Valandėlei ji atsisėdo ant kušetės, suimdama rankomis išsileidusius ant pečių ir nugaros šviesius, išsitaršiusius plaukus rš.
VIII. duoti praeiti per ką; išmesti, išmušti.
1. tr. perleisti, pervaryti per ką: Arpų nebuvo: grūdus liuob išleis par vėjį (išleis par kretilą) (išvėtys, išsijos) ir veš malti Šts.
ǁ iškulti: Eikit greičiau in kluoną, kad iki vakari rugius išlei̇̃stūt Al. Mašina kokias keturias kapas išléisim Alv.
2. tr. išmesti, išsviesti:
^ Akmenio, iš rankos išleidęs, nebepačiupsi Lnkv.
| refl.: Eikiam išsileisti, katras aukščiau išleisma: su palaidine ar su svilksniu? Šts.
3. tr. iššauti: Išleidžiu pūčką R247. Greitšovumas – ginklų ypatybė per kiek galint trumpesnį laiką išleisti ko daugiausia šūvių EncIX588.
4. tr. išmušti: Kap davė per petį, ir išleido ranką Kb.
IX. išlyginti.
1. tr. išlaidyti, išlyginti: Išleisk man marškinius K.Būg(Ds).
2. tr. Rtn išgaląsti: Kad išléidau savo peilį, tai kap britva Lš.
| refl. tr.: Išsiléido britvą Lp.
◊ ant (in) akių̃ neišsiléisti labai nekęsti: Anys motkos ir tėvo tai ir in akių̃ neišsiléidžia Arm.
ant svi̇́eto išléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Ant svieto vaikus savo išleidė, potam apie juos nieko notbojo MP62.
dū̃šią (dvãsią KII305) išléisti KII305 mirti: Rankeles sudėjęs, išleido dvasią Ns1832,8. Žvilgterėjo seserspi, bet toji tuom tarpu dvasią jau išleidusi buvo BsV151. Jeigu ji (ragana) pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia BsMtI74. Turėjo palikti savo didį skarbą ir visus savo gerus draugus, turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195.
į [svečių̃] šãlį išléisti ištekinti: Seserį išlei̇̃s į šãlį, o tau namai Alk. Išleidau dukrelę svečių šalį, jauniausią dukrelę svečių šalį JD1203.
į valiàs (vãlią) išléisti išpaikinti: Ir ana, matyti, yr į valias išleista KlvrŽ. Lig mažus išléido vaikus į vãlią, dabar patys gailias Užv. Tą vieną [dukterį] turiu, tai truputį išleidau į valią LzP.
į valiàs išsiléisti išdykti: Išsiléido į valiàs [vaikas] Kl.
į žmónes išléisti ištekinti: Išléidom dukterį žmonė́sna ir jau išdavėm pasogą Vrn.
iš akių̃ išléisti
1. akimis nesekioti, nesirūpinti, kad būtų matomas: Žiūrėk, jei išleisi karves iš akių, jos tuoj sueis į javus Jnš. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių Pš.
2. neturėti galvoje, nesirūpinti: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo rš.

iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie tą patį: Motina marčios neišléida iš dantų̃ Kv.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvõs tą kalbą išléidė Pp. Visai išléidžiau iš galvõs, ka vištos žabinė[je] uždarytos Jnš. Aš jau visai iš galvõs išléidau Prk.
iš nagų̃ neišléisti nenustoti dirbti: Senelė buvo be galo darbšti: ir viešėti atvykusi, ji neišleisdavo darbo iš nagų J.Balč.
iš širdiẽs neišléisti visą laiką apie ką mąstyti, kuo gyventi: Be paliaubimo kalbėti, mislyti ir niekada iš širdies savo neišleisti BPI236.
kvãpo neišléisti labai ramiai, tyliai būti: Stovėsiu kaip ėriukas – tyliai, ramiai, nė kvapo neišleisiu V.Kudir.
liežùvį išléidus Šll intensyviai (ką veikti).
paskuti̇̀nį atódūsį (kvãpą) išléisti mirti: Išleido paskutinį atodūsį rš. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą BsPIII9.
per gérklę išléisti pragerti: Visą mūsų gyvenimą (ūkį) par savo ger̃klę išléido Vkš.
per šãlį išléisti neteisėtai parduoti: Meistrai daug plytų ir cemento išleido per šalį Mrj.
prie Diẽvo išléisti numarinti: Tris kūdikius pri Dievo išleido N.
vė́jais išléisti niekams išeikvoti: Iškada piningus vė́jais išléisti Krš.
nuléisti
I. padaryti, kad kas eitų žemyn, gilyn.
1. tr. pakeisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi, nulenkti: Pakeldami rankas, įkvėpkime, nuleisdami – iškvėpkime rš. Kam nuléidai baltas rankas an kelučių savo?! Ukm. Žiulpos veidas ištįso, ir abudu su Perminu bejėgiškai nuleido rankas J.Avyž. Iškėlę svarstį aukštyn, pirma nuleiskime jį iki krūtinės ir tik po to žemyn rš. Pastato kibirą, lėtai nuleisdama lanką, kad neskambteltų rš. Reik mokėti dalgį vienaip nuleisti [pjaunant] – ne giliau ir ne sekliau Šts. Juras ėjo per kiemą, nuleidęs galvą P.Cvir. Arkliai kol nuleidę galvas stovinėja, neėda TDrIV222(Rod). Taip gražiai žydėjo vakar [gėlės], o šiandien jau nuleido savo galveles J.Balč. Nuleido uodegą kaip šuo, lazdą pamatęs TŽV597. Vaikščioja lodz kiaulė be kryžiaus – nuléidęs petį Grv. Briedis stovi tuomet (ragams krintant) ausis nuleidęs Blv. Sparnus nuléisti (suglausti) K. O ko pavytai, žalia būdama, o kam nuleidai žalias šakeles?! JD241.
ǁ padaryti, kad kas nuslinktų, atsidurtų žemiau: Ant sienų viename bokšte buvo nuleista vėliava, kas reiškė, kad šeimininkų nėra namie A.Vien. Bures nuleidęs, tyliai iriuosi B.Sruog. Kapitonas liepė nuleisti bures J.Balč. Ponai galėjo pakarti ir nuleisti – tokie buvo galingi Plng. Nuléisk sėdauką (dviračio sėdynę) Azr. Nuleidžiamasis tiltas LL330.
ǁ nukreipti žemyn (akis, žvilgsnį): Senis nuleido akis žemyn ir atsiduso V.Kudir. Moteriškė artinasi prie Andriaus, nuleidusi akis P.Cvir. Sėdi, akis nuleidęs, t. y. murkso, žiūri iš pakerės J. Susisarmatinęs vaikas akeles nuléidė Jnšk. Dūlina, akis nuleidęs, kaip šuva, lašinius suėdęs KrvP(Mlt).
| Ligonis pramerkė akis ir vėl nuleido blakstienas rš. Kristina nuleido ilgas, tamsias blakstienas J.Dov.
| refl.: Abraomo akys neramiai sumirksėjo ir nusileido žemyn rš.
2. tr. numauti, nusmaukti žemyn: Nuléisdavo kelnes i par pliką droždavo Žml. Jonas nutraukė tau skepetėlį, tu jam nuleidai kepurę Žem.
| refl. tr.: Boba skepečikę nusiléido žemyn Skr.
3. tr. numesti žemyn: O tas senis tą šaukštą nuleido ant žemės, sako: „Paduok, vaikeli!“ BsPIV21. An tę šviesą nuleido, i girdėt bumbsėjo (apie bombardavimą) Gs.
4. tr., intr. duoti nukristi, nubyrėti, nuvarvėti iš viršaus žemyn: Atmeni, kad tavi nuleidau maną ant peniukšlo tavo MP252. Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų BtMt5,45. Šitai eš rytoje šiuo metu tokiais ledais nuleisiu, kokių Egipte nebuvo BB2Moz9,18. Rasokite, arba nuleiskite rasą, dangūs, ižg viršaus DP502.
5. refl. BB2Moz8,4, SPII1 iš aukšto priartėti prie žemės, prie ko nors žemai esančio: Dangus aukštai, reikia palaukti, kol žemiau nusileis, tada gal ir teks keliauti KrvP(Dgč). Rūkas nusileido pievose BŽ231. Ir štai dangus pasidengė nuo krašto iki krašto nematytai storais švininiais debesimis, nusileidusiais iki pat žemės J.Balt. Sausas lapas, atitrūkęs nuo medžio, nusileido ant jos tamsios suknelės J.Dov.
| prk.: Nusileido debesėliai, verkė manę giminėlė JD1151. Nuo pilko žemai nusileidusio dangaus gatvėse buvo prietema rš. Jau vėlu. Į Gedimino aikštę nusileido rugpjūčio naktis rš. Naktis nusileido staiga P.Cvir. Kažkaip anksti nusileido prietema rš.
^ Paskėlė aukščiausia, nusleidė žemiausia Švnč.
6. tr. nutupdyti: Nuleistų žemėn iš 450 km aukščio bandomųjų gyvulių būklė gera sp.
ǁ refl. nutūpti: Pavasarį Kuomiškėse nusileisdavo pailsėti laukinių žąsų pulkai A.Vien. Atlėkė dvyleka ančių, nusileidė ant žemės MitI363. Ašiai nuskrisčiau, ašiai nusileisčiau in motulės svirnelio, in vyšnelių sodelio Rš. Skrisčia ant motutės sodą, šakon nusileisčia NS1247. Bičiuliui ant nosies musė nusileido J.Jabl. Nusileisdamas lėktuvas, be abejo, patenka į sniego, o gal ir į lietaus debesis rš. Tarybiniai kosmonautai sėkmingai nusileido gimtojoje žemėje (sov.) sp. Nusileidžiamasis skėtis (parašiutas) LL232.
7. refl. intr., tr. pasislėpti už horizonto, nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulė į debesį nusiléidė Pc. Ligi saulei nenusileidus, reikėjo vaikščioti, ne dabar J.Jabl(Tl). Saulė nusileidė až aukšto kalnelio Vnž. Numirė saulei nusileidžiančiai BB2Krn18,34. Anys neveizdi nakties ir saulės nusileidusios BPII28. Nusileis mėnuo, … patiešys mane … siratėlę JD942.
| Kur tave saulė nusiléido (kur tu buvai, kai saulė leidosi)? Ss.
| Tada diena labai nusileido (buvo vėlus vakaras) ChTeis19,11.
| prk.: Diena su saule nusileido S.Nėr. Su saule džiaugsmas nusileido, su saule vėl nubus S.Nėr.
8. tr. nuimti, nukelti žemyn: Noriu, ka šienyką nuléistum no aukšto, paskui tamso[je] tę kabykis Jrb. Ir staigiai nuleido ji kodžių žemyn ant savo rankos BB1Moz24,18. Tatut, nuleisk mane nuo pečiaus žemėn! – Tėvas kilst i nuleido vaiką žemėn Švnč. Nuléisk kojas nuo suolo Š.
| refl. tr.: Sustojo, nusileido luotelį nuo laivo BsPIV190. Nusileidžia kojas nuo lovos ir ieško pypkės rš.
9. tr. prilaikant duoti nuslinkti žemyn, gilyn: Bet pro langą virve pintinėje per mūrą buvau nuleistas Bt2PvK11,33. Ant galo išmislijau nuleisti virvę lig žemei BM145. Siūlas nuleidžiamas pro lentelės apačią (padarius kilpą, neriant tinklą) sp. Karalius liepė tą medį nukirst ir ją (našlaitę) astražniai nuléist [su medžiu] BM183.
| Vyrai nuleido karstą į duobę rš.
| refl.: Vagys pro langą per virves iš antro gyvenimo nusileido Jnšk. Jis sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės BsPIII163.
| Jei voras nusileis ant žmogaus, tai bus laimė Skp.
10. tr. pamažu įdėti, nukišti: Jonas nuleidžia ranką į kabančio švarko kišenę P.Cvir.
| Tą užgirdus, moteriškė nuleidė savo dešinę ranką palovėn BsPII191.
| prk.: Kiekvieną Valterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia V.Kudir.
11. refl. pamažu pakeisti statesnę kūno padėtį gulstesne (atsisėsti, atsiklaupti, atsigulti): Senis sunkiai nusileido į kėdę rš. Nusileido ant vieno kelio ir jisai A.Vien. Jis pamėgino apsiversti, bet tik kilsterėjo pečius ir vėl nusileido ant margų pagalvių rš.
12. refl. nuslūgti, nukristi: Kviečiai siūbuoja pakildami ir nusileisdami rš.
| Krūtinės ląsta nusileidžia, jos tūris sumažėja, ir iškvepiama rš. O kad norėtų pasisemt vyno iš to šulnio, tai tas vynas nusileidžia teip giliai, kad jos negali pasiekt BsPIV93.
13. tr. prk. padaryti žemesnį, tylesnį (balsą): [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Po šitos iškilmingos įžangos ponas nuo rogių, jau truputį nuleidęs balsą, skaitė toliau V.Myk-Put. Kainas prisislinko dar arčiau prie jo ir dar labiau nuleido balsą rš.
14. tr. nubrėžti iš viršaus žemyn (statmenį): Iš taško A nuleisti statmuo turimajai tiesiajai Z.Žem.
15. tr. nukirsti, nupjauti (medį, šiaip augalą): Ankšlis (alksnis) nuleista Bn. Nuléidėm eglę nuo kelmo Trgn. Visus medžius gerai nuleidome, tik paskutinieji keli pasikorė Pkr. Kad ir vienu dalgiu, bet gal daug rugių nuleisti par pavakarę Šts.
| Darata ir barzdą Gusčiui taip pat nuleido (nukirpo), kaip ir plaukus Vaižg.
| refl. tr.: Nuvažiavom, nusiléidom po eglę gerą ir važiuojam Rm.
16. tr. nuversti nuo bėgių: Atsimenu, kaip kartą mes nuleidom ešeloną rš. Sako, ne vieną traukinį nuleidęs nuo bėgių J.Avyž.
17. tr. palikti per neapsižiūrėjimą neišmegztą akį: Akį nuléisti KII47. Gera mezgėja akies nenulei̇̃s Rod.
ǁ mezgant nukelti ant kito virbalo neišmegztą akį: Dvi uždėtos akys iš pereitos eilės nuo kairiojo virbalo neišmegztos nuleidžiamos rš.
18. tr. susiaurinti (nėrinį) mažinant akių skaičių: Norėdami tinklą nuleisti, per dvi paskutines akutes neriame vieną sp. Jau pradėk nuléisti po akį nu kiekvieno virbalo Brs. Užteks megzt – jau gali nuléist Kš. Pradėsu kojinę nuléisti Krš.
19. tr. padaryti nuožulnų, nuolaidų: Sermėgos pečiai nuleisti, dabar toki mada Šts. Labiau nuléisk pečius, per statūs Rm. Papjoviau vištą – tą nuleistoms strėnoms Šts. Nuleistų kriauklų arklys y[ra] pigesnis Šts. Arklys nuléisto pirmagalio Rod.
20. tr. padaryti plonesnį (vejant), nuploninti: Botagas vienodas, į galą nė kiek nenuléistas Ėr. Nuléisk laibesnį botagą Ėr.
21. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Nemesk taip smarkiai [sviedinio], nuléisi nuo kalno, įkris į upę rš. Ir mažąjį [vaiką] kartą nuo tos didžiosios pusnies nuleidžiau Vb. Vaikai, katras muno kurpes nuléidot į pakalnę? Up.
22. refl. nueiti, nuvažiuoti, nuslinkti į pakalnę, į žemesnę vietą: Kelis kartus nusileidę nuo kalno, pasitampę, jie vėl kimba į darbą P.Cvir. Užlipo ant aukšto kalno, paskui nusileido į plačią lygumą J.Balč. Siauru keleliu raitelių būrys nusileido prie pat Dubysos A.Vien. Nereik ne ragikių, ne nėko – subinvaža nu pakalnės nusileida Krš.
| Kol jie kalną nusilei̇̃s Srd.
ǁ nulipti (laiptais, kopėčiomis…): Iš lėto perėjęs ilgu koridorium, gydytojas nusileido cementiniais laiptais į kiemą rš. Jam pavyko nusileisti lipyne, nesutikus savo šeimininkės rš.
ǁ nueiti, nukeliauti, įsirausti gilyn: Nusiléisti gilyn BŽ44. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą ir iš ten nusileido į požemį, po jūra rš.
| Kuomet vabalai žiemą nusileidžia giliau, ir kurmis rausia gilumoje Blv.
23. tr. plukdyti, duoti plaukti: O kaip padirbdinčiau naują laivužėlį, nuleisiu ant jūružėlių, nuleisiu ant marelių JD441.
24. tr. padaryti ką nusvirusį, nutįsusį, karantį, pakibusį: Viršuje galima nuleisti nedideles užuolaidėles rš. Šilkų juostelė šalin nuleistà LB30. Botagas prie jo šono nuléistas buvo Ns1857,4. Kepurytė su nuleistu kutosu Sb.
| refl.: Plaukai nusileidžia lig pečių BŽ346. O juodi ūsai grožina jo veidą, o ilga barzda žemyn nusileido A1884,396. Šlebės (suknelės) užpakalis nusileidęs kaip žąsies dėtys Pln. Jam ausys nusiléidusios KI588. Kaip pradėjo šalti, ilgiausi leketai nu stogo nusileido Vvr.
25. tr. N įkišti į vandenį, nuskandinti, nugramzdinti: Nuleidžiu šviną gelmės ieškomą R115.
| Uoste laivas nuleido inkarą rš.
ǁ netyčia paskandinti (nusimaunamą daiktą): O ir nuleidau aukso žiedužėlį į jūružių dugnužėlį JV123. Tik nenuléisk viedro semdamas vandenį [iš šulinio] Rm.
II. padaryti, kad kas eitų tolyn; judėti tolyn.
1. tr. nesukliudyti, nesudrausti kam kur eiti; duoti eiti: Onelė niekur nenuléidžia žąselių į javus Š.
2. tr. išrengti kur išvykti; padėti susiruošti: Kur tu jį (sūnelį) nuleisi? RD67.
3. tr. duoti už vyro, į marčias: Dukterį nuléidom į krãžiškius Ll. Savo dukrą ant kitą parapiją nuléidžiau Jnšk. Privertė, nuleido dukterį už našlio Ašb. Te aš dukrelę nuduosiu, savo vaikutį nuleisiu LTR. Ei, verkė verkė mūsų seselė, taip toli nuleistoji JV860. Žada mane už seno nuleisti LTR(Trg).
4. tr. liepti nuvykti, nusiųsti: Pats nenorėjau te eitie, tai nuléidžiau pačią Ds. Venckuo vertai būt grėbėją nuleisti Slnt. Karalius nuléidė pasižiūrėt, ar teisybė, o nuleisti̇̀ parodė, kad teisybė BM112. Nuleisti į talką rš. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį pas tą mokinčių mokytis BsPIII106. Parašyk, kada parvažiuosi, tai nuléisim ar į Joniškėlį, ar kitur padvadą parvežti Grž.
5. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Neturim adreso, reiktų nuléist [laiškas] Pl. Gromatėlę surašiau, pas tėvelio nuleidau JV343. Pats taip pat Parčevskis nuleido raštą į Varnius M.Valanč. Reiks tą metriką nuléisti į Ameriką Als. Galėčiau Voronežan nuleisti ben 5 egz. korektūros K.Būg. Augymę tą, rastą Žemaičiūse, nuleidau į Vilnių P. Mes vis anam kas mėnesį nuléidame tai piningų, tai pavilgos siuntinį Grg. Du kartus nuléidėm lašinių Ėr. Mes savo vaikui vis šį tą iš valgymo nuléidžiam Jnšk.
6. tr. nulydėti: Ateik pas mane – aš tave prie garlaivio nuléisiu Skr. Domicela išvirusi pavaišino ir nuleido svetį gulti M.Valanč.
ǁ mirusį nulydėti: Pavasarį nuléidau vyrą į kapus KzR. Jį ant vežimo iškėlė, parėdė ir tei[p] nuléido ant kapų Skr. Nuléido in kapinyną Lp. Nuleidė močiutę aukštan kapelin LTR(Pnd).
7. tr. Krtn, Pls, Vrnv praleisti (laiką): Kelias dienas nuleidę, ejo mazgoties [į pirtį] S.Dauk. Dieną nuléidi ir vėl bėgi Rod. Vėl naktį nuléisi be miego Lp. Iš pradžios kalbėjosi gan tyliai, o kiek laiko nuleidus, galima buvo numanyti, kad ne prie tuščio stalo sėdi LzP.
| Savo jaunas dienas ant nėko (tuščiai) nuléido Žv.
| refl. tr.: Nuleidęsis kelias dienas, nueik ž.
ǁ intr. palaukti: Daba da ugnį kurti anksti – kiek nuléisma i kursma Lkv.
8. tr. duoti praeiti pro ką, perleisti: Rugius nuléisk par vėją, gal nuneš pelus Varn. Par vėjį nuleido, nuklastė, nukulstė ir nubėrė su šiūpele bertinius rugius Šts.
ǁ apdoroti (kokiu įrankiu, priemone): Šėpą ryzu kad nulei̇̃s, blizga! Slm.
9. intr. nubėgti, nuvažiuoti: Zuikis nuléido į krūmalius Vvr. Petrelis nuléis į Kalnalį taboko parnešti Kal.
| refl.: Pats mačiau, kaip vakar vakare kažkieno vaikas iš mūsų sodno nusiléido Up.
| Mes buvom nusiléidę (nuvažiavę) vieną dieną ant Arimaičių ežero Rd.
ǁ refl. nuplaukti (pavandeniui): Šį rytą vyrai nusiléido Nemunu Al.
10. tr. išauginti, išleisti: Ant pamato džiūsta jurginiai, nuleidę po tą vieną žieduką Jrb.
III. nekreipti dėmesio, apleisti, praleisti; susilpninti.
1. tr. nugyventi, apleisti: Vaikai nuléido namus, o tėvai kap gražiai gyveno! Alk. Nusitvers Gaičiaus Anė kokį nors niekam vertą vyrą, šisai nuleis ūkį I.Simon. Ans norėjo didelio ūkio, kad ans ir nuleistas būtum Prk. Nuléidė tuos pastovus, nugriuvo, nubuvo, galų gale paliko, ka reik javus dėt į kauges Sk.
| refl.: Žmogus nusléido viškai Pl. Ar tik ans nenusileis tiek gerdamas?! Dr. Žemės gẽros, viskas auga – ko teip nusiléidot?! Skr.
nusiléidusiai adv.: Gerąs žmogus gyvena nusileidusiai Šts.
ǁ nulaisinti, nualinti, nusilpninti: Ne kokio pažytko paskuo negausi iš nuleistos dirvos Vkš. Nuleista žemė J.Jabl(Žem). Visi tie alkoholiški gėralai nepakelia sveikatos, ale nuleidžia ją žemyn Blv.
| refl.: Nusléido gaspadorstva nuog viso ko Rod.
2. tr. duoti niekais nueiti: Kap susinarpliojo, tai visą špulią siūlo nuléidau Lš. Jau mes, tinginiai, nuléidom dieną (nedirbome) Lp. Dvi antis pašovė ir abi nuléido (nerado) Skr.
3. tr. Alk nulesti, nuėsti, sunaikinti: Pradeda raust kokia vyšnia, tuoj strazdai ir nuléidžia Gs. Kviečius, brolau, žvirbliai nuléido Jrb. Reikia jau rauti kanapes – žvirbliai visas nuleis Kpč. Varlės visas linam galvutes nuleis – tokia palietė Rdm.
4. tr. neimti dėmesin, nepaisyti: Turi jų kvailumą nuléist, kad nenori pyktis Skr. Ar jau nebeduosi teisman už avižų išganymą, taip nuleisi? Ds. Piktas vyras, reik aną nuléisti Rdn.
| Barė brigadierius ir muni skaudžiai, ale aš nenuléidau ne vieno žodžio (į visus atsikirtau) Krš. Idant vienas kitam nutylėtų, žodį nuleistų brš.
ǁ atleisti, dovanoti: O svetimus silpnumus maloniai nuleistumbime DP150.
ǁ praleisti, aplenkti, palikti: Ne vienos [nuodėmės] nenuléidžia be koronės DP183. Nesa ponas nenuleis nekorotą, kursai jo vardą piktai vartoj BB5Moz5,11. Piktybę nekoravotą tur nuleisti BPII250.
5. tr. sutramdyti: Nuleisti rūstybę SD228. Teg nuleid kerštą, tetvardai širdį DP37.
6. refl. būti nuolaidžiam, neprieštarauti, sutikti, atsisakyti savo nuomonės: Tu jaunesnis – nusiléisk jam Jrb. Kiekvienu žodžiu jam nusiléisk, tai būsi geras Gž. Visą pavasarį ir vasarą ji laukė, kad Povilas nusileistų ir sugrįžtų pas ją J.Dov. Jis toks žmogus nusileidžią̃s Žg. Lentas žmogus kitais nusileidžia J.Jabl. Toks užsispyrimas: viena kitai nenusiléida Krš. Jaunesnysis ir nenusiléidžia vyresniuoju Mrj. Nenusiléidi nė per nago juodymą (labai užsispyręs) Kt. Nė per plauką nenusiléisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko! Vkš. Galvos nepramuši, senam nusileisdamas KrvP(Rod).
7. refl. būti pralenktam, atsilikti kokiu nors požiūriu: Aš savo kūno išvaizda, spalva ir švarumu toli prašokantis jo krašto jahus, nors ir nusileidžiantis jiems savo stiprumu J.Balč. Mūsų liaudis sukūrė pasakas, kurios savo fantazija ir grožiu nenusileidžia jokios kitos tautos pasakoms A.Vencl.
8. tr. SD383 sumažinti (kainą, mokestį): Prašiau nuléisti nuomos dalį Jnšk. Nuo dešimties rublį nuleidžia, ir šventa rš. Da pusšimtį nuléidė Skdt. Verk – būtų nenuleidęs [skolos] Ėr. Parduodamas kokį daiktą iš neturto, gatavas yra jį nuléisti pigiaus, nekaip yra vertas A.Baran.
| refl.: Nenusileido nuo savo pasakytos kainos rš. Lygo lygo, i nusileidau ant pusės prekio Vvr.
9. refl. menk. NmŽ mirti: Tas jau nusileido Dr.
10. refl. psn. pasitikėti, pasikliauti: Pasaulyje nėr nieko patenkančio, ant ko žmogus nuléistis turėtų DP581. Bijokimės Viešpaties …, o ant mielaširdumo jo … nenuleiskimės DP509. Ant tavo, pon, valios nusileidžiame MKr42.
IV. nutirpdyti, nutekinti, nubėginti; supilti.
1. tr. nutirpdyti: Kap atšilo, tai penkiom dienom visą sniegą nuléido Sn. Baigia sniegą nuléisti, jau kalneliai kyši Kp. Jau keliūtė gera buvo, i vėl nuléidė Ml. Nulei̇̃s kelią, kaip su rogelėm važiuosi? Rm.
| refl.: Langai jau nusiléido – būs atdrėkis Skdv. Palaikykiat šiltai, ir nusileis [ledas nuo kibiro] Skdv.
2. tr. R nutekinti, nubėginti: Per pilną bačką prikošei [alaus], nuleisk truputį Srv. Kubilai buvo pro tules nuleidamys Šts. Einu nuleisiu pieną iš kibiriuko, galėsi neštis Lkč. Nuleisti šlapimą pro pūslės fistulę rš. Kai nebegal, sako, pagydyt, tai nuléidžia kraują, ir žmogus miršta Jnšk. Jis jam daug kraujo nuléido KI36. Nuleidžiamasis vamzdelis rš.
| prk.: Buliai nenuléisti (neišsieikvoję), o karvė nepasėjo Jrb.
| refl.: Nusileiskim (nusišlapinkime), vyrai, bus lengviau Jnšk.
ǁ prakasus griovį, duoti nutekėti (vandeniui): Nuleido vandenį nu kiemo Krš. Prūdą nuléido Vkš. Nenuleidamūse prūdūse žuvis trokšta Ggr. Iškasiojo griovius griovelius ir nuo visų dirvų vandenį nuléido Vkš. Pavasarį nuleida rudenį užtvenktą lanką i turia šviežios žolės pasipjauti Šts.
ǁ nutekinti liesą, be grietinės (pieną): Duoda nuléisto pieno Krn. Nuléistas pienas neskanus Skr.
ǁ prk. išlieti palengvinant širdį: Tą piktùmą nėr kur nuléist, tai muša gyvuolius Jrb. Piktumui nuleist galėjo jam snukį sudaužyti kur patamsy, ale ne padegt Skr. Juk nieko su tuom nepadarysi, tik uparą nuléida Erž.
3. tr. supilti: Núleisk puodan zacirką Vdš. Ar nuléidai avižas lovin? Vdš.
V. numesti, pamušti.
1. tr. numesti: Paėmė kepurę ir nuléido į dilgynes Up.
^ Viena ranka nuleidi (netvarkingai pasidedi, numeti kur pakliūva), o nė abidvim nerandi Lkv.
2. tr. nusviesti šaunant: Aš žinau, kad jūs ėjot lenktynių, kas toliau nuleis strėlę J.Balč.
3. tr. pamušti: Ir nuléido šuneliui koją – tuturst, tuturst nuskalijo šunelis an triej kojų Rod. Babt boba kalytei ir nuleido klubą (ps.) Nč. Aš tau nuléisiu blauzdas Sn. Ranką iš pat alkūnės nuleidė Srv. Aš jam nuléisiu nagus Antz. Nugi balvonas – nuléido meitėlukui lazda strėnas Mrj.
VI. nulyginti, suvyti.
1. tr. leistuvu nulyginti, nuobliuoti: Leistuvu nuléisk, ir bus gerai Trgn. Pagedo leistuvas, nebėr kuo nuléidžia Ds. Kai deda grindis, tai lentas dailiai nuleidžia Gž. Kai nuléidau lentą su leistuvu, tiesi kaip iššauta pasidarė Vvr.
^ Lygus kaip nuléistas Sdk.
2. tr. išgaląsti: Gerai nuléidai peilį Rdm.
ǁ išlyginti aštrumą: Nuleisti pjūklo asnį – pjūklo aštrimas iš viršaus pabraukti Tl.
3. tr. susukti, suvyti: Iš pakulų gero šniūro nenuleisi Vkš. Šniūras, nusuktas ar nuleistas jauname mėnesy, metas į varžkanas Trk.
◊ aki̇̀s (ãkį) nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Tik nuléidžiu nuo vaiko aki̇̀s – žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon Vb. Tie varlės pradėjo kėžinėti, negali akių̃ nuléisti Krš. Nenuleisk akies nuo jos, ba ir dings žagaruose Lš.
aki̇̀s nuléisti nusiminti, apsiblausti: Vakar veidu kaip rožė žydėjo, o šiandieną nuleido akis Mair.
akimi̇̀s nuléisti apmesti žvilgsniu, apžvelgti nuo galvos iki kojų: Nuléidė visus žąsiukus akim̃ Slm.
akių̃ nenuléisti įsispyrus, įsistebeilijus žiūrėti: Visą vakarą nenuleidžia nuo jos akių Jnš.
ant juõko (ant vė́jų), nuléisti nekreipti dėmesio: An juõko nuléidau viską Krš. Velytina, kad … tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų A1885,92.
ãšarą nuléisti paverkti: Ir aš nuleidau ašarą paisant in itos škados Arm.
ausi̇̀s nuléisti liautis didžiavusis, smarkavusis: Tu nuléisk ausi̇̀s (nešokinėk prieš jį)! Lp.
baltõsiomis nuléisti viską apžvelgti: Kad kas negerai, tai tik baltõsiom nuléidžia Ds.
iš kóto nuléisti nužudyti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kap iš koto nuleisiu aš jį Lš.
juokù (juokai̇̃s) nuléisti nekreipti dėmesio: Jis juokù nuléidžia tavo barnį (laiko nevertu dėmesio, pasišaipo) J.Jabl. Ką juokù nuléisti, ką juoku dėti KII1. Aš nieko nesakiau, juokai̇̃s nuléidau Jrb.
káilį nuléisti primušti: Tu manai, kad už tai kada nors nenuleis kailio ir jums! rš.
kraũją nuléisti
1. mūšyje susilpninti jėgas: Divizijai buvo nuleistas kraujas rš. Legionininkai nebepuolė, matyt, gerai nuleidome jiems kraujo rš.
2. euf. nusišlapinti: Nespėja išgert [alaus] ir beina kraujo nuleisti Grž. Eisim kraũją nuo širdies nuléist Alk.

negirdomi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Ji ir dabar negirdomis nuleido vyro šneką rš. Man, seniui, lyg nepritiko negirdoms nuleisti rašytojo žodžiai J.Jabl.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas apie neaiškią būklę: Dabar esu nei pakartas, nei nuleistas Blv.
niekù (niẽkais) nuléisti
1. nekreipti dėmesio: Negalima tą kalbą visai nieku nuleist TP1882,9. Kaip ir melą kokį nieku nuleisti BPI80. Ir Petrui, ir kitiemus niekù nuléido jų stambumą ir gintijimą DP150. Ir dabar taip viską niekais nuleisti?! rš.
2. nuskurdinti, išeikvoti: Per tą smarvę (degtinę) ir gyvenimą niekai̇̃s nuléido Skr.

nósį nuléisti
1. KII86 nusiminti, apsiblausti: Pasakiau, kad reiks būt namie, tai ir nuléido nósį Gs. Dainuokit, ko sėdit nuléidę nósis! Gs. Malūnininkas nuleido nosį – suprato, kad jis yra apgautas J.Balč. Nósį nuléidęs, kaip žemę pardavęs Kv. Sėdi nosį nuleidęs, kaip višta pereklė Sim.
2. pasidaryti nebe taip išdidžiam: B[uv]o labai mandras, dabar jau nósį nuléido Gs.

nuo akių̃ nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuejo kažin kur LTR(Ds). Nenuléiskit avių nuo akių̃, kad neįeit daržan Slm.
nuo kójos nuléisti nužudyti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuléisiu nuo kójos Žml.
nuo pãdų nuléisti paskersti: Naujims metams tujau vieną veršį nu pãdų nuléido Trkn.
pasiùtkraujį nuléisti mušeiką primušti ligi kraujų: Pasiutkraujį nuleido – geresnis būs Vkš.
prãkaitą nuléisti paprakaituoti: Reikėjo gerokai prakaito nuleisti, kol baigėme darbą rš.
pro ausi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Plẽpės bobelės dažnai nežino, ar tikėti, ar pro ausis visas Kasparo istorijas nuleisti P.Cvir.
pro šãlį nuléisti neteisėtai parduoti: Ji miltus pro šalį nuleidžia sp.
rankàs nuléisti netekti noro, energijos ką nors veikti, dirbti; nusiminti: Kai mirė tavo teta, dėdė visai nuleido rankas rš. Jis dirbo, rañkų nenuléidė Ėr. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim A.Vien. Stovi pušelė, stovi ir eglelė, stovi mano mergužėlė, rankeles nuleidus JD610.
séilę nuléisti Krč numigti: Seilẽlę nuléidžiau, tai daugiau nebeužmigdysi Vb.
sparnùs nuléisti pasidaryti nebesmarkiam: Toks buvo drąsus, o dabar ir nuleido sparnus rš.
strė́nas (šónus) nuléisti primušti: Aš jam su pagaliu strėnas nuleisiu Žem. Ateis mano tėvas, nuleis tavo strėnas LTR(Tršk). Tylėk, be kai nuléisiu šónus, tai nė neprisiglausi! Ds.
šùniui ant uodegõs nuléisti išeikvoti, tuščiai praleisti: Taip visas gėrybes šuniui ant uodegõs ir nuléido Vb.
tylomi̇̀s nuléisti nutylėti: Užmiršo ar dėl kurios priežasties tylomis nuleido tą svarbų jų gyvenimo bruožą rš. Aš tai tylomis nuleidau, o jis dar bandė ginčytis su Kiaune rš.
vė́jais nuléisti išeikvot: Visą turtą vėjais nuleido Krš.
žadai̇̃s nuléisti neištesėti pažado: Žadėk ir išpildyk, nenuléisk visko žadai̇̃s Krš.
žvil̃gsnio nenuléisti įsistebeilijus žiūrėti: Mergaitė, nenuleisdama žvilgsnio nuo atėjusiojo, gnaibė pašiurpusius kasų galiukus rš.
nuo pečių̃ (kójų…) nenuléisti ištisai, be pertraukos, nepasikeičiant nešioti: Trejus metus išnešiojau [megztinį], nei nuo pečių̃ nenuléidžiau Dgl. Jau tu jų (klumpių) nuog kójų nenuleistái Lp.
panuléisti (dial.) žr. nuleisti I 1.
◊ nósį panuléisti nusiminti: Ko panuléidot nósis?! Lz. Parej[o] verkdami, nósis panuléidę Dv.
paléisti
I. suteikti laisvę, duoti sutikimą.
1. tr. SD383, R, K suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad dovanotų ir neskandinęs paleistų BsPIII28. Atsiduso bernaitis, kaip smerties paléistas VoL352. Katro gi norit paleidžiamo? BPI380. Ką sugausva, tą paleisva JD95. Gausim eiti įsukti paršeliams knyslius, antriaip verta kiemą, negal bepaléisti Krtn. Kai tik paléidžia iš gardo [vištas], tai ir į mano lauką Jrb. O tas brolis dvarininkas, kai ateidavo elgetos, šunis paleisdavo LTR. Vieniuolekto[je] paleida velnius Pp. Pasibudavojom trobas, tad nėko nebebijojom – kaip léiste paléidė (pasijutome visai laisvi, nepriklausomi) Akm. Paléisk šunelį an lenciūgo – nusitupa toj[e] būdo[je] Krš.
| Kada nuo dvarų paléidė (panaikino baudžiavą), ji jau sena buvo Jnš.
| prk.: Atėjo vasara, bet ledai nepaleido laivo iš savo nelaisvės rš.
^ Paleidęs balandį iš rankų, nebgaudyk Vvr. Pinigai žmogų pakaria ir paleidžia S.Čiurl. Liežuvis pakaria ir paleidžia Tsk. Tas pats pakartas, tas pats paleistas Kos161.
| refl. tr., intr.: Aš eisiu dabar karves pasiléisiu (pririštas ganykloje atrišiu ir laisvas paganysiu) Pc. Tėvai, eik, padėk – paršeliai pasileido! Šv. Arkliai pasileido (nutrūko) ir išbraidė javus Jnš. Vežimą betaisant pasiléido šuo Krg. Šuo pasiléidžia ir pasiléidžia Skr. Kai ožka nori, tai stovi, kai nenori, tai brūkšt ir pasiléidžia Skr.
2. tr. išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje: Paleido arklius iš tvarto ant dobilų Jnš. Paléidė nepančiotas karves – iš rugių liks vieni trapai Ktk.
| refl. tr.: Gumbas parjojęs ganyklose nusibalnojo arklį, pasileido Žem. Pasiléido karves kluone ir saugo, o jos žolę skuta Jnšk. Pasileisk jautelius baltan dobilėlin, ateik tu pas mane vėlai vakarėlį (d.) Pn. Aš pasileidau bėrus žirgelius į žalią lanką (d.) Jrb. Pasileisk žirgelį baltam dobilėly NS1109. [Gulbelės,] pasileidę želmenuos, terpu save ūtura Tvr.
3. tr. iškinkyti arklius (ar jaučius) (arus ar akėjus): Jau pietų metas, paléisk arklius Sdk. Pareina ir tėtė, arklius paleidęs ant pusryčio Srv. Ar jau paleido arę? J.Jabl(Ds). Kur paleis, kad dar saulė pusdienėly Sml. Ir randa žmogaus ką tik paleistus iš jungo arklį ir veršį SI61.
4. tr. pakeisti, pavaduoti (ką nors dirbantį): Kas eis šiandie piemenio pusryčio paleistų? J.Jabl(Kp). Paleisk mane pietų Lp. Paléisiu nuo kiaulių Onutę Slč. Paléisk tu mane nuo rugių [rišimo] popiet, aš tave kitą kartą paleisiu Rm.
| refl. tr.: Apie devintą valandą piemenys pasileidžia pusryčių Kp. Pasiléida [piemenys] vienas kitą ėsti Pvn.
5. tr. duoti pasitraukti (iš mokyklos, iš darbo, tarnybos…), leisti nutraukti (darbą, mokslą…): Paleido mane septynias dienas Rm. Prašau mane paleisti namo trims mėnesiams K.Būg. Jį visą mėnesį paleido atostogų J.Jabl. Tris dienas paléido atostogo Krš. Jau vaikus paléidė iš mokyklos (pamokos baigėsi) Jnšk.
ǁ duoti išeiti, išsiskirstyti: Prisotino ir primylėjo visus lig sočiai ir paleidė svečius pilnais gurkliais namo BsPII258. Susvadino (susodino) visus už stalo, privaišino ir tik tada paléido Krš. Paleidę tada anys minią Ch1Mr4,36. Paleisk, matai, kad žmogus skubinas Brž. Susirinkimą paléisti KII305. Anys jo nieku būdu nenor nuog savęs paleisti BPII27.
| refl.: Suskliudė draugai, tai jau perdien nebepaslei̇̃s (nebeatsiskirs) Ds.
6. tr. išlaipinti: Šlapias buvo kelias, tai prie Salamiesčiu ir paleidė (toliau autobusas neišvažiavo) Vb. Paléisk manę prie šitam keliuku, pėsčiam po tiesumai nebetoli Slm.
7. tr. psn. palikti, pasitraukti, atsiskirti (nuo žmonos): Ar valia vyrui paleisti moterį? SkvMr10,2. Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus paleistuvybės priežastį, daro, kad ji svetimauja brš.
8. tr. R119 atsakyti darbą, tarnybą, atleisti: Ji tarnavo ligoninė[je], o daba nuo rytojaus ją jau paléidžia Jrb.
ǁ panaikinti: Paleisti organizaciją rš.
| Kai paleido baudžiavą, tėvai prisirašė prie miesto Rs.
9. tr. nebelaikyti ką apėmus, išleisti: Tedaužo mus jūra piktais sūkuriais, sustingusios rankos irklų nepaleis V.Myk-Put. Vyrai paleido iš rankų vadeles rš. Katrė sustojo, atsigręžė, paleido ryšulį ir bėgo jo pasitikti V.Myk-Put. Ėmė vilką ginti, vilks ožį paleido [iš nasrų] JD651. Užkliuvo koja, ir paléidžiau stiklinę Vb. Kedulis trumpai suniurnėjo nepaleisdamas iš dantų pypkės V.Myk-Put. Kamuolėlį paléisk, tegu rieda (saujoje laikant, ne taip vyniojasi siūlai) Rm.
^ Paleido liežuvio vadžias (kalbėdami pradėjo nebesivaržyti, nepadoriai kalbėti) rš. Kad arklį už karčių paleidai, už uodegos neišlaikysi LTR. Paleisk žalį, paliaus ir laukis B.
nepaleistinai adv.: Nepaleistinai turėkimos Gaig237.
| refl. tr., intr.: Pasileidau abidvi rankas ir nukritau nu lipto Šts. Pasiléisk, aš tave nutūrėsu Rdn.
ǁ netyčia duoti išsprūsti: Šulny viedrą paleidau – niekaip nebegaliu išgriebti Jnšk. Velėdama upė[je] marškinius paléidė (srovė nunešė) Ėr.
10. tr. nepasirūpinti išlaikyti sau: Jis tokį kąsnį paléido! Skdv. Tokią paną radęs, nepaléisk, jei gali, ženykis Ėr.
| Ir kad nors vieną kada spiečių būtų paleidęs! V.Krėv.
| refl.: Jau dár tu ir nepasléisk, jau dar̃ tu turėkis (vesk ją)! Lp.
11. tr. netekti, prarasti, atiduoti: Žmogui, matai, paléist sveikata greit, ale pataisyt sunku Ut. Niekas nenorėjo paleisti savo pinigų rš. Savo turėdamas, nenoru paléisti Krš. Nenoriu to darbo paléist Šmk. Gavai gerą vietą, dabar storokis, nepaléisk jos! Ėr. Anas savo niekur nepaléidžia Rod. Mas esam seniai, al savo nepaléidam Pln. Mama mun prisakė savo lizdo nepaléisti Krš. Bloga gaspadinė namus greičiau paleidžia, ne gaspadorius LTR(Ds).
| Jie nenori paléist mašinos [kuliamosios] (nori, kad pas juos baigtų kulti) Jnšk.
^ Svetimo netykok, savo nepaleisk S.Dauk. Kito nenorėk, savo nepaleisk LTR(Vl).
12. tr. atsisakyti, atsižadėti: Niekaip nepaleido savo seną įpratimą S.Dauk. I mokytas žmogus savo prigimtos kalbos nepaléida Jdr. Ana paleido savo katalikystą J. Savo teisybę paléisti KI30. Paléido (metė) tą biznį i parvažiavo [vyras] pri munęs Krš.
13. tr. pražiūrėti, išleisti iš akių: Paleidau taką ir paklydau Šts. Zuikio pėdas nepaleisk Šts.
14. tr. praleisti, aplenkti: Kalbėdamas nepaléida nė vienos litaros (aiškiai kalba) Krtn. Niekada nepaleidžia grieko be koronės brš.
15. tr., intr. su ne- neatstoti, neatsitraukti: Kosulys manęs nepaléidžia Ėr. Karštis, o darbas nepaléida, i turi dirbti Rdn. Tingėjau, nemokiaus, ale tėvai nepaléido (prispyrė), ir išejau (baigiau mokyklą) Krš.
| prk.: Kėksojo iškežoti, dar gruodo nepaleisti purvo luitai J.Balt.
^ Kelias valandas miegosi – jaunystė pati nepaléida (jaunystė palaiko jėgas) Gd. Pats kraujas nepaleidžia (kraujo ryšiai, giminystė sieja). Saviškis vis ne svetimas! LzP. Motina i [palieka] motina, pats krau[ja]s nepaléida (motina pagaili vaiko) Krš. Krau[ja]s tas nepaleida [svetimoje šalyje] – numai kvepėtinai kvepa KlvrŽ. Galėč kalbėt radviliškietiškai, ale priprotis nepaléidžia (sunku atprasti) Rd. Vaikas nebibūtų, ale metai paléida, protas nepaléida (metų daug, bet protas vaiko) Krš.
16. tr. nustoti varginus, palengvėti: Nugarkaulį paléidė jam PnmR. Kad pradėč žiobaut, maž galvą paleistų Sdk.
17. tr. palikti (pasitraukiant): Vieno vaiko tai jau nepaléisk Vb. Paléidau vieną kai paukštelį, i susirgo Krš.
| Ne į pastogę paléido, an lauko pakratė [Sibire] Užv.
18. tr. duoti valią, nevaržyti, paikinti: Tavo vaikas paleistas kap ubago botagas Kb. Vaikai paleisti į valią i nesižino, ką daro Jnš. Paleido savo liežuvį ant apkalbėjimų P. Akis … paleido ant geidulių to pasaulio DP479. Širdes junso pagadino paleisti geidimai brš.
^ Ne vienas tėvas ir motina, paleidę savo piktumą ing valią, mažus kūdikėlius muša Tat.
19. refl. SD407 išdykti, išpaikti, ištvirkti: Teip anas būtų geras vaikas, tik truputį pasléidęs Vžns. Ir dėl ko, tėte, dabar taip pasileido svietas? A.Vien. Paaugęs Jurgis ir pats lig laiku sriuobti brauškę pradėjo. Žodžiu sakant, pasileido M.Valanč. Reikia pamušt – pasiléidę, neklauso Vrn. Ten (kolonijoje) mat pasileidusius vaikus laiko Rm. Kaip tada Moziešius regėjo žmones pasileidusias BB2Moz32,25. Verkia už nuodėmes … pasiléidusių žmonių DP533. Pasiléidęs mūsų šuva, retai namie tebūva Nj. Šis vaikis ant vietos (labai, visiškai) pasiléidęs: nė vieną šventdienį nepabūs numie Žgč. Kap dar̃ Vilkanastrai pasléidę an darbo Lp. Sena merga, pasiléidus ant liežuvio Skr. Be vanago paukščiai pasileistų KrvP(Jnš).
^ Gerą bara, ka nepasileistų, blogą – kad pasitaisytų Tsk. Pasileidęs kaip šuva piemuo Srv. Pasileidęs kai lapų ryšys Grš. Pasiléido kap mėšlas po lietaus Gs. Pasileido kaip vėžio mielės LTR(Brž). Pasléidė kap ubago sviestas Str. Pasiléido kaip ubago kelnės Krš. Pasiléidę kaip čigono kelnės LTR(Šll). Pasileidęs lyg šimto metų tvora Mrk. Pasileidęs kaip žabinė tvora PPr401. Pasileidęs kaip bizūnas Pnd. Pasileido kaip čigono kančius LTR(Nm). Pasiléidęs kaip ubago botagas Ds. Pasileidę kap skarulinis botagas Smn. Pasileidęs kaip plaušų botagas LTR(Zp). Pasiléidę kaip ubago lazda Zp. Pasiléidęs kai diedo anūkas Vlk. Pasléidęs kap čigono vaikas Vdš. Pasileidęs kaip ubago paršelis Plng.
pasileidusiai adv.: Tieka skelėdami, kamgi teip pasileidusiai gyvenam BPII489.
20. tr. duoti sutikimą kur išeiti, išvykti, išleisti: Paléisk man bent truputį vakarėlin Ds. Sėdžiu sėdžiu, nė minutytei niekur nuo vaiko nepaléidžia Ds. Manę nepaléido moma Vilnin Lz. Aš nepaléisiu jos namo, tu nebijok Šmk. Titai paleistè (paleiskite) jūs mane an turgų Švnč.
ǁ netrukdyti, nesudrausti, duoti (ką daryti): Kam tu paleidai skatynas pošnion?! Arm. Paleiskiat (leiskitem) eiti ponop mano BB1Moz24,54. Pamileisk, idant mano rūstybė ant jų įkirštų BB2Moz32,10.
| Dabar paléido krūmais [buvusią dirvą] (leido apaugti krūmais) Arm.
ǁ sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Man nervos nepaléidžia ginčyt Skr. Nereiktų nieko sakyti, ale nervai nepaléida Krš.
| Širdis nepaléidžia tiek brangiai prašyt nuo žmogaus už duoną Upt.
ǁ priimti, įsileisti vidun: Nepaléidus naktuit, krūtinė nepazvalioja Brsl.
21. intr. su ne- varžyti, apriboti: Daugiau negaliu pilti – saikas nepaléida Als. Kodėl taip lengvas [sviestas] teatrodo? – Nu, nėko, svaras nepaleida Dr. Reikalavimai nepaléida: nemoki – nepriema Pvn. Dokumentą turi̇̀, dokumentas nepaléida (įrodo teisybę) Krš. Metai nepaléida, sena esu Šv. Antrą sykį skolos neprašysu, sumnenė nepaléida Krš.
22. tr. Vdš palikti veislei, rezervuoti: Paleidėm telyčelę, tai iš pradžių i nieko augo Ml. Lengva tada gyvent, kai ką paleidi – auga, ką pasėji – dera Prng.
| refl. tr.: Pasléidėm veršelį, ir išaugo Arm. Diedas pasleido sau gaidelį, o boba – vištelę (ps.) Tvr.
II. atpalaiduoti suspaustą, atrišti; paskleisti.
1. tr. atrišti, atlaisvinti: Paleisk pėdus, tai geriau džius Lš. Paleisti rankas [surištas] Šts.
^ Visiems daba kaip rankas paleido, vokyčius kad išvarė Šts. Apivaras paleidęs klausia, dėl ko atsirišo KrvP(Ds). Apivarus paleidęs, kliaučių ieško J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Surišęs sutrink mazgelį, kad siūlas nepasileistų Šts. Tiktai pasileido ryšiai, kuriais surišti buvo S.Stan. Pasileido juostą, kad daugiau suvalgytų Grž. Pats apartis pasiléidęs, pričinių (priekabių) ieškai Rs.
^ Kad kitam tai labai greit „apivarai pasileidžia“ (kiek išgėręs, ima dažnai šlapintis) Grž.
ǁ atlaisvinti ką įtemptą: Kumelikė bėgli, tai paléidau ją i palikau tą ugnį Vdžg.
ǁ atpalaiduoti ką pritvirtintą: Kad beržai lapų nepaleida, būs ruduo vėlybas Ggr. Į pavasarį ir juodausė plaukus paleido Kal. Kazilus paléido, vos tūras [stogas] Krš.
| Parpjovė tą trobą broliai i paléido (suardė) Krš. Tiek buvo pacų, žiurkių, ka miegas paléido Krš.
| refl.: Mūsų karvė pasiléido nuo sieto Šln. Kabėjo, paskum pasiléidė ir nukrito Upt. Nutrūkę uolų gabalai, pasileidę akmenys taipos gi užmuša ne vieną Blv. Bernužėli dobilėli, pasikark, metus kitus pakybojęs, pasileisk JD658.
ǁ išskleisti, išpinti (kasas): Paleisti plaukai SD327. Paleistini plaukai MŽ329.
| refl. tr., intr.: Tada supykstu, kai kasas pasiléidžiu (ps.) Skr.
| Pakaitis tol, kol rankos pasiléis gaspadoriui sunertos Ggr.
2. tr. atsisagstyti, atsilapoti (drabužį): Ko tu ten vaikščioji, kelnes paleidęs? Trk.
3. tr. pailginti atardant palenkimus: Nebėra jau iš ko jupos paleisti Vkš.
4. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išsiveržti: Karvė arkliui pilvą paléido (perdūrė) Rs. Vilkas telyčią papjovė – paléido žarnas, ir tiek Pš. Plunksnas vaikai iš poduškos paléido Krš.
5. refl. įvykti savaiminiam abortui: Moteriškė pasiléido (ne laiku pagimdė) J.Jabl(Žem).
6. tr. išbarstyti: Išpjaukit tuos kiečius, tik sėklas palei̇̃s Rdm.
7. tr. paskleisti, pakratyti: Valentas padavė kūlį, senis jį atrišo, paleido ant grebėsto, išlygino delnu, gniutelę uždėjo J.Paukš. Paléisk [iš kupetos] šieną, gal nebelis Plm. Maž čia ne vėjas, maž ir žmogus paléidė kupečius Trgn.
8. tr. atsikabinti, prairti (ppr. apie mezginio akis): Marškiniai paléido akį Skr.
| refl. intr., tr.: Megztinis jau kiauras, kelios akys pasiléidę Ėr. Pasileido akys, reik surinkt Plv. Par vakarelį mano kojinės akis pasiléido Mžk. Pasileidusios (mezgant nuo virbalo nuslydusios) akies surinkimas rš.
| Siūlė pasileido, i palikau be žekių Šts.
9. refl. išplūšijus nutrūkti: Vienas liuntas (suvytas linų pluoštas) pasiléidė, gal virvė trūkt Jnšk.
10. intr. susinešioti, suplyšti: Jau mano kelnės visai paléido, nežinau net su kuo reiks važiuot į turgų Btr. Mano batai jau paleido, reikia nešt taisyt Rtn.
11. refl. sudribti: Pasiléido visa, negali panešt Gs.
12. refl. R, CII22 pailsti.
ǁ suglebti, apsileisti: Pasileidžiu, tingiu, vengiu, nesirūpinu R205.
13. intr. sumažinti kainą parduodant; parduoti pigiau: Prašė po aštuonis, o kai paléidė po septynis, tai tuoj išgaudė [kiaušinius] Ėr. Iš karto branginosi kiek. Tiktai prieš baigiantis turgui, paleido pigiau [paršelius] I.Simon. Paleido veršį už šimtą rublių, bet nėkas neduoda nė to šimto Šts.
III. sutižti, suskystėti.
1. refl. netekti pavidalo, subyrėti, sukristi, ištižti: Kiaušinis pasiléidęs, jau vištos patupėtas (užperėtas) Jnšk. Pasiléidžia (subyra) gruzuliai, kap akėja Žln. Bulbės sukrinta ir tuoj pasiléidžia Ėr. Mėsa pasiléidus (labai suvirusi), nesugaunu puode Jrb. Nugi vandenio užpilsi, tai molis paslei̇̃s Lp.
| prk.: Ar tik tau, broliau, kartais protas nepasileido? V.Kudir.
ǁ refl. supūti: Pasileidę ir pasileidę [bulvės] Rm.
2. tr., intr. atšilti, pašalui išeiti: Jau paléido, nebibūs žiemos, pavasaris atejo Vkš. Buvo paleistà, dabar užšalo i slysta baisiausiai Krš.
ǁ tr. pajudėti ledams: Paléidė upę, išmetė ledą Sv.
ǁ tr. pabjurinti: Reikia vežiot malkas, ba greit kelią paleis Tvr. Ka kelius paléido, į mišką nebįvažiuosi nė kokia mada Slnt. Lietus, vėjas – ragutinį kelią palei̇̃s Ml. Paleistas kelias Rod.
ǁ tr. imti tirpdyti: Pavasarį, paléidus sniegą, pabjūra keliai Dgl. Sniego privertė: kaip paléis, plauksma Krš. Nuo paleisto sniego pažliugo laukai rš.
| refl.: Marių ledas pasileido prš.
3. refl. pavirsti tirpalu, ištirpti: Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Ne cukrus, nepasleisi, kad ir sulis Trgn.
4. tr. išlydyti: Paleisti keptuvėje pusę šaukšto sviesto rš.
| refl.: Tokioj šilumoj sviestas kaipmat pasileidžia Ėr. Kol danešiau, tai ir pasleido sviestas Vrnv.
^ Kad jis smala pasileistų! (toks keiksmas) SI309.
5. tr. suskystinti, padaryti laisvus (vidurius): Jau kelinta diena, kaip vidurius paleido Srv. Pilvą paléidė Trgn. A gal gaidėna vidurius paléisti? Krš. Kam tą gyvolaitį pusiaužnegį tampot – vidurius paléis Plt. Paleidžiamas vaistas rš. O aš čiut pilvo nepaléidžiau iš to juoko Šln.
| refl.: Karvėm viduriai pasiléidžia nuo tų lapų Rm.
6. tr. padėti be lukšto (kiaušinį): Kažkas tai vištai pasidarė – jau kelinta diena kiaušinį paleidžia Srv. Višta minkšpautį paléido Vlkv.
7. intr. euf. šlapintis, viduriuoti: Susapnavęs po savim paléido Krš. Paléido ir šlapumu Lp.
^ Kad tu paleistái kraujais! (toks keiksmas) Arm. Kad tu paleistái viduriais! Arm. Tai kad tu žarnom paleistai! Alv. Aš daugiau tep sunkiai nekelsiu – ko žarnom nepaléidau Alv. Kad tu paleistái per tris sieksnius prieš vėją! Lp. Kad tu paleistái skysčiau už vandenį! Lp.
ǁ orą pagadinti: Kaži kas iš pulko kad paléido Jnšk.
8. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Kalvienė sakė kiaušinių paleisianti ir arbatos išvirsianti rš. Greit kiaušinį paléisk Pnd. Du kiaušiu paléistu Šts. Paleisk ant keptuvės porą kiaušinių pusdieniui Srv.
9. tr. duoti tekėti, duoti bėgti: Parėjus motina žiūri, kad jau alus paleistas rš. Vanduo paléistas – mala Ėr.
| Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido A.Baran.
| refl.: Apteko šulinė – pienas pasiléidos Užv.
ǁ duoti nubėgti skysčiui (verdant): Taip pradėjo bėgt, kad ir maišymas nepadėjo – gal kokią stiklinę uogų paléidžiau Vb.
10. tr. duoti išsiskirti: Kanapes tol trini, kol paleis aliejų rš.
| refl.: Patrini patrini [kanapes], kad pasileistų pienas Sl.
ǁ paskleisti (dažus): Vyšnios visą spalvą paléidžia ing tą skystimą Žml.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr. išduoti į aplinką, leisti išeiti, išpūsti: Paleistas garas pypdamas ėjo iš vamzdžių [garlaivyje] rš. Paleidęs kelis dūmus iš pypkės, pamažu prašneko rš.
| Bitės spietį paleido (išspietė) Lz.
^ Piktą dvasią bažnyčioj paléido (orą pagadino bažnyčioje) Plt. Turbūt jau kas paleido dūlį, kad tep „kvepia“ Kt.
2. tr. ištarti, pasakyti: Lūpas kietai sučiaupė, tartum bijodamas negerą žodį paleisti rš. Paleidžia keiksmą tinginio vardu rš. Paléido visokias kukūžes (ėmė keikti, kukūžiuoti) Gs. Staiga prišoko oficierius, paleisdamas triaukštę keiksmų tiradą rš. Vyras kartais skaudų žodį paleisdavo žmonai rš.
^ Blogą žodį lengva paleisti, bet sunku sugauti KrvP(Jnš). Žodį paleisi, žirgu jo nepavysi TŽV598.
ǁ duoti sklisti (balsui), išduoti balsą: Paleidau balsą namopi, oi, vėlai vėlai užgirdo LTR(Vlk). Ir, užlaužus baltas rankeles, paleido gūdų balselį po didįjį dvarą V.Krėv. Oi, aš paleisiu savo balselį pro rūtų darželį KrvD194. Paleisti visą (didelį) balsą rš. Paleido kalbą it šaltenį M.Valanč.
3. tr. duoti pajusti, patirti; paskleisti (kvapą): Paleido gėlės malonų kvapą rš. Įdėk šakelytę [tos žolės į arbatą], ir paléidžia savo kvapą Ėr. Skilandis jau kvapsnį paléido Kt.
| Tegu paverda obuoliukai, kad skonį paleistų, kad rūgšties turėtų Rm.
| refl.: Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido visoj stuboj BsPIII33–34.
4. tr. duoti paplisti, paskleisti: Paleisti rankraštį (dienraštį) į žmones (į skaitytojus) rš. Sodžiaus berniokas ima ir sudeda dainą ir paleidžia ją vaikščiot po pasaulį B.Sruog. Aš atdarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį StnD1. Žemaičiai … norėtų kalbą tą paleisti ant visos istoriškosios Lietuvos ploto LTII266. Kas paléidžia kokias kalbas, vis anys Sdk. Ten ničnėkaičio nebuvo, ale tas krupis kalbą paléido Krš. Šimas paleidė garsą, kad numirė anas BsPII299. Paleidė garsą po aplinkinį BsV244. Tai ana ir be niekur nieko moka pletkus paleist Skdt. Paleido bjaurius liežuvius rš. Kad nepaleist vėl an jūs liežuvių! Lp. Apie pirmąją sūnaus pačią buvo lyg ir per daug paskalbų paleidusi I.Simon. Kokiu būdu Jablonskis paleido tą žodį (degtuką), buvo rašyta, todėl tos istorijos čia nekartosime J.Balč. Buvo paleistas posakis, kuris gana plačiai prigijo rš.
| refl.: Pasiléido kalbos, kad į mano vietą priimsią Dumčikę Slv.
ǁ paskelbti raštu, išspausdinti: Atsišaukimą paleisti rš. Jis net paléido į laikraščius, kad ūkį parduoda Plv. Būt po laikraščius paleidęs, kad pirmąkart traukiniu važiuoju Pl. Knygosan būtum gi paleidę Tvr. Buvo tada mane laikraštin paléidę (apie mane buvo laikraštyje rašyta) Všn.
5. tr., intr. sukelti, padaryti: Paleido geltąjį šaltį in mareles, in žuveles Švnč. Devynius rytus neužtekėsiu, o šį dešimtą – rūkeliu paleisiu NS495(Ppl). Kai tą lytų paléido, tai tik dideli medžiai iš šaknų virsta Skr.
6. tr. psn. sukurti, sutverti: Kam Dievas paléido šituos uodus? Rmš. Žmogus yr paléistas krutėt Švnč.
^ Tai vaikelis, švento Petro paleistas (negeras) Tvr.
7. tr. auginti, želdinti, išauginti: Medžias jau paléido atažalas Gg. Jau ir mūs pamidorai daigus paléido Alv. Toji šakelė išsprogs, pražydės, žalius lapelius paleis V.Krėv. Ir paleisiu savo tankias šakeles po visą naują darželėlį TDrIV168(Kb).
8. tr. išeikvoti, išleisti: Tik nuėjo į Gelgaudiškį, šmakšt dešimt rublių ir paléido Skr. Daug mes pinigų paléidom, ir nieko nepadarėm Pls. Kitus [pinigus] paléidau vaistams, truputį maistui Rs. Paleido šimtą rublių, o nieko gero nepirko – tai tikras lauke vėjas Kzt. Pasileido gerti ir paleido (prašvilpė) gyvenimą Šts. Atmink, panele, ant savęs, kiek aš paleidau ant tavęs LTR(Aln).
9. tr. parduoti: Senas jau mano kuinas – reiks paleisti Slk. Sudevė (turguje pasiūlė) šimtą, ale aš be dvidešim penkių (125 rb) nepaléidau Krš. Pagalop liko vieni kailiniai, ir tų nepaleido tik dėl to, jog žiema buvo Blv. Joks bankas jau nepaleis iš varžytynių tų, kurie gavo žemės sp.
| Komisija rado jo ir niekieno kito dirbamos ir ganomos keturius valakus ir visus juos paleido jam išpirkti Vaižg.
10. tr. išnuomoti: Paleido ant nūdarbės (už atlyginimą nudirbti) butą Šts.
V. sudaryti sąlygas išvykti, pasiųsti.
1. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Aš jį mokyties paléidau Švnč. Buvo paléidę gimnazijoj Str. Kad būt paléidę mokytis, būt žmogus Rod. Jį praminė Medeužiu ir paleido pas daraktorius Mrc.
ǁ kam išeinant pabūti namie, pasaugoti namus: Nėr kam paléidžia važiuot Dglš.
2. tr. liepti kur eiti, vykti, pasiųsti: Gimnazistus paleidė ravėtų Kpr. Buvo paleisti tankai rš. Vaikus pasidariau, ant vargo kai paukščius paléidau Skr.
^ Paleisk šunį pirkt mėsos Klt. Aš tave paléisiu Rygon druskos, tik neklausyk! Trgn.
3. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Paléido laišką į Kauną Lzd. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr. Paleidžiau žinelę su meiliu žodeliu LMD(Prng). Ir bagažą paléidom iki Rygos Ign.
ǁ nugabendinti: Aš Lietuvon jį (kūdikį) paléisiu Str.
4. tr. palydėti: Paléisk nors iki galulaukės Všk. Paléidžiau ją lig vartų Pš. Išgėrėme alų, paléisime Joną Mšk. Palydėti, angu paleisti WP52.
VI. duoti eigą veiksmui, pajudėti.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Paléido mašiną rugius kult, sėklą daryt Skr. Malūną paléisti KII71. Tuojaus paleisim girnas ir sumalsim tamstos kviečius MPs. Paleista Kauno HES sp. Kaip paleido armatėlę, plyšo ūlyčėlė KlvD140. Kas dieną į darbą paleidžiamos vis naujos staklės ir mašinos sp. Sako, dabar naują garlaivį paléido Skr. Vargonus paléisti rš. Gaulė vėl paleido iš visų jėgų armoniką V.Mont. Radiją paléisim, ir bus linksma Rm.
| refl. tr.: Aš pasileisiu radiją, juo nebūs ilgu Šts.
ǁ įžiebti, sukurti: Paléisk, tėvai, ugnį po pečiu Lnkv.
2. tr. padaryti, kad kas judėtų, eitų, lėktų tolyn: Paleidę laivą pavėjui, buvome tolyn nešami SkvApD27,15. O štai šits laivūnas paleido laivą ir paliko ten juos BsMtI150.
ǁ paridenti: Tai aš paleisiu žiedelį, kad jis nubėgt vieškelin (d.) Smn.
ǁ duoti išnešioti (vėjui): Paleidė an vėjo visą druską ir duoną BsPII301. Oi, aš ją (gegulę) pagausiu, … raibas plūksnas paleisiu KrvD146.
^ Paleisk plūksną ant vėjo – jau nesugaudysi Ml.
ǁ duoti eiti per rankas: Ryto seniūnas vėl krivūlę paleis rš. Godžiai kiekvienas stveria per rankas paleistą laiškelį rš.
3. tr. nustatyti veiksmo eigą, veiksmo pobūdį: Paléisk miltus stambiai Lnk. Paléiskie kiek storiau (kiek storesniu sluoksniu šiaudus stogui) OG391. Povilas manė, kad Jurgis iškrito, ir dar smarkiau paleido į kalną traukinį, norėdamas jį lygioj vietoj sustabdyti rš. Padrąsintas tos minties, šoko ant arklio ir, paleidęs kiek tik gali, per kelias minutes prijojo prie uolos J.Balč. Arklius paléidė visakertos (visų smarkumu) Jnšk.
| Motoras paleida šimto kilometrų greitį Ggr.
4. refl. pradėti eiti, bėgti, plaukti, keliauti: Šarūnas iš tolo atpažino brolį ir, pliaukšėdamas botagu, pasileido priešais J.Avyž. Darbininkai jau pasileido numie eiti Lkv. Mergaitės, pamačiusios ir supratusios, kas atsitiko, sukliko ir pasileido sodybų link rš. Kai autobusas, išvažiuodamas iš miestelio, ūždamas pasileido į kalną, rytuose jau liepsnojo aušros gaisras rš. Pasléido svietan ieškot darbo (ps.) Vrn. Ant žirgo užsėdau, į svietą pasléidau Čb. Pasileidžiu nuo krašto R4. Ašiai nueisiu tai ežerelin ir pasleisiu aukso žuvele TDrIV30(Prng). Varnas porą kartų bandė pakilti, pasileisti kur nors į kaimą P.Cvir. Tuomet iš naujo pasileidau kelionėn rš.
| Joja joja, jie pasiléidė (pasuko) pagal marę, i da joja Šln.
| Pasileido ant vargelio kaip gegelė ant sparnų JV865.
5. refl. imti smarkiai judėti (bėgti, čiuožti, plūsti, srūti ir t. t.): Ka pasiléidau nu pakalnės, nosį nusibalnojau Krš. Kad pasléidė nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo Švnč. Ir dabar, sugriebusios laisvą valandėlę, jos dažnai pasileidžia [su slidėmis] per laukus rš. Jis numetė šakę ir kaip katinas pasileido aukštyn kopėčiomis J.Avyž. Nejausdamas po savimi žemės, aš pasileidau į mokyklą rš. Kad pasiléidėm ant obelis! Slm. Jiems beeinant, karalaitė pasivertė į žvaigždę, pasileido į padanges MPs. Sėdęs ant arklio, kibaldom pasileido vieškeliu P.Cvir. Sušlamštė vėjas, pasileido laukais rš. Iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo Žem.
| Pasileido kraujas pro burną Šts.
6. intr. (su bendratimi) imti, pradėti smarkiai ką daryti: Ėmiau ir paléidau verkt Lp. Kaip paleidau čiaudėti! Šts. Kad paléis erdėti tie kailiniai! Šts. Pasidarė Jonukui blogai ant širdies, ir paleido vargšas vemti rš. Padėjau ant žemės [vaiką], kaip paléido šaukti Plt. Pilnas dangus vandens, tik reikia paléist lyt Skr. Kai paléido pernai lyt, bobos iki pilvo brido, kol linus nurovė Skr.
| Kad jis paléido [smarkiai dainuoti], tai kaip iš devynių klumbokų Skr.
| refl.: Cinoko taip pat visa šeimyna pasileido bėgti Žem. Visa jaunuomenė pasileido šokti su nauja aitra V.Piet. Neretai pasitaiko, kad kuri individualinio poeto daina pasileidžia po liaudį vaikščiot B.Sruog. Tėvus išlaidojęs, pasileido gerti, naktimis karstytis Skd. Tada pasileido apie tą dalyką kalbėt ir kalbėjo iki vėlybos nakties Mš. O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasiléidot! K.Donel. Kai jis pradėjo pasakoti, kad pasileido visi juoktis! Jrb.
7. refl. palinkti, pakrypti, atsiduoti: Ant visų šelmystų jau visai pasiléido K.Donel. Pats ant tingėjimo ir nedorybės pasileida S.Dauk. Geiduliams pasiduoti, į geidulius pasiléisti KII39. Patys būtinai pasileido ant visų piktų darbų I. Į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego Žem. Į pasileidimą pasiduoti, į bjaurybę pasiléisti KII9. Pasileido į girtuoklystę ir kekšystę CII523. Pasileidęs yra ant visokių prakeikimų brš. Patys ant visokių piktybių pasileisdami SPI363.
ǁ pasiryžti: Aš in to pasléidęs: kap bus, tep bus – šoksiu vandenin Prng.
8. refl. remtis kuo, pasikliauti: Pasileidžiu ant ko R63. Ant manęs vieno negalit pasileisti rš.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn, žemėtų.
1. tr. padaryti, kad kas nuslinktų, būtų žemiau; nuleisti: Paleidžiau žagrę lig ienelėm, nu jau dabar tai giliai išarsiu Ad. Tiltas paleidžiams R133.
| Paleidžiu rankas R328. Eina kalakutas, sparną paleidęs LTR(Grz). Paleidai šakytėles lig žemelei, parėmei augmenėliu dangelį (d.) Kp.
ǁ refl. tr., intr. atpalaiduoti, kad pailgėtų (pasikaišytas, pakeltas drabužis): Pasileisk sijoną – visas pryšakis plikas Šts. Sijonas pasileido (išsitraukė) – velkasi žeme Jnšk.
2. refl. nutūpti: [Sakalas] pasileidė leidė an medelio LTR(Dkšt). I nuskridęs pasileiskie, pasileidęs apsdairykie LTR(Tvr).
3. tr. nukirsti, nuleisti (medį): Vakar vieną drebulę paléidom Erž.
4. tr. duoti nusiristi, nuriedėti į pakalnę: Paleistas pakalniui kamuolys ritasi į bedugnę I.Simon. Paėmusi ratą lapė įkišo varną ir paleido nuo kalno rš.
5. tr. padaryti atvėpusį, nukarusį: Jis lumso, lūpą paleidęs J.Jabl. Veizėk, lūpą paleidęs, nieko nepelnysi Nt. Ji suraukė kaktą, paleido lūpą, ir per skruostus skubiai nubėgo dvi ašaros I.Simon. Vaikščio[ja] kaip kalakutas, brantą paleidęs (su didyste) Šts. Eina gurklį paleidęs Srd. Karvė tešmenį paléido – greit ves (turės) Varn. Žukaltas (uždarytas) paršas greit paléidžia pilvą Rod. Pautinga višta – višta, kuri dėtis paléidusi KII122. Neša skersas, snarglį paleidęs malkas iš girios Skr.
VIII. mesti, mušti.
1. tr., intr. mesti, sviesti: Paleidžiau akmenį zimblio (kad zimbtų, bimbtų), tai kad zimbė Ds. Kad paléido akmenį, tas net urgzdamas lekia Up. Kad paléidė akmeniu, tai tiesiai languos Trgn. Kad paleisiu šituo samčiu į kaktą, tai neatsišnekėsi Mrj. Pamatęs, kad jau tas žvirblis an lango tupi, paleido lazda, langą išmušė Brt. Iš obuolio (obuoliu) paleido į pakojas Krš. Obuolėliais svaidžiau, žiedeliu paléidžiau VoL398. Aš paėmiau kočėlą ir paleidžiau tam katiniu[i] Azr.
^ Paleidęs akmenį iš rankos, nesuturėsi NžR.
iš paleistos adv. paleistinai, leiste (?): Leido iš paleistos su akmeniu Ggr.
2. tr. iššauti: Paleidęs keletą šūvių tą naktį, Petras jautėsi didvyris rš. Brolis paleido šūvį, bet lapė nekrito S.Nėr. Naktį ugnį vieną paleido iš brauninko ans Dr. Vieni pasakojo, kad jį nušovęs žandaras, o kiti, jog paskutinę kulką paleidęs sau pats rš. Ir paleido į stimpantį žvėrį savo strėlą rš. Kada strėlas paleidžia CI5. Lavoną beįžegnojant tapė pėstininkų garbės salvė paleista LC1885,25.
^ Kai Dievas daleis, tai ir iš lazdos paleis LTR(Mrj).
| refl.: Pasileido [šūvis] netyčia rš.
◊ ant aparė̃lės paléisti juok. neduoti per išpažintį išrišimo: Kunigelis kartais ir davatką paleida ant aparelės Šts.
ant ilgų̃jų paléisti pravirkti: O Viliukas, pastebėjęs, kad mamaitė verkia ir Barbė verkia, taip pat paleido ant ilgųjų I.Simon.
ant svi̇́eto paléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Kam mane tėvas ant svieto paleido?! Gs. Penkias pačias amžinatilsin palydėjau ir paleidau svietan trisdešimt šešis vaikus rš.
ant vė́jo paléisti nekreipti dėmesio į ką, nebranginti, niekais nuleisti: Žodį girdėtą, o neišmanytą drin tinginio savo ant vė́jo paléidžia DP212.
bal̃są paléisti
1. garsiai rėkti, šaukti, barti: Savo bal̃są kad palei̇̃s, tai kažno kur girdėt Klvr. Rėkia kaip jautis, balsą paleidęs, o nieko nedaro Rz. Džiugys bal̃są ka paléida, Karpėnūse girdėti Vgr.
2. imti garsiai verkti: Atsibudo mažasis lopšyje, ir tas paleido savo balsą Žem.

birbỹnę paléisti imti garsiai verkti: Bobos kad paléido birbynès – baisus daiktas! Jnšk.
bùrną paléisti
1. negražiai kalbėti: Paléidęs bùrną, baisu klausyt Gs. Burna paleista valioj, savo šnekà nestoja nė senos mergos Jnšk.
2. plūsti, keikti: Gal iš rūstybės ant artimo burną paleidai? brš. Paléido bùrną an ano tik pamačiusi Krš.

dū̃dą (dūdàs) paléisti imti garsiai verkti: Dūdą paleido Grž. Kroklys bestija, biškelį kas, tujau dūdas ir paleida Krš.
dū́mais paléisti
1. prarūkyti: Kas iš tų rūkorių – viską dūmais paleidžia! Srv. Pusę uždarbio dū́mais paléidi Krž.
2. sudeginti (trobesius): Savo susiedo ežias tol perardinėjo, kol tas jį dū́mais paléido Krok. Tai jau paleidei dūmais pirtelę? LTR(Dkk).

el̃geta (el̃getomis) paléisti atimti ar sunaikinti turtą: Užvaldė jų turtą ir paleido elgetomis jų šeimas su mažais vaikais rš. Mano turtas išvaržytas, o aš pats elgeta paleistas rš. Jie ir tavo žemę varžė, rengės elgetom paleist V.Mozūr.
gamari̇̀nę paléidus smarkiai (šaukti, verkti): Vilius paleido gerklę juoktis I.Simon. Gamarines paleidę rėkauja, armonikas liurlina Žem.
gamari̇̀nę paléisti plūsti, keikti: Kad paléido gamari̇̀nę, baugu klausytis Užv.
gamari̇̀nę pasiléisti liežuvauti: Tos bobos gamarinès pasiléid i duodas Krš.
gérklę paléisti
1. imti garsiai verkti: Vos tik prikišau pirštą, ir paléido vaikas ger̃klę Vvr.
2. imti garsiai rėkti: Aš kap užsikeliu, kap paléidžiu gérklę, tai iki gult Lzd. Kad paleido ana ger̃klę – tenkinaus pro duris išnėręs Vkš. Ka paléido gérklę, neit laukai skamba Vlkv. Visi paleido savo gerkles, pritardami tai dainai Ašb. Paléidus gérklę, tik šaukt težino Jrb.

gérklę pa(si)léidus smarkiai (šaukti, verkti): Pats nieko neišmano, o gerklę paleidęs rėkia Pc. Vaikas išsigando ir ėmė verkti, iš karto tylomis, o paskui visą gerklę paleidęs J.Balč. Kad šauka, kad šauka ger̃klę pasiléidusi Ll.
į dárbą paléisti imti veikti (kuo): Janis paleidžia į darbą ilgą botagą (ima mušti botagu) rš. Reik paleisti kojas į darbą (bėgti) Dr.
į laukùs paléisti nevaldyti: Kad paleidi į laukus savo piktus pageidimus, tuokart stojies nevalnyke savo piktų pageidimų brš.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Išveskite ją ir paleiskite į visus keturis vėjus rš.
iš akių̃ paléisti atitraukti dėmesį, neprižiūrėti: Tik paleisk juos iš akių, tuoj visko prasimanys rš. Arklių negalima paléisti iš akių̃ – tuoj sueis į javus Jnš.
iš akių̃ nepaléisti
1. akis įspyrus, į ką žiūrėti: Jie nepaleido iš akių nė vieno Petro judesio rš. Aš takučio iš akių nepaleisiu rš. Duris trenkdama, ji įeina į virtuvę ir nebepaleidžia Barbės iš akių I.Simon.
2. domėtis, nuolatos stebėti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treti metai nepaleidžia Katrytės iš akių V.Myk-Put.

iš pasáulio paléisti užmušti: Paléidė iš pasáulio Upt.
iš pėdõs nepaléisti visą laiką kartu būti, laikyti prie savęs: Kur neženysis anuodu, ka ana nė iš pėdõs nepaléido Krtn. Nepaleidžia nei iš pėdos vaiko, o galėtų bėgt paskui Jrb. Ans muni nepaléida nė iš pėdõs Kl.
iš rañkų nepaléisti tvarkyti, valdyti: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu V.Mont. Kol painu, nepaléisu samčio (neperduosiu šeimininkavimo) iš savo rañkų Krš.
jùką paléisti sumušti nosį iki kraujo: Tik lįsk – tuoj juką paleisiu! Všk.
juokai̇̃s pasiléisti imti smarkiai juoktis: Kva, kva, kva, – visi pasileido juokais Gs. Moteris čiuptelėjo barzdą, kitiems juokais pasileidžiant rš.
kakari̇̀nę paléisti imti garsiai šaukti: Kai paléidžia kakari̇̀nę, tai visi langai dreba Všk. Paleisk savo kakarinę – juk ji neperkama Asv.
káušą paléisti pradėti verkti: Kad kiek, ir paleidžia kaušą Slm.
kósurą paléisti imti garsiai šaukti: Kaimynas vaikščioja, kosurę paleidęs laukuos ant žmonių, namuos ant pačios Alvt.
liežùvį paléisti
1. negražiai kalbėti, plūsti: Kaip paléido liežùvį, ir pats nesižino, ką kalbąs Krš. Aje gi, neprabavok ją pakliudyt – kai paleis savo liežiuvį, nežinosi, katran šonan lėkt Ut. Teip paléidęs liežùvį ir vaikšto Jnšk. Neužkibink širšuonies – paléis dar liežùvį – nežinosi, kur sprukti Vkš. Paléidęs liežùvį ir loja kap koks lojynė Gs.
2. daug plepėti: An senatvės tos bobos paléida liežuvį Krš.

paléisti liežuviùs liežuvauti: Žmonės vėl paleido liežuvius V.Kudir. Sužinojo kaimo moterėlės, davatkos, zokoninkės ir paleido savo liežuvius A.Vien.
pasiléisti liežùvį nepadoriai kalbėti: Patauzija senovės papratimu, liežùvį pasiléidęs Pvn.
lū́pą pasiléisti verkšlenti: Kas vaikuo, ko ans lūpą paleido? Pln.
mielès paléisti viduriams sugesti: Mieles paleido Grž.
mùziką paléisti pravirkti: Ko čia paléidai mùziką kaip mažas vaikas?! Jnš.
nãsrą (nasrùs) paléisti imti garsiai šaukti: Kad paléido nãsrą ant visų laukų! Alk. Paléidė nasrùs ant viso lauko Ėr.
nãtą paléisti išeiti iš ritmo, sutrikti: Nū tėvo nabaštiko gavau į kuprą – paléidau nãtą bekulant [spragilais] Jdr.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas Vj sakoma, pakliuvus į neaiškią padėtį.
nórus paléisti labai ko įsigeisti: Paléido nórus, tai dabar ir reiks Alk.
pelenai̇̃s (plė́nimis) paléisti sudeginti (trobesius): Paleisti pelenais rš. Plėnimis paléido gyvenimą, ir gana Jrb.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankàs paléido, nieko nebliko Skr.
raudóną gai̇̃dį paléisti ant stógo uždegti (trobesius): Paléisu raudóną gai̇̃dį an stógo, jei Palionikei ūkį užrašysi Krš.
snùkį paléisti liežuvauti: Paléidęs snùkį, ir loja kaip koks lojynė Gs. Jo snukis paleistas kai sena vyža Ss.
striūnàs paléisti pravirkti: Jau tas ir vėl paléidė striūnàs Krs.
su dū́mais paléisti sudeginti (namus): Pakišo po jo stogo ugnį ir paleido su dūmais ne tik namus tėvo, bet ir keleto susiedų V.Kudir.
ši̇̀rdį paléisti užpykti, užširsti: Ši̇̀rdį paléidžia, užpyksta, ir daryk ką nori Klvr.
ubagai̇̃s paléisti atimti turtą: Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs J.Bil.
ùgnį paléisti imti šaudyti: Paléido ùgnį i nuginė [priešus] Vn.
ū̃mą paléisti nusiminti: Ūmą paleidžiu, nusimenu CII92.
už niẽką paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Paleido už nieką pinigus rš.
vargonùs paléisti imti garsiai verkti: Paleido vargonus ir bliauna kaip veršis Jnš.
vė́jais paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Jis pusę algos paleido vėjais rš.
papaléisti (dial.) žr. paleisti I 6: Mažgi anksčiau ateis [iš armijos], kitus gi papaléidė Str.
parléisti
1. tr. duoti parvykti namo (iš mokyklos, darbo, tarnybos…): Neparléida ne numie vaiko Krš. Parléido visus, kur buvo išvežę Krš. Saimą (seimą) namon parleisti KII5. Atostogų jį parleido tik tris savaites J.Jabl. Saulelė raudona, vakaras netoli. Parleisk mane, močiute, su saule namolio LTR(Krč).
2. tr. pakeisti, pavaduoti dirbantį, kol šis pareis namo ir grįš: Jonuk, nueik piemenį parléisti pietų Žvr. Vieną kartą atėjo durnasis savo brolį pietų parleist BsPIII110.
3. tr. parlydėti: Parléidęs namolio, svirne paguldysiu, lig saulės tekant panelę migdysiu LTR(Grž).
4. tr. liepti nuvykti ten, kur buvo, iš kur išvyko, parsiųsti (žmogų): [Išjojęs] parleido tarnelį – ką mergelė veikia? JD648. Susikalbėjo jie, parleido vieną darbininką pasakyti ponui, kad Martynas neduoda malkų rš.
5. tr. parsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Sakyk, kame buvęs, kodėl laiško neparleidai? LzP. Ei, parleidž, parleidžia mūsų brolužėlis tris margas gromatėles JD78. Broliai parléido atsisakymą nu gyvenimo Pln. Seniau dėdė da ir pinigų parléisdavo, o dabar nė laiško neatrašo Vrb.
| prk.: Parleida ant tavęs nelaimes, atema vaikus, parleida negerus metus P.
| refl. tr.: „Tilžės Ceitunga“ parsileidžia kas diena su telegrafu naujausias svietiškosios valdžios žinias Kel1881,75.
6. intr. greitai pareiti, parbėgti, parkeliauti; parlėkti: Išejo vaikelis ir besiveizant parléido iš miesto Vvr. Vis tik greit parléidai Kal.
| refl.: Kaimynas iš turgaus jau parsiléidė Lg. Išgirdęs tėvą sergant, tuojau parsiléido namo Jrb. Parléidusi numie juodai mėlena Kal. Kelios valtės parsiléido iš marių su pūsle StngŽ66. Trys prūsai Nemunu iš aukšto parsiléido Lp. Aš veizu, iš kur tas autobusas parsiléida Prk.
7. refl. atsigulti: Parsiléiskim, vyrai, ant pievutės pasilsėt Jrb. Parsiléido ant kranto ir geria vandenį Skr. Eik parsiléisk kokias dvi valandas į lovą Trg. Parsileidęs savo patale, išleido savo dvasią LC1886,42.
pérleisti
I. atiduoti, aplenkti ką, nepadaryti ko.
1. tr. atiduoti kitam, perduoti kitam naudotis, užleisti: Savo lovą aš perleidau senelei rš. Jei jums dabar nereik [mašinos], párleiskiat mums Pgr. Ir man kokią kamarėlę perleisi LzP. Jis galia parleisti savo skolą kitam J. Pradėjo prašyt, kad tą radinį jam perleistų LTR(Dkk). Perleidžiu kam ką, duomi ant noro kam SD45. Perleidau savo ūkį sūnui Vv. Būk žmogus, párleisk munie tas kelias lentikes Pj. Vely parleisčiau ūbą laukužį, ne kad jauną mergužę JV454. Atgyvenančios klasės neperleidžia savo viešpatavimo be kovos sp.
2. tr. parduoti: Kainos forma numato, kad prekės perleidžiamos už pinigus ir kad toks perleidimas yra būtinas rš. Jis man tas malkeles popigiai pérleido Jnšk. Kad geras žmogus pasisuktų, bėroką galėtum ir visai nebrangiai pérleisti Srv.
3. tr. praleisti, padaryti pertrūkį: Anas kožnądien ateina in mane, retai kada pérleidžia dieną Šr. Vienoj dienoj sudeda [višta kiaušinį], ė tris pérleidžia Dglš. Da perléidžiau vieną dainelę (pamiršau padainuoti) Ps.
| Pérleido čėsą (laiku nepadavė prašymo) Lp.
| refl.: Šita tik po pirmam teliukui pérsileidė (pertraukė, praleido metus nesiveršiavus) Ds.
4. refl. paliauti: Prieš pačias Velykas, kai kiaušinių reikia, tai vištos dėt pérsleidė Ml.
5. intr. dovanoti kaltę, atleisti: Parleisk, dovinok neišmintingam žmogui P. Kartais ir aš apei kitus pakalbu, ko čia stebėties, kad ir kiti man neparleida M.Valanč. Jei nenorėjo kas iš puikybės kitam parleisti brš.
II. patirti, praleisti.
1. tr. išbūti, pragyventi, praleisti (kurį laiką): Párleidom vestuves Šts. Sveikas, šventes pérleidęs ir naujus metus pradėjęs A.Baran. Tam susidėjo gyvenimas nuo pat jaunų dienų, kurį kiekvienas kitaip perleido LzP. Perleidau metų apie šimtą kokį (d.) Nm. Džiaugsis, vakarui atejus, dieną gerai parleidęs M.Valanč. Man taipgi rūpi, kaip čia vienas perleidi laiką Žem. Gražiai savo jaunystę parleidė Sz. Niekam nerūpi, kaip jis perleis šaltąją žiemelę J.Jabl. Sunkiai šaltymetį parleida bitės IM1852,30. Mažne pusę gyvatos … miegodamas perleidai DP580.
ǁ refl. praeiti (laikui): Persileis savaitė, ir vėl yr tas pats Ds.
ǁ patirti gyvenant, išgyventi, perkęsti: Visokių madų reikėjo perleisti Ėr. Kai visokių vaistų reikia párleist, tai ilgas gydymas Skr. Aš visko párleidau: i sargyt, i maryt Jrb. Du karu esu párleidęs, užtenka Dov. Visko žmonės pérleidžia šiame pasauly: ir linksmumo, ir liūdnumo Slv. Aš daug skaudžios nepalaimos esu pérleidęs KII153. Visokių reikia perleisti metų – gerų ir blogų Ėr. Kad tei[p] párleistų, kai aš, kitas būtų jau kvailas (būtų iš proto išėjęs) Skr. Esu párleidęs visokius laikus savo amžiuo[je] Dr. Dabar suslaukei dienelės, perleidei visas kalbeles LTR(Kp). Buvo tai Genaveitė, kuri, savo sunkią ligą parleidusi, ilsėjosi silpna ir nuvarginta I.
| refl.: Visokių tų išgąsčių párleidos Užv.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Kai senyboj, tai buvo ir [kalėdojantys] kunigai pérleist rūpestis Prng.
ǁ palaukti, žiūrint, kol kas praeina, pravažiuoja: Traukinį pérleidėm (bežiūrinėdami į keleivius prabuvome stotyje, kol stovėjo traukinys) – niekur nėra [laukiamo žmogaus] Str. Kol veselnykus perleidėm, ir sutemo Vb.
3. tr. turėti, laikyti kurį laiką (ppr. apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Esam daug párleidę ringinių vištų ir kitokių Šts. Parleida gaspadoriai daug mergių, vis neįtinkančios Šts. Esu daug piningų pérleidusi Pgg.
| Kiek tas kambarėlis yra žmonių perleidęs! Pn. Aš laikau save teisingu žmogum, bet, tiesą pasakius, esu perleidęs daug amatų J.Balč.
4. tr. persiuntinėti (laiškais): Visus kraštus parleidau su gromatoms – nėr pačios, ir gana Šts.
III. duoti pereiti per ką.
1. tr. duoti pereiti, pervaryti per ką (per mašiną, įrankį…): Dobilus tik pérleido per mašiną Jnš. Iš ausies [grūdus] perleisim dar kartą per arpą Pg. Avižines kruopas perleisk per mėsinę mašinėlę, ir bus miltų Ob. Oi, koki rupūs miltai, ėmęs dar pérleisk Rdm. Rugių duonai taip neperleisi (nepermalsi), kaip kad kiaulėm avižas Vad. Jei tyrė išeis ne visai vienoda, tad perleisti ją per sietą rš. Sakiau, nū sėmenis perleisiu per maišus, tai vis gal ne tiek varpučių bus Pls. Sėmenis tai vis tiek pérleisiu an vėjo Lš. Perleisk grūdus per vėją, tai bus čystesni Arm. Bruknes par stalą párleidom (riedančias perrinkome), gal virti Vkš. Kietą dalgį kalvis parleida par ugnį, ir paminkštė[ja] dalgis Šts. Perleisiu skaras per vandenį (perplausiu, perskalausiu) ir eisiu bulbų sodint Arm.
| Visą skinstalą [inkstai] par save párleida Krš. Perleidžiu vyną (išvalau mieles, drumzles) SD211.
^ Sutarėme, kad mes, matematikai ir fizikai, projektuosime mūsų specialybių terminus, ir po to Jablonskis perleis juos pro kalbos rėtį (kalbiškai apdoros) Z.Žem.
ǁ šiaip taip, paviršutiniškai ką padaryti, apdoroti: Žuvis tik pérleido per dūmus (šiek tiek parūkė) Jnš. Skalbinius tik pérleido prosu (šiek tiek palygino), ir gerai Jnš. Plaukus tik pérleido žirklėm (skubiai apkirpo) Jnš. Lentą tik pérleido oblium (šiek tiek paobliavo) Jnš. Dirvą reikia tik pérleisti akėčiom (šiek tiek paakėti) Jnš. Pérleisk truputį gryčią (truputį perkurk), bo labai šalta Kp. Truputį pečių perleidžiau malkelėm Pn. Tuoj išblokšim, dabar saulutė yra, truputį perleisim (kiek padžiovinsime saulėje) Vad.
2. tr. duoti susigerti, praleisti (vandenį): Sausa žemė parleida lytų Šts.
IV. duoti sutikimą kam ką daryti.
1. tr. SD298 leisti pereiti, pervažiuoti per ką nors: [Žmogus] meldė, kad jis jį per tiltą perleistų BsPI73.
2. intr. psn. duoti sutikimą, nedrausti kam ką daryti: Perleidžiu, paveliju, valią duomi R417. Ginu kam ko, neperleidžiu SD175. Kai Dievas perleido …, velns … nuėjo Jobo gundinti Mž433. Nieko nedraus, bet viso, ko norės daryt, perleis SPI71. Perleisk man rinkti paskun pjovėjus CII475. Neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134-135.
ǁ psn. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: Įstatymai tai nepavelija, nepérleidžia KII378. Tvardome … sąnarius, idant nelytėtųs neperleidžiamų daiktų DP568. Kurie netik …, netur būti … top sakramentopi perleisti Mž28.
ǁ KI527 psn. nesukliudyti, nesutrukdyti: Perleiskite abejiems augt drauge iki pjūties BtMt13,30. Neperleidž iš savęs juoką daryti Vln39.
| Liuosybė nuog visokių afektų, kurie neperleidžia šviesiai tiesos regėt SPI15.
ǁ tr. duoti teisę pereiti iš žemesnės į aukštesnę pakopą: Nepárleido į penktą klasę, paliko antrus metus Krš.
3. tr., intr. psn. sudaryti sąlygas kam ką veikti, įgalinti ką daryti: Nū jam miegot perleiskiam Mž414. Dirbk, kiek tavo syla pérleidžia KII190. Tėtiška širdis neperleidžia CI396. Kačeig jūs ir visada rūpinote, bet čėsai jums tai neperleido Bb1PvP4,10.
4. suteikti, duoti; skirti, lemti: Teip regias nu pačių dievų bu[v]o parleista S.Dauk. Párleisiu ant numų Helio tokį negerą, kurio nėkas negalės girdėti S.Stan. Sunkias ligas tu perleidęs esi Mž438. Vainas pats perleidi ir vedi pagal valios tavo MKr40. Perleido tada … didį miegą ant Adomo Vln50. Teisiai ant jų perleidė tą iškorojimą DP412.
V. padaryti, kad kas eitų žemyn, ilgyn, pervirš.
1. tr. nuleisti žemyn, nutraukti, nuimti: Žėglius (bures) perleisti N.
2. refl. įvykti savaiminiam abortui: Karvė išsimeta, boba pársileida Krš. Kėlė sunkiai ir pérsileidė Ds. Vaikščiodama jau antrą mėnesį pérsileidau Vrb. Moters girtuoklės tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis V.Kudir. Motriška pársileidus J.
3. refl. tr., intr. persisverti, persimesti: Visą sa[vo] gėrybę prašveitė, išpardav[ė] ir išej[o], maišelį per pečius pérsileidęs, per žmones Rod.
4. refl. atsigulti: Kol aš susiūsiu, gali ant lovos pársileisti Šv.
5. tr. pailginti, patraukti (įšautį): Ratus ilgai párleisk i sukrausi daug rąstų Ggr. Párleistais ratais gyvoliuo lengviau traukti Ggr.
VI. permesti, perkelti, perpliekti.
1. tr. permesti: Pagalį pérleisti per tvorą DŽ. Leisk, ar perleisi akmeną par upę? Ėr.
2. tr. perverti, persmeigti: Párleisk su šriūbu, būs stipriau Dr.
3. tr. perkelti, perirti į kitą (upės) pusę: Gal perleistumėte per Lėvenį? Paį.
| refl.: Su luge persileidė an kitą pusę Ps.
4. tr. uždrožti, užrėžti, perpliekti: Prisivijo ir parleidė kelis kartus par nugarą Rm. Kai pérleisiu virveliniu, tai tuoj nustosi murmėt Dbk. Jis toks neklaužada už tai, kad jam niekada tėvas neperleidžia Vad.
5. nubausti: Tu jau raišas, Dievo perleistas Ml. Taip Dievas perleido tėvą, per daug savo vaikams pataikaujantį I. Dieve, neperleisk, Dieve, apsaugok! B.
VII. padaryti skystesnį; perpilti.
1. tr. SD298 sulydyti.
2. tr. tekinant per viršų perpilti: Leidau ir párleidau alų bepyliodama Šts.
◊ akimi̇̀s pérleisti peržvelgti: Praeinant Petronelei, nuo kojų ligi galvos perleidęs ją akimis Žem. Akimis perleidęs gretimus staliukus, [leitenantas] priėjo tiesiai prie Aldonos rš. Toks jau jo notūras – kožną pérleidžia akim̃ Mlt.
per danti̇̀s pérleisti apkalbėti: Jau katrą pérleis per savo danti̇̀s, tas jau šventas išeis Ut.
per gérklę (kãklą) pérleisti
1. N pragerti: Perleido viską per savo gerklelę rš. Ką turėjo, tą praleido – i par ger̃klę párleido Plt.
2. suvalgyti: Kiek gaidžių, vištų viščiukų, kiaušinių, kiek sviesto vokietis perleido per savo gerklę! P.Cvir.

per pil̃vą (vi̇̀durius) pérleisti suvalgyti: Viena diena karvę párleido par pil̃vą Šv. Prūsai, daugiaus vaisių per vidurius perleisdami, sveikesni už mus rš.
per rankàs pérleisti
1. Užp įsigyti ir vėl išleisti: Jau dėlto daug pérleidžiau per savo rankàs gyvulių, nu tokio da neturėjau Ktk. Duok tu man šiandiej, kiek aš per savo rankas perleidžiau, tai būč bagočius Ktk.
2. patikrinti: Kožną nėkelį párleidu par rankàs Skdv.

pro aki̇̀s ir gálvą pérleisti patirti, pergyventi: Perleidžiau pro savo akis ir galvą visa ko Antš.
praléisti
I. duoti praeiti; aplenkti, prarasti.
1. tr. SD326 duoti kitam praeiti pirma ar pro šalį: Bet ji praleido Ilžę pirma, o pati vis per keletą žingsnių ėjo paskui I.Simon. Praleisk, neša viedrą vandenio! Arm. Praleisk pro šalį, kas eina J.
| refl. tr.: Mokyti kai eina, tai vis vienas kitą prasileisdami Ds.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Man vis rūpi, kaip tuos ekskursantus reikės praleisti rš.
ǁ sustojus žiūrėti į praeinančius, pravažiuojančius: Praleidau būrį [žmonių], eitu toliau Plng. Eiseną praleidom ir parejom numo Vkš.
| Jau daug vandens praleidau į Baltjūres (tiltas pasakoja) V.Kudir.
3. tr. Rod, Aps, Stlm palydėti: Praléisk svečią nors iki pro šunį Vrb. Kaziukas mane iki pat namų praleido Žž. Praléisiu svečią i grįšiu Ad. Praléisk namo Lp.
ǁ daryti ką įkandin einančio: Praléisk (apmėtyk) tu jį akmenais Arm.
ǁ VoK33, Lp, Šlčn palydėti mirusį.
4. intr. skubiai pravažiuoti: Ka praleido su dviračiu pro šalį kaip vė[ja]s Vvr.
5. tr. išbūti, pragyventi kurį laiką: Aš visą savo amžių praleidau pas tėvelį I.Simon. Jau pusę žiemos praleidom Šts. Su savo pačia seniaus linksmiai dienas praléidė BM89. Aš praléidau tiek metų, žinau, kaip pirma buvo Krm. Vasarą jis daugiausia laiko praleisdavo sode ir prie bičių rš. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Mair.
| Mano tėtis be krienų šventės nepraléisdavo Skr. Aš vakarienę dažnai praleidžiu ar su pienu, ar su kuo Skr.
| Šešerius metus praleidus, Siernauskis norėjo užimti gabalą žemės M.Valanč.
^ Negal nusiliauti vargais: eisu į kiną – vis valandelė praleistóji Šts.
ǁ iškęsti, išgyventi, patirti gyvenant: Par savo gyvenimą žmogus daug daug turi visko praléisti Vvr. Visas didžiąsias bėdas jau praleido, Marelė nusiramino Žem. Visokių rūpesčių praléidęs Ėr. Kokių negerų laikų reikia praléist žmogui! Ėr. Kiek vargo reikė[jo] praléist, kol susitvarkėm Rd.
| refl. tr.: Kaip tą žiemą praléisis?! Krš.
6. tr. turėti kurį laiką (apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Jau, dėku Dievui, nemažai viršininkų praleidau, o tokio gero dar nebuvo rš.
| Mūsų teatrai kasmet pro savo sienas praleidžia šimtus tūkstančių ir milijonus žiūrovų rš.
7. tr., intr. aplenkti, padaryti pertrūkį: Dėl ko tu praléidei kelius lapus [skaitydamas]? Vb. Praleidai vieną siūlą, beskubydama vert in skietą Dkš. Sudurtinio tarinio jungtis gali būti praleidžiama rš. Gal šiandie pralei̇̃s neliję Ėr. Tėvas nė dienelės nepraleisdavo nesbaręs Ut. Dieną praleisdama kepa duoną J. Šuva nieko nepraleidžia nelojęs J.Balč. Vieną dieną praléidova garlaivį (nenuėjome pasitikti), o antrą dieną nesulaukėva Skr.
| refl. tr., intr.: Drugys jį krečia, vis dieną prasiléisdamas KII251. Būtų gerai, kad metai neprasilei̇̃stų [einant mokslą] Ėr.
ǁ nelankyti, nedalyvauti: Retą kiną praléidu Krš. Tu pamanink: juk aš esu nusenęs, o nenoru darbo praléisti – juk sėjos laikas yr Štk.
ǁ duoti praeiti (laikui): Eičiau į darbą, kad ne lytus: dabar sėdžiu, laukiu, laiką praléidžiu Skr. Ir su mezgimu daug laiko praléidi Srd. Aš praléidau penkias dienas po termino BŽ452. Šienelis buvo sausas, tik praléidžiau laiką (pavėlavau) Švnč.
8. intr. nebausti, dovanoti, atleisti: Kas kadai girdėjo apie tokį tėvą, … idant latrui ir priesakiui savam praléistų DP242. Pergalėtojas Izraelyj nepraleis nusidėjusiam SPI10.
ǁ (l. przepuścić komu) SD54 pagailėti, išsaugoti, neduoti patirti (sunkumų, kančių): Sūnui savo nepraleido, bet už mus visus išdavė Mž449. Jei … tikram savam sūnui nepraleidė, kaipog mumus nemeilingiemus praleis? DP192. Ne vienam liežuvis piktas nepraleidžia, ant visų užpuola SPII77.
9. tr. prarasti, išeikvoti, išleisti: Argi praléistą sveikatą indės?! Rdm. Praléido savo vietelę Šts. Praléisi viską kaip matai – i esi biednas Pln. Praléido (pragėrė) namus Dkš. Ta mažoji piningą leida, o didžioji jau nepraléis, tūrės suspaudusi Krš.
| refl.: Piningai prasiléisias, i nė čimodano, i nė piningų Krš. Daugiau turi, daugiau ir prasiléidžia Sdk.
10. tr. parduoti: Mažu pralei̇̃s gyvulius Lp.
| refl. tr.: Prasléidžiu (pardavinėju) skareles, kai bulbų nebėr Mrc.
11. tr. duoti praeiti per ką: Būdavo, praléidi per mašinaitę kokią kapą [rugių], jau i turi duonutei Gs.
II. sudaryti sąlygas kam nors tekėti, byrėti, skverbtis.
1. tr. pradėti tekinti: Praléidom naują bačkelę – gardesnio alaus Jnšk. Praléisk alaus verpelę J. Senas tėvas kaip ateis, trečią bačkelę praleis LTR(Vkš).
| refl. tr.: Ėmiau ir prasiléidžiau vieną bačką [vyno] Pc.
ǁ padaryti, kad tekėtų: Pavasarį praléidžia beržus arba klevus, ir bėga sula Skr. Tėvelis praléidė beržą [sulai] Ėr. Ar praléidot sulos? Rs. Daktaro praleistas kraujas bėga čirkšliais Šts. Padaryk man praleidžiamą kubilą Šts.
| refl. tr.: Reik iš beržo siulos prasiléist Pc.
ǁ sudaryti sąlygas nubėgti, nutekėti; nusausinti: Būtų praleidę vandenį, būtų rugiai buvę tokie pat, kaip mano Žem. Ežerą praléisti KI69.
2. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išbyrėti: Vilko grobai praleisti Šts. Galėj[o] karvei žarnas praléist Lp.
| Pelių tiek priviso, kad visus maišus su grūdais praleido Žsl.
3. tr. duoti išeiti šilumai, užšaldyti (krosnį): Tu, mergele, duonai pečiaus nepraléisk! Plt. Siuto siuto i pečių praléido – duona paliko žalia Lkv.
4. tr. duoti pereiti, persiskverbti, nesulaikyti: Langai nevarauni – šilumą praléida Vkš. Batai vandenį praléida Vkš.
5. refl. tr. pasirūpinti, kad išperėtų: Prasléidžiau truputį viščiokų, ir užteks Ds.
III. tr. padaryti laisvesnį, didesnės apimties, skystesnį.
1. pralaisvinti: Pėdo drūtgalį praléisk (atrišk) Ėr.
2. pailginti, paplatinti: Praléisk kiek ilgiau kairį viržį Paį. Ankštokos rankovės, duok, tegul kriaučius praléidžia Šk. Čia praléido (paplatino) platų kelią Arm.
3. atmiešti: Sūrą putrą reik praleisti, o tirštą praskiesti Kal. Praleisma pienu, ir būs veršputrė, pienu praleista Šts. Praleisto rūgšto pieno gausi ir vasarą, kad mažiau srėbtumi Šts.
4. skystinti, minkštinti: Rūdynų vanduo praleida vidurius Tl.
◊ ant vė́jo praléisti niekams išeikvoti: Paėmė algą ir teip praleido ant vėjo Ds.
negirdomi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Nereikia negirdomis praleisti nė „mažmožių“ J.Jabl. Nepraleiskite negirdomis šito mūsų gamtininko balso Vaižg. Suprantama, kad mokslo pasaulis tokių sukakčių negirdomis praleisti negalėjo rš.
nuo sàvo galvų̃ praléisti nusikratyti: Jau praleidau neprietelius nuo savo galvų Ar.
per gérklę praléisti pravalgyti: Ėdūnai visą uždarbį praleisdavo per gerklę rš.
pro aki̇̀s praléisti nepastebėti: Kaip jie galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?! sp.
pro ausi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Daug aštrių žodžių krisdavo skaudžiais akmenimis Anicetui į širdį, bet viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais J.Avyž.
pro gérklę praléisti pragerti: Kiek uždirba, tiek pro gerklę praleidžia Jnš.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, išleisti: Pro pirštùs viską (turtą) praléido Krš.
pro šãlį praléisti
1. nekreipti dėmesio: Jis tuos žodžius pro šãlį praléido Btg.
2. neteisėtai parduoti, praspekuliuoti: Praléida torpių pro šãlį Krš.

tylomi̇̀s praléisti BŽ581 nekreipti dėmesio.
priléisti
I. duoti prisiartinti, duoti įeiti, duoti darytis.
1. tr. SD306 duoti prieiti, prisiartinti: Prasto žmogaus prie pono neprileisdavo Jnšk. Ne iš tolo munęs nepriléido pri vyro Vkš. Prileisk jį prie savęs J. Ne, ne, jis nebeprileisiąs prie savo arklių nė vieno kito I.Simon. Vaikus be eilės prileida Krš. Tuojaus buvo prileisti prie karaliaus BsMtI18. Prileisk veršį pri karvės B. Prigiléiskit, tikri tėveliai, savo dukrelę prie gimtųjų namelių (rd.) Jž. Negipriléiskit, sesytės mano, šito totorėlio an mano rūtų vainikėlį (rd.) Jž. Greičiaus prileidžia savęsp lopiniuotus, apdriskusius ir nuogus SPI45.
| Tu jo nepriléisk prie tų malkų, varyk iš paskutiniosios (neduok jam nupirkti per varžytynes) Jnšk. Prileisk ją tik prie [siuvamosios] mašinos – tuoj sugadins Jnšk. Ale tik priléisk tokią gaspadinę pri kuknės, tai po tam neturėsi kur viralo kišti Krš. Moteris nebuvo prileidžiama prie jokio atsakingo darbo valstybiniame aparate sp.
| prk.: Prileisk ausump tavo maldas tarno savo SGII29.
^ In roną priléidžiamas tasai žmogus lipsnus Prng. Kad tik an rankas gerai Dievas prileist (leistų pasinaudoti)! Trgn.
| refl. tr.: Ligonis nieko neprisileidžia Jnšk. Briedis neprisileidžia šunų prie savęs J.Jabl. Ir mirdamas uošvis žento neprisléidė an sau Ds. Dieną milžau, buvo sveika, o vakare nainu – neprisiléidžia, tešmuo sutinęs Jrb. Neprisileidžia kaip garnys baloj LTR(Zp). Tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia V.Kudir. Tokio žmogaus negal nė iš tolo prisiléisti Vkš. Kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia TŽV596. Prisileidę vokiečius visai arti, kariai atidengė smarkią automatų ugnį rš. Neprisileidant pačiai savą vyrą S.Dauk. Prisileido mergė vaikį, o dabar rėka Vkš. Neprileiskies kito nė vieno, nesa ir aš tiktai su tavim laikysiuos BBOz3,3.
ǁ duoti įeiti, priimti: Tu gali tiesiog ateit in mano dvarą ir būsi prileistas BsPIV209. Turėjo būt prileistas anosp draugybėsp žmonių MP76.
2. tr. suleisti kergtis: Karvę prie buliaus priléisti K. Šiandie vieną karvę prie jaučio prileidom Jnšk. Kamgi reikia avino – nag nuveši aveles uošvijon ir prileisi Ds. Prileido kumelę prie eržilo Krkl. Prie karališkųjų eržilų prileistinąsias kumeles prirašys LC1889,27.
| refl.: Ar karvė prisileido? Jnšk. Neprisileidžia nė kaip kumelė, kad ir ieško kumelių Jnšk.
3. tr. daug ko įleisti kur, daug ką priimti: Svieto aibės priléista [į tuos namus] J.Jabl(Žem). Kam tų visokių bernų į veselijas priléidot?! Jnšk.
| refl. tr.: Prisiléido pilną kluoną gyvulių ir goniojasi Jnšk. Prisiléido musų̃ pilną trobą, dabar ir ūža Krš. Lankos prileistos būs avinų, jaučių Šts.
ǁ refl. tr. prisiimti gyventi (nuomininkų): Į butą prisileido nuomininkų rš.
^ Prisleisi svetimų, pats eisi iš namų Vlk.
ǁ priveisti: Utėlių prileido patalus tuos Vlkv. Mažų žuvikių prileisti LL99.
| refl. tr.: Jis prisileido ir žuvų į savo tvenkinį J.Jabl.
4. tr. užkrėsti kuo: Kažin, ar čia tau gripas buvo ar kas, kad man nepriléidai Krok.
5. tr. duoti pribėgti, prisisunkti: Neprilei̇̃s vandenio [batai] Lp.
6. tr., intr. leisti įvykti, nesukliudyti: Aš pykau ant savo vyro, kad ans prileido muno brolį tokį darbą padaryti Brs. Rūpestingas gydytojas jokių komplikacijų neprileido rš. Pryš kaplaną skundimo neprieleisk Mž31. Dirvos širdies savos neiždarys, bet … prileis erškėčiais apželt DP548.
| Širdis nepriléidžia tiek valgyti Ėr. Piršlio gera širdis to neprileidžia prš.
| refl.: Ištvirkęs žmogus ko gi neprisileidžia! rš. Gėdingai sugaudintis ir surišdintis prileidais DP157.
ǁ duoti sutikimą kam ką daryti, nedrausti: Norėjom šį metą taisyti [ratus], motyna neipriléido (nebeprileido) Slnt. Nepryléido vaikai motynai žanyties antrą kartą Jdr.
ǁ leisti paimti, paliesti: Mums adatos neprileida – toks skūpas mūsų bočius Dr.
7. tr. duoti teisę: Priléisk mano vaiką prie egzaminų Jnšk.
8. refl. sutikti, nusileisti: Ir mun reik prisileisti: reik kalėdotojus pavežioti Šts. Prisileida austi, o aš anai žemę išgyvenu Ggr.
| Aš neprisileidu gerti (negeriu) daug šnapšės Šts.
9. (l. przypuścić na kogo) atsiduoti, pasikliauti: Prašyk jos tėvą, man rodos, kad prisileis ant noro tavo S.Stan. Žmonės … niekad jo neprašė …, tiktai visa prileido ant valios… MP74.
10. intr. manyti, teigti: Ne visa, ką žmonės priléidžia, yra hipotezė FT. Kiekviena prielaida priléidžia arba teigia tam tikrą tiesą FT. Sunku prileisti (iš tolo žiūrint), kad tai būtų paukščiai rš.
11. refl. kainą sumažinti, nusileisti, nupiginti: Aš prisiléidu, bet ir tu antdėk Šts. O ar tas, ar kitas meistras siūs, vis tas pats – jug sakos užmokesnė[je] prisileisiąs M.Valanč. Kad viskas jau teip atpigo, reik ir man kiek prisileisti Skr.
12. tr. pasirūpinti, kad daug išperėtų, priperinti: B[uv]o daug žąsukų priléidę Gs. Mūsų moterys šįmet daug vištų prileido Jnšk.
| refl. tr.: Noriu viščiukų prisiléist, bet neperi šėtonai (vištos) Skr. Prisileidžia ančių, vištų, ir viskas po mūs javus! Kt.
13. tr. Rdm palikti, rezervuoti veislei, penėti: Priléidom telyčėkę Rod. Šįmet jau antrą kiaulę prileido Lš.
14. tr. priskirti, prijungti: Taigi atmieravo mums po tris dešimtines, žinai, kur mes išplėšėm, ir prileidom prie savo laukų Žem. Išgirdę apie tą mokyklą, Gasčiūnų ir Ibutonių sodžiai taip pat prileido savo vaikus M.Valanč.
| refl. tr.: Jų arai prie valdiškos žemės yra, tai jie iš tę vieną kitą pėdą prie savo prisiléist norėjo Šmk.
15. tr. lygiai pridėti, priderinti: [Knygos] viršelius reikia visai glaudžiai prileisti prie nugarėlės (įrišant) rš.
ǁ nudrožus, nuobliavus lygiai sudėti, suglausti: Tą lentą reik prileisti prie šitos, tai dar vežėčios stovėję stovės Jnšk. Ir lankai užtraukti, tik buksos įsodyt ir ašys priléist Lp. Geru leistuvu galima tep gerai priléisti lentas, kad nė plyšelio jokio nebelieka Brt.
| refl.: Mūsų durys prie adverijos neprisiléidžia, šaltis eina Lš.
16. refl. prie ko nors greta atsitūpti: Atskrido skrido pilkas sakalėlis iš girios, iš girios, leidė prisleidė prie pilkai gegutei prie šalies, prie šalies Rš.
17. tr. priartinti prie ko, duoti prisiliesti, prisitikti prie ko: Kojos pri žemės prileisti negaliu, teip gela Šts. Negaliu prileisti nė šilto, nė šalto pri danties skaudančio Šts. Kai jis pradėjo maišus dėti, tai tartum patys maišai vežiman bėga, aš nespėjau ir rankų prileisti SI368. Priléido kirvį pri piršto ir atkirto galelį Plng. Jei tu manę nesibaidai, duok prileisti lūpom veidą (d.) Vr. Peilis aštrus, lapus pjausčiau, tai tik reik priléist Skr.
| Dar tik kojas priléidau (atsisėdau) Lp. Tik prileis galvą į padušką (atsiguls), ir miega Ds. Neprileidau galvelės an paduškėlę, anytėlė tarė, žodelį kalbėjo Pls.
18. tr. Lnkv laidojant prilydėti prie ko.
19. refl. prisiartinti plaukiant, priplaukti: Prie krašto prisiléisti KII4. Prisileisti su akrūtu pri kranto N.
20. intr. užkirsti, uždrožti: Kad priléidžiau botagu! Ėr. Jau kai aš nors kartą priléisiu jam, tai ir gana bus Ml. Kap prileido sa[vo] penkinį (ranką), tai net parvirto Arm.
21. intr. metant pasiekti, primesti: Šulinalė netolie: su akmeniu gal prileisti Šts.
II. tr. pribėginti, pripildyti.
1. prilydyti: Tris puodus taukų priléidom Krš.
2. pritekinti, pripilti: Priléisk alaus pilną uzboną J. Aparines nagines liuob prileis gysakių, ir ilgiausiai tvers Šts. Priléisk man arbatos puodelį Gg. Prileidžiau alaus vieną putelę, sėdi sveteliai linksmi už stalo (d.) Šln. Būtum kubilą medaus prileidę Ėr.
| refl. tr.: Prisiléidę alaus, susėdę ir geria Jnšk. Šįmet medaus ir metai – mes patys tris kipius prisiléidom Vkš.
ǁ pripildyti: Vandenilio prileidžia lekiamąsias pūsles rš.
ǁ refl. tr. prisibirinti: Pragręžė padlagoj skylę ir, prisleidęs rugių maišą, parsinešė namo BsPII280.
3. euf. priteršti, prišlapinti: Kelnes iš baimės priléido Vkš. Kad ir kelnes prileisiu, vis tiek neapsileisiu Kz.
| refl. tr.: Prisileisk kelnes, ir turėsi balną LTR(Šmk).
4. priverpti: Aš jai prileisiu ben porą špūlių Sdk.
III. tr. nuleisti žemyn (daug).
1. pripjauti, prikirsti (medžių): Miške daug priléidė sienojų Ėr. Per karą labai daug prileido medžių Lietuvoje Gž.
2. tr. daugeliui nutūpti: Kiek čia varnų prisiléidę! Ėr. Kad daug prisileido pušyse žvirblių! rš.
IV. tr. padaryti (lygių objektų).
1. obliumi nulyginti (daugelį): Šiandie man tep gerai sekėsi – kad priléidau apie penkiasdešimts lentų Brt.
2. refl. tr. prisivyti (virvių): Visą maišą virvių prisiléidė Pc. Kad prisiléidžiau, tai prisiléidžiau botagų – visai vasarai pakaks Jnšk.

×razléisti (hibr.)
1. tr. išskleisti, išdriekti: Kūlį razléidžia in lotų Dv. Kupetą reikia razléist, kad išdžiūt Arm.
2. refl. išsprogti: Žiūrėk, ąžuolas dar nerazsiléidė, regi! Arm. Bit pupšikas (pumpuras) – vandenin inleidom, ir razsiléido Zt.
3. refl. išsivyti, išsidėvėti: Raztrūkinėjęs, razsléidęs [ratelio] šniūras Švnč.
4. refl. išsilydyti: Kai alavas razsiléidžia, leidžia jį vandenin Lz. Instatysiu vašką pečiun, kad anas razsileist Lz.
5. tr. duoti valią, išdykinti: Tai razléidei tu savo vaikus! Švnč.
6. intr. išdykti, ištvirkti, pasileisti: Vienas vaikas, ir razléido kai bizūnas Rod.
| refl.: Razkrito svietas, razsiléidė, geria visi Prng.
suléisti
I. sudaryti sąlygas kartu būti, sujungti, suglausti.
1. tr. duoti sueiti, duoti susirinkti: Per anksti žiūrovus suleido į salę, dar galima buvo ilgiau pavėdinti rš.
| Liuob tėvai suléis vaikus pri daraktoriaus ir mokys Šts.
ǁ priimti, įleisti gyventi (kelis ar daugelį): Troba nors supuvusi, vienok suléidau [gyventi] keturias bobas NdŽ.
2. tr. prižiūrėti sueinančius, suvaryti, suginti: Eik, suléisi kiaules gurban Ds. Į aptvarą liuob kiaules suléisti Mžk. Suléisk karves miškelin Kzt. Suleido žirgus į daržą, patys suėjo į sodą JD875. Susėmė spietlių ir suléido į aulį Krš. Suleisim bitukes naujan naman V.Krėv.
| refl. tr.: Gyvulius susiléidžiau Jnšk. Susiléidė gyvulėlius į sodą ir gano Jnšk.
ǁ nesukliudyti sueiti kur nors: Kamgi vištas gryčion suleidi?! Ds. Žąsis į avižas suleido Vkš. Suléido avis in grendymą Kt. Kerdžius ganė galvijus i suléido į rugius (d.) Rs.
3. tr. SD350, R417 duoti drauge būti, sueiti į krūvą: Gaidžių negalima suléisti NdŽ. Suléiskim avinus pasimušti, gaidžius pasipešti Jnšk. Nesuléisk abiejų [arklių] į krūvą, susimuš Ėr. Suléidau senas bitis su naujoms Lnk. Negalime su kaimynu karvių vienoj ganykloj ganyti: kaip tik suléidam, bados kaip pasiutusios Vkš. Nesuleidž manę jauną su jauna mergele JD739.
| Mušties nebsuleida savo tarpe Šts.
^ Suleisk du piemenis ant ežios – tuoj pradės bartis Rs.
| refl.: Jisai su anuoju susiléido į bendrystą J.
4. tr. sukiršinti, supjudyti: Senus aš greit suléidžiu, ale jaunųjų niekaip negaliu Škn.
5. tr. sukergti: Suléist kumelę suléidau, o ar pasdovijo, tai pažiūrėsma Ds. Reiks kitąkart kralikę su juoduoju patinu suléist Ds.
6. tr. sujungti, suvienyti: Suléido kambariukus, dabar tos vietos užtenka Krš. Tas skolas suleisk į vieną Plng. Akėjant reikia vis aplinkui sukti ir suleisti kraštus su kraštais rš.
7. tr. KI474 padaryti, kad glaudžiai prigultų, prisišlietų; obliuojant, drožiant priderinti, sujungti: Grindų lentos dailiai suléistos, kad nematyti nei plyšių Gž. Blogai suleido duris – jau dabar spinda, o ką bedarys, kad sudžiūs Vkš. Tarp nesuleistų lentų švietė prasižioję plyšiai Vaižg. Taip gerai stalą suléidė, kad ir ženklo nėra Vj. Nesuleisti gerai langai Lp. Blogai suleistas kubilas – leida vandenį Vkš. Ne kiekvienas meistras moka šulus gerai suleisti (sudėti į dugną) Vkš. Aš paprašysiu, o jis man suobliuos, sulei̇̃s loviuką skalbt Skr. Dėžės kertės buvo gerai suleistos, durys sklandžiai darėsi, todėl vandens į vidų negalėjo daug įeiti J.Balč. Nekaip, matyt, rąstai suleisti, kad pro kertes vėjai laksto Srv. Ot suléidė sienojus – kumštis lenda! Ds. Blogai suleidžiami atskiri gintaro gabaliukai rš.
suleistinai adv.: Tašai dažniausiai sujungiami suleistinai rš.
| refl.: Lentos kai susileis, tai nė plyšelio nebebus Jnšk.
8. tr. sukąsti (dantis): Negaliu dantų besuleisti: vienas ilgas, kitas trumpas Šts. Nuo rūgščiuolių obuolių teip atšipau dantis, kad ir suleist jų negaliu Rod. Turbūt žemėti kviečiai buvo, kad tik suleidi dantis, tai kriugžda kukulaičiai Gs. Kokia čia duona: kai knišys, pilna žvyro, neseka nei dantų suleist – dantysa treikši Rod. Blynai čirška, negali nė dantų suléist Rs. Tep krečia drebulys, kad net dančio su dančiu negaliu suleisti Ml.
9. tr. suglausti, suartinti: Reikia girnas suléisti, jeigu nori smulkiau susimalti Vkš. Suleistom girnom sunku malt Dglš. Reikia suléist tuos akmenis, kad labiau jie susimaut Vb. Daugiau mašiną suleisk, ba neiškulia gerai avižų Km.
10. tr. susukti, sujungti į vieną (virvės sluoksnas, šakas): Piemenys botagą iš trijų virvelių suléidžia su kabliukais Jnšk. Nemoki tu nė botago suléist – tuoj atsileidžia Ds. Suleisk tą virvutę dvilinką, tai bus drūtesnė Grš. Stangiai suléidė vadžias Pc. Bevydamas suleido virves į garankštes, užtat dabar sutrūko Klm.
| refl.: Susileida gurgždūlės, ir yr siūlai gurgždūloti Šts.
11. tr. suskleisti: Tošinis parasodninkas (skėtis) nesuleidamas – neįduok vėjuo Šts.
| Gal aš tau suléidau [atverstą knygą]? Lp.
II. lyginti; derinti; aštrinti.
1. tr. sulaidyti, išlyginti: Eik, verčiau kelnes suléisi Antz. Suléisk ir man skarelę Ds. Išvelėjom rūbus, dabar reikia suléistienai Ds.
2. tr. obliuojant sulyginti, nuobliuoti: Imk leistuvą ir suléisk lentas Alk. Da paskui reikės nuobliuot, su leistuvu suléist, tik tada kalsim lankus Rs. Obliuodamas nepalik nelygaus lanko – gerai suleisk Km. Lentleistuvis reikalingas labai ilgoms lentoms suleisti rš.
3. tr. suderinti: Jis kap suléidžia striūnas, tai skripka taryt klega Mrc.
4. tr. pagaląsti; papustyti: Suleisk peilius, ba jau nė kiek neima Ml. Į aną kietąjį diržą skustuvą reikia galąst, į tą švelnutį – suléisti Rm. Duok man savo aslos dalgei suléist Drsk. Suléisk ėmęs šitą dalgę – jau tik peša, nepjauna visai Rdm.
| refl. tr.: Duok aslą, susiléisiu dalgę Dg. Dalgelį susleisiu, žoleles išpjausiu, savo mergužėlės kitam nepaleisiu Kb.
5. tr., intr. sušerti, suduoti, sudrožti: Aš suléidžiau arkliam, ir lėkt Rm.
ǁ sudurstyti, padaužyti: Suléidžia [klojimo] padan pėdus, ir išeina gražūs kūliai Vdn.
III. nustoti pavidalo; suskystėti; sutirpdyti; sutekinti.
1. refl. susmukti, nugriūti netekus jėgų, nualpus: Suriko, ka bloga, ir susiléido Krš. Be žado pas krosnį ant suolo susileido LzP. Sauliukas bejėgis susileido žemėn Vaižg. Ir susleido persigandęs an vietos Vj. Šliūkš pagal stalo ir susileido girtas Šts. Pasiutęs ponas prirakinęs atgal žmogelį ir raižęs, kol tik negyvas susileidęs Žem. Kaip paseno žmogelis, ir susiléido gatavai ant kenklių Vvr. Aš užsimerkiau akis, susileidau į kenkles … ir glūdojau susitūpęs Mc. Ir susileido kaip šniaukšlė ant karklų Lkv.
^ Kad ir susileisiu, o neapsileisiu LTR(Vlkv).
2. refl. sudubti, suirti: Triobos senos: pakrutysi, i susilei̇̃s Šmk. Susiléidusios trobos (susmegusios į žemę) Šts. Sodžiaus stogai susileido rš.
3. refl. suplyšti: Tai susiléido maišai, o turiu i pakulų, i visko, i nėr kada išaust Šmk.
4. refl. pasidaryti žemesniam, susmukti, sukristi: Šienas kaip išdžiūvo, i susiléido Up. Kai susiléido, tai tokia maža maža krūva teliko Up. Kugelis susileido ant dugno (suzmeko) Skdv.
ǁ subliūkšti: Pliukšt ir susileido pūslė Vvr. Pirma buvo kaip pūslė, dabar visai susiléido Up.
ǁ atslūgti: Galva apteko pūslėms, gumbais, aptepiau, ir susileido gumbai Šts. Plaunant karboliniu vandeniu, susileidžia putmenys rš. Naktį susileida [koja], dieną papunta vėl Krtn.
ǁ sutižti, sukristi: Bulvės užvirė ir susiléido DŽ.
5. tr. daryti kietą, supuolusį, suplakti: Lietus suléidė žemę Pc. Po lietui žemė suleista kai padas Prng. Kur anksčiau suartas pūdymas, jau ir suleistas Skr.
6. tr. laistyti vandeniu, gesinti (kalkes): Suleistà vapna Drsk.
7. tr. sulydyti: Suléidžiau pusę paūdrės ir taukus, tai galėsi valgyt vietoj sviesto Skdt. Ar jau visą šviną suléidai? Up.
| Šerius kiaulės suleida su sakais (suklijuoja su ištirpdytais sakais), ir yr plaukams šepetys Tv.
ǁ refl. suskystėti: Sutirpęs vaškas susileido rš. Nepadėjai sviesto šaltai, ir susléidė kai koks pliūra Ds. Geležiai susléist reikia karštos ugnės Trgn.
8. refl. ištirpti: [Akmens] nesusileida vandenėje IM1862,49.
9. tr. supilti; sutekinti, subėginti, suvarvinti: Pienas suleistas į butelius rš. Suleisk tris trynius ir plak Trk. Alų iš bačkos į viedrą suléidė Jnšk. Vyną suleisti per guminę žarnelę į mažesnius indus rš. Nesuleisk varvulio pienan Ds.
ǁ duoti sutekėti: Ji suleis visas tas srutas į grindų plyšius J.Jabl.
10. tr. supilti kepti neplakus (kiaušinį): Suléisk greitosiomis keletą kiaušinių ant petelnės Krp.
IV. sudėti, sukišti.
1. tr. į ką nors sudėti, sukišti: Jis suleidžia rankas į kišenes, kažko ieško rš. Pūkų ar devynis kilus į patalus suléidusi Plt. Į šiaudus suléido šaukštelius ir nebranda nė pati Šts. Suléido pečiun medų Lp.
| Spinteles galima suleisti į sienas (įtaisyti sienose) [statant namus] rš.
ǁ padaryti, kad nusileistų žemyn, į ką nors įlįstų: Suleidė kubilus (rentinius) į šulnį Ėr. Suléisti kibirus į šulnį NdŽ.
| Mažesnius akmenis išrinksma, o kur labai dideli, iškasę žemė̃s (į žemę) suleisma Ds.
ǁ sudėti į vandenį, sumerkti: Katilas jau verda, suléiskiat kleckus Krp. Suléido į vandenį visas lentas Klk. Druską suléisk vandenin Azr. Suléisti tinklus NdŽ.
2. refl. sutūpti: Žvirblių pulkas susileido į kviečių lauką rš. Varnų pulkas ant gubų susiléido ir lesa kviečius Jnšk. Kur gegužėlė, ten sakalėlis. Anys suskrido vienan sodelin, anys susleido vienan klevelin (d.) Tvr. Matė – kaip kepurė spiečius, žilvity susiléidęs Rm.
3. tr. įšvirkšti (vaistus): Ana suléidė vaistų, jau man i lengviau Str.
ǁ švirkščiant suvartoti (vaistus): Jau visą dešimtį ampulių suleido tų vaistų rš.
4. tr. susmeigti, sukišti gilyn: Vanagas visus nagus suléido į vištos plunksnas Pbr. Kad suléidė katė nagas rankon! Ds. Pakraštys [daržo] taip kietas ravėti – nagų negaliu suléisti Krš. Šuva suléidžia iltis į koją paršo J. Gyvatė suleido savo nuodingus dantis į rupūžės kaklą rš. Šuo suléido dantis į pat blauzdą Vkš. Vilko dantys kur suleisti, užputo kaklas, ir padvėsė avis Ggr. Nakutis suleido rankų pirštus į voluotą dirvą sp. Savo liaunus pirštus suleido į plaukų garbanas rš. Suléido pirštus savo barzdon NdŽ.
ǁ duoti įsisiurbti: Suléido dėles Lp.
5. tr. įauginti (šaknis): Medžiai giliai suléidę šaknis (į žemę) NdŽ.
| prk.: Nerimas dar giliau suleido šaknis rš.
6. tr. sukamšyti (drabužio apatinę dalį į kitą drabužį ar apavą): Berniūkštis buvo apsivilkęs purvinai pilkais nenusakomos spalvos marškiniukais, suleistais į kelnes rš. Treningo kelnes buvo suleidus į batus rš.
7. tr. sukišti į mašiną (kuliant): Suléisti (javus) į mašiną NdŽ.
8. tr. sumalti: Suleida miltus stambiai ir verda žiūrę Lnk.
9. tr. nesukriai suverpti: Dabėgdama būtau suléidus Lp. Suleisk pakiltai – greičiau suverpsi Šts.
10. tr. sukaršti: Suleidžia linus an grebenio ir tą sąlaidinį verpia Ml.
11. tr. nusiųsti (nesėkmingai): Suléidau dvi gromati, o atrašo negavau Šts.
V. duoti praeiti (laikui); praleisti; imtis ką daryti.
1. tr. išbūti, išgyventi, praleisti: Ir suleidau trejus metus kai vieną dienelę TŽI230. Oi, metelius šiuos suleidus eisiu in motulę KrvD89.
2. tr. palaukti: Suléisk kelias dienas, ir gana Jrb.
| Mūs karvė visada pora dienų nesuléidžia (atsiveda prieš terminą) Lš.
3. tr., intr. atidėti, palikti nedarytą, neatliktą; praleisti: Uošvienė buvo benorinti į turgų važiuoti, bet suleido kelionę I.Simon. Karui užėjus, suleido pirkimą, sakėsi po karo pirksiąs I.Simon. Aš tą darbą ant kitos dienos paliksiu, suléisiu KII309. Šį sekmadienį aš suleisiu – nenuvažiuosiu Vdžg. Ar toliau kovot, ar suleist? Vd.
4. pradėti ką daryti: Izraelitai, kad be insakymo … kovą suleido (ėmė kovoti), buvo pamušti DP620.
| refl.: Kap susleido eit, tai net mirga Arm.
◊ aki̇̀s (ãkį) suléisti
1. užsimerkti: Taip pamaniusi, suleido šviesias akis ir užmigo valandėlei V.Krėv. Ana (karaliūčia) kap aki̇̀s suléido, tai ir susnūdo (ps.) Prng.
2. kiek nusnūsti, numigti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan Švnč. Tik aki̇̀s suléidžiau, ir kelia Ktk. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido V.Krėv. Mes, moterys, akių nesuleidžiam, kol užauginam vaikus rš. Ãkį suléist nedavė Str.

nė blúosto nesuléisti visai nemiegoti: Šiąnakt nei blúosto nesuléidau Kč.
sótį suléisti pavalgius prigulti: Popiet, kad ir neužmiegi, bet vis nor sotis suleist reikia Rdm. Suléisi sótį ir nueik klojiman šiaudų Smn.
užléisti
1. tr. DP130 atiduoti vietą, daiktą… kitam naudotis, perleisti: Užléido vietą – sėskias, sako, tamsta senesnė Krš. Jie savo lizdą užleido svetimiems V.Krėv. Užléisk tu man šitą daiktuką Lp. Sėdėjusieji susispaudė, užleido suolą rš. Važiuojantiems užleisk kelią rš. Kęstutis buvo užleidęs valdžią savo broliui Algirdui rš. Tai, kas sena, be kovos neužleidžia vietos tam, kas nauja rš. Barokas drauge su feodaline aristokratija turėjo užleisti vietą naujoms, demokratinėms visuomenės jėgoms rš. Ir tarp savę kaip broliai visi susižodę ažleist dirvas šileliui A.Baran.
2. tr. duoti vietą eilėje pirma savęs: Užléidė mane toks vyras, ir priėjau anksčiau Jnšk. Mokytoją ažléiskim be eilios Užp.
3. tr. leisti užeiti ant ko, leisti įeiti: Žmonės šneką, jog ant jo klėties aitvars esąs …: ant aukšto gaspadoriai patys apsitrūsdavę ir nei vieną neužleisdavę BsMtII133. Ant pačių kapinių tiktai nabaštininko gentys bei prieteliai tebuvo užleidžiami LC1883,3. Atverkie vario vartelius, užleiskie ant dvarelio KlvD47. Pasakyk, kad jie neužleistų nė ant savo žemės jo Upt. Mūsų šuva nė kojos svetimo savan laukan neužleidžia Ds.
ǁ duoti pasiganyti: Užléisk karves an dobilų, tik žiūrėk, kad neapsiėst Mrk. Vasarojų nuėmė, bulbes ir užléidė galvijais Pc. Užléidai savo vištas [ant mano lauko], ir nukūlė visą kampą miežių Jrb.
ǁ refl. leistis užeiti už ko: Neužsileisk į užpakalį, kad nepaukšterėtų į pakaušį Šts.
4. tr. duoti perėti: Jau aš užléidau ančiukų – greit risis Jrb. Kiek sudėjo žąsis, an visų ir užléidėm Ds. Reikės jau užleisti vištą, bus ankstyvesnių viščiukų Krik. Tamstos gal jau užleidėt kokius paukščius? Upt. Užléidžiau vištą ant penkiolikos kiaušinių Skp. Šiemet užléidžiau viščiokų, žąsiokų ir kalakučiokų Dbk.
| refl. tr.: Šiemet neužsiléidžiau viščiukų Ėr.
5. tr. užperėti: Reikia pažiūrėti, ar visus kiaušinius višta užleidė Ds. Iš penkiolikos tik devyni užleisti̇̀ kiaušiniai Dbk.
6. tr. sukergti: Užléidė jautį ant karvės Jnšk.
| refl. tr.: Užsileidau drigantą, dabar ilsinu kumelę Šts.
7. tr. palikti, rezervuoti (veislei, sėklai, penėjimui…): Užléidau šiemet visus dobilus sėklai Srv.
| Kai tik užléidau kiaulę (atskyriau penėti), tai ka pakilo kai ant mielių Vdk.
| Kitąmet čia reikės užléisti pūdymą Jnš. Anas pusę lauko ažléidė dirvonu Ds.
8. tr. nustoti melžti (karvę) prieš apsiveršiuojant: Karvė pieno visai nebedaug duoda – reikia jau užléist Užp. Jau kadai kadžių karvę ažléidė, o da neatsiveda Ob. Du mėnesiu užleistà karvė buvo Ėr. Karvės reiks užléist prieš turėjimą Jnšk. Neseniai užleistas karves ganom pempynūse Šts.
9. tr. nesukliudyti, nepasipriešinti: Jau beveik beveik gauna viršų Vilius [grumdamasis], bet to neužleidžia Vanagūtis. Jis puola gelbėti silpnesniojo I.Simon.
10. tr., intr. (ppr. impers. su bendratimi) duoti priimti, vartoti (valgį); galėti, pajėgti: Valgyt man tai užleidžia, ale tep visą turi surėmus [liga] Pls. Jau man valgyt užleidžia – pavalgau, jau atsitaisiau Tvr. O kai skilandžio gabaliuką paimi, geriau valgį užléidžia Skr. Jam valgyt neužleidžia – tuoj vemia Rm. Tokia čia mano sveikata: valgį neužleidžia (nesivalgo arba užvalgius ima vidurius skaudėti), tuoj prie širdies kabinasi (ima skaudėti širdį) Gs. Man neužléidžia mėsos, tai valgau tik pieną Ds. Valgymo neužléidžia Ėr. Man neužléidžia nė šnekėt su juom, nė klausyt Rd.
ǁ duoti galimumą ką daryti: Man nervai neužléidžia te būt Rd. Gerai, kad širdis užleidžia, o tai žiaukčiotum Kzt. Norėčiau [valgyti], bet širdis neužléidžia (nepriima, bjauru) Kp.
| Man širdis neužléidžia žiūrėt į tokią žaizdą Ds.
ǁ duoti teisę, nevaržyti: Kalba tesidaro tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia Vd. Man širdis neužleidžia (gaila, nemalonu) jo mušt Ds.
11. refl. pasiduoti, nusileisti: Kad tu nesulauktum tau užsileist! Ds. Tu jam neužsiléisk – nebūk mažesnis Ėr. Bet karalienė neužsileidė – jai būtinai norėjos pamatyt, kas tę do gryčelytė BsPII284. Jo pati niekaip neužsiléidžia – vis kad jos viršus būtų Ds. Dėdė ėmęs neužsileisdamas tvirtinti, kad mokslo dalykus jis geriau išmanantis J.Balč. Mano mėsos jai akysa šoks [mušant], tai neužsiléisiu! Lp. Marti neužsileidžiama, ne pėsčia Vl.
12. refl. su ne- neduoti pralenkti, neduoti kitam būti pranašesniam: Savo greitumu, vikrumu [briedis] neužsileis niekam Blv. Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė ir lenktyniaudamos neužsileidžia viena kitai Šeimyniškių valakuose lakštingalos A.Vien. Jie ėjo ant to kalno, neužsileisdami paskui vienas kitą J.Bil. Ona neužsileis niekuomet: aš įmečiau audeklą, ir ji jau riečia Srv.
13. refl. psn. pasikliauti: Gali tu man tikėt, gali ant manęs užleistis DP255.
14. tr. palikti be priežiūros, neprižiūrėti, apleisti: Ir gyvulį ažléisk, ir tai tuoj sunyks Trgn. Ale ir užléistas seniokas! Dbk. Gerai peržiem išmitink kumelioką, neužleisk, tai vasarą galėsi skraidyt Ds. Toks geras buvo šulnys, ale užleidė, tai nieko iš jo nebėr Ob. Britva nebloga, ale kad baisiai ažleista Sdk. Pievos ažléistos, samanom ažaugę Ob. Žemė užleistà, kas čia joj gali augt Skdt. Užléidė žemę, ir nebėr duonos Sdk. Kur rasi tokį kvailą, kas, gailėdamas sėklos, trąšią dirvą užleistų Sim. Išdraskysim užleistus kelmynus, aukso varpos iš dirvos kupės T.Tilv. Ė galva kad užleista, ir šukos nebelenda Ds.
^ Dera kap usnys užleistoj dirvoj KrvP(Vlkv). Bloga žolė užleistą lauką mėgsta KrvP(Ndz).
| refl.: Laukai užsileidę Ppr.
ǁ nesirūpinti, užmesti: Savo darbą jis visiškai užleido sp. Užleistas ir darbas su inteligentija sp.
| refl.: Užsiléido užsiléido (buvo nesirūpinama, buvo negydoma liga), ir nebėr sveikatos Krš.
15. tr. leisti apaugti, apželti: Neužléisk žolėm daržo Ds. Mano darželis jau užleistas žaliom dilgėlėlėm (d.) Pns. Niekai buvo tas laukas pagiry, ir užléidau giria Jrb. Kurmino tėvas, o ypač senelis, taip mėgę medžius, kad du trečdalius savo žemės užleido mišku A.Vien. Dirvą užleido pieva Ukm.
ǁ apsodinti, apželdinti: Žemė prasta, geriau būt sodu užléist Ds.
ǁ duoti užaugti, užauginti (plaukus): Ažuleidžiu plaukus SD437. Senelis užleido barzdą Ukm. Užleidęs barzdą, apsikabinėjęs krepšiais Rp.
| refl. tr.: Žiemon reiks užsileist barzdą Lp.
16. tr. padaryti, kad, veikiant antgamtinėms jėgoms, koks blogis apniktų, apipultų, paliestų ką: Užléisiu tave utėlėm, blusom, pelėm Šr. Ant faraono užleido varles ir kitus stebuklingus daiktus MP88. Kiti sakosi esą nuodnykais (žavėtojais) ir moką, šnibždėdami žodžius arba pridėdami kokius daiktus, užleisti ant kito kokią nelaimę A.Baran. Ką aš padarysiu, kad jau Dievas užleido mane nelaimėmis V.Krėv. Tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk BsPIII170. Dievai liga jį užleido Lp. Kam koravonę uždėti, ant ko koravonę užleisti KII296. Juos tenai suspaudimu teikės užleisti MP70.
| refl. tr.: Ir šitą glumą žmogus užsileido ant savęs dar nuo Adomo laikų rš.
ǁ padaryti, kad užeitų, atsirastų, kiltų: Užleido smarkų vėją, ir vanduo pamažu nuseko S.Stan. Užléidė kas tokią velnio veseliją (didelį viesulą), kaip žmonės sako BM56. Užvesiu (užleisiu) debesis ant žemės BB1Moz9,14.
17. tr. atsiųsti, kad ką užpultų: Karūmenę užleido – susėmė [miškinius] Krš. Kaip užleido tais kareiviais, tos bobos tuojaus jam viską atdavė VoL302. Bei ponas marias vėl ant jų užpuldino (paraštėje užleido) BB2Moz15,19.
18. tr., intr. užpjudyti: Kaimynas kiaules šunim užleido Lp. Kai užléisiu ant tavęs šunis, tuoj sudraskis Ds. Aš to senio seniai nemylėjau, per girelę kurteliais užleidau (d.) Plm. Per ūlyčią bėgančiam šuneliais užleidau KrvD215.
ǁ pakurstyti, užsiundyti: Užléidau senę, tai ana nuginė [vaikus] Krš. Užléido senį, o tas (žentas) nemoka šnekėti Krš.
19. tr. paskleisti (kalbą, paskalas…): Buvo tokia kalba užleista, ka tas vokietis pleną (planą) šič dirba RdN.
20. tr. duoti prisiliesti, prisitikti: Kad skaudėjo tas dantis, liuob kad užléisi šilto a šalto Mžk.
21. tr. duoti pasklisti: Užteko kvapsnį valgio to užleisti, tuoj pelės stipo, kraustėsi svirpliai V.Kudir.
22. intr. euf. orą pagadinti: Kas čia teip užléido, ka nosį aukšty riečia? Jrb. Ot, žuleido, kad ir dūko neseka sumainyt Pls.
23. tr. uždainuoti, užtraukti: Ka užléida kokią tabalaiką, skleidas ir butas Vvr. Dėdė kažkokią dainelę išklerusiu balsu užleido rš.
24. tr. paleisti veikti (įtaisą, instrumentą, mechanizmą): Gal patefoną užléistum? Ds. Kai tiek javų, tai čia nei ko mašina užléist Ds. Užléidžia tą pulemetą (kulkosvaidį) – tik pu pu pu pu pu Gs. Dobilienai reikia užleisti drapaką (išdrapakuoti) Jnš.
25. tr. padaryti, kad užkiltų: Užléisti šelmenin [sūpuokles] Sv.
26. tr. įmaišyti, užraugti (mielėmis): Iš vakaro užleido duoną, pernakt parūgo, ir antryt kepė Sn. Duoną užmaišo, kad rūgt, o pyragus užléidžia [mielėmis], kad augt Lp. Jau valanda, kai užleidau pyragus, bet dar nekyla Rdm.
27. tr. užliẽti (skylę, plyšį): Tėvas senąją statinę su sakais užléido Up. Šaltkalvis su švinu kortos dugną užléido Up. Eglės bėgančiais gyvsakiais užleisk kulnų sprogius, ir nebsproginės Šts. Su vašku užléisk tą plyšį, ir nebėgs vanduo Jrb.
28. tr. leisti užbėgti, užlieti: Neužléisk vandenio ant daržo, prakask, kad nubėgtų Rm.
| refl.: Vadaksnis, kur vanduo pavasarį užsileidžia J.
29. tr. iškepti neplaktą (kiaušinį): Man vieno kiaušinio užtenka, užléisto ant skaurados Skr.
| refl. tr.: Taip norisi valgyti, eisiu ir užsiléisiu kiaušinių Ėr.
30. refl. nutūpti: Atskrido paukštelis ir užsiléidė an diemedžio šakelės Užp. Kada nykštukas pavargo, ėmė ir užsileido ant sakalo BsMtII11–12.
31. refl. nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulei užsileidus, įspindo mėnulis Žem. Saulelė ir visiškai užsiléido už kalno Vaižg. Lig pat saulei užsiléidant pjovė šieną Mžk. Saulė vis tuo patim laiku užteka ir ažsileidžia Gmž.
| Neažusléidę buvo (saulė buvo nesėdusi) Dv.
ǁ tr. užklupti saulėlydžiui: Da mus toli nuo namų saulė ažsiléidė Trgn.
32. tr. paslėpti: Ai Dievuli mano, kam užleidai dėl manę šviesią saulelę Ml.
| refl.: Kai pamatė mane, bernelį, užsileidė už berželio LMD. Už berželio užsileido, kad neregėtų jos veido LTR(Plt). Užsiléida ir susikela žiburelis (žvakelė) klaidžiodamas Šts.
33. tr. duoti užgesti, nebekūrenti: Neužleisk ugnį, lai dega Šts. Trauk pypką, neužleisk – su kuo beuždegsi Žeml.
34. tr. padaryti, kad būtų ant viršaus, ne sukištas (drabužis): Kelnes užléidžiu ant viršaus (ant aulų), tai sniego neprilenda Pc.
| refl. tr.: Užsileiskit [marškinius] ant kelnių rš.
35. tr. ištiesus, pasmaukus žemyn, uždengti: Taip, užuolaidos užleistos, bet jos kiaurytos, ir, kiek įsižiūrėjus, galima, kad ir ne viską, bet šį tą atskirti ir pamatyti I.Simon. Dabar vartai užkelti, langai užleisti Ašb.
| prk.: Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau – jas blakstienais užleidi tuojau Mair.
| refl. tr.: Skarytėlę užsileido, kad nematytų jos veido (d.) Vdk, Žmt, Nj.
ǁ refl. nusvirti (iš kraštų): Baisiai platus – par tą stalą užsiléistų Jrb.
36. tr. nuleisti ką žemyn ar skersai (uždarant ką): Užleisk gaidelį, kad neišsišautum Šts. Užleiskiam kartį už kelio, ir piršlys duos butelį Šts. Pasiėmęs už barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vėl užleido BsPIII243. Užkėlė vartus, uždėjo kuolus, užleido grandinėles DvD291.
| refl.: Vos krūpterėjus užsileida slastai Šts.
37. tr. pasukti, pakreipti: Neužleisk bures už vėjo, laikykis pryš vėjį, kiteip laivas išvirs Plng. Užleido už vėjo, ir apvertė laivą Plng.
38. tr. uždėti viršaus (svorio, ilgio, pločio): Užléist nesunku, kai yr iš ko Trgn. Užléisk truputį šniūro, kad kartais nebūt trumpas Alk. Sakau, užléisk viršaus, ba te jų svėrimu nebus tiek Ktk. Užléisk dešimtį centimetrų Ėr. Kaip jau rauksi (siūsi) kelnikes, užleisk an išaugimo Krš. Padrūktėjai a pamenkėjai, gali partaisyti [drabužį], jei užleida Krš. Gerokai į ilgumą užleidom, kai babūnei grabą dirbom Krš.
^ Geriau užleisk daugiau, nepridursi vėliau KrvP(Zr).
39. tr. užmauti, užkalti: Baisiai kreivai kirvį užleidei [ant kirvakočio], negaliu kapot Dgl.
40. tr. užkišti, užremti: Jei medis yra didis, gal užleisti mietą po šaknies ir palengvai, saugodamos, sverti S.Dauk.
41. tr. DP526 užmesti, įleisti, įmerkti (tinklą): Irkiesi ing gilumą, ir užleiskit tinklus jūsų ant valksmo VlnE90. Prilyginta yra karalystė … tinklui, užleistam ing marias I.
42. intr. mesti, sviesti, paleisti: Užleido su akmeniu ir pataikė vaikuo Šts.
ǁ metant užgauti, pataikyti: Belaidydamas užleisi į akį Šts. Užleisi žąsyčiuo, nelaidykis Šts.
43. intr. suduoti, uždrožti: Tas turi našią ranką: kad užléida, tujau apvirsi Sd. Užléis par snukį, i žinosi Klk. Ar gerai užléido su diržu? Ll.
ǁ smogti, kirsti: Užleisk su kaltiniu dalgiu, ir nupjausi atvašes beregint Šts.
44. tr. pagaląsti: Gal negerai dalgę užléidau, kad visai neima? Al. Ne bile durnius gerai užléidžia dalgę Krok.
| refl. tr.: Jei nemoki dalgės užsileist, tai neik nei šienaut Ūd.
45. (l. zapuścić się) refl. SD437 imtis ko, įsitraukti į ką: Ažusileidžiu ant ko SD443.
◊ an akių̃ neužléisti labai nekęsti: Tep susgyveno, kad jau sūnaus ir an akių neužleidžia Vrn.
dū́lį užléisti orą pagadinti: Pavėjui atsistojęs, kad užléidžia dūlį – net nosį riečia Gs.
perkū́nus (×truciznàs) užléisti nusikeikti: An vaikų tris sykius perkū́nus užléidau (perkūnais sukeikiau) Mrj. Kad jis užléido truciznàs kelias, tuoj vaikai išlakstė Gs.
užléisti var̃valio užgerti svaigiųjų gėrimų, įkaušti: Ans biškį var̃valio užléido i pasidarė dideliai šnekus Pln.

Daugiau informacijos

daturė́ti

Apibrėžtis

turė́ti, tùri (tùria Sdk, Pl, Rk, Ob), -ė́jo K, Rtr, Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ; SD177,79, SD141,182, R187, MŽ248, Sut, N, M, LL87, L
I. laikymui, laikymuisi žymėti.
1. tr. SD1183, MitV163(WP237), Sut, I, M, Š, NdŽ, Gs, Pun, Ūd, Gg, Žl nusitvėrus, įsitvėrus, užsidėjus laikyti: Kalavijas abišaliai aštras, viena ranka turimas SD239. Visa sauja paišelį vaikas tùri Klt. Lazdyno vytelę dvišaką sulenki ir šiteip turi̇̀ su rankom Jdp. Paregėjau, kad jis turi raktą rankon Mrc. Baltajam krėsle sėdėsi, sidabro raktelius turėsi LLDII96. Kas mietą turė́jo, mietą pametė, kas turė́jo šiaudų grįžtę, tą pametė Varn. Su dalgelėm – viena ranka kerti, o kitoj rankoj turi̇̀ grėbliuką Alz. Jam (vyrui) vienam turė́t abu vaikai labai nenarava [supantis], tai vienas vieną, kitas kitą tùria Slm. Mažą vaiką tùria ant rankų Grnk. Ana tùria vaiką in rankų Dv. Aš neturiu kas turėt in rankų KlbIV81(Mlk). Pristigo rodos ana su šituo vaiku: i in rankų turė[jo], i paguldžius Klt. Tuoj davė vyrui žinią, anas atbėgo, mato – stovi visi šitie (broliai) kai ąžuolai, vaikiukus in rankos turi LTR(Trgn). Tùra sūnelį in rankelę, kai rūtų kvietkelę (d.) Cs. Negaliu stovėti, su tavim kalbėti, sunkus mano našulelis in pečių turėti LMD(Tvr). Turė́siam ant rankoms tus vainikus Šts. Ans tų piningų nepaleido, turė́jo ranko[je] suspaudęs Trk. Ana tùri dantỹs nẽką (kažką, brus. нèштa) LKKXI175(Zt). Daugiau (paskiau) reikia plūkt tą liną rankoj tùriant Grnk. Viena ranka turi̇̀ rūbą, o kita suki Pnm. Vaikas pasdarė toks abuojas – kad duos, ką tùri rankose Slk. Tavi vaikai pašals, po krūmeliu sėdėdamu, lustą duonos turė́damu (d.) Lz. Turi rankoje šilkų skepetėlę, nori surištie broleliui galvelę LTR(Krok). Nė jis moka artie, nė šienelį pjautie, nė plieno dalgelį rankelė[je] turėtie LTR(Rmš). Kardelį ranko[je] turė́jo [brolelis], su seserėle kalbėjo JD877. Neišmano man rankelės kaip kardelis turėti LTR(Čb). Kiaunių kepurę dėvėjo [brolelis], kardelį rankoj turė́jo DrskD69. Seselė krėsle sėdėjo, zylutę rankoj turėjo. Seselė balta raudona, zylutė graži geltona LTR(Nm). Aš ta lazda (paraštėje ramčiu), kurią mano rankoje turiu, vandenį ištiksiu, kursai stovėje (paraštėje upėje) yra BB2Moz7,17. Nesa teipajag urėdas yra visų krikščionių turėt lempas degančias arba žvakes uždegtas rankose savose ir išeit prieš apžieduotinį DP568.
^ Ką rankoj turi̇̀, žinai, kad tavo Jnš. Kalbėk ir akminį ranko[je] turėk S.Dauk. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turė́k Trgn, Pg. Su taũ kalba ir špygą kešenėj tùri Šmn. Du tùria, du duria, du nepasiekia (duoną minko) Mžš.
| refl. tr. SD1183, Sut: Statai gi žemėn, kam turies an save [kibirus] Ad. Tėveliui sopėj vėderiukas – vis tùris až kriūtinės Ad. Į vieną ranką jis tùras pyrago gabalą, į antrą ranką jis tura rykštę LKT169(Šlu). Atskiesi [linų] saują i turė́sys, ka mašina neitum tušti Kl. Su viena ranka suksi, o su antra tą siūlą turė́sys iš gijės Kl. Tos kūmos, kur gaus turė́ties [kūdikį], tura būti garbingos giminės Prk. Visų pirmu ejo vyriškiejai giedodamys, paskiaus – motriškosios, visi turėjos rankose uždegtas vaško žvakes, iš numų atneštas M.Valanč.
^ Su ponu rokuokis ir akmenį rankoj turėkis Žem.
ǁ rankom suėmus laikyti, prilaikyti, valdyti (plūgą, žagrę): Rankutės ranka turė́t Šlčn. Plūgo rankelės rankom turė́t Gdr. Vienas vadžiojam jaučius, kitas tùrim žagrę Dv. Už rankenų turi̇̀ i apari [bulves] su tuo žuobriu Krk. Išsikasė mede eglelę su šaknimi, kad būt turė́t rankom Dv. O žagrės niekas netùri, pati aria Srj. Nu tai tada tep tùria rankom ir aria Vvs. Žmogus tùri, jaučiai tęsia ir aria Rud. Reikėdavo [arklus] ant rankų turė́t, pečiai skaudėdavo vakarais Sk.
| Tu rankoj mano jaučių vadeles turi B.Braz.
^ Du turi, du duri, šešios akys, trys rūros (artojas, du jaučiai, du noragai) LTR.
ǁ prilaikyti, kad nesusmuktų, nenupultų: Neturė́k, jau pats (vaikas) eis Pv. Tave [, vaike,] turiù – nenupulsi Drsk. Turė́k gerai maišą, kad grūdai nebirėtų Vžns. Žarnos vieną galą tùri ir pripučia Dgp. Nusbodo man berneliui ant žirgo sėdėti, balnelis turėti LTR(Mrc).
2. tr. OG364, Vrn, Rk suėmus tvirtai laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Turė́k, kad nepabėgtum J. Kad suėmei, tai ir turė́k, nepaleisk Sld. Turė́k drūčiau, ištruks, nesugausi Glv. Arkliai eina labai smarkiai, tik turė́k, kad neištrūktų Žl. Arklį tai ant vadžių turi̇̀, o jautį tai teip – su jungu LKT190(Šk). Turė́k avį, aš lenciūgą atnešiu Pnd. Až rago tùri nusitvėręs karvę Klt. Paturėk karvę, aš pakratysiu, turė́k stipriau Rgv. Ot turė́jo, nė pajudėt negalėjo Vlk. Nuejom kambarin, pašokom, už rankos tùri, neleidžia Srj. Teip sutvarkysma: dvi turė́sma, viena leisma (mušim) [neklusnų vaiką], nieko, be diržo nieko anam nepadarysi End. Net pirštai balti, kaip sumygęs tùria Ob. Stovi bernas lankoj, turi žirgelį rankoj LTR(Švnč). Ožys turi vilką, avinas pasibėgėjęs nuo suolo muša LMD(Rz). Bet vyrai, kurie Jėzų turėjo, apjuokė jį, spjaudydami ing jo veidą BPI374.
| prk.: Sumygo až kojos i tùri [mėšlungis] Švnč. Turbūt ta gripa muni tùra Plng.
^ Nelauk, kol du turės, o trečias krės Pnd. Karvę až ragų tùri, o kitas melžia Antr.
ǁ sustabdyti bėgantį, neleisti pabėgti: Turė́k, turė́k, kad nepabėgtų Skd. Atsiveja keturi vyrai ir rėkia: – Turė́kit vagį! Ėr. Visi tuoj – šeškus, šeškus, turėt, o tas čiukšt ir išlekia Kp.
| prk.: Kaip lapė ana yra, tik jau turė́kiat aną Trk. Tik rankas ažėmęs tùri (nepadeda dirbti) Švnč.
| refl. prk.: Kitą troškumas lobio tùris saituose ir neprileidžia jo niekam gero daryt DP114.
ǁ neleisti išeiti, išvykti: Jo čia niekas nèturi Lp. Nieks tavęs čia netura, gali eiti, kur akys mato Vvr. Nors brangus tu man ir malonus, bet neturėsiu tavęs V.Krėv.
3. refl. tr., intr. Sdk, LTR(Bsg), Rgv, Ut, Slm, Bgs laikytis įsitvėrus, įsikibus už ko nors, kad neparvirstų, nenugriūtų: Jonukai, turė́kis manęs! Slv. Až trumpo galo sunku turė́tis Vj. Turė́tis nėr už ko Upn. Mum labai sunku turė́tis Grv. Turiúos lazda, kad nenugriūčia Dglš. Tùrisi ažu lazdos, ažu tvoros Dv. Tu imk, turė́kias, kad aš kelsuos, i tu kelkias Šts. Turė́kis, ba pargriūsi Pv. Mergšės mano tùris už manę, kad nepavogtų Sn. Moterėlė ir turintis led lieptus perėjo Grž. Arkliai buvo – tik turėkis! Ggr. Tik turė́kis ratuos, kap anas važiuoja Dglš. Turė́kis gerai į gardį įsikibęs, ka neiškristumi par kūlius važiuojant Slnt. Aš įsikabinęs karčių [arklio] turiúos stipriai Dj. Dabar aš virsiu arkliu, o tu užlipk an manęs ir turėkis LTR(Ds). Dėlė insikando dėsnon ir tùris, paskui druska ištrina, ir nupuola Dg. Ana (pelė) ir aukštielnyka įsikabinus nagelėm ir tùrias Ob. Viena ranka turiúos virvės, o kita kabinu medų ir valgau (ps.) Prng. Viena ranka obelies turėjos, antra paukštį griebė (ps.) Brž. Po tam tuojaus išėjo brolis jo, tas turėjosi ranka savo kulnį Esau BB1Moz25,26. Kaip girta tvoros turėdamosi klajoja brš.
| prk.: Turė́jaus turė́jaus do šitos žemės insistvėrus, reikia jau palikt Klt.
^ Turėkis kaip utis kailinių! Slnt. Turi̇́es [vaikino] kap až karnos Švnč. Tùris insistvėręs padalkų bobos, niekur nedirba Klt. Vieną [berną] už uodegos turėsi, an kito pasistiepus žiūrėsi LTR(Mrc).
4. refl. J, KŽ, Rgv tvirtai stovėti, laikytis, nenukristi: Do šito akinių kojelė drūtai tùris Klt. Va tinkas vargiai ar turė̃sis po lietaus Slm. Už bolkių tùrias, negriūva tos ardakilės Skrb. Užsuk [dangtelį], a tùrias gi?! Nesitùria Mžš. Teip nestiprai turė́jos, kaip anas ir neatsikišė, kaištis šitas Ant. Nestùri tvora, virs Drsk. Užlenk [vinis] iš apačių, tai pristraukus lenta ir tùrias Ndz. [Staklių ripelių] vidurys įpjautas, kad virvelės turė́tųs, kad nesliūkinėt Svn. Numai, kuriuose žmonės ir kunigaikščiai Filistinų bankietavojo, turėjos ant dvijų stulpų S.Stan.
ǁ Mžš ilgai tverti, gerai laikytis (ppr. apie drabužį, apavą): An manęs visa tùris: i kepurės, i skarelės Rod. Mano tiej ryzai nèsturi an kojų! Lp. Tiek sublogau dabar – Dievuliau Dievuliau: smunka sijonai visi, nebesitùri Mžš. Kolei turė́jos [sijonas], turė́jos, ė dabar až rozo pasdarė kap sietas Švnč. Šitas medinis [apavas], tiktai kad tùrias koja Skp.
| Ma nèsturi plaukai Vrn.
ǁ NdŽ kyburiuoti ant ko nors, laikytis: Obuoliukas da tùris, tùris koks in obeliūtės, nelekia Klt. Šiemet ant medžių lapai ilgai tùriasi Pc.
| Anas apslėjęs ledu i tùris, šitas sniegynas Švnč.
^ Aukštai stovi, silpnai turis, pats apšepęs, galiukas plikas (riešutas) LTR(Ar).
5. tr. Kbr būti atrama, remti, išlaikyti, palaikyti, sutvirtinti, sustiprinti: Kiek aš privaikščiojau, kap manę tos kojos tùri?! LKT401(Pls). Mane lazda neturė́j[o] Dv. Keturi čviekai turė̃s, užteks Slm. Jungas, ką vieną ir kitą veršį tùri Pb.
| prk.: Tik šitie dobilai i turė́jo karvelę Klt.
ǁ išlaikyti svorį: Šiandie gruodas tùri arklį Prng. Ledas da netùri, o jau čiaužo vaikai Ėr.
| Ir smėlis tùri kelią, ne tik žvyrius Ėr.
6. tr. LKKII206(Zt), Mlk, Str laikyti tam tikroje vietoje, būti padėtam kur: Turė[ja]u turė[ja]u tvarte višteles parvasar nuo varnų Klt. Tùra vištas atšlaiman Kr. Mažučiukai žąsiukai namie, lauke netùrim Kvr. Kiaules žmonės pirkioj tùri su paršiukais, kap paršiukai randas, – šalta gi Aps. Kur te bus riebus pienas raiste šitam karves tùriant Klt. Ažudare tùri [kiaules], kurgi prikratis Žl. Kai mes šunį turė́davom pririštą, tai mes prausdavom jį Ant. Vištas jau reikia te užtvertas turė́tie Aps. Bijo turėt arklio lauke naktį, kad par laukais nenulėkt Klt. Vis arklį turiu prie savęs Gdr. Jis tùria kumelę prie lovai prisirišęs, o paprašai – neduoda (juok.) Svn. Reikia balint [audeklus]: an saulės turė́t pavasarį i šutint Pb. Aš tebeturiù pas dukterį ir stakles, ir skietus Kp. Maišiuke turė́[ja]u [žolynus], dulkė neažejo in juos Švnč. O ana rūkė pypkę, didelę tokią, i turė́jo kišenė[je] tą pypkę Varn. Alkieriū[je] gulėjo ans, i visumet kerčio[je] turė́jo šakę Lnk. Tu puodą turė́k ant kelių LKT280(Ssk). Ją (švęstą duoną) inkiša palubėn ir tùri Lel. Ataduok žiedą, kur turi an rankos, tai galėsi pamatyt [brolį] LTR(Ds). Turė́siu po rankai raktus Smln. Ėsk, ką turi̇̀ po nosės! LKT74(Rdn). Ma[no] tėvulis klėty guli, po galvele raktą turi LTR(Asv). Oi kareivi, kareivėli, ką turėjai po galvele? LLDIII276(Kp). Tai seselės vainikelis, ant galvelės nešiotasis, ant kaselių turėtasis KlpD73. Nulaužusi (viršuje -ęs) lapą aliejaus turėjo tą burnoje (paraštėje nasruosa) savo BB1Moz8,11.
^ Ės neės, bile po snukiu turės LTR(Šn).
| refl. tr., intr.: Jau turis aketėj [vilko] uodega LTR(Slk). Ant ligonių rankas uždės ir gerai turėsisi VlnE74.
7. tr., intr. laikyti ką nors atsargai ar šiaip kokiam reikalui: Alijošių tùri piršto inspjovimui Užp. Kam anas (bulves) turė́t, sudigs, subus Žl. Kam te mazge turė́si pinigus, reikia išleist Klt. Turi̇̀ i turė́k, man tavo nereikia Klt. E, teturiẽ, lai! Tlž. Tùria par savę pagerai pinigų Č.
^ Lig švento Jurgio turėk ir ožkai NžR.
| refl. tr.: Testùry, atadavėm sūnienei antį Dglš. Tegul sau jis tùriasis, kad paėmė! LKT226(Plm). Tegu tùrisi tą lauką sau ant bambos Gž. Tùrytėtės sau visa ką – man nieko nereikia Dglš. Turė́kis tą savo rublį, ka tep gailini Pv. Te, turėkis savo pinigus, o aš turėsiu mano dainas Blv. Testa tùrisi, ką užsitarnavo Drsk. Jasinskis … atjema Poasupius su Serapiniškiais ir par dešimtį metų, niekam nieko nemokėdamas, turias M.Valanč. Turėkis juodai dienai LTR(Vdšk).
8. refl. būti kur padėtam, laikytis: Nelygiai pinigai tùris kešeniuj (vienas greitai išleidžia, kitas ne) Dglš. Nusipirkau skarikę: a susirgus, a kaip, i turė́sias Krš. Mum tai nesitùria [gėrimas] – tuoj išgeriam, kad tik yr Slm.
9. tr., intr. NdŽ laikyti ką, būti kokioje būklėje, padėtyje: Vis turė́davau palenkus šiteipos [koją], tai ilgai ilgai neištiesiau Rk. Gyvatę inleidžia butelin ir gyvą tùri Dgč. Galvą priglaudė prie manęs ir tùri (karvė, kurią ruošiamasi parduoti) Kvr. Antra pasakius, ir nesveik galvą žemyn nulenktą ilgai turėtie Sz. Drūtos šaknys aplink drėgną žemę apkėtę turi VoL353(Sv). Mes an suolo kojas surietę tùriam Dj. Yra visokių moterų, ka vyrus apglobę tùria Sdb.
| Jis, matyt, liežuvį turė́jo paleidęs Srj. Liepė jiems taip daryti, kaip jis turėjo sugalvojęs J.Balč. Dabar aš jau turiù sugalvojęs, kaip jom atsakyt Sb. Aš Dievą vis mislyje turiù, laikau KI53. Sakyk i sakyk kožną daiktą, in mislios turėk vis Klt. Kas ką pasako, minty kai kada turiù Pžrl. Jeigu aš pati būčiau ant mislios turėjus, būčiau pati džiūstančius grūdus prižiūrėjus Pkr. Jūs turite omeny žemiškus vargus, nepasisekimus, ašaras I.Simon.
| Ragana … turi saulę ažustojus BsPII305(Kp). Po kiek laiko norėjo lėkti gegutė, bet ji turėjo padėjus kiaušinių ir reikė vaikus perėti SI89. Mėtylius su degtine, su vandeniu apmerkę tur: ger nuo pilvo skaudėjimo Sln. Aš insileidus kito neturė́jau, buvau pavargus, miego norėjau DrskD26. Vienas (šuo) dantis iššiepęs tùri, ale nekanda Pv. Akis tùri nuleidęs, in žmogų nedaboja Klt. Plaukus susuktus turįs SD152. Žoles reikia sausai turė́t, kad nesupelėt Švnč. Po raktu visa ką turė́jom nuo jų Klt. Kur atsidust, kur neatsidusus, kada garai sulaikius turė́tie? (apie užkalbėjimą) Švnč.
| Kol Dievas turė̃s, tai musysi gyvent Btrm.
| prk.: Turė́kite garbėje gimdytojus jūsų, būkit jiemus paklusnumis DP66.
^ Vieną darbą dirbk, dešimt in mislią turėk LTR(Slk). Dieną ir naktį turi išplėtęs akis (langas) LTR.
10. tr. Prng, Jž, Jdp, Sb, Kp, Slč laikyti ką nors savo naudai, auginti, prižiūrėti: Gyveno seniau – arklyną, karvę tùri Ad. Tùri gyvulių, tùri karvių, žąsukių, vištų Klvr. Mes turė́jom lauką karvę Jon. Kap kas bagotesni, tai arklius ir jaučius tùri Eiš. Stambesni ūkinykai jaučius turė́davo Antr. Dvarą tų gyvolių turė́jo, i daržą tą laikė Vg. Vieną arklį ir dvi karves turėdavom Dgl. Dvi karves drūtas kaip meškas turė́jo Šmn. Karves tebetùriam abidvi Mžš. Dvi da karves turia, ale senę parduos Slm. Turė́jom karvukę, laikė dėl vaikų tėvas Kpč. Seniau i mas turėjom duolę (beragę) Ps. Džiaugiesi karvikę turė́damas, jei kiek paslenki Iš. Kas karves geras tùra, daug pieno tùra Krž. Vieną pačią karvę i du paršelius daba betùriav Yl. Karvelę tùri, pašaro netùri Žl. Tai tu jų (karvių) neturė́k, kad nepagali Klt. Ir jo arklys tùrima J.Jabl. Šešiuos turė́jom vieną arklį, i sodink kad nori [bulves] Klt. Dvejetą arklių turė́davo Vdn. Ka tùriav arklį, mama paliks karvę, jug vedu gyvensiav Plt. Savo arklio jau netùrim Drsk. Kumelius prie tėvui turė[ja]u Dglš. To arklio jis jau senai nebeturią̃s Krs. Jei neturi̇̀ arklių, tai eik pėsčias Sn. Kad gali, tai turė́k ir kiaulę, ir veršį Btrm. Katras daugiau turė́jo žemės, tai turė́jo ir veršių Dbg. Veršiai (jaučiai) bados, tai nereikia turė́t Pb. Paki kiaulines bulbytes supenėsiu, turė́siu [kiaulę] Klt. Geriau kiaulę turė́t negu šunį Brž. Paršelis yra, kap nieko neturė́tai, tai vėl negerai būt Dv. Avis dvi turiù su vaikais Trk. Kaip instaisė, tai tùri ir tùri aveles čionai Mlk. Turė́k turė́damas aveles, kai nėr kur riša Dglš. Ir kitas avis turiù, kuriuos ne ižg to gardo sančios DP206. Viena gyveno motera ir ožką turė́jo Kpr. Didžiai retai kur būdavo ožkų, aš ir turė́jau vienus metus Rsn. Nuvažiuoju – jis tùrįs bičių Ėr. Bičių turė́j[o] daug Lt. Aštuoniolika avilių bičių turė́jau, tai bent buvo medaus! Bsg. Jeigu aš turiù bitis ir kits tùria, tai bičiuliai Grz. Aš jau šunio neturė́čia: inkščia prie durim žiemą vasarą Aps. Kad nors šunį turė́tau, lengviau būt ganyt Žrm. Pirmiejai gyventojai, įsikurdamys į tą numą, turėjo sau pirmūsius bendrus: šunį ir gaidį TŽI99(S.Dauk). Turė́jau kiškį (triušį) – kopūstus labai mėgsta Rod. Vienas gaspadorius turėjęs eitvarą (pūkį), tas nešdavęs sviestą ir avižas LMD(Žg). Kam gyvent an svieto, jei nieko neturė́t Žl. Neturė́si keltavų, neturė́si bėdų Aps. Anie netùra ne karvės, ne vištos, nieko netùra Krž. Dujai dideliu jaučiu turė́jo Sug. Ka rublį turė̃tumi, ta tų kaltūnų neturė̃tumi Jdr. Turiu nendrelę, tą siūbuonėlę, prikels anksti rytelį LTR(Brt). Kas beržų turia, tas sulą leidžia pavasariais Sk. Kai kiaulis neaugs – turė́k kiek nori! Klt. Nė jokio gyvolio netùriam – nė blusos, nė utėlės (juok.) Skdv.
^ Turi arklį – turėk ir vežimą PPr431. Tùriant arklį ir pėsčiam nesarmata JT384. Kokį jaučią turi̇̀, tokiuo ir ari JT362. Ėriuką pirkęs, arklio nenorėk turėti LTR(Vdk). Kištų po anderoku ir turė́tų tą telioką (labai prižiūri) Žl.
ǁ tvarkyti, rikiuoti: Vienas tėvas tùri namus – dėl sūnaus būtų prapultis Ktk.
^ Gaspadorius turi vieną kertę, gaspadinė – tris LTR(Rm).
11. tr. laikyti ką nors prie savęs, priimti gyventi: Aš bijau tave turė́t Ad. Kam man jį turė́t Vvs. Aš turė́jau mergą Eiš. Kaip ją tùri – tokia nedora? Skdt. Pastyrių po nedėliai turė́davo Dglš.
^ Arklį drigantą, vaikį muzikantą, mergę davatką – neturėsi niekumet numie Šts.
ǁ auginti, globoti: Turė́jau seseries mergelę, auginau Šts. Čia jau sūnaus berniukas, kur Sudeikiuos turė́jai Sdk. Kad nepametus vaiką turė́t, netingėt ir ugdyt Lb. Vaiką kai turė́jo par saũ, tai i smetoną, i sviestą pirko Klt. Anas turė́t reikia kap laikrodis Prng. Motule mano, senoja mano, kolei mylėjai, par saũ turėjai Švnč. Viedma ragena lovoj guli, ma vaikelį pas sau turi LTR(Dv).
| prk.: Tėvai turė́jo savo ranko[je] (tvirtai laikė) mus visas Skdv.
| refl. tr.: Mes vaiką pas save turė́jomės Mrj.
12. refl. būti, laikytis (ppr. ilgai) vienoje vietoje, užsibūti: Aš einu, o va tie trobo[je] tùras Klk. Jis tùrias, neina lauk Žg. Turė́kis prie savo gryčios i neik pas vaikus Brž. Čia jis kaip ir turė́jos prie savo dvaru[i] – ponas taigi Č. Visgi prie ko turė́jos Krč. Žiemą vilkai prasbasto, o čia nesi̇̀turi, praeina in Švenčionėlius Strn. Tos kirmėlės turė́davos žilvičių puvėsiuos Brž. Kap insigeria, tai ir tùris [erkės] in karvės Šlčn. In bulbienio bulbė nesi̇̀turi, kaip ana gali augt? Klt.
| prk.: Par ją žodis nesi̇̀turi, da kad kokiam žmogui Klt.
13. laikytis, gyvuoti: Gerai gyvena, gerai tùra, ka gerą vyrą gavo Šv. Ans da geriau turė́jo nekaip čia End. Ak, be galo gerai turi tasai Joniukas. Visur jis gali važinėtis I.Simon. Kur aš senis beturėsiu… greit man mirtis rš. Neprivalu yra sveikiemus vaistytojo, bet piktai turintiemus DP511. Nugi būkiam linksmi, kolei beturim, kūnui mūsų nieko neginkiam, kolei bejaunas BPII377.
| refl. N, M.Valanč, Zt, LKT400(Žrm): Negaliu, sergu, piktai turiuosi SD26. Prabuvau sa gyvenimą ir negirdėjau sopulio, sveikas turė́jaus lig senystai LKT380(Btrm). Kap turi̇́es, dieduli, kap sveikata? Švn. Tai dar tuom ir tùrisi Pg. Kaip turies, kaip laikaisi, senysta? V.Krėv. Kap gerai turi̇́es? Dv. Ačiū, turiamsi po biškį Sb. Mes tep tùrimės iš senovės Auk. Turė́jos anys gerai Rod. Dabar ir sẽniai ilgiau tùris Ktk. Ne kažna kaip ir anas ją įmankštint teiktųs ir patis tùris – kaip in siūlo kabo Ktk. Anas tai kvaras buvo, tik turė́jos Klt. Pie mus anys gerai da tùris Kli. Dabokis, kaipo turis broliai tavo ir kaipo turis gardas Ch1Moz37,14. O atmink manęs, kaip tau ger bus (kaip gerai turėsies) BB1Moz40,14. Labai turėjos gražiai, negerdavo Ps. Štiliai numie turė́jaus MitI76(Klp). Žinau tiktai, jog mok ponui donį ir, garbė Dievui, turias gerai Rp. Bylojo Abrahamas: atmink, sūnau, jog tu gerai turėjaisi tavo gyvato[je] VlnE84. [Motinos] trokšta, idant gerai turė́tųs [sūnūs] ant to pasaulio DP484. Nes jei [kieno širdies dirva] yra užkietėjęs koksai kelias, tad nuodėmu Viešpatį Dievą teprašai, idant ją įmankštint teiktųs ir patis vėl tetùris top, kaip jį Dievas per pranašą graudina DP101. Anie … myli žmogų, ik kolei gerai turis ir priepuolyje tuojau jį prastoja DP530.
14. intr. būti tinkamam, sveikam, tverti, laikyti; negriūti, neirti: Menka medžiaga, kiek ji turė̃s Alv. Teip vilnas mazgot tai negera – anos netùri Pb.
^ Iki čėsui virvė tùri Ob.
| refl.: Neimk lempos, ana tik ką tùris Žl. O tai nèsturi, o tai išpuola [dantys] Kpč. Apatiniai [dantys] visai nestùri Grv. Da pirkyna tùris Dglš. Kakta pečiaus tik ką tùris, išdaužiau Klt. Ogi kūtelė, kur statėm, ar da tùrias? Slm. Iš Ilgašilio miško kai padirba ką, tai ilgai tùrias Krns. Puodas kaip žiuželis – tik ką tùris Ktk. Nendrėm buvau apdengęs stogą, kad turė́jos ilgai Slm. Nesi̇̀turi susiuvimas, gal plonu siūlu susiūta? Dglš. Kad žmogu[i] reikt pusnė supilt – nesupiltum, nesiturė́tų prie sienai da Mžš. Koc katinu važiuok, kelias tùris – geras kelias, kietas Vrnv. Anys (kukuliai) nèsturi – reikia [v]andenio inpilt Dsn. Nesi̇̀turi duona, sutrupa Švnč. Kai vien plaučiai, nesi̇̀tura tokia dešara, reikia riebalių Kr. Kaip čia do bulbos tùris tokiam karšty (neišdžiūsta) Klt.
| prk.: Tai regi su tuo sveikata – kolei tùris – tùris, ė kai krenta… Švnč. Dar kolei kraujas neažmiręs, širdis dar tùris Ml.
15. būti atspariam, laikytis, nepasiduoti: Svietas da tùris Aps. Dabar tai jau turė́kis! Bgs. Biekšiai (mušeikos iš to kaimo) ate[jo] – turė́kitės! Vrn. Nepasduok, turė́kis, kiek begali! Skp. Priš ką jūs turė́siatės, bepročiai, beginkliai! Ms. Siena buvo stora ir tvirta, bet neilgai galėjo turėtis prieš keturis vyrus J.Balč. Turėjos dar eruliai nekuriose pilėse Italijos S.Dauk. Moma kai duos giedot, tai tik tùrys! Dglš. O šaltis – tik turė́kis! Vvs.
ǁ valdytis, tvardytis: Tėvas tùris kiek, negeria Klt. O jis tùrias, kad nešnekėt ir nežiūrėt Všk. Turėjosi [vaikas] keletą mirksnių nuo ašarų M.Jan. Kaip mes ant jų pasižiūrim, visi juoku nesiturim LTR(Ob). Kurias žmogus doras, tas turias, o kiti vi[si]škum nuslysta Antš.
16. tr., intr. prk. tverti, kęsti: Pirmutinis rėkia, kiek gerklė tùria Jnšk. Ojojoi – neturė́siu! (apie skausmą). – Turė́k, sakau! JnšM. Užleida kemikalus – tokia smarvė, ka negali turė́ti! Yl. Turė́jau turė́jau – nieko nepadariau, kad dar būč sėdėjęs, o dabar stačias (priteršė kelnes) Žl.
17. refl. prk. atsikalbinėti, priešintis: Vaikeli, nereikia priešais turė́tis, reik geriau tylėt Pš. Kai močia šeria, tai dėlto nesi̇̀turia Pnm.
18. tr. laikytis kokio nusistatymo, nenutolti nuo kokių pažiūrų, papročių, sekti: Pirkioj nepasėdi – tùri savo kelius, eina ir išeina Pv. Ans nė Dievo betùra, nė į bažnyčią beeita KlvrŽ. Aš tai burtų nèturiu Šmn. Turėk, žmogau, vieną Dievą Mž40. Mes visi vieną teturim Tėvą, būtent Dievą BPII290. Kurį tikėjimą kad turėtumbim, tad toli daugesn tikėtumbim Viešpatį DP290. Neturėsi svetimų Dievų prieg man DP536. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18.
| refl. TŽVII338, SE133, S.Dauk, Sd, LMD(Kpč): Mokina, ale vis viena anys savo tùris Nmč. Dvylika pakalienių ito durnuma turė̃sis GrvT73. Sodiškiai žmonys lig šiolei tebsitur seno papročio M.Valanč. Mes apie tuos dalykus turimės skirtos nuomonės VŽ1905,256(Vaižg). Senovės dailidės … rokuodavo ir to standžiai turėdavosi, jog medžiai, kirsti pusėje gruodžio, yra tvirčiausieji A1884,56. Kas nori gyventi dievobaimingai, tas turi turėtis visados tikėjimo Blv. Tvirtai turėkimės savo tikėjimo ir prosenių kalbos rš. Bei turėkias šitai ženklu nuog Pono, Poną tatai darysiantį BBIz38,7. Sergėkimės … visokio atskilumo ir turė́kimės suderėjimo, vienybės ir meilės bendros DP531. Todrinag Povilas graudina ižtikimuosius, idant būtų stiprūs ir turė́tųs mokslo arba tradicijų DP227. Išsižadu tavęs, šėtone, o turiuos tavęs, Christau brš. Niekas negali dviem ponam tarnaut…: aba vieno turėsis, o kitą nieku vers Ch1Mt6,24. Viso to, kas yra gera, turėkitės Ch11PvT5,21. Tvirtai besiturįs tikro žodžio pagal mokslo BtPvTit1,9. Juogi turėkis brš.
| Anas žmonių kalbà ir tùris, anas nežino Žl. Jie turė́jos lenkais anksčiau Ad.
^ Turė́kitės kap bernas (neveskite) – reikia turė́ties katinio nagais Drsk. Kožnas savo katės nagais insikabinęs tùris Rod. Tu turėkis žmogaus pusės, ale ne prūso Db.
ǁ refl. remtis, laikytis ko: Sūnai išejo partizanuosna, ale ir turė́jos vienas už kito Rūd. Tau i reikė jo (berno) turė́ties Dglš. Turė́kis pas vieną daktarą Krč. Teisybė, jog kožnas juoba linksta pri tų, kurie su juomi kartu turias M.Valanč.
ǁ refl. laikytis kokios nors krypties einant, važiuojant: Kai eisit keliu, tiesio šono turė́kitės Šč. Didžiuoju keliu reikia turėtis Pš. Eidami turė́kitės upėlio, tai nepaklysit miške Mrc.
| prk.: Aš kelias, mane klausyk, manęs turėkis PK244. Šitosg yra pėdos, kurias mumus visi šventieji … paliko, idant takų jų turė́damies eitumbime paskui juos ir džiaugsmump DP543.
19. tr. LzŽ atlikti apeigas: Kunigas turėjo sumą Rud. Koks kunigas, kur turė́jo mišią an didžiojo altoriaus? Sdk. Arionas … mokė, jog nereikia melstis nei mišios turė́t už numirusius DP546. Ir už Augustiną š. numirusį mišia buvo turė́ta palaidojimo jo DP546.
^ Valgyt reikią, kap mišia turė́t Aps.
20. tr. laikyti ką asmeniu, kuris su pačiu laikytoju susijęs šeimos narių, giminystės, draugystės, meilės, netekties ar kitokiais santykiais: Jie mane par ciocę tùria Jnš. Ar turė́si mane seną už motinėlę (d.) Kt. Tu sakei – mane mylėsi, ažu meilelę turė́si (d.) Ad. Ak tu prižadėjai tik mane mylėtie ir mane tik vieną už draugę turė́tie DrskD27. Aš neprašau, nemylėki, nė už savą neturėki D72. Tasai tur jai duoti jos pasėgą ir ją už savo moterį turėti BB2Moz22,16. [Sūnų] jau turėjo už pražuvusį MP68. Išgirdo broliai apie Joną, kurį turėjo seniai mirusį BsV370(Jnš). Mes Abraomą turim tėvu Bb1Mt3,9.
^ Pačiai tiesos nesakyk, pono už brolį neturėk, posūnio už vaiką nelaikyk Vžns. Pono neturė́k už draugą, augintinio – už sūnų, pačiai tiesos nesakyk Dr.
| refl.: Kuris prakeltas, teturis už tarną DP498.
21. tr., intr. BM25(Č), Rk, Dv, Yl vertinti ką (ppr. asmenį) teigiamai ar neigiamai: Mes jį visai dorą ir beveik šventą turėjom J.Jabl. Jūs mane už durną tùrit Tj. Mes labai jį už protingą turė́jom Slč. Jį gudrų turė́jo NdŽ. Visi jį už šventą turėjo P. Kuris yra tarp jūsų didesnis, tą jūs turėkite už mažesnį DP498. Turiu tave už laimingą, o karaliau Agripo Ch1ApD26,2. Už dievaičius [žemaičiai] turėjo Aušlavį, Kaunį, Ganiklį M.Valanč. Visi net Joną turėjo tikrai už pranašą Ch1Mr11,32. Vienas žodis – ir matos, už ką tave tùri Všk. Seno žmogaus nė už ką netùri Jnšk. Dar̃ vaikai tėvo netùri už tėvą, motkos netùri už motką Vrn. Tas gaspadorius šunies vieto[je] tùri tą vaiką LKT279(Tj). Kuris pačią muša, aš tą ir žmogu neturiù Rod. Tavęs visi žmonys bijosis ir turės už velnią S.Dauk. Vyskupas už nieką turėjo kanaunykus ir diduomenę žemaičių M.Valanč. Kaip tave niekais turi, bara, prikaišioja nebūtus daiktus rš. Kur tik aš einu, nerandu patiekos, visi žmoneliai tur muni už nieką S.Dauk. Gal tujai mane užniek turėjai, gal, kad aš biedna, imt nenorėjai LTR(Brž). Kurs nieku tur Dievą …, tas … peklo[je] tur degti Mž159. Kas ažu nieką turi mane, sūdys jį žodis, kurį kalbėjau dienoj paskutinėj SPI6.
| Seniejai ūkininkai nė už ką neturė́jo [plūgų] Als.
| refl.: [Jūs] už teisus ir sveikuosius turitės DP514.
ǁ tr. nekreipti dėmesio, nepaisyti: Nukenčiu, ažu nieką turiu SD1205. Aš už niekus turėjau aną (karvės spyrį) Sd.
22. tr. palaikyti, nepraleisti (apie šilumą, vandenį, dūmus ir pan.): Kuknė da tùra šilumos Lkv. Rudenį kap tik palis, tai turė̃s, o dabar tai greitai sausa Nmč.
| Sniegai ištirpo, vanduo nebtur ledo TS1900,4-5.
| refl.: Kai buvo beržinė malka, da kiek turė́davos [šiluma] Švnč. Plyšius sienoj ažkiš’ samanom, ir turė̃sis šil’ma Švnč. Terp to kubiliuko vanduo visiškai nebesitùri – lankai nulakstę Sml.
23. intr. NdŽ laikytis, trukti, tęstis (ppr. apie gamtos reiškinius): Turi ir turi šaltis Grž. Pagada tùri – eikit laukan! Onš. [Seniau] pašąla, paleidžia, pašąla, paleidžia, o dabar tùri ir tùri Žl.
| refl.: O tai žiema, tai tùrisi šaltis! Dbč.
II. nuosavybės santykiams žymėti.
1. tr., intr. SD141, H182, R215, MŽ287, Sut, I, N, Š, LL87,168, Rtr, BŽ187 būti savininku, naudoti, valdyti kaip visišką nuosavybę: Turįs savo namus ir žemę SD1115. Namus savo turįs R194, MŽ257. Šaltinį turiu SD131. Ir mes maža teturim žemės J.Jabl. Dabar mūsų turima paties J. Jablonskio raštų nauji leidimai J.Balč. Trąšų turi̇̀ – žemė tùri (duoda gerą derlių) Drsk. Kad man akvata, kad vis turė́t kai kas Kp. Visą ūkę turù Vrb. Ans buvo turtingas – tùrįs ir pasitùrįs Šts. Mano tėvas turė́jo in du kaimus žemės Kpč. Žemės septynis valakus turė́jo Sug. Tiek aš tos žemės teturė́jau – penkius aktarus Skd. Po tris gektarus turė́jo žemės, po keturis PnmŽ. Turė́jau šešius hektarus pie namus Grv. Bagotas buvo – turė́[jo] žemės Pls. Aš buvau biedna, nieko neturė́[ja]u Ad. Par žmonis ejo, kai savo žemės neturė́jo Krž. Kitą kartą sodną didelį turė́jom, i bičių buvo Pp. Tai čia vis buvo papo (popo) pievos – tai turė́davo daug gėrybės Mlk. Turė́jo du dvariuku i tik vieną sūnų Sdb. Vienas ponas dvyleka dvarų turė́jo Krž. Tur močiutė margą dvarą, vyšnelių sodelį JV227. Gyrės bernelis tris dvarus tùriąs JT250. Ar yra kas jūsų turįs tiek turtų, aukso ir sidabro, kiek aš turiu? TŽVII324. Kad savi namai turė́t, visi nori Žl. Tùria savo namus i sodniuką Skdv. Eis vaikai į tokį laužą gyventi – anie savo trobelę tùra Vkš. An kambario gyvena, netùri namelio Kdn. Podėlio da nèturim – reiks namelioką pristatyt Slk. Vasarai vasarinę virtuvukę lauke tùri Pv. Kas pirties neturė́davo, kubiluos maudydavos Sdb. Turė́ti nuosavus namus NdŽ. Neturėjo jie namų ir ejo par žmones LTR(Aln). Kas turė́jo žemės daug, tai turė́jo ir mašinų Pb. Arpų ir maž kas teturė́jo – reikėjo vėtyti KlvrŽ. Kitą kartą numūse gaspadoriai girnas turė́jo Žeml. Viskas buvo iš rankų – ne mašinų neturė́jo, nieko Yl. Aš turiu ir melnyčaitę, galiu sumalt ir duonaitę LTR(Lzd). Bagotą paėmė, kubilą adiežos turė́jo [atitekėdama] Asv. Mergės kraičio nieko neturė́jo Žg. Kuri mažiau kraičio turė́davo, tai į skrynią pūrą žirnių pridėdavo, kad sunkesnė būtų Pbr. Už biedno vyro išejau, pasogos neturė́jau Krp. Kai pirmiau, tai i turė́davai [kraičio], ne tei[p] kaip daba, ka nieko nebėr Mšk. Kaip kas galėjo, kaip kas turė́jo, taip i duodavo [kraičio] Krž. Reikia pasogą duot, kas tùri – arklį, kas netùri – karvę, kiaulių Grv. Važiuoja [piršliai] toliau, kur bagota, kur tùri Pb. Aš kad turė́tau didelę pasogą, sau locnus namelius, ne už bile kokio tėvulis leistų (d.) Lš. Nesipuikinki, jauna panele, neturi kraičio nei pasogėlio LTR(Sdk). Turiù da i daba linų, i ratelius du turiù Pc. Jų sostas Trakuose turė́ta Gmž. Jeigu nori tėviškę turėt, tai ir paremk ją, matai, kad ỹra V.Bub. Kad žmogus nesveikas, tu turė́k aukso kalnus – nieko nereikia Mžš. Vaiko norint, tai reikia pirma lizdelis turė́t koks – kurgi tu auginsi? Mžš. Į nendres jos (antys) laikos: lizdus tùra, i tai jos pera Kin. Daug pinigų tùrįs KBI8. Sūdas Dievo, kiek anys tùri pinigų! Klt. Tų pinigų jie turė́jo daugiau kai proto Grž. Pinigų daug turė́[jo] ir rūmus išsistatė Grv. Turė́jo ir pinigo, ir visko Dg. Dieve, ką te pinigų beturė̃s, dūšią tik atsinešė, nieko daugiau Plvn. Piningų tùriančiam gali važinėti po visus miestus Krž. Tų piningų pasisakė ka turù, y[ra] kame ten įkasti Kl. Kad savo kapšely turė́tai prieg savę skatiką! Pls. Kad turė́čiap asmokų, tai pirkčiap tą pirkią Zt. Išpirkau ir neturiù pinigų Lkm. Ale iš kur tu ma[n] turė́k dabar senų pinigų! Jrb. Insrijęs visas, kai mergos rankos – pinigų, matai, tùri Klt. Dabar netùriąs pinigų, prašė palaukėt Ds. Aš neturiù šimtelių, nė sukrautų kraitelių (d.) Grl. Kad tu mislijai mane mylėtie, reikė kešeniuj aukso turėtie LLDII324. Norint turėti daug pinigų, reikia rasti riešuto keimerį ir įsidėti į piniginę LTR. Jei gegutė užkukuoja lauke ir neturi pinigų, visus metus neturėsi LTR(Pnd). Ė dabar duonai nèturi OG293. Grūstuvį medinį liuob turė́s ir grūs tus kanapius Brs. Kad nor dalgį turė́čiak, tai šienelio karvytei paspjaučiak GrvT87. Stovus turė[ja]u, skietus, lentuke audėme an nytukių Kpč. Turiù aš dar̃ tos drobės, kab nereikia niekam duot Dg. Laikrodžių neturė́j[o]: nuog pirmo gaidžio, antro gaidžio ir eina kluonan Kč. Pragyventi nė[ra] kada mašiną tùriant: duok i duok piningo Krž. Lineikos netùri, veželį gražų tùri Klt. Atsižadėjau daryt [alų], dabar nebèturiu nė bačkos Gsč. Turė́jėm tokius didilius apvalius kretilus [vilnoms džiovinti] Kl. Maža kas be neturėjo šulnio Kp. Va misliji, ka ans netùra lopetos Slnt. Ginklą kaip avies koją betùrįs Sd. Kas turėsai aukso strielbą, tas muni nušausai, – kas turėsai silkų tinklą, tas muni sugausai D13. Kortas tùri, tai ušeina kokių žmonių Mlk. Ė anas labai turėdavo ir skaitydavo lietuviškas knygas LTR(Ds). Iš turimųjų skaičių reik ieškomasis surasti J.Jabl. Beždžionės mielai atiduoda turimą daiktą, jeigu už jį gauna naują rš. Tetùrie žmonys, ką turia, aš negaliu nu anų atimti Stl. Savo ką rankūs[e] turiù, tai jaučiuos, ka tùriąs Žlp. Ką užsidarbujai, ir turė́si Rud. Kap darbuji, tai ir turi̇̀, o kap ne, tai nieko Šlčn. Neturė́jo nieko, po kaimus ėjo – siuvėjis Sk. Mažai turė́jo, mažai norėjo, i linksmi buvo [senovėje] Rdn. Kitas i par daug tùra – mes jam nedavėm, tetùrie, tegyvenie Stl. Kad ne karvukė, neturė́tai nieko Rod. Jie čia kaip atsiklausė (atklydo, apsigyveno), – nieko neturė́jo Mžš. Ant sevęs (savo vardu) nieko nebeturù Rsn. Teip sunkiai buvo prasidėti, nieko nebturė́ti (sunku buvo pradėti gyventi viską pardavus) Kl. Nereikia ir būt (gyvent), kap neturi̇̀ Asv. Grynas neturėlis, neturįs SD193. Atmink, sesele, savo kaimelį, kai tu turėjai rūtų darželį LTR(Ndz). Ar turi žirgelį, ar turi važelį, ar tu turi, bernužėli, šmaikštų botagėlį? LLDII174. Tur mano močiutė beržo rykštelę (d.) Nm. Tiektai jis (žmogus) turėjo ir pirko aną dirvą VlnE186. Nesa kurs tur, tam bus duota VlnE184. Nes kas turi, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi Skv2Moz4,25. Turįsis aukso tenuplėš ir teduodi man BB2Moz32,24. Tam (sūnui) jis (tėvas) padavė vis[a], ką turįs BB1Moz24,36. Nesa lobiai, kolei juos turi, tad erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia DP101. Kaip tie biedni nuog tų turinčių ant to svieto nuspausti yra MP129. Kad tada ižgirdo ans jaunikaitis tus žodžius, nuejo smūtnas: daug nes turėjo lobio Ch1Mt19,22.
^ Tùrintysis turėjo ir turės, o tykančiasis tykojo ir tykos J. Kurs girtas nebagotas, tas dvės, neturės J. Kas pačiuotas nebagotas, tas ir dvės, neturės S.Dauk. Kas daug turia, tam velnias ir pro tvorą kiša LTsV186(Šl). Kas duoda, tas ir tura S.Dauk. Daug tùri, dar daugiau nori Rod. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori LTR(Lp, Gdr). Dvarą turė́si, kito norėsi Mrc. Kas tur, tam ir reik Sch100(Rg), S.Dauk. Juo tùria, juo reikia Erž. Tinginį neapausi, neturinčiam nepriduosi LTR(Jz). Daug norėsi – maža (mažai LTR(Kš), Dglš, Vkš, maž Vg) turė́si KrvP(Al, Ds). Daug turėdams šunims duok (duoki B342), maž turėdams – žmogui B731,908. Kap tik dirbi, tep i turi̇̀ LKT200(Plv). Gerai tùrinčiam kentėt, o įsivilkusiam šalt Grk. Kiek ari, tiek turi Mlt. Jei nori turėt, reik pakrutėt LTsV346(Gr). Nori turėt, tai reikia ir pridėt Vlkv. Sugauk žuvį – i turė́si (jei nori ką turėti, pats dirbk) Ms. Girk turintį, bet dar labiau – dirbantį KrvP(Lp). Čia turi, čia neturi prš. Ir garsiai skambėjo, kol kišeniuj turėjo KrvP(Lp). Reikia turėti provojantis ir budavojantis J.Jabl. Jei turėsi pinigų, tai turėsi ir draugų LTR(Mrc). Neturi pinigų, neik ir karčemon LTR(Km). Kad šuo pinigų turėtų, pamazgų nelaktų LTR(Jz). Vaikam tėvas, kol turi̇̀ Čk. Maž turė́damas, skyst kepa Sch100(B). Daug turėdams daug išleidi, maž turėdams mažu minti RD213. Gyvensi, kaip norėsi, mirsi – kaip turėsi KrvP(Nm). Nuo giltinės nepabėgsi, kad ir dvarą turėsi LTR(Ds). Gersi – gyvęsi, gulėsi – turė́si (iron.) Plv. Turtus naudas turi, meilės laimės neturi Žem. Neturėk nieko, neturėsi nė iškados LTR(Pp). Neturiu nieko – nebijau nieko LTsV214(Krok). Dievas daugiau turi, kaip duoda Tr. Prieš neturintį nėra geresnio (kas neturėdamas prašo, būna labai geras) Tr. Bėda namų neturi, po žmonėm vaikščioja LTR(Grv). Turėdamas kanduolį, kevalą niekas negraužia LTR(Vdk). Turėdamas reples į ugnį su rankom negreibsi LMD(Šl). Aukso neturėdamas gyvensi, geležies neturėdamas duonos neuždirbsi TŽIII380. Tokią laimę turė́jo – niekad nestatė, o stogą turė́jo Pv. Ką kašelė tur, nei Diev’s netur. – Grieko bei peklos B877.
ǁ ko nors užtekti, būti apsirūpinusiam, netrūkti, nestokoti: Visko turiù, tik žmonių nèturiu (senelė gyvena viena) Sug. Daug turiu SD1112,115. Tùriam visko par akis Mžš. Tùrim, ale i dirbam Bgt. Visko tùrim – sotūs, pavalgę Msn. Turiu ir pavalgyt, ir apsvilkt Ps. Katras storojas, dirba, žiūria, tai ir tùria Kp. Važiavom pro tamstų rugelius, rugeliai gražūs, duonelės daug turėsta Skdt. Jis maža beturi duonos (pirmiau daug jo turėta) J.Jabl. Kad dabar sėtų, tai rugių turėtų Ėr. Kiti rugius pjauna duonos neturėdami Plt. Tùrintie nesunku ubagynuo nudalyt šluopelę duonos Rod. Užgavėnės dieną turė́jau tik duonos Šts. Sekmadienį jeigu ragaišio netùriam, tai ne sekmadienis Sdb. Turi̇̀ sviesto ar sūrio, susidėk kašikan ir nešk [turgun] Kpč. Jug visko turė́jov: i pienelio, i sviestelio. A negalėjov gyventi? End. Karvė bergždžia, paržiem turė̃s pieno Klt. Reikia mokėt čėdyt, tada turėsi ir mėsos, ir lašinių KlbVI105(Mlk). Žinai, mėsos iš Dievo valios aš turiù Pv. Pirma i nebūdavo tos mėsos, kiek daba turi̇̀ jos Škt. Senutė atnešė skerstuvių, ot ir vėl turė́sme paburnį Kair. Jeigu gaidys tąs kuodžiukes mylės, turė́sim gerų kiaušinių Jrb. Labai medaus turė́davo – pilnas sodas avilių Grž. Dar nū galvos tabliečių tùruot (tu turi) Kv. Mes grybių ir žuvies turė́davom sočiai Kp. Kvepiančių pipirų sočiai būdavo, dabar ir karčių netùrim Kvr. Obuolių i dabar tùriva Snt. Pirmiau sėdavom avižų, turė́davom iš ko kisielių virti Vg. A vandenuko tùrat? – Tùram End. Tokį vandenį turiù, ka gerk ir norėk Pv. Kožnam kieme alus, mažai katras neturė́davai alaus Mšk. Alaus nuolat turė́davo, tai ir svečių netrūkdavo Krs. Tur alaus, tur pyragų, nenor svečiams duoti JD560. Aš dėl jūs turiu pilnus kupkus vynelio, aš dėl jūs turiu raudonų obuolėlių LLDII211(Kb). Daviau jiem valgyt ką turė́dama Grv. Vaišydavosi, kas ką turė́jo [po atlaidų] PnmŽ. Ką turė́siu, tą indėsiu Dglš. Ko neturù, tai gelbst muni Grd. Tep va i dylam, kole tùrim, kai neturė́sme, tada pagalį graušme Švnč. Anie sakos dar pašaro tùrį Užv. Keldindavos kartais tos karvės nu pašaro, mažai teturė́davo žmonys Nmk. Pavasarį netùra ne ganyklos, ne to pašaro betùra Yl. Kad anie turė̃tum kraiko, prikreiktum kūtę Mžk. Aš mėšlų turė́jau liekių LKT83(Žlb). Kad papuls parsivežt, tai malkų turė́siu gražių Mžš. Kalvei anglių neturė́jo seno[je] gadynio[je] Bdr.
| Jeigu tik turė́tum kur, tai aš tau bičių spiečių duoč Mšk. Bitės tenai turi skylelę sulįsti J.Jabl. Atnešė rykštę ganytie, kad turė́čia su kuo gyvulius mušt Brt. Kad tik turė́tau iš ko šaut, nedabotau Vlk. Jau dabar mes turė́sim ko valgyt LB184. I prie duonutės turė́t ko užsisriuobt Lkš. Taip tave nupraus, ka tu neturė́si ko valgyt Klm. Grynai nieko neturiù, nė kuo rėdytis, nė valgyt Pžrl. Ką aš veiksu su bernu, kad aš patsai neturù ką valgyt MitII186(Brt). Kad neturiù kuo dorai nei pamylėt Jnšk. Visas kaimas nebeturėdavo iš ko duonos kepti Kltn. O jei nelaikysi gyvulio, nieko nedarysi, taigi neturė́si iš ko gyvena Alv. Mes užmokėt už mokinimą netùrime iš ko Vl. Karvės jau nebetùriam kur ganyt: žolė išdžiūvo Mžš. Išgysi, būdavai, ka i su rasa, ka ten tos karves netùri ko laižyt Mšk. Neturiù kur gyvent, misliau galą daryties Rš. Ne aš turiù kuo pasikloti, ne aš turiù kuo apsikloti Trk. Aš mokėti neturiù iš kur, aš piningų neturiù Trk. Pripratau – ka neturė́čio ką dirbti, kur reiktų dingti Vkš. Netùrit, kas veikia, tai riejatės Žl. Aš neturiù savų [pinigų] kur deda Ob. Sunkoka, kap neturi̇̀ kur palikt vaikų Dg. Prives kiaulė paršų, neturė́ste kur dėt Aln. Vanduo netùri kur nutekėti NdŽ. Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti LTsIII378. Aš neturiù kada skaityt Tj. Ka nebtùra ko dirbti, nueita i ten Gršl. Neturiù kada, tik pirkion ineinu, i vė[l] iš pirkios – darbo visokio Klt. Duok, duok, aš neturiu kada laukti A1884,187. Netùri kada ir netùri kada – aš nesuprantu! Žl. Suvažiavo visi, nebeturiù nei kur paguldyt, nei paklot, nei užklot Kp. Duonelę didliai skanią kepiau, o daba neturù kam kepti Žlb. Neturù ne kur arbatos ligoniuo išvirti Tv. Ger susivirydami šiokias tokias žolaites, jei tiktai tur kuo pasisalyt LTR(Sln). Sūnus užaugo jau didelis, nebetur [seneliai] kuom mityti LMD(Lg). Ožka vieną kartą nebeturėjo kuom maitint vaikelių LTR(Rm). Ir patsai sakės neturįs kur galvą savą pakišti BPI123. Linksmiau buvo karalaitei, turėjo kam pasiguost LTR(Auk). Su mergėms šnekėti aš neturù ko, su moterims net neturù ko Gd. Kap praudą išrėžiau, tai tik mirkt mirkt kap katė ir netùri kas sakyt Švnč. Kaip aš nebūsiu nuliūdęs, kad velniai uždūmė mano dvarą ir aš negaliu gyventi, neturiu kur LTR(Alv). Rudenį surinko [broliai] vasarojų ir neturi kur dėt LTR(Rš). Bei netur, kas jį linksmintų BBRd1,9. Dirbkitie gi …, idant turėtumbit ką duoti pavargusiam BPII277. Ir Povilas buvo teip grynas, jog dažnai neturė́jo ko valgyt ir badą kęst musijo DP558. Ir kad neturė́jo kuo užmokėtų, liepė jį viešpatis jo parduot ir moterį jo ir sūnus DP358-359. Neturiu net kame surinkčia vaisius mano Ch1Luk12,17. Netùra piningų, – bent neturė́ti (kur ten neturės)! Dr.
^ Nereikėjo užsimerkti, neturėtumei ko verkti S.Dauk. Dėl genčių turė́k, dėl vyro galėk Sch81(B). Dėl giminių turėk, o dėl vaikų galėk (pagalėk Užp) Antš. Vyrui galėk, svečiui turė́k – tai bus gerai Nm. Su savu turėk, su svetimu galėk LTR(Vs). Turėk aruode, bus ir puode Tr. Verčiau turė́t, nekaip iš kito žiūrėt Skr. Kai savo turėsi, tai kito neprašysi Švnč. Pats neturėk – kitas neįduos Šln. Kai savo turi̇̀, tai kitam dėkui sakyt nereikia Kp. Savo turėdamas – kada norėdamas, kito gaudamas – kada sulaukdamas PPr130. Kai netingėsi, tai ir turė́si Kp. Duonos kąsnį turėsi, kai dirbti netingėsi LTR(Všn). Abrako arkliui pagailėsi – duonos neturėsi Tr. Jeigu žmogus krutėsi, tai ir duonos turėsi LTR(Grv). Kai žmogus iš penkių pirštų gyveni, tai turi̇̀ Plv. Kuo turiù, tuo duriu Snt, Gž, Ds. Kuom tùrim, tuom priimam Pls. Malkų turi – nors sudek, o duonos – nors išdvėsk KlK42,78(Aln). Turėk duonos – turėsi ir prie duonos LTR(Šmk). Menturį tùri, miltų netùri Šl. Turi arklį, bet balno neturi LTR(Vlk). Netur[i] nei druskos grūdą B174, M. Netur[i] nei į akį ką įkrist B174. Kaip anys te gyveną – nė siūlo galo neturi Ds. Kad nebturiu, tai ir nebvalgau Sim. Kai turi̇̀ – valgai, kai neturi̇̀ – pasninkas PnmŽ. Iš neturiančio ir negaliančio nesjuok Sdk. Kas lalauna, tas terbon krauna, o kas guli, tas špigą tùri Pv.
| refl.: Kap dirba, tep tùris Pv.
ǁ Krt, Lk, Pkl, Skr, Plšk, LTR(Lg), Všk, LTR(Brž), Rk, Slm, Žl, Pb junginyje su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu žymi nuosavybę ar bent priklausymą kam: Pinigus pasdaliję anys tùri su boba Klt. Turiù sutaupęs daug pinigų NdŽ. Tura tūkstantes apžergusi, o vaikščio[ja] kaip kokia ubagė Vkš. Ė pinigų turi̇̀? – Turiù gi pasdėjęs OG411. Seniau žmonės turė́davo užkasę aukso Gdr. Tùria prismezgę, tùria pris'audę – tùria viso Skp. Aš jau turė́jau cielą skrynę kraičio prisidėjusi Klk. Ir aš turiu (esu) nusipirkęs žemės J.Jabl. Jis turėjo (buvo) ir arklį nusipirkęs J.Jabl. Turė́jo miežių sėjęs Ktk. Tùri ir anys pasisodinę bulbų Klt. Bulvių turù pasisėjusi, cibulių, česnagų Vvr. Mirkydavo linus – turė́jom markas iškasę Sdb. Aš vis ant rugiapjūtės turė́davau prasikepus [duonos] Svn. Vandenio nereikia – turiù atsinešus Ėr. Šeimininkės raktus turė́davo įsikišusios [į kišenę] Rsn. Anas tùri paėmęs jos dukterį Klt. Gaspadinę tùra nusisamdęs, nežanotas tė[ra] Kal. Ar jau turi̇̀ mergą apsrinkęs? Aln. Jei neturė́si dienų išsilygęs, tau pasakys [gaspadorius] eiti į darbą Bdr.
ǁ Pnd, Rk apie drabužį, apavą: Tùri ana apsvilkt – pristaisė Klt. Kas kaip turė́jo, tai teip ir nešiojo Pnm. Reik milą aust: dangojaus netùriam Grk. Pirktinių drabužių anksčiau labai retas kas turė́jo Užp. Neturėdavom daug andarokų Kp. Aš lig penkiolikai metų kelnių neturė́jau, su marškiniais pakulniais ganiau Žl. Vienas kelnes teturù, ir tos pačios suplyšę Vlkv. Tùria milo burnosą i botagą, galia eit už kumetį Sdb. Kiek tų skarelių turiù, kad nebeišryšiu par metus Šmn. Turiu kepurę aš labai diktą, nuo tėvų tėvo ji man palikta LTR(Lzd). Tokį apavą [nešiodavo], kas kokį turė́davo Slm. Tokius drabužinius kamašus teturė́jau Šv. Penkiolika metų turė́jau, da batų neturė́jau, su naginėlėm [ėjau] Dj. Tų batų maž kas teturėjo, su klumpiais ejom mes [į mokyklą] Kl. Turė́jo vienus bateliukus ir ejo į atlaidus Jdr. Jei kursai tų (drapanų) netur, tasai taipajag tur šalčiu prapulti BPII398. Gentie, kaip čia įėjai, neturė́damas rūbo, svodbai priderančio DP32. Kas turi dvi jupi, tenudalija tam, kursai neturi Ch1Luk3,11.
^ Kelnes pasiklojam, andaroku užsiklojam. Kap tie guli, katrie nieko neturi? LTsV214(Ldvn).
ǁ avėti, dėvėti, naudoti: Aš nesu turė́jusi ant kojos da vailokų Lkv. Šito staldengtė da neturė́ta Vb. Trepsėk, trepsėk, brolužėli, dar gali trepsėtie, geri jukto kamašukai, dar gali turė́tie DrskD161. Tas karalius sako: – Pasakyk savo dukteriai, kad ateitų pas mane … nė turinti, nė neturinti LB259(Grl). O turė́jo batukus naujus apavęs ant kojų Varn. Ką turi̇̀ apsidaręs – turėk Pln. Ir kurpes jūsų turėsit ant jūsų kojų BB2Moz13,11. O ans (Jonas) turėjo rūbą savo iš ašuočių velbliūdo Ch1Mt3,4.
^ Stovi pati plika, tùri marškinius antyj ir visiem į akis žiūri (lempa) Nm. Kas turi – du turi, o kas neturi, tas neturi nė vieno (autai) LTR.
ǁ DŽ, Vž nuomoti: Jų sodą turė́jo žydas Ėr. Malūne turėjo jis tokį kambariuką Bgs. Turė́davo kambarius par žydus PnmR.
turė́tinai adv.: Jis jam dvarą pavesiąs turėtinai, ne parduotinai rš.
ǁ būti pasiėmusiam su savim, laikyti prie savęs, šalia: Jeigu tos birkos neturi̇̀, ta kailių nebeatgausi Krp. Aš turù šitai i dukumentus, aš parodysiu (pakeleivis sako nepatikliam šeimininkui) Kl. Tatai tą ginklą betùrįs tokį kaip avies koją, tik patrono netùrįs Gd. Pristojo pri munie, sako: – Ką čia turi̇̀? Skd. Šoks, grajys, bi kokią armoškelę būs betùrį Plt. Broliai stvėrė, kas ką turėjo, ir nuėjo mušt kirmino LTR(Auk). Ka pro kapus eiti, reik turė́ti druskos, švęsto [v]andens Yl. Atsiminė jis (medinčius) turį̇̃s sidabrinį guziką savo mandieroj MitII181(Brt). Simonas Petras, turėdamas kalaviją, ištraukė ir ištiko vyriausiojo kunigo tarną VlnE192. O daug minių atejo jop, beturinčių su savimp raišus, aklus, kurtinius Ch1Mt15,30.
^ Ant tėvo jojau, ant motinos sėdėjau, o seserį šalia turėjau (tėvas davė arklį, motina – balną, sesuo – kardą) Erž.
| refl.: Negerai, ka kapeikų perkant netùras Rdn.
2. tr., intr. BŽ227, Jon, Gg, Sn, Pv, Stk, Vdn, Str, Skdt, Dgč, Rk, Kvr, Ėr, Pbr, Lg, Jnš, Trk, Žd, Skd, Gršl, Kl, Plt, Jdr būti sulaukusiam, patyrusiam, sugalvojusiam: Jau pusdevintos dešimties metų turiù i da dirbu Gr. Metų anas jau turė́jo smagiai Užp. Anas tùri gal devyniasdešimt metų Ml. Aš metų daug jau turù Varn. Ana gal būti šimtą metų i tùra Yl. Jis jau amžiaus tùria – penkiasdešimt metų Tj. Mirė aštuoniasdešimt metų turė́dama Krs. Senoji mirė, sako, ka i tų metų turė́jusi šmotą jau Trk. Vedu turė́jov daug metų, ka žanijovos End. Visą dvidešimt jau turė́jo, kai gimė vaikas Klt. Aš metų penkioliką turė́jau, kai audžiau Pb. Jau turėjau aš aplink tiek metų Žal. Tiek metų tùriant išeina visas gražumas Slm. Ka aš tokį amžių turė́čiau, džiaugčiuos LKT91(Vvr). Aple šimtą metų svirnukas tùra Krž. Kokį penkiasdešim[t] metų tetùria [namas] Sdb. Lentelės [stogo] dešimt metų tùri ir byra Btrm. Mažos eglutės, o daug jau metų tùri LKT206(Ig). Tas ąžuolas daug amžiaus turė́jo Mlt. Musėt trumpus abrūsus tedavė [jaunoji vedliams], kad teip trumpą amžių teturėjo LMD. Neturiu tokio amžiaus, kokį turėjo tėvai muno S.Stan. Bylojo žydai jamui (Kristui): penkių dešimtų metų dabar neturi ir Abrahamą esi regėjęs VlnE53.
ǁ būti įgijusiam, įgavusiam: Darbo turiu R420, MŽ568. Pasitaikė darbą turintỹs vyras gaut Gs. Kol išbaldai lininius, turi̇̀ darbo Pc. Aš darbų daugel turiù Pls. Geras šiaučius buvo ir darbo visumet par akis turė́jo Vkš. Aš darbo palei kaklo turiù Srj. Pilnas akis darbų turėjau, o ne grybų Žln. Kožnas savo darbą tùriat Plt. Tùriam darbo, o šnekam, šnekam sau Lk. Ar darbo neturi̇̀, kad visus tep dergi? Srj. Ir Amerike turė́jau gerą darbą Lbv. Darbą didį turiu dirbamą, negaliu ateiti BBNe6,3. Turėsi darbą, iki išsisuksi B798. Raganos turė́jo labai daug darbo, kol prasiskynė kelią (ps.) Grš. Sviets veidmainings tur vis darbą BsO220. Mes šičion Karaliaučiuje jau per kelias nedėlias po visam lytaus neturim Kel1852,128. Turė́jo pajamų, mišką vežiojo Upn. Jei medaus daugis, pažiūro, tai dar išsiima, sau naudą tùri Kpč. Skrostojai, kurie jos paveikslus iš medžio dirba, didį pelną turėjo M.Valanč. Jokūbas sugrįš ir pakajuje bus, ir pilnystą turės BBJer46,27. Nesa be abejojimo stebuklingas ižg to naudos turė́tumbime DP620. Ar turi skolų, skolos? J.Jabl. Tėvuli, širdele, už šito neisiu, ba šitas bernelis daug skolos turi LLDII575(Vrn). Turė́ti nuostolių NdŽ. Žinai – kur jis turė̃s naudą, tę i lenda Jrb. Mano sūnai mokslo maža tùri Smal. Aš nèturiu nei mokslo, nei ko Akn. Jis kalbõs tùri, iškalbus Grš. Mokslo neturė́jau, neukvatijau mokytis Lel. Reik amatą turė́ti LKT98(Pvn). Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi Žem. Tur gerą amatą, kursai gal ką puikiai padirbti I. Ar tamsta, seniūne, turi kokią valdžią ar neturi? K.Saj. Dabar turės progą tuos savo žodžius pateisinti darbais V.Myk-Put. Jau seniai lakštų turė[ja]u Brsl. Kad dabar turėjus tokių vaisių! Ktč. Tarp kitko mes iš jo turime visą gramatikos terminologiją KlbV62(J.Balč). Bent pusė, jei ne daugiau, mūsų pradedamųjų mokyklų neturi lietuvių kalbos pamokų A.Sm. K. Būga apgailestavo, kad [jo] leidžiamas žodynas turįs trūkumų KlbXIV163. Neregi savimp piktybių savo ir gerbiasi jų neturį SPII116. Norint raštą tùri, bet tiesos rašto išmanymo neturi DP90. Kai mudu važiavom per didį miestą, niekas nepaklausė, ar turi raštą LTR(Vrn). Prityrę turim: kad tik pievos žolėj karvės, tuoj daugiau pieno Trgn. Nušovus abu patinus (lokius), pastebėta, kad vieno ir kito kūnai turėjo plėštinių žaizdų T.Ivan. Ne didę, menką garbę turiu R27, MŽ36. Ir maža tauta turi didelę praeitį V.Bub. Žmonės tikisi gerus metus turėti Žem. Kiekvienas jų (perkūnų) turį̇̃s paskirtą sau metą; o tas metas, kurį valdo perkūniūtė, esąs baisiausias MitII178(Brt). Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą K.Donel. Turime prieigą tėvop DP3. Sakau, kad tamsta neturi teisės skriausti savo žmonos P.Vaičiūn. Mergyte mano, jaunoji mano, ką aš turėsiu ant dovanelės RD45. Mūsų kaimo[je] visi turi pravardes Ar. Kai varydavom saitan, tai karvės vardus turė́davo Vb. Dvaro pievos vardo neturė́jo Stk. Yra nedickų [ežerų], bet vardą tùri Pnm. Tai kiek klasių tùrit (esate baigę)? Kdn.
| Čia ji valią tùri didelę (viską tvarko, įsakinėja) Rs. Keliuko tad jau ir neturi valios ginti Žem. Pas močiutę augau, turė́jau valelę, prisiverpiau, prisiaudžiau tris skrynias drobelių (d.) Klvr. Kad aš turėtau pas tėvulį valią, tai išstatytau vidur dvaro klėtelę LTR(Mrk). Oi, kad aš augau pas motinėlę, valužės neturėjau LLDII51.
| Viliuosi, paduksį turiu SD127. Vilties, viltį turėti LL259. Tėvai turė́jo viltį – pasveiks, pasveiks Rš. Aš pažinės i neturiù su anuo LKT58(Ms). Jis su ta laiškinyke pažintį turė́jo Btr. Neturė́k tu man draugystės su jais! Pv. Pavoju yra turėti draugystę su piktais S.Stan. Tas žmogus su velniu turėjęs draugystę Žg. Nekęskite jungo, tai yra neturė́kite draugės su neištikimais DP319. Neturiù ukatos mokyties Slnt. Kiti baisiai ukatą tùra kartas grajyti KlvrŽ. Berneli mano, mano jaunasis, kur šią naktį nakvosim, naktužę turėsim? DvD293. Aš neturiù palinkimo an žuvį Žl. Jis ne mano [sūnus] – aš prie jo neturiù ir pritraukimo Pv. Tokį miegą ana (panaktinė) turė́jo, ka nematė, kaip vilkas aviną nunešė Krž. Aš neturiù tau jokio priekiščio Krs. Žmogui kai gerai, tai ir ūpą tùri LKT368(Vlk). Turė́jau didžiausį norą viską pamatyti, visur apvažiuoti Pp. Aš jau viena važinėt neturiù drąsos Vlk. Sarmatos nei per nago juodymą netùri Švnč. Ne mada kalta, ale kad mes jau sarmatos netùrim Slk. Apie akcentus autorius jokio išmanymo neturi KlbV116(J.Jabl). Jis neturėjo mažiausio įtarimo, kad tas vadinamasis pirklys būtų buvęs plėšikų vadas J.Balč. Eik, kur tavi giltinė neša, nereik mun tavęs, mislijaus patieką turėsiąs, bet atvesi tu muni ant grabo lentos BM394(Slnt). Ana turė́jo dalią in bernų Ktk. Aš laimę turė́jau an mergų Žl. Nesa mes turim šventę Pono BB2Moz10,9. Pirkau kiemą ir turiu reikalą išeit ir apžvalgyt jį DP274. Džiaugiuos tada, jog visuose daiktuose galiu turėt pasitikėjimą iš jūsų Ch12PvK7,16. O tai visa dėl to ponas Dievas padarė…, idant pagadintame savo prigimime dėl deginimo atavėsą turėtų PK233.
^ Pakajų turėdamas ir turėk B731. Vėją turim į akis B538. Gerai išarsi, išakėsi – gerą ir derlių turėsi LTR(Šl). Gerą amatą turėsi – bėdos neregėsi KrvP(Drsk). Amatą turėdamas, duonos neprašysi LTR(Vdšk). Ką norėsi, tą turėsi – tiktai reikia noro Rd. Neturė́jo boba bėdos – nuspirko kiaulaitę (paršiuką Krs) Krs; LTR(Lzd). Neturėjo boba bėdos – prasimanė vaiką LTR(Vlkv). Neturėjo ubagas bėdos – nusipirko paršelį Erž. Geriau plikesne subine būk, by tik skolų neturė́k Trk. Turėk viską naują, o draugą seną LTR(Srd). Daryk gerą, o turėsi nuog jos garbę Ch1PvR13,3. In savo spalių turiu valią Tvr. Ant biedno visi valią tùri Ds. Ėjo ėjo ir vietos neturėjo (vėjas) LTR. Ko Dievas neturi? (nuodėmių) LMD.
ǁ tr., intr. DŽ1, Pš, Rsn, Gd, LD114(Kv), PK233 patirti, išgyventi, iškęsti: Sopulį turiu SD17-18. O kokiuos skausmus turė́jo, Dieve saugok! Žl. Aš ašarų turė́jau gerai nuog marčios tikros Rud. Daug nelaimės turė́jau Grv. Vargo tokio, bado neturė́jom, tėvalis buvo labai darbštus Krt. Anas, mažu sakyt, kokį piktumą turė́[jo] Aps. Gal jis piktumo, gal jis keršto turė́jo Krkn. Vilkas tùri kerštą in vyrų Tvr. Kerštą turė́jau už vogimus Vdk. Vaikai piktumo netùri Pv. Ana tùri daug pavydos Aln. Gerai, kad vaikai į mamą panašūs, sako, laimę tùri Snt. Ka išvažiavus į kelį visų pirma sutiksi vyrišką, ta turėsi laimę (priet.) Plt. Reik žmoguo turė́ti meilę, ir karų nebūtų Všv. I kokį aš turù džiaugsmą NmŽ. Iš sūnelio džiaugsmą tùrim, tik duonelės mes netùrim (d.) Švnč. Jeigu einant kelionėn skersai keliu perbėgs lapė, turėsi džiaugsmą LMD(Dglš). Nesa gerieji ne tiektai turės džiaugsmą ižg savo gerųjų darbų DP385. Turės malonę I. Tùriam par metus nors kartą linksmumą Žg. Žvėrys ir žvėreliai turė́j[o] linksmybę D143. Penkias operacijas turė́j[o], plado neturė́j[o] Pun. O ką mes linksmos būsim, turim darže nelaimę Ss. Už stalelio sėdėjo, rūpestėlį turė́jo DrskD152. Našlys tur bėdelių, našlys tur bėdelių ir mažųjų vaikelių LLDII452(Lš). Didliai gerai gyvenau, bėdos jau neturėjau Skd. Turù baisį išgąstį Trš. Kitą dieną paėjau kiek aš į salos vidurį ir turėjau nemažą išgąstį, išgirdęs žmogų mane klausiant, kas aš toks esu J.Balč. Seniau gi žmonės baimės daugiau turė́davo Vdn. Ale kaip aš baimės didelės neturiù, aš tai nebijau LKT184(Raud). Tùri kokią baimę: kur eina, visko bijo Pv. Jei būtum manęs klausęs, neturėtume dabar tokios gėdos K.Bink. Te jau gėdą turėki niekų geisti LzP. Tokios kelionės turėjau du mėnesiu – ir bado, ir šalčio, ir mušimo Žem. Jau doros dienos neturė́jau End. Ir Timotejus šv. dažnas negales turė́davo DP558. Nė miegelio neužmigau, rūpesnį turėjau, rūpesnį turėjau LTR(Plt). Motinėle tu mano, širdužėle tu mano, tai tu turėjai didelį vargelį, kol mane užauginai LTR. Dar didesnį [vargą] tu turėsi, muni išleisdama LLDII341(Pln). Oi tai tu turė́jai didelį vargelį, kol mane išmokinai DrskD194. Jei už bernelio išeisi išeisi, laimingas dieneles turėsi turėsi LLDII426(Kv). Kai tu už manęs ištekėsi, didelio vargelio neturė́si (d.) Alvt. Dar du naktigultu turėsi, iki kol prieisi savo vyro dvarą LTR(Brž). Jau kibis kimba – laimę turė́si Mžk. Prašom jūs, mieli broliai, pakajų turėkiat su jais Vln40. Kiek gero jis iš senų dienų turėjo, kadangi jo visos žmonės parpuolė tarp neprieteliaus BBRd1,7. Bet dabar eimi tavęsp ir kalbu tai and svieto, idant turėtų džiaugsmą mano išpildytą savimpi Ch1Jn17,13. Pas tave turėsiu Velyką su mokytiniais BtMt26,18.
^ Gerą liūtį turėjo – kam vogė, kai svietas regėjo KrvP(Krkn).
ǁ Lk, Trk, Mžš užimtumui nusakyti (paprastai apie laiko turėjimą ar neturėjimą): Laiko turė́damas drožinėdavau, dirbdavau šį tą Sk. Turėjau liuoso laiko, važiavau ant Linkavą Ps. Čėso tùria, gerą vietą ažėmęs ir sėdžia par upę Ob. Kad turi̇̀ laiko, tai skut’ bulbas Ml. Neturù laiko, panerk už muni Krš. Ežerus laiko turiu ir visokių minčių ateina į galvą rš. Vis laiko neturėjo, dirbo, lėkė, o va dabar ir turi̇̀ laiko, ir gulėk Slk. Aš pas motinėlę rūteles ravėjau, o pas tave, bernužėli, laiko neturėjau (d.) Šmn. Girdėti girdėjau, laiko neturėjau, senam tėvužėliui patalėlį klojau (d.) Nm.
^ Kožnas darbas savo laiką tùri Pl. Tu i dvėsi – laiko neturė́si pakiemiais lėkdamas Mžš.
3. tr. Sn, Alv, Dg, Stk, Žl, Ktk, Mžš, Šmn, Kp, Pl, Pnd, Dkk, Kpr, Vgr, Yl, Trk, Skd, Štk, Tl, End, Vvr būti gavusiam, įgijusiam iš prigimties ar išlaikiusiam: Mano motinelė, kad mirė, tebeturė́jo visas dantis Rsn. Aš neturiù nei vieno dančio LKT146(Nd). Dantų neturiù, negaliu in kūno pasimt (pariebėti) LKKIX216(Dv). Kad šitokį mažutį dantį turė́čiap Aps. Biznas kaseles turė́jo, tai nukirpau Sl. Aš didilius plaukus didliai turė́jau Šts. Kodėl ji (laumė) tur tokią ilgą nosį? BsPI13(Rg). Dvi turime ausis ir vieną burną, kad daugiau klausytumėm ir mažiau kalbėtumėm LTR(Erž). Kas turi ausis klausyt, teklauso Ch1Mr4,23. Kursai (žvėris) turi (septynias galvas), o dešimtį ragų Ch1Apr17,7. Jis tùra pliką galvą Grdm. Bepig, ka tu jaunas kojas turi̇̀ Nv. Ale mūs gaidys kad turi pentinus, tai kap cvekus Lš. Vėgėlė i šamas žvynų netùri PnmŽ. Turė́tasis plaukas nubirsta ir kumelys pajuoduo[ja] Šts. Turi svočia pilvą tep kap niekotaitę LTR(Smn). O vaikai visi geri yra, i kojas sveikas tùra, i akis geras tùra Kl. Atdarykit dureles, kas turit rankeles Kpč. Kad sparnelius turėčia, ir aš tenai nulėkčia, šauktau šauktau tėvelį raibos girios balseliu LTR(Grv). Viskas galėjo lėkti, ir viskas turėjo sparnus BB1Moz7,15. Mūsų tėvelis labai balsą turė́jo Pl. Ir iš kur toks balsas tavo turima! J.Jabl. Jos jaunos turė́ta geras balsas Mrc. Ausies neturiù suvis – dainų nemoku Ml. Tę obelėlė stovėjo, daugį žiedų turėjo LTR(Lp). Sakė mane bernužėliai netùrint rūtelių Ar. Išvydęs tada figos medį iš tolo, kursai turėjo lapus, ejo (dabotųs), begu jau ką rastų and jo Ch1Mr11,13. Aš buvau kai milžinas, sveikatos turė́jau Švnč. Ligos neturiù i sveikatos neturiù Dglš. Sveikatos labai netùri, tai visi darbai stovi Krs. Ir ans vargo padėjo, nebtùra sveikatos su visu Lk. Neturiù sveikatos laipiot čia an kalno, pavargau Pv. Ka sveikatos turė̃č, gerai gyvenč LKT104(Pd). Ir užpakalį sopa, ką jis tùri, visa sopa (skauda visą kūną) Azr. Ka tu nagus i turi̇̀, o ka proto neturi̇̀! Kl. Jau nedaug proto turiù Grv. Tas senis visai i proto tiek betùra Trk. Kad jaunas yr buvęs, rasi ir turė́jo protelį Rmč. Tùri gyslukę pajuokaut, tùri Pv. Tasai nė mergos proto neturįs S.Dauk. Ar geriaus tūls slunkius, žmogišką protą turė́dams, ar geriaus, sakau, kaip šitas rudikis elgias? K.Donel. Kad anas dūšią turėjęs, tai būt pasakęs, ką arklys naturlyvas Ml. Mūs tėvukas turė́jo gudrumo Pn. Jin[ai] mandagumo iš jaunystės turėjo Pl. Pakaruoklis turi tokį pat stiprumą, ką ir gyvas turėjo Šl. Dabar visi tokie – pasileidimo tùria Alz. Didelį sunkumą turė́jo – dulkės, viskas Kvr. Ka sunkumo neturė́čiau, aš nieko netingiu Sdb. Tiek drūkčiausia, gal ir ana tùra tą spaudimą Trk. Nebturė́su kantrybės bekentėti Kv. Dabar netùria tos tvarkos vaikai Erž. Kad ir koks žodis kitoniškas, bet tùria panašumo [latvių kalba] Č. Mano kalba jokio šimoniškumo neturi Šmn. Duona, kad ir tikrų rugių, ale tokį aitrumą tùri Užp. Rūkyti galėjai – tie žiobriai skaniausi, jie riebumo tùra Rsn. Liuobam mieruoti su centimetru, kiek jau tùra to storumo [bekonas] Kl. Tùri kartumo beveik kožnas grybas Kvr. Tùri alus stiprumo, nesakyk; ir gardumo, ir stiprumo – visko tùri Mžš. Jau žemė purumą tùra Krž. Kai mėšlo duoda, tai mėšlas šilimą tùri Ker. Sausuolė kaitros netùri, prie jai reikia beržinių [malkų] Klt. Šiūkai brandumą mažą tetùria, be kanduolio Erž. Ta pušis dideliai kvepa i tùra blizgėjimo Akm. Vyresnioji [duktė] buvo aukšto ūgio, nešiojo šviesiai geltonas kasas, turėjo rožinius skruostus S.Zob. Jie (jurginai) ar savo gražumo tùria LKT241(Žml). A žinai, ties varteliais judėjimą vanduo tùri Mlk. Kap pavirini, tai tas siūlas kap sužliugęs, tik sunkumą tùri, tep netikęs Pv. Dėl to sako anas (lopšys iš ievos medžio) sveikas, kad tur didį kvapą iš savęs per ilgą laiką LMD. Abiedvi ausys švenkščia, tùria zyzimą Sdb. [Mokytojas] aiškindavo mum, kad medelių nereikia laužyti viršūnių, kad ir jie tùria gyvybę LKT261(Pin). Jis turi didelį panašumą į tikrą arklį J.Balč. Aš turù gerą laimę: mun bitės nekanda Krž. Kiekvienas mokslas turi savo specifiką sp. Kietieji, skystieji ir dujiniai kūnai turi ir bendrų savybių rš. Visi kūnai turi tris matmenis rš. [Tarne,] turėk macę ant dešimties miestų VlnE185. Nesa eš sunkiai kalbu bei esmi sunkaus liežuvio (nesa aš turiu sunkų kalbesį) BB2Moz4,10. Kantrumą turėti gundyme kožname PK138. Nesa kaip garstyčia didę galybę turi ne tiektai augliuje, bet ir valgyme DP90. Kolei turi rūstybę ir nopykantą ant širdies savos artimop, ik tolei neturi pakajaus DP133. Netùri nei skaistumo, nei gražumo: ir regėjome jį (Kristų) netùrintį ypatinės DP169. Mokė nes juos kaipo galybę turįs, o ne kaip mokyti rašte Ch1Mt7,29. Ir tùrigu žmonės išmintį, kurie teipo dręsa nusidėt DP11. Žmogus kai šuva laksto jaunas, paskiau arklio jėgą tùri Ssk. Kad rodos neturė́t, būt telioko nelikus Klt. Tai jau jėgos ir aš neturiù tokios, kap turė́jau Pv. Suprato kareivis, kokią galią turi skiltuvas LTR(Auk). Nebuvau mokyklon intėjęs, ale atmintį turiù Stk. Aš pirma turė́jau didelę atmintį Srj. Nebatsimenu, kokiais metais esu gimęs, nebturu atminties Vvr. Turiąs iškalbą I. Kalvis iškalbą valnišką turė́jo Gršl. Ašiai su visais žodį turė́jau, su visais kalbėt mokėjau Pl. Neimk ir negražią, ba pats nemylėsi, šalia atsisėdęs kalbos neturėsi (d.) Gdl. Eikšę, mergele, in mane, turiù žodelį in tave (d.) Lš. Abi senos i tùrim kalbą Kvr. Jaunesni žmonys kitą kalbą tùria Vdk. Katras (kiekvienas) miestas tùra savo kalbą KlbXV131(Klp). Turė́ti talentą NdŽ. Neturė́jau pašaukimo prie audimo Pc. Reikia [mezgėjai] rankose gabumą turė́t i akim matyt Bsg. Naravo anie netùri Mlk. Tokią ydą jisai tùri – jokios užujautos Pv. Ana daug nervų tùri – ne pagal save Klt. Eš girdėjau apie tave sakoma, tave dvasią šventųjų deivių turintį BBDan5,14. O daiktui, galą turinčiam daiktop, top, kursai galo netur, negali būti nė vienas prilyginimas DP580. Pirma diena Christaus yra amžis, pradžios neturįs SPII123. Neturįs galo Sut.
^ Eina, kaip akmens kojas turėdamas KrvP(An). Kad subinėje akis turėtum, tai tavęs nesugautų DS296(Grk). Imdamas sakalo akis turi, atiduodamas – šuns PPr114. Ir angelas neliktų angelu, turėdamas žmogaus akis J.Gruš. Baimė turi dideles akis rš. Kad kiaulė ragus turėtų, tai visą svietą išbadytų LTR(Vlkj). Kiaulės snukį turėdamas ne visur įlįsi LTR(Auk). Arklys ir keturias kojas turėdamas suklumpa LTR(Auk). Arklys keturias kojas turi, o pailsta LTR(Al). Šuns liežuvį turėdamas duonos negausi LTR(Auk). Vaikai i žuvys balso netùria Škn. Kas netùra sotės, tegu eina ubagais Dr. Lazda du galus tùri Nm. Gilus tùri dugną, platus tùri kraštą Šll. Maluoji maluok, ale i galą turė́k Rdn. Kap maiše gemsta, tai dalią tùri Pv. Ir dūšią tùri, ir kalbą – kolgi nebagotas? Dgč. Velnias dūšios, o šuva skolos neturi LTR(Jz). Ar tur šuo gėdos? N. Kitas tùra talentą, o kitas – pliką lentą End. Kad turėčiau rankas, vagį sugaučiau, kad turėčiau liežiuvį – viską apsakyčiau (kelias) Pnd. Kad atsitiestų, dangų paremtų; kad rankas turėtų, vagį sugautų ST409. Vienas vyras daug galvų turi (kūlys) Pnd. Neturi akių, neturi ausų, o aklus vedžioja (lazda) Dkšt. Tùri keturias kojas, ale ne gyvis, tùri in savę plūksnas, ale ne višta (lova) Dv. Naktį turi dūšią, dieną neturi (lova) LTR. Turi sparnus, bet nelaksto (malūnas) LTR(Mžk). Maža kresna moterėlė daug drapanėlių turi (višta) Vp.
| refl.: Kai sveikatos nebturė́jos, už panaktinį buvau pri gyvolių Vg.
4. tr. Grš, Vl, Stk, Al, Švnč, Žl, Strn, Alz, Kp, Slm, Skp, Žb, Rk, Kpr, Sdb, Krš, Žeml, Šts, Slnt, Tv, Als, Žr, End, LKT138(Nd), Šlu būti susijusiam su kitu asmeniu ar asmenimis santuokos, šeimos, giminystės, draugystės, tarnybos, darbo ar kitokiais ryšiais: Moterį turįs SD1118. Anas antrą turėjo žmoną Dgl. Anas čia atvažinėdavo, anas ir bobą iš čia tùri Aps. Aš du vyru turė́jau Yl. Žmona tùrinti kitą vyrą Trk. Ko jis laukė šio laiko nevedęs: būtų beturįs šeimininkę! Žem. Kokią išsirinksi, tokią ir turė́[k]! Pv. Dabotinę turi̇̀, tai ir imk, nepamesk Šmn. Tas vyras dvyleka pačių turė́jo (ps.) Všv. Buvo karalius, tas turėjo labai gražią pačią BsPI11(Rg). Žvėrelės, paukštelės vis turi poreles, aš siratėlė neturiu porelės LTR(Rdš). O Jons bylojo Herodui: neder tau turėti moterį brolio tavo VlnE170. Eš turiu vyrą, poną BB1Moz4,1. Žmona pirm vyrą, o paskui ir sūnų, kurį gi vieną beturėjus buvo, pateriojo DP335. Neturiù ne pačios, ne vaikų, nė rūpesnio neturiù Gd. Anys tùri sa[vo] šeimą ir savę daboja Pls. Vaikų esu turė́jusi šešioleka Varn. Vaikų šešis turė́jau, tai ne dar̃, kad vienas du Alv. Patsai dar visiškai vaikas ir jau vaiką tùri Ant. Įsiviliojo [tokią senikę] vaiką padabot, o penkis vaikus turią̃ Erž. Ė būdavo, kad moma tùri septynius vaikus, tai gerai, kad du likę [gyvi] Aps. Kad aš vaikų nebeturiù, nežinau, ar ją (žemę) imt, ar ją neimt Alz. Turė́jom keturis vaikus, o dabar visi iškrikę Srj. Keturias dukteris turė́jo, visas į ūkes išleidė, pasogas, šimtus devė Krp. Turiù keturius sūnus, penkias dukteres, septyniolika anūkų Rod. Ana tik vieną mergiotę tùri, o sesuo i bernioką, i mergiotę Klt. Jie vieną sūnų turė́jo, gražiai gyveno Kp. Ans tùra vieną vaiką KlbX115(Krtn). Ji mergõs turė́jo tą vaiką Mžš. Vieną vaiką tùrįs su ta žmona Trk. Dvi mergelkas i vaikeliną tùra Kv. Oi klausinėjo jaunas žentelis: begu turi dukrelę? S.Dauk. Tą vieną teturiu mylimą dukrytę KlvD47. Gyveno viena šeima, turėjo sūnų Joną o dukterį Julijonę Krt. Nebtùra mergelės tokios jau didesnės Trk. Katras turė́jo savo vaiką, leido [ganyti] Krž. Būt geriau, kad turė́tai kokį vaiką, tai gyventai [savo sodyboje su vaiku] Kpč. Turė́jau du sūnu, tai vienas numirė Mlk. Jei turė́tai vaiką, tai tau neliktų [pieno] Pv. O plebonas Midijano turėjo septynias dukteres BB2Moz2,16. Turiegu dukteris, sergėkig jas gerai, idant kūnus jų čystume išlaikytumbei DP65. Jie gyveno abudu, vaikų neturė́ję Ad. Netùra nė vieno vaiko, netùra kryžiaus Krž. Dejavo vaikų netùrįs Jrk23. Gerai gyvenam, – tik burnų (valgytojų) netùrim Rš. Turė́jau seserų, likau vienas LKT208(Graž). Seną žmogų čia turi̇̀, čia i nèturi Prng. Turė́jo mokytą brolį, turėjo i gerą vardą Upt. Turiąs beturiąs tris sesutėles kaip ir daržely tris lelijėles NS491(Vb). Turiu net penkis brolius Ch1Luk16,28. Netùri tėvų, vienas anas kaip stovi Klt. Bet ka mamos neturė́jau, teip i laimės neturė́jau Slnt. O da aš turiù senus tėvelius, užaugys mano mažus vaikelius (d.) Klvr. Kad aš esmi siratėlė, kad neturiu tėvulio nuoseniausio, nei motulės mylimiausios LTR(Mrk). Neturiù tėvelio, senos motynėlės, aš neturiù kam palydėt in svetimą šalį DrskD220. Neturiù tėvelio, kas dalelę skirtų (d.) Grš. Aš neturiu tėvo motinėlės, – nesukrovė didelio šarvelio LLDII476(Mrc). Jūs mielos motulės nebeturėstat, visokių kalbelių prisigirdėstat LTR(Rk). Ji turėjo gerus gimdytojus, kurie aną primokę buvo pagal zakonų Moizešiaus BBDan13,3. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18. Užsilikau, da laikausi, o kaimynų jau daug neturiù (mirę) PnmŽ. Viena gyvenu, nebeturiù su kuo gyvent Kvr. Kiek jau turė́davai šeimynos, i vis po tą kulšį avienos duodavai Mšk. Samdytą turė́sma mergikę, samdytą turė́sma vaikiuką Lk. Šiemet netùrim (nepasisamdėme) mergiotės – daugiau darbo Jnšk. Teturė́jo [ponas] tiktai vieną liokajų ir tą didelį šelmą BM77(Vb). Pats mokėsi ir da paprastai kokiuos du mokinius turė́davo Upt. Turė́jo po savim gal šimtą inžinierių Strn. Netùri broliukas sau mielos draugelės (d.) Dglš. Kap aš turė́jau kaime mergelę, ėjau lankytie kas vakarėlis DrskD26. Aš sau turiu bernelį šitam pačiam kaimely LTsI279. Šmotą darbininkų po savęs turė́jo tas ponas Všv. Aš esmi žmogus po valdžia [antro], turįs po savimi kareivius DP73. Neturiù kas ganąs, neišganysu didelę bandą Gd.
^ Plikis neturi nei genčių, nei bičiulių PPr299. Ir Dievas motiną tùri Sld. Kol pinigų tùri, tai sūnus tùri Tvr. Jei pati neaugini, tai i neturi̇̀ vaiko KzR. Menturis dukterį tùrįs; o kuo vardu? – Košė Pln. Lazdų krūmas, tam lazdų krūme ežeras, tam ežere dvi sesutės maudos ir turi po penkis bernus (kubile duoną minko) LTR. Dvylika brolelių tur vieną juostelę (metų mėnesiai) LTR. Ko Dievas netur? – Aukštesnio už save arba vyresnio PrLXVII40.
| refl. tr.: Kole turė́josi dukteris, laikėsi ir žąsis Rdm.
ǁ Ds būti vedusiam (žmoną): Anas turė́jo jos seserį paėmęs Klt. Šitas, kur tùri Petro seserį? Sdk. Kunigo seserį turi̇̀, o teip šneki! Žl. Anas turė́jo mokytoją tokią Vžns. Tas, kur Taruškėlę tùri Ėr. Jis tùri Žilinskiūtę Ss. Tas gi Gudelis, katras Banyčią tùri, sakė Dbk.
^ Kiekvienas vyras tetur savo moterį ir kiekviena – vyrą savo DP71.
ǁ priimti (atėjusį), sulaukti (užaugusio): Turė́si ažumainą, auga vaikas Klt. Mes svečių tùrim KI226. Vakar sūnų turė́jau Strn. Šiandie kapinių šventė, sakau, gal svečių turė́sim Smln. Ką – svečių turė́si, ar talką kokią darai? (klausė daug visko prisipirkusią moteriškę) Švnč. Viską padariau – svečių neturė́siu jokių Žl. Turė́si žentą kai matant (duktė jau suaugusi) Šln. Kap apsirgau, tai visi sakė, ka neprasieis, net kunigą turėjau Tvr.
^ Neimk per daug kalbios – daug svečių turėsi LTR.
5. tr. R, MŽ, KBII169, DŽ, KŽ gimdyti, pagimdyti: Pamečiui turė́[jo]: šitam nebuvo metų, kitas gimė Klt. Vaikų penkis turė́jau Alv. Itokius šešis sūnus turė́jo ir sveika boba kap mūras Arm. Kiek vaikų turė́[ja]u, tiek dantų neturiu Str. Labai sunkiai aš turė́jau mergaitę tą Ktv. Ot dabar svietas kytras, vaikų nedaug tùri! Pls. Nežanota, nė vieno vaiko neturė́jau Všv. Tokiuos metuos nė begalėsi, nė beturė́si [vaikų] Mžš. Jei užgirsi varlę kvarkiant, tai vaiką turėsi LTIII456(Kls).
^ Tu jau kaip turė́siantis, drūktas Trk. Skeltas perėtas, tuo turė́tas – visi pry darbo! Šv.
ǁ N, Snt atsivesti: Veršį vesti, turė́ti I. To žmogaus buvo kumelė kumelinga ir karvė turėsianti Žem. Karvė turė́sianti būs, apėmė jaučius Klk. Karvė in čėso, greit teliuką turė̃s Aln. Mūsų juodė jau tvinksta, greit turė̃s Krkn. Šėmoja jau tuoj turės Kp. Karvė bus turė́sianti Škn. Karvė turė́jo – veršį girdos Krš. Jau karvelė greit mun turė́s Trk. Karvė ir kiaulė turė̃s vienukart Mžš. Karvė jauna, graži, Kalėdoms turė́sianti Skd. Ana (telyčia) turė̃s kovo pabaigoj Kvr. Karvė jau turėjusi B826. Karvė šiąnakt turė́jusi K. Niekumet naktį karvė nė[ra] turė́jusi Trk. Šįmet margoji vėlai teturė̃s Jrb. Žalmargė tura turė́ti jau už poros dienų Slnt. Turė́sintiejai karvei duok geriau ėsti Slnt. Viena karvė užvelka, kita į laiką tùria Jrb. Juodė turėjo jaučiuką, o ne karvytę Pkr. Mūso karvė turė́jo jautelį Sd. Vakar karvė turė́jo, būs šviežaus pieno Ll. Karvė jau išsimelžus, rugsėjį turė́jus KzR. Veršis, paršiukas tuo[j] turė́tas NdŽ. Pirkom karvę neturė́jusią Šln. Jei užtrūks, tą (karvę) neparduosiam, kol neturė́s Trk. Karvė ka turė́davo, tai prisilydydavo grietienės užsibaldyt Grz. Kita karvė tum pienu (neužtrūkusi) tùra Krš. Prieš Kalėdas turėjo Jonų karvelė Žem. Ar įsiuvai guziką? – Ne. – Nu ka tu mitrus: kumelė būtų pritvinkusi i turėjusi KlvrŽ. Ar jau kumelė turė́jo? Pc. Kumelė turė́jo, paturėjo KI450. Tas kumelys (kumelaitė) nuo tos kumelės (tos kumelės) turėts (turėta) B534. Turė́siančiai (veršingai, kumelingai) susilaužius kaulą, neduok vario, išsimes Vdk. Visumet turėsianti kumelė trapi Krkl. Avis turėjo R237, MŽ315,403. Avis turė́jo tris vaikus KlvrŽ. Jauniklė avelė dujai gėrioku tùria KlbIX51(Skp). Pusmergė nuėjo turė́jusios avelės girdyt Grž. Kiaulė šiąnakt turė̃s: migį nešas, į rytą turė̃s Vl. Turė́siančią kiaulę pjauti būtų juk svieto juokai A.Sal. Kad, minau, nieks, nei paršiuks turė́ts nesušaltų K.Donel. Turėtoms kalėms grapas liepė pilti pieno Bržr. Pas Mačiulį radynos: kalė vaikus turėj[o] Rod. Katė jau kačiukus tùri Aln. Kai gyvolis gero pašaro nematė, tai netvinkusi i turė́jo Nmk. Šitie triušiai žiemą turė́ti, tai toki nuskurdę Mrj. Vasaris ašaris, gruodžius nugrubėlis, gyvuoliai, tuose mėnesiuose turėti, yra apsiašaroję, nugrubę, nesveiki Sln.
^ Sylijasi, kaip kumelė turė́dama Sml. Duok Dieve ožkai kumelį turėti, vištai ožį išperėti KrvP(Mrk). Ankstybs, o negyvs, tuoj turėts per tvorą šoko (išmetamas) PrLXVII33, B835. Kiek kiaulė paršiukų tùri? (klausiama juokais suėmus už nosies) Žl.
turimai̇̃ adv.: Neturiamai, nevestinai vaikų, nevaisingai I.
| refl.: Tai karvei reikia greitai turė́ties Akm. Ka turė́jusys y[ra], nūneša duonos i druskos, ka stipresnė širdis būtų Vgr.
6. tr. IM1863,27 susidėti iš ko nors: Mets tùr daug dienų, ik visas jis pasibaigia K.Donel. Kūčia tùri dvylika patrovų Dg. Miestiečių butai turėjo po du, tris ar keturis kambarius rš.
| Nebgaliu matyti, kiek pušynelis aktarų galėjo turė́ti Akm.
ǁ egzistuoti kartu su savo dalimis, komponentais: Vožtuvas turi pagalbinį skirstytuvą rš. Stulpas aplinkui turinčios viškos SD53. Visi sultingieji pašarai turi daug vandens rš. Pilis turėjo du bokštus: šiaurės vakarų ir pietryčių kampuose rš. Mūsų ūkis turi didelį gėlininkystės skyrių sp. Kožna, matai, nytė, ana jau šniūralius, matai, tùra Rt. Klėtis paprastai teturi tik vienerias duris rš. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrengimų rš.
ǁ būti reikalingam ko: Bulbų kiekviena atmaina savo žemę tùri LKT188(Vlkj).
7. tr., intr. būti gavusiam kokią nors ligą, negalavimą, sirgti kuo nors: Jis musėt ligą turi, kad teip spjaudo Pn. Anas serga, cukrinę ligą tùri Aln. Tu turi̇̀ didelį dusulį Žl. Ana dusą turė́jo, tai negalėdavo dirbt Adm. Jau bronkitą turiù – čia man kas gargia Srj. Pry plaučių ana tùra, sanatorijo[je] buvo Šv. Dagi te šunio riebuliai nuo plaučių, kas plaučių džiovą tùri Švnč. Ale turė́jo ant plaučių vėžį, kraujas kai šoko, ir nugriuvo ant kiemo Kvr. Ar dusulį turė́davai tas arklys, ar ką – veda į jomarką Mšk. Tėvalis jau pri skrandžio ligą turėjo End. Aš sergu, slogą turù. – Nu ta maža bėda Trk. Kraujo kalkėjimą turù didilį Všv. Katras tùri priepuolį, tai tam negerai Prn. Ogi oras, jėgu turi̇̀ ramatą, pasako Antš. Širdies mušimą turiù Rš. Sąnarių uždegimą turė́jau, rankų nebegaliu prilenkt Gsč. Ans tùra nervų ligą Skd. Mano tėvas turėjo gumbą LTR(Rm). Jug vėžį nežinai, a turi̇̀, a neturi̇̀ End. Užeina, kur kai ką susopsta, ale tokios ligos neturiù Stk. Nei ligos jokios neturė́jau par gyvenimą Krns. Šiąnakt atsigulęs kosulio neturė́jau Vlkv. Visą naktį jis blaškėsi ir, atrodė, turėjo karščio I.Simon. Jėzus … išvydo uošvę jo, ant patalo gulinčią, turinčią karštinę (drugį) BtMt8,14.
| prk.: Kas kepenis tùria (serga kepenimis), negalia a nė čierką išgerti Nmk. Nervas dideles turiù sustingus keliuos, be lazdytės negaliu eit Tr.
^ Kad tau turė́t žyvatinę! Arm.
8. tr. Rz, Rmš, Dg, Gdr, Jž, Č pajėgti valdyti kurią nors kūno dalį (labai dažnai su ne-): Kas kojeles turi, tai visko miške prisirenka Rud. Nebeturiù nė kojų, nė rankų Ėr. Aš va kojų nebeturiù: skauda nuo pusiau blauzdos, pakinkliai Kvr. Kojas menkas beturù: niekur nebeinu Tv. Muno senis daba tų kojų nebtùra Jdr. Aš neturù kojų, negaliu eiti į tas mėlenes Krž. Kad kojas turė̃čiu – visur aplakstyčiu Krš. Eina su lazdele, kojos nebetùri Mžš. Sveika būčia, kad kojas turė́čia, su kojom silpna Sdb. Kad tik geras kojas turė́čiau Tlž. Dėlto daba kojų niekas netùri nuo to gražaus apsiavimo PnmŽ. Ant kitų metų bėgs, kojukes turė̃s Drsk. Neturiù suvis rankų, palaidyt karvės nepagaliu Klt. Nu, kad aš negaliu atriekti duonelės, rankų neturiù Krt. Rankos tos dešinės seniai nebeturiù Sdb. Rankų neturiù, o kai dirbu, neskauda Vb. Mano seselė dejuoja: rankų nebetùri Mžš. Nebturu akių, nė kantičkos mun nieko nebrodo End. Kol akis turė́jau, siuvau VšR. Aš akių nebeturiù, toli nematau Rm. Nei ausų beturiù, nei akimis bematau Eig. Kad aš akeles tebturėčiau, kaip ma[n] smagu būtų Erž. Kur tu ausis turė́si – aštuonius grabus išnešiau! Dglš. Kita vedėja nebegali vest: užkimsta, gerklės visai nebetùri Mžš. Negaliu aš – širdies visai nebeturiù Ps. Nebetùrim širdžių, prastų širdžių abudu PnmR. Aš neturiù širdies, jei operuoste, būsu ant lentos Kv. Bendikas nebtùra plaučių Krtn. Smarkiai dirbdavau, tudė dabar strėnų neturiù Snt. Parižuotas (paralyžiuotas) žmogus buvęs, kalbos geros nebeturia Svn.
9. tr., intr. SD129, Pnm suvokti, suprasti: O tai dabar turė́si: būtum su manim ėjęs, būtum gavęs Sdr. Vakar dergsojot (nieko neveikėt), tai dabar tùrit – niekas nepadaryta Vlkv. Štai juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo V.Krėv. Ji turė́jo tiesą: teip i buvo Tlž. Turė́damas tai tikrai, jog jo ansai viešpatis nopleis DP81.
| [Kristus] juos klausė, ką apie jį turėtų (manytų) žmones DP466.
| Neturimas (negalimas, neįmanomas) daiktas, kad prisieina jau tėvam atsidalyt nuo vaikų Tvr.
| refl.: Ką aš tau sakysiu, tu tik turė́kis, ir viskas bus gerai Slk.
ǁ tr. Ktk žinoti: Jau ji ką tùri, tai visada išbajina Pv. Ką turė́jau, tą pasakiau Bsg. Neturù tokio žodžio (nežinau, kaip vadinasi) Rsn.
| refl.: Va, lyg primetė ir turė́kitės! Pv.
ǁ tr. jausti: Vyriškas ir motriška nueiti į kapus (mirti) su rūtų vainiku par didę sau garbę turėjo S.Dauk.
| refl. tr.: Turėkias tu garbę pirm manęs, ir užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
ǁ intr. išmanyti: Vaikščiauna kap ko veikt neturė́dami Dv. Tėvas ka sužinos, tai neturė́si kur dingt, reiks per langą išlėkt Plv. Ir aš nebturù kur bedingti, palipau an trobos Krt. Jau vakaras, sutemo, netura kur bedingti Rt. Senam tai bažnyčia reikalinga, žiūrėk, ka pasensta, neturė́sta kur dėtis Slm.
ǁ tr. konstatuoti esant: Po Seredžiumi tùrime pusiaukelį nuo Jurbarko į Kauną Skr.
III. prievolei, priedermei nusakyti. tr., intr. R, MŽ, Sut, N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Klvr, Vlkv, Vl, Stak, Ss, Gdr, Sdb, Kp, Pl, Pnd, Rk, Jž, Č, Skrb, Žml, Bsg, Krš, Kv, Skdv, Žeml, Skd, Brs, Als, Pln, Bdr, Rsn, Pgg reikėti, privalėti (ką nors daryti): Turiu, nemitęs, priverstas darau SD184. Jis tur tai daryti R329, MŽ441. Maž miego miegusi turė́jau dirbt J. Čia visi turit dirbti J.Jabl(Sv). Jūs tùriat dirbt lig pat vėlumo Erž. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti J.Bil. Kol gyvos akys, turi̇̀ vargt Vdk. Pasakė – i turi̇̀ dirbti teip, kaip ka liepa Ms. Atsikelsi gaidgystėj, anksti ir turė́si kubilą primalt Mšk. Kol išaušta, tą sieką turi̇̀ sumalt su rankom Krk. Kai ateinam iš lauko kloję [linus], tai tùrim nubrukt visus rūbus, kad nesmirdėtumėm Užp. Sieną mergaitė turėdavo išaust par dieną Rz. Dar turiu tris sienas aust Pc. Tùriam pačios rūpintis [malkomis], ir vaikai mažiukai Pšš. Šilta, jėtus mano, karštybė, o turi pasilenkęs eit, dirbt po dirvas, laukus Mšk. Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis? K.Donel. Negalįs niekur išeit, ožkas tùrįs ganyt Jrb. Aš turù bites daboti, kad neišlėktų LKT132(Plik). Aš turė́su i bulbes nuskusti, i paršeliams ėsti nunešti Lpl. Pristatys i turė́si išbūti, gerai prastai End. Pryš vėją neatpūsi, kur liepa, ten turi̇̀ eiti Yl. Ans pyksta i tùra pykti, kam aš išejau Trk. Tėvai tùria dabar vaikų klausyt, toks išėjo laikas Dt. Turė́jau papasakoti, kaip viskas buvo Krt. Karvę turi, ir turi̇̀ ravėt Kp. Tėvus turiam godoti S.Dauk. Turė́jo parašyti, kad motina serganti yra Vkš. Mėnasį turė́si [gydytis] Ad. Sako, tau tùra duoti vietą, tùra duoti butą Kl. Kožnas ūkininkas turė́jo porą jaučių turėti Vvr. A mes turė́siam už pirmą metą karvės nustoti Rt. Mūsų karvė pasileido nuo sieto, pagirdėm, išputo, turė́jom pjaut Šln. Kiek davė ganyklės, tùria išsiverst Sdb. Parvasar turė́jau paduot šieno karvei Klt. Jau mačiau garnį – turė̃s jau duot pavakarių Nm. Svečiai nevalnykai – ką duoda, tą tùria valgyt Slm. Insdėk, su bulbom turė́si suvalgyt smetonos Klt. Mėsos – mirk gyvenk – vieną rozą an dienos turi̇̀ duot Žl. Tuos pačius kopūstus arba burokus tùri išbaigt valgyt Krs. Lalaunykai ateina pas trobą, ir turi̇̀ išnešt kiaušinių Kpč. Turė́tų būt pienas geras, ba raudona karvė, žala Pv. Nori baltai išvelėt, – tai tùri plyšt po biskį rūbas Pv. Jaugi dvi nedėlios [agurkams], turė́[jo] apdygt Švnč. Tùra daba iš apačios išaugti nagas, o tas tùra nueiti Jdr. Žinau, ką pasakyti turita! Vd. Tùrit apžiūrėt Kalotės ežerą Klp. Aš turù sakyt: jis neblogas Tlž. I kas įejo, nežinojėm, i turė́jėm bijoti Skd. Piršlys tùra kelį atidaryti Trk. Pirma pasvadins jaunąją, tùra jaunasis išsipirkti Plt. Išveda jaunąją – ne tą, katrą turė́tų išvestie, o kokią bobą Brt. Kodėl turėtumbim mes menkesni būti B556. Turi̇̀ atiduot [pinigus] tą dieną asabniai, ir viskas Grv. Kas turi ateiti, tas ir ateis, niekur pro šalį nepraeis J.Balt. Turiu eiti; reikia man eiti I. Turiu išeit R204, MŽ271. Aš žinau, kad turiu žūti, ir mirsiu, kaip riteriui dera V.Krėv. Sakė jam, kad jis turį̇̃s dabar mirti Sch165. Kur mano tėvai, kur mano sūnelis, ir aš turiù čia gult Kls. Kam aš tave turiu penėti kaipo paršą arba meitėlį kokį? DS82(Rs). Turė́si tą žirgą pavogti i an to žirgo užsėsti (ps.) Varn. Didesnioji dukrelaitė tur darbelį dirbti LLDII70. Saulė sėda, ir jau turi̇̀ eit miegot Šmn. Aukščio lopšys turi būti per du sprindžiu LMD. Septyni broliai: septynias dienas tùria lyt Sb. Prašom jūsų paklausytie, ką mes tùrim pasakytie DrskD251. Jei kas nori turėti aitvarą, turi laikyti devynius metus gaidį LMD. Tas pasakymas būtų turė́jęs mane perspėti: būk atsargus! Plšk. Lova sukasi, ana (giltinė) turi turėtis prie galvos, o peiliai kerta jai per kinkas LTR. Kad kas nuo ko nusigąst, tad tur du kartus paspjaudyti, tad, sako, niekas neprisimeta LMD(Klp). Kaip neturiù verkti, kaipgi nedejuoti, kad užtiko mano dienas devynios nelaimės? BM449. Pavarytas bernas nudegino ponui dvarą sakydamas: – Man eit beturint, teeinie ir tos skūnės drauge LC1885,6. Jei mano žodį laikė, tada ir jūsų turės laikyti VlnE177. Kaip hūkininkas šeimyną savo tur mokyti byloti Vln37. O mes turim gintisi BB1Mak3,21. Jaunikaičiai turėjo nešioti melnyčios akmenis BBRd5,31. Kas tasai ponas, kurio balso aš turėčiau klausyti BB2Moz5,2. Anys su raugu nieko netur kepti BB3Moz6,17. Ir puodą, kuriame tatai virta yra, tur sukulti BB3Moz6,28. Ir iš javų penktąjį (paraštėje penktainį) turėsit duoti faraonui BB1Moz47,24. Ką tada daryti turime? PK243. Sekmą dieną turi švęsti Mž388. Jei jau tėvas tavas lieptų kokią netiesą bylot …, turi̇́egu tu jo tame klausyt? DK81. Tùrigu būt Dieviep mielais DK72. Turiuogu tiesą bylot DP602. O teip žodis ir mokslas jo yra mumus tuo šviesumu, idant regėtumbim, … ko sergėtis arba turėtis tùrime DP243. Nes aš turiu būt svečiu namuose tavuose šią dieną DP574. Jisai (Kristus) rodės, kaip būtų tùrįs toliaus eiti DP189. Bat veizdėk, ką prieg tam turi daryt MP167. Ans yra anuo Elijošiu, kursai turėjo ateit Ch1Mt11,14. Mes turime priplaukti prie vienos salos SkvApD27,26. Turiu daug rašyt jūsump, bet nenorėjau per popierių Ch12JnL1,2.
| Užpuls naktis, o mes dar daug rugių turim [pjauti] – nebus šiandie pabaigtuvių Alk.
^ Ir viena akis tur miegą turėti M, TŽV622. Vienas kartas tùri nesumeluot Ssk. Kame kotas, čion tur būti ir kirvis S.Dauk. Jaunas gal, senas tur mirti LTsV88(Tl). I obūlys ant medžio gražus, o tùria nukristi Vdk. Ką turi̇̀ padirbtie rytoj, padirbk šiandieną, o ką turi̇̀ suvalgytie šiandieną, rytdienai pačėdyk Dl. Už gerą darbą tur kampe stovėti (šluota) LTR(Grk).
| refl.: Kaip turėsis nu maži vaikai elgties, kada anys prieg stalo eit APhVIII46. Klausykimeg veikiau, kaip svodbose, sueigose mūsų tùrimesi laikyt DP340.
◊ ãkį turė́ti
1. Prn, Pv, Šd, Nj, Jnš būti apie ką geros nuomonės, jausti simpatiją, prijausti kam, mėgti ką: In gražų žmogų ãkį tùri Klt. Sako – ãkį tùria ant jos valdinykai Slm. Juntu, kad Eretui jis kažkodėl neturi akies J.Paukš. Neturė́jo akiẽs ir atėmė Krtn.
2. būti pastabiam, gerai įsiminti: Tùri ãkį, nuveizi, kas kam patinka KlK12,69(Rdn). Jin akį turia, žiūrėk, pažino mane KlK8,70(Jnš).

akyjè turė́ti būti numačius: Paskui tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę I.Simon.
[geràs, tókias] aki̇̀s turė́ti
1. būti pastabiam, dėmesingam: Žmogui reikia turė́t aki̇̀s Dkk. Namie ėsi̇̀, tai aki̇̀s turi turė́t i turė́t Jrb. Sena esu, o akès turù Krž. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei I.Simon.
2. Žlp būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis, verstis: Reik turėti akis į bėdą įkritus Šts. Ot tùri aki̇̀s – visur inlenda Sn. Ana geràs aki̇̀s tùri, tai ema, prie ko tik prieina Slk. Geràs aki̇̀s tùri, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda Skdt. Reik geràs aki̇̀s turė́t, ka po visko drįst akis parodyt Jnš. Kaip žmogus tokias akis turi?! Krns.
3. būti raštingam: Kad aki̇̀s turė̃tum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis KlK6,56(Pvn).

akysè turė́ti saugoti: Ka su tom vyšniom nė[ra] rodos – turė́k i turė́k akysè tuos špokus Jnš. Turė́k akysè žąsis, kad nesueitų į javus Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėsè turė́ti Krš.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių̃ neturė́jai, kad su tokiu suderėjai? Alk.
akmeñs (akmeni̇̀nę) ši̇̀rdį turė́ti būti žiauriam, negailestingam: Reik ãkmino ši̇̀rdį turė́ti tokį ligonį išginti Krš. Ji akmeni̇̀nę ši̇̀rdį tùri Grž.
añkštą ši̇̀rdį turė́ti; SPII104 būti šykščiam.
ant akių̃ turė́ti Ds, Grg prižiūrėti, saugoti: Su mažu vaiku daug klapato – visą čėsą reik ant akių turėti, kad galvos nenusisuktų Vkš.
ant dantų̃ turė́ti Lp apkalbėti, išjuokti.
ant galvõs turė́ti mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo an galvõs turė́ti Trkn.
ant juõko turė́ti nė už ką nelaikyti, nevertinti: Aną visi tùra ant juõko Šts. Seną visi an juõko tùri Mrc.
ant liežùvio turė́ti Rg norėti sakyti: Aš turė́jau ant liežùvio, o nepakláusiau, ir gana Smln.
ant savę̃s turė́ti sirgti mėnesinėmis: Šiandiej neisiu šokt, ba an sàvę turiù Lel.
ant sprándo turė́ti NdŽ išlaikyti ką.
ãpsapnį turė́ti I svajoti.
árklio gálvą turė́ti sunkiai suprasti: Jis árklio gálvą tùri Prn.
árklio ši̇̀rdį turė́ti būti negailestingam: Jei tùra árklio ši̇̀rdį, tejemies, tenešies Krš.
áukso rankàs turė́ti būti nagingam, gabiam: Rankas turi aukso, bet gerklė jaučio LTR(Aln).
auksi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti labai geram, jautriam: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę J.Balt.
bai̇̃sią bùrną turė́ti mėgti plūstis: Pasiutusi, bai̇̃sią bùrną turė́jo Krš.
bal̃są turė́ti
1. nebūti beteisiam, šį tą reikšti: Parodyk bent kartą, kad ir mes turime balsą A.Vien.
2. atsikalbinėti: Jei nenorės imti [merginos], ir bal̃są turė́s Krš.

báltą (blõgą) ãkį turė́ti pykti: Báltą ãkį turė́jo pirmininkas, ale teisingas buvo: davė šieno KlK11,80(Krš). Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį rš.
bė̃dą turiù man nerūpi: Turiù aš bė̃dą, kad tu nemoki! Alk.
burnojè (dantysè) neturė́ti Mrj, Prn būti nevalgiusiam: Nė soros grūdo dar neturėjau burnoj S.Dauk. Pavargau, pasidarė silpna, atsiminiau, sako, kad nuo vakar ryto burnoj kruopos neturėjau Žem. Ir aš te buvau, medų, alų gėriau, burnõj neturė́jau (ps.) Grv. Par barzdą varvėjo, burnoj neturėjo NžR. Jau penkta diena nesi nieko burnoje turėjęs J.Avyž. Ans da nieko dantėsè neturė́jo Kv.
dáikto neturė́ti labai nerimti, kentėti, nerasti vietos: Kai užaugo an šitos vietos šunvotė, o apie ją da dešims, tai neturė́jau dáikto, kap sopėjo Str.
dañtį turė́ti
1. pykti: Ta, matyt, dantį ant močiutės turėjo Kv.
2. Švnč mokėti burti.

drū́tą ši̇̀rdį turė́ti
1. būti tvirtam, drąsiam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie LB112.
2. pykti: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė LzP.

er̃dvą ši̇̀rdį turė́ti būti dosniam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų SPII104.
gai̇̃džio ámžiaus neturė́ti būti jaunam, nepatyrusiam: Matot pačios – gaidžio amžio dar neturit M.Valanč.
[gẽrą] gálvą turė́ti [ant pečių̃]
1. Als, Skdv, Btg, Skrb, Mlk būti protingam, gabiam, išmanyti: Jis tùr gẽrą gálvą KI577. Reikia galvà turė́t, tada gyvensi Dglš. Kas tùri gálvą, tas supranta Pv. Pasideda kalnius, suknelę pasisiuva, gálvą tùri Klt. Diedukas gẽrą gálvą turė́j[o] LKKXIII121(Grv). Jis gálvą baisiai gẽrą tùri Šmn. Tau gal nesunku mokytis, gẽrą gálvą turi̇̀ Ds. Gaspadoraut reikia i gálvą turė́t Kvr. Ans tùra gẽrą gálvą, tiktai buvo apsileidęs Slnt. Oi, turė́jo gálvą anas! Btrm. Ne, jeigu galvą turi ant pečių, tai šiais laikais gyvenk ir gyvenk V.Bub. Yra galvočiai, ką gerą galvą turi LTR(Kpč).
2. Žg, Kv, Dg, Dglš gerai atsiminti: Mergaitė tùri gálvą – kokią ilgą eilutę pasakė Snt. Aš galvõs neturiù, aš užmirštu tujau Šts. Matai, kaip aš nebturiù galvõs Gršl.

galvojè (į gálvą Klp) turė́ti Ker
1. būti gudriam, sumaniam: Ponui reikia galvõj turė́t, kaip ponystę išlaikyt Antr. Nieko jis netùri galvõj Srv. Jei turėsi galvon, bus ir kišeniun Kb. Mergelės, ko jūs neturat galvo[je], ta turat turėti kojose Grg. Ko neturi galvoje, turėk kojose Ktč.
2. ŠT30 kreipti dėmesį, manyti: Ir galvoj neturiu, kad kas gali mane atsvyt ar strošyt Sug. Nu tai jis ir galvõj netùri Str. Ką pradžioje reiškė, ką turėjo galvoje žmonės, pavadinę upę Kražante? BXII103. O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? V.Krėv.
3. mokėti, atsiminti: Dainavau seniau, daba nebeturiù galvõ[je]: visa ko pamiršti LKT213(Jnš). Nieko galvõj neturi̇̀, nieko galvoj nebėr Tj. Tuomsyk tai nė galvõj neturi̇̀ KzR. Dainų netùra į gálvą Sg.
4. apsvaigti: Esi girtas, galvõ[j] jau turi̇̀ Krš.

gálvą turė́ti pakáušyje
1. būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj B455,643, PrLXVII25.
2. MŽ būti kvailam, riboto proto.

gãtavą dúoną turė́ti sėdėti kalėjime: Per tokius prietelius jau kelias kratas perleidau, tik, jų nelaimė, nieko nerado, o kad būtų jiems pavykę, būčiau jau gatavą duoną beturįs Žem.
gerùs danti̇̀s turė́ti mokėti atsikirsti: Gerùs danti̇̀s tùri, jo niekas neperkalbės Jnš.
gẽrą liežùvį turė́ti Erž liežuvauti.
gẽrą ši̇̀rdį turė́ti būti palankiam, mėgti: Tùra gẽrą ši̇̀rdį [pardavėja] ant munęs, paduoda minkštesnių bulkikių Krš.
į nósį turė́ti būti gudriam, pasižymėti gabumu: Kiba jis ką nósin tùri, kad tep padaro Kpč.
į pakáušį turė́ti suvokti, suprasti: Kiek čia į pakáušį reik turė́ti – galvelė tik mažynika! Dov.
į ši̇̀rdį turė́ti Rsn jausti simpatiją: Nors aš kitą mylėjau, tave širdiñ turė́jau DrskD137.
i̇̀lgas ausi̇̀s turė́ti
1. gerai girdėti: Turėk tu jam tokias ilgas ausis – ką reik ar nereik, girdi! Gs.
2. Msn būti gerai informuojamam, žinoti, ko nereikia: Jis tùri i̇̀lgas ausi̇̀s Skr.

i̇̀lgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
i̇̀lgas rankàs (i̇̀lgus nagùs Kv, pirštùs) turė́ti Lp būti linkusiam vogti, vaginėti: Mūs piemenė tùri i̇̀lgus nagùs Alk. Patikrink, suskaičiuok, jei dar turi, savo pinigus. Ta boba turi ilgus pirštus I.Simon. Turi ilgas rankas: jau kad ką išsidabos, vis tiek priglaus Rod.
i̇̀švirkščią ši̇̀rdį turė́ti kerštauti: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti J.Avyž.
jáučio sveikãtą turė́ti būti labai stipriam: Jaučio sveikatą vyras turi Dbk.
jaũtrią ši̇̀rdį turė́ti; rš būti gailestingam.
kiaũlės aki̇̀s turė́ti Rs, Plv, Užp, Ds būti nesusipratusiam, akiplėšai, drąsiam, nesigėdyti, drįsti: Ka tùri kiaũlės aki̇̀s, tai gerai gyvent Jnš. Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi LTR(Vs). Kiaulės akis turėdamas gali visko prašyti Lkv.
ki̇́etą káilį turė́ti būti nejautriam, neklusniam: Par daug jis kietą kailį turi, kad klausytų Jnš.
ki̇́etą kiáušą turė́ti būti bukagalviui, nesupratingam: Netikiu, netikiu, kad pilkoji spalva tokį kietą kiaušą turėtų ir prasto sakinio nesugromuliuotų! Pt.
ki̇́etą ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs? D.Pošk.
kišẽnėje turė́ti būti pinigingam: Reik turėti ir kišenė[je] Kl.
krei̇̃vą ãkį turė́ti būti nepatenkintam, nepasitikėti: Sako esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį rš.
kum̃pą nãgą turė́ti; S.Dauk būti labai šykščiam.
kū́ną turė́ti būti riebiam: Ana visada kūną turi ir stipri Švnč.
kur̃ aki̇̀s turė́jo sakoma apie ko nors prasto nematantį: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis I.Simon.
kur̃ (ką) velniai̇̃ tùri sakoma apie ką nors besibastantį: Guziukas negrįžta; kur̃ jį velniai̇̃ tùri Vlk.
laisvàs rankàs turė́ti būti neužimtam, turėti laiko: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi V.Myk-Put.
leñgvą gálvą turė́ti Pgg gerai įsiminti.
[gẽrą, i̇̀lgą] liežùvį (liežiùvį) turėti
1. būti iškalbingam: Nu i tùra ans liežùvį – visus sukerta Kv. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežiuvį turi̇̀ gẽrą Mžš. Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda! Žem. Ji labai liežùvį turė́jo Srj. Tas piršlys melagius turi ilgą liežuvį LTR.
2. liežuvauti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai rš.

leñgvą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, švelniam: Žmonės nesandoringi …, nemeilūs (širdies lengvos neturį) CII800.
liežùvį turė́ti už dantų̃ (burnojè) Šd tylėti: Reikia už dantų̃ liežùvis turė́t Rūd. Reikia liežùvį turė́t burnõj Lb. Susigėdo pusbernis, žadėdamas savėp turėtie liežuvį už dantų Sz.
medi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas medinę turi širdį, Dičiaus sielos nesugaus T.Tilv.
medaũs ši̇̀rdį turė́ti būti labai gero charakterio: Jam, ir medaus širdį turėdamas, neįtiksi rš.
mi̇̀nkštą dúoną turė́ti (ant ko) skriausti: Ant manęs tai visi minkštą duoną turi Plv.
mi̇̀nkštą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Mama tùra dideliai mi̇̀nkštą ši̇̀rdį: paprašyta ir dūšią tam atiduos Vkš.
nãgą priki̇̀šus turė́ti nuolat prižiūrėti: Nagą prikišęs turi turėti pri paršelio, kitaip susitrauks į ežį Gršl.
[gerùs DŽ, nenupùvusius] nagùs turė́ti Ll, Kv sugebėti ką nors gerai padaryti, būti gabiam, nagingam: Jis tùri gerùs nagùs: ko nepaims, to nepadarys Alv. Jis labai nagùs tùri Drsk. Bet jis ir nagùs tùri – viską gerai padaro Šlvn. Vaikas nagùs tùra, ką reikės, tą padarys Skd. Kultuvę išgražino, išpjaustė – turė́jo nagùs Krš. Ans didliai nagùs tùra Akm. Ans žaltys turė́jo nagùs Tv. Rimta buvo Magdė – nenupuvusius nagus turėjo LzP.
nė̃ į rañką neturė́ti nebūti su kuo dirbusiam: Akėčių nė rankon neturėjo Lp.
ne ãkį turė́ti (ant ko) nesugyventi, pyktis: Jis nuo pernai tùri ant manęs ne ãkį Alk.
neturė́ti kur̃ akių̃ (aki̇̀s) dė́ti (ki̇̀šti Jrb) labai gėdintis: Tokia gėda buvo, kad neturė́jau kur̃ akių̃ ki̇̀šti Rt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių V.Mont.
neturė́ti kur̃ dė́ti sakoma daug turint: Ot tą vasarą cukrinukų neturėjau kur dėti LzP.
pakáušyje turė́ti
1. suvokti, suprasti, išmanyti: Mat kiek turi pakaušyje Ėr. Ką jis dirbs – netùria pakáušy Slm.
2. Slm galvoti.

pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėt Ėr.
paláidų liežùvį turė́ti; N mėgti niekus taukšti.
pánčiuose turė́ti griežtai prižiūrėti: Ana jį tep saugoja, pánčiuos tùri Str.
paũkščio (paũkštės) pi̇́eno netùri sakoma, kai nieko netrūksta: Darbuojamės nuo aušros iki sutemos, už tai paukščio pieno tik neturime LzP. Visa turi, tik paukštės pieno neturi J.Jabl.
pir̃štai netùri akúoto nebesiseka dirbti (apie seną žmogų): Pasenau – pir̃štai akúoto nebtùra, o kai jauna buvau, pirštai su darbu rokavos Šts.
plačiàs aki̇̀s turė́ti sugebėti daug matyti: Aš nepavydžiu tau nė turtų, nė gražumo, tik pavydžiu, kad turi̇̀ plačiàs aki̇̀s Jz.
plãčią bùrną turė́ti pikčiurna būti, mėgti bartis: Nieko gero neturėjau, kaip tik vargą, piktą pačią, ką turėjo burną plačią (d.) Pn.
plãčią ši̇̀rdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino LzP.
po kepurè turė́ti
1. būti įgėrusiam: Visi trys jau turė́jo po kepurè Alk. Jis (ūkininkas) sau ir tą išsigėrė. Jau jis gerai turi po kepure BsPIV46(Brt).
2. būti protingam, sumaniam: Kad jis po kepurè netùri Mrj.

po padù turė́ti įsakinėti, nurodinėti; spausti, engti: Aš tave po padu turiu Lp.
po sparnù turė́ti globoti, rūpintis: Laikyk mus visus globoje tavo, turėk visados po sparnu savo brš.
póilgius pirštùs turė́ti vaginėti: Pirštùs póilgius anas gal turė́jo Lel.
põną turė́ti ant sàvo galvõs priklausyti nuo kieno valios, būti spaudžiamam, engiamam: Užteko jau man turėti poną ant savo galvos Žem.
prasrū́dytą ši̇̀rdį turė́ti (prieš ką) nekęsti: [Atskalūnai] tur širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją) DP506.
[gẽrą, leñgvą] rañką turė́ti; [geràs, tókias] rankàs turė́ti sektis ką nors greitai ir gerai daryti: Aš turė́jau gẽrą rañką ant audimo Kl. O jis turė́jo rañką – šmakšt, ir nė[ra] kiaulės Lnkv. Tėvas tai leñgvą rañką turė́jo: prieis, būdavo, taukštels – i negyva [kiaulė] Slv. Matai, varlėnas, rankàs tùri, teip gražiai padirbta! Zr. Anas rankàs tùri geràs Nmč. Turė́jau rankàs ir gražiai dariau, o dabar jau neklauso Srj. Ot ką tinginys daro – tókias rankàs tùri ir valgyt neturi ko Skdt. Aš rankàs turiù, visur mūsų rankos perejo GrvT135.
(nė̃, nei̇̃) rañkoje neturė́ti (turė́ti) visai nebūti ką nors dirbusiam, dariusiam: Iš kur tu, sako, išmokai grajyt, kad armonikos rañkoj neturė́jai? Ps. Nei šienavęs, nei rañkoj dalgės anas turė́jęs Klt. Nemokė[ja]u nei rugių pjaut, nei̇̃ aš te grėblio turė́[ja]u rañkoj Ml.
reikalų̃ (rei̇̃kalo, rei̇̃kalą) turė́ti
1. Dglš susidurti, santykiauti, bendrauti: Reikalų dabar ir su juo turėsi J.Jabl. Nenoriu su jom rei̇̃kalo turė́t, trauk jas bala! Pv. Ten jau stovėjo daug žmonių, turinčių reikalo prie sultono J.Balč.
2. I domėtis.

sã (Saliãmono) gálvą turė́ti būti protingam, išmintingam: Kad sã gálvą turė́tų, tai nereikt ir mokint LKKXIII34(Grv). Saliamono galvą reikia turėti šiem laikam rš.
[kai̇̃p] sáujoje turė́ti valdyti: Pirty ir jaujoj velnias turi saujoj LTR(Pnd). Ar pirty, ar jaujoj žmogų tùria velnias kai̇̃p sáujoj Km.
savę̃s nebeturė́ti žūti: Kliunkt tavie – ir sàvęs nebturi̇̀ Pj.
sàvo lai̇̃ką turė́ti Vn sirgti mėnesinėmis.
si̇́enos tùri ausi̇̀s slaptai klausomasi: Tamsta nežinai, kad kitą kartą ir sienos turi ausis A.Vien. Dabar ir sienos ausis turi LTR(Gdr).
skai̇̃čiuje neturė́ti netausoti, nebranginti, nevertinti: Kiaušinių duodu, pieno inpilu – jų skai̇̃čiuj neturiù Aln.
skýstą pil̃vą turė́ti; N viduriuoti.
skystumõs galvojè turė́ti būti tamsiam, kvailokam: Anas skystumõs galvoj daug turi LKKXIII135(Grv).
skvernų̃ turė́tis; LTR(Lb) klausyti nurodymų.
šáltą ši̇̀rdį turė́ti būti abejingam, bejausmiui: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras S.Nėr.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
ši̇̀rdį turė́ti
1. jausti simpatiją, mėgti: Kap aš į tave turė́siu ši̇̀rdį Šlčn. Nė ant vienos širdiẽs neturė́jau, tik ant tavęs, mergužė JD404.
2. gailėtis: Kad ir turim atstatyti, reikia širdį turėti V.Krėv. Turė́k ši̇̀rdį, neužmiršk ir proto Rdd.
3. pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį Ll.

širdiẽs neturė́ti nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau Pt.
širdyjè turė́ti
1. P, Mlk jausti simpatiją, mėgti: Kad ir su kitoms kalbėjau, tave širdelėj turėjau KlpD57. Kad savo mielą sulaukčiau, labiau širdẽlė[je] turė́čiau JD615. Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdẽlėj turė́jau (d.) Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum, daidum, širdelėj neturėjau S.Dauk.
2. turint mintyse nesakyti: Ką žinai, širdỹ turė́k ir niekam nesakyk Prn. Kas gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje? V.Kudir. Kur kalbėjai, tuos žodelius, širdyje turėsiu LLDII459(Šlv). Teisingas, tinkamas … yra daiktas, idant mes … visados anuos žodžius širdy turėtumbim DP236.

šuñs (šuniẽs) aki̇̀s turė́ti nesigėdyti, drįsti, būti akiplėšai: Šunio akis turi LTR(Lp). Ot, kur šùnio aki̇̀s tùri – rioglina stačiai per daržą Švnč. Jis šunies akis turi – visur įlenda Stk.
šuñs (šuniẽs) ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Šuniẽs ši̇̀rdį tùra, kad ligonį varo Pj.
šuñs uõslę turė́ti numatyti, nujausti: Ar aš nesakiau, kad turiu šuns uoslę B.Sruog.
tą̃ pãtį kurpãlį turė́ti vienodai vykti: Dygimas ir irimas draugysčių Amerikoj nuo pradžios iki šiai dienai turi beveik tą patį kurpalį V.Kudir.
tvi̇̀rtą (tvirtèsnę) ši̇̀rdį turė́ti
1. būti užsispyrusiam, nepalenkiamam: Vis užsižadu neskolyti, ale neturù tvirtõs širdiẽs Krš.
2. būti nejautriam: Kas tvirtèsnę ši̇̀rdį tùra, galia pjaustyti DūnŽ.

[danti̇̀s] užkándus turė́ti tylėti, nieko nesakyti, neišsiduoti žinant: Neturė́k dantų̃ ažukándęs LD29(Aps). Jei kas žino, užkándęs tùri Vlk.
už kasų̃ turė́ti neišplepėti: Ką žinai, reikia už kasų̃ turė́t Sug.
už ragų̃ (už rañkų) turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Kada aš jau tą uošvę už ragų̃ turiù, tai nieko nebijau Plv. Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiù už rañkų Skr.
val̃kų liežùvį turė́ti; LzP mokėti meiliai, prieplaikiai kalbėti.
vi̇́eną kóją turė́ti grabè būti arti mirties: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
vi̇́eną rañką (ši̇̀rdį) turė́ti Gr eiti išvien, vienodai elgtis, vieningiems būti: Ponas su ja vi̇́eną rañką turė́jo Kpč. Vi̇́eną rañką visi tùra – nieko nepadarau Pj. Dzūkai devyni vi̇́eną ši̇̀rdį tùri Vs.
viẽtos neturė́ti
1. nerimti iš skausmo, sielvarto: Per naktį ta koja atsitekėjo, ale nuo vakaro – viẽtos neturė́jau Jnš. Kap užeina skausmas, tai neturiù viẽtos Dg.
| Jos (antys) nei viẽtos be gaigalo netùri Rdm.
2. blogai gyventi: Viẽtos nebeturiù, o gyvent reikia: gyvas į žemę lįsk – neįlįsi Rd.
antturė́ti, añtturi, -ė́jo (ž.) tr.
1. laikyti, išlaikyti, remti (ppr. konkretų objektą): Šaknys medžio tuo medžiui valija, jog jį anttur ne vien statį žemėje, bet dar daug jam naudingesniomis yra S.Dauk. Toksai grumtas gerai išgyvenant jį par 20 metų jaunus medžius gal antturėti S.Dauk.
2. Kal turėti nuosavybėje, auginti, laikyti: Tėvai leido jims gyvolius antturėti S.Dauk. Norint laimingai labus medžius įveisti, antturėti ir iš jų kaip galint naudoti, reik skototies visados būdą ir privalumus medžio dygstančio S.Dauk.
3. išlaikyti, palaikyti: Lietuviai žemaičiai, norėdamys antturėti prekybą savo krašte, upes tiesino ir vokė S.Dauk.
| Bet tarp žmonių, kurių nelygus yra protas ir nelygi buklybė, sunku tenai vienybę tarp visų antturėti S.Dauk.
4. apginti, išsaugoti: Apskelbė, idant lietuviai žemaičiai ginkluotumias antturėti savo liuosybės ir ūkės S.Dauk.
5. surengti, padaryti: Seniejai lietuviai žemaičiai gebėjo viešes antturėti S.Dauk.
apturė́ti, àpturi, -ė́jo tr. K
1. Q76,162,538, SD124,117, SD44,180,235, H172, R, R59,125,187,360, MŽ, MŽ79,164,248,482, Sut, KlG169, M, BzB272, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Grg gauti, pasinaudoti, įsigyti sau: Įgyju, gaunu, apturiu SD185. Įgyt rūpinuosi, apturėt geidžiu SD42. Aš pats apturė́jau arklį, o jiems užmokėjau J. Šimtą pūrų kviečių apturė́jo Tvr. Api̇̀turi mėnasin tris rublius Aps. Kas devynias galvas padės, tas tus piningus apturė́s (flk.) Lnk. Ten y[ra] brangi atlaidai, ten àpturi sveikatą nuvažiavęs Vvr. Senelis [apsinakvojęs pas neturtėlį] pasakęs: kad rūpinsies, storosies, ir tą [gerovę] greitai apturėsi LMD(Jnš). Idant jisai … apžadėtąją karalystą tavo dovanos apturėtų Vln60. Todėlei, mielas sūnau, … jei tu šių daiktų nori apturėti, tada ir tu teipo daryk BPI169. Vis teipag, apie ką prašytumbite maldose, apturėtumbite Ch1Mt21,22.
^ Netinka to norėtie, ko negali apturėtie Tat. Kad tu pats dėl kito nenori krutėti, ir patsai negeisk nieko apturėti S.Dauk. Ką iš dangaus apturėjai, tuom džiaukis, o kito gero negeidauk Tat.
ǁ Sz, M.Valanč, Jn, Nmč sulaukti atsiunčiant, apsilankant: Àpturam laiškelį, po kelis kartus parskaitom Šv. Iš Antano laišką apturėjau Žem. Matai gi, laišką apturė́jau nuo sūnaus Skdt. Nė vieno lakšto neapturė́jom Ad. Ir apturė́jo nuo to klebono [telegramą], kad mirė BM135(Klov). Tas knygas skaitytojai greitu laiku apturės rš. Atsakymą apturėti N.
| Linksmas tavo vakarėlis, apturėjai tu bernelį LTR(An). Gal svečią apturė́jo, gal neateis šiandie Sk.
ǁ SD1115 pradėti valdyti, paveldėti: Sūneli, taip esu nudžiugęs, rodos, danguj vietelę apturėjęs! V.Kudir. Tėvainystę apturiu, paveldžiu SD50. Tėviškės dalį apturiu R55, MŽ73. Apturėkite karalystę, jumus pagatavytą nuog pradžios svieto VlnE131-132. O šventieji Aukščiausiojo paveldės karalystę ir aną visadai bei amžinai apturės BBDan7,18. O mes apturim žemę BBEz11,15. Tas yra tėvainis, eikit, užmuškim jį, o tėvainystę jo apturėkim BtMt21,38. Palaiminti ramūs, nes anys apturės žemę brš. Apturiu tą vietą, užėmęs laikau R66, MŽ87.
| Proseniai mūsų tvirtai ir stipriai laikėsi prie tų tikėjimų, kuriuos nuog savo garbingų senelių buvo apturėję A1883,63.
2. MŽ101 pelnyti, susilaukti: Važiuodami į turgų, žmonės prisidės ir prie laidotuvių ir tokiu būdu nušaus du zuikius: ir atlaidus apturės, ir miestelyje savo reikalus atliks A.Vien. Galgi atlaidus apturė́si, kad su merga pabūsi? (iron.) Trgn. Šimtą dienų atlaidų apturė́si, jei bėgsi žmogų numarinti End. Kurs tik[i] ir prieims chrikštą, tas apturės išganymą Mž133. Idant … atleidimą griekų mus apturinčius tikėtumbim Mž376. Tas knygas kalvinistai už tikrąsias priima, jog savu metu pavartojimą apturė́jusios est DP547. Mistre, ką darydamas amžiną žyvatą apturėsiu? VlnE106. O kačeigi nuog tų gandinti išgalėjimą apturėtumbim Vln24. Todėlei daugia bajų Judas su jais padarė ir apturėjo viršų BB1Mak5,7. Viršų apturėti Q372, N.
| refl.: Kaip apsituri nuodėmių atleidimas? DK41.
3. Sz, Dkšt, Užp, Jž, Skrb patirti, pergyventi: Du karu apturė́jau, i abu sunkūs Krn. Tokį trotą apturė́jau! Grdm. Ji net tris operacijas apturė́jo Alv. Sako, nelaimę didilę apturė́jo plienčiukai Vkš. Nekurie, didi būdamys, mažus par daug panieka, po tam iš to àptura dides nelaimes PP12. Sarmatą gali apturė́t Bgt. Dėl šito vaiko sarmatą apturė́jau Dkš. O paskiau gavo išgąstį didilį, apturė́jo Žg. Jau kokį stroką apturė́jau tais laikais! Mrk. Už baro užėjo, džiaugsmą apturėjo, kad pėdelį prie pėdelio rugelių padėjo (d.) Kp. Tokius sopulius apturė́j[o], Dieve, Dieve! Drsk. Kad … patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų [karalaitė] ir jokios nelaimės neapturėtų BsPIII32(Šk). Jeigu nagai žydi – laimę apturėsi LTR(Jrb). Jei sapnuoji sunkią (nėščią) moterį – ščėstį apturėsi LTR(Slk). O Sakramentas altoriaus kam dera?.. Idant apturė́tume visokią tobulumą DK97-98. Garbą apturėti Q647. Pašlovinti yra mielaširdingi, nesa anys mielaširdystę apturės VlnE180. Kuriuo būdu jos dalią apturėsim PK206. Pahonys, kurie neieškojo teisybės, apturėjo teisybę Ch1PvR9,30. Togidėl apturėsit sunkesnį sūdą BtMt23,14.
^ Nesidžiauk iš svetimos nelaimės: ją pati apturėsi NžR.
4. atsivesti, susilaukti: Margoji tik ką veršį, gražų buliuką, apturė́jo Alvt.
| refl. intr., tr. M, Žgn, Ar, Btg, Skr, Nmj, Alk, Jnš: Kai apsitùri karvė, daug pieno duoda Zp. Ar jūsų karvutė dar neapsiturė́jo? Lkč. Jau apsiturė́jo karvė: veršis gulia Jd. Anksti apsiturė́jus [karvė] vasario pradžio[je], prasimilžus Grnk. [Karvė] tik apsiturė́jus, nėjo nė pamelžt Plv. Apsiturėjo karvė kūtė[je] pačiu bulvaraviu Dr. Apsi̇̀turi kiaulės gerai, bet paršiukai silpni Kbr. Jų kiaulė apsiturė́jo daug paršelių Tlž. Avis [laumės] nukerpa tik su ėraičiu, apsiturėjusias Lnk. Apsiturėjusi buvo mūso kumelė, dėlto ir nevažiavom į turgų Plng. Mūs katė apsiturė́[jo] i prašo tave į kūmus LKT208(Brt). Ožka apsiturėjo dum ožaičium S.Dauk.
ǁ pagimdyti: Vėlienė šįryt apsiturė́jo – tura sūnų Kv. Merga apsiturė́jo Mrj.
5. LVI132, Prng apstabdyti, sulaikyti kokį nors veiksmą, procesą: Apturė́jo tada jam kraują, i dabar gyvena Klt. Ana (dantistė) apturė́jo man sopčių Švnč. Šit, jeigu apturė́si, tai apturė́si šitą ligą Krd. Tvartai užsiplėvojo, bet ugnį apturėjo ir kitos trobos nebeužsiėmė Antš. Ponas Dievulis susmylėj[o], drabnos bitelės pasgailėj[o], šiaurų vėjelį apturėj[o], kad neaptraukytų jai sparnelių LMD(Eiš).
| Kad tik šitą akį apturėčiau, kad nebepabaigtų gest, nebebėdočiau Pnm.
| refl. Lp: Sūnus liepia apsturė́t, nesbart, o marti neklauso Lel. Gal apsturė̃s, nebepirks, ir atpigs prekės Dglš. Lijo lijo ir apsiturė́j[o] Rod.
ǁ sulaikyti vietoje, versti apsibūti: Tik brolio operacija apturėjo mane vietoje (neišvažiavau) rš. Apturė́jo mumis tris mėnesius kazarmose Dr.
| Mum ir mišias apturėjo (nenuėjome į jas) Ad.
| refl. tr., intr.: Žinau, kad jis (ūdras) neapsiturė̃s Kp. Kad jis apsiturė́t[ų], pasilikt[ų] an daikto; ale kad jau jis lėks Lp. Norėjau apsiturė́ti seną šeimyną, bet nebesutikom su tokia alga Db.
ǁ priimti, paimti: Kad neapturė̃s [ligonio], tai parsiveši namo Dv.
6. aptarnauti, prižiūrėti, išlaikyti; apeiti, aptvarkyti: Api̇̀turi gerai vaikus Rš. Da kad šite apturė́t, kap lig šiol mane, būt gerai Dglš. Da ana api̇̀turi šitokią gaspadorystę Klt. Kurkinai apturė́t bloga, žąses geriau Dglš.
| prk.: Dar tas kluonas apturė́j[o] visą kiemą Azr.
| refl. tr.: Man sunku namas apsturė́t Dglš. Karves da dvi apsi̇̀turiu Dkšt.
7. refl. LKKXIV213(Zt) būti nebenaujam, kiek užsilaikiusiam: Jau jo apsiturėjęs kirvis – ir tai sugurino! Lp. Kap tik užvysta kur apsiturė́jusį kiaušinį (daug kartų muštą, bet nepramuštą), tai ir kiša pusiazlotį Grv.
| prk.: Šakaliai (sudžiūvėliai), apsiturė́ję apsibuvę, o nemirštam Drsk.
8. KŽ padaryti, pagaminti, suformuoti: Ne iš kožnos šlynos galima apturėti geras plytas A1884,167. Plytos gerai išdegusios, apturimos iš vidurinių pečiaus guolių A1884,174.
| refl.: Apatiniuose pečiaus guoliuose apsituri perdegta vopna, o viršutiniuose neperdeginta A1884,352.
9. psn. palaikyti ką nors, pasilikti: O jei žinoma buvo jautį pirmai dūrusį bei jo ponas jo nesuvokė, tada jis tur užmokėti jautį jaučiu ir maitą palaikyti, apturėti BB2Moz21,36.
10. laikyti kuo: Šitie visi Dievo atsižada ir pristoja velniop ir už viešpatį sau àpturi DK77.
11. junginyje su daiktavardžiu reiškia veiksmo vykdymą pagal to daiktavardžio reikšmę: Atsikėliau, … nusiprausiau burną, apturėjau gerą pusrytį su visokiom priprovom BsPII104(Šl).
atiturė́ti, ati̇̀turi, -ė́jo
1. tr. atlaikyti: [Kunigas] atàturi mišią i išeina Dglš.
| Ir zekvijas ataturė́jau, ir paminklą pastačiau Rk.
2. refl. Sut, DŽ, FrnW, Ktk, Lnk atsilaikyti, pasipriešinti: Vokiečiam atsiturė́davo, ir gan Brž. Daug krito lietuvių, gyniodamys ją kantriai kantresniai, bet ir teip neatsiturėjo S.Dauk. Menka bobutelės eisena: neatsitura su vėju Šts. Prieš vėją žmogus atsituri TS1900,2-3. Ir nebebuvo visoje gamtoje galybės, kuri jiemdviem atsiturėtų Vaižg. Prieš mane (mirtį) niekas negali atsiturė́t BM185(Pš). Ji negalėjo atsiturė́t prieš piktąją brolienę Svn. Reik rašyti jiems, idant atsiturėtų nuog išsibjaurinimo balvonų BtApD15,20.

×daturė́ti, dàturi, -ė́jo (hibr.) KŽ; L
1. intr., tr. Rtr, Gr, Sml, Žž, Krd, Ds, Slk, Grv, Eiš, Žrm, Pls išlaikyti, ištverti: Nedàturiu, kap gelia kojas Pv. Daturė̃s mat šitokį sopulį gyvas žmogus! Skrb. Vaikeliai, negaliu daturė́t Vrn. Šalta, nedaturė́siu kojom Klt. Nedàturiu pečiais, kap šalta Vrnv. Toks karštis – nebedaturė́siu Slm. Smarvė [trąšų], neseka daturė́t, lenda gerklėn Dg. Ana mergytė kantra, kaip jos nervos daturė́jo Žl. Kad draugėj būtum (kartu gyventum), tai nedaturė́tum Dglš. Nedaturėsi pinigais [duokles mokėdamas] Strn. Nedaturė́jau mašinoj karščiu Klt. Ana skausmais nedaturi ir rėkia labai Aln. Tokia sausatė, ir ratai nebedàturi, šinos nulaksto Pbs. Koks plėšimas, koks lupimas, negal daturė́ti (d.) Čb.
| refl. Rtr: Regi, ką nedasturė̃s, tai per duris – ir pabėgo Dv.
2. intr. susitvardyti, susivaldyti: Be vyrų negalėjo jos daturė́t Drsk. Nedaturėjau juokais ir prunkštelėjau Kpč. Teip užejo miegas, kad vedvi nedàturav Als.
^ Nedàturi kap šuva nestaugęs Krok.
3. tr. išlaikyti, ištesėti: Daturiu žodį Sut.
4. tr. BM46(An) išlaikyti svorį.
įturė́ti, į̇̃turi (intùri Vlk), -ė́jo tr. Dv
1. nulaikyti, sulaikyti, suvaldyti: Arklys riebus, negalėjo invažiuot, inturė́t negalėjo Lz. Kap inkanda [gylys], neinturė́si [arklio] – bėga Pls. Pradeda gyliuot, tada neinturė́si Žrm. Reikia anžobt arklį, bo tai neanturė́si, svies tavę ir palėks Nmč. Išvažiuoja, net strokas: arklio tokis vyras negali inturė́t Mrp. Žalioj girelėj, lygioj lankelėj, tai šokinėjo šyvas žirgelis, neinturė́jo jaunas bernelis (d.) Kls.
| refl.: Kad itas durnius insiturė́t, tai būt spakaina kieme Arm.
ǁ neleisti ką daryti: Jau tu vėl lėksi kur, tavę negali̇̀ inturė́t Vrn.
2. įganyti, įšerti: Kad tik neinganyk, neinturė́k gerai… (įganyta karvė mažai pieno duoda) Arm.
3. išlaikyti, išmitinti: Kap kas turėjo arklius ir šitoki [mažažemiai], ale anys in savo žemės negalėjo inturė́t Aps.
4. refl. išsilaikyti, neišnykti: Kartais sniegas lig Pravadų įsitùri Rgv.
5. iškentėti, ištverti: Dvejus metus tai inturė́jau Arm.
išturė́ti, i̇̀šturi (ištùri NdŽ), -ė́jo LVI821; Amb
1. tr. L, Žž, Mžš pajėgti, laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, išlaikyti: In virveliūtės veda telyčią, nei̇̀šturi Klt. Ir išturė́k, kai ir taũ patį arklys vedžioja Trgn. Išturė́si tu arklį [pasibaidžiusį]! Dglš. Ale tai žvėris tas arklys, negali išturė́t Sdk. Šoks ir lekia [kumelys], nė išturė́t neišturė́si Rm. Sučiumpi už žiaunų – tai tik i̇̀šturi Pnm. Kas gi an gyvulius [leis vaiką], kurgi te jis išturė̃s! Kp.
ǁ neleisti ką daryti: Tegu sau eina, kur nori, neišturė́siu aš jos Klt.
ǁ nulaikyti, nuvaldyti: Vienais pavalkais negalia išturė́t vežimo Ob.
| refl. prk.: [Atmintis] stipra arba trumpa pagal to, kaip ilgumo išsitùri galvoj nuotuokiai BM38(An).
ǁ išnešioti, išlaikyti auginant: Mergiotė smagi (vikri), aš jos neišturė́siu Klt. Užūgeno manę motinelė, išturė́jo ant baltų minkštų kelelių Ad.
2. tr., intr. M, L, LL191, Rtr, KŽ, DŽ1, Yl, Trk, Lc, Klk, Srv, Ps, Sml, Trgn, Aps, Eiš ištverti, iškentėti, pakęsti: Ižturiu, ižkenčiu SD1204. Valią kas i̇̀štura, tas brangus žmogus J. Ėda rėmuo, negaliu išturė́t Jnš. Kai man pjaustė ranką, tai tik tik nerėkęs išturė́jau Ut. Koja taip sopa, kad neišturė́siu Jon. Tep diegia, kad ir išturėt negaliu Knv. Sopuliu nei̇̀šturiu – nor rėk! Pv. Kab inkąs, tai neišturė̃s žmogus ir pamirs Šlčn. Išturė́jau tokį rankos skausmą Ad. Suduotai dirgėle per gryną kūną, tai neišturė́tai Azr. Kur aš išturė́siu, man labai daug [metų skirta tarnauti] (ps.) LKT267(Brž). Nė vienos dienelės neišturė́čiau tavęs nematęs NdŽ. Prakirs eketį i skalbs, – kaip galėjo išturė́ti, aš nežinau Pkl. Kap tu ir i̇̀šturi per tokį karštį tep insirengęs Pv. Vienas medis daugiaus nekaip kitas gal išturėti šaltį S.Dauk. Gal darže par žiemą išturėti pri mūsų P. Avinėlis prašo: – Tu, sesut, nukirpk man vilną, tiek man šilta, ka nebegaliu išturė́t (ps.) Lnkv. Aš nebegaliu išturė́t – eina man apie langus tos žvakelės Kri. [Kiškiai] pajėgė išsilaikyti ir tenai, kur jų tėvai nebūtų ir metų išturėję Mš. Lietuviai kalnėnai ir žemaičiai didžiai išmintingai elgės tame daikte, jau lopišė[je] pratindamys vaikus savo ant vargų, šalčių ir alkio, idant paaugusys būtum visu išturiantys S.Dauk. Nepražus nė mūs darbas, tiktai pradėję išturėkime! V.Kudir. Aš par ašaras nei saulės nemačiau, rodės, kad neišturėsiu Sz. Didelį vargą vargsti, – pradėjo balsiai, – kaip išturėti gali tokiam pragare? LzP. Tu esi drąsus, tu esi išturįs D16. Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido, kaip gyvai išturėt! A.Baran. Nelaisvę [šikšnosparniai] išturi gana ilgai ir apsipranta su žmonėmis Blv. Didė tai diena Viešpaties, o kas gali ją ižturėt DP8.
| prk.: Ji pasakis, ji neišturė̃s! Kls.
^ Žmogus valios neišturi, o nevalią reik išturėti Sln. Valios neišturė́damas gvaltu krimti į nevalią Plt. Raškažiaus neištura ant lenciūgo, o vargą ištura ir ant plaukelio Dr.
| refl. tr. Š, Rtr: Čiut ką išsiturė́jau Ad.
3. intr. susivaldyti, susitvardyti, susilaikyti: Aš nebegaliu juokais išturė́t Jnšk. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta, nebgali̇̀ išturė́ti Akm. Paulius neišturėjęs suprunkštė. Ir nutilo staiga, sugavęs veriantį Kurmio žvilgsnį V.Bub. Mariutė tai girdėdama neišturėjo: pradėjo verkti, šoko prie tėvų, pradėjo atsiprašinėti ir žadėjo pasitaisyti M.Valanč. Buvo tame pokylė[je] ir tas gudravagis; neišturėjo jisai ir čia nevogęs BsPII148(Rz). Kad ans … praded grajyti, tad negal žmogus išturė́t netanciavojęs VoL462.
| Negali tiek kantrybės išturė́t su ja (nesibaręs) Gs.
| refl. DŽ, Lp: Neišsitùrim juoku, nesijuokę Š. Negali juoku išsiturė́t, kap anas pasakoja Dglš. Aš neišsituriù iš juoko, o ana nieko nesupranta Skdt. Nebegalėjau nuo verkimo išsiturė́t ir pradėjau verkt Jnšk. Negalė[ja]u išsiturė́t – verkiau i verkiau Dglš. Liepia neverkt, ale kur tu išsiturė́si! Pnm. Dabar jau giedosiu, nebegaliu išsiturėt LTR(Ds). Kad krežena kosulys, n’išsi̇̀turiu, turiu kosėti KŽ.
4. tr. Pn išlaikyti, iššerti, išmitinti: Gerai išturė́t gyvulį – reikia turėt geros ganiavos Pst. Neturėjo išturė́t [gyvulių] kuom Pb. Kap be dobilų išturė́t gyvulius? Nmč. Karvelę vieną i̇̀šturim Aps. Da karvę i̇̀šturim in tiek lauko Arm. Ištùri išturė́damas [karvę], kad nori! Dglš. Telyčią paržiem išturė́siu i parduosiu Klt. Niekas nekaltas, kad neišturė́jo jis tos karvės Sb. Kap buvom gaspadoriai, tai ne vieną arklį i̇̀šturi. Dar̃ vienos karvės nei̇̀šturi Asv. Dvi savaites išturė́jom ir vedėm parduot [nesveiką arklį], ale savo piningus atgavom Škn. Liuob išturės kruopininką keletą metų Šts. Tėvai be žemės buvo, kaipgi vaikus išturė̃s! Ppl.
| refl. tr.: Kad aš karvę išsiturė́čia, turi duot [šieno] Str. Gali da Onelė karvę išsiturė́t Dglš.
5. tr. KŽ, DŽ1 kurį laiką išlaikyti (negrąžinant, nesunaudojant, nesugendant ir pan.): Jis ilgai skolą išturė́jo (neatidavė) Ėr. Visą mėnesį draugas išturė́jo pasiskolijęs knygą Š. Žiemą sunku obuoliai išturė́t Dglš. Išturė́ta pernykštis kumpis Klt. Išturė́ta baltoj butelėj auksas Imb. Egliūtę lig Grabnyčiom i̇̀šturiu Klt.
| refl. tr.: Išsiturė́[jo] naudos vainoj Dglš.
ǁ intr. kurį laiką išbūti (nesugendant): Ar išturė̃s tiek ilgai obuoliai? Nmn.
6. tr. išlaikyti svorį, spaudimą: Neišturėsiu, vaikeli, dešinė ranka nestipra Ob. Ledas jau vaikus i̇̀šturi – nebeplonas Ktk. Tiltas visai juda ir tikrai neišturės traukinio sunkumo! J.Balč. Ledas kitur galėdamas išturė́t žmogaus sunkumą čia nedaturė́jo ir lūžo BM46(An).
| Volė iš aliksnio, iš juodalksnio, tai brinksta, tai alų i̇̀šturi Krč.
^ Jaučias kuprotas, sveikatos bagotas, kiek jis išturės, šimtas arklių neišturės (tiltas) Pnd.
7. tr., intr. Sut išlaikyti ką nors kurį laiką kokioje būklėje: Keturias dienas išturė́jo nevalgiusius Klt. Regis daiktas nepakenčiamas ižturė́t pirštą ugnyje per ketvirtį adynėlės DP527.
ǁ refl. išsilaikyti kur nors, ant ko nors: Kad tik šitos slyvos išsiturėtų (nenukristų) Mrp. Sprausmė priglausta teip stipriai įkimba, jog gyva išsitura S.Dauk. Sunku buvo išsiturėti prie žemės [dėl audros] rš.
8. intr. ppr. impers. Mlt išbūti (nepakitus): Išturė́jo kelias dienas neliję Drsk. Išturė́jo lig pavakari, nelijo Ker.
| refl.: Vakar lietus išsiturė́j[o], nelijo nor vieną dienelę Drsk. Dvi dienas išsiturė́jo pagada, ir vėl lis Vlk.
9. tr. išlaikyti (egzaminus), baigti (kursus): Du egzaminu išturė́jo, o trečio ne Dbč. Kas neišturė̃s egzaminų, tą atstato Zt. Kursus išturė́[ja]u Dsn.
10. tr. baigti gimdyti: Kiek turėjo, išturė́jo – nebibūs jau vaikų Krš. Išturė́jo visus, nebibūs anims vaikų Šv.
ǁ pagimdyti: Aštuonius vaikus išturė́jau, tai gana buvo vargo Ml.
11. tr. atvesti (jauniklius): Pirmšokė[je] gavėnio[je] išturėjo kiaulės, o nujau ir nebvaikuojas Šts.
ǁ sugebėti atvesti: Kai karvė noria turėt veršį, bet nei̇̀šturia, negalia, turia jai kiti pagelbėt Jrb.
| refl.: Jauniklė buvo, ant to pirmo veršio neišsiturėjo, išsimetė Pš.
12. tr. ištesėti (žodį, pažadą): Ale yra dar parapijų, kuriose katalikai neišturėjo savo prižadėjimo M.Valanč. Pasaka baigės ir pasibaigė, o senis išturė́jo žodį ir nepartraukė BM146(Šd).
^ Ne tas šventas, kas pradės, bet tas, kas ligi galo išturė̃s Ds.
13. tr. išlaikyti nuosavybėje: Jis neišturės tos žemės (praleis) Rm.
| refl. tr.: Mažu nor Alinką išsiturė́sim Lp.
14. intr. išgalėti turėti:
^ Gyvenk, kaip išgali, valgyk, kaip išturi KrvP(Jrb).
15. tr. įveikti, nugalėti, pasipriešinti: Karalius nepergalėtas, kurio galybės nei nuodėmė, nei mirimas … įveikt arba išturė́t negali DP3.
| refl. NdŽ.
nuturė́ti, nùturi (nutùri NdŽ, FrnW), -ė́jo tr.
1. S.Dauk, M, L, Rtr, NdŽ gebėti nulaikyti, išlaikyti: Ė, tu jau kvotų (puodšakės) rankosu nenùturi, katilelio pati atsitraukt negali Švnč. Nu dabar žemės skaldytojas padirbk iš akmeno tokią skrynę, kad nuturėtų šimtą birkavų sunkumą BsMtII144(Tlž).
| prk.: Jau pusė metų, kaip dantų nenūturu – gela geltinos be meilės Šts.
^ Bepigu su replėm karštą geležį nuturėti, bet pamėgink rankom ją palytėti KrvP(Ps, Ds, Al).
| refl. NdŽ.
ǁ Sml nuvaldyti, nulaikyti: Ot vaikas! Jau galvukę nùturi pusantro mėnasio Pv. Jis nenuturi rankos, dreba (neparašo) Db. Būdavo, šlajai turia vežimą, o dabar tik apatine pakeltine, pasunkiau nuturėt vežimas Krns.
ǁ nulaikyti, kad nesujudėtų, sugebėti turėti: Kad vaikas koją sukrutino, tai jis šėrė močiai, kad nenuturė́jo Slm.
ǁ sučiupti, pagauti: Nuturė́jo žvynę: tokia didelė, žila jau Pnm.
| Smulki [žvirbliniai] šrateliai nenūtura lapės, reik stambių: zuikinių ar vilkinių Šts.
2. Sut, NdŽ, Skr sutramdyti, suvaldyti, sutvarkyti: Aš vos ne vos nuturė́jau arklius J. Regis, ramus arklys, ale bobos niekaip nenutùri Sv. Kad pasbaidė arklys, – niekaip negaliu nuturė́t, – neša kaip padūkęs Sdk. Vienas paprastas žmogus veda, nenutùri LKT303(And). Piemenys nenùturi kiaulių ganykloje DŽ1. Viskas gal eiti ant niekų, jei dabar nepasiseks jį (eržilą) nuturė́t MitI378(Šl). Šyvas žirgelis nenustovėjo, jaunas bernelis nenuturėjo LTR(Mrk). Didiejie kraiteliai nepavežami, bėriejie žirgeliai nenutùrimi JV72. Nenuturiu žirgelio, neišimsiu žiedelio LTR(Auk).
| prk.: Vienog vokyčiai, negalėdamys niekaip latuvėžų nuturėti, liepė jiems visados siekti S.Dauk. Auklėjimas išmoko vaikus nuturė́ti NdŽ. Niekur liežuvio nenuturė̃s Aln. Mano žirgelis nesustabdomas, mano širdelė nenuturima, nesutremdžiama TDrIV16(Eiš).
^ Sesers skrynia nepakeliama, brolio žirgas nenuturiamas, tėvo juosta nesusijuosama (žemė, vanduo, sija) J.Jabl. Sesės kasos nesupinamos, brolio žirgas nenutùriamas (ugnis ir dūmai) JT383.
3. refl. Knv išsilaikyti kokioje padėtyje, nenugriūti, nenukristi, nusilaikyti: Teip pasigėrė, kad nė ant kojų nebenusi̇̀turi Grž. Stačiam važiuojant vežime, kratant sunku nusiturė́ti NdŽ. Apibarstyk jį (bičių peną) su skiedrelėmis arba su šiaudais, į piršto ilgumą supjaustytais, kad bitės ant jų pastotų bei nusiturėtų, kad nenuskęstų S.Dauk.
| Pripylė bliūdą kap nustùri (kaupiną) Lp. Nenusitùri pienas, nešant per pilną stiklinę NdŽ.
4. N, Sut suvaldyti, sulaikyti: Nuturėt (orig. nuterėt) SD387. Ašarų negalėjo nuoturėti I. Saugokias apsirijimo, o visokius kūno palinkimus veikesniai nuturėsi M.Valanč.
nenuturėtinai
| refl. Sut, I, Š, KŽ, Zt: Nenusiturįs, nenuvaldytas SD275. Vaikas nenusi̇̀turi, nuolat juda, kruta NdŽ. Ponai nebnusitura iš raškažiaus Skd. Nenusi̇̀turi niekap berniukas nevejojęs vištų Dglš. Nusturė́k ben valandėlę nedūkęs Ds. Eina, ieško, nenusi̇̀turi, kai uodegon inkirptas Sdk. Ko tu vis dūksti kaip kumelys, nenusi̇̀turi?! Ds. Nenusitùri savo kailyje DŽ. Jis taip nori miego, jog nusiturėt negalia LMD(Žg). Tas negali juoku nusturė́t Dglš. Negaliam juoku nusturė́t Žb. Blaivas, nusiturįs žmogus visur pritiko Vaižg. Nusiturįs kalboj SD286, N. Meilė yra jautri, nelinkstanti ant paikių daiktų, nusiturianti, gryna M.Valanč. [Kristus] regėdams jų (žydų) nečėstį nenusituri nuo verksmo SE180.
nusiturėtinai Valgyk tada nusiturėtinai Jzm. Storotis, idant vaikai išmoktų tuojaus nuog jaunų dienų gyventi nusiturėtinai brš.
5. išlaikyti, neprarasti: Nei medžio begal nuturėti krūmūse – tokie dabar laikai, viską išvaga Dr. Niekaip anas pinigo nenutùri, jam kad tuoj išleist Sld.
| prk.: Kaip galėtum žmones nuturėti naujame tikėjime M.Valanč.
| refl.: Vos su numais benusiturėjo, o kitą ką teismas atėmė iš ano Gršl.
ǁ intr. išsilaikyti, nesugesti: Bulvės tik rieklėse benuturėjo – tokie speigai buvo Šts.
6. sustabdyti, sulaikyti: Rožę nùturia, apikalba Brž.
ǁ kurį laiką neatiduoti, sulaikyti: Man ka peikė, ka negeras [gaspadorius], ka algą nùturia Všk.
^ Gaspadoriui rūpi nuturėti, bet nepridėti KrvP(Jnš).
7. praleisti, atlikti: Pietus nuturė́jom visai neblogus Grž. Nuturė́jom krikštynas Grž. Kol išbudėjo, kol pakavojo, kol pagrabą nuturėjo… Sln.
8. Sut prk. išgyventi, iškęsti, pakelti: Kiek jis (gaspadorius) vargo, vaikeliai, nuturė́jo, kiek jis muštas buvo nuog pono! BM25(Č). Dėl smurto teikė tame Viešpatis Dievas silpnumui bernelio, kuris greičiaus tokios žaizdos nuturėt ir iškęst negalėtų DP54.
◊ ši̇̀rdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi ant šakos, reik visims širdį nuturėti Šts.
paturė́ti, pàturi, -ė́jo
1. tr., intr. Q241, SD1110, SD266, Sut, N, M, Rtr, NdŽ, DŽ1, Žl, Šr, Ob, Vlk, Dbč, LKKII227(Lz), Als palaikyti nusitvėrus, įsitvėrus ką nors rankoje: Siūlai reikia vyt, reiks paturė́t [sruogą] Klt. Paturė́k abiem rankom [sūrmaišį] Aln. Paturė́k vadeles, kol įkelsiu maišą į ratus Svn. Paturė́k man pundelį, pakol į vežimą įsirangysiu Grl. Patùry lazdą! LKKI183(Plš). Paturýte, vyrai! Ign. Dangčiui aš lotas nutašydavau ir užnešdavau dengėjui, paturė́davau, kol pririša Kp. Šąla kojos [piemenims], pàturim rankon, atsišildinėjam Drsk. Visa meta, ką paturė̃s, ir meta [vaikas] žemėn Mrc. Patùry duris, kol aš ineisiu Tvr. Paturėk virvę už galo, pakol aš šitą galą surišiu Žž. Dabar aš tai maišiuko paturė́t rankoj negaliu Lb. Teip prašo šautuvo paturė́t, net dreba [vaikas] Lel. Jei kas bijosi nebaštiko, reikia duot jam paturėt už nebaštiko kojos didžiulio piršto LMD(Kb).
| prk.: Negaliu dirbt, jau jėgos nepàturiu Mrc.
paturė́tinai
| refl. tr. NdŽ: Tėvelis pusę [žiupsnio tabokos] pasituri nuleistoje ant kelio rankoje Vaižg.
2. tr. DŽ, Mrk, Arm, Btrm, Dv, Mlk suėmus tvirtai palaikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Prisivedžiau kumelį in tvorą, paturė́jo tėvas, i užlipiau Klt. Mergele mano, jaunoji mano, te, paturėk žirgelį, aš pasieksiu žiedelį KrvD40. Mergele mano, jaunoji mano, te, patury žirgelį, paieškosiu žiedelio (d.) Tvr. Še, paturėka bėrą žirgelį – aš plauksiu vainikėlio LTR(Brž). Tu paturėk, aš jam (katinui) tinginį išvarysiu LTR(Ds). Vaikai tėvą paturėjo, močia jam gerai inlėjo vis už arielkelę LTR(Slk). Anas až dvie[jų] kojūčių paturė́[jo], i išguldė paršelį Klt.
3. tr. DŽ1 prižiūrint kurį laiką palaikyti, paauginti: Peržiem ir per vasarą paturė́jom karvutę ir pardavėm Btrm. In kovo mėnasį paturė́[ja]u karvę Drsk. Tris metus paturė́jom ir pardavėm karvę Lb. Jau zara metro ilgio paršelis, gražiai ryja, paturė́siu da Klt.
| Jei lašiniam kiaules pàturi, tai miltais penėdavo Ad. Tai da paturė̃s bernioką kaime [bobutė]? Lel. Imkit vaikus pas save paturė́t Drsk.
| refl.: Pasiturė́jo prieg motinai Upn.
4. tr. palaikyti sau ar kokiam tikslui, pasilikti: Mama, tuos pinigus dabar paturė́k, kad aš nepragerčia Mžš. Anas tau paturė̃s kap lapė žąsį (iron.) Švnč.
| prk.: Vyriškas juo patura savė[je] sekretą (paslaptį) Plng.
| refl. tr.: Neseka pasiturė́t, tuoj nuskina [uogas] Mrp. Seniau ir mes pasiturė́jom aliejaus Vlkv. Kai sėmenis parduoda, tai duoda mum ben kiek pasiturė́t auksinių pinigų Alz.
5. tr. NdŽ palaikyti kur nors kurį laiką: Paturėsiu laškoj aš jį (vaiką), pastaisis Klt. Atamenu, do pats nubielijau šitą šešką, do paturė́jau an ugnies, pakepinau Dgč. Apsmukinau ruginių miltų, paturė́jau apdengtus pusdienį, kad apsaltų, tada buvo gardi raugienė Tvr. Pàturi pardien [prislėgtą] – in vakaro sūris Krd. O tą [pasigadinusį] pieną paturėti pusę adynos ir duok karvei pačiai sugerti LMD. Reikia šitas [v]anduo triskart atsigert ir burnoj paturė́t Vdš.
| Ar čia naujas namas ar senas? – Seną pirkom, jau paturė́tą Str.
^ Geriau vandenio insigėrus burnoj paturėt, negu apie juos kalbėt Vrn.
| refl. tr.: Aš ant kelių pasturė́siu Sl.
ǁ Dv, Dsn palaikyti uždarius, pririšus ir pan.: Kamgi reikėjo šaudyt, reikėjo paturė́t, pagąsdyt i paleist Upt. Paturė́jo lik vakarui, paleidė, pagailėjo Ker. Čia jau paėmė Nemenčinėn, vieną nedėlią paturė́jo [ligoninėj] ir atvežė atgalion Grv. An oro paturė́k gyvulį – uodai, musės puola Klt.
| Paturė́[jo] prie darbui Dglš.
6. būti kieno pusėje, paremti, palaikyti, užtarti: Turim vienas kitą paturėt ir išsižadų nedaryt Mrp. Dabar, matai, valdžia pàturi, pinigų duoda Klt. Jis man geras buvo, vis, būdavo, pàturi už mane Alv. Tai jie da mane patùri Krm. Turiu sūnų inspektorių, tai anas mane pàturi Dglš. Žydas žydą pàturia Pc. Stasiukas jau dvi klesas baigė: pažįstamas derektorius, vis mat patùria Vb. Kilus riaušėms, žinoma, [A. Tatarė] paturėjo sukilėlių pusę LTII229. Labai sunku paturėti teoriją apie jų (pasakų) pradžią Indijoje LTII478(Bs).
| prk.: Besveikačiai esam: tik vien vaistai pàturi Ad.
| refl.: [Žmonės] nieko notboja, idant tiektai … vyresnybės ir pavogos to pasaulio paturėtis DP485.
ǁ tr. Upt duoti pajamų, kiek paremti: Mane vištelės gerai paturė́jo Str. Dabar malkos žmones kiek ir paturi Ėr.
7. refl. SD17,140,433, SPII178, Sut, N, K, Rtr, BŽ122, NdŽ, KŽ, TP1881,44, Vlkv, Gg, Kvr, Tl, Trk būti prasigyvenusiam, gyventi turtingai, gerai verstis: Gerai stov, pasitur R338, MŽ452. Svietas verčiasi su linais ir gerai pasituri M.Katk. Tos mokyklos gyvavimu ir laikymu turi būtinai rūpintis kita miesto gyventojų dalis, kuri nors tiek daugiau pasituri medžiagiškai Pt. Tenai žmonės kur kas stipriau pasituri rš. Iš senovės ūkininkas jau būs pasitùrįs Als. Tėvalis muno buvo pasitùrįs, ans liuob nusisamdys Jdr. Pasiturintỹs žmogus Vlkv. Sodoj gan seniai gyveno pasiturįs ūkininkas vardu Petras M.Valanč. Tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė J.Bil. Jūs par savo bitis pasiturinčiais žmonimis pastosiat S.Dauk. Daugybė pasiturinčiųjų ėmė siuntinėti savo vaikus į mokslus A1884,71.
pasitùrimai adv.: Jis gyvena pasitùrimai BŽ117.
pasitùrinčiai pasiturinčiai̇̃ Ig: Teip priš kulkozą gyvenov vedu didliai pasitùrinčiai Vvr.
8. tr. Ls, Klt palaikyti ką kuo: Ans greit nepàtura ant pikto, kad iš ano pasijuoki ką Dr. Jis mane už poną paturė́jo Jnš. Visus tris paturė́jo per vaikus Dg. Motinyte mano mieloji, kamgi šį rytelį už viešnelę manę paturėjai (rd.) Krs. Reik pasiskubintie, kad nesulaukę manęs už melagį nepaturėtų Sz. Broliai laumę raganą paturėjo ažu seserį ir vaišino kuo geriausiai BsPII229(Jž). To dar nepaturėdamas už melagystę, liepė prypuolius tolesniai apsakinėti IM1863,23. Aš jąją paturė́jau už gerą J. Ak, žinojau žinojau, bet niekam nesakiau, vis už gerą paturėjau, širdelėj dūmojau KlpD109.
9. tr. KII3,349, Rtr, L, DŽ, NdŽ, Tlž, Skr, Grl, Lp, Azr, Prng, Grž atvesti jauniklių, apsivaikuoti: Kumelė turėjo, paturė́jo K. Ėrukus paturė́jo avikė Grd. Kai paturėjo [avis], tai ir nukirpau Nj. Karvė gera, tik, kol paturi, kožnąkart prisirūpinu Sml. Ar jūsų palšmargė jau paturė́jo? Skdv. Kiaulė paturė́jo dvyleka Mžš. Ta juodoji [katytė] i paturė́jo mėleną Slnt. Katė paturė́jo rainus tokius kačiukus Trg. Rado ant dirvono kiškiuką, ką tik paturė́tą Sml.
| refl. Klvr, Rmš: Kožna karvė pasi̇̀turi po vieną arba po du veršiu StngŽ75. Neseniai pasiturė́jo kačiukus, parsinešė Bsg.
ǁ pagimdyti: O tų vaikų kap paturė́[jo], tai paturė́[jo]! Rud. Ir vaiką paturė́jau, ir ejau, ir sveika buvau Dg. Turėjo vaiką, paturė́jo ir išejo Pj. Merga nuo pono vaiką paturė́jo Vad. Ūkininko merga paturė́jo mažą Prk.
| refl.: Mūsų kaimynė pasiturėjo – pagimdė Prk. Pas gimines ji ir pasiturėjo I.Simon.
10. tr. pasiskirti sau, pasisavinti: Ans paturė́jo mano pelną, t. y. apnausojo J. Ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo S.Dauk. Viską paturė́jo, viską pasiėmė Žeml. Velnias atidavė žmogui apačias arba gumbus, o sau laiškus, tai yra lapus, paturėjo LTR. Piningai eremitiniai susideda iš 10 % paturimųjų nuo darbininkų algos A1884,384. Vyskupas už visus savo vargus, tame reikale pakeltus, 500 auksinų sau paturėjo M.Valanč. Kaip paturė́jo [kolūkis] klaimą, tai ir nėr Nmč.
| refl. tr.: Už varžytynes vis penkiolika litų miškinykai pasituri, nebeatiduoda Pšl.
11. refl. susilaikyti nuo ko, neskubėti: Močia, pasturė́k, čia visas bernagalis (neįveiksi jo) Sug. Kai ką parduodi, tai reik pasiturė́t, pigiai neparduot Jnšk. Aš ir teip ilgai pasturė́jau – nepardaviau Trgn.
| Mes dar pasturė́sim, nesiskirstysim Azr.
12. refl. intr., tr. bandyti priešintis, pasipriešinti, nepasiduoti: Jis pasiturė́t negalėdavo, menkesnis buvo Brž. Jūs, vyrai, ant skodo pasiturė́kit dėl tų mokesčių, nenusileiskit Jnšk. Jis retai kada kokį žodelį jai priešais pasiturėdavęs LTR(Sln).
13. tr. pabūti kokiuose santykiuose, palaikyti: Nepatura gaspadorius šeimynos, bėga laukan visi Šts. Vaikio gaspadinė nepaturėjo, bet ir mergę vis liuob išries – toki buvo nedora Šts. Geisdamas už žmoną paturėti, Daumantui nebįdavė S.Dauk. Tu paturė́jai, dabar man duok, man reik pagyvent su tavo vyru (juok.) Kvr.
| refl.: Jis kompanijoj pasiturimas žmogus Št.
14. tr. pasiklausyti: Paturė́k gerai, ką aš pasakysiu J.
15. intr. palaikyti, užtęsti (ppr. apie gamtos reiškinius): Gerai, kad patùri, kad nenuleidžia [sniego] Jnšk. Paturės kiek i atleis šaltis Klt.
16. tr. junginyje su daiktavardžiu žymi veiksmo atlikimą pagal to daiktavardžio reikšmę: Sedo[je] paturė́jau tus pietus i toliau dyžiau Pkl. Ar noriat tris valandas baimės paturė́ti? Rsn. Gatvėmis jodinėja raiti žvalgai ir paturi tvarką VŽ1905,174.
◊ akysè paturė́ti pasaugoti: Paturė́k tamsta tas vištas akysè, kol ateisiu KlK8,69(Jnš).
galvojè paturė́ti atsiminti: Visą ko pamiršti: gal ir pàturia galvõj tas daines kitas KlK14,90(Jnš).
parturė́ti, par̃turi, -ė́jo tr. kurį laiką laikyti: Visą kelią parturėjau rankosa stiklus Lp.
pérturėti
1. tr. NdŽ nusitvėrus, įsitvėrus ar kitaip išlaikyti: Priėmė [Nojus] į akrotą, o ji (gyvatė) su uodega savo užkišus tą skylę ir perturėjus, kol vanduo išdžiūvo SI67.
2. tr. kurį laiką prižiūrint išlaikyti: Vieną žiemą pérturėsi veršelį ir parduoj Lz. Jaunylę dukrą parturė́davo prie savęs Slč.
| refl. tr.: Tėvai pársiturėjo dukterį lig keturiasdešimt metų, neleidę už vyro Šts.
3. intr., tr. turėti ko nors daug, į valias: Kad turėčiau párturėčiau, pinigų aš jajai neduočiau nė skatiko J. Jie galybiškai visko turėtų ir pérturėtų Graž. Turėčia pérturėčia, o šilkiniu kvartuku puodo nekaisčia Prng.
4. tr. ilgiau už ką gyventi, prabūti: Jau ji mane parturės – jau aš jos neparturėsiu Db.
5. refl. persiimti, pasigalynėti: Eikiav pársiturėti Lnk.
6. tr. nugalėti: Pérturėjau ligą ir gyvenu, tęsiu kojas Drsk.
praturė́ti, pràturi (pratùri), -ė́jo
1. tr. paėmus į rankas kurį laiką palaikyti: Visą dieną praturė́jau rankosu jos ryšulius Švnč. Per visą naktelę vaikas mane praturė́jo apkabinęs Vrn.
2. tr. DŽ, NdŽ, Dglš, Švnč, Dv priversti išbūti kurį laiką: Vakar visą dieną praturėjo gyvulius tvarte Švn. Visą laiką pratùrim juos (gyvulius) tvarte Kli. Išveda miškan vaiką i pardien pràturi Klt.
3. tr. išlaikyti paėmus: Pasiskolino knygą ir praturė́jo kone metus DŽ1. Parsineš kirvį minutytei, i kelias dienas pratùri Ds. Ana praturė́jo mėnesį kišenėj receptą Vdš.
4. tr. Ds, Dsn, Pls, Lz maitinant, prižiūrint išlaikyti: Turi praturė́t karvę [per žiemą], kad galėtų pragyvent Pb. Trejus metus šitą karvę praturė́jau Aps. Duktė praturė̃s mane lig smerti LKKXI166(Zt). Tris nedėlias praturė́[ja]u vaiką Klt. Praturėjo anies vištelę dvejus metus, ir vis nededa kiaušinių LTR(Rš).
ǁ sugebėti neprarasti: Šiemet praturė́jom žemę Grv.
5. tr. ilgiau išlaikyti, nesuplyšti, tverti: Paregėsit, jei jis (krepšys) nepraturė̃s mūs Db.
^ Senas drabužis kartais ir naują pratùri DŽ. Mano tarbos praturė̃s jūsų aruodus Kls. Trilinkis ir keturialinkį praturi Švnč.
6. tr. NdŽ, Skr atsivesti jauniklį, apsivaikuoti: Nepraturė́jo karvė, negaliu niekur išeiti iš numų Šts. Nepraturėjo kumelė, užsikirtimas daros, ir dvesa Šts.
| Pràtur jauna višta, t. y. pirmą kiaušį padeda J.
| refl.: Tris dienas karvė neprasiturėjo: užsisprendė kur veršis Skdv.
ǁ atsivesti pirmąjį jauniklį: Pirmdėlė karvė praturė́jo veršį J.
7. intr. patirti nuostolių, nepasisekti: Kai aš nepratęs jom (karvėmis) mainykaut, tai ir praturė́[ja]u Švnč. Ačiū dėkui, ačiū dėkui, kad jums Dievas duotų neišduotų, kad jūs turėtumėt nepraturėtumėt, norėtumėt, o negalėtumėt LTsIV706.
priturė́ti, pri̇̀turi (pritùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, LKKXIV205(Zt) prilaikyti rankomis, kad neiškristų, neištrūktų, nesujudėtų: Gali viena ranka priturė́t [pintinę] Kvr. Ėda kaip voverės, priturėdamos maistą pirmutiniom kojytėm Blv. Sūnus Simeono priturėjo galvą avinėlio brš.
2. tr. DŽ1 truputį prilaikyti, kad nenugriūtų: Priturė́jau, lazdžiūtę padaviau Klt. Lėk, tu per užsisukimą priturė́si, kad neišgriūtų vežimas Pc. Šita vežimo pusė daug didesnė, važiuodamas priturė́k, kad neapvirstum Dbk. Vienas da nepasėdi, reikia priturė́t Užp. Aš ją (ligonę) imsiu priturė́t až pečių Smal. Susistveria až pažasčių i eina, priturė́dami vienas kitą Klt.
| prk.: [Žvalgyba] atskrido priturė́t frontą Lz.
^ Senis arklys tai tik dišlių prituri, o jauniklis kojom mina Lp.
ǁ bažn. dalyvauti suteikiant Sutvirtinimo sakramentą: Priturėtojas sueina dvasiškon giminystėn su tais, kuriuos birmavojant priturė́jo A.Baran.
3. tr. Sut, I, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Alv pristabdyti kokį nors veiksmą, procesą, sulaikyti ką, prilaikyti: Priturė́k vežimą, kad ne teip lėktų nuo kalno Sml. Teip susitaisę iš lengvo, priturė́damys arklius atvažiuo[ja] pas rubežiaus BM331-332(Šv). Laikrodis skubina, reikia priturėt Ėr. Buvo priturė́ję namą statyt Klt. Kap kas atvažiuos, tai priturė́k, aš skaudžiai grįšiu Dv. Pakolei koks norint daiktas mane pritura, patolei negaliu liuosai tavėp lėkti M.Valanč. Kibio [lapų sultys] ramina vėžio žaizdų skausmus ir prituri tų žaizdų plėtimos rš.
| prk.: Supenėjau vaikui kiaušinį, kad nor kiek vidurėlius priturė́t Ds.
| refl. M, NdŽ, KŽ: Aš jau nupykau, bet pristurė́jau Grv.
4. tr. įgijus kurį laiką turėti, prilaikyti: Priturėjo jos pensiją Klt. Dabar gėrimų pri̇̀turi Ad. Kas jau priturė́jo [naminės], tiem po du metu [priteisė] Škn. Nepriturė́jo mano sūnelis mergelės dovanėlių nei dviejų dienelių Dbč.
| refl.: Sodžiuj visi beskatikiai gyvena, neprisituri prie pinigų Grž. Visam amžiuo neprisipirksi, neprisiturė́si, kaip jau išeina, taip Krš.
prisitùrinčiai adv.: Iš padidėjusios algos būtų galima kas metai pasidėti po du tūkstančiu ir kas metai vis daugiau, taip pat prisiturinčiai gyvenant kaip ir ligi šiolei Vaižg.
5. tr. sudrausti ką daryti: Priturė́k bobą, ana priskolys pinigų, o tau ataduot Lel. Priturė́k tu savo bernioką, ba aš neiškentus pati mušiu Skdt. Priturėsiu sesulę, kad neapkalbėtų tavę jaunosios KrvD81. Savūsius priturėti nuog plėšimo I.
| refl. Rtr, KŽ, Blv, Lp, Dgp: Prisiturėjo negėrusi visą amžių Plng. Jau reikia pristurė́t Dv. Prisiturėk nuog didelio noro mokslo, nes tas gaišina ir apgauna M.Valanč.
6. refl. ko nors laikytis, vartoti: Jei aš lietuvis, tai aš savo kalbo[je] prisituriu Lnkv. Apynius skintie laiko prisiturė́davo Dgp. Kiti vergiškai prisiturėdami senovės madų … vestuves pradeda laikyti nuo panedėlio TS1897,5.
7. refl. būti kokioje vietoje, laikytis trumpam: Ji čia prisituri, taisos nuo to vyro bėgt Ps. O Jonas pas jum prisi̇̀turi, a jis neturi kur gyvent? Ps.
8. tr. prilaikyti, prižiūrėti: Pirkioj tai jau sunku švara priturėt Prng.
| refl.: Ano labai prisitùria, nei te serga, nei ko Slm. Jis labai prisitùria, tai da šiaip teip gyvena Slm.
9. refl. atsilaikyti prieš ką nors: Ką tu prieš mane pristurėsi?! Lp. Prieš Bolesių nepri̇̀sturi Lp.
10. tr., intr. prk. palaikyti, paremti, užstoti: Gal tamysta jos papirktas, kad už ją vis pri̇̀turi Lp. Be „tautos susirinkimų“, priturėdavo karalių išminčių taryba rš. Vytenis svirstančio jau Lietuvos ūkio drąsybę priturėjo S.Dauk.
| Mūsų bobutė velnią pritùri labai Antš.
11. intr. DŽ1 daug patirti, išgyventi, prikentėti: Priturėjo Jonelis baimės Trs. Priturė́[ja]u vargo su vaikais LKT348(Švnč). Kiek aš bėdos dėl jo priturė́jau, kiek aš prikentėjau! Švnč.
| refl.: Daug anas mūkos pristurė́jo Ad.
12. tr. I areštuoti.
13. intr. NdŽ atvesti jauniklių, prigimdyti: Kiek gali tų vaikų pryturė́ti?! Vn.
◊ liežùvį (liežiùvį) priturė́ti [už dantų̃ Lel] neplepėti: Kai indės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturė̃s liežùvį Trgn. Priturė́k liežiùvį, i bus gerai Klt. Priturė́k nedaugutį sa[vo] liežùvį, ką paleidai valion kap diedas botagą Rod.
suturė́ti, sùturi (sutùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, DŽ1 einantį, vykstantį priversti sustoti, sulaikyti, sustabdyti: Bėgantį arklį suturė́k J. Arklys bėga keliu, bet žmogus jį sùturi Ndz. Suturė́jau arklius, truputį žingsnio pavažiavau Ob. Katros stalgios karvės, tai nesuturė́si Sb. Aš einu, telyčias suturė́siu Dv. Kad nebūt suturė́ję an kelio, tai nebūč pasvėlinęs Dbk. Eina jis, kur jis nori, nesuturė́si Drsk. Suturė́k vaiką, da sprandą nusisuks Vp. Tu gi suturỹ vaikus! Str. Prie Nemuno suturė́jo vokiečius Jnšk. Vario durys, geležiniai pančiai manęs nesuturėjo V.Krėv. To briedžio greitumėlis – tik gaudyk akimis, čia buvo, čia nebėra, ugnis ir vanduo nesuturės pabėgėlio Blv. Duonakepė sako: – Tu bėk, aš laumę suturėsiu LTR(Dglš). Jau sulojo juodi kurtai ant mano žirgelio. – Suturėki, uošvytėle, ruduosius kurtelius LTR(Ktv).
| refl.: Led led susiturė́jau, būčia in Strėvą ingriuvęs Žž. Buvo beinąs čionai, al vėl susiturė́jo LKKVII188(Krs). Buvau paskėlus eit, i vė[l] susturė́jau Klt.
ǁ priversti paklusti, sutramdyti: Ką tu suturė́si, lekia kaip pasiutęs! Pnd.
| Vėjo nesuturė́si, anas nai drūtesnis an svieto Nmč.
^ Sesers kasos nesupinamos, brolio žirgas nesuturiamas (ugnis ir dūmai) Pn.
2. tr. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Slm, Ad, Ml neleisti ką daryti, uždrausti: Negi mažas suturė́t, negi klausias jau mūsų Skdt. Tik močia sùturi, išnešt ana jam akis Klt. Tegul eina tan miestan, nesuturė́si Adm. Nereikia sūnaus suturėti nuo mokslo, jei jis nežada būti kunigu TS1896,10.
| refl.: Norėjau žieminį [paltą] siūtis, bet vėl susiturė́jau Jnšk.
ǁ sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Tik prasideda karas, ir sùturi mašinas Lel. Tuomet suturėjo laivus prie didelios salos MPs. Te suturė́ta, kap leidžia, tai paskelia vanduo Btrm. Kunigas liepė suturė́t vargonus, kad ana giedot Rod. Negalėjo suturė́t kraujo Aps. Suturė́jom šiap tep gyvą pieską su žolynais Drsk. Dievmedžio skystimas suturi plaukų birimą rš. Kai davė, kai davė [šaltis] – i medžius suturė́[jo] (nesprogsta) Švnč. Kas žino ugnies vardą, tas, neduok Dieve, ugnelei pasikėlus gal suturėti LMD(Sln). Saulė dabar degina, o lietus žliaugia, tai nesuturė́si Jon. Ir lietus iš dangaus buvo suturėtas Skv1Moz8,2. Sutverdamas pragarą, Viešpats teipogi parodė mums mylestą, nes par tai norėjo mumis suturėti nu pikto M.Valanč.
| prk.: Jau buvo suvis blogai – tik tavo pinigai suturė́jo Ktk.
^ Paleidęs akmenį (iš rankos Mrj) nesuturėsi LTR(Plng).
nesuturimai̇̃ adv.: Metai nesuturimai eina, jaunystė praūžė kaip sapnas M.Katk.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ: Apsirgo an kokliušo, kosti, kosti, kosti ir nesùsturi Btrm. Nuej[o] Dubičiuosna [ežeras] ir susturė́j[o] Pls. Vandenio dėjo kompresus, tada susiturė́jo kraujas Upn. Sauso šieno padaviau teliokui, tai susturė́[jo] vidus Klt. Tūpčiojo tūpčiojo vaikas, oran nepraeina, viduriai susturė́jo Klt. Po lieti [kremblių] bus, dartės susturė́j[o] augt Drsk. Medetkų išverdi, nuog jų ir susi̇̀turi (nepersileidi) Upn.
3. tr. neleisti pasireikšti, likti nepastebimam, sutvardyti: Pamatė, ateina pulkas burliokų, anas ir kvapą suturėjo, kad jo negirdėtų LMD. Vos galėjo suturėti ašaras savo akyse J.Balč. Negalėjau džiaugsmo ašarų suturėti rš. Tylenis klausėsi, vos galėdamas suturėti pasibjaurėjimą visai tai kalbai K.Bor.
| refl. DŽ, KŽ: Žodį žioptelėk ir susiturė́k J. Vos susiturėjau pikto žodžio nepasakęs Vvr. Neseka susturė́t ir nieko nesakyt [pačiai] Drsk. Kitam pasakai, paaiškini, ir jis tuojau susi̇̀turi Mrj. Ana nesusi̇̀turi, neklauso Dgp. Kai pradeda ūturt, tai negali susturė́t Klt. Sustùryte, ką jūs klegat! GrvT92. Reikia susturė́t senam, nevalgyt visa ko Skdt. Nebegali̇̀ nuo gėrimo susiturė́t Grž. Kai nesusi̇̀turi [gerdami], tai ir ažsimuša su maciklietkom Lel. Jis nesusiturė̃s nepadaręs iškados Slv. Aš tankiai susituriu piktai daręs vien gėdos dėlei Blv. Nemokėdami susiturėti nuo pavydo ar neapykantos, nesidrovi reikšti savo nenuoseklios nuomonės rš. Ponas pradėj[o] juoktis. Itas ponas ir negal susiturėt LTR(Dv).
4. tr. išsaugoti, išlaikyti: I Petrui ūkį suturė́jo Jnš.
5. tr. areštuoti: Mane suturė́jo Rodūnioj Rod.
6. intr. NdŽ, Gs, Pc, Škn, Up, Vkš, Vdk daugeliui atvesti (jauniklius): Visos karvės jau suturėjo, susivedė, tai turim jau pieno Š. Jau karvės abidvi buvo suturė́jusios Skd. Tai bus pieno, kai visos karvės suturė̃s Skr. Būdavo, karvės kaip sutùri, tai atsivalgom krekenos Sml. Po Kalėdų suturė́jo karvės, atsirado i varškės Krš. Žiemą karvės kai sùturia, mes krekenus išmilžiam Škt. Pieno nebuvo: karvės buvo nesuturė́jusios Šts. Kiaulės suturė́jo į rugienas Šts. Abi [avys] sykiu suturė́jo Skr.
ǁ apsivaikuoti: Niekaip ta karvė nesùtura – penkioleka dienų užejo Krš.
◊ danti̇̀s (liežiùvį) suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dañtys suturė́t Trgn. Suturỹ liežiùvį! Lkm. Kap pati paleistuvė, tai ir an kitų liežiùvio nesùturi Švnč.
ši̇̀rdį suturė́ti susilaikyti, neleisti pasireikšti jausmams: Kad mano širdi̇̀s suturimà buvus, tai nevažiavus iš Latvijos Prng. Širdį ir upę sunku suturėti Mair.
užturė́ti, ùžturi (užtùri), -ė́jo (sl.?)
1. tr. Sut, N, M, L, Š, Rtr, NdŽ bėgantį, einantį priversti sustoti, sulaikyti: Ažuturiu, ažustabdau SD1207. Užturė́k gyvuolius, kad nebeitum pro šalį J. Avys visos ka pasileidė ant namų – nebeužturė́jau Jnš. Anas ažturė́j[o] veršelį ir pririšė až krūmo Lz. Ir priplaukė nekuriosp ivosp, vadinamosp Klaudo, vos užturėjom eldiją Ch1ApD27,16. Teipo užturėtos yra žmonės, kad neneštų daugiaus Ch2Moz36,6.
ǁ N išlaikyti, kad nepabėgtų, priversti paklusti, suvaldyti, sutramdyti: Nenuvaldomas, neažturėtinas SD189. Arkliai buvo neužturimi̇̀ Ėr. Negaliu arklio ažturė́tie Smal. Įsižabok kumelę, bo kai pasius lėkt – neužturė́si Sml. Arklius vadžiom ùžturi, keravoji Žrm. Širmas žirgas nupenėtas, šoka piestu pakinkytas. Penki vyrai neužturi, visi žmonės į jį žiūri LTR(Všk). Tie žirgeliai juodbėrėliai neužturiami LTR(Pn). Bėga mano juodbėrėlis, negaliu užturėti LTR(Brž). Pavakarėj nebegali kiaulių užturė́t Jnšk. Kur tu bernaitį kieman užturė́si! Drsk.
| prk.: Reikia ant sūdo galybės, idant tas, kuris yra sūdžia, galėtų nudraust ir grausmiai ažuturėt valdonus SPI21-22.
^ Broliuko žirgai neužturiami, sesutės skrynia neapnešama (krosnis ir dūmai) TŽV575. Eina be kojų, skrenda be sparnų po visą svietą: niekas negali užturėti (kalba) LTR.
ǁ išlaikyti rankose: O jau išsigandau kaip, man pradėjo širdis mušt, nebeùžturiu grėblio, nebesugraibau grėbt Bsg.
2. tr. Sut, I, N, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, Yl, Mšk, Lz sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Čia tos eglės ir vėją ùžturia Pc. Kas nors tuos laiškus ùžturi, ka ne visus gaunam Prn. Užturė́ti ligą, t. y. traminti J. Ka bus mirštama – neužturė́si Jnš. Kai mirs, tai numirs, neažturė́si Trgn. Nežinai [ko] nuo kosulio, kad užturė́tų kosulį Žl. Buvo vidų (vidurius) paleidę, tai šiaip teip užturė́jau Dkšt. Nieko mama nebeužturė̃s, kai abidvi eisma Ob. Dūmojau jau užturė́t vaikus nuog škalos Azr. Ir turėdamas neužturėtum, taip kožnas veržias Sz. Pats buvo didelis gėrėjis, pati niekaip jo negalėjus užturėti nuo to LMD(Sln). Dabar visas svietas geria – užturė́k tu jiem gerkles! Mžš. Motinyte mano miela, užturėk visus vėjelius LTR(Ob). Nėra tokio, kuris ažuturėtų Dievą rūstaujantį SPI129. Neužtura tavo vargų nei saulės karštumas, nei prakaitai, nei džiova, nei kaulų skaudumas D.Pošk. Aniolas sušuko iš dangaus: – Abraomai! Užturėk ranką savą, nedaryk smerčio jaunikaičiui! S.Stan.
| Čia buvo užturė́ta vanduo Vrn. Yra užturė́tas vanduo malūnui Kdn. Anas pastatė melnyčią, ažturė́jo visą vandenį, niekur vanduo negali eit Aps. Buvo užturė́tas Arupės vanduo Ker. Tegu lyja: ar mes užturė́sim?! Pc. Kubizdaliai kraują ažùturi Ktk. Kraują anas ažtùri JnšM. Pliaupia kraujas i neažuturi Dglš. Nuvežė Vilniun, kraują ažturė́[jo] Rš. Senis šlapumo nebeužtùri, po saũ leidžia Sml.
| impers.: Ligoninėj klausia, kam užturė́jo vidurius, duosiu vaistų Žl. Gal nuo tų žuvų užturė́jo man vidurius Ut.
| refl. Slm, Lz: Ažsiturė́jo upelė ir patvino pieva Ds. Ažsiturė́[jo] [v]anduo, nenubėga Dglš. Sako, ežeras siaurutis buvęs, o paskiau ažsiturė́jo upė [ir pakilęs] Strn. Negerai, kai ažsi̇̀turia viduriai Ob. Nuo paparčių viduriai ažsiturė́davo Dglš. Nuo mėlynių užsitùria viduriai Slm. Misos prigėrė, užsiturė́jo šlapumas Slm. Prakeiktas testov, kardą savą užturįsis (trukinąsis), jeib nepralietų kraujo BBJer48,10.
ǁ refl. palaikyti užsidėjus: Užsiturė́jau šalto vandinio prieg [sutrenktam] veidi, i nesopa Drsk.
ǁ KŽ sulaikyti savyje, neišleisti: Ta bačkelė jau išgverus, nieko alaus macnumo nebeužtùri Sml. Ąžuolas, ant oro išdžiūvęs, visuomet savyje užturi maždaug dešimtą dalį pirmutinio drėgnumo A1884,125.
ǁ BtLuk24,16 uždaryti: Akys jų (mokytinių) užturėtos buvo, adant jo nepažintų SPII235.
^ Burna kaip šikinė – reikia laikyt užturė́ta Sug.
ǁ Ch1Jn20,23 neatleisti (nuodėmių), sulaikyti: Suteikė apaštalams galybę atleisti ir užturėti nusidėjimus M.Valanč. Kuriemus jūs griekus atleisite, tiemus bus atleisti, ir kuriemus užturėsite, tiemus bus užturėti BPII51. Tur ne tiektai atleidinėt, bet ir užturėt nuodėmes žmonių DP204.
3. tr. Ms, Jnš, Brž, Mžš versti užtrukti, sulaikyti: Nuėjau svečiuos, mane labai norėjo užturė́t, led ne led išsitraukiau Jnšk. Mus ažuturė́ję buvo, led išsiprašėm Dv. Atejau su reikalu, i mane ažuturė́jai Klt. Ir išmeldė, kad leistų tą mergelę par keletą dienų užturėti M.Valanč. Taip broliai Jūzapo išvyko į Egiptą, bet tėvas užturėjo numie jauniausįjį S.Stan. Užtùria [žmogų] i ant trečios nakvynės BM128(Pš). Ir jau būtų teip parvažiavęs, kad ne gera būtų šeimyna jį užuturėjus SPII181. Pragaras turės sugrąžint numirėlius savuosius, kuriuos buvo užturėję DP16.
| refl. OG434, LKKIX200(Dv): Pas Mikšį dar užsiturė́sta ČrP. Jie šiandiej be Šakalynės niekur neužsiturė̃s Upt. Pasidėti pas ko, užsiturė́ti, apsistoti I.
4. tr. Upn uždrausti, užginti: Kad gano, tegu gano, neužturė́si Ėr. Močeka su sa[vo] duktėm norėjo ažuturė́t šulnio ir itos obelies LKKIX202(Dv). Žinoma, kad važiuočiau, tai neužturė́tų Krs. Valdžia ažturė́[jo] mišką kirst Dglš. Galgi aš ažùturiu, arba manę klausai?! Trgn. Niekur toliau negalėdavai nuvažiuot, ažturė́ti keliai buvo (per karą) Lel. Aš žuturė́siu tau kelius, palauk! Nč.
5. tr. P, Rm, Škn sulaikyti pinigus ar ką kita, pasilikti sau, neduoti: Man ažuturė́jo senybą (senatvės pensiją) Btrm. Tu mun ten i ten padirbai iškadą, daba aš tau ùžturu [algą] Vž. Tegul tik koki iškada pasidarys, tai ir algą užtur Sz. Pasakyk, kad jis (kunigas) surinktų visus savo piningus ir aš šį rytą nešiu jį į dangų gyvą, tik pasakyk, kad neužturėtų nė vieno grašio BsPII45(Tl). Būsiu aš liudytoju … prieš tuos, kurie užuturėjo algą samdinykų DP15. Alga darbinykamus užturė́ta VoK34.
| Bronė visą amžinatilsį matutės gerą užturė́jo Ps.
| Pernai [kolūkyje] užturė́jo visiem javus, niekam nedavė Rm. Visus metus ažturė́jo (nerašė) darbadienius Str.
ǁ pasisavinti, pagrobti: Tas tai yra tėvainis, užmuškime jį, o tėvainystę jo (užturėsim sau) Ch1Mt21,38. Giminė kuršių teip stipriai su danais rėmės, jog, juos visus išmušusys, laivus užturėjo, auksą, sidabrą ir vis, kas buvo laivūse, atėmė S.Dauk.
ǁ impers. atimti (žadą): Jau kap šnektą užturė́jo, tai ir mirė zaras Kpč.
6. tr. Q39, I, N sulaikyti, areštuoti.
7. refl. KŽ, Vvs, Ds užsibūti, užsilaikyti: Su vytele išpleitojo tankiai tvorą, i sniegas ažsi̇̀turi Smal. Nėra sniego ant kelio, neužsi̇̀turi, vėjas nunešė Pc. Vienas ažsiturė́jo ančiokas [iš laukinių ančių kiaušinių], o kiti paaugę išlėkė Klt. Mūsų valsčiuj nelabai seniūnai užsi̇̀turi Krkn.
| prk.: Akys mūsų nenorom ažuklius, ažsikabins, ažsiturė̃s kur nor, iš kur neveikiai beatatrauksma, atplėšma BM60.
8. refl. NdŽ išsilaikyti kokioje būklėje nenugriuvus, nenukritus: Ar tu viena ranka užsiturė́si ant obelės šakos Jnšk. Labai sunku yra užsiturėti ant kojų A1885,97. Akmuo … negal ant oro užsiturėti, kada kas nepritur I.
9. tr. maitinti, išlaikyti: Ažuturiu ilgai, karšinu SD8. Ažturė́t du sūnus labai blogai JnšM. Kuom žmonis užturė́sim? Upt. Aš turiu tėvelį – ažturės manę! LMD(Klt).
| Kursai rėdo gerai tikrus savo namus užturėdamas vaikus savo klaužadoj su visokia viežlybyste Ch11PvT3,4.
ǁ išpenėti: Kada ilga vasara, daugiau neužturė́davo, tos kiaulės neturia ko nieko ėst – ant plikų dirvų ganydavo Mšk. Kokį penukšlą … neužturi a neužlaiko jo savei WP88.
10. tr. prižiūrėti, valdyti: Jie nebeturi sveikatos užturė́t gyvenimą Upt. Kol tėvas gyvena, tol ùžturi žemę visą Jnšk. Didelių plotų valdytojai, bajorai nebegalėjo užturėti savo rankose žemę TS1901,6-10. Ižstatoma est mums trumpai prieš akis pradžia bažnyčios Dievo ir kaipo užturėta yra ir užlaikyta po tvanui Ch1Krn(santrauka).
^ Moteris užtùri tris namų kertes, o vyras – vieną Krs.
11. refl. DŽ, KŽ išbūti, išsilaikyti, išlikti, neišnykti: Čia iššalo rugiai, o ten užsiturėjo Šts. Po lytaus užsiturėjo rugeliai, nebnyksta Dr. Jų kiaura žemė, smėlis – kišk nekišk [trąšų], niekas neužsitùri Sml. Tik viena vyšnelė ažsiturė́jo – visos iššalo Ktk. Buvo lakštas ažsiturė́jęs Dglš. Gyvulėliam, kad ir žiemą, miške vis ne teip sunku užsiturė́t kaip ant pliko lauko Jnšk. Ant vieno … kalno kriaušiaus … lig šiolei užsiturė́jo ąžuolinių suretėjusių keletas kelmų BM65(Žb). Liepė ta lazda (krivule) savo įsakymus svietuo skelbti, kursai būdas skelbimo įsakymų vyresnybės lazda iki šios dienos užsiturėjo S.Dauk. Su vopna galime sudėti tiktai tokias maliavas, kurios pačios gerai užsitur prieš oro įveikimą A1885,51.
12. intr. ištverti, atsispirti: O dėl to mat užturė́jo, nemirė Brž.
| refl.: Įkūrė pilę, kuri ilgą laiką užsiturėjo S.Dauk. Seni, kurie užsi̇̀turi, tai užsi̇̀turi Adm.
13. tr. neleisti nutolti, išsaugoti, branginti: Ir nemažas protas mokėti Jezusą pri savęs užturėti M.Valanč. Veizdėk, idant ir tu tą žodį Dievo girdėtą neužmirštumbei …, bet atmintumbei ir širdyje tavo užturėtumbei BPI99. Užturėsime ją (bažnyčią) visad savimp, jei sergėsimės, idant jos ne vienu nenuliūdytumbime DP240.
14. refl. SD1138, Sut, N, NdŽ, KŽ susivaldyti, susilaikyti, susitvardyti: Neažusiturįs SD182. Negalėjau ažsiturė́t iž juoko, kap anas valgė itą saldienę LKKXIII123(Grv). Šunskietis yra labai švelnus, užsiturintis žmogus V.Kudir. Ūkininkas, girdėdamas jų šneką, negalėjo užsiturėti nesijuokęs BsPII112. Vienam geriant sunku kitam užsiturėti Sz. Kareivis buvo jau iškėlęs kalaviją; sūnelis jo tą pamatęs staigu prabilo klykdamas tus žodžius: „Kareivi! Tėvas muno Krizas“. Kareivis nusiminęs užsiturėjo S.Dauk. Meldžiu jus, idant ažusiturėtumite nuog pagedimų kūno SPII17. Nuog visokio paveikslo pikto užsiturėkite Bt1PvT5,22.
15. tr. psn. būti kieno nors pusėje, palaikyti, paremti: Jei šitoji tave užturės, tad neparpulsi DP400. Jūs (tikrai) prisakymą Dievo niekais verčiate, kad savo įstatymą (galėtumbite) užturėt Ch1Mr7,9.
16. refl. N pasiekti, gauti, laimėti.
17. refl. elgtis, gyventi: Labiaus už viską Dievą mylėkit, pagal jo žodžių užsiturėkit LTII220(Tat).
paužturė́ti, paùžturi, -ė́jo (dial.) tr. sulaikyti: Arklius liš gale salos paažturėjo Lz.

Daugiau informacijos

turė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antver̃sti

Apibrėžtis

ver̃sti, ver̃čia, ver̃tė K, DŽ, FrnW; D.Pošk, Sut, N, M
1. tr. KBII154, Rtr, BŽ266 daryti, kad griūtų, parvirstų ant šono, griauti, mesti: Versk kūlvertais vežimą šieno J. Ans muni ver̃ta, aš i vėl sėdu Yl. Kiaulės lovį ver̃čia, ėst nori Ėr. Veršis tuo verčia viedrą ant šono – turi dabot Jrb. Matai, kaip jau siaurai pradėjo tekėt medus, reikia ver̃st kubilas Ant. Ariant vienon pusėn ver̃čia žemę [plūgelis] Aln. Bangos laivelį ver̃čia NdŽ. Jau toks šaltas ir didelis vėjas, kad iš kojų ver̃čia Snt. Ka pakilo toks vė[ja]s, ka vedvi ver̃tė iš kojų Sd. Toki audra buvo, ka ver̃tė iš kojų eitant Skd. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti, vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu, kartais nuklimpstam ligi pažastų L.Dovyd. Sraunus vanduo – iš kojų ver̃čia Mrj. Sūkurys pasidarydavo – ir ver̃čia arklius Srj.
| Nuovargis vertė iš kojų rš.
^ Ir mažas kelmas vežimą verčia (ir smulkmenos padaro didelę žalą) N. Ne didysis kelmas vežimą ver̃čia Vdžg. Mažas kupstas (keras J.Jabl) didelį (didį J.Jabl) vežimą verčia LTR(Ldvn, Kš). Ne didysis akmuo vežimą verčia, mažasis J.Jabl.
| impers.: Menka galiu paeit, kaži kap ver̃čia mane Onš. Šiton pusėn verčia – i negaliu paeit Ml. Jeigu tiesiai žiūri – nieko, o jei kiek į šoną, tuoj ir ver̃čia Všn. Kai atsisėdi [ant sofos], įlendi – ver̃čia aukštielnioką Slm.
| prk.: Jeigu žiemą žmogų ver̃čia (liga guldo į lovą), daktarą ar prisišauksi? Adm.
ǁ pjaunant, kertant, laužiant guldyti: Būlo, ver̃čiam sausynus (sausuolius), pjaunam an malkos DrskŽ. Ver̃skiat šakainį – smelka rasodną kaip velnias End. Pradėjo mišką ver̃st Pn. Geriausius rąstus malkoms verčia Db. Imkie kirvį ir matiką, versk ant šono aržuolus ir ardyk žemę Tat. Verti̇̀ pradalges – linksmiai šienauti Als. Paprastai tėvas eina pirmas ir verčia plačią pradalgę, nepalikdamas nė žolelės rš. Didelėm pradalgėm rugius ver̃tė Kair. Ilgi rugiai, dideli, nebuvo kaip į pradalgę ver̃sti End.
| Pustys dalgelį, ver̃s pradalgėlę (d.) Gs.
| I pjauna, i ver̃ta tus medžius Šts. Gražus žvėriukas [bebras], o plaukia, neša medžius, ver̃čia Slm. Tačiau tu nežinai ir niekada nesužinosi, ką jauti, kai tau liepia sėsti ant traktoriaus ir versti žydinčias obelis V.Bub. Pasiutusi audra, medžius ver̃ta Trk. Kap ej[o] Dusia (pakilęs Dusios ežero vanduo), tai labai ver̃tė medžius Srj.
^ Plieninis ungurys girią ver̃čia (dalgis) JT268. Matė kertant, o nematė vertant (vilnas kerpa) Sim.
| refl.: Rugiai nesiver̃čia ant pradalgės Kvr.
ǁ skersti, pjauti (ppr. gyvulį): Kiaulę ver̃s šią savaitę, atveš meisikės Rdn.
ǁ žudyti, kauti: Vokietys žmones ver̃tė Škt.
ǁ marinti: Ale kaip tas vėžys ver̃čia žmones Dkk.
ǁ medžioti, gaudyti: Geras katinas: pacukus ver̃čia, reik lašinių duot Pc.
2. tr. NdŽ mesti, blokšti, sviesti žemyn ar gilyn: Šieną gal biskį ir ne sausą suvežėm, o paskum mum pradėjo kaist, tai vėl ver̃tėm žemėn Slm. Jeigu pantai aukštai, keturi penki vyrai paspėjo ver̃sti [šiaudus žemyn] Trk. Ver̃sk [aplytą] kupstį i džiovink Rdn. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupsčių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn J.Sav. Iš mašinos ver̃čia [šieną] terp durų, kad greičiau būtų Lel. Kap jiej invažiav[o] [vandenin], kap juos ver̃tė ton upėn, tai jiej ko neužsitapino Sn. [Vėtra] stogus žemėn ver̃ta Vkš. Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko [linų] pundus M.Katil. Tėvas ver̃čia iš vežimo mėšlą, o mes tai kratom Alz. Su vertykle versk linus J. Aš nuo galo nenoriu ver̃st, einu šiaudų nešt LKT128(Pšš). Perniai neturėjom kur dėt [obuolių], tai vežėm rateliais ir ver̃tėm [į žvyrduobę] Pl. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvirs – ver̃sk laukan Pv. Karstas buvo nuleistas į kapą, ir duobkasiai ėmė versti žemes rš. Įsakė ponas savo bernam, kad vežtų kuo didžiausius akmenis ir verstų į tą šulnį LTR(Klvr). Tenai, kur mušas (kariauja), šimtais ver̃ta į duobes, kremta vyrai kaip varmai Krš. Šaudė, ver̃tė į duobę i paskiau a kalkių pylė viršuo Sd. Kas tik papuolo, tos[na] žvyrduobės[na] ver̃tė, o paskiau sutvarkė, tai dabar kapeliai Plvn.
| prk.: Tuomet ūmai į pragarą visus teverčia kruvins mano kardo smūgis! Vd.
ǁ tempti, traukti, kad išvirstų: Tai būčiau stvėręs ir vertęs jį į griovį J.Jabl(Ukm). Muni ver̃ta iš lovos lauk, i gan Trk. Atgulu pasigulėti, kaip aš nekeluos, plaukus rauna vaikas i ver̃ta iš lovos Kl.
3. tr. smarkiai stumiant, daužant daryti, kad virstų, griūtų, laužti: Ver̃čia karvė duris ragais Klt. Anas nuej[o] ver̃st vartus Arm. Su buldozeriu tuos [Kryžių kalno] kryžius ver̃tė žemė[n] Mšk. Jei ver̃s kryžių, naują statysim Prl. Ver̃čia tvoras, ver̃čia važiuodami Sdb. Tos kiaulės man tuoj tvoras pradės ver̃st iš alkanumo Jon. Atjo[jo] šelmis bernelis, vertė svirno dureles LTR(VšR). Pradėjo kareiviai duris verstie, pradė[jo] siratėlė gailiai verktie BsO127.
| prk.: Jūrios bangas ver̃čia KII336.
ǁ Vlk, Žž griauti, ardyti: Ver̃st reikia laužai ir statyt nauji namai DrskŽ. Tas visas trobas ver̃s, visus suvarys į vieną drūžę Rdn. Mūsų triobas kitą metą ver̃s Jrb. Jaują ver̃tė, atplukdė an šič, paskui traukė ir statė Brž. [Vaiskas] ėmė šaudyt, ver̃st gryteles, kur buvo netoli BM160(Jnšk). Turėjom ver̃st [seną gryčią], atėjom čia gyvent Sdb. Krantus vėl verčia [Nemunas], kito kelio ieško, lyg kitur nutekės J.Jank. Pečius daba nereikalingas, ale ką darysi, – nejau ver̃si?! Grnk. Išrietėjo vartomi kaulai, ver̃tė kapus Krš. Tos meškos nori verst pečių, o tą paskutinį [plėšiką] užmušt BsPIV272(Brt). Traktorius jau ver̃ta tas kopas, lygina jau Plng.
| [Vėtra] ver̃tė triobas, nugriovė katriem medžius Slm.
| prk.: Tie patys ver̃tė ūkes, draskė, tie patys Lietuvą kela, o kaip! Šv.
^ Ana kurčia, koc namą ver̃sk [, neišgirs]! Btrm.
4. tr. NdŽ, DŽ1, Rm, Erž rauti iš šaknų, traukti, plėšti (iš žemės): Reikia ver̃st lauk tą krūmą – jis viską stelbia Smln. Pradėjo tus kelmus ver̃sti, plėšti lauk Trk. Raunam kelmus, kertam krūmus, verčiam akmenis A.Gric. Pavakarėje, šeštadienį broliai ima dalbas, kastuvą, kirvius ir verčia kelmą L.Dovyd. Oi, kas žiemą man žaliuoti, kad vėjelis labai pučia, iš šaknelių mane verčia LTR(Žsl).
| prk.: Atlinguoja šmėkla karo, kalnus, kelmus versdama T.Tilv.
| refl.: Tai užderėjo vasarojus, kap siena – nat iš šaknų ver̃čias Rod. Javai užsinešė, net iš dirvos ver̃čias Tr. Tas kelmas kaip ver̃tės, kaip šėrė šaknim man par tą ranką Sb.
5. tr., intr. DŽ, NdŽ, Gdr, Btrm, Pls guldyti į šalį (žemę): Palyčia žemę griauna, verčia LzŽ. Tiesian šonan (dešinėn) ver̃čia žagrė Dglš. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė LTR. Arklius pasišėriau ir su plūgu verčiù Dgč. Daba su traktoriais ver̃ta Lpl. Te prikišta mėšlo, plūgas nebever̃čia Slm. Ver̃tė žemę kap lubiną tokiu plūgu Drsk. Čia verstuvė būs, ka ver̃stum žemes Vvr. Krygom ver̃čia, aria dobilieną Klt.
| Plūgas ver̃čia vagą JnšM. Ver̃čia vagą kaip lentą Šmn. Tiej noragai ir ta žagrė ver̃čia vagą Rud. Vagos daugiaus ver̃stos su plūgu Krš. Salako apylinkių artojai pirmą vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti rš. Artojas nebevers gilios vagos B.Braz.
| refl.: Arklas lengvai rausė drėgną žemę, ir blizganti saulėj velėna, tiesi kaip styga, vertėsi paskui artoją V.Myk-Put. Kad arė rudenį, krygos ver̃tės – teip buvo aždžiūvę Alks. Mūs žemė tokia, kad kaladom ver̃čiasi, kap ari Plv.
ǁ DŽ, NdŽ, End, Šll, Jrb, Kvr, Mžš rausti, knisti: Veršis (bulius) piktas – ragais žemę ver̃čia Dv. Ver̃sta suversta šernų bulbos Klt. Šnipu ver̃čia, knisa kiaulė DrskŽ. Žolę karvė ver̃tė, ver̃tė nosia, širdijos, – tvarte pilna musių Klt.
ǁ Kvr, Antš rausiant kelti į viršų: Kad kurmiai ver̃čia žemę, žiemos nebus Srv.
^ Du melsvi kurmiai žemę verčia (noragai) KlvK.
ǁ kastuvu skverbti, gilinti: Nušilę ka kasa, ka ver̃ta grovius! Krš. Įkasę durpes, su spatu ver̃čia – i nulaužia tankiai spatą Jrb.
ǁ Žvr kelti (iš žemės) skverbiant (ppr. bulves): Pabaigėm bulves ver̃st Zp. Seniau bulves ver̃sdavo su šake Vv. Vyrai su šakėm ver̃čia [bulvių kerus] Dg.
6. tr. SD201, H, K, Rtr, ŠT104, NdŽ, KŽ, DŽ1 viršutinę pusę keisti apatine: Ver̃sk antraip akmenį J. Nespėjai sudėt į kupečius, perlijo – i vėl ver̃sk [šieną] Pžrl. Nebežinau, katras [minkomos duonos] šonas nèverstas, gal šitas? Plvn. Kepamus maisto produktus galima versti tik gerai apkepus jų pirmajai pusei rš.
ǁ antraip sukti: Pradužo katro [margutis], ver̃sk kitą galą PnmR. Išbąla to drobė gražiai, viena pusė išbalo, verti̇̀ ant antros pusės PnmR.
| refl.: Drobę išbaltina in saulės, upėn neša, ver̃čiasi drobė Dv.
ǁ sklaidyti į šalis, kad geriau džiūtų: Tiktai ver̃skiat šieną, eisma grėbti KlvrŽ. Su grėblio kotais reik ver̃sti šieną Yl. Kad plonai sukloja, tai nereikia ver̃st linų Svn. Kiaurą dieną ver̃tė linus, tik patamsiukais parėjo Jnš. Mano tėvas liuobėjo ver̃sti pradalges, kad greičiaus padžiūtų LKT136(Prk). Šienas nèverstas, darže sėdžia, o gieda: „Pone karaliau, duok lietaus“ Slm.
^ Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis tartum grėbliakočiu verčiama pradalgė M.Katil.
ǁ vožti, verti, daryti: Kiek skrynę ver̃suot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj.
ǁ skleisti (knygos puslapį, lapą): Ver̃sti lapą NdŽ. Vaikai verčia puslapį po puslapio P.Cvir. Verčiu aš knygos šimtametės senus, pageltusius lapus B.Braz. Verčia [kunigas] brevijoriaus puslapius, lūpos šnibžda žodžius L.Dovyd.
| refl. NdŽ: Kažkaip man tie lapai po penkis iš karto verčiasi – nemoku P.Cvir.
7. tr. keisti gulimą padėtį, sukti, ridenti nuo vieno šono ant kito: Reikdavo ją ir ver̃st, ir valgydint – sunkus ligonis buvo Slm. Kaip ver̃čia, neatverčia – guli kaip negyvas Sug. [Ligonis] rėkia verčiantỹs, jį visą sopa Drsk.
| refl. H, R, MŽ, L, NdŽ, DŽ1: Kad užeina skaudėt, reikia ver̃stis aukštinykai Kbr. Verčiuos ant kairiojo šono, pagalvin spaudžiuos I.Šein. Kaip verčiuos, tik skauda, kaip guliu, neskauda Sdb. Vaikas jau i ver̃čias [lovutėje], i kelias, – nemažas jau Klt. Ant vieno šono pakyrsta [meškai] gulėti – ver̃tas ant kito Mžk. I sėdys, i stojys, i vieneip vertýs i kiteip vertýs – didiliai prasta naktis buvo End. Taip viską galvoj parėmęs, verčiasi kunigėlis ant paskutinio šono S.Čiurl. Vertės ant vieno šono – negerai, vertės ant antro – dar blogiau Žem. Ale kad pailsiu, aš versiuos ant šono, o tu sėsk ant kito šono DS53(Rs).
| prk.: Sveikatos neturiu: kad biskį kas, tuo pradeda ver̃stis (smarkiai plakti) širdis Jrb.
8. tr. I, KBII154, K išorinę pusę keisti vidine: Ver̃sti kišenę DŽ1. Tu laidyk ir parplovinėk grobus, aš ver̃su – taip būs greičiau Vkš.
^ Versk šiaip, versk teip, o vis išvirkščioji pusė (ir šiaip bėda, ir taip bėda) Vl.
| refl. NdŽ: Vanduo traukė grobą žemyn, ir pats grobas ver̃tės Vkš.
ǁ persiūti kita puse: Drabužį ver̃sti DŽ. Verstà suknelė NdŽ. Rūbas, sako, ver̃st nemožna Klt.
9. tr. ŠT373 risti, raičioti: Ir aš nu kalno kūlį verčiáu Brs. Kūlius ver̃čia vaikai ant pievos J. Ar moki kūlę ver̃sti? Žgč. Vaikai kūlį ver̃čia LzŽ. Kitas lėkdamas kūlį ver̃s iš to džiaugsmo Žr. Žingsnį žengsi, kūlį ver̃si – i numie (juok.) Pln. Reik kūlį ver̃sti, ka gandrą pamatai pirmą kartą Sd. Kūliùs ver̃čia, kad rugiai iš dirvos virstų LKKXIII128(Grv).
| Buvo atlėkę lėktuvu, ver̃tė kūlį, mirties kilpą darė Kl.
10. refl. NdŽ, KŽ ristis, ridentis (ppr. verčiantis per galvą): Ver̃stis per galvą DŽ1. Ver̃čias lėkdamas verstinis karvelis, o paprasti karveliai nesi̇̀verčia Brb. O tas avinas vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės (ps.) Brt. Pempę pamatęs, verskis per galvą – bus laimė per visus metus LTR(VšR). Neliesk manęs! Jei prisiliesi – nuo kalno versiuos! B.Sruog. [Boba] padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest į pečių prikūrytą, tai aš pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi nuo tos lopetos ir išsisukau koją BsPIV48(Brt). Kūliu verčiuosi SD123. [Mergaitė] kūliu per galvą verčiasi, šokinėja pritūpdama, rankom lyg sparnais mosuoja V.Bub.
^ Verčias kap zuikis pakalnėn LTR(Srj).
11. tr. DŽ1, Krs, Rs daug (ppr. be tvarkos) dėti, krauti, mesti: Ver̃sk šieną čia BŽ42. Ver̃sti į krūvą, į kupetą NdŽ. Pašarą ver̃sdavo kašikais karvėm Klt. Kaip išdžiūna [nurauti žirniai], ver̃čiam klaimuos, su kultuvais kuliam Kvr. Į laidarą liuob ver̃sti mėšlą Krtn. Neversk karvei vieno šieno, padaryk kratinio Ad. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pakiltų M.Katil. Vežė ir ver̃tė in klojimo [javus] Aps. Davė davė, iš kluono ver̃tė ver̃tė viena [rugius į mašiną] Klt. Kloja, ver̃čia pašarą po kojom Dglš. Iš miško slenka rogės su rąstais, kuriuos verčia prie upės L.Dovyd. Pradėjo [velnias] laužtie medžius, an kelio verstie LTR(Lp).
| prk.: Mūs kapuos vienas kito kaulus ver̃čia (daug prilaidota) Dglš.
verstinai̇̃ adv.: Piktumą vienas kitam verstinai̇̃ ver̃tam Krš.
| refl. tr.: Vertúos akminus pudamentuo Krš.
ǁ prk. gausiai duoti, tiekti: Tėvai ver̃čia ir ver̃čia [miestelėnams] vaikami Drsk.
| Menkiausias susirinkimas kulkoze – ver̃ta šnapšo vagonais Krš. Mažai primelžu – nèbvertam pieno į pieninę Rdn. Iž užsienio ver̃čia ver̃čia viską, Lietuvos [prekių] nieko nereikia Brš.
verstinai̇̃ adv., verstinõs: Kuperatyvai piningus verstinõs ver̃tas: veža prekes tolie, į Rosiją Krš.
| refl. tr.: Šimtus ver̃tas tik iš pieno: dvi karvi melža, o du seniai Krš. Jiems tę tik pinigai verčiase, geriau negalia būt Vdžg.
ǁ prk. puikiai auginti: Patręša, kokius javus laukai ver̃ta DūnŽ.
ǁ Rdn, Lp daug (ko), gausiai berti, barstyti: Trąšų nebuvo, mėšlus ver̃tė Pj. Pelenus, smėlį ver̃sti ant ledo KŽ. Pelenus ver̃tam lauko[n] Krš. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo J.Balt. Nešdavo, ver̃sdavo bačkon šitas uogas Lb. Gal druskos never̃st daug: kam reikės – įsidės Mžš. Obuolių daugis – i kiaulėmi ver̃čiam Mrk. Šiemet svietas bulbas ver̃čia maišais Klt.
| prk.: Gyvenimas – audra! Vertė ant manęs smėlio kalnus, laužė man pečius J.Gruš.
^ Rūsijai duoti, kaip į kiaurą maišą ver̃sti – nėr tvarkos Krš.
ǁ BzF197, KŽ, End, Kv, Dsm gausiai pilti, lieti (ppr. skystį): Never̃sk tiek, niekas neišgers NdŽ. Tę viską pila, ver̃čia – pažliugę jau Pv. Neša vandenį ir šitais kabliais ver̃čia an sienojų [per gaisrą] Vdn. Pila ver̃čia Nemnan, nuo Gardino kokis rudas vanduoj plaukia Drsk. Bitės jau pradėjo į perus versti (nešti) medų Nz.
| prk.: Visą sielvartą ver̃sti ant ko KŽ.
| refl. tr.: Keli vyrukai palei didelį langą stačiai iš butelių į gerkles verčiasi alų J.Ap.
ǁ tr., intr. NdŽ, KŽ, Skdv, Pvn, Trk, Slm prk. gausiai ar be paliovos gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Stiklą po stiklo ver̃čia DŽ1. Pasileido visi, ver̃čia didis mažas Lkč. Visi sprogo i sprogsta, ver̃ta stikliukus Krš. Kad ver̃čia, tai ver̃čia! Lp. Smurglini, murini [vyrai] tik ver̃ta į gerklę, tik ver̃ta! Rdn. Į gerklę ver̃ta kokį rašalą, kokius maurus – i serga Rdn. Prisitraukė artyn ąsotį su alum ir nebepaleido, tik pylė stiklinę po stiklinės ir vertė sau J.Balt. Pabalusį kaip ožio akis [spiritą], nenusistojusį ir šiltą, vertė į gerkles M.Katil.
12. tr., intr. Krtn, Vkš, Krš, Vb smarkiai, gausiai snigti arba lyti (ppr. pučiant gūsingam vėjui): Tokie bjaurie i nejudėk iš trobos – pūga ver̃ta Šts. Dideliais plostais verčia Pst. Žiemą ver̃čia sniegai iš apačios (pusto per pamatus) Vdk.
^ Lietus lijo, kaip iš viedro vertė TS1897,11. O lauke girdėtis baisiausia audra: žaibai, perkūnija, lytus kai su viedru verčia Sln.
| impers. DŽ1, Dglš, Krok, Drsk, Pst, Graž, NmŽ, Krtn, Trk, Rmš: Ruduo – i ver̃ta, jug visumet taip Krš. Kiaurą vasarelę ver̃tė, apipuvo viskas – daba[r] tuščià Varn. Ver̃ta par kiauras dienas Krš. Atjuoduo[ja] debesis – ver̃s! Vn. Taip ver̃čia sniegą, virsta rogės Skp. Visą dieną vertė sniegą kap plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias LKKXVII176(Grv). Nenustoja pusčius ir ver̃tus sniego NdŽ.
^ Deda lytus, kaip iš viedro ver̃ta Pln. Ka pradėjo tokiais ubago kąsniais ver̃sti, kelio nematyti Všv. Sniegą ver̃čia kaip iš karties Zr. Lijo, ver̃tė kaip iš kibiro Jdr. Ver̃čia kap vyžais lauke (sninga didelėmis snaigėmis) LKKXIII125(Grv).
verstinai̇̃ adv.: Nelijo nelijo, ka pradės, verstinai̇̃ užver̃s Krš.
ǁ tr. užnešti sniegu, užpustyti: Ver̃sti kelią NdŽ.
13. tr., intr. KBII54, DŽ, NdŽ, Vvr, Šts, Vkš, Jnš, Grz, Rm, Ant, Slv be tvarkos griozti, rausti, naršyti, atkakliai ko ieškoti: Vertė, kniso, taršė, naršė trobą, paskui ir tvartą, ir kluoną J.Balt. Ten gulėjo ant stalo baisybė žibančių žiedų; ji ėmė juos versti ir ieškoti prasto, bet negalėjo rasti J.Balč. Išgirsi čia, išgirsi ten, – [žandarai] žmones pridraskę, prikėlę, – kratę, vertę ir… nieko nerandą S.Čiurl. Kratė, vertė kamarą, vis piningų ieškojo Žem. Ta boba ver̃ta visus pašalius, ieško Trk. O lenda, o ver̃čia – toks knisius Jrb. Ką čia verti̇̀ svetimus daiktus, a gražu, vaikali, taip daryti!? Krš. Versiù visą šėpą, perversiu ik alda daiktelio – vis tep rasiu Pv. Tik eina, tik kniausia, tik ver̃čia – ieško pavogt Svn. Nėr daikto pirkioj šitiem vaikynam, siunta, ver̃čia visa ką Klt. Ieško su žiuburiu, eina, ver̃ta po klėtę, po kūtę Žd.
| refl. NdŽ: Puolė prie skrynios, ėmė verstis – ištraukė pagalvį, paklodę, duknas J.Paukš. Pykši kas, kamaroj ver̃čias Dglš.
14. tr. ŠT383 kreipti, lenkti, sukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme, keičiant padėtį: Sklydį verčiáu į kitą pusę, nedevės Krš. Aš plaukus verčiù į viršų Mrj. Vyrai jau plaukus kirpdavo, kiti ant šono ver̃tė, kiti teip išskleidė Tl. Aukštyn verstai̇̃s plaukais vaikis mun pats kirtis (patinka) Šts. Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apie mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn ir kepurė nukrisdavo BsPII116(Srd).
| impers.: Raguites ver̃čia, paleido kelią Dbč. Staigiai nesusuksi žagrę, ver̃čia su žmogum Vdn.
| prk.: Vė madas ver̃čia in senovę KzR. Žmogus šiame sviete vislab ir pačią bėdą ant naudos verta S.Dauk. Kada žmogus žmogų reg piktai alba griekuosu kokiuosu gyvenantį, tada jis kaltas yra jį mokyti ant tikro bei gero kelio versti BPII251. Širdis mūsų tavęsp versk Mž345. Neverčiau piktop širdies PK51. Ant geriausio verčiu (versti N) R67, MŽ88. Ką Dievopi, Kristauspi ver̃sti KI198. Ver̃čiame savo valią Dievui ant garbės A.Baran. Dievas siuntė tankiai pranašus, kurie anus parsergėtų ir į tikrą tikėjimą verstų S.Stan. Negerai aiškinti, į piktą versti ŠT133.
| impers. prk.: Kaip į mėlenumą ver̃ta (turi mėlyną atspalvį) Grdm. Ver̃ta ant miego (labai norisi miego) Lkv. Ver̃ta ant atdrėkio I.
| refl. prk.: Visaip mūsų tyko didžios priegados, ir rodos, kad mūsų ministeriai patys iš tikro nežino, katrul ver̃stis KA103. Vidurvasaris vertėsi kiton pusėn rš. Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen M.Katil. Dienos ver̃čias an pavasarį Tr. Oras ver̃čias an sniego Ds. Ver̃tas motriška į kitą vierą Vn. Ver̃sties ing Liuterį I. Prie Dievo verstis OsG169. Amžinai bus išganyti …, kurie pakūtą darydami Dievop verčiasi BPI124.
ǁ NdŽ, DūnŽ savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: Kas jūso neprotas savaip viską ver̃sti Krš. Viską antraip ver̃ta (priešingai kalba) Tn. Ver̃tė taip, ka iš gyvolio žmogus – i daro kaip gyvoliai Krš. Papratusios motriškos viską į blogą ver̃sti (blogai išaiškinti) Krš. Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius M.Katil.
ǁ vertinti: Versk, ko vertas anas J.
ǁ kreipti (akis): Dangun dažnai akis verčia brš.
| prk.: Kursai piktai daro, tasai šviesybės nekenčia, ant tamsybių akis verčia prš.
ǁ Šlč gręžti, grąžinti, sukti atgal, keisti (kieno) judėjimo kryptį: Vituli, kur tu tę verti̇̀ karves?! Vlk. Kiaules verčiau bent kelis kartus A.Vencl.
| refl.: Kur rytoj ver̃sies (eisi)? Plm.
ǁ Jž perkant geresniu keisti: An pavasario reiks ir mum jau ver̃st arklys Užp.
| Versk tą žemę ir gyvensi kaip ponas Rm.
ǁ skirti: Už nestojimą į kamisiją [naujokams] dideles baudas ver̃ta Rdn.
ǁ refl. daryti posūkį, vingį, suktis (apie kelią): Kelias per tą kapinyną ver̃čias ing čia Kpč. Kad ir ver̃sis kur takutis, vis tiek eikit tiesiai Srj.
15. tr. L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Versti svetimąjį tekstą į lietuvių kalbą J.Jabl. Tuo metu jis (J.Jablonskis) vertė su mokiniais „Visuomenės įnamius“ ir mačiau ant stalo ištaisytus rankraščius KlbV59(J.Balč). Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù BM451. Gyvenimo pabaigoje jis (A.Baranauskas) lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją LKXIX19. Pradėtos novelės nepabaigiau ir siunčiu verstą Prūso apysakėlę Pč. Parenkant ir derinant, kas verstina ir kaip tekstas taisytinas, Mažvydui turbūt daug padėjo jo profesorius Stafilas rš. Ver̃čiamosios raidės NdŽ.
16. tr. NdŽ, DrskŽ, Jnšk, Brs, Vn kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: Aš savo kalbos nèvertu (kalbu tik žemaitiškai) Krtn. Varniškiai ver̃ta tą kalbą kiteip Žr. Toks didliai verstõs kalbos Als. Kitos pusės verstèsnė kalba, žodis J. Ana nėr vertanti̇̀ kalbos Vž. Ėmė gramatiką ver̃st (naujoviškai kalbėti) Rd. Garbėdiev, kad nugi atsimainė vis, ir kiek noriant vertam savo gi tėvų liežuvį Žlv.
verstai̇̃ Iš mokyklos parvažiuo[ja], verstai̇̃ šneka Rt. Ans verstai̇̃ kalba, iš gudiško J. Lietuviai (aukštaičiai) verstai kalba Šts. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstai̇̃ Pln. Žemaičiai Panevėžio gyventojus vadina gudais, o liežuvį – verstai kalbėjimu IM1860,56. Versčiaũ rašytos knygos aš nesuprantu Ggr.
17. tr. H, DŽ, Rdn daryti kitokį, mainyti, keisti: Žemę ver̃sti dykynėmis NdŽ. Versti ing titnagą I. Ver̃sti garais (kietą kūną) BŽ60. Mišrąjį skaičių verčiame netikrąja trupmena Z.Žem. Verčiau žmogum, pavirto sukčium J.Jabl. Saulutė kildama kaitino iš aukšto ir baltąją šalną vertė į tankią miglą Žem. Dalį gautų daiktų sau suvartodavome, kitus versdavome į pinigą, ir būdavo antra alga S.Čiurl. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine kalba, paprastai kinta tarinio nuosaka rš. Mechaninė variklio energija siurblyje verčiama hidrauline rš. Aš griaunu tavo pergales, verčiu jas pralaimėjimais J.Gruš. Leido [Kęstutis] rimtus pulkus į visas šalis, kurie plėšdamys plačiai platesniai degino, teriojo ir vis į kūlį ir vandenį vertė S.Dauk. Miestus … verskit į pelenus RD193. Šešis kodžius akmens vertė vynan pilnus vandens Mž224. Christus vertęs buvo vandenį vynana BPI310. Ing skudurus ver̃sti, draskyti I.
| prk.: Reikia vengti draugijų gyvenime asmens nesusipratimų ir nereikia jų versti visuomenės klausimu A.Sm. Paprotį įstatymu ver̃sti KŽ. O prisiegą laužąs į ką savę verčia! TS1899,3. [Viešpats] išmintingųjų mokslą į paikystę verčia CII1.
| refl. M, Š, NdŽ, Rtr, KŽ: Pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve I.Simon. Žmogus tura būti žmogus, į gyvolį never̃sties Krš. Pajuodę kaulai, jau in žemes ver̃čiasis Krm. Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! A1884,140. Duona kūnu jog verčiase, vynas krauju jog stojase, mes turiam prisakymą SGI152. Vertėse drėgnumas mano ing sausimus vasaros Mž466. O kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Vaižg.
^ Verčias ir vilku, ir lape PrLXVII29, B505, B. Verskis vilku, verskis meška – kaip tiek, teip tiek Sln. Verskis vilku, verskis meška – vis tiek žvėris PPr437(Ds). Su Bagdonu [matininkas] didžiai suteikė: tas jau neįmanė, kaip jam įtikti, katinu ir šunimi vertės LzP.
ǁ Blnk, Trš manyti turint kokių ypatybių, laikyti ką kuo: Mane durnu ver̃čia Dglš. Autakoju močią ver̃čia Klt. Tave už netikusį ver̃čia Ėr. Nieko nedarykit per barnę aba morną šlovę, bet per nusižeminimą teverčia vienas kitą prakilnesniu neig save Ch1PvP2,3.
ǁ refl. Rs, Pc, Grž dėtis, tartis kuo, kokiu esant, apsimesti kuo: Jis ver̃čiasi labai už gudrų, o kai reik, nieko gera neišmano Jnšk. Už durnį ver̃sties nenoru Vgr. Jiej ver̃čiasi lenkais Drsk.
ǁ refl. keisti fazę (apie mėnulį): Agurkai reikia [sodinti], kai ver̃čias mėnuo Jž. Pilnam mėnesiui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis verčiasi rš.
ǁ refl. NdŽ burtų galia teikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Visokiom baidyklėm ana (merga) ver̃tės LMD(Klt).
ǁ refl. keistis: Ver̃čias i ver̃čias tas gyvenimas Ad. Ver̃sis laikai, būs geriau gyventi Lk. Kas te gali žinot, kap per dešim tūkstančių metų ver̃tėsi DrskŽ. Tas jų gyvenimas dusyk an dienos ver̃čiasi Jnk. Ver̃tės ver̃tės tie pinigai Klt. Vyrų kaip vyrų, o motriškų mados vis ver̃tas i ver̃tas Krš. Čia jau daug ver̃tėsi kunigų Grv. Kada nors vis tiek ver̃sis! Alk. Jau ver̃čiasi: žiemą baltas, vasarą žalias (keičia pažiūras pagal reikalą) DrskŽ.
18. šalinti iš valdžios, atimti valdžią, galią valdyti: Kada dar cėrių ver̃tė DrskŽ. Tais metais pradėjo ver̃sti valdžią Nv. Tokių jau vyrų buvo, sugalvojo važiuoti ver̃sti valdžią žemynais Skd. Jį jau ver̃čia iš pirminykų Brb. Karaliùs ver̃ta nu sosto šalin, i gana End. Užėjo cicilikų metai, sąmaištis – mokytojas pradėjo susirinkimuose prakalbas sakyti, carą nuo sosto versti J.Paukš.
19. tr. iš savęs leisti išeiti (iškilti, ištrykšti, išplūsti, išvirsti): Kunkulą ver̃sti KI124. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn M.Katil. Šaltinis nesustodamas verčia vis naujus vandenis rš. Ugnikalnis ver̃čia laivą ir pelenus DŽ1. Tarytum staiga prasiveržė ugnikalnis ir kraterio gerklė spjaudė akmenis, vertė lavą V.Bub.
| refl. L, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Pl, Dbč: Iš kalno tik ver̃čiasi šaltinis, šaltas šaltas [vanduo] Vlk. Žmonės kalba, kad tai sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias V.Krėv. Tę vanduo ver̃čias – verda i verda (apie šaltinį) Jrb. Va kap ver̃čiasi tusai šaltinis! Drsk. Iš kalno versmė ver̃čiasi Srv. Į padangę vertėsi ir kilo tirštų dūmų kamuoliai TS1900,2–3. Iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu LzP. Smirdi degantỹs šienas, dūmai tep ver̃čiasi DrskŽ. Ver̃tas dūmai į trobą: sūdės du metai nešluostytos Krš. Netrukus suliepsnojo kūtės, ir ėmė verstis dūmai iš pono Skrodskio kabineto V.Myk-Put. Kad užsikuria [kūlelis], tai net liepsna kaminan ver̃čias Slm. Dūmai iš gerklės vertėsi tep kap iš kamino (ps.) Brt. Sykiu su lava verčiasi ir vandens garai rš. Matė kalną, apsemtą ugnia ir debesiu, iš kurio vertėsi griausmas su žeibu O. Seniau, būdavo, kubiluos rūgsta [alus], tai puta lipa, ver̃čias per viršų Kp. Kadgi rūgsta alus, kad ver̃čias puta Slm. Jau vanduo puode kunkulais ver̃čiasi Kt. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje M.Katil. Durys girgždėjo, gerai neužsidarė, ir pro plyšius, ypačiai žiemą, vertėsi į vidų šaltis A.Vencl. Pas mus upeliai žalio vyno, iš kraštų taisos žali šilkai, iš dugno ver̃čias balti perlai DrskD107. Iš jo burnos vertėsi degtinės smarvė rš.
| prk.: Ver̃tas baisūs žodžiai iš burnos, keika – žemė linksta Krš. Man akysè žarijos ver̃čiasi Bgt. Pyktis kamuoliais vertėsi iš širdies sp. Nuo verksmo verčias marių sietuva A.Mišk.
ǁ refl. prk. rastis: Iš kur tai ver̃čias visi itiej su barzdom LKKXXIX184(Lz). Verčias ir verčias darbai kaip iš peklos LTR(Šd). Iš kur te jos ir kalbos tiek verčias? LTR(Ds). Iš kur tas lietus verčiasi? Rm. Ir iš kur jiej (baravykai) ver̃čias? Rdš.
ǁ intr. veržtis, virsti, plūsti, trykšti, lietis: Šaltinis ver̃čia NdŽ. Ugnikalnis ver̃čia VĮ. Iš gilie ver̃ta žiubalas (nafta) Gršl. Dūmų kap iš pečio verčia iš burnos [rūkant] Pls.
20. intr. DŽ, NdŽ gausiai sunktis, pilti (apie prakaitą): Alsuoti sunkiai, prakaitas ver̃ta Trk.
| refl.: Prakaitai ver̃čiasi – sunkus darbas Drsk.
ǁ tr. padėti, skatinti išsiskirti (prakaitui): Liepžiedžių arbata ver̃ta prakaitą Pln. Ver̃ta prakaitą nasturcijų žiedai Sd.
21. refl. lįsti, kištis, išvirsti į paviršių: Gieda lenkai, gyslos ver̃čiasi an kaklų (nori perrėkti lietuvius) Vžn. Labai šiton kojon gyslos ver̃čias Pv. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis LTR. O jy (saldžioji votis) iš vidurių ver̃čias, jy turi išeit iž vidaus Kpč.
22. tr. gausiai berti (spuogais, šašais): Ją visą pakūnės ėmė ver̃sti Trg.
| impers. DŽ, NdŽ, Vn, Jnšk, Pš, Pc, Kp: Veidą ėmė spaugais ver̃st Škt. Ne toks niežėjimas – pradėjo ver̃sti šašais Rdn. Ver̃ta muno paršus, i neišgydau Krš. Ver̃tė tris dienas [tymais] po valiai, tris dienas nesėsdinėj[o] DrskŽ. Raudonligė – tai ne mėlynės: labiau ant viršų ver̃čia Mžš. Duoda gert midaus arba arielkos, kad į lauką verstų LMD(Sln). Jei kiauniežėmis verčia, reikia iš lauko atbulą dagilį parvilkti ir pasismilkyti juo, tuomet sugys buvusios ir nustos vertę TŽIII357. Jeigu vaikas išgąsčio kiek turia, a špuogiukai pradeda verst, duoda dirvinių našlaičių arbatytės Pš.
ǁ refl. gausiai rastis, piltis (apie spuogus, pūsles): Tiej raupai pradėj[o] ver̃stis, jis visas pajuodo Lp. Rankos pirmiau išpursta, o vėliau ima luptis oda, verčiasi pūslės L.Dovyd.
23. refl. KŽ, Rdm jėga brautis, spraustis, grūstis, veržtis: Žmonių daug, ver̃tamos kitas per kitą Krš. Ką labiau kryžokai ver̃tėsi pilin, tą lietuviai stipriau gynėsi BM106(Sb). Ėst nėra ko, kiaulės griaužia [gardus], ver̃čias lauk Žg. Agar nematai, kaip bitelės ver̃čias iš avilio, renkas vienan kamuolin Slm. Spiečius iš avilio ima ver̃stis Rd. Liūliai (kirminai) ver̃čiasi iš žemės Drsk. Musės ver̃čias į vidų, kai saulė užšildo Skrb.
ǁ knibždėti: Sekmadienį krūmai ver̃čias – kas tę žmonių! Žrm.
24. refl. Pt būriu greitai kur pajudėti, pasipilti: Tiesiog ant ko su umaru eiti, virsti, ver̃stis KII36. Staiga sujudo žmonės, ėmė verstis į lauką, prie kalbėjimo tiesiog V.Kudir. Nuo Vadoklių ver̃čiasi ir ver̃čiasi [rusų kariuomenė] Ėr. Žmonės dūtkūliais ver̃tėsi iš miesto Gs. Puol kulkos tankios kaipo ledai, Napoleons verčiasi visur linkai RD193.
25. refl. SD168, SD7, CII998, R, R190,366, MŽ253,491, N, K, M, L, Rtr, ŠT26, Š, DŽ, NdŽ, KŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Siūti, siuvėjo amatu verstis ŠT211. Seniau visi ver̃sdavosi iš savo ūkės Sdb. Aš gi verčiaũs iš gyvulio Str. Su arkliais ver̃sdavos anas Kvr. Aš karvę turiu, iš karvės verčiúos Kkl. Su žąsims menkiau ver̃sdavomos Šlu. Ką padarysi, visokiais amatais ver̃tas Žeml. Su meistrysta ver̃tas Krš. Žmones iš miškų ver̃tės Dbč. Ver̃tės iš audimo moteriškos ir mergos Pgg. Jam reikėtų kiteip ver̃stis JT375. Mės jau nèsverčiam niekap GrvT99. Matai, kaip žmonys ver̃tas – vogimu, plėšimais, i širdės leida Krš. Tiek metų vagimis ver̃tėmos (vogėme iš kolchozo) Eig. Kuo jis dabar verčiasi tenai? VĮ. Jis verčiasi tekinimu, tekintojo darbu VĮ. Žmonės ramūs ir darbštūs, senoviškai verčiasi ir gyvena A.Sm. Kuo dabar besiver̃si [nieko nebetekęs]? J.Jabl. Matas tašė malksnas. Tomis besiversdamas pasistatė sau krūme trobelę J.Balč. Milžo po šešetą karvių, o pienu vis dėlto nesivertė; užtat patys gražiai maitinosi Vaižg. Sako, pieną statyčiu, ver̃sčiuos iš pieno Akm. Kitas vėl, norėdamas versties ir pelnyties, augina teip pat taboką S.Dauk. Žinai, kad mums pinigų reikia, verskimsime, kaip galima TŽIV382. Anas, kuris buvo ėmęs penkius talentus, vertėsi jais ir nupelnė kitus penkius GNMt25,16. Vežta (vežėjo amatu) verčiuosi SD56. Jis (kupčius) dvarą tėviškės kaip reikiant nor valdyt ir besiversdams nor sau lobių užpelnyt RD201. Tam tikras bulvių kiekis bus parduodamas rinkoje žemės ūkiu nesiverčiantiems gyventojams rš.
ǁ ieškoti ar rasti išeitį gyventi, manytis: Kaip aš ver̃suos žiemą – nė vieno pagalio neturu Krš. Šiais laikais ver̃skias su tą diena Eig. Aš i senatvė[je] vertúos Pj. Kaip tu dabar verti̇́es? Akn. Mes sunkiai su pinigais ver̃tėmės Dglš. Kitą kartą žmonys vis ver̃tės kaip pigiau Žlb. Po kari buvo sunku gyvent ir ver̃stis Sem. Daug dirbam i taip ver̃tamos LKT101(Kv). Kab galėjome, tep ver̃tėmės, dovanai niekas nieko nedavė Drsk. Pamatysma, kaip tie jauniejai ver̃sias (ims tvarkytis) Krš. Sunkiausiai ver̃tas vagys i žulikai: vis po prakaitu (juok.) Akm. Nemoka verstiesi ir apsieiti kaip prigulint su tuo, ką jiems davė gamta ir gyvenimas A1886,148. Su malagystoms įprato ver̃sties metų metais, greit neatprasi Rdn. Tasai (žmogus) pavadino dešimtį tarnų savo ir davė jiemus dešimtį vaškų ir bylojo jumpi: verskitės, ik eš sugrįšiu VlnE185. Kaip ver̃čiatės iš po ligos? Antz. Skanėsais ver̃tas, čirškina, gerai gyvena Krš. Dar̃ nežino, kap ver̃stis iš gerovės, kap rengtis Kpč.
^ Verčiúosi kap klumpė (visi išnaudoja) Graž. Varge būdamas, kaip išmanai, verskias VP49. Varge (Bėdoj N) būdamas turi verstis, kaip gali PrLXVII28, B405. A šiaip ver̃sys, a kitaip – žmonims neįtiksi Krš.
ǁ NdŽ praktiškai vartoti, naudotis: Negana turėt tinkamą terminą, dar reikia mokėt juo verstis KlbXVIII22. Juozas laikė Barbelę už savo daiktą, su kuriuo galėjo verstis, kaip jam patiko LzP. Pono pinigais jis vertėsi kaip savais, ir niekas nedrįso jo įtarti A.Vien.
ǁ išsisukinėti: Prispirtas vaikas vertýs, i pamaluoji kiek Krš.
26. tr. SD122, SPI324, H, KII2, I, LL35,109,196, L, Rtr, ŠT148,240, DŽ, NdŽ, KŽ primygtinai reikalauti, spirti, priverstinai raginti ką daryti, atlikti: Aš tave neverčiu gerti J. Jie mus kitaip daryti ver̃čia J.Jabl. Jie ver̃tė mane drauge eiti K. Iš mažo reikia vaikai mokint ir ver̃st prie darbo Antz. Prie darbo reikia ver̃st, kad suprast[ų], iš kur tas pinigas pareina ir kad mokėt[ų] jis sunaudot Pv. Nèvertė tąsyk į tas mokyklas, nėkas nė[jo] – knygos buvo brangios Snt. Ant darbo versti N. I mamaitė gera – ver̃tė už seno vyro eiti LKT90(Rt). Myga, ver̃čia, kad tekėt[ų] Klt. Aš tavęs neverčiu, tik patariu: su ja nepražūsi Žem. Pripilkite dainiui didesnę mido taurę, tegeria verčiamas, kad nenori geruoju – manau, palinksmės senas vaidila V.Krėv. Jų (žmonių) nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum J.Ap. Neverčiama nūnai tu tai išpildei, ką aš pirm ilgų metų pažadėjau Vd. Teisinė valstybė naudojasi savo verčiamąja teise bendros gerovės sumetimais S.Šalk. Tie tėvai mergos verčia tą dukterį, kad eitų už to Pliudriko, nes ans buvo bagotesnis BsPIV255. Niekas nevertė, kad spaviedotumias mūsų kunegui M.Valanč. Heretikai … visas moteris, idant už vyrų tekėtų, ver̃čia DP52. [Jeigu] kas verstų tave eit mylią, eik su juo dvi (myli) Ch1Mt5,41. Jis ieškojo atpuolusius ir Dievo nesibijančius, kurie žmones syla vertė nuog zokano atpulti BB1Mak3,5. Nor Dievas ligomis mus versti ir pamokyti, idant kožnas savo sąnarius gerai vartotumbim, tatai esti savo sąnariais gerus darbus dirbtumbim BPII370. Neigi reiktų žmones Sakramentop per įstatymus versti? Vln9. Šventės šios linksmybė … verčia mūsų įsčias giedoti giesmes saldžias Mž283.
| prk.: Aplinkybės mus verčia kartais būti netgi labai negailestingus V.Bub. Bet pačią paskutinę akimirką jį sulaikydavo kitas jausmas, kuris versdavo kažko laukti, tikėtis J.Mik.
^ Tinginio nėkur never̃si (nepaskirsi jokių darbų) Rdn. Kaip būs gera [marti] – kaip ver̃si, taip nedėsi (juok. ničniekur neįtiks) Užv.
ver̃čiamai adv.: Nusižengė verčiamai mokėjęs darbininkui ne pinigais, bet prekėmis rš.
verstinai̇̃ Karalienė turi verstinai prisiversti pagalvoti apie Vilių I.Simon. Draugijoms galima esą verstinai atimti gyvatą A.Sm. Netraukite verstinai savo tarpan žemės mergelės, jei ji neturi tam tikro pašaukimo rš. Valstiečiai verstinai turėjo klausyti naujai skelbiamų tikėjimo tiesų rš.
27. tr., intr. SD1196, NdŽ, DŽ1 daryti, skatinti poreikį, kelti norą: Tas visas liaupsių srautas mane vemt vertė (buvo šleikštus, nemalonus) V.Bub.
| impers.: Ver̃ta, suka į vymą J. Bloga, bloga in krūtinės, vemt ver̃čia Kvr. Duok kamparo nugert – raugėt ver̃čia Pkr. Kap suvalgė ką, tai atgalion ver̃čia LKKXIII118(Grv). Ana bet ko negali valgytie – vemt ver̃čia, su visu blogos sveikatos Aps. Atgal ver̃čia valgį Dglš. Paėjus ver̃čia ažu stūrio (kampo) Akn.
ǁ tr. imti, būti veikiamam: Nerimas ver̃čia mane J. Mane tik tokie šiurpai ver̃čia, eina par visą kūną Jrb.
28. tr., intr. DŽ būti užperimam (ppr. apie apvaisintą kiaušinį): Agurkai mezga, kiaušiniai ver̃čia Š. Kiaušiniai nèvertė, i žąsiukai neišriedėjo Rm. Kad žąsys verstų kiaušinius, tai reikia žąsiną palikt iš svetimo pulko LTR(Šd). Žąsiną apverčia par galvą, kad kiaušiniai gerai ver̃stų VoL245.
| impers. tr. DŽ, NdŽ, Brž, Slm, Mžš, Vdš, Lnkv, Bsg: Kiaušinius visus nèvertė, – būtų visus išperėjus višta, o dabar nė vieno Kbr. Ant šešioleka [kiaušinių] užleidžiau [perėti], i visus ver̃tė LKKXI194(Jnš). Jeigu kiaušis, pryš saulę veizant, tamsus – yr ver̃stas, jeigu šviesus – kliunkis Vkš. Žąsinius šįmet ver̃čia, o antinius – visai ne Kt. Pusiauraky žiūri kiaušinius, kurie versti̇̀, kurie neversti̇̀. Neverstúosius [kiaušinius] išima Š. Po nedėlios jau žymu, katras ver̃stas kiaušinis, katras ne Pnd. Gal da tas vienas kiaušinis i bus ver̃stas Žml.
ǁ tr. vaisinti: Kap išrausi gaidžio dalgę (didžiąją plunksną iš uodegos), jis kiaušinių jau never̃čia Brb. Jeigu kas čiūpoja žąsiną, tai neverčia kiaušinių LTR(Vs).
| refl. TŽIII367(Ps): Kiaušiniai gerai ver̃tėsi Ėr. Par du kartus leidžiau, tai labai gerai ver̃tės viščiokai Pnd.
29. intr. NdŽ, Lnkv lemti, skirti: Ponas Dievas kitaip vertė N.
30. intr. siausti, šėlti, dūkti: Audra ver̃čia NdŽ. Pačios drūtosios šakos buvo nulenktos, lyg tarsi audrai vertus miške Blv.
31. tr. impers. Iš skaudėti, gelti, sukti: Man vidurius ver̃čia, eit nebegaliu Gdr.
32. tr. paleisti į apyvartą, paskleisti: Pinigus ver̃sti KŽ.
33. primesti kokią blogybę, kaltinti: Jei motyna an tėvo ver̃ta, ana tylia DūnŽ. Ver̃ta an jūso, ka bedieviai, netikę Krš. Nu ka ver̃ta an munęs, o aš klausaus už sienos: ak tu, šepetone! Krš. Svietas ver̃čia an tavę nekaltai Dv.
34. tr. keikti, koneveikti, plūsti: Pasiuto ver̃sti, akės kaip žalčiuo pabalo Krš. Tą Ameriką keika, ver̃ta visaip Krš.
35. intr. uždrožti, sušerti: Ver̃sk į priusną už tokį žodį Dr. Kad aš tau ver̃su į snapą! Slnt.
×36. (sl.) tr. susigrąžinti: Kap insiduoma – aždirba, neinsiduoma – tep ir savų grašių nèverčia atgal LKKXXIX84(Lz).
◊ aki̇̀s ver̃sti NdŽ, KŽ Rod akiplėšiškai gintis; griežtai tvirtinti ko nesant, nebuvus: O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [nukirstose slibino galvose] liežuvių! BsMtI188(Brt). Boba aki̇̀s ver̃čia, kad ji neėmė Alk.
ãkys [iš kaktõs] ver̃čiasi
1. apie sunkų darbą: Keliu, net ãkys iš kaktõs ver̃čiasi Mrj. Ir ãkes ver̃tėsi iš sunkumo, kap sunkiai tęsei maišus Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net ãkes ver̃čias DrskŽ.
2. apie didelį, nepakeliamą skausmą: Sirgau, tep skaudėjo, kad ãkys iš kaktõs ver̃tėsi Mrj. ×

ant beñkio ver̃sti skersti: Ilga nelaikysam [gyvulio], ver̃sam ant beñkio End.
ant ki̇̀to šóno ver̃stis apsigalvoti: Apsisvarstė, ver̃tės an ki̇̀to šóno, išvažiavo į miestą Rdn.
ant šóno ver̃sti skersti: Ver̃ta an šóno kiaulę po kiaulės – tura ko paėsti Krš. Urnėžis vis nesiruošė versti [kuilio] ant šono, nors ir veislei nebetiko M.Katil. Kasmet po tris lašininius versdavome ant šono rš.
añtra (antrà pusè) ver̃tus Š, DŽ1; añtrą [pùsę] ver̃tus KŽ kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, be to: Tačiau, antra vertus, tas pats A. Baranauskas ano meto Lietuvoje buvo didžiausias lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas LKXIX19. Jie net norėję buvo keliauti ir toliau nakčia, bet, antra vertus, ąžuolyne toks puikus pavėsis J.Sav. Antra puse vertus, kas čia do per kalčia! Žem. Antra vertus, veiksmažodžių leksines reikšmes padeda suvokti jų valdomos žodžių formos LKGII12. Antrą pusę vertus, gerai sakoma: kaip kas išmano, taip save gano LzP. O antrą pusę vertus, žvėdams visur valkiojanties ir negudru buvo į Rymą važioti M.Valanč. Voverės labai priklauso nuo maisto atsargų, o antra vertus, jų nemažai išnaikina plėšrieji žvėrys rš.
áudrą (áldras Kv, Gs, áldrus J, áudras DŽ, Dr) ver̃sti [ant galvõs] DŽ, NdŽ, Gs smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Tytuvėnų miškūse mūsiejams su maskoliais kariaujant ir audrą vertant aš pašmurkš pakrypau į Betygalos parakviją M.Valanč. Broliai jos taip pat audras vertė per vestuves: stalus, krases laužė, krosnis daužė, gėrė, ūžė, kriokė, dainavo Žem. Tu visur áldrus verti̇̀ Ll. Vėjas áldras ver̃ta miške Gd. Tu saiką praradai, audras pradėjai verst mums ant galvų J.Gruš. Ir tie velniai pirma buvo aniuolais, bet kad jie vis prieš poną Dievą priešinos, audras vertė, tai ponas Dievas juos pakorojo – nustūmė į peklą Sln.
aukštỹn kójom ver̃sti
1. iš esmės keisti: Naujas šeimininkas viską ver̃čia kójom aukštỹn Jnš. Išdavikas jūs esate dabar. Jūs viską verčiate aukštyn kojom J.Gruš.
2. Graž daryti didelę netvarką, jaukti.

aukštỹn kójom ver̃stis iš esmės, visiškai keistis: Da čia gali viskas aukštỹn kójom ver̃stis Mrj.
[vi̇̀są] bė̃dą ver̃sti (kam) NdŽ, Mžš, Lp, Šk, Trk laikyti kaltu, apkaltinti kuo ką: An kito bėdõs never̃sk Bgt. Jisai vi̇̀są bė̃dą ant kito ver̃tė par teismą Šln. Ka tik kas, verta bė̃dą vėžiuo, nereik daktarams galvą sukti Krš. Ver̃sk an manę bė̃dą ir išsiteisysi Pv. Mergele jaunoji, lelijėle baltoji, versk šitą bėdelę an kito bernelio LTR(Mrk).
galvomi̇̀s ver̃stis labai stengtis: Nežino, ką daro, ver̃čiasi galvõm Iš.
gū́rus mū́rus ver̃sti šmeižti: Jis ant manęs gū́rus mū́rus ver̃čia Rs.
į niẽką (į niekùs, į nėkùs) ver̃sti
1. nerodyti pagarbos, niekinti: Pati duktė motiną į nieką verčia, gal, manai, neskauda širdis Jnš. Save ing niekùs ver̃sti I.
2. lepinant, paikinant gadinti: Į nėkùs vaiką ver̃ta, nėkumet nesubara Krš. Žmonelę į nėkùs ver̃ta (be darbo laiko) DūnŽ. Į nėkùs vaiką ver̃ta – ko nora, tą duoda Rdn.

ir gẽguže, ir driežù ver̃stis veidmainiauti: Toks ver̃tas i gẽguže, i dri̇́ežu Krš.
iš káilio (×iš skūrõs) ver̃stis persistengti: Žmonys patys iš savęs verčias iš kailio KlK10,36(Dv). Ãny[s] jau iš skūrõs ver̃čiasi, nežino, ką dirbt, ką apsisegt LzŽ.
iš kójų ver̃sti
1. marinti: Senam tei tas suskausta, tei tas – ver̃ta iš kójų jau Krš.
2. atleisti iš pareigų: Tu anam nė gero, nė blogo nepadarysi, vis tiek aną jau ver̃s iš kójų Štk.

juokai̇̃s ver̃sti NdŽ ką pašiepti, išjuokti, iš ko šaipytis: Ko tu mums anksčiau nieko nesakei? Mes visa tik juokais versdavom S.Zob.
káilį (káilinius) ver̃sti (ver̃stis) [į ki̇̀tą pùsę] NdŽ, DŽ1, Žv keisti pažiūras, įsitikinimus: Kas tik ateina (užima šalį), i ver̃ta káilį į ki̇̀tą pùsę Krš. Seni̇̀, mas kitaip káilį nebèvertam Vn. Nėkas par gvaltą nespira káilio ver̃sti, patys ver̃tas Krš. Ver̃ta káilinius antraip ir žiūra, a pataikys, a ne Varn. Kiek jau tokių žinau, kur ver̃ta káilinius i po kaimus Rdn.
kálnus [mū́rus] ver̃sti
1. DŽ, NdŽ, Skdt, Skrd apkalbėti, šmeižti; keikti: Viena ant kitos kálnus ver̃čia Pl. Kálnus ver̃tė, paskutiniais žodžiais dėjo parpykusi Krš. Kálnus mū́rus ver̃tė ver̃tė, kai ana atatekėjo Klt. Klausyti baisu, kaip keika!.. Kalnus verčia – štai kaip keikia! V.Krėv.
2. DŽ1, Antz, Šmn daug dirbti: Kai jaunas buvau, kálnus verčiaũ Šk.

[vi̇̀są] kal̃tę (kaltès, kal̃čią) ver̃sti (kam) NdŽ, DŽ1 laikyti kaltu, apkaltinti ką kuo: Ver̃tė an manę kal̃tę, vežė in Žirmūnų daboklę [už pastatytą kryžių] Žrm. Tarutis, tik piktas būdamas, versdavo kaltę pačiai ir vaikui P.Cvir. Nutilus zylei, kiti paukšteliai šoko dar baisesnes kaltes ant manęs versti Mš. Never̃skiam vyruo vienam kalčiõs, ana ar, velnias, gera Rdn. Ver̃ta visas kalčiàs an Stalino, an Brežnevo, o visi tie patys tebesėda Krš.
ki̇̀ta ver̃tus DŽ1; KlK53,29 kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, nors, be to: Kita vertus, jos (rodyklės), kad ir nemaža grasaus darbo reikalingos, redaktoriui padeda galutinai suveržti tekstą rš.
kepšès (kójas NdŽ, DŽ1) ver̃sti menk. mirti: Visi žino, ka reiks ver̃st kójas, tik raminas, ka negreit Jd. Viskas išsibaiga žmoguo, turi̇̀ kepšès ver̃sti Krš. Jau maniau kójas ver̃siu Bb. Nebgali̇̀ apsikopti, ver̃sk kepšès, ko ten vargti! Rdn. Geriau kepšès ver̃su, ale rūkysu Krš. Gẽra, rūko, i ver̃ta kójas [vyrai] ankstie Krš.
kójomis į vir̃šų ver̃stis keisti gyvenseną: Vaikai ver̃čias kójom in vir̃šų Nmn.
kū̃lį ver̃sti kvailioti, siausti: Kol jaunas, gali kū̃lį ver̃sti, o kaip sentelėji – nosę krapštyk Krš. Prisigeria i ver̃čia kūliùs po miestą Jrb.
kūliai̇̃s ver̃stis
1. strimgalviais pulti: Kūliais páržegnotas velnias kad verčiasi, kad verčiasi! Paį.
2. iš esmės keistis: Dabar viskas ver̃čias kūliai̇̃s Tr.
3. sunkiai dirbti: Tik močia ir tėvas kaip juodi jaučiai, anot jų, kūliais verčiasi J.Paukš.

liežùvį ver̃sti
1. pradėti kitaip kalbėti negu įprasta: Aš jau nebver̃su liežùvio, taip jau i mirsu Krš.
2. apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išejusios liežùvį ver̃ta Krž.

liežùvis nesi̇̀verčia (ne tai̇̃p ver̃čiasi); liežùvį (liežiùvį) suñkiai ver̃čia
1. apie sunkiai kalbantį: Lenkiškai liežùvis nèsverčia Azr. Sẽnai ne tep liežùvis ver̃čiasi, neapsiverčia gerai Drsk. Jau liežiùvį suñkiai ver̃čia [ligonis] Dglš.
2. apie negalintį pasakyti teisybės: Mun liežùvis nèvertas blogas naujynas pasakyti Krš.

mū́rus ver̃sti
1. apkalbėti, šmeižti: Žiūrėk, kaip ana pletkauna, ver̃čia mū́rus Aln. Tegu nor mū́rus an jos verstų̃! Lp.
2. daug dirbti: Kai guliu – mū́rus verčiù, kai atsikeliu – nebegaliu (juok.) Jž.

niẽkais (niekù K, DŽ, NdŽ, KŽ; R362, MŽ485, Sut, N) ver̃sti NdŽ; ChEst1,17
1. nerodyti pagarbos, žiūrėti iš aukšto, niekinti: Vyresnioji buvo ištekėjusi už jauno, gražaus bajoro, tas, nuo ryto iki vakaro žiūrėdamas į veidrodžius, savim tesigrožėjo ir savim tesirūpino, o pačią niekais vertė J.Balč. Jie mane nieku verčia J.Jabl. Svietą niekù ver̃sti KGr382. Dūksėjos patys savimi, jog buvo teisiais, o kitus nieku vertė SE183. [Ožiai] per akis juos (piemenis) niekù ver̃čia ir ausis savas nuog jų užverpia DP209. Nieks negal dviem ponam tarnauti. Arba vieną neapykantoj turės, o kitą mylės: arba pas vieną paliks, o kitą nieku vers BtMt6,24. O tačiau apie tave žinot nenorėjo todrinag, idant niekù neverstumbei DP362. Tas, kursai valgo, nieku teneverčia to, kursai nevalgo Ch1PvR14,3.
2. laikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Pastangas ver̃sti niẽkais NdŽ. Niekais neverskite pranašysčių Ch11PvT5,20. Dovanas ir geradėjystes nieku vertėme KlM103. Heretikai išmintingesniais daros už Christų, jog jo argumentus nieku ver̃čia DP119.

nors per gálvą ver̃skis Mrj sakoma patekus į sunkią, be išeities padėtį: Šiandie turiu tiek daug darbo, kad nor per gálvą ver̃skis Dkš. Nors par gálvą ver̃skis – nėr nė kapeikos! Skrb.
nósį ver̃čia sakoma, kai labai dvokia: Pradėjo tep smirdėt, až (net) nósį ver̃čia LzŽ.
per gálvą ver̃stis
1. labai, perdėtai stengtis: Na, dabar turėsim ver̃stis per gálvą Mrj. Svietas visumet ver̃tės par gálvą, galo ieškojos Krš.
2. daryti, ką nori: Te tau pinigai – ir ver̃skis per gálvą Drsk.

pū̃gą (pūgàs Kl, Jdr, Kv, pùsnį) ver̃sti [ant galvõs] J smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Kokią pūgą (pusnį) vertė jis per mergas (mergos ieškojo)! J.Jabl. Pareita prisisprogęs ir ver̃ta pūgàs po visą butą Vvr. Nu neturėjimas kantrybės, krioka, pūgàs ver̃ta End. Ver̃tė pūgàs čia po karo Vn. Pūgàs ver̃ta beieškodami [batų] LKT91(Vvr). Vaikų vaikai suvežti, pūgàs ver̃tė po laukus, po miškiuką Rdn.
pur̃vą ver̃sti koneveikti: Pikti visi, pur̃vą ver̃tam vienas an kito Krš. ×
ragočiù (ragõčium) ver̃sti; ragõčiais (ragõčium) ver̃stis Smn ristis per galvą: Viedma ragana ir nagais kapstos, ir pilvu šliaužia, ir ragočiu verčia – niekap nepereina TDrIV260(Vlk). Da jis ver̃čiasi ragočium kap jaunas Srj. Vaikas vis ragõčiais ver̃čiasi Brt. Giedanti višta reikia versti ragočium, kol vienas galas neguls an slenksčio LTR(dz.).
skui̇̃tinį ver̃sti šėlti, siusti: Ana skui̇̃tinį ver̃ta, kad nora tekėti J.
stačiagal̃viais ver̃stis labai skubėti: Turiu daug darbo, verčiúosi stačiagal̃viais Mrj.
stri̇̀magalviais ver̃stis siausti, dūkti: Dykūnai tavo vaikai: ver̃čias ir ver̃čias stri̇̀magalviais Smn.
stulpù ver̃stis iš baimės, išgąsčio ar skausmo sustingti, sustirti: Mano galva stulpu verčias LTR(Klvr).
švar̃ką ver̃sti antrai̇̃p menk. keisti pažiūras, įsitikinimus: Visokių daba pilnà, švar̃ką ver̃ta antrai̇̃p Akm.
trãką ver̃sti siausti, muštis: Aš nepaduosu, nors traką versu Šts.
už niẽką ver̃sti NdŽ, Sk; Ch1Kar10,21 nerodyti pagarbos, niekinti: Ar nežinot, kad berniokai verčia jus (mergiotes) až nieką? LTR(Slk).
vélnius ver̃sti Eig krėsti piktas išdaigas: Liuob ten tame bendrabutė[je] ver̃s vélnius Trk. Šviesus žmogus velnių̃ nèverta Krš. Kiek turėjo, tiek reikėjo, todėl velnių̃ nèvertė Krš.
velniai̇̃s ver̃stis nedorai elgtis: Gal [sūnus] dideliai velniai̇̃s nèvertas, ka daugiau moka stipendijos Rdn. Vaikai velniai̇̃s ver̃tas, neveiza tėvų Rdn.
zýle (žýle Plt, Krš, Pvn) [ir] pelė́da ver̃stis labai, perdėtai stengtis: Zýle pelė́da ver̃sias, bet padarys ant savo Lk. Zyle pelėda versiuos, o karvelę turime, nors skolintais pinigais, nusipirkti Žem. Zyle pelėda verčiaus, jai melavau dėl tavęs Žem.
žãgrę ver̃sti ristis per galvą: Matai, tie vaikai žãgrę ver̃čia Slm.
antver̃sti, añtverčia, añtvertė (ž.), ančver̃sti
1. tr. užversti ant viršaus, užblokšti.
antverstinai̇̃ adv.: Rugius pjauna antverstinai̇̃, prypjaumu (verčia pradalgę ant nepjautų javų) Varn.
ǁ užlenkti: Plokščioji siūlė yr, kad siuva uždurdamos ir antverta Šts.
ǁ užkelti (ppr. ką sunkų): Tokį akminį añtverta, pastato ant to kapo Trk.
ǁ refl. tr. KlvrŽ, Tv, Tl užsimesti, užsiversti: Aulinius batus antsiver̃s su lazda ant pečių i trauks keliais Sd.
| Šautuvą ančsi̇̀vertė i eina pry kareivių Lk.
2. tr. užpilti, užlieti (skystį): Babt i antvertu alų an duonos [tešlos], įdedu sukraus, sumaišau LTR(Dr).
3. refl. tr. nusisukti, nusikreipti; būti palinkusiam, pakrypusiam (ppr. į vidų): Avies nagelis añčverstas į vidų, priei̇̃ta žemių, mėšlo – avis apraišta, ei̇̃ta kẽliais Trk.
4. tr. įdėti, įtvirtinti: Dalgiuo šunkojuo reik koją antver̃sti ant dalgio: kalvė[je] pašildo ir antsuka koją Tl.
5. tr. smarkiai, gausiai užlyti: Ka antvertė lytaus, šokos bulbės augti Šts.
6. intr. daug, gausiai (ko) duoti: Tada nebliurbės, jei verstè ančver̃s piningais – visi dreba (trokšta turto) Rdn.
7. intr. pritarti: Turi gerą balsą, gali antver̃sti LD416(Krtn).
apver̃sti, apver̃čia (àpverčia), àpvertė
1. tr. SD1114, SD301, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, BŽ77, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti, kad pargriūtų, parvirstų ant šono, pargriauti, parblokšti, paguldyti ant žemės: Karves pagirdžia, lovius apver̃čia in šono Klt. Api̇̀vertėm arklį ant šono Km. Kareiviai vežimą àpvertė ir paliko, o obuolius pasidalino Plšk. Vaikas pastūmė kėdelę su pieno puodu i àpvertė Pln. Viską apver̃syt [alkūne], šmūkšt apsukau Pj. Paršai bestumdydami lovį apver̃čia JT385. Žlabą tik viturkšt ir api̇̀vertė [teliokas] Plvn. Api̇̀verčiau kalavartą ir nusgandau, kaip papoškėjo Šmn. Ėjo, žmonės api̇̀vertė ir sulaužė koją Všn. Žibt api̇̀vertė, ir negaliu paskelt Dbk. Trijų keturių metų vaiką žąsinas an žemės àpverta End. Lapinas norėjo pasprukt, bet užsikabinęs už pakojų nuvirto ir apvertė skobnis V.Krėv. Velnias supyko ant žmogaus, apvertė stalą su valgymais LTR(Pp). Tarnas, eidamas pro šalį, būk (orig. bun) tai iš netyčių ažkliudė su skvernu ir brūkš – apivertė praustuvę BsPII301. Ką tu eisi: toks vėjas, da apver̃s Jrb.
| Ožinis vė[ja]s an vandens tujau àpverta [laivelį], jeigu nepasidabosiat Prk. Bangos (nj.) baisiausios i laivą àpverta Plng. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD14.
| Api̇̀vertė miške su ragelėm tą tėvą ir jau paliks (ps.) PnmR.
^ Ir mažas kupstas vežimą apverčia prš. Kur tai regėta ir girdėta, kad šašas vežimą apverstų! J.Mik.
| refl.: Tas sklepas apsi̇̀vertė durimi apačion LzŽ. Kad šveis šeiminykas par kojas, tuoj apsiver̃si Bsg. Ant burnos apsi̇̀vertė ir įburbuliavo į purvyną Jrb. Patamsy važiuodamas motociklu apsi̇̀vertė Krs. Teip smagiai nevažiuok – apsver̃sme Aln. Atbulai apsiverst Ch1424.
| Laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl. Laivelis tuojau apsivertė apačia aukštyn, tėvas manė, kad sūnus prigėrė J.Balč. Valtė negavo kniūpsčia apsiver̃sties Kin. Senelis su senele apsivertė su lovele LTIII447(Sln).
2. tr. B, S.Dauk, L išgriauti, išlaužyti: Pagrauju, apverčiu SD196. Tvoras apver̃čia, langus išdaužo [berniokai] LKT258(Ps). Audra nudengė [daug] stogų, apvertė tvorų, išlaužė telegrafo stiebų prš. Bet tu jų deivus (stulpus) apversk ir išardyk BB2Moz23,24. Eš dangų ir žemę pakrutinsiu bei sostus (suolus) karalystų apversiu BBAg2,21–22. Pardavėja nedavė kareiviams saldainių, tai kareiviai apvertė tą kioskę Plšk. Namą maž apver̃s kada Ad. Kad geras vėjas – i apver̃s [nameliūkštį] Mžš. Teipo eš tą sieną apversiu, kurią jūs netikusiu kalkiu išlaistėt BBEz13,14. Kitur esą sodžiai ir miestai audrų apversti LMD(Sln). Mistras gulė į Žemaičius ir tenai apygardas Raseinių apvertė S.Dauk. Miestą apversti N. Tada davė ponas lyti sierą ir ugnį ir apvertė (išpūstijo) anus miestus BB1Moz19,24. Dievas apvertė Sodomą ir Gomorą su jų susiedais …, jog niekas joje negyventų, nei žmogus tinai būtų BBJer50,40.
ǁ prk. įveikti, nugalėti: Tavo dide šlove tu priešnykus apvertei BB2Moz15,7.
3. tr. S.Dauk, Rtr, Ėr, Skdt, Užp ariant aprausti žeme, užpilti žemėmis: Rugieną, mėšlus apver̃sti DŽ1. Pasėja avižas i apver̃čia plūgu Klt. Senybos žmonės sakydavo: trąšas išvežei i api̇̀vertei, tai tada gerai Švnč. Plūgu negali apver̃st – kokia veja! Klt. Tus ražus (ražienas) apver̃sdavo ant supuvimo Plšk. Vagos neàpverti – nieko negausi Žv. Dabar kai su plūgu apver̃čia, tai nei vienos bulbos nesimato Kpr. Bulvių neapver̃čia, su girtais toks i darbas Jrb. Anksčiau [bulbos] išdygsta, kap žagre neàpversta Brb. [Ardamas] apvertęs visus kelmus, visus kadagius į apačią LMD(Sln). Ariant plūgu, derną àpverčia, o arklu ariant derną tik išdrasko Lš. Daba su plūgu apver̃čia giliausiai tą visą trąšą Mšk. Palyčia – kur žemę àpverčia Dv. Apverčiamasis plūgas rš. Plūgeliu apver̃čia labai, o žagre tik ravelius daro Ml.
| refl.: Ir žolės visos apsi̇̀verčia į apačią [ariant plūgu] Mšk.
ǁ aparti: Kaip apversi̇̀ žagre, geriau išsikruta [žemė] Slk. Visa žemė arama, visą àpvertė Nv. Gal per tris dienas visus šituos kalnus api̇̀vertė Ob.
4. tr. SD301, H, R377, MŽ506, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine: Any nuej[o], tą akmenį àpvertė LzŽ. Padeda àpverstą kepalą, kad pluta neatšoktų Ssk. Blyną reikia apver̃st in kitą šoną Dv. Viena pusė [kepamos bulvės] pradės apgelsti, apruduoti, kitą tujau apver̃sma Kl. Àpverčia [pradalgę] ir sausas [šienas] kap cukrus Drsk. Klaimą ištiesia, apkulia, apver̃čia šiaudus Kvr. Niaugi, išdžius tokioj šlapumoj! Api̇̀verti in kito šono – vė šlapias [šienas] Švnč. Apkulia, pakrato, juos (javus) apver̃čia į kitą pusę Bsg. Kai nukulia vieną eilę, reikia apver̃st tie surišti pėdai Imb. Jei dideli [linų] pėdai, atleidi [įveržtą] pėdą, àpverti i vėl įverži, nu i šukuoji Kl. Ir àpverčiau žalią liną JD251. Apverti̇̀ pėdus, kitą pusę da perkuli Pl. Žirnių nereikėdavo rišti, apver̃sdavo su šakutėms LKT68(Pp). Vieną [pėdo] šoną apmuš – apver̃čia an kito šono Pb. Apver̃si antreip, išpurtinsi – i vėl suksi [milą] Žlb. Api̇̀vertė akėčią an kitos pusės, tada i nuveža Smal. Paprašyk jį akėčių apversti J.Jabl. Kad kanapės augtų, reikia išakėjus neapverst akėčių LTR(VšR). Laša kraujas iš apversto delno, laša kraujas iš drebančių pirštų B.Braz. Jei sapnuosi apie kurią nors panelę, tai nubudęs apversk pagalvį, tai toji panelė sapnuos apie tave LTR(Nj).
| Apvertus sudėtinius [muzikos] intervalus, gaunami paprastieji intervalai rš.
apverstai
apverstinai̇̃
ǁ apsukti: Pustyklė pustyt dalgį – apivertei kitu galu ir vėl pustai Aps. Mes sau brakš, àpvertam antreip vežimą Als.
ǁ Ėr išsklaidyti, kad geriau džiūtų: Nueinu su puodeliu uogaut, šieną apver̃tus Lb. Sviesto, duonelės, pieno [užvalgysim] i bėgsiam tujau, tą šienelį apver̃siam Žd.
ǁ LTII126(D.Pošk) atskleisti (puslapį): Lapą apver̃sti K. Laišką (lapą) apver̃sti KŽ.
ǁ apvožti dugnu į viršų (ppr. indą): Apver̃skie puodą in tvoros OG391. Dar po vieną išgersma ir kieličkas apversma (d.) S.Dauk. Stiklainiai apverčiami dugnu aukštyn ir taip laikomi, kol ataušta rš.
ǁ pavožti, apdengti (ppr. slepiant ar ieškant): Ana jį ėmė po loviu àpvertė po laška ir laukia, kol ateis znokorius LKKII228(Lz). Kiaušinį apver̃sdavo su puodu (ieškodami vietos šuliniui) Pv. Aš tave, – pelelė sako, – apversiu po loviu DvP234.
| refl.: O ketvirtasis [ožiukas] paspėjo po puodu apsiverst LTR(Dv).
5. tr. Dv paristi, paversti ant kito šono: Didelio (sunkaus ligonio) nei paverst, nei apver̃st DrskŽ. Maž dešims rublių duosi, niekas i in šono apver̃st nenores [sergančio] Klt. Nebepaveikiu, pirma vieną galą apverčiù, tada kitą galą (apie sergantį tėvą) Kpr.
| Pastargalio neapi̇̀verčiau – teip sopėjo Ukm.
| refl. Sut, N, K, L, Š, DŽ, NdŽ: Kiloja ją vyrai, negali pati apsver̃st Klt. Sūnus apsivertė savo lovelėje I.Šein. Pats savę neapsi̇̀vertė, pats nepaskėlė Grv. Nei pasremt, nei atsiverst, nei apsiver̃st ant šono, kniūbsai kniūbsai teipos Pl. Kada lovoj apsiverti̇̀, tai kolei kvapą atgauni Všn. Parlyžav[o], jai nesekėj[o] ir apsver̃st Vs. Virpt i apsver̃čia pats (vaikas) in pilvo Klt. Man net pasivaideno – jis apsivertęs karste V.Krėv. Meška apsi̇̀vertė an kito šono Mlk. Aukštieniekas apsver̃čia ir guli Pb. Kurapkiukai nagas suleidžia lapan ir apsiver̃čia [kilus pavojui] Ob. Tarsi pliauska apsiverčia stambi lydeka, kyšteli margą uodegą ir vėl neria į sietuvą sp.
^ Kas moka, tas ir miegodamas apsiverčia PPr371(Pns). Tingi ir ant kito šono apsiver̃st JT414. Apsivertė kaip meška po laužu KrvP(Ašm). Apsivertė ant antro šono kaip meška po pusiaužiemio LTR(Grk). Jis kape turi apsiver̃st tą girdėdamas Smln.
ǁ refl. užimti nenormalią padėtį (apie vidaus organus): Tiek gela, must jau grobai apsi̇̀vertė Trk. Rausva migla aptraukė Adomui akis. Viduriuose kažkas apsivertė, ėmė lipti gerkle aukštyn J.Avyž. Man tik uždrebėjo širdis, net išsigandau, tarytum visame kūne kas apsivertė A.Mišk. Ir jai skaudžiai susopėjo krūtinėj. Širdis, atrodo, apsivertė ir sustojo plakusi I.Simon.
ǁ refl. euf. gimdyti: Gal jau apsi̇̀vertė moteris? Ukm.
6. refl. persiristi (ppr. per galvą): Tai kaip kits man davė kūju, tai net kelias eiles apsiverčiau BsPIV259. Iš didelio sumišimo bebėgdamu ant gubos užlipo, tą gubą parvertė, pačiuodu parvirto, kūliais apsivertė rš. Piršlelis iš džiaugsmo net kūliais apsivertė (ps.) J.Avyž. Kai davė – trims kūliai̇̃s apsi̇̀vertė Rg. Taip vežimas virto, kad žmogus krisdamas dudkūliai̇̃s apsi̇̀vertė J.
| prk.: Kitaip tarus, žemei reikia apsiversti kūlvertomis 365 kartus per metus Blv.
7. tr. persiūti kita puse (ppr. drabužį arba jo dalį): Šitą suknelę api̇̀verčiau an kito šono, o šito jau baigias Ant. Kalnierių apverčiau [marškinių] Ėr.
ǁ refl. tr. išorinei pusei pasikeisti vidine:
^ Kap apsi̇̀verčia rankovė, tep ir meilė DrskŽ.
8. tr. DŽ1 (kuo) gausiai (ppr. be tvarkos) apkrauti, pridėti: Stalas àpverstas, kaip pyragas paukštėtas End. Asla apversta supuvusiais šiaudais – beliko tik griūti ir užmigti M.Katil. Mes parisma jį (drąsuolį), kupečiu apver̃sma LKT128(Trg). Du davėjai mynėją apver̃čia Gsč. Arkliai apversti dobilais lig ausų Upt. Ta kėdė apverstà knygoms, popieroms Vl. Stalas buvo apverstas popieriaus lapais rš. Žemė aplink bjauriai ištrypta arklių, apversta mėšlu M.Katil.
| prk. DŽ1, Vkš, Drsk, Ėr: Bobos buvome àpverstos darbais, ir pjaut javas sekėj[o] Azr. Àpvertė vyrą reikalais, butelis ne galvo[je] – trobikę remas Krš.
| refl. Jrb, Jnš, Vkš: Laikraščių apsiver̃tęs, skaito i skaito Krš. Neapsiver̃si šienu, jei nebūs lytaus Dr. Apsivertėm pernai bulvėms, bet žiemą paršalo visos Šts. I Petris buvo apsiver̃tęs su tokiais rugiais Krtn. Mažai ko turi̇̀, tiktai knygums apsiver̃tęs Krš. Ji vis dirbdavo dirbdavo, apsivertusi šimtais etiudų ir eskizų V.Bub.
| prk. DŽ1, Rs, Šts, Jnš, Rd, Skrb, Pn, Vrn: Rudinį visi y[ra] darbais apsiver̃tę Vkš. Tik vieną dienukę nebuvau namie ir darbais apsi̇̀verčiau LKT374(Rdm). Apsiver̃tę darbų, ir akių nesregi Drsk. Darbais apsiver̃tęs, ka i pakaušio nematyti Krš. Piningais apsiver̃tęs, veizėk, ka vagys nepasektų (juok.) Krš. Šimtais apsiver̃tęs GrvT74. Vaikai apsi̇̀vertas turtais, tėvų nebmato Krš. Gyvuliais apsiver̃tę, nėr mum laiko On. To siuvimo apsiver̃tęs Jrb. Tos bobos skudurais apsiver̃tę KzR.
| Mergų apsiver̃tęs – gražus vaikis Krš.
ǁ apkloti (ppr. storai): Apver̃sim tavę dviem kaldrom šiandie, tai gal nebesušalsi Mžš.
| refl.: Šalčmirys – kaldrom apsiver̃tęs! Mžš.
ǁ Alks, Dg apiberti, apibarstyti (ppr. gausiai): Iškasė pailgą duobę, o paskui uždengė rąstais ir apvertė žemėmis J.Ap. Muni àpvertė žemėms Rt. Tėvą apver̃tę buvo žeme [sprogus bombai pastate] Dglš.
| prk.: Esma apversti̇̀ su moliu Jdr.
ǁ refl. prk. gausiai apaugti, apželti: Nėra suvis rugių – apsi̇̀vertė žole Slm.
ǁ refl. KŽ apsikasti: Su apyvoru žemių apsiver̃skite JI42.
ǁ apipilti, aplieti (ppr. skysčiu): Àpvertė su dikalonais, smirdėsu kaip merga Krš.
| prk.: Apver̃s su purvo viedru (apšmeiš), tokie daba žmonys Krš.
| refl. tr.: Veizėk, jug jau visą pilvą apsi̇̀vertei Krtn.
9. refl. tr. užversti, užkrauti (ppr. ką sunkų): Ant šakės galo apsiverčiù tą pleką, tai tik tada pakeliu Snt.
10. tr., intr. Vkš, Šv padaryti netvarką, sujaukti, užgriozti: Parvažiavus tvarkysiesiu, àpvertė visur vyrai KzR. Ar gali tat vyrą kur palikti – viską antraip apver̃s Krš. Nepaspėji sustvarkyt, tie bernai vėl viską apver̃čia Sb. Àpversta viskas [palėpėj], nenupulkit Plv. Ji tuoj užkūrė ugnį ir užkaitė puodą vandens. Kol vanduo šilo, ji vikriai ruošėsi po nežmoniškai apverstą trobą V.Aln.
^ Be motriškos rankų gyvenimas àpverstas Krš.
| refl. Vkš: Apsiver̃tusi apsiver̃tusi – par darbus neturu kada apsitvarkyti Trš. Žinai – vyras: apsiver̃tęs apsiver̃tęs, Jezau! Jd. Tep apsiver̃tęs – reikia aptvarkyt KzR. Po baliaus apsver̃tę – sustvarkysma Vj. Katras čia vyras būs susitvarkęs – vis apsiver̃tę Krš.
ǁ refl. apsikrauti, sukaupti: Reik važiuoti, tamsta nežmoniškai apsi̇̀vertys Krš.
ǁ tr. apeiti (ką) ieškant, apieškoti, išmaišyti: Ir kad visur girią apvertė, apieškojo, ir rado ženklą – patalus, ant samanų padarytus DS76(Rs). Visą daržinę apverčiau, o kirvio neradau Krtn.
11. tr. H, H219, R377, MŽ506, ŠT297 pasukti, pagręžti, pakreipti (į ką), pakeisti (kieno) judėjimo kryptį: Apvertė tada anie vyrai veidą iš ten ir ejo Sodomon Ch1Moz18,22.
| Rankas apversčiau prieš neteisingus plėšančius tarnus meilingus SGII44.
| refl.: Tai kur nūnai apsi̇̀vertei? Btrm. Kur jau jūs nūnai apsiver̃sit, ar dar pabūsit? Azr. Šniūreliukai siauriausi, nei kur apsver̃čia, nei višta možna išleist Klt.
ǁ nukreipti (akis): O akys visų bažnyčioj buvo apverstos ant jo (Jėzaus) GNLuk4,20. Veizėk ant kūdikio, kad … išalkdamas arba trokšdamas kaip tai akis savo verkdamas apverta ant motynos, nes žino, jog motyna jo neatmes jį nuo krūtinės savo P.
ǁ apgręžti, apsukti į kitą pusę: Arklį apversmè an ledo i tęsme Str.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti, sparčiai suvažinėti: Daktaras suskubo apsiverst ir pabūt abiejuose sodžiuose A.Vien. Nulėkiau į Kauną, tuoj apsiverčiau ir grįžau Prn.
ǁ MTXXII, Ėr, Ukm iškreipti (kalbą, mintį): Pasakyk geriausiai, jin vis kitaip apver̃čia, vis ant blogo (iškreipia mintį) Kair. Pri jum, tėvai, motinos, apverčiu kalbą mano Pron.
ǁ savaip panaudoti, suvartoti: Mano aprokuota, kur apver̃st [medieną] Lp. Atliekančius pinigus apversk vargšų pašalpai A.Damb. Taip juos (guldenus) apversdavo, kad nauda grįždavo atgal į močiutės namus Ašb. Įduotus jam keliapinigius apvertė kitam reikalui A.Janul.
ǁ P, NdŽ, KŽ, Lkv savaip ar priešingai (ką) padaryti: Àpvertė visa tos vainos Rod. Nėr teip dievobaimingo darbo, katro žmonys ant pikto neapverstum M.Valanč. Nors pažintum visą išminties gilumą, tiek tik tu ja telaimėsi, kiek doron apversi̇̀ BM453. Apversti kieno darbą ant naudos lietuvystei V.Kudir. Mokytesni lietuviai, kuriems rūpi apšvietimas ir savimonė žmonių, gali … paklabinti jausmus jų ir apversti tuos jausmus ant gero lietuvystei A1885,374. Stabmeldžiai nori mane apversti į savo tikėjimą, o aš esmi katalikė M.Valanč. Žmogus misliji teip, o Dievas apverčia kitaip Sln. Dievas dar gali viską kiteip apver̃st Lnkv. Jų (mokinių) neižtikėjimą Dievas àpvertė ant gero, tatai yra ant pastiprinimo vieros mūsų DP226. Teip pat ir Ponas Dievas daro: neduoda pirmu naujų loskų savo, pakol pirmiaus duotųjų ant gero neapvers P. Ant savo naudos apverčiu B. Visą savo gyvenimą ant to apverti, kad su šėtonu po smertimi draug gyventum TS1896,12. Per griekus visas gėrybes Dievo apverčiame ant savo iškados ir prapulties Tat.
| refl. L: Mėnuo sudyla, tada apsver̃čia, stoja jaunas Žl. Vėjas apsivertė. Pučia iš vakarų I.Šein.
| prk. Vlk, Jrb: Vasarą šalta, rudinį šilta – apsi̇̀vertė viskas Krš. Kai tas ponas ją apsiženijęs, tuoj tai viskas kitoniškai apsivertę Sln. Kaip viskas sviete apsi̇̀verta: Stalinas buvo kaip jei švęstas, daba tik keika Krš. Rytojaus sulaukus viskas apsivers į gerą J.Balč. Ateis gadynė, užgims kiti žmonės, apsivers mokslas, apsireikš naujos nuomonės ir svietas juoksis iš senųjų, pavadinęs jas klaidingomis Blv.
12. tr. padaryti kitokį, pakeisti (pavidalą, išorę ir pan.): Viską ing pelenus [ugnis] apvertė DS123(Šmk). Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą M.Valanč. Žemaičiai, visą Sambijos kraštą į kūlį ir vandenį apvertusys, su didžiu grobiu namon pagrįžo S.Dauk. Sielvartą ing džiaugsmą apversdavai MKr3. Trisdešimtmetinis karas didžiausią Vokietijos dalį kone į pūsčią apvertė prš.
| refl. DŽ, Krš: Apsi̇̀vertė ir visas būstymas Zt. Ten randame keletą obelių, apsivertusių į laukines A1885,371. Vynas krauju apverčiase Jėzaus SGI143. Duona tieg jo viduriuose … apsivers ing tulžį gyvačių SPI381. Par tinginį iš darbinykų apsivertėt ing ubagus R215.
| Kaip jai (poniai) čia pagelbėjus ir likvidavus taip nelemtai apsivertusią situaciją J.Sav.
ǁ Auk burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Kap apčeravoj[o], àpvertė šuniu LzŽ. Apversiù vieną sūnelį ąžuolėliu, kitą – uoseliu (ps.) LKT396(Bn). Paėmė ir api̇̀vertė [ragana] veršeliu posūnį Tvr. O kaip páreisi visus pečius ugnies, taip tada velniai tave apvers į visokius žvėrius DS233. Visą vestuvę apvertė vilkais Pkn. Visos raganos – nedoros: jos niekados nedarys žmogui gero, bet vis į piktą: arba į šunį ką apvers, į vilką, arba sutrauks į kamuolį BsMtI73(Sln). Bacionas iš žmogaus api̇̀verstas, anas buvo žmogus Str.
| refl. L, Ker, Arm, Ad, Pls, Sn: Apsi̇̀verčia čertas boba, ateima ir neduoma miegot Lz. Verkdavo, vaitodavo, šaukdavo [kažin kas] visokiais balsais, tai gyvuliais, tai žmonėmis apsivertęs LTsIV493. [Velnias] apsi̇̀vertė žmogumi ir eina prie to gaspadoriaus prašytis už berną BM221(Jsv). Atsigėrė iš šunio pėdos ir apsi̇̀vertė baroniukais Dbg. Apsiver̃siu ašianai panele ČrP. Vidurnaktį iš žarijų apsivertė daug pelių LTR. Čia broliai suprato, kad tai velnias, apsivertęs kunigu, išviliojo iš jų iškastus pinigus BsPII205(Jž). Tada karalienė, apsivertus gulbe, plaukė ant krašto ir giedojo MPs. Apsiverčiau geniu ir nulėkiau in girią Brt. Ė pati (motina) apsi̇̀vertė egle GrvT79. Velniai apsivertė uodais, ir pulkas sulindo skylėn, o kareivis juos ažkalė kuoleliu LTR(Slk). Ir apsiversiu žalia žolele, ir aš žaliuosiu lygioj pievelėj LTR(Upn). Aš apsiversiu pilka gegule, tai aš skradžiosiu žalioj girelėj TDrIV30(Ml).
ǁ padaryti ką kitu, pakeisti priklausymą: Tėvas buvęs gudas, ale moma api̇̀vertė [lietuviu] Ad. Vaikus mokyklos àpvertė į netikėlius Rdn. Kaime buvo gerai, kas juos (jaunimą) žvėrim api̇̀vertė Sld.
13. tr. palaikyti kokiu: Durna apver̃čia mane vaikai Klt. Jį suvis durnuom api̇̀vertė Dglš. Buvo du broliai razumni, ė trečias durnium apiverstas (ps.) Tvr.
ǁ refl. DŽ1, Rmš, Ėr, Ln, Kp, Ub dėtis, apsimesti kuo, laikyti save kuo: Čia vis lenkais apsver̃tę ir in lenkiškas pamaldas lekia DrskŽ. Čia tie vietiniai, kur apsiver̃tę už vengrius, tai visokiom zalabaikom apgaudinėdavo Sb. Atsigulė an uslano ir apsi̇̀vertė negyvu Vrn. Kritau po stalu i apsi̇̀verčiau negyvas Škt. Apsi̇̀verta liga (dedasi sergančiu) i vaikščio[ja] pamiškiais Rdn. Reik apsiver̃sti durniu, tinginiu Vgr. Sunku visgi šeimynoj gyvent: tylėk tylėk durniu apsiver̃tęs Ob.
14. tr. pašalinti iš valdžios, atimti valdžią: Visi buvo pasitaisę maskolių valdžią apversti prš.
15. tr. apipilti (apie prakaitą): Prakaitas apverta tavi, kol išneši par sieną savo nešmenę Šts.
16. tr. impers. gausiai išberti (spuogais): Nū daikto vaikai apversti̇̀! Vn. Suleido vaistų kaži kokių, šit rankelė tebė[ra] apverstà, buvo visą apver̃tę Krš.
17. refl. DŽ1, DūnŽ, Pj, Kvr, Sdk, Upt, Lp, Srj (iš ko) pragyventi, išsiversti: Maždaug po pusės metų abudu draugai vėl užėjo į mano krautuvę ir klausė, kaip aš apsiverčiau su duotais pinigais J.Balč. Duok Dieve galvą, mokėsiu ir be pinigų apsiver̃st Srv. Pinigo turim, apsver̃čiam Aln. Než[i]nau, kap aš apsiversiù DrskŽ. Ir dabar katras geria, kad ir dirba, ir neapsiver̃čia, žiūrėk, eina skolytų Kp.
ǁ A1884,3, J.Jabl, BŽ39,550, KŽ pasielgti: Mano išmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiver̃sti J. Neapsiver̃si be jos, ana viską pamato Gg. Kaip čia mas apsiver̃sma, ka[d] trobą graus? Krš. Teisybė, ištižusi [moteris], nesumoja, kaip apsiversti Žem. O po tų dienų su viena nakčia kad nepastatysi bažnyčios, tei aš su tavim kiteip apsiversiu DS148(Vdk). Bet kaip jūs ir jūsų vaikai apsivers be medžio, to nesuprantu M.Valanč.
18. refl. KŽ, Al, Vrn, Lp, Arm, Ad gyventi, būti kur: Kur apsi̇̀verčia šitoj mergaitė, aš to miesto nežinau DrskŽ. Nebagėlis, kur jis dar̃ apsi̇̀verčia Dbč. Viengungis visur apsiver̃čia Rmš. Kur jis dabar apsi̇̀verčia? Plm.
| Vienoj pusėj šlėkta, kitoj pusėj dvaras, kur tu apsiverti, visi tave bara LTR(Ppr). Nutrotijau vainikėlį lankoj po jovaru! Ai, aš jauna mergužėlė, kaip aš apsiver̃siu? JD10.
19. tr. KŽ įvertinti: Apver̃sti, ko vertas JI99.
◊ ant juõko apver̃sti pašiepti, iš ko šaipytis, išjuokti: Koks tai padūkimas, ant juoko apversti tas teisybes, kurias pati Dvasia švenčiausia patvirtina P.
ant niẽkų apver̃sti sumenkinti, neteikti pakankamos reikšmės: [Tikintieji] prociavoja sau tykiai ir procės savo neapverčia ant niekų M.Valanč.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1. Brb iš esmės pasikeisti: Kodėl viskas taip aukštỹn kójums apsi̇̀vertė: i vėliava, i tokios kalbos, i bažnyčia Krš. Per valandėlę pasikeitė visi planai, viskas apsivertė aukštyn kojomis rš. Jam rodėsi, kad visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis J.Balč.
2. pasidaryti didelei netvarkai, susijaukti: Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis rš.

aukštỹn kójomis apver̃sti
1. Brž padaryti didelę netvarką, sujaukti: Vaikai àpvertė gryčią aukštỹn kójom Tr. Jūs, bebrai, kur pasisukat, visur viską apverčiate aukštyn kojomis, – sušuko ūdra įtūžusi (ps.) J.Avyž.
2. NdŽ iš esmės pakeisti: Naujasis šeimininkas viską àpvertė kójom aukštỹn Jnš. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis P.Cvir. Juk vienas žodis, vienas rankos mostas gali apversti aukštyn kojom visas tavo svajones, visą tavo gyvenimą rš.
ǁ blogai, priešingai išaiškinti, įvertinti: Jis kitus apkalba, aukštỹn kójom apver̃čia Klvr.

į niẽką apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio, nuvertinti: Viršininkas išmėtinėjo likimui, kad į nieką apvertė jo viltį V.Kudir.
kalbomi̇̀s apver̃sti apkalbėti: Tos velnėnės verstè àpverta kalbum̃s i dorą žmogų Krš.
kálnus apver̃sti daug padaryti, nuveikti: Kokius kalnus gali vienas žmogus apversti? I.Simon.
ki̇̀ta (ki̇̀tą) apver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Kita apvertus, yra ten lingvistiškos klaidos, ir tokios, katras noringai pripažintų ir kunigas Miežinys J.Jabl. Ki̇̀tą apver̃tus, mūsų miestas [Klaipėda] tikt vieną brydį savo vardą įdabotinai išteisino MitI64.
[keliai̇̃s] kū̃liais apver̃sti iš esmės pakeisti: Tą valstybę àpvertė keliai̇̃s kūliai̇̃s Rs.
[keliai̇̃s] kū̃liais apsiver̃sti iš esmės pasikeisti: Gyvenimas keliai̇̃s kū̃liais apsi̇̀vertė Mrj.
kū̃lvertomis apsiver̃sti pasikeisti: Vėjas skverbiasi pro vatinuką, į veidą tyška vandens purslai, nesupaisysi, kas tai – sniegas ar lietus, gamta kūlvertomis apsivertė šią žiemą rš.
liežùvį (liežiùvį) apver̃sti Jdr (galėti) kalbėti, pratarti: Kaip tu tokiam vaikuo liežùvį gali apver̃sti, ka spirsu!? Krš. A prisisprogai, ka liežùvio nebgali apver̃sti? Krš. Tingi liežiùvio apver̃st Žl. Nei vaikščiojo, nei šnekėjo, liežuvẽlį biškį àpvertė (apie apsigimusį vaiką) End. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!.. Žem. Tiek girtas – liežùvį vos apver̃čia Kt. Vakare susirinkdavo visi prie stalo išvargę, barniams liežuvio neapvertė J.Balt. Liežuvis yra visaip apvertamas LTR(Lkv).
liežùvio (liežiùvio Prng) neapver̃čia DŽ, KŽ, Jrb, Jnš, Srv, Ds; Vkš, Krkš sunkiai kalba, nepajėgia kalbėti: Skauda gerklę, liežiùvio neàpverčiu Brb. [Ligoniui] akys temsta, liežuvio neapverta srš. Liežiùvio jau nebeapver̃čia, o sklenyčią alaus da vis laiko ranko[je] Skrb. Girčiausis – liežùvio nebeàpverta Krš. Pri tilipono atsistojęs [girtuoklis], liežùvio neàpverta Krš. Kab jis šnekės ruskai, kad jis lietuviškai liežùvio neàpverčia Lp.
(kam, kieno) liežùvis neapsiver̃čia (suñkiai apsiver̃čia) (kas) neįstengia ar nedrįsta prabilti, kalbėti: Mun liežùvis neapsi̇̀verta taip sakyti Krš. Tau liežuvis apsiverčia apšaukti mane parsidavusiu gestapui J.Avyž. [Dainius] lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekada nepašauks, o Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia V.Bub. Mano liežuvis vis sunkiau apsiverčia ir dar mažiaus greitas Skv2Moz4,10. Jis buvo toks geraširdis, jog liežuvis neapsiversdavo su juo ginčytis rš.
niẽkais apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Tėvų kruviną darbą niekais apvertė rš.
širdi̇̀s [kū̃liais, keliai̇̃s kū̃liais] apsi̇̀vertė [krūti̇̀nėje, ×žyvatè] pasidarė negera (iš pasibjaurėjimo, pykčio, gailesčio, išgąsčio): Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo I.Simon. Širdis mano apsivertė (viršuje apalpo) žyvate mano, nesa eš didei nusitūžijau BBRd1,20. Širdis stačiai apsiversdavo, į ją žiūrint rš. Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje J.Avyž. Apsi̇̀vertė širdi̇̀s keliai̇̃s kū̃liais Prn.
už niẽką (užniẽk) apver̃sti
1. neparodyti deramos pagarbos, žiūrėti iš aukšto, nevertinti: Žinai gi, našlystėj ne vyras, ne kas, gaspadinę greit už nieką apverčia Sz.
2. palaikyti menku, nevertu dėmesio, nevertinti: Perprašau tave, kad tavo dovanos užniek apverčiau LTR.

virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas ir viską virš kojomis apvertė J.Sav.
atver̃sti, atver̃čia (àtverčia), àtvertė tr.
1. D.Pošk, Sut, S.Dauk, N, M, L, Š, LzŽ atsukti kita puse, kitu šonu, atristi: Atritu, atverčiu SD217. Atver̃sk akmenį antraip, bene pritiks geriau J. Àtvertė akmenį, apteko [vandeniu] visa apylinkė (ps.) Grv. Kas tą akminą atvers, ras daug piningų pakavota LMD(Sln). Jisai (pavargėlis) atvertęs akmenį, ištraukęs didelį katilą su pinigais ir partempęs namon BsMtI34(Brt). Atverčiau kerą: bulvės kaip sėtiniai Šts. Paėmęs du tūkstančius žmonių su virvėmis ir trauktuvais, atverčiau laivę ir radau, kad ji visai nedaug pagadinta J.Balč. Ir mašinos pečiu neatversi̇̀ Dkk. Vėjas dangtį nuplėšė i atàvertė Švnč. Važiuoja bažnyčion, skarelę sudeda išvirkščia puse, o prie bažnyčios atver̃čia Švnč. Ji atvertė šiaudus guolio kojūgalyje ir, neilgai raususis, ištraukė į alyvuotą skudurą susuktą pistoletą su šoviniais J.Avyž. Sulis i vė išdžius, atversi̇̀ in kito šono [miežius] Klt. Kap àtvertė, joj jau pajuodus Rdš. Vos atàverčiau tą karvę – teip smarkiai buvo užvirtus Slm. Atàvertė akėčią Ad. Kratėm šiaudus, grėbstėm nuokulas, stūmėm atverstais grėbliais grūdus krūvon J.Balt. Àtvertė šaukštus ir sako: dar̃ visi mirsim DrskŽ. Kūčią valgant, jei šaukštą palieki atverstą, tai visą metą neprivalgysi LTR(Žal).
| Žarną išskuta ir atgal atverčia Dgp.
| refl. tr., intr. RtŽ, L, DŽ, KŽ: Tada ana greit nuejo, akmenį atsi̇̀vertė (ps.) LKT325(Lel). Kad jis kada ką dirbdavo, jam nieks nesisekė: aria jis pakelėj, vagą nuvaro, ta vaga atgal atsiverčia BsPIII190. Kad žinočia tą kalnelį, kur gul mano motinėlė, aš nueičia į kalnelį, atsiversčia velėnėlę LTR(VšR).
| Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūpsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo V.Krėv. Jis atsivertė aukštielninkas ir ėmė žiūrėti į viršų V.Myk-Put. Atsi̇̀verčiau aukštinyka, ir gerai Kbr. Žiūrianti – [bitė] aukštienlinka atsivertus, visa vabuolėliais apkibus Sln. Adomas atsiverčia ant nugaros. Delnai po galva, alkūnės plačiai išmestos į šalis J.Avyž. Suramatikavo aną kaži kaip paraližas, nėkaip neatsi̇̀verta Krž. Arklys užvirto duobėj ir neatsiver̃čia Ėr. Kad pavalgius padedant šaukštas ant stalo atsiverčia aukštienlinkas, tai turėk atlaikų, nes kas nors ateina pas tave nevalgęs LMD(Sln). Dar valgyk, ba šaukštas atsi̇̀vertė Arm.
| prk.: Tik po metų viskas atsi̇̀vertė (paaiškėjo) Prn.
ǁ refl. atsiverti: Rodės jam žemė po jo kojomis atsiver̃čianti NdŽ. Akies mirksny atsivertus žemė ir nuskendęs tas dvaras LMD(Žg).
ǁ K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 atskleisti: Àtverčia knygas, ir giedok Drsk. Raštinėj tik àtvertė popierius, ir viskas aišku Prn. Jis (Adomas) lėtu žingsniu eina seklyčion, stalčiuje atvertęs kalendorių įdeda rausvą pakvietimą L.Dovyd. Juodu žvelgė vienas į kitą ir iš raukšlių lyg iš atverstos knygos skaitė apie prabėgusių metų sunkumą V.Bub. Pateikite (parodykite) leidimą atverstą! KlK23,76. Kai žmogus miršta, tai aniolas atverčia tą knygą ir skaito, kiek gerų ir kiek prastų darbų padarė LTR(Grk).
| prk.: Ta diena atvertė naują, šviesesnį istorijos puslapį sp.
| refl. tr.; intr. K, KŽ: Jis susirangė fotelyje, atsivertė knygą V.Bub. Maldaknyges aš atsiverčiù i skaitau Rg. Arklelis galvą nuleidęs stovi, o jis vagoje knygelę atsivertęs J.Paukš.
| prk.: Šitaip atsivertė istorijos lapas. Jį atvertė ne vienas žmogus J.Gruš.
ǁ atidengti: Atver̃sti antklodę DŽ1. O kad atvertė [raganos] patalus, žiūri, kad tik viena galva BsPIV84. Sakydama tuos žodžius, ji atvertė plėšiko drabužį ir parodė paslėptą po skvernu durklą J.Balč. Gal čia reik pavartę atver̃st, tegu įlenda šuniukas Vdžg.
| refl. tr.: Miega atsiver̃tęs patalus DŽ1. Jinai neatsiver̃s i neišlįs iš po kubilo Btg.
ǁ atlenkti: Atver̃sti apykaklę DŽ1. Apykaklė dabar atverstà Vžn. Àtverčiamoji apikaklė KŽ. Atlenkiamą apykaklę tiksliau vadinti atverstine arba atverčiamąja apykakle KlK45,77. Marškinių apykaklės neužsisegė, ale atvertė aną ant švarko Vkš. Kelnės prosytos, galai atversti̇̀ Raud.
| refl. tr. Sn: Atsiver̃sti atlapus DŽ1. Tomas atsivertė apykaklę, nes dabar buvo nebe taip šalta J.Ap.
ǁ išarti (vagą, velėną): Velėną atver̃sti DŽ. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė – velėnas atgal atvertė LTR. Atversk atplaišas, būs gerų linų Šts. Vis negali gerai arti ir vagą atversti DS141(Šmk).
| refl.: Atsi̇̀vertė žolė [ariant], pamatė spindulį i dygsta Vn.
ǁ atkasti: Atvertėm, atplunkėm nuo kelio pusnis rš.
2. paguldyti ant šono, pargriauti: Atalėkė zirzalas, cvinkt kumelei, to[ji] atàvertė kalamašką Lb.
| refl.: Vaikas paslydo, keberiokšt, ir atsi̇̀vertė aukštielniokas Skrb.
3. M, Rtr atlenkti atgal, atlošti, užversti (galvą, nugarą, liemenį): Atver̃tęs galvą, žiūri į saulę DŽ1. Mergytė atver̃tus galvą, o aš jai galvą mazgoju Akn. Atver̃sk biškį galvą, aš tau liekarstos į akis įlašinsiu Vkš. Į kožną turgų [vaikšto] tą kramę atver̃tęs Trk. Tas ožys didelis, ragai atversti̇̀, o ano vilnos ilgos ilgos yr Sd. Man kad atver̃tę kas kištų, ir tai neimč burnon [paprastų grybų] Slk. Kap àtvertė lazdą čioptert, tai anas pasukdamas nuej[o] Eiš. Rankas atàvertė ažupakalin Dglš.
| refl. DŽ, KŽ: Atsirado net žąsiukų ir viščiukų, pereklių vedamų, bet šie atsivertę taip ir rėkia į Grėtę, prašydami geresnių dalykų negu avižos I.Simon. Ir man beliko čia pat išsitiesti, lyg anuomet paežy, ir atsivertus žiūrėti, kaip rugsėjo giedroje draikos voratinklių gijos M.Katil. Jos vaikučiai, įsilindę tarp klebono ir žydų, atsivertę tai vieniems, tai kitiems į akis spokso Žem. Taip sunkiai tūru atsiver̃tusi Krš. Ans lovo[je] gulėjo teip atsiver̃tęs, o aš anam akuotą išėmiau iš akies End. Aš teip veizu atsiver̃tusi Sd. Šuo žiūra į muni atsiver̃tęs Tl. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, par kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi S.Dauk.
^ Veiza atsivertęs kaip driežas į gegutę LTR(Prk). Kaip biesas atsiver̃tęs pryš žaibus ir vėpso Dr.
ǁ ištiesinti, atitaisyti: Àtverčiau agurklus, žirnius, išvartė [vėjas] Rdn. Atàverčiau du pamidorus, stovi žali kai rūta Klt.
ǁ refl. atsigulti aukštielninkam: Po vakarienės [Keršis] nudejavęs, kad negaluoja, nusimetė švarką, klumpes ir atsivertė lovoje J.Avyž. Nueinu pas karvę, sugrįžau ir atsi̇̀verčiau ant lovos LKKXII45(Lnkv). Pašoko iš lovos, jau buvo atsiver̃tęs Rdn. Gulės visi [numirėliai], vieni išsitiesę, kiti ant šonų, kiti aukštynelki, atsivertę, išsižioję, visi nebgyvi PP31.
4. atsukti, atgręžti, atkreipti kuria nors kryptimi, linkme: Dabar ji (Nastė) tebelaikė Alekso ranką ir, atvertusi pragiedrėjusį veidą, sekė į vakarus griūvančias debesų pusnis J.Avyž. Guli šikinę atver̃tus Dglš. Atver̃tęs subinę gulia, kas iš tokio Krš. Nuejom gult, tai šikną àtvertė ir kriokia, tuščia jo! Pv. Ilsinu akes, miegtu uodegą atver̃tusi Krš. Kokia šunio mada – atver̃čia pilvą ir gulia, glostyk tu jį Svn. Kas tave ištinka dešinėn pusėn, atversk jam ir antrą Ch1Mt5,39.
| prk.: Nors [projektas] apturėjo nuo visų pripažinimą ir atvertė žvilgį ant jo ciesoriaus Mikalojo I, netapė vienok išpildytas A1886,116. Iš piktos širdies mun tai padarėte, bet Dievas ant gero atvertė S.Stan. Skųsdavosi, kad kosulys jį kankina, bet neatversdavo ant to reikalingos atydos TS1901,2–3b.
| Atver̃sti ant grieko (nuodėmės) KŽ.
| refl. DŽ1, KŽ, Kč, Brb: Atsiver̃sk į mane J. Vėjas, lig tol pūtęs iš pietų, dabar atsivertė iš žiemių V.Myk-Put. Atšils, kap pietų vėjas atsiver̃s DrskŽ. Atsiversdamas į kitą pusę, jis (vėjas) ir vardą kitonišką gauna BsMtI137(Brt). [Kunigas,] atsiversdamas prie žmonių, atidaro (išskečia) rankas ir sveikina juos brš. Jie atsi̇̀vertė ir vėl davė bėgt Žln. Ir atsivertęs moteriškėsp tarė Simonop: – Regigu tą žmoną? Ch1Luk7,44.
| prk.: Atsiverskiam tada šiandieną ant pakūtos tikros P. Nenori neteisybių pamestie ir pakūtavodami pas Dievą atsiverstie Tat.
ǁ Pron atkreipti (akis): Priešių akys yra į mani atverstos TŽIV388(M.Jan). Atvertęs akis tavo, graudinai tarną savo SGII13. Akis mūsump atversk AruP139.
| prk.: Atver̃sk an to, kiek mokslas kaštavo, kas galėjo leisti?! Grd.
5. Sut, L, ŠT29, Rtr, DŽ1 prk. atvesti į kitas pažiūras, į kitą tikėjimą: Nusidėjėlį atver̃sti BŽ306. Abejotoją atver̃sti NdŽ. Žmonėms atversti, mokyti ir krikštyti reikėjo bažnyčių A.Mac. Tuo pačiu laiku jezavitai šižino įkandin vokyčius jų Dievo garbėje, norėdamys jus į katalikus atversti S.Dauk. Povilas perkalbėjo ir atvertė daug žmonių ne tiktai iš Efeso, bet mažne iš cielos Azijos Ch1ApD19,26.
| refl. Pron, Sut, L: Atsiver̃sti į krikščionybę DŽ1. Kas jau atsto[ja] nu Dievo, retas, labai retas atsi̇̀verta Krš. Laikas tavo tėvui Dievop atsiversti rš. Atsiver̃tęs nusidėjėlis NdŽ.
ǁ refl. daryti atgailą: Aš šitam niekingam žmogui nieko blogo netrokštu, tik kad jis susiprotėtų, atsiverstų ir pasitaisytų LKVII414(K.Donel). Atsiverskiat, o darykiat pakūtą už visus griekus jūsų, o neprapulsiat P. Pameskite nedorybes, nes neatsivertę dangaus negauste I. Neatsiver̃sti, nesimetavoti I.
6. N nusukti, nugręžti, nukreipti kuria nors kryptimi, linkme: Ir buvo veidai jų užpakalin atversti teip, jog neregėjo nuogasties tėvo savo Ch1Moz9,23.
| prk.: Apdengei mūsų nuodėmių kaltybes, atvertei tavo rūstybę teisingą SGII45. Atversk nuog girtybės, kaulelnystės, ing kurias įpratinai srš.
| refl. KŽ: Atsiver̃sk nuo manęs J.
ǁ nukreipti (akis): Užmesk akis kiton šalin, atversk akis nuo manę LMD(Ml).
ǁ prk. kurstyti: Atvedėt manęsp tą žmogų kaipo vieną, kursai atverčia žmones, o štai … neradau tampi žmogumpi ne jokios kaltės Ch1Luk23,14.
7. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 vėl padaryti tokiu, koks buvo, pakeisti (pavidalą, išorę, formą ir pan.): Kaip už ausų nustvėrė, o paėmęs lazdą išpylė šonus, ir vėlei atvertė į žmogų tikrą DS196(Rs). Da neseniai tą cerkvę atàvertė an bažnyčios Pb.
| refl.: A tie pijokai atsiver̃s, a būs stabuklai? Rdn.
ǁ burtų galia vėl suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Kiek žmonių pavirto in pelenus ir nėra galybės, kad atver̃stų Vžn. Iš karvelio atvertė ją ing pačią, kokia buvo DS234. Dabar atàvertė jį žmogum Ign.
| refl. Š, KŽ, DŽ1: Tik švento Jono naktį tasai karalius vėl atsiverčia V.Krėv. Įlipęs į bokštą, papūtė trimitą, ir visas dvaras atsi̇̀vertė (ps.) P.Klim. Dabar šis (žvirblis) vėl į žmogų atsivertęs ir pas tą burtininką gyvenąs LTsIV464(Žg). Dvyliktą valandą atlėks čia trys gulbės maudytis ir atsivers panom BsMtII82(Dkš).
8. užburiant padaryti kuo, pakeisti pavidalą, išorę: Nu ir àtvertė visus vilkais (ps.) LzŽ. Atlėkė tiej jos broliai, katriej paukščiais atversti̇̀ DrskŽ.
9. refl. DŽ1 atgriūti, atslinkti: Debesų tumulas atsi̇̀verčia, atgurma nuo vakarų Prn. Iš pietų pusės griausdamas atsiverčia debesis J.Paukš.
| prk.: Tas smertis teip ateina kaip kažin kas – kūliais atsiver̃čia (labai greitai ateina) Jnk.
ǁ gausiai (ppr. triukšmingai) kam ateiti: Didžiausias būrys vyrų atsiver̃čia par lauką Vdžg. Šime akies mirksnyje atsivertė gauja, Jėzų pirm savęs varydama srš.
10. atsakyti: Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama V.Piet. Aš nesupaisau, kas tai čion yra, – atvertė Simonas Tat. Ogi Domičiukė ir beatverčianti man: – Mama, nors trisdešimt metelių man, aš vis tiek dar daili A.Vaičiul.
ǁ refl. kitaip nuspręsti, atsisakyti: Kiekvienas samdininkas [samdomas] giriasi, kad žodis jo tikras – pažadėjęs neatsiversiąs M.Katk.
11. R, MŽ, I, N, KŽ atgrąžinti, atiduoti: Jijė àtvertė drobę, kurią buvo pavogus, t. y. atidavė, atgrąžino J. Atsiveža [piršliai] arielkos; kai neleidžia dukteres, atver̃čia [tėvai] pinigus, ką išgėrė Skdt. Jis paprašė arielkos, išima tris rublius, jam teatverčia tris kapeikas LTR(Šmn).
| prk.: Dieve, griekus tu mums atleisk, pagal darbų mums neatversk Mž54,568. Bet tą prislogą atvert Dievo padėjimas SGII17. Juk jau tą madą neatver̃si, kai buvo Erž. Visaip kalbėjo, dabar atàvertė: gera merga Sug.
ǁ pamokėti: Aš jiem visiem atàverčiau ir vienas gyvenau Sdk.
ǁ atvaryti atgal: Atver̃sk keltuvas! Rod.
◊ añtra (añtrą) atver̃tus; añtrą atver̃čiant K, KŽ ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Nag antra atvertus – jok sau, kad teip užsimeti: pats pamatysi, kad nieko negausi! BsPII288. Antrą atvertus, iš jų nieko neišsimokysi TS1896,10(Vaižg).
į šveñtą (švę̃stą) dvãsią atver̃sti sutvarkyti: Tas vagas pakalnė[je] àtverčiau į dvãsią šveñtą (nuravėjau) Rdn. Motyna nora sutvarkyti, į švę̃stą dvãsią atver̃sti Krš.
ki̇̀tą kõrtą atver̃sti kitaip, priešingai pasakyti: Dabar ki̇̀tą kõrtą atversiù Aln.
ki̇̀tą [lãpą] (ki̇̀ta) atver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Ki̇̀ta atver̃tus, neapsimoka dažyt metmenis Aln. Galvoju, turi pačią, lyg ir nuodėmė, nu, kitą lapą atvertus, jei ji nemitus boba? J.Avyž.
kità pusè atver̃sti priešingai pakreipti: Jie man užduoda klausimą, aš jiem kap àtverčiu kità pusè! Rdm.
kójas (kanópas, kapkàs, kepšès BŽ455, DŽ1) atver̃sti DŽ1 menk. mirti: Lėkė lėkė i àtvertė kanópas Pkr. Niekur nebesimaišo, gal kepšès atàvertė ir jis kur Slm. Kad kiek, būčiau kepšes atvertęs Grž. Išgirsma, kad senis kapkàs atver̃tęs gulia Slm.
kõrtą (kortàs DŽ) atver̃sti supažindinti su planais, sumanymais, paslaptimis: Ramūnas mato, kaip Sigito akys užsidega smalsumu. Na, ir tegu. Ramūnas neskubės kortos atversti V.Bub.
lẽtenas atver̃sti menk. mirti: Neplėšykias – i pamažu lẽtenas atver̃si Krš.
liežùvį atver̃sti DŽ1 prašnekti: Neàtvertė liežùvio paklaust Srd.
lýg lãpą atver̃sti prisiminti: Su sykiu lýg lãpą àtvertė Tlž.
pénčius atver̃sti menk. mirti: Atversi̇̀ pénčius, jei pas marčią gyvensi Drsk.
úodegą atver̃sti pasiligoti: Neplėšykias su darbais, úodegą atver̃si Rdn.
žagrès atver̃tus išsikėtojus, dykinėjant: Žinia, kam šerti, rūpintis, daug smagiau žagres atvertus gulėti J.Avyž.
žõdį atver̃sti KŽ priešgyniauti, prieštarauti: Ot durnumėlis žmogaus: neatver̃čia žõdžio, kad ir aš negaliu (jis negali) Srv. Jijė neàtvertė žodį, t. y. neatsakė piktai J. Žiūrėk, šeiminykui žõdžio nedrįsk atver̃st Alk. Man mama tavo niekad jokį žõdį neàtvertė KzR. Jisai àtvertė žodį, t. y. atgal atsakė JI685.
įver̃sti, įver̃čia (į̇̃verčia), į̇̃vertė
1. tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ įgriauti, įguldyti, įmesti, įsviesti: Į marias juos įvertė CII571. Invertė duobėn LKKXI165(Zt). Piemenys sugavo avį, surišo kojas ir įvertė vežiman M.Katil. Per ašį iñvertė vežiman bačką Btrm. O anie pakinkė kumelę, įvertė tą vilką į ratukus ir važiavo į turgų LTR. Į karus didelius į̇̃vertė tą arklį ir vežė į miestą Mšk. Tiktai ta karvė aukštynelka įverstà ir kojas aukštyn pastačiusi ratūse gulėjo Sd. Ivonėlis iš maišo išlindo ir añvertė kelmą viedzmai maišana Aru11(Grv). Atanešė [moterį] ir į̇̃vertė kaip kiaulę lovon On. Karvelė nusprogo, nulupo skūrą, į duobę į̇̃vertė, užkasė Trk. Tokį penimį iñvertėm duobėn, ai ai DrskŽ. Įver̃sk šiaudus šalinėn Š. Jonas pats turėjo vežti į marias įversti [kareivį] BsPIII28. Šiauduosna gulėjom: šiaudų kūlys iñverstas laškon Vrn. Atvežė žvirblelį, atbraškino, atnešė saklyčion, led anvertė LLDI269(An). Kai akys nematis, tegu nors upėn inver̃čia (kur nori, tegu laidoja) Klt. Žirgus ir vežimus jis mariosna įvertė BB2Moz15,1.
^ Kad paršas būtų [girtuoklis], inverstái vežiman, nuvežtai ir parduotai DrskŽ.
| refl. tr., intr. K, DŽ, NdŽ: Užkrovė Juozui gelžinius ant rankų ir, įsivertę į vežimą, nužvangėjo Žem. Įsiver̃tęs važin, parsivežiau girtą kaip meitėlį namo Š. Įsiverčiau maišą an ratus ir išvažiavau Rm. Tas įsivertė tą auksą su maišais į savo račiukus LTR(Bsg). Tas žmogelis gražiai atkasęs [ridiką], kad šakelių nepagadytų, išrovęs; įsivertęs į ratelius ir nuvežęs pas karalių Sln.
| Į pusnį įsi̇̀vertė, šaltis pártraukė i susirgo Trš. Jis ten nieko nežinojo, ėmė ir įsivertė į smalos bačką LTR(Klvr). Įsi̇̀verčiau stačia galva į rūtų darželį (d.) Grl. Peliukė traukė jam nuog kojos čebatą, ale betraukdama staigu, nutraukus čebatą, įsivertė atbula su čebatu į upelį ir sušlapo BsPIII88. Kiaulės guli insver̃tę purvyne, priganytos Klt.
| prk.: Septintoji yra daugeriopa kūniška piktybė, į kurią jaunieji įsiverčia brš.
2. tr. Skrb įrausti, apversti ariant, įarti: Sėklos buvo įverstos plūgu rš. Priešplūgis įverčia velėną į vagos dugną, o korpusas ją užverčia puresniu dirvos sluoksniu rš. Jau mėšlai įversti̇̀ Jnšk.
| refl.: Sėklos dažnai įsiverčia per giliai ir dėl to blogiau dygsta rš.
ǁ galėti, pajėgti įarti: Neį̇̃vertė [žambris] velėnos pryš kalną Pj.
3. tr. ko daug, ką didelį įdėti, įkrauti: Į̃vertė lašinių – akys sprogsta Rdn. Kad ubagas ateit[ų], tai paltį įver̃sčia Kp. Didžiausė kulšė įverstà – nesuėsu Krš. Sodinant kopūstus, reikia į daržą įverst didelį akmeną ir sakyt: – Kokio didumo yra tas akmuo, tai tokio jūs, kopūstai, būkit LTR(Grk).
| prk.: Kiek į kilogramą [mėsos gyvo svorio] moka, nežinau, ale daug neį̇̃verta Pvn.
| refl. tr.: Su šaukštu ansivertė torielkon [mėsos] Žl.
ǁ gausiai įlieti, įpilti (skysčio): Liesas pienas, čia gerai [v]andens įverstà Krš. Viedrioką [v]andenio pienan inverti̇̀, ir turi planą Sug. Ka jau vertei įvertei to karšto vandens, negal nė rankos beįkišti Als.
ǁ NdŽ gausiai įberti: Motyna įnešė rūgusio pieno bliūdą, įvertė saują stambios druskos Žem. Įpilk arbotos, ben kiek cukraus įver̃sk Skp. Į̃verti į bliūdą miltų, padarai vidury duobę i minkai Smln. Tiek kmynų į̇̃verčiau duonon (į duonos tešlą) – o nei nežymu, kad dėta Mžš. Į karčiąją versmę jis turi druskos įversti prš.
4. tr. įtraukti (į vidų): Siūlė yr įversta, kad nematyti pašalių Ggr. Kad maukna įversta į beržo vidų, sako: tas beržas tura žiemospirgį Ggr.
5. tr. pagal kokias taisykles išrinkti: Man vynus į̇̃vertė [koziriais] Alk.
6. tr. KŽ įpusėti versti (knygą): Pusėn knygą teįver̃tęs pametė ir nebebaigia jos versti Š.
7. įsibrauti, įsiveržti: Aš ruošiausi eiti į šokius, ir įsiver̃čia piršliai Graž. Vakar vakare ten kai kur įsiver̃čia juodu abudu kai skilandžiai Jrb. Per slenkstį vidun įsiverčia Luknienė J.Paukš. Uždaryk duris, o tai dar koks girtas įsiver̃s Gs. Iš tų yra nekurie, kurie įsiverčia ing namus ir gaudytas veda moteriškes Bt2PvTm3,6. Kažin kas pasibeldė į duris; po valandėlei ir įsiverčia Kielius į butą BsV260.
| Insi̇̀verčia insi̇̀verčia tabako kamuolys (rūkalius), o smarvė! Ldvn. Paspyrė pasipainiojusį kibirą ir įsivertė pas moteris M.Katil.
8. refl. apimti, įlįsti (apie ligą): Jai egzema įsi̇̀vertė į koją, puvo ir nupuvo Bgt.
9. smarkiai suduoti, sušerti, įkirsti: Įver̃skiat anam šimtą bizūnų Skdv. Kelis kartus įvertė į ausį asesoriuo Ggr. Į murzą įverčiau, kam skundė muni policijai Lk. Įver̃sk jam gerai rykščių į klyną! Gs.
10. tr. prk. įtraukti: Kitą kartą buvai į darbą į̇̃verstas nu pat mažystei LKT75–76(Plng). Moma mane buvo in darbus inver̃tus Mrc.
◊ į grãbą (į kãpą) įver̃sti numarinti: Senį ligos spūsterėjo i añvertė grabañ Tr. Tas skausmas mūsų kartos žmones sugniauš, sulauš, į kapą įvers Pt.
išver̃sti, išver̃čia (i̇̀šverčia), i̇̀švertė
1. tr. D.Pošk, L, Rtr, DŽ parblokšti, paguldyti ant šono: Tik ėdalą gadina tas paršas – užkabinęs snukiu lovį išver̃čia Krs. Ir ėjo Jėzus bažnyčion Dievo, ir išvarė visus perkančius ir parduodančius bažnyčioj: ir išvertė stalus maininykų, ir krases tų, kurie pardavė karvelius BtMt21,12.
| Tuomet tokia būra (audra) bit, kad daugį beržų i̇̀švertė Aru49(Zt). Nukapok šaknis medžiui, kaipmat išdžius, menkiausias vėjelis jį išvers V.Bub. A perkūnija nutrenka, aba teip vė[ja]s i̇̀šverta [medžius] Vž. Tokią macį turi vėjas, kad didžiausius medžius i̇̀šverčia Lš. Išversti iš šaknų N. Medžiagą i̇̀švertė su šaknimi Dv. Vėjas išver̃čia eglę su šaknim JT454. Kab eglę i̇̀žverčia vėjas, tai šaknys viršun Šlčn. Tu putine raudonasai, … [vėjas] išvers tave iš šaknelių, nulauš tavo viršūnėlę TŽI213(Mrc).
| prk.: Netikėtas smūgis žmogų išvertė iš kojų rš. Liga žmogų išverčia iš kojų ir paguldo į lovą sp.
^ Kaip medis nuog vėtros išverstas MP188.
išverstinai̇̃
| refl.: Iš kojų išsivertė [girtas] Vv. Kap dėsiu snukin, tai ir išsiver̃si Smn.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Ąžuolas storiausia i̇̀šversta GrvT54. Tris ektarus miško i̇̀švertėm, kelmus išrovėm Svn. Medžiai iškapoti, išversti̇̀, toki dykynė atrodo dabar pas mus Jrb. Gal ir sodą išver̃s Pn.
2. tr. ko daug iškrauti, išmesti, išblokšti žemyn: Išversiù kluonan, testa ilsisi – geri šienai Drsk. Išver̃sme šieną – anas išsivėdaus Aln. Kas i̇̀švertė, tegul tsaik (tas) ir krauna Zt. Pirtė[je] išdžiovins ten, iš pirties išver̃s [linus] į jaują Kv. Paskutinį vežimą su rugiais išver̃sim klojime ant pado ir tuoj iškrėsim pėdus Skrb. Išdulkinom [nukultus linus] ir i̇̀švertėm pro duris lauko Krp. Ìšvertė trąšas savo darže Klt. Mėšlas, ilgas ir taip sukrautas, nesiduoda lengvai išverčiamas M.Katil. Greitai išver̃čia [mėšlą] Nmč. Paduodant drebučiai išverčiami į lėkštę, papuošiami rš.
^ Prigimimas – ne vežimas, neišversi LTsV77(Trg).
ǁ ko daug išberti: Kareivis išvertė iš kišenių ir veršenikės visus sidabrinius pinigus J.Balč. Ìžvertė plytas, pusė gruzų DrskŽ. Ažna išverčia akmenius bur bur bur LTR(Rod). Galiau ir kurbelį repukų įnešęs, išvertė tuos į anosios sterblę BsPI116(Tlž). Ìšvertė oran: surūgo [uogos] Klt. Žarnas i̇̀šverčia niekočion Dv.
| refl.: Tas puodžius, paėmęs tuos miltus kaip pylė, išsivertė tie pinigai BsMtI119(Brt).
ǁ iškratyti, paskleisti: Reikia šieną iš kupetų išverstie Ign.
ǁ NdŽ, KŽ, Vlk išpilti, išlieti (skystį): Žmonės i̇̀švertė pieną šulinin, tai pasmirdo [v]anduo Pnd. Insipils jis tos sriubos, paragav[o] ir visą i̇̀švertė Pv. Pripylę atnešė man burnelę karčiosios, o aš išverčiau ant žemės P.Cvir. Aš kaip daviau par uzboną, i̇̀šverčiau tuos barščius Bsg. Vištos perekšlės nuo gūžtos nušokta, puodas išver̃sta Mžš. Tokio gi nepapuolimo – i̇̀šverčiau visą puodą Svn. Dar išver̃s pieną, nuvaryk katę Nmč. Kap lakstom, dykavojamės su broliu, tai ir i̇̀švertėm tą vandenį Srj. Kiaule, kiaule, kol tu bobai tešlą i̇̀švertei? (ps.) Grv. Kurie negeria vyno, idant neižverstų̃ DP140.
| prk.: Ìšvertė an vyro tą kaltybą, ir senis gavo penkelis metus [kalėjimo] Grv.
ǁ Pns, Trs prk. išgerti (svaigalų): Lygu iš ryto nei̇̀šverta stiklinės, parsiutęs vaikščio[ja] Rdn. Man gi čia nieko nėr visą išver̃st Švnč. Ìšvertėm dviese uzboną alaus kaip už ausies Srv. Kad ir dejuoji, vis dar išverti̇̀ Antš. Na, vyrai, kol atneš naujos kavos, išverskim dar po vieną P.Vaičiūn. Po du šnapsu išversiu KrvD175.
3. tr. Br, Trk verčiant išmesti, išsviesti lauk: Pasibaidęs arklys šoko par griovį ir išvertė gaspadorių iš vežėčių rš. Sustiko priešais ateinant baisiai apiplyšusį valketą, katro karaliaus arkliai pasibaidė, šoko šaliakelėn ir išvertė karalių su karaliene ravan BsPII284(Jž). Ištik, vėjeli, siūbuok laivelį, išversk šelmį bernelį LTR(Kbr). Bevažiuodamas išvertė tuos puodus, sudaužė ir atsistojęs verkia LTR(Rk).
| refl. intr., tr.: Iš valties išsiver̃sti DŽ. Verčiaus ir išsi̇̀verčiau iš lovos Ukm. Na pamatysit, kai tas senis išsivers [iš medžio] LTR(Igl). Kai jis išsi̇̀vertė iš vežimo, tai jį dar ir trynė (maigė) kurį laiką, kiti ir nematė Snt. Iš galinių [rogių] išsivertęs, ilgais kailiniais apsigubojęs vyras šlitinėjo po sniegą M.Katil. Jų aptikdavau toje pakraščio juostoje, kur bangos išsiverčia į sausumą T.Ivan.
| Karvė šieną iš rindos išsiver̃čia ir paskui ėda Jrb.
ǁ verčiantis išsukti, padaryti (kūlį): Kita [žuvis] pasišokėdama išvertė kūlį ore, sužvilgėdama lyg sidabras I.Simon. Pakalniuo po du tris sykius kūlį išver̃si End. Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti, tad didžiai palankus patampi LTR.
ǁ Graž, Grv ištempti, ištraukti, kad išvirstų: Aš išverčiu skrynias lauk iš klėties J. Ìšvertė [senelę] iš lovos an žemės Krš. Išver̃s su visais patalais iš lovos ir eisi ganyti Lnk. Galėjo muni išver̃sti [į vandenį], kur giliai, i paskandyti Krž. Par tą langą i̇̀švertė aną Dr. Bernas paėmė nuo pono pinigus, išvertė iš ratų staunią, nukalė su akmeniu nuo jos lankus BsPII290.
ǁ išvaryti ką iš kur: Jo neišver̃si niekur Drs. Pulkai gaspadorių išversti iš ūkės kas adyna laukia bado arba trūkės A.Baran. Tujau lečiai, arba latviai, su savo talkinykais lietuviais ir žemaičiais iš Derpto ir kitų pilių guodus išvertė ir iš viso krašto išvėtravojo S.Dauk.
| prk.: Dabar alus iš proto išver̃čia žmogų Ln. Pati iš nustebimo negalėjo išversti žodžio J.Balč. Motriška pyksta, visi laksto, vyriškas laikos, nei̇̀šverta savo pikčio lauko[n], tūras Krš.
ǁ Drs prk. atleisti, pašalinti iš darbo: Jis tik i žiūrėjo, katrą išver̃st iš tarnybos Jrb.
ǁ prk. daug išmokėti: Ìžverčiam pinigus anta arielkos Drsk. Pensijoms kiek piningo i̇̀šverta, ir iš kur valdžia ištenka Krš. Kiek to piningo žmonims [valdžia] i̇̀šverta Pj.
4. tr. Sut, BŽ77 išlaužti, padaryti, kad išvirstų: Uosio tvoras išvertė LTR(Sem). Leisiu žirgą laisvon valion, ir išvers tvorelę LLDII203(Mrc). Šlaunim daužės daužės [karvės] in tvorą ir i̇̀švertė Slk. Išver̃sti tvirčiausią ramstį NdŽ. Jautis buvęs pasileidęs, smaigus pri bulbių išver̃tęs, išrauliojęs LKT76(Krtn). Važiuodamą neažkliùdai stulpo, bo išversi̇̀ LzŽ. Ne tik tvorą, bet i mietą i̇̀švertė Vkš. Įpykę [žalčiai] labai, dalekia vartus, išverčia tvoras, sulenda kambarin ir ant kamino raitosi, šaukia DvP146.
ǁ KŽ, Nm išlaužti, išmušti norint atidaryti: Sklepo durys i̇̀šverstos lauku LKT171(Pgg). Ìšvertė duris, surišo rankas, veda mane į dvarą JD784. Tuoj jis pastebėjo lango groteles, išverstas su vinimis, ir suprato: ūkininkas pabėgo rš.
ǁ Vln7, Alks, Grz išgriauti, išardyti: Reikė mum senybės trobas išver̃st PnmR. Kaimynų viskas išverstà, išgrauta, neduok Dieve! Rdn. Išsirauk grybą iš palangės – namus išver̃s Slk. Vienais metais pastatė daržinę, kitais – i̇̀švertė Ėr. Ant tos uolos pastatysiu bažnyčią mano, nė patys velniai jos neišvers ir nesugriaus M.Valanč. Piles vienas išvertė, kitas į valdžią sau paėmė S.Dauk. Algirdas su Keistučiu tvirtyną paėmė ir iki pamatų išvertė A1885,308. Neprietelių … miestus išvertei Mž520. Sugriovė tvartą tą, kūtės sienas i̇̀švertė Akm. Meliracija tad visur visus pašalius i̇̀švertė Krtn. Viešpatie, pranašus tavo užmušė ir išvertė altorius tavo Ch1PvR11,3. Ir palydėjo Lotą iš miestų, kuriuos jis (Dievas) išpūstijo (išvertė), kuriuosa Lotas gyveno BB1Moz19,29. Išversti iš pamatų N.
| Su grėbliu grėbi, i̇̀švertei jų (samanių bičių) lizdą – kad užpuola, sukanda, tinsta paskiau Mžš. Jei vasarą išversi gandro lizdą, tai to ūkinyko išgaiš vienas gyvulys LTR(Pnd). Ant stoties i̇̀švertė mus visus iš traukinio [Sibire], i kur nori dedies Ml.
| prk.: Katė savo nedorumu ir pasalumu tą [erelio ir šerno] draugybą išvertė S.Dauk. Eruliai rėdą rymionų išvertė S.Dauk. Išversti (išverčiu SD422) eilę N. Fundamentą krikščioniško tikėjimo išverst ne vieną kartą gundės DP257. Teip žydų karalystę išvertė SPI260. Seniai jau iž fundamentų būtų ižvertę [apaštališką bažnyčią] DP365.
5. tr. H159, N, Rtr, KŽ, Trk išrauti, ištraukti, išplėšti, iškelti: Ponas i̇̀švertė mane iš pat grumto J. Suėmę dalbomis vyrai i̇̀švertė iš žemių akmenį Š. Jis ima drūtą kartį, pakiša jos galą po akmeniu ir išverčia Blv. Didelį kūlį tik su štanga tegal išver̃sti Pln. Kelmas i̇̀šverstas I. Išvertę [kelmą] susėda atsipūsti L.Dovyd. Ko taip pasiskubinai išver̃sti obeles, jug dar nevãrė Šv. Kartą Andrius, nuardamas bulves, išvertė miną, didelę lyg keptuvę V.Bub. Traktoriais kai aria, daug akmenų išver̃čia, plūgais teip giliai nepasiekdavo Antz. Išarė, i̇̀švertė iš po plūgo didžiausią krūvą driežlų, jau buvo susitaisę žiemavot Svn. O kad aš išversiù iš giliai šitos dykos žemės, tai čia naudos nelabai bus Vlk. Ypač netinka išverstas nederlingas podirvis linams rš. Neark giliai, badus (prastos žemės) neišversk Šts.
| prk.: Išverskite viršun visas mano klaidas! V.Piet.
| refl.: Klementui pagailo beržiuko, kuris greit savo paties ūgiu išsivers iš šaknų ir mirs pačioj jaunystėj L.Dovyd. Tai tik pažerk žemę ir išsiver̃čia grybas baisulis Al. Kur užmina dykis, ir bulbės išsi̇̀verčia Drsk. Ariant išsiver̃čia i nemažų akmenų Ėr. Plytgaliai išsiver̃čia ariant Pg. Pavasarį, kai aria lauką, taukių šaknys išsiver̃čia tokios juodos Jrb. Išsiver̃sias vabalų juodoms galvoms [prieš pasaulio pabaigą] Krš. Jy (žuvis) viršun vandenio išsi̇̀vertė Srj. Išsi̇̀vertė [bebro] kupra upėj Klt. Jis ten kiek žemę pakrapštė, tuo ir išsivertė katilas su pinigais (ps.) Brt. [Beariant] žybt ir išsivertęs katelas raudonųjų S.Dauk.
ǁ ištraukti, išimti iš kūno: Paimi adatą ir i̇̀šverti tą pašiną Dv. Su pirštais (be prietaisų) dantis toks senis išver̃sdavo Kpč. Ìšverčia žarnas LzŽ. Parpjovė par vidurį, žarnas i̇̀švertė i užsiuvo Bsg. Graibaus, a ne viduriai išversti̇̀, krau[ja]s bėga Akm. Rods vidurius išver̃s, tiek triedo Krš.
ǁ iškasti: Drapoku i̇̀šverti bulbas ir parenki LzŽ. Kerą bulvių kad išver̃siu, vištos sustos ir rankios sliekus nu žemės Kl. XIX a. pabaigoje bulvės buvo išverčiamos kauptukais rš.
ǁ refl. Ds, Lp euf. išsituštinti: Buvo kumelė priėdus, o kap išsi̇̀vertė, tai ir vėleka alkana Arm.
6. tr. prk. atimti valdžią, šalinti iš valdžios: Išver̃sti karalių iš sosto NdŽ. Tą įgijęs kunegas Petras norėjo važiuoti į Varnius ir, išvertęs vyskupą Mikaloją, sėsties jo vieto[je] M.Valanč. Herodas baisiai nusigando, nes jam rodės, jogei Kristus išvers jį iš karališko sosto M.Valanč.
7. tr. H, H158, R, R44, MŽ, MŽ59, Sut, S.Dauk, K, LL188,202, Rtr, BŽ66,77, DŽ, KŽ išorinę pusę pakeisti vidine ar atvirkščiai: Galima išver̃sti rankovė, kepurė, marškiniai, kelnės, kailiniai Š. Išversti̇̀ kailiniai NdŽ; MŽ2118, N. Ižverčiu jupą SD173. Eidavo išverstai̇̃s kailiniais [per Užgavėnes], prisidėdavo barzdą iš linų Sk. Pričkus … į kailinius i̇̀šverstus tuojaus įsinėrė K.Donel. Vėjas parasoną i̇̀švertė NdŽ. Pralupi [kailį], i̇̀šverti į antrą pusę [darydamas naginę] Škn. Ìžverčia kailinių rankovę ir iškiša kukį tokį geležinį Sn. Atsistojo ir abi rankas sugrūdo į kelnių kišenes. Tas išvertęs – į liemenės M.Katil. Toji [moteris] atstatė prijuostę; skerdžius išdėjo visa ir kišenių išvertė V.Krėv. Jis nusiima naujut naujintelę skrybėlę, šilko pamušalą, kaip varlės papilvę, išverčia L.Dovyd. Ganydamą i̇̀šverti savo kepurę ir gyvulio akis ištrini, tai perstoja kerūčiai (burtai) LzŽ. Mama perspėdavo: tik lūpą neišver̃sk – vidaus pusė išeina į viršų Rg. Dešrines žarnas tik išver̃čia, jų negalima išskustie Dgp. Tą grobą greit plauk aba i̇̀šverstą ištrink Tl.
| Kad aš karvę milžau, jautis muni užpuolė ir i̇̀švertė koją į antrą pusę Plt. Man nieko nepadėjo gydymas, man dar labiau koją i̇̀švertė in šoną Mrs.
| Už blakstėnų paimsi ir išver̃si tą voką, jei būs kas įkritęs, aš liuob išimsu End. Ìšvertė degtukais akį (akies voką), liežuviu iššluostė [žvyrus], ir nustoj[o] sopėt Pv. Svetimkūniai iš akių šalinami švariu nosinės kampeliu, išvertus akies voką rš. Išverčiu ausis – geltonos, gerà in pieną [karvė] Klt.
| Bulves išvirs ir išver̃s tus kailinukus Plt.
| prk.: O jisai atžagariai atgręžė, išvertė ir iškėlė teisybę savo DP315.
^ Moteris klastinga, gašli, o jeigu turi dar ir grožio, bematant viską sumaišys ir vyrą išvers kaip savo marškinius J.Gruš. Sako, viską kaip rankovę išvertė (papasakojo), kad esanti viena Lk. Ne rankovė – neišversi VP33. Pati ne rankovė – neišversi̇̀ JT260, Alv. Ką padaryt, vyras ne rankovė – neišversi LKKXIII130(Grv). Žmogus ne rankovė – neišver̃si, nesužinosi, ką ans mislija Pln. Neįlįsi į žmogų, neišversi jo kaip kailinių rankovės M.Katil.
| refl. tr., intr. K, DŽ1: Išsiver̃tęs kailinius, ėmė šunis baidyti Š. Baido kailinius išsivertęs M, KrvP(Erž). Visokiais išsiver̃tę kailiniais Užgavėnių žydai liūb eiti Jdr. Tas (gąsdintojas) nubėga į jaują, išsiver̃čia kailinius i gandina [kaimyną] Mšk. Kailį išsi̇̀vertė, vilnos į viršų [per Užgavėnes] Krž. Reik eit ant grįžkelio, išsiversti drapanas ir atsistojus laukt, iki kas praeis BsMtI75(Brt). Du kostiumu išsi̇̀vertė Rm.
| Gal tau netyčioms, gal a išsi̇̀vertė kišenė, a kaip [, ir pinigai iškrito] Varn. Pamušas [palto] išsikoręs, tuoj suvis išsiver̃s Klt. Tiej išsiver̃tę kokiais marškiniais stroką padarė, vieni kitus strošino Dg.
8. tr. N, DŽ išgriozti, išjaukti, išnaršyti ko ieškant: Ìžverčiau spintą po vienai skarai, nėr DrskŽ. Visus kampus išverčiau, neradau Lp. Ìšverčiau viską, išieškojau, kolei radau Aln. Nieko pati neimu, sakys – tu viską i̇̀švertei, suėdei Jrb. A lig pietų i laikysi kinį i̇̀šverstą? End. Te gal vaikų kambariai, visa išver̃sta Ob. Viskas buvo sujaukta, išversta, išblaškyta V.Aln.
| Karalius išvertė visą knygą ir nerado tokio žmogaus BsPII150.
| refl.: Vaikai visur išsi̇̀vertė Dglš.
9. tr. Skdt arklu ar plūgu išpurenti, išdirbti (žemę): Ìšvertė kelias vagas Rm. Išėjęs arti, išarą kišdavo į žemę teip giliai, kad, negalint išversti žemės, turėjo lūžti BsPII154. Ant išverstų vagų tupia varnos ir ieško kažin ko L.Dovyd.
ǁ išrausti, išknisti, išknaisioti: Kiaulės visą staldą i̇̀švertė, reik vielyti Kv. Kurmiai buvo išver̃tę visą darželį Klp. Kurmiai išver̃sdavo skyles, vanduo greit išplėšdavo pylimus Rsn. Kurnių i̇̀šversta pievos Dg. Kurnio žemės i̇̀šverstos Pls. Jei nori nuo kurmių atsiginti, tai įkišk jų išverstose vietose į žemę šermukšnio šakelę laibgaliu, – kurmiai nekels toje vietoje MTtV197. Aitriai kvepėjo kviečiai, o šviežios žemės kvapas kilo nuo ką tik išverstų kurmiarausių rš. Nuknisa nuknisa [šernai], bulves išver̃čia, tuos diegus išmeta Pžrl. Ravai šernų i̇̀šversta, dirvonas kai suartas Klt. O šarnų dirvos, pievos kad i̇̀šverstos, baisu pasižiūrėt! Grnk. Vištos i̇̀švertė avietes Ėr. Duobes [bombos] išver̃čia didžiausias Ėr. Duobę i̇̀švertė armota prie pirčiai Dglš. Tokią gilią duobę i̇̀švertė, kai iš tei[p] aukštai krito Smln.
| Ìšvertė vagą [Nemunas] ir nuej[o] naujai Drsk.
ǁ Alv iškasti: I toks griovys yr išver̃stas par pusė pėdos Bsg. Kaip duobkasys, išvertęs naują duobę, grįžo Dryža namo su kastuvu ant pečių M.Katil. Lengvas vėjas plaukia laukais pro kapų kryžius, per išverstus apkasus, išraustą žemę L.Dovyd.
10. tr. prk. pakreipti, pasukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme; iškreipti, pakeisti kalbą, mintį: Viliuos, kad Tamsta neišver̃si ant pikto mano atviros širdies Jn. Pasakai ką, i̇̀šverta, kaip anoms (liežuvininkėms) reik, bijok tokių DūnŽ. Ìšverta bobos, ką pasakai, geriau tylėti Vn. Aš suprantu šiteip, o tu išverti̇̀ kitaip Jrb. Anam vieniaip sakyk – ans viską antriaip i̇̀šverta Grg. Žmonys kožną žodį daba antraip i̇̀šverta Krš. Tam išvartai nesakyk, jis viską melu išver̃s Dkš. Ìšvertė, ka išvogė mėsą, o visai to nebuvo Grz. Ka tu visada mano kalbą išverti̇̀ į kitą pusę Snt. Nu kelių šimtų metų vienur ir antrur vergaudamys vokyčiams nutauto savo vienybės ir išvertė savą kalbą S.Dauk. Neimsi teipag dovanos, dovana nes apjakina akis išmintingų ir išverčia žodžius teisųjų Ch5Moz16,19. Kurių gyvatos arba darbų išpeikti negali [heretikai], tų žodžius ir raštus peikia, slapčia išverčia DP364. Nori išverst Evangeliją Christuso Ch1PvG1,7. Žodžius Viešpaties i̇̀švertė ir ant kito pajautimo atgręžė DP130.
| Suvalkiečių kalbą jau daug labai i̇̀švertė Graž. Dabar jau gryniau lietuviškai tuos [senus žodžius] išver̃čia Jnšk.
| Lakštingalas moka daug balsų išver̃sti Yl.
| refl.: Sapnas kitep išsi̇̀verčia Mrk.
ǁ refl. iškrypti, pasikeisti į bloga: Išsiver̃tę žmonys, kaip žvėrys [pasidarė] Krš. Kaip tos mergos išsi̇̀verta, kaip anos išsibjauro[ja] Rdn.
ǁ išsakyti, iškalbėti: Tas jau piktas ant manęs, viską išver̃s Žeml.
| refl.: Na, ir išsi̇̀vertei tu anam su visu gūžiu Vkš.
ǁ ištarti: Mikolienė, būdavo, anūko vardo neišver̃čia Dglš.
11. tr. pakeisti (pažiūras, pasaulėžiūrą, tikėjimą ir pan.): Patys kunigai i̇̀žverčia vierą negerais darbais DrskŽ. Į tingines mergas i̇̀švertė, pati (motina) grobdama darbus Rdn. Gerus kitų darbus blogais išver̃čia A.Baran. Par mokyklas i̇̀švertė jaunimą Lb. Rusiška vyresnybė nori žemaičius katalikus išversti į ruskius pravoslaunus TS1899,2.
| refl.: Išsi̇̀verta į katalikus liuteronai Vn. Ji išsivertė vokiete ir išvažiavo į Vokietiją I.Simon. Vaikai išsiver̃tę, lietuviškai nemoka Žrm. Par mum jau labai an gudų dainų, ba jaunimas išsi̇̀vertė Dv. Išsi̇̀vertė an pono Dv. Jau už lenką Jonėkas buvo išsiver̃tęs Mrc.
12. refl. ištrykšti, iškilti, išsiveržti, išsilieti: Ugnikalnis išsi̇̀vertė DŽ. Išsi̇̀vertė (iškilo) kunkulas DŽ1. Išsi̇̀vertė vanduo į viršų Kv. Išsi̇̀vertė pro stogą liepsna Jrb. Netrukus išsivertė į viršų juodų dūmų gumulas, ir pro daržinės stogą ištryško raudoni liepsnų liežuviai V.Myk-Put. Palaukus valandėlę, girioje išsivertė dūmai viršum medžių V.Piet. Kur nuslydo degantis lėktuvas, išsivertė pilkšvai juodi dūmų kamuoliai L.Dovyd. Davė bomba, ir išsi̇̀vertė dūmai Ėr. Po tam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno grumulį sutapnojęs, kaip suspaudė, tiktai skystimas išsivertė, ir gana BsPIII288. Trikšt kraujas išsi̇̀vertė Gs.
| prk.: Kaip tokie parversmai, blogumai išsi̇̀verta į viršų Rdn. Kada noris išsiver̃s viršun, griekas neižliekti giliai Drsk.
13. tr. daryti, kad išsiskirtų: Kiečiai prakaitą i̇̀šverta, i sveikas esi Kl.
| impers.: Vargstu, kol visą kar̃štį i̇̀šverta Rdn. Gyvatės užpilą išgeria, ligą i̇̀šverta į viršų Krs.
ǁ DŽ išpilti (apie prakaitą): Suklostykit jį, kad prakaitas gerai išver̃stų Lkš. Pakartojo tėvam tokiais žodžiais, nuo kurių ir juos išvertė prakaitas Vaižg.
| refl.: Dirba, net prakaitas išsiver̃tęs Snt.
14. tr. Rtr, DŽ1, KŽ padaryti iškilų, išgaubtą, platų, storą, išpūsti, iškelti, padaryti išputusį, ištinusį, išbrinkusį, išpampusį: Paduosi miežinės košės – iškabino dubenį ir eina pilvą išvertęs J.Paukš. Drūkčiausis, pilvą išver̃tęs vaikščio[ja] Trk. Guli pilvus išvertę LTR(Bsg). Prislandžioja visą dieną, o tada guli pilvą išver̃tę LzŽ. Daugybė žuvų buvo jau nutroškę, todėl jos plaukė baltas, melsvas papilves išvertę L.Dovyd. Elektrą paleida, žuvės tik pilvus i̇̀šverta i̇̀šverta – užmuša nabageles Krš. Sėdi dublį išver̃tus ir kamandavoja Žl. Guli bambą išver̃tęs, o man dirbt! Lel. Tinginė, subinę išver̃tusi gulėjo Krš. O kad jum griausmas, guli uodegas išver̃tę, miega! Gdr. Šeštadienio vakarais į vakaruškas lekia, šoka, dainuoja krūtinę išvertęs J.Paukš. Pilvą atpūtęs, kaktą išver̃tęs stovi ir žiūro Pv. I mauna sau su vėjeliu kuprą išver̃tusi Nmk. Kaklus išvertę seniau liuobam dainiuosiam Dr. Tupi kap karvelis išvertęs gūžį ant stogo LTR(Auk). Stovi dantis išver̃tus, akis primerkus Pv. Kalėjimo kieme dantis išvertęs kaip šuo prieš saulę sėdžiu V.Mont. Šunys lekavo prie savo būdų, išvertę ant ištiestų kojų liežuvius M.Katil.
| refl. intr., tr. DŽ1: Nuo bulbų tik pilvas išsiver̃čia Klt. Atsikragino, pilvą išvertusys S.Čiurl. Sraiginė[ja] po miestą, pilvą išvertęs[is], neemas darbo Šts. Plačiasnukiam pilvai išsiver̃tę kap bačkos DrskŽ. Telyčia priryja kai bakanas, tik išsiver̃tus visa Klt. Pabąla jo pirštų krumpliai, išsiverčia kaip virvės gyslos V.Bub. Guli ir šiaudų kūlį turi, ir taip prisispaudęs, kad net rankos mėlynos, o gyslos tai kaip botagai išsivertę LTR(Kp). Suimk šitep ranką, gyslos išsiver̃s ir skaityk (buriant iš rankos) Kpč. Ma[n] bitis įgilo – lūpa tik išsi̇̀vertė Jrb. Tokia sustumtinė – pilvas, papai išsiver̃tę Rdn. Tešmenai išsiver̃tę (labai dideli) karvių Klt. Išsi̇̀vertė po pažastuke guzas ir mirė Kč. Toks guziokas an sprando išsi̇̀vertė Šmn. Guzai ant kojų išsiver̃tę, net koki mėlyni Dg. Kaklo nesopėjo, tik guzas čia išsi̇̀vertė Slm. Ant pirštų išsiverčia keletas rauplių Vaižg. Gumbai išsiverčia N. Vyram išsiver̃čia kyla Všn. Plonė trūkus, išsiver̃tę žarnos Klt. Jo neperrėksi, kad ir šikna išsiver̃s Švn. Kap ateina pavasaris, tai gyvulėliai būna toki kūdukai, kad jų būna tik skobos išsivertę Lp.
| Guli [lydekaitis] išsivertęs pilvą oran, vėdenas šiltoj dienoj Strn. Eina mergos mieste papus išsiver̃tusios Rdn.
ǁ išberti (šašais, spuogais): Davė šalavijų, ka į viršų tymus išver̃stų Vn. Tymai buvo išversti̇̀ Pj.
| impers.: Vaikiuką spaugais i̇̀švertė Grnk. Visą kūną išvertė spuogais Kv. Jam kojos nušalo, pūslėm i̇̀švertė Krs. Nuo tų tavo liekarstų man visą burną plėmėms i̇̀švertė Vkš. Nuo rūgšties vaiką spuogais išver̃s Rm.
ǁ LL299, Š, KŽ plačiai atverti, išplėsti (akis): Akes didelės, i̇̀žverstos, buvo graži [merga] Drsk. Kai tau sarmata, visada akis tei[p] išverti̇̀ Slv. Ka i̇̀švertė akis, maniau, ka suės Ps. Tiek rėkia, neėda, išver̃tę akis žiūria [gyvuliai] Slm. Karvė net akis baltas išver̃čia, kaip šiūpteriu lazda Klt. Iškorė liežiuvius, akis i̇̀švertė tos telyčytės ir išstipo Trgn. Žiūriu – zuikis miega išvertęs akis Rm. Išver̃čia [bulius] akis krauju pa[ė]jusias Alks. Žiūro akis išver̃tę [pavyduoliai], ką dirbi, kur eini Drsk. Ko spoksai akis išvertęs? Pln. Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn išvertė ir sunkiai atsiduso LzP. [Asilas] pasikėlė ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir akis išvertęs ėjo Tat. Plačiai akis išvertusi, [Severja] veizdėjo į vyriškį ir spiegė, kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo gintis Vaižg. Visi jie bėgo akis išvertę, išsižioję ir spiegdami: – Valio mūsų karalius! A.Vaičiul.
| prk.: Debesis nulėkė, ir vėl saulė išver̃tus akis žiūria Slm. „Maisto produktų parduotuvė“ – akis išvertę, sočios raidės šaukia nuo iškabos L.Dovyd.
^ Ko žiūri, kai pelėda akis išver̃tus Kp. Išvertęs akis, kap vilkas grikių apsiėdęs LTR(Mrs). Išver̃tęs akis kap kukulius Plv. Išvertė kaip jautis savo bum̃bulius Gg. Apie vilką nekalbėk, tik akis išvertęs žiūrėk KrvP(Mrc).
15. intr. daug išaugti, išlįsti iš žemės: Linai išvertė, išdygo visi vienkart, vos palijus Gršl.
| refl.: Daržely po lietaus išsi̇̀vertė išsi̇̀vertė, misliau, kad astrai, o čia žolės Slm.
| Stovi ropės išsiver̃tę tik, ažderėjo šiemet Klt.
16. tr. ištraukti (akį mezgant virbalais ar neriant vąšeliu): Grėblianagė, nebegalia akies išver̃st Svn. Va čionai su kabliuku ir mezgi, vėl apsuki siūlą, ir vėl čia va išverti̇̀ akį Kp. Viena išverstà, viena geroji [akis] mezgama Aln.
17. refl. DŽ1, KŽ smarkiai, su triukšmu išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išsiveržti: Po valandėlei girdėt buvo, kaip jis su Ickum susivaidyjo, spjovė ir išsivertęs per duris trinktelėjo jas ir išėjo Vrp1891,20. Tėvas išsivertė pro duris J.Avyž. Garai ir tvankuma prisikimšusiame kambarėlyje tiesiog dusino. Išsiverčiau lauk M.Katil. Kūlvirtais išsiverčiau iš Gyvakarų karčemos K.Bor. Iš bažnyčios išsivertė minia žmonių J.Paukš. Ka mausu bukulą į kuprą, kūlvirsčiais išsiver̃si lauko[n] Krš. Išsi̇̀vertė, kai akis išdegęs, kūliais pro langą Tr. Pasiėmęs [muzikantas] lazdą, kai rėžė velniui per galvą, kad tas dvilinkas išsivertė iš karčemos LTsIV497(Brt). Suerzintos skruzdės išsiverčia laukan Blv. Palaiminę [jaunuosius] visi išsiverčia laukan ant atšlaimo LTR.
| Nuo vakarų iš už miško ūmai išsivertė toks papilkęs debesiukas kaip geras sermėgos skvernas L.Dovyd.
| prk.: Aš stačiūkas, kartais ir žodis koks išsiverčia nereikalingas LzP.
18. tr. N, K, A1884,348, LL91, Rtr, DŽ, NdŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Vienas žodis be pavyzdžio sunku išversti J.Jabl. Knyga buvo parašyta vokiškai, aš ją i̇̀šverčiau lietuviškai Š. Lietuviškus žodžius į lenkų kalbą A. Juška žodyne išvertė trumpai, lakoniškai LKV170. Žodį žodin išver̃sti KŽ. Sunki knyga. Skaitysime dviese, o aš tau išversiu ir aiškinsiu J.Sav. Išverstinas Ser.
| refl. tr. DŽ1: Iš Čechovo kūrybos turime išsivertę daugiausia jo pjesių K.Kors. Jie ir bažnytines giesmes tiktai iš vokiečių teišsiverčia I.Simon.
19. refl. J.Jabl(Kp), NdŽ, KŽ sugebėti pragyventi, susitvarkyti, kad užtektų, apsieiti, išsimaitinti: Visi galia čia kai kada ir gerai išsiversti A1885,23. Gal kaip nors lig pavasario išsiver̃sime su pašaru Š. Kaip tu išsiver̃si tais pinigais? DŽ1. Sunku išsiver̃sti visiem namie, tegul eina svietan Ktk. Iš ko da jy išsiver̃čia? Skp. Pasvaliečiuos seniau nei vienas gaspadorius be linų neišsiver̃sdavo Skrb. Kiek tų krautuvių, i kaip anos išsi̇̀vertas Krš. Kap nor išsiver̃sim su duonele Pns. Pyliavos, pastotės. Vienu arkliu neišsiversi, tarpais teks antrą skolintis J.Avyž. Šį vakarą tau teks kaip nors išsiversti vienam J.Gruš. Knygos nors ir geras daiktas, bet gyvenime ne visuomet su jomis išsiversi S.Čiurl. Žiemą išsivers sušalusiomis bulvėmis ir pienu rš. Išsiver̃sti iš nedidelės ūkės buvo sunku Slv. Matyt, nebgalėjo išsiver̃sti, ka pardevė [trobą] Krš. Išsi̇̀verčia dar̃ žmones, gyvulių dauges laiko, šeria Drsk. Išsi̇̀verčia šoferiai valdžios benzinu Žln. Kiek davė ganyklės, turi išsiver̃st Sdb. Kai kas tik gyvuliais išsiver̃čia Gs. Patys gydomės namuose, bet kažin, ar išsiver̃sim be daktaro Krs. Apsvarsto Adomas šiaip ir taip, o be paskolos neišsiversi L.Dovyd. Paimsi gražų abrozą (gražią merginą), ale neturtingą, kai[p] išsiver̃si? Jd. O daba be traktoriaus nebgal beišsiver̃sti Bdr. Visai be riebalų išsiversti negalima, nes kai kurie patiekalai būtų neskanūs rš. Gana aš verčiausi visokiais varsteliais, o tik n’išsi̇̀verčiau našlelės rankelių JD758. Dabar ir susiedai matė, kad senelis gerai išsivertė kalnus ažusėjęs BsPII206(Jž).
ǁ išgyventi kur, atlikti: Šįmet gal išsiver̃sma dar čia, gal nevers trobų Rdn.
ǁ NdŽ prk. išsipainioti, išsivaduoti iš kokio nemalonumo: Žmones pažįstam iš to, kaip išsiverčia jie sunkiose būklėse J.Jabl. Ir kažin kaip jaunieji Balsiai būtų išsivertę iš tų sunkumų, jei ne du atsitikimai, palengvinę jų buitį V.Myk-Put. Ir nebeišmanau, kaip čia dabar man išsiversti iš tų sunkumų MPas. Būk tada gudrus ir išsiversk kad nori! Blv.
20. tr. M.Valanč, JR75, BŽ76, NdŽ, KŽ pelnyti, užgyventi, uždirbti: Marti iš kiaušių būtum išver̃tusi pinigus J. Ar daug išverti̇̀ par dieną? J. Čia žmogus, maža pinigo turėdamas, nieko neišversi J.Jabl. Iš tų markių mantos neišver̃si Šts. Matysma, ką čia išver̃si iš tų rašymų DūnŽ. Ką čia iš seno beišver̃si? Pj. Ką aš iš jo išver̃suot, iš to gėrimo, aš pavalgiusi esu Tn. Šimtai, tūkstantės, o ką išver̃si iš tų popierių Krš. Čia ant tų kelių dešimtinių nieko neišversi Žem. Sūnelis kaip buvo ulžis, taip ir pasiliko. Nieko gero išver̃sti iš jo tėvas negalėjo P.Klim. Jaunikaitis išpardavojo [drabužius] ir daug piningų išvertė BsPII50. Pačioje Rusijoje yra jau toki mažieji ūkiai, kurie už vištas ir kiaušinius tūkstančius rublių išverčia Pt. Šis globojo visą jo turtą, išverstus pinigus siunčiojo Sibirijon Vaižg. Bet nieko gero jūs iš to neišversite, jeigut neturėsite darbūse jūsų iš dangaus palaiminimo IM1862,45.
21. refl. išsiperėti: Kraigan išsi̇̀vertė žvirbliukai, maliukai, dar̃ kur nusidėj[o], tik patinėlis vienas lakioja Kpč.
22. tr. Trgn, Žb išmainyti: Kad ana neišver̃s šito arklio, tai pavasarį neturės kuo dirba Ut. Tai man dabar reiks visas penklitis išverst Pnm. Išver̃sti arklį KŽ(Š).
| refl. tr. Žb: Būt gerai išsiver̃st kitas arklys Trgn.
23. refl. Žrm, Nč išdykti: Išsiver̃tęs vaikas Mrc. Per daug, dukrele, išsiver̃tus Vrn. Mūsų vaikai jau išsi̇̀vertė ir nebeklauso tėvų Kls.
^ Išsiver̃tus kai diedo botagas Pls. Išsiver̃tęs vaikas kap čerčiūtis (velniukas), būt nemožna Vrnv.
24. tr. išlenkti, išlankstyti, iškraipyti: Tu ma[n] peilį i̇̀švertei! Vv. Išversti tekiniai diktesni Šts. Jei ašmenis [vilyčios] išversi, su pačiu gelžgaliu nėko nebnuveiksi S.Dauk.
25. tr. duoti grąžos: Bilietas nebrangus, iš penkių auksinių dar i̇̀švertė Dglš.
◊ aki̇̀s išver̃sti
1. DŽ1 labai nustebti: Ko i̇̀švertei aki̇̀s, a žmogaus nematei? Ėr. Kap ką tep ižgirstu, ir aki̇̀s i̇̀žverčiu Onš. Žiūro aki̇̀s išver̃tę, nesupranta dzūkiškai Drsk. Senis išvertęs akis žiūria, sakau, radau, mazgas guli pinigų Slm. Verkiu, žiūro vaikai akelès išver̃tę DrskŽ. Žiūri į mane akis išvertus, rodos, kad nežinotų KlK8,67(Jnš). Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė V.Mont. Svetimos šalies žvirbliai išvertė akis: iš kur čia toks pilkis atsirado? L.Dovyd.
2. supykti: Ašian barkšt par ranką, o ano[ji] i̇̀švertė aki̇̀s Pnd. Aki̇̀s tik i̇̀švertė ir kaip puls ant manę Krs.
3. ginčytis, prieštarauti: Ginčinasi, tik i̇̀šverčia aki̇̀s KzR. Ginčijasi [vaikaitis], aki̇̀s jau i̇̀šverčia toksai Prn. Žinai, koki jauni, pasakai ką, tik aki̇̀s i̇̀žverčia Drsk. O o daba vaikai: akès išver̃tę kaip velnuičiai! Krš.
4. išsigąsti: Tas karalius aki̇̀s i̇̀švertė (ps.) Ar.
5. nublukti: Medžiaga jau išvertė akis KlK8,75(Lnkv).

aki̇̀s išver̃tęs
1. įžūliai, akiplėšiškai: Žiūro aki̇̀s išver̃tus, – ko nori DrskŽ. Meluoja akis išvertęs Gs. Netikęs vaikas – prieš visus išvertęs akis Ėr. Aki̇̀s išver̃tę tik puola Drsk.
2. supykus, piktai (pulti, šokti): Puola aki̇̀s išver̃tus Bb. Nešok aki̇̀s išver̃tęs Ds. Tai tik kap atlėks aki̇̀s išver̃tus toj šeiminykė Srj. Eina aki̇̀s išver̃tus, su visais baras Lb.
3. sunkiai, smarkiai (ką daro): Dirba jis aki̇̀s išver̃tęs, kiek tik valio[ja] Jrb. Kam buvo šilta – numetė kailinius, nusiėmė kepurę ir dirbo akis išvertęs rš.
4. labai garsiai (šaukti, rėkti): Girtas, aki̇̀s išver̃tęs šaukia KzR. Tegul mañ kas noria tardo, aš išver̃tus aki̇̀s rėksiu Slm. I kroka aki̇̀s išver̃tus NmŽ.

bulès išver̃tęs smarkiai, piktai (šaukti): Direktorius kai pasiuto, bulès išver̃tęs tik rėkia Str.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃sti DŽ1 garsiai šaukti, rėkauti: Liežuvininkė buvo, ger̃klę išver̃tus ejo Krš. Anądien kad i̇̀švertė gérklę ant ūlyčios, kam jai naktį ganyt Slm. Pasiutusi, amžinai gamari̇̀nę išver̃tusi! Rdn. Tos bobos amžinai gamarinès išver̃tusios! Krš.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃tus DŽ garsiai, smarkiai, kiek gali (šaukti, rėkti): Šauka ger̃klę išver̃tusios Šts. Prisisprogęs, šauka ger̃klę išver̃tęs Krš. To[ji] išver̃tus gérklę kad rėkia, kad rėkia! Slm. Ko čia rėki gérklę išver̃tęs, negali žmoniškai pasakyt Brž. Tas ramina, o to[ji] neklauso, rėkia išver̃tus gérklę, net apsiputojus Krs. Kroka krupuitis, ger̃klę išver̃tęs Krš. Kroka gerklès išver̃tusios, bjauriai dainiuo[ja] Krš. Taip gražiai smulkiai juokas, net ger̃klę išver̃tęs Krš. Pareis i kroksės gamari̇̀nę išver̃tusi Krš. Gaidžiai giedojo išvertę gerkles A.Vencl.
į áikštę išsiver̃sti išaiškėti: Dievai bežino, ko dar neišsivertė aikštėn Vaižg.
į niekùs (į nėkùs) išver̃sti išpaikinti: Tai ta pardykėlė mūsų mergučę į niekùs i̇̀švertė Skr. Ìšvertė vaiką į nėkùs, geriausis buvo Krš. Vienturtis, į nėkùs i̇̀šverstas Krš.
į šveñtą dvãsią išver̃sti pataisyti, gerą padaryti: Ìšvertė į dvãsią šveñtą, atkratė nu gėrimo Krš.
į vélnius išsiver̃sti pasidaryti nedoram, išdykti: I gerų tėvų vaikai į vélnius išsi̇̀vertas Krš. Į velnius išsivertė, nedirba nėko Krž.
iš klùmpių išver̃sti Snt užmušti, nužudyti; numarinti: Pernai jį iš klumpių išvertė KlK24,61(Vrn). Tokį stipruolį liga i̇̀švertė iš klùmpių PnmA.
iš pėdų̃ išver̃sti sutrukdyti: Neatgrasysi nuo mano sumanymo, neišversi manęs iš pėdų: pirksiu laikraščių ir knygų, skaitysiu ir kitiems dalysiu Žem. ×
iš [sàvo] skūrõs išsiver̃sti Šlčn pasikeisti: Anys išsi̇̀vertė iš skūrõs (sugudėjo) Rod. Vaikas išsiver̃tęs iš sa[vo] skūrõs, nežino, kurioj paroj būna Arm.
iš šaknų̃ išver̃sti
1. išnaikinti: Ižversk iš šaknių visus piktadėjus KN64. Išver̃sti iš šaknų pasauly įsivyravusią tvarką NdŽ. [Piktybę] per pataisymą ižg šaknių išverskime DP428. Mums … [neprieteliai] grumzdžia … tavo švenčiausią teisę ižgi šaknių išverst PK141. Išversiu iš šaknies neteisybes brš.
2. nepripažinti, paneigti: Dievą i̇̀švertė iš šaknų̃: nėra i nebuvo Krš.

išverstà gerklė̃ labai gobšus: Kito išverstà kai vilko gerklė̃, nežino kur dėtis Klt.
išverstà rankóvė
1. kas dažnai keičia pažiūras: Anys tokie – išverstà rankóvė LKKIII122(Grv).
2. iškreiptas žodis: Mūs ūtarka pilna išverstų̃ rankóvių Dv.

juokai̇̃s išver̃sti pašiepti, išjuokti, šaipytis iš ko: Kai nebegali parginti visiems aiškaus fakto, tai mėgina visa juokais išversti ir jais suniekinti savo priešininką A.Sm.
[sẽną] káilį išver̃sti (išsiver̃sti) [į añtrą pùsę] DŽ1, Vrb pakeisti pažiūras, įsitikinimus, prisitaikant: Gal tu i̇̀žvertei sẽną káilį, kad neateini? DrskŽ. Pavirto į latvius Rygo[je] – lietuviai greit káilį i̇̀šverta Krš. Kaip moka káilį išver̃sti į añtrą pùsę! Šv. Išsiver̃tusi káilį, žinom, kad iš bagočių Krš. Išsiver̃tę káilius, tokie čia i lenkai! Rdn.
kai̇̃p i̇̀šverstą pir̃štinę labai gerai: Nėr ko slėpt, nes visi kaip išverstą pirštinę pažįstate Jurgį Plioplį rš.
kélnes išver̃sti euf. atlikti savo reikalą: Eisim, vyrai, kélnes išver̃st Alk.
kepùrę išver̃sti pakeisti pažiūras: Dešinys dešinys, žiūrai – ir išver̃tęs kepùrę Brš.
kóserę išver̃sti garsiai šūkauti, rėkauti: Koserė̃ išverstà, rėkia girtas Drsk.
krãmę išver̃sti pūstis, didžiuotis: Kas par poni, eina krãmę išver̃tusi Rdn.
liežùvį išver̃sti apkalbėti: Jonušėnė liežùvį išver̃tusi tik i vaikščio[ja] Sd. Ka išverta ans liežuvį, jei nori, bėk kur galvą susiėmęs Vvr.
márškinius išver̃sti (išsiver̃sti) [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras prisitaikant: Márškinius an ki̇̀to šóno i̇̀švertė: buvo raudoni, dabar mėlyni Pg. Norėjo dirbt i buvo márškinius išsiver̃tęs Krš.
nasrùs išver̃sti smarkiai šaukti, loti: Ìšvertė nasrùs kaip mintuvus Krtn.
nósę išver̃sti didžiuotis: Eina nósę išver̃tusi, i tegul einie DūnŽ.
pãmušus išver̃sti pakeisti pažiūras prisitaikant: Tas irgi pirma buvo toks dievotas, o dabar visai pamušus išvertė Škn.
per gálvą išsiver̃sti šiaip taip išbūti: Gal šį mėnesį ir išsivers per galvą [su pašaru] KlK14,88(Jnš).
pūgàs išver̃sti prišėlti, pridūkti: Kokias pūgàs išver̃s [vaikinai] vakarais, baisu! Jdr. Žanydamos kokias pūgàs i̇̀švertė! End.
rankóvę išver̃sti (išsiver̃sti) pakeisti įsitikinimus, pažiūras prisitaikant: Kitas, žiūrėk, pasdaro lenkas, i̇̀žverčia rankóvę DrskŽ. Visi Azierkai išsiver̃tę rankóves – gudai, lenkai Drsk.
sermė̃gą išver̃sti prisitaikant keisti pažiūras: Sermėgàs i̇̀švertė, i geri yr Sd.
vi̇̀durius išver̃sti išvemti: Ìšvertė visus vi̇̀durius DrskŽ.
paišver̃sti, paišver̃čia (pai̇̀šverčia Lz), pai̇̀švertė (dial.) tr. Pst išrauti, ištraukti su šaknimis: Pai̇̀švertė visus krūmus LzŽ. Pai̇̀švertė akmenis, kad laukas čystas būt Pst.
nuver̃sti, nuver̃čia (nùverčia), nùvertė tr.
1. Rtr jėga ką stačią paguldyti ant šono, pargriauti, parmesti: Paskiau nùverta tą kiaulę ant velkių, sukimba visi, nu to tvarto i parveža Kl. Užmušė žvirblelį, užplumpino, nuvertė ant šono, nupumpino LLDI280(Kp).
| Kaip tvėrė [vėjas], nùvertė pusę stirtos Avl. Tai vėjas naktį buvo, žaginį nùvertė Klt. Nepastatysi, kad stačiai, ale vis nuver̃s šonan [vėjas laivelį] Aps.
| refl. ŠT26: Kai paimsiu brūklį, tai trilinkas nusiversi Lkš.
ǁ Rnv, Vkš, Ėr, Rod nukirsti parguldant: Nùvertė beržą Rk. Pusę miško nuvertė rš. Kaip žali dobilai nuo dalgės nuversti, teip mūsų broleliai vainelės pakirsti LTR(Sv).
| Šiandiej nùvertėm pustrečio aktaro dobilų Plm.
ǁ Adm nužudyti, papjauti: Ką ne tokį žodį pasakei, ateis naktį i nuver̃s Plt. Mažne būtų muni nūver̃tę – šovė Žv. O kareivis kvinkt kvinkt i nùvertė abudu Btg. Šerną nuver̃tus, tai mėsa gera Krkn. Tokią stiprią jauną motrišką nùvertė kaip žagą Trk.
ǁ refl. menk. numirti, nudvėsti: Nedirbsi, badu nusiver̃si ir nuogas būsi Graž. Jei išgyja, tai išgyja, jei ne, tai nusi̇̀vertė Snt. Nežinau, katras nusiver̃sim pirma Vlkv. Baisus nuostolis, ką diedas kokis nusi̇̀vertė (iron.) Krok.
ǁ refl. nudvėsti, nusibaigti: Jei nusiver̃s koks paršas, sumokėsi dvidešimt rublių Kbr. Kaip ji nustvėrė lazdą, kaip davė tam gaidžiui, tas tuo ir nusivertė BsPIV78.
2. K, Š, KŽ numesti, nublokšti žemyn: Katė puodą nùvertė nuo suolo NdŽ. Patamsy nepamačiau puodynės ir nuverčiau nuo lentynos LTR(Klov). Teip tas purmonas, nusėdęs nuo sėdynės, nuvertė [vežimą] į ravą LTR.
| Kokį traukinį reikėjo nuver̃sti nu bėgių, tuokart tu būtumi vaduoto[ja]s Trkn.
| refl. K, DŽ: Vežimas į griovį nusi̇̀vertė NdŽ. Mažai betrūko, kad Vitkienė, besikraipydama kaip kielė, nusiverstų nuo kėdės ir išsinertų antrąją koją M.Katil. Čia katukas rėkia: lipo nuo aukšto ir nusi̇̀vertė žemyn Graž. Beveik kūliais nusivertė nuo medžio gudas V.Piet. Matėm, kaip bokštas nusi̇̀vertė Slč. Bevažiuojant pradėjo antvožas kilt; tuo tas antvožas nusivertė ir jau negyvėlis atsisėdo BsPIV53.
ǁ nustumti iš viršaus žemyn: Iš Pyvesos atsivežė šlapio šieno, tai paviršį nùvertė Slm. Stirtos seniau būdavo laukuos, tai kiek sulaužei šitų baslių, paki nuverti̇̀ viršų šitą, gal pusė metro ledo Kp. Nuver̃sk šieno gal kiek – karvelei, telyčiai, pakratam Mžš. Paskiau, kaip išdžiūna, ant žemės nùverta [linus] End. An gremdymo šiaudų ar šieno nùverčia, kad gerai išdžiūtų ir drūtas būtų DrskŽ.
| refl. tr.: Nepešiu, ale nusiver̃siu [šieno] Sdb. Kad nors duotų nusver̃st nuo stirtos [pašaro] Adm.
ǁ nuleisti: Mašina tais bortais nuverstai̇̃s karstuo padėti Sd.
| refl.: Šita sopkutė i gerai gulėt: tas galas, še, nusi̇̀vertė, i gerai Jrb.
3. Krt, Trk nulaužti, išgriauti: Liepą vėtra nuvertė Vj. Šitie, katrie nùvertė [kryžių], tai patys žuvo, užsimušė, matai, kaip yr Slm. Išsišoko toks krupis kryžių nuver̃siąs Krš. Nùvertė juos (stulpus), perstatė, būt ir tep susnaikinę, sugriuvę Sn. Tvoras nùvertė visur mieste Jrb.
ǁ Lk su jėga nuplėšti: Žudėjo lenciūgą ir nùvertė [bokštą] Žrm. Par Didįjį karą buvo pašovę [Nemakščių bažnyčią], bokštą nuver̃tę Nmk. Nùvertė bažnyčios bokštus, nudraskė Yl. O anas, kap insispyrė kojom kaminan, ir nuvertė kaminą LTR(Rod). Kad tu nepriimsi, aš su ragais užkabydamas stogą nuversiu, balkius išmėtysiu, ir tu nebeturėsi Sln.
| Ir padarė išgąstį jų pulke, ir nustūmė (viršuje nuvertė) ratus nuog jų vežimų BB2Moz14,24–25.
| Audra stogą nùvertė DŽ1. Užeita perkūnai, žaibas, tokie skaudi̇̀ – stogus nùvertė Rsn.
ǁ Š, LL215, NdŽ, Trkn nugriauti, išardyti: Liepia mūrus žemėn nuversti ir pilę uždegti S.Dauk. Nuversi̇̀ man trobą pamūrę kaldamas (senelė juokiasi iš vaikaičio) Drsk. Jau nùvertė [šiaudinius stogus], dėjo šiperius arba plyteles Kpr. Svirnelį nùvertė, supielavojo, tai malkų visai žiemai Skdt. Nùvertė malkom šitą pirkelę Klt. Nùvertė traktoriu [bažnyčios bokštą] Pls. Tą [namo sieną] nùvertė ir dėjo par nauja Plvn. Nùvertėm tą didelį pečių DrskŽ. Julia tokia [pikta], kad atejus ir pirkią nuver̃s (juok.) Mrc. Aną kalną traktorius greit jau nuver̃s KlbIII22(Lkm). Jis vienu pečiu kalną nuversdavo, o kitu vėl atstatydavo į tą pačią vietą LTR(Tt).
| Ka vė[ja]s užejo pūsti, pradėjo daržinę girgždinti, sakau – tegul, a nūver̃s Lkv.
^ Dirba kaip kalną norėdamas nuversti LTR(Krtn). Duok kiaulei ragus, nuvers ir dangų Krč.
| refl. tr.: Liepė triobas nusiver̃st i kraustytis Jrb. Daug buvo [sodybų], dabar nusi̇̀vertė visi Krč. Atsistato parsivežtą svirną: kolkozas buvo pasiglemžęs, nusiver̃tęs Rdn.
ǁ sužeisti, nubrozdinti: Ka davė nu to vežimo, i nùvertė skūras nu alkūnių Ub. Jį ir basą kankino, ir pirštus (nagus) nùvertė Graž.
| refl. tr.: Antakį jau buvau nuver̃tęs[is] Krtn. Kaip puolęs nu krosnės, kaktą nuver̃tęs[is], nuvožęs Šts.
4. J, LL123, KŽ nuridenti, nustumti: Jie negalėjo nuver̃sti nuo kelio drūtų rąstų NdŽ. Nū̃verta tą akmenų krūvą toliau, į kitą krūvą párkrovė Lk. Tas meškaausis tuo tą akmenį kaip plunksną nuog angos nuvertė toli BsPIV274.
| prk.: Turiu akmenį nuo jo sielos nuver̃sti NdŽ. Lyg akmenį nuo krūtinės nuvertęs atsiduso Aleksas J.Avyž.
ǁ išardyti: Civilinės vokiečių kapinės buvo, nùvertė jáis tę Vžn.
5. Rtr, End, Sd prk. nušalinti nuo valdymo: Karalių nuver̃sti nuo sosto DŽ. Jį įtarė stengiantis nuversti vyriausybę J.Jabl. Nuver̃sti monarchiją KŽ. Stipri opozicija stengėsi nuver̃sti valdžią NdŽ. Nuvertus Švitrigailą ir iškėlus Žygimantą, Lenkijos prašomas popiežius atleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorus nuo Švitrigailai duotos priesaikos rš. Valdžia visus verčia ir verčia, o jo nenùverčia DrskŽ. Par tą revaliuciją tas caras buvo nùverstas Žeml. Nuver̃s partiją! Ne jiems ją nuver̃st! Jrb. Aš liuobu sakyti, a jūs valdžią nuver̃siat, krūme būdamys? Skd. Tą mūs kolūkio pirminyką kai nùvertė, tai skyrė tų lėšų Všt. Pradėjo duot duot (kritikuoti), nùvertė viršaitį Bsg.
| Kai baudžiavą nùvertė, tada čia žemę dalijo Sug.
ǁ refl. žlugti: Ar išsivers Lietuva, a nusiver̃s, ka tvarkos nėr Krš.
6. ko daug pridėti, nukrauti: Skiedrom, pagaliais, pjuvenom, atlaužom nuversta ir nutrypta pakrantė ne vienam priminė žiemos ir ankstyvo pavasario darbus M.Katil. Nuversti̇̀ turgai [javų], imk tiktai Grnk. Stalai [turguje] uogų nuversti̇̀, kiek privilko bobos Rdn. Prieklėtys nùverstas sena geležia, niekas neperka Pc.
| Kulautuvą visą ledai nùvertė, medžius išrovė Vlkj.
ǁ gausiai apkrėsti (mėšlu): Nuverčia [mėšlu] savo arus vežimas prie vežimo, daržovės iš riebumo pradeda pūti dirvoje J.Avyž. Mėšlo nuverstà buvo, riebi žemė Rdn.
7. nupilti (apie prakaitą): Prakaitas nùvertė Kin.
8. impers. Krž nuberti (spuogais): Visą kūną nùvertė tokiais buburais Klp. Jis visas spuogais nùverstas Skr. Aiškiai prisiminė pajuodusią karpą ant skruostikaulio šalia dešiniosios ausies, ištįsusį smakrą, nuverstą violetiniais spuogais J.Avyž.
9. nuknisti, nurausti: Kiaulė visas bulbas nùvertė Rod. Prisodinau burokų, kurmis visą ežią nùvertė Upn.
ǁ nukasti: Su talka bulves nùvertėm, i gana Jrb.
10. Sut, N nugręžti, nusukti, nukreipti: Nuverčiu, nugręžiu SD218. Kad aš ant šono guliu, tik aš galvą aukšty[n] nenuver̃siu Jrb. Nuog mano bjaurybių nuversk veidą savo SGII23. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos, o kartais nuverstas ant vieno šono I.Simon. Plaukus, susigulėjusius po kepure, pirštais išpureno, išbraukė, tada apgraibomis atsiskyrė skyrimą ir, pašlapindamas vandeniu, ilgai glostė, nuverstus į šoną lygino A.Rūt.
| prk.: Vienas pasako, kitas kiteip nuver̃čia Trgn. Paviršutiniškas pilietis dažnai mėgsta labai lengvai ir greit viską sau išsiaiškint ir būtinai į blogąją pusę nuversti rš. Nùvertė ant to [bėdą] Db. Kištis į svetimus darbus, ypač į tokius, kaip šitokius, aš suvis nenorėjau, dėl to nuversdamas viską ant brolio, nedaviau jokio atsakymo TS1902,10b(V.Piet). Pats padarė – man nùvertė bėdą Mžš. Pats vogė, o bėdą nùvertė kitam Rm. Pats sugadino, o ant manęs kaltę nùvertė NdŽ. Ka būtumi ben gėręs, būtumi nuver̃tęs kalčią [dėl ligos] gėrimuo, o negeri Krš. Būsuot nežinąs, nū̃verčiau juokais Pj. Ji viską juokais nuver̃čia PnmA. Bandė Kuprius juokais kalbą nuversti, tačiau nepavyko rš.
| refl.: Atsigulė, ant sienos nusi̇̀vertė i numirė Vdk.
| Jau nusi̇̀vertė šonan debesys, nue[jo] Klt.
ǁ nulenkti: Peilis į vieną pusę nùverstas – kai tik atitaisiau Jrb. Dėvi žmonos siūtą baltą elskį su plačia nuverčiama apykakle I.Simon.
11. prk. pakeisti: Visus mano samprotavimus vienu mosterėjimu nuvertė linkmeniškių žodis K.Būg. Nei vienas žmogus … tą tobulą paklusnystę savo paties syla išpildyti ir zokanui ganpadaryti negal dėlei prigimtojo grieko, kuriuo visa natūra žmogiškoji baisiai yra pagadinta ir nuversta MT50.
| refl. Sut.
12. laikyti ką kuo: Kitą suvis nuniekina, durnium nuver̃čia Klt.
| refl. tr.: Jis kvailiu savi nusiverčia LTR(Grk).
13. refl. Š nusigyventi: Nusi̇̀vertė visiškai arklius mainydamas Ds.
14. prk. daug ar efektyviai padaryti: Mes kaži kokių darbų nenùvertam Yl. Kokius čia jau mes didelius darbus nuvertėm, kuo mes jau taip labai galime didžiuotis? I.Simon. Jau septynios pasibaigė, jau gatavai pavakariukas, jau tu nieko nenuver̃si Šmk. Nuver̃sk (nupirk) man tą gražią kepurę Ėr.
| refl. tr., intr.: Nusi̇̀verčiau (nusipirkau) dviratį Ėr. Nusi̇̀vertė (nusigėrė) visai, užmigo jaunikis Snt. Kad tie batai nebūtų buvę nauji, tas kulnas būtų nusiver̃tęs (nusiplėšęs) – teip slydau Krt. Čia buvo nusiver̃tęs (nukritęs) [lakūnas] Brt.
ǁ refl. tr. suvartoti: Kaukas sunešė ropių (bulvių) daug – nėkaip negalėjo [gavėjas] nusiver̃sti ropims Prk.
◊ ant niẽkų nuver̃sti panaikinti, pragaišinti: Naikina savo brangią sveikatą, ant niekų nuversdamas savo sunkiai uždirbtąjį skatiką rš. Visą mano triūsą ant niekų̃ nùvertė Skr.
kálnus nuver̃sti daug padaryti, nuveikti: Vienas kalnų̃ nenuver̃si Ėr. Kálnus ans nùverta par dieną Kv. Ka tiktai būtumiam jauni, sveikatos turėtumiam, kálnus nuver̃stumiam Yl. O bėga, o skubina, atrodo, kálnus nuver̃s Dkš. Per tokį trumpą laiką kalnų nenuversi I.Simon.
nuo kóto nuver̃sti pargriauti: Vienas du sutašė (primušė), nuo kóto nùvertė Tr.
nuo pùspadžių nuver̃sti Ggr užmušti, nužudyti.
nuo sprándo nuver̃sti pašalinti (ką engiantį): Mes turime užstoti, jūsų galybę nuo savo sprando nuversti Žem.
sàvo vir̃šų nuver̃sti nugalėti, laimėti: Turėsiu aš savo viršų nuversti, nebijok! Žem.
paver̃sti, paver̃čia (pàverčia), pàvertė
1. tr. H, MŽ, K, M, LL112, L, ŠT299, DŽ, NdŽ, KŽ pargriauti, paguldyti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Tik paskutinę akimirką sustojau, paverčiau ant šono dviratį, nuplėšiau prie nugaros prilipusius marškinius M.Katil. Sukibę visi pavertė žabarų vežimą Žem. Kulbę an šono pàvertė Azr. Paversk viedrą prieš saulę – iškaitins Ktk. Surišti visas kojas [arkliui, sergančiam suskiu], kad nesispardytų, ir paversti ant šoną į skruzdyną LMD. Po valandelės aulį nu skylės atkėlusys ant vieno šono paverskiat, kad sieros garas išeitų S.Dauk. Mokintojas liepė vaikams tą svetį paversti ant žemės ir apkulti LTI19(Bs). Kai kitą kartą sudaviau, tai anas paskėlė, mane an žemės pavertė, keliu primygo LTR(Slk). Ka liūbam paver̃sti tą maišą an žemės kaip kokį paršą, ne kožnas tegalia pastatyti Sd. Kaip spyrė, aną pavertė po kojų, tuokart tie arkliai spardyti, trypti i pribengė žmogų End. Žmogus buvo stipras, tai maskolį pavertė po savim LTR(Slk). Kikeno ir spygavo merga, šiaudanešio pusbernio paversta ir kirkinama kaugėje M.Katil. Nepaversk tiktai vaiko, dailiai vaikščiokiatav Kl. Kam pàvertei vaiką, vaikas kroka! Pln. Didelio nei paver̃st, nei apver̃st DrskŽ.
^ Ir mažas kupstas didelį vežimą paverčia J.Jabl. Žalia varna papūtžandė paverčia poną ir mužiką (vanta) LTR. Lašai pilę paverčia (paršai žinda kiaulę) J.Jabl(Brž). Mažickas kap aguonos grūdaitis kaladą paver̃čia (blusa) LzŽ.
| refl. tr. Š, DŽ1: Mušė pasiver̃tęs ant žemės NdŽ. Pasi̇̀verčiau tą butelį ant šono Jrb. Pasiverti̇̀ avelę, kojas suriši ir pradedi kirpt nuo galvos Svn.
ǁ išvartyti: Pastatykim kruopą (truputį) pėdus, ba labai pàvertė vėjas LKKII207(Zt).
ǁ verčiant kiek pakreipti: Pàverčiau bačką, ale tik čiur čiur – vargiai tik teka Slm. Paverčiù šaką, nurenku nurenku avietes Klt.
| refl. tr.: Pasver̃sk lėkštę Aln.
ǁ refl. N, K atsigulti trumpam poilsiui, nuvirsti, nugriūti, pakristi: Dairosi į dangų, pasiver̃tęs aukštininkas NdŽ. Pasiversiu valandžiukei sode po obelim J.Avyž.
ǁ pjaunant, laužiant paguldyti: Vė[ja]s kartais i ąžuolus pàverta Pln. Daugel medžiagų pàvertė Pls.
| Daug mun pàvertė žolių su rugiais Krtn.
ǁ Tr, Srv, Vgr paskersti: Paver̃sma tą kiaulikę Kalėdoms DūnŽ. Šiandien pàvertėm meitėlį, turėsim sviežienos Š. Tokią kiaulikę paver̃tęs, valandikę galėsi stumties Krš.
| prk.: Giltinei reik mani pirmiau paver̃st, ka sūnų pakirto LKT161(Šlv).
| refl. tr.: Pasiver̃s kiaulę, lašiniai sprindininkai DūnŽ. Du lašininius pasi̇̀verčiam i suvalgom par metus Grnk.
ǁ sudraskyti: Senes avis pàvertė vilkai Smln.
2. tr. NdŽ verčiant išmesti, iškratyti: Ka parveždavom iš lauko, paver̃čiam nuo vežimo [javus] i kraunam į galą Bsg. Pašaly paversiù dobilus, i išdžius Klt. Kožnam po porą arklių vežimų paver̃s linus šukuoti Lnk. Tokį molį pàvertė, i par tą molį negali išeiti Jdr. Ant stalo garuoja paversta krūva ropučių I.Simon. Tave išveš ant kelio i paver̃s Jrb.
| prk.: Malburgo valdovas visos pilies turtus pavers tau po kojų rš.
3. tr. LzŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine, apversti: Šieną da turim paver̃st Pls. Pradalgius paver̃čia, kad padžiūt [miežiai], in kito šono Klt. Razkratysiu, paversiù šieną Aps.
| Kap raudonagalvį indėjai burnon, liežuviu pàvertei, nulėkė Aps.
| refl. tr.: Turiu šieniuko pasiver̃tus, kad nor lietaus nebūt Btr.
ǁ NdŽ kiek paskleisti (knygos lapus): Pàvertė keletą lapų toliau DŽ1.
| refl. tr.: Pasiver̃sti knygą NdŽ.
4. tr. Aru15(Grv), NdŽ pakišti, pavožti po kuo: Ožka vieną [oželį] pàvertė po sietu, o kitą – po puodu (ps.) Dv. Prieš Velykas po kubilu paver̃čia, kas nepasnykauja (juok.) Aps.
5. tr. paarėti: Kap pàverti [bulvių vagas kasėjams], lengviau kast, minkščiau Btrm.
6. intr. impers. iškristi daug kritulių: Kad teip gerai paver̃stų, tai ant rarotų možnėtų rogėm nuvažiuot Pc.
7. tr. NdŽ panaršyti, parausti: Paverčiù paverčiù [drapanas spintoje]; regias, tegul prasivėdina Svn.
| refl. NdŽ: Pasi̇̀vertė po paduška i rado pinigus Dglš.
8. tr. N, L, Š, NdŽ, Lz pakreipti, pasukti, pagręžti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Kepurelė in šono paverstà tik, graži mergiotė Klt. Vienas paver̃skit galvą, už ragų laikykit, o kitas pilkit karvei vaistus Mžš. Kas tik kūlį (akmenį) paver̃s, tas galia važiuoti (ps.) Vyž. Šonais pàvertėm [spintą], ir ištilpo pro duris Všv. Būna, bernas išeina šokt, merga sunki, negalima paver̃st, maino mergą Arm. Kuolu liežiuvis stovi, nemožna paver̃st, paklibint Klt. Rodos, tik kaulai, o paver̃st [ligonį] sunku DrskŽ. Pagulės, įsopsta šonas ir šaukia: paversk Slm. Kartais jie (ūžesiai) girdimi tik pavertus ligonį ant kairiojo šono rš. Aš nepàverčiu nei pirmagalio, nei pastargalio Lp. Arklys sa[vo] mėsų nepàverčia (labai riebus) Arm.
| prk.: Panaudoju ant savo naudos, paverčiu, pagręžiu SD161. Jis valdyboj visai kitap reikalą pàvertė Prn. Vaikai klausyti nenori, jau nepaver̃si jų NdŽ. Kadai vaikai buvo paverčiami̇̀, kur nori, te paver̃čia tėvai Dglš.
| refl. Sut, NdŽ, Rod: Juzis tik pasivertė labiau ant šono, sumykė, lyg jam pilvą smarkiai skaudėtų, ir tyli J.Paukš. Nusikosėjo senis ant pečiaus, pasivertė, nukorė kojas Ašb. Kap pasverčiù, tada ir geriau Ad. Pàsverčiau anta šono ir atsibudau Drsk. Inlaužė groblą, pasver̃st negaliu Slk. Anas (meitėlis) nepasver̃čia, i ėda gulėdamas Klt.
| prk.: Visep gyvenimas pasver̃čia in seniną Dglš.
ǁ pakreipti (akis): Ale tik teip akis pàvertei, o burnos nesukai Drs. Ima vartytis, akutes pàverčia net, kap užeina [nuomaris] Kpč.
ǁ Prn pasukti atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Jis pavertė žirgą Liškiavos šalin V.Krėv. Paver̃sk arklį iš avižų Ss. Paver̃sk galvijus ant lauką Slm. Paver̃sk karves, ba jau eina miežiuosna Al. Paver̃sk karves nuog rugių Rūd. Su piemeniu keletas šunų, kurie paverčia avis Šlč.
| refl. tr.: Eik karvę pasiver̃sk Ūd.
ǁ refl. einant, važiuojant pakrypti, pasukti į kurią nors pusę: Anksčiau vilkų buvo daug, kur nepàsvertei – vis vilkai ir vilkai DrskŽ. Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja V.Krėv. Kur nepàsvertei, vis reikia degtinės Pst. Seniau jaunimo to pilna, kur tu nepasversi̇̀, o dabar iškrikę visi Dg. Kur tas vaikas pasi̇̀verčia, tę riksmas (ima peštis, erzintis) Prn. Jau joj kur pàsverčia, tai toli girdėt Vlk. Priemenelė mažuliūtė, nėr kur i pasver̃čia LKT392(Brsl). Užgirdo traukinį ir pàsvertė tan šonan Mrc. In katrą šoną pasver̃sit? Azr.
^ Kur sirata pasverčia, tę vėjas akyse pučia LTR(Mrc).
ǁ refl. daryti vingį: Nuog viešakelio pàsverčia kelelis ing jį Lp.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Paver̃sti kalbą NdŽ. Ji nepaver̃tus savo kalbos, kalba žemaitiškai Rk.
paverstai̇̃ adv.: Ans paverstai̇̃ kalba, t. y. ne taip kaip pas mus J.
10. tr. R374, MŽ502, Sut, K, LL115,185,214, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti ką kitu, kitokį, pakeisti (pavidalą, formą, išvaizdą ar pan.): Žemė visus sulygina, į dulkę pàverta Eig. Už tai jis mane pavertė dabar elgeta – be vietos, sveikatos ir savasties J.Bil. Visą gražumą, visus lauko kvietkelius, katruos Viešpats Dievas suteikė par vasarą, nukirs plieno dalgele ir pavers šienan BM23(Č). Malkinė paversta vištide L.Dovyd. Pàvertė ledus į lytų Užv. Tą Šyšą pàvertė į kanalą Plšk. Pasivalgėm [žuvies], tujaus iškėlė vidurius, pàvertė į kietą, neturiu kur dingti Grd. Paverstą į vyną mano kraują gersi ir mane pajusi širdyje, giliai J.Aist. [Rūpestį] netrukus ing džiaugsmus paversma I. Javų vabalai, pelės, o ypačiai žiogai tytveik didę daugybę laukų į pūstynę pavertė Kel1879,175. Syvas džiaugsmo dūšios, iž dangaus jon įleistas, visokias kartybes paverčia ing saldybę neižsakytą SPII107. Tai regime Joniep šventamp, kuris kalinę pavertė sau ing bažnyčią SPI40. Pasileidimas, apsirijimas ir vynas širdį jiemus (žmonėms) atima ir juos ing bestijas paverčia DP277. Namus jų pūstu pàvertė DP50. [Dievas] pavertė akmenį ing versmę vandenų Mž462. Ir pàvertė žmogų per beprotį J.Jabl. Šventorių turgumi paverst neleisiu B.Sruog. O jūsų seną ir puikų dvarą pelenais pavers J.Gruš. Pranciškus atvirai grasino paversiąs Bagynus nuodėgulių krūva ir atsilyginsiąs už visas neteisybes V.Myk-Put. XIX a. pradžioje Vyriausioji Lietuvos mokykla paversta Vilniaus universitetu rš. Ak, sūnau mano, sūneli, kuo tu bepavertei mūsų namus… Vaižg. Tu iš dulkės sutvėrei visą žmonių giminę, į dulkes ir vėl paverti S.Zob. Paprastoji trupmena paversti dešimtaine Z.Žem. Televizoriuje elektriniai impulsai paverčiami atvaizdu rš. [Ginčai] paverčia žmogų į abejutį Blv.
| Siūlas geras – ar audimu paversi̇̀, ar mezgimu paversi̇̀ Rdš.
^ Pinigas ir netiesą tiesa paverčia TŽV594. Tai plepi boba – trupinį kalnu paver̃čia Dkš.
| refl. KŽ: Kibirkštė, kai užgęsta, pasver̃čia anglia kieta Kkl. Į ką mudu pasi̇̀vertėva! LKT193(Nm). Iš Endziulaitukės pasi̇̀vertė Jablonskienė LKT194(Grš). Kam savę pačiam už nieką pasiver̃st? Mžš. Į baidykles pasi̇̀vertė mergos, baisu veizėti Rdn. Gudriai ir budriai su visais bylavau, o durniu pasivertęs ne vieną apgavau D.Pošk.
ǁ teikti kitą pavadinimą: Jau kitaip pàverstas kožnas daiktelis Lb.
ǁ Sut, K, LL115,185, L, NdŽ, DrskŽ burtų galia suteikti vienai būtybei ar daiktui kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Jis gali patsai pavirsti ar kitus paversti, kokiu panori – paukščiu ar žvėrimi V.Krėv. Ji (kerėtoja) man pasakė, kad, man esant kelionėj, mano pati pavertusi vergę į karvę, o vaiką į jaučiuką J.Balč. Vieną dieną [pamotė] pavertė juos juodvarniais ir įsakė skristi į kalnus, į negyvenamą pilį DvP198. Tep Dievas ją (bobą) pàvertė buselu LzŽ. Man’ motina buvo prakeikus ir varle paver̃tus LKT292(Kpr). Sesiule, aš tave paversiù utėle, o save – blusa BM460. Tada vieną sūnelį pàvertė berželiu, antrą – kleveliu, o trečią – ąžuolėlin, o dukrelę – erškėčių kelman LKT308(Ldk). Čia yra tas garsus šuva, aš manau, jis bus paverstas iš žmogaus J.Balč. Sako, visi gyvuliai yra Dievo sukurti, o arklys yra iš velnio paverstas SI55. Kad įmanyčiau, savo mergelę obuoliu paversčiau J.Jabl. Kad įmanyčiau, savo mergytę ant rankų nešiočiau, į žiedužį paversčiau KlvD68. Devyniagalvis … pavertė tave ir tavo dvi seseris ažu gulbes BsPII242. Oi, aš tave [, mergele,] paversiu in žaliąją rūtelę ir aš tave nešiosiu prie juodos kepurėlės LLDIII360(Eiš).
| refl. N, K, DŽ, NdŽ, Arm: Gaidžiu, būdavo, pasver̃čia aitvaras Sur. Ana pasi̇̀vertė apent į biesėnę Brs. Motera pasi̇̀vertė an medį Kkl. Velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę J.Jabl. Karvelis, pasivertęs į ešerį, kritęs į vandenį LMD(Sln). Ans mokėjo viseip pasiver̃sti Als. Ans (kaukas) par bitiną pasivertė Žg. Už viską gali pasiver̃st velnias, labiausia už aviniuką Žml. Aš pasiversčiau į gegutę, tai aš nulėkčiau pas močiutę BsO68. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. O aš pasiver̃sčiau į pilką antelę, parplaukčiau par jūreles JV787. Aš pasiversiu į margą lydekytę RD34. Kunigas kaip ėmė šventyt, kaip ėmė maldas skaityt – ir pasivertė iš lydekos moteriškė BsPIV91.
11. refl. šiek tiek laiko turėti verslą, iš ko gyventi: Pasiver̃sti amatu, prekyba NdŽ.
12. tr. NdŽ kurį laiką versti į kitą kalbą.
13. tr. Alk, Pš palaikyti kuo: Jis nebuvo durnas, tik jį buvo paver̃tę už durną Smn. Aš gi paverstà durnavota boba Stk. Aną pàvertė į čystą beprotę, ana nebgalėjo pasirodyti į mokyklą Trk.
| refl. KzR, Skp, Pln, Gd: Ubagu pasi̇̀vertė, ėjo par kaimą i prašė duonos Vrt. Anie vaikščiojo visur, vaikščiojo, ubagais pasiver̃tę Varn. Kai tiktai sunkesnis darbas, tai i pasiver̃čia didžiausiu karšinčium LKT108(Tt). Stribokai pasiver̃tę miškiniais liuob eis, i kiek [miškinius palaikančių] pakliuvo! Krš. Geru pasivertęs, atejo duonos pirkti, visą laiką ponu statės Šts. Ir anai liepė būti ten dieną ir naktį, nebylei pasivertusiai DS64(Rs). Prieteliu pasivertęs, norėjo apgautinai suimti Judą I.
14. tr. KŽ užvaldyti: Jis miestą po savim pàvertė KII278. Ir papildykiat žemę, ir paverskiat ją po savimi BB1Moz1,28.
ǁ KŽ pavergti, pajungti: Ana tave pavers po savimi J. Vokiškieji raitelponiai prūsus po savim pavertė prš. Ir jis (karalius) atvadino visą savo ratą, kunigaikščius ir storastus, ir rodijo (tarėsi) tylomis (paslapčiai) su jais, pasakydamas jiemus save norintį visas šitas žemes po savo karalystės paversti BBJdt2,3. Mes tapėm po svetimuoju Viešpačiu per nevalę paversti̇̀ KII279. Po savo mace paverčiu (paversti N) R175, MŽ232.
| prk.: Tame išsilaikos prakilnumas ir šlovė krikščionių: prigimtį po savimi paversti, ponavoti ant kūno ir kraujo srš.
15. intr. pasielgti: Dievas kitaipo pavertė su manimi ir mano seserimi BB1Moz30,8.
| refl.: Kai vienas žmogus, tai kap nori, tep pasi̇̀verti Al. Jau ana apstašius, moka su kožnu žmogum kap reikia pasver̃st Rod.
◊ báltas aki̇̀s paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis paver̃s báltas, paver̃s, pastatis [girtas], bijau baisiausia Klt.
į aũtą (į li̇̀ptą; S.Dauk, į šlúotražį) paver̃sti pažeminti, suniekinti, užguiti: Į aũtą pàvertė, apžergė aną – uošvėnė kala mala Krš. Žmogus į liptą paverstas VP51. Čystai žmogus į šluotražį paverstas Sln.
į niẽką paver̃sti; R418, MŽ565, S.Dauk
1. suniekinti, užguiti: Visagalis Dieve, kursai per smertį tavo sūnaus grieką ir smertį ing nieką pavertei Mž268. Yra tada ažu ką Viešpatį mūsų dėkavot, kuris teip baisų neprietelių mūsų įveikė ir su visu jį sutrynė ir niekan pavertė SPII71. Į nieką paverstà boba Ėr.
2. palaikyti menku dalyku, nevertinti: Sunkus nusidėjimas visus gerus darbus ir nuopelnus, per daug metų su didžiu prakaitu įgytus ir vertus didžios danguj algos, žudžia ir niekan paverčia SPI151.

į juokùs (juokai̇̃s DŽ1, Grž; Blv, juokù) paver̃sti palaikyti nevertu rimto dėmesio: Rimtą dalyką pavertėme beveik į juokus V.Kudir. Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti K.Bor. Nieko, mama, mane ne taip lengva už uodegos sučiupti, – stengėsi viską paversti juokais sūnus rš.
juokù pasiver̃sti apsimetus juokauti: Drūktenis maž jau pykdamas, bet juoku pasivertęs riejosi su Lazdiene Žem. Žmogus daug ko gali pridirbti juokù pasiver̃tęs Krš.
kójas paver̃sti menk. numirti, nusibaigti: Ka nemylėtų, tai gal seniai paver̃tus kójas būčiau Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi Ob.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti̇̀ liežùvį Šd.
niẽkais (niekù NdŽ; R, R205,418, MŽ, MŽ273,565, N) paver̃sti DŽ, NdŽ
1. Ėr neparodyti pagarbos, paniekinti: Skaudu matyt, kaip lietuvininkai save nieku paverčia Kel1862,82.
2. Ch1Moz25,34 sunaikinti, pragaišinti: Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo, gyvenimo, kovos ir idealo nepavertėte niekais! J.Marcin. Niekais pavers visokią viešpatystę ir visokią valdžią, ir visokią galybę Ch11PvK15,24. Kas jam tą galybę davė, idant … visa niekù paverstų? DP205.

niekù pasiver̃tęs lengvai, be vargo (ko pasiekti): Vokyčiai džiaugdamies, jog jie nieku pasivertusys gavo pusę Žemaičių S.Dauk.
tóks paver̃tus, tóks pastãčius DŽ; S.Dauk;
tóks pàverstas; tóks pastatýtas; Sln, sakoma apie mažą storą žmogų.
už niẽką (už niekùs, užniẽk) paver̃sti
1. DS221 paniekinti: Tu už niekus pàvertei aną, t. y. apvergei J. Visų akyse … užgavai jos (gaspadinės) širdį, už niekus ją pavertei ir pasirodei dideliai nepabažna Sz. Jie mane užniẽk paver̃čia Vlkv.
2. pragaišinti, sunaikinti: Nereikėjo jaunas dienas už niẽką paver̃sti JV1030. Visi šitie iškalbinėjimai Dieviep už nieką bus paversti DP277.

žálčiu pasiver̃sti visaip išsisukinėti: Ateis laikas, atsiskaitysi su visais priešais, o dabar pasiversk žalčiu A.Vien.

×padver̃sti, pàdverčia, pàdvertė (hibr.) tr. paristi, paridenti: Sienolį tuinu reikia padver̃st (ps.) LzŽ.
parver̃sti, parver̃čia (par̃verčia), par̃vertė tr. K, NdŽ
1. Q573, R, R346,378, MŽ, MŽ463,507, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, J, M, Rtr, DŽ1, KŽ pargriauti, parmesti, parblokšti, iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Ir jaunesnius parver̃čia, o aš – ką te kalbėt Aln. Bet užtat jis sveikatos turi. Ardamas kartą net arklį parvertė, kai šis nenorėjo eiti vaga J.Paukš. [Vilkai] tam [arkliui] už pakaklės ir par̃vertė ant šono Sb. Vištos apstoja telioką i parver̃čia viedrą Klt. Aš pririšau su šniūru [šuns puodą], ka jis (šuo) neparver̃stų Jrb. Jauni eina ristynių – katras katrą parver̃s Bsg. Išbarstė mainininkų pinigus ir parvertė stalus brš.
| Vėjas mane parver̃s, negaliu paeit Aln. Parver̃st reikėjo tuos šakalius ant žarijų: kaipgi šakaliai pakabinti degs?! Mžš.
| prk.: Kolomanas gulėjo lovoj; bet tai ne kolera jį parvertė, tai poetų, artistų liga – sausligė Ašb.
^ Mažas kupstas didelį vežimą parverčia J.Jabl(PrL). Ir mažas kelmas didelį vežimą parver̃čia NdŽ. Netikusią ir višta parver̃čia, kojos pinas Aln. Aukšti lašai pirtį parverčia (paršiukai žinda kiaulę) LTR(Nm).
| refl. tr., intr. K, M, Rtr, NdŽ: Tas daktaras tą telyčią parsi̇̀vertė vienas Jrb.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Nelengva suaugęs medis parverst LTR(Auk).
ǁ Arm paskersti: Par̃vertė kiaulį kai namą Klt.
2. Graž išlaužti, išgriauti: Parver̃sti duris KŽ. Žirgai parvertė tvorelę BsO320.
3. refl. žr. perversti 10 (refl.): Parsiver̃tę žmonys [kaime], vieni seniai Žln.
◊ ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius sakoma apie mažą storą žmogų: Tokia iš jos merga – ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius Plv.
pérversti K; SD1146, SD301, H, R, R366, MŽ, MŽ491
1. tr. Š pargriauti, paguldyti, parmesti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono: Ale stiprus buvau – párvertu du vyru į šoną Všv. Jei aš tave párversčio, tu turėtumi munęs bijoti, jei tu muni – aš tavęs End. Mus pérvertė, vežimas an mūs DrskŽ. Párvertė par ratus i nuvažiavo Krš. Viedrą pérvertė an žemės Rod. Nepérvert’ kupkelio su pienu LzŽ. Tegu juos (paršus) galas, pérvertė visa – lovį pérvertė, mėšlą pérvertė Dbč. Iš to greitumo kap šokau, tai pérverčiau lopšį Vlk. Ana ėmė kožną torielką, pérvertė dugnu Zt. Ir [Jėzus] išvertė (ištaisyta pervertė) stalus tų, kurie pinigus mainė Ch1Mt21,12.
| Vėjas párvertė avilį Ėr.
^ Aguonos grūdelis kaladę pérverčia (blusa) LKKIII204(Lz).
| refl. SD1146, H: Girtas pérsiversi, man bus bėda DrskŽ.
ǁ refl. prasmegti: Už nuodėmes miestas Raigrodas pérsivertė Drsk.
2. tr. S.Dauk, L, Rtr, Š, KŽ, Rod viršutinę pusę sukeisti su apatine: Knyga ne taip stovi, reikia pérversti DŽ1. Iškrato [linus], párverta antrą pusę, kol nusiruilė[ja], visą reją kol iškula LKT51(Klk). Kaip miežius ka kuls, anus su šake parklos, párvers párvers i vėl kuls Sd. Pérvertei tą pėdą in kitą pusę ir vėl pili spragelu Vlk. Pérverti javą, kad sausas būt Sn. Dar maža aš vaikščiojau pérverst pėdus an kito šono Zt. Pérversiu šieną, tadul sunešiu Drsk. Ar pérvertei bulbienius? Švnč. Pérvertei in kito šono, i vė džiūsta [skalbiniai] Klt. Kap tęsia [akėčias] namo, tai pérverčia dantimi viršun Šlčn. Pakiši vieną kraštą ryšio po šiaudais, tą kūlį visą pérverti Sn. Kuolą pakišo, pérvertė rąstą, kitą pérvertė Dg. Sako, reikia jį (akmenį) pérverst, pakeltie Ker.
| refl. Rtr: Aš pérsiverčiu an pečių ir vėl an žyvato Lz. Kumelė atsigulė kočiotis, pérsivertė ir ažutęsė virvę Btrm. Pársivertė žemė giliau, nėkas nebauga Akm. Jis sėdos, ėmė ir pérsivertė mašina ir jam nieko neškadino, nesusgurino Rud.
| Persivertė akyse giria, debesuotas dangus visu sunkumu griuvo ant žemės, ir jis išgirdo baisų baubimą K.Bor. Pereidamas per židinį, vaizdas pérsiverčia DŽ1.
ǁ NdŽ, DŽ1 perskleisti (knygos lapus): Aš daug knygų esu perskaitęs, pérvertęs Vžn. Pérverčiau biškelį, neskaičiau Ad.
ǁ viena po kito kilnojant peržiūrėti, perskleisti: Pervertusi krūvą nuotraukų, mergaitė atrado maniškę J.Ap. Va čia krūvelė [nuotraukų] – parver̃sk, gal atrasi Mžš. Teisme párvertė visus popierius [ieškodami bylos] Všv.
| Visu pirma párverčiau mokyklos biblioteką, paskuo įnikau į Gintališkės [biblioteką] Plt.
ǁ perdėti iš vienos vietos į kitą: Iš lėkštės in lėkštę pérversti Dg.
3. tr. Rtr, Š išorinę pusę pakeisti vidine: Pérversti drabužį į kitą pusę, kita puse NdŽ. Žmogus atej[o], vieną ranką inkišo gerklėn, o kita ranka paėmė už uodegos i vilku[i] pérvertė skūrą (ps.) Vlk.
| refl. tr.: Pérsiversti drabužį NdŽ.
4. tr. Rtr virstant apsisukti, persiristi: Per duris kap paleisiu tave, tep tris kūlius pérversi LzŽ. Parlėkė gandrai, reik párversti kūlį, kad laimė būtum Ms. Į grabę įsirito ir, kožną sykį kūlį perversdamas, galvą ant žako padėjo prš.
| refl. I, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Išėjo iš peklos velniukas, kūlio persivertė ir nuėjo pasaulin LTR(Kp). Pérsiverčiau keliais kūliais Dkš. Kad aš tau duosiu, tai tu persiversi kūliais Lš. Ejau ejau, dėjau koją, pársiverčiau par galvą Krš. Ir aš, jaunesnis būdamas, liuobu par galvą pársiversti, daba nebgaliu Vkš. Šuo įsibėgėjęs atsitrenkė į kelius, persivertė per galvą ir vėl nukūrė rš. Vilkas persivertė per galvą ir ant ledo tris kartus apsisuko K.Bor. Kai tik priėjo [vilkas] prie ežero, paslenkė – persivertė per galvą ir nuskendo DvP69. Kad duosiu, tai ragožium pérsiversi! Snt.
ǁ virstant pereiti per kokią kliūtį.
| prk.: Vasario mėnasį [mirė], par Naujus metus pérvertė Žl.
| refl.: Persivertė per tvorą ir nušlamojo tiesiai per bulvienojus V.Aln. Biškį tik pársivertė par turninką Všv.
| prk.: Jau jis per pusamžį persivertęs TDrI72. Jau par šeštą dešimtį persiverčiau A.Baran. Kap pérsiverčia per šešiasdešimts, tai ir gyvena DrskŽ.
| Saulė jau persivertė į kitą pusę, nakties ilgiau Ėr.
^ Juoda karvė persivertė per tvorą, ir pėdų nežymu (blusa) LTR(Klvr).
5. tr. ko per daug pridėti, prikrauti: Mėžė lauką bulbėmi vyrai, vertė pérvertė mėšlo Drsk.
| impers.: Verkėm, ka nelyna, še, verta, greit vers párvers mūso molynus Krš. Ka verta, párverta, ka džiovina, pardžiovina Rdn.
ǁ ko per daug suvartoti: Kiek aš tablečių pérverčiau! Žln.
6. tr., intr. L, Rtr, Š, NdŽ išieškoti, išgriozti, išnaršyti ko ieškant: Visur pérverčiau, niekur skarelės neradau DŽ1. Pérverčiau visą gryčią ir tų tavo siūlų neradau Prn. Visą skrynę turėjau pérversti, kol žitkinius užvalkčius suradau Vkš.
7. tr. nenormaliai pakreipti į viršų (akis), pastatyti: Jis žiūrėdamas vis vieną akį perverčia Kš. Žodžio nebišdauža, akes párvertė i mirė Krš. Tujau párvertė akis – i pradėjo mirti Žeml. Vaikas akis pérvertė, ir miršta Mrc. Miršta jau – akys párverstos Šts. Akys perverstos, nasrai išžioti, liežuvis ilgiausias nukaręs kaip pastipusiam šuniui rš. Akis pérversti iš baimės KŽ. Párvertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė Krš. Sėda priputęs, akys párverstos Rdn. Močeka akis pérvertė ir žiūro, kap jý padarė gatavus marškinius (ps.) DrskŽ. Nei balso, nei krust nebeliko, akis tik pervertė, pabalo, išsižiojo, o dantys pilni kraujo Žem.
8. tr. prk. kreipiant, lenkiant į kurią nors pusę, kuria nors linkme pakeisti: Kol aš jįjį ant savo párverčiau! J. Parmušo [neklaužadą], párvertė į gerą pusę, susitvarkė Krš. Párvertė vyrą po savam Krš.
| refl. intr., tr. DŽ1: Prova pársivertė nuo vieno pono prie antro J. Viskas pársivertė į gerąją pusę Vkš. Nora vaikį pársiversti po savam Krš. Tas Jonas vis ką nors prasimano: pernai jis rengėsi į kunigus, paskui persivertė į karininką A.Vaičiul. Dobilų atolas gerai sužėlęs, vietomis net išgulęs, bet jį pjauti galima bus tik tada, kai oras persivers į giedrą rš. Žadėjom eiti avėčių, ale kitaip pársivertėm Krš.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Dar̃ jau pérvertė kitap kalbą DrskŽ. Mano tokie žodžiai buvo pirmutiniai ir bus paskutiniai, aš jau kiteip nepérversiu [savo tarmiškos kalbos] Svn. Nemokėdamas žemaitiškai, liežuvį nepárversi Krtn.
| refl.: Iš mokyklos daba kalba pársivers Rdn. Jau pérsivertė lieživis Zt.
ǁ intr., tr. savaip ką aiškinti, vertinti, interpretuoti, komentuoti: Kas ką pasakis, pérvers bobos, kad tu tep sakei, – nereikia plepėt Drsk. Negal bobums nėko pasakyti, tavo žodžius párverta kaip marškinius Krš. Kaip žino, teip sako, kitaip neperverčia J.Jabl(Mrj).
10. tr. Q565, Mž415, I, D.Pošk, NdŽ, End, Smal, Srv, Pbs, Skp, Alv, KzR padaryti kitokį, pamainyti, pakeisti (pavidalą, išorę, sudėtį, charakterį ir pan.): Tavo krau[ja]s yr į vandenį párverstas par vaistus Grg. Seną mūsų grytelę párvertė į naujus namus BM118(Rz). Párvertė aną (jauną žmoną), nebvalkiojas susiraukusi Krš. Jos niekap nepérversi, kap ažpyksta Dglš. Daba kiti daug parver̃čia savaip Bsg. Daba te mada viską parver̃st, nieko tikro nėr Ln. Siaudis j visus kietuosius balsius, dvibalsius ir nosbalsius suminkština ir į kitus balsius jų neperverčia A.Baran. Mes neperversime gadynės ir dejavę nieko neišdejuosime Blv. O kad pasnykaujate, nebūkit užsmūtyto veido kaip veidmainiai, nes perverčia veidus savo, idant būtų regimi nuog žmonių, jog pasnykauja BtMt6,16. Jo nuosprendinį nei vienas žmogus negali perversti prš. Aš šį vandenį ant sveikatos perverčiau CII784. Aš jūsų giesmes į deją perversu CII935.
| prk.: Prigimimą párversti ne juokai Krš. Tadui anas pérvertė savo notūrą LzŽ. Berods jie jį tiesiog neužgauna, o tik jo prigimtį perverčia Vd. Vienas [yra Kristus], nekaip deivystė ing žmogystę būtų perversta, bet jo deivystė žmogystę priėmė BPII188.
| Grįžti į savo praeitį? Viską iš naujo perversti? J.Gruš.
^ Arielka visus pérverčia, Jonas tu ar ponas (visi sukvailėja) Drsk.
| refl. N, KII311, NdŽ, DŽ1, Ds, Šlčn, Rod, Mrc, Lp, Rmš, Vlkv: Vopniniai akmenėliai, persiversdami į išdegintą vopną, … perskelia plytas A1884,167. Beždžionės nepérsivertė par žmogų Kr. Kada čia viskas pársivers, kada kaip žmonys imsma gyventi? Krš. Pársivertė gyvenimas, negali gyvęt – neduoda Jrb. Per ilgą laiką pérsiverčia žmonės Btr. Viskas mano čėse pérsivertė Ig. Pamatysma, anai dar šimtą sykių viskas pársivers Krš. Ai daug kartų gyvenimas pérsverčia Dglš. Dabarek žmonės greitai pársiverčia Šln. Į galą savaitės gal persiver̃s šaltis Srv. Orai labai keistai pársivertė Krš.
| Dar̃ ir seni pérsverčia, kitep kalba DrskŽ. Kiti jau parsi̇̀vertė, nešneka senobiškai Bsg. Žmogus kap įpratęs kalbėt – tai kitap sunku pérsiverst Krsn. Tie jauniejai jau biškį pársivertę (tarmiškai nebekalba) Nmk. Jauni, persivertė, pamiršo jau [kalbą] Pst.
ǁ refl. pakeisti darbo pobūdį: Paskui pérsiverčiau stalium, dirbau įrengimus Snt. Par kokius dvejus metus visi parsi̇̀vertė ant plūgų Pkr.
ǁ DŽ1, Ll, Mlt prk. iškreipti, iškraipyti, pakeisti: Ans tos kalbos nepárverta Plng. Mano žodžius pérvertė viškum kiteip, nekaip aš sakiau Sb. Ir latviai dabar nebe taip šneka, parver̃čia žodžius, nieko negali suprast Slč. Yra daug žodžių pérversta Grv. Jei mažai girdi, tai bajina ir pérverčia mintį Pv. Liežuvis velinu[i] paduotas … perverstus būdus tiesos gimdžia SPII76.
pérverstai parverstai D.Pošk, Sut: Būtumei ištrauktas nuog kelio pikto ir nuog žmogaus, bylančio perverstai BaPat2,12.
ǁ Sug prk. kitaip pavadinti, pakeisti (pavadinimą): Alizava seniau buvo Pakapiai, ale pérvertė [pavadinimą] Slm. Buvo [kaimas] Kavoliūnai, o dabar Karaliūniškiai pérverstas Šmn. Kitaip nepárversi vardo – Janė, i tiek Krš. Dabar mat vis parver̃čia pavardę Slm. Matai, kad pérvertė vardą PnmR. Dabar gatvės pérverstos, kitap vadinas Vrn.
| Pérvertė pensiją iž invalidumo in senatvės (iš kito fondo ėmė mokėti) Drsk.
| refl. tr.: Jis pérsivertė, kitap buvo krikštytas, Alfoniu, o dar̃ Algis Onš. Sunkiai pérsiversdavo (susivokdavo) seni gaspadoriai [margus į hektarus] Pžrl.
11. tr. NdŽ pasakose ar sakmėse burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę: Anas jį pérvertė an vilko Pb. Iš žmonių pérvertė karvelius LKKXIV227(Grv). Kuo greičiau ji parvertė savo vyrą į senelį, plikakaktį, o pati pavirto [į] pušį! BsPII83.
| refl. NdŽ, Dv, Lnkv: Vilkas parsi̇̀vertė par paną Brž. Netrukus vilkas pársivertė atgal iš panos į vilką BM398(Slnt). Velnias panorėjo pražudyt visus ir, persvertęs pele, pragraužė laive skylę LTR(Slk). Persvertę [paukštės] karalaitėm, razsivilko i nuej[o] maudytis LTR(Rš). Vagis pérsivertė į dvaro kerdžių (ps.) Alk. An galo ana (merga) i vė pérsvertė žmogyste VoL386(Klt). Vinkst velnias persivertė į žaltį, įsirietė į užgintą medį M.Valanč. Aš parsiversiu marga žuvele ir išplaukysiu par vasarėlę LMD(Vb).
12. tr. Q546 vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Nemoku rūšiškai (rusiškai), reik, ka párverstų, parpasakotų Krš. Anie (belaisviai) lenkiškai kalba i vokiškai párverta Krž. Reikia sklodniau pérverstie [dainą] LzŽ. Reikalavo nu manęs, kad párversčio Tamstos pratarmę į lotynišką liežuvį Jn.
13. tr. KŽ, Jon, Kli, Vlk pakeisti (pažiūras, tikėjimą ir pan.): Jį párvertė rusų tikėjiman J.Jabl(Ln). Ką ką, bet Martą nepérvers į katalikes Gs. [Vytautas] tiek žemių parvertė į tikėjimą krikščionišką M.Valanč. Su šventais šventu būsi, o su perverstais perverstu pavirsi DP514. Mane pérvertė an lietuvio Rdš. Pérvertė in gudų LKKIII184(Arm). Kab mane norėjo an lenkiško párverst! Kls. Mūsų kraštas pérverstas [į lenkus] Pb. Pasiėmė gudę ir pérvertė namus Aps. Išėjusi iš bažnyčios parodo ji tai savo nagelius ir ragelius ir perverčia savo vyrą priderėti prie lenkų A1885,99. Norėjo párversti žmonis, kad anie visi būtum po valdžios Sd.
| refl. A1883,117, KŽ: Pársiversk į katalikų vierą: žmones išganydinsi ir pats būsi išganytas Dr. Iš prūsų (evangelikų) pérsivertus Gs. Ėmė bobas iš Gudijos ir pérsvertė palėkais, lenkais Kli. Tę vis kada buvę lietuviai, pérsivertė Dv. Čia vertėsi persivertė visap žmonės DrskŽ. Yra daug pársivertusių: čia nu bažnyčios draudė, juokės, čia žegnojas be parstogės Krš. Kas su žmonimis pasidarė – į velnius pársivertė Krš.
14. tr. daug per laiką praleisti: Anas per sa[vo] rankas pamarainias pinigų pérvertė Rod. Visokių pinigų mes pérvertėm Mrc.
ǁ refl. pasikeisti, pabūti: Kiek pas manę mokytojų pérsivertė, tai ojojoi! Vlk. Pas mane pérsiverčia, perkūnas žino, kiek žmonių Dg. Daug pérsvertė kunigų čia Dglš. Velniai žino, kiek jų (šunų) pérsvertė per mano amžių Jz.
ǁ refl. daug turėti: Prisiųsdavo [pinigų], pársivertę pinigais Krš.
15. refl. manytis, gyventi: Mes, sẽniai, beigiam dienas, tai jau ilgai nepérsiversim Šlvn.
16. tr. Q537 perkabinti.
◊ aki̇̀s pérversti
1. numirti: Tas vaikas jau dvylektą valandą párvertė aki̇̀s Nmk.
2. sakoma apie supykusį, pasipiktinusį: Puola aki̇̀s parver̃tus Všk. Ė jau anas tuoj akis perverčia Ds.
3. nublukti: To medžiaga aki̇̀s párvertė po skalbimo Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj aki̇̀s parver̃s Všk.
4. sugesti, suplėkti: Vikai aruode párvertė aki̇̀s, visi supelėjo Jnšk.

aki̇̀s pérvertęs Mrj nustebęs, įniršęs įdėmiai (žiūri): Ko žiūri akis parver̃tus į mane? Jnš. Žiūro net aki̇̀s pérvertęs Drsk. Ka veiza akès pérvertusi – nepripažįstamas žmogus Krš. Bulius tik riaumo[ja] aki̇̀s párvertęs Rs. Girtas, aki̇̀s parver̃tęs, išsikoliojo ir išlėkė Krs.
káilinius pérsiversti [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras, įsitikinimus: Kas jau iš lietuvių pársiverta káilinius, sunkiai atsiverta Krš. Ir jis šitai valdžiai geras, atej[o] kita valdžia – pérsivertė káilinius an ki̇̀to šóno Šlvn. ×
karobliùs pérversti ristis per galvą: Jis kai griuvo, tai net karoblius pervertė Lš.
kūliõm pérversti sujaukti, išnaršyti: Kas buvo trobon, tai visa pérvertė kūliõm LKT385(Drsk).
márškinius pérsiverti; ×skū̃rą pérversti pakeisti pažiūras, įsitikinimus (ppr. apsimestinai): Lietuviai greit pársiverta márškinius: čia šauliai, čia stribokai Krš. Muno skūrõs nepárvers – koks esu, toks i mirsu Užv. Kiek yra párvertusių skūràs, neklausk: čia kumunizmą kėlė į padanges, čia trispalvę kela Krš.
stulpù pérversti Jrb apie mirštančio, išsigandusio, supykusio akis: Jis mirdamas akis stulpu pervertė KlK8,70(Pn).
ši̇̀rdį (kieno) pérversti prisiversti (kam) ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano parverst, idant dovenočio brš.
piever̃sti, piẽverčia (pỹverta), piẽvertė (dial.)
1. Plik žr. priversti 3: Pỹvertė pilną vežimą Klp.
2. refl. žr. priversti 8 (refl.): Kad pysiver̃s, viską atmes: rūpinsis, kad dvasiška, ne kūniška Klp.
3. Šlu žr. priversti 10: Mumis pỹvertė vardus pakeisti [pasuose] – aš [dabar] Morta, ne Márta Sg.
praver̃sti, praver̃čia (pràverčia KŽ), pràvertė
1. tr. prarausti, praardyti, praarti (žemės paviršių): Ach, kaip bus gera pavasarį: pirmoji velėna, praversta plūgo, ir kokis jausmas! P.Cvir. Aš, pravertęs dobilienos plutą, tūkstančius pėdų po ja randu K.Brad.
2. tr. NdŽ nukelti į šalį, padarant vietos: Tėvai išvažiavo, o ji (gaspadinaitė) nuėjo in tą pakajų, kur tie lavonai, pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jai būt biskutį matytie BsPIII212(Brt).
3. tr. verčiant atskleisti, praskleisti: Barvainis greitai pravertė ligos istorijos lapus rš. Tėvas pravertė geografiją, kertėj ant staliuko nublokštą L.Dovyd. Praverčiù tą rašymą i nieko neskaitau Jrb.
ǁ NdŽ verčiant užskleisti: Kai kuriuos puslapius praver̃čia neskaitęs DŽ1. Ji niekada nedalyvavo šermenyse ir nusisukusi praversdavo laidotuvines nuotraukas šeimos albumuose rš.
4. refl. išsiveržti į paviršių: Tai vienoj, tai kitoj vietoj prasi̇̀verčia šaltinuko vanduo ir verčiasi verčiasi Prn.
5. intr. Q593, Sut, L, J.Jabl, KŽ būti pravarčiam, reikalingam: Man pràverčia jis, aš praverčiu jam J. Praversti – stotis vertingu I. Kad iš tavęs penkiolika perskelčia, praversčia B. Šis vadovėlis galės praversti ne tik mokyklai, bet ir savimokai rš. Pinigas visada praver̃čia NdŽ. Praverstų pasirūpinti siųsti kunigą lietuvinyką Peterburgon A1883,53. Pravers viskas per amžių I.Simon. Man taip praverstų tavo patarimas, gera širdis, tiesus ir aiškus protas J.Marcin. Ilgai keliavau, dabar praverstų pasilsėti J.Balč. Laukinių gyvių patyrimas neina veltui – jis praverčia kovoje dėl būvio T.Ivan. Prasivaikščiojai jau gerai; ne čia pat dvaras… praverstų ir geras pusrytis Žem. Kai suaugom, tai visi nepràvertėm [namuose] Škt. Kad esi, i pràverti, ka i senas Grd. Daba seniukai į miestą labai pràverta Krž. Vasarojui pravers lietus, kad tik ne per smarkus būtų LzP. Ka užeitų koks pudurėlis lietaus, praver̃stų burokam Sk. Da ka piltų cielą parą, da praver̃stų – koks sausumelis yr Bt. Mokinantis ir kapeika praver̃čia Skp. Rytą tingis keltis, praver̃st[ų] miegas Km. Šykštėlis ėmęs išsikalbinėt, sakydamas, kad visa, ką vežąs, praver̃sią jam pačiam BM40(An). Būkite paklusnūs savo viršininkams ir jiems pasiduokite; nes jie budi, kaipo duosiantieji skaitlių už jūsų dūšias, kad tai jie darytų su džiaugsmu ir nedūsaudami; nes tai jums nepraverstų SkvPvŽ13,17.
| refl. Š, FrnW, NdŽ: Lentos labai prasivers komodai L.Dovyd. Viskas prasver̃čia jauniem gyvenant Šmn. Užrašysiu ir tą dainą, gal kam prasiver̃s Kair. Prasiverčia ir jam pinigai Ps. Kas naudosp dūšių jūsų … praverstųs DP577.
6. intr. L, NdŽ, KŽ laiką praleisti, sugaišti, užtrukti: Ilgai praverčiau, lig išsirengiau tolimon kelionėn Š. Dabar valandos nebepraver̃sim J.Jabl. Darbą dirbdamas praverčiau valandą Tsk. Visą dieną pràverčiau betaisydama rašinius DŽ. Albina pravertė su gyvuliais, daržais ir verpimu A.Rūt. Tris dienas pràverčiau, kol sutvarkiau kiemą Slm. Su daržais pràverčiau visą dieną Krs. Kareivis pravertė prie to darbo visą dieną J.Balč. Beveik iki saulės laidos broliai praverčia, kol išrauna žemėtas sugargažėjusias šaknis L.Dovyd. Jis pravertė toje kelionėje trejus metus Blv. Negudęs operatorius Gintautas ištisas tris valandas pravertė, kol išvalė žaizdą ir subintavo galvą Vaižg. Šiems darbams visas mano laikas praver̃čia, nei valandėlės dykos nebelieka APhI71(A.Baran). Pati apie vaikus besiruošdama praverčia LTR(Sln). Ben savaitę praver̃sdavo su mėšlavežiu Kp. Su lauko darbais praver̃čia kad ir du vyrai Alz. Koronė tokie šalčiai kaime: praverti̇̀, pečius bekūrendama Mžš. Dvi dienas pràvertėm laidot Km. Rokiškin valandą labai praver̃s važiuot Slm. Man valanda praver̃čia, lygu užmiegu Adm. Aš su tais paukščiais praverčiù daug Jrb.
| Po rugiapjūtės žvirbliai pusę dienos kieme praverčia Mš.
| refl.: Ruošos, darbų – ligpiet prasiver̃čia Mžš. Mum su tais važiavimais tai te, tai te – prasiver̃sma labai daug! Slm. Laiptai žemi, dures aukštai, tai, paki prilipi, prasver̃čia ilgas čėsas Skp. Man visa diena prie gyvulių prasiver̃čia Krs. Ilgos veselios būdavo, beveik savaitę prasiver̃čia Plvn.
7. refl. NdŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Prasiver̃čiame iš savo uždarbio DŽ1. Aplinkinių kaimų kampininkai ir įnamiai, gebą prasiversti su karve, pora paršų ir daržu prie menkos trobos M.Katil. Vis tiek tėvas neprasi̇̀vertė iš savo žemės Lk.
ǁ Žb rasti išeitį, manytis: Motinos sesuo gyveno prie mokyklos, ir pas tetą [mergaitė] galėjo pigiai prasiversti M.Katil. Kaip yr, teip ir prasverti̇̀ Skp. Pràsverčiu kokiais vaistais ir gyvenu DrskŽ. Prasi̇̀verta šiaip taip, badu nemiršta, ale tik tik Krš. Prasiver̃siu šią dieną, neisiu skolytis pinigų Bgt.
| Laikydavo [šiaudinis stogas], paki dapūsta lig lotos, tai prasverti̇̀ keli metai Šmn.
8. refl. pasidaryti, pavirsti kuo: Pjonyčia prasver̃tęs Pls.
9. refl. pramokti: Jie juokias, kad negaliat prasiver̃st biržietiškai Kvt. Man sunku prasiver̃st šviežiai, vis tiek senus žodžius vartoju Mlt.
◊ rankàs praver̃sti truputį pailsėti: Tėvas už darbų rañkų nepràverčia, o sūnus guli Vlk. Žu darbų tai ir rañkų nepràverčiu Žrm.
priver̃sti, priver̃čia (pri̇̀verčia), pri̇̀vertė tr.
1. D.Pošk, Ll, Alv daug išversti, prigriauti, priguldyti: Buvo toks viesulas, pri̇̀versta medžių išvien, prikryžiavota Krs. Tokių beržinių medžių priverstà ten Trk. Kelias ejo, mašinų vieno[je] pusė[je] priverstų̃, antro[je] pusė[je] priverstų̃ Lnk.
| Kad pri̇̀vertė dobilų, pradalgiai didžiausi, dirba jis, sako, ir dirba Slm. Mes rugių šešiasdešimt kapų privertėm rš. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg J.Sav.
| refl. tr.: Mūsasis prisi̇̀vertė miško, sau ir vaikuo trobas pastatė Ms.
ǁ prk. žudant priguldyti: Tų kareivių priverstų̃ kaip malkos pagalių Lnk. Ten daug išmušė svieto, kas buvo priverstų̃ tų žmonių! Kal.
2. Db su arklu ar plūgu daug (vagų) išarti: Vaga tiesi, lygi – ištisas marias tokių priverčia J.Paukš.
ǁ prirausti, priknaisioti: Kurmiarausių pri̇̀versta, pjaut negali pievos Rm. Jei rudenį kurmiai daug kurmiarausių priverčia, žiema bus nešalta MTtV198(Krk).
ǁ prirauti, priplėšyti: Pri̇̀versta traktoriaus eglinių kelmų Klt.
3. S.Dauk, L, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Pln, Lz ko daug, pilną pridėti, prikrauti, primesti: Pri̇̀vertei daug malkų J. Malka medžių priverstà, užteks par žiemą Klk. O taukų pri̇̀vertė krūvą Ul. Krūvos šieno visur pri̇̀verstos Akm. O prie tos lovos kaulų žmonių kad priversta krūva didžiausia LTR(Gdž). Prišienavo, pri̇̀vertė žolės gražiausios Klt. Ka pryverstà šieno [karvei], gal užtekti visai nedėlei Lkv. Atšlaimas pilnas pri̇̀verstas virkščių Prng. Žolės pri̇̀vertė gardan vyras Skp. Drangas iki rūčkų viršaus privertė šiaudų M.Katil. Kai kada buvo krosnys pri̇̀verstos akmenų Grv. Parėjęs jau rado visą klėtį priverstą aukso LTR(Bsg). Paskui jie tau priverčia lėkštę mėsos, kad neįveiksi rš. Jau tavo kubilan kad pri̇̀vertėm putų, gana Slm. Mažytė senė, basa, skarota, leido jam įeiti į prieangį, kur buvo priversta sulūžusių padargų, ratelių, kubilų rš. Pakelėj kad jau pri̇̀versta rąstų! Pc. Prie jo priversta daug sienojų Ėr. An pirkios spalių priversta, reikia sergėt, kad neužsidegtų Al. Ant daržo mėšlų pri̇̀versta iš rudens Jrb. Priver̃čia te visur visokių šiaudų, ar te ko, nu tai pagrėbstai nuėjęs, va, nuo kelio Sb. Akmenų buvo priverstà gyvą galybę Šv. O už miesto būdavo pri̇̀versta [visko], sąšlavynai Sk. Pri̇̀versta visurek butelių! Jsv. Lapų priver̃sta prieš kapus Mžš. Priversti̇̀ kapai gėlių, vainikiukų – išsirodo visi geri esą Krš. Visa ko priverstà, tik turėk piningo Rdn. O turguj sviesto pri̇̀versta kiek nori Upt. Žmonys visko priver̃čia aruodus, viskas auga Jd. Kokių nėkiukų krautuvėse priverstà, o gero daikto negausi Krš. Viso svieto škurlių Lietuvo[je] priverstà – kaip ubagų kraštas Trš.
| prk.: Patogus laikas: pilnatis, dangus priverstas smulkių debesėlių – bus bulvės pilnos ir didelės J.Avyž. An manę pri̇̀vertė (prišnekėjo) visko Mrc.
priverstinai̇̃
| refl. tr. Š: Jis malkų prisi̇̀vertė galybes J. Daug šieno prisi̇̀vertė Balsiai Trk. Prisi̇̀vertė šieno pilną klaimą Ktk. Tiek prisi̇̀vertėm [javų], o ar pirks, a supirks? Rdn. Prysi̇̀verčiau vežimą šieno i išvažiavau Kv. Meisingi paukščiai – du bliūdu meisos prisi̇̀verčiau Krš. Atsistos, sau lėkštę pri̇̀svertė ir šveičia Pv. Pilni pavieškeliai prisiver̃tę šlamų Krš.
ǁ refl. prisišiukšlinti, susijaukti: Vienų vyrų gyvenimas toks tenai, prisiver̃tę kaip nelabiejai Krš.
ǁ ko daug sukaupti, sutaupyti, turėti: Turto priverstà, nebsuskaitliuo[ja], kiek turį Krš.
| refl. tr.: Kningų prisiver̃tęs, a visas parskaitei? Krš. Buvo prisiver̃tęs [šieno] daržines, pardavojo Užv. Žmonys piningų daba maišais prisiver̃tę Krš. Prisivertęs pilnas kertes LTR(Žg).
ǁ refl. tr. daug prisikasti: Tas žmogus tų builių prisi̇̀vertė, prisikasė daug LKT85(Kl). Mėšlo daug prikrėčiau, prisi̇̀verčiau bulbių Krš. Prysi̇̀verčia bulbių kalnus Grd.
ǁ ko daug priberti, pripilti: Cielą maišą pryvertė obūlų Kv. Cukraus priverčia [alun] Antš. Pri̇̀verta cukraus, negali arbatos praryti – bobų mada Krš. Priver̃čia to zodo (geriamosios sodos) daug, smirda man tas zodas Svn. Pikliaus pri̇̀versta pilna – oje! Jrb. Motina lengvai galėtų ištraukti įkritusį duobėn vaiką, jei sumanytų primesti tenai žabų ar priversti žemių Blv. Žemės priver̃stinas NdŽ.
| refl. tr.: Runkelių sklepą prisi̇̀verti Dg. Prisi̇̀verčia obuolių ir sėdi [turguje], labai užsiprašo Brb. O tas žmogus prisivertęs pilnus pašalius savo bulbių Sln. Bulbių kiek įsikiš [Sibire], miegas liuob prisiver̃s Krš.
ǁ NdŽ, Prng, Vvr ko daug pripilti, prilieti: Didelį puodelį pieno priver̃čia Kp. Prỹvertė pilną bliūdą putros, bene aš išsrėbsu Kv. Vandens prỹverti krūzelį i plempk End. Mes pri̇̀vertėm [v]andens pilną trobą Trk. Pareita baisiausiu pakriaušiu plisdama [banga], ar laivą priver̃s vandens, arba apvers laivą Plng. Dabar gero pieno priverti̇̀ [į sriubą], o seniau tuo pienu, kur iš blėtelės, užžilina kiek, ir valgyk Mžš. Vienas kitam priver̃čia i geria Pg. Valdiški [agurkai] labai rūgštūs, kai nusiperki: acto priver̃sta Mžš.
| refl. tr.: Prisi̇̀verčiau torielką smetono ir išdyžiau čystai Kv.
ǁ daug duoti gerti (alkoholinių gėrimų): Jeigu nepriver̃si lig kaklo, ir nears, ir neveš Kbr.
4. impers. NdŽ, DŽ1, Vkš, Nt, Pc, Pnm, Ktk, Jrb, Dkš, Nmj, Alv, Vlk daug prisnigti arba prilyti: Tik sniego labai daug pri̇̀vertė, gilu: sunku išeit ir išvažiuot Krs. Teip buvo pri̇̀versta sniego, lig kelių Slm. Sniego kai pūko pri̇̀vertė Klt. Sniego priver̃sdavo pusnis lig dangčių Mlk. Sniego kalnus pri̇̀vertė parnakt Užp. Dabar tai neatbris [brolienė], ui – šitiek pri̇̀vertė sniego! Mžš. Čia nuvaro sniegą, čia vėleik priverta, taip i dirbas Krš. Sniego pri̇̀vertė lig šakumo, motriškos brenda pasikaišiusios End. Ta žiema buvo šalta. Sniego vertė privertė – vos išbristi V.Bub. Sniego buvo visur lygiai priversta J.Balč. Staigūs vėlyvo rudens vėjai užpustė kelius, daubas privertė lengvo, puraus sniego J.Marc. Vėjai sniego nenupusto, o priverčia jo devynias galybes sp. Pri̇̀vertė – visi pašaleliai pažliugo Krš. [V]andens nebė[ra] kur dėti – pri̇̀vertė Mžk.
5. impers. gausiai išberti (šašais): Jam buvo skaudžių priver̃tę ant užpakalio, prisėst negalėjo Mžš.
6. verčiant prispausti: [Ciesorius] liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti M.Valanč. Versdamas akmenį man koją pri̇̀vertė NdŽ.
ǁ prk. priskirti: Mūs ūlyčią pri̇̀vertė prieg Dubičių parapijos Dbč.
| Tus kryžius (jų pastatymą) rajoninė valdžia pri̇̀verta klebonuo Plt.
7. prk. pasukti, pakreipti, nugręžti kuria nors linkme: Priverst širdis tėvų vaikump Ch1Luk1,17. Mokėk tuos … gražiais davadais gerop su savim priverst SPII186. O Christe, mūsų Pone, per tavo prikėlimą teikis kaltiems atleisti, meilėn tavo priversti PK168. Kartais ir patsai Ponas Dievas užleidžia ant žmogaus vargus kokius, … idant jį šiteipo pakūtospi priverstų BPII478. Kleidžiančius keliop priversk ir vierą tikrą jims apreišk Mž56. Daugybė mokslų priverčia tavę pasiutimop BtApD26,24.
| refl. CII366: Jėzus akis jiems atveria, kad jie prisiverstų nuo tamsybės šviesybėsp brš. Dūšia žmogaus … gal savo valia nuog Dievo atpulti ir, traukiant Dievui, vėl jop prisiversti MT43. O Pone mielaširdingas, didis est tavo kantrumas, duok mums savęsp prisiversti, tavo meilėsp prisiglausti PK164. O jei tu piktamujam praneši, ir jis neprisiverč nuog savo pikto gyvenimo ir kelio, tada jisai savo grieko dėlei numirs, o tu savo dūšią išgelbėjai BBEz3,19. Kas žino? Mažu Dievas prisivers (viršuje apsigręš) ir pasigailės? BBJn3,9.
8. Q75, H160, R, R59, MŽ, MŽ79, NdŽ atversti, padaryti tikintį: Nepriverstinas R203, MŽ270. Priversk vierosp heretikus, sūnaus tavo prieštarnykus PK41. Priversk vierosp turkus piktus Mž50. Žmonės turi būti gvoltu ir kalaviju tikėjimop priversti DP90. Jūs nes apitekinėjat marias ir žemę, kad priverstumbite ką and vieros žydų Ch1Mt23,15.
| refl. Q75, CI269, H, H160,165, R, R59,89, MŽ, MŽ79,117, Sut, NdŽ, KŽ: Mokytinis (neseniai prisivertęs) R267, MŽ357. Prisiverčiù Dievop K; N. Duok mums [, Dieve,] tavęsp priesiversti Mž452. Iš tiesos sakau jumus, jei neprisiversite …, nieku būdu neineisite karalystėn dangaus BtMt18,3. Griekininkė ir iš tikros širdies norinti prisiverstis Ns1858,3. Prisiverskitės jūs, atpuolę vaikai BBJer3,14. Pradėjo Jėzus mokinti, sakydamas: prisiverskitės, nes prisiartino dangaus karalystė NTMt4,17. Tur tada prisivertęjie tikrai žinoti jiems santį atnaujintą ryšį chrikšto MT130. Tą išpažino ir Šalteikis, kad jis prisivertė Dievop I.Simon. Iš šios dienos ana moteriškė prisivertė Dievop ir dabar nei sykį nepasiliekti bažnyčią neatlankiusi Kel1864,90. Širdingai Jėzauspi prisivertę brš. Sūdas … yra apsakęs baisiąją rūstybę Dievo, mūkas, čia sančiąsias bei amžinąsias, visiems neprisivertusiems Dievop MT52.
9. prk. nugręžti, nukreipti, nusukti: Težino, jog tas, kursai priverčia griešnyką nuog klejojimo kelio to, ižganys dūšią nuog smerties Ch1JokL5,20. Nėsa jei jie prie mano sudūmimo būtų pasilikę ir būtų mano žodžius mano žmonėms apsakę, tai tas juos nuo jų negero kelio ir nuo jų pikto pasielgimo būtų privertęs LC1878,8.
| refl.: Kartais Ponas Dievas krikščionis vargais slogina, idant pakūtą darytų, prisiverstų nuog savo pikto gyvenimo BPII79. Ir kožnas teprisivers nuog savo pikto kelio ir nuog pikto darbo savo rankų BBJn3,8. Meldžiamės …, idant nuog griekų prisiverstumbim BBDan9,13.
10. Q36,664, SD123,84,147,149, SD184,274,305, P, S.Stan, D.Pošk, S.Dauk, Sut, I, N, K, Rtr, LL107,109,164,230,325,326, L, Š, NdŽ, FrnW, DŽ1, KŽ primygtinai pareikalauti, paliepti, varu privaryti ką atlikti, prispirti: Jis privertė mane gerti J. Už tą arklį jį pri̇̀vertė išvesti karvę fermon Krs. Dabar negi priversi̇̀, kad imtų [suvedžiotą merginą] Alks. Nepriversi̇̀ šitokio prieg darbo DrskŽ. Niekas tę jos nepri̇̀vertė, ji pati už jo ėjo Jrb. Pri̇̀vertėm, ir pagiedojo [rožinį] Alz. Jug aš negaliu priver̃sti ano KlbXXXV(1)65(Als). Su ginklu tu nėko nepriver̃si Sd. Kas norėjo, pasninkavo, priverstà nebuvo Žeml. Sunku priver̃st negert, nori visi springt Ant. Norėjo priver̃st ponevalia kuniguos LKKVI281(Tj). Ar tu gali priverst šnekutį švilpauti, kada jis nenori? P.Cvir. Bendrom jėgom priverskime užmiršt vaidus, priverskime paduot rankas, gyvent taikoj, kaip Dievo įsakyta J.Gruš. Privertė mane jaunutį senos kuprės vyru būti LTR(Upt, Brž). Tai verste pri̇̀vertė už seno tekėti JD425. Ar norite, kad vis su gvoltu jus priverstų? K.Donel1. Teip nespėru yra priversti žmones, kad priimtum naujį ir sau nežinomą tikėjimą M.Valanč. Rūpesniu žmonių nepriversi, kad tavęs pasigailėtų S.Dauk. Teip yra [žmonės] valnais nuog Dievo padaryti, jog ne tiektai žvaizdės, bet nei angelas, nei velinas gal juos nevaliosp priver̃sti, nei prispaust DP60. Sūnų Dievo po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623. Apaštalai buvo geri …, kuriuos padrūtint ant vargų ir kančių, parodymų algos amžinos gana buvo ir nereikė priversti grumzdimais ugnies negęsančios SPII40–41. Po tam Jėzus privertė (pataisyta priverčia) mokytinius savo eit eldijon Ch1Mt14,22. Ir kitaip nebuvo galima, kaip tikt kardo aštrumu juos vėl ant paklusnumo priversti Kel1861,67. O kursai tave priverstų eit vieną mylią, eik su juo ir dvi BtMt5,41. O dirbtie priverstas buvo, nes jis buvo vargdienis BsPIV15. Negalėdamas kitaip sutalpinti žodžių į metrikos sąlygojamą tam tikro skiemenų skaičiaus eilutę, Petkevičius buvo priverstas juos trumpinti BVI237. Jis verstinai priverstas labai daug dirbti daugingai savo šeimynai Vaižg. Antsikoriau vargais tavo ne priverstas, bet mylėdamas tavi M.Valanč. Aš pirmą kartą nustebęs pajutau, kokio esama skirtumo tarp priversto darbo ir darbo savo noru Vaižg. Jūsų mokinys Rimantas nuteistas ketveriems metams priverčiamųjų darbų rš. Kitą kartą nebuvo pri̇̀verstas tas mokslas; kas galėjo, tas ejo Pvn. Keturi skyriai buvo tuokart priverstà Yl. Einam namo, nepri̇̀versta žmogui lauke būtie Vlkv. Jei nestaisis [karvė], tai aš priverstà ją parduot Pv. Ji bus priverčiama (paraštėje priversta) ant slūžbos ir mūčyta keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Kas pasiskolintų iš artimo ką nors iš tų dalykų, ir sumenkėtų ar nustiptų, bus priverstas atlyginti Skv2Moz22,14. Nesigina padaręs, bet sakos liepiamas ir priverstas padaręs nuog kitų SPI8. Nė viens netur būti priverstas ir prisylytas vierosp Vln5. Perėjimas iš savo noro santykių į priverčiamąsias pareigas rš. Kumeliuotis pradėjo, o te nelaimingai ėjos, ir daktarai patikrino, kad nieko nebebus, reikia išvežti priverčiamon pjovyklon Slm. Mirtis nuo pareigų priverstinųjų atleidžia V.Kudir.
| Gyvenimas pri̇̀vertė išmokt visokių darbų Krs. Aš labai baili, ale viską gyvenimas priver̃čia Alks. Anam gaila vaiko, ale vargas jį privertė parduotie BsPIV124. Tėvynės meilė privertė mus bėgti Vd. Lapų kvapas mane svaigino ir privertė keletą kartų giliai atsidusti J.Mik. Nėra tokios pasauly galios, kuri mus priverstų iš čia pasitraukti, savo pažadų neištesėjus V.Krėv. Begu religija privers dykaduonį dirbti Blv.
^ Priverstám ir šiaudas sunku pakelt Lp. Pri̇̀verstas – ne darbinykas Lp. Čigoną bėda dirbt priverčia KrvP. Priverstinoji meilė laimės neatneša rš. Nedžiaukias iš priverstos malonės VP31. Ir šunį kasytis blusos priver̃čia Vlkv. Kairė ranka arčiau širdies, o širdies niekas neprivers tylėti V.Bub.
priverstinai̇̃ Išvežė, ką nesrašė, priverstinai̇̃ padarė kolūkius Vlk. Priverstinai̇̃, ką čia sakyti, kad laisvai [ėjo į kolchozus] Erž. Kam reikėjo kirst, juk galėjo eit su kavalieriu gyvent, juk daba nepriverstinai̇̃ Šd. Reikia priverstinai̇̃ stot [į kariuomenę] Vlkv. Reikia da priminti, kad žmogus turi kartais priverstinai kvėpuoti oru, prisisunkusiu nuo tabako V.Kudir. Į vaizdus žiūrint, užeina tarsi kas, suvaržo, suspaudžia, suima ir veda priverstinai su savimi Vd. Kad aš turėčiau tokią dūdą, kad, man žaidžiant, turėtų visi priverstinai šokti BsMtI23(Brt). Tiek kartų žemaičiai, priverstinai vertamys į katalikų tikėjimą, nepasidavė M.Valanč. Vieną kartą priverstinai dvaras liepė visiems vaikams įskiepyti raupus Rp.
| refl. LL186, NdŽ, DŽ1, Vkš: Kiti mokėdavo prisiversti [mokytis], bet Valentinas negalėjo S.Zob. I vieną sykį, ir antrą sykį teip prisiver̃tusi valgiau, sukimšau kimštinai, i gana End. Be dantų esu, negal pašnekėti, reik prisiver̃sti End. Ka matai, ka nešvariai, negali prisiver̃sti valgyti Krt. Aš neprisiverčiù nė brūkšnį pabraukt – teip sergu Smln. Neprisi̇̀vertas, nenoras šilto[je] dirbti Rdn. Prisiverčiau pern ir šįmet iš tikrųjų tą darbą atlikti LMD(Sln). Marti iš prastų (gudų), ale pri̇̀svertė lietuviškai [šnekėti] Dv.
^ Neprisiversi kap gegutę perėti LTR(Vlkv).
◊ kálnus priver̃sti daug prišnekėti, priliežuvauti: Až akių ir kálnus priver̃st[ų] an tavę Užp. Kiek ana mun primalavo – pri̇̀vertė kálnus kálnus Krš.
nuo šiẽno ant šiaudų̃ prisiver̃sti pakeisti pažiūras: Maždaug tuo metu atsivertė (klaipėdiškiai sakytų: prisivertė nuo šieno ant šiaudų) Jonas Vanagaitis I.Simon.

×razver̃sti, razver̃čia, ràzvertė (hibr.) tr.
1. sugriauti, suardyti: Nori šituos senus namus razver̃st Dglš. Bažnyčią tai ràzvertė, jau nėra Dbč. Kalnai reikė razver̃st Str.
2. išvartyti, išsklaidyti į šalis: Rugiai kai kada reikia razver̃st iš kuorų, suželia Klt. Anas paėmė tą krūvą [žabų] razver̃st Ad.
3. iškelti į paviršių: Ràzvertė gyslas net par kirkšniais, visą riečia krūvon Klt.
4. išpilti, išlieti: Katinas ràzvertė viralą LKKXIV228(Grv).
suver̃sti, suver̃čia (sùverčia), sùvertė
1. tr. Pb verčiant ant šono suguldyti (vieną ant kito): Į vieną duobę liuob suver̃sti aple porą tūkstančių žmonių Kal. Anus sùvertė su visais drabužiais i pakasė Krtn. Vienon duobėn visus sùvertė kare Klt. Gyvas negyvas dar, visus an kitas kito sùvertė, užkasė End.
| refl.: Bet naktis baisiai rami ir tamsi, ir jei ne boluojantis sniegas, susiverstume vienas ant kito M.Katil.
ǁ lenkiant, kertant, laužant suguldyti, sublokšti: Norėdami apsiginti nuo nekviestų atėjūnų, savo girias buvo padarę dar sunkiau pereinamas suversdami medžių sąvartynus rš. Smarkaus lietaus nebuvo, nesùvertė rugių Ob. Suverti̇̀, gražus [rugių] pėdas būdavo, o rišėja suriša Alz. Nei jos šienavimas, nei niek: sùvertė sùvertė žolę, sumaigė Klt. Suver̃sk pradalgį sumuštinį Ėr. Šios javapjovės ne tik nupjauna javus, bet ir suverčia juos ant ražienų į vienodo storio bei pločio pradalgius rš.
| refl.: Pradalgės storos susi̇̀vertė – toki puiki buvo pieva Šts.
ǁ sulenkti: Iš párvarymo arklys stova narius suver̃tęs ant klupikais Šts.
2. tr. K, KŽ, Žln, Dglš, Všk sugriauti, suardyti: Nesuver̃skit tvoros, nepadarykit bėdos Vlk. Sùvertėm [namą] ant malkų Sdb. Namus jų sùvertė par karą Alks. Didelis palocius, gražus, sùvertėm, nebereikalingas po karui Kvr. Gryčią par karą sùvertė [tankai] Vb. Nėr kur sukraut [šiaudus] – klojimus sùvertė Všn. Paskui sùvertė tą namą Kli. Visą būdelę sùvertė, išardė tas briedis Pv. Sùversta namas su pirkaite LKT354(JnšM). Sùversta miestas, nepažįstu gatvių DrskŽ. Pečių perniai sùvertė Aln.
| Buvo toks vėjas, kad klojimą sùvertė Sml. Ir suprato žmogelis, kad tas vėjas, kai anuomet gulėdamas po krūmu pūstelėjo, suvertė jo trobelę LTsIV583(Lnkv).
| refl. K, Rtr, KŽ: Pleciukus jiem davė, pasistatė, bet dabar nebėr, susi̇̀vertė jau Pš.
3. tr. L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, Sd, Vkš, Šv, Alv netvarkingai sumesti, sukrauti (į krūvą): Suversk į krūvą visus šiaudus J. Kas čia do kibyklai sùversta? JII103–104. Drabužiai, ginklai ir rakandai – viskas buvo suversta į krūvą J.Balč. Sùvertė [akmenis] krūvosna, tokius didelius, kap ir apgalėjo išverst iš žemės Aps. Kaip pakliuvo, teip sùvertė sùvertė, i viskas Vž. Šiaudus suver̃sk į malką, i tebūnie Eig. Šieną an kupečvietes suver̃sdavom Jnšk. Medžiai krūvon suversti̇̀ Sv. Suver̃sme rugius in pado Klt. Gavus arklį, burokus suvežiau ir sùverčiau ant kiemo Krs. Sùverta an lygia žeme, grūdus i sudaigina Gršl. Šituos akmenis čia sùvertė PnmR. Žemė kaugiums suverstà Krš. Suver̃čia visus prie upei, tai tuos medžius plukdžia Kp. Ilgos šatros sùversta Dv. Balandas sùvertė nu daržo tame pašalė[je] Trk. Suversti yra pluoštan rankraščiai ir knygos A1885,371. Rąstai, atraižos, lentos kieme suverstos kaip papuola rš. Juočbaliai čia supildavo kiaulėms bulvaites, kampe suversdavo keletą maišų sau valgomų, kad nereikėtų per šalčius į duobę landžioti V.Bub.
^ Kad tau Dievas suverstų̃ visa in širdies! Arm.
| refl. Rtr, Š: Ugnis susiver̃čia kamuolin Aps.
ǁ verčiant padaryti: Kalnai suversti̇̀ iš akmenų NdŽ. Suversta krūva, sąvarta LL329. Mėšlų dvi krūvos sùverstos ant tų užsėtų kviečių – tai padarė! Jrb. Dėdei bus laužas sùverstas ir gyvas sudegytas DrskŽ. Ir liepė [karalius] laužą suver̃st ir uždegt (ps.) LB198. Parnešė, sùvertė an stalo visą krūvą [skalbinių] ir kočėja Kpč. Kad sùvertėm kūgį, tai ik dangi aukščio Rod. Tę sùversta tas kalnukas, išknistas barsukų Vlk. Sniego kalnus supučia, suver̃čia Klt.
| prk.: Kalnai mano skausmo suversti̇̀ NdŽ.
ǁ prastai, greitosiomis pastatyti: Sienas sùvertė sùvertė iž rąstų, vėjai eina Žln.
| refl. tr.: Pirty iš akmenų si̇̀verčia krosnį Dv.
ǁ NdŽ, LzŽ netvarkingai sumesti, sukrauti į ką, į vidų: Sùvertėm kluonan šieną i tegu stovi paki kur kas Klt. Dabar mielės tos ne par brangios, gali̇̀ jų daug suver̃st alun Mžš. Naminės girnos buvo, sumetė, suvertė sklepan Vdn. Kaip sùverčiau, teip ir stovi suversti̇̀ viedrai Imb. Kiek kryžių sùvertė į pelkes tie bedieviai Krš. Priemenėn sùvert’ bulbas Dglš. Akmenys gražiai išrinkti, suversti tarpuvarsnėse J.Avyž. Senasis Kriukas, suvertęs į kišenes pinigus, išsinešino su visa šeima J.Sav. Visi dokumentai buvo suversti̇̀ į sklepą, visi sušlapę Lc. Į vieną anų (vilniškių) vežimą tris keturius mūso sùverta Krš. Tie žmonys ant ryto nuvežę tą sūdytą žiuvį, į ežerą suvertę Sln.
^ Tokius piningus kaip į duobę sùvertė: laužą susipirko Krš.
| refl.: Tesusiverstase piktadėjai ingi peklą visi pagonys, kurie užumiršta Dievą Mž522.
ǁ NdŽ suberti: Tą cukrų į uogas suver̃su, būs gerai Krš. Pernai buvo tieku grūšių, kad sùvertėm trąšos[na] Dv. Tamsiai raudonos uogos, kaip stikliniai karoliai, buvo suverstos į pintinę rš. Obuoliai krinta; aure, žalius suver̃čiam kiaulėm Mžš. Atalekia raganos, prisipjaustė, tas ropes sùvertė katilan, verda (ps.) PnmR. Duobėsa sùvertėm šimtą dvidešimt maišų [bulvių] Azr.
ǁ NdŽ, Jsv supilti (skystį): Trilitrinį sloniką [pomidorų tyrės] suver̃čia ir raugina Snt. Tę bliūdukan kap buvo, tai tuos riebulus ir sùverčiau, sriubon gerai Pv. Rado Vaitiškis artipilnį kibirą ir tą suvertė ant ugnies priežadoje M.Katil. Ta žmona pagreibus tą verdantį puodą ir suvertus ant galvos tam švedui Sln.
| Todėl gerkles laidė, kad po literį į gerkles suvertė K.Bor. Petras prisipylė stiklinę ir vienu šūsniu suvertė į bedugnę gerklę J.Avyž. Kazys, jau kelis stikliukus baltosios į burną suvertęs, švelniu, net limpančiu balsu kalbėjo A.Rūt.
ǁ sugirdyti: Arbotinį šaukščiuką [taukų] aš jam (vaikui) sùverčiau Klt. Negeria, tai bro paėmėm ir sùvertėm pilną stiklinę Ktk.
ǁ NdŽ išgerti: Vyrai sùvertė šnapsą, kaipmat apgirto Rdn.
| refl. tr., intr.: Susiverčiam po pusę stiklinės raudono vyno ir murksom, spoksom į pritryptas grindis V.Bub.
4. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę, kaltę ir pan.: Mano žmogus viską suvertė ant mano pečių, pats niekuo nebesirūpina Skrb. Kai brolį pašaukė karan, pamotė ragana visus sunkiuosius darbus suvertė ant Sigutės DvP214. Visas darbas suversta ant sprando keleto žmonių V.Kudir. [Senelė] imdavo gėdyti, kad nedirba darbo, kad viskas suversta jai vienai J.Ap.
ǁ apkaltinti ką padarius: Ką pati sakė, ką darė, sùverta kitam žmoguo – tokia velnėnė Krš. Tam visą bėdą sùvertė, katras nusišavo Sv. Visą bėdą sùvertė in manę Dglš. Kiti padarė, o man visą bėdą sùvertė Jnšk. Sùvertė kalčią numirėliuon, dėjo visaip Pvn. An marčios kalčias sùvertė, ėdė kaip kirminas Krš. Daukantas buvo pirmas istorikas, griežtai atskyręs lietuvybę nuo lenkybės, suversdamas lenkams kaltinimus už visas Lietuvos nelaimes V.Aln. Jiej padarė avariją, o an kito sùvertė Pv. Išeitų, kad viską reikėtų suversti laikui J.Ap. Suversiu ant tavo paties galvos visa, ką padarei pikto! J.Gruš. Jam (Pinčiukui) suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyulius K.Bor.
5. intr. impers. smarkiai palyti: Sùvertė lietaus NdŽ.
6. tr. L, NdŽ, Vkš, Rt, Skrb, Alv, Rod sujaukti, sutaršyti, išnaršyti: Vaikai sùverčia, sugrūda [patalus], reikia paklot Dbč. Sùversta patalas, nepaklota Dv. Kumet benueisi, vis lovos sùverstos End. Vyrai ka ieško, neduok tu Dieve, sùverta sùverta, į kukulą sumaišo Krš. Gryčią sušiukšlina, suver̃čia [vaikai] Aln. Svetainėje viskas buvo suversta J.Mik. Gyvuliai jodos tik, su ragais suver̃čia tą šieną Snt.
| prk.: Kai kalkozas jau, vėl viską sùvertė subuvo Sug. Pirmajame užrašų tome nėra nei kokio sistematiškumo: jame viskas be jokios tvarkos suversta K.Būg.
| refl.: Aš čia kambary susiver̃tus Bgt. Pavalgęs sutvarkė savo skrynelę, kuri nešant susivertė J.Paukš.
7. tr. NdŽ suarti (plūgu žemę): Sùvertė sumetimą DŽ1. Plūgas tai suver̃čia vienon vieton Slk. Sùvertė kalnus ir pakalnes Bb. Vidurys [rėžio] lovos sùversta, ardami sùverčia Dbč. Viską sùvertė, suarė, nieko nebėr Sdb. Keturias vagas sùverčia in vieną krūvą, ir kiekvienon vagon mėtydavo [bulves] Pv. Kap ardamas kelias vagas suverti iš vienos ir kitos pusės, pasdaro užuogana Lš. Suverčiau šimtą vagelių, kaip ir lankoj pradalgėlių LTR(Dkk).
| refl.: Kai žemė minkšta, ariant gražiai susiver̃čia DŽ1. Sunkesnėse žemėse, jei susiverčia didesni grumstai, po arimo praktikuojama privoluoti rš.
| prk.: Bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis J.Bil.
ǁ Švnč, Lp išrausti, suknaisioti: Kurmiai sùvertė pievą NdŽ. Nugi tos žviglės taip susiknisa, suverčia, jog nebežinai, nuo kurio galo pradėti [mėžti] M.Katil. Ant pievos ku[r]mrausiai suversti̇̀ visai šviežiai Trg. Eidamas par pievą regi suverstus rūsius. Tai kurmio darbas Blv. Kopūstai duota, sùversta vištų Klt.
ǁ suvožti: Aptepk duoną ir suversk Šts.
8. tr. NdŽ, Smn pakreipti, palenkti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Ana párskirs par akį plaukus, suver̃s į viršų, prisegs, i eina Krž. O antai nuo parko beateinąs vyriškis – kaulėtas, augalotas, ilgi plaukai aukštyn suversti J.Paukš. Jos geltoni su seno aukso atspalviu plaukai buvo suversti aukštyn V.Aln. Jos plaukai į vieną šoną suversti J.Sav. O patsai vis braukė ūsus aukštyn lyg norėdamas juos už ausų suversti M.Katil. Sùverta tas garbanas i eita į šokius Varn.
| Vedu tujau tą rubaškikę an galvos sùvertėv Žr.
| refl. tr., intr. KlvrŽ: Susivertė aukštyn plaukus, apikaklę pasitempė ir išėjo J.Paukš. Toks kai kočioliukas pryšaky kad čia susiver̃čia, tai graži kepurė Jrb. Milo švarkas susiverčia ant suliesėjusio sprando lyg kupra rš.
| prk.: Matai, kaip susi̇̀vertė pasaulis Ob. Vieniaip manai, kiteip, o susver̃čia Dievas žino kaip Adm.
ǁ NdŽ, Dg pagręžti, pasukti ką atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Į Veliuoną atsiskubėjo iš Marienburgo didysis ordino magistras ir norėjo suversti svetimšalius riterius atgal į Žemaičius A.Vien. Eik, vaikeli, suver̃sk gyvulius Rdš. Suver̃sk kiaules, bulbosna nuej[o] Rod. Nuejau, arklius sùverčiau Srj. Sùverčiam gyvulius namo LKKXXIX42(Pns).
| refl. Sut, Trgn, Sdk, Rdm: Stumbras baisiai subaubė, susivertė ir vėl norėjo pakelti ant ragų arklį ir raitelį A.Vien. Lėkė lėkė, susi̇̀vertė i vė atgalio Klt.
| Vėjas susi̇̀vertė iš kitos pusės NdŽ. Sùsvertė šiaurės vėjas Srj. Jei vėjas nesusver̃s, tai lietus užeis Alv. Žiūrėk, oras susvers į rudenį Zr.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti: Greit susi̇̀vertei Mlt.
ǁ iš naujo suartėti, sugrįžti: Padėki mumus jau susiversti tavęspi PK71.
9. refl. būriu sueiti, sugriūti, sugužėti: Tas vaikelis palindęs, tie nelabieji ir susivertę į vidų Sln.
ǁ užeiti: Idant surinkimas žmonių apstotų tave, dėl to ant aukšto suverskiese Mž516.
10. refl. Prng, Tr, Jdp pragyventi, manytis, užtekti: Susver̃čia do, vis parduoda ką Klt. Didelė šeimyna, ale kai darbšti – susver̃čia Ktk. Kai susverčiù su pinigu, tai tada neaudžiu Trgn. Būdavo, su duona sunku susver̃st Rš. Su pinigais niekap nesusver̃čiam Dglš. Praeitais metais susi̇̀vertė, da liko šiaudų PnmR. Ma[no] sūnus atasiuntė, tai man gi lengviau susver̃st Str. Amatininkui yra visur lengviau susiversti – ir namie, ir svetimoje šalyje A.Sm. Gal tu, Kratuli, su centu susiverti? rš. Žiburio draugija, veikusi Suvalkijoje, irgi be JAV lietuvių neįstengė susiversti sp.
11. tr. SD122,105,151,196, SD177,309, Sut, N, [K], Gmž, KŽ, Ktk atlyginti, atsimokėti, atsiteisti: Sùvertė jam da litais brolis ir paskui vienas gyveno Sdk. Atpildžiu, ataduomi, suverčiu, sugrąžinu SD163. Pamikentėk, o visa suversiu tau Ev. Teipgi atėmė jiemus tironai ir kiti piktadėjos šlovę, turtą, sveikatą, vargino ir ažumušė juos. Tai jiemus Dievas visa suvers, del kurio tai nuteriojo SPI31. Kurtiemus girdėjimą suverst SPII245. Aną pamestąjį živatą amžiną mūsų yra mumis suvertęs WP128. Dievas suvertė sūnus septynis Jobui Mž439.
| prk.: Kurie suvert pikta už gera, stov priš mane Mž471.
suverstinai̇̃ adv.: Nieku būdu neesti pabeigtinai, bet suverstinai MT165.
| refl.: Susiverčia visa, kas buvo ižveržta kitai karalystei SPI13. Susivers ir visiemus sutvėrimamus liuosybė, kurios dabar neturi SPI31.
ǁ Lp grąžinti piršliams jų piršlybose turėtas išlaidas (nesutikus tekėti): Marė neis už Šimo, jau ir pinigus sùvertė Alv.
12. refl. Rtr, NdŽ, KŽ užsimegzti (apie sėklą): Kad medžio, krūmo arba žolės susiverstų sėkla, reikalinga, kad vieno žiedo dulkės keltųsi į kitą žiedą J.Jabl.
13. tr. sutraukinti (sūrį): Jau atšilo, reikia sūris suver̃st Drsk.
ǁ refl. Rtr, KŽ susitraukti, sukrekėti, suvirkšti, suvarškėti (apie pieną): Pienas susi̇̀vertė, pavirško BŽ503.
14. intr. Pc, Skr, Vrn susiprasti, susiprotėti: Nesùverčiau klausti jos, kur padėjai žiurstą, t. y. užmiršau, neatminiau klausti J. Aš nesùverčiau paklaust, kas jai buvo Jrb. Maja (bitė) aiškiai pastebėjo, kad senė nemaloniai elgiasi su jaunikaičiu, tik nesuvertė apie tai paklaust Mš.
| refl.: Aš staiga susi̇̀verčiau, kad ji vagilė Krn. Po kiek laiko ėmė susi̇̀vertė atimt iš manę viską ir vaiką atiduot in internatą Brb. Norėj[o] parduot, ale paskum sùsvertė: oi, mano mergaitės auga, gal jom reikės Pv.
15. tr. nugalėti, nulošti (kortuojant): Mes išlošėm, sùvertėm juos Skr.
◊ liežùvį suver̃sti palaikyti pokalbį, įsitraukti į kitų kalbą: Anas visur moka suver̃st liežùvį Vrnv.
užver̃sti, užver̃čia (ùžverčia), ùžvertė
1. tr. pargriauti, parmesti: Ėmė muštis, tik pamačiau – Juozas jį i ùžvertė patvory Upt. Kareivis užvertė pavargėlį ir atėmė duoną ir pinigus LMD(Rz).
^ Mažas kelmelis, o užverta vežimą S.Dauk.
ǁ pjaunant, laužiant pargriauti ant ko: Užver̃sti medį NdŽ. Po audros ant mūsų daržinės buvo užverstas šimtametis topolis J.Avyž.
užverstai̇̃ adv.: Gerus rugius pjauna ant rugių, užverstai̇̃ Krš.
2. tr. D.Pošk paguldyti kniūbsčią: Valtelę būt vilnys užvertusios S.Dauk. Po valgio reikia palikti šaukštus užverstus LTR(Rs).
ǁ Rtr, Š, DŽ1, KŽ, JT429 užskleisti (knygą, lapą): Užverčiù knygas K. Užver̃sti lapą, knygą NdŽ. Motina užvertė knygą ir akimis perskaitė juodas raides ant jos juodo apdaro V.Bub. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu J.Ap.
| refl.: Vienas lapas užsi̇̀vertė DŽ1.
ǁ sukeisti puses: Aną pusę užverti̇̀ – prosas uždėtas Jrb.
3. tr. DŽ1, KŽ, ŽŪŽ76, Str, Dglš, Ėr, Vkš, Sd, Tl, Ms verčiant užkasti, užrausti: Anys šulnį ažùvertė LKT346(Dsn). Tą šulnį iškasė, o senąjį ažùvertė Jdp. Tas ponas tą šulnį užvertęs, užtaisęs, kad jo nė žymės nebūtų Sln. Todėlei pavydėdami jam (Izaokui), pilistimai visus šulinius, kuriuos buvo iškasę jo tėvo Abraomo tarnai, anuo metu užvertė, pripildami žeme Skv1Moz26,14–15. Ažver̃skit aną duobę KlbIII22(Lkm). Ažver̃sk duobes žemėm JT430. Kab ej[o] meleracija, tai jį (lūgelį) ùžvertė Dg. Ans gilus buvo, tas prūdas – ùžvertė Lnk. Liepė užver̃st tais balas Graž. Ana vadinos Juodupe, upele vadindavom, tai jos neùžvertė, tiktai ištiesino Jdp. Upelį ùžvertė, bet vanduo pasidarė vėl RdN. Drabužiai žemė[je] supuvo užversti̇̀ Šv. Ežias užver̃sdavo akminais Grz. Tegul viršūnės bedugnes skeveldromis užverčia, ir kraujas upių vandenis nudažo V.Myk-Put.
| Ùžvertė mūs namą, iškasė duobes Pjv.
ǁ užkasti (laidojant): Užver̃s žemėmi, ir visa, tiek žmogaus DrskŽ. Mirei, ùžvertė žeme, i kaip negyvenęs Krš. Ažver̃s smėliu akis visiem Klt. Aš vis manydavau, kad ji buvo užversta masinėje duobėje tų pačių metų rudenį M.Katil.
4. tr. ariant užpilti žemėmis, užarti: Rudenį ariama kuo anksčiau, kad pakaktų laiko sumineralėti užverstai velėnai ar ražienų liekanoms rš. Meldeikos tebevargo su mėšlais. Keistutis štai dar nebaigė užversti apkratytos dirvos A.Rūt. Kokis tę atarimas – visos bulbos ùžverstos Pv. Šešias vagas bulbų primėtėm, tik da neužùverstos liko Krs. Nu viršaus bulbes nurenka, o be Dievo meilės kiek liekta užverstų̃! Krš. Buroką vagodamas ùžvertei – i nebėra Mžš. Žirniai reikia ažver̃st žagre Slk.
| Verstuvė ariant užver̃čia vagą NdŽ.
5. tr. Š, NdŽ, DŽ1, Ar užkrauti, užristi, uždėti ant viršaus: Šieną ant viršaus rugių ùžverčiau J. Nuleisti nuo kelmo tiek tai sienojų ir juos padėti užversti ant troso arklininkui ant vežimo, darbas ne kažin koks, ir laiko lieka viskam M.Katil. Nušėrė penimius, vos vos ùžvertė anta raguičių Drsk. Neturtingasis brolis padėkojo ir, užvertęs karvę ant rogių, išsivežė namo LTsIV142. Diedas àžvertė kelmą an meškos (ps.) Grv. Ji (pamotės duktė) paėmė šakes ir ùžvertė su šakėm tą senelį ant pečiaus (ps.) Pbr. Pradėjo zurzėt, kad šalta – atanešiau kaldrą, ùžverčiau Mžš. Pridėk gerai an kojų ir vėl kaudra (kaldra) užversk Azr.
| prk.: Kaip paprasta apkaltinti tą, kuris arčiausia tavęs, ir tuo palengvinti savo naštą, ant kito pečių ją užvertus V.Bub. Dvidešimt penkias tūkstantes mokesnių ùžvertė, kaip nerašysys [į kolkozą]! Als.
^ Anta manę kap naštą ùžvertė tus išsiskyrėlis [žentas] – duktė be bažnyčios [gyvena] Drsk.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rm, Vkš: Martynas užsiversdavo ant pečių kastuvą ir klaidžiodavo apylinkėse J.Avyž. Botagą ant pečių užsivertęs ir styrinėja po žmones, bobas Žem. Račius įsidėjo visus savo įrankius į maišą, užsivertė maišą ant pečių ir eina LTR(Rs). Tai ir žingsniuoju sau lyg par pusnyną vandens naščius užsiver̃tus Skr. Ilgai stenėjo meška, kad maišą užsivertė ant kupros ir, sulinkusi nuo naštos, nusiūbavo miško tankumynėn (ps.) L.Dovyd. Pakėlau [ligonį], in savęs užsi̇̀verčiau, perklojau, i vė guli Klt. Užsivertęs pakinktus, nutraukė takeliu per daržą, kalbėdamas poterius M.Katil. Užsi̇̀vertė ant dviračio tą mergučę i parsivežė Jrb. Jurgis siekė tą puodynę ir ant savęs užsivertė ir tą puodynę sudaužė Sln. Kad aš ateinu atsigult, tai neturiu su kuo užsiklot: jis viską užsiver̃tęs ant savę Jrb.
| Pasistojęs į kilpą jis užsivertė ant žirgo rš. Einame. Petys į petį. Svyruodami, susidauždami galvomis, užsiversdami ant vežimų M.Katil.
| prk.: Užsivertęs ant pečių sunkią tiesabylio ir bendrybos rėdytojaus naštą, Kr. Kalninis turėjo nemažai byloti ir kalbėti A1886,117.
ǁ NdŽ uždėti, užmesti, užristi už ko.
ǁ ko pridėti ant viršaus: Mėšlų užver̃sdavo par šakę, viskas augo Pj. Keturiasdešimt valkčių mėšlo ùžvertėm Grd. Gilie aparsu, mėšlo užver̃su, viskas eis iš proto Rdn.
| refl. tr.: Sviesto kaip su plūgu užsi̇̀vertė (storai užsitepė) End.
ǁ užpilti:
^ Ka pamovė, kaip šalto [v]andens vaikuo ùžvertė (įskaudino) Krš.
6. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę: Vienai motriškai ùžvertė šešiasdešimt arų [linų] nurauti Krš. Seną daba ùžverta darbais, tupinėji tupinėji… Krš. Visą laiką buvau darbu užverstas Ašb. Vesti bylą aš pats neapsiimu, aš ir taip esu užverstas darbais A.Vien.
| Tiesiog neįtikinama, kad gyvenimas užverstų tiek nelaimių ant vieno žmogaus galvos J.Avyž.
| refl. tr., intr. Rmš, Srv, Ėr, Ldvn: Užsi̇̀verčia seni darbo, daugis gyvulių Drsk. Kap ateina kokios šventės, tai gaspadinės užsi̇̀verčia darbais Kpč. Vaikai su savo mokslais, o mes su savo darbais užsiver̃tę Krs. Ligija apgailestavo ankstyvą rytą atėjusi prie darbu užsivertusių vyrų L.Dovyd. Matai, mes čia taip užsivertę su tuo balium L.Dovyd.
| prk.: Dabar staiga suprato, kokią baisią atsakomybę užsiverčia ant pečių, imdamasi šio žygio J.Avyž. Užsi̇̀vertė in savę skundiką Sn.
^ Vaiką užsitaisei, i vargą užsi̇̀vertei Krš.
ǁ primesti, užkrauti ką padarius: Padarė mergai vaiką, ùžvertė bėdą anta kunigo Drsk.
7. intr. smarkiai užsnigti ar užlyti: Ùžvertė lytus, nėra kur liauties Šts.
| tr., intr. impers. NdŽ, Vvr, Mrc: Daug sniego ùžvertė Dglš. Galia i užver̃sti lytaus šį vakarą Pln. Pri mūso užlijo, gerai ùžvertė Krš. Po kaitrų dabar vers užver̃s Krš. Ùžvertė, pasigavo bulbės Krš.
8. tr. Sdk, Pnd verčiant pakelti, uždėti, užmauti: Tau tik ùžvertei andaroką ir inkrėtei gerai – netinginiautum! Plm. Ùžvertė mantelį tam tėvuo an galvos un (ir), paėmę diržą, tik sako: – Mama, duok, mama, duok! Krp. Patalus užver̃čia ant galvos, o nuogas kojas duoda verba Nm. Baisus vėjas – užvers andaroką ant galvos Ėr.
| Ešerys pastato savo aštrius dyglius, užverčia ant galvos, tas lydekas ir nieko jam nebepadaro LMD(Grz).
| refl. tr., intr.: Griebia už skvernų švarką ir užsiverčia jį ant galvos J.Mik. Mano teta skrandą užsiver̃tus, ka nesulytų Šk. Sijonai ilgi, platūs, padelkas pakaišys arba užsiver̃sdavo Skdv. Sijonus tus viršutinius užsiver̃sdavo, ka nesulytų, nesudulkėtų Bt. Užsi̇̀verčiau jai padurkus i mušiau Jrb.
| Panõs padurkai an galvos užsiver̃sdavo, kap pasukdavai į rundą Kdl.
ǁ užsmaukti: Užver̃sti kepurę ant viršugalvio NdŽ. Vyras žengė linksmai, švytruodamas lazda, išspirdamas dulkes, studento kepurę užvertęs ant pakaušio A.Vaičiul. Berniškai, ant pakaušio, užvertęs kepurę, maršalka patraukė pro dvaro sodą P.Cvir.
| refl. tr.: Ateinąs žmogus, apsivilkęs su kailiniais, tolubais, apkaklę užsiver̃tęs Tl. Kerpa į ausis, – ūkininkas užsivertė kailinių apikaklę M.Katil.
ǁ užlenkti, užriesti: Nemoki galąst, ašmenis ùžvertei Ėr.
| refl.: Karvė visa iškelta, in nugarokaulio užsi̇̀vertė pilvas net, jau gal stips Klt. Patrauks arkliai – pilvai ant šonų užsiver̃čia Vdžg.
9. tr. LL252, Š, NdŽ, LTR(Km), LKT234(Brb), Skrb, Sv, Alv, Vkš, Vvr, Krkl uždaryti, uždengti perėjimą, angą: Kelią užverčia N. Rūpinos tikt, kaip galės atristi didžiai didelį akminį, kuriuo anga grabo užversta buvo M.Valanč. Nulūžo eglė ir ažuvertė kelią Ktk. Nu kur eis tie veršiai, jeigu kelias ùžverstas Trk. Kelias buvo labai blogas, užverstas medžiais, šakomis ir kelmais Rp. Ùžverstos dures, neseka atsidaryt Pv. Vieną palieka i ant durių užverčia didelį akmeną, kad jin neišeitų LTR(Bsg). Y[ra] tokių požeminių sklepų dar užverstų akmenimis Krt. Čiupo bernai ir inmetė šulnin, ažuvertė akmenais, kad anas nebeišlįstų LTR(Lp). Tas vaikas, kaip paaugo ir buvo jau jis drūtas, būdavo, jau mėgina vis tą akmenį verst, ką tas meškinas ant angos, būdavo, išeidamas užverčia BsPIV274. Užver̃sti vartus KŽ. Tas dvaras mūru aplink aptvertas, o ant vartų užverstas didelis akmuo BsPIV265. Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba ažuver̃st upės A.Baran. Ažùvertė vandenį, kad neit[ų] Ad. Kaip párvedė, tei dar stipriau užvertė anus šiekštums, kad neišeitų iš ten DS91(Rs). Kapą motinėlės užvertė šiekštelės, – neda[e]isiu A.Strazd. Avilio dugno prielakčio užverčiamoji lenta J.Krišč.
ǁ uždėti, uždengti, užkrauti kuo: Tą žmogų žùvertė šiaudais Pls. Tas akmuoj àžvertė [v]andenį LzŽ. Netrukus dundėdami debesų kalnai užverčia saulę rš. O ir atrado seselę giliajam marių dugnely žaliais maureliais užverstą LTR(Ūd). Molas buvo užverstas smėlio J.Sav. Ji žiūrėjo, ar sniegas visai trobelės neužvers Mš. Kalbėjo apie gilią žiemą, vėpūtiniais užverstus kelius V.Bub. Visi kaimai ir laukai buvo gilaus sniego užversti A.Vien. Kalnai ir girios, ir lokio irštva, ir voverės gūžta buvo sniegu užversti A.Vaičiul. Rytą vingiavusio kieto, suplūkto kelio dabar nė žymės: versta užversta sniegu V.Bub.
| refl.: Šiandien saulė per dieną debesim užsiver̃tus Rš.
10. tr. DŽ, NdŽ, KŽ, Užp, Prk, Prn, Rmš, Mrc, Vlkv, Vkš daug, pilną ką prikrauti, pridėti: Šiemet užver̃sit daržinę dobilais Ėr. I daug totukas šieno prišienavo, visą kluonieną ažùvertė Str. Keturias šalines ùžvertė svogūnais DrskŽ. Kluonai buvo àžversta duonos Vrnv. Ažùversta visa ūlyčia šienu, neturi kur kratyt Klt. Šiaudais žùversta visur Rod. Turguo[je] užverstà visa ko, dirba žmonys Krš. Tada krautuvės ažùverstos buvo Pnd. Būdavo kalniais, sermėgom ažùversta [pas siuvėją] Dglš. Kiek buvo turtų, sandėliai užversti̇̀, i kur jie nuejo, nuplaukė Pg. O namie kiek jiej turi – užversti̇̀ kampai Vlk. Kirmiu ùžversta, medaus nėra Drsk. Visas vidus buvo užverstas brangių audimų ritiniais J.Balč. Ažùversta knygom, skaito daug Aln. Visa dirbtuvė užversta naujais darbais, pradėtais ir baigtais K.Bor. Sodiečiai gi irgi gausiai atsiliepė į komiteto šauksmą ir verste užvertė parodos salę savo audimais Pt. Žandarų įtaisa ir prokuratoriaus priežiūra tiesiog užversta bylomis dėl platinimo lietuviškų knygų lotyniškomis litaromis V.Kudir. Tėvai varo vaikus iš proto, piningais ùžverta Krš. Kai piningais ùžvertė, tai paėmė i tą kūdikį, i mergikę (vedė) Vdk.
| Kad ùžvertė su savo pypke, negal betverties trobo[je], reik slopti žemėn Dr. Kam senas reikalingas, kampu[i] užver̃st? Drsk.
| prk.: Kiti šaukė iš nuostebio, rankomis plojo kaip vaikai ir užvertė jį klausimais Mš. Visi nepatenkinti, nėr tvarkos – skundais ùžvertam valdžią Krš.
^ Turtu akys ažùverstos Klt.
| refl.: Mes gi ažsiver̃tę, da neseniai atskėlėm, pečių tik kūrenam LKT319(Ant).
ǁ refl. Užp, Skdt, Tr, Dbk, Mrc, Alv, Pv daug prisikrauti, turėti, sukaupti: Užsiversi̇̀ tu šiuosmet bulbėmi DrskŽ. Užsiver̃sim šiemet bulbom, jei Dievas duos Kpč. Kur prie žvyriui, ažsi̇̀vertė bulbom Klt. Obuolių ažsiver̃tę Dglš. Perniai dvi ežias pasisodinau, tai ažsi̇̀verčiau agurkais, nešiau ir nešiau parduot Slk. Mislijom uogų šiemet ažsiver̃sim, o nė pavalgyt dorai negavom Ob. Anas turi kuom šert: dobilais ažsiver̃tęs Dglš. Pavietis ažsiver̃s dobilais JT430. Anys duona ažsi̇̀vertė ČrP. Sviesto, sūrio, varškės ažsiver̃tus dabar Alks. Užsi̇̀verčiau cukrum, turiu du kilogramu (juok.) Strn. Ana valagų ažsiver̃tus Dglš. Anas visais galais (viskuo) ažsiver̃tęs Sld. Vienas gėrybom žusvertęs, kitas miršta badu Rod. Visi piningais užsiver̃tę, tik nėr ko pirkti Krš. Kaime žmonės ažsiver̃tę pinigais Ktk. Gyvena ažsiver̃tę šimtais Grv.
ǁ užgriozti: Net baisu – kiemai užversti̇̀ gyvenvietėj, užbūti Adm. Virtuvėje stalas buvo užverstas puodais, indais rš. Visokiais pagaliais ùžversta tęnaja Pv.
11. tr. Š, NdŽ, DŽ1 pakėlus pakreipti, atlošti, atlenkti, atmesti atgal: Adelė čiulpia gurgulėtą korį, galvą užvertusi traukia tuos kelis medaus lašelius V.Bub. Eina užver̃tęs galvą JT430. Nemokos [vaikai], eina galvas užver̃tę Krš. Tavo brolis toks aukštas, kad tu galvą užver̃tus turėjai žiūrėt PnmŽ. Tie kalnai, kad tamsta matytum: užver̃tęs galvą žiūrėk Ar. Kad anas àžvertė galvą – sto[vi] [mirtis] par galvą (ps.) LKT395(Grv). Kai paleidi [karvę], kad eina galvą užver̃tus! Jrb. Šuo lo[ja] galvą užver̃tęs Jrb. [Šventmarė] sėmėsi tas pupas sauja ir, galvą užvertusi, į gerklę kratėsi S.Čiurl. Tas įvažiavęs pagiry i miega barzdą užver̃tęs an pasostės Slv. Kada tas apgynėjas sugrįžo …, jau rado savo poną barzdą užvertusį, į dangų bežiūrintį, kur jo dūšia buvo belekianti BsPIII41. Kas inpuolė rankon, vienas neùžverčiu rankų, neapsivelku Dg. Ta karvė duoda (laksto) užver̃tus uodegą, negali išlaikyt Jrb. Krypstu krypstu i kojas ùžverčiau (parvirtau) Krš. Gandrai mojavo sparnais ir galvas užvertę ilgais snapais kaleno rš.
^ O mes jau nešėmės kaip briedžiai, ragus užvertę M.Katil. Guli šikines ažver̃tę Dglš. Medinis jautis, uodegą užvertęs, storu balsu siauba (bosas) LTR(Vdk).
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, Kv: Išaugai didelis – užsiver̃tus reik žiūrėti Mžk. Tokie [upės] krantai – užsiver̃tęs neužmatai Vn. Gerai užsiver̃sk i pamatysi NmŽ. Kažin kas buvo, al pati juokas užsiver̃tusi Varn. Užsivertęs [Petras] žiūrėjo į aukštą, akimis metė stiebo ilgumą Žem. Gandras, užsiversdamas galvą, klekina Žem. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus M.Katil.
| Susibroliavęs Stepas su visokiais vaikiais, girtuokliais, šlaitais, ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas Žem.
ǁ refl. tr. Š, NdŽ, Lnkv, Sdk, Nm, Rdn į viršų pakelti (geriant): Užsi̇̀vertė uzboną ir išgėrė JT430. Stovi puodynė – užsiver̃sk i gerk [pieno] Klt. Ir aš kokį stikliuką užsiversdavau, kad būtų linksmiau, bet neįpratau A.Rūt. Senis prikliukina artipilnę [taurę] raudono tiršto skysčio, ir Saulius užsivertęs ligi dugno išmaukia V.Bub. Zelnys atsikanda sūrio, užsivertęs butelį išgeria L.Dovyd. Bet jis ir gėrė – užsivers, kukt, kukt, ir nebėr pusės J.Paukš. Kap jaunas, tai pusę litro [degtinės] užsiver̃sdavau aukštinyką ir nuleidžiu kap per leiką – ir nieko Vlkv. Didelis puodas, laižyt nėra kaip, tai anas (bernas) visą puodą užsivertė LTsIV258(Slk).
12. tr. Ser pasukti ką atgal, pakeisti kieno judėjimo kryptį: Užver̃sti bandą, karves NdŽ.
ǁ refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti į šalį: Užsi̇̀vertė nuog plento Vlk. Eisi eisi ir užsiversi̇̀ šitep Vrn.
| Kelias užsi̇̀verčia kairėn Rud.
ǁ refl. nusigręžti: Niekam netikęs tas mūs šuo: pamato svetimą žmogų, užsi̇̀verčia ir eina sau Al.
13. tr. Q171, NdŽ, Sn užperėti (kiaušinį): Gera višta – visus kiaušinius užvertė Pc. Tegu da stovi po višta tie kiaušiniai, gal da užver̃s Skrb.
| tr., intr. impers. LKVI372, Smn, Krok, Nmj, Kt, Grz, Pš, Jnš, Jrb, Rs: Kiaušiniai neužversti̇̀, neišeis [vištukai] Nmn. Trys po višta paliko neužversti̇̀ kiaušiniai Sk. Ne visi kiaušiniai užversti̇̀ Lnkv. Vienas [kiaušinis] tik buvo neùžverstas Všn. Žiūrėjau prieš saulę kiaušinį – jau ùžverstas Pnd. Neišperėti, užversti̇̀ pautai Drsk.
14. refl. BzF197, NdŽ, KŽ, Rtn, Vlkv užsispirti, užsimanyti ką padaryti: Užsi̇̀vertė – ižmūrino [būdelę] kai trobelę Drsk. Užsi̇̀verčiau – turi duot! Lp. Kad užsiver̃čia kur eit, niekap nenudrausi Gs. Kad jis jau ką užsiver̃s, tai turi tep būt Alk.
15. tr., intr. NdŽ, Grž uždirbti, užpelnyti: Užver̃sti kokį rublį J.Jabl(Žg). Su obuoliais daba daug neužver̃si Rs.
| refl. N, [K], KŽ: Sunku in pinigo užsiver̃st Skdt. Maž jau ant geresnio arklio užsi̇̀vertei? Ds.
16. tr. nugalėti, sudoroti: Juodasis rudą užverčia N. Tas mažiukas gudras, tuoj aną užver̃čia Gs.
^ Verksi neverksi, vargų neužversi LTR(Srj).
◊ akė́čias užver̃sti menk.
1. gulėti išsikėtojus: Kaip čia guli daba akė́čias užver̃tus! NmŽ.
2. numirti: Užščiūsim, kai akė́čias užver̃sim Grš.

aki̇̀s užver̃sti apie nustebimą: Seni žmones žiūrom aki̇̀s užver̃tę in tokias tvarkas Drsk.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsi̇̀verta an akių̃ tos smarvės ir eina šlitiniu Krš.
balži̇́enas (bámbą) užver̃sti Ds menk. numirti: Bambą užver̃si, i viskas Jrb.
bem̃berę užver̃tus menk. nieko neveikiant (gulėti): Nemanyk, kad ligi šiol tai mes užver̃tę bem̃beres gulėjom ir nieko neveikėm Snt.
kanópas (kanópom, kantepliùs, kapkàs, karobliùs, kaũšenas, kavalšes, kepšès Vkš, klùmpes, kójas DŽ, NdŽ, KŽ, JT430; LL303, kójom, kudokùs Dl, kulnùs) [aukštỹn] užver̃sti Plv, KzR, Msn, Tr, Lp, Rd
1. pastipti, padvėsti: Du mano paršai užùvertė kójas Krs. Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga – nesistebėtum, o čia – sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas K.Bor. Praeitą žiemą ar ne jo kumelė pirmoji kojas užvertė? V.Bub. Ir mūsų juodbėrėlis kažkaip iš karto sukežo į pavasarį ir vieną gražią dieną užvertė kanopas J.Balt. Kuinas užvertė kapkas ant kelio Pnd.
2. menk. numirti: Ko pati plėšais su tais darbais, ka užver̃si kojas, niekas ačiū nepasakys Sk. Greitai ir man reikės kójas užver̃st Ker. Prigers kokių sarvalų, ne vienas bjaurybė (girtuoklis) kójas užver̃s Krš. Užversi̇̀ kójas aukštỹn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės (sakė gailinčiam rogučių) Žl. Biskį pastumtų, ir kójas užver̃stų Jd. Kai kójas ažversiù, telegramą paduos Slk. Laukia, ka greičiau kójas užver̃stum, pakratytum Šd. Vaikas nuog tablečių gali kojýtes užver̃st DrskŽ. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvinti V.Krėv. Jis gėrė ir gers, kol kójom užver̃s Vrn. Toks slegiantỹs oras, gali ir sveikas užver̃st kanópas Prn. Čia žmogus gyveni, juokiesi, žiūrėk, vieną gražią dieną ir užverti kanopas, – tarškėjo dėdienė rš. Mesis [gerti], kol užver̃s kanópom Mrc. Gersi, kol kantepliùs užversi̇̀, bjaurybe! Drsk. Kai kavalšes užversiu, šventas Petras nepriims į dangų. Sakys: virei smalą visą amžių, tai ir eik į pragarą velniam katilo su menturiu maišyti M.Katil. Užver̃si kepšès, taip su darbais bedraskydamos Krš. Tik labai negarink [pirtyje], kad neužver̃sčiau kẽpšių Jnš. Gal dar duos Dievas, užvers tas kartuvių meistras kepšes J.Avyž. Kai senis kaũšenas užver̃s, tada karčemos vėl skambės Kltn. Klùmpes užver̃su i pasmirsu – viena gyvenu Krš. Dėdukas kulnùs aukštỹn užùvertė Antš. Kurgi tą turtą dės, užver̃s kulnùs Pnm.

lẽtenas (ližès) užver̃sti menk. numirti: Iš baimės mažne lẽtenas ùžverčiau Vkš. Mažu jau neilgu gyvęsim, mažu jau užver̃sim ližès Graž.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Aš atnešiau šalto vandenio, veršis ùžvertė lū́pą Jrb.
nósį užver̃sti Skr, Snt pasipūsti, imti didžiuotis: Praniūrino nósį užver̃tęs Tr. Eina nósę užver̃tusi i tegul einie, nešnekinsu Krš.
pė́das ant dùrų užver̃sti Skdv menk. mirti. ×
ragõžių užver̃sti menk. numirti: Bet puotoj kartą [gerdamas] linksmai užvertė ragožių Š. Kai užversi̇̀ ragõžių, tai tau bus visko gana Lš.
ragùs užsiver̃sti NdŽ užsispirti.
rankàs užver̃sti
1. nieko nebedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiù rankàs – nieko nebus Dv.
2. LKKII222(Lz) pridaryti bėdos, apsunkinti (gyvenimą): Ùžvertei žmogu[i] rankàs, nesveika ištekėjai DrskŽ. ×

stebénkas užver̃sti
1. pastipti, padvėsti: Bėrokas jau stebénkas ùžvertė Pg.
2. menk. numirti: Ir tas greit stebénkas užver̃s Pg.

stulpù užver̃sti BŽ381 žiūrint išsproginti (akis).
ši̇̀rdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies Vaižg.
úodegą užver̃sti užpykti, uždūkti: Úodegą ažùvertė ir lekia [palikusi vyrą], o paskui ją šimtas lekioja Švnč.

Daugiau informacijos

galva

Apibrėžtis

galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (35)

antléisti

daturė́ti

turė́ti

antver̃sti

galva